�Lietuvos oftalmologija, 2005, tomas IV, Nr. 4 (13)

Por tretai

Danguolė Baniulienė-Zevertaitė: „Oftalmologija yra mano meilė“

Reta žmonių, kurie būtų taip atsidavę savo profesinei veiklai, kaip KMU Akių ligų klinikos gydytoja Danguolė Baniulienė. Nuo ankstyvo ryto iki vėlumos ji sukasi tarp savo ligonių klinikos pirmajame sky-riuje, kuriam vadovauja jau septyniolika metų, dirba su rezidentais, perteikdama jiems savo ilgametę patirtį, žinias. Ir tik retą atokvėpio minutę susimąsto apie asmeninius reikalus, mintimis nuskrisdama į tolimąjį užjūrį, kur jau keleri metai gyvena abi gydytojų šeimos atžalos su savo šeimomis.

Susitikti su skyriaus vedėja nebuvo lengva – didelis užimtumas neleido atsitraukti nuo tiesioginių reikalų. Tad „patykojau“ gydytoją vėlų vakarą, kai buvo sutvarkyti visi reikalai skyriuje.

Biografijos faktaiGimė 1946 m. liepos 4 d. Joniškyje.1952 m. pradėjo lankyti Šiaulių pradinę mokyklą, ją baigusi mokėsi Šiaulių 2 vidurinėje mokykloje. 1963 m. baigė vidurinę mokyklą ir tais pačiais metais įstojo į Kauno medicinos instituto Gydomąjį

fakultetą, vėliau – oftalmologijos internatūra Kauno akių ligų ligoninėje.1970 m. pradėjo savarankišką gydytojos okulistės darbą Kauno 3 ligoninėje bei Kauno akių

ligų ligoninėje. Nuo 1976 m. dirba KMU Akių ligų klinikoje, nuo 1988 m. vadovauja šios klinikos I akių ligų skyriui.Nuo 1991 m. KMU asistentė.D. Baniulienė yra Lietuvos, Europos, Baltijos šalių oftalmologų sąjungos narė, Lietuvos naciona-

linio oftalmologijos centro tarybos, Europos kataraktos ir refrakcijos chirurgų draugijos narė.Aukščiausios kvalifikacinės kategorijos gydytoja oftalmologė yra paskelbusi per 20 darbų glau-

komos, kataraktos ir ragenos transplantacijos klausimais, ji pirmoji Lietuvoje atliko kiaurinę-optinę keratoplastiką. 1992–1996 m. dirbo mokslo tiriamąjį darbą „Ametropijų sergant glaukoma ir katarak-ta chirurginio gydymo įtaka akies funkcijoms“.

D. Baniulienė stažavosi daugelyje Europos šalių, taip pat JAV, dalyvavo ne viename Europos oftalmologų kongrese, keliuose Amerikos oftalmologų suvažiavimuose. Jos pavardę galime rasti ne tik žinyne „Kas yra kas Lietuvoje“, bet ir JAV Biografijų instituto išleistame žinyne „International who‘s who of professional and business women ninthedition 2003“.

Vaikystėje, tikėtina, buvote „moksliukė“, tėvams ir mo-kytojams rūpesčių nekėlėte?

Taip. Buvau viena geresnių mokinių – ne pirmūnė, bet vie-na iš pirmaujančiųjų. Apskritai buvau aktyvistė – dainavau ansamblyje, chore, buvau net komjaunimo aktyvistė, nes man tada atrodė, kad Zojos Kosmodemjanskojos žygdarbis yra ypatingas, nepakartojamas. Mama sakydavo, kad žmogus turi gyventi ne dėl savęs, o dėl kitų. Ji ir pati aukojo savo gyvenimą kitiems žmonėms. Man buvo artimos tos idėjos. Nors aš, kaip ir mano mama, tikėjau į Dievą. Sten-giausi mokytis taip, kad nesukelčiau rūpesčių nei mamai, nei mokytojams. Beje, augino mane viena mama, tik nuo aštuoniolikos metų turėjau patėvį.

Su mama buvome labai artimos. Mamos mama, mano močiutė, išgyveno beveik šimtą metų ir užaugino vienuo-lika vaikų: penkis savo ir šešis našlio, už kurio ištekėjo.

Kas paakino pasirinkti gydytojos profesiją?

