Nikolajus I. KurdiumovasNikolajus I. Kurdiumovas

PROTINGASPROTINGAS DARŽASDARŽAS

http://esu.failai.lt

Mantas(Ramuma)Mantas(Ramuma)

VIETOJ ĮŽANGOSVIETOJ ĮŽANGOSGerų knygų yra mažai. Tikiuosi, jog pasirodžius šiai, jų bus dar mažiau...Gerų knygų yra mažai. Tikiuosi, jog pasirodžius šiai, jų bus dar mažiau...

A.KnyševasA.Knyševas

APIE KĄ ŠI KNYGAAPIE KĄ ŠI KNYGATegul stiprėja ir klesti visi, kas netingi!Tegul stiprėja ir klesti visi, kas netingi!

Kaip ir kitos mano knygos, ši knyga apie tai, kaip sukurti derlingą ir gražų sodelį, kuriame beveik nėra vietos sunkiam darbui ir kovai su piktžolėmis bei kenkėjais. Kuriame galima leisti laiką savo malonumui: kūrybai, lysvių ir augalų formavimui, šienavimui, išgalvojimui vis naujų gudrybių, leidžiančių nieko neveikti. Kuriame mėgavimasis augalų priežiūra, pražystančiomis gėlėmis, nokstančiais vaisiais, daržovių žaluma, atitrūkimas nuo kasdienių problemų, šašlykų kepimas su draugais ir net tokios retenybės, kaip dykinėjimas ar miegas vidury baltos dienos vyksta visiškai ramia sąžine. Kitaip sakant, ši knyga- apie SĖKMĘ.

Dešimt metų pabendravęs su sodininkais, supratau, kad tradicinė sodininkystės sistema sodybiniame sklype priėjo aklavietę. Vakarų šalyse vasarnamis- tai veja ir dekoratyviniai sodinukai. Tai poilsis ir hobis. O daugumai rusų, atvirkščiai, žemės ūkis yra prasimaitinimo šaltinis. Todėl vasarnamis daugeliui tampa antruoju darbo frontu. Bet, brangieji, taip mes neišgyvensime! Šiais laikais mokėti atsipalaiduoti yra taip pat svarbu, kaip ir dirbti. Vadinasi, turime sugalvoti kažką dar gudriau: kad ir vaisiai, ir daržovės, ir grožis- visa rastųsi savaime! Laikas susimąstyti: KODĖL būtent aš turiu šį žemės lopinėlį?.. Kuriam tikslui? Kokio tikiuosi rezultato? Kas moka, o kas gauna?..

Dažniausiai būna taip, jog tik šios prasmės suvokimas viską sudėlioja į savo vietas. Staiga žmogus supranta, kad visai jam daržo nereikia! Parduoda žemės sklypą ir taip nusimeta naštą nuo savo pečių. O kartais susimąsto: bet juk galima kažką pakeisti? Tuomet sugrįžta seniai prarastas susidomėjimas. Savaime ima spręstis problemos su artimaisiais, o vedybinis gyvenimas vasarnamyje ima teikti pasitenkinimą...

Prieš penkerius metus aš padariau dar vieną atradimą: sėkmė- tai ne vien tik vaisių ir daržovių

centneriai. Sėkmė- sukurti žalią žemės lopinėlį, kuris jums teiktų nuolatinį pasitenkinimąžalią žemės lopinėlį, kuris jums teiktų nuolatinį pasitenkinimą. Gauti vaisių, daržovių derlių, kurti begalinį grožį be jokios įtampos ir nuovargio, o su malonumu- štai kur slypi sėkmė!

Atskleidus sėkmės priežastį mano gyvenimas pasisuko nauja, daug palankesne vaga. Nuo to laiko aš užimtas nuolatiniais išradimais, ieškojimais ir savo sklypo tobulinimu. Kasmet kažką keičiu, tikrinu, palyginu. Artėju prie tikslo lėtai, tačiau akivaizdžiai. Būtent tai ir praturtina gyvenimą.

Laimės esmė- šiandien gyventi geriau, sėkmingiau nei vakar, nors pokyčiai vyksta ir lėtai!Šiuo ieškojimu aš ir dalinuosi su jumis. Būtent ieškojimu. Nepateikiu jokių iš anksto parengtų

instrukcijų. Siūlau idėjas ir bendrus principus, paremtus pavyzdžiais ir patirtimi. Kviečiu jus mąstyti kartu.

Nepaisant pateikiamos medžiagos gausos, knyga pirmiausia apie tai, kaip iki minimumo sumažinti neproduktyvų darbą ir suteikti jums šiek tiek asmeninės laisvės. Aš pats- didelis tinginys. Nors ir gerbiu darbštumą, esu įsitikinęs: ne jis mūsų išeitis- mes ir taip triūsiame daug daugiau nei to reikia. Paprasčiausiai mūsų darbas žemėje nepakankamai efektyvus. Tikrasis tinginys, Tinginys iš didžiosios raidės, nė piršto nepajudins, kol nesugalvos, kaip Išsivaduoti nuo papildomo darbo.

O dabar leiskite jums prisistatyti:

SVEIKI!SVEIKI!Jūsų ištikimas tarnas: Nikolajus Kurdiumovas, savo žmonai ir draugams tiesiog Nikas. Neseniai

mano kūnas atšventė keturiasdešimt penkerių metų sukaktį, bet aš pats vis dar jaučiuosi tarsi trisdešimtmetis.Mes su žmona Tatjana 9-to dešimtmečio pradžioje mokėmės Timiriazevkoje. Stengėmės prasmingai išnaudoti studentišką gyvenimą keliaudami į kalnus ir plaukdami upėmis, fotografuodami, domėdamiesi teatru bei muzikiniu gyvenimu, grodami gitara. Vėliau gimė trys nuostabūs vaikai, ir mes susižavėjome pedagogika bei sveiku gyvenimo būdu. Dirbome mokytojais M.P.Ščetinino mokykloje Azovske. Šeimininkas jau seniai išvyko, mokykla tapo pedagoginiu licėjumi, o mes dar vis čia tebegyvename. Mūsų vaikai sėkmingai baigė licėjų, o dabar sėkmingai baigia universitetą.

Išgyvenęs niūrųjį pertvarkos laikų bedarbystės periodą, aš prisiminiau, jog moku genėti medžius. Vėliau paaiškėjo, kad tai reikalingas ir turintis paklausą užsiėmimas. O dar vėliau paaiškėjo, kad mokslas, knygos ir parduotuvės- tik graži geidžiamybė, o vasarnamiai- gana nutolusi nuo viso to realybė. Galiausiai supratau: mūsų vasarnamiams sulaukėti visiškai nebūtina, nors metodiškai mokslo bei kultūros rekomenduojama.

Štai taip ir atsirado mano profesija- sodininkystės sėkmės mokslas. Pamažu tapau sodininku ekspertu, turinčiu „Kubanės" specializaciją. Svajoju tapti tikru sodininku- anksčiau būdavo tokių žmonių, kurie sugebėdavo išauginti viską nuo apelsino iki ridiko. Tačiau man geriau sekasi suprasti bei perteikti vertingą patirtį. Tai ne mažiau svarbus darbas.

Šiuo metu esu protingos augalininkystės populiarintojas. Rūpinuosi, kad knyga jus pasiektų ir kad jūs viską suprastumėte būtent taip, kaip aš tai suprantu. Netgi geriau. Taigi

KAIP SKAITYTI ŠIĄ KNYGĄKAIP SKAITYTI ŠIĄ KNYGĄIšvada- tai momentas, kai jums nusibodo galvoti...Išvada- tai momentas, kai jums nusibodo galvoti...

1.Pagrindinė priežastis, dėl kurios knygos tekstas gali pasirodyti nesuprantamas,- tai bent vienas nesuprastas žodis. Vienintelis žodis, kurį ne taip suvokėte ar ne taip interpretavote. Jūs galėjote šito ir nepastebėti. Tačiau, praleidus žodį, atmintyje lieka spragapraleidus žodį, atmintyje lieka spraga. Tuomet, perskaitę dar pusę puslapio, staiga pajuntate, kad esate pavargę, kažkas jus erzina, toliau skaityti nebeįdomu, ir apskritai autorius per daug protingas, o jūs nesate baigę jokios akademijos... Visa tai kyla dėl vieno nesuprasto žodžio. Grįžkite atgal prie skaityto teksto, prie tos eilutės, kur jums dar viskas buvo aišku ir lengva.

Būtent ten ir atrasite nesuprastą žodį. Išsiaiškinkite jo prasmę, ir viskas susitvarkys.Visus įtartinus žodžius, kurių galite nežinoti, arba žodžius, į kuriuos įdedu tam tikrą savo

prasmę, pažymėjau žerikleliu „*“ ir surašiau ŽODYNĖLYJE. Kuo dažniau jį atsiversite, tuo lengviau mes bendrausime.

2.Stebėkite. Išvydę kur nors tai, apie ką buvote skaitę knygoje, pasidomėkite, kaip tai buvo kuriama ir kokių rezultatų pasiekta. Į savo daržą visko nesudėsi. Panaudokite kitų patirtį. Ji daug vertingesnė nei moksliniai tekstai.

3.Mėginkite. Viename lopinėlyje, vieno metro plotelyje, įrenkite tai, ką norėtumėte išmėginti. Sava patirtis daug vertingesnė nei kito.

4.Neskubėkite. Skirkite laiko viskam išmokti. Jei iškart nepavyko, nenusivilkite. Netgi Dž.Mitlaiderio technologija, kuri aprašyta labai detaliai, reikalauja trejų-ketverių metų, kad visiškai ją išmoktum. Bet juk žinioms įgyti skiriamas laikas- pats maloniausias laikas!

5.Prašom nesuprasti visko, ką pasakiau, pažodžiui. Neformuokite savo įsitikinimų remdamiesi kuria nors viena knygos dalimi. Aklai netikėkite viskuo, ką skaitote, bet įsidėmėkite. Kiekvienas iš jūsų gyvenate skirtingomis sąlygomis. Tai, kas tinka Maskvos regionui, visiškai netinka Krasnodaro kraštui! Jei kuriam nors žmogui pavyko kai ką padaryti, tai dar nereiškia, kad aklai viską kopijuodami ir jūs gausite tokį pat rezultatą. Tačiau galite išmokti sėkmę kurti savitai.

1 SKYRIUS1 SKYRIUS

VASARNAMIO VASARNAMIO SĖKMĖS PASLAPTIS, arba kas SĖKMĖS PASLAPTIS, arba kas yra laisvėyra laisvėGalų gale žmogus lieka vienas su savimi kovoti, kad žūtbūtinėje kovoje nugalėtų save...Galų gale žmogus lieka vienas su savimi kovoti, kad žūtbūtinėje kovoje nugalėtų save...

A.KnyševasA.Knyševas

Kas yra sėkmė? Sėkmė- kai jūs patys, nelaukdami sėkmės ir visiškai atmesdami atsitiktinumus, galite gauti ar sukurti tai, ko trokštate. Gyvenimas mus tenkina tuomet, kai jaučiame, kad esame savoesame savo sėkmės priežastimisėkmės priežastimi.

Sėkmė- tai labai asmeniškas, individualus dalykas. Tai jūsų sprendimai ir veiksmai. Jūs gyvenate pasaulyje, kuriame visi vienas kitam padeda. Tarnaudami savo aplinkai, padedate ir sau. Tačiau sėkmės šaltinis esate jūs pats. Niekas gyvenime nevyksta be jūsų pačių įsikišimo. Niekas negalės padėti, jei pats nepanorėsite padėti sau. Ir niekas, išskyrus jus, negalės padėti kitiems žmonėms, šaliai, gamtai ir visatai. Jei sugebėjote pagerinti gyvenimą padėdamas pats sau arba kitiems, tai yra jūsų asmeninis nuopelnas ir sėkmė!

Kiekviena sėkmė visuomet priklauso tam tikram žmogui. Kolektyvas negali pasiekti sėkmės. Bendra sėkmė- tai atskirų individų sėkmių rezultatas. Kartu- tai, vadinasi, kiekvienas atskiraiKartu- tai, vadinasi, kiekvienas atskirai, kitaip jokia sėkmė neįmanoma.

Gyvenimo prigimtinė esmė yra klestėjimas. Todėl sėkmė tartum koks virusas pasireiškia tai vienoje, tai kitoje vietoje. Būtent atskirų sėkmės kūrėjų dėka kultūra nuolat klesti ir tobulėja. Tūkstančius metų daugelis žmonių mechaniškai kartojo tai, kas, kitų įsitikinimu, atrodė būtina, kol kartą vienas keistuolis nepatikėjo tuo, patikrino, pamąstė, ir- taukšt! - padarė viską daug geriau! Tokių pavyzdžių gausybė. Aš jau seniai kolekcionuoju sėkmės pavyzdžius. Dalį mano kolekcijos galima rasti interneto puslapyje: www.kurdyumov.ruwww.kurdyumov.ru . Protingai gyvenant, būtis atrodo daug paprastesnė ir sėkmingesnė, bet dažniausiai mūsų gyvenimas panašus į aklą ėjimą melagingo tikslo link.

Sveiko gyvenimo būdo šalininkai jau seniai išmoko puoselėti sveikatą, išlikti atsparūs ligoms ir nepažeidžiami. Pasirodo, jog sveikata yra tai, kuo medicina niekada neužsiiminėjo. Dar aštuntojo

dešimtmečio pradžioje R.Habardas sukūrė mokslą ir technologiją, kuri padeda žmogui suprasti savo protą, moko, kaip tapti savo proto šeimininku, sėkmingai tvarkyti ir kurti gyvenimą. Sutuoktiniai Borisas ir Lena Nikitinai išmoko be gydytojų pagalbos išnešioti, gimdyti, auklėti ir auginti visiškai sveikus ir aktyvius, greitai besivystančius kūdikius. Dėl to jiems reikėjo pakeisti daugybę „gydytojų nurodymų ir rekomendacijų“ ir visiškai atsisakyti jų paslaugų. Gydytojas A.Bergeris dirba su vaikais „be klausos“, ir po metų šie vaikai drąsiai muzikuoja, lengvai gali pagroti kiekvieną melodiją skirtingomis tonacijomis. Jo taikoma metodika visiškai kitokia negu įprastose muzikos mokyklose. Be jau žinomų sėkmingų technologijų, R.Habardas sukūrė mokymosi sistemą, pagal kurią mokinio gabumams neteikiama jokios reikšmės, o įvertinimas būna vienas: „gali sėkmingai įgyvendinti praktikoje“. Perpratęs šį metodą, aš sužinojau, kad mūsų švietimo sistema visiškai nemoko. Pedagogas ir literatas V.A.Levinas pradinių klasių mokiniams sukūrė įsitraukimo į meną sistemą. Per trejus metus vaikai išlavina skonį, išugdomos jų kūrybinės pažiūros, ir jie geba patys kurti.

Tokia pat sėkmė lydi ir žemės ūkį. I.N.Michailovas iš Peterburgo sukūrė minifermą narvelį, kuriame triušiai visiškai neserga, dvigubai greičiau auga, o jų kailis primena sabalo kailį ir, negana to, prie narvelio užtenka prieiti tik kartą per savaitę. Bitininkas iš Krasnodaro V.A.Ščerbakas daugelį metų kiekvieną sezoną gaudavo po 220kg medus bei keletą kilogramų žiedadulkių iš kiekvieno avilio.

Dar praėjusiame amžiuje agronomas I.E.Ovsinskis sukūrė neariamos žemdirbystės sistemą, pagal kurią organikos dirvožemyje daugėtų ir būtų sulaukta maksimalios naudos įdedant nedaug pastangų. Panašią agronomiją taikė ir E.Folkneris, T.S.Malcevas, F.T.Morgunas. Žymus japonų fermeris M.Fukuoka apskritai atsisakė technikos bei chemijos ir sukūrė gamtinę agronomiją: jam užtenka augalus tik pasodinti ir nuimti jų derlių.

Jau prieš šimtą metų vokiečių sodininkas N.Goše mokėjo suteikti medžiams atitinkamą racionalią formą, koreguoti vaisių vystymąsi ir kokybę. M.Z.Gulijevas augina bulves iš atskirų akučių ir gauna septynis aštuonis kartus didesnį derlių. O V.V.Fokino plokščiapjovė? Paprasčiausia kabė, lengvesnė už kauptuką, o dirbti su ja daug lengviau ir greičiau, be to, ji atlieka 20 operacijų ir visiškai pakeičia visus daržo įrankius!

Sėkmingų pavyzdžių yra begalė. Esu įsitikinęs, kad daugelis protingų metodų nuo seniausių laikų buvo išrasti jau daug kartų. Tad kodėl šiandien vis dar vargstame taip jų ir nepritaikydami, ir nenaudodami? Pagrindinė priežastis glūdi mūsų prote. Mes per daug įpratę priklausyti nuo kitų.

Sėkmė- tai būtinybė atsinaujinti, o mes nemėgstame permainų. Dažniausiai girdime posakio „Pasikeisk į gerąją pusę!“ tik pirmąjį žodį ir niekada negirdim paskutinės frazės. Sėkmė- tai aiškus gyvenimo būdo pasirinkimas. O mes įpratę, kad už mus pasirinktų kas nors kitas. Sėkmė yra tai, už ką tu prisiimi atsakomybę. Deja, mes nemėgstame prisiimti atsakomybės vieni. Galiausiai sėkmė- tai „ne taip kaip visi". Pradžioje šis posakis daug kam atrodo nesuprantamas. Pirmoji reakcija į sėkmę dažniausiai būna nesupratimas, neigimas arba nerimas. Jokio kitų palaikymo ar supratimo- siaubinga būsena! Daug maloniau dalintis kitų bėdomis ir džiaugsmais. Ką jau bekalbėti, būti ištikimas savo įsitikinimams gali tiktai stiprus ir savimi pasitikintis žmogus. Ar daug tokių žmonių tarp mūsų?..

Žinoma, sukūręs gerovę žmogus stengiasi, kad ji taptų visos šalies turtu. Todėl neišvengiamai vėl patiria nesėkmę! Esmė ta, kad sėkmė niekada nenaudinga valstybei. Beje, galima būtų pasakyti, kad tai nerūpi įprastai, vidutinei valstybei. Juk valstybė turi būti žmonių autoritetas ir gynėja. O jeigu žmonės taps laisvi ir sėkmingai gyvens, argi jiems reikės pirkti politikų bei vadovų paslaugas?..

Pradėkime skirti daugiau dėmesio savo sėkmei. Tai vienintelis mūsų laimės šaltinis. Galbūt sėkmė- pats praktiškiausias dalykas gyvenime. Tegul verslininkai vysto savo verslą, siūlydami daugybę mums nereikalingų daiktų,- mes dėl to nuostolių daugiau nepatirsime.

SUSIPAŽINKITE: SĖKMĖ, arba sėkmės pagrindaiSUSIPAŽINKITE: SĖKMĖ, arba sėkmės pagrindaiDaugeliui atrodo, jog tai gali kiekvienas. Tačiau, norint padaryti ką nors gero sauDaugeliui atrodo, jog tai gali kiekvienas. Tačiau, norint padaryti ką nors gero sau

pačiam, iš tiesų reikalinga didelė drąsa.pačiam, iš tiesų reikalinga didelė drąsa.

Šis skyrelis tiems, kurie nori išsiaiškinti esmę.

Apskritai sėkmė susideda iš trijų komponentų: a) ketinimo ką nors pasiekti; b) aiškaus rezultato* vizijos(tai aiškus suvokimas, ko iš tiesų jūs siekiate); ir c) nepriklausomybės nuo visuomenėje priimtų normų bei nuomonės, o kartais net ir nuo bendrų vertybių.

KETINIMASKETINIMAS- kai jau nusprendėte ką nors daryti ir darote. Nepainiokite šios sąvokos su norais. Noras - tai paprasčiausia svajonė, nesusieta su jokiais sprendimais. Dažniausiai taip nutinka, jog noras yra, bet nėra ketinimo. Mes tarsi norime, kad mūsų gyvenime kas nors įvyktų, bet be mūsų dalyvavimo, būtų įgyvendintas kitų rankomis. Matyt, prisiskaitėme pasakų. Pavyzdžiui, aš visuomet turiu norą būti pasitempęs, tačiau bėgioti rytais po 5km?! Aha, vadinasi, nėra ketinimo...

Mano daržovių derliui dar toli iki rekordo. Vadinasi, neturiu ketinimo užauginti rekordinio derliaus! Bet yra tikras ketinimas sumažinti plotą ir mažiau įdėti triūso, ir tai pavyksta.

Stiprūs žmonės, nepaisydami visų kliūčių, atkakliai siekia tikslo. Silpnesni- paprasčiausiai ko nors „nori“, svajoja. Jaunystėje dar turime daugybę troškimų, o sendami prarandame ir šitą gebėjimą.

Bet juk galima leisti sau norėti ir pasiekti norimo! Tik parodykite susidomėjimą, pamatykite ką nors naujo. Pavyzdžiui, jūs norite užauginti didįjį oranžinės spalvos moliūgą, kad jis būtų metro skersmens ir svertų apie 300 kilogramų. Ne? Tai todėl, kad jūs jo nematėte. Jei pamatytumėte nuotrauką, troškimas iškart atsirastų. O jei pamatytumėte tikrą moliūgą, netgi užsidegtumėte... Taip, užsidegę troškimu užauginti moliūgą, pragyventumėte dar daugelį metų. Kodėl? Nes atsirado ketinimas.

Pačiam susikurti ketinimą- stiprių asmenybių bruožas. Pavyzdžiui, galiu jus įtikinti, kad didysis moliūgas- panacėja nuo visų bėdų(panašiai elgčiausi, jei prekiaučiau moliūgo sėklomis), ir jūs manimi patikėtumėte. Arba, pavyzdžiui, vyras(žmona) prigrasina išeisiantis(-i) pas kitą, kuris augina tokį moliūgą. Staiga gali kilti ketinimas, ir jūs pulsite ieškoti sėklų. Dar paprasčiau: esate vienintelis šio moliūgo savininkas, ir visi kaimynai ateina pasigrožėti moliūgu, o jūs tiesiog mėgaujatės jų susižavėjimo blyksniais. Tokiu atveju ketinimas garantuotas: kitas jūsų moliūgas bus dukart didesnis!

Deja, ypač daug ketinimų atsiranda iš baimės. Jie gali būti įkyrūs. Todėl ne visi ketinimai veda prie sėkmės. Jei jūs kuo nors jau patikėjote, ketinimas gali būti ne jūsų. Svetimi ketinimai dažniausiai nuveda prie svetimos sėkmės. Jūsų sėkmė- tai tiktai jūsų konstruktyvūs ketinimai, kuriuos susikūrėte patys savo malonumui. Ketinimai turi vieną ypatingą savybę: skirtingai negu norai, ketinimai visuomet išsipildo. Užuot ko norėję, geriau sukurkite ketinimą! Viskas, kas jums nutinka gyvenime,- taiViskas, kas jums nutinka gyvenime,- tai ankstesnių jūsų ketinimų įsikūnijimasankstesnių jūsų ketinimų įsikūnijimas. Taip yra iš tiesų. Vienintelė nesėkmės priežastis gali būti ta, kad jūs neįsisąmoninate savo ketinimų. Bet tai jau susiję su jūsų pačių protu.

REZULTATŲ MATYMASREZULTATŲ MATYMAS- tai antrasis sėkmės etapas. Jeigu ketinate „užauginti moliūgą“, tai tik rezgate savo ketinimų užuomazgas, ir vargu ar kas nors pavyks. Kad iš tikrųjų užaugintumėt didįjį moliūgą, reikia viską aiškiai įsivaizduoti. Pavyzdžiui, kad moliūgas užims tam tikrą vietą jūsų darže(kokią? reikia išsiaiškinti!), kad jis gulės štai ten(reikia pakloti toje vietoje šiaudų!), kad augs sveikas ir nepažeidžiamas(imtis tam tikrų apsaugos priemonių!), kad prinokti jis turi liepos viduryje(reiks paruošti polietileninę uždangą!), kad būtų ryškios spalvos(reikės pašalinti sukriošusį medį, kad neužstotų saulės!), o svertų ne mažiau kaip 250kg(reikės surasti informacijos apie šios rūšies auginimo ypatumus!), be to, reikės auginti taip, kad kuo mažiau tektų laistyti(paruoškite duobę su puse kubo supuvusio mėšlo ir storą šiaudų mulčią!) ir visa kita. O tai jau visa technologija*.

DĖSNIS:DĖSNIS: kuo aiškiau įsivaizduojate rezultatą, tuo dauginu galimybių iš tiesų jo sulaukti. Arba: neįsivaizduojant aiškaus rezultato, neįmanoma sukurti gavimo technologijos. Dar paprasčiau: neįmanoma gauti nežinia koneįmanoma gauti nežinia ko. Tam tikra prasme tai įmanoma, bet nežinia, kokių rezultatų sulauksite.

Būtent to dažniausiai sulaukiame, aklai sekdami ir tikėdami visuotinai priimtomis tiesomis.Visų gerbiama gailestinga pora Viltis ir Tikėjimas nuo šiol man neatrodo pagrindiniai mūsų

Laimės miesto gyventojai, nes jos vaistas nuo visų problemų- tušti pažadai. Viltis ir Tikėjimas niekada nestovėjo greta sėkmės! Vos tik išvydusios Žinias ir Ketinimą, Viltis ir Tikėjimas slepia savo akis ir perbėga į kitą gatvės pusę, nes žino, kad jų veikimo sritis- apgavystės ir guodimas. Tarnauja jos tiems, kurie sugalvojo tai, kuo mes turime tikėti ir ko tikėtis!

NEPRIKLAUSOMYBĖNEPRIKLAUSOMYBĖ, arba pasitikėjimas savimi,- trečias sėkmės etapas. „Visuomet būk pats sau patarėjas, turėk savo ketinimų ir pats priimk sprendimus“(ištrauka iš R.Habardo knygos Produktyvioji etika). Vienintelis dalykas, kuris gali atimti iš jūsų sėkmę- tai kitų žmonių nuomonė. Nuo pat vaikystės mus moko paklusti, bet nemoko analizuoti savo patirties, moko tikėti, bet nemoko pagrįsti savo įsitikinimų patirtimi. Todėl įpratome priskirti savo nuopelnus bet kam, net nežinia kam. Tai veda prie juokingos situacijos: mes, tvirtai tikėdami, ištisus mėnesius, metus kažką darome, o gauname visiškai ne tuos rezultatus, netgi įsigudriname nepastebėti to ir galvoti, jog mes čia niekuo dėti! Mes neįsisąmoniname, kad santykiai su artimaisiais, jų sveikata ir gabumai, mūsų charakteris, reakcija ir emocijos, sveikata ir aplinkos būklė, mūsų klientai, finansai, nuotaika- visa tai yra mūsųvisa tai yra mūsų įsitikinimų rezultatasįsitikinimų rezultatas. Žinoma, galima reikšti nepasitenkinimą šeima, valdžia ir priskirti visas savo nuodėmes jiems, tačiau urgzti ant moliūgo visiškai kvaila! Todėl daržas yra puiki vieta sėkmės treniruotėms. Turėdamas jį, greičiau suvoki, kad nori vieno, darai kitą, o gauni visiškai trečianori vieno, darai kitą, o gauni visiškai trečia!

O kas nutinka tuomet, jei nėra tikslaus supratimo apie rezultatus, o ketinimas prislopintas savarankiškumo trūkumo?.. Tuomet mes pasiduodame rutinai. Rutina- tai rezultato priešingybė. Tai nerezultatyvus procesas. Tada, patikėję savo sėkmę kitiems- giminaičiams, vadovybei, mokslui, religijai, politikai,- jaučiame bendrą dvasinį komfortą: visiems vienodai nesiseka, todėl galime vienas kitam pasiguosti dėl nelaimingo likimo ir mus supančios netvarkos. Visas triukas tame, kad užuojauta mums dažniausiai daug svarbesnė už sėkmę. Tai ir yra pagrindinė kliūtis į sėkmę: juk laimingas nelaimingas ne tas, kuris užjaučiamas, o tas kuriam užuojauta nereikalingatas, kuris užjaučiamas, o tas kuriam užuojauta nereikalinga!

Taigi, mielieji, su mumis vyksta tiktai tai, ką mes patys susikuriame. Jei yra ketinimas ir veržimasis tikslo link- tai tikslas pasiekiamas. Jei to nėra, tai nieko ir nevyksta. Jei įgyvendiname kitų ketinimus, tai ir sėkmę sukuriame ne sau, o kažkam kitam. Kai jūs prisiperkate kalnus sėklų, chemikalų, kurių pusę reikės išmesti, kaip manote, kieno ketinimas jus paveikia ir kieno tai sėkmė?.. Kurdami kitų sėkmę, dažniausiai aukojame savo gerovę. Tokios aukos nereikalingos. Tikroji sėkmėTikroji sėkmė niekada nereikalauja aukųniekada nereikalauja aukų.

Sėkmė reikalauja permainų. Bet kas yra laimė, jeigu ne nuolatinio augimo pojūtis?

Svarbiausia: sėkmės galima išmoktisėkmės galima išmokti. Nesakau, kad privaloma. Kiekvienas pats turi nuspręsti, ar jam reikia sėkmės. Iš tiesų sėkmė- tai technologija. Pasistengsiu tai parodyti pavyzdžiais iš daržininkystės. Štai pagaliau ir priartėjome prie daržo!

AR MES DRAUGAUJAME SU SAVO SKLYPU, arbaAR MES DRAUGAUJAME SU SAVO SKLYPU, arba pseudomoksliniai pasvarstymai apie sugyvenimo pseudomoksliniai pasvarstymai apie sugyvenimo prasmęprasmęDarbas- ne vilkas, o atstumo ir jėgos sandauga.Darbas- ne vilkas, o atstumo ir jėgos sandauga.

(Liaudies išmintis) (Liaudies išmintis)O protinis darbas?..O protinis darbas?..

(Autoriaus klausimas) (Autoriaus klausimas)

Kuo būtų galima išmatuoti sodininko sėkmę?Bandykime išvesti sėkmės formulę. Daržas mums gali suteikti: a) produkciją(kg) ir b)

pasitenkinimą iš darbo, bendravimo ir stebėjimo(neapibrėžti matavimo vienetai). Jeigu mes visa tai padalinsime iš ploto, tai gausime sklypo efektyvumąsklypo efektyvumą kg(arba pasitenkinimo), tenkantį vienam kvadratiniam metrui. Dažniausiai sodininkas tuo ir apsiriboja, tradiciškai augindamas maisto produktus. Be to, daugelis sodininkų, stengdamiesi padidinti derlių, didina ir daržo plotą. O tai galiausiai baigiasi pervargimu. Kadangi sklypo efektyvumas nedidėja, o dažniausiai, atvirkščiai, krenta, sodininkas praranda susidomėjimą. Kartais netgi visiškai atsisako savo vasarnamio. Aš pats darau kitaip: gaudamas tokį pat derlių, stengiuosi sumažinti plotą. Todėl sodas man suteikia daugiau pasitenkinimo negu problemų!

Kita vertus, efektyvumas dar nereiškia sėkmės. Ne čia gyvenimo prasmė! Atkakliai siekiant efektyvumo, galima persitempti, nusigyventi, apsinuodyti ir dar gauti radikulitą. Kam visa tai? Pamiršome į formulę įtraukti pagrindinį dydį: Jus. Žemės prasmė- tik Jūsų džiaugsme. Kad įvertintume Jūsų sėkmingumo lygį, turime efektyvumą padalinti iš Jūsų praradimų: laiko, darbo ir pinigų sąnaudų:

Kaip parodė patirtis, laiko ir darbo sąnaudos daug brangesnės negu pinigai. Ta pati patirtis parodė, kad efektyvumą padidinti tuo lengviau, kuo mažesniame plote visa tai daroma.

Patys tapkite svarbiausia bet kokio savo darbo prasme. Nepamirškite į pateiktą formulę įtraukti ir savęs. Ne jūs daržui, o daržas- jums! Pamėginkite kelti darbo našumą, bet ne dėl didesnio derliaus, o dėl to, kad palengvintumėte sklypo priežiūrą. „Pritaikykite sodą ir daržą prie savo gyvenimo būdo“(A.Čedvikas). Jokia formulė neveiks, jeigu jūs neįnešite savo gerovės ir laisvės, kaipJokia formulė neveiks, jeigu jūs neįnešite savo gerovės ir laisvės, kaip

pagrindinės prasmėspagrindinės prasmės. Tai dalis tiesos, dėl kurios ir buvo užrašytas šis aritmetinis juokelis.Didelė dalis sodininkų vis dėlto bando atsisakyti mūsų formulės skaitiklio arba vardiklio. Jie

nemėgsta kapstytis žemėje, jų nedomina augalai- vasarnamyje jie nori tik ilsėtis. Pavadinkime juos romantikais. Tuo tarpu kiti pasirengę dieną naktį kapstyti ir laistyti: juk šeimai reikia daržovių ir vaisių! Dažniausiai dėl to jie pervargsta ir kenčia, o tai jiems tampa puikiu pretekstu skųstis ir burbėti ant savo pasipūtusių artimųjų, linkusių į romantiką, niekinti juos. Pavadinsime pastaruosius realistais, arba dar tiksliau- darboholikais. Darboholizmas- greitai plintantis susirgimas, lengvai persiduodantis kontaktuojant, bendraujant prie vaišių stalo; apie jo ypatingą užkrečiantį poveikį rašo sovietmečio mokslo populiarinimo literatūra, skirta paskutinių dešimtmečių sodininkystei. Todėl romantikų kol kas mažuma. Dažniausiai tai vyrai ir vaikai(moterys labiau linkusios į darboholizmą). Beje, darboholizmas tikrai mažina moterų žavesį ir patrauklumą- į tai būtina atkreipti dėmesį ir vieniems, ir kitiems.

Vis dar įprastas toks reiškinys: žmona- darboholikė, o vyras- kovojantis romantikas. Atrodytų, jog nėra kompromiso. Vasarnamį apsupa problemos, o lysvėse vietoj agurkų noksta nesantaikos vaisiai. Jai- moteriškasis vasarnamio sindromas(MVS), o jam- žmonos sodininkės sindromas(ŽSS). Kartais tai tęsiasi metų metus ir baigiasi šeimyniniais konfliktais. Kaip patyręs vasarnamių psichoterapeutas, konstatuoju: pagrindinė šių susirgimų priežastis- bendro teisingo vasarnamio prasmės supratimo nebuvimas. Romantikas įkyriai niekina daržą, o darboholikas, priešingai, įkyriai prisirišęs prie daržo. O štai kaip aš suvokiu vasarnamio prasmę.

Visų pirma vasarnamis yra mūsų sugyventinis. Mus su augalais sieja simbiozės- abiems pusėms naudingo įgimto sugyvenimo- santykiai. Mes ir vasarnamis- simbiontai. Kitaip sakant, partneriai. O partnerystė- laisvės ir gerovės suteikimas vienas kitam. Tai neišvengiama.

Pirma, jūs kruopščiai ir apgalvotai renkatės partnerius. Ar reikia jums savų bulvių, o gal geriau jų nusipirkti? Puiki partnerė- laukinių žolių veja, tačiau ji dažniausiai ignoruojama. O kokias daržovių rūšis renkatės? Ar sodinate viską iš eilės, ar tik tai, ką mokate auginti?.. Kokį kiekį? Optimalų ar tokį, kad, nuėmus derlių, reikia kitiems išdalinti arba nesuvartojus užkasti. Galima būtų tęsti, bet apie tai bus visas skyrius.

Antra, partnerystė- tai tarpusavio supratimas. Moldavų akademikas S.N.Maslobrodas daugelį metų tyrinėjo bendravimo su augalais reiškinį ir įrodė, kad augalai gali reaguoti į mūsų minčių komandas. Mikrobai irgi. Norime mes to ar ne, tačiau visa, kas gyva, reaguoja į mūsų mintis! Brangieji darboholikai, ir ką gi mes transliuojame?..

Norint suprasti augalus, reikia su jais bendrauti. Ar jūs rasite tam laiko ir jėgų vis ravėdami, laistydami ir purkšdami? Įsivaizduokite, kad bendraujate su savo draugu pagal instrukciją: perskaičiau- kažką pasakiau, atsakymas nesvarbus, žiūriu, kas ten toliau parašyta?.. Būtent taip mes dažniausiai prižiūrime augalus! Mes darome kažką, „ką reikia“, ir nelaukiame atsakymo, nežiūrime į

akis. Augalas nieko nuo mūsų neslepia- jis visiškai atviras mums. Tačiau mes nematome, kaip jis reaguoja, nes mūsų niekas neišmokė stebėti. Mes net įsigudriname taip auginti ir savo vaikus: tokius skirtingus, o pagal vienodas instrukcijas. Mes nelaikome jų savo partneriais. Todėl rezultatas būna priešingas tam, kurio siekėme.

Simbiozė- tai duoti vienas kitam maksimumą. Stebėdami augalus, galime suprasti, ko jiems reikia, o jie nustebins mus atsilygindami. Bet mes dažniausiai blaškomės ir uoliai kenkiame augalams. Tuomet bendras gyvenimas virsta abipusiu kankinimu. Taip ir gyvename, negalėdami vienas kito pakęsti. Kaltiname klimatą, rūgščius lietus ir pažeistą ekologiją!

Pateikiu jums protingos partnerystės formulę: aš kartu su tavimi, kad man geriau būtųaš kartu su tavimi, kad man geriau būtų gyventi, o tu esi su manimi, kad tau geriau būtų gyventigyventi, o tu esi su manimi, kad tau geriau būtų gyventi.

Vasarnamis skirtas daugeliui malonumų, kitaip viskas praranda prasmę. Derlius reikalingas tam, kad su malonumu jį valgytume, žiūrėtume, kaip jis užauga, parduotume, jaustume sielos ramybę, matydami eilę užsuktų stiklainių; jaustume malonumą maitindami vaikus ir vaišindami giminaičius. Gėlės ir žolių vejos reikalingos tam, kad su malonumu ilsėtumės, grožėtumės jomis, dovanotume kitiems ir nekantriai lauktume, kas dar pražys, kad mėgautumės kitų susižavėjimo šūksniais ir pagyrimais, ir taip toliau.

Protingas vasarnamis džiugina ir romantiką, ir realistą: pirmasis konstruoja „tingius“ įrengimus, kuria poilsio vietas bei veisia gazonus, o realistas augina daržoves ir vaisius- irgi savo malonumui. Protingas daržas leidžia be jokios įtampos rūpintis vasarnamiu ir vienam: tegul kiti užsiima savo reikalais. Vis dėlto netgi patys romantiškiausi žmonės, išvydę iš tiesų protingą vasarnamį, sušunka: „O, čia jau visai kitas reikalas!“ - ir ima kurti planus, kaip sutvarkyti savo aplinką.

Štai diagrama, kuri gali padėti nustatyti jūsų santykį su sklypu.

1 zona: Dirbate iš baimės ar nerimo. Daržas- jūsų parazitas. Jis atima energiją, todėl jūsų artimiesiems dėl minėtos priežasties nesinori jo net matyti. Jūs beveik nesuvokiate, ką darote. Manote, jog reikia dar daugiau dirbti, bet nebėra jėgų. Gali būti, kad daržininkystė jums ir jūsų artimiesiems atsieina daug brangiau negu derlius. Bet jūs neįsivaizduojate savęs be daržo. Išeitis viena: pakeiskite vertybes- pradėkite gerbti save tingintį. Planingai kurkite protingą daržą.

2 zona: Jūs pakankamai išsilavinęs, bet labai jau uolus. Geras derlius ir pasitenkinimas savo

darbštumu slepia nuo jūsų faktą, jog galima daug racionaliau įrengti daržą ir pateisina jūsų pretenzijas tingiems giminaičiams. Gal vertėtų atsikratyti šablonų ir sumažinti darbo sąnaudas?

3 zona: Jums svarbiausia ne derlius, o poilsis. Puiku! Daržovių galima ir nusipirkti. Rūpinkitės veja, daugiametėmis gėlėmis ir krūmais. Ilsėkitės į sveikatą!

4 zona: Ilsėdamiesi ir džiaugdamiesi gyvenimu, gaunate gerą derlių. Ideali būsena. Sėkmė. Mūsų tikslas. Tokių laimingųjų esu sutikęs mažai. Atsiliepkite, aš būtinai aprašysiu jūsų patirtį!

SVARBIAUSIA APIE PERMANENTINĘ KULTŪRĄSVARBIAUSIA APIE PERMANENTINĘ KULTŪRĄDarbas sukūrė žmogų. Darbas gali pasišalinti.Darbas sukūrė žmogų. Darbas gali pasišalinti.

Pradėjęs domėtis darbo sode ir darže racionalumu, aš pastebėjau, kad pasaulis jau seniai ir vaisingai plėtoja protingo žemės naudojimo sistemas. Kaip viena giliausių sistemų, išskiriama permanentinėpermanentinė* kultūrakultūra. Tai sugyvenimo su gamta kultūra, jos tikslas- nuolatinis gamtos ir žmogaus gyvenimo tobulinimas. Protingus žemės naudojimo principus nepaprastai aiškiai išdėstė permakultūros propaguotojai. Jie tokie išmintingi, kad mums belieka tik be atsikalbinėjimų viską įsidėmėti.

Pirmiausia išsiaiškinkime ekosistemos esmę. Mus mokė, kad gamtoje nuolat vyksta kova už būvį. Iš tikrųjų tai tik regimybė. Jokios kovos gamtoje nėra! Kiekvienos ekosistemos pagrindas- sugyvenimas, tarpusavio maitinimas, jos narių prisitaikymas vienas prie kito, tai yra savitarpiosavitarpio pagalbapagalba. „Botanikoje, kuria domėjosi Č.Darvinas, žodis „kova“ reiškia ne į save panašių sunaikinimą, o tiktai savisaugą, gyvybės pergalę prieš nepalankias gamtos jėgas“(K.A.Timiriazevas, 1891m).

1978 metais australas B.Molisonas suprato, jog ir mes galime sugyventi su augalais bei gyvūnais, kaip tai vyksta gamtoje. „Permakultūra- tai visų pirma organizacijos sistema. Jos tikslas- kūrybines žmogaus proto galias panaudoti vietoje raumenų jėgos ir gamtinio kuro energijos“(P.Vaitfildas). Pridursiu: apsaugoti nuo betikslio laiko ir pinigų švaistymo. Naudotis savo galva, kad palengvintume gyvenimą,- štai ko mums reikia išmokti. Pastaruoju metu labai įpratom gyventi svetimu protu!

Ūkininkų, besinaudojančių permanentine kultūra, veiklos principai skatina mąstyti. Spręskite patys.

1.Darbas yra tai, ką turite daryti, jei nesugalvojote, kaip viską sutvarkyti, kad taiDarbas yra tai, ką turite daryti, jei nesugalvojote, kaip viską sutvarkyti, kad tai vyktų savaimevyktų savaime. Na, galbūt beveik savaime. Pavyzdžiui, mulčias* išsaugo drėgmę ir struktūrina dirvožemį. Arba lašinė laistymo sistema: drėgmė sunkiasi pati ir tiesiai į šaknis. Arba uždengei dirvožemį kartonu, senais skudurais- neaugs piktžolės. Įrengei paukštidę po šilkmedžiu arba po akacija, pusę vasaros ant viščiukų galvų byrės lesalas. Čia pat saulė vandenį šildys, galima įrengti siurblius, vandens malūnėlius, turbinas ir apskritai visokius įrenginius, kurie dirbtų neeikvodami mūsų energijos ir pinigų. Pravartu planuoti sodinimą bei kitus darbus. Protingai išdėstyti lysves ir daržo zonas: tai gali dvigubai sumažinti darbo sąnaudas.

2.Atliekos yra tai, ko jūs nesusipratote panaudoti savo labuiAtliekos yra tai, ko jūs nesusipratote panaudoti savo labui. Piktžolės, pjuvenos, fekalijos, kulinarinės atliekos, popierius, drožlės, visa pūvanti organika- tai būsimas kompostas. Seni skudurai, kilimėliai, kartonas, fanera ir kitokia medžiaga- tai mulčias jūsų dirvožemiui, takeliams ir tarplysviams. Dideli kiekiai talpių plastikinių butelių naudojami laistymo sistemoms, vabzdžių spąstams bei minišiltnamiams įrengti ir daigams auginti. Netgi stiklas ir gelžgaliai tinka sutvirtinti betonui. Tiktai sintetines atliekas reikia sudeginti, bet ir apie jas galima dar pagalvoti!

3.Kiekvienas poreikis gali būti patenkintas keliais būdaisKiekvienas poreikis gali būti patenkintas keliais būdais. Pavyzdžiui, vandenį galima gauti iš kritulių, kaupiant jį induose, arba kaupti jį po mulčiu ir po tankiai susodintais sodinukais, be to, šaknų ir sliekų stuktūruotas dirvožemis sugeria iš oro ir kaupia keturiskart daugiau drėgmės negu suartas ir praradęs natūralią struktūrą. Augalų maitinimas: kompleksinės trąšos, puvenos, kompostas, augalų liekanos. Maistas viščiukams: vaismedžiai bei Sėkliniai medžiai, sorgas arba kukurūzai, sodo vabzdžiai ir šliužai sode(atitvertame nuo daržo), pašarinės sodo žolės ir panašiai.

4.Kiekvienas augalas, gyvūnas ir prietaisas teikia įvairią naudąKiekvienas augalas, gyvūnas ir prietaisas teikia įvairią naudą. Žinoma, pagal galimybes.

Augalai gali būti ir maistas, ir kompostas, ir vaistas, ir prieskoniai, ir medaus teikėjai, jie gali atbaidyti kenkėjus ir kaupti azotą(ankštiniai augalai). Be to, jie struktūruoja dirvožemį savo šaknimis. Medžiai ne tik duoda vaisių, gali būti atrama kitiems augalams, teikti medų. Juos naudojame kaip kurą arba kaip dizaino elementą. Gyvūnai aprūpina maistu ir mėšlu, o paukščiai apsaugo sodą nuo kenkėjų. Pakeltas baseinas gali būti naudojamas maudymuisi, laistymui, kaip vandens rezervuaras ir dizaino elementas. Yra ir universalių prietaisų. Pavyzdžiui, V.V.Fokino plokščiapjovė atlieka apie 20 funkcijų, pakeisdama beveik visą daržo įrangą. Šį sąrašą dar galima būtų tęsti.

5.Žemės sklypo vieta, jo išplanavimas, suskirstymas zonomis gali labai palengvinti jūsųŽemės sklypo vieta, jo išplanavimas, suskirstymas zonomis gali labai palengvinti jūsų darbądarbą. „Daržovės atsilygins jums vien už tai, kad bus matomos pro virtuvės langą“. Iš tiesų, kuo toliau nuo mūsų augalas, tuo mažiau domimės juo. Daržą reikia formuoti prie pat namų, šalia laistymo šaltinio, o toliau sodinti tai, kas nereikalauja dažnos priežiūros: medžius, krūmus. Tas pats ir lysvėje: augalai, reikalaujantys kasdienių prisilietimų, sodinami arčiau rankų. Pasakykite, kiek kilometrų nuo virtuvės nutolęs jūsų daržas? Kiek jam išeikvojate laiko ir darbo?..

Skirstymo svarbą man parodė patirtis. Tai- protingo daržo pagrindas. Visus dirbamos ir naudojamos žemės plotelius reikia apriboti, atskirti bordiūrais. Tuomet likusią žemės dalį apauginkite veja ir šienaukite. Dirbamas plotas staiga pasidaro labai mažas, o derlius didėja. Darbo sąnaudos regimai sumažėja, o laistymo plotas irgi. Pagaliau žemės sklypas atrodo estetiškai. Mano darže žolė auga tarp lysvių, o aš vis galvoju, kaip dar sumažinti lysvių plotą. Apie tai bus rašoma kitame skyriuje.

2 SKYRIUS2 SKYRIUS

PASAKA APIE TAI, KAIP PASAKA APIE TAI, KAIP DARBŠTUMAS UŽMUŠĖ DARBŠTUMAS UŽMUŠĖ DERLINGUMĄDERLINGUMĄKažkaip mažoka gimtinės aruoduose racionalių grūdų.Kažkaip mažoka gimtinės aruoduose racionalių grūdų.

Derlingumo problemoms spręsti skirta mano knyga Derlingumo menasDerlingumo menas. Joje surinkti žymiausių neariančių žemės žemdirbių konspektai: I.E.Ovsinskio, E.Folknerio, T.S.Malcevo, M.Fukuokos, D.Aleno, kai kurių fermerių ir klasikinė mūsų žemdirbystės patirtis- V.R.Viljamso, P.Kostyčevo, K.A.Timiriazevo, V.Dokučiajevo straipsniai. Šio skyriaus pagrindą sudaro I.E.Ovsinskio darbai.

Nauja- tai gerokai pamiršta sena. Arba, kas ne mūsų, tai gerai slepiama... Bet dažnai būna ir mūsų. Kaip atsitiko, kad mūsų mokslinės žemdirbystės sistema, mechanizacija ir chemijos pramonė, be abejo, simbolizuojanti progresą ir mokslo pažangą, per kokius šimtą metų triukšmingai sunaikino(ir net negalvoja atkurti!) visas derlingas šalies žemes, tarp jų ir pagarsėjusius Rusijos juodžemius? Tuo tarpu, nepaisant pastangų „viską pagerinti“ moksliniais metodais, gamta ir toliau rūpinasi derlingumu. Natūralus dirvožemis niekada neišsenka, nors augalinės masės užauga dešimtį, šimtus kartų daugiau negu pačiuose geriausiuose mūsų laukuose. Visa tai įvyksta be jokių papildomų pastangų, be medžiagų ir energijos iš šalies!

Mielieji, ar ne laikas susimąstyti? Jeigu mes viską darytume teisingai, tai dirvožemių(mūsų daržuose) derlingumas, be abejo, gerėtų, o augalai džiugintų savo dydžiu ir derliais.

Prisiskaitę mokslo knygų, mes du kartus per metus iki nukritimo kasame žemę. Perkasinėjame ją visą, net nesusimąstydami, kad po daržovėmis yra ne daugiau kaip trečdalis, na, daugiausia pusė mūsų sklypo. Visa kita kruopščiai perkasama, paskui kaupiama, ravimos piktžolės, kad dirva perkaistų, išdžiūtų, sutankėtų, kad reikėtų daugiau laistyti ir braidžioti po purvą lietingomis dienomis. O augalai, nepaisant visų gudrybių, nusilpę ir sergantys. Ne, brolyčiai, darbštumas darbštumui nelygu! Mums jau seniai reikia atsakymo į klausimą, ką darome ne taip, ne taip iki tokio lygio, kad tiek triūso reikia įdėti?!

Atsakymas žinomas jau seniai. Protinga žemdirbystė buvo išvystyta ir sėkmingai taikoma

praktikoje prieš šimtą metų ir ne vien tik Rusijoje.Mūsų agronomas I.E.Ovsinskis sukūrė neariamos žemdirbystės sistemą, kurios dėka visiškai

išsprendė laistymo problemą ir sugebėjo kelis kartus padidinti derlingumą. Trečiajame dešimtmetyje akademikas V.R.Viljamsas parengė išsamų mokymą apie dirvožemio derlingumo atkūrimą. Jis įrodė, kad nestruktūringame dirvožemyje(nuolatos ariamame ar kasinėjamame) augalai negali normaliai pasisavinti maisto medžiagų, ir išsiaiškino, kad dirvožemio struktūrą kuria augalų šaknys. P.A.Kostyčevas dar XIX amžiaus pabaigoje sukūrė mokymą apie puvenų(humuso) kaupimą dirvožemyje ir įrodė, kad humusą sukuria mikroorganizmai iš augalų šaknų liekanų, esant stabiliai gruntinei struktūrai*. Galima būtų tęsti protingos žemdirbystės autoritetų sąrašą. Neįtikėtina, kaip nuosekliai jų patarimus ignoravo šiuolaikinis agronomijos mokslas, o ypač agronomijos praktika. Todėl mūsų vasarnamiai atsidūrė nepavydėtinoje situacijoje.

Siūlau jūsų dėmesiui Trumpą istorinę protingos dirvožemio priežiūros ir žemdirbystės apybraižąTrumpą istorinę protingos dirvožemio priežiūros ir žemdirbystės apybraižą, kurioje laisvu stiliumi pateikiamos pagrindinės minėtų autorių idėjos su mano paaiškinimais.

TRUMPA ŽEMDIRBYSTĖS ISTORIJATRUMPA ŽEMDIRBYSTĖS ISTORIJAUžtenka kartoti senas klaidas! Laikas daryti naujas.Užtenka kartoti senas klaidas! Laikas daryti naujas.

Įsitikinimams, o ypač moksliniams, būdingas polinkis į kraštutinumus ir cholerišką nepastovumą. Mąstome vienoje plokštumoje: jei kažkas klaidinga, tai priešingybė teisinga. Mokslas taip ir vystosi tarytum dviejų priešiškų mokyklų kova. Teisingausias paprastai esti trečiasis kelias, tačiau jo autoriai uoliai ignoruojami. Tokia kvailystė naudinga ir netgi turi savo filosofinį pagrindą. Pavyzdžiui, „neigimo-neigimo“ dėsnis. Prieškariniame logikos vadovėlyje randu: „Iš dviejų teiginių vienas teisingas, kitas klaidingas, o trečio negali būti“. Ar ne nuostabus perlas? O mes tikime, kad mūsų nesugebėjimas mąstyti- pasaulio tvarkos dėsnis!

Matydami, kad labiau perpuvę dirvožemiai yra derlingesni, Europos mokslininkai ilgai manė, kad augalai minta puvėsiais(humusu).

Bet štai 1840 metais J.Lybigas išleidžia knygą Chemijos taikymas žemdirbystėje ir fiziologijojeChemijos taikymas žemdirbystėje ir fiziologijoje, kurioje nurodo, kad augalų mitybos šaltinis yra mineralai. Mokslo akademija Giotingene paskelbia mokslinių tyrimų konkursą. Kalio*, fosforo*, azoto* ir magnio* druskų pagalba, buvo užauginti augalai ant smėlio, skaldos ir netgi vandenyje! Humuso teorija sugriauta, J.Lybigas triumfuoja. Grando bandymai patvirtina tirpių druskų ryšį su derliumi ir skelbia, kad „nuo fosforo ir kalio atsargų, esančių dirvožemyje, priklauso žemdirbystės sėkmė“. Taip atsiranda mineralinės mitybos stabas. Prasideda masinė trąšų gamyba. Jos įvežamos iš Čilės ir JAV. J.Lybigas pastebi, kad kalis ir fosforas vyrauja apatiniame dirvožemio sluoksnyje. Žemdirbiai, galvodami, jog augalų šaknys yra viršutiniame sluoksnyje, pradeda giliai arti dirvožemį ir apversti viršutinį žemės sluoksnį. Suklesti arimo technikos pramonė. O mokslas, užsiciklinęs ties atskirų problemų fragmentais, pastūmėjo mus klaidingu keliu, iš kurio mes iki šiol negalime išsukti.

...Netrukus paaiškėja, kad mineralai dažnai neduoda jokio efekto. Grando imasi rimtų tyrinėjimų ir sukuria organinę-mineralinę teorijąorganinę-mineralinę teoriją. Jis išsiaiškina, kad derlingumą lemia mineralinių elementų ir humuso santykis. Paaiškėja svarbus mikroorganizmų vaidmuo: bakterijos gali kaupti ir paversti pasisavinama forma azotą, sierą bei kitus elementus. J.Lybigo teorijos nugrimzdo užmarštin, o humusas vėl užėmė deramą vietą. Tačiau kur dėti išvystytą ariamosios žemdirbystės pramonę bei milijardinį mineralinių trąšų verslą? „Išprusę“ žemdirbiai, užuot sukūrę organinį mulčią, stengiasi giliau užkasti mėšlą ir sumaišyti jį su dirvožemiu. Be oro mėšlas nesuyra metų metus, ir nevyksta nitrifikacija*, šaknys negauna maisto, ir tai bandoma ištaisyti barstant trąšas. Laukininkystė tampa brangiu malonumu.

Po 1917 metų revoliucijos augalų maitinimą tyrinėja dvi Rusijos mokyklos: dirvožemio tyrinėtojo akademiko V.R.Viljamso bei agrochemiko ir akademiko D.N.Prianišnikovo. Jie karštai ginčijasi. V.R.Viljamsas įrodinėja, kad augalai gali pasisavinti maistą tik struktūringame dirvožemyje, išraizgytame žolių šaknimis, praturtintame oru ir mikroorganizmais. Jis siūlo sėjomainos* sistemą,

kurią taikant dirvožemio struktūra ir derlingumas atsistato periodiškai auginant daugiametes žoles. Agrochemikai, priešingai, ignoruoja struktūrą ir mikroorganizmus, kovoja už gausų ir subalansuotą dirvožemio tręšimą mineralinėmis trąšomis. O V.R.Viljamsas su kartėliu kartoja: „Aš ne prieš trąšas, aš tik noriu maitinti augalus, o ne dirvožemį!“

Kaip ten bebūtų, bet sėjomaina pas mus neprigijo. Iš tiesų reikia prisitaikyti prie sąlygų, ieškoti savų agrotechnikos metodų. Už tai trąšų gamybos srityje mes pralenkėme visą pasaulį! Rezultatas: didžiuliai dirvožemio plotai nebetinkami naudoti, žemės ūkis tapo nuostolingas. Savo daržuose mes iki šiol kasinėjame, purename ir maitiname dirvą ignoruodami augalus. O technikos ir cheminių medžiagų bei trąšų gamintojai tebegauna pelną iš savo gamybos. Kaip matote, mokslas nė nesistengė padaryti augalininkystę pigesnę, o derlių stabilų!

Tad pažvelkime naujai į dirvožemio gyvenimą ir augalų mitybą.

„NAUJA“ I.E.OVSINSKIO ŽEMDIRBYSTĖS „NAUJA“ I.E.OVSINSKIO ŽEMDIRBYSTĖS SISTEMASISTEMAJeigu panorėtume sukurti tokią nenaudingą žemdirbystės sistemą, apsunkinančiąJeigu panorėtume sukurti tokią nenaudingą žemdirbystės sistemą, apsunkinančią

maistingųjų medžiagų įsisavinimą iš dirvožemio, tai net nereikėtų įdėti daug pastangų, pakaktųmaistingųjų medžiagų įsisavinimą iš dirvožemio, tai net nereikėtų įdėti daug pastangų, pakaktų tik įgyvendinti patarimus gilaus arimo šalininkų, kurie pasirūpino maistingųjų medžiagųtik įgyvendinti patarimus gilaus arimo šalininkų, kurie pasirūpino maistingųjų medžiagų neveiksmingumu dirvožemyje.neveiksmingumu dirvožemyje.

I.E.OvsinskisI.E.Ovsinskis

Mielieji daržininkai! Blaiviai žiūrėdami į gyvąją gamtą ir mūsų laukus, įsisąmoninkite štai tokį teiginį: dirvožemio derlingumą kuriame ne mesdirvožemio derlingumą kuriame ne mes. Įdirbdami, purendami, laistydami ir tręšdami dirvožemį, tik griauname jo derlingumą.

Dirvožemio derlingumą kuria gyvi organizmai. Jie sėkmingai tai daro milijonus metų. Iš tiesų dirvožemis yra jų produktas. Derlingas dirvožemis- tai „gyva kempinė“, tūkstančių gyvybės formų bendrija, nuolat kurianti savo namus ir pritaikanti juos tolesniam savo klestėjimui.

Pagrindinės dirvožemio kūrėjos- augalų šaknys. Jos prasiskverbia į dirvožemį milijonais kanalėlių ir vamzdelių, suspaudžia jį ir formuoja grumstinę struktūrą. Šie vamzdeliai pripildyti organinių liekanų- vabzdžių ir bakterijų maisto. Paviršiuje mirštantys augalai padengia dirvožemį organika. Ja maitinasi mikrobai, vabzdžiai ir kitokie gyviai. Be šaknų, pagrindiniai dirvožemio architektai- sliekai. Jie išrausia dirvožemį, sudarydami jame kanalų sistemą, ir organiką paverčia subalansuotu bakteriologiniu-humusiniu koncentratu- biohumusu. O svarbiausi dirvožemio

biochemikai- mikrobai. Jie atsakingi už tai, kad dauguma maistingųjų medžiagų taptų įsisavinamos ir papildomai gamina didžiulius kiekius biologiškai aktyvių elementų(BAE)- vitaminų, stimuliatorių, fitoncidų, fermentų. Šaknys ir mikrobai yra glaudžiausiai sugyvenantys simbiontai. Kad pamaitintų mikrobus, augalai per šaknis išskiria apie 40% savo organikos!

Stabilios, šimtmečiais nesunaikinamos organinių atliekų struktūros ir mulčio dėka gamtinis dirvožemis apsirūpina visomis reikalingomis medžiagomis. Jis aktyviai kvėpuoja ir su atmosfera apsikeičia dujomis. Iš šilto oro sugeria drėgmės dukart daugiau nei gauna jos iš kritulių! Mulčias išsaugo nuolatinę dirvožemio drėgmę ir temperatūrą. Tokiomis sąlygomis aktyviai darbuojasi bakterijos, paversdamos azotą, gaunamą iš oro, lengvai įsisavinama nitratine forma(nitrifikatoriumi). Aktyviuose gyvybiniuose procesuose išsiskiria anglies dioksidas. Jis leidžiasi į žemesnius dirvožemio sluoksnius, virsdamas angliarūgšte, kuri ištirpina mineralus bei išlaisvina kalį, fosforą, sierą, kalcį, magnį. Struktūriniais dirvožemio kapiliarais ir augalų šaknimis maistingos medžiagos kyla į viršų. Organinis mulčias, nuolat tirpdomas lietaus vandens, maitina paviršines augalų šaknis.

Gilus arimas(kasimas)- tai ne kas kita, kaip šios protingos ir patikimai organizuotos dirvožemio sistemos naikinimas. Plūgas sugriauna dirvožemio kanalus, sunaikina apsauginį mulčio sluoksnį. Dirvožemis nebekvėpuoja, nebesugeria iš oro drėgmės. Po lietaus dirvožemis sutankėja. Iš jo išstumiamas oras. Neišsiskiria anglies dioksido dujos, nebetirpsta mineralai. Beoriame ir nestruktūringame dirvožemyje savo veiklą pradeda bakterijos(anaerobai*), atimdamos iš cheminių junginių deguonį, ir visi maitinimo elementai virsta nepasisavinamomis medžiagomis. Nors ir purenamas, dirvožemis greitai perdžiūsta. Net ir tręšiant augalai badauja. Nestruktūringas dirvožemis tampa nelaidžiu vandeniui, todėl prireikia milžiniško jo kiekio. Taip prižiūrimi augalai būna nusilpę ir išsekę. Būtent todėl jie dažnai serga ir puolami kenkėjų.

Tai, kas buvo paminėta,- esminis derlingumo principas. Suprantama ir bendra dirvožemio nualinimo priežastis- dirvožemio gyvybės griovimas. Mėždami, po tris kartus perkasinėdami, kasdien purendami, dažnai laistydami ir tręšdami, gerindami naujausiais stimuliatoriais, viską darydami pagal mėnulio kalendorių, horoskopus ir sapnininkus, sušildydami žemę rankomis, prispaudę ją prie krūtinės ir netgi įsidėję ją į burną, jūs naikinate dirvožemio derlingumą. Stengdamiesi išgelbėti, jį tiesiog sunaikinate.

I.E.Ovsinskio darbą, kuris buvo užmirštas, surado ir savo žurnale Protinga žemdirbystė išspausdino J.I.Slaščininas. Ačiū jam už tai!

VEIKLI AUGALŲ PRIGIMTISVEIKLI AUGALŲ PRIGIMTISAugalai neįtikėtinai jautrūs žmogaus jiems teikiamoms kančioms ir „keršija" už taiAugalai neįtikėtinai jautrūs žmogaus jiems teikiamoms kančioms ir „keršija" už tai

gėlėmis bei vaisiais.gėlėmis bei vaisiais. I.E.Ovsinskis I.E.Ovsinskis

Iš vadovėlių sužinome, ko reikia augalui,- ogi puikių augimo sąlygų. Atrodytų- aksioma*. Bet dažnai nutinka, kad sąlygos geros, bet augalai neveda vaisių. Javai duoda daug šiaudų, bet mažai grūdų; ridikai, agurkai ir pomidorai, augdami maistingoje organikoje, nieko nemezga, vynuogės užaugina gausybę bevaisių ūglių, medžiai serga bevaisiu gigantizmu. Ir, atvirkščiai, šakniavaisiai, svogūnai, salotos dažnai „šaute iššauna“, sužydi, kada nereikia.

Šią mįslę ir įminė I.E.Ovsinskis. Jis elgėsi su augalais pagarbiai: pripažino juos esant gyvus padarus, apdovanotus sąmone, jautrumu ir „veiklia prigimtimi“. Tai ir buvo mįslės įminimas! Iš tiesų augalas kiekvienu atveju pats nusprendžia, kaip jam elgtis, kad išgyventų. I.E.Ovsinskio požiūris į augalus- tikros partnerystės pavyzdys.

„Pirmiausia reikia nurodyti, kur būtent gali susikirsti augalo prigimtis ir šeimininko tikslas“.„Palankiomis sąlygomis augalas visiškai nesiekia žydėti, vesti vaisių, brandinti sėklų. Vaisiaus

formavimasis atima augalo jėgas ir dažnai tampa jo žūties priežastimi... Todėl sveiki augalai, augdami geromis sąlygomis, užaugina vegetatyvinę*(kūno) masę... Esant nepalankioms aplinkybėms, augdami blogomis sąlygomis, kai jų egzistavimui gresia pavojus, augalai veda vaisius, kad galėtų persikelti į palankesnes augimo sąlygas“.

Tai akivaizdu stebint gėles: nuskynus žiedus ir vaisius, visuomet galima sustiprinti ūglių ir šakų augimą ir atvirkščiai.

„Nepasitenkinimas savo padėtimi, kančios- štai priežastys, dėl kurių žydi gėlės ir veda vaisius arba brandina sėklas kiti augalai. Mes, būdami įsitikinę, kad gamta šypsosi mums savo žiedais, turime žinoti: „šios šypsenos priežastis glūdi kančioje...“

„Dėl to šeimininkas turi naudoti žinomas priemones, kad priverstų augalus žydėti ir duoti vaisių, nes elgiantis priešingai, šuniui ant uodegos nueitų visa priežiūra ir trąšos... Bet, priešingai, jei augalai auginami ne dėl vaisių ir sėklų, tai sodininkų pastangomis jie auginami kiek galima palankesnėmis sąlygomis“.

Taigi palankiomis sąlygomis augalai išmintingai augina masę, o jų gyvybei gresiant pavojui, išmintingai duoda vaisių. Mums belieka protingai tuo naudotis. Įsidėmėkite, kad nebuvo pasakyta, jog „reikia kurti blogas sąlygas“! Bet priversti augalus „keršyti“ už geras sąlygas būtina. Mes juk dažnai

taip elgiamės, kad augalas nebeturi jėgų net keršyti! Japonai šiltnamiuose gauna apie 100kg pomidorų iš krūmo. Čia tai bent kerštas!

KUO MINTA AUGALAIKUO MINTA AUGALAIDaugeliu atvejų dirvožemis būna sukaupęs didžiulius kiekius maistingųjų medžiagų,Daugeliu atvejų dirvožemis būna sukaupęs didžiulius kiekius maistingųjų medžiagų,

tačiau išleidžiamos didžiulės sumos dirbtinėms trąšoms bei toliau rašoma daugybė knygų apietačiau išleidžiamos didžiulės sumos dirbtinėms trąšoms bei toliau rašoma daugybė knygų apie dirvožemio tręšimą...dirvožemio tręšimą...

I.E.Ovsinskis I.E.Ovsinskis

Įprastas dirvožemis tiesiog prikimštas maisto medžiagų. Tiesa, didžiosios jų dalies augalai negali pasisavinti, nes jos neištirpę arba neoksiduotos*. Bet juk paprastai gamtoje viskas ištirpsta! Vadinasi, galima sukurti tokią žemdirbystės sistemą, kuri neįsisavinamas medžiagas paverstų prieinamomis. Ją ir sukūrė I.E.Ovsinskis. Apžvelkime augalų mitybos šaltinius.

ATMOSFERAATMOSFERA su krituliais ir dulkėmis yra artimos dirvožemiui sudėties. Gamtinis dirvožemis iš oro, garuojant vandeniui, gauna azotą, deguonį, vandenilį bei anglies dioksidą. Vertėtų nepamiršti, kad beveik iš 95% minėtų elementų ir yra sudaryti augalai! Pagrindines maisto medžiagas- organikos pagrindą- augalai gali įsisavinti tiesiogiai iš oro. Atmosfera į dirvožemį irgi atneša nitratų*, amoniako*, metano, jodo, fosforo, mineralinių ir organinių dulkių. Šių dulkių sudėtyje tiek elementų, kad ji aprūpina reikalingomis medžiagomis kerpinius, orchidėjinius bei kitus, augančius be dirvožemio augalus.

MINERALINIS DIRVOS PAGRINDASMINERALINIS DIRVOS PAGRINDAS- smėlis, molis ir podirvio uolienos- turi visų reikalingų elementų: kalio, fosforo, kalcio, magnio, chloro, sieros ir mikroelementų(boro, jodo, cinko, aliuminio, geležies, mangano, koalto, molibdeno ir kitų). Šių elementų žemėje yra dešimtis, šimtus kartų daugiau negu jų gaunama su derliumi.

Mineraluose nėra tik azoto, bet jo atsargos struktūringame dirvožemyje milžiniškos, štai bandymų ir mėginių, paimtų ir atliktų garsių mokslininkų G.Kolesovo, Grando, Degereno ir kitų, duomenys vienam arui.

AZOTOAZOTO reikia iki 1,5kg arui, kad gautume normalų derlių. Iš rasos ir kritulių dirva gauna iki 0,2kg. Tai viskas, kas tenka nestruktūringam(suartam) dirvožemiui. Struktūringas dirvožemis, padengtas puveningu mulčio sluoksniu, turi kitų azoto šaltinių.

1. Puveningas sluoksnis greičiau atšąla. Rasos jame dvigubai daugiau. Manote, tai smulkmena? 2. Dirvožemis po mulčiu visuomet drėgnas. Drėgnos puvenos dvigubai, o drėgnas priemolis 20 kartų labiau koncentruoja azotą nei būdami sausi. 3. Žemdirbystės vadovėliuose nerašoma, kad struktūringo

dirvožemio kanalėliuose ir ertmėse dieną nusėdanti rasa duoda dvigubai daugiau drėgmės nei krituliai. O su ja ir apie 0,6kg azoto. To jau pakanka! 4. Jei gausu mikroorganizmų, pakanka drėgnumo po mulčiu, mikrobai aktyviai fiksuoja azotą iš oro, vyksta nitrifikacija*. Tuomet iš viso kiekvienas dirvos aras gauna iki 15kg azoto. O reikia tik pusantro!

Ariamas, nestruktūringas dirvožemis beveik netenka šių azoto šaltinių, ir tuomet mes pilame salietrą* ir karbamidą*. Tegyvuoja mineralinių trąšų gamyba!

KALIOKALIO reikia iki 1kg arui. Įvairiuose dirvožemiuose jo kiekis svyruoja nuo 3 iki 19 kg. Stepiniai dirvožemiai vieni turtingiausių.

FOSFOROFOSFORO reikia iki 0,5kg arui. Paprastai dirvožemyje būna apie 30-80kg fosfatų. Paimti tyrimams, jie mėgintuvėliuose ištirpsta ne iš karto. Bet kas sako, kad dirvožemyje viskas turi įvykti iš karto?..

KALCIOKALCIO reikia iki 2,5kg arui. Dirvožemyje jo atsargos siekia nuo 20 iki 200kg.Kitų elementų dirvožemyje irgi gausu. Jie ištirpsta veikiant pirmiausia anglies ir humino

rūgštims, kurias gamina mikroorganizmai esant pakankamai drėgmės, oro ir organikos kiekiui.„Akivaizdu, kad jie(ariamosios žemdirbystės šalininkai) galvoja, jog gamta nežinojo, kaip

paskirstyti augalų maitinimo medžiagas dirvožemyje, ir todėl duodavo vienų medžiagų perteklių, užmiršdama apie kitas, arba augalai jas gaudavo neįsisavinamos formos, dėl to profesorių ir fabrikantų, gaminančių trąšas, tarpininkavimas tapo būtinas. Jie pamiršo, kad nepaliestose stepėse ir miškuose, kuriuose žmogus nepažeidė dirvožemio arimu, gamta ir be trąšų užaugina tokią augalų įvairovę ir gausą, kokios nė vienas ariamosios žemdirbystės gerbėjas negalėtų suarti, net jeigu jis vežtų trąšas vežimais. Ir tuo atveju, jeigu trąšas gautų nemokamai ir rūpintųsi augalais kuo geriausiai, vis tiek ariamosios žemdirbystės gerbėjai būtų bejėgiai prieš sausras. O dažnų liūčių metu suarta žemė per daug sudrėksta, ir tai gali galutinai sunaikinti visą derlių...“

KETURIOS DERLINGUMO SĄLYGOSKETURIOS DERLINGUMO SĄLYGOSJeigu maistingąsias medžiagas augalai įsisavintų lengvai, tai sulaukti gausaus derliausJeigu maistingąsias medžiagas augalai įsisavintų lengvai, tai sulaukti gausaus derliaus

būtų labai paprasta. Kad gautumėte derlių, užtektų tik paberti sėklas žemėje.būtų labai paprasta. Kad gautumėte derlių, užtektų tik paberti sėklas žemėje. I.E.Ovsinskis I.E.Ovsinskis

I.E.Ovsinskiui gauti derlių buvo nesunki užduotis. Jis išmoko sukurti tokias sąlygas, kuriomis maistingosios medžiagos ir gaminasi, ir įsisavinamos. Štai jos:

1. NUOLATINIS IR PAKANKAMAS DRĖGNUMAS.2. ORO ERTMIŲ IR KANALŲ SISTEMA, SUSIJUSI SU ATMOSFERA.3. VASARĄ DIRVOŽEMIS NUOLAT YRA VĖSESNIS UŽ ORĄ.4. ANGLIES IR HUMINIŲ RŪGŠČIŲ GAUSA.Apžvelkime, kam viso to reikia ir kaip tai pasiekiama.1. DRĖGMĖI.E.Ovsinskis a) niekada neardavo giliau negu 5cm ir b) nuolat laikydavo viršutinį dirvožemio

sluoksnį išpurentą.Rezultatai stebindavo. „Besarabijoje ir pietinėse Podolės gubernijos apskrityse, kur sausros kelia

didžiulį nerimą, aš visuomet būdavau patenkintas oru, laukų darbai niekad nenutrūkdavo, o mano žemė visada buvo tokia drėgna, kad iš jos galima buvo lipdyti kamuoliukus“.

