IliustravoIlarIa MatteInI

r omana s

Iš italų kalbos vertėgreta MargevIčIenė

4

Pirma dalis

Karkono spąstai ir Greitoji kalendra

Vizgindamas uodegą ir įrėmęs savo šlapią nosį į nedidelę stiklinę, žvaigždės formos dėžutę, Adonis atidžiai apžiūrinėjo keistus, baltos spalvos švytinčius dūmus jos viduje. Ši silpna šviesa kambariui suteikė magišką atmosferą, pranašaujančią svarbius įvykius. Priėjęs Platonas pasitrynė į draugo pilvą ir taip pat at-rodė susidomėjęs. Jis nekantraudamas sumurkė lauk-damas, kada šuo koja paspirs tą keistą, ant geltonos šilkinės pagalvėlės šalia lovos su baldakimu Ninos at-sargiai padėtą daiktą.

Turkio spalvos pataluose miegojo Šeštojo Mėnulio mergaitė: jos veidelis švietė vidine ramybe. Šios nuos-tabios Kalėdų nakties ramybėje rodėsi nėra vietos klas-tingajam Įtikinėjimo balsui, galingai jėgai, sukurtai jos siaubingojo priešo grafo Karkono Ka d’Oro. Balsas buvo įgavęs vienuolio be veido išvaizdą. Jau kelios naktys jis nebesilankė Ninos sapnuose: greičiausiai

Pirma dalis 5

kūrė naujus planus, kaip mergaitę įtikinti, kad tikrasis Gėris slypi Tamsos pasaulyje.

Nors ją užgriuvo tūkstantis problemų, Nina miego-jo su šypsena lūpose.

Tamsiosios jėgos buvo pasiruošusios smogti: Espa-zijos vilą apėmusi ramybė buvo apsimestinė.

Mėlynajame kambarėlyje tvyrojo rami žiemos nak-tis, sukelianti linksmus prisiminimus.

Šuo su katinu buvo neramūs: negalėjo sulaukti, kol pabus jų šeimininkė ir leis jiems pažaisti su šios keistos formos šviečiančiu daiktu, kurį jai padovanojo profe-sorius Michailas Mesinskis, arba paprasčiausiai senelis Miša. Staiga Platonas užšoko ant staliuko, tas sujudė-jo ir ant grindų nukrito alchemijos Taro kortų kaladė bei Ozyrio durklas Sikim Kvadim. Šie daiktai, kaip ir žvaigždės formos dėžutė, atkeliavo iš Ksorakso kaip kalėdinės dovanos. Jau daug mėnesių senelis gyvena šviesos pavidalu Ksorakse, Šeštajame Mėnulyje. Šios dovanos buvo dar vertingesnės, nes jas jai atsiuntė senelis: netrukus jie pravers kovojant su alchemikais. Pažadinta Platono Nina atsimerkė. Žiovaudama įjungė stalinę lempą ant komodos ir pažvelgė į abu draugus.

– Na, ką čia darote? Leiskite man miegoti, – mie-guistai pratarė, o tada akies krašteliu pastebėjo, kad Platonas ant žemės numetė dvi brangiąsias dovanas.

Karkono spąstai ir Greitoji kalendra6

Ji atsisėdo lovoje ir prieš pradėdama barti Platoną nuo pagalvės netyčia numetė stiklinę dėžutę, kuri nusiride-no ant grindų prie lovos.

– Viso pasaulio šokolado vardan! Kad tik nesuduž-tų! – sušuko susijaudinusi.

Nušokusi nuo lovos mergaitė švelniai pakėlė ją nuo žemės. Instinktyviai pažvelgė į žvaigždę ant savo de-šinio delniuko: ji buvo rausva, vadinasi, negresia joks pavojus. Apžiūrinėjant dėželės formą, jai į galvą šovė mintis: „Žvaigždės – alcheminio likimo simboliai. Be jokios abejonės, šis daiktas būtinas Šeštajam Mėnuliui išvaduoti.

Laimei, ji liko sveika, o keista, dūmų pavidalo sub­stancija ir toliau švietė jos viduje. Pirštu perbraukė ant dėžutės stiklinio dangtelio pavaizduotas dvi ksorak-siečių raides:

– CC. Įdomu, ką jos reiškia? – garsiai paklausė ji, rinkdama nuo grindų alchemijos Taro kortas ir egip-tietišką durklą.

