N A C I O N A L I N I O K A U N O D R A M O S T E AT R O R E K O N S T R U K C I J A 2005–2013

1

NACIONALINIO KAUNO DRAMOS TEATRO REKONSTRUKCIJA2005–2013

2

UDK 725(474.5)(091) Na-15

NACIONALINIO KAUNO DRAMOS TEATRO REKONSTRUKCIJA 2005–2013Sudarytojas Egidijus Stancikas

Tekstų autoriai: Elvyra Markevičiūtė, Jolita Kančienė, Renata Kilinskaitė, Asta Raškevičiūtė, Aistė Dičkalnytė

Kalbos redaktorė Renata Buinickienė

Dizaineris Darius Petreikis

Leidinyje panaudotos Donato Stankevičiaus, Dmitrijaus Matvejevo, Giedriaus Bunevičiaus, Rūtos Taraškevičiūtės, Tomo Petreikio, Dariaus Petreikio, Stasio Paškevičiaus, Donato Medzevičiaus, NKDT archyvo ir rangovų nuotraukos.

Išleido Nacionalinis Kauno dramos teatrasLaisvės al. 71, LT-44304 KaunasTel. 8-37 22 41 98, faks. 8-37 20 76 93El. paštas: info@dramosteatras.ltwww.dramosteatras.lt

Maketavo kūrybinė grupė „Mamaika“www.mamaika.lt

Spausdino UDLAB „Kopa“www.kopa.lt

ISBN 978-609-95247-3-3

TURINYS

Trumpas ekskursas į ilgą istoriją 4

Pastato metamorfozės 1927–2014 10

„Metropolitain“ – vienas pirmųjų kino teatrų Kaune 10

Kino teatro virsmas dramos teatru 15

Didžiosios permainos – teatro atgimimas 23

Rekonstrukcijos eiga 46

Nacionalinio Kauno dramos teatro vadovai 52

Projekto užsakovas LIETUVOS PAMINKLAI 62

Projekto vadovas, architektas ALGIMANTAS KANčAS 66

Generalinis rangovas KAMINTA 80

Rangovas AUDIOTONAS 86

Rangovas VEDA 94

Rangovas ELTEchA 100

Rangovas MIKROVISATA 103

Rangovas LARINDA 105

Teatras dėkoja 107

Kūrėjai apie renovuotą teatro erdvę 108

3

Šis leidinys skirtas įamžinti itin sudėtingą, daugiau nei dešimtmetį trukusią Nacionalinio Kauno dramos teatro rekonstrukciją, išryškinant svarbiausius jos etapus, nuveiktus darbus bei asmenybes ir įmones. Visų nuoširdaus ir profesionalaus darbo dėka Kaunas gali didžiuotis turintis senąją kūrybinę dvasią išsaugojusį, bet moderniausių technologijų, šiuolaikinius patogu-mus atitinkantį dramos teatrą. Knygoje pateikiama išsami rekonstrukcijos darbų eiga, detalizuojant, kas ir kodėl padaryta, pristatoma architektūrinė koncepcija, aprašomi estetiniai ir technologiniai sprendimai bei pateikia-ma istorinė teatro raidos apžvalga. Galbūt per šį laikotarpį sukaupta uni-kali patirtis pasitarnaus rekonstruojant kitus panašaus pobūdžio kultūros objektus.

Už sėkmingą rekonstrukcijos įgyvendinimą šilčiausius padėkos žodžius tariu Vydmantui Drumstai, Vytautui Aleškai, Juozui Lingvevičiui (Lietuvos paminklai), architektui Algimantui Kančui ir jo komandai, Stasiui Kamins-kui, Antanui Venskaičiui (Kaminta), Robertui Lučinskui, česlovui čepkaus-kui (Audiotonas), Raimundui Balinskui, Dariui Navasaičiui (Veda), Gintautui Liuberskiui (Mikrovisata), Žydrūnui Linkevičiui (Eltecha), Antanui Lauraičiui (Larinda).

Dėkojame ir visai neaprėpiamai statybininkų armijai, kurie per šį laikotarpį tapo tikraisiais kultūros vartotojais.

Nuoširdžiai dėkoju Nacionalinio Kauno dramos teatro generalinio direk-toriaus pavaduotojui Valiui Kriščiūnui, kuris rūpinosi teatro rekonstrukcija negailėdamas savo jėgų, laiko ir išmanymo. Taip pat nuoširdų ačiū tariu visiems teatro žmonėms už parodytą kantrybę, kūrybiškumą ir paliudytą meilę savajam teatrui.

Už kūrybinį bendradarbiavimą, kad knygos sumanytojo mintyse susiklos-tęs vaizdinys taptų realybe, dėkoju tekstų autorėms: architektūros istorikei Jolitai Kančienei už istorinį-architektūrologinį teatro raidos nušvietimą,

teatrologei Elvyrai Markevičiūtei už teatro istorijos teatrologinę apžvalgą, paveldosaugininkėms Renatai Kilinskaitei, Astai Raškevičiūtei ir menotyri-ninkei Aistei Dičkalnytei už detalų rekonstrukcijos darbų aprašo parengi-mą. Taip pat dėkoju visiems, talkinusiems rengiant šį leidinį: Eglei ir Dariui Petreikiams už knygos dizainą, redaktorei Renatai Buinickienei už teksto redagavimą, fotografams bei visiems, pateikusiems šiam leidiniui įdomių iliustracijų.

Ačiū visiems, prisidėjusiems prie šios knygos išleidimo.

Knygos sudarytojas Egidijus Stancikas

4

Nacionalinis Kauno dramos teatras gali teisėtai didžiuotis pradėjęs Lietuvos profesionaliojo teatro gyvavimą. Jo atsiradimą lėmė 1920 metais Lietuvos meno kūrėjų draugijos įkurtos Dramos ir Operos vaidyklos. Kauno dramos užuomazga tapo Juozo Vaičkaus režisuotos hermanno Sudermanno „Jo-ninės“, suvaidintos 1920 metų gruodžio 19 dieną buvusiuose Miesto teatro rūmuose (dabar – Kauno valstybinis muzikinis teatras). Iki filialo įkūrimo Šiau-liuose 1931 metais tai buvo pirmas ir vienintelis profesionalus teatras visoje Lietuvoje.

Dramos vaidykla įsikūrė viename pastate su Opera, prie kurios 1925 metais prisijungė ir baleto trupė. Ji rėmėsi J. Vaičkaus Skrajojamojo teatro (1918 metais įkurto Peterburge) trupės branduoliu (V. Dineika, T. Dragūnaitė-Vai-čiūnienė, P. Kubertavičius, O. Kurmytė, J. Stanulis, A. Vainiūnaitė ir kiti). Reži-savęs A. Asnyko tragediją „Kęstutis“ (1921), Konstantinas Glinskis ilgainiui suformavo eklektišką romantiškos krypties repertuarą, kurio nekeitė ir 1924 metais į teatrą atėjęs režisierius Borisas Dauguvietis. Didelis B. Dauguviečio nuopelnas – dėmesys lietuviškai dramaturgijai. Jis režisavo K. Binkio, V. Krėvės, J. Mačiulio-Maironio, S. Santvaro, P. Vaičiūno kūrinius.

1928-aisiais teatro direktorių Antaną Sutkų pakeitė rašytojas ir diplomatas Jurgis Savickis, kuris 1929 metais iš Maskvos dailės teatro pakvietė Andrių Oleką-Žilinską. 1931 metais tapęs vieninteliu teatro vadovu, A. Oleka-Žilins-kas mėgino pritaikyti K. Stanislavskio ir V. Nemirovičiaus-Dančenkos teatrinių reformų patirtį. Šiam procesui paspartinti į Kauną jis pakvietė genialųjį Mi-chailą čechovą, buvusį Dailės teatro aktorių, režisierių ir pedagogą. Kartu jie rengė naujus aktorius, įkūrė Jaunųjų teatrą. Šių menininkų nuveiktas darbas akivaizdžiai pranoko savo laiką, to meto teatro sampratą. Jų kūryba Kaune, ypač V. Krėvės „Šarūnas“ (1929), prilygo ištisai teatro epochai.

1935–1940 metais reformatorišką veiklą tęsė jo mokiniai – R. Juknevičius ir A. Jakševičius. 1940 metų pokyčiai, susiję su Lietuvos aneksija, teatrą paveikė itin skausmingai. Į repertuarą buvo prigrūsta naująją santvarką liaupsinančių

TRUMpAS EKSKURSAS į ILgą ISTORIJą

ELVyRA MARKEVIčIūTė

5

Pirmojo Dramos Vaidy-klos spektaklio afiša – h. Sudermanno JONINėS (rež. J. Vaičkus), 1920 m.

V. Krėvės ŠARūNAS (rež. A. Oleka-Žilinskas). Šarūnas – Petras Kubertavi-čius.1929 m.

6

pjesių, didelė dalis aktorių perėjo į kaip tik steigiamą Vilniaus valstybinį teatrą. Taip atsitiko ir kuriantis Šiaulių, Jaunimo, Jaunojo žiūrovo teatrams – Kauno drama tuo metu buvo visos Lietuvos talentų kalvė. Teatro atgimimu laikomi 1952 metai, kai iš GITIS‘o (dabar – Rusijos teatro akademija) grįžo absolventai (A. Gabrėnas, K. Genys, V. Eidukaitis, A. Mackevičiūtė, S. Motiejūnas, B. Raubai-tė, G. Tolkutė, R. Varnaitė, L. Zelčius). Tolesnį teatro veidą ryškiausiai formavo režisierių henriko Vancevičiaus, Jono Jurašo ir Jono Vaitkaus kūryba.

henriko Vancevičiaus laikotarpis (1954–1966) prasidėjo jo režisuotu L. Tols-tojaus „Gyvuoju lavonu“. 1957 metais h. Vancevičius režisavo J. Grušo trage-diją „herkus Mantas“, kur narsųjį prūsų vadą įspūdingai suvaidino aktorius A. Voščikas. Su šiuo spektakliu į teatrą atėjo dramaturgas Juozas Grušas ir kiti lietuvių autoriai: K. Boruta, J. Glinskis, Just. Marcinkevičius, K. Saja, R. Samule-vičius, D. Urnevičiūtė. 1959 metais teatras buvo sujungtas su Kauno jaunojo žiūrovo teatru ir persikėlė į dabartines patalpas Laisvės alėjoje 71. Minėtinas etapas – režisieriaus Jono Jurašo penkmetis (1967–1972). Jo spek-takliai, tarp jų J.Grušo „Barbora Radvilaitė“ (1972) su legendiniu Rūtos Stali-liūnaitės sukurtu pagrindinės veikėjos vaidmeniu, buvo novatoriški, atskleidė konceptualaus teatro režisierių.

Kartu su J. Vaitkaus ir E. Ignatavičiaus „Svajonių piligrimu“ (1975) prasidė-jo J. Vaitkaus asmenybės ir talento įkvėptas pakilimo laikotarpis. Tapęs vy-riausiuoju režisieriumi (1977–1987) jis pastatė A. Jarry farsą „Karalius ūbas“, M. Gorkio „Paskutiniuosius“ (1978), I. Radojevo „Raudoną ir rudą“ (1979), h. Ibseno „Statytoją Solnesą“, A. camus „Kaligulą“ (1983), S. Gedos ir B. Kuta-vičiaus „Strazdą – žalią paukštį“ (1984), č. Aitmatovo „Golgotą“ (1987). Ne-atsirastų nė vieno J. Vaitkaus spektaklio, kuriame nebūtų naujai atsiskleidę įvairių kartų aktorių talentai. Netikėtoje šviesoje išvydome aktorius J. Bu-draitį, A. Masiulį, D. Kazragytę, V. Šinkariuką, V. Valašiną, V. Grigolį, V. Masals-kį, J. Onaitytę, P. Budrį, I. Dapkūnaitę, V. Kelmelytę. Minėtą pakilimo laiko-tarpį sėkmingai papildė G. Padegimo pastatyti du skirtingi A. Strindbergo

Legendinis GITIS‘o kursas 1952 m.

J. Grušo BARBORA RADVILAITė (rež. J. Jurašas). Barbora Radvilaitė – Rūta Staliliūnaitė, Žygimantas Augustas – Kęstutis Genys. 1972 m.

7

„Kreditorių“ variantai (1981), didele sėkme tapo jo režisuotas T. Wilderio „Mūsų miestelis“ (1982) bei monospektaklis pagal N. Gogolio „Pamišėlio užrašus“ (1985). Tuo pat metu E. Nekrošius režisavo S. Šaltenio „Duokiškio balades“ ir A. čechovo „Ivanovą“ (abu 1978).

1990 metais teatrui buvo suteiktas akademinio teatro vardas, į jį vėl grįžo re-žisierius J. Jurašas. Dar nenaudotoje Mažųjų scenų Ilgojoje salėje jis režisavo A. M. Sluckaitės inscenizuotus „Smėlio klavyrus“ (pagal J. Bobrowskio romaną „Lietuviški fortepijonai“), teatro kieme – h. Pinterio „Kalnų kalbą“ (1991). Po nepavykusio bandymo reformuoti teatrą J. Jurašas vėl išvyko iš Lietuvos.

1993 metais Kauno valstybinio akademinio dramos teatro vadovu tapo reži-sierius Gytis Padegimas. Pradėjęs naująjį sezoną T. Wilderio pjese „Per plauką nuo žūties“, pastatė P. claudelio „Vidudienio dalybas“ (1994), W. Shakespeare‘o „Tuščias meilės pastangas“ (1995), M. Zingerio „Aplink fontaną, arba Mažasis Paryžius“ (1996), A. Strindbergo „Šmėklų sonatą“ (1998). Greta įvairaus braižo režisierių (V. Balsys, D. Juronytė, N. Karpuškaitė, A. Lebeliūnas, B. Marcinke-vičiūtė, V. Masalskis, V. Šinkariukas) debiutavo jaunieji režisieriai D. Duškinas, L. Ryškus, V. Tertelis ir užsienio menininkai y. Sundvor (Norvegija), G. Valenti (Italija), T. hinterberger (Austrija), S. yamada ir J. Ohmine (Japonija), M. Kimelė (Latvija). 1998 metais didžiulė sėkmė lydėjo Gintaro Varno debiutą Ilgojoje salėje režisuojant h. Ibseno dramą „heda Gabler“. Be Didžiosios scenos, in-tensyviai funkcionavo dar šešios skirtingos vaidybinės aikštelės, kuriose gimė nemažai įdomių spektaklių: F.K. Waechter „Į Ašenfeldą“ (rež. T. hinterberger, Parketinė salė, 1995 ), J. Kilty „Mielasis apgavikas“ (rež. G. Padegimas, Parke-tinė salė, 1995), A. Bloko „Nepažįstamoji“ (rež. D. Duškinas, Ilgoji salė, 1996). Mažųjų scenų kiemelyje po atviru dangumi nuo 1998 metų buvo vaidinamas muzikinis spektaklis – L. Ukrainkos fejerija „Girių giesmė“ (komp. A. Jasenka, rež. G. Padegimas).

1999–2003 metais teatrui vadovavo kompozitorius Vidmantas Bartulis, pa-kvietęs grįžti J. Vaitkų. Režisierius originaliai interpretavo A. čechovo „Žuvėdrą“

8

teatralų bendruomenė ir visuomenė buvo priversti savo teatro 90-mečio jubiliejų pasitikti be pagrindinės jo šlovės ir darbų liudininkės Didžiosios scenos, tai nesukliudė intensyviai dirbti ir kurti viltingus ateities planus, ku-rie buvo apvainikuoti 2013 metais Kauno dramos teatrui suteikus Nacionali-nio teatro statusą. Šiuo metu, kai didžioji dalis rekonstrukcijos ir renovacijos darbų jau baigti, atnaujintose teatro erdvėse žiūrovų laukia nauji susitikimai su teatro grandais ir jaunaisiais kūrėjais.

ir J. Grušo „Meilę, džiazą ir velnią“ (abu 2001 ir toliau liko režisieriaus G. Varno), W. Shakespeare‘o „Venecijos pirklį“ (2003). Pagrindine teatro trauka bei svorio ašimi buvo spektakliai: J.-L. Lagarce‘o „Tolima šalis“ (2001), M. carr „Portija Ko-glen“ (2002), F. Garcia Lorcos pjesė-poema „Donja Rosita, arba Gėlių kalba“ (2003). 2003 metais atsistatydinusį V. Bartulį pakeitus teatrologei Inai Pukely-tei, vienu įdomiausių teatro darbų vėl tapo G. Varno režisuota ir inscenizuota F. Dostojevskio romano „Nusikaltimas ir bausmė“ versija (2004), sukurta įdo-miai transformuotoje Didžiosios scenos erdvėje. G. Varno spektakliuose vaidi-no aktoriai G. Ivanauskas, V. Kuodytė, S. Balandis, D. Kazlauskas, A. Tamulytė, D. Stubraitė, D. Svobonas, J. Vilūnaitė, G. Balandytė, M. Šablauskaitė, B. Raubaitė, L. Rukšnaitytė, R. Vaidotas. 2004 metų pavasarį režisierius Gintaras Varnas tapo teatro meno vadovu. Teatro vadovė Ina Pukelytė bei meno vadovas Gintaras Varnas Kauno valstybiniam dramos teatrui vadovavo iki 2007 metų pabaigos.

Nuo 2008 metų teatro vadovu tapo aktorius Egidijus Stancikas. Jam vado-vaujant teatro repertuare ėmė dominuoti jaunų režisierių darbai: A. Areimos (pagal F. von Schiller „Laimingi“ (2009) ir „Plėšikai“ (2011), h. Ibsen „Šmė-klos“ (2010), y. Mishima „Markizė de Sad“ (2011), A. čechovo „Vyšnių sodas“ (2013); A. Jankevičiaus (D. Danis trilogija: „Paskutinė Diuranų daina“ (2009), prisiminimų drama „Akmenų pelenai“ (2010), manifestacija „Gelbėkime mei-lę“ (2012); K. Glušajevo (I. Vyrypajev „Sapnai“ (2008), V. Malinausko (M. von Mayenburg „Bjaurusis“ (2008). Prie teatro trupės prisidėjo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventai: G. Aničaitė, S. čiučelis, A. Kleinas, N. Nekra-šiūtė, A. Sužiedėlis. Teatro 90-mečio jubiliejaus proga buvo pakviesti režisuoti buvę vadovai – J. Jurašas (A. M. Sluckaitės „Antigonė Sibire“, 2010), G. Padegi-mas (dokumentinė fantasmagorija „JAh“, 2011) ir G. Varnas (A. Morgan „Ma-žutis dinamitas“, 2011). Tokiu būdu vėl grįžęs į Ilgąją salę, J. Jurašas toliau tęsė darbus naujoje Rūtos salėje (S. Oksanen „Apsivalymas“, 2011) ir renovuotoje Didžiojoje scenoje (A. M. Sluckaitės pagal A. Škėmą „Balta drobulė“, 2013).

