DocumentPT

Prievolių

teisė

Valentino Mikelėno

paskaitos

2008 m.

Jovita Valatkaitė

Prievolių teisė • Valentino Mikelėno paskaitos • 2008 m. © Jovita Valatkaitė

2

Prievolių teisė ir prievolė .......................................................................................................................................................................... 3 1. Prievolės samprata ............................................................................................................................................................................ 3 2. Prievolių teisė ir kitos teisės šakos ................................................................................................................................................... 3 3. Prievolių teisės santykiai su kitais CT pošakiais .............................................................................................................................. 3 4. Prievolių teisės šaltiniai .................................................................................................................................................................... 4 5. Prievolių atsiradimo pagrindai .......................................................................................................................................................... 5 6. Prievolės subjektai ............................................................................................................................................................................ 5 7. Prievolių teisės principai .................................................................................................................................................................. 6 8. Prievolių teisės vienodinimas ........................................................................................................................................................... 6 9. Prievolės dalykas .............................................................................................................................................................................. 7 10. Prievolių rūšys .............................................................................................................................................................................. 7 Prievolių vykdymas ................................................................................................................................................................................... 9 1. Prievolių vykdymo sąvoka ir reikšmė .............................................................................................................................................. 9 2. Prievolės įvykdymo sąlygos ir principai ........................................................................................................................................... 9 3. Prievolių vykdymo subjektai .......................................................................................................................................................... 11 4. Prievolės įvykdymo dalykas ir būdas ............................................................................................................................................. 11 5. Prievolės įvykdymo vieta, išlaidos ir įmokų paskirstymas ............................................................................................................. 12 6. Prievolės įvykdymo terminas ......................................................................................................................................................... 13 7. Prievolės įvykdymo sustabdymas ................................................................................................................................................... 13 8. Prievolės įvykdymo patvirtinimas .................................................................................................................................................. 13 9. Prievolės neįvykdymas ................................................................................................................................................................... 14 Prievolių vykdymo užtikrinimas ............................................................................................................................................................. 17 1. Netesybos ....................................................................................................................................................................................... 18 2. Laidavimas ..................................................................................................................................................................................... 18 3. Garantija ......................................................................................................................................................................................... 19 4. Rankpinigiai ................................................................................................................................................................................... 20 Prievolių pasikeitimas ............................................................................................................................................................................. 21 1. Prievolių pasikeitimo samprata ....................................................................................................................................................... 21 2. Asmenų pasikeitimas prievolėje ..................................................................................................................................................... 21 Prievolių pabaiga ..................................................................................................................................................................................... 22 1. Prievolių pabaigos samprata ........................................................................................................................................................... 22 2. Atskiri prievolių pasibaigimo pagrindai ......................................................................................................................................... 23 Sutartys .................................................................................................................................................................................................... 24 1. Sutarčių teisės principai .................................................................................................................................................................. 24 2. Sutarties sudarymas ........................................................................................................................................................................ 25 3. Sutarties sudarymo turinys ............................................................................................................................................................. 26 4. Sutarčių aiškinimas ......................................................................................................................................................................... 26 5. Sutarties įtaka tretiesiems asmenims .............................................................................................................................................. 27 6. Sutarčių vykdymas ......................................................................................................................................................................... 27 7. Sutarties neįvykdymo teisiniai padariniai ....................................................................................................................................... 28 8. Sutarties pasibaigimas .................................................................................................................................................................... 28 Civilinė atsakomybė ................................................................................................................................................................................ 28 1. Civilinės atsakomybės funkcijos .................................................................................................................................................... 29 2. Civilinės atsakomybės principai ..................................................................................................................................................... 29 3. Civilinės atsakomybė rūšys ............................................................................................................................................................ 30 4. Civilinės atsakomybės formos ........................................................................................................................................................ 30 5. Alternatyvos civilinėje atsakomybėje ............................................................................................................................................. 31 6. Civilinės atsakomybės sąlygos ....................................................................................................................................................... 31 7. Aplinkybės, kurioms esant gali būti atleidžiama nuo civilinės atsakomybės ................................................................................. 33 8. Prevencinis ieškinys ....................................................................................................................................................................... 34 9. Deliktinių prievolių ypatumai ......................................................................................................................................................... 35 10. Deliktinių prievolių sistema ....................................................................................................................................................... 35 Prievolės, atsirandančios kitais pagrindais .............................................................................................................................................. 41 1. Prievolės, atsirandančios dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo ....................................................................... 41 2. Kito asmens reikalų tvarkymas ....................................................................................................................................................... 42 3. Prievolės, atsirandančios iš lošimų ir lažybų ................................................................................................................................. 43


3

Prievolių teisė ir prievolė

1. Prievolės samprata

Prievolių teisės apibrėžimas yra įtvirtintas civiliniame kodekse. Jis atėjo dar iš romėnų teisės, kur buvo vadinama obligatio (teisiniai pančiai).

6.1 straipsnis. Prievolės samprata Prievolė – tai teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam

tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą.

Daiktinė teisė yra tokia, kurią galima panaudoti prieš bet kurį asmenį. Visiškai kitokia situacija yra prievolių teisėje, čia yra būdingas asmeniškumas. Kartais žodis „prievolė“ naudojamas kaip pareigos sinonimas, tačiau tai nėra tikslu. Prievolė neatitinka pareigos, ji yra viena, o pareigų gali būti daug. Prievolės elementai yra šie:

1) Prievolės šalys. Reikia identifikuoti, kas yra kreditorius, o kas skolininkas.

2) Prievolės pagrindas. Žinoti jį labai svarbu, nes CT reglamentuoja atskiras prievolių rūšis ir jos klasifikuojamos pagal pagrindus, skirtingiems pagrindams taikomos skirtingos normos. Taigi galima suklysti sprendžiant ginčą, neteisingai suradus pagrindą.

3) Prievolė. Tai, ko gali reikalauti kreditorius iš skolininko ir ką skolininkas turi padaryti.

2. Prievolių teisė ir kitos teisės šakos

Prievolių teisė nėra izoliuota nuo kitų teisės šakų ir ją vertinti turime kaip didelės sistemos dalį. Prievolių teisės santykis su:

Civilinė teise. Prievolių teisė yra tik viena iš sudėtinių CT dalių. Pvz. prievolių teisei labai svarbūs sandoriai, nes jų pagrindu gali atsirasti prievolės. Taip pat svarbi ieškinio senatis, kuri padeda kreditoriui susigrąžinti skolą. Prigimtinės prievolės.

Civilinio proceso teise. PT nustato, kokią teisę turi kreditorius ir kokią pareigą turi skolininkas, tačiau nenustato, kas įvyksta, jei skolininkas savo skolos negrąžina. Dažnai CPT sprendžia ir įrodinėjimo klausimus, nors daug įrodinėjimo normų yra ir materialinėje teisėje.

Tarptautinė privatine teise. Jos funkcija yra nustatyti, kurios valstybės teisė taikoma.

Konstitucine teise. Konstitucija numato tai, kas ginama, pagrindines vertybes, o kaip jos ginamos numato prievolių teisė. Visi ginčai, kurie priklauso prievolių teisei yra sprendžiami teisme.

Administracine teise. AT nustato, už ką baudžiama, tačiau, kaip atlyginti padarytą žalą nustato prievolių teisė. PT gina viešąjį interesą. Žalą gali padaryti ne tik privatus, bet ir viešasis asmuo. Todėl PT svarbi ne tik AT, bet ir administracinis procesas. Bet yra ginčų, kurie yra mišrūs, kurie priklauso tiek civilinei, tiek administracinei teisei. PT naudojama tiek bendrosios, tiek administracinės kompetencijos teismuose.

Mokesčių teise. Yra labai didelis panašumas, nes egzistuoja sąvoka „mokestinė prievolė“. Tarp mokesčių mokėtojo ir valstybės susiklosto teisinis santykis. Tai valdžios ir pavaldumo (subordinacinis santykis) tačiau jis turi daug panašumų su civiliniu santykiu.

Baudžiamąja teise. Ši teisės šaka skirta apginti viešą interesą ir valstybė nustato, kokie veiksmai yra laikytini nusikaltimu. Tačiau ji nenurodo, kaip atlyginama turtinė žala. Į pagalbą čia ateina PT. Todėl egzistuoja toks dalykas kaip civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje, kur asmuo reiškia ieškinį žalai atlyginti.

3. Prievolių teisės santykiai su kitais CT pošakiais

Prievolių teisė tai civilinės teisės pošakis, kurio normos reglamentuoja prievolinius santykius. Prievolių teisės santykis su kitais CT pošakiais:


4

Daiktine teise. Turi skirtumų ir panašumų.

Šeimos teise. Prievolių teisė šeimos teisės atžvilgiu atlieka tarnaujantį vaidmenį, nes tarp šeimos narių taip pat susiklosto prievoliniai santykiai. Neretai tai įvyksta įstatymo pagrindu (pvz. išlaikymo prievolės: tėvai turi išlaikyti vaikus iki 18 m., vaikai – senus ir nedarbingus vaikus). Santykiai gali susiklostyti ir deliktų pagrindu (pvz. jei vienas sutuoktinis kaltas dėl santuokos iširimo).

Paveldėjimo teise. Paveldėjimo teisė reglamentuoja santykius, susijusius su paveldėjimu. Tai labai svarbu prievolių klasifikacijai: ar gali prievoliniai santykiai transformuotis į paveldimus. Priklausomai nuo to prievolės skirstomos į paveldimas ir nepaveldimas. Jei jos paveldimos, pasikeičia prievolės šalis, kuri turi įvykdyti prievolę. Asmuo gali nustatyti testamentu išskirtines pareigas, testamentas sukuria prievolinius santykius.

4. Prievolių teisės šaltiniai

Šaltinis – tai, iš kur gauname žinių, „visa tai, kur teisėjas ieško atsakymo, kaip išspręsti bylą“.

1) Konstitucija. Tai šaltinis, įtvirtinantis principus, vertybes, o PT nustato, kaip jas apginti. Svarbūs šie Konstitucijos straipsniai:

7 straipsnis

Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai. Galioja tik paskelbti įstatymai. Įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės.

20 straipsnis

Žmogaus laisvė neliečiama. Niekas negali būti savavališkai sulaikytas arba laikomas suimtas. Niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas. Nusikaltimo vietoje sulaikytas asmuo per 48 valandas turi būti pristatytas į teismą, kur sulaikytajam dalyvaujant sprendžiamas sulaikymo pagrįstumas. Jeigu teismas nepriima nutarimo asmenį suimti, sulaikytasis tuojau pat paleidžiamas.

22 straipsnis

Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas. Asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas neliečiami. Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą.

23 straipsnis

Nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.

28 straipsnis

Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių.

30 straipsnis

Asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas.

38 straipsnis Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu. Valstybė registruoja santuoką, gimimą ir mirtį. Valstybė pripažįsta ir bažnytinę santuokos registraciją. Sutuoktinių teisės šeimoje lygios. Tėvų teisė ir pareiga - auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti. Vaikų pareiga - gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą.

46 straipsnis

Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą.


5

Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę. Valstybė gina vartotojo interesus.

2) Konstitucinio teismo praktika. Nors PT temomis nėra labai daug KT praktikoje, bet paminėtini keli svarbiausi: 2007-06-07; 2007-05-23; 2006-08-19.

3) Tarptautinė teisė. PT palyginus su kitais posakiais tarptautiniu mastu yra bene labiausiai vienodinama. Pvz. Vienos konvencija dėl tarptautinių prekių sutarčių.

4) ES teisė. Ji turi viršenybę prieš nacionalinę teisę. Ji yra nevienalytė: yra aktų, kurie yra tiesioginio taikymo ir netiesioginio taikymo (kai reikia priimti teisės aktą, kad pvz. direktyvos nuostatos būtų perkeltos į nacionalinę teisę). Viskas iš ES teisės yra perkelta į CK. Vėliau, priėmus CK, buvo nuspręsta priimti ES direktyvas atskirais įstatymas, naujausias jų – Nesąžiningos konkurencinės veiklos įst.

5) Bendrieji teisės principai. Pagrindiniai yra teisingumo, protingumo bei sąžiningumo. Bet yra ir tokių, kurie tiesiogiai neįtvirtinti. Pvz. iš neteisės neatsiranda teisė ir kt.

6) Nacionalinė teisė. Tai ne vien CK, bet ir kiti įst. bei kodeksai (pvz. transporto kodeksas).

7) Poįstatyminiai teisės aktai. Pagrindinis teisės šaltinis yra įstatymai, o Vyriausybės nutarimai ir kitų valstybės institucijų teisės aktai civilinius santykius gali reglamentuoti tik tiek, kiek įstatymų nustatyta. Jeigu Vyriausybės ar kitos valstybės institucijos teisės aktas prieštarauja šio kodekso ar kito įstatymo normoms, taikomos kodekso ar kito įstatymo normos.

8) Teismų praktika. Praktika tampa vis svarbesnė, nes turime neseną kodeksą ir neaišku, kaip įtvirtintos normos taikomos. Taigi teismai taikydami bendro pobūdžio teisės normą ją detalizuoja ir pritaiko praktikoje.

9) Papročiai. PT yra tas CT pošakis, kur papročiai taikomi plačiausiai, nes PT išsivystė kaip papročių apibendrinimas. Tai pasireiškia prekyboje. Pvz. tarptautinės prekybos rūmai yra parengę Inkoterps – prekybos papročių sąvadą.

10) Teisės doktrina. Jos svarba taip pat didelė. Mokslo veikalų, komentarų netrūksta.

5. Prievolių atsiradimo pagrindai

Prievolės atsiradimo pagrindas – juridinis faktas ar jų visuma, kurių pagrindu tarp kreditoriaus ir skolininko susiklosto prievolinis santykis. Prievolių atsiradimo pagrindai yra šie:

Sandoris. Prievolę gali sukurti tiek vienašalis sandoris (pvz. viešas atlyginimo pažadėjimas). Taip pat testatoriui mirus atsiras prievolė.

Sutartys. Didžiąją PT dalį sudaro kilusios iš sutarčių prievolės.

Deliktai. Tai neteisėtas veiksmas, kuriuo kitam asmeniui padaroma turtinės ar neturtinės žalos. Deliktinės prievolės nuo sutartinių skiriasi tuo, kad šalys viena kitos nepažinojo iki delikto ir jį padarius atsiranda santykiai.

Kvazisutartys. Jos sukuria kvazisutartines prievoles. Jos panašios į sutartis, bet nėra sutartys. Pvz. kito asmens reikalų tvarkymas be pavedimo arba nepagrįstas praturtėjimas (turtas gaunamas be teisinio pagrindo).

Įstatymas. Yra nemažai atvejų, kai įstatymas nustato sąlygas, kurioms įvykus atsiranda prievolės. Pvz. išlaikymo santykiai. Tokių prievolių panaikinti negalime.

6. Prievolės subjektai

Prievolės subjektu gali būti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys. Pvz. reikalavimo teisė, kai tėvai atstovauja vaikus. Prievolė gali sieti daug asmenų, kai yra pvz. vienas kreditorius ir trys skolininkai arba atvirkščiai. Tokią prievolę vadiname prievole su asmenų daugetu. Tada svarbu nustatyti, ar skolininko pareiga yra daloma ir ją gali atlikti kiekvienas atskirai ar visi kartu. Galioja principas „visi už vieną, vienas už visus“. Prievolėje gal įvykti asmenų pasikeitimas. Daugiausia prievolių yra turtinės, todėl prievolei yra būdingas likvidumo požymis. Reikalavimo teisė yra sudėtinė turto dalis ir galima ją parduoti kartu su turtu. Skolininkas perduodamas skolą


6

turi pranešti kreditoriui (kad nepasirodytų, jog naujasis skolininkas nemokus). Tačiau būna ir tokių prievolių, kurios neperkeliamos, jos yra asmeninės prievolės, tokios pasibaigia ir nepereina įpėdiniams. Pvz. gydytojas ar advokatas negali kliento perleisti kitam gydytojui ar advokatui.

7. Prievolių teisės principai

PT išskiriami tam tikri principai, kurie laikomi PT baze. PT principai pasireiškia specifiškai ar turi tam tikrą reikšmę.

Šalies autonomijos principas. Dauguma prievolių atsiranda šalių valios dėka, sutarčių teisėje jis vadinamas sutarčių laisvės principu. Autonomija ar sutarties laisvė reiškia, kad prievolės šalys turi teisę nustatyti prievolės turinį. Šalys yra laisvos nustatyti tokias teises ir pareigas, kurios nustatytos dispozityvių teisės normų, šalys gali šias normas pakeisti. Pvz. anksčiau nebuvo reglamentuotos frančizės, faktoringo sutartys, tačiau jos vis tiek buvo sudaromos, nes šalių autonomijos principas teigia, kad galima sudaryti ir įstatyme nenustatytas sutartis, jei šios jam neprieštarauja. Bet koks principas turi ribas ir šalių autonomija nėra beribė. Ją riboja imperatyvios teisės normos.

Prievolės privalomumas. Jis reiškia, kad susiklosčius prievoliniams teisiniams santykiams šalys susaistomos tol, kol prievolė vienu ar kitu pagrindu nepasibaigs. Jei šalys savanoriškai nevykdo prievolės, yra mechanizmas, priverčiantis ją įvykdyti. Pacta sunt servanda – sutarčių privalu laikytis. Jei skolininkas tinkamai įvykdo tai, kas sudaro jo pareigą, prievolė įvykdoma. Prievolės privalomumo negalime suprasti absoliučia prasme. Pvz. taikant ilgalaikę nuomą po kažkiek laiko nuomos mokestis tampa juokingai mažas, tuomet reikia jį pakeisti (iš esmės pasikeitusių aplinkybių doktrina). Šalys pasiekia susitarimą tam, kad kiekviena šalis gautų kažką iš sutarties, nes priešingu atveju tokia sutartis iš viso nebūtų sudaroma.

Šalių bendradarbiavimas. Kadangi prievolė yra santykis tarp asmenų, norint kad prievolė būtų tinkamai įvykdyta, šalys turi kooperuotis. Bendradarbiavimo principas reikalauja iš šalių keistis informacija, informuoti šalį apie sunkumus vykdant prievolę (pvz. sustabdomas licencijos galiojimas ir tai apsunkina prievolės įvykdymą). Jei viena iš šalių nebendradarbiauja su kita, gali atsirasti tam tikrų pasekmių.

Sąžiningumo principas. Tai bendras teisės principas, bet prievolių teisėje jis itin pabrėžiamas. Sąžiningumas taikomas nuo pat prievolės pradžios iki pabaigos. Sąžiningumas taikomas net ir ikiprievoliniuose santykiuose (pvz. derybose dėl sutarties sudarymo). Pvz. negali būti keliami iš naujo klausimai, kurie jau buvo išspręsti. Prievolei jau susiklosčius ar net jai pasibaigus galioja sąžiningumo principas. Deja, šis principas yra kritikuojamas, nes sąžiningumas yra moralinė kategorija, kuri nėra apibrėžta. Bet laikoma, kad tai mažesnė blogybė, nei sąžiningumo pricipo neturėjimas. Pvz. sutartį reikia aiškinti sąžiningai.

8. Prievolių teisės vienodinimas

Teisės vienodinimą suprantame kaip vienodų taisyklių kūrimą regioniniu mastu (pvz. Baltijos šalys gali priimti vieną CK), didesniu nei regioniniu mastu (ES) ar pasauliniu mastu (Vienos konvencija). Vienodinimas susideda iš dviejų etapų:

unifikavimo (normos sukuriamos visiškai vienodos); harmonizavimo (normos turi vienodus principus, gaires).

Vienodinimas yra bendradarbiavimo aspektas. Pvz. verslininkams būtų parankiau, jei galiotų vienoda teisė. Politinis aspektas (pvz. ES). Vienodinti teisę galima įvairiais būdais: pasirašant sutartį, kuriant teisę (pvz. ES). Teisė gali būti vienodinama ne tik tarpvalstybiniu mastu, bet ir privačių asmenų iniciatyva. Teisės vienodinimas gali būti vykdomas per tarptautines organizacijas, įkurtas tam tikslui.

UNCITRAL – Jungtinių Tautų Tarptautinė prekybos teisės komisija, būstinė yra Vienoje. UNCITRAL yra pagrindinė Jungtinių Tautų teisės institucija, dirbanti tarptautinės prekybos teisės srityje. Generalinė Asamblėja skyrė UNCITRAL užduotį prisidėti prie pažangaus tarptautinės prekybos teisės normų derinimo ir unifikavimo, ypač rengiant naujas tarptautines konvencijas, pavyzdinius teisės aktus ir suvienodintus teisės aktus. UNCITRAL susideda iš 36 Generalinės Asamblėjos renkamų narių. Šios institucijos struktūroje atsispindi įvairūs pasaulio geografiniai regionai ir pagrindinės ekonomikos ir teisės sistemos.


7

UNIDROIT – Tarptautinės privatinės teisės unifikavimo institutas, būstinė Romoje. UNIDROIT – tai nepriklausoma tarpvyriausybinė organizacija, kurios tikslas yra valstybių ir valstybių grupių privatinės teisės derinimo ir koordinavimo būdų tyrimas ir laipsniškas pasirengimas unifikuotų privatinės teisės normų priėmimui įvairiose jos narėse. UNIDROIT turi 59 nares, tarp jų – visas 15 Europos Sąjungos valstybių narių. UNIDROIT daugiausia rengia pavyzdinius teisės aktus, kartais – konvencijas.

ICC – Tarptautinės prekybos organizacija.

ICAO – Tarptautinės civilinės aviacijos organizacija.

IMO – Tarptautinė jūrų organizacija.

UNIDROIT parengė tarptautinių sutarčių principus, kurie buvo naudojami rengiant bendrąją CK dalį. Tai tarptautinės organizacijos, bet yra ir privačių.

Vienodinimo rezultatai. 1990 m. ICC unifikuotų sutartinių garantijų taisyklės, ICC unifikuotų garantijų pagal pareikalavimą taisyklės, UNIDROIT tarptautinių komercinių sutarčių principai, UNCITRAL elektroninių parašų įstatymas, UNIDROIT dėl perdavimo tarptautinėje prekyboje. Vienodų taisyklių priėmimas dar negarantuoja, kad skirtingose valstybėse ginčai bus sprendžiami taip pat. Nes nėra transnacionalinių teismų, kurie suvienodintų taikymo praktiką.

9. Prievolės dalykas

Jis atsako į klausimą, ką turi padaryti skolininkas ir ko gali reikalauti kreditorius. Šiuo pagrindu prievolės skirstomos į tris dalis: dare (kažką duoti), facere (kažką daryti), non facere (kažko nedaryti). Ši klasifikacija reikšminga vertinant, ar prievolė tinkamai padaryta.

Teisiniai padariniai. Skiriamos teisinės, prigimtinės ir moralinės prievolės. Teisinės – valstybės gynyba garantuojama, jei skolininkas nevykdo prievolės. Prigimtinės – kai valstybės prievartos pavartoti negalima, moralinės – tokios prievolės, kurios susiklosto tarp asmenų kaip moraliniai santykiai.

Skolininko pareigos ir tos pareigos vykdymo pobūdis. Skiriamos 3 prievolių rūšys:

1) skolininko pareigos siejamos su tam tikro rezultato pasiekimu (pvz. rangos sutartis, šiuo atveju skolininko pareigas sudaro pastatyti kokybišką namą);

2) prievolės, kai skolininko rezultatą sudaro elgimasis atitinkamu būdu, kad būtų pasiektas tam tikras rūpestingumo laipsnis (pvz. sveikatos priežiūros paslaugų sutartis, iš medikų negalime reikalauti tam tikro rezultato, tačiau galime reikalauti rūpestingumo, pvz. skirti vaistus, kuriems asmuo nėra alergiškas ir kt.);

3) prievolės, kai skolininko pareigą sudaro kažko garantavimas (pvz. sudarant sutartį turi būti garantuota, kad nusipirkus butą niekas jame negyvens).

Ekonominiai padariniai. Pagal tai, kokie ekonominiai padariniai atsiranda, prievolės skirstomos į turtines ir neturtines. Tik nedidelė prievolinių santykių dalis yra neturtinė, pvz. sutuoktinių pareigos, kaip ištikimybė, nėra turtinės. Kita vertus, neturtinių santykių įvykdymo negalima užtikrinti. Turinių prievolių įvykdymo galima reikalauti natūra. Neturtinės prievolės yra neperleidžiamos ir asmenų pasikeitimas nėra galimas.

10. Prievolių rūšys

Prievolių yra daug ir įvairių, todėl tiek statutinėje teisėje, tiek kitur jos klasifikuojamos į atskiras rūšis. Yra bendroji ir specialioji prievolių teisės dalys. Kai mes nagrinėjame ginčą, pirmiausia kvalifikuojame, kokia tai yra prievolė. Jei neteisingai kvalifikuosime prievolę, padarysime klaidą.

Pagal atsiradimo pagrindą skiriame 1) sutartines, 2) deliktines, 3) kvaziteismines prievoles, 4) prievoles, atsirandančias iš vienašalių sandorių, 5) atsirandančias įstatymo pagrindu. Jei prievolė yra sutartinė ir skolininkas ją vykdė netinkamai, tai galima remtis tik sutartinės teisės normomis. Į kvazisutartines prievoles priskiriame tas, kurios nėra priskiriamos sutartims nei deliktams.

Sąlygos buvimas ar nebuvimas prievolei atsirasti ar pasibaigti. Sąlyginės prievolės yra tokios, kai jų atsiradimas ar pasibaigimas siejamas su tam tikra sąlyga. Galima prievolė su atidedamąja sąlyga (tokia,


8

kurios atsiradimas priklauso nuo sąlygos) ir prievolė su naikinamąja sąlyga (tokia, kurios pasibaigimas priklauso nuo sąlygos).

Paveldimos ar nepaveldimos prievolės. Kai šalis miršta ar juridinis asmuo likviduojamas, prievolės gali būti paveldėtos ar nepaveldėtos. Nepaveldimos yra neturtinės prievolės ir dalis turtinių prievolių, kurios susijusios su subjekto asmeniu (pvz. išlaikymo prievolės).

