TURINYS

I. BAUDŽIAMOJI TEISĖ IR PROCESAS

Sigitas Justinas Pečkaitis, Edita Gruodytė. Naujojo Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso normų, reglamentuojančių atsakomybę už nusikaltimus, susijusius su disponavimu narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, analizė ir jų tobulinimo kryptys................................................................................................................

Rima Ažubalytė. Diskrecinio baudžiamojo persekiojimo realizavimo kriterijai: reali nuteisimo galimybė ir viešasis interesas (1)........................................................................

Aistė Diržytė, Aleksandras Patapas. Terorizmo sociopsichologiniai ypatumai...............

Andrius Nevera. Valstybės baudžiamoji jurisdikcija ir užsienyje priimtų nuosprendžių pripažinimas Lietuvoje..........................................................................................................

Vytautas Sirvydis. Agresyvumo raiška tyčinių nužudymų genezėje.................................

Ramūnas Jurgaitis. Formalieji ir vertinamieji požymiai taikant supaprastintą baudžiamąją procesinę formą..............................................................................................

Jolanta Kanapeckaitė. Įtariamųjų (kaltinamųjų) fiziniai arba psichiniai trūkumai bei jų reikšmė realizuojant teisinę gynybą.....................................................................................

Rimvydas Norkus. Teismo įsakymo procedūros teisinė prigimtis: lyginamieji aspektai...

5

20

30

39

46

57

67

77

II. KRIMINALISTIKA

Renata Ryngevič. Sociolingvistinių ir psicholingvistinių tyrimų rezultatų pritaikymo kriminalistinės lingvistinės ekspertizės poreikiams galimybės............................................

91

III. FINANSŲ IR MOKESČIŲ TEISĖ

Dalia Vasarienė. Atsiskaitymų negrynaisiais pinigais samprata........................................

104

111

3

Egidija Smalakienė. Mokesčių mokėtojo patikrinimas......................................................

4

CONTENTS

I. PENAL LAW AND PROCESS

Sigitas Justinas Pečkaitis, Edita Gruodytė. Analysis and Development of New Lithuanian Penal Code Norms Regulating the Responsibility for Crimes Involving Narcotic and Psychotropic Substances...............................................................................

Rima Ažubalytė. Criteria of Discretional Prosecution.........................................................

Aistė Diržytė, Aleksandras Patapas. Sociopsychological Aspects of Terrorism.............

Andrius Nevera. Criminal Jurisdiction of the State and Recognition of Foreign Judgement in Lithuania........................................................................................................

Vytautas Sirvydis. Expression of the Aggressive Behavior in Premeditated Murders......

Ramūnas Jurgaitis. Formal and Evaluative Features in a Simplified Criminal Procedure

Jolanta Kanapeckaitė. Physical or Mental Defects of the Suspected (Defendant) and their Significance in the Realization of Legal Defense.........................................................

Rimvydas Norkus. Legal Nature of Court Order Procedure: Comparative Aspects.........

5

20

30

39

46

57

67

77

II. CRIMINALISTICS

Renata Ryngevič. The Application Possibility of Social and Psycholingvistic Research Results to the needs of Criminalistic Expertise....................................................................

91

III. FINANCE AND TAX LAW

Dalia Vasarienė. Non–Cash Payment Concept..................................................................

Egidija Smalakienė. Audit of Tax Payer.............................................................................

104

111

5

6

Jurisprudencija, 2003, t. 38(30); 5–19

I. BAUDŽIAMOJI TEISĖ IR PROCESAS

NAUJOJO LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO KODEKSO NORMŲ, REGLAMENTUOJANČIŲ ATSAKOMYBĘ

UŽ NUSIKALTIMUS, SUSIJUSIUS SU DISPONAVIMU NARKOTINĖMIS IR PSICHOTROPINĖMIS MEDŽIAGOMIS,

ANALIZĖ IR TOBULINIMO KRYPTYS

Prof. Sigitas Justinas Pečkaitis

Lietuvos teisės universitetasAteities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 271 46 78

Doktorantė Edita Gruodytė

Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Baudžiamosios teisės katedraAteities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 271 45 84Elektroninis paštas edita@mail.balt.net

Pateikta 2002 m. lapkričio 12 d.Parengta spausdinti 2003 m. balandžio 9 d.Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Baudžiamosios teisės katedros lektorius dr. Aurelijus Gutauskas ir šio Universiteto Socialinio darbo fakulteto Psichologijos katedros profesorius habil. dr. Viktoras Justickis

S a n t r a u k a

Straipsnyje apžvelgiamos kai kurios naujajame Baudžiamajame kodekse įvardytų nusikaltimų, susijusių su disponavimu narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, naujovės. Pirmiausia minėtina šių nusikaltimų vieta baudžiamajame kodekse ir jų sisteminimo pagrindas, administracinių teisės pažeidimų kodekso ir baudžiamojo kodekso normų, susijusių su disponavimu narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, atribojimo kriterijai naujame Baudžiamajame kodekse ir jų reikšmė. Straipsnyje analizuojama galimybė įstatymais įtvirtinti nusikalstamų veikų skirtumą pagal nusikaltimo dalyką – narkotinių medžiagų rūšį, numatant gerokai švelnesnę atsakomybę už disponavimą kanapėmis, palyginti su visais likusiais narkotikais.

Minėtieji klausimai analizuojami nagrinėjant esamą ir naująjį Baudžiamąjį kodeksus, kitus Lietuvos teisės aktus ir teismų praktiką,

7

Jungtinių Tautų konvencijas ir jų komentarus, užsienio šalių įstatymus ir praktiką.

8

1. Nusikaltimų, susijusių su disponavimu narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, vieta naujame Baudžiamajame

kodekse

2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu buvo patvirtintas naujasis Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas (toliau – naujasis BK). Jis Lietuvos mokslininkų parengtas vadovaujantis šiuolaikinio baudžiamosios teisės mokslo laimėjimais, atitinka šiuolaikines baudžiamųjų įstatymų plėtros tendencijas ir suformuotas atsižvelgiant į Lietuvos istorinę, ekonominę, socialinę ir teisinę raidą. Formuojant kodeksą buvo peržvelgti konceptualieji elementai ir padaryta nemažai naujovių, kurias įvedus iš esmės pasikeitė ir baudžiamųjų įstatymų, nustatančių atsakomybę už veikas, susijusias su narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, reglamentavimas. Veikos, kurių dalykas yra narkotinės ir psichotropinės medžiagos, baudžiamajame kodekse išlieka. Tokios praktikos Europos Sąjungos valstybėse laikosi vos keletas valstybių – Ispanija, Prancūzija ir Suomija. Tuo tarpu visose likusiose šalyse visi su narkotikais susiję klausimai dažniausiai yra aptarti vienu arba keliais įstatymais. Pavyzdžiui, Austri-joje, Danijoje, Graikijoje, Liuksemburge, Olandijoje, Portugalijoje, Švedijoje, Vokietijoje visi su narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis susiję klausimai sureguliuoti atskiru teisės aktu – paprastai įstatymu. Kai kuriose šalyse skiriasi priimtų įstatymų turinys. Vienose, pavyzdžiui, Portugalijoje [1], Liuksemburge [2], Austrijoje [3] vienu įstatymu detaliai sureguliuoti praktiškai visi su narkotikais susiję klausimai – pateikiami įstatymo tikslai ir sąvokų apibrėžimai, teisėto disponavimo narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis tvarka, įvardijamos veikos, susijusios su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ir psichotropinėmis me-džiagomis, ir atitinkamos sankcijos, nusikaltimai, susiję su pinigų plovimu bei turto įsigijimu iš narkotinių nusikaltimų, narkotikų vartojimo ir gydymo klausimai, kai kurie baudžiamojo proceso klausimai, administracinės sankcijos ir baigiamosios nuostatos. Papildomai pateikiami narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašai. Tuo tarpu kitose valstybėse, pavyzdžiui, Švedijoje, su narkotikų apyvarta susiję klausimai sureguliuoti trimis įstatymais [4], Olandijoje [5, p. 1] beveik visi svarbiausi klausimai aptarti Opijaus akte, tačiau Baudžiamajame kodekse reglamentuotas neteisėtai įgyto turto konfiskavimas ir veikos, susijusios su pinigų plovimu; Vokietijoje [6, p. 1] nuostata esminių su narkotikais susijusių klausimų atžvilgiu išreikšta Opijaus akte, tačiau konkrečiuose įstatymuose aptarti su pinigų plovimu ir prekursoriais susiję klausimai. Baudžiamojo proceso klausimai minėtuose įstatymuose nenagrinėjami, tai palikta Baudžiamojo proceso kodekso kompetencijai; įstatymai nereglamentuoja ir bendrųjų Baudžiamuoju kodeksu išspręstų klausimų. Metodiką, kai visi su narkotikais susiję klausimai aptarti viename įstatyme, galima laikyti priimtinesne, kadangi teisėsaugos pareigūnams yra patogiau naudoti įstatymą žinant, kad jame galima surasti atsakymus į visus su disponavimu narkotikais susijusius klausimus. Be to, kodeksų nereikia apkrauti papildomomis normomis, reglamentuojančiomis tik su narkotikais susijusias nusikalstamas veikas. Kita vertus, tarkime, Lietuvoje per keletą dešimtmečių yra susiformavusios įstatymų kodifikavimo tradicijos ir įprasta, kad visi nusikaltimai yra įvardyti baudžiamajame kodekse kriminalizuojant naujas veikas, tačiau jų neįtraukus į kodeksą, kiltų daug neaiškumų tiek teisėsaugos pareigūnams, tiek paprastiems gyventojams1.

1 Konkrečių nusikaltimų neįtraukimo į kodeksą praktiką Lietuva išbandė dar 1992 m., kai genocido nusikalti-mas buvo reglamentuotas atskiru įstatymu [7], tačiau 1998 m. [8] ši veika inkorporuojama į Baudžiamąjį kodeksą, ir tai rodo, kad tokia praktika Lietuvoje nepasiteisino.

9

Naujojo Lietuvos BK esminė naujovė ta, kad su narkotikais susiję nusikaltimai2, kartu su nusikaltimais, susijusiais su disponavimu nuodingosiomis ar stipriai veikiančiomis medžiagomis, yra įtvirtinti viename – XXXVII skyriuje, pavadintame „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai, susiję su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis, nuodingosiomis ar stipriai veikiančiomis medžiagomis“ (prieš priimant naująjį BK jie buvo nusikaltimų visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai skirsnyje). Naujojo BK XXXVII skyriaus veikų sisteminimo pagrindu įstatymų leidėjas pasirenka nusikaltimo dalyką – narkotines, psichotropines, nuodingąsias arba stipriai veikiančias medžiagas. Pasirinktasis kriterijus palengvina Baudžiamajame kodekse surasti atitinkamas teisės normas, leidžia jas atriboti nuo visų kitų, turinčių panašų rūšinį objektą, veikų, tačiau kartu yra pažeidžiamas atskirų teisės normų sisteminimo principas: „teisės normos jungiamos į teisės institutus atsižvelgiant į tai, kokią socialinių santykių sritį konkreti norma reguliuoja (teisinio reguliavimo objektą)“ [9, p. 263]. Paprastai baudžiamojo kodekso specialiosios dalies normos sisteminamos į atskiras grupes pagal rūšinį objektą, bet ne dalyką. Tai yra „vertybės, kurias saugo atitinkama įstatymo norma, yra kriterijus, kuriuo vadovaujantis tos normos įrašomos į vieną ar kitą BK skyrių“ [10, p. 62]. Naujajame BK šis sisteminimo principas pažeistas jungiant teisės normas su XXXVI skyriaus, pavadinto „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai, susiję su disponavimu ginklais, šaud-menimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis ar radioaktyviosiomis medžiagomis“ normomis. Visi likusieji skyriai suformuoti pagal nusikalstamos veikos objektą. Konstatavus šiuos baudžiamųjų teisės normų sisteminimo skirtumus būtina paanalizuoti galimybę minėtuosius du skyrius sisteminti pagal nusikalstamos veikos objektą bei panagrinėti, ar tikslinga laikytis baudžiamosios teisės normų grupavimo kriterijų.

Esminiu XXXVII skyriaus pavadinimo trūkumu reikėtų laikyti tai, kad šiame skyriuje yra ne visos nusikalstamos veikos, kurių dalykas – narkotinės ir psichotropinės medžiagos, nors pavadinimo formuluotė leistų susidaryti tokią nuomonę. Vienas nusikaltimas – narkotikų kontrabanda yra paliekamas nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų ekonomikai ir verslo tvarkai skyriuje. Šio netikslumo būtų išvengta, jeigu ir su narkotikais susiję nusikaltimai būtų sugrupuoti pagal nusikalstamos veikos objektą. Galbūt įstatymų leidėjas sąmoningai atsisakė tai padaryti, kadangi teisinėje literatūroje nėra vienos nuomonės, ką reikėtų laikyti su narkotikais susijusių nusikaltimų rūšiniu objektu, be to, atsižvelgiant į konkretų nusikaltimą, jų gali būti keletas. Senajame Lietuvos BK narkotiniai nusikaltimai buvo priskiriami nusikaltimų visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai skirsniui, todėl visų šiame skirsnyje esančių nusikaltimų rūšiniu objektu reikėtų laikyti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką. Tačiau toks objektas yra per daug platus ir nekonkretus. Baudžiamosios teisės vadovėlio autoriai siūlė rūšiniu objektu laikyti žmonių sveikatą [11, p. 132–134]. Naujame Rusijos BK su narkotikais susiję nusikaltimai susisteminti 25 skirsnyje, pavadintame „Nusikaltimai gyventojų sveikatai ir visuomenės dorovei (moralei)“ [12, p. 424]. Su narkotikais susijusių nusikaltimų objektas yra tik gyventojų sveikata. Be to, šis skirsnis yra nusikaltimų visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai skyriuje. Tarkime, 1998 m. Latvijos ir Estijos kodeksuose [13, p. 86] su narkotikais susiję nusikaltimai ir toliau išlieka nusikaltimų visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai skirsniuose. 1997 m. Baltarusijos kodekse [14, p. 198] pastarieji nusikaltimai susisteminti nusikaltimų visuomenės saugumui, viešajai tvarkai ir gyventojų sveikatai dalyje. Tai yra, buvusiose TSRS valstybėse su narkotikais susijusių nusikaltimų rūšinis objektas ir toliau išlieka visuomenės saugumas ir

2 Su narkotikais susijusiaisnusikaltimais straipsnyje vadinamos visos naujame Baudžiamajame kodekse esančios veikos, kurių dalykas – narkotinės ir psichotropinės medžiagos, prekursoriai arba augalai, turintys nar-kotinių ar psichotropinių medžiagų.

10

viešoji tvarka. Tokį sisteminimo kriterijų galima pateisinti, kadangi tam tikrais atvejais darant šiuos nusikaltimus kyla grėsmė ir visuomenės saugumui, ir vieša-jai tvarkai. Minėtuosius pavojus lengviausia susieti su pavojingiausiu nusikaltimu – prekyba narkotikais, kuria paprastai verčiasi organizuotos grupės, o gautieji pinigai skiriami kitoms organizuoto nusikalstamumo rūšims, tarkime, terorizmui, finansuoti, papirkinėti valstybės tarnautojus ir taip griauti valstybės pamatus. Antra vertus, didesnę ar mažesnę grėsmę visuomenės saugumui kelia praktiškai visi sunkesni nusikaltimai, todėl šiam objektui trūksta konkretumo. Tiek Rusijos [12, p. 425], tiek Lietuvos mokslininkai [11, p. 185–213] tiesioginiu objektu laiko žmonių sveikatą. Tačiau tas pats objektas – žmonių sveikata Lietuvoje laikomas ir rūšinių nusikaltimų, susijusių su neteisėta narkotinių ir psichotropinių medžiagų apyvarta, pagrindu [11, p. 181]. Toks aiškinimas atitinka baudžiamosios teisės normų sisteminimą, kadangi konkrečios veikos vietą viename ar kitame BK specialiosios dalies skyriuje visada lemia pagrindinis objektas [10, p. 65], šiuo atveju tai yra žmonių sveikata.

Vakarų Europos valstybėse, kuriose veikos, susijusios su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, kodifikuotos, taip pat nėra vienodos nuomonės. Pavyzdžiui, Ispanijos BK su narkotikais susiję nusikaltimai yra trečiajame skyriuje „Nusikaltimai visuomenės sveikatai“ [15, p. 114–119]. Prancūzijos BK, susidedančiame iš keleto atskirų knygų, ar narkotkais susiję nusikaltimai priskiriami 2 knygai, kurios pavadinimas „Apie nusikaltimus ir nusižengimus asmeniui“. Šioje knygoje jiems skirtas visas ketvirtas skyrius „Apie neteisėtą prekybą narkotikais“ [16, p. 202–207]. Šiuo atveju Prancūzijos kodekso skyriaus pavadinimas netiksliausias, kadangi šiame skyriuje kriminalizuota ne tik prekyba narkotikais, bet ir visos kitos su narkotikų apyvarta susijusios veikos.

Panagrinėjus konkrečių valstybių baudžiamųjų teisės normų sisteminimo kriterijus matyti, kad daugumoje kodeksų jos sugrupuotos pagal objektą, kurį valstybės supranta skirtingai. Tačiau vienas objektas – žmonių sveikata dominuoja.

Tikriausiai būtų priimtiniau, kad ir minėtieji naujojo Lietuvos BK du skyriai būtų susisteminti pagal nusikalstamų veikų objektą. Kadangi visais atvejais darant su narkotikais susijusius nusikaltimus kėsinamasi į gyventojų sveikatą, ją reikėtų laikyti rūšiniu objektu ir nagrinėjamų normų sisteminimo pagrindu. Tačiau tokio sisteminimo nepakaktų, kadangi kodekse jau yra du skyriai, kurių objektas – žmogaus sveikata ir dar vieno to paties pavadinimo skyriaus įvedimas sukeltų daugiau neaiškumų. Todėl atsižvelgiant į kitų šalių praktiką būtų galima suformuluoti tokį XXXVII skyriaus pavadinimą „Nusikaltimai žmonių sveikatai, susiję su disponavimu narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis“, kuriame būtų nurodytas nusikaltimų objektas, o įvardytas nusikaltimo dalykas leistų šią nusikaltimų grupę atriboti nuo kitų veikų, kurių objektas – žmonių sveikata. Tokios nuomonės laikosi ir Lietuvos mokslininkai, pasiūlę minėtąją nusikaltimų grupę susisteminti pavadinimu „Nusikaltimai žmonių sveikatai, susiję su neteisėta psichotropinių ar narkotinių medžiagų apyvarta“ [11, p. 134]. Ana-logiškas sprendimas pateiktas naujojo BK XLIII skyriuje, kuris vadinasi „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai valdymo tvarkai, susiję su dokumentų ar matavimo priemonių klastojimu“. Šis skyrius susistemintas pagal nusikaltimo objektą, tačiau kadangi XLII skyriuje, kurio pavadinimas „Nusikaltimai valdymo tvarkai“, taip pat susisteminti nusikaltimai valdymo tvarkai, nusikaltimo dalykas padeda juos atriboti.

Padarius pasiūlytą pakeitimą būtų išlaikyti baudžiamųjų teisės normų sisteminimo į atskirus skyrius kriterijai. Atrodytų, kad išsprendžiama ir narkotikų kontrabandos problema – ji ir toliau liktų nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų ekonomikai ir verslo tvarkai skyriuje, kadangi ja kėsinamasi į skirtingą rūšinį objektą. Tačiau kontrabandos problemą reikia papildomai aptarti, kadangi yra

11

akivaizdžių šio straipsnio trūkumų. Be to, naujame BK nesilaikyta vienodos nuomonės, nustatant vienos ar kitos nusikalstamos veikos vietą. Pavyzdžiui, įsta-tymų leidėjas laikosi kitokios nuostatos dėl narkotinių ar psichotropinių medžiagų grobimo. Pastaroji veika priskiriama prie nusikaltimų, susijusių su narkotikais, nors medžiagų užvaldymo būdas bylotų, kad ji turėtų būti priskirta prie nusikaltimų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams. Dar vienu naujojo BK kontrabandos straipsnio trūkumu reikėtų laikyti tai, kad tiek už pirmoje, tiek už antroje dalyse įvardytas veikas nustatyta maksimali sankcija – laisvės atėmimas iki aštuonerių metų, nors pirmuoju atveju kontrabandos dalykas nėra pats savaime pavojingas, kaip, tarkime, narkotikai ar šaunamieji ginklai bei sprogstamosios medžiagos. Be to, įstatymiškai nediferencijuota baudžiamoji atsakomybė nei pagal dalyko kiekį, nei pagal rūšį, ir, tarkime, įmanomos situacijos, kai asmuo gabens per sieną nedidelį kiekį narkotikų savo asmeninėms reikmėms tenkinti, tačiau teismas privalės asmeniui skirti laisvės atėmimo bausmę. Tokia įstatymų leidėjo nuostata nelogiška ir neteisinga.

Kiek kitaip neteisėtas narkotikų gabenimas per valstybės sieną kriminalizuotas Europos Sąjungos valstybėse. Daugelyje iš jų kontrabandai įvardyti taikomos 1961 ir 1988 metų konvencijose įtvirtintos importo ir eksporto sąvokos ir tik vienoje šalyje – Švedijoje vartojama kontrabandos sąvoka. Kai kurių ES šalių įstatymuose netgi pateikiami šių sąvokų apibrėžimai, kuriuose jos aiškinamos plačiau. Pavyzdžiui, Olandijos Opijaus įstatyme [17, 1 str. 4 d.] „importas“ taip pat apima ir objektų ar prekių, į kuriuos yra supakuoti ar kuriuose paslėpti narkotikai, importą ir bet kuriuos kitus asmens veiksmus, kuriais siekiama toliau transportuoti, saugoti, pristatyti, gauti ar perduoti narkotikus, objektus ar prekes, kuriuose yra paslėpti ar supakuoti narkotikai, importuoti jų nedeklaravus. „Eksportas“ taip pat apima objektų ar prekių, kuriuose paslėpti ar į kuriuos supakuoti narkotikai, eksportą, jų priėmimą arba atidavimą transportuoti į užsienio šalį, deklaravus jas eksportui arba reeksportui (pagal 1992 m. spalio 12 d. EEB Tarybos Nr. 2913/92 taisykles dėl muitų kodekso priėmimo priskiriamas ir pranešimas), arba jų turėjimas viduje, ant viršaus ar pritvirtintų prie laivo, lėktuvo ar mašinos, vykstančios į užsienį“. Olandijoje baudžiamoji atsakomybė už narkotikų kontrabandą diferencijuota pagal narkotinių medžiagų sąrašus ir pagal dalyko kiekį. Už pirmajame sąraše esančių narkotikų importą ir eksportą esant tyčinei kaltės formai numatyta sankcija – laisvės atėmimas iki dvylikos metų ir penktosios kategorijos bauda. Už analogišką veiką su antrajame sąraše esančiomis narkotinėmis medžiagomis – laisvės atėmimas iki penkerių metų arba penktosios kategorijos bauda [17, 10 str. 4 d. ir 11 str. 4 d.]. Tačiau kai importuojamas arba eksportuojamas nedidelis kiekis narkotikų, už I sąraše esančias medžiagas – sankcija iki vienerių metų laisvės atėmimo arba trečiosios kategorijos bauda, o už nedidelį kiekį antrajame sąraše esančių narkotikų asmuo arba turi teisę būti visai atleistas nuo bausmės, arba maksimali jam taikoma sankcija – laisvės atėmimas iki vieno mėnesio arba antrosios kategorijos bauda [17, 10 str. 5 d. ir 11 str. 6 d.]. Švedijos kontrabandos įstatyme atskirai nustatyta baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą narkotikų importą arba eksportą, ir sankcijos yra griežtesnės, palyginti su bausmėmis, numatytomis už visų kitų daiktų kontrabandą. Baudžiamoji atsakomybė taip pat diferencijuojama pagal nusikalstamos veikos pavojingumą. Bendrojoje normoje už narkotikų kontrabandą numatyta sankcija – laisvės atėmimas iki trejų metų. Tačiau įstatyme yra dvi specialios normos. Jeigu nusikaltimas bus pripažintas smulkiu, sankcija – bauda arba laisvės atėmimas iki šešių mėnesių. Jeigu padarytas nusikaltimas bus pripažintas sunkiu – laisvės atėmimas nuo dvejų iki dešimties metų. Apie padarytos veikos sunkumą kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas, remdamasis įstatyme nustatytais kriterijais – ar buvo ypač dideli narkotikų

12

kiekiai, ar tai buvo dalis didelio nusikaltimo, ar asmuo veikė kaip organizuotos grupės narys ir kt. [18, 2, 6 str.].

Atsižvelgiant į aptartuosius naujojo Lietuvos baudžiamojo kodekso trūkumus ir remiantis kitų valstybių praktika būtų galima pateikti keletą šios problemos sprendimo variantų. Pirmasis jų – kontrabandą įtraukti į XXXVIII skyrių. Šis variantas būtų idealus tuo atveju, jeigu liktų nepakitęs su narkotikais susijusių nusikaltimų skyriaus pavadinimas, t. y. ir toliau nusikalstamos veikos jam būtų priskiriamos pagal dalyką. Tai galima padaryti dviem būdais. Paprasčiausias jų būtų LR BK 259–260 str. kiekvienos dalies dispozicijoje įterpti papildomas veikas: „importavo ar eksportavo“ ir, pavyzdžiui, 259 straipsnio 1 dalį išdėstyti tokia redakcija:

Tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno, siuntė, importavo ar eksportavo narkotines ar psichotropines medžiagas, neturėdamas tikslo jas parduoti ar kitaip platinti <…>.

Šitoks baudžiamojo kodekso pakeitimas būtų teisingesnis ir tuo požiūriu, kad įstatymu būtų diferencijuota asmenų atsakomybė pagal tikslus (asmeniniams poreikiams ar platinimo tikslais) bei gabenamų medžiagų kiekį. Tačiau siūlomoji redakcija turi ir trūkumų, kadangi šiuo atveju nediferencijuota baudžiamoji atsakomybė pagal rūšinį objektą. Antrasis būdas – analogiškai naujojo BK 263 straipsniui („Narkotinių ar psichotropinių medžiagų pagrobimas“), narkotinių medžiagų importui ir eksportui (kontrabandai) skirti atskirą straipsnį. Galima būtų pasiūlyti tokį variantą:

261 straipsnis. Narkotinių, psichotropinių medžiagų ar jų pirmtakų (prekursorių) kontrabanda.

1. Tas, kas nepateikdamas muitinės kontrolei ar kitaip jos išvengdamas arba neturėdamas leidimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno narkotines, psichotropines medžiagas arba šių medžiagų pirmtakus (prekursorius), baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki 5 metų.

2. Tas, kas nepateikdamas muitinės kontrolei ar kitaip jos išvengdamas arba neturėdamas leidimo, per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno nedidelį kiekį narkotinių, psichotropinių medžiagų arba šių medžiagų pirmtakų (prekursorių), neturėdamas tikslo jų parduoti ar kitaip platinti, baudžiamas bauda, areštu arba laisvės atėmimu iki vienų metų.

3. Tas, kas nepateikdamas muitinės kontrolei ar kitaip jos išvengdamas arba neturėdamas leidimo, per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno didelį kiekį narkotinių, psichotropinių medžiagų arba šių medžiagų pirmtakų (prekursorių), baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki dešimties metų.

4. Tas, kas nepateikdamas muitinės kontrolei ar kitaip jos išvengdamas arba neturėdamas leidimo, per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno labai didelį kiekį narkotinių, psichotropinių medžiagų arba šių medžiagų pirmtakų (prekursorių), baudžiamas laisvės atėmimu nuo aštuonerių iki dvidešimties metų laisvės atėmimo.

Siūlomo varianto privalumai yra tokie, kad į XXXVII skyrių patenka ir paskutinioji veika, kurios dalykas – narkotinės ir psichotropinės medžiagos. Antrasis privalumas – kad išlieka „kontrabandos“ terminas, jau gana seniai naudojamas baudžiamojoje teisėje. Dar vienas šio varianto teigiamas bruožas – baudžiamoji atsakomybė diferencijuojama pagal dalyko kiekį ir numatytos bausmės yra teisingesnės, kadangi bus išvengta situacijų, kai asmuo, veždamasis nedidelį kiekį narkotikų savo poreikiams, privalės būti nuteistas realia laisvės atėmimo bausme. Siūlomoji redakcija leistų teismui spręsti, atsižvelgiant į visas nusikaltimo padarymo aplinkybes bei kaltinamojo asmenybę, kokią konkrečią bausmę skirti. Ketvirtasis argumentas – už narkotikų kontrabandą nustatytos

13

griežtesnės bausmės nei už daiktų gabenimą per sieną, o tai atspindi didesnį veikos pavojingumą.

Antrasis galimas būdas spręsti išvardytas problemas – patobulinti esamą kontrabandos straipsnį, jį papildant pasiūlytomis nusikaltimų sudėtimis, diferencijuojant baudžiamąją atsakomybę tiek pagal dalyko kiekį, tiek pagal neteisėtai gabenamo dalyko pavojingumą. Pastarasis variantas tiktų tuo atveju, jeigu su narkotikais susiję nusikaltimai būtų susisteminti pagal nusikalstamos veikos objektą.

2. BK ir ATPK normų, susijusių su disponavimu narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, dubliavimo problemos

sprendimas naujajame BK

Prieš priimant naująjį BK nemažai dviejų kodeksų (Administracinių teisės pažeidimų ir Baudžiamojo) specialiosiose dalyse įvardytų veikų buvo panašios, o kai kada remiantis tik dispozicijų formuluotėmis ir visai nebuvo galima jų atskirti. Pavyzdžiui, net trys veikos, kurių dalykas – narkotinės ir psichotropinės medžiagos, t. y. BK 2321 straipsnio 1 dalyje ir ATPK 44 straipsnio 1 dalyje, BK 23210 ir ATPK 442 straipsnyje; BK 2328 ir ATPK 1072 straipsnyje buvo reglamentuotos tiek administracinių teisės pažeidimų kodekse, tiek ankstesniajame Baudžiamajame kodekse ir atriboti dalį ATPK 442 straipsnio dispozicijoje numatytos veikos nuo kriminalizuotos BK 23210 straipsnyje, remiantis tik veikų formuluotėmis, praktiškai neįmanoma. Tokio veikų dubliavimo buvo gana daugelyje skyrių, todėl rengiant naująjį BK buvo ieškoma galimų šios problemos sprendimo variantų, analizuojama Vakarų valstybių patirtis ir įvesta baudžiamojo nusižengimo sąvoka. Šia naujove norėta suteikti statusą veikoms, kurių sankcijos yra nedidelės, o veikų pavojingumas nėra suprantamas vienareikšmiškai, todėl jos gali būti įrašytos tiek į Baudžiamąjį, tiek į Administracinių teisės pažeidimų kodeksą [19, p. 17].

Naujajame BK įtvirtinus baudžiamąjį nusižengimą vienais atvejais įvyko veikų kriminalizacija, kadangi kai kurie administraciniai pažeidimai buvo perkelti į baudžiamąjį kodeksą (pvz., neteisėtas narkotinių ar psichotropinių medžiagų įgijimas arba nedidelių kiekių laikymas). Kitais atvejais, priešingai, nusikalstamos veikos iš BK turėtų būti perkeliamos į ATPK, nes naujajame BK nebelieka atsakomybės už veikas, susijusias su nustatytų taisyklių pažeidimais (pvz., už teisėto disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis pažeidimus). Panagrinėsime, ar su nagrinėjama tema susijusias problemas ir kaip išsprendė naujasis Baudžiamasis kodeksas.

2.1. LR BK 2321 straipsnio 1 dalies ir LR ATPK 44 straipsnio 1 dalies atribojimo problemos

BK 2321 straipsnio 1 dalimi kriminalizuotas neteisėtas psichotropinių ar narkotinių medžiagų gaminimas, įgijimas, laikymas, gabenimas arba siuntimas neturint tikslo parduoti ar kitaip platinti. Pagal ATPK 44 straipsnio 1 dalį asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn už neteisėtą nedidelių kiekių psichotropinių ar narkotinių medžiagų įgijimą arba laikymą be tikslo parduoti. T. y. nagrinėjamuoju atveju abiejuose straipsniuose sutampa dvi veikos – narkotikų įgijimas arba laikymas, tačiau atsakomybės rūšis skiriasi pagal dalyko kiekį – už nedidelį kiekį baudžiamoji atsakomybė nekyla. Pasidaro neaišku, ar toks tik dalies BK straipsnyje išvardytų veikų perkėlimas į ATPK buvo logiškai pagrįstas, kadangi lygiai taip pat nedidelius kiekius narkotinių medžiagų asmuo gali gaminti arba gabenti neturėdamas platinimo tikslo, o tik savo asmeniniams poreikiams

14

tenkinti, todėl šių veikų pavojingumo laipsnis gali būti analogiškas įtvirtintoms ATPK 44 str., tačiau už jas jau traukiama baudžiamojon atsakomybėn. Be to, pagal BK 2321 straipsnio 6–7 dalis asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės tiek už narkotikų įgijimą ir laikymą, tiek ir už gabenimą bei siuntimą, todėl tik už dalį veikų numatęs švelnesnę – administracinę atsakomybę, įstatymų leidėjas pasielgė nelogiškai. Ši problema naujame BK išsprendžiama, kadangi disponavimas nedideliais kiekiais narkotinių ir psichotropinių medžiagų, neturint platinimo tikslo, laikomas baudžiamuoju nusižengimu (naujojo BK 259 str. 2 d.). Kartu išsprendžiama ne tik dviejų teisės šakų normų konkurencija, bet už dalį veikų sušvelninama ir baudžiamoji atsakomybė, kadangi nenumatyta galimybė taikyti laisvės atėmimo bausmę, kaip buvo senajame kodekse, ne tik už narkotikų įgijimą bei laikymą, bet taip pat ir už jų neteisėtą gaminimą, perdirbimą, gabenimą ir siuntimą.

2.2. LR BK 23210 str. ir LR ATPK 442 str. atribojimo problemos

Senajame BK kriminalizuotas neteisėtas disponavimas pirmosios kategorijos narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtakais (prekursoriais), tuo tarpu administraciniu pažeidimu laikoma nustatytų taisyklių, susijusių su pirmtakais, pažeidimai, veikla, susijusi su II ir III kategorijos pirmtakais, neturint tam reikalingos registracijos, ir neteisėta veikla, susijusi su pirmtakais. Praktikoje sunku atriboti paskutiniąją veiką nuo baudžiamajame kodekse apibrėžtos veikos. Iš įstatymuose įtvirtintų formuluočių nėra aišku, ar už BK normoje išvardytas veikas, susijusias su I-os kategorijos prekursoriais, galima traukti tik baudžiamojon atsakomybėn, ar ir administracinėn, kadangi sąvoka neteisėta veikla yra labai plati, ji taip pat apima ir veikas, išvardytas BK straipsnyje. Lietuvos Respublikos narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtakų (prekursorių) kontrolės įstatyme [20, 2 str. 8 p.] pateiktas sąvokos su pirmtakais susijusi veikla apibrėžimas – tai pirmtakų gamyba, perdirbimas, sandėliavimas, didmeninė ar mažmeninė prekyba, įskaitant prekybos tarpininko veiklą, taip pat pirmtakų importas, eksportas, tranzitas. Akivaizdu, kad ši sąvoka apima ir veikas, išvardytas baudžiamajame kodekse, ir remiantis tik įstatymu, atsakomybės diferencijuoti neįmanoma. Su atribojimo problemomis teko susidurti ir teismams, todėl Lietuvos Aukščiausias teismas, konsultuodamas teisėjus, paaiškino, kad neteisėta veikla baudžiamajame įstatyme reiškia baudžiamajame įstatyme išvardytų veiksmų, susijusių su prekursoriais, atlikimą, neturint tai veiklai licencijos, tuo tarpu administraciniu pažeidimu reikia laikyti Lietuvos Respublikos narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtakų (prekursorių) kontrolės įstatymo pažeidimus, kuriuos asmuo padarė turėdamas šios veiklos licenciją. Pavyzdžiui, prekursorius perdirbo ar sandėliavo ne licencijoje nurodytuose objektuose bei patalpose [21, p. 330–331].

Naujasis BK šios problemos neišsprendžia – jame atkartojama senojo BK straipsnio dispozicija dėl neteisėto disponavimo pirmos kategorijos narkotinių ar psichotropinių medžiagų pirmtakais. Tuo tarpu šią problemą būtų galima paprastai išspręsti – įstatymų leidėjas naujojo BK 266 straipsnyje galėtų nurodyti, kad baudžiamoji atsakomybė kils tik jei asmuo neturės atitinkamos veiklos licencijos. Būtų galima pasiūlyti tokią šio straipsnio redakciją:

Tas, kas gamino, įgijo, laikė, gabeno, siuntė arba pardavė ar kitaip realizavo pirmos kategorijos narkotinių ar psichotropinių medžiagų pirmtakus (prekursorius), neturėdamas tokios veiklos licencijos (leidimo)<…>.

Panaši dispozicijos formuluotė pateikta naujojo BK 202 straipsnio 1 dalyje apibrėžiant neteisėtą vertimąsi ūkine, komercine, finansine, ar profesine veikla.

Kitas galimas problemos sprendimo variantas – pakoreguoti ATPK 442

straipsnį, konkretizuojant terminą neteisėta su pirmtakais susijusi veikla.

15

Taigi pastaruoju atveju naujasis BK esamos normų atribojimo problemos neišsprendė.

2.3. LR BK 2328 straipsnio ir LR ATPK 1072 straipsnio atribojimo problemos

Abiejuose kodeksuose numatyta atsakomybė už neteisėtą aliejinių aguonų ir kanapių auginimą. Vieninteliu atribojimo kriterijumi buvo laikomas kartotinumas – asmuo, padaręs neteisėtą farmacinę veiklą, turėdamas administracinę nuobaudą už tokią veiklą, jau atsako baudžiamąja tvarka. Toks atribojimo kriterijus tikrai nėra pagrįstas, kadangi kartotinumas nereiškia, kad veika tampa pavojingesnė ir todėl turi griežtėti atsakomybės rūšis. Veikos pavojingumą nulemia tai, į kokius saugomus gėrius kėsinamasi vienu ar kitu pažeidimu, jų svarbą visuomenėje, o nuo padarytų analogiškų veikų skaičiaus veikos pavojingumas nedidėja, tai tik rodo didesnį pažeidėjo asmenybės pavojingumą. Naujame BK šitokio skirstymo atsisakoma – baudžiamoji atsakomybė kyla pagal kitą požymį – narkotinių augalų kiekį. Baudžiamoji atsakomybė kils tik už didelio kiekio narkotinių augalų auginimą (BK 265 str.). Be to, naujame BK atsakomybė nediferencijuojama pagal narkotinių medžiagų turinčių augalų – aguonų ir kanapių rūšį. Kartu tai reiškia dalies veikos dekriminalizaciją, kadangi įsigaliojus naujajam BK, neatsižvelgiant į kultivuojamo narkotinio augalo rūšį, asmuo negalės būti baudžiamas baudžiamąja tvarka, kai nebus didelio kiekio požymio. Tuo tarpu senajame ko-dekse už išvardytų aguonų ir kanapių sėjimą ir auginimą neatsižvelgiant į kiekį numatyta sankcija – laisvės atėmimas iki penkerių metų.

Taip pastaruoju atveju įstatymų leidėjui administracinių ir baudžiamųjų teisės normų atribojimą pavyko išspręsti pagal nusikalstamos veikos dalyko kiekį.

2.4. LR BK 2326 str. problemų sprendimas naujame Baudžiamajame kodekse

Paprastai administracine tvarka baudžiama už įvairių taisyklių, nurodymų nesilaikymą ir jeigu būtų laikomasi Vakarų šalyse taikomo skirstymo, tai turėtų būti dirbtinės veikos, atsiradusios priėmus įvairius reguliacinius teisės aktus ir kuriomis nesikėsinama į svarbiausius teisinius gėrius. Todėl tik už patį taisyklės nesilaikymą neturėtų kilti baudžiamoji atsakomybė. Tokia nuostata atsispindi ir naujajame Baudžiamajame kodekse. Senojo BK 2326 straipsnyje buvo kriminalizuotas psichotropinių ar narkotinių medžiagų gaminimo, įgijimo, laikymo, apskaitos, išdavimo, gabenimo ar siuntimo taisyklių pažeidimas, nereikalaujant jokių padarinių. Esant tokiai formuluotei asmuo turėtų būti baudžiamas nustačius ir formalų pažeidimą, nesukėlusį rimtos žalos. Pavyzdžiui, asmuo, atsakingas už narkotinių medžiagų laikymą, išeidamas iš darbo pamiršo įjungti signalizaciją ir neįvykdė vieno iš narkotinių medžiagų laikymo reikalavimų. Formaliai už šį pažeidimą (neįvykus jokiam realiam nusikaltimui), vadovaujantis senuoju BK, asmeniui turėtų būti skiriama ne mažesnė nei dviejų mėnesių pataisos darbų arba trejų mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Taigi šiuo atveju nepaisoma baudžiamosios atsakomybės esmės. Naujame BK problema išsprendžiama, nes formali nusikaltimo sudėtis pakeičiama materialiąja, t. y. nustatomi padariniai – „jeigu dėl to tos medžiagos buvo pagrobtos arba kitaip tapo nelegalios apyvartos dalyku“. Atitinkamai ATPK reikėtų papildyti dar vienu pažeidimu, t. y. į jį perkelti formalią pažeidimo sudėtį.

Panagrinėjus naująjį BK galima daryti išvadą, kad administracinius teisės pažeidimus atriboti nuo nusikalstamų veikų turėtų būti žymiai lengviau, tačiau ir toliau išlieka neteisėtos veikos, susijusios su narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtakais, atribojimo problemos. Naujojo Administracinių teisės

16

pažeidimų kodekso rengėjai turėtų į tai atkreipti dėmesį. Be to, sušvelninus atsakomybę už nedidelio kiekio narkotinių ar psichotropinių medžiagų gaminimą, perdirbimą, įgijimą, laikymą, gabenimą ar siuntimą, naujasis Baudžiamasis kodeksas priartėjo prie Vakarų Europos ir ES valstybių vykdomos žalos mažinimo politikos, jame įstatymiškai daromas skirtumas tarp asmenų, disponuojančių narkotikais asmeniniams poreikiams tenkinti, ir asmenų, tai darančių platinimo tikslais.

3. Baudžiamosios atsakomybės diferencijavimo pagal narkotinių medžiagų rūšį galimybė

Naujajame BK nebelieka jokio atsakomybės diferencijavimo pagal nusikalstamos veikos dalyką, t. y. pagal narkotinių ir psichotropinių medžiagų rūšį. Tarkime, pagal ankstesnio baudžiamojo kodekso 2321 straipsnio 4 dalį buvo griežčiau baudžiama už neteisėtą narkotikų, draudžiamų vartoti sveikatos priežiūros tikslais, gaminimą ar platinimą. Naujajame BK visos narkotinės medžiagos yra suvienodinamos, nors praktiškai jų poveikis yra labai skirtingas ir į tai turėtų būti atsižvelgiama. Šios problemos nagrinėtos mokslinėje literatūroje [19, p. 35–36], tačiau į pateiktus siūlymus diferencijuoti baudžiamąją atsakomybę pagal narkotinių ir psichotropinių medžiagų rūšį naujojo kodekso rengėjai neatsižvelgė.

Net septyniose ES valstybėse – Jungtinėje Karalystėje, Airijoje, Ispanijoje, Italijoje, Olandijoje, Portugalijoje ir Liuksemburge baudžiamoji atsakomybė įstatymiškai diferencijuota, atsižvelgiant į narkotikų rūšį, tačiau valstybių nuostatos skiriasi. Penkiose jų – Olandijoje, Portugalijoje, Airijoje, Jungtinėje Karalystėje, Ispanijoje numatytos skirtingos bausmės už visas nusikalstamas veikas, atsižvelgiant į medžiagų sąrašus, tuo tarpu kitose – daromas skirtumas tik tarp kanapių bei visų likusių narkotikų ir švelniau baudžiama tik už kai kurias veikas, susijusias su kanapėmis – t. y. už jų įsigijimą, transportavimą, laikymą savo asmeniniams poreikiams tenkinti.

Tarkime, Olandijoje visos narkotinės ir psichotropinės medžiagos suskirstytos į du sąrašus. Pirmajame sąraše yra pavojingiausios „nepriimtinos rizikos“ medžiagos. Į šį sąrašą įrašytos 1961 m. konvencijos pirmajame ir antrajame sąrašuose bei 1971 m. konvencijos pirmajame ir antrajame sąrašuose esančios medžiagos. Antrajame sąraše yra medžiagos, perimtos iš 1971 m. konvencijos trečiojo ir ketvirtojo sąrašo bei kanapių derva ir bet kuri kanapių šeimos augalo dalis, iš kurios nėra išskirta derva, išskyrus sėklas [17, p. 8–18]. Šiame sąraše esančioms medžiagoms suteiktas „priimtinos rizikos“ medžiagų statusas. Šioje šalyje pagal tai, kuriame sąraše yra medžiaga, diferencijuota ir baudžiamoji atsakomybė.

Už teisėto disponavimo pirmajame sąraše esančiomis medžiagomis taisyklių pažeidimus numatyta sankcija – laisvės atėmimas iki 6 mėnesių arba ketvirtosios kategorijos bauda, už tuos pačius pažeidimus, susijusius su antrajame sąraše esančiomis medžiagomis, – laisvės atėmimas iki vieno mėnesio arba antrosios kategorijos bauda.

Už neteisėtą pirmame sąraše esančių medžiagų turėjimą – laisvės atėmimas iki ketverių metų arba penktosios kategorijos bauda. Už visas kitas neteisėto disponavimo veikas (gamybą, paruošimą, gydymą, pardavimą, tiekimą, išdavimą, transportavimą) – laisvės atėmimas iki aštuonerių metų ir/arba penktosios kategorijos bauda, tuo tarpu už disponavimą antrajame sąraše esančiomis medžiagomis (tiek turėjimą, tiek ir visas likusias veikas) – laisvės atėmimas iki dvejų metų arba ketvirtosios kategorijos bauda. Tai yra, laisvės atėmimo bausmė net keturis kartus mažesnė. Už neteisėtą pirmajame sąraše esančių medžiagų im-portą arba eksportą – laisvės atėmimas iki dvylikos metų arba penktosios

17

kategorijos bauda, už tas pačias veikas, susijusias su antrajame sąraše esančiomis medžiagomis – laisvės atėmimas iki ketverių metų arba penktosios kategorijos bauda [17, 10–11 str.].

Panašiai baudžiamoji atsakomybė diferencijuojama ir Portugalijoje (joje nuo 2001 m. dekriminalizuotas narkotikų vartojimas ir turėjimas asmeniškai vartoti). Pastarojoje šalyje visos narkotinės ir psichotropinės medžiagos suskirstytos į keturis sąrašus. Pirmajame sąraše yra opiatai (IA), kokos preparatai (IB) bei kanapės ir jų preparatai (IC). Antrajame sąraše yra haliucinogenai (IIA), amfetaminai (IIB), barbitūratai (IIC). Trečiajame – kontroliuojamų medžiagų preparatai. Ketvirtajame – raminamieji ir analgetikai. Sankcija už neteisėtą disponavimą ne mažiau kaip 40 augalų, medžiagų ar preparatų, išvardytų 1–3 lentelėse – laisvės atėmimas nuo ketverių iki dvylikos metų. Už tuos pačius veiksmus, susijusius su IV sąraše esančiomis medžiagomis ir preparatais, – laisvės atėmimas nuo vienerių iki penkerių metų. Esant sunkinančioms aplinkybėms visais atvejais numatyta sankcija didinama ¼. Už nesunkius narkotikų apyvartos nusikaltimus, susijusius su 1–3 sąrašuose esančiomis medžiagomis (atsižvelgiama į panaudotas priemones, aplinkybes, narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekį ir kokybę), taikoma nuo vienerių iki penkerių metų laisvės atėmimo bausmė ir laisvės atėmimas iki 240 dienų arba bauda (kai tai ketvirtame sąraše esančios medžiagos ir preparatai) [1, 21 str., 24–25 str.]. Tačiau šiuo atveju, skirtingai nei Olandijoje, švelniau baudžiama ne už kanapes, o už neteisėtą veiklą, susijusią su raminamaisiais ir analgetikais.

Jungtinėje Karalystėje griežčiausiai baudžiama už disponavimą A sąraše esančiomis medžiagomis ir švelniausiai – už disponavimą C sąraše esančiomis narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis. Tarkime, už neteisėtą A sąraše esančių medžiagų prekybą arba tiekimą (pvz., heroino) taikoma maksimali sankcija – laisvės atėmimas iki gyvos galvos, tuo tarpu už tas pačias veikas, disponuojant B sąrašo medžiagomis (pvz., kanapės) – iki keturiolikos metų ir už C sąraše esančias medžiagas (pvz., temazepamas) – laisvės atėmimas iki penkerių metų [22, p. 2]. Analogiškos nuomonės laikosi ir Airija, nors šioje valstybėje narkotikai įrašyti į penkis sąrašus. Ispanijoje, kurioje nėra baudžiama už bet kokių narkotikų turėjimą asmeniniais tikslais ar vartojimą, skirtingai baudžiama už prekybą narkotikais ir jų platinimą. Bausmė skiriasi pagal tai, kiek narkotinė medžiaga yra žalinga žmogaus sveikatai [23, p. 2–3].

Minėtose valstybėse, atsižvelgiant į narkotinės ar psichotropinės medžiagos pavojingumą, skirtingai baudžiama ne tik už tokias veikas kaip neteisėtas narkotikų įsigijimas ar turėjimas asmeniškai vartoti (kai kuriose ir visai netaikomos kriminalinės sankcijos), bet ir už pavojingesnes veikas, tokias kaip prekyba narkotikais ar jų kontrabanda, baudžiamoji atsakomybė diferencijuota įstatymais. Taigi minėtose valstybėse sankcijos dydis ir rūšis priklausys nuo to, kuriame sąraše yra narkotinė ar psichotropinė medžiaga, t. y. nuo to, kiek ji pa-vojinga žmogaus sveikatai. Šiose valstybėse skirtingai baudžiama už visas veikas, susijusias su neteisėtu disponavimu narkotikais.

Tačiau praktiškai visose ES valstybėse (išskyrus Daniją) arba įstatymiškai, arba skirtingai praktiškai negu visų likusių narkotikų traktuojamas kanapių įsigijimas, turėjimas asmeniškai vartoti. T. y. baudžiamoji atsakomybė diferencijuota tiek pagal veikos rūšį, tiek pagal nusikaltimo dalyką. Šios tendencijos ypač reiškiasi pastaruoju metu.

Pavyzdžiui, Austrijos įstatyme [3, 35 str.] numatyta galimybė neinicijuoti proceso už nedidelio kanapių kiekio turėjimą ar įsigijimą tais atvejais, kai asmeniui nereikia taikyti gydymo priemonių ir per paskutiniuosius penkerius metus nebuvo padarytas panašus nusikaltimas. Tais atvejais, kai narkotikai – ne kanapės, prokuratūra turi asmeniui iškelti bylą, suteikdama galimybę atidėti bausmės vykdymą dvejiems metams. 2001 m. balandžio mėnesį buvo pakeistas

18

Liuksemburgo įstatymas „Dėl prekybos medikamentais ir narkomanijos kontroliavimo“, kuriame pirmąkart buvo nustatytos skirtingos bausmės, atsižvelgiant į narkotinės medžiagos rūšį. Tai yra už kanapių vartojimą, turėjimą, transportavimą ir įsigijimą asmeninėms reikmėms tenkinti nebetaikomos kriminalinės sankcijos, o tik piniginės baudos. Tuo tarpu už kitų narkotikų vartojimą bei turėjimą ir toliau baudžiama kriminalinėmis bausmėmis, tačiau naujuoju įstatymu jos irgi sumažintos [24, p. 1]. Belgijos vyriausybė 2001 m. sausį paskelbė notą, kurioje išreiškė ketinimus pakeisti pagrindinį narkotikų įstatymą, panaikinant bausmes už kanapių vartojimą, kai tai nedaro žalos arba nėra priklausomybės nuo kanapių požymių [25, p. 2]. 2001 m. gegužę Graikijos parlamento nariai pateikė pasiūlymą, pagal kurį nebūtų baudžiama už kanapių turėjimą, kai nusikaltimas padaromas pirmąkart, be to, būtų diferencijuotos bausmės už nedidelio kanapių kiekio turėjimą asmeniškai naudoti, įstatymais apibrėžiant nedidelio kiekio prasmę [26, p. 6].

Kai kuriose kitose Europos Sąjungos šalyse kanapės skiriamos nuo visų likusių narkotikų remiantis įvairiomis direktyvomis, nuorodomis ir kt. Tarkime, Vokietijoje 1994 m. Konstitucinis Teismas nusprendė, kad galima nekelti bylos už nedidelio kiekio kanapių turėjimą asmeniškai vartoti, kai tai nekelia pavojaus kitiems [26, p. 6]. Skirtingose Vokietijos žemėse šis teismo sprendimas traktuojamas skirtingai. Pavyzdžiui, Berlyne nebaudžiama už ne daugiau kaip 6 g kanapių turėjimą, tuo tarpu suradus 7–15 g kanapių tai priklauso nuo valstybės kaltintojo pasirinkimo. Tarkime, Šlezvige Holsteine nebaudžiama už 30 g kanapių, už 100 g marihuanos, už 1 g heroino ir 5 g kokaino, nors daugelyje kitų žemių už kitus narkotikus, išskyrus kanapes, neatsižvelgiant į aptiktą kiekį yra baudžiama [27, p. 50–52].

Kai kuriose kitose ES valstybėse prokurorams ir policijai suteikta nemaža bylų kėlimo veiksmų laisvė. Pavyzdžiui, Suomijoje prokuratūra sprendžia, ar asmenį traukti baudžiamojon atsakomybėn ar ne. Paprastai už nedidelio kanapių kiekio turėjimą ar vartojimą byla nekeliama, o už heroino turėjimą baudžiama [28, p. 3]. Net ir Švedijoje, kur narkotikų atžvilgiu laikomasi griežčiausios politikos, generalinis prokuroras aplinkraštyje nurodė, kad nereikėtų kelti bylos dėl narkotikų turėjimo ar vartojimo, kai aptinkama tokia dozė narkotikų, kuri negali būti padalinta, pavyzdžiui, susukta kanapių derva ar dozė centrinės nervų sistemos stimuliatoriaus, tačiau to negalima taikyti, pavyzdžiui, aptikus kokaino [29, p. 2].

Apžvelgus ES tendencijas, galima teigti, kad beveik visose jos narėse įstatymais, vietinės reikšmės aktais arba praktikoje yra skiriami asmenys, asmeniniams poreikiams tenkinti turintys kanapių ir visų likusių narkotikų. O šalyse, kuriose tokio skirtumo nėra, planuojama artimiausiu metu pakeisti atitinkamus teisės aktus. Už pirmųjų narkotikų turėjimą kai kuriose valstybėse (pvz., Ispanijoje, Portugalijoje) taikomos tik administracinės sankcijos, tuo tarpu kitose, nors neteisėtas disponavimas kanapėmis, skirtomis asmeniškai vartoti, ir nedekriminalizuotas, laisvės atėmimo bausmės paprastai netaikomos. Tėra taikomi įspėjimai, baudos ir pan. Tuo tarpu naujame Lietuvos baudžiamajame kodekse nėra absoliučiai jokio skirtumo pagal nusikaltimo dalyko rūšį. Tai rodo, kad į Vakarų valstybėse vykstančius pokyčius neatsižvelgiama.

Reikia pažymėti, kad pastaruoju metu tiek ES, tiek kitose Vakarų valstybėse (JAV) svarstomos galimybės įteisinti kanapių ir jų preparatų panaudojimą medicinoje, nes vis daugėja teigiamų argumentų ir kanapių gydomojo poveikio įrodymų. Pavyzdžiui, JAV daugelis valstijų jau leido mediciniškai naudoti kanapes ir jų aktyvųjį komponentą THK [30, p. 199]. Šiuo metu Vokietijoje, Olandijoje, Suomijoje ir JK atliekami kanapių klinikinio pritaikymo tyrimai, o Belgijoje, Prancūzijoje ir Ispanijoje tai planuojama padaryti artimiausiu metu [31, p. 11]. Pagrindiniai šių tyrimų tikslai – įrodyti galimybę pritaikyti kanapes, jų

19

nepakeičiamumą gydant tam tikras ligas ir jų platų taikymą medicinoje. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje sėkmingai atliktos jau dvi tyrimų fazės, beliko gauti teigiamus III fazės rezultatus. Prancūzijoje jau leidžiama kai kuriuos iš kanapių gaunamus preparatus taikyti medicinoje. Prognozuojama, kad įrodžius jų medicinines savybes tikriausiai reikės daryti konvencijų papildymus (pakeitimus), o drauge turėtų sušvelnėti kanapėms ir jų produktams taikomas režimas.

Tačiau kol kas kanapės įtrauktos į 1961 m. konvencijos pirmąjį ir ketvirtąjį sąrašus (konvencijoje visos narkotinės medžiagos pagal jų poveikį žmonių sveikatai ir naudingumą medicinoje yra suskirstytos į 4 sąrašus). Tai reiškia, kad už disponavimą jomis turėtų būti taikomas griežčiausias režimas, t. y. kad jos turi būti kontroliuojamos pasitelkiant visas pastarajame sąraše esančioms narkotinėms medžiagoms taikytinas kontrolės priemones, ir yra palikta teisė šalims visiškai uždrausti jų naudojimą, išskyrus medicinos ir mokslo tiriamuosius darbus, jeigu, šalies nuomone, tai būtų pats tinkamiausias būdas apsaugoti žmonių sveikatą ir jų gerovę. Tačiau tokį sprendimą nulėmė nedažnas kanapių taikymas medicinoje, kadangi jų pavojingumas ir žala žmonių sveikatai iki šiol nėra iki galo įrodyti. Kaip teigia profesorius Gossopas [30, p. 187], kanapės yra vieni iš mažiausiai toksiškų bei pavojingų narkotikų ir nėra įrodymų, kad kas nors būtų miręs nuo kanapių perdozavimo.

Atsižvelgdami į naujausius mokslinius tyrimus ir kitoms valstybėms būdingą skirtingą kanapių ir likusių narkotikų vertinimą, siūlytume Lietuvos valstybės institucijoms apsvarstyti galimybę diferencijuoti baudžiamąją atsakomybę pagal narkotinių medžiagų rūšį – t. y. kanapių ir jų preparatų turėjimą asmeniniams poreikiams tenkinti laikyti mažiau pavojingu nei visų likusiųjų narkotikų turėjimą ir atitinkamai diferencijuoti atsakomybę. Dabartinis baudžiamasis įstatymas yra nelogiškas, kadangi pagal įstatymą asmuo, pas kurį aptikta kanapių arba heroino asmeniniams poreikiams tenkinti gali būti nubaustas vienodai. Tuo tarpu jų po-veikis žmogaus organizmui, o kartu ir visuomenei, yra absoliučiai skirtingas. Reikėtų netgi pagalvoti apie galimybę už nedidelio kanapių kiekio turėjimą taikyti tik administracinio poveikio priemones, suteikiant galimybę asmeniui rinktis savanorišką gydymą, o sėkmingai jį užbaigus būti atleistam nuo bet kokios atsakomybės. Tuo tarpu šiek tiek didesnio kanapių kiekio turėjimą be platinimo tikslo vadinti baudžiamuoju nusižengimu, už kurį nebūtų skiriama laisvės atėmimo bausmė. Abiem atvejais būtų galima numatyti, kad administracinio ar baudžiamojo poveikio priemonių skyrimas priklausytų nuo paties narkotikus vartojančio asmens elgesio. Tarkime, būtų galima padaryti tokius baudžiamojo įstatymo pakeitimus – pakeisti BK 259 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:

Tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas (išskyrus kanapes), neturėdamas tikslo jas parduoti ar kitaip platinti, baudžiamas <…>.

Straipsnio antrąją dalį papildyti ir išdėstyti taip:Tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė kanapes

ar nedidelį kiekį kitų narkotinių ar psichotropinių medžiagų), neturėdamas tikslo jas parduoti ar kitaip platinti, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas <…>.

Tokia Lietuvos nuostata nepažeistų ir tarptautinių įsipareigojimų, kadangi nors 1961 m. konvencijoje buvo daugiau vykdoma draudimo ir baudimo politika, jos papildomo protokolo bei 1988 m. konvencijos pagrindinis tikslas – kovoti su narkotikų prekeiviais ir taip mažinti narkotinių medžiagų paklausą bei asmenų, vartojančių narkotikus, skaičių, taikyti reabilitacijos, gydymo priemones, kadangi tik bausmėmis ir draudimais reikiamas rezultatas nepasiekiamas. Siūlomi įstatymų pakeitimai bei gydymo ir reintegracijos į visuomenę priemonės suteiktų asmeniui galimybę sugrįžti į visuomenę.

20

Ateityje būtų tikslinga pasvarstyti apie galimybę diferencijuoti platintojų atsakomybę pagal narkotinių medžiagų rūšį, kadangi žalingas narkotinių medžiagų poveikis nėra vienodas. Įstatyme numačius siūlomas pataisas narkotikų platintojai galbūt taip pat į tai atsižvelgtų ir norėdami išvengti griežtesnių sankcijų, platintų švelnesnius narkotikus. Taip mažėtų žala visuomenei.

21

Išvados ir rekomendacijos

1.Išlaikant baudžiamojo kodekso specialiosios dalies normų sisteminimo kriterijus, nusikalstamas veikas, kurių dalykas – narkotinės ir psichotropinės medžiagos, reikėtų susisteminti pagal nusikalstamos veikos objektą ir dalyką bei patobulinti naujojo BK 199 straipsnį, diferencijuojant baudžiamąją atsakomybę už narkotikų kontrabandą tiek pagal dalyko kiekį, tiek pagal neteisėtai gabenamo dalyko pavojingumą.

2. Antrasis variantas – palikti tą patį skyriaus pavadinimą (dėl to, kad nėra vienodos nuomonės, ką laikyti šios grupės nusikaltimų rūšiniu objektu), tačiau remiantis kitų šalių patirtimi, perkelti dalį kontrabandos nusikaltimų į narkotinių nusikaltimų skyrių, diferencijuojant baudžiamąją atsakomybę pagal nusikaltimo dalyką ir tikslus.

3.Priėmus naująjį BK tapo įmanoma išspręsti kai kurias nusikaltimų atribojimo nuo administracinių teisės pažeidimų problemas, labiau diferencijuoti atsakomybę, tačiau tam, kad ši naujovė būtų iki galo įgyvendinama, būtina padaryti straipsnyje aptartus Administracinių teisės pažeidimų kodekso pakeitimus.

4.Įstatymų leidėjas naujame BK nebeatsižvelgia į nusikaltimo dalyko rūšį, ir tai reikėtų laikyti tam tikru įstatymo trūkumu, kadangi visos narkotinės ir psichotropinės medžiagos pagal pavojų žmogaus gyvybei bei sveikatai ir galimybę pritaikyti medicinoje yra suskirstytos į sąrašus. Mažiausiai pavojingi ir daugiausiai diskusijų keliantys narkotikai – kanapės daugelyje valstybių yra skirtingai traktuojamos nei visi likusieji narkotikai. Kartu tai suteikia galimybę atitinkamai diferencijuoti ir bausmes bei atsakomybę ir užtikrinti veiksmingesnę kovą su narkotikų platintojais ir juos vartojančiais asmenimis. Atsižvelgiant į kitų valstybių patirtį būtų rekomenduojama Lietuvoje skirti atsakomybę pagal nusikaltimo dalyko rūšį ir pasvarstyti, ar nebūtų tikslinga disponavimą nedideliu kiekiu kanapių, neturint platinimo tikslo, laikyti administraciniu teisės pažeidimu, už kurį būtų numatyta tik piniginė bauda ir/arba savanoriškas gydymasis nuo narkotikų priklausomybės.

LITERATŪRA

1. Portugal. Decree – Law No.15/93. http://eldd.emcdda.org/databases/eldd_legal_text.cfm?id=729&lang=en&T=2

2. Luxembourg. 19 February 1973 – Law on the Sale of Medicinal Substances and the Control of Drug Addiction. Cordinated text of 29 October 1992. http://eldd.emcdda.org/databases/eldd_legal_text.cfm?id=501&lang=en&T=2

3. Austria. Narcotic Substances Act. BGBI. I 112/19997. http://eldd.emcdda.org/databases/eldd_legal_text.cfm?id=409&lang=en&T=2

4. Sweden. Narcotic drugs Criminal Act, Smuggling Criminal Act, The Act on Control of Narcotics. http://eldd.emcdda.org/databases/eldd_national_rewievs.cfm?country=SW

5. Country profile – The Netherlands. http://eldd.emcdda.org/databases/eldd_national_rewievs.cfm?country=NE

6. Country profile – Germany. http://eldd.emcdda.org/databases/eldd_national_rewievs.cfm?country=DE

7. Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ // Valstybės žinios. 1992. Nr. 13–342.

22

8. Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso papildymo 62–1, 71 straipsniais ir 8–1, 24, 25, 26, 35, 49, 54–1, 89 straipsnių pakeitimo ir papildymo“ // Valsty-bės žinios. 1998. Nr. 42–1140.

9. Vaišvila A. Teisės teorija: vadovėlis. – Vilnius: Justitia, 2000.10. Piesliakas V. Mokymas apie nusikaltimą ir nusikaltimo sudėtį. – Vilnius, 1996.11. Baudžiamoji teisė. Specialioji dalis. 2 knyga. – Vilnius, 2000.12. Уголовное право. Особенная часть: учебник для вузов. – Москва, 1998.13. Нуедре А. Уголовный закон. Сопостонавление статей Уголовного Кодекса Латвии и Уголов-

ного закона. – Рига: Фирма АФС, 1998; Уголовный кодекс Эстонской Республики. – Тал-линн: Библиотека юриста.

14. Уголовный кодекс Республики Беларусь. Утвержден законом РБ 29 декабря 1960 г.15. Уголовный кодекс Испании. Московский Государственный Университет имени М. В. Ломо-

носова. – Москва: ЗЕРЦАЛО, 1998.16. Уголовный кодекс Франции. С изм. И допю на 1 января 2002 г. – Санкт–Петербург: Юри-

дический центр Прес, 2002. 17. Netherlands. Opium Act. As amended March 1999.

http://eldd.emcdda.org/databases/eldd_legal_text.cfm?id=526&lang=en&T=218. Sweden. The Law on Penalties for Smuggling. 2000: 1225.

http://eldd.emcdda.org/databases/eldd_legal_text.cfm?id=335&lang=en&T=219. Pečkaitis J. Įstatymų, nustatančių baudžiamąją atsakomybę už neteisėtus veiksmus su psicho-

tropinėmis arba narkotinėmis medžiagomis, tobulinimo problemos // Jurisprudencija. 1998. T. 10 (2).

