cmyk

1

cmyk

TRUPMENOSĮsimylėjusi mūsų baletą

„Aš labai myliu Lietuvą ir mūsų ba-letą. Nereikia jokių užsienių, nes čia yra visos galimybės talentui skleis-tis“, - įsitikinusi jauna balerina Greta Gylytė, tik ką sukūrusi Esmeraldos vaidmenį Kauno muzikiniame teatre pastatytame spektaklyje „Notrdamo legenda“.

2

PASIRINKIMASieškanti Vilniaus lobių Vilnietė Gina Viliūnė prisipažįsta, kad ją visada traukė sostinės baž-nyčių paslaptys. Jos rado vietos ir laisvalaikiu gidės parašytoje knygoje „Karūna be karaliaus“ apie tai, kaip buvo ieškoma dingusi Vytauto Didžiojo karūna.

4

GAMTAPaukščiai grĮžta namo

Daugybę metų paukščius stebin-tis ornitologas Liutauras Raudoni-kis dar neturi atsakymų į visus rū-pimus klausimus apie sparnuočių gyvenimą. „Kodėl paukščiai grįžta į tą patį lizdą - mistinis klausimas...“ - sako vienas iš Lietuvos paukščių pažinimo vadovo autorių.

5

JAUSMAImeilės ir grožio Fėja oDrė Hebern

6

„Respublikos“ leidinys Nr.8 (949) 2013 m. vasario 23 d.

Irman

to S

idar

evič

iaus

nuo

tr.

Tai, kad džiazo virtuozas P.Vyšniauskas tapo „Trimito“ orkestro meno vadovu, buvo netikėta. „Ir man, ir orkestrui 55-eri. Mūsų „arkliukas“ - muzika: gera ir skambi. Taigi „Trimitas“ ir dūdoriai turi žengti pirmyn", - apie naują gyvenimo iššūkį sakė muzikas.

3

Petras Vyšniauskas

„Trimito“ vedlys -

2

cmykcmyk2

Trupmenosj/b laikasMintys

PumPuRAIArgi galėtų viltis būti dides-

nė už šią - šviesa sugrįžo.Jau beveik dvi valandas atsi-

kovojusi iš peržiem karaliavusios tamsos klega diena, tarsi norė-dama kuo greičiau užmiršti ledo katorgą, upė vis plukdo ir plukdo tolyn savųjų retežių nuolaužas, virš galvos retsykiais jau ima ir spindulinga giesme prapliumpa vienas kitas savos drąsos apstul-bintas pavasarinis paukštelis...

Ar gali būti kas dramatiškes-nio už šias įnirtingas metų laikų kautynes, kai, regis, beviltiškai korėjantis sniegas ūmai ir vėl apauga traškia plutele, ir vėl pa-sidengia šviežių sniego kruopų sluoksniu? Kai termometro stul-pelis už lango it greitaeigis liftas strimgalviais laksto aukštyn že-myn, vos spėdamas fiksuoti per-mainingą kovos rezultatą? Kai nuo saulytės glamonių per pum-puro luobą įsimurkę, pūkuotus snukučius pasaulin beiškišą kar-klų kačiukai vėl ūmai susiriečia į kamuolėlius, šilčiau apsikamšy-dami pumpuro patalais?..

Dar ne itin šiltas, dar nečiur-lenantis, nežydintis, bet jau siau-tulingas pavasaris pro sielvarto pusnis, pro atodūsių šerkšną, širdžių įšalą narsiai braunasi ir į žmonių vidų - kviečia mylėti, ti-kėti, gyventi...

Ar ne todėl jau daugel me-tų mūsų šalelėje pavasaris iš-sprogsta ne tik medžių, bet ir knygų lapais? Tuoj tuoj paskutinį sniegą į nieką sumins iš visų ša-lies kampelių į sostinę sukurnė-jusi smalsi ir dvasinga lietuvių tauta - į Knygų mugę, skaitymo troškulio genama.

Kvepės ką tik prasiskleidu-siais puslapiais, šurmuliuos mi-nia, ore pramaišiui su eilėraščių fragmentais, informaciniais skelbimais, dialogų nuotrupo-mis, giliamintėmis skaitytojų įžvalgomis, susipynusiais kve-palų, kavos ir šventės aromatais tvyros džiaugsmingas šurmulys, kažkuo primenantis atbundantį mišką, tiesiog nesutelpantį savy nuo gyvasties pertekliaus...

Taip netruks išvarvėti pas-kutinės kalendorinės žiemos dienos, o už posūkio, ženklinto liepsnote liepsnojančiu svarai-nio krūmu - žvelk - jau beveik įžiūrima tuoj prasidėsianti ir dar viena šventė - saldžiabalsių poe-tų čiulbesiu ir visuotiniu knygų sužydėjimu mus pasitiksiantis „Poezijos pavasaris“.

Posmai savaisiais žiedais varžysis su gėlėmis, kūrėjai - su paukščiais, santūrumą girianti žilagalvė išmintis - su negudria, tačiau neatremiama linksma jaunystės beprotybe...

Šitaip - iki nužydės sodai, prisipildys paplūdimiai, kaštonai įžiebs didingas savo žvakes, jau reiškiančias vasaros pradžią.

Ir todėl - visiškai nesvarbu, ar kyla, ar krinta termometro stul-pelis už lango, storyn ar plonyn eina senolio vasario kailiniai - argi galėtų pavasaris būti dar tikresnis, dar gražesnis už tą, ku-riame knygos išsprogsta anks-čiau negu medžiai?

Rimvydas StankevičiuS

Esmeraldos vaidmuo tik ką Kauno muzikiniame teatre pastatytame šokio spektaklyje „Notrdamo legenda“ 24-erių baleto artistei Gretai Gylytei - tarsi stambus laimėjimas jos karjeros loterijoje. O juk talentui atsiskleisti neretai ir padeda lemtingi atsitiktinumai.

Giedrė MiLkevičiŪtĖ

Temperamentą teko gesinti

„Pati jaučiu, kad turiu šiek tiek ugningo temperamento. Jį choreo-grafas Aleksandras Jankauskas net turėjo gesinti, nes jo spektaklio vizijoje Esmeralda turėjo būti kiek žmogiškesnė, švelnesnė, ne vien valdoma meilės ir aistros. Šiame pastatyme mums, artistams, duota sudėtinga užduotis šokiu bei plastika atskleisti ir atidžiau patyrinėti galin-gą ir paslaptingą meilės ir aistros jausmą. Man patiko tai, kad šiame spektaklyje klasikinę balerinos pa-tirtį galėjau pritaikyti modernaus šo-kio srityje“, - sako baleto artistė.

Beje, tokios modernaus šokio patirties Greta buvo įgijusi ir tele-vizijos projekte „Šok su manimi“. Tuomet ji su partneriu Mariumi Gaižausku ant parketo šoko pasa-doblį pagal operos „Karmen“ siuitą. „Tuomet jaučiausi savame kailyje. Ispanija, karštas kraujas, tempera-mentas man buvo prie širdies“, - prisipažįsta mergina, kuri tas savy-bes paveldėjo iš savo mamos.

Lemtingi atsitiktinumai

Taip jau yra, kad artisto karjera neretai priklauso ne tik nuo talento ar įgimtų savybių, bet ir nuo atsitik-tinumų, kai skvarbi režisieriaus ar baletmeisterio akis tarp trupės kor-debaleto „gulbelių“ pastebi tą, kuri

gali tapti pagrindine gulbe. Iki šiol Greta, kuri jau penkerius metus dir-ba Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, yra sukūrusi nema-žai antraeilių, bet svarbių vaidme-nų. Naujasis baleto trupės vadovas Kšyštofas Pastoras sezono pradžioje savo pastatytame balete „Tristanas ir Izolda“ jai patikėjo svarbų Trista-no motinos Blanšeflerės vaidmenį. Dabar Gretos laukia nauja atsakinga užduotis - Sofijos vaidmuo statoma-me balete „Čiurlionis“.

Prieš išeidama į sceną šokti didesnio ar mažesnio vaidmens, G.Gylytė mintyse visada paprašo Aukščiausiojo palaiminimo. „Tai da-rau, nes esu tikinti. Nenoriu nuvilti tų, kurie mane myli ir tiki. Nenoriu ir pati nusivilti“, - sako mergina.

Ar baletas netrukdo meilei? Dai-li ir grakšti mergina šypsosi: „Kai labai nori, viską galima suderinti“. O kas po spektaklio atneša gėlių? - kamantinėju. „Atneša draugai, tė-vai, sesuo, kurie, kai tik gali, atva-žiuoja į premjeras. O gėles aš labai mėgstu, - atsidūsta. - Gaila, kad nėra Lietuvoje tų gražių tradicijų, kokios yra kitose šalyse, kur publika negaili gėlių ir neša jas patikusiam atlikėjui“.

Kur laisvalaikiu balerina semia-si aderenalino? „Nieko nedarau lais-valaikiu, kas galėtų pakenkti mano kūnui. Nepatiriu slidinėjimo malo-numo, nevažinėju riedučiais, užtat mėgstu minti dviratį, bet tai darau daugiausia per atostogas. Žinoma, esu iš tų jaunų žmonių, kuriems reikia draugijos, bendravimo, ta-čiau internetinės, „feisbukinės“ draugystės nepripažįstu“, - atvi-rauja Greta. Jeigu draugai jai pasiū-lo vakare susitikti, net jeigu būna pavargusi, ji neatsisako. „Būdama tarp savų, man įdomių žmonių, ku-rie, beje, net ne menininkai, pailsiu geriausiai“, - sako Greta.

Ištikimybė gimtinei

Balerina, galima sakyti, užau-go teatre, nes jos tėtis - Klaipėdos

muzikinio teatro operos solistas Mindaugas Gylys, o mama - šio teatro choristė. Tad ji su seserimi Augustina nuolat būdavo repetici-jose, užkulisiuose. Viskas mergai-tei atrodė įdomu ir žavu: suknelės, dekoracijos, dainos, šokiai. O su-vokimas, kad tai, ką mato žiūrovai scenoje spektaklio metu, pasiekia-ma tik nelengvu darbu repeticijose, kartais per skausmą, kantrybės ir nervų išbandymą, atėjo kiek vėliau. Baletui atiduotus metus Greta skai-čiuoja nuo tada, kai ji, dešimtmetė mergaitė, atvažiavo iš Klaipėdos į M.K.Čiurlionio menų mokyklą. Tuomet ji labai ilgėjosi mamos, su kuria prašnekėdavo valandas takso-fonu, nes tada nei mobiliųjų telefo-

nų, nei interneto ir skaipo nebuvo.Ar kylanti baleto žvaigždė neno-

rėtų platesnių horizontų? Gal suvi-liotų ją koks nors užsienio teatras, kuriame mokama daugiau, nors ir tikimybė šokti svarbius vaidmenis kur kas mažesnė? Greta purto galvą ir ryžtingai atkerta: „Tikrai nenorė-čiau išvykti iš gimtinės ilgam, nes aš tikrai labai myliu Lietuvą, labai myliu ir mūsų šalies baletą, nes jis tikrai yra geras. Pabėgti į užsienį, sakyčiau, būtų nesunku - pasirašyti sutartį metams ar keleriems, o kai panorėsi grįžti į Vilnių, viską turėsi pradėti nuo nulio. Esu patriotė, noriu ir vyro lietuvio, ir kad mano vaikai kalbėtų lietuviškai, o ne angliškai“.

Parengė Deimantė ZaiLSkaitĖ

Kas su Kuo Kalbasi

Arvydas ŠLIOGERIS

Originaliausias Lietuvos filosofas Arvy-das Šliogeris, septyniolikos filosofijos knygų autorius, dienos šviesą išvy-dusioje naujausioje knygoje kalbasi ir diskutuoja su savo mokiniu! Knyga „Pokalbiai apie esmes“ - tai dviejų mąstytojų pasikalbėjimas: mokytojas A.Šliogeris ir jo mokinys, profesoriaus kūrybos tyrinėtojas Virginijus Gustas diskutuoja apie gyvenimą ir filosofiją, kelia klausimus, į kuriuos atsakymų ieško visi šiuolaikiniai mąstytojai. Kartu aptariamos ir svarbiausios A.Šliogerio filosofijos temos, todėl knyga suteikia galimybę susipažinti su profesoriaus kūryba.

Kas Kur groja

Joana DAUNYTĖ

užsienyje studijuojanti arfininkė Joana Daunytė ruošiasi groti Lietuvos nacio-nalinėje filharmonijoje - jau šeštadie-nio vakarą jaunos muzikantės laukia labai rimtas koncertas „Jos didenybė arfa“, kuriame pasirodys su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru ir mūsų šalies publikos jau pamėgtu prancūzų dirigentu Olivjė Granžanu (Olivier Grangean). Šiuo metu Olan-dijoje studijuojanti perspektyvi mu-zikantė prisipažįsta, kad karališku ins-trumentu vadinamos arfos neiškeistų į jokį kitą, nes arfos skambesys prisiliečia prie žmogaus sielos, o ja atliekama muzika skamba tiesiog dieviškai.

Kas Kur Kviečia

Audrius STONYS

Lietuvos muzikos ir teatro akademija (LmTA) kviečia į susitikimą su kino reži-sieriumi, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu, LmTA docentu Au-driumi Stoniu. Šeštadienį vyksiančiame vakare bus pristatyti du režisieriaus fil-mai - „Neregių žemė“ (1992 m., 24 min.) ir „Viena“ (2001 m., 18 min.), o susitikimo metu režisierius supažindins su pagrin-diniais savo kūrybos principais. Tai yra antrasis akademijos 80-mečio renginių ciklo „meistrai Didžiojoje“ susitikimas. A.Stonys laikomas vienu kūrybiškiau-sių, meistriškiausių ir produktyviausių Lietuvos režisierių, nulėmusių lietuvių dokumentinio kino tradicijų raidą.

Kas Kam ruošiasi

Steponas JANUŠKA

35 metus Lietuvos muzikos padan-gėje esanti Klaipėdos muzikos grupė „Studija“ su charizmatiškuoju Steponu Januška priešakyje galvoja apie artė-jantį jubiliejinį pasirodymą ir ruošiasi koncertiniam turui po Lietuvą. Pasak grupės vokalisto S.Januškos, patys pirmieji koncertai Panevėžyje, Drus-kininkuose ir Kaune yra tarsi įžanga į milžinišku greičiu artėjančią solidžią 35 darbo scenoje metų sukaktį, kuriai ruošiamasi labai atsakingai. Grupės vokalistas intriguoja, kad artėjančiuo-se koncertuose bus pristatyta ir nauja grupės narė.

Šokio meilės pamokosStasio Žumbio nuotr.

cmyk

3

cmyk / 3

Sutapimas ar likimo žaismas, kad žinomas džiazo muzikantas ir pedagogas, Lietuvos nacionalinės premijos laureatas Petras Vyšniauskas ir valstybinis pučiamųjų instrumentų orkestras „Trimitas“, kurio meno vadovu jis neseniai tapo, vienmečiai. „Pradedu rašyti naują savo gyvenimo knygą“, - pusiau juokais, pusiau rimtai sako džiazo virtuozas.

Giedrė MiLkevičiŪtĖ

Erdvaus kabineto aplinkoje, prie darbo stalo džiazo virtuozas P.Vyšniauskas atrodė kiek neįprastai. Tądien jis net ir savo neišskiriamo draugo saksofono nebuvo atsinešęs, o gal tyčia paslėpęs, nes toji nauja jo darbo aplinka nuteikia rimčiai, o ne muzikavimui.

- Ar ilgai svarstėte prieš su-tikdamas su pasiūlymu perimti „Trimito“ orkestro raktus iš bu-vusio ilgamečio meno vadovo profesoriaus Algirdo Budrio?

- Man regis, likimas tai patvar-kė kažkaip savaime. Tuomet, kai vis nesiryžau, sutikti ar ne, gal paveikė prisiminimai apie tai, kaip aš 1990-aisiais su šiuo orkestru pasirodžiau pasaulio pučiamųjų orkestrų čempionate Mančeste-ryje. Gal ir tai lėmė, kad pats savo ranka tik ką išleistoje orkestro 55-mečiui skirtoje knygoje „Trimitas. Nuo parko orkestro - į muzikos aukštumas“ parašiau: „Trimitas“ - be jokios abejonės, aukščiausios klasės orkestras. Flagmanas“. Tai patvirtina nuveikti darbai, nepa-prastai platus repertuaras, puikūs instrumentininkai ir aranžuotojai. Na, o jeigu ne visai rimtai, tai pa-galvojau: 55 plius 55 jau yra 110, taigi patirtis prie patirties - jau šis tas... Kai gavau iš Kultūros ministerijos tokį pasiūlymą, tai pirmiausia pagalvojau, kad „Trimi-tas“ kažkaip nejučia iš to flagmano tapo daugiau žymiems atlikėjams akompanuojančiu kolektyvu, o tu-rėtų būti atvirkščiai: pirmiausia or-kestras, o paskui - atlikėjas.

- Bet jūs gi esate džiazmenas, o čia orkestras, kuris groja visai ne džiazą?

- Pučiamųjų instrumentų or-kestro muzika yra kiek kitokia, bet labai įvairi. O man prie šir-dies visokia muzika. Pučiamųjų orkestruose esu grojęs dar nuo

mokyklos laikų gimtojoje Plun-gėje. Grojau ir miesto aikštėse, ir koncertuose, ir laidotuvėse. Pūčiau saksofoną, klarnetą ir ki-tokius instrumentus Klaipėdoje, kai mokiausi aukštesniojoje Sta-sio Šimkaus muzikos mokykloje, ir Vilniuje studijų metais.

- Jūs, saksofono virtuozas, daugybės tarptautinių džiazo festivalių dalyvis ir prizininkas, paprastai grojate didelėse salė-se, džiazo klubuose. Bet kartais matome jus ir kamerinėje aplin-koje, pavyzdžiui, ten, kur poetai pristato savo knygas.

- Rašytojai - seni mano bičiuliai. Tarp jų yra Marcelijus Martinaitis, Lidija Šimkutė, Vladas Braziūnas, Antanas A.Jonynas, buvo ir Sigi-tas Geda. Pagroju jų kūrybos va-karuose ir džiaugiuosi, kad turiu galimybę iš arčiau pažinti žodžio meistrus. Ir puikiai suvokiu, kad

žodį prie žodžio sudėti nėra taip lengva, kaip kam nors gali atrodyti. Poezijos ir muzikos junginys labai gražiai vienas kitą papildo. Tad ir „Litexpo“ rūmuose vykstančioje tradicinėje knygų mugėje vakar be saksofono neapsiėjau. Dalyva-vau poetų naujų knygų pristatymo renginyje, o štai šį vakarą grosiu sakralinėje aplinkoje - Šv.Jonų baž-

nyčioje kartu su vargonininku Vidu Pinkevičiumi.

- Teko girdėti, kad ir pats bandėte eiliuoti.

- Negi tai jau tapo vieša paslap-tis? (Šypsosi.)

Antra vertus, gerai daryti ir vie-na, ir kita gali nebent genijai. Aš nesu genijus... O žodį prie žodžio dedu kompiuteryje, savo namuose, ramioje aplinkoje, kai turiu tam lai-ko ir ūpo. Tai nėra poezija, tai ir ne dienoraštis, o paprasčiausiai mano impresijos, įspūdžiai. Gal tai kada nors virs knyga, o gal ir ne. Žodžio meistrystės sugebėjimų nelyginu su savo muzika.

