1

Artašės Gazarian

MUZIKOS ATKŪRIMAS NAMUOSE

(paskaitų konspektai)

Turinys:

1. Baltoji ir juodoji magija

2. Garsas

3. Muzika

4. Įrašai

5. Muzikos atkūrimas iš įrašų

6. Akustinė aplinka

7. Klausant muziką namuose

2019

2

1. BALTOJI IR JUODOJI MAGIJA

Pradžioje, norėjau tik pasidalinti mintimis apie iš įrašų atkuriamą muziką namuose. Jau

eigoje supratau, kad turiu rašyti ne tiek apie muziką, kiek apie triukšmą. Visokiausių rūšių ir

kategorijų triukšmas, plačiąja šio žodžio prasme, kuris yra pagrindinis barjeras turiningesnės

muzikos atėjimui į daugelio žmonių gyvenimą. Būtent triukšmas, kuris pasireiškia visur,

pradedant nuo muzikos imitacijos koncertų salėje ir baigiant surogatu, pilamu į smegenis per

ausinukus iš mobilaus telefono, neduoda pajusti ir suprasti geros muzikos reikšmės. Prieš

muzikos baltąją magiją stoja triukšmo juodoji magija.

Muzika visada atvirai skelbėsi, nori būti girdima, nori kreipti į save dėmesį. Triukšmas

dažnai slepiasi, jam nebūtinai būti girdimam atskirai, pakanka gadinti muziką. Niekas nemato

pesticidų ir kitų chemikalų, naudojamų gražių vaisių išauginimui, tačiau jaučia prastą vaisių

skonį. Lygiai taip pat, nematomas ir negirdimas atskirai triukšmas, kaip kenksmingas priedas,

padaro muzikinį garsą nenatūraliu, visiškai neskaniu, nelabai tinkamu muzikos perteikimui ir

net žalingu sveikatai.

Baltoji magija geriausiai pasireiškia per gyvą muzikanto emocinį poveikį jos

klausantiems žmonėms. Triukšmui labiausiai sekasi kenkti, kai klausytojas neypatingai kreipia

dėmesį į jį. Kai visai nesvarbu, ką norėjo išreikšti atlikėjas, kai pakanka tik garsinio fono,

tuomet nieko rimtesnio neieškoma, nieko ir nepasigendama. Triukšmas viešpatauja, kada

bandoma atkurti muziką namuose iš nelabai gerų įrašų, per nelabai gerą garso sistemą,

nelabai geroje akustinėje aplinkoje, nelabai geroje kompanijoje. Tarsi to pakanka. Nors niekas

nenorėtų turėti reikalų su nelabai geru gydytoju, ar nelabai geru virėju. Niekas nenori važiuoti

nelabai gera mašina, nešioti nelabai gerus drabužius. Mes stengiamės turėti viską patį

tinkamiausią, ką tik galime sau leisti. Bet muziką sutinkam klausyti prastai atliekamą, jei tik

atlikėjas paskelbtas labai geru. Perkam bilietus į koncertus sporto arenose, nors akustika tenai

prasta ir užteršta triukšmu iki absurdo. Toleruojame genetiškai modifikuotus įrašus

skaitmeninėse formatuose, jei tik pažadėta, kad mes to visai nepastebėsime. Vartojame

prisotintą trukdžiais ir iškraipymais muziką, atkuriant ją iš įrašų, jei tik paaiškinta, kad mūsų

garso sistema yra „gera vertė už pinigus“. Nors jokios vertės jau nebelieka, ją praryja

triukšmas.

Su juodąja triukšmo magija tiesiogiai susijęs nesupratimas dėl to, kodėl būtinai reikia

eiti į gyvos muzikos koncertus, kai namuose yra televizorius, per kurį viską rodo, net geriau

matosi. Tik juodąja magija galima paaiškinti nesupratimą, kodėl svarbu skirti daugiau dėmesio

ir resursų garso sistemos įrengimui, kai bet kuri paprastesnė ir pigesnė labai stipriai rėkia.

Tarsi pakanka girdėti muziką, ir visai nebūtina ką nors jausti.

3

Yra žmonių, kuriems vaikystėje nepavyko išgirsti gyvai atliekamos muzikos, tokios ir

tokiomis sąlygomis, kad pamiltų ją, o prastai atliekama, kas tolygu triukšmui, tik sugadino

įspūdį ir suformavo neigiamą nuostatą visam gyvenimui. Tokie žmonės į rimtesnius koncertus

neina, teigdami: „mes nesame mėgėjai“, „mums nepatinka klasika“, „neturiu klausos“.

