Saira Shah „Virtuvė be pelių“

Saira Shah (Saira Šach; g. Londone 1964 m.) – afganų kilmės rašyto-ja, žurnalistė ir dokumentinių filmų kūrėja. Autorė užaugo intelektualų, pasakotojų ir rašytojų šeimoje: Sai-ros Shah tėvas – rašytojas Idriesas Shahas, brolis – keliautojas ir rašy-tojas Tahiras Shahas, kurio knygos „Kalifo rūmai“, „Tūkstančio ir vie-nos nakties šalyje“ ir „Timbuktu“

išleistos lietuviškai. „Virtuvė be pelių“ – antroji Sairos Shah knyga. Tai pusiau autobiografinis pasakojimas apie tobulo gyvenimo planus kūrusią moterį, kurios svajas likimas sugrio-vė vienu smūgiu. O paskui privertė išmokti gyventi iš naujo... visai kitaip.

Anos laukė nuostabūs pokyčiai: tuoj gims jųdviejų su Tobiju kūdikis. Jie paliks niūrų Londoną ir persikraustys į Provansą, kur ji atidarys savo restoraną, Tobijas kurs muziką, o apsupta malonių žmonių dukrytė kalbės dviem kalbom ir bėgios basomis levandų laukuose. Tačiau Anos dukra Frėja gimsta... visiškai neįgali.

Nuo šoko ir prasideda ilga Anos ir Tobijo kelionė: ne į saulė-tą Provanso idilę, o į netikėtai rūsčią gyvenimo tikrovę. Išsvajotas Provansas realybėje virsta apleistu ūkiu Langedoko apylinkėse, pro stogą varva, o po kambarius šmižinėja pelės. Vasarą čia viešpatauja kaitra, žiemą čaižo vėjas. Apie nuosavą restoraną nebegali būti nė kalbos, ir niekas negali atsverti alinančių naktų su traukulių kamuo-jama dukra, krizę išgyvenančiu vyru, ginčų su mama ir nepakelia-mo dvasinio ir � zinio nuovargio. Kad išsaugotų sveiką protą ir savo šeimą, kad įstengtų mylėti nekalbančią ir nejudančią Frėją, Ana pri-valo rasti savyje jėgų, kurių net neįtarė turinti. Ir išmokti pamokas, kurias jai netikėčiausiais būdais pateikia gyvenimas.

„Virtuvė be pelių“ – jaudinančiai šiltas, išmintingas ir kartais juokingas pasakojimas apie meilę, ištvermę ir apie tai, kad patys sunkiausi dalykai gyvenime būna ir patys geriausi.

Vaizduodama santuokos, motinystės, šeimos ir gyvenimo svetur sudėtingumą, S. Shah tragizmą ir humorą supina į istoriją apie meilę, sielvartą ir permainas.

Publishers Weekly

Copyright © Saira Shah 2013© Kristina Miliūnienė, vertimas į lietuvių kalbą, 2014© Ilona Kukenytė, viršelio dizainas, 2014© „Tyto alba“, 2014

ISBN 978-609-466-003-0

UDK 821.111-31 Sh-01

Saira SHAHTHE MOUSEPROOF KITCHENHarvill Secker, 2013

Šią knygą skiriu savo motinai, dėkodama už gyvybę,

Scottui – už laimę ir Ailsai už tai, kad išmokė mylėti.

Gruodis

•

9

v I R T U v ė B E P E l I ų G r u o d i S

Sąrėmiai sugriebia ir atleidžia. Kylu ir leidžiuosi jų bango-mis. Nejaučiu nieko panašaus į Naujojo amžiaus instrukto-

rės, rengusios gimdymui, apibūdintus ekstazės antplūdžius, bet nėra ir taip baisu, kaip nupasakojo mano motina, kai esą lūžta dubuo ir moterys iš skausmo netenka proto.

Traukiu į save anestezines dujas ir orą, laukiu nesulaukiu Tobijo, kad išvysčiau jo veidą, švytintį šelmišku žavesiu, tartum kviečiantį visą pasaulį kartu slapta pasidžiaugti kokiu juokeliu. Motina vos susipažinusi su juo pasakė, kad yra panašus į drau-giškai nusiteikusį arklį. Šis palyginimas Tobijui baisiai nepatin-ka, o man malonu laikyti jį atmintyje.

Pagaliau jis jau čia, tamsios jo garbanos dar labiau susitaršiu-sios nei įprastai ir jis kaip visada vėluoja, net ateinant į pasaulį jo pirmagimiui. Toks nusivaręs atrodo, be abejo, dėl to, kad naktį per ilgai užsibuvo mieste. Tobijas iš prigimties nelinkęs per daug nerimauti.

Akimirką labai nustembu supratusi, kad kai vos išvydau jį strakaliojantį po šokių aikštelę, jau žinojau, koks jis bus idealus gyvenimo draugas ir mano vaiko tėvas. Tada šūkteli akušerė: nustojo plakusi kūdikio širdelė. Įgriūva žmonės melsvais opera-cinės drabužiais, su kaukėmis, ir Tobijas, nesiskutęs, prakaituo-tas, ašarodamas sako:

10


– Taip, taip, darykit viską, kad tik jiems būtų gerai.Man į stuburą suleidžia anestetiko ir skubiai daro nenuma-

tytą cezario pjūvio operaciją. Jie atsitvėrę širma, ir apima keistas jausmas, kad knaisiodamiesi mano viduriuose ten stumdo bal-dus. Sąmonė tai išblėsta, tai sugrįžta. vaistai – ir tie, kur papras-tai skiriami gimdyvėms, ir šių gydytojų – turbūt labai veiksmin-gi, nes devynis mėnesius drebėjusi apsėsta nerimo dabar aš rami kaip dzenbudistė.

