LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

VETERINARIJOS AKADEMIJA

VETERINARIJOS FAKULTETAS

Inga Žakaitė

OŽKŲ VIRŠKINIMO TRAKTO PARAZITAI

EKOLOGINIAME ŪKYJE

THE PREVALENCE OF GOAT GASTROINTESTINAL

PARASITES IN ORGANIC FARM

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: prof. habil. dr. Saulius Petkevičius

Kaunas 2014

2

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas

Ožkų virškinimo trakto parazitai ekologiniame ūkyje

1. Yra atliktas mano paties/pačios;

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.

(data) (parašas) (autoriaus vardas, pavardė)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ

ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

(data) (parašas) (autoriaus vardas, pavardė)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO

(data) (parašas) (autoriaus vardas, pavardė)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE

(aprobacijos data) (parašas) (Gynimo komisijos sekretorės/riaus vardas,

pavardė)

Magistro baigiamasis darbas yra patalpintas į ETD IS

(gynimo komisijos sekretorės/riaus parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentas

(vardas, pavardė) (gynimo komisijos sekretorės/riaus parašas)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

(data) (gynimo komisijos sekretorės/riaus vardas, pavardė)

(parašas)

3

SANTRAUKA

Ožkų virškinimo trakto parazitai ekologiniame ūkyje. Veterinarinės medicinos magistro

baigiamasis darbas. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Veterinarijos akademija, Veterinarijos

fakultetas, Užkrečiamųjų ligų katedra. Kaunas. 2014.

Darbą sudaro – įvadas, literatūros apžvalga, metodika, tyrimų rezultatai, rezultatų aptarimas

išvados, rekomendacijos bei literatūros sąrašas. Darbo apimtis – 37 puslapiai. Jame yra 4 lentelės, 1

paveikslėlis ir 13 grafikai. Naudotos literatūros šaltinių yra 33.

Magistro baigiamajame darbe aprašomi ekologiniame ožkų ūkyje, Širvintų raj., kuris yra

didžiausias ožkų ūkis Lietuvoje, auginamų Čekų baltųjų pieninių ožkų užsikrėtimo virškinimo

trakto helmintais intensyvumas priklausomai nuo amžiaus, meteorologinių sąlygų, šios invazijos

gydymas. Nustatytas ožkų užsikrėtimas Teladorsagia spp., Trichostrongylus spp., Haemonchus

contortus, Oesophagostomum spp., Chabertia ovina nematodais ir Eimeria spp. pirmuonimis.

Literatūros apžvalgoje aprašoma šių parazitų vystymosi ciklas, įtaka įvairių faktorių paplitimui,

epidemiologinė situacija pasaulyje ir antihelmintikų taikymas.

Siekiant nustatyti parazitų pasireiškimo sezoniškumą bei jų intensyvumo kitimą tyrimai atlikti

ištisus metus nuo 2012 04 mėn. iki 2013 04 mėn. Tyrimai atlikti atsitiktiniu metodu pasirinkus 10

melžiamų ožkų ir su 10 jauniklių (ožiukų ir ožkyčių). Vasaros periodu atrinkta 10 ožiukų grupė,

kurie buvo gydyti Panacur granulėmis, o rudenį visos suaugę ožkos ir jaunikliai buvo gydomi

Ivomec Plus preparatu. Laboratoriniai tyrimai buvo atliekami LSMU VA Užkrečiamųjų ligų

katedros, Parazitologijos laboratorijoje. Tyrimams buvo naudojami modifikuotas McMasterio ir

Bermano metodai.

Nustatyta, kad ekologiniame ožkų ūkyje vyravo mišri virškinimo trakto parazitų invazija.

Didžiausias parazitų invazijos intensyvumas pas ožiukus nustatytas birželio, gruodžio bei sausio

mėnesiais. Melžiamų ožkų bandoje aukščiausias užsikrėtimas buvo gegužės, gruodžio ir sausio

mėnesiais. Nustatyta, kad gydymas Panacur ir Ivomec Plus statistiškai ženkliai sumažino gyvulių

užsikrėtimą virškinamojo trakto nematodais.

4

SUMMARY

The prevalence of goat gastrointestinal parasites in organic farm. Veterinary Medicine, Master

Thesis. Lithuanian University of Health Sciences, Veterinary Academy, Veterinary Faculty,

Departament of Infectious Diseases. Kaunas. 2014.

The Master thesis consists of the introduction, review of the literature , research, discussion of

the results ,conclusions, recommendations list of references and acknowledgement. It includes 37

pages, 4 tables, 1 pictures, 13 figures and 33 reference sources.

The research project of the Master thesis was designed to investigate the intensity of

gastrointestinal parasite infection in organic farm goats, caused by Teladorsagia spp.,

Trichostrongylus spp., Haemonchus contortus, Oesophagostomum spp., Chabertia ovina and

Eimeria spp. depending on age of the animal, meteorological conditions, and anthelmintic

treatment. In addition, the development cycles of these parasites, the influence of various factors,

epidemiological situation of parasitic infection and the application of anthelmintics are described.

In order to determine the seasonal distribution and infection intensity of parasites and the

study lasted from 2012 04 to 2013 04. For reasearch ten dairy goats and 10 kids were randomly

selected. In addition, to determine efficiency of fenbendazole 10 kids were randomly selected and

treated with Panacur. Finally, on 8th of October all kids and 29th of November all adult goats were

treated with IVOMEC PLUS. For determination of EPG‘s and identification of larvae modified

McMaster and Baerman techniques were used.

In conclusion, the results of this study demonstrated that goats in organic farm were

intensively infected with mixed gastrointestinal parasite infection. The highest infection level of

parasites in kids was detected on June, December and January. In dairy goats parasite infection

level was highest on May, December and January. It was shown, that treatment with Panacur and

Ivomec Plus statistically significantly reduced gastrointestinal nematodes infection level.

5

TURINYS

SANTRAUKA .............................................................................................................................. 3

SUMMARY .................................................................................................................................. 4

ĮVADAS ........................................................................................................................................ 6

LITERATŪROS APŽVALGA ..................................................................................................... 7

1.1 Virškinamojo trakto parazitozių aktualumas ........................................................................... 7

1.2 Virškinamojo trakto parazitozių vystymosi ciklas .................................................................. 8

1.3 Įvairių faktorių įtaka nematodų paplitimui .............................................................................. 9

1.4 Ožkų virškinamo trakto helmintų paplitimas ........................................................................ 10

1.5 Ožkų kokcidijozė................................................................................................................... 11

1.6 Antihelmintikų taikymas ....................................................................................................... 12

1.7 Antihelmintinio atsparumo situacija ..................................................................................... 15

2. TYRIMO METODIKA ........................................................................................................... 17

2.2 Parazitologiniai tyrimo metodai ............................................................................................ 17

3. TYRIMŲ REZULTATAI ....................................................................................................... 20

4. REZULTATŲ APIBENDRINIMAS ...................................................................................... 32

5. IŠVADOS ............................................................................................................................... 33

6. REKOMENDACIJOS ............................................................................................................. 34

7. LITERATŪROS SĄRAŠAS ................................................................................................... 35

6

ĮVADAS

Ožka (Lot. Caprinae) – dykaraginių (Bovidae) šeimos žinduolis, domestikuotas bezoarinio

ožio (Capra aegagrus), porūšis. Tai vienas pirmųjų domestikuotų gyvūnų. Yra išvesta virš 300

ožkų veislių, kurios auginamos dėl pieno, mėsos, kailio, odos. Naminės ožkos tinkamos auginti

skurdžiose vietose, nes minta beveik viskuo: skurdžia žole, krūmais, lapais, medžių šakomis, žieve.

Paprastai ganomos laisvai. Paplitę Eurazijoje, Šiaurės Afrikoje ir Šiaurės Amerikoje, jos gyvena

įvairaus klimato sąlygomis. (http://lt.wikipedia.org/wiki/O%C5%BEkos ) Nuo XX a. daugelyje

regionų ožkos kaip augintiniai tapo ypač populiarios.

(http://en.wikipedia.org/wiki/Goat#Anatomy_and_health).

Didžiausios ožkų populiacijos aptinkamos Azijoje (virš 465 mln.), Afrikoje (183,5 mln.

ožkų), Amerikoje (35,8 mln.) ir Europoje (18 mln.). Europoje daugiausiai ožkų auginama yra

Graikijoje 5,3 mln., Rusijoje 1,7 mln., Italijoje 1,4 mln. ir Prancūzijoje 1,2 mln., o Lietuvoje yra

laikoma tik 7-8 tūkst., ožkų (Balicka-Ramisz ir kt. 2012).

