Medziagos paketas administracinio proceso teises studijoms.doc

1. Tema. ADMINISTRACINIO PROCESO SAMPRATA

1. Tema. ADMINISTRACINIO PROCESO SAMPRATA

1.Administracinis procesas kaip ypatinga teisinio proceso rūšis

1.1. Administracinio proceso bruožai

Akcentuotina, kad administracinis procesas įvairiomis jo prasmėmis yra teisinio proceso ypatinga rūšis,

todėl jam būdingi visi minėti bendrieji teisinio proceso požymiai. Tačiau egzistuoja kompleksas specialių

požymių, esmingai charakterizuojančių administracinį procesą.

Administracinio proceso specifiniai požymiai:

1) tai valdinga, tikslinga vykdomosios valdžios subjektų veikla;

2) ši veikla yra skirta būtent spręsti vykdomajai valdžiai pavestus klausimus laikantis įstatymo reikalavimų.

Kitaip tariant, tai poįstatyminė veikla;

3) pagrindinis tokios veiklos rezultatas – valdymo aktas;

4) ši veikla reglamentuojama administracinio proceso teisės normomis, kurios nebūtinai turi būti atskirame

teisės akte;

5) administraciniai procesai yra išoriškai paprastesni (dažniausiai nėra rungtyniškumo, pavyzdžiui, kelių

policininkas surašė nutarimą skirti nuobaudą – privalai mokėti; bylos dažnai gali būti nagrinėjamos

nedalyvaujant šaliai);

3.2. Administracinio proceso sampratos koncepcijos: siauroji ir plačioji administracinio proceso

samprata

Atsižvelgiant į išdėstytą, administracinis procesas gali būti apibrėžtas taip:

Administracinis procesas – tai vykdomosios valdžios subjektų valdinga veikla, atliekama teisės normų

reglamentuota administracine-procesine forma ir pasireiškianti konkrečių bylų, remiantis teise, sprendimu,

kurių metu priimami ir įgyvendinami įvairūs valdymo (viešojo administravimo) aktai, taip pat administracinės

justicijos institucijų veikla priimant sprendimus dėl teisinių ginčų, kylančių viešojo administravimo srityje.

Doc. dr. S. Šedbaras pateikia tokią administracinio proceso sąvoką : Administracinis procesas – tai

kompetetingų valstybės institucijų, įstaigų, pareigūnų ar valstybės tarnautojų, turinčių valdžios įgaliojimus,

veikla, atliekama teisės normų reglamentuota teisine forma, skirta spręsti viešojo administravimo srityje

kylantiems klausimams, kurios metu taikomos teisės normos arba kitaip užtikrinamas jų įgyvendinimas, o

priimti sprendimai sukelia asmenims konkrečius teisinius padarinius.

Proceso paskirtis – įgyvendinti materialinės teisės normas.

3.3. Administracinio proceso rūšys (vidinės struktūros elementai)

1

Administracinius procesus galima klasifikuoti įvairiais pagrindais. Pirmiausiai, galima išskirti dvi dideles

administracinio proceso rūšys: administracinį tvarkomąjį ir administracinės saugos (administracinio saugumo

užtikrinimo). Tačiau paprastai išskiriama daugiau administracinio proceso rūšių.

1) bendrasis valstybinio valdymo (viešojo administravimo) įgyvendinimo procesas (administracinė

procedūra), kurio ribose santykinai išskirtini:

licencijų ir leidimų išdavimas;

valdymo srities teisinių veiklos formų įgyvendinimas [teisės taikymo procesas];

steigimo, reorganizavimo ir likvidavimo teisena;

planavimo aktų rengimas (strateginiai, operatyviniai ir kitokie planai);

piliečių ir tarnautojų subjektinių teisių įgyvendinimas valdymo srityje;

administracinių sutarčių (sandorių) sudarymas;

kitų teisiškai reikšmingų veiksmų atlikimas (teisinę reikšmę turinčių faktų registravimas, teisinių

dokumentų surašymas ir išdavimas ir t.t.);

įstatymų projektų rengimas, o taip pat valdymo srities teisės aktų leidyba;

valdymo srities teisės aktų laikymosi kontrolės ir priežiūros procesas;

raštvedybos procedūros;

valdymo srities kontrolės teisinės formos įgyvendinimas;

valdymo srities teisinių dokumentų surašymas;

administracinių teisinių rėžimų įgyvendinimo procedūros;

2) tarnybinių nuobaudų taikymo procesas;

3) administracinės prievartos priemonių taikymo procesas

administracinės teisės pažeidimų bylų nagrinėjimo procesas;

kitų administracinės prievartos priemonių taikymo procesas;

4) valstybinio valdymo srities teisės aktų ir veiksmų teisėtumo patikrinimo procesas (administracinė

justicija).

Doc.dr. Stasys Šedbaras pateikia kitokią klasifikaciją, logiškiau atspindinčią administracinio proceso struktūrą:

2

Pozityvaus (regu-liacinio) pobūdžio administracinių teisės taikymo aktų priėmimas ir administracinių sutarčių sudarymas

Administraci-nės prievartos

priemonių taikymas

Administraci-nių ginčų

nagrinėjimas

Administracinis procesas

Administraci-nių norminių

teisės aktų priėmimas

3.4. Pagrindinių administracinio proceso kategorijų turinys: administracinė procedūra, administracinė

jurisdikcija, ir administracinė justicija

Kalbant apie administracinio proceso rūšis (vidinės struktūros elementus), itin dažnai susiduriama su

administracinės procedūros, administracinės justicijos bei administracinės jurisdikcijos sąvokomis. Tam, kad

būtų galima kvalifikuotai operuoti šiomis svarbiomis sąvokomis, būtina atskleisti jų turinį. Neįsisavinus šių

sąvokų prasmės tolesnis kalbėjimas apie administracinį procesą gali būti itin apsunkintas ar net neįmanomas.

Administracinė jurisdikcija – 1. Įgalioto valstybinės valdžios, pareigūno, įstatymu sureguliuota veikla

nagrinėjant individualias administracines bylas (ginčus), susijusias su administraciniu teisiniu piliečio arba

nevalstybinės organizacijos su valstybiniu organu (jo pareigūnu) įgyvendinant šiam organui vykdomąją valdžią.

2. Įstatymu sureguliuota įgalioto organo, pareigūno veikla nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylas ir

taikant administracinės atsakomybės priemones.

Pagrindinis administracinės justicijos tikslas – konfliktų tarp asmenų ir valstybinio valdymo institucijų

sureguliavimas.

3.5. Administracinės teisenos samprata ir santykis su administraciniu procesu

Apibendrinant galima teigti, kad procesinę teiseną sudaro trys tarpusavyje susiję elementai: 1)

procesiniai teisiniai santykiai; 2) procesinis įrodinėjimas; 3) procesiniai aktai – dokumentai.

Taigi, procesinė teisena – tai pagrindinis teisinio proceso elementas, susidedantis iš sisteminių

darinių ir tarpusavyje susijusių bei vienas kitą sąlygojančių veiksmų, kurie:

1. Sudaro tam tikrą procesinių teisinių santykių visumą, susijusią su materialiniais teisiniais santykiais;

2. Reikalauja nustatyti faktinius duomenis bei argumentuoti visas aplinkybes nagrinėjamoje byloje;

3. Sąlygoja būtinybę įtvirtinti ir oficialiai įforminti gautus procesinius rezultatus atitinkamais aktais –

dokumentais.

Galima teigti, jog teisena bendrąja prasme suprantama kaip konkretaus proceso dalis, visos

procesinės sistemos rūšis, tvarkinga procesinių veiksmų seka, kurioje siekiama subjektinių teisių gynimo ir

teisinių pasekmių įgyvendinimo.

3

Administra-cinės atsakomybės taikymas

Kitų admi-nistracinės prievartos priemonių taikymas

Tarnybinių nuobaudų ir materialinės atsakomybės taikymas

Neteisminis (ikiteisminis) administraci-nių ginčų nagrinėjimas

Teisminis administraci-nių teisės

aktų ir veiks-mų teisėtumo

patikrinimas

4. Administracinio proceso teisės šaltiniai

4.1. Teisės šaltinio samprata ir esmė

Teisės šaltinių sąvoka vartojama dviem prasmėmis:

1) Formaliąja prasme tai yra išorinė teisės normos įtvirtinimo, jos išraiškos forma: bendrieji principai,

rašytinė teisė, teismų praktika, papročiai, teisės doktrina, tarptautinė teisė.

2) Materialiąja prasme tai yra visuomenės ekonominiai, socialiniai, etiniai, religiniai, ideologiniai ir

kiti veiksniai, lemiantys teisės normų turinį ir padedantys nustatyti jų prasmę.

Dažniausiai teisės šaltinio sąvoka suprantama formaliąja prasme ir apima teisės normos formą.

Kalbant apie administracinio proceso teisės šaltinius svarbu pabrėžti, kad jiems tinka visi bendrieji

teisės šaltinių požymiai. Kartu būtina akcentuoti, kad administracinio proceso teisės šaltinių sistemoje ypač

daug poįstatyminio lygmens teisės aktų, o tai yra vienas iš bruožų, išskiriančių administracinį procesą iš kitų

teisinių procesų.

4

Formaliuoju požiūriuIšorinė teisės normos įtvirtinimo forma: įstatymas, įstatymų lydimasis aktas, teismo precedentas, pan.

Materialiuoju požiūriuVisuma išorinių veiksnių, darančių įtaką tam tikrų elgesio taisyklių nustatymui tam tikroje visuomenėje.

TEISĖS ŠALTINIAI

TEISĖS ŠALTINIAI

FORMALIUOJU POŽIŪRIU

Tiesioginiai – pozityviosios teisės aktai, kuriuose

suformuluotos konkrečios elgesio taisyklės.

Netiesioginiai – teisės normų aiškinimo ir taikymo

rezultatas.

Bendrieji teisės principai

Įstatymų lydimieji aktai

Įstatymai

Tarptautinės sutartys Įstatymų projektų rengimo ir svarstymo medžiaga

Teisės doktrina

Teismų praktika

4.2. Administracinio proceso teisės šaltinių rūšys

4.3. Administracinio proceso teisės šaltinių bendroji apžvalga

1. Lietuvos Respublikos Konstituciniai įstatymai – Konstitucinis Teismas 2001 m. balandžio 2 d.

nutarime pasisakė dėl konstitucinių įstatymų teisinės galios: „Konstituciniai įstatymai nuo kitų įstatymų

skiriasi priėmimo ir keitimo tvarka. Ypatingą konstitucinių įstatymų vietą teisės aktų sistemoje lemia

pati Konstitucija. Konstituciniai įstatymai negali būti keičiami ar panaikinami įstatymais. Taip

ADMINISTRACINIO PROCESO TEISĖS

ŠALTINIAI

Konstitucija (pataisos, įstatymai kaip Konstitucijos sudedamoji dalis)

Tarptautinės sutartys

(ratifikuotos)

ĮstatymaiPoįstatyminiai aktai:Prezidento dekretai, potvarkiai;Vyriausybės nutarimai, potvarkiai;Ministro Pirmininko potvarkiai, įsakymai, rezoliucijos;Ministerijų, departamentų nuostatai, įstatai;Apskričių viršininkų įsakymai;Savivaldybių tarybų sprendimai.

Konstitucinio Teismo nutarimaiAdministracinių

teismų sprendimai

Teisės principai

Bendrosios kompetencijos

teismų sprendimai

Europos Sąjungos

teisė

Doktrina

5

Papročiai

užtikrinama, kad konstituciniais įstatymais sureguliuoti visuomeniniai santykiai įstatymais nebus

reguliuojami kitaip, kad bus garantuojamas didesnis konstituciniais įstatymais reguliuojamų

visuomeninių santykių stabilumas. Kartu pažymėtina, kad konstituciniai įstatymai turi neprieštarauti

Konstitucijai, o įstatymai turi neprieštarauti Konstitucijai ir konstituciniams įstatymams. Ar

konstitucinis įstatymas neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymas - konstituciniam įstatymui, pagal

Konstituciją sprendžia Konstitucinis Teismas“.

2. Įstatymai. Administracinio proceso teisei svarbiausi įstatymai: Lietuvos Respublikos administracinių

bylų teisenos įstatymas, Lietuvos Respublikos administracinių teismų steigimo įstatymas, Lietuvos

Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymas, Lietuvos Respublikos administracinių teisės

pažeidimų kodeksas, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas, Lietuvos Respublikos viešojo

administravimo įstatymas, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas ir kt.

3. Poįstatyminiai teisės aktai. Tai yra pagrindinis (gausiausias) administracinio proceso teisės šaltinis.

Šių aktų yra labai daug. Tai Vyriausybės, ministrų, savivaldybių, apskričių institucijų priimami teisės

aktai. Visi poįstatyminiai teisės aktai yra administracinio proceso teisės aktai, nes tai valdymo aktai,

kuriais realizuojamos įstatymo normos.

4. Tarptautinės teisės normos. Tarptautinė sutartis – tarptautinės teisės principų ir normų reglamentuotas

susitarimas, kurį raštu sudaro Lietuvos Respublika su užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis

organizacijomis (ministerijų ar Vyriausybės įstaigų bei kitų valstybės institucijų vardu ir pagal jų

kompetenciją sudaromi su atitinkamomis užsienio valstybių ar organizacijų institucijomis susitarimai

nėra LR tarptautinės sutartys). Viena svarbiausių tarptautinių sutarčių administraciniam procesui yra

1950 m. Lapkričio 4 d. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija.

5. Europos Sąjungos teisė yra savarankiška teisės sistema, kuri negali būti priskirta nei prie tarptautinės,

nei prie nacionalinės teisės. Lietuvos Respublikai tapus šios tarptautinės organizacijos nare, vis

svarbesnį vaidmenį įgauna ES teisės aktai. ES teisė susideda iš pirminės (steigiamųjų sutarčių) ir

antrinės teisės (steigiamųjų sutarčių pagrindu priimtos teisės). ES antrinės teisės aktai: reglamentai

(privalomi visa apimtimi), direktyvos (suformuluoja privalomus uždavinius ir tikslus valstybėms

narėms), sprendimai (priimami konkrečiu klausimu, privalomi tik tiems, kam jis skirtas),

rekomendacijos ir išvados (neprivalomi).

6. Konstitucinio Teismo aktai. Konstitucijos 102 straipsnyje tiesiogiai nurodyta, kad Konstitucinis

Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, taip pat ar Respublikos

Prezidento ir Vyriausybės aktai - neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams. Teismo paskirtis –

oficialiai aiškinti Konstituciją. Spręsdamas apie ginčijamų aktų konstitucingumą, Teismas prieš tai

apžvelgia reikiamos Konstitucijos nuostatos turinio prasmę, palygina ją su ginčijamo teisės akto turiniu.

Konstitucinis Teismas spręsdamas bylas, aiškina teisę remdamasis bendrąja teisės doktrina,

lyginamosios konstitucijos mokslu, Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija. Analizuodamas

bylą, Teismas visada remiasi ankstesnėse bylose jau suformuluotais aiškinimais. Konstitucinio Teimos

nutarimai yra svarbus kiekvienos teisės šakos, tame tarpe ir administracinio proceso teisės šaltinis.

6

7. Teismų praktika. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 31 bei Administracinių bylų teisenos įstatymo

13 straipsniai nustato, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) formuoja

vienodą administracinių teismų praktiką, aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus. Tai, kad

vienoda teismų praktika, užtikrinanti teismų jurisprudencijos tęstinumą, yra konstitucinė vertybė, 2006

m. kovo 28 d. nutarime atkreipė dėmesį Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas. Nutarime

aiškinama, kad „tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti

sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esančiais, bet paisant jau

įtvirtintų. ,,<...> teismų jurisprudencija turi būti prognozuojama“. Konstitucinis Teismas taip pat

pažymėjo, kad minimame Konstitucinio Teismo nutarime aptarti iš Konstitucijos kylantys bendrosios

kompetencijos teismų veiklos bei tos veiklos teisinio reguliavimo imperatyvai yra mutatis mutandis

taikytini ir pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų (Administracinių) teismų

veiklai bei jos teisiniam reguliavimui. Visa tai reiškia, jog visi administraciniai teismai turi vadovautis

tokia atitinkamų teisės nuostatų turinio samprata, taip pat šių teisės nuostatų taikymo praktika, kokia

buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas ankstesnėse analogiškose bylose.

ABTĮ 13 straipsnis numato galimybę Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui trejopai formuoti

teismų praktiką, t.y. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas skelbia plenarinės sesijos priimtus

sprendimus, nutarimus ir nutartis, taip pat trijų teisėjų kolegijų ir išplėstinių penkių teisėjų kolegijų

priimtus sprendimus, nutarimus ir nutartis, kurių paskelbimui pritarė dauguma šio teismo teisėjų, bei

visus sprendimus dėl norminių administracinių aktų teisėtumo. Taip pat Lietuvos vyriausiasis

administracinis teismas analizuoja administracinių teismų praktiką įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo

klausimais ir teikia rekomendacinius išaiškinimus, o susipažindamas su administracinių teismų praktika

bei kitomis formomis gali konsultuoti šių teismų teisėjus įstatymų ir kitų teisės aktų aiškinimo bei

taikymo klausimais. Teismo veikla realizuojama leidžiant biuletenį “Administracinių teismų praktika”.

