Morfologiškai išnagrinėkite pabrauktus žodžius pildydami lentelę. Jei žodis neturi kurio nors požymio, pažymėkite brūkšnelį (–).

 O Girdvainis ėjo neatsigręždamas gaisro atšvaistėse tiesiai per kalnus Udruvės

ežero link, kur ant pakriūtės stovėjo Baltaragio malūnas, iškėlęs sparnus lyg rankas, laukiančias pagalbos.

ŽodisKalbos dalis (veiksmažodžio forma)

Giminė

Skaičius

Linksnis

LaikasAsmu

oLaipsni

s

neatsigręždamas             

tiesiai             

ant             

iškėlęs             

sparnus             

 

Sutūpę ant drėgnų šakų, tylėdami, išplėtę akis, vaikai klausosi, kaip šnara čia gūsiais stiprėdamas, čia atlėgdamas lietus, kaip krūpčioja lašų mušami lapai.

ŽodisKalbos dalis (veiksmažodžio forma)

Giminė

Skaičius

Linksnis

Laikas AsmuoLaipsni

s

drėgnų             

tylėdami             

akis             

kaip             

mušami             

 Žmogaus gyvenimas yra labai sunkus kelias, kurio kairėje pusėje gili bedugnė,

barjeru atskirta nuo kelio, kitoje – aukštas kalnas, kurio viršūnė dangų siekia.

Žodis Kalbos dalis

Giminė

Skaičius

Linksnis

Laikas

Asmuo

Laipsnis

(veiksmažodžio forma)

labai              

barjeru

             

atskirta

             

nuo              

kitoje              

Įrašykite praleistas raides ir padėkite, kur reikia, skyrybos ženklus.  Aš pagalvojau š__ndien apie visus žmones ir nė vieno blogo neradau. Ak kokių

kilnių sielų kasdien sutinku. Bet yra ir labai kvailų ir juokingų ir pasigailėtinų žmonių. Kai kas sk__ndžiasi kad žmonės pikti suged__ tai aš negaliu išk__sti nepasakiusi „Tamsta nepažįsti žmonių. Tokių nedor__lių pasaulyje aš nesutikau; tai tik tamstos vaizduotės padarinys.“ Bet mano įsitikinimus juokas palydi. Sako aš nepažįst__ nei g__venimo nei žmonių nei pasaulio, savo išsvajotam pasaulyje pask__ndusi. Tegu ir taip. Geriau nežinoti ir savo sapnais g__venti negu pažinti tokią bjaur__   realyb__ kokią žmonės piešia. Dieve mano kodėl žmonės tik blog__ teįžiūri? Kodėl jiems smagiau kn__stis purvuose negu grožėtis ir gaivintis kvep__nčiais tyrais žiedais?

Kaip smagu ir linksma kai visai netikėtai var__šo žmogaus užmiršto ir niekam nežinomo sieloje randi u__kastas didž__s__s brang__nybes skai__čią širdį nesuterštą g__venimo purvų atjautą ir pagarbą kitam toleranciją. Žmonių meilė turėt__  išk__lti virš šio pasaulio ir tik ten aname Amžino Grožio pasaulyje baigtis susiliedama į vieną nesibaigiančios Meilės ir Džiaugsmo __armoniją.

Įrašykite praleistas raides ir padėkite, kur reikia, skyrybos ženklus. 

Ant apš__lusių apledėj__sių akmeninių laiptų dar kartą atsigr__žo į vieškelį. Balti viesulo s__k__riai švilpė laukais. <...> Pakiloj__s tuščius puodus, pripylė juos vandens u__kūrė ugnį ir paėmęs kibirus, išėjo į šulinį. Kai grįžo vaikai jau buvo sutūp__ prie krosnies. Albertas atidarė durel__s, prisitraukė prie krosnies suoliuką pasidėjo prie kojų žabų kūlelį kad nereiktų dažnai kilotis ir vaikščioti. <...> Pajutęs širdyje palengvėj__mą, Keliuotis nusigr__žė nuo kelio, apsimesdamas kad nemato pareinančios ir ėmė kalti į sieną vinis.

(V. Juknaitė „Šermenys“)

Įrašykite praleistas raides.  Tai buvo jau kiek pabodusi pramoga. Galima papra__čiaus__ važ__nėtis aukšt__n –

žem__n, o galima ir pa__vairinti tą važinėjim__si. Pav__zdžiui, u__sikeli į viršų, vienas lieka l__fte, kitas paskambina į duris. Kol žmogus susivok__, kas ir kaip, jie jau smenga l__ftu žem__n. Už kelių min__čių galima pakartoti tą patį n__merį su tuo pačiu žmogum. Bet čia labai rizik__nga. Kart__ vienas v__riškis, nuspėj__s jų k__tinimus,

laukė u__siglaud__s už ši__kšlių liuko. Tai buvo kaip ret__ atkaklus, p__ktas ir keršt__ngas žmogus. Jiedu vos išsimeldė, kad paleist__.

  Sudėkite skyrybos ženklus.

 Įsivaizduokite mažą dailią senutę gyvą ir judrią puikiai susivokiančią šiame

pusmilijoniniame mieste. Ji gali jus ir informuoti kaip pavyzdžiui iš Markučių nukakti į Pašilaičius ir koks troleibusas po keturioliktos valandos iš Lazdynų jus pristatys į Aukštuosius Panerius. Ten Aukštuosiuose Paneriuose visada galima gauti cinamono ir gvazdikėlių taip teigia senutė. Atrodo senutei greitai sueis aštuoniasdešimt metų. Troleibuse jai visi be kalbų užleidžia vietą o ji lipšniai padėkoja ir į tą atsiradusią laisvą vietą pasodina savo anūką. Ji su anūku neišskiriama. Taip ir vaikšto visur paėmusi už rankos raštuotai apmegztą storą kaip velykinis margutis vaiką.