Byla dėl Rytų Timoro (Portugalija prieš Australiją)

Teismas (14 balsų prieš 2) nusprendė, kad šioje byloje neturi jurisdikcijos.Portugalijos kaltinimai Australijai:Portugalija teigia, kad Australija savo veiksmais pažeidė jos, kaip Rytų Timorą valdančios administracijos, statusą ir Rytų Timoro gyventojų teisę į tautų laisvą apsisprendimą, nes 1989 metais sudarė sutartį su Indonezija dėl bendradarbiavimo teritorijoje, kuri yra tarp Rytų Timoro ir Šiaurinės Australijos. Istorinės aplinkybės (para. 11-18)Teismas trumpai apibūdina, kaip Portugalija ir Indonezija yra susijusios su Rytų Timoro teritorija. Taip pat Teismas primena JT Saugumo Tarybos ir JT Generalinės Asamblėjos išleistas rezoliucijas dėl Rytų Timoro klausimo. Toliau Teismas kalba apie derybas tarp Australijos ir Indonezijos, kurios baigėsi 1989 metų gruodžio 11 dienos Sutartimi. Ši Sutartis nustatė bendradarbiavimo zoną (Zone of Cooperation) tarp Indonezijos provincijos Rytų Timoro ir Šiaurinės Australijos.Šalių pareiškimų santrauka (para. 19-20)Australijos pareiškimas, kad tarp jos ir Portugalijos nėra ginčo (para.21-22)Australija teigia, kad ji nėra ginčo šalis, o tikroji ginčo šalis yra Indonezija. Taip pat Australija nurodo, kad Portugalija ir Australija yra deklaravusios, kad joms Teismo sprendimai turi privalomąją galią pagal Statuto 36(2) str., tačiau Indonezija tokios deklaracijos nėra paskelbusi.Teismas mano, kad jis turi nustatyti, ar šioje situacijoje yra teisinis ginčas. Tam, kad tai nustatyti, nėra svarbu, ar tikrasis ginčas yra tarp Portugalijos ir Indonezijos, ar tarp Portugalijos ir Australijos. Teismas daro išvadą, kad teisinis ginčas yra, nes Portugalija suformulavo kaltinimus, o Australija juos paneigė.

Australijos prieštaravimas Portugalijos pareiškimui, kad Teismas turi apibrėžti Indonezijos teises ir pareigas (para. 23-25)Australija prieštarauja Portugalijos ieškiniui, nes, anot Australijos, norint jį patenkinti, reikia apibrėžti Indonezijos teises ir pareigas.

Teismas mano, kad Portugalijos teiginys, jog tautų laisvo apsisprendimo principas yra erga omnes pobūdžio, yra priimtinas. Šis principas yra įtvirtintas JT Chartijoje ir Teismo jurisprudencijoje, be to, tai yra vienas svarbiausių šiuolaikinės tarptautinės teisės principų. Tačiau Teismas mano, kad tai jog tautų laisvo apsisprendimo principas yra erga omnes pobūdžio ir taisyklės, numatančios valstybių sutikimą su Teismo jurisdikcija, yra du skirtingi dalykai, kurių nereikia painioti. Kad ir koks bebūtų įsipareigojimų pobūdis, teismas negali pasisakyti dėl valstybės elgesio teisėtumo, jei toks pasisakymas reikalauja įvertinti kitos valstybės, nesančios šio ginčo šalimi, veiksmų teisėtumą.

Toliau Teismas svarsto Portugalijos argumentą, kuris pagrįstas tuo, jog JT Saugumo Tarybos ir Generalinės Asamblėjos rezoliucijos turi būti suprantamos kaip įpareigojančios visas valstybes nepripažinti jokios Indonezijos paskirtos valdžios Rytų Timore, o reikalus, liečiančius Rytų Timorą derinti tik su Portugalija. Portugalija mano, kad šios rezoliucijos turi būti vertinamos kaip “duotybė” ir Teismui dėl jų nereikia spręsti iš naujo.

Teismas pažymi, kad abiems ginčo šalims Rytų Timoro statutas išlieka kaip priklausomos teritorijos (Non-Self-Governing Territory) statusas, o Rytų Timoro gyventojai turi teisę į tautų laisvą apsisprendimą. Tai, kad JT Saugumo Tarybos ir Generalinės Asamblėjos rezoliucijose Portugalija įvardinama kaip valdančioji administracija (Administering Power), neturi reikšmės ir įtakos Portugalijos ir Australijos santykiams. Teismas taip pat pažymi, kad faktas, jog Portugalija yra valdančioji administracija nereiškia, kad trečiosios valstybės turi pareigą derinti Rytų Timoro kontinentinio šelfo klausimus su Portugalija. Teismas nemano, kad minėtos rezoliucijos yra pakankamas pagrindas tam, kad apibrėžti ginčą tarp šalių.

Iš to seka, kad Teismas būtinai turėtų pasisakyti dėl Indonezijos veiksmų teisėtumo, jei norėtų nuspręsti, ar Portugalijos kaltinimas dėl Australijos pažeistų įsipareigojimų gerbti Portugalijos kaip valdančiosios administracijos statusą, gerbti Rytų Timoro kaip priklausomos teritorijos statusą, gerbti gyventojų teisę į tautų laisvą apsisprendimą ir Portugalijos suverenias teises, yra pagrįstas. Taigi, Indonezijos teisių ir pareigų teisinis įvertinimas būtinas, o to Teismas negali padaryti, nes Indonezija nėra deklaravusi, kad sutinka su privaloma Teismo jurisdikcija pagal Statuto 36(2) str. Toks Teismo sprendimas prieštarautų pripažintam tarptautinės teisės principui, kad Teismas turi jurisdikciją tik tose byloje, kuriose šalys yra išreiškusios sutikimą laikytis Teismo sprendimų kaip privalomų.

Išvados (para. 36-37)Teismas konstatuoja, kad jis negali nagrinėti bylos iš esmės ir pasisakyti dėl Portugalijos kaltinimų dėl anksčiau išvardintų priežasčių.Teismas taip pat pažymi, kad Rytų Timoras ir toliau turi priklausomos teritorijos statusą, o Rytų Timoro gyventojai turi teisę į tautų laisvą apsisprendimą.

Savo papildomus argumentus (separate opinion) pateikia 4 teisėjai: Oda, Shahabuddeen, Ranjeva ir Vereshchetin.Savo atskirąsias nuomones (dissenting opinion) pateikia 2 teisėjai: Weeramantry ir ad hoc teisėjas Skubiszewski.

Kvebeko atsiskyrimo byla

1980 m. valdančioji Kvebeko vyriausybė paskelbė referendumą, kuriame klausė gyventojų ar jie nenorėtų, kad partija siektų Kvebeko nepriklausomybės kartu įsteigiant naują politinę ir ekonominę sąjungą su Kanada. Referendume gyventojai vis tik pasisakė prieš. Nepaisant to, ši partija ir vėl buvo perrinkta.Po eilės bandymų vis tik buvo priimtas teigiamas atsakymas – referendume dauguma nubalsavo už atsiskyrimą.

Kanados vyriausybė kreipėsi į TTT su sekančiais klausimais:- ar vadovaujantis Kanados konstitucija, gali kuri nors Kvebeko valdžia vienašališkai paskelbti

nepriklausomybę;- Ar TT teisė suteikia Kvebeko valdžios institucijoms vienašališkai paskelbti nepriklausomybę nuo

Kanados?- esant vidaus ir tarptautinės teisės konfliktui dėl teisės vienašališkai atsiskirti – kuri turėtų viršenybę

Kanadai?

Reikia pažymėti, kad Kvebeko valdžia atsisakė dalyvauti ir Teismas paskyrė jiems atstovauti Andre Jolicoeur. Federalinė vyriausybė argumentavo, kad yra tik vienas būdas, kuriuo provincija galėtų atsiskirti nuo Kanados – konstitucinė pataisa. Tik pakeitimai padaryti remiantis 45 skyriumi leistų vienašalius pakeitimus, tačiau konkrečiu atveju 45 skyrius netaikomas. bandymas vienašališkai atsiskirti pažeistų Konstituciją dviem pagrindais. Pirmiausia, pažeistų teisės taisyklę ignoruodama konstitucijos, kaip aukščiausio šalies teisės akto viršenybę, ir antra, tai pažeistų Kanados federalizmą, leisdama sau veikti pagal galias, kurias turi tik federalinė valdžia.

Kvebeko atstovas daugiausiai koncentravosi ties antru klausimu, teigdami, kad galimybė atsiskirti kyla iš TT. Buvo teigiama, kad „peoples of Quebec“ turi teisę į apsisprendimą pagal JT Chartiją ir tokiu būdu gali atsiskirti, jei su tuo sutinka dauguma Kvebeko gyventojų (Quebec peoples). Atsižvelgiant į tai, jog nėra tarptautinio teisės akto užkertančio kelią atsiskyrimui, tai remiantis konvencija turėtų būti numanoma teisė

tai padaryti. Svarbiausias argumentas buvo – efektyvumo doktrina suteikė jiems teisę atsiskirti. Tai yra, naujos valstybės pripažinimas kitų šalių pateisintų atsiskyrimą.

Teismo sprendimas

Pirmuoju klausimu Teismas pasisakė, kad remiantis Kanados konstitucija vienašalis atsiskyrimas nėra teisėtas. Vis dėl to, jei referendumo metu būtų nuspręsta siekti nepriklausomybės, Kanada nebeturėtų pagrindo neigti Kvebeko valdžios teisės siekti atsiskyrimo. Tačiau viskas turėtų vykti derybų keliu.Teismas pabrėžė, kad Konstitucija yra sudaryta iš rašytinių ir nerašytinių normų, todėl būtina atkreipti dėmesį į keturias kertines vertybes:

- federalizmą;- demokratiją;- konstitucionalizmą ir teisės viršenybę;- mažumų apsaugą.

