Po Bernardinų skliautais

Bernardinų skliautais

2010 m. gruodis Nr. 4

Po

– tai viešoji įstaiga, vienijanti visas

jaunimo iniciatyvas po Bernardinų

skliautais.

Veiklos kryptys:• Advento ir Gavėnios rekolekcijų

jaunimui organizavimas• Šlovinimo vakarų organizavimas• Evangelizacijos• Jaunimo niša

(interniatiniame dienraštyje „Bernardinai.lt“)

• Įvairi pagalba pranciškoniškajam jaunimui

• Pagalba pranciškučiams (10-14 metų amžiaus paauglių grupelė)

• Bernardinų jaunimo šlovinimo grupių „ICHTHUS“, „APAŠTALAI“, „TAU“ veikla

• Bernardinų jaunimo teatro studija

VšĮ „Bernardinų jaunimo centras“

2 „Šventąjį Raštą reikia skaityti ir protu, ir tikėjimu (širdimi).“

6 Visi, kas gyvas, tešlovina Jį!

7 Šlovinimo grupė „Ichthus“: „Bažnyčioje turi skambėti šiuolaikinis šlovinimas“

10 „Apaštalai“: šlovinimas – tai padėka už meilės dovaną žmogui

15 Tikrosios grotos – žmogaus viduje

16 Apie teatrą, klajūnus ir laiką

18 „Tautos ateis prie tavosios šviesos ir karaliai prie tavojo spindesio“ (Iz 60, 3)

20 Ką galėčiau jam papasakoti

22 Italija. Kalnai ir paukšteliai

23 Šv. Pranciškaus keliais

24 Bernardinų pranciškoniškajame jaunime nieko naujo

25 Pranciškučiai

26 „Mokykis, melskis, valgyk, padirbėk, pamiegok, dar mokykis, dar melskis“

28 Amžinybės langas rudenio akimis

Turinys


Žurnalo redakcinė grupė:

Sudarytoja ir rengėja Danguolė Kuliavaitė

Kalbos redaktorė Asta Bartkevičiūtė

Maketas Povilas Zaleskis


Įstaigos kodas 300667018

Buveinės adresas: Maironio g. 10-3, Vilnius

Mob. tel. 8 ~ 659 40638

Elektroninis paštas: [email protected]

Sąskaitos Nr. LT 0670 4406000 598 7703

AB SEB Vilniaus bankas, kodas 70440

BernardinųskliautaisPo

„Šventąjį Raštą reikia skaityti ir protu, ir tikėjimu (širdimi).“Kun. Daniel Dikevič

Nuo spalio vidurio Bernardinų jaunimo centro patalpose prasidėjęs Dievo žodžio pažinimo paskaitų ciklas kiekvie-ną antradienio vakarą suburdavo nemažą būrį žmonių, kartais atrodydavo, kad mūsų patalpos jau per ankštos šioms paskaitoms. Net kunigas Danielius stebėdavosi žmonių entuziazmu, kad šaltą žiemos vakarą po darbų jie skuba ne namo, o čia, kur dalinamasi Dievo žodžiu. Toji valanda, kuomet kunigas praturtindavo mūsų žinias apie Išganymo istorijos įvykius, prabėgdavo labai greitai. Atrodydavo, kad visi kartu panirdavom į paslaptingą, gilų ir neaprėpiamą Dievo pasaulį.

Esate vienas iš geriausių Biblijos žinovų Lietuvoje. Kada Jūs pirmą kartą į rankas paėmėte Šventąjį Raštą?

Pirmiausia norėčiau pasakyti, kad geriausias Šventojo Rašto ži-novas yra Dievas, o rinkti tokį iš žmonių labai reliatyvu. Paminė-čiau a. a. Antaną Rubšį, kol kas tai vienas iš geriausių žinovų, iš da-bartinių, ačiū Dievui, tikrai nesu vienintelis mūsų vyskupijoje. No-rėčiau paminėti daktarę Ingridą Gudauskienę, kun. Juozapą Min-derį, kitose vyskupijose galėčiau

paminėti kun. Arvydą Kaščiukai-tį ir Darių Amilevičių.

Kada aš pirmą kartą paėmiau į rankas Šventąjį Raštą? Deja, tiks-lios datos – nei metų, nei mėnesio, nei dienos – neprisimenu, bet vis dėlto prisimenu, kaip mano ke-lionė su šventračiu prasidėjo. Esu kilęs iš Eišiškių parapijos. Kai aš lankiau mokyklą, mūsų parapijo-je buvo kunigas Juozapas Aške-lovičius (dabar jis – Maišiagalos parapijos klebonas, Maišiagalos dekanato dekanas). Kunigas per pamokslus (kaip bebūtų keista, šį

bei tą iš jo pamokslų prisimenu) ragindavo skaityti Šventąjį Raštą. O man apskritai patikdavo skai-tyti ir aš tada galvojau, kaip čia kunigas patarinėja, ką žmogui skaityti, priešiška reakcija buvo pačioje pradžioje. Taip pat norė-čiau paminėti tokį savo draugą Kazimierą, kuris, besiklausyda-mas tų pačių pamokslų, pats pra-dėjo skaityti ir man teko su juo apie Šventąjį Raštą kalbėtis. Ir jis sako: „Esu skaitęs Šventąjį Raštą, Pradžios knygos pasakojime apie sukūrimą tokie keisti dalykai de-

4 2010 m. gruodis Nr. 4

Po Bernardinų skliautais

dasi... Dievas pirmiausia sukūrė šviesą, o tik paskui saulę, mėnulį, žvaigždes... Kaip čia gali būt..?“ Tad sakyčiau, kad tas kunigas, taip pat ir draugas, mane sudomi-no šventraščiu, ir tada aš paban-džiau įsigyti savo Šventajį Raštą, kurį iki šiol turiu, ir ta kelionė su šventraščiu prasidėjo.

Pajutęs pašaukimą baigėte mokslus kunigų seminarijoje, tapote kunigu. Kas paskatino leistis į gilesnį Dievo žodžio pažinimą?

Čia irgi tokia keista istorija, nes, tiesą pasakius, seminarijoje mokslai man visai neblogai sekėsi, ir ne vienas ateidavo prašydamas pagalbos ką nors paaiškinti tiek iš filosofijos, tiek iš teologijos, bet baigęs seminariją aš jokio noro studijuoti toliau tikrai neturėjau. Prisimenu, kardinolas (jis turbūt kiekvieno klausia), dar būnant diakonu prieš kunigystės šventimus, paklausė, kaip aš matau savo ateitį, ką planuoju – ar studijuoti, ar ką. Atsakiau, kad studijuoti tikrai ne, noriu eiti į parapiją ir dirbti. Ketverius metus esu dirbęs eiliniu vikaru dviejose parapijose ir vienoje parapijoje manęs paprašė parašyti į laikraštį apie Šventąjį Raštą. Pradėjau rašyti, man patiko ir visiškai ne-blogai sekėsi, todėl nuėjau pas kardinolą sužinoti, ar tas pokalbis, kuris vyko tada, buvo grynai reto-rinis klausimas ar pasiūlymas. Jis atsakė, jog tai buvo ir pasiūlymas, tad tariau, kad aš norėčiau juo pasinaudoti – išvykti į Romą studijuoti Šventąjį Raštą. Taip ir prasidėjo mano toks daugiau mok-slinis Šventojo Rašto studijavi-mas. Buvau išsiųstas į Popiežiškąjį

Grigaliaus universitetą Romoje, studijos truko trejus metus.

Pripažinkime, kad mes, katalikai, ne itin pažįstame Bibliją, pasitenkiname tekstais, kuriuos išgirstame Šv. Mišių metu, o tai tikrai nėra pakankama, kad suvoktume Dievo žodį kaip visumą. Kodėl katalikui svarbu skaityti Šventąjį Raštą?

Čia toks reliatyvus dalykas, kaip kad gyvenime dažnai būna – lazda turi du galus, taigi, Šventasis Raštas yra labai svar-bus, bet, kita vertus, ne svarbiau-sias. Yra tokių keistų paveikslų, kur vaizduojamas žmogus, skai-tantis Šventąjį Raštą, bet nėra jokių raidžių tuose puslapiuose, ir tie paveikslai, sakyčiau, pasako tokią gilią tiesą, kadangi Katalikų bažnyčioje pirmoje vietoje yra būtent tas potyris, kurį mes va-diname Jėzaus Kristaus įvykiu, ir tik paskui atsiranda Raštai. Ir tie Raštai, kurie atsirado, turėjo atitikti gyvą Bažnyčios tikėjimą. Kuris raštas neatitiko, nebuvo įtrauktas į kanoną. Iš vienos pusės tas dalykas labai svarbus – ta gyvoji tradicija, tikėjimo perda-vimas iš kartos į kartą, ta gyvoji Bažnyčia, kita vertus, šv. Jeroni-mas yra pasakęs: kas nepažįsta Šventojo Rašto, tas nepažįsta Jėzaus Kristaus. Tarp tokios di-alektikos, tokios įtampos kiekvi-enas krikščionis ir turi gyventi: iš vienos pusės, suvokti Šventojo Rašto reliatyvumą, o iš kitos pusės

– suvokti jo svarbą. Yra tokia So-lovjovo knyga (berods, paskutinė jo knyga) „Trys pokalbiai“, ir ten įdėta tokia graži istorija. Ateina Antikristas – blogio įsikūnijimas (Šventraštyje yra išpranašautas

Antikristo atėjimas prieš Jėzaus Kristaus atėjimą). Ateina žmogus, kuriame blogio tikrovė visiškai įsikūnijo; jis yra sumanus politi-kas, išmano ekonomiką, žmonės gyvena gerovėje, ir tik vienintelio dalyko jam trūksta – Bažnyčios pripažinimo. Ta Bažnyčia, pagal Solovjovą, labai mažutė: protes-tantai, stačiatikiai, katalikai. An-tikristas surenka visų Bažnyčių atstovus ir sako stačiatikiams:

„Aš žinau, kad jūs labai verti-nate senovinę liturgiją, aš jums padėsiu atrasti visus seniausius ritualus, kurie buvo naudojami, tik pripažinkite mano galią.“ Po to kreipiasi į protestantus: „Jūs, žinau, vertinate šventuosius raštus, bet originalų neturite. Aš padėsiu surasti tokių mokslininkų, kurie jums padės atrasti origi-nalus, tik pripažinkite mano valdžią.“ O po to kreipiasi į kata-likus ir klausia popiežiaus Jono:

„O jūs ką vertinate?“ Popiežius atsako: „Mums svarbiausias Jėzus Kristus. Jeigu tu pripažinsi Jo valdžią, mes pripažinsime tavo autoritetą.“ Taigi, iš vienos pusės Šventasis Raštas be galo svarbus, bet, kita vertus, gyvas tikėjimas perduodamas. Čia aš, vis dėlto, pasakyčiau, – reikia balansuoti tarp privataus skaitymo ir to, kaip Bažnyčia skaito, komentuoja, – reikia derinti tuodu dalykus.

Biblija – Dievo meilės laiškas žmonėms. Kaip skaityti šį laišką, kad kasdien galėtume vis labiau pajausti šią tikrovę savo širdyje?

Pirmiausia reikia skaityti. Tai vienas iš seniausių Šventojo Rašto apibrėžimų, kuris buvo taikomas Bažnyčios tėvų – kad Šventasis

5

„Šventąjį Raštą reikia skaityti ir protu, ir tikėjimu (širdimi).“


Raštas yra Dievo man skirtas laiškas, ne vien senovinė literatūra, grynai žmogaus kūrinys, bet Dievo įkvėptas žodis, skirtas man. Pradedant nuo apšvietos laikotarpio pirmą kartą Šventąjį Raštą pradėta skaityti kaip gry-nai pasaulietinę literatūrą, iki to laiko jis buvo skaitomas kaip religinė knyga. Kai mes einame į bažnyčią ir girdime ištauką iš Šventojo Rašto, pirmiausia pa-sakoma: toks ir toks tekstas, tokio

žmogaus parašyta, ir tik pabaigoje pasakoma, kad tai Dievo žodis. Svarbi yra ir žmogiškoji Šventojo Rašto pusė, nors tai nėra vien tik žmogiškas kūrinys, bet Di-evo žodis, kuris yra skirtas ne tik tiems žmonėms, kurie tais laikais gyveno ir kuriems iš tikrųjų buvo parašytas, bet ir mums, kadangi jis yra Dievo įkvėptas. Taigi, reikia skaityti Šventąjį Raštą ir protu, ir tikėjimu (širdimi). Esu parašęs tokį straipsnį. Kunigų seminarija turi savo leidinį „Šv. Juozapo bib-lioteka“, ir pirmasis tomas kaip tik skirtas A. Rubšiui ir Č. Kaval-iauskui, mūsų garsiems biblistams, Šventojo Rašto vertėjams, pagerb-ti, ir ten įdėtas mano straipsnis, kokių taisyklių reikėtų laikytis skaitant Šventąjį Raštą. Jeigu kas susidomėtų, raginu perskaityti šį straipsnį – tikrai daug aiškiau

tada bus skaityti Šventąjį Raštą. Leidinys prieinamas bibliotekose (Mažvydo, seminarijos, VU).