Ir vėl tampo kažką pilve.Kažkas šūkteli:– Mergaitė!Išgirstu garsų klyksmą – tai mano mergytė čia, už širmos.

Man jos nenori parodyti. Sekundės tartum valandos. Einu iš proto, kaip trokštu ją pamatyti.

Pagaliau, pagaliau ją man atneša.Jos didelės pilkos akys, viena kiek mažėlesnė už kitą. Sekundę

šmėkšteli mintis – ji negraži. Paskui galvoje spragteli jungiklis, ir ne visai proporcingas veidelis nevienodomis pilkomis akimis man jau mieliausias ir gražiausias. Šalia atsiranda Tobijas, nesu-valdomai verkia iš laimės, pasididžiavimo ir meilės.

Tai nepakartojama akimirka. vienas iš tų retų kartų, kai tik-rai nesinori būti niekur kitur, daryti ką nors kita. Kai praeitis ir ateitis ištirpsta ir esi tik dabar.

Mane veža paguldę, kūdikis priglaustas šalia, ir aš galvoju: tai tik pradžia. Dabar ji mano, gavau ją visiems laikams. Turim ištisą gyvenimą viena kitai pažinti. Užplūsta ligi tol nepatirta meilė, ji apgobia ir mergytę, ir Tobiją, spinduliuoja nuo jų taip, kad nušviečia visą pasaulį.

Buvau mačiusi kelis naujagimius, visi jie virpėjo tartum iš-

11


gąsdinti ir sužavėti šio nuostabaus pasaulio ir didžiulio atstumo, kurį atkeliavo. Bet ši naujagimė ne tokia. Manoji mažutė kosmo-so keliauninkė visiškai rami.

Ir štai ji ima trūkčioti. Pastebiu, kaip dreba sugniaužtas kumštelis. Tobijas šaukia:

– Jai priepuolis!Nusmelkia baisi instinktyvi, primityvi baimė – o ne, to jau

per daug! Mūsų normalus gyvenimas baigtas.Atskubėjus gydytojams melsvais drabužiais vėl viskas atrodo

kaip skubiosios pagalbos kabinete.

•

Jei nori, kad kas nors įvyktų, turi tai suplanuoti. Aš žinau, ką sa-kau, esu profesionali virėja. Pavyzdžiui, jei nori pagaminti beša-melio padažą, reikia tinkamomis proporcijomis ir tinkamu lai-ku sumaišyti tinkamus ingredientus. Atseikėji, seki laiką, viską darai rūpestingai. Man tai savaime sekasi. Tobijas to nesupranta. Jis kompozitorius, kuria muziką dokumentiniams ir trumpame-tražiams televizijos filmams. Jis retai kada atsikelia iki pusiau-dienio ir palieka visur išmėtytus savo popierius, drabužius bei visokį šlamštą. Jis visur nuolatos pasibaisėtinai vėluoja. Sako, jam patinka atsiduoti likimui, ir vadina tai kūrybingumu. Ir aš kūrybinga, tik padažo bet kaip nesumakaluosi. Bet kaip nieko neišeis.

Kai mudu ėmėme mėginti susilaukti vaiko, aš suplanavau viską iki mažiausios smulkmenos.

Žinojau, kad mūsų dukrelė bus pavadinta Frėja (gražus se-novinis vardas, kiek susijęs su Naujojo amžiaus įsitikinimais –

12


tai skandinavų meilės ir vaisingumo deivė), nors Tobijas ir sakė, kad pirma turėsiu peržengti per jo lavoną.

Žinojau, kad mūsų vaikas bus plačių pečių ir turės gražias ilgas kojas kaip Tobijo, o iš manęs bus tiesūs šviesiai kaštoniniai plaukai ir didelės rimtos akys.

Žinojau, kad ji turės jo joie de vivre* ir mano gebėjimus or-ganizuoti.

Ir kai tik išeisim iš šios ligoninės, parduosim namus ir persi-kelsim į Prancūzijos pietus.

Tad kai guliu dabar čia dar apsvaigusi nuo morfijaus, opera-cinės gydytojai mostais veja lauk Tobiją, o mano vaikas kažkur kitur, niekas negalės išmušti manęs iš vėžių. Mano viskas supla-nuota ir viskas bus gerai.

Pietų Prancūzijoje mums maloniai švies saulė. Žmonės bus draugiški. Mūsų dukrelė augs kalbėdama dviem kalbomis, įgis daug žinių, bus apsaugota nuo pedofilų. Jai nereikės naujausių „Nike“ sportbačių, ji nevalgys greitojo maisto.

Matau, kokius namus nusipirksim: namuką Provanse su ro-žėmis ir piliarožėmis abipus durų, alyvmedžiais, išsimėčiusiais levandų lauke, o sodriai mėlyna jūra tolumoje liesis su dangaus žydryne.