Mulčią daro purų gausybė ražienų bei žolės likučių, tai patikimai apsaugo dirvą nuo saulės. O nuolatinis purenimas neapsaugos dirvožemio nuo sausrų! Esmė ta, kad po I.E.Ovsinskio mulčiu likdavo sveika ir nepaliesta žemė. Išvagotas milijonais kanalėlių dirvožemis išsaugojo savo kapiliariškumąkapiliariškumą* ir šilumos pralaidumąšilumos pralaidumą. Esant būtent tokioms sąlygoms, vyksta atmosferinis drėkinimas: dieną ant vėsių dirvožemio ertmių iki pat giliausių jo sluoksnių krenta rasa. O naktį, atvirkščiai, rasa iškrenta ant atvėsusio humuso sluoksnio paviršiaus.

Požeminio drėkinimo mechanizmas paprastas. Kuo karštesnis oras, tuo jis daugiau gali sulaikyti vandens garų. Ant šaltesnių paviršių vanduo kondensuojasi ir nusėda lašų pavidalu.

Dirvožemis „rasoja“ kaip šalta stiklinė karštyje. Vasaros dieną 35cm gylyje būna 10-12°C vėsiau negu paviršiuje. Tai užtikrina kondensaciją. Struktūrinis dirvožemis nuolat kvėpuoja: įsiurbia orą šaknų tūrio „pulsacijos“, gyvybės judėjimo ir temperatūros svyravimo pačiame dirvožemyje dėka. Šiltas oras, besiskverbdamas gilyn, atiduoda daugiau drėgmės. Vienas kubinis metras oro gali turėti iki 100g vandens ir pusę jo atiduoti dirvožemiui.

„Racionaliai įdirbant dirvožemį, jame nusėda tiek vandens, kad... net ir per pačias didžiausias sausras po plonu paviršiniu sluoksniu būna purvas... Karščiausią dieną iškritusi rasa- lietus, susidarantis tiesiai po mūsų kojomis, žinoma, tik tuo atveju, jei racionaliai tvarkomas dirvožemis“.

Naktį, atvirkščiai: viršutinis sluoksnis greitai atvėsta, o daug šiltesnis oras kyla iš gelmių. Pasiekęs šaltą mulčią, nusėda ant jo, o vanduo vėl lieka augalams. Taigi natūralus gamtinis dirvožemis veikia kaip vandens kaupėjas. Miškų šešėlyje, po girios paklotu, vandens susikaupia tiek, kad atsiranda upeliai ir upės!

Gali būti, kad atmosferą drėkinant dalyvauja ir fotobakterijos. Šie anaerobai dirvožemio gilumoje fotosintezei naudoja šiluminį spinduliavimą. Orlovsko(Kazachstanas) eksperimentuotojas V.P.Cigikalo išsiaiškino štai ką: jei dirvožemyje yra pakankamai organikos, fotobakterijos gali absorbuoti pakankamai šilumos ir sumažinti dirvožemio temperatūrą. Be to, T.Higo(EM- technologijos autoriaus) tyrinėjimai parodė, kad, padidinus fototroninių bakterijų kiekį, padidėja šaknų gebėjimas sugerti drėgmę.

Mikroorganizmai klesti tiktai drėgnoje terpėje. Būtent čia azotas surišamas ir paverčiamas lengvai įsisavinamais nitratais. Būtent čia gyvybės formos išskiria angliarūgštę, reikalingą mineralams ištirpinti. Šaknys gauna ir drėgmę, ir maitinimą.

2. KAPILIARINIS SLUOKSNISĮsivaizduokite, kad sėklos guli lygiame ir tankiame, pakankamai vientisame ir išsaugojusiamepakankamai vientisame ir išsaugojusiame

savo kapiliariškumąsavo kapiliariškumą dirvožemio sluoksnyje. Iš viršaus šis sluoksnis pridengtas puriu mulčiu. Tokiu atveju drėgmė nuolat siurbiama iš žemesnių sluoksnių ir kapiliarais kyla į viršų. Todėl tankus paviršius, pridengtas mulčiu, visuomet būna drėgnas. Tai ir yra gero dygimo sąlygos. Jausdamos vandenį, šaknelės labai tvirtai įsikabina į kapiliarinį sluoksnį ir atkakliai veržiasi gilyn. Sausra tokiems augalams jau nebegresia.

3. ORO KANALAIĮsisavinamos maistingos medžiagos- tai deguonies junginiai. Huminės rūgštys, dalyvaujant

deguoniui, ištirpina fosfatus bei kitus mineralus dešimteriopai greičiau nei dalyvaujant anglies rūgščiai. Azoto fiksatoriai, nitrifikatoriai ir visa dirvožemio gyvybė- aerobai, tai yra organizmai, kvėpuojantys

deguonimi. Tiek organikos skilimas, tiek tirpių maisto medžiagų paruošimas yra aerobiniai procesai.Jau po I.E.Ovsinskio, 3-ajame ir 4-ajame dešimtmetyje, V.R.Viljamsas nuolat kalbėdavo apie

„vandens ir maisto antagonizmą nestruktūringame dirvožemyje“. Suarta žemė po lietaus greitai sukrenta ir sutankėja. Vanduo visiškai išstumia iš jos orą. Nutrūksta visi aerobiniai procesai. Tuomet pradeda darbuotis anaerobinės bakterijos. Jos nekvėpuoja deguonimi, o juo maitinasi, atima jį iš cheminių junginių, ir visi junginiai tampa neįsisavinami. Kai kapiliarų dėka dirvožemis išdžiūsta ir jame atsiranda deguonies, jau nėra reikalingos drėgmės. Augalai vėl badauja.

Šaknų kanalėliai prasiskverbia pro dirvožemį ir išraizgo jį visą, panašiai kaip kraujo kapiliarai išraizgo raumenis. Tiktai vietoje kraujo dirvoje jais teka vanduo ir oras. Struktūringame dirvožemyje, virš kurio mulčias, yra ir vandens, ir deguonies, ir nuolat vyksta aerobiniai procesai.

Dirvožemyje šaknų palikti kanalėliai atlieka dar ir kitą svarbų vaidmenį. Šiais kanalėliais jauni augalai lengvai ir greitai, nesutikdami kliūčių, prasiskverbia į podirvį iki 4 metrų gylio. Ten jie, iškart pajutę drėgmę, „kabinasi“ ir prisijungia prie mineralinių medžiagų maitinimo šaltinio. Mūsų rūpestingai puoselėjamas ariamasis sluoksnis- smulkmena, palyginus su šio natūralaus reiškinio apimtimi! Todėl sideracija- pats efektyviausias būdas sukurti aktyvią dirvožemio struktūrą.

4. DIRVOŽEMIO TEMPERATŪRAPurus mulčias: a) greitai sušyla nuo saulės spindulių; b) greitai atvėsta naktį; c) sulaiko šilumą.

Taigi mulčio sluoksnis yra tarytum antklodė. Dieną jis teikia dirvožemiui vėsą bei rasą, o naktį saugo jį nuo šalčio ir kondensuoja kylančius į viršų garus.

Tai dar ne viskas. Būtent viršutiniame sluoksnyje gyvena nitrobakterijos. Tamsesnis puvėsių sluoksnis pavasarį greičiau sušyla ir prasideda nitrifikacija, augalai aprūpinami pirmuoju azotu. O apatiniai sluoksniai, saugomi viršutinės dangos, įšyla lėčiau, todėl geriau sugeria oro drėgmę. Siekdamas sustiprinti šį efektą, I.E.Ovsinskis prieš žiemą laukus suakėdavo. Jis pabrėžė, kad netikslinga dirvožemį suarti prieš žiemą, nes „viršutinio žemės sluoksnio įšalas“ tiktai trukdo pavasarinei nitrifikacijai. O juk azotas augalams reikalingas būtent pavasarį ir pirmoje vasaros pusėje!

5. ANGLIES DIOKSIDASAnglies dioksidas- vertingiausios dujos. Jis reikalingas augalų fotosintezei* ir mineralams,

esantiems dirvožemyje, ištirpinti. Kuo jo daugiau, tuo geriau. Tačiau jis stabdo nitrifikacijos procesus- juk nitrobakterijos kvėpuoja deguonimi!

Ariamoje žemėje šie prieštaravimai niekaip neišsprendžiami. Žinoma, natūraliame dirvožemyje jokių prieštaravimų nėra. Puvėsių sluoksnyje formuojasi daug anglies dioksido: mikrobai nuolat jį „iškvepia“. Bet, kadangi dirvožemyje yra kanalėlių, tai sunkesnis anglies dioksidas nuteka gilyn, arčiau savo mėgiamų mineralų, kad juos ištirpintų. O viršutiniame sluoksnyje netrukdoma vyksta aktyvi nitrifikacija.

SVARBIAUSIA APIE SĖJĄ IR I.E.OVSINSKIO SVARBIAUSIA APIE SĖJĄ IR I.E.OVSINSKIO METODUSMETODUSUž padargus(jais tuo metu buvo prekiaujama, autoriaus pastaba), kurie turėtų būtiUž padargus(jais tuo metu buvo prekiaujama, autoriaus pastaba), kurie turėtų būti

saugomi istorinių relikvijų muziejuose kartu su dervuotais senovės tautų basliais, mes, deja,saugomi istorinių relikvijų muziejuose kartu su dervuotais senovės tautų basliais, mes, deja, vis dar tebemokame savo uždirbtus pinigus.vis dar tebemokame savo uždirbtus pinigus.

I.E.Ovsinskis I.E.Ovsinskis

Smalsiesiems: I.E.Ovsinskis pirmenybę teikė anglų padargams, o vokiečių, paplitusius visame pasaulyje, kandžiai peikė, tačiau net ir anglų padargus tobulino ir keitė pagal savo supratimą. Pats naudodavo tiktai trijų arklų Ransono plūgelį, arklinį purentuvą(plokščiapjovę piktžolėms), devynių noragėlių ekstirpatorių(kultivatorių su strėliškaisiais noragėliais) ir akėčias. Ardavo ne giliau kaip 5cm. Ravėtuvais ravėdavo piktžolynus ir purendavo paviršinį sluoksnį. Kultivatorių nustatydavo taip, kad jo pjautuvai, pjaudami viršutinį sluoksnį, sukurdavo idealiai lygią „pagalvę“. Sėjamosios mašinos noragėlius nustatydavo taip, kad sėklos ant šios pagalvės kristų lygiai, kiekviena atskirai ir reikiamu tankumu, o ne krūvelėmis. Ypatingais atvejais, labai retai, naudodavo volelį.

Visus kitus įrankius Ivanas Eugenevičius laikė „besąlygiškai nenaudingais“ ir vadino tai tuščiu lėšų švaistymu.

Sėdavo 30cm skersmens vagose ir tokią pat erdvę palikdavo tarp vagų. Vagoje būdavo dvi eilės runkelių, trys eilės pupų, šešios eilės kviečių. Svarbiausia, kad dirvožemio sluoksnis po mulčiu, kur guli sėklos, būtų ypač lygus.

Jis visuomet būna drėgnas ir sėklos be lietaus sudygsta vienu metu. To pasiekti niekada nepavyksta suartoje žemėje ir kasant: atsidūrusios skirtingame dirvožemio gylyje, sėklos sudygsta nevienodai.

Sudygusi sėkla greitai ir tvirtai kabinasi į kapiliarinį paviršių, taigi kas dvi dienas galima triskart apakėti želmenis- LE.Ovsinskis visuomet laukdavo, kada po akėjimo pasirodys daigai. Dar kartą suakėdavo po lietaus. Nuolat palaikydavo dirvožemyje drėgmę, o pasėliai greitai įgaudavo jėgų.

Nuolatinis mulčio purumasNuolatinis mulčio purumas- pagrindinė pasėlių priežiūros sąlyga. Kol dar pasėliai nedengia dirvos savo šešėliais, du arba tris kartus purenama su ravėtuvais. Tie patys veiksmai kartojami ir po derliaus nuėmimo: ant užžėlusių laukų- su plūgeliais, o ant mažiau užžėlusių- su kultivatoriais, ant švarių laukų- su akėčiomis. Po lietaus dar kartą reikia suakėti, o paskutinį kartą suakėti prieš žiemą. Tuomet jau nuo rudens dirvožemyje gaminasi maistingosios medžiagos ateinantiems metams.

Atkreipiu jūsų dėmesį į pagrindinį dirvožemio apdirbimo aspektą, kurį daug kartų buvo akcentavęs ir V.R.Viljamsas: dirvožemis visuomet apdirbamas esant optimaliam jo drėgnumuidirvožemis visuomet apdirbamas esant optimaliam jo drėgnumui. Nei šlapia, nei padžiuvusi, o tokia žemė, kai grumstelį paėmus į rankas, jis nesubyra, bet ir delno neištepa. P.Kostyčevas nurodo, kad po lietaus, prieš pradedant purenimą, dirvožemio pluta turi truputėlį išdžiūti(iki 1,5-2,5cm)- tuomet dirvožemio paviršius būna labiausiai grumstuotas ir po juo išsaugoma daugiausia drėgmės.

Rudenį ir vasarą plūgeliai turi sekti paskui derliaus nuėmimo mašinas: dirvožemis išdžiūsta per dieną, o esant vėjui- per tris valandas. Apdirbti perdžiūvusį arba permirkusį dirvožemį- vadinasi, visiškai sunaikinti jo derlingumą. Ar jūs dažnai laikotės šių taisyklių?.. Ar pavyksta purenti dirvožemį tinkamu laiku? O jeigu ne, tai kokia jūsų darbo prasmė?..

Dabar racionalųjį dirvožemio apdirbimą taiko daugelis mąstančių žemdirbių(žiūrėkite straipsnius internete: www.kurdyumov.ruwww.kurdyumov.ru). Nusipelnęs Rusijos agronomas A.Kulinskis Vladimirsko srityje, ant priemolio, augindamas savo derlių, nuolat gauna 50-55 centnerius kviečių iš hektaro, o vidutinis šių apylinkių derlingumas siekia nuo 15 iki 20 centnerių.

O Pietų Rusijos kukurūzų auginimo asociacijos prezidentas S.N.Svitenko per ketverius ,,organinio mulčiavimo“ metus pasiekė 100 centnerių kukurūzų iš ha ir 40 centnerių iš ha saulėgrąžų derliaus. Šiuo metu jo žemės ūkio įmonė parduoda standartinį šiuolaikinės technikos komplektą racionaliam laukų apdirbimui. Šiame komplekte nėra nei plūgų, nei jokių kultivatorių. Dirvožemis apdirbamas diskatoriumi 20km/h greičiu. Jis sumaišo augalų organiką su viršutiniu dirvožemio sluoksniu. Gilesnis purenimas sunkiuoju kultivatoriumi atliekamas kartą per metus arba dar rečiau. Sėjai ir juostiniam tręšimui herbicidais idealiai tinka sėjamoji mašina- kultivatorinė sėjamoji. Tai prancūzų pagaminta protingoji technika. Vis dėlto pats svarbiausias prietaisas yra mulčiuoklė-smulkintuvas. Šią mašiną specialiai užsakė S.N.Svitenko. Pervažiavus mulčiuokle per nupjautų kukurūzų stiebus, lauke lieka lygus smulkiai sukapotų stiebų sluoksnis. Hektarui tenka iki 300 tonų organikos- tai, turiu jums pasakyti, daug geriau už mėšlą!

I.E.Ovsinskis, išmokęs protingosios žemdirbystės, buvo apimtas entuziazmo: „Apdirbant dirvožemį įprastu būdu, apsunkinama maisto medžiagų augalams gamyba... Apdirbimo formulės ir trąšų receptai jau seniai tapo anachronizmu(ir tai buvo 1899 metais! autoriaus pastabaautoriaus pastaba), o senosios sistemos pasekėjai, gadindami žemę, stengiasi klaidas užmaskuoti trąšomis ir kalkinimu. Šiuo atveju jie elgiasi lygiai kaip gydytojas, viena ranka duodantis nuodus, o kita- priešnuodžius ir tvirtinantis, kad visa tai naudinga jo pacientui“.

„Seklus dvicolis arimas, garantuojantis dirvožemio vėdinimą*“, ypač naudojant purentuvą, yra būtent tas slaptas veikėjas, kuris išvargintus žemdirbius išvadavo nuo siaubingos sausrų baimės. Dabar aš ne tiktai ramiai, bet ir su tam tikru malonumu reaguoju į šią žemdirbystės rykštę. Mūsų augalai patikimai sudygs ir augs be lietaus, nitrifikacija vyks ir dujos atvės kuo puikiausiai, o geras oras tiktai palengvins mūsų darbą laukuose, nes lietūs dažniausiai trukdo darbuotis“.

Sunku tuo patikėti! Jau seniai buvo ir gyvuoja protinga sistema, kuria kiekvienas gali remtis pradėdamas kurti protingą daržą. Taip ir girdžiu jūsų klausimą: kodėl ši sistema netapo visuotine?! Kodėl iki šiol mes, kenkdami sau, kasinėjame ir ariame žemę?

KODĖL KASAME ŽEMĘ?KODĖL KASAME ŽEMĘ?...Kremas „Loperal“. Jūsų oda darysis vis minkštesnė, kol vieną dieną staiga jūs būsite...Kremas „Loperal“. Jūsų oda darysis vis minkštesnė, kol vieną dieną staiga jūs būsite

užkastas giliai, giliai...užkastas giliai, giliai...

Įvyksta tiktai tai, kas kažkam naudinga.

Sėkmė- tai visiškai nenaudingas dalykas. Sėkmė- tai problemos nebuvimas. Neįmanoma gelbėti ar padėti prieš tai nesukūrus problemos. Žmonės, neturėdami problemų, nepirks ir jūsų pagalbos. Žemdirbys, įvaldęs Gamtos technologiją, tampa nepriklausomas ir laisvas. Su tokiu neuždirbsi. Tokia žemdirbystė nenaudinga jokiai valstybei.

Kodėl amerikiečių žemės ūkio pramonė užkariavo beveik visą pasaulį ir netgi kai kurias Tolimųjų Rytų šalis, kuriuose žemdirbystės metodai buvo visiškai kitokie? Labai paprasta: valdžios struktūros turtėja iš įteisintos prekybos apyvartos. Chemikalai, trąšos ir technika- tai milijardinė apyvarta.

Visuomenė gyvena prekybos problemomis. Mūsų pasaulis atrodo gana kurioziškai: kažkas nuolat kuria problemas, gąsdina kitus ir siūlo pagalbą, ir visi paklusniai iškrato savo kišenes. Nereikia būti išminčiumi, kad suprastum, jog visos pagrindinės problemos yra dirbtinai sukurtos. Medicina, norėdama iš tikrųjų gelbėti, turi turėti labai rimtų ligonių. Kariškiams, kad galėtų kariauti, reikalingi karai, ir jie tik dėl to kyla. O ar daug nusikaltėlių tapo normaliais žmonėmis policijos darbo dėka?.. Spaudai reikalingos sensacijos ir konfliktai, ir ji išpučia juos, kiek tiktai gali. O kai neranda, tai išgalvoja.Daug pigiau sukurti mokslą negu prarasti valdžią ir gamybą. Ne taip seniai nuostabiai gyvenome, visiškai nekreipdami dėmesio į natūralų kūno kvapą, ir netgi pleiskanos nebuvo įvardintos kaip didžiulė nuodėmė. Nenustebčiau, jei mūsų anūkai vengs bet kurio tipo, kuris nebus pašalinęs nuo savo kūno plaukų!

Nė kiek nesusimąstydami, mes sukamės kaip voverės rate: vienų „problemų“ sprendimas sukuria kitas, o mes mokame ir mokame, ir mokame už jas. „Suvalgęs mėsainį, ledų ir traškučių(!) nepamiršk kramtomosios gumos DirolkidsDirolkids ir MezinMezin nuo skrandžio negalavimų, GalstenGalsten kepenų sutrikimams šalinti ir Bitnerio balzamoBitnerio balzamo, o paskui vėl gali nuodytis traškučiais ir pirkti vaistus. Įdomu, kam reikalingas Sveikų plaukų centrasSveikų plaukų centras? Greitai atsiras ir Maloniai kvepiančių pažastų centrasMaloniai kvepiančių pažastų centras, netoli ir iki Gydomosios degtinės centroGydomosios degtinės centro. Alpdami nuo reklamos rūpestingumo negalime išvysti naujo „mokslo“ naudos gavėjų.

Kažkam mūsų šalyje nuo pat pradžių buvo naudinga gauti ne kokybę, bet kiekybę. Ne konkretų rezultatą, o paklusniai atsėdėtas darbo valandas. Ne sveikatos prevenciją, o ligų sąrašus. Ne sėkmę, o „ištikimybę mokslui“. Ne „sąmoningą veiklą“, o tikėjimą geraisiais vadovais. Už tai dabar ir srebiame šią košę. Kasinėjame savo vasarnamius ir skundžiamės nepalankiu klimatu bei sunkiu gyvenimu. Pagal tikėjimą bus ir atlyginta! Amen.

3 SKYRIUS3 SKYRIUS

KAIP PAGERINTI KAIP PAGERINTI DERLINGUMĄ, arba DERLINGUMĄ, arba daržininkystės metodika daržininkystės metodika mėgėjamsmėgėjamsAnksčiau ar vėliau visi mano argumentai guls ant gerai paruoštos dirvos!Anksčiau ar vėliau visi mano argumentai guls ant gerai paruoštos dirvos!

„O kurgi galima daržininkauti, jei ne dirvožemyje?!“ - kai kurie paklaustų. Atsakau, kad visur, kur tik norite. Ant smėlio. Ant keramzito arba pjuvenų. Ant perlito*. Vazonuose ir dėžėse. Ant nedidelių durpinių kubelių, įdėtų į vamzdį arba lovį, kuriuo teka maitinimo medžiagos, ši sistema buvo sėkmingai išmėginta bandymų stotyje Adleryje, ir vadinama mažagabaritine hidroponika. Sistema, kurią galima taikyti ir vandenyje, vadinama hidrokultūra. Daržą galima kurti ir ore periodiškai drėkinant šaknis specialiu tirpalu, ir tai vadinama aeroponika. Žinoma, visa tai įrengti gana brangu. Galiausiai daržoves galima auginti stacionariose šiek tiek pakeltose lysvelėse arba tranšėjose, pripildytose komposto arba supuvusios organikos. Tai pigu ir duoda gerą derlių, o svarbiausia, vaisių gauname beveik „tinginiaudami“. Aš daržininkauju būtent taip.

Idėjos, kaip gauti gausų derlių ir kaip daržininkui nepriklausyti nuo pramonės, vystomos ir įgyvendinamos pasaulyje daugiau kaip šimtas metų. Visos jos grindžiamos paprasta taisykle: grąžink dirvožemiui gerokai daugiau organikos nei jis davė. Tuomet jis tau duos dar daugiau.

Aš žinau tik pagrindines kryptis. XXa pradžioje Vokietijoje gimė biodinaminėbiodinaminė ūkininkavimo sistema, grindžiama jutiminėmis žiniomis. Šios krypties atstovai suvokia augalus, gyvūnus, žmogų ir kosmosą kaip vieningą realybę. Jų agronomija siekia maksimalios visų faktorių, darančių įtaką augalams, harmonijos. Jie ištobulino pūvančios organikos ir komposto paruošimo meną, išmoko pagerinti augalų, gyvūnų ir žmogaus sveikatą uždarame gyvybiškai būtinų produktų mainų rate. Jų gilus gamtos suvokimas paprastam žmogui atrodo nepasiekiamas.

6-ajame dešimtmetyje agrarinės dirvožemio išsaugojimo politikos bei tokių pasišventėlių kaip

E.Folkneris(JAV ir Kanadoje) darbų dėka greitai paplito organinėorganinė arba atstatomoji žemdirbystėatstatomoji žemdirbystė. R.Rodeilas, vienas iš pagrindinių konsultantų organikos klausimais, sudarė ir moksliškai patvirtino metodus, leidžiančius naudoti, kaupti ir ekonomiškai panaudoti natūralius išteklius- saulės energiją, vandenį, orą ir pačių augalų savybes. Atsirado galimybė nebenaudoti išorinės energijos- chemikalų, trąšų ir atsisakyti laistymo vandeniu.

8-ajame dešimtmetyje Australijoje atsirado permakultūrapermakultūra(apie tai jau buvo minėta anksčiau). 8-ojo dešimtmečio pabaigoje Prancūzijoje ir JAV, remiantis A.Čedviko patirtimi, buvo sukurta biointensyvioji minižemdirbystėbiointensyvioji minižemdirbystė(BIMŽ). Šios sistemos pagrindas- stacionarios organinės lysvelės, panaudojant ir mulčią. Knygą apie BIMŽ parašė Dž.Dževonsas.

Reikėtų paminėti ir gydytoją Dž.Mitlaiderį(JAV), kuris sukūrė optimalios sudėties mineralinius maitinamuosius mišinius ir logiškiausią augalų išdėstymą darže- siauras lysves.

Paskutiniais dešimtmečiais galutinai paaiškėjo: sveikus augalus galima užauginti tiktai stabilioje ekosistemoje. Buvo vėl pradėti agroekologijos tyrinėjimai. Pavyzdžiui, Europos BiolandBioland organizacija jau daugiau kaip keturiasdešimt metų tyrinėja ekologines ligų ir kenkėjų protrūkių priežastis. Ūkininkai gavo gerą sveikų augalų derlių sukūrę stabilią įvairialypę ekosistemą.

Japonijoje atsirado ir paplito pasaulyje efektyvių mikroorganizmų(EM) technologija. Ši dirbtinė naudingų mikrobų bendrija padeda suirti organikai, išvalyti aplinką, padidinti dirvožemio derlingumą ir išstumti iš jo patogeninę mikroflorą. Neseniai mūsų kompanija Green PIKGreen PIK, kuri remiasi A.N.Igonino darbais, sukūrė biohumuso(sliekų komposto) technologiją, pritaikytą mūsų klimatui.

Esu įsitikinęs, kad nepaminėjau nė dešimtadalio visų pasiekimų. Stebėdami augalus, daugelis iš jūsų taip pat gali sukurti savąją protingos augalininkystės sistemą. Kad būtų lengviau, pateikiu pagrindinius man žinomus atstatomosios žemdirbystės būdus.

ĮVAIRIŲ RŪŠIŲ ORGANIKAĮVAIRIŲ RŪŠIŲ ORGANIKA...Liūdnas mūsų triūsas nenueis veltui! Viskas taps trąšomis....Liūdnas mūsų triūsas nenueis veltui! Viskas taps trąšomis.

(Tautosaka) (Tautosaka)

Organika- buvę augalų, gyvūnų kūnai ir visa tai skaidančių mikrobų biomasė. Šiuo atveju tai visa, kas gali supūti ir suformuoti humusą*. Gerai paruoštas kompostas- tikras sodo auksas. Jis suteikia augalams nepapratai daug stiprybės ir apsaugo juos nuo ligų. Tai aš nuolat pastebiu savo darže: savaime pasisėjusios ir sudygusios ant komposto krūvos daržovės pralenkia net mano lysvelių augalus ir būna dvigubai didesnės. Europoje ir JAV kompostą tyrinėja daugybė institutų, o mokslininkai atranda vis naujų jo privalumų. Išvada peršasi savaime: reikia visas lysves paversti komposto krūvomis!

Amžiaus pradžioje kompostas buvo kruopščiai ištirtas Vokietijos biodinaminės agronomijos šalininkų. Tikėdami molekulių sąmone ir kosminėmis jėgomis, jie manė, kad tai yra šių jėgų kvintesencija. Sukaupta nepaprastai vertinga patirtis ir įžvalgos. Jie išmoko mineralų ir žolių antpilais formuoti komposto brendimą, nustatė įvairius komposto kokybinius skirtumus. Įrodė gyvūnų mitybos įtaką mėšlui, o vėliau humusui ir pagaliau derliui. Jie ištobulino humuso kūrimo meną.

Organikos šalininkams kompostas- gerovės pagrindas. Jie labai dėmesingi organikai. Tiesiog sudvasina kompostą. Ne veltui, nes kompostas tiesiogine šio žodžio prasme, yra gyvas organizmas. Tai mikroorganizmų, vabzdžių ir sliekų bendrija. Jie uoliai darbuojasi, organiką paversdami geriausia terpe šaknims. Padėjėjai. Rūpestingieji. Pažvelkite pro mikroskopą, kaip jie stengiasi. Kur gerai jaučiasi jie, ten gera ir augalams.

Dirvožemio gyviai- tokie pat simbiontai, kaip ir mūsų mylimos karvės ar šunys. Tiktai daug svarbesni. Be karvės pragyventi galima, tačiau be mikrobų neįmanoma! Organikos šalininkai išmoko su jais bendrauti. Jiems komposto paruošimas- beveik šventas veiksmas.

Mikrobams būtinos trys sąlygos: maistasmaistas, drėgmėdrėgmė, o daugeliui jų ir deguonisdeguonis. Dėl maisto ir drėgmės beveik nebūna problemų. Sunkiau aprūpinti deguonimi, o nuo jo priklauso mikrobų sudėtis komposte bei komposto formavimosi greitis. Komposto fabrikuose, kur, nuolat maišant, oras

priverstinai pūdo, kompostas subręsta per keletą parų! Mums nėra kur skubėti, todėl labai svarbu, kad kompostas būtų kokybiškas: blogas ne tik nepadės, bet gali pakenkti patiems augalams.

Taigi paruoškime gero komposto!1. KĄ GALIMA KOMPOSTUOTI?1. KĄ GALIMA KOMPOSTUOTI?Iškart pabrėžiu, kad negalima krauti į vieną krūvą riebalų, lašinių, kaulų, sintetikos, įskaitant ir

plastmasę. Mėsos ir pieno produktų atliekos netinkamos vien dėl to, kad pritraukia žvėris, ypač žiurkių būrius, gali skleisti nepageidautinus kvapus. Juos geriau užkasti į žemę: ir supus greičiau, ir problemų nebus.

Visa organika skirstoma į žaliąją(praturtintą azotu) ir rudąją(turinčią nedaug azoto, tačiau praturtintą ląsteliena*). Šios medžiagos, būdamos kartu, daro skirtingą poveikį ir atlieka skirtingas funkcijas. Žaliosios medžiagosŽaliosios medžiagos greitai pūna, dažnai įšyla ir skleidžia nemalonų kvapą. Tai krūvos „reaktorius“. Negaudami azoto, mikrobai, skaidantys ląstelieną, neveikia. Apskritai žaliosios medžiagos yra azoto šaltinis. RudosiosRudosios medžiagos pūva lėtai, vėsiai, išakiuoja krūvą arba dirvožemį, sulaiko orą ir drėgmę- tai purentojos. Pūdamos gali sumažinti azoto kiekį komposte, tačiau praturtina jį mineralais.

Stabtelėkime prie šių mineralų ir aptarkime juos išsamiau.ŽALIOSIOSŽALIOSIOS medžiagos: mėšlas, fekalijos, paukščių išmatos, kulinarinės atliekos, vaisių ir

daržovių išspaudos arba atliekos, ankštinių šienas, žali lapai, nupjauta pavytusi žolė, sultingi daržovių lapai, kukurūzų žalioji masė, piktžolės ir kitų augalų žalioji masė.

Geriausias kompostui mėšlas su šiaudais. Labai gerai tinka galvijų mėšlas, kurį sudaro 80% šiaudų. O pats kokybiškiausias pagal savo sudėtį yra arklių mėšlas. Jame jau beveik subalansuotas azoto ir ląstelienos kiekis, todėl jį galima dėti į lysveles ir beveik šviežią. Sunkiausia būna tvarkyti kiaulių mėšlą: jis pernelyg rūgštus bei skystas, jame gana gausu azoto. Norint padaryti gerą kompostą, reikia jį persluoksniuoti su šiaudais, pjuvenomis, drožlėmis, truputį pakalkinti(2-2,5 kalkių vienam kubiniam metrui) ir kompostuoti, kol visiškai subręs.

Fekalijos- neišsenkamas maistingas produktas, anksčiau vadintas žmogiškuoju auksu. Šio žmogiškojo aukso vertė 8-10 kartų didesnė negu mėšlo. „Paprastai juo tręšiama ten, kur kultūra pasiekusi tokį aukštą lygį, kad reikalauja stipresnių trąšų“(Liaudies enciklopedijaLiaudies enciklopedija, 1912m). Dabar mus gąsdina helmintais*, tačiau ši problema yra daugiau išgalvota. Argi helmintai būna tik fekalijose?.. Jų yra kiekviename mėšle. Dirvožemis nėra sterilus- jame visuomet rasite kokių nors ligas sukeliančių mikrobų. Bet tai mums niekada netrukdė. Juk nevalgome daržovių iškart, vos išrovę jas iš žemės, o nuplauname, nuskutame, po to verdame.

Mano tualetas- dviejų kibirų talpos bakas vietoje duobės. Kartą per savaitę aš išpilu jo turinį į duobę arba į griovelį ant lysvės ir užkasu žemėmis. Arba supilu į naują komposto krūvą. Iš viršaus pabarstau pelenais, uždengiu žole arba drožlėmis. Augalai man dėkingi už tai! Ir atliekų nėra.

Paukščių išmatos- labai koncentruotos trąšos. Jas geriau ruošti skystam maitinimui. Į krūvą galima dėti tik tuomet, jei visai neturite kur padėti. Pati maistingiausia trąša- balandžių išmatos. Miestelėnai kartais nubraukia jas nuo stogų ir susikrauna į maišelius.

Kulinarines ir vaisių atliekas reikia krauti tankiu sluoksniu ir persluoksniuoti su rudosiomis medžiagomis kaip mėšlą.

Šienas- tai nupjauta, sudžiovinta žolė. Puiki medžiaga, bet ją reikia drėkinti. Geriausia jį sluoksniuoti su kompostu arba palaistyti supuvusio šieno antpilu: duoti suskaidyti bakterijoms, kad greičiau supūtų.

Žolę, žalius lapus bei kitą žaliąją masę būtina pavytinti. Šviežia ji krūvoje sutankėja, lieka be oro ir pradeda ne pūti, o rūgti- pavirsta silosu. Tokį kompostą reikės keletą kartų permaišyti. Galima naudoti ir šviežią žaliąją masę, bet tuomet ją reikia sluoksniuoti kaip mėšlą su kuo nors sausu ar su rudosiomis medžiagomis.

RUDOSIOSRUDOSIOS medžiagos: sausi lapai, šiaudai, smulkinti sausi meldai ir nendrės, sausos augalų atliekos, saulėgrąžų lukštai, sausos kukurūzų burbuolės, smulkintas popierius ir kartonas, pjuvenos ir smulkios drožlės, medžio žievė. Puiki medžiaga- jau panaudotas substratas, ant kurio auga grybai.

Rudosios medžiagos- komposto pagrindas. Paprastai jų krūvoje būna 3/4. Jos pūva lėtai ir

bakterijų, celiuliozės skaldytojų, maitinimui sunaudoja azotą. Jei žaliųjų medžiagų turite mažai, tai rudąsias medžiagas galima kompostuoti ir be jų. Krūvą sudrėkinkite šlapalu(karbamidu) tokiu santykiu: 1,5-2kg vienam kubiniam metrui medžiagos. Tuomet puvimas vyks greitai ir kompostas nepraras tiek daug azoto. Jei žaliųjų medžiagų turite pakankamai, galite sluoksniuoti žaliąsias ir rudąsias medžiagas: 10-15cm rudųjų medžiagų turi tekti apie 5cm žaliųjų.

2. KAIP VISA TAI KOMPOSTUOTI2. KAIP VISA TAI KOMPOSTUOTITik nerauskite komposto duobių. Jose kaupiasi vanduo, išmaišyti krūvos beveik neįmanoma,

išimti kompostą sunku, o puvimas vyksta anaerobiškai- duobėje beveik nėra oro. Duobes prasminga daryti tiktai labai sausų ir karštų, su smėlingu dirvožemiu, vietovių gyventojams.

Komposto krūvai daromos trys metro aukščio sienos iš bet kokios medžiagos. Grindys turi būti skylėtos ir šiek tiek pakeltos, įrengtos taip, kad ir vanduo neužsistovėtų, ir oras iš apačios ateitų. Po tokiu grindiniu gyvens sliekai, ir ten susikaups ypač vertingas kompostas. Neblogai, jei grindinys tvirtas, pavyzdžiui, betoninis: patogiau dirbti. Paprasčiausia palikti natūralų žemės grindinį apačioje paklojus landų arba pjuvenų. Ant betono šis paklotas turi būti Storesnis- iki 20cm.

Minimali komposto krūva- apie vieną kubinį metrą, kitaip ji pradės greitai džiūti. Dėl tos pačios priežasties geriausia ją įrengti šešėlyje. Jei krūva atviroje vietoje, ją verta pridengti: žiemą ir pavasarį plėvele (šilumoje greičiau supus), vasarą kuo nors nepermatomu(kad neišdžiūtų ir neperkaistų). Jeigu krūvą nuolat laikysite atvirą, lietus maistingąsias medžiagas per vasarą išplaus. Kompostuotigalima lėtu šaltuoju būdu arba greitu, šiltuoju. Aš kompostuoju šaltuoju būdu.

ŠALTASIS KOMPOSTAVIMO BŪDASŠALTASIS KOMPOSTAVIMO BŪDAS skirtas tinginiams. Periodiškai į krūvą dėkite įvairių medžiagų: žolės, mėšlo, fekalijų, išpilkite pamazgas ir visa tai apiberkite šiaudais, šienu, drožlėmis, pjuvenomis. Piktžoles pasistenkite dėti, kol jos dar nesubrandinusios sėklų, nes kitaip reikės papildomai ravėti lysves.

Mėgstantiems perkasinėti dirvožemį patariu nedėti ligotų daržovių(susirgusių fitoftoroze pomidorų, peronosporoze agurkų) lapų į šaltą krūvą. Ligų sporos pavojingos tiktai ore. Jeigu jūs perkasate lysveles, kas kartą iškeliate infekciją į paviršių. Aš lysvių neperkasinėju, tik padengiu nauju komposto sluoksniu, o ant viršaus uždedu mulčio ir konservuoju sporas dirvoje. Sergantiems augalams per daug didelio dėmesio neskiriu- juk nuo visų kaimynų neapsisaugosi. Šaknų puvinio mano žemėje nėra ir vargu ar jo gali būti komposte.

Rudeniop nuimu viršutinį neperpuvusį komposto sluoksnį ir jį dedu į naujos komposto krūvos pagrindą. Likusią krūvos dalį- beveik paruoštą kompostą- išpilu ant tuščių lysvių ir stengiuosi kuo nors pridengti. Jeigu vasarą kompostą bent kartą pakedentumėte, permesdami jį į kitą krūvą, tai rudenį turėtumėte paruoštą visą kompostą. Paprastai krūva kedenama kovo viduryje arba pabaigoje. Tuo tarpu mes su katėmis sunaikiname kurklius. Jeigu krūvą permestumėte du kartus, tai kompostas būtų paruoštas dar greičiau. O jei maišytumėte kiekvieną savaitę, jis subręstų per mėnesį ar du, ir tai jau vadintųsi karštuoju kompostavimu.

KARŠTASIS KOMPOSTAVIMO BŪDASKARŠTASIS KOMPOSTAVIMO BŪDAS. Kad nereiktų vargti su šakėmis, organikos

šalininkai sukūrė įvairių paprastų įrenginių. Pavyzdžiui, didelė metalinė statinė, kurios dalis sienelės atsidaro, pritvirtinama galais prie ašies. Gaunamas įrenginys, labai panašus į betono maišyklę: priėjai, pasukai, ir atlikta! Mes galime naudoti ir paprastas 200 litrų talpos metalines statines- jas netgi galima ridenti žeme. Tiktai reikia padaryti nuimamą viršų, o galuose pragręžti skylutes orui. Į tokias statines negalima pilti skysčių, galima dėti tiktai vidutinio drėgnumo medžiagas.

Tačiau su šakėmis daug paprasčiau. Ruošiant karštąjį kompostą, užpildoma tik pusė paruoštos erdvės, ir kompostas dažnai permetinėjamas tai šen, tai ten. Naujų atliekų į tokią krūvą nebededama- laukiama, kol subręs visas kompostas. Esant būtinybei, komposto krūva truputį sudrėkinama.

Paruoštas kompostas būna tamsios, beveik juodos spalvos, beveik vienalytis, birus ir kvepiantis mišku. Viską apibendrinkime.

Komposto krūvos kodeksasKomposto krūvos kodeksas1.Darykite žaliųjų ir rudųjų medžiagų mišinius santykiu: 1:2-1:3. Jei turite mažai žaliosios

medžiagos, pridėkite azoto.2.Nedarykite naujo komposto sluoksnio krūvoje, kuri aukštesnė nei 60-70cm, kad per daug

nesusispaustų apatinis sluoksnis.3.Dažniau persluoksniuokite medžiagas: kuo puresnė ir labiau išvėdinta krūva, tuo mažiau

reikės ja rūpintis.4.Krūvą pridenkite- saugokite nuo perkaitimo ir palaikykite normalią drėgmę.5.Kuo geriau sumaišytos visos sudedamosios dalys, tuo geriau vyksta procesas.6.Pridėkite jau supuvusios žolės antpilo: greičiau viskas supus.7.Nupjautą žolę padžiovinkite ir sluoksniuokite su rudosiomis medžiagomis. Visiškai sausą

žolę drėkinkite.8.Nemeskite į krūvą kaulų, riebalų, sintetikos, vytelių ir dygliuotų šakelių. Mėsos ir pieno

atliekas užkaskite į žemę.9.Kuo labiau susmulkinti komponentai, tuo greičiau gaminasi kompostas.Žinoma, visų šių taisyklių gali laikytis tik profesionalas. Aš jų nesilaikau. Surenku viską, kas tik

yra, ir sluoksniuoju, po to kartą ar du per vasarą viską perkeliu iš vienos krūvos į kitą. Krūvą uždengiu plėvele arba žole. Taip gaunu visiškai paruoštą ir maistingą kompostą.

KAIP GALIMA PANAUDOTI ORGANIKĄKAIP GALIMA PANAUDOTI ORGANIKĄGAMTINIO KOMPOSTAVIMO PATIRTISGAMTINIO KOMPOSTAVIMO PATIRTISSVARBIAUSIA: GALIMA IR VISAI NEKRAUTI KOMPOSTO KRŪVŲ. Gamtoje kompostas

PASIGAMINA SAVAIME. Vykstant natūraliems procesams, dirvožemis iš organikos gauna viską, kas jam reikalinga: maisto medžiagų, šilumos, energijos, visą naudingų mikrobų, sliekų ir vabzdžių dauginimosi ciklą, jame vyksta aktyvūs biologiniai procesai. Mums juk norisi regėti gražų daržą, o grožį tenka aukoti dėl komposto krūvos. Bet pamąstykime: be visų vertingų komposto savybių, tai jau

apdorota organika. Jos kiekis 4-5 kartus mažesnis negu pradžioje!Visas augalų ir maisto atliekas galima iš karto išmėtyti po daržą. Ši technika jau seniai žinoma

„suomiškų lysvių“ vardu. T.Zorina, viena mano skaitytojų, per ketverius metus tokiu būdu savo saulės kepinamą Kubanės priemolio dirvožemį pavertė nuolat drėgna, maistinga ir pūvančia pūkų antklode. Veikdama drąsiai, kryptingai ir apgalvotai, ji sulaukė tikros sėkmės.

Tanios sodo sklypas(apie 10 arų) yra netoli laukų, apsuptas apleistų vasarnamių, apaugusių metrinėmis piktžolėmis. Sąlygos ekstremaliausios: nėra elektros, vandens galima pasisemti tik iš gręžinio, o jis ne per arčiausiai. Garbės žodis, aš tokį vasarnamį tikrai mesčiau. O Tania iš esmes susidomėjo organika ir mulčiu.

Rinko tiek savo, tiek ir kaimynų visas maisto atliekas, visus lapus, esančius netoliese, pagal galimybes ir miško žemės dangą, kartoną bei pjaustytą popierių iš darbo nešė krepšiais, nuo palėpės rinko balandžių išmatas, iš laukų šiaudus(po tris kūgius kiekvieną rudenį)- viską tempdavo į savo sodą. Niekad negrįždavo tuščiomis rankomis.

Metro pločio ir dešimties metrų ilgio lysves Tania suformavo iš karto ir visiems laikams. Lentomis atskyrė dalį lysvių, ir jų daugiau niekada nelietė žmogaus koja, tiktai rankos. Pusės metro pločio takeliai tarp lysvių pamažu buvo padengti kartonu, o iš viršaus šiaudais arba pjuvenomis.

Dirvožemis pagrindinai ruošiamas žiemą. Nurinkusi derlių, Tania paprastai sėja sideratus: žirnius, garstyčias, rapsus, kviečius, rugius. Rudenį juos apipjauna plokščiapjove, o jei želmenys dar jauni, paprasčiausiai užpila juos organika. Ant lysvės 2-4cm storio sluoksniu paskirsto maisto atliekas. Ant viršaus deda piktžoles ir viską apipila šiaudais bei pjuvenomis(15-20cm sluoksniu). Po tokiu „apklotu“ visą žiemą verda mikrobų darbas. Esant galimybei, šiaudai iš viršaus dar pridengiami puvenomis arba mėšlu, kad geriau vyktų puvimo procesai. Jeigu sniego arba lietaus nebūna daugiau nei dvi savaites, mulčias drėkinamas(kokie trys, keturi laistytuvai vienai lysvei). To reikia puvimo procesams paspartinti.

Pavasarį nesupuvę stiebai ir šiaudų liekanos nugrėbiami į tarplysvius, kad lysvės greitai sušiltų. Netgi bulves Tania dabar sodina rankomis, nes dirva tokia puri, jog nebūtina naudoti metalinių įrankių. Lysvių ji niekada neapkasa: išsisaugo dirvožemio struktūra, kurią suformavo šaknys ir sliekai. Kai augalai sudygsta, lysvės dar kartą padengiamos storu mulčio sluoksniu. Dažnai laistyti nebereikia.

Kai kaimynų sodai kenčia nuo sausrų, Tania būna rami: po mulčiu ir kartonu visuomet drėgna.Sėjomaina- kasmetinė kultūrų kaita lysvėse- padeda išvengti dirvožemio nualinimo, augalų

ligų. Sodas Tanią maitina tiesiogine to žodžio prasme: braškes ir kai kurias kitas atliekamas gėrybes ji parduoda turguje. Jos tikslas- sulaukti gero derliaus, tačiau nevargti dėl to visą vasarą, realizuotas. Tania ruošia dar 10 arų apleistos žemės. Dabar ji jaučia žemę kaip dalelę savęs ir tiksliai žino, ką reikia daryti.

SUBRENDĘS KOMPOSTAS(tai juk IŠMESTŲ MEDŽIAGŲ PUVENOS) naudojamas be jokių apribojimų, kad tik užtektų visam daržui! Galima jį dėti į dirvą arba kaskart papildyti sodinimo duobutes. Ypač vertingoms žaliosioms kultūroms galima daryti lysves iš komposto. Galima kompostu mulčiuoti lysves. Jeigu papildomai uždėsite keletą kastuvų komposto ant kiekvieno komposto sluoksnio, puvimas vyks daug greičiau. Komposto vandeninis užpilas tampa skystu augalų maistu ir stimuliatoriumi.

ORGANINIO MULČIO įvairovė bus pateikta atskirame skyrelyje.

IR MĖŠLAS GALI TAPTI DAUG IR MĖŠLAS GALI TAPTI DAUG IŠMINTINGESNIS!IŠMINTINGESNIS!ŠVIEŽIAS MĖŠLAS, sumaišytas su kokiomis nors rudosiomis medžiagomis ir atskiestas

kalkėmis arba pelenais,- puiki medžiaga, kurią galima pilti 10-15cm storio sluoksniu aplink silpnai augančius medelius bei uogų krūmus. Taip paruoštas mulčias puikiai atgaivina jaunus silpnus medelius. Mėšlas- nepakeičiama medžiaga serbentų ir agrastų krūmams, braškėms ir avietėms- šie

krūminiai augalai nepakelia sauso dirvožemio. Pridėję kalkių į mėšlą, šį mišinį galėsite naudoti apatiniam lysvės sluoksniui po kopūstais ir agurkais(viršutinis sluoksnis- šviežių puvenų ir žemių mišinys). Pagamintas mėšlo antpilas ypač tinka papildomam augalų maitinimui.

PUSIAU SUPUVĘS MĖŠLAS, arba nesubrendęs kompostas, naudojami irgi kaip ir šviežias mėšlas. Be to, rudenį aš užverčiu juo lysves. Žiemai lysves uždengiu lukštais arba plėvele. Pavasarį mėšlas lysvėse būna jau supuvęs ir tinkamas augalams. Plėvelė šiuo atveju labiau tinka: pastebėjau, kad per žiemą buvusios atviros lysvės dėl lietaus ir sniego praranda daug maistingųjų medžiagų.

Mėšlas tai- tradicinė trąša, tačiau į jį galima pažvelgti ir visiškai kitaip.Šiuo metu Rusijos laukų platybėse susidaro apie 300 milijonų tonų mėšlo. Tik ketvirtadalis jo

pasitarnauja daržininkystei. Likusi dalis geriausiu atveju lieka gulėti, sudarydama kalnagūbrius aplink žmonių ūkius, o blogiausiu atveju teršia dirvą ir vandens telkinius. Ypač grėsminga padėtis aplink stambias kiaulides.

Esmė ta, kad mėšlas- viena iš daugiausia darbo reikalaujančių trąšų. Norint gauti gerą rezultatą, reikia paskirstyti, o paskui užkasti 50-80 tonų mėšlo viename hektare. Toli jį vežioti brangu ir nenaudinga. Mėšlo kvapas nemalonus ir gana pavojingas dėl amoniako, sieros vandenilio, ligas sukeliančių mikrobų ir helmintų. Su juo dirbti yra ypač sunku. Jei iškart neužkasei mėšlo, praradai visą azotą. Jei palikai lauke, tai po trijų mėnesių jis praras pusę vertės. Bet svarbiausia- tai piktžolės. Tonoje mėšlo būna iki 12 milijonų jų sėklų! „Aš prakeikčiau mėšlą, bet kol kas tai viena iš pasiekiamiausių trąšų“,- sako N.A.Kulinskis, biologinių laukų, į kuriuos pažiūrėti atvyksta žmonės iš viso pasaulio, meistras.

Svarbiausia: mėšlas pasigamina iš pašarų, kurie buvo auginami dideliuose plotuose, naudojant brangias chemines medžiagas, ir kuriais buvo šeriami gyvuliai.

Absurdas: mes pilame į dirvą mineralinių medžiagų, siekdami pagaminti organinių atliekų! Kodėl nenaudojame tų pačių „atliekų“ vietoje mineralinių trąšų?.. Todėl, kad mineralines trąšas daug patogiau ir saugiau naudoti. O, jeigu organinės trąšos būtų tokios pat kokybės ir tokios patogios naudoti kaip mineralinės! 8-ojo dešimtmečio viduryje tokį tikslą sau iškėlė Stokholmo mokslininkai. Netrukus atsirado granuliuotos organinės trąšos (GOT). Iš esmės tai biologiškai praturtintas, tikslingai perdirbtas, sausas granuliuotas mėšlas. Olandijoje, Danijoje ir Švedijoje seniai veikia gamyklos, anaerobinio perdirbimo būdu gaminančios GOT.

GOT- tai visi organinių ir mineralinių trąšų privalumai. Jų sausos granulės- pupelės dydžio. Jas lengva pervežti, pakrauti, paskirstyti po laukus, paruošti tręšimui, panašiai kaip ir mineralines trąšas. Jos neskleidžia nemalonaus kvapo ir neturi patogenų, jų sudėtis gerai žinoma. Reikalinga norma- tiktai 3 tonos vienam hektarui arba trys-keturi kibirai arui. Jos turi visus organinių medžiagų privalumus: ląstelienos ir baltymų, maistingųjų medžiagų, biologiškai aktyvių medžiagų(BAM) ir subalansuotą naudingų mikroorganizmų kompleksą. Kaip ir kompostas, jos veikia labai ilgai, padidina humuso kiekį, pagerina derlingume ir ženkliai išvalo dirvožemį nuo patogenų.

9-ojo dešimtmečio pabaigoje GOT ir Rusijoje sukūrė I.A.Archipčenko- žemės ūkio mikrobiologijos instituto profesorė. Ji panaudojo paprastesnį aerobinį-anaerobinį perdirbimo metodą. Buvo gautos daug pigesnės ir daug vertingesnės pagal sudėtį GOT. I.A.Archipčenko technologija universali: visų rūšių mėšlas ir išmatos virsta GOT. Labiau ištirtos yra BamilBamil- GOT iš atliekų, gautų kiaulių skerdyklose. Jos labai efektyvios. Efektyvūs yra ir OmugOmug ir PudretPudret- GOT, gautos iš stambių raguočių bei paukščių išmatų.

Išvada: iš tiesų viską galima gerai sutvarkyti, netgi mėšlą!

SKYSTAS KOMPOSTASSKYSTAS KOMPOSTASSKYSTI ORGANIKOS UŽPILAI- puiki trąša. Juose, be maistinių medžiagų, dar yra daugybė

stimuliatorių ir bioaktyvių medžiagų. Jie naudojami jau seniai, o Rusijoje tradiciškai. Mėšlas, kompostas arba fekalijos užpilamos vandeniu ir periodiškai maišant laikomos dvi ar tris savaites. Į statinę galima pridėti pelenų, šakniavaisių lapų, žolės. Į 200 litrų statinę pilama kilogramas pelenų ir

pora kibirų komposto arba žolės. Mėšlo arba fekalijų pilamas vienas kibiras, paukščių išmatų- pusė kibiro. Gautu antpilu, praskiedus jį dar du ar tris kartus, laistomi augalai.

Šiuo metu parduodama daug įvairių skystų kompleksinių trąšų. Paprastai tai būna tamsios spalvos skysčiai. Visa tai kokteiliai, kurių pagrindą sudaro durpių, komposto arba sliekų biohumuso vandeninės ištraukos. Jų mišinys daug vertingesnis negu atskiros trąšos arba stimuliatoriai. Kuo sudėtingesnis medžiagų kompleksas ir kuo jis artimesnis natūraliam kompostui, tuo jis stipresnis ir patikimesnis

Galima ruošti ir labai sudėtingus kokteilius, pridedant mielių, rūgpienio bakterijų arba šieno lazdelių(bakterijų). Apie juos kalbama skyriuje, skirtame augalų mitybai.

TRUMPAI APIE SLIEKUSTRUMPAI APIE SLIEKUSGaidys sapne išvydo slieką ir pagalvojo: „Numarinsiu kirminą!“Gaidys sapne išvydo slieką ir pagalvojo: „Numarinsiu kirminą!“„Siaubingas sapnas!“ - pagalvojo sliekas, pavirtęs sau ant kito šono.„Siaubingas sapnas!“ - pagalvojo sliekas, pavirtęs sau ant kito šono.

Neseniai Green PIKGreen PIK kompanijoje aš domėjausi biohumuso gamyba ir sliekų veisimu. Skaityti mokslininkų knygose himnus sliekams- tai viena. O matyti, kaip tavo akyse milijonai šių praktiškų gyvūnų mėšlą paverčia vertingiausiomis dirvožemio organinėmis medžiagomis,- visai kas kita. Sliekai verti geros knygos. Šiame skyrelyje pateikiu svarbiausius savo atradimus.

Pirmasis atradimas: brangieji, mes esame tarytum akli. Kaip ta kiaulė po ąžuolu iš Krylovo pasakėčios nepastebime savo geriausių draugų tik todėl, kad nenorime stebėti ir mąstyti. Mes prijaukinome įvairiausių gyvūnų, bet pagarbiausio iš jų, slieko, nepastebėjome. Pasaulis jį tik dabar įvertino. Sliekas, pasirodo, yra tikras lobis.

Iš vadovėlių visi žinome, kad sliekai minta organika ir purena dirvą, be to, jie praturtina dirvą maistingomis medžiagomis, perleisdami ją per žarnyną ir palikdami dirvožemyje savo ekskrementus. O mes galvojame: na ir kas, gera agrotechnika daro tą patį! Tačiau pažvelkime į rezultatą: agrotechnika sunaikina dirvožemio derlingumą, o sliekai visuomet jį padidina. Sliekas- tai svarbus, netgi pagrindinis veiksnys, lemiantis derlingumą. Būtent sliekų buvimas šiuo metu laikomas pagrindiniu strateginiu dirvožemio potencialumo rodikliu. Jei yra sliekų, vadinasi, dirvožemis dar gyvas. O jeigu jie nenori ten veistis, tai apie tokios dirvos derlingumą jau per vėlu kalbėti!

Dirvožemyje darbuojasi trys sliekų grupės: paviršiuje raudonieji kompostininkai, ariamajame sluoksnyje rausvieji artojai, podirvyje stambieji bespalviai urvelių rausikai. Visi kartu darbuodamiesi jie paruošia normalios būklės dirvą. Pirmiausia sukuria tvarkingą architektūrą. Kompostininkai išraizgo paviršinę organiką. Jų ekskrementai- maistas artojams. Šie daugiausia rausia vertikalius kanalėlius- vamzdelius orui ir vandeniui, kad galėtų maitintis jaunos šaknys. Šaknų liekanos ir sliekų artojų ekskrementai- maisto šaltinis urvelių rausikams. Jie uždaro visus kanalėlius savo horizontaliais perėjimais pusės metro gylyje arba dar giliau. Visa ši sistema padidina oro kiekį dirvožemyje maždaug ketvirtadaliu. Tai ir yra dirvožemio trachėjos bei bronchai, arterijos ir venos. O gal jūs žinote kokią nors agrotechniką, kuri galėtų padaryti lygiai tą patį?..

Daugelį kartų mokslininkai yra pastebėję naudingų komposto savybių: jo minkštumą ir drėgnumą, humusą ir mikrobus, ir BAM... Tačiau visa tai niekis, palyginus su sliekų ekskrementais. Pasirodo, jie iš tiesų yra koncentratas, derlingumo branduolys. Mokslui nežinomas kitas toks sudėtingas mikrobų, organikos ir mineralinių dalelių kompleksas, kuris būtų taip gudriai ir efektyviai sumaišytas.

Sliekų ekskrementus suriša labai ploni grybų siūlai, ir jie išsaugo tvirtumą. Juose sukoncentruotos maistinius medžiagosios ir B AM, o svarbiausia- mikroflora. Naudingųjų mikrobų ekskrementuose šimtą kartų daugiau negu aplinkinėje dirvoje, ypač daug yra azoto fiksatorių, nitrifikatorių ir mikrobų pagalbininkų. Sliekų ekskrementai tiesiog išspinduliuoja palankią mikrobinę terpę. Augalų šaknelėms sliekų ekskrementai- tikra dovana. Jie duoda galingą augimo impulsą. Vienos rūšies ekskrementai dešimties centimetrų ilgio šaknį aprūpina ir maitinimu, ir mikrobų kompleksu.

Nuodėmė nepanaudoti biocheminio sliekų ekskrementų unikalumo. Dar 1990 metais mūsų

mokslininkas I.N.Titovas išmoko pagaminti ypatingą ištrauką iš biohumuso. Ši Ištrauka kompleksiškai stimuliavo daugelį kultūrų ir padidino dirvožemio humuso potencialą. Preparatas buvo pavadintas GumisolGumisol. Dabar jį gamina keletas įmonių. Dirbdamas Green PIKGreen PIK, I.Nikolajevičius sukūrė GumistarGumistar- patobulintą universalų preparatą, praturtintą kompleksinėms maisto medžiagomis ir mikroelementais.

Daugelis mano pažįstamų sėkmingai veisia sliekus. Tik reikia žinoti, jog neverta žavėtis Kalifornijos raudonuoju slieku. Įrodyta, kad tuomet, kai maisto pakanka, visi kompostiniai sliekai ir dauginasi greičiau, ir turi didesnį apetitą. O patirdama stresus netgi pati vertingiausia sliekų rūšis praranda kultūrines savybes.

Visų svarbiausia turėti gerą sliekų veisimo techniką. Kaip ir gėles ar akvariumo žuvytes, sliekus reikia pažinti ir mokėti jiems sukurti sąlygas. Pavyzdžiui, reikia atminti, kad sliekai nepakelia karščių(aukštesnės nei +35°C temperatūros) ir vandens pertekliaus. Atminkite, kad staiga pakitus įprastą maistą, sliekai nustoja veistis, ir tik nauja karta, pripratusi prie jo, duos naudos. Reikia atminti, kad amoniakas ir sieros vandenilis- mirtini nuodai sliekams, Mėšlas jiems duodamas tik išvėdintas ir pusiau supuvęs.

Sliekai labai protingi, ir reikia žinoti daugybę jų elgesio subtilybių. Tuomet palengvės darbas su jais. Apie tai parašyta nemažai literatūros. Pavyzdžiui, netrukus pagal mano projektą bus išleista knyga Protingas šiltnamisProtingas šiltnamis. Joje gana išsamiai aprašyta darbo su sliekais patirtis.

Sliekų teikiamą naudą dirvožemiui sunku pervertinti, Juk sliekai- biologinis gamtos unikumas. Jie gali regeneruoti, atstatyti savo audinius. Tyrinėdami juos, medikai aptiko unikalių aktyviųjų medžiagų. Daugybė tyrinėjimų, atliktų JAV, Kinijoje ir Indijoje, parodė, kad sliekų preparatai gali aktyviai atjauninti audinius, užkirsti kelią daugeliui ligų, netgi vėžiui. Šiuo metu labai susidomėję sliekais ir kosmetologai.

Tačiau nepamirškime, jog mūsų tema- organinės medžiagos. Kad sliekai ir mikrobai didintų derlingumą, mums reikia augalinės organikos. Jau girdžiu klausimą: „Kurgi gauti organikos?“ Būsim nuoširdūs: jūs turite kur kas daugiau deficitinių medžiagų! Organikos pilna aplinkui, ja apaugę viskas- dykvietės ir dirvonai. Bet dažniausiai ji nueina niekais. Kai tik jos jums prireiks, surasite. Aš juk randu. Kada nors galbūt mūsų miestus sups komposto gamybos fabrikai. O kol kas patys darbuokimės!

MULČIAS IR KITA LYSVIŲ DANGAMULČIAS IR KITA LYSVIŲ DANGAKas yra mūsų gyvenimas? Mulčias!..Kas yra mūsų gyvenimas? Mulčias!..

Mulčias- tai natūralus dirvožemio padengimas puriu sluoksniu arba šiaip kokia nors medžiaga. Pas mus, pietuose, jis tiesiog būtinas. Tai pagrindinė stabilaus dirvožemio drėgnumo ir optimalios temperatūros sąlyga. Be mulčio mes negalime apsieiti, nes tai reikštų, jog kiekvieną dieną vargsime su kauptuku, o tai beveik nepadės, arba kęsime sausras kaip ant keptuvės. Pilti vandenį tiesiog ant priemolio- Sizifo darbas: kibiras, išpiltas vieno kvadratinio metro, sudrėkina dirvą tik 3-5cm, bet vanduo dėl kaitrios saulės išgaruoja per pusę dienos. Todėl aš pasistengiau apie mulčią sužinoti kuo daugiau. Mulčias būna iš žemės, įvairių organinių medžiagų, polietileninių plėvelių ir audinių. Viską aptarsime paeiliui.

1.ŽĖMĖS MULČIASŽĖMĖS MULČIAS- dirvožemio grumstų sluoksnis, kurį po lietaus ar laistymo mes nuolat stengiamės sukurti kultivuodami bei purendami. Drėgmę tai, žinoma, sulaiko. Tačiau labai gudriai: tik iki pirmojo lietaus ir esant perdėtam darbštumui. Tai būtų lygiai tas pats, kas pasiūlyti dengti stogą popieriumi, o geras šeimininkas turės nuolat stogą keisti po kiekvieno lietaus arba vėtros. Mes įsigudriname dar ir patys iš viršaus gumine žarna lieti vandenį, kad greičiau susiformuotų plutelė ir galėtume griebtis kauptuko. Be to, purenimas padeda pasisėti fitoftoros*, peronosporos* ir kitų grybelių sporoms- jie žiemoja dirvožemyje!

2.MULČIAS IŠ ORGANIKOSMULČIAS IŠ ORGANIKOS. Papasakosiu jums apie savo patirtį bei amerikiečių organikų mokslinius atradimus ir prieškarinius mūsų daržininkų tyrinėjimus.

ŠIAUDAI- viena iš prieinamiausių medžiagų. Kai dirvožemis įšyla, jie dedami aplink sudygusius augalus 10-15cm sluoksniu, kuris per porą mėnesių sukrinta iki 4-6cm. Tokio storumo

mulčias idealiausias, sukuriantis daugybę naudingų efektų.Šviesūs šiaudai, atspindėdami saulę, atvėsina dirvožemį. Tai vienas iš geriausių piktžolių

naikintojų: per ilgų ir plokščių šiaudų sluoksnį piktžolėms beveik neįmanoma prasikalti. Šiaudai dedami ir į braškių tarplysvius: angliškai sakoma „šiaudinė uoga“. Šiaudai- geriausias drėgmės saugotojas. Neleidžia braškėms pūti ir susitepti žemėmis, o pomidorams ir agurkams- sirgti. Bulvės, apdengtos šiaudais, auga pusantro karto greičiau ir mažiau pažeidžiamos vabalų, nes jiems sunkiau išlįsti į paviršių. Po šiaudais puikiai žiemoja rudenį pasodinti svogūnai, česnakai, daugiamečiai dirvožemyje palikti šakniavaisiai. Šiaudų mulčias pats ilgaamžiškiausias paklotas. Beje, angliškai lysvė vadinama žodžiu bedbed, reiškiančiu lovą.lovą.

ŠIENAS nepasižymi tokiu ilgaamžiškumu kaip šiaudai, prasčiau prispaudžia piktžoles, tačiau yra maistingas ir greitai tampa vertingu puvenų sluoksniu. Yra vienas jo trūkumas: jame gali būti daug sėklų, todėl ant lysvių aš jo nededu, verčiu ant velėnos naujoms lysvėms, bulvių tarpvagiuose, aplink medžių ir krūmų kamienus. Kiti šieno privalumai tokie kaip šiaudų.

PJUVENOS, SMULKINTA MEDIENA, SMULKIOS DROŽLĖS skiriasi tuo, kad beveik neslopina piktžolių augimo. Nors, padarius storesnį sluoksnį, vienmetės piktžolės žūsta greitai. Ant lysvių šias medžiagas galima dėti tik išdžiovintas, pastovėjusias ir geriau iš anksto dirvą patręšti azotu: fekalijų, mėšlo ištraukom arba karbamidu(sauja kibirui vandens). Mediena turi mažai azoto ir pūdama jį sunaudoja. Nors amerikiečių mokslininkai įrodė, kad dirvožemis šiuo atveju nenuskurdinamas, tačiau aš nerizikuoju. Stambesnes skiedras geriau berti į tarpvagius ir ant takelių.

PELAI, RYŽIŲ LUKŠTAI- grūdų atliekos, jos tokios kaip pjuvenos, tik daug maistingesnės. Jas galime dėti ir į dirvą.

NUPJAUTA ŽOLĖ yra maistinga, suteikia dirvožemiui azoto, puikiai išlaiko drėgmę. Ją reikia dėti storesniu sluoksniu: išdžiuvusi ženkliai sumažėja. Tą patį galima pasakyti ir apie žalius lapus.

SAUSI LAPAI- puikus mulčias, visiškai apsaugo nuo piktžolių. Tai puiki medžiaga dirvą uždengti žiemai.

SMULKINTAS POPIERIUS panašus į pjuvenas. Centimetro popieriaus sluoksnis puikiai sulaiko piktžolių augimą ir išsaugo drėgmę. Būtinai reikia aprūpinti azotu: popierius kartais turi nuodingų medžiagų, todėl kuo greičiau mikrobai jį perdirba, tuo geriau.

Visos minėtos medžiagos yra šviesios. Jos atspindi saulės šviesą. Todėl po šilumamėgėmis kultūromis(pomidorais, agurkais, paprika, baklažanais) tarp augalų jas reikia dėti šiek tiek vėliau, kai dirvožemis įšyla. Kopūstus, žirnius, bulves, priešingai, apdenkite anksčiau, iš karto pasėję. Labai patogu mulčiuoti pirmąjį piktžolių kilimą: po storu mulčio sluoksniu jos sėkmingai žūsta.

O štai tamsios, šiltos antklodės.KOMPOSTAS IR PUVENOS- gydantis mulčias. Organikos šalininkai įrodė, kad kompostas

apsaugo daržoves nuo ligų. Užtenka 3-5cm sluoksnio. Jis dirvožemyje sulaiko sporas, kurios pasirengusios pavasarį pakilti, o komposto mikrobai aktyviai slopina ligas. Žinodamas, kad kompostas greitai sutankėja ir sliekų išnešiojamas, aš dedu jį storu 15cm sluoksniu. Jeigu prispaustumėte kompostu jaunas piktžoles, dauguma jų daugiau nebeiškiltų. Tačiau paaugusios piktžolės prasikala ir per kompostą. Komposto mulčias- tai, be abejonės, ta dirva, kurioje galima sodinti ir sėti. Žinoma, kompostinis mulčias greitai sutankėja, todėl lysvę aš dar pridengiu kuo nors puriu.

DURPĖS, ypač viršutinio sluoksnio, šviesesnės- beveik kaip kompostas. Jos daug puresnės ir mažiau tankėja, tačiau beveik neturi maistingųjų medžiagų.

SAULĖGRĄŽŲ LUKŠTAI mažai padeda nuo piktžolių, tačiau gerai saugo drėgmę. Ypač geri lukštai, likę po sudaiginimo. Juos aš bėriu ant lysvių ir ant gėlių darželių. Dedu į kompostą. Lukštų trūkumas, kad jie smarkiai įkaista vasarą, tačiau subrendusiems augalams tai nekenkia.

ŽIEVĖ, SPYGLIAI, KERAMZITO NUOSIJOS- tai sunkiau pasiekiamos medžiagos. Jais geriau mulčiuoti takelius ir daugiamečių gėlynų lysves.

Tai tamsusis mulčias. Jis gerai įšyla ir jį galima dėti jau rudenį, o atėjus pavasariui, viską sodinti ant mulčio. Lukštus reikia nugrėbti nuo dirvožemio, o komposte ir durpėse sėklos gana lengvai sudygs.

3.MULČIAS IŠ DANGOS MEDŽIAGŲMULČIAS IŠ DANGOS MEDŽIAGŲ. Dar 20-ais metais I.Mičiurinas rašė, kad amerikiečiai sėkmingai dengia plantacijas „kartonu, prisodrintu gudrono“(toliu). Toks mulčias iki karo plačiai buvo išbandomas ir naudojamas daugelyje ūkių. 30-ų ir 40-ų metų vadovėliuose apie mulčią kalbama kaip apie gerai žinomą ir efektyvią priemonę. Dabar mulčiavimui naudojama plėvelė ir neaustos sintetinės medžiagos.

POPIERIUS IR KARTONAS- gera priemonė atskirti piktžoles ir išsaugoti drėgmę. Aš užkloju kartonu tas erdves, kur driekiasi moliūgai ir melionai. Galima apdengti ir bulves, ir tarpvagius. Teisingas naudojimas: augalus reikia sodinti į mažas kryželiu kartone ar popieriuje išpjautas skylutes, o mulčio kraštelius šiek tiek užkasti. Kitaip I skylutėse augs piktžolės, o dirvožemis greitai išdžius. Laikraščių reikia 3-4 sluoksnių, popieriaus, iš kurio daromi maišai cementui, dedami du sluoksniai, kartono užtenka vieno sluoksnio. Nebijokite spausdinimo dažų: mikrobai su jais susidoroja.

MAIŠINIS AUDEKLAS, TEKSTILĖ gerai atskiria lapines piktžoles, bet varpinės žolės gali pro juos prasiskverbti. Audeklas „kvėpuoja“, o kartais ir šviesą praleidžia. Todėl dirvožemis po juo gali greitai išdžiūti. Todėl kartais reikės laistyti. Laistyti galima tiesiog per medžiagą, o srovė neišplaus ir nesutankins dirvos- tai didelis privalumas.

JUODA PLĖVELĖ. Pirmoji sodininkų reakcija: „Juk ji nekvėpuoja! Šaknys užtrokš!“. Prisiminkite: dirvožemis kvėpuoja tiktai tada, kada jam yra kuo kvėpuoti,- kanalėlių struktūra. Jei yra kanalėlių, dirvožemis intensyviai kvėpuos, net ir per tas angeles, kur pasodinti augalai. Kitu atveju

dirvožemis dūsta, nors ir kasdieną purentumėte jį. Aš įsitikinau: net po „nekvėpuojančia" plėvele dirva struktūrizuojasi todėl, kad ji gerai sulaiko drėgmę. Šaltesniu paros metu viduje iškrenta kondensatas ir nuteka atgal į dirvožemį. Tai didelis privalumas. Tačiau plėvelės nepūva, o tai jau trūkumas. Vadinasi, plėvele reikia uždengti tik tą dirvožemį, kuris jau patręštas organika.

Daugelis baiminasi, kad plėvelė įkaista saulėje. Taip, ji įkaista, bet dirvožemis- ne. Juoda plėvelė nesukuria šiltnamio efekto*, kadangi nepraleidžia šviesos.

Pagrindinis polietileninių plėvelių trūkumas- jos trumpalaikės: suplyšta per vienerius-dvejus metus. Galima pridengti plėvelę nuo saulės: uždėti ant viršaus šiaudų, pjuvenų, žolės. Po mulčiu plėvelė tarnaus keletą metų.

Laimei, ir pas mus jau pasirodė ilgai laikančios plėvelės, pavyzdžiui, Peterburgo įmonės ŠarŠar gamybos SvetlicaSvetlica. Kol kas jų kaina yra aukštesnė negu polietileno, tačiau patvarumas ir ilgaamžiškumas yra tokie, kad atsieina du ar netgi tris kartus pigiau.

RUBEROIDAS- tai ta pati plėvelė, tik tarnauja 3-4 metus be mulčio. Jokių kenksmingų augalams medžiagų jis neišskiria: gudronas yra gamtinė medžiaga. Jis dedamas ant viršaus ir apibarstomas. Gerai tinka žemuogėms. Ruberoido trūkumas- kietumas. Su juo reikia darbuotis labai atsargiai, nes greitai plyšta. Kitas trūkumas- brangumas. Manau, kad ruberoidas- jau atgyvena.

