Musu.visu.Madike.1997.LT - Astrid Lindgren(2)

8/16/2019 Musu.visu.Madike.1997.LT - Astrid Lindgren(2)

1/355


2/355


3/355


4/355


5/355

• f l s t r i d L i n d g r e n

MŪSŲ UISŲ

MADIKĖ

Iš šve dų kalbos ver tė EUGENIJA STRAVINSKIENĖ

Iliustravo

ILON WIKLAND

K abu litteraVILNIUS 1997


6/355

UDK 839.7-93 V erstaisLi 428 Astrid Lindgren, A lias vftr M adick#»

Rabėn & Sjogren, Stockholm, 19K Iliustravo lion VVikland

KnygU vaikam s vertinimo ir atrankos komisija rekomenduoja Šią knygą kaip meniškai ir pedagogiškai vertingą

vaikų ir m okyk lų bibliotekoms, plačiajam skaitytojų ratui

© Astrid Lindgren, 1983Om sbg och iūustrationer av Don WftfandCo - Production Rights handled byKERSTINK VINTliteniyJc C o-ProductionAgency, Stockholm, Sweden

© Vertimas į lietuvių kalbą,ISBN 9986-02-335-1 Eugenija Stravinskienė, 1997


7/355

Madikė


8/355


9/355

VASAROS DIENA JUNIBAKENE

Dideliam raudonam name prie pat upelio, štai kur

gyvena Madikė. Ten taip pat gyvena mama ir tėtis, sesytė Elisabeta, juodas pudelis Saso, ir dar katė Gosana. IrAiva. Madikė ir Elisabeta gyvena vaikų kambaryje, Aivagyvena tarnaičių kambaryje, Saso pintinėje prieškambaryje, o Gosana šalia viryklės. Mama gyvena beveik visam name, tėtis irgi, jei ne laikraštyje, kur rašo, kad

miesto žmonės turėtų ką skaityti.Tikras Madikės vardas Margareta. Bet kai buvo ma

ža, ji save vadino Madike. Ir nors dabar jau didelė, beveik septynerių metų, vis tiek tebėra Madikė. Tik, žinoma, kai ką nors iškrečia ir verta subarti, tada ji būnaMargareta. Ir labai dažnai esti Margareta. Elisabeta va

dinama Lisabete, ir ji retai kada gauna barti. O Madikėpilna begalės kvailiausių išmonių ir niekada nespėja pagalvoti... tik, kai jau būna per vėlu. Tada ji graužiasi irliūdi. Baisiai norėtų būti gera ir klusni, užtat gaila, kadkartais jai nesiseka.

—Šitam vaikui šelmystės šauna j galvą greičiau, ne

gu paršelis sumirksi, —sako Linus Ida, ir tai tiesa.Linus Ida ateina penktadieniais skalbti ir šveisti.

7


10/355

Šiandien penktadienis, ir Madikė, atsisėdusi ant liepto prie upelio, žiūri, kaip Linus Ida skalauja skalbinius.Madikė patenkinta, jos prikyštės kišenė pilna saldžiųgeltonų slyvų, ir ji valgo jas apsisukdama. Teliuškuojakojomis vandenį ir dainuoja Linus Idai:

ABC,

ožkos pėdė,

va, paslydo ir katė,

o dabar dar

EFG,

tik jau man vis tiek,

jei nemyli, tai sudie.

8 Madikė


11/355

Šitą dainelę Madikė kone pati sugalvojo. Dalį pasisavino iš seno mamos elementoriaus, o dalį tos, kur Aivadainuoja plaudama indus. Madikei atrodo, kad šią dainelę labai tinka dainuoti skalaujant skalbinius ir valgant

slyvas, tik Linus Ida taip nemano.—Fu, kokia bjaurastis, —sako ji. —Madike, argi nemoki kokių gražesnių dainelių?

—Man rodos, kad ši dainelė visai graži, —sako Madikė. —Nors tos, kur Ida dainuoji, gražesnės. Ida, būk gerutė, padainuok tą apie Jėzaus geležinkelį į dangų.

Bet Linus Ida nesutinka dainuoti skalaudama skalbinius, o gal ir gerai. Mat, nors Madikė labai mėgsta klausytis dainelės apie Jėzaus gležinkelį, bet visada verkia.Vos tik prisimena ją, tuoj nutyksta, akys ima žvilgėti.Dainelė labai graudi, apie mergytę, kuri mano, kad ga-

9Vasaros diena Junibakene


12/355


13/355

sabete žaidžiam slėpynių, kartais apsitaisom kanibalaisir neva ėdam žmones. Verandoje irgi linksma, landžio- jam pro langus, žaidžiam, kad mes jūrų plėšikai ir lai-piojam po laivą. Aplink namą daugybė beržų, aš kars-

tausi po juos, o Lisabetė ne, ji per maža, vos penkeriųmetukų. Kartais užsiropščiu ant malkinės stogo. Malkinė ir stalių dirbtuvė, džiovykla ir skalbykla raudonampastate visai prie Nilsonu tvoros. Kai sėdi ant malkinėsstogo, gali pasižiūrėti tiesiai j Nilsonu virtuvę, tikraismagu. Ir dar smagu važinėtis lygintuvais, kai Aiva suLinus Ida lygina skalbinius. O vis dėlto geriausia upelis.Mums galima eiti ant liepto, ties juo negilu, bet toliaugilu. Antroj pusėj namo gatvė. Čia turim užsiauginęalyvų gyvatvorę, todėl niekas nemato, ką veikiam. Omes, sugulusios už gyvatvorės, galim girdėti, ką, eidamipro šalį, žmonės kalba, ar ne Žavumėlis?

Maždaug šitaip Madikė atsakytų paklausta, kaip at

rodo Junibakenas.Ir iš tikrųjų kartelis ji guli pasislėpusi už gyvatvorės ir

klausosi, ką žmonės kalba, eidami pro šalį.Žiūrėk, kitą kartą ir girdi, kaip jie sako:—Pažvelkit, koks dailus vaikutis!Tada Madikė žino, kad jie išvydo Lisabetę, užsikoru

sią ant vartelių ir šypsančią visa burna. Pati Madikė nemano esanti dailus vaikutis, bet labai patenkinta, kaižmonės šitaip giria Lisabetę. Visi mano, kad Lisabetėdailutė, Linus Ida irgi.

—Taigi, taigi, ji graži kaip nelaimė, —sako Linus Ida.—Ir gera, —priduria Madikė, krimsteldama Lisabetei

į petį, tik truputį. Lisabetė sukikena, lyg Madikės paku-

11Vasaros diena Junibakcnc


14/355

tenta. Kone visa Lisabetė minkštutė, švelnutė ir dailutė,bet dantukai aštrūs, ir ji įkanda Madikei į žandą kuoskaudžiau.

—O tu gardi kaip agurkas, —sako ji ir dar labiau juo

kiasi.Madikė nei minkšta, nei švelni, nei daili. Bet saulėsnugairintas veidukas visai mielas, akys atviraširdiškos,žydros, o plaukai tankūs, tamsūs. Ji tiesi, lieknutė ir vikri kaip katė.

—Turbūt niekas nemanė, kad bus mergaitė, —sako

Linus Ida. —Taigi, taigi, ji turėjo gimti berniukas, kaipkažin ką.Madikė visai patenkinta, kad ji tokia, kokia yra.—Aš panaši į savo tėtį, —sako ji, —užtat puikumėlis.

Nes tada tikrai ištekėsiu.Lisabetė tuoj ima nerimauti, o kas bus, jei ji neište

kės, juk ji panaši į mamą, taip visi sako. Ne todėl, kad jailabai magėtų ištekėti, bet jeigu Madikė tekės, tada ir Lisabetė nori. Nori, kad viskas būtų taip, kaip Madikei.

—Tu dar per maža apie tai galvoti, —Seiko Madikė,glostydama Lisabetei galvą. —Luktelk, kol paūgėsi irpradėsi lankyti mokyklą kaip aš.

Ne visai tiesa, kad Madikė lanko mokyklą, bet ji jau

užrašyta, ir liko vos savaitė iki mokslo pradžios. Taigi ji jau beveik mokinukė.

—Tiesą sakant, gal aš visai netekėsiu, —sako Madikė,norėdama paguosti Lisabetę. Iš tikrųjų ji nelabai supranta, koks džiaugsmas iš to tekėjimo. Bet jeigu būtinai reikės, ji sutiks eiti tik už Abės Nilsono, tą Madikė

jau nusprendusi. Nors Abė dar nieko nežino.

12 M a d i k ė


15/355

Linus Ida baigia skalauti skalbinius, o Madikė suval

go paskutines slyvas. Ir štai į paupį atitapena Lisabetė. Jiverandoje žaidė su Gosana. Bet galiausiai jai nusibodo,užėjo ūpas sužinoti, kaip sekasi Madikei.

—Madike, —sako Lisabetė, —ką veiksim?

Pasikinkęs katę,

lėksiu aš į gatvę,

uodega bus vadžios,

vėl pradėk nuo pradžios,

Seiko Madikė. Taip reikia atsakyti, nes Abė visada šitaipatsako.

—Cha, cha, —sako Lisabetė. —Aš jau... taip dariau...

verandoje buvau pasikinkiusi Gosaną už uodegos!



16/355

—Tada gausi lupti, —sako Madikė. —Jei tampei Go-saną už uodegos, gausi lupti, žinok.

—Aišku, ne, —sako Lisabetė. —Visai netampiau. Tiklaikiau už uodegos, Gosana pati tampėsi ir draskėsi

kaip pašėlusi.Net Linus Ida piktai pasižiūri j Lisabetę.—Ar nežinai, Lisabete, kad Dievo angeliukams aša

ros upeliais teka, kai vaikai skriaudžia gyvulius?—Cha, cha, juk tada lyja, —sako Lisabetė. —O dabar

nelyja.Ne, dabar nelyja. Karštai šviečia saulė, ir iš gėlių

klombos sklinda saldus žirnelių kvapas, žolynuose dūzgia bitės, o palei Junibakeną tyliai ramiai teka upelis. Visu kūnu jauti, kad vasara, galvoja Madikė ir teliuškuojakojomis šiltą vandenį.

—Taigi, taigi, nieko gero iš šitos kaitros, —sako LinusIda, šluostydamasi prakaitą nuo kaktos. —Rodos, kokioj Afrikėj Nilo upėj skalbi, o ne Švedijoj.

Daugiau Linus Ida nieko nepasako, bet ir nereikia,Madikei tuoj topteli mintis. Juk jai ką nors sumanyti tolygu kaip paršeliui mirktelti.

—Lisabete, žinai, ką veiksim, —sako Madikė. —Žai-sim Mozę melduose.

Lisabetė pašoka iš džiaugsmo.—Ir aš būsiu Mozė?Tada Linus Ida nusijuokia.—Oho, gražus bus Mozė!Bet Linus Idai metas džiaustyti skalbinius, Madikė su

Lisabete vienos lieka Nilo pakrantėje.

Vakarais, kai vaikų kambaryje užgesinama lempa ir

14 M a d i k ė


17/355

būna tylu tylu, Madikė mėgsta Lisabetei pasakoti. Kartais pasakoja apie „šmėklas, galvažudžius ir apie karą",bet tada Lisabetė turi ateiti į Madikės lovą, viena bijoklausytis. O kitais sykiais Madikė pasakoja visokias bib-

lines istorijas, girdėtas iš Linus Idos. Užtat Lisabetė puikiai žino, kas buvo Mozė. Žino, kad jis gulėjo pintinėjevandenyje, paskui atėjo Faraono duktė, ji buvo Egiptoprincesė, ir rado jį. Mozė melduose, labai smagus žaidimas! Ant kranto prie upelio stovi tuščia gelda, ji kaip tikbus gera Mozei... Lisabetė tuoj įsilipa į ją.

—Ne, —sako Madikė, —ji negali stovėti ant kranto,tada nebus Mozė melduose. Lipk lauk iš geldos, Lisa-bete!

Lisabetė paklauso, ir Madikė įstumia geldą į vandenį. Gelda sunki, bet Madikė stipri. Upelyje nedaug meldų. Bet tuoj už skalbyklos kertės auga visas kuokštas. Jeine jis, nuo Junibakeno liepto galėtum matyti Abės Nil

sono lieptą, o dabar nematyti. Madikei dėl to gaila, omamai atrodo, jog taip ir gerai. Mama mano, kad kuomažiau matysi Nilsonus, tuo geriau, o to jau niekaip nesuprasi. Juk akys tam ir duotos, kad kuo daugiau matytum. Bet šį sykį tikrai puiku, kad tas meldų kupstas yra.Nes kaipgi Mozė atsidurtų melduose.

Ne juokas nuboginti ten geldą. Madikė su Lisabetenet įraudusios stumia ją, kol galų gale įkurdina pačiammeldų tankumyne. Lisabetė bemat įsiropščia į geldą iratsisėda, bet paskui nutyksta lyg išsigandusi.