20. Lietuvos Respublikos narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtakų (prekursorių) kontrolės įsta-tymas // Valstybės žinios. 1996. Nr. 55–1764.

21. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konsultacijos teisėjams. 2000 m. birželio 5 d. Konsultacija Nr. B3–149 // Teismų praktika. 2000. Nr. 13.

22. Country Profile – United Kingdom.http://eldd.emcdda.org/databases/eldd_national_rewievs.cfm?country=NEhttp://eldd.emcdda.org/databases/eldd_national_rewievs.cfm?country=UK

23. Country Profile – Spain.http://eldd.emcdda.org/databases/eldd_national_rewievs.cfm?country=NEhttp://eldd.emcdda.org/databases/eldd_national_rewievs.cfm?country=SP

24. Country Profile – Luxemburg.http://eldd.emcdda.org/databases/eldd_national_rewievs.cfm?country=NEhttp://eldd.emcdda.org/databases/eldd_national_rewievs.cfm?country=LU

25. Country Profile – Belgium. Drug Use and Possession.http://eldd.emcdda.org/databases/eldd_national_reviews.cfm?country=BE

26. European Legal Database on Drugs. Decriminalisation in Europe? Recent Developments in Legal Approaches to Drug Use. EMCDDA ELDD Comparative Analysis, November 2001. http://eldd.emcdda.org/databases/eldd_comparative_analyses.cfm

27. Waal H. Patterns on the European drug scene. An Exploration of Differences. Report based on the COST A6 project; Evaluation of Action Against Drugs in Europe, Working group 1: Evaluation of Policies, Policy Changes and Societal Response to Policies. National Institute for Alcohol and Drug Research. – Oslo, 1998.

28. Country profile – Finland. Prosecution and Judicial Practice.http://eldd.emcdda.org/databases/eldd_national_reviews.cfm?country=FI

29. Country profile – Sweden. Prosecution and Judicial Practice.http://eldd.emcdda.org/databases/eldd_national_reviews.cfm?country=SW

30. Gossop M. Gyvenimas su narkotikais. – Vilnius: ARTLORA, 2001.31. Medical Cannabis and Derivatives. A Legal Analysis of the Options, their Limitations, and Current

Practice in the EU // Emcdda eldd Comparative Study, May 2002. http://eldd.emcdda.org/databases/eldd_comparative_analyses.cfm

23

Analysis and Development of New Lithuanian Penal Code Norms Regulating the Responsibility for Crimes Involving Narcotic and

Psychotropic Substances

Professor Sigitas Justinas PečkaitisDoctoral Candidate Edita Gruodytė

SUMMARY

In the article some novelties in drug crime laws, associated with enactment of new Criminal Law Code are discussed. First of all the place of drug crimes in the new Criminal Code and the ground of their systematizing are presented. The problems of separating some analogous offences in the Administrative Law Code and into old Criminal Code and the solution of the problems in the new Criminal Code. The authors of this article discussed the possibility to differentiate the criminal law and sanctions according to the drug type, establishing rather soft criminal amenability for disposition of cannabis in comparison with other drugs.

The mentioned problems are discussed by analyzing the old and new Lithuanian Criminal Codes, the other Lithuanian legal acts and court practise, JNO conventions and their commentaries, the laws and practise of foreign countries.

24

Jurisprudencija, 2003, t. 38(30); 20–29

DISKRECINIO BAUDŽIAMOJO PERSEKIOJIMO REALIZAVIMO KRITERIJAI: REALI NUTEISIMO GALIMYBĖ IR

VIEŠASIS INTERESAS (1)

Dr. Rima Ažubalytė

Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Baudžiamojo proceso katedraAteities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 271 46 39Elektroninis paštas bpk@ltu.lt

Pateikta 2002 m. gruodžio 2 d.Parengta spausdinti 2003 m. balandžio 10 d.Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Policijos fakulteto dekanas docentas dr. Petras Ancelis ir Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Baudžiamojo proceso katedros vedėjas dr. Alvydas Barkauskas

S a n t r a u k a

Straipsnyje analizuojami kriterijai, lemiantys prokuroro sprendimą dėl baudžiamojo persekiojimo. Čia išskiriami ir nagrinėjami: procesinis kriterijus, t. y. vadinamoji reali nuteisimo perspektyva (pakankamai duomenų teisme įrodyti asmens kaltę), ir materialusis kriterijus, t. y. viešojo intereso persekioti kaltininką nustatymas.

Pirmas kriterijus, t. y. įrodymų pakankamumas, anglų teisėje vadinamas realistic prospect of conviction (reali nuteisimo galimybė), Vokietijoje – hinreichen der Tatverdacht (pakankamas įtarimas). Lietuvoje mokslininkai, kalbėdami apie atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, teigia, kad turi būti nustatyta nusikaltimo sudėtis.

Antrajam kriterijui skiriama daugiau dėmesio, nes iki šiol Lietuvos teisės literatūroje vis dažniau vartojamas terminas „viešasis interesas“ tik pradedamas tyrinėti įvairiais aspektais.

Įžanga

Pritaikant iki 2003 m. gegužės 1 d. galiojusio Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste – BPK) 9¹ straipsnį, leidžiantį nekelti arba nutraukti baudžiamąją bylą nukentėjusiajam susitaikius su kaltininku, pastaraisiais metais apie dešimtadalis bylų, kuriose nusikaltimą padaręs asmuo žinomas, baigiamos ištirti. Įsigaliojus naujiems baudžiamiesiems įstatymams, tikėtina, kad tokiu pagrindu nutrauktų bylų bus dar daugiau. Taip pat sprendimas priimamas laisvai (BPK 9² str.) dėl baudžiamosios bylos nekėlimo arba nutraukimo organizuotos grupės nariams. Straipsnyje remiamasi galiojusio kodekso normų taikymo praktika, nes nauja praktika dar tik formuojama.

Tačiau kol kas nei mokslinėje literatūroje, nei praktikoje neskirta reikiamo dėmesio klausimui, kuo remdamiesi pareigūnai pasinaudoja įstatymų jiems suteikta teise savo nuožiūra priimti sprendimą dėl tolesnės proceso eigos.

25

Šio straipsnio tikslas paanalizuoti kriterijus, lemiančius galimą sprendimą vykdant diskrecinį baudžiamąjį persekiojimą.

Tyrimo objektas – materialusis arba procesinis kriterijus ir jų turinys vykdant baudžiamąjį persekiojimą. Nagrinėjant straipsnyje aptariamus klausimus taikyti aprašomasis, sisteminės analizės, lyginamasis metodai. Straipsnyje taip pat panaudoti prokurorų ir tardytojų anketavimo duomenys ir 2000–2001 m. nutrauktų baudžiamųjų bylų duomenys.

1. Procesinis ir materialusis diskrecinio baudžiamojo persekiojimo kriterijus

Nagrinėjant diskrecinio baudžiamojo persekiojimo institutą kyla klausimas: kaip prokuroras [1] įvertina baudžiamojo persekiojimo tikslingumą, kiek jis laisvas vertindamas tolesnę proceso eigą? Normos, leidžiančios diskrecinį persekiojimą, įtvirtinta mažiausiai du visuomeninius interesus, ir įstatymo leidėjas, esant apibrėžtoms sąlygoms, teisės taikytojui, realizuojančiam baudžiamojo proceso tikslus bei uždavinius, leidžia vieną interesą laikyti prioritetiniu atsižvelgdamas į visuomeninį saugumą ir socialinę bei teisinę taiką.

Valstybė, remdamasi visuomenės prioritetiniais interesais, iš kurių vienas svarbiausių – efektyvi visuomenės gynyba nuo nusikaltimų, leidžia kompromisą su asmeniu, padariusiu vieną ar kitą nusikaltimą. Tai yra baudžiamojo persekiojimo nutraukimo garantijos „keičiamos“ į asmens pozityvius poelgius, išvardytus šiose normose. Jos neverčia atitinkamai elgtis, o tik skatina norimą elgesį, „siūlydamos“ pašalinti realią ar potencialią atsakomybę.

Tokiais atvejais visada egzistuoja reali kolizija tarp baudžiamosios atsakomybės neišvengiamumo principo socialinio reikšmingumo ir žalos aukai, visuomenei, valstybei, kaltininkui sumažinimo. Rinkdamasis iš šių šių dviejų vertybių, įstatymo leidėjas nustato svarbesnio intereso prioritetą naudodamasis būtino reikalingumo modeliu. Santykinę interesų vertę konkrečiomis aplinkybėmis nustato teisės taikytojas [2, p. 71–72].

Įstatymų leidėjai ir taikytojai šį klausimą sprendžia įvairiai. Tačiau dažniausiai tam tikri kriterijai yra išdėstyti žinybiniuose aktuose. Štai Anglijos Karališkosios baudžiamojo persekiojimo tarnybos (Crown Prosecution Service) prokurorai naudojasi Karališkųjų kaltintojų kodeksu (Code for Crown Prosecutors), kuriame išdėstyti pagrindiniai kriterijai, lemiantys baudžiamojo persekiojimo nutraukimą. Belgijoje kiekviena apygarda turi nuolat atnaujinamas vyriausiojo prokuroro instrukcijas dėl transakcijos, mediacijos, besąlyginio bylų nutraukimo kriterijų, sąlygų bei tvarkos [3, p. 183]. Olandijoje skelbiamos Generalinės prokuratūros (Board of Attorney – Generals) instrukcijos dėl transakcijos taikymo [4, p. 201]. Šiuose dokumentuose daugiau pabrėžiami bendrieji teisiniai aspektai, o ne sprendimo priėmimo procesas tiriant konkrečias bylas.

Remdamiesi norminių aktų bei literatūros analize, galime išskirti du pagrindinius kriterijus, lemiančius baudžiamojo persekiojimo tikslingumo įvertinimą.

1.Procesinis kriterijus, t. y. vadinamoji reali nuteisimo perspektyva arba pakankamai įrodymų, kad teisme būtų įrodyta asmens kaltė padarius nusikaltimą.

2.Materialusis kriterijus, t. y. viešojo (visuomeninio) intereso persekioti kaltininką buvimas [5, p. 446].

Įvertinti kriterijai lemia sprendimo dėl baudžiamojo persekiojimo pasirinkimą.

Pirminis sprendimas dėl persekiojimo paprastai priimamas policijos. Pagrindinė prokurorų funkcija yra patikrinti bylas, siunčiamas jiems policijos kaip

26

pagrindą palaikyti kaltinimą teisme. Patikrinimo procesas susijęs su tais pačiais dviem bylos aspektais: pakankamu įrodymų buvimu ir visuomeninio (viešojo) intereso buvimu. Būtinojo persekiojimo principas (jei įrodymų pakanka, byla perduodama teismui) apribojamas tikslingumu (nėra visuomeninio intereso persekioti konkretų asmenį) [6, p. 894–909].

27

2. Įrodymų pakankamumas

Pirmasis kriterijus, t. y. pakankamų įrodymų buvimas, nesusijęs su naujausiomis baudžiamojo proceso tendencijomis, bet rodo silpną kaltintojų įrodinėjimo bazę [5, p. 446]. Jei nesurinkta pakankamai kaltės įrodymų, asmens ne tik negalima nuteisti, iš esmės jo negalima ir persekioti baudžiamąja tvarka. Tokio tvirtinimo priežastis galėtų būti teiginys, kad „procesas tai yra bausmė“ [7, p. 200], nes asmens įtraukimas į baudžiamąjį procesą sukelia jam moralinių ir materialinių nepatogumų, taip pat tam tikrų stigmos elementų ir visuomeninio statuso praradimų (žmonės dažniausiai vadovaujasi nuostata, kad „nėra dūmų be ugnies“). Nustatyti, kad kaltės įrodymų pakanka, yra sudėtinga. Tai sukelia nemažai klausimų: kas tai yra, ar skirtingų proceso stadijose pakankamumo kriterijus yra vienodas. Kita vertus, įrodymų pakankamumas praktiškai reiškia, kad yra „reali nuteisimo perspektyva“ (realistic prospect of conviction) [8]. Anglijoje tai vadinama 51 proc. testu, kai yra 51 proc. tikimybė, kad teismas priims apkaltinamąjį, o ne išteisinamąjį nuosprendį [9, p. 162–163]. Danijoje, taip pat kaip Anglijoje, reikia, kad byla turėtų pagrįstą perspektyvą (reasonable prospect) [10, p. 91]. Vokietijos teorijoje kalbama apie „pakankamą įtarimą“ (hinreichen der Tatverdacht) [11, p. 418]. Tai reiškia, kaip aiškina Vokietijos Aukščiausiasis Teismas, faktų buvimą, kurie leidžia tikėtis, kad nepriekaištingai įrodinėjant teisme kaltininko kaltę bus priimtas apkaltinamasis nuosprendis [12, p. 729]. Prancūzijoje tikimybei, kad bus priimtas apkaltinamasis nuosprendis, išreikšti vartojamas terminas „kaltinimai“ (charges), o tai yra daugiau nei įkaltis (būtinas kvotai atlikti) ir mažiau nei įrodymas (būtinas nuosprendžiui) [13, p. 471]. Lietuvos mokslininkai atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga laiko nustatytą nusikaltimo sudėtį. Jų teigimu, nepateisinama atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, jei jo veikoje nėra bent vieno nusikaltimo sudėties požymio [14, p. 69]. Nustačius nusikaltimo sudėtį Lietuvoje priimamas ir apkaltinamasis nuosprendis. Toks terminų traktavimas baudžiamajame procese yra ne visai korektiškas [15]. Nagrinėjama, kaip vertinti atvejus, kad nuteisimo galimybės didesnės nei išteisinimo, jei įrodymai yra vertinami pagal rašytinę bylos medžiagą, neišklausius liudytojų teisme, nežinant gynybos taktikos [16, p. 556–564; 9, p. 162–177]. Pažymimas toks svarbus aspektas vertinant įrodymų pakankamumą kaip teismo, kuris nagrinėtų bylą, rūšis. Aukštesniame teisme priimti aukštesni įrodinėjimo standartai [9, p. 162]. Taigi toks vertinimas visada išlieka santykinis. Jokie norminiai aktai (guidelines) negali duoti konkrečių nurodymų, kaip įvertinti įrodymų pakankamumą konkrečiu atveju. Toks dokumentas yra priimtas net tarptautiniu mastu. Aštuntajame Jungtinių Tautų kongrese, skirtame nusikaltimų prevencijai, 1988 m. buvo priimtas dokumentas „Kaltintojo vaidmens gairės“ (Guidelines on the role of Prosecutors). Dalis dokumento buvo skirta būtent diskrecinio baudžiamojo persekiojimo kriterijams, kurie turėtų užtikrinti procedūros sąžiningumą ir nuoseklumą (neprieštaringumą). Šio reikalavimo esmė tokia: jei kyla abejonių – baudžiamasis persekiojimas turi vykti (if in doubt – prosecute) [10, p. 92]. Įrodymų pakankamumo klausimas aktualus priimant bet kokį sprendimą baudžiamajame procese. Konkrečiai neįma-noma pasakyti, kada įrodymų jau pakanka. Svarbu, kad prokuroras išvengtų kraštutinumų. Įrodymai turi būti patikimi ir įtikinami, kita vertus, prokurorai neturi per reikliai vertinti jų [17, p. 305].

Praktiškai įmanomi atvejai, kai bylos, kuriose nėra pakankamai įrodymų, kad asmenų kaltė būtų įrodyta teisme, tiesiogiai ištyrus ir įvertinus surinktus duomenis, yra nutraukiamos pritaikius BPK straipsnius, numatančius diskrecinius bylos nutraukimo atvejus. Rusijoje atlikti tyrimai rodo, kad 60 proc. baudžiamųjų bylų pagal Rusijos BPK 28 straipsnį (anksčiau galiojusio Rusijos BPK 7 str.: kai kaltininkas aktyviai atgailauja) buvo nutraukta, nors jokių atgailos veiksmų,

28

išvardytų įstatyme, nebuvo atlikta. Tyrinėtojas daro išvadą, kad jose tiesiog nebuvo surinkta kaltės įrodymų [18, p. 127]. Tuo tarpu kaltinamasis nutraukus bylą iš esmės traktuojamas kaip asmuo, padaręs nusikalstamą veiką. Tai, ko gero, neigiamiausias padarinys, potencialiai įmanomas įgyvendinant diskrecinį persekiojimą. Siekiant iki minimumo sumažinti jo kilimo galimybę, ieškoma tam tikrų procesinių „saugiklių“.

3. Viešasis interesas kaip baudžiamojo persekiojimo vykdymo kriterijus

Nustačius, kad byloje yra pakankamai įrodymų, jog būtent įtariamasis padarė nusikaltimą, reikia įvertinti, ar atsižvelgiant į viešąjį interesą galima nepradėti (nutraukti) baudžiamojo persekiojimo, ar būtina jį tęsti ir bylą nagrinėti teisme. Viešasis interesas nurodytas kaip bendras diskrecinio baudžiamojo persekiojimo pagrindas ir tarptautiniuose dokumentuose [19].

Priimdami sprendimą, prokurorai privalo vadovautis viešojo intereso koncepcija [9, p. 117]. Prokuroras dažnai netgi vadinamas „viešojo intereso atstovu“ [20, p. 6; 21, p. 160]. Vienų šalių įstatymuose sąvoka „viešasis interesas“ yra tiesiogiai pavartota, kitų šalių įstatymų leidėjai „turi galvoje“ jį (viešąjį interesą) kaip diskrecinio persekiojimo kriterijų. Darytume išvadą, kad šalyse, kur dominuoja tikslingumo principas, diskrecinį baudžiamąjį persekiojimą reglamentuojančių normų formulavimo modelis būtų toks: „baudžiamasis perse-kiojimas vykdomas tada, kai to reikalauja viešasis (bendras) interesas“. Šalyse, kur dominuoja legalumo principas, labiau priimtinas toks modelis: „baudžiamasis persekiojimas gali būti nevykdomas (nepradedamas, nutraukiamas), kai to reikalauja viešasis interesas“ [22].

Viešojo intereso (angl. public interest; pranc. interet public; vok. öffentliches Interesse) sąvoka vis dažniau vartojama Lietuvos teisės literatūroje, tačiau jos turinys dažnai lieka neatskleistas. Naujausias tyrinėjimas šia tema atliktas daktaro A. Panomariovo disertacijoje [23].

Tarybiniu laikotarpiu baudžiamojo proceso teorijoje buvo skiriami visuomeniniai, asmeniniai ir kolektyviniai interesai. Vėliau buvo nagrinėta daug interesų klasifikacijų ir pateikta sąvokų [žr. 24, p. 71–143; 23, p. 30–43]. Diskusija apie privačiuosius ir viešuosius interesus teisės (taip pat ir baudžiamojo proceso) srityje nėra nauja [žr. 25; 26; 27]. Didžiausia problema yra juos suderinti. Štai viešosios teisės srityje diskutuotinas privačių interesų įgyvendinimo klausimas, o privatinės teisės specialistai diskutuoja apie visuomeninį arba viešąjį interesą ir jo pasireiškimo bei gynimo ribas [25, p. 195–221]. Kitas dalykas, kad literatūroje vartojamos dvi panašios sąvokos: visuomeninis ir viešasis interesas neatskleidžiant jų santykio. Visuomeninius interesus galima apibūdinti kaip bendruosius interesus, kaip tam tikrą asmeninių bei grupinių interesų vidurkį. Tai interesai, kurių nepatenkinus, viena vertus, neįmanoma realizuoti asmeninių interesų, kita vertus, užtikrinti socialinio sluoksnio, nacijos, visuomenės, valstybės stabilumo bei normalaus vystymosi. Visuomeninis interesas baudžia-majame procese – tai nauda visuomenei ir kiekvienam žmogui atskirai, tai postūmis veikti siekiant visuomenės ir žmogaus gerovės, tai baudžiamojo proceso varomoji jėga. Visuomenės intereso turinys turi sietis su baudžiamojo proceso tikslais, o jo realizavimo būdai – su uždaviniais. Visuomenės interesas, kurį gina valstybė, suteikdama pareigūnams tam tikrų įgaliojimų (priemonių), tampa viešuoju interesu [24, p. 79]. Jei baudžiamojo proceso uždaviniuose tam tikro visuomenės intereso išraiškos nėra, jis netampa viešuoju interesu ir nėra ginamas procesinėmis priemonėmis. Kita vertus, viešasis interesas kartais tapatinamas su valstybės interesu. Visuomenės interesas baudžiamojo proceso

29

srityje ilgą laiką, o iš dalies ir dabar, visų pirma reiškė, kad byloje būtų priimtas objektyviąją tiesą atspindintis sprendimas: kaltas ar nekaltas teisiamasis ir eventualiai (jei kaltė bus pripažinta) paskirta bausmė [28, p. 180]. Viešasis interesas visų pirma reiškė valstybės interesą, kuris buvo akivaizdžiai baudžiamojo pobūdžio – rasti nusikaltėlį ir būtinai jį nubausti [24, p. 80]. Viešojo intereso pavertimas valstybiniu įmanomas vien tik pabrėžus tam tikrus baudžiamojo proceso uždavinių ar atskirų proceso dalyvių teisių aspektus [23, p. 32–33]. Įdomu tai, kad Prancūzijoje, kur tradiciškai dominuoja tikslingumo principas, prokuratūra veikia atsižvelgdama į „viešąjį interesą“, o Vokietijoje, kur dominuojantis principas ilgą laiką buvo legalumas, prokurorai gina „teisėtą valstybės interesą“ [29, p. 21].

Tačiau viešasis interesas – tai visų pirma visuomenės (populus) interesas, kurį valstybė (res publica), kaip politinė visuomeninė organizacija, privalo ginti ir jam atstovauti [30, 272; 31]. Viešasis interesas – tai pripažintas valstybės ir aprūpintas teise interesas, kurio realizavimas yra visuomenės egzistavimo bei vystymosi sąlyga ir garantija [27, p. 54–55].

Interesų baudžiamojo proceso srityje pagrindas yra visuomenės vertybių sistema. Šiuolaikinėje teisės doktrinoje nemažai teisinių institutų visų pirma vertinami ir analizuojami kaip socialinio kooperavimosi, socialinės taikos ir interesų pusiausvyros užtikrinimo priemonės [25, p. 196]. Priešingų teisės subjektų interesų suderinimas pripažįstamas viena pagrindinių teisės funkcijų [26, p. 147]. Kalbant apie teisinį procesą, kuris iš esmės reiškia teisinį ir socialinį konfliktą, visuomenės interesas aiškus – visuomenė suinteresuota savo stabilumu ir kad būtų kuo mažiau socialinių ir teisinių nesutarimų. Kilus konfliktui, visuomenė siekia, kad jis būtų išspręstas sąžiningai, greitai ir teisingai, nes tik taip įmanoma atkurti sąlygišką visuomenės gyvenimo harmoniją ir socialinę taiką [25, p. 197]. Manytume, kad kuo demokratiškesnė teisinė valstybė, tuo mažiau savo turiniu skiriasi valstybinis ir visuomeninis interesas, o idealioje teisinėje valstybėje valstybinis interesas sutampa su piliečių interesais [26, p. 273].

Ar nusikaltusio nuteisimas šiuo metu yra svarbiausias visuomenės interesas? Jis nenagrinėja nukentėjusiojo intereso, kad būtų atkurtas teisingumas, o konkrečiai – jo pažeistos teisės. Taip pat nesiekia, kad asmenys, kurie gali pasitaisyti be kriminalinės bausmės, nebūtų teisiami ir baudžiami, kad būtų išspręstas konfliktas, o ne tik nubaustas kaltininkas. Galima diskutuoti, koks svarbiausias viešasis interesas turėtų būti realizuojamas vykdant baudžiamąjį procesą. Lietuvoje, deja, nebuvo atlikta sociologinių tyrimų, siekiant išsiaiškinti žmonių lūkesčius, susijusius su baudžiamąja justicija [žr. 32] išskyrus tyrimus dėl mirties bausmės [33, p. 78; 34, p. 4] bei televizijos žiūrovų ir skaitytojų nuomonių tyrimus apie priemones kriminogeninei padėčiai gerinti [35]. Todėl galime remtis tik Vokietijos ir JAV mokslininkų atliktais tyrimais, kurių rezultatai rodo, kad dauguma respondentų (tarp jų nusikaltimų aukų) pritaria, jog būtų taikoma restitucija, o ne skiriamos tradicinės bausmės asmeniui, padariusiam nusikaltimą [36, p. 241]. 18,5 proc. respondentų manė, kad konfliktą tarp aukos ir nusikaltusio asmens galima sureguliuoti nedalyvaujant teisėsaugos pareigūnams, 17,4 proc. palaikė teisėsaugos institucijų iniciatyvą, išsprendžiant konfliktą be baudžiamojo persekiojimo, 18,8 proc. – bausmę, kuri turėtų būti sumažinta arba iš viso jos atsisakyta, jei buvo įvykdyta restitucija, 21,4 proc. – kriminalinę bausmę, nepriklausomai nuo restitucijos. Atsakymai buvo pateikti dėl 38 nusikaltimų rūšių: išžaginimo atvejais restitucija ne baudžiamosios justicijos srityje praktiškai buvo atmesta ir didžioji dauguma respondentų palaikė bausmę, tuo tarpu sukčiavimo arba neatsargių transporto įvykių, sukėlusių žalingų padarinių, atvejais dauguma palaikė restituciją. Atlikus tokią pat justicijos pareigūnų apklausą, paaiškėjo, kad prokurorai labiausiai palaiko kriminalinę bausmę, mažiau jos taikymui pritaria baudžiamųjų bylų teisėjų. Civilinių bylų

30

teisėjai daug labiau vertina restituciją negu bausmę, o „atlaidžiausi“ yra paprasti žmonės. Atliekant kitą tyrimą, respondentų buvo paprašyta įvertinti nusikaltimus, padarytus recidyvistų (prieš tai aprašytame tyrime menamas nusikaltėlis buvo neteistas 30 m. vyras). Klausimas buvo suformuluotas taip: ar parenkant poveikio priemones (restituciją ar bausmę) reikia labiau atsižvelgti į aukos interesus ir rizi-kuoti paskirti neadekvačiai švelnią bausmę, ar skirti bausmę, neatsižvelgiant į aukos interesus. Paprasti žmonės buvo linkę atsižvelgti į aukos interesus, tuo tarpu justicijos pareigūnų nuomonė buvo priešinga. Pagal požiūrių griežtumą eilės tvarka nepakito: civilinių bylų teisėjai, baudžiamųjų bylų teisėjai, prokurorai [37]. Lietuvoje atlikto nusikaltimų aukų tyrimo rezultatai rodo, kad daugiau nei pusė apklaustųjų nepranešė apie jam padarytą nusikaltimą. Dauguma pranešusiųjų neigiamai vertino policijos veiklą, nes ji nesugebėjo sulaikyti teisės pažeidėjų ir negrąžino nukentėjusiajam pagrobto turto. Apklausti verslo subjektai išreiškė nuomonę, kad pagrindinė kreipimosi į policiją priežastis yra noras atgauti prarastą turtą [38, p. 24–25, 26]. Griežtesnes bausmes, kaip jaunimo nusikalstamumo mažinimo priemonę, palaikė 14 proc. respondentų. Visi 47 anketinėje apklausoje dalyvavę Lietuvos tardymo valdybų tardytojai laikėsi nuomonės, kad susitaikymas, numatytas Lietuvos Respublikos BPK 9¹ straipsnyje, yra priimtina baudžiamojo proceso baigtis. O štai teismai netgi nepilnamečių atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės (galiojusių iki 2003 m. gegužės 1 d. BK 52¹ str. ir BPK 278 str.) vertina gana skeptiškai [39, p. 422].

Lietuvos teismų praktikoje netgi pasitaiko atvejų, kai nukentėjusysis apeliaciniame skunde prašo skirti nuteistajam švelnesnę nei laisvės atėmimas bausmę, nes jis pats atėjo ir prisipažino, gailisi, atlygino žalą, padėjo policijai, yra jaunas, pirmą kartą nusikalto ir pan. [40].

87 proc. apygardų prokuratūrų apklaustųjų prokurorų (anketinėje apklausoje dalyvavo 52 Generalinės prokuratūros ir apygardų prokuratūrų organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos tyrimo skyrių prokurorai) pareiškė nuomonę, kad BPK 9² straipsnis, leidęs nutraukti baudžiamąją bylą organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo nariui, yra priimtina baudžiamojo proceso baigtis, nes suteikia galimybę ištirti sunkesnius nusikaltimus ir išvengti sunkesnių padarinių.

Baudžiamojo proceso tikslas gali būti pasiektas tik tada, kai visi procesinės veiklos dalyviai suvokia, kokias vertybes gina baudžiamasis ir procesinis įstatymas ir kokia veikla ar sprendimai padeda jo siekti. Idealiai subalansuoti asmeninius ir viešuosius interesus praktiškai neįmanoma, nes jie yra dinamiški. Vieni reiškiniai nustoja turėti visuomeninės reikšmės, gali nutikti ir priešingai – asmeniniai interesai gali įgyti viešojo intereso reikšmę [27, p. 59]. Priimdami sprendimą baudžiamojoje byloje, kompetentingi pareigūnai kiekvienu atveju svarsto, koks sprendimas labiau atitiktų viešąjį interesą. Nors, jei kyla kolizija tarp viešojo ir privataus intereso, pirmenybė vis dėlto atiduodama viešajam interesui.

Kuo motyvuojamas baudžiamosios bylos nutraukimas, koks čia viešojo intereso turinys? Viešojo intereso buvimą (nebuvimą) baudžiamojo proceso srityje autoriai siūlo vertinti remiantis tam tikrais bendrais kriterijais. Baudžiamojo persekiojimo atsisakymą gali lemti tai, kad:

1.nusikaltimas nedidelis ir nėra viešojo intereso asmeniui persekioti. Teisminis persekiojimas netgi būtų neadekvatus, neteisingas ir neefektyvus įvertinus teisės pažeidimo prigimtį (pvz., nusikaltimas nepadarė žalos);

2.teisminis persekiojimas būtų neadekvatus, neteisingas ir neefektyvus įvertinus teisės pažeidėjo asmenybę (didelė pasitaisymo galimybė, amžius);

3.yra galimybė patenkinti viešąjį interesą taikant asmeniui, padariusiam nusikaltimą, kitas priemones (ne bausmes). Kitos priemonės (pvz.,

31

drausminės, administracinės, civilinės) konkrečiu atveju yra veiksmingesnės ir efektyvesnės;

4. baudžiamasis persekiojimas gali pakenkti kitiems svarbiems visuomenės ir valstybės interesams (šalies saugumui, taikai, tvarkai);

5.nusikaltimo auka pirma gali palaikyti privatų kaltinimą ir teisminis persekiojimas nepadėtų apginti jos interesų [41, p. 64; 42, p. 77; 43, p. 160].

Literatūroje išskiriami atskirų diskrecinio persekiojimo formų kriterijai, tačiau jie praktiškai nesiskiria nuo bendrų tikslingumo taikymo kriterijų. Nepaisant tam tikrų reguliavimo niuansų, mediacijos (susitaikymo) taikymo kriterijai yra panašūs:

1.Nusikalstamos veikos tipas ir sunkumas.2.Viešojo intereso persekioti asmenį baudžiamąja tvarka buvimas ar

nebuvimas.3.Įrodymų, leisiančių teisme įrodyti kaltinamojo kaltę, pakankamumas.4.Kaltinamojo asmenybė ir prisipažinimas.5.Nukentėjusiojo interesai [44, p. 190].Anglijoje kai kurie iš motyvų yra klasifikuojami aplinkraščiuose (1984 m.

Code of Conduct ir Criteria for prosecution) [13, p. 447]. Kaltintojų kodekso (Code for Crown Prosecutors) 8 paragrafas duoda tokius atsakymus į klausimą, kas lemia viešąjį interesą nepersekioti asmens, kurie suponuoja proporcingumo principą reaguojant į nusikaltimus: nusikaltimo „lengvumas“, tikėtinos bausmės nereikšmingumas, nusikaltimo padarytos žalos santykinis mažumas, kaltininko nedidelė kaltė, nusikaltusiojo asmens savybės (senas ar jaunas amžius, psichinės sveikatos sutrikimai) [9, p. 178–179]. Praktikai pažymi ir tokius kriterijus: nu-kentėjusiojo kaltę, nusikaltusiojo pastangas atlyginti žalą nukentėjusiajam, nusikaltusiojo amžių (jauną ar senyvą), asmeninę padėtį, nusikaltimo nereikšmingumą, ryšių buvimą tarp aukos ir kaltininko (Belgijoje pastebėta tendencija, kad jei konflikto šalys pažįstamos, bylos būdavo nutraukiamos be jokių sąlygų, jei nepažįstamos, buvo taikoma mediacija ar transakcija), aukos lūkesčius (ar jis jaučiasi labai „nuskriaustas“) [3, p. 183–184; 13, p. 447; 45, p. 508].

Rusų literatūroje siūlomi kriterijai yra gerokai abstraktesni: 1.ar išvengtoji (sušvelninta) tokiu būdu žala yra iš esmės mažesnė nei ta,

kuri padaroma įgyvendinus (arba neįgyvendinus) atsakomybės neišvengiamumo principą;

2.ar tai neprieštarauja teisingumo reikalavimams nukentėjusiojo interesų ir visuomenės saugumo požiūriu [2, p. 74].

Nustatydami viešojo intereso turinį mokslininkai bei praktikai taip pat turėtų remtis Europos Tarybos rekomendacija, kurioje labai panašiai išdėstyti veiksniai, įvertintini teisės taikytojų: nusikaltimo pavojingumas, charakteris, aplinkybės bei padariniai; kaltinamojo asmenybė; galimas teismo nuosprendis; galimas nuteisimo poveikis kaltinamajam, nukentėjusiojo padėtis [19].

Proporcingumo principas kartu su įsitikinimu, kad pats procesas turi stiprų poveikį persekiojamam asmeniui, turi nustatyti ribas, kurias peržengus baudžiamasis persekiojimas tampa neproporcingai griežtas [žr. 46].

Nors nei Lietuvos procesiniuose įstatymuose, nei teoriškai viešasis interesas beveik nenagrinėjamas, praktiškai galima pastebėti panašias jo suvokimo ir vertinimo tendencijas: nutraukiant bylas daugiau ar mažiau vertinama kaltininko asmenybė, jo padaryta žala, ryšys su nukentėjusiuoju, nukentėjusiojo įtaka nusikaltimo padarymui.

32

Išvados

Baudžiamojo persekiojimo tikslingumą lemia du pagrindiniai kriterijai:1. procesinis kriterijus, t. y. vadinamoji reali nuteisimo

perspektyva arba pakankamai įrodymų, kad teisme būtų įrodyta asmens kaltė padarius nusikaltimą;

2. materialusis kriterijus, t. y. viešojo intereso persekioti kaltininką buvimas.

Nesant pakankamai kaltės įrodymų asmens ne tik negalima nuteisti, jo negalima ir persekioti baudžiamąja tvarka. Nustačius, kad byloje yra pakankamai įrodymų, kad būtent įtariamasis padarė nusikalstamą veiką, reikia įvertinti, ar atsižvelgiant į viešąjį interesą būtina jį persekioti, ar galima nepradėti baudžiamojo persekiojimo. Viešasis interesas nurodytas kaip bendras diskrecinio baudžiamojo persekiojimo pagrindas daugelio šalių įstatymuose ir tarptautiniuose dokumentuose.

33

LITERATŪRA IR PASTABOS

1. Pagal galiojusį iki 2003 m. gegužės 1 d. Lietuvos Respublikos BPK (9¹ ir 9² str.) teisę spręsti klausimą dėl tolesnio baudžiamojo proceso turi ne tik prokuroras, bet ir teismas, teisėjas, taip pat kvotos organas, tardytojas (ir prokuroras) teisėjo sutikimu. Pagal naują BPK diskrecinius spren-dimus dėl proceso nutraukimo gali priimti tik prokuroras teisėjo sutikimu. Daugelio užsienio vals-tybių diskrecinė valdžia suteikta prokurorui. Straipsnyje, remiantis surinkta medžiaga, kalbama apie diskrecinį baudžiamąjį persekiojimą ir prioritetas teikiamas prokurorui. Kol galiojantys įsta-tymai tokią teisę suteikia ir kitiems pareigūnams, aptariamieji kriterijai tinka ir jų veiklai.

2. Аликперов Х. Д. Уголовно–правовые нормы, допускающие компромис в борьбе с преступностью // Государство и право. 1992. № 9.

3. Parmenter S., Fijnaut C., Van Daele D. From Sisyphus to Octopus: Towards a Modern Public Prosecutor’s Office in Belgium // European Journal of Crime, Criminal Law and Criminal Justice. 2000. No.3.

4. Hans de Doelder The Public Prosecution Service in the Netherlands // European Journal of Crime, Criminal Law and Criminal Justice. 2000. No. 3.

5. Diverting Cases from the Courts // The Criminal Law Review. 1995. Nr. 6. 6. Ashworth A., Fionda J. Code for the Crown prosecutors: Prosecution, Responsibility and Public

Interest // Criminal Law Review. Nr. 12. 7. Feeley M. The Process ir the Punishment. 1979. 8. Tokia formuluotė pateikta anglų prokurorams Karūnos persekiotojų kodekse (Code for Crown Pro-

secutors), priimtame 1986 m.. Ja buvo pakeista ankstesnis įrodymų pakankamumo kriterijaus api-brėžimas, pateiktas prokurorams skirtuose „Persekiojimo kriterijuose“ (Criteria for Prosecution): „pagrįsta nuteisimo perspektyva“ (reasonable prospect of conviction). Ashworth A. The criminal process. An evaluative study. – Oxford, 1994.

9. Ashworth A. The Criminal Process. An Evaluative Study. – Oxford. 1994. 10. Vestberg B. Prosecutorial Functions in Connection with Criminal Law: Pre–trial Functions,

Discretional Power, Trial Functions // The Transformation of the Prokuratura into a Body Compatible with the Democratic Principles of Law. Counsil of Europe Publishing. 1996.

11. Introduction to German Law / Edited by Werner F. Ebke, Matthew W. Finkin. The Hague. – London, Boston, 1996.

12. Juristenzeitung. 1970. Nr. 18. // cituota pagal Гуценко К. Ф., Головко Л. В., Филимонов Б. А. Уголовный процесс западных государств. – Москва, 2001.

13. Pradel J. Lyginamoji baudžiamoji teisė. – Vilnius, 2001. 14. Piesliakas V. Baudžiamųjų įstatymų principinės nuostatos ir jų įgyvendinimas naujajame Lietuvos

Respublikos baudžiamajame kodekse. Habilitacinio darbo autoreferatas. Socialiniai mokslai, teisė (6F). – Vilnius, 1995.

15. Atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutas dažniausiai nagrinėjamas tik baudžiamosios teisės aspektu, o baudžiamojo proceso konstantos neretai pamirštamos.

16. Hoyano A., Hoyano L., Davis G., Goldie S. A Study of the Impact of the Revised Code for Crown Prosecutors // The Criminal Law Review. August 1997.

17. Случевский В. К. Учебникъ русскаго уголовнаго процесса. – Санкт Петербург, 1891.18. Калугин А. Г. Освобождение от уголовной ответственности по нереабилитирующим осно-

ваниям в стадии предварительного расследования и презумпция невиновности // Актуаль-ные проблемы досудебного производства по уголовным делам. – Москва, 1999.

19. Рекомендация Но 6 (87) 18 комитета министров государствам членам относительно упро-щения уголовного правосудия (принята Комитетом Министров Совета Европы 17 сентября 1987) // Защита прав человека и борьба с преступностью. Документы Совета Европы. – Москва, 1998.

20. Муравьев Н. В. Прокурорский надзор. – Москва, 1889. 21. Merino–Blanco E. The Spanish Legal System. – London, 1996. 22. Anglijos (tikslingumo principo šalininkės) Code for Crown Prosecutors numato, kad nepilname-

čiams baudžiamasis persekiojimas gali būti vykdomas, tik jei „reikalauja viešasis interesas“ (žr.: Ashworth A. The Criminal Process. An Evaluative Study. – Oxford, 1994.) To paties norminio akto preambulėje pacituotas lordas Shawcrossas: „Mano šalyje niekada nebuvo taisyklės – viliuosi, kad niekada ir nebus, kad įtariamas padaręs nusikaltimą automatiškai taptų baudžiamojo persekiojimo objektu“. (Hoyano A., Hoyano L., Davis G., Goldie S. A Study of the Impact of the Revised Code for Crown Prosecutors // The Criminal Law Review. August 1997.) Vokietijos, kurioje dominuoja legalumo principas, BPK 153 straipsnyje numatyta, kad prokuratūra turi teisę

34

stabdyti procesą, kai kaltinamojo kaltė maža ir nėra visuomeninio intereso tokį kaltinamąjį per-sekioti.

23. Panomariovas A. Viešai neskelbiama informacija (paslaptis) baudžiamajame procese. Daktaro disertacija. Socialiniai mokslai, teisė (01S). – Vilnius, 2001.

24. Масленникова M. H. Методология познания публичного и частного (диспозитивного) начал в уголовном судопроизводстве – Москва, 2000.

25. Mikelėnas V. Civilinis procesas. – Vilnius, 1997. T. I. 26. Vaišvila A. Teisės teorija. – Vilnius, 2000.27. Тихомиров Ю. А. Публичное право. – Москва, 1995.28. Полянский Н. Н. Вопросы теории советского уголовного процесса. – Москва, 1956. 29. György K. The Public Prosecutor’s Office in the Transitional Period // The Transformation of the

Prokuratura into a body Compatible with the Democratic Principles of Law. Counsil of Europe publishing, 1996.

30. Cappelleti M. The Judicial Process in Comparative Perspective // cituota pagal Mikelėnas V. Ci-vilinis procesas. – Vilnius, 1997. T. I.

31. Įstatymų leidžiamajai valdžiai yra suteikta teisė nustatyti viešojo intereso ribas konkrečiuose san-tykiuose, o sprendimai dėl viešojo intereso apibrėžimo ir jo patenkinimo būdo turi būti pagrįsti ir teisėti. Europos Žmogaus Teisių Teismo nutarimuose pažymėta, kad sąvoka „visuomenės intere-sai“ yra neišvengiamai plati. Teismas, suprasdamas, jog įstatymų leidėjams, kurie vykdo socialinę ir ekonominę politiką, duodama pasirinkimo galimybė turi būti gana plati, atsižvelgs į įstatymų lei-dėjų sprendimus apibrėžiant „visuomenės interesus“, nebent tie sprendimai būtų nepagrįsti (bylos James ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (1986 m.), Litghgow ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (1987 m.)) // Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas dėl Lietuvos Respublikos valdininkų įsta-tymo 16 straipsnio pirmosios dalies 2 punkto atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. – Vil-nius, 1997 05 06.

32. Žr.: Dobryninas A. Kriminalinės justicijos problemos demokratinės visuomenės kontekste // Dob-ryninas A., Gaidys V., Gruževskis B. ir kt. Socialiniai pokyčiai Lietuvoje: 1990–1998. – Vilnius, 2000.

33. Dobryninas A. Mirties bausmė Lietuvoje: tarp loginės semantikos ir politinės pragmatikos. Žmo-gaus teisės Lietuvoje. – Vilnius, 1996.

34. Mirties bausmė: į pagalbą prezidentui // Respublika. 1996 m. liepos 11 d. 35. 71 proc. respondentų manė, kad būtina gerinti teisėsaugos institucijų darbą, 69 proc. – kad reikia

efektyvinti socialinę politiką; 65 proc. – tobulinti švietimą; 57 proc. tvirtino, kad būtina griežtinti bausmes. Žr.: Dobryninas A. Virtuali nusikaltimų tikrovė. Virtual reality of crime. – Vilnius, 2001.

36. Malsch M., Carrière R. Victims’ Wishes for Compensation: the Immaterial Aspect // Journal of Criminal Justice. 1999. Vol. 27. No. 3.

37. Apie šį ir kitus panašius tyrimus žr.: Сесар К. Карательное отношение общества: реальность и миф // Правоведение. – Санкт Петербург, 1998. № 4. Reikėtų pabrėžti, kad negalima vienoje valstybėje (JAV, Vokietijoje) atliktų tyrimų automatiškai perkelti į kitą valstybę (Lietuvą) ir besąly-giškai grįsti jais tam tikrus sprendimus, nes skirtingose valstybėse skiriasi įvairios sąlygos: požiūris į teisę ir teisėtvarką, pasitikėjimas institucijomis ir pan.

38. Alešiūnaitė K., Dapšys A., Kalpokas A., Ragauskas P., Valatkevičius D. Tarptautinis nusikal-timų aukų tyrimas Lietuvoje // Teisės problemos. 2001. Nr. 2.

39. Aprobuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimu Nr. 30. Teismų praktikos, atleidžiant nepilnamečius nuo baudžiamosios atsakomybės ir skiriant jiems priverčiamąsias auklėjamojo po-būdžio priemones, apžvalga // Lietuvos Aukščiausiojo Teismo informacinis biuletenis. Teismų praktika. 2001. Nr. 15.

40. Baudžiamoji byla Nr. 1A–550. 1997 m. Vilniaus apygardos teismas.41. Taк П. Система уголовного правосудия в Нидерландах в свете новой уголовной политики //

Вестник Моск. Ун–та. Сер.11. Право.1997. № 1. 42. Roxin C. Strafverfahrensrecht. – München, 1993. 43. Beulke W. Strafprozeßrecht. – Heidelberg, 2000. 44. Wright M. Victims, Mediation and Criminal Justice // The Criminal Law Review. 1995. No. 3. 45. Tiberg H., Sterzel F., Cronkult P. Swedish law. A survey. – Stockholm, 1994. 46. Apie proporcingumo principą žr.: von Hirsch A., Ashworth A. Principled Sentencing. – Oxford,

1993.

35

Criteria of Discretional Prosecution

Dr. Rima AžubalytėLaw University of Lithuania

SUMMARY

This article deals with theoretical and practical problems of discretionary power - what are the main factors that are likely to influence the decision–making process of the procesution offices. Two criterias that influence the dismissals of the cases on policy ground are analysed: 1. realistic prospect of conviction or the principle of evidential sufficiency (hinreichen der Tatverdacht) and 2. public interest (interet public; öffentliches Interesse).

It is wrong for a person to be prosecuted if the evidence is insufficient. The essence of the wrongness lies in the protection of the innocent: if this principle is taken seriously, it should mean not only that innocent people are not convicted, but also that innocent people should not be prosecuted. The reason for this may be found in the dictum that „the process is the punishment“.

A futher factor is the policy of diversion. Thus, even if a case satisfies the test of evidential sufficiency, there may be strong reasons of public policy or, as it is termed in many countries „public interest“ in favour of dealing with the case by means other than prosecution. In practice, questions of evidential sufficiency and public interest often interact, but for clarity of exposition one part of the article is devoted to evidential sufficiency, and the other part of the article - to the issue of „public interest“.

36

Jurisprudencija, 2003, t. 38(30); 30–38

TERORIZMO SOCIOPSICHOLOGINIAI YPATUMAI

Dr. Aistė Diržytė

Lietuvos teisės universiteto Socialinio darbo fakulteto Psichologijos katedra

Dr. Aleksandras Patapas

Lietuvos teisės universiteto Valstybinio valdymo fakulteto Viešojo administravimo katedraAteities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 271 45 14, 271 46 20Elektroninis paštas aistei@hotmail.com, patapas@takas.lt

Pateikta 2003 m. vasario 11 d. Parengta spausdinti 2003 m. gegužės 2 d.Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Socialinio darbo fakulteto Psichologijos katedros profesorius habil. dr. Viktoras Justickis ir Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Sociologijos katedros profesoriusdr. Aleksandras Dobryninas

Raktažodžiai: terorizmo teorija, teroristo asmenybė, teroristo mąstymas.Keywords: terrorism theory, terrorist personality, terrorist cognition.

S a n t r a u k a

Terorizmo įveikimas yra vienas iš strateginių NATO uždavinių. Daugelyje valstybių ne tik saugumo tarnybos, bet ir mokslininkai aktyviai dalyvauja įgyvendinant šią misiją, kuriant antiteroristinę politiką. Terorizmo reiškinį mokslininkai analizuoja politiniu, ekonominiu, teisiniu, istoriniu požiūriais, nors dabar daugiausia dėmesio skiriama sociopsichologiniams šio reiškinio ypatumams. Siekiama nustatyti, kodėl kai kurie asmenys tampa teroristais, kuo ypatinga jų psichika ir kokios poveikio priemonės gali būti efektyvios įveikiant terorizmą.

Dėl globalizacijos iššūkio šiuolaikinėms valstybėms Lietuvai iškyla būtinybė geriau pažinti terorizmo reiškinį. Šis uždavinys ne mažiau aktualus ir dėl artėjančios Lietuvos narystės NATO organizacijoje. Mokslinių darbų, analizuojančių terorizmą, jo sociopsichologinius ypatu-mus, Lietuvoje nėra atlikta. Šio straipsnio tikslas – įvertinti sociopsichologinius terorizmo ypatumus, supažindinti su pagrindinėmis terorizmo teorijomis, užsienio valstybių mokslininkų indėliu analizuojant terorizmo reiškinį.

Įvadas

37

Terorizmo apibrėžimas. JAV Valstybės departamentas 1998 m. terorizmą apibrėžė kaip „suplanuotą, politiškai motyvuotą subnacionalinių slaptų grupuočių smurtą, nukreiptą į taikius gyventojus, siekiant padaryti poveikį (politiniams – aut. pastaba) adresatams“. Terorizmo psichologijos specialistas R. A. Hudsonas pateikia tokį terorizmo apibrėžimą: „tai netikėta aukoms, priešinga baudžiamiesiems įstatymams, apskaičiuota smurtinė veika, kuria siekiama padaryti psichologinį poveikį adresatui, atkreipti visuomenės dėmesį į tam tikras problemas, reikalavimus, ir pasiekti grupuotės tikslų“ [14, p. 8]. JAV Federalinių tyrimų skyriaus ekspertų teigimu, šie apibrėžimai tiksliausiai atitinka terorizmo esmę.

Pasak terorizmo ekspertų, teroristinės veikos subjektai gali būti aktyvūs arba pasyvūs. Aktyvūs teroristai – tai teroristinės veikos organizatoriai, kurstytojai, vykdytojai, pasyvūs – jų padėjėjai: finansiniai rėmėjai, logistikos specialistai, gydytojai ir pan. [14]. Terorizmo ekspertai aktyvius teroristus skirsto į „kontraktorius“ (senos kartos teroristai, pvz., Abu Nidal, George Habash, Abu Abbas) ir „laisvuosius“ (naujos kartos teroristai, pvz., Sheikh Omar Abdul Rahman, Ahmed Ramzi Yousef, Osama bin Laden).

Šiandieniniame pasaulyje terorizmo įveikimas yra vienas iš strateginių NATO uždavinių [14]. Daugelyje valstybių ne tik saugumo tarnybos, bet ir mokslininkai aktyviai dalyvauja įgyvendinant šią misiją, kuriant antiteroristinę politiką. Terorizmo reiškinį mokslininkai analizuoja politiniu, ekonominiu, teisiniu, istoriniu požiūriais, nors dabar daugiausia dėmesio skiriama sociopsichologiniams šio reiškinio ypatumams. Siekiama nustatyti, kodėl kai kurie asmenys tampa teroristais, kuo ypatinga jų psichika ir kokios poveikio priemonės gali būti efektyvios įveikiant terorizmą [23, p. 19–43].

Dėl globalizacijos iššūkio šiuolaikinėms valstybėms Lietuvai iškyla būtinybė geriau pažinti terorizmo reiškinį. Šis uždavinys ne mažiau aktualus ir dėl artėjančios Lietuvos narystės NATO organizacijoje. Mokslinių darbų, analizuojančių terorizmą, jo sociopsichologinius ypatumus, Lietuvoje nėra atlikta. Šio straipsnio tikslas – įvertinti terorizmo sociopsichologinius ypatumus, supažindinti su pagrindinėmis terorizmo teorijomis, užsienio valstybių moks-lininkų indėliu analizuojant terorizmo reiškinį.

Terorizmo analizės teorijų apžvalga

Terorizmo reiškinys buvo žinomas jau 46 m. po Kr., kai žydų sekta, vadinama Zealot, vykdė teroristinius išpuolius prieš romėnus Judėjoje. Šios teroristinės grupuotės žudikai, vadinami sicarii arba pjovikais, veikė romėnų valdomuose miestuose. Jie pjaudavo, nuodydavo net savo tautiečius žydus. Vis dėlto nors terorizmo ištakos siekia I amžių, terorizmo teorijos pradėtos kurti tik XX a. Trumpai apžvelgsime pagrindines terorizmo analizės teorijas – multikauzalinę, politinę, organizacinę, fiziologinę ir psichologinę.

Multikauzalinė teorija. Multikauzalinė (daugiapriežastinė) teorija terorizmą vertina kaip daugelio priežastinių veiksnių rezultatą. Teigiama, jog šie veiksniai gali būti ne tik psichologiniai, bet ir ekonominiai, politiniai, religiniai, sociologiniai, net fiziologiniai. Kadangi terorizmas yra daugiapriežastinis reiškinys, bandymas analizuoti kurį nors vieną terorizmo veiksnių, neatsižvelgiant į kitus, yra neprasmingas. Prasmingais laikomi tik tokie tyrimai, kurie analizuoja ir vertina veiksnių visumą [14].

Šios teorijos autoriai taip pat laikosi nuomonės, jog terorizmo reiškinys analogiškas revoliucijos arba politinio smurto reiškiniams: jį gali sukelti etniniai, religiniai, ideologiniai konfliktai, skurdas, nelygybė, taikių bendravimo kanalų nebuvimas, nepasitikėjimas valdžia ir t. t. [34, p. 31–32].

38

Politinė teorija. Politinė terorizmo analizės teorija sukurta XX a. aštuntajame dešimtmetyje. Ji pabrėžia socialinės aplinkos veiksnio įtaką teroristinių grupuočių formavimuisi. Politologai Ch. Johnsonas ir M. Crenshawas teigė, kad politiniai disidentai, jei tik jų įsitikinimai leidžia ir aplinkybės paskatina, gali pradėti naudoti smurtą ir siekti įgyvendinti teroristinę strategiją. Situaciniais veiksniais, skatinančiais terorizmą, galima laikyti, pavyzdžiui, tėvynės okupaciją, nuosavybės teisių praradimą [15; 8, p. 247–260].

Politinės teorijos autoriai taip pat teigia, kad terorizmo priežastimi galima laikyti tam tikros socialinės arba etninės grupės neviltį, netikėjimą, kad jos interesai gali būti apginti kitu būdu. Be to, teigiama, kad tokiam elgesiui būdingas difuziškumas – jis gali paplisti tarp kitų radikaliai nusiteikusių grupių, kurių padėtis panaši [18].

Organizacinė teorija. Organizacinė teorija terorizmą vertina pirmiausia kaip strateginį veiksmą, sumanytą ir įvykdytą grupės asmenų. Pasak šios teorijos autorių, teroristiniai sprendimai – tai kolektyviniai sprendimai, ir negalima teigti, jog teroristinės grupuotės lyderio atsakomybė yra didesnė už teroristinės grupuotės narių atsakomybę [30].

Organizacinė terorizmo teorija, paskirstanti teroristinės grupuotės lyderių atsakomybę visiems grupės nariams, susilaukia daug kritikos. Kai kurie terorizmo ekspertai teigia, jog, pavyzdžiui, Abu Nidalas, Ahmedas Jibrilas, Osama bin Ladenas, Shoko Asahara yra dominuojantys lyderiai, savarankiškai priimantys sprendimus ir tik nurodantys grupuotės nariams užduotis [14]. Taigi ne visais atvejais teroristinė grupuotė galės tęsti teroristinę veiklą, laikytis tos pačios teroristinės strategijos, jei praras savo lyderį.

Fiziologinė teorija. Fiziologinės terorizmo teorijos autoriai teigia, jog net išnykus socioekonominėms priežastims terorizmo reiškinys išliktų gyvuoti [24, p. 1–32]. Šie autoriai laikosi nuomonės, kad teroristinio smurto šaknys slypi ne visuomenės problemose, o teroristų galvos smegenyse, savitai gaminančiose norepinefriną, acetilcholiną ir endorfinus, kurie stresinėmis situacijomis „narkotizuoja“ smegenis 100 kartų stipriau nei morfinas [13, p. 45–53].

Pasak kai kurių fiziologinės terorizmo teorijos autorių, kad individas taptų teroristu, vis dėlto nepakanka tik fiziologinių veiksnių – reikalingi ir tam tikri įsitikinimai, nuostatos. Žiniasklaida, leisdama teroristams pasijausti reikšmingiems, gali paskatinti terorizmo plitimą [11, p. 517–526].

Psichologinė teorija. Psichologinė teorija terorizmą vertina kaip sociopsichologinį reiškinį. Teigiama, jog norint suprasti terorizmą, pirmiausia reikia analizuoti teroristų motyvaciją, vertybes, mąstymą, asmenybę. Pasak šios teorijos autorių, psichologinių terorizmo veiksnių supratimas yra labai reikšmingas kuriant antiteroristinę politiką [14].

Psichologinė terorizmo teorija dabar susilaukia daug mokslininkų, terorizmo ekspertų dėmesio. Tiesa, pati ši teorija nėra vienalytė – įvairūs autoriai pabrėžia vis skirtingų psichologinių veiksnių svarbą terorizmo plitimui. Kadangi tyrimų rezultatai nevienareikšmiai, yra sukurtos kelios psichologinės terorizmo teorijos.

Psichologinės terorizmo teorijos

Pagrindinė psichologinių terorizmo teorijų prielaida yra ta, kad teroristu ne gimstama, bet tampama – dėl tam tikrų psichologinių priežasčių. Šios priežastys gali būti įvairios – skriaudos ir keršto jausmas, psichopatologija ir t. t. Terorizmo psichologai išskiria keletą pagrindinių psichologinių terorizmo teorijų – tai frustracijos–agresijos, neigiamos tapatybės ir narcisistinio keršto teorijos [14].

Frustracijos–agresijos teorija. Šios terorizmo teorijos ištakos – dar 1939 m. psichologo J. Dollardo sukurta frustracijos–agresijos teorija, iškėlusi prielaidą,

39

kad agresija yra frustracijos pasekmė, ir kad frustracija skatina tam tikras agresijos formas [10]. Pasak šios terorizmo teorijos autorių, teroristinės grupuotės agresijos dydis priklauso nuo jos lyderių ir narių frustracijos stiprumo [9, p. 234–260; 20, p. 273–74]:

A = f (F), čia A reiškia agresiją, o F – frustraciją.

Frustracijos–agresijos teorijos autoriai nurodo, jog frustracijos, politinių, ekonominių arba asmeninių lūkesčių neišsipildymo sukelta agresija yra neapibrėžtai nukreipiama į objektą, suvokiamą kaip trukdantį siekti norimo tikslo. Pavyzdžiui, 2001 m. spalio mėnesį Osama bin Ladenas savo kalboje pabrėžė, kad Amerika nebus saugi, kol jų (Al–Quaida grupuotės – aut. pastaba) reikalavimai nebus įvykdyti.

Kai kurie šios teorijos autoriai teigia, kad frustracija savaime nepaskatina agresijos, ir reikalingos papildomos sąlygos, kad agresija būtų išreikšta. Tokiomis papildomomis, nors nebūtinomis, sąlygomis gali būti laikoma, pavyzdžiui, galimybė naudotis ginklais [1].

Frustracijos–agresijos teorijos nagrinėjimas vis dėlto detaliai nepaaiškina, kokie teroristinės veikos subjektų įsitikinimai ir vertybės juos skatina tęsti nusikalstamą veiką [3].

Neigiamos tapatybės teorija. Šios teorijos autorė yra politikos psichologė J. N. Knutson. 1981 m., pasiremdama E. Eriksono Asmenybės tapsmo teorija, ji iškėlė mintį, kad politiniai teroristai yra individai, sąmoningai priėmę neigiamą tapatybę. Analizuodama teroristų biografijas, N. Knutson pateikė daug faktų, patvirtinančių neigiamos tapatybės teoriją. Vienu iš pavyzdžių galėtų būti kroatų teroristo gyvenimo istorija: būdamas etninės mažumos atstovas, jis negalėjo įgyvendinti svajonės įgyti universitetinį išsilavinimą, todėl sąmoningai apsi-sprendė tapti teroristu [17, p. 105–152].

Neigiamos tapatybės teorijoje pabrėžiama tai, jog individo neigiamos tapatybės priėmimui būdingas atmetimas vaidmens, kurio siekė, ir kuriam pritarė aplinkiniai. Šis atmetimas įvyksta dėl skriaudos jausmo, bejėgiškumo, alternatyvių sprendimų nesuradimo.

Kai kurie autoriai teigia, jog neigiamos tapatybės teorija yra panaši į frustracijos–agresijos teoriją, ir jų nereikia išskirti [14]. J. Knutson nurodo, jog neigiamos tapatybės teorijoje labiau pabrėžiami politiniai veiksniai, jų svarba asmenybės pasikeitimui. Vis dėlto ši teorija gali būti kritikuojama, nes detaliai nepaaiškina psichologinių sąlygų, dėl kurių individas gali tapti teroristinės veikos subjektu.

Narcisistinio keršto teorija. Narcisistinio keršto teorijos autoriai – psichologai J. W. Craytonas (1983), J. M. Postas (1990) ir R. M. Pearlsteinas (1991). Viena iš pagrindinių šios teorijos prielaidų yra ta, kad teroristai yra pažeistos psichikos asmenys [7]. Jų psichologiniam profiliui būdingi didybės kliedesiai, sociopatija, arogancija, nepagarba kitiems. Terorizmą šios teorijos autoriai siūlo vertinti kaip narcisistinį kerštą, įsiūtį, atsakant į narcisistinių poreikių įžeidimą, taip pat kaip pastangas atgauti savigarbą, galią ir situacijos kontrolę, patyrus įsivaizduojamą pralaimėjimą [7, p. 33–41].

Narcisistinio keršto teorijos autoriai teigia, kad „prasmingi politiniai idealai“ teroristams yra tik priedanga, kuri pirmiausia skirta jų pačių psichikai. Įteigdami sau, kad teroristinę veiką vykdo „dėl idealų“, jie išvengia kaltės ir gėdos jausmo. Nejausdami kaltės ir gėdos, jie gali tęsti teroristinę veiklą [26].

Pasak narcisistinio keršto teorijos autorių ir jų šalininkų, daugelis teroristų, taip pat ir karo kurstytojai, yra narcisistinės arba ribinės asmenybės, atitinkančios psichiatrinius TLK–10 (tarptautinės ligų klasifikacijos) kriterijus. Prie tokių asmenybių galima priskirti ir Adolfą Hitlerį bei Sadamą Huseiną. Šie individai gali

40

būti vertinami kaip turintys sutrikusį savęs vaizdą. Tokie asmenys negali sau sąmoningai pasakyti „aš turiu trūkumų“. Užuot integravę savo silpnybes, jie ieško išorinių priešų, kuriuos galėtų kaltinti ir bausti už savo nelaimes [26].

Narcisistinio keršto teorijos autoriai taip pat teigia, jog daugeliui teroristų yra nepavykę įgyti tinkamo išsilavinimo, pasiekti profesinių laimėjimų, sukurti darnios šeimos, ir jeigu jiems būtų tai pavykę, jie niekada nebūtų tapę teroristais. Vis dėlto naujausi tyrimai rodo priešingas tendencijas – teroristais tampa net labai išsilavinę asmenys – chemikai, biologai, inžinieriai, fizikai [26].

Kai kurie autoriai kritikuoja narcisistinio keršto teoriją, nes ji nepaaiškina nei savižudžių teroristų psichologijos, nei nesutrikusios psichikos teroristinės veikos subjektų motyvacijos, nei įvairių teroristo asmenybės tipų [17, 105–152].

Kokios gi asmenybės yra teroristinės veikos subjektai? Ar psichologiniu požiūriu jie visi yra panašūs? Ar visi teroristai turi bendrų asmenybės bruožų? Ar egzistuoja „teroristinė asmenybė“?

41

Teroristinės veikos subjekto asmenybė

Psichologiniu požiūriu, asmenybė – tai individui būdingų, sąlyginai pastovių savybių visuma, kuri pasireiškia mąstysenoje, jausenoje, elgsenoje. 1977 m. psichologas C. Hasselis iškėlė mintį, kad teroristai – patologiškos (pažeistos, sutrikusios – aut. pastaba) asmenybės. Analizuodamas teroristų asmenybes, jis sukūrė psichopatologinę teroristų tipologiją [12, p. 1–16].

1987 m. L. Suellwoldas nustatė, kad tarp teroristų yra daug individų, pasižyminčių paranoidine ir narcisistine asmenybe [32, p. 24]. 1987 metais R. M. Turco pasiūlė teroristus skirstyti į 4 tipus: 1) neadekvati asmenybė, keliantis didelius aplinkos reikalavimus; 2) asociali asmenybė, pasižyminti nusikalstama, pavojinga visuomenei pasaulėžiūra; 3) paranoidinė asmenybė, pasižyminti neadekvačiais poreikiais; 4) hipomaniška arba depresyvi asmenybė, linkusi į savižudybę [32, p. 153–161]. 1992 metais psichologai P. W. Johnsonas ir T. B. Feldmanas teroristinių grupuočių lyderius aprašė kaip „fanatiškas, paranoidines ir narcisistines“ asmenybes, o grupuočių narius – kaip „asocialias, neadekvačias“ asmenybes [16, p. 293–303].

Apibendrinant tyrimų duomenis, teroristinės veikos subjektus galima suskirstyti į keletą asmenybės tipų.

Psichopatinis teroristas. K. I. Pearce'as (1977), H. Cooperis (1978), T. Millonas (1981) ir daugelis kitų psichologų beveik prieš porą dešimtmečių teigė, kad teroristinės veikos subjektai – psichopatinės, asocialios asmenybės. Buvo manoma, kad visų teroristų nusikalstamos teroristinės veikos motyvas – neapykanta, kilusi patyrus skriaudą, taip pat noras valdyti, dominuoti, žeminti kitus, ir ypač tuos, kurie suvokiami kaip kuo nors nusikaltę:

Patyriau skriaudą = Neapkenčiu = Baudžiu

Dabar manoma, kad psichopatinių teroristų tarp visų teroristinės veikos subjektų yra tik dalis. Jie pasižymi asocialios, sociopatinės asmenybės simptomais, aprašytais TLK–10 kriterijuose. Kaip teroristinės veikos subjektai, jie paprastai labai žiaurūs savo aukoms, įkaitams. Jiems patinka, kai jų bijo, todėl, skirtingai nei teroristai, kuriems svarbiausia politiniai reikalavimai, jie yra linkę konkrečias aukas bauginti, gąsdinti, taip kompensuodami patologinį galios poreikį [25, p. 171–174; 6, p. 253–262; 22].

