Michel de Montaigne (Mišelis de Montenis; 1533–1592) – vienas žymiausių prancūzų Renesanso epochos filosofų, politikų ir eseistų. Garsusis jo veikalas „Esė“ pirmą kartą buvo išleistas 1580 m. ir iškart tapo vienu svarbiausių bei populiariausių to meto filosofinių tekstų. Šis pagrindinis M. Montaigne’io kūrinys padarė pradžią esė žanrui; auto-riaus minčių aprašymai nuo tuo metu vyravusių klasikinių mokslinių darbų skyrėsi pabrėžtinai subjektyviais išgyveni-mais ir apmąstymais pagrįstais svarstymais. Montaigne’io „Esė“ būdingas išorinių visuomenės gyvenimo formų nu-vertinimas, mokslinių prietarų kritika, žmogaus iškėlimas virš kitų gamtos kūrinių ir skeptiškumas dogmų atžvilgiu. Autorius – tikras Renesanso mąstytojas, besinaudojantis šiam laikotarpiui būdingu laisvumu, pasižymintis plačiu in-teresų mastu ir žinių bagažu. Todėl „Esė“ paliečiama litera-tūra, filosofija, papročiai, auklėjimas ir kitos Montaigne’io domėjimosi sritys. Autorius visą dėmesį sutelkė į žmogų, jo vidinį pasaulį, potyrius, papročius, dorovės normas ir interesus. Tiesos paieškos, atsisakant bet kokių dogmų, veda prie nuolatos kintančio mūsų vidinio „Aš“, kuris ir yra visų svarbiausias. „Gyventi – štai mano amatas ir mano menas“, – teigia Montaigne’is. Mąstytojas parodo mums

žmogaus vidų, jo sielos klodus, kurie išlieka nedaug tepakitę nuo Renesanso laikų. O autoriaus mintys, tapusios populiariais aforizmais,

buvo ir tebėra aktualios bei prasmingos ir mąstantiems šių dienų žmonėms.

Kai spoksome į valstietį ar karalių, aristokratą ar prasčioką, valdininką ar šiaip sau žmogų, turtuolį

ar vargšą – mums visi jie atrodo labai skirtingi, o iš tikrųjų jie skiriasi tik savo apdaru.

3

Iš prancūzų kalbos vertėDanguolė Droblytė

V I L N I U S 2 0 1 1

4

UDK 1(44) Mo-129

Sudarė Danguolė Droblytė

2-oji patais. ir papild. laida

MICHEL DE MONTAIGNELES ESSAISBordeaux, 1906–1920

© Danguolė Droblytė, vertimas į lietuvių kalbą, sudarymas, įžanginis straipsnis, paaiškinimai, 2011© Ilona Kukenytė, dizainas, 2011© „Tyto alba“, 2011ISBN 978-9986-16-831-7

5

T U R I N Y S

Mišelio de Montenio etika: naujas žvilgsnis į žmogų ir humanizmą ........................................ 7

Skaitytojui ................................................................................................ 37

P I R M A K N Y G A

IX Apie melagius ....................................................................................... 40 XIV Apie tai, kad gėrio ir blogio suvokimas daug kuo priklauso nuo mūsų požiūrio ........................................................41 XX Apie tai, kad filosofuoti – reiškia mokytis mirti ................ 67 XXIII Apie įprotį, taip pat apie tai, kad nedera be tvirto pagrindo keisti įsitvirtinusių įstatymų ..................................... 71 XXV Apie pedantizmą ................................................................................. 74 XXVI Apie vaikų auklėjimą ......................................................................... 85 XXVIII Apie draugystę ..................................................................................... 101 XXX Apie nuosaikumą ................................................................................. 111 XXXI Apie kanibalus ......................................................................................112 XXXII Apie tai, kad Dievo planus dera vertinti itin atsargiai ....117 XXXVII Apie Katoną Jaunesnįjį ................................................................... 118 XXXIX Apie vienatvę ........................................................................................120 XLII Apie tarp mūsų egzistuojančią nelygybę ..............................124 L Apie Demokritą ir Herakleitą .....................................................126 LIV Apie tuščią gudravimą ....................................................................128 LVI Apie maldas ..........................................................................................130

A N T R A K N Y G A

I Apie mūsų poelgių nepastovumą .............................................134 II Apie girtavimą .....................................................................................136

6

III Apie vieną Kėjos salos paprotį ...................................................138 IV Apie pratybas .......................................................................................140 VI Apie garbingus apdovanojimus .................................................144 X Apie knygas ...........................................................................................145 XI Apie žiaurumą ..................................................................................... 152 XII Raimondo Sabundiečio apologija ............................................154 XV Apie tai, kad sunkumai sustiprina mūsų troškimus ........ 172 XVI Apie garbę ..............................................................................................174 XVII Apie puikybę ........................................................................................ 175 XVIII Apie melo atpažinimą ..................................................................... 181 XIX Apie sąžinės laisvę .............................................................................183 XXVII Baimė – žiaurumo motina ............................................................184 XXXVI Apie tris žymiausius žmones .......................................................185 XXXVII Apie vaikų panašumą į tėvus ...................................................... 189

T R E Č I A K N Y G A

I Apie tai, kas naudinga ir garbinga .............................................192 II Apie atgailą ............................................................................................194 III Apie tris bendravimo rūšis ........................................................... 213 V Apie Vergilijaus eiles ........................................................................219 VII Apie aukštos padėties suvaržymus ........................................... 221 VIII Apie pokalbio meną .........................................................................223 IX Apie tuštybę ..........................................................................................233 X Apie tai, kad reikia valdyti savo valią ......................................235 XI Apie luošius .......................................................................................... 243 XII Apie fiziognomiją ............................................................................. 244 XIII Apie patyrimą ..................................................................................... 246

Priedas Mintys iš įvairių „Esė“ skyrių ..................................................... 267

Paaiškinimai ......................................................................................... 284

37

skaitYtojui

SKAIT Y TOJUI

Čia labai nuoširdi knyga, skaitytojau. Iš pat pradžios įspėju, kad nebuvau užsibrėžęs jokių kitų tikslų, išskyrus šeimy-niškus ir asmeniš kus. Visiškai negalvojau apie naudą tau ir šlo vę sau. Tokiems užmojams mano jėgos per menkos. Šios knygos tikslas – suteikti savotišką pramogą giminaičiams ir draugams: netekę manęs (o taip gali netrukus nutikti), jie galės iš jos sužinoti apie kai kurias mano poelgių ir nuotaikų priežastis ir tuo papildyti bei pagy vinti tą mano paveikslą, kurį jie yra su sikūrę. Jei būčiau šia knyga siekęs pasaulio pri-pažinimo, būčiau prašmatniau pasidabinęs ir pasirodyčiau visame gražume. Tačiau aš noriu, kad mane matytų kasdie-nišką, paprastą ir natūralų, nesivaržantį ir nesimaivantį: aš esu toks, kokį čia pavaizdavau. Mano trūkumai, apie kuriuos bus galima maloniai pasiskaityti, kaip ir mano naivumas, at-siskleis tiek, kiek tai leis mano pagarba publikai. Jei gyven-čiau tarp genčių, kurios iki šiol mėgaujasi, kaip sakoma, sal-džia pirmapradžių gamtos įstatymų laisve, užtikrinu tave, kad su didžiausiu malonumu pa vaizduočiau save tokį, koks esu, be to, nuogą. Taigi, skaitytojau, šios knygos turinys – aš pats, todėl nelabai protinga aukoti savo lais valaikį tokiam lengvabūdiškam ir tuštokam subjektui. Tad lik sveikas!