—Madike, žinai ką, —sako ji. —užpakalis šlampa.—Et, bemat išdžius, —sako Madikė. —Išdžius, kai

tave išgelbėsiu.



18/355

—Greičiau gelbėk, —sako Lisabetė. Ir Madikė prižada. Iš tiesų jau galėtų ir pradėti. Bet pasižiūri į savo dryžuotą kartūninę suknelę, Faraono duktė negali šitokiosdėvėti, taip nedera.

—Luktelk truputį, —sako Madikė, —tuoj sugrįšiu.Tik šnektelsiu su mama.

16 M a d i k ė


19/355

Bet mamos nėra namie, išėjusi į turgų, o Aiva rūsyje.Madikei tenka pasiieškoti princesės apdarų savo galva.Ji apsidairo, kas galėtų tikti. Ant vagio kabo mamos cha

latas. Jis šviesiai žydras, šilkinis. Madikė pasimatuoja, o,tiesiog nuostabu! Gal tikroji Faraono duktė ir buvo sušitokiu, kai tą sykį, labai seniai, ėjo prie upės. Šydą antgalvos tikriausiai irgi turėjo... Madikė pasikuičia baltiniųspintoje ir randa ploną baltą virtuvinę užuolaidą, užsimeta ją ant plaukų. Paskui pasižiūri į miegamojo veid

rodį. Tokia graži, kad net pašiurpsta. Taip turbūt ir atrodė Faraono duktė.Tuo tarpu Lisabetei visai neblogai geldoje, nors ir

kiaurai peršlapusi. Meldai siūruoja nuo vėjo, tarp stiebųnardo gausybė vabzdžių, o vandenyje aplinkui geldąplaukioja mažutėlės aukšlės, Lisabetė spokso į jas pro

geldos kraštą.Galiausiai, pasiraitojusi mamos chalatą iki pažastų,atbrenda Madikė. Lisabetė irgi pripažįsta, kad ji tikraFaraono duktė, ir juokiasi patenkinta. Tuoj pradedažaisti.

—Štai, kur tu guli, mažasis Moze, —Seiko Madikė.

—Taip, guliu, —atsiliepia Lisabetė. —Ar galėsiu būtitavo vaikelis?—Žinoma, galėsi, —sako Madikė. —Bet pirmiausia

turiu išgelbėti tave iš geldos, kas čia tave paguldė?—Pati atsiguliau, —sako Lisabetė, bet Madikė rūsčiai

pažvelgia į ją ir sukužda:

—Mama paguldė, kad Faraonas manęs nenužudytų.Lisabetė klusniai pakartoja.

2 . 003 17


20/355

—Tikriausiai džiaugiesi, mažasis Moze, kad aš, tokiagraži, tave pasiimsiu?

—Taip, taip, —patvirtina Lisabetė.—Tu irgi būsi gražus, —sako Madikė. —Gausi nau

jus rūbus.—Ir sausas kelnes, —sako Lisabetė. —Madike, žinaiką? Man rodos, kad gelda kiaura.

—Nutilk, —sako Madikė. —Tuoj atplauks krokodilai,supranti, Moze, o jie ėda vaikus. Verčiau aš tuoj pat taveišgelbėsiu.

—Apseliučiai, —sako Lisabetė.Bet baisiausiai sunku gelbėti vaikus iš Nilo, tuoj Ma

dikė supranta. Lisabetė lyg koks sunkus svarstis kabo jaiant nugaros, o chalatas atkakliai velkasi vandeniu.

—Čia nežmoniškai daug krokodilų, —šnopuoja Madikė klibinduodama į krantą. —Man rodos, verčiau nunešiu ant Nilsonu liepto, ten arčiau.

—Ten stovi Abė, —sako Lisabetė.Madikė nustėrsta.—Ar tikrai, —sako ji. —Lipk žemėn, Lisabete, gali

pati eiti!Bet Lisabetė nenori.—Negaliu, juk aš Mozė.

Ir kuo tvirčiau suspaudžia rankomis Madikei kaklą.—Bijau krokodilų, —aiškina ji.—Čia nėra jokių krokodilų, —sako Madikė. —Nebe-

žaidžiam daugiau, lipk žemėn.Lisabetė vis tiek nesutinka, ir tada Madikė supyksta.

Lisabetė smarkiai įsikibusi jai į kaklą, bet Madikė leng

vai jas atgniaužtų, jeigu nereiktų galvoti apie mamos

18 M a d i k ė


21/355

chalatą. Šis visą laiką taikosi panirti į vandenį, užtat turi laikyti pakėlusi abiem rankom. Belieka tik keletą sykių piktai pasipurtyti, kad Lisabetė nukristų. Ant Nilsonu liepto stovi Abė ir nesitveria džiaugsmu.

—Nenušuoliuokit tiesiai į Pragarmę, —sako jis, nusispjaudamas į vandenį.

Madikė puikiai žino, kad vienoj vietoj netoli Nilsonuliepto staigiai darosi gilu, aišku, ji žino, kas ta Pragarmė.Bet dabar taip įpykusi, kad nori tik atsikratyti Lisabetės.Užtat purtosi, baksnoja užpakaliu ir nežiūri, kur eina.

—Bijau krokodilų... —vėl sucypsi Lisabetė. Ir dau

giau nieko negirdėti, tik burbtelėjimas. Madikė su Lisa-bete dingsta Pragarmėje.

Gal jos ten būtų ir likusios, gal daugiau nebebūtų buvę mergaičių Junibakene, jei Abė kaip tik nebūtų stovė

jęs ten, kur stovėjo.



22/355

Dabar jis kuo ramiausiai paima žeberklą, gulintį antliepto, ir įleidžia į Pragarmę. Laimikis tuoj pat užkimba.Kai jį ištraukia, pasirodo dvi šlapios mergiūkštės, įsitvėrusios į kablį. Jos mikliai užsikabaruoja ant liepto, ir Li

sabetė klykia kaip pamėklė.—Nutilk, —sako Madikė, —nutilk, Lisabete, nes mama niekada nebeleis mūsų prie upelio.

—O ko tu šokai su manim į Pragarmę, —spiegia Lisabetė. Ji nė neketina taip staigiai nustoti verkusi, juk kątik pradėjo. Ir piktai žiūri į Madikę.

—Aš papasakosiu mamai!—Nieko tu nepapasakosi, —sako Abė.— Plepalų maišeli, —sako Madikė. Bet prisimena,

kad tas šlapias, prilipęs daiktas, tai mamos chalatas, jis irišplepės viską, jeigu Lisabetė to nepadarys.

20 M a d i k ė


23/355

—Eime, abi gausit po riestainį, —sako Abė.Įdomiausia ne tik, kad Abė penkiolikos metų ir moka

su kobiniu ištraukti žmones iš upės, bet kad dar kepariestainius ir pardavinėja turguje. Tiesą sakant, jo tėvas

turėtų kepti, o motina stovėti turguje, bet dažniausiaiviską tenka daryti Abei. Madikei dėl to gaila Abės. Abėnori tapti jūrininku ir plaukioti jūra audrai šėlstant,kepti jis visai nenori. Bet niekur nedingsi, nes tėvas irginenori. Kai Linus Ida dainuoja savo liūdnas dainelesapie vargšus vaikus ir kaip jų „tėtušiai karčemon žiūri",Madikei tarpais atrodo, kad ji turi galvoj dėdę Nilsoną.Nors tik šeštadieniais dėdė Nilsonas traukia į karčemą,vis tiek Abė turi kepti riestainius visą savaitę, užuotplaukiojęs jūra audrai šėlstant, vargšas Abė!

Bet kai išnyri iš Pragarmės, kaip tik labiausiai pravartu riestainis. Lisabetė nutyla. Ji čiaumoja riestainį ir niūriai dėbčioja į savo šlapią suknelę.

—Madike, sakei, kai išgelbėsi mane, tuoj išdžiūsiu...man rodos, kad jau kaip tik!

Bet kai mama po geros valandos grįžta namo, randasavo mergytes virtuvėje pas Aivą visai sausas ir perrengtas. Jos įsisodinusios Saso į malkų dėžę ir žaidžia,kad jis dresiruotas liūtas. Madikė rodinėja jį Aivai ir Li-

sabetei. Norint pasižiūrėti į cirko liūtą, reikia mokėti dvieres, nors ir ne tikrais pinigais, o kelnių sagomis.

Lauke tarp obelų ant skalbinių virvės kabo ne tik Linus Idos užvalkalai ir rankšluosčiai, o dar ir dvi sukne-lytės bei žydras chalatas.

Mama pabučiuoja Madikę, pabučiuoja Lisabetę, pas

kui ima kraustyti, ką turi krepšyje.

21Vasaros diena Junibaketie


24/355

—Manau, išsivirsim pietums sriubos, —sako ji Aivai,dėliodama ant virtuvės stalo morkas, žiedinius kopūstus ir porus. —Ir dar pasikepsim sklindžių!

Paskui vėl atsigręžia j savo mergytes.

—O ką jūs veikėt visą dieną?Virtuvėje staiga pasidaro tylu tylu. Lisabetė išgąstingai žvilgčioja į Madikę. O Madikė nuleidžia akis ir žiūri j savo kojos nykštį, lyg niekad iki šiol jo nebūtų mačiusi.

—Na, ką gi veikėt? —vėl klausia mama.—Skalbėm ir skalavom savo drabužius, —nenorom

atsiliepia Madikė. —Tavo chalatą irgi... juk gerai?—Margareta, —sako mama.Lauke ant virvės, vasaros vėjelio glostomi, plazda

skalbiniai, o iš Nilsonu sklinda smagūs garsai.

Gera suptis žydram okeane,

ir skrajoti lyg paukščiui laisvam...

Tai Abė dainuoja kepdamas riestainius.

22 M a d i k ė


25/355

RIKARDAS

Madikė pradėjo lankyti mokyklą, čia irgi smagumas.

Smagu turėti elementorių, aplenktą plonu žaliu popierium ir su priklijuotu lapeliu, ant kurio užrašyta „Margareta, I klasė". „Margareta", ne „Madikė", mokinė juknegali vadintis „Madikė". Smagu turėti grifelio lentelę irkempinę, pririštą prie jos virvele, dar seną buteliukąnuo kvepalų, pripiltą vandens, su kuriuo pasišlakstai

grifelio lentelę, kai nori nušluostyti. Smagu turėti grifelių ir penalą jiems susidėti, ir dar kiltinę veršenikę tampenalui įsikrauti. Ir užvis įdomiausia, kad... elementoriuje yra dailus gaidys! Tas gaidys deda penkiaerius, netskamba, jei gerai mokaisi pamokas.

Taip, iš tiesų smagu eiti į mokyklą, ir jau pirmą dieną

Madikė atsidususi sako:—Ak, ir kam tos Kalėdų atostogos!Žinoma, iki jų dar beveik keturi mėnesiai, bet vis

dėlto!Madikė rodinėja elementorių, grifelio lentelę ir pe

nalą Lisabetei, mamai, tėčiui ir Linus Idai, ir Abei Nilso

nui. Leidžia Lisabetei pasklaidyti elementorių ir truputį parašyti ant lentelės, nors visaip perspėdama. Kiek

23


26/355

vieną rytą, kai Madikė eina į mokyklą, Lisabetė stovi antlaiptelių ir svajoja, kad ji taip žingsniuotų su gražia veršenike ant nugaros. Ir jai atrodo, kad taip negreit Madikė sugrįžta namo. O kai galų gale pareina, turi dar pamokas išmokti. Sėdi vaikų kambaryje ir skaito, net visasnamas skamba.

—I U O, —skaito ji. —I U O!

Lisabetė nesupranta, kam taip ilgai skaityti tik IUO,bet juk ji dar ne mokinė.

Tėtis kiekvieną kartą klausia prie pietų stalo:—Na, Madike, kaip tau sekasi mokykloje?—Puikumėlis, —atsako Madikė. —Aš geriausia kla

sėje.

—Kas taip sako? —klausia mama. —Tu ar mokytoja?

24 M a d i k ė


27/355

—Abi taip manom, —atsako Madikė.Mama su tėčiu patenkinti susižvalgo. Na štai! Jie vi

sai be reikalo nuogąstavo, mokykla net iš tokio nutrūktgalvio kaip Madikė gali padaryti žmogų.

Bet dienos slenka, ir Madikė jau nebe taip uoliai mokosi pamokas. Mama turi jai priminti, kad neužmirštųpaskaičiuoti. Nelabai girdėti vaikų kambaryje IUO. Tenvėl įprastas šurmulys, kai Madikė su Lisabete laipiojabaldais ir varto vaikų kambario kėdes. Vieną dieną pasigirsta ir dar kai kas. Madikė dainuoja.