Tuo metu, kai teatre vyko rekonstrukcija ir buvo renovuojama Didžioji sce-na, visų kamerinių salių panauda pasiekė apogėjų. Nors dėl šios renovacijos

A. M. Sluckaitės BALTA DROBULė (pagal A. Škėmą, rež. J. Jurašas), 2012 m.

F. Dostojevskio NUSIKALTIMAS IR BAUSMė (rež. G. Varnas). 2004 m.

9

10

pASTATO METAMORfOzėS 1927–2014 „METROpOLITAIN“ – VIENAS pIRMŲJŲ KINO TEATRŲ KAUNE

JOLITA KANčIENė

Nacionalinis Kauno dramos teatras įsikūręs pastate, skaičiuojančiame devynių dešimtmečių istoriją – skirtingus gyvenimus, plėtrą ir kaitą.

1928 m. siauro sklypo gilumoje iškilo kino teatras „Metropolitain“, an-trasis pastatas Kaune, statytas specialiai kino teatrui. Kaune kino verslas įsibėgėjo XX a. pirmame dešimtmetyje. Filmai buvo rodomi skubiai ir bet kaip įrengtose patalpose, vadintose kinematografais arba tiesiog kino. XX a. trečiame dešimtmetyje Kaune veikė, atrodo, aštuoni kinai, pavadinti pretenzingais užsienietiškais pavadinimais („Triumf“, „Palas“, „Oaza“). Tik 1923 m. imta kalbėti, kad miestui, laikinajai sostinei, reikia kino teatro.

Žodis „teatras“ bylojo jau apie didesnius ir ypatingus reikalavimus. O projektuotojams ši architektūros sritis buvo visiškai nauja. Pirmasis specialus kino teatras „Odeon“ (inž. Jonas Salenekas) buvo atidarytas 1925 m. pabaigoje. Savo išore statinys labiau priminė gyvenamąjį namą ar provincijos geležinkelio stotį nei vakarietišką kiną (rekonstruotame pastate 1960 m. įsikūrė Kauno lėlių teatras).

Po kelerių metų Švarcų namuose buvusio kino „Triumf“ (vietoje jo 1983 m. pastatytas prekybos centras „Merkurijus“) nuomininkas Borisas (Berelis – jidiš kalba) Kupricas Laisvės alėjoje įsigijo sklypą savam moderniam kino teatrui statyti. Nepatogios formos – ištįsęs ir siauras sklypas atsirado su-skaidžius didžiulę brolių Frumkinų valdą Laisvės alėjos ir Maironio ga-tvių sankryžoje.

B. Kupricas kino teatrui projektuoti pasikvietė žymų architektą ir daili-ninką Vladimirą Dubeneckį (1888–1932), tuo metu itin glaudžiai ben-dradarbiavusį su teatru. 1923–1925 m. pagal V. Dubeneckio projektą (dalyvaujant M. Songailai) buvo rekonstruotas Valstybės teatras (dab. Kauno valstybinis muzikinis teatras), beje, daugeliui šio teatro pastaty-mų architektas ir dailininkas kūrė scenografijas.

11

B. Kuprico sklypo Laisvės alėjoje situacijos planas, 1927 m.Griaunami pastatai užštrichuoti, naujai statomi – kino teatras ir namai prie gatvės – užtamsinti.(Brėžinys iš KKA, F.2.18, Ap.2, B. 3973)

Kino teatro ir namų prie Laisvės alėjos fasadai. 1927 m. projek-tas, archit. V. Dubeneckis(Brėžinys iš KKA, F.218, Ap.2, B. 3973)

12

Kino teatras „Metropolitain“, atidarytas 1928 m. (Nuotrauka iš albumo, skirto Vytauto Didžiojo mirties 500-osioms metinėms paminėti)

1927 m. patvirtintas statybų projektas, pagal kurį sklypo gilumoje nu-matytas teatrališkai raiškių art deco formų kino teatras, o priekyje, prie šoninių kraštinių, du atskiri triaukščiai fligeliai, formuojantys atvirą pasa-žą – įeigą į kiną. Kino teatras jau buvo pradėtas statyti, kai B. Kupricas nusprendė prie Laisvės alėjos įsirengti didesnį namą. 1928 m. Statybos inspekcija patvirtino antrą V. Dubeneckio projektą, kuriame vietoje atski-rų triaukščių korpusų numatytas vienas stambus keturaukštis statinys su įvaža viduryje. Vakariniame šone namas ribojosi su kinu.

Akivaizdu, kad nė vienas projektas iki galo įgyvendintas nebuvo. Pirmiau-sia buvo pastatytas kino teatras, pavadintas „Metropolitain“. Jo eksterjero permainas, matyt, nulėmė pasikeitusi situacija. Numačius vientisą namą prie gatvės, kino teatras prarado tiesioginę apžvalgą, liko tik lankytojų matomame antrame plane. Fasadas buvo supaprastintas, įgavo aiškesnes geometrines formas ir grafiką. Prie projekto detalizavimo prisidėjo inži-nierius Klaudijus Dušauskas-Duž, po Kauno universiteto studijų (1927) praktikavęsis pas V. Dubeneckį.

1928 m. vasarą pastatytas „Metropolitain“ buvo atidarytas gruodžio 4 dieną. Štai kaip kino teatrą apibūdino pagrindinis žiniasklaidos oficiozas „Lietuvos aidas“ (1928 m. gruodžio 5 d., Nr. 252, P.5): „Naujasis kino tea-tras įrengtas dviejų aukštų moderniškame name Laisvės alėjoj. Gražiam vestibiuly dvi bilietų kasos. Ištaigingai įrengtos fojė, salė ir kitos patalpos. Salė viena iš erdviausių Kaune: 24 mtr. ilgio ir 14 mtr. pločio. Kėdės pa-togios, praėjimai platūs ir gerai išlaikytas grindų nuolaidumas. Antrame aukšte parketu klota fojė, stilingomis kolonomis išpuošta galerija, vyrų

13

Namas prie Laisvės alėjos, pastatytas 1929 m., inž. K. Dušauskas-Duž. čia veikė baras „Pale – Ale“, kavinė „Aldona“. Pro įvažą-pasažą buvo patenkama į kieme veikusį kino teatrą. (Nuotrauka iš albumo, skirto Vytauto Didžiojo mirties 500-osioms metinėms paminėti)

ir moterų tualeto kambariai ir gražiai įrengtos publikai ložės. Iš viso salėj apie 800 sėdimų vietų. Jaukus salės apšvietimas. Atidarant teatrą buvo sugrotas himnas. Puiki salės akustika kelia mintį, kad šis teatras geriau tiktų operetei nei kino teatrui. Tačiau čia savininkų sumetimai. Apskritai gi kinoteatras imponuoja.“ Anot kitų to meto spaudos pranešimų, „euro-pietiško maštabo“ kinas „Metropolitain“ galėjo talpinti iki 1000 žiūrovų.

1929 m. vasarą prie Laisvės alėjos jau stovėjo nuomai skirtas B. Kuprico namas. Tiesa, ne V. Dubeneckio, o K. Dušausko-Duž suprojektuotas. Jis užėmė V. Dubeneckio numatytą plotą, tačiau buvo triaukštis, moder-nios stilistikos. Namo vidurį kirto per du aukštus kylanti įvaža, jos šo-nuose buvo plačios vitrinos. 1930 m. pabaigoje dviaukštė anga buvo nužeminta iki vieno aukšto. Viršutiniuose aukštuose buvo po tris butus, pirmajame – penkios krautuvės. Į jas įėjimai buvo ne tik iš gatvės, bet ir iš įvažos-pasažo. Name įsikūrė baras „Pale – Ale“ jis užėmė didžiąją dalį visų patalpų ir tapo kafe-restoranu ir aukščiausios klasės dancingu-baru. Baras „Pale – Ale“ vakarais būdavo sausakimšas, jį mėgo žydų ir rusų tautybių miesčionija – „pinigingi biznieriai ir jų be skonio ultramoder-niškos damos“. („Lapas“, 1932 Nr. 5, P.2)

1932–1933 m. Lietuvos kinematografus ištiko krizė. Labai sumažėjo kinų lankomumas ir pajamos, juos pradėta uždarinėti, bankrutavo filmų nuo-mojimo bendrovės. Tam pasitarnavo ir 1932 m. Vidaus reikalų ministerijos išleistas Kino teatrų įstatymas, sugriežtinęs kinų veikimo ir filmų rodymo reikalavimus.

14

Nesėkmės neaplenkė ir „Metropolitain“. 1932-ųjų viduryje kino teatras per-duotas „Fortuna – Film“ globai. Bendrovė kiną suremontavo, ėmėsi įvairių akcijų publikai privilioti. Publiką pasitikdavo neįprasta dviejų švedų armoni-ninkų atliekama muzika. 1933 m. kovo 24 d. buvo suorganizuota pasaulinė filmo „Don Kichotas“ (su F. I. Šaliapinu) premjera, tuo pat metu vykusi Pary-žiuje, Londone ir kituose Europos didmiesčiuose. Antrojo aukšto fojė veikė bufetas. Pagal gerų filmų rodymo reitingus 1933 m. vasarą „Metropolitain“ užėmė ketvirtąją vietą – po „Forum“, „Odeon“ ir „Kapitol“.

Triukšmingojo „Bar Pale – Ale“ populiarumas tebuvo paviršinis sėkmės po-žymis. Restorano savininkas neįstengė B. Kupricui mokėti nuomos, todėl 1933 m. rudeniop patalpas apleido.

Kupricai bankrutavo, jų inventoriui paskelbtos varžytynės, tačiau pardavi-mas buvo atidėliojamas. B. Kupricas dingo iš viešojo miesto gyvenimo, jo žmona nusižudė. Turtą ir skolas paveldėjo įpėdiniai Danielius Kupricas ir Vera Kupricaitė-Goldbergienė. Namas prie gatvės stovėjo pustuštis. 1934 m. sausį baro-restorano patalpose pradėjo veikti vadinamasis loto klubas. Iš tiesų tai buvo tikras kazino su įvairiais azartiniais žaidimais (trūko tik ruletės), aptar-naujamas keturiasdešimties personalo narių. Įdomu, kad loto klubo konce-sija buvo perpirkta iš... Raudonojo Kryžiaus. Matyt, azartinių lošimų biznis taip pat nesuklestėjo. 1934 m. spalio 4 d. klubo vietoje buvo atidaryta le-gendinė kavinė „Aldona“ (įk. 1896 m.). Pirmajame aukšte veikė cukrainė su keliolika staliukų, antrajame – erdvi kavinė-dancingas su specialiu vietinio vyno bufetu. Kavinėje kurį laiką grojo garsus smuikininko Abraomo Stupelio džiazbandas.

„Fortuna – Film“ nesugebėjo išjudinti kinematografijos verslo ir mokėti vers-lininkams kasmet po 36 tūkst. litų nuomos. „Metropolitain“ toliau keliavo per rankas. Nuo 1935 m. sausio jį valdė kino teatro „Forum“ savininkai. Tuo metu kaip tik pasitaikė galimybė visiškai pakeisti „Metropolitain“ likimą. Sti-prėjančiai Valstybės teatro dramos trupei, prisiglaudusiai vienuose rūmuose

su operos ir baleto trupėmis, buvo ieškoma atskiro pastato. Neatsitikinai su-sidomėta „Metropolitain“ kinu, nuolat persekiojamu finansinių nesėkmių ir anuomet buvusiu didžiausiu Kaune (toks išliko iki pat karo). Pirkimo sandoris neįvyko dėl per didelės – 600 tūkst. litų – Kupricų pageidautos kainos. Minis-trų kabineto ir Biudžeto komisijos nuomone, už tokią sumą esą buvo galima pastatyti naujus, specialiai dramos teatrui pritaikytus rūmus.

Po ketverių metų „Metropolitain“ perėmė Leo Fallsteino kino filmų nuomoji-mo kontora „Ars“ („Ars – film“), jau valdžiusi „Kapitol“ kiną. Direktoriumi pa-skirtas tikrasis savininkas D. Kupricas.

Namas prie Laisvės alėjos buvo parduotas Adolfui Zalcbergiui. Kavinė „Aldo-na“ sėkmingai veikė. 1939 m. architektas Adolfas Netyksa parengė kavinės pertvarkymo projektą.

1940-ųjų birželį Sovietų Sąjungai pirmąjį kartą okupavus Kauną, abu pasta-tai buvo nacionalizuoti. Tais pačiais metais kino patalpose buvo įkurdintas naujai įsteigtas Kauno jaunojo žiūrovo teatras (vadintas ir Vaikų, ir Jauni-mo teatru). Tuometiniai pastato matavimai suteikia žinių apie dvylika metų (1928–1940) veikusio kino teatro tikrąją būklę, kurios iš 1927 m. ir 1928 m. projektų išsamiai nustatyti nebuvo galima. 1940 m. kine buvo 638 vietos, o ne 800 – kaip skelbta anksčiau. Per laiką jų kiekis sumažėjo dėl XX a. ketvir-tame dešimtmetyje įsigaliojusių Kino teatrų eksploatavimo taisyklių, regla-mentavusių priešgaisrines ir žiūrovų komforto sąlygas, įvairius technologi-nius dalykus. Salės pirmajame aukšte buvo 538 vietos, iš jų 32 – dviejose ložėse. čia buvo brangiausi bilietai, sustatyti patogūs krėslai-foteliai. Balko-ne tilpo 98 žiūrovai, priekinės dvi eilės taip pat suskirstytos į ložes. Abiejuo-se vestibiulio šonuose buvo kasos ir laiptai į antrąjį aukštą: vieni – publikai, kiti – personalui. Iš fojė į salę vedė trejos durys, ložėms skirti atskiri įėjimai. Po seanso žiūrovai išeidavo pro trejas duris į rytinėje pusėje įrengtą siaurą ir ilgą (3 m x 35 m) kaimyninio sklypo atribotą lauko koridorių, iš jo patekdavo į vidinį kiemelį, paskui – per įvažą po namu – į Laisvės alėją.

15

Kauno jaunimo teatras „Metropolitain“, nors ir neintensyviai, visgi veikė ir per karą – tiek nacių, tiek sovietų okupacijų metais. Pokary, nebelikus privačios nuosavybės, LTSR vyriausybė nusprendė sudaryti geresnes sąlygas teatro veiklai. 1947 m. Kauno miesto DŽDT Vykdomasis komitetas prie jo nuspren-dė prijungti aplinkines nacionalizuotas valdas Laisvės al. 67–69 (buv. 39) ir Kęstučio g. 64–66 (buv. 42). Tiesa, vėliau užmojai sumažėjo. Projektavimo darbus atlikti pavesta Respublikinėms architektūrinio projektavimo dirb-tuvėms, neilgai trukus pavadintoms sudėtingu, sunkiai išverčiamų rusiškų žodžių trumpiniu: „ Litgiprogorstroj“. Iš šios įstaigos išaugo Miestų statybos projektavimo institutas. Teatrą projektavo architektas Kazimieras Bučas (1908–1992), projekto vadovu nuo 1956 m. buvo architektas Jonas Putna. Kūrybinis, derinimų ir koregavimų darbas, vykdomas pagal TSRS „Laikinąsias normas teatrams projektuoti ir statyti“, tęsėsi nuo 1950 m. iki 1956 m. Per tą laiką kito projektavimo užduotys, buvo parengti ir patvirtinti du projektai: 1953 m. ir 1956 m.

Pirmasis projektas numatė kardinalius pokyčius, kaip paaiškėjo, neatitinkan-čius laikmečio ekonominių galimybių. Planuota daug griovimų ir perstaty-mų. Laisvės alėjos namą ketinta apie 7 metrus atitraukti nuo „raudonosios užstatymo linijos“, priekyje paliekant atvirą prieigos aikštelę. Tokiu atveju būtų tekę keisti namo konstrukcijas, jį beveik sugriauti ir statyti iš naujo. Pa-grindinis fasadas buvo suprojektuotas itin puošnus, pagal laikmečio socialis-tinio realizmo, tiksliau – socialistinio klasicizmo estetinius kanonus. Pastatas būtų likęs triaukštis, tačiau jo šlaitiniam stogui pridengti numatytas aukštas dekoratyvinis atikas.

Antrasis, 1956 m. parengtas, projektas leido rekonstravimo darbus atpiginti 8,5 procento bendros darbų sąmatinės vertės. Šiame projekte stengtasi kuo daugiau pasinaudoti buvusio kino teatro ir namo prie Laisvės alėjos kons-truktyvine bei planine sandara. Atsisakyta kai kurių teatro veiklos tobulinimui reikalingų pagalbinių patalpų, taip pat ir kavinės, turėjusios būti antrajame aukšte virš kiemelio. Namas prie Laisvės alėjos tapo keturaukščiu. Naujajame

KINO TEATRO VIRSMAS DRAMOS TEATRU

16

aukšte suprojektuoti keturi dviejų kambarių butai, kurie ilgainiui tapo tea-tro žinybiniu bendrabučiu. Namo priekinė dalis nebuvo nugriauta, tad iš-liko seni perdenginiai ir kapitalinės sienos. Pirmajame aukšte buvo iškirsta 3,3 m pločio įduba, formuojanti giluminį paradinio įėjimo prieangį. Namo (1953 m. projekte – fasado) paaukštinimas buvo grindžiamas ir architektū-riniais-estetiniais argumentais, siekiu harmonizuoti gan chaotišką Laisvės alėjos vaizdą. Derintasi prie kaimyninio keturaukščio (Nr. 73) bei prie neva numatytų aukštinti kitų gretimybių – namo prie Maironio gatvės (Nr. 75) ir kitam šone stovinčio pastato (Nr. 69). Perprojektuotas fasadas supaprastėjo ir sumodernėjo. Pagrindinis jo akcentas tapo bareljefinės skulptūros – žmo-nių figūros, simbolizuojančios teatro mūzas. Skulptūros betoninės, kaip ir fasadas padengtos terazitiniu tinku. Pirmasis aukštas – prieangis apdailintas tašyto granito plokštėmis. Struktūriška fasado kompozicija su abstrahuoto-mis skulptūromis gan artima tarpukario art deco architektūros tradicijoms.