Padėjusi visus tris daiktus ant antklodės ji pasisuko į katiną su šunimi ir nutaisiusi piktą išraišką tarė:

– Niekada, girdite, niekada nelieskite mano magiš-kų daiktų! Ar aiškiai pasakiau?

Pirma dalis 7

Adonis prigludo prie grindų ir letenomis užsiden-gė akis, Platonas nuleido uodegą ir pasislėpė po stalu. Buvo gruodžio 25­os dienos šešta valanda ryto, taip Espazijos viloje prasidėjo šventinė diena.

Kalėdinės šventės pralėkė linksmai su draugais ir giminėmis, pripildydamos džiaugsmo Ninos de Nobili širdį. Jau septyni mėnesiai, kaip ji gyvena šioje sene-lio Mišos jai paliktoje milžiniškoje viloje. Senelis buvo žymus alchemikas, kuris, kaip manė visi, mirė nuo in-farkto.

Iš tiesų jį nužudė Magijos Magistras, piktasis Kar-konas Ka d’Oro, tačiau dėl jo Taldom Liukso jis nemirė iš tiesų: transformavosi į šviesą ir dabar gyvena Šeš-tajame Mėnulyje. Senasis rusas senelis savo vaikaitei paliko ne vien tik Taldom Liuksą ir Espazijos vilą, bet ir genetinį palikimą – žvaigždės formos dėmelę ant de-šiniojo mergaitės delniuko.

Ninai buvo lemta tapti didžia alchemike.Kodai ir formulės, raidės ir aukso įrankiai, knygos

ir dokumentai padėjo Šeštojo Mėnulio mergaitei patirti nepakartojamų, bet tuo pačiu ir labai pavojingų nuoty-kių. Šį Kalėdų rytą ji suprato, kad Ksorakso išvadavi-mas jai kainuos dar daug kančių.

Garsiai žiovaudama atitraukė mėlyno aksomo užuolaidas. Pažvelgusi pro langą išvydo nepakarto-

Karkono spąstai ir Greitoji kalendra8

jamą vaizdą: raudonus Venecijos namų stogus buvo nuklojęs sniegas, kuris atrodė lyg saulėje spindintys marcipanai. Auštantis dangus nusidažė visais rausvos spalvos atspalviais.

Ji skubiai apsirengė, užsivilko mėgstamą raudoną megztuką, apsimovė juodas kelnes, pasiėmė visus tris magiškus daiktus ir sekama Adonio su Platonu išlėkė iš kambario.

– Netriukšmaukite. Visi dar miega, – sušnibždėjo abiem žvėreliams, kurie tuojau pat atsisėdo ant užpa-kalinių letenėlių.

Jai visiškai nesinorėjo prikelti tėvų, miegojusių visai šalimais ispanių tetų Karmen ir Andoros, kurios sau ramiausiai knarkė senajame profesoriaus Mišos kam-baryje. Ant galų pirštų nulipo laiptais, aplenkė didelę, šviečiančiomis lemputėmis nukabinėtą kalėdinę eglę, tada patikrino, ar Liuba, rusė auklė, prižiūrėjusi vilą, vis dar miega, ir kaip žaibas nulėkė į Židinio menę.

Didžiai savo nuostabai, ji pamatė Maksą 10­p1 mie-gantį viename krėslų. Jis vis dar vilkėjo Kalėdų Senelio kostiumu: raudonoji kepurė nuslinko ant metalinio pa-kaušio, o dirbtinė barzda dengė nosį.

– Maksai! Ką čia darai? – sušuko prisiartinusi.Gerasis androidas tuojau pat atmerkė akis, pašoko

ant kojų, sugirgždino sąnarius, pasitaisė barzdą ir at-sakė:

Pirma dalis 9

– Šveika, Nina. Aš užmigau čia, neš nešugebėjau nu-šileišti į Akvajo Profundiš. Neturėjau štiklinės šferos, atveriančios laboratorijoš duriš. Ją turi tu.

Nina palingavo galvą ir nusijuokė. Maksas buvo teisus. Aną vakarą po nuostabios Kūčių vakarienės an-droidas liko vienas ir negalėjo sugrįžti į slaptąją įlan-kos laboratoriją, jis pasislėpė Židinio menėje ir tikėjosi, kad jo niekas neaptiks.