8. Teisiniai papročiai – tai elgesio taisyklės, susikūrusios per ilgą laiką ją taikant. Sankcionuota valstybės

ši taisyklė tampa teisiniu papročiu, kartu ir teisės šaltiniu. Pagrindiniai teisinio papročio bruožai yra jo

universalumas, ilgaamžiškumas bei atitiktis moralės normoms ir viešėjai tvarkai.

9. Teisės doktrina – tai pozityviosios teisės interpretacija ir teismų praktikos analizė vadovėliuose,

publikacijose, straipsniuose ir kituose mokslo darbuose.

Kontroliniai klausimai:

1. Pakomentuokite Lietuvos Respublikos Konstituciją kaip administracinio proceso teisės

šaltinį;

2. Paaiškinkite, kokią vietą administracinio proceso teisės šaltinių sistemoje užima

administracinių teismų praktika.

TESTAI

1. Teisinio proceso samprata „siauraja“ prasme reiškia:

7

1) Jurisdikcinę kompetentingų pareigūnų veiklą reguliuojant visuomeninius santykius bei taikant kaltiems asmenims administracinę atsakomybę;

2) Jurisdikcinę kompetetingų valstybinių institucijų ir pareigūnų veiklą sprendžiant teisinius ginčus dėl asmens saugumo ir traukiant kaltus asmenis teisinėn atsakomybėn;

3) Norminių teisės aktų leidybą ir kaltų asmenų patraukimą administracinėn atsakomybėn;

2. Kuris iš pateiktų teiginių netinka įvardijant dažniausiai teisinėje literatūroje išskiriamas teisinio proceso stadijas:

1) faktinių bylos aplinkybių nustatymas,

2) priimto sprendimo apskundimas;

3) bylos išnagrinėjimas, išreikštas tam tikrame teisiniame akte;

3. Kuris teiginys nėra administracinio proceso specifinis bruožas:

1) tai įstatymų leidžiamosios valdžios struktūrinių padalinių veikla įgyvendinant įgaliojimus valstybinio valdymo srityje

2) administracinė procesinė veikla reglamentuojama teisės normomis, kurios nebūtinai turi būti atskirame teisės akte;

3) administraciniai procesai dažnai būna išoriškai paprastesni už kitus teisinius procesus

4. Kuris iš pateiktų teiginių apibūdina siaurąją administracinio proceso sampratos koncepciją?

1) Administraciniame procese vyrauja pozityvusis teisės taikymas;

2) Jei nėra administracinio ginčo, nėra ir administracinio proceso, o yra tik administraciniai procedūriniai teisiniai santykiai;

3) Administraciniame procese pasireiškia tiek pozityvusis, tiek negatyvusis teisės taikymas

5. Kuri iš šių veiklų nėra administracinio proceso rūšis:

1) Administracinių sutarčių sudarymo procesas;

2) | Įstatymų leidybos procesas;

3) Juridinę reikšmę turinčių faktų registravimas;

6. Pagrindinis administracinės justicijos tikslas:

1) Konfliktų tarp asmenų ir valstybinio valdymo subjektų sureguliavimas;

2) Administracinių teisės pažeidimų išaiškinimas ir kaltų asmenų patraukimas administracinėn atsakomybėn;

3) Teisėtumo tarnybinės atsakomybės taikymo procese užtikrinimas;

7. Administracinė jurisdikcija tai:

1) Valstybinio valdymo institucijų veikla priimant poįstatyminius valdymo srities teisės aktus;

2) Įgaliotų institucijų ir pareigūnų veikla išduodant licencijas, leidimus, registruojant juridinę reikšmę turinčius faktus ir atliekant kitus veiksmus;

3) Įstatymu sureguliuota įgaliotos institucijos ar pareigūno veikla nagrinėjant administracinių teisės pažeidimų bylas ir taikant administracinės atsakomybės priemones.

8

8. Administracinės procedūros sąvoka reiškia:

1) Procedūra tai viena iš administracinio proceso rūšių, kurios metu administraciniuose teismuose nagrinėjamos administracinės bylos

2) Procedūra yra proceso sinonimas, ji gali atskleisti proceso, kaip reiškinio, vidinę dinamiką, todėl administracine procedūra vadinti kurią` nors viena administracinio proceso rūšį būtų netikslu;

3) Procedūra vadintina tokie veiksmai, kurie nepatenka į administracinio proceso sampratą;

9. Administracinė teisena tai:

1) Administracinė teisena yra administracinio proceso sinonimas;

2) Administracinė teisena – tai ypatinga administracinė veikla bendrų ir specialių procesinių normų pagalba sprendžiant apibrėžtos kategorijos bylas ;

3) Administracinė teisena yra apibendrinanti sąvoka, apimanti administracinė procesą ir visas jo dalis;

10. Administracinio proceso šaltinių ypatumai:

1) Administracinio proceso teisė iš esmės yra kodifikuota ir pagrindinės jos normos įtvirtintos Administracinių teisės pažeidimų kodekse;

2) Administracinio proceso teisės normos įtvirtintos administracinio proceso kodekse;

3) Administracinio proceso teisės nėra išsamiai kodifikuota, daugelis jos šaltinių yra poįstatyminiai teisės aktai ir tai išskiria šį procesą iš kitų teisinių procesų tarpo;

9

2. Tema. NORMINIŲ ADMINISTRACINIŲ TEISĖS AKTŲ LEIDYBOS PROCESAS

1. Administracinis teisės aktas kaip ypatinga teisės aktų rūšis

1.1. Administracinio teisės akto samprata

1.2. Administracinių teisės aktų rūšys

1.3. Administracinių teisės aktų paskirtis

2. Norminio administracinio teisės akto samprata, paskirtis ir vieta teisės aktų sistemoje

2.1. Norminių administracinių teisės aktų leidybos proceso teisinio reglamentavimo poreikis

3. Norminių administracinių teisės aktų priėmimo tvarka

2. Tema. NORMINIŲ ADMINISTRACINIŲ TEISĖS AKTŲ LEIDYBOS PROCESAS

Temos tikslas – supažindinti studentus su viena iš pagrindinių administracinio rpceso rūšių - norminių administracinių teisės aktų leidybos procesu, išugdyti įgūdžius identifikuoti ir teisiškai vertinti pagrindines šios srtities teisinio regalemntavimo nuostatas.

1. Administracinis teisės aktas kaip ypatinga teisės aktų rūšis

1.1. Administracinio teisės akto samprata

Administraciniai aktai (valdymo aktai) – svarbi vykdomosios valdžios funkcijų ir tikslų praktinio

įgyvendinimo priemonė, pagrindinė jos vykdomosios-tvarkomosios veiklos forma. Tai yra sprendimai, kuriuos

valdymo subjektai priima nepertraukiamo ir tiesioginio vadovavimo ūkinei, socialinei-kultūrinei,

administracinei-politinei valstybės gyvenimo sritims, procese.

Visai administracinių aktų visumai būdingas tam tikrų aplinkybių spektras, kurios leidžia šiuos aktus

atskirti nuo kitų teisės aktų – įstatymų, teisingumo aktų, civilinių bei kitų sutarčių ir pan.

1. Administraciniai aktai priimami įgyvendinant vykdomąją valdžią ir yra vykdomosios-tvarkomosios

veiklos forma. Šiuos aktus leidžia vykdomosios valdžios subjektai : vykdomosios valdžios

institucijos ir jų pareigūnai.

2. Poįstatyminis administracinių aktų pobūdis visų pirma reiškia tai, kad jie turi atitikti galiojančius

įstatymus. D.N. Bachrach‘o nuomone, ši savybė taip pat reiškia ir tai, jog minėti aktai turi

atitikti ir aukštesnių institucijų aktams, teismų sprendimams ir nuosprendžiams, sudarytoms

sutartims.

3. Administracinio akto oficialus pobūdis pasireiškia tuo, kad jis priimamas konkretaus valstybinio

aparato struktūrinio vieneto (institucijos) vardu, išreiškia valstybės valią bei sukelia teisinius

padarinius;

4. Administracinis aktas remiasi jo autoriaus valdingais įgalinimais ir yra vienašališkas, valdingas valios

pareiškimas. Jame patalpinta kompetentingo organo minties ir valdžios sintezė, o šis organas,

naudodamasis savais įgaliojimais, paverčia savo žinias bei valią valstybiniais paliepimais (įsakymais).

Vienašališkas valios išreiškimas nereiškia, kad vykdomosios valdžios subjektai neatsižvelgia ir 10

neįvertina piliečių, jų įvairių organizacijų ir kitų subjektų valios. Priešingai, daugelio administracinių

aktų pagrindas yra pareiškimai, projektai, pasiūlymai.

5. Vykdomosios valdžios subjekto sprendimas tampa teisės aktu tik tada, kai jis nustatyta tvarka

įforminamas. Įforminimą sudaro teisės akto priėmimo procedūrų laikymasis (suderinimas, svarstymas,

balsavimas), kitų reikalavimų laikymasis – datos, numerio, autoriaus nurodymas, pasirašymo o kartais

ir tvirtinimo, taip pat registravimo, teisės akto publikavimo. Administracinių aktų įforminimas iš

esmės reglamentuojamas administracinės teisės. Tai reiškia, jų ypatumas yra tas, kad jie priimami ir

įforminami tvarka, nustatyta administracinės teisės normomis. Prezidento, Vyriausybės ir kai kurių

kitų teisės aktų įforminimas reglamentuojamas konstitucinės, darbo, finansų teisės normomis.

6. Administraciniai aktai sukelia teisines pasekmes. Žvelgiant iš šios pozicijos, juos galima apjungti į dvi

grupes :

a) nustato, pakeičia, panaikina (atšaukia) teisės normas;

b) yra teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ir pasibaigimo pagrindas, taip pat jie veikia,

įtakoja teisinius faktus.

Administraciniuose teisės aktuose gali būti tiek administracinės, tiek ir kitų teisės šakų normų – finansų,

darbo, civilinės ir t.t., šie aktai gali įtakoti civilinius, šeimos, žemėtvarkos ir kitus teisinius santykius.

Taigi, administraciniai teisės aktai – tai ypatinga poįstatyminių, oficialių teisės aktų rūšis, kuriuos

priima vykdomosios valdžios subjektai vykdomosios-tvarkomosios veiklos procese, kurie įforminti teisės

normų nustatyta tvarka, pasižymi vienašališku valdingu valios išreiškimu ir sukelia teisines pasekmes. Iš

esmės šis apibrėžimas sutampa su klasiko Ž. Vedelio pateikiamu apibrėžimu : „Vykdomasis sprendimas

yra juridinis aktas, išleidžiamas administracijos vienašališka tvarka, turint tikslą pakeisti teisinį

paliepimą uždedant pareigas arba suteikiant teises.


1. Paaiškinkite kas yra administracinis aktas;

2. Išskirkite ir apibūdinkite pagrindinius administracinio akto požymius;

1.2. Administracinių teisės aktų rūšys

Atsižvelgiant į tai, kad administraciniai teisės aktai pasižymi itin spalvinga įvairove, egzistuoja daug

kriterijų, pagal kuriuos juos galima sugrupuoti atsižvelgiant į reikšmingus teisinius požymius bei geriau

pažinti jų teisinius ypatumus.

1. Pagal teisinį turinį galima skirti tokias administracinių teisės aktų kategorijas :

1.1.Norminiai administraciniai teisės aktai. Jie nustato, pakeičia arba panaikina (atšaukia) teisės

normas, t. y. nustato bendras taisykles, neturinčias konkretaus adresato, nenukreiptas konkrečių

asmenų atžvilgiu, jie yra skirti nuolatiniam taikymui (nėra vienkartinio pobūdžio) tiems atvejams,

kurie numatyti jų hipotezėse.

11

Pagal asmenų, į kuriuos nukreiptos normos, skaičių, norminius administracinius teisės aktus galima

skiryti į

a) bendros reikšmės aktai (respublikinio masto, apskričių, savivaldybių lygmens teisės aktai);

b) tarpžinybiniai teisės aktai;

c) žinybų vidaus teisės aktai (tame tarpe lokaliniai).

1.2. Individualūs administraciniai aktai – tai vykdomosios valdžios subjektų sprendimai konkrečiais

klausimais, nukreipti konkrečių asmenų atžvilgiu. Savo esme būdami teisės taikymo aktais, jie nulemia teisinių

santykių atsiradimą, pasikeitimą ir pasibaigimą. Jų tarpe daugiausia yra teises suteikiančių bei operatyvinių-

tvarkomųjų teisės aktų. Kita individualių administracinių rūšis yra teisėsaugos, jurisdikciniai sprendimai (dėl

ginčų, skundų, prievartos priemonių panaudojimo). Pagal teisinius padarinius individualūs aktai gali būti

įpareigojantys, draudžiantys, įgaliojantys, išreiškiantys atsisakymą).

1.3. Bendro pobūdžio aktuose įtvirtinami arba bendri trumpalaikiai paliepimai (apie nedarbo dienos

perkėlimą ir pan.), arba bendri reikalavimai (padidinti reikalavimus, sustiprinti dėmesį konkrečių kategorijų

byloms, atsargiau elgtis, taupyti resursus, daugiau dėmesio skirti daugiavaikėms šeimoms ir pan.).

1.4. Mišriuose aktuose vienu metu įtvirtinamos ir teisės normos, ir sprendimai, priimti teisės taikymo

procese arba netgi ir bendrieji reikalavimai.

2. Pagal administracinį teisės aktą priėmusius subjektus, juos galima suskirstyti į tris grupes :

1.1.Vykdomosios valdžios institucijų ir jų pareigūnų aktai. Tai pati didžiausia grupė, į kurią įeina

Respublikos Prezidento aktai, Vyriausybės aktai, centrinių vykdomosios valdžios institucijų aktai ir pan.

2.2. Valdžios subjektų, nepriklausančių valdymo aparato sudėčiai, aktai :

a) teismų nutarimai administracinių teisės pažeidimų bylose;

b) teismų pirmininkų, atstovaujamųjų institucijų pirmininkų ir kitų subjektų sprendimai, turintys

vidinę reikšmę.

2.3. Nevyriausybinių organizacijų, kurioms deleguotos valstybinio valdymo funkcijos, pvz. profsąjungų

ir pan. aktai;

3. Pagal formą galima skirti rašytinius, žodinius ir konkliudentinius administracinius teisės aktus.

(konkliudentinių aktų pavyzdys – kelių policininko reikalavimas sustoti, eismo reguliuotojo veiksmai,

spec. tarnybų švyturėliai, garso signalai).

4. Pagal funkcinę paskirtį galima skirti planavimo, finansinio pobūdžio, metodinio pobūdžio, kadrų

klausimais, apskaitos klausimais ir pan.

5. Priklausomai nuo valdžios subjekto įgaliojimų apimties ir teisinio savarankiškumo skiriami:

12

5.1. Diskreciniai aktai, priimami pasirinkimo laisvės ir plačios savarankiškos institucijos

kompetencijos sąlygomis (pvz. priėmimas į darbą, licenzijos išdavimas). Laisva nuožiūra reiškia pasirinkimo

galimybę iš plačių ribų, nustatytų teisės normomis.

5.2. Aktai, priimami alternatyvių įgaliojimų ribose, numatant subjektui pasirinkimo iš kelių

variantų galimybę (pvz. žodinis įspėjimas vietoj nuobaudos).

5.3. „Surištos administracijos“ aktai, priimami tokiomis sąlygomis, kada nėra galimybės rinktis

(priėmimas į aukštąją mokyklą pagal konkurso rezultatus, pensijos paskyrimas, absoliučių sankcijų taikymas ir

pan.).

6. Pagal administracinių aktų sudėtingumo laipsnį galima išskirti paprastus, sudėtingus ir unikalius

(pvz. sprendimas dėl atominės elektrinės statybos).

7. Pagal tai, kada administracinis teisės aktas pradeda galioti, galima išskirti aktus, kurie įsigalioja :

7.1. Nedelsiant (pagal bendrą taisyklę) nuo pasirašymo, priėmimo datos;

7.2. Nuo datos, nurodytos pačiame akte;

7.3. Nuo datos, nurodytos kitame akte (pvz. įstatyme);

7.4. Nuo akto valstybinės registracijos ir oficialaus paskelbimo;

8. Priklausomai nuo priėmimo tvarkos galima išskirti administracinius teisės aktus :

8.1. Priimamus kolegialiai, paprasta arba kvalifikuota balsų dauguma, priklausomai nuo bendro

institucijos narių skaičiaus arba posėdyje dalyvaujančių narių skaičiaus;

8.2. Priimamus vienasmeniškai.

Atsižvelgiant į įvairias aplinkybes galima išskirti dar daug kriterijų, pagal kuriuos administracinius teisės aktus

galima grupuoti į atskiras rūšis.


