Sara Mannheimer

romanas

2012 m. EUROPOS

SĄJUNGOS literatūros

premija

VEIKSM

AS

Sara Mannheim

er

Tai, apie ką neįmanoma kalbėti, privalu užrašyti.

Pradėsiu nuo pradžių ir nepabėgsiu, nepaspruksiu į žalesnes lankas, į tai, kas galbūt galėtų įvykti. Pagaliau turėsiu progą ištyrinėti, ką kiti yra parašę gyviesiems, mirusiems ir dar negimusiems. Aš persiimsiu tuo, kuo net nežinojau galinti persiimti.

SARA MANNHEIMER – švedų rašytoja, užau- gusi Geteborge. Šiuo metu ji gyvena Stokhol-me ir, be rašymo, dar vadovauja meninio stiklo studijai. Jos debiutinis romanas Reglerna („Taisy-klės“, 2008 m.) buvo nominuotas Augusta premi-jai, o antrasis – „Veiksmas“ 2012 m. pelnė Euro-pos Sąjungos literatūros premiją.

Moteris. Namas su biblioteka. Patalpa, pilna knygų, kurių nugarė-lės atsuktos į moterį, knygos užsivėrusios nuo jos – gąsdinantis ir kartu traukiantis kambarys. Ji negali pažinti knygų, nors to trokšta nuo vaikystės. Ji skaito, stengdamasi įveikti knygų trauką ir žinių godulį. Ji stebi gyvenimą, kalbasi su žmonėmis – ir visa tai lyg pro stiklą, perregimą sieną, skiriančią ją ir jos Namą nuo aplinkinių. Jos tikrovė kitokia, jos pasaulio suvokimas kitoks. Jos troškimas pagimdyti kūdikį – begalinis, kaip begalinis ir jos gedulas dėl nu-trūkusio nėštumo.

Poetiška kalba ir metaforomis, nutrindama ribą tarp realybės ir vaizduotės, Sara Mannheimer pasakoja moters vidinio gyvenimo istoriją. Moters, siekiančios per skaitymą prisišlieti prie išrinktųjų, išsilavinusiųjų pasaulio, apsėstos neurotiško noro kontroliuoti aplinką ir drauge suvokiančios kasdienybės trapumą.

ISBN 978-609-466-120-4

9 786094 661204

2

S a r a m a n n h e i m e r v v e i k S m a S

3

VILNIUS 2015

Iš švedų kalbos vertė Alma Braškytė

Sara Mannheimer

VEIKSMASer

R O M A N A S

4

S a r a m a n n h e i m e r v v e i k S m a S

UDk 821.113.6-31ma375

© Sara mannheimer 2011Published by agreement with agentur Literatur hebel und Bindermann, Berlin.© alma Braškytė, vertimas į lietuvių kalbą, 2015© „Tyto alba“, 2015

iSBn 978-609-466-120-4

Sara mannheimerhanDLinGenBonnier Pocket, 2012

knyga išversta parėmus

5

išminTieS kaLBa

argi nešaukia išmintis,ar nekelia supratimas savo balso?ant kalvų, palei kelią,kryžkelėse atsistoja;priešais miesto vartus,prie įėjimo į vartus šaukia:(...) „viešpats sukūrė mane savo kelių pradžioje,pirmąjį iš savo seniai atliktų darbų.Prieš amžius buvau sukurta,pačioje pradžioje, prieš žemės pradžią.kai dar nebuvo gelmių, buvau pagimdyta,kai dar nebuvo tekančių šaltinių.Prieš padedant kalnų pamatus,prieš kalvas – aš gimiau...

Patarlių knyga, 8 skyrius

7

R U D U O

R U D U O

9

R U D U O

n a m a i

Pagaliau! Privalau ištarti garsiai –atėjo ruduo ir aš jau nebesu benamė, nebesu betikslė. Turiu

namus, kuriuose skleidžiasi tikslas! Sakau garsiai, kad tai išties įsitvirtintų mano sąmonėje, jog

saugiai paslėpiau skrynelėje visus-kitus-galbūt-ateisiančius pagaliau, visus kitų vietų ir dar didingesnių atvykimų įsivaiz-davimus.