Svarbiausi teatro pertvarkymo darbai vyko už pagrindinio fasado. Perden-gus vidinį kiemelį įruoštas rūbinių vestibiulis, rubinės patalpintos jo šonuose, buvusiojo namo sparnuose (fligeliuose). Salės fojė (293 kv.m) užėmė senąją kino teatro fojė vietą ir buvusį kasų vestibiulį. Pagrindiniai laiptai į antrojo aukšto fojė liko toje pačioje vietoje. Salėje įrengti papildomi šoniniai balko-nai, dėl to joje galėjo tilpti 617 žiūrovų. Šiek tiek vėliau, vietoje ložių įrengus aparatines, salėje liko 594 vietos. Rekonstruojant scenos erdvę, ji apie 5,5 metrus praplėsta gilyn pietų pusėn, scenos dėžė paaukštinta iki 17,5 metro, tačiau portalas – „veidrodis“ ir grindų lygis nepakito. Scenovaizdžiui keisti buvo įrengtas 4,5 metro spindulio sukamas ratas. Rytinėje pusėje šalia sce-nos pristatytos dekoracijų dirbtuvės, o šalia salės – galerija su pagalbinėmis patalpomis artistams bei personalui. Galerija taip pat tarnavo vidiniam ryšiui tarp sceninės dalies ir namo prie Laisvės alėjos, kuriame įsikūrė teatro admi-nistracija, o trečiame aukšte buvo nedidelė repeticijų salė.

Didžiausias dėmesys skirtas žiūrovų salės interjerui, praturtintam gipsatūri-niais apvadais ir rozetėmis aplink dekoratyvius žalvario (bronzos) ir matinio

stiklo šviestuvus. Apatinė sienų dalis buvo dengta medžio imitacijos pane-liais su ažūrinėmis metalinėmis rozetėmis. Fojė išliko senosios kesoninės kino teatro lubos ir kolonos, tačiau jų kapiteliai padaryti nauji. Statybų doku-mentuose minima, kad fojė ir vestibiulių sienos bei kolonos turėtų būti pa-dengtos dirbtiniu marmuru. Matyt, dėl taupumo šio sumanymo atsisakyta.

Erdviame teatro kieme buvo įrengti gazonai ir gėlynai, sustatyti suoleliai. Sklypas prie Kęstučio gatvės teatrui nepriklausė, tačiau per jį buvo važiuo-jama į teatro teritoriją.

Pastato renovacijos baigiamieji darbai sutapo su teatrų reforma. 1959 m. naujuose rūmuose įsikūrė Kauno dramos teatras, atsiradęs suskaidžius Kau-no valstybinį muzikinį dramos teatrą. Jaunojo žiūrovo teatras buvo sujung-tas su dramos teatru.

Per sovietinį laikotarpį teatro pastatas reikšmingų permainų nepatyrė. Aš-tuntame dešimtmetyje pagal architekto Liudviko Aksamitausko projektą rūsyje įrengta kavinė.

1990 m. teatrui perduotas buvusio K. Giedrio kailių gamybinio susivieniji-mo siuvyklos pastatų kompleksas (Kęstučio g. 62). Gamybinės patalpos tapo eksperimentinėmis erdvėmis. Tai Ilgoji, Tavernos (buv. Sriubos teatras), Ka-merinė ir Parketinė salės.

17

Situacijos planas. 1953 m. rekonstrukci-jos projektas, archit. K.Bučas.Įžambiai užštrichuoti esami pastatai, languotai – pristatomos dalys. (Brėžinys iš KKA, F.R-1702, Ap.2, B.104)

18

Teatro fasadas. 1953 m. projektas. (Brėžinys iš KKA, F.R-1702, Ap.2, B.104)

19

Teatro fasadas. 1956 m. projektas. (Brėžinys iš KKA, F.R-1702, Ap.2, B.105)

20

Pirmojo aukšto plano fragmentas: 1953 m. rekonstruk-cijos projektas. Užštrichuotos paliekamos kino teatro sienos, punktyrais pažymėtos griaunamos, vientisomis linijomis – stato-mos naujos. (Brėžinys iš KKA, F.R-1702, Ap.2, B.104)

21

Pirmojo aukšto plano fragmentas: lankytojų dalis. 1956 m. rekonstruk-cijos projektas. Žiūrovų dalis liko nekeista, kaip 1953 m. projekte. Vientisomis linijomis pažymėtos paliekamos kino teatro sienos, punktyrais – griauna-mos, tamsiu štrichu – rekonstruoja-mos atramos ir kolonos, užjuodintos naujos dalys. (Brėžinys iš KKA, F.R-1702, Ap.2, B.105)

22

Išilginio pjūvio fragmentas: nuo namo prie Laisvės alėjos iki salės. 1956 m. rekonstrukcijos projektas. Užjuodintos – naujosios dalys.(Brėžinys iš KKA, F.R-1702, Ap.2, B.105)

23

Populiarus, sėkmingai kūrybiškai klestintis Kauno dramos teatras, perkopęs į XXI amžių, nebeišsiteko beveik prieš 80 metų statytame ir prieš 40 metų per-tvarkytame pastate. Trūko eksperimentinių ir repeticijų salių, buvo prastos aktorių pasiruošimo spektakliams ir buitinės sąlygos, maža, nepatogi scena su pasenusia įranga trukdė teatrui plėstis ir tobulėti.

2003 m. Kauno valstybinio dramos teatro rekonstrukciją įtraukus į Valstybės investicijų programą, prasidėjo parengiamieji darbai. Rekonstrukcijos eigą kuruoti pavesta VĮ „Lietuvos paminklai“, projektavimo darbus – AB „Kauno paminklų restauravimo projektavimo institutui“. Projektą rengė UAB „Kančo studija“ (projekto vadovas Algimantas Kančas, bendradarbiai Tomas Kučins-kas, Gediminas Kezys, Gustė Kančaitė). Statybos darbus vykdė UAB „Kamin-ta“. Rekonstrukcijos procesą kontroliavo teatro direktoriaus pavaduotojas gamybos ir ūkio reikalams Valius Kriščiūnas.

Atlikus daugybę tyrimų ir ekspertizių, paaiškėjo, kad pastato fizinė būklė prasta – konstrukcijos nusidėvėjusios ir deformuotos, pamatai mažai įgilin-ti ir yra prasta sienų šiluminė varža. Reikėjo keisti visus inžinerinius tinklus, įrengti ES standartus atitinkančią priešgaisrinę apsaugos sistemą. Pagal ar-chitektūrinę istorinę ekspertizę sudarytas vertingų saugotinų elementų są-rašas, o vėliau, 2010 m., teatro pastatas įtrauktas į Kultūros vertybių registrą. Rekonstrukcijos galimybes ribojo griežti paminklosaugos reikalavimai. 2005 m. pavasarį prasidėjo didieji rekonstravimo darbai. Pirmiausia, išardžius korpuso Laisvės alėjos pusėje šlaitinį stogą, buvo iškeltas penktasis – palėpi-nis aukštas ir jame įrengta kamerinė 100 vietų erdvė, gavusi Palėpės, vėliau – Mažosios salės pavadinimą. Skardinio stogo plokštuma, matoma iš Laisvės alėjos, dar laukia estetinio apipavidalinimo. Tikimasi ją paversti šviečiančiu „bėgančios“ reklamos skydu. Naujosios salės reikmėms įrengta laiptinė ir liftas. Kitas keltuvas įrengtas prie kiemo laiptinės. Jis skirtas į salę pakelti de-koracijas. Tarp salės ir laiptinės iškelta stiklinė galerija, tapusi lankytojų mėgs-tama fojė. Iš čia atsiveria gyvenimiškas teatras – Naujamiesčio stogai, kiemų

DIDŽIOSIOS pERMAINOS – TEATRO ATgIMIMAS

24

kasdienybė, tolimieji Žaliojo kalno šlaitai. Mažoji salė veiklą pradėjo 2006-ųjų spalį. Tuo pat metu buvo suremontuotas administracijos blokas, ketvirtajame aukšte įrengtas viešbutis atvykstantiems spektaklių statyti teatralams.

Toliau darbai persikėlė į pagrindinę fojė, rūsį ir gamybines patalpas. Suma-nyta praplėsti užspaustas fojė erdves, jas maksimaliai išnaudoti publikos patogumui ir maloniai savijautai. Išgriovus dviejų aukštų fojė skiriančią per-dangą, suformuota vientisa aukšta erdvė, apsupta lengvu balkonu – gale-rija. Lubose įkomponuotas didžiulis ovalo formos, atkartojančios plafono apvadą, šviestuvas. Jo grafiškas dizainas derintas prie autentiškųjų interjero elementų. Šviestuve įmontuota speciali nuleidimo įranga, kuri labai pravers prireikus pakeisti apšvietimo armatūrą.

Siaurajame vestibiulyje panaikinus įvairias pagalbines patalpas ir skiriamą-sias duris, siekta kuo plačiau atverti teatrą į Laisvės alėją. Šis ryšys primena kadaise čia buvusį pasažą. Vietoje buvusių sanitarinių mazgų ir vienos rūbi-nės įrengta kavinė, atskirta transformuojama iliuzorine stiklo pertvara, lei-džiančia lankytojams neatitrūkti nuo teatro šurmulio. Kita vertus, kavinė, tu-rinti atskirą įėjimą tiesiog iš kasų vestibiulio, gali veikti ir ne spektaklių metu. Kavinės ir priešais ją esančios rūbinės lubos dekoruotos „Metropolitain“ laikus primenančiais art deco stilistikos stiklo plastiko šviečiančiais vitražais, kurių spalvota geometrija artima XX a. pradžios olandų dailininko Piet Mon-driano braižui. Lubas sukūrė žymus grafikas Kęstutis Grigaliūnas.

Praplėstas rūsys, įgilintoje rytinėje dalyje po priestatu patalpinti sanmazgai, rūkomasis, atsirado ryšys su posceniu ir padidinta rūsio kavine, sukurtas nau-jas jos interjeras. Visiškai atnaujintas dekoracijų gamybos korpusas ir virš jo įrengta Didžioji repeticijų salė, savo gabaritais atitinkanti Didžiąją sceną. Šis sprendinys akivaizdžiai palengvina pasiruošimą spektakliams – repetuojan-tiems aktoriams suteikia galimybę jaustis tarsi būtų tikroje scenoje. Įrengtas dekoracijų keltuvas, kuriuo jos lengvai transportuojamos iš dirbtuvių ir san-dėlių į repeticijų salę ar sceną.

2007 m. pradėjus funkcionuoti fojė, pradėti darbai salės korpuse. Nuimtas stogas ir išlietas naujas perdenginys. Ant jo iškilo anstatas, turėjęs tapti re-peticijų sale, vis dėlto nuspręsta čia įrengti dar vieną spektaklių salę. Tai – Rūtos salė. Šiuo simboliniu pavadinimu teatralai įprasmino dvi reikšmes: rū-tos šakeles, ilgąlaik puošusias Didžiosios scenos uždangą, ir tautos mylimos aktorės Rūtos Staliliūnaitės (1938–2011) atminimą. Salė, skirta 171 žiūrovui, atidaryta 2011 m. rugsėjį.

Didžiausi iššūkiai laukė Didžiojoje salėje, į kurią statybininkai įžengė 2009 metais. Reikėjo atnaujinti ir sceną, ir žiūrovams skirtą salės dalį, faktiškai be esminių permainų užsilikusias nuo kino teatro laikų. Kinas skirtas rodyti plokštuminius vaizdus aukštai pakabintame ekrane, žiūrovai juos stebi tie-siai, horizontaliai. Teatre veiksmas vyksta erdvine trimate sistema, ant scenos grindų, todėl stebėjimo kampas nukrypsta žemyn. Regėjimui labai svarbus žiūrovų vietų ir scenos aukščių santykis bei portalo (veidrodžio) dydis. Teatre buvo pats siauriausias scenos veidrodis iš visų Lietuvos teatrų. Jis turėjo ir kitą „įžymybę“ – archaišką rankomis traukomą dekoracijų keltuvą, kuris kel-davo tokį triukšmą, kad spektaklių metu net nebuvo naudojamas.

Tobulinant sceną buvo paaukštintas bokštas („dėžė“), įgilintas poscenis ir pažeminta scena, sustiprintas visas konstruktyvas, kad išlaikytų naujų tech-nologinių įrenginių dideles apkrovas ir modernių, greitai judančių keltuvų vi-braciją. Viršuje sukonstruotas visas techninis aukštas – su 32 Trekwerk firmos greitaeigiais keltuvais, keturiais sofitus (prožektorius) laikančiais tiltais bei keturiais papildomais mobiliaisiais taškiniais keltuvais, skirtais scenografijos elementams bet kurioje vietoje kilnoti. Dviem metrais – tiek teleido šoninės sienos – paplatėjo scenos veidrodis, jis tapo 10 metrų pločio. Sumontuotas dvigubas sukamas ratas, t.y. ratas rate: išorinio skersmuo 11 metrų, vidinio – 8 metrai. Jie gali suktis skirtingomis kryptimis.

Avanscenoje esančioje orkestro duobėje taip pat panaudotos pažangiau-sios technologijos. Pagilinus duobę, sumontuotos trys spyruokliniais liftais

25

kilnojamos platformos, atveriančios galimybes varijuoti orkestrantų išsi-dėstymu ir scenografija. Platformas galima sulyginti su scenos lygiu, galima nuleisti iki salės grindų ir tokiu būdu praplėsti salę keliomis žiūrovų eilėmis. Scenos rampa (barjeras) kilnojama nepriklausomai nuo orkestro platformų. Įrengtos modernios garso, vaizdo, interkomo ir kitų vidinių komunikacijų sis-temos. Visa technologinė įranga kompiuterizuota, valdoma centriniu pultu.

Moderniausia Lietuvoje sceninė įranga kainavo apie 11 milijonų litų, iš Euro-pos Sąjungos fondų jai buvo skirti 5 milijonai.

Suformuotas naujas salės amfiteatras. Nuolydžiui padidinti salės gale prie fojė grindų lygis buvo pakeltas 0,5 m, o priekyje, prie pažemintos scenos, 1 m pagilintas. Architekto A. Kančo siūlymu, salėje įrengta unikali, analogų Lietuvoje neturinti vėdinimo sistema. Salėje išlietos dvi lygiagrečios perdan-gos, apatinė maždaug 80 cm žemiau už pagrindinę. Vidinė ertmė tarp per-dangų tapo kanalu ventiliacinei įrangai. Oras iš ketvirtajame aukšte esančių ventkamerų tiekiamas į pogrindžio kanalą, iš kurio pasiskirsto į po žiūrovų kėdėmis įmontuotus išleidėjus. Ištraukiamasis ventiliatorius paslėptas virš portalinės sijos. Toks sprendimas ne tik padidino aeraciją, bet ir padėjo iš-vengti interjero nepuošiančių ortakių angų sienose.

Gerinant matomumą, pakeistas kėdžių išdėstymo planas. Patogiausiose vie-tose buvę praėjimų takai perkleti į šoninius pasienius, dėl to pakito ir durų į salę vietos. Balkono padėties keisti neleido paminklosaugos reikalavimai, tad matymo galimybės jame, deja, nepagerėjo. Problemą bandyta spręsti balkono gale padarius pakylą ir atsisakius kelių eilių kėdžių. Po rekonstruk-cijos salėje, pavadintoje Didžiąja scena, sėdimųjų vietų skaičius sumažėjo iki 492. Salėje ir užkulisiuose yra vietos neįgaliesiems.

Teatro interjeras išlaikė autentišką dvasią, menančią ir tarpukarį, ir pirmuo-sius socializmo dešimtmečius. Išlikę elementai – gipsatūros, kolonų kapi-teliai, šviestuvai, sienų panelių rozetės – kruopščiai restauruoti. Naujieji

elementai parinkti santūraus dizaino, nenustelbiantys paveldo vertybių. Ramus, pilkšvas erdvių koloritas neblaško dėmesio, padeda susikaupti prieš spektaklį. Rifliuotu tinku anksčiau buvo padengtos tik vestibiulio kolonos. Ši grafiška faktūra, būdinga art deco architektūrai, panaudota ir sienų apdai-lai. Salėje ji turi ne tik estetinę, bet ir akustinę paskirtį. Tinko faktūra atlikta sudėtingu rankiniu būdu.

Ilgai lauktoji Didžioji scena duris atvėrė 2012 m. spalio 12 dieną premjera „Balta drobulė“ (rež. J. Jurašas). Šventė sutapo su kitu reikšmingu įvykiu – Nacionalio teatro statuso suteikimu.

Visa teatro rekonstrukcija, kuriai vyriausybė numatė skirti 64 mln. litų, ne-planuotai užsitęsė. Darbus stabdė ekonomikos krizė, lėšų stygius. Dar liko restauruoti fasadą, įrengti jį užbaigiantį reklaminį skydą, atnaujinti gamybi-nę įrangą bei inventorių ir atlikti daugybę kitų, ne tokių matomų, bet būtinų darbų. Teatralai tikisi, kad Vyriausybė kartu su Kultūros ministerija ir toliau globos Kauno teatrą, suras lėšų pradėtiems darbams baigti.

26

Teatro pastato pirmojo aukšto planas, parengtas archit. A. Kančo 2009 m.

27

Teatro pastato antrojo aukšto planas, parengtas archit. A. Kančo 2009 m.

28

Teatro pastato išilginis pjūvis AA, parengtas archit. A. Kančo 2009 m.

29

Montuojamos metalinės pastogės konstrukcijos virš pagrindinio korpuso iš Laisvės al. pusės. Šiuo metu čia veikia Mažoji salė.

30

Tarp salės ir laiptinės iškelta stiklinė galerija, tapusi lanky-tojų mėgstama fojė. Iš čia atsiveria gyvenimiškas teatras – Naujamiesčio stogai, kiemų kasdienybė, tolėliau – Žaliojo kalno šlaitai.

31

32

Išgriovus dviejų aukštų fojė skiriančią perdangą, suformuota vientisa aukšta erdvė, apsupta lengvu balkonu – galerija. Lubose įkomponuotas didžiulis, plafono apvadą atkartojantis ovalus šviestuvas.

33

Restauruoti žalvario šviestuvai vestibiulyje.

Prie restauruotų žalvario šviestuvų priderinti šiuolaikiniai, išryškinan-tys kolonados žavesį.

34

Paveldui priskirti Didžiosios salės lubų dekoro elemen-tai prieš rekonstrukciją 2005 m.

35

Stiklinė kavinės atitvara, renginių metu susiliejanti į bendrą vestibiulio erdvę.

Stiklinės atitvaros detalės.

36

37

Kavinės ir priešais ją esančios rūbinės lubos dekoruotos „Metropolitain“ laikus primenančiais art deco stilistikos šviečiančiais stiklo plastiko vitražais. Autorius – žymus grafikas Kęstutis Grigaliūnas.

Atidengtos teatro pasažo erdvės, tiesio-giai susijungiančios su Laisvės alėja.

38

39

Žiūrovų salės pagilintuose pamatuo-se išryškėja trys pastato gyvavimo laikotarpiai: tarpukario, sovietmečio ir šiuolaikinis.