1. Pateikite kuo daugiau administracinių aktų klasifikavimo pagrindų ir jų rūšių;

2. Paaiškinkite, kas yra individualus administracinis aktas;

1.3. Administracinių teisės aktų paskirtis

Administraciniai aktai – pagrindinė vykdomosios valdžios produkcija. Savo apimtimi ir įvairove, tai pati

didžiausia teisės aktų grupė (rūšis). Kaip ir atstovaujančios institucijos, vykdomosios valdžios institucijos gali

leisti norminius teisės aktus. Šalia teismų, jos priima ir jurisdikcinius aktus. O didelis visuomeninių santykių,

kuriems vadovauti vykdomoji valdžia yra pašaukta, skaičius ir įvairovė, reikalauja iš jos priimti begalę teisės

aktų : dėl priėmimo ( pvz. į valstybės tarnybą, į aukštąją mokyklą), dėl pašaukimo į karinę tarnybą tvarkos, dėl

suteikimo (gyvenamojo ploto, resursų), dėl paskyrimo (pensijos, pašalpos), leidimų, įpareigojimų, draudimų,

registracijos, privatizavimo ir t.t. Tai reiškia, kad be administracinių aktų vykdomosios valdžios institucijos

13

negalėtų vykdyti savo funkcijų. Taigi, administraciniai aktai yra vykdomosios valdžios institucijų veiklos

forma, materija, kurioje įforminami įvairūs valdymo sprendimai, priimami įgyvendinant valstybinį valdymą1.


1. Paaiškinkite kokia yra esminė administracinių aktų paskirtis.

2. Norminio administracinio teisės akto samprata, paskirtis ir vieta kitų teisės aktų sistemoje

Terminas norminiai aktai daugiausiai vartojamas kontinentinės Europos teisės sistemoje, kad įvardinti

parengtas taisykles ir standartus, turint tikslą juos taikyti ateities klausimams, t.y. tiems visuomeniniams

santykiams, kurie dar tik įvyks. Amerikos bei Didžiosios Britanijos teisės sistemose ta pati kategorija

apibrėžiama tokiomis sąvokomis, kaip „taisyklių paruošimas, sudarymas“, arba, tiksliau tariant “taisyklių

procedūra”.

Esmė ta, kad daugelyje veiklos sričių įstatymų leidžiamoji valdžia formuluoja bendrus principus,

sutinkamai su kuriais atitinkamos srities klausimai bus sprendžiami ateityje.

Norminiai aktai gali atsirasti skirtinguose lygmenyse – pagrindiniame lygmenyje yra Konstitucija

(bendrieji konstituciniai principai), po jos seka įstatymai, leidžiami parlamento, o po jų eina didelė gausybė

taisyklių ir instrukcijų, priimamų būtent vykdomosios valdžios institucijų.

Būtent ši teisės aktų grupė ir įgauna ypatingą svarbą nagrinėjant norminius teisės aktus administracinio

proceso kontekste.

Norminiai teisės aktai, priimami vykdomosios valdžios institucijų, yra svarbiausi šios srities

(administracinio proceso) teisės šaltiniai. Priklausomai nuo juose esančių teisės normų šakinės priklausomybės,

jie gali būti monošakiniai (administraciniai-teisiniai, civiliniai-teisiniai, darbo, žemės teisės šaltiniai ir t.t.) ir

polišakiniai, kuriuose yra įvairių teisės šakų normų.

Kaip matyti, administracinis aktas dažniausiai priimamas ir išleidžiamas viešojo administravimo

institucijos (pareigūno), t.y. specialaus subjekto, vykdančio viešojo administravimo funkcijas viešosios teisės

(administracinės teisės) reguliavimo srityje. Administracinis aktas nukreipiamas į vienpusį teisinį reguliavimą,

kurio rezultatas - teisinių pasekmių atsiradimas. Vadinasi, valdymo sprendimas, priimtas viešojo

administravimo subjekto ir turintis vienašališką išorinio teisinio reguliavimo priemonę, laikomas

administraciniu aktu, reguliuojančiu įvairius valdymo santykius. Atsižvelgiant į tai, išskiriamas norminis

teisės aktas ir administracinis aktas: norminis teisės aktas įtvirtina abstrakčias ir bendras teisinio

reguliavimo priemones, o administracinis aktas – konkrečias, individualias teisinio reguliavimo

priemones.

Prof. A. Vaišvila kalbėdamas apie teisės aktus vartoja sąvoką „Bendrųjų teisės normų aktas“, kurį

jis apibrėžia kaip kompetentingų valstybės institucijų (teisėkūros subjektų) specialia tvarka išleistą oficialų

rašytinį dokumentą, kurio turinį sudaro teisės normos, skirtos daugkartiniam naudojimui ir neribotam teisės

1 Plačiau žiūrėti: Šedbaras S. Administracinio proceso teisinio reglamentavimo problemos Lietuvos Respublikoje. Monografija. Vilnius, „Justitia“, P.118-124;

14

subjektų skaičiui2. Iš esmės visi nurodyti norminio teisės akto požymiai atitinka aukščiau pateiktą norminio

administracinio teisės akto sampratą – nustatymas bendro pobūdžio taisyklių, konkretaus adresato nebuvimas,

nuolatinio taikymo paskirtis. Kalbant apie norminių administracinių teisės aktų rūšis pastebėsime, kad jiems su

tam tikromis išimtimis gali būti pritaikyta aukščiau pateikta bendra administracinių aktų klasifikacija.


1. Paaiškinkite, kas yra norminis administracinis teisės aktas, išskirkite esminius

jo požymius

2. Paaiškinkite, kuo norminis administracinis teisės aktas skiriasi nuo

individualaus administracinio akto;

3. Kaip dar kitaip teisinėje literatūroje gali būti vadinamas norminis aktas?

2.1. Norminių administracinių teisės aktų leidybos proceso teisinio reglamentavimo poreikis

Šalia visų kitų operatyvaus tvarkomojo pobūdžio veiksmų Vyriausybei, kaip aukščiausiajai

vykdomosios valdžios institucijai, pavesta įstatymų, Seimo nutarimų, Respublikos Prezidento dekretų

įgyvendinimo funkcija. Įgyvendinti šią funkciją nėra paprasta. Neretai pačiuose aukščiausiosios galios teises

aktuose nėra numatomas arba numatomas nepakankamai efektyvus jų įgyvendinimo mechanizmas. Tokiu

atveju Vyriausybei pavedama (arba tai ji turi padaryti savo iniciatyva) nustatyti tvarką, kaip bus įgyvendinama

viena ar kita įstatymo norma.

Tai reiškia, kad norint, jog konkretiems administracinių teisinių santykių dalyviams atsirastų atitinkamos

subjektinės teisės ir pareigos, ne visada pakanka priimti teises taikymo aktą. Nereti atvejai, kai tokio akto iš

viso negalima priimti, kol neparuošti ir neišleisti atitinkami poistatyminiai norminiai teisės aktai.

Tokius poįstatyminius norminius teises aktus kompetentinga priimti ne tik Vyriausybė. Savo

kompetencijos ribose atitinkamas taisykles, instrukcijas, įsakymus leidzia šakinės ir tarpšakinės centrines

viešojo administravimo institucijos (ministerijos, įstaigos prie Vyriausybes ir įstaigos prie ministerijų, kiti

viešojo administravimo subjektai (inspekcijos, tarnybos, apskričių viršininkai ir pan.). Šie norminiai teisės aktai

visada yra poįstatyminiai. t.y. negali prieštarauti įstatymams, keisti įstatymo normų turinio, negali įsibrauti į

įstatymų leidejo reguliavimo sritį taip, kad butų sukuriamos naujos normos, konkuruojancios su įstatymais ar

juos kaip nors keičiančios. Kitaip būtų pažeistas konstitucinis istatymų viršenybes principas. Atkreiptinas

dėmesys ir į tai, kad Lietuvos teisinėje sistemoje negalima deleguotoji įstatymų leidyba, kaip kad yra,

pavyzdžiui, Prancūzijoje, kai Konstitucija teisę priimti tam tikrais klausimais įstatymo lygmens teises aktus

suteikia Vyriausybei. Vien šis įstatymo viršenybes uztikrinimo principas suponuoja poreikį atitinkamai

reglamentuoti poįstatyminių norminių viešojo administravimo aktų priėmimo tvarką. kad būtų užtikrinamas jų

tarpusavio suderinamumas ir nuoseklumas, neprieštaravimo įstatymams ir Konstitucijai patikrinimas.

Tiek įstatymas, tiek ir poįstatyminis teisės aktas turėtų, fiksuoti tam tikrą kompromisą tarp įvairių

politinių nuomonių, tam tikrą susitarimą, tam tikrą modelį, pagal kurį atitinkamai projektuojamas vienos ar 2 Vaišvila A. Teisės teorija. Vilnius, „Justitia“, P. 2004.

15

kitos srities socialinis gyvenimas. Vadinasi, reikalingos taisyklės, kaip šis kompromisas bus pasiektas, kaip bus

išgryninta daugumos valia, kuri vėliau pavirs teises norma. t.y. visuotinai privaloma elgesio taisykle, prireikus

saugoma valstybės prievartos priemonėmis. Vadinasi, nepakanka nustatyti vien tik teises akto projekto nuostatų

derinimo tarp atskirų suinteresuotų institucijų, mechanizmą.

Labai svarbu nustatyti ne tik tokių teisės normų parengimo, priėmimo tvarką, bet ir promulgavimo

(teisės akto pasirašymo ir paskelbimo) taisykles. Visos šios taisyklės tam tikra prasme sudaro atitinkamų.

veiksmų sistemą, kuri nuosekliai veda nuo teisės normos parengimo iniciatyvos iki šios normos paskelbimo jos

adresatams. Tai reiškia, kad galima kalbeti apie vieną konkrečią administracinio proceso rūšį ~ norminių

administracinių teisės aktų priėmimą (arba leidybą3).


1. Kodėl vykdomosios valdžios institucijoms būtina leisti poįstatyminius teisės

aktus?

2. Paaiškinkite, kodėl būtina reglamentuoti norminių administracinių teisės aktų

leidybos procesą.

3. Norminių teisės aktų priėmimo tvarka

Pateiksime bendrasias norminių teisės aktų primėmimo proceso nuostatas bei pavyzdinę

Vyriausybės, kaip aukščiausios vykdomosios valdžios institucijos teisės aktų leidybos procedūrą.

3 Plačiau žiūrėti: Šedbaras S. Administracinio proceso teisinio reglamentavimo problemos Lietuvos Respublikoje. Monografija. Vilnius, „Justitia“, P.107-118;

16

TEISĖS AKTŲ PROJEKTŲ RENGIMAS

TEISĖS AKTO RENGIMO STADIJOS:

1.T

EISĖS AKTO PASKIRTIES IR JO RENGIMO UŽDUOTIES NUSTATYMASPasiūlymus dėl teisės akto Teisės akto paskirtį ir jo rengimo užduotį turi teisę nustatyti: rengimo turi teisę teikti:

Vyriausybės teisės aktų leidybos iniciatyvos teisę turi:

JURIDINIAI ASMENYS

FIZINIAI ASMENYS

17

1.teisės akto

paskirties ir jo rengimo užduoties

nustatymas 2.rengėjo nustatymas

(parinkimas)

3.teisės akto teksto parengimas

4.teisės akto

derinimas ir aprobavimas

Teisės aktai, reglamentuojantys teisės aktų rengimą:

Lietuvos Respublikos Konstitucija (67-72 straipsniai), Lietuvos Respublikos Seimo statutas, Lietuvos Respublikos Prezidento įstatymas (17 straipsnis), Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymas, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymas, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų registro įstatymas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės darbo reglamentas, patvirtintas jos pačios 1994 m. rugpjūčio 11 d. nutarimu Nr. 728 (nauja redakcija išdėstyta Vyriausybės 2003 m. kovo 13 d. nutarimu Nr. 313),Įstatymų ir kitų teisės aktų rengimo rekomendacijos, patvirtintos teisingumo ministro 1998 m. rugpjūčio 17 d. įsakymu Nr. 104 ir kiti teisės aktai.

Teisės aktų hierarchija:Konstitucija

Bendrieji įstatymaiĮstatymų lydimieji (poįstatyminiai)

aktai

* asmenys, turintys įstatymų leidybos iniciatyvos teisę Seime (Įstatymų leidybos iniciatyvos teisė Seime priklauso Seimo nariams ,Respublikos rezidentui ir Vyriausybei. Įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turi taip pat Lietuvos Respublikos piliečiai. 50 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, gali teikti Seimui įstatymo projektą, ir jį Seimas privalo svarstyti),

* valstybės valdžios

institucijospagal savo

kompetenciją

MinistraiĮgyvendindami šią teisę, ministrai pagal jiems vadovauti pavestas valdymo sritis pasirašo (vizuoja) parengtus ir Vyriausybei teikiamus įstatymų, Seimo ar Vyriausybės nutarimų ir kitų teisės aktų projektus ar pasiūlymus dėl jų leidybos.

Ministras Pirmininkas

Įgyvendindamas Vyriausybės teisės aktų leidybos iniciatyvos teisę ministras pirmininkas gali duoti pavedimą ministrui ar Vyriausybės kanceliarijai parengti teisės akto projektą.

Ministro Pirmininko pavedimu Vyriausybės kancleris gali duoti pavedimą ministerijai ar Vyriausybės įstaigai parengti atitinkamą teisės akto projektą.

Vyriausybės įstaigos

Apskričių viršininkai

Savivaldybių tarybos

Pagal savo kompetenciją negalėdami išspręsti su jų valdymo sritimi susijusių klausimų, gali teikti atitinkamus projektus Vyriau- sybei, jeigu: *Vyriausybės įstaigos tei-kiamus projektus vizuoja Vyriausybės priskirtas ministras, o apskrities virši ninkų ir savivaldybių tarybų teikiamus projektus – atitinkamos valdymo srities ministras.

2. RENGĖJO NUSTATYMAS (PARINKIMAS)

3. TEISĖS AKTO TEKSTO PARENGIMAS

Teisės akto forma:

Struktūra:

18

Teisės akto rengėjais gali būti valstybės valdžios institucijos paskirti ar konkurso tvarka parinkti asmenys ar jų grupė, taip pat asmuo arba asmenų iniciatyvinė grupė.

Teisės aktas turi atitikti Lietuvos Respublikos Konstituciją, taip pat kitus galiojančius teisės aktus, jeigu tame akte nėra normų, keičiančių galiojančius teisės aktus.

Teisės akte, kuriuo derinamos ir įgyvendinamos Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos, turi būti nurodyti Europos Sąjungos teisės aktai.

Teisės aktas privalo atitikti formos,

struktūros, turinio ir kalbos reikalavimusTeisės akte turi būti:

1) institucijos, įgaliotos jį priimti, pavadinimas;2) teisės akto rūšies pavadinimas;3) teisės akto pavadinimas (antraštė);4) teisės akto priėmimo data, numeris, vieta;5) teisės akto tekstas;6) teisės aktą pasirašančiojo pareigos, vardas, pavardė.Teisės akto projekte prieš akto pavadinimą, dešinėje lapo pusėje turi būti nuoroda "Projektas".

*Seimo nutarimus ir Respublikos Prezidento dekretus sudaro:

straipsniai, jų dalys punktai. Straipsniai - be pavadinimų,

žymimi arabiškais skaitmenimis ir numeruojami iš eilės. Po skaitmens rašomas žodis "straipsnis" ir dedamas taškas, straipsnio tekstas rašo- mas iš naujos eilutės.

Straipsnių dalys žymimos ara- biškais skaitmenimis iš eilės.

Straipsnio dalių punktai žymi mi arabiškais skaitmenimis su skliau steliu. **Seimo nutarimais ir Prezidento dekretais tvirtinami teisės aktai turi:

punktus, papunkčius.

Jų punktai žymimi arabiškais skaitmenimis su tašku, o papunkčiai žy mimi arabišku skaitmeniu su skliausteliu.***Vyriausybės ir kitų institucijų teisės aktus sudaro:

punktai, jų pastraipos ir punktų papunkčiai.

Punktai žymimi arabiškais skaitmenimis ir numeruojami iš eilės. Po skaitmens dedamas taškas.Punktų pastraipos nenumeruojamos.Punktų papunkčiai žymimi arabi škais skaitmenimis ir turi pradinį punkto ir savo eilės skaitmenį. Tarp punkto ir papunkčio skaitmens ir po papunkčio skaitmens dedami taškai. Atskirai numeruoti papunkčiai gali būti vadinami punktais. Viso teisės akto punktų numeracija yra ištisinė.

Didesnės apimties teisės aktas gali būti skirstomas į: Skyrius ir skirsniusŽymimi romėniškais skaitmenimis iš eilės.

Teisės akto turinio reikalavimai:Teisės akto turinys turi atitikti jo paskirtį.Teisės akto turinys turi būti logiškas, glau- stas ir aiškus. Tekste neturi būti nereikalingų arba netaisyklingų žodžių, žodžių junginių, pastabų ir dviprasmybių. Straipsnio tekstas nekartojamas kituose straipsniuose. Neleistini žodžių sutrumpinimai, išskyrus atvejus, kai pateikiama nuoroda į leidinį, kuriame šis aktas oficialiai paskelbtas. Pirmą kartą minimas pavadinimas negali būti trumpinamas.

Teisės aktai rašo- mi laikantis bendri nės lietuvių kalbos normų ir teisinės terminijos. Tarptautiniai žo- džiai vartojami tik tada, kai lietuvių kalboje nėra šių žodžių atitikmenų.