Tą skrynelę nešiojuos per laiką ir kambarius. einu kamba-riais su nebūtim, kirbančia kapsulėje. nebūtim to, kas galėjo įvykti, ir, žinoma, to, kas tebegali. Juk neįmanoma užbėgti įvy-kiams už akių ir atmesti galimybės, kad kas nors pradės augti iš vidaus – arba Didingieji andai staiga iškils fone, – kas žino, bet skrynelę reikia laikyti užvertą. Tam, kas yra, arba gali tapti jos turiniu, neleistina pabirti lyg burtų lazdelės blizgučiams po namus ir gyvenimą.

Dabar aš čia, savotiškame uoste, pagaliau atradusi tam tikrą pasitenkinimą.

O skrynelę, regis, vis sunkiau suieškoti, ji skverbiasi gilyn mano kūno tuneliais ir farvateriais, tarytum globiančios namų sienos manyje būtų atvėrusios milžinišką žvilgsniu neaprėpia-mą vidaus ertmę. esu girdėjusi sakant: vidinė kelionė siekia toliau nei geografinė, bet tai man buvo tušti žodžiai, kurių tu-rinio anksčiau nesupratau.

10

S a r a m a n n h e i m e r v v e i k S m a S

Tik dabar aš atkeliavau.Gerokai užtruko, – turiu galvoje, kol čia atsiradau. Tampiau-

si savo mantą per pasaulį iš namo į namą ir kaskart stebėjausi, kad būtent mano bagažas taip keistai atrodo, kad jis visiškai nepanašus į stačiakampius lagaminus, užrakinamus mažutėm skaičių kombinacijom, o labiau į suvystytus nykštukinius ra-ganosius ar didžiulius paveikslus, įsuktus į šiurkštų brezentą ir aprištus virve.

kambariuose ir butuose, kuriuose anksčiau gyvenau, lai-kinybė ir epizodiškumas lemdavo, kur stovės spinta. Lipnioji tvirtinimo guma, paklusdama sunkio jėgai, slysdavo sienomis nešdamasi savo bures – arosenijaus ir vermejerio reproduk-cijas, kurios greičiau anksčiau nei vėliau išsiliedavo per grind-juosčių molo kraštus, dar neatėjus laikui jas suglobti po gumos žiedeliu kitam išvykimui.

Tik pakeliui link to, kas įvyks, ateities ženklų spiečiuje tap-davau sau reali.

Dabar aš jau namuose ir atvykimas tarytum apglėbęs mane, bet nepaisant pergalingo pojūčio, kad parsiradau į uostą, jau-čiuosi tarsi pričiupta nusikaltimo vietoj, taip, jaučiuosi išreng-ta, tiesą sakant, tiesiog nuoga.

Per visą savo kilnojamąjį gyvenimą būdavau įsupta į ateities vėliavą, įpakuota į pažado skafandrą lyg banderolė, o dabar visa ekipuotė nuo manęs nupūsta ir plevena laisvai kaip fake-las prie namų vartų. Savo tvarsčius turiu susirasti šiapus, taip, savyje. vėl iš naujo leistis jų į pasaulį būtų žlugęs reikalas, nes nieku gyvu netrokštu būti kur nors kitur, niekur iš čia nebe-noriu.

aš esu čia, mano darbas čia, maramas, randė ir Lenis yra čia, viskas, ko man reikia buvimui ir gyvenimui, yra čia.

ir vis dėlto, be to nuogumo, be kirbančios nebūties ir to, kas

11

R U D U O

gali susiformuoti iš vidaus, – kaip čia geriau pasakius, – yra dar pora dalykų, kurių neišsprendžiau.

nors nedvejoju, jog būtent čia noriu būti, ar galiu neabejo-ti, – kad patys namai bus tvarūs? Pavyzdžiui, sienos? ar sie-nos čia tikros, ar tik išpjautos iš faneros, nutinkuotos ir nuda-žytos sienų dažais? O kaipgi šviesa, juk čia beveik nenatūraliai šviesu?

nors jaučiuosi kone apimta euforijos, kad esu čia, man vis iš naujo iškyla klausimas: iš kur žinau, kad tai tikras namas ir tikri namai?

