Raimonda RaGaUskiEnĖ Rusėniška XV a. pab. – XVI a ......korespondencija, tiksliau, tik jos dalis – rusėniški jų laiškai. Siekiama nustatyti, kiek tokios korespondencijos

18 Raim

onda

RaG

aUsk

iEn

Ė

iŠ taUtOs PRaEitiEs

Anotacija. Straipsnis skirtas XV a. pab. – XVI a. LDK valdovių ir didikių rusėniškai korespondencijai aptarti. Ji nagrinėjama bendrame LDK moterų korespondencijos kontekste. Išskiriami du kokybiškai ir kiekybiškai skirtingi laikotarpiai: 1) XV a. pab. – XVI a. pr., 2) XVI a. antroji pusė. Pirmuoju periodu Lietuvos valdovės susirašinėdamos rinkosi lotynų, italų, lenkų, rusėnų ir vokiečių kalbas. Išliko tik Lietuvos dk Elenos ir karalienės Bonos Sforcos rusėniški laiškai. Nedaug ir to meto didikių laiškų, tačiau jų analizė parodė, kad rusėnų kalba užėmė tvirtas pozici-jas kasdieniame gyvenime. XVI a. antroje pusėje padėtis smarkiai pasikeitė. Lietuvos valdovės rusėniškai iš viso nebesusirašinėjo. Dvikalbystę didikių korespondencijoje pakeitė platus lenkų kalbos vartojimas, rusėnų kalbą var-toti tampa nebemadinga. Tik tarp vidutinės ir smulkiosios LDK bajorijos rusėnų kalba vis dar užėmė tvirtas pozicijas, lenkų kalba ją keitė laipsniškai.

Prasminiai žodžiai: rusėnų kalba, XVI a. LDK, LDK didikės, moterų korespondencija.

Abstract. The article is dedicated to the discussion of the correspondence in the Old Westrussian language (office language of the Grand Duchy of Lithuania) of the noble-women of the Grand Duchy of Lithuania (GDL) at the end of the 15th – the beginning of the 16th centuries which is investigated in the general context of women correspond-ence of that period. Two qualitatively and quantitatively different periods could be distinguished: 1) the end of the 15th – the beginning of the 16th centuries; 2) the second half of the 16th century. During the first period, Lithuanian women-rulers gave preference to the Latin, Italian, Polish, Old Westrussian, and German languages. Though not much factual evidence is left (e. g. letters by Duchess Elena and the Queen of Poland Bona Sforca), we can infer that the Old Westrussian language had a leading position in the noblewomen’s everyday life of that period. However, in the second half of the 16th century the situation consider-

Raimonda RaGaUskiEnĖ

Rusėniška XV a. pab. – XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės moterų – valdovių ir didikių – korespondencijaRaimonda Ragauskienė – humanitarinių mokslų daktarė, Lietuvos istorijos instituto Archeografijos skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja; adresas: kražių g. 5, LT-01108 Vilnius; Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto Lietuvos istorijos katedros docentė; adresas: T. Ševčenkos g. 31, LT-03111 Vilnius; el. paštas: [email protected]; mokslinių interesų sritys – Lietuvos Metrikos problemos, XVI–XVIII a. Lietuvos dk socialinė istorija, lokalinė istorija ir personalinė istorija.

ably changed. As Lithuanian noblewomen started using the Polish language for their correspondence, the Old Westrussian language was ousted. Only noblewomen of lower rank still used it; however, even in their correspond-ence it was gradually replaced by Polish.

key words: the Old Westrussian language, the GDL of the 16th century, the noblewomen of the GDL, women’s correspondence.

Įvadas

Pastaruoju metu moksliniame diskurse suaktyvėjo diskusijos dėl valstybinės kalbos statuso Lietuvos Didžio-joje Kunigaikštystėje (toliau – LDK, Lietuva) ir apskritai kalbinės situacijos, ypač XV a. pab. – XVI a. Sudėtingos problemos sprendimą apsunkina iš vienos pusės nebūtinai reprezentatyvus vienų kalbinių šaltinių (lietuviškų duo-menų) santūrumas ir kitų (daugiausia rusėniškų) gausa, iš kitos – kūrimas tautiškai šališkų istoriografinių paradigmų dėl vienos ar kitos kalbos aukštesnės padėties bei domi-nuojančių pozicijų visuomenės vartojime1. Nesigilinant į konkrečius tyrimus ir polemikas galima tik nurodyti, jog laukas interpretacijoms iš tiesų daugiau nei platus. Egzis-tuoja visas kompleksas veiksnių, a priori rodančių kalbinės situacijos XV a. pab. – XVI a. Lietuvoje problemiškumą. Čia derėtų juos bent provizoriškai paaiškinti.

LDK per visą gyvavimo laikotarpį buvo daugiatautė valstybė. Neskaitant etninių mažumų (žydai, karaimai, totoriai ir kt.), reikšmingą gyventojų grupę sudarė etninėje dalyje gyvenę lietuviai ir kalba bei savimone nuo jų besi-skyrę žemaičiai. Tačiau ir jie net kartu sudėjus neatsvėrė rytinėse ir pietrytinėse LDK žemėse gyvenančių rytų slavų. Dar prieš katalikybės priėmimą stačiatikiai ir nelietuviai

19ISSN 1392-0456

ISTORIJA2 0 0 9 / 4

L X

X V

I / 7

6

Rusėniška XV a. pab. – XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės moterų: valdovių ir didikių korespondencija

sudarė gerokai didesnę – iki trijų ketvirtadalių gyventojų dalį. XV a. pab. – XVI a. pr. šie žmonės pasijuto esą atskira tauta – rusėnai. Taip save jie skyrė nuo Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojų, kuriuos vadino maskvėnais. Pastariesiems gi rusėnai politiškai buvo „lietuviai“. Tai iš jų vėliau išsiskyrė baltarusių ir ukrainiečių tautos2. Kita vertus, etninę Lietuvos sudėtį gerokai pakoregavo 1569 m. Liub-lino sąjunga. Prie Lenkijos prijungus Palenkę bei Ukrainą su Voluinės, Braclavo ir Kijevo vaivadijomis, jos teritorija, o kartu ir gyventojų rusėnų, sumažėjo kone per pusę.

Tarsi savaime suprantama, kad minėtos kalbos ir tarmės (lietuvių/žemaičių ir rusėnų) turėjo būti pagrindinėmis XV a. pab. – XVI a. LDK kalbomis. Tačiau aptariamuoju laikotarpiu kalba nebuvo tapusi tautinio identiteto dalimi. Tiek šneka-mosios, tiek rašto kalbos pasirinkimą ir vartojimo laipsnį nulėmė pirmiausia politiniai (ypač suartėjimas su Lenkija ir spartėjanti polonizacija), religiniai (reformacijos veiks-nys) bei kultūriniai pokyčiai (renesanso kultūrinis sąjūdis, valdovo dvaras). Ne ką mažiau šiems procesams svarbus buvo socialinis kontekstas, tokie veiksniai kaip luomas ar lytis. Todėl valstybės vardu vadinama tauta, skirtingai nei, pavyzdžiui, čekai, nuėjo gan originaliu keliu ir rašytinėms vidaus reikmėms vartojo rusėnų kalbą3. Bendraujant su užsienio, pirmiausia Europos, visuomene jau nuo XIII a. pagrindinė kalba buvo lotynų, greta, tik mažesniu mastu nuo XVI a. pradėjo funkcionuoti raštai ir raštija lenkų kalba. Dar margesnė buvo LDK gyventojų šnekamoji kalba.

Visi šie procesai vyko ne iš karto, bet laipsniškai, kei-čiantis situacijai, keitėsi ir kalbinis pasirinkimas. Štai ir turime tokią kitose to meto valstybėse rečiau aptinkamą heteroglosiją, arba skirtingų kalbų, kultūrų ir luomų kry-žiavimąsi. Ją puikiai nusako gerai žinomos didikų Radvilų giminės atvejis. Iš lietuviškų žemių kilę, jų tėvoninis lizdas buvo Maišiagala-Musninkai-Upninkai-Širvintos, lietuviai Radvilos XVI a. pr. girdėję lotyniškai ir vokiškai, galbūt dar mokėjo kažkiek lietuviškai, bet jau rašė rusėniškai ir lenkiškai, o galvojo rusėniškai. XVI a. viduryje šie didikai galutinai pamiršę lietuvių kalbą, taip gerai ir neišmokę lotynų, vis dar mokėjo rusėniškai, bet jau rašė ir galvojo lenkiškai. Baigiantis šimtmečiui dauguma Radvilų ne-blogai mokėjo lotynų kalbą, dar suprato rusėniškai, bet patys rašė ir galvojo lenkiškai. Ir tai tik Radvilų kalbinis pasirinkimas.

Taigi kalbinė XV a. pab. – XVI a. LDK situacija – savotiš-kas Gordijo mazgas, kurį perkirtus vienu kirčiu, deja, vargiai pavyktų išsiaiškinti realią padėtį. Vis labiau aiškėja, koks svarbus ir reikalingas kompleksinis požiūris į šią problemą. Greta ir toliau reikšmingų išliekančių naujų, tiesa, negausių faktų apie bendrąją kalbinę padėtį LDK ir kanceliarijos, raštijos tyrimų, naujas perspektyvas atveria žvilgsnis į šią problemą per socialinę ir konkretaus asmens situaciją. Nauji kalbinės padėties lygiai išryškės, kai žinosime atskirų luomų bent didesnės grupės asmenų raštingumą, jų kalbinį išprusimą, jų vartotas šnekamąją ir rašytinę kalbas, kitaip sakant, išsiaiškinsime, kokia kalba jie rašė, kokia kalbėjo, ar susikalbėjo ir galiausiai kokia galvojo.

Šaltiniai daugiausia leidžia tirti LDK diduomenės ir ma-žesniu mastu – likusios bajorijos kalbinę patirtį. Bajorija

ir ypač diduomenė buvo žymiai atviresnė bei paveikesnė kalbiniu požiūriu, o mažiausiai keitėsi valstiečių kalbinė orientacija. Ne veltui žinomi XVI–XVII a. pr. Lietuvos ir Lenkijos valdovų nurodymai turėti parapijų bažnyčių kle-bonams lietuviškai mokančius pamokslininkus buvo skirti išlaikyti katalikų tikėjimą tarp valstietijos. Turima ir svarbi, kartais net serijinė medžiaga bajorijos kalbinei situacijai atskleisti – tai asmenų autografai, testamentai, ir kas ypač svarbu – korespondencijos rinkiniai.

Laiškai ne tik atskleidžia dviejų asmenų santykį, perfil-truotą per subjektyvųjį „aš“ tam tikrame laike4, bet ir yra nepakeičiami lyderiai nustatant „tikrąsias“ rašančiojo ir adresato kalbas, tas, kuriomis jie šnekėjo ir kuriomis jie gal-vojo. Šiame straipsnyje pasirinkta XV a. pab. – XVI a. LDK valdančiajam elitui priklausiusių moterų – valdovių ir didikių korespondencija, tiksliau, tik jos dalis – rusėniški jų laiškai. Siekiama nustatyti, kiek tokios korespondencijos išliko ir kiek bent apytikriai jos galėjo būti, koks rusėniškų laiškų santykis su jau aptarta XVI a. moterų korespondencija5, išsiaiškinti, kodėl rusėnų kalba pasirinkta susirašinėjimui.