Ar teiginys, kad nepažinęs Senojo Testamento tiesų nesuprasi ir Naujojo Testamento, ir atvirkščiai, Jūsų manymu, yra teisingas?

Taip, tai teisingas ir labai svei-kas teiginys. Reikia pasakyti, kad Bažnyčioje buvo įvairių tendencijų būtent šių dviejų Šventojo Rašto

dalių atžvilgiu. Buvo tokių, kurie paneigdavo Senąjį Testametą, ir buvo tokių, kurie sakė, kad mums reikia laikytis tik Senojo Testa-mento, o Naujojo nevalia skaityti, pavyzdžiui, taip elgėsi avionitai arba Marcijonas, kuris pirma-sis sudarė Naujojo Testamento kanoną: praktiškai išmetė visą Senąjį Testamentą, o iš Naujojo išmetė kiek įmanoma nuorodų į Senąjį, iš Evangelijų paliko tik vieną Luko evangeliją. Iš tikrųjų, vertinant Senąjį ir Naująjį Testa-mentus man labiausiai patinka ta metafora, kad Senasis Testa-mentas be Naujojo – tai namas be stogo (neužbaigtas), o Nau-jasis be Senojo – tai namas be pamatų. Tikrai, kai kurių knygų mes visiškai neturime šanso su-prasti, jeigu nežinome kai kurių Senojo Testamento ištraukų.

Paprasčiausias pavyzdys – iš Evangelijos pagal Joną (ketvirtoji Evangelija, dar vadinama dva-sine Evagelija), garsusis pokalbis tarp Jėzaus ir samarietės. Pokal-bis prasideda nuo vandens. Jėzus nori gerti, kreipiasi į samarietę:

„Duok man gerti“. Ji nustemba ir pasipiktina: „Kaip tu, būdamas žydas, manęs prašai gerti?“ Ir taip pamažu pamažu rutuliojasi po-kalbis, po to staiga Jėzus Kristus sako: „Eik, pakvieski man savo vyrą.“ O kuo čia dėtas tas vyras?! Jeigu mes nesusipažinę su Seno-jo Testamento Pranašo Ozėjo knyga, nesuprantame, kodėl toks peršokimas prie to vyro. Senojo Testamento pažinimas mums leidžia tinkamai suprasti Naująjį Testamentą, ir atvirkščiai – Nau-jasis Testamentas nušviečia kai ką iš Senojo, pavyzdžiui, kai Dievas pasako daugiskaita: „Sukurkime žmogų pagal savo paveikslą, pa-gal mūsų paveikslą, panašumą“, kodėl yra daugiskaita? Bažnyčios Tėvai sako, kad tai yra Trejybė. Po to Dievas sukurė žmogų pa-gal savo paveikslą. Pagal savo panašumą irgi norėjo; kas tas panašumas, kur tas panašumas, kad sukūrė tik pagal paveikslą? Tas panašumas kažkur dingo, ir tik Naujojo Testamento laikais mes galime suprasti, kas yra tas panašumas. Čia tokių pavyzdžių galima daug daugiau pateikti, tai yra teisingas principas, vėlgi to-kia dialektika, tokia įtampa – du Testamentai, bet toje įtampoje krikščioniui skirta gyventi.

Kartais žmonės mėgsta tam tikrą vietą iš Biblijos prisitaikyti sau, pasidaryti tam tikras išvadas pagal tam tikrą situaciją,

„Geriausias Šventojo Rašto žinovas yra Dievas“.



– ar tai yra teisingas požiūris į Dievo žodį?

Iš vienos pusės taip, kodėl gi ne. Kodėl nepradėti dienos nuo labai trumpo Šventojo Rašto per-skaitymo (yra programų, kur ti-krindamas paštą ar žinutę, gauni vieną citatą ir gali ją mąstyti per visą dieną), bet, kita vertus, yra tam tikras pavojus: jeigu mes tą ištrauką ištraukiame iš konteksto, galime jai suteikti tokią prasmę, kokios norime, ir čia slypi pavojus. Labai svarbu, kad tas skaitymas netaptų magišku skaitymu, kad nebūtų informacija kiekvienam žingsniui daryti ar nedaryti. Yra geras pavyzdys: atsiverčia žmogus Šventąjį Raštą ir skaito ištrauką, kad pradėjo mėtyti akmenimis ir taip toliau... Nesupratęs atvertė darsyk ir perskaitė: „Eik ir tu daryk panašiai.“ Iš konteksto ištrauktas tekstas gerokai gali suklaidinti, ir pats vienas žodis, jeigu pasakome vieną žodį, nieko nereiškia, nėra nei teisingas, nei neteisingas. Tam, kad būtų diskursas, frazė, reikia bent veiksnio ir tarinio, taip ir ištraukos prasmei suprasti reikia konteksto. „Dievo nėra“, – galėtų pasakyti ateistas, ir iš tikrųjų to-kie žodžiai yra Šventraštyje, pvz., keturioliktoje psalmėje, bet tenai pasakyta, kad kvailys sako „Dievo nėra“.

Ar yra svarbu suvokti istorinį to meto kontekstą, kai skaitome Dievo žodį, ar užtenka skaityti vien širdimi?

Kaip jau anksčiau sakiau, būtų didžiulė klaida, jeigu mes skaitytume Šventąjį Raštą tik kaip religinę knygą, neatsižvelgdami

į to meto kontekstą, literatūrinį žanrą, istoriją... Kita vertus, vėl būtų klaida, jeigu skaitytume grynai pasaulietiniu – profaniniu, nuo Apšvietos laikotarpio liku-siu būdu, vien tik kaip žmogišką knygą, – Šventojo Rašto skaity-mui reikia ir proto, ir žinių, ir tam tikrų studijų. Aišku, žmogui, kuris turi savo darbą, šeimą, sunku surasti laiko gilesnei in-formacijai, tada reikia atidžiai klausytis pamokslų. Tai viena išeitis. Labai populiari, nors kol kas lietuviškai neturime, yra Jeruzalės Biblija. Kas tai? Ji atsira-do, jeigu neklystu, tuoj pat po An-trojo pasaulinio karo. Prancūzų biblistai išvertė ją iš originalių tekstų ir pridėjo komentarų, ir dabar į kitas kalbas arba verčiama visa iš prancūzų kalbos, arba tiesi-og naudojamas savas nacionalinis vertimas, o verčiami komentarai. Štai tie komentarai yra labai gilūs, tokių šventraščiai paprastai netu-ri. Jeigu kam nors būtų prieinama prancūzų kalba ar vokiečių, anglų, lenkų, yra toks Šventasis Raštas, kurį verta būtų įsigyti dėl šitų komentarų. Kol kas lietuvių kalba mes jo neturime. Komentarai tik-rai yra labai geri ir laikomi klasiki-niais, tai vienas iš mokslinės infor-macijos būdų, – čia ji mūsų negali suklaidinti, bet galėtų mums daug labiau nušviesti kai kurių ištraukų prasmę.

Kuri Šventojo Rašto knyga Jums labiausiai patinka?

Iš Senojo Testamento man prie širdies Patarlių knyga, Sira-cidas, o iš Naujojo Testamento la-biausiai iš visų patinka Jono Evan-

gelija ir Jono raštai.

Kaip galėtumėte trumpai apibūdinti, kokia yra pagrindinė viso Šventraščio mintis?

Šventasis Raštas apreiškia Dievą, bet taip pat apreiškia ir žmogų. Išryškėja du dalykai: kad Dievas yra tas, kuris nori mums patarnauti, kaip tai yra padaręs Jėzus Kristus Paskutinės vakarienės metu, Šventasis Raštas ragina leisti Dievui mus pam-ilti, mums patarnauti, kita ver-tus, reikšminga ir ta žmogiškoji pusė, tai, kad žmogus yra labai išaukštintas. Čia galėčiau prisim-inti ištrauką iš Luko evangelijos

– palyginimą apie sūnų palaidūną. Tas jaunuolis, kuris pasitraukia nuo tėvo, po to nusprendžia sugrįžti, ir sugalvoja taip: „Pas-akysiu: „Nevertas esu vadintis tavo sūnumi, noriu būti tarnu“, ir kai jis ateina, tėvas neleidžia jam taip savęs vadinti, nes jis nėra tarnas, jis yra sūnus. Taip ir čia. Žmogaus orumas ypatingu būdu Šventojo Rašto pabrėžiamas: žmogus buvo sukurtas kaip Dievo paveikslas, taigi, labai išaukštintas, ir žmogaus gyveni-mo tikslas yra žmogaus sudievini-mas, o žmogaus sudievinimas reiškia žmogaus humanizaciją

– tobuliausią visų žmogiškų galių, galimybių išvystymą. Taigi, iš vi-enos pusės Dievas yra tas, kuris nusileidžia, tampa žmogumi. Sukūręs žmogų Dievas tarsi sako:

„Ne, man pačiam reikia pabandyti, ar ne per aukštai pakelta kartelė, gal aš reikalauju iš žmogaus neįmanomų dalykų?“ Ir jis paban-do. Pasirodo, kad galima.

Kalbino Danguolė Kuliavaitė

7

„Šventąjį Raštą reikia skaityti ir protu, ir tikėjimu (širdimi).“


Visi, kas gyvas, tešlovina Jį!Jau antri metai kiekvieną mėne-sį Bernardinų jaunimo centras organizuoja šlovinimo vakarus. Šiemet rugsėjo mėnesį naują šlo-vinimo vakarų sezoną pradėjo Arūnas Raudonis, Mykolo koply-čioje jaukiai ir paprastai žodžiu bei giesme liudydamas, kaip Die-vas keitė ir tebekeičia jo gyvenimą. Stiprus balsas ir nuoširdūs žodžiai nepaliko nė vieno abejingo, dar il-

gai žmonės prie arbatos šnekėjosi apie tikėjimą ir neskubėjo skirsty-tis namo.

Lapkričio mėnesį choras „Maranata“ džiugino charizmati-nėmis giesmėmis.

Na, o gruodį turėjome svečių iš Kauno – brolį Tomek CAP ir jo draugus iš Petrašiūnų parapijos. Šis adventinis šlovinimo vakaras, šaltoje bažnyčioje trukęs pusan-

tros valandos, gal sušaldė kūnus, bet tikrai sušildė širdis. Brolis Tomek CAP tiesiog užkrėtė savo paprastumu ir nuoširdumu. Jau-nieji muzikantai, Šventojo Rašto žodžiais šlovinę Viešpatį, padova-nojo tikrą maldos vakarą.

Kitas šlovinimo vakaras pla-nuojamas vasario mėnesį, jei oro sąlygos bus tam palankios. Sekite informaciją!



Šlovinimo grupė „Ichthus“: „Bažnyčioje turi skambėti šiuolaikinis šlovinimas“Šiais laikais, kai visuomenėje ypač akcentuojama tolerancija, kai religija tampa vis mažiau svarbiu dalyku, groti krikščionišką muziką yra tam tikras iššūkis. Būtent tokį iššūkį priėmė šiuolaikinio šlovinimo grupė „Ichthus“, susi-kūrusi 2007 metų vasario mėnesį. Šiuo metu grupę sudaro šeši nariai. „Viskas prasidėjo nuo šlovinimo, kuris, ypač brolių pranciškonų dėka, paskatino mus susiburti ir imtis muzikinės veiklos“, – sako jie.

Pakalbinau keturis grupės narius – Mildą, Onę, Gintą, Paulių, ir paprašiau papasakoti apie savo muziką, veiklą, požiūrį...

Kaip pavadintumėte muziką, kurią grojate? Koks tai muzikos stilius?