Dauguma žmonių klauso „muzikos“ namuose tik foniniame režime, naudojant prastą įrašų

atkūrimo techniką, prastoje akustinėje aplinkoje. Jiems atrodo, kad „viskas gerai girdisi“, tačiau

vietoj muzikos jie gerai girdi muzikinį surogatą, rimtai tariant, triukšmą, kuris tik panašus į

muziką. Jiems atrodo, kad tokio garso pakanka, nes: „mes nesame melomanai“, „mes nelabai

išmanome“, „mums nėra kada klausyti muzikos“ ar „neturime klausos“ .

Deja, nemažai žmonių tiesiog yra triukšmo įkaitai, kaip alkoholikai, kurie niekaip

nesupranta, kam mokėti pinigus už brangų vyną, jei daug pigesniame yra tiek pat promilių.

Kad tai suprastum, reikia įgyti skonį geram vynui, net priprasti prie jo. Neįmanoma tapti

melomanais, vietoje muzikos klausant taip vadinama

„muzaką“ (muzak1), skirtą akustiniam fonui sukurti

parduotuvėse, nuobodumui lifte sumažinti arba

garsus tualete užmaskuoti. Tikriausiai, jiems neteko

girdėti gerai atkuriamų įrašų ir pajusti visą malonumą,

kurį gali suteikti kokybiškai skambanti muzika

namuose. Tėvai tuo nepasirūpino. To padaryti dažnai

neleidžia tik įsitikinimas, kad garso kokybė nieko

nepakeis, nes: „mes nelabai išmanome“, „jokio esminio skirtumo negali būti“ ir t.t. Vienas iš

idiotiškiausių dažnai skambančių argumentų: „Mes vis vien nedaug klausomės muzikos

namuose“... O kaip jus tai galėtumėte padaryti, neturint sugebančios atkurti muzikos garso

sistemos? „Todėl ir neturime, kad mums jos nereikia, nes mes beveik nesiklausome muzikos

namuose...“. Užburtas ratas...

Kiek mes girdime muzikos Dievo pagalba ir kiek triukšmo velniui įsipainiojus, priklauso

nuo įvairių aplinkybių. Tarp kitų aspektų, tam turi įtakos ir atkuriamos iš muzikos garso kokybė.

Kas yra „kokybiškas“ garsas neįmanoma apibrėžti be „nekokybiško“ garso, susijusio su

iškraipymais ir trikdžiais, apibrėžimo. Audio aparatūra neišvengiamai atkuria iš įrašų ir sukuria

„nuo savęs“ daugiau ar mažiau triukšmo. Jis nebūtinai akivaizdus, dažnai negirdimas atskirai

nuo muzikos, bet emocinį muzikos poveikį stipriai gadina. Kaip nevalgomas obuolio muliažas

gali atrodyti visai kaip obuolys, taip „sintetinis“ garsas gali skambėti visai, kaip muzika. Tačiau

žmogus, kuris jį girdi, nieko apart nuobodumo nejaučia, nes tai yra tik triukšmas, apsimetęs

muzika.

Pasistengsime, kuo mažiau gilintis į technines detales, knyga skirta ne aparatūros

gamintojams ir pardavėjams, o vartotojams, kurie norėtų suprasti į ką verta kreipti dėmesį,

norint išgirsti muziką namuose, įrenginėjant garso sistemą. Žmonės moka pinigus, kad galėtų

klausytis muzikos, bet dažnai jų sistema iš principo negali to padaryti. Vietoje muzikos

skambantis „umpa-umpa“ geriausiu atvejų sudaro foną

rytinei mankštai arba vakarinėms išgertuvėms. Visa tai

savaime nėra blogai, bet gaila geros muzikos, kuri iš

tokių namų išeina ir nebegrįžta. Tuo tarpu šeimininkai

kaltina mešką, kuri neva užlipo jiems ant ausies...

Meška čia niekuo dėta... Tam, kad mėgautis muzika

mūsų visų turima klausa daugiau nei pakankama.

4

Norint išgirsti muziką, teks vengti triukšmo. Tam reikia suprasti jo prigimtį, neatskiriamą

nuo garso ir muzikos prigimties. Pradėsime nuo garso fenomeno, kuo jis išsiskiria nuo kitų

vibracijų. Toliau pasvarstysime muzikos fenomeną, kuo jis išsiskiria nuo kitų garsų.

Svarstysime ir triukšmą, kuris gali atsirasti atliekant muziką, darant muzikos įrašus ir juos

atkuriant namuose. Kalbėsime ir apie techniką, kiek reikia apie ją žinoti, kad neatrodytų, kad

žinom viską, susipažinus tik su reklaminiais bukletais. Paskirsime dėmesį ir muzikos klausymo

aplinkai, gyvenamos erdvės akustikai ir jos įgarsinimo sąlygoms. Visa tai labai svarbu, norint

įsileisti baltąją muzikos magiją į namus.