Plėvelė naudojama kaip vienkartinė medžiaga mulčiuojant pramonines daržovių plantacijas. Mūsų sodininkams kol kas tai per brangu: kasmet mulčią reikės keisti. Tačiau žemuogės- visai kitas reikalas. Plantacija auga trejus ketverius metus. Ravėti nereikia, laistyti beveik nereikia, išskyrus dideles sausras. Vanduo pilamas iš viršaus, nuteka pro skylutes ir tolygiai pasiskirsto po mulčiu. Uogos

nepūva, auga sausos ir švarios. Ūsai neįsišaknija. Nuėmus derlių, apkarpoma, pridedama maisto medžiagų, ir viskas! Štai tokie subtilumai(žiūrėkite paveikslą).

Paruošę lysvę ir uždėję komposto, ant viršaus dengiame plėvele(ruberoidu). Kraštus kruopščiai prispaudžiame arba užkasame: jeigu mulčias nehermetiškas, dirvožemis po juo greitai išdžiūsta. Priminsiu: sodinant daigus, svarbiausia neplėšyti skylučių. Peiliu prapjauname kryželį, kuo mažesnį, tuo geriau. Plonu pagaliuku padarome duobutę ir tuo pačiu pagaliuku atsargiai įleidžiame daigą. Šaknis užpilame smėliu, po to puria žeme, ir lengvai pagaliuku paspaudžiame. Palaistyti reikia vieną kartą. Gerai būtų, jeigu iš viršaus aplink krūmelį užbarstytume šiek tiek žemių: piktžolės turi net neįtarti, kad kažkur yra šviesa ir kad galima kaip nors išlįsti! O jos šviesą tiesiog uoste užuodžia. Todėl padarytos plėvėje didelės skylės pavers jūsų darbą niekais.

Jei apsodinamas laukas didelis, tai stenkitės išlyginti ir patręšti jį visą, keletą ritinių patieskite, o ant jų susieinančių kraštų dėkite lentas arba plytas. Jomis ir vaikščiokite. Per mulčią vaikščioti negalima, nes mulčias reikalingas dirvožemiui išpurenti,- tai bendra taisyklė!

4.PERMATOMA DANGAPERMATOMA DANGA.PLĖVELĖ(polietileninė ar kitokia)- tai nekvėpuojanti ir permatoma medžiaga. Ji sukuria

šiltnamio efektą: šiluminiai(infraraudonieji) spinduliai praleidžiami, o šiltas oras neišleidžiamas. Vadinasi, toks mulčias vasarai netinka, tačiau juo galima pridengti kompostines lysves šaltuoju metų laiku: kompostas toliau per žiemą bręsta, o maistingųjų medžiagų lietus neišplauna. Šia plėvele galima uždengti ir komposto krūvą, ir mėšlą: išsaugos maistingąsias savybes ir greičiau supus. Vasarą plėvelę reikia dėti ant viršaus tik nuo lietaus, nes kitaip krūva gali perkaisti.

Yra toks keistas reiškinys soliarizacijasoliarizacija. Dalį dirvos padengia plėvele ir prispaudžia kraštus. „Šiltnamis“ nedidelis, todėl kyla siaubingas karštis. Viskas, kas auga, per vasarą tiesiog išverda. Nemanau, kad tai protinga. Pirmiausia perkaista ir dirvožemis, ir mikrobai. Kita vertus, nepaisant karščių, piktžolės suspėja duoti sėklų. Todėl apie protingas plėvelių dangas pakalbėsime atskirai.

AGROPLĖVELĖ ir kitos neaustos medžiagos irgi permatomos, bet gerai „kvėpuoja“. Be to, atspindi daug šviesos- suteikia dalinį šešėlį. Karštomis dienomis po jomis neperkaistama- o tai didelis privalumas! Bet dirvožemis greitai išdžiūsta- tai trūkumas. Tiesa, per šį mulčią galima laistyti. Bet tik ne užaugusius augalus: lietaus vandenys padidina grybelines ligas. Todėl geriau šias medžiagas naudoti jauniems pasėliams ir sodinukams pridengti ir norint apsaugoti jaunus agurkų bei pomidorų krūmynus nuo rytinės rasos, baklažanus- nuo kolorado vabalų. Rimtesniems darbams šios medžiagos nelabai tinka, nes yra nepatvarios.

Tiesa, dabar išrasta patvari medžiaga ilgam naudojimui- liumiteksas. Jį labai giria pažįstami daržininkai. Man su šia medžiaga dar neteko dirbti. Bet jei jis iš tiesų toks tvirtas, tai gali išspręsti daugybę problemų. Lysves po tokia danga galima laikyti visą vasarą!

5.MULČIAS DIRVONUI ĮSISAVINTI IR PIKTŽOLĖMS NAIKINTIMULČIAS DIRVONUI ĮSISAVINTI IR PIKTŽOLĖMS NAIKINTI. Tai viena iš protingiausių technikų, kurią naudoja permakultūros ir organikos šalininkai. Sėkmingai naudoju ją ir aš kurdamas naujas lysveles. Sultingas jaunas stambiastiebes piktžoles pamindau, sutrypiu jas- tai dovana sliekams. Jei dirvožemis labai skurdus, ant piktžolių išbarstau truputį paukščių išmatų arba mėšlo, o kartais ir mineralinių trąšų. Ant viršaus dedu popieriaus: 2-3 sluoksnius laikraščių, popieriaus maišų, senų pakuočių- ko tik turiu. Galima pakloti pakavimui skirto kartono. Iškart ant šio popieriaus mulčio storu 10-12cm sluoksniu užpilu maistingųjų organinių medžiagų, be to, galima naudoti nesubrendusį mėšlą arba kompostą, kuris vėliau subręs. Iš viršaus visas šis „tortas“ pridengiamas „plakta grietinėle“- šiaudais, lapais, 5-6cm žolės sluoksniu. Kartonas(popierius) atitveria nuo dirvos naujas piktžoles. Maistingasis sluoksnis palaiko drėgmę ir suteikia maitinimą. Jo dėka popierius greitai supus. Šiaudai viską apsaugos nuo saulės ir paukščių.

Pirmaisiais metais čia sėklų nepasėsi, todėl sodinami stambių augalų daigai: aguročiai, moliūgai, pomidorai, paprika, baklažanai ir netgi bulvės. Sodinama taip: truputį praskleidžiami šiaudai ir mėšlas- padaromos duobutės. Popierius dugne praduriamas: šaknys pačios suras kelią žemyn. Daigas(šakniagumbis) įstatomas į duobutę ir apiberiamas žemėmis: jos apsaugos daigą nuo rūgštaus mėšlo, kol šis sušus. Palaistomą ir apdedama dideliu sluoksniu šiaudų. Jeigu dažnai lyja, daugiau laistyti nereikia. Kitais metais mulčias sutankėja, viskas pavirsta kompostu, dirvožemis struktūruojasi,

o jūs, nuėmę derlių, turite švarią, be piktžolių organinę dirvą. Belieka kasmet pridėti puvenų ir galite sėti viską, ką tik norite.

Naujas lysves formuojame paprastai. Tiesiog ant pievų velėnos sukalame iš keturių lentų dėžę. Pavyzdžiui, metro pločio ir penkių metrų ilgio. Išverčiame ant žolės 2-3 karučius mėšlo, pridengiame popieriumi, tada uždedame kompostą arba mėšlą, o po to saulėgrąžų lukštus. Pirmaisiais metais sodiname agurkus ir pomidorus.

Galima daryti ir kitaip. Atskyrę lysvę, kasame joje tiesiog tarp piktžolių duobutes, pripildome jas organikos ir sodiname pomidorus. Daigai auga, o piktžolės stiebiasi trigubai greičiau. Kai piktžolės jau gerai uždera, bet dar neužgožia daigų, jas pamindome ir uždengiame popieriumi, o ant viršaus storu sluoksniu dedame žolę, puvenas, lukštus arba bet kokias atliekas. Per vasarą vis pridedame žolės ir piktžolių. Ravėti beveik nereikia. Laistyti- tik kartą per savaitę, tačiau gausiai.

Į tokią lysvę visą vasarą galima dėti kulinarines atliekas kartu su žolėmis ir piktžolėmis. Sliekai gausiai veisiasi ir paverčia viską biohumusu. Tokiu būdu per porą metų galima ženkliai padidinti lysvių derlingumą. Išeina „suomiškos lysvelės“. Jeigu net suomiai taip mulčiuoja lysves, tai mums, gyvenantiems karšto ir sauso klimato zonoje, pats Dievas patarė taip daryti!

Išvada: vis dėlto geriausias mulčias yra organinis. Jis turi būti pakankamai tankus, kad apsaugotų nuo piktžolių ir nuo ligų, leistų gerai kvėpuoti, suteiktų maisto. Toks idealus mulčias yra šiaudai, žolė, lukštai su kompostu. Išvada: tegul augalų liekanos pūva ne laukuose ir dirvonuose, o jūsų daržuose!

NATŪRALIAUSIAS DIRVOŽEMIO GERINTOJASNATŪRALIAUSIAS DIRVOŽEMIO GERINTOJAS...O pavasarį tankios saulėgrąžų šukos iššukuos visas šiukšles iš šukuosenos jūsų...O pavasarį tankios saulėgrąžų šukos iššukuos visas šiukšles iš šukuosenos jūsų

minčių!minčių!

Gyvybę mūsų planetoje palaiko augalai, liktai jie moka iš saulės ir oro pagaminti organines medžiagas. Jie pirmieji išėjo į sausumą. Jie sukūrė gyvūnus, dirvožemį. Netgi atmosferą, tinkamą kvėpuoti, irgi sukūrė jie.

Nuo pat pasirodymo sausumoje kiekvienas augalas nuolat darbuojasi gerindamas dirvožemį, nes dirvožemis- tai jo ir jo vaikų namai. Savo šaknimis visi augalai kuria dirvožemio struktūrą. Kanalėliuose palieka organiką- maistą mikrobams ir sliekams. Meta šešėlį ant dirvožemio, išsaugodamas jo drėgmę, sutvirtina dirvožemį, kad lietus neišplautų, vėjai neišpustytų. O mirdamas augalas žemės paviršiuje palieka šiek tiek puvenų- visą savo kūną atiduoda palikuonims!

Nė kiek neperdedant galima pasakyti, kad augalų gyvenimas- nesavanaudiška tarnystė būsimoms kartoms, vadinasi, ir viskam, kas gyva. Deja, mes apie tai net pamiršome ir nesistengiame tuo pasinaudoti!

Mus moko: jei švari žemė, viskas gerai. Tačiau iš tiesų, ypač pas mus, pietuose, plika žemė tolygu mirčiai. Tai sutankėjusi, išdžiuvusi, praradusi struktūrą ir derlingumą žemė. Vienas protingo žemdirbio patarimas: venkite plikos žemės! Venkite netgi vienai dienai palikti dirvožemį be mulčio arba augalų. Pasinaudokite kiekviena proga augalais struktūruoti ir tręšti dirvą.

Tam tinkamas laikas- ankstyvas pavasaris ir ruduo. Augalai tiesiog nuostabūs: javai, saulėgrąžos, rapsai, garstyčios, vienmetis lubinas, vikis. Piktžolės, ir tos gerina dirvožemį! Pavasarį jų žaliąjį kilimą reikia laiku nupjauti. Rankinės plokščiapjovės išradėjas V.V.Fokinas panaudoja viską, kas yra: „Jeigu liko nebereikalingų sėklų arba tokių, kurių galiojimo laikas pasibaigęs, neišmeskite, sėkite kuo tankiau ant likusios laisvos žemės...“ Šakniavaisiai- apskritai prabanga: „Sėkite šakniavaisius liepą-rugpjūtį. Palikite derlių kartu su lapais dirvožemyje per visą žiemą. Kiek maisto gaus dirvožemio gyventojai, kai visa tai supus!“ Negaliu nepaminėti: labai daug nekondicinių sėklų, nuosijų, lieka po cukrinių runkelių sėklų apdorojimo. Jų daigumas(50-60%) pakankamas mūsų tikslams įgyvendinti, o ir kaina neaukšta. Cukrinių runkelių sėja rugpjūtyje- tai puikus sideratas.

SIDERATAI- tai augalai arba augalų mišiniai, pasėti dirvožemiui struktūruoti, jam praturtinti azotu arba organika. Tradiciškai jie suariami. Nors, kita vertus, E.Folkneris įrodė tokio aparimo klaidingumą. Giliai dirvožemyje žalioji masė ilgai nepūva. Be to, jos sluoksnis suformuoja dirbtinį barjerą: iš apačios negali prasiskverbti podirvio drėgmė, o šaknims sunku prasiskverbti gilyn. Toks dirvožemis greitai džiūsta, taigi niekais nueina struktūrinis šaknų darbas, o paviršiuje iš puvenų nesusiformuoja mulčias. Viskas išeina atvirkščiai!

Geriau nupjauti augalus sideratus kultivatoriumi, plokščiapjove arba kauptuku(apie juos dar bus rašoma) 2-3cm gylyje ir sumaišyti su paviršiniu dirvožemio sluoksniu. Tuomet jie greitai supūva, atiduoda maistingąsias medžiagas ir pavirsta humusu. Darže daug lengviau dirbti su jaunais, sultingais vienmečiais augalais: subrendę daugiamečiai augalai per kieti. Pavyzdžiui, tankiai pasėtas saulėgrąžas reikia nupjauti, kol jos dar nesiekia jūsų kelių. Piktžoles galima išrauti su šaknimis: tankioje lysvėje kauptuku nepasidarbuosi. O palikti išrautas ant lysvių- šventas reikalas. Juk iš esmės piktžolės- tai sideratai, užaugantys patys savaime mūsų naudai!

Kompostinėse lysvėse stengiamės auginti ką nors nuo pat ankstyvo pavasario iki šalnų, todėl sideratų nenaudojame. Apie juos papasakosiu V.V.Fokino ir draugų žodžiais.

Lysvėse, skirtose šilumamėgėms kultūroms, sideratai sėjami šiltomis vasario ir kovo dienomis. Tankiau išbarstome sėklas, išlyginame lysvę grėbliu ir laukiame. Netrukus pasirodo želmenys.

Nelaukdami, kol augalai sutvirtės, nušienaujame juos ir paliekame ant lysvės. Jeigu turime puvenų, truputį jomis pabarstome lysvę. Daigus sodiname tiesiog į vystančią sideratų lapiją. Jei jau anksčiau mulčiavote lysvę organika, tai galima jos net ir neperkasti. Bet jei jūsų žemė tanki, tai užtenka perkasti rudenį, o pavasarį tiktai nupjauti sideratą plokščiapjove arba kauptuku.

Nuėmus bulvių, morkų, svogūnų, česnakų derlių(tai yra tų kultūrų, kurios neužima lysvės iki šalnų), geriau sėją pakartoti: netgi liepos pradžioje pietiniuose kraštuose ne vėlu sėti morkas, cikorines salotas, ridikus, prieskoninius augalus, sodinti burokėlius, agurkus, aguročius, o rugpjūčio pabaigoje-bulves, sėti salotas, ridikus, lapines garstyčias, žalumynus. Jei tokio poreikio nėra, o nuėmus derlių oras dar šiltas, sėkite sideratą. Jis spės sudygti dar net šalnoms neprasidėjus. Išbarstykite dar sėklų ir ant augančio siderato, viską perkultivuokite. Tuomet užsimegs ir naujos sėklos, kurios pavasarį pačios sudygs.

Jei negresia, jog sideratas peraugs ar sumedės(kaip atsitinka, pavyzdžiui, su kukurūzais, sorgais arba soromis), tuomet jį galima palikti lysvėje žiemai. Pavasarį tereikės šiek tiek papurenti dirvą.

NUKRYPIMAS APIE V.R.VILJAMSO NUKRYPIMAS APIE V.R.VILJAMSO SĖJOMAINOS SISTEMĄSĖJOMAINOS SISTEMĄKokie augalai tinkami sideravimui?Laukininkystėje svarbiausia daugiametės ankštinės žolės: liucerna, lubinas, esparcetas, dobilas.

Jų šaknys galingos ir prasiskverbia iki keturių metrų. Ankštinės žolės turi už kitas žoles daugiau azoto. Ant jų šaknų auga simbiontinės bakterijos azoto fiksatorės.

Sėjomainos kūrėjas V.R.Viljamsas nustatė, kad ankštinės žolės aktyviai kuria grumstuotą struktūrą ir kanalus dirvoje. Jis siūlo iš aštuonerių trejus metus lauke auginti įvairias ankštines ir varpines žoles, kurios naudojamos kaip pašarinė naudmena, o likusius metus struktūrą palaikyti protingai apdirbant lauką. Tai pagerina dirvožemio savybes: kaupia daugiau vandens, humuso, padidina trąšų efektyvumą. Ir derlius auga.

V.R.Viljamsas pateikia įdomius apskaičiavimus. Suarto(nestruktūringo) dirvožemio drėgnumas smarkiai svyruoja nuo drėgmės pertekliaus iki trūkumo, ir tuo metu maistingosios medžiagos neįsisavinamos. Vadinasi, ir laistymas, ir augalų mityba efektyvi tik 50%. Normalios būklės tikimybė po lietaus- irgi 50%. Išeina, kad darbo efektyvumas tokiame lauke sudaro tik 25%. Vadinasi, visos ūkio šakos, aptarnaujančios žemės ūkį, pradeda prarasti didžiąją dalį produkcijos, kuro sudeginama keturis kartus daugiau negu būtina; mašinų gamybos, chemijos pramonė apie pusę savo produkcijos gamina be reikalo. Išeitų, kad visos gamybos įmonės, perdirbančios žemės ūkio produkciją, gauna žaliavas už dvigubą ar trigubą kainą. V.R.Viljamsas 1937 metais rašė, kad visi Sovietų Sąjungos piliečiai gauna produktus ir būtiniausias reikmenis už trigubą kainą. „Viso to mokslas dar netyrinėjo, tačiau kokias perspektyvas galėtų atverti šie tyrinėjimai!“,- rašė jis daugelyje straipsnių. Jis tikėjo, kad taip neturi būti. Iš tiesų mokslinės minties gigantas buvo ir gigantiškai naivus! Tik įsivaizduokite: visi darbuojasi daug daugiau, o viską perka dvigubai brangiau. Apie tai mūsų vyriausybė galėjo tik pasvajoti! 1939 metais V.R.Viljamsas mirė, tuomet mirė ir sėjomainos sistema, ir mokslas toliau plėtojosi remdamasis D.N.Prianišnikovo agrochemija, o mes visus aplenkėme gamindami trąšas, tačiau nepasiekėme išsivysčiusių šalių žemės ūkio gamybos efektyvumo.

Šio nukrypimo moralas toks: mūsų daržai- tai mažas mūsų šalies, praradusios protingą žemdirbystę, modelis.

Tačiau grįžkime prie žolių. Nepaisant viso vertingumo, daugiametės ankštinės žolės mums netinka: jos formuoja kietus stiebus, kuriuos sunku perkirsti kauptuku, daugelis vėl gali ataugti iš šaknų; netgi jaunas jas sunku išrauti. Todėl geriau tiks varpiniai augalai. Jie nebijo šalčio, greitai sudygsta ir purena būtent viršutinį dirvos sluoksnį. Žinoma, kukurūzai nelabai tiks- per daug brangios sėklos, labai sunku juos pjauti. Sorgas ir soros tinkamesni, tik apdoroti juos reikia, kol dar labai jauni.

Jei norite greitai užauginti daug biomasės, kukurūzai, cukranendrės, paprastasis sorgas ir

cukrinis sorgas yra kaip tik tai, ko jums reikia. Tai vadinamieji S-4 augalai. Jų fotosintezė vyksta trečdaliu greičiau nei kitų augalų. Jie daug greičiau užauga, turi daugybę cukrų. Pusė aro tokių tankių stačių stiebų, ir jau viduryje vasaros galima dėti kompostą.

Daug naudos pietuose duoda saulėgrąžos bei minėti aukšti varpiniai augalai, pasėti išilgai lysvių arba aplink daržą vietoje priedangos 30-50cm pločio juosta. Jie apsaugo daržą nuo saulės ir sauso vėjo, jų dėka susidaro palankus mikroklimatas. Agurkai, kurie apskritai mėgsta šešėlį, augdami kukurūzų paunksmėje, duoda puikų derlių iki pat šalnų.

Sideracijai tinka ir kryžmažiedžiai: garstyčios, rapsas, barborytė (piktžolė), aliejinis ridikas. Tinka visos daržovės, kurių sėklas jūs ketinote išmesti. Apskritai stebėkite augalus. Yra tokių piktžolių kaip daržinis portulakas, arba „storulė“. Ši piktžolė valgoma, ypač marinuota. Neskubėkite skinti šių augalų, palaukite, kol jie ūgtelės: kiek daug gausite organikos! O yra ir tokia piktžolė žliūgė. Beje, pavasarį tinkama salotoms. Darže ji pasirodo po ravėjimo, antroje vasaros pusėje. Kol dar nepražydo, nepjaukite jos: tai puikiai apdengiantis dirvožemį, saugantis drėgmę augalas. Ir apkaupti nebūtina: trokšta, jeigu iš viršaus uždedama puvenų arba lukštų. Apskritai sideracija- tai kūrybos procesas.

„Pagrindinė žemdirbio užduotis- įdirbti žemę... Žemei reikia duoti daugiau negu iš jos imi. Procentus, ir nemažus, ji pati priskaičiuos kiekvienam pagal nuopelnus“(V.V.Fokinas).

Štai pagrindinės sideravimo taisyklės:1.Neverta sėti daugiamečių augalų ir šakniastiebių.2.Neperauginkite sideratų. Kuo stambesnis augalas, tuo anksčiau jį reikia nupjauti.3.Sėkite sideratą tankiai.4.Stenkitės sėklas išbarstyti prieš derliaus nuėmimą arba prieš pavasarinį kultivavimą, kad

nereikėtų dėti papildomų pastangų sėjai.

SVARBIAUSIA APIE DIRVOŽEMIO ALINIMĄSVARBIAUSIA APIE DIRVOŽEMIO ALINIMĄNuo seno daržininkystės ir laukininkystės pagrindas buvo sėjomaina. Jos esmė ta, kad negalima

augalų keletą metų auginti toje pačioje vietoje: dėl to mažėja derlingumas ir augalai dažniau serga.Dažniausiai tai siejama su dirvožemyje atsiradusiomis ligomis. Dar sakoma, kad nuskursta

dirva, nes vienos rūšies augalai išeikvoja iš dirvos vienos rūšies medžiagas. Kiti įrodinėja, kad šaknys išskiria specifinius nuodus, kurie kenkia dirvožemiui. O kokios tikrosios dirvožemio nualinimo priežastys?

Tvirtai pagrįstą atsakymą pateikia genialus vynuogių augintojas mokslininkas L.Mozeris savo knygoje. Jis nepatingėjo atlikti šimtus lauko bandymų ir aiškiai nustatė toliau pateikiamus faktus. Augalus silpnina specifinės augimą slopinančios medžiagos- inhibitoriai, stabdantys šaknų augimą.

Beje, juos išskiria pačios šaknys. Turbūt taip jos sužadina save augti į plotį. Augalai tik tuomet gerai toliau auga, jeigu naujos jų šaknys išeina iš pažeistos zonos, įsisavindamos naujus dirvos plotus.

Bandymais buvo nustatyta, kad inhibitorių yra visose augalų dalyse. Augalai reaguoja tiktai į savuosius inhibitorius- kiti jiems nekelia pavojaus. Kompostas iš vynuogių nuodingas tik vynuogynams, o iš kviečių slopina tiktai kviečius. Jeigu praplautumėte „nualintą“ dirvą vandeniu, inhibitoriai virstų tirpalu. Jei šiuo tirpalu palaistytumėte sveikus augalus, augančius geroje dirvoje, jie nugeibtų jūsų akyse. Svarbiausia: inhibitoriai stabdo augimą, NEPRIKLAUSOMAI nuo mitybos, drėgmės ir apsaugos priemonių gausos.

Molis puikiai suriša šias medžiagas. Drėgname priemolyje inhibitoriai beveik nepasireiškia. Vadinasi, lengvoje dirvoje veikia labai stipriai. Svarbų vaidmenį čia vaidina organika ir mikrobai. Paaiškėjo, kad ypač efektyvi sideracija. L.Mozeris dvejus metus augino daug žaliosios masės ir ją apdorodamas visiškai atkūrė dirvožemį po nualinimo.

Išvada akivaizdi: jei kasmet papildysime lysves kompostu ir auginsime sideratus, mes išvengsime dirvožemio nualinimo. Šiuo atveju kompostas turėtų atitikti pavadinimą: anglų kalboje šis žodis reiškia mišinį, sumaišytą iš skirtingų daliųmišinį, sumaišytą iš skirtingų dalių. Akivaizdu ir kita: nereikia sodinti obels į duobę, kurioje augo ir buvo išrauta obelis, o slyvos medžio, kur augo slyva. Lysvėse irgi patartina auginti skirtingų rūšių augalus. Bet, jeigu jūs nuolat pridedate naujos organikos arba naudojate sideratus, dirvožemio nenualinsite, galite nebijoti. O jei nėra nei organikos, nei sideratų, auginamas kultūras reikia sukeisti vietomis kasmet.

O dabar atėjo laikas protingai naudotis darbo įrankiais.

NE VIEN KAUPTUKU!NE VIEN KAUPTUKU!Kažkas visuomet dėl kažko reikalingas.Kažkas visuomet dėl kažko reikalingas.

(Išmintis)(Išmintis)

Šis skyrius iliustruoja, kad daiktus galima tobulinti be galo. Ne veltui I.E.Ovsinskis daugelį garsių firmų įrankių palygino su senovės tautų kuolu. Ne veltui Viljamsas nurodo tikslias sąlygas ir įrankius protingam žemės apdirbimui, visa kita laiko kenkimu ir tuščiu pinigų švaistymu. O V.V.Fokinas po infarkto išrado plokščiapjovę, su kuria galima atlikti visus darbus, išskyrus purškimą. Kiekvienas, stengdamasis pagerinti savo darbą, gali tai padaryti. Štai jums pavyzdžiai.

KULTIVATORIAUS NORAGĖLISKULTIVATORIAUS NORAGĖLISDaržas buvo plikai nuskustas. Šeimininkas lengvai apgirtęs.Daržas buvo plikai nuskustas. Šeimininkas lengvai apgirtęs.

Šią idėją man pasufleravo V.Levičkina-gėlininkė iš Jablonovkos. Aš padėkojau už susitikimą ir išbandžiau. Išbandykite ir nepasigailėsite!

Daugelio namuose kažkur be reikalo mėtosi 9-ojo dešimtmečio pabaigoje nupirktas rankinis kultivatorius. Tai paprastas prietaisas: ant koto- dantyti rateliai, o gale laisvai judantis dvipusis peilis. Kultivatoriaus paskirtis kilni- važinėti ir pjauti piktžoles. Tačiau praktiškai viskas daug sudėtingiau: apie ratelius nuolat apsiveja žolė ir prikimba žemių. Pats noragėlis kaip tik nuostabus: ir plienas kaip reikiant, ir peilio laisvumas optimalus, ir kampai geri, ir pagaląstas puikiai. Nupjaukite ratelius ir turėsite nuostabų ravėjimo noragėlį, kurio galimybės labai didelės.

Noragėliu nemojuojama, jis tempiamas. Geriausiai traukti į save. Šiek tiek pasimokę galėsite traukti į abi puses. Be to, jis labai tvarkingai, nusėsdamas apie 1-3cm, nupjauna piktžoles, tarp jų ir pakankamai dideles, ir suformuoja purų mulčio sluoksnį. Noragėlis daug efektyvesnis už kauptuką, o jei suformuotumėte tarplysvius šiek tiek platesnius nei noragėlis, tai efektyvumas būtų trigubas: perėjai noragėliu- ir tarplysvis švarus.

Nepamirškite laiku pagaląsti ašmenų: atbukę jie pjauna daug prasčiau. Žinoma, jeigu bandysite pjauti užaugusias stambiastiebes piktžoles, teks paplušėti ir nuolat iškratinėti įstrigusį augalą.

Noragėlis nepritaikytas užaugusioms stambiastiebėms piktžolėms. Jis skirtas tam, kad šių piktžolių nebūtų. Stambiastiebėms piktžolėms tinka kaplys, dar vadinamas kauptuku.

Idėja: vietoje dantytų ratelių galima pritvirtinti paprastą ratą, pavyzdžiui, nuo vaikiško vežimėlio. Tuomet noragėlis pjaus puikiai, greitai riedėdamas ir pirmyn, ir atgal.

Šiuo metu prekyboje galima rasti labai panašų instrumentą- kultivatorių ravėtuvą StrižStriž. Jis gaminamas Novosibirske. Puikus prietaisas. Neabejotinas jo privalumas- savaime pasigalandantys ašmenys. Tačiau kotas tvirtinamas prie apkabos iš viršaus, o tai labai sumažina patogumą.

V.V.FOKINO PLOKŠČIAPJOVĖV.V.FOKINO PLOKŠČIAPJOVĖJis ravėjo ramiai, užtikrintai, neskubėdamas kaip kolorado vabalas.Jis ravėjo ramiai, užtikrintai, neskubėdamas kaip kolorado vabalas.

V.V.Fokinas, išėjęs iš ligoninės ir žinodamas, kad kastuvo į rankas daugiau nebepaims, nenuleido rankų. Atvirkščiai! Išrado plokščiapjovę, kuria lengva dirbti. Užpatentavo. Pasirūpino gamyba. Parašė knygelę. Daugelį metų pats tvarkė didžiulį daržą.

Atkreipkite dėmesį: tai tas pats plokščias dvipusis noragėlio peilis, nuo kurio viena pusė nuimta. O štai rezultatas- noragėlis atlieka dvi funkcijas, o plokščiapjovė- dvidešimt! Tai gudrus prietaisėlis. Visų išlinkimų kampai įstriži, nustatyti laipsnio tikslumu. Jis pagamintas iš optimalaus storumo įrankinio plieno, kad ir lengvas būtų, ir užaugusias piktžoles galėtų išrauti. Galimos keturios

skirtingos jo padėtys ant koto: pakeisti trunka vos dvi minutes, o naujos funkcijos efektyvumas iškart didėja. Prie plokčiapjovės pridedama instrukcijų knygelė, kurioje tiksliai paaiškinta, kam jis skirtas ir kaip juo naudotis.

Plokščiapjove lengva purenti ir kedenti, formuoti lysves, daryti vagas ir jas užberti, ravėti ir pjauti piktžoles, kapstyti žemę. Galima šienauti, grėbti bei vilkti žolę ir šakeles, apgenėti medžių ataugas ir apkarpyti braškių ūsus. Galima kirsti ir išversti, sumaišyti gruntą, maišyti betoną ir taip toliau. Šio prietaiso efektyvumą apibūdina štai toks įvykis: kartą, po ligos, Vladimiras su žmona įdirbo beveik pusę hektaro daržo ir užaugino puikų derlių. Per keletą metų plokščiapjovė paplito visoje Rusijoje. Šiuo metu plokščiapjovę bei kitus įdomius daržo instrumentus gamina įmonė SudogrodskijSudogrodskij ploskorezploskorez- gamykla, esanti Sudogrodsko mieste, Vladimiro srityje.

PROTINGI MŪSŲ SENELIŲ KAPLIAIPROTINGI MŪSŲ SENELIŲ KAPLIAIImkime ir sukurkime ką nors senovinio!..Imkime ir sukurkime ką nors senovinio!..

Enciklopedijoje pateikiama kultivatorių įvairovė: ir rankiniai, ir arklių traukiami, ir vienaeiliai, ir dvieiliai, ir trieiliai. Senovėje jų turėjo kiekvienas ūkininkas. Jais apkaupdavo bulves, kopūstus, pomidorus, paprikas, baklažanus, burokėlius, morkas. Šių prietaisų gaminta dešimt kartų daugiau negu kaplių ir kauptukų. Iškart prieš akis iškyla mūsų tarybinių ūkių laukai. Įprastas peizažas: tarp vešlios žalumos pavienės arba kupstais auga stambiastiebės piktžolės, su „kabliukais“ darbuojasi mūsų senelės. Dieną- laukuose, o laisvalaikiu- savo daržuose: kur bepažvelgsi, vis kapstosi.

Manau, kad labai panorėję, dar galite kur nors rasti tokių prietaisų. Analogišką 7-ojo dešimtmečio ukrainiečių gamybos agregatą kartą mačiau pas vieną savo klientą. Jis visaip gyrė jį ir

labai nustebo sužinojęs, kad tai ne šiuolaikinis išradimas. Tuomet aš nusprendžiau, kad apie jį reikia papasakoti.

Kultivatoriai PlanetPlanet ir į juos panašūs prietaisai išnyko labai greitai, iškart po karo, penktojo dešimtmečio pabaigoje. Įdomu, kodėl patys įdomiausi daiktai išnyksta iš mūsų kasdienio gyvenimo?..

ŠIUOLAIKINIAI KULTIVATORIAIŠIUOLAIKINIAI KULTIVATORIAILauku lėkė traktorius palengva ardamas...Lauku lėkė traktorius palengva ardamas...

Mūsų šalyje gaminami šiuolaikiniai kultivatoriai, skirti parduoti kitiems kooperatyvams,- tai degradavusios Planet'osPlanet'os. Jie buvo labai supaprastinti, tapo lengvesni, tačiau prarado daug vertingų savybių. Bet vis liek kultivatorius daug geriau negu kauptukas. Parduotuvėse jų būna labai retai. Matyt, įpratę kapstytis, mes jais mažai domimės. Bandau tokiais prietaisais sudominti gamintojus, bet kol kas bergždžiai.

Man keletą kartų teko matyti vasarnamiuose šias mašinas. Jų savininkai skiriasi veido išraiška: jie nepriklausomi nepriklausomi nuo daržo. Ypač moterys: „O ką? Atsikėlei, pasivažinėjai valandėlę, viską nuravėjai ir ilsėkis!“

Svarbiausia teisingai sureguliuoti kultivatorių, kad jis nestrigtų ir gerai ir lengvai pjautų. Dar kartais reikėtų sutepti ratą ir pagaląsti noragėlį.

Pačios geriausios konstrukcijos prietaisus tradiciškai daro nagingi žmonės sau. Pavyzdžiui, krasnodarietis S.Koliada sukūrė nuostabų kultivatorių: lengvas, greitaeigis, patogus, optimaliai ergonomiškas. Tai geriausia man žinoma konstrukcija. Kartą paėmęs į rankas, nebeatiduosi! Tačiau

namuose nedaug ką padarysi. Galbūt piešiniai padės jums sumeistrauti ką nors panašaus.

NA, JEIGU JAU KASTI, TAI...NA, JEIGU JAU KASTI, TAI...Visi minėti žemdirbystės metodai moko gerinti dirvožemį palaipsniui ir nuolat. Tačiau tam

sugaištama laiko. Molingos, sunkios dirvos gerėja labai lėtai. O jeigu reikia greitai ir ženkliai padidinti lysvių derlingumą, o turimos organikos maža? Tuomet tinka speciali dvigubo perkasimo technika, kuria naudojasi daržininkai bioentuziastai(Dž.Dževonsas).

Šis sunkus darbas atliekamas vieną kartą, tačiau jo efektas išlieka 4-5 metus. Dvigubas perkasimas taikomas tik atskiroms lysvėms- jis reikalauja labai jau daug darbo. Tikslas- padaryti struktūringą grumstinį dirvos sluoksnį iki 50-60cm ir jį sumaišyti su kompostu. Atliekama tai įvairiais būdais. Pateiksiu patį paprasčiausią pavyzdį.

Kasti reikia tada, kai dirvožemio drėgnumas optimalus: dirva drėgna, tačiau prie kastuvo neprilimpa. Geriausia naudoti tranšėjinį keturkampį kastuvą. Pirmiausia pasižymime lysvės ribas ir išrenkame šiukšles, išravime stambiastiebes piktžoles. Tuomet pažymime skersinę kastuvo ašmenų pločio juostą. Žemę iš šios juostos iškasame ir atidedame į šalį- jos daugiau nebeprireiks. Išeina kastuvo plokštės pločio ir gylio skersinė tranšėja(žiūrėkite paveikslą).

Ši tranšėja- tai tik darbo pradžia. Į dugną pilame kibirą komposto(pusiau sušutusio mėšlo, puvenų) ir saują kompleksinių trąšų. Visa tai paskirstome lygiu sluoksniu. O dabar nedidelėmis dalimis perkasame tranšėjos dugną užtaisydami ir sumaišydami trąšas su dirvožemiu kiek įmanoma giliau. Dugnas paruoštas. Mažomis dalimis perdedame ant jo viršutinį kitos lysvės žemės sluoksnį(žiūrėkite paveikslą). Irgi įmaišome į dirvą vieną kibirą trąšų ir organikos. Dabar šis pusės metro gylio lysvės lopinėlis- komposto ir dirvožemio mišinys.

O šalia išėjo antroji tranšėja. Ir vėl viskas iš naujo. Ant dugno dedame organikos ir trąšų, tada dugną perkasame. Patręšiame ir permetame čia viršutinį trečiosios lysvės žemės sluoksnį. Išėjo trečioji tranšėja. Taip darbuojamės ir toliau.

Žinoma, sunkiame priemolio dirvožemyje sukurti tokią lysvę- didžiulis darbas: septintas prakaitas išmuš! Bet ir daržovių tais metais gausite daugiau nei kada nors anksčiau. Po to keletą metų galima bus tik purenti viršutinį sluoksnį ir papildyti kompostu. Giliam tokių lysvių purenimui, užuot vartę viršutinį dirvos sluoksnį, galite naudoti U-FORMOS PURENTUVĄ(pasak F.S.Leontjevo, platus lakinis kasinėtojas). Jis purena dirvą iki 45cm gylio, apimdamas vienu metu 70cm. Tinkamas tik pakankamai puriems ir organiniams dirvožemiams. Jis tiktai nustumia viršutinį žemės sluoksnį ir praturtina dirvą deguonimi. Daug tankesniam dirvožemiui geriau naudoti perpus trumpesnius dantelius. Tokia mašina patogi išpurenti lysvėms, kurių plotis toks pat kaip ir ji. Niekada nesu matęs prekyboje, nors Sudogrodsko gamykla gamina panašias bulvių kasimo mašinas.

REZIUMĖ APIE PROTINGĄ ŽEMDIRBYSTĘREZIUMĖ APIE PROTINGĄ ŽEMDIRBYSTĘCivilizacijos pažangos pasieksime tik rūpindamiesi kiekvienas savo daržu!Civilizacijos pažangos pasieksime tik rūpindamiesi kiekvienas savo daržu!

Taigi, ponios ir ponai, siūlau sutikti su toliau išdėstytais teiginiais.Dirvožemis- tai ne chemikalų ir žemių mišinys, kurį mes sukuriame plūgais ir kultivatoriais.

Dirvožemis- tai apgalvota, stabili šaknų ir viršutinio žemės sluoksnio augalų, vabzdžių, sliekų ir mikroorganizmų bendrija. Visi jie prisitaikė prie dirvožemio tipų taip, kad išgyventų ir daugintųsi. Jie tai jau padarė, o mes dar net suprasti šito negalime.

Viename derlingo dirvožemio are daugiau nei du šimtai kilogramų mikrobų. Jų gyvenimas trunka nuo pusvalandžio iki kelių valandų. Jeigu yra maisto, tai jie dalijasi kas pusę valandos. Nuolat išskiria į dirvožemį savo trapaus gyvenimo produktų: vitaminų, augimo stimuliatorių, antibiotikų, maistingųjų medžiagų. Augalai maitina reikalingus mikrobus, atiduodami beveik pusę savo organikos. Mainais už tai mikrobai aptarnauja ir maitina augančias šaknis.

„Žmogus iš kilogramo geležies gali pagaminti kilogramą vinių. O gamta iš kilogramo sėklų be vargo sukuria centnerį produkcijos“,- pastebi J.I.Slaščininas. Jis dalijasi atradimu: gudrus K.Marksas, paskyręs „Kapitalą“ tam, kad įrodytų darbščiosios gamtos duodamą pridėtinę vertę, ketvirtojo tomo pabaigoje aiškina: pagrindinis absoliučios pridėtinės vertės šaltinis- Gamta, tai yra augalų fotosintezė!

Saulės energijos eksploatavimo rodiklis- gauta naudinga augalų masė iš vieno hektaro arba vieno kvadratinio metro. Ne vienas kuris derlius, o tai, kas gaunama per visus metus. Mūsų žemės ūkis dar neišmoko panaudoti Saulės energijos! Senovės šumerai, persai, indai ir indėnai matuodavo derlių SAMAIS. SAMAS- tai, kiek kartų daugiau surinkai, negu pasėjai. Sprendžiant iš jų užrašų, kviečių

derlius siekdavo 300 SAMŲ. O pas mus geriausiu atveju- 30 SAMŲ.Mūsų žemdirbystė, trąšos, cheminė apsauga ir technika- tai bandymas save apsupti brangiais

protezais ir ramentais nesusiprotėjus naudotis savo akimis, rankomis ir kojomis. Užuot naudoję saulės, augalų energiją ir savo protą, mes mokame didžiulius pinigus už ramentus- trąšas, chemines medžiagas ir kurą. Esu įsitikinęs, jog mes galime ištaisyti šią padėtį! Pirmiausia savo sklypuose.

Pagrindiniai palinkėjimai protingiems žemdirbiams:1.BE REIKALO NEKASK ŽEMĖS. Purenimui ir struktūringumui sukurti naudok organines

atliekas, mulčią, kompostą, sideratus.2.NEPURENK GILIAU NEI 5CM. Negadink dirvožemio struktūros. Sukurk purų sluoksnį, po

kuriuo vyktų atmosferinė irigacija(drėkinimas).3.DIRVOŽEMIO GYVYBĘ MAITINK IR PALAIKYK f KAIP SAVO NAMINIUS GYVŪNUS.

Atiduok dirvai organikos daugiau negu iš jos buvo paimta. Kurk kompostą tiesiog lysvėse. Naudok viską, kas pūva.

4.NEPALIK ILGAM TUŠČIO DIRVOŽEMIO. Sėk sideratus. Palaipsniui keisk kultūras, kad nuimant vienų kultūrų derlių, jau dygtų kitos.

5.Nuo manęs asmeniškai: SEPTYNIS KARTUS PAGALVOK PRIEŠ PASITIKĖDAMAS REKOMENDACIJOMIS, TIKINANČIOMIS LEISTI DAUGIAU PINIGŲ IR DĖTI DAUGIAU DARBO. Gamtoje viskas, ko reikia, yra. Mūsų tiesiog nemoko tuo naudotis!

6.NESKUBĖK! Organika- ne injekcija, o gyvenimo žemėje būdas. Dirvožemio, kurį naikinome dešimtmečius, per metus neatgaivinsi. Jam reikia laiko, kad sukurtų save iš naujo.

Perėjimas prie organinės daržininkystės įdomus ir dėkingas, bet ne paprastas procesas. Kai ant tuščios žemės iš karto atveža organikos ir mulčio, dažnai prasideda visokios „bėdos“: staiga padaugėja šliužų ir vėdarėlių, įsiveisia kurklių, pelių. TAI NATŪRALU: jūs juk staiga iš esmės pakeitėteTAI NATŪRALU: jūs juk staiga iš esmės pakeitėte ekosistemąekosistemą. Naujas maistas visuomet sąlygoja valgytojų antplūdį. Bet nereikia pulti į paniką: jiems iš paskos ateis plėšrūnai ir naudingi mikrobai- viskas susibalansuos. Kuo daugiau atsiras plėšrūnų, tuo greičiau viskas susitvarkys. Tačiau per pirmuosius dvejus-trejus metus būkite budrūs, ir, jei derliui gresia pavojus, mažinkite kenkėjų skaičių.

* * *Kitas knygos skyrius skirtas tinginiams. Jeigu jums reikia nedaug daržovių, tai žemės plotą, kurį prižiūrite, galite sumažinti iki kelių kvadratinių metrų!

4 SKYRIUS4 SKYRIUS

SKIRTINGO PROTINGUMO SKIRTINGO PROTINGUMO LYSVĖS, arba daržininkystė LYSVĖS, arba daržininkystė mažuose plotuosemažuose plotuoseKuo trumpesnės lysvės, tuo arčiau talento!Kuo trumpesnės lysvės, tuo arčiau talento!

Daržininkystė labai mažose, artėjančiose prie nulio erdvėse- svajonė ir mano mėgstamiausia tema. Tai vertas dėmesio užsiėmimas, gana įdomus, tačiau ne toks paprastas ir greitas. Kviečiu visus bendraminčius pasidalyti patirtimi!

Daržovės, ypač žalumynai ir salotos, Vakaruose auginamos labai nedideliuose ūkiuose. Pas mus panašūs ūkiniai sklypai užima 30-50 arų. JAV ūkininkai iš vieno aro gauna apie 1500 dolerių pelną. Valanda darbo su organika gali atsipirkti 50 dolerių. Mes paskaičiavome, kad vidutinio Rusijos ūkininko darbo valandos įkainis- tik 10-20 centų(tiek kainuoja tramvajaus bilietas)! Gal taip atsitinka todėl, kad mes labiau pasitikime atsitiktine sėkme?

Mūsų pietinį dirvožemį daugiausia sudaro priemolis, dažniausiai artas ir nestruktūringas, ir jo potencialas atsiskleidžia tik esant optimaliam drėgnumui, kuris mūsų karštame klimate sunkiai pasiekiamas. Kaimiečiai užaugina neblogų daržovių tiktai nuolat laistydami ir purendami.

Sodininkui tai netinka. Mano sklypas- man kaip vasarnamis. Jo dirvožemis- sunkus priemolis ir druskožemis, vasarą jis būna akmens kietumo, o per liūtis- kaip plastilinas. Kastuvo ašmenys dažnai atsitrenkia į molingą* sluoksnį. Norint įdirbti tokią žemę, reikia visiškai atsisakyti laisvalaikio: vos atsitrauki, viskas džiūsta arba lietus išplauna. Aš taip nenoriu! Todėl mokausi dirbti su organika.

Būtent organika gali atskleisti visas augalų galimybes, taupyti mūsų jėgas ir laiką. Priemoliui ji teikia struktūringumą ir aktyvumą, druskožemiui- humusą, maitinimą ir stabilumą. Tiktai geroje kompostinėje dirvoje, įdiegus lašinę laistymo sistemą, galima pamatyti ir įvertinti šiuolaikinių augalų veislių ir daržovių hibridų savybes- daugelis jų išsivysto būtent tokiomis sąlygomis.

Kai nėra jėgų ir laiko, belieka suprasti, kad tai, kas nenaudinga, yra kenksminga. Įdėtos pastangos be jokios naudos - tai kenkimas sau: juk galima buvo kažką naudingo ir su malonumu atlikti. Organikos šalininko požiūriu, suarta žemė beveik netinkama daržovėms auginti. Išimtis, jei toks

dirvožemis pakankamai laistomas ir turtingas juodžemis, kurio pastaruoju metu beveik nebeliko. Gera organinė lysvė duos tris skirtingų rūšių daržovių derlius. Stacionarios lysvės, įrengtos daugeliui metų, yra labai patogios. Komposto dėka, naudodami vertikalias atramas, galime suformuoti lysves beveik kaip „gėlių vazonus“. Variantų yra daugybė. Aptarsiu pagrindinius.

DARŽOVIŲ KONTEINERIS PO DVEJŲ METŲDARŽOVIŲ KONTEINERIS PO DVEJŲ METŲJeigu pavargote pildydami konteinerį, tai galite tiesiog patogiai jame įsitaisyti irJeigu pavargote pildydami konteinerį, tai galite tiesiog patogiai jame įsitaisyti ir

pailsėti...pailsėti...

Daržovių konteineris- tarsi aukšta lysvė, kurios sienos padarytos iš plytų, rąstų, sijų, akmens. Jis metro pločio, o ilgis gali būti bet koks, aukštis- pagal poreikį, nuo 30-40cm iki 70-80cm. Pastatyti tiesiog ant vejos, apjuosti šaligatvio plytele, konteineriai atrodo tiesiog stulbinančiai. Jie labai tinkami mišrioms kultūroms auginti. Viduryje gali būti karkasas arba kopėtėlės* agurkams bei pomidorams. Čia labai tinka įtaisyti lašinę laistymo sistemą. Idealu permatomas stogas: po juo daržovės daug rečiau serga grybelinėmis ligomis. Sienelėse konteineris gali turėti angas, skirtas svyrantiems augalams, pavyzdžiui, žemuogėms. Konteineris daromas be dugno. Kad būtų gera drėgmės apykaita, reikia kontakto su žeme.Konteineris pripildomas dirvožemio ir organikos mišinio. Į dugną dedama grubi, dar nesupuvusi organika: pūvantys kamienai, šakelės, kitos puvenos. Reikia pridėti truputį azotinių trąšų. Į vidurinįjį sluoksnį- dar ne visai subrendusio komposto, pusiau sušutusio mėšlo, šiaudų, kukurūzų burbuolių bei kitų augalinių atliekų. Viršutinis sluoksnis- kompostas su žemėmis. Konteineris pripildomas palaipsniui. Kiekviename sluoksnyje reikia maždaug pusės kiekio žemių, pusės- maisto atliekų. Gerai pridėti ir paprastų medžiagų: smėlio arba miško žemių, tufo, suskaldytų plytų, keramzito, perlito, vermikulito- visko, ką turite. Visą vasarą konteineris turi būti pridengtas mulčiu.

Per pirmus metus toks dirvožemis suslūgsta apie 15-20cm, todėl geriau konteinerį prikrauti su kaupu, o lašinę laistymo sistemą dėti ant paviršiaus.

Pagyrimų aukštoms lysvėms aš vis dažniau randu žurnaluose. Neabejotinas jų privalumas: a) jos gražiai tvarkingai atrodo ir nekaupia purvo; b) labai patogu jas prižiūrėti- nereikia lenktis; c) paskirti dideli plotai ir ant kopėtėlių vijoklinėms kultūroms, ir komposto paviršiuje, ir konteinerio kampuose svyrantiems augalams; d) didelis maistingo komposto kiekis, tad nereikia dažnai laistyti ir tręšti; e) pavasarį lysvė pati save šildo, greitai įšyla saulėje- iš anksto paruoštas šiltnamis ankstyviesiems augalams; f) nereikia purenti, o ravėti labai mažai; ir galiausiai g) užima minimalią erdvę.

Bet a) konteinerį reikia statyti. Tam, deja, ne taip paprasta rasti lėšų ir laiko; b) reikia daug organikos tokiam konteineriui pripildyti; c) organika turi būti kokybiška ir maistinga. Dėl šių priežasčių didelio konteinerio nesukursime. Kita vertus, vieni mano pažįstami, pastatę konteinerį po stogu(žiūrėkite paveikslą), buvo labai patenkinti rezultatais: agurkai ir pomidorai beveik neserga ir

auga iki pat šalnų, tvarkytis jame išskirtinai patogu. Apskritai konteineris- tai beveik šiltnamis, ir statyti jį vis dėlto prasminga!

KONTEINERI LAISTYTI geriausia lašine sistema, pavyzdžiui, T-TapeT-Tape. Nors Rusijoje jos kol kas retenybė. Tenka sugalvoti savų metodų.

Galima užkasti keletą talpių indų su angomis. Puikiai tinka plastikiniai 5 litrų geriamojo vandens buteliai. Porą kartų pripildei juos, ir visas laistymas. Galima po mulčiu padėti guminių pradurtų atsuktuvu žarnų. Vienas žarnos galas užspaudžiamas, kitas kyšo išorėje. Reikia palaistyti, prijungei laistymo žarną, pamažu paleidai vandenį, ir tegul teka 15-20 minučių. Svarbiausia nepamiršti laiku užsukti vandenį.

Dirvožemis, turintis daug organikos ir drėgmės, intensyviai perdirba ir atiduoda augalams maisto medžiagas. Todėl palanku augalus konteineryje papildomai kompleksiškai maitinti mineralinėmis medžiagomis. Užtenka palaistyti kartą per mėnesį- gegužę, birželį ir liepą.

STOGAS iš permatomo plastiko arba korėtojo polikarbonato brangus, tačiau jis teikia daugybę privalumų. Kaip parodė patirtis, po stogu beveik nesikaupia rasa- pagrindinis ligų šaltinis. Pomidorai beveik „nedega“ nuo fitoftorozės, o agurkai nuo peronosporozės(netikroji miltligė). Be to, stogas sukuria palankų mikroklimatą, išsklaido saulės spindulius, apsaugo nuo krušos ir liūčių.

KARKASĄ geriau daryti tvirtą, metalinį: pirma, dėl stiprių vėjų, antra, vasarą vijokliniai augalai užauga iki metro ir sveria apie 50kg.

Pavasarį konteineris greitai įšyla. Agurkus ir pomidorus galima sodinti iš karto viduryje pridengus lysvę plėvele. Balandžio ar kovo mėnesį lysvėje uždera ridikai ir salotos. Liepos pradžioje nuo vidurinių kopėtėlių galima skinti pomidorus ir agurkus. Tačiau komposte jie „riebėja“, todėl dažniau reikia skabyti ūglius. Išrovus žalumynus ir apskabius apatinius pomidorų bei agurkų ūglius, lysvėje galima pasodinti morkų, kaliaropių. O rudenį dar suspėsite užauginti salotų, lapinių garstyčių, rudeninių ridikų. Žiemai lysvės uždengiamos šiaudais ir lapais. Pavasarį papildoma nauju kompostu.

Galima panaudoti pavasarinio komposto energiją nestatant konteinerio. Užtenka pristatyti papildomą skyrių prie komposto krūvos. Pavasarį į ją metamas dar ne visiškai subrendęs kompostas, per žiemą buvęs po plėvele. Jame sėjami aguročiai, moliūgai, agurkai, salotos. Šiais metais mano komposte daržovės sudygo pačios- iš išmestų vaisių ir atliekų. Jos beveik visu mėnesiu pralenkė mano sodinukus ir suklestėjo labiau nei geriausiai prižiūrimose lysvėse.

PAAUKŠTINTOS LYSVĖS- LOVELIAIPAAUKŠTINTOS LYSVĖS- LOVELIAIPastatysiu aš namelį iš akmens. Ridikus pasėsiu ten. Ir Chrizantemų dieną padovanosiuPastatysiu aš namelį iš akmens. Ridikus pasėsiu ten. Ir Chrizantemų dieną padovanosiu

uošvei. Ar pavaišins mane sake?..uošvei. Ar pavaišins mane sake?.. (Japonų liaudies tanka)(Japonų liaudies tanka)

Loveliai labiau tinka drėgnuose ir šaltuose regionuose: anksčiau įšyla, esant per didelei drėgmei, nepermirksta. Tie, kurie daržininkauja aukštumose, gali apseiti be lovelių, tačiau daugelyje priemolio rajonų buvę laukai, ypač ryžių, pavasarį ir lietingą vasarą sušyla. Tokiose vietose kaulavaisius reikia sodinti ant kalvų, ir lysvės loveliai puikiai tam tinka. Netgi palankiais metais dirva čia būna sutankėjusi, o storas organikos sluoksnis, kurį pamažu suformuoja sliekai, vis giliau išpurenamas ir aprūpina dirvą deguonimi. Mano druskožemyje loveliai iš tiesų gelbsti.

Lovelis- tai stacionari lysvė, aptverta lentų, šiferio ar kitos medžiagos borteliais. Bordiūras- išmintingas daiktas. Jis tiksliai atskiria prižiūrimą žemę, ir jos iškart pasidaro labai mažai! Tokios lysvės aukštis- nuo 10 iki 15cm. Kasmet ji papildoma kompostu. Agurkams ir kopūstams iš apačios galima dėti mėšlo. Iš viršaus lysvė mulčiuojama puria organika.

Jei lovelis platus(1-1,2m), tuomet visiškai nesvarbu, kaip išdėstytos daržovių eilės: galima sodinti išilgai arba skersai lysvės. Bet daržoves sodinti geriausia šiaurės-pietų kryptimi: šitaip augalai tolygiau gauna saulės šviesą. Siaurus lovelius irgi būtent taip reikia įrengti. Apie juos mes atskirai kalbėsime.

Kaip ir konteineryje, lovelyje gali būti kopėtėlės agurkams, pomidorams arba pupelėms. Jį irgi galima paslėpti po stogu, įrengti lašinį drėkinimą. Tuomet lovelis taps žemučiu konteineriu. Tik jam tiek daug organikos nereikės, o tai jau privalumas. Tačiau jame mažiau maisto medžiagų, ir tvarkytis nepatogu.

Darant lovelį, lysvė vieną kartą giliai suariama, pridedama organikos ir trąšų. Didelis sluoksnis

mulčio ir statinė maitinamiesiems laistymams- įprasti tokios lysvės atributai.Jei dirva nelabai tanki, perkasti lovelyje žemę nebūtina. Geriau užveisti sliekų. Jau pirmaisiais

metais organika ir sliekai išpurens maždaug iki dvidešimties centimetrų gylio. Pavasarį aš išverčiu 2-3 karučius naujo komposto, ir perkasinėti lysvės neprireikia. Sėju ir sodinu tiesiog į kompostą. Kai augalai sudygsta, dedu šiaudų, žolės, lukštų mulčio. Piktžolės- jų visai nedaug- lengvai išraunamos su šaknimis. Kaip ir konteineryje, lovelyje galima užauginti tris keturis skirtingų daržovių derlius nuo pat ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens. Intensyviai laistomus ir greitai augančius augalus reikia daugiau maitinti, tad lovelius kartą per mėnesį patartina laistyti kompleksiniu mineralinių trąšų skiediniu.

Pritaikius vielinius lankus arba paprastą karkasą, lovelis lengvai virsta šiltnamiu. Pavasarį po plėvele patogu auginti sodinukus- jie užauga daug geresni už siūlomus rinkoje.

SIAUROS LYSVĖS IR SIAURI LOVELIAISIAUROS LYSVĖS IR SIAURI LOVELIAILysvės siaurumas liudija apie plačias pažiūras.Lysvės siaurumas liudija apie plačias pažiūras.

Siauros lysvės lyginant su kitomis formomis- racionaliausios ir produktyviausios. Jų plotis apie 40-70cm, o tarplysviai maždaug metro pločio. Kiekvienoje lysvėje dvi eilės daržovių, pasodintų išilgai kraštų šachmatų tvarka tankinant.

Šioje geometrijoje slypi didžiulis produktyvumo rezervas. Seniai pastebėta, kad kraštiniai augalai vystosi vos ne dvigubai greičiau nei tie, kurie auga lysvės viduryje. Jie gauna daugiau saulės šviesos ir turi daugiau erdvės. Plačioje lysvėje sėkmingai išdėstyti augalus, ypač, jei auginamos kelios kultūros, gana sudėtinga. O čia visi augalai kraštiniai! Platūs tarplysviai būtent tam ir skirti, kad būtų jiems daugiau šviesos ir erdvės. Vasarą beveik visus takus užima daržovių krūmai. Jie vystosi tarplysvių plote, o auga siaurame latake. Tarplysviai būna pridengti storu organinio mulčio sluoksniu, kartonu, o kartais ir senu linoleumu. Juose gyvena sliekai, yra maisto medžiagų ir drėgmės, o augalų šaknys įsisavina viską. Žemė išnaudojama visa, o įdirbamas tik jos trečdalis! Derlius šiame trečdalyje toks, koks būtų visame įdirbtame plote.

Siaurų lysvių metodą pasiūlė ir išvystė Dž.Mitlaideris. Jis ir išpopuliarino siauras lysves visame pasaulyje. Pas mus viena pirmųjų praktikoje šį metodą pritaikė Dž.Mitlaiderio daržininkystės pasekėja T.J.Ugarova. Jos knyga Šeimyninė daržininkystė siaurose lysvėseŠeimyninė daržininkystė siaurose lysvėse labai populiari, ir leidimas keletą kartų buvo pakartotas.

Siaura lysvė gali būti suformuota tiesiog iš dirvožemio. Tokiu atveju ji apsiriboja žemės pylimėliais. Laistomas vanduo teka po šaknimis ir iš lysvės neišbėga. Užuot mulčiavus tarplysvius galima paprasčiausiai purenti plokščiapjove arba noragėliu. Šalia aukštų augalų pravartu pastatyti kopėtėles.

Lysvę aptverkite lentomis ir pripildykite organikos: išeis siauras lovelis su organika arba siauras kompostinis lovelis. Anot Dž.Mitlaiderio, siaurą lovelį galima pripildyti pjuvenų, smėlio arba keramzito, ir auginti daržoves maitinant mineralinėmis medžiagomis ir nuolat jas laistant. Bet aš nesu dirbtinių metodų šalininkas.

Kuo mažesnė lysvė, tuo svarbesnis mitybos vaidmuo. Neišsiversite be nuolatinio papildomo maitinimo ir mineralinių trąšų. Laistyti siauras lysves daug greičiau, tačiau tai tenka daryti dažniau. Pasak Dž.Mitlaiderio, kiekvieną dieną. Bet kai dirvožemis padengtas mulčiu, užtenka dviejų kartų per savaitę. Siaurose lysvėse labai patogu naudoti lašinę drėkinimo sistemą: viena sistemos juosta visiškai sudrėkina visą lysvę.

TRANŠĖJOS- SIAUROS LYSVĖS KARŠTAM TRANŠĖJOS- SIAUROS LYSVĖS KARŠTAM KLIMATUIKLIMATUIPamažu atsirenkame visų tipų lysvių privalumus, supaprastiname ir pritaikome pietų klimato

sąlygoms. Jeigu jūsų sklypas niekada neužtvindomas, tuomet geriausia siaurą kompostinį lovelį įtaisyti žemėje. Tiesiog velėnoje aš kasu dviejų kastuvų pločio ir vieno kastuvo gylio tranšėją. Apačioje dedu mėšlo, puvenų, o ant viršaus- paruoštą kompostą. Dviem eilėmis sodinu pomidorus, agurkus, pupeles, kopūstus, paprikas. Kai jie sudygsta ir šiek tiek paauga, užpilu lukštų. Visas mano darbas- kartą per 3-4 dienas palaistyti, o jei lyja, tai dar rečiau. Tiesa, keletą kartų per vasarą tenka nušienauti tarplysvius pjautuvu, nes užželia žolė. Šiais metais takus tarp tranšėjų apklojau plėvele, o iš viršaus užverčiau šienu ir lukštais. Plėvelės kraštus tiesiog užkasiau po tranšėja. Kol kas viskas puiku: jau liepa, o žolė niekur neauga.

Daržovės tranšėjose auga gerai, o jei yra Įrengta laistymo sistema ir pasirūpinta maitinimu, tai tiesiog nuostabu. Tranšėjos vaga kasmet gilėja ir yra purenama, nes sliekai stumia kompostą gilyn. Tranšėjų privalumas- jos ilgai išlaiko drėgmę, ir netgi labai saikingai laistant jose puikiai auga agurkai bei kopūstai. Bet, pasirodo, jog ir čia galima persidirbti: moliūgų šeimos daržovėms nereikia kasti net tranšėjų!

DUOBĖS- TINGIOS DARŽININKYSTĖS DUOBĖS- TINGIOS DARŽININKYSTĖS APOTEOZĖAPOTEOZĖGeriau akmeniu pavirsiu nei nors pirštą pajudinsiu!Geriau akmeniu pavirsiu nei nors pirštą pajudinsiu!

Pirmojo Protingo daržo leidimo viršelyje nupiešta aukšta mini lysvelė- statinė su daržovėmis. Idėja nuostabi, tačiau praktikoje jos nepavyko įgyvendinti: karštame mūsų klimate statinei būtinas nuolatinis, geriausia lašinis laistymas ir priedanga nuo saulės. Gal užkąskim šią statinę į žemę!

Iškasiau maždaug 60x60cm duobę, gilumo sulig dviem kastuvo plokštėmis. Į ją suverčiau du kibirus organikos ir perkasiau. Supyliau karutį mėšlo ir lukštų, pridėjęs žemių. Ant viršaus suverčiau karutį komposto. Viską aplinkui apdengiau juoda plėvele, kurios kraštus įkasiau duobėje. Plėvelę uždengiau kartonu, senomis atraižomis, o vėliau dar ir šiaudų užmečiau.

Pasodinau duobėje dešimtį moliūgų ir tiek pat kukurūzų. Pučiasi kaip ant mielių. Jau gailiuosi, kad kartu su kukurūzais nepasėjau agurkų: vytųsi dabar aplink kukurūzų stiebus. Visas darbas- kartą per savaitę įjungti vandenį dešimčiai minučių. Tokia duobė visą vasarą iki pat šalnų maitina aguročiais. Dviejose tokiose duobėse be mano pagalbos ir dalyvavimo užauga apie centneris aguročių- o tai jau arti idealo!

Tą patį bandau padaryti su melionais ir arbūzais. Pastebėjau, kad duobes laistyti geriau buteliais su skylutėmis, užkastais po žeme, o trečiaisiais metais duoti daugiau maistingųjų medžiagų.

PAVĖSINĖS, TVORELĖS IR PIETINĖS SIENOSPAVĖSINĖS, TVORELĖS IR PIETINĖS SIENOSJei jūsų tvora iš tinklelio arba metalinių grotelių, tai turite puikias kopėtėles aukštoms

vijoklinėms daržovėms. Užtenka išilgai tvoros iškasti tranšėją ir užpildyti ją organika. Tinklelis ypač tinka pupelėms ir agurkams auginti. Trūkumas nedidelis: rudenį nuo tinklelio reikia nuvalyti virkščias. Tačiau privalumas daug didesnis: ir kopėtėlių statyti nereikia, ir lysvės užima nedaug vietos.

Tranšėja galima apjuosti ir pavėsinę. Apipinta įvairiais dekoratyviniais moliūgėliais ir pupelėmis su rausvais, baltais, o kartais ir violetiniais žiedeliais, ji atrodys nuostabiai. Neverta pavėsinių apsodinti agurkais, nes jie greitai pradeda sirgti ir visiškai praranda savo patrauklumą.

Pietinėje ir rytinėje pusėje augalai gauna papildomos šilumos ir atspindi šviesą, tai labai paspartina jų vystymąsi. Vietoje vijoklių prie mano sienų- lysvelės su humusu. Sienomis vytis leidžiu pupelėms, šiek tiek žemiau- pomidorams ČeriČeri ir dar sutalpinu eilę kaliaropių arba brokolių, kurie liepos pradžioje pakeičiami gėlėmis.

PIRAMIDĖS IR SKĖČIAIPIRAMIDĖS IR SKĖČIAITai ne kas kita, kaip duobės, prie kurių papildomai pastatyti karkasai vijokliniams augalams.

Ypač gerai ant jų jaučiasi agurkai ir pupelės. Išauginti dvi dešimtis agurkų krūmų viename kvadratiniame metre- tikro tinginio svajonė. Dar vienas privalumas: piramidę lengva nuo šalčių uždengti polietilenu arba agroplėvele, prisegus prie kraštinių segtukais. Be to, toks daržas puošia ap-linką. Ir beveik jokio vargo, išskyrus laistymą ir augalų parišimą vasaros pradžioje.

APIBENDRINANTAPIBENDRINANTGana delsti! Metas susumuoti rezultatus!Gana delsti! Metas susumuoti rezultatus!

Iki galutinio rezultato dar toloka, tačiau aiškėja veikimo kryptis. Tingiam daržininkui reikėtų imtis štai ko:

a)visiškai išnaudoti siaurų lysvių plotą;b)pietinėje pusėje ir sausuose sklypuose įleisti lysves į žemę, o šiauriniuose ir drėgnuose

sklypuose truputį jas pakelti;c)visais atvejais užpildyti lysves organika, o vasarą mulčiuoti storu sluoksniu;

d)kur įmanoma, suformuoti jas kaip duobes arba piramides.Visus laisvus plotus nušienauti- tuomet piktžolynai natūraliai paverčiami lygia veja.

Tarplysvius uždengti organika, ant viršaus dėti kartono, žodžiu, visko, ką rasite.Tranšėjoms ir loveliams reikia įrengti lašinę laistymo sistemą arba užkasti butelius su

skylutėmis. Žinoma, bus reikalingi ir dideli, talpūs indai antpilams bei skiediniams gaminti ir laikyti.Taip tvarkydamiesi mes be didelės įtampos sėkmingai nugalėsime sausras ir turėsime tokį

daržą, kuriame sunkiausias darbas- nuimti derlių. Jei turėtume šiek tiek laiko, šiuos veiksmus galėtume sumažinti iki minimumo!

Taigi racionalaus daržo esmė- siauros lysvės. Jos nusipelnė daug išsamesnio apibūdinimo. Siūlau jums susipažinti su Siauralysvės daržininkystės pagrindaisSiauralysvės daržininkystės pagrindais ir mano pastabomis.

5 SKYRIUS5 SKYRIUS

PASAKASIAURI LOVELIAI IR PASAKASIAURI LOVELIAI IR TRANŠĖJOS, arba lengvai TRANŠĖJOS, arba lengvai prižiūrimas daržasprižiūrimas daržasBūtent pateikiamo metodo ribotumas taip išplečia jo galimybes!Būtent pateikiamo metodo ribotumas taip išplečia jo galimybes!

Dėl ko aš stengiuosi vienoje lysvėje auginti skirtingas daržoves? Todėl, kad iš vieno nedidelio ploto surinkčiau jų kuo daugiau. Deja, ne visuomet pavyksta taip, kaip to norėjosi! Netinkama rūšis, nekokybiškos sėklos, netikėtos šalnos, neišravėtos piktžolės ar tiesiog skaičiavimo klaida- ir štai tie augalai, kurie pagal sumanymą turėjo būti vėlyvesni, staiga sudygsta, užgožia ir aplenkia tuos, kurie turėjo anksti suvešėti. Prasideda konkurencija dėl erdvės ir laiko, o atsilikę visiškai „įstringa“, nustoja augti.

Siauri loveliai visiškai išsprendžia suderinimo problemą. Pakanka tik stebėti atstumus vagose. Augalai auga dviem eilėmis, kiekvienas jų „žiūri“ į platų tarpueilį ir džiaugsmingai stiebiasi į laisvę, naudodamasis proga laisvai pagyventi. Būtent taip sodino augalus I.E.Ovsinskis: „Platus tarpueilis būtinas, siekiant suteikti augalams kuo daugiau šviesos ir tarsi bandant daryti įtaką, kad subrandintų tvirtą grūdą, tikintis, kad jis čia pat ir nukris į laisvą tarpueilį“.

Vidutinis lysvių plotis turi būti pusės metro, o takeliai- metro. Pietuose, jei žemės labai mažai, takus galima susiaurinti iki 80cm, bet tik esant nuolatiniam apšvietimui. Gali tik pasirodyti, kad žemė tarplysviuose „leidžia laiką“ veltui, tačiau būtent takeliai darbuojasi, ir dar kaip! Viename daržo are apytikriai yra 33m2 lysvių. Tai, vadinasi, lysvės dažniau laistomos, gerai prižiūrimos įdedant mažiausiai pastangų. Galiausiai siauros lysvelės iš vieno aro duoda ne ką mažesnį, o galbūt ir didesnį daržovių derlių negu tradicinis daržas. Dirbti prie tokių lysvių patogiau, maloniau, o daržas gražus ir džiugina akį. Tranšėjos man tapo daug simpatiškesnės nei platūs loveliai: augalai atrodo geriau ir rūpesčių su jais mažiau. Todėl kiekvienais metais aš su malonumu padarau porą naujų tranšėjų, ir darže darbuotis man įdomu.

Daugelį patarimų ir skaičių pateikiu iš T.J.Ugarovos knygos Šeimyninė daržininkystė siauroseŠeimyninė daržininkystė siaurose lysvėselysvėse. Tatjana- tikra siaurų lysvių meistrė, o jos patirtis- praktika. Tačiau atkreipkime dėmesį į vieną

dalyką: T.J.Ugarova darbuojasi Maskvos srityje atitinkamomis to regiono sąlygomis. Be to, ji kruopščiai taiko Dž.Mitlaiderio metodus: gausiai naudoja mineralines trąšas ir kasdien laisto. Aš analizuosiu siauros lysvės su nedideliu mineralinių trąšų priedu po mulčiu ir laistymu pagal galimybes tipą.

SIAURŲ LYSVIŲ IŠDĖSTYMAS IR ĮRENGIMASSIAURŲ LYSVIŲ IŠDĖSTYMAS IR ĮRENGIMASLysvės formuojamos šiaurės-pietų kryptimi gerai apšviestoje vietoje. Jas galima formuoti

ištempus dvi virveles, tarp kurių turi būti 45cm tarpas. Galimi trys variantai:1. 45cm lysvės juosta tręšiama ir perkasama, apakėjama ir kruopščiai išlyginama išilgai

horizontalės, kad laistant žarna vanduo nenutekėtų į vieną pusę. Nuo takelių nugrėbiama žemė ir formuojami 8-10cm aukščio borteliai. Vėliau laistoma tik pačioje lysvėje. Jeigu dirvožemis derlingas, yra organikos ir mulčio, tuomet šis variantas ne ką blogesnis už tranšėjas su organika. Tačiau nuolat palaikyti lygią horizontalę gana sunku.

2. Pagal virveles iškasama kastuvo plokštės gilumo tranšėja, nereikia jos labai lyginti ir gilinti. Lygios turi būti tiktai sienelės. Kad žolė neaugtų į tranšėją, tarpueiliuose klojama plėvelė, kurios kraštai įleidžiami į tranšėją 7-10cm. Tarplysvių eilės pridengiamos iškasta žeme, kuri vėliau susmulkinama ir sutrypiama į ploną sluoksnį. Piktžolės čia neaugs, nes labai sausa. Tranšėja užpildoma organika: apačioje- mėšlas ir mineralinės trąšos(kalis, fosforas ir kalcis), ant viršaus komposto sluoksnis.

3. Vietoje virvelių dedamos lentos, kurios sutvirtinamos kuoliukais. Toks lovelis užpildomas organika, kaip ir tranšėja. Galima iš karto atskirti piktžoles išklojus dugną popieriumi. O jei norite greitai pagilinti purųjį sluoksnį ir gauti maksimalią naudą, tai lovelio dugną užpildykite kompostu ir perkaskite.

Žinoma, tiems, kurie turi puraus juodžemio valdas, organikos nereikia. Tokioje dirvoje viskas ir taip „riebėja“-tik spėk laistyti! Tačiau jei dirvožemis labai skurdus ir molingas arba savo struktūra artimas molingam(kaip, pavyzdžiui, mano), tai organika tiesiog būtina. Be jos mineralinės trąšos neduos naudos. Organikoje net ir nedidelis mineralinių trąšų kiekis daro didelę įtaką.