Ar prievolė turi daiktinei teisei būdingų bruožų. Yra prievolės, kurios turi daiktinės teisės turinčių bruožų (turtinės daiktinės prievolės) ir jų neturinčių (turtinės asmeninės prievolės). Pvz. išsinuomavus butą 5 m., o buto savininkui po 2 m. jį pardavus jei nuoma nėra įregistruota, nuoma nebegalios. Taigi prievolės, kurioms būdingas išviešinimas arba sekimas paskui daiktą, vadinamos daiktinėmis.

Termino buvimas. Išskiriamos terminuotos ir neterminuotos prievolės. Terminai gali būti nustatomi prievolės galiojimui ar kam kitam. Terminas gali būti apibrėžtas arba ne (iki pareikalavimo).

Su asmenų daugetu ir be jo. Prievolės priklausomai nuo asmenų skaičiaus skaidomos. Prievolės su asmenų daugetu yra tokia, kai yra keli kreditoriai ar skolininkai. Priklausomai nuo to ar pareiga padalinama ar ne prievolė su asmenų daugetu skaidoma į dalines ir solidarias. Dalinės yra tokios, kai skola ar reikalavimo teisė priklauso kiekvienam skolininkui ar kreditoriui atitinkamai (teisė ar pareiga skaidoma į dalis). Pvz. yra vienas kreditorius ir 2 skolininkai, tada kiekvienas skolininkas turės grąžinti pvz. po pusę skolos. Tačiau solidarios prievolės atveju, teisė ar pareiga nėra skaidoma ir galioja principas „vienas už visus ir visi už vieną“. Tarkime, jei yra kreditorius ir 2 skolininkai, jie abu turi atlyginti skolą. Bet jei vienas iš jų atlygina prievolę, jis turi teisę išsireikalauti iš kito jo prievolės dalį. Jei skolininkas yra nemokus ar negali įvykdyti prievolės, skola išieškoma iš kito skolininko. Tokios prievolės vadinamos subsidiariomis (papildomomis).

Vienintelis ar daugiau prievolių įvykdymo būdų. Pagal šį pagrindą prievolės skirstomos į prievoles su vieninteliu įvykdymo būdu (jei negalima prievolės įvykdyti šiuo būdu, ji pasibaigia); alternatyvias (tokios, kurias galima įvykdyti keliais būdais, kurie yra lygiaverčiai, o kokiu būdu galima įvykdyti prievolę priklauso nuo skolininko ar kreditoriaus, paprastai, kaip įvykdyti prievolę renkasi skolininkas, išskyrus įstatymu ar teismo sprendimu nustatytus atvejus); fakultatyvias prievolės (vienas iš šių būdų yra alternatyvus ir jį galima pasirinkti tik tuo atveju, jei prievolės nebegalima įvykdyti pagrindiniu būdu).

Dalomos ir nedalomos. Priklauso nuo to, ar galima prievoles išskaidyti. Skiriamos dalomosios ir nedalomosios prievolės. Dalomąsias prievoles galima įvykdyti etapais. Nedalomos prievolės įvykdomos visos iš karto. Tai gali būti nustatyta dėl prievolės prigimties (pvz. jei ji yra perduoti nuosavybės teisę ar nupirkti nedalomą daiktą). Prievolės gali būti nedalomos ir dėl šalių susitarimo.

Vienašalės ir dvišalės. Nepainioti su vienašaliais ir dvišaliais sandoriais. Vienašalės prievolės yra tokios, kai kreditorius turi tik reikalavimo teisę, o skolininkas tik pareigą. Dvišalės – kai kreditorius turi teisę ir pareigą skolininkui, o šis pareigą ir teisę kreditoriui. Šiuo atveju kreditorius yra ir skolininkas, o skolininkas ir kreditorius. Šioms prievolėms būdinga tai, kad kreditorius reikalaudamas pareigos įvykdymo iš skolininko turi pats įvykdyti savo įsipareigojimą. O jei skolinis įsipareigojimas nėra vykdomas, gali sustabdyti savo skolinio įsipareigojimo vykdymą.

Piniginės ir nepiniginės prievolės. Skirstomos pagal tai, ar reikalavimas yra piniginis ar ne. Daugumą turtinių prievolių galima išreikšti pinigais. Pinigine prievole vadinama tokia prievolė, kai skolininkas turi sumokėti tam tikrą pinigų sumą. Laiku neįvykdžius tokios prievolės, kreditoriaus interesai ginami palūkanomis. Viena vertus, palūkanos gali būti kaip apmokėjimas už naudojimąsi pinigais arba kaip mokestis už jų negrąžinimą. Piniginėms prievolėms netaikomas negalimumo grąžinti institutas. Pinigai atsinaujina ir apibrėžiami rūšiniais požymiais, o, anot romėnų teisės, rūšis nežūsta. Piniginės prievolės neatsižvelgia į infliaciją ir pinigų perkamosios galios kitimą, grąžinamos tik nominalios sumos, nebent šalys yra susitarusios kitaip.

Atlygintinos ir neatlygintinos prievolės. Ar viena šalis mainais už savo įvykdymą gauna naudą ar ne. Neatlygintinos yra tokios, kai naudą gauna tik viena iš prievolės šalių. Atlygintinos prievolės atveju, naudą gauna abi šalys (pvz. panauda ir nuoma). Pirmiausia tai turi įtakos šalių santykių kvalifikavimui (pirkimas-pardavimas, panauda, dovanojimas). Jei prievolė atlygintina yra didesni reikalavimai jai.

Prievolės subjektai. Priklausomai nuo jų pobūdžio prievolės skirstomos į komercines (šalys yra verslo subjektai); civilines prievoles (tokios, kurių subjektais yra asmenys neužsiimantys verslu); vartojimo prievole. Ši rūšis labai svarbi šalių santykių kvalifikavimui. Šalių padėtis yra nelygiavertė: jei šalys –


9

verslininkas ir vartotojas, yra nustatomos specialios normos, ginančios vartotoją, tam reikalinga trečia prievolių rūšis. Vartotojo samprata yra pateikta CK I knygoje – tai fizinis asmuo, kuris sudaro sutartis savo asmeniniams ar šeimos poreikiams ir tai nesusiję su verslu.

Pagrindinės ir šalutinės (akcesorinės). Jei skolininkas praleidžia skolos terminą, atsiranda nauja prievolė (pvz. palūkanos ar netesybos), kurią skolininkas turi įvykdyti, ji yra šalutinė prievolė.

Abstrakčios ir kauzalinės. Ar prievolės galiojimui turi reikšmės tam tikros aplinkybės. Pvz. abstrakti prievolė yra vekselio išrašymas nenurodytai sumai. Kauzalinės prievolės turi tokias aplinkybes, kurios vadinamos prievolės kauza. Jei šis pagrindas išnyksta, prievolė bus laikoma negaliojančia ir pasibaigusia.

Pagal tai, kiek prievolė tęsiasi ir kaip vykdomos, skiriamos vienkartinio įvykdomo (jos trumpalaikės, jas įvykdžius – pasibaigia); daugkartinėms prievolėms būdingas ilgalaikiškumas (pvz. žemės nuoma 99 m.); tęstinės prievolės – tokios, kai prievolės įvykdymas neapibrėžtos tam tikra kalendorine data.

Prievolių vykdymas

1. Prievolių vykdymo sąvoka ir reikšmė

Prievolė kaip santykis tarp asmenų yra dinamiška. Prievolės subjektai siekia tam tikrų tikslų. Atsiradus tam tikram teisiniam santykiui, prievolė vykdoma.

Ideali prievolės dinamikos struktūra: Atsiradimas ⇒ Vykdymas ⇒ Prievolės pasibaigimas Dažnai pasitaikanti prievolės struktūra: Atsiradimas ⇒ Nevykdymas/Atsakomybė

Prievolės vykdymas – prievolės turinio realizavimas, kurį sudaro prievolės šalių veiksmai (kokio veiksmo gali reikalauti kreditorius iš skolininko ir kokį veiksmą skolininkas turi atlikti). Dažniausiai prievolės vykdymas pasireiškia aktyviais skolininko veiksmais, nes absoliuti dauguma prievolių yra kažką duoti ar kažką daryti. Tinkamas prievolės įvykdymas – prievolės pasibaigimas.

Prievolės įvykdymui keliami tam tikri reikalavimai:

6.65 straipsnis. Prievolės įvykdymo patvirtinimas 1. Kreditorius, priimdamas prievolės įvykdymą, privalo duoti skolininkui pakvitavimą apie visišką ar dalinį

prievolės įvykdymą, jeigu sutartis nenumato ko kita. 2. Jeigu skolininkas yra kreditoriui išdavęs prievolei patvirtinti skolos dokumentą, tai kreditorius, priimdamas

visą prievolės įvykdymą, privalo tą dokumentą skolininkui grąžinti, o kai tokios galimybės nėra, – nurodyti tai pakvitavime. Pakvitavimui prilygsta įrašas apie prievolės įvykdymą grąžinamame skolos dokumente. Jeigu įvykdoma ne visa prievolė arba skolos dokumentas reikalingas kreditoriui kitoms teisėms įgyvendinti, jis turi teisę pasilikti skolos dokumentą, tačiau privalo skolininkui duoti pakvitavimą.

3. Jeigu kreditorius atsisako duoti pakvitavimą, grąžinti skolos dokumentą arba pažymėti pakvitavime, kad negali šio dokumento grąžinti, tai skolininkas turi teisę sustabdyti prievolės vykdymą, iki jam bus išduotas dokumentas, patvirtinantis prievolės įvykdymą.

4. Jeigu skolininkas turėjo nuosekliai vykdyti vieną po kito kelis veiksmus ir išduotas pakvitavimas apie dviejų paskutinių veiksmų įvykdymą, preziumuojama, kad įvykdyti ir ankstesni veiksmai, išskyrus atvejus, kai sutartyje ar pakvitavime numatyta kas kita.

5. Jeigu kreditorius išdavė pakvitavimą apie pagrindinės sumos sumokėjimą, preziumuojama, kad skolininkas sumokėjo palūkanas ir kitokias išlaidas.

Prievolė gali būti įvykdyta vienkartiniu veiksmu ar tam tikra veiksmų eile. Kai kurios prievolės pagal savo prigimtį gali būti įvykdomos tik tam tikrų veiksmų eile (pvz. pastato pastatymas). Prievolės įvykdymas gali būti savanoriškas arba priverstinis. Savanoriškas įvykdymas yra idealiausias atvejis, kurio trokšta kreditorius. Kreditorius turi teisę kreiptis į teismą, arbitražą jei prievolė nevykdoma. Kartais priverstinis prievolės vykdymas keičiamas kompensacija. Savigyna gali būti naudojama tik išimtiniais atvejais.

2. Prievolės įvykdymo sąlygos ir principai

Prievolė pasibaigia tik tada, jei ji sąžiningai įvykdyta.

1) Visų pirma, kaip įvykdyti prievolę nusako šalių susitarimas. 2) Ir tik tada, jei sutartis prievolės įvykdymo tvarkos nenumato arba tai ne sutartinė prievolė, atsakymo

ieškoma įstatyme.


10

3) Kartais galima remtis susiklosčiusia šalių praktika. 4) Papročiai taip pat svarbus šaltinis, kuris nusako prievolės vykdymo tvarką. Pvz. profesijai būdinga tai,

kad galioja tam tikros profesinio elgesio taisyklės (Hipokrato priesaika, Advokato etikos kodeksas). 5) Prievolės pobūdis. Ar ši prievolė grynai asmeninio pobūdžio (tokią prievolę gali atlikti tik pats

skolininkas, jos perleisti negalima) ar ne (pvz. piniginėse prievolėse nesvarbu kas sumokės pinigus).

Prievolės įvykdymo principai – pagrindinės taisyklės, kurios nusako tinkamai ar ne buvo vykdoma prievolė. Jei nors vienas kriterijus neatitiks – prievolė nebus laikoma įvykdyta.

Tinkamo prievolės įvykdymo principas.

6.38 straipsnis. Prievolių vykdymo principai 1. Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai (reikia išsiaiškinti 1) ar buvo tinkami subjektai (kreditorius,

skolininkas), 2) ar prievolė įvykdyta tinkamoje vietoje, 3) ar buvo tinkamas prievolės įvykdymo dalykas, 4) ar buvo

tinkama kokybė) bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus (tinkamas ar ne prievolės įvykdymo

būdas), o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais. 2. Jeigu vienai iš šalių prievolės vykdymas kartu yra ir profesinė veikla, ši šalis turi vykdyti prievolę taip pat

pagal tai profesinei veiklai taikomus reikalavimus. 3. Kiekviena šalis turi atlikti savo pareigas kuo ekonomiškiau ir vykdydama prievolę bendradarbiauti su kita

šalimi (šalių pareiga kooperuotis). 4. Jeigu skolininkas, vykdydamas prievolę, naudojasi kitų asmenų pagalba, tai jis už tų asmenų veiksmus atsako

kaip už savo.

Realaus įvykdymo principas. Prievolė turi būti įvykdyta realiai t.y. visiškai patenkintas kreditoriaus reikalavimas, tokio, kokio ir tikėtasi.

6.39 straipsnis. Prievolės įvykdymo būdas 1. Skolininkas be kreditoriaus sutikimo neturi teisės įvykdyti prievolę kitokiu būdu, išskyrus tą, kuris yra aptartas

sutartyje ar įstatymuose, nepaisant įvykdymo būdo vertės. 2. Jeigu kreditorius sutiko priimti prievolės įvykdymą kitokiu būdu, prievolė laikoma įvykdyta. 3. Priešpriešines pareigas skolininkas ir kreditorius turi įvykdyti tuo pačiu metu, jeigu įstatymai, sutartis ar

prievolės esmė nenumato ko kita.

6.41 straipsnis. Prievolės įvykdymo kokybė 1. Kai prievolės dalykas yra tik pagal rūšies požymius apibūdintas daiktas, skolininkas turi perduoti tokios pat

rūšies, bet ne prastesnės kokybės už vidutinę tokių daiktų kokybę daiktą, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kita. 2. Kai prievolės dalykas yra pagal individualius požymius apibūdintas daiktas, skolininkas atsako už bet kokį to

daikto kokybės pablogėjimą dėl skolininko kaltės.

Kartais prievolė realiai negali būti įvykdyta. Pasitaiko, kad kreditorius praranda interesą ir prekės ar paslaugos nebėra reikalingos, tuomet pasirenkamas netesybų apmokėjimas, o ne prievolės įvykdymas natūra. Kartais prievolės įvykdymas natūra reiškia skolininko laisvės ribojimu. Kartais negalima reikalauti įvykdyti prievolės, nes ji susijusi su kažkokiu neprognozuojamu dalyku (pvz. rašytojo įkvėpimu).

6.73 straipsnis. *etesybos ir realus prievolės įvykdymas 1. Jeigu nustatytos netesybos, kreditorius negali reikalauti iš skolininko kartu ir netesybų, ir realiai įvykdyti

prievolę, išskyrus atvejus, kai skolininkas praleidžia prievolės įvykdymo terminą. Kitokias taisykles numatantis šalių susitarimas negalioja. Kai pareiškiamas reikalavimas atlyginti nuostolius, netesybos įskaitomos į nuostolių atlyginimą.

Šalių bendradarbiavimo principas. Vykdydama prievolę kiekviena šalis turi bendradarbiauti su kita. Prievolės įvykdyti tinkamai neįmanoma, jei nėra bent minimalaus bendradarbiavimo. Bendradarbiavimo stoka reiškia, kad yra kaltė dėl netinkamo prievolės įvykdymo. Jei kreditorius nebendradarbiauja, jo reikalavimas dėl netesybų ar kt. gali būti atmestas.

Ekonomiškumas. Kiekviena šalis turi atlikti savo pareigas kuo ekonomiškiau. Jei skolininkas atliks prievolę labai mažomis sąnaudomis, bet dėl to bus pažeista prievolės kokybė, galima sakyti, kad ekonomiškumas bus pažeistas. Pvz. statybos rangos atveju reikalaujama, kad rangovas turimas medžiagas naudotų kuo taupiau.

Papročių, profesinės veiklos reikalavimų vykdymas. Jeigu vienai iš šalių prievolės vykdymas kartu yra ir profesinė veikla, ši šalis turi vykdyti prievolę taip pat pagal tai profesinei veiklai taikomus reikalavimus.

Sąžiningumo principas. Kiti principai yra sąžiningumo principo pasireiškimo forma, todėl šis yra vienas svarbesnių.


11

3. Prievolių vykdymo subjektai

Jei prievolė nėra asmeninio pobūdžio, ją gali įvykdyti ne vien skolininkas ir nebūtinai kreditoriui. Bendra taisyklė yra, kad prievolės įvykdymas – skolininko pareiga, tačiau, galimi atvejai, kad prievolę įvykdo kiti asmenys. Tai vadinama prievolės įvykdymo perkėlimu (nepainioti su skolos perkėlimu, nes norint perkelti skolą, reikalingas kreditoriaus sutikimas, o ankstesnis skolininkas iš prievolės pasitraukia). Prievolės įvykdymo perkėlimo metu skolininkai nepasikeičia, o kreditoriaus sutikimas nereikalingas. Kreditoriui nėra svarbu, kas įvykdys prievolę, svarbu, kad ji būtų įvykdoma laiku ir tinkamai. Asmeninės prievolės negali būti perkeltos, nes jos susiklosto dėl asmens specialių savybių.

6.51 straipsnis. Trečiojo asmens teisė įvykdyti prievolę už skolininką 1. Jeigu kreditorius nukreipė ieškojimą į skolininko turtą, tai tretieji asmenys, kurie dėl tokio išieškojimo gali

netekti tam tikrų teisių į tą turtą, gali patenkinti kreditoriaus reikalavimą. Tokia pat teisė priklauso valdančiam turtą asmeniui, jeigu šis dėl išieškojimo gali prarasti turto valdymo teisę. Tretysis asmuo, įvykdęs už skolininką prievolę, įgyja regreso teisę reikalauti iš skolininko.

2. Kreditoriaus reikalavimas taip pat gali būti patenkintas įmokant pinigus į notaro, banko ar kitos kredito įstaigos depozitinę sąskaitą arba įskaitant priešpriešinius reikalavimus.

Asmuo, kuris įvykdo už skolininką prievolę, perima kreditoriaus teises. Kreditorius negali atsisakyti priimti vykdymo, kurį pasiūlo kitas asmuo (ne skolininkas), išskyrus atvejus, kai prievolės yra asmeninės. Jei kreditorius atsisakytų, būtų laikoma, kad prievolę pažeidė kreditorius, ne skolininkas. Įvykdymo perkėlimą reikia skirti nuo situacijos, kai skolininkas įvykdyti prievolę pasitelkia trečiuosius asmenis. Šiuo atveju tai nebus laikoma prievolės perkėlimu, be to, tretieji asmenys net nebus laikomi prievolės šalimi. Tačiau jei skolininkas pasitelkia prievolės įvykdymui trečiuosius asmenis, jis atsako už jų veiksmus.

Jei skolininkas yra neveiksnus, tačiau įvykdo prievolę, negalima ginčyti prievolės įvykdymo remiantis vien skolininko neveiksnumu. Rinkos sąlygomis saugomi kreditoriaus interesai, tačiau ši taisyklė svarbi ir skolininkui, nes prievolės įvykdymas išlaisvina jį nuo teisinių pančių. Specialios taisyklės taikomos juridiniams asmenims, kai jiems iškeliama bankroto byla. Bankroto byla sustabdo prievolės vykdymą, nes taip būtų pažeidžiami kitų kreditorių interesai.

Prievolė vykdoma tam asmeniui, kuris turi reikalavimo teisę, t.y. kreditoriui. Kai prievolė įvykdoma trečiajam asmeniui, tai vadinama prievolės peradresavimu (nes kreditorius gali būti daugelio teisinių santykių dalyvis). Prievolės peradresavimas nėra reikalavimo teisės perleidimas. Jei skola buvo grąžinta kreditoriui, nesvarbu, kad jis neveiksnus, tačiau tokiu atveju skolininkas turi pareigą įrodyti, kad visa, ką kreditorius gavo yra panaudojama kreditoriaus interesams.

Skolininkas turi pakankamą pagrindą abejoti ar asmuo, kuriam jis ruošiasi įvykdyti prievolę, yra tikrasis kreditorius, nes prievolė bus laikoma įvykdyta tik tuomet, kai ji įvykdyta tinkamam kreditoriui. Todėl skolininkas turi įsitikinti, ar kreditorius yra tinkamas.

6.45 straipsnis. Prievolės įvykdymas tariamam kreditoriui 1. Kai prievolė įvykdoma asmeniui, kurį skolininkas dėl kreditoriaus kaltės pagrįstai ir sąžiningai laiko tikruoju

kreditoriumi, skolininkas atleidžiamas nuo prievolės įvykdymo kreditoriui, jeigu įrodo, kad suklydo sąžiningai. 2. Tariamas kreditorius, priėmęs prievolės įvykdymą, privalo visa, ką yra gavęs, grąžinti tikrajam kreditoriui arba

skolininkui pagal šios knygos XX skyriaus taisykles.

4. Prievolės įvykdymo dalykas ir būdas

Prievolės įvykdymo dalyką sudaro pačios prievolės dalykas, jos atsiradimo metu. Prievolės ir įvykdymo dalykas turi sutapti, nes kitu atveju prievolė nebus įvykdoma nei tinkamai, nei realiai. Prievolės įvykdymo dalyką apibūdina tokie kriterijai, kaip kokybė.

6.41 straipsnis. Prievolės įvykdymo kokybė 1. Kai prievolės dalykas yra tik pagal rūšies požymius apibūdintas daiktas, skolininkas turi perduoti tokios pat

rūšies, bet ne prastesnės kokybės už vidutinę tokių daiktų kokybę daiktą, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kita. 2. Kai prievolės dalykas yra pagal individualius požymius apibūdintas daiktas, skolininkas atsako už bet kokį to

daikto kokybės pablogėjimą dėl skolininko kaltės.

Svarbus daiktų klasifikavimas į pagrindinius ir antraeilius daiktus. Reikia aptarti, ar antraeilius daiktus ištiks pagrindinių likimas ir t.t.


12

Skolininko veiksmų atlikimo tvarka – prievolės įvykdymo būdas. Bendra taisyklė – skolininkas be kreditoriaus sutikimo negali pakeisti prievolės įvykdymo būdo. Kreditorius ir skolininkas savo pareigas turi atlikti tuo pačiu metu, nebent šalių susitarimas nustatytų priešingai.

5. Prievolės įvykdymo vieta, išlaidos ir įmokų paskirstymas

Prievolės įvykdymo vieta – kur skolininkas turi atlikti veiksmus, sudarančius prievolės dalyką. Prievolės įvykdymo vieta svarbi dėl procesinių dalykų – kuris teismas nagrinės ginčą. Prievolės įvykdymo vietoje gali būti svarbių įrodymų, todėl paprasčiau, kai bylą nagrinėja vietos teismas. Prievolei nustatant taikytiną teisę vienas iš kriterijų yra prievolės įvykdymo vieta. Tokiais atvejais lemia valstybė, kurioje buvo vykdoma didžioji susijusių veiksmų dalis. Prievolės vieta reikšmės turi ir prievolės įvykdymo valiutai (o ši svarbi palūkanų normai nustatyti). Kuo labiau prievolės vykdymo vieta nutolusi nuo įvykdymo vietos, tuo ilgesnio termino reikia prievolei įvykdyti, todėl nuo vietos priklauso ir prievolės įvykdymo terminas.

Prievolės įvykdymo vieta gali būti nustatyta sutartimi. Jei šalys, esant sutartinei prievolei, neaptarė vietos, tokiu atveju ji nustatoma taikant dispozityvias CK normas. Prievolės įvykdymo vieta gali paaiškėti atsižvelgiant į jos pobūdį.

6.52 straipsnis. Prievolės įvykdymo vieta 1. Prievolė turi būti įvykdyta toje vietoje, kuri nurodyta sutartyje ar įstatymuose arba kurią nulemia prievolės

esmė. 2. Jeigu prievolės įvykdymo vieta nenurodyta, turi būti įvykdyta: 1) prievolė perduoti pagal individualius požymius apibūdintą daiktą – daikto buvimo vietoje prievolės atsiradimo

momentu; 2) prievolė perduoti nekilnojamąjį daiktą – daikto buvimo vietoje; 3) prievolė perduoti pagal rūšies požymius apibūdintą daiktą – skolininko gyvenamojoje ar verslo vietoje; 4) piniginė prievolė – kreditoriaus gyvenamojoje ar verslo vietoje prievolės įvykdymo termino suėjimo momentu.

Jeigu kreditoriaus gyvenamoji ar verslo vieta po prievolės atsiradimo pasikeitė ir dėl to skolininkas, vykdydamas prievolę, turėjo papildomų išlaidų, kreditorius privalo skolininkui šias išlaidas atlyginti. Kreditoriaus reikalavimu piniginė prievolė gali būti įvykdyta ir kitoje valstybės, kurioje yra kreditoriaus gyvenamoji ar verslo vieta mokėjimo metu, ar valstybės, kurioje buvo kreditoriaus gyvenamoji vieta prievolės atsiradimo momentu, teritorijoje. Tačiau jeigu toks kreditoriaus reikalavimas iš esmės pasunkintų skolininko padėtį, skolininkas gali atsisakyti tenkinti kreditoriaus reikalavimą ir įvykdyti prievolę kreditoriaus gyvenamojoje ar verslo vietoje prievolės atsiradimo momentu;

5) visos kitos prievolės – skolininko gyvenamojoje ar verslo vietoje prievolės įvykdymo termino suėjimo momentu.

Vykdant prievolę kiekviena iš šalių gali turėti tam tikrų išlaidų. Jei prievolė yra sutartinė, šalys gali susitarti, kaip bus įvykdomos prievolės įvykdymo išlaidos. Paprastai prievolės įvykdymo išlaidas apmoka skolininkas.