Turiu pripažinti, kad dar nesu apsipratusi su namais. Priva-lau prisipažinti, kad abejoju jų patvarumu. ar dera pasitikėti sienomis iš perdirbamų medžiagų, sienų dažais, stiklo vata ir tinku? argi ne šitai naudojama tam, kad pridengtum, nuslėp-tum pačią... katastrofą.

katastrofa gali ištikti. katastrofa gali tiesiog imti ir ištikti, tikėsies ar nesitikėsi.

ar namai liks stovėti, ar apgins, ar namai – mano tvirtovė? (kai praraja atsivers ir žiosis praryti?)

vPavyzdžiui, garsiai surikau ir širdis ėmė baisiausiai daužytis, kai maramas staiga pasirodė duryse su pirkinių maišeliu ran-koje.

– nurimk! ir kaip galima būti šitaip nepasiruošusiai kieno nors atvyki-

mui, jei tas kas nors, kad ir kaip žiūrėsi, gyvena tuose pačiuose namuose?

– Bet, – girdžiu save sakant maramui gynybiška intonacija (o juk iš tiesų kalbu sau pačiai), – argi susitikimai ties durų staktomis kambariuose su plonytėmis medžio plokščių sie-

12

S a r a m a n n h e i m e r v v e i k S m a S

nomis pirmiausia nėra surepetuojami? ar man buvo suteikta bent menkiausia galimybė pamąstyti ir pasirengti šitam neti-kėtam pasirodymui? (ne, jis užgriuvo tarsi iš visai kito spek-taklio.)

Pakeliu žvilgsnį ir tą pat akimirką pastebiu lubose įtrūki-mus. Jie, žinoma, susidėlioja į išmoningus ornamentus, bet sy-kiu kaipmat įrodo, bent jau aš taip šią minutę manau, kad šitie namai yra tokie pat laikini kaip ir visos kitos konstrukcijos, ir galbūt tai išvis kažkas kita, o ne namai, greičiau kokia nors dekoracija, kurią aš pati ir išprovokavau atsirasti, kad saugioje dirbtuvėlėje galėčiau imtis visų įmanomų veiksmų grynai savi-tu būdu – taip, viską sugrūsdama į kalbos šliaužtinukus: am-žinąjį vaiką, amžinąjį eilėraščio Tai, kad pralenkčiau Laiką, kuris jau pralenkė vietą, kad paimčiau mirtį-kuri-ateis į savo rankas, išmasažuočiau ją, nuglostyčiau paplaukiui plunksna, galbūt tai negarbinga, pamišėliška –

Bet kas tuomet yra tasai, kurį vadinu tiesiai šviesiai savo Gy-venimu, jeigu mano namai yra scena, ar, pavadinkim, kons-trukcija?

kokioj dimensijoj tuomet yra vadinamoji tikrovė?

všiąnakt sapnavau mažą riebų berniuką.

mes buvom viršutiniame aukšte ir aš bijojau užsikrėsti nuo perkarusių moterų apatiniame aukšte, pasigauti gerklės infek-ciją, prie jų prikibusią. Bijojau apsikrėsti ir nuo to rubuilio, bet nugalėjau baimę. Žaidžiau su juo ir norėjau, kad jis jaustų, jog tikrai noriu su juo žaisti! O ne kad žaidžiu vien dėl jo. Žaidi-mas buvo akrobatinio pobūdžio. mudu gerokai pasiritinėjom grindimis, turėjom apklotą, ir aš beveik nemačiau jo veido, labiausiai jutau svorį, riebalų klostes, baltą mėsą, minkštu-

13

R U D U O

mą, neužtikrintumą, aišku, jis buvo nelinksmas, juk storulis, išblyškęs, riebus ir mažas, nepriklausė tiems namams, bet kur daugiau būtų ėjęs?

ir aš neturėjau kur eiti, irgi nepriklausiau tiems namams.Bet vis dėlto jis išėjo, manau, kad taip. va tada aš atidariau

langą ir vis purčiau ir purčiau tą apklotą, tikriausiai užkrėstą riebumu, drovėjimusi.

