VILNIAUS UNIVERSITETAS

TEISĖS FAKULTETAS

VIEŠOSIOS TEISĖS KATEDRA

Dieninės studijų formos

I kurso 8 ak. grupės

studenčių

Gabrielės Vilkišiūtės ir Agnieškos Simonovič

Pranešimas

Precedento taisyklės įsitvirtinimas anglosaksų teisės

tradicijoje

Vilnius, 2009

Šiek tiek istorijos

Teisinis precedentas – kaip teisės šaltinis – formavosi anglų teisinėje sistemoje daugelį amžių, buvo ir yra pirminiu teisės šaltiniu. Pradžią tam davė bendrosios teisės kūrimasis, o tiksliau, tiesioginė karaliaus teismų praktika. Užrašuose šalių reikalavimai ir motyvuotas teismo sprendimas pradėti fiksuoti nuo važinėjančių teisėjų atsiradimo. Tai buvo karališkieji teisėjai, kurie važinėdavo po šalį ir spręsdavo ginčus pagal vietos papročius. Grįžę į žiemos rezidenciją Londone analizuodavo skirtingus vietos papročius, juos lygindavo ir išrinkdavo protingiausius bei teisingiausius, kuriuos išvežiodavo po visą šalį. Taigi karališkieji teisėjai pradėjo taikyti visai šaliai bendras taisykles ir taip susikūrė bendroji teisė, kurios pagrindu susikūrė bendroji teisės tradicija. XIII a. tokie teismų sprendimai pradėti reguliariai skelbti vadinamuose “Bylų ritinėliuose”, o netrukus ir “Metraščiuose”, leistuose iki XVI a. vidurio. Vėliau imta leisti teismo sprendimų rinkinius, sudarytus pagal tam tikrą sistemą. Ši medžiaga tolesnei teismo praktikai iš pradžių buvo naudojama vienam ar kitam konkrečiam papročiui patvirtinti. Bet ilgainiui iš čia susiklostė precedento taisyklė. Dar labiau precedentą anglosaksų teisinėje sistemoje įtvirtino XIV a. įsteigta nuolatinė karaliaus teismo institucija – Lordo kanclerio teismas, kuriame lordas kancleris, karaliaus vardu, spręsdavo bylas, nagrinėdavo skundus, priimdavo sprendimus. Ilgainiui iš tokių sprendimų ėmė formuotis normos. Lordas kancleris, vėlesnėse bylose radęs panašią padėtį, ėmė vadovautis jau esamu savo sprendimo pavyzdžiu. XVIII a. tapo akivaizdu, kad Lordo kanclerio teismas vadovaujasi paties sukurtais precedentais.

Precedento principinės taisyklės

Precedentinio pobūdžio anglų teisė iš esmės buvo iki pat XX a. Oficialiai precedento privalomumą pripažino 1854m. parlamento aktas, tam nustatydamas principines taisykles :

1. Aukštesniųjų teismų sprendimai besąlygiškai privalomi kiekvienam teismui;

2. Žemesniųjų teismų sprendimai aukštesniesiems teismams nėra privalomi;

3. Pirmosios instancijos teismų sprendimai neprivalomi kitiems tos pačios kompetencijos teismams;

4. Apeliaciniai teismai ir Lordų rūmai taikosi tik prie savo anksčiau priimtų sprendimų; pagal 1966 m. Lordų rūmų nutarimą, jie turi teisę prireikus peržiūrėti – pataisyti ar pakeisti – savo sprendimus.

Pagal šią nuostatą, kiekvienas anglų teismas, priimdamas sprendimą, yra saistomas ankstesniųjų savo sprendimų. Terminas “susaistytas” reiškė, kad teismas privalėjo vadovautis ankstesniu sprendimu nepriklausomai nuo to, ar jį patvirtino paskesnė teismų praktika, ar jis taip ir liko vienintelis. Nesvarbu ir tai, ar sprendimas buvo priimtas praėjusiais metais, ar praėjusiame šimtmetyje, ir tai, kad, teismo nuomone, įtvirtintą principą nėra tikslinga taikyti dėl pasikeitusių socialinių sąlygų ar dėl kitų priežasčių. Tas faktas, kad parinkdamas reikiamą teisės normą teismas turi atsižvelgti į ankstesnius sprendimus ir jais sekti, jei jie atitinka nagrinėjamos bylos padėtį, Anglijoje jau seniai yra pripažįstamas, juo labiau, kad ten nebuvo visaapimančio įstatymo reguliavimo ir pagrindas teisinei

2

argumentacijai iš esmės buvo tik esamas sprendimas. Šis doktrinos variantas yra ne įstatymų leidėjo, bet teismų praktikos kūrinys, kuriuo ji pati save supančiojo.