Įmokų paskirstymas. Galima situacija, kai šalis sieja viena pagrindinė prievolė, tačiau ji „aplipusi“ šalutinėmis prievolėmis. Arba kreditorių ir skolininką saisto kelios prievolės. Turi būti tam tikros taisyklės, kurių pagalba šalys galėtų išspręsti įmokų mokėjimą. Kodekso normos taikomos tik tuomet, jei šalys negali susitarti pačios.

6.54 straipsnis. Įmokų paskirstymas 1. Jeigu šalys nesusitarė kitaip, įmokos, kreditoriaus gautos vykdant prievolę, pirmiausiai skiriamos atlyginti

kreditoriaus turėtoms išlaidoms, susijusioms su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimu. 2. Antrąja eile įmokos skiriamos mokėti palūkanoms pagal jų mokėjimo terminų eiliškumą. 3. Trečiąja eile įmokos skiriamos netesyboms mokėti. 4. Ketvirtąja eile įmokos skiriamos pagrindinei prievolei įvykdyti. 5. Kreditorius turi teisę atsisakyti priimti skolininko siūlomą įmoką, jeigu skolininkas nurodo kitokį įmokų

paskirstymą, negu nustatyta šio straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalyse. 6. Kreditorius gali atsisakyti priimti pagrindinei prievolei įvykdyti mokamą sumą, jeigu tuo pat metu

nesumokamos einamosios palūkanos, kurių mokėjimo terminas suėjęs. 6.55 straipsnis. Įmokų paskirstymas, kai yra kelios skolos 1. Skolininkas, privalantis grąžinti tam pačiam kreditoriui kelias tos pačios rūšies skolas, mokėdamas gali

pareikšti, kurią skolą jis grąžina. Tačiau skolininkas neturi teisės be kreditoriaus sutikimo skirti įmokas prievolei, kurios įvykdymo terminas dar nesuėjęs, vietoj įmokos pagal prievolę, kurios įvykdymo terminas suėjęs.

2. Jeigu skolininkas nepareiškia, kokiai prievolei įvykdyti skiria įmoką ir nėra kitokio šalių susitarimo, tai laikoma, kad grąžinta skola, kurios grąžinimo terminas suėjęs. Kai yra kelios skolos, kurių grąžinimo terminai suėję, ir nė viena iš jų nėra užtikrinta, laikoma, kad grąžinta seniausia skola. Kai yra kelios skolos, kurių grąžinimo terminai suėję,


13

laikoma, kad grąžinta skola, kurios grąžinimas užtikrintas (tokia skola labiau varžo skolininką). Jeigu visų skolų grąžinimas užtikrintas, laikoma, kad grąžinta labiausiai skolininko teises varžanti skola, o jeigu visos skolos vienodai varžo – seniausia skola. Jeigu nė vieno iš šių kriterijų taikyti negalima, įmoka paskirstoma proporcingai visoms skoloms.

3. Šio straipsnio taisyklės taikomos ir tada, kai skolininkas kreditoriui turi tiekti produkciją ar teikti paslaugas, kiek tai neprieštarauja prievolės esmei.

Tam, kad skolininkas nebūtų visada susaistytas prievoliniais ryšiais dėl kreditoriaus subjektyvių reikalavimų, yra prievolės įvykdymo būdas į depozitą. Šis būdas gali būti taikomas kilnojamųjų daiktų perdavimui ir kt. prievolėms, kurių esmei tai neprieštarauja. Piniginės prievolės atveju pinigai sumokami į specialią sąskaitą. Skolininkas gali surasti saugotoją, kuris saugos daiktus tol,kol kreditorius juos atsiims. Saugojimo išlaidas padengia skolininkas, jei nėra susitarta kitaip. Be to, svarbu dėl kieno kaltės nebuvo atlikta prievolė.

CK 6.56 str. numato, kada skolininkas gali įvykdyti prievolę į depozitą (tai įmanoma ne visada).

6. Prievolės įvykdymo terminas

Kai terminas aiškiai apibrėžtas (CPK 35 str.), turime išsiaiškinti klausimą, ar skolininkas gali įvykdyti prievolę prieš terminą. Tai priklauso nuo to, kieno naudai nustatytas terminas, tačiau bendra taisyklė yra ta, kad terminas nustatytas skolininko naudai. Jei taip ir yra, tuomet skolininkas gali pasinaudoti teise įvykdyti prievolę prieš terminą nebent sutartis, įstatymas nustato priešingai. Jei terminas nustatytas kreditoriaus naudai, tada skolininkas negali prievolės įvykdyti prieš terminą, nes iš atidedamojo termino kreditorius gauna naudą.

Kai numatomi tam tikri pažeidimai, nustatoma, kada skolininkas gali įvykdyti prievolę prieš terminą (akceleracija). Skolininko elgesys rodo, kad jis tampa nepatikimu.

Kai įvykdymo terminas nėra apibrėžtas, jis nustatomas kreditoriaus pareikalavimu. Kreditorius bet kada gali pareikalauti įvykdyti prievolę, o skolininkas turi tai padaryti. Įst. nustato minimalų 7 dienų terminą skolininkui prievolei įvykdyti, išskyrus atvejus, kai sutartis, įstatymas ar pats prievolės pobūdis reikalauja, kad terminas būtų ilgesnis. Skolininkas turi teisę kreiptis į teismą, kad šis nustatytų terminą prievolei įvykdyti. Terminas svarbus tuo, kad yra prievolių, kurių nustatymas turi reikšmės. Tam tikra specifika yra piniginėse prievolėse, kur pradedamos skaičiuoti kompensacinės palūkanos.

7. Prievolės įvykdymo sustabdymas

Apie tai jau buvo užsiminta kalbant apie prievolių subjektus.

1) Skolininkas turi teisę sustabdyti prievolę, jei jis nėra kreditoriaus atstovas. 2) Jei skolininkas prieš įvykdydamas prievolę nepateiks įrodymų dėl prievolės vykdymo, jis taip pat turi

teisę sustabdyti prievolę. 3) Jei prievolė yra dvišalė ir nėra vykdomos priešpriešinės pareigos, prievolė gali būti sustabdoma. Jei šalis

nepasiūlo įvykdymo kitai šaliai, ji turi teisę gintis. Norint sustabdyti prievolę nereikia kreiptis į teisėsaugos institucijos, tai jų teisė.

Šia teise galima naudotis tik sąžiningai protingai. Šis institutas dar nereiškia, kad prievolė visais atvejais gali būti sustabdoma. Kartais šalys specialiai aptaria, kokia tvarka bus sustabdoma prievolė. Negalima sustabdyti prievolės, jei prievolė nėra vykdoma dėl force majeure. Reikia išsiaiškinti, kokio pobūdžio yra šis trukdis, ar jis tęsis ilgai, ar ne. Taip pat negalima sustabdyti prievolės, jei pasiūlomas adekvatus prievolės užtikrinimas.

8. Prievolės įvykdymo patvirtinimas

Jei prievolė įvykdoma tinkamai, ji pasibaigia. Prievolę kvalifikuoti kaip sandorį, įst. reikalauja, kad prievolės įvykdymo faktas būtų patvirtintas (prievolei taikomos sandorio taisyklės), tai patvirtinta civilinių santykių apibrėžtumu. Prievolės įvykdymo patvirtinimui pagrįsti turime išduoti pakvitavimą, kai prievolės įvykdymas yra tinkamas. Pakvitavimas gali reikšti įvairius dokumentus (bet kurios formos, bet kokio turinio, iš kurio matyti, kad prievolė yra įvykdyta). Kartais pakvitavimą atstoja kreditoriaus ranka padarytas įrašas sutartyje. Pakvitavimas gali reikšti ir skolos dokumento buvimą pas kreditorių reiškia, kad skola nėra įvykdyta, skolos dokumento buvimas pas skolininką reiškia, kad skola įvykdyta.


14

Jei kreditorius neišduoda pakvitavimo, skolininkas turi teisę gintis. Jis gali sustabdyti prievolės vykdymą. Net jei skolininkas praleis prievolės įvykdymo terminą, tai bus kreditoriaus kaltė. Kreditorius turi teisę parašyti tam tikrus defektus pakvitavime, jei prievolė įvykdyta kitaip, nei tartasi.

9. Prievolės neįvykdymas

Reikia skirti kelias prievolės neįvykdymo (pažeidimo) rūšis:

1) Visiškas prievolės neįvykdymas. 2) Prievolės pažeidimas reiškia tik netinkamą prievolės įvykdymą. Kreditorius kažką gavo, tačiau prievolė

nebuvo patenkinta (daiktas perduotas pardavėjui, tačiau jis turi trūkumų). 3) Termino praleidimas. Prievolė apskritai neįvykdoma laiku arba pasiūlomas dalinis įvykdymas.

Prievolė gali būti neįvykdoma:

Dėl priežasčių, už kurias skolininkas neatsako. Galimos 2 situacijos:

� Skolininkas neįvykdo prievolės dėl kreditoriaus kaltės. Nebaigtinis atvejų sąrašas:

6.64 straipsnis. Atvejai, kai kreditorius laikomas pažeidusiu prievolę 1. Kreditorius laikomas pažeidusiu prievolę, kai: 1) skolininkas negali įvykdyti prievolės dėl nepakankamo kreditoriaus bendradarbiavimo su skolininku

arba dėl kitokios kreditoriaus kaltės; 2) kreditorius dėl savo kaltės neįvykdo pareigų skolininkui ir dėl to skolininkas pagrįstai sustabdo

prievolės vykdymą. 2. Kai kreditorius pažeidžia prievolę, skolininkas gali kreiptis į teismą ir prašyti visiškai ar iš dalies, su

sąlyga ar besąlygiškai atleisti jį nuo prievolės vykdymo. 3. Jeigu kreditorius pažeidžia prievolę, skolininkas laikomas jos nepažeidusiu. Kol kreditorius laikomas

pažeidusiu prievolę, skolininkas negali būti laikomas ją pažeidusiu. 4. Skolininkas turi teisę į nuostolių, patirtų dėl to, kad kreditorius pažeidė prievolę, atlyginimą.

� Situacija, kai prievolės negalima įvykdyti dėl nuo skolininko nepriklausomų priežasčių, šiuo atveju skolininkas taip pat nebus atsakingas už prievolės nevykdymą. Tai force majeure (nenugalima jėga) aplinkybės. Ši jėga gali egzistuoti tiek atsirandant prievolei, tiek tada, kai santykis jau susiklostęs. Prievolės dalyku negali būti tai, kas yra neįmanoma, tada laikysime, kad prievolė visai negalėjo atsirasti. Jei prievolės neįmanoma įvykdyti dėl nenugalimos jėgos, tokia prievolė pasibaigia, nes neįmanoma reikalauti iš asmens to, kas neįmanoma. Būtinos sąlygos, kad aplinkybės būti laikomos force majeure:

a) Prievolės neįvykdomumas matuojamas tikrinant ar gali kitas asmuo įvykdyti prievolę (objektyvus ir subjektyvus prievolės galimumas), jei taip, tuomet situacija nėra force majeure.

b) Tos aplinkybės, dėl kurių negalima įvykdyti prievolės turi atsirasti po to, kai prievolė buvo pradėta vykdyti.

c) Force majeure bus tik tokiu atveju, jei šalys negalėjo tos aplinkybės protingai numatyti. Jei skolininkas galėjo protingai tikėtis, kad tokia situacija susiklostys, aplinkybės negali būti laikomos force majeure. Ar skolininkas galėjo numatyti aplinkybes yra fakto klausimas, kurį sprendžia teismas.

d) Šalys negali kontroliuoti aplinkybių, jos nepriklauso nuo jų valios. Jei skolininkas turėjo galimybę išvengti aplinkybės ar ji atsirado dėl skolininko veiksmų, negalimos pripažinti force majeure.

Force majeure laikomi šie veiksmai (bet šių aplinkybių negalime taikyti besąlygiškai): karo veiksmai, kariniai konfliktai; valstybės veiksmai (importo, eksporto uždraudimas, naujų licencijų atėmimas); streikai; gamtos stichijos (žemės drebėjimai, potvyniai, cunamiai ir kt.); asmens liga ar mirtis, bet tik tada, kai prievolė yra asmeninio pobūdžio; grėsmė sveikatai, gyvybei ar turtui. Kai kada force majeure gali būti pagrindas pradėti vykdyti prievolę (pvz. draudimo santykiai).

Force majeure nelaikomi veiksniai: kai skolininkas prisiėmė riziką; aplinkybė, kuri yra force majeure atsirado po to, kai skolininkas praleido prievolės įvykdymo terminą, tuomet skolininkas praranda galimybę remtis nenugalima jėga; jei prievolės neįmanoma įvykdyti dėl skolininko sukeltų aplinkybių

Force majeure atveju:


15

1. Prievolė laikoma pasibaigusia. 2. Taikoma restitucija. 3. Skolininkui už tai, kad prievolė yra neįvykdyta, negali būti taikoma atsakomybė (nes nėra kaltės

ar neteisėtų veiksmų).

6.127 straipsnis. Prievolės pabaiga, kai neįmanoma jos įvykdyti 1. Prievolė baigiasi, kai jos įvykdyti neįmanoma dėl nenugalimos jėgos, už kurią skolininkas neatsako.

Šiuo pagrindu prievolė baigiasi tik tuo atveju, jeigu nenugalima jėga atsirado iki tol, kol skolininkas nepažeidė prievolės. Nenugalimos jėgos faktą turi įrodyti skolininkas. Jeigu nebeįmanoma įvykdyti tik dalies prievolės, prievolė baigiasi, kai skolininkas įvykdo tą prievolės dalį, kurią įvykdyti dar įmanoma.

2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju dvišalės sutarties skolininkas privalo grąžinti kitai šaliai visa, ką buvo iš jos gavęs, ir netenka teisės reikalauti to, ko dar nėra gavęs pagal sutartį.

3. Jeigu prievolės nebeįmanoma įvykdyti dėl neteisėtų valstybės ar savivaldybių institucijų aktų, tai šalys gali reikalauti nuostolių atlyginimo iš valstybės ar savivaldybės biudžeto. Kai toks aktas pripažintas negaliojančiu, prievolė atsinaujina, jeigu ko kita nenumato šalių sutartis arba nelemia prievolės esmė, arba jeigu kreditorius dar nėra praradęs intereso.

Dėl priežasčių, už kurias skolininkas atsako. Jei skolininkas atsakingas už prievolės pažeidimą, kreditorius gali ginti savo interesus taikydamas tam tikrus įvykdymo būdus. Kreditorius gali pasirinkti bet kokius įvykdymo būdus, jei įstatymas ar sutartis nenumato kitaip. Gynybos būdai:

� Reikalavimas įvykdyti prievolę natūra. Kreditorius gali jo reikalauti tada, kai jis turi interesą tokiam prievolės įvykdymui.

� Nuostolių priteisimas. Taikomas tada, kai kreditorius nesuinteresuotas prievolės įvykdymu ir kai šį pakeičia piniginis ekvivalentas.

� Jei neįvykdyta sutartinė prievolė, kreditorius gali reikalauti netesybų, kurios numatytos sutartyje ar įst. Netesybos svarbios tuo, kad teisė taikyti kitus prievolės įvykdymo būdus yra ribojama (pvz. negalime taikyti reikalavimo įvykdyti prievolę natūra ir netesybų). Kreditorius gali sustabdyti prievolių įvykdymą, jei prievolė yra dvišalė. Kreditorius gali prievolei įvykdyti pasitelkti kitus asmenis ir tai padaryti skolininko sąskaita.

� Kai kreditorius kreipiasi į teismą, šis įpareigoja skolininką prievolę įvykdyti natūra, tačiau šis to nepadaro. Tada kreditorius gali reikalauti priteisti baudą. Tai ekonominė prievolė įvykdyti teismo sprendimą.

Prievolės įvykdymas iš esmės pasikeitus aplinkybėms. Prievolė sutarta įvykdyti tam tikru būdu, tačiau atsiranda aplinkybės, kurios panašios į force majeure, tačiau, jos nepadaro prievolės įvykdymo neįmanomu. Negalima reikalauti prievolės įvykdyti taip pat, jei iš esmės pasikeitė aplinkybės.

6.204 straipsnis. Sutartinių įsipareigojimų vykdymas pasikeitus aplinkybėms 1. Jeigu įvykdyti sutartį vienai šaliai tampa sudėtingiau negu kitai šaliai, ši šalis privalo vykdyti sutartį

atsižvelgiant į kitose šio straipsnio dalyse nustatytą tvarką. 2. Sutarties vykdymo suvaržymu laikomos aplinkybės, kurios iš esmės pakeičia sutartinių prievolių pusiausvyrą,

t. y. arba iš esmės padidėja įvykdymo kaina, arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas, jeigu: 1) tos aplinkybės atsiranda arba nukentėjusiai šaliai tampa žinomos po sutarties sudarymo; 2) tų aplinkybių nukentėjusi šalis sutarties sudarymo metu negalėjo protingai numatyti; 3) tų aplinkybių nukentėjusi šalis negali kontroliuoti; 4) nukentėjusi šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių atsiradimo rizikos. 3. Kai sutarties įvykdymas sudėtingesnis, nukentėjusi sutarties šalis turi teisę kreiptis į kitą šalį prašydama sutartį

pakeisti. Šis prašymas turi būti pagrįstas ir pareikštas tuoj pat po sutarties įvykdymo suvaržymo. Kreipimasis dėl sutarties pakeitimo savaime nesuteikia nukentėjusiai šaliai teisės sustabdyti sutarties vykdymą. Jeigu per protingą terminą šalys nesutaria dėl sutarties pakeitimo, tai abi turi teisę kreiptis į teismą. Teismas gali:

1) nutraukti sutartį ir nustatyti sutarties nutraukimo datą bei sąlygas; 2) pakeisti sutarties sąlygas, kad būtų atkurta šalių sutartinių prievolių pusiausvyra.

Specifiniai kreditoriaus interesų gynimo būdai. Gali būti, taip, kad kreditoriaus interesai pažeidžiami dar prieš susiklosčius:

Pauliano ieškinys. Tai speciali ieškinių rūšis – reikalavimas, kurį reiškia kreditorius, ginčydamas skolininko sudarytus sandorius. Kreditorius nesiekia šiuo ieškiniu padaryti sandorį negaliojančiu, jo tikslas – atgauti turtą, kuris neteisėtai buvo perduotas kitam. Pauliano ieškinio sąlygos:


16

� Ieškovas bei atsakovas turi būti kreditorius ir skolininkas. � Skolininkas turėjo sudaryti sandorius savo nuožiūra. � Sandoris turi pažeisti kreditoriaus interesus. Dėl sandorio skolininkas gali tapti visiškai nemokiu arba

sandoris gali sumažinti skolininko mokumą. � Skolininkas, jei sandoris buvo atlygintinas, turi būti nesąžiningi (t.y. tiek kreditorius, tiek skolininkas

žino, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus interesus). � Paulino ieškiniui taikomas sutrumpintas terminas (1 m. nuo sužinojimo, kad pažeistos teisės). � Šis ieškinys netaikomas tuo atveju, kai tenkinama bankroto byla.

6.66 straipsnis. Kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius (actio Pauliana) 1. Kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu

šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.

2. Dvišalį sandorį pripažinti negaliojančiu šio straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu galima tik tuo atveju, kai trečiasis asmuo, sudarydamas su skolininku sandorį, buvo nesąžiningas, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises. Neatlygintinas sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu nepaisant trečiojo asmens sąžiningumo ar nesąžiningumo.

3. Šio straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu kreditorius turi teisę pareikšti per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį.

4. Sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisines pasekmes tik ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti.

5. Sandorio pripažinimas negaliojančiu neturi įtakos sąžiningų trečiųjų asmenų teisėms į turtą, kuris buvo pripažinto negaliojančiu sandorio objektas.

6.67 straipsnis. *esąžiningumo prezumpcija Preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu: 1) skolininkas sudarė sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimaisiais giminaičiais; 2) skolininkas sudarė sandorį su juridiniu asmeniu, kurio vadovas, valdymo organo narys arba dalyvis,

nuosavybės teise tiesiogiai ar netiesiogiai valdantis mažiausiai penkiasdešimt procentų juridinio asmens akcijų (pajaus, įnašų ir pan.), yra skolininko sutuoktinis, vaikas, tėvas (motina) ar kiti artimieji giminaičiai, arba kai jiems visiems kartu priklauso mažiausiai penkiasdešimt procentų to juridinio asmens akcijų (pajaus, įnašų ir pan.);

3) skolininkas – juridinis asmuo sudarė sandorį su fiziniu asmeniu, kuris yra to juridinio asmens vadovas ar valdymo organo narys arba šio asmens sutuoktinis, vaikas, tėvas (motina) ar kitas artimasis giminaitis;

4) įvykdymo, kurį pagal tą sandorį turėjo atlikti skolininkas, vertė žymiai viršija kitos sandorio šalies pateiktą įvykdymą (priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija);

5) sandoris sudarytas dėl skolos, kurios mokėjimo terminas dar nebuvo suėjęs, mokėjimo; 6) skolininkas – juridinis asmuo sudarė sandorį su fiziniu asmeniu, kuris pats arba jo sutuoktinis, vaikai,

tėvai ar kiti artimieji giminaičiai, arba kartu su jais yra to juridinio asmens dalyviai, nuosavybės teise tiesiogiai ar netiesiogiai valdantys mažiausiai penkiasdešimt procentų juridinio asmens akcijų (pajaus, įnašų ir pan.);

7) skolininkas – juridinis asmuo sudarė sandorį su kitu juridiniu asmeniu, kurį skolininkas kontroliuoja, arba kai vienos iš sandorio šalių vadovas ar valdymo organo narys yra asmuo, tiesiogiai ar netiesiogiai, vienas ar kartu su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar artimaisiais giminaičiais turintis nuosavybės teise mažiausiai penkiasdešimt procentų kito juridinio asmens akcijų (pajų, įnašų ir pan.) arba abiejų juridinių asmenų akcijų (pajų, įnašų ir pan.);

8) skolininkas – juridinis asmuo sudarė sandorį su juridinių asmenų asociacija ar kitokiu susivienijimu, kurio narys jis yra.

Netiesioginis ieškinys. Tai situacija, kai kreditorius priverstinai įvykdo skolininko reikalavimo teisę, bet savo reikalavimo teisės jis neįgyvendina, nes jis kažką gaus ir tai bus panaudota kitam kreditoriui. Taigi kitas kreditorius pateikia ieškinį skolininkui. Netiesioginio ieškinio sąlygos:

� Prievolė neturi būti grynai asmeninio pobūdžio. � Skolininko neveikimas turi pažeisti kreditoriaus interesus. � Kreditorius turi turėti apibrėžtą, galiojančią reikalavimo teisę. � Reikalaujama, kad skolininkas turėtų reikalavimo teisę, nukreiptą kitiems asmenims. Jei jis nėra kito

prievolinio santykio subjektas, ieškinys nėra įmanomas.


17

Tiesioginis ieškinys. Gali atsirasti įst. ar sutarties pagrindu. Pvz. kai skolininkas yra draudiminiuose santykiuose su draudiku, kreditorius turi teisę reikalauti prievolės įvykdymo iš draudiko. Ta pati situacija su rangovais ir subrangovais.

Prievolių vykdymo užtikrinimas

Kreditorius, netgi laimėjęs bylą prieš skolininką nebus patenkintas, nes skolininkas gali neturėti turto, kuriuo gali būti patenkinti kreditoriaus interesai. Todėl kreditorius suinteresuotas kitokiais prievolės užtikrinimo variantais, kai skolininkas neįvykdo prievolės savo noru. Kreditorius yra prioritetiškai ginamas asmuo prievoliniuose santykiuose. Todėl kreditoriui numatomi tam tikri specifiniai gynimosi būdai.

Prievolių įvykdymo užtikrinimas tai įstatymo ar sutarties numatytos priemonės, kurių pagalba kreditorius turi teisę imtis priemonių, įpareigojančių skolininką tinkamai vykdyti prievolę ir kurių pagrindu susiklosto papildomos priemonės, stimuliuojančios skolininką vykdyti prievolę ir garantuojančios kreditoriaus interesų apsaugą, jei prievolės nebus įvykdyta.

Šalys gali numatyti sutartyje, kas užtikrins prievolę. Esant užtikrinimui susiklosto ne viena, o pagrindinė ir kelios šalutinės prievolės, kurios stimuliuoja įvykdyti prievolę. Jei skolininkas prievolės neįvykdys, kreditorius gaus tam tikrą satisfakciją (atlyginimą pinigais, įvykdymą iš kito asmens).

1) Prievolių užtikrinimo būdai, pagal tai, kas juos nustato, skirstomi į rūšis:

Įstatyme numatyti prievolių įvykdymo užtikrinimo būdai. Šie būdai numatyti CK.

6.70 straipsnis. Prievolių įvykdymo užtikrinimo būdai 1. Prievolių įvykdymas gali būti užtikrinamas pagal sutartį arba įstatymus 1) netesybomis, 2) įkeitimu

(hipoteka), 3) laidavimu, 4) garantija, 5) rankpinigiais ar kitais sutartyje numatytais būdais. Su įkeitimu (hipoteka) susijusius santykius reglamentuoja šio kodekso ketvirtosios knygos normos.

2. Gali būti užtikrinamas tiek esamų, tiek ir būsimų prievolių įvykdymas.

Sutartyje numatyti prievolių įvykdymo užtikrinimo būdai. Šalys gali susitarti dėl įvairių sąlygų (pvz. pirkėjas taps daikto savininku tik tada, kai sumokės visą prekės kainą). Fakultatyvios prievolės nustatymas: nustatoma kita prievolė, jei pagrindiniu būdu prievolės įvykdyti negalima. Gali būti nustatomos tam tikros sąlygos, kuomet įvykus tam tikrai sąlygai, skolininkas turės atlikti tam tikrus veiksmus. Šalys yra laisvos sukurti tokius užtikrinimo būdus, kurie joms atrodo priimtiniausi.