Moterų korespondencijos funkcionavimo pradžia Ldk

Lietuva moterų korespondencijos srityje tiek kiekybiš-kai, tiek ir kokybiškai atsiliko nuo Vakarų Europos. Išlikę vakariečių moterų pavieniai laiškai rašyti jau aukštaisiais viduramžiais (XI–XIII a.), o masiškiau nuo XIV a., kai pas mus tuomet šia veikla užsiėmė tik pakankamai raštingumą įsisavinusi Lietuvos didžiųjų kunigaikščių aplinka6. Gau-sėjantys vyrų laiškų rinkiniai kurti vytautinėje ir povytau-tinėje valdovo kanceliarijoje. Kaip tik šiuo metu pasirodo ir pirmieji LDK valdovių autorystės, tai yra, jų padiktuoti ar jų vardu surašyti laiškai bei aktai.

Neaišku, kiek raštinga buvusi didžioji kunigaikštienė Ona Vytautienė – visgi įsigijo Šv. Daratos gyvenimo aprašymą7, paliko du žinomus jos vardu surašytus ir jos antspaudu signuotus lotyniškus aktus: 1392 m. rugpjūčio 5 d. Astravos pasižadėjimą Lenkijos karalienei Jadvygai bei 1413 m. sausio 17 d. raštą Konradui Frankenbergui, kur savo ir dukros Sofijos vardu prašė atstovauti joms Žemaitijos byloje Zigmanto Liuksemburgiečio teisme. Žinomi ir du Julijonos Vytautienės vardu rašyti bei jos ants-paudu signuoti vokiški laiškai Kryžiuočių ordino magistrui 1423 m. kovo 7 d. bei 1426 m. liepos 15 d. Reikšminga, jog jai adresuotus laiškus Ordino vyresnybė rašė irgi vokiškai, tuo tarpu nedatuotas Lenkijos karaliaus ir Lietuvos aukš-čiausiojo kunigaikščio Jogailos laiškas Julijonai parašytas lotyniškai8. Dar beveik po ketvirčio amžiaus, XV a. antroje pusėje pasirodo LDK diduomenei priklausančių moterų laiškai. Tai 1454 m. balandžio 25 d. turtingo lietuvių ba-joro – Bielsko seniūno Ivaškos Davainaičio žmonos Onos vardu, greičiausiai raštininko, galbūt dvasininko, parašytas lotyniškas laiškas Gdansko miestiečio Petro Soltovico

20 Raim

onda

RaG

aUsk

iEn

Ė


(P. Solthowitz) žmonai dėl užsakyto varpo bažnyčiai. Taip pat XV a. pab. kažkokio raštininko surašytas, nedatuotas, be parašo, tačiau antspauduotas Trimitų herbo antspaudu, vieno LDK didikų lyderių Kazimiero valdymo pabaigoje, Aleknos Sudimantaičio dukters Jadvygos vokiškas laiškas Ragainės komtūrui. Šiame privačiame laiške Jadvyga skundėsi, kad jos vyras Stanislovas Bartoševičius pateko į maskvėnų nelaisvę9.

Nors nurodyti vieni pirmųjų valdovių ir turtingų bajorių laiškai bei raštai surašyti ne jų pačių, o tik jų vardu, šias moteris, anot XVI a. Anglijos moterų korespondencijos tyrinėtojo Džeimso Deibelo (James daybell), turime lai-kyti laiškų autorėmis. Tyrėjo duomenimis, iš visos moterų korespondencijos net ketvirtadalis laiškų buvo rašyti sekre-torių, o pačių moterų tik pasirašyti, nemažai jų diktuoti, joms diktuoti ir atsiradę kitais panašiais būdais10. Pritariant šiai nuostatai, tai visgi nelabai padeda išsiaiškinti kalbinę situaciją. Būtų nepagrįsta daryti išvadą, jog Vytauto žmo-nos ar Bielsko seniūnienė bei didikė Jadvyga Sudimantaitė mokėjo lotyniškai ar vokiškai.

Neturime išlikusių šiuo laikotarpiu rašytų moterų rusėniškų laiškų. Kategoriškai atmesti tokios galimybės neverta. Juolab, kad stačiatikių dvasininkų būta Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo aplinkoje, o kunigaikštienės Julijonos Algirdienės tėvonija buvo Tverė, kur kunigaikščio dvaruose raštija puoselėta jau nuo XIII a. pab. Tačiau net ir suradus to laikotarpio ar kiek vėlesnius kitus didžiųjų kunigaikštienių greičiausiai pavienius lotyniškus, vokiškus ar rusėniškus laiškus, vargu ar galima kalbėti apie LDK moterų korespondencijos funkcionavimo pradžią.

Taigi pirmieji mus pasiekę vos keli greičiausiai didžiojo kunigaikščio kanceliarijos darbuotojų ar dvasininkų sura-šyti LDK moterų – valdovių ir bajorės lotyniški ir vokiški laiškai rodo, jog šis reiškinys Lietuvoje dar nebuvo masinis. Kuomet vakaruose XIV a., o ypač XV a. elito atstovėms tampa įprasta rašyti privačius laiškus rūpimomis kasdie-nėmis vaikų, verslo, vedybų ir kt. temomis, jos paliko įspūdingus laiškų rinkinius, mes dar faktiškai neturėjome tokių. Moterų korespondencijos pradžią Lietuvoje ver-tėtų pradėti skaičiuoti nuo XV a. pab. ir sieti su „raštinių kultūros“ veiksniu, kai, anot Edvardo Gudavičiaus, šiuo požiūriu Lietuva bent jau žemiausiu lygmeniu priklausė Europos kultūrai11. Laipsniškai plečiasi rašančiųjų ratas, jame svarbią vietą ima užimti nebe tik valdovės, bet ir LDK didikės, aptariama laiškuose problematika darosi įvairesnė, jos pačios ima rašyti laiškus, koresponduojant vartojamos įvairesnės kalbos.

Rusėniški valdovių laiškai XV a. pab. – XVI a.

Valdovių korespondencija XV a. pab. – XVI a. pirmoje pusėje. Epistoliarinį žanrą geriausiai buvo įvaldžiusios LDK valdovės. Prie rašomojo stalo prisėsti laiko surado

visos XV a. pab. – XVI a. pirmosios pusės Lenkijos kara-lienės ir Lietuvos didžiosios kunigaikštienės. Tai neturėtų stebinti žinant, jog jos buvo ne tik raštingos, bet ir gavu-sios aukštą tiems laikams išsilavinimą, o daugelis mokėjo kelias kalbas. Rašyti laiškus tiesiog vertė jų padėtis, šios moterys turėjo didžiausias ir tiesiogines veiklos galimybes dalyvauti ne tik šeimos, bet ir viešajame gyvenime, jos naudojosi specialių sekretorių ir rašovų paslaugomis. Todėl išlikęs XV a. pab. – XVI a. pr. LDK valdovių kores-pondencijos rinkinys gan nemažas, jį sudarytų gerokai per 300 moterų laiškų.

1 lentelė

Jogailaičių dinastijos valdovų žmonų ir dukrų korespondencijos (1495–1551 m.) duomenys

Jogailaičių dinastijos valdovų žmonos ir dukros

Mokamos kalbos

Apy-tikslis laiškų

sk.

Laiškų kalba

Lietuvos dk Elena (1476–1513)

Rusų, galbūt ru-sėnų ir lenkų

7 rusė-nų

Lenkijos karalienė, Lietuvos dk Barbo-ra Zapolya (1495–1515)

Lenkų, galbūt lotynų

2 lotynų

Lenkijos karalienė, Lietuvos dk Bona (1494–1557)

I talų, lotynų, kažkiek lenkų

per 200

loty-nų,

lenkų, italų, rusė-nų

Lenkijos karalie-nė, Lietuvos dk Elž-bieta Habsburgaitė (1526–1545)

Vokiečių, kaž-kiek lotynų

apie 10

loty-nų,

lenkų

Lenkijos karalienė, Lietuvos dk Barbo-ra Radvilaitė (apie 1520–1551)

Lenkų, galbūt rusėnų

52 lenkų

Būsimoji Branden-burgo kunigaikštie-nė Jadvyga Jogailai-tė (1513–1573)

Lenkų ir vokie-čių

2 lenkų

Vengrijos karalie-nė Izabelė Jogailai-tė (1519–1559)

Lenkų, lotynų, italų, vokiečių

apie 10

lenkų, loty-nų

Mažametės kara-laitės Zofija, Ona ir Kotryna Jogailaitės

Lenkų, italų, lo-tynų, neblogai vokiečių

2 (iki XVI a. vid.)

lenkų

Lentelė sudaryta pagal: Przeździecki, A. Jagiellonki polskie w XVI wieku. Kraków, 1868, t. 1; Pociecha, W. królowa Bona (1494–1557). Czasy i ludzie odrodzenia. Poznań, 1958, t. 3; Szymaniak, W. Polscy i litewscy korespondenci księcia pruskiego Albrechta Hohenzollerna w latach 1525–1548. Rozprawy z dziejów XVIII wieku. Z dziejów komunikacji socjalnej epoki nowożytnej. Toruń, 1993, s. 45–51; Listy polskie XVI wieku. Pod. red. K. Rymuta, t. 1; Listy z lat 1525–1548 ze zbiorów Władysława Pociechy, Witolda Taszyckiego i Adama Turasiewicza. Kraków, 1998, t. 2; Listy z lat 1548–1550..., 2001, t. 3; Listy z lat 1550–1551 ..., 2004; Стрекалова, З. И. Два письма королевы Боны из рукописных фондов государственной публичной библиотеки им. Салтыкова–Щедрина. Славянский архив. Сборник материалов и статей. Москва, 1962, с. 193–200.

21ISSN 1392-0456

ISTORIJA2 0 0 9 / 4

L X

X V

I / 7

6


Tarp turimų laiškų tik dalis rašyta pačių moterų. Antai, tarp 53 Barboros Radvilaitės laiškų karalienės ranka rašyti 11 bei vienintelio laiško motinai prierašas. Dar 15 jai dik-tuojant rašė Radvilaitės asmeninis sekretorius Stanislovas Košutskis. Karalienės Barboros Zapolyos išlikusius du lo-tyniškus laiškus rašė jos sekretorius Andžejus Kžickis. Visą būrį raštininkų ir sekretorių turėjo karalienė Bona. Neretai rašant laiškus bent iki 1544 m. jai pagelbėdavo sekreto-rius Valerijonas Protasevičius. Apie tą patį laiką valdovės raštininku buvo vėliau nobilitaciją gavęs kunigas Matiejus Kaleckis iš Mankolino. Dar vienas jos raštininkas – Vilniaus tijūno Šimkos Mackevičiaus sūnus Jonas Šimkavičius, sava-rankiškai pasirašinėjo karalienės dokumentus nuo 1541 m. Raštininkų ir sekretorių Bonos dvare būta ir daugiau. Antai Ispanijoje neseniai rasti 7 itališki karalienės pasirašyti laiš-kai Šv. Romos imperijos imperatoriaus Karolio V ministrui, vėliau kardinolui Antonijui de Granvelle (1517–1586) rašyti dviejų valdovės sekretorių12.