Tikriausiai mama, kuri tuo metu dirbo ligoninėje. Dažnai nueidavau pas ją, sukinėdavausi tarp gydytojų. Mama

svajojo, kad jos vienintelė dukra taptų medike, todėl po vidurinės pasirinkau Medicinos institutą.

Oftalmologija – taip pat Jūsų pasirinkimas? O gal at-sitiktinumas?

Mama nuo mažens buvo trumparegė, blogai matė. Tai ir buvo viena priežasčių, kodėl iš dviejų specialybių, apie kurias galvojau – akušerija-ginekologija arba oftal-mologija – pasirinkau pastarąją. Nors… labai traukė ir akušerija. Vaiko gimimas tada man atrodė kažkas nepa-prasta. Po trečiojo kurso nuėjau dirbti medicinos sesele į Klinikų naujagimių skyrių. Tuo metu tai buvo vieninte-lis skyrius, kuriame tarp visų kitų būdavo ir neišnešiotų naujagimių. Juos reikėdavo prižiūrėti, zonduoti. Kartą mano budėjimo metu mirė jauna gimdyvė. Nors buvau niekuo dėta, tai mane nepaprastai sukrėtė. Supratau, kad akušere-ginekologe būti negalėsiu, nes giliai į širdį im-siu kiekvieną nesėkmę, „užgrauš“ sąžinė, jeigu, neduok, Dieve, neįstengsiu išgelbėti naujagimio ar gimdyvės gyvybės. Pasirinkau oftalmologiją.

Lietuvos oftalmologija, 2005, tomas IV, Nr. 4 (13)10

Nesigailite?

Niekada nesigailėjau ir nesigailiu. Oftalmologija yra mano meilė. Jai paaukojau labai daug, nes buvau tiesiog įsimylėjusi oftalmologiją. Šioje srityje man buvo viskas įdomu, norėjau daug sužinoti, pasiekti.

Tačiau karjeros laiptais kopti neskubėjote …

Dirbau savo mėgstamą darbą, ir tiek. Gilinausi į katarak-tos, glaukomos sritį, domėjausi ragenos transplantacija.

Stažavotės daugelyje Europos šalių, JAV. Kurios sta-žuotės Jums davė daugiausia naudos?

Naudingiausios stažuotės – savarankiško gydytojos kelio pradžioje. Pradėjusi dirbti daug ko nežinojau, buvau nepa-tyrusi. 1976 m., kai iš Lietuvių gatvės persikėlėme į Klinikas, buvo oftalmologinės mikrochirurgijos pradžia. Kai kurie pripažinti specialistai tuo metu skeptiškai vertino naujovę, sakydavo, kad operuoti su mikroskopo pagalba yra mados reikalas. Tačiau būtent tada ir pradėjome dirbti mikrosko-pu. Aišku, reikėjo specializuotis. Trims mėnesiams buvau išvykusi į Gruziją stažuotis oftalmologijos mikrochirurgi-joje. Po šios stažuotės nė vienos operacijos nesu atlikusi be mikroskopo pagalbos, nors tada, 1977 m., naujovė Lietu-voje gana sunkiai skynėsi kelią.

Vėliau stažavausi Odesoje ragenos persodinimo srityje. 1982 m. Akių ligų klinikoje pirmoji atlikau kiaurinę-optinę keratoplastiką. Dabartinio klinikos vadovo prof. Vytau-to Jašinsko dėka tris kartus po mėnesį turėjau galimybę stažuotis Maskvoje dirbtinio lęšiuko implantacijos srityje. Šios specializacijos man buvo pačios reikšmingiausios.

Buvo naudingų stažuočių ir vėliau, tačiau jų negaliu sureikšminti. Neseniai grįžau iš stažuotės Lisabonoje (Por-tugalija). Šios šalies akių universitetinėje ligoninėje išvydau, su kokia aparatūra dirba jų specialistai, beje, atliekantys tą patį kaip ir mes darbą, tik mūsų kur kas kuklesnė įranga. Stebėjau operacijas Belgijoje, kur viskas kompiuterizuota, kiekviename kabinete yra labai daug pažangios ir brangios

aparatūros. Susipažinau su darbo organizavimu, turėjau galimybę palyginti jų ir mūsų ligonių sąlygas, materialinę bazę. Be abejonės, kažko išmokau, bet įspūdis jau ne tas, koks buvo jaunystėje, kai viskas atrodė tarsi stebuklas.