Jeigu sklypas įšyla, tai geriau įrengti lovelius, nes tranšėjose augalai permirks per dideles liūtis.Aukštoms daržovėms geriau pastatyti vertikalią atramą- pertvarėlę. Žinoma, pomidorams

galima ir kuolelius įsmeigti, bet lysvės juk stacionarios, todėl geriau įrengti tvirtą pertvarėlę. Apatinę armatūrą arba vielą geriau privirinkite 40-45cm aukštyje- prie jos patogiau pavasarį segtukais prisegti plėvelę, kai norima apsaugoti nuo šalčio augalus(žiūrėkite paveikslą). Viršutinę armatūrą geriausia tvirtinti 1,8-2 metrų aukštyje pagal augalų aukštį. Tarp apatinės ir viršutinės armatūros galima palikti tik vertikalias virves arba vielas. Augalai tiesiog apsiveja jas. Pomidorams reikia ištempti papildomą vielą per vidurį, maždaug 100-120cm aukštyje, nes krūmai paprastai būna tokio aukščio.

Laistoma pačioje lysvėje. Jeigu ji mulčiuota, užtenka tranšėją palaistyti kartą per savaitę, o lovelį- du kartus. Bet kiek tam sugaištama laiko! Todėl geriau įrenkite lašinę drėkinimo sistemą. Šią įrangą galima nusipirkti, ir ji nebrangiai kainuoja. Su tokia laistymo įranga galima tiekti ir maisto medžiagų. Skirtingai negu žarna arba laistytuvas, „lašai“ nesutankina dirvožemio ir padeda greitai pasiskirstyti puvenoms į gylį ir į plotį- tranšėjoje derlingumas didėja.

Kitas laistymo būdas yra iš pragręžtų indų. Kas metras į lysvę dugnu į viršų įkasami 5 litrų plastikiniai indai, su iš visų pusių pragręžtomis apačioje skylutėmis. Indo dugne išpjaunama skylė žarnai. Šių indų pripildymas vandeniu ir yra laistymas(žiūrėkite paveikslą). Į tokį indą per skylutę nesunku suberti ir kristalino pakuotę.

AUGALŲ SĖJA IR SODINIMAS SIAUROSE AUGALŲ SĖJA IR SODINIMAS SIAUROSE LYSVĖSELYSVĖSE1.Sėklos beriamos ir daigai sodinami į dvi eiles išilgai lysvės kraštų. Dvieiliškumas- pagrindinis

siauros lysvės privalumas: visi augalai turi būti kraštiniai. Dž.Mitlaideris siūlo į lysvės vidurį pilti trąšų. Organinėje lysvėje patartina naudoti ir vidurinę juostą. Joje gali augti vijokliniai agurkai, pupelės, aukštaūgiai pomidorai arba tiesiog trečia eilutė kaliaropių, morkų, svogūnų, česnakų, runkelių.

2.Tiek eilutėse, tiek ir visoje lysvėje taikomas racionaliausio augalų išdėstymo metodas: jie sodinami ne vienas priešais kitą, o su poslinkiu trikampio kampų link(„šachmatų tvarka“).

Daržovės(salotos, šakniavaisiai), kurios paprastai sodinamos eilėmis, šiuo atveju išdėstomos tokia pat tvarka.

3.Kad sodinti būtų patogiau, naudojamas specialus ženklintuvas. Tai 1-1,5m ilgio matuoklė. Vienoje pusėje ji pažymėta 8,5-17-34cm, o kitoje 5-10-30cm matmenimis, ir kiekvienas intervalas pažymėtas tam tikra spalva. Sėklos ir daigai išdėstomi lysvėje tankiai. Pateikiu T.J.Ugarovos duomenis apie augalų išdėstymą. Pas mus, pietuose, saulės radiacija yra maždaug ketvirtadaliu didesnė negu vidurinėje juostoje, kur daržininkauja Tatjana. Galbūt mes galime sodinti augalus dar tankiau.Tarpai vagoje tarp augalų turi būti:

Tarp vijoklinių pupelių- 3-4cm. Kitaip sakant, po 3-4 grūdus į kiekvieną kuoliuku padarytą duobutę, jei kuoliukai susmaigstyti kas 15-20cm.

Žirnelius, ridikus, petražoles, salotas, krapus, daugiamečius svogūnus(ŠnitŠnit, BatunBatun, SliziuiSliziui) sodinkite kas 5cm. šias kultūras ir prieskoninius augalus galima sodinti trimis dvieiliais(žiūrėkite paveikslą). Daugiamečiams formuojama atskira lysvė, kur jie užima mažai vietos, bet išbūna ilgą laiką.

Morkas, svogūnus ir porus sodinkite kas 5cm. Ropinis svogūnas ypač mėgsta šviesą ir nepakenčia kitų daržovių kaimynystės. Svogūnus galima sodinti dviem, o morkas trimis dvieiliais paliekant 5cm tarpą tarp eilių.

Burokėlius- kas 7-8cm(kuo didesni tarpai, tuo stambesni būna šakniavaisiai). Burokėlius galima sodinti dviem gretomis, tačiau tarp eilučių reikia palikti didesnį, 10-12cm, tarpą.

Krūmines pupeles- kas 7 cm.Pastarnokus, Pekino kopūstus- kas 10cm.Šakninius ir lapinius salierus, japoniškuosius ridikus, kaliaropes, mangoldus, vijoklinius

pomidorus ir agurkus-kas 17cm.Aitriąsias paprikas, griežčius, ropes, ridikus, lapines ir gūžinės salotas, agurkus- kas 25cm.Paprikas, baklažanus, kinų kopūstus, ankstyvuosius gūžimus baltuosius kopūstus, krūminius

pomidorus- kas 30cm.Gūžinius baltuosius vidutinio ankstyvumo ir vėlyvuosius kopūstus, gūžinius raudonuosius

kopūstus, žiedinius kopūstus, brokolius- kas 35cm.Daržovinį fizalį- kas 50cm.Briuselio kopūstus- kas 60cm.Šios kultūros sodinamos dviem eilėmis šachmatų tvarka. Aguročiai, cukinijos ir patisonai

sodinami kas 70cm. Moliūgai- kas 100cm.Šios daržovės sodinamos į vieną eilę.Ar galima augalus sodinti tankiau? Ko gero, taip. Prie vijoklinių daržovių pastatykite dvieiles

„V“ formos kopėtėles, tuomet lysvėje galima sodinti pusantro karto daugiau augalų. O sodinant į vieną

lysvę lianas, lysvės apatinę dalį galima pritaikyti neaukštoms kultūroms, pasodintoms pagal nubraižytą schemą. Todėl reikia iš anksto pašalinti apatinius lianos ūglius ir lapus. Pavyzdžiui, aš sodinau tranšėjoje eilę vijoklinių agurkų bei dvi eiles kopūstų ir gavau visai neblogus rezultatus.

Kai pradeda anksčiau temti ir 4-5 valandą atsiranda daugiau šešėlių, užauginti nebepavyksta šių daržovių: ropinio svogūno, daržinių žirnelių, įvairių pupelių rūšių, žiedinių ir Briuselio kopūstų, gūžinių salotų(nebesuformuoja gūžės), be to, agurkų, pomidorų, paprikų, baklažanų, aguročių, moliūgų- jos užmezga nedaug ir smulkių vaisių. Tuo tarpu vėliau pasodintos kitos daržovės, nors kartais ir dengiamos šešėlio, auga pakankamai gerai, bet sodinti eilėje jas reikia pusantro karto rečiau vieną nuo kitos. Prie tokių daržovių priskiriami burokėliai, salierai, porai, pastarnokai, griežčiai, Pekino kopūstai, kaliaropės, mangoldai, gūžiniai baltieji kopūstai ir brokoliai, kinų kopūstai, lapinės salotos.

Svarbiausia siaurose lysvėse laiku pašalinti senus ir sergančius lapus, retai laistyti ir teikti maisto medžiagų. Lianines daržoves ir pomidorus reikia parišti ir nuskabyti jų ūglius. Didžiausias darbas- laiku nuimti derlių, neleisti peraugti vaisiams. Manau, kad tai pajėgs atlikti kiekvienas.

* * *Dabar jau galime aiškiai įsivaizduoti, kaip atrodo įvairios lysvės, duobės ir tranšėjos. Galime

pažvelgti į daržą iš aukščiau- jei ne iš paukščio skrydžio, tai bent nuo stogo arba gretimo medžio. Ką gi mes iš ten matome?..

6 SKYRIUS6 SKYRIUS

PROTINGAS DARŽAS- PROTINGAS DARŽAS- VAIZDAS IŠ VIRŠAUS, arba VAIZDAS IŠ VIRŠAUS, arba bandymas suderinti protingus ir bandymas suderinti protingus ir gražius dalykusgražius dalykusKiek žmonių, tiek ir gėrybių. O kiekvieno gėrybės ne tokios kaip kitų!Kiek žmonių, tiek ir gėrybių. O kiekvieno gėrybės ne tokios kaip kitų!

Vos ne kiekviename žurnale galima išvysti sklypų planų pavyzdžių, kaip išdėstyti medžius, gėlynus ir lysves. Atvirai kalbant, aš nesuprantu, kaip tokius galima pritaikyti sau. Juk autorius juos kūrė konkrečioms sąlygoms: priklausomai nuo klimato ir mikroklimato, šoninio apšvietimo, nuolydžio, dirvožemio tipo, gruntinio vandens ir dirvos drėgnumo, saulės šviesos- visa tai kiek viename sklype būna individualu ir unikalu.

Be to, kiekvienas siekia skirtingų tikslų. O ir pastatai sklype užima ne tiek pat vietos. Augalai irgi sodinami skirtingų rūšių- kiekvienas turi savo mėgiamų. Aš jau nekalbu apie tai, jog kiekvienas šeimininkas stengiasi pats sukuri į savo sodą. Neįsivaizduoju, ar kas nors norėtų suformuoti vasarnamio aplinką pagal svetimas instrukcijas. Bet pats svarbiausias dalykas- nelygios galimybės. Nė vienas europietis net nesapnavo, kokios skirtingos yra mūsų galimybės: vieni turi viską, o kiti- tik tam tikrus dalykus, treti-visiškai nieko! Kas mums belieka tokiomis sąlygomis? Tiktai viena- nuolat vystyti savo intelektą, išradingumą ir sumanumą. Iš tiesų mes nedaug turime šansų lygintis, išskyrus galimybę būti didžiule ir paslaptimi apgaubta šalimi!

Tikrai, išradingumo jėga turėtų paversti mūsų daržus rojaus kampeliais. Tačiau, turėdami kolektyvizmo sindromą, dažniausiai savo mintis kreipiame kažkur į išorę, stengdamiesi pakeisti į gera bet ką, tik ne savo gyvenimą. Mes tarsi norime pagerinti visuomenę, vyriausybę, kad šie, tapę geresni, ateitų ir sutvarkytų mūsų gyvenimus- kiti, o ne mes patys! Keista logika. Daržui tokia logika, žinoma, netiks: juk visuomenė nežino, kaip pagerinti jūsų daržą, kad ir jums patiktų! Iš visko, kas jau buvo pasakyta, aišku, jog daržas- jūsų sėkmės poligonas. Daržas turi duoti daržovių ir teikti malonumą. Jis

turi būti gražus ir patogus pirmiausia jums. Todėl aš nesiruošiu jums siūlyti įvairių projektų. Bet egzistuoja protingi sklypo planavimo ir palaikymo principai. Juos ir aptarsime.

KIEK IR KOKIŲ JUMS REIKIA LYSVIŲKIEK IR KOKIŲ JUMS REIKIA LYSVIŲNeįmanoma visiems duoti visų gėrybių, nes visų daug, o gėrybių mažai.Neįmanoma visiems duoti visų gėrybių, nes visų daug, o gėrybių mažai.

Suplanuoti, kiek daržovių reikės vieneriems metams, ir įrengti reikiamą skaičių lysvių- tai menas, kuris prieinamas tik labiausiai mąstantiems ir patyrusiems daržininkams. Ar jūs žinote, kiek visko užaugs jūsų lysvėse? Vargu ar jūs apskritai žinote, kiek jums reikia daržo gėrybių. Man pačiam tai dažnai būna mįslė! Mūsų daržai- tai atspindys to, kaip mes suprantame, ko norime!

Neseniai pastebėjau: daugelis mūsų triūsia soduose arba daržuose ne tiek dėl derliaus, kiek dėl galimybės maloniai stebėti, kaip viskas klesti ir noksta. Taip, mums patinka gėrėtis gražiais augalais, lygiomis lysvių eilėmis, žalumos gausa ir svarbiausia milžinišku derliumi! „Blogais metais“ mes jaučiamės tarsi nieko dėti, bet palankiais metais- o taip, juk tai mes viską užauginome! Džiaugiamės regėdami didžiulį derlių. Bet jeigu jis staiga pradeda pūti arba atitenka kaimynų žąsims, dėl to visai nesijaudiname...

Realus daržovių poreikisRealus daržovių poreikis yra būtent tai, ką jums pavyko suvartoti įskaitant ir atsargas bei konservus. O tai, ko reikia, kad galėtume džiaugsmingai mėgautis derliumi,- pagundapagunda. Mano paskaičiavimais, poreikis iš anksto džiaugtis yra dešimt kartų didesnis už realaus derliaus poreikį.

„Apie ką jūs kalbate?! Kuo daugiau, tuo geriau!“ Tai bent! Juk ir žemės perkasama labai daug! O jėgų ir laiko užtenka tiktai pavasario darbams atlikti... Pavasarį, kol dar lysvės tuščios, mes ypač optimistiški. Džiugesys pasireiškia viltimi, kad viskas kažkaip užaugs savaime. Norisi grožėtis, bet

dirbti kažkodėl visiškai nesinori... Jau po mėnesio viskas keičiasi. Augalai nepateisina išankstinių lūkesčių, o piktžolės užmuša viltį. Pamažu mūsų entuziazmas gęsta. Pavargę gyventi viltimi, kai kurie metasi į kitą kraštutinumą: kuo mažiau, tuo geriau! Manau, jei rastume aukso vidurį, realų poreikį, turėtume pirmąjį atskaitos tašką, kuris leistų veikti ramiai ir sąmoningai.

Paanalizuokime T.J.Uganovos derlių, gautą iš vieno kvadratinio metro arba dviejų metrų ilgio siaurų lysvių(tai tas pat). Atsižvelgdami į meistriškumą, sėklų kokybę, ir kita, dvigubai sumažinsime šiuos skaičius. Paskaičiuosime realų pagrindinių kultūrų minimumą. Du paskutinius lentelės stulpelius užpildykite patys- tiesiog dabar pieštuku.

Paaiškinimai:1.Patyrę daržininkai žino savo kultūrų derlingumą ir gali ištaisyti netikslius lentelės duomenis.2.Duomenis apie svogūnų, česnakų, ridikų kiekį pateikiau aš.3.Bulvėms siauros lysvės- ne pats geriausias pasirinkimas. Joms puikiai tiks tranšėjos,

uždengtos šiaudais, ir jų derlingumą galima padidinti.

Ką gauname? Mano šeima- aistringa daržovių valgytoja, galinti misti jomis nuolat. Jei paviršutiniškai paskaičiuosiu, atsižvelgdamas į didžiulį poreikį(beveik viena tona per metus penkiems šeimos nariams!), tada netgi esant kukliam, visiškai mažam derliui, šeimai pakaks 90 kvadratinių metrų arba 180 metrų siaurų lysvių(tranšėjų) paskirstytų 2,7a žemės. Turėdami omenyje, kad iš organinių lysvių gautas derlius gali būti didesnis ir kad lysves galima išnaudoti daug racionaliau, juk ne visiems reikia tiek daug daržovių,- vidutinį daržą galite daryti dvigubai mažesnį: 90 metrų siaurų lysvių, suformuotų 45m2 aikštelėje ir paskirstytų 1,5a sklype. Ar neverta pamėginti?..

Galima truputį ir pasvajoti. Pavyzdžiui, kaip nuostabu būtų užauginti tokių daržovių, kokias užaugino Dž.Dausonas iš Kalifornijos universiteto, paskaičiuodamas kiek ir kokių daržovių reikės vienam valgytojui per vasaros sezoną. Jis išsiaiškino, kad reikės 8 krūmų pupelių, vijoklinių dar 3, 2 gūžinių kopūstų, paprikos ir baklažanų- po 2 krūmus, po 12 krūmų bulvių, po 2 krūmus agurkų ir aukštų pomidorų, 3 melionų, 2 moliūgų, 10 burokėlių ir 15 morkų, 3 krūmų salotų per savaitę, ir dar po 10 ridikėlių. 12 svogūnų, tiek pat česnakų ir prieskoninių augalų. Ar atrodo nedaug? Pabandžiau paskaičiuoti. Visiems metams reikėtų keturiskart tiek daržovių. Jeigu daržovės standartinės, tai nuo tokio kiekio galima persivalgyti!

Taigi kokio didumo(ilgų siaurų lysvių) daržas jums išeis? Manau, kad dabar jūs tiesiog suglumote: o ką daryti su likusia žeme?! Nesikankinkite. Drąsiai užveiskite likusioje sklypo dalyje veją ir gėlynus. Galima uogynų pasodinti: iš patirties žinau, kad jų visuomet būna maža. 4-8 aruose viską protingai įrengsite.

Dabar paimkite popieriaus lapą ir pieštuką: nupiešime jūsų protingo sodoprotingo sodo planą. Kokio dydžio jis bus, mes jau maždaug žinome. Beliko atsižvelgti į keletą taisyklių.

PAGRINDINĖS DARŽO FORMAVIMO TAISYKLĖSPAGRINDINĖS DARŽO FORMAVIMO TAISYKLĖSGerbiami studentai, diktuoju! Elipsė- tai skritulys, įbrėžtas į kvadratą, kurio plotas-Gerbiami studentai, diktuoju! Elipsė- tai skritulys, įbrėžtas į kvadratą, kurio plotas-

du iš keturių...du iš keturių...

Dėl neapgalvoto lysvių, takelių ir vandens šaltinių išdėstymo tenka atlikti didžiulį beprasmį darbą. Dauguma daržininkų entuziastingai išnaudoja neišsenkamą darboholizmo rezervą. Aš irgi ne išimtis. Mano daržui dar toli iki tobulybės. Bet kiekvienais metais aš ką nors keičiu ir vis aiškiau matau, kaip būtų geriau. Šiuo supratimu ir pasidalinsiu su jumis.

1.SODINIŲ ZONOSSODINIŲ ZONOS. Labai svarbus principas! Nepakenks jį pakartoti. Kuo daugiau dėmesio reikalauja augalas, tuo arčiau jūsų jis turi būti. „Daržovės jums atsidėkos už tai, kad jos matomos per virtuvės langą“. Tai tiesa! Ypač atsidėkos, jei šalia jų yra drėkinimo šaltinis. Vaikščioti takeliais, tampytis su kibirais, žarna- nuobodus ir nekūrybingas darbas... Be to, sunkus. O jei esi pavargęs, sergi, nebejaunas ir kažko liūdna širdyje?.. Kuo toliau tempi, tuo mažiau noro! Nutolusių lysvių laistymas dažniausiai atidedamas vėlesniam laikui.

Apskritai, jeigu lysvės yra kažkur sklypo gale, už medžių ar krūmų, apie jas tarsi negalvojame. Net jeigu iki lysvių atvestas laistymo vamzdis. Ne veltui sakoma: „Kai akys nemato, tai ir širdies neskauda!“ Išskyrus pačius nerimastingiausius entuziastus, visi tokie esame. Nepykite ant savęs, o susitvarkykite gudriau: tas daržoves, kurios reikalauja priežiūros, auginkite prie pat namo, o tas, kurioms pakanka mažesnės priežiūros, atokiau. Pavasarį arčiausia bus ridikėliai ir salotos; šiltlysvės su sodinukais- beveik prie pat durų; čia pat agurkų, pomidorų lysvės, žalumynai. Vanduo irgi čia. Toliau šakniavaisiai, paprika ir baklažanai, kopūstai ir pupelės. Dar toliau- daugiametės daržovės, moliūgai ir bulvės, bet ir iki ten reikia nuvesti laistymo sistemą. Pačiame sklypo gale- sodas. Netgi atskirose lysvėse stenkitės arčiau pasodinti tai, kas reikalauja daugiausia priežiūros ir darbo!

2.ŠEŠĖLYJE NIEKAS NEDERĖSŠEŠĖLYJE NIEKAS NEDERĖS. Beveik visoms daržovėms nuolat reikia tiesioginės šviesos. Netgi šviečiant saulei ir tik retkarčiais krintant medžių šešėliams, derlingumas sumažėja dvigubai ar net trigubai. Tokioje vietoje geriau padaryti gėlių gazoną! Prasminga ant retai augančių medžių leisti vytis agurkams: pietuose jiems patinka augti pusiau šešėlyje, rečiau serga ir beveik neužima vietos. Tokiose vietose galima sodinti rabarbarus, rūgštynes, daugiamečius svogūnus, laiškinius svogūnus. Tačiau bulvinės daržovės(pomidorai, paprika, baklažanai), moliūginiai, kryžmažiedžiai(ridikėliai, japoniškieji ridikai, ridikai, kopūstai ir pupelės) nemėgsta šešėlių. Šešėlyje prastai mezga ir žemuogės.

3.VISAS LYSVES, KOPĖTĖLES IR KARKASUS ĮRENKITE TEN, KUR JOS BŪTŲVISAS LYSVES, KOPĖTĖLES IR KARKASUS ĮRENKITE TEN, KUR JOS BŪTŲ MAKSIMALIAI APŠVIESTOSMAKSIMALIAI APŠVIESTOS. Jeigu kopėtėlės stovi lysvės viduryje, jos turėtų būti išdėstytos šiaurės-pietų kryptimi, nes kitu atveju duos naudos tik saulėtoji lysvės pusė, o šešėlio gaubiamoje daržovės neteks patrauklumo. Jei kopėtėlės stovi prie sienos arba tvoros, leiskite joms driektis iš rytų į vakarus. Tuomet visi augalai gaus maksimalų saulės šviesos kiekį.

Siaurų lysvių privalumas, kad jos tarsi išsitempia į ilgį. Kvadratinis metras- tai ir metrinis kvadratas ir dešimties metrų juosta, kurios plotis 10cm! Mes aptariame 0,5x2m juostą. Galima įsivaizduoti ir 0,25x4m juostą. Toks kvadratinis metras gali būti daug produktyvesnis, žinoma, jei pakankamai laistomas ir maitinamas. Lysvė, kurios plotis 12cm, o ilgis 8m, vadinama hidroponika: daržovės auga vamzdyje, durpiniuose indeliuose su maitinamuoju tirpalu. Šiuo atveju išdėstymas didelės reikšmės neturi: nėra kam kurti pavėsį, nes nėra dirvožemio.

4.ĮRENKITE STACIONARIAS LYSVESĮRENKITE STACIONARIAS LYSVES. Stacionarią lysvę nuolat papildykite organika ir trąšomis. Tiktai čia laistykite. Nevaikščiokite lysve, tuomet nesutrypsite žemės. Tiktai šiame mažame plotelyje jums tereikia ravėti ir kuo toliau, tuo rečiau. Daug protingiau tvarkyti vieną vietą ir taupyti savo jėgas! Tai ne vienintelis stacionarių lysvių privalumas. Jas galima šiek tiek pakelti ir apsaugoti nuo per didelės drėgmės. Arba užsodinti takus veja, iškloti plytelėmis. Galima viską įrengti gražiai, derinti daržą su gėlynais. Galiausiai, pripratę prie to paties lysvių išdėstymo, išmoksite nuspėti sodinukų elgesį.

5.ATSKIRKITE BORDIŪRAIS LYSVES NUO DIRVOŽEMIOATSKIRKITE BORDIŪRAIS LYSVES NUO DIRVOŽEMIO. Tada jūsų sklypas bus aiškus

ir paprastas! Kol nėra bordiūrų, negalite suvokti lysvės, kaip išbaigtos būtybės savo sklype, ir ji nuolat kentės dėl neapibrėžto ir epizodiško jūsų įsikišimo. Apriboti galite įvairiomis medžiagomis: akmenimis, plytomis, šiferiu, čerpėmis, mediena, plastiku- viskuo, ką turite. Aš atskiriu ir aptveriu viską, net krūmus ir gėlynus. Išdėstymas aiškus: kas auga už bordiūrų, tai reikia šienauti, štai ir viskas. Imu vejapjovę ir pjaunu. Galiausiai pamatau, koks nedidelis dirvos plotelis, kurį turiu įdirbti ir prižiūrėti!

6.APŽELDINKITE SIENAS, PAVĖSINES IR TVORASAPŽELDINKITE SIENAS, PAVĖSINES IR TVORAS vijokliniais augalais. Netinkamos tik šiaurinės ir vakarinės pastatų sienos: gėlių ir vaisių bus mažai, o ligų daug.

7.ĮRENKITE ORGANIKOS KAMPELĮĮRENKITE ORGANIKOS KAMPELĮ. Šešėlyje, kiek galima arčiau vartų arba lysvių, įrenkite komposto krūvą ir vietą talpiam indui arba vonelei. Jei aplink pasodintumėte krūmų arba pastatytumėte laiptelius lianoms, sodo vaizdas nesuprastėtų.

8.NEGAILĖKITE LĖŠŲ ĮRENGTI LAISTYMO SISTEMAINEGAILĖKITE LĖŠŲ ĮRENGTI LAISTYMO SISTEMAI, kuri užtikrintų pakankamą drėgnumą ir neatimtų jūsų laiko. Tai dešimteriopai atsipirks. Vėliau mes aptarsime išsamiau lašinę laistymo sistemą.

9. NEAPSIRIBOKITE TIESIOMIS LINIJOMIS IR STAČIAIS KAMPAISNEAPSIRIBOKITE TIESIOMIS LINIJOMIS IR STAČIAIS KAMPAIS. Dėl patogumo lysves bei takus formuokite jums reikiama linkme- vingiuokite ir apvalinkite! Labiau pasitelkite vaizduotę. Pavyzdžiui, žalumynams, daugiametėms ir prieskoninėms žolėms puikiai tinka permakultūros šalininkų siūloma „spynos skylutės“ formos lysvė: ji kompaktiška ir atrodo kaip gėlynas.

Dabar jūs žinote viską ir galėtumėte įgyvendinti savo planą. Pirmiausia nubrėžkite sklypo ribas. Dabar: a) nupieškite namą ir kitus statinius, medžius bei tvoras; b) pavaizduokite jų šešėlius, kai saulė šviečia iš pietų. Šešėlio aukštis- pusė statinio ar medžio aukščio. Užštrichuokite šešėliuotas vietas. Ten sodinti daržovių negalima, c) Pagal plano mastelį iškirpkite popierines juosteles, stačiakampius ir kvadratėlius: lysves, tranšėjas, duobes, piramides, lovelius. Bendras jų plotas turi būti lygus jūsų apskaičiuotajam. Ant juostelių užrašykite daržovės arba dviejų daržovių(jeigu per sezoną ketinate apsodinti lysvę du kartus) pavadinimus. Juosteles galite išsikirpti spalvotas, atsižvelgdami į derliaus spalvą, arba nupiešti kiekvienai kultūrai po simbolį. Beliko išdėlioti juosteles po sklypą, atkreipiant dėmesį į minėtas taisykles.

DARŽO GROŽIS- TAI JO TIKSLINGUMASDARŽO GROŽIS- TAI JO TIKSLINGUMASNegražus daržas daro žmogų darboholiku. O gražus- darboholiką paverčia žmogumi!Negražus daržas daro žmogų darboholiku. O gražus- darboholiką paverčia žmogumi!

Gamtoje viskas gražu. Kiekviena gyva būtybė, augalas, bendrija, kraštovaizdis užima tam tikrą vietą šedevrų kolekcijoje. Šiuolaikinės fotografijos menas moko vis labiau tai suprasti. Matome, kad gamtoje viskas, absoliučiai viskas racionalu. Kiekviena dėmelė, kiekvienas blykstelėjimas lemia išlikimą

arba gyvenimo pagerėjimą. Gamta- tai įsikūnijęs tikslingumas. Šiuo atveju grožis ir išmintis yra sinonimai.

Žmogus savo rankomis sukūrė įvairių grožio formų. Esmė lieka ta pati: visi protingi, konstruktyvūs, tarnaujantys gyvenimo klestėjimui dalykai mums atrodo gražūs. Galbūt grožis- tai gyvenimo klestėjimo pajautimas. Bet mes- vienintelės būtybės Žemėje, gebančios ir pabloginti savo gyvenimą. Neprotingai elgdamiesi, negalime sukurti grožio. Ar gražus jūsų daržas? Bet svarbiausia, ar lieka jėgų ir laiko juo grožėtis?

Kas nulemia daržo grožį? Pirmiausia pačių augalų galingumas ir klestėjimasgalingumas ir klestėjimas. Geras derlius yra pats gražiausias. Matydami ant pakuotės spalvotą dailios daržovės nuotrauką, nedelsdami kišame ranką į kišenę ir ieškome pinigų. Lysvėse irgi grožimės tik tvirtais augalais. Antra, daržas yra gražus skirtingų lysvių ir daržovių eilių deriniu. Ypatingą įspūdį daro augalų ir jų šešėlių įvairovė, išryškinanti jų skirtingumą. Daržo spalvingumas glosto širdį: juk tai įvairovė, o įvairovė- tai klestėjimas. Labai patraukliai atrodo aukštų vijoklinių ir žemų augalų derinys: malonu žiūrėti, kaip jie sutaria vienas kitam padėdami ir neužimdami papildomos vietos.

Trečia, kad aiškiai matytume lysvių grožį, būtinas kontrastingas fonaskontrastingas fonas. Tradicinis daržo fonas- plika, išskaptuota žemė. Bet aš pliką žemę suprantu kaip išsigimimą: natūralioje gamtoje to nebūna. Mulčias tinka lysvėms, bet viso sklypo nepadengsi mulčiu. Skalda gana brangi, be to, po kurio laiko prasmenga žemėje ir apauga piktžolėmis. Todėl idealiausia atviro dirvožemio danga- velėna arba veja. Jos fone daržas atrodo nuostabiai. Daržas virsta parku!

Įvairių žolių veja- idealus kontrastingas fonas kitiems augalams. Ji naudinga visais atvejais. Velėna struktūrina dirvožemį ir apsaugo jį nuo išdžiūvimo. Veja yra higieniška: joje nėra nei dulkių, nei purvo, tai labai svarbu ir daržovėms. Ja patogu vaikščioti ir vežioti karutį. Ji ekologiška ir kenkėjų mažiau- suteikia prieglobstį jų priešams. Veja švarutėlė: neleidžia augti piktžolėms ir pakeičia jas naudingomis pievinėmis žolių bendrijomis. Galiausiai atkreipkite dėmesį, jog velėna- tai geriausias būdas tinginiams palaikyti tvarkingą žemę. Tereikia tik 4-5 kartus per vasarą vejapjove* arba šienapjove nušienauti, ir tai ne darbas, o malonumas.

Kol kas nežinau nieko racionalesnio už įvairiažolę arba laukinę vejąlaukinę veją. Būtent laukinę. Kultūrinės, švarios vejos daugeliui mūsų sodinukų yra per brangios. Be to, jos reikalauja daug darbo: du kartus per savaitę tenka pjauti veją, dažnai laistyti, kas mėnesį reikia tręšti ir šukuoti, po prastos žiemos reikalinga papildoma sėja- tokia veja reikalauja ne mažiau priežiūros negu lysvė su agurkais! Tačiau kuo prasta yra velėna, kuria užžėlę mūsų laukai ir dykvietės? Ogi niekuo! Jos nereikia sėti- pati gamta ją kuria.

Esmė ta, kad piktžolės neatsparios šienavimui, ypač dažnam. Piktžolės- tai mūsų agrokultūros produktas. Tai mes per tūkstančius metų, rūpindamiesi kultūriniais augalais, nesąmoningai atrinkome atspariausias. Piktžolės- mūsų geležinių įrankių vaikai. Jos klesti ir iš tiesų nesunaikinamos tiktaitiktai

dirbamoje žemėjedirbamoje žemėje. Niekur kitur augti negali. Štai kur jų silpnoji vieta! Tereikia nebeliesti žemės metaliniais įrankiais, o pradėti piktžoles šienauti, ir jų dainelė sudainuota! Todėl, kad yra jų priešingybė- pievų žolės. Būtent pievos augmenijai pjovimas tinka: ją nuolat ėda gyvūnai, todėl augimo tašką yra paslėpusi žemiau velėnos. Be to, šienavimas stimuliuoja žolės dauginimąsi šliaužiančiomis atžalomis. Žolių sėklos gali dygti velėnoje, nes moka „įsisukti“ į dirvožemį.

Visos piktžolių augimvietės turi pakankamą kiekį pievinių žolių sėklų. Piktžoles reikia pjauti, kai pakyla virš žemės 20-25cm. Gegužės mėnesį tokį aukštį jos pasiekia per dvi savaites, birželį- per tris, liepą ir rugpjūtį užauga per ilgesnį laikotarpį. Po kiekvieno šienavimo pievų žolės stiprės, dauginsis, o piktžolynai trauksis į dirvožemį. Liepos mėnesį reikia leisti žolėms subrandinti sėklas- palaukti, kol jų šluotelės subręs. Pjaunamos vejos bendrija kasmet keičiasi, o piktžolės nyksta tiesiog akyse.

Jeigu norite greičiau apauginti sklypą veja, pavasarį tiesiog ant dirvožemio pabarstykite žolių sėklų, o paviršių užmulčiuokite 1-2cm puvenų arba durpių sluoksniu. Tris keturis kartus gerai palaistykite ir toliau šienaukite viską, kas auga. Laikui bėgant, piktžolės užleis savo vietą žolėms.

Šešėliuotiems sklypams, pavyzdžiui, sodams, labiausiai tinkamos žolės- smilga ir pievinė miglė. Dabar dažnai galima pamatyti sodų, kuriuose auga tokios žolės. Jos greitai plinta ir netrukus suformuoja minkštą, nepaprasto purumo kilimą. Dirvožemį jos dengia tankiai, ir dirva po tokiomis žolėmis purenama puikiai. Iš kiekvieno ūglio išauga šaknelės, todėl juos galima sodinti į žemę kaip sodinukus kuokšteliais ir krūmeliais. Krūmelius sodinkite kas pusę metro, laistykite, ir jau po metų bus žalias kilimėlis. Vasarą smilgos gali išdegti, tačiau žolė po lietaus vėl sužaliuoja ir auga, tarsi nieko nebūtų nutikę. Netgi padžiuvusios, suvytusios smilgos leidžia šaknis iš savo ūgliukų!

Smilgų sėklų galima nusipirkti. Jų su niekuo nesupainiosi: labai smulkios, ne didesnės nei 1,5-2 milimetrų ilgio.

Vejos formavimo instrumentai- trimeris ir vejapjovė. Europoje šių prietaisų yra kiekvienuose namuose kaip pas mus grėblių. Rusijoje jie pasirodė palyginti neseniai. Kai paėmiau į rankas trimerį, pamačiau, kaip linksmai iš po turbinos išsisklaido žolė, supratau: aš sukursiu mažą parką! Jis jau yra.

Po veją aš išmėtau gėlynėlius: mažutes augalų sagutes, šiek tiek paaukštintas puvenomis ir aptvertas akmenimis. Į šiuos gėlynėlius sodinu gėles kuo tankiau, kad net laisvos vietos neliktų. Tai darydamas, pirmenybę teikiu daugiametėms gėlėms: nereikia sėti ir beveik jokios priežiūros. Išeina pakankamai tingus ir patrauklus sodelis. Augalų kolekcija papildoma, o laiką daugiausia leidžiu performuodamas naujas lysves ir kurdamas gėlynus.

Gėlynais paverčiu ir plotus aplink medžių kamienus. Aptveriu juos akmenimis, užpildau puvenomis ir sodinu gėles, o kartais ir prieskonines daržoves. Ir medžiui gerai, ir mums smagu.

Sienas ir tvoras stengiuosi apraizgyti lianomis. Gražiai atrodo dekoratyviniai moliūgėliai, margosios pupelės ir hiacintinės pupos, vijokliai, sausmedis. Pamažu priartėju prie glicinijų, klemantesų ir vijoklinių rožių. Manau, kad po penkerių metų mano gėlių darželis(jau vien jis užima šešis arus) atrodys gana patraukliai. Išsamiau apie vejas ir vejapjoves aš parašiau knygoje ProtingasProtingas sodassodas.

Nusipirkite trimerį arba vejapjovę, ir jūs daugiau nebenorėsite kasti žemės. Atrodo, jog aš per daug įsijaučiau: kartais man norisi apsėti visą daržą! Atminkite mano karčią patirtį ir įsidėmėkite: kuo mažiau darbuojiesi darže, tuo mažiau to norisi!

7 SKYRIUS7 SKYRIUS

KAIP TANKIAU SUSODINTI KAIP TANKIAU SUSODINTI DAIGUS, arba pasvarstymai, DAIGUS, arba pasvarstymai, skirti mėgėjams viską suderintiskirti mėgėjams viską suderintiVisame kame yra viskas.Visame kame yra viskas.

(Išmintis!)(Išmintis!)

Svarbiausia: tiems, kurie puikiai moka auginti daržoves tradiciniu būdu, visiškai nebūtina sodinti mišriai. Vargu ar tai tinka nelinkusiems į išradingumą: teisingai suderinti nėra paprasta. Reikia galvoti, planuoti, rašyti dienoraštį. Apskritai tai skirta mėgėjams.

Aš pats derinime įžvelgiu didelę prasmę. Pirmiausia galima įsigudrinti sujungti dvi lysves į vieną. Siauroje lysvėje morkų derlius- puiku. O užauginti agurkų sieną, kad ir gaunant vidutinį derlių,- dar geriau! Antra, augalai gali vienas kitą apsaugoti nuo kenkėjų. Integruotoje lysvėje kenkėjui nėra didelio komforto. Tinkamai suderinus augalus, nereikia nuodų kenkėjams- tai svarbu, jeigu stengiatės paversti sklypą atsparia ekosistema. Trečia, suderinamumas duoda pastovesnę ir tankesnę augalų dangą, o tai naudinga dirvožemiui. O ir eksperimentuoti įdomu. Apskritai tai išmintingas kelias, pilnas naujų atradimų.

Tačiau teoriškai sėkmingai suderinti augalus daug paprasčiau nei tai atlikti praktiškai. Čia aš jau priskaldžiau daug malkų. Sunkiausia numatyti, kada ir ką sėti. Reikia siekti, kad augalai neužgožtų vieni kitų. Pavyzdžiui, jeigu vienu metu pasodintumėte kopūstų ir agurkų sodinukų, agurkai beviltiškai atsiliks, o kopūstai juos tiesiog užspaustų. Tarp augalų yra sprinterių, kurie išsiveržia į priekį. Yra ir grobikų, besiveržiančių užimti visą plotą. Bet ir jie nevienodai elgiasi skirtingomis oro sąlygomis ir skirtingame dirvožemyje. Tai išsiaiškinti padeda tik patirtis.

Štai pagrindinis suderinimo principas: gražiausio ir derlingiausio augalo jūs sulauksite tik tuo atveju, jeigu visame kvadratiniame metre nieko, išskyrus šį augalą, daugiau neaugs! Suderinamumas- tai augalų laisvės, žemės trūkumo ir mūsų nenoro ilgai triūsti kompromisas. Tik organinės augalininkystės virtuozai moka panaudoti saulę ir dirvožemį kūrimui. Apskritai augalai nemėgstaaugalai nemėgsta labai artimos kaimynystėslabai artimos kaimynystės. Atsidūrę kaimynų rate, jie daug lėčiau auga, ir šviesomėgiai atsilieka

labiau. Bet jei pavyksta prasiskverbti į šviesą, tai tokie augalai greitai įgauna jėgų ir galios. Tokie yra moliūgai, pomidorai, gūžiniai kopūstai. Kad visi augalai gautų, kas jiems būtina, o po to duotų derlių, turime paskirstyti jiems erdvę ir laikąturime paskirstyti jiems erdvę ir laiką.

Paprasčiausia ir protingiausia- suderinti daržoves siaurose lysvėse auginant jas dviem eilėm. Galima ir trim eilėm, iš kurių viduriniojoje įrengtos kopėtėlės daržovėms. Be to, yra įvairių variantų ir plačioms lysvėms. Padariau išvadą: daug patogiau suderinti eilutes(juostas) negu atskirus augalus. Dar paprasčiau suderinti lysvėje skirtingų daržovių „dėmes“ viename pusantro kvadratinio metro plote. Pietuose neblogai tinka „amfiteatro“ metodas, bet yra ir kitų pastebėjimų. Pateikiu juos jums.

IŠVADOS APIE KVADRATINĘ PĖDĄIŠVADOS APIE KVADRATINĘ PĖDĄŠį sodinimo būdą, o tiksliau apmąstymus, kaip sodinti augalus nedideliame ploteapmąstymus, kaip sodinti augalus nedideliame plote, sugalvojo

amerikietis M.Bartolomiu. Jo knyga Nepaprastasis kvadratas išversta į daugelį kalbų.M.Bartolomiu pasiūlė labai paprastą suderintos lysvės metodą- 30x30cm dydžio

kvadratą(kvadratinę pėdą). Jame labai lengva paskirstyti skirtingo aukščio augalus, pamatyti rezultatą ir suprasti, kaip jie sugyvena. Pavyzdžiui, centre- paprikos krūmas, kampuose- keturios morkos, o tarp jų- keturi krūmeliai petražolių.

Aš panaudojau mums daug artimesnį variantą- kvadratinį pusmetrįkvadratinį pusmetrį. Jame telpa daugiau daržovių. Pavyzdžiui, centre- aukštas pomidoras, pora agurkų arba prie vieno tvirto stovo pritvirtinti keturi pupelių krūmai, kurių stiebas labai greitai numeta apatinius lapus; kampuose- keturi burokėliai, kaliaropės arba keturi lizdeliai po tris morkas; o tarp jų, kvadrato kraštuose, po tris keturis krūmelius petražolių arba ridikų.

Šiame kvadrate galima sodinti kelis kartus per sezoną. Pirmiausia penkiomis eilėmis(kas 5cm) išauginti 30-40 krūmelių ridikėlių. Po to pasodinti agurkų daigų, pasėti morkų arba burokėlių. Nuėmus šakniavaisių derlių, rugsėjo mėnesį vėl pasėti ridikėlių arba salotų(žiūrėkite paveikslą).

Aš pabandžiau iš tokių kvadratų suformuoti lysvę, kurios matmenys 1x4m, ir man nepasisekė: augalai, kurie augo viduryje, atsiliko ir neišsivystė. Siaura lysvė laimėjo! Dabar aš galiu kai ką pasakyti tiems, kuriems patiko kvadratų idėja.

1.Aptvertas ir užpiltas puvenomis kvadratas geriausiai funkcionuoja, kai aplink nieko daugiau nėra. Tuomet visi augalai kvadrate bus gerai išsivystę. Išvada: nereikia jungti daržovių kvadratų į stambius masyvus. Tačiau galima iš jų suformuoti kvadrato pločio juostą. Centrinė, aukšta juostos eilė jau neužgoš kitų augalų. Gausite siaurą lysvę.

2.Augalai, patekę į šiaurinę kvadrato pusę, bus neišsivystę dėl centre augančių aukštesnių augalų metamo šešėlio. Vadinasi, aukštus augalus reikia sodinti šiaurinėje kvadrato pusėje. O tai jau mažas amfiteatras.

3.Jeigu iš kvadratų išeina plati lysvė, tuomet geriau sodinti tik žemaūges daržoves ir žemaūges gėles. Tankiam sodinimui netinka aguročiai, moliūgai, mongoldai ir visų rūšių kopūstai, išskyrus kaliaropę(šie augalai savo „nulėpusiomis ausimis“ slegia viską iš eilės).

4.Kvadratus su išsišakojusiais augalais, augančiais ilgą laiką, reiktų išdėstyti šachmatų tvarka. Jeigu ant kvadratų pasodintas gėlynėlis, geriau jį paversti šachmatų lenta, kurios tamsieji kvadratai- smilgų kilimėliai arba kitų draugiškų augalų danga.

5.Lovelį su kvadratais, o ypač gėlių lysvėmis, geriau iš karto atskirti gražiomis šviesiomis lentelėmis, prikaltomis prie lovelio kraštų. Į tokį tinklelį patogu sodinti, ir geriau matai, ką darai. Bet elegantiška išvaizda svarbiausia!

Sodinimo būdas kvadratuose puikiai tinka bandomiesiems sodinimams, kad paaiškėtų suderinimo principai. Tinka žiemos sodams ir stačiakampiams gėlynams, kuriuose sodinami patys kompaktiškiausi augalai. Tradiciniame darže vargu ar galima tai pritaikyti. O juosta, suformuota iš kvadratų,- tai jau siaura lysvė.

TRIKAMPIAI GERIAUTRIKAMPIAI GERIAUMūsų technika pritaikyta sėti, sodinti ir kultivuoti tiktai tiesiais kampais. Būtent todėl

sodinimas kvadratais mums daug tinkamesnis. Tačiau jis nėra racionalus. Gamtoje nėra kvadratų, tik šešiakampiai: jie daug racionaliau išnaudoja erdvę. Tai tyrinėjo mūsų mokslininkai V.P.Ušakovas ir P.M.Ponomariovas. O biointensyvios augalininkystės šalininkai jau seniai tankiai sodina sodinukus, paskirsto daržoves šešiuose kampuose.

Kvadrato kampe pasodintas krūmas, stengdamasis įgauti apskritą formą, patiria kaimynų spaudimą iš keturių pusių(žiūrėkite paveikslą). Užtenka atitraukti lysves vieną nuo kitos maždaug per

pusę kvadrato pločio, ir krūmai atsiduria šešiakampiuose. Erdvė aplink kiekvieną didėja, kaimynų spaudimas mažėja, ir neužimtų tarpų lieka mažiau. Siaurose lysvėse taip pat rekomenduojama sodinti didelius augalus- kopūstus, paprikas, baklažanus, aguročius. Nieko tokio, jei ir mažesnius augalus bei sodinukus sodinsite. Dideliame lauke, skirtame, pavyzdžiui, bulvėms, efektas gali būti stulbinantis.

Trikampis sodinimo būdas geras tuo, kad beveik nepalieka vietos piktžolėms. Atskiras augalų eiles geriau sodinti ne linijomis, o formuoti dvieilę juostą, kaip nurodyta paveikslėlyje. Jeigu juosta atvira į abu šonus, tai augalų „armoniką“ galima suglausti labiau, beveik statmenai vieną augalą kitam(žiūrėkite paveikslą). Likusiame laisvame plote(pavyzdžiui, išilgai takelių) daug racionaliau sodinti dviem linijomis su poslinkiu negu vienoje.

VERTIKALUS DERINIMO BŪDASVERTIKALUS DERINIMO BŪDASGydytojau! Duokite vaistų nuo gobšumo. Tik kuo daugiau, kuo daugiau!!!Gydytojau! Duokite vaistų nuo gobšumo. Tik kuo daugiau, kuo daugiau!!!

Teoriškai galima užsodinti ne tik lysvę, bet maksimaliai išnaudoti ir plotą virš lysvės bei jos šonuose. Tiek daug erdvės, ir prapuola veltui! Mane ji taip vilioja, kad aš vis tęsiu bandymus.

Siauroje lysvėje galima suderinti dvi arba tris kultūras. Prie pat bortelių pasodinti kopūstai, ropės, morkos, Pekino kopūstai, salotos, paprika, krūminės pupelės. O centrine eile kopėtėlėmis stiebiasi agurkai, pomidorai, vijoklinės ir šparaginės pupelės arba auga cukriniai kukurūzai. Siauroje lysvėje augančios trys kultūros geriau atbaido kenkėjus nei dvi. Pavyzdžiui, palei vieną šoną auga krapai, palei kitą- morkos. Centre kopėtėlės(žiūrėkite paveikslą). Svarbiausia negailint greitai nupjauti apatinius ūglius ir lianų lapus. Kitaip jokiu būdu nepavyks visko suderinti: lianos užgoš viską, kas auga kampuose.

Jeigu lysvė suformuota iš šiaurės į pietus, tai vijoklinius augalus reikia sodinti pusantro karto rečiau nei įprastai. Šviesa turi laisvai pereiti, kitaip kiekviena žemų augalų eilė pusę dienos bus šešėlyje. Bet jei lysvė suformuota iš rytų į vakarus, tuomet kopėtėles patartina statyti šiauriniame lysvės krašte. O tai jau „amfiteatras“.

Pagrindinė problema: centrinės kopėtėlės skirtos šilumamėgiams augalams, o šoninės augalų eilės dažniausiai atsparios šalčiui, todėl ankstyvosios daržovės, pasodintos šonuose dar kovą ar

balandį, dažniausiai užgožia ir slopina vėliau pasodintus vijoklinius „pietiečius". Atsidūrę kopūstų lapų šešėlyje, agurkai ir pupelės tiesiog apmiršta ir beviltiškai atsilieka. Netgi tarp morkų lapijos šie augalai tūno, laukdami laisvės. Pomidorai ištvermingesni-jie vis dėlto prasiskverbia į viršų, bet auga lėtai.

Ką galima padaryti? 1) Pirmiausia reikia pasėti „trumpalaikius nykštukus“: ridikus, kviečių daigus. Po to pasodinti vijoklinių sodinukus. O kraštines eiles apsėti dar vėliau, kai augantys centre pradės vytis apie kopėtėles; 2) Reikia stebėti, kad kraštinės eilės būtų maksimaliai nutolusios nuo kopėtėlių. Siauroje lysvėje- 15-20cm į kiekvieną pusę; 3) Lysvės centre sodinti kokybiškus daigus su nepažeistomis šaknimis.

Išvada: lengviausia derinti vijoklines daržoves su tomis, kurias galima sėti visą vasarą, arba nerekomenduojama anksti sėti dėl jų vešlumo. Tai ropės, ridikai, krūminės pupelės, Pekino kopūstai, japoniškieji ridikai, morkos, salotos, kaliaropės, ropės, žirneliai, mongoldai, prieskoniniai augalai. Ypač atkreipiu jūsų dėmesį į ropinį svogūną: jis apskritai nemėgsta jokių šešėlį metančių augalų

kaimynystės.Jeigu daržovės ant kopėtėlių sparčiai lenkia kraštines eiles, tai žemaūgės kultūros gali būti ir

šliaužiantys agurkai, aguročiai, patisonai, cukinijos, brokoliai, krūminiai pomidorai. Ypač tinka po kopėtėlėmis sėti pupeles.

Labai patogu apsėti kraštines eiles birželio mėnesį, kai jau nuimtas ankstyvų žalumynų derlius, centre augančios lianos jau be apatinių lapų ir lysvė iš esmės laisva. Čia galima sodinti greitai nokstančias daržoves, gerai augančias vasarą, kurios buvo ką tik išvardintos. Reikia tik dažniau laistyti.

Suderinti augalus plačioje lysvėje daug sudėtingiau. Svarbiausia, kokioje padėtyje bebūtų lysvė, daržoves reikia sėti eilėmis arba dvieilėmis juostomis su ne mažesniais kaip 15-20cm tarpeiliais. Pavyzdžiui, 120cm pločio lysvėje gali tilpti po tris eilutes(juostas) į kiekvieną pusę nuo centrinės lysvės linijos. Tokiu būdu sodinant, kraštinės eilės atsidurs prie pat bortelių, o daržovės ant centrinių kopėtėlių augs laisvoje 25-30cm pločio juostoje, antraip neišvengiamai augalai tarpusavy kovos. Kad atbaidytume kenkėjus, kraštuose galima pasodinti petražolių. Prie bortelio visuomet turi augti šviesą mėgstančios kultūros: krūminės pupelės, salotos, Pekino kopūstai, kaliaropės- tankiai suspaustos jos neduoda derliaus(žiūrėkite paveikslą).

DARŽOVIŲ „AMFITEATRAS“DARŽOVIŲ „AMFITEATRAS“Suderinti plačioje lysvėje tris kultūras dar sudėtingiau. Vienintelis paprastas būdas- laiptai: a)

lysvė driekiasi rytų-vakarų kryptimi, vadinasi, augalai apšviečiami tiesiai iš priekio; b) kopėtėlės įtvirtintos ne lysvės centre, o šiaurinėje jos pusėje; c) daržovės labai skiriasi savo aukščiu. Lysvė primena stadiono tribūną.

Pagrindinė „amfiteatro“ taisyklė: aukštesnės galinės eilės turi vystytis greičiau už daug žemesnes pirmąsias eiles(žiūrėkite paveikslą). Pirmiausia sodinamas „balkonas“- daigai prie kopėtėlių. Kai jie paūgėja, sodinamas arba sėjamas „amfiteatras“- vidutinio aukščio kultūros. Paskui, po kokių dešimties dienų, sėjamas „parteris“.

Kaip vidutinio aukščio kultūros, „amfiteatrui“ tinka tiktai paprikos(saldžiosios ir aitriosios), baklažanai, krūminiai pomidorai ir prieskoniniai augalai(bazilikas, krapai), šie augalai sodinami tada, kai agurkai ir pupelės išleidžia apsivejantį stiebelį. Pomidorai, pasodinti kartu su pupelėmis, pradžioje slopina jų augimą. Pupelėms augti netrukdys paprikos. Kai kurios vijoklinės pupelių rūšys taip mėgsta šilumą, kad pradeda augti tik per birželio karščius, nors sudygsta kartu su krūminėmis pupelėmis. Greičiausiai ir anksčiausiai auga pomidorai.

Daržovių eilės „amfiteatre“ turi būti atskirtos viena nuo kitos 25-30cm. Aukštą galinę eilę sodinkite prie pat lysvės krašto- nereikia palikti vietos piktžolėms. Už 20cm sodinkite vidurinę eilę. Toliau, dar už 20cm, gali augti morkos ir burokėliai. Krūminės pupelės tik iš krašto- jų krūmams reikia daug laisvo ploto, ir jie visuomet užgožia pusę takelio.

Toks „amfiteatras“- daugiau dekoratyvinė negu produktyvi lysvė. Juk derlius iš tokios lysvės tikrai ne didesnis negu iš tradicinės. Gražiausiai „amfiteatras“ atrodo prie namo. Atviras puslankis į pietų pusę, apjuostas plytelėmis, gana patrauklus.

DĖMES DAUG PAPRASČIAUDĖMES DAUG PAPRASČIAUTiksliai apsodinti visas lysves, žinoma, neužtenka kantrybės. Todėl visi minėti būdai taikomi

kartkartėmis atsižvelgiant į likusį nuo ankstyvųjų kultūrų laisvą žemės plotą. Norisi kažkaip paprasčiau: pamojavai ranka kartą, kitą, ir kad viskas stotų į savo vietas!

Pats paprasčiausias būdas- sėti dėmėmis. Jis tinka smulkiems augalams- žalumynams, šakniavaisiams, svogūnams, krūminėms pupelėms. Lysvė užsėjama skersinėmis atkarpomis. Metras vienos rūšies, pusė metro kitos, pusantro metro trečios ir juostelė ketvirtos rūšies augalų- ir paprasta, ir pakankamai marga kenkėjams. Reikia tiktai stebėti, kad vieni augalai neužgožtų kitų: palikti erdvės

tarp dėmių ir labiau išnaudoti lysvės pakraščius. Centre, ant kopėtėlių, turi augti vijokliniai augalai, o aplink- plačios smulkių augalų dėmės. Prie to mes pamažu artėjame.

VISIŠKAI PAPRASTAS DERINIMO BŪDASVISIŠKAI PAPRASTAS DERINIMO BŪDASMostelėti ranka kaip Vasilisa Gražioji pasakoje- tai tinginio svajonė! Man pavyko ją įgyvendinti.

Piktžolių komposto lysvėse labai mažai, o vieną kartelį kruopščiai išravėti aš sutinku. Pavasarį, kovo pabaigoje, įdirbu lysves grėbliu ir uždengiu plėvele. Po savaitės ar dviejų nupjaunu piktžolių kilimą. Po poros dienų imu ridikų ir salotų sėklų ir tiesiog išberiu jas lysvėje, kaip pakliūva. Apkaupiu grėbliu, palaistau, uždengiu plėvele. Po poros savaičių nuraviu ir išraunu, kas nereikalinga. Belieka tik reguliariai atrinkti valgymui jaunas daržoves- pirmiausia iš centrinės lysvės eilutės, kur vėliau sėjami pomidorai ir agurkai.

AR JOS NORI KARTU GYVENTI?AR JOS NORI KARTU GYVENTI?

Giminaičiai- tai niekuo tarpusavyje nesusaistyti žmonės, kurie periodiškai susirenka,Giminaičiai- tai niekuo tarpusavyje nesusaistyti žmonės, kurie periodiškai susirenka, kad suskaičiuotų savo giminę ir skaniai pavalgytų, jei netikėtai pasikeičia jų skaičius.kad suskaičiuotų savo giminę ir skaniai pavalgytų, jei netikėtai pasikeičia jų skaičius.

A.Knyševas A.Knyševas

Kuo bendrija įvairesnė, tuo ji stabilesnė. Mišrioje terpėje kenkėjams nelengva darbuotis: sunkiau rasti tinkamą augalą, daug nemalonių ir gąsdinančių kvapų, daug priešų. Be to, ir patys augalai daro stiprią įtaką vienas kitam: šešėliuoja, gamina lakias medžiagas ir šaknų išskyras. Prisiminiau L.Mozerį. Jis tiksliai nustatė, kad kai kurie augalai stimuliuoja vynuogių augimą, o kiti slopina, ir tai nepriklausotai nepriklauso nuo jų dydžio, vyksta netgi esant vandens bei maisto medžiagų pertekliuinuo jų dydžio, vyksta netgi esant vandens bei maisto medžiagų pertekliui. Įrodytas faktas: augalai aktyviai bendrauja chemiškai ir skleisdami elektromagnetinius signalus, šiam reiškiniui tirti yra skirta net mokslo šaka- alelopatija. Ji sukaupusi tiek daug duomenų, ir netgi prieštaringų, kad sunku ką nors pritaikyti praktiškai. Aš pabandžiau surinkti visus man prieinamus duomenis į vieną maišelį, truputį pakračiau ir išspaudžiau. Štai koks rezultatas.

1.Kartu nesugyvena: a) vienodo aukščio ir panašaus lapų gausumo augalai, jei susodinti labai tankiai; vienos šeimos atstovai, taigi giminės. Natūralu, kad norisi to paties, o išskiriamos medžiagos panašios. Su mumis irgi tas pats: dažnai patys blogiausi draugai- giminaičiai. Ypač nesugyvena skėtiniai: krapai, petražolės, salierai, pastarnokai. Tiktai morkos pakankamai „lojalios“.

2.Viską be išimties užgožia kartusis kietis.3.Česnakai ir svogūnai agresyvūs tik su ankštinėmis ir kopūstinėms daržovėmis.4.Morkoms, burokėliams, agurkams, pomidorams- visiškai nesvarbu, kokia kaimynystė.5.Salotos ir špinatai išskiria tam tikrų medžiagų, kurios aktyvizuoja kitų augalų šaknis ir teikia

šešėlį dirvožemiui. Tai visų pagalbininkai ir maitintojai!6.Nuo kenkėjų apsaugo pupelės, petražolės, kmynai ir notrelinių šeimos augalai(melisa,

bazilikas, čiobrelis, isopas, mairūnas) ir nuostabiai puošiančios sodą prieskoninės gėlės- kalendra, nasturtė, chrizantema.

7.Kukurūzai, topinambai, sorgai, soros ir saulėgrąžos užtemdo kitus augalus šešėliais, apsaugo nuo vėjo bei sukuria palankų mikroklimatą.

T.J.Ugarova kai kurias augalų poras parenka taip, kad šios padėtų viena kitai apsiginti nuo kenkėjų. Tokias kultūras reikia sodinti į gretimas eiles. Morkos ir svogūnai apsaugo vieni kitus nuo morkinės ir svogūninės musės. Salierai atbaido baltukus nuo įvairių rūšių kopūstų. Salierą sodina tarp kopūstų, ir jis išsikeroja, nuėmus kopūstų derlių. Agurkai, augdami tarp krapų, puikiai su jais sutaria, bet tik su ta sąlyga, jei krapų auga nedaug. Puikiai bendradarbiauja bazilikai ir pomidorai. Neblogai kaimynystėje auga kaliaropės ir salotos: salotų derlius nuimamas anksčiau nei kaliaropių. Iki pat šalnų puikiai jaučiasi ir duoda derlių agurkai, besivejantys aplink kukurūzus arba saulėgrąžas. Pupelės ant

karties puikiai sutaria su šalia augančiais žemaūgiais agurkais ir pomidorais. Ridikus gerai pasėti ten, kur vėliau augs cukinijos, aguročiai ir kitos vėlyvosios daržovės. Bet tai jau laiko derinimo klausimas.

DARŽOVIŲ KONTEINERIAI ANT KIEKVIENOS DARŽOVIŲ KONTEINERIAI ANT KIEKVIENOS LYSVĖSLYSVĖS- O Ženkai vienas pomidoras vis dėlto prinoko!- O Ženkai vienas pomidoras vis dėlto prinoko!- Taip?! Reikia aplaistyti, kol karvė jo nesuėdė!- Taip?! Reikia aplaistyti, kol karvė jo nesuėdė!

Jei išmoktume iš vienos lysvės gauti po 3-4 derlius, tai galėtume valgyti daržoves nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens ir neapsunkinti savo gyvenimo derinimo metodais. Pietuose mes galime auginti lysvėse daržoves nuo balandžio iki spalio, o po plėvele arba agroplėvele- nuo kovo iki lapkričio. Be to, kopūstai, salotos, petražolės, lapinės garstyčios, porai po plėvele gali žiemoti ir netgi pamažu augti!

Manau, jog nuodėmė tuo nepasinaudoti. Be plėvelės šaltą pavasarį vienoje lysvėje užauginau ridikėlių ir pipirnių, po to salotų, vėliau morkų; o dabar lysvės centre auga pomidorai, o šonuose paprika; liepą laisvose vietose galima pasodinti Pekino kopūstų; rugsėjo pabaigoje, išvalius lysvę, užauginu ridikų ir žalumynų, o žiemai pravartu pasėti salotų, kad anksti pavasarį užderėtų.

Kubanės srityje produktyvusis periodas- be papildomos uždangos beveik septyni mėnesiai. Naudojant plėvelę, netgi dešimt mėnesių. Laiko rezervas yra ir Sibire, ir ne juodžemio zonoje. Jeigu klasifikuosime augalus pagal vegetacijos trukmę bei sėjos terminus ir išskirstysime per vienerius daržininkystės metus, gausime aiškų paveikslą. Paaiškės, kaip per sezoną optimaliausiai apsodinti lysves daržovėmis. Duomenis aš pateikiau iš savo patirties, klasikinės A.Brizgalovo monografijos bei T.Bigso knygos Daržovių kultūrosDaržovių kultūros.

SĖJAMOS ANKSTI- VEGETUOJA ILGAI: vėlyvieji kopūstai- 200 dienų, raudonieji gūžiniai kopūstai- 180, savojos kopūstai- 130-150, brokoliai- 100-160, porai- 180, žiediniai kopūstai- 160-180, svogūnai- 200, topinambai- 150, valgomosios gelteklės kasamos iki žiemos, pastarnokai- 150-180 dienų, gali žiemoti lysvėse.

VISĄ LAIKĄ UŽIMA LYSVES: petražolės, daugiamečiai svogūnai, rūgštynės, rabarbarai, mėtos.

SĖJAMOS ANKSTI- VEGETUOJA GREITAI: salotos 40-60 dienų, Pekino kopūstai- 50, ridikai- 30-40, kaliaropės- 60-70, lapinės garstyčios- 40, laiškiniai svogūnai- 20-40.

SĖJAMOS ANKSTI- VEGETUOJA ILGAI: pomidorai, agurkai, vijoklinės pupelės, paprikos, baklažanai, moliūgai, aguročiai, cukinijos, patisonai, brokoliai, cukriniai kukurūzai- 140 dienų; beveik tiek pat cikorijos, baltieji agurkai, batatai ir kitos tropinės daržovės.

PASĖTI RUGSĖJO PRADŽIOJE IR VĖLIAU SPĖJA SUBRĘSTI: ridikėliai- per 30-40, salotos- pavasariop, lapinės garstyčios- per 40, kaliaropės- per 60, Pekino kopūstai- per 50 dienų.

PO PLĖVELE SPĖJA UŽAUGTI: salotos, mongoldai, špinatai, salotinės cikorijos, svogūnai, morkos, bulvės.

SĖJAMOS ANKSTI- NUIMAMOS VASARĄ: morkos- po 100, ropės- po 60, brokoliai- po 100, kaliaropės- po 70-90(vėlyvosios veislės), žirneliai- po 90, špinatai- po 60-90, svogūnai- 120, krapai- po 100, ankstyvieji kopūstai- po 110, morkos- po 90, bulvės- po 60-120 dienų.

SĖJAMOS VĖLAI- PRINOKSTA VASARĄ: sojos pupelės- po 100, krūminės pupelės- po 70-90, burokėliai- po 110, sėjamieji svogūnai- po 120 dienų, prieskoniai: bazilikas, isopas, krapai, salierai.

SĖJAMOS VASARĄ: salotinės cikorijos, ridikai, japoniškieji ridikai- užauga per 100 dienų, pastarnokai žiemai- per 150, kinų kopūstai- per 80, bulvės 2-ajam derliui- rugpjūčio pabaigoje.

GALIMA SĖTI NUO PAVASARIO IKI LIEPOS PABAIGOS: agurkus, aguročius, cukinijas ir patisonus, morkas, runkelius, salotas, krūmines pupeles, Pekino kopūstus, ropes, griežčius, špinatus, ankstyvuosius žiedinius kopūstus ir brokolius, kaliaropės, žirnelius, mongoldus, sojos pupeles,

prieskonius.Aš vis dar bandau savo lysvėse sukurti daržovių konteinerį ir tikiuosi, kad po trejų metų daržas

bus išbaigtas ir jame vyks standartinis veiksmų ciklas. Vadinasi, jo priežiūrai reikės dar mažiau laiko ir jėgų. Juk labiausiai energiją tausoja gebėjimas nuspėti.

Na ką gi, gal truputį pailsėkime nuo daržovių?

8 SKYRIUS8 SKYRIUS

KAS YRA NELAISVĖ, arba KAS YRA NELAISVĖ, arba pasakos ieškantiems esmėspasakos ieškantiems esmėsŽmogaus kelias į laimę perspjautas per kairį petį.Žmogaus kelias į laimę perspjautas per kairį petį.

Tanganikos ežere žuvis gaudoma labai paprastai. Dvi siauros valtys išplaukia į įlankos vidurį, tada išsiskiria į priešingas puses ir tempia į krantą virvę su pririštais mediniais tašeliais. Tarsi karoliais. Karoliai juda kranto link ir varo į graibštus visas pasirodžiusias žuvis. O žuvys vos neiššoka iš vandens! Kodėl? Todėl, kad nuo tašelių krenta šešėlis, o žuvys šešėlį palaiko kažkokiu kietu daiktu, tinklu. Todėl sprunka nuo šešėlio į krantą- tiesiai į keptuvę.

G.Seljė, streso teorijos kūrėjas, nustatė, kad „stresas yra tai, ką žmogus nori laikyti stresu“. Mūsų problemos- tai mūsų pačių požiūris į save. Mūsų nuomonė apie save- tai tas pats tariamas tinklas. Mes patys jį sukūrėm, o dabar šalinamės jo. Nelaisvė glūdi mūsų pačių įsitikinimuose!

Štai dvi simpatiškos moterys. Abi vienodos. Bet viena džiaugiasi gyvenimu, o kita nelaiminga. Skiriasi tik jų nuomonė apie save. Nelaimingoji įsitikinusi, kad yra negraži. Ji įkliuvo į savo proto „tinklą“. Įsidėmėkite: kad taptų laisva, jai tereikia pakeisti žiūrėjimo kampą. Tiesiog pakeisti požiūrį: pradėti galvoti, kad ji pakankamai graži arba kad tai neturi jokios reikšmės. Visiems aišku, jog tai bus tikra tiesa! Tačiau moteris atkakliai laikosi savo įsitikinimų. Kodėl?..

Laisvė- tai spąstų išnykimas. Daugelis mūsų įsitikinimų- spąstai. Vadinasi, laisvė- tai sugebėjimas keisti įsitikinimus. Bet kodėl tai taip sunku?..

Nelaisvės anatomija- svarbus mokslo apie sėkmę skyrius. Apie tai jau bręsta knyga, o šioje paminėsiu tik pačius svarbiausius dalykus.

PROBLEMŲ ANATOMIJAPROBLEMŲ ANATOMIJATebūnie kaip bus!Tebūnie kaip bus!

To negali būti! Mūsų įsitikinimai- tai šventas dalykas! Mes gerbiame save būtent dėl savųjų įsitikinimų. Ištikimybė įsitikinimams- garbingo žmogaus savybė! Palaukite. Štai ir pirmieji spąstai. Kas pasakė, kad ištikimybė savo įsitikinimams- aukščiausia dorybė? Man atrodo, kad daug svarbesnė pačių

įsitikinimų kokybė: jie turi būti konstruktyvūs. Bet juk gyvenimas nuolat keičiasi! Vakarykščiai jūsų principai šiandien jau praranda prasmę. Tai, kas darė jus teisuoliu Rusijoje, Tailande gali išstumti iš visuomenės. O kam reikalingi principai, nuo kurių gyvenimas tampa prastesnis?!

Kodėl taip atkakliai kabinamės į savo įsitikinimus?..Paaiškinimas paprastas: mes norime būti teisūs. Jausmas, kad esi teisus, kad elgiesi ir galvoji

teisingaiteisingai,- pagrindinis žmogaus poreikis. Tai daug svarbiau negu valgis, miegas ar seksas! Todėl pakeisti įsitikinimus mums atrodo didžiulė tragedija! Atsisakyti net paties absurdiškiausio principo lygiai tas pats, kaip išduoti save! Geriau jau surasti mūsų bėdų kaltininką. Būtent tai nuolat ir darome! Galima pradėti kovoti su savo problema, tai yra pačiu savimi... Arba teirautis autoritetingų patarimų- perkelti atsakomybę ant kito pečių. Arba susitaikyti ir nešti savo kryžių. Visais keturiais atvejais problema lieka, klesti ir didėja! Bet už tai mes galime likti iliuziškai įsitikinę, jog esame teisūs, ir kaltinti neteisumu kitus. Taip įsitikinimai, problemos tampa vertybėmis.

Taip įprantame prie problemų, kad nebenorime be jų gyventi. Jei kas nors stengiasi atimti problemą, mes priešinamės. Štai jums sąžiningas atsakymas į klausimą, kas su mumis vyksta: mesmes norime turėti problemųnorime turėti problemų. Netikite? Pažvelkite į bet kurią savo problemą. Pavyzdžiui, jus iškamavo skaudanti koja(kepenys, strėnos). Gerai, mostelėsime burtų lazdele, ir jau rytoj šitos problemos nebus. Ką tai reiškia? Pirmiausia jūs pakeitėte įsitikinimus apie gyvenimo būdą, gydytojus ir civilizacijos teikiamą gerovę: jūs badaujate, maitinatės sveikai- kitaip nei visi, sportuojate ir pamiršote apie medicinos egzistavimą. Antra, jokios užuojautos! Nebereikia guostis kaimynei ir nebereikia imti nedarbingumo lapelio. Šeimoje dabar visi draugai- jokių niurzgėjimų, aimanavimų, jokių pasiteisinimų. Vasarnamyje viską atliekate pats! Niekas nepagailės. Į nusiskundimus išgirstate tik vieną atsakymą: „O, jei tau tektų mano problemos!“ Na, kaip, tinka?..

Neturite problemų- vadinasi, tapote kitokstapote kitoks. Sveikas, stiprus ir laisvas. Siaubas! Vyras(žmona) tuoj pat pasijus nereikalingas ir siaubingai išsigąs, o vaikai akis išpūs, ir namuose prasidės santykių aiškinimasis... O ką pagalvos pažįstami?! Teks visiems viską aiškinti. Atsiras savų reikalų. Vadinasi, paliksiu savo artimuosius likimo valiai? Na, jau ne, kaipgi jie vieni be manęs... Geriau jau tegul viskas būna taip, kaip yra!

Jau girdžiu: „Netiesa! Mums juk nereikia užuojautos! Mes norime būti sveiki“. Nuoširdžiai tikiu: jūs norite. Bet ar iš tiesų jūs ką nors darotedarote?

Geriausiu atveju kovojate, kitaip tariant, „stengiatės išspręsti problemą“. Tačiau kova- tai būdas sulaikyti problemą! Problemos nėra tada, kai apie ją nebegalvojama. Juk neturite problemų su žalia žole, oru. Su problemomis nekovojama. Jos arba yra, arba jų nėra. Galima problemą tiesiog atmesti, išsivaduoti nuo jos pakeitus santykį. Kaip būtų nuostabu, jei minėtoji moteris staiga suprastų, kad ji graži! „Pšššššššš!“- ir problema ištirpo. Jos nebėra.

Už kiekvienos problemos slypi kokia nors baimė. Todėl nusimesti problemą- tai lyg šokti iš lėktuvo parašiutu: mirtinai baisu. Bet koks lengvumas paskui, tiesiog norisi skraidyti!

Iš tiesų problema- tai miražas. Iliuzija. Atskleidus ją, matyti, kokia ši pabaisa primityvi: ji susideda iš dviejų tarpusavyje kovojančių prieštaringų ketinimų. Pavyzdžiui, noriu būti lieknas ir noriu skaniai valgyti. Suprantu, kad tai man kenkia, ir nenoriu valgyti, nors esu alkanas! Arba: noriu turėti žmoną, bet nenoriu tuoktis. Noriu turėti gerą sodą, tačiau nenoriu jo kurti. Noriu eiti ir palaistyti lysves, bet tingiu. Ir taip visuomet, kiekvieną dieną, o kalti, žinoma, kiti.

Kadangi tai miražas, galima jį išsklaidyti. Jei drąsiai paimtumėte problemą už pakarpos, išskleistumėte ją ant stalo, įdėmiai peržiūrėtumėte ir priimtumėte sprendimąpriimtumėte sprendimą, ji tuoj pat išnyktų. Nepriklausomai nuo jūsų sprendimo! Svarbiausia kažkam sąžiningai pasiryžti. Sąžiningai vesti. Sąžiningai nevesti. Pasirinkimas suteikia teisę imtis veiklos. Kuo skiriasi tikslo siekiantys, stiprūs žmonės nuo likusiųjų? Jie žino, ko nori. Nesvarbu, patinka tai aplinkiniams ar ne. Jie patys pasirenka kelią. Su jais tenka skaitytis, bet užtat juos lengva suprasti. O jeigu žmogus nenori priimti sprendimo- tokį ir suprasti sunku, ir padėti jam neįmanoma.

Problemų mechanizmas- vienas iš daugelio, kurį aprašė R.Habardas moksliniuose darbuose

apie protą. Savo proto galių suvokimas, man atrodo,- tai pačios praktiškiausios žinios. Siūlau jums tipinių melagingų mūsų įsitikinimų rinkinį, kažką panašaus į „trumpus dogmatikos kursus“ arba „lengvabūdiškumo pagrindus“.