2) Priklausomai nuo to, ar kreditorius pagal prievolės užtikrinimą įgyją naują prievolinę teisę ar daiktinę teisę, užtikrinimo būdai skirstomi į:

Daiktinius prievolės užtikrinimo būdus. Tai tokie, kurių pagrindu kreditorius įgyja daiktinę teisę. Kadangi šie būdai yra daiktiniai ir prievolių jų nereglamentuoja. Tai hipoteka, įkeitimas, daikto sulaikymas.

Prievolinius prievolės užtikrinimo būdus. Yra tokie, kuomet kreditorius įgyja naują reikalavimo teisę, kuri yra šalutinė (išimtis daroma tik garantijos atveju). Šie būdai yra netesybos, laidavimas, garantija, rankpinigiai.

3) Priklausomai nuo to, ar prievolės užtikrinimo būdas yra susijęs su skolininku ar su trečiuoju asmeniu, jie skirstomi:

Susijusius su skolininku. Pvz. netesybos, rankpinigiai, skolininko daikto įkeitimas.

Susijusius su trečiuoju asmeniu. Trečiasis asmuo tampa skolininku ir kreditorius įgyja reikalavimo teisę šiam asmeniui, pvz. garantija, laidavimas, įkeitimas, kai turtą įkeičia trečiasis asmuo.

4) Ar užtikrinimo būdas yra susijęs su išankstiniu turto masės išskyrimu ar nesusijęs:

Užtikrinimo būdai, susiję su išankstiniu turto masės išskyrimu. Kai kreditorius žino, kad tam tikra pinigų suma ar daiktas bus naudojamas gauti prievolės įvykdymui, tais atvejais, kai prievolė nebus vykdoma. Pvz. įkeitimas, kai konkretus daiktas išskiriamas iš turto masės ir juo užtikrinama prievolė.

Užtikrinimo būdai, nesusiję su išankstiniu turto masės išskyrimu. Šiuo atveju kreditorius nukreips savo reikalavimą į bendrą skolininko turto masę.

Užtikrinimo būdams būdingi požymiai:


18

� Užtikrinimas taikomas yra tik tada, kai pažeidžiama prievolė.

� Taikant prievolės užtikrinimo priemones skolininkas patiria papildomus neigiamus padarinius, skolininkui tenka didesnė našta.

� Absoliuti dauguma įvykdymo užtikrinimo priemonių yra akcesorinio pobūdžio. Šios priemonės galioja tik tol, kol galioja pagrindinė prievolė (netaikoma garantijai, ji laikoma savarankiška prievole).

� Prievolės turi savybę sekti pagal pagrindinę prievolę. Perleidus reikalavimo teisę kartu pereina ir visos prievolės užtikrinimo priemonės.

1. *etesybos

Netesybas suprantame kaip pinigų sumą, kurią skolininkas turi sumokėti kreditoriui už tai, kad jis neįvykdo prievolės ar įvykdo ją netinkamai. Būdingi požymiai:

Netesybos – tai pinigų suma, šalutinė akcesorinė piniginė prievolė.

Netesybos atlieka dvejopą funkciją: jos nėra vien tik prievolės užtikrinimo būdas, tai kartu ir sutartinės atsakomybės forma.

Netesybos yra laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, kurių net nereikia įrodinėti. Kreditorius negali reikalauti priteisti ir netesybų, ir nuostolių.

Netesybas gali nustatyti įstatymas arba sutartis (tačiau dėl to šalys turi susitarti raštu), jas gali nustatyti ir teismas.

Netesybų rūšys (skirstymas grindžiamas prievolės apskaičiavimo principu ir prievolės pažeidimu):

� Bauda. Paprastai nustatoma už nepiniginės prievolės pažeidimą tvirta suma.

� Delspinigiai. Nustatoma piniginėms prievolėms už kiekvieną pažeidimo dieną.

Kreditorius negali reikalauti ir netesybų, ir prievolės įvykdymo natūra. Išimtis nustatyta

6.365 straipsnis. Pardavėjo atsakomybė ir prievolės įvykdymas natūra Jeigu pardavėjas neįvykdo savo prievolės pagal vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį, tai nuostolių atlyginimas ar

netesybų sumokėjimas neatleidžia pardavėjo nuo prievolės įvykdymo natūra.

Dažniausiai netesybos nustatomos sutartyje. Dažnai kreditorius yra ekonomiškai stipresnis už skolininką ir gali jam primesti savo valią. Netesybų dydžio kontrolė būtina tam, kad būtų išlaikyta pusiausvyra tarp šalių. Jei netesybos yra aiškiai per didelės, teismas turi teisę jas mažinti ex officio. Teismai (bent piniginėse prievolėse) yra linkę mažinti iki rinkoje egzistuojančių metinių palūkanų normos. Tas pats galioja ir baudai. Per didelės baudos išieškojimas reiškia, kad kreditorius nepagrįstai praturtėja. Šiandien didžiausia priteista bauda yra 300 tūkst. Lt.

2. Laidavimas

Laidavimu vadiname konsensualinę sutartį, kurios viena šalis (laiduotojas) įsipareigoja skolininkui atsakyti už visos ar dalies prievolės įvykdymą. Šiuo atveju turime žymiai sudėtingesnę prievolinių santykių struktūrą – kai egzistuoja 2 skolininkai (skolininkas ir laiduotojas, kuris įvykdo prievolę jei jos neįvydo skolininkas). Laiduotojas įgyja regreso teisę į skolininką. Laidavimo požymiai:

Juo galime užtikrinti beveik bet kurią prievolę – tiek esamą, tiek būsimą.

Laidavimo sutarties pagrindu atsiranda akcesorinė papildoma prievolė tarp kreditoriaus ir laiduotojo. Jei negalioja pagrindinė prievolė, negalioja ir laidavimas.

Laidavimas gali atsirasti įvairiais pagrindais: sutartį gali sudaryti skolininkas ir laiduotojas arba visi trys.

Laidavimas gali atsirasti laidavimo sutartimi, įstatymo pagrindu, o išimtiniais atvejais – teismo sprendimu.

Laidavimo sutartis turi būti sudaroma raštu, nesilaikant šio reikalavimo laidavimas negalios.

Laidavimo sutartyje turi būti tam tikros, minimalios sąlygos: įvardytas kreditorius, laiduotojas, laiduotojo pareigos apimtis.


19

Laiduotoju gali būti tiek fizinis, tiek juridinis asmuo, jei kreditoriui tas asmuo yra tinkamas. Todėl dažnai laiduotojais būna juridiniais asmenys. Kai kurie asmenys negali būti laiduotojais, nes tai prieštarautų jų veiklos tikslams (pvz. viešieji juridiniai asmenys).

6.81 straipsnis. Laiduotojo atsakomybė 1. Kai prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys

bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis. 2. Laiduotojas atsako tiek pat kaip ir skolininkas (už palūkanų sumokėjimą, už nuostolių atlyginimą, už netesybų

sumokėjimą), jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis. 3. Bendrai laidavę asmenys atsako kreditoriui solidariai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis.

Jei yra keli laiduotojai, jie atsako solidariai. Pareiškus ieškinį laiduotojui, skolininkas taip pat turi būti patrauktas į bylą. Kartu su laidavimu gali būti taikomi ir kiti prievolės užtikrinimo būdai (pvz. laiduotojo prievolės įvykdymas dar gali būti užtikrintas). Kreditorius į laiduotoją gali kreiptis suėjus terminui, nereikia laukti, kol byla pasieks teismą. Jei pagrindinė prievolė leidžia, laiduotojas gali įvykdyti prievolę nelaukdamas, kol skolininkas ją pažeis, nes laiduotojas atsako kaip ir skolininkas, t.y. atsako už prievolės neįvykdymo teisinius padarinius.

Kreditoriaus pareiga yra išduoti pakvitavimą, kai prievolė įvykdoma laiduotojo. Šis pakvitavimas reikalingas tam, kad laiduotojas galėtų įvykdyti regreso teisę į skolininko turtą. Kreditorius turi pranešti laiduotojui, jei keičiamos pagrindinės prievolės sąlygos. Jei laiduotojas įvykdo prievolę, bet skolininkui yra nepraneša apie įvykdymą ir skolininkas pradeda vykdyti prievolę, gali būti reiškiamas ieškinys dėl nepagrįsto praturtėjimo.

Jei buvo atlygintinas laidavimas, laiduotojas turi teisę reikalauti prievolės atlyginimo. Kai kreditorius įgyja regreso teisę, ši pereis laiduotojui. Jei skolininkas įvykdo prievolę, jis privalo apie tai pranešti laiduotojui. Jei laiduotojui nepranešama ir jis įvykdo prievolę, šis turės teisę reikalauti iš skolininko tą sumą, kuri sumokėta kreditoriui. Laidavimo pasibaigimas:

Laidavimas baigiasi, kai pasibaigia prievolė. Pagrindinė prievolė gali pasibaigti tinkamu vykdymu ar kitais pagrindais.

Laidavimas gali pasibaigti, jei kreditorius atsisako savo prioritetinės teisės užtikrinti prievolę.

Laidavimas yra asmeninio pobūdžio prievolės užtikrinimo būdas, taigi juriniam asmeniui laiduotojui pasibaigus, baigiasi ir laidavimas. Mirus laiduotojui fiziniam asmeniui laidavimas taip pat baigsis. Jei skolininkas ir laiduotojas sutaps, laidavimas baigsis (pvz. laiduotojas yra vienintelis mirusio skolininko įpėdinis).

Laidavimas gali pasibaigti, jei iš esmės pasikeičia pagrindinės prievolės sąlygos. Todėl apie pasikeitusias sąlygas būtina pranešti.

Laidavimas yra visais atvejais susijęs su laiduotojo pasitikėjimu skolininku. Jei skolininkas pasikeičia (perkeliama skola), laidavimas pasibaigia. Jei laiduotojas sutinka laiduoti už pasikeitusį skolininką, laidavimas išlieka.

Laidavimo pasibaigimas priklauso nuo to, ar laidavimas yra terminuotas ar ne. Jei laidavimas terminuotas ir kreditorius pasibaigus laidavimo sutartyje nustatytam terminui, per 3 mėn. (šis terminas yra naikinamasis) nepareiškia laiduotojui ieškinio, laidavimas pasibaigia. Jei terminuotu laidavimu užtikrinta būsima prievolė, laidavimas pasibaigs, jei iki termino pabaigos prievolė neatsirado. Neterminuoto laidavimo atveju, laidavimas pasibaigs, jei kreditorius laiduotojui per 2 m. nepareikš ieškinio, būsimos prievolės atveju, jei per 3 m. nuo laidavimo nustatymo, prievolė neatsirado.

3. Garantija

Garantiją suprantame kai savarankišką ir nepriklausomą prievolę, pagal kurią garantas įsipareigoja sumokėti tam tikrą pinigų sumą, jei skolininkas neįvykdys prievolės. Garantijos požymiai:

Garantija nėra akcesorinė prievolė pagrindinės prievolės atžvilgiu, ji yra nepriklausoma ir neturi ryšio su pagrindine prievole.

Garantija yra abstrakti prievolė (laidavimas – kauzalinė).

Garanto pareiga visais atvejais ribojama sutartyje nustatyta suma – apibrėžtos jos atsakomybės ribos.


20

Laidavimo atveju laiduotojo pareigą sudaro įsipareigojimas įvykdyti pagrindinę prievolę, garantijos atveju, garanto pareigą sudaro įsipareigojimas sumokėti tam tikrą pinigų sumą.

Garanto atsakomybė yra subsidiari (skolininko nereikia įtraukti į bylą).

Laiduotoju gali būti tiek fizinis, tiek juridinis asmuo, o garantijos atveju, garantais būna finansinės institucijos – bankai ir draudimo kompanijos. Tai paaiškinama tuo, kad prievolė yra piniginė ir reikia tam tikrų finansinių pajėgumų.

6.93 straipsnis. Banko garantija 1. Banko garantija bankas ar kita kredito įstaiga (garantas) raštu įsipareigoja sumokėti skolininko

kreditoriui nustatytą pinigų sumą pagal kreditoriaus reikalavimą. 2. Už garantijos suteikimą skolininkas moka garantui skolininko ir banko sudarytoje sutartyje nustatytą

atlyginimą. 3. Banko garantija įsigalioja nuo jos suteikimo, jeigu garantijoje nenumatyta ko kita. 4. Kreditoriaus reikalavimas įvykdyti sutartį bankui turi būti pateiktas raštu ir prie jo pridėti visi

reikalingi dokumentai. Reikalavime turi būti nurodyta, kaip skolininkas pažeidė garantija užtikrintą pagrindinę prievolę.

Laidavimas paprastai yra neatlygintinas, o garantija yra atlygintina.

Garantijai taikoma neatšaukiamumo taisyklė: ji pasibaigia tik išimtiniais atvejais.

Laiduotojas įvykdęs už skolininką prievolę įgyja regreso teisę. Garantijos atveju galioja priešinga taisyklė – garantas regreso teisės į skolininką neįgyja (nes garantija yra neatlygintina).

Garantija yra terminuota, laidavimas gali būti ir terminuotas, ir neterminuotas.

Garantijos pasibaigimo pagrindai:

6.96 straipsnis. Banko garantijos pabaiga 1. Banko garantija baigiasi, kai:

1) bankas sumoka kreditoriui garantijoje nurodytą sumą; 2) sueina garantijoje nustatytas garantijos terminas; 3) kreditorius atsisako savo teisių pagal garantiją ir grąžina ją bankui arba raštu apie atsisakymą praneša bankui.

2. Bankas, sužinojęs, kad garantija baigėsi, privalo tuoj pat apie tai pranešti skolininkui.

Kreditorius, kurio reikalavimas užtikrintas banko garantija neturi teisės perleisti garantijos. Praktikoje žinomos dar kelios garantijos nustatymo rūšys:

� užtikrinimas, kad prievolė bus įvykdyta laiku, jis nustatoma užsakovo, pardavėjo interesais, šiuo atveju garantijos dydis – tam tikra prekių ar kt. dalis;

� garantija, sudaroma konkurso būdu, konkurso organizatorius reikalauja iš konkurse dalyvaujančių asmenų pateikti garantijas, jei asmuo pripažintas konkurso laimėtoju atsisakys sudaryti sutartį, garantijos suma siejama su konkurso dokumentuose nurodytos sumos procentu;

� avanso grąžinimo garantija, taikoma tais atvejais, kai atsiskaitoma avansiniais mokėjimais (visa ar dalis sumos sumokama avansu), tam, kad būtų užtikrintas avanso sugrąžinimas, šalis turi įsipareigoti, jei ji nepateiks prekių, tam tikrą sumą turės sumokėti garantas;

� bylinėjimosi išlaidų garantija, taikoma civiliniame procese, kai ieškinį inicijuoja užsienio juridinis asmuo; ieškovas užsienietis turi pateikti galimų išlaidų padengimo garantiją.

Garantija taikoma viešojoje teisėje (muitų teisėje). Muitinės garantija yra tokia, kurią privaloma pateikti muitinei, jei tam tikri mokesčiai nebūtų sumokėti, tada muitinė galėtų reikalauti tos sumos iš garanto. Taip pat taikoma laikinų apsaugos priemonių garantija, reikalaujama, kad ieškovas pateiktų galimų būsimų nuostolių atlyginimo garantiją. Garantijos forma dažniausiai yra garantinis raštas, kurį vienašališkai išduoda garantas. Jame yra tam tikri būtinieji rekvizitai. Valstybei suteikiama galimybė išduoti garantą, kai prievolė susijusi su valstybės institucijomis.

4. Rankpinigiai

Tai pinigų suma, kuri atlieka 4 funkcijas:


21

Mokėjimo – tai dalis prievolė įvykdymo;

Įrodymo – tuo pačiu patvirtinama, kad egzistuoja prievoliniai santykiai, nes rankpinigių sutarties forma visuomet raštiška;

Rankpinigiai atlieka prievolės įvykdymo užtikrinimo funkciją, jei šalis, kuri neįvykdo sutarties, mokėjo rankpinigius, tai ji juos praranda;

Atsakomybės funkciją – jei šalis, kuri gavo rankpinigius, neįvykdo sutarties, ji turi sumokėti dvigubus rankpinigius.

Rankpinigiai negali būti naudojami kaip prievolės užtikrinimo būdas preliminariojoje sutartyje, nes ji yra organizacinė ir nesukuria mokėjimo. Taip pat rankpinigių sutartis negali būti sudaroma notarinių sutarčių atveju.

Prievolių pasikeitimas

1. Prievolių pasikeitimo samprata

Prievolės pasikeitimu yra suprantama tokia situacija, kai prievolė po jos atsiradimo dėl vienokių ar kitokių priežasčių keičia vieną iš savo elementų, tačiau toks keitimas nereiškia prievolės pasibaigimo. Dažniausiai prievolės pasikeitimas pasireiškia vienos iš šalių pasikeitimu (keičiasi kreditorius ar skolininkas). Galimos situacijos, kai keičiantis prievolei šis pasikeitimas yra esminis, ir prievolė pasibaigia. Prievolės pasikeitimas gali pasireikšti kai kurių prievolės sąlygų pasikeitimu (termino, kainos ir kt.).

Pasikeitimo pagrindai. Prievolė gali keistis dėl tam tikrų juridinių faktų – tiek dėl veiksmų, tiek dėl įvykių. Prievolės pasikeitimo pagrindu gali būti tiek nuo šalių priklausantys, tiek ir nepriklausantys faktai. Prievolės pasikeitimo pagrindas gali būti numatytas įstatyme, jei prievolė sutartinė – sutartyje. Bendras principas – tam tikras prievolės sąlygas gali keisti tik tam tikra prievolės šalis.

2. Asmenų pasikeitimas prievolėje

Tai tokia situacija, kai iš galiojančio prievolinio teisinio santykio pasitraukia viena šalis ir į santykį įstoja kitas asmuo. Tai reikia skirti nuo panašių situacijų, kai už skolininką prievolę įvykdo trečiasis asmuo. Tokiu atveju už netinkamą prievolės įvykdymą atsakingas skolininkas. Teisės gali būti perimamos:

Singuliaraus reikalavimo perleidimo atveju. Universalaus teisių perėmimo atveju, kai vieno asmens visos teisės pereina kitam asmeniui. Kai teisės ar pareigos perkeliamos kitam asmeniui teismo sprendimu. Kai asmenys prievolėje keičiasi įstatymo pagrindu. Draudimo sutarties atveju: draudimo kompanijai atlyginus žalą (tai vadinama subrogacija).

Reikalavimo teisės perleidimas. Situacija, kai vieną kreditorių keičia kitas. Tai vadinama cesija. Reikalavimo teisė yra sudėtinė turto dalis, ji gali būti civilinės teisės objektas. Reikalavimo teisės perleidimą reglamentuoja ir kiti įstatymai (pvz. čekių ir vekselių perleidimas, faktoringo sutartis).

Cesijos principai. Skolininko sutikimas nereikalingas, išskyrus įstatymo ar sutarties nustatytas išlygas. Skolininkui kreditoriaus asmuo neturi reikšmės, o kreditoriui skolininko asmuo turi didelę reikšmę, nes skolininkai gali skirtis savo mokumu. Kai prievolė dvišalė, tas pats asmuo yra ir kreditorius, ir skolininkas, kreditorius turės gauti skolininko pritarimą. Tai, kad skolininko sutikimo nereikalaujama, nereiškia, kad skolininko nereikia apskritai informuoti. Tokiu atveju būtų pažeistas bendradarbiavimo principas, be to, reikia pranešti, kad pasikeitė kreditorius, nes gali keistis ir kreditoriaus gyvenamoji vieta, banko sąskaita ir kt. Taigi skolininkas turi būti informuotas apie tai, kad turi būti perleista reikalavimo teisė.

6.106 straipsnis. Prievolės įvykdymas pradiniam kreditoriui, kai skolininkui nepranešta apie reikalavimo

perleidimą 1. Jeigu apie reikalavimo perleidimą skolininkui nepranešta, laikoma, kad prievolės įvykdymas pradiniam

kreditoriui yra tinkamas. Kai reikalavimas buvo perleistas kelis kartus, tai prievolės įvykdymas vienam iš paskesnių kreditorių laikomas tinkamu.

2. Kai kyla ginčas, kam priklauso reikalavimas, skolininkas turi teisę atsisakyti mokėti konkrečiam kreditoriui ir gali prievolę įvykdyti įmokėdamas sumą į notaro, banko ar kitos kredito įstaigos depozitinę sąskaitą.


22

3. Jeigu skolininkas moka skolą žinodamas apie šio straipsnio 2 dalyje nurodytą ginčą, tą jis daro savo rizika.

Gali būti, kad šalys sudarydamos sutartį, joje numato draudimą perleisti reikalavimo teisę. Nepaisant to, jog sutartyje numatytas toks draudimas, perleidimas galios.

6.907 straipsnis. Draudimo perleisti piniginį reikalavimą negaliojimas 1. Piniginio reikalavimo perleidimas finansuotojui galioja ir tais atvejais, kai kliento ir skolininko sudaryta

sutartis tą daryti draudžia ar riboja. 2. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta taisyklė neatleidžia kliento nuo prievolių ir atsakomybės skolininkui už

sutarties sąlygos, draudžiančios ar ribojančios reikalavimo perleidimą, pažeidimą.

6.102 straipsnis. Atvejai, kuriais draudžiama perleisti reikalavimą 1. Draudžiama perleisti tokį reikalavimą, kurio atžvilgiu negalimas išieškojimas. 2. Draudžiama perleisti reikalavimą teisėjui, prokurorui ar advokatui, kurie dėl šio reikalavimo iškeltoje byloje

atlieka savo tarnybines pareigas. 3. Draudžiama perleisti reikalavimą, kuris neatsiejamai susijęs su kreditoriaus asmeniu (reikalavimą išlaikyti,

reikalavimą atlyginti žalą, padarytą dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo ir t. t.).

Drausti prievolės perleidimą gali ir pats prievolės pobūdis, pvz., jei prievolė atsirado tam tikros licencijos pagrindu. Jei būsima teisė nėra apibrėžta, jos irgi negalima perleisti. Apibrėžtas būsimas teises galima perleisti (būsimus mokėjimus pagal nuomos sutartį).

Reikalavimo teisės perleidimo forma yra tokia pati, koks yra prievolės atsiradimo pagrindas (jei sutartis sudaryta notarine forma, ir perleista turi būti tvirtinant notaro). Reikalavimo teisė tarp pradinio ir būsimo kreditoriaus reikalavimo teisė nuo sutarties sudarymo momento. Prieš skolininką ar trečiuosius asmenis šį faktą galima panaudoti tik po to, kai jie apie tai sužino. Reikalavimo teisės perleidimas neturi reikšmės skolininko ateičiai. Teisių perleidėjas negali perleisti daugiau teisių nei pats turi. Taigi skolininkas turi teisę prieš naująjį kreditorių panaudoti visus gynybos būdus, kuriuos galėjo naudoti prieš ankstesnįjį kreditorių.

Reikalavimo teisė gali būti perleista atlygintinai ar neatlygintinai. Atlygintinumas ar neatlygintinumas turi reikšmės kreditoriaus ir skolininko santykiams. Pradinis kreditorius neatsako už tai, kad skolininkas neįvykdo prievolės kitam kreditoriui. Jei perleidžiama negaliojanti reikalavimo teisė ar tokia teisė, kurios kreditorius neturi, tuomet kreditorius bus nesąžiningas ir turės atsakyti. Jeigu reikalavimo teisė buvo perleista atlygintinai, tokiu atveju, yra nustatoma pradinio kreditoriaus atsakomybė už perleidimo metu buvusį skolininko nemokumą.

6.105 straipsnis. Perleidusio reikalavimą kreditoriaus atsakomybė 1. Pradinis kreditorius atsako naujajam kreditoriui už šiam perduoto reikalavimo negaliojimą, bet neatsako už tai,

kad skolininkas šio reikalavimo neįvykdo, išskyrus atvejus, kai pradinis kreditorius laiduoja naujajam kreditoriui už skolininką.

2. Jeigu reikalavimo teisė perleidžiama neatlygintinai, laikoma, kad reikalavimo teisę perleidęs kreditorius patvirtina, jog reikalavimo teisė egzistuoja ir priklauso jam, nors sutartyje toks patvirtinimas nenurodytas (garantija pagal įstatymą), išskyrus atvejus, kai naujasis kreditorius įgyja reikalavimo teisę savo rizika arba reikalavimo teisės perleidimo metu žinojo arba turėjo žinoti apie neapibrėžtą reikalavimo teisės pobūdį.

3. Jeigu reikalavimo teisė perleidžiama atlygintinai, tai pradinis kreditorius atsako tik už perleidimo metu buvusį skolininko nemokumą ir tik tiek, kokio dydžio sumą gavo už perleidimą.

Skolos perkėlimas. Kreditorius gali išreikšti išankstinį sutikimą, kuris gali būti nurodytas kreditoriaus ir skolininko sudarytoje sutartyje. Tačiau tai rizikinga ir paprastai toks sutikimas nėra taikomas. Paprastai norint perkelti skolą prašoma kreditoriaus sutikimo, jei šis sutinka, skola perkeliama, jei ne, net ir perkelta skola teisinių padarinių neturi. Gali būti nustatytas draudimas perkelti skolą: sutartyje, įstatyme, slypėti prievolės esmėje (pvz. medicininės, advokato ir kt. paslaugos). Skolos negalima perkelti, jei prievolė susijusi su licencijos turėjimu. Skola perkeliama sudarant rašytinę skolos perkėlimo sutartį. Perkėlus skolą visą skolininko pareigos ir teisės pereina kitam skolininkui. Paskesnis skolininkas gali remtis visomis teisėmis kaip ir ankstesnis, galioja ir visos šalutinės prievolės. Tačiau, jei šalutinės prievolės susijusios su trečiaisiais asmenimis, šalutinė prievolė galioja tik trečiajam asmeniui sutikus. 3k-3-327/07

Prievolių pabaiga

1. Prievolių pabaigos samprata


23

Prievolė, kaip teisinis santykis, yra dinamiškas reiškinys. Prievolės pasibaigimas yra teisinių pančių išnykimas. Prievolės pasibaigimas reiškia, jog išnyksta ne tik teisinis santykis, siejęs kreditorių ir skolininką, bet ir šalių pareigos. Idealus variantas yra prievolės pasibaigimas, kai pasiekti tikslai, kurių siekė šalys, tačiau prievolė gali baigtis ir tada, kai tik vienos šalies tikslas pasiektas. Prievolės gali pasibaigti visiškai arba tik tam tikra dalimi. Kaip ir prievolių, taip ir jų pabaigos pagrindus numato tam tikri šaltiniai (įstatymai ir CK). Ne visi prievolės pasibaigimo pagrindai yra išvardyti, pvz. prievolė baigiasi, kai negaliojančiu pripažįstamas prievolės pasibaigimo pagrindas. Prievolė gali pasibaigti teismo sprendimu bei kt. pagrindais. Prievolės pasibaigimo pagrindus gali numatyti šalys, jei prievolė sutartinė. Prievolės pasibaigimo pagrindu laikome juridinį faktą ar kelis faktus, kurie gali būti labai įvairūs:

Jie gali priklausyti nuo šalių valios (valiniai šalių veiksmai). Pvz. vienašaliai šalių veiksmai (įskaitymas), novacija ir kt.