Visi šie principai kartu sudaro Kanados konstitucijos rėmus ir jie turėtų būti vertinami visi kartu.

Antruoju klausimu, dėl Kvebeko teisės atsiskirti pagal TT, Teismas išreiškė poziciją, kad tarptautinė teisė dėl atsiskyrimo nėra taikoma Kvebeko atveju. Teismas pabrėžė, kad tarptautinė teisė aiškiai nesuteikia suverenios valstybės komponentams teisės vienašališkai atsiskirti nuo “motininės” valstybės. Anot Kanados Aukščiausiojo teismo – buvo tikimasi, kad teisė į tautų apsisprendimą bus įgyvendinta jau esamos valtybės rėmuose, t.y., per derybas.

TTT paskelbė, kad dauguma tarptautinių dokumentų, kurie patvirtina egzistuojančią tautų teisę į apsisprendimą kartu turi ir paralelines nuostatas, jog įgyvendinimas tokios teisės turi būti atitinkamai ribojamas siekiant išvengti grėsmių egzistuojančios valstybės teritoriniam vientisumui ar santykių stabilumui.

Taip pat pridūrė, kad valstybė, kurios vyriausybė atstovauja visus žmones ar tautas gyvenančius jos teritorijoje, lygybės ir nediskriminacijos pagrindu bei gerbia tautų apsisprendimo principus, turi teisę į teritorijos vientisumo apsaugą pagal TT.

Teismo nuomone, pagal TT teisė atsiskirti buvo numatyta kolonijinėms tautoms arba okupuotoms. Priešingu atveju, kol tauta prasmigai naudojasi savo teisę į apsisprendimą egzistuojančios valsybės sudėtyje, nėra teisės į vienašališką atsiskytimą.

Per paskutinius 40 metų Kanados Ministru Pirmininku visada buvo kvebekietis, dauguma kabineto narių buvo iš Kvebeko, taip pat ir kituose aukšuose postuose.

Trečiuoju klausimu Teismas pasisakė, jog nemato konflikto tarp Kanados teisės ir tarpautinės, todėl nemano esant reikalo pasisakyti.

Byla dėl Jūrų delimitavimo ir teritorinių klausimų tarp Kataro ir Bahreino

Ginčas kilo dėl kelių mažų salų ir seklumų, kurios yra išsidėsčiusios tarp Kataro ir Bahreino bei jų jūrinių sienų nustatymo tarp dviejų šalių. Ginčas kilo dar 1970 m, ir tai buvo vienas ilgiausiai besit ęsęs ginčas TTT istorijoje. Šalys ne kartą bandė spręsi ginčą derybomis, tarpininkavimu, bet nepasiekus jokių rezultatų Kataras 1991 m. kreipėsi į TTT.

Teritoriniai klausimai

Teismui buvo pateikti sekantys klausimai:

- Hawar salos: kontoliuotos Bahreino nuo 1930 metų ir esančios centrinėje dalyje, visai šalia vakarinės Kataro pusiasalio pakrantės, į pietryčius nuo pagrindinės Bahreino salos (ir maždaug 10 jūrmylių nuo pastarųjų atstumu);

- Zubarah: iš esmės miestas, kontroliuojamas Kataro, įsikūręs Kataro pusiasalio šiaurės vakarinėje pakrantėje (žemyninė dalis), priešais pagrindines Bahreino salos;

- Janan: sala esanti Hawar salos pietvakariuose;

- Fasht al Azm, Fasht ad Dibal and Qit'at Jaradah: trys jūriniai dariniai esantys nuo Kataro pusiasalio į šiaurės vakarus ir į šiaurės rytus nuo pagrindinės Bahreino salos.

Pastarosios dvi sritys buvo susijusios su jūrų delimitavimo klausimu. Likusieji trys teritoriniai klausimai susiję daugiausia su jūros ribų nustatymo klausimu.

Teisingumo Teismas pirmiausia svarstė Šalių reikalavimus į Zubarah. Nagrinėjant istorinius įrodymus, Teismas pažymėjo, kad Kataro Šeichas vadžia Zubarah palaipsniui stiprėjo po 1868, kai buvo pasirašytos sutartys tarp Kataro Šeicho, Bahreino Šeicho ir Didžiosios Britanijos. Ši valdžia buvo pripažinta susitarimo, pasirašyto Didžiosios Britanijos ir Osmanų imperijos 1913 (nors sutartis nebuvo niekada ratifikuotas) ir galutinai nustatyti tam tikrų įvykių, įvykusių teritorijoje 1937 m. Todėl TTT padarė vieningą išvadą, kad Kataras turėjo suverenitetą Zubarah.

Toliau Teisingumo Teismas nusprendė dėl Hawar salos ir čia esminis veiksnys buvo 1939 m. sprendimas, kuriuo Didžiosios Britanijos vyriausybė nustatė, kad salos priklausė Bahreinui. Nors Teisingumo Teismas laiko, kad sprendimas nėra arbitražinis sprendimas, kaip Bahreinas tvirtino, Teismas konstatavo, kad tai nereiškia, kad jis neturi teisinės poveikio. Jis atkreipė dėmesį į tai, kad Bahreinas ir Kataras sutiko, kad Didžioji Britanija spręstų jų ginčą tuo metu ir, kad sprendimas turi būti laikomas privalomas nuo pat pradžių abiem valstybėm ir toliau yra privalomas po 1971 metų, kai Kataras ir Bahreinas nustojo būti Britanijos protektoratu. Nors keletas teisėjų ir nebuvo linkę remtis 1939 m susitarimu vis dėlto padarė išvadą, Bahreinas turi suverenitetą Hawar salos atžvilgiu.

Galiausia Teismas ėmėsi nagrinėti Janan salos klausimą, kuri visai nebuvo paminėta 1939 metų Didžiosios Britanijos sprendime. Teismas laikėsi nuomonės, jog vėlesnė korespondencija tarp Didžiosios Britanijos politikos agento Bahreine ir Kataro bei Bahreino valdytojų, kurioje Didžiosios Britanijos vyriausybė aiškiai nurodė, kad "Janan sala nėra priskiriama Hawar salų grupei" ir, kad Didžiosios Britanijos vyriausybė nepripažino Bahreino Šeichui suverenių teisių į tą salą. Taigi, Teismas nustatė, kad Kataras turėjo suverenitetą Janan salai,įskaitant Hadd Janan.

Delimitacija

Delimitavimo klausimą Teismas pradėjo pastebėjimu, kad taikytina teisė yra paprotinė tarptautinė teisė, nes nei Bahreinas nei Kataras nebuvo pasirašiusios 1958 m. Ženevos konvencijos dėl jūrų teisės ir nors Bahreinas ratifikavo 1982 metų Jūrų teisės konvenciją, Kataras ją buvo tik pasirašęs. Tačiau abi Šalys sutiko, kad dauguma 1982 m. Konvencijos atitinkamų nuostatų atspindi paprotinę teisę. Teisingumo Teismas taip pat pažymėjo, kad šalys prašė Komisijos nubrėžti vieną jūrinę sieną (ty vieną sieną tarp dviejų valstybių, apimant, atitinkamai teritorinę jūrą, IEZ ir kontinentinį šelfą). Teisingumo Teismas taip pat pastebėjo, kad šioje byloje tai būtų įvairių jurisdikcijų atskyrimo rezultatas, kadangi pietinėje ribų nustatymo teritorijoje, kur Šalių krantai yra priešais vienas kitą, atstumas tarp dviejų krantų visada yra mažiau kaip 24 jūrmylių (tokiu būdu, sudaryta tik teritorinių vandenų), tuo tarpu šiaurinėje dalyje, kur dviejų valstybių krantai yra labiau panašūs į gretutinius, atribojimas apimtų kontinentinį šelfą ir išskirtinę ekonominę zoną. Delimitacija vyko dviem etapais: pirma teritorines jūras, paskui IEZ ir kontinentinis šelfas.

Teritorinės jūros delimitavimas

Principas taikytas Teisingumo Teismo praktikoje atriboti teritorinę jūrą, buvo taip vadinamas "lygių atstumų/ ypatingų aplinkybių" taisyklė, kaip nurodyta 1982 m. Jūrų teisės konvencijos 15 straipsnyje ir kuri abiejų šalių sutarimu yra paprotinės teisės dalis.

Teisingumo Teismas pažymėjo, kad, kad logiškiausias ir plačiai praktikuojamas būdas pirmiausiai nubrėžti laikiną atkreipti lygia liniją (ty linija, kurios kiekvienas taškas yra vienodai nutolęs nuo artimiausių bazinių linijų taškų, nuo kurių kiekvienos valstybės teritorinės jūros būtų matuojamos) ir tada apsvarstyti, ar ta linija turi būti pritaikyta prie ypatingų aplinkybių.