GYVENIMAS- TAI KOVA*GYVENIMAS- TAI KOVA*Visi mes mokėmės, galvojom, todėl žingsniuojam koja kojon!Visi mes mokėmės, galvojom, todėl žingsniuojam koja kojon!

J.Samovarščikovas J.Samovarščikovas

Nuo pat vaikystės mes mokomi kovoti. Todėl mes visą gyvenimą kovojame- su priešais, giminaičiais, vyriausybe, su savo skauduliais, sausromis, kenkėjais, dirvožemio išsekinimu. Kovojame už mandagumą, blaivumą, kultūrą, ekologiją. Kovojame dėl meilės, vaikų ar dėl pergalės. Kovojame ir ieškome, surandame, bet kažkodėl vėl nerimstame! Kovojame, bet gauname visiškai priešingą rezultatą negu siektasis ir negalime suprasti kodėl. Akivaizdūs dar vieni spąstai!

Kova- labai bjaurus ir gudrus reiškinys. Tai mūsų reakcija į grėsmę. Ji absoliučiai destruktyvi ir egzistuoja tik pati dėl savęs. Iš esmės kova- tai nesugebėjimas apsieiti be kovos. Vienintelis jos efektas- įtraukti mus į ginčus, įbauginti ir išvarginti. Kova nesiekia konstruktyvių rezultatų! Jos tikslas visiškai kitoks.

Jokia kova niekada neišsprendžia problemų. Jokie nuodai neišgelbės nuo kenkėjų. Jokios bausmės nepanaikins nusikalstamumo. Jokia kova dėl sveikatos nepadarys jūsų sveikų. Todėl, kad kova yra tai, kas išpučia problemą ir leidžia jai klestėti. Norint išsivaduoti nuo problemos, reikia surasti pagrindinę jos priežastį. Kodėl kova tapo neišvengiama? Kokia idėja? Koks reiškinys yra problemos priežastis? Jį ir reikia keisti.

Netvarka- irgi gudrus mitas. Mes tikime, kad ji atsiranda savaime. Tai netiesa. Netvarka sukuriama irgi. Ją sukuriame mes sukėlę kovą. Klasikinis pavyzdys- cheminė augalų apsauga. Nuo pat pradžių būtų užtekę saugoti dirvožemį ir kurti soduose stabilias ekosistemas. Bet mes pradėjome pykti ant kenkėjų! Kova su kvailais vabzdžiais sukūrė visą „karinės“ pramonės šaką. Dabar aišku, kad ir kenkėjus mes sukūrėme patys. Monokultūra*, išsekinti augalai, sistemingas naudingų plėšrūnų naikinimas- tai priežastys, dėl kurių kenkėjų skaičius sparčiai auga, to nebūna natūralioje gamtoje.

Pirma sukuriame netvarką. Po to, nesiliaudami jos kurti, pradedame kovoti su padariniais. Kuo labiau pavargstame, tuo didesnė netvarka, nes jos niekas nesiliovė kurti!

Dėsnis: KOVA SU NETVARKA NEVEDA PRIE TVARKOS. Kova tik užmaskuoja netvarkąnetvarką. Štai kokia niekšiška šunybė ta kova! Pastebėję, kad kovojate, šiek tiek stabtelėkite, atvėskite: jus apmovė. Paklauskite: su kuo aš kovoju? Sąžiningai atsakykite į klausimą. O dabar paklauskite: o kaip aš tai padarau? Dabar atsakykite dar sąžiningiau. Daugiau nedarykite netvarkos. Pradėkite kurti visiškai naują tvarką. Be jokios kovos.

Kartais mes bandome pakeisti savo gyvenimą, ir tai taip sunku! Pavargę „kovoti“ greitai metame viską ir vėl grįžtame prie senų įpročių. Šiuo atveju galioja toks dėsnis: įvedant naują tvarką, visuomet kyla laikinas chaosas. Jei pradėsite su juo kovoti, tai naujos tvarkos niekada taip ir nesukursite! Sėkmės pasieksite tik tuo atveju, jei drąsiai ignoruosite pasipriešinimą ir trukdžiusignoruosite pasipriešinimą ir trukdžius. Paprasčiausiai nekreipkite į juos dėmesio.

Štai kodėl kova su blogiu nesunaikins blogio. Norint jį išgyvendinti, reikia įsileisti gėrį- naują tvarką. Netrukus niekas nebekreips dėmesio į blogį. Juk „blogis yra ne kas kita, kaip gėris, kankinamas alkio ir troškulio“.

KAS NEPAKEIČIAMA, TAS PATIKIMAKAS NEPAKEIČIAMA, TAS PATIKIMA- Žiūrėk, Petrovas tai į kalnus išėjo.- Žiūrėk, Petrovas tai į kalnus išėjo.- Dar vienas Sizifas kopia į kalną!..- Dar vienas Sizifas kopia į kalną!..

Mes tiktai todėl tikime stabilumu*, kad pasikliaujame aukštesniais gynėjais, pavyzdžiui, teisinga vyriausybe. Dar ir todėl, kad daugelis iš mūsų nemėgsta permainų. Tačiau išaušo naujas amžius. Dabar aiškiai matyti, kad mūsų gyvenimo niekas nekuria, išskyrus mus pačius. O pasaulis per kokį dešimtį metų pasikeičia neatpažįstamai. Mums atsivėrė tiesa: kas nepakeičiama, greitai suprastėja. Sąstingis pereina tiktai į nuosmukį.

Gyvenimas nuolat klesti. Tokia yra esmė. Visa pasitempia, stengiasi ir nuolat tobulėja. Tereikia kam nors sustoti, ir kiti tuoj pat užima tuščią vietą. Vienintelis saugus ir patikimas gyvenimo būdas- tolygus augimas. Ši būsena taip ir vadinasi: normanorma. Kol žmogus bent ką kuria, jis tobulėja. Geriausias sprendimas- pergalė, o tai yra tobulėjimas. Kai tobulėjimas liaujasi- jau prastai! Patys suprantate, kad taip atsitiko ne šiaip sau. Kažkur buvo padaryta klaidų. O jei ir toliau klysite, tai manykite, kad viskas žlugo: prasidės nuosmukis. „Stabili“ būsena taip ir vadinama: NP(Nepaprasta padėtis!). Lėktuvui pakylant, netikėtai išsijungė varikliai. Reikia šauktis pagalbos ir ieškoti gedimo priežasties. Sutvarkyti viską reikia, žinoma, nekovojant.

Pastovumas- tai simptomas. Tai įspėjimas, jog mes nustojome kurti. Tai, kas kuriama, nuolat kinta, auga, klesti. Jei nustojo augti, vadinasi, nebėra kūrybos. Lauk greito nuosmukio. O kas vyksta mūsų sode?..

Mums atrodo, jog daugelis dalykų egzistuoja patys savaime. Pavyzdžiui, mūsų darbas. Sveikata. Šeimyniniai santykiai. Apie derlių net nekalbu. Ak, deja! Visa gyvuoja tol, kol jūs aktyviai tai kuriate. Kol ieškote, gerinate, skiriate savo dėmesį. Jeigu darbe jau nebesistengiate nieko gerinti, o tik atbūnate laiką, tai realiai darbo jau neturite. Kaip dažnai aš regiu: iškart po vestuvių sutuoktiniai nustoja kurti savo meilę, ir ji išnyksta! Dažnai žmonės nustoja kurti ir draugystę. Štai ir gyvena dviese, o šeimos iš tiesų nebėra.

Jei daržas jums jau tapo našta, vadinasi, nustojote jį kurti. Ilgai tai nesitęs. Arba jūs susirgsite, arba(tai, žinoma, būtų protingiau) parduosite žemės sklypą. Todėl aš pamažu kuriu, keičiu savo daržą: tai vienintelis būdas neturėti dėl jo problemų!

APLINKYBĖS STIPRESNĖS UŽ MUSAPLINKYBĖS STIPRESNĖS UŽ MUSTiktai nepradėkite skųstis savo laime!Tiktai nepradėkite skųstis savo laime!

Išsivaduoti iš NP- sąstingio, įvesti tvarką, išspręsti problemą, iš tiesų trukdo mūsų rožiniai akiniai- tikėjimas, kad rezultatas priklauso ne nuo mūsų, o nuo ko nors kito arba aplinkybių. Nuo „išorinių aplinkybių“. Bet pažvelkime į tai sąžiningai. Beveik kiekvienoje situacijoje mes galėjome pasielgti visiškai kitaip. Mes galėjome iš anksto numatyti, pasiruošti, apskaičiuoti, sugalvoti, išeiti, ir, atvirkščiai, ateiti, pamatyti, suprasti. Juk galėjome? Žinoma, galėjome. Vadinasi, aplinkybės čia niekuo dėtos: to nepadarėme todėl, kad nesugebėjome. Tačiau dažniausiai todėl, kad nepanorėjome.

Mes visuomet galime rinktis. Patys nuspręsti ir prisiimti atsakomybę. O tam, kuris prisiėmė

atsakomybę, „aplinkybės“ neturi reikšmės. Jis pripažįsta, kad gavo tai, ko norėjo, ir dėl nieko nesigaili.Vadinasi, aplinkybės ne stipresnės už mus! Jos yra lygios mūsų įsitikinimams. Iš tiesų problema

ta, kad mes neįsisąmoniname savo tikrųjų ketinimų. Panašiai, kaip neįsisąmonina savo motyvų įsimylėjėlis. Dažniausiai įsimylėjimas tėra tik poreikis, deginantis troškimas gauti kito dėmesį, pasijusti „kietam“ arba būti aukos vaidmenyje. Tačiau egoizmas neteisus- teisus pasiaukojimas! Žmogus turi būti įsitikinęs, jog myli ir linki tik gero savo mylimajam.

Ieškoti priežasčių išorinėse aplinkybėse- irgi simptomas. Vadinasi, jūs negalite pasirinkti ir priimti sprendimo. Jūs tarsi norite, kad už jus darytų ir atsakytų kas nors kitas. Tai visuomet matyti, kai tik pablogėja gyvenimas.

Mes iškart randame tūkstančius savo nesėkmės priežasčių! Jos pačios ateina į galvą minčių pavidalu, vos tik mes užsinorime ką nors pagerinti. Pasiteisinimai atrodo tokie viliojantys, logiški ir patrauklūs, kad dėl jų mes pasirengę skirtis su bet kokia sėkme. Pateisinti save daug paprasčiau negu laimėti! Pasiteisinimai- irgi spąstai!

Bet jeigu jūs sukaupėte drąsą, tai pateikiu jums proto instrumentą, leidžiantį sutramdyti besiteisinančias mintis. Tiktai du klausimai: „Ką aš pakeičiau, kad sulaukiau pablogėjimo?“ Pašalinkite tokį klausimą! Vietoje jo klauskite: „Ką aš padariau, kad sulaukiau sėkmės?“ Įdiekite jį gyvenime! „Kas pagerino mano būseną? Gydomasis badavimas ir sveika mityba“. Įgyvendinkite! „O dėl ko pras-ta savijauta? Rijau viską iš eilės. Dabar žinau, ką turiu daryti“.

Dar svarbiau suprasti, kodėl ir ko siekdamas aš noriu sirgti. Štai tikroji tiesa apie aplinkybes: su mumis vyksta tiktai tai, ko mes iš tiesų norime. Visai nesvarbu, ką mes apie tai manome. Tikruosius mūsų norus atskleidžia mūsų gyvenimo rezultatai. Pažiūrėkite, ką turite, ir suprasite, ko norite!

KANTRYBĖ IR DARBAS- VISKĄ SUTRINS!KANTRYBĖ IR DARBAS- VISKĄ SUTRINS!Visą dieną genys kalė snapu kelmą! Kol išprotėjo.Visą dieną genys kalė snapu kelmą! Kol išprotėjo.

(Patarlė)(Patarlė)

Šį taip vadinamą kolektyvinės moralės pagrindą mes įsikalėme į galvas, įtraukėme su motinos pienu. Kenčiame ir darbuojamės. Sutrynėme į miltus savo daržus ir milijonus hektarų

stepių, netgi Aralo ežerą! Galime visą gamtą ir netgi save sutrinti, jei nesusimąstysime. Mes tikime darbštumu, vertiname stropumą ir stebimės, kodėl viskas taip blogai. Bet nenorime suprasti, kad esmė ne stropumas! Esmė- rezultatasrezultatas. Nepamatuotas stropumas, išprievartautas stropumas sukuria daug daugiau blogio negu darbštumas gėrio. Juk gyvenimą gerina ne stropumas- jį gerina tiktai sėkmė. Sėkmingas yra ne stropus, o produktyvus darbas!Sėkmingas yra ne stropus, o produktyvus darbas! Iš dviejų dirbančių labiau seksis tam, kuris išeikvos mažiau jėgų, laiko ir lėšų, siekdamas to paties rezultato.

„Be pastangų ir žuvies iš kūdros neištrauksi“. Visgi kažkaip ją iš ten reikia traukti. Geriau sugalvoti būdą, kad ji pati iššoktų ir tiesiai į rankas. Bet ne šiaip sau žuvelė, o geriau kiaulės ir eršketo mišrūnas!

„Darbas beždžionę pavertė žmogumi“. Nieko sau! Tiksliai nepamenu, ar F.Engelsas nurodė, koks tai buvo darbas,- protinis ar fizinis?..

Vargšės beždžionės, vadinasi, jos taip ir liko „dykaduonės“. Kajau besakyti, tiesiog žvėrys! Bet patikėkite: matydama, kaip mes metų metus uoliai kasinėjame, sodiname, purename, prakaituojame ir baltiname medžius, kad vėl liktume beveik be derliaus, bet kuri beždžionėlė tiesiog mirtų iš juoko! Nė vienas gyvas padaras sau nekenkia. Tiktai žmogus, gamtos karalius, gali darbuotis visiškai be rezultatų, pasikliaudamas tikėjimu, kitų nuomone, reklama. Triušiai, ir tie nuskabo tiktai ūglių galiukus, kad jų vietoje išaugtų nauji! Štai skruzdėlė tempia pagaliuką. Jei užkelsime ją ant lėkštės, ji temps ratu. Mes džiaugsimės: nesuvokia kvailelė- instinktas! O tai, kad kasmet ji atima mums pusę derliaus, kažkodėl užmirštame. Gano savo amarus ant medžių be jokios įtampos, žaismingai, nepaisydama mūsų pastangų. Nekovoja, nekariauja- tiesiog įveda savo tvarką. Tai kas atsiduria kvailio vietoje?.. Prisiminus, kad darbo rezultatas turi būti klestėjimas, mes nuo beždžionių nusiritome toli atgal: išradome neproduktyvų darbą- darbą, duodantį atvirkštinį rezultatą.

Kaip įgijome vertybę, vadinamą darbštumu, bet atskirtą nuo sėkmės? Paprastai: labai ilgai už jį mokėdavo pinigus, apdovanodavo, girdavo. O tų, kurie mokėjo mąstyti, nepastebėdavo, smerkdavo, kartais juos net sunaikindavo. Stropumas- tai pati naudingiausia valstybei eilinio piliečio savybė.

Štai bazinis valdymo dėsnis: apdovanojimai už blogus darbus ir abejingumas už gerus veda prie visiškos darbo griūties. Paprasčiau: ką apdovanoji, tą ir gauni. Darbas, už kurį neapdovanojama, nustoja egzistuoti. Taip žlunga santykiai, įmonės, ekonomika ir žemės ūkis. Mums moka už tai, kad sergame, ir mes vis dažniau sergame. Ar jūsų vaikas kaprizingas? Atkreipkite dėmesį, kada jūs apdovanojate jį savo dėmesiu. Jūsų augalai prastai išsivystę? Vadinasi, jūs neapdovanojate jų vystymosi! O ką jiems reiškia apdovanojimas? Tai gali parodyti tik jie patys. Stebėkite atidžiai. Jiems reikia, kad apdovanotumėte juos- ir visiškai nereikia jūsų darbštumo!

„AŠ GYVENU DĖL KITŲ...“„AŠ GYVENU DĖL KITŲ...“Aš juos visus myliu, o jie manęs- ne. Už tai aš jų nekenčiu!Aš juos visus myliu, o jie manęs- ne. Už tai aš jų nekenčiu!

Košmaras, prieš kokias vertybes aš šoku! Atleiskite man tie, kurie „gyvenate dėl...“ Aš nesikėsinu į jūsų vertybes. Tiesiog bandysiu paaiškinti, kodėl visi, kurie „gyvena dėl...“, dažnai būna nelaimingi ir skundžiasi nedėkingumu tų, dėl kurių jie gyvena. Viskas labai paprasta. Kodėl jūs gyvenate dėl kitų? Kad jiems būtų geriau. O kas jums iš to? Jums nuo to geriau? Iš tiesų jūs gyvenate dėl kitų, kad to reikia jums. Taigi jūs bandote tapti laimingesni.

Netikite?.. Žiūrėkite, kiek daug darome dėl jų- vaikų, vaikaičių, artimųjų,- jų neprašomi, be jų sutikimo, netgi be jų leidimo. Kodėl? Nes labai norime būti reikalingi. Sakykite, kam reikalingas nuolatinis mūsų nerimas dėl vaikų? Tikrai ne vaikams! Mūsų rūpestį jie priima kaip būtinybę, kaip prievartą. Deja, dažnai ir kaip neišvengiamą blogį. Iš tiesų tai MUMS norisi rūpintis. Tai MES negalime nemaitinti ir neaprūpinti derliumi. Tai MES bijome pradėti gyventi sąžiningai, nemeluodami sau. Kai dėl kitų, tai jie nori vieno: matyti mus laimingus, sveikus ir gyvenančius pilnatvėje. Kad mes negyventume „dėl jų“, o paprasčiausiai GYVENTUME. Kodėl mes šitaip nesielgiame dėl jų?...

Ar aš jūsų neįtikinau?..Tuomet įsivaizduokite: kažkas puolė gyventi dėl jūsų. Atiduoda jums viską, visą laiką apie

jus galvoja ir jumis rūpinasi. Bet koks jūsų poelgis, bet kokia jūsų gyvenimo permaina- tai jo pergyvenimų ir jo tragedijos objektas. Dėl jūsų jis pasirengęs susirgti arba mirti. Jūs norite jį matyti laimingą, bet jis fatališkai nelaimingas, nes jūs turite kažkokių problemų. Jūs norite būti laimingas, bet nuolat jaučiate, kad esate jo sielvarto priežastis! Įsivaizduokite tai labai aiškiai. Pamatysite, kad toks gyvenimas- tikras košmaras.

Vadinasi, sugyvenimo pagrindą sudaro lygiaverčių mainų dėsnis. Bet kokia simbiozė- tai sąžiningi mainai. Negaudamas atsako, duodantysis silpsta. Tuomet bloga abiems.

Kiekvienas normalus žmogus jaučiasi nepatogiai, neramiai, o vėliau įžvelgia ir pavojų, jeigu duodama daugiau negu jis gali duoti atsidėkodamas. Būtent taip ir yra. Mes nesąmoningai stengiamės atsisakyti išmaldos, kad nesusilpnintume savo aplinkos. Taip saugome aplinkinius- jų gerą požiūrį į mus. Tai protinga. Duodami suteikite galimybę kitam atsidėkoti. Atminkite: žmogus, negalėdamas atsilyginti, jaučiasi nevisavertis. Jis jaučiasi įsipareigojęs ir negali jums būti už tai dėkingas. To nesuvokdamas, jis ieško problemos priežasties, ir ja tampate jūs. Štai ir visa įsitikinimo „nedaryk gero- nepatirsi blogio“ paslaptis.

Kas yra egoistas? Tai žmogus, kurį nuo pat vaikystės primygtinai mokė imti, nieko neduodant kitiems. Tėveliams buvo pernelyg malonu būti „geriems“ ir „gyventi dėl...“

Nėra jokių prieštaravimų tarp egoizmo ir altruizmo: ir viena, ir kita- mūsų poreikis, mūsų troškimas. Gyvenkite dėl kitų, bet supraskite, kad jūs tai darote dėl savęs, bet būdami aukos vaidmenyje ir nelaimingi, jūs tampate našta kitiems.

„Aš kartu su tavimi, kad man geriau sektųsi gyventi. O tu su manimi, kad tau lengviau būtų gyventi“. Santykiai, pagrįsti tokiu susitarimu, sąžiningi, aiškūs, tvirti ir lengvai kuriami. Sąžininga atsakomybė už savo altruizmą nuima visus akmenis nuo jūsų širdies ir nuverčia kalnus nuo jūsų pečių. Jei malonumų suteiksite sau nesibaimindami, egoistu nepavirsite! Atvirkščiai, tai suteiks jums sveikatos ir žavesio. Ir pagaliau suprasite: jus pradėjo gerbti. Taigi pagerės ir jūsų artimųjų gyvenimas. Juk gyvenate dėl jų, argi ne taip?..

MOKSLAS UŽ MUS PROTINGESNISMOKSLAS UŽ MUS PROTINGESNISMokslininkas yra tas, kuris, tyrinėdamas kitų problemas, sprendžia savąsias.Mokslininkas yra tas, kuris, tyrinėdamas kitų problemas, sprendžia savąsias.

Faktas: jeigu mokslas būtų už mus protingesnis, tai visos mūsų problemos seniai būtų išspręstos. Tačiau jų vis daugėja, ir sprendžiame jas, kaip mokame, patys.

Mokslo nuopelnai neabejotini, tačiau jo tikslai nesutampa su mūsų tikslais. Mokslas tarnauja arba valstybei, arba pelnui. O mums reikia, atleiskite už ciniškumą, priešingo dalyko: palengvinti ir pagerinti savo gyvenimą. Mokslui tai visai nerūpi. Jo pasiekimai iš tiesų įgyvendinami mūsų visų sąskaita, bet ne mūsų naudai.

Žinoma, mokslas gali tarnauti prekių gamintojams. Mums atrodo, kad šampūnų ir dantų pastų gamintojai sprendžia mūsų problemas. Bet ir tai tėra tik iliuzija: iš l lesų išspręsta problema yra ta, už kurią nebereikia daugiau mokėti. Mokslas negali prekiauti problemų išnykimu- jis užimtas jų eksploatavimu. Nei vienas šampūnas nepadeda atsikratyti pleiskanų visiems laikams, nei viena dantų pasta nepanaikino karieso. Manau, kad 98% mokslo aprūpina prekybininkus problemomis.

Atskleisiu jums didelę paslaptį: didžioji dauguma moks-I i ninku tikrai ne protingesni už paprastą žmogų. Mes irgi mokame mąstyti! O kai kurie net geriau už mokslininkus. Juk jie tyrinėja siaurą temą, o mes gyvename būdami atviri viskam. Spręsdami savo problemas, mes kartais išrandame ir sukuriame stulbinančiai protingų daiktų ir būdų. Pavyzdžiui, tokių, kurie buvo paminėti pirmame skyriuje. Tačiau mokslas pasisavino teisę spręsti, geri ar blogi tai dalykai. Jei

kiekvienas gudruolis galės skleisti savo sėkmės rezultatus, mokslas praras autoritetą. Bent jau jam taip atrodo.

Kiekvienas, sugalvojęs ką nors protingo, kuria pačias tikriausias, mokslines žinias. Nesvarbu, ar pripažino juos oficialioji mokslinė korporacija, ar ne. Tegul tai ir nepavadinta mokslu. Bet mes pavadinkime tai praktikapraktika. Pritaikykime savo labui ir gerovei, kad tik ji būtų veiksminga! Duok, Dieve, kad praktika mums atneštų tiek pat naudos, kiek ir mūsų sumanumas bei išradingumas. Duok, Dieve, kad mokslas spėtų kartu su mūsų praktika! Išsivysčiusiose šalyse organinę daržininkystę, siauras lysves bei mulčią tyrinėja didžiulės mokslo įstaigos. Kada nors ir pas mus taip bus. O kol kas „mes negalime laukti malonės iš mokslo. Mūsų užduotis- pasiimti ją sau!“

MITAI APIE DARŽUS ŠIANDIENMITAI APIE DARŽUS ŠIANDIENDaržui iš tiesų reikėjo šeimininko priežiūros. Ir kuo iš toliau jis būtų žiūrėjęs, tuoDaržui iš tiesų reikėjo šeimininko priežiūros. Ir kuo iš toliau jis būtų žiūrėjęs, tuo

daržui būtų buvę geriau...daržui būtų buvę geriau...

Sprendžiant iš to, koks didžiulis skirtumas tarp mokslinių rekomendacijų ir gaunamų rezultatų, šiuolaikinė daržininkystė- tikra religijų įvairovė. Ji iš esmės pagrįsta beveik vien tikėjimu. Yra daugybė apeiginių veiksmų, apaugusių kultiniais dalykais. Pavyzdžiui, brandžių medžių kamienų baltinimas; ritualiniai purškimai nežinia kuo ir, kai yra laiko; piktžolių išgrandymas visur, kur tik kas nors žaliuoja; apeiginis perkasimas du kartus; medžių viršūnių apkarpymas ir taip toliau. Mes stropiai atliekame daugelį tokių darbų, kurie labiau pakenkia nei padeda, ir nepaisant viso to jaučiame pasitenkinimą, kad įvykdėme savo „pareigą“. Mano stebėjimais, tik 10% vidutinio sodininko triūso augalams(ir jam!) naudingi; 30% jo veiklos kenksminga ir 60% skiriama kovai su minėtais trisdešimčia procentų. Akivaizdžios apeigos!

O ten, kur apeigos, yra ir kultinių daiktų. Svarbiausias iš jų- kastuvas, progresavęs iki motoplūgų ir motoblokų. Iš nuodų ir įvairių preparatų, manau, kokie aštuoniasdešimt procentų yra kultiniai: jie užhipnotizuoja mus savo etikečių ryškumu, bet, naudojami neteisingai, neduoda jokio efekto. Labai daug rituališkumo susiję su importine technika. Pavyzdžiui, rankinis elektrokultivatorius su besisukančiu disku gale: purenti paprastu kauptuku(apie noragėlį jau nekalbu!) daug patogiau ir daug greičiau. Sodo prekių parduotuvės savo estetiškumu gali visiškai nustelbti kiekvieną šventyklą!

Svarbiausi panteono dievai- Mokslas, Darbštumas ir Tvarka švaros prasme ir, kad būtų „kaip pas visus“. Ar ne laikas, brolyčiai, pareikalauti tų dievų duoti atsakymą ir peržiūrėti jų dogmas?.. Žiūrėkite, ko jie tik neprigalvojo.

DAŽNIAU PERKASANT IR PURENANT, DIRVA GERĖJA. Daugeliui dirvožemių ši tiesa netinka. Geriausią iš galimų struktūrų sukuria organika, šaknys ir gyvybė. Kastuvas pagelbės tiktai sunkiame dirvožemyje kartą per 4-5 metus. Kitais atvejais purenimas ir kasimas- tai kova su ankstesnio kasimo ir purenimo rezultatu- prarasta struktūra.

ŠVARI KULTŪRINĖ ŽEMĖ- TAI ŽEMĖ BE AUGALŲ. Nuo šiol plika žemė- tai mirštanti žemė! O „kultūrine“ logiškiau būtų vadinti žemę, apaugusią žinomais augalais, kurių naudą patvirtina praktika. Kam pritarti, o kam ne- sprendžia pats šeimininkas. Stacionarios lysvės tiesiog ant vejos, beveik nepaliestas miškas arba pieva, be abejonės,- kultūrinė žemė.

VIENINTELIS MAITINIMO ŠALTINIS- TRĄŠOS. Jei tai tiesa, augalai gamtoje jau seniai būtų išmirę. Vienintelis dalykas, kurį gali mineralinės trąšos- tai apgauti dirbtinį augalą „broilerį“ esant vandens pertekliui. Bet toks augalas labai ligotas ir kenksmingas, tad mums, auginantiems juos maistui, nevertėtų apie tai kalbėti.

KENKĖJUS IR LIGAS NAIKINA CHEMINĖS MEDŽIAGOS. Iš tiesų cheminės medžiagos palaiko ir išpučia šias problemas. Yra du dalykai, kurie leidžia nekreipti dėmesio į patogenus: ekologinė aplinkos įvairovė ir stiprus augalų imunitetas. Cheminės medžiagos- stiprūs nuodai, juos reikia naudoti ypač atsargiai ir tiktai kraštutiniu atveju.

ŠAKNYS DŪSTA PO MULČIO SLUOKSNIU. Priešingai, šaknys dūsta be mulčio, jos dūsta nuo dirvožemio sutankėjimo, dėl dažno jo purenimo.

CHEMINĖMIS MEDŽIAGOMIS GALIMA PAGERINTI DERLINGUMĄ. Pusiau tiesa. Cheminės medžiagos gali padidinti derlingumą, tačiau derlingumo jos nekuria ir jo nepakeičia. Pirma, dirbtinės priemonės silpnina augalus, o mums reikia nustoti juos silpninti. Antra, kiekviena priemonė veikia tuo efektyviau, kuo didesnis yra derlingumas. Visa, kas dirbtina,- tai tik natūralaus dirvožemio papildai.

Paskutinio dešimtmečio mitams galima priskirti ir įsitikinimą, kad visos perkamos sėklos dygstančios ir geros rūšies. Tai priklauso nuo šalies sėklų rinkos.

Mūsų protas, kaip jau minėjau, turi savybę blaškytis: jeigu ne taip, tai būtinai priešingai. Prašau nepasiduoti šiam sąmyšiui. Dažniausiai neteisūs abu besiginčijantys, o tiesa glūdi kažkur virš jų. Pavyzdžiui: „chemija neišsprendžia ligų problemų“. Vadinasi, tikėjimas chemija, kaip panacėja nuo visų ligų, arba visiškas jos ignoravimas- netiesa. Viskas išsispręstų, jei augalai būtų

galingi, turėtų stiprų imunitetą. Pagrindinės priemonės šito pasiekti- dirvožemio struktūrinimas, organikos kiekio didinimas, protingas laistymas. Tačiau neatmetamas ir protingas cheminių preparatų naudojimas.

Man belieka pacituoti vieną pamokslą iš knygos Protingas sodasProtingas sodas:„Parapijiečiai! Pripažinkime, kad gudrūs mūsų panteono dievai kažkaip nesąžiningai

atlieka pareigas: praleidinėja praktinius užsiėmimus, gudrauja, audringai linksminasi ir vengia atsakomybės(tai visų dievų nuodėmė!). O rezultatas, kad per paskutinę pusę amžiaus mūsų vasarnamiai beveik nepanašūs į Edeno sodus, jie panašesni į kažkokias valyklas. Todėl visus norinčius įšventinu į naują tikėjimą: netikėkite, broliai, niekuo, išskyrus savo akis ir rankas! Netikėkite niekuo, išskyrus tuos, kurie sėkmingai ir laimingai gyvena. Bet labiausiai tikėkitetikėkite savimisavimi. Priimkite į savo panteoną Ketinimą, Patirtį, Domėjimąsi ir Stebėjimą. Šie jauni dievai neleis jums liūdėti! Jų nepaversite beprotiško tikėjimo objektais. Turbūt mums atlyginama pagal mūsų tikėjimą. O štai sėkmė- ji išplaukia iš mūsų darbų. Amen“.

9 SKYRIUS9 SKYRIUS

PROTINGŲ LYSVIŲ PROTINGŲ LYSVIŲ MAITINIMAS IR LAISTYMAS,MAITINIMAS IR LAISTYMAS, arba kaip maitinti ir girdyti arba kaip maitinti ir girdyti nepakenkiantnepakenkiantLaimė- valgyti! Gerti- taip pat laimė!Laimė- valgyti! Gerti- taip pat laimė!

Laistymas ir maitinimas- dalis agrotechnikos. Jei nesusimąstysime apie jų reikšmę, mes ir šioje srityje įsigudrinsime pakenkti augalams. Susimąstykime. LaistymasLaistymas reikalingas tam, kad:

a)dirvožemis nuolat būtų drėgnas;b)drėgnas tolygiai, per visą šaknų sluoksnį;c)drėgnumas būtų stabilus ir nesvyruotų dėl netikėtų laistymų ir sausrų;d)išpiltas vanduo nenutekėtų veltui, jį turi sunaudoti augalai;e)laistymas neturi tankinti dirvos ir ardyti jos struktūros;f)pageidautina, kad vanduo nebūtų per šaltas ir dirvos temperatūra nesvyruotų;g)būtų puiku, jei kartu su vandeniu tiektume ir maitinimą;h)svarbiausia, kad visa tai per daug neeikvotų jūsų jėgų ir laiko.MaitinimasMaitinimas turi būti:a)ne bet koks, o tinkamos sudėties;b)tiksliai dozuojamas;c)naudojamas tik esant tokioms sąlygoms, kuriomis augalai galėtų visiškai įsisavinti jį, tai yra,

bent jau vanduo(jei hidroponika), o lysvėje- struktūra ir humusas;d)kad bet kokiomis klimato sąlygomis maitinimas neblogintų dirvožemio: jo nerūgštintų ar

nedidintų druskų kiekio ir taip toliau;e)galiausiai, priežiūrai nereikėtų daug jėgų ir laiko.Be to, maitinimas ir laistymas nebrangiai kainuotų. Štai toks uždavinys!

Drėgmė ir mityba- svarbūs augalų vystymosi normaliame dirvožemyje faktoriai. Bet kurio iš išvardintų punktų ignoravimas gali paversti(dažnai taip ir įvyksta, patikėkite!) mūsų darbą Sizifo vargu. Dėl to nesiliauja skundai: „Aš juk maitinau ir tuo, ir anuo, o jie neauga!..“ Bet racionalaus laistymo ir mitybos uždavinys išsprendžiamas. Imkime ir sukurkime tokią sistemą. Iš pradžių naudinga susipažinti su klasikiniu K. A.Timiriazevo darbu Augalų kova su sausromisAugalų kova su sausromis. Šiuo atveju, vartodamas žodį „kova“, jis turi omenyje gebėjimą prisitaikyti, savaiminius kompensavimo mechanizmus. Bet svarbiausia, kad K.A.Timiriazevas sugebėjo į sausrą pažvelgti augalo akimis- retas genialaus mokslininko talentas!

KODĖL AUGALAI IŠGARINA VANDENĮ?KODĖL AUGALAI IŠGARINA VANDENĮ?Žmogus turėtų pamėgdžioti augalus, išnaudodamas priešiškas gamtos jėgas:Žmogus turėtų pamėgdžioti augalus, išnaudodamas priešiškas gamtos jėgas:a)mažiau išgarinti ir nedaryti žalos mitybai;a)mažiau išgarinti ir nedaryti žalos mitybai;b)to siekti automatiniais prietaisais.b)to siekti automatiniais prietaisais.

K.A.TimiriazevasK.A.Timiriazevas

Daržovės išgarina nuo 400 iki 800 dalių vandens, kad sukurtų vieną dalį sausos masės. Tai maždaug 20-40 litrų, tiek reikia sukurti vienam kilogramui grynos augalų masės, iš kurios ne daugiau pusės- derlius. Pietų stepėse ir juodžemio zonoje toks kiekis vandens iškrenta su krituliais tik palankiausiais metais. Prisiminkime V.R.Viljamsą: plikame nestruktūringame dirvožemyje sunaudojama tik ketvirtoji ar penktoji kritulių dalis. Panaši situacija yra su mūsų atviros žemės laistymu vasaros karštyje. Priminsiu: kibiras, išpiltas į vieną kvadratinį metrą susėdusios, sukastos žemės, sudrėkina dirvožemį tik iki 4-5cm gylio. Užuot suteikę drėgmės šaknims, mes uoliai laistome orą!

Garindamas vandenį, augalas atvėsina lapus. Pučiant vėjui, jis išgarina vandens du tris kartus daugiau, o šviečiant saulei dar daugiau, nes kitaip lapai nugeibs ir išvirs. Klasikiniuose V.Šlesingo bandymuose atvirame lauke augalai nuo vienos dalies grynos masės išgarindavo 800 dalių vandens, o po stiklu- penkis kartus mažiau! Be to, pridengti augalai sukaupė daug mažiau druskų, bet suformavo dvigubai daugiau organinės masės. Tai akivaizdu šiltnamių augalininkystėje. Vadinasi, perteklinio

vandens išgarinimas augalui visiškai nenaudingas. Tai jam reiškia neišvengiamą blogį. Kodėl jis nesumažina lapijos?

Atsakymas akivaizdus. Didžiulė lapija reikalinga būtent tam, kad sugertų iš oro anglies dioksidą- pagrindinį maitinimo elementą. Iš jo sukuriama beveik pusė augalo organinės masės, o juk ore anglies dioksido tik 1/4000 dalies. Be to, jis sugeriamas tiktai šviesoje- vykstant fotosintezei. Todėl augalas priverstas garinti vandenį- antraip jis augs labai lėtai. Tokį lėtą garinimą gali sau leisti tik dykumų daugiamečiai.

Paaiškėjo, kad drėgmės deficitą mažina: a) kukurūzų, pupelių, saulėgrąžų, sorų kulisai- jie susilpnina saulės šviesą ir sulaiko vėją; b) kompostas ir organinis mulčias- jie ne tik išsaugo drėgmę dirvožemyje, bet ir pripildo orą anglies dioksido.

K.A.Timiriazevas siūlo ir techninę išeitį. Prancūzijoje buvo pagarsėję paprasti įrengimai vandeniui pakelti- MušoMušo ir TeljeTelje siurbliai(žiūrėkite paveikslą). MušoMušo siurblys naudoja saulės energiją. Ji įšildo membraną- piltuvo stogelį. Sušildytas oras išstumia vandenį į viršutinį bakelį. Vanduo išsilieja ant membranos, atvėsina ją ir nuteka į imtuvą, o membrana vėl šyla, įsiurbdama vandens porciją. Vieną kartą pastatytas toks siurblys pumpuoja vandenį be jokios priežiūros daugelį metų. Vandens pakilimo aukštis- 1,5 metro.

Sudėtingesnis yra TeljeTelje siurblys. Tai šildytuvas(paukštides stogelis), pripildytas amoniako. Nuo šilumos garuodamas amoniakas suka paprastą dujų variklį, vandenyje atvėsta ir grįžta į šildytuvą. Įšilus 70m2 paviršiui, siurblys per valandą pakeldavo 60 tonų vandens į 10 metrų aukštį! Toks siurblys per valandą būtų patiekęs tiek vandens, kiek jo reikėjo vienam arui per visą 1891 metų vasaros sausrą. Beveik nemokamai! Nuo to laiko praėjo amžius. Mūsų nagingieji meistrai sukūrė pakankamai daug analogiškų, paprastų, nereikalaujančių elektros energijos siurblių. Žinoma, jie iki šiol negaminami, kadangi prieštarauja „valstybės ekonomikai“.

Visa tai tik informacija jums. O ką mes patys galime padaryti?

KĄ MES GALIME PADARYTI?KĄ MES GALIME PADARYTI?1. IŠMOKTI MULČIUOTI. Prisiminkime tą kvadratinį metrą, kuris per dieną išdžiūsta.Prieš karą mulčią nuodugniai tyrinėjo mokslininkai, kaip ir organiką. Štai duomenys iš

klasikinės A.Brizgalovo monografijos DaržininkystėDaržininkystė.Mulčio privalumai: a) leidžia tolygiai pasiskirstyti drėgmei iki pat paviršiaus; b) drėgmės

svyravimus iš esmės sušvelnina; c) dirvožemio drėgnumas po mulčiu tampa didesnis 3-4%(o tai jau labai daug!); d) dirvožemio paviršiuje nesusidaro plutelė; e) dirvožemio aeracija(kvėpavimas) po mulčiu būna du kartus didesnė; struktūrinis akiuotumas(poringumas, gebėjimas sugerti ir praleisti

drėgmę)- penkis kartus didesnis. Visa tai padidina nitrifikaciją: rudenį po mulčiu yra 6-8 kartus daugiau azoto, o per sezoną- vidutiniškai keturis kartus daugiau. Be to, mulčias slopina piktžolių augimą. Išvada: laistymas, kai nėra mulčio sluoksnio,- neproduktyvus darbaslaistymas, kai nėra mulčio sluoksnio,- neproduktyvus darbas, „laistymo ligos“ variantas: laistome tris kartus daugiau, o naudos iš to- trigubai mažiau!

2. Svarbiausia: MES GALIME SUMAŽINTI LAISTOMĄ PLOTĄ. Tie patys V.Šlesingo bandymai: tolygiai tiekiant vandenį, augalas auga ir mažame vazone, o dideliame žūsta nuo sausros. Tai mažagabaritinė hidroponika: durpinis indelis 8x8cm nuolat drėgnas, ir šaknims vandens užtenka! Mano duobutėse augalai atrodo nuostabiai. O išlaistau tik po du kibirus kartą per savaitę. Šiuo atveju siauros lysvės ir tranšėjos yra racionalios ir patogios: laistyti tenka mažiau, o dirvožemis drėgnesnis.

Turėdami omenyje, kad mūsų lysvės stacionarios ir užmulčiuotos, apžvelgsime galimus laistymo būdus.

LAISTYMAS ŽARNA sutankina dirvožemį, ir jį reikia purenti, suardo viršutinio sluoksnio struktūrą, sumažina nitrifikaciją, išplauna organiką ir maisto medžiagas. Jeigu slėgis žemas, laistyti prireikia ilgai, jeigu aukštas- viską išplauna. Genialią išeitį surado Dž.Mitlaideris: ant žarnos galo užmovė maišelį, pagamintą iš keleto maišinio audinio sluoksnių. Dabar galima nustatyti norimą slėgį! Žinoma, jei jis yra...

Antgaliai ant žarnos arba laistymo „pistoletai“- ne ką geresni. Šie žaisliukai suteikia malonumo, bet vis tiek dirvožemį išplauna. Net ir nustačius lietaus režimu, būna per didelis spaudimas. Tinka vejoms ir gėlynams, bet ne daržui.

LAISTYTI LAISTYTUVU- tai tas pats, kas laistyti iš žarnos lietaus režimu, tačiau siaubingai daug darbo. Jis tinkamas tik labai mažiems sodeliams. Tai neišvengiama priemonė sklypuose neturint vandentiekio. Tampyti laistytuvą dėl lysvių be mulčio sluoksnio- tai jau ne Sizifo darbas, o tam tikra mazochizmo rūšis!

DRĖKINIMAS DAGTELIU pats ekonomiškiausias, bet toli gražu ne pats patogiausias laistymo būdas. Jis labiau tiktų dideliuose vazonuose pasodintiems augalams, žiemos sodams, šiltnamiams ir daigynų šiltnamiams. Ne ilgesnės nei 2 metrai lysvės galuose, beveik lygiai su dirvožemiu(arba kas du metrai), įkasamos 10-20 litrų talpos. Galima tiesiog iškasti duobes ir iškloti jas plėvele, tik reikia tokius baseinėlius kruopščiai uždengti, kad vanduo neišgaruotų. Dagtis- tai susukta medžiagos juostelė, 2-3cm pynė. Pynės galai panardinami į vandens duobes, o likusi pynė užkasama į žemę 10-15cm gylyje. Atvira pynės dalis apvyniojama plėvele. Dirvožemis pats susiurbia drėgmę per pynę kapiliarais. Vandens tiekimas priklauso nuo dirvožemio sausumo ir pynės storumo. Per 2cm skersmens pynutę, pakankamai drėgnas dirvožemis išgeria maždaug litrą vandens per parą. Esant storesnei pynei, vandens sunaudojama daugiau(žiūrėkite paveikslą).

Trūkumai: pynes kasmet tenka keisti, vandens nuolat reikia pripilti, iškasti duobes. Privalumai: duobes pripildyti vandeniu lengva, vanduo šyla, galima pridėti maisto medžiagų. Dirvožemis ir šaknys būna idealaus drėgnumo. Augalai pasiima drėgmės patys tiek, kiek jiems reikia. Tiktai parinkite tokį audinį, kuris nesupūtų ir gerai tiektų vandenį. Privalumų, atrodo, yra daugiau.

LAISTYMAS BUTELIAIS. Šį būdą įdiegti paprasčiausia. Kas 70-80cm 25-30cm gylyje įkasami

5-6 litrų buteliai, kakleliais į viršų. Dugnas ir trečdalis apatinės butelio dalies subadomi 15-20 smulkių skylučių. Šis laistymo būdas- priedas prie laistymo žarna. Eini, pripildai visus butelius, užsuki dangtelius ir tris keturias dienas nesuki sau galvos. Kartais galima ir po saują trąšų įberti. Kaip ir laistymas dagteliu, jis daug efektyvesnis esant mulčio sluoksniui.

Ačiū Dievui, savaiminių laistymo sistemų era ateina ir į NVS. Dabar jau ir pas mus pasirodė Izraelyje išrastos lašinio laistymo sistemos. Jos nebeturi pirmosios kartos lašinių laistymo sistemų trūkumų, o turi daug daugiau mano paminėtų privalumų.

LAŠINIS DRĖKINIMAS- tai papildomas drėkinimas jungiamas prie vandentiekio arba virš žemės iškeltos talpos. Tai pati patogiausia ir racionaliausia šių laikų sistema, tinkanti darže prie sodybos.

Šiuolaikinės lašinio drėkinimo sistemos- tai lanksčios žarnos su lašinėmis, užtikrinančiomis tolygų vandens tiekimą per visą žarną. Paprastų prietaisų, prikabintų prie traktoriaus, dėka sistema išdėstoma dirvožemio paviršiuje arba įkasama tiesiai augalų šaknų zonoje. Vanduo pasiskirsto ekonomiškai ir kartu su nedidelėmis maisto medžiagų porcijomis(fertigacijafertigacija). Vandens išeikvojama 3-4 kartus mažiau, praradimas triskart mažesnis, o jo įsisavinimas dvigubai didesnis. Būtent tokių lašinių drėkinimo sistemų dėka dykumose įsikūręs Izraelis mažiau nei per dešimtmetį tapo žaliuojančia šalimi, eksportuojančia augalininkystės produktus. Dabar tokiu pat keliu eina ir daugelis kitų šalių, kur dažnos sausros.

Drėkinimo žarnų būna įvairių, tačiau principas tas pats: vamzdelis iš stabilizuoto plastiko guli išilgai lysvių ant dirvožemio arba žemėje ir tiekia vandenį per įtaisytas jame lašines. Nustačius žemą spaudimą, vanduo liejasi lašeliais, o esant aukštam spaudimui- plonyte čiurkšle. Yra tokių žarnų, kurios laisto net esant 0,2 atmosferų slėgiui- savaiminis tekėjimas iš bako, iškelto vieno metro aukštyje. Bet dažniausiai jos pritaikytos lengviems siurbliams ir veikia esant 0,5-0,7 atmosferų žemo spaudimo vandentiekiui. Yra ir tokių drėkinimo sistemų, kurios pačios išsivalo savo lašines!

Daugelyje sistemų lašinės yra kompensuojančioskompensuojančios: esant bet kokiam vandens tiekimui, laistymo dozė nesikeičia. Sistemos paskirsto spaudimą per visą ilgį: prasisunkdamas į išorę, vanduo prateka pro sudėtingus labirintus, o vandens tiekimas į visas lašines būna vienodas. Liniją galima tiesti net nuožulniai- vis tiek laistys tolygiai. Sistema neapauga dumbliais ir neužsiteršia. Priežiūra minimali:

priekyje paprasčiausias filtras, o rudenį žarna išplaunama. Dėl standartinių jungiamųjų elementų, sistema išardoma ir surenkama elementariai.

LAŠINES DRĖKINIMO ŽARNAS šiuo metu gamina keturios Izraelio įmonės: NetafimNetafim, NaanNaan, MetcerMetcer ir PiastroPiastro. Lanksčios žarnos tarnauja 4-5 metus, o kietesnės- iki 15 metų. Lanksčių sistemų pavyzdys gali būti jau pas mus pasirodžiusi AKVA-PS. Kol kas tai vienintelės drėkinamosios žarnos, kuriomis pas mus pradedama prekiauti. Jos čia pigiausios. Žinoma, daug kietesnės žarnos yra daug brangesnės, bet, atsižvelgiant į jų ilgaamžiškumą, galima būtų teigti, kad jų kaina žemiausia.

LAŠINĖS DRĖKINIMO JUOSTOS, priešingai, yra labai pigios, bet jos trumpai tarnauja. Jei naudojamos lauke, jos praktiškai yra vienkartinės. Būtent jos šiuo metu skverbiasi į mūsų rinką. Labiausiai man girdėtos Kvin GilKvin Gil. Juosta- tai labai plonų sienelių žarna. Labirintinės lašinės- dalis jos sienelių. Vanduo iš šių lašinių laša kas 10-20cm, todėl juostos sudrėkina visą žemę aplink. Štai trys pavyzdžiai: KVIN GIL- vamzdeliai su šoninėmis lašinėmis, išdėstytomis po 8 vienetus grupėje,- užsikimšimas beveik neįmanomas. Minimalus spaudimas 0,6-0,7 atmosferos. GIDROLAIT- plokščia juosta, lašinės atskiros, minimalus spaudimas- 0,5 atmosferų. Sodininkams labiau tinka AKVAGOL: tai tokie pat vamzdeliai, tačiau lašinė tiekia tiek vandens, kokį nustatysite slėgį. Lašėti pradeda nuo 0,1 atmosferos- bakas turi būti pakeltas į 1 metro aukštį.

Ypatingą vietą užima drėkinimo juosta T-Tape. Ji gaminama Prancūzijoje. Juostos vandens išbėgimo sistema plyšinė per visą jos ilgį. Galima ją užkasti po žeme. Ko gero, tai viena geriausių drėkinimo juostų. Bet ir kaina aukštesnė.

Laistymo laiką(kiekį) lengva nustatyti praktiškai patikrinus: nuvalius mulčio sluoksnį dirvožemio drėgnumas įvertinamas praėjus dviem valandoms po laistymo.

Izraelio ūkininkai jau seniai atsisakė juostų: jie pasirinko daug brangesnes, tačiau ilgalaikes drėkinimo žarnas. Jiems daug svarbiau be reikalo nelaistyti piktžolių, o laistyti labai tiksliai ir tik norimus augalus. Tačiau mums tai nėra reikšminga. Mūsų sklypai nedideli. Mums nereikia daržuose nutiesti šimto metrų ilgumo laistymo sistemos ir aukštesnio spaudimo. Augalai gana tankūs, o vandens irgi netrūksta. Jei kai kurios lašinės užsikimštų, nesunkiai jas išvalysite. Nesunku nuo saulės uždengti juostas mulčiu. Nesudėtinga sistemą išplauti ir suvynioti prieš žiemą. Prie sistemos įvado pastatyti paprastą filtrą ne problema. Juostinių žarnų tarnavimo periodą galima daug pailginti. Svarbiausias privalumas: jos išvaduoja mus nuo milžiniško neproduktyvaus darbo- laistymo ir purenimo. Jos tekainuoja 2-3 rublius už metrą, todėl prasminga jas įsigyti!

Tie, kurie negali nusipirkti lašinių juostų, gali pasidaryti kažką panašaus į jas. Reikia paimti seną žarną, subadyti ją kas 15-20cm iš abiejų pusių. Skylutės praduriamos atsuktuvu arba yla, bet ne grąžtu! Kitaip didžioji dalis vandens ištekės per pirmąsias skylutes, o likusiai žarnos daliai nebeužteks spaudimo. Žarnos galas užkišamas, ir ji dedama po mulčiu. Laistant priekinė žarnos dalis prijungiama prie vandens šaltinio. Bet geriau tiekti vandenį iškart į keletą lysvių.

Jei jūs neturite vandentiekio, tai reikia augalus laistyti prie pat šaknų. Ekonomiškiausia būtų įkasti talpas vandeniui. Neapseisite ir be mulčio. Veltui tampydami vandenį, jūs eikvojate daug jėgų ir laiko! Jeigu pumpuojate vandenį iš gręžinio, būtina turėti didelį baką, bent jau vonią: pripumpuoti vandens, o paskui ramiai ir lengvai sau laistyti, kada reikia, o ne iš karto daryti ir tą, ir kitą darbą.

Geriausias būdas pamaitinti augalus mineralinėmis medžiagomis- tai tiekti jas laistant. Tačiau patį maitinimo klausimą reiktų aptarti išsamiau.

KUO MINTA AUGALAIKUO MINTA AUGALAIPrisiminkime augalų maitinimosi pagrindus.Agrochemija moko, kad jų mityba yra dirvožemiška mineralinė. O mes, sureikšminę dirvožemį,

visiškai nekreipiame dėmesio į atmosferą. O juk augalai su visa didžiule lapija auga būtent joje! Kad suprastume, kuo iš tiesųkuo iš tiesų augalai mintaminta, turime pažiūrėti, iš ko jie susidedaiš ko jie susideda. Juk tai ne paslaptis.

Augalai turi apie 50% ANGLIES, kurią gauna anglies dioksido pavidalu per lapus. 20% DEGUONIES ir 8% VANDENILIO. Juos gauna iš oro ir vandens. AZOTO augaluose yra 15%, jį gauna

iš dirvožemio ir mikrobų simbiontų. Aš nenustebčiau, jei staiga paaiškėtų, kad jie gali įsisavinti azotą tiesiog iš oro. Juk galų gale visas dirvožemio azotas atkeliavo ten iš atmosferos. Tik mažai pastebimi bendrame fone 7% augalų kūno yra mineraliniai elementai(pelenai). 1/15 dalis mitybos- tai visa, ką augalai teikėsi paimti iš pačios žemės plutos. Taigi augalų maitinimasis visiškai ne mineralinis, jų mitybos šaltinis- azotasazotas, anglisanglis, vanduovanduo. Mineralinės medžiagos svarbios, bet tik kaip pagalbinės medžiagos, kaip vitaminai.

Dabar daug aiškiau, kuo pirmiausia reikia maitinti augalus!

AR MUMS REIKALINGOS MINERALINĖS AR MUMS REIKALINGOS MINERALINĖS MEDŽIAGOSMEDŽIAGOSNeverta, draugai, gabalėlį sviesto laikyti svarbiausiu!..Neverta, draugai, gabalėlį sviesto laikyti svarbiausiu!..

Esu įsitikinęs: jei dirvožemyje pakankamai organikos, o mulčias sukuria gerą vandens ir oro režimą, mineralinių trąšų nereikia. Jos tik pažeis stabilią dirvožemio ekosistemą. Beje, tokių dirvožemių labai mažai, o derlius mums reikalingas dabar.

Todėl aš nesu nusiteikęs prieš trąšas. Kraštutinumai mums nepadės. Svarbiausia maitinti ne dirvožemį, o augalus. Tačiau, žinau iš praktikos, dažniausiai maitiname dirvožemį. Skaitydami etiketes su magiškais žodžiais „pakelia ir padidina“, mes pamirštame išgerti tablečių nuo gobšumo ir pilame viską iš eilės. Tokiu būdu žodis „naudinga“ virsta fraze „kuo daugiau, tuo geriau“. Mes tikime, kad trąšos- pagrindinis augalų maistas. Gaila, kad pačios trąšos to nežino!

Patręšus netgi pagal visas taisykles, mineralinės druskų trąšos įsisavinamos ne daugiau kaip 30%. Jos jungiasi ir kaip nuosėdos išplaunamos į podirvį. Ištirpusios mineralinės druskos dažnai tampa antagonistinėmis, pažeidžia terpės rūgštingumą ir daro didelę įtaką kitų elementų įsisavinimui. Esant vandens stygiui, ištirpusios medžiagos koncentruojasi ir tampa pavojingos. Maitinimo elementai fiziologiškai vienas su kitu susiję: vienų trūkumas arba perteklius blokuoja kitų įsisavinimą. Todėl įprastas ko nors Vieno pabarstymas naudos duoda retai. Apskritai, patekusios į mūsų rankas, druskos elgiasi tiesiog įžūliai!

Taigi augalų padėtis yra nepavydėtina. Jie kenčia nuo per didelio druskingumo ir bado arba vandeningai pučiasi nuo permaitinimo- abiem atvejais jų imunitetas susilpnėja. Augalai permaitinti azotu auga „į lapus“, būna mažiau atsparūs šalčiams ir sausroms, labiau kenčia nuo amaro ir kitų kenkėjų: per daug minkšti tampa jų audiniai. Patręštose lysvėse augalai labiau kenčia nuo vandens stygiaus: jie nenori augti, jų lapai būna šviesūs su įvairiomis dėmėmis, vaisiai visiškai neišsivystę, audiniai per kieti, gyvenimo trukmė trumpa. Pagalvokite: aiškūs maistingųjų elementų deficito simptomai pasitaiko tik naudojant mineralines trąšas!

Išvados peršasi savaime: 1) teisingai maitinti mineralinėmis medžiagomis- menas, prieinamas tik nedaugeliui meistrų; 2) maitinant mineralinėmis medžiagomis svarbiausia tinkamos sąlygos jųmaitinant mineralinėmis medžiagomis svarbiausia tinkamos sąlygos jų įsisavinimuiįsisavinimui. Vis ta pati organika, anglies dvideginis, kanalai ir grumsteliai, oras ir drėgmė.

Šeštojo dešimtmečio pradžioje T.D.Lysenko(jis, galima sakyti, buvo gana įdomus ir netipiškas mokslininkas!) pasiūlė ir įdiegė organinius-mineralinius mišiniusorganinius-mineralinius mišinius. 50 dalių komposto arba puvenų būdavo sumaišoma su 5 dalimis kalkinių medžiagų(kreida, maltomis klintimis, dolomitmilčiais*) ir 1 dalimi superfosfato. Kalkinės medžiagos reikalingos naudingųjų bakterijų dauginimuisi: po šarmine terpe joms daug geriau. Bandymai parodė: šių trąšų efektyvumas mišiniuose tris kartus didesnis negu tręšiant vien tik jomis.

Labai gera ir anais laikais taikyta trąša- dirbtinis mėšlas. Šiaudus, lukštus, lapus klodavo 15-20cm sluoksniais ir apibarstydavo trąšomis: 1 dalis karbamido, 1 dalis superfosfato ir 3 dalys kalkių. Į vieną toną organikos pildavo 8-10kg mišinio. Drėkindavo. Po 3-4 mėnesių „mėšlas“ būdavo paruoštas- jo efektyvumas daug kartų didesnis.

Dešimtojo dešimtmečio viduryje Rusijoje imtos gaminti organinės-mineralinės trąšos SveklovičnojeSveklovičnoje. Jos pasirodė dvigubai efektyvesnės už mineralines. Pasirodo, mineralinius elementus

jungiant su humusu, galima suformuoti organinius-mineralinius kompleksus. Azotas ir kalis šiuo atveju apsaugomi nuo išplovimo, o fosforas virsta lengvai pasisavinama forma.

Išvadas darykite patys.O kai dėl trąšų, jų būna įvairių.MINERALINIŲ DRUSKŲ TRĄŠOSMINERALINIŲ DRUSKŲ TRĄŠOS- pirmosios kartos trąšos. Nepaisant sunkumų, mažo

efektyvumo bei kenksmingumo žmogaus sveikatai ir gamtai, jos išsilaikė apie šimtą metų. Priežastis vis ta pati: naudojimo paprastumas. Didžiulis, su niekuo nepalyginamas privalumas- nereikia galvoti!

Mineralinių trąšų politika daug prisidėjo prie dirvožemių degradavimo ir išplitusių naujų ligų. Bet ir šioje srityje yra savotiškų meistrų. Vienas jų- dr. Dž.Mitlaideris. Jo metodika- sunkiai įgyvendinamo, o dabar ir ekologiškais sumetimais nepriimtino mineralimo-cheminio dirvožemio intensyvinimo pavyzdys. Bet, norint suprasti augalų galimybes, naudinga žinoti apie šį metodą.

Dž.Mitlaideris- didis daržininkas. Siaurosios jo lysvės- tai protrūkis daržininkystėje. Be to, jis vienas pirmųjų sugalvojo kompleksines trąšas: sukūrė ir aprobavo mišinius, kurie pritaikyti augalo poreikiams daug geriau negu atskiros mineralinės druskos. Šiuos mišinius lengva pasigaminti pačiam.

MIŠINYS Nr.1- kalcis ir boras, šiuo mišiniu, kaip pagrindine trąša, tręšiama prieš sodinimą. Jo vaidmuo- normalizuoti dirvožemio rūgštingumą, padėti įsisavinti visus mitybos elementus ir suteikti kalcio. Mišinį Nr.1 panaudojus su puvenomis arba kompostu(maždaug 1kg vienam kubiniam metrui), galima labai pagerinti dirvožemio maistingąsias savybes.

Ne juodžemiui(rūgščiam dirvožemiui) imama kalkių- dolomitmilčių arba kreidos; o pietuose(kalkiniam ir neutraliam dirvožemiui)- gipso. Beje, mūsų priekalnėse dažnai pasitaiko ir rūgščių dirvožemių.

Imama 2,5kg gipso(kreidos) ir 30g borakso(tetraboro rūgšties natrio druskos) arba 20g boro rūgšties miltelių. Kruopščiai išmaišoma. Jei naudojate gipsą, laikykite jį hermetiškuose maišuose: gipsas sugeria drėgmę ir sušoka į luitus.

MIŠINYS Nr.2- tai azotas, fosforas, kalis, magnis, boras ir molibdenas. Juo tręšiama prieš sodinant ir visą vasarą papildomai maitinant. Mišinio vaidmuo: tai pagrindinis augalų maistas.

Dž.Mitlaiderio teigimu, N:P:K santykis turi būti maždaug 1,5:1:1,5. Šie skaičiai, kaip ir dera, apskaičiuoti pagal N,K2O ir P2O5.

Mišinys daromas taip: 3kg „azofoskos“ 16-16-16 arba „nitroamofoskos“ 17-17-17(skaičiai nurodo N:P:K santykį, jie būna nurodyti ant pakuočių), 450g magnio sulfato(karčiosios arba angliškosios druskos), 5g boro rūgšties ir 5g kurios nors iš molibdeno druskų arba molibdeno rūgšties.

Dž.Mitlaiderio maitinimo strategija man primena kalėdinės žąsies penėjimą. Auginamos daržovės-broileriai- didžiulės, švelnios, reikalaujančios nuolatinės apsaugos, o „riebėjantys“ krūmai turi būti nuolat formuojami. Reikia pripilti po 300g abiejų mišinių į vieną kvadratinį metrą, ir visą vasarą tris kartus per mėnesį po 220g mišinio Nr.2 į vieną kvadratinį metrą. Be to, lysvės užpilamos vandeniu, mano apskaičiavimais, apie 6-7 kibirus į vieną kvadratinį metrą. Visą laiką reikia stebėti, ar nematyti kurio nors elemento trūkumo požymių(!!!) ir papildomai tiekti maitinimą, siekiant normalizuoti būklę!

Tokia metodika, tiksliai ją vykdant, duoda labai gerą derlių. Tačiau kokia kaina! Lysves kasdien reikia palaistyti, dar geriau, du kartus per dieną. Maitinamiems augalams turi būti parūpinta griežta cheminė apsauga. Piktžolės visiškai išskutamos. Per vieną sezoną ant pusės aro siaurų lysvių išpilama apie 50-70kg trąšų mišinių! Per didelis dirvožemio druskingumas sumažinamas gausiai laistant. Tačiau šulinio vandens tokiuose rajonuose gerti negalima- toks vanduo pilnas trąšų!

Dž.Mitlaideris tikrai turėjo apie tai žinoti. Jis žinojo ir tai, kad organikos šalininkai savo metodais pasiekia puikių rezultatų. Tai kodėl dėdulė Dž.Mitlaideris atkakliai propagavo siaurą „mineralinį“ daržininkystės metodą? Jo knygos tiesiog mirga specialių mišinių reklamomis. Pavertus savo metodą verslu, tenka eiti iki galo.

Ačiū Dievui, agrochemija pažengė į priekį. Druskų trąšos, ko gero, gyvuoja paskutinius metus. Išsivysčiusios šaknys jų nebenaudoja. Jas pirmiausia pakeitė kompleksinės druskų trąšos- pagrindinių trąšų ir mikroelementų mišiniai, subalansuoti atitinkamomis augalams reikalingomis proporcijomis. Tokios buvo pirmosios kristalino(trinarė kompleksinė azoto, fosforo ir kalio trąša) kartos, o Rusijoje-

„rastvorino“. Jų efektyvumas padidėjo. Ištirti daugelio kultūrų įvairių vystymosi pakopų optimalūs tręšimo elementų santykiai. Tačiau antagonizmas ir prastas druskų įsisavinimas taip ir liko problema išvargintiems dirvožemiams. Su tokiais dirvožemiais „susitvarkydavo“ tik organika- ir mokslininkai vėl į ją atsigręžė. Tuomet ir buvo aptikti organiniai maitinimo elementų junginiai chelataichelatai, kurie įsisavinami be jokių problemų.

CHELATINĖS KOMPLEKSINĖS TRĄŠOSCHELATINĖS KOMPLEKSINĖS TRĄŠOS- iš esmės tai gamtinio dirvožemio komplekso dalis. Dirvožemio organika ir mikrobai aprūpina maitinimu augalus būtent chelatų, pavyzdžiui, humatų, pavidalu. Chelatai nedalyvauja cheminiame antagonizme, nepažeidžia dirvožemio cheminės sudėties, dalyvauja natūraliuose ląstelių mainuose. Iš tiesų augalui siūlomos tos pačios biologiškai aktyvios medžiagos, kurias jis pats ir sukuria. Šių medžiagų aktyvumas labai didelis. Pavyzdžiui, geležies, kobalto ir vario chelatai yra 1000-10000 kartų aktyvesni negu esantys druskose. Kviečių, bulvių, dobilų fotosintezės intensyvumas, naudojant akvariną, išaugo iki 36-82%. Galima būtų teigti, kad chelatai turi augimą skatinančių medžiagų.

Šiuo metu chelatines trąšas gamina pasaulio kompanijos lyderės. Toks yra šiuolaikinis kristalinas, akvarinas. Jie gerai tirpsta vandenyje. Naudojami laistant(fertigacija) arba nešakninio maitinimo būdu.

Nešakninis maitinimas iš esmės- tai dalinė fertigacija be lašinių sistemų. Lapai lengvai ir efektyviai pasisavina silpnus chelatų tirpalus- efektas pastebimas jau trečią dieną. Purkšti augalus reikia vakare, sudrėkinti visą lapų paviršių. Chelatų efektyvumas 15-20 kartų didesnis už beriamų į dirvožemį druskų efektyvumą. 20g akvarino, paskirstyto ant lapijos, gali duoti iki 10kg biomasės prieaugio viename are. Norint gauti tokį pat rezultatą su įprastinėmis druskų trąšomis, į dirvožemį reikėtų jų įdėti 500g ir dar rūpintis, kad jas augalai pasisavintų!

Gerų žodžių yra verti PELENAI. Šios gamtinės mineranės trąšos daug protingesnės už geriausius mineralinius mišinius. Pirmiausia juose viskas subalansuota- juk tai anksčiau buvę augalai. Juose yra daugiausia kalio, kalcio fosforo, kurių dažnai augalams ir trūksta. Antra, vertinga yra ir medžio anglis: ji dirvą daro purią ir yra anglies šaltinis. Trečia, pelenai- tai šarminės medžiagos. Patekę į dirvožemį, jie normalizuoja rūgštingumą, neutralizuoja rūgštis. Reikia paminėti, kad bet kuri protinga trąša turi turėti kalkinių elementų: tai pagerina maisto medžiagų įsisavinimą, aprūpina augalus kalciu ir sukuria palankią terpę dirvožemio bakterijoms. Visa tai stiprina augalų imunitetą. Ne veltui vynuogės, nuolat tręšiamos pelenais, nustoja sirgti.

* * *Manau, kad idealiausias būdas tręšti dirvą- sideratų, rganikos ir pačių būtiniausių trąšų

derinys. Sideratai- natūrali dirvožemio apsauga ir sanitaras. Jie, vystydami savo šaknis, greitai sugeria maisto medžiagas ir paskirsto jas giliame sluoksnyje. Likusią trąšų dalį jie paverčia puvenomis ir humusu. Kartu gerina dirvožemio struktūrą- sudaro sąlygas maistingųjų medžiagų pasisavinimui. Organika aprūpina mulčiu, anglies dioksidu ir humusu- drėgmės ir maitinimo apsauga. Šaknų kanaluose ir puvenose veisiasi mikrobai. Tokiomis sąlygomis augalus dar galima palepinti ir papildomu maitinimu- subalansuotu chelatų kompleksu.

Kaip matote, gamtoje mityba neskirstoma į mineralinę, organinę arba mikrobinę- tai vieninga gyvo proceso visuma.

MAITINIMAS, STIMULIAVIMAS IR MAITINIMAS, STIMULIAVIMAS IR LAISTYMAS VIENU METULAISTYMAS VIENU METUSkyriuje apie kompostą buvo paminėtas organinis laistymo antpilas. Jo efektyvumą galima

padidinti šiek tiek pakeitus receptą.Štai 200 litrų statinė, kurioje yra nusistovėjusio vandens. Drėbtelėkime į ją pusę kilogramo bet

kokių kompleksinių trąšų su mikroelementais. Ten pat įmeskime porą kastuvų komposto- įsiveis mikrobai. Dar įberkime kilogramą cukraus, porą kibirų supuvusių vaisių arba porą litrų senos uogienės ir žiupsnelį kepimo mielių. Mielės greitai pasidaugins cukruje. O trąšos pagreitins vienaląsčių dumblių dauginimąsi- vanduo netrukus pradės žydėti.

Preparatas tinkamas naudoti maždaug po savaitės, kai mielės bus išplitusios, bet dar nežuvusios. Gerai būtų į statinę įdėti pieno rūgšties bakterijų- įpilti porą litrų seno rūgpienio arba raugintų kopūstų sulčių. Turime kompotą, praturtintą maistingomis medžiagomis, mikrobais ir stimuliatoriais. Iš tiesų tai pagerintas drumzlinas EM-preparatoEM-preparato analogas. Palaisčius tokiu kompotu, puikiai atsigauna augalai, jis duoda ilgalaikį efektą: po mulčiu darbuojasi mikrobai.

Mielės- EM-preparatoEM-preparato pagrindas. Kartą aš nepatingėjau ir atlikau lyginamąjį bandymą. Pasirodė, kad kepimo mielės yra puikiausias stimuliatorius, ne prastesnis už EMEM. Aš pilu pusę stiklinės cukraus arba stiklinę senos uogienės į tris litrus vandens, įberiu žiupsnelį kepimo mielių, 3-4 dienas rauginu- pasidaro raugas. Stiklinę šio raugo pilu į vandens kibirą ir laistau sodinukus ir pasėlius kartą per savaitę, o suaugusius augalus- du kartus per mėnesį, papildomai įmaišydamas kristalino. Kiti laistymai būna paprasčiausiu vandeniu arba skysčiu iš statinės. Laukeliuose su raugu jauni augalai vystosi du kartus greičiau negu panaudojus kitus pirktinius stimuliatorius!

Kuo daugiau naudingųjų medžiagų yra vienoje statinėje, tuo geriau. Jeigu įpiltumėte ir augalų žaliosios masės, ir komposto, įdėtumėte pusę porcijos kristalino, saldumynų, pieno rūgšties bakterijų, mielių, turėtumėte efektyvų ir visiškai nekenksmingą antpilą. Galima sakyti, dievų gėrimą - „nektarą ir eliksyrą“ augalams. Bet netgi ir toks „herbalaifas“ suveiktų tik tuomet, kai įsigertų į dirvožemį. O įsigėręs, atsidurtų stabilioje drėgmėje. Antraip mikrobai paprasčiausiai žūtų.

Beje, reikia apie juos viską išsiaiškinti. Ką konkretaus jie duoda augalams?

ŠIEK TIEK APIE MIKROBIOLOGIJĄŠIEK TIEK APIE MIKROBIOLOGIJĄNorint išsiaiškinti mikrobų veikimą dirvožemyje, paskaityti reklaminę medžiagą apie

EM(efektyvius mikroorganizmus), pasirodo, nepakanka! Prireikė skaityti rimtas knygas ir kamuoti mikrobiologus klausimais. Vėliau ėmiau susirašinėti su įdomiais mokslininkais ir praktikais. Vargu ar galima visiškai įsivaizduoti dirvožemio bendriją, tačiau vaizdas jau aiškėja.

Svarbiausia: dirvožemio mikrobų yra šimtai rūšių. Tai ir bakterijos, ir grybai, ir dumbliai, ir parazitai, ir augalų sugyventiniai. Kiekvienas jų užima tam tikrą nišą, minta savo maistu ir vienas kitu,

aprūpina vienas kitą maisto medžiagomis, konkuruoja ir sugyvena, tai yra formuoja stabilią ekosistemą. Daugelis rūšių fiksuoja oro azotą, paversdamos jį azotinėmis medžiagomis.

Įvairių mikrobų skaičius nuolat laisvai kinta. Pavyzdžiui, suvartojusių visą prieinamą mineralinį azotą, ląstelienos skaldytojų sumažėja iki minimumo. Jų pagaminti angliavandeniai sukuria sąlygas daugintis azoto fiksatoriams. Po savęs jie paliks azoto- o jame vėl įsiveis ląstelienos ėdikų. Taip visa mikrobinė bendrija nuolat „kvėpuoja“.

Staigūs aplinkos pasikeitimai- perteklinis laistymas, dirvožemio įdirbimas, trąšos ir nuodai- netolygiai blogina ir skurdina bendriją. Dažnai tokiems stresams kartojantis ji negrįžtamai biologiškai degraduoja. Kuo didesnis stresas tenka dirvožemiui ir kuo mažiau jame organikos, tuo prastesnė ir skurdesnė bendrija ir tuo silpnesnis dirvožemis, gebėjimas atsistatyti, vystytis, išsaugoti derlingumą.

Augalai tiesiogiai sugyvena su daugeliu mikrobų. Aplink jaunas, aktyvias šakneles nuolat darbuojasi šiuo metu reikalingų mikrobų sluoksnis. Jų aktyvavimui augalų šaknys išskiria įvairių organinių medžiagų. Suvartoję šį maistą, mikrobai dauginasi ir nedelsiant atsilygina savo produktais- BAM, fitoncidais, įvairiomis prieinamomis maitinimo formomis. Taip augalas vadovauja armijai „serviso darbininkų“ ir maksimaliai išnaudoja dirvožemio galimybes savo reikmėms.

Mokslininkus šiuo metu domina tik tam tikri mikrobai: apsaugininkai, organikos skaldytojaiapsaugininkai, organikos skaldytojai ir mikrobai, aptarnaujantys šaknisir mikrobai, aptarnaujantys šaknis(minėta paslaugi mikroflora). Daugelis mikrobų simbiontų yra universalūs: skaidydami organiką, jie išskiria begalę fitoncidų ir antibiotikų, o daugelis jų fiksuoja azotą. Jų ieškoma, tiriamas jų efektyvumas, jie sukultūrinami- gaminami biopreparatai. Atrasti dar toli gražu ne visi mikrobai! Todėl turėkime omenyje, kad žinomi mikrobai- tiktai maža visumos dalisžinomi mikrobai- tiktai maža visumos dalis. Vargu ar galima šį procesą visiškai išbaigti.