Dabar jo ilgiuosi. Berniūkščio, kuris galbūt buvau aš? Dabar, kai jau grįžau. Į tikrovę?

ar tam ir yra namai? ar čia išdrįsiu pariebėti, pagaliau pa-sidaryti putli, virpulinga ir negrabi? ar čia galėsiu visiškai atsi-duoti organiniam vyksmui?

neturiu atsakymų.Bet mano kūne tebėra paslėpta skrynelė, išsipūtusi nuo vi-

sokių kitur. Uždangstytos nebūties ir ilgesio ertmės. Budriai saugau tą išsiplėtusį plyšį, laikau jį tylų ir pridengtą savo vidu-je, išdabintą kaip skrynią, raudonais pakraščiais kaip rūpestin-gai gydomą žaizdą.

ar tai gynyba?aišku, kad esamomis sąlygomis visko, kas vyksta namuose,

negaliu sukontroliuoti. nei maramo parėjimų ir išėjimų, nei krūvos laiškų ir po-

pierių. nei randės lakstymo ir dailių daikčiukų, pažyrančių jai pavymui nelyg migdolų žiedai audroje. ir Lenis daro, kas jam patinka, su savo rakteliu ant kaklo ir auksiniais plaukais, tiesiog taip yra, ir ne kitaip. Taisykit jiems vietą, jie netelpa ankštose mano raidžių buveinėse. matau juos nueinančius, didžiulius, svirduliuojančius, apsvaigusius nuo gyvenimo, iš-keliaujančius, sudie!

anei Balsų, laiku ar ne laiku užkalbinančių mane iš pakam-

14

S a r a m a n n h e i m e r v v e i k S m a S

pių ir podėlių, nei kambarių tarpusavio santykių, jų nevie-nodo magnetinio poveikio man, nei temperatūrų svyravimo, daiktų irimo ir panašiai, ir taip toliau – nieko čia ir dabar negaliu namuose suvaldyti. netgi savo pačios įnorių, sapnų, nervingų drebulių, vėmimo priepuolių, visko, kas išsprūsta ir tampa nepasiekiama iškart, vos tik pabandau užčiuopti galimą dalykų sistemiškumą, jų kontūrus, pasikartojimus ir modelius.

vadinasi, net jeigu namai nėra tikri namai, net jeigu jie tėra kulisai, kažkoks išgalvotas spektaklis, kuriame aš, žino-ma, galiu perkelti sienas, pakeisti apšvietimą, perdažyti ir panašiai, vis dėlto neįmanoma jo iš tikrųjų valdyti, kadangi aš nesu viena, o patiriu nuolatinį energingą poveikį, ir ka-dangi galingasis istorijos srautas plūsta pro viską kiekvieną akimirksnį.

Galbūt aš tiesiog tik dabar pajutau tą kontrolės stygių, su kuriuo visad gyvenau, bet nebuvau suvokusi, nes judėdama, keliaudama, žengdama pirmyn buvau užvaldyta minčių apie kelią iš a į B ir visai nepagalvodavau, jog B veda į Z.

Dabar aplink mane vanduoAš atvykau į salą ZTie, kas plaukia pro šalį ant ilgų bangos liežuviųmėgaujasi greičio vėjuAš esu sala Z,išgaubta kaip nulis nuo savo pačios tuštumos,juk greitai ir didžioji NEBŪTIS pasirodysO paskui iš vidaus išsilies bangosIr bespalviai nevaisingumo perlai lašės į tą pačią jūrąKad niekas šiame pasmerktos salos gyvenime negali rastiskad nieks nebegali užgimti

15

R U D U O

okeanams ir žvaigždėms nerūpiSausra ateina, sudėtingų lūžių metaslėtumas ir sulinkusios nugaros lankasTuoj mirtis pravers savo nasrus ir šliurpt praris mano salą Z.