Sklandau virš tos jūros, to lauko ir to namuko, o kažkur že-mai Tobijas, dukrelė ir aš gyvename tobulą gyvenimą.

* Gyvenimo džiaugsmas (pranc.).

13


•

Nubudau anksti.Noriu būti su savo vaikeliu.Sunku pasakyti, ar jau praėjo morfijaus poveikis. Aš dar ap-

kvaitusi ir sutrikusi, be to, labai skauda.Prireikia didelių pastangų prisiminti, kur esu – atskirame

kambarėlyje, kuris ligoninėje skirtas, kaip sakoma, ypatingiems atvejams. Šalia kažkas knarkia, ir tai primena man, kad Tobijui buvo leista čia miegoti sulankstomojoje lovoje. Ant stalo gre-ta suskamba mano mobilusis. Sugraibau jį ir atmetu skambutį. Po kelių sekundžių supypsi žinutės signalas: „Naujenos?“ Mano geriausia draugė Marta. Architektė. Netekėjusi. Taip užsiėmusi, kad nepaiso rašybos. Nežinau, ką jai atsakyti. Neatsakau.

Ateina slaugytoja ištraukti kateterio. Nė nežinojau, kad jis įkištas: pastarąsias kokias aštuonias valandas, regis, neturiu ry-šio su savo kūnu ir neprisimenu, kada tas ryšys nutrūko. vel-niškai suskausta. Subloguoju – nuo skausmo ar nuo morfijaus, nežinau.

– Ar gerai jaučiatės? – klausia slaugytoja, o aš nežinau nė ką sakyti, bet man reikia atsikelti, tad sumeluoju, kad gerai, ir klausiu:

– Gal jau galiu nueiti pasižiūrėti į savo vaikelį?Mūsų dukrelė pritemdytoje palatoje, pilnoje dūzgiančios

aparatūros, o kiti kūdikėliai, didumo sulig kumščiu, guli per-matomuose inkubatoriuose keistai spalvotai apšviesti. Ją atpa-žįstu be vargo: ji dukart didesnė už visus kitus palatoje. Guli atviroje lovelėje embriono poza, iš nosytės kyšo vamzdelis, prie pėdutės prijungtas laidas. virš galvos keletas monitorių rodo

14


jos gyvybinius simptomus: širdies plakimą, deguonies kiekį kraujyje, kvėpavimą.

Slaugytoja paaiškina, kad tai naujagimių intensyviosios tera-pijos įrenginys, ir parodo, kaip ją paimti nekliudant visų vamz-delių.

Pirmą kartą laikau ant rankų savo dukrelę. Ji tobula – bur-nytė kaip rožės pumpuras, elfo ausytės, akutės kietai užmerktos. Galiu suskaičiuoti jos blakstienas – keturios dešiniame voke, penkios kairiame – ir įsivaizduoju, kaip mano gimdoje jos pa-slapčiomis augo, tartum sėklos dygo po žeme.

– Ji gražutė, – sako gydytojas.Mane užplūsta laimė ir pasididžiavimas.– Jei jūs nieko prieš, mamyte, aš specialiais instrumentais ap-

žiūrėsiu jos akių dugną.Jis švelniai paima ją iš mano glėbio, ir aš atsidėjusi stebiu, kaip

ją apžiūri. Klausausi, kaip gydytojas aptaria jos regėjimą su sta-žuotoja. Specialūs terminai. Abu medikai, regis, atranda daugybę ieškomų dalykų. Esu viskuo patenkinta, patenkinta kūdikiu.

Pagaliau jie kreipiasi į mane.– Jai kairėje akyje koloboma, be to, ne visai kaip reikiant su-

siformavo tos akies tinklainė, taip pat ir rainelė.Spoksau į gydytoją ir nieko nesuprantu, nes juk visiems aiš-

kiai matyti, kad ši mažutė būtybė yra tokia, kokia ir turi būti.– Jūsų mergaitė akla nebus, – sako gydytojas. – Gali tik būti

kiek toliaregė.Mano galvoje vėl spragteli jungiklis, ir kreivokas veidelis vėl

pasikeičia: iš mokyklinės nuotraukos pro didžiulius toliaregių akinius žvelgia miela savotiška mergytė. Ir šis veidelis taip pat tampa gražiausias ir nuostabiausias iš visų įmanomų veidų.

15


– Kad įsitikintume, reikės MRv, magnetinio rezonanso vaiz-do, – sako gydytojas, – bet atrodo, kad visos jos problemos yra dėl smegenų.

Bet aš nebekreipiu į jį dėmesio, nes kai jis man grąžina vai-kelį, mane užplūsta laimę teikiantys motinystės hormonai ir vi-siškai užvaldo. Jie nedera su visais tais baisiais žodžiais ir yra kur kas galingesni už bet kurį iš jų.

– Man toks jausmas, kad smengu kiaurai grindis, – sako To-bijas.

O, jei jis galėtų būti toks pat užtikrintas kaip aš, kad viskas bus puiku! Nusišypsau jam. Bet jis tik susierzinęs purkšteli ir kreipiasi į gydytoją.

– Norėčiau šio to paklausti. – Reikšmingai pažvelgia į mane. – Gal galėtume pasišnekėti koridoriuje?