Esate parašiusi nemažai mokslinių darbų. Kas vis dėlto įdomiau: mokslinis ar praktinis darbas?

Mokslinis darbas yra įdomus. Domiuosi visomis naujovėmis, mokslo pasiekimais, ieškojimais. Mokslas ir praktika mūsų klinikoje yra neatsiejami dalykai. Gal nėra to „grynojo“ mokslo – molekulinio, ląstelinio lygio darbų, bet kaskart įdiegiame kažką naujo. Visi skaitome pranešimus, rašome mokslinius darbus ir pan. – tokie žmonės čia susirinkę. Galėčiau pasakyti, kad šioje klinikoje negalima dirbti kitaip.

Per savo gydytojos praktiką, ko gero, atlikote ne vieną tūkstantį operacijų. Ar prisimenate pirmąją?

Savarankiškai dirbti pradėjau tuometėje Kauno akių ligų ligoninėje, Lietuvių gatvėje. Ten atlikau ir pirmąją savo gyvenime operaciją. Operuoti teko jauną vaikiną, kuris avarijoje patyrė didelę traumą. Buvau jauna, ką tik baigusi internatūrą. Ryžtis operuoti padrąsino ir labai mane palaikė mano mokytoja Jonė Garmuvienė, kuri mylėjo mane nely-gu tikra mama. Iki šiol mes bendraujame. Nuoširdi mano pedagogė buvo ir Laima Matukonienė.

Teigiama, jog daugiau pasiekti galima, kai darai tai, kas patinka. Ar visad darėte tai, kas prie širdies?

Oftalmologijos srityje – taip. Čia man viskas patinka.

Ar teko kada suteikti pagalbą artimam žmogui?

Artimųjų niekada neoperavau, nes turiu šitiek puikių kolegų… Tiek mamą, tiek anytą operavo kolega, ku-riuo aš pasitikiu kaip savimi. Operuoti, žinoma, ir pati nebijočiau, bet… neduok, Dieve, kokia komplikacija (o jos medicinoje yra neišvengiamos), sau priekaištaučiau visą gyvenimą. Jeigu nebūtų mūsų klinikoje gerų specialistų, gal operuočiau ir pati.

Kas šiuo metu jums svarbiausia?

Sunku pasakyti. Kol dirbu klinikoje, svarbu viskas, kas susiję su oftalmologija. Vėl ruošiuosi pranešimams, pavasarį važiuosiu į konferenciją… Gyvenimas virte verda. Bet… artėja kitas gyvenimo etapas, kuriam labai svarbu pasiruošti. Tai nėra paprasta. Daug apie tai galvoju, svarstau, kaip reikės gyventi, kuo užsiimti, ar gerai jausiuos ir pan.

Jeigu tektų pradėti iš naujo…

Daugiau laiko ir dėmesio skirčiau šeimai. Matyt, buvau nevykusi mama, jeigu dukros, palikusios savo Tėvynę, tėvus,

Operacinėje su nuolatine pagalbininke slaugytoja Eleonora Alijauskiene

Por tretai

11Lietuvos oftalmologija, 2005, tomas IV, Nr. 4 (13)

Por tretai

išvyko į užjūrį… Dabar, kai vaikai toli, dažnai pagalvoju: jeigu reikėtų pradėti iš naujo, stengčiausi labiau atsidėti savo artimiausiems žmonėms, nes tai yra svarbiausia.

Gal papasakotumėte šiek tiek plačiau apie savo šeimą. Vyras – taip pat gydytojas, anksčiau dirbo psichiatru Kazlų Rūdoje, dabar – Jurbarke. Užauginome dvi dukras Daivą ir Rūtą. Jos irgi pasirinko medikių specialybes. Rūta jau ketveri metai gyvena JAV. Prieš dvejus metus į užjūrį išvyko ir vyresnioji dukra Daiva su savo šeima.