Teisingumo Teismo taikyta taisyklė buvo įprasta taisyklė paprastom bazinėm linijom, kaip tai apibrėžta 5 Jūrų teisės konvencijos straipsnyje, būtent, kad normali bazinė linija, naudojama matuoti teritorinės jūros plotį, yra laikoma didžiausio atoslūgio linija išilgai kranto. Siekiant nustatyti šias bazine linijas, pirma reikia nustatyti atitinkamas pakrantes, kadangi kalba eina apie salas ir kitas ginčijamas teritorijas. Teismas turėjo atsakyti į tris klausimus dėl:

- jūrinys darinys, žinomas kaip Fasht al Azm – buvo ginčas dėl to, ar šis darinys buvo dalis Sitrah salos, kuri priklausė Bahreinui, ar jūros dugno iškilimas, kuris nebuvo natūraliai sujungtas su Sitrah sala;

- kitas jūrinis darinys Qit'at Jaradah, esantis maždaug pusiaukelėje tarp pagrindinės Bahreino salos ir Kataro pusiasalio, kurį Bahreinas laikė sala, ir kurio atžvilgiu teigė turįs suverenitetą, Kataras savo ruožtu teigė, kad jūros dugno iškilimas, kuris kaip toks negali būti pasisavinamas bei kurio atžvilgiu galioja Kataro suverenitetas, nes jis yra jos teritorinėje jūroje;

- jūros dugno iškilimas, žinomas kaip Fasht ad Dibal, Bahreinas teigė, kad turi suverenitetą, o Kataras, priešingai, kad šio darinio atžvilgiu jokia valstybė negali turėti suvereniteto.

Iš pradžių būtų naudinga priminti, kad tarptautinėje teisėje yra apibrėžtas skirtumas tarp salos ir jūros dugno iškilimo. JTK 121(1) straipsnyje nurodoma, kad sala yra „ natūraliai susiformavusi vandens apsupta sausuma, kuri potvynio metu lieka iškilusi virš vandens paviršiaus“, tai kartu ir paprotinė norma. Tuo tarpu jūros dugno iškilimas apibrėžiamas 13 straipsnyje „jūros dugno iškilimas, pastebimas atoslūgio metu, yra natūraliai susiformavusi vandens apsupta sausuma, iškilusi virš vandens paviršiaus atoslūgio metu, bet panyranti po vandeniu potvynio metu. Jei jūros dugno iškilimas, pastebimas atoslūgio metu, yra visas ar iš dalies nutolęs nuo žemyninės dalies ar salos per atstumą, kuris neviršija teritorinės jūros pločio, tai tokio iškilimo didžiausio atoslūgio linija gali būti naudojama kaip bazinė linija teritorinės jūros pločiui matuoti“.

Šio skirstymo reikšmė, kad teritorinė jūra ir, daugeliu atvejų, kontinentinis šelfas ir IEZ aplink salą yra vertinami pagal bendrąsias taisykles dėl bazinių linijų,, o taisyklės dėl jūros dugno iškilumų šiek tiek skiriasi. Kalbant apie pastarąją, didžiausio atoslūgio linija gali būti naudojama kaip bazinė linija matuojant teritorinę jūrą, jei ji yra visiškai ar iš dalies per atstumą neviršijantį teritorinės jūros pločio nuo žemyninės dalies ar salos, bet jei ji yra už šios ribos, jūros dugno iškilimas neturi savo teritorinės jūros.

Dėl Fasht al Azm Teismas nepriėmė jokio konkretaus sprendimo.Tačiau dėl Teismo pasirinkto delimitavimo, tai nebuvo laikoma kliūtimi. Toliau Teisingumo Teismas nagrinėjo Qit'at Jaradah atvejį ir, išnagrinėjęs pateiktus įrodymus, padarė išvadą, kad ji atitinka kriterijus, kad būtų vadinama sala ir, kad Bahreino atliekama veikla buvo pakankama pagrindas teigti, kad Bahreinas turi suverenitetą šios salos atžvilgiu.

Paskutinis klausimas buvo dėl Fasht ad Dibal, ir tai įdomiausias klausimas. Šis klausimas buvo įdomus ne tik teisiniu požiūriu, bet taip pat praktiniu, mat jūros dugno iškilimas buvo iš dalies sutampančiose dviejų šalių teritorinėse jūrose. Teisingumo Teismas nurodė, kad iš esmės abi narės turi teisę panaudoti didžiausio atoslūgio liniją matuoti teritorinės jūros plotį. Iškilimas tada suformuoja dalį dviejų šalių pakrantės reljefo,

net jei ji yra arčiau vienos valstybės krantų, nei kita, ar arčiau vienai šaliai priklausančioje saloje, nei ji yra kitos pakrantės.

Pagrindinis klausimas buvo ar gali valstybė įgyti suverenitetą pasisavindamas jūros dugno iškilimą, esantį per jos teritorinės jūros plotį, kai tas pats jūros dugno iškilimas eina per kitos valstybės teritorinės jūros plotį. Teismo nuomone, nepaisant to, kad nei konvencija, nei paprotinė teisė nereguliuoja šio klausimo, keletas egzistuojančių susijusių taisyklių, nepateisina prielaidos, kad jūros dugno iškilimą yra tokia pati teritorija kaip ir sala. Šis požiūris yra tikrai teisingas.

Galiausiai buvo nustatyta, kad nėra pagrindo pripažinti Bahreino teisės naudotis jūros dugno iškilimo didžiausio atoslūgio linijos kaip bazinės linijos, ginčytinose teritorijose, ar pripažinti tokias teises Katarui. Todėl Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad brėžiant lygių atstumų liniją jūros dugno iškilimai turi būti ignoruojami/nepaisomi.

Teritorinės jūros atribojimas: ypatingos aplinkybės

Nustačius tinkamus krantus ir metodus, toliau Teismas aiškinosi, ar nėra ypatingų aplinkybių dėl kurių reiktų koreguoti bazinę liniją.

(1) dėl Fasht al AZM, Teisingumo Teismas nusprendė, kad abiejose hipotezėse egzistavo ypatingos aplinkybės, dėl kurių pasirinkta nubrėžti liniją tarp Fasht al Azm ir Qit'at Shajarah.

(2) dėl Teisingumo Teismas nusprendė, kad neproporcingas rezultatas būtų teikiamas dėl salos, kuri labai maža, negyvenama ir be augmenijos, jei jos didžiausio atoslūgio linija būtų naudojama nustatant bazinius taškus. Galiausiai Teismas nustatė, kad egzistavo ypatinga aplinkybė pateisinanti delimitavimo linijos pasirinkimą, einančios iš karto į rytus nuo Qit'at Jaradah.

(3) nusprendęs, kad jokios reikšmės neturėtų būti skiriama Qit'at Jaradah, Teismas grįžo prie Fasht al Azm klausimo ir pažymėjo, kad pagal abi hipotezes, rezultatas buvo tas, kad Fasht ad dibal didžia dalimi arba visiškai Kataro pusėje sumažėjo, ir todėl laikoma, kad sienos linijos turėtų būti nubrėžta tarp Qit'at Jaradah ir Fasht ad Dibal. Kadangi Fasht al Dibal buvo Kataro teritorinėje jūroje jai galioja tos valstybės suverenitetas.

Byla dėl karinių ir pusiau karinių veiksmų Nikaragvoje ir prieš Nikaragvą (Nikaragva v. Jungtinės Amerikos Valstijos)

Byloje dėl karinių ir pusiau karinių veiksmų Nikaragvoje ir prieš Nikaragvą, kurioje ieškovas yra Nikaragva, o atsakovas Jungtinės Amerikos Valstijos, Teismo kolegijos sudėtis buvo sekanti:

Prezidentas Nagendra Singh; piceprezidentas de Lacharriere; teisėjai: Lachs, Ruda, Elias, Oda, ago, Sette-Camara, Shwebel, Sir Robert Jennings, Mbaye, Bedjaoui, Ni, Evensen, teisėjas ad hoc Colliard.

Rezoliucinė teismo sprendimo dalisTeismas1) 11 balsų prieš 4Nutarė, kad sprendžiant ginčą pagal Nikaragvos 1984 m. balandžio 9 d. pateiktą ieškinį Teismas turi

taikyti „daugiašalės sutarties išlygą“, kuri yra išdėstyta deklaracijos dėl Teismo jurisdikcijos priimtinumo c) sąlygoje, kuri buvo nustatyta vadovaujantis teismo statuto 36 str. 2 dalimi ir 1946 m. rugpjūčio 26 d. JAV deponuota Vyriausybės.

2) 12 balsų prieš 3 Atmeta JAV pasiteisinimą kolektyvine savigyna dėl karinių ir pusiau karinių veiksmų Nikaragvoje ir

prieš Nikaragvą.3) 13 balsų prieš 3

Nusprendžia, kad JAV apmokydamos, aprūpindamos ginklais ir kita amunicija, finansuodamos ir kitaip remdamos contra pajėgas ar kitaip skatindamos, remdamos ir prisidėdamos prie karinių ir pusiau karinių veiksmų Nikaragvoje ir prieš Nikaragvą veikė prieš Nikaragvos Respubliką pažeisdamos tarptautinės paprotinės teisės nesikišimo į kitos valstybės reikalus principą.

4) 12 balsų prieš 3Nusprendžia, kad JAV 1983 – 1984 m. tam tikrais antpuoliais nukreiptais į Nikaragvos teritoriją:

antpuoliai prieš Puerto Sandino 1983 m. rugsėjo 13 d. ir spalio 14 d., antpuolis prieš Corinto 1983 m. spalio 10 d., Potosi jūrų bazės užpuolimas 1984 m. sausio 4-5 d., antpuolis prieš San Juan del Sur 1984 m. kovo 7 d., Puerto Sandino patruliuojančių laivų užpuolimas 1984 m. kovo 28 ir 30 d., ir San Juan del Norte užpuolimas 1984 m. balandžio 9 d., o taip pat kiti intervencijos būdai nurodyti 3) punkte, ir apima jėgos panaudojimą; veikė prieš Nikaragvos Respubliką taip pažeisdamos paprotinės tarptautinės teisės jėgos nenaudojimo prieš kitą valstybę principą.