Žiūriu į užsidarančias paskui juos duris ir galvoju, kaip keis-tai jie visi elgiasi. Man tereikia laikyti savo mažutę glėbyje, kad žinočiau, kokia ji tobula.

Mergytė atsimerkia. Kairės akytės lėliukė pailga kaip ašara, lyg būtų nupiešta juodu rašalu ir išsiliejusi. Nesu mačiusi vaiko su tokiomis akių lėliukėmis. Man jos atrodo išskirtinės. Akimir-ką mudvi rimtai žvelgiam viena į kitą, paskui jos vokai vėl užsi-merkia.

Mėginu įduoti jai krūtį. Ji susiraukia, vangiai apžioja patį spenelio galiuką. Jaučiu, kaip silpnai trukčioja, tartum akvariu-mo žuvelė gribšnotų.

– Šitaip, mamyte, ji negaus pieno, – sako guvi NSA – Na-cionalinės sveikatos apsaugos tarnybos – slaugytoja. – Jai reikia plačiai išsižioti kaip paukštukui.

Mudvi su mergyte kartu to mokomės. Retkarčiais jos bur-

16


nytė staiga plačiai išsižioja ir ji puola mane juokingai kaip Benis Hilas. Bet kažkas vis negerai; ji riečiasi visu kūneliu, traukiasi nuo manęs, veidelis iškreiptas įniršio, ir ji kulia mane kumšte-liais. Paskui šiltas kūnelis vėl prisirango man prie krūtinės, ir mane vėl užlieja narkotinė migla.

– Žiūrėkit, mamyte, jau snaudžiat, – sako slaugytoja. – Dar vaiką iš rankų paleisit.

– Aš nesijaučiu pavargusi.– verčiau grįžkit į lovą.Bet negi norėčiau būti kur nors kitur? Tik čia ir su ja.Tad ir būnu čia glausdama glėbyje savo kūdikėlį palatoje, pil-

noje mirksinčių švieselių ir „Perspex“ organinio stiklo lovelių, ir galvoju: kaip keista, kad nė vienas kūdikis, regis, visai neverkia, tartum tie aparatai būtų atėmę jiems balsą.

•

– Kaip gimdymas, mieloji?Mano motinos balsas telefono ragelyje skamba iš labai toli.– Ne taip ir blogai. Cezario pjūvis buvo visai priimtinas.

Mergytė...– Tave gimdžiau keturiasdešimt aštuonias valandas. Tais

laikais cezario pjūvio niekam nedarydavo, nebent jau faktiškai mirusioms.

– Mergytė... – pradedu vėl.– Nežinau, kaip ir ištvėriau. vis dėlto tais laikais tarp sąrė-

mių bent jau leisdavo parūkyti.Per miglas jaučiu, kaip atslenka pažįstamas nestiprus susi-

erzinimas. Mano motina nėra gyvenime padariusi ar pasakiusi

17


nė vieno dalyko, kaip derėtų, taip, kaip įprasta kitoms moti-noms.

Gal todėl, kad tais laikais ji buvo jau senoka gimdyvė (man trisdešimt aštuoneri, o jai šešiasdešimt devyneri), mudviejų gyvenime viskas kitaip. Ji ištekėjo dvidešimties ir niekur ne-dirbo; aš atidėliojau šeimos kūrimą dėl savo karjeros. Paprasti mirtingieji būna priversti prisitaikyti prie mūsų besimainan-čio pasaulio, bet mano motina reikalauja, kad visi kiti taikytųsi prie jos. Daugybę metų ji gyvena tartum idiliškoje dvidešimto amžiaus vidurio aplinkoje, nuo visko pabėgusi į savąjį, pasak jos, dramblio kaulo bokštą, iš kurio – žavinga ir bejėgė – skel-bia įsakus. Nepatogios tiesos nuslepiamos. visus keturiasde-šimt aštuonerius vedybinio gyvenimo metus mano neseniai miręs tėvas, tikras šventasis, padėjo jai laikytis ant pjedestalo taikstydamasis su aikštingu jos elgesiu ir sąžiningai stengda-masis vykdyti jos neįmanomus įvykdyti įsakymus. Rūkyti ji metė – staiga ir be jokių paaiškinimų – kai prieš devynis mėne-sius jis mirė nuo gerklų vėžio. visais kitais atžvilgiais reikalai blogi kaip niekad.

– Mama, turiu tau pasakyti svarbų dalyką.– Žinau, mieloji, žinau. Tobijas man skambino iš ligoninės,

kai tave siuvo. Mergytė! Gražutė! Bet kiek tau vargo! Mūsų lai-kais visus kūdikius tuoj pat paimdavo iš motinų ir laikydavo atskiroje palatoje. Buvo daug geriau. Dabar, regis, reikalaujama, kad visą laiką juos prie savęs turėtų.

vėl mėginu:– Mergytė...– Ar atsivešit ją pas mane per Kalėdas?– Ne, mama, manau, kad ne.

18


– Tai gal man reikės atvažiuoti pas jus Kalėdoms.– Kažin, ar taip bus geriau. Mama, dalykas tas, kad mergytė...– Iš tiesų, šiaip ar taip, reikia likti čia.Iš jos balso galima suprasti, kad kažkas, ką pasakiau, ją įžei-

dė, bet dėmesys silpsta, mintys vėl išsiblaško.– Aš niekaip negaliu palikti lesyklos. Brangute, labai atsipra-

šau, kad užsiminiau apie tai dabar, bet ar tu negalėtum paskam-binti Karališkajai paukščių apsaugos draugijai, kad pasiimtų iš mano sodo savo varnėnus? Kai mirė tavo tėtis, nebeturiu dau-giau ko paprašyti, o bijau, kad vargšės zylės neištvers bado.