De MontenisTūkstantis penki šimtai

aštuoniasdešimtųjų metų kovo pirmoji

39

I K N Y G A

40

I knyga

IX Apie melagius

Iš patirties žinoma, kad puiki atmintis dažnai būna susijusi su abe­jotinomis proto galiomis.

Ne be pagrindo sakoma, kad kas nelabai pasikliauja savo at­mintimi, tam nelengva sklandžiai meluoti.

Melas – šlykščiausia yda. Tik žodis daro mus žmonėmis, tik žodis suteikia mums galimybę bendrauti vienam su kitu. Ir jeigu mes suvoktume visą minėtos ydos bjaurastį ir sunkumą, tai baus­tume už ją sudeginimu ant laužo su didesniu pagrindimu nei už kitą nusikaltimą. Aš pastebiu, kad vaikai dažnai baudžiami dėl visiškų mažmožių, galima sakyti, už nieką; kad jie baudžiami už nusižengimus, padarytus iš nežinojimo ar nesupratimo ir neturin­čius jokių padarinių. Tačiau tik melagingumas ir, šiek tiek mažiau, užsispyrimas, man atrodo, yra kaip tik tos vaikiškos ydos, su kurių priežastimis ir įsikerojimu reikia griežtai ir negailestingai kovoti. Jos auga kartu su žmogumi. Ir kai tik kalba pasuka melo keliu, tie­siog stebėtina, kaip sunku ją sugrąžinti prie tiesos! Iš to ir seka, kad mes sutinkame žmonių, ganėtinai sąžiningų ir padorių kitais atvejais, bet paveiktų ir pavergtų šitos nuodėmės.

Jei melas, panašiai kaip tiesa, būtų vienpusiškas, mūsų padėtis būtų kur kas lengvesnė. Tokiu atveju mes laikytume patikimu tai, kas priešinga tam, ką sako melagis. Tačiau tiesos priešybė reiškiasi šimtais tūkstančių skirtumų ir neturi ribų.

41

XIV. Apie tai, kad gėrio ir blogio suvokimas daug kuo priklauso nuo mūsų požiūrio

XIVApie tai, kad gėrio ir blogio suvokimas daug kuo priklauso nuo mūsų požiūrio

Sena graikų patarlė sako, kad žmonės kankinasi ne tiek dėl pačių dalykų, kiek dėl savo požiūrio į juos1. Sunkus žmogaus gyvenimas labai palengvėtų, jei kas nors galėtų nustatyti, kad šitai tinka visur ir visada. Juk jeigu blogį suvokiame tokį, kokį patys sukūrėme, tai susidaro įspūdis, kad galime jo ne paisyti arba paversti jį gėriu. Jeigu daiktai mums paklūsta, tai kodėl tuo nepasinaudojus ir nepritaikius jų savo naudai? Jei gu tai, ką mes vadiname blogiu ir kančia, savaime nėra nei blogis, nei kančia, o tik mūsų vaizduotė suteikia jiems to­kias savybes, vadinasi, mes patys galime jas pakeisti. Bet, turėdami pasirinkimo laisvę, niekieno nespiriami, mes kaip didžiausi kvailiai kabinamės į tai, kas mums teikia daugiausia sielvarto, ir suteikiame ligoms, skurdui ir gėdai aitrų ir bjaurų skonį, užuot priskyrę malo­nias savybes; likimas mus aprūpina tik žalia medžiaga, ir mes turime suteikti jai formą. Vadinasi, tai, ką mes laikome blogiu, savaime nėra blogis, arba, kad ir kas tai būtų, nuo mūsų bent jau priklauso, kokį mes suteik sime jam atspalvį ir pavidalą; kadangi vėl grįžtame prie to paties, tai pažiūrėkime, ar gali visa tai pasitvirtinti tikrovėje.

Jeigu to, ko bijome, tikroji esmė pati savaime turėtų galią įsi­skverbti į mūsų sąmonę, tai ji panašiai ir vienodai įsiskverbtų į visų sąmonę, nes visi žmonės yra vienos prigimties ir visi turi daugmaž

1 M. de Montenis turi galvoje Epikteto „Vadovėlį“. Šis posakis buvo iš­raižytas ant M. de Montenio bibliotekos lubų kartu su kitais senovės grai­kų filosofų posakiais.

42

I knyga

vienodas suvokimo ir sprendimo priemones bei įrankius. Tačiau mūsų nuomonių apie tuos pačius dalykus įvairovė akivaizdžiai rodo, kad mes susidarome jas pagal savo polinkius; vieni dėl atsi­tiktinumo juos suvokia tokius, kokie jie yra iš tikrųjų, o tūkstan­čiai kitų suteikia jiems naują ir priešingą esmę.

Didžiausiomis negandomis mes laikome mirtį, skurdą ir skausmą.

Tačiau kas nežino, kad ta pati mirtis, kurią vieni laiko baisy­bių baisybe, kitiems tėra vienintelis prieglobstis nuo šio gyveni­mo kančių, aukščiausias gėris, kelias į laisvę, paprastas bei greitai veikiantis vaistas nuo visų nelaimių? Vieni jos laukia su baime ir šiurpu, o kitiems ji teikia daugiau džiaugsmo negu gyvenimas.

Kai kas net apgailestauja, kad ji taip lengvai visiems pa­siekiama:

Mors utinam pavidos vita subducere nolles,Sed virtus te sola daret1.

Bet palikime ramybėje šauniuosius drąsuolius. Teodoras grasi­nančiam jį nužudyti Lisimachui atsakė: „Tu atliksi žygdarbį, pagal jėgas ir ispaniškai muselei!“2 Daugelis filosofų, pa jutę gresiantį pa­vojų, patys pagreitino savo mirtį arba šaukėsi jos.

O kiek mes žinome paprastų žmonių, kurie, pasmerkti mirči­ai – ne lengvai, o gėdingai mirčiai, kartais lydimai žiaurių kanki­nimų, – rodė tokią drąsą, kas iš užsispyrimo, kas iš romaus nai­vumo, kad jokios permainos jų elgesyje nebuvo galima pastebėti: jie tvarkė savo namų reikalus, pokštavo su draugais, dainavo, sakė liaudžiai pamokomas kalbas, retkarčiais įpindami ir šmaikštesnį

1 „O kad tu, mirtie, nenorėtumei atimti gyvenimo iš bailių, O kad vien tik narsumas tave suteiktų.“ (Lot.) Lukanas. Farsalija, arba Apie pilietinį karą, IV, 580–581.