5

2. GARSAS

Vibracijos

Pasaulis supintas iš vibracijų – svyravimai, ciklai ir bangos yra visur – nuo atomų iki

galaktikų. Statikos pasaulyje nėra. Įtakojančios vieną kitą, milijardai vibracijų – tai pradinis

chaosas, iš kurio viskas gimsta. Vibracijos iš aplinkos – tai yra saviorganizuojančios tvarkos

prielaida ir natūraliai atsirandančių struktūrų šaltinis. Visos šios struktūros egzistuoja tik

procesuose, tam tikra prasme, jos visos yra „gyvos“. Procesai gamtoje vyksta savaime, jie

naudoja visatos energiją savo egzistavimui palaikyti ir pasirenka formas, kurios leidžia šio

energijos kuo ilgiau neiššvaistyti2.

Vibracijos struktūrizuoja chaosą

Taip vandenį struktūrizuoja vibracijos dažniu 24Hz

Čia viena iš daugelio knygų apie harmonijos pasireiškimą gamtoje ir jos reikšmę evoliucijoje

6

Harmonija

Sutampantys savo dažniais ir faze, sinchroniniai cikliniai judesiai akumuliuoja energiją

ir leidžia susidarančioms dinaminėms struktūroms ilgai išsilaikyti. Jei du greta einantys

žmonės yra vienodo ūgio, jiems lengviau eiti koja kojon, tačiau jei vienas iš jų daug žemesnis,

jam tenka daryti du kartus daugiau žingsnių, sinchronizuojant juos su ilgų kojų žingsniais.

Vienas žingsnis prie vieno yra labai gerai, du prie vieno irgi neblogai, trys prie dviejų jau

sudėtingiau...

Tam, kad suveiktų energijos minimalaus

iššvaistymo dėsnis, tarpusavyje susijusių elementų

virpesiai turi sutapti faze ir dažniu arba bent dažnių

santykiai turi būti tokie, kad pirmasis mažesnis ciklas

galėtų prasidėti kartu, o sekantis pasibaigtų su

ilgesniu, ar trečias pasibaigtų su antru ilgesniu ar

ketvirtas su trečiu ir taip toliau. Trumpai sakant,

susijusių vibracijų periodų santykis turi būti

išreiškiamas sveikaisiais skaičiais. Aprašytas

fenomenas, kurį Pitagoras pavadino harmonija,

gamtoje turi universalią reikšmę.

Bet kurioje sistemoje – nuo galaktikų iki

atomų – tarpusavyje susiję elementai derina savo

vibracijas (ciklus) taip, kad jų periodai atitiktų

harmonines proporcijas (1:2, 2:3, 3:4, 3:5, ir t.t.). Kuo

mažesniais skaičiais išreiškiamas santykis, tuo

didesnis harmonijos efektas.

Bet kuri periodinė vibracija teoriškai įsivaizduojama, kaip superpozicija aibės

elementarių „sinusoidinių“ vibracijų, susijusių harmoniniais santykiais ir susiliejusių į vieną –

jau nebesinusoidinė ir nebe elementari.

Bet kurio vieno natūralaus tono sudedamieji priegarsiai savo dažniais nueina į begalybę

7

Tokios struktūros vadinamos fraktalais3, ir jos labai plačiai paplitusios gamtoje.

Fraktalo neįmanoma pilnai aprašyti nei šimtais sinusoidžių, nei jokia kita baigtine forma. Kuo

detalesnis aprašymas, tuo daugiau jis atskleidžia detalių, o dar detalesnis atskleis dar

daugiau. Harmoniniais santykiais susijusių vibracijų visuma, savotiška fraktalinės kilmės

sistema, kartais vadinama “garsu”, plačiąja šio žodžio prasme3. Siekdami išvengti

nesusipratimų, šį terminą naudosime siauresne prasme – turint omenyje tik tai, ką mes

girdime.

Fraktalai nesidaro paprastesni pavaizduojant juos su didesne raiška, detalių atsiranda vis daugiau

Girdimas garsas

Visų rūšių vibracinių bangų superpozicija aplinkoje – tai informacinis laukas, kuris

atspindi pasaulį ir kas jame vyksta. Bet kuri gyvybė formuojasi ir egzistuoja tik šiame lauke,

kitaip organizmai negali atsirasti ir vystytis. Pakankamas jautrumas vibracijoms iš išorės –

būtina sąlyga prisiderinimui prie aplinkos ir išgyvenimui joje.

Vibruojantys daiktai generuoja vibracijas ore, jų bangos moduliuoja oro molekulių

šiluminio judėjimo chaosą. Šių bangų yra daug, visur ir visada. Potencialiai, jos neša daug

informacijos apie savo šaltinius, gali informuoti apie kliūtis ir paviršius, su kuriais bangos

susidūrė pakeliui. Tačiau, kol šios bangos nėra naudojamos kurio nors subjekto orientacijai

aplinkoje, „girdimo garso“, kaip tokio, nėra. Yra tik vibracijos.