Jos liežuvis mala vis greičiau, ir vėl ėmusi snūduriuoti aš klausiu savęs, kiek iš to, ką laikau savo asmenybe, yra tiesiog at-kirtis jai. Ar esu drausminga, taktiška, paprasta ir susitvardanti tiktai todėl, kad ji ne tokia?

– Atvažiuosiu rytoj, – girdžiu ją sakant, – tiktai žvilgtelėt į ją, daugiau nieko. Nesijaudink, aš nesikišiu. lik ligoninėj, kiek tik galima, ir gerai pailsėk. Nė piršto nejudink. Tegu viską daro personalas.

•

Intensyviosios terapijos palatoje laikas slenka liejantis draugėn tykiems monitorių garsams ir neryškioms spalvotoms mirk-sinčioms jų švieselėms. viskas prislopinta, lyg būtume akva-riume. Mano dukrelė ir aš viena kitai atsidavusios, o laikas teka pro šalį.

Ateina slaugytoja pranešti, kad mes laukiam. Mes eilėje prie magnetinio rezonanso aparato.

Naujagimei vis dar nesiseka kaip reikiant žįsti. Aš dar netu-

19


riu pieno, tik nedidelį kiekį priešpienio. Man pavyksta išsunkti didelį vienintelį jo lašą. Panašus į sutirštintą pieną.

Paimu jo pirštu ir priglaudžiu savo dukrelei prie lūpų. Jos veidelyje sušvinta epikūriška palaima. Tai jos prigimtinė teisė, tik tokį maistą ji turėtų gauti, o ne gliukozės tirpalą per vamzdelį nosyje.

Tobijui šioje palatoje nepatinka. Jo nebūna vis ilgiau ir ilgiau, išsprunka, kad atsakytų į balso paštą ir susirūpinimą reiškian-čias draugų žinutes. Jie jau ima klausinėti, kodėl mes vis dar ne-sirodom su sveiku kūdikiu.

– Marta man skambina ir skambina, – sako jis. – Ar nenori su ja pasikalbėti?

– Pasakyk, kad paskambinsiu vėliau.Su niekuo nenoriu kalbėtis. Net su Tobiju. Bet jis užsispiria,

kad pabūtume nors kiek vienu du, ir invalido vežimėliu išsiveža mane į ligoninės vestibiulį.

Naujagimė šaukiasi manęs gulėdama „Perspex“ lovelėje tri-mis aukštais aukščiau.

– Jau reikėtų kilti aukštyn jos pasižiūrėti, – sakau Tobijui.– Gerai. Tuoj. Tik nusipirksiu laikraštį.Tobijas meistriškai moka vilkinti laiką. visą amžinybę jis

plepa su moterimi prie kasos „WH Smith“ kioske.Mažulė vėl šaukia. Kur jūs?Tobijas stumia mano vežimėlį koridoriumi tokiu greičiu, ko-

kiu slinko ledynai. Maždaug kas minutę jis paleidžia vežimėlį ir žiūrinėja Nacionalinės sveikatos apsaugos tarnybos plakatus ant sienų. „Jei rūkysit jūs, rūkys ir jūsų kūdikis.“ „Diabetas žudo. Paprašykite savo gydytojo jau šiandien atlikti tyrimus.“ Apšiurę ir nublukę, jie traukte jį traukia.

20


Ateik pas mane. Man tavęs reikia.Jis aptinka stelažą, išpuoštą blizgučiais ir pridėtą rankų dar-

bo megztų žaisliukų. Transparantas skelbia: „Šv. Etelės Kalėdų eglučių papuošalų mugė. Aukokite dosniai.“ Čia darbuojasi dvi senos ponios. Nukabinu nosį. Tobijas labai mėgsta senas ponias, o senos ponios labai mėgsta Tobiją.

Netrukus jos įsileidžia kudakuoti.– Jūsų kūdikis intensyviosios terapijos palatoje? O, nesirū-

pinkit, vargšiuk, jūs toks mielas. Čia puikiausia ligoninė. Kal-bama, kad ji turi geriausią šalyje naujagimių skyrių. Čia siunčia kūdikius iš visos Anglijos.

– Turit labai gražių daikčiukų parduoti, – sako Tobijas.– Mes mezgam ir antklodėles kūdikiams iš specialiosios te-

rapijos. Ir batukus neišnešiotiems. Ir kepuraites. Žinot, juk jų organizmas dar negali reguliuoti savo temperatūros.

– Kaip manot, kas labiau patiktų mūsų dukrelei – kiškutis ar tigriukas?

Mažulė vėl šaukia, jau atkakliau.Nė katro aš nenoriu. Man reikia jūsų.– Jau eikim, Tobijau, būk geras.Jo veidas, paprastai toks giedras, dabar surūgęs ir įsitempęs.– Aš noriu kavos. Gal ir tu išgertum? Galėtume ilgėliau pa-

būti kartu.Bet mano dukrelė turi stiprų gravitacijos lauką. Jis traukia

mane prie jos.– Man nesinori kavos, – atsakau. – verčiau grįšiu pas ją. Ne-

skubėdama galėsiu ir pati nueiti.Tobijas žvelgia į mane lyg norėdamas pasakyti dar ką nors.