Gintas: „Mūsų grojamoje muzikoje susipynę įvairūs stiliai. Neturime tikslo groti konkrečiai vieną muzikos stilių ar jį propa-guoti, nes ne tai yra svarbiausia. Mūsų muzika – tai visų pirma šlo-vinimas.“

Onė: „Įdomu tai, jog laikui bėgant mūsų atliekama muzika įgauna vis naujų stilių, nuolat kei-čiasi.“

A.: „Ką jums reiškia šlovinimas?“

Gintas: „Tai – bandymas muzikos ir teksto kalba perteikti kitiems tai, ką patys jaučiame ti-kėdami į Dievą. Prieš ateidamas į grupę net neįsivaizdavau, kas yra šlovinimas; ir tik po ilgesnio laiko suvokiau, jog tai yra tikėjimo idė-jos nešimas žmonėms, mūsų klau-sančiai auditorijai.“

Milda: „Šlovinimas – tai giedojimas Dievui, kuriame svar-biausia – širdies atvėrimas Jam. Be muzikos turbūt neįsivaizduo-jame nė vienų šv. Mišių. Žodis, perteikiamas muzika, yra labai įtaigus, paliečiantis žmogų. Man

pačiai tai yra vienas artimiausių būdų bendrauti su Dievu. Taip pat turime tikslą pakviesti kitus žmones šlovinti kartu.“

Onė: „Man tai yra priimti-niausia maldos forma, tapusi ne-atsiejama mano gyvenimo dalimi, teikianti didelį džiaugsmą.“

Ką norite perteikti savo grojama muzika?

Onė: „Mūsų tikslas – skelbti Dievo Žodį, grojama muzika at-verti žmonių lūpas ir širdis.“

Milda: „Visuomet turėjau troškimą, kad bažnyčioje skam-

9

Šlovinimo grupė „Ichthus“: „Bažnyčioje turi skambėti šiuolaikinis šlovinimas“


bėtų muzika, patinkanti ir jaunai auditorijai, nes keičiantis laikams keičiasi šlovinimo forma. Juk ka-daise žmonės šlovino arfom ir ly-rom, kartais vien balsu, vėliau var-gonais... Šiandien mes šlovinam elektrinėm, bosinėm gitarom, bū-gnais, balsais, kuriuos pastiprina mikrofonai. Visa tai yra šiuolaiki-nis šlovinimas, kurio, mano nuo-mone, Katalikų bažnyčiai šiuo metu trūksta.“

Vienu metu internete buvo pasirodęs straipsnis, kuriame teigiama, jog Bažnyčioje per daug sekuliarizacijos. Aplinkui taip pat tenka išgirsti balsų, nepatenkintų pernelyg pasaulietiniu šlovinimu, esą tuomet bažnyčioje žmogus jaučiasi lyg koncerte. Ką apie tai manote?

Milda: „Manau, jog visuomet yra, buvo ir bus žmonių, kuriems kažkas nepatinka. Tai yra nor-malu, mūsų skoniai, stiliai ir t. t. skirtingi. Ir tikrai galime vertinti meną iš moralinės pusės, tai daž-nai darome ypač mes, krikščio-nys, nes mums svarbu, kokią žinią menas neša. Tačiau kai imame neigiamai vertinti tik stilių, ne-žiūrėdami į turinį, tai nėra gerai. Juk viskas yra Dievo, muzika yra Dievo dovana žmonėms! Tiktai mes, žmonės, naudojame dalykus blogiems arba geriems tikslams, juos teršiame arba skaistiname.“

Paulius: „Norėčiau pami-nėti liturgiją. Mes, kaip šlovinto-jų grupė, tikrai jaučiame didelį skirtumą tarp liturginių apeigų ir koncerto. Būgnais bažnyčioje gro-jame tik per didžiąsias šventes.“

Gintas: „Bažnyčia – sakrali erdvė. Šlovintojai privalo ją gerbti, taip pat, kaip ir atėjusius pasimels-ti žmones, kunigus... Privalome atsižvelgti į tai, kad bažnyčią lan-ko skirtingo amžiaus, prie vieno-kių ar kitokių tradicijų pripratę ir jų besilaikantys žmonės. Taigi, mūsų muzika neturi būti per garsi, šokiruojanti ar agresyvi. Šv. Mišių metu skambanti šlovinimo muzi-ka ir giesmės turi padėti žmogui melstis, medituoti, o ne blaškyti jo mintis. Pagarbą bažnyčiai išlai-kyti yra labai svarbu, nepaisant to, kokiu instrumentu tu groji. Patys visuomet turime atminti ir siekti, kad žmonės į bažnyčią ateitų ne mūsų pasiklausyti, o atrasti Dievą. Tam mes, šlovintojai, esame tik priemonė.“

Onė: „Šlovinimo muzikoje labai svarbų vaidmenį atlieka ko-kybė. Neužtenka turėti talentą, būtina skirti laiko pasiruošimui

ir repeticijoms. Privalome steng-tis, kad mūsų atliekama muzika pakeltų, leistų bendruomenei įsi-jungti į šlovinimą, būtų maloni ausiai, kokybiška...“

Gintas: „Taip pat vienas svar-biausių mūsų uždavinių – nepa-versti šv. Mišių koncertu. Tarp koncerto ir liturgijos yra tam tikri skirtumai, ir mes tikrai juos jau-čiame.“

Papasakokite apie kitas savo grupės veiklas.

Onė: „Šlovinimas kitur.“ (šypsosi)

Milda: „Dažnai prisijungia-me prie įvairių evangelizacijų, ku-riose grojame, pasidaliname tuo, kuo gyvename.“

Gintas: „Taip, prieš porą metų teko groti Veliučionių socializaci-jos centre, dabar esame pakvies-ti pašlovinti į Vilniaus pataisos namus... Manau, jog tam tikrą evangelizacijos dvasią mes ten įnešame. Na ir, žinoma, ruošiamės krikščioniškos muzikos festivaliui

„Sielos“, kuriame dalyvausime jau trečią kartą. Tai – festivalis, ku-riame nėra jokios konkurencijos tarp grojančių kolektyvų ar atli-kėjų, nes jo tikslas – pajusti Dievo Dvasią. Kas dar nėra jame dalyva-vęs, būtinai turėtų, kadangi tai iš tikrųjų nepakartojamas renginys.“

Esate išleidę muzikos albumą „Šaukiuosi Tavęs“. Ar neplanuojate dar vieno?

Milda: „Taip, tikrai planuo-jame, tik dar nežinome, kada pa-vyks tai padaryti. Norėtume jį suspėti išleisti iki vasaros...“

Paulius: „Kaip Dievas duos, taip ir bus.“ (šypsosi)



Norėčiau paliesti dar vieną temą – muziką, kurios klausosi šiandieninis jaunimas. Ką apie ją manote? Ar tai – masinės kultūros dalis ir ar tai yra naudinga?

Gintas: „Manau, jog masinė kultūra visuomet buvo ir bus, ta-čiau turi būti ir atsvara jai. Bėda yra ta, jog šiais laikais žmonės, ypač jauni, pasiduoda šiai per masines informacijos priemones skleidžiamai „kultūrai“, kuriai suprasti nereikia jokių pastangų. Visiškai nekeliamas klausimas, ar tai apskritai yra kultūra, dažniau-siai net tingima apie tai pagalvoti. Pigiai sukuriama, greitai parduo-dama, o suvartojus iš karto išme-tama – tokia yra šiandieninė situa-cija. Prie masinės kultūros lengvai priprantama...“

Milda: „Blogai, kai žmonės neieško kitokios, alternatyvios kultūros. Manau, jog tam tikras mūsų grupės uždavinys ir yra su-kurti tą alternatyvą. Juk kalbėti, kokia bloga toji masinė kultūra, gali kiekvienas, tačiau ar galim pasiūlyti, kuo ją pakeisti? Žmonės piktinasi lengvabūdiška, lėkšta ar nepadoraus turinio muzika, tačiau patys ją dainuoja, klausosi vaka-rėliuose, „tūsinasi“ jos klausyda-

mi... Paauglystėje gal ir nekyla klausimas, kodėl tokios muzikos aš klausausi, bet vėliau šį klausi-mą reiktų sau užduoti. Juk muzika maitiname savo sielą. Neseniai vienas mano draugas pasidalino savo patirtimi. Jis mėgo klausytis vienos lyriško balso dainininkės, į jos atliekamų dainų tekstus ne-labai įsiklausydamas. Tačiau kai pabandė suprasti, apie ką dainuo-jama, jį blogąja prasme nustebino, kad ta muzika neša savotišką mir-ties žinią, skleidžia depresiją. Mes tiesiog privalome domėtis tuo, ką klausome. Kaip ir atėję į parduo-tuvę renkamės sveikesnį (ne vien skanesnį), geresnį produktą be E...“

Ta mirties žinia aplink yra nuolatos skleidžiama, ir dažnas jaunuolis jai pasiduoda. Aplink vyrauja gan slogi nuotaika, jauni žmonės emigruoja ir t. t... Ko Jūs galėtumėte palinkėti šių dienų jaunam žmogui?

Onė: „Aš norėčiau palinkėti kurti ir mylėti.“

Paulius: „Linkiu atrasti san-tykį su Dievu, nes Jis yra visos kūrybos šaltinis. Tai yra pats ge-riausias dalykas, kurio galėčiau palinkėti...“

Milda: „Aš linkiu ieškoti, eiti

nuolatos pirmyn, atrasti, pažinti... Eidami pirmyn, mes vis tiek kažką atrasim. Baisu tampa tuomet, kai žmonės nebeturi vilties ir jokio pagrindo po kojomis. Tačiau kai atrandi tą pagrindą Dieve, kuris niekuomet nekinta, ant Jo gali pa-statyti gražų gyvenimo namą.“

Gintas: „Norėčiau palinkėti nebijoti būti kitokiems. Išsiugdyti tvirtą stuburą, kad atsispirtumė-te masinei kultūrai, neigiamoms emocijoms, kurios paslėpta for-ma skleidžiamos per žiniasklaidą, pseudomeną ir pan. Visa tai yra netikra ir neturi absoliučiai jokios išliekamosios vertės, nes tai nėra iš Dievo. Noriu paraginti jaunus ir nejaunus žmones tam tvirtai priešintis, linkiu pamatyti šviesią-ją gyvenimo pusę ir suvokti, jog ją galime pajusti tik su Dievo pagal-ba. Nebijokime Jo prašyti. Taip pat grupės vardu visiems skaity-tojams ir klausytojams norėtume palinkėti džiaugsmingų ir pras-mingų šv. Kalėdų.“

Dėkojame grupei „Ichthus“ už nuoširdų pasidalinimą. Ti-kiuosi, jog tai įkvėps jauną žmogų kilnesniems tikslams ir paskatins susimąstyti, kaip jis nori gyventi: ar pasiduoti masinei kultūrai, ar išlikti savimi..?

Kalbino Adrė Zakrauskaitė

11

Šlovinimo grupė „Ichthus“:„Bažnyčioje turi skambėti šiuolaikinis šlovinimas“


Pradėkim nuo Jūsų šlovinimo grupės pavadinimo „Apaštalai“, skambus ir iškalbingas pavadinimas (kaip žinome iš Evangelijų, apaštalai sekė paskui Jėzų, keliavo kartu su juo, taip pat ir buvo paties Jėzaus išsiųsti skelbti Gerąją Naujieną, išvaryti demonus, gydyti žmones). Ką Jums reiškia šis pavadinimas? Ar šis žodis Jus įpareigoja?

Marija Vyšniauskaitė. Žino-ma įpareigoja, bet mes patys tokį pavadinimą ir pasirinkome, pir-miausia norėdami parodyti, kad mums svarbu šlovinimas ir Die-vas, jog trokštame evangelizuoti ir skleisti Gerąją Naujieną bei jauniems žmonėms rodyti pavyz-dį. Įsipareigojimas kyla iš mūsų pasirinkimo, tai mūsų misija.

Mantas Joneikis. Taip jau išeina, kad ne pavadinimas mus įpareigoja, bet mes įsipareigojame pasivadindami.

2009 metais krikščioniškosios muzikos festivalyje „Sielos“ buvote išrinkta geriausia metų grupe. Ar džiaugiatės šiuo apdovanojimu, apskritai ką Jums reiškia šis apdovanojimas?

Mantas Joneikis. Iš tikrų-jų apdovanojimai toks truputį juokingas dalykas, ypač krikš-čioniškoje muzikoje, nes juk jos esmė yra šlovinimas, o šlovinimo įvertinti negali. Tikriausiai įver-tinimas – tai tiesiog simpatijos ir muzikos atžvilgiu tam tikros ten-dencijos, nes nėra ir negali būti įvertinimo, gerai ar blogai šlovi-

nama, nes čia visiškai ne žmonių dalykas. Manau, žmonės vertina pagal tai, ar muzika patinka. Jeigu patinka muzika, kurią mes groja-me, kurią deriname prie šlovini-mo, prie žinios, labai džiaugiamės, nes tai reiškia, kad verta. Šlovini-mas su tokia muzika, kurios nie-kas nevertina, tik atbaido žmones nuo paties šlovinimo, taigi čia gal kaip paskatinimas mums patiems.

Esate talentingi, mokate groti įvairiais instrumentais, turite gerus balsus. Kodėl nusprendėte kurti šlovinimo grupę ir savo talentus nusprendėte išreikšti per šlovinimą, kodėl nesiveržėte į populiariąją sceną?