Narcisistinis teroristas. Psichologų C. Lascho (1979), L. Suewoldo (1987), J. M. Posto (1987), R. M. Pearlsteino (1991) nuomone, teroristinės veikos subjekto asmenybė – tai pirmiausia narcisistinė asmenybė [19; 32; 29; 26]. Jie teigia, jog daugelis teroristų bruožų atitinka narcisistinės asmenybės bruožus, aprašytus TLK–10. Teroristams, kaip ir narcisistams, yra nesvarbios kitų žmonių teisės, jie nėra empatiški, nepasitiki kitų žmonių sprendimais, kitus jie vertina kaip naivius ir kvailesnius už save. Juo labiau tokie individai nesutaria su kitais asmenimis, tuo tvirčiau įsitikinę savo viršenybe, protingumu. Dėl savo asmenybės ypatumų tokie individai ilgainiui gali pradėti jaustis labai vieniši.

Narcisistiniai teroristai kaip teroristinės veikos subjektai yra lengvai žudantys net moteris bei vaikus [31, p. 51–69], be to, jie dažnai tampa teroristinių grupuočių lyderiais [16, p. 293–303]. Empatijos aukoms neturėjimas, vienišumas, asocialus troškimas naudoti smurtą siekiant asmeninės valdžios ir nepriklausomybės, yra svarbiausi veiksniai, palaikantys jų teroristinę veiką [31].

Paranoidinis teroristas. Pagal TLK–10, svarbiausi paranoidinės asmenybės bruožai – nuolatinis įtarumas ir nepasitikėjimas kitais asmenimis, hiperjautrumas, labai ribotas emocingumas. Paranoidinės asmenybės yra rigidiškos, nelinkstančios į kompromisus, gynybiškos, nerimastingai siekiančios valdyti situacijas pagal savo norus. Tokios asmenybės gali pasiryžti dideliems

42

pavojams, net skausmui, kad užtikrintų savo saugumą ir kontrolę. Pajutę grėsmę savo statusui, valdžiai, garbei, jie tampa agresyvūs ir nukreipia žiaurumą į pasirinktą objektą.

Pasak psichologų C. Hasselio (1977), R. M. Turco (1987) ir kitų, teroristinėse grupuotėse yra didelė dalis paranoidinių asmenybių. Kai kurie tokių grupuočių lyderiai taip pat yra paranoidinės asmenybės. Be to, šiems asmenims būdinga tai, kad jie atsisakys dalyvauti grupės veikloje, jei toje grupėje negalės užimti dominuojančios pozicijos ar kitaip ypatingai pasireikšti. Siekdami kitų pripažinimo, tokie asmenys gali sukurti „pasaulio gelbėjimo“ planus, „triumfo viziją“ ir taip paskatinti save bei kitus teroristinei veikai [12; 33].

Suicidinis teroristas. TLK–10 nėra aprašytas sutrikimas, kuris būtų įvardytas kaip „suicidinė (savižudiška – aut. pastaba) asmenybė“. Suicidinis teroristas – tai asmuo, kuris turi polinkį įvykdyti arba įvykdo teroristines veikas pats nusižudydamas. Nors savižudiški ketinimai klinikinėje psichologijoje laikomi depresijos požymiu, ir kai kurie terorizmo psichologai teigė, jog suicidiniai teroristai taip pat turi polinkį į depresiją, tyrimai rodo, jog depresija nėra būtinas požymis suicidinei teroristinei veikai įvykdyti.

Terorizmo psichologo A. Merari teigimu, suicidiniai teroristai dažnai yra psichiškai sveikos, bet labai įtaigios asmenybės. Suicidines teroristines veikas jie įvykdo būdami stiprios įtaigos būsenos, būdami pilni ryžto, emocinio pakilumo ir pasididžiavimo savimi [21, p. 35].

Terorizmo psichologai teigia, kad norint geriau suprasti suicidinio terorizmo fenomeną, reikia studijuoti ne nusižudžiusiųjų teroristų biografijas, nes tokių tyrimų jau daug buvo atlikta, bet pirmiausia suicidiniams teroristams poveikį padarančių teroristų mąstymą [27, p. 35].

Teroristinės veikos subjekto mąstymas

Teroristinės veikos subjektų mąstymą psichologai pradėjo tyrinėti tik prieš dešimtmetį. Tai buvo kognityvinės krypties psichologai, teroristinę veiką aiškinantys kaip nekonstruktyvaus, pažeisto mąstymo rezultatą [2]. Kognityvinė psichologijos kryptis terorizmo ekspertams svarbi tuo, kad ji gali padėti išsiaiškinti teroristinės veikos subjekto mąstymo (kognityvinį) turinį nusikalstamos veikos padarymo metu, taip pat mąstymo (kognityvines) schemas, kurios sudarė psichologines prielaidas įvykdyti šią nusikalstamą veiką [2].

Kognityvinės psichologijos požiūriu, gerai suplanuota teroristinė veika nerodo jos subjektų psichikos sutrikimo [3], nors, kaip minėjome, kai kurie autoriai bandė įrodyti, kad yra priešingai. Pasak Becko, teroristų veiką galima geriau suprasti ją lyginant su nusikalstama smurtine veika, įvykdyta vieno asmens ar veikiant grupe. Pavyzdžiui, už neištikimybę tyčia nužudžiusio savo sutuoktinį asmens nusikalstamos veikos kognityvinis turinys visiškai kitoks nei teroristinės veikos kognityvinis turinys, nors abiem atvejais schema yra panaši:

X padarė tai, kas man nepatinka X gaus tai, ko nusipelnė

Kuo skiriasi teroristo mąstymas vykdant nusikalstamą veiką nuo aprašyto žudiko mąstymo? Pirmiausia skiriasi tuo, jog antru atveju nusikalstamos veikos subjekto mąstymą stipriau veikia emocijos arba emocinis sužadinimas. Šis sužadinimas yra svarbus veiksnys, skatinantis tęsti nusikalstamą veiką. Nusikalstamos veikos subjektas mąsto:

Mane išvedė iš kantrybės Aš esu auka Tai, ką darau, yra pateisinama

43

Teroristo mąstymas vykdant nusikalstamą veiką, pasak kognityvinės psichologijos specialistų, nėra veikiamas emocinio sužadinimo. Teroristai nebūtinai turi jausti neapykantą savo aukoms [3]. Jie mąsto, kad tikslas pateisina priemones. Be to, jų mąstyme X yra neapibrėžtas:

X (a ... z)

Teroristo mąstyme konkrečios aukos yra aibės (a ... z) dalis, priklausanti ir atstovaujanti X. Įsitikinimas, kad X arba priešas turi būti nubaustas, susijęs su teroristinės veikos subjektų mąstymu, kad bausmės dydis matuojamas aibės (a ... z) dalies, kuriai padaroma žala, apimtimi – žuvusiųjų skaičiumi, materialiniais nuostoliais ir t. t. Priklausomai nuo to, kaip teroristas vertina X pelnytą bausmę, jis pasirinks jo suvokimu proporcingą atsakomąjį veiksmą.

Timothy McVeigho, atsakingo už Federalinio pastato Oklahomoje subombardavimą 1995 m., psichologinė mąstymo analizė atskleidė, kad šis teroristas siekė žalos priešui, bet nenorėjo konkrečių žmonių mirties. Apibendrintai tokį mąstymą galima pavaizduoti taip:

X žmonės […] X nusipelnė bausmės Žala tam, kas X yra žala X

Kognityvinės psichologijos požiūriu, Osamos Bin Ladeno ir kitų teroristinių grupuočių nusikalstamą veiką skatina vadinamosios mąstymo klaidos [3]. Mąstymo klaidos – tai nenuoseklūs, pakankamu empirinių faktų kiekiu nepagrįsti samprotavimai. Teroristų mąstymui būdingas dichotomiškumas (mąstymas viskas arba nieko; juoda arba balta kategorijomis), perdėti apibendrinimai (pvz., įsivaizdavimas, kad „priešas“ – visa Amerika, neatsižvelgiant į konkrečių aukų nekaltumą), tunelio vizija (įsitikinimas, kad yra „vienintelė teisinga“ išeitis, pvz., džichadas) [3].

Teroristų mąstymo dichotomiškumas susijęs su savęs ir X – priešo vertinimu. Kitos tyčinės nusikalstamos veikos subjektams dažnai būdingas menkavertiškumas, ir įvykdę nusikalstamą veiką jie gali gailėtis, o teroristinės veikos subjektai – priešingai, yra labai geros nuomonės apie save ir savo nusikalstamą veiką. Daugelis teroristų tiki, kad jie yra geri, teisingi, ir tie, kas jiems nepritaria, vertinami kaip „blogis“ [2].

Kodėl teroristinės veikos subjektų mąstymas yra pažeistas? Kognityvinės psichologijos požiūriu, vienas iš svarbiausių veiksnių, nulemiančių mąstymo klaidas, yra traumuojantis emocinis patyrimas [2]. Jo priežastimi gali būti karas, smurtas, skurdas, pažeminimas, socialinis neteisingumas, artimųjų netektis. Analizuojant valstybių politinius sprendimus, darančius emociškai traumuojančią, neigiamą įtaką kai kurių socialinių ar etninių grupių gyvenimui, galima prognozuoti pačių valstybių saugumą. Svarbus žingsnis terorizmo prevencijoje – taikos politika, reali valstybės ir kiekvieno visuomenės nario pagarba žmogaus teisėms.

Išvados

1. Daugelyje valstybių ne tik saugumo tarnybos, bet ir mokslininkai aktyviai dalyvauja kuriant antiteroristinę politiką. Jie analizuoja terorizmo reiškinį multikauzaliniu, politiniu, organizaciniu, fiziologiniu, psichologiniu požiūriais. Dabar daugiausia dėmesio skiriama sociopsichologiniams terorizmo ypatumams. Teigiama, jog norint suprasti terorizmą, pirmiausia reikia analizuoti teroristų motyvaciją, vertybes, mąstymą, asmenybę.

2. Psichologijoje sukurtos kelios terorizmo teorijos. Frustracijos–agresijos teorijoje teigiama, jog frustracijos, politinių, ekonominių arba asmeninių lūkesčių neišsipildymo sukelta agresija yra nukreipiama į objektą, suvokiamą kaip

44

trukdantį siekti norimo tikslo. Neigiamos tapatybės teorijoje teroristai vertinami kaip individai, sąmoningai priėmę neigiamą tapatybę. Narcisistinio keršto teorijoje teigiama, jog teroristai yra narcisistinės asmenybės.

3. Teroristų asmenybės tyrimai yra nevienareikšmiai. Kai kurie autoriai mano, jog teroristai yra psichiškai sveikos asmenybės, kiti autoriai teigia, jog yra priešingai. Dabar manoma, jog tarp teroristų gali būti dalis psichiškai pažeistų asmenybių. Teigiama, jog psichopatiniai teroristai – individai, atitinkantys „asocialios asmenybės“ simptomus, pasižymintys noru žeminti, bauginti aukas. Narcisistiniai teroristai – „narcisistinės asmenybės“, neempatiškos ir lengvai žudančios net moteris bei vaikus. Paranoidiniai teroristai – įtarūs, dėl tikslo pasiryžę dideliems pavojams ar skausmui. Suicidiniai teroristai – labai įtaigios asmenybės.

4. Terorizmo ekspertai teigia, jog teroristų asmenybės tyrimai detaliai nepaaiškina teroristų mąstymo. Teroristų mąstymą tiria kognityvinės krypties psichologai. Jie teigia, jog teroristinė veika – nekonstruktyvaus, pažeisto mąstymo rezultatas. Teroristams būdingos įvairios mąstymo klaidos, ypač „dichotominis mąstymas“, „perdėti apibendrinimai“, „tunelio vizija“. Mąstymo klaidas gali paskatinti ankstesnis traumuojantis emocinis patyrimas.

5. Analizuojant valstybių politinius sprendimus, darančius emociškai traumuojančią, neigiamą įtaką kai kurių socialinių ar etninių grupių gyvenimui, galima prognozuoti pačių valstybių saugumą, todėl labai svarbus žingsnis terorizmo prevencijoje – taikos politika, reali valstybės ir kiekvieno visuomenės nario pagarba žmogaus teisėms.

LITERATŪRA

1. Berkowitz B. J. et al. Super Violence: The Threat of Mass Destruction Weapons. – Santa Bar-bara, California: ADCON Corporation, 1972.

2. Beck A. T. Prisoners of Hate: The Cognitive Basis of Anger, Hostility and Violence. – New York: HarperCollins, 1999.

3. Beck A. The Mind of The Terrorist. http://mail.med.upenn.edu/~abeck/terroristmind.htm, 2002.

4. Bodansky Y. Bin Laden: The Man Who Declared War on America. – Rocklin, Georgia: Prima, 1999.

5. Combs C. C. Terrorism in the Twenty–first Century. Upper Saddle River. – New Jersey: Prentice Hall, 1997.

6. Cooper R. Psychopath as Terrorist. Legal Medical Quarterly, 1978, No. 2.7. Crayton J. W. Terrorism and the Psychology of the Self. p. 33–41 // Lawrence Zelic Freedman

and Yonah Alexander, eds., Perspectives on Terrorism. – Wilmington, Delaware: Scholarly Resources, 1983.

8. Crenshaw M. Questions to be Answered, Research to be Done, Knowledge to be Applied. p. 247–260 // Walter Reich, ed., Origins of Terrorism: Psychologies, Ideologies, Theologies, States of Mind. – Cambridge: Cambridge University Press, 1990.

9. Davies T. R. Aggression, Violence, Revolution and War. p. 234–260 // Jeanne N. Knutson, ed., Handbook of Political Psychology. – San Francisco: Jossey–Bass, 1973.

10. Dollard J., Miller N. Personality and Psychotherapy: an Analysis in Terms of Learning, Thinking and Culture. – New York: McGraw–Hill, 1950.

11. Guttman D. Killers and Consumers: The Terrorist and His Audience // Social Research 1979. Vol. 46, P. 517–526.

12. Hassel C. Terror: The Crime of the Privileged – an Examination and Prognosis // Terrorism: An International Journal. 1977. No. 1.

13. Hubbard D. G. The Psychodynamics of Terrorism. p. 45–53 // Yonah Alexander, T. Adeniran, and R. A. Kilmarx, eds., International Violence. – New York: Praeger, 1983.

45

14. Hudson R. A. The Sociology and Psychology of Terrorism. Report Prepared under an Intera-gency Agreement by the Federal Research Division, Library of Congress, September 1999.

15. Johnson Ch. Perspectives on Terrorism // Walter Laqueur, ed., The Terrorism Reader. – New York: New American Library, 1978.

16. Johnson P., Feldman T. Personality Types and Terrorism. Self–psychology perspectives. Foren-sic Reports, 1992, No. 5.

17. Knutson J. N. Social and Psychodynamic Pressures Toward a Negative Identity // Yonah Alexander and John M. Gleason, eds., Behavioral and Quantitative Perspectives on Terrorism. – New York: Pergamon, 1981. P. 105–152.

18. Kurz A., Nahman Tal. Hamas: Radical Islam in a National Struggle. – Tel Aviv: Jaffee Center for Strategic Studies, Tel Aviv University, 1997.

19. Lasch C. The Culture of Narcissism. – New York: W.W. Norton, 1979.20. Margolin J. Psychological Perspectives in Terrorism // Yonah Alexander and Seymour Maxwell

Finger, eds., Terrorism: Interdisciplinary Perspectives. – New York: John Jay, 1977. P. 273–274.21. Merrari A. Cited in Perina K. Suicide Terrorism. Psychology Today. 2002. No. 5.22. Millon T. Disorders of Personality. – Chichester, John Wiley and Sons, 1981.23. Monroe K. R. et al. The Perspective of Islamic Fundamentalists and the Limits of Rational Choice

Theory // Political Psychology. 1997. Vol. 18. No. 1.24. Oots K. L., Wiegele T. C. Terrorist and Victim: Psychiatric and Physiological Approaches from a

Social Science Perspective, Terrorism: An International Journal, 1985. Vol. 8. No. 1.25. Pearce K. Police Negotiations. Canadian Psychiatric Association Journal. 1977. No. 22.26. Pearlstein R. M. The Mind of the Political Terrorist. – Wilmington, Delaware: Scholarly Resources,

1991.27. Perina K. Suicide Terrorism // Psychology Today, 2002, No. 5.28. Post J. Current Understanding of Terrorist Motivation and Psychology: Implications for a Differen-

tiated Antiterrorist Policy // Terrorism, 1990. Vol. 13. No. 1.29. Post J. Rewarding Fire with Fire? Effects of Retaliation on Terrorist Group Dynamics. Terrorism.

1987. No. 10.30. Reich W. ed. Origins of Terrorism: Psychologies, Ideologies, Theologies, States of Mind. –

Cambridge, England: Cambridge University Press, 1990.31. Silke A. Chesire–Cat Logic: The Recurring Theme of Terrorist Abnormality in Psychological

Research // Psychology, Crime and Law. 1998. Vol. 4.32. Suellwold L. Cited in Post J. Rewarding Fire with Fire? Effects of Retaliation on Terrorist Group

Dynamics. Terrorism. 1987. No. 10.33. Turco R. M. Psychiatric Contributions to the Understanding of International Terrorism //

International Journal of Offender Therapy and Comparative Criminology. 1987. No. 31.34. Wilkinson P. Hamas – An Assessment // Jane's Intelligence Review, July 1993. Vol. 5. No. 7.

Sociopsychological Aspects of Terrorism

Dr. Aistė DiržytėDr. Aleksandras PatapasLaw University of Lithuania

SUMMARY

The purpose of this study is to focus attention on the types of individuals and groups that are prone to terrorism in an effort to understand better the terrorism phenomenon. The study examines the relevant literature and assesses the current knowledge of the subject. The study seeks to describe theories of terrorism and psychological profiles of foreign terrorists individuals and selected groups.

46

The article also deals with assessing the latest literature on psychological aspects of terrorism, including the newest findings on terrorists decision-making process, cognitions, and personality.

47

Jurisprudencija, 2003, t. 38(30); 39–45

VALSTYBĖS BAUDŽIAMOJI JURISDIKCIJA IR UŽSIENYJE PRIIMTŲ NUOSPRENDŽIŲ PRIPAŽINIMAS LIETUVOJE

Dr. Andrius Nevera

Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Baudžiamosios teisės katedraAteities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 271 45 84Elektroninis paštas anevera@ltu.lt

Pateikta 2003 m. vasario 11 d.Parengta spausdinti 2003 m. balandžio 10 d.Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos teisės instituto direktorius profesorius dr. Saulius Katuoka ir Teisės instituto direktorius dr. Algimantas Čepas

S a n t r a u k a

Įgyvendinant valstybės baudžiamąją jurisdikciją tam tikrais atvejais galima susidurti su problema, kai dėl padarytos nusikalstamos veikos kitos valstybės ar tarptautinis teismas jau priėmė kaltinamąjį arba teisinamąjį nuosprendį. Vertinant šį faktą kyla klausimas, kokią reikšmę priimtas svetur sprendimas turi valstybės siekiui jos baudžiamajame kodekse įtvir-tinto principo pagrindu įgyvendinti savo baudžiamąją jurisdikciją? Norint atsakyti į šį klausimą svarbu išnagrinėti užsienio valstybėse bei tarptautiniuose teismuose priimtų nuosprendžių pripažinimo problemą, kuri glaudžiai susijusi su asmens dvigubos atsakomybės problema, daž-niausiai apibūdinama principu non bis in idem.

Straipsnyje, taikydamas dogmatinį, lyginamąjį, loginį, istorinį ir kritikos metodus, autorius siekia išsamiau panagrinėti Lietuvos Konstitucijos ir naujojo Lietuvos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) normas dėl dvigubos atsakomybės draudimo. Nagrinėjant Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalį ir naujojo BK 2 straipsnio 6 dalį daugiau dėmesio skiriama naujo BK 8 straipsnio 2 daliai, kur įtvirtinta, kad tiek kaltinamojo, tiek teisinamojo nuosprendžio priėmimo ir įsiteisėjimo užsienio valstybėje faktas yra aplinkybė, trukdanti asmeniui atsakyti pagal Lietuvos baudžiamuosius įstatymus už veikas, padarytas už Lietuvos teritorijos ribų.

Autoriaus manymu, ši nuostata yra kritikuotina, nes besąlygiškas užsienio valstybėse priimtų nuosprendžių pripažinimas nepadeda siekti teisingumo.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta norma, kad „niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą“. Ši norma įtvirtinta ir naujai priimto LR BK 2 straipsnio 6 dalyje.

Aiškinantis šį vieną svarbiausių baudžiamosios teisės principų kyla klausimas, ar jis vienodai galioja Lietuvos teritorijoje ir už jos ribų padarytų nusikalstamų veikų atžvilgiu? Iš pirmo žvilgsnio, Lietuvoje maksima non bis in

48

idem1 yra absoliuti ir taikoma bet kuriai nusikalstamai veikai, nepriklausomai nuo jos padarymo vietos ir kaltinamąjį nuosprendį priėmusios užsienio valstybės teisinės sistemos patikimumo bei priimto sprendimo teisėtumo. Tačiau ar teisingas šio principo aiškinimas?

Neabejotina, kad priėmus nuosprendį dėl asmens pakartotinio nuteisimo Lietuvoje, išskyrus atvejus, kai baudžiamasis persekiojimas gali būti atnaujintas dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių ir baudimo galimybė atmetama. Tačiau užsienyje priimtiems nuosprendžiams principas non bis in idem neturi galioti visa apimtimi. Aiškindamas šį principą Vokietijos profesorius H. H. Jescheckas labai teisingai nurodė, kad daugkartinis bylos nagrinėjimas draudžiamas tik nacionaliniuose teismuose (šiuo atveju Vokietijos teismuose) [1, p. 176]. Tą patį teigia ir profesorius V. Piesliakas [2, p. 119]. Todėl atsižvelgiant į šias mintis galima teigti, kad nagrinėjamas principas nevienodai taikomas nacionaliniu ir tarptautiniu lygmeniu. Nacionaliniu lygmeniu jis pripažįstamas visose civilizuotose valstybėse. Tuo tarpu tarptautiniu lygiu2 šis principas pripažįstamas nevisuotinai [3, p. 73].

Užsienio teismo priimti sprendimai, kartu ir principas non bis in idem, besąlygiškai pripažįstami, pavyzdžiui, Graikijoje, Olandijoje ir Prancūzijoje [4, p. 22–25; 5]. Tuo tarpu Austrija [6] ir Japonija [7] laikosi visiškai priešingos pozicijos. Šiose valstybėse apie besąlygišką užsienyje priimtų nuosprendžių pripažinimą negali būti ir kalbos. Analogiškos pozicijos laikomasi ir Vokietijoje. 1987 m. šios valstybės Konstitucinis Teismas nusprendė, kad valstybė turi teisę kontroliuoti užsienyje priimtus nuosprendžius, kitaip formalus asmens nuteisimas vienoje valstybėje gali jį gelbėti nuo kitoje valstybėje gresiančios realios ir griežtos bausmės už šiai valstybei padarytą žalą [8, p. 38]. Tuo tarpu Belgija, Suomija, Danija, Italija, Švedija, Šveicarija šį principą pripažįsta tik iš dalies. Šių valstybių baudžiamuosiuose arba baudžiamojo proceso kodeksuose užsienyje priimti nuosprendžiai ir analizuojamas principas pripažįstami su tam tikromis išimtimis. Štai Belgijoje principas non bis in idem galioja visuomet, išskyrus atvejus, kai nusikalstama veika padaroma karo metu [4, p. 22]. Suomijoje (BK 1 skyriaus 6 d.) [9], Danijoje (BK § 10a ir 11) [10], Italijoje (BK 11 str.) [11], Švedijoje (5a str.) [12], Šveicarijoje (BK 3 str.) [13], Lenkijoje (BK 114 str.) [14] įstatymais nustatyta, kad atskirais atvejais asmuo gali būti teisiamas pakartotinai. Tarkime, Danijos BK 10a paragrafo 2 dalies analizė leidžia teigti, kad bet kuris asmuo, padaręs nusikalstamą veiką Danijos teritorijoje, Danijos oro ar jūros laive, arba jei būdamas užsienyje pasikėsino į Danijos nepriklausomybę, saugumą, Konstituciją ar valstybinę valdžią, nepaisant užsienyje priimto sprendimo, gali atsakyti pakartotinai. Pakartotinio nuteisimo galimybę už nusikaltimus, padarytus valstybės teritorijoje, dėl kurių užsienio teismų priimti sprendimai, numato ir Šveicarijos BK 3 straipsnis. Lietuvos pozicija, manau, šiuo klausimu yra analogiška.

Šią išvadą darau analizuodamas naujojo BK 8 straipsnio 2 dalį, kurioje parašyta, kad „Asmuo, padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 5, 6 ir 7 straipsniuose, neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis:

1) atliko užsienio valstybės teismo paskirtą bausmę;2) buvo atleistas nuo visos ar dalies užsienio valstybės teismo paskirtos

bausmės atlikimo;

1 Teisiniuose aktuose bei atskirų autorių darbuose šis principas vadinamas kiek kitaip. Vietoj lotyniško žodžio „non“ rašomas lotyniškas žodis „ne“. Tačiau šis skirtumas neesminis, nes lotynų kalboje jie turi tą pačią reikšmę – neigimą.

2 Vartodamas sąvoką „tarptautinis lygmuo“ omenyje turiu atvejus, kai sprendžiamas valstybės baudžiamosios jurisdikcijos įgyvendinimo klausimas dėl jau užsienio teismo įvertintos veikos.

49

3) užsienio valstybės teismo nuosprendžiu buvo išteisintas, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės arba bausmė nebuvo paskirta dėl senaties ar kitais toje valstybėje numatytais teisiniais pagrindais“.

Aiškiai matome, kad šiose normose įtvirtintos sąlygos dėl užsienyje priimtų nuosprendžių pripažinimo galioja tik tuomet, kai nusikalstama veika padaroma užsienyje. Padarius nusikalstamą veiką Lietuvoje, o asmenį nuteisus užsienyje, ši norma netaikoma. Atsižvelgus į tai galima teigti, kad niekas netrukdo šiuos asmenis teisti antrą kartą. Nebent Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalis ir BK 2 straipsnio 6 dalis, bet, kaip jau buvo minėta, jose įtvirtintas principas turėtų nustatyti draudimą pakartotinai teisti jau kartą Lietuvoje nuteistus asmenis. Oponuojant šiai mano pozicijai galima remtis tuo, kad 1997 m. Lietuva ratifikavo 1970 m. Europos konvenciją dėl tarptautinio baudžiamųjų nuosprendžių galiojimo [15], todėl tiesiog privalo pripažinti susitariančios valstybės teritorijoje priimtą nuosprendį.

Nagrinėdamas šią problemą norėčiau atriboti du dalykus – užsienyje priimtų nuosprendžių galiojimą ir užsienyje priimtų nuosprendžių pripažinimą. Užsienyje priimtų nuosprendžių (tiek kaltinamųjų, tiek ir teisinamųjų) pripažinimas yra išskirtinė kiekvienos valstybės teisė (valinis aktas), kuri niekaip nepriklauso nuo kitos valstybės noro. Tuo tarpu nuosprendžių galiojimo problema iškyla tik tuo atveju, kai sutarties pagrindu kuri nors valstybė kreipiasi į kitą valstybę prašydama įvykdyti jos teismo priimtą kaltinamąjį (išskirta A. N.) nuosprendį. Kitaip tariant, anksčiau įvardytos 1970 m. Europos konvencijos esmė – kaltinamuoju nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymas. Tačiau net ir šiuo atveju konvencija nustato daug sąlygų, kuomet privalu (Konvencijos 4, 5 ir 7 str.) arba galima (Konvencijos 6 str.) atmesti pateiktą prašymą.

Dėl Lietuvos teritorijoje padarytos veikos užsienyje priimtą nuosprendį galima pripažinti tik tuomet, kai atitinkamai užsienio valstybei perduotas kaltinamasis ar (ir) baudžiamasis persekiojimas arba pateiktas prašymas šį asmenį teisti pagal prašomosios valstybės įstatymus. Tačiau Lietuvoje šis klausimas nereglamentuotas, todėl neatmetama galimybė, kad sprendžiant nuosprendžio pripažinimo klausimą bus pasiremta Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalimi ir naujojo BK 2 straipsnio 6 dalimi, nors tai ir nesiderina su šių normų paskirtimi [16].

Analizuodamas šį klausimą noriu atkreipti dėmesį į tai, kad Lietuvoje minėtų prašymų teikimo galimybę buvo siekiama įteisinti jau 1938 m., t. y. tuomet, kai buvo rengiamas pirmasis Lietuvos baudžiamojo kodekso projektas (projekto 6 str. 2 d.) [17, p. 78]. Belieka apgailestauti dėl to, kad ši jau anuomet pažangi mintis buvo nepastebėta rengiant naują Lietuvos baudžiamąjį kodeksą. Tokia norma yra tiesiog būtina. Tai įrodo ir užsienio valstybių baudžiamųjų įstatymų analizė. Štai 1930 m. Danijos BK 10a paragrafo 2 dalyje aiškiai nustatyta, kad užsienyje priimtas nuosprendis dėl 6 paragrafo 1 dalies1 ir 8 paragrafo 1 dalies 1 punkte2

įvardytų nusikaltimų Danijoje nepripažįstamas, išskyrus atvejus, kai teismas vyksta Danijos prašymu. Šis principas įtvirtintas ir 1937 m. Šveicarijos BK 3 straipsnio 2 dalyje.

Taigi, jei Lietuva savo baudžiamajame kodekse įtvirtintų panašią normą, ji išspręstų konkuruojančios jurisdikcijos problemą bei išvengtų nereikalingų išlaidų tos pačios bylos tyrimui. Tačiau net ir pritarus tokiam pasiūlymui reikia žinoti, kad minėti prašymai užsienio valstybėms gali būti teikiami tik tada, kai panašios abiejų valstybių teisinės sistemos bei kai šia teisine sistema pasitikima. Reikia būti tikram, kad priimtas nuosprendis bus teisėtas ir teisingas.

1 Tai nusikaltimai, padaryti Danijos teritorijoje.2 Šioje normoje įvardytos veikos, kurias darant pažeidžiama Danijos valstybės nepriklausomybė, saugumas,

Konstitucinė ar viešoji valdžia, oficialios pareigos valstybei ar tokie interesai, kurių gynyba priklauso nuo asmens santykio su Danijos valstybe.

50

Kalbėdami apie užsienio valstybėse priimtus nuosprendžius dėl ne Lietuvos teritorijoje padarytų veikų taip pat galime klausti, ar principo non bis in idem pripažinimas turi būti absoliutus.

Vertinant naujo BK 8 straipsnio 2 dalį atsakymas į šį klausimą būtų teigiamas. Lietuvoje, sprendžiant klausimą dėl užsienyje priimto nuosprendžio pripažinimo, neatsižvelgiama į tai, ar nuosprendį priėmusios valstybės teisinė sistema paremta demokratiniais principais bei į tai, kokie priimto sprendimo pagrindai. Esant tokiai padėčiai, Lietuvoje turėtų būti pripažįstamas netgi neteisėtas nuosprendis, o tai, mano nuomone, visiškai nesiderina su teisinės valstybės principais. Todėl jau vien dėl šios priežasties palaikau užsienyje priimtų nuosprendžių revizijos įteisinimo būtinybę. Draudimui tam tikrais atvejais asmenį teisti antrą kartą nepritaria ir žinomas baudžiamosios teisės specialistas A. H. J. Swartas. Jis tvirtai įsitikinęs, kad toks draudimas gali padaryti žalą valstybės interesams [18]. Tęsdamas šią mintį galiu pridurti, kad besąlyginis užsienyje priimtų nuosprendžių pripažinimas gali kenkti ne tik valstybės ar fizinio asmens interesams, bet ir kenkti teisingumo siekiui.

Tuo tarpu yra ir tokių autorių, kurie palaiko kitokią poziciją. Rusų mokslininkas A. I. Boicovas mano, kad pakartotinis nuteisimas galimas tik tose valstybėse, kuriose teisinės sistemos uždaros [19, p. 138]. Anot jo, tik atvirose bendražmogiškoms vertybėms ir pasauliniams ryšiams teisinėse sistemose pripažįstami kitų valstybių teisiniai aktai ir atmetama jų revizijos būtinybė. Oponuodamas tokiai pozicijai prie jau išdėstytų kitų autorių argumentų noriu pridurti, kad besąlygiškas principo non bis in idem pripažinimas nesiderina ir su tam tikrų jurisdikcijos principų taikymo sąlygomis. Jeigu valstybės baudžiamuosiuose įstatymuose įtvirtinamas valstybės interesų apsaugos principas be veikos abipusio baudžiamumo reikalavimo, tai apie užsienyje priimtų nuosprendžių pripažinimą negali būti ir kalbos, nes negalėdama realizuoti savo jurisdikcijos valstybė aukotų dalį suvereniteto [20, p. 18]. Tai įmanoma tik tuo atveju, kai užsienio valstybei pateikiamas prašymas teisti asmenį ir prašančiosios valstybės vardu.

Valstybių tarptautiniu lygiu pripažinti principą non bis in idem neįpareigoja net ir tarptautinės sutartys. Prie šios išvados galima prieiti analizuojant 1970 m. Europos konvenciją dėl tarptautinio baudžiamųjų nuosprendžių galiojimo (Konvencijos 53 str.), 1972 m. Europos konvenciją dėl baudžiamojo persekiojimo perdavimo (Konvencijos 35 str.) [21]. Netgi tokiuose tarptautiniuose dokumentuose kaip 1950 m.Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (Konvencijos 7 protokolo 4 str.) [22] bei 1990 m. tarp Bene-liukso ekonominės sąjungos, Vokietijos ir Prancūzijos vyriausybių pasirašyta sutartis dėl Šengeno sutarties įgyvendinimo (sutarties 55 ir 56 str.) [23] taip pat pripažįstama, kad asmens pakartotinis nuteisimas už nusikalstamas veikas, padarytas užsienyje, yra galimas.

Nepritardamas tam, kad užsienyje padarytos veikos, dėl kurių užsienyje buvo priimti nuosprendžiai, negali būti pakartotinio Lietuvos teismų nagrinėjimo objektas, siūlau atkreipti dėmesį į kelis svarbius dalykus. Manau, kad tokiu atveju baudžiamojo persekiojimo iniciatyvos teisė turi priklausyti aukščiausiam valstybės prokurorui, o asmenį pakartotinai nuteisus į naują paskirtą bausmę turėtų būti įskaityta užsienio teismo paskirta bausmė, nes antrą kartą atliekama bausmė akivaizdžiai pažeistų žmogaus teises ir būtų akivaizdus principo non bis in idem pažeidimas. Bausmė yra neprivalomas baudžiamosios atsakomybės turinio elementas. Suvereni valstybė įgyvendina savo baudžiamąją jurisdikciją dėl padarytos nusikalstamos veikos priimdama nuosprendį.

Kuriant atitinkamus Lietuvos baudžiamuosius įstatymus orientyru siūlyčiau pripažinti Lenkijos įstatymų leidėjų poziciją. Šios šalies Baudžiamajame kodekse (BK 114 str.) nustatyta, kad užsienyje priimtas nuosprendis nėra kliūtis teisti

51

asmenį pakartotinai už tą patį nusikaltimą. Nusprendus tokį asmenį nuteisti, priimant naują nuosprendį įskaitoma pirmuoju nuosprendžiu paskirta bausmė. Nustatyta ir tai, kad už tą patį nusikaltimą asmuo antrą kartą nepersekiojamas, jei užsienyje priimtą nuosprendį nuspręsta įvykdyti Lenkijos teritorijoje, bei tuo atveju, jei į užsienį buvo perduotas baudžiamasis persekiojimas arba nusikaltimo kaltininkas.

Principo non bis in idem aiškinimas, manau, susijęs ne tik su valstybių nacionalinių jurisdikcijų konkurencija. Svarbi šio klausimo dalis yra ir diskusija dėl galimybės įgyvendinti valstybės nacionalinę jurisdikciją po to, kai asmuo dėl tos pačios veikos jau buvo teistas tarptautinio teismo, o tarptautiniam teismui tada, kai asmuo buvo teistas nacionalinio teismo.

Tarptautinio Tribunolo buvusiai Jugoslavijai statuto 10 straipsnyje parašyta, kad joks nacionalinis teismas negali teisti asmens antrą kartą už humanitarinės teisės pažeidimus, jei jis buvo teisiamas Tarptautinio Tribunolo [24]. Ši statuto nuostata suformuluota labai aiškiai, tačiau kai kurių valstybių praktika rodo, kad ji taip pat nėra absoliuti.

1996 m. pulkininkas A. Krsmanovičius buvo teisiamas Tarptautinio Tribunolo buvusiai Jugoslavijai, tačiau teisėjas, tikėdamas, kad šis asmuo liudys prieš aukštesnius pareigūnus, pakeitė jo statusą iš įtariamojo į liudytoją [25]. Vėliau, atsisakius pulkininkui bendradarbiauti, kaltinimai vis vien jam buvo panaikinti, nes trūko kaltės įrodymų. Tačiau A. Krsmanovičių vis dėlto nuskraidino į Sarajevą, ir ten jis buvo vėl teisiamas už karo nusikaltimus, padarytus buvusioje Jugoslavijoje.

Vertindami tokius faktus dauguma specialistų teigia, kad sprendžiant tarptautinės ir nacionalinės jurisdikcijos konkurencijos problemą pirmenybė turėtų būti teikiama pirmajai [26]. Manau, kad šis siūlymas galėtų būti tik pavyzdinis minėtos problemos sprendimo variantas, bet jokiu būdu ne aksioma, nes negalima neigti valstybės teisės teisti asmenis už visas veikas, padarytas šios valstybės teritorijoje, nes tai sudedamoji šios valstybės suvereniteto dalis. Pagrįsdamas šią nuomonę norėčiau atkreipti dėmesį į Kroatijos Aukščiausiojo Teismo teisėjo I. Bardarevičiaus mintį, išsakytą kaip atsaką į bandymus įrodinėti, kad pakartotinis A. Krsmanovičiaus teismas pažeidžia principą non bis in idem. Jis pasakė: „mes turime savo teisę, o Haga savo“ [26]. Manau, tokia pozicija yra teisinga, nes niekas negali paneigti, kad net Tarptautinis baudžiamasis teismas bylą gali nagrinėti atmestinai. Juolab, kad minėto statuto 10 straipsnis taip pat leidžia teisti asmenį antrą kartą Tarptautiniam teismui, jei jis jau buvo teistas nacionalinio teismo, bet teismas buvo šališkas ir priklausomas arba byla išnagrinėta atmestinai.

Kitoks šios problemos sprendimas bus, kai Hagoje pradės veikti Tarptautinis baudžiamasis teismas, įsteigtas Romos tarptautinio baudžiamojo teismo statuto pagrindu. Juk pripažįstant teismo jurisdikciją, turi būti pripažįstamas ir jo sprendimas.

Išvados ir siūlymai

1. Nepaisant to, kad principas non bis in idem įvairių metų teisinėje literatūroje ir tarptautinėse konvencijose aiškinamas vienodai, jo taikymas nacionaliniu ir tarptautiniu lygmeniu vis dėlto turi skirtis. Besąlygiškas šio principo pripažinimas tarptautiniu lygiu – tai tam tikra galimybė asmeniui išvengti tikros atsakomybės bei suverenios valstybės teisės realizuoti savo baudžiamąją jurisdikciją paneigimas.

2. Užsienyje priimtų nuosprendžių reikšmės Lietuvoje klausimo analizė rodo, kad būtina riboti du dalykus, t. y. nuosprendžių pripažinimą (šis klausimas nesietinas su užsienio valstybės iniciatyva) ir nuosprendžių galiojimą (šiuo atveju

52

užsienio valstybės prašymas yra teisinių procedūrų pagrindas dėl užsienio valstybės teismo priimto kaltinamojo nuosprendžio įvykdymo prašomojoje valstybėje).

3. Tarptautinės sutartys neįpareigoja valstybių besąlygiškai pripažinti principą non bis in idem dėl užsienyje priimtų nuosprendžių.

4. Lietuva turėtų pripažinti užsienio valstybių teismų priimtus nuosprendžius, kai atitinkamai užsienio valstybei buvo perduotas kaltinamasis (nuteistasis) ar (ir) baudžiamasis persekiojimas, pateiktas prašymas asmenį teisti pagal prašomosios valstybės įstatymus arba sutikimas įvykdyti užsienio valstybės teismo priimtą nuosprendį Lietuvoje.

5. Apie principo non bis in idem pažeidimą galima kalbėti nebent tik tuomet, kai kuri nors valstybė, neatsižvelgdama į užsienyje priimtą nuosprendį, siekia įgyvendinti savo jurisdikciją vadovaudamasi personaliniu principu arba individualių interesų apsaugos principu dėl kitos valstybės teritorijoje padarytos nusikalstamos veikos bei tada, kai pakartotinai nuteistas asmuo įpareigojamas antrą kartą atlikti jam paskirtą bausmę.

6. Siekiant užpildyti esamas naujojo LR BK spragas dėl užsienyje priimtų nuosprendžių pripažinimo bei siekiant sudaryti sąlygas dėl tam tikrų veikų valstybei įgyvendinti savo baudžiamąją jurisdikciją, siūlau atsisakyti 8 straipsnio 2 dalies, o Baudžiamąjį kodeksą papildyti šiuo 81 straipsniu:

Užsienyje priimtų teismo nuosprendžių pripažinimas.1. Užsienyje priimtas teismo nuosprendis negali būti kliūtis persekioti ir teisti

asmenį Lietuvoje dėl tos pačios nusikalstamos veikos padarymo, išskyrus atvejus, kai:

1.1. dėl padarytos nusikalstamos veikos asmuo buvo išduotas iš Lietuvos;1.2. dėl padarytos nusikalstamos veikos Lietuva perdavė baudžiamąjį

persekiojimą;1.3. Lietuva prašė teisti asmenį pagal nuosprendį priėmusios valstybės

įstatymus;1.4. Lietuva sutiko įvykdyti užsienio valstybės teismo priimtą nuosprendį. 2. Nuteisus asmenį Lietuvoje už nusikalstamą veiką, dėl kurios užsienyje

buvo priimtas kaltinamasis nuosprendis, teismas į paskirtą bausmę įskaito šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę.

LITERATŪRA

4. Jescheck H. H., Weigend T. Lehrbuch des Strafrecht Allgemeiner Teil. – Berlin, 1996. 5. Piesliakas V. Dvigubos atsakomybės problema Lietuvos teisėje // Jurisprudencija: LTU mokslo

darbai. 2001. Nr. 23(15). 6. Explonatory Report on the European Convention on the International Validity of criminal Judge-

ments. – Strasbourg, 1970. 7. Atitinkamų valstybių įstatymų redakcijas žiūrėti: Gruetzner H. International Validity of Criminal

Judgements (Summary of problems) // Aspects of the International Validity of Criminal Judgments. – Strasbourg, 1968.

8. Code Penal (7 edition). – Paris, 1994.9. Уголовный кодекс Австрии. – Москва, 2001.

10. The Penal Code of Japan // Japanese Laws in English Version. EHS Law Bulletin Series. – Tokyo, 1992. Vol. 2.

11. Лукашук И. Действие уголовного закона в пространстве // Российская юстиция. 1994. № 4.12. Finish Criminal Code Reform. Law Text and Drafts. – University of Helsinki, 1990.13. The Danish Criminal Code. – Kobenhavn, 1991.14. The Italian Penal Code // The American Series of Foreign Penal Codes. – London, 1987.

53

15. The Swedish Penal Code. – Stockholm, 1990.16. Уголовный кодекс Швейцарии. – Москва, 2000.17. Уголовный кодекс Республики Польша. – Минск, 1998.18. Valstybės žinios. 1997. Nr. 19.19. Principas non bis in idem plečiamai buvo išaiškintas 1898 m. Carinės Rusijos Aukščiausiojo

Teismo senato, tačiau buvo pažymėta, kad tai tik išeitis iš padėties, kuri nėra nacionalinėje teisėje reglamentuota. Plačiau skaityti Таганцев Н. С. Русское уголовное право. Лекции. Часть общая. Т. 1. – С.–Петербургь, 1902.

20. Jurgutis V. Baudžiamojo įstatymo teritorinė galia baudžiamojo kodekso projekte // Teisė. 1939. Nr. 45.

21. Įdomu tai, kad šis autorius mano, kad viena iš principo non bis in idem išlygų susijusi ir su tarptau-tinių nusikaltimų padarymu, nes ji turi didelę reikšmę taikant universalųjį principą. Plačiau skaityti Swart A. H. J. Jurisdiction in criminal law: sam reflections on the Finnish code from a comparative perspective // Criminal law theory in transition Finish and comparative perspectives (ed. by Raimo Lahti and Kimmo Nuotio). – Helsinki, 1992.

22. Бойцов А. Действие уголовного закона во времени и пространстве. – Санкт–Петербург, 1995.

23. Жданов Ю. Н., А Костин. Н. Международное сотрудничество в борьбе с преступностью. – Москва, 1997.

24. Valstybės žinios. 1998. Nr. 10.25. Valstybės žinios. 1995. Nr. 40.26. Šengeno sutartis. Šengeno sutarties taikymo konvencijos reziumė ir kiti dokumentai apie Šen-

geno sutartį. – Vilnius, 1995.27. 1993 Statute of the International Criminal Tribunal for the Former Yugoslavia // The Emerging

System of International Criminal Law. Developments in Codification and Implementation (by Lyal S. Sunga). – The Hague, London, Boston, 1997.

28. Anot specialistų, šis reikalavimas panašėjo į šantažą, nes jokių pulkininko kaltę patvirtinančių įro-dymų nebuvo. Plačiau skaityti: Cavoski K. The Hague against justice. International Criminal Tri-bunal fiasko. The scandalous treatment of Col. Aleksa Krsmanovic. http://www.srpska-mreza.com.

29. The Second Bennial International Criminal Law Seminar (by Richard D. Atkins). International Bar Asotiation. – Netherlands, 1995.

Criminal Jurisdiction of the State and Recognition of Foreign Judgement in Lithuania

Dr. Andrius NeveraLaw University of Lithuania

SUMMARY

The article investigates the problems, related to the implementation of the State’s criminal jurisdiction, after a judgement for a criminal act committment has already been passed by foreign countries or International Court. In the investigation of the problem, the author of the article aims at answering the question of what is the significance of the court decision adopted outside Lithuania to the implementation of its own criminal jurisdiction based on the principles of Criminal Code?

Dogmatic, comparative, logic, historical and critical methods have been used to analyze the norms of the Constitution of the Republic of Lithuania and the new Criminal Code of the Republic of Lithuania excluding double responsibility. While examining Article 31, part 5 of the Constitution and Article 2, part 6 of the Criminal Code, more attention, however, is paid to Article 8, part 2

54

of the new Criminal Code, where it is provided that the fact of a judgment and its enforcement in a foreign country is a circumstance, preventing a person to respond to the Lithuanian Criminal Laws for the criminal acts committed outside the territory of Lithuania.

According to the author, this position is not well-grounded, because unconditional recognition of the foreign judgements is not the best way to ensure justice. The analysis of both international agreements and criminal laws of a variety of foreign countries show that the position of the Lithuanian legislative body should change on the issue.

Referring to the analysis carried out, a conclusion is made, that the application of the principle non bis in idem on the international and national levels should be different. Unconditional recognition of the principal on the international level would help a criminal to evade responsibility and deny the State’s right to realize its own criminal jurisdiction. For the reason mentioned it is suggested to define in the Criminal Code, that a court decision carried out in a foreign country can not be an obstacle to prosecute and judge a person in Lithuania for the same criminal act, with the exception of the following cases: a person was extradicted from Lithuania for the criminal act, Lithuania has passed the criminal prosecution for the criminal act; Lithuania has applied to judge a person according to the laws of the state, where the decision had been passed; Lithuania has agreed to carry out a foreign decision. After sentencing a person in Lithuania for the criminal act, for which a foreign judgement had been passed, the court should include the punishment given in a foreign country to the sentence passed.

55

Jurisprudencija, 2003, t. 38(30); 46–56

AGRESYVUMO RAIŠKA TYČINIŲ NUŽUDYMŲ GENEZĖJE

Doktorantas Vytautas Sirvydis

Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Kriminologijos katedraAteities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 271 46 18Elektroninis paštas krimlogd@ltu.lt

Pateikta 2003 m. sausio 26 d.Parengta spausdinti 2003 m. balandžio 15 d.Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Kauno policijos fakulteto prodekanas dr. Kęstutis Vitkauskas ir šio Universiteto Valstybinio valdymo fakulteto prodekanė dr. Gitana Jurgelaitienė

S a n t r a u k a

Smurtinį nusikalstamumą sudaro nusikaltimai žmogui (fiziniam asmeniui): nusikaltimai žmogaus gyvybei, sveikatai, pavojingi nusikaltimai žmogaus gyvybei ir sveikatai, nusikaltimai žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui bei kiti [1, p. 97–103]. Straipsnyje aptariamos agresyvaus elgesio sampratos bei agresyvumo raiška smurtinių nusikaltimų – tyčinių nužudymų genezėje.

Atskleidžiamas monomokslinio agresyvaus elgesio traktavimo nepakankamumas ir pagrindžiama integratyvaus kompleksinio požiūrio į agresyvų elgesį ir jo raišką tyčinių nužudymų atveju būtinybė.

Straipsnio autorius supažindina su kriminologinio tyčinius nužudymus padariusiųjų asmenybės tyrimo rezultatais.

Straipsnio tikslas – smurtinio ir agresyvaus elgesio santykio bei kriminologinio agresyvaus elgesio sampratos atskleidimas ir analizė. Greta šio tikslo autorius siūlo agresyvų elgesį analizuoti trimis lygiais: makrolygiu, mezosocialiniu bei individualaus elgesio ir pagrindžia tokios analizės būtinybę.

1. Prievarta, smurtas, agresija: sąvokų santykis ir pasireiškimo lygmenys

Baudžiamojoje teisėje nuo romėnų laikų prievarta skirstoma į dvi rūšis: fizinę (lot. vis absoliuta) ir psichinę (lot. vis compulsiva). Klasifikacija nepakitusi išlieka iki šiol. Plačią psichinės prievartos analizę pateikė dr. Olegas Fedosiukas [2, p. 101–115]. Prievarta šiame straipsnyje bus laikoma kryptinga veikla, verčianti individą elgtis prieš jo valią. Atsižvelgiant į prievartos paplitimą įvairiose kultūrose būtina pabrėžti, kad kriminologus labiausiai domina uždraustų ir legalizuotų jos formų santykis, nes pats prievartos panaudojimas gali būti ne tik teisėtas, o skatintinas ar net didvyriškas (nusikaltėlio sulaikymo, karo atveju), arba net konstruktyvus [3, p. 5]. Dabartinėje baudžiamojoje teisėje galime rasti pavyzdžių, kai prievarta suvokiama kaip baudžiamąją atsakomybę šalinanti

56

aplinkybė, pavyzdžiui, Rusijos BK 40 straipsnis, kurio 1 dalis apibrėžia prievartą (rus. принуждение) kaip „vieno ar keleto asmenų bandymą paveikti kitą asmenį (asmenis) atlikti visuomenei pavojingą veikimą ar neveikimą verčiančiųjų ar trečiųjų asmenų interesų labui“. Šiuo atveju Rusijos įstatymų leidėjas prievartą sieja tik su kaltininko reikalavimu atlikti visuomenei pavojingą veiką (nebūtinai neteisėtą) ir baudžiamoji atsakomybė šalinama tik tada, kai ši prievarta sukėlė laikiną psichikos sutrikimą, o tai leidžia abejoti tokios baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės efektyvumu. Smurtu šiame darbe bus laikomas neteisėtas poveikis kitam asmeniui prieš jo valią [4, p. 161], nors baudžiamosios teisės doktrinoje smurtas dažnai suvokiamas siauriau – tik kaip tiesioginis neteisėtas fizinis poveikis žmogui, sukeliantis skausmą [5, p. 152–155]. Dėl straipsnio apimties plačiau bus nagrinėjama agresijos sąvoka, tačiau būtina pabrėžti, kad prievartos, o juo labiau smurto ir agresijos sąvokos yra konvencionalios, t. y. itin priklauso nuo to, kaip šių sąvokų turinį suvokia vertintojas. Tiek smurtas, tiek agresyvus elgesys gali būti prievartos metodas, tačiau smurtavimas gali būti ir individo ar socialinės grupės, įskaitant ir makrolygį, išraiškos priemonė, ir savitikslis individualus ar grupinis elgesys. O. Fedosiukas, nagrinėdamas baudžiamąją teisinę reakciją į psichinę prievartą, pagrįstai kritikuoja tokią baudžiamųjų įstatymų leidėjo poziciją, kai į kaltininko veikos kvalifikavimą įtraukiama ir nukentėjusiojo reakcija į grasinimą, t. y. subjektyvus nukentėjusiojo supratimas, ar kaltininko veika yra prievartinė [2, p. 109]. Manytume, kad tokia kritika pagrįsta ne tik psichinės, bet ir kitų prievartos formų kriminalizavimo atveju.

Tokie reiškiniai kaip prievarta ir jos metodai kryptingoje individų bei jų grupių veikloje – agresija bei smurtas – geriau suvokiami tada, kai pasitelkiama jų analizė pagal tai, kokiu lygmeniu šios elgsenos formos pasireiškia. Pagal lygmenis agresija gali pasireikšti makrolygiu, mezolygiu (nedidelių grupių) bei individo elgsenos lygmeniu (individualus lygmuo). Lietuvos baudžiamųjų įstatymų leidėjas kriminalizuoja agresiją kaip makrolygiu pasireiškiantį destruktyvų elgesį (pvz., naujojo Lietuvos Respublikos BK 110 str.: „tas, kas sukėlė agresiją prieš kitą valstybę ar jai vadovavo…“). Agresijos formos, pasireiškiančios mezolygiu bei individualiu lygmeniu, kriminalizuotos kitomis nusikaltimų sudėtimis, nustatančiomis baudžiamąją atsakomybę už tokius smurtinius nusikaltimus kaip nužudymai (BK 129–131 str.), sunkūs ir nesunkūs sveikatos sutrikdymai (BK 135, BK 136 str., BK 138 str.), fizinio skausmo sukėlimas (BK 140 str., kurio 1 d. dispozicija „tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino, …”), privertimas darytis neteisėtą abortą (BK 143 str.: „tas, kas panaudodamas fizinį ar psichinį smurtą, …“) bei kitomis nusikaltimų sudėtimis, kur smurto kriminalizavimas netiesioginis, pavyzdžiui, BK 142 straipsnis, numatantis baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą abortą, BK 148 straipsnis, numatantis baudžiamąją atsakomybę už žmogaus veiksmų laisvės varžymą, kurio dispozicijoje yra sąvoka „psichinė prievarta“ ir kt.

1.1. Agresijos sąvokos nevienareikšmiškumas ir agresija makrolygiu

Agresijos sąvoka nevienareikšmė. Tai globalus socialinis fenomenas, kurio reikšmė ir paplitimas aktualūs nuo neatmenamų laikų. Per metraštinės istorijos laikus žmonija sukėlė ir dalyvavo apie 14 600 karų – visuotinės ir legalizuotos agresijos protrūkių, t. y. vidutiniškai apie 2,6 karo per metus. Nedaugeliui kartų pasisekė gyventi taikiu metu – Europos istorija mena Trisdešimties metų ir Šimtametį karus, apie 30 metų karas nesiliauja Afganistane, 40 metų – Kolumbijoje, su trumpomis pertraukomis – Artimuosiuose Rytuose. Agresijos

57

kilmę ir reikšmę nagrinėja psichiatrija, psichologija, filosofija, etika, politologija, agresijos kaip blogio įsikūnijimo ir išraiškos formos ieško religija. Teisės mokslai šiam fenomenui teikia prioritetinę reikšmę. Postmodernistinė kriminologija atsižvelgė į praėjusio amžiaus pabaigos socialines realijas – globalizaciją, virtualizaciją, tikėjimo socialine pažanga bei tradicinių socialinės kontrolės metodų krizę (Luhmann N. Beobachtungen der Moderne, 1992) ir pasiūlė agresi-jos, kaip ir viso nusikalstamumo bei socialinių deviacijų tyrimams taikyti tokius bendramokslinius metodus kaip chaoso teoriją, termodinamikos dėsnius, sistemų teoriją, katastrofų teoriją.

Laisvos individo valios bei individualios atsakomybės doktrina, išliekanti dabartinės baudžiamosios teisės pagrindu, dažnai ignoruoja daugelio nusikaltimų, juolab smurtinių, daugiapriežastingumą. Dėl baudžiamojoje teisėje vyraujančios individualios atsakomybės doktrinos įstatymų leidėjo požiūris į bet kokias smurto apraiškas individualiu lygmeniu nėra tapatus požiūriui į smurtavimą makrolygiu.

Svarbu ir tai, kad ne tik baudžiamosios teisės, bet ir kitų mokslų, tokių kaip psichiatrija ar psichologija, žinios nėra pakankamos konkretaus nusikaltimo priežastims išaiškinti, nes psichopatologija gali, bet nebūtinai privalo pakeisti asmenybės elgsenos motyvaciją. Psichikos ligoniai nusikalsta dažnai ne dėl ligos, kuria serga, o dėl kitų socialinių–psichologinių veiksnių. Dėl tokio monomokslinio nepakankamumo būtinas integratyvus teorinis pagrindas tiek viso nusikalstamumo, tiek agresyvaus nusikalstamumo priežasčių analizei. Dabartinėje kriminologijoje mokslininkai vis dažniau atsisako terminų „nusikaltimo priežastys“ ir „priežastingumas“. Subtilesnis labiau išmatuotas priežastigumas, arba multikauzalumas, reikalauja nustatyti koreliacijas ir faktorius, veikiančius tyrimo objektą, nes itin sunku nustatyti priežastingumo ryšius biologinėse sistemose, juolab socialinėse, kai tyrimo objektas yra socialinė konstrukcija [6, p. 9–11].

Agresyvios elgsenos apraiškos skirtingais lygmenimis, kaip pažymi prof. G. Babachinaitė, be kitų, priklauso ir nuo stabilios socialinės padėties determinuotų veiksnių, turinčių įtakos visam smurtiniam nusikalstamumui [1, p. 100]. Šios agresijos apraiškos kriminologijos mokslo požiūriu analizuotinos ir biologiniu aspektu. Nors šis kriminologinės analizės aspektas aiškiau atskleistinas individualaus elgesio lygmeniu (genetinė, psichiatrinė, psichologinė individo elgsenos analizė), dabartinė kriminologijos metodologija, kompiuterinis duomenų apdorojimas leidžia susieti skirtingus analizės lygmenis.

Smurtinė orientacija būdinga daugeliui dabartinių visuomenių ir kultūrų, tačiau geografiniai kriminologiniai tyrimai rodo, kad tam tikrose kultūrose smurto lygis yra gerokai aukštesnis nei kitur (pietinės JAV valstijos, Korsika, Sardinija, Salvadoras, Kolumbija). Didelė socialinių poveikio individui kanalų dalis produkuoja smurtinio elgesio stereotipus: žiniasklaidoje mėgaujamasi rafinuoto smurto detalėmis, pabrėžiamas aukštas tyčinių nužudymų latentiškumo lygis, taip sudarant nebaudžiamumo įspūdį ir pan.

Konfliktinės situacijos, kylančios makrolygmeniu, paprastai kyla ir iš minėtų kultūrinių veiksnių, kuriuos galime laikyti daugiau ar mažiau stabiliais, ir iš socialinės dezorganizacijos procesų, nacionalinės, rasinės, religinės ar kitokio pobūdžio neapykantos, išorinių visuomeninių konfliktų. Kritinės socialinės dezorganizacijos formos gali pasireikšti konstitucinės santvarkos suardymu, atskirų socialinių institutų sunaikinimu [7, 70]. Viena iš tokių formų yra ir ekonominė socialinių grupių diskriminacija, determinuojanti ne tik turtinio, bet ir smurtinio nusikalstamumo augimą. Ekonominė dezorganizacija pasireiškia ir mezolygmeniu, kai socialinės grupės nepagrįstai ekonomiškai proteguojamos arba diskriminuojamos. Tokia diskriminacija ryškėja iš socialinių stratų tyrimų.

Vienaip ar kitaip šiuos socialinius psichologinius reiškinius makrolygmeniu galime laikyti socialinės įtampos, kurios turinį sudaro visuomeninė depresija,

58

padidėjęs konfliktiškumo lygmuo, rezultatu. Užsienio kriminologai atliko tyrimus, įrodančius masinių neigiamų socialinių–psichologinių procesų įtaką individualiu lygmeniu. Lietuvoje taip pat atlikti šios srities kriminologiniai tyrimai.

2. Agresyvus individo elgesys: du konceptualūs požiūrio poliai

Agresijos individualiu lygiu sampratą ir priežastis nagrinėja psichologijos mokslas. Kriminologijos požiūriu aktualu kartu su biologinio pagrindo elgesio teorijomis patyrinėti psichologines agresijos teorijas, kaip jos interpretuoja agresijos sąvokos turinį.

Išskiriamos keturios populiariausios psichologinės agresijos teorijos: instinktų, frustracijos–agresijos, socialinio mokymosi ir socialinė kognityvinė, tačiau visos jos ir atskiros jų versijos eksplikuoja fundamentalaus agresijos nagrinėjimo suponuotus du priešingus požiūrio į šį fenomeną polius:

1) etinis–humanistinis požiūris teigia, kad bet kokios agresijos išraiškos prieštarauja pirmapradei žmogaus prigimčiai. Nors nesipriešinimo blogiui idėja yra ikikrikščioniškų kultūrų palikimas, didelės įtakos šiam požiūriui turėjo ir krikščionybės, kaip ir kitų religijų, įtaka. Krikščioniškoji artimo meilės koncepcija buvo išplėtota iki „nesipriešinimo blogiui jėga“ (L. Tolstojus) imperatyvo. Vis dėlto nederėtų užmiršti, kad ir Kristus prireikus elgėsi agresyviai (pvz., prekeivių išvarymas iš šventyklos – Mk 11,11.15–17; Lk 19,45–46, Jn 2.14–16), be to, praktinė įvairių religinių konfesijų veikla dažnai skiriasi nuo deklaruojamų vertybių;

2) evoliucinis–genetinis požiūris traktuoja agresiją ne kaip blogį, o kaip instinktą, kuris kartu su kitais instinktais yra būtinas asmenybės socializacijai. Šio požiūrio prasme agresija yra biologinis adaptacinis žmogaus išgyvenimo būdas [8, p. 30].

Pabrėžtina, kad pirmojo požiūrio besilaikančios kriminologinės teorijos remiasi vadinamąja kauzalinės atribucijos schema, kurios esmė – kol kas neatrastas, tačiau kai kurių tyrėjų atkakliai tebeieškomas „kriminalinis genas (bruožas)“, dėl kurio žmogus linkęs elgtis agresyviai, nes žmogui, kaip Dievo kūriniui, agresyviai elgtis nebūdinga. Jei asmuo neturėtų tokio kriminalinio bruožo, jis nesmurtautų. Kaip pažymi K. Daškevičius, įgimto blogio idėja labai palanki tiems, kurie visuomenės akyse neturi tos dėmės (arba kol kas ta jų dėmė nedemaskuota – V. S.). Šiuo atveju, jei blogis yra įgimtas, niekas neprivalo jausti kaltės ir atsakomybės dėl bruožą turinčio asmens veiksmų (įskaitant ir patį agresorių), o tokio blogio sukeltų problemų sprendimas – gydytojų ar dvasininkų, jei tai pirmapradė nuodėmė, kompetencija. Akcentų perkėlimas iš socialinių nusikalstamumą determinuojančių į žmogaus prigimtį dažnai politiškai patogus [8, p. 30]. Kita vertus, asmenį, turintį tokį kriminalinį bruožą, galima vertinti kaip socialinės disfunkcijos nešėją, todėl požiūrio kraštutinumas teigtų, kad visuomenė tik laimės, jei toks „sulūžęs tobulo mechanizmo sraigtelis“ bus izoliuotas ar su-naikintas. Dažniausiai šis požiūris mokslinėje literatūroje cituojamas remiantis S. Freudo ir K. Lorenzo agresijos kilmės teoriniais veikalais. K. Lorenzo tyrimai atskleidė, kad žmogus pernelyg greitai pakeitė natūralias gyvenimo sąlygas, todėl per tokią staigią evoliuciją nesusiformavo agresiją slopinantys mechanizmai, kurie trukdo profesionaliems plėšrūnams naudoti natūralius ginklus prieš savo rūšies atstovus. Atsiradus labai didelėms savo gentainių žudymo galimybėms, agresijos slopinimas nepakito ir net susilpnėjo.

Psichologinis agresijos aiškinimas pateikiamas vadovėlyje „Socialinė psichologija teisėtvarkos darbuotojams“. Jo autoriai A. Suslavičius ir G. Valickas didelę knygos dalį skiria agresyvaus elgesio analizei, laikydamiesi antrojo požiūrio į agresiją kaip elgsenos formą: „agresija yra toks elgesio tipas, kuris pasireiškia kiekvieno žmogaus gyvenime, nepaisant jo amžiaus, lyties, rasės, išpažįstamos

59

religijos arba įsitikinimų“ [9, p. 110]. Agresiją jie apibūdina kaip elgesį, nukreiptą prieš kitą žmogų, gyvą būtybę arba negyvą objektą, kuriuo siekiama sukelti diskomfortą, skausmą arba padaryti kokią nors kitą žalą (tiek fizinę, tiek psi-chologinę). Panašią agresijos sąvoką dar 1939 m. siūlė ir garsaus veikalo „Frustracija ir agresija“ autorius J. Dollardas. Pasak jo, „agresija – tam tikra elgsenos aktų seka, kuria siekiama tiesioginės žalos kitam subjektui“ [10, p. 11]. Ši teorija bet kokio smurto, tarp jo ir tyčinių nužudymų atveju, formavimesi lemiamą vaidmenį suteikia vidiniam agresyviam impulsui, kylančiam iš trukdžio, atsiradusio kryptingoje subjekto veikloje. Vėliau agresijos sąvoka buvo išplėsta, todėl dabartinėse šios teorijos versijose tiesioginiu vidiniu agresijos šaltiniu laikomi veiksniai, keliantys subjekto nepasitenkinimą, emocinę įtampą, savęs vertinimo destrukciją ir pan. Kriminologiškai reikšminga yra tai, kad tolerancija frustracijai yra kintamas dydis, t. y. tas pats žmogus skirtingomis sąlygomis gali toleruoti skirtingą frustracijos laipsnį. Be to, nedidelės frustracijos turi savybę kauptis, o jų sankaupos gali sukelti stiprias agresyvias reakcijas ir net nužudymus. Straipsnio autorius, tirdamas tyčinius nužudymus padariusiųjų asmenybę, susidūrė su tokiu atveju, kai susikaupusios frustracijos sukėlė stiprią, nužudymu virtusią agresiją:

Nuteistasis X. Y., g. 1973 m., 2000 m. nuteistas pagal LR BK 104 straipsnį (tyčinis nužudymas) 9 metams laisvės atėmimo, neturintis nuobaudų, kolonijos administracijos apibūdinamas kaip ramaus būdo. Nužudė savo kaimyną, užklupęs jį neištikimybės akto su nuteistojo žmona metu.