Dėl taip susiklosčiusio Rūtos gyvenimo dalį kaltės tu-riu prisiimti ir aš. Kai dukra baigė vidurinę mokyklą, pa-dovanojome jai turistinį kelialapį į Italiją. Ten ji susipažino su amerikiečiu architektu, už kurio vėliau ištekėjo. Šeima augina dvi dukrytes – penkerių metukų Aną Luką ir trejų Kotryną Ievą. Jų auklė – lietuvė, tačiau mergytės, nors ir supranta lietuviškai, namuose kalba angliškai, nes didesnę laiko dalį praleidžia su tėvu. Dukra labai užsiėmusi, retai būna namuose, nes anesteziologinė rezidentūra Jeilio uni-versitete atima labai daug laiko. Mieste, kuriame gyvena šeima, lietuviškos mokyklėlės nėra, o vežioti tokias mažas į Niujorką per sunku. Gana skaudu, kai su anūkėmis tenka kalbėti angliškai. Tai prieštarauja mano principams. Dukra ramina, esą tai laiko klausimas – baigs mokslus ir pati dau-giau bendraus su vaikais, vežios juos į lietuvių mokyklėlę, ir kalbą jos dukrytės tikrai išmoks. Pasiguodžiu kartais dar ir tuo, kad lietuvių kalbos anūkėlėms neleis pamiršti bendravimas su vyresniosios dukros, Daivos, šeima, ku-rios vaikai yra vyresni: Martynui – septyneri, o Gabijai – jau 14 metų. Šią vasarą Martyno ir Gabijos gimtadienius šventėme Lietuvoje. Čia jie viešėjo visą vasarą. O mes su vyru pas dukras kasmet vykstame prieš Šv. Kalėdas.

Svarbiausias žmogus Jūsų gyvenime?..

Svarbiausias man žmogus – mano mama. Jos netekau prieš trejus metus. Po insulto, kurį patyrė būdama 57-erių metų, dvidešimt metų mama išgulėjo ant patalo. Jai reikėjo nuolatinės pagalbos. Prižiūrėjome visa šeima: dukros, tada dar mokinukės, grįžusios iš mokyklos, pamaitindavo. Visi ją mylėjome, nes mama buvo geros širdies. Ji buvo pa-prastas žmogus, tačiau labai dvasinga – daug skaitė, mėgo poeziją, mokėjo pastebėti kiekvieną gamtos reiškinį ir į tai atkreipti mano dėmesį. Su mama buvome labai artimos.

Kokias žmogaus savybes vertinate labiausiai?

Žmoguje visada bandau įžvelgti jo gerąsias savybes. Nea-bejoju, kad jų turi kiekvienas žmogus. Vertinu žmogaus sąžiningumą (pirmiausia sau), nuoširdumą, jautrumą.

Koks gyvenimo laikotarpis buvo įdomiausias?

Iki 45-metų, regis, atsimenu savo gyvenimą, o vėliau jis prabėgo akimirksniu. Vieną dieną staiga suvokiau, kad

netrukus jau šešiasdešimt. To gyvenimo tarpsnio tarsi ir nepajutau. Buvo kažkoks kopimas į kalną, o paskui darbas, vaikai. Nepajutau, kaip prabėgo tie penkiolika metų.

O įsimintiniausias gyvenimo įvykis?

Jų yra ne vienas. Atmintinas mūsų klinikos dvidešimtmetis. Įsimintinas pirmasis Lietuvos gydytojų suvažiavimas, kuris vyko, berods, 1991 metais. Jame pirmą kartą dalyvavo ir trys lietuviai oftalmologai iš Amerikos. Po metų gavau pakvietimą stažuotei į JAV.

Įsimintini yra vaikų gimimai. Tačiau mano pirmosios anūkės, Gabijos, gimimas buvo kažkas ypatingo, nepa-prasto. Sukrečiantis įvykis.

Labiausiai sujaudinusi paciento padėka?

Menu daug pacientų padėkų. Tačiau bene labiausiai su-jaudino pacientas, padovanojęs „Laimės paukštę“. Ji iš tiesų man atnešė laimę – dirbti mėgstamą darbą, grąžinti žmonėms šviesą man buvo ir yra didžiausia laimė.

Saugau ir kitos pacientės dovaną – jos išaustą juostą su užrašu „Ačiū, Daktare, telydi jus sėkmė“.

Kalėdos su šeima

Svarbiausias žmogus – mama

Lietuvos oftalmologija, 2005, tomas IV, Nr. 4 (13)12

Por tretai

Geriausias poilsis?