Precedentas šiuolaikinėje teisėje

Anglų teisė precedentinė yra ir dabar. Manoma, kad precedentą, kaip privalomą teisės šaltinį, apibūdina jo savybės – tikrumas, tikslumas ir lankstumas. Jei teisėjas daro prielaidą, kad ankstesnieji sprendimai jo teisme ir aukštesniuosiuose teismuose buvo nagrinėjami kompetentingai, tai nėra pagrindo manyti, kad aplinkybėms nepasikeitus, panašus rezultatas būtų netinkamas. Tose šalyse, kuriose įsišaknijo Anglijos teisinė sistema (Anglija, JAV, Kanada, Australija, Zelandiją ), iki šių dienų teisinis precedentas vaidina vieną iš pagrindinių vaidmenų teismams atliekant savo pagrindinę funkciją – vykdant teisingumą. Tai iš esmės ir skiria anglosaksų teisės sistemą nuo kontinentinėje teisinėje sistemoje vyraujančios padėties . “Rašytinės” teisės šalyse teismų praktika paprastai yra kaip papildomas (antraeilis) teisės šaltinis, čia pagrindinę galią turi valstybės įgaliotų institucijų leidžiami įstatymai. Įvairaus lygio teismai savo sprendimais nesukuria naujų teisės normų. Visai kitokia padėtis nuo seno yra Anglijos teisinėje sistemoje. Čia patys teismai, priimdami sprendimus, sukuria naujas taisykles – naujas teisės normas teisinių precedentų pagalba.

Teisinio precedento struktūra

Precedentinėje teisėje labai svarbus yra teismo sprendimo turinys. Jį sudaro dvi dalys :a) ratio decidendi ( sprendimo esmė );b) obiter dictum ( pagalbinė teisinio precedento dalis sprendimo priėmimo atžvilgiu ).

Teismui taikant teisės precedentą yra privaloma tik ratio decidendi. Todėl norint iš arčiau susipažinti su teisiniu precedentu, reikia išsiaiškinti kas tai yra ratio decidendi. Ratio decidendi - motyvuoto teismo sprendimo dalis,kurioje yra teisinė sprendimo argumentacija, taip pat įvertinamos faktinės bylos aplinkybės. Paprastai teisėjai ( pirmosios ar apeliacinės instancijos ) savo sprendimuose labai smulkiai išdėsto tas bylos aplinkybes, kurios ir buvo svarbiausios duodant vienokį ar kitokį teisinį įvertinimą. Galima būtų teigti, kad tai ir sudaro teisinio precedento ratio decidendi – bylos esmę, kuri ir nulėmė teisėjo nuomonę bei privedė prie vienokio ar kitokio teisinio sprendimo. Teisėjas, išdėstydamas savo nuomonę sprendimo atžvilgiu, gali apžvelgti ir kitas bylos aplinkybes, išsakyti savo nuomonę bei pamastymus jų atžvilgiu. Tačiau tai nebus teisinio precedento privalomoji dalis ratio decidendi, nes joje išdėstomi teisėjo pamąstymai neturi esminės įtakos priimant galutinį sprendimą. Ši dalis vadinama teisinio precedento obiter dictum. Taikant teisinį precedentą obiter dictum, skirtingai nuo ratio decidendi, yra nagrinėjama paviršutiniškai arba iš viso nenagrinėjama. Teisėjas, priimdamas teisinį sprendimą byloje ir tuo pačiu sukurdamas teisinį precedentą, pats sprendžia kas jo sprendime yra ratio decidendi, o kas obiter dictum. Tuo pačiu jis nustato kitiems teisėjams kurios naujos teisinės taisyklės tiriant analogiškas bylas bus privalomos, o į kurias galima tik atsižvelgti arba iš viso ignoruoti. Teisinėje literatūroje yra išskiriamos dvi dicta formos : dicta, kurios nesuteikė esminės pagalbos teisėjui priimant sprendimą, ir dicta, kurios padėjo išspręsti teisinį ginčą bei priimti sprendimą konkrečioje byloje, tačiau netapo ratio decidendi dalimi. Jos abi turi vieną bendrą savybę : abi neturi įpareigojančios galios teisėjams ateityje taikant teisinį precedentą.