X. Y., jaunesnis už savo žmoną 6 metais, vedė jaunas, būdamas 18 metų. Visą laiką daug dirbo, visiškai išlaikė žmoną ir vaiką. Nusikaltimo dieną grįžo iš nesėkmingos verslo kelionės (pirma frustracija). Apie vidurnaktį pavargęs grįžo į namus ir rado savo žmoną lovoje su kaimynu (antra frustracija). Sugebėjo susivaldyti ir apsisuko eiti pro duris. Tuo metu užkluptasis kaimynas pašaipiai sušuko: „palauk, kur eini, pakalbėsim“ (trečia frustracija). Apimtas pykčio apsisuko ir nužudė kaimyną keliais smūgiais į galvą. Iš karto po nusikaltimo pats iškvietė policiją ir greitąją pagalbą. Kadangi nukentėjusiojo (nužudytojo) veiksmuose nebuvo smurto, o teismas netraktavo nukentėjusiojo kvietimo grįžti ir pakalbėti kaip sunkaus įžeidimo, X. Y. veika kvalifikuota ne pagal LR BK 107 straipsnį (tyčinis nužudymas, didžiai susijaudinus), o pagal LR BK 104 straipsnį (tyčinis nužudymas).

Pabrėžtina, kad agresijos viešasis vertinimas gali įvairiai koreliuoti su motyvais, sukėlusiais agresiją (policininkas teisėtai panaudoja šaunamąjį ginklą automobilio vairuotojui nesustojus; tėvas muša vaiką, teigdamas siekiąs jam gero ir pan.). Jėgos panaudojimas ir jo vertinimas labai priklauso nuo kultūrinės terpės konkrečioje socialinėje aplinkoje, todėl vadovėlio autoriai, apibrėždami agresiją, akcentavo agresoriaus tikslus (sukelti diskomfortą, skausmą arba padaryti kokią nors kitą žalą). A. Bandura, vieno iš dažniausiai cituojamų veikalų agresijos tema, autorius mano, kad socialinis elgsenos kaip agresijos vertinimas yra būtinasis šio fenomeno elementas: „agresija – žalingas ir destruktyvus elgesys, kuris dėl daugybės faktorių socialiai vertinamas kaip agresyvus; dalis šių faktorių labiau sietini su vertinančiuoju, o ne su veikiančiuoju“ [11, p. 1–40]. A. Banduros teorija dar vadinama socialinio mokymosi agresijos teorija, nes šios teorijos esmė ta, kad agresija – specifinė socialinio elgesio forma, kurios išmokstama taip pat, kaip ir kitų socialinio elgesio formų. Smurtautojo tipas suformuojamas perimant ir įtvirtinant tiek savus, tiek ir svetimus elgesio stereotipus, būdingus individo mikro– ir makroaplinkai, pasikartojant socialinėms situacijoms, kai smurtas toleruojamas ar net skatinamas. J. Tedeschi nuomone, „agresija – tam tikras prievartos veiksmų, ribojančių kito subjekto laisvę, tipas, kuris savarankiškai egzistuoja tik vertintojo požiūriu“ [12, p. 154]. Pastarosios dvi agresijos sąvokos kriminologiniam tyrimui priimtiniausios, nes jos atskleidžia vertinamąjį agresijos aspektą, kartu susiedamos agresyvaus elgesio reikšmę su nusikalstamomis veikomis, kurios tokiomis gali būti laikomos tik oficialios socialinės reakcijos

60

požiūriu. Pabrėžtina, kad toks agresijos supratimas turi sąsajų ir su postmo-dernistine nusikalstamumo samprata, kai nusikalstamumas suvokiamas kaip socialinės reakcijos į jį patį produktas [13, p. 40].

Santykinai naujausius bandymus paaiškinti agresyvų elgesį siūlo socialinės kognityvinės agresijos teorijos (K. A. Dodge, N. R. Crick, L.R. Huesmann). K. A. Dodge'o manymu, agresyvaus elgesio priežasčių reikia ieškoti įvairiuose informacijos perdirbimo defektuose [14, p. 19–34]. L. R. Huesmanno agresijos teorijoje daugiausia dėmesio skiriama kognityviniams elgesio scenarijams, t. y. tam tikroms elgesio programoms, išmoktoms ankstyvųjų asmenybės raidos stadijų metu. L. R. Huesmanno teorija yra arčiau biologinio pagrindo agresijos teorijų, kadangi, pasak L. R. Huesmanno, agresyvūs žmonės dažniausiai išmoksta ir taiko tokius scenarijus, kurie skatina agresyvias reakcijas [15, p. 13–24]. Abi teorijos, tiek K. A. Dodge'o, tiek L. R. Huesmanno, pabrėžia kognityvinių procesų vaidmenį agresyvaus elgesio genezėje, tik K. A. Dodge'as pabrėžia informacijos suvokimo ir perdirbimo defektų svarbą, o L. R. Huesmannas – agresyvaus elgesio scenarijų įgijimo ankstyvosiose asmenybės raidos stadijose ir tokių scenarijų reprodukavimo svarbą.

61

2.1. Biologinio pagrindo veiksniai, determinuojantys agresyvų elgesį, ir juos interpretuojančios teorijos

Kadangi žmogus, dar prieš tapdamas zoon politikon, yra biologinė būtybė, individo elgesį, taip pat ir agresyvų, galima paaiškinti biologiškai. Č. Lombrozo, aptikusio atavistines anomalijas katorgininko kaukolėje ir išsprendusio, tiesa, neilgam, nusikalstamumo kilmės klausimą, idėjos aktualios ir šiandien. Kadangi dabartinė mokslinė paradigma teigia, kad neegzistuoja nė vienas socialinis reiškinys ar procesas, turintis vienintelę priežastį, šioje multikauzalumo terpėje lieka vietos visoms („anything goes“), dažnai prieštaringoms mokslinėms idėjoms. Agresyvaus elgesio, ir ypač tyčinių nužudymų atveju egzistuoja daugelis įrodytų ir kol kas nepaneigtų biologinių veiksnių, turinčių reikšmės nusikaltimo genezei. Šiuos biologinius veiksnius galima išskirti į 7 grupes, iš jų kriminologiškai reikšmingiausios šios:

1. Biocheminiai sutrikimai. Eksperimentais įrodyta, kad tiek agresyviam, tiek autoagresyviam elgesiui turi įtakos biocheminiai procesai, pasireiškiantys neurotransmisijos (dopamino ir serotonino sistemų) sutrikimais, žemesniu monoaminooksidazės lygiu trombocituose bei metabolizmo (žemesnės nei 4,80 mmol/l cholesterolio koncentracijos) ypatumais. Šios grupės sutrikimus įmanoma koreguoti tiek vaistais, tiek dietomis, tiek ir nefarmakologinio poveikio būdais. Manoma, kad neurotransmisijos ir kiti neurofiziologiniai tyrimai turės lemiamos įtakos tolesnei nusikaltusių asmenų elgesio korekcijai bei nusikalstamo elgesio prevencijai.

2. Hormoniniai sutrikimai. Nuo 49 iki 79 proc. moterų, padariusių sunkius kūno sužalojimus ir tyčinius nužudymus, šias veikas padaro premenstrualiniu arba menstrualiniu laikotarpiu, keičiantis hormonų lygiams. Užsienio teismų praktikoje ši aplinkybė pripažįstama juridiškai reikšminga.

3. Chromosomų aberacija, ypač kariotipas 47XYY. Šios „kriminogeninės trisomijos“ įtaka analizuojama kriminologinėje literatūroje [16, p. 92–99]. Daugumoje valstybių, kuriose buvo tiriami vyriškos lyties asmenys, atliekantys laisvės atėmimo bausmę, kalėjimuose asmenų su šiuo kariotipu aptinkama daug daugiau nei visoje populiacijoje [17, p. 164]. Nors, pasak G. Babachinaitės, tik statistiškai nereikšminga dalis asmenų su šia trisomija padaro smurtinius nusikaltimus, bet, straipsnio autoriaus nuomone, jų atžvilgiu turėtų būti taikomos švelnesnės socialinės reakcijos formos.

4. Agresyvumą provokuoja intoksikacijos psichoaktyviomis medžiagomis, ypač alkoholiu ir abstinencinės priklausomybės ligų būsenos, kurių veikimo mechanizmas gali būti paaiškintas neurofiziologiškai [8, p. 31].

Prof. G. Žukauskas pateikia kiek kitokią agresijos priežasčių klasifikaciją:1) CNS anatominiai pokyčiai;2) CNS mediatorių apykaitos sutrikimai;3) alkoholio bei narkotikų vartojimas;4) psichikos, emocijų ir asmenybės sutrikimai;socioekonominės–veiksnių įtakos agresyvaus elgesio įtakai negalima, jie gali

būti pakankamai reikšmingi vieno konkretaus nusikaltimo, taip pat nužudymo, padarymui, tačiau vien biologiniais veiksniais neįmanoma paaiškinti nusikaltimų visumos. Biologiniai veiksniai provokuoja agresyvų elgesį, tačiau agresijos kryptingumą paprastai formuoja socialinės priežastys.

3. Agresyvumo raiška tyčinių nužudymų genezėje

Nusikalstama veika, už kurią baudžiamoji atsakomybė numatyta visose teisinėse sistemose – tyčinis nužudymas – susilaukia itin griežtos socialinės reakcijos dėl savo objekto vertingumo. Ši nusikalstama veika sukelia ir iš pirmo

62

žvilgsnio adekvačią reakciją – mirties bausmę, kuri savo ruožtu yra legitimizuotos agresijos aktas. Tose valstybėse, kur mirties bausmė panaikinta ar sustabdytas jos vykdymas, baudžiamoji atsakomybė už tyčinį nužudymą gali sukelti ne mažesnę, o greičiau dar griežtesnę laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę. Nužudymus nuo kitų smurtinių nusikaltimų skiria tai, kad jie sunkiausiai struktūri-zuojami ir tipologizuojami. Nužudymai padaromi ir dėl senųjų, „klasikinių“ buitinių konfliktų sukeltos agresijos raiškos bei kitų „tradicinių“ paskatų – materialinės naudos, keršto, pavydo, baimės bei naujų, sunkiai paaiškinamų psichikos patologija veiksnių. Šiuos „naujuosius“ nužudymus dažnai determinuoja žmogaus gyvybės kaip vertybės devalvacija bei mažosios grupės indukcija (agresijos raiška mezolygmeniu) [19, p. 117]. W. Chamblisso sukurtoje kriminalinės veiklos tipologijoje žmogžudžiai pateko į visas keturias grupes (šioje tipologijoje nusikalstamų veiksmų tipai suskirstyti į ekspresyvius ir racionalius bei pagal daly-vavimo nusikalstamoje veikloje intensyvumą) [16, p. 270].

G. Babachinaitės teigimu, iki 1998 m. dauguma smurtinių nusikaltimų Lietuvoje buvo tarpasmeninio pobūdžio arba subjektyviai išgyvento platesnio socialinio konflikto padarinys. Buitinis konfliktiškumas šeimoje ir artimiausioje aplinkoje nemažėjo, tačiau autorė pabrėžė, kad bendroje tyčinių nužudymų struktūroje nužudymai, kurių priežastis buitiniai, šeimos konfliktai turi tendenciją mažėti dėl sparčiai daugėjančių užsakomųjų ir serijinių žmogžudysčių [1, p. 100].

Agresyvaus elgesio raiškos požiūriu aktualu išsiaiškinti, kokia yra agresyvaus elgesio koreliacija su tyčiniais nužudymais.

Aprioriškai neįmanoma prognozuoti psichologinių agresyvaus elgesio eksperimentų, todėl vienintelis kelias tyrimams tėra ex post facto. Gretimoje Lenkijoje prof. A. Wolska iš Šcecino Pomeranijos universiteto per 25 metus atliko išsamią 2040 nusikaltėlių asmenybės tyrimų analizę. Išskirtos 4 kriminogeninių veiksnių grupės: socialiniai, asmeniniai, situaciniai ir psichopatologiniai. Tirta socializacija šeimoje ir ne šeimoje, asmenybės sutrikimai, psichopatologinis fonas, situacinių veiksnių trukmė, nusikalstamų veikų aplinkybės. Analizėje, re-miantis agresyvaus elgesio tipologija, siekta nustatyti būdingiausius socialinių sąlygų ir psichologinių mechanizmų derinius. Ekspertinė analizė parodė, kad tik vienam agresyvaus elgesio tipui tyčinio nužudymo intensyvumas proporcingas socializacijos sutrikimui. 5 prognostiniai veiksniai – situacinis stresas, nerimo lygis, frustracijos tolerancija, priešiškumo lygis, biologinis funkcionavimas – leido tiksliai nustatyti šių veiksnių bei socializacinių įtakų hierarchiją. Tyrimas patvirtino prof. A. Wolskos hipotezę, kad bendro prognostinio vardiklio bei nuoseklaus mechanizmo, determinuojančio agresyvaus elgesio raišką, tyčinio nužudymo genezėje nėra [20, p. 182]. Tyčinius nužudymus determinuojantys veiksniai pasiskirstė taip:

1. Situacinis stresas, nulemtas aukos elgesio, santykio su auka (ankstesnių kontaktų ir konfliktų), alkoholinės intoksikacijos ir kt.

2. Nerimo lygis (naudotas Cattell’o testas).3. Individualus frustracijos tolerancijos lygis, asmeninių savigynos

mechanizmų efektyvumas.4. Biologiniai veiksniai (somatinės ligos, smegenų sutrenkimai, išorinės

stimuliacijos poreikis).5. Emocijų kontrolė.6. Socialinės charakteristikos (išsilavinimas, penitencinė patirtis, alkoholio

vartojimas, darbinė veikla, socialiniai ryšiai šeimoje, darbe, su kaimynais).7. Agresijos patirtis (patirtas smurtas vaikystėje, agresijos naudojimas

sprendžiant asmenines problemas, emocinis ryšys tik su vienu iš tėvų ir kt.).

8. Asmenybės struktūra.

63

Statistinė analizė parodė, kad visų išvardytų veiksnių bendra įtaka tyčiniams nužudymams yra 87,3 proc., tačiau koreliacija su individo agresyvaus elgesio patirtimi neryški.

Gretimos šalies – Lenkijos – kriminologų darbai įdomūs tuo, kad jų rezultatus galime panaudoti lyginamajai kriminogeninės padėties analizei bei prognozei. Šio straipsnio autorius daktaro darbe tiria tyčinius nužudymus padariusiųjų asmenybę. Kadangi vienintelis kelias tokiems tyrimams, kaip minėta, yra ex post facto, tiriama nuteistųjų ir atliekančiųjų bausmę už tyčinius nužudymus Lietuvos penitencinėse įstaigose asmenybė. Tirta šių asmenų socializacija šeimoje ir ne šeimoje, nusikalstamų veikų aplinkybės, situacinių veiksnių trukmė, materialinės jų sąlygos. Tyrimo rezultatai apdoroti kompiuterine programa SPSS. Tyrimo metu nustatyta:

– agresyvus elgesys kaip asmeninių problemų sprendimo būdas iš esmės nėra būdingesnis tyčinius nužudymus padariusiems asmenims (3,3 proc. tirtųjų);

– nemaža dalis tirtųjų (30,9 proc.) nurodė, kad yra patyrę smurtą ir kitas agresyvaus elgesio apraiškas šeimoje ar mokymo įstaigoje;

– iš šio skaičiaus tik 15,3 proc. mano, kad smurtas, kurį jie patyrė, buvo be priežasties. Kiti įžvelgia savo kaltę ir formalią priežastį panaudoti smurtą prieš juos;

– 30,8 proc. tyčinius nužudymus padariusiųjų vyrų, vyresnių nei šaukiamojo amžiaus, netarnavo kariuomenėje dėl medicininių priežasčių;

– tik 2,38 proc. tirtųjų buvo įgiję aukštąjį išsilavinimą, 74,5 proc. tirtųjų neturėjo vidurinio išsilavinimo;

– net 85,9 proc. tyčinius nužudymus padariusiųjų asmenų nusikaltimo metu buvo alkoholinės intoksikacijos būsenos;

– absoliuti dauguma – 95,6 proc. – ikikriminalinės situacijos nesieja nei su turtine, nei su dvasine, nei su emocine būsena, apibūdindami ikikriminalinę situaciją kaip „normalų gyvenimą“;

– situacinis stresas ir labai intensyvi interakcijos „žudikas–auka“ dinamika yra vyraujantis tyčinius nužudymus determinuojantis veiksnys (kaip ir Lenkijoje prof. A. Wolskos atlikto tyrimo metu);

– kadangi tyrimas nėra baigtas, kai kurie čia pateikiami skaičiai gali kiek skirtis.

Tyčinius nužudymus padariusiųjų asmenybės tipas, kaip matyti iš atliktų tyrimų, nėra specifiškai „agresyvus“. Agresyvaus elgesio panaudojimo konfliktams spręsti šie asmenys nebuvo įsisąmoninę kaip „efektyviausio“, tačiau pabrėžtina, kad smurtas, kurį jie patys buvo kada nors patyrę, daugelio suvokiamas kaip „pagrįstas“. Kaip pažymi L. Berkowitzius, agresyvaus elgesio patyrimas, kai agresija suvokiama kaip pagrįsta, skatina perimti tokio elgesio scenarijų [21, p. 165–176]. Gana didelė dalis kariuomenėje netarnavusiųjų šauktinių (vyresnių nei šaukiamojo amžiaus) dėl medicininių priežasčių leidžia teigti, kad biologinės priežastys, pasireiškiančios somatinėmis ligomis bei psichinėmis anomalijomis, yra reikšmingas nužudymus determinuojantis veiksnys. Dviem atvejais asmenys, atliekantys bausmes už tyčinius nužudymus, buvo atleisti nuo privalomosios tarnybos neištarnautos dalies dėl psichinių ligų, tačiau psichiatrinė ekspertizė pripažino šiuos asmenis pakaltinamais. Žemas išsi-mokslinimo lygmuo galėtų būti paaiškintas tuo, kad asmenys, padarę tyčinius nužudymus, nesuvokė žmogaus gyvybės unikalumo ir vertingumo bei tuo, kad aukštesnį išsilavinimą turintys asmenys sugeba žudyti „intelektualiau“, įtraukdami į nusikaltimą kitus vykdytojus ar samdomus žudikus ar kitais būdais labiau išvengti socialinės reakcijos. Tai, kad didžioji dalis nužudymus padariusiųjų buvo alkoholinės intoksikacijos būsenos, patvirtina psichoaktyvių medžiagų kaip nužudymus determinuojančio veiksnio reikšmę, tačiau kartu ir atskleidžia tą

64

faktą, kad šiems asmenims alkoholinė intoksikacija buvo įprastas, kasdieninis reiškinys. Nužudymas alkoholinės priklausomybinės abstinencijos būsenos – itin retas, tyrimo metu neaptiktas reiškinys. Gana dažni tokie atvejai, kai nužudymo metu kaltininkai buvo sunkios alkoholinės intoksikacijos būklės, išsiblaivę neatsiminė konflikto aplinkybių arba blaivūs būtų sugebėję konflikto išvengti:

Nuteistasis A. B., g. 1982 m., 2000 m. nuteistas pagal LR BK 104 straipsnį (tyčinis nužudymas) 6 metams 6 mėn. laisvės atėmimo, neturintis nuobaudų, kolonijos administracijos apibūdinamas kaip ramaus būdo. Nužudymą padarė būdamas nepilnametis.

A. B. mokėsi gimnazijoje, viename iš rajonų centrų. Buvo geras sportininkas, kandidatas į šalies jaunių plaukimo rinktinę. Kadangi rimtai sportavo, alkoholiu nepiktnaudžiavo. Tėvų priklausomybę alkoholiui neigia, objektyvūs duomenys leidžia tuo tikėti. Nusikaltimo dieną dėl techninių priežasčių plaukimo treniruotė neįvyko. A. B. užsuko su draugais į barą. Iš pradžių gėrė alaus, draugams išėjus toliau gėrė stipresnių alkoholinių gėrimų. Bare dar buvo vyresnis vyras, taip pat apsvaigęs nuo alkoholio, iki tol A. B. su juo nebuvo pažįstamas. Su šiuo vyriškiu A. B. kalbėjosi apie sportą, susiginčijo dėl krepšininkų – kuris krepšininkas geriau žaidžia. Išėjo į lauką “išsiaiškinti”. Iš kur A. B. rankose atsirado peilis, neprisimena ir negali paaiškinti, niekada nesinešiojęs. Įvykius lauke atsimena labai prastai. Dėl nusikaltimo kaltina tik alkoholinę intoksikaciją.

Šiuo tragišku atveju nusikaltimui galėjo turėti įtakos ir tai, kad A. B. buvo nusiteikęs treniruotis, siekė patekti į šalies rinktinę, todėl buvo apimtas sveiko sportinio azarto. Treniruotei neįvykus, sukauptas energijos kiekis, paveiktas didelės ir neįprastos jaunam žmogui alkoholio dozės, transformavosi į agresiją, kurios jis nebesugebėjo suvaldyti. Jeigu A. B. nebūtų sportavęs, nuo tokios neįprastai didelės alkoholio dozės, ko gero, būtų praradęs judesių koordinaciją ir arba nusikaltimo iš viso nebūtų padaręs, arba pats būtų tapęs nusikaltimo auka.

Lietuvos nepilnamečių smurtinį nusikalstamumą, o kartu ir vieną iš jo sudedamųjų dalių – nužudymus – nuosekliai tyrinėja profesorė G. Babachinaitė. G. Babachinaitės nuomone, nepilnamečių padarytų tyčinių nužudymų ir savižudybių priežastys yra tarsi dvi to paties medalio pusės, todėl tikslinga kartu tyrinėti agresiją ir autoagresiją [22, p. 112]. Tyrimas patvirtino, kad dažnai nepilnamečių, padariusių tyčinius nužudymus, aukomis tampa jų artimieji, kurie patys buvo konfliktinių santykių kūrėjai, tikrieji nepilnamečio agresyvaus elgesio kaltininkai, tačiau šis skaičius turi tendenciją mažėti dėl mezolygmens paveiktų nepilnamečio elgsenos priežasčių: net ir tuo atveju, kai nepilnametis žudo savo artimąjį, nužudymą labiau determinuoja troškimas būti pripažintu grupės.

Tyrimo metu nustatyta, kad tik nedidelę dalį – 3,7 proc. – pirmą kartą nuteistųjų už tyčinį nužudymą iki nusikaltimo buvo užvaldžiusios mintys apie savižudybę, kurias bandyta įgyvendinti. Tokį reiškinį galima aiškinti atsitiktiniu nusikaltimo pobūdžiu ir nepakankamu subjekto gyvybės kaip unikalios vertybės suvokimu. Kuo vyresnis asmuo, tuo suicidinės tendencijos ryškesnės (iš esmės tos pačios tendencijos būdingos ir nenusikaltusiems asmenims). Pakartotinai teistieji už tyčinį nužudymą suicidinių idėjų užvaldomi dažniau, tačiau ir šiuo atveju didesnės įtakos turi penitencinė patirtis, stigmatizacija, nei tikimybė, kad agresija bus nukreiptai ne į kitą individą, o į save.

Išvados

1. Agresyvus elgesys – nevienareikšmė sąvoka, kurios turinys keičiasi kartu su moksliniu pažinimu. Skiriami du požiūriai į agresyvų elgesį. Pagal vieną iš jų agresyvus elgesys pripažįstamas anomaliu, pagal kitą agresyvus elgesys yra tipiška elgesio forma, būdinga kiekvienam individui.

2. Agresyvus elgesys, o ypač jo deviacijos, viršijančios agresijos normą, yra kriminologiškai reikšmingos.

65

3. Ignoruoti biologinių veiksnių įtakos agresyviam elgesiui negalima, jie gali būti gana reikšmingi vieno konkretaus nusikaltimo, tarp jų ir tyčinio nužudymo padarymui, tačiau vien biologiniais veiksniais neįmanoma paaiškinti nusikaltimų visumos.

4. Tyrimai parodė, kad tyčinius nužudymus padariusiems nėra būdingas specifinis agresyvumas, agresyvaus elgesio modelių kaip priimtiniausių taikymas; tokie asmenys agresyvų elgesį, kurio aukomis jiems patiems yra tekę tapti, vertina kaip „pagrįstą“, „pelnytą“.

5. Bendro prognostinio vardiklio bei nuoseklaus mechanizmo, determinuojančio agresyvaus elgesio raišką, tyčinio nužudymo genezėje nepavyko rasti. Situacinis stresas ir labai intensyvi interakcijos „žudikas–auka“ dinamika yra vyraujantis tyčinius nužudymus determinuojantis veiksnys. Šią išvadą patvirtina prof. A. Wolskos (Lenkija) bei straipsnio autoriaus atlikti tyrimai. Tik nedidelė dalis žmonių, nuteistų už tyčinius nužudymus, pasižymi aukštesniu agresyvumo lygiu.

LITERATŪRA

1. Babachinaitė G. Smurtiniai nusikaltimai Lietuvoje // Jurisprudencija: Lietuvos teisės akademijos mokslo darbai. 1999. T. 12(4).

2. Fedosiuk O. Psichinės prievartos samprata baudžiamojoje teisėje // Jurisprudencija: Lietuvos tei-sės universiteto mokslo darbai. 2001. T. 21(13).

3. Антонян Ю. М. Насилие. Человек. Общество. – Москва, 2000.4. Пионтковский А. А. Преступления против личности. – Москва, 1938.5. Преступление: вопросы и ответы (по Уголовному кодексу Российской Федерации): Научно–

практ. пособие / Отв. ред. Н. Ф. Мурашов. – Москва, 1999.6. Winfree L. T., Abadinsky H. Understanding Crime. Theory and Practice. – Chicago, 1996. 7. Vaišvila A. Nusikalstamumas ir valstybės suvereniteto problema // Teisės problemos. 1997. Nr. 2.8. Daškevičius K. Teismo psichiatrinis agresijos aspektas // Agresija ir smurtas – psichikos norma ir

patologija. – Vilnius, 2001. 9. Suslavičius A., Valickas G. Socialinė psichologija teisėtvarkos darbuotojams. – Vilnius: LTA,

1999. 10. Dollard J. et al. Frustration and Agression. – New Haven, 1939. 11. Bandura A. Psychological Mechanisms of Agression // Agression: Theoretical and Empirical

Reviews. Vol. 1. / Ed. by R. G. Geen, E. Donnerstein. – New York, Academic Press, 1983. 12. Tedeschi J. T. Social Influence Theory and Agression // Aggression: Theoretical and empirical

Reviews. – New York, 1983. Vol 1. 13. Lemert E. M. Human Deviance, Social Problems, and Social Control / Prentice Hall, Englewood

Cliffs. – New York, 1967.14. Dodge K. A. Studying Mechanisms in the Cycle of Violence // Violence: Basic and Clinical

Science. Ed. by C. Thompson, P. Cowen. – Oxford: Butterworth–Heinemann, 1993. 15. Huesmann L. R. An Information Processing Model for the Development of Agression //

Aggressive Behavior. 1988. Vol. 14. 16. Vold G. B., Bernard T. J. Theoretical Criminology. Third ed. – New York: Oxford University Press,

1986.17. Kessler S., Moos R. H. The XYY Karyotype and Criminality: A Review // Journal of Psychiatric

Research February 1970 Vol. 7.18. Žukauskas G., Dapšys K. Agresija, nusikalstamumas, policija // Agresija ir smurtas – psichikos

norma ir patologija. – Vilnius, 2001.19. Majchrzyk Z., Wolska A. Murderers Acting in Small Groups. A Motivational Analysis. // Agresija ir

smurtas – psichikos norma ir patologija. – Vilnius, 2001.20. Wolska A. Aggressive Crimes in the Context of Psychological Mechanisms and Types of

Aggression // Agresija ir smurtas – psichikos norma ir patologija. – Vilnius, 2001.

66

21. Berkowitz L. Some Determinants of Impulsive Agression: Role of mediated associations with Reinforcements for Aggression // Psychological Review. 1974. Vol. 81.

22. Babachinaitė G. Nepilnamečių smurtas Lietuvoje: raiška, priežastys ir prevencija // Jurispruden-cija: Lietuvos teisės universiteto mokslo darbai. 2002. T. 27(19).

67

Expression of the Aggressive Behavior in Premeditated Murders

Doctoral Candidate Vytautas SirvydisLaw University of Lithuania

SUMMARY

In the article agression is discussed. The most serious criminal form of agression against the person is premeditated murder. There is a scientific reason to explain how does individual aggression and aggresion of small and big groups is of effect to premeditated murders.

The word „aggression“ comes from Latin and denotes individual and social conduct. Theoretically there are two opposing attitudes towords aggression: according to the ethical–humanistic one, aggression contradicts the primary human essence. According to the evolutionary–genetic one, aggression is an instinct and it serves to life preservation. The doctrine of free will and individual responsibility does not explain the multicausality of most crimes including homicides. Human behaviour can not be explained by psychopatology or genetics alone. Only complex doctrine can explain aggressive behaviour, deviations of which is meaningful to criminology.

In the article aggression is analized at three levels: individual, small groups and society. Phenomena of aggresion at all those levels are related.

The author throws light on variuous theories of aggression and comes to the conclusion that the appraisal of aggression from the position of the victim’s comprehension is not an optimum theoretical decision.

The author studied the personality of the offenders commited premeditated murders. The study aims at denoting some characteristic set of conditions and psychological mechanisms of aggressive behaviour describing aggression as criminal offence and how does aggresiveness relate to premeditated murders. The author comes to the conclusion that aggressive behaviour is not characteristic feature of persons that comitted premeditated murders.

68

Jurisprudencija, 2003, t. 38(30); 57–66

FORMALIEJI IR VERTINAMIEJI POŽYMIAI TAIKANT SUPAPRASTINTĄ BAUDŽIAMĄJĄ PROCESINĘ FORMĄ

Doktorantas Ramūnas Jurgaitis

Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Baudžiamojo proceso katedraAteities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 271 46 39Elektroninis paštas rjurgaitis@yahoo.com

Pateikta 2003 m. sausio 16 d. Parengta spausdinti 2003 m. balandžio 11 d.Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Policijos fakulteto dekanas docentas dr. Petras Ancelis ir Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Kriminalistikos ir baudžiamojo proceso katedros vedėjas docentas dr. Gintaras Goda

S a n t r a u k a

Straipsnyje analizuojami supaprastintos baudžiamosios procesinės formos esminiai požymiai, lemiantys diferencijuotos baudžiamosios procesinės formos baudžiamajame procese egzistavimą. Šių požymių įvardijimas kaip formaliųjų ir vertinamųjų yra teorinis bandymas suskirstyti Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) įtvirtintas materialinei ir pro-cesinei teisei priskirtinas nuostatas į dvi santykinai savarankiškas grupes. Toks skirstymas baudžiamojo proceso mokslo požiūriu yra universalus, nes leidžia analizuoti ir lyginti įvairių tipų supaprastintas baudžiamąsias procesines formas neatsižvelgiant į jų galiojimo laiką ir teritoriją. Todėl straipsnyje, be senojo BPK, bus analizuojamas ir naujasis BPK1, kuriame įtvirtintos naujos supaprastintos procesinės formos – teismo baudžiamojo įsakymo priėmimo procesas (toliau – baudžiamojo įsakymo procesas) ir pagreitintas procesas.

Formaliųjų ir vertinamųjų požymių turinys ir savitarpio ryšys taikant supaprastintą baudžiamąją procesinę formą

Tiek baudžiamosios teisės, tiek baudžiamojo proceso moksluose pabrėžiamas ypač glaudus baudžiamosios ir baudžiamojo proceso teisės ryšys. Remiantis teisės teorija, šios dvi teisės šakos priskiriamos atitinkamai materialinei ir procesinei teisei, o jų tarpusavio ryšys apibūdinamas kaip tikslo ir priemonės sąveika [1, p. 269]. Glaudus materialinių ir procesinių teisės normų ryšys taip pat atsiskleidžia analizuojant bei taikant supaprastintą baudžiamąją procesinę formą. Tai yra pagrindas įtvirtintų šios procesinės formos požymių

1 BPK įvardytas senuoju ir naujuoju prisilaikant Baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įsta-tymu Nr. VIII–1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX–785, ir Baus-mių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX–994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo apibrėžtų sąvokų. Tokios pat sąvokos bus vartojamos kalbant ir apie Baudžiamąjį kodeksą (toliau – BK).

69

visumą skirti į dvi santykinai savarankiškas grupes. Pagal jų turinio ryšį su teisės šaka (arba tai, kas juos reguliuoja) juos galima įvardyti materialiaisiais ir procesiniais. Tačiau, mūsų nuomone, pagal šių požymių turinį tikslesnis ir informatyvesnis būtų jų įvardijimas formaliaisiais ir vertinamaisiais.

Formalieji požymiai – tai BK specialiosios dalies straipsniai, įtvirtinantys nusikalstamų veikų sudėtis, kurias baudžiamojo proceso įstatymas leidžia tirti ir nagrinėti supaprastinta procesine tvarka. Šios nusikalstamų veikų sudėtys paprastai išskiriamos tokiais būdais: išvardijamos konkrečios nusikalstamų veikų sudėtys, įtvirtinama viršutinė sankcijos riba, nusikalstamų veikų kategorija susiejama su konkrečia bausme (pvz., bauda), bylų sąrašas nustatomas remiantis teismingumo taisyklėmis ir kai kuriais kitais būdais. Vertinamieji požymiai – tai baudžiamosios bylos savybės, apibūdinamos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių aiškumu (akivaizdumu), kaltinamojo prisipažinimu, kitų baudžiamojo proceso dalyvių pozicija dėl proceso baigties bei kitais turinčiais reikšmę veiksniais, kurie gali lemti greitesnę bei paprastesnę nusikalstamos veikos tyrimo ir nagrinėjimo tvarką. Juos siūlytina vadinti vertinamaisiais, nes bet kurį iš paminėtų veiksnių visais atvejais būtina įvertinti.

Tarp šių sąvokų, o dar tiksliau – jų turinio, įmanomi dvejopo pobūdžio tarpusavio ryšiai. Šį ryšį, pasitelkiant logikos moksle vartojamus terminus ir pagal senojo BPK reglamentuotą sumarinį procesą, būtų galima įvardyti konjunkciniu, nes nesant nors vieno iš šių požymių nusikaltimų tyrimas sumarinio proceso tvarka nebūtų buvęs galimas. Analogiškas ryšys yra pagreitintame procese bei baudžiamojo įsakymo procese pagal naująjį BPK. Tai, beje, būdinga ir daugeliui užsienio valstybių įtvirtintų supaprastintų baudžiamųjų procesinių formų, kurių čia atskirai neminėsime. Neginčijant tokios požymių turinio sąveikos reikia pa-sakyti, kad atsižvelgiant į požymiams suteiktą turinį konkrečios supaprastintos baudžiamosios procesinės formos gali būti vertinamos kritiškai dėl logiškumo stokos. Pasitelkdami formaliosios logikos metodus ir remdamiesi sumarinio proceso pavyzdžiu, pabandysime pateikti kitokio pobūdžio požymių turinio ryšį, kuris nėra įtvirtintas nei senajame, nei naujajame BPK ir kuris padės pagrįsti anksčiau minėtą alogiškumą.

Ne kiekvienas nesunkus1 nusikaltimas yra akivaizdus, ir atvirkščiai, ne kiekvienas akivaizdus nusikaltimas yra nesunkus. Todėl teoriškai tarp šių sąvokų galimas logikos moksle taikomas disjunkcinis ryšys, t. y. nusikaltimas gali būti nesunkus arba akivaizdus. Kalbėdami vien tik apie nesunkumo požymį, sumarinio proceso kontekste turėtume tik formaliai apibrėžtą nusikalstamų veikų sąrašą, tačiau vien tuo supaprastinti baudžiamąją procesinę formą vargu ar būtų įmanoma. Juk ir pats nepavojingiausias nusikaltimas gali būti sunkiai išaiškinamas vien dėl to, kad paslėpti nusikaltimo pėdsakai, nėra pakankamai įrodymų, įrodinėjimo procese kyla neaiškumų, prieštaravimų ir pan. Pavojingumas šiame kontekste labiau svarbus baudžiamajai teisei klasifikuojant veikas, atitinkamai nustatant sankcijas ir pan. Taip pat jis yra reikšmingas ir kaip kriterijus, padedantis atriboti nusikalstamas veikas nuo teisės pažeidimų. Šiuo atveju paminėtina nusikalstamų veikų ir administracinių teisės pažeidimų takoskyros problema. Nesigilindami į šią sritį tik pabrėšime, kad ne tik akademinei visuomenei, bet ir kai kurioms institucijoms, pavyzdžiui, Europos Tarybos Ministrų Komitetui, ši problema yra gana aktuali [2, p. 15; 3, p. 7–12; 4, p. 65–74; 5], o teisės pažeidimo įtvirtinimas viename ar kitame iš minėtų kodeksų galėtų būti susijęs ir su sumarinio ar kitos supaprastintos baudžiamosios procesinės formos formaliojo požymio turinio tobulinimu.

Vertinant iš procesinės teisės pozicijų sumariniame procese pavojingumas nebuvo tiek svarbus, kiek veikos akivaizdumas. Viena vertus, pastarasis požymis

1 Šiuo atveju turimas omeny bet koks nusikaltimas, kuris nepateko į senojo BK 81 straipsnį, nors, kaip maty-sime vėliau, sumarinis procesas buvo galimas ir dėl sunkių nusikaltimų.

70

teoriškai galėjo egzistuoti savarankiškai, kitaip negu pavojingumas, nes jis, kaip ir kai kurie kiti procesiniai požymiai, lėmė baudžiamojo proceso eigą. Pavyzdžiui, pagal senojo BPK 443 straipsnio 2 dalį, „jeigu tiriant nusikaltimus, išvardintus šio kodekso 440 straipsnyje, paaiškėja, kad jie nėra akivaizdūs, taip pat jei dėl bylos didumo ar sudėtingumo jie negali būti išsamiai ištirti sumarinio proceso tvarka, byloje atliekamas parengtinis tardymas. …“. Todėl, atsižvelgiant į sąlyginį akivaizdumo požymio dominavimą, galima kelti klausimą, ar buvo tikslinga sumarinį procesą bei ar yra tikslinga supaprastintą baudžiamąją procesinę formą apskritai sieti su konkrečiu nusikalstamų veikų sąrašu ir, jei vis dėlto reikia, kodėl turi būti apsiribojama tik nesunkiais nusikaltimais? Iš dalies tai patvirtina, o kartu sukelia neaiškumų ir tai, kad, į senojo BPK 440 straipsnį buvo įtraukta net keletą veikų iš senojo BK 81 straipsnio, kurios įvardijamos kaip sunkūs nusikaltimai. Tiesaus ir vienareikšmiško atsakymo į šį klausimą neduos net ir pagrindiniai Lietuvos Respublikos ar tarptautiniai teisės aktai, tarp kurių pirmiausia paminėtini Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – Konstitucija) bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija). Todėl atsakymo reikėtų ieškoti Konstitucinio Teismo nutarimuose, ir ypač Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje. Kol galiojo senasis BPK, niekas nesikreipė į Konstitucinį Teismą dėl senojo BPK 440 straipsnio atitikties Konstitucijos nuostatoms ir nemanytina, kad tam būtų buvęs pagrindas. Kita vertus, ir gausioje Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nepavyko surasti bylų, kuriose būtų konstatuotas kurios nors valstybės pareiškėjo teisių pažeidimas dėl to, kad kuri nors valstybė savo įstatymais yra įtvirtinusi galimybę tam tikras nusikalstamų veikų rūšis ar konkrečias nusikalstamas veikas tirti ir nagrinėti supaprastinta baudžiamąja procesine tvarka, nors kai kuriose užsienio valstybėse už tokias nusikalstamas veikas yra nustatytos net labai griežtos sankcijos1. Pavyzdžiui, pagal Norvegijos BPK [6] 248 straipsnį viena iš supaprastintų procesinių formų, kai kaltinamasis prisipažįsta kaltu, gali būti taikoma net nusikaltimų, už kuriuos gresia iki 10 metų laisvės atėmimo, atvejais2. Pagal Italijos BPK [7] 438–443 straipsnius viena iš supaprastintų procesinių formų – sutrumpintas procesas (ital. – giudizio abbreviato), kuris vykdomas pagal kaltinamojo pareiškimą, prokurorui sutinkant, ir kur kaltinamojo prisipažinimas taip pat turi svarbią reikšmę, galimas bet kokių nusikalstamų veikų atveju, neatsižvelgiant į jų pavojingumą, išskyrus tas, už kurias gresia laisvės atėmimas iki gyvos galvos [8, p. 71].

Todėl manytina, kad įmanoma kelti hipotezę, jog supaprastinta baudžiamoji procesinė forma galima ne tik dėl nesunkių, bet ir dėl labiau pavojingų nusikaltimų, jeigu jie akivaizdūs (aiškios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės) ir proceso dalyviams yra taikomos pagrindinės arba svarbiausios procesinės garantijos3. Tai būtų logiška dėl keleto priežasčių.

Pirma, baudžiamojo proceso principų privaloma laikytis tiriant bei nagrinėjant visas be išimties nusikalstamas veikas ir procesines garantijas būtina

1 Žinoma, čia neturima omeny šio teismo praktika, kai būtų sprendžiama, ar nebuvo pažeista Konvencija vyk-dant baudžiamąjį procesą supaprastintomis baudžiamosiomis procesinėmis formomis kitais aspektais. Tokių bylų iš tiesų yra ir jos pirmiausia yra susijusios su įvertinimu, kaip valstybės užtikrina procesines garantijas, įtvirtintas Konvencijos 5 ir 6 straipsniuose. Pavyzdžiui, žr. 1992 m. gruodžio 16 d. bylą Hennings prieš Vokietiją [http://hudoc.echr.coe.int/hudoc/ViewRoot.asp?Item=0&Action=Html&X=1210142740&Notice=0&Noticemode=&RelatedMode=0]; 2002 m. liepos 4 d. bylą Barattelli prieš Italiją [http://hudoc.echr.coe.int/hudoc/ ViewRoot.asp?Item=0&Action=Html&X=1209181422&Notice=0&Noticemode=&RelatedMode=0] ir kt.

2 Beje, kaip matysime vėliau, ir pagal Lietuvos supaprastintas baudžiamąsias procesines formas galėjo ir gali būti tiriami atskiri nusikaltimai, už kuriuos taip pat nustatyta laisvės atėmimo bausmė iki 10 metų.

3 Pirmiausia turėtų būti užtikrintos Konvencijos 5 ir 6 straipsniuose nurodytos procesinės garantijos. Pavyz-džiui, Konvencijos 6 straipsnio 3 dalyje jos net įvardijamos kaip minimalios, t. y. kad kaltinamasis turi mažiausiai toliau šioje dalyje išvardytų teisių.

71

taikyti juos padariusiems asmenims bei kitiems proceso dalyviams. Tačiau įstatymas gali nustatyti tam tikras šių principų išimtis bei diferencijuoti procesinių garantijų apimtį, atsižvelgiant į kiekvienos supaprastintos baudžiamosios procesinės formos specifiką.

Antra, neteisėtas ir (ar) nepagrįstas asmens kaltinimas bei nuteisimas nėra pateisinamas, nepaisant nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnio. Todėl svarbiausia yra siekti įgyvendinti baudžiamojo proceso uždavinius, tinkamai sudarant sąlygas bei galimybes kaltinamiesiems ir kitiems proceso dalyviams pasinaudoti jiems suteiktomis teisėmis.

Trečia, jeigu nusikalstama veika yra akivaizdi, t. y. yra aiškus ją padaręs asmuo ir jo kaltei įrodyti yra pakankamai bei svarių įrodymų, keliamas klausimas, ar formalus nusikalstamos veikos priskyrimas konkrečiam sąrašui turi būti lemiantis, sprendžiant tokius svarbius klausimus kaip baudžiamojo proceso operatyvumas, prevencijos efektyvumas (nedidelis laiko tarpas tarp nusikalstamos veikos padarymo momento ir bausmės paskyrimo), proceso ekonomiškumas, pasitikėjimas teisėsaugos institucijomis ir pan.

Ketvirta, galimybės tirti bei nagrinėti kad ir sunkų, tačiau akivaizdų nusikaltimą pagal supaprastinto baudžiamojo proceso taisykles užkirtimas lemia tai, kad nepagrįstai atveriamas kelias teisėsaugos institucijoms formalizuoti baudžiamąjį procesą, t. y. laikantis bendrų taisyklių delsti tirti tokį nusikaltimą, nes jos nustato ilgesnius parengtinio tyrimo terminus, papildomai atlikti veiksmus, kurių nereikia esant supaprastintai baudžiamajai procesinei formai (pvz., sumariniame procese nereikėjo atskiro nutarimo patraukti kaip kaltinamojo) ir pan. Tai atitiktų ir vieną iš BPK uždavinių, taip pat ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą garantiją dėl greito teisminio nagrinėjimo.

Penkta, nesvarbu, kokio pavojingumo nusikalstama veika būtų tiriama – galimos teisėsaugos institucijų bei pareigūnų klaidos vis tiek diskredituoja kriminalinės justicijos sistemą, tačiau akivaizdžių nusikalstamų veikų atvejais jų tikimybė santykinai lieka mažesnė, jei tik profesionaliai bei neatidėliojant surinkti, patikrinti ir įvertinti įrodymai. Be to, ypač svarbu, kad nekiltų jokių abejonių dėl kitų tyrimo versijų negalimumo.

Kalbant apie bet kokių sunkių, tačiau akivaizdžių, nusikaltimų tyrimą galima rasti ir kontrargumentų vien dėl to, kad, pavyzdžiui, Lietuvoje, tiek senasis, tiek naujasis BK už kai kuriuos nusikaltimus nustato baudžiamąją atsakomybę – laisvės atėmimą iki 20 metų arba net iki gyvos galvos. Kad ir koks būtų šio nusikaltimo akivaizdumas, sankcijoje nustatyta griežčiausia bausmė ir klaidos baudžiamajame procese tikimybė, kuri, kaip Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas kartą yra konstatavęs, įmanoma, kad ir kokios garantijos teisinės valstybės baudžiamajame procese yra užtikrinamos [9], verčia suabejoti galimybe taikyti supaprastintą baudžiamąją procesinę formą tiriant bet kokio pavojingumo nusikalstamą veiką. Nors Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas tai pabrėžė, turėdamas omeny mirties bausmę, kai minėta klaida gali sukelti nebeištaisomų padarinių, ir nors senasis bei naujasis BK nebenustato mirties bausmės, dėl ko beveik bet kokias klaidas būtų galima ištaisyti, vis dėlto supaprastinta baudžiamoji procesinė forma labai sunkių, tačiau akivaizdžių nusikaltimų atžvilgiu gali atnešti daugiau žalos nei naudos, nes tai gali pažeisti ne tik žmogaus teises, bet ir valstybės interesus (žalos atlyginimas už neteisėtus pareigūnų veiksmus, nepasitikėjimas teisėsaugos institucijomis ir pan.). Be to, galima iškelti ir proporcingumo baudžiamajame procese principą, kuris labiau žinomas kalbant apie kardomųjų priemonių skyrimą1. Peršasi analogija, kad kuo

1 Parenkant kardomąją priemonę, atsižvelgiama į konkrečias aplinkybes, tarp kurių, pavyzdžiui, pagal Lietuvos senąjį BPK 98 straipsnį buvo ir „kaltinimo sunkumas“, o pagal naujojo BPK 121 straipsnio 4 dalį yra „nusikalsta-mos veikos sunkumas“. Todėl kuo sudėtingesnė tokių aplinkybių visuma, tuo griežtesnė kardomoji priemonė ski-riama.

72

pavojingesnė nusikalstama veika, tuo sudėtingesnis bei kruopštesnis tyrimas, ir atvirkščiai. Tačiau nustatyti tą ribą nėra taip paprasta. Kiekvienas atvejis yra individualus ir akivaizdumo laipsnis taip pat nevienodas. Tai turi nustatyti patys teisėsaugos institucijų pareigūnai kartu įvertinę įrodymus ir įsitikinę savo veiksmų teisėtumu ir pagrįstumu, o teismas – ir asmens kaltumu ar nekaltumu. Viena vertus, svarbus vidinis įsitikinimas, vadovaujantis nešališku ir – kiek racionaliai būtina – išsamiu bylos aplinkybių ištyrimu remiantis įstatymu bei savo teisine sąmone. Kita vertus, kalbant apie Lietuvą nėra tvirto pagrindo tikėtis, kad teisėsaugos pareigūnai, esant dabartinėms objektyvioms ir subjektyvioms sąlygoms, sugebėtų be klaidų įgyvendinti supaprastinto baudžiamojo proceso normas. Todėl manytina, kad bent jau Lietuvos BPK ne tik dėl teisinių, bet ir dėl kai kurių kitų priežasčių, tokių kaip nepakankamas profesinis pasirengimas, menkas materialinis, informacinis–technologinis aprūpinimas, organizacinės veiklos trūkumai šiuo bei artimiausiu metu turi nustatyti, kad supaprastintas baudžiamasis procesas negali būti taikomas pavojingiausių nusikaltimų atvejais.

73

Formalieji ir vertinamieji požymiai sumariniame procese

Kalbant apie senojo BPK 8 skyriuje reglamentuotą sumarinį procesą, baudžiamojo proceso moksle buvo išskiriamos tokios pagrindinės šio proceso nuostatos:

„1) ikiteisminis bylų parengimas sumarinio proceso tvarka atliekamas tik tais atvejais, kai nusikaltimas yra akivaizdus ir nusikaltimo aplinkybėms nereikia naudoti sudėtingos tyrimo metodikos, didelių intelektinių bei fizinių pastangų;

2) sumarinio proceso tvarka tiriami tik tokie nusikaltimai, kurie pagal baudžiamąjį įstatymą nėra sunkūs ir už kuriuos numatyta bausmė – laisvės atėmimas iki 5 metų;

3) sumarinis procesas apima tik parengtinio tyrimo ir atidavimo teismui stadijas; teisminė bylų nagrinėjimo procedūra lieka tokia pat kaip ir visų kitų bylų“ [10, p. 160; 11, p. 24].

Pabrėžtina, kad šios nuostatos pirmą kartą buvo suformuluotos dar 1992 metais. Senojo BPK 440 straipsnis buvo keičiamas ne vieną kartą, išbraukiant ar papildant jį naujomis nusikaltimų sudėtimis. Todėl baudžiamojo proceso teorija nebeatitiko baudžiamojo proceso teisės ir praktikos. Dėl šios priežasties BPK komentaro, publikuoto 2001 metais, autoriai, komentuodami senojo BPK 440 straipsnį, neatsitiktinai atitinkamai pakeitė minėtą 2 punktą, patikslindami, kad „sumarinio proceso tvarka tiriami tik tokie nusikaltimai, kurie pagal baudžiamąjį įstatymą nėra sunkūs ir už kuriuos numatyta bausmė – paprastai laisvės atėmimas iki 5 metų“ [12, p. 494]. Tačiau tai nėra pakankamai tikslu, nes, išanalizavus senojo BPK 440 straipsnyje išvardytų BK specialiosios dalies straipsnių sankcijas, nustatyta, kad net penkios nusikaltimų sudėtys pateko tarp sunkių nusikaltimų, išvardytų senojo BK 81 straipsnyje1. Už kai kuriuos iš jų grėsė maksimali 10 metų laisvės atėmimo bausmė. Todėl galima kelti klausimą, ar buvo tikslinga išskirti 2 punkte suformuluotą nuostatą, nes nusikaltimo pavojingu-mas nebebuvo esminis sumarinio proceso tvarka tiriamų bei nagrinėjamų nusikaltimų kriterijus.

Taigi, pasiremdami anksčiau išskirtomis pirmomis dviem nuostatomis2, galime teigti, kad sumarinis procesas buvo taikomas dėl nusikaltimų, kurie atitiko šiuos požymius:

1) formalųjį, apibrėžiamą senojo BPK 440 straipsnyje, kuriame tiesiogiai buvo išvardyti konkretūs BK specialiosios dalies straipsniai ir jų dalys. Tai buvo nusikaltimai, už kurių padarymą sankcija svyravo nuo minimalios iki 10 metų laisvės atėmimo bausmės. Šis sąrašas buvo išsamus, kategoriškas ir nepriklausantis nuo parengtinį tyrimą atliekančių pareigūnų valios, t. y. jei buvo nustatomi nusikaltimo, nurodyto minėtame senojo BPK straipsnyje, požymiai, tai ir atsirasdavo formali galimybė pradėti tirti bylą sumarinio proceso tvarka. Šiuo atveju pakakdavo nustatyti nusikaltimo požymius remiantis surinktais įrodymais bei duomenimis. Iš esmės tai buvo ne kas kita kaip pirminis nusikaltimų kvalifikavimo procesas. Jis skyrėsi santykinai mažesniu sudėtingumu nuo nusikaltimų, kurie buvo tiriami pagal bendras proceso taisykles, kvalifikavimo, nes tai lėmė akivaizdaus nusikaltimo buvimas;

2) vertinamąjį, išreiškiamą akivaizdumo samprata. Akivaizdus nusikaltimas – tai jau ne baudžiamosios, o baudžiamojo proceso teisės reguliavimo dalykas, nes senasis BK nereglamentavo akivaizdžių nusikaltimų kategorijos. Senojo BK 8 straipsnyje buvo minimas nepavojingas nusikaltimas dėl mažareikšmiškumo, 81

straipsnyje buvo nustatyta, kokie yra sunkūs nusikaltimai, ir kai kur, pavyzdžiui, 1 Tarp jų buvo BK 234 straipsnio 2 dalis, 271 straipsnio 3 dalis, 272 straipsnio 1 dalis, 310 straipsnio 5 ir 6 da -

lys.2 Trečiame punkte suformuluota nuostata neįeina į analizuojamų požymių turinį, nes joje sprendžiami proceso

eigos (procedūriniai) klausimai.

74

521 straipsnio 1 dalyje, buvo paminėta nesunkaus nusikaltimo sąvoka. Tačiau minėtosios akivaizdumo sąvokos jame nebuvo. Akivaizdus nusikaltimas nebuvo įtrauktas ir į vieną iš svarbiausiųjų baudžiamosios teisės mokslo pateiktų nusi-kaltimų klasifikacijų, skirstant juos pagal nusikaltimų pavojingumo laipsnį ir pobūdį į:

“1.) nusikaltimus, nesudarančius didelio pavojaus;2.) nesunkius nusikaltimus;3.) apysunkius nusikaltimus;4.) sunkius nusikaltimus” [14, p. 123–124].Tuo tarpu akivaizdaus nusikaltimo sąvoka bei ją detalizuojantys duomenys

buvo įtvirtinti senojo BPK 441 straipsnyje.Akivaizdumą lėmė greitas kaltinamojo išaiškinimas, paprastesnis

nusikaltimo sudėties požymių nustatymas ir lengvesnė nusikaltimo tyrimo situacija bei tai, kad jau baudžiamosios bylos iškėlimo stadijoje buvo surinkta pakankamai daug įrodymų. Akivaizdaus nusikaltimo atveju jau pirminėje tyrimo stadijoje turėjo būti kalbama nebe apie nusikaltimo požymius, bet apie nusikaltimo sudėties buvimą ar nebuvimą, nes iškeliant baudžiamąją bylą pagal senojo BPK 446 straipsnio 2 dalį kartu atsirasdavo ir kaltinamasis1. Todėl šiuo atveju galima teigti, kad baudžiamosios bylos iškėlimo stadijoje ne tik turėta, bet ir buvo būtina turėti ne tik duomenų, kaip procese pagal bendras taisykles, bet ir įrodymų, kurių, vadovaujantis senojo BPK 161 straipsniu, reikėjo kaltinimui pareikšti. Taip pat tai reiškė, kad nusikaltimo tyrimui nebuvo reikalingos didelės intelektinės ir materialinės sąnaudos, nes jis turėjo tam tikrą aiškią bei nusistovėjusią eigą. Visa tai lėmė palyginti paprastą kriminalistinę akivaizdžių nusikaltimų tyrimo charakteristiką ir jos turinį [plačiau apie kriminalistinę nusikaltimų tyrimo charakteristiką [13, p. 32–41].

Formalieji ir vertinamieji požymiai naujojo BPK supaprastintame procese

Naujasis BPK, pagal įstatymą [15] įsigaliojęs nuo 2003 m. gegužės 1 d., verčia teisėsaugos institucijas bei pareigūnus, be kitų naujovių, įsisamoninti bei taikyti ir šio kodekso XXXI skyriuje įtvirtintas dvi savarankiškas bylų supaprastinto proceso formas, t. y. baudžiamojo įsakymo procesą ir pagreitintą procesą. Baudžiamojo įsakymo procesas – supaprastinta baudžiamoji procesinė forma, kuri visiškai skiriasi nuo sumarinio proceso, tačiau Lietuvos istorijoje ne naujiena. Toks procesas buvo įtvirtintas tarpukario Lietuvoje galiojusio Baudžiamojo proceso įstatymo 1804–18014 straipsniuose [16, p. 181–185]. Pagreitintas procesas yra panašus, tačiau jokiu būdu neidentiškas sumariniam procesui. Esminis skirtumas yra tas, kad pagal naujojo BPK 426 straipsnį pagreitintame procese gali nebūti ikiteisminio tyrimo bei prokuroras gali nepateikti teismui jokios ikiteisminio tyrimo medžiagos, tačiau jis privalo nusikalstamos veikos padarymo dieną arba ne vėliau kaip per penkias dienas nuo veikos padarymo atvykti į teismą su pareiškimu dėl bylos nagrinėjimo pagreitinto proceso tvarka. Sumariniame procese visais atvejais buvo būtina iki teismo bylą parengti kvotos forma.

Kalbant apie formaliuosius ir vertinamuosius naujų supaprastintų procesinių formų požymius reikia pasakyti, kad jų turinys nėra vienodas. Sumariniam procesui yra artimesnis pagreitintas procesas. Pagal naujojo BPK 426 straipsnį vertinamasis požymis pastarajam procesui pradėti yra nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių aiškumas. Tačiau skirtingai nuo akivaizdumo sąvokos, nustatytos senojo BPK 441 straipsnyje, kas yra aiškios aplinkybės, naujasis BPK

1 Reikėtų pabrėžti, kad sumarinio proceso tvarka baudžiamosios bylos buvo keliamos tik asmenims, t. y. ne-buvo įmanomas bylos iškėlimas dėl paties fakto, kaip tai galima padaryti keliant baudžiamąją bylą pagal bendras BPK taisykles.

75

nedetalizuoja. Nors akivaizdumas ir aiškumas kalbine prasme yra labai artimos sąvokos [17, p. 5, 7], tačiau teisiniu aspektu šis abstraktumas leidžia teigti, kad nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių aiškumo samprata yra platesnė nei akivaizdaus nusikaltimo senajame BPK. Tai iš dalies patvirtina ir Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2003 m. balandžio 11 d. įsakymu Nr. I–47 patvirtintų rekomendacijų „Dėl proceso baigimo pagreitinto proceso tvarka” [18] 1.1. punktas, skirtas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių aiškumui apibūdinti. Jame beveik pažodžiui atkartojamas senojo BPK 441 straipsnis, tačiau papildomai nurodomi dar ir tokie šį aiškumą lemiantys požymiai kaip aiški nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdas, pasekmės bei kitos aplinkybės. Nors anksčiau paminėtos rekomendacijos nėra laikomos poįstatyminiu teisės aktu, o pripažįstamos tik teisės taikymo aktu, detalesnis nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių aiškumo reglamentavimas yra sveikintinas, nes tai palengvina bei padaro aiškesnę pačių ikiteisminio tyrimo įstaigų ir prokurorų veiklą taikant pagreitintą procesą. Kitas klausimas – kaip vertinti, ar nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės yra aiškios teismui? Šiuo aspektu pagrindinis šaltinis, matyt, bus teismų praktika ir ją aprobuojantys Aukščiausiojo Teismo senato nutarimai. Pastarąjį atvejį sunku vertinti vienareikšmiškai. Viena vertus, tai yra nepriimtinas dalykas, nes vykdant baudžiamąjį procesą pirmiausia yra vadovaujamasi įstatymu, t. y. BPK, o šis šiuo atveju nėra pakankamai tikslus ir neduoda net jokių orientyrų. Tuo tarpu Lietuvos teisinėje sistemoje teismų praktika ir teisminis precedentas oficialiai nėra pripažįstami privalomais teisės šaltiniais1. Remiantis Lietuvos teisės norminiais aktais bei teisės teorija Lietuvos Aukščiausiasis Teismas neturi oficialios teisės aiškinimo teisės, jis „tik aiškina įstatymo taikymą esant konkrečiai situacijai“ [1, p. 295]. Dėl šių prieštaravimų galima suabejoti, ar pakankamai pagrįstas neoficialus priskyrimas teisminei valdžiai aiškinti įstatyme nesukonkretintą nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių aiškumą. Kita vertus, reikia pripažinti, kad Aukščiausiojo Teismo senato priimami nutarimai BPK stabilumo požiūriu yra efektyvesni abstrakčias teisės normas pritaikant įvairiausioms gyvenimiškomis situacijomis. Šiuo atveju reikia pabrėžti, kad senojo BPK 441 straipsnyje nusikaltimo akivaizdumą apibūdinančių duomenų sąrašas buvo išsamus, todėl buvo įmanoma, kad esant kitiems, į šį sąrašą nepatenkantiems akivaizdumo požymiams būtų buvusi užkirsta galimybė taikyti senojo BPK 8 skyriaus normas arba jų taikymas būtų apsunkintas dėl to, kad tam tikrus atvejus reikėtų įsprausti į šį sąrašą. Pastebėtina, kad tokių kaip pastarasis atvejų galima įžvelgti kai ku-riuose moksliniuose veikaluose [19, p. 40–41]. Analogiško sąrašo nebuvimas naujajame BPK išplečia teisminės valdžios galias, suteikdamas teisėjui teisę pripažinti bet kokios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes aiškiomis, atsižvelgiant į konkrečią situaciją, taip suteikiant teisei „gyvumo“. Tačiau, mūsų nuomone, geriausia išeitis iš šios dviprasmiškos situacijos būtų buvusi ta, kad naujasis BPK būtų įtvirtinęs pavyzdinį “aiškumą” apibrėžiančių kriterijų sąrašą, o į juos nepatenkančius atvejus leistų traktuoti teisėsaugos pareigūnams bei institucijoms savo nuožiūra2. Remiantis įstatyme įtvirtintu minėtu pavyzdiniu sąrašu būtų formuojama vienoda įstatymo taikymo bei vienodos ikiteisminio tyrimo įstaigų kartu su prokuratūra ir teismų veiklos praktika. Tai labiau atitiktų ir mūsų teisinės sistemos, konkrečiai – teisės šaltinių, specifiką.

Pagreitinto proceso formaliojo požymio įtvirtinimas taip pat skiriasi nuo šio klausimo sprendimo būdo sumariniame procese. Naujasis BPK šiuo aspektu nevardija konkrečių BK straipsnių ar jų dalių, o nusikalstamų veikų rūšis apibrėžia

1 Kai kurie autoriai (pvz., prof. A. Vaišvila) teisės šaltinius siūlo vadinti teisės formomis.2 Pavyzdžiui, senojo BPK 56 straipsnis analogiškai reglamentavo būtino gynėjo dalyvavimo klausimą, esmi-

nius baudžiamojo proceso pažeidimus – 382 straipsnis ir pan. Taip pat, žr., kaip pavyzdį naujojo BPK 51 straipsnį, 369 straipsnio 2 dalį ir kt.

76

įtvirtindamas reikalavimą, jog baudžiamoji byla dėl nusikalstamos veikos turi būti nagrinėjama apylinkės teisme, t. y. ji turi būti teisminga šiam teismui vadovaujantis BPK 224 ir 225 straipsniais. Remiantis šių dviejų straipsnių analize, apylinkės teismams yra teismingos baudžiamosios bylos dėl visų baudžiamųjų nusižengimų, nesunkių, apysunkių ir neatsargių nusikaltimų, išskyrus naujojo BPK 225 straipsnyje nustatytais atvejais. Akivaizdu, kad naujasis BPK išplečia galimybes, palyginti su sumariniu procesu, taikyti šią supaprastintą procesinę formą. Norint tuo įsitikinti, pateiktini tokie skaičiai: sumarinis procesas buvo galimas dėl 129 nusikaltimo sudėčių, kai iš viso senojo BK specialiojoje dalyje buvo 438 nusikaltimų sudėtys1 ir tai sudarė iki 30 proc. visų galimų atvejų. Tuo tarpu pagreitintas procesas galimas dėl 270 iš naujojo BK specialiojoje dalyje esančių 352 nusikalstamų veikų sudėčių ir tai yra beveik 77 proc. visų galimų at-vejų. Kitas aspektas yra aukščiausia sankcija už nusikalstamas veikas, kurioms gali būti taikomas pagreitintas procesas. Kaip jau buvo minėta, pagal senojo BPK reglamentuotą sumarinį procesą, sankcijos ribos už kai kuriuos iš nurodytų nusikaltimų išsiplėtė iki 10 metų laisvės atėmimo. Naujasis BPK ir naujojo BK 11 straipsnio 4 dalis, apibrėžianti apysunkį nusikaltimą, pagreitintam procesui sankcijos ribą nustatė iki 6 metų laisvės atėmimo. Tačiau išanalizavus naujojo BK nusikalstamų veikų sudėtis, nustatyta, kad net 10 iš jų yra skirtos arba gali būti taikomos neatsargiems nusikaltimams, už kuriuos gresia didesnė nei 6 metų laisvės atėmimo bausmė. Kaip ir sumariniame procese kelios iš šių 10 nusikaltimo sudėčių sankcijų siekia 10 metų laisvės atėmimo2.

Baudžiamojo įsakymo procese formalieji požymiai įtvirtinti naujojo BPK 418 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad nusikalstamos veikos, už kurių padarymą gali būti skiriama tik bauda arba ši bausmė yra numatyta kaip alternatyvi, nagrinėjimo teisme gali nebūti, o bausmė paskiriama teismo baudžiamuoju įsakymu. Tokių nusikalstamų veikų sąrašas yra trumpesnis nei pagreitintame procese, nes iš naujojo BK specialiosios dalies 352 nusikalstamų veikų sudėčių3, kurioms įmanoma taikyti baudžiamojo įsakymo procesą, įeina 171 nusikalstamų veikų sudėtis, o tai sudaro beveik 49 proc. visų atvejų. Visos iš šių 171 nusikalstamų veikų sudėčių, išskyrus vienintelę nusikaltimo sudėtį, įtvirtintą naujojo BK 199 straipsnio 1 dalyje, patenka į pagreitinto proceso nusikalstamų veikų sudėčių sąrašą. Tai reiškia, kad prokurorui bus paliekama didelė galimybė, įvertinus konkrečios bylos aplinkybes, rinktis, kokia iš šių dviejų supaprastintų baudžiamųjų procesinių formų ar procesas pagal bendras taisykles yra tinkamiausi. Minėta naujojo BK 199 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę už kontrabandą, kurioje sankcija yra bauda arba laisvės atėmimas iki aštuonerių metų. Nekvestionuodami tokios sankcijos konstrukcijos pagrįstumo tik pabrėšime, kad tai yra vienintelis nusikaltimas, patenkantis į sunkių nusikaltimų sąrašą, kuris teismingas apygardos, o ne apylinkės teismui ir kuriam gali būti taikomas baudžiamojo įsakymo procesas bei supaprastintas procesas pagal naująjį BPK apskritai.