Įbruka man į ranką megztą kiškutį.

21


– Nunešk jai. Aš ateisiu pas jus vėliau.Nukėblinu koridoriumi. Stovėti laukiant lifto baisiausia kančia.Girgždėdamos atsiveria durys. liftas grūstinai prisigrūdęs.

Įsispraudžiu į menką tarpelį, stengiuosi saugoti siūlę nuo tos mi-nios. Durys užsiveria. Jaučiu, kaip mano mažulė saugiai traukia mane aukštyn lifto šachta prie savęs.

•

– Jus jau išbraukė iš magnetinio rezonanso, – sako slau-gytoja. – Dar galėsit išsitirti, jeigu nueisit per keturiasdešimt minučių.

– Paskubėk, Ana, – sako Tobijas. – Jei vėl praleisim eilę, taip ir nesužinosim, kas jai yra.

Bet pirmiausia dukrelę reikia perrengti, kad drabužėliai būtų be metalinių spaustukų, nes MR aparatas yra milžiniškas magnetinis laukas. Ir dar reikia užpildyti penkiolika puslapių anketų. Galų gale visus vamzdelius ir monitorius reikia perkelti į vaikišką vežimėlį, atrodantį kaip fabriko vagonėlis.

Jaunesnioji slaugytoja, dirbanti ligoninėje pirmą dieną, stu-mia vaiko vežimėlį, o Tobijas manąjį. Pabėgomis. Kaskart, kai atsitrenkiam į kokią kliūtį, aš aikteliu iš skausmo, ir tai primena, kad nepraėjo nė dvidešimt keturios valandos, kai man buvo pa-daryta svarbi pilvo operacija.

Kažkuriuo metu skubėdamas nesibaigiančiais koridoriais, pasiklydęs ir dar paklaidintas Tobijas sako:

– Aš apsigalvojau. Frėja gal ir geras vardas. Ji tikrai kaip mažy-tė deivė ir, manau, jos gimimas yra pergalė prieš visus sunkumus.

Ir iš to galutinai suprantu, kad jis iš tikrųjų, iš tikrųjų labai

22


nerimauja. Tikisi, kad davęs jai vardą, kurio aš noriu, o jis nepa-kenčia, numaldys dievus ir galų gale viskas, šiaip ar taip, baigsis laimingai.

Jau įveikėme nemažai kliūčių, kad susilauktume šio kūdikio.Norėjau, kad gimtų kovą. vadinasi, pastoti reikėjo birželį,

tad tinkamu metu aš išsiprašiau laisvą dieną (dirbau vest Ende „Michelin“ žvaigždutėmis įvertintame bare „Cri de la Furchette“ šešis vakarus per savaitę), sudariau valgiaraštį idiliškam vakarui (tiršta omarų sriuba ir butelis „Meursault“) ir ėmiau laukti re-zultatų.

Nieko.Nesu iš tų žmonių, kuriems menkiausia nesėkmė atima ryž-

tą, tad paprasčiausiai atidėjau tai vėlesniam laikui. Bet nejučia praėjo keli mėnesiai. Pagaliau palūžau ir kūkčiodama pasiguo-džiau Tobijui.

– Nenoriu numirti bevaikė, bet čia tikrai tavo kaltė, nes taip ilgai dvejojai ir drebėjai, ir galbūt teisi mano mama sakydama, kad pasitempiau gimdą siekdama karjeros.

Tobijas mane apkabino ir pasakė viską, kas dera, mudu pa-simylėjom, ir kai jau buvau bepuolanti į neviltį, įvyko stebuklas.

Gyvenimas nepalengvėjo. Mano šefas, garsenybė vyriausia-sis virėjas Nikola Ševaljė aiškiai pasakė, kad, jo nuomone, nėštu-mas ir motinystė nesuderinami su jo reikalaujama keturiolikos valandų darbo diena šešias dienas per savaitę. laimė, Tobijui tuomet sekėsi kurti muziką, tad aš iš anksto pranešiau, kad išei-nu iš darbo, išmečiau lauk nuomininkus ir pardaviau viengun-gišką butuką, kurį buvau įsigijusi prieš daugelį metų. Tai reiškė, kad sutvarkius hipotekos reikalus banke atsirado graži apvali sumelė namui Prancūzijoje nusipirkti.

23


Teko daugelį mėnesių įkalbinėti Tobiją, kad atsisakytų pato-gaus gyvenimo londone ir persikeltų į Provansą. Kuo mažiau aiškinau apie visą traumuojantį persikraustymo procesą, tuo buvo geriau. O kompozitoriaus darbo privalumas tas, kad iš tie-sų muziką galima kurti bet kur. Na, o aš juk mokiausi lekonto kulinarijos meno institute Provanso Ekse ir buvau tarp mokinių tikra žvaigždė. Esu įsitikinusi, kad sugebėsiu prikalbinti Renė lekontą priimti mane į darbą. Jau kuris laikas jį spaudžiu.