5) 12 balsų prieš 3 Nusprendžia, kad JAV nukreipdamos ir leisdamos skrydžius virš Nikaragvos teritorijos, ir pagal

veiksmus nurodytus 4) punkte, kurie priskiriami JAV, veikė prieš Nikaragvos Respubliką, tuo pažeisdamos paprotinės tarptautinės teisės principą nepažeisti kitos valstybės suvereniteto.

6) 12 balsų prieš 3Nusprendžia, kad JAV pirmaisiais 1984 metų mėnesiais, užminuodamos Nikaragvos vidaus ir

teritorinius vandenis, veikė prieš Nikaragvos Respubliką, taip pažeisdamos paprotinės tarptautinės teisės principus: jėgos nenaudojimo prieš kitą valstybę, nesikišimo į kitos valstybės vidaus reikalus, nepažeisti kitos valstybės suvereniteto ir nepertraukti taikios prekybos jūrose.

7) 14 balsų prieš 1Nusprendžia, kad veiksmais, nurodytais 6) punkte, JAV veikė prieš Nikaragvos Respubliką, taip

pažeisdamos savo įsipareigojimus pagal Draugystės, prekybos ir navigacijos sutarties XIX straipsnį, sudarytos tarp JAV ir Nikaragvos Respublikos, pasirašytos 1956 m. sausio 21 d.

8) 14 balsų prieš 1Nusprendžia, kad JAV padėdamos minas, kurios nurodytos 6) punkte ir nepaviešindamos minų

egzistavimo fakto, ir jų išdėstymo vietų, veikė pažeisdamos įsipareigojimus pagal paprotinę tarptautinę teisę.9) 14 balsų prieš 1Nustatė, kad JAV išleisdamos vadovą „Operaciones sociologicas en guerra de guerrillas“ ir

išplatindamos jį contra pajėgoms, paskatino veiksmų, priešingų tarptautinei humanitarinei teisei, atlikimą; tačiau nenustatė pagrindo, kuriuo vadovaujantis galima būtų visus šiuos veiksmus, kurie buvo priskiriami JAV, apibrėžti kaip JAV veiksmus.

10) 12 balsų prieš 3 Nusprendžia, kad JAV atakomis nukreiptomis į Nikaragvos teritoriją, nurodytomis 4) punkte ir 1985

m. kovo 1 d. paskelbdamos prekybinį embargo su Nikaragva įvykdė veiksmus, kurie paneigia Draugystės, prekybos ir navigacijos sutarties, šalių pasirašytos 1956 m. sausio 21 d., objektą ir tikslą.

11) 12 balsų prieš 3Nusprendžia, kad JAV atakomis, nukreiptomis į Nikaragvos teritoriją, kurios yra nurodytos 4)

punkte, ir 1985 m. kovo 1 d. paskelbdamos prekybinį embargo, veikė pažeisdamos savo įsipareigojimus pagal Draugystės, prekybos ir navigacijos sutarties XIX straipsnį, sudarytos tarp šalių ir pasirašytos 1956 m. sausio 21 d. Nikaragvos sostinėje Managvoje.

12) 12 balsų prieš 3Nusprendžia, kad JAV yra įpareigojamos nedelsiant nutraukti visus veiksmus ir susilaikyti nuo

veiksmų, kurie gali pažeisti anksčiau minėtus teisinius įsipareigojimus.13) 12 balsų prieš 3 Nusprendžia, kad JAV už visą žalą, kurią padarė Nikaragvai pažeisdamos aukščiau išvardintus

paprotinės tarptautinės teisės įsipareigojimus, yra įpareigojamos Nikaragvai sumokėti reparacijas.14) 14 balsų prieš 1

Nusprendžia, kad JAV už visą žalą, kurią padarė Nikaragvai pažeisdamos Draugystės, prekybos ir navigacijos sutartį, sudarytą tarp šalių, pasirašytos 1956 m. sausio 21 d. Nikaragvos sostinėje Managvoje, yra įpareigojama Nikaragvai sumokėti reparacijas.

15) 14 balsų prieš 1Nusprendžia, kad jei šalys nesusitars tarpusavyje, reparacijų formą ir dydį nustatys Teismas.16) VienbalsiaiPrimena abiem Šalims jų įsipareigojimą spręsti ginčą taikiomis priemonėmis vadovaujantis

tarptautine teise.

Sprendimo santrauka

I. Qualites (paras. 1-17).

II. Ginčo pagrindas (paras. 18-25).

III. Atsakovo neatvykimas ir 53 teismo statuto straipsnis (paras. 26-31)Teismas primena, kad po to, kai 1984 m. lapkričio 26 d. buvo priimtas sprendimas dėl Teismo

jurisdikcijos ir Nikaragvos skundo priimtinumo, JAV nusprendė nedalyvauti dabartinėje proceso fazėje. Teismui tai nesudaro kliūčių priimti sprendimą šioje byloje, tačiau tai turi būti padaryta vadovaujantis Teismo statuto 53 straipsniu, kuriame yra nurodyta situacija, kai viena iš ginčo šalių nedalyvauja procese. Tam, kad teismo jurisdikcija būtų nustatyta, vadovaudamasis Statuto 53 straipsniu, Teismas turi įsitikinti, kad ieškinys yra teisiškai ir faktiškai pagrįstas. Dėl šios priežasties, Teismas primena tam tikrus pagrindinius principus, kurie yra nustatyti ankstesnėse bylose, iš kurių vienas nesuteikia galimybės automatiškai nuspręsti tos šalies naudai, kuri atvyksta į bylos nagrinėjimą. Be to pastebi, kad teismui yra vertinga žinoti neatvykusios šalies poziciją, net jei ši pozicija yra išreikšta tokiais būdais, kurių teismo taisyklės nenumato. Šalių lygybės principas privalo išlikti pagrindiniu principu ir teismas turi užtikrinti, kad ginčo šalis, kuri atsisako dalyvauti procese, negalėtų pasipelnyti iš savo neatvykimo.

IV. Ginčo pateisinimas (paras. 32 – 35)Teismas mano esant reikalinga spręsti prejudicinius klausimus. Buvo siūloma, kad jėgos

panaudojimo ir kolektyvinės savigynos klausimai iškelti byloje nebūtų sprendžiami teisme, kitaip tariant jie negali būti pateisinami. Tačiau, pirmiausiai ginčo šalys neginčijo, kad šis ginčas nėra teisinis ginčas pagal Statuto 36 straipsnio 2 dalį, ir antra, Teismas mano, kad byla nebūtinai įtraukia jį į politinių ar karinių reikalų vertinimą, dėl ko būtų peržengtos tinkamos teisminės ribos. Ir pagaliau, jis yra pasirengęs apibrėžti šias problemas.

V. Daugiašalės sutarties išlygos svarba (paras. 36 – 56)JAV deklaracijoje dėl privalomos teismo jurisdikcijos pagal Teismo Statuto 36 straipsnio 2 dalį,

numatyta išlyga išskirianti iš deklaracijos veikimo srities „ginčus, kylančius pagal daugiašales sutartis, nebent 1) visos sutarties šalys paveiktos sprendimo, yra ir bylos teisme šalys, arba 2) JAV specialiai sutinka dėl jurisdikcijos“.

Tam kad nustatyti, ar Teismo jurisdikcija buvo apribota aptariamos išlygos, Teismas turi nustatyti ar trečiosioms Valstybėms, kurios yra keturių daugiašalių sutarčių šalys, kuriomis remiasi Nikaragva, ir nėra proceso šalys, Teismo sprendimas turės poveikį. Teismas mano, kad iš visų minėtų sutarčių pakanka panagrinėti esamą padėtį pagal Jungtinių Tautų Chartiją ir Amerikos Valstybių Organizacijos chartiją.

Teismas nagrinėja daugiašalės sutarties išlygos įtaką Nikaragvos skundui. Ypatingai Teismas nagrinėja Salvadoro atvejį, kadangi jo naudai JAV pirmiausiai ir pasinaudojo teise į kolektyvinę savigyną, įtvirtinta JT chartijos 51 str. ir Amerikos Valstybių Organizacijos chartijos 21 str., ir mano, kad tai pateisina JAV veiksmus prieš Nikaragvą. Ginčas yra tokiu mastu ginčas, kuris kyla dėl daugiašalių sutarčių, kurių

šalys narės yra JAV, Nikaragva ir Salvadoras. Teismui yra aišku, kad teismo sprendimas dėl JAV kolektyvinės savigynos priemonių teisėtumo paveiks Salvadorą.

Dėl Nikaragvos skundo, kad JAV įsikišo į šalies vidaus reikalus priešingai nei nustato Amerikos Valstybių Organizacijos chartijos 18 str., Teismas pastebi, kad yra neįmanoma teigti, jog sprendimas dėl skundžiamo JAV padaryto Chartijos pažeidimo neturės jokio poveikio Salvadorui.

Nustačius, kad Teismo sprendimas dėl Nikaragvos skundo, kuris yra grindžiamas dviejų Chartijų pažeidimais, kuriuos padarė JAV, turės poveikį Salvadorui, Teismas daro išvadą, kad pagal JAV deklaracija jam suteikta jurisdikcija neleidžia nagrinėti šių skundų. Aišku, kad išlyga yra sudaryta taip, kad apribotų šių dviejų daugiašalių sutarčių, kaip daugiašalių sutarčių teisės, taikymą, ir neturi jokios kitos įtakos tarptautinės teisės šaltiniams, kuriuos Teismas Statuto 38 straipsniu yra įpareigotas taikyti, įskaitant paprotinę tarptautinę teisę.