– Tikrai, atleisk man, sulaukusi vidurnakčio aš drauge su Dodo, Česko, Rokse ir Fiora pakilau į savo kambarį ir atvėriau paketą, kurį man atsiuntė senelis. Jo viduje radau šiuos tris daiktus. Vėliau draugai išėjo ir aš nepajutau, kaip užmigau.

Maksas pasipurtė sutilindžiuodamas ausimis­var-peliais ir pažvelgė į dovanas Ninos rankose.

– Įdomu: štiklinė dėžutė, durklaš ir kortų kaladė. Kam višo to reikia? – susidomėjęs paklausė.

– Dar nežinau. Senelis man davė nurodymų dėl šių daiktų. Dabar eisiu ir paliksiu juos saugiai vilos labo-ratorijoje. Eime, palydėsiu tave į Akvajo Profundis, ten galėsi pagaliau pailsėti, – pasakė Nina, imdama už rankos metalinį Kalėdų Senelį.

Įėjusi į Dožų menę, iš kišenės išsitraukė krištolinę sferą, įstatė į įdubimą duryse ir atvėrusi duris į labora-toriją įėjo į ją drauge su Maksu. Visų pirma ant bandy-

Karkono spąstai ir Greitoji kalendra10

mų stalo, šalia kalbančios Knygos, pasidėjo visus tris daiktus, tada atsiklaupė ant grindų, ištarė magišką fra-zę „Kvos Bi Los“, atvėrė tunelio angą ir kartu su drau-gu nusileido laiptais žemyn. Apačioje jų laukė greitasis vagonėlis, įlipę į jį per kelias akimirkas atsidūrė prie-šais akmenines duris, vedančias į lagūnos laboratoriją. Pasinaudojusi Dūmų žiedu Nina panaikino užtvarą ir galiausiai jie pateko į Akvajo Profundis.

Viduje degė šviesa, viskas veikė kuo puikiausiai, kompiuteris stovėjo ramus, iš Eterėjos, visų Ksorakso Alchemikų Motinos, nebuvo jokių žinučių. Židinyje kaip visada ramiausiai sau degė ugnis.

– Maksai, visai netrukus man prireiks tavo pagalbos. Manęs laukia labai svarbus alcheminis išbandymas ir esu įsitikinusi, kad Karkonas su LSL manęs ramybėje nepaliks. Neramu man ir dėl draugų, o ypač dėl Dodo ir profesoriaus Chosė, – pasakė eidama link durų.

– Juk puikiai žinai, kad pavojinga ir sunki tavo misi-ja. Aš tau padėsiu, kaip tai dariau ir anksčiau, – atsakė užmerkdamas akis.

Kai mergaitė ėjo pro duris, androidas nusiėmė Ka-lėdų Senelio kostiumą ir su palengvėjimu atsidusęs iš-tiesė jį Ninai.

– Labai ačiū už nuostabų vakarą, tik prašau manęs daugiau niekada neversti vilktis ko nors panašaus.

Pirma dalis 11

Jaučiausi nepatogiai prieš tavo tėvus ir draugus. Grei-čiausiai jie pamanė, kad aš koks kvailys.

– Nori pasakyti, kad Naujųjų metų su mumis nesu-tiksi? – nusivylusi paklausė Nina.

– Naujieji metai? Niekada nesu šventęs Naujųjų metų. Manęs tai visai nedomina, – tada paėmė ją už rankos ir žvelgdamas tiesiai į akis pridūrė: – Nepa-miršk nuo manęs pasveikinti savo tetą Andorą. Ji labai miela, kai su ja kalbėjau, man atrodė, kad tai Karkono klonas. Kaip manai, ar aš ją dar pamatysiu?

Nina nusišypsojo, ji pastebėjo, kad tarp jų užsimez-gė graži draugystė, tačiau nebuvo tikra, ar tai į gera. Paėmusi kalėdinį kostiumą ji pabučiavo Maksui į skruostą.

– Nemanau, kad dar ją pamatysi. Nenorėčiau, kad teta Andora išsiaiškintų, kas tu iš tiesų esi. Man tektų jai labai daug ką aiškinti. Gaila, bet negaliu to padaryti.