- Knygų mugės sekmadie-nio programoje numatytas ir dailaus leidinio apie „Trimitą“, kurio meno vadovu tapote, pri-statymas bei koncertas. Jus ti-kriausiai taip pat išgirsime?

- Pačioje didžiausioje „Litexpo“ salėje bus pristatytas gražiai išleis-tas ir iliustruotas bei šio kolektyvo istoriją ir vadovus, atlikėjus prista-tantis albumas. Man patiko maes-tro Virgilijaus Noreikos, kuris yra „Trimito“ atsiradimo liudininkas, ne kartą su juo koncertavęs Rusijos platybėse, žodžiai: „Būdavo pribloš-kiantis vaizdas, kai „Trimitas“ eida-

vo gatvėmis, - visiems palikdavo Europos įspūdį!“ Ten įrašytos gar-bių žmonių, vadovavusių orkestrui, pavardės: Viktoro Aleksos, Min-daugo Tamošiūno, Liongino Čiapo, Romualdo Petraičio, Algirdo Budrio ir kt. Tačiau orkestro siela, iškėlęs kolektyvą į pelnytas aukštumas ir bene ilgiausiai jam vadovavęs, buvo energingasis dirigentas Romualdas Balčiūnas. Prie knygos-albumo ne-lengvo gimimo nemažai prisidėjo orkestro vyr. dirigentas Ugnius Vaiginis, kuris diriguos „Trimitui“ ir knygų mugėje sekmadienį vyk-siančiame koncerte. Aš ten būsiu, bet kaip klausytojas.

- Liaudies išmintis teigia, kad nauja šluota gerai šluoja. Ar didelės permainos laukia „Tri-mito“?

- Jų tikrai bus, nes aš tam ir atėjau, o kokios jos bus, dar anksti kalbėti. Repertuaras, manau, turi tapti įvairesnis, pati muzika koky-biškesnė, nes kad ir kaip ten būtų, „Trimitas“ yra valstybinis pučia-mųjų orkestras, tad ir jo specifika aiški. Jis neturi būti atlikėjų akom-paniatorius, o iš tiesų - „Trimitas“ plius solistas. Tokiam kolektyvui parašytos mūsų kompozitorių mu-zikos nėra per daug, bet, manau, gana geros. Tad pradėsiu įgyven-dinti savo sukurtą „Trimito“ viziją nuo tuščio popieriaus lapo. Galite parašyti, kad rašysiu naują knygą apie „Trimitą“. Kaip matote, mano darbo kabinete nėra net kompiute-rio. Bet prisipažinsiu atvirai: man čia įdomu, esu iš tų, kurie mėgsta iššūkius ir permainas gyvenime.

Ir tikrai smagu, kad tos permainos vyksta ne kur kitur, o čia, Lietu-voje, iš kurios, kaip jau ne kartą esu minėjęs, neketinu niekur iš-važiuoti.

- Kovo 21 dieną Lietuvos na-cionalinėje filharmonijoje turi vykti muzikinė puota gurma-nams, kurioje kartu su „Trimitu“ pasirodys svečias iš Australijos, džiazo legenda multiinstrumen-talistas Džeimsas Morisonas (James Morrison). Gal ir jūs prisidėjote prie šio svečio pa-kvietimo?

- Ne, mano nuopelno čia nėra. Koncertas buvo suplanuotas dar pernai, kaip, beje, ir kiti šiųmeti-niai koncertai. Pasiraitojęs ranko-ves kartu su nauja meno taryba kibsiu formuoti repertuaro kitiems metams.

- Ar taikysitės prie kolektyvo specifikos, o gal ketinate daugiau įtraukti džiazo atlikėjų?

- Nieko iš anksto nenorėčiau prognozuoti, o iš „Trimito“ džiazo orkestro neketinu padaryti, be to, ir nereikia. Mano galva, tai turi būti re-prezentacinis pučiamųjų orkestras, ir tuo viskas pasakyta. Toks kadaise jis ir buvo, tik ateityje turi sužėrėti naujomis spalvomis. Beje, orkestre groja ir keturios moterys, ir labai ge-rai groja, o tarp mano studenčių yra taip pat šaunių merginų. Tad vyrukai negali apsnūsti, nes „Trimitas“ gali kada nors tapti ir moterišku kolek-tyvu. (Juokiasi.)

- Pakalbėkime ne apie mer-ginas, bet apskritai apie jauni-mą, kuris pasirinko „pūtikų“ specialybę.

- Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje, švenčiančioje savo 80-metį, šiuo metu mokosi tikrai labai daug gabių ir kūrybingų žmonių. Ta proga numatytas ištisas išradingai ir nestandartiškai surežisuotų ren-ginių ciklas, kuris, manau, turėtų pritraukti ne tik savus studentus ir dėstytojus. Patikėkite, šiandieninė akademija naftalinu tikrai netrenkia, todėl ir turiu vilčių, kad to gabaus ir talentingo jaunimo neprarasime, o tai reiškia, kad aktyvus muzikinis gyvenimas turi vykti ne tik čia, bet ir visur kitur. Pavasaris pas mus jau atėjo, ledai juda, nors tiems ledlau-žiams visada nelengva.

- Jus taip pat galima priskirti prie ledlaužių, nes prieš keletą metų esate atsisakęs Vyriausy-bės premijos dėl to, kad šalies biudžetas buvo pradėtas mažinti nuo kultūros. O ko tikitės dabar, kai perėmėte „Trimito“ meno vadovo vairą?

- Tikiuosi pralaužti ledus, antraip nebūčiau pasiryžęs tam žingsniui. Puikiai žinau ministerijos atsakymą, kuris skamba kaip vardas ir pavardė: Pinigų Nėra. Teks sukti galvą, kaip pačiam orkestrui tų pinigų prasi-manyti. Pasirodo, orkestrantams trūksta elementarių instrumentų ir kitokio inventoriaus maždaug už pusę milijono litų. Galvosime, kaip jų prasimanyti. Gal pradėsime groti prie Aušros vartų ir baigsime prie kitų vartų. (Juokiasi.) Na, bet aš esu optimistas ir tikiuosi, kad mes su „Trimitu“ išeisime į gatvę grodami ir šypsodamiesi.

„Trimitas“ kažkaip nejučia iš to flagmano tapo daugiau žymiems atlikėjams akompanuojančiu kolektyvu, o turėtų būti atvirkščiai

Irman

to S

idar

evič

iaus

nuo

tr.

„Trimitas“ turi

trimituoti

likimaij/b žmonės

Petras Vyšniauskas:

4

cmykcmyk4

Giedrė MiLkevičiŪtĖ

Traukė paslaptinga aura

„Vaikystėje buvau iš tų gerų mergaičių, kurioms neteko su ber-niukais landžioti po kokius nors užkaborius ir nuklysti toliau gim-tojo Žvėryno kiemo, nors bažny-čių paslaptys visada traukė. Ti-kriausiai todėl, kad sovietmečiu tai daryti buvo draudžiama. O štai į Šv.Kazimiero bažnyčioje įkur-tą Ateizmo muziejų - prašom... Ten nueidavau dažnai, nes traukė kažkokia nenusakoma paslaptinga atmosfera: bažnytiniai rūbai, daik-tai, rūsys su inkvizicijos kankini-mo įrankiais. Mintyse kirbėdavo mintis, kad čia daugybė neįmintų mįslių, ir vėliau paaiškėjo, kad buvau visiškai teisi“, - aiškino savo pasirinkimą smalsi ir veikli moteris.

Savo nepaaiškinama mistine atmosfera Giną, ir ne tik ją, o dau-gelį meno žmonių, traukė ir trau-kia netoli Aušros vartų esanti Švč.Dvasios stačiatikių vienuolyno cerkvė: „Tai pati „katalikiškiausia“ cerkvė Vilniuje, kurioje yra nema-žai vertingų ikonų. Jos ikonostasą kūrė tas pats garsusis architek-tas J.K.Glaubicas. Ten iš tikrųjų tvyro ypatinga aura, kuri pasižy-mi traukos jėga. Gal dėl to, kad nuo pat cerkvės įkūrimo XVII a. ji nebuvo uždaryta. O žvakeles prie ikonų mėgsta uždegti čia atėję ne tik stačiatikiai, bet ir kitų religijų išpažinėjai“.

Iš meilės Vilniui

Kai Gina studijų metais susipa-žino su būsimuoju vyru Irmantu, beje, tuomet studijavusiu fiziką, po Vilnių vaikštinėdavo susikibę už rankų. Jie, kaip ir daugelis jau-nų žmonių, mėgdavo klaidžioti po Sereikiškių parką, užkopti į kalną anapus Vilnelės ir žvelgti į miestą iš aukštai, nuo Trijų kryžių ar kurio kito kalno: „Ten mums atrodydavo, kad esame tik vieni du, nors čia pat apačioje - sostinės širdis“. Žavus jai ir tas senamiesčio kampelis, kuriame yra Šv.Onos, Bernardinų ir Mykolo bažnyčių trikampis, kie-meliai. „Visas Vilnius yra žavus ir paslaptingas“, - dalijosi savo meile sostinei moteris.

G.Viliūnė Pedagoginiame uni-versitete studijavo tuomet naują etikos ir psichologijos specialybę, nors rinkosi ir istoriją, kuria nenu-stojo domėtis. „Buvo labai įdomu mokytis, šaunus kursas, šaunūs dėstytojai, tokie kaip Krescenci-jus Stoškus, Jonas Trinkūnas ir kt., o kai baigiau bakalauro studi-jas, paaiškėjo, kad tokių mokytojų nebereikia“, - pasakojo moteris. Beje, bakalauro diplomo pasiimti ji atėjo kartu su dviem pametinukė-mis dukrelėmis. Dėstytojai pamatę nustebo, kada gi studentė, neėmusi jokių akademinių atostogų, spėjo ir gerai mokytis, ir du vaikelius pagimdyti. Tad jaunai mamai buvo paranku pasirinkti tokį darbą, kad galėtų ir mažylėms skirti pakanka-mai laiko, ir pinigų užsidirbti, ir ne mažiau svarbu buvo tai, kad pačiai būtų įdomu. Tad gidės veikla jai pasirodė pati tinkamiausia.

Dienotvarkė neleidžia tinginiauti

Moteris džiaugiasi, kad visi jos darbai ir dienotvarkė priklauso tik nuo jos pačios. Ji prisipažino, kad neištvertų tokio darbo, kuriame reikėtų išsėdėti darbo valandas „nuo... iki“. Taip gyventi jai nebū-tų įdomu. „Nuo pat vaikystės esu įpratusi darbus surikiuoti pagal svarbumą. Dirbant namie būtina neprarasti ritmo, nes labai lengva susirasti visokių namų ruošos rei-kalų ir nustumti tai, kas svarbu kitai dienai. Aš to nedarau, - šyp-sosi G.Viliūnė. - Mat pagal Zodiako ženklą esu Ožiaragis, turiu sveiko užsispyrimo, ir jeigu ko imuosi, tai stengiuosi padaryti iki galo“.

Ginai įdomiausia, kai ji rengia naują ekskursijos temą, renka in-formaciją, kai naršo ne tik po bib-liotekų knygas, bet ir archyvuose. Vėliau, kai jau ekskursantams rei-kia kartoti tą patį per tą patį, jau nėra taip smagu. Moteris prisipa-žįsta, jog savo ateities nesiejo su knygų rašymu. Plunksnos mikli-nimas jai visada buvo laisvalaikio minties polėkis, o štai domėjimasis istorija - būtinybė, nes ją visada traukė iki galo neišaiškinti ir gin-čytini dalykai. O rašyti knygą apie pradingusios ir didžiojo kunigaikš-čio Vytauto nepasiekusios karūnos istoriją, įvilktą į paslaptingą šiuolai-kinį rūbą su bene įdomesniais už

patį detektyvinį siužetą intarpais apie Vilniaus bažnyčias, požemius, kuriuose ir buvo ieškomas mįslin-gas lobis, pačiai autorei buvo tarsi nuotykis. Tik jis truko net septyne-rius metus. Tai, ką parašė, išdrįso parodyti vienai savo draugei, kuri ir paakino pasiūlyti knygą „Tyto alba“ leidyklai.

Kuo karūna - ne gralis?

Pirmoji gidės knyga „Vilniaus šventovės“, kurią išleido kartu su fotografu Raimondu Urbaka-vičiumi, buvo skirta tiems, kurie domisi bažnyčių istorija. O šį sykį rizika didesnė, nes nauja knyga „Karūna be karaliaus“ dar paveikta garsiojo Dano Brauno (Dan Brown) bestselerio „Da Vinčio kodo“. Tai nuodėmė ar pranašumas?

Autorė prisipažįsta, kad jos knygos impulsas ir buvo toji po-puliari knyga bei pagal ją sukur-tas filmas su puikiais Holivudo aktoriais. Tuomet, kai parskaitė kelis kartus „Da Vinčio kodą“, pa-galvojo: štai ten Paryžius su savo paslaptimis, jaunuolių pora ieško šventojo gralio, o kuo mes galime pasigirti? Taip visai natūraliai at-sirado mintis apie Vytauto karūną, kuri yra dingusi: „Mano galva, ši relikvija yra pats tikriausias lietu-viškas gralis, kurio visi labai nori, ieško ir tikriausiai neras. O Vilnius mano knygoje yra tarsi veikėjas, tarsi herojus, kuris visur dalyvauja.

Manau, skaitytojams buvo smagu atpažinti kai kurias mano aprašo-mas vietas, kuriose karūnos ieš-kojo knygos veikėjai“. „Karūną be karaliaus“ skaitytojai jau pastebėjo, ir ji net buvo patekusi knygynuose į skaitomiausių kūrinių dešimtuką.

Pirmosios vertintojos - dukros

„Romaną ar detektyvinę isto-riją galima parašyti apie bet kurį Lietuvos istorijos laikotarpį, nes jų veikėjais gali tapti daugybė įdo-mių asmenybių, apie kurias mes

nelabai daug žinome, apie priešta-ringai įvairiais laikotarpiais vertin-tus ir tebevertinamus įvykius“, - įsitikinusi G.Viliūnė. Ji mano, kad tokios knygos turėtų patikti jau-nimui ir tiems žmonėms, kuriems istorijos vadovėliai atrodo ir atrodė nuobodūs. Tai juos galėtų paakinti pažvelgti į mūsų praeitį kitomis akimis, patiems giliau pasidomėti, kaip ir kas buvo.

Knygoje išspausdintą Vilniaus planą nupiešė vyresnioji dukra Girstautė. Ji ir metais jaunesnė Vėja yra pačios pirmosios mamos kūrybos klausytojos ir vertintojos. Beje, kai gidė rengia kokį nors nau-ją maršrutą po Vilnių, pirmiausia eina pasivaikščioti po tas lankyti-nas vietas visos kartu. Ji joms pasa-koja, o mergaitės mamą pertraukia ir atvirai pasako, kur ir kas joms neįdomu, nuobodu ar nesklandu. Taip jau gidės šeimoje buvo įprasta nuo pat mažens. Eidavo pasivaikš-čioti, o mama vis pasakodavo apie įdomesnes vietas, pastatus, prisi-mindavo legendas. Jos visai ne-blogai pažįsta Vilnių ir pačios jau gal galėtų savo draugams ką nors įdomaus papasakoti.

Jeigu jos kur nors ir išvažiuotų mokytis svetur, pamatyti pasaulio, Gina įsitikinusi, kad tikrai sugrįž-tų, nes toji meilė Lietuvai, Vilniui joms įskiepyta nuo pat mažens.

Kokia bus kita knyga?

Dviejų knygų autorė turi labai daug minčių, bet joms „supakuo-ti“ į kompiuterį stinga laiko. „Ma-no darbas, iš kurio pelnau duoną, yra kompiuterinis maketavimas, - prisipažįsta gidė. - O štai visai neseniai gavau pasiūlymą rašyti straipsnius apie Lietuvą į vieną populiarų žurnalą. Tad esu kaip toji barbė devyndarbė. Iš tiesų labiau-siai norėtųsi parašyti knygos „Ka-rūna be karaliaus“ tęsinį. Herojai būtų jau pažįstami iš pirmosios knygos. Jie gyvi, veiklūs žmonės, kurie gali savo jau kito lobio paieš-kas po Lietuvos istorijos neišakė-tus dirvonus pratęsti“.

Ir dar gerai žodį valdanti mote-ris jau seniai norėjo parašyti kla-sikinį detektyvą, kurio veiksmas būtų nukeltas į Lietuvos istorinius laikus. Su savo geriausiomis pata-rėjomis dukromis moteris galvoja parengti knygelę vaikams ekologi-jos tema. Mat jos visos yra gyvūnų mylėtojos, kurioms rūpi Baltijos jūros švara, ruonių išsaugojimas. Tik toms idėjoms įgyvendinti vis stinga laiko.

pasirinkimasj/b žmonės

Ieškanti karūnos ir

Vilniaus lobių

n Dukrų Girstautės ir vėjos nuomonė apie ekskursijas ir knygas Ginai labai svarbi

Saul

iaus

Ven

ckau

s nuo

tr.

Vilnietė Gina Viliūnė jau dešimt metų dirba gide. Jai dar vaikystėje parūpo sostinės bažnyčių paslaptys, todėl ir iš įvairių šaltinių ir archyvų lesiojo po grūdelį tai, kas mažiau žinoma ar visai nauja. Apie šventoves, esančias ir kadaise buvusias, gidė gali pasakoti be galo, pažerdama įdomių faktų ir savo pačios išvadų. Nenuostabu, kad ji tomis paslaptimis panūdo pasidalinti ne tik su ekskursantais, bet ir su skaitytojais.

n Gina viliūnė - prie vienos gražiausių ir paslaptingiausių sostinėje Šv.kotrynos bažnyčios

Romaną ar detektyvinę istoriją galima parašyti apie bet kurį Lietuvos istorijos laikotarpį, nes jų veikėjais gali tapti daugybė įdomių asmenybių, apie kurias mes nelabai daug žinome

cmyk

5

cmyk / 5

Kaip paukščiai randa kelią į gimtuosius lizdus? Kodėl geniukai gyvena trumpai, o gegutės savo kiaušinius pakiša perėti kitiems paukščiams? „Tai yra mistiniai dalykai...“ - sako daugybę metų sparnuočių gyvenimą stebintis Lietuvos ornitologų draugijos direktorius Liutauras Raudonikis (49), su kolegomis išleidęs Lietuvos paukščių pažinimo vadovą.

Deimantė ZaiLSkaitĖ

Vadovas paukščiams pažinti

Trys ornitologai - Vytautas Ju-sys, Ventės rago ornitologinės sto-ties vedėjas, Lietuvos jūrų muzieju-je Akvariumo skyriui vadovaujantis Saulius Karalius ir L.Raudonikis - suvienijo jėgas ir dienos šviesą iš-vydo Lietuvos paukščių pažinimo vadovas. „Vytautas daugiausia darbo skyrė fotografijų atrankai, Saulius daugiau aprašinėjo pačią paukščių išvaizdą, aš aprašiau apsaugai skir-tus skyrius ir tvarkiau paplitimo žemėlapius. Šiaip atsiliepimai yra palankūs, nes tokios knygos žmo-nėms seniai reikėjo. Knyga daugiau skirta ne profesionalams, o ornito-logams mėgėjams, žmonėms, kurie nori pažinti Lietuvos paukščius“, - sako L.Raudonikis, nuraminantis, kad knyga gimė ne todėl, jog būtų pastebėta stipri paukščių mažėjimo tendencija. Tiesa, tie patys ornito-logai planuoja išleisti ir dar vieną knygą apie retas paukščių rūšis.