2 Ciceronas. Tuskulo pokalbiai, V, 40. Lisimachas (361–281 m. pr. m. e.) – Aleksandro Makedoniečio karvedys, pasižymėjęs nepa prastu žiaurumu.

I knyga

43

XIV. Apie tai, kad gėrio ir blogio suvokimas daug kuo priklauso nuo mūsų požiūrio

žodelį, ir, visai kaip Sokratas, gėrė į savo draugų sveikatą. Vienas žmogus, vedamas į kartuves, pareiškė nenorįs eiti ta gatve, nes bijąs, kad pirklys nečiuptų jo už pakarpos (mat buvo senas jo skolininkas). Kitas prašė budelio neliesti kaklo, nes bijojo prapliupti juoku – toks buvo jautrus kutenimui. Trečias savo nuodėmklausiui, žadančiam, kad dar tą pačią dieną jis galėsiąs vakarieniauti su ponu Die vu, atsa­kė: „Tada jūs pats keliaukite tenai, nes aš pasninkau ju.“ O ketvirtas paprašė gerti, bet, budeliui atsigėrus pirmam, pareiškė nenorįs gerti po jo, nes bijąs užsikrėsti sifiliu. Kas nežino pasakojimo apie vie­ną pikardietį: kai jam, jau sto vinčiam prie kartuvių, pasiūlė kekšę ir prižadėjo (mūsų tei singumas kartais daro tokių nuolaidų) dovanoti gyvybę, jei pageidautų ją vesti, tasai, nužvelgęs ją nuo galvos iki kojų ir pastebėjęs esant šlubą, sušuko: „Ei! Mauk kilpą! Ji raiša.“ Panašiai pasakojama apie vieną daną, kuriam turėjo nukirsti galvą. Jam, sto­vinčiam ant ešafoto, irgi buvo pateikta tokia pati sąlyga, tačiau jis at­sisakė pasigailėjimo, nes siūlo mos merginos skruostai buvo įdubę, o nosis – pernelyg smaili. Vienas tarnas iš Tulūzos, apkaltintas erezija, kad įrodytų savo tikėjimo teisingumą, galėjo pasiteisinti tik tuo, jog toks jo šei mininko, jauno studento, įkalinto kartu su juo, tikėjimas. Tai gi jis sutiko verčiau mirti, kad tik nesuabejotų savo šeimi ninko teisumu. Iš knygų mes žinome, kad karaliui Liud vikui XI užėmus Araso miestą1 tarp jo gyventojų atsirado daug tokių, kurie sutiko geriau būti pakarti negu sušukti: „Tegyvuoja karalius!“

Narsinko2 karalystėje dar ir šiandien žynių žmonos gyvos už­kasamos kartu su savo mirusiais vyrais. Visos kitos moterys gyvos sudeginamos per savo vyrų laidotuves, ir jos miršta ne tik nesi­priešindamos, bet net su džiaugsmu. O kai degina mi rusio val­

1 Prancūzijos karalius Liudvikas XI valdė 1461–1483 m. Arasas – mies tas Prancūzijos šiaurėje.

2 Pasak to meto portugalų istoriko Jeronimo Ozorijo (Osorio, 1506–1580), kurį M. de Montenis vadino geriausiu savo amžiaus lotynų istoriku ir kurio vei kalu „Apie karaliaus Emanuelio veiklą“ naudojosi, Narsinko karalystė ribo josi su Portugalijos valdomis Indijoje.

44

I knyga

dovo kūną, visos jo žmonos ir sugulovės, numy lėtiniai ir įvairių rangų pareigūnai bei tarnai didžiule minia atskuba prie laužo ir su nepaprastu džiugesiu puola į ugnį; atrodo, kad galimybę mirti kartu su savo šeimininku jie laiko didžiausia garbe.

O, tos niekingos juokdarių sielos! Tarp jų pasitaiko tokių, kurie net giltinės akivaizdoje nenori atsisakyti savo įprast ų pokštų. Vienas iš jų, kai budelis išmušė jam iš po kojų suolelį, sušuko: „Kas bus, tas!“ Tai buvo kasdienė jo gies melė. O kitas, gulėdamas ant šiaudi­nio čiužinio prie pat židi nio ir vos beatgaudamas kvapą, gydytojo paklaustas, kur jam skauda, atsakė: „Tarp ugniakuro ir gulto.“ Ku­nigui, atėjusiam suteikti jam paskutinio patepimo ir ieškančiam jo pėdų, kurias iš skausmo jis buvo parietęs po savimi, tas žmogus pa­sakė: „Ieškokite jų mano kojų galuose.“ To, kuris jį ragino patikė ti savo sielą Dievui, jis paklausė: „O kas ją pas jį nuneš?“ Jam buvo atsakyta: „Jeigu tokia bus Dievo valia, tai, ko gero, būsite jūs.“ – „Bet juk aš būsiu pas jį tik rytoj vakare“, – at sakė pasmerktasis. „Tik pati­kėkite jam savo sielą, – tęsė kunigas, – ir pamatysite jį labai greitai.“ – „Tada verčiau nunešiu savo sielą pats“, – pareiškė mirštantysis1.

Per paskutinius mūsų karus dėl Milano2, kai miestas ėjo iš ran­kų į rankas, liaudis, išvarginta likimo permainų, taip troško mir­ties, kad, pasak mano tėvo, per vieną savaitę nusi žudė daugiau kaip dvidešimt penki šeimų tėvai. Panašiai vyko ir Bruto apgulta­me Ksanto mieste3, kurio gyven tojai – vyrai, moterys, vaikai – taip

1 Čia M. de Montenis mėgdžioja žymaus prancūzų rašytojo, priklausiu­sio Margaritos Navarietės (1492–1549) būreliui, Bonaventūro Deperjė (Desperier, tarp 1510 ir 1515–1544) knygos „Naujos linksmybės ir smagūs pašne kesiai“ pratarmę.

2 Karai dėl Milano vyko nuo 1499 iki 1559 m. Jų metu Prancūzijos karaliai Liudvikas XII, Pranciškus I ir Henrikas II norėjo paveržti šiaurinę Italiją iš Milano kunigaikščių ir vokiečių imperatorių. Pagaliau prancūzams teko palikti Italiją, o Milanas atiteko Ispanijai.

3 Markas Junijus Brutas (85–42 m. pr. m. e.) – Romos valsty bės veikėjas, surengęs sąmokslą prieš Cezarį ir jį nužudęs. Ksantas – miestas Likijoje (Mažoji Azija). Pasak Plutarcho, Brutui pavyko išgelbėti tik 150 žmo nių (Plutarchas. Brutas, 31).

45

XIV. Apie tai, kad gėrio ir blogio suvokimas daug kuo priklauso nuo mūsų požiūrio

karštai geidė mirti, kad žmonės taip nesistengia išvengti mirties, kaip jie stengėsi atsi kratyti gyvenimo; Brutui tik su dideliu vargu pavyko išgelbėti menką jų dalį.