Maksas 10­p1 atsisėdo ant grindų priešais stiklinę Akvajo Profundis sieną ir įsižiūrėjo į smėlėtą lagūnos dugną. Jo akys užkliuvo už karsto, kuriame gulėjo kar-koniečių androidas.

– Žinai, man labai trūksta netikrosios Andoros, aš dar nesusitaikiau su jos mirtimi, – pasakė jis.

– Suprantu, mielas Maksai. Aš iš visos širdies linkiu tau visko ko geriausio ir niekada tavęs nepaliksiu.

Karkono spąstai ir Greitoji kalendra12

Androidas palingavo galvą. Nina visai nenorėjo jo liūdinti, tačiau buvo pernelyg rizikinga įtraukti tetą Andorą į jų nuotykius. Ji jau per daug kentėjo, kai Kar-konas ją buvo uždaręs į Toledo bokštą ir suaktyvinęs tobulą jos kopiją, netikrą Andorą, labai piktą klonę, kuri kelis mėnesius buvo kalinama Akvajo Profundis, o paskui pati išsijungė. Tikroji teta tik per stebuklą liko gyva, tai ir buvo svarbiausia.

Nina nuskubėjo į vilą, pagaliau nusigavusi į labora-toriją įsitaisė savo mėgstamame krėsle ir pradėjo ap-žiūrinėti senelio dovanas. Galvojo apie tai, ką teks nu-veikti. Visų pirma jai reikia sukurti greitąją kalendrą, mišinį, kurio išgėrus įgaunamas sugebėjimas mintimis daiktus perkėlinėti iš vienos vietos į kitą, bent jau taip buvo rašoma didžio alchemiko ir nepakartojamo rašy-tojo Biriano Birovo knygoje „Nuotykių draugai“.

Tiesą sakant, magiška Visatos Knyga taip pat labai aiškiai leido suprasti, kad norint niekieno nepastebė-tiems iš Karkono rūmų parsigabenti indus su velniš-kais dūmais ir taktiniu auksu, Nina privalo sukurti naują alcheminį mišinį. Tik tada, kai bus sukurtas nau-jas stebuklingas mišinys iš aukso ir safyro, ji galės pa-tekti į Užkerėtų mechanizmų kambarį ir išjungti maši-ną, kurioje kalinama Trečioji Paslaptis. Nors įrengimas ir neteko didžiosios dalies savo galios, kai iš jo ištekėjo

Pirma dalis 13

lelijų rasos skystis, tačiau Karkonas jį sustiprino paties išrastu numeromagijos Nuliu. Jei Ninai pavyks sukurti sudėtingą magišką mišinį, jai teks stoti prieš Kabitus Morbante, nuodingas dulkes, kurias Karkonas specia-liai sukūrė, kad neįsileistų jos į rūmus.

Magiškos Visatos Knygos minėtas išbandymas tikrai labai pavojingas, tačiau profesoriaus Mišos Mesinskio vaikaitė įrodys, kad tikrai yra verta tikros alchemikės vardo. Tik tokiu būdu galės baigti jai pavestą misiją iki galo – išgelbėti Ksoraksą, Alchemijos galaktikos Šeštą-jį Mėnulį – ir atskleidusi kitas dvi paslaptis išvaduos vaikų mintis.

Laboratorijos laikrodis rodė 6 valandas 39 minutes 18 sekundžių, Nina buvo pasinėrusi į apmąstymus: al-chemijai ji turėjo dar maždaug apie valandą, o tada pa-bus jos šeima. Juk Kalėdų dieną ji negalėjo palikti tėvų vienų ir tęsti savo eksperimentų.

– Greitajai kalendrai sukurti jau turiu violetinių pi-pirų, – garsiai pratarė ji prieidama prie stalo, ant kurio gulėjo Andoros jai dovanotas spalvotų rutuliukų mai-šelis.

Teta buvo įsitikinusi, kad tai Ninos senelės, prince-sės Espazijos, brangieji perlai!

– Turiu net ir presuotų miltų, kuriuos paruošiau naudoti tam tikram laikui padėjusi tarp dviejų veidro-

Karkono spąstai ir Greitoji kalendra14

džių, – pasakė pasisukdama ir patikrindama magiš-kas dulkes, – o šalia drakono dantų piramidės į indą supiltas lietaus vanduo. Trūksta tik Uodeguotosios kometos, – tęsė apmąstymus, – Knyga minėjo, kad ji atskris iš dangaus. Keista, labai keista. Iki šiol niekas neatskrid o.