Sukūrus specialias programas nuo 1993 metų ES ekologiniam ūkininkavimui skiriamas

didelis dėmesys ir teikiama ženkli parama. Jeigu 1985 metais ekologinių ūkių buvo tik apie 1proc.,

tai 1998 metais jų skaičius ES jau siekė 2,1 proc. nuo bendro gyvulių skaičiaus. Ekologinė

ūkininkystė sukuria sveiką ir aukštos kokybės į gyvūnų produkciją ir padeda išlaikyti ekologišką

aplinką, įskaitant dirvą bei gyvūnus nenaudojant cheminių medžiagų bei, konservantų. Tačiau dėl

riboto cheminių preparatų ir dezinfekcinių medžiagų panaudojimo galimybių ekologiniuose ūkiuose

parazitinių ligų įskaitant helmintozes lyginant su komercine gyvulininkyste ženkliai padidėja ir tai

tampa didele problema, dėl periodiškai pasireiškiančių parazitinių invazijų protrūkių.( Cabaret ir kt.

2002).

Šio magistrinio darbo tikslas buvo išsiaiškinti ekologiniame ūkyje auginamų ožkų, parazitų

populiaciją, jos intensyvumą, bei įvertinti oro sąlygų įtaką parazitų vystymuisi, o taip pat nustatyti

ūkyje taikomo antiparazitinio gydymo efektyvumą.

http://lt.wikipedia.org/wiki/O%C5%BEkos_pienashttp://lt.wikipedia.org/wiki/M%C4%97sahttp://lt.wikipedia.org/wiki/Kailishttp://lt.wikipedia.org/wiki/Odahttp://lt.wikipedia.org/wiki/Afrikahttp://lt.wikipedia.org/wiki/%C5%A0iaur%C4%97s_Amerikahttp://lt.wikipedia.org/wiki/O%C5%BEkoshttp://en.wikipedia.org/wiki/Goat#Anatomy_and_health

7

LITERATŪROS APŽVALGA

1.1 Virškinamojo trakto parazitozių aktualumas

Virškinimo trakto parazitai yra plačiai paplitę ir gali sukelti ožkų produkcijos netekimą ir

kritimus. Parazitais užsikrėtusiems gyvūnams sutrinka reprodukcijos sistema, sumažėja priesvoriai,

prastėja produkcijos kokybė. Parazitų prevencija ir kontrolė tampa žymiai sudėtingesnė dėl per

dažnai ir neteisingai naudojamų antihelmintikų, ko pasekoje didėja antihelmintinis parazitų

rezistentiškumas (Hepworth et al., 2005)

Pagal literatūros duomenis dažniausias ožkų virškinamojo trakto parazitas yra nematodas

Haemonchus contortus. Kiti dažniau sutinkami ožkų virškinamojo trakto parazitai yra

Trichostrongylus šeimos nematodai- Teladorsagia cirkumcincta ir Trichostrongylus axei, bei

virškinamajame trakte parazituojantys vienaląsčiai parazitai - kokcidijos (Hepworth et al., 2005).

1 lentelė. Parazitų parazitavimo vietos (http://smallfarms.oregonstate.edu/sfn/sp08ruminant).

Parazito rūšis Parazitavimo vieta

Haemonchus contortus Šliužas

Ostertagia spp. Šliužas

Trichostrongylus spp. Šliužas

Bunostomum trigonocephalum Plonosios žarnos

Capillaria spp. Plonosios žarnos

Cooperia spp. Plonosios žarnos

Nematodirus spp. Plonosios žarnos

Strongyloides papillosus Plonosios žarnos

Trichostrongylus colubiformis Plonosios žarnos

Chabertia ovina Storosios žarnos

Skrjabinema ovis Storosios žarnos

Trichuris spp. Storosios žarnos

Visų šių parazitozių metu ženkliai sumažėja ožkų produktyvumas, vystosi įvairūs patologiniai

pokyčiai, kaip viduriavimas, anemija, baltymų netekimas bei dažni prieauglio kritimai (Balicka-

http://smallfarms.oregonstate.edu/sfn/sp08ruminant

8

Ramisz et al., 2012). Sunkiausiai virškinimo trakto parazitozėmis serga ožkų prieauglis iki 4-6 mėn.

amžiaus, o taip pat kai gyvūnai laikomi nehigieniškomis sąlygomis ar perpildytose patalpose (More

et al., 2011). Suaugę ožkos dažniausiai būna parazitinių susirgimų nešiotojos užkrečia aplinką

oocistomis ir parazitų kiaušinėliais, tai vienas pagrindinių prieauglio invazijos šaltinių ( Khan et al.,

2011). Lietuvoje ir kaimyninėse valstybėse atlikta palyginti labai mažai tyrimų ir paskelbta nedaug

duomenų apie ožkų virškinamojo trakto parazitų invazijos paplitimą. Dažniausiai yra atliekami

tyrimai nustatant avių parazitų paplitimą ir sukeliamus nuostolius.

Lenkijoje ištyrus 180 suaugusių ožkų iš keturių skirtingų šalies regionų nustatyta, kad 80,6

proc. tirtų ožkų buvo užsikrėtusios bent vienos rūšies virškinamojo trakto parazitais (Gorski ir kt.

2004).

1.2 Virškinamojo trakto parazitozių vystymosi ciklas

Haemonchus contortus vystosi tiesioginiu būdu be tarpinio šeimininko ir priklauso

geonematodų grupei. Parazitų inkubacinis periodas vidutiniškai užtrunka 21 dieną. Naujas

šeimininkas užsikrečia prarijęs aplinkoje esančią L3 stadijos invazinę lervą, kuri patenka į šliužą.

Ten vyksta tolesnis parazito vystymąsis skrandžio gleivinėje ir žarnų spindyje iki suaugusio

parazito. Labai dažnai prieš išsivystant suaugusiems parazitams lervos gali ilgai išlikti gleivinėje

hipobiozės būklėje ir tai gali užtrukti nuo kelių iki keliolikos mėnesių (Hepworth et al., 2005).

Hipobiozė padidina parazitų išgyvenimo tikimybę, esant nepalankiom klimato sąlygoms (Dijk

et al., 2009). Atsiradus tinkamai aplinkos temperatūrai, padidėjus estrogeno kiekiui ožkų organizme

bei atsiradus šviesos stimuliacijai, o tai įvyksta dažniausiai pavasarį, parazitai išeina iš hipobiozės

būklės, vystosi suaugėliai ir prasideda intensyvus kiaušinėlių išskyrimas ir ganyklos užteršimas

parazitais (Hepworth et al., 2005).

Haemonchus patelė išskiria nuo 5000 iki 10000 kiaušinėlių per dieną, o klinikinei infekcijai

sukelti reikia, kad virškinamajame trakte vienu metu būtų ne mažiau kelių šimtų suaugusių parazitų

(Dijk et al., 2009).

Iš kiaušinėlių, pasišalinusių su išmatomis į aplinką esant pakankamai deguonies, drėgmės ir >

+12o C temperatūrai po kelių dienų išsineria L1, po to L2 ir L3 stadijos lervos. Kai pasiekiama

invazinė L3 stadija lervos keliauja į žolės stiebelių paviršių, kur vėliau jas praryja naujas

šeimininkas ir parazito vystymosi ciklas kartojasi (Hepworth et al., 2005).

9

1 Pav. Nematodų vystymosi ciklas: A- suaugę parazitai ožkos šliuže arba žarnyne; B-

išskiriami parazitai su išmatomis į aplinką; C- išmatose L1 stadijos lerva neriasi iki L2 stadijos; D-

L3 stadijos lerva žolėje. E- L3 stadijos lerva, vandens lašelyje žolėje; F- praryta lerva su invazine

lervute vystosi iki suaugėlio (http://www.boergoats.com/clean/articleads.php?art=160).

Nustatyta, kad aplinkoje esančių parazitinių lervų vystymasis ir mirtingumas yra glaudžiai

susijęs su aplinkos temperatūra ir krituliais. Taipogi buvo įrodyta, kad UV spinduliai turi neigiamą

poveikį nematodų L3 invazinės stadijos lervoms (Dijk et al., 2009). Esant +25°C aplinkos

temperatūrai ir veikiant UV spinduliams per 3-5 dienas žūsta pusė H. contortus, T. circumcincta, ir

Nematodirus battus invazinių lervų (Morgan et al., 2012).

1.3 Įvairių faktorių įtaka nematodų paplitimui

Esant žemai aplinkos temperatūrai, kiaušinėlių vystymosi ir ankstyvų lervų stadijų vystymosi

sparta didėja didėjant aplinkos temperatūrai (Dijk et al., 2009). Trichostrongilų kiaušinėliai

išsivysto į invazinę L3 stadiją esant aplinkos temperatūrai +4°C, o kitos rūšys, tokios kaip

http://www.boergoats.com/clean/articleads.php?art=160

10

Haemonchus contortus palankiausia temperatūra vystymuisi +8°C, be to aukštesnėje temperatūroje

vystymasis sparčiai greitėja, o optimali temperatūra parazitų lervų vystymuisi yra +25°C. Ši

optimali temperatūra lervų vystymuisi atskiroms rūšims yra skirtinga- H. contortus (+25-37°C),

Teladorsagia circumcinta (+16-30°C), o kitoms rūšims apie+25°C (Morgan et al., 2012).