Puvenos iš mikrobų kūnų- labai abejotinas dalykas. Mikrobai nežūsta šiaip sau. Patekę į prastas sąlygas, jie arba virsta sporomis, arba čia pat suryjami kitų mikrobų. Patekę į geras sąlygas, dauginasi, rydami kokį nors maistą. Apskritai dėl šio reiškinio organinė masė nedidėja, atvirkščiai, jos darosi vis mažiau. Juk mikrobai gyvi- jie eikvoja energiją. Todėl mūsų komposto krūvos visiškai neprimena „stebuklingo puodelio“, o, atvirkščiai, mažėja tiesiog akyse.

Vadinasi, preparato normos negalima viršytipreparato normos negalima viršyti, ypač, jei kalbama apie nekenksmingus dirvožemio mikrobus. Kita vertus, nėra jokios prasmės didinti porcijos- efektas nuo to nepagerės. Praktiškai patikrinus, nustatyta: EM preparatų efektyvumas priklauso ne nuo koncentracijos, o tik nuo naudojimo reguliarumo ir dažnumonaudojimo reguliarumo ir dažnumo. Tai vienintelis būdas palaikyti mikrobų skaičių, jeigu terpė jiems nelabai nepalanki.

Kur mokslininkai ieško ir suranda mikrobų? Supresyviniuose dirvožemiuoseSupresyviniuose dirvožemiuose. Tai biologiškai aktyvūs dirvožemiai, gebantys sustabdyti patogenų vystymąsi ir greitai nukenksminti nuodingąsias medžiagas. Tai dirvožemiai, kuriuose gausu organikos, gerai struktūruoti, drėgni ir todėl juose knibždėte knibžda mikrobų. Jei jūsų būtent toks dirvožemis, žinokite, kad jame visi biopreparatai jau yra. O jei ne toks, tai vargu ar jie gerai prigis.

Kiekvienam mikrobui reikalinga tam tikra terpė. Jis juk turi turėti nišą, kad galėtų išgyventi. Dėl šios priežasties biopreparatai- ne panacėja. Patekę į dirvožemį, mikrobai gali jausti kitų rūšių mikrobų spaudimą, maisto trūkumą bei kitokį diskomfortą. Tuomet jų skaičius labai sumažėja. Mums juk reikia, kad mikrobas gyventų ir daugintųsi. Ar mikrobas prigis ir koks bus jo efektyvumas,Ar mikrobas prigis ir koks bus jo efektyvumas, priklauso nuo terpėspriklauso nuo terpės. Dirvožemio mikrobams reikia organikos, mulčio ir drėgmės. Tai geras supresyvinis dirvožemis. Būtent supresyvinis, kad jie galėtų klestėti!

O kaipgi yra su selekcijos būdu sustiprinta paderme? Šių mikroorganizmų veikla efektyvesnė ir nėra tokia reikli aplinkai. Jų skaitlingumas nebus aukštesnis nei to reikalauja aplinka, nors ir laistytume kibirais! Bet jiems irgi svarbios dirvožemio sąlygos.

Peršasi paprasta išvada: mikrobų kultūra- tik pagreitina dirvožemio gerėjimą mulčio,tik pagreitina dirvožemio gerėjimą mulčio, organikos ir laistymo pagalbaorganikos ir laistymo pagalba. Tačiau tai nėra savarankiškas derlingumo faktorius!

Kai kurių naudingųjų mikrobų galima užsiveisti patiems. Mikrobiologijos mokslų daktarė N.N.Napliokova iš Novosibirsko aprašo naudingųjų mikroorganizmų veisimo būdus namų sąlygomis. Jie stulbinančiai paprasti.

NITRAGINAS- bakterijos azoto fiksatorės, gyvenančios ankštinių gumbuose ir yra rhizobiumrhizobium

genties. 1kg dirvožemio sumaišomas su vienu valgomuoju šaukštu kalkių arba kreidos ir stikline smėlio: bakterijoms reikia nedidelio šarmingumo terpės. Dirvožemis gerai sudrėkinamas ir sudedamas į dviejų litrų indą, truputį suplūkiamas.

Sauja žirnių arba kitų ankštinių paverdama, užpylus dviem stiklinėmis vandens, po to atvėsinama. Tai maitinamasis skystis bakterijoms.

Kiekviena kultūra turi tam tikros rūšies bakterijų. Visi balti ir rausvi 5-6 žydinčių augalų šaknų gumbai, pavyzdžiui, žirnių, nuplaunami ir gerai sutrinami šaukštu arba grūstuvėliu. Ši košelė sumaišoma su 1 / 3 stiklinės maistingo skysčio, viskas išpilama į dirvožemį. Apdengiama plėvele, kurioje yra keletas skylučių, priklijuojama etiketė su užrašu „žirniai“ ir pastatoma šiltoje, tamsioje vietoje savaitei. Tada jį galima naudoti arba tamsoje sudžiovinti. Preparatu sėklos užkrečiamos bakterijomis. Sudrėkintos žirnių sėklos apvoliojamos preparate ir iš karto sėjamos, nes šios bakterijos bijo saulės spindulių.

Akivaizdu, jog dažniau sėjant ankštinius sideratus, ankštinių sėklos paprastai apsikrečia pačiame dirvožemyje.

AZOTO BAKTERINAS- tai laisvas azoto fiksatorius- azotobacter genties bakterijosazotobacter genties bakterijos. Be azoto, jis papildomai gamina stimuliuojančias medžiagas ir vitaminus, slopina kai kurių patogeninių grybų augimą. Į dirvožemį jos įberiamos su sėklomis arba atskirai.

Dirvožemis ruošiamas taip pat, tik papildomai pridedama 5g malto superfosfato. Suberiamą į platų puodelį 5-7cm sluoksniu, šaukštu labai kruopščiai išlyginama, pridengiama plėvele ir pastatoma tamsioje vietoje. Po savaitės dirvos paviršius pasidengs gleivėmis- tai ir yra azotobakterės. Jį galima apdžiovinti pavėsyje, o panaudoti pavasarį.

Atkreipiu jūsų dėmesį, kad šio preparato paruošimo sąlygos labai panašios į tas, kurios yra po mulčiu.

SUBTILINAS- šieno lazdelėsšieno lazdelės(lotyniškai Bacillus subtiliusBacillus subtilius). Skaido augalų ląstelieną ir ligniną. Pagamina daugiau nei 70 antibiotikų, daug fermentų, skirtų įvairios organikos skaidymui, vitaminų. Jis galingas patogeninių grybų, ypač šaknų puvėsio ir miltligės, priešininkas. Šių bakterijų pagrindu pagaminti Fitosporin- MFitosporin- M, BaktofitBaktofit, RizopliusRizoplius.

Šieno lazdelių daugiausia sušutusiame, bet nesupelijusiame varpinių žolių šiene, augaliniame mulčiuje, seno šieno krūvose. Imama 150g sušutusio šieno, litras vandens ir arbatinis šaukštelis kreidos, viskas virinama 5-10 minučių. Šieno lazdelių sporos išlieka gyvos. Tamsoje per tris paras bakterijos skysčio paviršių padengs plona plėvele. Tai motininė kultūra.

Sklype į kibirą karšto vandens įdedama 1,5-2 kg šieno, įpilama motininė kultūra ir pridengiama nuo saulės. Po trijų dienų gautu skysčiu jau galima purkšti agurkus, uogienojus ir vynuoges. Jei šią procedūrą atliksite kartą per savaitę, tai augalai daug rečiau sirgs. Dar geriau į preparatą įmaišyti mikrotrąšų.

Dar vienas naudingas grybas antagonistas yra trichodermatrichoderma ir labai simpatiškas dirvožemio mikrobas pseudomonadapseudomonada. Jie dauginasi toje pačioje terpėje, kurioje yra organikos, drėgmės ir oro.

Koks viso to galutinis rezultatas? AUGALŲ MULČIAS IR ORGANIKA. Gyvas dirvožemis, kuriame nuo pat pradžių yra ir naudingųjų mikrobų, ir puikios sąlygos jų dauginimuisi. Puvenos butelyje yra daug patogesnės negu komposto krūva, tačiau biologinį dirvožemio aktyvumą gali padidinti tiktai organika.

10 SKYRIUS10 SKYRIUS

KUO NAUDINGA PLĖVELĖ, KUO NAUDINGA PLĖVELĖ, arba pasakos, kaip apgautiarba pasakos, kaip apgautižiemąžiemąDiktorius: „Daržas- ištisus metus“- laida tiems, kuriuos ir žiemą verčia dirbtiDiktorius: „Daržas- ištisus metus“- laida tiems, kuriuos ir žiemą verčia dirbti

darže...darže...

2006m vasarą pagal mano projektą buvo išleista knyga Protingas šiltnamisProtingas šiltnamis. Joje aiškiai ir išsamiai parašyta, kodėl mūsų šiltnamiai neduoda pageidaujamo rezultato ir sudaro nemažai problemų. Šioje knygoje aš aptarsiu tik svarbiausius dalykus ir perteiksiu kai kurių protingų šiltnamių žinovų patirtį.

AMERIKOS FERMERIŲ PATIRTISAMERIKOS FERMERIŲ PATIRTISS.Muras iš Vašingtono valstijos savo šiltnamius pradžioje apšildydavo dujomis. Kartą jis

paskaičiavo, kad per 10 dienų sudeginami 675 litrai propano*!Stivas pradėjo eksperimentuoti. Po dvejų metų pastatė paprastą šiltnamį iš plastikinių

vamzdžių ir lentų su dvigubu plėvelės paviršiumi. Stabilizuota plėvelė tarnauja 6-7 metus. Įrengti betono plytų takeliai. Stivas išrado optimalią „gotišką“ stogo formą, ne apskritą, o smailėjančią, ir patį šiltnamį pastatė vakarų-rytų kryptimi, taip jis išsaugojo daugiau šilumos. Ventiliacija- labai plačios durys ir orlaidės šiltnamio galuose. Dirvožemis šiltnamiuose organinis, ir problemų dėl ligų nėra.

Šiltnamio viduje penkios ilgos metro pločio lysvės. Per žiemos šalčius jos pridengiamos sena plėvele, kuri uždedama ant lankų, sumontuotų iš plastikinių vamzdžių(žiūrėkite paveikslą). Rezultatas: šiltnamis, kurio matmenys 29x8,5m(246,5m2), maitina 130 šeimų. Temperatūra šiltnamyje niekada nenukrinta žemiau +12,5°C. Kai naktį buvo -27°C šalčio, po apdengtomis lysvėmis -8°C, o šalčiui atsparūs kopūstai, salotos nenukentėjo.

Stivas žiemą augina įvairių daržovių. Dažniausiai bulvių. Užsėjęs lysves spalio pabaigoje, jis nuima derlių kovo mėnesį. Tas pats ir su morkomis. Ankstyvosios morkos išskirtinai saldžios ir greitai

parduodamos.Kovo mėnesį visi augalai pradeda įnirtingai augti, plėvelė nuo lankų nuimama, perkeliama ir

pakabinama ant išorinių šiltlysvių. Vasarą šiltnamyje auga pomidorai, paprikos ir baklažanai. Derlius įspūdingas: iš 12m2 gaunamas 608 baklažanų derlius(78kg), iš 9 m2- 923 paprikų(75kg). Tai 7-8 kartus daugiau negu vidutiniškas derlius JAV. Stivas šiltnamyje sėja po truputį grikių, kraujažolių ir kitų augalų, siekdamas privilioti vabzdžius. Jokių cheminių medžiagų nenaudoja- augalai, augantys organikoje, visiškai sveiki.

E.Koulmanas iš Meno- žieminių daržovių burtininkas. Jis parašė knygą Nepaisant kalendoriausNepaisant kalendoriaus. Jo šiltnamiai padengti vienasluoksne plėvele, o viduje esančios lysvės papildomai dengiamos neaušta medžiaga, pavyzdžiui, agroplėvele. „Jei mes būtume pasirinkę sudėtingesnę sistemą, tai niekada nebūtume sužinoję, kad ji visiškai nereikalinga",- rašo Eliotas. Agroplėvelė prisegama segtukais prie karkasų iš vielinių lankų taip, kad jis nenusvirtų nuo ant jo krentančio kondensato. Tai apsaugo augalų lapus nuo nušalimo. Toks dvigubas uždengimas dabar žinomas kaip Koulmano metodasKoulmano metodas.

Tačiau vienas plėvelės sluoksnis yra ne ką prastesnis negu du: nors po juo 2-3°C vėsiau, bet užtat šviesos 10% daugiau, o tai daug svarbiau augalams negu šiluma. Žiemą temperatūra gali svyruoti nuo -7°C naktį iki +30°C dieną. Turima duomenų, kad šalčiui atsparūs augalai reaguoja ne į pačią temperatūrą, o į vidutinę visos paros temperatūrą. Šiltnamyje ji svyruos nuo +13°C iki +8°C, o tai leidžia išauginti daugelį daržovių(žiūrėkite paveikslą).

„Pirmą kartą išgirdus apie daržovių auginimą žiemą, didžiausią įspūdį palieka tai, kad šiltnamį tenka aplankyti du kartus: ryte, po šaltos nakties, ir prabėgus keletui valandų. Ryte jums bus sunku pakelti juostinę uždangą, nes nusėdusi ant jos rasa suledėjo ir uždanga tapo kieta. Po ja jūs pamatysite liūdną pavytusių ir apšalusių lapų vaizdą ir suabejosite šios užmačios teisingumu. Tačiau, kai ateisite po keleto valandų, išvysite visiškai kitą vaizdą! Pakilusi saulė(net jei jos spinduliai sunkiai skverbsis

pro debesis apniukusią dieną) sušildys orą iki pliusinės temperatūros. Pakėlę vidinę uždangą, jūs išvysite lygias eiles daržovių su tvirtais įvairiaspalviais lapais(žaliais, geltonais, raudonais, vyšniniais). Pajusite amžino pavasario dvelksmą“.

Patirtis parodė: augimas sustoja, kai diena tampa trumpesnė nei 10 valandų. 44-oje platumoje(maždaug toje pat vietoje, kur Kubanė ir Krymas), šis periodas trunka nuo lapkričio 7 iki vasario 7 dienos. E.Koulmano pasekėjai šį laikotarpį vadina Persefonės(žemdirbystės deivės Demetros dukros) mėnesiais(Persefonė laikotarpį, kai „saulė būdavo žemai“, praleisdavo požeminėje Hado karalystėje. Demetra, besiilgėdama dukters, apnuogindavo žemę). Labiausiai šalčiui atsparios kultūros, turinčios per rudenį išsivysčiusią šaknų sistemą(špinatai, salotos, lapiniai burokėliai), toliau auga po dviguba danga ir tuo metu. O daigai, pasirodę po lapkričio ir gruodžio sėjos, kantriai lauks daug šviesesnių dienų- tuomet augs labai greitai ir augalų derlius bus ankstyviausias.

Žiemą Koulmanai pardavinėja salotų mišinį, morkas, Špinatus, ridikėlius, porus, svogūnus, kinų kopūstus, salotas. Šilumai reiklesnės trumpalaikės kultūros parduodamos pačioje žiemos sezono pradžioje arba pabaigoje, tai jauni burokėliai, šviežios bulvės, peržiemoję svogūnai, brokoliai, ropės, lapiniai kopūstai, salotos Roket.

Žieminių salotų mišiniai būna tik iš žiemai atsparių kultūrų: tai raudonosios ir žaliosios salotos, salotinė cikorija, mangoldai, špinatai, raudonasis lapinis burokėlis. Jauni šių augalų lapeliai pakelia šalčius geriau negu užaugę lapai. Labiausiai šilumą mėgstantys- švelni lapinė salota ir salotinė cikorija- per pačius didžiausius šalčius truputį apšildomos nedideliu kaloriferiu.

Vėlyvosios morkos- naudinga kultūra, sėjama rugpjūčio mėnesį. E.Koulmano šiltnamiai judantys- juos galima perkelti rogutėmis. Protingo išradimo dėka Eliotas prailgina uždengimo laiką ir paspartina daržovių konvejerį. Spalio pabaigoje šiltnamis „užvažiuoja“ ant morkų lysvių. Morkos duoda derlių nuo lapkričio iki vasario, ir kiekvieną mėnesį jos darosi vis saldesnės. Žieminės morkos- tikras gardumynas palyginus su vasarinėmis. Parduodamos su lapais, kurių ilgis siekia 3-4cm, dėl to jos dar patrauklesnės ir brangesnės.

Ridikėliai- puiki trumpalaikė kultūra. Koulmanai juos sėja rugsėjo ir sausio pabaigoje, o derlius nuimamas gruodžio ir kovo mėnesį. Tuo metu šakniavaisių kokybė aukščiausia, o ridikėlių paklausa didžiausia.

Svogūnai labai atsparūs žiemai. Ropinį svogūną galima sėti rugpjūčio mėnesį ir palikti žiemoti: jau gegužę bus jaunų svogūnėlių. Vėlyvą rudenį arba ankstyvą pavasarį gerai perkami aukštos kokybės burokėliai su lapais. E.Koulmanai augina ankstyvąsias bulves, kurių derlius subręsta gegužės pradžioje.

Eliotas gauna po tris derlius iš kiekvieno kvadratinio šiltnamio colio. Pavyzdžiui, nuėmęs žieminių morkų derlių, kovo 15 dieną sodina ankstyvąsias bulves, o po šio derliaus, gegužės 10 dieną, pasėja melionus. Nuėmęs melionų derlių, sėja sideratų rugių ir vikių mišinį. Sideratams ūgtelėjus, spalio mėnesį, šiltnamis pervežamas, o žalioji trąša panaudojama atviram gruntui padengti ir naujam ciklui formuoti. Arba: iki ankstyvo pavasario auginamos įvairios žiemą vartojamos daržovės, o balandžio 15 dieną sodinami pomidorų daigai. Rugsėjo mėnesį, iškart po pomidorų derliaus, sėjami dobilai trąšoms. Eliotas nenaudoja mėšlo, tik kartais papildo dirvožemį kompostu.

E.Koulmano pasekėja- ir L.Bičinski iš Kanzaso valstijos. Du jos šiltnamiai, kurių matmenys 6x29m, jau per pirmus merus atsipirko net dvigubai. Šiltnamių stogas apvalus, arkinis. Didelis šiltnamių plotas labai sumažina temperatūrą. Bet vis tiek prireikė papildomai įrengti ventiliaciją, nes kai kurie augalai pradėjo sirgti.

Šiltnamiuose, kurie uždengti tik vienu plėvelės sluoksniu, uždengiamos plėvele ir lysvės. Kai lauke yra -27°C, šiltnamyje būna tiktai -13°C šalčio, po uždanga normaliai žiemoja salotos ir kitos šalčiui atsparios kultūros, ir gėlės, pavyzdžiui, gvazdikai. Nuo šalčio šie augalai kenčia tik tuo atveju, jei nėra drenažo. Ant aukštų lysvių jos žiemoja puikiai ir anksti pražysta. Ankstyvą derlių duoda ir kovo mėnesį šiltnamyje pasodinti daigai. Varpeliai, liūtpėdės, dekoratyvinės saulėgrąžos šiltnamyje užauga pusantro karto didesnės nei paprastai.

Žaliąsias daržoves: salotas, špinatus, salotas Roket, Pekino kopūstus L.Bičinski sėja rugsėjo-spalio mėnesiais, o derlių parduoda iki gruodžio vidurio. Žalumynus valgo visą žiemą. Špinatai derlių

duoda žiemos pradžioje ir dar anksti pavasarį. Porai, pasodinti spalio mėnesį, peržiemoja ir duoda derlių pavasarį. Auginti ankstyvuosius agurkų ir pomidorų daigus irgi apsimoka. Derlius šiltnamyje prinoksta 2-3 savaitėmis anksčiau negu lauke, vaisių kokybė puiki, noksta jie iki pat rudens.

Mane tiesiog užburia toks protingas darbas. Nesigilinu į smulkmenas, nes kiekviena tokia patirtis yra verta atskiros knygos. Tai galima daryti! Štai ir viskas, ką norėjau pasakyti šioje dalyje.

SVARBIAUSIA APIE PROTINGĄ ŠILTNAMĮSVARBIAUSIA APIE PROTINGĄ ŠILTNAMĮProtingus šiltnamius įrengia meistras K.Malyševskis iš Krasnojarsko- organinės žemdirbystės

klubo lyderis. Visą gyvenimą statydamas įvairius šiltnamius jis suprato ir sužinojo apie juos beveik viską.

Pirmiausia K.Malyševskis tyrinėjo paros temperatūrų kaitą paprastame savos statybos šiltnamyje ir pastebėjo, kad dažniausiai iš tokio šiltnamio daugiau žalos negu naudos! Jei nuolat netikrinate orlaidžių(saulei šviečiant neatidarote ir neuždarote jų esant blogam orui), tai temperatūros svyravimai tiesiog siaubingi. Dieną stiprus perkaitimas, naktį atšalimas, lygiai toks kaip lauke. Toks šiltnamis visiškai neatlieka savo funkcijų, kurios turėtų sukurti augalams nuolatinę komfortiškąsukurti augalams nuolatinę komfortišką temperatūrątemperatūrą. Išeina atvirkščiai- stresai susilpnina augalus. Būtent dėl šios priežasties šiltnamio augalai labai dažnai serga.

Svarbu ir tai, kaip ventiliuojama. Galinės orlaidės ir durys daro tiktai žalingą augalams skersvėjį- šalto oro judėjimą šiltnamio apačioje virš dirvožemio. O mums reikia, kad įkaitęs oras pasišalintų trumpiausiu keliu, o šaltas oras suspėtų įšilti, susimaišydamas su šilta oro srove. Tokį efektą sukuria tik viršutinės, atstumiamos orlaidės. Bendras jų ilgis turi būti ne mažesnis už pusę šiltnamio ilgio.

Norėdamas automatizuoti šiltnamį, Konstantinas išrado paprastą mechanizmą- „saulės čiaupą“. Tai specialiai nustatytas standartinis hidrocilindras. Pakilus temperatūrai, jis pats atidaro orlaidės, o nukritus temperatūrai, jas uždaro.

Laistymui naudoja savo gamybos lašinę drėkinimo sistemą, tiekiančią nedidelius vandens kiekius. Laistymo čiaupas glaudžiai susijęs su tuo pačiu hidrocilindru. Jei šviečia saulė, laistymo sistema įsijungia, jei apsiniaukę- išsijungia.

Kodėl šiltnamiuose dirvožemis taip greitai sutankėja ir praranda derlingumą? Labai paprasta: būtent čia mes dažniausiai laistome ir purename. Laistome dažniausiai žarna. Karštis, daug oro ir vandens- tokiomis sąlygomis organika suyra daug greičiau! Išplaudami jos likučius ir plūkdami dirvą stipria srove, mes visiškai ją pribaigiame. Dirvožemis greitai virsta mirusiu substratu mineralinėms trąšoms. O pas Konstantiną viskas kitaip. Jis naudoja lašinę laistymo sistemą, daug organikos ir storą augalinio mulčio sluoksnį, o norėdamas padidinti derlingumą, paleidžia į dirvą sukultūrintus sliekus.

Jis pastebėjo dar vieną trūkumą: didelis kiekis šilumos prarandamas. Tai vandens išgarinimas plikame dirvožemyje. Kad būtų išgarintas vanduo, eikvojama daug energijos! Pavyzdžiui, per 10 minučių iš 1m2 ploto išgarinama mažiausiai 10 mililitrų vandens ir tam sueikvojama beveik 23 kilodžauliai energijos. Jeigu ši energija nebūtų eikvojama vandens virtimui garais, galima būtų per dešimt minučių įšildyti 2 kubinius metrus oro, pasiskirsčiusio virš dirvožemio, iki +9°C. Apnuoginę dirvožemį, mes iš tiesų leidžiame saulei atimti iš mūsų šilumą ir drėgmę!

Išeitis- mulčiuoti dirvožemį. Be to, nesunku paversti mulčią „saulės baterija“. Tai gali būti juoda plėvelė, hermetiškai užkasta po lysvių kraštais arba visiškai prispausta prie lysvės. Smarkiai įšildama pati, ji gerai įšildo orą. Šiuo atveju pats dirvožemis nešyla- juk po juoda plėvele nebūna šiltnamio efekto. Dirvožemio drėgmės plėvelė nepraleidžia- vanduo neišgaruoja. Naktį drėgmė kondensuojasi vidinėje plėvės pusėje rasos pavidalu ir krenta atgal į dirvožemį. Laistyti tenka mažiau. Tokia plėvele Konstantinas uždengia ir takelius, ir lysves- visur, kur tik ji netrukdo. Pavyzdžiui, nuėmus ridikėlių ir žalumynų derlių, galima plėvele uždengti visą lysvę, o pomidorus ir paprikas pasodinti į mažas, kryželiais prapjautas skylutes, kaip parašyta skyriuje apie įvairių rūšių mulčią.

Naktiniam ir vakariniam apšildymui šiltnamiuose naudojamos tamsios statinės su vandeniu.

Jos sušvelnina naktinį temperatūros skirtumą 2-3°C. Rodos, nedaug, bet tam augalams jau nebereikia eikvoti energijos!

Konstantinas pasirūpina savo šiltnamiais kartą per savaitę. Dažnesnės priežiūros neprireikia! Vienas automatizuotas 6m2 šiltnamis aukščio iki krūtinės nuo birželio iki šalnų maitina visą šeimą gražiomis ir stambiomis paprikomis. Prižiūrint ir nurenkant derlių šiek tiek kilstelimas šiltnamio stogas ir nuleidžiama dalis sienelės. Kitas, šiek tiek didesnis šiltnamis maitina pomidorais. Dar kitas aukštas šiltnamis- žalumynais ir agurkais. Svarbu nesodinti viename šiltnamyje agurkų ir pomidorų! Augdami karrtu jie skurs. Agurkai ir paprikos mėgsta šilumą ir daug vandens. O pomidorai ir baklažanai nepakelia karščių ir suserga nuo per didelės drėgmės. Todėl ir šiltnamiai šioms daržovėms įrengiami skirtingi.

Galiausiai svarbu ir plėvelių danga. Rusijoje šiuo metu pasirodė medžiagos, vertos mūsų dėmesio! Pavyzdžiui, plėvelės SvetlicaSvetlica, kurias gamina rusų įmonė ŠarŠar. Jų sudėtis nepaprasta. Jas labai sunku suplėšyti rankomis, jos nebijo nei saulės, nei šalčio ir tarnauja šiltnamyje 6-7 metus. Jų biologinės charakteristikos iš tiesų geresnės už plėvelių, pagamintų iš polietileno.

Ypač gera medžiaga šiltnamiams- korinis polikarbonatas. Jis tarnauja 20 ir daugiau metų, būna ir dvisluoksnis, ir trisluoksnis su oro tarpsluoksniais. Saulėtą dieną, esant -25°C šalčiui, tokiame šiltnamyje dirvožemio temperatūra- nulis laipsnių! Jis nedūžta kaip stiklas ir neplyšta kaip plėvelė. Viena problema: visos parduodamos karbonatinių šiltnamių konstrukcijos neturi viršutinių orlaidžių. Jų ventiliacija gana prasta, o automatizuoti negalima. Nieko tokio! Mes perkame, ir šią problemą išspręsime!

Pabaigoje apie šiltlysves.Pagrindinė nedidelių šiltlysvių problema- jos greitai perkaista saulėtą dieną. Jei šeimininkas per

daug užsiėmęs kitas reikalais, augalai dažniausiai išdega. Galime pasiūlyti du būdus daliniam problemos sprendimui.

Pirmas tiems, kurie kasdien gali lankyti savo šiltlysves. Man pavyko štai tokia konstrukcija(žiūrėkite paveikslą). Karkasas turi centrinį „kraigą“- stipriai įtemptą virvelę arba ploną armatūrą. Plėvelė prie jo tvirtinama iš abiejų šonų kietais segtukais. Dieną išilgai „kraigo“ segtukai nuimami ir paliekamas tarpas. Pro jį sėkmingai išeina karštas oras, jis ištraukiamas į paviršių. Vakare vėl tenka prisegti- tai tetrunka septynias sekundes.

Antrąjį variantą mačiau mūsų bandymų stotyje Timiriazevkoje: pridengiama plėvele su skylutėmis kaip „žirniai“. 6-8mm diametro skylutes geriau išmušti skylmušiu kas 20-30cm. Tokia plėvelė- tai neauštos medžiagos analogas. Ji prasčiau saugo nuo šalčių, bet po ja augalai neperkaista. Tokios dangos privalumas: pavasarį nereikia kasdienės priežiūros.

Protingas šiltnamis nėra šiaurinių šalių atributas. Jis reikalingas visur! Šiauriečiams jis padės pailginti daržovių auginimo sezoną, o pietiečiai jas galės auginti ištisus metus!

11 SKYRIUS11 SKYRIUS

PRIŽIŪRĖK DARŽOVĘ NUO PRIŽIŪRĖK DARŽOVĘ NUO PAT JAUNUMĖS, arba pasakos PAT JAUNUMĖS, arba pasakos apie sėklas ir daigusapie sėklas ir daigusVardą naujagimiui davė iš karto, o štai tėvavardį dar ilgai rinko...Vardą naujagimiui davė iš karto, o štai tėvavardį dar ilgai rinko...

Kiekvienais metais mes pagarbiai perkame naujų sėklų užsidegę šventa viltimi: štai pasėsime, ir išaugs iš jų toks pat stebuklas, kuris bus kaip ir iš kojų verčianti nuotrauka ant pakuotės, taip glostanti mūsų akis! Kiekvienais metais tuo pačiu užsidegimu mes prisiperkame turguje daigų ir sodiname patenkinti, kad taip pigiai jie mums atsiėjo... Jau iš anksto jausdami tam tikrą nusiraminimą, kažką panašaus į „tegul liepsnoja tai mėlyna liepsna!“.

Kiekvienais metais apie pusė sėklų nesudygsta arba užauga kažkas, kas neturi nieko bendra su nuotrauka ant pakuotės. Dalis daigų prapuola, likusieji vystosi per lėtai, dažnai nuvysta nuo ligų daug anksčiau negu spėja duoti derlių. Suprantu- taip įpratome. Žinau iš patirties! Bet visgi kažkas negerai. Matyt, ko nors neparašo instrukcijose, kažko nenupiešia ant etikečių!

Teks ir čia patiems viską spręsti.O štai pagrindinis daigų dėsnis: pirmosios vystymosi dienos ir savaitės nulemia visą likusįpirmosios vystymosi dienos ir savaitės nulemia visą likusį

augimąaugimą. Tai bendras ir nenumaldomas visos gamtos dėsnis. Faktiškai nuo sėklų kokybės ir dygimo periodo 80% priklauso derliaus likimas. Neteisingai saugomos sėklos gali pakeisti augalų ilgesį: paskatinti ankstyvą išstypimą arba sustiprinti tuščią žydėjimą. Silpni, ištįsę daigai niekada nepasivys normalių. Iš tokių augalų daigų negausite pusės derliaus, kad Ir kiek tręštumėte. Pirmosios augimo dienos ir savaitės yra svarbios, ir į jas reikia kreipti ypatingą dėmesį.

SĖKLOS GRŪDELIS JAU YRA AUGALASSĖKLOS GRŪDELIS JAU YRA AUGALASKreks! Peks! Feks!Kreks! Peks! Feks!

(Buratinas)(Buratinas)

Sėklos grūdelis- tai gyvas augalasSėklos grūdelis- tai gyvas augalas. Pats tikriausias: su pumpurais, lapeliais, šaknelėmis. Tiktai jis labai mažas ir pasislėpęs po luobele- jo nematyti, račiau būtent nuo jo būsenos per sėją priklauso pirmasis prasiveržimas, tolesnis vystymasis ir augimas. Todėl dar iki sėjos protingiausia pasistengti kuo daugiau sužinoti apie tuos, su kuriais ketinate bendradarbiauti.

KAIP NUSIPIRKTI GERŲ SĖKLŲ? Manau, neįsižeis agrotechninės įmonės, tiekiančios į parduotuves sėklas. Manau, šalys su stabilia ekonomika dėl to nesijaudina. Per paskutiniuosius ketverius metus kai kurių mūsų agrofirmų sėklos normaliai sudygdavo ir atitikdavo veislę, nurodytą pakuotėje, ne daugiau nei pusę iš visų atvejų. Tai- mūsų realybė. Vienu atveju įmonės superka sėklas iš įvairių augintojų, o patikrinti visų gaunamų partijų praktiškai neįmanoma; sandėliuoti sėklas brangu, o reklama ir pakuotės kainuoja milžiniškus pinigus- juk neišmesi gero daikto. O kita vertus, mes sutinkame dvigubai mokėti už viltį! Kad tik gražiai ir geruoju. Yra dar trečia situacija: neturime įstatymo, kuris veiksmingai baustų už nekokybišką prekę.

Yra du būdai, kaip nusipirkti gerų sėklų: 1) Nusipirkę pasidalinkite su draugais stambią pakuotę kokybiškų sėklų iš pirmaujančių pasaulyje firmų ir pasidėkite į sandėlį atsargai. Paprastai jos būna supakuotos hermetiškose statinėse arba paketuose iš specialios folijos. Šios sėklos yra gana brangios ir atsiperka tik tuo atveju, jei jūsų agrotechnika aukšto lygio; 2) Pirkite sėklas tiesiai daržovių bandymo stotyse arba sėklininkystės ūkiuose. Kol jos dar nenupirktos ir nesupakuotos į gražius paketėlius, iš tiesų yra tikros.

Todėl labai išmintinga po truputį prisirinkti savų sėklų.Savų sėklų daigumas visuomet maksimalus, jas galima drąsiai sėti. O kad veislė neišsigimtų,

užtenka kruopščiai atrinkti- imti geriausius, pačius skaniausius, pačius ankstyviausius ir derlingiausius augalus. Sėklai užtenka poros kvadratinių metrų lysvės. Žiemą arba pavasarį į ją nesunku įsprausti keletą gerų morkų, pavyzdinių burokėlių, esant būtinybei, pasodinti ir svogūnų, įmesti keletą sėklų patinkančių salotų, pasodinti ridikų, japoniškųjų ridikų, žieminių ridikų ir kitų daržovių. Iš vienos morkos jau liepos mėnesį gaunama beveik sauja sėklų. Pasėtos čia pat sudygsta visos ir rudenį duoda gerą morkų derlių. Sėklas rinkite ir iš pomidorų, paprikos, agurkų ir kitų vaisinių daržovių.

Svarbiausia mokėti atskirti tikrąją veislę nuo hibrido.VEISLĖ- kada visų augalų genai vienodi. To niekada nebūna gamtoje: joje laisvai kryžminasi

įvairūs tėvai. Norėdami gauti veislę, sėklininkai ima vieno augalo palikuonis ir juos kryžmina tik tarpusavyje. Tokį „vidinį“ kryžminimą kartoja daugelį metų, kol galiausiai nelieka jokių svetimų genų- vaikai būna tikslios tėvų kopijos. Žinoma, į daržą vabzdžiai nuolat atneš žiedadulkių iš įvairių „svetimų“ augalų, ir veislė per kokius penkerius metus gali nueiti perniek. Tačiau nuolatinė ir kruopšti pačių tipiškiausių augalų atranka išsprendžia šią problemą.

HIBRIDAS- skirtingai nuo veislės, yra konkretaus, vienkartinio sukryžminimo rezultatas. Būtent šitų tėvų genų kombinacija. Genetiniu atžvilgiu mes visi esame hibridai. Hibridai gaunami dirbtiniu būdu arba tikslingai apdulkinant augalus, izoliuotus nuo išorinės aplinkos. Todėl hibridų sėklos tokios brangios. Tačiau žaidimas vertas dėmesio: sėkmingai parinktų tėvų palikuonys pasižymi ypatinga augimo jėga, vešlumu, derlingumu ir atsparumu(heterozės efektas). Hibridinių sėklų sėjos savybės išskirtinės, o derlius visuomet atsiperka. Pasitaiko ir kitų stebinančių savybių, pavyzdžiui, sėklų nebuvimas arba moteriškas žydėjimo tipas, o kartais ir gebėjimas užmegzti vaisius be apdulkinimo(partenokarpija). Šiuo metu išsivysčiusių šalių daržininkystė daugiausia paremta tokiais hibridais. Heterozė- pirmosios kartos efektas. Antra karta niekuo neišsiskiria. Jeigu surinktumėte hibridų sėklas, tuomet geriausiu atveju iš jų išaugtų jų tėvų arba močiučių ir senelių rūšys.

Kartais dėl blogų gamtinių sąlygų sėklos surenkamos i nesubrendusios. Jos sudygsta normaliai, tačiau stovi prasčiau už subrendusias ir užaugina mažiau derlingus augalus.

KAIP LAIKYTI SĖKLAS? Jeigu jas laikant per daug drėgna, sėklos pradeda aktyviai kvėpuoti,

gyventi, šilti, ir jų daigumas sparčiai mažėja. Ant sėklų luobelių įsiveisia pelėsis.Tinkamomis sąlygomis laikant, subrendusios sėklos išsaugo daigumą gana ilgai. Trumpiausiai

gyvena pastarnoko sėklos: antraisiais metais jos silpnai dygsta. Krapus, salierus, petražoles, rūgštynes, ropinius svogūnus, porus dar galima sėti antraisiais metais, tačiau svogūnai turės daugiau žiedų. Salotos, paprikos, morkos yra daigios trejus metus, tačiau dygimo energija smarkiai mažėja: sudygsta lėtai ir skirtingu metu. Ridikų, kopūstų, burokėlių, ropių, rabarbarų sėklas galima saugoti iki ketverių metų, tačiau senos sėklos užaugina daugiau žiedinių augalų. Visos minėtos daržovės lapinės ir šakniavaisinės. Jas geriausia sėti iš karto. Visai kas kita- vaisinės daržovės: ankštiniai, pupelės, agurkai, moliūgai, arbūzai, melionai, paprikos, pomidorai ir baklažanai. Jų sėklas galima išlaikyti 7-9 metus, ir geriau sėti sėklas, išlaikytas 3-4 metus. Iš senų sėklų išauga kompaktiškesni, derlingesni augalai.

Tokį patį efektą duoda ir sėklų šildymas, šiltnamių kombinatuose agurkų ir pomidorų sėklos tris paras šildomos džiovinimo spintose, esant +80°C temperatūrai. Namų sąlygomis galima dvi tris savaites palaikyti sėklas ant šildymo baterijos, jeigu ji neviršija +60-70°C temperatūros.

Išvada: kopūstų, šakniavaisių, salotų ir svogūnų sėklų reikia gauti iš savo daržo arba pirkti šviežių, o vaisinių daržovių sėklas geriau saugoti keletą metų ir naudoti pagal poreikį.

AR REIKIA SUDAIGINTI SĖKLAS? Reikia, kad žinotumėte, koks jų daigumas. Sėti „katę maiše“- užsiėmimas visiškai ekstravagantiškas! Tik kažkodėl visiškai nesinori terliotis. Juk tam reikia rasti laiko- skirti visą vakarą. Turėti sąsiuvinį, paruošti neperšlampančius žymeklius, indus... Bet antrą kartą sėti kur kas nemaloniau!

O dažnai ir taip būna- atidarysi pakuotę, išbersi į saują suskaičiuotas sėklas, ir ką gi čia auginti?! Tokiam reikalui norisi paaukoti dešimtis sėklų, o jų tėra tik... Bet jau regi: ir dydis, ir spalva jų skirtinga. Kyla kokybės klausimas. Išeitis viena: iš karto puodelyje su gruntu daigink, laikyk saulėtoje vietoje, po plėvele, ir viską pamatysi. Gerus sėjinukus išsodinsi į puodelius.

Daiginant svarbu, kad sėklos gautų pakankamai oro. Kitaip jos išbrinks ir užtrokš- pražus. Aš naudoju drėgnus balto audinio gabalėlius. Ant audinio tušinuku užrašau pavadinimą, dedu sėklas ir sulankstau audinio skiauteles į keturias dalis. Beriu sėklas į puodelį ir užpilu šiltu vandeniu. Tuomet audinio gabalėlį prispaudžiu- iš jo išsisunkia vandens perteklius. Puodelį uždengiu dangteliu ir pastatau į šiltą vietą.

Skėtinių augalų- morkų, petražolių, salierų, krapų, pastarnoko- sėklas dėkite atskirai. Šių sėklų sienelėse yra inhibitorių- dygimo lėtintojų. Tai apsauginis dykumų gyventojų mechanizmas: kol stiprios liūtys kiaurai nepermerks sėklos apvalkalo, ji nesudygs. Norėdami pagreitinti daiginimą, tris kartus per dieną keiskite vandenį: pripilkite šilto švaraus vandens ir nuspauskite jo perteklių. Kitaip teks laukti 10-12 dienų.

KAIP PAGREITINTI SĖKLŲ DYGIMĄ? Pirmiausia: visos sėklos lengviau sudygsta šiek tiek parūgštintame vandenyje. Pavyzdžiui, lietaus vandenyje, truputį parūgštintame angliarūgšte.

Tačiau lengviausia sudaiginti, užtaisius sėkloms karštą vandens „pirtį“. Iki šiol aš nežinau jokio kito efektyvesnio būdo. Sėklos beriamos į puodelį, užpilamos karštu(iki +60°C!) vandeniu ir paliekamos atvėsti, jas pridengus. Tos, kurios po šios procedūros iškyla į paviršių, yra nedaigios. Likusios sudygsta ir dažniausiai daug greičiau. Tai geriausias būdas sudaiginti morkas ir petražoles. Sėklas reikia tris kartus per dieną užpilti karštu vandeniu, o po valandos nupilti rudą skystį. Tuomet po 3-5 dienų jos sudygsta be jokių problemų, žinoma, kasdien pakankamai laistant.

Ypač gerai iššunta kietos sėklos: kanų riešutėliai, špinatų, artišokų, erškėčių ir kitos. Jos užpilamos beveik verdančiu vandeniu. Kaip rašo žymus sodininkas R.I.Šrioderis, kanų sėklos, atsidūrusios tokiose sąlygose, pradeda „šokinėti tarytum iš išgąsčio, netgi girdimas spragsėjimas, ir nuo sėklų atšoka kauliniai kevalai, dengiantys gemalus. Iš karto pasodinti tokie augalai puikiai sudygsta“.

Tvirtus riešutus ir kaulavaisių kaulelius geriau užmerkti, o po to atsargiai perskelti ir išimti branduolį. Taip daiginami persikai, slyvos, migdolai ir kiti. Netgi arbūzai ir moliūgai sudygsta visa savaitę anksčiau, jeigu atsargiai prakertamos mirkytų sėklų noselės, atlupamas gabalėlis odelės skersai sėklos- taip, kad būtų praplėštas kevalas.

AR REIKIA STIMULIUOTI SĖKLAS? Faktas: geroje sėkloje visko yra pakankamai vystymosi pradžiai, ir jai nereikia jokio papildomo stimuliavimo ar trąšų, kad sudygtų. Greičiausiai viso to reikės dirvožemiui, jeigu jis nepakankamai derlingas. Manau, kad stimuliuojančios medžiagos ir trąšos reikalingos tik kaip pagalbinės priemonės, jeigu sėklos ir dirvožemis nežada gero dygimo.

SVARBIAUSI DALYKAI APIE SĖJĄSVARBIAUSI DALYKAI APIE SĖJĄKą pasėsi, tą ir pjausi!Ką pasėsi, tą ir pjausi!

(Neišpildoma svajonė)(Neišpildoma svajonė)

Paprastai prieš sėją mes kruopščiai purename žemę. Įsivaizduodami, kad jauna šaknelė, apsidžiaugusi laisva erdve, be jokių kliūčių skverbiasi gilyn. Bet tokią idiliją tik įsivaizduojame! Mes pamirštame svarbiausią dalyką- kapiliariškumą ir šaknų kanalėlius. Būtent tokioje terpėje sėklos dygdavo milijonus metų. Išpurentas dirvožemis beveik nebesiurbia vandens iš gilumos. Nukreipiančių kanalų nėra. Tada laistome iš viršaus laistytuvu. Reikia augti gilyn, o vandens viršuje yra daugiau nei gilumoje- nesąmonė! Nėra stimulo ieškoti vandens gilumoje. Šaknelė „išprotėja“, ir jos augimas pažeidžiamas. Šaknys pasidaro paviršinės ir beveik priklausomos nuo mūsų.

Kad šaknelė skverbtųsi gilyn, sėkla turi gulėti tvirtame kapiliariniame sluoksnyjesėkla turi gulėti tvirtame kapiliariniame sluoksnyje, išvarpytame senų šaknų kanalais. Šią tiesą patikrino praktikoje I.E.Ovsinskis. O ūkininkas iš Novosibirsko J.Salnikas volu įspausdavo sėklas į suvoluotą lauką ir gavo trigubai didesnį rugių derlių. J.I.Slaščininas aprašo sėjos būdą, kurį naudodavo jo senelis: jis mušdavo žemę mediniu plaktuku, sėklas sėdavo į lygias duobutes, o užberdavo puria žeme. Derlių visuomet turėdavo didžiausią, nors daržu beveik nesirūpindavo. Lygiai taip plūktuvu V.V.Fokinas rekomenduoja sodinti bulves. E.Folkneris duobutėms įspausti sukūrė mašiną: du dideli, sunkūs ratai su kūgio formos dygliais. Užtekdavo įdėti sodinuko šaknis į įspaustą dirvoje kūgį ir užberti puriomis žemėmis- krūmeliai išsitiesdavo jau antrą dieną, ir derlius būdavo geras.

Įsivaizduoju paprastą instrumentą, kažkuo panašų į žymeklį, kuriuo sėjai tinkamos duobelės būtų daromos įspaudžiant jį visu kūno svoriu. Kol kas slegiu lygia nuobliuota, į galą nusmailinta lentele.

SĖJOS GYLIS. Visi patyrę daržininkai sutaria, kad optimalus sodinimo gylis- trys sėklos storiai, jei ji dedama į žemę horizontaliai, arba vienas jos aukštis. Užberti sėklas geriausia smėliu arba smulkiomis puvenomis. Laistyti labai kruopščiai, tik laistytuvu.

Lauke viskas kitaip. Ten svarbu suspėti įberti sėklas į drėgną dirvožemį, kol šis dar neišdžiuvo. Todėl sėjama giliau. Ypač stambias sėklas. Pavyzdžiui, arbūzų arba moliūgų- 6-7cm gylyje.

Jeigu nėra problemų dėl drėgmės, pavyzdžiui, šiltnamiuose arba loviuose pasėliams, tai būkite tikri: sėklų nebūtina giliai spausti į gruntą. Visos sėklos puikiai sudygsta paviršiuje, kad tik būtų

vandens. Be to, smulkios sėklos visada gerai sudygsta tik šviesoje. Tokios yra salotos, kopūstai, netgi ridikėliai ir labai smulkios gėlių sėklos. Būtent taip pavasarį aš sėju ridikėlius ir salotas: išbarstau, palaistau ir užmetu plėvelę.

LABAI SMULKIŲ SĖKLŲ SĖJA. Kai kurių gėlių- kalceoliarijų, petunijų, lobelijų, aguonų ir kitų- sėklos tiesiog mikroskopinio dydžio. Tiktai paviršiuje jas ir galima normaliai sudaiginti. Kartais rekomenduojama jas prispausti stiklu. Tačiau yra geresnis būdas.

Geriausias indas sėjai- stačiakampė vienkartinė lėkštė. Drėgnas durpinis gruntas išlyginamas ir suplūkiamas. Sėklos išberiamos į paviršių ir apipurškiamos vandeniu. „Lysvė“ įdedama į permatomą polietileninį maišelį. Maišelis pripučiamas, užsukamas ir užsegamas segtuku. Jeigu jis skylėtas, centre galima įstatyti lazdelę, kad šiltlysviukas nesukristų. Kol maišelis iš vidaus rasoja, laistymas nereikalingas. Stebėti procesą gana patogu. Sunkiausia persodinti smulkius sėjinukus, todėl geriau leisti jiems dar paūgėti: sėti kiek galima didesniais tarpais, po to palikti krūmus kas 3-4cm, o nereikalingus daigus paprasčiausiai pašalinti.

DRAUGIŠKAS DYGIMAS. Pavasarinė sėja paprastesnė už vasarinę: žemė drėgna ir kaitros nėra. Tačiau pavasarį šaltoka, todėl sėklos dygsta lėčiau. Šios problemos sprendžiamos šiek tiek skirtingai.

Pavasarį pasodintas ir palaistytas sėklas reikia uždengti plėvele, uždėti ją ant dirvožemio ir prispausti kraštus. Po plėvele dirvožemis įšyla, ir sėklos greičiau sudygsta. Kai sėklos sudygsta, plėvelė pakeliama ant karkaso, o jeigu kultūros atsparios šalčiui, plėvelė nuimama visiškai.

Vasarą reikia dažnai laistyti- lysvė nuolat turi būti drėgna. Kitu atveju pasėlius reikia pridengti. Vietoj plėvelės reikės nepermatomo mulčio. Gera uždanga ir iš storo audinio: seni tankūs

kilimėliai, antklodės, striukės. Tinka juoda plėvelė. Prieš sėjant lysvė gerai palaistoma. Pavasarį tinka sausos sėklos, o vasarą- tiktai mirkytos. Sėklos užkasamos negiliai, lysvė sudrėkinama ir apdengiama.

Atkreipiu jūsų dėmesį: trūkstant drėgmės, išbrinkusi sėklelė dar ilgai nežūsta, o apmiršta ir laukia vandens. Ji pradeda vystytis po žeme. Šis būdas naudojamas, kai norima pagreitinti žydinčių augalų vystymąsi. Bet jeigu sėkla jau išdygo ir pateko į sausrą, tai daigelis greitai žūsta.

Kol pasirodys daigai, vasarinius sėjinukus reikia drėkinti du kartus per dieną arba uždengti. Nieko baisaus, jeigu daigai pasirodys tamsoje. Dieną dvi jiems nieko nenutiks. Nuėmus dangą, blyškūs daigai per dvi dienas sukaupia chlorofilą ir pradeda greitai augti.

Jeigu lysvė užmulčiuota kuo nors puriu- pjuvenomis, lukštais,- jokiu būdu nesėkite į mulčią! Sėklos paprasčiausiai prasmenga jame, kontakto su drėgme beveik nėra. Nugrėbkite eilę, suberkite sėklas ant tankaus dirvožemio, po to apiberkite smėliu arba puvenomis. Kai sėklos sudygs, mulčią galima sugrąžinti.

SĖJAI IŠ RUDENS vidurinėje juostoje, L.Bryzgalovo duomenimis, galima rekomenduoti tik morkų, petražolių, pastarnokų, krapų, salotų, svogūnų ir česnakų sėklas. Kitos kultūros po žiemos linkusios žydėti arba miršta atšildytos po šalnų. Pas mus, pietuose, šilčiau ir sėti prieš žiemą galima daugelį daržovių. Tai rodo savaime pasisėję augalai. Dažniausiai normaliai sudygsta ir gerai vystosi savaime pasisėję pomidorai, pupelės, aguročiai, moliūgai ir netgi agurkai. Daugelis kultūrų žiemoja būdamos tik pusiau išsivysčiusios: porai, salotinės cikorijos, pastarnokai, ropės, griežčiai, kaliaropės, petražolės, salotos, špinatai. Jas irgi galima sėti rudenį. Peržiemoja ir morkos, ir kopūstų sodinukai, ir ropinis svogūnas, jei žiema nešalta. Bet, kaip aš jau minėjau, esu mažai patyręs šioje srityje.

KAIP PALENGVINTI SĖJĄ? Aktualiausias klausimas! Sėja- pats nuobodžiausias pavasarinis darbas. Štai keletas idėjų.

Pati patogiausia sėjamoji- plastikinė druskinė su trimis skirtingo diametro skylutėmis: petražolėms ir salierams, morkoms ir salotoms, ridikėliams ir burokėliams. Kai sėji vieną kultūrą, dvi kitas skylutes užspaudi pirštais(žiūrėkite paveikslą).

Labai efektyvus ir patogus šlapios sėjos būdas, kai sėklos su vandeniu išpilamos per plastikinio butelio kamščio angą.

Apskritai mūsų nedidelėms lysvėms reikia visiškai mažos rankinės sėjamosios. Ji jau seniai išrasta! Meistras iš Čerkaso(Ukraina) A.I.Boldarevas pagamino ją iš po ranka pasitaikiusių daiktų. Pavadino KarakaticaKarakatica. Yra ir analogiškas variantas- MaliutkaMaliutka. Nuo to laiko jam ir jo kaimynams sėja tapo

pramoga. Sunkiausia pagaminti veleną, paskirstantį sėklas. Jame reikia pragręžti tinkamus įdubimus, kad galima būtų sėti įvairių rūšių sėklą. Jei tai jums pavyko, beliko tiktai smulkmenos. Ratas gali būti bet koks, kad ir iš konservų dėžutės. Svarbiausia padaryti ant jo spyglius, kad gerai kibtų į dirvožemį. Bunkeris sėkloms daromas iš buteliuko nuo šampūno. Viduje reikia įklijuoti porolono gabalėlių sėkloms prilaikyti. Kad būtų nepajudinamas, bunkeris pritvirtinamas prie rankenos. Gaila, bet kol kas niekas nenori apsiimti gaminti šių mašinų.

DAIGŲ SODINIMO SUBTILYBĖSDAIGŲ SODINIMO SUBTILYBĖS- O, aš taip mėgstu auginti daigus! Kol užauginsi, tiek daug išgyvensi!..- O, aš taip mėgstu auginti daigus! Kol užauginsi, tiek daug išgyvensi!..

Suprasti, kas yra geri daigai, paprasta. Įsivaizduokite augalą, užaugusį be persodinimo, ten, kur išdygo, gerame maistingame dirvožemyje, kur jis laisvai, be konkurencijos, saulėtoje, o jei reikia, ir šiltoje vietoje vystosi. Tai ir bus geras daigas!

Mūsų daiginimo technologija turėtų maksimaliai priartėti prie šio idealo. Visi apribojimai, stabdžiai arba fiziologijos pažeidimai dygstant daro augalą du ar netgi tris kartus mažiau derlingą. Kiek belaistytum, kiek bemaitintum, prasti daigai nepavys gerų. Prasminga auginti tiktai labai gerus daigus. Blaiviai žiūrint, daugelis iš mūsų neturi tam specialių sąlygų. Jeigu jūsų daigai neprilygsta savaime pasisėjusiems ir augantiems lauke, reikia išsiaiškinti, ar verta apskritai juos auginti!

AR JUMS REIKIA DAIGŲ? Kuo geresnės sąlygos ir galimybės daigams, tuo daugiau kultūrų galima sodinti net ne lysvėse, o daigynuose. Ar to reikia, priklauso nuo pasirinkimo. T.J.Ugarova, daigų meistrė, mano, kad išskyrus morkas, petražoles, ridikėlius, ropes ir krapus, daiginti verta viską. Ankstyvas derlius būna didelis, o daigai sutaupo laiką: pirmosios kultūros derliaus dar nenuėmėte, o antroji jau dygsta dėžėse. Be to, užima labai mažai vietos- 40-200 kartų mažiau negu lysvėje.

Yra ir kitų daiginimo privalumų. Sėklos naudojamos ekonomiškai. Jei jos hibridinės ir brangios, tai didelis privalumas. Dėžėse gerai matyti daigų kokybė ir galima atrinkti geriausius augalus. Daiginant galima puikiai užauginti vėlyvąsias rūšis, kartais jos būna derlingesnės už ankstyvąsias. Šiaurinių vietų gyventojams daigai- vienintelis būdas užauginti šilumamėges kultūras ir pailginti vasarą, pietiečiams- galimybė gauti ankstyvą derlių.

Tikram meistrui tai iš tiesų yra vertybė. O kas tai bus sodininkui, didelis klausimas! Tikrai geriems daigams reikia arba šiltnamio su avariniu šildymu, arba labai gerai apšviestų stelažų. Be papildomo apšvietimo neverta auginti daigų ir kambaryje. Šiltnamius turi vienetai. Vadinasi, daigus reikia užauginti namuose, o tada atvežti į sodą Ir sodinti- tai jau darbas! Kas nori gauti ankstyvą ir gerą derlių, pakartosiu, jį turės tik pasodinę idealius daigus. Galiausiai daigus reikia pasodinti taip, kad jie nenukentėtų: būtinas užgrūdinimas, į subrendusią dirvą ir šešėlis pirmomis dienomis. O mes sodiname taip, kaip mokame ir kada turime laiko! Faktas: daugiausia mes augalus sodiname tokiomis sąlygomis, kad išgyventų, ir tuomet derlius augalams atsiduria dešimtoje vietoje.

Pabandykime aiškiai įsivaizduoti, kaip auginami geri daigai. Išanalizuosime pagrindinius sėkmės faktorius.

1.ŠVIESAŠVIESA svarbiausia, ir jos augalams dažniausiai trūksta. Pardavimui daigai sėjami labai tankiai, o išlaikomi per ilgai, todėl augalai ištįsta. Apatiniai lapai greitai nuvysta šešėlyje, o auga daugiausia tiktai viršutinė augalo dalis. Ūgliai gauna informaciją: sąlygų vystymuisi nėra! Žiedynas mezgasi su atitinkamomis pasekmėmis: vaisių bus mažai, o juose daug sėklų.

Šiltlysvė arba pietinis stelažas gauna pakankamai saulės, tik svarbiausia tenai nesutankinti augalų. O štai kambaryje, ant palangės, apšvietimas būna mažesnis. Normaliam daigų vystymuisi reikia 8000 liuksų*. Lauke giedrą dieną kovo pradžioje 5000 liuksų būna Maskvoje ir 6500 liuksų pas mus, pietuose. Vasario mėnesį mažiau, nes ir diena trumpesnė. Po plėvele ar stiklu 15% mažiau. Ant pietinės palangės dukart mažiau- apie 3000 liuksų. Kas 20cm nuo lango, šviesos dvigubai sumažėja(žiūrėkite paveikslą). Taip būna šviečiant saulei! Apsiniaukusiomis dienomis apšvietimas mažesnis 10-20 kartų. Atkreipkime dėmesį į tai, kad pas mus pavasarį būna tik 2/3 saulėtų dienų, todėl vidutiniškai apšvietimas perpus mažesnis už nustatytą. O norma- tai 15-16 valandų šviesos per parą. Vadinasi, dar pusės apšvietimo trūksta. Štai jums ir pietinis langas: augalai gauna šviesos maždaugaugalai gauna šviesos maždaug 20 kartų mažiau nei reikia20 kartų mažiau nei reikia. O šviesa- pagrindinis jų maitinimosi šaltinis. Kuo būtumėte užaugę, jeigu nuo pat gimimo jums būtų davę valgyti 20 kartų mažiau? Kokio vaisingumo jūs būtumėte?..

IŠTĮSĘ DAIGAI. Įsivaizduokite: šviesos nėra, o šilumos pakanka. Neišskiriant organinių medžiagų, augalui reikia intensyviai kvėpuoti, ląstelėms daugintis. Augalas tįsta. Taip augdamas suvartoja visas gliukozės atsargas, kurias buvo sukaupęs fotosintezės būdu. Šiluma, kai trūksta šviesos,- tiesiog kankinimo kamera augalams!

Iš to ir kilo dirbtinio augimo stabdymo problema: privertę daigą tįsti, mes stengiamės priversti jį „nesistiebti“!

Paprasčiausia pristabdyti daigo augimą šalčiu. Bet juk bute visuomet šilta ir netgi karšta. Šiltlysvėje- temperatūrų svyravimai: per dieną ji irgi smarkiai įšyla. Galima nešioti daigus ant stelažo ir atgal, ir jei jų daug, tai vienas malonumas sunkiaatlečiams.

Kitas augimo pristabdymo būdas- viršutinių pumpurų nuskabymas. Bet tai sustabdo augimą neilgam: šilumoje daigas greitai atsinaujina, ir tįsti pradeda visos šakelės. Augalas tampa krūminis, tai, deja, ne visada patogu.

Patį sėkmingiausią būdą naudoja Dž.Mitlaideris. Jis nuolat pašalina pačius stambiausius apatinius lapus. Kai tik jie paliečia kaimyninius, pastaruosius nugnyba. Palieka tik neišsivysčiusias viršūnėles. Apatiniai lapai, atsidūrę šešėlyje, perduoda augalui informaciją, kad reikia tįsti. Juos

praradęs, augalas apmiršta ir nebeauga, nors kamienas storėja. Gaunami stiprūs daigai. Sodinami jie į vietą „iki ausų“, suformuoja papildomas šaknis ir greitai stiebiasi aukštyn. Žinoma, su sąlyga, kad krūmeliai augo puodeliuose ir jų šaknys nepažeistos.

Tačiau kam stabdyti augalus? „Kokia prasmė pasodinti daigus anksti, o po to griebtis įvairių gudrybių, kad neleistume jiems augti?“- rašo T.J.Ugarova ir paaiškina: įsitikinimas, kad sėti mes turime labai anksti, vos ne sausio mėnesį, atkeliavo pas mus iš šiltnamių praktikos. Tačiau juose yra atskiras daiginimo skyrius, turintis papildomą apšvietimą, o gruntas jau žiemą būna sušildytas ir pasirengęs priimti augalus! Šiltnamiuose, žinoma, sėti reikia anksti. Bet kokia prasmė tai daryti lysvėse?

Prasmė paprasta: arba augalui sudarome visas augimo sąlygas, ir tuomet jis po 2-3 mėnesių tampa suaugusiu. Arba jį kankiname, stabdome, ir tuomet jis atsilieka net nuo savaime pasisėjusių augalų. Tuomet nebeaišku, kam apskritai reikėjo taip anksti sėti?!

Puikią išeitį rado K.Malyševskis. „Mes stengiamės suderinti nesuderinamus dalykus: kuo anksčiau ir kuo daugiau! Tačiau negalima sėdėti iš karto ant dviejų kėdžių“,- sako jis. Ir tiksliai atskiria daigus: ankstyvuosiusankstyvuosius nuo paprastųjųpaprastųjų. Ankstyvųjų daigų būna tiktai nuo 8 iki 10 krūmų. Daugiau ir nereikia! Jie sėjami anksti, sąlygos tam yra ir vietos užtektinai. Šie augalai pagal aukštį persodinami į didesnius arba platesnius indelius: 0,2 litrų, po to 0,5 litrų, dar vėliau į litrinius. Atėjus laikui, prapjaunamas indelio dugnas ir sodinama į šiltlysves- plastikines vaisių dėžes, po du krūmus dėžėje. Šiltnamyje, nuolatinėje vietoje, dėžės tiesiog statomos ant dirvožemio ir užpilamos kalneliu sutrūnijusių pjuvenų arba dirvožemiu. Taip ir auga krūmai, nesustodami! O ankstyvųjų daržovių iš jų visiems užtenka.

Paprasti daigai sėjami kovo pabaigoje. Šviesos jau daugiau, diena ilga, ankstyvieji augalai iškeliavo į šiltlysves, vietos yra, ir daigai be jokios įtampos gerai sudygsta.

Gana protinga alternatyva- sukurti sąlygas greitam augimui. Žinoma, čia kiekvienas elgiasi pagal galimybes. Svarbiausias dalykas- geras papildomas apšvietimas. Tam reikia tiktai liuminescencinės arba halogeninės lempos(dienos šviesos). Kaitinimo lempos netinka, nes didžioji dalis jų išspinduliuoja šilumą. Iš toliau jos nesuteikia reikiamo Apšvietimo, o stovėdamos labai arti sudegina augalus.

Lempos turi degti 15 valandų per parą, išskyrus saulėtą vidurdienį, kai saulė duoda 8000 liuksų. 30-40 vatų galingumo dienos šviesos lempa gali stovėti už 30-40cm. Todėl plačioms dėžėms reiks dviejų lempų. Be to, su sąlyga, kad jose įtaisytas atspindėjimo paviršius! Jei jo nėra, tai 60% šviesos išsisklaido. Dar geriau, jeigu visą daigyną iš vidaus apklijuotumėte veidrodine plėvele. Veidrodinėje dėžėje tiek daug atspindėtos šviesos, kad lempų galingumas gali būti iki pusantro karto mažesnis(žiūrėkite paveikslą). Dar vienas niuansas: augalams geriau tinka rožinės, oranžinės arba geltonos šviesos lempos- specialios natrinės nrba fitolempos. Jos labiau tinka ir žmogaus akims.

2.ERDVĖERDVĖ- kitas faktorius, kad daigai būtų geri. Stebėdamas medžių vystymąsi, aš įsitikinau,

kad netgi augantis saulėkaitoje medis kratosi šviesos nepraleidžiančios masės. Taip elgiasi visi jauni augalai. Jiems būtina nepriklausyti nuo galimų konkurentų ir visko, kas trukdo. Visa, kas atima šviesą, jam yra priešiška. Šiltnamių kombinatuose durpių pūdinio kubeliai su daigais išdėstomi labai retai- kas 15-20cm vienas nuo kito. Tuomet normalūs daigai auga labiau į plotį negu į aukštį. Būtent per pirmus du mėnesius augalai „įvertina“ sąlygas, į kurias pateko, ir užsiprogramuoja visam likusiam vystymosi periodui, ir svarbiausias vaidmuo tenka žiedų pumpurams, jų dydžiui ir kokybei.

Tas pats vyksta ir su šaknimis. Jeigu šaknys pateko į labai apribotą grunto sluoksnį, jos persipina ir susimaigo. Augalai tuoj pat gauna informaciją: nėra kur augti, laukia labai šuniškas gyvenimas. Daugelis susipynusių šaknų, persodinant į gruntą, apmiršta, ir augalas visiškai atsisako gerai augti. O ką gi jam daryti? Greičiau sužydėti ir duoti kokių nors sėklų! Todėl mes regime skurdžius krūmus su menkais vaisiais. Ar žinote, kodėl gėlių vazonai susiaurėja apačioje? Taip gėlės mažiau auga ir greičiau pražysta- dėl ankštumo!

Štai minimalios aikštelės ir plotas iki 4-7 savaičių auginamiems daigams. Po 8-os savaitės erdvę reikia padvigubinti. Tas pats ir esant menkam apšvietimui arba, kai visiškai nėra papildomo apšvietimo.

SALIERAI ir SVOGŪNAI: esant geram apšvietimui, skiriami 5 kvadratiniai centimetrai vienam augalui. Eilėje sodinami kas 1cm, o tarp eilių turi būti 5cm tarpas, tuomet nereikia jokio persodinimo. 0,1m2 plote telpa iki 200 augalų. Tinka ir daiginimo kasetės, kurių matmenys yra 2x2cm arba 3x3cm.

VISOS KOPŪSTŲ, BUROKĖLIŲ, SALOTŲ RŪŠYS: esant papildomam apšvietimui, skiriama vidutiniškai 30cm2 ploto vienam augalui arba maždaug 5x6cm po persodinimo.

PAPRIKOS, BAKLAŽANAI, POMIDORAI, AGURKAI ir kiti MOLIŪGINIAI: esant papildomam apšvietimui, skiriama vidutiniškai 80cm2 ploto vienam augalui, arba 9x9cm po persodinimo.

DĖŽĖS GILUMAS ne mažiau nei 8cm, bet ir ne daugiau nei 10cm: daigus su ilgomis šaknimis sodinti sudėtingiau- reikia gilesnių duobučių.

3.ORO DRĖGNUMASORO DRĖGNUMAS- trečiasis faktorius, norint išauginti gerus daigus. Giedrą dieną kambaryje oro drėgnumas paprastai būna ne didesnis nei 25-35%- kaip dykumoje! O normalus drėgnumas 70%. Prisiminkite K.A.Timiriazevo teiginį. Esant sausrai, augalas būna priverstas perpumpuoti per save didžiulį kiekį papildomo vandens. Net jeigu gruntas drėgnas, mažos šaknelės vos susitvarko! Todėl augalas kaupia nereikalingas druskas. Visa tai stiprus stresas.

T.J.Ugarova rekomenduoja naudoti savos gamybos prietaisą, kad nuolat palaikytume reikiamą

drėgmę. Ant šildymo baterijos užmetamas storas audinys, kurio apatinė dalis panardinama į didelę talpą su vandeniu, stovinčią po langu. Jeigu audinys išdžiūsta, jis per plonas. Per parą „prietaisas“ išgarina iki 10 litrų vandens. Dabar turbūt jau suvokėte, ką reiškia sodinti daigus kambaryje?..

4.GRUNTINIS MIŠINYS, DAIGŲ MAITINIMAS IR LAISTYMASGRUNTINIS MIŠINYS, DAIGŲ MAITINIMAS IR LAISTYMAS. Manau, kad daiginimo grunte negali būti daugiau negu 1/3 sodo žemės. Nerekomenduoju pridėti smėlio. Toks puodelis sveria beveik pusę kilogramo. Kas nešiojo dėžes su daigais, tas žino, koks malonumas! Svarbiausias daigų šaknims- oras. Vandens reikia ne tiek daug: drėgmės perteklius jauniems augalams toks pat baisus kaip ir sausros.

Geras gruntinis mišinys- lengvas mišinys. Apie pusę kiekio sudaro išvėdintos pjuvenos, perlitas, vermikulitas arba smulkios keramzitinės nuosijos. Galime apsieiti ir be žemės. Pavyzdžiui, 1/3

subrendusio komposto arba pirktinio durpinio grunto, 1/3 keramzito nuosijų arba perlito, ir 1/3 pjuvenų arba sutrūnijusių lukštų. Daug oro ir geras drėgmės imlumas visų svarbiausia. Jokiu būdu nepridėkite mėšlo, nes jis rūgštus ir pakankamai agresyvus.

Svarbus teisingas grunto sumaišymas. Jei sumaišysite sausus komponentus ir tada juos palaistysite, gruntas maksimaliai susiplūks, pavirs į monolitą ir taps nestruktūrinis. Oro mažai, maitinimo elementai anaerobiškai* susiriša. Neretai būtent tai matome kambarinių augalų vazonuose. Norėdami gauti gerą grunto struktūrą, maišykite tik optimalaus drėgnumo žemęNorėdami gauti gerą grunto struktūrą, maišykite tik optimalaus drėgnumo žemę. Padaryti tai paprasta. Ištieskite didelį gabalą plėvelės ir viename gale išpilkite viską, ką ruošiatės maišyti, sluoksniais. Krūvos viduryje padarykite duobutę, pripilkite vandens, leiskite susigerti. O dabar kastuvėliu permeskite, perstumkite visą krūvą ant kito plėvelės krašto, atskirdami ją nedidelėmis porcijomis, o tada procedūrą pakartokite į kitą pusę. Neminkykite dirvožemio rankomis! Jei liko sauso grunto, vėl pripilkite truputį vandens ir vėl permeskite krūvą iš vienos vietos į kitą. Pagaliau dirvožemis jūsų akyse tampa smulkiai grumstuotassmulkiai grumstuotas. Permeskite jį dar keletą kartų, kol taps visiškai vientisas. Dabar norisi jį paimti į rankas, jis gyvas. Grumsteliai- gero grunto pagrindas: būtent jie palaiko stabilią jo struktūrą.

Struktūrinio grunto drėgnumas normalus, kai suspaustas rankoje grumstelis lieka toks, koks yra, nevarva ir netepa delno. Jei vandens per daug, dirvožemis pradės tižti kaip košė. Tada nieko kita nelieka, kaip tik pridėti sausų komponentų ir vėl viską išmaišyti ilgiau ir tolygiau.

MAITINIMAS. Galvoti, kad daigus reikia gausiai maitinti,- didelė klaida! Sustorėti vaikystėje- blogiau nebūna. Permaitinti azotu, krūmeliai tampa stori, pusiau permatomi ir žūsta, esant mažiausiam stresui. Jų imunitetas- žemiau grindjuostės, šaknys išlepintos ir neišsivysčiusios.

Lysvė tokiems akseleratams- ne laukta laisvė, o didžiulis stresas. Daug naudingiau jaunam augalui protingas mitybos deficitas!

Skirtingai negu suaugę augalai, daigai dar negali įsisavinti daugelio maisto medžiagų, juk jie dar maži. Jauniems augalams labai būdinga aktyvi paieška: skurdžiuose dirvožemiuose sėjinukų šaknys vystosi daug geriau. Smarkiai patręštas dirvožemis, atvirkščiai, stabdo šaknų augimą ir netgi pablogina sėklų daigumą. Tai aš stebėjau bandymų laboratorijose, kai buvau studentas. Todėl ir neverta augalui duoti riebios organikos. Mineralinių medžiagų irgi- minimalų kiekį. Pavyzdžiui, į kibirą grunto galima įmaišyti ne daugiau kaip 3-4 šaukštus pelenų, tik siekiant sumažinti rūgštingumą, ir pakelį(20g) kristalino augalų maitinimui.

LAISTYMAS. Daigus laistyti geriausia iš apačios- iš lėkštelės, padėtos apačioje. Blogiausia tai daryti iš viršaus: stipria srove pilti vandenį ant lapų. Negalima persistengti: per didelis drėgnumas- pagrindinė priežastis, dėl kurios atsiranda grybelinės ligos ir šaknų puviniai. Ypač tam jautrūs arbūzai ir melionai. Ten, kur jie pasodinti, trečdalį viršutinės indo dalies užpildo švariomis pjuvenomis arba perlini. Manau, jog tai nekenkia jokiems daigams.

Be to, daigams naudingas laikinas sausumas. Ypač agurkams. Jei padžiovini jaunus agurkų daigus iki pastebimo apvytimo, krūmai pradės anksti ir gausiai megzti vaisius.

5.GRŪDINIMASGRŪDINIMAS- svarbiausias faktorius, nulemiantis augalų atsparumą lysvėje. Daugelis mano skaitytojų pastebėjo skirtumą: iš lepių daigų užauga „paprasti“ augalai, greitai užsikrečiantys ligomis, o iš užgrūdintų daigų išaugę krūmai žaliuoja ir duoda derlių iki pat pirmų šalnųiš užgrūdintų daigų išaugę krūmai žaliuoja ir duoda derlių iki pat pirmų šalnų. Patikimiausias grūdinimo būdas- užauginti daigus lauke, šiltlysvėje. Pradėti grūdinimą lauke reikia nuo pat daigo

atsiradimo: išmirkytos sėklos tris paras turi „pašalti“ viršutinėje šaldytuvo lentynoje 0°C arba -3°C temperatūroje. Taip daiginant sėjinukai daug atsparesni šalnoms.

