Vien^ kart^ rugpjucio pabaigoje, kai jau buvo ge-rokai popiet, Muminukas ir mama patrauke j

paci^ girios gliidum^. Tenai tarp medziij sliigsojo to-kia tyla ir tamsa, lyg jau biitii nusileidusios sutemos. Vienur kitur augo didziules geles, svieciancios tary-tumei mirguliuoj^ ziburiai, o toleliau tarp seseliij ju-dejo ryskiai zali taskeliai.

- Jonvabaliai, - pasake Muminuko mama, bet juo-du neturejo kada sustoti ir atidziau apziureti. Mat ke-liavo paieskoti malonios ir siltos vieciukes, kur buti; galej? pasistatyti nam^ ir jame jsikurti, kai ateis ziema. Troliai Mumiai visiskai nepakelia salcio, taigi namas turejo biiti gatavas velii j veliausiai spalio menesj.

Tad juodu zingsniavo toliau, vis gilyn ir gilyn j t y l ^ ir tams^. Pamazele Muminuk^ pereme baime ir

7

jis susnibzdejo mamai, kaip j i mano, ar cia yra kokii j nors pavojingij zveriq.

- Vargu, - atsake mama, - bet gal vis delto but4 geriau, jei eitume sparteliau. Nors as tikiuosi, jog esa-

8

me tokie mazuciai, kad artej^s pavojus mustj nepa-stebett;.

Staiga Muminukas smarkiai ciupo mamai uz le-tenos.

- Ziurek! - tare taip issigand^s, kad jam net issi-tiese uodega. Is seselii^ uz medzio kamieno juodu ste-beilijo dvi akys. Is pradziq mama issigando, bet pas-kui nuramino sxmx\-.

- Koks nors labai jau mazytis zverelis. Luktelek, as j i apsviesiu. Supranti, patamsy viskas atrodo baisiau.

Ji nuskyne vien^ is tij didelii j geliniii zibintij ir apsviete seselj. Tada abu pamate, jog ten tikrai tupi labai mazas padarelis, malonus paziiireti ir trupuciu-k^ issigand^s.

- Matai, - tare Muminuko mama. - Kas jijs per vieni? - paklause mazylis.

- A s esu Muminukas, - atsafce Muminukas, vel kaipmat pradr^sej^s. - O cia mamo mama. Tikiuosi , nesutrukdeme. (Aisku , kad manna moke j j manda-giai elgtis.)

- jias, - atsake mazylis. - A s tupejau, jauciau-si be galo nusimin^s ir troskau draugijos. A r judu la­bai skubat?

- Taip, - atsake Muminuko mama. - Mudu issi-ruoseme paieskoti geros sauletos vieciukes namui. Bet gal noretumei eiti kartu?

- Ar noreciau! - siiktelejo mazyl is ir soko prie j i j . -A s pasiklydau ir nebemaniau, jog kada nors vel gau-siu isvysti saul§!

Tad dabar zingsniavo jau trise^ nusiskyn^ didziul j tulpes zied^ keliui pasisviesti. O tamsa aplinkui vis tirstejo ir tirstejo, geles po medziais sviete vis syks-ciau, galii gale uzgeso ir pacios paskutines. Priesais sublizgo juodas vanduo, oras pasidare slogus ir at-salo.

- Oi , kaip siaubinga, - tare mazylis. - Tai raistas. Clonal eiti nebedrjstu.

- Kodel? - paklause Muminuko mama. - Ne ne, nes tenai tuno Didzioj i Gyvate, - tyl iu

balseliu atsake mazylis ir apsizvalge aplinkui.

10

- Et, - atkirto Muminukas, kad pasirodytq nar-sus. - Mes tokie mazi, jog greiciausiai niekas nepa-stebes. Ir kaip mes kada nors rasime saules sv ies^ jei neisdrjsime pereiti \^ pus?? Drozkim tiktai.

- Gal ir paejesiu kok| gal iuk^ - sutiko mazylis. -Taciau atsargiai. Rizikuojat savo kai l iu!

Tad jie kaip jmanydami tyliau ropstesi nuo kupsto ant kupsto. Apl ink puksejo ir kuzdejo juodas dumb-las, bet kolei sviete tulpinis ziburys, kel iauninkai jautesi ramus. Kart^ Muminukas slystelejo ir ko ne-nusirito \, bet paskutin? akimirk^ j j sugavo mama.

- Toliau reiketij plaukti laiveliu, - tare j i . - Tavo letenos slaputeles. Aiskus daiktas, persisaldysi.

J i iseme is savo krepsio por^ sausu kojiniii ir uz-sodino Muminuk^ ir maz^jj padarelj ant didziulio

11

apskrito vandens lelijos lapo. Trijule sumerke uode-gas vandenin kaip irklus ir jniko kastis is raisto. Po jais smeseliavo juodi gyviai , kurie landziojo pirmyn ir atgal tarp medziq saknij, pliuskenosi ir narde, o is virsaus atselino migla. Staiga mazylis tare:

- Noriu namo! - Nebijok, mazyli , - padr^sino j | Muminukas vir -

panciu balsu. - Uzplesime koki^ smagi^ dainel? ir...

Umai jti tulpes ziedas uzgeso, v i sk^ apgobe akli-na tamsa. Ir is tamsos atsklido snypstimas, jie pajuto, kaip subangavo lelijos lapas.

- Greiciau, greiciau, - suriko Muminuko mama. -Atplaukia Didzioji Gyvate!

Jie panardino uodegas giliau ir is paskutiniijji4 eme taip irtis, kad priesaky vanduo sniokste snioks-te. Tada isvydo atsivejanci^ Gyvat?. Atrode jnirsusi, geltonos akys paklaikusios.

Jie kasesi pirmyn kiek pajegdami, bet Gyvate nuo-lat artejo ir jau praziojo nasrus su ilgu besiraitanciu

12

l iezuviu. Muminukas uzsidenge letenomis akis, siik­telejo: „Mam!" ir tikejosi biisi^s prarytas.

Bet nieko nenutiko. Tuomet jis atsargiai pazvel-ge pro pirstus. Tai bent staigmena! Ju tulpinis zibu­rys vel sviete, isskleid^s visus vainiklapius, o tarp j i j stovejo mergaite zydrais plaukais, kurie jai sieke net ligi koju.

Tulpes ziedas sviete vis ryskiau ir ryskiau. Gyvate eme markstytis, staiga piktai susnypstusi apsisuko ir nere gilyn j dumbly.

Muminukas, jo mama ir mazasis padarelis buvo tokie susijaudin? ir apstulb?, kad ilgokai nepajege is-tarti ne zodzio.

13