Bet ar neužbėgu įvykiams už akių?ar nesu įtartinai linkusi sielvartauti dėl dalykų – o gal net

dėl savo pačios – padėties? ir ar tikrai trokštu visagalybės? O gal iš tiesų tegeidžiu pagalbos, kurią užtikrina bejėgiškumas?

Grįžkime prie katastrofos ir mano parengties jai.kodėl savo namuose turiu budėti sargyboje? kodėl nepasi-

tikiu sklendėmis, medžiu, stiklo vata ir tinku? Todėl, kad man atrodo neįmanoma apsimesti, jog nematai,

kokia trapi yra pusiausvyra tarp dirbtinumo ir tikrumo, iškart išryškėjanti užklausus, ar apskritai įmanoma ką nors sukurti iš nieko.

kaip, leiskit paklausti, aš galėčiau suvaidinti gyvenimą kuli-sų fone ir sykiu būti pasiruošusi autentiškumo staigmenoms?

noriu pasakyti, kad jei tai būtų tikri namai, ar, kitaip ta-riant, tikras parvykimas namo, tikras atvykimas, vieta, kuri iš esmės galėtų ištverti ir pažaboti mano klaidžiojančią tuštybę, mano negebėjimą apsispręsti, kur yra dalykų pradžia ir pabai-ga, aš tikrai nebūčiau pašokusi kaip farso spektaklyje, kai išvy-dau maramą.

Būčiau apglėbusi puikią maramo galvą, pabučiavusi savo mylimąjį, išsėmusi akimirką iki dugno. nes, po teisybei, toli gražu ne kasdien susitinkame vienu du. namuose šitaip spon-taniškai.

Bandau pristabdyti padažnėjusį pulsą, nepaisyti nervingu-mo, bet jie atkakliai nepaleidžia manęs.

16

S a r a m a n n h e i m e r v v e i k S m a S

– kvėpuok, – sako maramas, jis turi kantrybės, turi kūną, jausmus, kraują ir rankas, viskas jame gyva, taip, visas mara-mas yra absoliučiai patikimas.

Labiausiai norėčiau, kad maramas nei sekundei neatiduotų manęs likimo valiai.

nepaliktų visiškai vienõs atskirti tai, kas gyva, iš tiesų Ti-kra, nuo pakartojimo, plagiato, kopijos, imitacijos, beždžio-niavimo, parazitavimo, infekcijos, parafrazės, interpretacijos, vertimo, pakaitalo ir vagystės.

nenoriu likti viena su ta GYva nebūtim ir amžinai užgriū-vančiu klausimu.

ir jokiais būdais nenoriu būti viena su savo besiblaškančia elektrokardiograma.

Turiu pagaliau imti ir suimti save į rankas.

vramiame namų kampelyje pagaliau galėsiu netrukdomai dirb-ti, taigi, per stilių, formą, turinį, reikšmę, muzikalumą, aistrą, žinias pagaliau įsigilinsiu, t. y. ne tik lakiosiu kaip vienaragio jauniklis pasakos brangakmenių, bet galiausiai visu rimtumu atsidėsiu rafinuotumo menui.

namuose tapsiu išsimokslinusi.namuose ne tik pradėsiu, bet ir užbaigsiu.Pradėsiu nuo pradžių ir nepabėgsiu, nepaspruksiu į žalesnes

lankas, į tai, kas galbūt galėtų įvykti. Pagaliau turėsiu progą išty-rinėti, ką kiti yra parašę gyviesiems, mirusiems ir dar negimu-siems. aš persiimsiu tuo, kuo net nežinojau galinti persiimti.

namuose prisiauginsiu lašinių, putnumo, liulančią sėdynę. mano siela įsikraustys į mano kūno minkštimą. Sėdėsiu krėsle įbedusi nosį į knygą, vieną po kitos.Įsiskverbsiu į raštų paslaptis ir jųjų mokslą.