Vibruoja viskas, bet ne viskas skamba

8

Girdimas garsas, atsiranda tuomet, kai kažkas sugeba išskirti ir interpretuoti terpės

vibracijas, kaip aplinką atstovaujančius signalus, tik tai ir reiškia, kad jis „girdi“. Panašiai ir

„tyla“ – įvardijama tada, kai niekas nieko negirdi. Tai nereiškia, kad nieko nėra. Tai tik reiškia,

kad šioms būtybėms, jų orientacijai naudojamame terpės vibracijų diapazone, čia ir dabar nėra

signalų, kuriuos priimti ir interpretuoti pakaktų šių būtybių klausos aparato jautrumo. Kitoms

būtybėms, toje pačioje vietoje tuo pačiu metu, gali būti net labai daug garso. Pavyzdžiui,

Delfinui 40 – 200 000 Hz

Šikšnosparniui 2000 – 150 000 Hz

Šuniui 200 – 50 000 Hz

Papūgai 300 – 15 000 Hz

Kaip ne visos elektromagnetinės bangos, o tik labai siauras jų dažnių diapazonas,

„matomas“ kaip šviesa, taip ir ne visas mechaninės terpės vibracijas „girdime“ kaip garsą.

„Negirdimos“ vibracijos yra ne mažiau reikšmingos nei visiškoje „tamsoje“ nematomi

infraraudonieji arba ultravioletiniai spinduliai. Visas vibracinis laukas yra svarbus bet kuriam

organizmui, nepriklausomai nuo to, ar jis tai supranta, ir nepriklausomai nuo to, ar jis ką nors

„girdi“, ar jam atrodo, kad aplinkui „tyla“. Esamos už girdimo garso ribų terpės vibracijos gali

būti ne mažiau informatyvios, nors mes negalime jų analizuoti sąmoningai. Negirdimas

vibracijas mes tiesiog jaučiame, jas apdoroja mūsų pasąmonė.

Klausa

Dramblys turi dar didesnes ausis, tačiau daugiau girdi kojų pagalba

Gyvybės evoliucijoje išsivystė įvairios priemonės išorinei vibracinio lauko analizei ir

interpretacijai. Jas sudaro detektoriai, kurie registruoja vibracijas, ir procesoriai, kurie apdoroja

detektorių signalus ir formuoja atitinkamą išorės įvaizdį orientacijai aplinkoje. Primityviausiems

padarams, kaip detektorius tarnauja kūno paviršius. Labiausiai išsivysčiusios būtybės turi

sudėtingus ausų aparatus. Ausis išskiria iš chaotinio oro molekulių judėjimo reguliarias

sudedamąsias dalis, pamatuoja jų intensyvumą tam tikrame dažnių spektre, konvertuoja į

atitinkamus elektros signalus. Smegenys juos iššifruoja ir formuoja akustinį aplinkos atvaizdą,

kas ir reiškia, kad jos „girdi“.

Akių receptorių įvairovė ribota 5 rūšimis, jie reaguoja kiekvienas į savo spektro atkarpą.

Ausies sraigėje įvairaus ilgio plaukelių yra tūkstančiai, todėl ir dažnių diapazonas potencialiai

gali būti daug platesnis. Jeigu žmogui „matomos šviesos“ dažniai skiriasi tik apie tris kartus,

nuo infraraudonų iki ultravioletinių, tai mums „girdimų garsų“ dažniai skiriasi apie tūkstantį

kartų, maždaug nuo 20 Hz iki 20 kHz.

9

Natūralu, kad žemesnių dažnių vibracijos ausyje sunkiau paverčiamos į pakankamai

stiprius elektros signalus smegenims. Iš kitos pusės, per stiprios garso bangos gali būti

pavojingos, galinčios išardyti klausos aparatą. Priimtinas oro bangų intensyvumas žmogui

svyruoja milžiniškame diapazone nuo 0 dB (girdimumo riba, bangų spaudimas vos

pakankamas) iki 140 dB (skausmo barjeras, bangų spaudimas pavojingas klausos aparatui).

Vieno decibelo skirtumas jau girdimas. Šioje logaritminėje skalėje 10dB reiškia fizinio

spaudimo skirtumą 10 kartų. Tai priimtinas intensyvumas gali svyruoti iki 1014 kartų.

Palyginimui – žemės ekvatoriaus ilgis yra tik 4. 1010 mm, tai ką reiškia dar tūkstantį kartų

didesnis santykis?

Charakteringą „girdimo garso“ dažnių/ intensyvumo zoną galima apibrėžti tokia

schema:

Tai visiškai nereiškia, kad ten, kur ir „nieko negirdime“, nieko nėra, arba neturi reikšmės kas yra...