Šiltlysvėje tęsiamas spartietiškas auklėjimas. Ypač atsparūs tampa tie krūmai, kurie kartais atsiduria ties išgyvenimo riba 1-2°C ir netgi tie, kuriuos pakando šalna. Laistymas šiuo metu irgi ribojamas: tegul šaknys „rausia žemę“! Dėl tokio tyčiojimosi pomidorų krūmeliai gali mėlynuoti, raudonuoti, gelsti ir netgi prarasti apšalusias viršūnėles. Kartais juos tenka persodinti, viską nupjovus ir palikus tik porą ūglių iš žemutinių pumpurų, o agurkus be lapų, tik su viena gyva viršūnėle. Nors ir sunku mokymuose, bet už tai lengva kovoje! Pratinimasis prie naktinių šalnų, tiesioginės saulės ir temperatūros svyravimų pradžioje sulaiko augimą, bet įjungia visus apsaugos mechanizmus ir stipriai programuoja išlikimui. Būtent tokie krūmai duoda didžiausią derlių. Štai dar vienas protingo daiginimo dėsnis: lysvė daigams neturi būti stresas lysvė daigams neturi būti stresas!

Žinoma, nėra jokios prasmės grūdinti daigus, skirtus auginti šiltnamiuose arba kambary. Reikės šiek tiek padirbėti grūdinant išlepintus daigus. Apskritai, tokius krūmelius kuo ilgiau laikykite atvirame ore. Juos reikia išnešti laukan(atverti) kuo anksčiau ir įnešti atgal(uždaryti) kuo vėliau. Svarbiausia nesušaldyti. Gerai, jei jie kuo anksčiau pripras ir prie saulės. Kambariniai augalai, iš karto pasodinti saulėje, paprastai stipriai nudega ir praranda lapiją. Juos reikia pratinti palaipsniui: pirmiausia išnešti į šešėlį, po to laikyti pusiau šešėly... Tačiau vargu ar sulauksite gerų rezultatų iš tokių augalų, kuriais reikia tiek rūpintis?..

Taigi seka dvi svarbios išvados: 1.Apskritai šildyti ir maitinti daigus, vadinasi, susilpninti augalus norint pasimėgauti jų vešliu augimu; 2.Vis dėlto daigų augimo sąlygos nulemia, kokie augalai bus suaugę. Jei jie augs šiltnamyje su reguliuojama temperatūra, tai galima juos lepinti ir jaunystėje. Bet jei jiems teks gyventi lysvėje, geriau iš anksto juos tam paruošti- skirti jiems spartietiška vaikystę!

Ko gero, pats optimaliausias variantas- auginti daigus šiltlysvėje, lauke. Reikia tik sulaukti, kol baigsis dideli šalčiai, ir paruošti dar vieną plėvelę papildomam šiltlysvės uždengimui, jei to prireiktų. Rostove ir Charkove užsėti šiltlysvės galima jau balandžio viduryje.

Beliko paminėti keletą detalių.PERSODINIMAS, daugelio mokslininkų teigimu(pavyzdžiui, A.Brizgalovo), augalų vystymosi

nesustiprina ir todėl, mano manymu, jis visai nereikalingas. Jei kyla abejonių, protingiau būtų iš pradžių patikrinti sėklų daigumą. O tada sėti į daiginimo kasetes arba kitus indus. Dygdami tankiu „šepetėliu“, daigai pradeda stiebtis jau trečią dieną!

INDAI daigams turi būti pakankamai gerai izoliuoti, nepersišviečiantys, patogūs, kad būtų lengva dirbti, tvirti ir pašalinantys vandens perteklių(drenažas). Geriausi plastikinės daiginimo kasetės

arba presuotų durpių vazonėliai. Būtų neblogai užpildyti lengvu mišiniu polietileninius maišelius be dugno, pastatyti į dėžutes ant pjuvenų sluoksnio, užberto ant plėvelės. Persodinant daigus, indų sienelės nuimamos arba perpjaunamos. Svarbiausia daigų indų savybė- galimybė lengvai persodinti augalus visiškai nepažeidžiant jų šaknų.

PERSODINIMAS. Daigus persodinti lengva, jei iš karto šaknis pamirkote molio košelėje. Ore šaknų plaukeliai apdžiūsta per trisdešimt sekundžių. O molio košelė- stulbinantis „preparatas“! Tiktai molis apvelka, aptraukia šaknis ir jų nepažeidžia. Duobutėje jis stimuliuoja augimą ir sudaro palankią laikiną apsaugą.

Daigų auginimas- beveik toks pat darbas, kaip ir lysvių priežiūra. Rezultatai bus tuo geresni, kuo kruopščiau ir protingiau bus įrengta visa, kas reikalinga daigams,- pradedant patalpa ir baigiant indais. Mano namuose, pavyzdžiui, kol kas nėra vietos daigynams, ir šiltnamį, matyt, negreitai turėsiu. Todėl daiginu paprastoje šiltlysvėje su plėvele. Manau, kad pietiečiams reikia išnaudoti klimato teikiamas galimybes ir pirmumą teikti būdams, nereikalaujantiems persodinimo,- tiesioginei sėjai ir tinkamam lysvių pridengimui. Taip aš ir darbuojuosi. Būčiau dėkingas, jei pasidalytumėte gera patirtimi.

12 SKYRIUS12 SKYRIUS

SKYRIUS GYNYBA BE KOVOS,SKYRIUS GYNYBA BE KOVOS,arba pasakojimas, kaip mes arba pasakojimas, kaip mes kenkiame augalamskenkiame augalamsLabiausiai derliui kenkia žmogus.Labiausiai derliui kenkia žmogus.

J.I.SlaščininasJ.I.Slaščininas

Praėjo beveik amžius, o žmogus vis perka visokius purškalus ir nuodus, kad sunaikintų gyvybės formas, kurioms krito į akį, mūsų augalai. Preparatų vis daugėja, etiketės vis ryškesnės, ir purškiame labai jau uoliai- kaip mokslininkai nurodė- po dešimt penkiolika kartų per sezoną! Koks gi rezultatas? Ar išnyko kenkėjai ir ligos? Anaiptol! Jų kiekis, įvairovė, atsparumas cheminėms medžiagoms padidėjo daugelį kartų!

O gamtoje po senovei visiškai ramu. Dar nepaliestose žmogaus „genijaus“ ekosistemose tebevyksta savaiminiai procesai. Ant žemės krenta organika, mikrobai, sliekai kuria dirvožemį, o augalai gauna viską, ko reikia jų harmoningam augimui. Ant jų gyvena įvairios ligų ir vabzdžių populiacijos*, bet čia pat esantys plėšrūnai aktyviai sulaiko jų dauginimąsi. Galiausiai visi darniai egzistuoja, vienas kitam nekenkdami, nesukeldami kataklizmų ir nenuskurdina, o, atvirkščiai, rūpinasi tolesniu savo klestėjimu!

Tiktai mes tikime totalaus žudymo naudingumu.Užėję į cheminių medžiagų parduotuvę kaip į vaistinę, mes mokame pinigus už šios minutės

viltį: kad tik dabar palengvėtų, o toliau tebūnie kas bus! Pesticidai mums kaip aspirinas. Naiviai tikime, kad kenkėjai tuojau pat nudvės, o likę gyvi taip išsigąs, jog prisieks niekada daugiau nebekenkti. Gaila, labai gaila, kad jų iš tiesų neįvertiname!

Kiekvienos gyvos būtybės tikslas- prisitaikyti prie bet kokios aplinkos. Mūsų nuodai ir kiti „koviniai veiksmai“-tai tik dar vienas nepalankus aplinkos faktorius. O dauginimasis ir genetinis parazitų plastiškumas pasiekė tokį lygį, kad lengvai lenkia mūsų techninę fantaziją. Prisitaikyti prie naujo nuodo pakanka dvejų trejų metų.

Jau žinoma keletas šimtų rūšių kenkėjų, atsparių visoms žinomoms cheminėms medžiagoms.

Pirmosios yra musės: į totalų „DTT“ naudojimą jos atsakė naujų, atsparių keletui nuodų iš karto populiacijų atsiradimu. Žiūrėdamas į kolorado vabalą, aš tiesiog girdžiu, kaip jis su ironiška šypsena sumuoja metų rezultatus: „Ta-AIP!.. KarbofosasKarbofosas, ChlorofosasChlorofosas- senienos! DecisDecis, IntavirIntavir, KolorocidKolorocid- smulkmena, jau įsisavinome. KaratėKaratė, TopazasTopazas, PerkūnasPerkūnas(pavadinimai tokie, kad net juokas ima!)- pilvus šiek tiek paskauda, bet ir tai jau praeitis. Kas dar liko? RegentasRegentas, AktaraAktara? Per porą metų suvirškinsime!“ - taip kiekviename darže kasmet po RegentoRegento panaudojimo žiemoti eis keletas išlikusių herojų, kuriems šis RegentasRegentas jau „vienodai šviečia“. Ateinančiais metais jų atsiras keletas šimtų, o po metų atsives didžiulę populiaciją.

Neseniai aš vaikštinėjau po Kaukazo kalnus ir daugiau kaip dviejų tūkstančių metrų aukštyje aptikau galybę kolorado vabalų. Jie ropinėjo ant augalų, kiekviename žingsnyje rasdavau juos net ant sniego, jie netgi laikėsi ant žolyčių lediniuose šaltiniuose! Kolorado vabalai sėkmingai šturmuoja pagrindinį Kaukazo kalnagūbrį ir netrukus bus Sočyje. Atkreipkite dėmesį, kad tai herojai, kurie sėkmingai atsispyrė visoms mūsų stepių zonos cheminėms medžiagoms!

Atsparių parazitų įveisimas- pagrindinis cheminės apsaugos darbas. Bet tai tik viena medalio pusė. Kita- patys nuodai. Jie efektyvūs tik tuomet, jei labai tiksliai ir teisingai naudojami! Šio fakto niekaip negalime įsisąmoninti. Tikslus laikas, kenkėjo fazė, oras, jo temperatūra, nuodų savybės, jų paruošimas, purškimo laipsnis- viskas turi būti optimalu, kitu atveju apdorojimo efektas minimalus. Trečia cheminės apsaugos pusė: kaip suprantate, nuodai yra nuodingi. O mes neišmokyti saugoti savo sveikatą!

Galiausiai paties preparato kokybė. Veikiant mūsų realios ekonomikos dėsniams, ji nenuspėjama. Geru vardu rūpinasi tik gamintojas, o smulkiai supakuoja, kaip žinote, tarpininkai. Tiktai tinginys neišnaudotų tokios didelės paklausos. Jeigu preparatas davė gerų rezultatų, jo gamybą galima padidinti dvigubai, jo kokybę atitinkamai du kartus sumažinant. Todėl nauji preparatai gali greitai „prarasti efektyvumą“. Kenkėjams toks periodas- tiesiog sanatorija. Šoką patiria visą vakarą tampęs purkštuvą sodininkas, matydamas gyvus ir sveikus besiilsinčius kenkėjus- jam tai netelpa galvoje!

Stiprios cheminės medžiagos- ne išsigelbėjimo, augalų gydymo priemonė ir ne būdas atsikratyti parazitų. Pirmiausia tai priemonė parazitams dauginti: žūsta daugiausia naudingi plėšrūnai ir augalų simbiontai. Be to, tai priemonė, daranti parazitus vis atsparesnius. Patogenų naikinimas duoda labai laikiną efektą. O privačiose valdose sodininkams gana retai pasiseka: toli gražu ne visi efektyviai naudoja nuodus. Cheminė apsauga- kaip šnipas, dirbantis kenkėjo naudaikaip šnipas, dirbantis kenkėjo naudai. Kitaip tariant, savo naudai.

„Tai ką, nuodų visiškai nenaudoti?!“ Kodėl gi ne. Išsiversti visai be nuodų jau nebepavyktų: per daug įsipainiojome. Tačiau nuodai turi turėti savo vietą. Vadinasi, galima naudoti, bet tik kraštutiniais atvejais, jei nėra kitų būdų išgelbėti derlių, tačiau naudoti reikia tik pačius efektyviausius ir mažiausiai pavojingus, atsargiai, atskirose vietose, teisingai ir tinkamu laiku.

Dabar jau yra biologinių preparatų, veikiančių ne prasčiau negu cheminės medžiagos, jie nekenksmingi, ir prie jų patogenai nepripranta. Jau daugelį metų aš naudojuosi tik jais ir tai tik esant būtinybei. Iš cheminių medžiagų kartais naudoju tik nekenksmingus dirvožemiui lapinius herbicidus: pas mus auga piktžolių, neišraunamų vien fizinėmis pastangomis. Papasakosiu apie šiuos preparatus. Bet ir jie- nepageidaujama priemonė.

Alternatyva chemijai- „liaudiški“ kovos būdai: įvairių žolių ir augalų nuovirai ir antpilai, savos gamybos kliūtys ir masalai. Jų tokia gausybė ir rašoma apie juos tiek daug. Bet pastebėjau, kad tokių priemonių efektas priklauso nuo konkrečių sąlygų. Tai, kas dažnai ir šalia efektyviai veikia vieną, visiškai neveikia kito! Kažkur kurklys gaudomas alumi, o man- nekimba. Kažkam visą derlių suėda vikšrai, o pas mus jų beveik nėra. Kijeve amarai miršta nuo tabako nuoviro, o pas mus tiktai raukosi.

Išvada: kiekvienas, vadovaudamasis savo patirtimi turi atsirinkti liaudies būduskiekvienas, vadovaudamasis savo patirtimi turi atsirinkti liaudies būdus, kaip ir žoles fitoterapijai. Akivaizdu, kad ir mūsų sąlygos, ir kenkėjų genai per daug skirtingi! O tai dar kartą įrodo, kad kova- neefektyvus būdas. Tikrasis apsaugos tikslas- visiškai išvengti būtinybės naudoti preparatus!Mums nereikia gydymo būdų- reikia, kad augalai apskritai nesirgtų. Nereikia kenkėjų naikinimo priemonių, bet kad nebūtų protrūkių. Ne geriausių kovos būdų, o kad kova taptų nereikalingakad kova taptų nereikalinga.

Užuot galvojus, kaip nunuodyti, verta susimąstyti: kokia tikroji augalų pažeidžiamumo ir kenkėjų dauginimosi priežastis?

Atsakymai į šiuos klausimus seniai žinomi ir neturi nieko bendra su chemikalais!Dažniausiai serga tie augalai, kurie neprisitaikę prie aplinkos, nusilpę, išlepinti arba

permaitinti. Kenkėjai pratrūksta dėl dviejų priežasčių: jei patenka į monokultūrą arba kai nuodais sunaikinami jų priešai. Tiek silpni augalai, tiek monokultūra ir nuodai, naikinantys viską iš eilės, yra mūsų rankų darbas. Tai kas gi tikrasis derliaus kenkėjas?..

Gynyba be kovosGynyba be kovos- „sodininkystės aikido“, ko gero, pati praktiškiausia gynybos atšaka. Ją gerai ištyrinėjo įvairių šalių biodinamikos ir organikos bei permakultūros šalininkai. Pas mus tokių tyrinėjimų atliekama mažai- dažniausiai tai būna entuziastų iniciatyva. Be to, kiekvienas turėsime atrasti savus būdus ir juos pritaikyti, kaip ir savo agrotechnikos niuansus.

Matau tris šios disciplinos kryptis.1.Sustiprinti daigų vešlumą ir atsparių rūšių imunitetą derlinga organika ir struktūriniu

dirvožemiu, o esant būtinybei, nešakniniu maitinimu, natūraliais stimuliatoriais arba mikrobinėmis kultūromis.

2.Sukurti atsparią ekosistemą visame sklype bei atskirose lysvėse. Kitaip tariant, visiškai išnaudoti įvairių skirtingų augalų apsaugą, kurti sąlygas kenkėjų natūralių priešų ir mikrobų gynėjų klestėjimui.

3.Žinodami parazitų biologines savybes ir įpročius, konstruokite jiems visokias kliūtis: viliokite masalais, atbaidykite ir neleiskite priartėti prie augalų(pertvaros, uždangos), neleiskite daugintis ir taip toliau.

Jei norite minimaliai kovoti, visi jūsų atrasti būdai turi būti: a) nebrangūs ir lengvai prieinami; b) nepavojingi mums ir ekosistemai ir c) turi duoti vienodai patikimą efektą skirtingose vietose ir skirtingais metais. Pavyzdžiui, dirvožemio dengimas juoda plėvele puikiai atskiria piktžoles bet kokiomis sąlygomis.

Aš visai neseniai pradėjau išnaudoti šias galimybes. Daugelio dalykų, kuriuos paminėsiu, dar nespėjau pats patikrinti, bet informaciją paėmiau ne iš žurnalų, o tiesiog pasitikiu gerais išbandžiusių sodininkų atsiliepimais.

RACIONALŪS MIŠINIAI BAKELIUOSERACIONALŪS MIŠINIAI BAKELIUOSE- Žiūrėk, mano agurkai beveik neserga!- Žiūrėk, mano agurkai beveik neserga!- Tai kam juos purški?!- Tai kam juos purški?!

Sinergetika- mokslas apie sistemų elementų sąveikavimą. Gamtoje augalai sąveikauja su visa ekosistema. Visi naudingi faktoriai- šviesa, maitinimas, drėgmė, stimuliacija ir apsauga- augalą veikia vienu metuvienu metu.

Mokslas naudingų faktorių aptinka skirtingu metu ir skirtingose vietose. Mes regime juos veikiančius nepriklausomai vienas nuo kito. Todėl taip prižiūrime augalus: šiandien pamaitinome, po savaitės apsaugojome, vėliau stimuliuojame. Bet atskirai visa tai veikia daug prasčiau. Nes, jeigu jūs stimuliavote augimą, tai tuojau pat buvo būtinas papildomas maitinimas ir apsauga, nes kitaip kam reikėjo stimuliuoti? Jeigu apsaugojote, reikia naudotis momentu- suteikti maitinimą ir stimuliaciją, kitaip jokios naudos iš tokios jūsų apsaugos. Pamaitinote- pastimuliuokite ir vėl apsaugokite, nes kitu atveju maitinate kenkėjus.

NAUDINGI FAKTORIAI, GAUTI VIENU METU, SUSTIPRINA VIENAS KITO DARBĄ. Tai ir vadinama sinergetiniu efektusinergetiniu efektu. Jo neišnaudoti- nuodėmė!

Pagrindinis augalo apsaugos būdas- paties augalo jėga. Taip mano visi pažangiausi specialistai. Kas apsaugo augalus šiandien?

1.Augimą stimuliuojantys ir imunitetą stiprinantys preparatai. Turime stimuliatorių SILK ir novosilo, humatų ir jų kompleksų, hiberelino preparatų, sudėtingų biohumuso arba specifinių grybelių ištraukų, mikrobinių preparatų.

2.Kompleksinės chelatinės trąšos su mikroelementais, pavyzdžiui, kristalinai ir akvarinai.3.Mikrobų preparatai dirvožemiui gerinti: EM serija arba SijanijeSijanije, atskirų mikrobų rūšių

kultūros: trichoderminas, rizoplanas, subtilinas, baškirų fitosporinas- M ir daugelis kitų biopreparatų.4.Biologinės kilmės preparatai, skirti augalų apsaugai. Geriausi iš man žinomų: prieš kenkėjus-

fitovermas ir agrovertinas(akvarinas, Ukrainoje- aktofitas); prieš grybelinius susirgimus- strobilurinai (strobisas, kvadrisas, zatas), ukrainietiškas mikosanas. Neblogai veikia ir kai kurie antibiotikai(jie minimi skyriuje apie ligas).

5.Mikrobų kultūros, pagamintos namuose: mielės, šieno lazdelės, dumbliai, pieno rūgšties bakterijos, taip pat natūralūs jų mišiniai, įvairios organikos antpiluose.

Būtinas augalų gyvenimo ir mikrobų fonas- dirvožemio organika ir mulčias.VISI ŠIE KOMPONENTAI, NETURINTYS STIPRIŲ CHEMINIŲ MEDŽIAGŲ, TELPA Į VIENĄ

PURKŠTUVO BAKĄ. Jų dozę galima mažinti trečdaliu- efektas vis tiek bus. Nėra jokios prasmės naudoti preparatus atskirai. Pats Dievas mums davė vieno purškimo metu nukauti daug zuikių: ir efektyviau, ir darbo mažiau!

Noriu priminti purkštuvo mėgėjams paprastą tiesą, taip sunkiai suvokiamą „cheminiam“ protui: joks preparatas nepakeis gero dirvožemiojoks preparatas nepakeis gero dirvožemio. Stimuliatoriai gali veikti tik esant gerai agrotechnikai. Jei augalas neturi ant ko augti, kokia prasmė skatinti jį augti? Mes juk visuomet pasikliaujame panacėja: skaitome reklamą, laistome kartą ar du, nustojame rūpintis dirvožemiu ir laukiame stebuklo: štai dabar pomidorai išaugs tarsi siena! Per tokį mielą geraširdiškumą prarandami ir pinigai, ir derlius. Nėra ir negali būti tokios priemonės, kuri priverstų jūsų augalą augti nederlingoje žemėje. Nėra ir priemonių, kurios pagerintų augalų būklę per vieną kartą. Visa, kas iš tiesų reikalinga,-tai NUOLATINĖS GEROS SĄLYGOS.

MIŠINIŲ BAKELIUOSE metodas senas ir efektyvus. Jis dažnai naudojamas chemijos gerbėjų: jeigu kenkėjo neveikia vienas nuodas, jis sunaikinamas nuodų mišiniu. Tačiau krūva nuodų- tai kelias į dar didesnius spąstus. O štai pagalbos augalams „krūva“- kitas reikalas. Apsauginių biopreparatų mišiniai yra įprasti. Tokių „kokteilių“ efektyvumas seniai įrodytas.

Racionalių mišinių bakeliuose reikšmė paprasta: visuomet bakelyje turėti bazinį naudingųvisuomet bakelyje turėti bazinį naudingų medžiagų mišinįmedžiagų mišinį, o esant reikalui, įmaišyti apsauginių biopreparatų.

Kaip racionaliau panaudoti tokius mišinius?Svarbiausia reikia įsisąmoninti, kad augalininkystėje neegzistuoja „gydymo“ sąvoka. To, kasTo, kas

susirgo arba buvo pažeista, jau neišgelbėsisusirgo arba buvo pažeista, jau neišgelbėsi. Gelbsti tik profilaktika- tai gyvenimo būdas. Be to, mišiniai turi būti naudojami tam tikrais periodaistam tikrais periodais. Tai yra reguliariai, kiekvienoje vystymosi fazėje: daiginimo, sudygimo, pirmojo žydėjimo, visiško žydėjimo, pirmojo derliaus ir gausaus derliaus. Nauja fazė visuomet reikalauja iš augalo papildomų jėgų, todėl ir reikia padėti.

Paprastai tariant, geriau imtis purkštuvo kas dvi savaites. Saugoti augalus prasminga tada,Saugoti augalus prasminga tada, kai jie dar nesergakai jie dar neserga. Tiktai tuomet jie nesirgs. Mes įpratę gydytis tiktai tuomet, kai jau laikas į reanimaciją, o augalams ši paprasta mintis sunkiai suprantama!

Todėl aiškėja akivaizdi tendencija: įvairūs apsaugos ir palaikymo būdai jungiami į „kokteilius“. Parduotuvių lentynos pilnutėlės tamsių įvairios sudėties skysčių- įvairių „kemerių“, „humistarų“, „darinų“ ir „agrikolų“. Tai natūralus kelias. Mes tarsi bandome purkštuvu grąžinti augalams tai, ką atėmėme iš jų eksperimentuodami su agronomija.

Bet ar taip būtina visa tai daryti?..

„MIŠRAINĖS“ EFEKTAS„MIŠRAINĖS“ EFEKTAS- Kaip jūsų sveikata?- Kaip jūsų sveikata?- Oi, geriau neklausk!..- Oi, geriau neklausk!..

Jau pusė amžiaus, kai fermeriai organikos ir biodinamikos šalininkai nuolat užaugina stulbinantį daržovių ir grūdinių kultūrų derlių, nenaudodami jokių nuodingų medžiagų. Svarbiausia jų darbo dalis- kenkėjų ir ligų protrūkių priežasčių išaiškinimas, įvairių piktžolių, vabzdžių ir mikrobų

pertekliaus bei deficito analizė. Jų darbo tikslas- stabilios ekosistemos kūrimas- mums tai neįprasta. Jų praktiškos išvados stebinančios.

Štai svarbiausia išvada: stabilioje ekosistemoje turi būti visko.PIKTŽOLĖS. Norint geresnio derliaus būtinas optimalus įvairių piktžolių kiekisNorint geresnio derliaus būtinas optimalus įvairių piktžolių kiekis. Piktžolių

perteklius kenkia. Bet ir visiškas jų nebuvimas sukelia daugybę problemų! Pavyzdžiui, Europos agrosąjungos BiolandBioland specialistai pateikia daugybę tokių stebėjimų rezultatų. Nesant tam tikrų piktžolių(daugiausia šakninių ir įvairiaspalvių: balandūnių, pienių, usnių, ožkabarzdžių), augalai labiau pažeidžiami vabzdžių: piktžolės buvo gardesnis maistas daugeliui kenkėjų. Kitais atvejais piktžolės tampa prieglobsčiu naudingiems plėšrūnams. Be piktžolių plėšrūnų mažėja, o kenkėjų populiacija auga.

Dž.Dževonsas, biologiškai intensyvios minižemdirbystės autorius, knygoje Kaip užauginti daugiau daržovių pateikia naudingųjų piktžolių sąrašąnaudingųjų piktžolių sąrašą: tai įvairios dilgėlių rūšys(didžioji ir gailioji), balandūnė, karpažolė, dirvinė mėta, pienė, bitkrėslė, kartusis kietis, ramunėlė, kraujažolė, šie augalai, pasodinti darže nedideliais kiekiais, atbaido kenkėjus, stimuliuoja daržovių augimą, pagerina vaisių skonį. Toks „botanikos sodas“ gana nepatrauklus kenkėjams, ir jie išeina į kitus sklypus, kuriuose viešpatauja tvarkos ir švaros mėgėjai.

KENKĖJŲ irgi turi būti optimalus skaičiusirgi turi būti optimalus skaičius. „Reikia priprasti, kad kenkėjas- tai maistas jo priešams, o kad priešai nuolat būtų šalia, reikia maisto“,- rašo BiolandBioland specialistas S.Padelis. Kenkėjai negali būti panikos priežastimi! Dž.Dževonso duomenimis, daugelio kultūrų derliui nekenkia netgi 30% lapijos praradimas. Jis sodina 10% daugiau daržovių- būtent tiek, ir ne daugiau sunaikina kenkėjai mišriuose daržuose. Kas trukdo mums taip elgtis?

Gobšumas?.. Vadinasi, aš negobšus. Kol kenkėjai per daug nesuįžūlėjo, nekreipiu į juos dėmesio. Derlius visuomet yra. Kaimynų vargu ar didesnis, bet, o Dieve, kiek jie turi problemų su kenkėjais!

Bandymai rodo: stiprių cheminių medžiagų naudojimas daug pražūtingesnis mūsų draugams- kenkėjų priešams negu patiems kenkėjams. Būtent todėl po cheminio apdorojimo visuomet seka kenkėjų protrūkiai. „Kovotojų cheminiais ginklais“ sklypai ypač pažeidžiami: tereikia truputį atsipalaiduoti, ir kenkėjai atakuoja būriais. „Augalai sveiki todėl, kad kenkėjų priešai sėkmingai atlieka savo darbą“. Pati protingiausia strategija- ne kenkėjų žudymas, o jų priešų palaikymasPati protingiausia strategija- ne kenkėjų žudymas, o jų priešų palaikymas. Kitaip iš šio užburto rato neišeisite. Europai prireikė pusės amžiaus, kad tarp priešų pamatytų ir draugus. Kiek gi laiko reikia mums, kad nustotume griebtis purkštuvo tarsi kulkosvaidžio?

LIGOS. Svarbus ne kenksmingų mikrobų nebuvimas, nes tai praktiškai nepasiekiama. Svarbu,varbu,

kad būtų gausu naudingųjų mikrobųkad būtų gausu naudingųjų mikrobų. Organikos šalininkai nuosekliai laikosi šios tiesos: geras kompostas dirvožemį daro sveikesnį ir mažina augalų sergamumą. Kompostas- iš tiesų naudingų mikrobų koncentratas. Jų maistas- mirusi organika. Patekę į dirvą dideliais kiekiais, jie išstumia iš dirvožemio patogenus*. Tačiau ten, kur organikos mažai, o daug trąšų, naudingi mikrobai negali gyventi- jie neturi kuo maitintis. Bet už tai yra maisto patogenams- tai mūsų augalai!

Dabar galima įsivaizduoti „stabilų daržą“- margą, žydintį, kvepiantį, mišrias ir suderintas lysves, kukurūzų ir saulėgrąžų kulisus, sklypus su nepažeistais laukiniais krūmynais, krūmais, išdėstytais pagal perimetrą, o visą likusią žemę dengia tanki įvairiaspalvė veja. Kažkas panašaus, pusiau laukinio, o ir visiškai laukinio yra mano sklype. O su kenkėjais problemų vis mažiau. Kelia nerimą tiktai kolorado vabalas. Ant kai kurių medžių skruzdės tempia amarus, na, ir kartais kurklys į lysvę įsėlina. Bet akivaizdaus kenkimo jau seniai nebėra. Netgi fitoftorozė ir peronospora(netikroji miltligė) elgiasi gana santūriai, nors ir nedeginu sergančių lapų, o viską kompostuoju.

Ką gi mes galime duoti savo draugams- kenkėjų priešams?

MANO PRIEŠO PRIEŠAS- MANO DRAUGAS!MANO PRIEŠO PRIEŠAS- MANO DRAUGAS!Pasakyk, kas mano draugas, ir tada suvoksiu, kas esu aš...Pasakyk, kas mano draugas, ir tada suvoksiu, kas esu aš...

Apie dirvožemį ir mulčią daugiau nekalbėsime, nes pratrinsime skylę.Dirstelėsime į krūmus. Ten dar įdomiau. Nepaisant mūsų kvailysčių, mums padeda šaunūs

draugai- kraujo ištroškę, veržlūs ir nesulaikomi kenkėjų priešai. Jie nepailsdami medžioja dieną ir naktį, nugali ir užmuša ir efektyviai mažina kenkėjų skaičių. Tačiau skirtingai nei kenkėjai, plėšrūnai yra gamtos būtybės. Neatsparūs nuodams, plikoje žemėje nesidaugina! Bet galime lengvai jiems duoti ir maisto, ir gyvenimo prieglobstį. Paminėsiu tik pagrindinius iš jų.

VYČIAI- maži vikrūs vabzdžiai. Kiaušinius deda į įvairius vikšrus arba lėliukes. Vienintelis padėtas kiaušinėlis, ir kenkėjas tampa maistu lervai! Suaugę vabzdžiai žiemoja po nukritusiais lapais,po nukritusiais lapais, drevėjedrevėje ir po žieve. Minta nektaru, amarų išskyromis, hemolimfanektaru, amarų išskyromis, hemolimfa.

BORUŽĖS- ekologiškos žemdirbystės simbolis. Suaugusiai boružei ar jos lervutei per dieną reikia 70 amarų. Žiemoja irgi po nukritusiais lapaispo nukritusiais lapais.

AUKSAAKĖS- panašios į stambius uodus. Per trumpą savo gyvenimą auksaakė sunaikina iki 500 amarų, skydamarių, erkių. Žiemoja po lapijos sluoksniu, kompostepo lapijos sluoksniu, komposte, neužšąlančiuose plyšiuose ir nišose. Pavasarį jos minta žiedadulkėmis, nektaru ir amaraisžiedadulkėmis, nektaru ir amarais, taip atkuria savo populiaciją po žiemos.

ŽYGIAI(vabalai)- greiti ir apsukrūs naktiniai plėšrūnai. Jų aukos- šliužai, vikšrai, kurklių lervos, kolorado vabalo lervos. Rausia urvus lapijos paklotėjelapijos paklotėje, tankiuose krūmynuose.

Kaip matome, laukinė pieva, anksti žydinčios piktžolės, nukritę lapai, mulčias ant lysvių ir takelių, krūvos augalinių liekanų- būtiniausi sodo ar daržo kraštovaizdžio elementai.

Ne mažiau svarbūs partneriai- vaisinių augalų apdulkintojai.Dažniausiai tai būna KAMANĖS, laukinės ir naminės BITĖS ir kai kurios VAPSVOS. Jos gyvena

tiktai natūralioje aplinkoje- pamiškėse, krūmynuose ir pievose, kur nepažeidžiamas dirvožemis. Sunku pervertinti jų vaidmenį. Kodėl neapsimoka imtis žolių sėklininkystės? Todėl, kad ariant žemę išnyko laukinės bitės ir kamanės. Mūsų bitininko V.A.Ščerbako bandymai parodė: saulėgrąžos ir koriandro sėklų derlingumas, apdulkinus stambioms bičių šeimoms, išauga dvigubai, o liucernų- 18-40 kartų! Tas pats ir soduose: obelys duoda dvigubą derlių, o trešnės gali duoti ir trigubą.

Kai kurios apdulkintojų rūšys gerai ištirtos. Pavyzdžiui, mūsų mokslininkai jau seniai moka įsiveisti kamanių. Ištirtos ir OSMIJOS- mažos apsukrios bitutės. Jos gyvena atsiskyrusios ir todėl išskirtinai myli pasaulį- vienintelė patelė negali leisti sau kautis ar žūti. Suka lizdus drevėse, kukurūzų stiebuose, gervuogėse, avietėse, melduose arba nendrėse. Dauginasi greitai. Lervutes maitina žiedadulkėmis, praturtintomis nektaru. Tai nepralenkiamos apdulkintojo savybės: kiekviena bitutė per dieną apskrenda 5000 žiedų! Puikiai apdulkina įvairias žoles ir bitės- lapkirpės.

Aš džiaugiuosi, kad mano sklypas apsuptas sulaukėjusio miško, kad žemė laisva- pievos

sulaukėjusios, kad visur išmėtyta krūvos šieno, o lysvės mulčiuotos.Vis dažniau po kojomis pastebiu žygių. Net ir skruzdės kažkaip aprimo- amarų daug mažiau.

Darže kenkėjų beveik nebėra.Būtų gerai, jei pavyktų išspręsti kurklių problemą ir pergudrauti koloradą- tada galima gyventi

visiškai ramiai! Bet kol kas nelabai sekasi juos pergudrauti...

UŽKEIKTA PORELĖUŽKEIKTA PORELĖIšėjau į daržą ir pasijutau Kolorado gyventoju- tiek daug buvo vabalų!Išėjau į daržą ir pasijutau Kolorado gyventoju- tiek daug buvo vabalų!

Mūsų krašte daugiausia bėdų padaro du mūsų konkurentai - kurklys ir kolorado vabalas. Jei ne šie du sėbrai, tai daržas teiktų vien džiaugsmą!

KURKLYSKURKLYS(vabzdys). Jau ketveri metai kompostuoju mėšlą ir viską, ką galima kompostuoti, mano lysvėse- organika. Atrodytų, jog tai rojus kurkliams! Tačiau jie į lysves lenda vis rečiau. Paprastai lysvėje būna tik apie porą šių „žvėrių“. Kad ir keista, bet dabar jų mažiau ir komposto krūvoje. Anksčiau, pirmaisiais metais sukūrus lysves, jų buvo daugiau. Bet mes nesismulkinome. Praradę pirmuosius daigus, be jokių abejonių, panaudojome nuodingąsias granules. Kartais, esant reikalui, imamės jų ir dabar. Efektas puikus: jau po keleto valandų į paviršių išlindo keletas kurklių, kuriuos jau „mušė kondratijus“. O pažįstamai, kuri užkasa mėšlą ir purena dirvožemį, jų iš lysvių išlindo šimtai. Aš nesu nusiteikęs prieš nuodingąjį masalą. Dabar yra neblogų preparatų. Bet geriau būtų, jei jų neprireiktų! Na, beveik neprireiktų.

Išvydęs, kaip pokštaudami ir žaisdami kurkliai išveda iš kantrybės pačius darbščiausius sodininkus, aš praregėjau ir pradėjau juos gerbti. Pamačiau, kad šis gražus, galingas ir protingas padaras yra rimtas priešininkas! Kautis su juo naivu ir kvaila. Jį nugalėti galima tik pažinus ir perpratus. Pasirodė, jog tai tiesa. Siūlau ir jums daugiau sužinoti apie kurklius.

Kovoti su kurkliais prasminga tik gegužės mėnesį, kol dar nepadėti kiaušinėliai. Aišku, kad šis padaras sukultūrintas: taigi mėgsta sukastą, atvirą ir pliką dirvožemį. Taip jam daug patogiau ir kanalus rausti, ir pačiam šilta, o svarbiausia- lizdas gerai įšyla. Jis įkuriamas birželio pradžioje ar viduryje 10-15cm gylyje. O šiek tiek atokiau, pusės metro gylyje ir giliau, rausiamas kambarys pasigulėjimams dienos metu. Lizdo vietą nustatyti lengva: kurkliai paprastai apgraužia ir sunaikina suaugusius augalus, kurie būna išsidėstę 30-40cm į pietus nuo jų lizdo, kad šie nemestų šešėlio. Išvydus tokį chamiškumą, iš pykčio galima lizdą tiesiog iškasti! Tačiau kurkliai parodo ne visus savo lizdus, o liepos viduryje kurkliukai jau savarankiškai išsilaksto.

Vandenyje kurkliai nuskęsta per minutę. Paskendęs daugiau nebeatsigauna. Todėl labai bijo vandens. Suradę jų urvų kanalėlius, piltuvėliu pilkite į juos vandenį. Užtenka 2-3 litrų, ir kurkliai išlenda į paviršių.

Šie kenkėjai dažnai gaudomi medumi, gira ar alumi. Reikia paimti stiklainį arba plačiakaklį butelį, ištepti jo vidų(kaklelio apačią) medumi arba įpilti šiek tiek alaus ir užkasti sulig dirvožemiu. Iš viršaus galima pridengti metalo ar kartono atraiža. Ne visur kurkliai yra tokie smaližiai, todėl nuo spąstų įrengimo daug kas priklauso. Bet esu tikras: visuomet rasite kokį nors efektyvų būdą.

Galima apsaugoti pačius daigus. Bandėme juos sodinti kartu su visu vazonu be dugno. Tačiau jau po metų kurkliai suprato, kur šuo pakastas, ir pradėjo lįsti į pakuočių vidų per viršų. Protingi „žvėrys“! Tuomet pradėjome vynioti daigus į labai siaurus cilindrus, pavyzdžiui, į laistymo žarnų plonomis sienelėmis 10-15cm ilgio nuopjovas. Padeda, bet darbas nuobodokas.

Pateikiu priimtiną būdą tiems, kurie patys augina daigus. Vazonėliai sėkloms sėti- tai tankiai subadytos apatinės plastikinių butelių dalys. Pusės centimetro skersmens skylės praduriamos metaliniais grėbliukais arba stora šakute. Tokie „narveliai“ daromi vieną kartą daugeliui metų. Jie su visais daigais sodinami į dirvožemį taip, kad maždaug 5-10cm vazonėlio kyšotų virš žemės. Augalų šaknys prasiskverbia pro skylutes, ir jie puikiai auga.

Vis dėlto pats efektyviausias apsisaugojimo nuo kurklių būdas strateginis.Kurkliai, kaip ir mes, ieško geresnių sąlygų. Jie žiemoja šiltose ir maisto medžiagų pilnose

vietose, paprastai mėšlo arba komposto krūvose. Ten pat įkuria ir lizdus: pirmasis maistas kurklių jaunikliams- negyva organika. Dabar įsivaizduokite: perkastame jūsų lysvių dirvožemyje staiga atsiduria mėšlo(nusprendėte pagal mokslo rekomendacijas praturtinti dirvožemį!). Kur gali būti geriau? Žinoma, lysvėse su mėšlu! Kitas pavyzdys: šalia vėsių puveningų lysvių pasirodė krūva šviežio mėšlo arba komposto. Kur geriau? Žinoma, krūvoje!

Taigi pirmas strategijos žingsnis- ATITRAUKIANTI DĖMESĮ KRŪVA.Šią krūvą kurkliams reikia pasiūlyti ne vėliau kaip liepos pabaigoje: vietos žiemojimui jie ieško

jau rugpjūčio rugsėjo mėnesį. Jei nespėsite padaryti krūvos, tai kurkliai žiemos lysvėse. Todėl šalia daržo geriau turėti porą nuolatinių krūvų.

Du kartus per metus permesti komposto krūvas iš vienos vietos į kitą ir sunaikinti kurklius-

nesunkus darbas. Pirmą kartą tai padarykite lapkričio arba kovo mėnesį. Ten aptiksite mamytes. Antrąjį kartą tai padarykite gegužės pabaigoje arba birželio mėnesį, kai bus išsiritę kurklių jaunikliai. Ypač šią „operaciją“ mėgsta mano katė: jai kurkliai kaip mums bulvių traškučiai su alumi. Prisiryja iki soties- lieka tik krūva lukštų!

O štai stacionarios lysvės- prasta vieta kurkliams. Mano stebėjimai leidžia daryti išvadą, kad po storu mulčiu drėgname grunte kurkliams nejauku, šalta. O jei dar ir laistymo sistema įrengta po mulčiu- tai visiškai blogai! Tada kurkliai išeina į sukastus sklypus. Tai antras „antikurklinės“ strategijos žingsnis ir dar vienas argumentas stacionarių lysvių naudai.

Trečias žingsnis- budrumas: šiek tiek nuodų į daigų duobutes. Galima nuodų pasigaminti ir patiems. Kilogramui virtų grūdų pakanka 20-30g bet kokio insekticido. Kol kas geriausia naudoti DanitolįDanitolį, FastakąFastaką ir VifatoksąVifatoksą. Šaltyje jaukas išlieka veiksmingas dvi savaites. Kaip matote, galima susitarti su kiekvienu gyvūnu!

KOLORADO VABALASKOLORADO VABALAS. Išeitį, kaip atsikratyti kolorado vabalų, rasti daug sunkiau: per daug jau jų yra! Užtat jie gerai matomi. Dažniausiai šią problemą sprendžiame įsigiję ant peties nešiojamą purkštuvą. Pas mus prekiaujama puikiais biologiniais preparatais FitovermFitoverm ir AgrovertinAgrovertin. Tai ypatingų grybelių gyvos kultūros toksinų ištraukos. Mums ir gyvūnams jos visiškai nekenksmingos, o vabalus ir kitus kenkėjus iškart nudeda- ir lervas, ir suaugusius vabalus. Prie jų neįprantama: biologinis preparatas- tai kintanti forma, jo sudėtis nuolat varijuoja. Purkšti geriau karštą dieną- daug didesnis efektas. Preparatas veikia žarnyną: pataikyti reikia arba ant kenkėjo, arba ant lapo, kurį jis graužia. Paprastai tenka apdoroti atskirus krūmus, ant kurių išsirito lervutės.

Apie arbūzinį amarąarbūzinį amarą galiu pasakyti tą patį: FitovermFitoverm ir AgrovertinAgrovertin reikia kruopščiai purkšti pradedant nuo apatinių augalo lapelių pačioje amaro prasiveržimo pradžioje, kai pasirodo pirmieji židiniai. Negalima vėluoti- amarai kas dvi savaitės atsiveda naują kartą! Purkšti galima ir vaisius: praėjus dviem dienoms po purškimo, juos galima valgyti.

Kadangi koloradas yra graužiantis kenkėjas, išspręsti problemą galima būtų radus ką nors tokio, kas jam baisiai nepatiktų. Žinau sodininkų, kurie keletą metų gelbsti bulves ugniažolės antpilu: kibiras žolių užpilamas verdančiu vandeniu, atvėsinama ir purškiama kartą per savaitę. Tačiau manau, kad tai ne visada veiksminga, nes tie koloradai ne per daug išrankūs!

Yra ir strateginių momentų.Daug mažiau vabalų būna ant bulvių, mulčiuotų šiaudais. Po šiaudais šalčiau, ir vabalas

prabunda vėliau. Krūmai tuomet jau sutvirtėję ir nebe tokie skanūs. Be to, prasibrauti ir ropoti šiaudais daug sunkiau. Išsamiau apie tai rašoma skyriuje apie bulves.

O štai dėmesio vertas atradimas: vabalui patinka jaunesni augalai. Jei jūsų bulvės jau sudygo ir formuojasi krūmai, o kaimyno dar tik dygsta, tai kolorado vabalai pereis į jo daržą. Mes galime anksti sodinti bulves, o kaimynų daržus naudoti privilioti vabalus. Tiktai kaimynui apie tai nesakykite! Tačiau ankstyvo sodinimo pavojai- šalnos. Bet Kubanės patirtis parodė: pasodinus bulves vasario mėnesį, derlius labai nukenčia tik kartą per penkerius metus.

Tikroji agronomo svajonė- atsparios vabalams bulvių veislės. Prieš dvidešimt metų JAV pasirodė PlaukuotųjųPlaukuotųjų bulvių veislė. Bulvės taip tankiai apaugusios plaukeliais, kad vabalui nėra kur padėti kiaušinėlių, o ir tokio krūmo „į burną nepaimsi“- pūkeliai trukdo! Beliko tiktai tikėtis geresnio šios rūšies derlingumo. O štai amerikiečių firmos MonsantaMonsanta genetiškai modifikuotos veislės tikrai vertos dėmesio. Dabar jos auginamos visame pasaulyje. Tik pas mus jos kol kas dar tiriamos. Šioms veislėms įvestas bakterijos genas, nuodingas vabalui. Bakterijos toksinus išskiria pati bulvė. Vabalai ėda jas ir krenta akyse! „O kaip mes?“ - paklausite jūs, prisiskaitę publikacijų spaudoje.

Man teko pabuvoti tarptautinėje konferencijoje, kurioje svarstė genų modifikacijos problemas. Ją organizavo mūsų Biologinės apsaugos mokslinių tyrimų institutas. Genų modifikavimo problemas aptarinėjo dvi dienas! Vieną pranešimų perskaitė žymus Mitybos instituto specialistas, atsakingas už produktų kenksmingumo tyrimą. Visi genetiškai modifikuoti produktai skrupulingai pagal visus įmanomus ir neįmanomus rodiklius testuojami. Anot akademiko K.G.Skriabino, „jeigu tai, ką mes valgome kiekvieną dieną, būtų patikrinta bent ketvirtadaliu,- būtume sveikiausi žmonės pasaulyje“. Tiriama viskas: nuo biochemijos iki genetikos. Patikrinus dešimt kartų skirtingų gyvūnų, o tada visus

metus tyrinėjant savanorių būseną, jokių kenksmingų poveikių dietologai nepastebėjo. Pakanka tik pridurti, kad minėtas toksinas iš karto ir visiškai suyra verdant, o skrandžio sultyse- per 20 sekundžių. Be to, šių bakterijų kartu su kitomis visuomet yra mūsų aplinkoje. Milijonus metų mes jas įkvepiame, išgeriame su vandeniu, suvalgome su vaisiais ir uogomis.

Šiuo metu pasaulyje daugiau nė pusėje laukų jau auginamos genetiškai modifikuotos sojos, kukurūzai, cukriniai runkeliai, bulvės, ryžiai, medvilnė. Jie atsparūs pagrindiniams kenkėjams, o dar labiau- herbicidams. Tai leidžia ženkliai sumažinti aplinkos teršimą cheminėmis medžiagomis. Rezultatas- daug švaresnė laukų produkcija. Skrupulingi amerikiečiai, kurie net nesiartintų prie mūsų turgaus, jau panaikino įstatymą dėl genetiškai modifikuotų produktų ženklinimo būtinumo. Jei nuo jų kas nors ir kenčia, tai tik cheminių medžiagų pardavėjai: pesticidų gamyba dabar mažėja iki 7% per metus.

Liaudiški kovos su kolorado vabalais metodai dabar atrodo netgi truputį naivoki. Matijolos sodinimas, purškimas karčiuoju pipiru ir netgi gumbų įmirkymas degtinėje mano daržui nedavė jokio efekto. Iš tiesų verta padirbėti tobulinant pačių bulvių agrotechniką. Realiai koloradas gali atimti trečdalį ar pusę derliaus. Neturėdami geros agrotechnikos, mes prarandame daug daugiau!

O dažniausiai prarandame dėl ligų. Mūsų „mėgiamos“ ligos- fitoftorozė ir peronosporozė(netikroji miltligė).

GRYBELIAI IR GRYBŲ LIETUSGRYBELIAI IR GRYBŲ LIETUS„Deja, ant šių pomidorų mes nematome fitoftorozės. O štai čia pasisekė- agurkus„Deja, ant šių pomidorų mes nematome fitoftorozės. O štai čia pasisekė- agurkus

beveik suėdė miltligė!“beveik suėdė miltligė!“ (Iš televizijos laidos „Mūsų sodas“) (Iš televizijos laidos „Mūsų sodas“)

Jei ne fitoftorozė ir peronosporozė(netikroji miltligė), į ligas galima būtų nekreipti jokio dėmesio! Apie šias grybelines ligas tiksliai žinau štai ką:

1. Šių grybelių sporos ant lapų krinta iš viršaus. Jos sudygsta lašelyje vandens, ir kuo didesnis karštis, tuo greičiau: esant +15°C per dvi paras, o esant +30°C- per valandą dvi. Iš to padaromos išvados, kad a) puiki išeitis- ankstyvas derlius, kurį nuimtume dar iki karščių pasirodymo; b) jei antjei ant lapų nebūna vandens lašelių, liga nepasireiškialapų nebūna vandens lašelių, liga nepasireiškia.

Būtent tai aš dažnai pastebiu soduose. Ypač lietingais 1997 metais vaizdas buvo labai ryškus. Sodininkai kibirais pylė bordo skystį bei kitus kontaktinius vario preparatus, bet tai nepadėjo. O tiems, kurie saugojo daigus nuo rasos ir kritulių, nakčiai uždengę krūmus plėvele, pomidorai žaliavo iki pat šalnų! Tuomet nuo grybelio pūdavo ir vynuogės. Tais metais lapai buvo visiškai sunaikinti. Tiktai ūgliai, patekę po pastoge, išliko sveiki, subrendo ir puikiai peržiemojo!

Išvada: pusiau permatomi stogai ir pastogės virš lysvių-ne tuščias darbas. Jei galima, geriau juos įrengti iš karto, stacionariai- grybelinių ligų sumažės iki minimumo.

2. Jei daržovės stiprios, intensyviai auga, o lysvėse yra komposto ir organinio mulčio sluoksnis, tai net ir be stogo augalai lengvai, be didelės žalos pakelia šias ligas. Derlius gana geras be jokių apsaugos priemonių. Kaip augalas gali pasipriešinti ligai? Greitai ir stipriai augdamas. Krūmo išsigelbėjimas- spėti ūgtelėti greičiau, negu prarandami sergantys lapai. Tai aš stebiu ir savo darže. Visus apatinius senus lapus naudingiau laiku pašalinti- tai stimuliuoja augimą, be to, susiformuoja stambesni vaisiai. Svarbiausia, kad viršūnėlės kompensuotų praradimus.

3. Didelis atsparumo rezervas- augalų derinimas ir veislės.Ant kukurūzų, saulėgrąžų ir po medžių šakomis agurkai jaučiasi daug geriau- greitai auga ir

mažai serga. Gali būti, kad šešėlio vėsuma sumažina sporų augimą, o tarp svetimos lapijos mažiau iškrenta rasos. Atsparių netikra-jai miltligei agurkų kol kas nėra, bet pakankamai daug ištvermingesnių veislių. Pati atspariausia iš augančių pietuose- Feniksas. Ši veislė visuomet daug žalesnė ir gyvybingesnė nei kitos.

Mūsų kraštuose fitoftorozė ne tokia pražūtinga: ji pasirodo liepos mėnesį, kai ir bulvės, ir ankstyvieji pomidorai jau prinokę. Vystosi lėčiau, nei netikroji miltligė, ir stipriems krūmams ji

nepavojinga. Dažniausiai ji paveikia pomidorų vaisius, gulinčius ant dirvožemio. O kabantys vaisiai visuomet pūva iš apačios, ten, kur kybojo rasos lašai. Sausas mulčias ir užmesta nakčiai plėvelė puikiai išsprendžia šią problemą. Tokioms ligoms yra ir labai atsparių pomidorų veislių- pavyzdžiui, De-BaraoDe-Barao. Persirgę šios veislės pomidorai toliau auga ir duoda derlių iki šalnų.

Geriausia iš strateginių priemonių- mulčias, tačiau dirvožemio kasinėti negalima, kadangi jame žiemoja grybeliai, o pirmosios sporos pavasarį skraido virš dirvožemio. Komposto ir mulčio sluoksnis vėlyvą rudenį- ir grybeliai užkonservuojami komposte neribotam laikui, o ten juos sutriuškina naudingieji mikrobai.

Sunaikinti šių grybelių sporų, deja, neįmanoma. Galima užmušti patį grybelį ant augalo lapo, apipurškus sisteminiusisteminiu fungicidu. Sisteminiai preparatai įsigeria į augalo audinį ir užmuša grybelį iš vidaus. Bet netgi pačių švelniausių iš jų, strobilurinų, negalima purkšti ant derlių duodančių augalų: jie neišnyks per tris savaites.

Apsaugodamas nuo ligų, pirmenybę teikiu mišiniams bakeliuose. Štai keletas efektyvių tokių mišinių elementų: 1) skirtingai negu bakterijos, grybeliai mėgsta rūgščią terpę, vadinasi, apsauginis skystis turi būti šarminis. 2-3 šaukštai geriamosios sodos ir šaukštas kokios nors skalbimo priemonės. Visa tai išmaišykite viename kibire vandens ir gausite gerą kontaktinį fungicidą. Taip pat veikia ir pelenų antpilas: imama maždaug pusė litro pelenų kibirui vandens. Šios medžiagos turi būti visų mišinių pagrindinė sudedamoji dalis. 2) Naudingųjų mikrobų kultūros- EMEM ir šieno lazdelė(fitosporinas- Mfitosporinas- M). 3) Daugelis sėkmingai naudoja įprastus antibiotikus: trichopolįtrichopolį(metronidazolįmetronidazolį)- 10-20 tablečių vienam kibirui vandens, tetraciklinątetracikliną- 3-4 tabletės kibirui vandens. Dozes turėsite nusistatyti patys. 4) Daug teko skaityti apie pieno ir išrūgų naudojimą, bet kaip jos veikia, kol kas dar neišsiaiškinau.

Priminsiu: mišiniai bakeliuose efektyvūs, kai naudojami reguliariai. Nuo pat ligos atsiradimo juos reikia naudoti kiekvieną savaitę.

AUGALAI VIENAS KITĄ APSAUGOAUGALAI VIENAS KITĄ APSAUGOŽiemą vikšrai apsimeta lėliukėmis. O vasarą- drugeliais. Tai bent gudrūs padarai!Žiemą vikšrai apsimeta lėliukėmis. O vasarą- drugeliais. Tai bent gudrūs padarai!

Gamtinės bendrijos labai stabilios. Jose niekada nebūna kenkėjų protrūkių arba ligų proveržių. Per milijonus metų augalai išmoko aktyviai bendradarbiauti ir vienas su kitu, ir su gyvūnais. Šie tyrinėjimai atliekami intensyviai, tačiau žemės ūkio praktikoje kol kas netaikomi.

Nė vienas augalas nelieka abejingas, kai jam gresia pavojus. Tuoj pat įsijungia įvairūs bendravimo mechanizmai. Su savo broliais, nutolusiais per didelį atstumą, su gretimais konkurentais, su daugeliu vabzdžių augalai bendrauja cheminiu būdu. Jausdami pavojų, jie išskiria įspėjamąsias medžiagas. Pavyzdžiui, prarasdamos lapus daugelis savanų akacijų tuoj pat sintetina nuodingąjį kompleksą. Taip jos praneša aplinkiniams medžiams apie žirafų pasirodymą, ir šių lapai kuriam laikui tampa sunkiai virškinami, todėl žirafos priverstos nuolat keisti maitinimosi vietas! Pajutę kenkėjus, graužiančius jų lapus, daugelis augalų duoda ženklą plėšriosioms vapsvoms- tiesiog skambina pagalbos telefonu 911! Plėšrūnai tuoj pat pasirodo ir sunaikina vikšrus. Daugelis augalų panaudoja dujinę ataką- nuolat išskiria kvapnias medžiagas, o kartais ir nuodingus junginius- fitoncidus. Tuo pasinaudoja kiti augalai.

Augalų ir vabzdžių pasaulis- didžiulis, veiklus miestas, turintis nuolatinį mobilų ryšį, išvystytas partnerines korporacijas su nuolatinėmis abiem pusėm naudingomis sutartimis!

Kuo terpė įvairesnė, tuo daugiau joje partnerystės galimybių, tuo efektyviau susiklosto konkurencija. Daugelis augalų išskiria labai nuodingas medžiagas, slopina svetimų daigų augimą. Pavyzdžiui, rugiai ir miežiai išskiria graminą- herbicidą, pavojingą daugeliui piktžolių. Tai seniai taikoma sėjomainoje ir sideracijoje. O kartusis kietis sunaikina beveik visus kaimynus. Monokultūroms toks agresyvumas pavojingas, o mišriose bendrijose sulaikomas kitų augalų atsakomąja reakcija.

Esant glaudžiam kontaktui, taip pat savo kūno- valdymui, augalai bendrauja elektromagnetinėmis bangomis. Ištyrinėjęs šį efektą, moldavų mokslininkas S.N.Maslobrodas įrodė,

kad perduodami signalai yra užkoduoti ir neša skirtingą informaciją. Iš tiesų augalai turi neląstelinę nervų sistemą su savita signalų kalba- jos dėka jie ir reaguoja į išorinį poveikį.

Pabaigoje paskutinis štrichas vientisame sąveikos paveiksle. S.N.Maslobrodo bandymai rodo, kad augalai su visomis gyvomis būtybėmis yra susiję ir mentališkai. Jie aiškiai reaguoja ne tik į mūsų nuotaiką, bet net ir į siunčiamas mintis. Sėklos, dygstančios greta, tarsi suformuoja bendrą aurą. Jų vystymasis per visą augalo amžių būna glaudžiai susijęs: jei pažeistumėte vieną, kitas tuoj pat į tai reaguotų nepriklausomai nuo atstumo!

Taip susigyvenę vieni su kitais augimo vietoje, augalai sukuria stabilias bendrijas. O ką darome mes?.. Sodiname kažką vieną ir visiškai neapsaugotą! Tai suvokę, daugelis sodininkų pradeda stebėti įvairių augalų santykius ir atranda naudingų derinių. Apie tai dabar daug rašoma, tačiau, kaip jau buvo minėta, duomenys gali būti gana prieštaringi. Akivaizdu, kad skirtingose vietose augalai skirtingai ir elgiasi.

Pavyzdžiui, S.Dubininas informuoja, kad tereikėjo šalia kryžmažiedžių pasodinti salotas, ir spragės pamiršo kelią į lysves. Svogūnų, česnakų, mėtų, čiobrelių, nasturtų derinys, ir amarai dingsta. Vabzdžius atbaido ir salierai.

Ne kartą esu girdėjęs ir apie chrizantemas. Skaičiau, kad pasodintos tarp uogų krūmų, jos apsaugo serbentą ir agrastą nuo miltligės. Mano darže visur, kur augo chrizantemos, dingo piktžolės.

Daugelis mini kvepiančių augalų aktyvumą. Be abejonės, naudinga po daržą išbarstyti bazilikų, mairūnų, čiobrelių, kmynų sėklų; iš gėlių- nasturtų(beje, jos valgomos, žiedai- labai skanūs!), kalendulų, bitkrėslių, kraujažolių sėklų. Prie vaistingųjų augalų priskiriamos ir melisos, salierai, valerijonas, agurklės, įvairios mėtų rūšys, monarda(dekoratyvinis prieskoninis augalas), petunijos, šalavijai, kvapniosios ir vaistinės ramunėlės, gelsvė.

Žinoma, galima bandyti parinkti tinkamas poras arba atsirinkti pačius efektyviausius augalus. Bet aš mąstau paprasčiau: kuo įvairesnis augalų pasaulis tavo sklype, tuo jis sveikesniskuo įvairesnis augalų pasaulis tavo sklype, tuo jis sveikesnis. Sveikas daržas- kvepiantis ir žydintis tolygiai visame plote!

- Gydytojau, duokite man nuskausminamųjų vaistų!- Gydytojau, duokite man nuskausminamųjų vaistų!- O kas jums nutiko?- O kas jums nutiko?- Kažkodėl aš skaudžiai protingas...- Kažkodėl aš skaudžiai protingas...

13 SKYRIUS13 SKYRIUS

ĮVAIRIAI APIE ĮVAIRIAS ĮVAIRIAI APIE ĮVAIRIAS DARŽOVES, arba apie augalų DARŽOVES, arba apie augalų galimybes ir visokias šeimininkų galimybes ir visokias šeimininkų gudrybesgudrybesAr tiesa, kad kuo knygoje daugiau vandens, tuo ji gilesnė?..Ar tiesa, kad kuo knygoje daugiau vandens, tuo ji gilesnė?..

Šis skyrius- pramoginis skaitalas. Čia aprašiau įvairius būdus, kaip iš augalų išspausti kuo daugiau naudos pagal principą, „o jei staiga kam nors prireiks“. Daugelis pateiktų duomenų, vargu ar praktiški, bet įdomūs, verti dėmesio tiesiog dėl bendro išprusimo. Iš anksto įspėju: tai ne žinynas. Jeigu neaprašiau kokios nors kultūros, vadinasi, per mažai apie ją žinau. Jei perrašinėčiau kitų straipsnius, kokia iš to nauda?..

DAR KARTĄ APIE NORUS IR GALIMYBESDAR KARTĄ APIE NORUS IR GALIMYBESPirmiausia suteikite man galimybę apskritai bent kažko norėti!..Pirmiausia suteikite man galimybę apskritai bent kažko norėti!..

Prisiminkime I.E.Ovsinskio žodžius: „Būtina nurodyti, kur tiksliai gali susikirsti augalo veiklos savitumas ir šeimininko tikslai...“

Aštuntajame dešimtmetyje žurnale Mokslas ir gyvenimasMokslas ir gyvenimas buvo publikuojami reportažai apie akademiko V.Cholodnovo darbus. Kijeve jis sukūrė fitotroną- elektronizuotą ir automatizuotą oranžeriją. Prie augalų buvo prijungti jutikliai, kurie rinko informaciją apie maitinimąsi, drėgmę, temperatūrą ir kitus vystymosi faktorius. Tikrindami augimo dinamiką, elektroniniai prietaisai nustatydavo optimaliausias augimo sąlygas, o automatiniai įrenginiai paduodavo viską, ko augalas norėdavo tuo momentu. Rezultatai buvo pritrenkiantys. Pomidorai užaugdavo didžiuliai ir derlių duodavo trigubą.

Kviečių ir kitų javų krūmai augo dvigubai greičiau suformuodavo po 120-150 varpų. Taip pat elgėsi ir kiti augalai. Nuo to laiko aš negirdėjau nieko apie panašius darbus NVS.

Bet štai detektyviniame F.Neznanskio romane Privatus tyrimasPrivatus tyrimas aptikau kažką panašaus į V.Cholodnovo fitotroną, apibūdintą grotesko maniera, bet iš esmės teisingai.

„Jums juk žinoma, kad visi gyvi padarai yra įsielektrinę. Biosrovės- tikiuosi, girdėjote apie tokias?.. Vadinasi, jei prie augalo viršūnės, stiebo ar lapelio pritvirtintumėte elektrodaviklius, jie rodytų įtampą. Silpną, bet pakankamai pastebimą. Štai Gramovas palaistė pomidorą švariu šaltinio vandeniu, pamaitino natūraliomis trąšomis, pastatė šviesoje... Kaip gera pasidarė pomidorui! O prietaisas tuoj pat pakeitė parodymus. Gramovas pavadino jį „gerąja kreive“. Po to jis paėmė pjūklelį ir pradėjo pjauti pomidoro stiebą. Kreivė vėl pasikeitė. Ji rodė, kad „pomidorui blogai“. Vėliau Gramovas pasodino pomidorą į kubilėlį. Jį pastatė ant ratų. Tiksliau, ant specialaus vežimėlio su varikliu, kuris galėjo važinėtis, kaip nori. O kas išjungė vežimėlio variklį? PATS POMIDORAS. Specialus prietaisėlis tikrino „pomidorines“ kreives. Kai pomidorui blogai, važiuojame lauk iš čia, kai pomidorui gerai, stovėkime vietoje. Tuomet pomidoras pradėjo važinėtis: pasišildo saulėje, o kai reikia, važiuoja į pavėsį. Tada į programą įvedė štai ką- kas valandą privažiuoti prie vandens lašinės. Kai tik pomidoras būdavo pagirdytas, laistymą nutraukdavo. Po keleto dienų paaiškėjo, kad pomidoras gerti nori du kartus per parą. Taip ir pradėjo save girdyti.

Toliau pomidoras viską pasirinkdavo pats „su visais sustojimais“: drėgmę ir oro temperatūrą, reikalingas maisto medžiagas, atitinkamą apšvietimą, šviesos ryškumą ir taip toliau. O mes tiktai užrašydavome, ką ir kiek. Pritaikėme oranžeriją, persodinome jį ten ir pradėjome auginti ne pagal instrukcijas, o pagal jo poreikius. Eime, parodysiu rezultatus.

...Aplink pomidorų apskritai nebuvo. Viduryje oranžerijos augo medis, panašus į baobabą, sustorėjusiu žaliu kamienu. Medžio šakų vainikas trečiojo aukšto lygyje išsikerojo dešimtis metrų, beveik visiškai uždengdamas stiklines lubas, užstodamas šviesą. Nuo šio medžio oranžerijoje buvo kiek pritemę.

- Na, ir kurgi jūsų pomidoras?- Mes juk po juo stovime. O vaisiai, matote, kaip geras arbūzas, ne mažesni.Nuskiname neprinokusius: juk jei nukris, tai gali ir užmušti!“Nuostabu! Bet ne viskas šiame vaizde fantastiška. Išskyrus storulį kamieną ir arbūzo didumo

vaisius, sakyčiau, vaizdelis gana realus. Japonijoje taikoma tokia chaiponikos technologija. Daržovės maitinamos automatiniais įrenginiais ir užauga gigantiško dydžio. Neseniai japonai buvo įtraukti į Gineso rekordų knygą, kai ant specialaus karkaso užaugino pomidoro medį, aukščio sulig triaukščiu namu. Nuo jo surinko apie trijų tonų pomidorų derlių. Jie iki tobulumo išvystė ir šiltnamių agronomiją. Jų jau nenustebinsi centneriu pomidorų nuo vieno krūmo.

Žinoma, mums vargu ar verta mėginti užauginti kažką panašaus. Tačiau neverta abejoti štai kuo: mes iš tiesų mažai žinome apie augalų galimybes ir mums labai toli iki sugyvenimo su jais! Akivaizdu, kad augalai sugeba daug daugiau negu mes galime įsivaizduoti. Pasiekti ir atskleisti jų galimybes- vienas iš protingos daržininkystės tikslų.

POMIDORAI IR KITI BULVINIŲ ŠEIMOS POMIDORAI IR KITI BULVINIŲ ŠEIMOS AUGALAIAUGALAINuo ko gi daugiau pradėti, jei ne nuo jų! Tai antroji pasauly daržovė po bulvės, o man netgi

pirmoji.Pomidorų būna įvairių. VijokliniaiVijokliniai(indeterminantiniai) auga neribojamai, kekės kas du trys

lapai. AukštųjųAukštųjų(determinantinių) kekės auga kas 1-2 lapai. Virš 5-6 kekės jie sustoja ir toliau nebeauga. KrūminiųKrūminių kekės formuojasi kas antras lapas, o kartais ir ištisai, baigiasi virš 2-4 kekės.

Todėl ir skiriasi krūmų formavimas. Vijokliniai auginami vieno stiebo, prie specialiai ištemptų virvelių. Aukštieji(dviejų trijų stiebų) irgi parišami. Trijų penkių stiebų krūminius galima prilaikyti

kuoleliais.Yra rūšių, apaugančių stipriais ir bevaisiais ūgliais,- juos kuo dažniau nuskabykite. Kitų rūšių

ūgliai silpni ir jų šalinti nebūtina. Bet pasitaiko ir tokių ūglių, kurie duoda derlių. Nuo tokių pašalinkite nereikalingas užuomazgas, kad vaisius būtų stambesnis. Visa tai parodo pats krūmas.

Tereikia tik užauginti krūmus iki trečios kekės ir įdėmiai stebėti, kaip jie elgiasi.O svarbiausia- aukštoms ir lianinėms veislėms reikia nuskabyti senus apatinius lapus.

Besiformuojančiai kekei lapai nereikalingi: augalas rečiau sirgs, jei apatinė stiebų dalis bus plika, gerai vėdinama ir apšviesta. Aš jau įsitikinau šio patarimo teisingumu, ir mano pomidorai stovi „plikomis kojomis“. Galima nupjauti ir sveikų lapų puseles- tai pagreitina vaisių brendimą.

Kekės jėga paskirstoma visiems vaisiams. Jei jų bus dešimt, tai užaugs iki 100g, o jei paliksime tris vaisius, jie užaugs po 300g. Taip galima reguliuoti vaisių kiekį ir svorį.

Apskritai pomidorai yra daugiamečiai. Atogrąžose jie taip ir gyvena. Jei apkarpytumėte krūmus žiemai ir palaikytumėte teigiamą temperatūrą, jie galėtų išgyventi ir dvejus, ir trejus metus. Tokių krūmų vainikas užauga didžiulis, o derlius būna 200-300 pomidorų nuo vieno krūmo.

Pomidorai puikiai dauginasi ūgliais. Nulaužti ūgliai ir viršūnėlės vandens stiklinėje arba drėgname smėlyje, po plėvele, išleidžia šaknis per dešimt dienų. Vadinasi, krūmus galima dauginti, nulaužus peraugusių daigų viršūnėles. Taupysite laiką! O ypač vertingo hibrido krūmą galima palikti žiemai, laikyti vazonėlyje, periodiškai nukarpant ūglius įšaknydinimui. Žinoma, reikia turėti gerai apšviestą daigyną, bet už tai artėjant pavasariui jau galite turėti beveik suaugusius krūmus- ir nereikės jums pirkti brangių sėklų!

Taip dar iki karo darydavo ir mūsų šalies daržininkai. Vėsiame šiltnamyje išsaugodavo sveikus krūmus. Pavasarį sukaišiodavo šakeles į dirvožemį. Šakelės išleisdavo šaknis. Gegužės mėnesį jau būdavo beveik suaugę krūmai.

Juos nupjaudavo ir sodindavo, norėdami gauti labai ankstyvą derlių.Pagalvojau, kad daugelį minėtų dalykų galima pritaikyti ir auginant paprikas.Pomidoras- augalas, nesilaikantis taisyklių ir neturintis ribų. Pridėtinės pomidorų šaknys

greitai ir lengvai formuojasi ant kiekvienos stiebo ar šakelės dalies, jeigu liečiasi su drėgnu dirvožemiu. Šiltnamiuose lianos atjauninamos leidžiant jas žemyn ir apkasant viršūnėles. Taip krūmas pradeda augti tarsi iš naujo, jis gali augti ir gulėdamas- šliaužia lysve, periodiškai „panerdamas“ po žeme. Apkasamos visos jo šakelės. Kekės pritvirtinamos prie ištemptos virš krūmo vielos. Tokiu būdu krūmas suformuoja iki 70kg derlių. Japonai tokiu būdu pasiekė 700kg derlių. Nemanau, kad mums tai būtų praktiškas variantas, bet pavyzdys geras!

Pomidorų žiedai apsidulkina patys, bet vaisių mezgimas priklauso nuo temperatūros. Esant dideliam karščiui ir sausam vėjui, piestelių purkos gali perdžiūti. Jeigu šalta, nebrandina žiedadulkių. Faktiškai normalus žydėjimas būna nuo +13°C iki +30°C. Vaisių mezgimas labai pagerėja, jeigu: a) papurtysite arba stuktelėsite lazdele per žydinčias kekes; b) per gausų žydėjimą apipurkšite 0,5% stiprumo boro rūgšties tirpalu arba boraksu*.

Pomidorai sudygsta esant +15°C, o šiaurinės veislės -+9-10°C. Sudygusios sėklos atsparios 8-9°C vėsai, užgrūdinti daigai gali keletą valandų atlaikyti -4°C šaltį, o augusieji šiltnamiuose žūsta esant -1°C šalčio. P.Sarajevo sibirinės veislės MutantasMutantas ir Pavasarinės šalnosPavasarinės šalnos gerai užgrūdintos atlaiko -10°C šaltį! Daigų atsparumą šalčiams padidina šešių valandų sėklų mirkymas dvigubo superfosfato tirpale- 150g vienam litrui.

Kai kurie mėgėjai pomidorus įskiepija į bulves- taip gauna ir šakniavaisius, ir kekes. Bet galima daryti paprasčiau. Jeigu įskiepytumėte sudėtus kartu du jaunus augalus(ablaktiruotė*), o paskui atgnybtumėte vieną iš jų, gautumėte krūmą su dvigubomis šaknimis, ir derlius būtų pusantro du kartus didesnis. Tai pravartu žinoti norint sutaupyti daugiau vietos.

POMIDORAI BE LAISTYMO- dar vienas teisingo auginimo pavyzdys. Šiaurinio Pskovo gyventojas A.A.Kazarinas užaugina puikių pomidorų net iš peraugusių daigų. Esmingiausias momentas- tai pomidorų nelaistymas. Visa, kas reikalinga, ruošiama vieną kartą didelėje duobėje. Į duobę supilama pusė kibiro vandens. Po to į ją pilamas kibiras puvenų(mėšlo pomidorai nemėgsta!), įmaišoma po pusę stiklinės pelenų ir superfosfato. Supilama dar pusė kibiro vandens. Daigai dedami

horizontaliai; jei labai ilgi- susukami į žiedą 2-3cm gylyje. Iš viršaus užberiama žemėmis(tokiu pat plonu sluoksniu).