Poreikį išleisti Lietuvos paukš-čių vadovą L.Raudonikis matė jau seniai, nes į ornitologą dažnai krei-piasi paukščių mylėtojai su įvai-riais klausimais. „Nufotografuoja prie lesyklų paukščius ir atsiunčia nuotraukas prašydami pasakyti, kas tai per nematytas paukštis. Paskui vėlgi - klausia, ką daryti,

jeigu paukščiai užsimuša į stiklus, kuo lesinti paukščius, kokie turi būti inkilai, kokie želdiniai, kaip paukščius privilioti į sodus, - daž-niausiai užduodamus klausimus vardija L.Raudonikis. - Todėl po-reikis išleisti Lietuvos paukščių pažinimo vadovą visada buvo. Iš tikrųjų pirmieji vadovai atsirado dar tarpukariu, kaip Tado Ivanaus-ko vadovas paukščiams pažinti, nes visais laikais žmonės domėjosi paukščiais. Bet tarpukariu leidybos priemonės galbūt buvo ne tokios, todėl tekdavo naudotis kitų šalių ornitologų leidiniais, paskui 1979 m. mokslininkas Vytautas Logmi-nas jau išleido paukščių pažinimo vadovą“.

Sparnuočiai nugalėjo drugelius

Kuo paukščiai taip sužavėjo L.Raudonikį, kad kadaise jis pasi-rinko ornitologo kelią? „Visą laiką buvo gamtos trauka. Tik iš pradžių domėjausi drugeliais, kolekciona-vau, su mokslininkais važinėjau į ekspedicijas, paskui Kauno paukščių žiedavimo centras pakvietė žieduoti ir paukščiai nugalėjo drugelius. Ta-pau mėgėju ornitologu, o kai baigiau mokyklą, neabejojau, kad stosiu į biologiją Vilniaus universitete. Ten irgi aktyviai domėjausi paukščiais, netgi turėjau jaunųjų ornitologų bū-relį. Nesigailiu, kad savo gyvenimą

susiejau su paukščiais. Visą laiką dirbau, atlikau gamtos tyrimų moks-linį darbą, išskirtinai su paukščiais, tai man net nereikėdavo atostogų, kai porai savaičių nuvažiuoji į pajūrį skaičiuoti ančių ar vasarą praleidi kur nors miškuose. Toks gyveni-mo būdas tikrai nebūna nuobodus, netgi labai įdomus“, - prisipažįsta ornitologas.

Vieno mėgstamiausio paukščio L.Raudonikis neturi, nors iš pradžių stipriai domėjosi tilvikiniais paukš-čiais, nemažai tyrinėjo žuvėdras, kurtinius, domėjosi žiemojančiais vandens paukščiais. Paprastą žmo-gų pirmiausia patraukia sparnuočio išvaizda ir jo spalvingumas, bet or-nitologui profesionalui šie dalykai lieka antrame plane: „Ornitologui svarbiausia yra paukščio retumas, ištirtumas ir pažinimo poreikis - jam rūpi surasti naujas perimvietes, kur peri ta rūšis, kad daugiau apie ją sužinotų ir apsaugotų rūšį. Lie-tuvoje yra tokių paukščių, kur man nė karto neteko pamatyti, nes jis galbūt tik kartą apskritai pas mus buvo stebėtas. Ir jeigu tas stebėto-jas esu ne aš, to paukščio ir nega-lėjau matyti“.

O pagal gyvenimo būdą L.Rau-donikis save priskirtų prie vyturių ar pelėdų? „Gal prie pelėdų, - šypso-si ornitologas. - Nors šiaip ornitolo-gams dažniausiai reikia keltis anksti, ko aš nemėgstu, nes apskaitos tu-ri būti daromos saulei tekant, kai paukščiai yra labai aktyvūs. Todėl man labiau patinka pelėdos ar kiti vakare ir naktį aktyvūs paukščiai“. (Šypsosi.)

Už ką nubaudė genius?

Lietuvoje yra pastebėta ne dau-giau kaip keturi šimtai rūšių spar-nuočių. O jų stebėtojų, visą laiką besisukinėjančių netoliese paukš-čių, susidarytų turbūt ir visas tūks-tantis. Per tiek metų L.Raudonikis vis dar atranda intriguojančių faktų apie paukščius, yra begalė mįslingų reiškinių, į kuriuos atsakymo dar neturima.

Toks vienas mįslingiausių reiš-kinių - paukščių sugebėjimas išskri-dus į šiltuosius kraštus grįžti į savo gimtąjį lizdą: „Kodėl paukščiai grįžta į tą patį lizdą - mistinis klausimas. Turbūt paukščiai turi tam tikrą na-vigaciją, kuri mums dar nesupran-tama. Tarkime, jeigu kas nors prieš dvidešimt metų būtų papasakojęs apie išmaniuosius telefonus, saky-tume, kad tai visiška fantastika, kad telefone negali vykti tokie procesai.

Kažkas panašaus, matyt, vyksta ir su paukščiais. Kadangi paukščiai loginio mąstymo neturi, galbūt jie turi tam tikras programas, fiksacijas, nes ne visi paukščiai grįžta. Kiti ne-grįžta arba apkeliavę aplink pasaulį grįžta tik po trejų metų į tą patį liz-dą. Tyrimai dabar yra tokio stebėji-mo lygmens: stebima, ar patinas su patele grįžta, kur porą susiranda, ar migracijos metu, ar žiemavietėse, ar pora ta pati kartu žiemoja. Jeigu vie-nas narys likęs senas grįžta perėti į tą patį lizdą, o žuvus ankstesniajam kitas yra naujas, žiūrima, patinai ar patelės atsiveda naują partnerį. Bet viskas dar yra bendro pažinimo ly-gmens. Tad šioje srityje dar daug ką yra nuveikti“.

Kitas mistinis klausimas - kodėl geniai gyvena iki dešimties metų, nors daugelis paukščių rūšių su-laukia net dvidešimties metų ir daugiau. „Kadangi genys yra trum-paamžis, tam turi būti priežastis - fiziologai kelia hipotezę, kad iš tik-rųjų genys kaldamas patiria labai stiprius smūgius ir turėtų labai su-kilti paukščio spaudimas, - spėjimais dalijasi ornitologas, paklaustas, ko-dėl geniukai yra gamtos nuskriausti paukščiai. - Tai labai specializuota rūšis - jie peri išsikaltuose uoksuo-se, žiemoja ir, kitaip nei kiti uoksi-niai paukščiai, yra sėslūs, klajojan-tys tik miško ribose. Kasmet geniai kala naują uoksą, o žiemą tiesiog klajoja. Šiuo atveju geniams kaip

tik paprasčiau, nes jie kala medžių kamienus, o vabzdžių lervos žiemą yra po žieve - turėdami gerą klausą geniai girdi jas krebždant ir taip iš-sikalę prasimaitina“. Kitas unikalus atvejis yra gudruolių gegučių, kurios kitiems paukščiams pameta perėti savo kiaušinius. „Taip susiformavo evoliucija, ką padarysi, ne tokių stebuklų gamtoje yra“, - šypsosi ornitologas.

Dar vienas populiarus ornito-logams užduodamas klausimas: ar visais atvejais galima atskirti patelę nuo patinėlio? „Kai kurių rūšių ne-sunkiai skiriasi, pavyzdžiui, ančių, jeigu nėra išsišėrusios. Kitų rūšių skiriasi sunkiai, trečių rūšių tik sugavus galima nustatyti, nes tai rodantys požymiai yra labai smul-kūs, ketvirtų išvis negali pasakyti. Nustatymas pagal dubens kaulus nėra patikimas būdas. Pavyzdžiui, teko tyrinėti upinę žuvėdrą, kur po-žymiai, matuojant pakaušio ir snapo ilgio atstumą, leido nustatyti esant tikrų tikriausią patiną. Bet atlikę genetinius tyrimus nustatėme, kad ten yra patelė, nors pagal matmenis tikrai turėjo būti patinas. Iš tikrųjų kai kurioms rūšims patikimiausias dalykas yra tik genetiniai tyrimai“, - sako daugiau nei aštuoniasdešimt mokslinių publikacijų parengęs L.Raudonikis.

Paklaustas, ar kitame gyvenime norėtų atgimti paukščiu ir pajusti svaiginantį padangės skrydį, orni-tologas susimąsto: „Žinant, kiek pavojų paukščių tyko, gal nelabai. Iš tikrųjų paukštis jaučia nuolatinį stresą. Jis kiaurą parą turi galvoti, kaip išgyventi, kai aplink sklando priešai. Arba radęs maisto visada dairosi, ar nėra plėšrūnų, ar nėra pa-vojų, ar nesuvažinės mašina, ar kas nors nepagaus. Nėra jam jau taip ge-rai. Paukščių gyvenimas tikrai nėra toks paprastas, kaip atrodo“.

lieTuvos gamTaj/b Tema

Paukščiai grįžta į gimtuosius namus

n Ornitologas Liutauras Raudonikis visur keliauja su žiūronais

Vasario 24 d. - Vieversio diena. Tai vienas iš pirmųjų sparnuočių, pavasarį sugrįžtantis iš šiltųjų kraštų

n kukutis

Jono

Bili

nsko

nuo

tr.

n Margasis genys

n Žalvarnis

Saul

iaus

Ven

ckau

s nuo

tr.

Arm

ando

Nau

džia

us n

uotr.

n uralinė pelėda

6

cmykcmyk6

Prieš 20 metų pasaulis neteko vienos gražiausių visų laikų kino aktorių - Odrės Hebern (Audrey Hepburn). Aktorė su elniuko žvilgsniu ir balerinos gracija iš kitų ekrano žvaigždžių išsiskyrė įgimtu aristokratiškumu. Žiūrėdamas į smulkutę, princesės išvaizdos merginą, niekas ir įsivaizduoti negalėjo, ką jai gyvenime teko patirti.

Odrė Ketlin Raston (Audrey Kathleen Ruston) gimė 1929 m. gegužės 4 d. Briuselyje. Odrės tėvai, baronienė Ela van Hemstra (Ella van Heemstra) ir banko tar-nautojas Džozefas Rastonas (Jo-seph Ruston), visąlaik pykdavosi. Kol motina ir tėvas aiškinosi san-tykius, o įbroliai - mamos sūnūs iš pirmosios santuokos - su pasi-mėgavimu mušdavosi, Odrė ply-telėmis šlamšdavo puikų belgišką šokoladą. „Šokoladas buvo mano vienintelė meilė, jis manęs nė kar-to neišdavė“, - vėliau prisiminė ji. Vaikystėje Odrė buvo storuliukė, su duobutėmis skruostuose ir net ke-liukuose. Baronienė, kuri nenorėjo, kad dukra užaugtų apkūni, tarsi kokia nors prastuomenės mergi-na, liepė tarnams šokoladą slėpti. O dukrai paaiškino, kad tikra dama turi sverti ne daugiau kaip 46 kg. Ir Odrė davė įžadą, kurio nė karto per gyvenimą nesulaužė: niekada neperžengti šio skaičiaus. Ji visą gyvenimą svėrė 44-45 kg.

Gyvenimas okupacijoje

Tuo metu mergaitės tėvai ga-lutinai išsiskyrė. Pirma, Ela užtiko vyrą lovoje su vaikų aukle, antra, Odrės tėvas ėmė reikšti simpatijas naciams ir persikėlė į Londoną. Motina su trimis vaikais išvyko į van Hemstrų gimtąjį Arnemo dva-rą. Nepaisant to, kad Arnemas yra vos už 25 km nuo Vokietijos sienos, baronienė tikėjosi ten tyliai ir jau-kiai pratūnoti, kol baigsis karas. Be to, pati Nyderlandų karalienė Vilhelmina jai konfidencialiai pra-nešė: Olandija saugi. Bet viltys ne-pasiteisino. Vienuolikametei Odrei teko patirti gyvenimą okupacijoje, gelbėtis nuo bombardavimo rūsyje ir malti miltus iš džiovintų tulpių svogūnėlių. Odrės dėdę, mamos brolį, sušaudė naciai. Mergaitei teko pavojingas ryšininkės vaid-muo: Odrė visą dieną šokinėdavo per virvutę miesto aikštėje, o jos batukuose buvo slepiami rašteliai Pasipriešinimo kovotojams; nutai-kiusi momentą, Odrė juos perduo-davo pagal paskirtį. Galima sakyti, tai buvo jos pirmasis vaidmuo. Sprendžiant iš to, kad mergaitė liko gyva, vaidmuo buvo atliktas puikiai. Kartą Odrė nuo nacių pasislėpė ap-leistame rūsyje, pilname žiurkių. Ji sau įsakė jų nebijoti. Apimta tarsi snaudulio, ji prisiminė, kaip su ma-

ma eidavo į teatrą, muzikos ir šo-kių pamokas, ir anglų kalbą, kurios ėmė mokytis Londone, gyvendama pas tėvą. Įsivaizdavo, kaip skamba smuikas, kaip violončelė. Kartojo angliškus veiksmažodžius. Ir taip visą mėnesį. Per tas 30 dienų ji su-valgė tik šešis obuolius ir puskepalį duonos - viską, kas buvo jos ranki-nuke. Po rūsyje praleisto mėnesio ji susirgo gelta, o paskui astma. Jos medžiagų apykaita nesunormalėjo iki gyvenimo galo.

Aktorės šlovė

Po karo, kai, regis, baisiausia jau praėjo, pasirodė, kad šeima visiškai nuskurdo. Baronienė van Hemstra su vaikais persikėlė į Amsterdamą, kur dirbo turtingose šeimose ekonome, virėja ir kamba-rine. Tuomet Odrė ir nutarė tapti balerina. Liesas kūnelis, išsekęs per karą, dabar visiškai tiko bale-tui, tiesa, šoko ji ne itin gerai. Užtat būtent baleto mokykloje Odrę pa-stebėjo režisierius Čarlzas van der Lindenas (Charles van der Linden), kaip tik ieškojęs aktorės epizodi-

niam stiuardesės vaidmeniui savo filme. Tiesa, pagal scenarijų stiuar-desė buvo įmitusi ir neišauklėta, o Odrė - nedrąsi ir kone permatoma, bet režisieriaus tai nė kiek netrik-dė. Jis tiesiog negalėjo atsispirti šios smulkutės merginos amžinai išsigandusiomis akimis žavesiui. Odrė neslėpė, kad tomis dienomis jai visiškai nerūpėjo šlovė. Jai rei-kėjo lėšų gyvenimui. Vėliau ji sva-jojo ištekėti ir susilaukti vaikų. Bet aktorės šlovė ją aplankė anksčiau. Po kelių antraplanių ir epizodinių vaidmenų Odrė buvo patvirtinta pa-grindiniam vaidmeniui Brodvėjaus

pjesėje „Žiži“, kurios premjera įvy-ko 1951 m. Pasakojama, kad pjesės autorė Kolet (Colette), pirmą kar-tą pamačiusi O.Hebern, šūktelėjo: „Štai! Radau savo Žiži!“ Pjesė pusę metų su pasisekimu buvo rodoma Niujorke. Paskui Odrei buvo pa-siūlytas pagrindinis vaidmuo filme „Atostogos Romoje“, kuriame jos partneriu tapo tuo metu jau garsus Gregoris Pekas (Gregory Peck). Filmo kūrėjai planavo G.Peko pa-vardę paskelbti didelėmis raidėmis virš filmo pavadinimo, o žemiau prirašyti O.Hebern pavardę. Pasa-kojama, kad G.Pekas paskambino savo agentui ir pareikalavo, jog O.Hebern pavardė būtų parašyta taip pat, kaip jo. Jis jau tada jautė, kad princesės Anos vaidmuo bus labai reikšmingas (už jį O.Hebern pelnė „Oskarą“).

Kultinė asmenybė

Po „Atostogos Romoje“ Odrė nusifilmavo kino filme „Sabrina“ ir susipažino su Hamfriu Bogartu (Humphrey Bogart) bei Viljamu Holdenu (William Holden). Garsus moterų širdžių ėdikas H.Bogartas jos visai nesudomino, tačiau tarp V.Holdeno ir jos įsižiebė kibirkš-tis... Odrės pasirinkimas buvo aiškiai nevykęs: apie V.Holdeno alkoholizmą ir jo intrigėles žinojo visas Holivudas. Sužinojusi, kad Viljamas negali turėti vaikų, Odrė visą naktį praverkė, o paskui susi-rinko daiktus ir ryžtingai pareiškė, kad išeina. Vos po metų ji ištekėjo už kito aktoriaus - Melo Ferero (Mel Ferrer), su kuriuo vaidino pjesėje „Undinė“. Už šį vaidmenį O.Hebern 1954 m. pelnė premiją „Tony“. Ši premija, gauta iškart po „Oskaro“, atnešė jai vienos iš geriausių dabarties aktorių šlo-vę. O subtilų Odrės stilių pradėjo mėgdžioti tūkstančiai moterų. Po filmo „Sabrina“ gili stačiakam-pė iškirptė buvo pradėta vadinti „Sabrinos dekoltė“, o po legen-dinio O.Hebern vaidmens filme „Pusryčiai pas Tifanį“, juvelyrikos bendrovė „Tiffany & Co“ išgarsėjo visame pasaulyje drauge su Odre. Tamsūs akiniai, dengiantys pusę veido, labai populiarūs ir dabar, - taip pat O.Hebern atradimas. Vi-są gyvenimą, net ir po mirties, O.Hebern buvo Jubero de Živanšy (Hubert de Givenchy) mūza. Jie susipažino 1953 m., kai Odrei buvo vos 24-eri. Juberas ką tik įsteigė savo mados namus, o Odrė buvo pradedanti, bet žavesio kupina aktorė. 40 metų jo mados namai kūrė puošnius ir elegantiškus mo-delius, kuriuos įkvėpė O.Hebern paveikslas. Abu kartus O.Hebern tekėjo vilkėdama savo draugo kur-tas sukneles.

Asmeninės laimės paieškos

1960 m. jiems su Melu pagaliau gimė sūnus Šonas. Odrė jautėsi laiminga, o Melui, regis, rūpėjo tik savo ne itin sėkmingi vaidmenys. Odrės santuoka ėmė braškėti - trys persileidimai, nesėkminga vyro karjera ir jo nenoras susi-taikyti su žmonos sėkme... Bet ji

kabinosi į jį, prisimindama, kaip blogai buvo jai pačiai, kai tėvas išėjo iš šeimos. Tačiau skyrybos buvo neišvengiamos. Antruoju O.Hebern vyru tapo jaunas psi-chiatras Andrėjas Dotis (Andrea Dotti), linksmuolis italas, moterų neurozių specialistas. Odrė apsigy-veno Romoje ir kurį laiką atsisakė kino. Jai gimė antrasis sūnus - Luka. Nėštumas buvo sunkus ir jai kone visąlaik teko gulėti lovoje. Bet vyras aukos neįvertino: laikraš-čiuose vis pasirodydavo jo nuotrau-kų su įvairiomis gražuolėmis. Neu-rozių specialistas pasirodė esantis nuolatinis jų šaltinis. Išsiskyrusi su A.Dočiu, O.Hebern vėl pradėjo fil-muotis. Bet grįžti į kiną po 45-erių sekėsi sunkiai. Jos paskutinis vykęs vaidmuo buvo komedijoje „Jie visi juokėsi“. 1980 m. ji pradėjo susiti-kinėti su olandu aktoriumi Robertu Voldersu (Robert Wolders) - su juo ir gyveno iki mirties.