„Eikš, Adolfin a, eikš, Ado lfina, apkabink mane" —

dainuoja ji.Tai mamai nepatinka.—Fui, Madike, —sako ji, —kokia bjauri dainiūkštė,

kas tave išmokė?Mama nieko nežino! Ji nežino, ką turi Nilsonai. Nuo

stabiausią daiktą... gramofoną! Su didele, didele tūta.

Dėdė Nilsonas kiekvieną dieną groja gramofonu „Eikš,Adolfina" ir šoka su teta Nilson. Šnypščia, traška, ūžiavisą laiką, bet vis tiek girdėti, kad pro tūtą sklinda„Adolfina".

Ir dabar mamai pradeda nepatikti Nilsonai. Ji nenori,kad Madikė ten vaikščiotų, o kodėl, niekas nesupras.

—Na, Madike, —vėl klausia mama, —kad tave išmokė šitokių kvailysčių?Madikė nurausta.—Ri... Rikardas, —sako ji. Nes nenori pasakyti, kad

išmoko pas Nilsonus.—Kas tas Rikardas? —klausia Lisabetė.—Rikardas... mano klasės draugas, —staiga taria Ma

dikė.

25 R ik ar da s


28/355

—Aha, —sako mama. —Manau, kad su šituo berniuku tau nederėtų bendrauti.

Po kelių dienų gaidys elementoriuje padeda Madikeipenkias eres, nors iš tiesų paskutiniu metu ji ir nelabaiuoliai mokėsi. Už penkias eres krautuvėlėje netoli mokyklos galima nusipirkti penkis ledinukus. Madikė prižada parnešti Lisabetei du ledinukus, ir Lisabetė visądieną jos laukia. Galų gale Madikė sugrįžta iš mokyklos,ir Lisabetė dar prieškambaryje ją pasitinka.

—Vargšė Lisabetė, —sako Madikė. —Rikardas suvalgė tavo ledinukus.

—Rikardą reikėtų išlupti, —sako nuliūdusi Lisabetė.Taip, Rikardui tikrai vertėtų įkrėsti į kailį. Nes tai ne

paskutinė jo išdaiga.Vieną dieną Madikė pareina namo tik su vienu kalio

šu. Antrą pametusi. O toks buvo gražus kaliošas, juodas, žvilgantis, su raudonu pamušalu.

—Kur padėjai antrą kaliošą? —klausia mama.—Rikardas paėmė ir įmetė į griovį, —atsako Madikė.—Rikardą reikėtų išlupti, —sako Lisabetė.Mama visai supyksta ant Rikardo.—Kokia nelaimė, kad jūsų klasėje mokosi toks ber

niukas, —sako ji. —Tikrai manau, kad reikėtų nueiti ir

pasikalbėti su mokytoja.Bet mama tiek daug turi įvairiausių darbų. Vis nenu-

sitaiko, kada gedėtų nueiti pas mokytoją. O Rikardas te-bekrečia eibes. Ir kiekvieną dieną sugalvoja kokią naująišdaigą.

Madikė pareina iš mokyklos su didžiule rašalo dėme

ant naujos kartūninės suknelės... Aišku, Rikardo darbas!

26 M a d i k ė


29/355

Kitą dieną parsineša pusiau perskeltą grifelio lentelę...nagi, Rikardas, paėmė ir trenkė į sieną. Norėjo pažiūrėti, ar lentelė stipri. Deja, ne. Nestipri.

Madikės vadovėlyje yra karalienės nuotrauka, kara

lienė iš senų laikų. Ji mirusi, bet nuotrauka įdėta į knygą. Vieną dieną karalienei atsiranda barzda ir ūsai.—Klausyk, Margareta, kodėl pritepliojai knygą? —

griežtai sako mama.—Ne aš, —atsako Madikė. —Rikardas.—Rikardą reikėtų išlupti, —sako Lisabetė.Kiekvieną dieną prie pietų stalo Madikė pasakoja

apie nelemtąjį Rikardą ir visas jo išmones. Sunku netįsivaizduoti, koks su juo vargas mokytojai. Triukšmaujaper pamokas ir kone visą laiką turi stovėti gėdos kampe.

27 R ik ard as


30/355

—Ir pagalvokit, —sako Madikė, —šiandien jis suvalgė mano trintuką.

— Suvalgė tavo trintuką? —pasibaisėjusi klausiamama.

—Tam berniūkščiui, matyt, kažko trūksta, —sakotėtis.—Rikardą reikėtų išlupti, —sako Lisabetė.Kitą dieną Madikė grįžta iš mokyklos su visai nauja

šukuosena. Vėl prikišo nagus Rikardas. Einant namopaėmė Madikės rankdarbių žirklutes ir nušnakštinoMadikei karčiukus. Ir dar kaip!

Šį sykį baigėsi mamos kantrybė. Daugiau nė vienosdienos šitaip nebus.

—Rytoj einu į mokyklą ir pasikalbėsiu su mokyto ja, —ryžtingai sako ji.

—Rikardą reikėtų... —pradeda Lisabetė.—Nutilk, —piktai užrinka Madikė. —Neišlupsi Ri

kardo. Nes nuo šiandien jis jau nebelanko mokyklos.—Ar tikrai? —nustemba mama.—Taip, jis... nebenori daugiau mokytis, —sako Ma

dikė.—Nenori, nenori, —sako mama. —Ką čia plepi. Tik

riausiai persikėlė į kitą mokyklą, argi nesupranti.

—Tikriausiai eis į kitą mokyklą ir valgys trintukus, —patenkinta sako Lisabetė.

Po kelių dienų tetos Lotos gimtadienis. Tos tetosLotos, kur gyvena geltonam namely visai šalia mokyklos. Mama pasiima abi mergaites ir iškeliauja jos

pasveikinti.

28 M a d i k ė


31/355

Prieš pat tetos Lotos namus jos susitinka mokytoją.

Mama stabteli, nekreipdama dėmesio, kad Madikė tam

29 R ik a rd a s


32/355

po ją už sijono. Madikė visai nenori šnekėtis su mokyto ja, bet mama nori.

— Kaip sekasi mūsų Margaretėlei mokykloje? —klausia mama. Gal ir nevertėjo klausinėti, juk Madikė

pati sako, jog puikumėlis. Bet mamai atrodo, būtų malonu, kad ir mokytoja patvirtintų, jog Madikė geriausia klasėje.

Bet, deja, mokytoja to nepasako.—Taip, manau, jog seksis neblogai, kai Margareta la

biau įgus, —sako mokytoja. —Daugeliui vaikų sunkupriprasti prie mokyklos.

Mama susimąsto... argi mokytoja tikrai mano, kadMadikė iš tokių vaikų? Tai ką tada kalbėti apie Rikardą!

—Taigi, ir dar tas Rikardas, —sako mama. —Kaip gerai, kad jis išėjo. Turbūt reikia tik džiaugtis, atsikračiusšitokio padaužos.

—Rikardas? —nustebusi sako mokytoja. —Mes neturėjom berniuko Rikardo.

—Taip, bet... —pradeda mama. Paskui nutyla ir piktai pasižiūri į Madikę.

—Rikardą reikėtų išlupti, —sako Lisabetė.Madikė paraudusi lig ausų ir spokso į savo batelius.

Išlupti, sako Lisabetė! Kažkas gaus lupti, tik kas? O, kaip

nyku, kai nebėra Rikardo!

30 M a d i k ė


33/355

MADIKĖ IR LISABETĖ IŠKYLAUJA NAMIE

Madikė daugiau niekad nebekalba apie Rikardą, ir

Lisabetei dėl to atrodo liūdna. Ji nesupranta, kad Rikardas galutinai pribaigtas ir jo jau nebėra. Ypač jo trūkstaprie pietų stalo, ir Lisabetė kartais sako:

—Kažin ką veikia Rikardas savo naujojoj mokykloj?Tada Madikė dėbteli piktai į ją. Mama apsimeta nieko

negirdėjusi. Bet tarpais pasijuokia ir šiek tiek apramina

Madikę.—Taigi, panele Puikumėli, juk tau lengva ką nors iš

galvoti! Papasakok, kaip sekasi mokykloje... be Rikardo.Ir Madikė pasakoja. Kad mokytoja turi dailų auksinį

laikroduką su ilga grandinėle ir kad Mijos galva pilnabužių, kad vaikai kiekvieną dieną pešasi mokyklos kie

me, ir kad baisiai smagu sėdėti per pertrauką koridoriu je ir valgyti sumuštinius.

—O su kuo vaikų sumuštiniai? —klausia Lisabetė. Jiviską nori žinoti apie mokyklą.

—Su dešra, su sūriu, —atsako Madikė.Lisabetė atsidūsta, ak, kokių yra laimingų vaikų!

Jie sėdi sau koridoriuje ir valgo sumuštinius su dešrabei sūriu, dar turi penalus, grifelio lenteles ir veršeni

31


34/355

kės, o, kaip Lisabetei skauda šrdį, kad ji neina į mokyklą!

Tėtis nesiliauja teiravęsis. Kitą dieną valgant pietusvėl klausia:

—Na, panele Puikumėli, kas dėjosi šiandien mokykloje?

Madikė susimąsto. Kai nebeliko Rikardo, nebėradaug kas ir pasakoti. Bet šį tą visada išranda.

—Mija tiek turi bužių, kad suolu rėplioja, —sako Madikė. —Ir aš norėčiau keletą turėti.

—Fu, ačiū, —sako mama.

Lisabetė kaip tik bežiojanti kaušą bulvių košės, betdabar padeda šaukštą.

—Mano mokykloje, —išdidžiai sako ji, —mano mokykloje visų vaikų plaukai pilni bužių..

—Cit, —sako Madikė, —juk tu neini į jokią mokyklą.—Aišku, einu, —sako Lisabetė išpūtusi akis.

Taigi ne tik Madikė gali papasakoti visokių linksmybių.Tėtis juokiasi.—Aha, vadinasi, ir tu turi mokyklą? Tikriausiai tą, į

kurią persikėlė Rikardas.Lisabetė nušvinta, kokia nuostabi mintis! Juk jai ne

tik Madikės suknelės ir batukai gali atitekti, bet ir Rikardas, jis dabar bus jos mokykloje. Lisabetė nusišypso visaburna ir linkteli.

—Taip, Rikardas atėjo į mano mokyklą, jis irgi turipilną galvą bužių, —patvirtina ji.

—Kokia tu vaikiška, Lisabete, —sako Madikė.Bėga savaitės. Vieną šeštadienį rugsėjo mėnesį Madi

kė grįžta iš mokyklos visa įkaitusi, akys žvilga.

32 M a d i k ė


35/355

—Ar mama namie? —sušunka ji kaip paprastai dartarpduryje ir paskui net springdama išpoškina:

—Mama, mums bus iškyla... trečiadienį... visa mokykla dalyvaus. Pradžioj važiuosim traukiniu, paskui ilgą kelią žygiuosim pėsti ir tada kopsim į aukštą kalną,ten susėdę valgysim sumuštinius ir dairysimės po apylinkes, o, kokia aš laiminga!

Ji niekaip nenustygsta vietoje, pastrykčiojusi išdžiaugsmo apsikabina mamą, visas veidas švyti. O šaliastovi Lisabetė, niūri kaip audros debesis. Kiek patylėjusikuo tvirčiausiai sako:

—Mano mokykla irgi ruošiasi iškylauti, važiuosimtraukiniu, o paskui kopsim į labai aukštą kalną.

—Niekur jūs nekeliausit, —taria Madikė.— Kvaile tu, —surinka Lisabetė. Paskui puola

kniūpsčia mamai ant kelių ir taip pravirksta, kad net širdį drasko.

3.903 .3 3 Madikė ir Lisabetė iškylauja namie


36/355

—Aš taip pat noriu iškylauti ir sėdėti ant kalno ir valgyti sumuštinius.

Tada Madikei pagailsta Lisabetės.—Juk mudvi vienos galim pasidaryti iškylą, —sako

ji. Lisabetė dėl visa ko dar truputį paverkia, po to dirsteli pilnomis ašarų akimis.

—Ir sėdėsim ant kalno? —klausia ji.—Ko gero, —atsako Madikė. —Jei tik rasim.—Kokia tu gera, Madike, —sako mama. —Judvi pa-

sidarysit sau iškylą, kaip bus smagu, ar ne, Lisabete?Mamai atrodo, kad šiandien kaip tik tinkamiausias lai

kas, nes tėtis ir ji pakviesti pas Berglundus priešpiečių.—Galit susitaisyti pintinę, o paskui nusinešti j kokią

nors jaukią vietelę, —sako mama, glostydama Lisabeteiskruostą.

—Ant kokio nors jaukaus kalno, —pataiso ją Lisabetė.Mama paima raudoną pintinę nuo lentynos sandė

liuke ir prikrauna visokių gėrybių, kotletėlių, dešrelių,kelis kietai virtus kiaušinius, gabalą obuolių pyrago, butelį pieno ir dvi bandeles su cinamonais.