Laiptai, vedantys į naujai įrengtas rūsio erdves.

40

Vykdomi žiūrovų salės įgilinimo darbai.

Didžiosios scenos poscenio įgilinimas ir pasiruoši-mas montuoti scenos technologinę įrangą.

41

42

Didžiojoje scenoje montuojamas scenos ratas, 2012 m.

Didžiosios scenos erdvė prieš rekonstrukciją, 2009 m.

43

44

Didžioji salė prieš rekonstrukciją, 2009 m.

45

Didžioji salė po rekonstrukcijos, 2012 m.

46

RENATA KILINSKAITėASTA RAŠKEVIčIūTė

AISTė DIčKALNyTė

REKONSTRUKCIJOS EIgA

Nacionalinio Kauno dramos teatro rekonstrukcija buvo viena ilgiausių ir sudėtingiausių nepriklausomos Lietuvos istorijoje, po kurios atgimęs tea-tras tapo moderniausiu Baltijos šalyse. Rekonstrukcijos darbai, pradėti 2005 metais, be pertrūkio vykdomi iki šiol – net prabėgus intensyvių darbų de-šimtmečiui, baigiamųjų štrichų laukia pastato fasadas ir interjeras. Rekons-truojamam teatrui teko išgyventi ne vieną išbandymą: vyriausybės ir teatro vadovybės permainas, šalį apėmusią ekonominę krizę ir jos padarinius Lie-tuvos ūkiui.

Teatras yra išskirtinės paskirties pastatas, turintis savitą aurą ir subtilią este-tiką, ir visa tai turėtų būti juntama vos įžengus į vidų. Kauno dramos teatras nebuvo rekonstruotas nuo 1959 metų, o pastato būklė savo disfunkciona-lumu, erdvių išplanavimu, techninių galimybių stoka ir natūraliu nusidėvėji-mu nebetenkino nei kūrėjų, nei žiūrovų, kurie iš teatro tikisi visiškai kitokios, padedančios ištrūkti iš kasdienės rutinos, erdvės. 2003-aisiais gimusi mintis rekonstruoti Kauno dramos teatrą imta realizuoti 2005 metais parengus pirmąjį projektą su numatyta beveik 17 milijonų litų sąmata būtiniausiems pastato remonto darbams atlikti. Tačiau pradėjus darbus bei atlikus detales-nę pastato būklės analizę paaiškėjo, kad norint beveik šimto metų senumo pastatą prikelti naujam, šiuolaikinius poreikius atitinkančiam gyvenimui, remonto nepakaks – būtinos kardinalios permainos. Todėl atsisakyta pirma-jame techniniame projekte numatytų prastos kokybės apdailos medžiagų, techninės, apšvietimo ir technologinės scenos įrangos, pakeičiant šiuolai-kiškomis, kokybiškomis, ilgaamžėmis medžiagomis ir technologijomis. Taip darbų apimtis, o kartu ir sąmata padidėjo kelis kartus – iki 64 milijonų litų.

Nors vykstant rekonstrukcijai pasikeitė ne viena šalies politinė valdžia, visi politikai, kultūros ministrai į rekonstruojamo teatro poreikius reagavo loja-liai, net krizės metu surasdami pinigų iš valstybės biudžeto būtiniausiems darbams pabaigti. Rekonstrukcija prasidėjo, kai Kultūros ministerijai vado-vavo Vladimiras Prudnikovas. Antrasis, 64 milijonų litų vertės, rekonstruk-cijos techninis projektas patvirtintas kultūros ministro Jono Jučo, palankiai

47

Teatro vidaus kiemelyje esantis fasadas prieš rekonstrukciją.

48

į teatro pertvarką žiūrėjo ir vėlesnis kultūros ministras Remigijus Vilkaitis, o Didžiosios salės rekonstrukcija baigta ir salė sėkmingai atidaryta ministru dirbant Arūnui Gelūnui. Ekonominę krizę išgyventi ir visiškai nesunykti padėjo Andriaus Kubiliaus vadovaujama vyriausybė, ji nepaprastai rūpi-nosi lėšomis būtiniausiems darbams baigti. 2010 metais Kauno dramos te-atro pastatas įtrauktas į Kultūros vertybių registrą. Tuomečio ūkio ministro Dainiaus Kreivio ir kitų specialistų dėka teatras buvo įtrauktas į Europos struktūrinių fondų programą ,,Kultūros objektai turizmo reikmėms“, iš kur gauti 5 milijonai litų šiuolaikiškai scenos įrangai įsigyti.

Pagal architekto Algimanto Kančo projektą vykdomiems darbams vado-vavo VĮ „Lietuvos paminklai“, prižiūrėję visą teatro rekonstrukcijos procesą. „Lietuvos paminklų“ direktorius Vydmantas Drumsta, rekonstrukcijos pra-džioje teatrui vadovavusi Ina Pukelytė ir dabartinis generalinis direktorius Egidijus Stancikas nuolat rūpinosi lėšų skyrimu iš valstybės biudžeto ir Europos Sąjungos fondų. Rekonstrukcijos darbams vykdyti buvo pasirinkti solidūs, itin patyrę rangovai ir subrangovai, galintys pasiūlyti išskirtinę ko-kybę ir kvalifikuotus specialistus. Kai ekonominės krizės metu pastato re-konstrukcijai trūko lėšų, generalinio rangovo ,,Kamintos“ vadovas Stasys Kaminskas labai geranoriškai ir išmintingai peržiūrėjo darbų sąmatas, be to, paskatino tą patį padaryti ir visus kitus subrangovus. Šių žmonių dėka teatras sugebėjo ištverti ilgą rekonstrukcijos laikotarpį ir sėkmingai gyvuoti toliau.

Ilgas rekonstrukcijos laikotarpis daugeliu atvejų Kauno dramos teatrui išė-jo į naudą, nes projektas buvo nuolat keičiamas, įtraukiant šiuolaikiškesnes medžiagas ir panaudojant naujesnes technologijas, atrandant naujų erdvių, pasisemiant patirties iš užsienio kolegų. 2012 metais baigta Didžiosios salės rekonstrukcija, po kelerių metų pertraukos salė vėl atverta žiūrovams. Tais pačiais metais Kauno dramos teatrui suteiktas Nacionalinio teatro statusas. čia rodomi spektakliai pritraukia gausią publiką: žiūrovų salė užpildoma maž-daug 80 proc., o nuo lapkričio iki kovo mėn. užpildoma beveik visu 100 proc.

49

Rekonstrukcijos eiga.

Generalinis direktorius Egidijus Stancikas ir projek-to vadovas, architektas Algimantas Kančas susiti-kime su tuomečiu kultūros ministru Arūnu Gelūnu.

Tuometis LR Ministras Pir-mininkas Andrius Kubilius su režisieriumi Jonu Jurašu diskutuoja apie Didžiosios scenos rekonstrukciją.

50

Didžioji scena prieš rekonstrukciją.

51

Didžioji scena po rekonstrukcijos.

52

NACIONALINIO KAUNO DRAMOS TEATRO VADOVAI

Kauno dramos teatras rekonstruoti pradėtas dar jam vadovaujant Inai Pukelytei, o pagrindiniai – Didžiosios salės ir fojė – rekonstrukcijos darbai atlikti teatro vadovu tapus Egidijui Stancikui. Teatro vadovai buvo atsa-kingi už bendrą idėją, projekto įgyvendinimą, rekonstrukcijai reikalingų fi-nansavimo šaltinių paiešką, bendravimą su Kultūros ministerija ir fondais, derybas su projekto užsakovu ir generaliniu rangovu, tvirtino estetinius ar techninius scenos įrangos sprendimus. Nors teatro valdžia keitėsi, visą re-konstrukcijos laikotarpį išliko kryptingas architekto, rangovų, užsakovų ir pačių teatralų bendradarbiavimas, davęs puikų rezultatą. Šį nuopelną ga-lima priskirti visą rekonstrukcijos eigą koordinavusiam Nacionalinio Kauno dramos teatro generalinio direktoriaus pavaduotojui Valiui Kriščiūnui, kuris būdamas teatro atstovu, nestokodamas kompetencijos techninių įgy-vendinimų srityje, nuo pat rekonstrukcijos pradžios teatro poreikius derino su techninėmis galimybėmis ir estetiniais sumanymais.

Teatro rekonstrukcijos idėja brandinta jau seniai, o pirmasis žingsnis realių veiksmų link žengtas 2003 metais. Minint aktorės Gražinos Balandytės jubi-liejų, į premjerinį spektaklį buvo pakviestas tuometis Ministras Pirmininkas Algirdas Brazauskas. Renginio metu paprašyta finansavimo bent eiliniam teatro remontui, nes pastatas buvo kone avarinės būklės – aptriušusiomis sienomis ir grindimis, nesandariais langais, atgyvenusia scenos įranga, ir nebetenkino nei žiūrovų, nei pačių teatralų poreikių. „Bevaikščiodami po teatrą užėjome į dekoracijų sandėlį – buvo ruduo, iškritęs ankstyvas snie-gas, ir į vidų pro nesandarias dekoracijų sandėlio duris buvo pripustyta“, –prisimena V. Kriščiūnas. Tuo metu didžiausią rūpestį kėlė pastatų šiluminė izoliacija ir energijos taupymas, taigi Algirdas Brazauskas kaipmat šį rūpestį užfiksavo ir pakvietė teatro vadovybę kuo skubiau rengti statinio statybos pagrindimo dokumentą, kad pastatas būtų kuo greičiau įtrauktas į valsty-bės investicijų programą. Parengus šį dokumentą, sudarytas pirmasis, A laidos, projektas, kuriame buvo numatyti būtiniausi remonto darbai. Vė-liau, 2007 metais, UAB „Įražai“ atlikus detalią pastato ekspertizę ir įvertinus scenos įrangą, nuspręsta neapsiriboti remontu, o siekti kapitalinės pastato

53

Kauno dramos teatras pradėtas rekonstruoti vadovaujant Inai Pukelytei.

Generalinio direktoriaus pavaduotojas Valius Kriščiūnas, teatro rekonstrukcijos kuratorius.

54

Generalinis direktorius Egidijus Stancikas ir projekto vadovas, architektas Algimantas Kančas darbų įkarštyje.

55

rekonstrukcijos, sukuriant šiuolaikišką teatrą – taigi natūralu, kad kelis kar-tus padidėjo ir pati projekto sąmata.

Sunkiausia teatro užduotimi tapo paties teatro gyvybingumo išlaikymas per visą dešimtmetį užsitęsusią rekonstrukciją. Teatro generalinis direkto-rius Egidijus Stancikas išliko kategoriškas: rekonstrukcijos metu nevalia išei-ti iš pastato su visa kūrybine veikla, nes jei išeis teatras, išeis ir žiūrovas, išeis ir aura, o tada sugrąžinti viso to, kas sukurta iki mūsų, jau bus neįmanoma. Siekiant išlaikyti teatro kolektyvą ir žiūrovus, jau pačioje darbų pradžioje buvo suplanuota pirmiausia įrengti Mažąją salę, kurioje galėtų vykti spekta-kliai, kai bus remontuojama Didžioji scena.

2008 metų pabaigoje, akivaizdžiai matant artėjančios ekonominės krizės ženklus, teatro vadovas Egidijus Stancikas ryžtingai nusprendė imtis Didžio-sios salės ir scenos tvarkymo darbų: „Kaip tik ta krizė mane ir padrąsino – jeigu dabar mes neuždarysime Didžiosios salės rekonstrukcijai, tai tikriau-siai jos niekada ir nesutvarkysime.“ Tokį drastišką sprendimą nemaža teatro kolektyvo dalis, ypač vyresnio amžiaus teatralai, vertino neigiamai – kaip neatsakingą žingsnį. Mat tokios patirties jau būta su Rusų dramos teatru, kai išardžius pastatą ir dėl užklupusios ekonominės krizės nebesugebant pabaigti darbų, pastatas paverstas prekybiniais verslo pasažais. Tokių bai-mių būta ir šiuo atveju, bet neigiamos prognozės nepasitvirtino, svajonė buvo įgyvendinta.

Kadangi Kauno dramos teatrui priklauso mažųjų salių kompleksas Kęstučio gatvėje, pasitarus su teatro kolektyvu, nuspręsta statyti nedidelės apimties spektaklius, per dieną vaidinti po 3–5 spektaklius ir tokiu būdu liudyti gy-vybę. Šis laikotarpis buvo itin sunkus ir aktoriams, ir aptarnaujančiam per-sonalui – žmonės dirbdavo viršvalandžius, nesitikėdami atlygio, bet steng-damiesi išsaugoti patį teatrą, o tai liudija jų nuoširdų atsidavimą. Aktoriai vaidino visur, kur tik buvo galimybė. Tuo metu spektakliai buvo vaidinami ne tik Mažojoje scenoje, talpinančioje 100 žiūrovų, jie vyko ir Penktojoje

56

salėje, kurioje buvo 132 žiūrovų kėdės, ir Ilgojoje, ir Parketinėje, ir Taver-nos – visur, netgi teatro fojė. Viena vertus, žiūrovui buvo labai nepatogu, kita vertus, netgi labai įdomu – jie matė eksperimentinius spektaklius, visai kitokį teatrą negu dabar, jau sugrįžus į tradicinę dėžutę. Be abejo, ir kūrėjams tai buvo nepaprastai įdomus laikotarpis, atveriantis naujas kūrybos perspektyvas, nes kiekviena erdvė diktavo savitus sprendimus. Turbūt skaudžiausias dalykas, susijęs su Didžiosios salės uždarymu, tai, kad teko atsisakyti tuomet Didžiojoje scenoje rodytų spektaklių, o tarp jų buvo daug itin gerų, ypač režisieriaus Gintaro Varno, darbų. Dabar grįžus į Didžiąją sceną jų nebesusigrąžinsi, nes gyvenimas nestovi vietoje – pra-ėjo laikas, pasikeitė žmonės, kažkas iškeliavo Anapilin...

Pirminiame rekonstrukcijos projekte buvo numatyta tik scenos ir salės rekonstrukcija bei Mažosios salės įrengimas atnaujintoje palėpėje, bet įsibėgėjus rekonstrukcijai, aptikus tinkamas erdves, dar įrengtos Didžioji ir Mažoji repeticijų salės. Prie Didžiosios repeticijų salės atsiradimo prisi-dėjo ir tuometis kultūros ministras R. Vilkaitis, kuris pamatęs atsivėrusią erdvę virš gamybinio korpuso ją įvertino kaip puikią vaidybinę aikštelę. Taip gimė vadinamoji Penktoji salė, po rekonstrukcijos virtusi Didžią-ja repeticijų sale. Ją įrengiant prie bendro pastato ploto prisidėjo dar 800 kv. metrų, taigi ir darbų sąmata padidėjo. Kadangi sąmatos didinti nebebuvo įmanoma, teatro vadovybei teko derėtis su rangovais, kurie geranoriškai sutiko įrengti papildomą salę kuo mažesnėmis sąnaudo-mis. Ši salė labai patogi ir praktiška, nes savo gabaritais atitiko Didžiąją sceną, be to, naujai įrengtu liftu vertikaliu ryšiu buvo sujungta su rūsyje įsikūrusiomis stalių dirbtuvėmis, pirmajame aukšte esančiu dekoracijų sandėliu ir trečiajame aukšte – dekoracijų apipavidalinimo cechu. Taip kur kas paprasčiau transportuoti paruoštas dekoracijas tiesiai į repetici-jų salę. Žiūrovų kėdės buvo atnaujintos paties teatro kolektyvo jėgomis ir sumontuotos šioje salėje. Kol Didžioji scena buvo uždaryta rekons-trukcijai, šioje 150 žiūrovų talpinančioje teatro salėje trejetą metų sė-kmingai vyko spektakliai.

57

Teatro bendruomenė Didžiosios salės erdvėje, 2010 m.

58

Didžiosios salės rekonstrukcijos metu techniniame projekte buvo nu-matyta dar viena – Mažoji repeticijų salė toje vietoje, kur seniau buvo archyvo patalpos. Įrengus Mažąją repeticijų salę, pastebėta, kad ji daug funkcionalesnė, nes į ją galima patekti tiesiai iš Laisvės alėjos – žiūrovas įeina pro pagrindinį įėjimą ir pakyla į trečią aukštą. Tuomet buvo atsisa-kyta Penktosios salės, o Mažoji repeticijų salė tapo trečiąja repertuarine Rūtos sale, pavadinta garsios aktorės Rūtos Staliliūnaitės garbei.

Kauno dramos teatro vadovybė šią rekonstrukciją vertina kaip itin sė-kmingą – visą rekonstrukcijos laikotarpį pavyko išlaikyti kolektyvą, džiu-gina naujos scenos techninės galimybės ir architekto A. Kančo sukurta teatro estetika. Viena iš svarbių užduočių buvo tai, kad kiekvienas į te-atrą įėjęs žmogus pajustų ne šiuolaikiškumą, o šio pastato istoriškumą. Tai buvo atidžiai prižiūrima paveldo specialistų, moderno ir istoriškumo derinį puikiai pajuto ir architektas. Su interjero detalėmis dirbusios Kau-no restauratorės, kurios palubėse nuolat būdavo baltos nuo kreidos, pa-darė tikrus stebuklus ir ne veltui vadintos „angelais“, nes atsivėręs lubų dekoras sukūrė nepakartojamą įspūdį. Subtiliai įkomponuotos šviesos dėka viskas suspindi, juntama istoriškumo tąsa. „Aš pats vaikščiodamas teatro erdvėse niekada nesijaučiu esąs moderniame pastate, jaučiu isto-riją, peržengiančią per dabartį į ateitį“, – prisipažįsta E. Stancikas.

Taip pat nustebino pagerėjusi akustika, kuri gerokai pranoko lūkesčius. Dar statybų erdvėje pradėjus repetuoti su režisieriumi Jonu Jurašu ,,Bal-tą drobulę“, pasijuto, kad akustika keliskart geresnė. Žinoma, kiekvienas režisierius, aktorius džiaugiasi dviem metrais padidėjusiu scenos veidro-džiu, nauja scenos įranga, atsivėrusiomis techninėmis galimybėmis. Pui-kiai parinktas Didžiosios scenos koloritas padeda tiek žiūrovui susikaup-ti, tiek aktoriui pasiruošti veiksmui. Po rekonstrukcijos vienos erdvės dingo, kitos atsivėrė – tai neišvengiama, tačiau skatina permainas, kū-rybinį procesą. Grimo kambariai prieš rekonstrukciją buvo kuklesni, bet su savita dvasia, pilni visokių smulkmenų, kurios liudijo kūrybinį kelią

59

Išgriautoje Didžiojoje scenoje švenčiamas teatro 90 metų jubiliejus.