� Tokie įvykiai, kurie nuo šalių valios nepriklauso – mirtis, juridinio asmens likvidavimas. � Objektyviai nėra prasmės prievolei egzistuoti, pvz. force majeure. � Tie juridiniai faktai, dėl kurių prievolė pasibaigia, turi būti tinkamai įforminti. Nes galimi ginčai dėl

šalių.

2. Atskiri prievolių pasibaigimo pagrindai

Prievolės įvykdymas. Šiuo atveju laikoma, kad šalių tikslai pasiekti, įgyvendintas šalių interesas. Įvykdymo prievolė baigiasi tik tada, kai įvykdymas yra tinkamas. Jei įvykdymas nebuvo tinkamas, toje dalyje, kur buvo netinkamas įvykdymas prievolė nesibaigs ir atsiras šalutinių prievolių (žalos atlyginimas). Jei prievolė pasibaigia, baigiasi ir visos šalutinės prievolės. Svarbu pasibaigimą tinkamai įforminti, nes įvykdžius prievolę, keičiasi įvykdymo našta. Jei nėra įrodymo, kad prievolė nėra įvykdyta, įvykdymo faktą įrodinėja skolininkas, priešingu atveju, – kreditorius.

Naikinamasis terminas. Reikia nustatyti, kad prievolė buvo terminuota ir terminas naikinamasis. Šalių susitarimu gali būti nustatyta, kad prievolė pasibaigia. Jeigu ir toliau yra vykdoma sutartis, pvz., nuomos santykiuose, jau pasibaigus nuomai nuomininkas vis dar gyvena ir moka nuomą, o nuomotojas priima šią nuomą, tai laikoma prievolės pratęsimu konkliudentiniais veiksmais. Tokiu atveju nuoma tampa neapibrėžta.

Šalių susitarimas. Šalys gali susitarti ir panaikinti tarp jų egzistuojančią prievolę. Šalys nėra laisvos nustatydamos sąlygas, negalima keisti tų prievolių pasibaigimo, kurios yra nustatytos įstatymu. Šalys susitarimu panaikindamos prievolę negali pažeisti trečiųjų šalių interesų. Jei toks susitarimas vis tik įvykdomas, galima jį ginčyti pareiškiant Pauliano ar kitokį ieškinį.

Objektyvus negalėjimas įvykdyti prievolės. Pvz. force majeure atveju. Bet prievolė turi būti vykdoma, jei jos vykdymas pasunkėja.

Atleidimas nuo prievolės įvykdymo. Šis pagrindas paaiškinamas asmens autonomijos principu. Kreditorius gali dėl vienų ar kitų priežasčių atleisti skolininką nuo prievolės vykdymo, šios priežastys nėra svarbios. Panašiai kaip ir šalių susitarimo atveju, kreditoriaus teisė nėra absoliuti. Negalimas atleidimas nuo prievolės, kai tai draudžia įstatymas ar tai pažeidžia trečiųjų asmenų interesus. Tretieji asmenys gali reikšti netiesioginį ieškinį. Laikoma, kad atleidimas nuo prievolės vykdymo yra tik tais atvejais, kai jis yra aiškiai išreikštas, nebent iš konkliudentinių veiksmų galima nuspręsti, kad atleidžiama nuo prievolės (pvz. jei kreditorius atiduoda skolininkui skolos dokumentą). Atleidimas nuo prievolės vykdymo gali būti visiškas arba dalinis (kai skolininkui grąžinus dalį prievolės kreditorius nuo kitos atleidžia). Atleidimas nuo prievolės vykdymo, sutarčių atžvilgiu, yra laikomas dovanojimu. Skolininkas taip pat turėtų išreikšti savo valią, ar jis sutinka su prievolės įvykdymu ar ne. Jei prievolė yra dvišalė, tai, kad kreditorius pareiškia, kad atleidžia skolininką nuo vykdymo, prievolė išlieka toje dalyje, kur kreditorius yra skolininkas.

Sutapimas. Tai situacija, kai nelieka dviejų prievolės šalių. Sutapimas įvyksta mirus fiziniam asmeniui arba kai du juridiniai asmenys yra reorganizuojami. Pirmuoju atveju, prievolė išliks tarp kitų įpėdinių. Kai sutapimo pagrindas išnyksta, pvz. reorganizavus juridinius asmenis ir reorganizacija pripažįstama negaliojančia, šiuo atveju saugomos sąžiningų trečiųjų asmenų teisės ir interesai, t.y. jiems prievolė neatsinaujins.


24

Kai pasibaigia viena iš prievolės šalių: mirtis ar likvidavimas. Vienos iš šalių pasibaigimas nėra reikšmingas, jei prievolė ne asmeninė. Kartais nustatyti šį faktą yra pakankamai sunku. Tam tikros turtinės teisės nėra paveldimos, jei jos asmeninės. Jei šalis yra juridinis asmuo, prievolė baigiasi, kai jis išregistruojamas iš juridinių asmenų registro. Juridiniai asmenys klasifikuojami į ribotos ir neribotos civilinės atsakomybės. Neribotos atsakomybės juridiniai asmenys nepasibaigia (pvz. IĮ savininkas atsako už pasekmes). Kai keliama bankroto byla, savininkas neatsako. Kai juridinio asmens dalyviams taikoma subsidiari atsakomybė, jei dalyviai buvo nesąžiningi ir dėl to juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės. Tas pats principas taikomas, jei juridinis asmuo negali įvykdyti savo prievolių dėl neteisėtų vadovo veiksmų.

Įskaitymas. Tai toks prievolės pasibaigimo būdas, kuris taikomas ne visais atvejais.

� Dėl įskaitymo gali susitarti šalys. � Įskaitymą gali nustatyti teismas. � Vienašalis įskaitymas (įskaitymą taiko viena prievolės šalis). Svarbu, kad nebūtų vienašalio

draudimo. Vienašalis įskaitymas atliekamas laisva forma vienos šalies pareiškimu. Jei priešinga šalis mano, kad įskaitymu pasinaudota nepagrįstai, galima ginčyti (3k-3-539/07).

Sąlygos:

� Turi būti priešpriešinis reikalavimas. � Priešpriešiniai reikalavimai turi būti vienarūšiai (pvz. abu piniginiai). � Abu reikalavimai turi būti vykdytini. Prievolė turi būti egzistuojanti. � Abi prievolės turi būti galiojančios. � Vienašalis įskaitymas yra galimas, jei reikalavimai apibrėžti. � Įskaitymas turi būti besąlyginis.

6.134 straipsnis. Įskaitymo draudimas 1. Draudžiama įskaityti: 1) reikalavimus, kurie ginčijami teisme; 2) reikalavimus, atsiradusius iš sutarties dėl turto perleidimo su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos; 3) reikalavimus, kurių įvykdymas susijęs su konkretaus kreditoriaus asmeniu; 4) dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atsiradusius reikalavimus atlyginti žalą; 5) reikalavimus valstybei, tačiau valstybė turi teisę taikyti įskaitymą; 6) kai prievolės dalykas yra turtas, į kurį negalima nukreipti išieškojimo; 7) įstatymų numatytus kitokius reikalavimus. 2. Skolininkas neturi įskaitymo teisės, jeigu jis privalo atlyginti savo tyčiniais veiksmais padarytą žalą.

Draudimus nustato ir kiti įst. pvz. Restruktūrizavimo įst. Taip pat kiti įstatymai gali įskaitymą leisti. Bankroto atveju įskaitymas gali būti draudžiamas (pagal CK), tačiau Bankroto įstatymas to nenurodo. Spragą užpildė teismai aiškindami, kad bankroto bylos atveju negalima taikyti įskaitymo.

Novacija. Tai šalių susitarimas vieną prievolę pakeisti kita, kurio pagrindu viena prievolė pasibaigia, kita atsiranda. Skirtumas nuo kitų pasikeitimo pagrindų yra tas, kad sukuriama nauja prievolė. Šiuo atveju santykiai tarp šalių nepasibaigia. Novacija nėra preziumuojama, yra reikalaujama, kad novacija būtų aiškiai išreikšta, jei tokio išreiškimo nėra, nėra ir novacijos. Reikia, kad būtų naujai susiklosčiusi prievolė, o ne ta pati modifikuota. Novacija užbaigia seną prievolę ir sukuria naują, vadinasi, su senąja prievole pasibaigia ir visos su ja susijusios teisės bei pareigos. Naujoji prievolė yra prieš tai galiojusios prievolės panaikinimo rezultatas. Naujos prievolės galiojimas priklauso nuo pradinės prievolės galiojimo. Novacija – grįžtamasis procesas, nes jei negaliojo pradinė prievolė, tai naujoji taip pat negalios.

Sutartys

1. Sutarčių teisės principai

Sąžiningumas;

Sutarties privalomumas;

Šalių bendradarbiavimas (kooperavimasis);

Konsensualizmas – pakanka veiksnių šalių susitarimo;


25

Šalių lygiateisiškumo principas;

Sutarties laisvės principas. Anksčiau įtvirtintas nebuvo, atsirado tik naujajame CK. Asmuo yra laisvas pasirinkti savo elgesio variantą. Sutarties laisvė reiškia:

� Laisvę sudaryti ar nesudaryti sutarties, kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo tai sprendžia pats. Jei sutartis bus sudaryta nelaisva valia, ji negalios.

� Negalimumą priversti asmenį sudaryti sutartį, sutartis yra valios išraiška, asmens negalima priversti išreikšti savo valią.

� Sutarties šalių laisvę sudaryti sutartį, nustatyti sutarties sąlygas. Šalys yra laisvos susitarti dėl visų tarpusavio santykių.

� Laisvę sudaryti atipiškas sutartis (tokias, kurių CK ar kiti įstatymai nenustato).

Nė vienas principas ar laisvė nėra absoliuti ir veikia tik tiek, kiek yra nepažeidžia kitų teisių ar laisvių. Ribas reikia nustatyti, nes ne visada turime reikalą su lygiais partneriais. Be to, yra sričių, kur kontrahento pasirinkti negalima (pvz. Rytų ir Vakarų skirstomieji tinklai). Monopolinę padėtį turinti pusė gali pradėti diktuoti sąlygas rinkos dalyviams. Taigi yra keli būdai išspręsti problemą: apriboti sutarties laisvės principą arba viską palikti „laukinei rinkai“. Todėl gali būti imperatyvia norma nustatyta sudaryti sutartį. Pavyzdys gali būti viešoji sutartis, kai dominuojančią padėtį rinkoje užimantis subjektas turi teikti paslaugas visiems, t.y. su visais sudaryti sutartį.

Yra ribojama ir šalių galimybė nustatyti sutarties turinį. Bet kurioje sudarytoje sutartyje šalys turi pareigą veikti sąžiningai ir negali to paneigti. Taigi sutarties laisvės principas turi tam tikras ribas. Komercinių sutarčių atveju ribojimai yra mažesni, tačiau tai priklauso nuo sutarties rūšies ir pan.

2. Sutarties sudarymas

Klasikinė sutarčių sudarymo schema yra kai šalys apsikeičia pasiūlymais. Pasiūlymas vadinamas oferta, o tas, kuris pasiūlo sutartį vadinamas oferentu. Ofertai keliami reikalavimai:

1) Pasiūlymas turi būti pakankamai apibrėžtas. Tai paprastai fakto klausimas, tačiau sutariama, kad turi būti esminės sutarties sąlygos. Pvz. pirkimo-pardavimo sutartyje turi būti apibūdintas daiktas ir nurodyta sutarties kaina.

2) Pasiūlymas turi būti suformuluotas taip, kad adresatas turi suprasti, jog tai rimtas ketinimas sudaryti sutartį ir sutartis bus sudaryta, jei pasiūlymas bus priimtas.

Ofertos rūšys:

Pagal tai, kam skirta:

� Individuali – adresuojama konkrečiam asmenų ratui. � Vieša – neapibrėžtam asmenų ratui.

Pagal tai, ar pateikęs asmuo pasiūlymą gali jį atšaukti skiriama:

� Atšaukiama oferta – galioja tol, kol nepasiekė akceptanto. � Neatšaukiama oferta.

Pagal galiojimo laiką skiriama:

� Terminuota – tokia, kuri galioja iki tam tikros datos, arba tai galima nuspėti iki sutarties sudarymo sąlygų.

� Neterminuota – galioja, kol yra akceptuojama.

Sutartis sudaroma, kai šalys apsikeičia oferta ir akceptu. Akceptui keliami reikalavimai:

1) Akceptas turi būti besąlyginis. Jei bus daromos tam tikros išlygos, atsakymas nebus laikomas akceptu. Tačiau toks atsakymas bus laikomas priešine oferta – sutartimi, kurioje nustatytos kitokios sąlygos.

2) Akceptas turi būti pateiktas per nustatytą terminą arba protingą terminą.


26

3) Akceptavimo forma taip pat svarbi – akceptuoti reikia aktyviais veiksmais. Tylėjimas nėra laikomas tinkama akceptavimo forma ir gali būti laikoma akceptu tik išimtiniais atvejais (pvz. sutartis jau buvo sudaryta prieš tai ir susiklostė tam tikra praktika).

Akceptą taip pat galima atšaukti, tačiau, kaip ir ofertos atveju, informacija apie akcepto atšaukimą turi pasiekti oferentą anksčiau nei pats akceptas. Pavėluoto akcepto atveju, sutartis laikoma sudaryta, nebent oferentas iš karto neinformuoja akceptanto.

Tikrovėje viskas vyksta žymiai paprasčiau arba žymiai sudėtingiau (pvz. prekių išdėstymas parduotuvės lentynose ir derybų procesas). Situaciją komplikuoja šiuolaikinių komunikacijų priemonių atsiradimas. Dabar sutartys nebėra sudaromos akis į akį arba laiškais.

Emisijos taisyklė – sutartis laikoma sudaryta nuo to momento, kai akceptantas išsiunčia akceptą. Remisijos taisyklė – sutartis laikoma sudaryta nuo to momento, kai oferentas gauna akceptą, t.y. akceptas patenka į oferento kontrolę (pvz. dokumento pristatytas į juridinio asmens patalpas). Pastaroji taisyklė taikoma ir Lietuvoje. Sutarties sudarymo vieta svarbi dėl taikytinos teisės, tai aktualu, kai sudaromi tarptautiniai sandoriai. Sutartis laikoma sudaryta oferento gyvenamojoje ar verslo vietoje, jei įstatymai nenumato ko kita.

3. Sutarties sudarymo turinys

Sutarties sudarymo sąlygų visuma. Vienas iš sutarties laisvės principo aspektų yra nustatyti sutarties sąlygas, taigi sutarties turinys yra šalių valios išreiškimas. Jei tarp sutarties sąlygų yra spraga, ji užpildoma įstatymo normomis. Taip pat sutartys papildomos praktika, kas atliekama realiai. Sutarties sąlygas yra priimta skirstyti į tam tikras rūšis:

1) Sutarties sąlygos gali būti aiškiai nurodytos. Tai tokios sąlygos, kurios yra aiškiai išreikštos ir dėl kurių nekyla neaiškumų.

2) Sąlygos yra numanomos. Tai tokios sąlygos, kurios nėra nei užrašytos, nei pasakytos žodžiu, tačiau jos vis tiek yra sutarties sąlygos. Tokiu atveju, reikia surasti šaltinį, kuris išaiškintų šias sąlygas. Visų pirma, tai imperatyvios ar dispozityvios įstatymo normos. Dažnai šalys šių sąlygų net neįrašo į sutartis. Šalys neaptaria kai kurių sutarties sąlygų, nes egzistuoja dispozityvi įstatymo norma, kuri joms tinka. Tai palengvinimas šalims, nes nereikia perrašinėti įstatymo normų, kurios joms priimtinos. Numanomos sutarties sąlygos iššifruojamos iš papročių (pvz. jūrinių papročių). Numanomas sutarties sąlygas galima iššifruoti analizuojant susiklosčiusią tarp šalių praktiką.

Sąlygos skiriamos į:

Esmines. Tokios, dėl kurių šalys turi susitarti, pasiekti valios konsensusą. Įstatymas gali nustatyti, kokios sutarties sąlygos yra esminės. Jei nebus susitarta dėl esminių sąlygų, negalima laikyti, kad sutartis bus sudaryta. Viena esminių sąlygų – sutarties dalykas. Kitas esmines sutarties sąlygas gali lemti sutarties pobūdis, prigimtis. Šalys gali susitarti (šalių valia), kokios sąlygos yra esminės (pvz. sutartis nebus sudaryta, kol nebus susitarta dėl užtikrinimo).

Neesmines. Sutartis bus laikoma galiojančia net jei šalys dėl šių sąlygų nėra susitarusios. Neesminės sąlygos skiriamos į:

� Įprastines – tai tokios sąlygos, kurios tokio pobūdžio sutartyse visada numatytos.

� Atsitiktinės – tokios sąlygos, kurios nėra būdingos tokio pobūdžio sutartims ir tarp sutarties sąlygų atsiranda dėl to, kad šalys dėl šių sąlygų susitarė (pvz. ginčų sprendimas arbitraže ar netesybų numatymas).

Atskiroms sutarties sąlygoms gali būti nustatytos specialios taisyklės (pvz. arbitraže negalima spręsti iš vartojimo santykių kylančių ginčų). Jei šalys tiksliai nesugeba suformuluoti sutarties sąlygų, kils problemų vykdant sutartį. Tokių pavyzdžių teismų praktikoje yra labai daug, pvz. 3k-3-30/06; 3k-3-37/06; 3k-3-139/06; 3k-3-679/05.

4. Sutarčių aiškinimas

Sutarties aiškinimas yra ne kas kita, kaip vienos ar kitos sąlygos prasmės atskleidimas. Sutarčių aiškinimo priežastys yra kalbos ypatumai (žodžių daugiareikšmiškumas), sutarties spragos, žmogus ne visada sugeba


27

tiksliai išreikšti mintis. Vidiniai sutarties teksto prieštaravimai ar sąlygų pasikeitimas taip pat yra sutarčių aiškinimo priežastys. Todėl aiškinimas yra labai svarbus sutarčių teisės institutas. Senasis CK buvo ypatingas tuo, kad jame nebuvo nė vienos normos, skirtos sutarčių aiškinimui. Tik naujame CK atsirado specialus skyrius, skirtas sutarčių aiškinimui, kuriame nustatytos pagrindinės sutarčių aiškinimo taisyklės.

Kai aiškiname sutartį kyla klausimas, kam suteikti pirmenybę: šalių valiai ar teksto reikšmei. Yra dvi teorijos, viena jų teigia, kad aiškinti reikia sutarties tekstą (pasitelkus žodynus, aiškinantis sutarties raidę), į šalių derybų dokumentus nekreipiama dėmesio. Kita teorija teigia, kad reikia pasikliauti šalių subjektyviais ketinimais, nes sutartis turi būti šalių valios išraiška. CK įtvirtinta antroji teorija, prioritetas suteikiamas subjektyviam metodui. Tačiau, jei šalių ketinimai yra skirtingi, reikia pasikliauti sutarties tekstu.

Sistemiškas sutarties aiškinimas. Aiškinant sutartį, turi būti atsižvelgta į sutarties sąlygų ryšius, ją reikia aiškinti kompleksiškai. Jei sutartis yra sudaryta prisijungimo būdu, pagal standartines sąlygas, sutartis turi būti aiškinama prisijungusios šalies naudai.

Jei sutartis sudaryta keliomis kalbomis, galima iš anksto numatyti, kuris sutarties variantas turi pirmenybę.

Kodeksas nustato tik pagrindines taisykles, tačiau jų yra žymiai daugiau. Pvz. jei sutartyje vartojami žodžiai specialia reikšme, jiems ir reikia suteikti specialią reikšmę. Reikia vadovautis tuo, kad kiekvienas sutartyje pavartotas žodis yra svarbus ir nėra beprasmis. Jei yra kolizija tarp aiškiai išreikštų ir numanomų sąlygų, pirmenybę reikia teikti aiškioms sąlygoms. 3k-7-517/02; 3k-3-421/06; 3k-3-424/04.

5. Sutarties įtaka tretiesiems asmenims

Kadangi sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas, šalys gali numatyti savo teises ir pareigas. Tačiau jos negali primesti savo taisyklių tretiesiems asmenims. Šio principo išimtys:

Sutarties uždarumo principas yra netaikomas sutarties teisių perėmėjams.

Reikalavimo teisės perleidimas ir skolos perkėlimas. Reikalavimo teisė yra civilinės apyvartos objektas.

Sutartis trečiojo asmens naudai, t.y. sutartis sukuria teisę trečiajam asmeniui reikalauti sutarties įvykdymo iš skolininko. Pvz. vežimo sutartis arba draudimo sutartis.

Atvejai, kai sutartis sukuria vienai iš šalių pareigą elgtis atidžiai trečiųjų asmenų atžvilgiu (taikoma neapibrėžtam asmenų ratui).

Sudaryta sutartis gali suteikti trečiajam asmeniui tiesioginę ieškinio teisę.

Kai sutartis sukuria daiktinei teisei būdingų bruožų (pvz. sekimas, kai sudaroma nuomos sutartis). Šiuo atveju sutartis bus privaloma asmeniui, kuris perims daiktą ir jis taps tos sutarties šalimi. 3k-3-223/05; 3k-7-175/03.

6. Sutarčių vykdymas

Sutarčių vykdymas reiškia teisių ir pareigų realizavimą, numatytą sutartyje. Laikoma, kad kiekvienoje sutartyje numatoma sąlyga nepasikeis, kai reikės sutartį vykdyti. Tačiau aplinkybės gali pasikeisti. Sutartis yra privaloma ir turi būti vykdoma, nepriklausomai nuo to, kad aplinkybės keičiasi. Pasikeitimai nedaro sutarties negaliojančia ar automatiškai neleidžia jos nutraukti. Tačiau jei šie pasikeitimai yra esminiai, sutarčių nepasikeitimo principo negalima vykdyti be išimčių. Taigi jei sąlygos pasikeičia suinteresuota šalis gali kreiptis į kitą sutarties šalį ir prašyti pakeisti sutartį arba ją apskritai nutraukti. Tam, kad būtų galima pasinaudoti šia galimybe, turi būti kelios sąlygos:

Pasikeitusios aplinkybės turi būti esminės, pvz. infliacija (bet ji turi būti žymi), kainos pasikeitimas (priklausomai nuo srities gali būti 15 – 20% arba net 50%).

Sąlygos turi iškilti jau po sutarties sudarymo.

Nukentėjusi šalis turi įrodyti, kad šių aplinkybių sutarties sudarymo metu negalėjo protingai numatyti.

Šalis negalėjo šių aplinkybių kontroliuoti: daryti joms įtaką, užkirsti kelią ir kt.

Nukentėjusioji šalis nebuvo prisiėmusi tokių aplinkybių įvykimo rizikos.


28

Tokias aplinkybes reikia skirti nuo force majeure. Force majeure daro sutartį neįmanomą įvykdyti, šiuo pagrindu prievolė pasibaigia. Kita vertus, aplinkybių pasikeitimas apsunkina sutarties įgyvendinimą, bet nedaro jos įgyvendinimo neįmanomo. 3k-3-107/06; 3k-3-614/05.

7. Sutarties neįvykdymo teisiniai padariniai

Sutarčių teisėje galioja principas, kad jei įmanoma išsaugoti sutartį, reikia ją išsaugoti. Tai įtvirtina sutarties trūkumų pašalinimo institutą.

Sutarties nutraukimas. Bendra taisyklė yra ta, kad sutartis sukuria prievolinius santykius, todėl reikia užtikrinti jų įgyvendinimą. Galima sutartį nutraukti vienašališkai nesikreipiant į teismą kai tai įtvirtinta sutartyje (sąžiningo nutraukimo procedūra).

Kai sutartis pažeidžiama iš esmės, tokiu atveju kreditorius gali vienašališkai nutraukti sutartį, kai skolininkai iš esmės ją pažeidžia. Tai reiškia, kad kreditorius iš sutarties negauna jokios naudos, todėl gali ją nutraukti.

8. Sutarties pasibaigimas

Sutartis gali pasibaigti šalių sutarimu; Nutraukus ją vienašališkai; Kai teismo nutartimi sutartis pripažįstama negaliojančia;

Priklausomai nuo prievolės pasibaigimo pagrindo šalių prievolės pasibaigia arba išlieka. Pvz. lieka prievolė išmokėti netesybas, atlyginti nuostolius ir kt.

Civilinė atsakomybė

6.245 straipsnis. Civilinės atsakomybės samprata ir rūšys

1. Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius).

2. Civilinė atsakomybė yra dviejų rūšių: sutartinė ir deliktinė.

3. Sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl to, kad neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius).

4. Deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais.

5. Kreditorius iki pareikšdamas reikalavimus asmeniui, kuris pagal įstatymus ar sutartį atsako papildomai kartu su kitu asmeniu (subsidiarioji atsakomybė), turi pagrindiniam skolininkui pareikšti reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo. Jeigu pagrindinis skolininkas atsisakė atlyginti nuostolius arba kreditorius per protingą terminą iš skolininko negavo atsakymo į pareikštą reikalavimą, tai kreditorius gali pareikšti reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo subsidiariai atsakingam skolininkui.