VI. Faktų nustatymas: teismo naudoti įrodymai ir metodai (paras. 57 – 74)Teismas turėjo nustatyti su ginču susijusius faktus. Šios užduoties įvykdymo sunkumai iškilo dėl

minėto nesutarimo tarp šalių, dėl Atsakovo nedalyvavimo, tam tikro elgesio slaptumo ir dėl to fakto, kad konfliktas vis dar tesėsi. Šiuo paskutiniu punktu teismas išreiškė nuomonę, kad remiantis bendraisiais teismo proceso principais, faktai, į kuriuos būtina atsižvelgti, turėtų būti dėl bylos esmės ir pateikiami iki žodinio nagrinėjimo pabaigos.

Dėl įrodymų pateikimo, Teismas nurodo kaip turi būti vadovaujamasi Teismo statuto reikalavimais – ypač 53 straipsniu – ir Teismo taisyklėmis, kadangi Teismas gali nevaržomai vertinti įvairių įrodymų elementų svarbą. Teismas nemano, kad yra reikalinga pradėti tyrimą vadovaujantis Statuto 50 straipsniu. Teismas atsargiai vertina tam tikrą dokumentinę medžiagą (straipsnius spaudoje ir įvairias knygas). Teismas mano, kad tai nėra įrodymai, kurie gali patvirtinti faktus, tačiau laiko juos medžiaga, kuri, nepaisant visko, gali prisidėti patvirtinant fakto egzistavimą, bei į šią medžiagą turi būti atsižvelgta tam, kad parodyti, jog tam tikri faktai yra žinomi visuomenei. Teismo nuomone, Valstybių atstovų pareiškimai, kartais net pačiu aukščiausiu lygmeniu, turi ypatingą įrodomąją vertę, kai jie patvirtina faktus ar nepalankų elgesį tos valstybės atžvilgiu, kurią atstovauja asmuo padaręs šiuos pareiškimus. Dėl Nikaragvos pateiktų liudytojų parodymų – 5 liudytojai parodymus pateikė žodžiu, o kiti pateikė raštu su priesaika – viena iš Atsakovo nedalyvavimo procese pasekmių buvo ta, kad liudytojų parodymų nebuvo įmanoma patikrinti per kryžminę apklausą. Teismas nelaikė įrodymais tos parodymų dalies, kurioje buvo tik pateikiama nuomonė kaip tikimybė ar kitokio fakto egzistavimą, kuris nėra liudytojui tiesiogiai žinomas. Teismas mano, kad tam tikros vyriausybės narių raštiškų parodymų ir pareiškimų, padarytų prisiekiant, dalys tikrai gali būti laikomos priešingomis tos Šalies, kuriai liudytojai yra lojalūs, interesams ir požiūriui; likusioji šių parodymų dalis turėtų būti vertinama su dideliu atsargumu.

Teismas taip pat yra informuotas apie JAV Valstybės departamento leidinį „Revoliucija už mūsų sienų, sandinistų įsiveržimas į Centrinę Ameriką“ (angl. „Revolution Beyond Our borders, Sandinista Intervention in Central America“), kuris jokia forma ar būdu, numatytu Teismo statute ar Teismo taisyklėse, Teismui pateiktas nebuvo. Teismas mano, kad susidarius ypatingoms aplinkybėms šioje byloje, jis gali, su tam tikrais apribojimais, naudoti šiame leidinyje pateiktą informaciją.

VII. faktai priskirtini JAV (paras. 75 – 125)1. Teismas nagrinėja Nikaragvos pareiškimą: jog Nikaragvos uostų ar vandenų užminavimą įvykdė

JAV karinis personalas arba Lotynų Amerikos šalių tautybę turintys asmenys, JAV už tai sumokėjus. Teismas išnagrinėjęs bylos faktus, nustatė, kad: 1983 m. pabaigoje ar 1984 m. pradžioje, JAV prezidentas įgaliojo JAV vyriausybės instituciją užminuoti Nikaragvos uostus; tai, kad 1984 m. pradžioje asmenys už užmokestį, veikiantys pagal minėtos institucijos nurodymus, prižiūrimi JAV agentų ir gaunantys logistinę pagalbą padėjo minas El Buff, Corinto ir Puerto Sandino uostuose ar netoli jų, arba Nikaragvos vidaus vandenyse ar teritorinėje jūroje ar abejose vietose; tai, kad nei prieš užminuojant, nei vėliau tarptautinė laivyba nebuvo viešai ir oficialiai perspėta JAV Vyriausybės apie minų egzistavimą ir jų buvimo vietą; tai,

kad sprogusios minos buvo asmeninės ir materialinės žalos atsiradimo priežastis, ko pasekoje išaugo laivų draudimo mokesčiai.

2. Nikaragva tiesioginiams JAV personalo ar asmenų, veikiančių už užmokestį, veiksmams priskiria veiksmus nukreiptus į naftos įrenginius, jūrų bazę ir t.t., išvardintus Teismo sprendimo §81. teismas nurodo, kad visi šie incidentai, išskyrus tris, buvo nustatyti. Nors ir nėra įrodyta, kad JAV karinis personalas tiesiogiai dalyvavo operacijose, tačiau JAV agentai dalyvavo operacijų planavime, vadovavime ir rėmime. Todėl teismas mano, kad minėtos atakos turi būti priskirtos JAV.

3. Nikaragva pateikė skundą dėl to, kad JAV kariniai orlaiviai pažeidė jos oro erdvę. Įvertinęs turimus įrodymus Teismas nustatė, kad vieninteliai Nikaragvos oro erdvės pažeidimai, kurie, vadovaujantis įrodymais, gali būti priskirti JAV, buvo žvalgybiniai skrydžiai dideliame ir mažame aukštyje 1984 m. lapkričio 7 ir 11 dienomis, kurie sukėlė garso smūgius.

Dėl JAV ir Hondūro jungtinių karinių manevrų Hondūro teritorijoje šalia Hondūro/Nikaragvos sienos, teismas nusprendė, kad tai gali būti laikoma viešomis žiniomis, taigi yra pakankamai įrodyta.

4. Toliau Teismas nagrinėjo contra pajėgų kilmę, vystymąsi ir veiklas, bei kaip su visa tai siejasi JAV. Nikaragvos nuomone, JAV „sugalvojo, sukūrė ir organizavo samdinių armiją, t.y. contra pajėgas“. Visa prieinama informacija Teismo neįtikino, kad Valstybė Atsakovė „sukūrė“ contra pajėgas Nikaragvoje, tačiau Teismas pripažįsta, kad JAV finansavo, treniravo, aprūpino, apginklavo ir organizavo NDP (Nikaragvos Demokratines Pajėgas, angl. Nicaraguan Democratic Force), kaip vieną iš pajėgų elementų.

Nikaragva teigia, kad JAV vyriausybė contra pajėgoms sukūrė strategiją ir taktiką, ir teikė tiesioginę kovinę paramą karinėms operacijoms. Įvertinęs visus turimus įrodymus ir prieinamą medžiagą, Teismas nemano, kad visos contra pajėgų įvykdytos operacijos, bet kurioje konflikto stadijoje, atspindėjo tik JAV sukurtą strategiją ir taktiką. Todėl šiuo klausimu Teismas negali pritarti ryšiui, kurį nurodė Nikaragva. Tačiau Teismas mano, kad dauguma operacijų buvo nulemtos ir suplanuotos jei ne JAV patarėjų, tai bent jau glaudžiai su jais bendradarbiaujant, žvalgybinės ir logistinės paramos pagrindu, kurią JAV galėjo pasiūlyti. Teismo nuomone, JAV parama contra pajėgoms ir jų veiklai per tuos metus buvo teikiama įvairia forma, tokia kaip logistinė pagalba, informacijos pateikimas apie Sandinistų pajėgų dislokaciją ir judėjimą, pažangių komunikacijos metodų naudojimas ir kt. Tačiau įrodymai nepatvirtina, kad JAV teikė tiesioginę kovinę pagalbą, jei turimas omenyje tiesioginis JAV karinių pajėgų įsikišimas.

Teismas turėjo nuspręsti ar ryšys tarp contras ir JAV vyriausybės buvo toks, kad būtų galima contras prilyginti JAV vyriausybės organams, ar veikiančiais JAV vyriausybės naudai. Teismas mano, kad jam prieinamų įrodymų nepakanka, tam kad įrodyti jog contras buvo visisškai priklausomi nuo JAV pagalbos. Dalinę priklausomybę, kurios masto Teismas negali nustatyti, gali reikšti tas faktas, kad vadus parinko JAV, bei kiti faktoriai, tokie kaip pajėgų organizavimas, treniravimas, aprūpinimas, operacijų planavimas, taikinių parinkimas bei operatyvinė parama. Trūksta aiškių įrodymų, kad JAV vykdė tokio laipsnio kontrolę, jog galima būtų teigti, kad contras veikė JAV naudai.

5. Dėl anksčiau padarytų išvadų, Teismas mano, kad contras yra atsakingi už savo veiksmus, ypač dėl įtarimų padarius humanitarinės teisės pažeidimus. Tam, kad JAV būtų atsakingos, turėtų būti įrodyta, kad Valstybė faktiškai vykdė operacijų kontrolę, kurios metu atsirado įtariami pažeidimai.

6. Nikaragva pateikė skundą dėl tam tikrų ekonominio pobūdžio priemonių, kurių ėmėsi JAV vyriausybė, ir kurias Nikaragva laiko netiesioginiu įsikišimu į jos vidaus reikalus. 1984 m. sausio mėn. ekonominė pagalba buvo sustabdyta, o 1984 m. balandžio mėn. nutraukta. JAV veikdamos per tarptautines finansines institucijas prieštaravo paskolų suteikimui Nikaragvai arba blokuodavo jas. 1983 m. rugsėjį cukraus importo iš Nikaragvos kvotos buvo sumažintos 90 proc., 1984 m. gegužės 1 d. JAV Prezidento dekretu buvo paskelbtas visiškas embargo prekybai su Nikaragva.