Teatro gipsatūrų restauratorėms teko ypatingas uždavinys – panaikinti sovietme-čiu padarytą žalą ir grąžinti joms pirminę išvaizdą.

60

Didžiosios scenos atidarymas 2012 m. spalio 12 d.

Spektaklio BALTA DROBULė scenogra-fijos pristatymas rekonstruojamoje Didžiojoje salėje. Iki Didžiosios scenos atidarymo liko tik 2 mėnesiai.

teatre. Visa tai sugriauta ir naujai nesudėliosi. Taip nutiko ir su visų akto-rių mėgstama susitikimo vieta prie budėtojo – atsiradus naujai, legaliai rūkymo patalpai su šiuolaikiška ventiliacine sistema, atitvertai stikline sienele, ankstesnis jaukumas dingo. Kita vertus, po rekonstrukcijos atsi-rado naujas rūkomasis prie administracijos, kuris dabar yra nepakeičia-ma susitikimo vieta. Seniau teatro kolektyvo darbą neigiamai veikdavo administracijos ir kūrybinio personalo atitolimas, o dabar ši erdvė juos labiau suartina, skatina bendravimą ir bendradarbiavimą.

Sumontavus šiuolaikišką scenos įrangą, teko apmokyti techninį per-sonalą, nes darbo pobūdis visiškai pasikeitė – seniau visos dekoracijos buvo keliamos rankomis, dabar valdomos programine įranga. Jaunus Kauno dramos teatro specialistus apmokė iš Olandijos atvykę profesio-nalai. Mokymo procesas ir tarptautinis bendradarbiavimas technologijų srityje vis dar tęsiasi, Kauno dramos teatro darbuotojai nuolat dalyvauja seminaruose, stengiasi įsisavinti žinias apie įrangos teikiamas galimy-bes. Naujoji scenos įranga iš dalies išnaudojama visuose naujuose spek-takliuose – Teatro dienos proga Artūro Areimos režisuotame spektaklyje „Procesas T“ nebuvo jokių dekoracijų, vien pasinaudojus scenos įranga buvo sukurta unikali, mistinė erdvė, palikusi nepakartojamą įspūdį.

Kauno dramos teatro gerbėjai per užsitęsusią rekonstrukciją buvo pa-siilgę Didžiosios scenos, tad vėl atvėrus pilnai funkcionuojantį teatrą suskubo ne tiek spektaklį pamatyti, kiek patį pasikeitusį teatrą apžiū-rėti. Atsirado ir kitos kūrybinės galimybės – žiūrovas jau buvo pasiilgęs didelės apimties Didžiosios scenos spektaklių. Nors teatro finansiniai ir lankomumo rodikliai išliko geri visu rekonstrukcijos laikotarpiu, atida-rius Didžiąją salę sulaukta žiūrovų antplūdžio. Dabar, atslūgus susido-mėjimui atnaujintu pastatu, pagrindine užduotimi tampa sugebėjimas nuolatiniu kūrybiniu procesu išlaikyti žiūrovą.

61

62

Paskutinį kartą didelės apimties Nacionalinio Kauno dramos teatro re-konstrukcija atlikta dar 1959 m. Nuo tada čia nevykdyti jokie ženklesni re-monto darbai. Bėgant laikui apsilupo pastato sienos, nusidėvėjo grindys, sandarumą prarado durys, langai. Tačiau blogėjo ne tik pastato dalių ar apdailos būklė. Beviltiškai paseno scenos techniniai įrenginiai. Norint kurti šiuolaikinius, tarptautinį lygį atitinkančius spektaklius bei priimti gastro-liuojančias trupes, būtinybe tapo naujos, modernios scenos technologijos. Reikėjo ir didesnės scenos, naujų kūrybinių erdvių, komfortabilių, šiuolai-kiniam žiūrovui pritaikytų sąlygų. Tad iškilo kapitalinės rekonstrukcijos poreikis.

2003 m. buvo pasirašyta sutartis, pagal kurią VĮ „Lietuvos paminklai“ (vėliau tapusi valstybine įmone) tapo investicijų projekto „Kauno dramos teatro rekonstravimas“ užsakovu. Direktoriaus Vydmanto Drumstos vadovauja-mi „Lietuvos paminklai“ nuolat apsiima vykdyti ir prižiūrėti atsakingiausių kultūros paveldo objektų tvarkybą. Kvalifikuoti įmonės specialistai rengė projektavimo užduotis, prižiūrėjo vykdomus darbus, organizavo viešuo-sius pirkimus, administravo gautas lėšas, taip pat vykdė kitas užsakovo funkcijas. Rekonstrukcijos metu, siekiant užtikrinti teatralų poreikius, „Lie-tuvos paminklai“ nuolat betarpiškai bendravo su teatro darbuotojais. Na-cionalinio Kauno dramos teatro bendruomenė ypač dėkinga Vydmantui Drumstai, kuris visos rekonstrukcijos metu rūpinosi finansavimo paieška, techninio projekto korekcijomis ir visais iškilusiais techniniais klausimais.

Kvalifikuotų kultūros paveldo tvarkybos darbų organizatorių bei puikiai šiuolaikinio teatro veiklą išmanančių specialistų bendradarbiavimas buvo naudingas abiem pusėms. „Lietuvos paminklai“ turėjo progą susipažinti su vieno svarbiausių šalies teatrų darbo specifika, įvairių, išskirtinai teatro pastatui būdingų, patalpų paskirtimi bei jose dirbančių asmenų veikla, po-reikiais. O Nacionaliniam Kauno dramos teatrui visos rekonstrukcijos metu buvo užtikrinta profesionali techninė priežiūra, finansavimo paieška ir kiti objekto tvarkybai svarbūs procesai.

PROJEKTO UŽSAKOVAS

LIETUVOS pAMINKLAI

63

Teatro vidaus kiemelyje esantis fasadas po rekonstrukcijos.

64

Rekonstrukcijos metu viena svarbiausių „Lietuvos paminklų“ užduočių buvo techninio projekto tikslinimas. Vykdant darbus ne kartą prireikė nau-jų, pradinį A laidos projektą keičiančių ir tobulinančių sprendimų. Pirmojo projekto laidos sąmata tebuvo 16,89 mln. litų. Suplanuoti atlikti būtiniausi darbai – lauko ir vidaus inžinerinių tinklų, elektros tinklų keitimas, kai ku-rių teatro patalpų atnaujinimas. Tačiau 2006 m. papildomai ištyrus teatro pastato konstrukcijų techninę būklę, paaiškėjo, kad dalis konstrukcijų yra nepatenkinamos būklės, jas reikia keisti, stiprinti. Buvo būtina sutvirtinti senus pamatus, sustiprinti scenos ir scenos bokšto konstrukcijas, kurios ne-būtų atlaikiusios padidėjusių naujos įrangos apkrovų, ir atlikti kitus svarbius darbus. Norint toliau vykdyti rekonstrukciją kilo būtinybė keisti pirminį pro-jektą ir ieškoti įvairių papildomų finansavimo šaltinių, kad būtų įvykdytas ne menkavertis remontas, bet kokybiškai atnaujintos visos teatro patalpos. Naujų užduočių kilo ir vėliau. Pavyzdžiui, 2008 m. atlikus akustinę eksperti-zę paaiškėjo, kad dėl tinkamos akustikos Didžiojoje scenoje reikia padidinti scenos plotą. Nuolat taikantis prie besikeičiančios situacijos, naujų tyrimų išvadų, ieškant efektyvių sprendimų, teatro pastatas rekonstruotas iš pa-grindų ir itin kokybiškai.

Nacionalinis Kauno dramos teatras – vienas pagrindinių miesto kultūros židinių. 2010 m. rekonstrukcijai uždarius Didžiąją sceną, dėl nuosaikaus fi-nansavimo, šios scenos ir žiūrovų salės darbai galėjo užsitęsti ne vienerius metus. Ilgesniam laikui sustabdžius pagrindinę teatro veiklą kilo pavojus prarasti svarbius spektaklius, žiūrovus. Užsitęsę remonto darbai ne į naudą ir teatro trupei. Sumažėjus spektaklių, ilgesnį laiką nevaidinant, prastėja ak-torių kvalifikacija, trupės nariai gali pradėti ieškotis darbo kituose teatruo-se. Todėl iškilo būtinybė kuo greičiau gauti reikiamą finansavimą ir pabaigti darbus Didžiojoje scenoje. Siekiant gauti pakankamai lėšų, užtikrinti efekty-vų finansavimą buvo svarbus Vydmanto Drumstos indėlis. Kilus finansinių problemų, atsiradus įvairių nenumatytų darbų, „Lietuvos paminklų“ direk-torius nuolat stengėsi surasti papildomų finansavimo šaltinių ir sprendimų. Gavus reikiamas investicijas, pagrindiniai Didžiosios scenos ir žiūrovų salės

65

VĮ „Lietuvos paminklai“ direktorius Vydmantas Drumsta Teatro 90-mečio šventėje.

rekonstrukcijos darbai užtruko dvejus metus. Tai kuriam laikui sustabdė vi-savertę teatro veiklą, tačiau dėl lėšų trūkumo rekonstrukcijos darbai nebu-vo sustoję ir teatro bei miesto bendruomenė gali džiaugtis ne tik atnaujin-tomis erdvėmis, bet ir sėkmingu teatralų darbu.

Svarbi „Lietuvos paminklų“ funkcija teatro rekonstrukcijos metu – atlieka-mų darbų techninė priežiūra. Kiekvieną trečiadienį vykdavo gamybiniai susirinkimai, kuriuos vesdavo „Lietuvos paminklų“ direktoriaus pavaduoto-jas Vytautas Aleška. Paprastai būdavo sudaromas rangovų ir subrangovų darbo grafikas, kurio rekonstrukcijos darbus vykdančios įmonės privalėjo laikytis. Projekto administravimo ir statybos techninės priežiūros vadovas Juozas Lingvevičius prižiūrėjo visos rekonstrukcijos metu atliekamus darbus, tikrindavo, ar užduotys įvykdomos laiku. Didžioji dalis darbų buvo atlikti pagal iš anksto numatytą grafiką. Visi rangovai ir subrangovai dar-bus atliko tinkamai, visus sumanymus įgyvendino. Dar prieš rekonstrukciją, paskelbus viešuosius pirkimus, darbus atliksiančioms įmonėms buvo iškelti atitinkami patirties, kvalifikacijos, kokybės reikalavimai. Pasirinkus kriterijus atitinkančius rangovus ir subrangovus, nė vienos dirbusios įmonės nepri-reikė pakeisti kita.

Suderintos kultūros paveldo vertybės ir modernios technologijos, naujos spektaklių bei repeticijų salės, kokybiškai atnaujintos žiūrovų, administra-cinės, techninio personalo teatro erdvės – tai dešimtmetį trukusių darbų rezultatas. Visą tą laiką užsakovo funkcijas vykdę įmonės specialistai koordi-navo darbų eigą, finansavimą, padėjo įgyvendinti ir teatralų, ir architekto vi-zijas. Taip svariai prisidėjo prie dabartinės, modernios, estetiškos, patogios žiūrovams bei darbuotojams, tačiau senąją teatro aurą išlaikiusios erdvės sukūrimo. Kadangi teatro pastato rekonstrukcija dar nebaigta, „Lietuvos pa-minklai“ ir toliau išlieka šio neeilinio projekto užsakovu.

66

Žymus Kauno architektas, projekto autorius Algimantas Kančas aktyviai da-lyvavo visuose rekonstrukcijos etapuose, derindamas estetines šiuolaikiš-kiausio Lietuvos teatro vizijas su techninėmis galimybėmis ir teatralų porei-kiais. Pačiam Algimantui Kančui teatras, jo aplinka niekada nebuvo svetima, nes architekto senelis – žymusis dramaturgas Juozas Grušas. „Kiek atsimenu savo jaunystę, paauglystę, nuolat lankydavausi spektakliuose ir peržiūrose, dalyvaudavau intelektualiose diskusijose su teatralais... Nepaprastai įsimi-nė Jono Vaitkaus spektakliai. Kai pradėjau mąstyti apie pasaulio vertybes, teatras supo mane“, – tikina Algimantas Kančas.

Rekonstrukcijos metu maksimaliai stengtasi išsaugoti vertingus teatro elementus, sukurti išskirtinį dramos teatro veidą, kuriame žiūrovas ne tik jaustųsi patogiai, bet tuo pat metu galėtų pajusti pastato istoriją ir dvasią. Sunkiausiais teatro pastato „ligoniais“ darbų pradžioje Algimantas Kančas įvardijo pirmąjį aukštą, Didžiosios scenos prieigas: vestibiulį, fojė, įėjimo erdves, pirmo aukšto tualetus. Tarpukariu čia veikęs kino teatras „Metropo-litain“ buvo kiek atitrauktas nuo Laisvės alėjos užstatymo linijos, o įėjimas į pastatą buvo ties dabartiniu Didžiosios scenos fojė susiaurėjimu; sovietme-čiu atlikus rekonstrukciją ir pagrindinį fasadą pritraukus prie Laisvės alėjos, pasažas išnyko, susiformavo klaidus kelias į pagrindinę žiūrovų salę. Tad, anot architekto, „teatras, įsikūręs prie Laisvės alėjos, pats tos laisvės nema-tė“ ir savo vestibiulių labirintais priminė pasenusius kultūros namus.

Rekonstrukcijos metu buvo išvalytos pirmojo aukšto erdvės: kad atsivertų platesnė erdvė, žiūrovams skirti tualetai perkelti į rūsį, atnaujinta rūbinė, įrengta su Laisvės alėja besiribojanti kavinė, nuo teatro vestibiulio atitverta stumdomosiomis stiklinėmis pertvaromis, kurios spektaklių metu gali būti atitrauktos, taip suformuojant vientisą erdvę. Toks kavinės įkomponavimas suteikia teatrui polifunkciškumo ir dėl to gana plačiai taikomas šiuolaikiš-kuose Vakarų Europos teatruose – taip kavinės dėka teatras tampa dar atvi-resnis, prieinamesnis visuomenei ir lankomas ne tik spektaklių metu. Rūsyje esanti virtuvė su pirmajame aukšte įrengta kavine sujungta tiesioginiu liftu,

PROJEKTO VADOVAS, ARchITEKTAS

ALgIMANTAS KANčAS

67

Algimantas Kančas ir tuometis kultūros ministras Arūnas Gelūnas.

68

kuriuo pagamintas maistas perduodamas į kavinę, taip pirmojo aukšto tea-tro erdvėse išvengiama virtuvės triukšmo ir kvapų. Vestibiulio ir rūbinės er-dvė suformuota taip, kad primintų pasažą, kurio jau nėra išlikusio. Nedegus, garsą sugeriantis, scenos uždangą primenantis tamsus aksomo audinys, besitęsiantis per visą fojė ir dengiantis vestibiulio sienas, šiai erdvei suteikia dar daugiau vientisumo.

Kavinė, primenanti tokias tarpukario kavines, kaip antai, „Konrado“, kurio-se nuolat vykdavo intelektualų diskusijos, taip pat turėtų sustiprinti senąją pastato dvasią. Galbūt dabartinėje teatro kavinėje ir nevyksta daug kultūri-nių diskusijų, vis dėlto emocija išlieka.

Netgi labai taupant rekonstrukcijai skirtas lėšas, ypač daug dėmesio buvo skirta puošniam fojė ir Didžiosios salės interjerui įrengti. Viešųjų teatro pastato erdvių, skirtų žiūrovams, estetinis išskirtinumas išliko vienu svar-biausių prioritetų per visą rekonstrukciją. Nors teatro pastatas perstatytas sovietmečiu, tačiau norėta išsaugoti tarpukario dvasią, kai čia dominavo anuomet madingas ir prabangus art deco (ko nebeįmanoma atkurti), in-terpretuojant XX a. 3–4 dešimtmečių stilistiką, kurta naujai, bet išvengiant pigaus kičo. Itin originalios vestibiulyje, rūbinėje ir kavinėje įrengtos grafiko, Nacionalinės premijos laureato Kęstučio Grigaliūno sukurtos šviečiančios vitražinės lubos, primenančios P. Mondriano darbus. Toks unikalus ir žais-mingas apšvietimas šiandien atrodo moderniai, bet kartu yra subtili aliuzija į tarpukario madas. Taigi pirmojo aukšto reprezentacinės patalpos įrengtos šiuolaikiškai, tačiau išsaugant pastato istorinio tęstinumo ir vientisumo įspūdį.

Reprezentacinių patalpų rekonstrukcijai medžiagos buvo renkamos labai atsakingai – kreipiamas dėmesys į jų šiuolaikiškumą, estetiką ir ilgaamžišku-mą. Panaudota nemažai stiklo – tai patogi šiuolaikiška medžiaga, leidžian-ti nesunkiai performuoti erdves, taip keičiant ir jų suvokimą. Fojė grindys išklotos sendinto ąžuolo parketu. Prieš rekonstrukciją nemažai tyrinėtas

69

Didžiosios salės vestibiulis po rekonstrukcijos.

Didžiosios salės vestibiulio rekonstrukcijos eiga.

,,smetoniškas“ parketas – siekta, kad teatrą puošiantis parketas nebūtų geltonas kaip saunoje. Architekto manymu, istorinis teatras turi turėti lai-ko patinos žymių, todėl pasirinkta ilgaamžė, patikima grindų danga, kuri podraug dvelkia istoriškumu. Taip pat juodo marmuro grindys vestibiulyje dėl ypatingos savo faktūros atrodo tarsi senos, paeižėjusios. Bilietų kasos, rūbinės stalviršiai padaryti iš tvirto dirbtinio akmens – koriano. Architekto siekta išvengti pigiai atrodančių medžiagų, kad detalės nerėžtų akies, tea-tro aplinka suteiktų prabangos, o ne buitiškumo įspūdį, beje, net neįprasto dizaino rūbinės numeriukai pagaminti iš nerūdijančio plieno. Visa tai vos įžengus į teatrą padeda užmiršti kasdienę namų aplinką ir pasinerti į visiškai kitokį, slėpiningą, teatro pasaulį.

Dar didesnių pokyčių po rekonstrukcijos atsirado fojė, prieš įėjimą į Didžiąją salę – čia išgriovus pirmąjį ir antrąjį aukštą skyrusią perdangą, architekto žo-džiais tariant, pasijuto erdvių pulsavimas, kaita. Pagrindinis šios išlaisvintos erdvės akcentas – pačios Algimanto Kančo studijos suprojektuotas art deco stiliaus, Tiffany dirbinius primenantis šviestuvas, puikiai derantis su restau-ruotais saugotinais pastato interjero elementais. Apskritai projektuojant pastato apšvietimą numatyta daug paslėptų šviesų, neužgožiančių pavel-dosauginių šviestuvų, kurie ir kuria stilistiką bei sudėlioja reikiamus akcen-tus. Iki rekonstrukcijos fojė sienos ir kolonos buvo dekoruotos nekokybišku rifliuotu tinku. Architekto sprendimu, šis art deco stiliui būdingas dekoras išsaugotas, tačiau perdarytas kokybiškai.