3

Teisinio precedento rūšys

Pagal teisinį precedentą priėmusios institucijos viršenybę precedentai skirstomi į :1) Lordų rūmų teisinius precedentus;2) Apeliacinio teismo (civilinių ir baudžiamųjų bylų skyrių) teisinius precedentus;3) Aukštojo teismo teisinius precedentus.

Pagal teisinės atsakomybės rūšį į :1) Baudžiamuosius teisinius precedentus;2) Civilinius teisinius precedentus.

Pagal teisinio precedento ratio decidendi buvimą į :1) teisinius precedentus su vienu ratio;2) teisinius precedentus su keliais ratio.

Precedentinės teisės teoretikai dar skirsto teisinius precedentus į :1) motyvuotus teisinius precedentus;2) nemotyvuotus teisinius precedentus.

Precedentas savo funkciją gali atlikti tik tuo atveju, kai apie jį pateikiama ataskaita. XIX a. viduryje buvo suformuota pusiau oficiali taryba, kurios užduotis buvo pateikinėti ataskaitas apie bylas Anglijoje ir Velse. Jos “Teisės žinios”, pakeitusios daugelį privačių sprendimų rinkinių, nėra vienintelės bylų publikacijos, bet pagal tradiciją jos laikomos tomis ataskaitomis, kurios nurodomos cituojant sprendimus. Tačiau sistema yra gana neformali. Ataskaitos pateikiamos ne apie visas bylas, dažnai pasitaiko nuorodų į neaprašytus sprendimus arba į kitas serijas, o ne į "Teisės žinias". Iš tikrųjų egzistuoja dubliavimas: apie bylą gali buti pranešama trijose arba keturiose serijose ir ji dar įtraukiama į periodinius leidinius. Buvo siūlymų ataskaitas padaryti oficialias, taip pat išleisti patvirtintas kopijas, kurias pateiktų aprašomąjį sprendimą priėmęs teismas - tokia praktika yra paplitusi kitose bendrosios teisės sistemose. Anglijoje ataskaitas rengia baristeriai-reporteriai, kurie dalyvauja teismuose tam, kad išklausytų sprendimą. Taigi ataskaitos autentiškumą nulemia ne tai, kad ji yra įtraukta į "Teisės žinias", bet veikiau tai, kad advokatas dalyvavo paskelbiant nuosprendį ir laiduoja savo darbo tikslumą.

Ataskaitos apimtis didžia dalimi nulemia jos, kaip precedento, naudingumą. Veiksmingai pasinaudoti sprendimu kaip precedentu galima tik tada, kai apie jį pateikiama tokia ataskaita, kuri teisėjui gali būti naudinga nagrinėjant naujas bylas. Dėl to pranešimų forma turėjo vystytis taip, kad užtikrintų šių privačių sumanymų naudingumą. Anglijoje, kaip ir Jungtinėse Valstijose, ataskaitose, pateikiamose apie bylas, trumpai apibūdinami faktai bei nagrinėtas teisės klausimas, dažnai gana ištęstai išdėstomi samprotavimai, kuriais remiantis ir buvo priimtas būtent toks sprendimas. Bet Anglijoje bylos faktai suprantami kiek kitaip negu Jungtinėse Valstijose. Jungtinėse Valstijose diferencijuojant faktus

4

neabejotinai labiau nei Anglijoje nukrypstama į kraštutinumą. Vadinasi Anglijoje labiau tikėtina, kad nagrinėjant bylas precedentu bus galima remtis kaip didele vertybe.