Visi įsitikinimai gali būti ganėtinai tvirti, kad privers tų žmo­nes dėl jų paaukoti net gyvybę. Tos puikios priesaikos, kurią davė ir ištesėjo graikai per karą su persais, pirmasis punktas skelbia, kad kiekvienas veikiau gyvybę iškeis į mirtį negu savuosius įsta­tymus – į persų1. O kiek žmonių per graikų ir turkų karą sutiko verčiau mirti kančiose negu apipjaus tymą pakeisti krikštu! Nėra tokio tikėjimo, kuris negalėtų pa skatinti panašiems poelgiams.

Kai Kastilijos valdovai išvijo iš savo žemių žydus2, Por tugalijos karalius Jonas3, pareikalavęs nuo žmogaus po aš tuonis ekiu, su­teikė jiems prieglobstį savo valdose su sąlyga, kad nustatytu laiku jie paliks jo karalystę, ir dar prižadėjo savo laivais nugabenti juos į Afriką. Paskirtai dienai pasibaigus, visi, nepaklusę įsakymui, kaip buvo įspėti, turėjo tapti vergais, jiems buvo duoti palaikiai laivai, o laivų įgula su išplaukusiais elgėsi be galo šiurkščiai ir niek šiškai: jūreiviai ne tik visaip iš jų tyčiojosi, bet plaukiojo jūra skersai ir iš­ilgai, kol tie suvalgė visą turėtą maistą ir turėjo pirktis jį iš jūreivių už pasakiškus pinigus; kai žydai liko pliki kaip tilvikai, juos išlai­pino į krantą. Kai žinia apie tą nežmonišką elgesį pasiekė likusius Portugalijoje, dauguma jų pasirinko vergystę, o kiti apsimetė su­tinką priimti svetimą tikėjimą. Jono įpėdinis Emanuelis iš pradžių jiems grąžino laisvę, bet vėliau, pakeitęs savo nusistatymą, nurodė jiems laiką išvykti iš jo žemių ir paskyrė išsikraustymui tris uos­tus. Kaip teigia geriausias mūsų am žiaus lotynų istorikas vyskupas Ozorijas, Emanuelis manė, kad jei dovanotoji laisvė neatvertė jų į

1 Tokie buvo pirmieji iškilmingos priesaikos, kurią senovės graikai davė prieš mūšį prie Platėjos (479 m. pr. m. e.), žodžiai (Diodoras Sicilietis. Isto­rinė biblioteka, XI, 29).

2 Išvyti žydus iš Ispanijos įsakė karališkoji pora Fer dinandas ir Izabelė 1492 m.

3 Jonas II (1455–1495) valdė 1481–1495 m.

46

I knyga

krikščionybę, tai palenks baimė būti jū reivių apiplėštiems, kaip at­sitiko jų draugams, baimė palikti šalį, kur jie labai turtingai gyveno, ir vykti į nepažįstamus ir svetimus kraštus. Tačiau matydamas, kad jo lūkesčiai nesipildo ir kad visi žydai nusprendė išvykti, karalius įsakė uždaryti du uostus, vildamasis, jog išvykimo gaišatis ir sun­kumai kai ku riuos iš jų atbaidys, o galbūt norėdamas surinkti juos visus į vieną vietą, kad būtų patogiau atlikti žiaurią egzeku ciją, kurią jis sumanė. Jis paliepė atimti iš tėvų ir motinų vai kus, neturinčius keturiolikos metų, nugabenti juos į tokią vie tą, kur jie negalėtų nei matytis, nei bendrauti su tėvais, ir ten mokyti juos savo religijos tie­sų. Pasakojama, kad tai sukėlė baisų sąmyšį. Natūrali tėvų ir vaikų meilė, taip pat didelis prisirišimas prie senojo tikėjimo sukilo prieš šį žiaurų įsaky mą. Buvę galima matyti, kaip tėvai žudosi arba – dar bai siau – iš meilės ir gailesčio meta savo mažus vaikus į šulinius, kad tik jų nepaliestų karaliaus įsakymas. Galų gale, praėjus nusta­tytai dienai, visi, kurie nespėjo išplaukti, nes pristigo laivų, vėl buvo paversti vergais. Kai kurie iš jų vėliau priėmė krikščionybę, bet ir šiandien, prabėgus šimtui metų, Portuga lijoje mažai kas tiki žydų atsivertimo nuoširdumu ir jų prisi rišimu prie krikščionybės, nors įprotis ir laikas veikia kur kas stipriau negu prievarta. Quoties non modo ductores nostri, sed universi etiam exercitus ad non dubiam mor-tem concurrerunt1, – sako Ciceronas.

Mačiau, kaip vienas artimas mano bičiulis trokšte troš ko mir­ties; tai buvo tikra aistra, giliai įsišaknijusi jo sąmo nėje, palaikoma įvairiausių samprotavimų ir argumentų, o aš niekaip negalėjau jo atgrėsti nuo jos; ir pirma dingsti mi, kuri pasirodė jam ganėtinai garbinga, be jokio rimto pagrindo, jis godžiai ir karštai puolė mir­čiai į glėbį.

Mūsų laikais taip pat galėtume rasti nemaža panašių pa vyzdžių, net ir tarp vaikų, kurie, išsigandę kokio nors menko nemalonumo,

1 „Kiek kartų ne tik mūsų vadai, bet ir ištisos kariuomenės ėjo pasi tikti neiš­vengiamos mirties.“ (Lot.) Ciceronas. Tuskulo pokalbiai, I, 37.

47

XIV. Apie tai, kad gėrio ir blogio suvokimas daug kuo priklauso nuo mūsų požiūrio

nusižudė. „Ir ko tik mes nebijome, – sako vienas antikos rašyto­jas, – jeigu bijome net to, ką baimė pasirinko savo prieglobsčiu.“1 Jeigu aš imčiau vardyti asmenis, vyrus ir moteris, priklausiusius įvairiems visuomenės sluoksniams, išpažinusius įvairias religijas, net anais laimingesniais laikais su ilgesiu laukusius mirties arba jos ieškojusius, kad išvengtų šio gyvenimo negandų, arba dėl to, kad buvo persi sotinę gyvenimu, arba vildamiesi aname pasauly­je rasti ge resnį gyvenimą, – tai niekada nebaigčiau. Jų tiek daug, kad man tikrai būtų lengviau išvardyti tuos, kurie bijojo mirties. Štai dar ką prisiminiau. Filosofas Pironas2, plaukdamas kartą lai­vu per didelę audrą ir matydamas, kad kai kurie jo bendrakelei­viai labai išsigandę, nutarė juos padrąsinti, rody damas pavyzdžiu meitėlį, kuris kiūtėjo laive visai abejingas audrai. Tad ar išdrįs kas nors teigti, jog pranašumai, kuriuos mums teikia protas, – o mes juk taip juo didžiuojamės ir dėl jo esame visų kitų gyvų būtybių šeimininkai ir valdovai, – duoti vien tam, kad mus kankintų? Kam mes stengiamės pa žinti daiktus, jeigu dėl to netenkame poilsio ir ramybės, kurią priešingu atveju turėtume, ir jeigu dėl to atsiduria­me kur kas didesnėje bėdoje negu Pirono meitėlis? Ar nepasinau­dosime savo protu – kuris mums buvo dovanotas, kad taptume lai mingesni, – savo pačių pražūčiai, kovodami prieš gamtos tiks lus ir amžiną daiktų tvarką, pagal kurią kiekvienas privalo savo jėgas ir galimybes naudoti savo paties labui?