Marija Vyšniauskaitė. Grei-čiausiai todėl, kad tai, kas sudaro

„Apaštalai“: šlovinimas – tai padėka už meilės dovaną žmogui



šlovinimo esmę, yra labai didelė dalis mūsų gyvenimo: ryšys su Dievu, tikėjimas... Labai norisi tuo dalytis su kitais, man tai di-delis džiaugsmas, kad esame susi-būrę, kad yra bendraminčių. Kai aš atėjau į Bernardinus (Vilniaus Bernardinų bažnyčią), galvojau, kad būsiu viena, bet sutikau čia tiek daug žmonių, o kai dar muzi-ka sujungė, tai labai nuostabu..

Šarūnas Zdanavičius. Jeigu būtume popscenos atstovai arba šlagerių dainininkai, viskas būtų labiau orientuota tik į patį kon-certavimą, būtų siekiama, kad tobulėtų forma, koncertai... O šlo-vinant tikslas visai kitas. Žinoma, stengiamės, padaryti viską kas-kart vis geriau, bet pats variklis yra kitas. Tai skirta visų pirma Dievui, kad ir kaip Jį kas supranta.

Mantas Joneikis. Sakyčiau, kad gal įvertinti patį procesą la-biau negu tikslą yra būtent po-pgrupės reikalas. O šlovinimas nėra kažkoks tikslas, nes tu visų pirma groji ne žmonėms, o Dievui.

Todėl čia kur kas svarbesnis ne kažkoks konkretus tikslas (geriau pasirodyti ar groti), bet pats veiki-mas, pats procesas, kuris iš tikrųjų labai sunkiai apčiuopiamas. Kaip ir Dievas, kuris juk iš tiesų yra ne-apčiuopiamas kitas pasaulis, kitas suvokimas, kurio negali suvokti

Esate studentai ir moksleiviai, kokių reakcijų sulaukiate iš aplinkinių (klasės, studijų draugų, namiškių, aplinkinių) kai pasakot, kad šlovinate Dievą, ar nesusiduriate su pašaipomis ar užgauliojimais?

Šarūnas Joneikis. Mane mokykloje dažnai vadina Jėzaus

fanatiku, bet kažkaip neišgyvenu dėl to. Man tai visai jėga. Turiu to-kių draugų, kurie į krikščionybę, religiją keistai žiūri, bet kadangi tai labai geri mano bičiuliai, ir jie patys paskui pradeda galvoti: jei mano tikėjimas toks tvirtas, gal čia ir tiesa.

Pavyzdžiui, kažkada per pa-moką reikėjo mane apibūdinti, tai vienas klasės draugas pasakė, jog jam labai patinka, kad laikausi savo tikėjimo, kad esu nuoseklus

„Jėzaus fanatikas“. Na, aišku, būna visko, pavyzdžiui, kai kartą gro-jom, kaip ten mums sakė?

Viskas per meilę atsiranda, ir viskas yra Meilė. Niekas negimsta be meilės,

ir žmogus negali nieko padaryti be meilės, nes jis labai pavargsta ir supyksta,

kai daro be meilės.

13



Mantas Joneikis. „Su Dievu, bedieviai.“

Grįžtant prie buvusio klausi-mo, reikėtų pasakyti, kad tokios pat sudėties, tik be merginų mes grojame ir klubuose. Labai įdo-mu, kaip dera šie du dalykai, kai tu lyg pasiimi proceso džiaugsmą ir patį šlovinimą kitoje muzikoje. Liturginis šlovinimas turi kano-ną, žodžius. Tačiau juk Evangeli-jos palyginime apie talentus nėra aiškiai nustatytas talentas, kad turi tik bažnyčioje groti, jeigu tiki, kad Dievas davė tau talentų, tai jis

tau davė viskam. Mes tikime, kad tas mūsų kitoks grojimas ne tik bažnyčioje irgi yra šlovinimas ir liudijimas. Pavyzdžiui, Šaras va-kar per koncertą pasakė, kadangi esame krikščionys, tai skiriame dainą Dievui. Per Fizikų dienas pagrojome „My Jesus“. Žinoma, būna visokių reakcijų, bet manau vis tiek kas nors pagalvoja: žiūrėk, krikščionys ir kažką pagroja, o ne tik būna atsietai nuo kitų, tik savo grupėje užsidarę.

Gabrielė Tamutytė. Aplin-kui labai daug stereotipų. Vyrauja

manymas, kad jeigu muzika krikš-čioniška, tai čia bus tik raudos, tik verkšlenimai arba su gitarėle papypsėjimų. Žinoma, yra buvę pora įkandimų, bet, sakyčiau, jie tik sustiprina. Iš pradžių gal buvo nedrąsu sakyti, jog esu krikščio-niškos muzikos vokalistė, kad bažnyčioje grojame, koncertuose, bet kai koncertų metu liudiji, da-liniesi, atsiranda drąsos, pasitikė-jimo, ir tada jau visi kurso draugai, su kuriais artimiau bendrauji, tai irgi žino. Tada jie pripranta po truputėlį, kad tu normalus žmo-gus, su tavimi galima normaliai bendrauti, bet tu tiesiog krikščio-nis, o krikščionybė nėra taip blo-gai, Dievas nėra taip blogai, gal ir giesmė visai graži šita ir pan.

Mantas Joneikis. Na, iš es-mės nėra taip, kad eini gatve ir šauki, jog aš groju šlovinimo gru-pėje. Net ir draugams kartais sa-kau, jog groju bažnyčioje, bet ne-

Viskas per meilę atsiranda, ir viskas yra Meilė. Niekas negimsta be meilės,

ir žmogus negali nieko padaryti be meilės, nes jis labai pavargsta ir supyksta,

kai daro be meilės.



sakau, kad per Mišias. Kuo labiau žmogų pažįsti, tuo labiau gali jam atsiverti ir kartais taip prisisaugai, kad neišgąsdintum.

Šarūnas Zdanavičius. Čia reikia taip po truputi „skandinti“...

Gabrielė Tamutytė. Smagu būna, kai kartais prasitari, tada paaiškėja, kad tas žmogus kažką kitur daro krikščioniško, tada savi tampame.

Ar matote, apčiuopiate šios misijos, šio apaštalavimo vaisius?

Mantas Joneikis. Man tai pagrindinis vaisius, kad pats at-randu pilnatvę, kitus žmones, tai veikia, jeigu tu pats esi pilnas, tuomet gali dalytis, nes apaštala-vimas visų pirma yra pačiam sau. Kiti galbūt dažnai negirdi, nesu-simąsto, bet tu pats vis giliniesi, ir kai džiaugiesi, tuomet ir perduodi džiaugsmą kitam. Aš manau, kad labiausiai vaisius matau savyje.

Šarūnas Zdanavičius. Taip, iš dalies dėl savęs, juk nedarytum to, kas nepatinka. Jeigu, pavyz-džiui, kam nors atrodo, kad vie-nuolis tiesiog save kankina, bet juk jis dėl savęs tai daro. Dažniau-siai tarp žmonių ir atlikėjų ryšys pats susiformuoja, visi iškrenta iš kasdienybės ritmo. Mane pa-lietė, kai mes šlovinome „Carito“ nakvynės namuose, kai ateina benamiai, tai jie kiekvienas ateina su tokiu svoriu, ir tas ryšys nuo neigiamo polio greit pereina į tei-giamą, nukrenta etiketės, susifor-muoja bendras ryšys, kurio negali apčiuopti, bet jis yra labai aiškiai juntamas. Ir tampa taip akivaizdu, kad šlovinimas yra viena iš formų kurti bendrystę ir ryšį, kitam pa-dėti. Kaip koks savanoriškas dar-bas ar dar kas nors.

Gabrielė Tamutytė. Nese-niai man pasakė, kad mūsų gru-pė yra kaip kokia evangelizacinė priemonė, jaunimui priimtina tai, ką darom.

Kodėl yra svarbu šlovinti Dievą, juk Dievas nuo mūsų šlovinimo neįgyja didesnės garbės, Jis ir taip jau yra visas gėris, aukščiausiasis gėris?

Gabrielė Tamutytė. Šlo-vintojas yra vedlys, kuris padeda kitiems šlovinti ir pats šlovina.Marija Vyšniauskaitė. Tu dėko-ji Dievui. Aš suprantu, kad jam nereikia didesnės šlovės, jam ati-duodi visus talentus, kuriuos jis tau davė. Šlovinimas iš dalies yra nuolatinis dėkojimas, gėrėjimasis juo.

15



Šarūnas Zdanavičius. Šlovi-nimas – tai viena padėkos formų, nes žmogus pamiršta padėkoti, kai jis ką nors pasiekia, kai jam pa-siseka, tai jis nebedėkoja, aš pats pastebėjau, kad taip darau.

Vienoje iš savo giesmių giedate Evangelisto Jono ištartus žodžius –„Dievas yra Meilė“. Kaip kiekvienas atradote, atpažinote Dievą, kaip meilę?

Šarūnas Zdanavičius. Taigi viskas per meilę atsiranda, ir vis-kas yra Meilė. Niekas negimsta be meilės, ir žmogus negali nieko padaryti be meilės, nes jis labai pavargsta ir supyksta, kai daro be meilės.

Marija Vyšniauskaitė. Kai pradėjau tikėti, tuo momentu gal-būt Dievas tokį planą turėjo, kad pajausčiau kažką labai stipraus, sureaguočiau, tai tada aš ir paju-tau Jo meilę. Tai įvyko per užtari-mo maldą.

Mantas Joneikis. Dievą, kaip savotišką abstrakciją, mums labai sunku suvokti ir apčiuopti. Meilę, kaip jausmą, suvokti gal truputį lengviau. Bet irgi tik truputį, nes tai irgi labai sunku. Aš negaliu pasakyti, kad dabar jau supratau, jog Dievas yra meilė, ir dabar dėl to giedame, grojame šią giesmę. Ne. Mėgini kasdien pajusti, jog gyvenimas yra dovana iš meilės. Kartais suima toks liūdesys, pa-galvoji, kam čia viskas, kaip čia kvaila, kokia čia prasmė, o paskui pažiūri kitu aspektu ir pradedi juoktis iš savęs. Reikia mėginti pagauti džiaugsmą, dėkoti už tai, ką gauname šiame gyvenime, nes tikiu, kad gyvenimas yra meilės dovana žmogui.

Šarūnas Joneikis. Nežinau,

kada supratau, kad Dievas yra meilė. Šeimos istorija, asmeninis gyvenimas. Pradžioje net nesu-pranti, kas yra Dievas, bet kažkaip žinai, jog tai, kas susiję su tikėjimu, yra gera. Mūsų tėtis buvo alkoho-likas, kai jis sako, kad jis išbrido iš to tik su Dievo pagalba, būda-mas tarp žmonių, kurie tiki, jis tikriausiai ir atrado meilę. Tokiais momentais pamatai, kaip visiškai pasikeitė žmogus, ir pagalvoji, jog su labai dideliu gėriu, su žmonių pagalba jis keičiasi. Nustojo gerti, daro mums gera, mus myli.

Pajusti Dievo meilę man labai sunku, prie manęs dar Dievas taip nėra prisilietęs, kad aš pasakyčiau, va čia Dievo meilė, bet iš tikrų-jų aš tai matau per mano tėvus. Mamą, kurį labai myli mūsų tėtį

ir jo nepaliko net sunkiausiomis aplinkybėmis, galvoji, kad va čia tikrai yra meilė beveik kaip Dievo meilė, kuri už viską atleidžia.

Šarūnas Zdanavičius. Ir šiaip, kai pagalvoji, tai ar ilgai gali veikti be meilės, kad ir ką dary-tum, vis tiek nieko nėra be meilės, net bendravimo. Man pačiam kar-tais tenka prižiūrėti problemišką vaiką, ir kartais būna su juo sun-ku, bet jeigu su polėkiu bendrau-ji, tada atsiranda ryšys ir tampa visiškai nesvarbu, ar mūsų daug, ar tik dviese, tiesiog bendrumo ryšys...

Gabrielė Tamutytė. Taigi apibendrinant, Dievas kaip meilė mus reiškiasi per žmones.

Kalbino Danguolė Kuliavaitė



Tikrosios grotos –

žmogaus viduje

Gruodžio ketvirtą dieną, prasi-dėjus adventui, su Pranciškoniš-kuoju jaunimu jau trečią kartą išsiruošėme keliauti į Kauno ne-pilnamečių koloniją. Norėjome ten nuvežti ankstyvų kalėdinių dovanų – Tikėjimo, Vilties ir Mei-lės.