Kaip matyti iš lentelės, Lietuvos valdovės, korespon-duodamos su šeimos nariais ar giminaičiais, rašydamos kitiems asmenims šalies viduje ir į užsienį rinkosi lotynų, italų, lenkų, rusėnų ir vokiečių kalbas. Laiško kalbos pasirinkimą lėmė pirmiausia pačios valdovės kalbos mo-kėjimas. Lotyniškai nemokėdamos tokių laiškų nerašė nei Barbora Radvilaitė, nei Elena. Tuo tarpu poliglotė Bona korespondavo praktiškai visomis kalbomis. Tiesa, valdymo pradžioje valdovei dar buvo sudėtinga suprasti lenkiškai. Antai, kuomet apie 1530 m. gegužės 23 d. Krokuvoje dvare ji skaitė Lietuvos didiko Vilniaus kašteliono Jurgio Radvilos laišką, „gerai lenkiškai suprasti negalėdama, liepė skaityti raštininkui“13. Antroje vietoje buvo adresato mokama kal-ba ar bendrosios komunikavimo tradicijos. Neatsitiktinai nemažai valdovių laiškus rašė ar diktavo įprasta tuomet bendravimo kalba – lotyniškai, o kadangi absoliuti LDK moterų dauguma, su labai retomis išimtimis, XVI a. pirmoje pusėje nemokėjo lotyniškai, ta pati karalienė Bona būtent lenkų kalbą vartojo susirašinėdama su LDK diduomene, o rusėnų – rašydama kai kuriems Lietuvos rusėnams. Apskritai rusėniškų laiškų nėra gausu. Šia kalba rašyti tik Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Elenos ir karalienės Bonos laiškai.

Išlikę ir paskelbti 7 Elenos 1497–1503 m. laiškai tėvams ir broliams bei Lenkijos vyskupams14. Nors jie rašyti valdo-vės vardu, greičiausiai tai buvo Elenos ir jos kanceliarijos bendro darbo rezultatas, todėl juose susipina rusėniškos ir maskvėniškos korespondencijos rašymo ypatybės. Visi laiškai pradedami ne kreipiniu ir saliutacija, bet kreipiniu-adresato nusakymu „Valdovui mano tėvui Ivanui, Dievo malone visos Rusijos ir Vladimiro, Maskvos, Naugardo, Pskovo, Tverės, Permės, Bulgarijos ir kitų valdovui, Elena, Dievo malone Lenkijos karalienė ir Lietuvos, Rusijos, Prūsijos, Žemaitijos ir kitų didžioji kunigaikštienė. Tavo dukra, tau valdovui ir savo tėvui lenkiasi“. Specifinė ir saliutacija: ne teiraujasi ar linki sveikatos, bet rusėniškai „lenkiasi“.

Elenos laiškų turinys paprastas, tad nors jie palyginti ilgi, apima 5–7 lapus, jų esmę galima nusakyti vienu sakiniu. Laiškuose didžioji kunigaikštienė prašė laikytis valstybinių

susitarimų, nekariauti su Lietuva, teigė, kad vyras su ja elgiasi labai gerai, ji neturi kuo skųstis ir nėra verčiama pereiti į kitą tikėjimą. Mintys dėstomos itin smulkmeniš-kai, siekiant sustiprinti argumentaciją pasitelkti gausūs sinonimai ir išraiškingi posakiai. Emocinę įtampą didina refrenai ir panašios literatūrinės išraiškos priemonės. Ap-skritai, laiškų kalba gana emocionali. Leidėjams vos ne kas trečiame sakinyje teko dėti šauktukus ar klaustukus: „Tai tokia tavo valdovo ir mano tėvo meilė ir užuojauta man. Pagalvok ir atsimink valdove, tėve ir susimilk. […] Kaip man į akis pažiūrėti savo anytai?…“

Rusėniški didžiosios kunigaikštienės Elenos laiškai savo stilistika, jos spalvingumu ir emocingumu išsiskiria ne tik iš kitų įvairiomis kalbomis rašytų LDK valdovių laiškų, bet ir iš kiek vėlesnių rusėniškų Lietuvos didikių laiškų. Jie savotiškai balansuoja tarp laiško ir grožinės literatūros. Beje, šiuo metu yra žinoma buvus apie 40 didžiosios kunigaikštienės Elenos oficialių ūkinio pobūdžio raštų. Nors tik keli iš jų duoti Elenos vardu, kiti – transumuoti kitų valdovų duotyse, jie iš esmės skiriasi nuo jau aptartų kunigaikštienės laiškų stilistikos. Oficialūs Elenos raštai – tipiškas LDK kanceliarijos produktas.

Taip pat visiškai kitokie nei Elenos laiškai – dalykiniai, be ypatingo gražbyliavimo, nors kartu išlaikantys reika-lingą korespondencijos formuliarą – karalienės Bonos rusėniški laiškai, rašyti jos raštininkų. Žinoma keliolika jos tokių laiškų, rašytų LDK didikams, valdovės pareigūnams, pavyzdžiui, Voluinės maršalkai Fiodorui Sanguškai ar Vil-niaus tijūnui Šimkai Mackevičiui. Greičiausiai rusėniškų laiškų Bonos rašytiniame palikime būtų kelios dešimtys. Ypač gausu jų turėjo būti, o ir išliko iš 1528–1544 m. lai-kotarpio, kuomet Bona, silpnindama LDK magnatų įtaką, sugebėjo į Jogailaičių rankas sugrąžinti ištisus valdų kom-pleksus iš rusėniškų žemių: Palenkės, Vitebsko seniūnijos, Kovelio, taip pat Gardino seniūnijos ir kt. Bent jau šiuo laikotarpiu su valdove kovoję Radvilos ar Goštautai, taip pat jai atsidavę pareigūnai, pavyzdžiui, Knišino seniūnas Aleksandras Chodkevičius, siuntė nemažai laiškų, parašytų jiems įprastesne rusėnų kalba15.

Rusėniški valdovės laiškai, kaip būdinga ir kitomis kal-bomis rašytai jos korespondencijai, gana konstruktyvūs. Nebūtinai visi jie valdovės pasirašyti, kai kurie jos tik antspauduoti, kartais pažymint raštininką. Bent dalį jų surašė vien vardą nurodęs Valerijonas [Protasevičius]. Tas pats parašas ir prie kai kurių oficialių valdovės raštų, pavyzdžiui, 1536 m. birželio 16 d. Vilniuje rašyto rusėniško Bonos rašto dvarioniui Vaitiekui Trebskiui16. Apskritai, rusėniški karalienės laiškai labai primena dalykinius raš-tus, nors vien iš dorsalinių įrašų ar sulankstymo į mažus vokelius matyti, kad tai ne raštai, o laiškai. Jie taip pat ne tokie oficialūs kaip rusėniški raštai, juose daugiau betarpiškumo, visgi distancija tarp koresponduojančių didesnė nei lenkiškuose ar lotyniškuose laiškuose. Kita vertus, kiek specifinį jų toną galbūt lėmė adresatų ratas. Rusėniškų laiškų karalienė Bona šeimos nariams nerašė, visi jie skirti LDK atstovams, didikams ir pareigūnams, aptariantys įvairius, dažnai ūkinius klausimus, taip pat juose gausu valdovės nurodymų.

22 Raim

onda

RaG

aUsk

iEn

Ė


Kaip atrodo rusėniški laiškai, aiškėja pažvelgus į konkre-čiam adresatui, pavyzdžiui, Vilniaus tijūnui Š. Mickevičiui skirtą korespondenciją. Iš viso šiam patikėtiniui valdovė parašė mažiausiai 8 rusėniškus laiškus 1533 m. kovo 1 d., 1537 m. sausio 13 m., 1537 m. kovo 22 d. iš Krokuvos, 1538 m. vasario 3 d. iš Petrakavo, 1538 m. birželio 13 d., 1539 m. vasario 3 d., 1539 m. rugpjūčio 25 d. bei 1540 m. sausio 13 d. iš Krokuvos17. 1533 m. laiške karalienė paliepė Š. Mickevičiui konfiskuoti Poznanės pirklio Haberlanto namus Vilniuje, 1537 m. informavo, kad išrūpins klientui Vilniaus pilininko pareigas, ir pavedė jam ruošti statybi-nes medžiagas. Vėlesnėje korespondencijoje karalienė dėmesį skyrė Vilniaus žemutinės pilies statybų darbams. 1540 sausį rašė apie vasaros rezidenciją Viršupiuose ir priminė dėl sodo užveisimo, o štai 1539 m. vasarą ji pageidavo pastatyti išėjimą arba terasą į sodą Vilniaus žemutinėje pilyje:

„kaip mums rašai dėl tų laiptų, kuriuos tau Vilniuje iš mūsų rūmų į sodą padaryti liepė, kad jau tuos laiptus pradėjai gaminti, nes niekur kitur tinkamiau jie nutiesti negali būti. Ir italui meistrui Bernardinui taip pat atrodo, kad tik iki tų patalpų, kuriose mūsų panelės gyvena. O jei reiktų vesti į viršų, net iki ten, kur mūsų kambariai, tai labai sudėtinga būtų ir nusileidimas ponioms būtų labai nemielas. Jei tau ir tam meistrui italui taip atrodo, kad tų laiptų niekur kitur tinkamiau nutiesti [negalima], tik į tas panelių patalpas, ir kaip galima greičiau tai įvykdytumėte, o ten jų į viršų iki mūsų patalpų nebevestumėte. Apie tai mes įsakėme rašyti ir Bernatui“18.

Ar iš tiesų tik dvi valdovės – didžioji kunigaikštienė Elena ir karalienė Bona XVI a. pirmoje pusėje rašė laiškus rusėniškai? Bent jau tikrai aišku, kad šią kalbą galėjo var-toti ir Barbora Radvilaitė. Pirmiausia, Radvilaitė suprato, o gal ir pati rašė rusėniškai. Šią kalbą puikiai mokėjo jos motina, tėvas ir brolis (žr. žemiau), rusėniškai karalienės vardu surašyti 7 oficialūs raštai – duotys įvairiems jai nu-sipelniusiems žemionims19. Be to, valdovės kanceliarijoje dirbo jos šeimai tarnavęs rusėniškas sekretorius Jonas Gaika. Reikšminga ir dar viena užuomina šaltiniuose: 1546 m. Žygimanto Augusto dvaro sąskaitų knygose pa-žymėta, jog valdovui liaudiškas dainas dainavęs („rusticam lamentationem rantanti“) Barboros Radvilaitės pirmojo vyro Trakų vaivados Stanislovo Goštauto dvare tarnavęs liutnininkas Andrius (Andrea)20. Žinant Goštautų kultūrines ir kalbines aspiracijas, tikėtina, kad tos liaudiškos dainos ir buvo rusėniškos dainos.