Nuorodos į Europos Sąjungos teisės aktus1. Nuorodos į Europos Sąjungos teisės aktus patei kiamos tais atvejais, kai teisės aktu arba atskiro- mis teisės akto nuostatomis derinami ir įgyven- dinami Europos Sąjungos teisės aktai.2. Europos Sąjungos teisės aktai nurodomi įstaty- mo priede, o įstatymo pradžioje, nurodant jo pa- skirtį ir kitas bendrąsias nuostatas, kartu daroma nuoroda į įstatymo priedą.3. Kituose teisės aktuose Europos Sąjungos teisės aktai nurodomi tų teisės aktų preambulėje.4. Kai keičiamas ar papildomas iki šio straipsnio įsigaliojimo priimtas teisės aktas, kuriuo buvo derinami ir įgyvendinami Europos Sąjungos teisės aktai ir kuriame nėra nuorodų į Europos Sąjungos teisės aktus arba jos pateiktos ne pagal reikalavimus, kartu parengiamas ir teikiamas įstatymo pa-pildymo reikiamu priedu įstatymo projektas ar ki- to teisės akto papildymo preambule arba jos pakei timo projektas, kuriame pateikiami nenurodyti Europos Sąjungos teisės aktai.5. Nurodant Europos Sąjungos teisės aktą, turi bū ti nurodomas jį priėmusios institucijos ar institu- cijų pavadinimai, teisės akto priėmimo data, numeris ir pilnas pavadinimas. Jei Europos Sąjun- gos teisės aktas yra pakeistas ar papildytas ir naujos jo nuostatos derinamos bei įgyvendinamos Lie tuvos Respublikos teisės aktu, pagal šioje dalyje nustatytus reikalavimus taip pat nurodomi visi to Europos Sąjungos teisės akto pakeitimai ar papildymai. Nuorodos į oficialų Europos Sąjungos teisės akto paskelbimo ne lietuvių kalba šaltinį nepateikiamos6. Nuorodos į Europos Sąjungos teisės aktus, kurių nuostatos ar principai nėra privalomi, tačiau norima pabrėžti jų svarbą, pateikiamos įstatymo pradžioje ar kito teisės akto preambulėje.

1. Keičiant teisės aktą, jei straipsnis, jo dalis ar punktas keičiamas iš esmės, iš- dėstoma pakeitimo esmė ir pateikiama keičiamo straipsnio, jo dalies ar punk- to nauja redakcija. Jei teisės aktas pildomas nauju straipsniu (jo dalimi ar punktu), išdėstoma papildymo esmė ir pateikiama naujo straipsnio redakcija. Keičiant teisės aktą, kurio straipsnyje (jo dalyje ar punkte) reikia išbraukti žodžius (skaičius), įrašyti naujus žo- džius, vietoj vienų žodžių įrašyti kitus žodžius, dėstant pakeitimų esmę nurodomas keičiamas straipsnis (jo dalis ar punktas), kokius žodžius išbraukti, po kokių žodžių ar vietoj kokių žodžių įrašyti naujus žodžius ir išdėstoma straipsnio nauja redakcija. Jei straipsnis, jo dalis ar punktas pripažįstamas netekusiu galios, nurodomas tas straip snis (jo dalis ar punktas).2. Jei keičiamajame teisės akte keičia- ma daugiau kaip pusė jo straipsnių, kei čiamasis teisės aktas paprastai dėsto- mas nauja redakcija arba parengiamas naujas teisės aktas.3. Vienu įstatymu keičiaas tik vienas įstatymas.4. Įstatymo, kuriuo keičiamas, pildomas arba pripažįstamas netekusiu galios kitas įstatymas, pradžioje po nuorodos į įstatymo priėmimo vietą turi būti nurodoma (atskira eilute, skliau- steliuose) keičiamo, papildomo arba pripažįstamo netekusiu galios kito įsta tymo oficialus paskelbimo šaltinis ir įstatymų, kuriais buvo keičiamas ar pil domas atitinkamo to įstatymo straipsnis, jo dalis ar punktas, oficialaus paskelbimo šaltiniai.

5. Keičiant ar pildant įstatymus, paskelbtus iki Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės

norminių aktų rengimo tvar-kos įstatymo (Žin., 1995, Nr. 41-991) įsigaliojimo, jų forma ir struktūra nekeičiama.

4. TEISĖS AKTO DERINIMAS IR APROBAVIMAS

DERINIMAS

19

Prie galiojančio įstatymo, Vyriausybės nutarimo ar kito teisės akto pakeitimo ar papildymo projekto pridedamas atitinkamo teisės akto pakeitimo ar papildymo projekto lyginamasis variantas.

Vyriausybei teikiami teisės aktų projektai, susiję ne tik su juos parengusių (teikiančių), bet ir su kitų institucijų valdymo sritimi ar kompetencija, turi būti suderinti su šiomis institucijomis:

Finansų ministerija – tie teisės aktų projektai, kuriais nustatoma paramos iš Lietuvos Respu-blikos valstybės biudžeto ar Europos Sąjungos paramos fondų lėšų naudojimo tvarka arba kuriais prisiimami (ar padi-dinami) finansiniai, garantiniai ir kiti skoliniai įsipareigo-jimai, tenkintini iš Lietuvos Respubli-kos valstybės biu-džeto lėšų.

Teisingumo ministerija:1.Norminių teisės aktų koncepcijos, įstatymų projektai, 2. Vyriausybei teikiami Seimo teisės aktų projektai, 3. Vyriausybės teikiamos išvados dėl Seime svarstomų projektų Seimo Pirmininko ar Seimo valdybos prašymu, norminių Vyriausybės nutarimų projektai, 4. Teisės aktų projektai, susiję su Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, 5. Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių projektai;

Užsienio reikalų ministerija:1. Teisės aktų, susijusių su tarptautinėmis sutartimis ir kitais tarptautinės teisės aktais, projektai,2. Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ir kitų tarptautinės teisės aktų projektai po to, kai šie projektai buvo suderinti su kitomis suinteresuotomis ministerijomis ir Vyriausybės įstaigomis;

Vidaus reikalų ministerija:1. Teisės aktų projektai, kuriais Vyriausybė tvirtina didžiausią leistiną valstybės tarnautojų pareigybių ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių darbo užmokestį iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir valstybės pinigų fondų, skaičių; 2. Teisės aktų projektai, susiję su viešojo administravimo institucijų steigimu, likvidavimu, reorganizavimu ar pertvarkymu, jų funkcijų pasikeitimu;

Krašto apsaugos ministerija teisės aktų projektai, susiję su tarptauti -nės humanitarinės teisės įgyvendinimu Lietuvoje ir karybos srities standartizacija;

Lietuvos Respublikos trišale taryba – teisės aktų projektai aktualiais darbo, socialiniais ir ekonominiais klausimais, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės, profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijų susitarime dėl trišalio bendradarbiavimo. Jeigu teisės akto projektas buvo svarstytas Trišalėje taryboje, kartu su teisės akto projektu Vyriausybei teikiamos Trišalės tarybos išvados;

Informacinės visuomenės plėtros

komitetu prie Lietuvos Respublikos

Vyriausybės – teisės aktų projektai, susi ję su valstybės registrų sistema, atskirų valsty -bės registrų steigimu, reorganizavimu ir likvidavimu;

Lietuvos savivaldybių asociacija (savivaldybėmis)

Teisės aktų, susijusių su bendraisiais savivaldybių interesais, projektai. Kitais atvejais teisės aktų projektai turi būti suderinti tik su tomis savivaldybėmis (ta savivaldybe), su kurių (kurios) veikla, teritorija ar turtiniais santykiais jie yra susiję;

Kitomis suinteresuotomis institucijomis.

Lietuvos archyvų departamentu prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės – teisės aktų projektai, kurių prieduose numatomos atitinkamų dokumentų formos;

Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba – teisės aktų projektai, susiję su konkurencija ir valstybės pagalba ūkio subjektams;

PATEIKIMAS DERINTI Rašte, kuriuo teikiamas derinti teisės akto projektas, turi būti šie duomenys: 1. Teisės akto projektą teikiančios institucijos pavadinimas ir adresas;2. Teikimo data;3. Teikiamo teisės akto pavadinimas;4. Kodėl būtina priimti projektą ir kokia teisės akto projektu sprendžiamo klausimo esmė;5. Asmens, kuris prireikus pristatytų teikiamą teisės akto projektą ministerijų valstybės sekretorių pasitarime, vardas ir pavardė, darbo vieta ir pareigos, telefono numeris;6. Ar projektas atitinka Vyriausybės programą;7. Ar teisės akto projektas perkelia ir (ar) įgyvendina Europos Sąjungos teisės aktus (jeigu taip – kokius Europos Sąjungos teisės aktus (atskiras jų nuostatas) perkelia ir (ar) įgyvendina ir kokius papildomus Lietuvos Respublikos teisės aktus reikės priimti siekiant užtikrinti visišką susijusių Europos Sąjungos teisės aktų perkėlimą ir (ar) įgyvendinimą);8. Apie teisės akto projekto poveikio vertinimą;8.1 Ar teisės akto projektas notifikuotinas Europos Komisijai pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gegužės 20 d. nutarimo Nr. 617 „Dėl Keitimosi informacija apie standartus, techninius reglamentus ir atitikties įvertinimo procedūras taisyklių patvirtinimo“ reikalavimus, jeigu taip – nurodyti notifikavimo Europos Komisijai datą;

20

9. Ar reikės priimti naujus teisės aktus, kuriuos galiojančius teisės aktus būtina pakeisti ar pripažinti netekusiais galios priėmus projektą (jeigu taip – ar yra parengti jų pakeitimo arba pripažinimo netekusiais galios projektai);10. Ministerijos, kitos suinteresuotos institucijos, su kuriomis suderintas teikiamas projektas (jeigu suinteresuotos institucijos derinimo metu pateikė pastabų, į kurias nebuvo atsižvelgta arba atsižvelgta iš dalies, nurodoma, kad prie projekto pridedama derinimo pažyma);11. kiti paaiškinimai, kurie, projektą teikiančios institucijos nuomone, yra būtini;12. teisės akto projektą teikiančios institucijos padalinio, rengusio projektą (arba koordinavusio jo rengimą), pavadinimas, jo vadovo vardas ir pavardė, padalinio valstybės tarnautojo, tiesiogiai rengusio teisės akto projektą, vardas ir pavardė (jeigu projektą rengė komisija arba darbo grupė – komisijos pirmininko arba darbo grupės vadovo pareigos, vardas ir pavardė), telefonų numeriai.***Kartu su derinti teikiamu projektu suinteresuotoms institucijoms pateikiamos sprendimo projekto poveikio vertinimo pažyma ir atitikties lentelė (išskyrus atvejus, kai jos nėra būtinos).

Derinti teikiamas ministerijos parengtas projektas (ir priedai, jeigu jų yra, taip pat projekto lyginamasis variantas ir atitikties lentelė, jeigu jie būtini) turi būti vizuotas ministro (arba rašytiniu jo pavedimu – viceministro, ministerijos valstybės sekretoriaus ar ministerijos sekretoriaus pagal ministro nustatytas admini -stravimo sritis) ir ministerijos administracijos teisės padalinio vadovo (ar jo funkcijas atliekan- čio teisininko, ar kito teisininko, kuriam teisės padalinio vadovas pavedė vizuoti). Sprendimo projekto poveikio vertinimo pažyma turi būti vizuota ministro (arba rašytiniu jo pavedimu – viceministro, ministerijos valstybės sekretoriaus ar ministerijos sekretoriaus pagal ministro nustatytas administravimo sritis).

Vyriausybės įstaigos parengtas ir derinti teikia mas projektas (ir priedai jeigu jų yra, taip pat projekto lyginamasis variantas ir atitikties lentelė, jei gu jie būtini) turi būti vizuotas jos vadovo ir teisės padalinio vadovo (ar jo funkcijas atliekan- čio teisininko, ar kito teisininko, kuriam teisės pa dalinio vadovas pavedė vizuoti).Sprendimo projekto poveikio vertinimo pa- žyma turi būti vizuota Vyriausybės įstaigos vadovo.

Apskrities viršininko parengtas ir derinti teikiamas projektas (ir priedai, jeigu jų yra, taip pat projekto lyginamasis variantas ir atitikties lentelė, jeigu jie būtini) turi būti vizuotas apskrities viršininko ir apskrities viršininko administracijos teisės padalinio vadovo (ar jo funkcijas atliekančio teisininko, ar kito teisininko, kuriam teisės padalinio vadovas pavedė vizuoti). Sprendimo projekto poveikio vertinimo pažyma turi būti vizuota apskrities viršininko. Savivaldybės tarybos parengtas ir derinti teikiamas projektas (ir priedai, jeigu jų yra, taip pat projekto lyginamasis variantas ir atitikties lentelė, jeigu jie būtini) turi būti vizuotas savivaldybės mero ir savivaldybės administracijos teisės padalinio vadovo (ar jo funkcijas atliekančio teisininko, ar kito teisininko, kuriam teisės padalinio vadovas pavedė vizuoti). Sprendimo projekto poveikio vertinimo pažyma turi būti vizuota savivaldybės mero.

Didelės apimties teisės akto projektą rengėjai gali teikti derinti suinteresuotoms institucijoms elektroniniu paštu. Tokiu atveju suinteresuotoms institucijoms išsiunčiamas raštas, taip pat sprendimo projekto poveikio vertinimo pažyma ir atitikties lentelė (jeigu jos yra būtinos), o teisės akto projektas elektroniniu paštu išsiunčiamas suinteresuotos institucijos padaliniui, atsakingam už raštvedybą. Prieš išsiunčiant suinteresuotoms institucijoms elektroniniu paštu teisės akto projektas turi būti vizuotas ir perduotas saugoti jį rengusios institucijos ar įstaigos padaliniui, atsakingam už šios institucijos ar įstaigos raštvedybą.

DERINIMO TERMINAISuinteresuotos institucijos privalo pateikti savo

išvadas ar pastabas ir pasiūlymus dėl joms derinti pateiktų projektų ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo jų gavimo institucijoje dienos, o kai pateikiami didelės apimties ir/ar sudėtingi projektai, – ne vėliau kaip per 15 darbo dienų nuo jų gavimo suinteresuotoje institucijoje dienos, iš anksto informuodamos, kad projektas bus nagrinėjamas kaip didelės apimties ir/ar sudėtingas. Jeigu suinteresuotos institucijos per nurodytą terminą nepateikia pastabų, laikoma, kad jos projektui neprieštarauja.

Didelės apimties projektas yra toks, kuris susideda iš 5 ir daugiau puslapių. Sudėtingas projektas yra toks, kuriame siūlomas teisinis reguliavimas yra susijęs su žmogaus teisėmis ir laisvėmis, teisės normų kodifikavimu arba įvairių rūšių visuomeninių santykių reguliavimu.

Institucijos gali motyvuotai prašyti projektus derinti skubos tvarka. Derinant skubos tvarka, suinteresuotos institucijos privalo pateikti savo išvadas ar pastabas ir pasiūlymus dėl joms pateiktų projektų ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo gavimo suinteresuotoje institucijoje dienos.

Jeigu derinant su suinteresuotomis institucijomis projektas pasikeitė iš esmės, derinimo faktas turi būti patvirtinamas vizomis ar suinteresuotų institucijų raštais, kuriais pritariama projektui be pastabų, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo jų gavimo institucijoje dienos, o kai pateikiami didelės apimties ir/ar sudėtingi projektai, – ne vėliau kaip per 7 darbo dienas nuo jų gavimo suinteresuotoje institucijoje dienos. Jeigu suinteresuotos institucijos per nurodytą terminą nepateikia pastabų, laikoma, kad jos projektui neprieštarauja.

Jeigu dėl pateikto derinti teisės akto projekto suinteresuo ta institucija pateikia susijusių su suinteresuotos institucijos veiklos sritimi esminių pastabų, į kurias rengėjai ne atsižvelgia, arba jeigu rengėjai neatsižvelgia į didžiąją dalį suinteresuotos institucijos pateiktų pastabų, iškilu- siems prieštaravimams pašalinti rengėjai paprastai organizuoja pasitarimą, kuriame dalyvauti gali būti kviečiami Ministro Pirmininko politinio (asmeninio) pasitikėjimo, Vyriausybės kanceliarijos, Teisingumo ministerijos, kitų institucijų ir įstaigų valstybės tarnautojai.

Teisės akto projektas laikomas suderintu, jeigu suinteresuotas ministras (viceministras, ministerijos valstybės sekretorius ar ministerijos sekretorius), Vyriausybės įstaigos, kitos valstybės ar savivaldybės institucijos vadovas (ar jo pareigas laikinai einantis asmuo) vizuoja projektą be pasta- bų arba raštu patvirtina, kad pritaria projektui be pastabų.

PROJEKTO TEIKIMAS VYRIAUSYBEILietuvos Respublikos Vyriausybei teikiamų teisės aktų projektų rengimą ir derinimą koordinuoja ir kontroliuoja ministerijos valstybės sekretorius. Teisės aktų projektai ir su jais susijusi medžiaga Vyriausybei pateikiama per

Vyriausybės kanceliariją.

PROJEKTŲ ĮVERTINIMAS VYRIAUSYBĖS KANCELIARIJOJE

Suinteresuotų institucijų raštai, kuriais pritariama projektui be pastabų, Vyriausybei teikiami kartu su projektu. Jeigu derinimo faktą patvirtinanti viza (parašas) neįskaitoma, ji turi būti iššifruojama: po viza (parašu) skliaustuose projektą vizavęs valstybės tarnautojas turi parašyti savo pareigas, vardo raidę ir pavardę, datą. Suinteresuotos institucijos kartu su projektu pateikto projekto lyginamojo varianto nevizuoja.

PROJEKTO NESUDERINIMO PASEKMĖSJeigu projekto suderinti nepavyksta, jį rengusi

institucija parengia derinimo pažymą ir kartu su projektu teikia ją Vyriausybei.