—Šitiek skanumynų tikriausiai mama su tėčiu negaus pas Berglundus, —sako Madikė.

Bet mama skuba. Užsideda skrybėlaitę, apsivelka

paltą ir vis aiškina Madikei.—Neikit per toli ir pasakykit Aivai, kur būsit.O Aivą perspėja:—Aiva, gerute, mestelk akį į vaikus, kol manęs nebus.—Gerai, ponia, žinoma, —atsako Aiva.Ir mama išeina.Madikė su Lisabete dviese pasiima pintinę, tuoj išky

laus.

34 M a d i k ė


37/355

—Kur yra koks nors kalnas? —norėtų žinoti Lisabetė.Madikė stovi ant verandos laiptelių ir svarsto. Arti

nėra jokio kalno, o mama liepė toli neiti. Bet Madikeinėra reikalo ilgai sukti galvą, juk jai mintis šauna greičiau, negu paršelis mirktelėja. Ir štai ji kažką prisimena.Prisimena vieną pasakojimą, kurį jai mama sykį skaitė.Apie vaikus, jie irgi ruošėsi iškylauti kaip ir Madikė suLisabete ir turėjo pilną pintinę blynų. Bet užuot nuėję įmišką ir susėdę, užsilipo ant kliaulidės stogo, ir visi blynai sukrito pas paršus. Tikrai linksmas atsitikimas.

—Žinai, Lisabete, —sako Madikė, —jokio kalno mes

čia neturim, bet galim užsilipti ant malkinės stogo.Lisabetė pašoka.—Kaip tie vaikai, —patenkinta sako ji. —Tik kad mes

neturim blynų.—Taigi, ir paršelių, —sako Madikė. —Bet tada nieko,

jei paleisim pintinę.

—Ir mama nesibars? —klausia Lisabetė.Madikė pagalvoja.Mama sakė, kad galim nueiti į kokią nors jaukią vie

telę, tik ne per toli. O malkinė juk jauki vietelė, tikrai, iraplink gražūs vaizdai. Taip bus ir trečiadienį.

Kaip tik ateina Aiva.—Kur keliaujat? —klausia ji. —Man reikia žinoti.—Netoli, —sako Madikė. —Mes liksim namie.Lisabetė prunkštelėja.—Visai netoli. Mes...—Nutilk, —sako Madikė. —Juk pasakiau, kad liksim

namie.Aivai atrodo, jog taip geriausia. Tada ji galės ramiai

lyginti toliau skalbinius.

M a d i k ė i r Li sa b e tė i škyl auj a na m i e


38/355

Gale malkinės stovi kopėčios. Madikė jau ne kartą jomis lipo ant stogo. Ji mėgsta krypuoti šelmeniu iki patskalbyklos, nes Nilsonu kriaušės šakos kaip tik išsidriekusios ant skalbyklos stogo, o Madikei labai patinkasmulkios rugpjūčio kriaušytės.

Lisabetė irgi karstosi kopėčiomis, bet tik ant apatiniųvirbų. O štai dabar ji kops iki pat viršaus ir sėdės ant stogo, kaip nuostabu ir šiurpu, bet kai iškylauji, taip ir turibūti, mano Lisabetė. Madikė lipa pirmoji ir neša pintinę.Ir jai sekasi visai greitai ir lengvai. Lisabetė atsargiai sekaiš paskos, ir kuo aukščiau, tuo darosi sudėtingiau. Galų

jale ji vis dėlto iškiša nosį pro stogo šelmenį ir mato, kadMadikė jau sėdi ten ir taisosi kraustyti visas gėrybes. BetLisabetei nebeatrodo, kad stogas jauki vietelė. Staiga supranta, jog ant kalno būtų kur kas geriau.

—Madike, —žinai ką, —sako ji. —Aš nenoriu liptiant šito stogo.

—Neburbėk, nes tada nebus jokios iškylos, —sakoMadikė. —Eikš, aš tau padėsiu.

Lisabetė taip bijo, kad net dreba, bet Madikė tampo,tąso, kol galiausiai užvelka ją ant stogo, nors Lisabetė visą laiką aimanuoja:

—Tu visai sukvailiojai, Madike, visai sukvailiojai, ap-

seliučiai.Tik kai susėda apžargui ant stogo šelmens ir pasistato pintinę tarpusavy, Lisabetė pradeda džiaugtis.

—Klausyk, aš matau Nilsonu virtuvę, —sako ji.Madikė patenkinta linktelėja.—Aha, ar nesakiau? Kad bus gražus vaizdas... gali

net matyti, ką Nilsonai veikia. Aš daug kartų žiūrėjau.Kurį laiką jos sėdi ir tik spokso į Nilsonus. Abė kaip

36 M a d i k ė


39/355

paprastai stovi prie kočiojimo lentos. Tetos Nilson neregėti, o dėdė Nilsonas guli ant virtuvės kanapos ir miega.

—Tikriausiai girtas, —sako Madikė, —juk visada jistoks šeštadieniais.

Abė pakelia galvą ir pamato jas, tada tuoj liaujasi kepęs. Prieina prie lango ir ima išdarinėti šiurpiausias grimasas, ir jos net žagsi iš juoko. Madikė neįsivaizduoja,kas daugiau mokėtų taip išsiviepti kaip Abė. Šiaip jisMadikei atrodo gražus, plaukai balti, akys žydros, o lū

pos plačios, tikrai, Abė gražus. Nors dabar susiraukęs irpanašus į trolį, ir visai negražus, bet toks juokingas, kadgcili nusiristi nuo stogo į jį bežiūrint.

Dar vėliau jis išeina lauk.—Sveikutės, —sako, žvelgdamas į Madikę ir Lisabe-

tę. —Kaip jaučiatės?

—Kuo puikiausiai, —sako Madikė.

37 M a d i k ė ir L i sa b e tė i š k y l au ja n a m i e


40/355

Ar gali būti geriau, kai sėdi ant malkinės stogo ir plepi su Abe!

—Mes iškylaujam, —kad būtų aiškiau, priduria Lisabetė.

—Taip, matau, —sako Abė. —O ką turit pintinėje?—Kotletų, dešrelių ir visokių kitokių gardumynų, —

sako Madikė.—Tikrai daug gardumynų, —sako Lisabetė.Abė užsiremia ant tvoros, skiriančios Junibakeną nuo

Ramybės, taip vadinasi Nilsonu sodyba. Stovi tykiai iržiūri susimąstęs.

—Kertam lažybų, —galiausiai sako jis. —Kertam lažybų, kad niekaip nepataikysit man Į gerklę kotleto,nors ir kaip stengsitės?

Madikė su Lisabete kone pašoka iš džiaugsmo. Kasdaugiau sugalvos tokių linksmybių, jei ne Abė.

—Cha, cha, galėsi pažiūrėti, —sako Madikė ir mikliai

išsitraukia vieną kotletą. Uoliai nusitaiko ir paleidžia jį įpražiotus nasrus. Bet kotletas šlepteli Abei tiesiai į kaktą.Paskui nusirita žemėn ir pakliūva ant geltonų rudens lapų krūvos. Abė tučtuojau čiumpa jį ir susigrūda į bumą.

—Ką sakiau! Nemokat taikyti, štai ir įrodyta.—Tikrai keista, —sako Madikė, imdama kitą kotle

tą. —Tuoj pamatysi!Sis kotletas prašvilpia Abei pro ausį ir dribteli taippat ant žemės. Abė susiranda jį ir susikiša į burną.

—Taigi, taigi, įrodyta, —sako jis. —Nemoki taikyti,Madike.

—Dabar aš, —sako Lisabetė. —Aš irgi noriu mėtytikotletus.

Ji švysteli nė nesitaikydama, ir šis nepasiekia net tvoros.

38 M a d i k ė


41/355

—Abi vienodos netikėlės, —sako Abė. Iškiša miltuotą ranką pro tvoros pinučius ir atsikrapšto kotletą.

Madikė su Lisabete vėl mėgina. Daugybę kartų, kolgalų gale Madikė sako:

—Nebėr kaip mėginti, nes kotletai pasibaigė.—Gal dešrelės geriau seksis, —sako Abė. —Jas leng

viau vairuoti, pabandykit, matysim!Madikė su Lisabete mielai sutinka išmėginti dešreles.

Vieną sykį Madikei nusiseka pataikyti dešrelę Abei į tarpuakį, bet geriau neišeina.

—Jau liko tik dvi dešrelės, —sako Madikė, —ir jas

mes pačios turim suvalgyti.—Aha, gal manot, kad aš čia turiu laiko stovėti visą

dieną, kol išmoksit mėtyti dešreles, —sako Abė. —Likitsveikos, panelytės, susiraskit kitą taikinį.

Abė dingsta savo virtuvėje.—Laikas iškylauti, —sako Lisabetė. Tai reiškia, kad ji

nori valgyti.Ir jos sušveičia likusias dešreles, kiaušinius, obuolinįpyragą bei bandeles su cinamonais, nepaprastai gardu,kone visai prisisotina, nors iššvaistė kotletus ir beveik visas dešreles. Išgeria ir pieną, bet Lisabetei susvirduliuojastiklinė, ir čerpių stogu nuteka žemyn baltas latakėlis.

—Pagalvok, kaip nustebs atskridę žvirbliai ir pamatęlaštake pieno, —sako Madikė.

—Taigi, ir apsidžiaugs, —mano Lisabetė. —Ką dabardarysim, Madike?

—Turim dar pasižvalgyti po apylinkes, nes iškylosebūtinai reikia, —pabrėžia Madikė.

—Ar tikrai, —sako Lisabetė.

—Žinoma, taip mokytoja sakė, taip darysim trečia-

39 M a d i k ė i r L is abe tė iš k yl a u ja na m i e


42/355

dienį. Nors berniukai sako, kad jiems nusispjauti į apylinkes, svarbu padūkti.

Bet Madikė su Lisabete ne tokios kaip berniukai, joskaip įmanydamos žvalgosi po apylinkes. Ne tik į Nilsonu virtuvę, ne, sukioja galvas į visas puses, kaip ir deraiškyloje. Jos mato upelį iki pat posūkio, gluosnius, nukarusius lig vandens, namus ir sodus upelio pakrantėje.Nuostabiai gražiai šviečia pageltę ir paraudę rudens lapai, žydras skaistus dangus. Jos atlošia galvas ir stebeili

ja aukštyn, nes reikia apžiūrėti viską aplinkui, Tada pamato paukštį, sklandantį padangėje.

—Įsivaizduok, kokius jis vaizdus mato, —sako Madikė. —Kaip būtų gerai, kad galėčiau skraidyti.

—Žmonės negali skraidyti, —sako Lisabetė.—Gali, su orlaiviais, —sako Madikė.Abė jai pasakojo apie orlaivius. Kur karas, skraido or

laiviai, bet jų yra ir Švedijoje, net daugybė. Madikė ka

žin ką atiduotų, kad tik gautų juos pamatyti. Nors Linus Ida tvirtina, jog nuodėmė skraidyti.—Taigi, taigi, jeigu Dievas būtų norėjęs, kad žmonės

skraidytų, būtų juos paukščiais padaręs, —sako LinusIda.

Lisabetei tikrai atrodo keistas daiktas tie orlaiviai, bet

gal dar kaip nors galima skraidyti.—Madike, žinai ką, —sako ji. —Jonas Blundas mokaskraidyti tik su skėčiu.

Madikė prunkšteli.—Kokia tu vaikiška, Lisabete.Bet staiga Madikė susimąsto. Abė sako, jog kare iš

orlaivio galima iššokti su dideliu skėčiu. Madikė, beabejo, supranta, kad nepaskraidysi tai šen tai ten su

40 M a d i k ė


43/355


44/355

—O kur Lisabetė? —klausia Aiva.—Ji pasiliko ten... iškyloje, —atsako Madikė ir neria į

prieškambarj, kol Aiva nepradėjo daugiau klausinėti.Ten lietsargių laikytuve stovi tėčio skėtis. Madikė kaiptik spėja jį pasičiupti, kai Aiva praveria duris.

—Ar Saso su jumis? —klausia ji.—Ne, —atsako Madikė, bandydama paslėpti skėtį už

nugaros.—Tikriausiai kaip paprastai išbėgo į miestą, —sako

Aiva. —O ką gi tu darysi su skėčiu?—Aš maniau... jeigu kartais pradėtų lyti, —atsako

Madikė.—Lyti! Šiandien! Ne, toli gražu, —sako Aiva. —Pa

statyk skėtį atgal!Madikė supyksta. Ji neturi kada čia stypsoti ir po

stringauti apie orą, kai sumanė pirmą kartą savo gyvenime skristi.