Keletą kartų susitikę, inten-syviai repetavome programą. Pa-ruošėme du neilgus vaidinimus, kiekvienam vaikinui asmeniškai padarėme po laiškelį su įkvepian-čiais linkėjimais ar istorija. Esame paprasti studentai ir moksleiviai, neturintys ypatingų dramos įgū-džių, bet, kaip ir visus kartus, ti-kėjome, kad paprastumas ir nuo-širdumas prabyla neprasčiau už profesionalią programą.

Atvykusių į koloniją mūsų laukė keturiasdešimties vaikinų grupė. Išsitraukėme instrumen-tus, trumpai parepetavome ir pradėjome programą. Brolis pran-ciškonas Alvydas Virbalis OFM skaitė vaikinams „Sūnaus palai-dūno“ istoriją ir kalbėjo apie susi-taikinimą su Dievu ir tikrąją lais-

vę. Viešpats leidžia žmogui elgtis, kaip jis nori, Tėvas leido sūnui išeiti, tačiau iš tiesų laimingas jis tapo tik grįžęs į namus. Jei žmo-gus atsiskiria nuo Dievo, jis ima vergauti savo kūnui ir nuodėmei. Ir gyvendami laisvėje galime būti įvairių priklausomybių, godumo pinigams kaliniai, kankintis ne-sugebant jų nugalėti, nes tikrosios grotos - žmogaus viduje. Atėjęs į pasaulį, Dievas atpirko ir išlais-vino žmones nuo blogio valdžios. Jis atvėrė duris į laivę, kurios buvo užrakintos, tačiau paliko žmogui teisę pasirinkti, ar jis išeis pro du-ris, ar liks kalėti.

Pirmasis vaidinimas kalbėjo apie Jėzaus meilę ir Jo nuolatinį buvimą šalia kiekvieno iš mūsų. Antrame – du motinos įsčiose esantys kūdikiai diskutavo, ar egzistuoja gyvenimas po gimimo. Jų diskusiją pabaigėme daug pasa-kančiu anekdotu: „Mokytoja per pamoką aiškina mokiniams: žiū-rėkite, už lango auga žolė, medžiai, skraido paukščiai, mes juos ma-tome? Matome. O Dievą ar ma-

tome? Ne. Vadinasi, Dievo nėra. Petriukas pakelia ranką ir sako: pažiūrėkime, klasėje yra lenta, prie jos stovi mokytoja. Mes ją matome? Matome. Bet mokytojos smegenų mes nematome, vadina-si, ji smegenų ir neturi“.

Programos pabaigoje savo ti-kėjimo patirtimi dalijosi pranciš-koniškojo jaunimo narys Adomas Kačiušis. Jis pasakojo paradoksą, kaip sulaužytos kojos padėjo jam pradėti eiti tikėjimo keliu. Vaiki-nai, stebėję renginį, priėmė mus šiltai, pasakojo apie savo kasdie-nybę, aprodė išpuoštus kamba-rius. Po susitikimo laimingi buvo visi – ir kaliniai, ir mes patys, ir darbuotojai.

Šitaip savo kukliomis pastan-gomis bandėme nutiesti Viešpa-čiui kelią į paklydusių, bet visada turinčių galimybę sugrįžti, vai-kinų širdis. Šią misiją įvykdyti galėjome dėl programos „Veiklus jaunimas“ paramos, nes įgyvendi-name projektą „Visuomenės žaiz-dos – mano rūpestis“.

Bernardinų jaunimo centro komanda

17

Tikrosios grotos – žmogaus viduje


Bažnyčioje neįprastu metu sujudimas. Tuoj prasidės spektaklis. Suoluose priešais ryškiai apšviestą kol kas tuščią sceną šurmuliuoja kažkurio Lietuvos miesto ar miestelio, po tarybos posėdžio ar bulviakasio į spektaklį atėję žiūro-vai. Jie nežino, kad visai šalia dar nepasirodę artistai dabar sustoję į glaudų ratelį meldžiasi. Ir kad tie artistai viso labo sceninės patirties neturintys studentai, dar visai vaikai, užsimoję įgyvendinti utopinę svajonę suburti jaunimo teatrą ir kalbėti žmonėms tokiomis sudėtingomis dvasinio gyvenimo temomis, kokių veikiausiai nesiimtų joks profesionalus teatras. Ir dar kurti spektaklį pagal romaną. Kažkoks pokštas. Ir nesąmonė.

Po ženklo pradėti po sceną pasklidus aktoriams žiūrovai nuščiūva ir ima klausytis reginio kalbinamų savo sielų. Kai kurie junta pasipriešinimą tam, ką mato, ir visa tai vertina kritiškai. Vienas kitas atsistoja ir išeina. Kitiems spektaklis patinka, o keliems kuriamas pasakojimas net iššaukia ašaras. Pirmoje eilėje sėdinti režisierė gręžiojasi atgal nesuprasdama, kodėl verkiančių daugėja – juk spektaklis toks šviesus ir džiaugsmingas.

Laiko pojūtis nei vienam negali pasakyti, kuri dabar valanda. Spektaklio metu valandos nebeegzistuoja – tą gerai žino aktoriai, nepajutę, kaip jau visi kartu stovi scenoje ir lenkiasi žiūrovams. Svarsto – pavyko ar nepavyko, dai-rosi sutrikę, užklupti palaimos ir įsitvėrę vienas kito. Jų teatras neturi nei etatų, nei planų ir visai gali būti, kad šis spektaklis jau paskutinis. Keista, ta nežinios akimirka jų visiškai negąsdina, bet teikia laisvės džiaugtis dabartimi ir tekusia malone.

Jie atrodo tokie laimingi. Po spektaklio tai pastebėjęs kuris nors žiūrovas širdyje nusišypso. „Pavyko“ – sako jo šypsena.

Apie teatrą,

klajūnus ir laiką

Ramunė Balčiūnaitė ir Eglė Mykolaitytė



Bernardinų jaunimo teatro stu-dija susikūrė 2007 metais. Susi-būrė keli skirtingų patirčių jauni žmonės – pirmo kurso studentai. Nikos Kazantzakio knyga „Dievo neturtėlis“ įkvėpė Vaidą, vieną iš teatro narių, suburti savo draugus ir draugų draugus. Pamenu, pa-siūliau Ramunei ateiti į kūrybos virtuvę. Aš ją net menkai pažino-jau – su ja mokiausi uiversitete. Sakau – na čia mes esam susirinkę tokie draugai Bernardinuose, gal-vojam kurti spektaklį pagal vieną knygą. Net neužsiminiau, kad ta knyga, lengvai tariant, krikš-čioniška! Taip netikėtai po tru-putį susispietėme po Bernardinų skliautais. Mums sutiko pagelbėti Nijolė, Vaido mama, operos solis-tė, ir Gailės mama Danguolė, re-žisierė.

Spektaklį „Dievo neturtėlis“ rodėme kelis kartus Bernardi-nuose, per dvi Kultūros naktis, ir Pranciškaus tranzito šventės metu. Taip pat vaidinom keliose kitose Lietuvos vietose – Kretin-goje, Širvintose, Vajasiškio kaime. Neįtikėtinai gera rodyti spektaklį ten, kur retai kas atvažiuoja kažką parodyti. Labai smagu netikėtai užklupti žmones vidury darby-mečio ir pasiūlyti ateiti į bažnyčią paklausyti vienos istorijos.

Po „Dievo neturtėlio“ netikė-tai susibūrėme naujam projektui. Pranciškaus tranzito šventei kar-tu su šlovinimo grupe „Apašta-lai“ paruošėme spektaklio eskizą

„Nuodėmklausys“. Gailės mama ir pagrindinė teatro režisierė Danguolė pasiūlė paimti ištrauką ir H.Hesės knygos „Stiklo karo-liukų žaidimas“. Tai meditacinio pobūdžio istorija apie du nuo-dėmklausius ankstyvuoju krikš-čionybės laikotarpiu, istorija apie du atsiskyrėlius, kurie, būdami la-bai skirtingo būdo, abu dirbo kaip Dievo vietininkai žemėje, skirtin-gais būdais padėdavo žmonėms artėti prie Dievo. Jie prisiimdavo labai sunkią naštą – klausydavo praeivių, klajūnų išpažinčių. Tai kartu ir dviejų skirtingų žmonių draugystės istorija. Nuvežėme spektaklį parodyti Anykščių miestui.

Mes buvom labai drąsūs, kai dabar pagalvoju. Nėrėm į neži-nomus vandenis nuogi, be jokių žinių, technikos, tiesą sakant išvis nieko bendra su teatru neturėda-mi. Kaip smagu imtis kažko ne-turint jokio pagrindo! Esi be galo laisvas. Remiesi tik Dievo malone. Mes tiesiog tikėjom, kad galim kažką padovanoti žmonėms. Ir džiūgavom, nes buvom sunkiai

nusakomoje bendrystėje. Dabar jau galiu pasakyti, kad nesam tik paprasti draugai. Niekas neištrins iš sielos atminimo, ką reiškia būti vieniu scenoje, kai visus jungia viena, Dievo meilės, mintis.

Šis mėgėjiškas teatras, manau, paliko kiekvienam teatro nariui neišdildomą įspaudą. Aš anuomet net nebuvau pagalvojusi, kad gali-ma kurti religinės minties teatrą. Na, nedaug esu mačiusi religinio meno, bet sakoma, kad dažnai re-ligija menui trukdo. Galbūt. Ko gero labiausiai erzina pamokymai, kai stengiamasi kažką įteigti. Bet mes nesusikūrėm ir nekuriam kažko tam, kad „paaiškinti“ žmo-nėms, neapsimetam daugiau ži-nančiais, nes patys esam tik vaikai, studenčiokai, tai ką mes galim papasakoti bažnyčios žmonėms ir pasauliečiams?

Tačiau galim atiduoti save Dievui ir žiūrovui. Ir papasakoti istoriją – taip, kaip mes ją supra-tom ir kaip padeda suprasti broliai pranciškonai.

Šią dieną esam jau ketvirta-kursiai. Teatro veikloje dabar – pertrauka. Tačiau nuolat viduje veržiasi noras toliau veikti. Galbūt nebe visi eisim ta linkme, bet tikiu, kad jei reikės, vėl atsiras žmonių, kurie norės kažką panašaus veikti.

P.S .Beje, apie Bernardinų skliautus. Repeticijos iki vėlyvo vakaro maldos namuose – kažkas nenusakomo. Siunti garsą į skliautus ir jie tau atsako. Metų metais stiprintas, įkvepiantis bažnyčios tūris išaugina ir pakelia. Baimė ir pakilumas apima kūną, kai žengi senu grindiniu prieš spektaklį, grindiniu, kuriuo vaikščiojo šventi žmonės ir klajū-nai, trokštantys išpažinti savo gyvenimo klaidas.

19

Apie teatrą,klajūnus ir laiką


Nežinau, ar daugelis, o gal būsiu ir išimtis iš visų keliavusių piligri-mų, bet į Šventąją Žemę važiavau daugiau pamatyti nei kad patir-ti. Žinojau, kad stiprių tikėjimo potyrių gali išgyventi ir savoje žemelėje ar net savo mažame maldos kambarėlyje, bet kažkur giliau vis tiek kirbėjo svajonė, kad pamačius Šv. Žemę, įkvėpus jos oro, išvydus žydrą dangų, kartu žinant, kad prieš 2000 metus čia savo šventą pėdą dėjo pats Die-vo Sūnus – Jėzus, širdis šoktels iš džiaugsmo, o dvasia atsigaus iš kasdienės rutinos.

Izraelis mus pasitiko spalio viduryje neįprasta šiluma, supa-žindino su čia besiglaudžiančia

daugybe tautų ir religijų. Vienos stebino savo tvarka ir precizišku-mu, kitur norėjos užmerkti akis nuo šiukšlių gausos ir neįprasto įkyrumo. Taip, Izraelio įvairovė žavi, bet kartu tai sukelia daugybę problemų: etninių, religinių, kul-tūrinių...

Kelionė buvo tarsi padalinta į dvi dalis – dvasinę ir pažinti-nę. Nesudėjus šių dviejų puselių, kažko tikrai būtų labai trūkę ir negalėtum pavadinti šios kelionės įstabia. Pradėjus keliauti nuo Na-zareto miestelio, aplankant Kaną, Tabhą, Kafarnaumą, Taboro kalną, svarbiausiu dienos įvykiu tapdavo Eucharistija, švenčiama vienoje iš šių vietų. Per šv. Mišias

norėdavosi, kad laikas tiesiog su-stotų, kad galėtum giliai giliai įkvėpti tos šventos akimirkos ir visa būtimi pajausti šio momento buvimą savyje, nes negalėdavai patikėti, jog esi vienas iš tų lai-mingųjų mažutėlių, galinčių klau-sytis 8 palaiminimų ant Palaimi-nimo kalno, kur Jėzus juos išsakė, dalintis padauginto vyno džiaugs-mu nedidelėje Kanos bažnytėlėje, norėti pasistatyti su šv. Petru ir šv. Jonu palapinę Taboro kalno papė-dėje, lenkti galvą, kai pilamas Jor-dano vanduo, atnaujinant krikšto pažadus, persijuosti drabužius ir šokti į Tiberiados ežerą...