Pakėlusi akis pažvelgė į ant sienos kabantį žvaigž-dėlapį, kuris vaizdavo Šeštąjį Mėnulį, tada pasuko žvilgsnį ir dar kartą perskaitė užrašą ant sienos:

– Laikas tarnauja, tačiau neegzistuoja. Pervertė Karkono užrašus ir dar kartą perskaitė nu-

meromagiją ir mechanogeometriją, galiausiai pažvelgė į juodąjį senelio sąsiuvinį ir pasikartojo Ksorakso al-chemijos formules. Ji jau daug ką mokėjo, tačiau to ne-pakako Šviesos planetai išgelbėti. Uždėjo dešinę ranką ant skystojo magiškos Visatos Knygos puslapio ir pa-klausė:

– Knyga, kur ieškoti Uodeguotosios kometos?

Atsakymą į šį klausimą jau gavai.Kodėl užuot ieškojusi išeities, vėl manęs klausi to paties?

Tiesa, prieš kelias dienas Knyga jai buvo sakiusi, kad Uodeguotoji kometa atskris iš dangaus. Nina pažvelgė į skystąjį puslapį ir nusiminusi pratarė:

Pirma dalis 15

– Knyga, bet iš dangaus niekas nenukrito!Šį kartą magiška Visatos Knyga nieko neatsakė, ne-

tikėtai užsivertė ir mergaitė tegalėjo žiūrėti į jos vir-šelį, kuriame buvo pavaizduotas Ksorakso magiškas paukštis gugis.

Ji suprato, kad iš padėties teks suktis pačiai: bus ne-lengva atrasti Uodeguotąją kometą.

– Viso pasaulio šokolado vardan! Jau pusė aštuo-nių! – sušuko pažvelgusi į laikrodį.

Atvėrusi laboratorijos duris nulėkė į virtuvę. Mielo-ji rusė auklė Liuba užsirišusi prijuostę virė kavą, šildė pieną ir kepė bandeles su medumi.

– Ninočka, jau atsikėlei? – paklausė nustebusi.– Taip, Morengute, o dabar eisiu bakstelėsiu mamą,

tėtę ir tetas, – atsakę ji.Kaip vėjas užlėkusi laiptais į viršų, įskuodė į kam-

barį, kur miegojo Karmen su Andora, ir sušuko:– Kalėdos! Kelkitės! Išgąsdintos tetos pašoko, Karmen net iš lovos iškri-

to, o Andora užsitraukė antklodę iki pat smakro. Pa-mačiusi jų sutrikusius veidus Nina pradėjo linksmai juoktis, o tada lydima laimingų Adonio ir Platono nu-skubėjo į kambarį, kur miegojo tėvai. Vera su Džiako-mu vis dar buvo sapnų karalystėje. Mergaitė įsiropštė į lovą, o Platonas užšoko tėčiui ant pilvo.

Karkono spąstai ir Greitoji kalendra16

– Nina... kiek valandų? Kas nutiko? – paklausė užsi-miegojusi mama, pakeldama galvą nuo pagalvės.

– Aš jus labai labai myliu, – pasakė mergaitė palįs-dama po antklode.

Atrodė, kad ir katinas su šunimi laimingi matydami šeimą vėl kartu: po ilgo laiko Džiakomas, Vera ir Nina pagaliau ir vėl galėjo leisti laiką kartu, juokauti ir išdy-kauti, o mama su dukra gaus progą į valias išsikalbėti.

Pusryčiai buvo patiekti saulės spindulių nutvieksto-je Rožių menėje. Kai visi sėdėjo prie stalo, kažkas pa-skambino į lauko duris. Tai buvo profesorius Chosė ir sodininkas Karlas Bernetis.

– Holla*, ar gerai pailsėjote? Kava paruošta? – links-mai paklausė mokytojas nusivilkdamas paltą.

– Brangus profesoriau, nejaugi vis dar sninga? – pa-klausė Karmen, atsikasdama gabalėlį bandelės.