Taigi karalienė Barbora turėjo galimybes koresponduoti rusėniškai, bet taip nerašė dėl pasikeitusių politinių ir kultūrinių sąlygų Lietuvoje. Radvilaitė, nors ir buvo Bo-nos amžininkė, jau priklausė kitai kartai. Didžioji kuni-gaikštienė Elena rusėniškai rašė dėl politinių aplinkybių, karalienė Bona, vienintelė iš valdovių realiai užsiėmusi valstybės valdymo reikalais, rinkosi neįprastą valdovei kalbą rašydama šalies viduje, siekdama didesnio efekto, kreipdamasi į adresatą jam suprantamesne ir įprastesne

kalba. Kitos šio laikotarpio valdovės korespondavo be-veik išimtinai su savo šeimos nariais (Barbora Zapolya, Elžbieta Habsburgaitė), todėl joms nebuvo poreikio rašyti rusėniškai.

Valdovių korespondencijos ypatybės. XVI a. antra pusė. Nuo 1551 m. iki XVI a. pab. Lenkijos karalienės ir Lietuvos didžiosios kunigaikštienės buvo trečioji Žygi-manto Augusto žmona Kotryna Habsburgaitė (1533–1572), Stepono Batoro žmona Ona Jogailaitė (1523–1596) bei Zigmanto Vazos pirmoji žmona Ona Habsburgaitė (1573–1598). Minėtu laikotarpiu LDK lankėsi karalaitės Jogailaitės (Izabelė, Kotryna ir Zofija) taip pat Zigmanto Vazos sesuo Ona Vazaitė. Visoms moterims laiškų rašymas, skirtingai nei pirmtakėms, neskaitant karalienės Bonos, tapo kasdie-niu užsiėmimu. Apie tai byloja išlikusių valdovių ir kitų karališkos šeimos moterų laiškų gausa.

Vieną didžiausių XVI a. antroje pusėje sukauptų kores-pondencijos rinkinių – jame 784 parašyti ar padiktuoti laiškai – paliko Brunšviko kunigaikštienė Zofija Jogailaitė (1522–1575). 1568–1575 m. Z. Jogailaitė susirašinėjo su 184 adresatais iš Abiejų Tautų Respublikos, Šv. Romos imperijos, Italijos bei Švedijos – išliko 1178 įvairių asmenų jai rašyti laiškai. Tarp jų, kaip ir kitų valdovių ar karališ-kosios šeimos moterų atveju, nemažai moterų – šeimos narių, kai kurių šalių valdovų žmonų, didikių, Z. Jogailaitės dvariškių laiškų21. Kol kas nėra suregistruotas karalienės Onos Jogailaitės epistoliarinis palikimas, nors galima numanyti, kad jis galėjo viršyti ne tik motinos, karalienės Bonos, bet ir greičiausiai sesers Zofijos laiškų skaičių. Ką reiškia vien pašto linijos Lenkija–Italija veiklos atnaujini-mas ir jos išlaikymas iš asmeninių karalienės Onos lėšų. Nuo 1575 m. ji gavo leidimą dėl laisvo jos pasiuntinių keliavimo per Veneciją: kurjeriai iš Krokuvos su laiškais ir įvairiomis dovanomis kursavo nuolat, Italiją pasiekdavo per 15 dienų. Karalienė susirašinėjo ne tik su savo agentais ar interesantais, bet ir palaikė ryšius su valdančiosiomis Italijos šeimomis22. Ne mažiau rašė ir laiškų gaudavo kitos valdovų šeimos narės23.

Kaip ir anksčiau, o XVI a. antroje pusėje, smarkiai išaugus korespondavimo apimtims, valdovės naudojosi įvairių raštininkų paslaugomis, atsiranda netgi speci-finis – tuščio, siuntėjos tik pasirašyto laiško blankas, vadinamoji „membrana“. Tokius deramai paruoštus blankus, skirtus dažniausiai oficialiems atsakymams senatoriams ar diduomenei, užpildydavo atsidavę valdovėms asmenys. Antai, Z. Jogailaitės membranas tvarkė jos patikėtinis, politinių planų bendraautorius Stanislavas Čarnkovskis.

Pagausėjusioje XVI a. antrosios pusės Lietuvos valdo-vų šeimos moterų korespondencijoje buvo vartojamos 4 pagrindinės kalbos. Daugiausia laiškų rašė lenkiškai, priklausomai nuo valdovės poreikių ar jos vartojamos kalbos mokėjimo – lotyniškai, vokiškai bei itališkai. Nė viena jų nemokėjo ir nerašė (nediktavo, nedavė nurodymų surašyti) laiškų rusėniškai. Tokio poreikio koresponduojant su šeimos nariais apskritai nebuvo, o potenciali tokių laiškų gavėja – LDK bajorija jau plačiai vartojo lenkų kalbą.

23ISSN 1392-0456

ISTORIJA2 0 0 9 / 4

L X

X V

I / 7

6


Rusėniški Ldk didikių laiškai XV a. pab. – XVI a.

Didikių korespondencijos apimtys iki 1565 m. Kaip minėta, XV a. pab. – XVI a. pirma pusė (iki 1565 m.) rodo padidėjusį koresponduojančių moterų skaičių. 1565 m. žymi ribą, kuomet moterų laiškai nebėra retenybė, jų rašymas tampa didikių kasdienio gyvenimo dalimi. Ta-čiau jų išlikusios korespondencijos kiekis nepalyginamai skurdesnis nei valdovių. Turime Vilniaus kaštelionienės Barboros Radvilienės (2), jos dukros Barboros Radvilaitės (1), Bielsko vaivadienės Elžbietos Radvilaitės Sieniavskos (1), Palenkės vaivadienės Onos Narbutienės (1) bei Ivano Kopočio našlės kunigaikštytės Marijos Palubinskaitės (2) išlikusius laiškus, taip pat į LDK atitekėjusių lenkių Vilniaus vaivadienių Kotrynos Ivinskos Radvilienės (1) ir Elžbietos Šidloveckos Radvilienės (10) rašytinį palikimą – iš viso arti 20 laiškų, rašytų nuo 1535 m. iki 1565 m. Taigi mažiau negu vienos karalienės Bonos rusėniškų laiškų.

Nedidelis turimų laiškų skaičius dar nerodo tikrosios padėties. Išlikusioje epistolografijoje pateikiamos nuorodos apie kitus LDK didikių laiškus. Antai, su Barbora Radvilaite susirašinėjo LDK stalininko Stanislovo Kęsgailos žmona Zofija Chodkevičiūtė ir sesuo Vladimiro seniūnienė Ona Kiškienė. Ne vieną ir ne du laiškus karalienei Bonai pa-rašė Vilniaus vaivadienė Zofija Goštautienė. Kaip matyti iš penkių 1530–1532 m. Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus III laiškų žmonai, išeivei iš LDK Elenai Glinskai, pastaroji korespondavo su vyru. Didysis kunigaikštis jos prašė kuo smulkiau rašyti apie sūnų, ypač pirmagimio Iva-no sveikatą bei maitinimą: „[...] viską smulkiai parašyk […] rašyk apie viską“24. Prie korespondavusių galima priskirti jau nuo XV a. antrosios pusės savo sekretorius ar raštinin-kus turėjusias didikes. Djaką 1467 m. turėjo Trakų kašte-liono Aleknos Davainaičio našlė Barbora, 1541 m. tokie pareigūnai tarnavo Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilos našlei Elžbietai Sakavičiūtei ar tai pačiai Z. Goštautienei25. Tad galimybes komunikuoti raštu XV a. pab. – 1565 m. turėjo moterys iš turtingiausių ir įtakingiausių LDK šeimų, pirmiausia Radvilų, Goštautų, Kęsgailų, Chodkevičių, Glinskių ir kt. Kartu aišku, jog net ir daug didesnis turėjęs būti moterų laiškų skaičius dar nereiškė, kad korespon-davimas tapo kasdieniu įpročiu. Bendravimas raštu lėtai skynėsi kelią šalia kitų populiaresnių komunikacijos būdų, tokių kaip bendravimas per pasiuntinius.

Turimi laiškai rašyti lenkiškai (16) arba rusėniškai (3). Lotyniškai, vokiškai ar kitomis kalbomis rašytos didikių korespondencijos iki 1565 m. nėra žinoma. Kadangi prak-tiškai visi laiškai adresuoti artimiausiems šeimos nariams – tėvams, vyrams ar vaikams, tikėtina, kad susirašinėjimui pasirinktos kalbos buvo moterų vartotos šnekamosios kalbos. Epistoliariniame palikime nepavyko aptikti bent ženklų, rodančių, kad LDK didikės, kaip, beje, ir jų vyrai, galėjo suprasti lietuviškai. Ne itin toli siekiančias išvadas galima daryti ir iš kunigaikščio Jurgio Sluckio laiško, arba tiksliau, didiko parašo. 1556 m. lenkiškai rašytame laiške

jis pasirašė lituanizuota forma: „Jurgi Slucki“26. Kas kita su rusėnų kalba.

Rusėniški didikių laiškai XVI a. pirmoje pusėje. Žinomi kol kas 3 tokie moterų rašyti laiškai, o išlikusių lenkiškų – net 4 kartus daugiau, tačiau šis santykis nėra reprezentatyvus. Tikrąją padėtį iškraipo raštingų lenkių, atitekėjusių į Lietuvą, korespondencija (11 jų laiškų, rašytų 4–5 deš.). Iš LDK kilusių moterų laiškų žinoma buvus 7. Ir nors tai negalutiniai skaičiai, labai tikėtina, kad kaip tik jie parodo realų Lietuvos didikių pasirinktų kalbų santykį jų korespondencijoje: 4 jų rašyti lenkiškai ir 3 rusėniškai. Matyti lenkų-rusėnų kalbų diglosija ir maždaug apylygės abiejų kalbų pozicijos korespondencijoje, o galbūt ir kas-dieniame diduomenės gyvenime (šnekamojoje kalboje).

Trijų rusėniškų laiškų autorės – dvi LDK didikės. Tai vienai įtakingiausių to meto šeimų priklausiusi, iš Palenkės kilusi Vilniaus kaštelionienė Barbora Radvilienė. Apie 1541–1545 m. iš Vilniaus ji rašė sūnui Mikalojui Radvilai Rudajam. O antroji moteris – valdų Bresto, Kameneco ir Melniko pavietuose savininkė, iš kunigaikščių Palubinskių kilusi Ivano Kopočiaus našlė Marina Lvovaitė. Abu tarp 1556–1560 m. rašytus laiškus iš Vitulino valdos ji adresavo kreditoriui Vasilijui Teliatickiui27. Svarbu pažymėti, jog B. Radvilienė buvo katalikė, tuo tarpu M. Palubinskaitė, atrodo, stačiatikė. Taigi religinės pažiūros šiais atvejais nebuvo svarbiausias veiksnys renkantis susirašinėjimo kalbą.