Skirtingai nei pagreitintame procese, baudžiamojo įsakymo procese vertinamieji požymiai nėra tokie sudėtingi ir gana paprastai ir aiškiai išreikšti įstatyme. Be to, jiems nustatyti nereikalingas joks tyrimas. Tačiau bet kuriuo atveju būtina įvertinti jau nustatytas aplinkybes ir tyrimo situaciją, kad būtų galima apsispręsti dėl tolesnės proceso eigos. Jų paskirtis – duoti eigą arba nekliudyti užbaigti procesą teismui priimant baudžiamąjį įsakymą. Todėl juos

1 Į bendrą tiek senojo, tiek naujojo BK nusikalstamų veikų sudėčių skaičių neįtrauktos tos nusikalstamų veikų sudėtys, kurioms buvo ir yra taikomas privataus kaltinimo procesas. Atitinkamai žr. senojo BPK 126 straipsnį ir naujojo BPK 407 straipsnį. Analogiškai šios nuostatos bus laikomasi vėliau kalbant apie nusikalstamų veikų sudėčių skaičių baudžiamojo įsakymo procese.

2 Naujojo BK 256 straipsnio 2 dalis, 280 straipsnio 2 dalis, 281 straipsnio 5 dalis.3 Žr. 3 išnašą 63 p.

77

galima pavadinti vertinamaisiais požymiais, išreiškiančiais baudžiamojo proceso dalyvių sprendimus. Konkrečiai šių požymių turinys yra nustatytas naujojo BPK 418 straipsnio 3 dalyje. Tai yra:

1. Prokuroro sprendimas kreiptis į teisėją dėl proceso užbaigimo baudžiamuoju įsakymu.

2. Kaltinamojo neprieštaravimas šiam sprendimui.Šiuose punktuose nurodyti veiksniai lemia šios procesinės formos taikymą,

nes jie yra būtini abu kartu. Visų pirma prokuroras turi įvertinti bylos aplinkybes ir nuspręsti, ar tikslinga kreiptis į teisėją dėl proceso užbaigimo priimant baudžiamąjį įsakymą. Kaltinamasis taip pat turi įvertinti tokį prokuroro sprendimą ir iš to kylančias teisines pasekmes. Tuo tarpu nukentėjusiojo sutikimo įstatymas atskirai nereikalauja. Net ir tuo atveju, kai nukentėjusysis apskundžia tokį prokuroro sprendimą, formaliai nėra užkertama galimybė priimti teismo bau-džiamąjį įsakymą. Todėl BPK 418 straipsnio 4 dalį reikėtų vertinti kaip minimalią nukentėjusiojo teisių procesinę garantiją, kurią būtina taikyti, kad būtų išlaikyta pusiausvyra tarp baudžiamojo proceso paskirties, įtvirtintos naujojo BPK 1 straipsnyje, ir baudžiamojo proceso supaprastinimo, atsisakant bylos nagrinėjimo teisme. Žinoma, tas pats pasakytina ir apie nuostatą dėl kaltinamojo neprieštaravimo, kuris laikytinas ir vertinamuoju požymiu, ir viena iš procesinių garantijų.

Išvados

1. Baudžiamosios teisės ir baudžiamojo proceso neatsiejamas tarpusavio ryšys lemia tai, kad egzistuoja bendri teisės normų institutai, vienas iš jų – supaprastinta baudžiamoji procesinė forma.

2. Šio bendro instituto pagrindu galima išskirti formaliuosius ir vertinamuosius požymius. Toks teorinis skirstymas yra universalus, todėl jo pagrindu gali būti analizuojama kiekviena supaprastinta baudžiamoji procesinė forma, taikoma ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, neatsižvelgiant į jos galiojimo laiką. Pabrėžtina tai, kad šių požymių turinys yra nevienodas, atsižvelgiant į konkrečios supaprastintos baudžiamosios procesinės formos specifiką.

3. Sumariniame procese buvo būtinas konjunkcinis formaliųjų ir vertinamųjų požymių ryšys (nekalbant apie požymių turinį toks ryšys būtinas ir baudžiamojo įsakymo bei pagreitintame procesuose), t. y. norint taikyti šį procesą buvo būtina, kad nusikaltimas patektų į BPK nustatytą sąrašą ir būtų akivaizdus. Tačiau, kaip parodė teorinė analizė, didesnę reikšmę vis dėlto šiam procesui turėjo vertinamasis požymis – akivaizdumas, nes jis būtų buvęs pakankamas, kad įvyktų sklandus supaprastintas procesas ir dėl nusikaltimų, kurie nepatenka į nepakankamai aiškiais kriterijais remiantis sudarytą nusikaltimo sudėčių sąrašą.

4. Supaprastintų baudžiamųjų procesinių formų formaliųjų požymių kaitos tendencijos rodo, kad didėja nusikalstamų veikų, kurioms buvo ir yra galimybė taikyti šias procesines formas, pavojingumo laipsnis. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos tyrinėjamu klausimu nebuvimas bei Lietuvos ir kai kurių užsienio valstybių supaprastintų baudžiamųjų procesinių formų analizė leidžia daryti prielaidą, kad bent jau kol kas supaprastintas baudžiamasis procesas galimas ir dėl nusikaltimų, už kuriuos gresia laisvės atėmimas iki 10 ir daugiau metų, ir dėl to Konvencija nėra pažeidžiama. Todėl svarbiausia yra tai, kad kalti-namajam bei kitiems proceso dalyviams būtų įtvirtintos galimybės pasinaudoti nustatytomis procesinėmis garantijomis.

5. Naujųjų BK ir BPK normų, susijusių su supaprastintu procesu, analizė parodė, kad įsigaliojus šiems kodeksams atsiveria kur kas didesnės galimybės paspartinti baudžiamąjį procesą ir taip sumažinti bendrą teisėsaugos institucijų darbo krūvį. Tačiau kai kurios BPK nuostatos verčia abejoti dėl jų abstraktumo ir

78

užprogramuoto jų detalizavimo tik teisės taikymo aktais. Todėl tikėtina, kad nesant įstatyme tipiškų ir nebūtinai išsamių kriterijų sąrašo, apibūdinančio, kas yra aiškios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, iškils neaiškumų ir nepatogumų ikiteisminio tyrimo įstaigoms, prokurorams, teisėjams bei teismams taikant pagreitinto proceso nuostatas.

LITERATŪRA1. Vaišvila A. Teisės teorija. – Vilnius, 2000.2. Žukas L. Baudžiamojo proceso įstatymų tobulinimo tendencijos // Teisės apžvalga. Nr. 2. 1991.3. Ancelis P. Baudžiamoji ir administracinė teisė bei teisenos: paribio problemos ir teisės reforma //

Kriminalinė justicija: LTA mokslo darbai. 1997. T. 7, 8.4. Клепицкий И. А. Преступление, административное правонарушение и наказание в России в

свете Европейской конвенции о правах человека // Государство и право. 2000. №. 3.5. Council of Europe. The Simplification of Criminal Justice. Recommendation No. R(87)18

Adopted by the Committee of Ministers of the Council of Europe on 17 September 1987 and Explanatory memorandum. – Strasbourg, 1988.

6. Act Relating to Legal Procedure in Criminal Cases (The Criminal Procedure Act) // http://www.ub.uio.no/ujur/ulovdata/lov–19810522–025–eng.doc.

7. Codice Di Procedura Penale// http://www.consultal.it/codici/propenal/indice.htm.8. Goda G. Užsienio šalių baudžiamojo proceso pagrindai. – Vilnius, 1997.9. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo

kodekso 105 straipsnio sankcijoje numatytos mirties bausmės atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ // Valstybės žinios. 1998. Nr. 109–3004.

10. Kazlauskas M. Baudžiamųjų bylų sumarinis procesas // Teisė. 1992. Nr. 26. 11. Kazlauskas M., Goda G. Supaprastintos procesinės formos problema baudžiamojo proceso tei-

sėje // Teisė. 1993. Nr. 27. 12. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso komentaras. Pirmas leidimas (2001 03 12).

– Vilnius, 2001.13. Kuconis P. Kriminalistinės nusikaltimų tyrimo charakteristikos sąvoka, struktūra ir reikšmė //

Teisė. 1995. Nr. 29.14. Abramavičius A., Čepas A., Drakšienė A. Baudžiamoji teisė: bendroji dalis. – Vilnius, 1998.15. Baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII–1968, Baudžiamojo

proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX–785, ir Bausmių vykdymo ko-dekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX–994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymas // Valstybės žinios. 2002. Nr. 112–4970.

16. Baudžiamojo proceso įstatymas su komentarais / Red. M. Kavolis. – Kaunas, 1933.17. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. – Vilnius, 2000.18. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2003 m. balandžio 11 d. įsakymu Nr. I–47 patvirtin-

tos rekomendacijos „Dėl proceso baigimo pagreitinto proceso tvarka”.19. Kazlauskas M., Rinkevičius J. Nusikaltimų finansams tyrimas sumarinio proceso tvarka // Krimi-

nalistikos ir teismo ekspertizės problemos: mokslo darbų rinkinys. – Vilnius: Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, Lietuvos teismo ekspertizės institutas, 1996.

Formal and Evaluative Features in a Simplified Criminal Procedure

Doctoral Candidate Ramūnas JurgaitisLaw University of Lithuania

SUMMARY

79

The present article analyses two important features and their relation in a simplified criminal procedure. The author tries to group them into formal features, which are a subject of the Criminal Law, and evaluative features, which are a subject of the Criminal Procedure Law. Formal features are included into the list or specific categories of crimes which pursuant to the Code of Criminal Procedure can be investigated according to the rules of the simplified criminal procedure. Evaluative features mean that the specific crime that falls into above mentioned list or category is flagrant (the circumstances of its commitment are clear), an accused pleads guilty or there are other factors which usually determine more simple criminal procedure. The Summary Procedure that is presently in force, the Procedure of Penal Order of Court and Expedited Procedure that are regulated in the new Code of Criminal Procedure are further analysed in the context of the features mentioned above. The author draws a conclusion that the new Code of Criminal Procedure together with the new contents of formal and evaluative features enormously enlarges the possibilities of applying the simplified criminal procedure and for the Prosecutor to choose one of the said forms. However some of the terms like „clarity of circumstances of committing a crime“ are not clear enough. Thus some problems may arise in the future practice.

80

Jurisprudencija, 2003, t. 38(30); 67–76

ĮTARIAMŲJŲ (KALTINAMŲJŲ) FIZINIAI ARBA PSICHINIAI TRŪKUMAI BEI JŲ REIKŠMĖ ĮGYVENDINANT TEISĘ Į

GYNYBĄ

Doktorantė Jolanta Kanapeckaitė

Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Baudžiamojo proceso katedraAteities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 271 46 39Elektroninis paštas jolantakan@hotmail.com

Pateikta 2003 m. sausio 23 d.Parengta spausdinti 2003 m. balandžio 10 d.Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Baudžiamojo proceso katedros lektorė dr. Rima Ažubalytė ir Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centro I skyriaus vedėjas docentas dr. Liaudginas Erdvilas Radavičius

S a n t r a u k a

Baudžiamajame procese psichiniai arba fiziniai trūkumai gali turėti įtakos baudžiamojo proceso dalyvių (įtariamųjų, kaltinamųjų, teisiamųjų, liudytojų, nukentėjusiųjų, civilinių ieškovų, civilinių atsakovų ir t. t.) veiksnumui – t. y. gebėjimui teisingai suvokti, įprasminti, įsiminti ir atgaminti bylai reikšmingas aplinkybes, savarankiškai naudotis visomis procesinėmis teisėmis, atlikti visas procesines pareigas bei atsakyti už jų nevykdymą.

Straipsnyje aptariami fiziniai arba psichiniai trūkumai, turintys procesinę teisinę reikšmę, ribojantys įtariamojo (kaltinamojo, teisiamojo) teisę į gynybą. Fiziniai arba psichiniai trūkumai, kurių turi kai kurie nusikaltę asmenys, yra įvairių teisės mokslų (baudžiamosios teisės, baudžiamojo proceso, kriminologijos, bausmių vykdymo teisės, teismo psichiatrijos, kriminalistikos ir t. t.) tyrimo dalykas. Išvardytų mokslų fizinių arba psichinių trūkumų tyrimo tikslai ir reikšmė nevienodi. Kiekvienas mokslas pateikia nurodytų trūkumų apibūdinimą, suteikdamas vienokią ar kitokią reikšmę.

Mokslinis fizinių ar psichinių trūkumų, dėl kurių įtariamasis (kaltinamasis, teisiamasis) negali savarankiškai pasinaudoti savo teise į gynybą, sampratos pagrindimas reikšmingas teoriniu ir praktiniu požiūriu. Klaidingas šios sampratos suvokimas gali suponuoti sąlygas įtariamųjų (kaltinamųjų, teisiamųjų), turinčių fizinių ar psichinių trūkumų, procesinių teisių suvaržymams arba suteikti papildomas teises tiems, kuriems jos nenumatytos baudžiamojo proceso įstatyme.

Įvadas

81

Teisės į gynybą turinį sudaro įtariamojo arba kaltinamojo teisių bei procesinių garantijų sistema, kuri suteikia galimybę neigti arba ginčyti iškilusį įtarimą arba pareikštą kaltinimą. [1, p. 39]. Teisės į gynybą garantavimas įtariamajam ar kaltinamajam yra Konstitucijos principas (31 str. 6 d.), kurio turi būti griežtai laikomasi visose baudžiamojo proceso stadijose [2]. Kaltinamasis arba įtariamasis teisę į gynybą įgyvendina gindamasis pats ir(ar) gindamasis per gynėją. Savarankiškai įgyvendindami savo teisę į gynybą įtariamasis ar kaltinamasis gali naudotis jiems suteiktomis teisėmis. Pagrindinės įtariamojo ir kaltinamojo teisės numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (1961 metų redakcija) [3] 59 ir 52 straipsniuose bei naujai priimto Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso [4] 21 ir 22 straipsniuose. Atsisakius gynėjo ir jam nedalyvaujant, įtariamajam (kaltinamajam) turi būti užtikrinta galimybė naudotis visomis procesinėmis teisėmis, baudžiamojo proceso įstatymo suteiktomis gynėjui.

Kaltinamojo gebėjimas būti savo teisių ir pareigų subjektu ir sugebėjimas savo veiksmais įgyvendinti teisę į gynybą – glaudžiai tarpusavyje susiję. Savarankiškai įgyvendinti savo teisę į gynybą įtariamasis ir kaltinamasis (toliau kaltinamasis) gali tik tuomet, kai jis teisingai ir tiksliai supranta kaltinimo esmę, procesinių teisių turinį, atliekamų procesinių veiksmų tikslą ir reikšmę, surinktų baudžiamojoje byloje duomenų svarbą, be pašalinių pagalbos gali pasinaudoti visomis gynybos priemonėmis (duoti paaiškinimus, surašyti skundus ir prašymus, rinktis reikalingus gynybai dokumentus ir t. t.). Tačiau individualūs asmenybės ypatumai – fiziniai arba psichiniai trūkumai – gali apriboti kaltinamojo sugebėjimą suvokti, įprasminti, atsiminti ir atgaminti bylai reikšmingas aplinkybes, savarankiškai be pašalinių pagalbos dalyvauti procesiniuose veiksmuose, t. y. naudotis visomis gynybos priemonėmis ir būdais. Žinoma, kad kai kurie fiziniai arba psichiniai trūkumai ne visiškai panaikina tokius kaltinamojo sugebėjimus (kitaip jis būtų procesiškai neveiksnus ir negalėtų dalyvauti procese), o tik juos apriboja. Kaltinamasis, turintis psichikos trūkumų, suprasdamas savo veikos pavojingumą ir baudžiamumą, negali tiksliai suprasti, kodėl jo veika kvalifikuojama pagal vieną, o ne pagal kitą Baudžiamojo kodekso straipsnį, kodėl kai kurios aplinkybės pripažįstamos sunkinančiomis jo atsakomybę, visiškai aklas kaltinamasis negali pats apžiūrėti daiktinių įrodymų ir pan. Tokio ar panašaus pobūdžio trūkumai trukdo savarankiškai kaltinamajam realizuoti teisę į gynybą.

Sugebėjimas sąmoningai pasirinkti atitinkamą elgesio variantą, numatyti, kokius rezultatus ir padarinius gali sukelti jo poelgis, sugebėjimas įvertinti, kokios priemonės labiausiai tinkamos gynybai – tai kaltinamojo procesinio veiksnumo pagrindas. Veiksnumo kategorija baudžiamajame procese įtvirtinta todėl, kad įstatymo leidėjas, suteikdamas baudžiamojo proceso dalyviams tam tikras teises ir pareigas, suinteresuotas, kad jas savarankiškai galėtų realizuoti patys baudžiamojo proceso dalyviai. Baudžiamąjį procesinį veiksnumą baudžiamojo proceso mokslo atstovas P. B. Poloskovas apibūdina kaip „įtvirtintą baudžiamojo proceso normose baudžiamojo proceso dalyvio galimybę, nulemtą jo amžiaus, psichinės ir fizinės būklės, savarankiškai atlikti procesinius veiksmus arba juose dalyvauti“ [5, p. 7]. Būdamas visiškai veiksnus, kaltinamasis gali savarankiškai ir visiškai įgyti, įgyvendinti savo procesines teises ir prisiimti procesines pareigas bei savarankiškai atsakyti už jų nevykdymą. Asmenys, turintys fizinių arba psichinių trūkumų, turi visas kaltinamojo teises ir pareigas, tačiau dėl minėtųjų trūkumų negali visų jų tinkamai realizuoti, jomis pasinaudoti. Proceso dalyvis, nesugebantis savarankiškai įgyvendinti visų teisių ir pareigų, reikalauja atstovavimo. Tokią nuostatą palaiko daugelis baudžiamojo proceso mokslo

Tai tik pagrindinės įtariamojo ir kaltinamojo teisės. Kitos teisės detalizuojamos atskiruose Baudžiamojo pro-ceso kodekso straipsniuose.

82

plėtotojų, nagrinėjančių baudžiamojo proceso dalyvių veiksnumo problemas: V. D. Adamenko, P. V. Poloskovas, I. B. Ponomorevas, S. P. Ščerba ir kt. Siekiant užtikrinti kaltinamojo, turinčio fizinių arba psichinių trūkumų, teises ir teisėtus interesus, įstatymų leidėjas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse įtvirtino būtiną gynėjo dalyvavimą šios kategorijos bylose – 56 straipsnio 1 dalies 2 p. [3], 51 straipsnio 1 dalies 2 p. [4]. Būtinas gynėjo dalyvavimas grindžiamas tuo, kad kaltinamasis dėl fizinių arba psichinių trūkumų negali pasinaudoti savo teise į gynybą. Savo pobūdžiu fiziniai ar psichiniai trūkumai – gana įvairūs. Ne visi iš jų gali apriboti kaltinamojo savarankišką teisę į gynybą. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai, teisėjai ir teismai kiekvienu atveju susidūrę su kaltinamuoju, turinčiu fizinių ar psichinių trūkumų, privalo įvertinti šių trūkumų įtaką savarankiškos gynybos teisei.

Psichiniai trūkumai

Visų pirma norėtųsi aptarti kai kuriuos terminologijos klausimus. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (tiek 1961 m. redakcijos, tiek naujai priimtame ir įsigaliojusiame) vartojama psichinių trūkumų sąvoka. Psichikos trūkumas arba defektas (lot. defektus – sumažėjimas, trūkumas, yda) – negrįžtami psichikos pakitimai, kurie nustatomi palyginus su premorbidine as-menybe (asmenybės ypatumai iki ligos; jie turi reikšmę psichinių ligų klinikai ir eigai). Galima dalinė jų kompensacija [6, p. 71, 69]. Teismo psichiatrijoje var-tojamas psichinių sutrikimų terminas, apimantis praktiškai visas galimas psichikos patologijas. Tačiau teisinėje bei psichiatrinėje literatūroje vietoj psichinių trūkumų termino dažnai vartojami ir terminai „psichikos anomalijos“ ar „ribinės psichikos būsenos“. Visi šie terminai – „psichiniai trūkumai“, „psichikos anomalijos“, „ribinės psichikos būsenos“ – apibūdina individo psichikos būseną, kuri neapima nepakaltinamumo medicininio kriterijaus, o yra tarp psichinės sveikatos ir psichinės ligos. Tai artimi, bet ne visada sutampantys terminai. Dau-gelis psichikos anomalijų (gr. anomalia – nelygumas: nukrypimas nuo normos, taisyklės; netaisyklingumas) [7, p. 79] sutampa su ribinėmis psichikos būsenomis. Esant tokioms būsenoms, išsivysto nesunkūs psichopatologiniai sindromai. Ribinėms būsenoms būdingi bendri psichinių ligų vystymosi dėsningumai: paprastos ir sudėtingos ligų formos, eigos tęstinumas arba staigių priepuolių atsiradimas, amžiaus tarpsnių psichikos patologijos ypatumai ir t. t. Tačiau psichikos anomalijos apima ne tik ribinių būsenų psichikos sutrikimus, bet ir alkoholio arba narkotikų sukeltus sutrikimus. Dėl to šis terminas yra platesnis nei ribinės psichikos būsenos. Tokią nuomonę pateikia knygos „Nusikalstamas elgesys ir psichinės anomalijos“ autoriai J. M. Antonianas ir S. V. Borodinas [8, p. 9–10]. Plačiąja prasme „ribinės psichikos būsenos“ ir „psichikos anomalijos“ apibūdinamos kaip asmenybės „psichiniai trūkumai“. Pabrėžiama, kad šis terminas turi specialią procesinę teisinę reikšmę: vartojamas kalbant apie tokius trūkumus, dėl kurių kaltinamasis negali savarankiškai įgyvendinti teisės į gynybą.

Pradedant detaliau analizuoti psichinių trūkumų sampratą, norėtųsi pabrėžti, kad ši samprata baudžiamojo proceso įstatyme nepaaiškinama. Ką laikyti asmenimis, dėl psichinių trūkumų negalinčiais pasinaudoti savo teise į gynybą, nurodoma Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso komentare: „… nepakaltinami asmenys bei asmenys teismo sprendimu pripažinti neveiksniais dėl psichinės ligos ar silpnaprotystės, ar kuriems veiksnumas apribotas dėl piktnaudžiavimo alkoholiniais gėrimais, narkotinėmis arba toksinėmis medžiagomis. Negalinčiais pilnavertiškai pasinaudoti savo teise į gynybą laikytini ir įtariamieji kaltinamieji, teisiamieji, kurie nors ir pripažinti pakaltinamais, bet jiems būdingas nuolatinis ar laikinas psichinės veiklos sutrikimas“ [9, p. 71]. Panašiai psichikos trūkumai buvo apibūdinti TSRS Aukščiausiojo Teismo plenumo

83

1978 m. birželio 16 d. nutarime Nr. 5 „Dėl teismų praktikos taikant įstatymus, užtikrinančius kaltinamojo teisę į gynybą“ [10, p. 66] bei Lietuvos TSR Aukščiausiojo Teismo plenumo 1985 m. birželio 28 d. nutarime Nr. 6 „Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo proceso normas, reguliuojančias bylų grąžinimą tyrimui papildyti“ [11, p.62]: „… priskirtini nors ir pripažinti pakaltinamais, bet sergantieji pastoviu ar laikinu psichinės veiklos sutrikimu …“.

Baudžiamojo proceso moksle buvo pateikiama tokia samprata: tai tokie trūkumai, kurie neleidžia kaltinamojo pripažinti nepakaltinamu ir nepašalina atsakomybės už padarytą nusikaltimą, tačiau trukdantys ir apsunkinantys kaltinamajam savarankiškai pasinaudoti savo teise į gynybą. Panašias sąvokas pateikė I. N. Bobrova, S. N. Šiškovas ir kt. [12, p. 18] Kiti autoriai pakartojo šią sąvoką su kai kuriais pakeitimais: „... tai laikinas psichinės veiklos sutrikimas, chroninė psichinė liga, silpnaprotystė arba kitokia patologinė būsena, kuri nesu-formuoja nepakaltinamumo būsenos, tačiau susilpnina, sumažina kaltinamojo pažintinius sugebėjimus, arba suformuoja emocinės–valinės sferos patologinius ypatumus, trukdančius aktyviai dalyvauti procesinėje veikloje ir savarankiškai ginti savo teises“ [13, p. 68].

Šių sąvokų analizė parodė, kad, formuluojant psichikos trūkumų sąvoką baudžiamajame procese, buvo remiamasi dviem požymiais: pirma, tai trūkumai, kurie neleidžia asmens pripažinti nepakaltinamu, ir antra, jie neleidžia kaltinamajam savarankiškai pasinaudoti savo teise į gynybą.

Psichikos trūkumų samprata negali būti grindžiama remiantis tik nepakaltinamumo kriterijais. Medicininis nepakaltinamumo kriterijus – lėtinės psichinės ligos, laikinas psichinės veiklos sutrikimas, silpnaprotystė ar kitokia patologinė būsena (LR BK 12 str., 1961 m. redakcija) [13] – tai tik dalis psichikos sutrikimų, galinčių turėti procesinę teisinę reikšmę. Psichinių trūkumų yra gerokai daugiau ir jie apima įvairias psichikos anomalijas, ribines psichikos būsenas. Nepakaltinamumas siejamas su pavojingos veikos padarymo momentu. Jei psichinės veiklos sutrikimai pakirto asmens sugebėjimą suprasti savo veiksmus arba juos valdyti veikos darymo momentu, tai toks asmuo pripažįstamas nepakaltinamu (negalėjimas suprasti savo veiksmų esmės vadinamas intelektualiu, o negalėjimas valdyti – valiniu juridinio kriterijaus požymiu). Be to, psichiniai trūkumai reikšmingi baudžiamosios bylos tyrimo ar nagrinėjimo metu, kai reikia įvertinti jų įtaką kaltinamojo sugebėjimui savarankiškai pasinaudoti teise į gynybą.

Reikėtų pažymėti, kad naujajame Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse [15] kitaip formuluojamas nepakaltinamumo medicininis kriterijus. Kodekso 17 straipsnyje nurodoma: „Asmuo yra nepakaltinamas, jeigu darydamas šio kodekso uždraustą veiką jis dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti jos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų“. Atsisakoma konkretaus psichinių sutrikimų sąrašo, dėl kurių asmuo gali būti pripažintas nepakaltinamu. Šią įstatymo leidėjų poziciją galima būtų pagrįsti Miklošo Vermeš teiginiu: „… psichi-nių sutrikimų samprata negali būti absoliuti galiojančiai teisei, kadangi nėra tikslaus kriterijaus, kada anomalija tampa norma ir, atvirkščiai, ką pripažinti anomalija. Ši sąvoka santykinė, niekada negalinti būti tiksli. Anomalijų turinį ir rūšis galima plėsti ar siaurinti, kadangi vis atsiranda anomalijos, dar nežinomos medicinai ir teisei“ [16, p. 132].

Be to, įvedamas riboto pakaltinamumo institutas (18 str.). Šio instituto atsiradimui didelę įtaką turėjo kriminologinių tyrimų rezultatai, rodę ryšį tarp psichinių anomalijų ir nusikalstamo elgesio. Kriminologine prasme ribotas pakaltinamumas siejamas su asmenimis, turinčiais psichinių anomalijų, t. y. įgimtų arba įgytų smegenų funkcinių organinių pokyčių, kurie daro įtaką socialiai vertingo žmogaus elgesio turiniui [17, p. 193]. Medicininis riboto pakaltinamumo kriterijus siejamas su įvairiais psichikos sutrikimais. Jį gali sudaryti įvairios psi-

84

chinės patologinės būsenos, ribiniai nukrypimai ir pan. Dažniausiai teisė skiria psichikos pažeidimą ir nukrypimą. Pirmasis sukelia atsakomybės nebuvimą, o antrasis neatleidžiant nuo atsakomybės leidžia sušvelninti bausmę arba atleidžia nuo atsakomybės taikant baudžiamojo poveikio priemones ar priverčiamąsias medicinos priemones [18, p. 278–279]. Tik teismas gali pripažinti asmenį ribotai pakaltinamu, jeigu darydamas baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką tas asmuo dėl esamo psichikos sutrikimo negalėjo visiškai suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio (intelektualus požymis) ar valdyti savo veiksmų (valinis požymis).

Koks yra santykis tarp sąvokos „psichiniai trūkumai“ ir „ribotas pakaltinamumas“? Jei asmuo pripažįstamas ribotai pakaltinamu, vadinasi jis turi psichinį trūkumą. Tačiau ar „psichinių trūkumų“ sąvoka nėra platesnė nei „ribotas pakaltinamumas“? Teisinėje literatūroje, be jau minėtų psichinių trūkumų sampratų, pateikiama ir tokia: „… prie psichinių trūkumų reikėtų priskirti atsiradusius staiga arba pastovius psichinės veiklos sutrikimus, kuriems esant asmuo nepraranda galimybės suprasti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, tačiau apribojamas jo sugebėjimas teisingai suvokti, įprasminti ir atsiminti aplinkybes, t. y. pilnavertiškai įgyvendinti teisę į gynybą, savarankiškai naudotis įstatymo suteiktomis priemonėmis“ [8, p. 167]. Toks psichinių trūkumų supratimas nėra platesnis nei riboto pakaltinamumo samprata. Tačiau vienu atveju psichiniai trūkumai siejami su pavojingos veikos padarymo momentu (ribotas pakaltinamumas) ir turi baudžiamąją teisinę reikšmę,o kitu atveju – reikšmingi bylos tyrimo ar nagrinėjimo metu ir turi procesinę teisinę reikšmę.

Takoskyra tarp asmenų, pripažintų nepakaltinamais, ribotai pakaltinamais bei pakaltinamais, tačiau turinčiais psichinių trūkumų, būtina atsižvelgiant į įstatyme įtvirtintą skirtingą procesinę bylų tyrimo ir nagrinėjimo procedūrą:

1) bylose dėl nepakaltinamų asmenų padarytų pavojingų visuomenei veikų, taip pat dėl nusikaltimų, kuriuos padarę asmenys susirgo psichine liga padarę nusikaltimą, taikomos bendrosios BPK (1961 m. redakcija) taisyklės ir BPK 356–364 straipsniai (1961 m. redakcija), t. y. priverčiamųjų medicininio pobūdžio priemonių skyrimo procesas;

2) bylose dėl nusikaltimų, kuriuos yra padarę asmenys, dėl psichinių trūkumų negalintys pasinaudoti savo teise į gynybą, taikomos bendrosios BPK taisyklės (suteikiant šiems kaltinamiesiems papildomų procesinių garantijų: būtinas gynėjo dalyvavimas (BPK 56 str. 2 p. 1961 m. redakcija), neprivalomas gynėjo atsisakymas (BPK 57 str. 1961 m. redakcija), parengtinio tardymo būtinumas (BPK 443 str.) ir kitos.)

Atitinkamai ir naujajame Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse [4] numatoma, kad bendra tvarka pradėtas procesas tampa priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesu, jeigu ikiteisminio tyrimo metu ar nagrinėjant bylą teisme nustatoma, kad asmuo nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas arba padarius nusikalstamą veiką jam sutriko psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti (392 str.). Galima konstatuoti, kad psichiniai sutrikimai svarbūs tiek baudžiamąja teisine prasme, sprendžiant asmens pakaltinamumo problemas, tiek procesine teisine prasme, atsižvelgiant į skirtingą baudžiamųjų bylų tyrimo ir nagrinėjimo procedūrą.

Praktikoje ne visada vienodai traktuojami psichiniai sutrikimai. Dažniausiai į juos atsižvelgiama nustatant asmens pakaltinamumą. Pamirštami psichiniai trūkumai, dėl kurių kaltinamasis pripažįstamas pakaltinamu, tačiau jie svarbūs, nes apriboja asmens galimybę savarankiškai įgyvendinti teisę į gynybą. Kartais ikiteisminio tyrimo institucijos ir teismai subjektyviai įvertina psichinius trūkumus. Tam, kad būtų suvienodinta praktika, užtikrintas vienodas įstatymo taikymas, kai kurie autoriai siūlė pateikti pačiame baudžiamojo proceso įstatyme psichinių sutrikimų sąrašą, turintį procesinę teisinę reikšmę [13, p. 79].

85

Tai daryti netikslinga. Psichikos sutrikimų sąrašas sukurtas Pasaulinės sveikatos apsaugos organizacijos ir taikomas teismo psichiatrijoje. Psichikos sutrikimai išdėstomi skyriuje, pažymėtame raide F (Psichikos ir elgesio sutrikimai F00–F99; apima psichologinės raidos sutrikimus, išskyrus simptomus ir nenormalius klinikinių ir laboratorinių tyrimų rezultatus, kitur neklasifikuojamus (R00–R99)) [19, p. 110–132].

Mes matome kitą kelią – pateikti psichinių trūkumų vertinimo kriterijus, kuriais remiantis būtų galima nustatyti, ar šie trūkumai netrukdo kaltinamajam savarankiškai pasinaudoti savo teise į gynybą. Sugebėjimas savarankiškai įgyvendinti savo teisę į gynybą – tai tokia psichikos funkcijų (suvokimo, dėmesio, mąstymo, atminties ir t. t.) ir emocinės-valinės sferos būsena, kuri užtikrina teisingą tikrovės reiškinių nagrinėjimą (tarp jų ir faktinių bylos aplinkybių) ir sukuria prielaidas visavertei intelektualiai procesinei veiklai [13, p. 80]. Kaltinamasis, tik būdamas psichiškai sveikas, galės savarankiškai ginti savo teises.

Psichiškai sveiko žmogaus visi psichiniai procesai yra tarpusavyje susiję, harmoningi, adekvačiai reaguojantys į organizmo ir aplinkos pokyčius. Nuolat kinta santykiai tarp individo ir realios jo aplinkos. Psichinės funkcijos, kylančios iš žmogaus išgyvenimų, – visa, kas juntama, suvokiama, ko norima ar įsivaizduojama, – tam tikru būdu santykiauja su objektyvia realybe, esančia anapus individo, tačiau aiškiai orientuojama į jo „Aš“. Taigi tarp „Aš“ ir išorinio pasaulio egzistuoja poliarizacija, kuri per abiejų tų veiksnių sąveikos dinamiką lemia dvasinį gyvenimą. Psichiškai sveikas žmogus tą dinamiką per savo individualias galimybes išgyvena taip, kad jutimo organais suvokiama tikrovė (fizinė realybė) didžia dalimi sutampa su jo vidine tikrove (psichine realybe) arba įmanoma jas suderinti [20, p. 351]. Psichikos sutrikimai daugiau ar mažiau sutrikdo psichikos funkcijas, pakeičia asmenybę ir elgesį bei bendravimą su aplinka.

Vertinat psichinius sutrikimus, būtina nustatyti, kaip jie veikia kaltinamojo sugebėjimus suvokti, įprasminti, įsiminti ir atgaminti suvoktą. Jei dėl šių sutrikimų kaltinamasis pamiršta kai kuriuos padaryto nusikaltimo faktus, visą situaciją ar atskirus jos epizodus, atsiranda kryptingo mąstymo sutrikimų ir pan., tai toks kaltinamasis jokiu būdu negali pats ginti savo teisių ir teisėtų interesų. Pavyzdžiui, sutrikusio intelekto kaltinamieji, kurie dažnai pripažįstami pakaltinamais, pasižymi silpna trumpalaike atmintimi, žinių įsisavinimo ir sudėtingų bei abstrakčių sąvokų supratimo sunkumais. Tokie asmenys dažnai nesugeba duoti patikimų parodymų: sutelkia dėmesį ties klausimo aspektais, kurie kitiems žmonėms gali atrodyti santykinai nereikšmingi, dažnai atsako pažodžiui ir neatsako į pateiktą klausimą (pvz., jeigu klausiama, kokia jo vieno ar kito poelgio priežastis, jie gali atsakyti pažodžiui, nieko neaiškindami ir nesiteisindami) [21, p. 9, 106].

Vertinant kaltinamųjų, turinčių psichinių trūkumų, galimybę savarankiškai įgyvendinti teisę į gynybą, būtina išsiaiškinti, ar kaltinamasis sugeba visiškai ir teisingai suvokti, įprasminti, įsiminti ir atgaminti bylai reikšmingas aplinkybes, t. y. suprasti savo procesinę padėtį, savarankiškai naudotis visomis procesinėmis teisėmis ir vykdyti visas procesines pareigas.

Be psichinių trūkumų, baudžiamojo proceso įstatymas išskiria ir fizinius trūkumus, dėl kurių kaltinamasis negali savarankiškai pasinaudoti savo teise į gynybą.

Fiziniai trūkumai

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (1961 m. redakcija) 56 straipsnio 1 dalies 2 p. ir naujai priimto Baudžiamojo proceso kodekso 51

86

straipsnio 1 dalies 2 p. išskiriamos trys fizinių trūkumų rūšys: aklumas, kurtumas ir nebylystė. Tačiau ne tik šie fiziniai trūkumai gali riboti kaltinamojo savarankiškos gynybos teisę. Baudžiamojo proceso kodekse nurodoma, kad ir dėl „kitų“ fizinių trūkumų kaltinamasis gali nepasinaudoti savo teise į gynybą. Įstatymas nenurodo, kokie yra „kiti“ fiziniai trūkumai, turintys procesinę teisinę reikšmę.

Daugelis baudžiamojo proceso mokslo plėtotojų, analizavę fizinių trūkumų sampratos ir jų vertinimo kriterijų nustatymo problemas, nurodė, kad teisinę reikšmę turi tik „rimtos fizinės negalios“, „esminiai trūkumai“ [22, p. 27], o ne šiaip fiziniai trūkumai, kaip nurodoma Baudžiamojo proceso kodekse.

Prieš keletą dešimtmečių TSRS Aukščiausiojo Teismo plenumas 1978 m. birželio 16 d. nutarime Nr. 5 „Dėl teismų praktikos taikant įstatymus, užtikrinančius kaltinamojo teisę į gynybą“ apie tai rašė: „prie asmenų, negalinčių dėl fizinių trūkumų <…> patiems pasinaudoti teise į gynybą, <…> priskirtini turintieji esminių kalbos, regėjimo, klausos defektų ar sergantieji kitais sunkiais negalavimais“ [10, p. 66]. Panašų teigė ir Lietuvos TSR Aukščiausiojo Teismo plenumas 1985 m. birželio 28 d. nutarime Nr. 6 „Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo proceso normas, reguliuojančias bylų grąžinimą tyrimui papildyti“, patikslindamas tik „sunkių negalavimų“ terminą „sunkiomis ligomis“ [11, p. 62]. Pateikti išaiškinimai vis dėlto neatsakė į klausimą, kodėl šie trūkumai riboja kaltinamojo teisę į gynybą.

Paaiškinimas pateikiamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso komentare: „asmenimis, dėl fizinių <…> trūkumų negalinčiais pasinaudoti savo teise į gynybą, laikytini asmenys, kurie turi esminių kalbos, regėjimo, klausos defektų arba serga kita sunkia liga, aiškiai apsunkinančiais bendravimą, suvokimą ar minčių reiškimą…“ [9, p. 71]. Tuo remiantis esminiais turi būti pripažinti tik tie fiziniai trūkumai, kurie aiškiai apsunkina bendravimą, suvokimą ar minčių reiškimą. Išskiriamas konkretus fizinių trūkumų vertinimo kriterijus. Teisinėje literatūroje pateikiama nuostata, kad vertinant klausos, regėjimo ir kalbėjimo sutrikimus reikėtų nustatyti, ar dėl šių sutrikimų nėra išnykęs ar sumažėjęs asmens sugebėjimas suvokti aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, atgaminti suvoktas aplinkybes, analizuoti, nustatyti priežastinius-pasekminius ryšius, išdėstyti parodymus ir ginti savo poziciją [13, p. 57–58]. Ne visi regėjimo, klausos, kalbėjimo sutrikimai gali sukelti tokias pasekmes. Baudžia-mojo proceso teorijoje ir praktikoje susiformavo nuostata, kad esminiais klausos, regėjimo ir kalbėjimo sutrikimais, kurie gali apsunkinti nurodytus pažintinius sugebėjimus, laikoma silpna klausa arba jos nebuvimas, aklumas ar silpnaregystė, kurčnebylystė ir nebylystė. Kaltinamojo savarankiškai gynybai svarbu teisingai suvokti bylai reikšmingas aplinkybes ir duoti teisingus parodymus. Tam būtini tam tikri sugebėjimai – stebėti, suprasti pažintą (patirtą), tiksliai ir aiškiai perduoti kitiems asmenims stebėjimo rezultatus. Dėl fizinių trūkumų (aklumo, silpnaregystės, kurtumo ar silpnos klausos) kaltinamojo kai kurie pažintiniai sugebėjimai gali būti visai išnykę ar susilpnėję; jis gali suvokti faktus, įvykius, o tada gana savitai perpasakoti tai, ką matė ar girdėjo.Kurtieji, aklieji iš pradžių suvokia tai, ką mato ar girdi, ir tik tada, kai išorinis poveikis jutimo organams baigėsi, pradeda savo viduje „perdirbti“ tai, kas buvo suvokta. Dėl šios priežasties tokių kaltinamųjų parodymai (viena iš svarbiausių gynybos priemonių), pagrįsti suvokimais tų jutimo organų, kurie kompensuoja vienus ar kitus trūkumus. Tačiau tokiu atveju informacija apie bylos aplinkybes gali būti ne-tiksli ir neišsami.

Dėl aklumo, kurtumo, kurčnebylystės kaltinamasis dažniausiai negali perduodi visos svarbiai bylai informacijos, kadangi dalis šios informacijos likę už jo suvokimo ribų. Pavyzdžiui, dėl visiško aklumo kaltinamasis negali tiksliai

87

nupasakoti įvykio vietos, pasakyti, kokios spalvos buvo tam tikras objektas, nurodyti tikslius atstumus ir pan.

Kaltinamojo gynybai svarbu taip pat suprasti tyrimo veiksmų reikšmę, jų turinį, procesinio įtvirtinimo bei veiksmų atlikimo taktinius būdus (ypač tuos, kurie pažeidžia įstatymo reikalavimus: menantys klausimai, bauginimas, iškreipti parodymai tyrimo veiksmo protokole ir t. t.). Kaltinamajam svarbu ne tik girdėti, ką kalba tyrėjas, nukentėjusysis, liudytojas ar kiti proceso dalyviai apklausų, akistatų ar kitų tyrimo veiksmų metu, bet ir stebėti šių dalyvių mimiką, gestus, judesius. Tačiau visiškai kurčias ar kurčnebylis negali akistatos metu tiesiogiai girdėti nukentėjusiojo parodymų, išgirsti jo balso intonaciją. Visiškai aklas kaltinamasis negali pamatyti tyrėjo, liudytojo ar nukentėjusiojo gestų, mimikos, judesių ir dėl to negali tiesiogiai įsitikinti, ar tai neturi įtakos tyrimo veiksmo kryptingumui.

Pateikti pavyzdžiai tik patvirtina nuostatą, kad kaltinamasis (aklas, kurčias, kurčnebylis, nebylys) negali pilnavertiškai pasinaudoti savo teise į gynybą. Tačiau ne tik šie fiziniai trūkumai gali turėti procesinę teisinę reikšmę.

Įdomu pažymėti, kad žymus baudžiamojo proceso mokslo plėtotojas A. F. Koni prie fizinių trūkumų, turinčių procesinę teisinę reikšmę, priskyrė ir šiuos regėjimo sutrikimus: tolregystę, trumparegystę ir daltonizmą [23, p. 106]. Mokslinėje literatūroje pateikti ir tokie šių fizinių trūkumų vertinimo kriterijai: tolregystė, trumparegystė ar daltonizmas gali apriboti kaltinamojo teisę į savarankišką gynybą tik tuo atveju, jei šie trūkumai nėra pakankamai kom-pensuojami specialių techninių priemonių (akinių) [13, p. 69].

Ši teorinė autorių nuostata perša išvadą, kad kaltinamojo procesinė padėtis priklauso ne nuo regėjimo sutrikimo laipsnio ir jo poveikio sugebėjimui savarankiškai gintis, o nuo to, ar kompensuojami šie sutrikimai specialių techninių priemonių. Tačiau tyrėjai, tesėjai ir teismai negali atsakyti į tokį klausimą, ar pakankamai techninės priemonės kompensuoja regėjimo sutrikimus. Čia padėti galėtų tik specialistas. Be to, kaltinamasis gali iš viso neturėti tokių akinių ar klausos aparato dėl finansinių sunkumų ar kitų priežasčių. Taigi vertinant šiuos sutrikimus reikėtų atsižvelgti į jų poveikį kaltinamojo pažintiniams sugebėjimams, o ne į techninių priemonių galimybes.

Be klausos, regėjimo, kalbėjimo sutrikimų kaltinamasis gali turėti ir kitokių fizinių trūkumų. Pavyzdžiui, ar asmenys, turintys įvairių žmogaus kūno anatomijos defektų, gali savarankiškai įgyvendinti savo teisių gynybą? Daugelis autorių sutinka, kad tokiems kaltinamiesiems kartais būtina paskirti gynėją tiriant ir nagrinėjant bylą. Pavyzdžiui, asmuo, neturintis abiejų rankų, negali pats surašyti parodymų, papildyti žodinių parodymų schemomis, piešiniais, parašyti skundus, prašymus. Tiesa, kai kurie baudžiamojo proceso mokslo plėtotojai nesutinka su šia nuostata. V. Adamenko, V. Gavlo ir V. Jurčenko tvirtina, kad šiuos fizinius trūkumus efektyviai kompensuoja protezai. Deja, šie autoriai, kaip teigia S.P. Ščerba, mato tik fizinius trūkumus, bet nemato paties žmogaus ir jo vidinio pasaulio [13, p. 49]. Čia tiktų tie patys argumentai, kurie buvo nurodyti kalbant apie regėjimo sutrikimus – daltonizmą, trumparegystę ir tolregystę.

Dar vienas problemos aspektas. Ar turi procesinę teisinę reikšmę somatinės ligos ir kokias teisines pasekmes sukelia jų nustatymas. Gana įtikinama šiuo klausimu yra M. I. Polškovo nuomonė. Autorius nurodo, kad ne visomis somatinėmis ligomis sergant būtina kaltinamajam užtikrinti gynėjo dalyvavimą. Išskiriamos tokios somatinės ligos, kurios trunka ilgą laiką, apriboja asmens judėjimo galimybę, neigiamai veikia kaltinamojo emocinę būklę [24, p. 10].

Pateikti fizinių trūkumų pavyzdžiai: žmogaus kūno anatomijos defektai, somatinės ligos tam tikrais atvejais gali turėti procesinę teisinę reikšmę. Nurodyti trūkumai dažniausiai neapriboja kaltinamojo pažintinių sugebėjimų. Tačiau jie gali suvaržyti kaltinamojo teisę aktyviai dalyvauti tyrimo veiksmuose, rinkti

88

duomenis, surašyti dokumentus, laisvai judėti iš vienos vietos į kitą. Esant tokiai fizinei būklei dažnai prireikia pašalinių asmenų pagalbos. Dėl šios priežasties tokiems kaltinamiesiems būtina paskirti gynėją.

Įdomu pažymėti, kad kai kurie autoriai (psichologai M. Kočenovas ir B. Kulnickij) kaip fizinį trūkumą įvardija invalidumą [13, p. 53]. Su pateikta autorių nuostata sunku sutikti. Žinoma, tai tik terminologijos klausimas, bet gana aktualus. Terminas „invalidas“ apima tiek fizinius, tiek psichinius trūkumus. Jungtinių Tautų Organizacijos 1975 m. gruodžio 9 d. Deklaracijoje apie invalidų teises nurodoma: „sąvoka „invalidas“ reiškia bet kurį asmenį, kuris negali savarankiškai, visiškai ar iš dalies, tenkinti normalios asmenybės arba socialinio gyvenimo poreikių dėl savo įgimtų ar įgytų fizinių ar psichinių trūkumų“ [25]. 1983 m. Konvencijoje dėl invalidų profesinės reabilitacijos ir užimtumo terminas „invalidas“ reiškia asmenį, kurio galimybė gauti, išlaikyti tinkamą darbą ir kilti tarnyboje yra gerokai apribotos dėl atitinkamu būdu patvirtinto fizinio ar psichinio šio asmens trūkumo [26]. Akivaizdu, kad savarankiška kaltinamojo gynyba, kaltinamojo teisių realizacija baudžiamajame procese tokia pat sudėtinga kaip darbinė veikla. Invalidumas tiesiogiai gali veikti kaltinamojo procesinį sava-rankiškumą. Šiuo atveju vertinant tokio kaltinamojo sugebėjimus, jo savarankiškos gynybos galimybes, būtina vadovautis Jungtinių Tautų Organizacijos Deklaracijos apie invalidų teises 11 straipsniu: „… jei invalidai yra teisminio persekiojimo objektais, jie turi naudotis įprastinėmis procedūromis, visiškai atsižvelgiančiomis į jų fizinę ar psichinę būklę“ [25]. Jei kaltinamasis dėl invalidumo negali pasinaudoto bent viena procesine teise arba įgyvendinti jam paskirtų procesinių pareigų, tokiam kaltinamajam būtina užtikrinti gynėjo dalyvavimą ir tirti bei nagrinėti bylą, atsižvelgiant į numatytus procesinius ypatumus.

Diskusijų objektu išlieka ir klausimas, ar senyvo amžiaus sulaukusius asmenis galima priskirti prie asmenų, turinčių fizinių ar psichinių trūkumų. Žinoma, kad organizmo senėjimo procesai sukelia fizinės bei psichinės būklės pakitimų: atsiranda suvokimo sutrikimų, susilpnėja klausa, regėjimas. Neretai atsiranda judėjimo koordinacijos sutrikimų, įgūdžių degradacija ir pan. Senstančiame organizme vykstantys procesai paliečia ir psichiką. Apsilpsta jėgos, mažėja fizinis ir protinis darbingumas, atsiranda įvairių negalavimų, ligų. Senatviniam amžiui tenka nuo 15 iki 25 proc. visų vėlyvo amžiaus psichikos ligų. Pavyzdžiui, vyresniems kaip 60 metų žmonėms pasitaiko senatvinė 3–5 proc. demencija. Progresuojant šiai ligai dėsningai silpnėja atmintis, dėmesys, mažėja nuovokumas. Ypač anksti pablogėja atmintis, netenkama gebėjimo įgyti naujų žinių, įgūdžių, patirties ir pan. [27, p. 110] Visa tai gali pakenkti visavertei kaltinamojo procesinei veiklai. Tačiau pats senyvas amžius nėra fizinis ar psichinis trūkumas. Kiekvienu atveju reikėtų atsižvelgti į esamų fizinių arba psichinių trūkumų pobūdį, į jų įtaką savarankiškai kaltinamojo gynybai, o ne į patį amžių.

89

Išvados

1.Įtariamųjų (kaltinamųjų) fiziniai ar psichiniai trūkumai gali turėti įtakos jų procesiniam veiksnumui – apriboti (sumažinti) ar panaikinti fizinį arba psichinį gebėjimą savo veiksmais įgyti, susikurti procesines teises, pareigas bei atsakyti už jų neįvykdymą. Viena iš svarbiausių įtariamojo (kaltinamojo) teisių – teisė į gynybą, kurią nurodytas baudžiamojo proceso dalyvis gali įgyvendinti ir pats savarankiškai. Tačiau kai kurie įtariamųjų (kaltinamųjų) fiziniai arba psichiniai trūkumai suvaržo gebėjimą savarankiškai realizuoti teisę į gynybą.

2.Gynėjo dalyvavimas būtinas tiriant ir nagrinėjant baudžiamąsias bylas dėl veikų, kuriomis įtariamas ar kaltinamas asmuo turi tokių fizinių trūkumų:

a) dėl kurių išnyksta ar susilpnėja kai kurie asmens pažintiniai sugebėjimai (klausos, regėjimo, kalbėjimo sutrikimai);

b) kurie nors ir nepažeidžia asmens pažintinių sugebėjimų, tačiau visiškai ar iš dalies suvaržo gebėjimą be pašalinių pagalbos dalyvauti procesiniuose veiksmuose, rinkti duomenis, reikšmingus gynybai, surašyti procesinius dokumentus, laisvai judėti iš vienos vietos į kitą (įvairūs kūno anatomijos defektai, sunkių formų somatinės ligos).

3.Įtariamųjų (kaltinamųjų) psichikos sutrikimai, neturintys reikšmės pakaltinamumo klausimo išsprendimui, gali būti svarbūs procesiniu teisiniu požiūriu. Tokiose baudžiamosiose bylose proceso eiga gali būti įgyvendinta skirtingomis formomis:

a) jei dėl psichinės veiklos pažeidimų (psichinių trūkumų) įtariamasis (kaltinamasis) negali tiksliai ir teisingai suvokti, įprasminti, įsiminti ir atgaminti aplinkybių, turinčių reikšmės bylai (tačiau suvokia savo veiksmų esmę ar gali juos valdyti), privalu užtikrinti tokioje byloje būtiną gynėjo dalyvavimą (kaip vieną iš papildomų procesinių garantijų), tačiau procesas įgyvendinamas bendra tvarka;

b) jei dėl psichikos sutrikimo įtariamasis (kaltinamasis) negali suvokti savo veiksmų ar jų valdyti, tokioje byloje bendra tvarka pradėtas procesas tampa priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesu.

LITERATŪRA

1. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimas „Dėl baudžiamojo proceso kodekso 58 straipsnio 2 dalies 3 punkto atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ // Konstitucinio Teismo aktai. Kn. 1 (1993–1995). – Vilnius: LR Konstitucinis Teismas, 1998.

2. Lietuvos Respublikos Konstitucija. Lietuvos Respublikos Seimas. – Vilnius. 1993.3. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas (1961 m. redakcija). – Vilnius: VĮ Teisinės

informacijos centras, 1999 (su pakeitimais ir papildymais).4. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas // Valstybės žinios. 2002. Nr. 37–1341;

2003. Nr. 38–1734, Nr. 39–1765.5. Полосков Г. В. Правоспособность и дееспособность в советском уголовном процессе: Дис.

канд. юрид. наук. – Москва, 1985.6. Trumpas psichiatrijos terminų žodynas. – Vilnius: Leidybos centras, 1996.7. Vaitkevičiūtė V. Tarptautinių žodžių žodynas. – Vilnius: Žodynas, 2001.8. Антонян Ю. М., Бородин С. В. Преступное поведение и психические аномалии. – Москва:

Спарк, 1998.9. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso komentaras // Oficialus tekstas su pakeiti-

mais ir papildymais iki 2001 m. kovo 12 d. Pirmas leidimas. – Vilnius: VĮ Teisinės informacijos centras, 2001.

10. Socialistinė teisė. Nr. 4.

90

11. Socialistinė teisė. Nr. 3.12. Боброва И., Метелица Ю., Шишков С. Основания назначения судебно-психиатрической

експертизы по уголовным делам // Соц. законность. 1986. № 2. 13. Щерба С. П. Теоретические основы и особенности уголовного судопроизводства по делам

лиц, страдающих физическими или психическими недостатками: Дис. докт. юрид. наук. – Москва, 1990.

14. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas. – Vilnius: VĮ Teisinės informacijos centras, 1999 (su pakeitimais ir papildymais).

15. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas // Valstybės žinios. 2000. Nr. 89–2741; 2003. Nr. 38–1733; Nr. 39.

16. Вермеш М. Основные проблемы криминологии. – Москва: Прогресс, 1978.17. Baudžiamoji teisė. Trečiasis pataisytas ir papildytas leidimas. – Vilnius: Eugrimas, 2001.18. Pradel J. Lyginamoji baudžiamoji teisė. – Vilnius: Eugrimas, 2001.19. Tarptautinė statistinė ligų ir sveikatos problemų klasifikacija TLK–10. Dešimtoji redakcija. Pasau-

linė sveikatos organizacija. 1992.20. Bozė H. J. Ligų mokslas. – Vilnius: Avicena, 1997.21. Adrian D. Ward. Sutrikusio intelekto asmenys: teisinis reguliavimas Rytų Europos šalims. Naujas

požiūris. Tarptautinė sutrikusio intelekto asmenų bendrijų lyga. Vilnius: Saulės Delta, 1999.22. Иванов Ю. А. Некоторые вопросы дальнейшего совершенствования советского уголовно–

процессуального законодательства // Вестник Московского ун–та, 1967. № 4.23. Кони А. Ф. Собр. соч. – Москва, 1967. Т. 4.24. Полшков М. И. Осуществление защиты по делам лиц, страдающих физическими или

психическими недостатками: Автореф. дисс. канд. юрид. наук. – Москва, 1981.25. http://www.un.org/russian/documen/declarat/disabled.htm26. Valstybės žinios. 1996. Nr. 30–741.27. Kriščiūnas A. Psichiatrija. – Vilnius: Ciklonas, 2002.

Die psychischen oder physichen Schwächen des Angeschuldegten und ihre

Bedeutung für das Recht Sclbstvertcidigung

Doktorandin Jolanta KanapeckaiteRechtsuniversität Litauen

ZUSAMMENFASSUNG

Im Strafprozess sind die psychischen oder physischen Schwächen der Personen, die im Prozess unterschiedliche Positionen besitzen, bedeutend für Ihre Zulassung zur Teilnahme am Strafprozess zur Wahrnehmung eigener Rechte und Erfüllung eigener Pflichten. Im Artikel werden die physischen und psychischen Schwächen des Angeschuldigten behandelt, in Folge deren er das Recht auf Selbstverteidigung nicht verwirklichen kann.

Die wissenschaftliche Begründung des Begriffes der psychischen oder physischen Schwächen hat eine grosse theoretische bzw. praktische Bedeutung. Wird der Begriff falsch ausgelegt, kann es zur Verletzung des Gesetzes in der Praxis führen.

Es kann zur Einschränkung der Rechte des Beschuldigten kommen, die ihm als einer Person mit physischen oder psychischen Schwächen zugestanden werden müssen oder im Gegenteil, es kann zur Gewährung zusätzlicher Rechte an Personen führen, denen sie nach dem Strafprozessrecht nicht zustehen.

91

92

Jurisprudencija, 2003, t. 38(30); 77–90

TEISMO ĮSAKYMO PROCEDŪROS TEISINĖ PRIGIMTIS: LYGINAMIEJI ASPEKTAI

Doktorantas Rimvydas Norkus

Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Šeimos teisės ir civilinio proceso katedraAteities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 271 45 93Elektroninis paštas rnorkus@vtr.lt

Pateikta 2002 m. sausio 29 d.Parengta spausdinti 2003 m. balandžio 28 d.Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Šeimos teisės ir civilinio proceso katedros vedėjas dr. Virgilijus Valančius ir Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Civilinės teisės ir civilinio proceso katedros docentas dr. Vytautas Nekrošius

S a n t r a u k a

Straipsnis skirtas teismo įsakymo procedūros lyginamajai analizei. Autorius apžvelgia kai kurių užsienio valstybių teismo įsakymo modelius ir jais remdamasis atlieka nagrinėjamos procedūros klasifikaciją, išskirdamas dvi pagrindines rūšis: raginamąjį procesą ir teismo įsakymo procedūrą kaip vykdymo proceso atmainą. Lietuvoje pasirinktas raginamojo proceso modelis, todėl šiai rūšiai straipsnyje skiriama daugiausia dėmesio. Straipsnyje formuluojamas teismo įsakymo procedūros apibrėžimas tarptautiniu mastu.

Daug dėmesio straipsnyje skiriama Civilinio proceso kodekso projekte (toliau – projekte) numatytoms teismo įsakymo procedūros naujovėms, kurios nagrinėjamos lyginant jas su vis dar galiojančio CPK 201 skirsnyje numatytu įstatyminiu reguliavimu bei atsižvelgiant į teismų praktikoje kylančius neaiškumus. Lietuviškas teismo įsakymo procedūros modelis apžvelgiamas tarptautiniame lyginamajame kontekste.

1998 m. gruodžio 10 d. Lietuvos Respublikos Seimui priėmus Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) pakeitimo ir papildymo įstatymą [1], buvo sulaužyta ilgametė tarybinės bei ją iš dalies perėmusios nepriklausomos Lietuvos civilinio proceso teisės tradicija visas civilines bylas nagrinėti pagal vieną žodinį ieškininės teisenos modelį (be ypatingoje teisenoje numatytų procedūrų). Iš tiesų dar galiojančio CPK 201 skirsnis [2], nors ir gana nedidelės apimties, turėjo reikšti gana didelį žingsnį į priekį tobulinant procesinį teisinį reguliavimą bei kuriant modernios vakarietiškos minties paveiktą CPK. Kaip ir reikėjo tikėtis, teismo įsakymo institutas buvo tik „pirmoji kregždė“ supaprastinto civilinių bylų nagrinėjimo linkme. Toliau įgyvendinant civilinio proceso koncentruotumo principą CPK projekte [3] yra numatyta jau keletas

93

supaprastinto civilinių bylų nagrinėjimo kategorijų, be teismo įsakymo, išskiriant dokumentinį procesą, bylas dėl daikto valdymo pažeidimų ir ginčų dėl nedidelių sumų priteisimo nagrinėjimo. Pažymėtina, jog jau 1984 m. Europos Tarybos Mi-nistrų Komitetas rekomendacijoje Nr. R(84)5 siūlė nustatyti supaprastintą atskirų civilinių bylų kategorijų nagrinėjimo tvarką [4, p. 11].

Nuo teismo įsakymo instituto atsiradimo mūsų teisinėje sistemoje praėjo daugiau kaip treji metai. Tačiau iki šio laiko teisinėje literatūroje nebuvo bandoma atsakyti į klausimą, kokia šios procedūros prigimtis, kilmė bei vieta teisės sistemoje. Be daugiau apžvalginio pobūdžio straipsnių, teismo įsakymas netapo išsamesnės analizės objektu.

Didėjant civilinių bylų srautui daugelio valstybių įstatymų leidėjai yra priversti ieškoti civilinių bylų nagrinėjimo supaprastinimo būdų. Ko gero ta pati priežastis prieš trejetą metų paskatino Lietuvos Seimą į mūsų civilinį procesą įtraukti daugeliui užsienio valstybių jau seniai žinomą būdą, tam tikriems reikalavimams išspręsti numatantį sumarinę rašytinę procedūrą, palengvinančią įgyvendinti kreditorių teises. Kiekvienos valstybės įstatymų leidėjo tikslas – kuo daugiau ginčų išspręsti teismo įsakymo procedūros būdu ir taip sumažinti ieš-kinine tvarka teismuose nagrinėtinų bylų skaičių. Neabejotinos „pionierės“ šioje srityje yra Vokietija ir Austrija. Tačiau ir šiose šalyse egzistuojantys teismo įsakymo procedūrų modeliai yra gana skirtingi. Didelė tiek galiojančio Lietuvos CPK, tiek projekte numatytų teismo įsakymo procedūrų dalis yra perimta iš šių valstybių. Tačiau vien tokia konstatacija nepadeda atsakyti į klausimą, kokią vietą ir reikšmę teismo įsakymas užima mūsų šalies civiliniame procese. Lieka neaišku, ar taikomos procedūros tikrai yra efektyvios, ar jos užtikrina operatyvų kreditorių teisių įgyvendinimą bei nepažeidžia skolininkų teisių, kodėl CPK projekte nu-matyta keisti dar visiškai naują teismo įsakymo modelį, kaip teismo įsakymą padaryti tikrai patraukliu kreditorių teisių gynimo mechanizmu. Būtent šios problemos gvildenamos straipsnyje.

Straipsnis susideda iš 3 dalių. Pirmoji dalis skirta aptarti Lietuvoje vartojamos teismo įsakymo sąvokos problematiką. Antrojoje didžiausios apimties straipsnio dalyje analizuojamos skirtingos pasaulyje egzistuojančios teismo įsakymo procedūros formos. Daugiausia dėmesio skiriama Vokietijos bei Austrijos įstatyminiam reguliavimui, nes būtent šių valstybių teismo įsakymo modeliai šiandien daugiausiai turi įtakos Lietuvos (ir ne tik) civiliniam procesui. Trečioji dalis skirta apžvelgti Lietuvos CPK projekte numatytoms teismo įsakymo pro-cedūros naujovėms, lyginant jas su vis dar galiojančiu teismo įsakymo modeliu, kartu bandoma suformuluoti lietuviškos teismo įsakymo procedūros apibrėžimą bei priskirti ją prie kurios nors iš pasaulyje egzistuojančių formų.

Terminologijos problema

Nuo pat CPK 201 skirsnio atsiradimo Lietuvos teisinėje sistemoje supaprastintai nežodinei teisminei skolų išieškojimo procedūrai apibūdinti vartojamas teismo įsakymo terminas. Nors, kaip matyti iš vis dar galiojančio CPK 201 skirsnio, jo pavadinimas yra „Atskirų bylų kategorijų nagrinėjimo ypatumai“, o sąvoka „teismo įsakymas“ turėtų reikšti tik procesinį dokumentą, kuris išduodamas kaip tų procesinių ypatumų naudojimo rezultatas, praktikoje „teismo įsakymo“ terminas ėmė reikšti visą supaprastintą bylų nagrinėjimo modelį. Ir tai iš dalies suprantama, kadangi CPK 201 skirsnio pavadinimas pernelyg sudėtingas ir nelankstus, kad prigytų praktikoje. CPK projekto pirminiame variante buvo numatyta įtvirtinti ne visiškai pagrįstas, bet praktikoje susiklosčiusias vartojamas sąvokas, ir visas XXIV skyrius, kuris turėtų reikšti taikomos procedūros pavadinimą, pavadintas teismo įsakymu. Kitoms projekto dalims, skyriams ar skirsniams suteikti pavadinimai, atspindintys jų esmę ir vietą civilinio proceso

94

teisės sistemoje, pavyzdžiui, procesas pirmosios instancijos teisme, dokumentinis procesas, ypatingoji teisena ir pan. Šiuo atžvilgiu terminas „teismo įsakymas“ neprisiderino prie visos CPK projekto sistemos, kadangi neatskleidė šios supaprastintos procedūros esmės. Kaip matysime vėliau, tokio Lietuvoje taikomo supaprastinto bylų nagrinėjimo modelio esmė yra atkreipti skolininko dėmesį į neįvykdytus įsipareigojimus, paraginti jį geruoju įvykdyti prievolę, taip taupant tiek kreditoriaus, tiek teismo, tiek paties skolininko laiką bei lėšas. Būtent tokią šios procedūros esmę skleidžia Vokietijoje bei Austrijoje vartojama terminologija: terminas „Mehnverfahren”, kaip procedūros pavadinimas, reiškia raginamąjį pro-cesą, o sąvoka „Zahlungsbefehl“ (Austrijoje), verstina kaip „teismo įsakymas“, reiškia tik vieną iš raginamajame procese išduodamų procesinių dokumentų. Terminas „raginamasis procesas“ puikiai atskleidžia visos procedūros esmę bei derinasi su naujojo CPK sistema. Ir nors kai kurių šalių proceso kodeksuose (Rusija) teismo įsakymu (судебный приказ) pavadinta visa procedūra, net ir ten praktikoje prigijo terminas, išreiškiantis procedūros esmę (приказное производство) [5, p. 182]. Tačiau nenorint painioti skaitytojų straipsnyje ragi-namojo proceso pavadinimas bus vartojamas kalbant tik apie kai kurių užsienio šalių sumarines procedūras, o atsižvelgiant į Lietuvos įstatyminį reguliavimą mūsų šalyje taikomą procedūrą bus bandoma apibūdinti pasitelkiant teismo įsakymo sąvoką. Sveikintina, jog CPK projekto rengėjai atsižvelgė į pateiktas pastabas, aptariamą procedūrą reglamentuosiantį skyrių pavadindami „Bylų dėl teismo įsakymo išdavimo nagrinėjimo ypatumai“. Ir nors šis pavadinimas ne iki galo atskleidžia nagrinėjamos procedūros esmę, tačiau bent jau atitinka projekto sistemą, todėl vertintinas teigiamai.