Ankstyvos stadijos lervos yra jautrios temperatūros pokyčiams ir sausrai, o L3 stadijos lervos

išgyvena ir palyginti atšiauriomis sąlygomis. Nustatyta, kad L3 stadijos lervos gali išgyventi keletą

mėnesių esant ne aukštesniai kaip +3°C temperatūrai. Haemonchus contortus L3 lerva esant +12°C

temperatūrai gali išgyventi iki 93 dienų, o esant +28°C temperatūroje išgyvena tik 9 dienas (Morgan

et al., 2012).

Lyginant su temperatūra, drėgmės efektyvumas trichostrongiloidų nematodų lervų

išgyvenimui yra mažesnis. Iš dalies taip yra todėl, kad sunku įrodyti tiesioginį ryšį (koreliuoti) su

drėgme, veikiantį lervų mikroklimatą, įskaitant liūtis, kondensaciją, garavimą, oro ir dirvožemio

drėgmę, bei išmatų drėgmės kiekį (Morgan et al., 2012).

Nustatyta, kad smulkiųjų atrajotojų prieauglis yra mažiau atsparus parazitams, nei suaugę

individai. Taip pat buvo ištirta, kad parazitais užsikrėsti gali ir vyresnės ožkos, nors po lytinio

subrendimo užsikrėtimo tikimybė ženkliai sumažėja (Saddiqi et al., 2011).

Gyvūno amžius turi reikšmingai didelę įtaką užsikrėtimui eimerijomis ir invazijos

intensyvumui, nes ožkų prieauglis šia liga serga žymiai sunkiau, o suaugę gyvūnai dažniausiai būna

tik invazijos nešiotojai nerodantys jokių klinikinių ligos požymių (Balicka-Ramisz et al., 2012).

Ožiukų atsivedimo metu ožkos būna jautresnės parazitų invazijai, dėl imuniteto susilpnėjimo,

tas sudaro sąlygas parazitų invazijos intensyvumo didėjimui ir yra vadinama ožkiavimosi efektu.

Dėl to tik gimę jaunikliai neturi įgimto imuniteto parazitų invazijai ir intensyviai užsikrečia

parazitais (Saddiqi et al., 2011).

Kitas įtakojantis faktorius yra gyvulio lytis. Patinai yra jautresni virškinimo trakto parazitams,

nei patelės. Patelėms atsparumas parazitams pasireiškia jau po atvedimo periodo, o patinams jis

palengva vystosi nuo gimimo iki subrendimo. Taigi įtakos imunitetui turi lytiniai hormonai ir

elgsena, kurie veikia invazijos intensyvumą ir gyvulio atsparumą infekcijai (Saddiqi et al., 2011).

1.4 Ožkų virškinamo trakto helmintų paplitimas

Virškinimo trakto parazitų paplitimas didele dalimi priklauso nuo regiono kuriame yra

laikomi gyvuliai. Pagal klimatines sąlygas visame pasaulyje yra paplitusios Haemonchus contortus,

11

Oesophagostomum spp., Trichostrongylus spp. ir Bunostomum spp. parazitų invazijos. (Bukhari et

al,. 2011). Kai kuriuose tropiniuose ir šilto klimato kraštuose smulkiųjų atrajotojų virškinamojo

trakto parazitais buvo užsikrėtę net 85,22% ožkų populiacijos. Nustatyta, kad Paramphistomum

spp. užsikrėtimas siekė -80,68%, Cotylophoron spp. (45,45%), Moniezia spp. (17,04%), Avitellina

spp. (3,40%), Haemonchus spp. (26,13%), Trichostrongylus spp (5,68%), Cooperia spp. (3,40%),

Oesophagostomum spp. (30,68%), Bunostomum sp. (5,68%) ir Trichuris sp. (27,27%) tirtų ožkų

(Pathak, 2008).

Skandinavijoje skatinamas ekologinės gyvulininkystės vystymasis, tačiau juose yra išvis

draudžiamas antihelmintikų vartojimas. Todėl neseniai atliktas parazitologinis tyrimas ekologinuose

ūkuose parodė, kad dauguma gyvūnų buvo užsikrėtę virškinamojo trakto nematodais, o daugiausiai

Haemonchus contortus rūšimi. Šis parazitas yra labiausiai paplitęs ne tik ten kur šiltas ir drėgnas

klimatas, bet daugelyje Šiaurės Europos šalių (Waller et al., 2004). Suomijoje Haemonchus

contortus užsikrėtimas siekė 90 proc. parazitams teigiamų ožkų, o 10 proc. sudarė T. circumcincta.

Be to, nustatytas nedidelis kiekis Strongyloides sp. ir Eimeria sp.rūšies parazitų. (Manninen et al.

2008)

Pietų Europoje, pvz. Graikijoje auginama daugiausiai avių ir ožkų visoje Europoje

(populiacija sudaro 9 mln avių ir 5,3 mln ožkų.) nustatyta, kad Teladorsagia yra labiausiai paplitę

parazitai. Taip pat registruojami Trichostrongylus spp. Haemonchus spp. ir Chabertia spp

protrūkiai. Mažiau paplitę yra Cooperia, Nematodirus ir Oesophagostomum spp.( Papadopoulos et

al., 2002).

Taigi remiantis literatūros duomenimis plačiausiai pasaulyje paplitę nematodai yra

Haemonchus contortus, Oesophagostomum spp. ir Trichostrongylus spp.

1.5 Ožkų kokcidijozė

Remiantis morfologiniais požymiais ir patomorfologiniais pakitimais literatūroje aprašomos 9

kokcidijų rūšys parazituojančios ožkų virškinamajame trakte Eimeria ninakohlyakimovae ir E.

caprina sukelia tiek storojo, tiek plonojo žarnyno gleivinės patologiją, gaurelių atrofiją. E. arloingi

sukelia polipų vystymąsi bei gleivinės hiperplaziją (Taylor et al., 2007).

12

Lenkijoje penkiose tirtose ožkų fermose aptiktos devynios Eimeria rūšys, suaugusių

užsikrėtimas siekė 74 proc., o jauniklių - 100 proc. Tuo tarpu Ukrainoje kai kuriose tirtose fermose

buvo nustatytas net 100 proc. užsikrėtimas eimerijomis (Balicka-Ramisz ir kt. 2012).

Ožkoms pasireiškė apetito sumažėjimas, diarėja su krauju, dizinterija, dehidratacija ir

metabolinė acidozė. Didžiausio patogeniškumo eimerijų rūšys yra E. arloingi ir E.

ninakohlyakimovae, kuriomis buvo užsikrėtę 45 proc. tirtų ožkų (Balicka-Ramisz et al., 2012).

Atlikus palyginamuosius tyrimus Lenkijoje tarp ožkų ir avių buvo nustatyta, kad ožkos turi

silpnesnį imunitetą virškinimo trakto parazitams palyginus su avimis. Ištirta, kad 44 proc. ožkų ir 34

proc. avių buvo užsikrėtę Eimeria spp.(Gorski et al., 2004).

Tyrimai atlikti Azijoje parodė, kad ožkoms buvo užsikrėtę 12 rūšių eimerijų, o avys – 10,

atitinkamai. Ožkoms buvo užsikrėtę E. arloingi (15.15 proc.), E. crandallis (13,63 proc.), E. parva

(12,12 proc.), E. ninakohlyakimovae (11,17 proc), E. intricata (10,41 proc.), E. christenseni (8,9

proc.), E. ahsata (7,57 proc.), E. hirci (6,62 proc.), E. parbhaniensis (5,68 proc.), E. straightatus

(3,97 proc.), E. susheelensis (2,84 proc.) ir E. leafii (6,62 proc.)(More et al., 2011).

Pietryčių Azijoje buvo nustatytos keturios rūšys ožkų eimerijų - E.ninacohylakimovae, E.

arloingi, E. caprina ir E. hirci. Viso rasta55,99 proc. eimerijomis užsikrėtusių gyvulių.

E.ninacohylakimovae nustatyta 49,25 proc. teigiamų atvejų, E. arloingi 44,78 proc., E. caprina

25,37 proc. ir E. hirci 19,40 proc. Eimerijos nustatytos visose gyvulių amžiaus grupėse, jaunikliai

buvo gausiau užsikrėtę nei suaugę ožkos (Khan et al., 2010)

1.6 Antihelmintikų taikymas

Antihelmintikų veikimas pagrįstas neigiamu poveikiu tiesiogiai parazitui siekiant sustabdyti

jo gyvybines funkcijas. Pagrindinės trys antihelmintikų grupės: benzimidazolai, nikotino agonistai

ir makrocikliniai laktonai.