Psichologinis garsumo įvertinimas vyksta atitinkamai atvirkštine logaritmine skale –

nors intensyvumo skirtumas tarp 30 ir 110 dB yra 100 000 000 kartų, žmogui tai yra garsumo

skirtumas tik apie 8 kartus. Tai priklauso ir nuo dažnių. Kaip matom, kad gerai girdėti 1000 Hz

Girdimas garsas

Tyla Tyla

10

dažnio vibracijas, paprastai pakanka apie 10 dB garso spaudimo, tačiau kad atsirastų girdimas

garsas 100 Hz dažniu, reikalingas 20 dB arba 100 kartų didesnis spaudimas, o 50 Hz – dar

apie 100 kartų didesnis.

Natūralaus garso struktūra logiškai paprasta, tačiau

fiziškai be galo sudėtinga. Pavyzdžiui, 100 Hz pagrindinio

tono garsas – tai tuo pačiu metu ir 200, 300, 400 Hz ir

aukštesni iki begalybės dažniai.

Jie susiję harmoniniais santykiais. Intervalas 1:2

sudaro vadinamą oktavą, tai stiprus konsonansas. Kai

santykis yra 5:9 ir didesnis, tai jau vadinama disonansu, nors ši riba visiškai sąlyginė. Jokio

realaus barjero tarp konsonansų ir disonansų gamtoje neegzistuoja.

Santykiniai intervalai tarp aukštesnių harmonikų darosi vis mažesni, nors absoliutus

atstumas tarp dažnių išlieka tas pats – lygus žemiausiam, pagrindiniam tonui. Bet kuriame

garso sudedamųjų lygyje, pagrindinį toną išduoda atstumas tarp harmonikų, pavyzdžiui, kartu

turėti harmonikas 1900 Hz ir 2000 Hz gali tik garsas, kurio pagrindinis tonas lygus 100 Hz.

Todėl, jei bloga ausis

visiškai nereaguoja į dažnius

žemiau 1000 Hz, smegenys šį

100 Hz vis vien atskleidžia, tai

yra „girdi“.

11

Paskutiniai eksperimentai įrodo, kad žmogus jaučia kaip žemų dažnių vibracijų (0-15

Hz) sudedamąsias, taip ir aukštų, taip vadinamomis, super-sonic frequences4, tai yra virš 20

000 Hz, bent jau iki 120 000 Hz. Pagrindinį vaidmenį registruojant vibracijas šiame diapazone

atlieka jau nebe ausis, o visas kūnas. Gal todėl, kai kurie nuo vaikystės kurti žmonės sugeba

būti nuostabiais muzikantais5. Jie girdi muziką visumoje per vibracijas, priimamas kūnu.

Evelin Glenn

To paties pagrindinio tono harmoninių priegarsių intensyvumas skiriasi, priklausomai

nuo garso šaltinio vidinių rezonansų. Rezonuoja muzikinių instrumentų elementai, todėl

skiriasi instrumentų formantai6, pagal kuriuos, instrumentus galima atpažinti jų nematant, nors

grojama ta pati nata.

Rezonuoja gyvo organizmo vidinės terpės, jų įsitempimai priklauso nuo būsenos ir tai

tiesiogiai veikia balso tembrą, todėl skleidžiamas garsas leidžia atpažinti emocijas.

12

Dėl atspindžių ir rezonansų iš aplinkos, girdimas garsas leidžia net tamsoje suvokti

erdvę. Jis taip pat leidžia nustatyti nematomo šaltinio vietą bei būseną.

Smegenys analizuoja garsus, įvertina jų tikrumą, nustato jų reikšmę, išskiria naudingus

signalus. Kaip „netikri“ gali būti vertinami garsai, kurie neturi natūralaus garso struktūros

(harmonikos apkarpytos arba atsiranda priegarsiai, kurių visai neturi būti). Garsas taip pat

atrodo netikras, kai jo šaltinio lokalizacijos nepavyksta nustatyti vienareikšmiškai, pavyzdžiui,

pagal vienus požymius jis ateina iš kairės pusės, pagal kitus iš dešinės, arba lyg tai tas pats

garsas sklinda vienu metu iš dviejų ar daugiau šaltinių („stereo“ gamtoje neegzistuoja).

Nenatūralūs garsai yra nepatikimi informacijos šaltiniai, jie gali suklaidinti, todėl jie neturi

tiesioginio poveikio emocinei būsenai. Pasąmonėje tokie garsai kiek įmanoma ignoruojami.

Vienas ryškiausių pavydžių to, kaip smegenys analizuoja garsą prieš įteisinant jį kaip

informacijos šaltinį – taip vadinama ankstyvojo atspindžio interpretacija. Smegenys girdi du

garsinius signalus, kaip skirtingus, kai jie ateina bent su 2 ms intervalu. Tačiau to paties garso

pasikartojimas greičiau nei per 30-40 ms tiesiog priskiriamas prie ankščiau atėjusio „pirminio“

garso. Smegenys vertina, jog tai tikriausiai atspindys nuo urvo sienos ar šalia esančios uolos.