Su šeima. Nesvarbu kur. Žinoma, kartais ir su kolegomis malonu pabūti. Prisimenu, kartą su šeimomis ilsėjomės Palūšėje. Tačiau tokios išvykos retos, su kolegomis dažniau smagiai pabendraujame keliaudami į įvairias konferenci-jas, seminarus.

Mėgstate muziką?

Taip, mėgstu, ypač simfoninę. Anksčiau labai mėgau Bethoveną, ypač jo trečiąją ir penktąją simfonijas. Da-bar dažniau klausausi lengvesnės muzikos. Pirmenybę teikiu baletui „Žizel“. Beje, man patiko visi baletai, kurių klausiausi ir kuriuos mačiau, o „Žizel“ muzika mane lydi visur (ji lydėjo mus ir po oficialaus pokalbio. – Aut. past.). Dažnai važiuojame į Vilnių, į Operos ir baleto teatrą, Kongresų rūmus. Labai mėgstu klausytis Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro atliekamos muzikos.

Mėgstu ir lietuvių liaudies muziką, žinoma, jeigu ji autentiška, ne itin sumoderninta.

O ryšys su kitomis meno šakomis, literatūra?

Literatūra, menas turėjo ir turi didžiulę įtaką, jie for-muoja žmogų. Mėgstu poeziją, o be meno negalėčiau gyventi. Visuomet žavėjausi ir tebesižaviu Čiurlionio kūryba, stengiuosi, kiek leidžia laikas, aplankyti Kaune ar Vilniuje rengiamas menininkų parodas. O kai nu-vykstu į stažuotę ar konferenciją, taip pat nepraleidžiu progos apsilankyti teatre, dailės muziejuje ar parodoje. Taip Maskvoje „atradau“ Marką Šagalą, Amsterdame žavėjausi Vinsento van Gogo, Norvegijoje – Edvardo Muncho kūryba… Oftalmologai visuomet buvo ir yra šalia meno, gydytojas, juolab chirurgas, menui yra labai jautrus, nes jis ir pats iš dalies yra menininkas.

Bet pirmiausia esate gydytoja. Ką paprastai patariate pacientams?

Patariu kiekvienam individualiai. Jeigu matau, kad žmogus nesilaiko režimo, prigrasinu, kad laikytųsi, jeigu ligonis supratingas, ramiai išaiškinu, ką reikia daryti, kaip elgtis, surašau ant lapelio, kad nepamirštų.

Ko palinkėtumėte savo artimiausiems žmonėms?

Palinkėčiau meilės – žmogui, darbui, kūrybai, nes tai gy-venime yra svarbiausia. Aš myliu žmones ir noriu, kad mane mylėtų. O ko labiausiai nori, to paprastai linki ir ki-tiems. Meilė viską surikiuoja į savo vietas.

O kolegoms?

Meilės oftalmologijai ir… pacientui.

Dėkoju už pokalbį.

Pabiros mintys

Gyd. Danguolė baniulienė apie chirurgo darbą:

Žmogui šviesa – didelis dalykas. Negalėčiau gyventi tamsoje… taip pat dvasios tamsoje.

Gydytojas turi būti nepaprastai išsilavinęs, gailestingas žmogus, kitaip jis negalės suteikti kitam žmogui reikalingos pagalbos.

Gydytojas – ypatinga specialybė, manau, jis negali atsipalaiduoti nė dienos, turi nuolatos gilintis į savo dalyką. Juolab chirurgas, kurio galvos ir rankų veiksmai turi būti maksi-maliai suderinti. Operacijos metu kilus komplikacijoms, chirurgas turi išlaikyti ramybę, šaltą protą ir pasitikėjimą.

Chirurgo rankas Dievas vedžioja.

Kalbino G. Slaninienė

uuu

Kolegų atsiliepimai

prof. Vytautas Jašinskas, KmU akių ligų klinikos vadovas:Tai, be abejonės, aukštos kvalifikacijos specialistė. Nors ir neturi mokslinio laipsnio, tačiau yra žmogus, kuris domisi naujovėmis, daug skaito, tobulinasi, daug dirba, moko jaunus specialistus.

Anksčiau jos nepažinojau, bet pamatęs, kaip ji dirba… gal ir nesuklysiu taikydamas jai posakį: gimė su chirurgo kepuraite.

iš rezidentų eiliuotų atsiliepimų:Jeigu viską padarai, Dirbt su ja labai gerai,O jei ką nors užmiršai,Kaltink tu save tiktai…