Ministerijos parengta derinimo pažyma turi būti pasirašyta ministro (esant ministro raštiškam pavedi- mui – viceministro ar ministerijos valstybės sekretoriaus) ir vizuota ministerijos administracijos teisės padalinio vadovo ar jo funkcijas atliekančio teisininko.

Vyriausybės įstaigos parengta derinimo pažyma turi būti pasirašyta jos vadovo ir vizuota teisės padalinio vadovo ar jo funkcijas atliekančio teisininko.

Apskrities viršininko parengta derinimo pažyma turi būti pasirašyta apskrities viršininko ir vizuota apskrities viršininko administracijos teisės padalinio vadovo ar jo funkcijas atliekančio teisininko.

Savivaldybės tarybos parengta derinimo pažyma turi būti pasirašyta savivaldybės mero ir vizuota savivaldybės administracijos teisės padalinio vadovo ar jo funkcijas atliekančio teisininko.

Derinimo pažymoje turi būti nurodyta:1. suinteresuotos institucijos, su kuriomis projektas nesuderintas;2. nesuderintos projekto nuostatos, susijusios su suinteresuotų institucijų valdymo sritimis;3. suinteresuotų institucijų pastabos ir pasiūlymai, kaip formuluoti nesuderintas projekto nuostatas;4. argumentai, kodėl neatsižvelgta į suinteresuotų institucijų pasiūlymus, susijusius su jų valdymo sritimis;5. institucijos, kurioms projektas buvo pateiktas derinti ir kurios per nustatytą terminą nepateikė pastabų (taip pat rašto, kuriuo projektas buvo pateiktas derinti atitinkamai institucijai, data ir numeris).

Vyriausybei teikiamas ministerijos parengtas ir šio Reglamento nustatyta tvarka suderintas projek tas turi būti vizuotas ministro (jeigu jo nėra – jį pavaduojančio ministro ir projektą teikiančios mi nisterijos viceministro ar ministerijos valstybės sekretoriaus) ir ministerijos administracijos teisės padalinio vadovo ar jo funk cijas atliekančio teisininko.

Vyriausybės įstaigos parengtas projektas (ir priedai, jeigu jų yra, taip pat projekto lyginamasis variantas, jeigu jis būti- nas) turi būti vizuotas jos vadovo ir teisės padalinio vadovo ar jo funkcijas at- liekančio teisininko, taip pat ministro Lietuvos Respublikos Vyriausy- bės įstatymo 38 str. 1d. nustatyta tvarka.

Apskrities viršininko parengtas teikiamas projektas (ir priedai, jeigu jų yra, taip pat projekto lyginamasis variantas, jeigu jis būti- nas) turi būti vizuotas apskrities viršininko, apskrities viršininko administracijos teisės padalinio vadovo ar jo funkcijas atliekan- čio teisininko ir atitinkamos valdymo srities mini -stro.

Savivaldybės tarybos parengtas projektas (ir priedai, jeigu jų yra, taip pat projekto lyginamasis variantas, jeigu jis būti- nas) turi būti vizuotas savivaldybės mero, savi- valdybės administracijos teisės padalinio vadovo ar jo funkcijas atliekančio teisininko ir atitinkamos valdymo srities ministro.

B. ĮVERTINIMAS SKUBOS TVARKA Ministrų motyvuotu teikimu ir Vyriau- sybės kanclerio pavedimu Vyriausybės kanceliarijos padaliniai teisės akto projektą įvertina ir pažymą apie klausimą, įtrauktiną į Vyriausybės posėdžio darbotvarkę, Vy-riausybės kanceliarijos padalinio vadovas vizuoja (jeigu būtina pareikšti pastabas ar pasiūlymus vizuoja nurodydamas, kad atskirame lape pridedama pastabų ar pasiū lymų) skubos tvarka. Konkrečius skubos terminus Vyriausybės kanceliarijos padaliniams nustato Vyriausybės kancleris, tačiau vertinamasis projektas atitinkamiems Vy- riausybės kanceliarijos padaliniams visuomet turi būti pateikiamas ne vėliau kaip prieš 2 darbo dienas iki Vyriausybės posė- džio, kuriame jis bus svarstomas. Skubos tvarka paprastai nevertinami didelės apim -ties ir/ar sudėtingi teisės aktų projektai.

C. ĮVERTINIMAS YPATINGOS SKUBOS TVARKAJeigu būtina nedelsiant priimti Vyriausybės sprendimus,

ministrų motyvuotu teikimu ir Ministro Pirmininko pavedimu Vyriausybės nutarimų projektai Vyriausybės kanceliarijoje gali būti įvertinami ypatingos skubos tvarka.

Konkrečius ypatingos skubos terminus nustato Ministras Pirmininkas, tačiau vertinamasis projektas atitinkamiems Vyriausybės kanceliarijos valstybės tarnautojams visuomet turi būti pateikiamas ne vėliau kaip prieš 4 darbo valandas iki Vyriausybės posėdžio, kuriame jis bus svarstomas.

Ypatingos skubos tvarka nevertinami didelės apimties ir/ar sudėtingi teisės aktų projektai

A. ĮVERTINIMAS BENDRA TVARKA

21

PROJEKTŲ APTARIMAS MINISTERIJŲ VALSTYBĖS SEKRETORIŲ PASITARIME

Vyriausybės kanceliarijos padalinys, kuriam perduodamas teisės akto projektas, įvertina gauto teisės akto projekto turinį, jo atitiktį galiojantiems įstatymams, Vyriausybės nutarimams, pateikdamas teisės akto projekto dalykinį vertinimą, taip pat įvertina teisės akto projekto atitiktį šio Reglamento reikalavimams. Vyriausybės kanceliarijos padalinys teisės akto projektą įvertina ne vėliau kaip per 3 darbo dienas (jeigu gautas didelės apimties ir/ar sudėtingas projektas – ne vėliau kaip per 5 darbo dienas). Bendras terminas, per kurį yra vertinamas teisės akto projektas, įskaitant įvertinimą Teisės departamente, neturi būti ilgesnis kaip 8 darbo dienos, o jeigu gautas didelės apimties ir/ar sudėtingas projektas – 13 darbo dienų.

Gavęs teisės akto projektą, Vyriausybės kanceliarijos padalinys parengia pažymą apie klausimą, įtrauktiną į Vyriausybės posėdžio darbotvarkę, taip pat pažymą apie klausimo esmę ir suderinimą (kurioje pateikiamas ir teisės akto projekto dalykinis vertinimas bei atitiktis šio Reglamento reikalavimams). Vyriausybės kanceliarijos padalinio vadovas (ar jo pavedimu – patarėjas) vizuoja pažymą apie klausimą, įtrauktiną į Vyriausybės posėdžio darbotvarkę, ir ją kartu su teisės akto projektu bei pažyma apie klausimo esmę ir suderinimą pateikia Teisės departamentui, o teisės akto projekto ir su juo susijusių dokumentų kopiją pateikia Ministro Pirmininko vyriausiajam patarėjui arba Ministro Pirmininko patarėjui.

Teisės departamentas, įvertinęs, ar teisės akto projektas atitinka galiojančius įstatymus, Vyriausybės nutarimus ir teisinės technikos reikalavimus, vizuoja pažymą apie klausimą,

įtrauktiną į Vyriausybės posėdžio darbotvarkę (jeigu pareikšta pastabų ir pasiūlymų, vizuoja nurodydamas, kad atskirame lape pridedamos pastabos ir pasiūlymai, kuriuos pasirašo

Teisės departamento direktorius ar jo pavedimu – teisininkas), ne vėliau kaip per 5 darbo dienas (o jeigu gautas didelės apimties ir/ar sudėtingas projektas – ne vėliau kaip per 8 darbo

dienas) nuo projekto gavimo Teisės departamente dienos.

Ministras Pirmininkas Vyriausybės kanclerio pasiūlymu arba Vyriausybės kancleris – Ministro Pirmininko pavedimu, atsižvelgdamas į Vyriausybės kanceliarijos padalinių pastabas ir pasiūlymus, savo rezoliucija projektą (kopiją) grąžina rengėjams, prašydamas išnagrinėti pastabas ir pasiūlymus ir prireikus atitinkamai pakeisti (papildyti) ar papildomai suderinti projektą.Projektui pakeisti (papildyti) ar papildomai suderinti nustatomas terminas, ne ilgesnis kaip 5 darbo dienos, ar 7 darbo dienos, kai projektas didelės apimties ar sudėtingas.

Jeigu projekto rengėjai nesutinka su Vyriausybės kanceliarijos padalinių pastabomis, dėl kurių reikėtų atitinkamai keisti (papildyti) ar papildomai derinti projektą, parengiama derinimo pažyma arba viceministras, ministerijos valstybės sekretorius, ministerijos sekretorius, Vyriausybės įstaigos vadovas, apskrities viršininkas ar savivaldybės meras kreipiasi į Vyriausybės kanclerį (prireikus ministras kreipiasi į Ministrą Pirmininką) su atitinkamais pasiūlymais, kaip spręsti nesutarimus.

Įvertinęs pasiūlymus, kaip spręsti nesutarimus, Vyriau- sybės kancleris gali šaukti suinteresuotų institucijų ar įstaigų atstovų pasitarimą. Pasitarimui pirmininkauja Vyriausybės kancleris arba jo pavaduotojas. Pasitarimo rezultatai paprastai įfor- minami protokolu. Pasitarime pavykus išspręsti nesutarimus,pro jektas atitinkamai pakeičiamas (papildomas), vizuojamas ir į- ver tinamas Vyriausybės kanceliarijoje. Jeigu pasitarime nuo- monių suderinti nepavyksta, Vyriausybės kancleris arba ministrai kreipiasi į Ministrą Pirmininką su atitinkamais pasiūly- mais, kaip spręsti nesutarimus. Ministras Pirmininkas gali siūly ti svarstyti projektą atitinkamame Vyriausybės komitete.

* Vyriausybės kanceliarijoje bendra tvarka įver- tinti teisės aktų projektai (išskyrus tuos, kurie susi ję su valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančia informa cija) prieš įtraukimą į Vy riausybės posėdžio darbo tvarkę paprastai aptariami ministerijų valstybės sekretorių pasitarime.

Ministerijų valstybės sekretorių pasitarimus šaukia ir darbotvarkę sudaro Vyriausybės kancleris (jo nesant ar jo pavedimu – Vyriausybės kanclerio pavaduotojas). Pasitarimo darbotvarkė, kurioje nurodoma darbotvarkės klausimų svarstymo eilės tvarka ir pranešėjai, ministerijų valstybės sekretoriams išsiunčiama ne vėliau kaip prieš 2 darbo dienas iki pasitarimo išskyrus klausimus, kai svarstoma Lietuvos Respublikos pozicija Europos Sąjungos institucijose nagrinėjamais klausimais. Pasitarimo darbotvarkė taip pat skelbiama Vyriausybės interneto tinklalapyje.

Be Vyriausybės kanclerio, jo pavaduotojų ir ministerijų valstybės sekretorių (jų nesant – ministerijų sekretorių), pasitarime dalyvauja Vyriausybės kanceliarijos valstybės tarnautojai ir Europos teisės departamento atstovas. Pasitarime gali dalyvauti Vyriausybės posėdžiui teikiamo teisės akto projekto rengėjai ar jų atstovai, ministerijų administracijų teisės padalinių vadovai ar jų funkcijas atliekantys teisininkai.

Pasitarimui pirmininkauja Vyriausybės kancleris (jo nesant ar jo pavedimu- Vy riau sybės kanclerio pavaduotojas). Pasitarimo dalyviai turi teisę pateikti atitinkamiems ministerijų valstybės sekretoriams (prireikus – projekto rengėjams, mini- sterijų administracijų teisės padalinių vadovams ar jų funkcijas atliekantiems tei- sininkams) klausimus, pareikšti motyvuotas pastabas ir pasiūlymus Atitinkamos ministerijos valstybės sekretorius, jo nesant – ministerijos sekretorius (taip pat projekto rengėjai, ministerijų administracijų teisės padalinių vadovai ar jų funkcijas atliekantys teisininkai) turi užsirašyti ir įvertinti pasitarimo dalyvių argumentuotai pareikštas pastabas ir pasiūlymus dėl aptariamo klausimo; jeigu nekyla nesutari-mų, jie turi užtikrinti, kad projektas būtų atitinkamai pakeistas (papildytas) ar papildomai suderintas su suinteresuotomis ministerijomis ar kitomis institucijomis ne vėliau kaip per 5 darbo dienas (didelės apimties ir/ar sudėtingas projektas – per 7 darbo dienas) artimiausiame Europos Sąjungos Tarybos Nuolatinių atstovų ko- miteto (COREPER) posėdyje nagrinėjamu klausimu parengta Lietuvos Respublikos pozicija – per vieną darbo dieną nuo ministerijų valstybės sekretorių pasitarimo dienos.

Jeigu pasitarime pareiškiama daug pastabų ir pasiūlymų, ministerijos valstybės sekretorius gali prašyti, kad šios pastabos ir pasiūlymai būtų pateikti raštu (šiuo atveju pastabos ir pasiūlymai ministerijos valstybės sekretoriui pateikiami raštu (kopija – Vyriausybės kancleriui) ne vėliau kaip per vieną darbo dieną po pasitarimo).

22

PROJEKTŲ APTARIMAS VYRIAUSYBĖS PASITARIME

Teisės akto projektas, kuriam ministerijų valstybės sekretorių pasitarime pritarta be pastabų arba dėl kurio buvo pareikštos tik redakcinio pobūdžio pastabos, arba kuris pateiktas patikslintas pagal ministerijų valstybės sekretorių pasitarime pareikštas pastabas, teikiamas Vyriausybės kancleriui dėl įtraukimo į Vyriausybės posėdžio darbotvarkės projektą tik po to, kai pažymą apie klausimą, įtrauktiną į Vyriausybės posėdžio darbotvarkę, vizuoja Ministro Pirmininko vyriausiasis patarėjas ar Ministro Pirmininko patarėjas (Ministro Pirmininko vyriausiasis patarėjas ar Ministro Pirmininko patarėjas teisės akto projekto įvertinimą pateikia ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo šio projekto gavimo) ir Teisės departamento direktorius ar jo pavaduotojas (jų nesant – kitas Vyriausybės kanclerio įgaliotas teisininkas). Jeigu dėl teisės akto projekto yra pastabų, apie tai pažymima toje pažymoje ir pridedamos pastabos.

Ministerijos valstybės sekretorius (prireikus – projekto rengėjas, ministerijos administracijos teisės padalinio vadovas ar jo funkcijas atliekantis teisininkas) į žodžiu pareikštas pastabas ir pasiūlymus gali motyvuotai atsakyti pasitarimo metu.

Iškilus nesutarimams dėl pastabų ir pasiūlymų ar atsakymų į juos pagrįstumo, Vyriausybės kancleris (jeigu pirmininkauja Vyriausybės kanclerio pavaduotojas – Vyriausybės kanclerio pavaduotojas) paveda atitinkamam pasitarimo dalyviui pateikti (ne vėliau kaip per vieną darbo dieną po pasitarimo) savo pastabas ir pasiūlymus ministerijos valstybės sekretoriui raštu (kopija – Vyriausybės kancleriui), o ministerijos valstybės sekretoriui – išnagrinėti šias pastabas ir pasiūlymus ir, jeigu nekyla nesutarimų, atitinkamai pakeisti (papildyti) ar papildomai suderinti projektą per nustatytą terminą.

Ministerijų valstybės sekretorių pasitarimai protokoluojami. Pasitarimo protokolą ne vėliau kaip kitą darbo dieną po pasitarimo parengia Vyriausybės kanceliarijos valstybės tarnautojai. Jį pasirašo ministerijų valstybės sekretorių pasitarimui pirmininkavęs valstybės tarnautojas.

Jeigu ministerijų valstybės sekretorių pasitarime buvo svarstomos Lietuvos Respublikos pozicijos dėl Europos Sąjungos teisės aktų projektų, ministerijų valstybės sekretorių pasitarimo protokolas rengiamas ir pasirašomas vadovaujantis Koordinavimo taisyklių 28 punkto nuostatomis. Ministerijų valstybės sekretorių pasitarimų protokolų išrašai siunčiami ministerijoms ir kitoms valstybės institucijoms bei įstaigoms (ne vėliau kaip kitą darbo dieną po protokolo pasirašymo).

Projektas, kuris pagal ministerijų valstybės sekretorių pasitarime pareikštas pastabas ir pasiūlymus keičiamas (pildomas) iš esmės, turi būti teikiamas, įvertinamas ir aptariamas iš naujo.

Jeigu projekto rengėjai nesutinka su ministerijų valstybės sekretorių pasitarime pareikštomis pastabomis ar pasiūlymais, ministerijos valstybės sekretorius ar Vyriausybės įstaigos vadovas kreipiasi į Vyriausybės kanclerį (prireikus ministras kreipiasi į Ministrą Pirmininką) su atitinkamais pasiūlymais, kaip spręsti nesutarimus.

Atsižvelgdamas į pasiūlymus, Vyriausybės kancleris (Ministras Pirmininkas) gali spręsti nesutarimus nustatyta tvarka.