Grįžusi po dienos, pavalgiusi arabų viešbutėlyje, keliaudavau

„Tautos ateis prie tavosios šviesos ir karaliai prie tavojo spindesio“ (Iz 60, 3)



link pagrindinės Nazareto bazi-likos, kurioje angelas Gabrielius apsireiškė Mergelei Marijai – yra išlikusi mūsų dangiškosios Mo-tinos kambarėlio grota. Po visos dienos vaizdų tai būdavo dovano-tas laikas apmąstyti tai, ką per ją matei ir patyrei. Mergelės Mari-jos prieš 2000 metų ištartas „fiat“ buvo gera proga patyrinėti savo pačios širdies nuolankumą Vieš-paties valiai.

Antroji kelionės dalis prasi-dėjo pervažiavus Palestinos sieną ir atvykus į Betliejų. Kaip ir anais laikais, ši Judo žemė kenčia nuo tautinių nesutarimų – vietinių žmonių veiduose įrašytas susirū-pinimas ir netikrumas dėl ateities. Vakarais, kai visos Betliejaus bazi-likos ir bažnyčios būdavo užrakin-tos, o jas rakindavo kažkaip labai jau anksti, keliaudavome pažin-dintis su vietiniais palestiniečiais ir išklausyti jų vargų dėl vykdo-mos Izraelio politikos jų atžvilgiu. Iš arčiau pamačius geto politiką, sunku patikėti, kad visa tai vyksta

čia ir dabar, tačiau didžiųjų politi-kų galvos tikriausiai užimtos ki-tais reikalais. Negali ir jų kaltinti, nes pačiai skaitant apie šias politi-nes problemas tik laikraštyje, visa tai atrodo be galo toli nuo tavųjų reikalų, ir tik pamačiusi 18 me-trų aukščio betono sieną supranti, kad problema gali būti išspręsta tik tuomet, kai pūstels stiprus Šv. Dvasios vėjas ir žmonių širdyse sukris betono sienos, slepiančios tautinę neapykantą.

Visos kelionės metu laukta-sis miestas – Jeruzalė. Galėjau ją pamatyti nuo tos pačios – Do-minus Flevit vietos, kur Viešpats žiūrėdamas į šį miestą verkė. Tą-kart nesinorėjo verkti, nes buvo per daug pirmą kartą pažvelgti į miestą, kuris minimas Senajame Testamente: „Tautos ateis prie tavosios šviesos ir karaliai prie tavojo spindesio...“ (Iz 60, 3), ku-riame Viešpats buvo nužudytas ir prisikėlė, kuris vėliau mindžiotas ir nukariautas kitatikių, kelis kar-tus griautas ir atstatytas... Aplan-

kiusi Tautų baziliką, Getsemanę, vėliau, kaip ir daugelis, stovėjau mažatikių eilėje Kristaus Kapo bazilikoje, tarp pirštų leisdama rožinio karoliukus, kol priėjo mano eilė įsitikinti, kad JIS prisi-kėlė... Vėliau Via Dolorosa, sten-giantis sukaupti visas mintis ir bent širdimi išgyventi Viešpaties kančią, kai aplinkui įkyriai šūk-čioja arabai, siūlantys savo prekes, įvairiausi kvapai ir vaizdai traukia link savęs, kaip ir tikrame pasau-lyje – apipila žmogų pasiūlymais, kad tik širdis nesusimąstytų apie skausmą ir kančią...

Piligrimystė baigėsi ir praeis daug laiko, o nuotraukos iš Šven-tosios Žemės bus vis peržiūrimos gal kokį dešimtąjį kartą, ir visiems galėsiu patvirtinti, jog ne veltui Jeruzalė ir visos Dievo Sūnaus išvaikščiotos vietos gali būti ap-rašytos kaip pranašo Izaijo: „Nors žemę štai sutemos gaubia ir tautas tamsybės dengia, bet virš tavęs Viešpats šviečia, virš tavęs jo šlovė apsireiškia“ (Iz 60,2).

PiligRimaitė

21

„Tautos ateis prie tavosios šviesos ir karaliai prie tavojo spindesio“ (Iz 60, 3)


Ką galėčiau jam papasakotiVienas žmogus manęs paprašė parašyti apie kelionę nuo Lurdo Prancūzijoje iki Fatimos Portu-galijoje. Tai apie 1500 km, ku-riuos mūsų grupė nužygiavo per 2 mėnesius ir 25 dienas. Jam, kaip ir visiems kitiems, parašy-siu, kad kelionė buvo labai sunki, tačiau labai nuostabi. Dar iki šiol prisimenu nuo +40 ºC laipsnių žliaugiantį prakaitą, įmirkusias nugaras ir pečius, prisimenu kū-nus, keliančius save į viršų, stu-miančius tiesiai ir žemyn Pirėnų kalnais – apie 400 km mūsų ke-lyje rikiavosi kalnai. Grįžęs iš šios kelionės, visiems sakydavau, kad šį kelią nuėjau su Dievo pagalba, sąmoningai nutylėdamas, kad jis reikalavo ir didžiulių mano valios pastangų. Šiuo metu manau, kad

nereikėtų to nutylėti, nes krikš-čionys neretai galvoja, kad, tikint Dievu, Jis viską už žmogų padaro. Ne! Ir būnant krikščionimi, ir bū-nant kitos religijos (budizmo, hin-duizmo, islamo, mokslo pažangos ar dar ko) išpažinėju, ir būnant laisvamaniu, reikia dirbti, jei nori visapusiškai bręsti, augti, tobulėti. Tiesiog žmogaus darbas su Dievu yra visai kita patirtis nei darbas be troškimo pajusti šalia esančią Apvaizdą.

Apvaizdos lydimi mes iš tikrųjų dirbome šioje ilgoje bei nuostabioje, kai kurių žmonių akimis, beprotybėje: meldėmės kartu ir atskirai už vienas kitą, už žmones čia, Lietuvoje, už ke-lyje sutiktuosius, dėkojome už pastarųjų paramą. Man atrodo,

kad maldos darbas yra kone pats krikščioniškiausias darbas, nes žmogui jo didelis poveikis yra nematomas.

Ką dar galėčiau parašyti tam žmogui, kuris manęs paprašė pa-pasakoti apie šią kelionę? Jam parašysiu, kad mūsų kelionė labi-au buvo ne išorinė, o vidinė, dva-sios kelionė. Nepažersiu jam to, kad šis mūsų žygdarbis su Dievo pagalba buvo tik vizija, tam tikras tik mūsų galvose vykęs įtempto siužeto veiksmas, vaizduotės produktas, nes tai nebūtų tiesa. Keliavom mes, keliavo ne tik mūsų dvasia, bet ir kūnas.

Tik, tarp mūsų šnekant, jums prisipažinsiu, kad nemaža da-lis įspūdžių apie šią kelionę jau pasimiršo. Tačiau ką dar galėčiau



papasakoti tam žmogui, kuris manęs paprašė tai padaryti? Gal-voju, kad netuščiažodžiaudamas jam tiesiog parašysiu, kad per šią kelionę pramokau į save, kitą žmogų ir į Dievą žvelgti ne į tokius, kokius norėčiau matyti, o į tokius, kokie esam, supratau, kad Dievu-lis yra vienintelis asmuo, kuris mus realiai myli besąlygiškai ir tobulai (Jo meilė nepalyginamai pranoks-ta nuoširdžią bei rūpestingą moti-nos meilę, nes motina, kaip ir mes visi, – netobulas žmogus). Kaip manote, ar jam galėčiau parašyti dar šitai: ,,Aš nesu naivus, pui-kiai suprantu, kad Dievo buvimo įrodyti negaliu, tačiau aš juo vis tiek tikiu“? Kun. Julius Sasnaus-kas pasakytų, kad neprivalome būti Dievo advokatais, kuo esame įpratę būti. Manyčiau, kad kartais tiesiog užtenka justi šalia esančią Jo Apvaizdą bei šiltą švelnumo šniokštimą, gyventi tuo, kuo tiki, ir neužsisklęsti. Nes Didžiajam Teisėjui advokato nereikia.

Be to, tam žmogui duočiau paskaityti porą tekstų, kuri-uos parašiau traukdamas keliu. Pirmąjį tekstą ,,patyriau“ Por-tugalijos atokaitoje.

Apie molėtą sielos nugarą

Kelyje į O‘Cebreiro susto-jome prie gaivaus kalnų upelio miškingam pavėsy. Į labai šaltą, bet gaivų vandenį įlindau visu kūnu. Po staigaus įlindimo ir išbridimo atsiguliau ant molėtos žemės nugara – iš pradžių nepastebėjau, kad jinai molėta. Atsistojau ir R. man sušuko: ,,Ei, tavo nugara molėta!” Molio ant savo sielos nugaros dažnai nema-tome, nes neretai juo išsitepame

patys nepastebėdami ir mažai pastebimoje vietoje. Todėl ir reikalingi mes vienas kitam. Kiekvienas geriau matome vienas kito sielos molį. Todėl ir reikalingi mes vienas kitam. Dažniausiai ant kitų matome būtent tai, kas yra ant mūsų. Todėl ir reikalingi mes vienas kitam.

––––––––––Už antrąjį tekstą norėčiau

padėkoti Pranciškui Asyžiečiui. Tekste minimas Candanchu miestelis prie Ispanijos sienos. Vasarą tai – apleistas slidinėjimo kurortas.

Iš šv. Pranciškaus žiedelių serijos: kaip brolis Pranciškus atskleidžia broliui Klemensui, kas yra tobulas džiaugsmas

Pranciškus: Broli Klemen-sai, ar žinai, kas yra tobulas džiaugsmas?

Klemensas: Nežinau, broli Pranciškau, apšviesk mane!

P.: Broli Klemensai, net jei-gu dėl Kristaus nukeliautume 1500 km pėsčiomis, broli Kle-čiomis, broli Kle-

mensai, užsirašyk, – tai nebūtų tobulas džiaugsmas. Net jei-gu sugebėtume maldoje išbūti daugybę valandų klūpodami bei tardami ,,Viešpatie, pasigailėk”, net jeigu nutyrintume savo širdis tarsi baltą Alpių sniegą ir net jeigu, aistringai degdami Kris-tumi, grąžintume tikėjimą Die-vu minioms prancūzų, ispanų ir portugalų,... broli Klemensai, užsirašyk, – net ir tai nebūtų to-bulas džiaugsmas.

K.: O kas tada yra tas tobulas džiaugsmas, broli Pranciškau?!

P.: Broli Klemensai, sti-priai įtempk ausis ir paklausyk. Kai mes, piligrimai, prieiname nakvynės vietą naujame mieste-lyje tris dienas nesiprausę, pato-giai nemiegoję ir tikimės gauti ištaigius apartamentus: minkštus gultus, daugybę tualetų ir dušų su šiltu vandeniu, o randame kietas grindis su vandens gailinčia kri-aukle neužsirakinančiame Can-danchu tualete, – visa tai priimti su džiugesiu bei meile ir yra tobu-las džiaugsmas, broli Klemensai.

23

Ką galėčiau jam papasakoti


Mano pasakojimas prasideda vie-ną spalio rytą. Tądien Vilniuje pirmoji pūga klojo naują balto sniego kilimą. Šią atšiaurią dieną penkiasdešimt piligrimų iš Kre-tingos pranciškonų gimnazijos ir įvairių miestų „jaupriečių“ leidosi kelionėn į gražiąją Italiją. Turėda-mi labai saulėtų vilčių (laiške va-dovai optimistiškai paragino įsi-dėti maudymosi kostiumėlį), mes vis dėlto sunkiai galėjome patikė-ti, jog iš tiesų paliekame Lietuvą ir iškeliaujame į šv. Pranciškaus gimtinę. Gana greitai susipažinę ir ėmę vieni kitus vis labiau mėg-ti, mes pradėjome savo kelionę su giesmėmis ir maldomis, vedami br. Pauliaus OFM.

Koks nuostabus jausmas apė-

mė antrąją kelionės dieną pama-čius kalnus! Didesni ir mažesni, miškingi ir uolėti kalnai lydėjo mus didžiąją kelionės dalį, savo didingais masyvais liudydami apie Viešpaties galybę ir grožį. Tiesa, oras nebuvo toks, kokio tikėtasi. Buvo „šaltoka“. Maudy-mosi kostiumėlių, kaip jau turbūt supratote, nepanaudojome. Bet ne tai svarbiausia.