17

R U D U O

Pateksiu tarp įšventintųjų ir galėsiu daugiareikšmiškai myk-ti tinkamais intervalais.

namuose tapsiu riebi, visko many rasis daugiau, daugiau žmogaus, daugiau kūno, daugiau atminties.

išmoksiu svetimų kalbų – indoeuropiečių, semitų ir slavų.Plaukiosiu etimologijų vandenyne ir ropšiuos į teologijos

kalnus.Tapsiu mokyta ir mano kūnas įgaus trobelės formą.

Bet viskas gali kiek užtrukti, pastebiu, kad randasi tam tikro atidėliojimo, mat, man dar nespėjus pasirūpinti savo putnu-mais ir susisukti gūžtos mintims perėti, atvykimas namo, re-gis, įstraigino mane ties atviromis durimis.

Panašiai, kaip su drabužiais, yra ir su mano bagažu. Tai, kas anksčiau siejo mane su pasauliu, dabar nukrapštyta nuo mano kūno, kėpso namuose ir užima vietą.

Turiu išpakuoti visus tuos aplamdytus ryšulius, privalau jų atsikratyti, jie pritrynė pūslių, bet aš dar nepasiruošusi, o ne, toli gražu nepasirengusi.

Trumpai tariant, norėčiau, kad nebūtų taip sunku čia būti, nes nenoriu būti niekur kitur. Juk pagaliau pasiekiau uostą ir, be to, čia be galo gražu!

ką nuveikiau, kad man leista šitą grožį patirti?ar tai ne įspėjimas, kad viskas tučtuojau išsprūs man iš

rankų? Prisipažinsiu, bijau, kad būsiu iš čia išvaryta. ir baugina fak-

tas, kad manęs jau nebereikia gailėti, nes tai užkrauna man atsakomybę dalintis savo turtais.

nors man toli gražu nėra aišku, ką tokio aš turiu, vis dėlto kai kas man priklauso, šiokie tokie namai, ir todėl aš privalau duoti.

18

S a r a m a n n h e i m e r v v e i k S m a S

Bet baimė atsidurti akistatoj su namų praradimu ir girdėti neviltingus priekaištus, kylančius iš manosios prarajos dėl to, kad net neišnaudojau palaimos – tų saulėtų rojaus erdvių, tin-kamų apstatyti baldais, – kol dar turėjau galimybę, iščiulpia iš manęs džiaugsmą duoti. ši dilema liudija, be neatleistino dva-sinės drausmės išskydimo, mano blogą įprotį paversti stygių savo gyvybine erdve. nors turiu savo skrynelę, nors tai-kas-neįvyko ir tai-kas-gali-įvykti šiandien gyvena savo dėžutėje, specialiai skirtoje vietoje, aš ir toliau grabaliojuos patamsiais, nes be ilgesio atodūsių jaučiuosi kaip nudvėsusi rupūžė. O tai, žinoma, tiesa tik iš dalies.

Gerai pagalvojus, ne pats stygius yra mano gyvybinė erdvė, o judesys, kurį tas stygius pažadina.

Judesys link to fantastiško tikslo, ir nors esu kuo laimingiau-sia pagaliau atvykusi, nors ir nenoriu būti niekur kitur, tebesi-jaučiu neužtikrinta.

raudonoji gija, lig šiol buvus įtempta tarp manęs ir ateities, dabar laisvai vinguriuoja meandrom, lengvai pasimesdama mįslinguose labirintuose tarp tikrų ir nerealių erdvių.