VIII. Nikaragvos veiksmai (paras. 126 – 171)Teismas, tiek kiek įmanoma, turėjo išsiaiškinti, ar skundžiami JAV veiksmai, kuriuos JAV tvirtino

buvus kolektyvine savigyna, gali būti pateisinti tam tikrais faktais, priskiriamais Nikaragvai.

1. JAV kaltinimas, kurį Nikaragva atmetė buvo, jog Nikaragva aktyviai rėmė, ypač ginklais, ginkluotas grupuotes, kurios veikė kaimyninėse valstybėse, ypatingai Salvadore. Teismas pirmiausiai nagrinėjo Nikaragvos veiksmus Salvadoro atžvilgiu.

Teismas, išnagrinėjęs įrodymus ir atsižvelgdamas į atitinkamus požymius, kurių daugumą pateikė pati Nikaragva, ir kurie leidžia Teismui daryti pagrįstą išvadą, dėl tam tikros pagalbos iš Nikaragvos teritorijos, nustato, faktinį paramos iš Nikaragvos teritorijos tiekimą 1981 m. pirmaisiais mėnesiais, kuri skirta ginkluotai opozicijai Salvadore. Karinės pagalbos iš ar per Nikaragvą įrodymai išlieka labai silpni, nepaisant daugybės JAV stebėjimo priemonių išdėstytų šiame regione. Tačiau Teismas negali teigti, kad nebuvo jokio ginklų pervežimo ar prekybos jais. Jis tik pažymi, kad prekyba ginklais nėra patvirtinta ir negali tvirtinti, kad tiekimas dideliu mastu buvo nutrauktas po pirmųjų 1981 m. mėnesių.

Net jei būtų nustatyta, kad karinė pagalba iš Nikaragvos teritorijos pasiekė ginkluotą opoziciją Salvadore, vis viena turėtų būti įrodyta, kad ši pagalba gali būti priskiriama Nikaragvos valdžiai, kuri neslepia galimybės, kad ginklai keliavo per Nikaragvos teritoriją, tačiau neigia, kad tai yra apgalvotos oficialios politikos padarinys. Atsižvelgdamas į aplinkybes charakteringas Centrinei Amerikai, Teismas mano, kad vargu ar Nikaragva gali būti automatiškai laikoma atsakinga dėl prekybos ginklais jos teritorijoje. Teismas mano, kad tai labiau galimybė pripažinti, jog yra siekiama, kad tokio pobūdžio veika, jei ne ribotu mastu, liktų nežinoma teritorinei valdžiai. Bet kuriuo atveju, nepakanka įrodymų tam, kad įtikinti Teismą, jog Nikaragvos vyriausybė buvo atsakinga už ginklų tiekimą tuo ar kitu periodu.

2. Taip pat JAV teigė, kad Nikaragva atsakinga dėl karinių atakų kertant sieną prieš Hondūrą ir Kosta Riką. Kadangi Teismas nebuvo šiuo klausimu taip gerai informuotas, kaip turėjo būti, Teismas daro išvadą, kad tam tikri kariniai įsiveržimai kertant sieną priskiriami Nikaragvos Vyriausybei.

3. Sprendime primenami tam tikri įvykiai, kurie vyko, kai buvo nuverstas prezidentas Somoza, kadangi JAV remdamasi šiais įvykiais tvirtino, kad dabartinė Nikaragvos vyriausybė pažeidė tam tikras garantijas, kurias buvo davęs jos pirmtakas. Sprendime daroma nuoroda į 1979 m. liepos 12 d. Nikaragvos Nacionalinio pertvarkymo vyriausybės chuntos (angl. „Junta of the Government of National Reconstruction“) Amerikos Valstybių Organizacijos vyriausiajam sekretoriui išsiųstą „Planą išsaugoti taikai“ (angl. „Peace to secure plan“), kuriame, inter alia, minimas jos „tvirtas ketinimas, kad bus užtikrinamos žmogaus teises mūsų valstybėje“ ir „pirmą sykį šiame amžiuje surengti mūsų valstybėje laisvus rinkimus“. JAV mano, kad Nikaragvai kyla ypatinga atsakomybė dėl šių įsipareigojimų įgyvendinimo.

IX. Taikoma teisė: tarptautinė paprotinė teisė (paras. 172 – 182)Teismas padarė išvadą, kad jis turi taikyti JAV deklaracijoje nustatytą daugiašalės sutarties išlygą,

pašalinančią daugiašalę sutartį, be išankstinės nuorodos į kitas sutartis ar kitus teisės šaltinius išvardintus Statuto 38 str. Tam, kad nustatyti kokia teisė turėtų būti taikoma ginčo sprendimui, reikia išsiaiškinti kokios bus daugiašalės sutarties netaikymo tarptautinės paprotinės teisės, kuri išlieka taikoma, turinio apibrėžimui pasekmės.

Teismas nesutinka su JAV teiginiu, kad visos paprotinės taisyklės, kurios gali būti pritaikytos, apima tą patį, ką ir sutarčių taisyklės, kurios negali būti taikomos dėl JAV padarytos išlygos. Net jei sutarties norma ir paprotinė norma, kurios yra susiję su ginču, būtų to paties turinio, tai nebūtų priežastis Teismui nuspręsti, kad sutarties veikimas gali apriboti atskiros paprotinės normos taikymą. Todėl Teismas jokiu būdu nėra įpareigotas laikytis paprotinių normų tik tiek, kiek jos skiriasi nuo sutarties normų, kurių taikymas yra apribotas JAV išlygos.

Atsakydamas į JAV argumentą, Teismas nusprendė, kad skirtumas tarp paprotinės normos ir sutartinės teisės normos turinio nėra toks, kad sprendimas, apribotas paprotinės tarptautinės teisės, nebūtų toks, kurio šalims nereikia laikytis ar vykdyti.

X. Taikomos teisės turinys (paras. 183 – 225)

1. Įvadas: bendrosios pastabos (paras. 183 – 186)

Toliau teismas turėjo nuspręsti kokios paprotinės teisės taisyklės taikomos šiam ginčui. Tam kad tai padarytų, Teismas turėjo nuspręsti ar paprotinė taisyklė egzistuoja Valstybių opinio juris ir įsitikinti, kad tai yra patvirtinta praktikoje.

2. Draudimas naudoti jėgą ir teisė į savigyną (paras. 187 – 201)Teismas nustatė, kad abi Šalys mano, jog principai dėl jėgos panaudojimo, išdėstyti Jungtinių Tautų

Chartijoje, iš esmės sutampa su tais, kurie yra susiformavę kaip paprotinė teisė. Be to, Šalys prisiima sutarčių teisės įsipareigojimą tarptautiniuose santykiuose susilaikyti nuo jėgos panaudojimo prieš bet kurios šalies teritorinį vientisumą ar politinę nepriklausomybę, ar kokiu kitokiu būdu, kuris nėra suderinamas su Jungtinių Tautų tikslais (JTO Chartijos 2 str. 4d.). Išimtis, numatanti teisę į individualią ar kolektyvinę savigyną, Valstybių nuomone, yra nustatyta paprotinėje teisėje, kaip tai matyti terminologijoje, panaudotoje Jungtinių Tautų Chartijos 51 str., kuris daro nuorodą į neatskiriamą teisę, ir Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucijos 2625 (XXV) deklaracijoje dėl tarptautinės teisės principų, susijusių su draugiškais santykiais ir bendravimu tarp valstybių, pagal Jungtinių Tautų Chartiją. Šalys, manančios, kad tokios teisės buvimas turi savo prigimtį paprotinėje tarptautinėje teisėje, sutaria, kad atsakymas į klausimą, ar atsakas į užpuolimą yra teisėtas, priklauso nuo to, ar imantis savigynos priemonių buvo laikomasi būtinumo ir proporcingumo kriterijų.

Nepriklausomai nuo to, ar savigyna būtų individuali, ar kolektyvinė, jos gali būti imamasi tik atsakant į ginkluotą užpuolimą. Teismo nuomone, tai turi būti suprantama ne tik kaip reguliarių ginkluotųjų pajėgų veiksmai, peržengiantys tarptautinę sieną, bet ir kaip valstybės siuntimas ginkluotųjų gaujų į kitos į kitos valstybės teritoriją, jei tokia operacija dėl jos masto ir pasekmių būtų kvalifikuojama kaip ginkluotas užpuolimas, vykdomas reguliarių ginkluotųjų pajėgų. Teismas daro nuorodą į agresijos apibrėžimą, pridėtą prie Generalinės Asamblėjos rezoliucijos 3314 (XXIX), kaip išreiškiantį ryšium su tuo paprotinę teisę.

Teismas nemano, kad ginkluoto užpuolimo sąvoka apima pagalbą sukilėliams ginklų tiekimo ar logistinės arba kitokios paramos forma. Dar daugiau, Teismas mano, kad paprotinėje teisėje, tiek bendrojoje, tiek specialiojoje – tokioje, kaip visos Amerikos teisinė sistema, nėra normos, kuri leistų vykdyti kolektyvinę savyginą nesant valstybės, nukentėjusios nuo ginkluoto užpuolimo, prašymo, ir laiko jį papildoma sąlyga prie reikalavimo, kad pastaroji valstybė būtų paskelbusi, jog ji yra užpulta.