Galėčiau daug kalbėti apie Asyžiaus gatvelių grožį ir Veneci-jos žavesį. Bet šios istorijos, mano žodžiais išreikštos, nepadarytų deramo įspūdžio ir veikiausiai net imtų atrodyti, jog visa tai buvo nesvarbu. Tai buvo svarbu, bet mano istorija nuostabiausią tašką pasiekė piligriminio žygio metu,

ant vieno kalno, vedančio į Ba-landžių Šaltinį – Fonte Colombo. Ant to kalno kartu su viena sesute Kristuje sutikome šv. Pranciškų. Tai ne metafora. Dievo Paukštelis tądien buvo su mumis – nudrisku-siu abitu, žaizdotomis rankomis ir švytinčiomis, meile degančiomis akimis. Jis kalbėjo mums apie Tą, kurį mes visi taip mylim. Ta diena stebuklinga šviesa nušvietė visą mūsų kelionę.

Aš myliu Italiją. Myliu savo bendrakeleivius. Per šią kelionę visi labai susidraugavom ir vos grįžę ėmėme vieni kitų ilgėtis. Aš myliu šv. Pranciškų, paženklintą Kristaus žaizdomis. O svarbiausia

– myliu Jį.

Ieva Matiejūnaitė

Italija. Kalnai ir paukšteliai



Šv. Pranciškaus keliaisŠių metų spalio 22 – lapkričio 2 dienomis Kretingos Pranciškonų gimnazijos moksleiviai, mokyto-jai, pranciškoniškojo jaunimo na-riai ir kiti, su pranciškonais susiję žmonės, keliavo į Italiją, piligrimi-nę kelionę, kurios tikslas – pažinti šv. Pranciškų. Brolis Paulius Vai-neikis (OFM), kelionės vadovas, pirmąją dieną sakė: „Mūsų kelio-nė bus tikras kino filmas – bus ir siaubo, ir melodramų, ir nuotykių, ir dokumentikos elementų.“ Tai girdėdami, visi juokėsi, tačiau vėliau suvokė, jog brolis kalbėjo visišką tiesą!

Daugybė su Pranciškumi susijusių vietų – šv. Pranciškaus bazilika (kurioje yra šventojo ka-pas), Šv. Klaros bazilika, Grecio miestelis, La Vernos kalnas (ku-riame Pranciškus gavo stigmas)

– leido pajusti pranciškoniškąją dvasią. Visos šios vietovės įsikū-rusios nuostabioje didingų kalnų apsuptyje. Gamta, esanti aplinkui, atima žadą. Žmogus, atsidūręs

ten, pamato, koks jis yra menkas ir trapus prieš Kūrėją, pajunta dide-lę pagarbą Dievui ir visa savo siela tyliai Jį šlovina.

Viena įsimintiniausių kelio-nės dienų buvo piligriminė ke-lionė iš Grecio miestelio į Fonte Colombo vienuolyną, esantį maž-daug už 25 kilometrų. Tą atstumą kiekvienas galėjo įveikti pasirink-tinai – vienas arba su žmonių gru-pe, svarbiausia – kad tai nebūtų vien tuščias ėjimas, o turėtų savo prasmę. Kelias vagojosi per miš-kus, kalnus, nuostabaus grožio slėnius, o nuorodos buvo ne vi-sai aiškios, tad daugiau nei pusė piligrimų pasiklydo. Kiekvienas patyrė tai, ką Dievas asmeniškai jam paruošė. Kai kas susižeidė, kai kas paklydo kalnų glūdumoj... Nuostabi akimirka buvo vakare, kai nerimaujantis būrys piligrimų pagaliau sulaukė brolio Pauliaus, kuris atėjo paskutinis.

Visa piligriminė kelionė sim-bolizavo atsisakymą patogumų,

reikėjo susitelkti į save, savo vidų. Ryškūs kontrastai tarp nakvynės keturių žvaigždučių viešbutyje ir šaltoje vienuolyno salėje, ant grin-dų, kiekvienam pateikė savotiškų išbandymų ir apnuogino vidų

– leido pamatyti, kokie išlepę, ka-prizingi ir nedėkingi mes kartais būname. Maldos šventose vietose taip pat buvo be galo veiksmingos, mat dauguma jų buvo išklausytos dar kelionėje. Tai yra įrodymas, jog šv. Pranciškus mus globojo. Juk ar žinojote, jog Pranciškus – turbūt vienintelis žmogus, kurio visos svajonės išsipildė?

Dalyvauti tokioje kelionė-je buvo tikrai verta. Ne tik dėl to, jog visi tapo tarsi viena šeima, susibičiuliavo. Dar ir dėl to, kad kiekvienas, sugrįžęs iš tokios ke-lionės, užauga dvasiškai, pamato savo trūkumus ir pasiryžta ką nors keisti savo gyvenime. Suvo-kia daugelio dalykų laikinumą ir ima skirti daugiau dėmesio amži-nosioms vertybėms.

Adrė Zakrauskaitė

25

Šv. Pranciškaus keliais


Kiekvieną kartą, kai manęs pa-klausia – kas naujo Jauproje, sa-kau, kad nieko čia labai naujo. Kai paprašo papasakoti, dažnai neži-nau nuo ko pradėti ir kuo pabaigti. Skaitau senus protokolus, metraš-tį ir metai iš metų matau tas pačias problemas – visada trūko savano-rių, naujų idėjų, entuziazmo, visa-da vėlavome. Ir, nepaisant to, mes vis dar esame. Tai – gal ne taip ir blogai?

Rugsėjo pradžioje išsirinko-me naują Vilniaus JauPros tarybą. Naujus ugdymo metus pradėjome su prezidente Monika Midveryte, viceprezidentu Stasiu Peldžiumi, atsakingąja už ugdymą Rasa Aš-montaite, iždininke Lidija Rimai-te, sekretore Joana Budreckaite, atsakinguoju už šlovinimą Ado-mu Kačiušiu ir „trečiadiene“ Indre Obakevičiūte. Taigi net trys nauji žmonės su nauja energija, naujais

pasiūlymais ir pasiryžimais. Veiklų ypatingai nepakeitėme

– kaip ir kasmet trečiadieniais su-sitinkame Šv. Mišiose. Po jų vieną susitikimą skiriame Adoracijai, skaitome Šv. Raštą, klausomės brolių ir tiesiog bendraujame. Po aktyvios metų pradžios, JauPros pašaukimų popietės, pristatymų ir kvietimų trečiadieniais, jau-čiamės pagausėję. Lapkričio 17 d. vykusioje Pažado atnaujinimo šventėje Pažadą atnaujino 18, o įvesdinti buvo net 9 žmonės. Kaž-kas „išaugo“, pradėjo dirbti, ište-kėjo, įniko į mokslus. Tačiau tre-čiadieniai nelieka tušti – matome vis daugiau nematytų ir nepažįs-tamų veidų.

Ko jie ateina? Susipažinti su broliu Pranciškumi ir su mumis. Ir suprasti, kad galbūt čia yra taip ilgai ieškota Tavo bendruome-nė. Toks aktyvumas įpareigoja ir

mus, „senius“. Kviesti, bendrauti, palaikyti, būti kartu, draugauti – ar begali būti geresnis pašaukimo gilinimas?

O veiklos? Veiklos buvo ir bus, ir užteks visiems – Veliučionių berniukų arba Vilniaus socializa-cijos centro mergaičių lankymas, evangelizacijos, šlovinimas kalėji-me, savanoriavimas rekolekcijose, renginiuose. Ir kaip Pažado tekste

– atsiliepimas į kiekvieną gerą pra-šymą. Be to, juk metinėje asam-blėjoje visus pakvietėme į metinį JauPros susitikimą Vilniuje vasa-rio 11 – 13 d. O kur dar artėjan-čios Pasaulio jaunimo dienos Ma-dride?! Viskam reikia laiko, jėgų ir žmonių.

Taigi kas naujo? Nieko – kaip visada daug rūpesčių, iššūkių ir tikėjimo.

Inga Nemiega

Bernardinų pranciškoniškajame jaunime nieko naujo



PranciškučiaiMūsų brangi motina Bažnyčia sudaryta iš daugybės įvairių bendruomenių. Po Bernardinų skliautais taip pat glaudžiasi ne viena. Visos bendruomenės vienodos, nes juda viena kryptimi – Dievop. Visos skirtingos, nes ir Bažny-čios nariai skirtingi. Taigi, skubame prisistatyti.

Ingrida. Mes esame pranciš-kučiai – 10–14 m. paaugliai, ta-čiau yra ir vyresnių bendruome-nės narių. Bernardinų jaunimo rūsyje renkamės jau antrus metus. Mums tai labai patinka, nes nie-kas neverčia ateiti. Esame laisvi. Čia puiki vieta praleisti penkta-dienio vakarą savo bendruome-nėje. Mums labai gera ir linksma: žaidžiame žaidimus, švenčiame gimtadienius, valgome sausai-nius, geriame arbatą, meldžiamės, kalbamės ir turime daug kitų už-siėmimų. Čia niekada nenuobo-džiaujame. Tai bendruomenė, ku-rios man seniai reikėjo, nes atėjusi supratau, kad man joje labai gera.

Paulina. Tačiau mes ne tik klausomės paskaitėlių, valgome ir meldžiamės. Esame tikra ben-druomenė. Jau turime ir savų tradicijų – prieš Vėlines einame į Bernardinų kapines. Ten tvar-kome apleistus kapus, uždegame žvakutes. Gera pasitarnauti. La-bai norisi paskaitėlių metu išgirstą informaciją pritaikyti praktiškai.

Ingrida. Praeitų metų rude-nį ėjome į Vilniaus gatves su savo padarytais atvirukais ir šypseno-mis. Dalinome juos žmonėms ir skleidėme Dievo šviesą. O praė-jusį adventą rinkome saldainius

Bernardinų socialinio centro vai-kams.

Neringa. Tai buvo mūsų ben-druomeninis pasninkas...

Elena. Man ši bendruomenė reiškia gana daug. Patinka ateiti kiekvieną penktadienį, bendrau-ti, dalintis mintimis ir kartais pažaisti. Patinka Neringos pasi-ruošimas skirtingomis temomis kiekvienam susitikimui. Patinka mūsų giesmės, mūsų žvakė, mūsų foteliai – viskas patinka. Labai džiaugiuosi radusi čia gerų drau-gų, su kuriais bendrauju ne tik su-sitikimų metu. Ačiū visiems, kad esate.

Austėja. Man ši bendruome-nė reiškia labai daug. Man joje linksma, čia pilna gerų draugų. Viskas įdomu. Bendruomenėje praleistą laiką ilgai prisimenu.

Ieva. Man šis jaunimėlis svar-bus tuo, kad kiekvieną penktadie-nį su jais būna įdomu. Man svar-bu tai, kad lankosi šilti žmonės, ir man tai labai patinka.

Jonas. Tai vieta, kur pralei-džiu labai nedaug laiko. Ateinu į susitikimo pabaigą. Čia labai „fai-na“. Kalbame įvairiomis temomis. Susirenka geri žmonės. Smagu po visko žaisti žaidimą „Mafija“.

Neringa. Tiesą sakant, šį

žaidimą žaisti kartais atsibosta, tačiau jaunimėlis simboliškai su-žaidžia bent vieną kartą, kad tra-dicijos nenutrūktų.

Austė. Man pranciškučiai – tai kažkas tokio... Žodžiais sunku nusakyti. Kiekvieną penktadienį susirenka būrys jaunimo dalin-tis išgyvenimais, žaisti, juoktis ir linksmai leisti laiko. O kartais to taip trūksta...

Ingrida. Visada labai smagu, kai ateina naujų žmonių, tad jei turite pažįstamų, kuriems patiktų, ką mes veikiame, ar patys susido-mėjote, – tiesiog prisijunkite prie mūsų. Mes renkamės penktadie-niais 16 val. Bernardinų jaunimo rūsyje.

Paulina. Iš pradžių įsijungsi-te su mumis į maldą. Paskui visi linksmai pagiedosime ir pasiklau-sysime Neringos paskaitėlės (į su-sitikimus ateina ir broliai Alvydas, Algis ir Andrius.) O po to geriau-sia dalis – sausainiai!

Visi. Labai laukiame Jūsų.

27

Pranciškučiai


Prabundu ir pagal galimybes pasi-rąžau. Įsitaisius ant priekinės au-tomobilio sėdynės su kuprine ant kelių ir gitara tarp kojų kažkokių ypatingų pratimų nepadarysi, bet vis šis tas... Kitas klausimas – kur pagaliau mes esam? Lenkija? Jau lyg ir pravažiavom... Austrija? Pa-gal laiką dar anksti. Reiškia, Slo-vakija.