Laiškai privataus pobūdžio, skirti šeimos reikalams. Jų turinys gana paprastas. B. Radvilienė, ilgiau negavusi žinių apie sūnaus sveikatą, per savo pasiuntinį Kalėdą siuntė sūnui paukštienos. Su jai būdingu humoru didikė rašė, jog, nors ji „boba troboje [niekur neišvyksta]“ ir nemedžioja kaip sūnus, bet gali pasiųsti antienos. Motiniškai liepė tai „dėkingai priimti ir laimingai suvalgyti į sveikatą“. M. Kop-čiovienė pirmajame laiške kreditorių informavo apie savo vyro mirtį ir prašė atidėti skolos grąžinimo terminą. An-truoju laišku našlė tikėjosi pratęsti atidėjimą metams.

Laiškų forma kiek skiriasi nuo to laikotarpio lenkiškų laiškų. Antai B. Radvilienės laiškas pradedamas ne ins-kripcija, bet intituliacija – siuntėjos įvardinimu: „Nuo Vilniaus kaštelionienės Barboros Jurgienės Mikolajevi-čiaus Radvilienės iš Dalejovo“. Kreipinys, šiaip tradiciškai vartojamas šauksmininko linksniu, laiške keičiamas į naudininką: „Vilniaus kaštelionaičiui Mikalojui Jurgevičiui Radvilai, mano mielam sūnui“. B. Radvilienės naudojamas formuliaras primena oficialius kanceliarinius rusėniškus raštus. Tipiška rusėniška saliutacija: ne paprastai teiraujasi sveikatos ar pareiškia savo pasirengimą tarnauti, bet rusė-niškas „nusilenkimas ir širdinga meilė, apie Jūsų Malony-bės, mano mielo sūnaus sveikatą kiekvieno klausyčiau“. Subskripcijoje didikė iš viso pamiršo pasirašyti, nurodžiusi vien netikslią laiško surašymo datą – gegužės 31 d. ir vietą – Vilnius. Ne visos laiško dalys yra ir rusėniškame M. Kopčiovienės laiške. Iš karto po inskripcijos „Dauggali pone ir geradari man ypatingai maloningas“ pereinama prie reikalų dėstymo. Taip pat rusėniškai „žemai lenkiasi“. Reikšminga, jog M. Kopčiovienės laiškas su jos rusėnišku autografu – „Aš Marija Lvovna, savo ranka“.

24 Raim

onda

RaG

aUsk

iEn

Ė


Tiek M. Kopčiovienės laiškas-autografas, tiek ir laiš-kuose dėstomos buitinės temos byloja, jog abi moterys buvo puikiai įvaldžiusios rusėnų kalbą ir ją galėjo vartoti kasdien. Tokį teiginį dar labiau sustiprina B. Radvilienės rašytas vienas ankstyviausių Lietuvoje 1535 m. jos lenkiš-kas laiškas vyrui J. Radvilai. Autorė jame kaskart pavartoja rusėniškų formų. Antai pasirašo ne lenkiška „namniejsza“ ar „najmniejsza“ forma, bet rusėniškai „namieńsza“, vyro pareigybės irgi skamba neįprastai: „Hejtmanu Najwyszs-zemu Wielikiego Księstwa Litewskiego“. Vilniaus kašte-lionienei antrina ir dukra Barbora Radvilaitė ankstyvame apie 1536 m. lenkiškame laiške tėvui, atkartojusi motinos vartotas rusėniškas formas28.

Aptariant minėtus rusėniškus laiškus svarbu dar kartą akcentuoti, kad jie pasirodė kartu su pirmaisiais lenkiškais didikių laiškais, tai yra kartu žymėjo LDK elito moterų korespondencijos pradžią. Kol kas turima per mažai laiškų norint daryti platesnius apibendrinimus, tačiau jie visgi rodo rimtas rusėnų kalbos įsitvirtinimo kasdieniame diduomenės gyvenime tendencijas. Kad minėti laiškai nebuvo atsitiktinumas, patvirtina šios kalbos vartojimo didikų korespondencijoje pavyzdžiai.

Rusėniška korespondencija Jurgio Radvilos ir Alberto Goštauto aplinkoje. Pasiremsiu dviejų atstovų – „kilmin-go lietuvio“, kaip save vadino, Vilniaus vaivados Alberto Goštauto ir jau minėto Vilniaus kašteliono bei Lietuvos didžiojo etmono J. Radvilos aplinka. Tai buvo du įtakin-giausi XVI a. pirmosios pusės Lietuvos valstybės veikėjai. Jų elgesio modeliai, gal net labiau nei Lietuvoje mažai re-zidavusio valdovo ar jo dvaro, turėjo nemažos įtakos LDK elitui. Šių didikų vartojamos kalbos pasirinkimas viešose ir privačiose erdvėse vertė rinktis tokias pat kalbas ir jų gausius adresatus, bent jau komunikuojant su jais.

Istoriografijoje ne sykį pabrėžti A. Goštauto „lituanisti-niai nuopelnai“. Jo lietuviškas nacionalizmas dažniausiai grindžiamas 1525 m. lotyniškai didiko vardu paskelbtu memorialu karalienei Bonai. Jame iš tiesų gan emocingai išdėstytas prolietuviškas A. Goštauto požiūris į Lietuvą: gi-namas valstybingumas, papročių, teisės bei kitų gyvenimo sričių skirtingumas nuo Lenkijos, atsisakant sąjungos su ja ir pabrėžiant, jog svarbiausios valstybės pareigybės turi priklausyti tik lietuviams, o ne rusėnams29. Tačiau šis speci-finis nacionalizmas ar antirusėniškumas buvo momentinis, arba kitaip – kontekstinis. Tuomet didikas ypač nesutarė su buvusiu bičiuliu, LDK didžiuoju etmonu Konstantinu Ostrogiškiu. Šiaip gyvenime A. Goštautas puikiai sugyveno su rusėnais. Pastarieji jį supo nuolat. Rusėnai sudarė nema-žą dalį didiko dvare: iždininkas Mikalojus Zacharevičius, raštininkai Ukolovas, Bagdonas Semaška ir kt. Stačiatikiai kunigaikščiai Alšėniškiai ir Druckiai buvo artimiausi didiko giminaičiai iš motinos pusės, žmona kunigaikštytė Zofija kilusi iš Verejos, nuo Maskvos, turėjo Bizantijos Paleologų dinastijos kraujo. Greičiausiai jam priklausiusioje biblio-tekoje 1510 m. buvo nemažai „pravoslaviškų bažnytinių knygų bažnytine slavų kalba, pavadintų rusiškomis“. Testamente jis nurodė, jog nori būti palaidotas Vilniaus katedroje, tačiau virš galvos paliepė pakabinti „Dievo motinos paveikslą, tapytą graikišku papročiu“30.

Nestebina, jog rusėniškai rašyti A. Goštauto oficialūs-valstybiniai raštai, tokia pat kalba „кгроф з мурованых Кгераноин“ išduodavo raštus savo žmonėms31. Z. Goš-tautienė irgi išduodavo rusėniškus raštus. Žinomos kelios jos tokios duotys savo tarnautojams, o 1543 m. kovo 16 d. Vilniuje didikė davė privilegiją Trabų bažnyčiai, „rašytą rusiškai su prikabinamu antspaudu“32. A. Goštautas ko-respondavo trimis kalbomis: lotynų (žinoma 11 jo laiškų), rusėnų (3) ir lenkų (2). Lotyniškai didikas rašė, arba tiksliau, jo vardu rašyta, Prūsijos kunigaikščiui Albrechtui. A. Goš-tautas buvo tarp 14 svarbiausių Prūsijos kunigaikščio adresatų – iš kunigaikščio gavo 72, jam parašė 11 laiškų33. Plačiausi 1532–1535 m. 3 rusėniški laiškai J. Radvilai34. Tuo tarpu į Krokuvos dvarą didikas siuntė vieną lenkišką laišką, tokia pat kalba dar vieną 1536 m. parašė J. Radvilai. Pastarajame taip pat emocionaliai kaip ir memoriale agita-vo neremti lenko paskyrimo į Lucko vyskupo vietą. Anot vaivados, „kalbama ne apie vyskupystę, bet apie tai, kad galėtų pradžioje pasodinti vyskupą lenką į Tarybą, o po to iš karto Trakų kaštelionu paskirs lenką, po to lenkas bus ir vaivada. Kai lenkai užims Tarybą, tada paruošta visuome-nė (visa LDK) bus pajungta Karūnai. O taip mums reikia tai sergėti, kad ta klaida neprasidėtų mums valdant, kad mes nebūtume mūsų palikuonių amžiams prakeikti“35.

Šiame lenkiškame laiške, kurį XVI a. archyvaras apibū-dino kaip „Lietuvos mylėtojo“ laišką, nemažai rusėniškų formų. Laiško skelbėjai dėl netinkamo linksnių vartojimo, pvz., „biskupu“ vietoje „biskupowi“; atskirų žodžių, tokių kaip „mnohy“, vietoje „liczny“ ar „zdzie-vietoje „tu“ ir kt. pavartojimo pastabose pažymėjo „rusų, baltarusių įtaka“36. Matyt, Vilniaus vaivadai artimesnė, galbūt kasdienio vartojimo kalba buvo rusėnų. Ja greičiausiai susirašinėjo ir su žmona, todėl ji ir „prasimušė“ lenkiškoje didiko korespondencijoje.

Daug ką panašaus kalbos vartojimo prasme galima pa-sakyti ir apie J. Radvilą. Nors nėra išlikusių Vilniaus kašte-liono laiškų, rusėniškai su juo korespondavo dauguma jam rašiusių asmenų. 1532–1534 m. tokius laiškus J. Radvilai siuntė A. Goštautas, jo klientai bei tarnautojai, tokie kaip Jonas Gaika, Jonas Skinderis, Mikalojus Andruškevičius, Mstislavlio laikytojas Jurgis Zenavičius, Polocko vaivada Jonas Hlebavičius, LDK arklidininkas Bagdonas Čižas, raš-tininkas Mikalojus Sviniuskis, LDK iždininkas Ivanas Hor-nostajus ir kt.37 Didžiąją daugumą ne tik oficialių raštų, bet ir privatesnio pobūdžio korespondencijos didikui minėtu laiku adresavo ir Lietuvos valdovas Žygimantas Senasis. Itin svarbu, jog J. Radvilos šeimoje rusėniškai rašė ir jo žmona, minėta B. Radvilienė, ir sūnus Mikalojus Radvila Rudasis. Neaišku, ar kaštelionaitis rusėniškai atrašė motinai, tačiau išliko vėlesnis tarp 1544–1550 m. iš Vilniaus jo ranka rašytas rusėniškas laiškas Maišiagalos valdytojui Motiejui Giedraičiui38. Vadinasi, ir šioje šeimoje rusėnų kalba buvo gerai žinoma: ją mokėjo, ja rašė ir turbūt kalbėjo šeimos nariai, greičiausiai ir Barbora Radvilaitė.

Apskritai matyti, jog XVI a. 3–5 deš. augant korespon-davimui, LDK diduomenė tarpusavyje linko susirašinėti rusėniškai. Tik laiškai į karaliaus dvarą ar į Prūsiją būdavo lenkiški ar lotyniški.