Svarbiausieji Vyriausybės posėdžio darbotvarkės klausimai (teisės aktų projektai, taip pat teisės aktų projektai, kuriuos ministerijų valstybės sekretorių pasitarime buvo nuspręsta siūlyti aptarti Vyriausybės pasitarime) prieš Vyriausybės posėdžius gali būti aptariami Vyriausybės pasitarimuose.

Vyriausybės pasitarimuose gali būti svarstomos Lietuvos Respublikos pozicijos dėl pasiūlymų priimti Europos Sąjungos teisės aktus ir dėl kitų Europos Sąjungos dokumentų, taip pat Vyriausybei pateiktos ataskaitos.

Vyriausybė, svarstydama Lietuvos Respublikos pozicijas dėl pasiūlymų priimti Europos Sąjungos teisės aktus, gali priimti Vyriausybės sprendimus, o dėl kitų Europos Sąjungos dokumentų – Vyriausybės rezoliucijas.

Vyriausybės pasitarimus šaukia ir jiems

pirmininkauja Ministras Pirmininkas.

23

SVARSTYMAS VYRIAUSYBĖS POSĖDYJE

VYRIAUSYBĖS POSĖDŽIO SPRENDIMAI

SKELBIMAS IR ĮSIGALIOJIMAS

Vyriausybės nutarimai ne vėliau kaip per 2 darbo dienas nuo jų pasirašymo išsiunčiami:

Vyriausybės posėdyje svarstant atskirus dar- botvarkės klausimus, paprastai pirmiausia išklausomas svarstomo klausimo pristatymas ir Vyriausybės narių nuomonė. Posėdžio pirmininkui leidus, savo nuomonę gali pareikšti ir kiti posėdžio dalyviai.

Svarstomo teisės akto pro- jektą (ar kitą valstybės valdymo klausimą) paprastai pristato ministrai, prireikus – Vyriausybės įstaigų vado vai, apskričių viršininkai, Ministro Pirmininko pata- rėjai ar Vyriausybės kanceliarijos valstybės tarnau -tojai, Vyriausybės sudarytų komisijų pirmininkai (Mini stro Pirmininko sudarytų darbo grupių vadovai), po- sėdžio pirmininko sutikimu – kiti valstybės tarnautojai.

Pristatant svarstomą klausimą, išdėstoma jo esmė, nurodoma jo įtaka Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui, savivaldybių biudžetams, valstybės pinigų fondams, visuomenei ir teisinei sistemai, pranešama apie derinimo rezultatus. Taip pat informuojama apie Vyriausybės komitetų posėdžių, ministerijų valstybės sekretorių pasitarimų ir Vyriausybės pasitarimų išvadas ir pasiūlymus.

Darbotvarkės klausimui pristatyti paprastai skiriama iki 5 minučių, Vyriausybės nario nuomonei pareikšti – iki 2 minučių (kitų posėdžio dalyvių nuomonei pareikšti – iki minutės). Prireikus posėdžio pirmininkas gali nustatyti kitokią pristatymo ar nuomonės pareiškimo trukmę.Kiekvienu darbotvarkės klausimu Vyriausybės nariai (išskyrus Ministrą Pirmininką) turi teisę kalbėti ne daugiau kaip 2 kartus (neskaitant klausimų, replikų, nuomonės dėl procedūros pareiškimo, pasiūlymų nutraukti diskusijas, atmesti pateiktą projektą ar atidėti svarstomą klausimą), kiti posėdžio dalyviai – kartą.Vyriausybės posėdyje negali būti svarstomas su kurios nors ministerijos, Vyriausybės įstaigos ar apskrities viršininko veikla susijęs klausimas, jeigu jis iki posėdžio nebuvo su šiomis institucijomis derintas ir jeigu posėdyje nedalyvauja šių institucijų atstovas.Darbotvarkės klausimai svarstomi lietuvių kalba. Jos nemokantys posėdžio dalyviai turi teisę kalbėti kita kalba. Šiuo atveju Vyriausybės kanceliarija užtikrina vertimą į lietuvių kalbą.Vyriausybės posėdžiai transliuojami internetu, išskyrus tuos, kuriuose svarstomi su valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančia informacija susiję projektai.

Vyriausybės sprendimai dėl svarstomų teisės aktųprojektų ar kitų klausimų priimami Vyriausy bės posėdžiuose visų Vyriau- sybės narių balsų dauguma.

Vyriausybės narys, pavaduojantis ministrą, arba ministras, einantis Ministro Pirmininko pareigas ar jį pavaduojantis, Vyriausybės posėdžiuose turi tik vieną balsą.

Vyriausybės posėdžiuose priimti sprendimai įforminami nutarimais. Nutarimais taip pat įforminami Vyriausybės sprendimai pateikti Seimui įstatymų, kitų Seimo teisės aktų projektus ir Vyriausybės išvados dėl Seime svarstomų įstatymų projektų (Seimo Pirmininko ar Seimo valdybos prašymu) taip pat Lietuvos Respublikos pozicija Europos Sąjungos institucijose nagrinėjamais klausimais.

Vyriausybės nutarimai registruojami, kai juos pasirašo Ministras Pirmininkas. Vyriausybės nutarimui suteikiamas registravimo eilės numeris pagal bendrąją numeraciją nuo metų pradžios iki pabaigos ir nurodoma Vyriausybės posėdžio, kuriame priimtas Vyriausybės nutarimas, data.

NEĮSLAPTINTI:Seimui, LR Prezidentui, LR Konstituciniam Teismui, LR valstybės kontrolieriui, ministerijoms, Vyriausybės įstaigoms ir kitiems adresatams;

ĮSLAPTINTI:ministerijoms, Vyriausybės įstaigoms ir kitiems adresatams, su kurių kompetencija susijęs priimtasis nutarimas, pagal atitinkamų Vyriausybės kanceliarijos padalinių vadovų ar jų pavedimu – patarėjų sudarytus adresatų sąrašus.

Ministerijos, Vyriausybės įstaigos, apskričių viršininkai turi operatyviai informuoti pavaldžias įstaigas ir organizacijas, jų reguliavimo sričiai priskirtas valstybės įmones apie priimtus Vyriausybės nutarimus su jų veikla susijusiais klausimais.

Vyriausybės nutarimai įsigalioja kitą dieną po to, kai jie Ministro Pirmininko ir atitinkamo ministro pasirašyti, paskelbiami „Valstybės žiniose“, jeigu pačiuose nutarimuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data. Kai Lietuvos Respublikos teisės aktuose numatytus sprendimus reikia priimti nedelsiant, Vyriausybės nutarimai įsigalioja po jų paskelbimo visuomenės informavimo priemonėse. Šie nutarimai taip pat turi būti paskelbiami ir „Valstybės žiniose“.

Vyriausybės sprendimai ir Vyriausybės rezoliucijos įsigalioja jų pasirašymo dieną.

Ministro Pirmininko potvarkiai įsigalioja jų pasirašymo dieną, jeigu pačiuose potvarkiuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data. Ministro Pirmininko potvarkiai, paskelbti „Valstybės žiniose“, įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo, jeigu pačiuose potvarkiuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data.

24


1. Kokias žinote teisės akto rengimo stadijas?

2. Su kokiomis institucijomis turi būti suderinami Vyriausybei teikiami teisės aktų

projektai?

3. Paaiškinkite kaip vyksta teisės akto projekto teikimas Vyriausybei;

4. Paaiškinkite, koks Vyriausybės teisės aktų leidybos procese yra Teisės

departamento vaidmuo;

5. Paaiškinkite, kokia tvarka teisės aktų projektai įvertinami Vyriausybės

kanceliarijoje;

6. Paaiškinkite teisės akto projekto svarstymo Vyriausybės posėdyje tvarką;

7. Kada įsigalioja Vyriausybės nutarimai?

Vyriausybės nutarimus oficialiai skelbti „Valstybės žinių“ redakcijai pateikia Vyriausybės kancleris (jo nesant ar jo pavedimu – Vyriausybės kanclerio pavaduotojas).

Vyriausybės nutarimai turi būti pateikti „Valstybės žinių“ redakcijai ne vėliau kaip per 3 dienas nuo jų pasirašymo.

Kai Lietuvos Respubli- kos teisės aktuose numatytus sprendimus reikia priimti nedelsiant, Vyriausybės nutarimus oficialiai skelbti visuomenės informavimo priemonėms pateikia Vyriausybės kancleris (jo nesant ar jo pavedimu – Vyriausybės kanclerio pavaduotojas).

Šie nutarimai turi būti pateikti visuomenės informavimo priemonėms nedelsiant po jų pasirašymo, taip pat jie turi būti paskelbiami ir „Val stybės žiniose“nustatyta tvarka.

Be oficialaus Vyriausybės nutarimų paskelbimo „Valstybės žiniose“ ir visuomenės informavimo priemonėse, Vyriausybės nutarimai gali būti skelbiami ir kitose visuomenės informavimo priemonėse. Nutarimus visuomenės informavimo priemonėms perduoda Informacijos ir komunikacijos departamentas.

Interneto tinklalapiuose Vyriausybės nutarimai ir Ministro Pirmininko potvarkiai skelbiami vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų, Vyriausybės sprendimų, Vyriausybės rezoliucijų, Ministro Pirmininko potvarkių, ministrų, Vyriausybės įstaigų, kitų valstybės valdymo institucijų vadovų ir kolegialių institucijų teisės aktų pateikimo oficialiai skelbti „Valstybės žiniose“ ir skelbimo interneto tinklalapiuose tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugpjūčio 23 d. nutarimu Nr. 918 (Žin., 1999, Nr. 71-2236; 2003, Nr.28-1144).

Prireikus Vyriausybės nutarimų (taip pat Ministro Pirmininko potvarkių) vertimą į užsienio kalbas organizuoja Vyriausybės kanceliarija.

25

TESTAI

1. Administracinis aktas tai:

1) Įstatymų leidžiamosios valdžios priimtas teisės aktas, reglamentuojantis tam tikros srities visuomeninius santykius;

2) Vykdomosios valdžios priimtas rašytinės formos teisės aktas, įformintas nustatyta tvarka ir sukeliantis teisines pasekmes;

3) Ypatinga poįstatyminių, oficialių teisės aktų rūšis, kuriuos priima vykdomosios valdžios subjektai vykdomosios-tvarkomosios veiklos procese, kurie įforminti teisės normų nustatyta tvarka, pasižymi vienašališku valdingu valios išreiškimu ir sukelia teisines pasekmes ;

2. Kuris iš pateiktų teiginių netinka apibūdinti norminį administracinį teisės aktą:

1) norminis teisės aktas įtvirtina abstrakčias ir bendras teisinio reguliavimo priemones;

2) norminis teisės aktas formuluoja konkrečias elgesio taisykles ir yra skirtas konkretiems asmenims ar jų grupei;

3) norminis administracinis teisės aktas yra poįstatyminis aktas ir turi neprieštarauti įstatymams;

3. Teisės akto rengimo stadija nėra:

1) teisės akto paskirties ir jo rengimo užduoties nustatymas

2) teisės akto derinimas ir aprobavimas;

3) kreipimasis išvados dėl teisės akto atitikimo Konstitucijai

4. Įgyvendindamas Vyriausybės teisės aktų leidybos iniciatyvos teisę ministras pirmininkas:

1) gali duoti pavedimą ministrui ar Vyriausybės kanceliarijai parengti teisės akto projektą; 2) gali priimti nutarima parengti teisės akto projektą, šis nutarimas privalo būti svarstomas Vyriausybės posėdyje;

3) gali pavesti ministrui sudaryti teisės akto rengimo grupę ir per nustatytą terminą parengti teisės akto projektą;

5. Kuris iš pateiktų teisės aktų reglamentuoja norminių administracinių teisės aktų leidybos procesą:

1) Vyriausybės darbo reglamentas;

2) Valstybės registrų įstatymas;

3) Seimo statutas;

6. Vyriausybės teisės aktų leidybos iniciatyvos teisę turi:

1) Ministras pirmininkas ir ministrai;

2) Vyriausybės kanceliarija;

3) Ministrų patarėjai;

7. Teisės akto rengėjais gali būti:

1) Valstybės valdžios institucijos paskirtas aukštąjį teisinį isšsilavinimą turintis asmuo arba tokių asmenų grupė;

26

2) Valstybės valdžios institucijos paskirti ar konkurso tvarka parinkti asmenys ar jų grupė, taip pat asmuo arba asmenų iniciatyvinė grupė;

3) Valstybės valdžios institucijos paskirti asmenys ar jų grupė, taip pat asmuo arba asmenų iniciatyvinė grupė;

8. Jeigu projektas pagal ministerijų valstybės sekretorių pasitarime pareikštas pastabas ir pasiūlymus keičiamas (pildomas) iš esmės :

1) turi būti pateikiama papildoma išvada dėl tų nuostatų, kurios buvo keičiamos iš esmės;

2) projektas turi būti įvertinamas iš naujo;

3) projektas turi būti teikiamas, įvertinamas ir aptariamas iš naujo ;

9. Pagal bendrą taisyklę, Vyriausybės nutarimai įsigalioja:

1) kai jie Ministro Pirmininko ir atitinkamo ministro pasirašyti paskelbiami „Valstybės žiniose“, jeigu pačiuose nutarimuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data;

2) kitą dieną po to, kai jie Ministro Pirmininko ir atitinkamo ministro pasirašyti paskelbiami „Valstybės žiniose“, jeigu pačiuose nutarimuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data;

3) Vyriausybės nutarimuose visada nurodoma konkreti jų įsigaliojimo data, kuri priklauso nuo nutarimo pobūdžio ir svarbos;

10. Vyriausybės nutarimai turi būti pateikti „Valstybės žinių“ redakcijai:

1) Ne vėliau kaip per 3 dienas nuo jų pasirašymo;

2) Ne vėliau kaip per 3 dienas nuo galutinio nutarimo teksto suredagavimo;

3) Ne vėlai kaip likus 3 dienoms iki „Valstybės žinių“ išleidimo dienos;

27

3. Tema. BENDRASIS VALSTYBINIO VALDYMO ĮGYVENDINIMO PROCESAS

1. Bendrojo valstybinio valdymo įgyvendinimo proceso samprata ir vidinė struktūra

2. Teisės taikymas įgyvendinant valstybinį valdymą

2.1. Teisės taikymo įgyvendinant valstybinį valdymą bendroji samprata

2.2. Teisės taikymo valstybiniame valdyme formos

3. Administracinė diskrecija kaip administracinio proceso dalykas

3.1. Diskrecijos esmė ir paskirtis

3.2. Diskrecija valdžių padalijimo principo erdvėje

3.3. Legislatyvinės diskrecijos kontrolės procesinio reglamentavimo problema

3.4. Administracinė diskrecija ir legislatyvinė administracijos diskrecija

3.5. Diskrecijos privalumai ir trūkumai

3.6. Administracinė diskrecija versus administracinė savivalė

3.7. Piktnaudžiavimas diskrecijos teise (Ultra vires doktrina) kaip administracinio proceso dalykas

4.Valstybinio valdymo srities teisės aktų laikymosi priežiūros ir kontrolės įgyvendinimo procesas

4.1. Teisėtumo užtikrinimo valstybinio valdymo srityje bendroji charakteristika

4.2. Teisėtumas valstybiniame valdyme kaip visuotinai siekiama vertybė

4.3. Teisėtumo užtikrinimo valstybinio valdymo srityje būdai

5. Administracinė kontrolė5.1. Administracinės (vidinės) kontrolės samprata ir esmė

5.2. Administracinės kontrolės rūšys

6. Politinė vykdomosios valdžios kontrolė

6. 1.Politinės kontrolės esmė ir rūšys

6.2. Parlamentinės kontrolės, kaip politinės kontrolės rūšies, formos

6.3. Tautos, politinių partijų bei nevyriausybinių organizacijų, žiniasklaidos vykdoma kontrolė.

Visuomenės nuomonė kaip politinės kontrolės forma.

7. Administracinė procedūra kaip bendrojo valstybinio valdymo įgyvendinimo proceso sudedamasis

elementas. Administracinės procedūros teisinis reglamentavimas pakal LR Viešojo administravimo įstatymą

7. Teisės gauti informacija iš valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų įgyvendinimo procesas

7.1. Teisės gauti informaciją teisinės prielaidos

7.2. Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų teisinis reglamentavimas Lietuvoje

8. Licencijavimo procedūrinė teisena

8.1. Licencijavimo samprata ir poreikis

8.2. Licencijavimo įteisinimo Lietuvos Respublikoje pagrindai

8.3. Licencijavimą reglamentuojantys teisės aktai

28

8.4. Licencines veiklas reguliuojančios institucijos

8.5. Licencinių veiklų reglamentavimas

8.6. Licencinės veiklos sąlygos

9.Registravimo procedūrinė teisena

9.1. Registrų administracinis teisinis režimas

9.2. Teisinę reikšmę turinčių faktų registravimo poreikiai

9.2. Pagrindinės registrų teisinio reglamentavimo nuostatos Lietuvoje

9.3. Registrus tvarkančios institucijos ir jų funkcijos

ĮVADAS

Temos tikslas – pateikti studentams esminius bendrojo valstybinio valdymo įgyvendinimo proceso

pagrindus, sudaryti būtinas sąlygas įsisavinti šios administracinio proceso rūšies struktūrą ir suformuoti

gebėjimą savarankiškai analizuoti pagrindinius bendrojo valstybinio valdymo įgyvendinimo proceso

struktūrinius elementus procesiniu aspektu.