Tokiu būdu tas pirminis garsas smegenims „skamba“ garsiau7. Atspindys tokiu atveju atskirai

neanalizuojamas, net ir tada, kai jis yra stipresnis už tiesioginį garsą. Smegenys suteikia

prioritetą signalui, kuris atėjo ankščiau, pagal jį ir nustato kryptį į šaltinį. Atspindžiai, kurie

ateina vėliau, jau analizuojami atskirai, kaip informacijos apie aplinką šaltinis.

Realus vieno ar kito garsinio signalo girdimumas priklauso ne tik nuo paties signalo

lygio ir ausies jautrumo, bet ir nuo smegenų dalyvavimo. Ne visi garsai, net ir labai tikri, kurie

pasiekia klausos aparatą, verti dėmesio. Mes nefokusuojame sąmonės į aibę vibracijų

aplinkoje, kurias iš principo girdėtume, jeigu pasistengtume. Mūsų „garso procesorius“

apsisaugoja nuo perkrovimo, nes dauguma garsų neneša naudingos informacijos, ypač jei tai

reguliariai pasikartojantys signalai, kaip vėjo triukšmas miške, paukščio nesibaigianti giesmė

ir pan. Taip būna, tai labiausiai tikėtina, ir nieko naujo nepraneša. Todėl smegenys to, kaip ir

negirdi, nekreipia dėmesio.

Neįprasti, mažiau tikėtini garsai, dėmesį būtinai atkreipia. Ir tada pirmas klausimas –

kokią reikšmę turi šis garsas? Kažkurie garsai gali atstovauti gamtos įvykius, plėšrūnus arba

jų aukas, galimus meilės partnerius arba konkurentus, kitų būtybių emocines būsenas ir pan.

13

Šie garsai yra gyvybiškai reikšmingi, jų labai svarbu nepraleisti ir nesumaišyti su kitais. Net

silpnas požymis tokio signalo, būdamas atpažintas, tuoj pat veikia, kaip stimulas. Smegenyse

išskiriamas būtent šis reikšmingas garsas, net kitų garsų sąskaitą. Įsiklausę į tai, kas mums

yra gyvybiškai svarbu, galime nieko kito negirdėti.

Fokusuojant dėmesį, smegenys veikia kaip „smart zoom“, reikšmingi garsai pasidaro

iš beveik negirdimų labai girdimais – jie sąlyginai sustiprinami (sureikšminami) smegenyse.

Todėl, klausydamiesi choro galime išgirsti vieno choristo dainavimą, jei į jį sufokusuosime savo

dėmesį. Vakarėlyje, kur prie kokteilių šnekasi šimtas žmonių, mes per atstumą galime girdėti

tą, kuris mus domina. Jau nekalbant apie mamos sugebėjimą atskirti savo vaiko balsą

kakofonijoje balsų žaidžiančių vaikų darželyje. Tai įmanoma tik dėl tembro atpažinimo, o tai

reiškia, dėl aukščiausių harmoninių sudedamųjų iššifravimo.

Tamsoje klausa įgauna prioritetą lyginant su regėjimu, todėl naktį girdisi geriau. Ausys

lieka tos pačios, bet smegenys jų signalams skiria daugiau dėmesio. Tamsoje, mes galime

„matyti“ akustiniame lauke, panašiai, kaip šikšnosparniai ir delfinai. Deja, šis įgūdis dažnam

šiuolaikiniam žmogui nėra išsivystęs. Dažniau jis yra degradavęs.

Naktį, kai saulė nusileidžia, būtų laikas ne tiek matyti, kiek girdėti. Tačiau dėl dirbtinių

apšvietimų mums arba dar per šviesu arba jau miegame. Kai nėra tamsos, nėra ir poreikio

įsiklausyti į ją, kad susiorientuoti situacijoje, nes viskas ir taip matosi. Naktinių garsų simfonijos

praeina pro šalį. Tačiau neregiai, kurie neturi kito pasirinkimo, išmoksta ir dieną, ir naktį

efektyviai naudoti akustinę informaciją. Naktį jie „mato“ daug daugiau už turinčius gerą

regėjimą. Šviesoje, tam kad geriau girdėti, kai tai yra svarbu, mums net tenka užsimerkti.

Racionalus mąstymas labiausiai susijęs su regėjimu ir daug mažiau su kitais jutiminiais

organais. Tačiau sugebame matyti ir racionaliai įvertinti toli gražu ne viską. Daug didesnis

nematomas ir nesuprantamas pasaulis tuo metu tiesiogiai įtakoja mūsų jausmus ir mūsų

būseną. Jausmai dažnai teisingiau atspindi situaciją nei „supratimas“. Ten, kur žodžiai

bejėgiai, mąstymas išvis neįmanomas, nes jis negali apsieiti be žodžių. Kas yra už sąmonės

akiračio ribų – tai pojūčių ir nuojautų sfera, čia viešpatauja intuicija ir emocijos.