Didžiosios salės rekonstrukcijos klausimas buvo vienas sudėtingiausių. čia buvo itin svarbu suderinti funkcionalumą su estetika, sukuriant atitinkamą, žiūrovo neblaškančią nuotaiką. Atliekant darbus įvairūs architekto siūlomi sprendimai buvo nuolat derinami su aktoriais, režisieriais, techniniu per-sonalu. Pačioje rekonstrukcijos pradžioje jau buvo aišku, kad reikės didinti žiūrovų salės dalies nuolydį, tačiau prireikė nemažai laiko, kol buvo rastas optimalus variantas. Vienas pirmųjų siūlymų – nugriauti balkoną ir įreng-ti įėjimą iš antrojo aukšto, nes iki rekonstrukcijos pats balkonas dėl prasto

70

71

Šviestuvas Didžiosios salės vestibiulio erdvėje.

Art deco stiliaus šviestuvo gamyba ir testavimas. Kiekviena detalė buvo kruopščiai patikrinta Valiaus Kriščiūno.

72

matomumo beveik nebuvo naudojamas. Tokiu atveju nebūtų reikėję kasti rūsio, įgilinti scenos ir pastato pamatų. Tačiau šis variantas buvo atmestas siekiant maksimaliai išsaugoti salės su balkonu autentiką ir norint, kad intervencijos į pastatą būtų ne didesnės nei būtina. Siekiant sutaupyti vie-tos ir užtikrinti žiūrovų komfortą, įėjimai perkelti iš vidurio į salės kraštus, po kėdėmis sumontuota unikali vėdinimo sistema, taigi šviežias oras žiū-rovų pusėn pučiamas be jokio garso.

Didžiosios salės apipavidalinimas ir interjero parinkimas sukėlė begalę diskusijų – architekto pasiūlyti spalviniai sprendimai sulaukė nemažai teatralų kritikos, norėta šviesesnių, ryškesnių atspalvių. Tačiau Algiman-tas Kančas tvirtai laikėsi savo pozicijos: ryškios spalvos tinkamos nebent jaunimo salei, o beveik šimtmetį gyvuojančiame teatre norisi solidumo – šiuolaikiškų, bet nevienadienių dalykų. Po gastrolių Nancy teatre, kur gy-vai pamatė, kaip atrodo panašus salės koloritas, ir patys aktoriai pritarė architekto siūlymui. Didžiosios salės interjere atsiskleidžia vientisa natū-ralių spalvų gama: anot A. Kančo, vyrauja pelytės kailio pilkumas, žalsvai pilkšvas samanų atspalvis. Siekiant išvengti biurams būdingo šaltumo pasirinktos dukslios, scenos neužgožiančios, pasak architekto, ,,istorinės spalvos“. Taip pat atsisakyta stilistiškai nederėjusių sienas marginusių kva-dratų. Tinkamas kėdes parinkti irgi nebuvo lengva: Lietuvoje nėra dramos teatrų poreikius atitinkančios pasiūlos – daugiausia lietuviškų įmonių ga-mina konferencijų salėms arba amerikietiško tipo (išpūstas) kino teatrams skirtas kėdes. Taigi Didžiosios salės kėdes, suderinančias komfortą ir tea-trinę estetiką, teko užsakyti iš Ispanijos. Pats šios įmonės vadovas buvo atvykęs į Lietuvą derinti užsakymo su architektu.

Rekonstrukcijos metu teatro pastate atsirado net trys naujos salės. Pir-miniame projekte buvo numatyta būtinybė įrengti Mažąją (buvusią Pa-lėpės) salę, kurioje galėtų vykti vaidinimai rekonstruojant Didžiąją sceną. Kitų salių atsiradimas buvo gyvas procesas, vykęs rekonstrukcijos eigo-je, įvertinus naujai atrastas potencialias erdves, aukščius ir galimybes

73

Didžiosios scenos erdvė vykdant rekonstrukciją.

Teatro dienos šventė Di-džiojoje scenoje 2007 m.

74

atitinkančias vietas spektakliams perkelti. Atsiradusioms salėms apipa-vidalinti skirta mažiau dėmesio, nes jos naudojamos repeticijoms arba nedideliems spektakliams, ten nėra kultūros paveldo vertybių, scenos mechanizmų, tačiau naujos vaidybinės erdvės atitinka visus šiuolaiki-nėms teatro scenoms keliamus reikalavimus ir podraug išlieka estetiškos. Pavyzdžiui, Rūtos salėje išlaikytos mūro sienos, tamsus koloritas ir juodos, visus vamzdžius paslepiančios lubos suteikia erdvei modernaus tradiciš-kumo.

Interjero estetika buvo vienas pagrindinių prioritetų ir rekonstruojant personalui skirtas patalpas. Visame tarnybiniame korpuse sumontuotos pakabinamosios lubos, paslėptas apšvietimas, teikiantis ne tik estetikos, bet ir jaukumo. Teatro administracijai skirtoje laiptinėje nesinorėta vien stiklo, todėl stiklinės konstrukcijos dekoruotos iliustracijomis iš teatro is-torijos. Einant šia laiptine tarsi verčiami teatro istorijos puslapiai. Po re-konstrukcijos atsirado naujas liftas žiūrovams bei gamybiniame korpuse sumontuotas liftas dekoracijoms, kurias dabar daug paprasčiau transpor-tuoti.

Pačiame procese kūrybinė projekto koncepcija nuolat buvo kūrybiškai kei-čiama, įtraukiant galimas technines naujoves ir naujas idėjas. Remontuojant viršutinį pastato aukštą ir stogą gimė mintis ant stogo įrengti lauko terasą. Nors ši idėja dar nėra visiškai realizuota, Algimantas Kančas įžvelgia galimy-bę teatro lankytojams atverti vizualinę perspektyvą į Kauno naujamiesčio stogus. „Mūsų penktieji fasadai – stogai mažai rodomi. Be abejo, ne visi jie yra gražūs, bet po truputį tvarkosi“, – džiaugiasi architektas ir numato gali-mybę penktojo aukšto terasoje netgi rodyti spektaklius. Atsiradusią užda-rą erdvę antrojo aukšto kiemelyje taip pat planuojama išnaudoti – teatro personalas ten galėtų išeiti pailsėti, padiskutuoti kūrybiniais klausimais. Ateityje ketinama sutvarkyti ir vidinį teatro kiemą, jame įrengti poilsio erdvę darbuotojams. Taip pat planuojama šiuolaikiškai apipavidalinti stogo plokš-tumą, atsiradusią po rekonstrukcijos ir matomą iš Laisvės alėjos pusės.

75

Virš Didžiosios salės mon-tuojamas pastogės ir stogo konstruktyvas.

Iš Ispanijos atvežtų naujų žiūrovams skirtų kėdžių montavimo darbai.

76

Rūtos salės baigiamieji apdailos darbai.

77

Trečiame aukšte įsikūrusios Rūtos salės fojė irgi puošia grafiko Kęstučio Grigaliūno vitražai.

Kamerinė Rūtos salė.

78

79

Laiptinę į Mažąją sceną pa-gyvina iškiliausi kūrybiniai teatro istorijos fragmentai.

Didžiosios scenos atidarymas 2012 spalio 12 d. Teatro generalinis direktorius Egidijus Stancikas ir projekto vadovas, architektas Algimantas Kančas.

80

2005 metais parengus pirmąjį techninį projektą ir suorganizavus viešuosius pirkimus, pastato rekonstrukcijos statybinių darbų rangovu pasirinkta soli-di, patirties saugomų paveldo objektų rekonstravimo srityje turinti Stasio Kaminsko vadovaujama įmonė „Kaminta“, o Kauno dramos teatro rekons-trukcijos projekto vadovu paskirtas Antanas Venskaitis. Darbai pradėti 2005 m. gegužės pabaigoje – primiausia imtasi pagrindinio pastato korpuso iš Laisvės alėjos pertvarkymo. Išardžius stogą, išvalius apleistą pastogę, iš dalies buvo įrengtos patalpos ketvirtajame ir penktajame aukšte, atnaujinta dalis vi-daus ir lauko inžinerinių tinklų, elektros instaliacija. 2006 metais buvo imtasi administracinio pastato remonto – pertvarkytos antrojo aukšto administraci-nės patalpos, taip pat suremontuotos trečiojo ir ketvirtojo aukšto pertvaros, grindys, gamybinės patalpos, laiptinė, pakeisti langai.

2007 metais patvirtinus naują B laidos rekonstrukcijos projektą, vėl buvo skel-biamas atviras viešųjų pirkimų konkursas statybiniams darbams atlikti, kurį laimėjusi įmonė „Kaminta“ toliau tęsė statybos darbus. Šįkart, numačius ke-letą kartų didesnę projekto sąmatą, naudojant šiuolaikiškas, kokybiškas, ilga-amžes medžiagas, iš pagrindų imtos keisti senosios konstrukcijos. 2007 metų rugpjūčio mėnesį pradėjus naujus rekonstrukcijos darbus buvo iš dalies įreng-ta Mažoji salė, suformuotos grimo, kavinės patalpos, sutvarkytos administraci-nės patalpos, holai, liftas. Vėliau, skyrus daugiau lėšų iš valstybės biudžeto bei privatizavimo fondo, sumontuotos repeticijų salės konstrukcijos, įrengtos rū-sio ir pirmojo aukšto patalpos. Rekonstruojant fojė ir vestibiulį, buvo išardytos kolonos, perdengimas, įrengta kavinė, teatro informacijos centras su bilietų kasomis, renovuotos šiluminės trasos, rūsyje praplėsta virtuvė, o žiūrovų tua-letai iš vestibiulio perkelti į rūsį.

2008–2010 metais atlikti gamybinio korpuso ir aktoriams skirtų patalpų įren-gimo bei fojė ir rūbinės meninio apipavidalinimo, pastato fasado apdailos darbai. 2010 metais Kauno dramos teatrą įtraukus į kultūros vertybių registrą, atsirado nemažai paveldosauginių apribojimų, saugotinais pripažinti ir inter-jero elementai, architektūrinės detalės, unikalus salės ir fojė dekoras: balkonai,

GENERALINIS RANGOVAS KAMINTA

81

Didžiosios scenos duobėje – laikini pastoliai.

UAB „Kaminta“ įmonių grupės prezidentas Stasys Kaminskas.

82

lubų ir sienų gipso lipdiniai, gipso rozetės Didžiojoje salėje, fojė esantys pro-filiuoto tinko elementai, kesoninės lubos, kolonų ir piliastrų kapiteliai, žiūro-vų salės ir fojė šviestuvai bei laiptinės pilko teraco grindų danga ir piešinys. Laikantis paveldosauginių reikalavimų, pagrindiniam fasadui iš Laisvės alėjos pusės restauruoti nuspręsta panaudoti pagal senąsias technologijas paga-mintas granitinį tinką, kuris šiuolaikiniams pastatams apipavidalinti paprastai nebenaudojamas. Didžiosios salės ir fojė apdaila taip pat pareikalavo daug kruopštaus darbo: atkurti senuosius puošybos elementus ir lipdinius „Kamin-ta“ pasamdė profesionalias restauratores, sudėtingos struktūros rifliuotas tin-kas taip pat buvo formuojamas rankomis.

2009 metais suformavus Didžiosios žiūrovų salės išmatavimus atitinkančią Didžiąją repeticijų salę ir įrengus joje dekoracijų kėlimo liftą, pradėta Didžio-sios salės rekonstrukcija – faktiškai ji buvo iš naujo perstatyta ir įrengta pagal šiuolaikiškus komforto bei saugumo reikalavimus. Siekiant geresnio scenos matomumo, suformuotas didesnis amfiteatro nuolydis, maždaug puse metro pakeliant žiūrovų salės aukštį prie pagrindinių įėjimų ir metru įgilinant pačią sceną. Tokiu būdu nuolydis padidintas pusantro metro. Kadangi pamatai buvo įgilinami jau esančiame pastate, kur negali privažiuoti sunkioji technika, daugumą kasimo darbų teko atlikti rankomis. Rekonstruojant Didžiąją salę ir sceną įgilinti bei sutvirtinti senieji pamatai, atliktas scenos dėžės konstrukty-vinis stiprinimas, praplėstos ir sutvirtintos portalinės sienos, įrengta betoninė grindų plokštė po Didžiąja scena, gelžbetoninė perdanga virš Didžiosios sa-lės, suformuoti požeminiai vėdinimo kanalai po grindimis. Didžiosios scenos veidrodis išplėstas nuo 8 iki 10 metrų, taip sukuriant tarptautinius standartus atitinkančią teatro sceną.

Rekonstrukcijos metu Kauno dramos teatro pastatas pritaikytas neįgaliesiems: sumontuotas neįgaliųjų keltuvas, kuris iš Laisvės alėjos atėjusius žmones pa-kelia į fojė lygį, kad šie pandusu galėtų patekti į Didžiąją salę, kur šiuo metu jau yra dvi neįgaliesiems pritaikytos vietos prie pagrindinių įėjimų. Ateityje numa-tyta įrengti dar du neįgaliųjų keltuvus – vienu neįgalieji galėtų patekti ne tik į

83

Ardynas (techninis aukštas) prieš rekonstrukciją.

Ardynas (techninis aukštas) po rekons-trukcijos.

84

salę, bet ir į sceną, o antrasis skirtas patekti į kitas 8 neįgaliesiems galimas pri-taikyti vietas tarp 11 ir 12 eilės. Taip pat teatre yra įrengtas neįgaliųjų tualetas.

2011 metais statybų darbai persikėlė į pastato viršų, kur laukė dar vienas ne-menkas iššūkis – senas konstrukcijas sutvirtinti ir permontuoti taip, kad jos sugebėtų atlaikyti dėl naujų technologinių įrenginių atsiradusias dideles ap-krovas. Darbus atlikti reikėjo itin greitai, nes stogo konstrukcijos turėjo būti permontuojamos virš jau įrengtų patalpų, be to, dėl aplinkinių pastatų ir ankš-to vidinio kiemo buvo itin problematiška pasinaudoti technika. čia „Kaminta“, pasitelkusi gausius žmogiškuosius išteklius, darbus atliko itin organizuotai. Mediniai stogai betoninėmis, gelžbetoninėmis perdangomis buvo pakeisti naujomis metalinėmis konstrukcijomis, įrengta dideles apkrovas (800 kg/m) galinti išlaikyti metalinė scenos bokšto perdanga. Tarp metalinių sijų, laikan-čių dekoracijų keltuvų skriemulius, ardynas perdengtas lengvai išmontuoja-momis metalinėmis plokštėmis (lamelėmis), dėl to gana laisvai galima keisti taškinių ar grandininių keltuvų pastatymo vietą. Kadangi, siekiant užtikrinti kokybišką dekoracijų judėjimą scenoje, minimalus atstumas nuo scenos grin-dų iki ardyno turi būti ne mažiau kaip du scenos veidrodžio aukščiai, pats sce-nos bokštas pakeltas iki reikiamo 25 metrų aukščio.

Baigus sudėtingiausią Didžiosios scenos rekonstrukcijos etapą ir sumontavus scenos įrangą, 2012 metais pastatytas dekoracijų sandėlis ir įrengta Didžioji žiūrovų salė. Didžiosios salės ir scenos apdaila visiškai pabaigta tik 2013 me-tais. Pabaigus Didžiosios salės rekonstrukcijos darbus buvo įrengtos aktorių laukiamojo patalpos, tarnybinio įėjimo holas, budėtojo postas. 2014–2017 metais dar laukia fasadų restauravimo ir apipavidalinimo, vidinio kiemo tvar-kymo, interjero įrengimo darbai. Įprasminant ilgą Kauno dramos teatro gy-vavimo istoriją, rūsyje paliktas simbolinis neuždengtų pamatų fragmentas, atspindintis tris teatro gyvavimo etapus: pirmasis – tarpukario kino teatro pa-mato fragmentas, antrasis – 1959 metų rekonstrukcijos, kai buvo stiprinamos žiūrovų salės sienos, taigi ant jų pakabintos atraminės kolonos fragmentas, bei trečiasis – dabartinis.

85

Ardomos Didžiosios scenos grindys ir ratas.

Montuojamas Didžio-sios scenos ratas.

Didžiosios scenos bokštas keliamas į projektinį 25 metrų aukštį.

Statybinė technika pastato viduje.

Statybos vadovas Antanas Venskaitis

86

Modernios scenos technologijos – viena pagrindinių šiuolaikinio teatro įran-gos dalių. Kuo kokybiškesni ir įvairesni technologiniai scenos įrenginiai, tuo didesnės scenografijos sprendimų galimybės atsiveria kūrėjams. Svarbų vai-dmenį rekonstruojant Nacionalinį Kauno dramos teatrą atliko UAB „Audioto-nas“, kurios darbuotojai jau turėjo darbo teatre patirties, įgytos rekonstruojant Lietuvos Nacionalinio dramos teatro scenos technologijas bei įrengiant Vil-niaus mažojo teatro scenos technologijų kompleksą. Nacionaliniame Kauno dramos teatre ne tik seni įrenginiai buvo keičiami naujais, bet ir dekoracijų mechanizmų sistema projektuota iš esmės keičiant pastato konstrukciją. Prieš įrengiant modernias scenos technologijas reikėjo suprojektuoti naujas scenos bokšto stogo ir techninio aukšto konstrukcijas, sustiprinti pastato sienas ir pri-taikyti jas didelėms apkrovoms. Taigi kompaktiškoje erdvėje teko sutalpinti ne tik modernią įrangą, bet ir įrengti kitas sistemas – vėdinimo, priešgaisrinę, dūmų šalinimo. Todėl UAB „Audiotonas“ nuolat bendradarbiavo su kitais pro-jekto dalyviais – užsakovu, architektu, statybininkais, įrangos gamintojais.

Rengiant Kauno dramos teatro rekonstrukcijos projektą buvo naudotasi ir už-sienio įmonių patirtimi. Rekonstrukcijos metu UAB „Audiotonas“ darbuotojai, norėdami susipažinti su atliktais arba vykdomais darbais, aplankė ne vieną specializuotą parodą, bendravo su daugeliu žinomų scenos technologijų ga-mintojų, lankėsi įvairiuose Europos teatruose. Gautos žinios buvo pritaikytos Lietuvoje. UAB „Audiotonas“ atliko daugelį technologinių sistemų montavi-mo darbų. Įmonės direktorius Robertas Lučinskas ir projekto dalies vadovas Česlovas Čepkauskas nuolat bendradarbiavo su teatro, kitų darbus vykdžiu-sių įmonių darbuotojais ir siūlė optimaliausius sprendimus, susijusius su sce-nos įranga.