– Taip, kaip tik dabar ir vėl pradėjo. Atrodo, kad šią Kalėdų dieną teks visiems praleisti namuose, – pasakė profesorius, paimdamas į ranką šokoladinį sausainį.

Andora prisiartino prie Ninos ir tyliai paklausė:– O kur tavo draugas su Kalėdų Senelio drabužiais?

Jis labai mielas, vakar mes labai susidraugavome. At-rodė, kad esame seni pažįstami.

* Sveiki (isp., vert. past.).

Pirma dalis 17

– Jis išvyko, nemanau, kad šiandien sugrįš, – skubiai atsakė Nina, nenorėdama nieko tetai aiškinti.

Įsikišo Karmen ir pajuokavo:– Manau, sese, kad tu vakar šiek tiek padauginai.– Ką čia kalbi? Mano amžiuje? Netiesa! – pasipikti-

nusi atšovė Andora.Visi pradėjo sutartinai juoktis. Andora nuraudo, nu-

leido akis ir ėmėsi valgyti plaktą grietinėlę.Pasibaigus pusryčiams mažoji alchemikė paėmė už

parankės profesorių ir atsiprašiusi kitų svečių nusive-dė jį į Dožų menę. Tyliu balsu papasakojo jam apie se-nelio dovanas, tarp kurių buvo ir alchemijos Taro kor-tų kaladė.

– Alchemijos Taro kortos? – atsakė nustebęs moky-tojas glostydamas barzdelę.

– Taip, profesoriau. Tačiau kol kas dar negaliu jų ap-žiūrėti. Senelis savo laiške paaiškino, kad jas turėsiu naudoti per kažkokią kelionę. Be to, žinome, kad al-chemijos Taro kortų išradėjas yra Lorisas Sibilas Lore-danas, tad būtų neblogai išsiaiškinti, kam jos skirtos, – pasakė Nina.

– Muy bien**. Pabandysiu. Tačiau, mano mieloji mer-gaite, šiomis dienomis LSL labai piktas, ir puikiai žinai,

* Labai gerai (isp., vert. past.).

Karkono spąstai ir Greitoji kalendra18

ką jis nori padaryti man su Dodo. Nenorėčiau jo su-pykdyti ir vėl atsidurti požemyje. Privalome būti labai atsargūs.

Mokytojas ispanas buvo teisus: kaip tik tą akimirką meras su grafu Karkonu aptarinėjo savo tolesnius pla-nus ir netrukus Ninos ir jos draugų laukė nauji nema-lonumai.

Chosė pasakė Ninai, kad jis nerimauja, jog jai teks naudotis alchemijos Taro kortomis.

– Tai labai pavojingos kortos, aš bijau dėl tavęs. Ne-nori papasakoti, ką rezgi?

– Ne, profesoriau, negaliu pasakyti. Prašau tikėti ir pasitikėti manimi. Juk suprantate, kad negaliu nieko pasakoti... Ar ir toliau man padėsite?

Nina nerimavo ir baiminosi, kad profesorius norės drauge su tetomis grįžti į Madridą.

– Siempre*. Aš tau padėsiu siempre. Pažadėjau tavo seneliui, tad galėsi naudotis visomis mano alchemi-nėmis žiniomis. Tu esi labai ypatinga mokinė. Ir tiesą sakant... kai kuriose srityse tu jau mane pralenkei, – at-sakė pamerkdamas jai akį.

Pamaloninta tokių profesoriaus žodžių, Nina jam pasiūlė:

* Visada (isp., vert. past.).

Pirma dalis 19

– Profesoriau, jei sugrįžtumėte į merijos bibliote-ką, kur atradote slaptą dokumentą apie LSL, kuriame buvo rašoma apie jo ryšį su Tamsos pasauliu, gal ten dar ką nors tokio atrastumėte?

Chosė pritariamai linktelėjo, tačiau jam teks labai pasistengti, kad nebūtų sugautas.

Netikėtai į kambarį įėjo Karmen. Pamačiusi juos sė-dinčius ir besikalbančius, ji pasipiktino.

– Profesoriau, nejaugi verčiate ją mokytis net per Kalėdas?

Chosė neigiamai papurtė galvą ir apkabinęs mieląją tetą pažadėjo, kad ši diena bus skirta tik žaidimams ir pasilinksminimams.