3. Nesikišimo, į kitos valstybės vidaus jurisdikcijai priklausančius reikalus, principas (paras. 202 – 209)

Nesikišimo principas apima kiekvienos suverenios valstybės teisę savo viduje tvarkytis be išorinio įsikišimo. Teismas pažymi, kad šis principas, nustatytas jo paties jurisprudencijoje, atsispindi daugelyje tarptautinių organizacijų ir konferencijų priimtų deklaracijų ir rezoliucijų tekstuose, kuriose dalyvauja JAV ir Nikaragva. Tokiu būdu, tekstai liudija apie tai, kad JAV ir Nikaragva pripažįsta visuotinai taikomą paprotinį principą. Kas dėl paprotinės teisės principo turinio, tai Teismas apibrėžia esminius elementus, kurie siejasi su šia byla: įsikišimas turi būti uždraustas tokiais klausimais, kuriais kiekviena valstybė, vadovaujantis suvereniteto principu, gali nuspręsti pati (pvz.: politinės, ekonominės, socialinės, kultūrinės sistemos pasirinkimas ir užsienio politikos formavimas). Įsikišimas yra neteisėtas, kai yra naudojami, minėtų pasirinkimų atžvilgiu, prievartos metodai, ypatingai jėga, tiek tiesioginių karinių veiksmų forma, tiek netiesiogiai remiant griaunamąsias veikas kitoje valstybėje.

Valstybių praktikos klausimu, Teismas pažymi, kad pastaraisiais metais buvo atskirų atvejų kada užsienio šalis įsikišdama į kitos valstybės reikalus rėmė pastarosios šalies vyriausybei oponuojančias pajėgas. Teismas daro išvadą, kad valstybių praktika nepateisina požiūrio, jog intervencija, siekianti paremti šalies vyriausybės opoziciją, yra galima šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje; iš tiesų, to netvirtina nei JAV, nei Nikaragva.

4. Kolektyvinės atsakomosios priemonės į elgesį, kuris neperauga į ginkluotą užpuolimą (paras. 201 ir 211)

Aukščiau Teismas priminė, kad tam, kad išimties keliu būtų laikomas teisėtu vienos valstybės jėgos panaudojimas prieš kitą dėl to, kad pastaroji valstybė neteisėtai panaudojo jėgą prieš trečią valstybę, reikia, kad pažeidimas, iššaukęs tokį atsaką, būtų ginkluotas užpuolimas. Todėl negalima laikyti teisėtu valstybės jėgos panaudojimo atsakant į pažeidimą, kurio auka ji pati nebuvo, jeigu šis pažeidimas nebuvo ginkluotas užpuolimas. Teismo nuomone, pagal šiandien galiojančią tarptautinę teisę valstybės neturi teisės į kolektyvines atsakomąsias priemones į veiksmus, kurie nesudaro ginkluoto užpuolimo.

5. Valstybės suverenitetas (paras. 212 – 214)Kalbėdamas apie pagarbos šalies suvereniteto principą, Teismas pabrėžia, kad suvereniteto sąvoka

tiek paprotinėje teisėje, tiek ir sutarčių teisėje, apima kiekvienos šalies vidaus vandenis ir teritorinę jūrą bei oro erdvę virš jos teritorijos. Teismas pažymi, kad užminavimas būtinai paveikia pakrantės valstybės suverenitetą, ir jei kitai šaliai užminuojant yra trukdoma naudotis teise įplaukti į uostus, tokiu būdu yra pažeidžiama komunikacijos ir jūrinės prekybos laisvė.

6. Humanitarinė teisė (paras. 215 – 220)Teismas pastebi, kad kitos valstybės vandenų užminavimas neįspėjus yra ne tik neteisėtas veiksmas,

tačiau kartu pažeidžia ir humanitarinės teisės principus, kuriuos atspindi 1907 m. Hagos VIII konvencija. Dėl šios aplinkybės, Teismas turi išnagrinėti tarptautinę humanitarinę teisę, kuri yra taikoma šiam ginčui. Nikaragva tiesiogiai nepasirėmė tarptautinės humanitarinės teisės nuostatomis, tačiau pateikė skundą dėl veiksmų, padarytų jos teritorijoje, kurie atrodo pažeidžia šią teisę. Savo ieškinyje Nikaragva apkaltino JAV piliečių pagrobimu, sužalojimu ir nužudymu. Kadangi turimų įrodymų nepakanka tam, kad priskirti JAV veiksmus, kuriuos padarė contras Teismas atmeta šį skundą.

Vis dėl to klausimas išlieka dėl teisės, kuri taikoma JAV veiksmams susijusiems su contras veiklomis. Nors Nikaragva susilaikė nuo nuorodos į keturias 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijas, kurių narėmis yra JAV ir Nikaragva, Teismas mano, kad taisyklės išdėstytos 3 str., kuris yra bendras visoms keturioms Konvencijoms ir taikomas netarptautinio pobūdžio ginkluotų konfliktų atveju, turėtų būti taikomos. JAV yra įsipareigojusios gerbti Konvencijas ir užtikrinti joms pagarbą, ir todėl neturėtų skatinti Nikaragvos konflikte dalyvaujančių asmenų ar grupių veikti pažeidžiant 3 str. nuostatas. Šis įsipareigojimas išplaukia iš bendrųjų humanitarinės teisės principų.

7. 1956 m. sutartis (paras. 221 – 225)Savo 1984 m. lapkričio 26 d. sprendime, Teismas nurodė, kad jo jurisdikcijai priklauso nagrinėti

ieškinį dėl ginčo tarp JAV ir Nikaragvos, aiškinant ar taikant Draugystės, prekybos ir navigacijos sutarties, pasirašytos 1956 m. sausio 21 d. Nikaragvos sostinėje Managvoje, straipsnius. Teismas turi nustatyti daugelio susijusių straipsnių reikšmę, o ypač XXI str. 1 (c) ir 1 (d) dalių, kuriomis vadovaujantis šalys rezervuoja teisę nukrypti nuo kitų nuostatų.

XI. Teisės pritaikymas faktams (paras. 226 – 282)Nustatęs bylos faktus ir taikomą teisę, Teismas turi įvertinti faktų santykį su taisyklėmis ir apibrėžti

ar yra kokių aplinkybių, kurios pašalintų tam tikrų veiksmų neteisėtumą.

1. Draudimas naudoti jėgą ir teisė į savigyną (paras. 227 – 238)Vertindamas faktus pirmiausia jėgos nenaudojimo principo kontekste, Teismas laiko, jog

užminavimas 1984 m. pradžioje ir kai kurie Nikaragvos uostų, naftos įrenginių ir jūrų bazių užpuolimai, priskiriami JAV, sudaro šio principo pažeidimus, nebent tai būtų pateisinta aplinkybėmis, pašalinančiomis šių veiksmų neteisėtumą. Jis taip pat laiko, kad JAV įvykdė prima facie šio principo pažeidimą apginkluodamos ir apmokydamos contras, nebent tai būtų pateisinta naudojimosi savigynos teise.

Kita vertus, jis nelaiko, kad JAV surengti netoli Nikaragvos sienų kariniai manevrai ar fondų suteikimas contras, prilygsta jėgos panaudojimui.

Teismas turi išnagrinėti, ar veiksmai, kuriuos jis laiko šio principo pažeidimais, gali būti pateisinti kolektyvinės savigynos teisės naudojimusi, ir todėl turi nustatyti, ar egzistuoja tam reikalingos aplinkybės. Šiam tikslui jis pirmiausia turi nustatyti, ar Nikaragva dalyvavo ginkluotame užpuolime prieš Salvadorą, Hondūrą, Kosta Riką, nes tik toks užpuolimas galėtų pateisinti rėmimąsi savigynos teise. O dėl Salvadoro, Teismas mano, kad paprotinėje tarptautinėje teisėje ginklų tiekimas opozicijai kitoje valstybėje nesudaro šios valstybės ginkluoto užpuolimo. Dėl Hondūro ir Kosta Rikos, Teismas pareiškia, kad nesant pakankamos informacijos apie sienos kirtimus, įvykdytus į šių dviejų valstybių teritoriją iš Nikaragvos, yra sunku nuspręsti, ar jų apimtis, nagrinėjant kiekvieną jų atskirai ar visus kartu, prilygtų Nikaragvos įvykdytam ginkluotam užpuolimui. Teismas mano, kad nei šie kirtimai, kaip teigiama, ginklų tiekimas, negali būti pagrindas naudojimuisi kolektyvinės savigynos teise pateisinti.

Antra, tam, kad nustatytų ar JAV gali pasiteisinti naudojimųsi savigyna, teismas turi įvertinti, ar egzistavo aplinkybės, reikalingos naudojimuisi šia individualios ar kolektyvinės savigynos teise, ir todėl nagrinėja, ar atitinkamos valstybės manė, kad jos yra Nikaragvos įvykdyto ginkluoto užpuolimo aukos, ir prašė JAV pagalbos joms naudojantis kolektyvinės savigynos teise. Teismas nematė jokių įrodymų, jog neva šių valstybių elgesys atitiktų tokią situaciją.

Pagaliau, vertindamas JAV veiklą susijusią su būtinybės ir proporcingumo kriterijais, Teismas negali nustatyti, kad šių veiksmų būtų imtasi iškilus būtinumui, ir todėl nustato, kad kai kurie jų negali būti laikomi patenkinančiais proporcingumo kriterijaus reikalavimus.

Kadangi JAV pasirinkta kolektyvinės savigynos argumentacija negali būti apginta, iš to išplaukia, kad JAV pažeidė grasinimo jėga ar jėgos naudojimo draudimo principą veiksmais, nurodytais šio skyriaus 1 punkte.