—Iškyloje reikia turėti skėtį, —irzliai taria ji. —O jeigu oras ims ir pasikeis mums ten besant.Aiva nusijuokia.—Et, nepasikeis taip staigiai, kad nespėtumėt par-

dumti į verandą, —sako ji. —Bet, ką gi, imk skėtį. Tikžiūrėk, kad vėl parneštum atgal, nes tėtis įdūks.

—Gerai, gerai, —nekantraudama atsako Madikė irišrūksta pro verandos duris.Aplink tokia begalinė tyla. Atrodo, kad pragaišo gy

venimas visam Junibakene. Čia dabar bus atliktas nuostabiausias skrydis, o nėra nė vieno žmogaus, kuris galėtų pamatyti. Nieko daugiau, tik Lisabetė. Aivos virtuvės langas visai į kitą pusę. Abė dingęs Ramybėj. DėdėNilsonas tebemiega ant kanapos.

42 M a d i k ė


45/355

Užtat tik Lisabetė stebės skrendant Madikę, kaip kare daro. Tik Lisabetė mato, kaip ji stovi ant šelmens,skleisdama didžiulį juodą skėtį, tik Lisabetė mato, kaip ji iškelia jį aukštai virš galvos ir pasiruošia šokti.

—Tu pakvaišai, —sako Lisabetė, —apseliučiai, tu pa-kvaišai.—Et, visai nepavojinga, —sako Madikė, bet vis dėlto

mano, jog gana toli iki žemės. Bet jeigu galima šokti suskėčiu iš orlaivio, pakilusio tūkstantį metrų, tai nuomalkinės stogo drąsiai galima tą padaryti.

Ji dar truputį pastovi su skėčiu visiškai pasiruošusi irbando burgzti kaip orlaivis. Abė ją išmokė, kaip reikia.Aišku lyg dieną, kad Abė niekada nematė ir negirdėjoorlaivio, bet vis tiek žino, kaip ūžia, Abė viską žino.

—Brum, brum, brum, —sako Madikė.—Oi, —taria Lisabetė.Ir Madikė nuskrenda. Žengia tiesiai į orą. Po to pasi

girsta tik dungstelėjimas.

43 M a d i k ė ir L is ab e tė i š ky l a u ja n am ie


46/355

—Siaubas, kaip greitai, —šūktelėja Lisabetė. Ji nušliaužia pilvu lig stogo krašto ir pažvelgia į Madikę. Madikė tylutėliai guli kniūpsčia ant žemės ir neatsiliepia.Šalia jos skėtis, kotas perlūžęs pusiau.

—Kas tau, —riktelėja Lisabetė. —Ar tu negyva?Ir dabar nesulaukia atsakymo.—Madike, sakyk, ar tu negyva? —persigandusi šau

kia Lisabetė.Bet Madikė vis tiek neatsako. Tada Lisabetė paleidžia

gerklę.—Mama, —klykia ji, —mama!

Atrodo, kad ji vienų viena liko visam pasauly. Ir nuostogo negali nulipti. Šitaip jai bespiegiant pro langą iškiša galvą dėdė Nilsonas.

—Ką tu ten veiki? Ir ko šitaip stūgauji?—Madikė negyva, —sušunka Lisabetė. —Ji negyy-

va!

Tada dėdė Nilsonas išlipa tiesiai pro langą ir peršokatvorą. Paskui parklumpa žolėje prie pat Madikės, atverčia jos išblyškusį veidą, kakta kruvina.

Tuo metu kaip tik atlekia Aiva. Išvydusi Madikę, sustoja tarsi įbesta ir prapliumpa aimanuoti.

—Oi varge vargeli, kas čia dabar atsitiko?

Dėdė Nilsonas niūriai linkteli.—Nebėr, —dusliu balsu taria jis. —Nebėr Junibake-no Madikėlės!

44 M a d i k ė


47/355

VISAI LINKSMA LIŪDNA DIENA

Madikė guli lovoje apmuturiuota galva, jai negalima

judėti.—Tik kai reikės vemti, —sako Lisabetė, —tada galėsi

truputį pasijudinti.Madikė nenumirė, ir Lisabetė džiaugiasi. Hk smegenų

sutrenkimas. Nebe taip pavojinga. Nuo to tik vemi, betnemiršti, taip pasakė dėdė Berglundas, o jis daktaras.

Tačiau, kai Madikė paskraidžiusi gulėjo ir ilgą laikąnenorėjo pabusti, visam Junibakene kilo didžiausiassambrūzdis. Mama verkė, tėtis verkė, nors ne taip smar-

45


48/355

kiai kaip mama, o Aiva verkė baisiau negu mama ir tėtisdrauge sudėjus.

—Tai aš kalta, —pasakė Aiva. —Juk galėjau nutuokti,kad su skėčiu žada skraidyti!

Dabar Madikė guli ir visai neprisimena, ką jautiskrisdamas, užtat baisiausiai apmaudu. Vadinasi, jokiosnaudos iš to skridimo. O dar gavo tą nelemtą smegenųsukrėtimą. Mažiausia keturias dienas turėsianti gulėtilovoje, taip pasakė dėdė Berglundas.

Madikė suklinka, kai mama tą papasakoja.

—Keturias dienas... Nieko nebus! Trečiadienį mes iš-kylausim, ir tada aš turėsiu...—Aišku, tu nedalyvausi, —sako mama. —Prisiiškyla-

vai lig soties.Lisabetė pritaria linkteldama galvą.—Prisiiškylavai lig soties! O dabar gulėk ir vemk.Tada prasideda Didysis Žemės drebėjimas. Taip sako

tėtis, kai Madikė iš nevilties ima šitaip siautėti ir nebežino, ką daro, niekas geriau už ją to nemoka. Iš akių pasipila ašaros, ir ji klykia taip, kad visas namas girdi:

—Aš noriu dalyvauti! Aš dalyvausiu! Oi, verčiauman numirti!

Lisabetė nustebusi žiūri į ją ir bando guosti.

—Mano mokykloj visiems vaikams smegenų sukrėtimas, ir jie negali dalyvauti jokioj iškyloj.

Mama irgi mėgina raminti Madikę.—Jei šitaip verksi, dar labiau ims skaudėti galvą.—Man vis tiek, —šaukia Madikė. —Verčiau numirti!Tada mama nuliūsta ir išeina sau. Virtuvėje Linus Ida

padeda Aivai virti obuolių košę. Išgirdusi tokį baisų

46 M a d i k ė


49/355

klyksmą, ji atskuba į vaikų kambarį ir piktai pasižiūri įMadikę.

—Taigi, taigi, jau Madikė nuodėmiauja! Tokioj jaunystėj, pagalvok apie savo sutvėrėją, taip parašyta

šventam rašte, atsimink ir negeisk numirti.Bet Madikė nieko daugiau nenori galvoti, tik apie iškylą, ir užrinka ant Linus Idos:

—Duok man ramybę!Tada Linus Ida susirūpinusi palinguoja galvą.—Tai štai, kas dedasi, —sako ji. —Žiūriu, bene bus

Sebasijanas Nigė atkeliavęs!Linus Ida nežino bjauresnio padaro už Sebastijaną Ni-

gę, jis pasirodo tada, kai, Linus Idos nuomone, Madikėsu Lisabete būna nelabai geros. Gali pamanyti, jog čiaMadikė šūkauja, gulėdama lovoje, bet taip tik atrodo. Ištiesų tai Sebastijanas Nigė, o tikroji, geroji Madikė turi tupėti kamine, kol Sebastijanas Nigė teiksis išsinešdinti.

—Koks vargas, kad jis kaip tik šiandien pasirodė, —sako Linus Ida.

—Ne, kaip tik labai gerai, —sako Lisabetė. —Nes tada jam skauda galvą ir jis vemia, o Madikė tupi kamineir sau išdykauja.

Bet Madikė niūriai spokso į Lisabetę ir Linus Idą. Li

sabetei gal ir tinka Sebastijanas Nigė, o pati Madikė perdidelė tikėti tokiais niekais.

— Štai, tuojau nusiramins, —sako Linus Ida. —Džiaukis, Madike, kad likai gyva, kaip kažin ką nedaugtrūko, kad būtum užsimušusi.

Bet Madikė nesidžiaugia. Užsitraukia antklodę ant

galvos ir verkia. Ir kiekvieną rytą, vos pabudusi, viliasi,

47Visa i l inksma l iūdna d i e na


50/355

jog įvyks stebuklas, staiga įeis mama ir pasakys maždaug šitaip:

—Et, menkas smegenų sukrėtimas, na ir kas? Beje,esą net sveika paiškylauti, kai sukrėstos smegenys... tu

net nepatikėsi, gal vis dėlto valiotum trečiadienį dalyvauti?Bet mama šitaip nekalba. Ji tik šypsosi, ramindama

ją, ir glosto Madikei skruostą.—Neliūdėk, —sako ji. —Mes sugalvosim kokią nors

kitą linksmybę.Kokią nors kitą linksmybę! Lyg visam pasauly galė

tum rasti ką nors linksmiau už iškylą!Antradienio vakarą Madikė meldžiasi Dievui, prašy

dama padėti. Kužda pasilindusi po antklode, kad Lisabetė negirdėtų.

—Gerasis Dieve, padėk man! Nes aš baisiai noriu dalyvauti. Padaryk taip, kad dėdė Berglundas paskambintų mamai ir pasakytų, kad aš jau sveika, nes tikrai esusveika. Bet paskubėk, kad spėtume viską susiruošti.Man reikia pasidaryti sumuštinių, kakavos, o Aiva turiišlyginti jūreivišką suknelę. Todėl pasakyk dėdei Ber-glundui, kad tuojau pat paskambintų, padaryk taip, gerasis Dieve, nes aš labai noriu dalyvauti, amen!

Paskui Madikė guli ir ištempusi ausis klausosi telefono skambučio. Bet nieko negirdi. Tik girdi, kaip Lisabetė inkščia savo lovoje:

—Papasakok apie šmėklas, galvažudžius ir apie karą!Bet Madikė nieko nenori pasakoti, ūgai guli ir klau

sosi, ar nesučirkš telefonas, bet nesulaukia, tada trupu

tį paverkia po antklode ir galų gale užmiega.

48 M a d ik ė


51/355

Trečiadienio rytą pabunda anksti. Lauke šviečia saulė, dangus žydras, kokia nuostabi diena visiems laimingiems vaikams, kurių neištiko smegenų sukrėtimas.Tučtuojau dirsteli į laikrodį. Greitai aštunta. Tada ir turi

išeiti traukinys. Dabar jie tikriausiai susirinkę stotyje, visi jos moksladraugiai, ji matyte juos mato, kaip jie juokiasi, šnekučiuoja, kaip puola į vagoną, kiekvienas stengiasi įsitaisyti prie lango, kaip jiems smagu belaukiant,kol traukinys pajudės.

Madikė spokso liūdnom akim į laikrodį, šis su gegute, kabo ant sienos ties jos lova. Žiūri, kaip slenka minu-tininkas, ir girdi, kaip laikrodis tiksi, artėdamas prie aštuntos. Galiausiai pasirodo gegutė ir užkukuoja. Aštuonis kartus sukukuoja, rodos, pasityčiodama, tadaMadikė pravirksta, nes žino, kad traukinys jau išėjo. O

ji tyso čia ir neturi jokių, jokių linksmybių.Savo lovoje pabunda Lisabetė ir kuo puikiausiai nu

siteikusi. Ji nesupranta, kokia šiandien liūdna diena,netgi uždainuoja.

ABC

ožkos pėdė,

va paslydo ir katė,

DFC

o dabar man jau vis tiek,

jei nemyli, tai sudie,

dainuoja taip, kaip Madikė buvo išmokiusi. Bet Madikėtik sušnypščia:

—Nutilk, kvaiša, nutilk, nutilk!



52/355

—Tai štai, kas dedasi. Sebastijanas Nigė atkeliavo, —sako Lisabetė, jausdamasi esanti Linus Ida.

Bet kaip tik tada atsiveria durys, įeina mama. Ji nešapadėklą. Jis taip gražiai suruoštas. Ant jo stovi du dideli

žydri puodukai, ąsotėlis kakavos ir lėkštė šviežių vaflių.Lisabetė išpučia akis.—Ar jau mano gimtadienis? —klausia ji.— Ne, —atsako mama. —Bet kartais galima pasi

linksminti ir be gimtadienio. Sėskis, Madike, gausi kakavos su vafliais.

Madikė pamažu išlenda iš po antklodės. Jos akys šlapios. Mama pabučiuoja jai į skruostą ir įpila kakavos,įdeda vaflių. Nieko netarusi Madikė pradeda valgyti.Sėdi tylutėliai ir kemša vieną po kito vaflių širdeles. Žinoma, ant blakstienų dar kabo ašaros, žinoma, dienaliūdna, bet vafliai ir kakava labai skanūs.