6. Kreditorius neturi teisės reikalauti atlyginti nuostolius iš subsidiariai atsakingo skolininko, jeigu kreditorius savo reikalavimą gali patenkinti įskaitydamas priešpriešinį pagrindinio skolininko reikalavimą. Subsidiariai atsakingas skolininkas, prieš atlygindamas kreditoriui nuostolius, privalo apie tai įspėti pagrindinį skolininką. Jeigu subsidiariai atsakingam skolininkui pareikštas ieškinys dėl nuostolių atlyginimo, tai jis turi patraukti dalyvauti byloje ir pagrindinį skolininką. Priešingu atveju pagrindinis skolininkas regresiniam subsidiaraus skolininko reikalavimui turi teisę pareikšti visus atsikirtimus, kuriuos jis būtų turėjęs teisę reikšti kreditoriui.

Civilinė atsakomybė reiškia prievolės egzistavimo faktą. Jei nėra dviejų asmenų, turinčių atitinkamą reikalavimo teisę ar pareigą, negalime teigti, kad yra civilinė atsakomybė. Pvz. žalos padarymas sau nereiškia civilinės atsakomybės (3k-3-636/07).

Taikant civilinę atsakomybę patiriami neigiami turtiniai padariniai. Tuo civilinė atsakomybę atskiriama nuo kitų civilinių teisių gynimo būdų. Civilinė atsakomybė – tai civilinė sankcija. Dažniausiai civilinė atsakomybė pasireiškia turtine sankcija. Už tą patį pažeidimą gali būti taikomos kelios sankcijos, jei jos savo esme yra


29

skirtingos (pvz. baudžiamoji ir civilinė atsakomybė). Neįvykdžius prievolės galima reikalauti ją atlikti natūrą, tačiau, termino pažeidimas užtraukia civilinę atsakomybę ir kreditorius gali reikalauti delspinigių.

Pagrindinė civilinės atsakomybės funkcija skiriasi nuo kitų teisinės atsakomybės rūšių. Ji skiriasi ne tiks savo turtiniu požiūriu, bet ir savo paskirtimi. Svarbu ne nubausti, o grąžinti kreditorių į tokią padėtį, kurioje jis būtų buvęs, jei skolininkas nebūtų pažeidęs prievolės įvykdymo termino. Todėl civilinę atsakomybę galima taikyti paraleliai kartu su kitomis atsakomybės rūšimis.

Svarbu atriboti civilinę atsakomybę nuo kitų civilinės teisės institutų.

Nepagrįsto praturtėjimo institutas, kai vienas asmuo gauna turtinę naudą kito sąskaita, tačiau jos gavimas. Šiuo jei yra kitų sąlygų, turi būti taikoma civilinė atsakomybė, o ne nepagrįstas praturtėjimas. Šis institutas yra subsidiaraus taikymo institutas (taikomas tada, kai negalima pritaikyti civilinės atsakomybės). 2008-01-08 Jucys v. Lietuva. Taikant civilinę atsakomybę taikomas visiško žalos atlyginimo principas. Paprastai atlyginant žalą, ji nėra atlyginama visiškai, o tik tiek, kiek asmuo praturtėjo. Konfiskacija yra kriminalinė bausmė, kurią gali taikyti tik teismas.

Nuosavybės teisės gynimas. Kartais yra pamirštama, kad vindikaciją ne visada galime pritaikyti (3k-3-489/07). Šio ieškinio negalime taikyti, kai valdymas prarandamas į rūšiniais požymiais apibrėžtus daiktus.

1. Civilinės atsakomybės funkcijos

Pagrindinis tikslas – grąžinti nukentėjusįjį į tą turtinę padėtį, kurioje jis būtų buvęs, jei jo teisės nebūtų pažeistos. Tai vadinama kompensacija. Kadangi taikant civilinę atsakomybę siekiama kompensuoti, o ne nubausti, reikia tiksliai nurodyti padarytos žalos dydį. Kiekvienu atveju reikia tiksliai išsiaiškinti, kokia žala buvo padaryta, kad nebūtų priteista per daug ar per mažai. Taigi reikia nurodyti žalos faktą ir jos dydį pinigine išraiška. Tačiau yra tokių vertybių, kurios neturi piniginės išraiškos arba ta vertybė yra labai specifinė ir sunku apskaičiuoti, kokia jos vertė. Pvz. asmens orumas, privatus gyvenimas, sveikata, nesąžininga konkurencija, neteisėtas naudojimasis prekės ženklu. Bet vis tiek privaloma priteisti kompensaciją, bet tai paliekama teismo diskrecijai. Kartais būna situacijų, kai neaišku, kiek pažeidimas truko (pvz. neteisėtas naudojimasis elektros energija). Tokiais atvejais yra kuriamos žalos pritaikymo metodikos. Šiais atvejais negalime teigti, kad civilinės atsakomybės kompensacija „suveikia“ šimtu procentų.

Kompensacinė funkcija nėra vienintelė:

� Civilinė atsakomybė atlieka prevencinę funkciją – pats institutas asmenį įbaugina. Jei nebūtų civilinės atsakomybės instituto, daugelis elgtųsi žymiai neapdairiau ir neatsargiau. Civilinei atsakomybei atliekant prevencinę funkciją gali netiesiogiai daryti įtaką visuomenės elgesiui. Kuo civilinė atsakomybė bus griežtesnė, tuo mažiau pažeidimų.

� Auklėjamoji. Žmogui bandoma įdiegti, kaip elgtis. Todėl jis stengiasi nesielgti taip, kad sau pakenktų.

� Baudimo. Tai nėra būdinga civilinei teisei, tačiau tam tikrais atvejais kaip išimtis iš taisyklės, civilinės atsakomybės taikymas gali būti laikomas kaip kompensavimas ir kaip draudimas. Pvz. išieškant neturtinę žalą, atlyginama ieškovui padaryti nuostoliai, bet ir nubaudžiamas atsakovas. Sutartinė atsakomybė gali pasireikšti nuostolių atlyginimu ir netesybomis, netesybas irgi galime laikyti nubaudimo elementu. Netesybos išieškomos už pažeidimo faktą, nenurodant jo dydžio ar nuotolių, kurias turėjo patirti kita šalis. Jei šalys susitaria, valstybė turi tokį susitarimą ginti. Jei netesybų nebūtų, nukentėtų tie kreditoriai, kurie negali įrodyti pažeidimo dydžio. Taikant netesybas, jos neturi būti didesnės nei BK nustatyta bauda, todėl teismai turi aktyviai vertinti netesybų dydį ir, esant reikalui, jas sumažinti, kad nebūtų iškreipta civilinės atsakomybės esmė.

2. Civilinės atsakomybės principai

Civilinė atsakomybė grindžiama visiško žalos atlyginimo principu. Žalos atlyginimo paskirtis yra kompensacinė. Žala yra atlyginama visiškai, tai aiškiai įtvirtinta CK.

Kaltės principas. Pagal CK civilinė atsakomybė atsiranda tik esant skolininko kaltei. Kaltė civilinėje teisėje suprantama objektyviąja, o ne subjektyviąja prasme. Objektyvi kaltės samprata paaiškina, kodėl asmenį išteisinus civilinėje byloje, ieškinys bus patenkintas ir žala bus priteista.


30

Kaltė taikant civilinę atsakomybę yra preziumuojama. Tai visai skirtingas principas nuo baudžiamojoje teisėje taikomo principo. Įstatymo nustatytais atvejais civilinė atsakomybė galima be kaltės, tai išimtis iš kaltės principo. Pvz. jei asmuo užsiima rizikinga veikla (pvz. gyvūnų savininkams, pastatų savininkams, transporto priemonių savininkams ir kt.).

Civilinė atsakomybė taikoma tik tada, kai žala padaroma teisės saugomiems interesams (3k-3-421/04).

Susitarimų, panaikinančių arba ribojančių civilinę atsakomybę, draudimas. Draudžiama panaikinti ar apriboti civilinę atsakomybę, jei žala padaryta tyčia arba civilinė atsakomybė yra už neturtinę žalą.

3. Civilinės atsakomybė rūšys

Civilinė atsakomybė yra pakankamai platus prievolių teisės institutas. Civilinę atsakomybę nustatančios normos skirstomos į bendrąją dalį ir specialiąją dalį. Vienas pagrindinių skirstymo kriterijų yra civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindas:

Sutartinė civilinė atsakomybė. Atsiranda už sutarties pažeidimą, jai būdinga tai, kad dar iki atsirandant atsakomybei tarp šalių jau yra susiklostę sutartiniai santykiai. Apima nuostolių atlyginimą ir netesybas. Terminas – 6 mėn.

Deliktinė civilinė atsakomybė. Atsakomybė atsiranda ir taikoma ne todėl, kad pažeisti sutartiniai santykiai, o todėl, kad padaromas deliktas. Apima tik nuostolių atlyginimą. Terminas – iki 3 m. žymiai dažniau taikoma netiesioginė atsakomybė, kai už žalą atsakingas kitas asmuo.

Šios rūšys skiriasi ne tik atsiradimo pagrindu, bet ir forma. Nukentėjusysis pasirinkti, už kurią atsakomybės rūšį teiks ieškinį negali. Tik įstatymas gali nustatyti atvejus, kai bus taikoma pvz. ne sutartinė, o deliktinė atsakomybė (nepaisant tarp šalių susiklosčiusių sutartinių santykių). Kyla klausimas, ar galima atsakomybė ikisutartiniuose santykiuose. Yra įvairių nuomonių, tačiau laikomasi tos, kad ikisutartinė atsakomybė negalima, tokiu atveju taikoma deliktinė atsakomybė, o jei jau buvo sudaryti tam tikri susitarimai (preliminarioji sutartis), bus taikoma sutartinė atskarybė.

Civilinė atsakomybė skirstoma į rūšis pagal civilinės atsakomybės apimtį:

Visiška. Tie atvejai, kai civilinės atsakomybės kompensacinė funkcija suveikia visiškai ir padengiami visi turtiniai praradimai. Daugumoje atvejų taikoma ši atsakomybė.

Sumažinta. Kompensuojama tam tikra žalos dalis, bet ne visa žala. Tai paaiškinama ekonominiais, socialiniais sumetimais. Kartais sunku įrodyti visą žalą ir bandant visiškai ją kompensuoti, būtų pažeidžiama skolininko pozicija. Sumažinta atsakomybė gali būti nustatyta įstatymu, kai negalima prisiteisti visų žalos rūšių (neturtinės žalos).

Padidinta. Atvejai, kai priteisiama daugiau, nei nukentėjusysis iš tiesų patyrė žalos. Tai išimtis iš kompensacinės funkcijos. Tokios išimtys labai retos ir pateisinamos tik išimtinais atvejais (pvz. autorių teisių gynimas).

Skolininko atsakomybės pobūdis:

Dalinė civilinė atsakomybė. Kai yra dalinė prievolė, atsakomybė padalijama visiems pagal jų prievoles.

Solidarioji civilinė atsakomybė, kai esant vienam ar daugiau skolininkų, jie atsako solidariai. Jei vienas skolininkas atlygina žalą, jis įgauna regreso teisę į kitų skolininkų turtą.

Subsidiarioji civilinė atsakomybė. Kai vienas iš skolininkų yra pagrindinis, tačiau jei jis nemokus, galima prisiteisti žalą iš papildomo skolininko.

Mišrioji civilinė atsakomybė. Žiūrima, ar tik skolininkas kaltas, ar ir kreditorius, tuomet skolininko civilinė atsakomybė mažinama. Atskirais atvejais, skolininkas atleidžiamas nuo žalos atlyginimo.

4. Civilinės atsakomybės formos

Forma – neigiamų turtinių padarinių, kuriuos patiria teisės pažeidėjas, išraiška.

Nuostolių atlyginimas. Taikoma tiek sutartinės, tiek deliktinės atsakomybės atveju.


31

Netesybos, taikomos tik sutartinės atsakomybės atveju. Netesybos kontroliuojamos teisme. CK nepripažįsta baudinių netesybų (kai išieškomos visos netesybos ir visa žala). Taip yra todėl, kad pažeidžiama civilinės atsakomybės esmė. Netesybos visais atvejais yra įskaitinės – negalima pretenduoti į visų nuostolių atlyginimą, nuostoliai atlyginami tik tiek, kiek jų neatlygina netesybos.

5. Alternatyvos civilinėje atsakomybėje

Civiline atsakomybe kompensuojami patirti turtiniai praradimai. Bet šis institutas nėra visagalis. Civilinė atsakomybė kartais nėra efektyvus žalos atlyginimo būdas:

Efektyvus tik tada, kai skolininkas savanoriškai atlygina žalą, tačiau taip atsitinka retai ir tenka kreiptis pagalbos teisme. Ginčai yra sprendžiami pakankamai lėtai.

Civilinės atsakomybės taikymas yra sudėtingas, nes norint ją pritaikyti, reikia nustatyti atsakomybės sąlygas:

� Neteisėti veiksmai; � Žala; � Kaltė; � Priežastinis ryšys.

Neretai įrodyti šias sąlygas yra sudėtinga ir kartais yra išleidžiama 80% ar dar daugiau atlygintos žalos teismo procesui, advokato konsultacijoms ir kt. Didžioji išlaidų dalis yra advokatų pagalbai apmokėti, teismai priteisia tik tiek, kiek nustatyta Teisingumo ministerijos patvirtintose rekomendacijose, kuriose numatyti dydžiai ne visada atitinka realybę.

Civilinės atsakomybės taikymas bus efektyvus tik tada, jei skolininkas bus mokus. Žala bus neatlyginta, jei skolininkas neturi turto, nebus kur nukreipia išieškojimą.

Todėl ieškoma kitų būdų, kaip atlyginti žalą. Pirmiausia, tam kad būtų pritaikyta civilinė atsakomybė, reikia įrodyti jos sąlygas, neretai sunku įrodyti visas sąlygas ir žala laikoma padaryta teisėtais veiksmais, todėl neatlyginama. Arba kartais asmeniui padaroma žala, bet veiksmai yra teisėti. Pvz. nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams. Šiuo atveju veiksmai teisėti, turi būti atlyginama, bet ne visada teisingas atlyginimas reiškia visą atlyginimą.

Privatus civilinės atsakomybės draudimas. Ji taikomas, kai užsiimama rizikinga veikla. Ja būdavo draudžiami būsimi nuostoliai, tačiau šis draudimo variantas negina nukentėjusiojo ir dėl neefektyvumo atsirado trečiojo asmens draudimas. Šiuo atveju sudaroma draudimo sutartis tarp draudiko ir draudėjo, draudėjas, kuris padaro žalą pats neatsako, nukentėjusysis turi išieškoti nuostolius iš draudimo kompanijos, o jei tos sumos nepakanka, galima išieškoti ir žalą padariusio asmens. Dalis žalos atlyginimo naštos nuo žalą padariusio asmens perkeliama draudimo kompanijai. Nukentėjusiajam tai patogu, nes sumažinama nemokumo rizika, draudikas yra finansiškai patikimas. Siekiant apsaugoti trečiuosius asmenis, įstatymas nustato privalomąjį civilinės atsakomybės draudimą.

Valstybinė socialinė draudimo sistema. Tai atvejis, kai lėšas akumuliuoja valstybė privalomų mokesčių forma. Ir padarytą žalą kompensuoja valstybė. Valstybė dažniausiai draudžia atvejus, susijusius su liga ir nelaimingu atsitikimu. Tačiau nekompensuojama neturtinė žala, darbuotojai, kurie susižalojo darbo metu, gali reikalauti turtinės žalos iš SODRA, o neturtinės – iš darbdavio. Mokesčių našta negali būti pernelyg didelė, todėl valstybė kompensuoja nedidelę dalį visos galimos žalos.

Jei žalą padaręs asmuo negali padengti žalos, ją padengia (bent dalimi) valstybė. Pvz. fondas nuketėjusiems nuo turtinių nusikaltimų.

Valstybė gali nustatyti mokesčių lengvatas asmenims, kurie patyrė žalos ir taip palengvinti jų finansinę padėtį. Pvz. teismo sprendimu priteistas žalos atlyginimas yra neapmokestinamas.

6. Civilinės atsakomybės sąlygos

Civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl jai atsirasti reikalingos tam tikros sąlygos:

1) Neteisėtumas. Jei veiksmai teisėti, civilinė atsakomybė negali atsirasti, galimas tik dalinis žalos kompensavimas. Kad neteisėtumas yra būtina sąlyga, numatyta CK. Įrodyti neteisėtumą yra ieškovo


32

pareiga. Neteisėtumas yra plati ir vertybinė kategorija, kuri gali apimti įvairius atvejus (3k-3-31/07; 3k-3-488/07).

� Asmens veika ar neveikimas yra neteisėtas, jei asmuo pažeidžia statutinės teisės normą, taisyklę. � Kai yra pažeidžiama bendro pobūdžio pareiga, pvz. veikti taip, kad nebūtų padaryta žala trečiajam

asmeniui. � Kalbant apie sutartinę civilinę atsakomybę, kai asmuo pažeidžia sutarties normas. � Neteisėtu elgesiu galim laikyti netinkamą savo teisės įgyvendinimą. Tokios situacijos vadinamos

piktnaudžiavimu teise.

2) Kaltė. Civilinė atsakomybė galima tik esant atsakovo kaltei, tai įtvirtinta CK. Pirmiausia reikia išsiaiškinti, kas yra asmens kaltė. Baudžiamosios teisės prasme, kaltė yra psichinis santykis su asmens daroma veika. Civilinėje teisėje baudimo principo nėra, todėl ir kaltės sąvoka suprantama kitaip. Asmens kaltė yra konkretaus asmens elgesio neatitikimas tam tikro elgesio etalono. Elgesio etalonas yra atsargus, rūpestingas ir apdairus asmuo. Civilinė teisė kaltę supranta ne subjektyviai, o objektyviai – kaip asmens elgesio palyginimą su tam tikru standartu. Civilinėje teisėje kaltė skirstoma į rūšis:

� Tyčia � Neatsargumas:

− Didelis; − Paprastas; − Mažas.

Tačiau kaltės forma neturi didelės reikšmės (tik sumažinant atsakomybę ar atleidžiant nuo jos). Jei šalys būtų susitarusios panaikinti atsakomybę ar ją sumažinti esant tyčiai ar dideliam neatsargumui, to negalima padaryti. Kai kuriais atvejais kaltė nėra atsakomybės sąlyga. Tam tikra veikos specifika lemia, kad negalima remtis kaltės nebuvimu (tai siejama su didele rizika). Taigi kaltės principas pakeičiamas rizikos teorija. Svarbu, kad išimtys būtų numatytos įstatymu, nes negalima išimčių aiškinti plečiamai, tokios normos turi būti aiškinamos adekvačiai (3k-3-589/07).

3) Žala. Ši sąlyga būtina deliktinės atsakomybės atveju. Žalai apibrėžti skirtas CK straipsnis, ji suprantama kaip tam tikri turtiniai praradimai: turto sunaikinimas, jo sugadinimas, sužalojimas, fizinio asmens integralumo pažeidimas, gyvybės atėmimas, kitokių neturtinių vertybių pažeidimas, privataus gyvenimo pažeidimas. Žala galime laikyti bet kokį pakenkimą teisės saugomoms vertybėms, interesams. Tačiau nuostoliai yra piniginė žalos išraiška. Pakenkimas turi būti įvertinamas pinigais, nes absoliučia dauguma atvejų žala atlyginama ne natūra, o pinigais. Kai kuriais atvejais ieškovui tai neparanku, nes jis pats nori išsirinkti daiktą, kuris buvo pažeistas, surasti tokį daiktą būtų labai sunku ar neįmanoma. Žala, pagal objektą skirstoma į:

� Žalą turtui. � Žalą asmeniui. Tai asmeninių neturtinių vertybių pakenkimas, jos neturi tikslaus turinio.

Pagal pobūdį žala skirstoma į:

� Turtinę. � Neturtinę. Laikoma specifine todėl, kad ją įvertinti pinigais labai sunku ar neįmanoma, todėl ji

kompensuojama ne visais, o tik įstatymo numatytais atvejais. Atlyginama visais atvejais, jei yra padaryta nusikaltimu. Neturtinė žala yra visais atvejais atlyginama, jei ji pasireiškia gyvybės atėmimu ar sveikatos sužalojimu. Atėmus gyvybę kyla klausimas, kas turi į žalos atlyginimą. Dabartinė teismų praktika išplėtė šių asmenų ratą pagal faktinius asmenų santykius. Sveikata teismų praktikoje suprantama siauriau nei medicinoje, todėl kyla problemų atlyginant žalą. Manoma, kad žala yra tik tuomet, jei yra fizinių sužalojimų, šis traktavimas nėra teisingas, nes sveikata sutrikdoma ne tik tada, kai yra fizinių sužalojimų, bet ir patiriamas stresas, šokas ir kt.

� Tiesioginė. Tai tokie pažeidimai, kurie yra realiai įvykę ir padaryti realioms vertybėms.

� Negautos pajamos (netiesioginė). Tokia žalos rūšis, kai asmens turtinė padėtis nepagerėja.

Šioms žalos rūšims taikomas skirtingas įrodytinumo standartas. Tiesioginiai nuostoliai turi būti nurodyti tiksliai, o netiesioginių nuostolių atveju, negalima reikalauti tokio aukšto įrodytinumo standartu. Tiesioginių nuostolių atveju ši problema nekyla, o negautų pajamų atveju, gali būti reikalaujama labai nutolusių pajamų


33

atlyginimo, todėl suveikia priežastinio ryšio sąlyga ir teismas gali atsisakyti priteisti atlyginti tokią žalą. Ikisutartinės atsakomybės atveju, turi būti atlyginti tik tiesioginiai nuostoliai. Tačiau kartais galima prisiteisti prarastos galimybės vertę (jei sudaroma sutartis įsigyti daiktą tam tikra kaina).

� Jau atsiradusi žala (tikroji). Visais atvejais kalbama jau apie atsiradusią žalą (bendras principas) ir reikia įrodyti žalą bei jos atsiradimo faktą.

� Būsima žala. Numatyta, kad galima reikalauti atlyginti būsimą žalą, remiantis realia jos atsiradimo tikimybe.

4) Priežastinis ryšys tarp veikos ir atsiradusios žalos. Ši civilinės atsakomybės sąlyga yra svarbi, kai kalbame apie civilinę atsakomybę kaip nuostolių atlyginimo formą. Neįrodžius priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, reikalavimas netenkinamas. Ši sąlyga yra labiausiai neapibrėžta iš visų. Tiesiogiai nėra apibrėžiama, kas yra priežastinis ryšys, tik paminima, kad nuotoliai gali būti laikomi skolininko veiksmų rezultatu. Nėra pasakyta, ar ryšys turi būti tiesioginis, netiesioginis, adekvatus ir kt. Yra išskiriamos kelios priežastinio ryšio teorijos:

� Ekvivalentinio priežastinio ryšio teorija. � Adekvataus. � Betarpiškos pasekmės. � Artimiausios pasekmės.

Nė viena iš šių teorijų nėra įtvirtinta CK. Tai palikta teismo diskrecijai atsižvelgiant į daugelį aplinkybių. Taip pat teismas turi atsižvelgti į neteisėtų veiksmų pobūdį. Turi reikšmės pažeistos teisės ir intereso ryšys. Yra reikšmingos nukentėjusiojo teisės bei ar jis neprisidėjo savo veiksmais prie žalos atsiradimo. Pirmas principas yra nustatyti, ar yra faktinis priežastinis ryšys, tai daroma modeliuojant situaciją ir bandoma atsakyti į klausimą, ar būtų atsiradusi žala, jei eliminuotume atsakovo veiksmus. Jei atsakovo veiksmų nebūtų buvę, nebūtų ir žalos, vadinasi žala atsirado ne dėl atsakovo veiksmų. Norėdami konstatuoti priežastinį ryšį turime remtis ir tuo, kad turi būti pasiekti civilinės atsakomybės tikslai. Kai teismui nepakanka žinių, yra priežastinis ryšys ar ne, yra skiriama ekspertizė. Tačiau teismas negali beatodairiškai pasikliauti ekspertų išvadomis (3k-3-184/07).

Civilinė atsakomybė gali atsirasti dėl bet kokio pažeidimo. Tai bendros sąlygos, kurios reikalingos, kad būtų pritaikyta civilinė atsakomybė. Kartais nereikia visų sąlygų, pvz. atsakomybė be kaltės. Gali būti atvejų, kai pakaks neteisėtumo ir kaltės, pvz. netesybos. Gali pasitaikyti, kai pakaks tik neteisėtumo, t.y. sutartinės atsakomybės atveju, kai yra atsakomybė be kaltės, pvz. verslininko atsakomybė.

Paprastai reikalaujama atlyginti piniginę žalos išraišką. Tokiais atvejais svarbu užtikrinti visišką žalos atlyginimo principą. Apskaičiuojant nuostolius yra taikomi keli metodai:

Abstraktus nuostolių apskaičiavimo metodas, kai naudojamas objektyvus kriterijus ir neatsižvelgiama į subjektyvius faktorius. Šis metodas pasiteisina tais atvejais, kai neįmanoma atsižvelgti į visus kriterijus.

Konkretus. Kai aiškinamos subjektyvios konkretaus atvejo aplinkybės. Leidžia pakankamai tiksliai nustatyti nuostolių dydį ir užtikrinti visišką nuostolių įgyvendinimą.

Apskaičiuojant nuostolius remiamasi rinkos kaina, buvusia žalos padarymo dieną (abstraktus metodas), arba žalos išreikalavimo metu esančią dieną (konkretus metodas). Kurį principą pasirinkti yra palikta teismo diskrecijai. Atskirais atvejais tiksliai apskaičiuoti nuotolius yra sudėtinga (3k-3-446/07; 3k-3-604/06; 3k-3-52/07).