Krūmai daugiau nelaistomi, bet gausiai duoda derlių per bet kokias sausras. Kodėl? Vandens gausa šaknims reikalinga tik pirmomis augimo savaitėmis, kad prigytų. Jei ir toliau laistytumėte kiekvieną savaitę, šaknims nebėra ko augti, ir jos nebeauga! Kai užsimezga vaisiai, laistyti irgi nėra reikalo. Svarbu leisti krūmams darbuotis- priauginti šaknųSvarbu leisti krūmams darbuotis- priauginti šaknų. Dėl to vanduo turi būti gilumoje, o paviršiuje sausa. „Geriau visus daigus sodinti paviršiuje,- rašo A.A.Kazarinas. - Daugelis sodina pasvirusius daigus, bet šaknis jie įleidžia į 10-15cm gylį. Tai klaida! Ten nėra simbiotinių mikrobų, būtinų šaknims, ir daug šalčiau. Giliai įkastos ką tik išsivysčiusios šaknys greitai apmiršta. O jei jau pasodinai horizontaliai, tai kam tada laistai?! Nesijaudink ir leisk krūmui atauginti šaknis. Apdžiūvo, krūmai tarsi susisuko, nustojo augti, rodos, netrukus nuvys. TAI NORMALU- gyvenimo mylėtojas augina šaknis ir tam eikvoja energiją. Užaugins, po poros savaičių sustiprės ir taps visų gražiausias! O jį laistyti- tai nukirsti jam rankas. Štai tokia nepaprasta psichologija!“

A.A.Kazarinas rekomenduoja laistyti pomidorus tik tada, kai šie gausiai duoda derlių, ir tai labai atsargiai. Žinoma, mes, pietiečiai, turime kai ką keisti: per mūsų karščius ir sausrą galbūt dėti storą mulčio sluoksnį arba dažniau laistyti šaknis. Bet protingai priversti krūmus užauginti šaknis- mums daug svarbiau!

DU DERLIUS PER VASARĄ A.A.Kazarinas gauna iš šiltnamio, o mes galime gauti ir lysvėse. „Po pirmojo gausaus derliaus(liepos pabaigoje Pskove) surenku viską, kas yra, išskyrus užuomazgas ir smulkius vaisius. Pašalinu visus ūglius, išskyrus tuos, kurie šiuo metu žydi. Ant krūmo išpilu kibirą skysto maistingo mišinio(paukščių išmatos 1:20, mėšlas 1:10) ir apdoroju preparatais nuo ligų. Jei visa tai padaroma per porą dienų, tai po mėnesio viršutinėje krūmo dalyje vėl toks pat derlius. Jei bus delsiama porą savaičių, tai pusę derliaus prarasite“.

Pomidorai labai nemėgsta, kai pilamas vanduo ant lapų- nuo to saulėje jie gali net nuvysti. Jei po sausros dirvožemis staiga smarkiai sudrėkinamas, ant daugelio krūmų pradeda plyšinėti nokstantys pomidorai. To beveik nebūna aukštose ir mulčiuotose lysvėse.

Sėti pomidorus geriau du kartus. Antrą kartą birželio pradžioje. Rudenį, kai jau fitoftorozė išnyksta, gausite puikų derlių.

PAPRIKAPAPRIKA daug reiklesnė šilumai negu pomidorai, todėl dažniau kenčia nuo pavasarinių šalnų- persodinkite ją šiek tiek vėliau. Paprikai reikia daug vandens ir maisto- kitaip visiškai neauga. Vaisių brendimas priklauso nuo vandens kiekio. Turint tai omenyje, jų auginimo technologija panaši į pomidorų. Daigams tinka viršūnių apkarpymas- tai padeda išsikeroti krūmams. Paprika neserga ir yra nepažeidžiama, todėl gerai reaguoja į papildomą mineralinį maitinimą- vadinasi, jai riebumas nepražūtingas. Šiltnamyje gali atsijauninti(pakirpus) ir išlikti vaisinga 2-3 metus. Vaisius geriau nukirpti sekatoriumi- žydinčios šakelės labai trapios.

BAKLAŽANAIBAKLAŽANAI- ne tokie reiklūs dirvožemiui, kad tik drėgmės būtų pakankamai. Jauni daigai vystosi labai lėtai, bet vėliau virsta tikrais medžiais. Yra tik viena problema- kolorado vabalas. Geras būdas nuo jo apsisaugoti- siauros lysvės, nuo pat persodinimo iki vaisių subrandinimo apdengtos neaušta medžiaga(agroplėvele) uždėta ant vielinių lankų. Tinka ir bioinsekticidai(agrovertinas ir fitovermas).

AGURKAIAGURKAIAgurkai būna apdulkinami ir savidulkiai, kurie patys mezga vaisiusapdulkinami ir savidulkiai, kurie patys mezga vaisius(partenokarpiniai). Jų

moteriški žiedeliai patys suformuoja vaisių.Abi rūšys skirtingai parišamos ant kopėtėlių. Partenokarpiniai vaisius mezga ant vieno stiebo,

kraštiniai ūgliai nuskabomi virš trečio ketvirto lapo. Antrosios eilės šakelės(atsišakojimai nuo kraštinių ūglių) irgi nuskabomos.

Su apdulkinamomis veislėmis viskas kitaip. Daugelis rūšių ant pagrindinio stiebo augina beveik vien vyriškuosius žiedelius. O moteriškieji žiedeliai daugiausia auga ant antrosios eilės

atsišakojimų. Todėl krūmas iš karto auginamas kelių stiebų. Pagrindinis stiebelis nugnybamas iš karto virš ketvirto ar penkto lapo. Netrukus pasirodžiusios šakelės irgi šalinamos virš trečio lapo. Toliau auga krūmas, susiformavęs iš antros eilės šakelių, su daugybe moteriškos lyties žiedelių.

Per paskutiniuosius penkiolika metų selekcininkai išsprendė šią problemą. Beveik visi šiuolaikiniai hibridai duoda vaisių be jokių skabymų, nes pagal funkcijas jie yra moteriškieji ir dažnai mezga po 2-4 vaisius ant kiekvieno mazgelio.

Agurkai labai reiklūs mitybai ir vandeniui. Gali augti beveik ant šviežio mėšlo(tiktai ne kiaulių), ant nesubrendusio komposto su fekalijomis. Toleruoja ir didžiulius mineralinių trąšų kiekius. Taip jie su malonumu riebėja. Deja, tankūs ir tamsiai žali krūmai mūsų akį džiugina neilgai: suriebėję agurkai praranda atsparumą ligoms, ir pirmoji netikrosios miltligės banga sunaikina juos visiškai! Be to, agurkai, augę ant mėšlo, nelabai skanūs. Nekalbu jau apie nitratus, kuriuos agurkai mielai kaupia. Apskritai, negalima jų permaitinti azotu! Geriau daugiau duoti kalio, fosforo ir kalcio- pelenų.

Kaip ir ankstyvuosius pomidorus, agurkus galima sėti iki birželio vidurio. Mes užauginame du

derlius- tai neblogas būdas išvengti netikrosios miltligės. Bet yra dar vienas. Agurkai mėgsta dalinį šešėlį, krentantį nuo tvorų ir medžių. Lipa ant jų su malonumu. Augdami jų šešėlyje, agurkai būna daug sveikesni ir duoda derlių iki pat šalnų. Tranšėją su agurkais iš kraštų geriau apsodinti kukurūzais arba saulėgrąžomis, išdėstant juos šachmatų tvarka, kas 40-50cm vieną nuo kito.

Laistyti agurkus geriau ryte dėl tos pačios netikrosios miltligės. Jei palaistysite vakare, dėl drėgno dirvožemio ryte iškris rasa, o pakankamai sudrėkę lapai išskirs vandens- įvyks gutacija. Kas gali būti geriau ligos atsiradimui?!

Pačios atspariausios agurkų veislės FeniksFeniks ir ŽuravlionokŽuravlionok. Jeigu nepermaitinama azotu ir pakanka kalio, FeniksFeniks veislė nebijo netikrosios miltligės net augdama atviram dirvožemy.

Jeigu norite, kad agurkai ilgai augtų ir duotų derlių, reikia laiku juos nuskinti, nes po to jie išsipučia per dieną dvi. Išsipūtę ima auginti sėklas. Vienas peraugęs „begemotas“ pristabdo visos šakelės augimą- ji praranda jėgas! Mes darome paprastai: pradžioje renkame viską, išskyrus pačius mažiausius užsimezgusius vaisius. Tris keturias dienas galima ramiai gyventi, o konservuoti maži agurkėliai- delikatesas.

Jei užkastumėte senus ūglius „iki ausų“, tai jie išleistų šaknis ir augtų kaip jauni daigai. Šiltnamiuose taip ir atjauninama kultūra: ūgliai susukami į žiedą ir užkasami į dirvožemį.

Kaip priversti agurkus anksčiau ir gausiau duoti derlių? Auginant paprastas veisles, svarbu skatinti moteriškųjų žiedų mezgimą. Todėl agurkus reikia visaip pakankinti. Kaip jau buvo minėta anksčiau, jauni krūmai truputį apdžiovinami- nelaistomi tol, kol nenusvyra lapai. Mūsų šalies šiltnamiuose prieš karą bandė juos nuodyti dūmais- aprūkyti. Efektas lygiai toks pat.

Mūsų seneliai sėklas rinkdavosi taip: tiktai iš keturšonių agurkų(motininių) ir iš priekinės dalies, iš „nosytės“(nebus kartūs). Agurkai apkarsta dėl vandens ir oro trūkumo dirvožemyje. Todėl jie susisuka ir įgauna išsigimėlio formą: neįsisavinamos maisto medžiagos.

Kopėtėles agurkams, kaip ir aukštiems pomidorams, geriau daryti stacionarias: trys horizontalios atramos, ant jų ūgliams- tvirtos vertikalios vielos kas 30-40cm. Apie jas jauniems augalams lengva vytis; patogu lapus surinkti rudenį. Agurkams „teiks džiaugsmą“ ir stogelis- kopėtėlės su „T" arba „T" formos stogeliu.

Galima puikiai darbuotis ir su špagatu, kaip daro viena mano klientė. Apačioje ji ištempia vielą. Tada ima špagatą ir apveja jį tarp viršutinės bei apatinės vielos(žiūrėkite paveikslą). Augalai vydamiesi apie špagatą kyla į viršų.

Agurkų įvairovė didelė.Yra baltasis agurkas- kinų. Stambūs baltai žali agurkėliai labai gražūs, ši veislė derlinga ir skani-

švelnaus, salstelėjusio skonio, ir luobelės beveik nėra. Baltasis agurkas puikiai tinkamas salotoms ir rauginimui. Vienintelis trūkumas- labai jautrus netikrajai miltligei.

Yra meksikietiškas agurkas- čejotasčejotas. Atrodo kaip beformė šviesiai žalios spalvos kriaušė.

Išlaikyti galima iki gegužės. Pagal skonį- tai tas pats agurkas, tik neturi agurko kvapo ir grubesnis. Vaisiaus viduje įaugęs didžiulis kauliukas. Jis neatsiskiria- kartu su vaisiumi ir sodinamas. Skanus marinuotas ir raugintas. Krūmas didžiulis- apveja visą pavėsinę, derlius irgi gausus. Trūkumas- labai ilga vegetacija: užaugintas kovo mėnesį daigas derlių duoda tik spalio mėnesį, o kartais ir nespėja jo duoti.

Dar yra ir kartusis agurkas mamordikamamordika. Jo vaisiai mirkomi sūdytame vandenyje, kad nebūtų kartūs, ir naudojami gaminant aštrius prieskonius. Pas mus- tai egzotinė daržovė. Yra raudonasis agurkas- tladiantatladianta. Tai Tolimųjų Rytų liana. Vaisiai savo skoniu primena figas. Tačiau gauti jų beveik neįmanoma- pas mus pateko tiktai moteriški augalai, tad vaisiai beveik neužsimezga. Galima juos apdulkinti moliūgų ir aguročių žiedadulkėmis, tačiau nėra kada terliotis. Dauginasi šakniastiebiais, ant kurių galiukų susiformuoja išskirtinio gyvybingumo gumbeliai. Dėmesio! Šiurpesnės ir gyvybingesnės piktžolės niekur nesurasite! Pora gumbelių gėlyne- kitais ir dar kitais metais tladiantatladianta išplis po visą klombą, aplink ją vysis visą vasarą, nepaisydama nieko. Matyt, geriausias šio stebuklingo augalo pritaikymas- priversti ją apvyti sugadintos žemės plotelius, apleistus griovius, krūvas, dykynes, sąvartynus.

Dar įvairesni yra moliūgai.

MOLIŪGINIŲ ŠEIMOS AUGALAIMOLIŪGINIŲ ŠEIMOS AUGALAIIšsamiai apie moliūgus, melionus ir arbūzus galėsite pasiskaityti mano naujoje knygoje

Protingas arbūzinių kultūrų laukasProtingas arbūzinių kultūrų laukas. Bet moliūgai- atskira kompanija. Jų įvairovė nė su kuo nesulyginama.Moliūgai, skirtingai nei arbūzai ir melionai, nebijo piktžolių ir pakantūs vasariniam lietui.

Mėgsta dirvožemio organiką, bet saikingai. Nuo vandens ir azoto pertekliaus labiau išsipučia, bet vaisiai būna beskoniai ir ilgai neišlieka. Patys skaniausi moliūgai užauga ant sausų, saulėtų kalvelių. Rudenį jų krūmai ima sirgti miltlige, bet derlius jau būna užaugęs, todėl nepatirsite jokių praradimų.

Patys populiariausi iš moliūgų šeimos- aguročiai.Aguročiai- tai krūminiai moliūgai su stora žieve. Visiškai subrendusių aguročių žievė kietėja, ir

daržovė tampa nevalgoma- ją galima valgyti tik vystymosi periodu arba nesubrendusią. Tas pats ir su patisonais. Jie kietesni ir, mano manymu, yra skanesni už aguročius, ypač marinuoti. Cukinijos, kitaip salotiniai aguročiai, atvirkščiai, švelnesni, ilgai nekietėja ir daug skanesni švieži. Augdamos kaimynystėje, visos minėtos daržovės puikiai apsidulkina, ir lysvėse iš jų sėklų draugiškai ir linksmai išauga įvairūs nenusakomų formų patisoniukai, aguročiukai ir cukinijukai.

O tie moliūginiai, kuriuos mes vadiname moliūgaismoliūgais(o ukrainiečiai- aguročiais), būna didieji ir muskatiniai. Didieji su plokščiais, kartais dideliais(iki centnerio ir didesniais), paprastai suplotais skirtingų spalvų ir briaunuotumo vaisiais- jie patys skaniausi ir gali būti laikomi ilgiausiai. Patys didžiausi, bet ne patys skaniausi- mamutiniai moliūgai. Didžiulis džiaugsmas visiems mėgėjams! Pavyzdžiui, Big MoonBig Moon arba GoliafGoliaf. Neseniai mačiau, kaip auga TitanasTitanas. Guli tarp „nulėpausių“ raudonai oranžiniai šiek tiek briaunuoti „dirižabliai“: skersai galima apkabinti vienam, o išilgai- tai tik dviem. Sveria mažiausiai 50-60kg. O šalia blizga gelsvos citrinų spalvos užuomazgos, sveriančios nuo penkių iki dešimties kilogramų. Įspūdinga! Tačiau jos tinka tik sultims spausti arba tyrei gaminti.

Pačios skaniausios- desertinės rūšys. Jų nedaug. Plokšti, kartais pilki, karpuoti vaisiai retai kada pasiekia 10-12kg.

Bet juose cukraus iki 12%! Palyginimui: paprastame arbūze yra 8-10%. O sausųjų medžiagų iki 25%, kaip ir morkose, šaltas gabalėlis kepto tokio moliūgo- tiesiog gardumėlis. Vienas iš skaniausių moliūgų vadinasi MarmurinisMarmurinis- krasnodariečio selekcininko N.I.Cibulevskio išvesta veislė. Įdarytas troškinta mėsa ir iškeptas orkaitėje- karališkas patiekalas!

Muskatiniai moliūgai dažniausiai cilindro formos, rusvi. Labiausiai žinomi „talija“ arba „medaus gitaros“ su nuostabiais per vidurį siaurėjančiais rožiniai rudos spalvos vaisiais. „Talija“- vienas iš nereikliausių ir derlingiausių moliūgų. Karotino jame tris kartus daugiau negu morkose. Gana skanus. Labai tinkamas kulinarijoje: cilindras lengvai valomas, o vaisiuje beveik nėra sėklyno- vien

minkštimas.Dar paminėsiu moliūgą figalapį. Tai kažkas nuostabaus! Vejasi dešimt ar daugiau metrų ir

mezga vaisius iki pat šalnų. Vaisiai žalios spalvos su baltomis dėmelėmis, glotnūs, ovaliniai, sveriantys po 1-2kg. Jų sėklos juodos, panašios į arbūzų. Be reikalo rašo, kad jis saldus. Tai ne arbūzas- tai ypatingas vijoklis, hiperderlingas superagurotis. Nevisiškai prinokęs apvoliotas miltuose ir pakepintas, jis daug skanesnis už visus aguročius- tai patvirtinu aš, kaip skanumynų mėgėjas!

Galima valgyti visus neprinokusius moliūgus. Ir lagenarijas- moliūgus, kurių forma kaip ąsočio, kamuolio su kakliuku, arba primena pusantro metro „gyvatę“, turinčią moliūgo lapus, baltus žiedus ir ilgas raguotas sėklutes. Yra ir skirtingų spalvų šalmo(arba turbano) formos moliūgų. Jie nelabai skanūs, bet dekoratyvūs. Aš juos dažnai užveisiu ant medžių arba pavėsinių.

BULVĖSBULVĖSJei norite turėti gerų bulvių, joms reikia trijų dalykų: 1) vėsaus dirvožemio; 2) puraus

dirvožemio; 3) drėgmės butonizacijos(augalų vystymosi fazė, per kurią išryškėja žiedpumpuriai) ir žydėjimo metu. Stabtelėsime prie kiekvieno punkto atskirai.

VĖSUMOVĖSUMO bulvėms reikia dėl jų biologinių ypatumų: esant +22°C dirvožemio temperatūrai, gumbeliai pasidengia stora žievele ir nustoja augti- gelbstisi nuo galimos sausros. Šiauriniuose kraštuose tokios problemos nėra, ir bulvės auga lengvai, be jokių gudrybių. O ką daryti pietiečiams?

Mūsų daržininkas I.J.Nekrasovas augina dvi bulvių partijas. Pirmąsias bulves sodina labaiPirmąsias bulves sodina labai anksti- vasario mėnesįanksti- vasario mėnesį. Jis nebijo šalčio: 10cm gylyje nepasiekia nė dešimties laipsnių šalčio. Be to, spaudžiant šaltukui, daigai nedygsta- laukia. Nebaisu, net jeigu krūmai ir pažeidžiami pavasarinių šalnų. Duobutės papildomos organika ir pelenais, todėl krūmai atauga labai greitai. Derliaus sumažės labai nežymiai.

Tačiau, norint pergudrauti karščius, reikia kuo anksčiau nuimti derlių. Spręsdamas šią problemą, I.J.Nekrasovas daro taip: keletą mėnesių augina sėklines bulves šilumoje ir šviesojekeletą mėnesių augina sėklines bulves šilumoje ir šviesoje.

NORMALIOS BULVIŲ AKUTĖS- tai jau labai daug.Ko gero, pirmoji blogų derlių priežastis- prasti sėkliniai gumbai. Mūsų žiemos šiltos, todėl

bulvės sudygsta anksti. Daigai stiebiasi it siūleliai. Ką šeimininkas daro? Nulaužo! Vėl nulaužo dar kartą. Paskui veža į turgų mums sėklai. Reikėtų žinoti, brolyčiai, kad tik iš pirmųjų daigų gaunamostik iš pirmųjų daigų gaunamos geros bulvėsgeros bulvės. O sėklinius gumbus galima laikyti tiesiog kambaryje.

Iškasus bulves birželio mėnesį ir atrinkus vidutinio didumo gumbus, sudedame juos į dėžę nuo vynuogių ir paliekame kambaryje šalia dienos šviesos lempos. Daigai pasirodo greitai. O kodėl jie taip tįsta sandėliuke? Drėgmė paskatina šaknų augimą, o tamsa verčia ieškoti šviesos! Atvirkščiai, šviesioje ir sausoje vietoje ūgliai neauga, o paklusniai bręsta: kaupia lapų ir šaknų užuomazgas. Jei šviesos mažai, kai kurių gumbų ūgliai pradeda tįsti, o juos sustabdyti galima nugnybus viršūnėles. Kartą per savaitę gumbus reikia apipurkšti vandeniu, į kurį kartais pridedama šiek tiek trąšų.

Tokiomis sąlygomis ūgliai gali išbūti metus, o kartais ir ilgiauTokiomis sąlygomis ūgliai gali išbūti metus, o kartais ir ilgiau. Per keletą mėnesių spėja nubusti ir subręsti absoliučiai visi gumbo pumpurai- o to neįvyksta daiginant pavasarį. Dviejų tokių ūglių užtenka, kad gautumėte normalų, nesutankėjusį krūmą. Bulvės taip sodinamos- gabalėliais po dvi akutes. Tokie daigai duoda derlių dviem savaitėmis anksčiau.

Beje, gumbų pjaustymas- ne tik paprastas sėklų taupymas. Pirmiausia iš sveiko gumbo gali išeiti labai tankus krūmas, kuris duotų daug smulkių bulvyčių. Bet dar svarbiau, kad gumbų pjaustymas per pusę labai sustiprina imunitetą ir akelių augimą. Specialiai atlikti bandymai drauge su kai kuriais sodininkais parodė, kad nepaisant prastesnių sąlygų ir vėlesnio sodinimo, gumbų puselės duoda didesnį derlių ir mažiau serga negu neperpjauti gumbai. Perpjovimas- tai stresas, suaktyvinantis medžiagų apykaitą bei apsauginius gumbo mechanizmus. Gali būti, kad tai padidina augalų energiją.

Subrendusi akutė- tai būsimo krūmo miniatiūra. Faktiškai gumbas jai nebereikalingas- ji jau pasiėmė iš jo viską, ką galėjo. Persodinta atskirai tokia akutė išaugina normalų krūmą. Prieš trisdešimt metų tai suprato agronomas iš Dagestano M.Z.Gulijevas ir sukūrė bulvių sodinimo akutėmis metodą.

Pasirodo, nieko sudėtingo! Svarbiausia teisingai sudaiginti akutes. Svarbu, ir kad sodinant dirvožemis nebūtų šaltesnis negu patalpa, kur jos dygo. Reikia laiku atskirti akutes ir laiku palaistyti daigus. Pasiruošti reikia kruopščiai, bet štai rezultatai: susodinus 9-10 daigų viename kvadratiniame metre, derlius būna 800/900 centnerių iš hektaro, galima sakyti, gerokai daugiau negu įprastas derlius Dagestane. Derlius subręsta anksčiau, todėl bulves galima auginti du kartus per sezoną. Iš vieno gumbo išeina apie 20 akučių, o iš jų apie 15kg bulvių. Sėklinius gumbus dar galima suvalgyti arba sušerti gyvuliams. Deja, smulkmenų aš nežinau, dėl jų reikia važiuoti į Dagestaną.

ANTRĄJĮ DERLIŲ pietų kraštuose nesunku užauginti įprastu būdu. Antrąjį sodinimą pradėkite rugpjūčio viduryje arba pabaigoje. Patikimiau sodinti senus, pavasarinius gumbus. Jie išlieka geri per vasarą vėsioje patalpoje, atviroje dėžėje(bet ne kibire!), sudėti vienu sluoksniu.

Bulvės iki šalnų spėja subręsti. Šis derlius daug vertingesnis už vasarinį. Jis augo vėsumoje, vadinasi, yra daug sveikesnis, nepažeistas virusų. Rudeninių daigų augimo energija didesnė negu vasarinių. I.J.Nekrasovas mano, kad rudeninis sodinimas- puikus būdas apsaugoti bulves nuo išsigimimo. Rudeninės bulvės sodinamos negiliai, 5cm gylyje, kad nereiktų eikvoti daug energijos skverbiantis į dirvožemio paviršių. Jei užeina sausros, reikia laistyti. Vasaros derlių reikia nuimti iškart, kai tik pradeda gelsti bulvienojai(kitaip ligos pereis į gumbus), o rudeninį, atvirkščiai, praėjus savaitei po pirmųjų šalnų: tegul gumbai gauna maksimalų kiekį naudingųjų medžiagų.

Sodindami subrendusius daigus iki didžiųjų karščių arba po jų, bulvėms suteiksite daugiau vėsumos. O jei sodinate įprastu laiku, užverskite daigus šiaudais ir storesniu sluoksniu!

BULVĖS PO ŠIAUDAIS gauna vėsą bei drėgmę ir turi daug vietos gumbams brandinti. Šiek tiek daugiau padirbėję sodindami, jūs būsite laisvi visą likusį laikotarpį.

Dirvožemio kasti nereikia. Lysvės iš viršaus pabarstomos organika, po to pelenais arba superfosfatu(dvi saujos metrui)- ir plantacija užverčiama 12-15cm storio šiaudų sluoksniu. Pasodinus bulves, šiaudai šiek tiek praskleidžiami, kad daigai greičiau prasiskverbtų į saulę, o dirvožemis greičiau įšiltų. Gumbai(ūgliai) šiek tiek įspaudžiami į žemę. Laistyti nereikia. Kai tik ūgliai pasirodys paviršiuje, šiaudais užverčiama viskas. Nekaupiama ir nelaistoma. Būna daug mažiau kolorado vabalų. Gaunami švarūs ir sausi gumbai, kurie surenkami rankomis. O jeigu palaistysite dar ir žiedpumpurių mezgimo metu, derlius padvigubės.

SODINIMO TVARKA yra svarbi, nes bulvės mėgsta erdvę, kai jos trūksta, duoda smulkius gumbus. Pas mus paprastai sodinama dviem eilėm kas 20-25cm, tarpai tarp eilių- 75-80cm. Dvi eilės sodinamos į siaurą lysvę šachmatų tvarka(išdėstoma trikampiais). Tarpueilių žemę galima naudoti apkaupimui.

Beje, apie kaupimą: kam jis reikalingas? Šiauriniuose kraštuose, kur dažnai lyja ir purus dirvožemis, bulves geriau sodinti į paaukštintas lysves, o pietuose kaupimas yra tapęs tik ritualu. Ko pasieksime, jei per tankiai susodinsime bulves, o paskui grandysime tarpueilius- taip visiškai išdžiovinsime jas. Gal geriau pagalvoti apie pagilintas tranšėjas ir mulčią?

DIRVOŽEMIO PURUMAS- pagrindinė fizinė sąlyga bulvėms. Gumbai ne šaknys, jie kitokios prigimties, todėl augimui reikia vietos. Pas mus vyrauja priemolio dirvožemis, kurio taip paprastai neišpurensi. Todėl aš kasu tranšėjas ir pripildau jas puvenų bei šiaudų. Tranšėjos dugną stengiuosi

pagilinti ir išpurenti- pridedu puvenų arba smėlio. Mulčiavimui naudoju lukštus, pjaunu žolę ir dedu mulčių kaip galima anksčiau, palikdamas tiktai kyšančias augančių krūmų viršūnėles. Tada galima laistyti bulves tik vieną arba du kartus.

DRĖGMĖ IR MITYBA. Jeigu yra organikos ir šiek tiek pelenų, maitinimo klausimas išspręstas. Drėgmė daug svarbiau. Drėgnumo problema išsprendžiama mulčiuojant. Geriausią derlių davė bulvės, auginamos po šiaudais.

O kai dėl laistymo, štai jums amerikiečio bulvių augintojo V.G.Lorcho taisyklė: NUO BULVIŲ LAISTYMO, KOL JOS PRADĖS ŽYDĖTI, PRIKLAUSO GUMBŲ SKAIČIUS, O NUO LAISTYMO ŽYDĖJIMO METU IR PASIBAIGUS JAM- GUMBŲ DYDIS.

Apie begalę būdų, kaip dauginti ir sodinti bulves, nerašysiu: apie tai ir taip daug parašyta. Geriau paminėsiu batatą(saldžiąsias bulves).

Pabaigoje pasakysiu apie bulvių rekordą: 1895 metais JAV buvo užaugintas bulvės Megi MerfiMegi Merfi veislės gumbas, kurio matmenys 70x35cm, o svoris- 49kg. O kaipgi jiems tai pavyko?!

BATATAIBATATAIBatatais(saldžiosiomis bulvėmis) mane aprūpino žemietis A.P.Kočetkovas. Jis atrinko iš kinų

veislių kolekcijos vieną, pačią tinkamiausią mūsų klimatui.Batatą vadina saldžiąja arba afrikietiška bulve. Bet iš tiesų jie net negiminingi: batatas yra

vijoklinis augalas(lotyniškai Ipomoea batatasIpomoea batatas). Kartą teko ragauti kartu su bulvėmis išvirtą batatą. Jis atrodė daug skanesnis, sultingesnis, saldesnis. Jo sotumas tiesiog stebino: du kąsneliai- ir jau pavalgęs! Luobelė labai plona- nėra net ką skusti, šviežias batatas- kaip pieninės brandos kukurūzas: saldus ir krakmolingas, labai malonaus skonio. Ką tik išvirtas kažkas tarp moliūgo, bulvės ir kukurūzų. Puikiai

dera su česnaku ir daržovių prieskoniais. Atvėsusio batato skonis panašus į kaštainio.Turintis tiek privalumų batatas yra pietietis. Vegetuoja šešis mėnesius. Persodintas gegužės

pradžioje, subrandina vaisius tiktai spalio mėnesį. Bet jis toks plastiškas, kad galima be problemų daigus paruošti iš anksto.

Batato gumbai laikomi po lova. Gruodžio mėnesį jis pradeda leisti ūglius, kurie gali tįsti iki metro- jie tvirti ir kieti. Vos išnešus į lauką, tuoj pat žaliuoja ir leidžia lapelius. Vasario pabaigoje gumbą reikia iki pusės apkasti drėgnu smėliu, kad galėtų išleisti šaknis. Iš kiekvieno pumpuro būna po 10-20 ūglių, ir visa tai sparčiai auga iki gegužės. Visą tą laiką krūmus galima dauginti auginiais- jie lengvai išleidžia šaknis ir vandenyje, ir drėgname smėlyje po plėvele. Persodinti daigus galima tiktai po visų šalnų.

Batatai mėgsta organiką ir drėgmę. Išsikeroja greitai- vietos jiems reikia daug daugiau negu bulvėms. Bet užtat jų negraužia jokie vabalai, nepažeidžia jokios ligos, o jų šliaužiantys krūmai puikiai dengia dirvožemį. Daugybė lapų- maistas gyvūnams. Kiekvienas krūmas, išaugęs iš keleto ūglių, duoda 3-5kg didelių iki 1,5kg sveriančių vertikaliai stovinčių gumbų. Duobėse su organika gumbai stovi tiesiog vienas šalia kito. Todėl juos su malonumu ryja visi, kas netingi,- kurkliai, pelės. Ir visiems jų užtenka! Paprastai, aptikusios vieną krūmą, pelės puotauja vos ne visą mėnesį, tuo tarpu kiti augalai lieka nepažeisti.

Prieškary, ketvirtajame dešimtmetyje, Sočio ir Krymo pakrantėje batatai buvo labai populiarinami. Pastatytos gamybos aikštelės, bandymų stotys, atsirado savų rūšių. Kur visa tai dingo po karo, belieka tik spėlioti!

RIDIKĖLIAIRIDIKĖLIAISutikite, kad slieko neįmanoma išmokyti kalbėti. Neįmanoma ir išauginti ridikėlių šešėlyje! Jie

mėgsta erdvę. Rekomenduojama schema, 2x5cm, man netiko. Galbūt pietiniai dirvožemiai per daug maistingi arba mūsų veislės daug lapingesnės. Sodinu juos eilėje kas 5cm, o tarpueiliuose palieku po 7-10cm.

Jeigu dirvožemyje nėra piktžolių, ridikėlius reikia paprasčiausiai išbarstyti. Išlyginęs lysvę, išbarstau sėklas sauja, stengdamasis išlaikyti vidutinį tankumą: atstumas tarp sėklų- 5cm. Didžiausias derlius, kurį galima gauti iš vieno kvadratinio metro,- 10kg. Ar kas nors taip moka?.. Aš dar ne.

Ridikėliai nereiklūs dirvožemiui. Augdami maistingoje organikoje išauga į lapus- augina lapus šaknų sąskaita. Gerai auga priemolyje. Atsidėkoja už ploną 1-2cm mulčio sluoksnį.

Ridikėliai- vandens siurbikai. Labai reiklūs laistymui! Štai ko nereikia bijoti perlaistyti: svarbiausia, kad šaknys būtų kuo sultingesnės. Tegul sau geria paviršiuje: neilgai teks stengtis.

Svarbiausia laiku išrauti šakniavaisius: jau po poros dienų jie kietėja ir praranda patrauklumą. Be to, „smaugia“ kaimynus.

Yra tokių ridikėlių veislių, kurių ir lapai valgomi.Ridikėliai būna ANKSTYVIEJI ir ŽIEMINIAI. Ankstyvieji mums įprasti: smulkūs, apvalūs arba

pailgi, raudoni, užauga per mėnesį. Pietiečiams juos reikia sodinti kuo anksčiau, po plėvele- vasario ar kovo mėnesį todėl, kad jie nepakelia karščių. Kiekvieną savaitę užsėkite 1,5-2 kvadratinių metrų lysvę, kad kas savaitę būtų galima nuimti derlių. Balandžio pradžioje sėjama ir lysvėse. O nuo rugsėjo pradžios vėl galima sėti du ar tris kartus.

Žieminiai ridikai- tikra daržo puošmena. Šakniavaisiai ištįsę, įvairių spalvų- nuo juodai violetinio iki žalsvo ar balto,- sveria iki pusės kilogramo; gerai laikosi ir išsaugo švelnumą iki pavasario. Mums, deja, šios veislės mažai žinomos. Jų sodinimo schema- po sėklą kas 10-15cm, o dirvožemis po jais purenamas kuo giliau.

ROPES reikia sodinti kuo anksčiau, kitaip spragės gali pažeisti jų dygimą. Pietuose šiai daržovei per karšta. Neradau veislių, kurios tiktų mūsų kraštui. RIDIKĄ, atvirkščiai, sėja liepą arba rugpjūtį, kad galima būtų valgyti žiemą. Šios kultūros pas mus nelabai populiarios.

MORKOS IR PASTARNOKAIMORKOS IR PASTARNOKAIPagrindinis trūkumas: morkoms pietuose per kieta žemė ir per sausa.Norint gauti gerą derlių, lysves reikia specialiai paruošti- tai ne kartą patikrinta. Pats

paprasčiausias būdas- iškasti siauras kastuvo mentės gylio tranšėjas, ir pripildyti jas smėlio arba puvenų, arba žemių, sumaišytų su pjuvenomis.

Norėdami gauti pavyzdinius šakniavaisius, sodininkai naudoja netgi sodo grąžtą: kiekvienam augalui gręžia atskirą gilų urvelį ir pripildo jį smėlio. Drėgmė turi būti apačioje, ir kuo jos daugiau, tuo morkos stambesnės, sultingesnės. Taip pat reikalingas ir mulčias.

Tinka tik gerai išsiskaidžiusi organika. Nuo azoto pertekliaus mėšle arba komposte šakniavaisiai šakojasi ir darosi kartūs.

Morkos sėjamos šiek tiek tankiau negu ropiniai svogūnai. Geriausia sėti dvi eiles lysvėje, o iš kraštų palikti tuščią erdvę. Morkas sėti galima nuo kovo pabaigos iki liepos pradžios. Galima gauti du derlius. Nieko blogo, jei morkas paliksite dirvožemyje žiemai. Tik viena problema- pelės suras.

PASTARNOKASPASTARNOKAS- nepelnytai užmiršta daržovė. Virto šakniavaisio skonis nuostabus. Tai didelės švelnios petražolės šaknys. Jie būna apvalios ir pailgos formos. Pas mus vadinami šiauriniu bananu.

Pastarnokas išskirtinai ištvermingas ir atsparus: nebijo nei šalčio, nei sausrų, nei ligų, nei kenkėjų. Už laistymą ir priežiūrą atsilygina kilograminėmis šaknimis. Augalai didžiuliai, pasėjus dviem eilėmis armonikos tvarka, geriau palikti tarp krūmų 15-20cm tarpą.

Pastarnokai laikosi geriau negu morkos. Pailguosius geriau auginti tranšėjose su smėliu, nes iškasti juos iš priemolio- nelengvas darbas!

Vienintelis pastarnoko trūkumas- sėklos. Jos greitai praranda daigumą, o ir dygsta labai lėtai. Todėl prieš sėjant, jas reikia paruošti: gerai atrinkti ir tris kartus perplauti karštu vandeniu, pašalinti inhibitorius(žiūrėkite skyriuje apie sėklas). Sėti galima anksti.

SVOGŪNAISVOGŪNAIRopinis svogūnas būna AITRAUS SKONIO(gerai laikosi) ir SALDUSIS(laikosi neilgai).

Daugelis mūsų veislių- aštrūs arba vidutiniškai aštrūs svogūnai. Tikro saldaus svogūno ragavau tiktai Kryme: tai buvo senoji JaltinskijJaltinskij veislė. Jie labai plokšti, netgi šiek tiek iš viršaus įdubę, rausvai violetiniai ir visiškai neaštrūs! Visos kitos „saldžiosios“ veislės daug aitresnės.

Paprastai svogūnus sodina mažais svogūnėliais- sėjinukais. Nereikia to daryti per anksti: kol trumpos dienos, svogūnas augina žiedus. Juos sodiname gegužės pradžioje. Geriausia smulkiausius svogūnėlius- iki dviejų gramų. Stambesni leidžia daugiau žiedų, ir kuo šaltesnė vasaros pradžia, tuo intensyviau juos augina. Vos užsimezgusius žiedus galima nulaužyti, tačiau tokių svogūnų galvas teks greičiau suvalgyti, neatidėti ilgesniam laikymui.

Beveik visus ropinius svogūnus pietuose galima sėti rugsėjo pradžioje sėklomis. Jie žiemoja ir birželio pabaigoje subrandina prekinius vidutinio dydžio svogūnus. Ypač gera yra mūsų išvesta ElanoElano veislė: sėji rugsėjį- stambūs prekiniai svogūnai jau būna gegužės pabaigoje. ElanoElano veislė labai gerai žiemoja, tačiau ne visos veislės tokios, todėl lysvę geriau žiemai uždengti šiaudais.

Svogūnai apskritai nemėgsta kaimynystės ir šešėlių. Geriausia juos sodinti dviem eilėmis: kas 7-10cm armonikos tvarka, palikti 20cm tarpą tarp eilių. Iš karto sėti tam tikra tvarka svogūnus sudėtinga- daigai vos matomi ir labai jautrūs, juos lengva ištraukti ravint, todėl reikia sodinti į švarias lysves.

Svogūnui nereikia purios organikos. Nuo maisto medžiagų pertekliaus tampa vandeningas ir blogai laikosi. Svarbiausia, kad jis pajustų poreikį užmegzti svogūnėlį. Tam reikalingas atitinkamas sausumas viršuje ir geras kapiliarinis maitinimas apačioje. Tada svogūnas užsiaugina ilgas ir tankias šaknis.

Pirmus du mėnesius svogūnai aktyviai augina laiškus- tuo metu jiems reikia vandens ir mitybos. Vėliau pradeda vystytis svogūnėlis. Kad gautų įspėjimą kaupti atsargas, svogūnas turi pajusti šviesą ir šilumą, kitaip liks smulkus!

Kai tik laiškai nustoja augti, svogūnų galvutes reikia atkasti, apnuoginti iki apačios. O po poros savaičių nustoti laistyti: svogūnėlis turi subręsti. Jei tuo metu lytų, svogūnai vėl galėtų pradėti augti į lapus- tuomet laikysis labai prastai. Reikia jų augimą pristabdyti: „treniruoti“ laužant lapus, patrypiant. Po viso to svogūnas ilsėsis ramiai.

Mes mėgstame daugiamečius svogūnus. Pats geriausias iš jų- ŠnitŠnit. Jo krūmas- tai pluoštas vamzdelio formos aromatingų laiškų. NARCIZALAPIS svogūnas gana gražus: plokšti lapai, viršuje suapvalėjantys. Neaitraus skonio, minkštimas gleivėtas. Puikiai tinka salotoms. ANKSTYVIEJI svogūnai būna su stambiais laiškais ir labai aitrūs. Yra ir kitokių veislių: aukštaūgiai, šeimyniniai, kvapnieji, vynuoginiai, žodžiu, begalinė įvairovė... Visos jų veislės dauginasi dalijimosi būdu(šeimos arba svogūnėlio), kai kurie žiedynai suformuoja mažučius svogūnėlius(bulveles), panašiai kaip česnakas.

Svogūnas ŠALOT vietoje vieno svogūnėlio suformuoja šeimą iš keleto ilgų atskirų svogūnėlių. Pas mus paplitusios dvi ŠalotŠalot rūšys: „keturiasdešimtdantė“ ir stambi šviesiais lukštais rūšis- „ožkos spenys“. Šis svogūnas saldus ir lengvas, mes jį mėgstame. Kartą mačiau,, spenį“ visiškai baltu lukštu- stebuklas! Bet nuo to laiko tokio nepavyko niekur rasti.

PORAS- ypač skanus svogūninis augalas, tinkamas garnyrams arba bandelių įdarui. Valgomas storas netikrasis stiebas(ilgas suaugusių lapų pagrindas). Sodinami daigai arba rudenį sėjamos sėklos, auga šešis mėnesius. Subrendęs poras gali žiemoti lysvėje, netgi valgymui jį galima rauti žiemą. Dirvožemiui toks pat reiklus kaip ir agurkas- antraip užauga labai plonas ir praranda visą savo prasmę.

SALOTOSSALOTOSPas mus salotoms priskiriama visa, kas žalia ir nekvepia: įvairios lapinių rūšys, pusiau gūžinės

ir gūžinės salotos, salotos RomenRomen(ilga siaura gūžė- mano mėgstamiausios), cikorinės salotos, kiaulpienė ir valgomoji balandūnė, visos salotinių kopūstų veislės, lapinė garstyčia, salotinė cikorija ir kitos lapinės žolės. Kad būtų paprasčiau, mes pasielgsime taip pat.

Salotinės daržovės panašiai kaip ridikėliai bręsta gana greitai, mėgsta vandenį ir papildomą maitinimą. Gerai auga organikoje. Sėti galima du tris kartus(pavasarį ir rudenį). Jauni augalai gali žiemoti lysvėse, o pavasarį lyg niekur nieko įgauti prekinę brandą.

Salotos geba tankiai augti tarp kitų kultūrų- laukti, kol atsiras laisvos vietos, o po to suvešėti. Nebūtina krūmus rauti su šaknimis. Jei dar nelabai karšta, nupjaukite gūžę, palikdami apatinius lapus, ir augalas užaugins dar keletą nedidelių gūžių.

Jau vasaros pradžioje salotos kenčia nuo karščio- kietėja ir darosi karčios. Jei jūs gurmanas, siūlau salotas „balinti“. Paskutinę gūžės augimo savaitę suimkite krūmą, suriškite gumele ir uždenkite vazonu arba dėže- išjunkite šviesą. Taip palaikykite dešimt dienų. Skonis tiesiog stebuklingas!

Meilė salotoms pasireiškia teisingu jų vartojimu.Gero salotų krūmo ragavimas- subtilus malonumas. Pirmiausia padarykite skanų užpilą.

Puodelyje sumaišykite pagal skonį augalinį aliejų, druską, cukrų, actą, česnaką. Galima pridėti ir pipirų, ir prieskonių, ir grietinės- geriausią variantą kiekvienas pasirenka pats. Aš, pavyzdžiui, sumaišau aliejų, druską, cukrų, actą, česnaką ir grietinę. Viską reikia suplakti iki vientisos masės.

Į dešinę ranką imama gūžė salotų arba susukti į tūtelę lapai. Žinoma, stikliuką su baziliko trauktine reikės laikyti kairėje rankoje. Tai nepatogu, todėl aš dažniau apsieinu be stikliuko. Taigi merkiame gūžę į užpilą ir kandame kaip galima daugiau, plačiai išsižioję. Gerai sukramtome, stengdamiesi pajusti visas skonio subtilybes, įsisąmonindami, kokių nepaprastų mūsų pastangų reikalauja užpilas. Tai paaiškės, kai liks tik gūžės galiukas. Pati skaniausia salotos dalis- šerdelė su jaunais lapeliais.

Išbandę šį būdą, į salotas galite įsukti ir kitokių žalumynų: krapų, česnako lapų ir kitko. Arba,

pavyzdžiui, gabalėlį mėsos, sūrio, kiaušinį ir kitokių priedų. Tai taip skanu, kad apie sveikumą galima ir nutylėti!

Žinoma, aš kalbu ne apie tas smulkias salotas, kurios parduodamos turguje. Geras salotų krūmas kaip futbolo kamuolys, sveriantis apie pusę kilogramo. Būtent toks užauginamas organikoje, kai užtenka erdvės ir drėgmės.

Trumpalaikė salota- pipirnė. Ji valgoma, praėjus porai savaičių nuo sėjos. Dažnai sėjama ant vatos arba audinio, pastatoma ant palangės, kad papuoštų švelniais lapeliais velykinius užkandžius. Vartojami tik jauni krūmeliai. Vos pasirodo žydėjimo požymių- pavėlavote: žali lapeliai kietėja ir praranda skonį. Lapines garstyčias irgi rekomenduoju vartoti jaunas, kol lapeliai švelnūs.

Pati solidžiausia ir ilgaamžė salota- Pekino kopūstas.Ypatinga ir SALOTINĖ CIKORIJA. Ją reikia sėti vasarą. Iki žiemos susiformuos didžiulė šaknis.

Jei žiemą ją pasodintumėte į šiltą dėžę su žemėmis ir laikytumėte tamsoje, ji išvystytų nedidelę, saldžią gūželę kvapniais ir be galo švelniais lapais.

GELTEKLĖGELTEKLĖGelteklė panaši į pūtelio krūmą arba usnį- jie beveik broliai. O jos šaknis- nepaprastas

delikatesas, skaniausia iš visų mūsų šakniavaisių. Švelni ir trapi šviežia šaknis savo skoniu primena ką tik prinokusį lazdyno riešutą. Ji padengta juoda luobele, dėl to gelteklę vadina juodąja šaknimi. Ypatingą skonį, kaip ir dydį, ji įgyja antraisiais augimo metais.

Pagrindinė sąlyga geram derliui gauti- labai purus, organinis priesmėlio dirvožemis. Jei pas jus priemolis, nepatingėkite padaryti paaukštintą smėlio lysvę, šakniavaisiai labai siauri ir trapūs. Jie įauga giliai į žemę, ir juos bandyti iškasti iš paprastos lysvės- tai tas pats, kas rausti tranšėją pamatams!

Gelteklė sėjama pavasarį. Už laistymą ir maitinimą ji atsidėkoja. Rudenį galima valgyti jos šaknis. Bet geriau jas palikti iki kito rudens- užaugs dvigubai storesnės ir skanesnės. O geriausia- iki trečio pavasario. „Balinti“ gelteklės lapai irgi valgomi, bet kol augalas bręsta, tai daryti- gelteklės išniekinimas. Už tai pavasarį, prieš iškasant,- šventas reikalas. Užverskite ant augalų 15-20cm krūvą lukštų arba pjuvenų. Išlįs lapų galiukai- galima valgyti ir viršūnėles, ir šakneles.

PUPELĖS IR ŠPARAGINĖS PUPELĖSPUPELĖS IR ŠPARAGINĖS PUPELĖSŠių „vertikaliųjų“ augalų grožį aš pastebėjau tik neseniai. Dabar jas sodinu, kur tik galiu: vasarą

mėgstamiausias maistas.Vijoklinės pupelės paprastai auginamos ant karties. Rudenį jas geriau nuskinti nuo sausų lianų.

Po kiekviena kartimi arba ištemptu špagatu sodinama po 4-5 sėklas, ne mažiau. Ypač skanios yra virtos ir troškintos pupelės.

Daugelis mūsų veislių ilgai vegetuoja. Bet anksti jų nepasėsi- pupelės šilumamėgės. Kol šalta, jauni daigai neauga- laukia atšilimo, o per tą laiką spėja užsikrėsti puviniais. Tenka sėti gegužės viduryje- tada auga iš karto ir greitai. Ypač gerai jaučiasi prie pietinės sienos. Už laistymą ir maitinimą pupelės atsidėkoja didesniu derliumi.

Sėklinės rūšys turi plaušuotą arba greitai tvirtėjančią ankštį(iš tiesų pupelių vaisius- ankštis). Tačiau nesubrendusias verdu ir jas: vis tiek skanios. O neseniai atradau naują patiekalą: verdu pageltusias sėklinės pupelės ankštis sūdytame vandenyje, atvėsinu, po to išspaudžiu pieniškas pupeles ir valgau su sviestu.

KRŪMINĖ DARŽOVINĖ PUPELĖ- puiki kultūra, tinkanti auginti kartu su vijoklinėmis daržovėmis ant kopėtėlių. Prisitaiko prie šešėlio. Sodinti galima tankiai. Ankštys visiškai neturi plaušų, pilnos minkštimo. Laiku nuimtas derlius duoda tris pupelių partijas. Nokdamos pupelės mėgsta vandenį.

Tačiau pats skaniausias patiekalas- šparaginės pupelės.

ŠPARAGINĖS PUPELĖS(karvių žirneliai, arba afrikietiškos pupelės) turi trikampius tamsius lapus ir ilgas, savo forma į gyvates panašias ankštis, kurių ilgis kartais siekia iki pusės metro. Iki kol pagelsta, pupelės išsaugo švelnumą, nors suformuoja išilginius plaušus. Išvirtos arba patroškintos šparaginės pupelės gyvatėlės- tikros „daržovių nėgės“!

Šparaginės ir kitos pupelės ypatingos tuo, kad nuo vaiskočio jos gali užmegzti naują žiedą. Ankštis nupjaunama jauna, kai jėgos sėkloms dar neišeikvotos, lieka miegantis pumpuras. Jį reikia panaudoti! Todėl aš visuomet nupjaunu derlių, palikdamas ant krūmo galiuką ankšties- „užpakaliuką“. Į nupjovimą reaguoja augimo medžiagos. O „užpakaliuke“ yra ir medžiagų atsargų. Todėl netrukus pasirodo nauja ankštis. Taip galima surinkti beveik tris derlius per metus.

KUKURŪZAIKUKURŪZAIKaip jau buvo minėta, kukurūzai- puiki kulisinė kultūra, vasarą ne tik apsauganti nuo karščių,

bet ir duodanti skanių burbuolių.Kukurūzų nereikia sėti anksti- jie, kaip ir pupelės, yra šilumamėgiai.Kaip daržovė visame pasaulyje vartojami cukriniai kukurūzai. Jie žemaūgiai, o burbuolės ne

tokios didelės. Grūdai beveik nekietėja, kol burbuolė nesudžiūsta. Virti grūdai saldūs ir švelnūs- nereikia kramtyti. O virti tereikia dešimt minučių.

Paprastieji kukurūzai yra pusantro karto aukštesni ir burbuolės daug stambesnės. Grūdai greitai kietėja. Vaškinės brandos, jie stebuklingai geri! Ypač su sviestu ir druska. Jie ne tokie švelnūs, bet skonis daug geresnis, o „didele burbuole ir burna džiaugiasi“!

Mes dažnai auginame ir kukurūzus, skirtus pakepinti. Paimame saują sėklų ir suberiame į įkaitusią keptuvę- iškart uždedame dangtį: pasigirsta spragsėjimas- garsai kaip mūšio lauke. Valgome lengvai pasūdytus.

PAGRINDINĖS ŽINIOS APIE PRIESKONINIUS PAGRINDINĖS ŽINIOS APIE PRIESKONINIUS AUGALUSAUGALUSGyvendami ant Volgos kranto ir mėgaudamiesi tenykščiu juodžemiu, mes trijų arų sklype

išaugindavome apie trisdešimt rūšių įvairių prieskoninių augalų. Dabar daug mažiau. Priėjau prie išvados, kad patogiau jiems skirti nuolatines vietas lysvėse. Juk daugelis jų sėkmingai patys pasisėja ir sudygsta pavasarį- belieka tik pašalinti jų perteklių. O priežiūros jie nereikalauja, tiktai birželio mėnesį tenka nupjauti pirmą derlių ir palaistyti.

Aš nebuvau įpratintas naudoti prieskonius, todėl man daug sunkiau juos pritaikyti virtuvėje negu užauginti. Bet dabar aš į juos žiūriu kitaip: juk prieskoniniai augalai sukuria sodo aromatą! Jau vien to pakanka, kad būtų verta rūpintis jų klestėjimu.

Patogiausia auginti daugiamečius prieskonius.PELETRŪNAS-ESTRAGONAS- kiečių rūšis. Puikiai dera su raugintais agurkais ir kitais

marinuotais produktais. Suteikia švelnų aromatą salotoms. Tiesiog nuostabus užpiltas degtine.ISOPAS- pas mus jis daugiametis. Aromatas artimas lavandai, bet tinkamas vartoti kulinarijoje.

Dedamas į mėsos patiekalus ir kaip priedas į arbatą.PAPRASTOJI GELSVĖ- salierų šeimos. Aromatas stiprus. Džiovinta suteikia puikų aromatą

sriuboms ir mėsos patiekalams.ČIOBRELIS- gražiai žydi, skani jų arbata. Tinka uogienėms aromatizuoti. Būna labai įvairių

skirtingų aromatų.LEVANDA- puikus aromatizuojantis augalas buityje, pavyzdžiui, patalynei kvėpinti, jai

giminingas ROZMARINAS. Nupjauti ir uždengti mulčiu jie neblogai pas mus žiemoja.BALZAMINE SPIGĖ(daržinis)- graižažiedis augalas su pailgais lapeliais, turi šiek tiek

primenantį mėtos aromatą. Tinkamas arbatai ir vaisinių patiekalų aromatizavimui. Ypatingą skonį

suteikia žuvies patiekalams.MAIRŪNAS(daržinis)- žolė, kurios aromatas tiesiog verčia iš kojų. Aromatas panašus į arbatos

su citrinmedžiu. Užsiauginti ypač sunku: sėklos prastai dygsta, ūgliai labai neatsparūs. Geriau sodinti daigais.

MELISA(citrininė)- būna daržinė ir laukinė. Daržinės melisos krūmai stambesni, daugiastiebiai, lapai su pūkeliu. Bet aš pirmenybę teikiu laukinei- jos aromatas ryškesnis.

MĖTA- paplitę dešimt jos rūšių. Pati rafinuočiausią- egiptietiškoji, o kvapniausia- pipirmėtė. Dar yra šaltmėtė- jos aromatas labiau tinka mėsai ir daržovėms. Mėtas geriau sodinti nuošalyje arba dėžėse- baisi šakninė piktžolė!

ŠALAVIJAS- įvairias jo rūšis auginame kaip dekoratyvinius augalus.Vienmetės žolės lengvai pasisėja pačios.BAZILIKAS. Puikiai tinka konservų ir marinatų aromatizavimui. Dedamas į salotas ir antpilus.

Nupjautas žydėjimo pradžioje, duoda antrą vešlų derlių. Sėklas mėgsta išnešioti skruzdėlės, todėl sėti geriau dėžėse.

DAŠIS- skleidžia ypatingą aromatą. Naudojamas džiovintas, nes šviežias atsiduoda žibalu, kaip ir dauguma kalnų dašių. Naudojamas arbatoms. Tinka žuvies ir mėsos patiekalams. Pats pasisėja.

SALIERAS- ir šakninis, ir lapinis- pilnavertė daržovė. Džiovinti lapai- puikus prieskonis šaltiesiems patiekalams. Švieži lapai naudojami salotoms- tonizuoja. „Jei nori greičiau bėgioti, valgyki salierą!“.

KRAPAI ir PETRAŽOLĖS... Ar apie jas reikia ką nors sakyti?..Apie žoles galiu pasakyti du dalykus. Pirma: visos žolės, nupjautos vasaros viduryje, duoda

antrą vešlų derlių rudeniop. Tai gerai! Antra: džiovinti žoles reikia greitai ir tamsoje. Gera vieta- šilta palėpė. Dar geriau- elektrinis džiovintuvas. Jei džiovinant patenka drėgno oro- viskas prapuolė. Žinoma, žolė baigs džiūti, tačiau praras dalį aromato, įgis šieno kvapą.

* * *Tai viskas, ką šiandien galiu pasakyti apie daržoves ir daržą. Jei kažką praleidau- ką gi,

neįmanoma aprėpti neaprėpiamų dalykų. Tikiuosi ir viliuosi, kad jūsų asmeninė patirtis taps vertingiausia perskaitytos knygos dalele!

BENDRADARBIAUKIME!BENDRADARBIAUKIME!

Negaliu nepranešti apie savo ketinimus.Aš ir toliau renku informaciją apie sėkmingą augalininkystės patirtį. Dar nesu aprašęs

sodininkų ir selekcininkų pasiekimų. Norėtųsi pakartotinai išleisti I.Mičiurino ir L.Berbanko darbus.

Labai norėčiau išstudijuoti ir aprašyti šiuolaikinės intensyvios sodininkystės technologijas. Šiuo metu rašau knygą apie ekologišką augalų apsaugą.

Parašęs knygas Derlingumo menasDerlingumo menas, Protingas arbūzinių kultūrų laukasProtingas arbūzinių kultūrų laukas ir Protingas vynuogynasProtingas vynuogynas visiemsvisiems, aš peržengiau sodybinio sklypo ribas. Dabar domiuosi viskuo, kas gali būti naudinga ir sodininkams, ir mąstantiems fermeriams, ir laukininkystės specialistams. Išduosiu jums paslaptį: mano svajonė- parašyti Pasaulio protingosios augalininkystės enciklopedijąPasaulio protingosios augalininkystės enciklopediją... Vadinasi, džiaugsiuosi gaudamas įvairių pranešimų ir būsiu dėkingas už papasakotą sėkmingą patirtį! Mainais galiu atsiųsti įvairios medžiagos arba atsakyti į klausimus, jei tik sugebėsiu į juos atsakyti.

Rašykite: nik@kurdyumov.runik@kurdyumov.ruAplankykite puslapį internete: www.kurdyumov.ruwww.kurdyumov.ru

Linkiu jums sėkmės, pergalių ir pasitenkinimo!

ŽODYNĖLISŽODYNĖLISABLAKTIRUOTĖ- skiepijimas suglaudžiant: nuo dviejų jaunų(sodinukų) ūglių nupjaunama po

juostelę žievės iki 10-15cm, ūgliai prispaudžiami vienas prie kito nuogomis puselėmis ir apvyniojami. Ūgliai suauga. Po dviejų savaičių vienas ūglys pradedamas skabyti- taip perduodamas maitinimas kitam ūgliui. Po mėnesio jis visai pašalinamas. Likęs ūglys turi dvi šaknis.

AKSIOMA- pradinis teiginys, kuris moksle priimamas be įrodymų. Savaime aiškus dalykas, akivaizdi tiesa.

AMONIAKAS- aštraus kvapo troškios dujos- azoto ir vandenilio junginys.ANAEROBAI- anaerobiniai organizmai, gyvenantys ir besidauginantys laisvo deguonies

neturinčioje aplinkoje. Tie, kurie vystosi tik be deguonies, yra obligaciniai anaerobai. O tie, kurie gali egzistuoti laisvo deguonies turinčioje aplinkoje, yra fakultatyviniai anaerobai.

AZOTAS- cheminis elementas; vienas pagrindinių augalų mitybos elementų. Įeina į visų baltymų sudėtį. Perteklius sukelia stiprų augalinės masės augimą, mažina atsparumą ligoms ir šalčiui.

BORAKSAS- boro superfosfatas, nuosėdinis magnio bo-ratas. Boro rūgštis, tirpstanti vandenyje. Boro šaltinis augalams.

DNR- stambiausia ir sudėtingiausia molekulė, kurios struktūroje įrašyta visa genetinė informacija. Dalijantis ląstelėms, DNR nusikopijuoja ir taip pat dalijasi. Praktiškai iš vienos DNR, daug paprastesnės nei mūsų, sudaryti virusai- jie laikomi gyvomis būtybėmis. Žmogaus genų šifravimas parodė, kad 90% DNR yra „nereikalingos“, tai yra nesuprantama, kodėl ji yra. Vadinasi, tik 10% mes suprantame apie genetiką...

DOLOMITMILČIAI- kalkinė trąša, gaunama iš susmulkinto dolomito. Jie turi magnio karbonato. Maltos klintys-kreida.

DVIEILĖ SĖJA- kai vaga sudaryta iš dviejų paralelių eilių. Jei eilučių daugiau(3-8), tai kalbama apie juostinę sėją.

FITOFTOROZĖ- augalų liga. Sukelia fitoftoros genties grybai.FOSFORAS- cheminis elementas, viena svarbiausių augalų maisto medžiagų. Nuo jo priklauso

gyvybės procesų vyksmas, imunitetas ir atsparumas nepalankiems aplinkos faktoriams.FOTOSINTEZĖ- organinių junginių susidarymas augaluose veikiant šviesai.GAILESTIS- užuojautos jausmas. Tačiau šiuo atveju, gailestis- tai labai žemo lygio reakcija į kito

nesėkmę, kai užuot suteikę pagalbą, jūs išskystate ir skaudinatės, patys laukdami pagalbos. Žmonėms, kurie nepasižymi dvasios tvirtumu, tai yra vertybė. Tai mūsų „mėgstamiausios“ proto pinklės.

HELMINTAI- žmogaus ir gyvūnų žarnyne gyvenančios parazitinės kirmėlės. Pereina įvairius vystymosi ciklus, skirtingais pavidalais ir skirtingoje terpėje.

HUMUSAS- dirvožemio puvenos.KALIS- cheminis elementas, vienas būtiniausių visų organizmų makroelementų, skatina

žydėjimą ir vaisių mezgimą.KAPILIARIŠKUMAS- tankių kanalų ir ertmių gausa struktūroje, kuriais vanduo gali sunktis ir

kilti į viršų, kadangi vandens įsikibimo jėga daug didesnė už to vandens svorį.KARBAMIDAS- koncentruota azoto trąša. Turi 46% azoto, gerai įsisavinamas kaip silpnas

tirpalas.KOPĖTĖLĖS- kopimo, lipimo priemonė. Atrama vijokliniams augalams arba medžiams.KOMPOSTAS- trąša, gaunama iš augalų ir gyvulių atmatų ir durpių ar kitų priedų mišinio,

pūdinys.KOVA- įvairių neteisingų veiksmų rūšis. Bandymas sunaikinti pasekmes, nekreipiant dėmesio į

priežastis, kurios dėl to tik stiprėja ir klesti.KULISAI- šoniniai skydai arba audinio gabalai scenos dekoracijoje. Daržininkystėje aukštų

augalų eilės arba juostos, pasodintos, kad apsaugotų pagrindinę kultūrą nuo saulės ir vėjo. Pas mus ne kartą buvo atliekamos mišrios sėjos(javų ir kukurūzų). Derlius buvo vos ne dvigubai didesnis. Tiktai štai technikai sunkiau važinėtis...

KULTIVATORIUS- padargas dirvai purenti.LĄSTELIENA arba celiuliozė- polisacharidas, krakmolo giminaitė. Medžiaga su labai ilgomis

molekulėmis, ne-tirpstančiomis vandenyje, iš kurios sudarytos augalų ląstelių sienelės.LIMITAVIMAS- apribojimas(limitas- ribojamas kiekis). Limituojantis faktorius- tai, dėl ko mes

negalime augti arba likti savo pozicijose. Paprastai tai būna mūsų pačių įsitikinimas...LIUKSAS- apšviestumo vienetas- liumenas kvadratiniam metrui.MAGNIS- vienas pagrindinių augalų mitybos elementas. Įeina į chlorofilo sudėtį- fotosintezės

pagrindą.MOLINGAS- turintis daug molio(dirva, žemė).MONOKULTŪRA- kai dideliame plote auga vienos rūšies augalai.MULČIAS- natūralios organinės medžiagos, naudojamos mulčiavimui. Viskas, kuo iš viršaus

uždengtas dirvožemis.NEOKSIDUOTOS FORMOS- nesujungtos su deguonimi. Atvirkščiai, deguonies jungimasis- tai

oksidacija. Būtent oksidus įsisavina augalai. Mes irgi kvėpuojame tam, kad oksiduotume tai, ką suvalgėme, tai yra sudegintume, o išskirtą energiją panaudotume.

NITRATAI- azoto rūgšties druskos; viena iš įsisavinamų azoto formų. Amoniakas- vandenilio junginys su azotu; metanas- paprasčiausias angliavandenilis; sieros vandenilis- degios supuvusio kiaušinio kvapo dujos. Visi jie aprūpina augalą maisto medžiagomis.

NITRIFIKACIJA- amonio druskų virtimas nitratais dirvožemyje ir vandenyje. Procesą atlieka nitrifikatoriai(bakterijos).

PATOGENAI- organizmai, sukeliantys ligas.PERLITAS- gamtinio perlito(uolienos) perdirbimo produktas. Lengva, korėta grūdelių pavidalo

medžiaga. Vandens sugeria beveik 30 kartų daugiau už savo svorį. Puikiai tinka daigų įsišaknijimui kaip purentuvas.

PERMANENTINIS- nuolatinis, nenutrūkstamas.PERONOSPOROZĖ- augalų liga, netikroji miltligė(žiūrėkite skyrelyje Gynyba be kovosGynyba be kovos).PLOKŠČIAPJOVĖ- įrankis, kuris plokščiai pjauna. Įstatomi vienpusiai plokščiapjoviai peiliai,

kurie žolių daigų žemėmis neužberia.POPULIACIJA- vienos rūšies individų grupė, gyvenanti konkrečioje vietoje konkrečiomis

sąlygomis.PROPANAS- degios dujos. Mūsų viryklėse propano ir butano mišinys.PUVENOS- supuvusių medžiagų liekanos, puvėsiai. Pas mus taip vadinamas

perpuvęs(kompostuotas) mėšlas. Kompostas- supuvęs įvairių medžiagų mišinys.

R. HABARDAS- dianetikos ir scientologijos kūrėjas, mokslo apie protą, technologijų, leidžiančių žmogui suvokti savo protą, juo naudotis, spręsti savo problemas ir pasiekti sėkmės, kūrėjas. Sukūrė organizacijų tinklą šių žinių skleidimui. Po R.Habardo mirties dalis organizacijų išsigimė į verslą, besinaudojantį žmonių patiklumu. O mokslas ir technologijos toliau vystosi kaip neformalus laisvų specialistų tinklas- „laisvoji zona“.

REZULTATAS- tai, ko savo veikla siekėme, dėl ko pradėjome veikti. Rezultatas arba yra, arba jo nėra. Blogų rezultatų nebūna.

SALIETRA- bet kurios azoto druskos pramoninis pavadinimas. Vartojamas trąšoms.SĖJOMAINOS SISTEMA- pasėlių kaitaliojimo sistema.SĖKMĖ- sekimasis, laimė. Rezultatas, pagerinantis žmogaus ir jo artimųjų gyvenimą. Gebėjimas

pasiekti tikslą- protingumo požymis.STABILUMAS- pastovumas, kai niekas nesikeičia. Sustoja tobulėjimas, vadinasi, netrukus įvyks

nuosmukis.STRUKTŪRA- sandara. Bet šiuo atveju, tai ne fizinė sandara, o natūrali, optimali ir ilgalaikė

dirvožemio sistema, kuri aprūpina naudingomis medžiagomis augalus, gyvūnus ir mikrobus. Tai natūrali natūralaus dirvožemio būklė.

ŠILTLYSVĖ- įvairiais būdais šildoma ar šiltinama lysvė.ŠILTNAMIS- stiklinis erdvus šiltadaržis.ŠILTNAMIO EFEKTAS- šiluma pereina per plėvelę(stiklą), įšildo dirvožemį, o šis šildo orą.

Šiltas oras neišeina į lauką ir toliau šyla. Kuo mažesnis ir hermetiškesnis šiltnamis, tuo ryškesnis ŠE.ŠPARAGINĖS PUPELĖS- karvių žirniai(aprašyta 13 skyriuje, skyrelyje PupelėsPupelės).TECHNOLOGIJA- gamybos procesų visuma. Tai rezultatyvus gyvenimo būdas, ne vien

technikos srityje. Pavyzdžiui, yra partnerio pasirinkimo technologija, pašlijusių santykių atkūrimo technologija ir taip toliau.

TRIMERIS- lengva rankinė vejapjovė.VĖDINIMAS- veiksmas, kai negrynas oras išleidžiamas ir įleidžiama gryno.VEGETATYVINIS- nesusijęs su dauginimusi. Priklausantis augalo vegetacijai: šaknys, stiebai,

lapai. Žiedai ir sporas išnešiojantys organai yra generatyviniai.VEGETACIJA- augalo augimas. Laikas nuo prabudimo iki ramybės periodo.VEJAPJOVĖ- mašinėlė, skirta vejai pjauti.

TurinysTurinysVIETOJ ĮŽANGOSVIETOJ ĮŽANGOSApie ką ši knygaSveiki!Kaip skaityti šią knygą

1 SKYRIUS1 SKYRIUSVasarnamio sėkmės paslaptis, arba kas yra laisvėVasarnamio sėkmės paslaptis, arba kas yra laisvėSusipažinkite: sėkmė, arba sėkmės pagrindaiAr mes draugaujame su savo sklypu, arba pseudomoksliniai pasvarstymai apie sugyvenimąSvarbiausia apie permanentinę kultūrą

2 SKYRIUS2 SKYRIUSPasaka apie tai, kaip darbštumas užmušė derlingumąPasaka apie tai, kaip darbštumas užmušė derlingumąTrumpa žemdirbystės istorija„Nauja“ I.E.Ovsinskio žemdirbystės sistemaVeikli augalų prigimtisKuo minta augalaiKeturios derlingumo sąlygosSvarbiausia apie I.E.Ovsinskio sėją ir metodusKodėl kasame žemę

3 SKYRIUS3 SKYRIUSKaip pagerinti derlingumą, arba daržininkystės metodika mėgėjamsKaip pagerinti derlingumą, arba daržininkystės metodika mėgėjamsĮvairių rūšių organikaKaip galima panaudoti organikąGamtinio kompostavimo patirtisMėšlas irgi gali tapti išmintingesnis!Skystas kompostasTrumpai apie sliekusMulčias ir kita lysvių dangaNatūraliausias dirvožemio gerintojasNukrypimas apie V.R.Viljamso sėjomainos sistemąSvarbiausia apie dirvožemio alinimąNe vien kauptuku!Kultivatoriaus noragėlisV.V.Fokino plokščiapjovėProtingi mūsų senelių kapliaiŠiuolaikiniai kultivatoriaiNa, jeigu jau kasti, taiReziumė apie protingą žemdirbystę

4 SKYRIUS4 SKYRIUSSkirtingos lysvės, arba daržininkystė mažuose plotuoseSkirtingos lysvės, arba daržininkystė mažuose plotuoseDaržovių konteineris po dviejų metų

Paaukštintos lysvės- loveliaiSiauros lysvės ir siauri loveliaiTranšėjos- siauros lysvės karštam klimatuiDuobės- tingios daržininkystės apoteozėPavėsinės, tvorelės ir pietinės sienosPiramidės ir skėčiaiApibendrinant

5 SKYRIUS5 SKYRIUSSiauri loveliai ir tranšėjos, arba lengvai prižiūrimas daržasSiauri loveliai ir tranšėjos, arba lengvai prižiūrimas daržasSiaurų lysvių išdėstymas ir įrengimasAugalų sėja ir sodinimas siaurose lysvėse

6 SKYRIUS6 SKYRIUSProtingas daržas- vaizdas iš viršaus, arba bandymas suderinti protingus ir gražius dalykusProtingas daržas- vaizdas iš viršaus, arba bandymas suderinti protingus ir gražius dalykusKiek ir kokių jums reikia lysviųPagrindinės daržo formavimo taisyklėsDaržo grožis- tai jo tikslingumas

7 SKYRIUS7 SKYRIUSKaip tankiau susodinti daigus, arba pasvarstymai, skirti mėgėjams viską suderintiKaip tankiau susodinti daigus, arba pasvarstymai, skirti mėgėjams viską suderintiIšvada apie kvadratinę pėdąTrikampiai geriauVertikalus gerinimo būdasDaržovių „amfiteatras“Dėmės daug paprasčiauVisiškai paprastas derinimo būdasAr jos nori kartu gyventi?Daržovių konteineriai ant kiekvienos lysvės

8 SKYRIUS8 SKYRIUSKas yra nelaisvė, arba pasakos ieškantiems esmėsKas yra nelaisvė, arba pasakos ieškantiems esmėsProblemų anatomijaGyvenimas- tai kova*Kas nepakeičiama, tas patikimaAplinkybės stipresnės už musKantrybė ir darbas- viską sutrins!„Aš gyvenu dėl kitų...“Mokslas už mus protingesnisMitai apie daržus šiandien

9 SKYRIUS9 SKYRIUSProtingų lysvių maitinimas ir laistymas, arba kaip nepakenkti maitinant ir girdantProtingų lysvių maitinimas ir laistymas, arba kaip nepakenkti maitinant ir girdantKodėl augalai išgarina vandenįKą mes galime padarytiKuo minta augalaiAr mums reikalingos mineralinės medžiagosMaitinimas, stimuliavimas ir laistymas vienu metuŠiek tiek apie mikrobiologiją

10 SKYRIUS10 SKYRIUSKuo naudinga plėvelė, arba pasakos, kaip apgauti žiemąKuo naudinga plėvelė, arba pasakos, kaip apgauti žiemąAmerikos fermerių patirtisSvarbiausia apie protingą šiltnamį

11 SKYRIUS11 SKYRIUSPrižiūrėk daržovę nuo pat jaunumės, arba pasakos apie sėklas ir daigusPrižiūrėk daržovę nuo pat jaunumės, arba pasakos apie sėklas ir daigusSėklos grūdelis jau yra augalasSvarbiausi dalykai apie sėjąDaigų sodinimo subtilybės

12 SKYRIUS12 SKYRIUSGynyba be kovos, arba pasakos, kaip mes kenkiame augalamsGynyba be kovos, arba pasakos, kaip mes kenkiame augalamsProtingi mišiniai bakeliuose„Mišrainės“ efektasMano priešo priešas- mano draugas!Užkeikta porelėGrybeliai ir grybų lietusAugalai vienas kitą apsaugo

13 SKYRIUS13 SKYRIUSĮvairiai apie įvairias daržoves, arba apie augalų galimybes ir visokias šeimininkų gudrybesĮvairiai apie įvairias daržoves, arba apie augalų galimybes ir visokias šeimininkų gudrybesDar kartą apie norus ir galimybesPomidorai ir kiti bulvių šeimos augalaiAgurkaiMoliūgų šeimos augalaiBulvėsBatataiRidikėliaiMorkos ir pastarnokaiSvogūnaiSalotosGelteklėPupelės ir šparaginės pupelėsKukurūzaiSvarbiausia apie prieskoninius augalusBendraukime!

ŽODYNĖLISŽODYNĖLIS

Iš Rusų kalbos vertė: Jūratė Ivanauskienė ir Saulius JasionisDailininkas Andrejus Andrejevas

GYVENANTIEMS SODYBOJEGYVENANTIEMS SODYBOJEarbaarba

SVAJOJANTIEMS APIE JĄSVAJOJANTIEMS APIE JĄ

www.sodyba.orgwww.sodyba.org