Benzimidazoliai paveikia parazito medžiagų apykaitą, ląsteliniame lygmenyje, jungiasi su

beta tubulinu bei sutrigdo jo jungimąsi į mikrotubules, kurios atsakingos už energijos

metabolizmus. Veikliųjų medžiagų poveikis į energijos sintetinimo mechanizmą veikia ir

kiaušinėlius. Benzimidazolai yra saugūs preparatai ir plataus veikimo spektro (Schoenian, 2010).

Šios grupės preparatai naudojami esant nematodų ir trematodų infekcijai, bei ribotai veikia cestodus

(http://www.merckmanuals.com/vet/pharmacology/anthelmintics/benzimidazoles.html)

mailto:sschoen@umd.eduhttp://www.merckmanuals.com/vet/pharmacology/anthelmintics/benzimidazoles.html

13

2 lentelė Antihelmintikai dažniausiai naudojami ožkoms ir avims

(http://www.sheepandgoat.com/articles/anthelminticswork.html).

Klasė Veiklioji medžiaga Firminis preparato pavadinimas

Benzimidazolai Thiabendazolas

Fenbendazolas

Albendazolas

Oksfendazplas

TBZ

Panacur, Safeguad

Valbazen

Synanthic

Nikotino agonistai:

Imidazotiaolis

Tetrahydropirimidinas

Levamisolis

Morantelis

Pyrantelis

Prohibit, Levasol, Tramisol

Rumatel, Nematel

Strongid

Makrocikliniai laktonai:

Avermektinas

Milbemicinas

Ivermektinas

Eprinomectinas

Doramektinas

Moksidektinas

Ivomec, Primectin

Eprinex

Dectomax

Cydectin, Quest

Nikotino agonistai- šia grupę sudaro imidazotiazoliai ir tetrahydropirimidinai.

Tetrahydropirimidinai grupę sudaro pirantelio pamoatas, pirantelio tartratas ir morantelio

tartratas(Schoenian, 2010).

Tetrahydropirimidinas veikia panašiai kaip acetilcholinas, natūraliai atsitiktinai per

mediatorius skatina raumenų susitraukimus. Parazitas negali maitintis, žūsta dėl badavimo. Tačiau

ši farmakologinė medžiaga veikia tik suaugusius parazitus, tačiau neveikia lervų, taip pat

neefektyvūs prieš cestodus ir trematodus (Schoenian, 2010).

Imidazotiazoliai veikia panašiai kaip pirantelis ir morantelis, sukeldamas spazminį paralyžių

parazitui. Šioje grupėje yra taip pat farmakologinė medžiaga- levamizolis. Lyginant su kitais

antihelmintikais, levamizolis nėra saugus, toksiškumas pasireiškia dėl perdozavimo. Levamizolis

veikia parazitų lervas, bet ne hipobiozės būklėje esančias lervas (Schoenian, 2010).

Makrocikliniai laktonai skirstomi į dvi artimas pagal cheminę struktūrą grupes: avermektiną ir

milbemiciną. Avermektino grupei priklauso ivermektinas, kuris veikia parazitus jų migracijos

stadijoje, bei suaugusius parazitus. Taip pat priklauso doramektinas ir eprinomectinas.

Moksidecinas yra vienintelis milbemicinas, kuris veikia taip pat kaip ivermektinas. Visi

http://www.sheepandgoat.com/articles/anthelminticswork.htmlmailto:sschoen@umd.edumailto:sschoen@umd.edumailto:sschoen@umd.edu

14

makrocikliniai laktonai veikia vienodai sukeldami paralyžių ir parazito žuvimą. Šie antihelmintikai

taip pat veikia ektoparazitus, tokius kaip utėlės ir erkės. Tai plataus veikimo spektro preparatai ir

veikia visų vystymosi stadijų parazitus. Tačiau neefektyvūs prieš cestodus ir tremtodus (Schoenian,

2010).

Dehelmintizuoti naudojami preparatai turi būti patvirtinti Valstybinės maisto ir veterinarijos

tarnybos, su nustatytu išlaukos laiku pienui ir mėsai. (Villarroel 2013). Lietuvoje registruoti tik du

preparatai, t.y. Dehelman (levamizolis) ir Cevamec/Intermectin (ivermektinas), skirti ožkų

dehelmintizavimui, tačiau naudojami ir kiti preparatai licenzijuoti avims bei galvijams, kaip

Panacur (fenbendazolas) bei levamizolio (Levamisol 8%) ir ivermektino (Ivomec, Bimectin,

Biomectin) kiti preparatai.

Rekomenduojamo kelios dehelmintizacijos schemos:taktinė ir strateginė. Strateginio gydymo

esmė gydyti gyvulius užkertant kelią būsimai gausiai parazitų invazijai. Toks strateginis

(profilaktinis) gydymas derinamas su klimato kaitos ypatumais ir ožkų organizmo fiziologiniai

pokyčiais. Viena iš naudojamų tokių schemų: gydymas po pirmųjų didesnių šalčių pasibaigus

ganymo sezonui, tuomet sunaikinamos ir hipobiozės būklėje esančios lervos. Taip pat kitas

variantas strateginio gydymo gali būti atliekamas kai pervedama į mažai užkrėstą ganyklą ganymo

sazono metu. (Manchen et al., 1998).

Galima taikyti gydymą kas tris savaitęs, pradedant gydymą nuo trečiosios ganymos savaitės ir

kartojant kas tris savaites bent tris kartus. Tai veiksminga schema, nes taikant ją yra sunaikinnami į

organizmą patekę helmintai, kurie peržiemojo ganykloje. Likusios invazinės lervos neišgyvena iki

liepos mėn. ir ganykla tampa apytiksliai švari ir saugi nuo parazitų (Bliss D.H).

Taktinės gydymo schemos sudaromos pagal aplinkos veiksnius, tokius kaip- temperatūra ir

drėgmė arba pagal pastebėtą kiaušinėlių gausėjimą išmatose. Gydymas taikomas, kai yra geriausios

sąlygos vystytis parazitams bei plisti , mėginant užkirsti kelią gausesniai invazijai (Manchen et al.,

1998).

Gydymui būtina atkreipti dėmesį į svarbiausius periodus, kada tinkamiausia naudoti

profilaktinį gydymą. Reikia helmintus pašalinti tvartiniu laikotarpiu, pateles dehelmintizuoti prieš

ožkiavimasi, ganyklų užterštumą mažintiMokslininkai atliktų tyrimų duomenimis,

rekomenduojagydyti du kartus, spalio ir gegužės mėnesiais, nes tai sąlygoja ženklų produkcijos

didėjimą ir kiaušinėlių skaičiaus išmatose mažėjimą (Venezanio et al., 2004).

Tikslinga dehelmintizaciją atliekti užtrūkimo periodu melžiamoms ožkoms. Benzimidazolai-

dažniausiai naudojama antihelmintikų klasė, naudojama ožkų gydymui, tačiau makrocikliniai

laktonai sparčiai populiarėja (Domke et al., 2011).

mailto:sschoen@umd.edu

15

1.7 Antihelmintinio atsparumo situacija

Parazitų atsparumas antihelmintikams yra vis didėjanti problema Europoje. Pagrindinės

priežastys, dėl kurių vystosi atsparumas tai per dažnas antihelmintikų naudojimas ir netinkamas

dozavimas. Kai gyvūnų augintojai pastoviai naudoja tuos pačius peparatus, vis mažiau ir mažiau

parazitų žūva dehelmitizacijos metu, parazitai įgyja genetiškai užkoduotą atsparumą. Parazitai,

atsparūs preparatui, pradeda daugintis ir genetiniame lygmenyje perduoda atsparumą palikuonims

(Hepworth et al., 2005.).

Dauguma veterinarijoje svarbių parazitų turi genetinių savybių, įtakojančių jų išgyvenimą

esant nepalankioms sąlygoms. Pats svarbiausias genetinis veiksnys yra greita genetinių pokyčių

eiga ir labai didelis populiacijos dydis, kuris suteikia parazitui plačią genetinę įvairovę. Taigi šie

parazitai turi ne tik genetinį potencialą sėkmingai reaguoti į cheminę ataką, bet taip pat tai priemonė

siekiant užtikrinti desiminacija jų atsparumo genams, šeimininko organizmo pokyčių atžvilgiu.

Tačiau nėra atliktų tyrimų ištirti nematodų atsparumo gyvūnų bandose, todėl sprendžiama pagal

neefektyvaus gydymo atvejus (Kaplan, 2004).