7. Aplinkybės, kurioms esant gali būti atleidžiama nuo civilinės atsakomybės

Reikia išsiaiškinti, kokiais gynybos būdais gali remtis skolininkas, kai iš jo reikalaujama atlyginti žalą. CK yra speciali norma, pateikianti nebaigtinį sąrašą aplinkybių, kurioms esant, netaikoma civilinė atsakomybė. Išskiriamos dvi aplinkybių grupės:

Aplinkybės, kurioms esant netaikoma civilinė atsakomybė, nes nėra būtinų civilinei atsakomybei sąlygų.

Aplinkybės, kurios yra tik pagrindas atleisti skolininką nuo civilinės atsakomybės (formaliai civilinė atsakomybė gali būti pritaikyta).

Visos aplinkybės:


34

� Skolininkas gali gintis nuo jam pareikšto reikalavimo atlyginti žalą dėl jam atsiradusios žalos taikydamas force majeure. Vertinant buvo nenugalima jėga ar ne, reikia atsižvelgti į specifiką (pvz. ar skolininkas prisiima tam tikrą riziką).

� Valstybės veiksmai. Tai atvejai, kai žala atsirado dėl valstybės institucijų veiksmų ir skolininkas neturėjo galimybės tų veiksmų ginčyti. Tokiais atvejais tinkamas atsakovas būtų pati valstybė, jei veiksmai buvo neteisėti.

� Trečiojo asmens veiksmai. Šiuo atveju skolininkas gali įrodinėti, kad žala yra ne jo, bet trečiojo asmens veiksmų padarinys. Ne visada skolininkas gali remtis šia aplinkybe (tik tada, kai skolininkas nėra atsakingas už objektą).

� Nukentėjusiojo veiksmai:

− Nuketėjusysis sutiko, kad jam būtų padaryta žalos. Skolininkas veikė esant sutikimui, todėl jis neturi būti atsakingas už žalą. Dažniausiai numatoma medicininės žalos bylose. Sutikimas nebus pagrindas visuomet netaikyti civilinės atsakomybės. Jei sutikimas ir buvo, jis neturi būti išgautas prievarta, turi būti įspėjama apie visą galimą riziką. Negalima atleisti nuo atsakomybės, kai darbuotojas pats sutiko dirbti rizikingą darbą ar darbą pavojingomis sąlygomis.

− Rizikos prisiėmimas. Kai nukentėjusysis būdamas sąmoningas vis tiek nesusilaiko nuo tam tikrų veiksmų. Jei nukentėjusysis dėl savo amžiaus ar sveikatos būklės negalėjo suvokti rizikos, neatleidžiama nuo civilinės atsakomybės.

� Būtinasis reikalingumas. Tai tokios situacijos, kai egzistuoja realus pavojus asmeniui ar turtui, pavojus neišvengiamas niekaip kitaip, tik padarant žalą kitai vertybei. Šiuo atveju reikalaujama tokių sąlygų: pavojaus realumo, vienintelio elgesio varianto, vertybė, kuri išgelbėta nuo pavojaus ir vertybė, kuriai pakenkta.

� Būtinoji gintis. Reikia įrodinėti, kad yra šios sąlygos: 1) realus pavojus, 2) užpuolimas, nukreiptas prieš besiginantįjį, 3) užpuolimas neteisėtas, 4) užpuolimas yra neišvengiamas, 5) gynybos proporcingumas užpuolimui. Tai pakankamai sudėtinga taikyti aplinkybė.

� Savigyna. Priverstinis savo teisės įgyvendinimas, nuo būtinosios ginties skiriasi tuo, kad nėra užpuolimo, tačiau yra tam tikrų kliūčių, dėl kurių asmuo negali pasinaudoti valstybės pagalba. Reikalaujama, kad savigyna būtų teisėta.

� Ieškinio senatis. Kai sueina senatis, negali būti taikoma civilinė atsakomybė.

� Pareigos vykdymas. Šiuo pagrindu dažniausiai naudojasi valstybė, kai jai yra pareiškiamas ieškinys. Tačiau reikia atkreipti dėmesį, ar panaudotos priemonės buvo proporcingos.

� Tiesos kriterijus. Garbės ir orumo gynimo bylose, ieškovas gali įrodinėti, kad tai, ką jis pasakė, yra tiesa, o už tiesą bausti negalima.

� Viešas interesas. Nors ir yra žala, atsakomybė nebus taikoma, nes buvo ginamas viešas interesas.

� Imunitetas. Taikomas bylose dėl žalos atlyginimo, kai šalis yra valstybė, o žala yra padaryta viešosios teisės reglamentuojamų santykių srityje. Atskirais atvejais imunitetu gali naudotis ir privatūs asmenys, CK yra numatyta, kad dėl garbės ir orumo įžeidimo neatsako teismo proceso dalyviai.

8. Prevencinis ieškinys

Viena iš civilinės atsakomybės funkcijų yra prevencija. Kad ši funkcija būtų stipresnė, teisė yra numačiusi specialią rūšį, vadinamą prevenciniu ieškiniu, kurio tikslas – užkirsti kelią žalos padarymui. Taigi reikia uždrausti atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus. Reiškiant prevencinį ieškinį yra būtina įrodyti, kad veiksmai, kuriuos siekiama uždrausti yra neteisėti. Prevencinis ieškinys buvo įteisintas pirmą kartą CK ir dabar jis taikomas įvairiose srityse. Prevencinis ieškinys buvo įteisintas pirmą kartą CK ir dabar jis taikomas įvairiose srityse. Nagrinėjant prevencinius ieškinius taikomos laikinos apsaugos priemonės (laikinas apsaugos mechanizmas, kuris leidžia užtikrinti teismo sprendimo realumą ir teisėtumą). Laikina apsaugos priemonė taikoma visada, kai yra reali grėsmė. Atsakovo interesas yra apsaugomas per nuostolių atlyginimą.


35

9. Deliktinių prievolių ypatumai

Deliktas – bet koks kaltas neteisėtas veiksmas, padaręs žalos. Siaurąja, civilinės teisės prasme, deliktas reiškia tik tokį neteisėtą veiksmą, kuris padaro turtinės ar neturtinės žalos asmeniui. Pats žodis „deliktas“ yra atėjęs iš romėnų teisės, buvo skiriami deliktai (tyčinis veiksmas) ir kvazideliktai (netyčinis veiksmas). Toks skirstymas išlikęs Prancūzijoje, mūsų teisės doktrina tokio skirstymo nedaro. Bendroji teisė žino kitą terminą – tort.

Deliktinėms prievolėms būdingas atsiradimo pagrindas – deliktinės prievolės atsiranda iš paties teisės pažeidimo. Šalių jokie teisiniai santykiai nesieja iki delikto padarymo. Šių prievolių esmė – atlyginti žalą.

Kitas deliktinių prievolių ypatumas – jos skirtos apsaugoti turtinius ir neturtinius interesus, susijusius su svarbiausiomis žmogaus teisėmis ir laisvėmis. Jeigu mes neturėtume tokios prievolių rūšies, kaip deliktinės, daugelių teisų būtų tik deklaracija.

Labai dažnai skolininku yra ne tas asmuo, kuris sukėlė žalą, bet kitas asmuo. Dažnai deliktinių prievolių atveju taikoma civilinė atsakomybė.

Deliktinė civilinė atsakomybė pasireiškia tik viena forma – nuostolių atlyginimu.

Deliktinės prievolės atsiranda pažeidus įstatymo nustatytą pareigą. Dažnai pareigos būna nustatytos tam tikriems asmenims, tačiau egzistuoja ir bendros pareigos, kaip rūpestingumas. Reikia elgtis rūpestingai, nes neįmanoma kiekvienu atveju išskirti kiekvienam asmeniui skirtingas pareigas.

Kadangi neteisėtų veiksmų gali būti labai daug, kyla klausimas, ar deliktų teisėje nereikėtų nustatyti, kad deliktu yra tik tai, kas nustatyta įstatyme. Valstybes galima suskirstyti į 3 grupes:

� Valstybės yra nustačiusios deliktų rūšis, už kuriuos reikia atlyginti. Toks reglamentavimas būdingas bendrosios teisės sistemoms, kur įtvirtintas baigtinis deliktų sąrašas. Šie deliktai yra: neatsargumas, privataus gyvenimo pažeidimas ir kt. Ši sistema pranaši savo apibrėžtumu – žinoma, kaip gali būti reglamentuojamas vienas ar kitas elgesys. Tačiau yra sudėtinga pateikti išsamų deliktų sąrašą, nes gyvenimas keičiasi. Šią problemą bendroji teisė sprendžia teismų aktyvumo pagalba.

� Prancūziškas modelis (generalinio delikto modelis). Deliktinės prievolės atsiranda bet kokiu atveju, jei yra padaromas neteisėtas veiksmas, sukėlęs žalos, kartais net ir veiksmas, nereikalaująs kaltės. Taigi jei skolininkas negali apsiginti, jis turi atsakyti ir atlyginti žalą. Šis principas yra įtvirtintas ir Lietuvos CK. Ši sistema patraukli tuo, kad ji gali būti taikoma viešiems gyvenimo atvejams. Silpnoji vieta – ši sistema nėra apibrėžta ir nuspėjama, neaišku, už ką gali būti patraukiama atsakomybėn.

� Vokiškoji sistema. Tarpinis variantas tarp prieš tai įvardytų deliktų rūšių. Šioje sistemoje yra išvardytos vertybės, kurioms padarius žalos, taikoma civilinė atsakomybė. Šiuo atveju atskiri deliktai nėra išskirti, tačiau nėra didelio neapibrėžtumo. Sistemos trūkumas – visuomenei vystantis atsiranda naujų, gintinų vertybių (pvz. anksčiau nebuvo ginama nuo diskriminacijos).

Deliktinių prievolių yra labai daug ir kasmet Lietuvoje yra išnagrinėjama apie 6–7 tūkst. bylų, kurios susijusios su šiomis prievolėmis. Nykstant sienoms, plėtojantis tarptautiniam bendradarbiavimui daugėja prievolių, kurios turi tarptautinį elementą. Todėl bandoma derinti teisės aktus ir nustatyti panašią atsakomybę. Pvz. 1933 m. Romos konvencija, susijusi su orlaivių padaryta žala; 1960 m. Paryžiaus konvencija dėl atsakomybės branduolinės energetikos bylose; Strasbūro konvencija dėl žalos, padarytos motorinėmis priemonėmis (iš jos atsirado privalomas vairuotojų draudimas). Šie šaltiniai yra oficialūs ir privalomi, tačiau yra ir privačių iniciatyvų, pvz. Europos deliktų teisės principai; Europos civilinio kodekso projektas (atskira knyga – nesutartinės prievolės).

10. Deliktinių prievolių sistema

Lietuvoje įtvirtinta generalinio delikto sistema ir, atrodo, pakaktų vieno straipsnio, tačiau CK skiriama nemažai vietos šio instituto reglamentavimui. CK neapsiribota vienu straipsniu, nes aiškumo ir taikymo patogumo sumetimais, reglamentavimas yra platesnis (skiriasi žala, jei ji padaryta . Atskiri, dažniausiai pasitaikantys žalos padarymo atvejai yra detalizuoti. Todėl netgi atskiri įstatymai gali reglamentuoti atskirus žalos padarymo atvejus.


36

Žalos padarymo atvejai, kai ją privalo atlyginti ne žalą padaręs, o kitas asmuo. Pvz. darbdavio civilinė atsakomybė už darbuotojo padarytus veiksmus, tėvų ir kitų asmenų atsakomybė už nepilnamečio padarytą žalą, globėjo atsakomybė už neveiksnių asmenų padarytą žalą. Netiesioginės atsakomybės privalumai:

� Tokia konstrukcija padeda apsaugoti nuketėjusiojo interesus tais atvejais, kai žalą padaręs asmuo dėl savo turtinės padėties negali atlyginti padarytos žalos. Žalos atlyginimo procesas užsitęstų labai ilgai ir tai prieštarautų visiško žalos atlyginimo principui.

� Netiesioginė atsakomybė apsaugo ir žalą padariusį asmenį nuo sunkių turtinių padarinių (pvz. kai žalą padaro nepilnametis ir sulaukęs pilnametystės jis turėtų žalą atlyginti iš pirmo atlyginimo ar darbuotojas, kai už jį žalą atlygina darbdavys).

� Paprastai įstatymas nustato, jog žalą privalo atlyginti asmenys, jei jie gauna vienokią ar kitokią naudą iš žalą padariusių asmenų.

� Netiesiogine atsakomybe siekiama įgyvendinti prevencinę funkciją – kad tėvai prižiūrėtų vaikus, darbdaviai – darbuotojus, nes priešingu atveju, iš jų bus priteistas atlyginimas. Be to, šie subjektai gali įgyvendinti prevenciją mažiausiomis sąnaudomis.

Netiesioginės atsakomybės atvejai:

1) Darbdavio civilinė atsakomybė už darbuotojų padarytą žalą (3k-3-49/05). Asmuo, kuris samdo darbuotojus, privalo atlyginti darbuotojų padarytą žalą, kai asmuo atlieka darbines pareigas. Turi būti kelios sąlygos:

� Turi būti tam tikras subordinacijos santykis – vienas asmuo turi samdyti kitą asmenį. Tai gali būti nebūtinai darbo (gali būti ir civilinės) sutarties pagrindu susiklostę santykiai. Vadinasi, normos negalima pritaikyti, kai šalys veikia viena nuo kitos nepriklausomai. Todėl 6. 264 str. taikomas darbo ar civilinės sutarties atveju, ar rangos atveju.

� Žala turi būti padaryta darbo metu arba žalos padarymas turi būti susijęs su darbu. Priešingu atveju, darbdavys negali būti atsakingas, nes jo kontrolės funkcija gali pasireikšti tik tada, kai darbuotojas dirba. Žala gali būti padaroma nebūtinai darbo vietoje, tačiau darbuotojas ir darbdavys yra susiję (pvz. kai mokytojas seksualiai priekabiauja prie mokinių). Kai darbdavys atlygina žalą, jis turi regresinį reikalavimą darbuotojui. Regreso tvarkos įgyvendinimą reglamentuoja specialūs teisės aktai, šiuo atveju pagal darbo kodeksą. Šiuo atveju atsakomybė gali būti ribota (ne daugiau kaip 3 mėnesiniai atlyginimai) arba visiška (galima, kai sudaryta visiškos atsakomybės sutartis arba padarytas nusikaltimas). Jei tarp subjektų nebuvo susiklostę darbo santykiai, o buvo sudaryta civilinė sutartis, gali visiška atsakomybė, nebent darbdavys atsižvelgtų į turtinę darbuotojo padėtį. Ši atsakomybė netaikoma, jei žalą padaro valstybės pareigūnas.

2) Atvejai, kai žalą padaro nepilnamečiai. Nepilnametis nėra atsakomybės subjektas nes jis 1) neturi turto, į kurį galima nukreipti išieškojimą ir 2) nėra kaltės, nes tam tikro elgesio standarto galime reikalauti tik iš visiškai suvokiančių pasaulį ir realybę asmenų. CK numatytos dvi nepilnamečių grupės:

� Nepilnamečiai iki 14 m. Civilinės teisės požiūriu, jie yra visiškai neveiksnūs. Už juos atsako nepilnamečių atstovai pagal įstatymą – tėvai arba globėjai. Jie turi teisę įrodinėti, kad kaltė atsirado ne dėl jų kaltės. Bet koks netinkamas vaiko elgesys yra vertinamas kaip netinkamas auklėjimas ar netinkamas prižiūrėjimas. Globėjai yra tik tie, kuriems yra priskirta globa, pvz. jei vaikas paliekamas kieno nors priežiūrai, tai nelaikoma globa. Esant abiem vaiko tėvams, abu atsakys solidariai. Kai tėvai gyvena skyrium ir vienas iš tėvų negali atlikti savo pareigų, jis solidariai neatsakys už vaiko pažeidimą. Šiuo atveju laikoma, kad tėvas, su kuriuo yra vaikas, prisiima atsakomybę už vaiką. Tačiau tėvai ir globėjai nėra vieninteliai atsakomybės subjektai. Jei vaikas yra atitinkamų institucijų priežiūroje (lopšeliai, darželiai, mokyklos ir kt.), jos taip pat gali būti atsakingos už padarytą pažeidimą, jei neįrodo, kad dėl žalos atsiradimo nėra jų kaltės. Šių institucijų atsakomybė yra paskirstoma tarp tėvų ir globėjų, pirmiausia didžiausia atsakomybė tenka tėvams, mažesnioji dalis priklauso auklėjimo įstaigoms. Tėvai ir auklėjimo institucijos atsakys pagal dalinę atsakomybę, bus nustatyta, kokia atsakomybės dalis tenka tėvams ir kokia institucijoms. Teismai nepakankamai tiksliai reglamentuoja šios atsakomybės prasmę.

� Nepilnamečiai nuo 14 iki 18 m. Laikoma, kad iš tokio nepilnamečio galima reikaluti tam tikro elgesio standarto – nepilnamečiai už padarytą žalą atsako bendrais pagrindais. Jeigu toks


37

nepilnametis neturi turto ar uždarbio, kurio pakaktų žalai visiškai atlyginti, tokiu atveju žalą atlyginti turi tėvai ar rūpintojai, nebent jie įrodo, kad žala atsirado ne dėl jų kaltės. Jei nepilnametis padaro žalos būdamas tam tikrų institucijų priežiūroje, už žalą atsako šios institucijos. Taigi tėvų, rūpintojų ir institucijų atsakomybė yra subsidiari – ji atsiranda, kai nepilnametis pats negali atlyginti žalos. Šiuo atveju, tėvai atlyginę nepilnamečio padarytą žalą, neįgyja regreso teisės. Kai tėvų valdžia apribojama ir vaikas perduodamas į tam tikrų institucijų globą, jie nebeatsako už vaiką (3k-3-399/05; 3k-3-267/07).

3) Kai žalą padaro pilnametis asmuo, tačiau jis teismo sprendimu yra pripažintas neveiksniu. Jei asmuo nesuprato savo veiksmų reikšmės, jis pripažintas neveiksniu, už jį atsakys jo globėjas. Jei pripažintam neveiksniu asmeniui buvo nustatyta institucinė globa, tuomet atsako įstaiga, nes ji neužtikrino asmens priežiūros. Kai asmuo serga psichikos liga, tačiau jis nėra pripažintas neveiksniu ir jis padaro žalos, turi atsakyti jo artimieji, su kuriais jis gyvena, jei jie nesiėmė priemonių, kad asmuo būtų pripažintas neveiksniu. Jei nėra artimųjų, su kuriais asmuo gyvena arba jis išvis neturi artimųjų atsakyti turėtų savivaldybė, nes viena iš jos funkcijų yra globa ir rūpyba. Galima priteisti žalos atlyginimą iš savo veiksmų nesuvokusio asmens, jei žala padaryta ypatingiems objektams, kaip sveikata ar gyvybė, tačiau tuomet netaikomas visiško žalos atlyginimo principas.

Žalos padarymo atvejai, kai ji padaroma tam tikrų daiktų (statinių) arba gyvūnų. Atsakoma be kaltės, jei neįrodoma, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos ar nukentėjusiojo tyčios ar neatsargumo.

1) Atsakomybė už daiktų (statinių) padarytą žalą. Šią sąvoką siūloma aiškinti labai plačiai: į ją įtraukti kelius, tiltus, šviesoforus, kanalizacijos angas ir kt. Žala gali būti padaroma:

� statiniui sugriūvant; � dėl tam tikrų statinio defektų (pvz. nukrenta kokia nors statinio dalis); � dėl netinkamos statinio priežiūros (pvz. slidūs laiptai, varvekliai).

Subjektas yra statinio savininkas, todėl ieškiniai turi būti reiškiami jam. Šiuo atveju neturi reikšmės, ar savininkas buvo sudaręs paslaugų sutartį, o regreso teise jis galės reikalauti atlyginimo iš paslaugų įmonės. Kartais subjektas gali būti statinio nuomininkas, kai savininkas yra praradęs statinio kontrolę (3k-3-554/07).

2) Atsakomybė už gyvūnų padarytą žalą. Subjekto atsakomybė yra asmens, kurio priežiūroje yra gyvūnai, tai gali būti fizinis ar juridinis asmuo. Pagal šią normą nėra taikoma atsakomybė už laukinių gyvūnų padarytą žalą. Taikomi specialūs teisės aktai pvz. Laukinės gyvūnijos įst.; Medžioklės įst. (3k-3-1129/03).

3) Žala padaryta didesnio žalos šaltinio. Egzistuoja dvi teorijos:

� Objekto teorija aiškina, kad didesnio pavojaus šaltinis yra tam tikras daiktas, kurio fizinės, cheminės ar biologinės savybės kelia didesnį pavojų aplinkiniams. Todėl asmenys turi prisiimti tam tikrą riziką ir atsakyti be kaltės. Remiamasi tuo, kad asmenys naudojo tam tikrą objektą, kuris kelia pavojų aplinkiniams (pvz. šaunamasis ginklas, radioaktyvios medžiagos, tam tikra transporto priemonė). Tai reiškia, kad pagal objekto teoriją stovintis automobilis yra didesnio pavojaus šaltinis.

� Didesnio pavojaus šaltinis yra ne pats objektas, o fizinio ar juridinio asmens veikla, susijusi su tam tikro objekto naudojimu. Taigi pagal šią teoriją didesnio pavojaus šaltinis galėtų būti tik važiuojantis automobilis.

CK nurodo tik pavyzdinį didesnio pavojaus šaltinių sąrašą. Jis nėra baigtinis, todėl kiekvienu atveju, teismas turi vertinti situaciją pats. Kad ir kokią teoriją taikytume, yra aišku, kad asmenys turi prisiimti atsakomybę už naudojamus objektus, išskyrus atvejus, kai įrodoma egzistavus force majeure arba nukentėjusiųjų kaltę. Valdytoju yra pripažįstamas savininkas arba kitas asmuo, kuris valdo objektą teisėtu arba neteisėtu pagrindu (jei žala kyla išsinuomojus automobilį). Kiti atvejai:

� Jei daiktas, pvz. automobilis, yra neteisėtai užvaldomas, pirmiausia kreipiamas dėmesys į tai, kaip elgėsi valdytojas: jei jis ėmėsi visų atsargumo priemonių, tuomet neatsakys, jei atsargumo priemonių nebuvo imtasi (pvz. automobilyje palikti rakteliai), valdytojas atsakys solidariai.


38

� Pasitaiko atvejų, kad žala padaroma dviejų didesnio pavojaus šaltinių kolizijos atveju. Abu šaltiniai yra lygiaverčiai, jiems taikomos vienodos rūpestingumo taisyklės, todėl jiems negali būti taikoma atsakomybė be kaltės.

� Galimi atvejai, kai abu didesnio pavojaus šaltinio valdytojai pažeidė taisykles, tokiu atveju, reikia spręsti, kieno kaltės didesnė ir žalą paskirstyti proporcingai.

� Gali būti, kad nei vienas iš didesnio pavojaus šaltinio valdytojų nėra kaltas, tuomet atsakyti turėtų trečiasis asmuo. 3k-3-625/06

Atleidimas nuo atsakomybės šiais atvejais: kai yra nenugalima jėga, nukentėjusiojo tyčia ar didelis neatsargumas.

Žalos padarymo atvejai, kai žalą padarymo padaro ne privatus, o viešas asmuo (viešoji civilinė atsakomybė). Ši rūšis išskiriama atsižvelgiant į subjekto specifiką – valstybę ar savivaldybė. Kyla imuniteto problema: ar gali šie subjektai būti atsakingi už padarytą žalą. Aiškinant istoriškai, tokia atsakomybė negalima, tačiau XX a. pr. buvo pripažinta, kad tai neteisinga pozicija ir šiuo metu galioja valstybės imuniteto principas. Žalos atlyginimo sistemos nėra vienodos. Lietuvoje neįtvirtinta jokia viešųjų asmenų pirmenybė ar privilegijos.

1) Prancūzijoje (kaip ir Ispanijoje, Šveicarijoje ir kt.) numatyta, kad viešųjų asmenų atsakomybė turi būti sprendžiama pagal viešąją teisę (administracine tvarka).

2) Lietuvoje valstybės imuniteto atsisakyta, CK 6.271 ir 6.272 str. įtvirtinta valstybės atsakomybė. 3) Trečia sistema – kai priimami specialūs įstatymai, pripažįstantys valstybės atsakomybę (pvz. Vokietija,

Japonija ir kt.).