Triukšmas

Natūralūs aplinkos garsai – jūros, miško, vėjo, lietaus, paukščių čiulbėjimas ar net

varlių kvarkimas – mūsų paprastai nevargina. Jie mums praneša gerą žinią, kad viskas

tvarkoje, pasaulis gyvas. Sąlyginė tyla naktį leidžia miegoti tik todėl, kad mus ramina tai ką

girdime šioje tylumoje. Absoliuti tyluma visai neteikia malonumo, gali net išgąsdinti, laimei ji

pasiekiama tik specialioje barokameroje.

Būna, kad girdimo garso nepavyksta ignoruoti, bet neišeina ir juo pasinaudoti. Kai

garsas neatlieka teigiamo vaidmens, aptarnaujant komunikaciją arba informuojant apie

aplinką, jis vertinamas kaip triukšmas. Triukšmas be reikalo apkrauna smegenų resursus ir

palieka mažiau galimybių naudingiems signalams apdoroti. Kai žmogus girdi tokį garsą,

dažniausiai, ne savo noru, jis vargina ir erzina. Taip gali atsitikti dėl to, kad garsas

neatpažįstamas kaip aplinkos signalas, atrodo nepatikimas, nesuprantamas, arba

nereikalingas. Triukšmą gali kelti ir barškalai, ir elektroniniai įrenginiai, ir tuščiažodžiaujantys

politikai, ir girtuokliaujantys kaimynai, ir gatvės „muzikantai“, ir simfoniniai orkestrai.

14

Triukšmas gadina aplinką, teršia ją ir padaro nesuderinama su gera savijauta, kartais

net netinkama gyvenimui. Siekdamas išvengti diskomforto, žmogus vienaip ar kitaip kovoja su

girdimu triukšmu – įrenginėja garso izoliaciją, ieško ramesnės vietos, išjungia televizorių,

užsikemša ausis ar iškviečia policiją kaimynams. Tačiau triukšmas savo dažniais ir

intensyvumu gali būti ir už girdimumo zonos ribų, kaip neturinčios kvapo išmetamosios dujos

ar nematomi radiacijos spinduliai. Dėl to jis tik pavojingesnis, nes gali veikti kaip nuodas, o

priešnuodžių niekas nepasirūpina. Kartais ilgai veikiantis triukšmas suvokiamas tik tada kai

dingsta, nes staiga atkreipiamas dėmesys į teigiamai pasikeitusią aplinką.

15

Komentarai:

1 Muzak – apibendrintas foninės muzikos (naudojamos parduotuvėse, restoranuose, liftuose ir pan.)

pavadinimas. Terminas atsirado 1934m. kaip korporacijos Wired Radio brendas. Nuo 1922 m. ši

korporacija užsiiminėjo komercinių muzikinių programų transliacija laidais. Būdamos skirtos būtent

reikiamo fono palaikymui ir pardavimų skatinimui, šios programos buvo specialiai parenkamos, o vėliau

ir specialiai kuriamos korporacijai priklausančių orkestrų. Aišku, šiai muzikai keliami visai skirtingi nuo

tradicinio muzikos meno reikalavimai, grubiai sakant, manipuliuoti klientų nuotaikomis ir

preferencijomis, skatinant pardavimus. Todėl šis terminas, kuris pats savaime nieko blogo nereiškė (jis

buvo sugalvotas pagal analogiją su Kodak), tapo prasto skonio ir žemos kokybės muzikos sinonimu

(kuri ypatingai degradavo su MP3 atradimu). Nemažai kultūros ir meno veikėjų bandė su šiuo reiškiniu

beviltiškai ir beprasmiškai kovoti. Pavyzdžiui, 1986 m. rokeris Tedas Nugentas (Ted Nugent) pateikė

oficialų pasiūlymą pirkti Muzak kompanija už 10 mln.$ su paskelbtu ketinimu ją likviduoti. Pasiūlymas

buvo atmestas. Šio pobūdžio „muziką“ dabar pardavinėja tūkstančiai kompanijų per tūkstančius portalų

kaip komerciniams, taip ir privatiems vartotojams. Tai yra didžiulė verslo industrija. Lygiagrečiai

teigiamos misijos rinkoje, muzak padarė ir neabejotiną žalą, nutolinant žmones nuo muzikos, gal jau

visiems laikams.