Gyvenimas dėl kitų

Kukliai baigusi karjerą kine, Odrė tapo UNICEF geros valios pasiuntine. Iš dėkingumo, kaip sakė pati, už išsigelbėjimą po na-cių okupacijos, ji likusį gyvenimą skyrė trečiojo pasaulio šalių vai-kams. Odrė kalbėjo prancūziškai, angliškai, ispaniškai ir olandiškai, o gyvendama Romoje išmoko ita-liškai, taigi buvo tikrai nepakeičia-ma darbuotoja. Kelionės po Afriką metu 1992 m. rugsėjį Odrė pajuto skausmus pilve. Afrikos gydytojai nesugebėjo nustatyti diagnozės, bet įtardami kažką negero patarė O.Hebern nutraukti kelionę. Bet ji atsisakė. Rugsėjo pabaigoje, grį-žusi į JAV, O.Hebern nuvyko į Los Andželą išsitirti. Rezultatas buvo neguodžiantis - auglys storojoje žarnoje. Jai buvo atlikta operacija, kaip manė medikai, laiku. Tačiau metastazės apėmė storąją žarną ir aplinkinius audinius. Nuosprendis buvo galutinis: Odrei liko gyven-ti trys mėnesiai. Paskutiniąsias Kalėdas ji praleido su vaikais ir R.Voldersu. Tas Kalėdas ji pavadino laimingiausiomis per visą gyveni-mą. O.Hebern mirė 1993 m. sausio 20 d., būdama 63 metų. Jos laidotu-vėse dalyvavo visi jos mylėti vyrai: abu sūnūs, R.Voldersas, M.Fereras, A.Dotis ir J.de Živanšy. Pastarasis savo draugę pavadino fėja, dovano-jančia meilę ir grožį. Jau po mirties, ties naujo tūkstantmečio slenksčiu, žiūrovai Odrę pripažino gražiausia amžiaus moterimi. Nei Andželina Džoli (Angelina Jolie), nei Helė Be-ri (Halle Berry), nei kitos dabarties gražuolės nepajėgė varžytis su tra-piu šios moters žavesiu. Ji neslėpė savo grožio paslapčių: „Kad lūpos būtų gundančios, kalbėk gerus žodžius. Kad akys būtų gražios, spinduliuok gėrį. Kad figūra būtų grakšti, dalykis maistu su alkanais. Kad plaukai būtų gražūs, leisk vai-kui kartą per dieną pakedenti juos pirščiukais. Moters grožis - ne dra-bužiai, figūra ar šukuosena. Tai akių spindėjimas. Juk akys - tai vartai į širdį, kurioje gyvena meilė“.

Parengė Milda kunSkaitĖ

Odrė Hebern

Meilės ir grožio fėja

jausmaij/b legendos Moters grožis - ne drabužiai, figūra ar šukuosena. Tai akių spindėjimas. Juk akys - tai vartai į širdį, kurioje gyvena meilė

Šokoladas buvo mano vienintelė meilė, jis manęs nė karto neišdavė

cmyk

7

cmyk

7

k

INTERNETE - WWW.RESPUBLIKA.LT 2013 m. vasario 23 d., šeštadienis RAŠYKITE MUMS: sportas@respublika.net

DIENRAŠČIO „RESPUBLIKA“ PRIEDAS

Leidinys Nr. 14

M.Zubas: rungtynes laimi žaidėjai, o ne trenerisVilniaus miesto futbolo draugijos (VMFD) „Žalgiris“ klubo vyriausiasis treneris Marekas Zubas tapo pirmuoju naujos kartos „Žalgirio“ strategu, ne tik užbaigusiu, bet ir pradėjusiu sezoną žalių baltų komandoje. 2009 m. atgimęs sostinės futbolo klubas po kiekvieno sezono keisdavo vyriausiuosius trenerius, ieškodamas to vienintelio, galinčio įgyvendinti ambicingus klubo vadovybės tikslus.

Evaldas GELUMBAUSKAS „Respublikos“ žurnalistas

Po 2010 m. sezono „Žalgirio“ vadovai atsisveikino su geriausiu to sezono Lietuvos futbolo A lygos treneriu išrinktu Igoriu Pankratje-vu, 2011 m. su ekipa atsisveikino Vitalijus Stankevičius, o praėjusių metų viduryje Vilnių paliko ir kroa-tas Damiras Petravičius. Scenoje pasirodžius 49-erių futbolo specia-listui iš Lenkijos M.Zubui netrukus ne tik futbolo mėgėjai, bet ir VMFD „Žalgiris“ vadovybė patikėjo, kad jų paieškos baigėsi.

2012 m. rugpjūčio mėn. po ly-giųjų (2:2) su Marijampolės „Sū-duva“ VMFD „Žalgiris“ vadovai nusprendė nutraukti sutartį su kroatu D.Petravičiumi. Šio specia-listo vadovaujama komanda išplėšė iš Panevėžio „Ekrano“ rankų Lie-tuvos futbolo federacijos taurę, bet Europos lygos varžybose neįveikė Austrijos „Admira Wacker“ ko-mandos barjero, o po lygiųjų su „Sūduva“ Lietuvos čempionate li-kus sužaisti 14 turų nuo lyderio „Ekrano“ atsilikinėjo 8 taškais.

Naujasis „Žalgirio“ strategas lenkas M.Zubas į Vilnių atvyko prieš pat 23-iojo turo dvikovą su Panevėžio „Ekranu“. Aukštaitijos sostinėje vykusios rungtynės bai-gėsi be įvarčių. Vargu ar kas tikė-josi, kad likusiose sezono rungty-nėse žalgiriečiai iškovos visas per-gales ir iki paskutinio A lygos turo išsaugos intrigą kovoje dėl čempio-nų titulo. M.Zubo vadovaujama ko-manda paneigė skeptikų prognozes ir prieš paskutinį, 36-ąjį, A lygos turą „Žalgirį“ nuo „Ekrano“ skyrė tik vienas taškas.

„Nuoširdžiai sakau, mes tikėjo-me, kad galime tapti čempionais - „Sporto gyvenimui“ sakė M.Zubas. - Žinojome, kad panevėžiečiams teks du kartus iš eilės žaisti išvy-koje su Pakruojo „Kruoja“. Iš pra-džių LFF taurės ketvirtfinalyje, o paskui - A lygoje. Žinojome, kad Pakruojyje žaisti nėra paprasta, vy-lėmės, kad jų padėtį dar labiau ap-sunkins nepalankios oro sąlygos, sudėtinga aikštė ir pan. Deja, „Ekranas“ tąsyk įrodė, kad žino, kaip reikia žaisti svarbiausiose se-zono rungtynėse. Reikia pripažinti, kad tai tikrai aukšto lygio, patyrusi komanda, žinanti, kaip reikia iško-voti ir apginti čempionų titulą“.

Iš viso M.Zubo treniruojamas VMFD „Žalgiris“ 2012 m. sezone sužaidė 17 rungtynių - A lygoje, LFF taurės turnyre ir draugiškų - ir iško-vojo 16 pergalių. Dar dvi pergalės prieš Vilniaus REO klubą žalgirie-čiams buvo užskaitytos be žaidimo.

- Praėjusiame sezone jūsų vadovaujama komanda laimėjo 16 rungtynių iš eilės. Ar jūs pats, imdamasis šio darbo, ti-kėjotės, kad šluosite nuo kelio visus varžovus? - „Sporto gyveni-mas“ paklausė M.ZUBO.

- Ta pergalių serija rodo, kad man nuo pat pradžių pavyko už-megzti gerus santykius su žaidėjais, nes juk ne treneris laimi rungtynes, o futbolininkai. Vadinasi, jie suprato, ką aš jiems aiškinu prieš rungtynes, suprato, ko iš jų noriu per treniruo-tes. Galiausiai jie ir patys patikėjo, kad tikrai gali laimėti prieš visus varžovus. Nors iš tiesų nematau to-je pergalių serijoje ko nors ypatingo. Bent jau A lygos masteliu „Žalgiris“ yra stipri komanda, turinti pajėgius, aukšto meistriškumo žaidėjus, so-lidžią organizaciją ir taip toliau. Tai komanda, kuri Lietuvoje ir turi siek-ti tik pergalių. Pamenu, kai pirmą kartą Lietuvoje bendravau su žur-nalistais, sakiau, kad mano tikslas - kiek vienose rungtynėse siekti pergalės ir padaryti viską, kad čem-pionate išliktų intriga iki paskutinio turo. Kita vertus, kai komanda laimi kelis mačus iš eilės, futbolininkai pradeda žaisti vis drąsiau, pasitikė-dami savimi ir tai suteikia papildo-mą pranašumą aikštėje.

- Vis dėlto iki čempionų ti-tulo pritrūko vos vieno taško. Tiksliau - pergalės pirmose jūsų rungtynėse su Panevėžio „Ekranu“.

- Na, tai tik sausa statistika. Teo-riškai gal ir galima taip pasakyti, bet tuo metu nedaug kas tikėjosi, kad „Žalgiris“ apskritai sugebės pasivy-ti „Ekraną“. Bet visa tai jau istorija. Dabar mes ruošiamės naujam sezo-nui ir naujoms kovoms su panevė-žiečiais Lietuvos čempionate ir tau-rės varžybose. Dvejus metus iš ei-lės „Žalgiris“ iškovojo sidabro me-dalius, o šiais metais norėčiau pa-dėti komandai žengti dar vienu laip-teliu aukštyn ir laimėti auksą.

- Bent jau žvelgiant į sausą statistiką pasirengimo sezonui metu „Žalgiris“ nedemonstruo-ja to pergalingo žaidimo. Iki

šios dienos mačo su Daugpilio „Daugava“ sužaidėte aštuone-rias kontrolines rungtynes, iš-kovojote dvi pergales, patyrėte tris nesėkmes, o dar trys mačai baigėsi lygiosiomis.

- Ruošiantis sezonui pergalės draugiškuose mačuose nėra pats svarbiausias dalykas. Be abejo, no-risi laimėti, bet tuo pat metu spren-džiame ir daugybę kitokių klausimų. Svarbiausia, kad futbolininkai neper-vargtų ir išvengtų traumų. O tai tam-pa tikrai rimtu iššūkiu treneriui, nes Vilniuje mes treniruojamės ant dirb-tinės dangos - „Sportimos“ manieže - bei LFF stadione. Kai atvykome į stovyklą Kroatijoje, turėjome pratin-tis prie natūralių aikščių. Futbolinin-kams tai labai pavojinga situacija, nes mes ne tik sunkiai dirbome treniruo-tėse, bet ir kas antrą dieną žaidėme su rimtais varžovais. Asmeniškai man buvo svarbu išmėginti tam ti-kras taktines naujoves, patikrinti naujokus, kitus futbolininkus, o re-zultatas - tai tik antraeilis dalykas. Rezultato mes sieksime A lygoje ir kitose oficialiose varžybose.

- Ar jus tenkina dabartinė komandos sudėtis? O gal dar norėtumėte sustiprinti kurią nors poziciją aikštėje?

- „Žalgiriui“, kad sėkmingai pa-sirodytų Europos lygos atrankos varžybose, reikėtų sustiprėti. Bet A lygoje mes galime siekti aukš-čiausių vietų ir esamos sudėties. Gal ir nelaimėsime visų rungtynių, tačiau tikrai kovosime dėl aukso. Iki šiol bene didžiausia spraga bu-

vo puolimas. Kai po praėjusio se-zono komandą paliko rezultatyviau-sias žaidėjas Kalumas Eliotas (Ca-lum Elliot), mes likome tik su vie-nu puolėju Kamiliu Bilinskiu. Ta-čiau jau Kroatijoje išmėginome dar vieną puolėją - Vedraną Gercą. Tai patyręs futbolininkas ir jis jau tre-niruojasi su komanda Vilniuje.

- Ar nenorėtumėte matyti „Žalgirio“ gretose daugiau fut-bolininkų iš Lenkijos?

- Galiu norėti įvairių dalykų, bet esu treneris, o ne komandos vado-vas ar sporto direktorius. Aš galiu patarti, bet sprendimus, atsižvelg-dami į klubo biudžetą ir galimybes, priima kiti žmonės. Iš tiesų man nėra svarbu, kokios tautybės fut-bolininkas žaidžia komandoje. Net-gi norėčiau, kad komandoje žaistų kuo daugiau lietuvių. Todėl esu la-bai patenkintas naujokais - Artūru Žulpa, Ryčiu Leliūga. Lietuvoje ne-trūksta jaunų, talentingų futboli-ninkų, bet su jais reikia nuosekliai dirbti. Džiugu, kad visi vaikinai no-ri žaisti, nori treniruotis ir jų dar-bas duoda vaisių. O kalbant apie futbolininkus iš Lenkijos - reikia suprasti, kad ten futbolininkai už-dirba gerokai daugiau nei Lietuvo-je. Tad reikiamo lygio futbolininkų savo pinigais mes nepriviliosime, o kviestis futbolininką tik todėl, kad jis yra lenkas, būtų paprasčiau-siai neprofesionalu.

- Jau kitą savaitgalį (kovo 2 d.) Marijampolėje jūsų laukia pirmasis rimtas naujojo sezono mūšis - kova su Panevėžio „Ekranu“ dėl Lietuvos Super-taurės. Ko tikitės iš šių rung-tynių?

- Tai ypatingos rungtynės, nes jose susitiks čempionai ir taurės savininkai. Pirmiausia tokiame ma-če kovojama dėl klubo garbės. Man tai nėra tušti žodžiai, nes aš tikrai noriu, kad „Žalgiris“ džiugintų per-galėmis savo gerbėjus. O futbolo mėgėjams ir žurnalistams tai bus puiki proga atnaujinti pažintį su pa-jėgiausiomis šalies komandomis stebint ne kokias nors draugiškas rungtynes, o mačą, kuriame nuga-lėtojui atitenka garbingas titulas.

ASMENYBĖ �

STRATEGAS. Nuo praėjusių metų rugpjūčio VMFD „Žalgiris“ komandai vadovaujantis Marekas Zubas ir šį sezoną ves ekipą į mūšį

�

MAREKAS ZUBASGimė 1964 m. rugpjūčio 24 d.

KARJERANuo 2000 m. treniravo „KS Lomianki“, „Mazowsze Grojec“ ir „Hetman Za-mosc“, „GKS Belchatow“ ekipas;2007 m. su „GKS Belchatow“ ekipa tapo Lenkijos vicečempionu;2007-2008 m. „Widzew Lodz“ vyriau-siasis treneris;2008-2010 m. „Widzew Lodz“ sporto direktorius;2011-2012 m. „Polonia Warszawa“ trenerio asistentas;2012 m. rugpjūtis - VMFD „Žalgiris“.

DOSJĖIrmanto Sidarevičiaus nuotr.

„Žalgiriui“, kad sėkmingai pasirodytų Europos lygos atrankos varžybose, reikėtų sustiprėti. Bet A lygoje mes galime siekti aukščiausių vietų ir esamos sudėties

�

8

cmykcmyk

�

cmyk

�

cmyk

Sporto gyvenimas 2013 m. vasario 23 d., šeštadienis2 Sporto gyvenimas2013 m. vasario 23 d., šeštadienis 3

Norvegiška kokybė laimibiatlonas �

savaitės gimtadieniai �

Vaclovas Jurkus (1958 m. vasario 23 d.)

Buvęs futbolo vartininkas, tre-neris. 1�77-1��� m. žaidė Vilniaus „Žalgiryje“. 1��7 m. Tsrs čempio-nato bronzos laimėtojas.

Vilma rimšaiTė (1983 m. vasario 24 d.)

mažųjų (BmX) dviračių sporto atstovė. 2011 m. studentų univer-siados čempionė, 2003 m. pasaulio čempionato bronzos laimėtoja.

Diana rasimoVičiūTė (1984 m. vasario 25 d.)

Biatlonininkė. 2010 m. Europos čempionate laimėjo du sidabro me-dalius. Dalyvavo 2002, 2006 ir 2010 m. olimpinėse žaidynėse.

Artūras kaspuTis (1967 m. vasario 26 d.)

Buvęs dviratininkas, treneris. 1��� m. olimpinių žaidynių treko čempionas, 1��7 m. pasaulio čem-pionato bronzos laimėtojas.

Laura asaDauskaiTė (1984 m. vasario 28 d.)

penkiakovininkė, 2012 m. olim-pinė ir Europos čempionė. 200� m. laimėjo sidabrą pasaulio, 200� m. - Europos čempionate.

futbolas �

Čekijoje vykęs pasaulio biatlono čempionatas parodė, kad kartais labiau apsimoka turėti kelis išskirtinius sportininkus nei būrį tiesiog gerų. Apdovanojimų įskaitoje visiems nosį nušluostė šios sporto šakos pradininkai norvegai, jie laimėjo aštuonis aukso medalius iš 11 galimų. Daugiausia prie to prisidėjo Tora Berger ir Emilis Heglė Svendsenas.

Arūnas aBromaiTis„Respublikos“ žurnalistas

Turtinga istorija

Jau prieš 4000 metų Norvegi-joje ir Suomijoje žmonės medžiojo žvėris pasitelkdami slides. Vėliau lanką pakeitė šautuvas ir norvegai naudingą įgūdį pavertė sporto ša-ka, kuri Skandinavijoje, Vokietijoje ir Rusijoje yra viena populiariausių. Biatlonu užsiėmė kariškiai ir pa-sieniečiai. 1767 m. Norvegijoje įvy-ko pirmosios žinomos varžybos, 1861 m. įkurtas pirmas klubas. 1924 m. biatlonas pirmą kartą at-sirado olimpinėje programoje.

Nuo to laiko kitos valstybės, ypač TSRS (vėliau - Rusija) ir Vo-kietija, bandė iš pradininkų norvegų atimti biatlono karūną. Kartais nor-vegai iš tiesų pasitraukdavo į šešėlį. 1994 m. namie, Lilehamerio olimpi-nėse žaidynėse, jie nelaimėjo nė vie-no medalio. Tačiau 1998 m. Nagane ir 2002 m. Solt Leik Sityje Norve-gijos vyrai jau dominavo. Pergalės sietos su visų laikų geriausio biatlo-nininko Olės Einaro Bjorndaleno (Ole Einar Bjoerndalen) vardu.