Precedentai JAV teisėje

Nuo kolonizacijos pradžios anglų teisė britų kolonijose buvo laikoma vienintele galiojančia teise, atmetus kolonijų įstatymų leidybos susirinkimų išleistus teisės aktus, kurie taip pat turėjo atitikti anglų įstatymus, nes kitaip jie turėjo būti panaikinti. Tačiau archaiška, sudėtinga anglų teisė buvo pritaikyta feodalinei visuomenei, o poreikis reglamentuoti naujai kolonijose atsirandančius specifinius visuomeninius santykius skatino idėją jose kurti savo teisę. Todėl realiai susiklostė padėtis, kad įsigalėjo ne principas, o išimtis.

Rašytinių valstijų ir federacijos konstitucijų priėmimas buvo pirmas svarbus žingsnis nukrypstant nuo anglosaksų teisės tradicijos. Tačiau visiškai amerikiečių teisė prie romanų-germanų teisės sistemos taip ir neperėjo: kolonijos iš metropolijos nemažai perėmė ne tik iš teisės normų ir institutų turinio, bet ir patį teisinio reguliavimo metodą, todėl jose susiklostė panaši į Anglijos dualistinė teisės sistema: precedentinė teisė, sąveikaujanti su įstatymais besiremiančia teise.

Šiandieninė amerikiečių teismų pozicija labai plati. Bendrosios teisės teisėjo technika, kuria jis tiria bylos medžiagą ir bando rasti jai tinkamų normų bei principų, yra nustatyta reasoning from case to case tradicija. Priimdamas sprendimą angloamerikiečių teisėjas vadovaujasi ankstesniais sprendimais (precedentais), kuriuos, kaip susijusius su nagrinėjama byla, dažniausiai nurodo šalių advokatai. Šiuose anksčiau priimtuose sprendimuose teisėjas nustato tam tikras taisykles, t.y. konkrečių gyvenimiškų problemų sprendimus. Jis stebi, kaip plėtodamosi šių taisyklių dėka kitų precedentai įgavo platesnę ar siauresnę prasmę, kaip jie buvo patobulinti, o jų apibendrinimo pagrindu laipsniškai pats formuluoja pagrindines normas, principus, standartus, kuriais remdamasis konkrečiam atvejui pirmiausia ras tarsi bandomąjį sprendimą. Netrukus teisėjas patikrins taip suformuluoto sprendimo teisingumą nagrinėjamosios bylos atžvilgiu, palygindamas jį su kitais panašiais atvejais, o paskui priims sprendimą.

Šios šalies teisinės literatūros leidyklos kasmet be jokios kritinės atrankos siūlo šimtus teismų sprendimų tomų. Todėl reikalavimas atsižvelgti į visus atitinkamus ankstesnius teismų sprendimus vargu ar yra įvykdomas. Pirmiausia audringas politinių, socialinių bei ekonominių sąlygų Jungtinėse Valstijose plėtojimasis bei su tuo susiję greiti teisinės sistemos pakitimai nuo pat pradžių užkirto kelią tam, jog aukščiausieji teismai absoliučiai visais atvejais privalėtų laikytis ankstesnių savo sprendimų. Tai, kad Aukščiausiasis Teismas konstitucinės teisės reguliuojamoje santykių sferoje privalo turėti teisę priimti sprendimus, kuriais aiškiai nukrypstama nuo ankstesniojo sprendimo, lemias tas faktas, kad Konstitucijos teksto pakeitimas yra vienintelė priemonė pakeisti pasenusį savo paties sprendimą, o tai susiję su labai sudėtinga ir ilga procedūra, nes reikia trijų ketvirtadalių valstijų ratifikavimo. Paskutiniaisiais dešimtmečiais ir valstijų aukščiausieji teismai rodo vis didėjantį pasirengimą kritiškai patikrinti precedentų teisėje išdėstytas normas (net jei jos patvirtinamos teismų praktikoje), ar jos atitinka šiandienos interesus ir poreikius.

5

Literatūros sąrašas:

1. Mindaugas Maksimaitis „Užsienio teisės istorija“, Vilnius, 1998 m.

2. K. Zweigert, H. Kotz „Lyginamosios teisės įvadas“, Vilnius, 2001 m.

3. M. A. Glendon, M. W. Gordon, C. Osakwe „Vakarų teisės tradicijos“, 1993 m.

6