Iš dalies taip ir buvo. Bet tik iš dalies...Po vidurdienio į Espazijos vilą atėjo Ninos draugai

su tėvais. Jiems įėjus į vidų, įsiveržė ledinio vėjo gūsis atnešdamas snaigių debesį. Nina tuojau pat nuskubėjo prie Dodo ir Česko, kurie rankose laikė didelius pake-tus saldumynų, o Fiora su Rokse atnešė po šventinį au-galą, Kalėdų Žvaigždę, kurias Liuba pastatė ant židinio atbrailos šalia porcelianinių katino ir šuns statulėlių.

Fiora su Rokse buvo labai elegantiškai pasipuošu-sios: pirmoji mūvėjo ilgą, mėlyną aksominį sijoną ir vilkėjo priderintos spalvos marškinėlius, antroji – bal-tos vilnos suknelę, kurios rankogalius puošė spalvotos juostelės.

Karkono spąstai ir Greitoji kalendra20

– Ko taip išsipustėte? – nužvelgusi ją nuo galvos iki kojų paklausė Nina.

– Nejaugi negražiai atrodau? – klausimu į klausimą atsakė Fiora.

– Aš ją apsivilkau, nes tai mamos dovana, – pasitei-sino Roksė, nes jautė, kad Nina nori ją paerzinti.

– Gerai jau gerai. Šiandien atsikėliau šeštą valandą ryto ir apsivilkau tai, kas po ranka pasitaikė, – pasakė mažoji alchemikė apžiūrinėdama linksmus Česko ir Dodo veidus, kurie linksminosi klausydami mergaičių žodžiavimosi.

Aplinkui tvyrojo tikras chaosas, iš visų pusių aidėjo žmonių balsai, kambariuose skambėjo Fioros parinkta klasikinė muzika. Kai kas Apelsinų menėje žaidė kor-tomis, Džiakomas nepaliaujamai trankė kumščiu stalą, nes Roksės tėtis nuolat laimėdavo, jų juokas girdėjosi net sode. Tetos virtuvėje padėjo Liubai ruošti lėkštes su saldžiais užkandžiais, o mamos, patogiai įsitaisiu-sios minkštuose krėsluose ir gerdamos rusišką arbatą, stebėjo savo atžalas. Vera buvo puikiai nusiteikusi ir nepabijojusi atskleisti nedidelės šeimos paslapties pa-sakojo, kaip susipažino jos mama, Espazija de Rigeira, ir jos tėtis, profesorius Miša. Kartais jos žvilgsnis vis nuklysdavo į milžinišką ant sienos kabantį princesės paveikslą.

Pirma dalis 21

Kalėdų popietė slinko visiškai harmoningai, visuo-se židiniuose jaukiai degė ugnis, skleisdama šilumą Giudekos saloje stovinčioje viloje. Pastebėjusi, kad visi suaugę užsiėmė savo reikalais, Nina pasikvietė savo draugus ir jie tyliai išslinko iš kambario, perėjo Dožų menę ir įėjo į slaptą laboratoriją.

– Na, ar išsiaiškinai, kas slypi stiklinėje žvaigždės formos dėžutėje, kurią vakar gavai dovanų? – paklau-sė Roksė, kuri iš smalsumo šią naktį negalėjo nė bluos-to sudėti.

– Ne, dar neišsiaiškinau. Tačiau jaučiu, kad atsaky-mas ne už kalnų. O dėl alcheminių Taro kortų taip pat nebereikia jaudintis. Chosė paieškos kitų dokumentų apie LSL, taip išsiaiškinsime, kaip jos naudojamos, – atsakė Nina, apžiūrėdama magišką kortų kaladę.

Česko prisiartino prie tarp veidrodžių gulinčių pre-suotų miltų.

– Jau galima juos naudoti? – pasmalsavo jis.– Taip, manau, kad jau galima, be to, jau ir lietaus

vandens pakankamai pririnkome, ir turime violetinius pipirus... Trūksta tik Uodeguotosios kometos, o tada jau galėsime sukurti Greitąją kalendrą, – atsakė Nina, atsiremdama į bandymų stalą.

Kalbėdama Šeštojo Mėnulio mergaitė jautė, kad kažkas ne taip. Niekaip negalėjo nusiraminti.

įsigykiteknygą dabar