Beje, man gali pasakyti: „Jūsų samprotavimai teisingi, kol kal­bate apie mirtį. O ką pasakysite apie skurdą? Ką pasakysite apie skausmą, kurį Aristipas3, Jeronimas4 ir kiti išminčiai laikė didžiau­

1 Seneka. Laiškai Lucilijui, 70.

2 Pironas Elidietis (apie 365–275 m. pr. m. e.) – senovės graikų filosofas, skepticizmo pradininkas, padaręs didelę įtaką M. de Monteniui.

3 Aristipas Kirėnietis (apie 435–360 m. pr. m. e.) – senovės graikų filosofas Sokrato mokinys, hedonizmo pradininkas.

4 Šv. Jeronimas (340–420) – vienas iš Katalikų bažnyčios tėvų, Biblijos ver­tėjas į lotynų kalbą, Vulgatos sudarytojas.

48

I knyga

sia žmogaus nelaime? Argi tie, kurie žodžiais jį neigė, nepripažino jo tikrovėje?“ Pompėjus1, atėjęs aplankyti Poseidonijo2 ir radęs jį kankinamą ūmios ir skausmingos ligos, atsiprašė, kad tokiu netin­kamu laiku atėjo pasišnekučiuoti apie filosofiją. „Dievai neleis, kad skausmas priveiktų mane ir sukliudytų man samprotauti ir kalbėti apie ją!“ – atsakė jam Poseidonijas. Sulig tais žodžiais jis ėmė šne­kėti apie panieką skausmui, bet skausmas nemažėjo ir be perstojo jį kankino. Galų gale jis sušuko: „Kad ir kiek tu stengsies, skausme, aš vis tiek tavęs nepavadinsiu blogiu.“ Argi šis pasakojimas, ku riam teikiama tiek daug reikšmės, iš tikrųjų liudija panieką skausmui? Tai kova tik žodžiais. Juk jeigu Poseidonijo nebūtų kankinę skaus­mai, tai kam jis būtų nutraukęs savo samprota vimus? Ir kodėl jam atrodė taip svarbu atsisakyti skausmą pavadinti blogiu?

Ne viską lemia vaizduotė. Jeigu mums ir daro įtaką mūsų pačių nuomonė, tai čia yra tam tikras tikrumas, kuris kalba pats už save. Teisėjai čia mūsų jutimai:

Qui nisi sunt veri, ratio quoque falsa sit omnis3.

Ar galime įtikinti savo odą, kad botago kirčiai ją tik ku tena? Arba savo skonio organus, kad alavijo sultys yra baltasis vynas? Pirono meitėlis – dar vienas įrodymas mūsų nau dai. Jis nepažįsta mirties baimės, bet mušamas jis žviegs ir jus skausmą. Argi mes galime pergalėti visuotinį gamtos dėsnį, pagal kurį visa, kas gyva, bijo skausmo? Net medis, ir tas, atrodo, dejuoja, kai jį žaloja. O

1 Gnėjus Pompėjus Didysis (106–48 m. pr. m. e.) – romėnų karvedys ir vals­tybės veikėjas, siekęs, kaip ir Cezaris, vienvaldystės.

2 Poseidonijas (135–apie 50 m. pr. m. e.) – senovės grai kų filosofas stoikas, istorikas, matematikas ir astronomas, vienas iš žymiau sių helenistinės kul­tūros propaguotojų Romoje, labai populiarus tarp Romos mokslininkų ir valstybės veikėjų.

3 „Jeigu jutimai yra netikri, tad ir protas – klaidingas.“ (Lot.) (Lukre cijus. Apie daiktų prigimtį, IV, 485; M. Račkausko vertimas).

49

XIV. Apie tai, kad gėrio ir blogio suvokimas daug kuo priklauso nuo mūsų požiūrio

mirtį mes galime suvokti vien protu, nes nuo gyvenimo ją skiria viso labo tik akimirka:

Aut fuit, aut veniet, nihil est praesentis in illa, Morsque minus poenae quam mora mortis habet1.

Tūkstančiai gyvūnų, tūkstančiai žmonių miršta pirmiau negu spėja pajusti mirties priartėjimą. O iš tiesų, kai sa kome, kad bijo­me mirties, tai galvojame apie skausmą, įpras tinį jos pirmtaką.

Jeigu tikėsime vieno iš Bažnyčios tėvų žodžiais, tai malam mor-tem non facit, nisi quod sequitur mortem2. Tačiau teisin giau būtų sakyti, kad nei tai, kas eina pirma mirties, nei tai, kas eina po jos, su pačia mirtimi nesusiję. Mes atleidžiame sau nepagrįstai. Ir, kaip liudija patirtis, čia kaltas veikiau mūsų nesugebėjimas ramiai galvoti apie mirtį, todėl tampa nepakeliamas ir skausmas: jį mes juntame dvigubai stipriau, nes jis mums grasina mirtimi. Kadangi protas kaltina mus silpnadvasiškumu, nes bijomės tokio stai gaus, tokio neišvengiamo ir tokio nejuntamo dalyko, mes griebiamės labiau pateisinamo preteksto – skausmo.

Kiekvieną ligą, jeigu joje neslypi joks kitas pavojus, iš skyrus skausmą, mes laikome nepavojinga. Pavyzdžiui, kas į dantų skaus­mą ar podagrą, kad ir kokias kančias tai keltų, žiūrės kaip į sunkią ligą, jeigu ji nėra mirtina? Bet tarkime, kad mirtį mes visų pirma siejame su skausmu; lygiai taip pat ir skurdas, kuris verčia mus kęsti troškulį ir alkį, karštį ir šaltį, nemigą, yra visai nebaisus, iš­skyrus tai, kad tampame kančios aukomis.

Tad kalbėsime apie fizinį skausmą. Pripažįstu, kad jis yra di­

1 „Mirtis arba buvo, arba ateis, joje nėra jokios dabarties, / Ir ne tiek pati mirtis kankina, kiek jos laukimas.“ (Lot.) Šio posakio pirmoji eilutė paimta iš E. de La Boesi lotyniškos satyros, o antroji – iš Ovidijaus („Heroidės. Ariadnės laiškas Tesėjui“, 82).

2 „Mirtis yra blogis tik dėl to, kas eina po jos.“ (Lot.) Augustinas. Apie Dievo valstybę, I, 11.

50

I knyga

džiausia mūsų gyvenimo nelaimė. Esu iš tų žmonių, kurie neap­kenčia jo visa širdimi, kurie vengia jo kaip išmano, ir, ačiū Dievui, iki šiol man dar neteko artimiau su juo susi durti. Bet jeigu mes negalime jo pašalinti, tai mūsų galioje sušvelninti jį savo kantrybe ir net kenčiant didžiausias kan čias išsaugoti sielą ir protą nesu­drumstus.