Teismo įsakymo procedūrų rūšysI. Pasaulyje egzistuoja daugybė įvairių supaprastintų civilinių bylų

nagrinėjimo būdų, tačiau tik nedaugelį jų galima priskirti tam, kas Lietuvoje vadinama teismo įsakymu, o užsienyje dažniausiai turi raginamojo proceso pavadinimą. Pirmiausia išskirtini du dideli teismo įsakymo procedūrų modeliai: teismo įsakymo procedūra (raginamasis procesas) kaip tiriamasis procesas (Erkenntnismahnverfahren), ir teismo įsakymo procedūra, kaip vykdymo proceso atmaina (Vollstreckungsmahnverfahren). Kadangi mūsų šalyje įtvirtintas raginamojo proceso, kaip tiriamojo proceso, modelis, jis pirmiausia ir aptartinas.

Lietuvoje egzistuojančiam teismo įsakymo modeliui didelės įtakos turėjo Vokietijos bei Austrijos raginamieji procesai. Būtent šių valstybių raginamieji procesai laikomi klasikiniais raginamojo proceso modeliais. Teismo įsakymo procedūros reikšmę šiose šalyse galėtų pailiustruoti keletas statistikos duomenų: 1987 m. tuometinės VFR teritorijoje paduota 5,6 mln. pareiškimų dėl teismo įsakymo išdavimo. Palyginimui galima pasakyti, jog apylinkių teismuose (Amtsgerict), be šeimos bylų, paduota tik 1,3 mln. ieškininių pareiškimų bei 0,36 mln. ieškininių pareiškimų į Žemės teismą (Landgericht), kaip pirmosios instancijos teismą. Prie VFR prisijungus naujoms žemėms, šiuo metu per metus gaunama apie 8 mln. pareiškimų dėl teismo įsakymo išdavimo. Austrijoje, kurioje gyventojų skaičius gerokai mažesnis, 1981 m. buvo gauta apie 0,5 mln. tokių pareiškimų, o 1986 m. įvedus privalomą teismo įsakymo procedūrą pareiškimų skaičius per metus padidėjo ir siekia 0,8 mln. [6, p. 4].

II. Vokietijoje kreditorius turi galimybę rinktis raginamąjį procesą arba bendrąją ieškininę teiseną. Ginčo vertės riba, iki kurios galimas raginamasis procesas, nėra nustatyta. Pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo (Mahnantrag) turi tik individualizuoti kreditoriaus reikalavimą – jį pagrįsti įrodymais nereikalaujama. Priimant pareiškimą pakanka nustatyti, ar reikalavimo teisė pagal pateiktus duomenis gali egzistuoti, o ne ar ji egzistuoja (stark ein-

95

geschränkte Schlüssigkeitsprüfung) [7, p. 334]. Priėmus pareiškimą, išleidžiamas raginimas (Mahnbescheid), kuris siunčiamas skolininkui. Jeigu skolininkas nepareiškia prieštaravimo šiam raginimui (Widerspruch), pareiškėjui prašant išleidžiamas nutarimas dėl vykdymo (Vollstreckungsbescheid), kuris yra laikinai vykdytinas kaip ir sprendimas už akių. Skolininkas vėl gali pareikšti prieštaravimą (Einspruch) šiam nutarimui, o to nepadarius nutarimas dėl vykdymo įsiteisėja, ir raginamasis procesas baigiasi. Nei skolininko prieštaravimas raginimui, nei prieštaravimas nutarimui dėl vykdymo neprivalo būti pagrįsti įrodymais ar motyvuoti – abu jie yra lygiaverčiai procesiniai veiksmai, išieškojimą raginamojo proceso būdu darantys neįmanomą. Tačiau tokiu būdu vilkinti procesą skolininkui yra netikslinga, nes viso bylinėjimosi metu nuo bylos iškėlimo iki visiško sprendimo įvykdymo skaičiuojami delspinigiai bei palūkanos [8].

III. Austrijoje pareiškus piniginį reikalavimą, kurio suma ieškinio pareiškimo metu neviršija šimto tūkstančių šilingų, nuo 1986 m. nebėra galimybės rinktis tarp raginamojo proceso ir bendrosios ieškininės teisenos. Taigi raginamasis procesas Austrijoje yra privalomas, teismas jį taiko ex officio. Teismingumo klausimai sureguliuoti lygiai taip pat kaip ir bendrojoje ieškininėje teisenoje. Pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo turinys turi atitikti ieškininiam pareiškimui keliamus reikalavimus, t. y. turi būti motyvuotas ir pagrįstas įrody-mais kaip ir bet kuris kitas ieškinys, todėl jis ir vadinamas ieškiniu (Klage), o ne pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo. Jeigu ieškinys atitinka formalius reikalavimus, teismas nepranešęs skolininkui išleidžia įsakymą dėl mokėjimo (Zahlungsbefehl), kuris persiunčiamas atsakovui kartu su ieškiniu. Ieškinys nepersiunčiamas, jeigu įsakyme dėl mokėjimo yra įtraukti visi duomenys, nurodyti ieškininiame pareiškime. Atsakovui per 14 dienų pareiškus priešta-ravimą (Einspruch) įsakymas dėl mokėjimo netenka galios, ir be jokių papildomų pareiškimų prasideda normalus ieškininės teisenos procesas. Jeigu atsakovas laiku nepareiškia prieštaravimo, įsakymas dėl mokėjimo įsiteisėja ir ieškovui persiunčiamas vykdomasis dokumentas [9].

IV. Teismo įsakymo procedūra, kaip vykdymo proceso atmaina, yra Šveicarijos išradimas. Tam tikrų sąsajų su šia procedūra galima rasti tarpukario Lietuvoje egzistavusiame priverstinio vykdymo pagal aktus procese [10] bei šiandieninės Latvijos civiliniame procese numatytoje priverstinio įsipareigojimų vykdymo neginčo tvarka procedūroje (Latvijos CPK 50 skirsnis) [11]. Esminis skirtumas nuo anksčiau aptartų procedūrų yra tas, kad kreditoriaus reikalavimo egzistavimas čia nustatomas ne galutinai, įsiteisėjusiu teismo įsakymu, o laikinai, tik priverstinio vykdymo tikslais.

Prieš pradedant aptarinėti šveicarišką teismo įsakymo procedūros modelį reikia atkreipti dėmesį į šios šalies vykdymo proceso specifiką. Lietuvos ir daugelio kitų valstybių teisė priverstiniam vykdymui pradėti paprastai įpareigoja kreditoriaus reikalavimo pagrįstumą įrodyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar kitokiu vykdytinu sprendimu. Šveicarijoje tokio reikalavimo nėra – norint pradėti priverstinį vykdymą pakanka paprasto kreditoriaus pareiškimo, kuriam nėra būtinas joks teismo ar kitos institucijos sprendimas. Savaime suprantama, kreditorius gali kreiptis į teismą bendra tvarka, ir priverstinio vykdymo veiksmus pradėti tik įsiteisėjusio sprendimo pagrindu, tačiau tai nėra būtina – priverstinis vykdymas galimas tiek esant įsiteisėjusiam sprendimui, tiek ir be jo. Šis modelis grindžiamas teiginiu, kad joks civilinio proceso principas neginčytiniems reikalavimams įgyvendinti nereikalauja įsiteisėjusio sprendimo. Kreditorius paprastai yra suinteresuotas realiu skolininko prievolės įvykdymu, o reikalavimo pagrįstumo nustatymas įsiteisėjusiu sprendimu dažniausiai yra tik šalutinis [12, p. 156].

Savaime suprantama, jog skolininkas kreditoriaus reikalavimo pagrįstumą gali pripažinti tiek ginčų sprendimo procese, tiek priverstinio vykdymo metu.

96

Šveicarijos įstatymų leidėjas pasirinko antrąjį variantą, priverstinio vykdymo procesą padalindamas į dvi dalis: vadinamąjį įvadinį procesą ir tikrąjį vykdymo procesą. Įvadinio proceso esmė yra tik tokia – nustatyti, ar skolininkas neprieštaraus priverstiniam vykdymui, nesant įsiteisėjusio teismo sprendimo. Būtent šiame įvadiniame procese yra išleidžiamas įsakymas dėl mokėjimo (Zahlungsbefehl), kurio pagrindu ir skolininkui neprieštaraujant pradedami vykdymo veiksmai, o pats įvadinis procesas literatūroje laikomas ypatinga raginamojo proceso atmaina [12, p. 150]. Įsakymu dėl mokėjimo, kurį išleidžia vykdymo procesą atliekanti institucija, skolininkas yra įpareigojamas per 10 dienų po jo įteikimo pranešti, ar kreditoriaus reikalavimą ginčija. Šis įsakymas dėl mokėjimo Šveicarijos civiliniame procese atlieka dvigubą funkciją: viena vertus, jis atitinka mūsų vykdymo procese naudojamą raginimą skolininkui įvykdyti sprendimą geruoju; kita vertus, jis yra būtinas procesinis dokumentas, leidžiantis atlikti vykdymo veiksmus nesant įsiteisėjusio teismo sprendimo. Tačiau vykdymo veiksmai negalimi, jeigu skolininkas tokiam priverstiniam vykdymui prieštarauja. Skolininkui pateikus prieštaravimus kreditoriui lieka tik galimybė kreiptis į teismą ir savo reikalavimo pagrįstumą nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Jeigu skolininkas prieštaravimų nepateikė, prasideda priverstinis vykdymas, kadangi savo neprieštaravimu skolininkas pripažino, jog reikalavimas jo atžvilgiu yra pagrįstas. Tačiau tokia konstatacija atliekama tik priverstinio vykdymo tikslais – ji nereiškia, kad nustatytas kreditoriaus reikalavimo materialinis pagrįstumas. Skolininkui lieka galimybė per vienerių metų terminą reikšti ieškinį, ginčijant kreditoriaus reikalavimą, kartu ir priverstinį vykdymą. Tačiau tokiu atveju įrodinėjimo našta pereina skolininkui – jis privalo įrodyti, kodėl kreditoriaus reikalavimas bei priverstinis vykdymas buvo neteisėti. Taigi Šveicarijos atveju įsakymas dėl mokėjimo yra būtina prielaida priverstiniam vykdymui pradėti, bet tuo jo vaidmuo neapsiriboja: įsakymu dėl mokėjimo pasiekiama, kad skolininkas laikinai pripažįsta kreditoriaus reikalavimus priverstinio vykdymo tikslais. Dėl šios priežasties šveicariškojo vykdymo proceso įvadinę dalį galima laikyti ypatinga teismo įsakymo procedūros atmaina, turinčia bendrų bruožų tiek su Vokietijos bei Austrijos raginamaisiais procesais, tiek su Lietuvos teismo įsakymo procedūra.

V. Teismo įsakymo procedūra, kaip vykdymo proceso atmaina, įtvirtinta Latvijos CPK, numato, jog tam tikri įsipareigojimai (kylantys iš sutarčių, kurių įvykdymą užtikrina hipoteka; kylantys iš notaro patvirtintų terminuotų sutarčių dėl piniginių sumų sumokėjimo ar kilnojamojo daikto grąžinimo; kylantys iš notaro patvirtintų terminuotų nuomos sutarčių, išskyrus buto nuomą; kylantys iš protestuotų vekselių) gali būti priverstinai įgyvendinami, teismui tuo klausimu priimant nutartį, prieš tai nepranešus skolininkui. Kreditorius su pareiškimu dėl neginčytinų įsipareigojimų vykdymo kreipiasi į atsakovo gyvenamosios vietos rajono (miesto) teismą arba, jeigu įsipareigojimų vykdymas susijęs su nekilnojamuoju daiktu, į daikto buvimo vietos teismą arba hipotekos įregistravimo vietos teismą. Pareiškime nurodoma, kokio įsipareigojimo vykdymo neginčo tvarka ir kokio dokumento pagrindu prašo kreditorius. Teismas ne vėliau kaip per septynias dienas patikrina tokio pareiškimo pagrįstumą ir pripažinęs jį tenkintinu priima nutartį dėl priverstinio vykdymo skolininko atžvilgiu. Nutartis ne vėliau kaip per tris dienas išsiunčiama skolininkui bei kreditoriui. Ji įsiteisėja nedelsiant ir turi vykdomojo dokumento galią. Jeigu skolininkas mano, kad kreditoriaus reikalavimas iš esmės nepagrįstas, per šešis mėnesius gali reikšti kreditoriui ieškinį bendra tvarka, ginčydamas savo įsipareigojimą. Pateikus ieškinį galimas vykdymo veiksmų sustabdymas, o jeigu išieškojimas jau įvyko, skolininkas gali prašyti užtikrinti jo ieškinį [11, p. 131].

VI. Praktiškai analogiška procedūra buvo numatyta tarpukario Lietuvoje egzistavusiame priverstinio vykdymo pagal aktus procedūroje. Tam tikslui buvo skirtas tuo metu mūsų šalyje galiojusio Rusijos civilinės teisenos įstatymo su jau

97

Lietuvos išleistais pakeitimais ir papildymais 10 skyrius. Priverstinai vykdomi buvo notarine tvarka patvirtinti aktai, kuriais skolininkas įpareigojamas perduoti pinigus arba kitą kilnojamąjį turtą, jeigu tai nesusiję su ieškovo pareigų vykdymu; iš notarine tvarka patvirtintų nekilnojamojo turto nuomos sutarčių kylantys nuomininko įsipareigojimai išsikraustyti arba grąžinti nuomojamą turtą pasibaigus nuomos terminui bei mokėti nuompinigius; protestuotieji vekseliai; nustatyta tvarka patvirtinti susitarimai mokėti atlyginimą dėl nelaimingų atsitikimų darbe; darbo sutartys, kiek jos susijusios su darbuotojo negautu darbo užmokesčiu arba kompensacija, jeigu darbo inspektoriaus paliudyta, kad šios išmokos neišmokėtos. Priverstinio vykdymo pagal aktus esmė buvo ta, kad apylinkės teismas, pripažinęs pareiškėjo prašymą tenkintinu, įrašydavo apie tai rezoliuciją pačiame akte, kuri būdavo tolygi teismo sprendimui. Aktas su jame esančiu vykdomuoju įrašu galėjo būti priverstinai vykdomas bendra sprendimams vykdyti nustatyta tvarka, išskyrus tam tikras įstatyme nustatytas išimtis. Atsakovas, laikydamas išieškotojo reikalavimą nepagrįstu, galėjo per 6 mėnesius nuo priverstinio vykdymo akto nuorašo įteikimo jam dienos pareikšti ieškinį išieškotojo „reikalavimų esmei sugriauti“ [10], taip pat galėjo prašyti sustabdyti priverstinį vykdymą, o jeigu vykdymo veiksmai jau atlikti – užtikrinti ieškinį.

VII. Neabejotina, kad pasaulyje egzistuoja ir daugiau supaprastinto bylų nagrinėjimo formų, tačiau jau vien iš apžvelgtų valstybių teismo įsakymo procedūros modelių galima daryti gana apibendrintas išvadas bei bandyti nagrinėjamą procedūrą suskirstyti į rūšis.

Pirmiausia išskirtina teismo įsakymo procedūra kaip tiriamasis procesas (raginamasis procesas) bei teismo įsakymo procedūra kaip vykdymo proceso atmaina. Esminis šių dviejų procedūrų skirtumas – jomis priimamų sprendimų teisinė galia. Pirmoji forma, t. y. raginamasis procesas (Vokietija, Austrija, Rusija, Lietuva) turi tikslą ne tik padėti kreditoriui greičiau suteikti vykdomąjį dokumentą, bet ir galutiniu sprendimu nustatyti kreditoriaus reikalavimo pagrįstumą, kuris iš esmės nebegalės būti ginčijamas. Raginamojo proceso esmė yra pasistengti, kad skolininkas savo prievolę kreditoriui įvykdytų geruoju, ir nebūtų pradėta bylinėtis ginčo teisenoje (iš čia ir pavadinimas), o skolininkui liekant pasyviam – greičiau išduoti kreditoriui vykdomąjį dokumentą. Taip siekiama išvengti nereikalingų teismo procesų, jeigu kreditoriaus reikalavimas yra akivaizdus, o skolininkas neturi argumentų jam prieštarauti. Skolininko neprieštaravimas (pasyvumas) reiškia teisinę prielaidą, kad su kreditoriaus reika-lavimu jis sutinka (Rechtsanerkenntnis durch Schweigen) [6, p. 14]. Tačiau raginamasis procesas skirtas ne vien kreditoriaus teisėms apsaugoti. Skolininkas taip pat turi būti suinteresuotas tokios procedūros taikymu, nes, pirmiausia, esant pagrįstam kreditoriaus reikalavimui, skolininkui bus priteisiamos gerokai mažesnės teismo išlaidos, kadangi raginamasis procesas paprastai su dideliais kaštais nėra susijęs. Antra, skolininkas gali išvengti išlaidų advokato pagalbai apmokėti priteisimo, kadangi kai kuriose užsienio šalyse daugumoje bylų šalys net pirmosios instancijos teisme bylinėjasi privalomai dalyvaujant advokatui1, o raginamąjį procesą dėl jo paprastumo leidžiama vesti ir be profesionalaus teisininko pagalbos. Aišku, dar geresnė išeitis būtų pabandyti šalims kilusį ginčą išspręsti net nesikreipiant į teismą, t. y. atlikti raginimą neteisminiu būdu, kaip yra kai kuriose Vokietijos žemėse. 1999 m. gruodžio 15 d. Federalinis įstatymas dėl neteisminio ginčų sprendimo suteikia teisę žemėms jų vidaus įstatymais nustatyti privalomąją taikinimo procedūrą esant ginčams, kurių kaina nesiekia 1500 DEM [13, p. 11]. Pavyzdžiui, Šiaurės Reino Vestfalijos žemėje šio įstatymo pagrindu 2000 m. spalio 1 d. įsigaliojo įstatymas dėl privalomo taikinimo, pagal kurį ginčus iki 1200 DEM šalys pirmiausia turi pabandyti išspręsti taikinimo

1 Pavyzdžiui, Vokietijoje advokato dalyvavimas privalomas, jeigu pareiškimas teismingas Žemės teismui (Landgericht) kaip pirmosios instancijos teismui, t. y. ginčo suma siekia 10 000 DEM.

98

institucijoje [14]. Šis reikalavimas nekeliamas raginamajam procesui. Jeigu skolininkas prieš pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo pateikia prieštaravimą, galima toliau bylinėtis ginčo teisenoje, nereikalaujant neteisminio ginčo sureguliavimo, kadangi raginamasis procesas iš esmės atlieka tą pačią funkciją teisminiu būdu. Vienintelis tokio neteisminės ginčų sprendimo tvarkos trūkumas, palyginti su teisminiu raginamuoju procesu, – neteisminiu būdu kreditorius negali gauti vykdomojo dokumento, jeigu skolininkas geruoju prievolės neįvykdys, o raginamasis procesas šį klausimą išsprendžia. Nagrinėjamos procedūros esmės nepakeičia tai, ar teismo įsakymas išduodamas prieš tai pranešus skolininkui (galiojantis Lietuvos CPK, Vokietija, Rusija), ar nepranešus (Austrija, CPK projektas), kadangi visais atvejais priverstinis vykdymas galimas tik skolininkui nepareiškus prieštaravimų, o Austrijoje bei Lietuvos CPK projekte numatytų teismo įsakymų esmė nedaug skiriasi nuo aptartose šalyse bei galiojančiame Lietuvos CPK numatyto pranešimo skolininkui.

VIII. Teismo įsakymo procedūros, kaip vykdymo proceso atmainos (Šveicarija, Latvija, tarpukario Lietuva), pagrindinis tikslas yra kitas – kreditoriaus reikalavimo pagrįstumas nustatomas ne galutinai, o tik priverstinio vykdymo tikslais. Be abejonės, abu modeliai turi tiek privalumų, tiek trūkumų. Kritikuodami mūsų teismo įsakymo procedūrą kai kurie Lietuvos teisės mokslo atstovai įžvelgė nemažai dabartinio teismo įsakymo procedūros įstatyminio reguliavimo bei atitinkamų CPK projekto nuostatų trūkumų, todėl siūlė pasinaudoti minėta tarpukario Lietuvos patirtimi, įtvirtinant teismo įsakymo procedūrą kaip vykdymo proceso atmainą [15]. Akivaizdu, jog toks proceso modelis suteiktų galimybę kreditoriui greitai apginti savo teises, tačiau kiltų kita problema, jeigu patenkinus skolininko ieškinį paaiškėtų, kad išieškotojas yra nemokus, ir susigrąžinti išieškoto turto nebėra iš ko. Galima būtų diskutuoti net dėl tokios tvarkos suderinamumo su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintu nuosavybės neliečiamumo principu. Kita vertus, nėra visiškai pagrįsta ir tai, kodėl sprendimo neįvykdymo rizika visais atvejais turėtų gulti ant ieškovo pečių. Aišku tik tai, kad teismo įsakymo procedūra, kaip vykdymo proceso atmaina, gali būti taikoma tik beveik abejonių nekeliančių skolininko įsipareigojimų priverstiniam vykdymui atlikti, dėl to nėra būtina atsižvelgti į galimą skolininko prieštaravimą. Iš tokia tvarka įgyvendinamų reikalavimų sąrašo (tarpukario Lietuva, Latvija) matyti, kad tikimybė, jog kreditoriaus pareiškimas pagrįstas, yra daug didesnė nei priešinga. Pavyzdžiui, priverstinis vykdymas pagal aktus darbuotojo negautam darbo užmokesčiui išreikalauti tarpukario Lietuvoje galėjo būti taikomas tik tada, kai darbo inspektoriaus būdavo paliudyta, kad šios išmokos neišmokėtos. Šiuo at-žvilgiu Šveicarijos situacija kiek kitokia, kadangi ten skolininko neprieštaravimas yra būtina sąlyga priverstiniam vykdymui pradėti. Tačiau ten naudojamo įsakymo dėl mokėjimo teisinė prigimtis (tik priverstinio vykdymo tikslais) leidžia šveicariškąjį modelį priskirti prie teismo įsakymo procedūros kaip vykdymo proceso atmainos, o ne prie raginamojo proceso.

IX. Lietuvos įstatymų leidėjas tiek galiojančiame CPK, tiek CPK projekte aiškiai pasuko raginamojo proceso modelio linkme, todėl toliau aptartinos šios procedūros rūšys.

Raginamasis procesas gali būti vienpakopis (Austrija, Lietuvos CPK projektas) arba dvipakopis (Lietuva, Vokietija, Rusija). Vienpakopio raginamojo proceso metu kreditoriaus reikalavimas patenkinamas bei gali būti priverstinai įgyvendinamas, jei skolininkas neprieštarauja išleistam teismo įsakymui; dvipakopio – jei teismas, skolininkui esant pasyviam, išleidžia skolininko pasyvumą aiškiai konstatuojantį procesinį dokumentą. Pastarojo privalumas yra geresnė skolininko teisių apsauga, kadangi skolininkui suteikiamos dvi procesinės priemonės prieštarauti kreditoriaus reikalavimui. Tokia praktika egzistuoja Vokietijoje, kur tiek prieštaravimas pareiškėjo reikalavimui (Widerspruch), tiek

99

prieštaravimas vykdytinam teismo įsakymui (Einspruch) gali lemti bylos perdavimą nagrinėti ieškininės teisenos tvarka. Literatūroje taip pat teigiama, jog dvipakopis raginamasis procesas labiau užtikrina materialiai teisingų sprendimų priėmimą, kadangi teismui suteikiamos dvi galimybės vertinti kreditoriaus reikalavimą bei pareikšti nuomonę dėl jo pagrįstumo [6, p. 253]. Tačiau, mūsų nuomone, šie privalumai nekompensuoja dvipakopio raginamojo proceso trūkumų. Vienpakopė procedūra, palyginti su dvipakope, yra paprastesnė bei greitesnė, o skolininko pasyvumas čia leidžia greičiau apginti kreditoriaus teises. Vienpakopiame raginamajame procese teismo įsakymas prilyginamas sprendimui su atidedamąja sąlyga. Jis yra priimamas, nors kol kas nėra aišku, ar skolininkas naudosis jam suteiktomis gynybos priemonėmis. Tik skolininkui esant pasyviam teismo įsakymas įsiteisėja ir gali būti vykdomas. Dvipakopiame raginamajame procese raginimas (Vokietijoje) arba pranešimas skolininkui (galiojantis Lietuvos CPK) yra tik prielaida priimti teismo įsakymą, kuriam skolininkas taip pat galės prieštarauti.

Taip pat išskiriamas privalomas arba pasirenkamas raginamasis procesas. Jeigu raginamojo proceso taikymas yra būtina sąlyga, be kurios neįmanoma bylą nagrinėti ginčo teisenos tvarka, susiduriame su privalomu raginamuoju procesu, o jeigu teismo įsakymas išleidžiamas tik esant pareiškėjo prašymui, tai jau pasirenkamas raginamasis procesas. Tačiau kalbant apie privalomą raginamojo proceso modelį reikia skirti, kas turi pareigą jį taikyti. Jei ši pareiga skiriama kreditoriui, yra suvaržoma pastarojo galimybė pasirinkti: ar naudotis ginčo teisena ar raginamuoju procesu, o gautą ieškininį pareiškimą, netaikius tai bylų kategorijai privalomos raginimo procedūros, teismas turėtų atsisakyti priimti. Jei ši pareiga skiriama teismui, raginamąjį procesą teismas pagal įstatymo nustatytus atitinkamų reikalavimų kriterijus taiko ex officio, neatsižvelgdamas į pareiškėjo prašymą (amtswegiges Mahnverfahren) [16, p. 47]. Vienpakopio privalomojo raginamojo proceso privalumai yra akivaizdūs: praktikoje ši procedūra užtikrina greitą ir nesudėtingą bylos perdavimą nagrinėti ginčo teise-nos tvarka skolininkui pateikus prieštaravimus, kai, kai kurių autorių teigimu, neprivalomas raginamasis procesas užuot spartinęs tik užvilkina galutinio sprendimo priėmimą, kadangi skolininkui pateikus prieštaravimus kreditorius savo reikalavimams įgyvendinti turi reikšti ieškinį bendra tvarka [17, p. 673]. Aišku, jog neprivalomas raginamasis procesas tiek Vokietijoje, tiek daugelyje kitų kraštų, tarp jų ir Lietuvoje, buvo sukurtas kaip ypatinga neginčytinų reikalavimų įgyvendinimo procedūra. Kadangi kreditorius yra geriausiai informuotas apie savo santykius su skolininku, jis prieš kreipdamasis į teismą raginamojo proceso tvarka visada turėtų pasistengti numatyti, ar skolininkas ginčys jo reikalavimą, bei „ar jam geriau teisybės ieškoti ginčo, ar raginamajame procese“ [12, p. 127]. Pažymėtina, kad protingam skolininkui vilkinti procesą reiškiant niekuo nepagrįstus reikalavimus nėra naudinga, kadangi visą laiką, kol tęsiasi byla, kreditoriaus naudai yra skaičiuojamos įstatymo nustatyto dydžio palūkanos. Be abejo, privalomas raginamojo proceso taikymas taip pat gali atrodyti abejotinas, jeigu iš anksto galima numanyti būsiant ginčą dėl teisės. Tačiau tokią procedūrą turinčių užsienio šalių praktikoje bylos užvilkinimas dėl šių priežasčių pasitaiko retai, kadangi skolininkui pateikus prieštaravimus byla greitai perduodama nagrinėti ginčo teisenos tvarka, o skolininko raginimas atliekamas persiunčiant jam ieškininio pareiškimo nuorašą su papildomu pranešimu, o tai ir taip yra būtina ginčo teisenoje.

Galima išskirti ir kitus raginamojo proceso modelius, pavyzdžiui, ar raginamasis procesas vykdomas naudojant elektroninio duomenų apdorojimo technologijas (Vokietija, Austrija), ar jo nenaudojant; ar kreditorius savo reikalavimą privalo pagrįsti įrodymais (galiojantis Lietuvos CPK, Rusija, Austrija), ar pakanka tiesiog kreditoriaus reikalavimą individualizuojančio pareiškimo ir

100

pan. Dėl ribotos darbo apimties jie nebus plačiau analizuojami, o daugiau dėmesio bus skirta aktualesniems ir didesnę pažintinę reikšmę turintiems teismo įsakymo modeliams.

Taigi teismo įsakymo procedūrą galima apibūdinti kaip ypatingą rašytinę procedūrą, kurioje įsiteisėjusiu teismo įsakymu galutinai (raginamasis procesas) arba kitokiu procesiniu dokumentu vien priverstinio vykdymo tikslais (vykdymo proceso atmaina) nustatomas kreditoriaus reikalavimo pagrįstumas, siekiant sudaryti sąlygas greičiau patenkinti kreditoriaus reikalavimą.

Teismo įsakymo procedūra Lietuvos CPK projekte

I. Tenka apgailestauti, jog šiame straipsnyje nėra galimybės pateikti oficialių statistikos duomenų apie teismo įsakymo procedūros taikymą mūsų šalies teismuose. Taip pat sunku daryti išvadas apie iki šiol galiojančios procedūros efektyvumą bei jos keitimo tikslingumą. Lietuvos teismų veiklą administruojančios įstaigos iki šiol tokios oficialios statistikos nevedė, tačiau iš bendro bylų srauto teismuose galima spręsti, jog nepaisant nemenkos kritikos teismo įsakymo procedūra mūsų šalyje prigijo, ir kreditoriai nevengia ja naudotis. Remiantis neoficialia informacija, kai kuriuose apylinkių teismuose CPK 201

skirsnio tvarka išnagrinėjama iki 25 proc. visų civilinių bylų, tačiau šių duomenų negalima laikyti visiškai patikimais.

CPK projekte numatoma keletas esminių teismo įsakymo procedūros pataisų, kurios turėtų iš esmės keisti galiojantį raginamojo proceso modelį. Aptartinos pagrindinės reformos kryptys.

II. Neabejotinai didžiausia naujovė teismo įsakymo procedūros sferoje yra ta, jog iš kreditoriaus nebebus reikalaujama savo reikalavimo pagrįsti ne tik rašytiniais, bet ir apskritai jokiais įrodymais. Šį reikalavimą taip pat numatoma panaikinti skolininko prieštaravimų atžvilgiu. Tuo požiūriu teismo įsakymo procedūros vystymosi tendencijos visiškai sutampa su Vokietijos raginamojo proceso raida, čia pareiškėjo reikalavimas taip pat pirmiausia turėjo būti pagrįstas įrodymais, tačiau vėliau šio reikalavimo atsisakyta. Pagrindinė tokią reformą pateisinanti idėja yra ši: protingas pilietis pats turi suvokti, ar jam skirtas reikalavimas yra pagrįstas [6, p. 15]. Pagal vis dar galiojančio CPK 201 skirsnį vien kreditoriaus tvirtinimo, jog skolininkas neįvykdė savo prievolės, nepakanka pareiškimui priimti. Pareiškimas privalo būti pagrįstas rašytiniais įrodymais, tačiau jie svarbūs tik sprendžiant pareiškimo priėmimo klausimą (panašiai, kaip sprendžiant ieškinio priėmimo klausimą). CPK 2564 straipsnyje nurodoma, jog pareiškimo priėmimo klausimą teisėjas išsprendžia priimdamas nutartį. Teismas atsisako priimti pareiškimą, jeigu jis neatitinka CPK 2563 straipsnio reikalavimų arba už jį nesumokėtas žyminis mokestis. Vienas iš CPK 2563 straipsnio reikalavimų yra pareiškimo pagrindimas rašytiniais įrodymais. Vadinasi, priimdamas pareiškimą teisėjas turi nustatyti, ar pridėtieji dokumentai tikrai pagrindžia kreditoriaus teisę reikalauti, kad prievolė būtų įvykdyta, ir ar pareiškėjo reikalavimas neviršija piniginio masto, atsispindinčio rašytiniuose įro-dymuose (Schlüssigkeit). Tai toli gražu nereiškia, kad įrodymai tiriami iš esmės. Pažymėtina, jog šios kategorijos bylose toks tyrimas niekada ir neatliekamas. Jei skolininkas pateikia motyvuotus ir pagrįstus prieštaravimus, byla gali būti nagrinėjama ieškininės teisenos tvarka, o jeigu tokie prieštaravimai nepateikti arba teismas jų nepriima, automatiškai išduodamas teismo įsakymas. Kaip teisingai pažymėjo vienodą teismų praktiką formuojantis Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, teismo įsakymas išduodamas tada, kai dėl piniginių reikalavimų, kylančių iš sutartinių prievolių, pagrįstų rašytiniais įrodymais, nėra ginčo tarp pareiškėjo ir skolininko [18, p. 207]. Nesant ginčo nėra tikslo atlikti visapusišką byloje esančių įrodymų tyrimą. Tokia praktika yra romėnų teisės principo

101

confessus in iure pro iudicato habetur atspindys1. Pagal dabartinį įstatyminį reguliavimą ginčo nebuvimu laikomas skolininko prieštaravimų nepateikimas arba teismo atsisakymas tokius prieštaravimus priimti. Savaime suprantama, dėl teisinio neišprusimo praktikoje dar pasitaiko atvejų, kai skolininkas prieštaravimų nepateikia manydamas, kad teismas „pats išsiaiškins“, nors su pareiškėjo reikalavimu visiškai nesutinka. Tokių situacijų gali padaugėti įsigaliojus naujajam CPK, pagal kurį kreditoriaus pareiškime privalu nurodyti tik reikalavimą individualizuojančius duomenis. Praktika parodys, ar didžioji Lietuvos visuomenės dalis atitinka „protingo žmogaus“, žinančio bei suprantančio jam skirto reikalavimo prasmę, kriterijus. Siekiant padėti teisiškai neišprususiam piliečiui suvokti teismo įsakymo procedūros specifiką, CPK projekto 437 straipsnyje numa-tyta pranešime skolininkui nurodyti, kad priimdamas teismo įsakymą teismas netikrino kreditoriaus pareikšto reikalavimo pagrįstumo (panašiai kaip Vokietijos CPK 692 str.). Tačiau dar reikšmingesniu saugikliu nuo aiškiai nepagrįstų reikalavimų turėtų tapti projekto 440 straipsnis, numatantis teismo teisę skirti 1000 litų baudą asmeniui, nesąžiningai pareiškusiam aiškiai nepagrįstą reikalavimą. Be to, CPK projekto 435 straipsnis suteikia teismui teisę jau pareiškimo priėmimo stadijoje nutartimi atsisakyti priimti aiškiai nepagrįstą pareiškimą. Tokį pareiškimo aiškų nepagrįstumą teismas turėtų konstatuoti įvertinęs pareiškime nurodomą reikalavimą bei jo faktinį pagrindą (CPK projekto 433 str. 1 d. 4 p.). Pavyzdžiui, jeigu pareiškėjas reikalautų įvykdyti terminuotą prievolę nesuėjus jos įvykdymo terminui (CK 6.34 str. 2 d.), tokį pareiškimą teismas galėtų atsisakyti priimti kaip aiškiai nepagrįstą. Tačiau tokia konstatacija įmanoma tik tada, kai visi šie duomenys atsispindi pareiškime teismui, kadangi, kaip jau minėta, pareiškimą pagrįsti rašytiniais įrodymais nereikalaujama. Kitais atvejais taikyti projekto 435 straipsnio 2 dalies 4 punktą bus praktiškai neįmanoma. Visgi teismas šį atsisakymo priimti pareiškimą pagrindą turėtų taikyti gana dažnai. Pareiškimą priėmus teismo žinion atsisakyti išduoti teismo įsakymą pagal CPK projekto 436 straipsnio 1 dalį nebebus galima – ne vėliau kaip kitą teismo dieną po pareiškimo priėmimo privalės būti išduodamas teismo įsakymas. Taigi tik pareiškimo priėmimo stadijoje teismas turės įgaliojimus preliminariai vertinti kreditoriaus reikalavimo pagrįstumą, kadangi teismo įsakymo išdavimas bus jau daugiau ar mažiau automatizuotas veiksmas. Dėl šių priežasčių prognozuojame, jog teismų praktika pareikalaus, kad kreditoriai gana detaliai aprašytų savo reikalavimus. Analizuojamas atsisakymo priimti pareiškimą pagrindas yra perimtas iš Austrijos CPK, kur teismas operuoja visais pareiškimą pagrindžiančiais įrodymais, ir dėl to jam nekyla didelių sunkumų konstatuoti aiškų pareiškimo nepagrįstumą. Minėta Lietuvos CPK projekto nuostata įgaus prasmę tik tada, kai kreditorius savo pareiškime detaliai aprašys savo reikalavimo pa-grindą. Visgi teigiama šios normos reikšmė yra didelė. Atsižvelgiant į numatomą įstatyminį reguliavimą (skolininkas neprieštarauja, vadinasi, sutinka), visiškai nepagrįsti reikalavimai kartais galėtų lemti ir teismo įsakymo įsiteisėjimą, o aptartoji norma galėtų užkirsti tam kelią. Aišku, teismas neturėtų tapti skolininko advokatu, ir kilus menkiausiai abejonei, atsisakyti priimti pareiškimus. Pavyzdžiui, šis pagrindas neturėtų būti taikomas, jeigu matyti, jog yra suėjęs ieškinio reikalavimo senaties terminas, kaip patvirtina ir Austrijos teismų praktika [9, p. 973]. Pirmiausia, pats skolininkas turi būti suinteresuotas savo gynyba ir laiku pateikti teismui prieštaravimus, o atsisakydamas priimti aiškiai nepagrįstą pareiškimą teismas tam tikra prasme turėtų ginti ne tik privačius, bet ir viešuosius interesus. Visų aptartųjų priemonių kompleksas turėtų padėti išvengti situacijų, kai nepagrįsto ar net nesąžiningo kreditoriaus reikalavimo pagrindu

1 Tas, kuris prisipažįsta, laikomas nuteistu.

102

išduodamas vykdomasis dokumentas, leidžiantis skolininko atžvilgiu atlikti priverstinį vykdymą.

III. Ne mažiau svarbi naujovė yra ta, kad iš skolininko, kaip ir iš kreditoriaus, nebebus reikalaujama savo prieštaravimų pagrįsti įrodymais. Maža to, skolininkas savo prieštaravimų net nebeprivalės motyvuoti (CPK projekto 439 str. 2 d.). Vien nurodymas „prieštarauju kreditoriaus pareiškimui“ išieškojimą teismo įsakymo procedūros nustatyta tvarka darys nebeįmanomą. Gali kilti natūralus klausimas: kokia prasmė lieka taikyti teismo įsakymo procedūrą, jei vien formalus skolininko pareiškimas išieškojimą iš jo šioje bylų kategorijoje padarys nebegalimą? Panaši kritika buvo išsakoma ir 1998 m. gruodžio 10 d. CPK pakeitus ir papildžius įstatymą, nors ankstesnėje teismo įsakymo procedūroje skolininkas savo prieštaravimus visgi privalėjo motyvuoti bei pagrįsti įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis. Teigta, jog nesąžiningas skolininkas visada pasinaudos galimybe prieštarauti dėl pateikto pareiškimo [15]. Aptariamąjį naująjį teisinį reguliavimą lėmė materialinės bei procesinės teisės sąveika. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numačius skolininko pareigą mokėti palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo atsirado prielaidos perimti austriškąjį bei vokiškąjį teisinį reguliavimą, pagal kurį skolininko valios išraiška (prieštaravimas) yra pakankamas pagrindas bylinėtis ginčo teisenos tvarka. Pagal vis dar galiojančio CPK 2567 straipsnio 2 dalį teismas sprendžia, ar skolininkas turi pagrindo prieštarauti pareiškėjo reikalavimams, kai ateityje, įvertinęs galimą riziką (mokėtinas palūkanas), savo procesinėmis teisėmis disponuos vien skolininkas. Tuo tikslu projekto 437 straipsnis įpareigoja teismą pranešime skolininkui, be kitų duomenų, nurodyti informaciją, jog nuo kreditoriaus pareiškimo teisme gavimo dienos iki teismo sprendimo galutinio įvykdymo sko-lininkui bus skaičiuojamos CK 6.37 straipsnyje ar kituose įstatymuose numatytos nustatyto dydžio palūkanos bei įstatyme ar sutartyje numatyti delspinigiai, jeigu prievolė buvo neįvykdyta ar įvykdyta netinkamai.

IV. Trečia esminė naujovė teismo įsakymo procedūros sferoje yra susijusi su šioje bylų kategorijoje galimomis įgyvendinti kreditorių reikalavimų rūšimis. Vis dar galiojančio CPK 201 skirsnis teismo įsakymo procedūros taikymą ne visai pagrįstai riboja vien piniginiais reikalavimais, kylančiais iš sutartinių bei pagrįstų rašytiniais įrodymais prievolių. CPK projekte tokio ribojimo nebeliko. Teismo įsakymo procedūros nustatyta tvarka galės būti įgyvendinami ne tik piniginiai reikalavimai, kylantys iš įvairiausių teisinių santykių (sutarties, delikto, darbo santykių, išlaikymo priteisimo ir kitų), bet ir reikalavimai priteisti kilnojamąjį daiktą. Jau minėta, jog aptariamoji procedūra yra iš esmės skirta išsiaiškinti ginčo tarp kreditoriaus bei skolininko buvimą ar nebuvimą ir paraginti pastarąjį geruoju įvykdyti prievolę, o šiam liekant pasyviam – greičiau išduoti kreditoriui vykdomąjį dokumentą. Dėl to nėra jokių priežasčių, kodėl esant privatinio pobūdžio teisiniams santykiams minėtieji reikalavimai negalėtų būti įgyvendinami teismo įsakymo procedūroje. Juk skolininkui bet kada suteikiama galimybė prieštarauti kreditoriaus reikalavimui, sudarant sąlygas perkelti procesą į ginčo teiseną, o drauge ten pateikti visus kreditoriaus reikalavimą paneigiančius argumentus. Visgi atkreiptinas dėmesys į vieną tokios procedūros taikymo išplėtimo aspektą. Remiantis Austrijos bei Vokietijos tradicija CPK projekte numatyta, jog bylos teismo įsakymo procedūroje bus nagrinėjamos, naudojant unifikuotas procesinių dokumentų formas, o procesiniams dokumentams sutvarkyti gali būti naudojamos informacinės technologijos. Vokietijos patirtis rodo, jog unifikuotame procesiniame dokumente labai sudėtinga individualizuoti prašomą priteisti daiktą, o automatizuoti procesą tokių reikalavimų atžvilgiu yra beveik neįmanoma. Iki 1976 m. Vokietijos CPK raginamojo proceso tvarka taip pat leido pareikšti reikalavimus dėl rūšiniais požymiais apibūdinamų daiktų bei vertybinių dokumentų išreikalavimo. Tačiau praktikoje tokie reikalavimai vaidino labai

103

nedidelį vaidmenį, ir dėl naudojant automatizuotą procesą kylančių sunkumų 1976 m. įstatymu dėl proceso supaprastinimo raginamojo proceso taikymas apribotas vien piniginiais reikalavimais. Austrijoje analogiški pakeitimai padaryti 1983 m. [6, p. 18]. Tačiau atsižvelgiant į mūsų šalies kompiuterizavimo lygį prognozuotina, kad bent artimiausiu metu informacinių technologijų panaudojimas unifikuotiems procesiniams dokumentams apdoroti Lietuvoje „negresia“, todėl teismo įsakymo procedūroje galės būti įgyvendinami visi CPK projekto 431 straipsnio 1 dalyje išvardyti reikalavimai.

V. Ketvirta teismo įsakymo procedūros reformos kryptis skirta keisti pačią procesinių veiksmų atlikimo tvarką. Projekte pasukama nuo dvipakopio prie vienpakopio teismo įsakymo procedūros modelio, t. y. teismo įsakymą numatoma išduoti nepranešus skolininkui, o vien išsprendus kreditoriaus pareiškimo priėmimo klausimą. Tačiau tai nereiškia, kad pereinama prie teismo įsakymo procedūros kaip vykdymo proceso atmainos. Tokio teismo įsakymo įsiteisėjimas bei jo priverstinis vykdymas kaip ir anksčiau priklauso nuo skolininko prieštaravimų pateikimo. Skolininkui nėra perkeliama ir įrodinėjimo našta – norint nuginčyti teismo įsakymą skolininkui pakaks nemotyvuoto prieštaravimo pareiškimo, kaip buvo aptarta anksčiau. Su šiomis naujovėmis neatsiejamai susiję pakeitimai teismo įsakymo skundžiamumo sferoje. Visa teismo įsakymo procedūra nuo šiol atrodys taip: teismas, išsprendęs pareiškimo priėmimo klausimą, ne vėliau kaip kitą dieną išduos kreditoriui teismo įsakymą, neskundžiamą nei apeliacine, nei kasacine tvarka. Kreditoriaus pareiškimo ir teismo įsakymo nuorašas kartu su pranešimu skolininkui bus išsiunčiamas ne vėliau kaip kitą dieną po teismo įsakymo išdavimo. Per dvidešimt dienų nuo pranešimo įteikimo skolininkui dienos šis turės teisę raštu pateikti teismui prieštaravimus dėl kreditoriaus pareiškimo. Pateikus prieštaravimus teismas informuos kreditorių apie pastarojo teisę per keturiolika dienų pateikti ieškininį pareiškimą bendrąja tvarka, o to nepadarius kreditoriaus pareiškimas bus lai-komas nepaduotu ir grąžinamas kreditoriui. Jeigu skolininkas laiku nepateiks prieštaravimų, teismo įsakymas įsiteisės, ir jo pagrindu galės būti pradedamas priverstinis išieškojimas. Taigi, taip CPK projekte numatoma įtvirtinti jau seniai teismuose susiklosčiusią praktiką, pagal kurią kreditoriaus reikalavimas tik prieštaravimu galėjo būti ginčijamas iš esmės, o atskirasis skundas dėl teismo įsakymo galėjo būti tenkinamas tik išimtinais atvejais. Kaip pažymėjo Lietuvos apeliacinis teismas vienoje iš savo nutarčių, „pagal CPK 201 skirsnio konstrukciją pagrindinė procesinė forma, kuria skolininkas gali realizuoti savo teisę būti išklau-sytas dėl pareiškėjo reikalavimo, yra prieštaravimas dėl gauto pareiškimo. Teismo įsakymas atskiruoju skundu gali būti skundžiamas tik tada, kai prieštaravimas negalėjo būti pateiktas dėl svarbių priežasčių, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė jį priimti, teismo įsakymas išduotas nesuėjus 14 dienų terminui nuo pranešimo skolininkui įteikimo dienos ir kitais svarbiais atvejais. Tokią išvadą pagrindžia procesinio operatyvumo principas bei pati supaprastinto bylų nagrinėjimo esmė“ [19]. Minėtoji praktika patvirtinta ir kitose bylose [20]. Dėl šių priežasčių teismo įsakymo skundžiamumo panaikinimas CPK projekte yra visiškai logiškas ir suprantamas. Pagal vis dar galiojančią procedūrą teismo įsakymo apskundimas atskiruoju skundu buvo tik išimtinė teismo įsakymo kontrolės forma, skirta pirmosios instancijos teismo padarytiems procesiniams pažeidimams šalinti, išskyrus vieną toliau aptariamą situaciją. Įsigaliojus naujajam CPK atskirojo skundo padavimas teismo įsakymo procedūroje bus įmanomas tik vieninteliu atveju: jeigu skolininkas prieštaravimus dėl teismo įsakymo pareikš pasibaigus 20 dienų terminui, skolininko prašymu teismas terminą prieštaravimams pareikšti galės atnaujinti, o nutartis, kuria toks prašymas atmestas, bus skundžiama atskiruoju skundu. Kadangi pagal CPK projektą skolininko valios išreiškimas (prieštaravimai) išieškojimą iš jo teismo

104

įsakymo procedūroje darys nebeįmanomą, o atsisakyti priimti prieštaravimus bus galima tik praleidus terminą jiems pareikšti, skolininko teisės galės būti pažeidžiamos tik jau minėtu atsisakymu atnaujinti praleistą terminą. Kitais teismo procesiniais dokumentais pažeisti skolininko teises nėra galimybės, todėl netikslinga numatyti ir jų skundžiamumą. Šiomis naujovėmis bandoma spręsti ir kitą CPK 201 skirsnyje egzistuojančią problemą. Skolininkas, dėl svarbių priežasčių praleidęs 14 dienų terminą prieštaravimams pareikšti, atskiruoju skundu skųsdavo jau išduotą teismo įsakymą ir prašydavo jį panaikinti. Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs termino praleidimo priežastis svarbiomis, o prieštaravimus pagrįstais, tokį įsakymą dažnai naikindavo. Šiuo atveju įstatymų leidėjas nebuvo atsižvelgęs į tai, kad CPK 2565 straipsnyje nurodytas 14 dienų terminas prieštaravimui pareikšti yra bendrasis įstatyme nustatytas terminas, kuris galėtų būti atkuriamas CPK 127 straipsnyje nurodytais pagrindais. Termino atkūrimo klausimą turėtų spręsti pirmosios instancijos teismas, kuriam įstatyme reikėjo suteikti įgaliojimus pačiam panaikinti savo įsakymą, jeigu terminas prieštaravimams pateikti būtų atkuriamas. Vis dar galiojantis įstatyminis reguliavimas šiuo atveju nesuteikia apeliacinės instancijos teismui jokios kitos galimybės, kaip tik naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo įsakymą vien todėl, kad skolininkas (nors ir dėl svarbių priežasčių) praleido terminą prieštaravimams pateikti. Juk pirmosios instancijos teismas nesant skolininko prieštaravimų objektyviai negalėjo žinoti, kad esama priežasčių, dėl kurių įsakymas negalėjo būti išduotas. Įvedus CPK projekte numatytą mechanizmą ir panaikinus teismo įsakymo skundžiamumą yra išsprendžiama ir ši iki šiol teismų praktikoje dažnai pasitaikydavusi problema.

VI. Perėjimas nuo dvipakopio prie vienpakopio teismo įsakymo procedūros modelio turėjo tikslą paspartinti tokių bylų nagrinėjimą. Tačiau teigiamą tokio pakeitimo poveikį pirminiame projekto variante, mūsų nuomone, šiek tiek buvo sumenkinusi kita naujovė – teismo įsakymas nebebuvo laikomas vykdomuoju dokumentu. Pagal ankstesnį CPK projekto variantą įsiteisėjus teismo įsakymui kreditorius turėtų kreiptis į įsakymą išdavusį teismą dėl vykdomojo rašto gavimo, skirtingai nuo vis dar galiojančio CPK, pagal kurį pats teismo įsakymas yra vykdomasis dokumentas. Manome, jog ir CPK projekte nėra tikslinga numatyti atskiro vykdomojo rašto išdavimą pagal teismo įsakymą. Teismo įsakymas ir toliau sėkmingai galėtų likti vykdomasis dokumentas. Juo labiau, kad raginamojo proceso metu bus naudojamos unifikuotos procesinių dokumentų formos (431 str. 5 d.), o esant techninei pažangai procesas net galės būti automatizuojamas. Kaip matyti iš projekto 648 straipsnio, vykdomojo dokumento turinys iš esmės sutampa su teismo įsakymo turiniu, o papildomas procesinis dokumentas neprisideda prie proceso koncentruotumo didinimo. Sveikintina, jog CPK projekto rengėjai šiems argumentams pritarė, įsiteisėjusiam teismo įsakymui palikdami vykdomojo dokumento statusą.

VII. Penkta teismo įsakymo procedūros reformos kryptis yra susijusi su pokyčiais bylinėjimosi išlaidų srityje. Teigiamai vertintina tai, jog žyminį mokestį už pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo numatyta sumažinti nuo pusės iki ketvirtadalio tos sumos, kurią reikėtų mokėti už ieškininio pareiškimo nagrinėjimą teisme ginčo teisena (CPK projekto 434 str. 1 d.). Be to, projekto 434 straipsnio 4 dalyje atsižvelgta į tarpukario Lietuvos patirtį bei kai kurių teisės mokslo atstovų siūlymą [15] numatant, kad jeigu ieškovas turėjo teisę savo reikalavimą patenkinti supaprastinto proceso tvarka, tačiau pareiškė ieškinį pagal ginčo teisenos taisykles, jam žyminis mokestis ir kitos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos tik nuo tos ieškinio sumos, kurią ginčijo atsakovas. Nepaisant teigiamos šios normos reikšmės manytina, kad tokia griežta ir jokių išimčių nenumatanti formuluotė nebuvo visiškai pagrįsta. Teismo įsakymo procedūros paskirtis leidžia teigti, jog tokia tvarka įgyvendinami kreditoriaus reikalavimai, kuriems

105

prieštarauti skolininkas neturi svarių argumentų. Būtų neracionalu reikalauti, kad ieškovas kreiptųsi į teismą raginamojo proceso tvarka, jeigu ieškovas prieš tai keletą kartų ragino atsakovą prievolę įvykdyti geruoju, o šis ieškovo reikalavimą ginčijo. Tokiu atveju atsakovui ieškovo reikalavimą pripažinus teisme ieškovui vis tiek reiktų priteisti jo turėtas teismo išlaidas. Dėl šios priežasties CPK projekto 434 straipsnio 4 dalyje tikslinga numatyti išimtį: „<…> išskyrus jei iš atsakovo elgesio ieškovas turėjo rimtą pagrindą manyti, kad atsakovas reikalavimą ginčys“. Beveik analogiška formuluotė yra numatyta Vokietijos CPK 93 straipsnyje: „Jeigu atsakovas savo elgesiu nedavė pagrindo ieškiniui pareikšti, ieškovas privalo padengti teismo išlaidas, jei atsakovas iškart pripažįsta reikalavimą“. Aišku, skeptikai galėtų teigti, jog sunku kiekvienu atveju vertinti atsakovo elgesį iki iškeliant civilinę bylą, tačiau tokių vertinamųjų požymių buvimas mūsų šalies įstatymuose nėra naujas dalykas, ir teismai puikiai su šiomis užduotimis susitvarko. Paskutiniame CPK projekto variante tokiems siūlymams buvo pritarta, todėl atsakovo elgesys iki ieškinio pareiškimo ginčo teisenos tvarka turės įtakos bylinėjimosi išlaidų paskirstymui tarp šalių.

VIII. CPK projektu jo rengėjai teismo įsakymo procedūroje išsprendžia ir daugelį kitų klausimų, kuriuos anksčiau buvo priversta spręsti teismų praktika. Projekto 431 straipsnio 4 dalis pašalina galimos konkurencijos tarp teismo įsakymo procedūros, ginčo teisenos bei dokumentinio proceso problemą – teismo įsakymo procedūros tvarka nagrinėtini reikalavimai kreditoriaus pasirinkimu taip pat galės būti nagrinėjami pagal ginčo teisenos taisykles arba dokumentinio proceso būdu. CPK projekto 433 straipsnio 1 dalies 5 punktas bei 436 straipsnio 2 dalies 9 punktas aiškiai numato laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę. Kitos aptartosios procedūros naujovės yra daugiau techninio pobūdžio, todėl plačiau neaptartinos.

Neabejotina, jog tiek vis dar galiojanti, tiek CPK projekte numatyta teismo įsakymo procedūra priskirtina raginamajam procesui. Naujas teismo įsakymo procedūros modelis įtvirtina teismo įsakymo išdavimą nepranešus kreditoriui, todėl aptartoji procedūra laikytina vienpakope, o jos taikymas priklauso nuo kreditoriaus pasirinkimo, nors šis yra skatinamas per bylinėjimosi išlaidų institutą rinktis raginamąjį procesą. Dėl šių priežasčių būsimą teismo įsakymo modelį galima apibūdinti kaip ypatingą rašytinę procedūrą, kuria skolininkui liekant pasyviam ir neprieštaraujant išduotam teismo įsakymui greičiau patenkinamas kreditoriaus reikalavimas.

Išvados

Didėjantys civilinių bylų srautai bei poreikis užtikrinti greitą ir koncentruotą procesą lemia tai, jog įstatymų leidėjai yra priversti ieškoti naujų bylų nagrinėjimo formų, sumažinančių teismų darbo krūvį ir palengvinančių įgyvendinti kreditorių teises. Civilinių teisinių santykių įvairovė įpareigoja numatyti skirtingus iš jų atsirandančių subjektinių teisių gynimo būdus. Iš tiesų nėra tikslinga visoms be išimties byloms taikyti žodinę nagrinėjimo procedūrą, kol nėra aišku, ar tarp šalių apskritai egzistuoja ginčas. Tam tikslui daugelio valstybių, tarp jų ir Lietuvos, įstatymuose numatyta bylų nagrinėjimo forma, skirta per teismą greičiau išsiaiškinti, ar skolininkas kreditoriaus reikalavimą ginčija (raginamasis procesas). Skolininkui liekant pasyviam preziumuojamas ginčo tarp kreditoriaus ir skolininko nebuvimas, todėl įstatymai leidžia kreditoriaus reikalavimą įgyvendinti priverstine tvarka. Nors Lietuvos įstatymuose raginamojo proceso terminas nevartojamas, akivaizdu, kad aptartosios procedūros paskirtis yra būtent tokia. Kai kuriose užsienio šalyse teismo įsakymo procedūros tikslas yra kitas: priverstinai įgyvendinti beveik abejonių nekeliantį

106

skolininko įsipareigojimą, suteikiant pastarajam galimybę vėliau ginčyti priverstinį vykdymą.

CPK projektas, palikdamas teismo įsakymo procedūrą, kaip raginamojo proceso modelį, numato nemažai straipsnyje aptartų naujovių, padėsiančių efektyviau apginti kreditorių teises. Kuriant naująją procedūra perimta nemažai vokiškojo bei austriškojo įstatyminio reguliavimo patirties, bet palikti visiškai pagrįsti lietuviški ypatumai. Nepaisant kai kurių probleminių aspektų, kuriuos ateityje bus priversta spręsti teismų praktika, naujas teismo įsakymo modelis vertintinas kaip pažangus, ekonomiškas ir koncentruotas bylų sprendimo būdas.

LITERATŪRA

1. Žinios. 1998. Nr. 112–3106.2. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas. Rinkinys-segtuvas. Oficialus tekstas su pakei-

timais ir papildymais. – Vilnius, 1995.3. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso projektas. www.lrs.lt.4. Independence, Impartiality and Competence of Judges. Achievements of the Council of Europe.

MJU–22(99)5.5. Naučno-praktičeskij kommentarij k Graždanskomu processualnomu kodeksu RSFSR. – Moskva:

Gorodec.6. Lechner T. Das gerichtliche Mahnverfahren in der Bundesrepublik Deutschland und in der

Republik Österreich unter besonderer Berücksichtigung der Verfahrensautomatisation durch Computereinsatz, Dissertation. – Augsburg, 1991.

7. Jauernig O. Zivilprozessrecht: ein Studienbuch / Jauernig O. 26 völlig neubearb. Auflage. – München, 2000.

8. Putzo T. ZPO mit Gerichtsverfassungsgesetz. 18., neubearbeitete Auflage. – München, 1993.9. Kommentar zur ZPO: Jurisdiktionsnorm und Zivilprozessordnung samt den

Einführungsgesetzen / Rechberger W. H. (Hrsg.). Mit Beitr. von R. Fucik u. a. – Wien, New York: Springer, 1994.

10. Civilinės teisenos įstatymas / Redagavo Č. Butkys. – Kaunas, 1938.11. Graždanskij processualnyj zakon Latvijskoj Respubliky. Biznesa informacijas birojs. – Riga, 2000.12. Helmreich H. Erscheinungsformen des Mahnverfahrens im deutschsprachigen Rechtskreis: unter

besonderer Berücksichtigung des Mahnverfahrens in der Zivilprozessordnung und seiner Vorgängermodelle / von Heinz Helmreich: Heymann, 1995.

13. Zivilprozessordnung // Einführung von Universitätsprofessor Dr. Gottwald P. – München, 2000.14. www.mahnverfahren.de15. Mikelėnas V. Quo vadis? arba eksperimentuojama toliau // Justitia. 1998. Nr. 6.16. Bosina–Schneider U. Das neue Mahnverfahren. 1987.17. Dahlmanns H. Neudrucke Zivilprozessualer Kodifikationen des 19. Jahrhunderts. Aalen, 1971.18. Teismų praktika. 1999. Nr. 11.19. Lietuvos apeliacinio teismo 2000 m. rugsėjo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2–287/2000.20. Lietuvos apeliacinio teismo bylos Nr. 2–108/2000, 2–426/ 2000 m., 2–383/2001.

Legal Nature of Court Order Procedure: Comparative Aspects

Doctoral Candidate Rimvydas NorkusLaw University of Lithuania

SUMMARY

107

The article is devoted to the comparative analysis of the court order procedure. The author examines the court order models of some countries, and on their ground performs the classification of the procedure, that is being examined, by excluding two basic kinds: the incitement process and the court order procedure as a variety of the enforcement procedure. The model of the incitement process is used in Lithuania, therefore the greatest attention in the article is given to this kind. The definition of the court order procedure is formed on an international scale.

Great attention in the article is devoted to the innovations of the court order procedure, foreseen in the draft of the Code of Civil Procedure current. These innovations are examined, comparing them with the legal regulation, foreseen in section 201 of the current Code of Civil Procedure and taking into consideration the obscurities arising in courts practices. Lithuanian model of the court order procedure is examined in the international comparative context.

108

Jurisprudencija, 2003, t. 38(30); 91–103

II. KRIMINALISTIKA

SOCIOLINGVISTINIŲ IR PSICHOLINGVISTINIŲ TYRIMŲ REZULTATŲ PRITAIKYMO KRIMINALISTINĖS

LINGVISTINĖS EKSPERTIZĖS POREIKIAMS GALIMYBĖS

Dr. Renata Ryngevič

Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Kriminalistikos katedraAteities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 271 46 11Elektroninis paštas renryn@ltu.lt

Pateikta 2002 m. sausio 23 d.Parengta spausdinti 2003 m. balandžio 15 d.Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Kriminalistikos katedros vedėjas profesorius dr. Hendryk Malevski ir šio Universiteto Valstybinio valdymo fakulteto Užsienio kalbų katedros vedėja docentė dr. Ligija Kaminskienė

S a n t r a u k a

Straipsnyje aptariamos kriminalistinės lingvistinės ekspertizės raidos tendencijos, siejamos su sociolingvistinių bei psicholingvistinių tyrinėjimų rezultatų pritaikymu atliekant kriminalistinį kalbos (ir rašytinės, ir sakytinės) tyrimą.

Sociolingvistikos ir psicholingvistikos mokslų laimėjimai, panaudojami atliekant kriminalistinį lingvistinį tyrimą, padėtų gerokai patobulinti šios rūšies tyrimo procesą. Tokių tyrimų rezultatai gali prisidėti prie daugelio klasifikacinio pobūdžio klausimų sprendimo, pavyzdžiui, autoriaus veiklos srities, lyties, amžiaus ir kitų charakteristikų nustatymo. Plačiau taikant šiuos metodus gali būti patobulinta ir autoriaus gimtosios kalbos nustatymo ekspertizės atlikimo praktika.

Kriminalistinė lingvistinė ekspertizė (vadinama ir autorystės ekspertize) – tai rašytinio teksto kalbos tyrimas. Tyrimo tikslai:

1) nustatyti teksto autorių iš įtariamųjų asmenų;2) apibūdinti šio autoriaus būseną kuriant tekstą ir teksto kūrimo sąlygas;3) apibūdinti nežinomą anoniminį autorių, kai įtariamų asmenų nėra [1, p.

20].Nors vienas iš pagrindinių kriminalistinio tyrimo uždavinių yra identifikuoti

nusikaltimą padariusį asmenį, dažnai praktikai ne mažiau reikšmingi yra ir klasifikaciniai bei diagnostiniai klausimai. Kaip rodo aptariamos rūšies ekspertinės praktikos analizė, lingvistinė ekspertizė daugiausia skiriama ir atliekama tais atvejais, kai nėra jokių duomenų apie teksto autorių. Tuomet visiškai nežinomo autoriaus paieškai svarbią reikšmę turi jo charakteristika, kurią ekspertai–

109

lingvistai pateikia išanalizavę anoniminio teksto kalbos požymius, t. y. atsakydami į klasifikacinius bei diagnostinius klausimus.

Kriminalistinėje lingvistinėje literatūroje nurodoma, kad anoniminio teksto autoriaus charakteristika gali būti pateikiama atsižvelgiant į tokius kriterijus:

1) autoriaus gimtoji kalba;2) gimtosios kalbos įgūdžių formavimosi vietovė arba tarmė;3) išsimokslinimas;4) veiklos sritis;5) amžiaus grupė;6) lytis;7) socialinė grupė [2, p. 13].Kaip rodo Lietuvos praktika, paprastai nustatoma tik autoriaus gimtoji kalba,

jos įgūdžių formavimosi vietovė, autoriaus išsimokslinimas bei duodamos nuorodos į jo galimą veiklos sritį. Autoriaus tarmė nustatoma labai retai, nes rašytiniuose tekstuose paprastai nebūna tarmybių. Autoriaus amžiaus ir lyties nustatymo metodikos Lietuvoje kol kas nėra sukurta. Šių ir kitų charakteristikų, pavyzdžiui, anoniminio autoriaus priskyrimo tam tikrai socialinei grupei, nustatymas, be abejo, galėtų labai išplėsti kriminalistinio lingvistinio tyrimo gali-mybes. Sukurti metodinius pagrindus minėtoms charakteristikoms nustatyti buvo ir daugeliu atvejų yra sunku, nes nėra mokslinio pagrindo. Tačiau per paskutinius dešimtmečius ypač paspartėjo daugelio, tarp jų ir lingvistikos, mokslų raida. Kriminalistiniai lingvistiniai tyrimai negali nesiremti ir palyginti jaunų tarpdisciplininių mokslų, pavyzdžiui, sociolingvistikos ir psicholingvistikos, laimėjimais. Atlikus kriminalistinę lingvistinę analizę, kaip jau minėta, ne visada pavyksta atsakyti į daugelį klausimų, nes nėra reikiamo mokslinio pagrindo. Tačiau atliekant lingvistinius tyrimus dar dažnai nepakankamai atsižvelgiama į kitų mokslų laimėjimus, galinčius turėti įtakos ir aptariamosios rūšies tyrimams.