25ISSN 1392-0456

ISTORIJA2 0 0 9 / 4

L X

X V

I / 7

6


Didikių korespondencijos ypatybės. XVI a. antra pusė. Jau minėta, jog moterų korespondencijos augimas LDK prasidėjo apie 1565–1568 m. Ypač XVI a. paskuti-niajame ketvirtyje išsiplėtė apimtys, susiformavo didesni (30–40 laiškų) didikių korespondencijos rinkiniai. Skaičius sukonkretinti yra sudėtinga. Aišku, jog XVI a. antroje pu-sėje, kai laiškų rašymas ir jų diktavimas tampa kasdieniu įpročiu, išlikusius moterų laiškus skaičiuojame šimtais, o realiai, matyt, būta ir tūkstančių. Juolab, kad dalis moterų plačiai naudojo savo raštininkų ar kanceliarijos darbuo-tojų paslaugas, tobulėjo ir komunikacijos technika. Į šią kasdienybę įsitraukė ne tik didikės ar stambiosios bajorės, bet ir tam pačiam luomui priklausiusios ne tokios turtingos moterys. Ne tik daugėja rašančiųjų, bet ir plečiasi aptaria-mų temų ratas. Rašyta apie šeimos ir giminės kasdienes problemas, ūkinius reikalus, svarstyti politiniai ir klienteli-niai dalykai, atsiranda laiškai religine tematika bei pirmieji meilės laiškai. XVI a. antrosios pusės didikių koresponden-cija tampa panaši į europiečių moterų laiškus39.

Kalbant apie minėto laikotarpio didikių koresponden-cijos kalbinę padėtį galima drąsiai teigti, jog lenkų kalba praktiškai išstūmė rusėnų kalbą. Ankstesnę dvikalbystę keitė platus lenkų kalbos vartojimas. Šią kalbą rinkosi įvairių tautybių moterys – lenkės, rusėnės ar lietuvės, net ir tautinių mažumų atstovės. Pavyzdžiui, karaliaus kam-barinio vengro Pranciškaus Veselini žmona, irgi vengrė Ana iš Arkando patronei Vilniaus vaivadienei Kotrynai Tenčinskai Radvilienei laiškus rašė lenkiškai40. Netgi tos moterys, kurių šeimose vis dar kalbėta rusėniškai, ar ši kalba buvo jų gimtoji, dažniausiai savo sekretoriams ar raštininkams pavesdavo laiškus surašyti lenkiškai, o pačios pasirašydavo rusėniškai. Atrodo, rusėniškai geriau mokė-jusi Vilniaus kaštelionienė Ona Chodkevičiūtė Pacienė lenkiškus Vilniaus vaivadai Kristupui Radvilai Perkūnui adresuotus 1594 ir 1596 m. laiškus iš Rožankos ir Dailidžių pasirašė rusėniškai: „Рукою своею“41.

Tarp peržiūrėtų kelių šimtų XVI a. antrosios pusės LDK didikių – Radvilienių, Sapiegienių, Sluckienių, Pacienių, Ostrogiškienių, Chodkevičienių ir kt. moterų laiškų pavyko aptikti vos vieną rusėnišką laišką. Tai vienintelis šia kalba parašytas žinomas gausų lenkiškos korespondencijos rinkinį palikusios kunigaikštienės Kotrynos Tenčinskos Sluckienės, vėliau Radvilienės laiškas tetai Radaškonių seniūnienei Uljanai Bogovitinovičaitei Hornostajienei (prieš 1530–1575)42. Jo turinys paprastas, tai tiesiog ma-lonybinis laiškas, didikė džiaugiasi sužinojusi, jog teta ruošiasi atvykti pas jos vyrą. Šio laiško forma praktiškai nesiskiria nuo lenkiškų to meto laiškų, netgi atrodo, kad jis galėjo būti verstas iš lenkų kalbos. Išskirtinį rusėnų kalbos pasirinkimą kiek paaiškina ir U. Hornostajienės biografijos bruožai.

Ji buvo jauniausia vieno įtakingiausių XVI a. pr. Lietu-vos diduomenės atstovo – LDK žemės iždininko Mykolo Bogušo Bogovitinovičiaus (m. 1530 m.) ir kunigaikštienės Teodoros Andrejovaitės Sanguškaitės (m. po 1568 m.43) dukra. Šeimoje užaugo dar dvi dukros – Ana ir Teodora. Pagrindinės šeimos turimos valdos buvo Voluinėje. Uljanos tėvas Bogušas buvo vienas geriausių rusėnų kalbos žinovų,

savo karjerą pradėjo Aleksandro Jogailaičio dvare kaip raštininkas. Buvo vienas aktyviausių savo meto diplomatų, kaip Rytų šalių specialistas ne sykį siųstas į Moldovą ar Maskvą. Kita vertus, jam nebuvo svetima ir vakarietiška kultūra: 1515–1518 m. jis atliko sėkmingas diplomatines misijas Habsburgų dvare44. Dvi vyresnės dukros ištekin-tos už lenkų. Ana jau po tėvo mirties tapo Sandomiero vaivadaičio Stanislovo Tenčinskio (m. 1538 m.) žmona. Teodora ištekėjo už Kijevo vaivados kunigaikščio Fridricho Pronskio (m. 1546 m.), antrą kartą – už Gniezno kašteliono Mikalojaus Tčebuchovskio (m. 1559 m.), o trečią kartą – už Kulmo pakamario Mikalojaus Dzialynskio45. Tik Uljana liko LDK, tapo Naugarduko vaivadaičio, Radaškonių seniūno Ivano Hornostajaus (m. prieš 1569 m. rugsėjo 21 d.) žmo-na. Tiesa, jos šeimyninis gyvenimas nesusiklostė, 1560 m. paliko vyrą ir išsikėlė gyventi pas motiną46.

Neaišku, kaip kitos seserys, tačiau Uljana visą gyveni-mą išlaikė rusėniškas kultūrines tradicijas. Štai 1567 m. I. Hornostajus bandė su ja susitaikyti Kijevo metropolito Kiro Silvestro teisme, vadinasi bažnytinė jų santuoka buvo sudaryta pagal stačiatikių papročius. 1570 m. ir kituose didikės teismo dokumentuose minimi rusėniški jos raštai, kvitai, ir skoliaraščiai47. Beje, šia kalba rašyti laiškai tarp raštų nenurodyti. 1575 m. lapkričio 10 d. U. Hornostajienė Timkovičiuose rusėniškai padiktavo ir pati pasirašė testamentą. Prašė palaidoti Slucko Švč. Tre-jybės vienuolyno cerkvėje pagal graikiškus papročius, greta sesers O. Tenčinskos48. Po mirties 1575 m. gruodžio 26 d. jos rusėniškas raštininkas Žukas sudarė didikės turto Timkovičiuose sąrašą. Jame paminėjo ir paliktas knygas: čekų Bibliją, rusėnišką psalmyną bei dar kelias religinio pobūdžio knygas.

Taigi, rusėnų kalbos pasirinkimą dukterėčios K. Ten-činskos laiške lėmė išskirtinė pagarba adresatei, motinos seseriai, galbūt jau garbaus amžiaus sulaukusiai ir rusėniš-kai dažniau bendravusiai kasdieniame gyvenime. Visgi tik vieno tokio laiško buvimas tarp nemažos daugumos leidžia kalbėti apie šio atvejo išskirtinumą, patvirtinantį bendrą taisyklę – XVI a. antroje pusėje didikės linko komunikuoti vien lenkiškai. Rusėniškai rašyti jau nebuvo madinga. Kaip apibendrinimą galima pateikti Vilniaus vaivadaičių Mika-lojaus Radvilos Juodojo dukrų Onos, Zofijos ir Kristinos pastebėjimą 1568 m. apie svainės iš rusėniškos aplinkos kilusios Voluinės vaivadaitės Elžbietos Eufemijos Višnio-veckos rašymą: „jos malonybė kunigaikštienė Eufemija jau nuo šiandien lenkiškai lenksis“49. Jeigu dar Barboros Radvilaitės kartos moterys retsykiais galėjo padiktuoti laišką rusėniškai, tai jų dukros, nekalbant apie anūkes, rašė lenkiškai, nebent pasirašydavo rusėniškai. Vyko sparti diduomenės šnekamosios kalbos polonizacija.

Kaip rodo XVI a. antrosios pusės teismų dokumentai, šis procesas, atrodo, kiek mažiau lietė vidutinę ar smulkiąją bajoriją. Raštingi bajorai ir jų žmonos dar dažnai iki pat XVII a. pr. bent jau teisminiuose dokumentuose pasira-šydavo abiem kalbomis. Štai keliolika tokių pavyzdžių, atsitiktinės atrankos būdu paimtų iš XVI a. antrosios pusės šaltinių50. Antai LDK bajorų liudijimai 1558 m. teismo bylose: iš 8 bajorų tik du (Andrius Niepžeckis ir Mikalojus

26 Raim

onda

RaG

aUsk

iEn

Ė


Volčekas) pasirašė lenkiškai, kiti 6 – dėjo parašus „ruskim pismom“. Tai Dobrogostas Čiževičius, Motiejus Ivaškovi-čius, Jonas Labutevičius, Jonas Steckovičius, Bogdanas Semenavičius ir Ivanas Fedorovičius51.

Nuo paskutinio XVI a. ketvirčio padėtis jau kiek pa-sikeitė. Iš 24 parinktų raštingų bajorų – vyrų ir moterų 1575–1599 m. 11 jų pasirašė lenkiškai. Tai Florijonas Dambrovskis, Polonija Valavičiūtė, Stanislovas Bezpiatnas su žmona Zofija Jonaite, Dorota Rozbicka, Jonas Survila su žmona Ieva Triznaite, Ščasna Radiskaja, Kasparas Šveikovskis su žmona Kotryna Roska bei Aleksandra Jazlovickaja. Rusėniškai rašėsi 13: Marija Kurbskienė, Mikalojus Moisejevičius, broliai Meškovskiai, Šolušankos brolis, Adomas Potiejus, Fiodoras Tuševickis, Mikalojus Orvydas, Marina Sopotkienė, Kristupas Vitkevičius, Alek-sandras Vasiljevičius, Jonas Kliukovskis, Grigas Bezpiatnas ir Jurgis Ostrovskis. Neretai sutuoktiniai pasirašydavo skirtingomis kalbomis. Antai J. Kliukovskis rusėniškai, o jo žmona P. Valavičiūtė – lenkiškai, J. Ostrovskis – rusėniš-kai, o žmona D. Rozbicka – lenkiškai. Netgi broliai rašėsi skirtingai – Bezpiatnas Grigas rusėniškai, o Stanislovas jau lenkiškai.

Ko gero, galima ir vėl išskirti tendencijas: XVI a. antroje pusėje tarp vidutinės ir smulkiosios LDK bajorijos vis dar tvirtas pozicijas užėmė rusėnų kalba. Ją laipsniškai, nors ir ne taip sparčiai kaip tarp LDK diduomenės, keitė lenkų. Taip pat neabejotina, jog bajorai savo patronėms didikėms XVI a. antroje pusėje rašė lenkiškai, o jei taip nemokėjo, buvo priversti samdyti specialistus. Lenkų kalbos varto-jimas tarp XVI a. antrosios pusės LDK didikių pabrėžė jų luominį išskirtinumą.