Solt Leik Sityje O.E.Bjorndalenas iškovojo keturis aukso medalius. Tiek vyrų apdovanojimų komplektų tais laikais olimpiadoje ir tebuvo. Moterų varžybose Solt Leik Sityje norvegės pelnė du sidabro medalius, čia pasi-žymėjo kita biatlono legenda Liv Gre-ta Puarė (Liv Grete Poiree). 2006 m. Turine norvegų laukė nusivylimas. Vyrai gavo šešis medalius, bet nė vie-no auksinio. Biatlono karalius O.E.Bjorndalenas jau nebuvo toks baisus, o biatlono princu dažnai va-dinto E.H.Svendseno dar nebuvo.

Netikėtas pasirodymas

2010 m. Vankuveryje norvegai atkuto. E.H.Svendseno vedami vy-rai pelnė du aukso medalius, o mo-

terų varžybose aukščiausios pra-bos apdovanojimą gavo T.Berger. Pasižymėjo asmenys, kurie kalė pergales ir šiemet Čekijoje. Tačiau prieš čempionatą tokio norvegų dominavimo niekas nelaukė. Buvo aišku, kad medalį, ir tikriausiai ne vieną, pelnys T.Berger. Šį sezoną jai niekas negali prilygti. Tačiau už T.Berger nugaros yra tik kelios stip-rios vidutiniokės.

Vyrų komandos perspektyvos buvo miglotos. E.H.Svendsenas šiemet atsilieka nuo prancūzo Mar-teno Furkado (Martin Fourcade). O.E.Bjorndalenui - jau 39-eri, o dar vienas olimpinis čempionas Tarjė Bio (Tarjei Boe) šį sezoną ilgai ne-startavo dėl sveikatos problemų. Sudėtis nėra tokia lygi kaip Rusijos rinktinėje. Teoriškai kiekvienas ru-sas, įtrauktas į starto protokolą, yra gana stiprus, kad laimėtų medalį.

Praktikoje viskas buvo kitaip.

Čekijoje Norvegijos rinktinė su-sišlavė 8 aukso, 2 sidabro ir 1 bron-zos medalį. Antroje vietoje įskai-toje liko Prancūzija (1 aukso, 4 si-dabro), trečioje - Ukraina (1 aukso, 1 sidabro, 3 bronzos). „Tikėjausi, kad daugiau medalių gaus prancū-zai, vokiečiai ir rusai. Toks norve-gų dominavimas nustebino visus. Žinoma, daugiausia prie to prisidė-jo du žmonės ir pergalės estafetė-se“, - svarstė Lietuvos biatlono federacijos (LBF) prezidentas Arū-nas Daugirdas.

Ukrainiečių proveržis

Norvegai laimėjo visas tris es-tafetes - vyrų, moterų ir mišrią. Individualiose rungtyse T.Berger pelnė du aukso ir du sidabro me-dalius, E.H.Svendsenas - du aukso ir vieną bronzos. Kraitis galėjo bū-ti dar didesnis, bet prieš asmenines

rungtynes Emilis Heglė susirgo. Riebų tašką čempionate padėjo bendro starto lenktynes laimėjęs T.Bio.

Įdomu, kad antrąją vietą įskai-toje užėmę prancūzai irgi rėmėsi ne plačiu sportininkų pasirinkimu, o vieno žmogaus talentu. Sezono lyderis pasaulio taurės varžybose M.Furkadas Čekijoje individualio-se rungtyse iškovojo vieną aukso ir du sidabro medalius. Be to, jis padėjo laimėti sidabrą vyrų ir miš-rioje estafetėse.

Čempionato sensacija tapo Ukrainos moterų komanda. Aliona Pidgrušnaja pelnė aukso ir bron-zos medalius, po vieną bronzos ap-dovanojimą pridėjo sesės Vita ir Valia Semerenko. Kartu jos iško-vojo sidabrą moterų estafetėje. „Ukrainos merginos padarė tai, ko niekas nesitikėjo. Jos važiavo į čempionatą vieno ar dviejų meda-lių, o laimėjo penkis ir visose rungtyse buvo tarp favoričių“, - sakė A.Daugirdas.

Nusivylimas Rusijoje

O kaipgi didelį sportininkų pa-sirinkimą turintys rusai? Antonas Šipulinas jiems iškovojo sidabrą ir bronzą, moterys nelaimėjo nieko. Tai, kad rusai užimdavo ketvirtąją vietą ar būriais patekdavo į dešim-tukus, didžiosios šalies spaudą ma-žai paguodė.

„Buvome labai nustebę dėl ru-sų fiasko. Galbūt jie padarė „ėjimą arkliu“ prieš Sočio olimpines žai-dynes ir neišdavė savo tikro pajė-gumo. Vis dėlto manau, kad jie tu-rėtų kovoti dėl medalių visuose čempionatuose ir pasaulio taurės etapuose, nes jų sportininkų rezer-

vas didelis, o investicijos milžiniš-kos“, - stebėjosi A.Daugirdas.

Vienu iš nesėkmingiausių šis čempionatas tapo vokiečiams. Vy-rai iš Čekijos išsivežė tik estafetės bronzą. Moterų komandai sidabrą iškovojo veteranė Andrėja Henkel (Andrea Henkel). Geriausiai pasau-lio biatlonininkei Magdalenai Noi-ner (Magdalena Neuner) pasitrau-kus iš sporto, vokiečiams tenka pratintis prie daug kuklesnio me-dalių skaičiaus.

T.Berger žada trauktis

Kai kurie norvegai verčia su-simąstyti apie asmenybės svarbą biatlone. O.E.Bjorndaleno sąskai-toje yra 11 olimpinių žaidynių me-dalių, šeši iš jų - auksiniai. Pasau-lio čempionatų apdovanojimų skaičius yra dar įspūdingesnis - 39. 19 iš jų - auksiniai. 27 metų E.H.Svendsenas turi 3 olimpinių žaidynių ir 17 pasaulio čempiona-tų medalių.

„Pateikėme puikią paraišką prieš Sočio žaidynes. Žinoma, ten daug kas tikėsis laimėti auksą. Ta-čiau mes turime puikią komandą ir Sočyje galime pakartoti šį rezulta-tą“, - po čempionato Čekijoje svarstė T.Bio. Jam dar tik 24-eri.

Moterų komandos medalių šal-tinis gali greitai išsekti. T.Berger jau pareiškė, kad po Sočio olimpinių žaidynių pasitrauks iš sporto, nors 31 metų atletė biatlono masteliais dar nebus sena. Čekijoje T.Berger pagerino rekordą - tapo pirmąja bi-atlonininke, laimėjusia medalius vi-sose šešiose rungtyse.

Nors norvegai visada bus tarp favoritų, Čekijoje lijęs medalių lie-tus vargu ar greitai pasikartos. Biat-lone favoritai ir vidutiniokai gali per dieną apsikeisti vietomis. Kaip pavyzdį A.Daugirdas nurodė balta-rusę Darją Domračevą. Viena grei-čiausių sportininkių prastai šaudė ir tik čempionato pabaigoje įrodė savo pajėgumą, kai laimėjo bendro starto lenktynes.

„Pirmosiose rungtyse ji patyrė visišką katastrofą. Sprinte D.Dom-račeva netgi liko žemiau už Dianą Rasimovičiūtę. Visa tai primena, kad biatlone vieną dieną gali būti pirmas, o kitą dieną negauti taškų. Aišku, būna ir dominavimo atvejų. Šįkart akivaizdžiai dominavo E.H.Svend-senas ir T.Berger, bet tai nėra taisy-klė“, - tvirtino LBF prezidentas.

KonKuRenCiJa. Visą sezoną Emilis Heglė Svendsenas atsiliko nuo savo pagrindinio varžovo, bet Čekijoje norvegas buvo geriausias

�

ReKoRdininKė. Tora Berger tapo pirmąja biatlonininke, laimėjusia šešis medalius per vieną čempionatą

�

EPA-Eltos nuotr.

suTa

upY

kiTE

NAUJAS PARTNERIS – ODONTOLOgIJOS kLINIkA „DANTų PRIEžIūROS cENTRAS“Su „SEB Laisvalaikio“ kortele – 10% nuolaida visoms paslaugoms (išskyrus implantaciją) ir 100% nuolaida konsultacijai. kaunas, klaipėda, Prienai, Raseiniai, Jurbarkas, gargždai. Tel. (8-612) 36-694, www.dpc.lt

10% NUOLAIDA

Prie daugkartinių Lietuvos čempionų Panevėžio „Ekrano“ komandos oficialiai prisijungė 24-erių ispanas Oskaras Rėjasas (Oscar Reyes). Šiuo metu treniruočių stovykloje Turkijoje kartu su komanda esantis vidurio gynėjas su klubu pasirašė trejų metų kontraktą.

„Ekrano“ naujokas buvo Ispa-nijos jaunių ir jaunimo rinktinių ka-pitonas, o karjerą pradėjo Barselo-nos RCD „Espanyol“ klube, kur du sezonus žaidė klubo jaunimo ko-mandoje. 2008-aisiais jis buvo pa-skolintas Madrido „Real“ klubui ir žaidė „Real C“ - antrojoje dublerių komandoje, kuri rungtyniauja tre-čiojoje Ispanijos lygoje. 2009-aisiais jis grįžo į „Espanyol“, kur toliau žaidė dublerių komandoje ir buvo jos kapitonas. Po metų jis persikė-lė į CF „Badalona“, o paskutinė jo karjeros stotelė - trečiosios Ispani-jos lygos „UE Rubi“ klubas.

- Buvai Ispanijos jaunimo rinktinių kapitonas. Ar tai reiš-kia, kad mėgsti būti lyderiu ir drąsiai imiesi iniciatyvos? - www.fkekranas.lt paklausė O.RėjasO.

- Man patinka būti svarbiam ko-mandoje. Stengiuosi lyderiu būti visur. Man svarbu, kad kiti koman-dos žaidėjai manimi pasitikėtų.

- Kokios tavo stipriosios sa-vybės aikštėje?

- Stengiuosi būti geras žaidėjas, kovoti dėl kiekvieno kamuolio. Man labiau patinka žaidimas grei-tais ir žemais perdavimais nei aukštais kamuoliais. Siekiu žaisti su komandos draugais, stebėti ir išnaudoti situacijas aikštėje. Noriu, kad komanda manimi tikėtų ir ka-muolys mane aikštėje pasiektų.

- 2008-aisiais buvai pasko-lintas Madrido „Real“ klubui, kokios patirties ten gavai?

- Tik Madride aš ir supratau savo, kaip žaidėjo, esmę. Kas aš esu ir ko siekiu. Kai buvau „Espanyol“ koman-

doje, žaisti gaudavau tik kelias dešim-tis minučių. „Real Castilla“ koman-doje atsiskleidžiau kaip žaidėjas.

- Ką žinai apie Lietuvos fut-bolą? Kokius lietuvių žaidėjus žinai?

- Apie pačią Lietuvą žinau ne-daug, bet mane informuoja mano agentas. Įsivaizduoju, kad jūsų fut-bolo stilius panašus į buvusios So-vietų Sąjungos šalių žaidimą, o iš Lietuvos futbolininkų žinau tik Ma-rių Stankevičių.

- Kokios priežastys lėmė, kad sutikai žaisti „Ekrano“ klu-be? Ko tikiesi atstovaudamas stipriausiai Lietuvos ekipai?

- Labai noriu žaisti užsienyje, todėl nusprendžiau su „Ekranu“ kontraktą pasirašyti. Jis galios tre-jus metus. Apie tikslus kalbėti ne-noriu, nes nežinau, kokio pajėgumo yra jūsų aukščiausioji lyga ir kokios komandos joje žaidžia. Nesiimsiu dabar komentuoti.

- Esi jau antroje treniruočių stovykloje su „Ekranu“. Kokį pirmą įspūdį susidarei apie „Ekrano“ žaidėjus ir trenerių kolektyvą?

- Džiaugiuosi, kad Turkijoje treniruojuosi su „Ekranu“. Paga-liau gavau kontraktą ir esu tuo pa-tenkintas. Čia matau labai draugiš-ką kolektyvą, atmosfera puiki. Esu patenkintas čia esančiais žmonė-mis, treneriu, žaidėjais. Taip pat smagu, kad laimėjome rungtynes prieš „Irtysh“. Man patiko, kad pa-laikėme vienodą žaidimo ritmą, tai didelis pliusas komandai.

- Ar nebijai, kad Lietuvoje klimato sąlygos bus kitokios nei Ispanijoje?

- Turbūt daugiausia, ką žinau apie Lietuvą, ir yra tai, kad pas jus šalta. Girdėjau, kad temperatūra čia siekia ir -15, ir -20 laipsnių šalčio, bet stengsiuosi aklimatizuotis. Gali prireikti laiko, kol prisitaikysiu, bet tikiuosi, kad prie permainų greitai įprasiu ir būsiu naudingas. Tikiuosi, kad visi „Ekrano“ sirgaliai, komanda ir treneris bus patenkinti manimi.

- Kalbi tik ispaniškai. Kaip pavyksta susišnekėti su ko-mandos nariais?

- Manau, kad norint žaisti fut-bolą nebūtina mokėti kalbos. Aš galiu žaisti su bet kokia kalba kal-bančiais žaidėjais. Manau, kad pats futbolas yra bendra mūsų kalba. Ži-noma, stengsiuosi išmokti pagrin-dinius žodžius, kurių reikia per varžybas ir treniruotes, kad su-prastume vienas kitą.

O.Rėjasas yra ketvirtasis „Ekra-no“ gretas prieš sezoną papildęs futbolininkas. Anksčiau prie koman-dos prisijungė saugai Donatas Pet-rauskas, Vaidas Slavickas ir latvis Igoris Kozlovas. Po praėjusio sezo-no su Panevėžio komanda atsisvei-kino gynėjai Dainius Gleveckas, Ignas Dedura, Mantas Samusiovas ir Janis Urdinovas, saugai Markas Andjelkovičius ir Vytautas Lukša bei vartininkas Emilijus Zubas.

Ispaniškas čempionų akcentas

PatiRtis. Panevėžio „Ekrano“ ekipos naujokui ispanui Oskarui Rėjasui teko susipažinti su Madrido „Real“ klubo futbolo pasauliu

�

Reda

kcijo

s arc

hyvo

nuo

tr.

cmyk

9

cmyk

�

cmyk

�

cmyk

Sporto gyvenimas 2013 m. vasario 23 d., šeštadienis2 Sporto gyvenimas2013 m. vasario 23 d., šeštadienis 3

Norvegiška kokybė laimibiatlonas �

savaitės gimtadieniai �

Vaclovas Jurkus (1958 m. vasario 23 d.)

Buvęs futbolo vartininkas, tre-neris. 1�77-1��� m. žaidė Vilniaus „Žalgiryje“. 1��7 m. Tsrs čempio-nato bronzos laimėtojas.

Vilma rimšaiTė (1983 m. vasario 24 d.)

mažųjų (BmX) dviračių sporto atstovė. 2011 m. studentų univer-siados čempionė, 2003 m. pasaulio čempionato bronzos laimėtoja.

Diana rasimoVičiūTė (1984 m. vasario 25 d.)

Biatlonininkė. 2010 m. Europos čempionate laimėjo du sidabro me-dalius. Dalyvavo 2002, 2006 ir 2010 m. olimpinėse žaidynėse.

Artūras kaspuTis (1967 m. vasario 26 d.)

Buvęs dviratininkas, treneris. 1��� m. olimpinių žaidynių treko čempionas, 1��7 m. pasaulio čem-pionato bronzos laimėtojas.

Laura asaDauskaiTė (1984 m. vasario 28 d.)

penkiakovininkė, 2012 m. olim-pinė ir Europos čempionė. 200� m. laimėjo sidabrą pasaulio, 200� m. - Europos čempionate.

futbolas �

Čekijoje vykęs pasaulio biatlono čempionatas parodė, kad kartais labiau apsimoka turėti kelis išskirtinius sportininkus nei būrį tiesiog gerų. Apdovanojimų įskaitoje visiems nosį nušluostė šios sporto šakos pradininkai norvegai, jie laimėjo aštuonis aukso medalius iš 11 galimų. Daugiausia prie to prisidėjo Tora Berger ir Emilis Heglė Svendsenas.

Arūnas aBromaiTis„Respublikos“ žurnalistas

Turtinga istorija

Jau prieš 4000 metų Norvegi-joje ir Suomijoje žmonės medžiojo žvėris pasitelkdami slides. Vėliau lanką pakeitė šautuvas ir norvegai naudingą įgūdį pavertė sporto ša-ka, kuri Skandinavijoje, Vokietijoje ir Rusijoje yra viena populiariausių. Biatlonu užsiėmė kariškiai ir pa-sieniečiai. 1767 m. Norvegijoje įvy-ko pirmosios žinomos varžybos, 1861 m. įkurtas pirmas klubas. 1924 m. biatlonas pirmą kartą at-sirado olimpinėje programoje.

Nuo to laiko kitos valstybės, ypač TSRS (vėliau - Rusija) ir Vo-kietija, bandė iš pradininkų norvegų atimti biatlono karūną. Kartais nor-vegai iš tiesų pasitraukdavo į šešėlį. 1994 m. namie, Lilehamerio olimpi-nėse žaidynėse, jie nelaimėjo nė vie-no medalio. Tačiau 1998 m. Nagane ir 2002 m. Solt Leik Sityje Norve-gijos vyrai jau dominavo. Pergalės sietos su visų laikų geriausio biatlo-nininko Olės Einaro Bjorndaleno (Ole Einar Bjoerndalen) vardu.

Solt Leik Sityje O.E.Bjorndalenas iškovojo keturis aukso medalius. Tiek vyrų apdovanojimų komplektų tais laikais olimpiadoje ir tebuvo. Moterų varžybose Solt Leik Sityje norvegės pelnė du sidabro medalius, čia pasi-žymėjo kita biatlono legenda Liv Gre-ta Puarė (Liv Grete Poiree). 2006 m. Turine norvegų laukė nusivylimas. Vyrai gavo šešis medalius, bet nė vie-no auksinio. Biatlono karalius O.E.Bjorndalenas jau nebuvo toks baisus, o biatlono princu dažnai va-dinto E.H.Svendseno dar nebuvo.

Netikėtas pasirodymas

2010 m. Vankuveryje norvegai atkuto. E.H.Svendseno vedami vy-rai pelnė du aukso medalius, o mo-

terų varžybose aukščiausios pra-bos apdovanojimą gavo T.Berger. Pasižymėjo asmenys, kurie kalė pergales ir šiemet Čekijoje. Tačiau prieš čempionatą tokio norvegų dominavimo niekas nelaukė. Buvo aišku, kad medalį, ir tikriausiai ne vieną, pelnys T.Berger. Šį sezoną jai niekas negali prilygti. Tačiau už T.Berger nugaros yra tik kelios stip-rios vidutiniokės.

Vyrų komandos perspektyvos buvo miglotos. E.H.Svendsenas šiemet atsilieka nuo prancūzo Mar-teno Furkado (Martin Fourcade). O.E.Bjorndalenui - jau 39-eri, o dar vienas olimpinis čempionas Tarjė Bio (Tarjei Boe) šį sezoną ilgai ne-startavo dėl sveikatos problemų. Sudėtis nėra tokia lygi kaip Rusijos rinktinėje. Teoriškai kiekvienas ru-sas, įtrauktas į starto protokolą, yra gana stiprus, kad laimėtų medalį.

Praktikoje viskas buvo kitaip.