3 lentelė. Helmintų atsparumo situacija pasaulyje (Kaplan R. M., ).

Antihelmintikai Didžiausias

atsparumas

Besivystantis

atsparumas

Regijonai, kuruose

antihelmintikai efektyvūs

Benzimidazolai Ožkos, avys, arkliai Galvijai Nėra

Imidotiazoliai-tetrahydropirimidinai

Levamizolis Ožkos, avys Galvijai Nėra

Pirantelis Arkliai (tik JAV) Arkliai Nežinoma

Avemektinas-milbemicinas

Ivermektinas Ožkos, avys, galvijai Galvijai, arkliai Arkliams-visame pasaulyje

Ožkoms, avims- Europoje,

Kanadoje

Moksidektinas Ožkos Ožkos, avys, galvijai,

arkliai

Arkliai- visame pasaulyje

Avys- daugumoje regionų.

Norvegijoje buvo nustatytas H. contortus atsparumas benzimidazolams, bei manoma kad

atsparumas gali plisti ( Domke V. M. et al., 2013). Tai dažniausiai randama atspari rūšis daugelyje

valstybių.

16

Atsižvelgiant į atsparumo plitimą, dehelmintizacijos rekomendacijos keičiasi. Šiuo metu

dehelmintizuoti gyvūnus rekomenduojama tik tada, kai yra būtinumas, atsižvelgiant į klinikinių

požymių pasireiškimą, įmitimo laipsnį, amžiaus grupę ir produktyvumo lygį. (Villarroel, 2013)

17

2. TYRIMO METODIKA

Tyrimai atlikti ekologiniame ožkų ūkyje, Širvintų raj., kuris yra didžiausias ožkų ūkis

Lietuvoje. Šiame ūkyje auginamos Čekų baltosios pieninės ožkos. Ožkų bandą sudaro apie 400

ožkų įskaitant ir jauniklius. Melžiamos ožkos ganosi 50 ha (ganymo intensyvumas 4ožkos/ha) plote

laisvai, jaunikliai po atjunkymo perkeliami į atskirą 4 ha (25ožiukai/ha) ganyklos plotą kartu su

nemelžiamomis ožkomis ir ožiais. Siekiant nustatyti parazitų pasireiškimo sezoniškumą bei jų

intensyvumo kitimą tyrimai atlikti ištisus metus nuo 2012 04 mėn. iki 2013 04 mėn. Tyrimai atlikti

atsitiktiniu metodu pasirinkus 10 melžiamų ožkų ir su 10 jauniklių (ožiukų ir ožkyčių). Kas mėnesį

ištisus metus buvo imami išmatų mėginiai. Taip pat liepos 23 d. papildomai paimta 10 ožiukų ir

ožkyčių grupė, kurie buvo gydyti PANACUR granulėmis, siekiant nustatyti gydymo fenbendazolu

(10mg/kg, oraliai) efektyvumą. Fermoje spalio 8 d. buvo atliktas visų jauniklių ir lapkričio 29 d.

suaugusių ožkų ir ožių gydymas ivermektino preparatu IVOMEC PLUS (0,3mg/kg, po oda).

Laboratoriniai tyrimai buvo atlikti LSMU VA Užkrečiamųjų ligų katedros, Parazitologijos

laboratorijoje.

2.2 Parazitologiniai tyrimo metodai

Išmatų mėginiai buvo imami individualiai į vienkartinius polietileno maišelius. Iki tyrimo

mėginiai buvo laikomi šaldytuve +4ºC temperatūroje ir ištiriami ne vėliau kaip per 7 dienas.

Helmintų kiaušinėlių ir eimerijų oocistų skaičius buvo nustatomas naudojant modifikuotą McMaster

metodą (Henriksen, Aagaard, 1976). Kiekvieno tyrimo metu buvo skaičiuojami nematodų, cestodų

kiaušinėliai ir pirmuonių oocistos 1 g išmatų (jautrumas 20 kiaušinėlių 1 g išmatų). Siekiant

indentifikuoti nematodų lervas kiekvienai tiriamajai ožkų/ožiukų grupei buvo ruošiamos lervų

kultūros pagal Henriksen, S.A. ir Korsholm, H. (1983) metodinius nurodymus. Po 14 dienų

inkubacijos L3 invazinės lervos buvo identifikuojamos pagal jų morfologinius skirtumus.

Modifikuota McMaster metodika (Henriksen, Aagaard , 1976)

Į plastikinę stiklinaitę atsveriama 4 gramai išmatų,

Į tą pačią stiklinaitę įpilame 56 ml vandens,

18

Gerai išmaišome iki vienalytės suspensijos,

Palikti nusistovėti, tada suspensiją pakartotinai išmaišyti bei košti per marlę į kitą

plastikinę stiklinaitę,

10 ml mišinio tuoj pat pilti į centrifūginį mėgintuvėlį,

Centrifuguoti 1200 aps./min dažniu 7 minutes,

Pipete iš mėgintuvėlio nusiurbti paviršinį skystį, paliekant nuosėdas,

Į mėgintuvėlį su nuosėdomis pilti flotacinio tirpalo iki 4 ml,

Gerai išmaišyti ir tuoj pat užpildyti abi Makmasterio kameros puses

Mikroskopuoti ne anksčiau nei po 2-3 min.

Kiaušinėlių skaičius viename grame išmatų yra lygus kiaušinėlių kiekiui abiejose kameros

pusėse padauginus iš 20.

Bermano metodas (Henriksen ir Korsholm, 1983)

Pasveriama 10g šviežių neatšaldytų išmatų ir gerai sumaišoma su 4g vermikulito. Pripilama 6-

8 ml vandens iki tirštos grietinės konsistencijos masės, plastikiniame indelyje padaromos skylutės;

Indelis uždengiamas marle ir apverstas įdedamas į kitą plastikinę stiklinę su vandeniu dugne;

Toks komplektas sudedamas į dėžutę bei 14 dienų laikomas termostate 21-240C

temperatūroje.

Po 14 dienų taikomas Bermano metodas: indelis su tiriamaja medžiaga ir marle atskiriamas

nuo indelio su vandeniu, jis merkiamas į taurę su kambario temperatūros vandeniu. Suimti marlės

kampai pritvirtinami prie medinės lazdelės segtuku.Vanduo turi apsemti išmatas, palikti per naktį.

Lervos migruoja į vandenį ir nusėda ant dugno. Kitą dieną ilga pipete nusiurbiama 5 ml vandens

nuo dugno, paliekama nusistovėti. Pipete nusiurbiamas iš mėgintuvėlio paviršinis skystis, o

nusėdusias lervas pipete užlašinti ant objektinio stiklelio, nudažyti Lugolio tirpalu ir mikroskopuoti.

Mikroskopuojant lervos buvo identifikuojamos ir skaičiuojamos, kol randama 100 lervų.

Gydymo efektyvumui nustatyti mėginiai imti gydymo dieną ir 14 d. po gydymo. Gydymo

efektyvumas (X) procentais apskaičiuotas pagal formulę:

100*(1- kiaušinėlių sk.vidurkis po gydymo/kiaušinėlių sk. vidurkis prieš gydymą)=X

19

Gydymas laikomas efektyviu, kai kiaušinėlių sumažėjimas (X) yra didesnis nei 95 proc.

Mėnesio temperatūros ir kritulių duomenys pateikti iš Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos,

kuri apskaičiavo pagal Vilniaus (temperatūra) ir Liukonių (kritulių kiekis) meteorologinių stočių

parametrus.

Skaičiavimai buvo atlikti su programa Microsoft Excel, apskaičuoti tyrimų vidurkiai, gydymo

efektyvumas ir patikimumas. Patikimais rezultatai laikomi, kai p

20

3. TYRIMŲ REZULTATAI

Tyrimo metu dažniausiai ūkyje rasti Trichostrongylidae šeimos nematodai ir Eimeria genties

pirmuonys, tačiau sporadiškai nustatyti ir Strongyloides sp., Trichuris sp., Capillaria sp.

Skrjabinema sp. genties nematodai ir Monezia expansa cestodai (jauniklių tarpe).

Bermano metodu nustatyta, kad dažniausiai buvo rasta Teladorsagia spp.- 34 proc.,

Trichostrongylus spp., - 26 proc., Haemonchus contortus - 23 proc., Oesophagostomum spp.- 13

proc. ir Chabertia ovina - 4proc. lervos.

1 pav. Identifikuotų lervų procentinis pasiskirstymas suaugusių ožkų išmatose.

21

2 pav. Identifikuotų lervų procentinis pasiskirstymas ožkų jauniklų išmatose.