Išvados

1. LDK moterų korespondencijos srityje tiek kiekybiškai, tiek ir kokybiškai atsiliko nuo Vidurio ir Rytų Europos. Moterų korespondencijos pradžią Lietuvoje vertėtų pradėti skaičiuoti nuo XV a. pab. ir sieti su „raštinių kultūros“ veiksniu.

2. Geriausiai epistolografijos žanrą buvo įvaldžiu-sios labiausiai išsilavinusios Lietuvos valdovės. Išliko per 300 laiškų korespondencijos rinkinys, rašytas visų XV a. pab. – XVI a. pr. Lenkijos karalienių ir Lietuvos didžiųjų kunigaikštienių. Jos rinkosi lotynų, italų, lenkų, rusėnų ir vokiečių kalbas.

3. Rusėniškų valdovių laiškų XV a. pab. – XVI a. pr. nėra gausu. Rusėnų kalbą dėl politinių aplinkybių bei efektyvesnio administravimo susirašinėjimui rinkosi tik Lietuvos dk Elena ir karalienė Bona. Išliko kelios dešimtys jų raštininkų šia kalba surašytų laiškų. Rusėniškai galėjo mokėti ir Barbora Radvilaitė. XVI a. antrojoje pusėje jau nė viena valdovė nemokėjo ir nerašė (nediktavo, nedavė nurodymų surašyti) laiškų rusėniškai.

4. XV a. pab. – XVI a. gausesnio LDK didikių kores-pondavimo pradžią žymėjo kelios dešimtys beveik vienu metu pasirodžiusių laiškų lenkų ir rusėnų kalbomis. Nors išlikusių rusėniškų laiškų nėra daug (3), visgi jie, kaip ir platus rusėnų kalbos vartojimas to meto didikų aplinkoje

2 lentelė

LDK bajorų parašai 1575–1599 m. dokumentuose

Me-tai

Bajoras/Bajorė Parašo pažymėjimas

1575 Florijonas Dambrovskis lenkiškai 1577 Gardino pilininkas Jonas Kliu-

kovskis sužmona Polonija Valavičiūte

rusėniškailenkiškai

1578 Stanislovas Motiejevičius Be-zpiatnas su žmona Zofija Jo-naite Brolis Grigas su žmona Tomila Krivoblockaja

abu – lenkiškaiGrigas – rusė-niškai, žmona beraštė

1578 Marija Kurbskienė rusėniškai1580 Vilniaus žemionis Mikalojus

Moisejevičius, žmona Raina Adamkevičiūtė

rusėniškai– tik dėjo ants-paudą

1580 Broliai Petras, Andrius ir Mika-lojus Martinaičiai Meškovskiai Seserys Magdalena, Dorota, Ona ir Barbora

rusėniškaineturėjo spau-dų ir „nemoka rašyti“.

1580 Karaliaus rotmistro Petro Roz-bickio žmona Elžbieta Šolu-šanka

už ją rusėniš-kai pasirašė brolis

1581 Bresto žemės teisėjas Adomas Potiejus Slonimo pilies teisėjas Fiodoras Tuševickis

abu – rusė-niškai

1582 Jurijus Motiejevičius Ostrovs-kis jo žmona Dorota Petraitė Roz-bicka

rusėniškailenkiškai

1584 Žemaitijos žemionis Mikalojus Jonavičius Orvydas

rusėniškai

1586 Gardino pav. pakamarienė Ma-rina Zareckaitė Sopotkienė

rusėniškai

1586 Rumborko seniūnas, Ašmenos žemionis Jonas Survila jo žmona Ieva Andrejevaitė Triznaitė

abu – lenkiškai

1586 Žemaitijos žemionis Kristupas Vaitkevičius

rusėniškai

1589 Ukmergės pav. žemionė Ščas-na Radiskaja iš kunigaikščių Giedraičių

lenkiškai

1593 Ašmenos pav. žemionis Kaspa-ras Šveikovskis jo žmona Kotryna Roska

abu – lenkiškai

1594 Sniatinsko seniūnienė Aleksan-dra Tiškevičiūtė Jazlovickaja

lenkiškai

1599 Žemionis Aleksandras Vasil-jevičius

rusėniškai

Lentelė sudaryta pagal: MAB, f. 16, nr. 20, l. 16, 20; nr. 45, l. 5, 45; nr. 46, l. 1, 27, 31; nr. 47, l. 44; nr. 49, l. 41; nr. 50, l. 4, 11, 57; nr. 53, l. 22; nr. 54, l. 7; nr. 59, l. 42; nr. 202, l. 8, 200.

27ISSN 1392-0456

ISTORIJA2 0 0 9 / 4

L X

X V

I / 7

6


rodo, jog ši kalba užėmė tvirtas pozicijas to meto kasdie-niame diduomenės gyvenime.

5. Nuo 1565–1568 m. rašymui tapus didikių kasdienio gyvenimo dalimi, dvikalbystę korespondencijoje keitė len-kų kalbos vartojimas. Nors šios kilmės didikės privačioje aplinkoje ir toliau kalbėjo joms artima kalba – rusėniškai, diduomenės laiškuose vartoti rusėnų kalbą tampa nebe-madinga. Kaip tik lenkų kalba pabrėžė luominį išskirtinu-mą. Kol kas tėra žinomas vos 1 rusėniškas XVI a. antrosios pusės laiškas. Kalbinį pasirinkimą šį sykį lėmė pagarba adresatei, greičiausiai geriau mokėjusiai rusėniškai.

6. XVI a. antrosios pusės teismų dokumentai rodo tendencijas, jog tarp vidutinės ir smulkiosios LDK bajo-rijos rusėnų kalba vis dar užėmė tvirtas pozicijas. Lenkų kalba ją keitė laipsniškai ir ne taip sparčiai kaip tarp LDK diduomenės.

Nuorodos

1 Plačiau žr. Dubonis, A. Lietuvių kalba: poreikis ir var-tojimo mastai (XV a. antra pusė – XVI a. pirma pusė). Naujasis Židinys-Aidai, 2002, Nr. 9–10, p. 473–478. Tas pats straipsnis su nežymiais pakeitimais dar skelb-tas: Да праблемы дзяржаўнай мовы ў Вялiкiм Княс-тве Лiтоўскiм. Metriciana, 2004, t. 3, c. 205–219; taip pat – Потребность в литовском языке и масш-табы его использования в конце XVI в. и в первой половине XVII в. в Великом Княжестве Литовс-ком. Этнокультурные и этноязыковые контакты на территории Великого Княжества Литовского. Москва, 2006, c. 65–76. Pastarųjų metų diskusijos dėl kalbinės situacijos LDK aptartos: Дзярнович, О. Бои за язык: дефиниция официального канцелярс-кого языка Великого Княжества Литовского в сов-ременных белорусской, литовской и украинской историографиях. Ldk kalbos kultūros ir raštijos tra-dicijos, V tarptautinės konferencijos pranešimų tezės. Vilnius, 2008, p. 16–18.

2 Gudavičius, E. Gudai. Lietuvos didžiosios kunigaikš-tijos kultūra. Tyrinėjimai ir vaizdai. Sud. V. Ališauskas, L. Jovaiša ir kt. Vilnius, 2001, p. 204–205.

3 Netikslu tuometinę rašto kalbą vadinti senąja balta-rusių kalba, kadangi ji formavosi veikiama kelių tar-mių ir kalbų. Didelę įtaką pradžioje jai darė Volui-nės krašto su Lucko centru šnekamoji kalba, vėliau ją veikė Bresto-Naugarduko ruožo šnekamoji kalba. Žr. Poliakovas, O. Pasaulis ir lietuvių kalba. Vilnius, 2008, p. 305; Мозер, М. История «руського» языка в Великом Княжестве Литовском и в Королевстве Польском. Ldk kalbos kultūros ir raštijos tradicijos..., p. 64–65.

4 Skwarczyńska, S. Teoria listu, Lwów. 1937, s. 26, 45, 46.5 Ragauskienė, R., Ragauskas, A. Barboros Radvilaitės

laiškai Žygimantui Augustui ir kitiems. Studija apie

XVI a. Lietuvos didžiosios kunigaikštystės moterų ko-respondenciją. Vilnius, 2001.

6 Ten pat, p. 22, 30-38.7 Nowakowski, A. Księżna Anna Witoldowa a krzyża-

cy. Archeologia et Historia, Łódź, 2000, s. 294.8 Codex epistolaris Vitoldi magni ducis Lithuaniae 1376–

1430. Red. A. Prochaska. Kraków, 1882, s. 30, 541, 581, 734, 1064; Tęgowski, J. Pierwsze pokolenia Gie-dyminowiczów. Poznań–Wrocław, 1999, s. 209–211.

9 Możejko, B. Starosta bielski Iwaszko Dowojnowicz w sporze z mieszczanami Gdańskimi. Nieznane źródła do badań nad mentalnością szlachecką i Bielską hi-erarchią urzędniczą. Społeczeństwo Polski średnio-wiecznej. Warszawa, 1999, t. 8, s. 207–208, 213–216; Ragauskienė, R., Ragauskas, A. Barboros Radvilaitės laiškai Žygimantui Augustui ir kitiems ..., p. 61.

10 Daybell, J. Women’s Letters and Letter Writing in En-gland, 1540–1603. An Introduction to the Issues of Authorship und Construction. Shakespaere Studies, 1999, vol. 27, p. 161–187.

11 Gudavičius, E. Lietuvos istorija nuo seniausių laikų iki 1569 metų. Vilnius, 1999, p. 447.

12 Ragauskienė, R., Ragauskas, A. Barboros Radvilaitės laiškai Žygimantui Augustui ir kitiems ..., p. 154–159; Pociecha, W. Barbara Zapolya (1495–1515). Polski Słownik Biograficzny, t. 1, s. 293–294; Przybyszewski, B. Barbara Zapolya, królowa Polski 1512–1515. Łań-cut, 2000, s. 58; Pociecha, W. królowa Bona (1494–1557). Czasy i ludzie odrodzenia. Poznań, 1958, t. 3, s. 258.

13 B. m. (apie 1530), 05 30, Krokuva, J. Gaika – J. Ra-dvilai. Archiwum Główne Akt dawnych w Wars-zawie, Archiwum Radziwiłłów (toliau – AR), dz. V, Nr. 5080.

14 Istoriografijoje jau ne kartą atkreiptas dėmesys į laiš-kų turinį, jų kalbinius ir stilistinius niuansus. Plačiau žr. Лурье, Я. С. Елена Ивановна, королева Польская и великая княгиня Литовская как писатель-пуб-лицист. Canadian-American Slavic Studies, 1979, vol. 13, Nr. 1–2, p. 111–120; Idem, Словарь книжни-ков и книжности Древней Руси. Ленинград, 1988, вып. 2: вторая половина XIV–XVI в., ч. 1, с. 209–210; Ragauskienė, R., Ragauskas, A. Barboros Radvilaitės laiškai Žygimantui Augustui ir kitiems ..., p. 42–46.