Jeigu būtų kitaip, kas iš mūsų vertintų dorybę, narsą, jėgą, ryžtą ar kilnumą? Kur visa tai pasireikštų, jei nebeliktų skausmo, su ku­riuo kovojame? Avida est periculi virtus1. Jeigu nereikėtų miegoti ant kietos žemės, apsišarvavusiam nuo galvos iki kojų dusti vi dudienio kaitroje, val gyti arklienos ar asilienos, drebėti iš baimės, kad tavęs nesu kapotų į gabalus, kentėti baisų skausmą, kai traukia į kaulą įsmigusią kulką, kai siuva, pridegina ar valo žaizdą, kur ga lėtume parodyti tą pranašumą, kuriuo norime skirtis nuo žemos prigimties žmonių? Kai išminčiai sako, kad iš dviejų vienodai gerų darbų labiau viliojantis mums atrodo tas, kuriam atlikti reikia daugiau pastangų, tai anaiptol nereiškia, kad siūloma vengti kančių ir skausmo. Non enim hilaritate, nec lascivia, nec risu, aut joco comite levitatis, sed saepe etiam tristes firmitate et constantia sunt beati2. Štai kodėl mūsų protė­vių ne įmanoma buvo įtikinti, kad pergalės, pasiektos mūšio lauke pasikliaujant tik laiminga žvaigžde, yra garbingesnės už tas, kurios iškovotos be jokios rizikos, tik gudrumu ir apsukrumu.

Laetius est, quoties magno sibi conostat honestum3.

Be to, mus dar gali paguosti ir tai, kad smarkus skausmas daž­niausiai būna trumpas, o ilgalaikis – ne toks stiprus; si gravis bre-

1 „Narsumas trokšta pavojų.“ (Lot.) Seneka. Apie Apvaizdą, 4.

2 „Ne linksmybėmis, ne pramogomis, ne juoku ar pokštu, lengvabū diškumo palydovu, bet dažnai tvirtumu ir pastovumu yra laimingi net ir prislėgtie­ji.“ (Lot.) Ciceronas. Apie gėrio ir blogio ribas, I, 15. Šiuos žo džius Ciceronas priskiria epikūrininkui Torkvatui.

3 „Dorybė juo malonesnė, juo sunkiau pasiekiama.“ (Lot.) Lukanas, IX, 404.

51

XIV. Apie tai, kad gėrio ir blogio suvokimas daug kuo priklauso nuo mūsų požiūrio

vis, si longus levis1. Jeigu skausmas tave labai kan kina, žinok, kad neteks ilgai kentėti: jis pribaigs arba pats save, arba tave – ir viena, ir kita galų gale yra tas pat. Jeigu neįstengi jo pakelti, jis tave nusi­neš. Memineris maximos morte finiri; parvos multa habere intervalla requietis, mediocrium nos esse dominos: ut si tolerabiles sint, feramus; sin mi nus, e vita cum ea non placeat, tanquam e theatro exeamus2.

Nepakeliamas kančias skausmas mums teikia dėl to, kad mes neįpratę didžiausio pasitenkinimo ieškoti sieloje ir iš jos laukti pa­guodos, nors kaip tik ji yra vienintelė ir aukščiau sia mūsų būsenos bei veiksmų valdovė. Mūsų kūno sudėjimas ir polinkiai yra daug­maž vienodi, o siela nuolat kinta, įgyja įvairiausias formas, suge­ba pritaikyti sau ir savo būsenai, kad ir kokia ji būtų, mūsų kūno jutimus ir kitokias jo apraiškas. Todėl reikia ją tirti ir nagrinėti, reikia pažadinti joje slypinčius didžiulius energijos išteklius. Nėra tokių argumentų bei draudimų, nėra tokios jėgos, kuri galėtų pa­stoti kelią jos polinkiams ir jos pasirinkimui. Ji turi tūkstančius galimybių; tad suteikime jai tą iš jų, kuri užtikrintų mums ramy­bę ir saugumą, – tada mes ne tik būsime apsaugoti nuo visokių skriau dų, bet ir kentėdami dėl didžiausių nelaimių ir negandų, ko­kias tik likimas gali mums siųsti, jausimės apipilti jo malonė mis ir paglostyti.

Ji tyko sau naudos visur ir visada. Jai tarnauja net suklydimai ir sapnai; tarsi sąžiningiausias draugas ji stengiasi apsaugoti mus nuo pavojų ir suteikti pasitenkinimą.

Nesunku pastebėti, kas sustiprina mūsų kančias ir malonumus: tai – mūsų proto galia. Gyvuliai, kadangi nepasižymi protu, leidžia

1 „Jei (skausmas) kankinantis, tai jis trumpalaikis, jei ilgas – tai ne stiprus.“ (Lot.) Ciceronas. Apie gėrio ir blogio ribas, II, 29.

2 „Atmink, kad didžiausi [skausmai] baigiasi mirtimi, nedideli dažnai teikia mums atvangą, o vidutinius mes valdome; tad jeigu jie pakeliami, iškęsi­me juos, jeigu ne – išeisime iš gyvenimo, jei jis neteikia mums džiaugs mo, kaip išeiname iš teatro.“ (Lot.) Ciceronas. Apie gėrio ir blogio ribas, I, 15. Šiuos žodžius Ciceronas priskiria epikūrininkui Torkvatui.

52

I knyga

savo kūnui reikšti jausmus laisvai ir natūraliai, taigi ir beveik tapa­čiai kiekvienai rūšiai; tuo mes įsitikiname, stebėdami jų judesius, kurie panašiomis sąlygomis visada vie nodi. Jeigu mes nevaržytu­me natūralių savo kūno dalių tei sių, reikia manyti, tik laimėtume, nes pati gamta joms suteikė sveiką malonumų potraukį ir natūralų gebėjimą iškęsti fizinį skausmą. Ir jie negali būti nenatūralūs, nes bū dingi visiems ir visų vienodi. O jeigu mes išsivadavome iš gamtos rėmų, kad atsiduotume nevaržomai savo vaizduotės laisvei, tai bent pasistenkime vaizduotę nukreipti mums nau dingiausia linkme.

Platonas būgštauja dėl per didelio mūsų polinkio į kančias ir malonumus, nes jis per daug pajungia mūsų sielą kūnui ir stipriai pririša ją prie jo1. Aš, pavyzdžiui, manau priešingai, kad būtent tai išskiria ir atitolina juos vieną nuo kito.

Panašiai kaip priešas, matydamas mus traukiantis, tampa dar nuožmesnis, taip ir skausmas, pajutęs, kad mes jo bijome, ima dar labiau mus kankinti. Beje, jis mąžta, kai susiduria su pasiprieši­nimu. Todėl reikia jam nepasiduoti, reikia su juo kovoti. O jeigu mes nuleidžiame rankas, jeigu užleidžiame jam savo pozicijas, užsitraukiame pražūtį ir pagreitina me jos atėjimą. Kaip kūnas įsi­tempdamas gali pakelti didelį svorį, taip gali ir mūsų siela.