Ožiukams buvo nustatyta Teladorsagia spp. - 45%, Trichostrongylus spp. - 28%,

Oesophagostomum spp. - 13%, Haemonchus contortus - 9% ir Chabertia ovina 5%. Remdamiesi

gautais rezultatais, galime teigti, jog ožkos dažniausiai buvo užsikrėtę Teladorsagia spp. parazitais,

o suaugę ožiukai atitinkamai - Teladorsagia spp., Haemonchus contortus ir Trichostrongylus spp.

rūšies parazitais.

Nustatyta, kad vienas iš didžiausių ir pagrindinių faktorių įtakojančių parazitų vystymąsi yra

oro temperatūra ir drėgmė, t.y kritulių kiekis.

Pagal metereologinius duomenis (Pav.3), vidutiniškas metinis kritulių kiekis 2012 metais

siekė 819,2 mm. Lyginant su 2011 metais, kai kritulių kiekio vidurkis siekė 609,5 mm, galime

teigti, kad 2012 metais kritulių kiekis buvo ženkliai didesnis ir palankesnis parazitų vystimuisi.

Temperatūriniai pokyčiai taip pat turėjo ženklios įtakos parazitų vystymuisi. 2012 metais oro

temperatūros vidurkis buvo 6,5 ºC, o 2011 metais 7,5 ºC. Oro temperatūros ir kritulių santykis buvo

palankesnis parazitų vystymuisi 2012 metais.

Nagrinėjant metų dinamiką nustatyta, kad balandžio mėnesį melžiamų ožkų grupėje,

užsikrėtimas Trichostrongylus spp. ir Teladorsagia spp. buvo vienas iš didžiausių, o ožiukų

22

užsikrėtimas buvo tris kartus mažesnis. Reikia pastebėti, kad gegužės mėnesį Trichostrongylus spp.

ir Teladorsagia spp. kiekis sumažėjo 2 kartus, bet gausiai pasireiškė Haemonchus contortus

invazija. Tuo tarpu ožiukams išryškėjo gausus užsikrėtimas Trichostrongylus spp. ir Teladorsagia

spp. Nustatyta, kad pavasarį būdingas gausus užsikrėtimas Trichostrongylus spp. ir Teladorsagia

spp. šeimos parazitais pas įvairaus amžiaus ožkas.Tuo tarpu vasaros metu pasireiškia užsikrėtimas ir

Oesophagostomum spp., Haemonchus contortus ir Chabertia ovina parazitais. Gausų pavasario

užsikrėtimą Trichostrongylus spp. ir Teladorsagia spp. parazitais galima paaiškinti jų greitesniu

vystymusi po hipobiozės būklės ir ankstyvesniu ožiukų užsikrėtimu ganykloje.

3 pav. Metų kritulių kiekio ir oro temperatūros pokyčiai.

23

4 pav. Lervų paplitimas pavasario ir vasaros sezono metu ožiukuose.

5 pav. Lervų paplitimas pavasario ir vasaros sezono metu melžiamose ožkose

24

Rudenį vėstant orams bei didėjant drėgmės kiekiui mažėjo Oesophagostomum spp, Chabertia

ovina ir Haemonchus contortus kiekis, tuo tarpu Trichostrongylus spp. ir Teladorsagia spp. parazitų

intensyvumas didėjo. Didžiausias užsikrėtimas nustatytas sausio mėnesį - Teladorsagia spp. šeimos

parazitais prieš ožiukų atvedimo periodą bei naujos laktacijos pradžią. Tuo tarpu ožiukai

Trychostrongylus spp. parazitais gausiausiai buvo užsikrėtę gruodžio mėnesį, o kitais mėnesiais

aukščiausias užsikrėtimas rastas Teladorsagia spp. parazitais.

6 pav. Lervų paplitimas rudens ir žiemos sezonų metu ožkiukuose.

25

7 pav. Lervų paplitimas rudens ir žiemos sezonų metu melžiamose ožkose.

Pagal modifikuoto McMasterio metodo tyrimo rezultatus nustatyta, kad melžiamų ožkų

grupėje kiaušinėlių su išmatomis daugiausiai buvo išskiriama rudenį - rugsėjo ir lapkričio

mėnesiais. Nustatyta, kad ženklus parazitų kiaušinėlių kiekis buvo rastas nuo pavasario vidurio iki

rudens pabaigos. Šį parazitų aktyvumą gali įtakoti ir ganyklų užterštumas parazitų kiaušinėliais.

Mūsų tirtoje ekologinėje fermoje ožkos ir ožiukai daugelį metų ganomi tose pačiose ganyklose,

todėl jos yra gausiai užkrėstos invazinėmis L3 stadijos lervomis.

26

8 pav. Kiaušinėlių kiekio kaita metų eigoje, melžiamų ožkų bandoje.

Ožiukų bandoje didžiausias parazitų kiaušinėlių kiekis buvo randamas rugpjūčio ir rugsėjo

mėnesiais. Rugsėjo viduryje parazitų kiekis pradėjo mažėti, spalio pabaigoje kiaušinėliai buvo

randami tik pavieniais atvejais. 2013 metų kovo ir balandžio mėnesiais, kai peržiemoję parazitų

lervos išėjo iš hipobiozės būklės parazitų kiaušinėlių skaičius ženkliai padidėjo. Nustatyta, kad

Trichostrongylus spp. ir Teladorsagia spp., aktyviausiai išskiria kiaušinėlius žiemos ir rudens

mėnesiais, o Oesophagostomum spp, Chabertia ovina ir Haemonchus contortus aktyviau išskiria

kiaušinėlius vasaros ir pavasario mėnesiais.

27

9 pav. Kiaušinėlių kiekio kaita metų eigoje, ožkiukų bandoje.

Tiriant eimerijų užsikrėtimo intensyvumą metų eigoje, buvo pastebėtas sezoninis užsikrėtimo

ožiukų ir melžiamų ožkų bandose.Ožiukams užsikrėtimas eimerijomis gausiausias buvo gegužės

mėnesį, todėl birželio mėnesį buvo taikytas gydymas preparatu Baycox Bovis. Tai geriamoji

suspensija, kurios veiklioji medžiaga yra toltrazurilis. Nustatyta, kad eimerijų kiekis po gydymo

ženkliai sumažėjo ir rugsėjo mėnesį buvo nustatyta tik minimali invazija (10 pav.). Tyrimai atlikti

rudenį ir žiemą pademonstravo tik minimalų invazijos eimerijomis intensyvumą. Suaugusių

melžiamų ožkų bandoje eimerijų kiekis tirtuose mėginiuose buvo neintensyvus ir lyginant su

ožiukais ženkliai žemesnis (11 pav.). Tai patvirtino kitų autorių duomenis, kad suaugę ožkos metų

eigoje yra eimerijų invazijos nešiotojos bei platintojos, o pavasario laikotarpiu jos intensyviai

užkrečia ganyklą eimerijų oocistomis, kas sudaro sąlygas naujai atsiradusiam prieaugliui užsikrėsti

šiais parazitais (11 pav.).

28

10 pav. Eimeria genties pirmuonių paplitimas ožiukuose metų eigoje.

11 pav. Eimeria genties pirmuonių paplitimas melžiamose ožkose metų eigoje.

Ožiukų bandoje liepos antrojoje pusėje buvo atliktas gydymas Panacur preparatu, kurio

veiklioji medžiaga fenbendazolas. Fenbendazolas yra antihelmintinė medžiaga, priklausanti

benzimidazolo-karbamatų grupei, kuri sutrikdo nematodų energijos apykaitą ir efektyviai veikia

29

ožkų ir kitų naminių gyvųnų virškinimo trakto ir plaučių nematodus bei jų lervas. Fenbendazolas

slopina tubulino polimerizaciją nematodo mikrotubulėse. Preparatas efektyviai veikia šuos parazitus

Haemonchus spp., Ostertagia spp., Trichostrongylus spp., Cooperia spp., Nematodirus spp.,

Bunostomum spp., Trichuris spp., Strongyloides spp., Oesophagostomum spp., Capillaria spp.,

Dictyocaulus spp. ir Moniezia spp. Tai, kad preparatas yra plataus veikimo spektro yra vienas iš

pagrindinių pliusų, dėl kurių buvo pasirinktas, be to preparato išlauka mėsai yra 9 paros,

subproduktas- 5paros, o pienui- 4 paros be to preparatą galima naudoti vaikingom patelėms ir

laktacijos metu. Vienas iš didžiausių minusų yra tas, kad iš ožkos organizmo eliminuojamas

greičiau, nei per 21-33 val. O metabolitai kaupiasi kepenyse, bei pasiskirsto po visą organizmą

(http://vetlt1.vet.lt/vr/pdf/RV1415.pdf).