15 Antai 1533 m. Vilniaus kaštelionas Jurgis Radvila per savo tarnautoją Semašką karalienei siuntė rusėnišką raštą (poselstvo) dėl tuometinių nesutarimų su val-dove; Knišino seniūnas A. Chodkevičius rusėniškus laiškus karalienei Bonai siuntė 1537 m. sausio 3 d. iš Mišo ir 1538 m. kovo 29 d. iš Rošės. Археографи-ческий сборник документов, относящихся к исто-рии Cеверо-западной Руси. Вильна, 1867, т. 1, nr. 26, 28. Laiškuose vartojamas tipiškas rusėniškas kreipinys į valdovę. Ji vadinama ne karaliene, o „maloningąja valdove“ (Milostyvaja hospodarynia) ir pan.

16 MAB, RS, f. 16, Nr. 22, l. 73.17 Pociecha, W. królowa Bona (1494–1557) ..., s. 139,

185–186, 255–256.

28 Raim

onda

RaG

aUsk

iEn

Ė


18 1539 08 25, Krokuva, Karalienė Bona – Šimkai Mac-kevičiui, W. Pociecha, królowa Bona (1494–1557) ..., s. 185. Vertimas į lietuvių kalbą: Vilniaus žemutinė pilis XIV a. – XIX a. pradžioje. 2002–2004 m. istorinių šaltinių paieškos. Sud. R. Ragauskienė. Vilnius, 2006, p. 205.

19 Ragauskienė, R., Ragauskas, A. Barboros Radvilaitės laiškai Žygimantui Augustui ir kitiems ..., p. 226–231.

20 Źródła do historii sztuki i cywilizacji w Polsce. Ra-chunki dworu królewskiego 1544–1567. Wyd. A. Ch-miel. Kraków, 1911, t. 1, s. 221.

21 Pirożyński, J. Korespondencja księżnej brunszwickiej Zofii Jagiellonki. Odrodzenie i Reformacja w Polsce. 1988, t. 33, s. 109, 113; Pirożyński, J. Zofia Jagiellonka (1522–1575) i jej księgozbiór. Kraków, 2004, s. 77–78.

22 Bogucka, M. Anna Jagiellonka. Wrocław etc., 1994, s. 130.

23 Aptarta ir Žygimanto Augusto sesers, Švedijos karalie-nės Kotrynos Jogailaitės korespondencija: Starnawski, J. Katarzyna Jagiellonka jako epistolografka. Biuletyn Biblioteki Jagiellońskiej, 1996, t. 12, s. 69–75.

24 Panova, T. Didžioji kunigaikštienė Elena Glinskaja. Voruta, 2002, nr. 8.

25 Archiwum książąt Lubartowiczów Sanguszków w Sławucie. Wyd. Z. L. Radziszewski i in., Lwów, 1887, t. 1, s. 138; 1541 06 30 E. Radvilienės byla su Trakų vaivada J. Zaberezinskiu; 1541 m. Z. Goštautienės byla su dvarioniu Javoru Budajevičiumi. Lietuvos Me-trika (mikrofilmai, saugomi Lietuvos valstybės istorijos archyve, f. 389, toliau – LM), knyga Nr. 27, l. 103v, 105v.

26 1556 01 08, Vilnius, J. Sluckis – Vitebsko vaivadienei Onai Radvilaitei Kiškienei. AR, dz. V, nr. 14634.

27 [1541–1545] B. Radvilienė – Radvilai Rudajam. AR dz. IV, kop. 636; apie 1550 03 18, (be vietos); [be tikslesnės datos, 05 03], Vitulinas, M. Kopčiovienė – V. Teliatickiui. AR dz. V, nr. 7178.

28 1535 VII 26, Žiupronys, B. Radvilienė – Vilniaus kaš-telionui J. Radvilai. Listy polskie XVI wieku. Pod. red. K. Rymuta, t. 1 ..., s. 91–93; apie 1536, (b. v.), Barbora Radvilaitė – Vilniaus kaštelionui J. Radvilai. Listy pols-kie XVI wieku ..., s. 96.

29 Albertas Goštautas, Vilniaus vaivada, Bonai Sforcai…, 1525, A. Goštauto argumentai, kodėl teisėjai Lietuvo-je neturi būti skiriami taip kaip Lenkijoje, 1536. Šešio-liktojo amžiaus raštija. Vilnius, 2000, p. 31–58.

30 Kużmińska, M. Olbracht Marcinowicz Gasztołd. Ate-neum Wileńskie, 1927, s. 43; Jablonskis, K. 1510 m. Albrechto Goštauto biblioteka. Jablonskis, K. Lietuvių kultūra ir jos veikėjai. Vilnius, 1973, p. 354; Jasas, R. Lietuvos kanclerio Alberto Goštauto memorialas karalienei Bonai (1525). Šešioliktojo amžiaus raštija. Sud. A. Samulionis, R. Jurgelėnaitė, D. Kuolys. Vil-nius, 2000, p. 25–30.

31 MAB, RS, f. 16, nr. 71, nr. 1–6. A. Goštauto 1531–1532 m. įvairios duotys.

32 Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 39, l. 201–204v.33 Szymaniak, W. Polscy i litewscy korespondenci ...,

s. 49; Listy polskie XVI wieku ..., t. 1, nr. 17, 43.34 Радзивиловские акты из собрания Российской наци-

ональной библиотеки. Первая половина XVI в. Cост. М. М. Кром, Москва-Варшава, 2002, No. 66, 71, 80.

35 1536 03 12, Vilnius, A. Goštautas – J. Radvilai. Listy polskie XVI wieku ..., s. 99–101.

36 Listy polskie XVI wieku ..., s. 101.37 b. m., 05 30, Krokuva, J. Gaika – J. Radvilai. AR, dz. V,

Nr. 5080; Радзивиловские акты ..., Nr. 7, 23, 31, 38, 69, 72, 74, 76, 79

38 VuB, f. 5, b. A8, Nr. 2040; publikuotas: Ragauskienė, R. Lietuvos didžiosios kunigaikštystės kancleris Mika-lojus Radvila Rudasis (apie 1515–1584 m.). Vilnius, 2002, p. 405.

39 R. Ragauskienė, A. Ragauskas, Barboros Radvilaitės laiškai Žygimantui Augustui ir kitiems ..., p. 83–133.

40 1585 07 23, Krokuva, 1588 04 08 Žegdovas, 1588 11 17, Hadadun, A. Veselini – K. Radvilienei. AR, dz. V, nr. 16851.

41 1594 12 20, Rožanka, 1596 08 2, Dailidės, Vilniaus kaštelionienė Ona Chodkevičiūtė Pacienė – Vilniaus vaivadai K. Radvilai Perkūnui. AR, dz. V, nr. 11233.

42 b. m. 08 06, Sluckas, K. Sluckienė – U. Hornostajie-nei. AR, dz. V, nr. 14635.

43 MAB, f. 16, nr. 40, l. 23.44 O. Halecki, Bohowitynowicz Bohusz. PSB, t. 2,

s. 226–227; Banionis, E. Lietuvos didžiosios kuni-gaikštystės pasiuntinių tarnyba XV-XVI amžiais. Sud. Z. Kiaupa, Ž. Mačiukas. Vilnius, 1998, p. 128, 215, 303 etc.

45 Boniecki, A. Poczet rodów w Wielkim księstwie Li-tewskim w XV i XVI wieku. Warszawa, 1887, s. 12–13.

46 1567 09 29, Bikovičiai, išrašas iš dvasinio teismo dėl sutuoktinių Hornostajų nesutarimų. MAB, f. 17, nr. 72, l. 25.

47 1570 03 06 U. Hornostajevienės skundas bylinėjantis dėl valdų. MAB, f. 16, nr. 72, l. 127.

48 1575 11 10, Timkovičiai, U. Hornostajevienės testa-mentas. MAB, f. 16, nr. 44, l. 15–16.

49 1568 IX 10, Jaroslavis, Radvilaitės – broliui Mikalojui Kristupui Radvilai Našlaitėliui. AR, dz. IV, kop. 737, nr. 2.

50 Pavyzdžiai parinkti iš dviejų šaltinių: Lietuvos Metri-kos knygos Nr. 40 vienerių metų – 1558 m. įrašai ir XVI a. pab. kelių pavietų teisminė medžiaga, saugo-ma MAB, f. 16. Remiamasi tik tais įrašais, kuriuose pa-rašas aprašytas – „pasirašė rusėniškai, rusėnų kalba, rusėnų raštu“ ar „pasirašė lenkiškai, lenkų kalba“.

51 LM. Knyga Nr. 40, l. 20v., 25v., 137v., 141v., 155v., 184v.

Gauta 2009 m. liepos 17 d.Pateikta spaudai 2009 m. gruodžio 28 d.

29ISSN 1392-0456

ISTORIJA2 0 0 9 / 4

L X

X V

I / 7

6


Summary

Old Westrussian Correspondence of Women-Rulers and Noblewomen of the Grand Duchy of Lithuania at the End of the 15th – in the 16th Centuries

The linguistic situation of the Grand Duchy of Lithuania (GDL) at the end of the 15th – the beginning of the 16th cen-turies could be characterized as being heteroglossia, or in-teraction of different languages, cultures and social classes. Therefore, researches of languages used by different social classes might contribute to the overall research concerning the usage of spoken and written language in Lithuania of that period. This article presents letters written in the Old Westrussian language (office language of the Great Duchy of Lithuania) which constitute the basis for the correspond-ence among the women-rulers and noblewomen at the end of the 15th – in the 16th centuries. The article also aims to estimate the amount of this material as well as its ratio to women’s correspondence in general.

It should be noted that women’s correspondence in the GDL, both qualitatively and quantitatively, lagged behind that in Central Eastern Europe. The first few letters known to us are those by the GDL rulers and a noblewoman writ-ten in Latin and German at the end of the 14th – the first half of the 15th centuries. However, a notable beginning

of women’s correspondence could be dated by the end of the 15th century and could be associated with the “office culture”. The most educated Lithuanian women-rulers were the ones who mastered best the art and genre of epistolography. There exists a collection of 300 letters, which were written (or dictated) by all Polish queens and Lithuanian duchesses at the end of the 15th – the beginning of the 16th centuries. They used Latin, Italian, Polish, Old Westrussian, and German languages. However, letters, written in the Old Westrussian language are not numer-ous, i. e. seven letters written by Duchess Elena and some dozens by the Queen Bona. In the second half of the 16th century the GDL rulers neither wrote nor gave orders to write letters in the Old Westrussian language.

At the end of the 15th – in the 16th centuries there appeared a number of letters in the Polish and Old We-strussian languages. Though there remained only three letters in the Old Westrussian language, their existence and the usage of this language among the nobility prove the importance of this language. In the second half of the 16th century, the noblewomen of various nationalities started using Polish in their correspondence, even those who communicated in Old Westrussian in their family circles. In such a case they at least signed in the Old We-strussian language. Little by little this language became unfashionable, and the usage of the Polish language marked class distinctions. We know only one letter in the Old Westrussian language written in the second half of the 16th century, and it could be treated as a sign of respect to the addressee. However, lower layers of nobility still used this language and replaced it by Polish gradually and with less speed.

Documents

Raimonda RaGaUskiEnĖ Rusėniška XV a. pab. – XVI a ......korespondencija, tiksliau, tik jos dalis – rusėniški jų laiškai. Siekiama nustatyti, kiek tokios korespondencijos