2007 metais, pradėjus scenos technologijų rekonstrukciją, pirmiausia buvo sumontuota garso ir meninio apšvietimo įranga naujai pastatytoje Mažojo-je salėje. Vėliau garso ir meninio apšvietimo sistemos montuotos Didžiojoje repeticijų ir Rūtos salėse. 2010-aisiais pradėti dvejus metus trukę Didžiosios scenos technologijų montavimo darbai. Iki 2012 m. visiškai atnaujintos šios

RANGOVAS AUDIOTONAS

87

scenos technologijos – sumontuoti viršutinės ir apatinės scenos mechaniz-mai, modernios meninio apšvietimo ir garso sistemos, vaizdo transliavimo įrenginiai ir kitos technologijos.

Rekonstrukcijos metu įrengiant šiuolaikinę viršutinę mechaniką, Didžiosios scenos techniniame aukšte sumontuoti 44 dekoracijų keltuvai. Kiekvienas jų dideliu greičiu gali kelti iki 500 kg svorio dekoracijas. Lietuvoje šie keltu-vai – unikalūs. Šiuo metu tai vieninteliai dekoracijų kėlimo mechanizmai, kurių greitis siekia 1,8 m/s. Veikia itin tyliai ir tiksliai. UAB „Audiotonas“ tea-tro pastate įrengė ir informacinių pranešimų bei transliacijos sistemą. Viena iš sistemos funkcijų – kilus gaisrui apie pavojų pranešti visame teatro pasta-te. Kita sistemos dalis naudojama transliacijoms iš scenos į tarnybines patal-pas. Scenoje sumontuotas mikrofonas, o per grimo kambariuose esančias garso kolonėles aktoriai gali nuolat girdėti, kas vyksta scenoje.

ES Struktūrinių fondų parama

Pokriziniame valstybės biudžete labai trūko lėšų moderniai scenos įrangai įsigyti, todėl Kauno dramos teatro vadovybė kreipėsi paramos į Europos

Motorizuoti dekoracijų keltuvai po rekonstrukcijos.

Rankiniai dekoracijų keltuvai prieš rekonstrukciją.

88

Sąjungos Struktūrinius fondus. 2011 metais buvo parengtas teatro kom-pleksiško pritaikymo kultūrinio turizmo reikmėms projektas.1

Turizmas Lietuvoje yra viena iš prioritetinių plėtros krypčių. Lietuvos Respu-blikos Vyriausybės 2008–2012 metų programoje numatyta skatinti atvyks-tamąjį ir vietos turizmą, remti ir koordinuoti pastangas kurti šiuolaikinę, pasaulio ir Europos kokybinius reikalavimus atitinkančią turizmo infra-struktūrą, leidžiančią kurti ir pateikti tarptautinei turizmo rinkai kokybiškus, konkurencingus objektus, užtikrinančius nuolatinį vietinių ir atvykstančių turistų srautų didėjimą. Teatras neabejotinai yra neatsiejama kultūrinio ir dalykinio turizmo dalis, o teatrų veiklos produktai – puiki priemonė popu-liarinti renginių turizmą Lietuvoje ir pritraukti daugiau menu besidominčių turistų. Numatoma, kad šiuolaikiškai atnaujinus scenos technologijas, 500 vietų talpinanti Didžioji salė sulauks didesnio žiūrovų srauto iš Lietuvos bei užsienio, atsiras galimybė rodyti ir techniškai sudėtingus naujus užsienio šalių spektaklius.

Dekoracijų keltuvų mašinų skyrius.

Didžiosios scenos įrenginių opera-toriai: Tomas Kalinauskas, Edvinas Vadoklis ir Vytautas Damarackas po firmos Trekwerk (Olandija) surengtos atestacijos.

1 Investicijų projektas parengtas pretendavimui į ES Struktūrinių fondų paramą pagal priemonę VP3-1.3-ūM-02-V „Viešųjų nekilnojamųjų kultūros paveldo objektų kompleksiškas pritaikymas turizmo reikmėms“.

89

Būtinybė atgaivinti seniausią Lietuvoje, į Kultūros vertybių registrą įtrauktą dra-mos teatrą atitinkamai įvertinta – Kauno dramos teatrui buvo suteiktas 5 mln. litų finansavimas šiuolaikiškai Didžiosios scenos įrangai įsigyti. Skirta ES Struk-tūrinių fondų parama suteikė galimybę teatrui visavertiškai konkuruoti Europos meno rinkoje, sukurti naujausius technologinius vakarietiškus standartus atitin-kančią Didžiosios scenos erdvę. Beveik trejus metus trukusiam projektui vado-vavo nepaprastai kompetentingas, visą teatro rekonstrukcijos eigą koordinavęs Kauno dramos teatro generalinio direktoriaus pavaduotojas Valius Kriščiūnas, o projektas sėkmingai baigtas įgyvendinti 2014 metų birželio mėnesį.

Projekto, finansuojamo iš Europos Sąjungos Struktūrinių lėšų, rangovu pasi-rinkta aukšta kokybe scenos technologijų įrengimo srityje pasižyminti įmonė „Audiotonas“, kuri pasiūlė moderniausią scenos įrangą už mažiausią įmanomą kainą. Teatro scenoje įrengta moderni Olandijos firmos Trekwerk sistema, kuri atitinka aukščiausius Europos kokybės ir saugumo standartus. Scenos grindyse sumontuotas motorizuotas dviejų dalių sukamas ratas. Jį sudaro 11 m skers-mens išorinis žiedas ir 8 m skersmens vidinis ratas, kurie gali suktis skirtingais greičiais ir kryptimis. Priekinėje scenos dalyje – trys nepriklausomai judančios orkestro duobės platformos bei atskirai mechanizuotas barjeras, kuris atskiria

Orkestro duobės platformų spiroliftų mechanizmai.

Scenos rato mechanizmai posce-nio erdvėje.

90

orkestro duobę nuo žiūrovų salės. Šie įrenginiai leidžia įgyvendinti įvairius sce-nografijos sumanymus.

Visi dekoracijų keltuvai ir scenos grindų mechanizmai valdomi kompiuterine sistema. Operatoriai interaktyviai valdomais pultais, naudodamiesi lietimui jau-triais ekranais, gali iš anksto suprogramuoti spektaklių scenografiją, milimetrų tikslumu nustatyti dekoracijų padėtis, pasikeitimo tvarką ir iš vienos vietos kon-troliuoti scenos mechanizmus.

Didžiojoje teatro scenoje sumontuota Anglijos firmos Martin Audio akustinė sistema. Ant grindų įrengta WS2A žemo dažnio akustinė sistema. Virš scenos sumontuoti du „line array“ tipo komplektai ir akustinė sistema garsui, sklindan-čiam tarsi iš dangaus. Scenos įgarsinimui panaudotos dar šešios akustinės siste-mos: dvi mobilios WT2 scenos priekyje, dvi akustinės sistemos F10 šonuose ir dvi F12 scenos gale. Tad spektaklių bei koncertų metu gali būti pristatomos aukštos kokybės garso programos. Visoje scenos ir žiūrovų salės erdvėje įrengta daugia-kanalė sistema. Pagalbinės akustinės sistemos sumontuotos ant salės sienų ir net didžiajame šviestuve. Tai suteikia galimybę sukurti erdvinius garso efektus.

Scenos meninio apšvietimo sistemoje panaudoti pažangiausių, gerai žinomų gamintojų įrenginiai – Robert Juliat (Prancūzija) teatro prožektoriai, Clay Paky (Italija) daugiafunkciai inteligentiniai šviestuvai, Izraelio firmos Compulite kom-piuterizuoti apšvietimo valdymo pultai bei galios reguliatoriai, Australijos firmos Enttec speciali kompiuterinė tinklo valdymo sistema ir kita įvairių pasaulio ša-lių gamintojų įranga bei priedai. Dauguma prožektorių grupėmis sumontuoti scenoje bei žiūrovų salėje. Kita dalis prožektorių naudojami mobiliai, prijungiant įvairiose vietose, pavyzdžiui, ant žiūrovų salės balkono vamzdžio, salės tilte, scenos grindyse. Tai leidžia išpildyti įvairius meninio scenos apšvietimo suma-nymus.

Jau daugybę metų šiuolaikinis teatras spektaklių metu neapsieina be įvai-rių vaizdo projekcijų. Iki šiol Nacionalinis Kauno dramos teatras neturėjo

91

Nuleista orkestro duobė.

UAB „Audiotonas“ projekto dalies vadovas česlovas čepkauskas prie įrenginių.

Vyr. teatro šviesų dai-lininkas Vladimiras Šerstabojevas prie modernaus šviesos aparatinės pulto.

92

93

Garso stiprintuvų spintos.

Vyr. garso operatorius Arnoldas Akelaitis prie skaitmeninės garso valdymo įrangos.

pakankamai įrangos, leidžiančios pasiekti aukštą vaizdo kokybę, per visą scenos veidrodį išdidinti įvairius vaizdus. Rekonstrukcijos metu teatro sce-noje sumontuotas didelės raiškos vaizdo projektorius NEc Ph1000U (Ja-ponija) ir du mažesni projektoriai. Taip pat įsigytas 16 m pločio ekranas. Naudojant plataus kampo ir reguliuojamo židinio nuotolio objektyvus bei pasitelkus naujausias multimedijos technologijas, projektoriai atvėrė iki tol teatre nebuvusias šiuolaikinės scenografijos galimybes. Šiuo metu beveik visuose teatro spektakliuose naudojamos vaizdo projekcijos, kurios scenoje padeda sukurti įvairius efektus.

Įdiegus naujas technologijas, pakito teatro techninės dalies darbuotojų pareigų specifika. Anksčiau rankomis valdytus mechanizmus pakeitė kom-piuterizuotos sistemos. Tai didžiulis postūmis modernizuojant teatro sceną. Apmokyti specialistai operatoriai iš vienos darbo vietos valdo visus scenos mechanizmus. Šiuo metu Nacionaliniame Kauno dramos teatre naudoja-mos technologijos leidžia čia dirbantiems režisieriams bei scenografams įgyvendinti sumanymus, kuriuos ilgą laiką varžė techninės galimybės. Svarbus ir dar vienas naujų scenos technologijų aspektas – sudėtingesnės scenografijos spektaklius teatre gali rodyti ir kitų Europos bei pasaulio šalių trupės. Iki šiol dėl senos techninės scenos įrangos bei jos stygiaus tokios ga-limybės buvo ribotos. Taigi ne tik palengvėjo darbai ir atsivėrė naujos pers-pektyvos, bet ir iškilo iššūkis teatre dirbantiems kūrėjams – kuo išradingiau, patraukliau panaudoti turimą įrangą.

94

Pradėjus Nacionalinio Kauno dramos teatro rekonstrukciją, iškilo būtinybė atnaujinti pastato inžinerinius įrenginius bei kitas sistemas. Įmonė „Veda“ teatre atliko vidaus vandentiekio, nuotekų, šildymo, vėdinimo ir oro kondi-cionavimo sistemų montavimo darbus. Daugiau nei 20 metų darbo patirtį turinčios įmonės kvalifikuoti specialistai savo patirtį bei žinias pritaikė atlik-dami Europos Sąjungos standartus atitinkančius darbus. Įmonės direktorius Raimundas Mockevičius bei direktorius gamybai Raimundas Balinskas nuolat domėjosi užsakovo poreikiais ir siūlė kiekvienam atvejui tinkamiau-sius sprendimus. Darbų įgyvendinimu rūpinosi projekto dalies vadovas Darius Navasaitis.

Teatras – išskirtinės paskirties statinys. Įrenginėjant vėdinimo, oro kondi-cionavimo sistemas kilo specialių, šiam pastatui būdingų reikalavimų. Visų pirma, spektaklio metu neturi girdėtis jokio pašalinio triukšmo. Todėl sis-temos privalo veikti itin tyliai. Kad salėje sėdintys žiūrovai jaustųsi komfor-tabiliai, svarbu palaikyti optimalią salės temperatūrą ir vėdinimą. Įrengta nauja, už tradicines gerokai pranašesnė vėdinimo sistema. Paprastai oras į patalpą tiekiamas ortakiais, per sienose esančias groteles. Tačiau dramos teatro žiūrovų salėje tokių grotelių sienose reikėtų įrengti labai daug, o dėl intensyvaus oro tiekimo kiltų triukšmas, trukdantis žiūrėti spektaklį. Taip pat šalia tokių grotelių stovintys ar sėdintys žiūrovai nuolat jaustų pučiantį vėjelį. Todėl 2010 m. pradėjus Didžiosios scenos ir žiūrovų salės rekons-trukcijos darbus po grindimis buvo įrengti požeminiai vėdinimo kanalai. Kiek vėliau sumontuoti vėdinimo agregatai. Šiuo metu didelis oro kiekis patenka į rūsį, esantį po sale. Jis paskirstomas ir vienodu slėgiu tiekiamas per 180 grotelių, įmontuotų žiūrovų kėdžių kojose. Oras paskirstomas taip tolygiai, kad žiūrovai nejaučia jokio diskomforto. Be to, procesas nekelia jokio triukšmo.

Teatre įrengta 16 rekuperacinių sistemų, kurios iš patalpų šalina užterštą, o vidun tiekia šviežią ir švarų orą. Žiemos metu rekuperatoriuje oras pašildo-mas, o esant aukštai oro temperatūrai lauke, naudojama šaldymo mašina,

RANGOVAS VEDA

95

Vėdinimo ir kondicionavimo įranga virš Mažosios scenos prieigų.

96

Vėdinimo ir rekupera-cijos įrenginiai, skirti Didžiajai scenai.

Gaisrų gesinimo stotis.

97

98

Dūmų šalinimo ventiliatoriai.

99

kuria į vėdinimo agregatus patenka jau atvėsintas oras. Ši mašina įrengta ant teatro pastato stogo.

Patalpų vėdinimas valdomas BMS sistema. Oro kiekis, temperatūra, slėgis nustatomi nuotoliniu būdu, naudojant kompiuterinę programą. Kai kurioje nors teatro patalpoje reikalinga tam tikra oro temperatūra, pakanka nusta-tyti norimą režimą ir nurodytu metu į patalpas tiekiamas reikiamos šilumos oras. Tokia valdymo sistema ne tik padeda palaikyti optimalią vidaus erdvių temperatūrą, bet ir mažina elektros energijos sąnaudas, o kartu ir teatro patiriamas išlaidas. Pavyzdžiui, jei spektaklis vyksta 18 val., visos vėdinimo sistemos teatro salėje įjungiamos iki jo likus maždaug pusantros valandos. Nustatytos temperatūros oras į salę tiekiamas, kol vyksta spektaklis. Tad renginio metu žiūrovai jaučiasi maloniai ir komfortabiliai. O spektakliui pa-sibaigus, kai patalpos nebeeksploatuojamos, sistemos vėl išjungiamos.

Šiuo metu teatre įrengta šiuolaikiška dvivamzdė kolektorinė šildymo siste-ma. Sistemos valdymui naudojami termostatiniai ventiliai, kuriais nustato-ma ir palaikoma norima patalpos temperatūra. Ateityje toks pat kaip vė-dinimo valdymas numatytas ir šildymo sistemai. Pavyzdžiui, lauke atšalus orui, atvėsusių patalpų temperatūros režimus būtų galima reguliuoti BMS sistema.

Spektaklių metu teatro salėje telpa apie 500 žmonių. Kaip ir visuose pa-našios paskirties pastatuose, čia turi būti užtikrintas ypatingas saugumas nelaimės atveju. Todėl teatre sumontuotos modernios gaisro gesinimo ir dūmų šalinimo sistemos. Kilus gaisrui suveiktų dūminė signalizacija ir au-tomatiškai įsijungtų gesinimo sistemos. Teatro patalpose įrengtos sprinkle-rinė bei drenčerinė vandens gesinimo sistemos. Jomis vanduo būtų švirkš-čiamas į gaisro židinį ir visą numatytą plotą, aušinami įvairūs įrenginiai, stabdomas ugnies plitimas. Ne mažiau svarbi ir dūmų šalinimo sistema. Kad gaisro metu nekiltų panika, žiūrovai matytų išėjimą ir galėtų saugiai eva-kuotis iš pastato, visose žiūrovams skirtose erdvėse įrengtos automatinės

dūmų šalinimo sistemos. Pavyzdžiui, virš Didžiosios scenos žiūrovų salės sumontuoti automatiškai atsidarantys liukai ir ventiliatoriai, kurie ištraukia patalpoje susikaupusius dūmus.

Rekonstrukcijos metu teatre įrengta patogi dekoracijų apipavidalinimo pa-talpa, kurioje sumontuota ištraukiamoji ventiliacija. Tad prireikus nudažyti kokį nors dekoracijų elementą, efektyviai, koncentruotai ištraukiamas oras su kenksmingomis medžiagomis, nesijaučia dažų kvapo. Keičiant kai kurias pastato patalpų funkcijas, prireikė įrengti naujus sanitarinius mazgus. „Veda“ įrengė vandentiekio bei nuotekų šalinimo įrangą, tinkamą teatro kavinei, naujiems tualetams rūsyje.

Pastato rekonstrukcijos metu teatro darbas taip pat nesustojo. Nuolat vykda-vo repeticijos, kurių metu teatre būtina tyla, salės būdavo rengiamos spekta-kliams. Tad atliekant įvairius montavimo darbus „Vedos“ darbuotojams tekda-vo prisiderinti ir prie teatralų grafiko. Tačiau nuolat bendradarbiaujat įmonės bei teatro darbuotojams, didesnių sunkumų nekilo. Montuojant įvairią įran-gą, sprendimai derinti su architektu Algimantu Kanču. Iššūkiu tapo didelių gabaritų vėdinimo sistemos ortakių įrengimas išlaikant estetišką teatro patal-pų vaizdą. Šiuo metu ortakiai išradingai paslėpti pritaikius įvairius architektū-rinius sprendimus bei detales. Funkcionali vėdinimo sistema ir nesudarkytos teatro patalpos – bendras „Vedos“ darbuotojų ir architekto darbo rezultatas.

2010 m. teatro pastatas buvo įtrauktas į Kultūros vertybių registrą. Rekons-trukcijos darbai vykdyti atsižvelgiant į kultūros paveldo apsaugos reikalavi-mus. Įrengiant šildymo, vėdinimo sistemas, reikėjo išsaugoti žiūrovų salėje esančias žalvarines šildymo prietaisų uždengimo groteles. Nors didžioji dalis teatro šildymo, vėdinimo, santechnikos darbų jau atlikta, tačiau siekiant užti-krinti įrangos tiekėjų techninius reikalavimus, dar liko įrengti serverinių patal-pų kondicionavimo sistemą. Taip pat – sumontuoti trūkstamas dūmų šalini-mo sistemas evakuacinėse laiptinėse ir išėjimuose, pabaigti vidaus inžinerinių tinklų tvarkymo darbus.