Prieš atliekant dehelmintizaciją išmatose daugiausiai rasta Haemonchus contortus,

Teladorsagia spp, Trichostrongylus spp. lervų. Taip pat buvo aptiktos pavienės Oesophagostomum

spp.ir Chabertia ovina lervos. Po gydymo ženkliai sumažėjo kiaušinėlių skaičius (p=0,007) ir rasta

Teladorsagia spp ir Trichostrongylus spp., o kitų rūšių parazitų lervų aptikta nebuvo. Galime teigti,

kad preparatas buvo efektyvus (gydymo efektyvumas 98,29 proc.), ypač kai ožkų bandoje vyrauja

užsikrėtimas Haemonchus contortus, Teladorsagia spp, Trichostrongylus spp. parazitais (12 pav.).

Tačiau kadangi vaistas organizme veikia labai trumpai ožiukai užsikrėtė pakartotinai ir gausiau. Tai

reiškia, kad aplinkos užterštumas parazitais buvo aukštas, dėl ko ožiukai ir užsikrėtė pakartotinai ir

gausiai, tą galėjo įtakoti ožiukų organizmo imunodepresinė būklė, dėl prieš tai buvusios parazitų

invazijos. Nustatyti pavieniai kritimai ožiukų grupėje. Dėl to buvo nuspręsta spalio mėnesį atlikti

pakartotinę rudeninę dehelmintizaciją su Ivomec Plus preparatu (13 pav.).

Ivomec Plus- tai injekcinis tirpalas, kurio veikliosios medžiagos yra ivermektinas ir

klorsulonas. Tai plataus veikimo spektro preparatas taikomas gydyti užsikrėtusiems skrandžio,

žarnyno, plaučių nematodais, taip pat naudojamas profilaktiškai. Ivermektinas yra makrociklinis

laktonas, kuris stipriai jungiasi su bestuburių nervų ir raumenų ląstelių glutamatiniais chloridų jonų

kanalais. Tai didina ląstelių chloridų jonų pralaidumą ir sukelia nervų ar raumenų ląstelės

hiperpoliarizaciją bei parazito paralyžių ir žūtį (http://vetlt1.vet.lt/vr/pdf/RV0165.pdf). Preparatas

veikia suaugusias ir lervų stadijoje esančius Ostertagia ostertagi, O. lyrata, Haemonchus placei,

Trichostrongylus axei, T. colubiformis, Cooperia oncophora, C. Punctata, C. Pectinata,

Bunostomum phlebotomum, Nematodirus helvetiamus, N. Spathiger, Oesophagostomum radiatum,

Dictyocaulus viviparus ir Fasciola hepatica. (http://goat-

http://vetlt1.vet.lt/vr/pdf/RV1415.pdf)http://vetlt1.vet.lt/vr/pdf/RV0165.pdfhttp://goat-link.com/content/view/142/146/#.UscifvRdWTI

30

link.com/content/view/142/146/#.UscifvRdWTI). Šio preparato išlauka mėsai ir subproduktams yra

66 paros, o pienui nėra nustatyta (http://vetlt1.vet.lt/vr/pdf/RV0165.pdf).

12

pav. Preparato Panacur (gydyta liepos 23d.) ir Ivomec Plus (gydyta spalio 08d.) efektyvumas

ožiukų bandoje.

13 pav. Ivomec PLUS (gydyta lapkričio 29d.) preparato efektyvumas melžiamose ožkose.

http://vetlt1.vet.lt/vr/pdf/RV0165.pdf

31

Prieš atliekant dehelmintizacija lervų išmatose buvo daugiausiai Teladorsagia spp,

Trichostrongylus spp. ir Haemonchus contortus ir neženkliai pavienės lervos aptinkamos

Oesophagostomum spp.ir Chabertia ovina. Po gydymo kiaušinėlių išskyrimas sumažėjo (p=0,004),

o išauginus lervų kultūras buvo identifikuoti šie parazitai Teladorsagia spp, Trichostrongylus spp.

O kitų rūšių parazitų nebuvo aptika, todėl galime teigti, kad gydymas efektyvus. Gydymo

efektyvumas yra 99,87 proc (12 pav.).

Melžiamos ožkos gydytos lapkričio antroje pusėje. Prieš gydymą vyravo Teladorsagia spp.,

Oesophagostomum spp., ne toks gausus užsikrėtimas buvo Chabertia ovina, Trichostrongylus spp.,

ir Haemonchus contortus. Po gydymo praėjus 14 d. tik viename mėginyje rastas minimalus kiekis

kiaušinėlių (p=0.028), identifikuotos Teladorsagia spp. ir Trichostrongylus spp. rūšys, o kitų

nematodų nebuvo aptiktą. Gydymo efektyvumas buvo 99,81proc. (13 pav.).

Vertinant abiejų vaistų efektyvumą Ivomec Plus buvo efektyvesnis nei Panacur granulės,

tačiau ženklaus skirtumo tarp vaistų efektyvumo nenustatyta. Pagrindinis skirtumas buvo tame, kad

Ivomec PLUS preparatas ilgiau veikė ir pakartotinai ožkos užsikrėtė daug vėliau ir nebe taip

gausiai, nes atšalus orui parazitai perėjo į hipobiozės būklę. Jų su išmatomis buvo išskiriama daug

mažiau.

32

4. REZULTATŲ APIBENDRINIMAS

Atlikto tyrimo metu ekologinėje ožkų fermoje nustatyta intensyvi Teladorsagia spp,

Trichostrongylus spp., Haemonchus contortus, Oesophagostomum spp.ir Chabertia ovina nematodų

invazija. Taip pat, nustatyta negausi Strongyloides sp., Truchuris sp.,Skrjabinema sp. parazitų

invazija. Be to, buvo nustatytas intensyvus jauniklių ir mažiau ženklus suaugusių melžiamų ožkų

užsikrėtimas Eimeria spp. pirmuonimis. Tyrimo metu nustatyta, kad jaunikliai yra jautresni

nematodų ir pirmuonių invazijai ir serga daug sunkiau. Ožkiukų užsikrėtimas eimerijomis buvo

ypač gausus pavasarį, dėl to ūkio savininkai nusprendė taikyti gydymą Baycox Bovis preparatu. Po

gydymo invazijos intensyvumas ženkliai sumažėjo.

Nustatyta, kad užsikrėtimas nematodais buvo gausesnis jauniklių bandoje. Ypač gausus

užsikrėtimas buvo Teladorsagia spp. 45%, Trichostrongylus spp. 28% genties parazitais. Žemesnis

užsikrėtimas nustatytas Oesophagostomum spp. 13%, Haemonchus contortus 9%, Chabertia ovina

5% parazitais. O suaugusių melžiamų ožkų bandoje gausiausias užsikrėtimas buvo Teladorsagia

spp- 34 proc., Trichostrongylus spp., - 26 proc., Haemonchus contortus- 23 proc., o ne taip gausiai

užsikrėtia buvo Oesophagostomum spp.- 13proc., ir Chabertia ovina- 4proc. parazitais. Abiejose

bandose vyrauja užsikrėtimas Teladorsagia spp., Trichostrongylus spp. parazitais, nors melžiamų

ožkų bandoje taip pat vyrauja ir Haemonchus contortus užsikrėtimas.

Po jauniklių gydymo preparatu Panacur daugiausiai aptiktų parazitų buvo Teladorsagia spp ir

Trichostrongylus spp., o kitų parazitų rasta negausiai. Gydymo efektyvumas buvo 98,28 proc., bet

teko stebėti gausų antrinį užsikrėtimą, ir net kelis gyvūnų kritimus. Manoma, kad tai dėl preparato

trumpalaikio efektyvumo, be to tam turėjo įtakos ir ožkų organizmo nusilpimas nuo prieš tai

buvusios invazijos. Buvo taikytas antras (rudeninis) gydymas Ivomec Plus preparatu. Prieš gydymą

gausiausias užsikrėtimas buvo Teladorsagia spp, Trichostrongylus spp. ir Haemonchus contortus

parazitais, kitų rūšių Oesophagostomum spp.ir Chabertia ovina. užsikrėtimas buvo negausus. Po

gydymo aptikta tik Teladorsagia spp, Trichostrongylus spp. parazitų. Gydymo efektyvumas buvo

99,87 proc. remdamiesi tuo galime teigti, kad gydymas buvo efektyvus.

33

5. IŠVADOS

Nustatyta, kad ekologiniame ožkų ūkyje buvo paplitusi Teladorsagia spp., Trichostrongylus

spp., Haemonchus contortus, Oesophagostomum spp. ir Chabertia ovina virškinamojo trakto

nematodų invazija.

Aukščiausias užsikrėtimas pas ožiukus nustatytas birželio, gruodžio bei sausio mėnesiais, pas

melžiamas ožkas gegužės, gruodžio ir sausio mėnesiais.