Lisabetė irgi taip mano.—Gardu kaip per tikrą gimtadienį, —sako ji.—Taip, gedimas daiktas, —sako mama ir išeina.Lisabetė tuoj prisisotina. Ji nulaižo nuo pirštų cukrų

bei riebalus ir mikliai išsirita iš lovos, dabar rengsis. Kai jau beveik gatava, apačioje sučirškia durų skambutis.

—Tai laiškanešys, —sako Lisabetė. —Madike, ar nori,

kad nueičiau ir pažiūrėčiau, gal ten mums kas yra?Labai retai pasitaiko, kad Lisabetė su Madike ką nors

gautų paštu, nors jos dėl viso pikto kiekvieną rytą dirsteli į laiškų dėžutę. Bet šį sykį Madikė patraukia pečiais.Tokia liūdna diena, kodėl galėtų kas ateiti paštu?

Bet Lisabetė vis tiek iškuria. Madikė lieka viena ir gali

vėl galvoti apie iškylą. Pasižiūri į laikrodį... kelionė trau-

50 M a d i k ė


53/355

kiniu baigta. Dabar jie tikriausiai dainuodami žygiuojavieškeliu, visi jos klasės draugai. Ji mato taip aiškiai, jiežengia susirikiavę po du, greitai bus ant kalno, ten valgys sumuštinius. O ji drybso čia ir neturi kuo pasilinks

minti!Tada laiptais kone uždususi atlekia Lisabetė.—Tu kvailutė, Madike, —sušunka ji, —gavai tris at

virukus ir paketą.—Ar tikrai? —sako Madikė, vikriai atsisėsdama lovoje.Mat Madikė ir Lisabetė renka atvirukus. Abi turi ko

ne po pilną albumą. Ypač sulauki nuostabių atvirukų,kai būna gimtadienis ar vardadienis. Kartais juose būnagėlės, o kartais dailučiai katinėliai ar šuniukai, o dar kartais prašmatnūs barzdoti dėdės, jie stovi apkabinę puošniai apsitaisiusias ponias. Dauguma atvirukų žvilgantys, tie patys gražiausi. Ir dabar Madikė iškart gavo nettris tokius žvilgančius atvirukus, nors jai nei gimtadienis, nei vardadienis, tik smegenų sukrėtimas. Madikėnurausta visa, išvydusi atvirukus, o, kokie jie gražūs!Viename baltas balandis su raudona rože snape, kitamerausvas angeliukas, išniręs iš tamsiai mėlyno dangaus,nusėto spindinčiomis auksinėmis žvaigždėmis, o trečia

jame berniukėlis aksomo rūbeliais su geltonų rožių

puokšte glėbyje. Madikė spokso į visus ir dūsauja iš laimės, rodos, gerklėje kas įstrigo, atvirukai tokie dieviškaigražūs!

—Pažiūrėk, nuo ko, —primena Lisabetė, ir Madikėstaigiai atverčia juos.

„Nuo draugo", spausdintomis raidėmis parašyta ant

visų trijų.

4*51

Visa i l inksma l iūdna d i e na


54/355

—Kas čia dabar? —Seiko Madikė.Atvirukai paprastai būna nuo senelių ar pusbrolių,

pusseserių, bet ne nuo draugų. Tiesiog netikėta ir keistagauti atviruką nuo kažko, o net nežinai, kas jis.

—Gal nuo Abės? —bando spėti Lisabetė.—Taigi, ėmė ir atsiuntė tris atvirukus, —sako Madikė. —Juk jis ne kvailas.

Ji taip džiaugiasi atvirukais, kad net užmiršo paketėlį. Bet dabar kuo mikliausiai puola jo atplėšti.

Jame kartono dėžutė, o dėžutėje pilna priklota raus

vo švelnaus popieriaus. Madikė su Lisabete susižvalgo,alpdamos iš nekantrumo. Po tuo popierium gali bet kasbūti, ir taip nuostabu, kad nežinai, kas ten. Madikė pasilenkia ir pauosto.

—Kažin, kas čia, kaip tau atrodo?Lisabetė irgi pauosto.

—Ne, nežinau.—Kaip manai, gal man pažiūrėti? —klausia Madikė.—Apseliučiai, —atsako Lisabetė.Popierius šlama nuo nekantrių Madikės pirštų. Lisa

betė net nekvėpuoja. Pirmiausia viršuje guli laiškas.„Madikei nuo Senelės", parašyta ant voko. Bet senelė

atsiuntė ne tik laišką, ne, tikrai! Dėžutėje įdėta mažutėlėlytė, mažulytė vonelė lėlei prausti, buteliukas sučiulptuku lėlei ir dar mažulytis gabaliukas muilo. Ir darmaišelis karoliukų, iš kurių galima pasidaryti vėrinį,paskui dvi dovanų dėžutės su dailiais paveikslėliais antdangtelių, o viduje pridėta rausvų ledinukų ir po dailų

žieduką.

52 M a d i k ė


55/355

Lisabetei akys vos neiššoka ant kaktos, kai pamato,ką Madikė gavo. Ji vis labiau atrodo susimąsčiusi. O galų gale rūsčiai taria:

—Ir aš noriu smegenų sukrėtimo!

Tada Madikė paima dovanų dėžutes vieną į vienąranką, kitą į kitą.—Kurios norėtum? —klausia ji. —Ar tos, kurioje žie

dukas su raudonu akmenėliu, ar tos, kur su mėlynu?—Su žaliu, —atsako Lisabetė.—Kvailute, juk nėra su žaliu, —sako Madikė.

—Tada noriu su mėlynu, —atsako Lisabetė. —Oi, kokia tu gera, Madike!Madikė ir pati mano esanti gera. Juk taip smagu. Ir

smagu, kad nebereikia daugiau liūdėti ir galvoti apie iš-kylą.

—Aišku, ant kalno gerai, —sako ji Lisabetei. —Bet

man vis tiek atrodo, kad nuo malkinės stogo geresnisvaizdas.—Apseliučiai, —sako Lisabetė. —Juk mes galėjom

matyti Nilsonu virtuvę.Madikė su Lisabete užsimauna naujus žiedukus.

Švytruoja išskėtusios pirštus ir abi jaučiasi kaip tikros

poniutės.—Mano akmenėlis atrodo lyg kraujo lašas, —sako

Madikė. —O kaip tavo, Lisabete?—O mano kaip mėlis, —sako Lisabetė, ir tai tiesa.Ilgą laiką lygina jos žiedukus. Sudeda rankas greta ir

spėlioja, kuris gražesnis. Paaiškėja, jog Madikei raudoni

akmenukai atrodo gražiausi, nes panašūs į kraujo lašą,



56/355

o Lisabetei gražiausi mėlyni akmenukai, nes jie kaipmėlis.

—Oi, juk aš dar neperskaičiau senelės laiško, —staiga prisimena Madikė ir atplėšia voką.

Senelė parašiusi spausdintomis raidėmis, nes rašytinių Madikė dar nemoka skaityti. Lisabetė niekaip nesuvokia, kaip Madikė gali atspėti, ką senelė nori pasakyti,matydama laiške tokias mažytes kriputes.

—Ar tu tikrai supranti? —klausia ji.Aišku, Madikė supranta. Praskiemenavusi laišką, ji

puikiai žino, ko senelė nori. Ji nori, kad Madikė nė nemanytų daugiau skraidyti ir kad atiduotų Lisabetei vieną dovanų dėžutę, o taip pat pusę karoliukų iš maišelio.

—Pagalvok, kokia aš buvau gera, Lisabete, juk atidaviau tau dovanų dėžutę dar neskaičiusi laiško, —sakoMadikė.

—Taip, buvai gera, —sako Lisabetė, stverdama karoliukų maišel|. —Kur mano karoliukai, aš darysiu vėrinį!

Bet Madikė išlupa jai maišelį iš rankos.—Nurimk, —sako ji, —palauk, kol turėsiu laiko juos

padalyti.—Dabar turi laiko, —sako Lisabetė.—Įsivaizduok, kad neturiu, —atsako Madikė.

Ji pasiima ropinę, stovinčią ant stalo šalia lovos, įsipila vandens. Paskui geria palengvėle mažyčiais gurkšneliais, kol stiklinė ištuštėja. Tada paima rausvą popierių irpradeda rūpestingai lankstyti. Lanksto ir lanksto, betkas gali matyti, kad ji ir taip turi ką veikti, nėra kadaskaičiuoti karoliukus. Ir vis galvoja. Dovanų dėžutė, aiš

ku, geresnis daiktas už karoliukų maišelį, mano Madi-

54 M a d i k ė


57/355

kė, bet vis dėlto lengviau buvo atiduoti dėžutę Lisabetei, negu pasidalinti su ja karoliukais. Madikė aiškiai

jaučia, kad pati viena norėtų turėti visą maišelį, bet žino, kad negavusi karoliukų Lisabetė nueis ir pasiskųsmamai, ir tada Madikė vis tiek bus priversta pasidalinti.

Madikė kaip galėdama rūpestingiau ir tvarkingiauįguldo popierių į kartono dėžutę, paskui atsidususi taria:

—Dabar turiu laiko.Ji išpila visus karoliukus ant padėklo ir sąžiningai pa

dalija į dvi krūveles. Bet vienas didelis geltonas karoliukas lieka, ir šitą ji paduoda Lisabetei.

—Imk, —sako ji, nes Madikė niekada nebūna šykštesnė ilgiau, negu menką valandėlę.

Paskui Madikė su Lisabete pasidaro po vėrinį ir atrodo dar gražesnės. Taip pat žaidžia su lėlyte, maudo jąmažoj vonelėj, muilija muiliuku, kuris taip gardžiai kvepia. Tada pakloja jai pataliuką cigarų dėžutėje ir paduo

da čiulpti buteliuką.—Iš tikrųjų šiandien liūdna diena, —sako Madikė. —

Nors iš tikrųjų ir visai linksma.Lisabetė pritaria jai.—Taip, visai linksma liūdna diena, —sako ji.Bet galų gale Lisabetei pakyri, ji nori bėgti lauk.

—Reikia truputį pasivaikščioti su Saso, —sako ji irūmai dingsta.Vienai žaisti menkas malonumas. Madikei nuobodu,

ji nežino, ką veikti. Bet štai pareina tėtis pusryčių. Kyšteli galvą į vaikų kambarį.

—Kaip sekasi? —klausia jis.— Puikumėlis, —atsako Madikė. —Tik neturiu ką

veikti.



58/355

—Gali paskaityti dienraštį, —sako tėtis ir ištraukia iškišenės laikraštį. —O štai tau piešimo sąsiuvinis, nupiešk man kokį gražų piešinį, kol grįšiu pietų.

Madikė jau taip greitai skaito, kad net mokytoja stebisi. Ir kai tėtis išeina, ji klusniai atsiskleidžia laikraštį.Tik nelabai supranta, kas jame rašoma. Daugiausiaapie karą, paskui dar skelbimai, kas parduoda paršą ar

jautį, kas numirė, kas susižadėjo, kokie pelitai ir kokiossuknelės madingiausi. Ir šiaip visko galybė, bet neįdo

mūs dalykai, taip jai atrodo. Madikė abejingai skaito

56 Madikė


59/355

antraštes. „Iš prabėgusių laikų" randa vienoj vietoj, galčia kas nors įdomaus? Madikė nežino, ką reiškia „prabėgę laikai", bet netrukus ima susigaudyti. Čia viskasapie tai, kaip žmonės gyveno senovėje, ak, kaip jiems

tikriausiai buvo nyku! Madikė atsidūsta ir padeda laikraštį. Be galo keista, kad tėtis, pats būdamas toks linksmas, šitokį nuobodų laikraštį sugalvoja. Juk jis redaktorius, vadinasi, pats sprendžia, ką reikia spausdinti,bet kodėl nesugalvoja ko nors linksmesnio? O gal sunku rašyti laikraščius... reikėtų pamėginti pačiai, tada

būtų matyti, galvoja Madikė. Ir bemat nusprendžiapasidaryti laikraštį. Žinoma, jis nebus spausdintas, bet ji gali surašyti piešimo sąsiuvinyje, o antraštes iškirptiiš tėčio laikraščio, tada viskas atrodys kaip iš tikrųjų.

Pasiskleidusi ant padėklo piešimo sąsiuvinį, pasidė jusi plunksnakotį, žirkles ir klijų buteliuką, Madikė tučtuojau pradeda. Lapo viršuje užrašas „Iš prabėgusių laikų". Jį išsikirpo iš tėčio laikraščio. Dabar svarbu sugalvoti, kas turi būti žemiau. Madikė graužia plunksnakotį irsvarsto, paskui rašo:

Visai linksma liūdna diena


60/355

Daugiau Madikė nebeturi ūpo rašyti apie prabėgusius laikus. Ji pasiima žirkles ir išsikerpa kitą antraštę ištėčio laikraščio: „Iš karo kautynių arenos". Šitą užklijuo

ja ant naujo lapo piešimo sąsiuvinyje, tada vėl galvoja,

grauždama plunksnakotį. Paskui parašo:

Madikė

Tuo Madikė ir baigia rašinj apie karą. Vėl pasklaidotėčio laikraštį, ieškodama naujų temų. Skelbimai... jų, kogero, taip pat reikia, kad laikraštis būtų tikras?