100

Lauko ir vidaus elektros tinklų modernizavimo darbus Kauno naciona-liniame dramos teatre atliko šioje srityje didelę patirtį turinti ir aukšta darbų kokybe pasižyminti 2014 m. Lietuvos elektros instaliavimo meis-trų čempionato laureatė bendrovė ,,Eltecha”. Atlikti darbai atitinka visus šiuolaikinei elektros instaliacijai keliamus reikalavimus ir patenkina po teatro modernizavo padidėjusį elektros energijos poreikį.

Teatras, būdamas ypatingos paskirties pastatu, kelia specifinius reika-lavimus elektros instaliacijos sprendimams: užtemdytoje salėje žiūrovų dėmesio negali blaškyti evakuaciniai šviestuvai. Taip pat teatre reika-lingas specifinis orientacinės šviesos takas aktoriams, kuris matomas tik jiems ir padeda saugiai orientuotis aplinkoje. Siekiant įgyvendinti šį sprendimą, sistema buvo atvežta iš Didžiosios Britanijos. Pasak „El-techos“ vykdomojo direktoriaus Žydrūno Linkevičiaus, šios siste-mos montavimas įmonei buvo nauja patirtis ir tikras iššūkis. Vis dėlto profesionalūs meistrai šiuos švietuvus įdiegė taip, kad būtų galima di-meriuoti, juos dar patobulino, tad nuo šiol „Eltechos“ meistrai ir patys tokias sistemas drąsiai galės projektuoti.

Be specialaus, itin svarbus ir interjero apšvietimas, kuris dėl pastato pro-jekto specifiškumo čia daugiausia dirbtinis. Tad apšvietimo sprendimai tapo svariu išraiškos elementu kuriant reprezentacinių Kauno nacio-nalinio dramos teatro interjerų meninį vaizdą bei atmosferą. ,,Eltecha” prisidėjo prie daugelio ,,Kančo studijos” architektų sumanymų įgyvendi-nimo. Novatoriški architektų užmojai, kaip antai, šviečiančios vitražinės lubos, lėmė nelengvą jų techninį išpildymą. Tuo metu dar nebuvo nau-dojamas modernus LED apšvietimas, todėl vitražinėms luboms, kad jos šviestų tolygiai, buvo panaudotos paprasčiausios liuminescencinės lem-pos. Vis dėlto su šiuo uždaviniu ,,Eltechos” specialistai susidorojo puikiai ir šiandien turbūt net reikliausias teatro lankytojas neturėtų nusiskun-dimų dėl vitražinių lubų apšvietimo. Vėlesniame teatro rekonstrukcijos etape panaudoti ir šiuolaikiniai LED šviestuvai. Jie įrengti paslėptame

RANGOVAS ELTEChA

101

UAB „Eltecha“ vykdantysis direktorius Žydrūnas Linkevičius testuoja įvadinės elektros skydinės įrangą.

Didžiosios salės lubų ažūrinių gipsatūros elementų ir didžiojo sietyno kontūrų LED apšvietimas.

102

Žiūrovams skirtų erdvių LED laiptų apšvietimas.

lubų apšvietime daugelyje koridorių, gamybiniame korpuse, tarnybinė-se patalpose. „Eltechos“ skaičiavimais, teatre panaudota daugiau kaip du tūkstančiai skirtingų šviestuvų. Be naujųjų apšvietimo sprendimų, teatrui itin reikšmingi į Kultūros paveldo registrą įtraukti XX a. šešta-jame dešimtmetyje kurti Didžiosios žiūrovų salės ir fojė šviestuvai. Jų restauravimu pasirūpino ,,Eltecha”, suradusi patikimus ir profesionalius restauratorius.

Sudėtingi apšvietimo sprendimai ir erdvios patalpos dažnai lemia ne-lengvą šviestuvų eksploatavimą. Siekdami to išvengti „Eltechos“ meis-trai įrengė šviestuvų nuleidimo mechanizmus, taip pat ten, kur eksplo-atacija būtų itin sudėtinga, sumontavo ilgiausiai veikiančias (50 tūkst. val.) elektros lemputes. Tad teatro darbuotojams lieka tik nesudėtingos eksploatacijos reikalaujančių įrenginių priežiūra. ,,Eltechos“ darbuotojai įsiklausė ir į kitus teatralų poreikius, neužmiršdami geriausius sprendi-mus pritaikyti ir teatro darbuotojų patalpoms. Užsitęsusi rekonstrukcija turėjo ir teigiamą pusę – tobulėjant technologijoms, kur tik įmanoma, buvo pritaikomi novatoriškesni ir koreguojami nepasiteisinę spren-dimai. Ateityje numatytas kiemelio ir fasado iš Laisvės alėjos pusės apšvietimas.

103

Vykdant Nacionalinio Kauno dramos teatro rekonstrukciją, pastatą siekta inžineriškai atnaujinti, padaryti jį saugų ir patikimą čia dirbančiam per-sonalui bei spektaklius lankančiai publikai – tuo tikslu įdiegtos šiuolaikiš-kos, kompleksinės apsaugos sistemos. Šiuos sprendimus įgyvendino UAB ,,Mikrovisata“, teatre suprojektavusi ir pagal Lietuvoje galiojančias regla-mentuotas normas įrengusi techniniu požiūriu modernią bei funkcionalią silpnų srovių sistemą. Pasak „Mikrovisatos“ vadovo Gintauto Liuberskio, didžiausias iššūkis, su kuriuo susidūrė dirbdami teatre, buvo tai, jog objek-tas funkcionavo visos rekonstrukcijos metu: kadangi sistemos yra vientisos, visą technologinę eigą teko suskaldyti taip, kad ir sistemos dalimis galėtų maksimaliai funcionuoti, ir teatras galėtų dirbti. Su šiuo nelengvu iššūkiu patyrę meistrai puikiai susidorojo ir ,,Mikrovisatos“ dėka teatras turi šiuo-laikinius standartus atitinkančią apsaugos signalizaciją, įeigos kontrolę, vaizdo stebėjimo sistemą, kompiuterių, telefonų, televizijos tinklus, gaisro signalizaciją, automatines gaisro gesinimo ir dūmų šalinimo sistemas.

Šiandien svarbūs objektai neapsieina be apsaugos nuo įsilaužimų ir kitų sa-vavališkų patekimų į teritoriją, todėl teatre sumontuota patikima Samsung firmos vaizdo stebėjimo sistema, optimaliai užtikrinanti aplinkos teritorijos stebėjimą, bei apsaugos signalizacija su periferiniais judesio ir magnetiniais jutikliais. Siekdama dar efektyvesnio pastato saugumo ,,Mikrovisata“ teatre sumontavo ir įdiegė Roger firmos kontrolės sistemą, susidedančią iš kontro-lės skaitytuvų, programinės įrangos monitoringo ir programavimo.

Teatre, kaip žmonių susibūrimo vietoje, būtina efektyvi priešgaisrinė signa-lizacija, kuri suteiktų galimybę kuo anksčiau aptikti gaisro židinį ir padėtų iš-vengti nereikalingos žmonių panikos, jei mechanizmas suveiktų atsitiktinai. Todėl Nacionaliniame Kauno dramos teatre sumontuota adresinė Aritech priešgaisrinė sistema su monitoringo programine įranga, kuri leidžia bu-dinčiam personalui monitoriaus ekrane stebėti realią padėtį pastate ir kuo anksčiau nustatyti tikslią gaisro židinio vietą bei dėl laiko užlaikymo funkci-jos patikrinti, ar pavojus realus.

RANGOVAS MIKROVISATA

104

Gaisro atveju teatre sumontuota gan sudėtinga automatinė gaisro gesini-mo sistema vandeniu, užtikrinanti operatyvų gaisro židinio neutralizavimą padarant kuo mažesnę žalą. Nacionaliniame Kauno dramos teatre, kaip kultūros paveldo objekte, įprastomis priemonėmis išpildyti visus prieš-gaisrinius reikalavimus nėra įmanoma, kadangi tektų imtis papildomos intervencijos, kuri pakenktų saugotinoms vertybėms, todėl siekiant užti-krinti priešgaisrinę saugą imtasi nestandartinių sprendimų. Šalia esančios

Kompiuterizuota gaisro aptikimo, jo lokalizavimo, įėjimo kontrolės bei vaizdo stebėjimo darbo vieta.

sprinklerinės gesinimo sistemos, kai vanduo išpurškiamas purkštuvais su specialiu temperatūriniu užraktu, buvo panaudota ir drenčerinė gesinimo sistema vandeniu, skirta atvirais purkštuvais išpurkšti didelį vandens kiekį ir ataušinti sprogti galinčius įrenginius. Siekiant išsaugoti autentiką, ne ma-žiau komplikuotas buvo ir automatinės dūmų šalinimo sistemos įrengimas, kur teko panaudoti daugiau ugnies vožtuvų.

105

Vykdant Kauno dramos teatro rekonstrukcijos darbus, visi lauko inži-neriniai tinklai buvo pakeisti naujais. Darbus atliko Antano Lauraičio vadovaujama įmonė „Larinda“, kuri jau keliolika metų specializuojasi šioje srityje. Vandentiekio, buitinių ir lietaus nuotekų vamzdyno kei-timo darbai vykdyti keliais etapais nuo 2007 iki 2011 metų, o bendra darbų trukmė sudarė apie 8–10 mėnesių. Inžinerinių tinklų atnaujinimo užduotis nebuvo lengva, nes kasimo darbus teko vykdyti seniai urbani-zuotame miesto centre, kur ankšta ir gausu požeminių komunikacijų. Norint nutiesti naujus kolektorius ir vamzdžius, darbus teko derinti ir su aplinkinių Laisvės alėjos namų gyventojais bei savininkais, per kurių kiemus turėjo driektis suprojektuoti naujieji inžineriniai tinklai. Ieškant bendro sutarimo, buvo surengti keli darbų vykdymo aptarimai, kuriuo-se dalyvavo teatro vadovai, seniūnijos atstovai ir statybininkai. Radus visiems priimtiną sprendimą, darbai sėkmingai atlikti.

Rekonstrukcijos metu senieji buitinių ir lietaus nuotekų kolektoriai buvo išmontuoti, pakeisti naujais ir prijungti prie bendro kolektoriaus, einan-čio po Laisvės alėja. Taip pat buvo nutiesti lauko vandentiekio įvadai (d-110 mm) iš Laisvės alėjos ir Kęstučio gatvės bei dvi priešgaisrinio vandentiekio linijos (d-250 mm) iš Maironio gatvės. Kadangi dauguma komunikacijų buvo tiesiamos po eksploatuojamų gyvenamųjų namų pamatais, darbai vykdyti betranšėjiniu būdu. Betranšėjai klojiniai – tai viena progresyviausių pastarųjų dešimtmečių inžinerinių tinklų staty-bos technologijų, leidžianti tiesti klojinius po jau esančiais pastatais, neatveriant atvirų ertmių iš išorės. Tokie darbai yra ypač sudėtingi dėl ankštų darbo sąlygų ir sunkiai likviduojamų padarinių nesėkmės atveju, tačiau šiuo atveju viskas pavyko sklandžiai.

Po rekonstrukcijos atsirado ir naujų, šiuolaikiškų nuotekų surinkimo įrenginių: sumontuota buities nuotekų siurblinė, riebalų gaudyklė ir įrengta mažoji lietaus vandens siurblinė prie dekoracijų saugojimo patalpų. Kadangi pagal pastato rekonstrukcijos projektą pagrindinius

RANGOVAS LARINDA

106

žiūrovų tualetus perkėlus į rūsį, kuris papildomai dar buvo įgilintas, jie atsidūrė žemiau miesto kanalizacijos lygio, atsirado būtinybė įrengti nuotekų siurblinę. Net šešių metrų gylyje arti pastato įrengtos siurblinės montavimo darbai buvo itin problemiški dėl čia esančio smėlio grunto, todėl teko naudoti grunto išramstymo klojinius ir apsauginius žiedus.

Klojamas priešgaisrinio vandentiekio įvadas iš Laisvės alėjos.

107

TEATRAS DėKOJA

108

„Džiaugiuosi, kad taip puikiai pavyko atkurti Nacionalinio, tikrąja šio titulo prasme, Kauno dramos teatro sceną. Grįždamas į šią magišką erdvę su nau-jai išgyventu spektakliu „Barbora Radvilaitė“, turiu vilčių, kad jis nenuvils nei senojo spektaklio liudininkų, nei naujų šio teatro gerbėjų.“

Režisierius Jonas Jurašas

„Labiausiai džiugina atsiradusios naujos vaidybinės aikštelės, repeticijų salė ir naujai atgimusi Didžioji scena. Kūrėjams atsirado nepalyginamai daugiau galimybių. Širdis džiaugiasi matant atsinaujinusį teatrą.“

Aktorė Daiva Stubraitė

„Rekonstruota scena režisieriams atveria didžiules galimybes sukurti iliuziją ir reikiamą spektaklio atmosferą. Vis dėlto vien technika gali žavėti kokias 5–10 minučių, o paskui reikalingas aktorius.“

Aktorius Liubomiras Laucevičius

„Esu laiminga sugrįžusi į Didžiąją senąją – naująją sceną po ilgai trukusios rekonstrukcijos. Smagu ir dėl jaunųjų teatro kolegų, kurie atėjo pas mus, kai jau buvo pradėti remonto darbai, ir kuriems ilgus metus teko vaidinti tik mažose teatro scenose. Dabar jie jaučia visavertį kūrybos procesą.“

Aktorė Jūratė Onaitytė

„Modernizuota Didžioji scena atvėrė daug techninių galimybių. Džiugu, kad pavyko išsaugoti scenos akustiką, kuri dabar netgi geresnė. Žiūrovų pato-gumui, balkone būtų galima įrengti prezidentinę ložę☺.“

Aktorius Dainius Svobonas

„Didžiojoje scenoje atsirado daug techninių galimybių ir dėl to labai džiau-giuosi. Mūsų visuomenė naudojasi visomis išmaniosiomis technologijomis, kodėl turėtų atsilikti teatras? Žiūrovams tai suteiks dar didesnių įspūdžių.“

Režisierius Artūras Areima

KŪRėJAI ApIE RENOVUOTą TEATRO ERDVę

109

„Kai pirmą kartą savo būsimo mokytojo V. Šinkariuko atvestas stovėjau Kauno teatro scenoje, žiūrėjau į salės tamsą, uodžiau nenusakomą seno teatro kvapą ir galvojau: kokie laimingi tie, kurie čia surado savo vietą... Kai teatro stogas kilnojosi nuo rekonstrukcijos triukšmo, svarsčiau, ar teatro dvasia pasilieka čia, ar iškeliauja kartu su statybiniu laužu... Dabar, kai iš grimo kambario leidžiuosi žemyn į sceną, vis dar pasidžiaugiu, kad tai vyksta seniausiame naujausiame Lietuvos teatre...“

Aktorius Sigitas Šidlauskas

V. Bartulis PAMOKSLAS ŽUVIMS (rež. V. Bartulis), 2011 m.

y. Mishima MARKIZė DE SAD (rež. A. Areima), 2011 m.

„Kūryba man visada asocijavosi su laisve. Laisvės pojūtį suteikia scenos kū-rybinė aura, atmosfera, kurią per visą scenos gyvavimą kūrė ir puoselėjo čia kūrę žmonės. Aš ją tikrai jaučiu, kaip ir scenos kvapą, kuris po remonto išliko toks pat, kokį prisimenu iki jo. Labai džiugu, kad Didžioji scena tik pakeitė rūbą, bet išliko tokia pat mylinti kūrėjus.“

Aktorius Saulius Čiučelis

110

Pagal Jez Butterworth JERUZALė (rež. R. Atkočiūnas), 2013 m.

J. Tumas- Vaižgantas ŽEMėS AR MOTERS (rež. T. Erbrėderis), 2012 m.

Pagal Friedrich von Schiller PLėŠIKAI (rež. A. Areima), 2012 m.

I. Turgenev MėNUO KAIME (rež. V. Tertelis), 2013 m.

111

J. Patrick MūSŲ BRANGIOJI PAMELA (rež. A. Latėnas), 2013 m.

A. Areima, L. Udrienė KARTU (rež. A. Areima), 2014 m.

A. Jankevičius GENTIS (rež. A. Jankevičius), 2014 m.

A. čechov VyŠNIŲ SODAS (rež. A. Areima), 2013 m.

112

UDK 725(474.5)(091) Na-15

NAcIONALINIO KAUNO DRAMOS TEATRO REKONSTRUKcIJA / Sud. Egidijus Stancikas – Kaunas: Nacionalinis Kauno dramos teatras, 2014.–112 p.

Knygoje apžvelgiama Nacionalinio Kauno dramos teatro pastato rekonstrukcijos istorija, prasi-dėjusi 2005 metais. Tai pirmoji tokios apimties teatro rekonstrukcija Lietuvos istorijoje. Knygoje apžvelgiama profesionalių architektūrologų, kultūros paveldo specialistų, prie teatro rekonstruk-cijos prisidėjusių specialistų indėlis. Pastato rekonstrukcijos laikotarpis ir rezultatai iliustruojami nuotraukomis, brėžiniais ir kūrėjų refleksijomis.

NACIONALINIO KAUNO DRAMOS TEATRO REKONSTRUKCIJA 2005–2013Sudarytojas Egidijus Stancikas

Tekstų autoriai: Elvyra Markevičiūtė, Jolita Kančienė, Renata Kilinskaitė, Asta Raškevičiūtė, Aistė Dičkalnytė

Kalbos redaktorė Renata Buinickienė

Dizaineris Darius Petreikis

Leidinyje panaudotos Donato Stankevičiaus, Dmitrijaus Matvejevo, Giedriaus Bunevičiaus, Rūtos Taraškevičiūtės, Tomo Petreikio, Dariaus Petreikio, Stasio Paškevičiaus, Donato Medzevičiaus, NKDT archyvo ir rangovų nuotraukos.

Išleido Nacionalinis Kauno dramos teatrasLaisvės al. 71, LT-44304 KaunasTel. 8-37 22 41 98, faks. 8-37 20 76 93El. paštas: info@dramosteatras.ltwww.dramosteatras.lt

Maketavo kūrybinė grupė „Mamaika“www.mamaika.lt

Spausdino UDLAB „Kopa“www.kopa.lt

ISBN 978-609-95247-3-3

114

ISBN 978-609-95247-3-3