Palengva artėjam prie kelio-nės tikslo. Ir prie kitokio gyveni-mo. Prie kažko, kas buvo planuota, mąstyta ir bandyta įsivaizduoti paskutinius pusę metų. Įdomu, norisi ir truputį nedrąsu. Nes nauja, nes neįprasta, nes, bent jau

kol kas, dar svetima. Svetima ša-lis, nauji žmonės ir visiškai naujas studijų objektas vis dar neįprastu pavadinimu – „Šeimos ir santuo-kos studijos“.

Juodos raidės baltam fone – Trumau. Mažos gatvelės. Jaukios gatvelės. Parapijos bažnyčia, sa-vivaldybės pastatėlis, kur kas di-desnis Švč. Trejybės paminklas ir pagaliau – institutas. Toks nieko sau vaizdelis, pilies ir bažnyčios mišinukas. Vėliau paaiškėja, kad tame yra tiesos – pastate įsikūru-si Bizantijos katalikų koplyčia, o pats kompleksas vadinamas šliosu (pagal vietinę kalbą schloss – pi-

lis). Trumpa ekskursija. Ech, kaip kartais gerai šalia turėti brolių lietuvių (šiuo atveju – sesučių lie-tuvaičių). Tvarka kaip ir paprasta, klasių nedaug, bet vis tiek jaučiu, kad kitą rytą jau neberasčiau, kuri čia Mozės, o kuri Kotrynos Sie-nietės.

Aišku, visa tai smulkmena, palyginus su gausybe naujų vardų ir veidų. Visi draugiški, visi svei-kinasi, su visais susipažįstam, ir vėlgi matau, kad vardus atsimenu ne daugiau kaip 2,2 sekundės. Na, bet gal kaip nors, vėliau...

O tada į Mišias, atsi-prašau, liturgiją (Divine

„Mokykis, melskis, valgyk, padirbėk,

pamiegok, dar mokykis, dar melskis“



Liturgy). Tą pačią, apie kurią pa-sakodavo visi, lankęsi Gaminge ar Trumau. Kaip ir Mišios, bet kažkaip kitaip viskas. Giesmės, panašu, kad nesikeičia per am-žius, daug daug pasmilkymų, dar daugiau persižegnojimų ir kiek neįprasta Komunija. Dar labiau neįprasta matyti kunigų šeimas, t. y. žmonas ir vaikus. Prisiminęs ankedotą šypteliu: „Tėvas buvo kunigas, senelis buvo kunigas ir aš esu kunigas...“ Po skilimų ir ne-sutarimų Rytų krikščionių Baž-nyčioje dabartiniai Bizantijos ka-talikai prisiglaudė po popiežiaus sparnu, bet tuo pačiu jiems buvo leista išsaugoti senąsias tradicijas.

„O čia, Justai, žinok, yra lenta, – pirmas dalykas, ką reikia patikrint atėjus į šliosą. Ir dėstytojai čia irgi namų darbus kartais surašo.“ Aha, tiksliai. Jau nemažai jų kabo. Aiš-ku, keista ir nelietuviška matyti krūvas užduočių pirmai paskaitai, bet gal ir gerai. Vis tik mokytis čia atvažiavome. Bandau rašytis, ką reiks pasinagrinėti. Hm... Ka-tekizmas, kažkas apie kontracep-ciją, dar šis bei tas. Kartu gaunu popierėlį su literatūros sąrašu: kelios knygos iš bibliotekos ir krū-va „reading packets“ – atšviestų ir susegtų lapų su tekstais, kuriuos nagrinėsim. Na, kai kurie paketė-liai ohoho. Ant kojos tokio geriau neužsimesti.

Už penkių minučių kelio nuo instituto keturi nauji bendrabu-čiai: Šventosios Šeimos, Šv. Tere-sėlės, Jono Pauliaus II ir Šv. Tomo Akviniečio. Mano pastarasis. Na, atvirai pasakius, šie nameliukai gal nusipelnė geresnio vardo negu bendrabučiai. Vis tik gyvenam butukuose, po du, kiekviename iš tokių butukų po atskirą dušą, tua-

letą ir mažą virtuvėlę.Žinoma, mažosios virtuvėlės

nė iš tolo neprilygsta didžiajai bendrajai vien dėl joje verdančio gyvenimo. Čia liaudis susirenka pasigaminti maisto, pavalgyti, pa-groti, padainuoti, pasijuokti, pa-simokyti, pagerti arbatos ir taip toliau, ir be galo, ir be krašto. Kar-tais tarp visų šitų rimtų ir nelabai suaugusiųjų pravairuoja ir koks vaikiukas su futbolo kamuoliu. Arba be jo.

Vaikai vaikai... Kartais pasi-juokiam, jog patys bendrabučiai suprojektuoti taip, kad iš balkonų kaip iš sargybos-žvalgybos bokš-telių budrios mamyčių akys maty-tų, ką mažieji veikia. Net ir oram atvėsus kiemas vis dar pilnas dviratukų, traktoriukų, triratukų ir paspirtukų. Kadangi po vienu stogu (na, šiaip jau po keturiais) gyvena dėstytojai (kai kurie su šeimomis) ir studentai (kai kurie su šeimomis), gali nuolat stebėti tuos gražius ir gyvus krikščioniš-kų šeimų liudijimus kaip praktinį šeimos ir santuokos studijų pa-vyzdį.

O pačios studijos gana inten-syvios. Bet įveikiamos. Na, bent jau kol sesija neatėjo. Kažkaip truputį bijojau, kad artimiau su-sipažinus su Aristoteliu ar Tomu Akviniečiu gali atšokti fantazija, tačiau bent jau kol kas nei vienas, nei kitas neatbaidė. Na, bet čia tik pati pradžia, kuri, beje, gero-kai skiriasi nuo ankstesnių studi-jų, kai visą semestrą (ar bent jau didžiąją jo dalį) prastudentauji, tada prieš sesiją turi keletą įtemp-tų savaičių, po sesijos iškilmingai (arba nelabai) sau prisieki – „šitą semestrą tai jau mokysiuos“, ir vėl lygiai taip pat dykinėji (arba ko-

kius nelabai su studijoms susiju-sius darbus dirbi) iki kitos sesijos. Čia ne. Čia kiekvienai paskaitai turi pasiskaityti ir pasiruošti. O tie tekstukai visokie. Vieni su vandenėliu pamaišyti, kitus gi skaitai skaitai, kapstai kapstai, kol iškapstai, kas, pasak Aristote-lio, yra forma ir kas – materija. Ir kur dingsi nekapstęs, nes juk ims dėstytojas per paskaitą ir paklaus:

„Na, Justinai, tai kodėl žmogaus siela yra nemirtinga?“ Ar dar ko nors protingo ir sudėtingo...

Antra vertus, džiugina drau-giškas (o gal tiesiog krikščioniš-kas) požiūris į studentus, kurių didžiajai daliai anglų kalba nėra gimtoji ir kurių nemaža dalis prieš tai studijavo ne itin su teologija susijusius dalykus, ir kurių nema-ža dalis kalba lietuviškai... Klasėje sėdi apie trylika studentų, tarp jų matai penkių kontinentų atsto-vus ir kokius keturis lietuvaičius. Būna ir daugiau. Pačioje pradžio-je prisistatę „I am from Lithuania“, dar pridurdavom: „You know, Li-thuanians are second biggest ma-fia family in ITI.“ Iš tikrųjų kurį laiką buvom antri po amerikiečių, dabar, regis jau treti po ukrainie-čių. Tačiau nenusimenam ir lau-kiam pastiprinimo antrą semestrą.

Taip ir bėga dienos... Svar-biausia įsijausti į ganėtinai aktyvų tempą: mokykis, mokykis, mels-kis, melskis, valgyk, dar mokykis, padirbėk, pamiegok, dar moky-kis, dar melskis... Ir tik kartais valandėlei stabteli ir susimąstai: o ar nepamiršau svarbiausio? Ar belėkdamas ir beskubėdamas ne-palikau Jėzaus nuošalyje? Juk tik iš Jo malonės ir vardan Jo visa tai...

Justinas Rakita

29

„Mokykis, melskis, valgyk, padirbėk, pamiegok, dar mokykis, dar melskis“


Amžinybės langas rudenio akimisKartas nuo karto žmogui prade-da trūkti oro tarp savo imperijos sienų ir norisi pabėgti toliau nei pasiekia susirangiusios asfalto gyvatės, nuvykti iki ten, kur pra-sideda išlaisvinantys žemės plau-čius žvyrkeliai, netrukdantys jai laisvai kvėpuoti, bet atveriantys susitikimo galimybes, tikro susi-tikimo su savo ir kito orumu.

Pasiekus kaimus, laukus, pa-miškes akys gali atsikvėpti. Joms nebereikia įtemptai dirbti, palen-gva dairosi ir geria į širdį vaizdus. Ilgai stebimos margos medžių viršūnės, nuplikusios kalvos, užpelkėjęs ežerėlis ima kalbė-ti. Aplinkui atsiveria amžinybės atspindžiai. Susitinkame su ki-tais, kurie išdidžiai ir drąsiai ke-lia galvas – nedideliu gvazdiko ir jurgino žiedu, auksine dangų pa-rėmusio klevo karūna, išsikeroju-sia tuja ar ligos pakąstu vynuogės lapu. Žmogus priverstas pajusti pagarbą šiems savo prigimties da-lininkams, kuriuos išleido į būtį ta pati ranka, kuri įkvėpė ir jo pirmąjį verksmą ir kuri kiekvie-nam paskyrė aiškią vietą. Žmogus

susitinka su kūriniais, turinčiais orumą, žinančiais, kad jie yra pa-norėti. Susitinka su turinčiais tą patį alsavimą, kurį atpažįsta sa-vyje. Tam tikru aspektu žmogus susitinka su sau lygiais, kuriuos sukūrė ne pats, bet ką vis dėlto turi ir pasiilgsta.

Sustojus ir pažvelgus į tą paprastą aplinką – pavienius trobesius, medžių alėjas, vaiskų rudenio dangų, atsiveria langas į amžinybę, langas į nenutrūks-tamą būtį. Žmogus atranda save kaip beribės vienybės dalį, kuri prisideda prie to vienio pilnatvės. Pabėgus nuo savo imperijos tai-syklių, nelieka tiksinčio laiko už-taiso, grįžta amžinybės akimirka. Dinamiškos amžinybės pajauta, kada susivienija tai, kas buvo, yra ir kas dar tik užsimegs. Asmuo tampa viena su praeity buvusiais ir ateityje dar būsiančiais, nes at-randa, kad visi, iš tiesų, yra tame neišsemiamame tebekuriamame šedevre. Žmogus atgauna orumą, nes jis jau ne trumpa laiko atkar-pėlė, per kurią reikia žybtelėti ir po kurios viskas užgęsta. Jis yra

begalinis Kūrėjo potepis amži-nybės paveiksle, be kurio nebūtų pilnatvės. Jis yra mažas ir kartu labai svarbus akordas visoje tebe-skambančioje simfonijoje. Jis yra elementas didingo ir žmogui sun-kiai aprėpiamo kūrybos proceso.

Todėl ir vieniša vienkiemio senolė su savo paskutine karve yra didi ir ori. Ji – tos pačios amžiny-bės dalis, tokia pat svarbi, kaip ir bet kuris kitas. Ji neištrinama, nes jau buvo pakviesta į būtį. Jos vai-dmuo vienetinis ir unikalus. Ji jau su visam yra, nes paženklino isto-riją. Lygiai kaip siūbuojanti nen-drė, vėliau tapsianti ežero dalimi, su visam lieka amžinybės atminty. Ji svarbi.

Ir taip, žvelgiant į Viešpaties grožio atspindžius kūrinijoje, visa tampa esama ir atgauna savivertę. Į žmogaus sielą grįžta ramybė ir naujos gyvybinės jėgos. Atgauna-mas amžinybės piliečio orumas. Laikinumo rūpesčiai pralaimi. Juos nubloškia gūsis pro atsivėru-sį amžinybės langą.

Monika Midverytė



N u o š i r d ž i a i d ė k o j a m e :

MBO (Mažesniųjų brolių ordino) Lietuvos Šv. Kazimiero provincijosŠv. Pransiškaus ir Šv. Bernardino vienuolynui

•LietuviųKatalikųReliginė

Šalpa

•Austrijoje gyvenantiems broliams pranciškonams

(Franziskaner fur Mittel und Osteuropa)

•Br. Leopoldui OFM

•p. Edmunui Rusinui

•

p. Deivydui Soloveičikui

•p. Sigitui Daugnorui

•Bei visiems geros valios žmonėms įvairia pagalba prisidedantiems

prie jaunimo misijų, kurios gimsta po Bernardinų skliautais.


Po

Documents

Po Bernardinų skliautais