Nusikaltimų tyrimo praktika, be abejo, reikalauja išplėsti ir kriminalistinės lingvistinės ekspertizės galimybes.

Išanalizavus kriminalistinę lingvistinę literatūrą galima teigti, kad lingvistinės ekspertizės galimybės nėra visapusiškai panaudojamos ir todėl, kad nepakankamai atsižvelgiama ir į sociolingvistinį bei psicholingvistinį tiriamojo teksto (rašto kalbos) aspektą. Sociolingvistinių ir psicholingvistinių tyrimų rezultatai dar nėra pakankamai panaudojami atliekant kriminalistinę teksto analizę. Kriminalistinės lingvistikos tikslas šiuo atveju yra šių tyrimų rezultatų adaptavimas ir pritaikymas kriminalistinio tyrimo poreikiams. Kaip rodo ir Lietuvos, ir pasaulinės kriminalistinio lingvistinio tyrimo tendencijos, būtent šios kryptys, siekiant patobulinti taikomas bei sukurti naujas metodikas, dabartinėje lingvistinėje ekspertizėje turėtų tapti ypač perspektyvios.

Kiekvienas individas (šiuo atveju – teksto autorius) yra visuomenės narys ir jo kalba (ir rašomoji, ir šnekamoji) veikiama daugelio socialinio, visuomeninio pobūdžio bei jo psichikos veiksnių. Kalbos vartosenai didelės reikšmės turi kalbos socialinė, funkcinė ir teritorinė skaida.

Kalbos socialinė skaida atsiranda todėl, kad kalba funkcionuoja tam tikrose socialinėse struktūrose, bendraujant tam tikroms žmonių grupėms. Šie konkretūs žmonės būna pasiekę tam tikrą materialinės bei dvasinės kultūros lygį, kuris lemia ne tik jų vertybinę orientaciją, socialines nuostatas, bet ir kalbos ypatumus. Kintant ir gausėjant visuomenės veiklos sričių, didėja ir specifinių kalbos išraiškos priemonių poreikis. Taip išryškėja ir funkcinė stilistinė skaida. Teritorinė kalbos skaida mūsų laikais nebėra tokia aktuali, nes įvairūs dialektai užleidžia vietą bendrinei kalbai.

Kalba, kaip tam tikra minčių raiškos sistema, nėra atsijusi nuo socialinės aplinkos. Kalbininkų nuomone, pažindami šią aplinką, galime geriau pažinti ir kalbos formavimosi bei funkcionavimo mechanizmą. Ir atvirkščiai, kalboje slypi

110

informacija apie socialinę aplinką. Tai reiškia, kad analizuojant konkretų kalbinį reiškinį galima gauti informacijos ir apie socialinę aplinką, kurioje jis kilo [3, p. 72–83].

Kalbos ir visuomenės ryšį, socialinį kalbos aspektą tiria sociolingvistika. Sociolingvistinių tyrimų objektas yra kalba sociokultūriniame kontekste, t. y. kalba žmonių gyvenime. Sociokultūrinis kontekstas – tai žmonių bendruomenės ar grupės, kurias sieja amžius, interesai, gyvenamoji vieta, išsilavinimas, nuovoka ar nuostatos.

Sociolingvistiniai tyrimai parodė tokius kalbos funkcionavimo visuomenėje ypatumus, kurie, be abejo, gali turėti lemiamos reikšmės kriminalistiniams lingvistiniams tyrimams:

1.Pirmiausia skirtingų vartotojų kalba yra skirtinga ir priklauso nuo daugelio teritorinių bei socialinių veiksnių: pavyzdžiui, tam tikrų garsų tarimas, tam tikrų gramatinių taisyklių taikymas gali keistis priklausomai nuo atitinkamų kalbos vartotoją apibūdinančių charakteristikų. Tokios charakteristikos gali būti amžius, profesija, išsilavinimas, gyvenamoji vieta, priklausymas tam tikrai socialinei grupei ir pan.

2.Tas pats kalbos vartotojas turi keletą kalbėjimo būdų, atmainų, variantų, kuriuos jis pasirenka priklausomai nuo pašnekovo, šnekos situacijos, kalbėjimo žanrų ir pan. [4, p. 8].

Manoma, kad visuomenė egzistuoja komunikacijos dėka. Bendraujant realizuojami ir socialiniai santykiai, ir individo funkcijos socialinių santykių sistemoje, t. y. socialiniai vaidmenys. Komunikacija mūsų aptariamajame kontekste pasireiškia kalbos funkcionavimu, t. y. kalbėjimu, šneka, žodiniu bendravimu, taip pat ir kitomis formomis, pavyzdžiui, rašomąja kalba.

Socialinius kalbos vartotojų bruožus (sąmoningai suformuotus arba savaiminius, spontaniškus) rodo šnekoje atsiskleidęs išsilavinimas, socialinė kilmė, lokalinė priklausomybė, atliekami socialiniai vaidmenys ir t. t. Kalbos priemonių pasirinkimą lemia kalbėtojų (kalbos vartotojų) vaidmenys ir jų tarpusavio santykiai, pavyzdžiui, policininko ir nusikaltėlio, dėstytojo ir studento ir pan. Sociolingvistikos atstovai pabrėžia kad socialiniai vaidmenys, iš tikrųjų yra kalbėjimo vaidmenys (Sprechrollen) [5]. Individui keičiant socialinius vaidmenis, keičiasi ir jo kalbos atmainų, kalbos priemonių pasirinkimas. Tas pats žmogus įvairiose situacijose atlieka skirtingus socialinius vaidmenis. Įvairialypį socialinių vaidmenų spektrą atitinka toks pat įvairialypis kalbos priemonių spektras. Mokėdamas įvairių kalbų atmainų (pvz., tarmes, bendrinę kalbą), kalbantysis, atsižvelgdamas į savo atliekamą vaidmenį, vartoja vieną arba kitą. Tam tikri socialiniai veiksniai gali nulemti, pavyzdžiui, kad vieni kalbos struktūros elementai yra realizuojami, o kiti – ne. Atsižvelgdami į atliekamus socialinius vaidmenis ir nuo jų priklausantį kalbinį varijavimą, kalbininkai atkreipia dėmesį į tokį dėsningumą: kuo griežtesni visuomenės sankcionuoti reikalavimai vaidmenims (pvz., teisėjo, dėstytojo), tuo mažesnės žanrinės–stilistinės kalbos raiškos galimybės [6, p. 61–67]. Tai reiškia, kad kalbinis pasirinkimas gali būti ribojamas tam tikro kalbinio žanro, funkcinio stiliaus (pvz., oficialaus). Atsižvelgti į tai ypač svarbu atliekant kriminalistinius lingvistinius tyrimus.

Remiantis įvairiais sociolingvistiniais tyrinėjimais galima tvirtinti, kad ir minėti socialiniai vaidmenys, socialinis statusas ir sociokultūrinis kontekstas, bendravimo aplinkybės daro didelę įtaką individo kalbai. Šios įtakos atskleidimas kriminalistinės lingvistinės ekspertizės teorijoje ir metodologijoje gali padėti sėkmingiau atsakinėti į daugelį šios srities klausimų. Tačiau kol kas, išskyrus pavienius tyrinėjimus, kriminalistinių lingvistinių tyrimų teorija nėra deramai išnagrinėjusi socialinių veiksnių įtakos (pvz., socialinių vaidmenų, kuriuos individas atlieka visuomenėje, t. y. sociolingvistinio aspekto) individo kalbai.

111

Sociolektų tyrinėjimai

Viena iš pagrindinių sąvokų, kuriomis operuoja sociolingvistika, yra sociolektas, t. y. socialinis kalbos variantas. Siaurąja prasme sociolektas suprantamas kaip ekspresyvi arba profesinės kalbos atmaina, arba vadinamasis žargonas, slengas, argo (pvz., jaunimo, nusikaltėlių, profesinis ir pan.). Plačiąja prasme sociolektas – tai tam tikros socialinės grupės socialinės klasės, socialinio sluoksnio, ar profesinės grupės – kalbos atmaina [7, p. 84].

Kiti mokslininkai išskiria tokias sociolektų grupes: 1) profesinės kalbos (vadinamieji profesiolektai); 2) žargonai; 3) sutartinės kalbos (vadinamieji argo) [8, p. 13].Kiekvienos profesijos atstovai turi savo specifinių žodžių bei posakių, t. y.

specifinę kalbą, kurią vartodami jie bendrauja tarpusavyje, kalbėdami apie profesinius reikalus. Pavyzdžiui, tai gali būti teisininkų, žurnalistų, sportininkų, pedagogų ir kt. kalba.

Tam tikrais atvejais vartojami sociolektai taip pat sėkmingai, kaip ir dialektai, gali „išduoti“ juos vartojantį asmenį. Priklausymas tam tikrai socialinei grupei tampa gerokai svarbesniu žmogų apibūdinančiu požymiu negu kilmės vieta, nes dialektų vartojimas, kaip jau minėta, šiuolaikinėje kalboje nyksta [9].

Taigi ir socialiniai vaidmenys, kuriuos atlieka individas visuomenėje ir kurie nuolat keičiasi, ir daug pastovesnės charakteristikos, kaip jo socialinis statusas, t. y. vieta, kurią individas užima visuomenėje (jo profesija, kultūros lygis ir pan.), tiesiogiai veikia jo kalbą. Tai gali taip pat pasireikšti vartojamų kalbinių priemonių vaizdingumu, tikslingumu ar sugebėjimu taisyklingai kalbėti ir pan.

Įvairių sociolektų tyrimų rezultatai gali suteikti daug vertingos informacijos kriminalistiniam rašto kalbos tyrimui, kai pagal kalbinius požymius siekiama apibūdinti anoniminio autoriaus grupinę priklausomybę, profesiją ir pan.

Tačiau apskritai reikėtų pasakyti, kad nuodugnesnių ir sistemingesnių sociolingvistinių tyrimų Lietuvoje trūksta. Socialiniu kalbos aspektu kalbininkų imta domėtis tik paskutiniais dešimtmečiais. 1974 m. Lietuvių kalbos institute įsteigta socialinės lingvistikos grupė. Sociolingvistinių tyrinėjimų Lietuvoje pradžia tapo darbai, paskelbti „Lietuvių kalbotyros klausimų“ XIX tome: „Socialinės lingvistikos problemos“ (1979 m.). 1994 m. pasirodė straipsnių rinkinys „Sociolingvistika ir kalbos kultūra“. Tarp kitų darbų, vienaip ar kitaip palietusių socialinės lingvistikos klausimus, galima paminėti ir S. Karaliūno monografiją „Kalba ir visuomenė“ [4]. Joje autorius vienas iš pirmųjų Lietuvoje nagrinėja daugelį klausimų, susijusių su kalbos funkcija, t. y. jos paskirtimi, vaidmeniu žmogaus ir visuomenės gyvenime ir pan. Bendriausias sociolingvistikos problemas aptaria ir P. Kniūkšta savo knygoje „Kalbos vartosena ir tvarkyba“ [10] (2001 m.).

Lietuvoje sistemingesni įvairių kalbos atmainų, sociolektų tyrinėjimai dar tik pradedami. Todėl ir atliekant kriminalistinę lingvistinę ekspertizę, pavyzdžiui, nustatyti teksto autoriaus veiklos sritį kol kas yra labai sunki užduotis, nes jai įgyvendinti nėra reikiamo mokslinio pagrindo. Opi lingvistinės ekspertizės užduotis – nustatyti teksto autoriaus veiklos sritį gali būti įgyvendinama tik remiantis profesinių kalbų tyrinėjimais. Tokių tyrinėjimų Lietuvoje dar pasigendama. Profesinė kalba Lietuvos kalbininkų nagrinėjama kol kas tik vienu – kalbos kultūros – aspektu, neatskleidžiant profesinės kalbos kaip visumos. Kita vertus, sociolektai kalbininkų paprastai siejami su kalbėjimu, sakytine kalba, todėl daugiausia dėmesio tokiuose tyrimuose teikiama šnekamajai kalbai [11, p. 190–198].

Kalbų sąveikos tyrinėjimai

112

Lietuvoje sociolingvistiniai tyrimai iki šiol daugiausia buvo siejami su dvikalbystės problemomis [12; 13, p. 4–42; 14]. Nagrinėta kalbų ir tarmių tarpusavio sąveika [15; 16, p. 5–6], interferencijos reiškiniai ir pan. Kalbų ir kultūrų kontaktai ir iš jų kylanti įvairialypė sąveika verčia kalbą keistis. Lietuvos sociolingvistai teigia, jog „negalima būtų pasakyti, kad kalbų kontaktais nebūtų buvę iš viso domimasi, bet teisybės dėlei reikėtų pripažinti, kad ne tik Lietuvoje jie buvo beveik ignoruojami“ [17, p. 38–45].

Pasikeitus politinei padėčiai, Europoje pradėta daugiau domėtis ir Lietuvos kalbine įvairove. Pavyzdžiui, daugiau tokio pobūdžio tyrimų buvo atliekama tiriant kalbinę situaciją Vilniaus krašte dėl jo kalbinio specifiškumo. Galima paminėti, kad 1995–1996 m. lenkų, lietuvių, rusų bei vokiečių mokslininkai atliko tokius tyrimus ir Vilniuje. Jų metu buvo tiriama sociolingvistinė bei psicholingvistinė situacija Vilniaus mieste. Šių tyrimų rezultatai ir jų analizė buvo paskelbti simpoziume, vykusiame 1997 m. Varšuvoje (Lenkija) „Situacijos Vilniuje ir Vilniaus krašte sociolingvistinis ir psichologinis sąlygotumas” („Socio– i psychologiczne uwarunkowania sytuacji w Wilnie i na Wileńszczyźnie”) [18]. Nors tokių tyrimų metu nagrinėjama ir lyginama sakytinė kalba, nes joje daugiausiai pasireiškia minėtų veiksnių įtaka, atsiskleidžia aptartieji ypatumai, šie tyrimai, be abejo, gali būti įdomūs ir naudingi ir rašytinės kalbos, kuri yra kriminalistinės lingvistinės ekspertizės objektas, ekspertams.

Rašytinės kalbos tekstuose, pateikiamuose kriminalistiniam lingvistiniam tyrimui, dažnai pasitaiko ir sakytinės kalbos elementų. Teksto autoriaus gimtąją kalbą liudijančių požymių visuma neretai papildoma sakytinės kalbos sintaksės ir leksikos, rodančios gerus autoriaus šnekamosios kalbos įgūdžius arba jo mokėjimą rašyti keliose gyvenimo srityse vartojamomis kalbos atmainomis, elementais. Pavyzdžiui, tekste, kuris yra kriminalistinės lingvistinės analizės objektas, gali būti ir publicistinės, ir teisininkų, ir šnekamosios kalbos elementų. Todėl ne tik rašytinės, bet ir sakytinės kalbos tyrinėjimai bei jų rezultatai svarbūs kriminalistiniam rašto kalbos tyrimui. Kita vertus, tuomet, kai kriminalistinio tyrimo objektu tampa sakytinė kalba, minėti sakytinės kalbos tyrinėjimai įgauna didžiausią reikšmę.

Lietuvoje gyvenančių kitų tautybių atstovų (nelietuvių) lietuviškasis idiolektas, t. y. lietuvių kalbos savitumai, iki šiol mažai tebuvo nagrinėti. Pirmoji dvikalbių baltarusių lietuviškojo idiolekto fonetines ypatybes aprašė T. Sudnik, remdamasi lietuvių kalbos salose, esančiose dabartinėje Baltarusijoje, medžiaga [19]. Lietuvos (Vilniaus ir Vilniaus krašto) daugiakalbių slavų lietuviškasis idiolektas beveik netyrinėtas. Pavyzdžiui, kai kuriuos fonetikos, leksikos, darybos Vilniaus miesto slavų tautybių gyventojų lietuvių kalbos bruožus apžvelgė O. Vai-čiulytė-Romančuk [20]. Tačiau šiuose, kaip ir kituose panašaus pobūdžio tyrimuose, nagrinėjami, kaip jau minėta, visų pirma sakytinės kalbos ypatumai. Lietuviško idiolekto rašytinės kalbos ypatumams, pavyzdžiui, slavų ir kitų tautybių, gyvenančių Lietuvoje, iki šiol buvo skiriama labai mažai dėmesio. Tokie tyrimai ir jų rezultatų analizė bus ypač reikšmingi kriminalistinės lingvistinės ekspertizės metodologijai bandant nustatyti autoriaus gimtąją kalbą.

Lietuvai, ypač tam tikriems jos regionams, būdinga etninė, kultūrinė ir, žinoma, kalbinė įvairovė. Mūsų visuomenės kalbinė situacija pasižymi įvairių kalbų sąveika. Lietuvos teritorijoje gyvena daug tautinių mažumų: rusų, lenkų, baltarusių, ukrainiečių, žydų, totorių, čigonų ir kt. Šis ypatumas lemia tai, kad palyginti nedidelėje teritorijoje yra gana įvairialypė kalbinė aplinka. Be savo gimtosios kalbos, kalbinių mažumų atstovai geriau ar blogiau moka lietuvių kalbą, dažnai ir kitų kalbų. Nemaža Lietuvos gyventojų dalis savo kasdieniame gyvenime susiduria su trimis kalbomis: lietuvių, lenkų, rusų.

113

Pavyzdžiui, Vilniaus krašto gyventojai buityje (kasdieniame gyvenime) kalba keliomis kalbomis: lietuvių (kaip valstybine kalba), lenkų, rusų ir vadinamąja vietine kalba (lenk. język prosty – baltarusių kalbos dialektas [21, p. 45–68]. Nuolatinė kalbos kodų kaita – būdingas Vilniaus krašte gyvenančių nelietuvių (ypač jaunesnės kartos atstovų) buities bruožas. Lietuvoje gana plačiai paplitusi daugiakalbystė. Daugiakalbiai (polilingvai) čia moka dvi ar tris kalbas, jeigu ne vienodai gerai, tai bent jau taip, kad laisvai pereina nuo vienos kalbos į kitą, priklausomai nuo bendravimo aplinkybių.

Vadinasi, kalbinės situacijos Lietuvoje ypatumas yra ne tik daugelis kalbų, funkcionuojančių vienoje teritorijoje, bet visų pirma daugumos Lietuvos gyventojų polilingvizmas [22, p. 9–16]. Kalbų ryšiai čia yra labai glaudūs: polilingvizmas (daugiakalbystė) lemia atskirų kalbų sistemų tarpusavio įtaką. Tokios įtakos rezultatai pasireiškia, savaime suprantama, kalbų, nuolat jas vartojant. Individuali daugiakalbystė yra glaudžiai susijusi su visuomeniniu polilingvizmu ir priklauso nuo ją daugiausiai lemiančių visuomeninių (socialinių) ir mažiau – psichologinių veiksnių. Todėl kalbos pasirinkimas įvairiose komunikavimo situacijose ne visada yra laisvas, individualus (psichologinis veiksnys). Dažniausiai tai yra tiesiog akceptavimas ar lojalumas visuomeninės tvarkos valstybėje atžvilgiu [23, p. 124–131].

Kita vertus, tokios daugiaetninės visuomenės nariai gali dažnai turėti sunkumų, apibūdindami (nurodydami) savo tautinį identitetą ir savo gimtąją kalbą. Tai sukelia papildomų sunkumų ir nustatant, ir tiriant autoriaus gimtąją kalbą kriminalistiniu lingvistiniu tyrimu. Pavyzdžiui, pagal 2001 m. šalies gyventojų surašymo duomenis, 0,9 proc. visų Lietuvos gyventojų nenurodė savo tautybės. Norint nustatyti tokio atsakymo priežastis, reikėtų atlikti papildomą tyrimą. Kita vertus, įdomios ir daugeliu atžvilgiu reikšmingos informacijos galima buvo tikėtis gauti ir pateikiant apklausos metu klausimą apie gimtąją ar dažniausiai vartojamą kalbą.

Galima paminėti panašaus pobūdžio tyrimus, kurie buvo atlikti Vilniaus pedagoginiame universitete, siekiant nustatyti ryšį tarp daugiakalbių asmenų etninės priklausomybės (tautybės) nurodymo ir tam tikros kalbos, esant skirtingoms komunikacinėms situacijoms, pasirinkimo [23, p. 125]. Įdomu, kad motyvuojant tam tikros kalbos kaip gimtosios pasirinkimą tarp kitų nurodomos ir šios priežastys:

1) gimtoji kalba suvokiama kaip vertybė – etninės priklausomybės simbolis;2) gimtoji kalba laikoma šeimos tradicijų simboliu.Kitos priežastys susietos su emociniu nusistatymu gimtosios kalbos (ir tos

kalbos, kuri nurodoma kaip gimtoji) atžvilgiu:– nurodoma, kad tai graži, turtinga kalba; – kalba, kuri patinka;– ir kitos.Tarp kriterijų, pagal kuriuos kalba nurodoma kaip gimtoji, yra taip pat

laisvas, automatiškas jos vartojimas, kuris nebūtinai suponuoja kalbos taisyklingumą ir atitiktį literatūrinei kalbai.

Tokia gana sudėtinga ir nuolat bekintanti kalbinė situacija turi įtakos ir kriminalistinės lingvistinės ekspertizės praktikai Lietuvoje. Todėl anoniminio autoriaus gimtosios ar dažniausiai vartojamos kalbos nustatymo užduotis gali būti sėkmingai sprendžiama tik nuolat koreguojant ir tobulinant teorinius pagrindus bei praktines metodikas, panaudojant naujausius sociolingvistinius duomenis.

Autoriaus gimtosios kalbos nustatymo kriminalistinio lingvistinio tyrimo metu sėkmė priklauso ir nuo kitokio pobūdžio reiškinių. Daug metų svetimoje aplinkoje pragyvenusio žmogaus gimtoji kalba taip pat gali pasikeisti paveikta svetimos kalbos. Kartais tokiais atvejais pasireiškia tokia stipri svetimos kalbos

114

įtaka, kad gali kilti abejonių, ar tekstas iš tikrųjų parašytas autoriaus gimtąja kalba. Pavyzdžiui, tokia svetimos kalbos įtaka dažnai jaučiama lietuvių, ilgai pragyvenusių Rusijoje (ištremtų į Sibirą), Amerikos lietuvių gimtojoje (lietuvių) kalboje. Lietuvių, gyvenančių pasienio teritorijose (pvz., Lietuvos–Latvijos, Lietuvos–Baltarusijos ir kt. pasienio ruožuose), gimtojoje kalboje taip pat gali būti nustatoma gretimų kalbų įtakos požymių.

Aptariamajame kontekste įdomūs galėtų būti lietuvių, gyvenančių nelietuviškoje aplinkoje, kalbos, kuriai įtaką daro ir kitos kalbos, ypatumų tyrinėjimai. Pavyzdžiui, tokie tyrinėjimai buvo atlikti nagrinėjant lietuvių administracinio stiliaus raidos nelietuviškoje kalbinėje aplinkoje ypatumus [24, p. 44–45]. Šių tyrimų metu buvo siekiama nustatyti Amerikos lietuvių oficialiųjų raštų kalbos skirtumus nuo Lietuvoje rengiamų oficialių raštų kalbos. Tokie tyrimai, be abejo, įdomūs ir kriminalistinės lingvistinės ekspertizės specialistams, nes į tokius ir panašius tyrimus ir jų rezultatus turi būti atsižvelgta ir kuriant bei tobulinant lingvistinės ekspertizės metodus. Daugiausia dėmesio atliekant minėtus tyrimus buvo skiriama leksikai. Juk būtent leksika yra svarbiausias pasaulio vaizdo ir socialinės raidos atspindys. Kitos kalbos, kurių apsuptyje gyvena lietuviai, neišvengiamai palieka pėdsakus ir jų gimtojoje kalboje. Kaip ir, pavyzdžiui, anglų kalba, kurios aplinkoje gyvena Amerikos lietuviai, – gimtojoje kalboje. Bendras Amerikos lietuvių gimtosios (lietuvių) kalbos bruožas būtų toks: jų lietuvių kalboje yra daug angliškų terminų, kurie lietuvinami. Tarp kitų tokios įtakos požymių galima paminėti ir šiuos:

– nesulietuvinti angliški terminai bei anglų kalba rašyti posakiai: pavyzdžiui, money order emergency, foreign, proxy, receipt acknowledgement ir pan.

– anglybės: pavyzdžiui, statementas (angl. statement – pareiškimas), rezignacija (angl. resignatio – atsistatydinimas), appoitmentas (angl. appointment – paskyrimas tarnyboje), bila (angl. bill– sąskaita) ir pan.

– randama nemažai iš anglų kalbos perimtų arba pagal anglų kalbos modelius padarytų veiksmažodžių: pavyzdžiui, piknikuoti, lančiuoti, mimeografuoti ir pan.

Šiame kontekste galima paminėti ir galimą užsienio kalbų įtaką gimtajai kalbai. Tokia įtaka gali pasireikšti gimtojoje kalboje asmenų, kurie ilgą laiką studijavo vieną ar kitą užsienio kalbą, kurį laiką gyveno kitoje šalyje ar pan.

Įdomūs šiuo požiūriu gali būti lenkų ir prancūzų kalbų tyrimai, atlikti Lenkijos mokslininkų Silezijos universiteto Prancūzų kalbos institute [25, p. 135–139]. Tyrimo medžiaga buvo prancūzų kalbą studijuojančių lenkų studentų rašomosios ir šnekamosios kalbos pavyzdžiai. Tyrimai buvo atlikti siekiant apibūdinti asmens gimtąją kalbą, nustatyti, kaip ir nuo kurio momento aiškiai pastebimi minėtos interferencijos (t. y. užsienio kalbos įtakos) požymiai gimtojoje kalboje. Tokio pobūdžio tyrimų rezultatai, be abejo, vertingi ir kriminalistiniam lingvistiniam tyrimui charakterizuojant autoriaus gimtąją kalbą, paveiktą užsienio kalbos. Ga-lima atkreipti dėmesį į kai kurias minėtų tyrimų išvadas. Tvirtinama, kad užsienio kalbos ilgalaikio studijavimo įtakos pėdsakus galima aptikti visuose kalbos lygmenyse: fonetikos (sakytinės kalbos atveju), morfologijos, sintaksės, leksikos (žodyno pasirinkimas). Tokie užsienio kalbos įtakos pėdsakai gali būti ir netaisyklingi, ir priimtini (taisyklingi), tačiau retai vartojami reiškiniai ar struktūros. Pavyzdžiui, įdomūs nustatytieji minėto tyrimo metu kriminalistinės lingvistinės analizės atžvilgiu prancūzų kalbos įtakos pavyzdžiai:

– netaisyklingos kalbinės kalkės (pagal prancūzų kalbos pavyzdį): „Masz godzinę?“ („Turi valandą?“), „Nie bierz tego pociągu“ („Neimk šio traukinio“);

– sociolingvistinio konteksto (pobūdžio) klaidos: kreipinys (sudarytas pagal prancūzų kalbai būdingą tvarką) „Panowie i Panie“ („Ponai ir ponios“) (lenkų kalbai būdingas kreipinys – „Panie i Panowie“);

115

– tam tikrų gramatinių struktūrų, galimų abiejose kalbose, tačiau retai vartojamų vienoje iš jų, preferencija: pavyzdžiui, savybiniai įvardžiai. Prancūzų kalboje kiekvienas asmuo turi atskirą savybinį įvardį (mano, tavo, mūsų). Lenkų kalboje dažniausiai vartojama bendra forma – savo. Pavyzdžiui, prancūzų kalbos įtaka: „Wracam do mnie“ („Grįžtu pas mane“), vietoj taisyklingo varianto lenkų kalboje – „Wracam do siebie“ („Grįžtu pas save“) ir t. t.

Taigi kriminalistinės lingvistinės ekspertizės metodikos kūrimui daug vertingos informacijos suteikia ir sociolingvistiniai tyrimai, nagrinėjantys įvairių kalbų sąveikos būdus ir šios sąveikos dėsningumus. Manytume, kad labiausiai paplitusių kalbų sociolingvistiniai ir psicholingvistiniai tyrimai, atliekami šiuo metu Lietuvoje, gali ateityje gerokai patobulinti ir esamas kriminalistinių lingvistinių tyrimų metodikas.

Giminės (lyties) ir kalbos sąveikos tyrinėjimai

Pastaraisiais metais daugelio mokslų (psichologijos, sociologijos, kultūrologijos) giminės (lyties) reiškinio tyrinėjimai pastūmėjo ir įvairių šalių kalbininkus susidomėti lyties ir giminės klausimais. Šios srities sociolingvistinių bei psicholingvistinių tyrinėjimų, ypač aktyviai vykdomų anglosaksų šalyse, rezultatai atsispindėjo daugelyje publikacijų [26, p. 33–50; 27, p. 75–99]. Šiais klausimais jau pradėta domėtis ir Lietuvoje [29, p. 55–61]. Tai rodo, kad apskritai susidomėjimas kalbos ir giminės klausimu lingvistikos moksluose (pvz., sociolingvistikoje, psicholingvistikoje) nuolat auga. Tokie tyrimai paprastai apima lyties požymių atsiskleidimo ypatumus sakytinėje kalboje. Deja, kol kas rašytinės kalbos ypatumai šiuo atžvilgiu sulaukia mažiau dėmesio.

Sociolingvistika kalbą ir giminę tiria dvejopai: pirma, kaip kalba moterys ir vyrai, ir antra, kaip pačioje kalboje ryškėja požiūris į skirtingas lytis – vyrus ir moteris. Pirmosios krypties tyrimų rezultatai galėtų būti ypač naudingi ir kriminalistinės lingvistikos bei kriminalistinės lingvistinės ekspertizės teorijai ir metodologijai. Remiantis tokiais tyrimais būtų galima spręsti bei moksliškai pagrįsti ir anoniminio teksto autoriaus lyties nustatymo klausimą. Tai galėtų labai išplėsti lingvistinės ekspertizės sprendžiamus klausimus.

Minėtais sociolingvistiniais tyrimais, galinčiais turėti įtakos ir kriminalistiniams lingvistiniams tyrimams, siekiama nustatyti, kaip tam tikra giminė veikia kalbą, t. y. kokią įtaką rašančiojo ar kalbančiojo lytis turi pasirenkant kalbos formas, kokia giminės sąveika su kalbos modeliais (užrašytais ar pasakytais). Juk, be kitų veiksnių, pavyzdžiui, bendravimo aplinkos, kalbinės kompetencijos, etninės bei tautinės savimonės, socialinių santykių, tikslų, taip pat ir rašančiojo (ar kalbančiojo) lytis gali nulemti jo kalbos ypatumus. Taigi neturėtų kelti abejonių ir psicholingvistų teiginys, kad individo kalbinė veikla yra tam tikra elgesio forma, priklausanti ne tik nuo kalbėtojo asmens bruožų, bet ir nuo lyties. Visi žmonės jau vaikystėje įgyja giminės tapatybę – visuomeninę moters ar vyro etiketę: jiems nurodoma, kaip dera tos lyties atstovui žaisti, elgtis, rengtis ir, žinoma, kalbėti. Todėl skirtingų lyčių kalba yra veikiama įvairių pragmatinių lūkesčių. Tiriant kalbos ir giminės sąveiką turi būti atsižvelgiama ir į bendravimo aplinką – auditoriją ir situaciją [29, p. 56]. Apie kalbos ypatumus, susijusius su pokalbio dalyvių lytimi, jau 1929 m. rašė žymus kalbininkas E. Sapiras [30]. Jis, o vėliau ir kiti kalbininkai, atkreipė dėmesį į tai, kad paprastai vienaip bendrauja tos pačios lyties, o kitaip – skirtingų lyčių pašnekovai. Pavyzdžiui, Amerikos mokslininkai, atlikę angliškai šnekančių vaikų kalbos tyrimus, nustatė, kad nors vaikai ir perėmė tą pačią kalbos sistemą, berniukų ir mergaičių kalba yra gana skirtinga. Pavyzdžiui, mergaičių kalba skiriasi nuo to

116

paties amžiaus berniukų kalbos ir yra panašesnė į suaugusių moterų kalbą [31, p. 33–50].

Sociolingvistų teigimu, visuomeniniai hierarchiniai vyrų ir moterų santykiai taip pat daro nemažą poveikį kalbėtojų ketinimams, apie kuriuos daugiausiai sprendžiama iš mandagumo raiškos kalboje [32].

Mokslininkų manymu, jau skirtingų lyčių pokalbių sandara rodo, kad vyrai ir moterys bendrauja, siekdami skirtingų tikslų: moterys – kad jas suprastų, užjaustų, kad išryškėtų tarpusavio bendrumas ir užsimegztų ryšys, vyrai – kad suteiktų ar gautų informacijos, nustatytų hierarchinius santykius [33].

Giminės ir kalbos sąveikai suvokti įdomūs ir vertingi yra ir kalbininkų atliekami tyrimai, kuriais bandoma išsiaiškinti, ar iš tiesų egzistuoja vadinamoji „moterų kalba“. Pasak vienų mokslininkų, būdingiausi jai yra tiesioginiai giminės rodikliai, t. y. kalbos sistemos gramatinės formos, tiesiogiai reiškiančios kalbėtojo giminę. Išskiriama moterų kalba, vadinama gentilektu. Vadinamoji moterų kalba laikoma žymėtąja, besiskiriančia nuo nežymėtosios vyrų kalbos, suvokiamos kaip norma. Gentilektą taip pat siūloma suvokti kaip dvikalbę ar dvilypę kalbos sistemą, sudarytą iš žymėtosios ir nežymėtosios kalbos ir „vyrų kultūros“ primestą visai bendruomenei [34].

Mūsų manymu, anoniminio autoriaus lyties nustatymas, remiantis minėtų giminės (lyties) ir kalbos sąveikos sociolingvistinių ir psicholingvistinių tyrinėjimų rezultatais, gali gerokai išplėsti ir kriminalistinės lingvistinės ekspertizės galimybes.

Kalbinės veiklos teorija

Kriminalistiniuose lingvistiniuose tyrimuose taip pat nėra pakankamai apibrėžta kalbinės veiklos teorijos vieta ir reikšmė sprendžiant teksto autoriaus identifikavimo bei apibūdinimo klausimus (psicholingvistinis aspektas).

Kalbinės veiklos teorija kuriama psicholingvistikos. Psicholingvistika tiria žmogaus sugebėjimo naudotis kalba dėsningumus [35]. Psicholingvistika domisi komunikacine kalbos funkcija. Kalba yra žmonių komunikavimo priemonė, ji kuriama žmonių ir skirta jų bendravimui. Kalbinė veikla yra individualaus pobūdžio, jos formavimosi ir funkcionavimo procesas veikiamas daugelio psichinių veiksnių, kurių tinkamas suvokimas gali padėti atskleisti ir konkretaus individo kalbos ypatumus. Lingvistika tiria kalbą kaip abstrakčią sistemą, kalbos organizavimo taisykles, o psicholingvistika tiria žmogiškuosius jos (kalbos) matmenis, funkcionavimo ypatumus.

Psicholingvistikoje išskiriamos dvi skirtingos konkuruojančios sąvokos: kalbinė kompetencija ir komunikacinė kompetencija (kalbinės veiklos kompetencija). Kalbinė kompetencija suprantama kaip sugebėjimas apskritai suprasti bei produkuoti išsakytą nuomonę tam tikra kalba. Komunikacinė kompetencija (t. y. kalbinės veiklos kompetencija) sudaro galimybes žmogaus kalbiniam funkcionavimui, atsižvelgiant į kitus komunikavimo proceso partnerius ir visuomeninę (komunikacinę) situaciją, kurioje šis procesas vyksta [36].

Psicholingvistikos dalykas yra kalbinės išraiškos sukūrimo ir suvokimo mechanizmai, informacijos šifravimo ir dešifravimo kalbiniais ženklais sąlygos bei dėsningumai [37], kitais žodžiais tariant, tai yra šnekos aktų sąsaja su žmogaus psichika [38]. Psicholingvistika nagrinėja kalbinės veiklos produkavimo ir funkcionavimo procesą, kuris gali būti traktuojamas kaip atskirų veiklos fazių visuma: motyvacija – mintis – vidinis žodis – realizavimas. Ir sakytinės, ir rašytinės kalbos formavimasis, t. y. individualaus požymių komplekso susiformavimas, vyksta pagal tuos pačius įgūdžių susidarymo dėsningumus, lemiamus vidinių (subjektyviųjų) ir išorinių (objektyviųjų) sąlygų. Išorinėmis sąlygomis, kaip jau buvo rašyta, gali būti kalbinė aplinka, masinės kultūros

117

priemonių poveikis ir pan., o vidinės sąlygos yra lemiamos individo psichikos ypatybių. Individo sakytinės ir rašytinės kalbos formavimuisi ypač svarbią reikšmę turi nervinių bei psichinių procesų eiga, intelektualinio išsivystymo lygis, kultūros lygis ir t. t. Tokio pobūdžio psicholingvistiniai tyrimai gali prisidėti prie bendrų rašytinės ir sakytinės kalbos metodologinių pagrindų kūrimo. Tai galės praplėsti ir patobulinti ne tik lingvistinės, bet ir fonoskopinės ekspertizės praktiką.

Reikėtų pažymėti, kad psicholingvistikos mokslo interesų sritis apima ir klausimus, susijusius su kalbos išmokimo problemomis, nes psicholingvistika kaip tik ir atsirado dėl būtinybės suvokti ir paaiškinti gimtosios ir užsienio kalbų įsisavinimo procesus [39]. Todėl psicholingvistiniuose tyrimuose daug dėmesio skiriama ir bilingvizmui (dviejų ar kelių kalbų mokėjimas) analizei. Tokio pobūdžio tyrinėjimai ypač reikšmingi kriminalistinės lingvistinės ekspertizės teorijai ir metodologijai, kai sprendžiamas anoniminio autoriaus gimtosios kalbos nustatymo klausimas.

Atsižvelgdami į minėtas psicholingvistikos tyrimų svarbiausias kryptis ir teismo lingvistai, ir kriminalistinės lingvistinės ekspertizės specialistai yra vienos nuomonės, kad jos išplėtotos teorijos ir modeliai gali suteikti daug vertingos informacijos ir lingvistinei ekspertizei. Juk lingvistinės ekspertizės, kaip ir teismo lingvistikos apskritai, tyrimo objektai yra žmogaus kalbinės veiklos rezultatai – tekstai. Ypač daug sąlyčio taškų tarp psicholingvistikos ir teismo lingvistikos galima rasti, kai pastarosios tyrimo objektas yra sakytinė kalba, kurioje tiesiogiai matyti daug daugiau žmogaus psichikos veiksnių.

Lietuvoje psicholingvistikos tyrinėjimai glaudžiai susiję su sociolingvistiniais tyrinėjimais ir dažnai neišskiriami į savarankiškos krypties tyrimus. Kalbos vartojimo psichologinius aspektus palietė savo knygoje „Kalba ir visuomenė. Psichologiniai ir komunikaciniai kalbos vartojimo bruožai“ S. Karaliūnas [4]. Psicholingvistiniai aspektai buvo aptariami ir jau minėtoje 1997 metais Varšuvoje (Lenkija) vykusioje konferencijoje „Situacijos Vilniuje ir Vilniaus krašte socio– ir psichologinis sąlygotumas“ („Socio– i psychologiczne uwarunkowania sytuacji w Wilnie i na Wileńszczyźnie“) [18]. Tokio pobūdžio – psicholingvistinių tyrinėjimų, kurie būtų pagrindas kriminalistiniam kalbos tyrimui, Lietuvoje pasigendama.

Taigi viena iš pagrindinių kriminalistinės lingvistinės ekspertizės raidos krypčių turi tapti platesnis atliktų sociolingvistinių ir psicholingvistinių tyrimų rezultatų naudojimas kriminalistinio lingvistinio tyrimo poreikiams. Reikėtų pabrėžti, kad sociolingvistiniai ir psicholingvistiniai tyrimai gali ne tik praplėsti taikomuosius ekspertizės aspektus, bet ir praturtinti kriminalistinio lingvistinio tyrimo teoriją, nurodyti naujas jos raidos kryptis.

Tam, kad tokių tyrimų rezultatai būtų nuosekliai, efektyviai ir kryptingai panaudoti kriminalistinės lingvistinės ekspertizės teorijoje ir praktikoje, būtina:

1) nustatyti, kokie būtent sociolingvistinių ir psicholingvistinių tyrinėjimų rezultatai ir kokiu būdu (kokia apimtimi) galėtų būti reikšmingi ir atliekant kriminalistinį lingvistinį tyrimą;

2) susisteminti šiuos duomenis, atribojant juos nuo nereikšmingos ar ne tokios reikšmingos kriminalistiniam tyrimui informacijos;

3) adaptuoti ar pritaikyti šiuos tyrimų rezultatus kriminalistiniam lingvistiniam tyrimui.

Taip būtų galima patobulinti taikomas kriminalistinės lingvistinės ekspertizės metodikas ar parengti naujų, kurios leistų išspręsti daugelį kol kas neįveikiamų klasifikacinio pobūdžio uždavinių, t. y. praplėsti kriterijus, pagal kuriuos galėtų būti charakterizuojamas anoniminis teksto autorius. Pavyzdžiui, pritaikant atskirų socialinių grupių kalbos atmainų, t. y. sociolektų (tarp jų ir profesiolektų), tyrimų rezultatus galima tobulinti anoniminio autoriaus veiklos srities (arba atskirais atvejais ir profesijos) nustatymo pagrindus. Remiantis tokios rūšies tyrimų rezultatais gali būti kuriami ir anoniminio autoriaus

118

priskyrimo tam tikrai socialinei grupei (atsižvelgiant į jo socialinį statusą, socialinius vaidmenis) metodiniai pagrindai.

Panaudojant kalbų sąveikos tyrinėjimų rezultatus galima tobulinti kriminalistines lingvistines autoriaus gimtosios kalbos ar dažniausiai vartojamos kalbos nustatymo metodikas, tuo labiau, kad jos turi būti nuolat peržiūrimos ir tobulinamos, nes nuolat keičiasi bendra kalbinė situacija bei skirtingų kalbų įvaldymo lygis šalyje. Autoriaus gimtosios kalbos nustatymo mokslinių pagrindų tobulinimui ypač svarbią reikšmę gali turėti ir psicholingvistiniai tokio reiškinio kaip bilingvizmas tyrinėjimai.

Giminės (lyties) ir kalbos sąveikos sociolingvistiniai ir psicholingvistiniai tyrinėjimai gali padėti sukurti bei moksliškai pagrįsti anoniminio autoriaus lyties nustatymo metodinius pagrindus. Taip būtų išplėstos ir bendros kriminalistinio lingvistinio tyrimo galimybės.

Psicholingvistinių tyrinėjimų rezultatai gali patikslinti ir patobulinti bendrą kriminalistinio lingvistinio tyrimo teoriją, naujas jos raidos kryptis. Kalbinės veiklos produkavimo ir funkcionavimo proceso ypatumų atskleidimas gali praplėsti abiejų kalbos formų – ir rašytinės, ir sakytinės – kriminalistinio tyrimo galimybes.

Platesnis psicholingvistinių tyrinėjimų rezultatų pritaikymas taip pat būtų reikšmingas sprendžiant diagnostinius kriminalistinės lingvistinės ekspertizės klausimus, t. y. apibūdinant teksto autoriaus būseną, kuriant tekstą bei nustatant teksto kūrimo sąlygas.

Kriminalistinių lingvistinių tyrimų teorija kol kas nesugebėjo įvertinti, moksliškai apdoroti ir pritaikyti sociolingvistinių ir psicholingvistinių tyrimų rezultatų savo poreikiams. Todėl mokslinių ir metodologinių pagrindų bei konkrečių metodikų kūrimas, pasitelkiant ir sociolingvistikos bei psicholingvistikos laimėjimus, šiuo metu yra viena iš aktualiausių kriminalistinės lingvistikos užduočių.

Išvados

1.Dabartinėje kriminalistinės lingvistinės ekspertizės teorijoje dar nėra efektyviai taikomos žinios iš sociolektų tyrimo, kalbų sąveikos analizės, neišnagrinėti giminės (lyties) kalbos ypatumai, kalbinės veiklos teorijos klausimai. Tokių klausimų analizei būtinos kelių sričių mokslininkų grupės, kelių šakų specialistų bendravimas.

2.Kriminalistinio lingvistinio tyrimo tobulinimo galimybės turėtų būti siejamos su sociolingvistinių bei psicholingvistinių tyrinėjimų rezultatų pritaikymu kriminalistinio kalbos tyrimo problemoms spręsti. Sociolingvistikos ir psicholingvistikos mokslų laimėjimų panaudojimas atliekant identifikacinį ir diagnostinį tyrimą, t. y. tinkamas tokių socialinių veiksnių kaip socialinio vaidmens, socialinio statuso ir pan. poveikio individo kalbai įvertinimas bei kalbinės veiklos teorijos vietos kriminalistinio tyrimo procese įvertinimas galės gerokai patobulinti ir patį kriminalistinio lingvistinio tyrimo procesą.

LITERATŪRA

1. Rašysenos ir autorystės ekspertizės (skyrimas ir medžiagos ruošimas). – Vilnius, 2000.2. Gfroerer S., Baldauf C. Sprechererkennung, Tonträgerauswertung und Autorenerkennung./

Kriminalistische Kompetenz. Kriminalwissenschaften, kommentiertes Recht und Kriminaltaktik für Studium und Praxis. Hrg. von Norbert Beleke. Kap. II, 14: Kriminaltechnik, 2000.

119

3. Kniūkšta P. Kalbos vartosena ir tvarkyba. – Vilnius, 2001.4. Karaliūnas S. Kalba ir visuomenė. Psichologiniai ir komunikaciniai kalbos vartojimo bruožai. –

Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 1997.5. Geissler H. Soziale Rollen als Sprechrollen / Kongressbericht der Gemeinschaftstagung für

allgemeine und angewandte Phonetik. – Hamburg, 1960.6. Крысин Л. П. К вопросу о внутриязыковой дисглосии / Методы билингвистических

исследований. – Москва, 1976.7. Wilkoń A. Typologia sociolektów. Sociolingwistyka VIII. 1988.8. Леонтьев А. А. Язык, речь, речевая деятельность. – Москва, 1969.9. Feluś A. Identyfikacja subjęzyków oraz ich wartośc poznawcza dla organów ścigania / Służba

MO, 1977/ 6.10. Kniūkšta P. Kalbos vartosena ir tvarkyba. – Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2001.11. Grumadienė L. Sociolingvistinis dabartinės šnekamosios lietuvių kalbos tyrimo aspektas // Lietu-

vių kalbotyros klausimai. T. XXXVI. – Vilnius.12. Lietuvių kalba ir bilingvizmas // Lietuvių kalbotyros klausimai XXVII. – Vilnius: Mokslas, 1988. 13. Karaliūnas S. Respublikos lingvosocialinės situacijos charakteristika // Kalbų kontaktai Lietuvos

TSR: LKK. – Vilnius, 1983. T. 23. 14. Karaliūnas S. Bilingvizmo situacijos ir jų socialinė dinamika // Lietuvių kalba ir bilingvizmas. Lietu-

vių kalbotyros klausimai XXVII. – Vilnius: Mokslas, 1988.15. Čekmonas V., Grumadienė L. Sociolingvistika. Lietuvių kalbos tarmių ir jų sąveikos tyrimo pro-

grama. – Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 1997.16. Grumadienė L. Tarminės kalbos įvairavimo priežastys. Kalbos normų ir vartosenos lygmenys. J.

Jablonskio konferencijos pranešimų tezės. – Vilnius, 2000.17. Grumadienė L. Ar kalbos likimą lemia kalbų sąveika?/ Paribio tarmių ir kalbų problemos: tarpt.

moksl. konferencijos, skirtos Europos kalbų metams, pranešimai. Šiauliai. 2001 m. balandžio 27 d. – Šiauliai, 2001.

18. Sytuacja językowa na Wileńszczyźnie: Materiały sympozium „Socio– i psycholingwistyczne uwarunkowania sytuacji w Wilnie i na Wileńszczyźnie“. Warszawa, 16–18 października 1997 r. – Warszawa, 1999.

19. Судник Т. М. Диалекты литовско–славянского пограничия. Очерки фонологических систем. – Москва: Наука, 1975 / Sudnik T. M. Dialekty litovsko–slavianskogo pagranichja. Ocherki fonologiczeskich sistem. – Moskva: Nauka, 1975.

20. Vaičiulytė–Romančuk O. Pastabos dėl Vilniaus miesto slavų lietuvių kalbos // Sytuacja językowa na Wileńszczyźnie: Materiały sympozium „Socio– i psycholingwistyczne uwarunkowania sytuacji w Wilnie i na Wileńszczyźnie“. Warszawa, 16–18 października 1997 r. – Warszawa, 1999.

21. Mędelska J., Sawaniewska–Mochowa Z. Język polski na Litwie // Język polski poza granicami kraju ( pod red. S. Dubisza). – Opole, 1997.

22. Porayski-Pomsta J. O potrzebie badań nad sytuacją językową na dawnych kresach polskich // Sytuacja językowa na Wileńszczyznie/ Materiały sympozium „Socio– i psycholingwistyczne uwarunkowania sytuacji w Wilnie i na Wileńszczyźnie“. Warszawa 16–18 października 1997 r. – Warszawa, 1999.

23. Sokołowska H. Wybór języka w zrożnicowanych sytuacjach komunikacyjnych a deklarowany związek ze społecznością etniczną // Sytuacja językowa na Wileńszczyznie / Materiały sympozium „Socio– i psycholingwistyczne uwarunkowania sytuacji w Wilnie i na Wileńszczyźnie“. Warszawa 16–18 października 1997 r. – Warszawa, 1999.

24. Kvašytė R. Amerikos lietuvių oficialieji raštai – išeivijos kalbinės aplinkos atspindys // Tekstas, kaip pasaulio atspindys: tarptaut. konfer. tezės, 2000 m. lapkričio 9–10 d. / Ats. red. K. Župerka. – Šiauliai, 2000.

25. Widła H. Wpływ znajomości języka obcego na osobniczy obraz języka ojczystego / VI Wrocław-skie Sympozium Badań Pisma Ręcznego. – Wrocław, 1994.

26. Brower D., Gerritsen M., de Haan D. Speech differences between women and men: on the Wrong track? // Language in Society. 1979. No. 8.

27. Kramarae C. Women and Men Speaking: Frameworks for Analyses. – Rowley: Newbury House, 1981.

28. McConnell-Ginet S. Language and Gender / Linguistics: The Cambridge Survey. 1990. Vol. 4. 29. Džežulskienė J. Kalba ir giminė // Sociolingvistika ir kalbos kultūra. – Vilnius, 1994.30. Sapir E. Male and Female Forms of Speech in Yana, 1929 // Selected writing of Edward Sapir/

Ed. D. G. Mandelbaum. – Berkeley: University of California Press, 1951.31. Brower D., Gerritsen M., de Haan D. Speech Differences between Women and Men: on the

Wrong track? / Language in Society. 1979. No. 8.

120

32. Brown R., Levinson S. Universals of Language Usage: Politeness Phenomena / Cambridge Papers in Social Anthropology, No. 8 (Questions and Politeness: Strategies in Social Interaction). – Cambridge: Cambridge University Press, 1978.

33. Tannen D. You just Don’t Understand (Women and Men in Conversation). – New York: Ballantine Books, 1991.

34. Lakoff R. Language and Woman’s Place. – New York: Harper & Row, 1975.35. Psychologia a semiotyka. Pojęcia i zagadnienia (pod red. I. Kurcz). – Warszawa, 1993.36. Hymes T. On communicative competense // Pride J. B., Holmes J. Sociolinguistics,

Hormondsworth, Penguin, 1972.37. Леонтьев А. А. Язык, речь, речевая деятельность. – Москва, 1969.38. Palionis J. Kalbos mokslo pradmenys. – Vilnius, 1999.39. Белянин В. П. Введение в психолингвистику. – Москва, 1999.

Die Möglichkeiten der Anwendung von Erkenntnissen der Sozio- und Psycholingvistik in kriminalistischer linguistischer Expertise

dr. Renata Ryngevič

Zusammenfassung

Im Artikel wurden die Entwicklungstendenzen der kriminalistischen linguistische Expertise, die auf die Erkenntnisse solcher linguistischen Wissenschaften wie Sozio- oder Psycholinguistik zurückgehen, erörtert.

Der Ansicht der Autorin nach, werden zur Zeit die Kenntnisse und Methoden der Sozio- und Psycholinguistik in der kriminalistischen Textanalyse nicht genug berücksicht.

Wie bekannt, stehen dem Autor in jedem konkreten Fall viele sprachliche Mittel zur Verfügung, deren Wahl von der bestimmten Kommunikationssituation, vom Thema, dem Rezipient u. a. Faktoren abhängig ist. Für den Gebrauch der sprachlichen Mittel hat die soziale, funktionale und teritoriale Differenzierung der Sprache eine wesentliche Bedeutung. Da jede Person zu einer bestimmten Sozialgruppe zugeteilt werden kann, können aufgrund der Forschung der Sozialdifferenz der Sprache wesentliche Hinweise auch für die Autorschaftermittlung gegeben werden.

Im Weiteren wird der Begriff des Soziolektes, d.h. der bestimmten sozialen Sprachenart diskutiert. Die sprachwissenschaftlichen Untersuchungen der unterschiedlichen Soziolekte können bei der kriminalistischen Textanalyse auch behilflich sein.

In Litauen werden die soziolinguistischen Untersuchungen hauptsächlich nur im Rahmen der Forschung des Sprachenkontakts durchgeführt. Daher wird in der Arbeit die Erscheinung der Zwei- oder Mehrsprachigkeit, die im litauischen Alltag aktuell ist, näher bestimmt.

Das Forschungsgebiet der Soziolinguistik liegt neben dem Forschungsgebiet der Psycholinguistik. Jede Komunikationstätigkeit hat einen individuellen Charakter und ist von verschiedenartigen psychischen Faktoren bedingt. Doch ist zu bemerken, dass auch die Erkenntnisse/Errungenschaften der Psycholinguistik derzeit in der kriminalistischen Textanalyse begrenzt berücksichtigt werden.

Nach Ansicht der Autorin, sind die sprachwissenschaftlichen Untersuchungen der sozio- und psycholinguistischen Art bei der kriminalistischen Textanalyse mehr auszunutzen.

121

122

Jurisprudencija, 2003, t. 38(30); 104–110

III. FINANSŲ IR MOKESČIŲ TEISĖ

ATSISKAITYMŲ NEGRYNAISIAIS PINIGAIS SAMPRATA

Dr. Dalia Vasarienė

Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Finansų ir mokesčių teisės katedraAteities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 271 45 21Elektroninis paštas daliava@delfi.lt

Pateikta 2003 m. balandžio 3 d.Parengta spausdinti 2003 m. balandžio 24 d.Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Civilinės ir komercinės teisės katedros docentas dr. Petras Algirdas Miškinis ir šio fakulteto Civilinio proceso katedros docentas dr. Stasys Vėlyvis

S a n t r a u k a

Sparčios socialinės ir ekonominės raidos bei tarptautinio bendradarbiavimo plėtojimo sąlygomis tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse didelę reikšmę turi problemos, susijusios su atsiskaitymų teisinių santykių reguliavimu. Dabar šios problemos ypač aktualios mūsų šaliai, aktyviai besirengiančiai būsimai narystei Europos Sąjungoje: stabilūs, tinkamai sureguliuoti ir su tarptautinėmis normomis suderinti teisės aktai piniginių atsiskaitymų srityje yra būtina tolesnės Lietuvos socialinės ir ekonominės raidos sąlyga. Lietuvos įstatymų visuma, reglamentuojanti atsiskaitymus negrynaisiais pinigais, nėra vientisa, ir viena pagrindinių to priežasčių yra ta, kad kuriant ir priimant įstatymus trūksta vienareikšmiško atsiskaitymų negrynaisiais pinigais sąvokų aiškinimo. Straipsnyje siekiama patikslinti atsiskaitymus negrynaisiais pinigais ir atsiskaitymus akredityvais apibūdinančias sąvokas, atsižvelgiant į Europos Sąjungos formuojamą teisės aktų sistemą bei naujų ūkinę veiklą bei finansinius santykius reglamentuojančių įstatymų ypatumus. Išanalizavus užsienio šalių teisės, ekonomikos, finansų ir kitų mokslo ekspertų nuomones, susijusias su atsiskaitymų negrynaisiais pinigais straipsnyje pateikiamas atsiskaitymų negrynaisiais pinigais priemonės apibrėžimas. Taip pat straipsnio autorė siūlo kriterijus, pagal kuriuos patogu vieną atsiskaitymo negrynaisiais pinigais priemonę atriboti nuo kitos, bei mokėjimų rūšių klasifikacijos pagrindus.

Lietuvos, kaip, beje, ir daugelio kitų valstybių, teisinėje literatūroje nėra tiksliai apibrėžta ir įtvirtinta atsiskaitymo negrynaisiais pinigais priemonės sąvoka

123

bei kriterijai, kuriais viena atsiskaitymo priemonė atribojama nuo kitos. Daugelio pasaulio valstybių mokslininkai jau nuo šio amžiaus pradžios detaliai analizavo atsiskaitymų negrynaisiais pinigais teisinio reguliavimo teorines problemas. Kaip žinomiausius reikėtų paminėti M. Agarkovą, M. R. Czinkotą, D. M. Day, J. Dolaną, L. Ennekcerus, E. Fleičicą, N. Horną, M. Kurkelą, L. Luncą, F. Manną, H. Norbertą, L. Novoselovą, A. Nusbaumą, P. Rivoli, J. L. Sarną, R. Savatje, B. Wunnicke’ą ir D. Wunnicke’ą bei daugelį kitų.

Atsiskaitymų negrynaisiais pinigais teisinio reglamentavimo problemų ir prieštaravimų, manytina, atsirado būtent todėl, kad kuriant mokslines teorijas ir teisinio reguliavimo sistemą trūksta vienareikšmiško visos atsiskaitymų negrynaisiais pinigais sistemos sąvokų aiškinimo. Didelis trūkumas yra tai, kad teisės aktai neįtvirtina atsiskaitymo negrynaisiais pinigais priemonės sampratos, todėl kiekvienas specialistas, nagrinėjantis atsiskaitymus negrynaisiais pinigais, pateikia, jo manymu, teisingus sąvokų aiškinimus.

Siekdama prisidėti prie bendros atsiskaitymų negrynaisiais pinigais teisinio reguliavimo sistemos sukūrimo ir tobulinimo, straipsnio autorė atliko tyrimą, kurio metu išanalizavo pasaulio valstybių teisės mokslo ekspertų nuomones, susijusias su atsiskaitymų negrynaisiais pinigais teoriniais modeliais.

Pagrindinis šio tyrimo tikslas – apibendrinus įvairių autorių literatūroje pateiktas nuomones nustatyti bendrą atsiskaitymo negrynaisiais pinigais sąvoką. Vieni autoriai atsiskaitymų priemone laiko dokumentų apyvartos organizavimo ir mokėjimo būdo visumą [1, p. 99]. Tačiau ir sąvoką „mokėjimo būdas“ įvairūs autoriai vertina skirtingai. Pavyzdžiui, H. Norbertas išskiria penkis mokėjimo būdus, R. Grundmannas – tris, o V. Raicheris – du [2, p. 114; 3, p. 36; 4, p. 137]. Visi trys mokslininkai kaip mokėjimo būdus įvardija vienarūšių reikalavimų įskaitymą ir lėšų pervedimą iš vienos sąskaitos į kitą. Vadinasi, tas pats mokėjimo būdas gali būti taikomas atsiskaitant skirtingomis priemonėmis. Pavyzdžiui, mokėjimo reikalavimas gali būti vykdomas ir mokėjimo pavedimu, ir atsiskaitant čekiu. Tuomet negalima sutikti su V. Raicherio teigimu, jog „mokėjimo būdas nulemia atsiskaitymo priemonę“ [4, p. 137].

H. Norbertas atsiskaitymo priemones apibūdina kaip „įstatymo nustatytus, savanoriško skolininko piniginės prievolės atsiskaitant negrynaisiais pinigais įvykdymo per bankus būdus“ [2, p. 255]. Panašų apibūdinimą pateikia ir teisininkė A. Sergejeva: „Atsiskaitymo priemonė – tai kliento ir jį aptarnaujančio banko prievolės įvykdyti (gauti) mokėjimą negrynaisiais pinigais atmaina“ [5, p. 463]. Autorės nuomone, šie teisės doktrinoje teikiami atsiskaitymų negrynaisiais pinigais priemonės apibūdinimai yra daugiau bendro pobūdžio ir neatskleidžia tiriamos sąvokos esmės.

Manytina, kad tiksliausią ir išsamiausią atsiskaitymo priemonės apibūdinimą pateikia N. Savay, J. Treteilas, L. Novoselova bei E. Polonskis [6, p.149; 7, p. 102; 8, p. 49; 9, p. 329]. Bendra minėtų autorių nuomonė aptariamu klausimu yra ta, kad atsiskaitymo priemonę galima apibrėžti kaip įstatyme numatytą bei verslo papročiais nustatytą piniginės prievolės įvykdymą per banką, kuris priklauso nuo tam tikro(–ų) atitinkamo(–ų) atsiskaitymo dokumento(–ų), dokumentų apyvartos ir mokėjimo būdo.

Atsiskaitymo dokumentu siūlytina laikyti raštišką asmens nurodymą pervesti lėšas už perduotas materialines vertybes, atliktus darbus, suteiktas paslaugas ar kitaip įvykdytą prievolinį įsipareigojimą, taip pat dėl kitų mokėjimų. Toks dokumentas Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatyme įvardijamas kaip mokėjimo nurodymas [10]. Atsiskaitymo dokumento arba mokėjimo nurodymo rekvizitus bei jo reikalavimus reglamentuoja Mokėjimų įstatymo 3 straipsnis bei Vyriausybės nutarimai ir mokėtojų ir gavėjų tarpusavio sutartys. Mokėjimų įstatymo 3 straipsnio 4 punktas nustato pagrindinius mokėjimo nurodymo rekvizitus. Juos būtų galima vadinti būtinaisiais mokėjimo nurodymo rekvizitais.

124

Prie šios rekvizitų grupės priskirtini: mokėjimo priemonės pavadinimas; mokėtojo banko pavadinimas bei kodas; mokėtojo pavadinimas arba mokėtojo vardas bei pavardė ir jo sąskaitos banke numeris; gavėjo pavadinimas arba vardas ir pavardė bei jo sąskaitos banke numeris; gavėjo banko pavadinimas ir kodas; pervedamų lėšų suma skaitmenimis ir žodžiais (rašytiniuose dokumentuose) arba tik skaitmenimis (elektroniniuose dokumentuose).

Mokėjimų įstatymo 3 straipsnio 5 punktas Vyriausybei suteikia teisę savo nutarimais nustatyti kitus rekvizitus, pavyzdžiui, mokėjimo paskirtį, įmokos kodą ir kitus [10]. Juos taip pat būtų galima priskirti būtinųjų rekvizitų grupei. Kartu įstatymas suteikia šalims teisę tarpusavio sutartimis nustatyti ir kitus mokėjimo nurodymo rekvizitus. Mokėtojams ir lėšų gavėjams susitarus dėl papildomų rekvizitų, jie tampa privalomaisiais ir, nesant nors vieno iš jų, mokėjimo nurodymas laikytinas neatitinkančiu nustatytų mokėjimo reikalavimų. Akivaizdu, kad mokėtojų bei lėšų gavėjų sutartyje nurodyti rekvizitai taip pat tampa būtinaisiais.

Tam tikrais atvejais atsiskaitymo dokumento pavadinimas gali sutapti su atiskaitymo negrynaisiais pinigais priemonės pavadinimu, pavyzdžiui, jeigu kalbama apie mokėjimo pavedimą, akredityvą arba čekį [11; 12]. Tačiau teisine prasme šie reiškiniai nėra identiški. Mokėjimo nurodymo samprata savo turiniu gerokai siauresnė. Autorės nuomone, mokėjimo nurodymas, būdamas tik atsiskaitymo negrynaisiais pinigais priemonės elementas, atlieka daugiau buhalterinę apskaitos funkciją, o ne egzistuoja kaip savarankiška atsiskaitymo ne-grynaisiais pinigais priemonė.

Manytina, jog dokumentų cirkuliacija yra atsiskaitymo dokumentų judėjimas nuo atsiskaitymo vykdymo pradžios iki pabaigos. Pavyzdžiui, akceptuojamos atsiskaitymo priemonės dokumentų cirkuliaciją pradeda lėšų gavėjas, o akredityvo atveju – mokėtojas.

Teisiniuose santykiuose labai svarbus prievolių įvykdymo būdas. Jis yra vienas iš pagrindinių tinkamo prievolių įvykdymo elementų. Teigtina, kad mokėjimo būdas yra piniginės prievolės atsiskaitant negrynaisiais pinigais įvykdymo būdas. Tokį apibūdinimą galima suformuluoti remiantis labiausiai teisinėje literatūroje paplitusia nuomone, kad mokėjimo būdas gali būti dvejopas: arba nurašant lėšas iš vienos sąskaitos į kitą, arba įskaitant vienarūšius reikalavimus [13, p. 33; 14, p. 29]. Kaip mokėjimo būdo, nurašant pinigines lėšas iš vienos sąskaitos į kitą, pavyzdį galima paminėti atsiskaitymo korteles, kurios pastaruoju metu vis dažniau naudojamos.

Remiantis išdėstytais teiginiais galima teigti, kad atsiskaitymo negrynaisiais pinigais priemonę apibūdina trys elementai: atsiskaitymo dokumentas (mokėjimo nurodymas), dokumentų apyvarta ir mokėjimo būdas. Tačiau norint atskirti vieną mokėjimo priemonę nuo kitos būtina išskirti tam tikrą komponentą, būdingą tik vienai konkrečiai atsiskaitymo priemonei. Autorė pritaria jau anksčiau literatūroje išdėstytai nuomonei, kad tuo „išskiriančiuoju komponentu“ turėtų būti pats atsiskaitymo dokumentas [15, p. 42; 16, p. 148]. Kiekvienai atskirai atsiskaitymo negrynaisiais pinigais priemonei būdingas tam tikras(–i) atsiskaitymo dokumentas(–i). Pavyzdžiui, atsiskaitant mokėjimo pavedimu ar čekiu, atitinkamai naudojami to paties pavadinimo atsiskaitymo dokumentai, atsiskaitant akredityvu būtų galima išskirti net du atsiskaitymo dokumentus: prašymą atidaryti akredityvą ir sąskaitų rejestrą. Dokumentų apyvartos ar mokėjimo būdo išskirtinių komponentų neįmanoma įvardyti. Dokumentų apyvarta gali nesutapti netgi ir atsiskaitant ta pačia atsiskaitymo priemone. Pavyzdžiui, atsiskaitant patvirtintu ir nepatvirtintu akredityvu skiriasi ir visa dokumentų apyvarta. Kalbant apie mokėjimo būdą reikia pasakyti, kad atsiskaitant absoliučiai visomis atsiskaitymo negrynaisiais pinigais priemonėmis atliekamas toks mokėjimo būdas kaip piniginių lėšų pervedimas iš vienos sąskaitos į kitą.