Bet grįžkime prie pavyzdžių, kurie yra masalas silpniems žmo­nėms, tokiems kaip aš, ir įsitikinsime, kad skausmas yra kaip brang­akmenis, kuris priklausomai nuo aptaisų spindi tai ryškiau, tai blankiau; lygiai taip ir skausmas užvaldo mus tiek, kiek mes jam pasiduodame. Tantum doluerunt, – sako šv. Augustinas, – quantum doloribus se inserverunt2. Mes daug stipriau jaučiame chirurgo peilio įpjovimą negu dešimtis kautynių įkarštyje špagos padarytų žaizdų. Ir gydytojai, ir Die vas gimdymo skausmus laiko nepaprastai kanki­nančiais, dėl to mes gimdymą palydime įvairiausiomis apeigomis,

1 Platonas. Faidonas, 65c.

2 „Jie tiek kentėjo, kiek pasidavė skausmui.“ (Lot.) Augustinas. Apie Dievo valstybę, I, 10.

53

XIV. Apie tai, kad gėrio ir blogio suvokimas daug kuo priklauso nuo mūsų požiūrio

bet yra tautų, kurios tai laiko niekais. Aš nekalbėsiu apie Spartos moteris, priminsiu tik šveicares, mūsų samdinių pėstininkų žmo­nas. Kas pasikeičia jų gyvenime po gimdymo? Gal tik tai, kad va­kar jos žygiavo paskui vyrus su vaiku pil ve, o šiandien – su vaiku ant nugaros. O ką jau kalbėti apie tas siaubingas čigones, kurios nuolat zuja tarp mūsų? Jos trau kia prie artimiausio vandens, kad išsimaudytų ir nupraustų savo ką tik gimusius kūdikius. Palikime nuošalyje ir laisvo elgesio mergužėles, kurios visaip slepia ne tik savo nėštumą, bet ir kūdikio gimimą. Verčiau prisiminkime Ro­mos matroną, garbingą žmoną Sabiną, kuri, nenorėdama varginti kitų, pati viena iškentėjo dvynukų gimdymo kančias, be niekieno pa galbos, be jokio riksmo ir dejonių. Vienas paprastas berniukas spartietis, pavogęs lapę ir paslėpęs ją po apsiaustu, leido jai pra­graužti savo pilvą, bet neišsidavė (juk, kaip žinoma, jie labiau bijo­jo užsitraukti gėdą, kad nesugeba vogti, negu bausmės už vagystę). Kitam, smilkant auką, į rankovę įkrito karšta anglis, ir jis leido, kad anglis pradegintų jam ranką iki kaulo, bet nesutrikdė šventų ap­eigų. Toje pačioje Spartoje dažnai buvo galima pamatyti septyn­mečių berniukų, kuriuos, norinčius įrodyti savo ištvermingumą, užplakdavo negyvai, bet jų veidas neišduodavo kančių. Ciceronas yra matęs būrius ber niukų, kurie grumdavosi kumščiais, kojomis ir dantimis, kol griūdavo be sąmonės, taip ir neprisipažinę esą nu­galėti. Nunquam naturam mos vinceret: est enim ea semper invicta; sed nos umbris, deliciis, otio, languore, desidia animum infecimus; opi-nionibus maloque more delinitum mollivimus1. Kas nežino istorijos apie Mucijų Scevolą, kuris, prasiskverbęs į priešų stovyklą, bandė nužudyti jų karalių ir buvo sučiuptas, bet net ir tada stengėsi pa­siekti savo tikslą bei išvaduoti tėvynę gana keistu būdu? Jis atvirai

1 „Įprotis neįstengtų įveikti prigimties – ji visada lieka neįveikiama; bet mes suviliojome sielą dykaduoniavimu, prabanga, pramogomis, ištižimu, tin­giniavimu; ir kai ji nusilpo, mes lengvai įpiršome jai mūsų netikusius po­žiūrius ir blogus įpročius.“ (Lot.) Ciceronas. Tuskulo pokalbiai, V, 27.

54

I knyga

prisipažino Porsenai1, tam pa čiam karaliui, kurį norėjo nužudyti, savo ketinimus ir dar pridūrė, kad romėnų stovykloje yra nemažai jo bendraminčių vyrų, tokių pat drąsių kaip ir jis. Kad įrodytų, ko­kie tai vyrai, jis liepė atnešti žarijų, padėjo ant jų ranką ir tol žiūrėjo, kaip ji spraga ir kepa, kol siaubo apimtas vadas įsakė tas žarijas išpilti lauk. Na, o tas, kuris net pjaustomas nesiteikė atidėti į šalį knygos2? Arba kitas, kuris, nežmoniškai kentėdamas, nė minutės nesiliovė juoktis ir šaipytis iš kankinimų, dėl to pasiutę iš žiaurumo budeliai bei išradingiausi jų kan kinimo būdai pagelbėjo jo pergalei3? Tiesa, tai buvo filosofas. Na, ir kas? Tada štai jums Cezario gladiatorius, ku­ris juokėsi, kai jam aitrino ir draskė žaizdas. Quis mediocris gladiator ingemuit? Quis vultum mutavit unquam? Quis non modo stetit, verum etiam decubuit turpiter? Quis cum decubuisset, ferrum recipere iussus, collum contraxit?4 Prisiminkime ir moteris. Kas negirdėjo Paryžiuje apie vieną damą, kuri liepė nulupti nuo veido odą tik dėl to, kad, jos vietoje ataugus naujai, spalva būtų skaistesnė. Pasitaiko ir tokių, kurios išrauna sveikus ir stiprius dantis, kad sušvelnintų balso tem­brą arba kad jie nekliudytų gražiai augti kitiems. Kiek dar galėtume išvardyti panašių pavyzdžių, liudijančių panieką skaus mui! Ko tik negali moterys! Ar yra kas nors, ko jos bijotų, jei tik yra nors men­kutė viltis pasidaryti dar gražesnei?

1 Porsena (VI a. pr. m. e.) – etruskų karalius, 509–507 m. pr. m. e. karia­vęs su Roma, kad išvyti Tarkvinijai būtų grąžinti į valdžią. M. de Montenio minimą istoriją, kaip romėnų jaunuolis Mucijus Scevola mėgino nužudyti apsupusį Romą Porseną, aprašo romėnų istorikai.

2 Seneka. Laiškai Lucilijui, 78, 18.

3 Čia tikriausiai turimas galvoje senovės graikų filosofas skeptikas Anaksar­chas (IV a. pr. m. e.), kurį įsižeidęs Kipro salos tironas Nikokreonas įsakė įmesti į piestą ir sugrūsti (Diogenas Laertietis. Apie garsiųjų filosofų gyve­nimą ir pažiūras, IX, 58–59).

4 „Ar net ir vidutinis gladiatorius kada nors sudejavo? Ar persimainė kurio veidas? Kuris iš jų ne tik kovėsi, bet ir krito gėdingai? Kuris par blokštas, kai būdavo įsakyta jį pribaigti, įtraukė kaklą?“ (Lot.) Ciceronas. Tuskulo pokal­biai, II, 17.