Čekijoje Norvegijos rinktinė su-sišlavė 8 aukso, 2 sidabro ir 1 bron-zos medalį. Antroje vietoje įskai-toje liko Prancūzija (1 aukso, 4 si-dabro), trečioje - Ukraina (1 aukso, 1 sidabro, 3 bronzos). „Tikėjausi, kad daugiau medalių gaus prancū-zai, vokiečiai ir rusai. Toks norve-gų dominavimas nustebino visus. Žinoma, daugiausia prie to prisidė-jo du žmonės ir pergalės estafetė-se“, - svarstė Lietuvos biatlono federacijos (LBF) prezidentas Arū-nas Daugirdas.

Ukrainiečių proveržis

Norvegai laimėjo visas tris es-tafetes - vyrų, moterų ir mišrią. Individualiose rungtyse T.Berger pelnė du aukso ir du sidabro me-dalius, E.H.Svendsenas - du aukso ir vieną bronzos. Kraitis galėjo bū-ti dar didesnis, bet prieš asmenines

rungtynes Emilis Heglė susirgo. Riebų tašką čempionate padėjo bendro starto lenktynes laimėjęs T.Bio.

Įdomu, kad antrąją vietą įskai-toje užėmę prancūzai irgi rėmėsi ne plačiu sportininkų pasirinkimu, o vieno žmogaus talentu. Sezono lyderis pasaulio taurės varžybose M.Furkadas Čekijoje individualio-se rungtyse iškovojo vieną aukso ir du sidabro medalius. Be to, jis padėjo laimėti sidabrą vyrų ir miš-rioje estafetėse.

Čempionato sensacija tapo Ukrainos moterų komanda. Aliona Pidgrušnaja pelnė aukso ir bron-zos medalius, po vieną bronzos ap-dovanojimą pridėjo sesės Vita ir Valia Semerenko. Kartu jos iško-vojo sidabrą moterų estafetėje. „Ukrainos merginos padarė tai, ko niekas nesitikėjo. Jos važiavo į čempionatą vieno ar dviejų meda-lių, o laimėjo penkis ir visose rungtyse buvo tarp favoričių“, - sakė A.Daugirdas.

Nusivylimas Rusijoje

O kaipgi didelį sportininkų pa-sirinkimą turintys rusai? Antonas Šipulinas jiems iškovojo sidabrą ir bronzą, moterys nelaimėjo nieko. Tai, kad rusai užimdavo ketvirtąją vietą ar būriais patekdavo į dešim-tukus, didžiosios šalies spaudą ma-žai paguodė.

„Buvome labai nustebę dėl ru-sų fiasko. Galbūt jie padarė „ėjimą arkliu“ prieš Sočio olimpines žai-dynes ir neišdavė savo tikro pajė-gumo. Vis dėlto manau, kad jie tu-rėtų kovoti dėl medalių visuose čempionatuose ir pasaulio taurės etapuose, nes jų sportininkų rezer-

vas didelis, o investicijos milžiniš-kos“, - stebėjosi A.Daugirdas.

Vienu iš nesėkmingiausių šis čempionatas tapo vokiečiams. Vy-rai iš Čekijos išsivežė tik estafetės bronzą. Moterų komandai sidabrą iškovojo veteranė Andrėja Henkel (Andrea Henkel). Geriausiai pasau-lio biatlonininkei Magdalenai Noi-ner (Magdalena Neuner) pasitrau-kus iš sporto, vokiečiams tenka pratintis prie daug kuklesnio me-dalių skaičiaus.

T.Berger žada trauktis

Kai kurie norvegai verčia su-simąstyti apie asmenybės svarbą biatlone. O.E.Bjorndaleno sąskai-toje yra 11 olimpinių žaidynių me-dalių, šeši iš jų - auksiniai. Pasau-lio čempionatų apdovanojimų skaičius yra dar įspūdingesnis - 39. 19 iš jų - auksiniai. 27 metų E.H.Svendsenas turi 3 olimpinių žaidynių ir 17 pasaulio čempiona-tų medalių.

„Pateikėme puikią paraišką prieš Sočio žaidynes. Žinoma, ten daug kas tikėsis laimėti auksą. Ta-čiau mes turime puikią komandą ir Sočyje galime pakartoti šį rezulta-tą“, - po čempionato Čekijoje svarstė T.Bio. Jam dar tik 24-eri.

Moterų komandos medalių šal-tinis gali greitai išsekti. T.Berger jau pareiškė, kad po Sočio olimpinių žaidynių pasitrauks iš sporto, nors 31 metų atletė biatlono masteliais dar nebus sena. Čekijoje T.Berger pagerino rekordą - tapo pirmąja bi-atlonininke, laimėjusia medalius vi-sose šešiose rungtyse.

Nors norvegai visada bus tarp favoritų, Čekijoje lijęs medalių lie-tus vargu ar greitai pasikartos. Biat-lone favoritai ir vidutiniokai gali per dieną apsikeisti vietomis. Kaip pavyzdį A.Daugirdas nurodė balta-rusę Darją Domračevą. Viena grei-čiausių sportininkių prastai šaudė ir tik čempionato pabaigoje įrodė savo pajėgumą, kai laimėjo bendro starto lenktynes.

„Pirmosiose rungtyse ji patyrė visišką katastrofą. Sprinte D.Dom-račeva netgi liko žemiau už Dianą Rasimovičiūtę. Visa tai primena, kad biatlone vieną dieną gali būti pirmas, o kitą dieną negauti taškų. Aišku, būna ir dominavimo atvejų. Šįkart akivaizdžiai dominavo E.H.Svend-senas ir T.Berger, bet tai nėra taisy-klė“, - tvirtino LBF prezidentas.

KonKuRenCiJa. Visą sezoną Emilis Heglė Svendsenas atsiliko nuo savo pagrindinio varžovo, bet Čekijoje norvegas buvo geriausias

�

ReKoRdininKė. Tora Berger tapo pirmąja biatlonininke, laimėjusia šešis medalius per vieną čempionatą

�

EPA-Eltos nuotr.

suTa

upY

kiTE

NAUJAS PARTNERIS – ODONTOLOgIJOS kLINIkA „DANTų PRIEžIūROS cENTRAS“Su „SEB Laisvalaikio“ kortele – 10% nuolaida visoms paslaugoms (išskyrus implantaciją) ir 100% nuolaida konsultacijai. kaunas, klaipėda, Prienai, Raseiniai, Jurbarkas, gargždai. Tel. (8-612) 36-694, www.dpc.lt

10% NUOLAIDA

Prie daugkartinių Lietuvos čempionų Panevėžio „Ekrano“ komandos oficialiai prisijungė 24-erių ispanas Oskaras Rėjasas (Oscar Reyes). Šiuo metu treniruočių stovykloje Turkijoje kartu su komanda esantis vidurio gynėjas su klubu pasirašė trejų metų kontraktą.

„Ekrano“ naujokas buvo Ispa-nijos jaunių ir jaunimo rinktinių ka-pitonas, o karjerą pradėjo Barselo-nos RCD „Espanyol“ klube, kur du sezonus žaidė klubo jaunimo ko-mandoje. 2008-aisiais jis buvo pa-skolintas Madrido „Real“ klubui ir žaidė „Real C“ - antrojoje dublerių komandoje, kuri rungtyniauja tre-čiojoje Ispanijos lygoje. 2009-aisiais jis grįžo į „Espanyol“, kur toliau žaidė dublerių komandoje ir buvo jos kapitonas. Po metų jis persikė-lė į CF „Badalona“, o paskutinė jo karjeros stotelė - trečiosios Ispani-jos lygos „UE Rubi“ klubas.

- Buvai Ispanijos jaunimo rinktinių kapitonas. Ar tai reiš-kia, kad mėgsti būti lyderiu ir drąsiai imiesi iniciatyvos? - www.fkekranas.lt paklausė O.RėjasO.

- Man patinka būti svarbiam ko-mandoje. Stengiuosi lyderiu būti visur. Man svarbu, kad kiti koman-dos žaidėjai manimi pasitikėtų.

- Kokios tavo stipriosios sa-vybės aikštėje?

- Stengiuosi būti geras žaidėjas, kovoti dėl kiekvieno kamuolio. Man labiau patinka žaidimas grei-tais ir žemais perdavimais nei aukštais kamuoliais. Siekiu žaisti su komandos draugais, stebėti ir išnaudoti situacijas aikštėje. Noriu, kad komanda manimi tikėtų ir ka-muolys mane aikštėje pasiektų.

- 2008-aisiais buvai pasko-lintas Madrido „Real“ klubui, kokios patirties ten gavai?

- Tik Madride aš ir supratau savo, kaip žaidėjo, esmę. Kas aš esu ir ko siekiu. Kai buvau „Espanyol“ koman-

doje, žaisti gaudavau tik kelias dešim-tis minučių. „Real Castilla“ koman-doje atsiskleidžiau kaip žaidėjas.

- Ką žinai apie Lietuvos fut-bolą? Kokius lietuvių žaidėjus žinai?

- Apie pačią Lietuvą žinau ne-daug, bet mane informuoja mano agentas. Įsivaizduoju, kad jūsų fut-bolo stilius panašus į buvusios So-vietų Sąjungos šalių žaidimą, o iš Lietuvos futbolininkų žinau tik Ma-rių Stankevičių.

- Kokios priežastys lėmė, kad sutikai žaisti „Ekrano“ klu-be? Ko tikiesi atstovaudamas stipriausiai Lietuvos ekipai?

- Labai noriu žaisti užsienyje, todėl nusprendžiau su „Ekranu“ kontraktą pasirašyti. Jis galios tre-jus metus. Apie tikslus kalbėti ne-noriu, nes nežinau, kokio pajėgumo yra jūsų aukščiausioji lyga ir kokios komandos joje žaidžia. Nesiimsiu dabar komentuoti.

- Esi jau antroje treniruočių stovykloje su „Ekranu“. Kokį pirmą įspūdį susidarei apie „Ekrano“ žaidėjus ir trenerių kolektyvą?

- Džiaugiuosi, kad Turkijoje treniruojuosi su „Ekranu“. Paga-liau gavau kontraktą ir esu tuo pa-tenkintas. Čia matau labai draugiš-ką kolektyvą, atmosfera puiki. Esu patenkintas čia esančiais žmonė-mis, treneriu, žaidėjais. Taip pat smagu, kad laimėjome rungtynes prieš „Irtysh“. Man patiko, kad pa-laikėme vienodą žaidimo ritmą, tai didelis pliusas komandai.

- Ar nebijai, kad Lietuvoje klimato sąlygos bus kitokios nei Ispanijoje?

- Turbūt daugiausia, ką žinau apie Lietuvą, ir yra tai, kad pas jus šalta. Girdėjau, kad temperatūra čia siekia ir -15, ir -20 laipsnių šalčio, bet stengsiuosi aklimatizuotis. Gali prireikti laiko, kol prisitaikysiu, bet tikiuosi, kad prie permainų greitai įprasiu ir būsiu naudingas. Tikiuosi, kad visi „Ekrano“ sirgaliai, komanda ir treneris bus patenkinti manimi.

- Kalbi tik ispaniškai. Kaip pavyksta susišnekėti su ko-mandos nariais?

- Manau, kad norint žaisti fut-bolą nebūtina mokėti kalbos. Aš galiu žaisti su bet kokia kalba kal-bančiais žaidėjais. Manau, kad pats futbolas yra bendra mūsų kalba. Ži-noma, stengsiuosi išmokti pagrin-dinius žodžius, kurių reikia per varžybas ir treniruotes, kad su-prastume vienas kitą.

O.Rėjasas yra ketvirtasis „Ekra-no“ gretas prieš sezoną papildęs futbolininkas. Anksčiau prie koman-dos prisijungė saugai Donatas Pet-rauskas, Vaidas Slavickas ir latvis Igoris Kozlovas. Po praėjusio sezo-no su Panevėžio komanda atsisvei-kino gynėjai Dainius Gleveckas, Ignas Dedura, Mantas Samusiovas ir Janis Urdinovas, saugai Markas Andjelkovičius ir Vytautas Lukša bei vartininkas Emilijus Zubas.

Ispaniškas čempionų akcentas

PatiRtis. Panevėžio „Ekrano“ ekipos naujokui ispanui Oskarui Rėjasui teko susipažinti su Madrido „Real“ klubo futbolo pasauliu

�

Reda

kcijo

s arc

hyvo

nuo

tr.

10

cmykcmyk10

Žmogus yra atvira bioenerge-tinė sistema, kurios pagrindas yra mikroleptoninė struktūra. Ši siste-ma gali pasisavinti energiją, kurią gauna su maistu, oru ir vandeniu, gauti jos iš augalų ir gyvulių, iš žemės ir kosmoso. Kai kuriems žmonėms paprasčiausias būdas „įsikrauti“ - gauti energijos iš ki-tų. Ir jei paprastai pabendravę su žmogumi pajuntate glebumą, dis-komfortą, mieguistumą, subjūra nuotaika, galima sakyti, kad jam atidavėte savo energiją. Blogiau-siu atveju galite susirgti: šokinė-jantis arterinis spaudimas, galvos skausmas, pakilusi temperatūra, skrandžio ir žarnyno sutrikimai ir pan. Tai rodo, kad bendravote su energetiniu vampyru, kuris taip gerai pasimaitino, kad susargdino jūsų organizmą.

Skiriami du pagrindiniai energetinių vampyrų tipai:

- Energetinės siurbėlės, dar gra-žiai vadinamos „Mėnulio vampy-rais“. Jie energiją atima tarsi vagys, kaip sakoma, be garso. Tai daž-niausiai būna nuobodos, niurgzliai, kurių amžinas nepasitenkinimas gyvenimu aplinkinius tiesiog varo iš proto. Savo skundais jie žmogų gali įsiutinti.

- Energetiniai agresoriai. Prie-šingai nei anksčiau minėtuosius, juos galima pavadinti „Saulės vam-pyrais“ (nors siurbti energiją gali ir dieną, ir naktį). Jie atvirai puo-la, provokuodami auką įsivelti į barnį arba skandalą. Tai paprastai būna pikti, pavydūs egoistai, vi-sada pasirengę kitus apspjaudyti, stengdamiesi sukelti atsakomąjį pasipiktinimo, įniršio ir nevilties proveržį. Čia reikėtų atskirai pasa-kyti, kad dažniausiai „mūsų kraują geria“ būtent artimieji. Iš savų ger-ti energiją lengviau! Kaip atskirti vampyrą šeimoje? Tai labai lengva! Energetinis vampyrizmas dažniau-siai dera su psichologiniu: vampyrai nori gauti malonumą eikvodami kuo mažiau jėgų, todėl gerina sau nuo-taiką, gadindami ją kitiems.

Vampyrizmo teorija gali pasi-rodyti keista, nežinant, kaip veikia vampyrai. O susipažinus iš abs-trakčių pavyzdžių galima nesunkiai atpažinti savo vampyrą - močiutę, širdies draugą arba bendradarbį.

Šeimos despotas

Atvira energetinė agresija, de-ja, gana dažna šeimose, kuriose „viešpatauja“ autoritarinė, dažnai epileptoidinė asmenybė. Šeimos despotas dėl mažiausių smulkme-nų užsipuola kitą, o kartais ir ne vieną šeimos narį, stengdamasis

jį išprovokuoti. Jo puolimo objek-tas jaučia vidinį drebulį, jį dusi-na pasipiktinimas, daužosi širdis, pasunkėja kvėpavimas. Būtent tą akimirką vidinė energija (indai ją vadina „prana“, kinai - „ci“, o mes specialaus termino iki šiol neturime) sujuda ir perteka į išo-rinį energetinį apvalkalą - aurą. O vampyras tik mėgaujasi: jo akys spindi, balsas skamba, veidas iš-silygina, o pats atgyja. Kurgi ne, juk jis gavo jam būtiną svetimos energijos porciją! Mėgaudamasis, neretai su kandžia šypsenėle, jis sugeria šią gaivinančią išmetamą energiją.

Otelo sindromas

„Saulės“ vampyrizmo požymis gana dažnai būna nemotyvuo-tas vieno iš sutuoktinių pavydas. Vaidindamas pavydą, vampyras palaiko savo partnerio nuolatinę energetinę įtampą. Priekabės, priekaištai, nevykę juokai arti-mųjų adresu - tai taip pat būdas pasiekti, kad išsiveržtų biologinė energija. Po konflikto „sotus“ agresorius tampa švelnus, nerū-pestingas, šleikščiai gerutis. Bar-nis baigtas - jis, lyg niekur nieko, nerūpestingai švilpauja linksmą motyvą, žiūri televizorių arba ei-na gulti. O jo auka dar ilgai negali atsigauti. Ir taip iki kito vaido, kito „maitinimo seanso“.

Garsiausias kūrinys apie vam-pyrus - Bremo Stoukerio (Bram Stoker) „Drakula“. Tačiau tai anaip-tol ne pirmas pasakojimas apie nak-tinius kraujasiurbius. Pirmą kartą jie minimi Heinricho Osenfelderio (Heinrich Ossenfelder) eilėraštyje

„Vampyras“ (1748). Kūrinio hero-jus grasina atkeršyti jį atstūmusiai merginai - ateiti pas ją naktį ir iš-gerti jos kraują.

Apsauga nuo energetinio vampyro

Barniai ir skandalai - daugiau-sia „agresorių“ ginklas ir taktika, o „siurbėlės“ veikia ne taip akivaiz-džiai, patyliukais. Jie sukuria slogią atmosferą, neslepiamo dirglumo sukeliamą įtampą, diskomfortą. Apsiginti nuo energetinio ir psicho-loginio vampyrizmo galima įvairiais būdais. Bet pagrindinė taisyklė yra

neįtikėtinai paprasta: nesileiskite išprovokuojami emocijų protrūkiui, nepalengvinkite vampyrų gyveni-mo. Tegu pasikankina, bandydami jus „prakąsti“. Atsiminkite: tik san-tūrumas ir dvasios ramybė yra jūsų gynybinis ginklas. Kol piktinatės ir vainojate savo skriaudėją, iš jūsų fontanu trykšta energija, kurios jis taip trokšta. Jeigu jūs nesate įvaldę psichologinės savikorekcijos metodų (relaksacija, autogeninė treniruotė, meditacija), pasinaudo-kite bent šiuo nesudėtingu būdu: septynis kartus prikąskite liežu-vio galiuką (būtent septynis, o ne šešis ar aštuonis!). Patikėkite, pa-deda! Apsiginkluokite paprasčiau-siu energetinės gynybos metodu: kaip žinoma, energija daugiausia pasišalina per rankas, kojas ir gal-vą. Bendraudami su energetiniu vampyru, sunerkite rankų pirštus („užrakinkite“) - tai sulaikys dalį jūsų energijos net konfliktuojant su vampyru. Beje, nuo seniausių laikų žinoma, kad kartais užten-ka suglausti tris pirštus taip, tarsi ruoštumėtės persižegnoti. Ir dar vienas neblogas būdas: bendrau-dami su „Mėnulio vampyru“ įsi-vaizduokite, kad ties jūsų krūtine pakibo įkrautas teigiamos energijos burbulas, ir kai pajusite, kad vam-pyro niurzgėjimas jums įkyrėjo, mintimis meskite tą burbulą į opo-nentą. Tai darydami nepamirškite išlaikyti gerą nusiteikimą. Tikite ar netikite „energetinių vampyrų“ eg-zistavimu, bet žinios, kaip apsiginti nuo visokių nemalonių tipų, jums tikrai pravers!