2. Nesikišimo, į kitos valstybės vidaus jurisdikcijai priklausančius reikalus, principas (paras. 239 – 245)

Teismo nuomone, yra aiškiai nustatyta, kad JAV, parama contras, darė spaudimą Nikaragvai tuose reikaluose, kuriuose kiekviena valstybė gali laisvai pati nuspręsti, ir tai, kad pačių contras ketinimai buvo įvykdyti esamos vyriausybės perversmą. Teismas mano, kad jei viena valstybė siekia prievartos kitoje valstybėje, remdama ir padėdama valstybėje veikiančioms ginkluotoms gaujoms, kurių tikslas yra vyriausybės perversmas, tai perauga į įsikišimą į valstybės vidaus reikalus, nesvarbu koks bebūtų remiančios valstybės tikslas. Be to, Teismas mano, kad JAV suteikta parama kariniams ir pusiau kariniams contras veiksmams, t.y. finansinė parama, apmokymas, ginklų tiekimas, žvalgybinė ir logistinė parama, sudaro aiškų nesikišimo į kitos valstybės vidaus jurisdikcijai priklausančius reikalus pažeidimą. Iš kitos pusės, humanitarinė pagalba negali būti laikoma neteisėtu įsikišimu. Nuo 1984 m. spalio 1 d. JAV Kongresas apribojo fondų naudojimą contras humanitarinei pagalbai. Teismas pažymi, kad jei humanitarinės pagalbos tiekimas yra tam, kad išvengti pasmerkimo dėl įsikišimo į kitos valstybės vidaus reikalus, ir ji turi būti paremta Raudonojo Kryžiaus praktikoje naudojamais tikslais, bei teikiama be jokios diskriminacijos.

Dėl netiesioginės intervencijos formos, kurią Nikaragva įžvelgia tuo atveju, kai JAV ėmėsi tam tikrų ekonominio pobūdžio veiksmų prieš ją, Teismas negali šių veiksmų šioje byloje laikyti nesikišimo į kitos valstybės vidaus jurisdikcijai priklausančius reikalus paprotinio principo pažeidimu.

3. Kolektyvinės atsakomosios priemonės į elgesį, kuris neperauga į ginkluotą užpuolimą (paras. 246 – 249)Teismas, nenustatęs, kad įsikišimas į valstybės vidaus reikalus nesukuria teisės į kolektyvines atsakomąsias priemones, kurios apimtų ir jėgos panaudojimą, mano, kad veiksmai, kuriais kaltinama Nikaragva, net manant, kad jie yra nustatyti ir priskiriami valstybei, negali pateisinti atsakomųjų priemonių, kurių ėmėsi trečioji valstybė, šiuo atveju JAV, ir ypatingai negali pateisinti intervencijos panaudojant jėgą.

4. Valstybės suverenitetas (paras. 250 – 253)Teismas nustatė, kad pagalba contras, antpuoliai nukreipti į Nikaragvos uostus, naftos įrenginius ir

kt., užminavimo operacijos Nikaragvos uostuose ir įsikišimo atvejai, apimantys jėgos panaudojimą, nurodytą Sprendime, kurie yra jėgos nenaudojimo pažeidimas, taip pat yra ir teritorinio valstybės suvereniteto principo pažeidimas. Šis principas taip pat buvo tiesiogiai pažeistas neleistinai perskrendant virš Nikaragvos teritorijos. Šie veiksmai negali būti pateisinti veiksmais Salvadore, kurie priskiriami Nikaragvai; manant, kad

šie veiksmai ištikrųjų įvyko, jie nesuteikia JAV jokių teisių. Taip pat Teismas daro išvadą, kad, šio proceso kontekste, Nikaragvos uostų užminavimas, ar minų padėjimas netoli jų yra komunikacijos laisvės ir jūrinės prekybos pažeidimas, padarant žalą Nikaragvai.

5. Humanitarinė teisė (paras. 254 – 256)Teismas nustatė, kad JAV yra atsakingos už tai, jog neperspėjo dėl minų padėtų Nikaragvos

uostuose. Taip pat nustatė, kad vadovaujantis bendraisiais humanitarinės teisės principais, JAV buvo įsipareigoję susilaikyti nuo paskatinimo asmenų ar jų grupių, kurie yra įsitraukę į konfliktą Nikaragvoje, pažeisti 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijos 3 str. Vadovas „Psichologinės operacijos partizaniniame kare“ (angl. Psychological Operations in Guerrilla Warfare“), dėl kurio išspausdinimo ir išplatinimo yra atsakingos JAV, siūlo tokius veiksmus, kurie negali pažeisti minėto straipsnio.

6. Kiti pagrindai, kurie yra minimi tam, kad pateisinti JAV veiksmus (paras. 257 – 269)JAV savo pagalbą contras sieja su Nikaragvos Vyriausybės padarytais tam tikrų oficialių įsipareigojimų Nikaragvos žmonėms, JAV ir Amerikos Valstybių Organizacijai, pažeidimais. Teismas svarsto ar Nikaragvos elgesyje yra kažkas, kas galėtų teisiškai pateisinti JAV naudotas atsakomąsias priemones. Dėl nuorodos į „Plano išsaugoti taikai“ (angl. „Peace to secure plan“) pateikto Nacionalinio pertvarkymo vyriausybės chuntos (angl. „Junta of the Government of National Reconstruction“), Teismas dokumentuose ir susirašinėjimuose, kuriais buvo perduodamas planas, negali rasti nieko, iš ko būtų galima daryti išvadą, kad egzistavo kokie nors teisiniai įsipareigojimai. Teismas negali svarstyti naujos taisyklės sukūrimo, pagal kurią būtų vienai valstybei suteikta teisė įsikišti į kitos valstybės reikalus, remiantis tuo, kad pastaroji pasirinko tam tikrą ideologiją ar politinę sistemą. Be to, Atsakovas neišplėtojo teisinių argumentų, paremtų tariamai nauju ideologinės intervencijos principu.

Kas dėl tariamų žmogaus teisių pažeidimų, kuriais rėmėsi JAV, Teismas mano, kad JAV jėgos panaudojimas, negali būti tinkamu metodu, siekiant stebėti ar užtikrinti pagarbą šioms teisėms, kurios paprastai yra numatytos konvencijose. Dėl tariamo Nikaragvos sukarinimo, taip pat nurodyto JAV, tam kad pateisintų savo veiksmus, Teismas pastebi, kad tarptautinėje teisėje nėra kitų taisyklių, išskyrus tas, kurios gali būti priimtos susijusių valstybių sutartimi, ar kitais būdais, pagal kurias suverenios valstybės apsiginklavimo lygis gali būti apribotas, ir šis principas galioja visoms valstybėms, be jokios išimties.

7. 1956 m. sutartisTeismas negali nagrinėti Nikaragvos skundo dėl 1956 m. Draugystės, prekybos ir navigacijos

sutarties, ir skundo, kad JAV paneigė sutarties objektą ir tikslą, ir iškreipė tikrąjį turinį, nebent skundžiamas elgesys nėra JAV„ priemonės.... būtinos apsaugoti esminius saugumo interesus“, kadangi XXI str. numato, kad Sutartis negali užkirsti kelio šių priemonių taikymui. Dėl klausimo kokie JAV veiksmai galėjo būti tokie, kurie paneigtų Sutarties objektą ir tikslą, Teismas daro atskyrimą. Neįmanoma atsižvelgti į visus šiuo atveju skundžiamus veiksmus, tačiau Teismas nusprendžia, kad buvo tam tikrų veikų, kurios iškreipia visą sutarties dvasią. Tai yra Nikaragvos uostų užminavimas, tiesioginiai uostų ir naftos įrenginių užpuolimai ir t.t. bei prekybos embargo. Teismas taip pat palaiko tvirtinimą, kad uostų užminavimas akivaizdžiai pažeidžia laivybos ir prekybos laisvę, užtikrinamą sutarties XIX str. Teismas taip pat daro išvadą, kad prekybos embargo, paskelbtas 1985 m. gegužės 1 d., prieštarauja šiam straipsniui. Teismas nusprendžia, kad JAV prima facie pažeidė įsipareigojimą laikytis sutarties tikslo ir objekto (pacta sunt servanda) ir veikė priešingai sutarties nuostatoms. Tačiau Teismas turi nuspręsti ar XXI str. išimtis dėl „priemonių... būtinų apsaugoti esminius saugumo interesus“ gali būti panaudota, siekiant pateisinti skundžiamus veiksmus. Po to, kai išnagrinėjo visą turimą medžiagą, ypač Prezidento Reigano 1985 m. gegužės 1 d. potvarkį, Teismas mano, kad Nikaragvos uostų užminavimas, tiesioginiai uostų ir naftos įrenginių užpuolimai bei prekybos embargo negali būti pateisinti, kaip būtini, siekiant apsaugoti esminius JAV saugumo interesus. XII. Ieškinys dėl reparacijų (paras. 283 – 285) Teismo buvo prašyta priteisti kompensaciją Nikaragvai. Po to, kai Teismas įsitikino, kad spręsti klausimą dėl reparacijų yra jo jurisdikcijoje, Teismas nusprendė, kad Nikaragvos prašymas dėl reparacijų pobūdžio ir dydžio bus sprendžiamas kitoje proceso stadijoje. Savo papildomus argumentus (separate opinion) pateikia 7 teisėjai: Nagendra Singh, Lachs, Ruda, Elias, Ago, Sette-Camara, Ni.Savo atskirąsias nuomones (dissenting opinion) pateikia 3 teisėjai: Oda, Schwebel, Sir Robert Jennings.