117

XXXII. Apie tai, kad Dievo planus dera vertinti itin atsargiai

XXXIIApie tai, kad Dievo planus dera vertinti itin atsargiai

Tai, kas nežinoma, – beribė laisvė ir puikiausia dirva apgaulei. Vos išgirdę nepaprastą pasakojimą, mes juo patikime, be to, panašūs pasakojimai, nepasiduodantys mūsų įprastos logikos dėsniams, atima galimybę kaip nors juos paneigti. Dėl to, teigia Platonas, daug lengviau apžavėti klausytojus pasakojimais apie dievų, o ne žmonių kilmę1, nes klausytojų neišmanymas suteikia daug vietos ir neribotą laisvę vaizduojant paslaptingą reiškinį.

Todėl žmonės niekuo taip tvirtai netiki, kaip tuo, ką jie žino mažiausiai...

Krikščioniui pakanka tikėjimo, kad viskas kyla iš Dievo, jog viską reikia priimti su dėkingumu ir pripažįstant begalinę dieviš­kąją išmintį, kad visa, kas lemties skirta, dera laikyti gėriu nepri­klausomai nuo jo pavidalų. Tačiau aš jokiu būdu negaliu susitaiky­ti su tuo, ką stebiu aplinkui, o būtent su siekiu įtvirtinti ir ramstyti mūsų religiją sėkmės ir reikalų klestėjimo pažadais. Mūsų religijai netrūksta kitokių argumentų, jai nereikia panašių nuorodų į visa, kas vyksta; juk egzistuoja pavojus, kad liaudis, pripratusi prie tokių gundančių ir jos skoniui pataikaujančių argumentų, staiga užgriuvus nenumatytiems nemalonumams, gali suabejoti savo ti­kėjimu.

1 Platonas. Kritijas, 107 d.

118

I knyga

XXXVIIApie Katoną Jaunesnįjį1

Aš nedarau tos visiems būdingos klaidos – vertinti kitą pagal save. Aš lengvai įsivaizduo ju visiškai nepanašius į save žmones. Ir, žino­damas, kad esu būtent toks, o ne kitoks, aš netrokštu, kad kiti perimtų mano savybes, kaip daro daugelis; aš įsivaizduoju ir tikiu, kad yra tūkstančiai skirtingiausių gyvenimo būdų, ir man gerokai priimtinesnis kitų nepanašumas į mus negu panašumas. Aš visai nesistengiu primesti kitam savo pažiūrų bei įpročių ir žiūriu į jį tokį, koks jis yra, visai nelygindamas su savimi, nesprausdamas jo, taip sakant, į savo rėmus...

Ir aš myliu bei gerbiu kitus žmones tuo la biau, kuo mažiau jie panašūs į mane. Aš la biausiai trokštu, kad pagaliau kiekvieną mūsų pradėtų vertinti skyrium ir liautųsi mus matuoti tuo pačiu matu.

Apie nekokio lygio poeziją galima spręsti remiantis poezijos meno nurody mais bei taisyklėmis. Tačiau tikrai puiki, ypatinga, dieviškoji poezija – virš visų taisyklių ir virš mūsų pro to. Kas geba žvelgti į jos grožį tvirtu ir pasitikinčiu žvilgsniu, tas įžvelgia joje tik žaibo tvykstelėjimą. Ji ne turtina mūsų protą, o žavi ir ištuš­tina jį. Kiekvieno, gebančio permanyti tokios poezijos paslaptis, nuostaba užkrečia ir tuos, kurie jos klausosi, kai samprotau jama apie ją arba kai skaitomi jos kūriniai. Ji panaši į magnetą, kuris ne tik pritraukia adatą, bet ir perduoda jai galią traukti kitas. Geriau­siai tas matyti teatre: nuostabusis mūzų įkvė pimas, pirmiausia su­

1 Markas Porcijus Katonas Jaunesnysis (95–46 m. pr. m. e.) – Romos respub likonas.

119

XXXVII. Apie Katoną Jaunesnįjį

žadinęs poeto rūstybę, liūdesį, neapykantą, užsimiršimą – viską, ką tik jos nori, paskui per poetą sukrečia aktorių ir pa galiau per aktorių – žiūrovus. Čia susidaro išti sa magnetinių adatų, pakibu­sių viena ant kitos, grandinė. Iš pat mažų dienų poezija nepapras­tai mane žavėjo, paliesdama pačias sielos gelmes. Įgimtas mano jautrumas poezijai vėliau vis aštrėjo ir tobulėjo, susipažįstant su visa jos įvairove – aišku, ne su gera ir prasta poezija (nes aš vi sada rinkdavausi skaityti tik geriausius visų poezijos rūšių kūrinius), o su skirtingų atspal vių poezija; iš pradžių mane traukė linksmas, spindintis leng vumas, paskui – taurus, prakil nus tobulumas ir pa­galiau – brandi, nesiblaškanti jėga. Aiškiau apie tai pasakys pavyz­džiai: Ovidijus, Lukanas1, Vergilijus...

1 Markas Anėjus Lukanas (39–65) – romėnų poetas.

Michel de Montaigne (Mišelis de Montenis; 1533–1592) – vienas žymiausių prancūzų Renesanso epochos filosofų, politikų ir eseistų. Garsusis jo veikalas „Esė“ pirmą kartą buvo išleistas 1580 m. ir iškart tapo vienu svarbiausių bei populiariausių to meto filosofinių tekstų. Šis pagrindinis M. Montaigne’io kūrinys padarė pradžią esė žanrui; auto-riaus minčių aprašymai nuo tuo metu vyravusių klasikinių mokslinių darbų skyrėsi pabrėžtinai subjektyviais išgyveni-mais ir apmąstymais pagrįstais svarstymais. Montaigne’io „Esė“ būdingas išorinių visuomenės gyvenimo formų nu-vertinimas, mokslinių prietarų kritika, žmogaus iškėlimas virš kitų gamtos kūrinių ir skeptiškumas dogmų atžvilgiu. Autorius – tikras Renesanso mąstytojas, besinaudojantis šiam laikotarpiui būdingu laisvumu, pasižymintis plačiu in-teresų mastu ir žinių bagažu. Todėl „Esė“ paliečiama litera-tūra, filosofija, papročiai, auklėjimas ir kitos Montaigne’io domėjimosi sritys. Autorius visą dėmesį sutelkė į žmogų, jo vidinį pasaulį, potyrius, papročius, dorovės normas ir interesus. Tiesos paieškos, atsisakant bet kokių dogmų, veda prie nuolatos kintančio mūsų vidinio „Aš“, kuris ir yra visų svarbiausias. „Gyventi – štai mano amatas ir mano menas“, – teigia Montaigne’is. Mąstytojas parodo mums

žmogaus vidų, jo sielos klodus, kurie išlieka nedaug tepakitę nuo Renesanso laikų. O autoriaus mintys, tapusios populiariais aforizmais,

buvo ir tebėra aktualios bei prasmingos ir mąstantiems šių dienų žmonėms.

Kai spoksome į valstietį ar karalių, aristokratą ar prasčioką, valdininką ar šiaip sau žmogų, turtuolį

ar vargšą – mums visi jie atrodo labai skirtingi, o iš tikrųjų jie skiriasi tik savo apdaru.