Ištirta, kad kad pavasarį, pastebimas gausus kiaušinėlių išskyrimas su išmatomis. Tam gali

turėti įtakos drėgnas ir šiltas klimatas.

Nustatyta, kad Panacur ir Ivomec Plus statistiškai ženkliai sumažino ožkų užsikrėtimą

virškinamojo trakto nematodais.

34

6. REKOMENDACIJOS

Norint padidinti produkciją ir bandos sveikatingumą rekomenduojame taikyti kompleksines

profilaktikos ir gydymo priemones. Reikalinga paruošti ganyklų rotacijos programą, sumažinti

gyvulių tankį ganykloje, ožkas ganyti pagal produktyvumą, amžių ir lytį.

Atsižvelgiant į tai, kad tirta ferma priklauso ekologinių ūkių kategorijai, rekomenduojame

auginti gydomuosius ganyklinius augalus, kurie sumažina helmintų invazijos intensyvumą, nes

gydymas antiparazitiniais preparatais ekologiniuose ūkiuose yra gana ribotas.

35

7. LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Domke Atle VM., Chartier C., Gjerde B., Nils L., Synnøve V., Olav Ø., Snorre S., Worm control

practice against gastro-intestinal parasites in Norwegian sheep and goat flocks, Acta Veterinaria

Scandinavica, 2011m, Vol. 53:29;

2. Aleksandra B-R., Alojzy R., Stach V., Snitynskyj V., Prevalence of coccidia infection in goats in

Western Pomerania (Poland) and West Ukraine region, Annals of Parasitology 2012m, Vol. 58(3),

P. 167–171;

3.Bliss D.H. Strategic “0-3-6-9” Parasite Control for Small Ruminants Designed to Reduce

Environmental Contamination. Veterinary Parasitologist MidAmerica Ag Research Verona, WI;

4. Bukhari Sadaf, Kumar Prabir Sanyal Epidemiological Intelligence for Grazing Management in

Strategic Control of Parasitic Gastroenteritis in Small Ruminants in India Veterinary World,

2011m., Vol.4(2). P.92-96;

5. Dijk van J., Sargison N. D., Kenyon F., Skuce P. J., Climate change and infectious disease:

helminthological challenges to farmed ruminants in temperate regions, Animal ,2010m, Vol. 4:3, P.

377–392;

6. Demeler J., The physiological site of action and the site of resistance to the macrocyclic lactone

anthelmintics in sheep parasitic trichostrongyloid nematodes, Inaugural-dissertation 2005m, P-236;

7. Dijk Van J., Sargison N.D., Kenyon F., Scuce P.J. Climate shange and infection disease:

Helmintological challenges to farmed ruminants in temperate regions, Animal, 2009m, Vol. 4:3, P.

377-392;

8. Domke A. V. M., Chartier C., Gjerde B., Höglund J., Leine N., Vatn S., Stuen S. Prevalence of

anthelmintic resistance in gastrointestinal nematodes of sheep and goats in Norway. Parasitol Res,

2012m, Vol.111, P. 185–193;

9. Domkea V. M., Chartier C., Gjerdec B., Leined N., Vatne S., Stuen S., Prevalence of

gastrointestinal helminths, lungworms and liver fluke in sheep and goats in Norway, Veterinary

Parasitology 2013m, Vol 194. P.7;

10. Gorski P., Niznikowski R., Strzelec E., Popielarczyk D., Gajewska A., Wedrychowicz H;

Prevalence of protozoan and helminth internal parasite infections in goat and sheep flocks in

Poland, Arch. Tierz., Dummerstorf Special Issue, 2004m, Vol. 47 P. 43-49;

11. Henriksen S. A., Aagaard K. A. , A simple flotation and McMaster method. Nord Vet. Med.

1976. Vol. 28. P. 392–397;

36

12. Henriksen, S.A. Korsholm, H. The method for culture and recovery of gastrointestinal strongyle

larvae. Nordisk Veterinærmedicin 1983m, Vol. 35, P. 429–430;

13. Hale M., Managing Internal Parasites in Sheep and Goats NCAT Agriculture

Specialist 2006m. P. 1-8;

14. Hepworth K., NearyM., Managing Internal Parasitism in Sheep and Goats, Extension Associate

for Goat Production, University of Kentucky, 2005m. P 1-9;

15. Saddiqi H. A., Jabbar A., Sarwar M., Iqbal Z., Muhammad G., Nisa M., Shahzad A., Small

ruminant resistance against gastrointestinal nematodes: a case of Haemonchus contortus, Parasitol

Res, 2011m., Vol. 109 P. 1483-1500;

16. Kaplan R. M., Drug resistance in nematodes of veterinary importance: a status report TRENDS

in Parasitology, 2004m, Vol.20 No.10. P. 477-482;

17. Dawson L.J., Drug use guide: goats ann. Goat field, Day, 2002 m, Vol 17, P. 45-50 ;

18. Lassen B, Diagnosis, epidemiology and control of bovine coccidioses in Estonia; 2009m. P.24;

19.Manchen R., Craddock F., Craig T., Fuchs T. A, Haemonchus contortus management plan for

sheep and goats in Texas., Agrilife Extension, Texas A & M System. 1998m.;

20. More B. V., Nikam S. V., Deshmukh N. Z., Bhamare S. N., Jaid E. L, Percentage Prevalence of

Eimerian Species Composition of Sheep and Goats from Beed District, Maharashtra Recent

Research in Science and Technology 2011m, Vol. 3(8) P. 24-26;

18. Morgan E.R., Dijk van J., Climate and the epidemiology of gastrointestinal nematode infections

of sheep in Europe, Veterinary Parasitology 2012m, Vol. 189, P. 8– 14;

21. Manninen S-M, Oksanen A, Haemonchosis in a sheep flock in North Finland, Acta Veterinaria

Scandinavica 2010m, Vol. 52, P. 19;

22. Schoenian S, Understanding anthelmintics, 2010 (Priega per internetą

http://www.sheepandgoat.com/articles/anthelminticswork.html peržiūrėta 2014 01 10);

23. Pathak A. K., Pal S., Seasonal Prevalence of Gastrointestinal Parasites in Goats from Durg

District of Chattisgarh, Veterinary World, Vol.1(5) P. 136-137;

24. Papadopoulos E., Arsenos G., Sotiraki S., Deligiannis C., Lainas T., Zygoyiannis D. The

epizootiology of gastrointestinal nematode parasites in Greek dairy breeds of sheep and goats,

Small Ruminant Research, 2003m., Vol. 47, P. 193–202;

25. Torina A., Ferrantelli V., Sparagano O.A.E., Reale S., Vitale F., Caracappa S., Climatic

Conditions and Gastrointestinal Nematode Egg Production Observations in Breeding Sheep and

Goats, New York Academy of Sciences 2004m., Vol. 1026, P. 203–209;

26. Taylor M.A., Coop R.L., Wall R.L., Veterinary Parasitology, 2007m., P-874;

mailto:sschoen@umd.eduhttp://www.sheepandgoat.com/articles/anthelminticswork.html

37

27. Tauseef-ur-Rehman, Khan M. N., Mansoor I. A. K. A., Epidemiology and Economic Benefits of

Treating Goat Coccidiosis, Pakistan Veterinary Journal, 2011m, Vol. 31(3) P. 227-230;

28. Veneziano V., Rubino R., Fedele V., Rinaldi L., Santaniello M., Schioppi M., Cascone C.,

Pizzillo

M., Cringoli G., The effects of five anthelmintic treatment regimens on milk production in

goats naturally infected by gastrointestinal nematodes. South African Journal of Animal Science

2004m, Vol. 34 South African Society for Animal Science Peer-reviewed paper: 8th International

Conference on Goats 251;

29. Villarroel A. Internal Parasites in Sheep and Goats 2013m;

30. Waller P.J., Rudby-Martin L., Ljungström B.L., Rydzik A., The epidemiology of abomasal

nematodes of sheep in Sweden, with particular reference to over-winter survival strategies,

Veterinary Parasitology, 2004m, Vol. 122, P. 207–220;

31. http://vetlt1.vet.lt/vr/pdf/RV1415.pdf 2013 12 04;

32. http://goat-link.com/content/view/142/146/#.UscifvRdWTI 2014 01 03;

33. http://www.boergoats.com/clean/articleads.php?art=160 2014-01-07;

34. http://en.wikipedia.org/wiki/Goat#Anatomy_and_health 2013 11 27.

http://vetlt1.vet.lt/vr/pdf/RV1415.pdf%202013%2012%2004http://goat-link.com/content/view/142/146/#.UscifvRdWTIhttp://www.boergoats.com/clean/articleads.php?art=160http://en.wikipedia.org/wiki/Goat#Anatomy_and_health