Todėl bijau, kad Tikslą pakeis mirtis.Jei namai yra Tikslas, juose glūdi mirtis.mirtis tūno visur – daiktuose, dalykuose, kūne, kambaryje.Galbūt mirtis, ar greičiau mano kova su mirtim, verčia

mane išlaikyti tempą, neleidžia susisukti lizdo ir prikaupti rie-balų ant sėdynės bei mokslingumo.

kad tapčiau mokyta ir patirčiau antžmogišką svaigulį, kad pamirščiau pažodiškumą, kambario summa summarum ir leisčiausi į išlaisvintos tiesos labirintą, privalau būti atvira gy-venimui ir susitaikyti su tuo, kad gyvenimas veda į mirtį.

Bet kad atsilaikyčiau prieš mirtį, kuri ateis, privalau būti pa-sirengusi, turėti šį tą po ranka, privalau pasipriešinti griuvi-

19

R U D U O

mui, namai negali tapti apleista valkataujančių daiktų ir šiukš-lių krūva!

manasis galvojimas apie mirtį sukuria tam tikras matricas kūne ir namuose, prasideda atidėliojimai.

Dar nebrandinu minčių, nė kiek nepriartėjau prie daugia-reikšmio įšventintųjų mykimo, riebalų minkštuma dar nesi-kloja sluoksniais apie klubus ir kaulus.

einu į Tvarkos zoną. Įkūriau ją, kad sutelkčiau visus savo at-kryčius, atidėliojimus, savo atkaklų karą su visokiais aplamdy-mais ir fiasko bei droviomis, ne vietoj atsiradusiomis dėmėmis vienoje teritorijoje.

namus būtina prižiūrėti, net jeigu jie tėra dekoracija.negaliu laikyti jų savaimine duotybe.negaliu pasitikėti jų tvarumu.net jei siekiu prisiauginti lašinių ant sėdynės, noriu, kad

namai būtų gražūs ir be užkrato.

Sara Mannheimer

romanas

2012 m. EUROPOS

SĄJUNGOS literatūros

premija

VEIKSM

AS

Sara Mannheim

er

Tai, apie ką neįmanoma kalbėti, privalu užrašyti.

Pradėsiu nuo pradžių ir nepabėgsiu, nepaspruksiu į žalesnes lankas, į tai, kas galbūt galėtų įvykti. Pagaliau turėsiu progą ištyrinėti, ką kiti yra parašę gyviesiems, mirusiems ir dar negimusiems. Aš persiimsiu tuo, kuo net nežinojau galinti persiimti.

SARA MANNHEIMER – švedų rašytoja, užau- gusi Geteborge. Šiuo metu ji gyvena Stokhol-me ir, be rašymo, dar vadovauja meninio stiklo studijai. Jos debiutinis romanas Reglerna („Taisy-klės“, 2008 m.) buvo nominuotas Augusta premi-jai, o antrasis – „Veiksmas“ 2012 m. pelnė Euro-pos Sąjungos literatūros premiją.

Moteris. Namas su biblioteka. Patalpa, pilna knygų, kurių nugarė-lės atsuktos į moterį, knygos užsivėrusios nuo jos – gąsdinantis ir kartu traukiantis kambarys. Ji negali pažinti knygų, nors to trokšta nuo vaikystės. Ji skaito, stengdamasi įveikti knygų trauką ir žinių godulį. Ji stebi gyvenimą, kalbasi su žmonėmis – ir visa tai lyg pro stiklą, perregimą sieną, skiriančią ją ir jos Namą nuo aplinkinių. Jos tikrovė kitokia, jos pasaulio suvokimas kitoks. Jos troškimas pagimdyti kūdikį – begalinis, kaip begalinis ir jos gedulas dėl nu-trūkusio nėštumo.

Poetiška kalba ir metaforomis, nutrindama ribą tarp realybės ir vaizduotės, Sara Mannheimer pasakoja moters vidinio gyvenimo istoriją. Moters, siekiančios per skaitymą prisišlieti prie išrinktųjų, išsilavinusiųjų pasaulio, apsėstos neurotiško noro kontroliuoti aplinką ir drauge suvokiančios kasdienybės trapumą.

ISBN 978-609-466-120-4

9 786094 661204