1. Bendrojo valstybinio valdymo įgyvendinimo proceso samprata ir vidinė struktūra

Valstybinis valdymas plačiąja prasme pasireiškia elgesio normų nustatymu visuomeninių santykių

dalyviams ir tų normų korekcijomis, atsižvelgiant į besikeičiančią situaciją.

Valdymas – tam tikri procesai, kurie vyksta visuomenėje, gyvoje ir negyvoje gamtoje. Valdymo procesai

vyksta tam tikru būdu organizuotoje aplinkoje, sistemoje. Valdymas susideda iš valdančiojo (subjektas) ir

valdomojo (objektas). Subjektas daro kryptingą poveikį valdymo objektui, t.y., atlieka valdymo funkcijas.

Valdymui būdinga hierarchija ir pavaldumas. Valdymas – tai sistemoje pasireiškiantis tikslingai kryptingas

poveikis, kuris įgyvendinamas valdymo subjekto komandomis objektui, siekiant išlaikyti sistemą tam tikroje

organizacijos būsenoje bei pasiekti jos tikslus ir išspręsti uždavinius. Valstybinis valdymas – savarankiška

organizacinė – teisinė valstybės veiklos sritis, kurios paskirtis organizuoti valstybės vykdomąją valdžią,

institucijų sistemingą veiklą.

Valstybiniam valdymui būdingi specialūs požymiai: 1) valdymą įgyvendina specialūs subjektai, 2) tai

yra vykdomosios valdžios veikla, 3) poįstatyminė veikla, 4) organizacinė veikla, 5) nenutrūkstama kasdieninė

veikla, 6) veikla operatyvaus pobūdžio 7) veikla kontroliuojama atstovaujamųjų institucijų, 8) remiasi

principais, kurie įtvirtinti Konstitucijoje ir įstatymuose.

Tipinis valstybinio valdymo įgyvendinimo procesas:

1.licencijų išdavimo procesas;

2.valdymo srities teisės aktų leidybos procesas – norminių aktų leidyba, teisės taikymo aktų priėmimas;

3.valdymo srities teisės aktų laikymosi kontrolės ir priežiūros procesas;

4. teisinę reikšmę turinčių faktų registravimo procesas.

Doc. dr. S. Šedbaras pateikia kiek kitokią šio proceso struktūrą, teigdamas, kad į jį įeina :

1. licencijų, leidimų verstis tam tikra veikla ar atlikti tam tikrus veiksmus išdavimas;

29

2. kitokių suteikiančių subjektinę teisę ir (arba) uždedančių tam tikras pareigas teisės taikymo aktų

(administracinių aktų ir administracinių sutarčių) priėmimo procesas;

3. teisinę reikšmę turinčių faktų registravimas;

4. administracinė priežiūra ir kontrolė (administracinis tyrimas);

5. dokumentų (pažymų) apie asmeniui suteiktą ar priklausančią teisę išdavimas;

6. kiti panašūs veiksmai.

Kaip matome, šioje klasifikacijoje nėra norminių administracinių teisės aktų priėmimo proceso, kadangi

minėtas autorius jį lyg ir išskiria kaip savarankišką procesą. Tačiau tai diskusinis klausimas, kadangi galima

pasvarstyti, ar norminių teisės aktų leidyba nėra valstybinio valdymo institucijų funkcija arba tam tikra forma,

kuria pasireiškia jų turimų įgaliojimų valstybinio valdymo srityje, įgyvendinimas? Kita vertus, galima teigti,

kad norminių teisės aktų leidybos procesas yra ypatinga specifika pasižyminti proceso sritis, kuri dėl savo

ypatumų gali būti išskirta į atskirą administracinio proceso rūšį, Tai leidžia fomuoti aiškesnę bei logiškesnę

administracinio proceso struktūrą.


1. Kokius žinote specialius valstybiniam valdymui būdingus požymius?

2. Paaiškinkite bendrojo valstybinio valdymo įgyvendinimo proceso vidinę

struktūrą.

2. Teisės taikymas įgyvendinant valstybinį valdymą

2.1. Teisės taikymo įgyvendinant valstybinį valdymą bendroji charakteristika

Valstybinio valdymo institucijų teisės taikymo veiklai teisinės formos požiūriu yra būdingi visi bruožai,

esminiai požymiai ir pagrindinės funkcijos, apibrėžiančios bet kokios valstybinės institucijos teisės taikymo

veiklą. Tačiau šiai veiklai valdymo institucijose būdingi specifiniai bruožai, susiję su valdymo turiniu. Svarbiu

vykdomųjų tvarkomųjų institucijų teisės taikymo veiklos ypatumu yra tai, kad ši veikla yra valstybinio valdymo

apraiška, kuriam vykstant persipina teisinės ir neteisinės (organizacinės) veiklos formos.

Teisės taikymo procesas apima visas vykdomųjų tvarkomųjų institucijų veiklos kryptis, kuriose jos

aktyviai veikia įgyvendindamos savo uždavinius. Šis poveikio į visuomeninius santykius aktyvumas, lyginant

su teismu ir prokuratūra, yra išskirtinis jų teisės taikymo veiklos bruožas. Teismas ir prokuratūra taiko teisės

normas esant ginčui dėl teisės ar teisės pažeidimui.

Valstybinio valdymo institucijų teisės taikymo veikla skiriasi nuo kitų institucijų tokios pat veiklos

pagal savo tikslinę paskirtį.

Valstybinio valdymo institucijos leisdamos teisės aktus, įgyvendina valdingus įgaliojimus, konkrečiais

nurodymais mobilizuoja materialinius ir žmogiškuosius resursus, spręsdamos keliamus uždavinius paskirsto

personalą, tobulina valdymo aparato struktūrą, įgyvendina valdymo grandžių koordinavimą ir pan. Konkrečios

keliamų tikslų nuostatos turi organizacinį arba reguliacinį pobūdį. Priklausomai nuo to formuojasi atskirų rūšių

procesų struktūra.

30

Taigi, teisės taikymas gali būti apibrėžtas kaip praktinė tam tikrų įgaliotų subjektų veikla, kai teisiškai

įvertinama individuali gyvenimo situacija ir nustatomos teisės subjektų teisės ir pareigos.


1. Paaiškinkite kaip suprantamas teisės taikymas;

2. Paaiškinkite kuo skiriasi valstybinio valdymo institucijų teisės taikymo veikla

nuo kitų institucijų tokios pat veiklos.

2.2. Teisės taikymo valstybiniame valdyme formos

Įgyvendinant valstybinį valdymą, išskiriamos dvi pagrindinės teisės taikymo formos:

1. Operatyvinė vykdomoji (pozityvusis teisės taikymas);

2. Jurisdikcinė (negatyvusis teisės taikymas).

Šis skirstymas remiasi idėja, kad valstybinio valdymo institucijų procesiniai veiksmai atliekami

dvejomis kryptimis : 1) įgyvendinant reguliacinės veiklos vykdomąsias tvarkomąsias funkcijas; 2) iki teismo

sprendžiant valdymo santykių šalių ginčus, taikant administracinės prievartos priemones, vertinant konkrečių

asmenų veiką atitikimo teisei ir įstatymams požiūriu

Įdėti iš at bendrosios dalies ir šedbaro knygos apie pozityvš ir negatyvų teisės taikymą paprasčiau

Operatyvinė vykdomoji teisės taikymo veikla susijusi su valdymo institucijos pagrindinėmis

funkcijomis ir jas aptarnauja. Tokiais atvejais valstybinio valdymo institucijos paprastai taiko teisės normos

dispoziciją. Įgyvendinant operatyvinę vykdomąją teisės taikymo veiklą dažniausiai rengiami išvestiniai

sprendimai, nors kai kuriais atvejais gali būti ir pirminiai sprendimai (pavyzdžiui, pradedant planavimą). Prie

valstybinio valdymo institucijų pagrindinių funkcijų priskiriamos: prognozavimas, pirminių valdymo

sprendimų priėmimas, organizavimas, reguliavimas ir kontrolė. Jeigu analizuoti kiekvienos iš minėtų funkcijų

turinį, tai galima jame išskirti visoms funkcijoms bendrą jų sudėties elementą, kaip sprendimas. Išties

valstybinio valdymo institucijos priima sprendimus įgyvendinti prognostinę veiklą, įvykdyti organizacines

priemones, sutvarkyti įvairių vykdomųjų tvarkomųjų aparato grandžių darbą, kontroliuoti pavaldžių institucijų

veiklą. Paprastai šie daliniai sprendimai skirti įgyvendinti pagrindinius sprendimus.

Tokiu būdu įvairių valdymo sprendimų rūšis galima suskirstyti į dvi grupes: pirminę ir išvestinę.

Pirminiai sprendimai apibrėžia valdymo strateginius tikslus. Išvestiniai – tikslus, analitiškai nustatomus

iš konkrečių valstybinio valdymo institucijų ir valdomųjų objektų tarpusavio sąveikos aplinkybių.

Jeigu valdymo sprendimas yra sąlygojamas konkrečios situacijos ypatumais, tai jis yra ,,įvelkamas,

apgaubiamas” į teisės taikymo akto tam tikrą formą. Toks teisės taikymo aktas daro poveikį kitų valdymo

funkcijų įgyvendinimui ir turi organizuojantį poveikį. Tokio poveikio pavyzdžiu gali būti planavimo aktų

leidyba, kurie nors ir yra teisės taikomieji aktai, bet įtvirtina išvestinius valdymo sprendimus. Planavimo aktai

motyvuoja valstybinio valdymo institucijas įgyvendinti organizacinę, reguliacinę ir kontrolės veiklą. Teisės

taikymo veiklos procese dažniausiai rengiami išvestiniai valdymo sprendimai. Jų rengimas užtikrina teisės

normų konkretizavimą, konkrečių teisinių santykių atsiradimą, pasikeitimą arba pasibaigimą. Šiuo atveju

teisinių santykių dalyviams jų turinys sudaro hipotezių ,,rinkinius, darinius”. 31

Išvestinių sprendimų parengimas ir surašymas teisės taikymo aktuose įgyvendinamas vykdomosios

tvarkomosios veiklos ribose ir remiasi valstybinio valdymo institucijos savarankiškumu ir diskrecijos teisės4

naudojimosi galimybėmis.

Jurisdikcinė teisės taikymo forma (arba negatyvusis teisės taikymas) yra tada, kai asmuo pažeidžia

kurią nors teisės normoje įtvirtintą taisyklę ir būtina atkurti teisinę tvarką. Tokiu atveju kompetettinga valstybės

iantitucija,įstaiga ar pareigūnas priima sprendimą taikyti atitinkamas sankcijas teisę pažeidusiam asmeniui.

Negatyvusis teisės taikymas beveik visada įforminamas raštu (nutarimu, sprendimu, nuosprendžiu ir pan)5.

Akcentuotina, kad administraciniame procese apimtimi vyrauja pozityvusis teisės taikymas ir šis bruožas

skiria administracinį procesą nuo baudžiamojo ir civilinio procesų.


1. Kokios yra teisės taikymo valstybiniame valdyme formos?

2. Charakterizuokite teisės taikymo valstybiniame valdyme formų ypatumus.

3. Administracinė diskrecija kaip administracinio proceso dalykas

3.1. Diskrecijos esmė ir paskirtis

Nagrinėdami teisės taikymo klausimus neišvengiamai prieiname prie administracinės diskrecijos

kategorijos. Terminas “diskrecija” (lot. discretio, pranc. discretion) tarptautinių žodžių žodyne apibūdinamas

kaip “veiksmų laisvė”, “nuožiūra”.

“Diskrecinė valdžia arba diskrecinė galia - tai valstybės institucijoms ir jų tarnautojams suteikta teisė tam

tikrose situacijose savo nuožiūra veikti ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų” 6.

Valstybinių institucijų, tame tarpe ir administracijos, esminė paskirtis – padėti piliečiams tinkamai gyventi,

įgyvendinti jų teises bei laisves. Šios misijos vykdymui administracinėms institucijoms yra suteikiama nemažai

galių. Analizuojant vykdomosios valdžios institucijoms suteiktų teisių pobūdį, pastebimas diskrecijos

vyravimas. Institucijos arba pareigūno diskrecija turėtų palengvinti ir užtikrinti efektyvų institucijai priskirtų

funkcijų įgyvendinimą, o tuo pačiu – prisidėti prie žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimo. Tačiau susidaro

paradoksali situacija, kuomet suteiktosios diskrecinės galios tampa grėsmingos tam pačiam žmogui: veikdamas

savo nuožiūra, pareigūnas ar institucija gali “nuklysti” nuo valstybinėms institucijoms priskirtų bendrųjų tikslų

vykdymo, ir, susikoncentravęs į specifinius konkrečios institucijos tikslus, pažeisti piliečių teises. Vienas iš

kertinių demokratinės valstybės organizavimo principų yra valdžių padalijimo principas. Todėl analizuojant

diskrecijos esmę bei pasireiškimą modernioje valstybėje gali būti kalbama atskirai apie įstatymų leidėjo

diskreciją, administracijos (vykdomosios valdžios) diskreciją ir teismų diskreciją.


1. Paaiškinkite diskrecijos terminą;

4 Vaitkevičiūtė V., Tarptautinių žodžių žodynas, Vilnius: Žodynas, 2001, P.220.5 Šedbaras S. Administracinio proceso teisinio reglamentavimo problemos Lietuvos Respublikoje. Monografija. Vilnius, „Justitia“, P.56.6 Black’s Law Dictionary, Bryan A. Gardner, editor in chief, 7th edition, St. Paul, Minn, 1999, P. 479.

32

2. Kokias įžvelgiate diskrecijos sąsajas su valstybinio valdymo institucijų veikla?

3.2. Diskrecija valdžių padalijimo principo erdvėje

LR Konstitucinis Teismas ne viename savo nutarimų konstatavo, jog Seimas, turėdamas konstitucinius

įgaliojimus leisti įstatymus, šioje srityje turi diskreciją.”7 Tačiau “net ir turėdamas šią diskreciją, įstatymų

leidėjas visais atvejais turi paisyti Konstitucijos reikalavimų, taip pat Konstitucijoje įtvirtintų teisingumo ir

teisinės valstybės principų.”8 Kitaip sakant, galima apibrėžti Įstatymų leidėjo veiksmų laisvės ribas.

Panašiai, kaip ir įstatymų leidžiamoji valdžia, vykdydama savo funkciją taip ir vykdomoji bei teisminė

valdžia turi diskreciją, kitaip sakant, veiksmų laisvę, įgyvendinant konkrečiai valdžiai priskirtus uždavinius.

Eliminavus diskrecijos teisę būtų labai sudėtinga kalbėti apie kiekvienos iš trijų valdžių savarankiškumą,

atskyrimą, kadangi tokiu atveju būtų atimta galimybė kiekvienai valdžiai priiminėti savarankiškus sprendimus.

Todėl šiuolaikinėse valstybėse siekiama, jog ne tik įstatymų leidžiamoji valdžia turėtų diskreciją priiminėdama

įstatymus, o teisminė valdžia turėtu diskreciją vykdydama teisingumą, bet ir vykdomoji valdžia turėtų tam tikrą

veiksmų laisvę, spręsdama ir įgyvendindama jai pavestus uždavinius.

Lietuvos Respublikos Konstitucija ne tik įtvirtina valdžių padalijimo principą, bet ir riboja valdžios

galias. “Valdžių padalijimu į įstatymų leidžiamąją, administracinę ir teisminę tauta pirmiausiai siekė

apsisaugoti nuo savo pačios sukurtos valdžios, kad ta valdžia neištrūktų iš tautos kontrolės, nepiktnaudžiautų

gautais įgaliojimais ir nevirstų grėsme ją kūrusiojo teisėms”.9 Todėl analizuojant diskrecijos reikšmę

šiuolaikinėse valstybėse, taip pat svarbu nustatyti tuos atvejus, kuomet naudojimasis diskrecijos teise gali

sukelti neigiamų padarinių.

Tuo pačiu, derėtų pastebėti, jog valdžių padalijimas nėra absoliutus ir griežtas: kai kuriais atvejais

pastebimas tam tikras valdžių susiliejimas, arba funkcijų persipynimas ir tuomet būtina tiksliau identifikuoti,

kas ir kodėl gali naudotis diskrecine teise.

Jurisdikcinė veikla įgyvendinama tais atvejais, kai kyla būtinybė atkurti{atstatyti}pažeistą teisę, taip pat

taikant prievartą visuomeninių santykių subjektams. Plačiuoju požiūriu ji turi organizacinį pobūdį. Tame

pasireiškia valstybinio valdymo bendroji socialinė reikšmė, aktyvus valstybinio valdymo institucijų vaidmuo

visuomenės plėtros procese. Jurisdikcinę valstybinio valdymo institucijų teisės taikymo veiklą įgyvendina tam

tikros institucijos, kurių veikla griežtai reglamentuojama teisės normomis. Jos paskirtis šalinti iš valdomos

aplinkos destruktyvias situacijas, o taip pat individualizuoti ir konkretizuoti teisės normų taikymo sankcijas.

Skirtingai nuo operatyvinės vykdomosios teisės taikymo veiklos joje ribojama diskrecija.