Ji iškerpa skyrelį „Mirtys" ir užklijuoja ant naujo lapo, paskui mąsto, krimsdama plunknakotį. Ilgai mąsto,po to linkteli patenkinta ir ima rašyti.

Baigusi skelbimą apibrėžia jį juodai. Ir staiga pajunta,kad nebenori daugiau kurti laikraščio, piešti smagiau. Irnupiešia tėčiui piešinį. Pavaizduoja save pačią, skren

dančią nuo malkinės stogo, ir tikrai gražiai išeina.Tėtis ir gauna jį, parėjęs namo pietų. Ir jam piešinys

patinka. Madikė, apsivilkusi chalatą, taip pat sėdi drauge prie pietų stalo. Keliauti iškylon ji gal dar neturi jėgų,bet šveisti kaliaropių troškinį ir obuolių kisielių įstengia.

Ir štai sutemsta vakaras. Madikė ir Lisabetė guli savo

lovutėse ir taisosi migti. Tada į vaikų kambarį ateina ma-


61/355

ma su tėčiu palinkėti labos nakties... mama papasakojaapie „Princą Hatą po žeme", o tėtis parodo įvairių šešėlių ant sienos. Žibalinė lempa vaikų kambaryje skleidžiašvelnią švelnią šviesą, bet tėtis nuima gaubtą. Tada jistipresnė, ir šešėliai ant sienos nepaprastai gražūs. Jievisaip juda, kartais gali pamatyti ožką su dviem ragais,

kartais šokančią mergaitę, o iš tikrųjų tai tik tėčio rankųšešėliai, nieko daugiau.

Smagu, kai mama ir tėtis kartu vaikų kambaryje. Madikė norėtų, kad jie būtų ilgai ilgai. Bet galiausiai mamasako:

—Oi, laikas jums miegoti.

Pamanykit, o Lisabetė tuo metu jau užmigusi. TikMadikė tą vakarą niekaip nesumerkia akių. Vėl galvo ja apie iškylą. Aišku, ji jau baigėsi, bet vis dėlto! Poryt jieis į mokyklą ir puikiai žino, apie ką jos visi moksladraugiai plepės. Kaip jiems buvo smagu, kad net sunkuįsivaizduoti. Tik ne Madikei. Ak, kodėl jai neteko daly

vauti?



62/355

Šįvakar tokios didelės žvaigždės danguje. Ji mato jųdaugybę pro užuolaidų plyšį. Jos beveik tokios pat gražios kaip atviruke su angeliuku. Pamėgina skaičiuoti,bet prastai sekasi. Beskaičiuojant žvaigždes taip suima

miegas.Ir štai prie savo ramaus upelio ir tarp baltų beržų,miega visas Junibakenas. Tamsiam name dar budi tikmama. Greitai, be abejo, ir ji migs, bet pirma turi užsukti į vaikų kambarį ir apkamšyti savo mergytes.

Žalia naktine lempute pašviečia ji prie Lisabetės lo

vutės. Lisabetė kaip paprastai guli kniūpsčia. Niekodaugiau nematyti, tik įdegęs kaklas ir kupeta garbanotųšviesių plaukų. Kai mama pasilenkia prie jos, ši sumurma pro miegus:

—Tu pakvaišai, Madike!Po to mama prieina prie savo didžiosios mergytės.

Bet jos didžioji mergytė atrodo tokia mažutė, kai miega.Mažutė ir gerutė, blakstienos beveik juodos. Ant grindųpalei lovą guli popieriaus lapelis. Mama paima jį ir perskaito naktinės lemputės šviesoje.

60 M a d i k ė


63/355

Penktadienio rytą Madikė eina į mokyklą. Visai nenorom, kojos tartum paskui velkasi. Nė kiek netraukia jos tenai klausytis apie iškylą.

Po dvidešimties minučių ji pardumia atgal. Įpuola,

ne, įskrenda tiesiai į virtuvę ir kone mirtinai išgąsdinamamą, nes ši nieko daugiau negali įsivaizduoti, tik kadatsitiko koks nors baisus dalykas, juk nebūtų Madikėsugrįžusi per patį pamokų laiką ir dar tokia paklaikusi?

— Mama, —uždususi vos prataria Madikė, —mama... mums šiandien... šiandien... dabar bus iškyla... tre

čiadienį neįvyko... Mokytoja nugriuvo nuo laiptų, o, kokia aš laiminga... jai irgi buvo smegenų sukrėtimas...man reikia įsipilti kakavos į termosą... kur mano jūrei

viška suknelė, greičiau, mama... greičiau!



64/355

Po kiek laiko, atėjusi daryti penktadienio švaros, Linus Ida susitinka Madikę prie Junibakeno vartelių. Madikė su nauja jūreiviška suknele, su jūreiviška kepuraite ant galvos, o, kaip švyti visa, kaip kuprinėlė šokinėja

ant pečių, kaip ji džiugiai strykčioja.—Keliauju iškylon, —sako Madikė, —oi, kokia aš laiminga!

—Šit kaip, —sako Linus Ida. —Argi ne Madikė rėkėatsigulusi ir norėjo numirti? Šiandien, girdžiu, jau kitokia muzika.

—Cha, cha, —sako Madikė. —Juk Sebastijanas Nigėnorėjo numirti. Jis ir numirė. Laikrašty buvo parašyta.—Kokiam laikrašty? —klausia Linus Ida.—Cha, cha, —atsiliepia Madikė, —nesakysiu.Ir traukia iškylon. Ji važiuos traukiniu, paskui sėdės

ant kalno ir valgys sumuštinius, ko gi stebėtis, kad visašvytėte švyti.

62 M a d i k ė


65/355

LISABETĖ ĮSIKIŠA ŽIRNĮ Į NOSĮ

Vėl ruduo, ir kiekvieną ketvirtadienį Junibakene

valgoma žirnių sriuba. Ne kiekvieną ketvirtadienį Lisabetė įsikiša žirnį į nosį, tik vieną sykį. Lisabetė baisiai mėgsta kaišioti daiktus ne ten, kur jie turi būti.Tarnaičių kambario raktą įmeta į laiškų dėžutę, mamos žiedą įbruka į savo paršelį taupyklę, ir niekaipneįmanoma jo iškrapštyti, reikia sukulti paršelį, tėčio

kelnių žnyples sugeba įgrūsti į tuščią butelį. Ir ne išblogos valios, ji tik nori pažiūrėti, ar lenda. Labaismagu patikrinti, kad daiktas lenda ten, kur negalipatikėti, kad įlįs. Štai dabar ji randa žirnį ant virtuvėsgrindų ir šast įsigrūda į nosį. Tiesiog nori pažiūrėti, arlįs. Ir įlenda. Gana giliai.

Paskui Lisabetė nori žirnį išsiimti. Pamėgino ir gana.Bet tada žirnis nenori. Tūno ten sau ir viskas. Lisabetėkrapšto, krapšto, bet žirnis nesiteikia išlįsti. Lisabetėprašo Madikę padėti, Madikė taip pat mėgina. Bet ne,žirnis nė nemano išsikraustyti.

—Gal jis jau ten šaknis išleido, —mano Madikė. —

Matysi, ims ir išlįs tau pro nosiaskyles žirnių žiedai...mat tikiuosi, kad tai bus kvepiantieji žirneliai.

63


66/355

Tada Lisabetė ima bliauti. Kvepiantieji žirneliai jaipatinka, bet geriau, kai jie auga darželyje, o nelenda pronosiaskyles. Todėl gerklodama dumia pas mamą.

—Mama, man žirnis įlindo į nosį, išimk jį! Aš neno

riu, kad jis ten būtų!—O, —sako mama, —o!Jai kaip tik šiandien baisiai skauda galvą, užtat daug

mieliau gulėti ant kanapos ir snausti, negu krapštyti žirnius Lisabetei iš nosies.

—Aš nenoriu, kad jis ten būtų, —šaukia Lisabetė. —

Iškrapštyk!Mama paima plaukų smeigtuką ir pabando sučiuptinelemtą žirnį. Rakinėja, rakinėja, bet nieko neišeina.Žirnis nė iš vietos.

—Madike, paimk Lisabetę ir nusivesk pas dėdę Ber-glundą, —sako mama. —Jis, manau, sugebės išimti.

—Ar tikrai? —klausia Lisabetė.—Tikrai, —atsako mama. Paskui vėl atsigula ant kanapos. Nežmoniškai skauda galvą.

—Eikš, Madike, paskubėkim, —sako Lisabetė. Ji nelabai žino, ar greitai žirniai auga, ir kaip būtų baisu, jeitas siaubas imtų ir išlįstų joms einat gatve. Lisabetę šiur

pas krečia, juk žmonės juoktųsi iš jos.Bet Madikė guodžia ją. Jei tikrai išdygtų kvapnusis

žirnelis, tada juk menka bėda.—Galėtum nusiskinti jį, kad niekas nepamatytų, ir

įsisegtum į sagos kilpą, —sako Madikė.Ir Lisabetė nebesuka daugiau galvos dėl tokio niek

niekio kaip žirnis. Ji keliauja pas daktarą, žirnis jau kone

64 M a d i k ė


67/355

iškrapštytas, pagaliau ne kiekvieną dieną ji gaunatraukti į miestą su Madike.

—Matysi, kaip bus smagu, —sako Lisabetė. —Eime,Madike!

Pas dėdę Berglundą ilgas kelio gabalas. Jis gyvenaprie didžiosios aikštės pačiam miesto vidury, o Juniba-kenas pakraštyje.

Madikė tvirtai laiko Lisabetę už rankos. Mama apsidžiaugtų, jei galėtų matyti, kaip jos gražiai žingsniuoja.

—Visokių kvailysčių tu išsigalvoji, —sako Madikė,

jausdamasi esanti didelė ir išmintinga. Jai visai išgaravęiš galvos, kas prikrečia pačių didžiausių kvailysčių jųšeimoje. Bet vis tiek smagu žygiuoti j miestą, taip ir Madikė mano, todėl Lisabetė nebesulaukia daugiau priekaištų.

Gatvė klote nuklota sausų lapų patalo. Kai paspiri

juos, taip maloniai šnara. Madikė su Lisabete iriasi perlapų krūvas ir iš visų jėgų spardo juos. Mosuoja rankomis, skruostai įrausta. Oras gaivus ir giedras, darželiuose gėlės pajuodusios ir nuvytusios. Lisabetės paguodai... aiškiai matyti, kad žydėjimo metas pasibaigęs, neaugs kvapnieji žirneliai.

—O jeigu aplankytume Linus Idą, —pasiūlo Madikė. —Suspėtume.—Aišku, suspėtume, —sako Lisabetė. Ji taip seniai bu

vo pas Linus Idą, o žirnis galėtų dar truputį patūnoti.Madikei su Lisabete patinka Linus Ida ir kone dar la

biau patinka jos mažas nameliūkštis. Jos namelis ma

žiausias visam mieste. Ir lubos tokios žemos, kad Linus

6.903 65 L i sa b e t ė įs ik i š a ž i r n į į no s į


68/355

Ida vos gali stačia išsitiesti. Ji teturi mažą kambarėlį irmažulytę mažulytę virtuvėlę. Bet ten jauku. Ant palangių žydi gėlės, o sienoje virš lovos ji pasikabinusi duįdomius, šiurpius paveikslus, ir dar ji turi židinį, kur ke

pa obuolius Madikei su Lisabete. Užtat kvaila būtų neužsukti einant pro šalį.Madikė su Lisabete jau taikosi pabarbenti, bet tada

pamato prie durų prisegtą Linus Idos lapelį. „Tuo grįšiu", parašyta jame, Linus Idos nėra namie. Visa laimė,kad Madikė su Lisabete ne per daug skuba, palauks. O

durys neužrakintos, galima tiesiog eiti vidun.Nepaprastai jauku Linus Idos namuose. Jos pasišildo prie įkaitusio židinio ir ima žiūrėti į baisiuosius paveikslus virš Linus Idos lovos. Viename liepsnojantisugnikalnis. Madikę su Lisabete net šiurpas krečia bežiūrint, kaip paveiksle vargšai žmonės stengiasi pasprukti nuo ugnies. Iš tiesų gerai, kad Švedijoje nėranė vieno ugnikalnio. Antrasis paveikslas toks pat šiurpus. Čia daugybė vyrų, jie tuoj tuoj paskęs upėje, oi,kokie jie išsigandę ir kaip nori išlipti į krantą. Bet upėšniošte šniokščia, nors prasideda tik iš butelio, gulinčioant žemės. „Ar tu taip pat nori prigerti degtinės upėj?"parašyta po paveikslu. Madikė su Lisabete net nusi

purto, ne, jos kaip įmanydamos stengsis nepakliūti įdegtinės upę.