125

Atsiskaitymo dokumento(–ų) rūšį įvardijus kaip elementą, padedantį atkirti vieną atsiskaitymo negrynaisiais pinigais priemonę nuo kitos, galima daryti išvadą, kad įskaitymas ar planinės įmokos nėra atsiskaitymų negrynaisiais pinigais priemonės, nes juose nėra individualaus(–ių), tik jiems būdingo(–ų) atsiskaitymo dokumento(–ų).

Vadovaujantis aptarta atsiskaitymo negrynaisiais pinigais priemonės sąvokos analize, galima konstatuoti, kad šiuo metu Lietuvoje naudojamos šios atsiskaitymo negrynaisiais pinigais priemonės: mokėjimo pavedimas, čekis, vekselis ir akredityvas.

Kai kurių valstybių įstatymai, pavyzdžiui, Rusijos, vekselio nelaiko atsiskaitymo priemone. Vekselis Rusijos civiliniame kodekse nagrinėjamas tik skyriuje „Paskola ir kreditas” (42 skyrius, 815 str.) [17]. Šiuo atveju įstatymų leidėjas norėjo pabrėžti tai, kad vekselio pagrindinė teisinė reikšmė yra kreditinių teisinių santykių įforminimas. Tačiau vekselio negalima vertinti tik kaip kredito reglamentavimo priemonės. Jeigu prisiminsime atsiskaitymų teisinių santykių raidos istoriją, pamatysime, kad daug svarbesnė yra vekselio atsiskaitomoji funk-cija. Vekselis yra viena pirmųjų atsiskaitymo negrynaisiais pinigais priemonių, kurios pagrindu tik vėliau imta atsiskaityti čekiais ar akredityvais [18, p. 87; 19, p. 71]. Minėti požymiai taip pat leidžia vekselį priskirti prie atsiskaitymų negrynaisiais pinigais priemonių. Atsiskaitant vekseliu naudojamas individualus atsiskaitymo dokumentas, kurio pavadinimas sutampa su pačios atsiskaitymo priemonės vekselio pavadinimu ir kurio rekvizitai yra aiškiai nurodyti įstatyme. Taip pat yra nustatyta tam tikra konkreti vekselio judėjimo, atsiskaitymo juo tvarka (dokumentų apyvarta). Prievolės įvykdymas vekseliu galimas kaip ir atsiskaitant kitomis atsiskaitymo priemonėmis, nurašant lėšas iš vienos sąskaitos ir įrašant jas į kitą arba įskaitymu (mokėjimo būdas). Vekselis pasižymi ir tam tikromis unikaliomis savybėmis, kurios jį išskiria iš kitų atsiskaitymų negrynaisiais pinigais priemonių. Pavyzdžiui, vekselis atlieka keletą funkcijų (tai suteikia vekseliui vertybinio popieriaus statusą), taip pat paminėtos vekselio savybės: besąlygiškumas, abstraktumas ir formalumas.

Inkaso atsiskaitymai pirmą kartą atkurtoje nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje buvo reglamentuoti 1992 m. gruodžio 22 d. Lietuvos banko priimtų Laikinųjų vidaus atsiskaitymų negrynaisiais pinigais taisyklių 1.7 punkte [20]. Šios taisyklės kaip vieną atsiskaitomųjų dokumentų rūšį numato inkaso pavedimą. Vėliau, 1999 m. spalio 28 d. priimto Mokėjimų įstatymo 4 straipsnio 5 punkte taip pat įtvirtintas inkaso pavedimas kaip vienas iš mokėjimo priemonių rūšių. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.930 straipsnis kaip atsiskaitymo priemonę numato inkaso atsiskaitymą [21]. Teisinėje literatūroje taip pat neretai kalbama apie atsiskaitymo priemonę inkaso, o tai visiškai atitinka ir Lietuvoje šiuo metu galiojančių įstatymų reikalavimus [22, p. 259; 23; 24; 25]. Tačiau sudarant sutartį ir joje numatant atsiskaitymo priemonę inkaso sunku būtų nuspręsti, kaip vyks dokumentų apyvarta ir koks atsiskaitymo dokumentas bus naudojamas, nes inkaso įvykdyti gali būti pateikiami ir mokėjimo pavedimai, ir čekiai bei vekseliai. Vadinasi, neįmanoma nustatyti atsiskaitymo dokumento, kuris būdingas šiai atsiskaitymo priemonei, o tai neleidžia, remiantis anksčiau pa-teiktu apibrėžimu, inkaso laikyti viena iš atsiskaitymo priemonių.

Analizuojant įstatymo normas, reglamentuojančias atsiskaitymus inkaso, t. y. Civilinio kodekso 6.942–6.944 straipsnius, prieinama prie išvados, kad čia kalbama ne apie atskirą savarankišką atsiskaitymo priemonę, kaip logiškai būtų galima nuspėti iš 6. 930 straipsnio 1 dalies, o apie vieną iš operacijų, kurią atlieka bankas kliento pavedimu. Taip nustato ir Civilinio kodekso 6.942 straipsnis: „Inkaso reiškia operacijas, kurias atlieka bankas su dokumentais pagal kliento pavedimą, turėdamas tikslą gauti apmokėjimą ir apmokėjimo akceptą arba išduoti dokumentus“ [21].

126

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, autorė mano, kad inkaso reikėtų išbraukti iš atsiskaitymų negrynaisiais pinigais priemonių sąrašo ir vertinti jį kaip operaciją, vykdomą atsiskaitant įvairiomis atsikaitymo priemonėmis, arba vienašalį finansinį bankinį sandorį, kurio esmė yra ta, kad bankas vykdo savo kliento pavedimą gauti iš trečiojo asmens mokėjimą ar mokėjimo akceptą.

Analizuojant užsienio literatūrą nustatyta, kad pasitaiko atvejų, kai sutartyje nepakanka nurodyti tik vieną atsiskaitymo priemonę [26, p. 331; 27, p. 152–159; 28, p. 68–76]. Mokėtojui labai svarbu, ar mokėjimas bus vykdomas jo paties lėšomis ar iš banko kreditų, ar bus sumokama visa suma iš karto, ar yra numatyti planiniai mokėjimai, ir t. t. Dėl šių priežasčių tikslinga išskirti tokį veiksnį kaip mokėjimo rūšis. Siūlytina jį apibūdinti kaip lėšų pervedimus, kuriuos vienija bendri požymiai. Atsiskaitymų negrynaisiais pinigais praktikoje yra labai daug mokėjimų rūšių, todėl jas galima sugrupuoti skirtingais pagrindais.

Pagal lėšų formavimo šaltinius ir atsiskaitymo tvarką skiriami trys mokėjimų būdai: mokėjimas savo lėšomis, mokėjimas pasinaudojant banko kreditais ir mokėjimas valstybės biudžeto lėšomis.

Klasifikacijos pagrindas

Mokėjimo rūšis

Lėšų formavimo šaltinis

Mokėjimai atliekami:1.Mokėtojo lėšomis;2.Banko kreditais;3.Valstybės biudžeto lėšomis.

Mokėtojo atliekamo mokėjimo suma

1. Visos sumos sumokėjimas vienu metu (globalus mokėjimas);

2. Planinis mokėjimas: kasdienis; periodinis.

Atsiskaitymo tvarka 1. Mokėjimas atliekamas bendra atsiskaitymų tvarka;

2. Išankstinis mokėjimas.

Atsižvelgiant į pervedamos sumos pobūdį skiriama: mokėjimas pervedant visą atsiskaitymo dokumente nurodytą sumą vienu metu ir planinis mokėjimas, atliekamas kasdien arba periodiškai.

Atsižvelgiant į pagrindinio sandorio pobūdį tam tikrais atvejais prievolės šalims svarbu, kokia tvarka bus atliekamas mokėjimas. Pagal tai autorė mokėjimus siūlo skirti į atliekamus bendra tvarka ir išankstinius mokėjimus, kurie reiškia, kad mokėjimas turi būti atliekamas iš anksto pervedant lėšas dar prieš prekių pristatymą, paslaugų suteikimą ar darbų atlikimą.

Reikia paminėti, kad viena mokėjimo rūšis gali būti būdinga skirtingoms atsiskaitymo negrynaisiais pinigais priemonėms. Pavyzdžiui, visoms be išimties atsiskaitymo negrynaisiais pinigais priemonėms būdingos šios mokėjimo rūšys: mokėjimas, atliekamas mokėtojo lėšomis, globalus mokėjimas, mokėjimas, atliekamas bendra atsiskaitymo tvarka. Tačiau yra tokių mokėjimų rūšių, kurios būdingos tik konkrečioms atsiskaitymo negrynaisiais pinigais priemonėms. Pavyzdžiui, išankstinis mokėjimas leidžiamas atsiskaitant mokėjimo pavedimu; planiniai mokėjimai dažniausiai atliekami atsiskaitant mokėjimo pavedimu ir čekiu.

Šiame straipsnyje tyrimo metu atliktas bandymas sukurti tam tikrus atsiskaitymų teisinių santykių modelius, pavyzdžiui, atsiskaitymo negrynaisiais

127

pinigais priemonės, atsiskaitymo dokumento, dokumentų cirkuliacijos, mokėjimo būdo bei siūlomas mokėjimo rūšių klasifikacijos modelis, nėra neginčytini, tačiau tai yra žingsnis į priekį formuojant atsiskaitymo santykių teisiniam reguliavimui kurti bei tobulinti skirtų teorinių modelių visumą.

Atsiskaitymo negrynaisiais pinigais sistemos plėtra ir jos sudėtingumas reikalauja vartoti vienodą šių santykių terminologiją. Dėl to pagrindines atsiskaitymo teisinių santykių sąvokas siūlytina įtvirtinti norminiuose aktuose, taip panaikinant šiuo metu teisinėje literatūroje vyraujantį nevienareikšmį atsiskaitymų metu vartojamų terminų aiškinimą.

Išvados

1. Nustatyta, kad atsiskaitymo negrynaisiais pinigais priemonę apibūdina trys elementai: atsiskaitymo dokumentas (mokėjimo nurodymas), dokumentų apyvarta ir mokėjimo būdas.

2. Siūlomas toks atsiskaitymo negrynaisiais pinigais priemonės apibrėžimas: „Atsiskaitymo negrynaisiais pinigais priemonė – tai nustatytas įstatymo bei tarptautinių bankų veiklos papročių piniginės prievolės įvykdymas per banką, kuriam yra naudojamas tam tikras(–i) atsiskaitymo dokumentas(–ai), dokumentų cirkuliacija ir mokėjimo būdas“.

3. Siūlytina atsiskaitymų negrynaisiais pinigais priemonių atribojimo viena nuo kitos elementu laikyti atsiskaitymo dokumento(–ų) rūšį.

4. Nustatyta, kad įskaitymas arba planiniai mokėjimai negali būti laikomi atsiskaitymų negrynaisiais pinigais priemonėmis, nes juose nėra individualaus(–ių), tik jiems būdingo(–ų) atsiskaitymo dokumento(–ų).

5. Nustatyta, kad šiuo metu Lietuvos Respublikoje yra naudojamos šios atsiskaitymo negrynaisiais pinigais priemonės: mokėjimo pavedimas, čekis, vekselis ir akredityvas.

6. Tyrimo metu prieita prie išvados, kad neįmanoma nustatyti atsiskaitymo dokumento, kuris būdingas atsiskaitymams inkaso, o ši aplinkybė neleidžia, remiantis anksčiau pateiktu atsiskaitymo negrynaisiais pinigais apibrėžimu, inkaso laikyti viena iš atsiskaitymų negrynaisiais pinigais priemonių.

7. Siūlytina inkaso vertinti kaip operaciją, vykdomą atsiskaitant įvairiomis atsikaitymo negrynaisiais pinigais priemonėmis, arba kaip vienašalį finansinį bankinį sandorį.

LITERATŪRA

1. Horn N. The Law of International Trade Finance. – Deventer, Boston, 1989.2. Norbert H. German Privat and Commercial Law. – London, Oxford, 1982. 3. Grundmann R. Jahrbuch Junger Zivilrechtwissenschaftler. – Munchen, 1991.4. Раихер В. Рецензия на книгу „Расчетные и кредитные правоотношения“ // Советское

государство и право. 1957. No 12. 5. Толстои Ю. Гражданское право. Ч. II. – Mосква: Проспект, 1997.6. Savay N. Principles of Foreign Trade. – New York, 1919.7. Treteil J. The Law of Contract. – London, 1987.8. Новоселова Л. Денежные расчеты в предпринимательскои деятельности. – Mосква:

ЮрИнфоР, 1996. 9. Полонскии E. Расчетные и кредитные отношения. – Mосква: Юридическая литература,

1970.10. Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymas. – Vilnius, 1999.

128

11. Maduegbuna S. O. The Effects of Electronic Banking Techniques on the Use of Paperbased Payment Mechanisms in International Trade. J.B.L. 1994. Nr. 7.

12. ICC Guide to Documentary Credit Operations. – New York, a.o.: ICC Publishing S. A., 1994.13. Czinkota M. R., Rivoli P. International Business. – Chicago, 1989.14. Day D. M. The Law of International Trade. – Butterworth, 1981.15. Bhala R. Towards to Payments System Law for developing and transition Economies. –

Washington, 1995.16. Gutteridge H. C. and Megrah M. The Law of Banker’s Commercial Credits: 7th ed. – London,

1984.17. Гражданский кодекс Российской Федераций. – Моссква, 2000.18. Rogers J. S. The Early History of the Law of Bills and Notes: A Study of the Origins of Anglo–

American Commercial Law. – Cambridge University Press, 1995.19. Березина M. Безналичные расчеты в экономике. Aнализ практики. – Mocквa: AO

„Koнсалтбанкир“, 1997.20. Laikinosios vidaus atsiskaitymų negrynaisiais pinigais taisyklės // Apskaita ir kontrolė. 1993. Nr.

3.21. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. – Vilnius, 2001.22. Drake R., Rider J. P. European Financing Laws. – London, 1994.23. ICC World Payment Systems Handbook. – Paris, 1997.24. Nielsen J. Bankrechts – Handbuch. – Munchen, Verlag C. H. Beck, 2001.25. Rendell R. S. International Banking and Finance. The International Lawyer. 1999. Nr. 33.26. Treteil J. The Law of Contract. – London, 1987.27. Rubin E. L. The Payment System: Cases, Materials and Issues. – Minnesotta, 1989.28. Yarbrough B. V., Yarbrough R. The World Economy: Trade and Finance. – Chicago, 1988.

Non-cash Payment Concept

Dr. Dalia VasarienėLaw University of Lithuania

SUMMARY

The whole of the Lithuanian legislation regulating non-cash payment is not united and one of the reasons is the fact that in the process of making and passing laws there is no clear interpretation of non-cash payment. The article aims at specifying the concepts of non-cash payment and payment by letters of credit, taking into account the system of legal acts formed by the European Union as well as to the specifics of the new laws regulating the economic activities and financial relations. After analysing the views of foreign experts of law, economics, finance and other sciences, related to non-cash payment, the article presents the definition of non-cash payment. At the same time, the author of the article suggests criteria, which are very useful when distinguishing one means of non–cash payment from another, and define the classification grounds for other kinds of payment.

After the analysis of the aforementioned questions, the author of the article comes to the following conclusions:

It has been determined that non-cash payment is characterised by three elements: the document of payment (the reference of payment), the circulation of the documents and the means of payment.

The following is the proposed definition of non-cash payment:„Non-cash payment is financial obligation fulfilment, regulated by law and

international traditions of bank activities, through a bank where certain payment document(s), circulation of document(s), and means of payment are used“.

129

It is suggested to consider the type of payment document as a distinctive element of non-cash payment.

It has been indicated that inclusion or planned payment cannot be considered as a means of non-cash payment, on the grounds that they do not have individual, characteristic document(s).

It has been established that these forms of non-cash payment are currently used in the Republic of Lithuania: order of payment, cheque, bill and credit.

The research drove to the conclusion that it is impossible to define the document of payment that is characteristic to the bill for collection, and this circumstance does not allow to consider the bill for collection as one of the means of non-cash payment, if to take into account the abovementioned non-cash payment definition.

The author suggests reckoning the bill for collection as an operation, carried out in different means of non-cash payment, or as a unilateral financial bank transaction.

130

Jurisprudencija, 2003, t. 38(30); 111–121

MOKESČIŲ MOKĖTOJO PATIKRINIMAS

Dr. Egidija Smalakienė

Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Finansų ir mokesčių teisės katedraAteities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 268 78 27Elektroninis paštas E. Smalakiene@vmi.lt

Pateikta 2003 m. sausio 15 d.Parengta spausdinti 2003 m. balandžio 29 d.Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Finansų ir mokesčių teisės katedros vedėjas dr. Algirdas Miškinis ir šios katedros docentas dr. Mindaugas Strumskis

S a n t r a u k aStraipsnyje analizuojami mokesčių mokėtojo ir mokesčių

administratoriaus mokestiniai teisiniai santykiai, kylantys atliekant mokestinį patikrinimą bei esminiai teisės aktų pakeitimai šiuo klausimu. Šiuo metu nėra vieno teisės akto, kuriame būtų apibrėžtos atliekant mokestinį patikrinimą dalyvaujančių asmenų teisės ir pareigos. Kai kurios šios teisės iš tikrųjų egzistuoja, tačiau nereglamentuotos apskritai, todėl tiek mokesčių mokėtojui, tiek mokesčių administratoriui dažnai kyla klausimas, ką jis gali ir nuo kokių veiksmų turėtų susilaikyti konkrečiomis aplinkybėmis. Šio straipsnio tikslas – nustatyti ir aptarti teisės aktuose reglamentuotas ir nereglamentuotas mokestinių teisinių santykių dalyvių teises bei pareigas mokestinio patikrinimo metu. Praktinės mokestinių patikrinimų analizės pagrindu straipsnyje pateikiama pasiūlymų dėl mokestinių teisinių santykių dalyvių teisinio statuso reglamentavimo. Taip pat aktuali problema yra ta, kad itin specifinės mokesčių mokėtojų ir mokesčių administratoriaus teisės ir pareigos kyla priklausomai nuo mokestinio patikrinimo rūšies, todėl straipsnyje analizuojamos mokesčių mokėtojų patikrinimų rūšys, aptariami procesinių dokumentų įforminant patikrinimo rezultatus reikalavimai, išdėstomi mokestinių patikrinimų planavimo prioritetai, įvardijami mokesčių mokėtojai, priskirtini didesnės rizikos mokesčių mokėtojų grupei. Analizuojamas pasirengimo mokestiniam patikrinimui procesas, dėstomi patikrinimo pratęsimo atvejai. Aptariamos sprendimų dėl patikrinimo aktų tvirtinimo rūšys. Mokestinių patikrinimų atlikimo tvarką pakankamai išsamiai reglamentuoja šiuo metu Lietuvoje galiojantys teisės aktai, tačiau nė vienas jų nenustato mokestinio patikrinimo, kaip procesinio reiškinio, ribų. Klausimas, kada laikyti, kad mokestinis patikrinimas prasidėjo ir kada jis baigėsi, natsakytas, todėl straipsnyje nustatomos mokestinio patikrinimo ribos. Dažnai mokesčių mokėtojams kyla klausimas, ar mokesčių administratorius mokestinio patikrinimo metu taikydamas mokesčio išieškojimo užtikrinimo priemones nepažeidžia jo konstitucinės teisės į turto neliečiamybę, todėl straipsnyje

131

analizuojama Mokesčių administravimo įstatymo atitiktis Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir tarptautiniams teisės aktams.

Straipsnis parengtas analizuojant bei apibendrinant įvairių teisės šakų, šiuo metu Lietuvoje galiojančių įstatymų bei poįstatyminių teisės aktų nuostatas, Lietuvos ir užsienio autorių publikacijas, susijusias su analizuojamais klausimais.

132

Vienas svarbiausių tikslų modernioje visuomenėje yra ryšių tarp valdžios institucijų ir verslo atstovų plėtojimas. Valdžios sprendimai veikia verslo aplinką, valstybinės institucijos specifinėmis formomis reguliuoja daugumą verslo krypčių ir šakų [1, p. 276]. Integruojantis Europos politiniams ir ekonominiams procesams į Lietuvą, greitai kinta viešųjų institucijų administracinių struktūrų veikla, iš naujo įvertinami tikslai, formuojami prioritetai, turintys modernizuoti mokesčių sistemą kaip teoriją ir praktiką [2, p. 11].

Lietuvoje tarp mokesčius administruojančių pareigūnų ir mokesčių mokėtojų kyla nemažai neaiškumų ir nesutarimų, nes bet kokie mokesčių mokėtojų veiksmai, lėmę dalinį ar visišką mokesčio nesumokėjimą, mokesčių administratoriaus pareigūnų bandomi įsprausti į mokestinio pažeidimo ribas [3, p. 142], t. y. net menkiausias viešojo ir privataus intereso susidūrimas vertinamas kaip mokesčių įstatymų pažeidimas, todėl ypač svarbus yra tikslus mokestinių–teisinių santykių reguliavimas bei išsamus jų norminis reglamentavimas. Taip pat išskirtinis dėmesys turėtų būti skiriamas mokesčių administravimui ne tik kaip mokestiniam, bet ir kaip teisiniam procesui, susidedančiam iš daugelio dalių (smulkesnių procesinių reiškinių), bei šio proceso dalyvių teisinio statuso reglamentavimui.

Tobulinant mokesčių administravimą, reikėtų vadovautis mokesčių teisingumo kriterijumi [4], kuris suprantamas kaip horizontalusis ir vertikalusis teisingumas bei apmokestinimo naudingumas [5, p. 125]. Mokesčių teisingumo principo įgyvendinimo pagrindas – mokesčius reglamentuojančių įstatymų aiškumas ir išsamumas.

Mokesčių žinynas nurodo, kad mokesčio įstatymas – Lietuvos Respublikos įstatymas, nustatantis mokestį, rinkliavą ar kitą įmoką į valstybės (savivaldybės) biudžetą, ir jam prilyginami Mokesčių administravimo įstatymas ir tarptautinės sutartys, nustatančios apmokestinimo taisykles, jei jos ratifikuotos Lietuvos Respublikoje [6, p. 71].

Šiuo metu pagrindinis įstatymas, reguliuojantis mokestinius teisinius santykius, yra Mokesčių administravimo įstatymas, nustatantis mokesčių sampratą, apskaičiavimą ir mokėjimą bei reglamentuojantis mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo bendras teises ir pareigas. Tačiau mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo teisės ir pareigos, kylančios mokestinio patikrinimo metu, neišskirtos, todėl dažnai neaišku, kokiomis konkre-čiomis teisėmis ir pareigomis mokestinio patikrinimo metu disponuoja mokestinių teisinių santykių dalyviai.

Teisinė mokesčių bazė ypač dažnai keičiama, pildoma, o ir papildyta išlieka paini ir nekonkreti. Kazusai ir nestabilumas, būdingi mokestiniams įstatymams, – tai viena iš pagrindinių priežasčių, dėl kurių pasitaiko mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo pažeidimų [3, p. 142].

Mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus mokestiniai teisiniai santykiai mokesčių mokėtojo patikrinimo ir patikrinimo

akto surašymo metu

Teisinio santykio, atsirandančio nustatant ir surenkant mokesčius į valstybės (savivaldybės) biudžetą bei fondus, dalyviai yra mokesčių teisės subjektai, turintys vienas kito atžvilgiu įstatymo nustatytas teises ir pareigas. Mokesčių administravimo įstatymas nurodo, kad mokesčių mokėtojas – tai asmuo, kuriam pagal mokesčio įstatymą yra nustatyta prievolė mokėti mokestį; rinkliavos mokėtojas – asmuo, kuris už valstybės institucijų suteiktas paslaugas privalo mokėti įstatymų nustatytą rinkliavą [7]. Nesumokėjęs rinkliavos asmuo negauna leidimo užsiimti veikla, už kurią nustatyta rinkliava, arba pasinaudoti valstybės

133

(savivaldybės) teikiamomis paslaugomis. Mokesčių mokėtojas – tai asmuo, turintis juridinę pareigą mokėti mokestį iš savų lėšų arba užsiimantis veikla, kurios dėka gavo pajamų. Mokesčių administratorius – už mokesčių administravimą atsakinga institucija, o mokesčių administratoriaus pareigūnas – valstybės tarnautojas, turintis įstatymų suteiktas viešojo administravimo teises ir praktiškai įgyvendinantis vykdomąją valdžią ar tam tikras vykdomosios valdžios funkcijas mokesčių administravimo srityje. Ypatingi mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo mokestiniai teisiniai santykiai susiklosto mokestinio patikrinimo metu.

Mokesčių mokėtojo patikrinimas yra buhalterinių apskaitos dokumentų (kompiuterinių laikmenų duomenų) atitikties teisės aktų reikalavimams įvertinimas, t. y. mokesčių mokėtojo apskaitoje fiksuotų ūkinių įvykių ir ūkinių operacijų turinio, atsižvelgiant į jų tikrąją ekonominę esmę, įvertinimas. Patikrinimus atlieka vietos ir centrinis mokesčių administratoriai. Visi mokesčių mokėtojų patikrinimai pradedami turint mokesčių administratoriaus viršininko ar jo įgalioto asmens pasirašytą pavedimą tikrinti. Jei patikrinime dalyvauja tikrintinas mokesčių mokėtojas, jis privalo būti pasirašytinai supažindintas su pavedimu jį tikrinti. Mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su pavedimu jį tikrinti, turi teisę nepasirašyti pavedimo, tačiau tai nesustabdo mokestinio patikrinimo proceso. Apie atsisakymą pasirašyti pavedimą mokesčių administratoriaus pareigūnas pažymi pavedime ir pradeda patikrinimą. Mokestinio patikrinimo pradžia laikoma pavedime nurodyta data.

Mokestiniai patikrinimai gali būti planiniai, tiksliniai ir atliekami pagal pavedimus (prašymus). Planiniai mokesčių mokėtojų patikrinimai atliekami pagal centrinio mokesčių administratoriaus nustatytus ir patvirtintus kriterijus. Tikslinis patikrinimas gali būti atliekamas siekiant likviduoti ar jau likvidavus mokesčių mokėtoją, dėl mokesčių mokėtojui iškeltos bankroto bylos, pakartotinis patikrinimas – dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, dėl mokesčių permokų grąžinimo (įskaitymo), priešpriešinis patikrinimas – dėl kitų institucijų aktų naujo įforminimo, dėl pažymos apie atsiskaitymą su biudžetu, naujai įregistruotų mokesčių mokėtojų, dėl išregistravimo iš pridėtinės vertės mokesčio mokėtojų, papildomas patikrinimas gali būti skirtas vietos mokesčių administratoriaus sprendimu dėl revizijos akto naujo įforminimo. Mokesčių mokėtojų patikrinimai pagal pavedimus (prašymus) gali būti atliekami centrinio mokesčių administratoriaus įgaliojimu, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos ir kitų teisėsaugos institucijų pavedimu, Muitinės departamento, Seimo, Vyriausybės, kitų valstybės institucijų pavedimu, taip pat pagal užsienio valstybės prašymą pateikti atitinkamą informaciją, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pavedimu. Pagal patikrinimo apimtį patikrinimai skiriami į išsamius, t. y. tikrinamas visų mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumas, ir dalinius – tikrinamas tik tam tikrų mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumas.

Prieš atlikdamas mokesčių mokėtojo patikrinimą, mokesčių administratorius turėtų tinkamai tam pasirengti.

Mokesčių administratorius savarankiškai pasirenka tikrintinus mokesčių mokėtojus vadovaudamasis mokesčių mokėtojų lygybės principu, tačiau ypač daug dėmesio turėtų skirti didesnės rizikos mokesčių mokėtojų grupėms. 2002 m. spalio 24 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (centrinio mokesčių administratoriaus) viršininko įsakymu Nr. 298 buvo pakeistos Mokesčių mokėtojų patikrinimų planavimo prioritetų taisyklės ir nustatyta, kad padidėjusios rizikos mokesčių galima nustatyti pagal tokius kriterijus:

1. mokesčių mokėtojai, įtraukti į centrinio mokesčio administratoriaus duomenų bazę, kurioje kaupiami duomenys apie nustatytus teisės aktų pažeidimus, piktnaudžiavimo faktus ir kita mokesčių apskaičiavimo bei

134

sumokėjimo kontrolei užtikrinti svarbi informacija, taip pat mokesčių mokėtojai, vykdę sandorius su asmenimis, įtrauktais į minėtą duomenų bazę;

2. mokesčių mokėtojai, kurių veikloje matyti tam tikras periodiškumas – kai kuriais mokestiniais laikotarpiais (palyginti su kitais) deklaruojama gerokai didesnė pridėtinės vertės mokesčio atskaitos ar (ir) parduotų prekių bei suteiktų paslaugų apmokestinamosios vertės suma;

3. mokesčių mokėtojai, atnaujinę veiklą po ilgos pertraukos (pusės metų ir daugiau) arba, palyginti su ankstesniais laikotarpiais, pradėję deklaruoti gerokai didesnes atskaitomas bei grąžintinas pridėtinės vertės mokesčio sumas;

4. mokesčių mokėtojai, palyginti su vykdoma apyvarta, turintys mažą samdomų dar-

135

buotojų skaičių arba visai jų neturintys (pvz., individualios įmonės veiklą vykdo tik savininkas);

5. mokesčių mokėtojai, kuriems grąžintinas pridėtinės vertės mokesčio skirtumas susidarė dėl vykdytų medienos, dėvėtų drabužių, žuvies, naudoto ilgalaikio turto, įvairios paskirties įrenginių, įvairių namudinės kilmės prekių (pvz., galanterijos gaminių, siūtų, megztų drabužių ir pan.) pirkimo-pardavimo sandorių ir sandorių, kurių metu už tiekiamas prekes ar teikiamas paslaugas buvo atsiskaitoma grynaisiais pinigais;

6. mokesčių mokėtojai buvo bausti už piktybiškus mokesčių įstatymų pažeidimus, nurodytus Mokesčių administravimo įstatymo 49 straipsnyje;

7. mokesčių mokėtojai yra vykdę sandorius su Įmonių rejestre ir užsienio šalyse neįregistruotais, nerandamais juridiniais ar fiziniais asmenimis, taip pat asmenimis, įregistruotais pagal pamestus ar kitaip prarastus asmens dokumentus ir pasinaudoję statytiniais asmenimis;

8. ankstesnių patikrinimų metu buvo nustatyta, kad jie į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą buvo įtraukę pridėtinės vertės mokesčio sumas, išskirtas juridinės galios neturinčiose pridėtinės vertės mokesčio sąskaitose faktūrose, buhalterinėje apskaitoje buvo apskaitę kitus, pažeisdami nustatytą tvarką, naudojamus specialius apskaitos dokumentų blankus arba vykdė sandorius su asmenimis, kurių veikloje nustatytos minėtos aplinkybės;

9. dėl jų veiklos buvo gauta paklausimų iš kitų teisėsaugos institucijų;10. jų savininkui, akcininkui, vadovui, vyriausiajam finansininkui,

darbuotojams ar kitiems su mokesčių mokėtoju susijusiems asmenims dėl finansinių nusikaltimų, apgaulės būdu susigrąžinto (taip pat bandymo tai padaryti) ar į valstybės biudžetą nesumokėto pridėtinės vertės mokesčio buvo iškelta baudžiamoji byla arba buvo sprendžiamas tokios bylos iškėlimo klausimas;

11. savininkas, kontroliuojantis asmuo ar vyriausiasis finansininkas (buhalteris) pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksą buvo baustas administracine nuobauda už prekių pardavimą be dokumentų ir dokumentų suklastojimą, apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą, vertimąsi neteisėta komercine ūkine, finansine ar profesine veikla [8].

Taip pat mokesčių administratorius turi teisę pats pasirinkti tikrinimo mastą ir laiką. Nuo 2001 m. rugsėjo 1 d., pakeitus Mokesčių administravimo įstatymo 24 straipsnį, ši mokesčių administratoriaus teisė buvo sukonkretinta ir nustatyta, kad mokesčių administratorius ir mokesčių mokėtojas (mokestį išskaičiuojantis asmuo) mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojant nuo tų metų, kada atliekamas mokesčių apskaičiavimas arba perskaičiavimas, sausio 1 dienos [7]. Ankstesnė įstatymo redakcija numatė, kad mokesčių administratorius mokesčius gali apskaičiuoti arba perskaičiuoti už praėjusius dešimt metų. Taip pat nuo 2001 m. rugsėjo 1 d. buvo sukonkretinta mokesčių administratoriaus teisė mokesčių mokėtoją tikrinti pakartotinai bei nustatyta, kad mokesčių administratorius negali pakartotinai tikrinti mokesčių mokėtojo (mokestį išskaičiuojančio asmens) už tą patį mokestinį laikotarpį ir dėl to paties mokesčio, išskyrus atvejus, kai tai reikalinga atlikti dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, kurios nebuvo žinomos ir negalėjo būti žinomos mokesčių administratoriui patikrinimo metu ir kurios gali turėti įtakos patikrinimo rezultatams [7]. Mokesčių administratorius ruošdamasis patikrinimui turėtų apgalvoti ir tiksliai suplanuoti, ką, kaip, kokį laikotarpį ir kokia apimtimi tikrins. Jeigu mokesčių mokėtojas jau buvo tikrintas, mokesčių administratorius turėtų išsamiai susipažinti su atlikto patikrinimo rezultatais, kad išvengtų pakartotinio to paties mokesčio ir už tą patį laikotarpį patikrinimo.

Mokesčių mokėtojas dažniausiai tikrinamas nuvykus pas jį, ir toks patikrinimas neturėtų trukti ilgiau kaip 90 dienų. Jeigu patikrinimas sudėtingas,

136

reikalauja išsamios nustatytų faktų analizės arba patikrinimo mastas platus, šis terminas gali būti pratęstas iki vienerių metų. Mokesčių mokėtojai turėtų žinoti, kad mokesčio administratorius turi teisę patikrinimo trukmę pratęsti, kai mokėtojas nepateikia ar pateikia ne laiku reikalingus dokumentus, jų nuorašus, kompiuterinių laikmenų duomenis (kopijas) apie juridinio ar fizinio asmens turtą, pajamas, išlaidas ir veiklą, kad mokėtojas administratoriui neleidžia įeiti į jo patalpas (tarp jų ir nuomojamas) arba teritoriją (mokėtojo darbo laiku, taip pat tuo laiku, kai joje vyksta gamyba ar kita ūkinė veikla), tikrinti veiklai naudojamus materialinius techninius išteklius bei pagamintą produkciją, kai tikrinamasis mokėtojas neleidžia laikinai paimti (iki 30 dienų) dokumentus, paliekant dokumentų poėmio aktą, kai trukdo užantspauduoti ir (arba) užplombuoti dokumentų, vertybinių popierių, pinigų ir materialinių vertybių saugojimo vietas, neleidžia daryti dokumentų kopijų arba išrašų, paimti produkcijos (prekių) pavyzdžių, daryti žymas ant mokėtojo dokumentų, kad būtų išvengta jų klastojimo, kai nevykdo privalomų nurodymų atvykti pas mokesčių administratorių, taip pat nurodymų dėl mokesčių, kitų įmokų į valstybės (savivaldybės) biudžetą ir valstybės pinigų fondus apskaičiavimo, deklaravimo ir mokėjimo, turto bei pajamų deklaravimo bei apskaitos tvarkymo, kai nepateikia paaiškinimų ir dokumentų apie turto įsigijimo šaltinius, taip pat paaiškinimų apie kitas aplinkybes, reikalingas mokesčio apskaičiavimo teisingumui nustatyti, bei mokėtojas nepašalina aplinkybių ir sąlygų, trukdančių mokesčių administratoriui tinkamai atlikti pareigas.

Patikrinimą mokesčių administratorius turi teisę atlikti ne tik nuvykęs pas mokėtoją, bet ir savo tarnybinėse patalpose pagal mokesčių mokėtojo byloje esančius dokumentus bei pagal dokumentus, poėmio aktu paimtus iš mokesčių mokėtojo, arba dokumentus, gautus iš kitų valstybės institucijų. Paimdamas dokumentus iš mokesčių mokėtojo, mokesčių administratorius tai privalo įforminti poėmio aktu ir dokumentų paėmimas negali trukti ilgiau kaip 30 dienų.

Patikrinimo metu mokesčių administratoriui Mokesčių administravimo įstatymas suteikia teisę keistis informacija su kitomis valstybės institucijomis. Dažniausiai keičiamasi informacija su kitais mokesčių administratoriaus padaliniais, kai būtina atlikti priešpriešinius patikrinimus, arba teisėsaugos institucijomis, prokuratūros, valstybinio socialinio draudimo padaliniais, kai su tikrinamuoju mokesčių mokėtoju komerciniuose sandoriuose dalyvavusiems tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims ar tikrinamam mokesčių mokėtojui iškeltos baudžiamosios bylos, atliekamos dokumentų ar parašų ekspertizės. Dažnai patikrinimui atlikti ir jam baigti būtina informacija iš užsienio valstybių mokesčių administratorių ar pajamų tarnybų, tokiais atvejais mokesčių administratorius turi teisę patikrinimą sustabdyti, kol bus gauta informacija iš kitų valstybės institucijų ar užsienio tarnybų.

Apie mokesčių administratoriaus atvykimą pas mokesčių mokėtoją gali būti pažymima mokesčių mokėtojo žurnale, tačiau tai nėra privaloma. Mokesčių mokėtojui suteikiama galimybė pasirinkti. Jeigu jis reikalauja, kad mokesčių administratorius pasirašytų patikrinimų registracijos žurnale, pastarasis tai privalo padaryti.

Šiuo metu dauguma įmonių, įstaigų ir organizacijų buhalterinę apskaitą tvarko naudodamosi įvairiomis kompiuterinėmis programomis. 2001 m. rugsėjo 1 d. buvo pakeistas Mokesčių administravimo įstatymas ir mokesčių mokėtojui nustatyta pareiga pateikti ne tik visus patikrinimui reikalingus dokumentus, bet ir kompiuterinės apskaitos duomenis, būtinus mokesčio apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumui patikrinti, o mokesčių administratoriui suteikta teisė duoti nurodymą mokesčių mokėtojui pateikti kompiuterinių laikmenų duomenis ar jų kopijas bei patikrinimo metu kreiptis į kitas kompetentingas institucijas dėl

137

tikrinamojo mokesčių mokėtojo kompiuterinių programų ir jų duomenų patikrinimo.

Jau nuo pat patikrinimo pradžios mokesčių mokėtojas, pateikdamas rašytines pastabas ir įrodymus, gali ginčyti tikrinamą dalyką bei privalo būti išklausytas viso patikrinimo metu, į tai patikrinimą atliekantis pareigūnas turėtų atsižvelgti ir patikrinimo akto išvadas formuluoti įvertinęs ne tik patikrinimo metu nustatytų pažeidimų faktus, bet ir mokėtojo pateiktus paaiškinimus ir įrodymus dėl tų faktų. Mokesčių administratorius mokėtojo raštu pateiktas pastabas, įrodymus ir kitus dokumentus, galinčius daryti įtaką sprendimui dėl patikrinimo akto tvirtinimo, visus be išimčių turėtų pridėti prie patikrinimo akto bei apie juos pažymėti akte.

Pasak profesoriaus Mykolo Riomerio, valstybės funkcijų dalis net ir teisinėje valstybėje realizuojama ne teisės, o atskirų valstybės institucijų ir valdininkų aktais [9, p. 185]. Mokesčių administratoriaus pareigūnas mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo tikrinimo rezultatus privalo įforminti patikrinimo aktu. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 3 dalis nurodo, kad terminas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) [10].

Mokesčių administratorius, baigęs mokesčių mokėtojo patikrinimą, surašo patikrinimo aktą, kuris yra procesinis dokumentas, nes juo konstatuojami mokestinių pažeidimų padarymo faktai bei su jais susijusios aplinkybės. Kai patikrinimo metu mokesčių administratorius jokių pažeidimų nenustato, surašo patikrinimo pažymą, nesukeliančią jokių tolesnių teisinių padarinių. Apibendrinant galima teigti, kad mokestinio patikrinimo pabaiga – patikrinimo akto ar patikrinimo pažymos surašymas ir pasirašymas, kuris, kaip ir mokestinio patikrinimo pradžia, visiškai nepriklauso nuo mokesčių mokėtojo valios.

Patikrinimo aktas yra procesinis dokumentas, kuriame išdėstomi nustatyti faktai, jei nustatomi mokestiniai pažeidimai, formuluojamas tam tikras kaltinimas bei fiksuojamos žinomos įrodinėjimo priemonės. Tokio akto turinys gali būti įvairus, atsižvelgiant į nustatytų mokestinių pažeidimų pobūdį ir apimtį. E. McGruderis Faris, nagrinėjantis mokesčių administratoriaus pareigūnų ir mokesčių mokėtojų teisinius santykius, susidarančius mokestinio patikrinimo ir patikrinimo akto surašymo metu, teigia, kad mokesčių administratoriaus parei-gūno pareiga – atlikus mokesčių mokėtojo patikrinimą surašyti patikrinimo aktą – jį įpareigoja laikytis tam tikrų reikalavimų, nes patikrinimo akto kokybė lemia vėliau kilusių mokestinių ginčų rezultatus [11, p. 17].

Mokesčių administratoriaus pareigūnai akte turėtų nurodyti: kada aktas surašytas, kas atliko patikrinimą, koks mokesčių mokėtojo atstovas dalyvavo tikrinant, koks laikotarpis tikrintas. Jeigu dėl kokių nors priežasčių tikrinama ne ištisai, o atrankos būdu, tikrinimo būdą būtina nurodyti patikrinimo akte, o tikrintus dokumentus pažymėti nurodant juose tikrinimo datą. Akto baigiamojoje dalyje privaloma įrašyti informaciją apie mokesčių mokėtojo teises, tarp jų ir mokesčių mokėtojo teisę apskųsti patikrinimo aktą. Tačiau šiuo metu Mokesčių administravimo įstatymas numato mokesčių mokėtojo teisę ne apskųsti patikrinimo aktą, o pateikti pastabas ir atsikirtimus dėl jo, kurie galėtų turėti įtakos sprendimui dėl patikrinimo akto tvirtinimo. Pažeidimai konstatuojami patikrinimo akte, kuris ir turėtų būti skundžiamas.

Mokesčių administratoriaus pareigūnas turėtų ne tik įrašyti mokesčių mokėtojo teisę apskųsti patikrinimo aktą, bet ir žodžiu išaiškinti šią ir kitas mokesčių mokėtojo teises dėl galimo mokestinių ginčų proceso bei tolesnius mokesčių administratoriaus veiksmus, jeigu sprendimas dėl patikrinimo akto

138

tvirtinimo nebus ginčijamas. Patikrinimo aktą pasirašo patikrinimą atlikęs mokesčių administratoriaus pareigūnas (inspektorius) ir tikrintos organizacijos vadovas bei vyriausiasis finansininkas arba kitas fizinis asmuo, dalyvavęs atliekant patikrinimą. Vieną akto egzempliorių mokesčių administratoriaus pareigūnas privalo įteikti tikrintam mokesčių mokėtojui [12, p. 23] .

N. I. Chimičeva mano, kad jeigu mokesčių mokėtojas visiškai ar iš dalies nesutinka su faktais, išdėstytais patikrinimo akte, jis turi teisę atsisakyti pasirašyti patikrinimo aktą, pateikdamas motyvuotą rašytinį paaiškinimą, nurodydamas atsisakymo priežastis [13, p. 242]. Atsisakymas susipažinti ir pasirašyti patikrinimo aktą – tai tam tikras mokesčių mokėtojo prieštaravimas, kurį būtų galima laikyti mokestinio ginčo kilimo momentu. Teisės atsisakyti pasirašyti patikrinimo aktą įgyvendinimas įpareigoja mokesčių mokėtoją pateikti mokesčių administratoriui rašytinį paaiškinimą, nurodant priežastis, dėl kurių mokesčių mokėtojas, mokestį išskaičiuojantis asmuo ar jų atstovai nesutinka pasirašyti patikrinimo aktą. Apie mokesčių administratoriaus atsisakymą pareigūnas privalo pažymėti patikrinimo akte. Mokesčių mokėtojui įstatymas nenumato prievolės pasirašyti patikrinimo aktą, tačiau galioja nerašyta taisyklė – jis turėtų susipažinti su patikrinimo aktu, kad galėtų sutikti arba nesutikti su jame konstatuotais tam tikrais pažeidimais ir prireikus apginti savo pažeistas mokestines teises ar interesus, nes ne mokesčių administratorius, o pats mokesčių mokėtojas privalo įrodyti, kad mokesčius apskaičiavo ir sumokėjo teisingai.

Teisė susipažinti su patikrinimo akto turiniu ir visais jo priedais taip pat yra viena iš pagrindinių mokesčių mokėtojo teisių. Galima paminėti, kad mokesčių administratoriaus pareigūnas privalo pasirašytinai supažindinti mokesčių mokėtoją (mokestį išskaičiuojantį asmenį) arba jo atstovą su patikrinimo aktu ir jo priedais (inventorizavimo aprašais, kontrolinių matavimų, priešpriešinių patikrinimų aktais, buhalterinių dokumentų kopijomis, įvairių institucijų išduotomis pažymomis, inspektoriaus atliktų skaičiavimų lentelėmis, kitais pažeidimus patvirtinančiais dokumentais) [14], kuriuose surinkta ir išdėstyta patikrinimo metu surinkta informacija apie mokesčių mokėtojo padarytus mokestinius pažeidimus. Taip pat mokesčių mokėtojas turi teisę savo sąskaita daryti patikrinimo dokumentų nuorašus ar išrašus iš jų, o mokesčių administratoriaus pareigūnas privalo leisti tai atlikti.

Mokesčių mokėtojas turi teisę atsisakyti susipažinti su patikrinimo aktu, tačiau kartu atsisako apginti savo interesus dėl faktų, išdėstytų patikrinimo akte, ir vėliau mokestinis ginčas bus neįmanomas nesant mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus interesų susipriešinimo. Todėl kol mokesčių mokėtojas nesikreipia su prašymu išnagrinėti ginčą iš esmės, galima kalbėti tik apie atitinkamą jo nepasitenkinimą mokesčių administratoriaus veiksmais arba to veiksmo padariniais. Mokestiniai ginčai už proceso ribų neegzistuoja, jie atsiranda ir rutuliojasi tik neperžengiant tam tikro proceso ribų [15, p. 37]. Mokėtojas gali pareikšti savo prieštaravimus raštu, tačiau akto nepasirašymas nesustabdo patikrinimo metu nustatytų pažeidimų pasekmių [12, p. 2], t. y. mokesčių mokėtojo atsisakymas susipažinti su patikrinimo aktu nesustabdo sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo priėmimo bei šio neapskundus, papildomai apskaičiuotų mokesčių, ekonominių sankcijų – baudų ir delspinigių – išieškojimo. Mokesčių mokėtojui atsisakius susipažinti ir pasirašyti patikrinimo aktą turint duomenų, kad asmuo buvo laiku informuotas [16, p. 56], bei mokesčius administruojantis pareigūnas atliko visus privalomus veiksmus ir ėmėsi visų priemonių mokesčių mokėtojui supažindinti su patikrinimo aktu, t. y. registruotu laišku išsiuntė vieną patikrinimo akto egzempliorių, priimamas sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo.

139

2001 m. birželio 26 d. priimtas Mokesčių administravimo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymas praplėtė mokesčių mokėtojo teises ir suteikė galimybę mokesčių mokėtojui patikrinimo metu – dėl tikrinamo dalyko ir susipažinus su patikrinimo aktu – pateikti rašytines pastabas ir atsikirtimus kartu su juos pagrindžiančiais papildomais įrodymais bei iš dalies išsprendė patikrinimo akto kokybės klausimą nurodydamas, kad dėl mokesčių administratoriaus pareigūno surašyto patikrinimo akto, vietos mokesčių administratorius, įvertinęs patikrinimo aktą ir visą su juo susijusią medžiagą, priima atskirą sprendimą dėl jo, tai yra:

1.patvirtina patikrinimo aktą;2.nepatvirtina patikrinimo akto;3.iš dalies patvirtina patikrinimo aktą;4.pakeičia patikrinimo aktą;5.paveda atlikti papildomą patikrinimą [7].

Tačiau ši nauja tvarka – tik dar vienas formalumas, nustatantis, kad patikrinimo rezultatus įforminant ir atitinkamus nurodymus mokesčių mokėtojui pateikiant dalyvautų ne vien patikrinimą atlikę pareigūnai, bet ir atitinkamų mokesčių inspekcijų viršininkai ar jų pavaduotojai, t. y. patikrinimo akto nurodymus savo sprendimu tvirtintų mokesčių inspekcijos viršininkas (jo pavaduotojas).

F. Lefebvris ir A. Tiberghiemas teigia, kad Prancūzijoje ir Nyderlanduose mokesčių administratoriui surašius patikrinimo aktą, su kurio turiniu mokesčių mokėtojas visiškai ar iš dalies nesutinka, abi šalys yra įpareigotos dėti visas pastangas ir siekti kompromiso, kad būtų išvengta neesminių mokestinių ginčų. Nuo pat patikrinimo akto surašymo pradžios mokesčius administruojantis pareigūnas ir mokesčių mokėtojas turi lygias teises ir pareigas [17, p. 54–55, 72]. Atsižvelgiant į tai, Lietuvos mokesčių administravimo įstatyme reikėtų numatyti, kad mokesčius administruojantis pareigūnas ir mokesčių mokėtojas, atsiradus ne-esminių prieštaravimų dėl patikrinimo akte nustatytų faktų ir aplinkybių, privalo siekti kompromiso. Taip būtų išvengta neesminių mokestinių ginčų, sumažėtų institucijų, nagrinėjančių mokestinius ginčus, darbo krūvis bei pagerėtų neigiamas mokesčių mokėtojų požiūris į mokesčių administratorių.

Ankstesnėje Mokesčių administravimo įstatymo redakcijoje buvo nurodyta, kad mokesčių administratoriai, atlikę mokesčių mokėtojo patikrinimą ir nustatę mokestinius pažeidimus, surašo patikrinimo aktą, kurio baigiamojoje dalyje pateikia tam tikrų nurodymų mokesčių mokėtojui. Priėmus Mokesčių administravimo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą patikrinimo aktų nurodymai formuluojami sprendimuose bei, nenustačius atliekant patikrinimą pažeidimų, surašoma patvirtintos formos pažyma [18].

Patikrinime nedalyvavęs mokesčių administratorius negali objektyviai įvertinti patikrinimo akto turinio ir jo sprendimas, tvirtinantis patikrinimo aktą, atsakomybę dėl patikrinimo akto kokybės perkelia jam. Pareigūnas, atlikęs patikrinimą, neatsako už atlikto patikrinimo kokybę ir jo rezultatus. Šiuo klausimu būtų tikslinga nustatyti pareiginę atsakomybę už patikrinimo aktuose daromas klaidas ir privalomą kvalifikacijos lygį. Ali Cem Budakas ir Alan A. Taitas, analizuojantys mokesčių audito procesus ir apeliacijas, teigia, kad patikrinimo akto kokybę būtų galima užtikrinti paprastais, tačiau efektyviais būdais: organizuoti seminarus, kursus, rengti rekomendacijas, taisykles, numatyti tvarką, griežtus patikrinimo akto reikalavimus, nuolat kelti ir tobulinti mokesčių administratorių kvalifikaciją [19, p. 288].

Apklausus 200 asmenų, dalyvavusių mokestinių ginčų procese (50 centrinio mokesčių administratoriaus pareigūnų, 50 vietos mokesčių administratoriaus pareigūnų, 50 advokatų ir 50 mokesčių mokėtojų), paaiškėjo, kad mokesčių administratoriaus pareigūnų nuolatinį kvalifikacijos kėlimą, kaip veiksnį, kurį taikant būtų galima išvengti neesminių mokestinių ginčų, nurodė 42,5 proc. visų

140

apklaustųjų. Taip mano 30 proc.centrinio mokesčių administratoriaus pareigūnų, 26 proc. vietos mokesčių administratoriaus pareigūnų, 42 proc. advokatų ir 72 proc. mokesčių mokėtojų.

Anketinė apklausa atskleidė, kad mokesčių administratoriaus pareigūnų kvalifikacija reikšminga ne tik patiems pareigūnams, atliekantiems mokestinius patikrinimus, bet ir kitiems mokestinių teisinių santykių dalyviams, o ypač mokesčių mokėtojams, todėl mokesčių administratoriaus pareigūnų kvalifikacija turėtų būti keliama nuolat. Būtina organizuoti seminarus, paskaitas, kursus.

Mokesčių mokėtojo teisė skųstis siejama su mokesčių mokėtojo teisių apsauga, todėl skundas, kaip šios teisės įgyvendinimo garantas, turėtų būti tiesiogiai nukreiptas į tas teises pažeidusįjį šaltinį – patikrinimo aktą, o ne į patikrinimo aktą tvirtinantį sprendimą. Be to, ar verta keliskart tvirtinti patikrinimo aktus sprendimais, nes patikrinimo aktą surašę pareigūnai bei tiesioginis jų vadovas aktus privalomai tvirtina parašais.

Patikrinimo metu mokesčių administratoriai turi teisę gauti mokesčių mokėtojo deklaracijas, paaiškinimus ir dokumentus apie turto įsigijimo šaltinius.

Mokesčių administravimo įstatymo 22 straipsnis mokesčių administratorių ir jo pareigūnus įpareigoja mokestiniuose teisiniuose santykiuose laikytis paslapties apie mokesčių mokėtoją principo. Visą mokesčių, jų apskaičiavimo, mokėjimo ar kitokio pobūdžio informaciją apie mokesčių mokėtoją turi būti konfidenciali ir naudojama tik mokesčio įstatymo nustatytiems tikslams.

Jeigu tikrinant, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis (kai tikrinimo metu nustatoma mokesčio įstatymo pažeidimų), yra pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti priskaičiuotus mokesčius, delspinigius ir (ar) paskirtas baudas, mokesčių administruojantis pareigūnas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka apriboti mokesčių mokėtojo nuosavybės teises į turtą arba jo dalis. O. N. Gorbunovos nuomone, finansiniuose teisiniuose santykiuose visuomet pasireiškia du teisiniai elementai: valstybinis-valdinis ir nuosavybinis [20, p. 43], tačiau ar šios mokesčių administratoriaus teisės neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio nuostatoms, teigiančioms, kad nuosavybė neliečiama, nuosavybės teises saugo įstatymai ? [21].

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis nurodo, kad kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę disponuoti savo nuosavybe. Iš nieko negali būti atimta nuosavybė, nebent visuomenės interesais ir tik remiantis įstatymu ar tarptautinės teisės bendraisiais principais [22].

Tačiau Konvencijos 1 straipsnio 2 dalis nurodo, kad „išdėstytos nuostatos jokiu būdu neturi riboti valstybės teisės leisti įstatymus, kokių jai reikia, kad galėtų kontroliuoti, ar nuosavybė naudojama remiantis visuomenės interesais, arba kad garantuotų mokesčių, kitų rinkliavų ir baudų sumokėjimą“ [23].

Šias nuostatas Konstitucinis Teismas įtvirtino 1997 m. liepos 10 d. nutarimu, kuriame nurodoma, kad „tarptautinė teisė nepaneigia valstybės teisės įstatymais nustatyti plačias mokesčių surinkimo, kontrolės būdų, priemonių pasirinkimo galimybės užtikrinant efektyvų valstybės mokesčių, biudžeto sistemų funkcionavimą“ [23].

Konstitucija Seimui suteikia teisę nustatyti mokesčius ir suponuoja pareigą sukurti būtinas, pakankamas ir efektyvias mokestinių santykių subjektų teisių ir pareigų įgyvendinimo teisines priemones.

1997 m. liepos 10 d. Konstitucinis Teismo nutarimu mokestinių ginčų metu paskirtos mokesčių užtikrinimo priemonės nepažeidžia nuosavybės neliečiamumo principo [23].

141

Rengiant mokesčių kodeksą būtų tikslinga atskiruose straipsniuose reglamentuoti aptartas mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus teises ir pareigas, kylančias atliekant mokestinį patikrinimą.

Išvados

Apibendrinant galima teigti, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su pavedimu jį tikrinti, turi teisę nepasirašyti pavedimo, tačiau toks jo nesutikimas jokių teisinių pasekmių nesukuria ir mokestinio patikrinimo proceso nesustabdo.

Mokestinio patikrinimo pradžia yra laikoma data, nurodyta pavedime, o mokestinio patikrinimo pabaiga – patikrinimo akto ar pažymos surašymas. Pakartotinai tą patį mokestinį laikotarpį mokesčių administratorius turi teisę tikrinti tik dėl naujų paaiškėjusių aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos atliekant ankstesnį patikrinimą ir kurios gali turėti įtakos to patikrinimo rezultatams. Kai patikrinimui atlikti ar jį baigti reikalinga užsienio valstybių mokesčių administratorių ar pajamų tarnybų informacija, mokesčių administratorius turi teisę patikrinimą sustabdyti, kol bus gauta informacija iš kitų valstybės institucijų ar užsienio tarnybų.

Patikrinimo akto kokybė lemia vėliau kilusių mokestinių ginčų rezultatus. Ne mokesčių administratorius, o pats mokesčių mokėtojas privalo įrodyti,

kad mokesčius apskaičiavo ir sumokėjo teisingai. Mokesčių mokėtojas turi teisę atsisakyti susipažinti su patikrinimo aktu,

tačiau kartu jis atsisako apginti savo interesus, susijusius su išdėstytais patikrinimo akte faktais, ir vėliau mokestinis ginčas nebus įmanomas, nes nebus mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus interesų susipriešinimo.

Mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su patikrinimo metu nustatytais pažeidimais, turėtų skųsti patikrinimo aktą, o ne patikrinimo aktą tvirtinantį sprendimą.

Lietuvos mokesčių administravimo įstatyme reikėtų numatyti, kad mokesčius administruojantis pareigūnas arba mokesčių administratorius ir mokesčių mokėtojas privalo stengtis, jog būtų pasiektas kompromisas dėl neesminių prieštaravimų, kilusių dėl patikrinimo akte nustatytų faktų ir aplinkybių. Taip būtų išvengta neesminių mokestinių ginčų, sumažėtų institucijų, nagrinėjančių mokestinius ginčus, darbo krūvis bei pagerėtų neigiamas mokesčių mokėtojų požiūris į mokesčių administratorių.

Tikslinga nustatyti pareiginę atsakomybę už mokesčių administratorių patikrinimo aktuose daromas klaidas ir privalomą kvalifikacijos lygį.

Patikrinimo akto kokybę būtų galima užtikrinti paprastais, tačiau efektyviais būdais: organizuoti seminarus, kursus, rengti rekomendacijas, taisykles, reglamentuojančias griežtus patikrinimo akto reikalavimus, nuolat kelti mokesčių administratorių kvalifikaciją.

Mokestinių ginčų metu paskirtos mokesčių užtikrinimo priemonės nepažeidžia mokesčių mokėtojų nuosavybės neliečiamumo principo.

LITERATŪRA

1. Schwarze J. European Administrative Law. Office for Official Publications of the European Communities. – London, 1992.

2. Jasaitis E. Viešasis administravimas. – Kaunas: Technologija, 1999.3. Ваш налоговый адвокат. Советы юристов: сборник статей. – Москва, 1997.

142

4. Keibus P. Mokesčiai visiems turi būti aiškūs ir teisingi // Mokesčių žinios. 1999. Nr. 12.5. Auštrevičius P., Pupkevičius D., Treigienė D. Šiuolaikinių ekonomikos terminų enciklopedinis

žodynas. – Vilnius, 1998.6. Žvirblis A. Mokesčių žinynas. – Vilnius, 1998.7. Mokesčių administravimo įstatymas // Valstybės žinios. 1995. Nr. 61.8. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2002 m. spalio 24 d. viršininko įsaky-

mas Nr. 298, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2002 m. lapkričio 19 d. viršininko įsakymas Nr. 334 // Valstybės žinios. 2002. Nr. 117.

9. Maksimaitis M. Mykolo Riomerio mokslas apie valstybę. – Vilnius, 1997.10. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas // Valstybės žinios. 2000. Nr. 74.11. McGruder Faris E. Accounting and Law in a Nutshell. – StPaul, 1984.12. Gurskis V., Šapalienė L. Mokestinis darbas. – Vilnius: Vilniaus aukštesnioji ekonomikos mokykla,

1996.13. Химичева Н. И. Финансовое право. – Москва, 1996.14. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininko 2000 m. gegužės 15 d. įsa-

kymas Nr. 99 „Dėl mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo patikrinimo rezultatų įforminimo taisyk-lių, akto formos FR0172, pažymos formos FR0173, ataskaitos formos FR0059(2R) ir jos pildymo taisyklių patvirtinimo“ // Valstybės žinios. 2000. Nr. 41; Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 1999 m. įsakymas Nr. 68 „Dėl patikrinimų organizavimo ir įforminimo taisyk-lių patvirtinimo (nepublikuotas)“.

15. Marcijonas A., Sudavičius B. Mokesčių teisė. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1998.16. Wade H. W. R., Forsyth L. C. F. Administrative law. Seventh edition. – Oxford: Clarendon press,

1994.17. Tiberghiem A. Belgian Taxation. – Netherlands, 1998; Lefebvre’s F. Monaco Tax and Legal

Guide. – Paris, 1991.18. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2002 m. lapkričio 19 d. viršininko įsa-

kymas Nr. 334 „Dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministe-rijos viršininko 2001 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 218 patvirtintų mokesčių mokėtojų patikrinimų atlikimo, patikrinimų rezultatų įforminimo ir patikrinimo aktų tvirtinimo taisyklių dalinio pakeitimo ir papildymo“ // Valstybės žinios. 2002. Nr. 117.

19. Tait A. A. Value Added Tax. International Practice and Problems: – Washington, 1998; Cudak A. C. Making Foreign People Pay. – Great Britain, 1992.

20. Горбунова О.Н. Финансовое право. – Москва: Юристъ, 1996.21. Lietuvos Respublikos Konstitucija // Valstybės žinios. 1992. Nr. 33.22. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija // Valstybės žinios. 1995. Nr.

40.23. Konstitucinio Teismo 1997 m. liepos 10 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos mokesčių admi-

nistravimo įstatymo 55 straipsnio antrosios dalies 1 punkto, 56 straipsnio ketvirtosios dalies 1,2 punktų ir 58 straipsnio trečiosios dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ // Valstybės žinios. 1997. Nr. 67.

Audit of Tax Payer

Dr. Egidija SmalakienėLaw University of Lithuania

SUMMARY

The paper gives an analysis of tax-legal relations between a taxpayer and tax administrator, arising during the tax inspection, as well as essential amendments to legal acts on the said issue. This paper is aimed to identify and discuss the rights and duties of participants of the tax-legal relations, regulated and not regulated in legal acts during the tax inspection. On the basis of practical analysis of tax inspections and the survey conducted, the paper presents

143

proposals concerning the regulation of the legal status of the participants of tax-legal relations. The types of taxpayers inspections are analyzed, the requirements, set for the execution of inspection results as process documents, are discussed, priorities in the planning of tax inspections are stated, and taxpayers, attributed to group of taxpayers of increased risk, are listed. The procedure of preparation for tax inspection is analyzed, the cases of continued inspection are stated. Types of decisions concerning the approval of inspection acts are discussed. The limits of tax inspection are determined. The conformity of the Law on Tax administration with the Constitution of the Republic of Lithuania and international legal acts is analyzed.

The paper has been prepared upon analyzing and generalizing the provisions of the laws and legislative acts currently valid in Lithuania in various branches of law, publications by Lithuanian and foreign authors, relevant to the issues under analysis.

144

Jurisprudencija, 2003, t. 38(30)

INFORMACIJAMOKSLO DARBŲ „JURISPRUDENCIJA“ AUTORIAMS

Rengiant straipsnius mokslo darbų rinkiniui „Jurisprudencija“, būtina laikytis šių reikalavimų.

Rankraštis turi būti išspausdintas 1,5 intervalu vienoje A4 formato lapo pusėje, iš visų kraštų paliekant ne siauresnį kaip 25 mm laukelį. Būtina pateikti diskelį.

Mokslo straipsnis gali būti parašytas lietuvių, anglų, vokiečių arba kitomis kalbomis. Turi būti suformuluotas mokslinių tyrimų tikslas, nurodyti tyrimų objektai, metodai, aptartas nagrinėjamos problemos ištyrimo laipsnis, pateikti ir pagrįsti tyrimų rezultatai, padarytos išvados, nurodyta literatūra.

Straipsnio dalys išdėstomos tokia tvarka:1. Metrikoje nurodoma, kada straipsnis įteiktas redakcijai, institucija(-

os), kuriai autorius(-iai) atstovauja, adresas (ir elektroninio pašto), recenzentai (institucija, mokslo laipsnis, pedagoginis vardas).

2. Išsami santrauka (ne trumpesnė kaip 600 spaudos ženklų) ta kalba, kuria parašytas straipsnis.

3. Pagrindinis straipsnio tekstas. Jis gali būti suskirstytas į skyrius arba skirsnius (pvz.: 1.2.1., 2.2.1.).

4. Straipsnio pabaigoje būtinos išvados.5. Lietuvių kalba spausdinamo straipsnio pabaigoje turi būti išsami

santrauka anglų kalba (ne trumpesnė kaip 600 spaudos ženklų), užsienio kalbomis spausdinamų straipsnių – lietuvių kalba (ne trumpesnė kaip 600 spaudos ženklų).

6. Cituojamų šaltinių sąrašas. Literatūros sąrašas pateikiamas tokia tvarka, kokia šaltiniai cituojami tekste. Tekste šaltiniai ir puslapiai nurodomi laužtiniuose skliaustuose.

Paveikslus, schemas, diagramas pateikti atskirame diskelyje. Paveikslų, schemų, lentelių plotis 84 mm (per teksto stulpelį) arba 175 mm (per visą puslapį).

Tinkamiausi grafinių rinkmenų formatai – Tagged Image Format File (TIFF), Word for Windows, Corel Draw, Excel.

Straipsnį turi vertinti ne mažiau kaip 2 recenzentai – mokslininkai; turėtų būti pateikta ir fakulteto arba katedros nuomonė apie straipsnio aktualumą, būtinybę jį spausdinti. Rekomenduojama, kad užsienio kalbomis skelbiamus straipsnius recenzuotų bent vienas mokslininkas iš ne autoriaus gyvenamos valstybės. Recenzentai turi būti skiriami konfidencialiai.

PASTABA. Šie reikalavimai parengti vadovaujantis Lietuvos mokslo tarybos kolegijos 2000 m. vasario 23 d. nutarimu Nr. V–3.

145

JURISPRUDENCIJAMokslo darbai38(30) tomasVilnius, 2003

11,12 leidyb. apsk. l.124 psl.

Tiražas 150 egz.

146