Embed Size (px)
Citation preview
Gyvenimas – gigantiškos sūpuoklės, skrendi dangun – ir žemėn vėl krenti. (A. Churginas)
Gyvenkime taip, kad nebūtume kamuoliu paspirti gimimo akimirką ir visą likusį gyvenimą riedantys į mirties vartus.(Jurga Ivanauskaitė)
Gyvenimas gražus tol, kol juo džiaugiesi. (V.Barauskas)
Iš žemės ir dangaus atėjom, į dangų ir žemę grįšim. Nebent, pakeliui, pasiklysim... (Jonas Mekas)
Niekas neneigia: tiesa gyvenime nugali, tik mums neužtenka gyvenimo. (Vacys Reimeris)
Mes niekada negalime likti patys savimi, jeigu nenorime būti išjuokti arba priskirti prie bepročių. (Jonas Avyžius)
Tam, kurį Dievas palaimino, suteikė ir džiaugsmo, ir skausmo. Skausmo – tam, kad pažintų džiaugsmą, džiaugsmo – kad pažintų skausmą. (Janina Lapinskaitė)
Reikia nuo kažko pasitraukti, kad galėtum prie kažko prieiti. (Justinas Marcinkevičius)
Žmogiškumas baigiasi ten, kur prasideda gėrėjimasis savo žmogiškumu. (Romualdas Narečionis)
Laikas, kaip ir erdvė, visuomet vienas ir visas. Niekas niekad nesibaigia, nepraeina ir neateina. Viskas yra vienas, visas ir neaprėpiamas dabar.(Alfonsas Nyka-Niliūnas)
Aš žinau, kad žmogus yra netobulas ir tobulesnis būti negali, tačiau privalau gyventi ir mąstyti, taip lyg, jis galėtų būti kitoks.(Arvydas Šliogeris)
Mums atrodo, kad geri ir gražūs dalykai egzistuoja savaime, bet iš tiesų taip nėra - jie yra tik tada, kai juos pastebi. Nugeltęs, nuraudęs klevas pasidaro gražus tik tada, kai eidamas gatve jį pastebi.(Vytautas Kernagis)
Laimė! Kiekvienam ji - vis kitokia. Alkanam ji - duona. Trokštančiam - vanduo. Skęstančiam - draugo ranka. (Paulius Širvys)
Juk svarbu ne tai, ką matai, o tai, ką mąstai apie tuos dalykus, kuriuos matai. (Doloresa Kazragytė)
Grožis privalo būti ribotas, antraip jis neišvengiamai virsta blogiu. (Ričardas Gavelis)
Apie kitą žmogų neįmanoma papasakoti todėl, kad svetimą gyvenimą kiekvienas mato savo spalva. (Jurga Ivanauskaitė)
Laimė yra kaip vaivorykštė. O vaivorykštės nepasieksi. Taip ir su laime – laimė yra ją siekti ir nepasiekti. (Algimantas Čekuolis)
Kai nemyli nieko – tai vienišumas, kai myli visus – tai šventumas, kai myli tik save – tai vienatvė. (Edmundas Malūkas)
Kas nesuspėja su laiku, tas suserga praeitimi, visa jam darosi nebesuprantama, svetima. (Bronius Radzevičius)
Jei nori rudenį gauti gerą vaisių, neskink pavasario žiedų pinti savo vainikui. (Juozas Grušas)
Dievas – tai visų pirma sąžinė. O su ja mes kalbamės kasdien.(Vytautas Juozapaitis)
Žmogus turi būti stipresnis negu jo jausmas. (Ignas Šeinius)
Stiprus ne tas, kuris gali pasinaudodamas jėga ką nors pakeisti, bet stiprus tas, kuris geba aukotis dėl kito. (Arūnas Matelis)
Žmogui, praradusiam tai, kas jam įprasta, atrodo, kad prarasta viskas.(Vydūnas)
Laikas niekada nesutepa žmogaus, tik žmogus nuolatos kaltina laiką.(Angelina Zalatorienė)
Žmogaus didybė tuo ir didi, kad jis suvokia savo menkystę. (Konstantinas Sirvydas)
Žmogus nemėgsta per dažnai susitikti su savo nuodėmėmis. (Vytautas Petkevičius)
Blogiausias tas batas, kuris spaudžia širdį.(Petras Motiejūnas)
Net ir genijus baltu ant balto tapyti negali. (Henrikas Radauskas)
Nieko negali būti skaudžiau, kaip pavėluotai atėjusi laimė. (Salomėja Nėris)
Brangiausias turtas yra tas, kuris nieko nesveria. (Kazys Saja)
Išmokykite mane nereikalauti to, kas neįmanoma ir nesielvartauti dėl to, kas nepataisoma. (Jurga Ivanauskaitė)
vt-r