Tuo pat metu naršiau nekilnojamojo turto tinklalapius ir žiūrėjau serialą „vieta po saule“, kol Tobiją kone išvariau iš pro-to. Man pavyko nusisamdyti nekilnojamojo turto agentę. Ji var-du Sandrina ir labai kvalifikuota. Kol kas viskas, ką ji siūlė, buvo neįmanomai brangu, bet žinau, netrukus ateis diena, kai ji suras mums puikiausius namus, kuriuos ir nuskurdėlis galėtų įpirkti.

Kol Frėją skenuoja, mes nueinam į kavinę pavalgyti sriubos. Mane vis dar apėmęs jausmas, kad tai iš tikrųjų vyksta ne su mu-mis. Panašiau į filmą, kuriame regime save lakstančius ekrane.

Be abejo, po kelių valandų mums praneš, kad pavojus at-šaukiamas. Mudu giliai iš palengvėjimo atsikvėpsime, čiupsime telefoną ir paskelbsime pasauliui, kad jau turime pirmagimę. vėliau juokdamiesi pasakosime draugams apie absurdišką dėl jos sukeltą sumaištį pirmosiomis gyvenimo valandomis. „Turiu pasakyti, kad mums tai buvo pragariškas sukrėtimas.“ Ir nepa-gailėsime laiko prisimindami visus vargšus nesveikus vaikelius ir jų tėvus, kuriems nenuskilo tokia laimė kaip mums.

Prie gretimo staliuko sėdi mergytė, serganti cerebriniu para-lyžiumi. Ji graži, bet liesutė ir keistai atrodo su kaklo įtvaru. Jos judesiai staigūs ir nerangūs. Ji žaidžia su tėvu: vis metasi prie jo, o jis kaskart ištiesia rankas ir bučiuoja ją į kaktą.

24


Kaip jaustumeis augindamas tokį vaiką? Nė katras jų neat-rodo baisiai nelaimingas. Jie tiesiog gyvena kaip įpratę dar vieną dieną, šį kartą būdami ligoninės kavinėje.

Tobijas mato, kaip juos stebiu.– Aš sutikau turėti vaiką, bet tik ne tokį, – sako jis.– O taip, – pritariu jam. – Bet Frėja tokia miela. Aš nujaučiu,

viskas bus gerai. Negaliu patikėti, kad jai kas nors ne taip. Esu įsitikinusi, magnetinis rezonansas parodys – čia buvo suklysta.

•

– Jūsų dukrelė... na, jos smegenys turi daug trūkumų, bet pa-grindinis vadinamas polimikrogirija.

Konsultantas, atnešęs mums MR apžiūros duomenis, atėjo į palatą lydimas dviejų slaugytojų. Blogas ženklas.

– Gyri yra smegenų žievės vingiai. Poli reiškia daug. Atrody-tų, kad turėti daugybę smegenų žievės vingių yra gerai, bet jūsų kūdikio vingiai labai negilūs.

Jis skuba lyg manydamas, kad mums to užteks ir jis galės nešdintis iš čia po velnių.

– Kol ji kūdikis, daug iš jos negalima norėti. Nėra ko tikėtis labai geros judesių koordinacijos ir panašiai. Bet vaikui augant iš jo reikalaujama vis daugiau. Galimas dalykas, ji bus tam tikru lygiu neįgali protiškai ir fiziškai.

Išgaruoja paskutiniai užsilikę morfijaus ir gimdymo laimės hormonų lašai ir nugarma į nematomą kanalizacijos skylę, ir da-bar mane užplūsta adrenalinas.

– Protiškai ir fiziškai neįgali – ką tai reiškia? – klausiu.– Šiuo metu dar neįmanoma pasakyti. Kai kurie vaikai, kurių

25


MR vaizdo rezultatai labai blogi, vystosi visai gerai, o kiti, kurių rezultatai popieriuje ne tokie jau blogi, iš tiesų laikosi prasčiau.

– Ką iš tiesų reiškia „visai gerai“?– Yra tam tikras vystymosi diapazonas.– Na gerai, kur yra šio diapazono pradžia ir kur pabaiga?– labai sunku numatyti.– Dėl ko taip yra? – klausia Tobijas.– Atliksime keletą genetinių tyrimų – gal rasime apsigimi-

mo geną. Gali būti, kad tai savaiminė mutacija arba abu turite recesyvinį geną. Galėjo būti ir infekcija ankstyvuoju nėštumo periodu, kuri liko nepastebėta.

– Bet man atliko visus tyrimus, – sakau aš.– Šiuos dalykus sunku aptikti ultragarsu. Klausykit, juk tai

dar nereiškia, kad ji gyvens trumpai ar nesijaus laiminga. Ji gali būti labai patenkinta. Nesistenkit žiūrėti taip toli į priekį.

viena iš slaugytojų spusteli man petį.– Greta yra jaukus kambarėlis. Gal norėtumėt, kad ją pervež-

tume ten ir jūs galėtumėt pabūti su savo dukrele vieni?Mus palydi į nedidelę palatą, svetainės parodiją – ten stovi

du foteliai ir stalas, ant kurio gerai pastebima „Kleenex“ popieri-nių nosinių dėžutė. Kampe – blizgučiais išpuošta Kalėdų eglutė jau pradėjusiais byrėti spygliais.