2 Minimalios energijos disipacijos dėsnis (L. Osnager – I. Prigožin – P. Glensdorf) – gamtos dėsnis,

pasireiškiantis chaotinėse dinaminėse sistemose – visi procesai vyksta minimalios entropijos didėjimo

kryptimi ir, esant atitinkamoms sąlygoms, atskiri elementai jungiasi į saviorganizuojančias struktūras

(snaigės, kristalai, ląstelės, žmonių minia ir pan.), pasirenkant būtent tokias formas, kurių palaikymui

naudoja mažiausiais savo energijos (išskleidžia šilumą).

3 Garsas kaip visatos fundamentalus ir universalus dėsnis, kaip pasaulio sukūrimo veiksnys, minimas

daugumoje religinių ir pasaulėžiūros sistemų nuo seniausiu laikų. Indai sako „Nada brahma“, kas reiškia

„Garsas yra Dievas“ ir „Dievas yra Garsas“ vienu metu.

3 Fraktalas (nuo lotyniško fractus – suskaldytas) (B. Mandelbrot, 1975) – viena svarbiausių šiuolaikinės

pasaulėžiūros sąvokų, įvairių natūralių reiškinių nuo debesų iki kalnų, nuo medžio lapų iki jūros

pakrantes ir panašiai – ypatingai prigimčiai pabrėžti, kurio neįmanoma aprašyti, naudojant tik Euklido

geometrijos sąvokas. Fraktalinės kreivės, skirtingai nuo tolygios kreivės, neįmanoma tiksliai pamatuoti.

Kuo trumpesnės atkraipos, iš kurių yra sudaryta fraktalą aproksimuojanti laužyta linija, tuo fraktalinė

kreivė gaunasi ilgesnė dėl vis smulkesnių detalių sumos. Ji neturi limito, kuris ją supaprastintu. Kaip ir

visa kita gamtoje.

4 Super-sonic frequencies – tai aukštadažnių (virš 20 kHz) garso sudedamieji. Išsamūs tyrimai,

kuriuos nuo 80-ųjų pradžios atlikinėjo keli Japonijos universitetai, o dabar tęsia ir daugelis kitū, parodė

jų ypatingą reikšmę. Nors šių dažnių vibracijos pačios savaime ir nėra garsai, net negirdimi atskirai,

žmonės vertina muzikos kokybę aukščiau ir jos klausant gauna daugiau malonumo,jei šios

sudedamosios nėra pašalintos (kaip atsitiko atsiradus CD, nebekalbant apie MP3). Tai patvirtinta

objektyvūs matavimai pasinaudojant šiuolaikinius neurofiziologijos metodus. Ilgą laiką šiems

atradimams buvo priešinamasi, bet dabar jau dauguma profesionalų garso industrijoje prisipažino,

kad muzikos įrašymui skaitmenine forma turi būti naudojami aukštos raiškos formatai. Teoriškai, tam

kad įraišyti net paprastą sinusoidinį signalą bent minimaliai priimtino 40 kHz dažniu, reikia naudoti 24

bit / 96 kHz bylas (4608 kbit/sek. domenų srautas). Palyginimui, CD formatas – tai 16 bit / 44,1kHz, tai

yra 706 kbit/sek. srautas, o geriausias MP3, naudojamas iTune ir Spotify – tai dar perpus mažiau.

Aišku, muzikiniams kūriniams atpažinti to visai pakanka, bet gilesnio muzikos turinio perteikti jau

neįmanoma. Tarp muzikos vertintojų dabar populiariausias 24 bit / 192 kHz PCM formatas, kuris

leidžia atkurti jau beveik 100 kHz. Japonų tyrinėtojai atlikinėja eksperimentus naudojant iki 118 kHz

dažnius, ir jiems nepavyko nustatyti, kad ties šios ribos aukštadažnių sudedamųjų efektas būtų

sumažėjęs. Fraktalai – neišsemiami.

16

5 Evelin Glen – muzikantė, perkusionistė, koncertuojanti su įvairiais orkestrais (tame tarpe ne vieną

kartą ir Lietuvoje). Dažniausia apie tai, kad ji yra kurčia, niekam nepranešama. Ji skaito paskaitas apie

garsą ir muziką, propaguoja idėją, kad garso vibracijas nebūtina girdėti ausimis, jas galima jausti kūnų,

ir puikiai įrodinėja tai per savo koncertus. Iš tikrųjų, čia nieko nuostabaus, nes garsas gimsta ne ausyse,

o smegenyse. Kai nėra pakankamo signalo iš ausų, garsinę informaciją įmanoma atstatyti alternatyviais

kanalais.

6 Formanta – muzikinio instrumento charakteristika, kuri pabrėžia jo tembro ypatumus. Pavyzdžiui,

klarneto formantas sustiprina harmonikas nuo 1500 iki 1700 Hz ir nuo 3700 iki 4300 Hz. Trombonas

turi vieną formantą – apie 600-800 Hz. Dėl šių formantų žmogus geba atskirti įvairių instrumentų

skambesį.