Lietuvoje bylos dėl valstybės atsakomybės nagrinėja abiejų kompetencijų teismai: bylas pagal 6.272 str. nagrinėja bendrosios kompetencijos teismai, pagal 6.271 str. – administraciniai teismai, nes viena iš atsakomybės sąlygų yra valstybės tarnautojų neteisėti veiksmai. Tai nėra gerai, nes formuojama skirtinga praktika tuo pačiu klausimu. Yra laikoma, kad visos valstybės funkcijos yra susijusios su dviem veiklos sritimis – pozityviosiomis pareigomis (imtis tam tikrų veiksmų), jei ji tokių veiksmų nesiima, laikoma, kad valstybė veikia neteisėtai (pvz. valstybė vykdo įvairių sričių kontrolę: komercinių bankų, bausmės atlikimo vietų ir kt.). Kita valstybės veiklos sritis – negatyvios pareigos (pvz. nesikišti į asmeninį žmogaus gyvenimą). 6.271 str. nustato valstybės atsakomybę be kaltės (nereikia aiškintis, ar buvo valstybės tarnautojų kaltė) 3k-3-469/07. Į šio straipsnio sferą patenka ir netinkamas funkcijų vykdymas. Pagal ją atlyginama ir turtinė, ir neturtinė žala (sistemiškai taikant CK ir viešojo administravimo įst.). Šiuo metu neturtinės žalos galima reikalauti nepaisant to, ar buvo padaryta turtinė žala. Baudžiamojo ir administracinio proceso srityje, valstybė atsako be kaltės. Civilinio proceso srityje valstybė atlygina žalą, jei yra teismo ar teisėjo kaltė, valstybė turi galimybę gintis. Toks reguliavimas nustatytas, nes civilinės bylos yra sudėtingesnės už baudžiamąsias ir administracines, teismas būtų nepagrįstai varžomas. Tokiu atveju, kai baudžiamoji byla yra tiriama labai ilgą laiko tarpą (3k-7-7/07), jis turi teisę į žalos atlyginimą, tai galioja ir ikiteisminio tyrimo atveju (3k-3-417/07) bei kardomosios priemonės suėmimo atveju (3k-3-169/07). Jei asmuo buvo pagrįstai suimtas, bet vėliau nepagrįstai laikomas, tai šios kardomosios priemonės pritaikymas yra neadekvatus (3k-3-506/07). Nagrinėjant tokias bylas didžiausia problema – skirtingas civilinės ir baudžiamosios teisės specialistų požiūris į žalos atlyginimą. Res iudicata principas teigia, kad neteisėtą suėmimą asmuo gali skųsti baudžiamojo proceso tvarka. Labai daug baudžiamųjų bylų baigiasi išteisinimu, kai jis išteisinamas, asmuo kreipiasi su ieškiniu dėl žalos atlyginimo (3k-3-388/07). Ne kiekvienas išteisinamasis nuosprendis suteikia asmeniui teisę į žalos atlyginimą. Civiliniame procese pasitaiko atvejų, kai teismas neatlieka veiksmų, kuriuos turėjo atlikti (3k-3-337/07). CK neturi atskiros normos, kurioje turi būti nustatytas žalos atlyginimas už neteisėtai priimtą įstatymą. Viena vertus, parlamentas negali būti varžomas, kai jis leidžia įstatymus, kita vertus, valstybė netiesiogiai atsako, jei įstatymas pažeidžia ES ar kitą tarptautinę teisę. Taip pat valstybė atsako, kai ji netinkamai įgyvendina ES aktus arba iš viso jų neįgyvendina. Atsakomybė atsiranda, jei valstybės teismai neteisingai taiko ES normas (EŽTT: Köbler v. Austria 2003-09-30; Traghetti v. Italy 2006-06-13).

Pagal žalos padarymo objektą – žala padaryta sveikatai bei gyvybės atėmimas. CK nustatytose normose įtvirtinta, kaip atlyginama tokia žala (6.283 ir 6.284 str.). Tačiau šios normos nustato tik dalį šios žalos atlyginimo, nes kita nustatyta Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įst. Toks įstatymas išleistas siekiant apsaugoti darbuotojų interesus. Darbdavys turi sumokėti įmoką į tam tikrą fondą,


39

iš kurio darbuotojui atlyginama žala. Pagal šį įstatymą yra tam tikros asmenų kategorijos, kurios gali būti draudžiamos šia draudimo rūšimi: asmenys, dirbantys pagal darbo sutartis profesinių mokyklų mokiniai ir aukštųjų mokyklų studentai atlikdami praktiką, laisvės atėmimo įstaigose kalintys asmenys, jei jie dirba ir kt. Draudiminiu įvykiu, pagal šį įstatymą, laikomas atsitikimas, kuris įvyksta darbo metu, pakeliui į darbą, taip pat profesinė liga. Nedraudiminiai įvykiai yra tuomet, jei žala atsiranda dėl nukentėjusiojo tyčios ar jei susirgimas su darbu nesusijęs, ar darbuotojas be darbdavio žinios dirbo savo interesams. Nedraudiminiu įvykiu laikomas neblaivumas, tačiau KT pripažino, kad ši norma prieštarauja Konstitucijai. Argumentai: darbdavio pareiga prižiūrėti darbuotoją, jei jis šios pareigos nevykdo, tai jo atsakomybė. Jei žala pasireiškia sveikatos sužalojimu, žala atlyginama tam asmeniui, o jei asmuo miršta – nedarbingiems, nuketėjusiojo išlaikomiems asmenims. Šiuo atveju žalos išmokėjimas gali būti toks:

1) Vienkartinė išmoka, turintiems teisę į žalos atlyginimą (100 x draudžiama suma t.y. 1414 Lt = 141 400 Lt).

2) Periodinė išmoka, mokama kas mėnesį, turintiems teisę į žalos atlyginimą (nukentėjusiojo atlyginimas dalijamas iš asmenų skaičiaus ir dauginamas iš gyvųjų šeimos narių skaičiaus).

Kompensuojama turi būti, jei asmuo turi pirkti ligonių kasų nekompensuojamus vaistus, protezavimą ir kt. Tačiau šis specialus įst. kalba tik apie žalos atlyginimą – taikomas tas pats principas, kaip ir draudimo atveju. Įsigaliojus šiam įstatymui buvo tam tikra sumaištis, kai darbuotojai reikšdavo ieškinius ir neturtinės žalos atveju. Tačiau LAT išaiškino, jei socialinis draudimas neapmoka visos žalos (pvz. neturtinės žalos arba turtinės žalos, kurios nepadengia SODRA išmokos), jos galima reikalauti iš darbdavio.

1) Sveikatos sužalojimo atveju CK yra taikomas dviem atvejais:

� Kai asmuo išvis nebuvo draudžiamas socialinio draudimo ar nuo profesinės ligos. � Kai asmuo buvo draudžiamas pagal specialųjį įstatymą, tačiau įvykis yra pripažįstama

nedraudiminiu įvykiu arba jis pripažįstamas draudiminiu, tačiau SODRA visiškai jo nekompensuoja.

Sveikatos sužalojimo atveju taikomas visiškos žalos atlyginimo principas: visų pirma atlyginamos tiesioginės gydymo išlaidos; tuomet pagerinto maitinimo, reabilitacijos protezavimo, specialios transporto priemonės įsigijimo išlaidos; vėliau negautos pajamos.

2) Gyvybės atėmimo atveju pagal CK į žalos atlyginimą turi asmenys, kurie buvo išlaikomi nukentėjusio asmens (nedarbingi tėvai, vaikai, sutuoktinis 3k-3-394/07). Taip pat atlyginamos laidojimo išlaidos (tačiau taikant protingumo kriterijų, o ne visiškos žalos atlyginimo kriterijumi). 6.284 str. LAT išaiškino plečiamai ne tik turtinės, bet ir neturtinės žalos atveju, kad teisę į neturtinę žalą turi ir kiti artimi giminaičiai, jei tarp žuvusiojo ir ieškovo egzistavo glaudūs santykiai (3k-3-351/07).

Profesinė civilinė atsakomybė – tokie atvejai, kai žalą padaro tam tikros profesijos asmuo. Ši atsakomybė turi tam tikrų ypatumų, ji išskiriama pagal specifinį subjektą. Profesionalams būdingi keli požymiai – keliama tam tikri profesijos rezultatai. 1) Gali būti keliamos pareigos įgyti tam tikrą išsilavinimą, išlaikyti egzaminą (pvz. advokato) ir kt. 2) Atitinkamų profesijų asmenys dirba tokiose srityse, kur žalos padarymo rizika yra didelė ir žala gali būti padaroma ypatingai teisės saugomiems objektams – sveikatai ir gyvybei, nuosavybei ir kt. Kadangi kyla padidinta žalos padarymo rizika, todėl profesionalams keliami griežtesni atsargumo standartai. Todėl keliama atsakomybė be kaltės arba kaltė suprantama specifiškai. Atsižvelgiant į reikalavimus profesijai, teikiamos paslaugos yra įkainojamos pakankamai solidžiai ir užima geriausiai apmokamų visuomenės atstovų padėtį. Kadangi profesionalų pajamos yra didelės, dažnai suveikia „gilios kišenės principas“ – kas turi daugiau pinigų, tas turi daugiau ir mokėti. Todėl paprastai priteisiamos didelės žalos sumos. Dažniausiai šių profesijų atstovai dirba individualiai – verčiasi privačia praktika ir valstybė nėra monopolizavusi šių pareigų. Vienas iš būdų užtikrinti žalos atlyginimą – privalomas civilinės atsakomybės draudimas, jei jo nebūtų, žala dažnai gali būti neatlyginta. Civilinės atsakomybės draudimas numatytas advokatams, auditoriams, gydytojams.

1) Notarai. Nuo 1994 m. notarai tapo privačiais asmenimis, jie atsako civiline tvarka, kaip privatūs asmenys. Yra nustatytas privalomas civilinės atsakomybės draudimas. Pirmoji byla susijusi su notaro atsakomybe buvo iškelta 1997 m. Viena naujausių bylų – 3k-3-251/07. Pagrindinė notaro funkcija – užtikrinti, kad santykiai būtų skaidrūs ir teisėti. Todėl notaras turi atidžiai tikrinti dokumentus, parašo pavyzdžius ir kt. Notarai atlikdami veiksmus turi laikytis tam tikrų formalumų, nes jų nesilaikant, veiksmai gali būti pripažinti neteisėtais. Žala gali pasireikšti labai įvairiai, ji gali būti vertinama, kaip turtinės teisės praradimas, ji gali būti įvertinama pinigais. Žala gali būti laikoma sandorio kaina. Jei


40

restitucija negalima, atsakyti turi notaras. Žala gali pasireikšti ir šanso praradimu (testamento negaliojimas).

2) Medikai (3k-3-337/07). Reikia žinoti specialius teisės aktus: Pacientų teisių ir žalos atlyginimo įst.; Medicininės praktikos įst. ir kt. Šiuose įstatymuose numatytos medikų teisės ir pareigos. Šiuo atveju atsako ne fizinis asmuo, medikas, bet juridinis asmuo, nes sveikatos priežiūros paslaugas gali teikti tik juridinis asmuo. Gydytojas atsakys netiesiogiai – juridinis asmuo įgys regreso teisę. Kartais galima situacija, kai juridinis asmuo bankrutuos, todėl gydytojams neparanku steigti visiškos juridinės atsakomybės juridinius asmenis. Gydytojo veiksmų neteisėtumas dažniausiai pasireiškia neatidumu. Kitais atvejais gydytojo neteisėti veiksmai pasireiškia invazijomis į kūną. Neteisėti veiksmai gali pasireikšti dėl nepakankamo bendradarbiavimo su pacientu. Viena iš gydytojo pareigų – visapusiškai atskleisti informaciją. Bet kokia intervencija į kūną gali būti atliekama tik pacientui sutikus, tačiau sutikimas bus teisėtas tik tuomet, jei pacientas bus visiškai informuotas. Netinkamas medikamentų skyrimas taip pat vienas iš neteisėtos atsakomybės elementų. Elementarių higienos ir švaros reikalavimų nesilaikymas. Šios bylos yra sudėtingos tuo, kad teismui tenka spręsti apie dalykus, apie kuriuos jis neturi specialių žinių. Todėl tenka pasitelkti į pagalbą ekspertus ir dažnai suveikia profesinis solidarumas – medikai vertina kolegų veiksmus tendencingai. Kita problema – žalos apskaičiavimas, ypač kai ji susijusi su dvasiniais išgyvenimais, didžiausia šiuo metu priteista žala – 0,5 mln. Lt. Pagal Pacientų teisių ir žalos atlyginimo įst. šioms byloms yra numatyta privaloma išankstinė ginčų sprendimo ne teisme tvarka. Kadangi komisija veikia visuomeniniais pagrindais, ji susiduria su prašymų nagrinėjimo terminų problema, siūloma atsisakyti šios komisijos. Taip pat siekiama sunorminti neturtinės žalos atlyginimą. Siekiant apsaugoti pacientų interesus yra nustatytas privalomas sveikatos priežiūros įstaigų draudimas. Daug įstaigų šios privalomos normos nėra įvykdžiusios, motyvuoja tuo, kad jos neturi lėšų draudimo įmokoms mokėti.

3) Antstoliai (3k-7-114/08). Jų veiklą reguliuoja specialus Antstolių įst., po reformos jie taip pat tapo privatūs. Šiuo atveju, atsako antstolis ir jo draudikas. Antstolių neteisėti veiksmai gali pasireikšti: neteisėtų išieškotų sumų paskirstymas, lėšų pasisavinimas ir kt.

4) Auditoriai. Asmeniškai neatsako, nes audito veiklą galima užsiimti tik įsteigus juridinį asmenį. Auditorių neteisėti veiksmai pasireiškia netinkamu audito atlikimu (kai audito rezultatai neatspindi realios situacijos), sąmoningu neteisingos informacijos teikimu. Auditoriai gali būti atsakingi prieš atsakovą ar prieš trečiuosius asmenis (atsakys pagal deliktinės atsakomybės taisykles).

5) Advokatai. Kol kas bylų nedaug, yra tik viena, kuri ilgai tęsiasi. Advokatai taip pat gali praktikuoti tiesiogiai arba steigdami juridinį asmenį, tačiau visais atvejais jie atsakys asmeniškai. Advokato neteisėti veiksmai: šanso praradimas (procesinių terminų praleidimas), kitokiu profesinių pareigų pažeidimu (interesų konfliktas), klientui skirtų lėšų ar turto pasisavinimas,

6) Architektai. Praktikos šiuo klausimu nėra.

Ekonominiai deliktai – atvejai, kai deliktai padaromi verslo srityje. CK ši kategorija nėra išskirta, tačiau apie juos kalbama, nes ją nustato kiti teisės aktai.

1) Iš specialių teisės aktų paminėtinas konkurencijos įstatymas, jis pateikia sąrašą neteisėtų veiksmų verslo srityje, kurie gali būti traktuojami kaip nesąžininga konkurencija. Konkurencijos įst. yra taikomas ūkio subjektas, akivaizdu, kad jame įtvirtintus pažeidimus gali padaryti tik jis. Neteisėtas kišimasis į sutartinius santykius: teismų praktika rodo, jog dėl kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas skatina darbuotojų viliojimą (3k-3-485/07; 3k-3-415/07). Darbuotojams, kaip fiziniams asmenims, negalime taikyti Konkurencijos įst. Norint apsisaugoti nuo darbuotojų viliojimo, į darbo sutartį įrašoma išlyga dėl nekonkuravimo. Iš pradžių teismų praktika pripažino, kad šios sąlygos yra neteisėtos, nes jomis blogina darbuotojo padėtį. Komercinio atstovavimo institutas šiuo atveju netaikytinas, nes tai verslo santykiai. Tačiau teismų praktika dabartiniu metu pasikeitusi ir galima įtraukti nekonkuravimo susitarimą, nes tai ne darbo sutarties sudėtinė dalis. Toks aiškinimas nėra pagrįstas ar teisingas, nes darbuotojo negali varžyti ir darbo ir civiliniai santykiai, jie pažeidžia darbuotojo padėtį.

2) Tam tikros neteisingos žinios apie konkurentą taip pat gali būti laikoma neteisėta konkurencija.

3) Atvejai, kai asmenys vadovauja ūkio subjektams, arba yra neteisėtų ūkio subjektų dalis (3k-3-422/07; 3k-3-174/06; 3k-3-298/06; 3k-3-312/06). Labai svarbu išsiaiškinti, kokie santykiai sieja juridinį asmenį ir jo vadovą, teismai pripažino, kad juos sieja civilinė, o ne darbo teisė. Nes juridinio asmens organai


41

yra juridinio asmens atstovai pagal įstatymą. Todėl padarius žalą reikia atlyginti ją pagal civilinės teisės taisykles, o ne darbo teisę. Pirmiausia (1) neteisėti teismai gali pasireikšti nelojalumu. Verslas susijęs su rizika, yra protinga ūkinė-gamybinė rizika ir neprotinga rizika. Jei (2) vadovas rizikuoja neprotingai, jis taip pat atlieka neteisėtus veiksmus (3k-3-316/07). Įmonės vadovo atsakomybė gali atsirasti ne tik prieš įmonę, jos akcininkus, bet ir jos kreditorius, jei įmonė negalėjo įvykdyti savo prievolių dėl neteisėtų vadovo veiksmų (pvz. slėpė pajamas, klastojo dokumentus ir pan. 3k-3-298/06). Įmonės dalyvių civilinė atsakomybė yra retesnis atvejis, nes dalyviai tiesiogiai nedalyvauja juridinio asmens valdyme. Jie atsako prieš kreditorius, jei dėl jų neteisėtų veiksmų įmonė negali įgyvendinti savo prievolių (3k-3-270/06; 3k-3-11/07).

Civilinė atsakomybė už žalą, padarytą vartotojams. Tai atlyginimas už žalą dėl netinkamų prekių, paslaugų ir netinkamos reklamos. Tai ES teisės įgyvendinimas nacionalinėje teisėje (1985 m. direktyva dėl atsakomybės už netinkamas prekes ir kitos direktyvos dėl neteisingos bei lyginamosios reklamos). Yra kelios tokio reglamentavimo priežastys:

1) Taikydami atsakomybę, susiduriame su problema, kad vieną produktą gamina kelios kompanijos. 2) Sutarties uždarumo principas leidžia taikyti atsakomybę tik sutartinių santykių subjektams. 3) Pardavėjai, kurie yra stipresnė pirkimo-pardavimo sutarties šalis, pvz. nustato trumpus prekės galiojimo

terminus ir kt. 4) Taikant sutartinę atsakomybę galioja trumpesni ieškinio senaties terminai.

Šio instituto esmė – normos taikomos, kai nukentėjusysis (fizinis asmuo) yra vartotojas ar jo šeimos narys. Prekės įsigyjamos asmeninių poreikių tenkinimui, nesusijusiam su profesine veikla. Nepaisant, kad yra sutartiniai santykiai, taikoma deliktinė civilinė atsakomybė – negalioja bendra taisyklė. Deliktinė civilinė atsakomybė yra nustatyta be kaltės (griežta atsakomybė). Žala yra atlyginama, jei yra priežastinis ryšys. Šios atsakomybės specifika yra susijusi su atsakovu – atsakovu yra gamintojas (asmuo, kuris prekės ženklinime yra įvardijimas kaip prekės gamintojas). Gamintojo sąvoka yra labai plati, ir kai gamintojas nėra Europos ekonominės erdvės narys, gamintoju laikomas prekės importuotojas. Gamintoju gali būti pripažintas pardavėjas, jei:

� Neįmanoma nustatyti gamintojo. � Nenurodytas prekės importuotojas. � Pardavėjas per protingą terminą neatskleidžia,kas yra produkto gamintojas.

Jei nustatoma kelių asmenų padaryta žala, jie atsakys solidariai. Skirsnis taikomas, kai įsigyjama bet kokia kilnojama produktas, įskaitant elektros energija. Produktu laikomas ir kraujas bei jo komponentai. Lietuvos specifika yra ta, kad CK yra nustatęs didesnę vartotojų apsaugą (tiek už nekokybiškas prekes, tiek už nekokybiškas paslaugas, išskyrus, tas, kurios neįeina į šio skirsnio reglamentavimo sferą, pvz. teisinės, transporto ir kt.). Vartotojas gali reikalauti tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, taikomas visiškos žalos atlyginimo principas, tačiau skirsnis taikomas tik tuomet, kai turtinė žala didesnė nei 500 €, jei žala mažesnė, taikoma sutartinė atsakomybė. Taikoma žala ne tik padaryta produktui, bet ir kitiems objektams, kuriems padaryta žala. Atleidimo nuo atsakomybės pagrindai. Gamintojui suteikiama galimybė gintis (nors ir nustatyta atsakomybė be kaltės) esant šioms sąlygoms:

1) Produktas buvo pagamintas laikantis valstybės nustatytų standartų. 2) Produktas nebuvo skirtas išleidimui į apyvartą, ten jis atsidūrė atsitiktinai. Atsakomybė netaikoma, nes

gamintojas neketino parduoti objekto, jį bandė, tobulino ir kt. 3) Dėl žalos kaltas pats nukentėjusysis.

Pagal 6.300 str. nustatytas 1 m. senaties terminas, kuris gali būti atnaujintas, tačiau, jei nuo produkto pagaminimo datos praėjo daugiau nei 10 m., šis terminas neatnaujinamas (3k-3-396/2000-03-27; 2a-198/07). Ūkininkai bei kiti gamintojai vartotojais nelaikomi, jie atlyginimo už žalą gali reikalauti pagal sutartinės teisės normas (3k-3-458/05; 3k-3-487/07). Dėl klaidinančios reklamos kol kas nėra bylų.

Prievolės, atsirandančios kitais pagrindais

1. Prievolės, atsirandančios dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo


42

Tai tokie atvejai, kai vienas asmuo praturtėja kito atveju, tačiau ne dėl neteisėtų veiksmų, o dėl veiksmų, kurie nelaikomi deliktu. Į šią sferą patenka skolos grąžinimas, sumokamas du kartus ar daugiau; neegzistuojančios skolos sumokėjimas; nepagrįstas praturtėjimas, pasireiškiantis sutaupymu dėl kito asmens veiksmų. Sąlygos, būtinos, norint taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą:

Atsakovas praturtėjo dėl ieškovo atliktų veiksmų. Atsakovas praturtėjo atitinkamai sumažėjus ieškovo turto masei. Turi būti konstatuotas priežastinis ryšys tarp atsakovo praturtėjimo ir ieškovo turto praradimo. Atsakovo praturtėjimas negali būti pateisinamas. Ieškovas neturi kitokių gynybos būdų, kurių pagalba galėtų atstatyti sumažėjusią turto masę. Taigi

normos yra subsidiarios ir taikomos, kai negalima išspręsti kitų priemonių pagalba. Ieškovas neturi būti prisiėmęs nuostolių atsiradimo rizikos. Atsakovo praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį. Tai, ką nepagrįstai yra gavęs atsakovas yra

pripažinęs ieškovas.

Jei įgydamas daiktą atsakovas buvo nesąžiningas, turi būti išieškoma tai, ką atsakovas gavo ir ką ieškovas turėjo gauti. Atsakovo sąžiningumas ir nesąžiningumas turi prasmės ir kitais atvejais. Sąžiningas atsakovas turi teisę į būtinųjų daikto priežiūros išlaikymo išlaidų atlyginimą. Jei buvo nepagrįstai gauti pinigai, tokiais atvejais išieškomos ir įstatymo nustatytos palūkanos.

CK nustato atvejus, kai praturtėjimas nepagrįstu nelaikomas, pvz. kai tai pateisinama geros moralės požiūriu (pvz. patėvio ir posūnio ar podukros santykiai). Kai prievolė yra įvykdoma, nepaisant pasibaigusio ieškinio senaties termino (prigimtinės prievolės), tuomet taip pat nelaikoma nepagrįstu praturtėjimu. Darbo teisėje taikomas specialus atvejis, kai išmokamas darbo užmokestis išskyrus atvejus, kai buvo padaryta sąskaitybos klaida. Galimi atvejai, kai valstybė praturtėja (pvz. įstatymas dėl dirbančių pensininkų pensijų sumažinimo). Nepagrįstą praturtėjimą reikia skirti nuo kitų institutų, pvz. vindikacinio ieškinio.

2. Kito asmens reikalų tvarkymas

Tai nėra sutartinės prievolės, jų esmė yra ta, kad vienas asmuo veikia kito interesais be pavedimo ar įstatyme nustatytos pareigos. Kartais jos vadinamos kvazisutartitnėmis prievolėmis. Teisė tokius santykius reglamentuoja, nes daromos išlaidos; gali būti sudaromi sandoriai; tokie veiksmai yra socialiai reikšmingi. Šiuos santykius būtina atriboti nuo deliktinės atsakomybės (pagal tai veiksmai yra teisėti ar ne). Praktikoje dažniausiai pasitaiko tokie atvejai:

Mirusiojo palaidojimas. Laikoma, kad veikta mirusiojo įpėdinių atžvilgiu ir mirusįjį palaidoję gali išieškoti išlaidas. Vaikų priežiūros atveju. Palikimo tvarkymas, kol atsiras kiti įpėdiniai. Gelbėjimas avarijos ar kitų stichinių nelaimių atveju. Būtinosios medicinos pagalbos teikimas, kai asmuo nėra medikas.

Būtinos sąlygos prievolei dėl kitos asmens reikalų tvarkymo atsirasti:

1) Subjektyvus suvokimas, kad tvarkomi ne savo, o kito asmens reikalai. 2) Kito asmens reikalai turi būti tvarkomi be pavedimo. 3) Kito asmens reikalai tvarkomi ne altruistiniais sumetimais. 4) Tvarkyti kito asmens reikalus neturi būti pareiga, jei tai yra pareiga, prievolė nesusiklosto (pvz. globa,

mediko veiksmai ir kt.).

Ši prievolė susiklosto tvarkytojo ir asmens, kurio interesais yra veikiama. Tvarkytojo pareigos:

1) Jei tvarkytojas pradėjo tvarkyti asmens reikalus, jis turi tęsti ką pradėjęs kol atsiranda kitas asmuo, kuris tvarkytų reikalus.

2) Tvarkytojas turi veikti kaip bonus pater familias, t.y. būti rūpestingas. 3) Tvarkytojas turi imtis prieinamų priemonių surasti asmenį, kurio reikalai tvarkomi ir informuoti, kad

pradėti tvarkyti šie reikalai. Informavimo pareiga apima pareigą pateikti išlaidų, pajamų ar kt. ataskaitą.

Tvarkytojo teisės:


43

1) Jis turi teisę į išlaidų atlyginimą, jei veikė kaipo bonus pater familias. Nesvarbu, ar buvo gauta reali nauda.

2) Teisė į atlyginimą, tačiau tvarkytojas turi teisę į jį tik tuomet, jei reikalų tvarkymas davė naudos.

CK nustato, kad tvarkytojo sudaryti sandoriai yra privalomi asmeniui, kurio interesais veikiama, jei jis patvirtina tokius sandorius.

3. Prievolės, atsirandančios iš lošimų ir lažybų

Atsitiktinumu pagrįstos prievolės neturi būti reglamentuojamos teisės, išskyrus išimtis:

1) Kai pralaimėjusi šalis yra nepilnametis. 2) Buvo naudojama apgaulė, smurtas ar grasinimas.

Dėl kitokių lošimų yra priimtas specialus reglamentavimas įstatymu, iš to kyla sutartiniai teisiniai santykiai. Yra specialus įstatymas, reglamentuojantis loterijų tvarką – Loterijų įst. Iš jų taip pat atsiranda sutartinės prievolės.

Documents

DocumentPT