Vampyraišalia mūsų

Daugumai žmonių yra pažįstamas labai nemalonus tuštumos jausmas, kuris atsiranda po skandalo.

Tuomet daugelis save lygina su išspausta citrina. Tokio jausmo priežastis - ne tiek emocinis, kiek

energetinis nuosmukis. Kas tuo metu vyksta?

Kol piktinatės ir vainojate savo skriaudėją, iš jūsų fontanu trykšta energija, kurios jis taip trokšta

„Negremžk šakute lėkštės“, - krūpteli kas nors iš jūsų namiš-kių. jis neieško priekabių: moks-lininkai išsiaiškino, kad garsas, susidarantis metaliniais daiktais braižant stiklinį paviršių, orga-nizmui yra fiziškai nepriimtinas. Nemaloniausi skoniai ir kvapai visažiniams mokslininkams taip pat yra žinomi. čia pirmauja su-puvę kiaušiniai ir virti kopūstai.

Aštriu daiktu brūžinant stik linį arba keraminį paviršių atsiran-dantis garsas mūsų jutimo orga-nams yra nepakeliamas, nustatė mokslininkai. Kai vaikystėje ma-ma prašydavo nebraižyti šakute lėkštės, ji ne tik norėjo jus išmo-kyti kultūringai elgtis prie stalo, bet tikriausiai ir tiesiog negalėjo pakęsti to garso. Niukaslo uni-versiteto mokslininkai tyrė, kaip galvos smegenys reaguoja į įvai-rius garsus, kurie paprastai yra laikomi nemaloniais. Trylika sa-vanorių sutiko išklausyti 74 įrašus su įvairiais garsais, o magnetinio rezonanso tomografu buvo fik-suojamas jų smegenų aktyvumas. Pasirodė, kad nemalonūs garsai išprovokuoja stipresnę reakciją negu malonūs arba neutralūs. Stipriausius ir nemaloniausius pojūčius bandymo dalyviams su-kėlė peiliu braižomo stiklo garsas. Antrojoje vietoje atsidūrė būtent braukymas šakute po lėkštę, po jų - lentos braižymas kreida ir nagais. O maloniausiu garsu bu-vo pripažintas tekančio vandens

čiurlenimas.Smegenų aktyvumo skena-

vimas parodė, kad nemalonūs garsai didina kraujo spaudimą galvos smegenų žievės klausos zonoje, kurioje apdorojami gar-sai. Pasirodė, kad į tuos garsus reaguoja smegenėlių dalis, at-sakinga už emocijas ir emocinių prisiminimų tvarkymą. Žmogiš-kos priešiškumo, pasibjaurėjimo ir panašios neigiamos emocijos visada būna adaptyvios, sako mokslininkai. Mūsų protėviams reikėdavo laikytis atokiau nuo visko, kas kenkia sveikatai ir yra pavojinga. Mokslininkai daro išvadą, kad erzinantis garsas, pavyzdžiui, šakutės į stiklą, su-aktyvina kažkokius pojūčius, su-sijusius su pavojumi.

Nemaloniausiais skoniais mū-sų organizmas laiko kartumą ir rūgštumą. Tai labai pastebima iš vaikų elgesio, mat suaugusieji per gyvenimą išsiugdo kultūros nulemtus įpročius, kurie jiems padeda su malonumu valgyti kai kuriuos karčius ir rūgščius produk-tus. Senovėje kartus skonis galėjo reikšti, kad nežinomame maiste gali būti nuodų, o rūgštus rodė, kad produktai perrūgo ir sugedo. Įdomu ir tai, kad didžiausią pa-sišlykštėjimą paprastai jaučiame nežinomam baltyminės kilmės maistui. Vaikai dažnai nemėgsta mėsos ir atsisako ją valgyti. Tai taip pat paaiškinama evoliucija: sunkiausiai apsinuodijama būtent baltyminiu maistu. Pasibjaurėji-

mą kelia ne tik produktų skonis, bet ir jų tekstūra. Daugumos res-pondentų nuomone, bjauriausia produkto tekstūra - drebučiai. Tuo paaiškinama daugelio žmonių ne-meilė šaltienai, želė, pudingams, taip pat virtoms daržovėms - ko-pūstams arba morkoms.

Iš kvapų didžiausią pasibjau-rėjimą žmonėms paprastai kelia sieros vandenilio smarvė arba, kaip ji dar vadinama, supuvusių kiaušinių kvapas. Mums apskritai nemalonūs visi sugedusių pro-duktų kvapai - taip veikia apsau-ginis mechanizmas, kuris mūsų protėvius saugojo nuo noro už-valgyti pašvinkusios mėsos ar žuvies. O štai egzotiškas nema-lonaus kvapo šaltinis - atogrąžų vaisius durianas. Šis vaisius auga Pietryčių Azijoje. Pažiūrėti jis pri-mena kokosą su dygliais, o po luobele slypi kreminės spalvos minkštimas. Apie duriano aroma-tą tiesiog sklando legendos. Kokių tik epitetų jis nesulaukia! Dvėse-lienos, pūvančio svogūno, nešva-rių puskojinių, tualeto, supuvusių kiaušinių kvapas... Anglas, kuris lankėsi XIX a. Siame, taip aprašo įspūdį, kurį jam paliko duriano aromatas: „Tai tas pats, kas ties atvira kanalizacijos anga valgyti

silkę su pelėsiniu sūriu“. Duriano kvapelis toks siaubingas, kad su juo neleidžiama įeiti į daugelį viešų vietų - prašoma suvalgyti ir išmesti. O valgo šį vaisių daug kas, mat, priešingai nei pasibaisėtinas kvapas, duriano skonis - dieviškas. Valgiusieji tvirtina, kad jis primena rinktinio grietininio vanilinio kre-mo skonį. Vietos gyventojai labai mėgsta nesunokusių virtų vaisių dėti į įvairius patiekalus. Malai-zijoje duriano vaisiai naudojami saldainių, ledų ir pyragaičių gamy-boje. Durianas - puikus pagrindas pieno kokteiliams, o su alkoholiu jis nedera. Turistai paprastai ra-gauja duriano taip, kaip žmonės pirmą kartą ragauja degtinės: staigiai iškvėpę ir užspaudę nosį. Kalbama, kad kartą paragavus „dvokiančio vaisiaus“ minkštimo, jo norisi dar ir dar.

Parengė Milda kunSkaitĖ

Nemalonūs pojūčiai

kenkiasveikatai

jutimų galiaj/b psichologija

cmyk

11

cmyk

Verslo pasaulyje yra laikoma geru tonu susitikus spausti ranką. O gerokai senesniais laikais kitam žmogui ištiesta ranka reiškė, kad ją ištiesęs atėjo su taikiais tikslais ir neslepia ginklo. Mūsų smegenys šį gestą iki šiol supranta būtent taip. Be to, kaip tvirtina mokslininkai, rankos paspaudimo teikiamą malonumą galima prilyginti bučinio malonumui!

Iš kur atsirado paprotys spausti ranką, aiškinama tuo, jog senovėje šis gestas reiškė, kad žmogus už nugaros neslepia ginklo. Kadangi daugelis žmonių - dešiniarankiai, priimta tiesti dešinę ranką. Galima sakyti, kad bendrais bruožais šio gesto prasmė išliko tokia pati iki mūsų dienų: tiesdami ranką pasi-sveikinti, mes demonstruojame savo nuoširdumą ir pasirengimą bendrauti. Beje, įdomu tai, kad toks pat istoriškai pagrįstas yra paprotys susidaužti taurėmis su alkoholiniu gėrimu. Senovėje sėdintieji prie vie-no stalo staigiai suglausdavo taures, kad skystis persipiltų iš vieno indo į kitą, tai buvo įrodymas, kad nė vie-noje nėra nuodų.

Ilinojaus universiteto moks-lininkai nutarė išsiaiškinti, kokie neurofiziologiniai procesai vyksta atliekant rankos paspaudimo ritualą. Atliekant eksperimentą, 18 vyrų ir moterų žiūrėjo nebylųjį filmą, kuria-

me vyko dviejų žmonių susitikimas. Kai kada verslo partneriai spaudė vienas kitam rankas, kai kada vie-naip ar kitaip be to apsieidavo. Tuo pačiu metu mokslininkai skenavo filmą žiūrinčiųjų smegenis, matavo odos elektrinį laidumą ir vertino jų reakciją į matytąją situaciją. Pasi-rodė, kad į rankos paspaudimą (net nufilmuotą) reaguoja migdolinis kū-nas, smegenų žievės viršutinė smil-kinio vaga ir malonumo centras - kai kurios smegenų struktūros, at-sakingos už malonius pojūčius. Mig-dolinis kūnas taip pat atsako už emo-cijas. Tai yra rankos paspaudimas, simbolizuojantis sėkmingą socialinį kontaktą, mums kelia malonius po-jūčius. Kai eksperimento dalyviai matydavo, kaip pašnekovai vengia spausti ranką, visos anksčiau mi-nėtos galvos smegenų zonos nesu-aktyvėdavo. Atsižvelgiant į tai, kad spaudžiant ranką suaktyvėja malo-numo centras, šį veiksmą bent iš dalies galima prilyginti seksui! Be-je, dauguma draugiškų prisilietimų psichiškai sveikam žmogui sukelia teigiamas emocijas. O štai autistų smegenyse malonumo ir socialinių kontaktų zonos yra prislopintos, to-dėl jie vengia prisilietimų ir neturi motyvacijos bendrauti.

Apsikabinimai - dar vienas evo-liucinis gestas, padedantis mums jaustis geriau. Apkabinamas žmogus pasąmonėje jaučiasi esąs saugus, todėl gerėja nuotaika, artimųjų ap-kabinimai didina pasitikėjimą savimi. Europiečių medikų duomenimis, apsikabinimai yra labai naudingi: kuo dažniau glėbesčiuojatės, tuo stipresnis jūsų imunitetas, geriau

dirba nervų ir endokrininė sistema. Apsikabinimai net padeda normali-zuoti hemoglobino kiekį kraujyje. Tas pats pasakytina ir apie bučinius, kurie būdingi ne tik žmonėms, bet ir gyvūnams. Bučinys - tai švelnumo

išraiška, jis žmonėms padeda fiziškai suartėti. Bučiuojantis stimuliuojama partnerių nervų sistema, į jų kraują išskiriami laimės hormonai - endor-finai. Veikiant šioms medžiagoms žmogus jaučiasi esąs saugus, my-

limas ir laimingas. Bučiniai stiprina organizmo regeneracinę funkciją, mažina infarkto riziką ir yra puikūs nuskausminamieji bei raminamieji.

Parengė Milda kunSkaitĖ

n Bučiniai būdingi ne tik žmonėms, bet ir gyvūnams

Pasitenkinimo šaltinis - prisilietimaiar žinojote?j/b Įpročiai

12

cmykcmyk

cmyk

13

cmyk

Jei gyveni Palangoje ir mėgsti meškerioti, pasirinkimas vienas - žuvų gaudymas jūroje, o pati patogiausia meškeriojimo vieta - Palangos tiltas, aplink kurį susidarančioje užuovėjoje telkiasi įvairios žuvys. Kas nuo Palangos tilto kimba žiemą?

viktoras aRMaLiS

Ryto aritmetika

Ankstyvą rytą populiariausia pėsčiųjų pasivaikščiojimo gatvė, vedanti iš kurorto centro link Pa-langos tilto, jei nepučia štormi-nis vėjas, sukrunta lyg skruz-dėlynas. Palangiškiai, sėdę ant dviračių, apkarstytų graibštais ir meškerė-mis, mina meškerioti. Beje, jei ant tilto pa-matysite meškerioto-ją, šalia kurio į turė-klus neatremtas dvi-ratis, galite beveik ne-abejoti, kad prieš jus - ne vietinis, o atvykė-lis iš kurio nors krašto kampelio.

Palangos tiltas - ne tik tarp palangiškių populiari žū-klavietė. Ypač kai pavasarį pra-deda kibti grundalai ir vėjažuvės, o žiemą - stintos. Galite klausti bet kurio palangiškio meškeriotojo, ta-čiau atsakymą išgirsite tą patį: žu-vys jūroje geriausiai kimba auštant ir ankstyvą rytą. Tad aišku, kodėl meškeriotojai skuba ant tilto su aušra. Kad nepražiopsotų kibimo. Tiesa, stintmečiu būna išimtis - agurku kvepiančių sidabrašonių stintų tuntai suaktyvėja naktį. Tuo-met meškeriotojai rytą su laimikiu skuba namo.

Saugi užuovėja

Palangos tiltas išsišauna toli į atvirą jūrą - tiek masalą užmesti nepavyktų net pačia galingiausia dugnine, tačiau dar svarbiau, kad jis kerta priekrante besidriekiančius žuvų migracijos maršrutus. Visais metų laikais žuvys Palangos tilto zonoje randa užuoglaudą, nes čia visada mažesnis bangavimas, atsi-mušusios į tilto polius, susilpnėja priedugnės srovės, žodžiu, susi-formavo savita ekosistema, kurios pranašumai, o pirmiausia - maisto gausa, vilioja įvairių rūšių žuvis. Tokių vietų kontinentinėje Baltijos pakrantėje nuo Nidos iki Kolkos rago Rygos įlankoje nedaug. Tai Šventosios molai, Papės prieplau-kos likučiai, Liepojos, Pavilostos ir Ventspilio uostų molai.

Įvairios žuvys

Pernai pavasarį Palangos tiltas tapo viso krašto meškeriotojų Me-ka, kai pradėjo kibti grundalai. Šios

atkeliavusios iš Juodosios jūros ba-seino žuvys kibo šimtais ir stebino tokio rajumo seniai neregėjusius mūsiškius meškeriotojus. Ichtio-logai nesiima prognozuoti, ar grun-dalų antplūdis dar sykį pasikartos. Tad dažniausiai nuo Palangos tilto meškeriojamos vietos žuvys.

Palangiškio meškeriotojo Euge-nijaus Jusevičiaus tvirtinimu, nuo Palangos tilto sumeškeriojamos visos Baltijoje sutinkamos žuvys - menkės, plekšnės, grundalai, bui-liai, vėjažuvės, stintos, sykai, žio-briai, lašišos ir šlakiai, gyvagimdės vėgėlės, taip pat ir gėlavandenės jų giminaitės, kurios vasarą į jūros priekrantę išsikrausto ganytis, - tai kuojos, karšiai, ešeriai, vietos meškeriotojams pasitaikė sugauti vėgėlių ir net šamų. Prieš kelis dešimtmečius čia užkibdavo įspū-dingų otų. Dabar tokių egzem-pliorių nebepasitaiko - dažniausiai užkimba ne daugiau nei puskilo-gramį sveriantys otukai, kuriuos meškeriojimo taisyklės reikalauja paleisti.

Nebesugaunama ir stambių menkių. Palangiškių meškeriotojų nuomone, Baltijos išteklius nualino besaikis gelmių tralavimas, ko ima-si didžiųjų laivų kapitonai. Pajūryje išaugusių ir puikiai prisimenančių tuos laikus, kai žuvų buvo gausu, palangiškių nuomone, žuvis reikia gaudyti taip, kaip tai darė jų prose-neliai - tinklaičiais ir gaudyklėmis, neiššluojančiais žuvų būrių ligi pa-skutinės uodegos.

Parankiausia - dugninė

Jūra retai būna lygi kaip veidrodis, todėl plūdinėmis

meškerėmis nuo Palangos tilto meš-

keriojama tik tada, kai į priekrantę atsikrausto

žvitrių kaip vijurkai vėja-žuvių būriai. Visą kitą laiką

čia meškeriojama dugninėmis meškerėmis, nes masyviais svare-liais patogu užmesti masalus, ban-gavimas neplukdo jų link kranto. Patogu stebėti kibimą. Kai atsirado dugninės su liaunomis viršūnėlė-mis, atstojančiomis kibimo signa-

lizatorius, senojo stiliaus dugninės su masyviais meškerykočiais ir ant valo kabinamais varpeliais, kurių melodingas skambesys pranešdavo, kad užkibo žuvis, ėmė nykti. Dabar palangiškių arsenalą sudaro dau-giausia šiuolaikiniai įrankiai, nors vieną kitą senovinį įrankį vyresnio amžiaus meškeriotojų rankose dar galima išvysti.

Dugninė paranki ne tik todėl, kad šis įrankis tinka meškerioti, kai bangavimas gana stiprus, bet ir todėl, kad pastarąjį dešimtmetį nuo Palangos tilto dažniausiai meškerio-jamos plekšnės. Pavasarį situaciją kiek paįvairina vėjažuvės, o žiemą - stintos, tačiau kitu laiku labiausiai tikėtinas plekšnių kibimas. Šioms

plokščioms kaip keptuvės žuvims gaudyti tinkamiausias įrankis - du-gninė. Dažnai tenka girdėti klausi-mą, kiek dugninių galima užmesti nuo Palangos tilto. Atsakymas pa-prastas: tiek, kad kabliukų su ma-salais skaičius neviršytų leistino kiekio. Tačiau nepatarčiau naudoti daugiau kaip du įrankius. Papras-čiausiai, pameškeriojus nuo Palan-gos tilto vieną sezoną, paaiškėja paprastas dalykas: jei žuvys kimba, „aptarnauti“ dugninių bateriją ga-na sunku, o jei plekšnės praranda apetitą, tada reikia ne kuo daugiau masalų užmesti, o galvoti, kaip jas sudominti kibti.

Viliojantys masalai

Prieš du dešimtmečius plekšnes ir kitas žuvis palangiškiai dažniausiai viliodavo dviejų rūšių masalais - sliekais ir priekrantės seklumose aptinkamomis smulkiomis Baltijos krevetėmis. Sliekų smėlėtose pa-krantėse, žinoma, sunku rasti, tačiau dabar jų galima nusipirkti meškerio-jimo reikmenų parduotuvėse, o štai vietinių krevečių būriai labai apma-žo. Tik niekas dėl to nesuka galvos - parduotuvėse ligi soties atvežtinių krevečių, kurios tapo populiariausiu masalu. Krevetėmis užkandžiauja visos Baltijos žuvys, tačiau „Salmo“ ekspertai neseniai paskelbė, kad atvežtinės krevetės kvepia kitaip nei vietinės, todėl rekomenduoja importuotą masalą pagardinti specia-liu krevetėmis kvepiančiu sirupu. Tą patį mano ir vyresnio amžiaus meš-keriotojai, kurie ir plekšnes, ir stin-tas vilioja žuvienos kąsneliais.

n Meškerioti nuo tilto parankiausias įrankis - dugninė

jūraj/b žūklėŽūklės prognozė50 proc. teisybėsgeriausias laikas žūkleipagal kibimo kalendorių š.m.

vasario 24 d.8.30-11.30, 15.30-17.30 val.

kovo 2 d.7.00-10.00, 17.30-19.00 val.

Vikt

oro

Arm

alio

nuo

tr.