—Čia patys geriausi paveikslai, kiek man kada tekomatyti, —sako Madikė.

—Apseliučiai, —pritaria Lisabetė.Paskui jos žiūri į Esteros ir Rutos nuotraukas. Tai Li

nus Idos dukterys. Nuotraukos atsiųstos iš Amerikos.

66 M a d i k ė


69/355

Būtent tenai ir gyvena Rūta su Estera. Jos prašmatniosponios, su dailiomis gėlėtomis suknelėmis, plaukai susukti j kuodą ant viršugalvio. Dabar jų nuotraukos stoviant Linus Idos komodos, o pačios jos gyvena Čikagoje irdaugiau niekada nesirodo namie.

Šalia komodos kabo Linus Idos gitara. Madikė brūkšteli per stygas, skamba nuostabiai. O, Madikė kažin kąatiduotų, kad mokėtų taip skambinti kaip Linus Ida.

O Lisabetei nerūpi muzika. Ji stovi prie lango ir žvalgosi į kiemą, ar nėra ten ko nors įdomaus. Yra. Ten riogso kelios atmatų statinės, žaliuoja plotelis vejos ir augadidelis medis, o aplink kiemą pristatyta eilė mažų nameliukų, kone tokių kaip Linus Idos. Bet visa tai ne itinįdomu. Įdomiausia raudonplaukė mergaitė, sėdinti antvieno namelio laiptukų. Toji mergaitė tikriausiai Matisė,apie ją Linus Ida pasakojo, ir Lisabetei be galo maga su

ja paplepėti.

—Tuoj sugrįšiu, —sako ji Madikei. Bet Madikė pasi-tvėrusi gitarą ir taip muzikuoja, kad nei girdi, nei mato.Užgauna vis po toną iš eilės ir sulig kiekvienu užsimerkia ir klausosi. Girdi, kaip skamba net širdies gilumoje,ir jai nepaprastai džiugu.

Lisabetė jau kieme. Matisė tebesėdi priešais savo na

mą. Ji turi peilį rankoje ir gremžia pagalį, apsimeta, jognemato Lisabetės. Lisabetė iš lėto prislenka artyn ir sustoja per tam tikrą atstumą, taip, kaip reikalauja mandagumas. Stovi tyliai ir laukia, tada Matisė pakelia galvą.

—Snargle, —trumpai drūtai ištaria ji ir vėl gremžia.Lisabetė supyksta. Jei čia yra kokia snarglė, kuriai de

rėtų nusišnypšti, tai tik Matisė.

L i sa b e tė į s ik i š a ž i r n į į no s į


70/355

—Tu pati snarglė, suskretėle, —atšauna Lisabetė. Pasako šitaip, bet gana baikščiai. Nors Matisė ne didesnėuž ją pačią, bet atrodo tokia rūsti ir pavojinga.

—Ar nori, kad peiliu tave persmeigčiau? —paklausia

Matisė.Lisabetė nieko neatsako. Tik pasitraukia kelis žingsnius atatupsta ir kyšteli liežuvį. Matisė irgi parodo liežuvį, paskui sako:

—Aš turiu du triušius, kad tave paraliai, o tu neturi!Lisabetė niekada iki šiol negirdėjo žodžio „paraliai",

bet supranta, kad jeigu Matisė pasakė jai „kad tave paraliai", vadinasi, kažkoks bjaurus, tik Lisabetė ne iš tų,kurie gaišta, mokydamiesi naują gerą žodį.

—Aš turiu katę Gosaną, kad tave paraliai, o tu neturi, —sako ji.

—Cha, cha, čia tiek šmirinėja kačių, kad negalim atsiginti, —sako Matisė. —Aš nenoriu katės, net jei kas jąman meste numestų!

Kurį laiką tylu. Matisė su Lisabete spokso įsmeigusios akis į kita kitą. Paskui Matisė sako:

—Man operavo akląją žarną, užtat dabar per visą pilvą didžiausias randas, po paraliais, o tu tokio neturi!

Dabar Lisabetės eilė. Ji įtemptai galvoja. Nieko neat

simena, kas galėtų prilygti randui pilve? Betgi turi, žinoma!

—Man į nosį įlindo žirnis, kad tave paraliai, o tau ne!Matisė su panieka nusikvatoja.—Žirnis, aš tiek jų turiu, kad galėčiau pilną nosį pri

sigrūsti. Ir baisus čia daiktas?

Lisabetė sutrinka ir burbteli sau po nosim:

68 M a d i k ė


71/355

—O jeigu ims ir išdigs iš jo kvapnusis žirnelis...Pasako tyliai tyliai, juk to kvapniojo žirnelio ji pati

nenori, kam gi tada girtis?

Tuo tarpu Matisė nusišluosto nosį palaidinukės rankove... ir Lisabetė pamačiusi sugalvoja gerą dalyką.—Zinai, ką, —sako ji. —Kaip tu prisikimši pilną nosį

žirnių, juk ji jau pilna snarglių, snargle tu!Tada Matisė rimtai supyksta.—Aš tau duosiu už snarglę, —sušunka ji ir puola Li-

sabetę. Lisabetė mosikuoja rankomis ir ginasi kaip įmanydama, bet Matisė labai stipri. Daužo kumščiais, tvatina, grūda Lisabetę prie sienos, ir Lisabetė ima klykti.

—Madike! Madike!Lisabetei nėra ko pačiai muštis, kai ji turi tokią sese

rį kaip Madikė. Madikė tai bent moka peštis! Kai supyksta —o supyksta labai lengvai —tada visai nesiži-no, ką daro. Tik kad puls staiga. Ir tuščiai mama sten

69 L i sa b e tė įs ik i š a ž i r n į į nos į


72/355

giasi ją atkalbinėti. Mažoms mergaitėms nedera muštis, sako mama. Bet Madikė niekaip neatsimena, kaireikia, o tada jau šaukštai po pietų. Dažniausiai labaigailisi ir prisižada daugiau niekada nesipešti. Bet jei

kas bando skriausti jos mažąją sesytę, to ji niekaip nepakęs. Užtat dabar išneria pro duris tarsi širšė iš savolizdo. Matisė nespėjusi nė mirktelėti gauna tokį niuksą, kad nusirita atatupsta.

—Kad tave paraliai, —taria tada Lisabetė.Bet Matisė juk irgi turi seserį.

—Mija, —surinka Matisė, —Mija!Ir kas išneria iš artimiausio namo kaip širšė iš savo

lizdo, jei ne Mija, Madikės klasės draugė, ta, kur turi pil

ną galvą bužių.

70 M a d i k ė


73/355

Matisė kaukdama parodo į Madikę.—Ji taip vožė man, kad pargriuvau!—Suskretėle, tu pradėjai, —mėgina Lisabetė paaiškin

ti, bet jos pastangos tuščios. Madikė su Mija jau grumiasikaip pašėlusios. Mija mažytė, gudri ir pikta, ji žnaibosi,draskosi, rauna plaukus. Tuo tarpu Madikė atvirkščiai, jimušasi kaip berniukas, sąžiningai, ir ji stipri. NetrukusMija aukštielninka guli ant žemės ir nebegali daugiaudraskytis, nes Madikė užsėdusį ant jos ir laiko rankas.

—Ar pasiduodi? —klausia Madikė.Tada Mija ištaria baisų žodj.—Tik ne tau, velnio vaike.Madikė su Lisabete persigandusios pasižiūri į ją.

Snargle galima sakyti, suskretėle galima sakyti, bet velnio vaike negalima sąlyti, tai keiksmažodis. O kas keikiasi, nueina į pragarą, taip Linus Ida sakė.

Vargšė Mija! Madikei taip jos gaila, kad paleidžia

rankas. Bene gali peštis su tokiu, kuris nueis į pragarą.Tada Mija vikriai sugniaužia kumštį ir tvoja Madikei tiesiai į nosį. Ne per smarkiausiai, bet to gana, kad Madikeiprapliuptų kraujas iš nosies. Jai dažnai taip atsitinka, irLisabetė niekada per daug neima į galvą. Bet šį sykį, pamačiusi kraują žliaugiant iš Madikės nosies, taip suklin

ka, lyg būtų širdis anai plyšusi.—Madikė negyva, —šaukia ji. —Madikė negyva!Ir tada pasirodo angelas išgelbėtojas... Linus Ida!—Taigi, taigi, gal jau visai pašėlot.Ji tuoj atskiria jas, tvirtai sučiupusi viena ranka Miją,

kita Madikę.

—Kurgi matėt šitaip darant! Kaip jums negėda!

71 L i s ab e tė į s ik i š a ž i r n į į nos į


74/355

Madikė su Lisabete tuoj susigėsta. Tik ne Mija ir Ma-tisė. Jos vis tokios pat paniurusios. Tiesa, negaišdamossprunka į savo priemenę, bet stovi ten ir žiopso pro duris, rodydamos visokias grimasas Madikei ir Lisabetei.

Jau pradėję temti, bet Madikė su Lisabete vis tiek mato jų susivėlusius raudonus gaurus ir piktas šypsenas.—Snarglės, jums skudurus reikėtų išvelėti, —šaukia

Mija, o Matisė padeda:—Eikšekit, abiem išvelėsim skudurus!— Taigi, taigi, —sumurma Linus Ida, —šitie vaikai

vieną gražią dieną atsidurs cypėje.Pavargsti besimušdamas. Ir Madikė, ir Lisabetė visaipatenkintos, kad gali užeiti pas Linus Idą atsipūsti. Linus Ida bara jas, aimanuoja. Iš tikrųjų, kaip Madikė atrodo, kraujas šlioja iš nosies, o dailus tamsiai mėlynaspaltelis visas pilkas nuo purvo ir dulkių. Bet Linus Idauždeda jai ant nosies šlapią skudurą, išpurto apsiaustą,ir šis vėl gražus. Paskui įmeta malkų į židinį, abi susėdapriešais ugnį ir kepa obuolius, o Linus Ida groja gitara irdainuoja joms.

—Dar, dar, —prašo Madikė su Lisabete kiekvieną kartą, kai Linus Ida ketina nustoti. Ir ji padainuoja joms daugybę liūdnų dainelių, ir „Siaudžia šaltas šiaurės vėjas", ir

„Gyveno kitados juodas negras", ir „Riteris ŠventasisMartynas". Galiausiai „Jėzaus geležinkelis į dangų", bettada Madikė jau ant akių užsideda šlapią skudurą.

—Cha, cha, tik kad mes nematytume, kaip tu verki, —sako Lisabetė.

Pati ji niekada neverkia, nors ir labai būtų graudi dai

nelė.

72 M a d i k ė


75/355

Bet staiga Linus Ida padeda gitarą.—O dabar bus geriausia, jei eisit namo, —sako ji, —

nes mama gal jau pradėjo nerimauti, kur jūs dingot.Ir tik dabar Madikė atsimena! Žirnis! Daktaras! Oi,

oi, juk ji viską buvo užmiršusi!

— Paskubėk, Lisabete, greičiau, bėgam, še... vilkispaltą, greičiau!

Linus Ida visai nustemba.—Juk aš nenorėjau jus taip staigiai išvaryti, —sako ji.Bet Madikė su Lisabete nebegirdi jos. Vos atsisveiki

nusios ir net nesusisagsčiusios apsiaustų išdumia lauk.

Po penkių minučių pasiskambina į dėdės Berglundo

73 L i sa be tė į s ik i š a ž i r n į į no sį


76/355

duris. Šitaip belekiant Madikei vėl pradeda tekėti iš nosies kraujas, ir dėdė Berglundas net šasteli atatupstas,išvydęs tokį baisų veidą.

—O dieve saugok, —sako jis. —Bene į peštynes buvai pakliuvusi.

—Ar matyti? —klausia Madikė.—Taip, —atsako dėdė Berglundas, ir jo žodžiai tikra

teisybė. Madikės nosis sutinusi ir pūpso lyg didžiulėraudona bulvė. Madikė visai nepanaši į save, nebent įką kitą.

Dėdė Berglundas įstumia jas į savo priimamąjį.

—Maniau, kad šį sykį Lisabetė bus mano pacientė, —taria jis. —Bent taip mama sakė.—Ar mama skambino? —sunerimusi klausia Madikė.—Taip, bet tik tris sykius, —atsako dėdė Berglundas.—Oi, —sako Madikė.—Oi, —sako Lisabetė.—S

Documents

Musu.visu.Madike.1997.LT - Astrid Lindgren(2)