Mudu su Tobiju sėdim prie savo kūdikėlio ir verkiam. Žiūriu į tą aplamdytą, kreivoką veiduką ir klausiu savęs, kokį ilgą, baisų kelią ji turėjo sukarti, kad atvyko tokia apgadinta, tokia neuž-baigta. Plačiai įstatytas akis ji gavo iš manęs, bet, priešingai nei mano, jų kampučiai nulinkę žemyn. Ji panaši į Tibeto vienuolę.

Gal būdama jau labai sena vienuolė ji žiūrėjo į saulėlydį, nudrikusį virš Tibeto kalnų, ir buvo pašaukta į nirvaną. Bet ji

26


maldavo dar vieno gyvenimo čia, žemėje, tad diduma jos sielos atskubėjo pas mane, o dalis smegenų atsiliko, pasklido ir išsi-skaidė į daleles kaip saulėlydžiai už debesų.

•

Tobijas nori, kad suvalgyčiau nors ką vakarienės.– Žinau, kad tu prižiūri vaikelį, bet aš prižiūrėsiu tave.Tokio pikto ir globėjiškai nusiteikusio dar nesu jo mačiusi.

Bet nuo ko jis mane gina? Nuo manęs pačios? Nuo jos?Mudu sėdime ligoninės valgykloje ir knebinėjame lėkštėse

kažkokį troškinį. Adrenalinas išseko, ir mes nebepasitikime sa-vimi, jaučiamės silpni. Man ausyse spengia, tartum ilgas valan-das ir dienas būčiau gyvenusi dundančioje statybų aikštelėje ir aidas dar užsilikęs.

Sėdime palikę troškinį aušti, laikomės už rankų ir žiūrime vienas kitam į akis. Kaip tada, kai tik įsimylėjome.

Ant plastikinio stalviršio ima vibruoti mano mobilusis. Skam-butis išjungtas.

Šeši praleisti Martos skambučiai ir dar viena žinutė: „Nau-jie-e-nos???“ Nedrįstu mėginti atsakyti.

Parsvyruojam į savo kambarėlį.– Galiu tau pasiūlyti ištaigingą ligoninės sulankstomąją lovą,

jei nori, – sako Tobijas.Sugulam į tą jo lovą. Kelias minutes taip laikomės apsikabi-

nę, tartum tuoj atsiskirtume ir nulėktume kas sau. Aš kūkčioju jam į petį ir jaučiu, kaip į mane smelkiasi jo dvasios tvirtybė. Pamažu, pamažu galvoje besidaužantys kūjai nutyla.

– Neturim leisti, kad mus tai išskirtų, – sušnibždu.

Saira Shah (Saira Šach; g. Londone 1964 m.) – afganų kilmės rašyto-ja, žurnalistė ir dokumentinių filmų kūrėja. Autorė užaugo intelektualų, pasakotojų ir rašytojų šeimoje: Sai-ros Shah tėvas – rašytojas Idriesas Shahas, brolis – keliautojas ir rašy-tojas Tahiras Shahas, kurio knygos „Kalifo rūmai“, „Tūkstančio ir vie-nos nakties šalyje“ ir „Timbuktu“

išleistos lietuviškai. „Virtuvė be pelių“ – antroji Sairos Shah knyga. Tai pusiau autobiografinis pasakojimas apie tobulo gyvenimo planus kūrusią moterį, kurios svajas likimas sugrio-vė vienu smūgiu. O paskui privertė išmokti gyventi iš naujo... visai kitaip.

Anos laukė nuostabūs pokyčiai: tuoj gims jųdviejų su Tobiju kūdikis. Jie paliks niūrų Londoną ir persikraustys į Provansą, kur ji atidarys savo restoraną, Tobijas kurs muziką, o apsupta malonių žmonių dukrytė kalbės dviem kalbom ir bėgios basomis levandų laukuose. Tačiau Anos dukra Frėja gimsta... visiškai neįgali.

Nuo šoko ir prasideda ilga Anos ir Tobijo kelionė: ne į saulė-tą Provanso idilę, o į netikėtai rūsčią gyvenimo tikrovę. Išsvajotas Provansas realybėje virsta apleistu ūkiu Langedoko apylinkėse, pro stogą varva, o po kambarius šmižinėja pelės. Vasarą čia viešpatauja kaitra, žiemą čaižo vėjas. Apie nuosavą restoraną nebegali būti nė kalbos, ir niekas negali atsverti alinančių naktų su traukulių kamuo-jama dukra, krizę išgyvenančiu vyru, ginčų su mama ir nepakelia-mo dvasinio ir � zinio nuovargio. Kad išsaugotų sveiką protą ir savo šeimą, kad įstengtų mylėti nekalbančią ir nejudančią Frėją, Ana pri-valo rasti savyje jėgų, kurių net neįtarė turinti. Ir išmokti pamokas, kurias jai netikėčiausiais būdais pateikia gyvenimas.

„Virtuvė be pelių“ – jaudinančiai šiltas, išmintingas ir kartais juokingas pasakojimas apie meilę, ištvermę ir apie tai, kad patys sunkiausi dalykai gyvenime būna ir patys geriausi.

Vaizduodama santuokos, motinystės, šeimos ir gyvenimo svetur sudėtingumą, S. Shah tragizmą ir humorą supina į istoriją apie meilę, sielvartą ir permainas.

Publishers Weekly

Documents

Saira Shah „Virtuvė be pelių“