Pagrindinis laimikis -plekšnės

n Dažniausias palangiškių meškeriotojų laimikis - plekšnės,

tarp kurių įsimaišo viena kita stinta

14

cmykcmyk14

galvosūkiaij/b žaidimai

kryŽiaŽodis

Parengė žurnalo „oho“ redakcija

ŠacHMatai

Nr.1 N.Šortas - J.Seiravanas, 1990 m. Baltieji pradeda ir laimi.

Nr.2 L.Karlsonas - D.Saksas, 1990 m. Juodieji pradeda ir laimi.

Nr.3 A.Krėmeris, 1942 m. Baltieji skelbia matą 4 ėjimu.

PRAėJuSIOS SAVAITėS atsakyMai

a b c d e f g h

8

7

6

5

4

3

2

1

3

a b c d e f g h

8

7

6

5

4

3

2

1

2

a b c d e f g h

8

7

6

5

4

3

2

1

1

1 padėtis 1.Žh6 gh6 (1...Kf8 2.Žf7 Kf7 3.Rc4) 2.Vh6 Kh8 3.Bh3 1:0 (3...Rg8 4.Bg3).2 padėtis 1.Bg7 Kg7 2.Bf7 Žf7 3.Že6 1:0 (3...Kg8 4.Vg6x).3 padėtis 1.Bf4 Rf4 (1...Kb8 2.f8V Kc7 3.Bf7x) 2.f8V Rb8 3.Vf3x.

Šachmatų mėgėjams proto mankštą rengia tarptautinis meistras, Lietuvos šachmatų čempionas Algirdas BANDZA.

Vertikaliai: afera. Nepažįstamąją. alisa. Pistacija. Stalo. Sitalas. iš. Monė. rašalas. apatinė. toga. Politikas. Net. Gi. kadaras. Utopija. Bolekas. larai. MS. Sarafanas. Nilas. Ga. etatas. Manai. Daug. Burnusas. Pikis. Parke. Balas. klubas. Šulas. taisėsi. „aris“. tamsos. los. tarpas. li. ik. irisas. eM. Nagasakis. Pina. ligoninės. rokas. Šonas.

HorizoNtaliai: Baukutė. Smogas. Patogi. Balana. ren. Žilė. Batu. tįso. kofas. Sa. Palata. rodenas. Salakas. Šalinė. iširas. Burokas. Sąstatas. Palis. alis. Milas. ar. Šį. lak. Nakas. iSo. Pasaulinis. trak. ašis. Stalas. taika. orai. tarsis. Popas. kampas. Fra. ii. Plisas. Cit. Dausos. Po. reišina. Garbės. in. Ne. Maukas. lena. Padėtis. Gesinimas.

PaŽyMėtUoSe laNGeliUoSe: Jungtukas.

PRAėJuSIOS SAVAITėSatsakyMai

150 lt abonementą soliariumų studijos „equador“ soliariu-muose laimėjo:• Pavelko Ramutė

(Kaunas)Dėl prizo skambinti

tel.: 238-70-31, 238-70-32 Vilniuje iki vasario 27 d. 17 val.

PRAėJuSIOS SAVAITėS prizo laiMėtoJa

Vienam burtų keliu atrinktam skaitytojui dovanojame 150 lt vertės abonementą soliariumų studijos „equador“ soliariumuose

sPręskite kryžiažoDĮ ir laimėkite:

Kryžiažodžio atsakymą siųskite žinute numeriu iki vasario 28 d. 19 val. Žinutės kaina - 1 Lt.

1390sms

PaVyzDyS: RE KR Atsakymas Vardas Pavardė Miestas (RE KR VANDENIS VARDENIS PAVARDENIS VILNIUS).

„equador“ soliariumai:• vilnius

PC „BIG“ukmergės g.369 Rūdninkų g.18/2 Senamiestis PC „Mandarinas“Ateities g.91 PC „IKI“Šeškinės g.32 PC „Panorama“Saltoniškių g.9

• Kaunas PC „IKI-GIRSTUPIS“Kovo 11-osios g.

• šiauliai PC „Saulės miestas“Tilžės g.109 PC „Bruklinas“Pramonės g.6

cmyk

15

cmyk / 15

kakUro

galvosūkiaij/b žaidimai

iŠbraUk sUdokU

(VASARIO 25 - KOVO 3 D.)Horoskopas

avinai turėtų ne tik klausytis, bet ir apmąstyti tai, ką iš-

girdo. Galima tikėtis, kad kitą sa-vaitę jūsų finansinė padėtis pa-gerės, bet nereikėtų iškart griebtis avantiūriškų projektų. Darbas suteiks nemažai rūpes-čių, bet jūs susikaupsite ir grei-tai išspręsite visas problemas.

jaučiai kitą sa-vaitę turėtų būti itin aktyvūs - tiek na-

muose, tiek darbe. Jei būsite šiek tiek apsukresni, spėsite įgy-vendinti žlugusiais laikytus pro-jektus. Galėsite kontroliuoti situa ciją, daryti poveikį būsi-miems įvykiams. Dažniau atsi-žvelkite į patarimus.

dvyniai kitą sa-vaitę galės be nuos-tolių nutraukti sutar-

tis ir atsisakyti įsipareigojimų. Jums prireiks ryžto ir profesio-nalumo, kad galėtumėte žengti į priekį. Artimieji palaikys jūsų sumanymus. Šeima ir vaikai įkvėps dideliems darbams.

vėžių laukia pui-kus idėjų ir drąsių projektų laikotarpis.

Neplanuotas susitikimas gali baigtis naudinga sutartimi. Ven-kite konfliktinių situacijų, pasi-stenkite kuo greičiau jas iš-spręsti.

liūtams progno-zuojamas palankus laikotarpis, žadantis

naujas galimybes įvairiose srity-se. Pasistenkite jas maksimaliai išnaudoti, atkakliai dirbkite, ta-da rezultatai pranoks lūkesčius. Sulauskite pasiūlymų dėl naujo darbo.

mergelėms pavyks pademons-truoti dalykines savy-

bes, tai leis pasiekti naujų laimė-jimų. Sugebėjimas svajoti ir įgy-vendinti svajones padės išveng-ti konfliktų. Jei pasistengsite, ke-lyje į tikslą nekils kliūčių, jus pa-rems ir artimieji.

svarstyklės turi objektyviai įvertinti situaciją ir

savo galimybes. Neužsikrauki-te nepakeliamos naštos. Lai-kotarpis palankus ateities pro-jektams apmąstyti. Numatyki-te savo strategiją, tai garan-tuos sėkmę.

skorpionams kitos savaitės įvykiai padės pelnyti vyres-

nybės pasitikėjimą, atsivers naujos galimybės. Darbo daug, ir įvairaus, todėl neieškokite pa-pildomo krūvio. Nepriimkite skubotų sprendimų, kruopščiai apgalvokite kiekvieną savo žingsnį.

Šauliams pa-vyks vaisingai padir-bėti negaištant laiko

smulkmenoms. Permainos dar-bo kolektyve, jeigu tokių bus, leis palypėti karjeros laiptais. Svarbiausia - tiksliai suformu-luokite užduotį ir numatykite būdus jai įvykdyti.

ožiaragiai bus sąmojingi ir ga-lės pasinaudoti savo

sugebėjimu įtikinėti. Kitą savai-tę lengvai pasieksite užsibrėžtą tikslą. Aplinkinių dėmesys ga-rantuotas. Jūsų išmintis ir darbš-tumas ateinančiomis dienomis duos neblogų rezultatų.

vandeniai turės būti punktualūs ir drausmingi. Tik tokiu

atveju kitą savaitę sėkmingai iš-spręsite daugelį savo problemų. Atsiras daugybė galimybių reali-zuoti perspektyvias idėjas, tik nesidėkite viską žinančiais pro-fesionalais. Kuklumas - geriau-sias devizas ateinančią savaitę.

žuvys turi atkak-liai judėti į priekį, ne-paisydamos visų sun-

kumų. Neverta imtis naujų pro-jektų, kurie žada daug rūpesčių. Būkite pakantesni svetimoms klaidoms, ieškokite kompromisų, nors kartais tai bus nelengva.

Eidami nuo vienos raidės prie kitos (tik ne įstrižai), išbraukite pateiktus žodžius. Atsakymas - žodis iš neišbrauktų raidžių.

Pateiktų skaičių kombinacijos išbraukiamos įvairiomis kryptimis ( ), o atsakymas - likusių neišbrauktų skaitmenų suma.

žuVys

n Operos solistėOna KOLOBOVAITĖ(1985 m. vasario 25 d.)

n PrezidentėDalia GRYBAUSKAITĖ(1956 m. kovo 1 d.)

n DailininkasRimantas DICHAVIČIUS(1937 m. kovo 1 d.)

pagalbinės SKAIčIų Sumų REIKŠmėS3=1+2 17=8+9 10=1+2+3+4 16=1+2+3+4+64=1+3 6=1+2+3 11=1+2+3+516=7+9 7=1+2+4 15=1+2+3+4+5

PRAėJuSIOS SAVAITėS atsakyMai

9 6 51 4

7 3 5 9 83 6 4

11 9 8

2 9 5 35 1 3

2 6

9 3 7 84 6 1 3

6 8 4 76 1 4

6 8 3 4 2 57 6 2 8

7 1 5 3 6 89 6 1 33 9 8 5 1

Parengė : „Galvosūkių klubas”

Parengė žurnalo „oho“ redakcija

PRAėJuSIOS SAVAITėS atsakyMai

7 1 6 3 9 5 4 2 85 2 4 8 7 6 9 3 18 9 3 4 2 1 5 6 76 3 2 1 5 8 7 4 94 7 1 6 3 9 8 5 29 8 5 2 4 7 6 1 32 5 9 7 6 3 1 8 43 6 8 9 1 4 2 7 51 4 7 5 8 2 3 9 6

7 1 3 6 9 4 5 2 85 8 6 7 1 2 4 3 99 4 2 3 5 8 7 6 16 9 1 4 2 5 8 7 34 2 5 8 3 7 1 9 63 7 8 1 6 9 2 4 58 3 9 2 7 1 6 5 42 6 4 5 8 3 9 1 71 5 7 9 4 6 3 8 2

PRAėJuSIOS SAVAITėS atsakyMai

15 G A N Y T O J A S

16

cmykcmyk16

Deimantė ZaiLSkaitĖ

Praverčia kūrybinis talentas

Pastaruoju metu televizijoje dirbantis D.Bakėjus laukia Kaziuko mugės ir ruošiasi joje pardavinėti paties veltus vilnos gaminius. Nors skamba neįtikimai, jau daugybę metų Donatas užsiima veltinių dirbiniais. Rūpėjo sužinoti, kaip jauną žmogų sužavėjo senoviš-kas vilnos vėlimo amatas. Gal tai nerealizuo-tas troškimas būti dizaineriu? „Tokių minčių nebuvo, nes dailė, konkrečiau - piešimas, vi-siškai nėra mano stichija. Sykį paišiau ir no-rėjau suplėšyti piešinį. Bet nesuplėšiau - jis iki šiol kabo įrėmintas. Tačiau tai nėra mano užslėptas talentas. Tiesiog aš darau tai, kas man patinka. Todėl vieną dieną galiu pasaky-ti, kad nebenoriu viso to, ir daugiau tuo ne-beužsiimsiu“, - prisipažįsta ūkininko statusą turintis D.Bakėjus.

Vilnos vėlimas, kaip pats sako, daugiau yra laisvalaikio užsiėmimas ar savotiškas žai-dimas, nes pagrindinis darbas yra susijęs su šokiais ir televizija. „Pagal profesiją aš nesu vilnos vėlėjas“, - šypsosi D.Bakėjus ir priduria, kad veliant darbus labai praverčia menininko gyslelė. Nors kelerius metus Donatas nebe-šoka baleto, kartkartėmis pasirodo kokiame

nors šokio spektaklyje. „Baletas yra likęs, vis tiek sukuosi toje terpėje. Viena draugė statys spektaklį, tad aš esu pakviestas dalyvauti kaip šokėjas“, - įdomiu pasiūlymu pasidžiaugia jis.

Vilna D.Bakėjaus gyvenime atsirado la-bai paprastai: kai buvo paauglys, Donato tė-vai važinėdavo po muges ir prekiaudavo iš Lenkijos atsivežtais vilnos gaminiais. „Kartą važinėdami po muges pamatėme vienos mo-ters parduodamas pirties kepures: sako, čia, Lietuvoje, darytos rankomis. Mes susidomė-jome, pradėjome su ja bendrauti. Taip mūsų gyvenime atsirado vilna. Ėmėme domėtis, kaip perdirbama vilna ir ką galima iš jos pa-daryti. Kaip tik Utenoje atradome karšyklą, į ją važiuodavome iš ūkininkų nusipirkę vilnos. Paskui Utenos rajone įsirengėme sodybą - tai erdvė, kurioje dabar viskas vyksta“, - pradžių pradžią prisimena Donatas.

Taip pamažėle atsirado karšykla, galiausiai vadinamasis vilkas, taip Donatas ir namiškiai vadina didžiulį apskritą aparatą su geležiniais dantimis vilnai pašyti. „Išpašiotą vilną jau galima dėti į karšyklą, kurioje yra daug vo-lų ir tūkstančiai smulkių adatėlių, kurių kie-

kviena atlieka tam tikrą funkciją - viena išvalo šiukšles, kita pašo, kar-šia. Tas aparatas pagamintas 1928 metais, jį radome senajame malūne. Sunku įsivaizduoti, kad tais metais žmonės sugalvojo tokį didžiulį apa-ratą, sveriantį gal toną, jo nei pakelsi, nei pastumsi, nei paneši net su keletu vyrų“, - pasakoja D.Bakėjus. Kai su-manė sodyboje, beje, kur auginama ir keletas avių, siūti antklodes, iš Vokie-tijos atsivežė senovinę siuvimo mašiną. „Vokietis, kuris už simbolinę kainą mums atidavė mašiną, pasakojo, kad šita siuvi-mo mašina jam kadaise atnešė pirmąjį

milijoną. Jam buvo smagu, kad mes nenuvešime jos į muziejų ar neparduosime kaip senovinio daikto, o patys ja naudosimės. Tai buvo viena iš sąlygų. Siuvamoji veikia, ja iki šiol yra siu-vama“, - pasakoja Donatas.

Šuns vilna? Kodėl gi ne!

„Maniau, kad Lietuvoje nėra nei veliančių, nei mezgančių, nei avis auginančių žmonių, bet kai pradedi domėtis, pamatai, kad daug kas tai daro, tik nesireklamuoja“, - kalba apie senųjų amatų puoselėtojus vyras.

D.Bakėjaus šeima yra gausi, jis turi du brolius ir dvi seseris. Daugiau ar mažiau jie prisideda prie šios su vilna susijusios veiklos, kuri tėvams yra ir pragyvenimo šaltinis. Ta-čiau jaunu verslininku Donatas savęs neskuba vadinti, nes vilna jam daugiau yra savotiškas žaidimas. „Gyvenime buvo toks juodas perio-

das, kai šokau vis mažiau, ir tada aš išban-džiau visas vilnos vėlimo galimybes - vėliau pirties kepures, veltinukus ir kitus daiktus. Pagalvojau, kad reikia išbandyti ką nors nau-ja. Viena moteris man pasiūlė velti švarkus. Įsivaizduojate, švarkas, kuris yra visiškai be siūlių! Kadangi tuomet buvau labai jaunas ir aktyvus, o šokių mano gyvenime mažėjo, su-tikau. Ryte atėjęs į vėlimo studiją vakare na-mie jau turėjau nuostabų švarką. Jis buvo šiek tiek kreivas šleivas, viena pusė ilgesnė, kita trumpesnė, bet tai ir buvo švarko žavesys. Iš pradžių su tuo švarku vaikščiojau į visas įma-nomas vietas, į spektaklius, visi žavėjosi ir klausinėjo, kur jį nusipirkau. Pasakojau, kaip pasidariau švarką. Taip atsirado užsakymų iš draugų ir pažįstamų, - sako vienu momen-tu rimtai tuo užsiėmęs Donatas. - Vėlimas yra ir savotiškas apsivalymas, nes mintys sukasi tik apie tam tikrą dalyką, t.y. vėlimą, daugiau nieko nėra. Iš esmės dabar žmonės nori tylos, ramybės, ją mes galime susirasti tik nuvažiavę į mišką arba prie ežero. Bet ir mūsų galvose vyksta triukšmas - viena min-tis veja kitą, - o veldamas susikoncentruoji į vilnos dėliojimą ir pamažu pajunti, kad girdi vien vilnos šnaresį...“

Kartą netikėtai pabandė velti iš šuns vilnos. Nors iš senolių girdėdavo, kaip šie šukuodavo šunis, rinkdavo vilną ir verpdavo, Donatui ir jo šeimai tai buvo didžiulis iššūkis.

„Kartą viena moteris paprašė iškaršti šuns vilną, esą tada susiverptų siūlų ir nusimegztų kojines, megztinį. Savotiš-kai juokingai tai nuskambėjo, bet mes nusprendėme pabandyti. Sukaršėme tas vilnas, nors ne iš karto tai pavy-ko, - prisimena Donatas. - Galiausiai sugalvojome sumaišyti su avių vilna. Visą laiką vyksta gamybos procesas - bandai bandai, kol pavyksta. Neturi literatūros, kad galėtum paskaityti ir

daryti. Bet taip daug įdomiau, nes viską patiri savo kailiu. Tada pradėjome važinėti po šunų kirpyklas. Ir pradžių, aišku, leisdavo pasiimti šunų plaukus. Paskui supratę, kad kažką pa-vyksta padaryti, jau siūlydavo pirkti. (Šypsosi.) Tos idėjos sklando ore, žmonių Lietuvoje yra begalės, vilną velia visi. Matau produktų ir iš šuns vilnos, jau ir stambieji verslininkai perima tas idėjas. Smagu, nes vienas viso pasaulio ne-parduosi ir nevaldysi. Tad kuo aplink daugiau tai darančių žmonių, tuo geriau“.

Aplinkiniai teigiamai žiūri, kad Donatas yra seno amato puoselėtojas. Tačiau kai kurie ir pasišaipo, esą kam tu čia veli, kam viso to reikia. „Aš nesigėdiju pasakyti, kad dirbu su vilna, nors vis tiek orientuojuosi į tai, ką ge-riausiai moku - į šokius, choreo grafiją. Tikrai dėl to nesigėdiju, juo labiau kad padedu savo šeimai, savo tėvams“, - džiaugiasi Donatas, kuris apie vilną išmano nemažai, bet dar turi kur šioje srityje tobulėti.

„Gera nuvažiuoti į sodybą, atsistoti prie vilnos karšimo aparato, pešioti vilną ir daugiau apie nieką negalvoti“, - sako laisvalaikiu su vilna užsiimantis baleto šokėjas ir aktorius Donatas Bakėjus (32 m.), kurio pagrindinė veikla šiuo metu susijusi su televizija.

Maniau, kad Lietuvoje nėra nei veliančių, nei mezgančių, nei avis auginančių žmonių, bet kai pradedi domėtis, pamatai, kad daug kas tai daro, tik nesireklamuoja

n Šokėjas ir aktorius Donatas Bakėjus - senojo amato puoselėtojas

Donato Bakėjaus

žaidimai su vilna

pomėgiaij/b laisvalaikis

Irman

to S

idar

evič

iaus

nuo

tr.