7 žr. 2002 m. vasario 5 d. LR Konstitucinio teismo nutarimą “Dėl LR Aukštojo mokslo įstatymo 8 str. 5 d., 9 str. 3 d., 22 str. 3 d., 5d. 10,11 ir 12 p., 24 str. 1 d. 1,2 ir 5 p., 2 ir 7 d., 42 str. 4 d., 60 str., 61 str. 1d.,62 str. 1 d. ir 65 str. 1 ir 2 d. atitikties LR Konstitucijai”, Žin., 2002. Nr.14-518; 1999 m. gegužės 11 d. LR Konstitucinio teismo nutarimą ”Dėl LR Seimo statuto 259 str. atitikimo LR Konstitucijai”, Valstybės žinios, 1999. Nr.42-13458 2000 m. gruodžio 6 d. LR Konstitucinio teismo nutarimas “Dėl LR ATPK 40 str. pripažinimo netekusiu galios ir 251 str. pakeitimo įstatymo 1 ir 2 str., LR Mokesčių administravimo įstatymo 27 str. 5 d., 50 str. 3 ir 9 d. atitikties LR Konstitucijai”, Valstybės žinios, 2000 Nr. 105-3318.9 Vaišvila A. Teisinės valstybės koncepcija Lietuvoje. Vilnius: „Litimo“, 2000, P. 543 .

33

1. Paaiškinkite diskrecijos sąsąjas su valdžių padalijimo principo idėja.

3.3. Legislatyvinės diskrecijos kontrolės procesinio reglamentavimo problema

Demokratinėje valstybėje piliečiai perduoda įstatymų leidimo teisę Parlamentui. Tauta pasilieka sau

legislatyvinę diskreciją tik išimtiniams atvejams (referendumai). Pagrindinis teisėkūros subjektas

atstovaujamosios demokratijos sąlygomis yra Parlamentas. Tačiau Parlamentas nėra paskutinė institucija, kuriai

yra deleguojama legislatyvinė diskrecija. Iš tautos gavęs įgaliojimus leisti įstatymus, Parlamentas savo ruožtu

perduoda dalį savosios diskrecijos vykdomajai valdžiai (administracijai). Nors Lietuvos Respublikos

Konstitucijoje numatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl

įstatymų įgyvendinimo, tačiau įstatymų vykdymui Vyriausybė kuria poįstatyminius teisės aktus, vadinasi, taip

pat tampa teisėkūros subjektu. Bet ir tuo dar nesibaigia legislatyvinės diskrecijos delegavimas – Vyriausybė

gali perduoti dalį gautos iš Parlamento diskrecijos ministerijoms, o šios savo ruožtu taip pat gali perduoti dalį

deleguotos diskrecijos žemesnei institucijai ar pareigūnui. Prof. A.Šakočius pagrįstai kelia klausimą: ar

ministerijos, realizuodamas gautąją diskreciją, tiksliai identifikuoja visuomenės norus, jeigu joms diskrecija

suteikiama jau ne tautos išrinktos institucijos – Seimo, o Vyriausybės?10

Lietuvoje pastebima tendencija, jog vykdančioji institucija gana laisvai gali pasirinkti įstatymo

įgyvendinimo veiklos variantus, nes priimtieji įstatymai yra deklaratyvūs. Tokiais atvejais pakankamai

sudėtinga kalbėti apie legislatyvinės administracijos diskrecijos kontrolę. Be abejo iškyla tokios kontrolės

administracinio procesinio reglamentavimo problema. Tuo požiūriu, neretai pasitaiko, jog įstatyme įsakmiai

nurodoma, jog Vyriausybė turi parengti vieno ar kito įstatymo įgyvendinimo tvarką, tačiau Vyriausybė

naudojasi “negatyviaja” diskrecija, kuri pasireiškia neveikimu, kitaip sakant Seimo pavedimų ignoravimu.

10 Šakočius A. “Teisinio reguliavimo pagrindai viešajame administravime”, “Viešasis administravimas“. Kaunas:“Technologija“, 1999. P. 259

34

Legislatyvinės administracijos diskrecijos delegavimo sistema


1. Pakomentuokite legislatyvinės diskrecijos delegavimo schemą;

3.4. Administracinė diskrecija ir legislatyvinė administracijos diskrecija

Administracinė diskrecija skiriasi nuo legislatyvinės administracijos diskrecijos tuo, kad pirmuoju

atveju administracija naudojasi veiksmų laisve, vykdydama savo, kaip vykdomosios valdžios funkcijas, tuo

tarpu, antruoju atveju, administracija vykdo kvazi-legislatyvines funkcijas, ir tų funkcijų vykdymui jai

suteikiama legislatyvinė diskrecija.

Mokslininkai įstatymą vaizdingai lygina su skeletu, o administracinę diskreciją – pareigūno laisvę

pasirinkti vieną iš daugelio galimų sprendimų variantų nustatytose ribose – muskulatūra.11 Teigiama, jog

diskrecijos teisė atgaivina viešojo administravimo institucijas, suteikia joms energijos, mobilumo ir galimybę

keistis.

Administracinės institucijos įgyvendina savo funkcijas ir veikia joms duotų valdingų įgalinimų ribose,

tačiau neretai administracinių procedūrų aktai, ar teisės aktai, suteikiantys konkrečius įgalinimus viešojo

administravimo pareigūnams, nustato tik minimalius standartus ir reikalavimus, kurių privalo laikytis

11 P.M.Shuck, Foundations of Administrative Law, New York: Oxford University Press, 1994, P. 155 p.

TAUTA

PARLAMENTAS

Vyriausybė

Ministerija

Departamentas

35

administracija. Šie teisės aktai dažnai suformuluoti nelabai konkrečiai, todėl viešojo administravimo institucijos

tarsi užpildo susidariusias procedūrines ir materialines spragas, neperžengdamos įstatymų nustatytų ribų.

Tokia veiksmų laisvė ir vadinama administracinės institucijos diskrecija arba, kaitaip tariant, procesine

(procedūrine) diskrecija.

Ši diskrecijos teisė turėtų apimti tokias veiklos formas: kaip teisę vertinti juridinius faktus, leisti sava

nuožiūra, pasirenkant iš kelių lygiaverčių sprendimų variantų valdymo teisės aktą, remiantis teisės normomis

priimti sprendimus, turinčius bendras formuluotes (,,turi teisę”, ,,nustato”, ,,sprendžia”, apibrėžia ir pan.) arba

lanksčias, nesukonkretintas sąvokas (,,pagal poreikius”, ,,esant būtinumui”, ,,pagal aplinkybes”, ,,būtinais

atvejai” ir pan.).

Diskrecinė valdžia dažnai apibūdinama kaip viešojo administravimo institucijos galimybė rinktis tarp

alternatyvių veikimo būdų.12 Galima teigti, jog turėti diskreciją, plačiausia prasme, reiškia turėti tam tikrą

autonomijos sferą, kurioje galima savo nuožiūra priimti sprendimus.


1. Paaiškinkite legislatyvinės administracijos diskrecijos ir administracinės

diskrecijos sąvokų turinį;

2. Paaiškinkite, kokiomis formuluotėmis teisės aktuose įtvirtinama administracinė

diskrecija.

3.5. Diskrecijos privalumai ir trūkumai

Mokslininkai diskrecinį valdymą laiko dabarties viešojo valdymo skiriamuoju bruožu, kuris turi tiek

privalumų, tiek trūkumų.13

Kai kurie autoriai išskiria tokius administracinės diskrecijos teisės privalumus kaip lankstumą, leidžiantį

apsvarstyti bei atsižvelgti į kiekvieno konkretaus atvejo esminius klausimus, ir tokiu būdu priimti teisingą,

racionalų ir pagrįstą sprendimą. Kitas esminis privalumas pasireiškia tuo, jog naudojantis diskrecijos teise

administracija turėtų vadovautis ne tiek “įstatymo raide”, kiek “teisės dvasia”.14

Kita vertus, diskrecijos teisė padaro asmenis tam tikra prasme priklausančius nuo valdininkų “malonės”,

ypač, jei pastarieji nėra įpareigoti pateikti motyvacijos, kodėl diskrecijos teise buvo naudotasi vienu ar kitu

būdu. Be to, diskrecijos teisę pakankamai sudėtinga suderinti su tokių svarbių principų, kaip patikimumas ir

nuspėjamumas įgyvendinimu, mat “diskrecija atveria kelią nenuosekliems ir prieštaringiems sprendimams” 15.

Esminis principas yra tas, kad diskrecija gali būti naudojama tik tiems tikslams, kuriems buvo suteikta

konkrečiai administracinei institucijai, ir tik taip, kaip to reikalauja įstatymai ir, svarbiausia, teisės principai.12 D.J.Galligan. Discretionary Powers, Oxford: Clarendon Press, 1996, P. 7 .13 P. Cane, An Introduction to Administrative Law. 3rd Edition, New York: Oxford: Clarendon Press, 1996, P. 135.14 Ten pat. P. 135.15 Ten pat. P. 135.

36


1. Įvardinkite ir pakomentuokite pagrindinius administracinės diskrecijos privalumus ir trūkumus;

3.6. Administracinė diskrecija versus administracinė savivalė

Egzistuoja esminis skirtumas tarp administracijos savivaliavimo ir tarp administracijos naudojimosi

diskrecinėmis galiomis. Savivaliavimui nėra nustatytų ribų. Savivalė apibūdinama kaip “nesiskaitymas su

įstatymais ir taisyklėmis”.16 Tuo tarpu diskrecijos esmė yra ta, kad veiksmų laisvė nėra absoliuti, niekieno

nevaržoma. Veiksmų laisvė nereiškia įstatymų ar bendrųjų principų nepaisymo, todėl naudojimąsi diskrecija

galima nustatyta procesine tvarka kontroliuoti, siekiant užtikrinti, kad ji būtų naudojama tinkamai.

Viešojo administravimo institucijos, jų pareigūnai naudojasi diskrecija dėl daugelio priežasčių.

Administracija, kaip viena iš valstybės valdžių, turi vykdyti savo funkcijas, kurios visų pirma pasireiškia

savarankiškų operatyvinių sprendimų priėmimu. “Savarankiški sprendimai yra galimi ten, kur, neperžengiant

įstatymo numatytos ribos, yra suteikiama šiek tiek pasirinkimo laisvės sprendimų priėmėju. Administracijos

diskrecijos teisė yra būtina, nes įstatymų leidėjas negali numatyti visų aplinkybių, galinčių susiklostyti įvairiose

viešojo administravimo srityse ateityje.”17

Be abejo, norminio nurodymo, reikalavimo aiškumas dažnai gali būti sėkmingos teisės taikymo tvarkos

garantu. Kita vertus, teisės normoje neįmanoma reglamentuoti be galo daug įvairių organizacinių ir

reguliacinių santykių, kylančių valstybiniame valdyme. Kitu atveju nekiltų būtinybė naudotis teisės taikymo

galimybėmis, o valstybinio valdymo institucijos taptų mechaniškai veikiančiais subjektais, kurių veikla būtų

užprogramuota teisės normose.

Teismai plėtoja administracinės diskrecijos doktriną, kuri įtvirtina įvairius principus, lemiančius

diskrecijos naudojimo normas. Vienas iš pagrindinių, visaapimančių principų yra teisės viešpatavimas (the Rule

of Law), iš kurio išplaukia ir kiti svarbūs administracinės teisės principai, tokie kaip teisėtumas,

proporcingumas, viešumas, skaidrumas, atskaitingumas, sąžiningumas ir etc.18 Šiuo atveju teisės principai

nubrėžia procesinių sprendimų tikslus ir procesinių teisinių santykių erdvę {ribas}. Taigi administracija,

naudodamasi suteiktomis diskrecinėmis galiomis, negali elgtis savavališkai: visi administracijos veiksmai,

priimami sprendimai, negali pažeisti įstatymo bei minėtų administracinės teisės principų.


1. Paaiškinkite, kuo skiriasi administracinė diskrecija nuo savivalės;

3.7. Piktnaudžiavimas diskrecijos teise (Ultra vires doktrina) kaip administracinio proceso dalykas

16 Keinys S. Dabartinės Lietuvių kalbos žodynas. Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000. P. 680.17 F.Cardona and S.Synnerström, Administrative Law Principles and Civil Service Standards, http://www1.oecd.org/puma/sigmaweb/acts/civilservice/civil1.htm18 Plačiau apie administracinės teisės principus žr. J.A.Usher. Bendrieji Europos Bendrijos teisės principai, Vilnius:Naujoji Rosma, 2001.

37

http://www1.oecd.org/puma/sigmaweb/acts/civilservice/civil1.htm

Pasaulyje pastebima administracinės diskrecijos augimo tendencija.19 Diskrecijos plėtimasis yra tiesiogiai

susijęs su valstybės reguliavimo augimu bei su viešojo administravimo efektyvumo siekiu. Tačiau iš karto

derėtų pastebėti, jog šis efektyvumo siekis neretai yra iškeliamas tarsi pagrindinis administracijos tikslas,

paliekant antrame plane žmogaus teises ir jų įgyvendinimą.

Naudojantis diskrecijos teise atsiranda tam tikrų pavojų. Anot prof. M. Riomerio, valdantieji gali savo

kompetencijos ribose naudotis tam tikra, siauresne ar platesne, diskrecine galia, kuri formaliai leidžia laisvai

veikti tam nustatytuose rėmuose ar įstatymų spragų ribose. Kaip tik ši galia sudaro valdantiesiems palankiausias

sąlygas veikti savais sumetimais20.

Todėl kiekviena valstybė siekia sukurti tam tikrą diskrecijos naudojimo kontrolės mechanizmą ir

kriterijus, leidžiančius įvertinti diskrecijos teisės naudojimą. Tradiciškai teisinės administracijos veiksmų

kontrolės funkciją vykdo teismai. Precedentinės teisės šalyse jie išvystė taip vadinamą “ultra vires” doktriną,

kuri reiškia, kad viešojo administravimo subjektas negali veikti viršydamas savo įgaliojimų.

Ultra vires (lot.“virš jėgų”) yra skirstoma į tris rūšis:

1. esminė ultra vires (substantive ultra vires). Klbama apie turinio klaidą – t.y. valstybinio valdymo

institucija turi tam tikrą veiklos sritį, numatytą įstatyme, ir priima sprendimą, kuris liečia klausimą,

nepatenkantį į minėtos administracinės institucijos veiklos sritį. Kitaip sakant, tokio klausimo sprendimas

neįeina į administracinės institucijos kompetenciją.

2. procedūrinė ultra vires (procedural ultra vires). Kalbama apie tam tikrą procedūrinę, kitaip sakant,

veiksmo klaidą. Paprastai įstatymas numato, kokiu būdu vienas ar kitas valstybinio valdymo institucijos

sprendimas turi būti priimamas (pvz. viešas svarstymas, išklausymas subjektų nuomonių, kurių teises ir

pareigas paveiks administracijos sprendimas ir pan.)

3. piktnaudžiavimas įgaliojimais (abuse of power) 21. Kalbama apie dar sudėtingesnę situaciją, kuomet

nėra pažeidžiamos procedūros, taip pat konkretus sprendžiamas klausimas įeina į valstybinio valdymo

institucijos veiklos sritį, tačiau administracija vis tiek gali piktnaudžiauti įgaliojimais. Kitaip sakant,

administracijos tarnautojas veikia savo kompetencijos ribose ir laikosi nustatytų procedūrų, tačiau priima

nepagrįstą, neteisingą sprendimą. Taip gali atsitikti dėl to, kad pareigūnas nesugebėjo įvertinti konkrečiam

atvejui svarbių aplinkybių, arba jis vadovavosi savanaudiškais motyvais, elgėsi nesąžiningai, piktavališkai ir

t.t., ir pan.

Precedentinės teisės sistemoje teismai išvystė ir išplėtojo principų sistemą, kurie yra tarsi kriterijai,

nurodantys kaip derėtų naudotis diskrecijos teise bei leidžiantys nustatyti, ar buvo piktnaudžiaujama

įgaliojimais konkrečiu atveju. Svarbiausi yra protingumo ir logiškumo principai. Teismas jais remiasi ir

mėgina atsakyti į tokius klausimus:

1) ar tokį sprendimą priimtų protingas, racionaliai mąstantis žmogus?

2) ar sprendimas priimtas pagrįstai, t.y. atsižvelgus ir tinkamai įvertinus svarbias aplinkybes?

19 Unger N. Law in Modern Society, New York, 1976, 56 p.20 Romeris M. Konstitucinės ir teismo teisės pasieniuose. Vilnius: “Pozicija”, 1994, P.2121 Stott D., Felix A. Principles of Administrative Law, London: Cavendish Publishing Limited, 1997, P. 81-118.

38

Siekiant tinkamai naudotis diskrecijos teise, pirmiausia tenka išsiaiškinti, ar Parlamentas įstatymu

suteikė valstybinio valdymo institucijoms diskreciją. Be to, svarbu išsiaiškinti ir intenciją, kitaip sakant, kokiam

tikslui siekti administracinė diskrecija suteikiama. Taigi tokiu atveju tenka teleologiškai interpretuoti įstatymą.

Daroma prielaida, jog įstatymų leidėjas teisės akte įtvirtindamas valstybinio valdymo institucijų diskreciją,

neturi ketinimo įtvirtinti, įteisinti piktnaudžiavimo suteiktais įgaliojimais. Paprastai tie įgaliojimai suteikiami

svarbiems valstybei uždaviniams įgyvendinti.


1. Įvardinkite ir pakomentuokite “Ultra vires” doktrinos rūšis;

4. Valstybinio valdymo srities teisės aktų laikymosi priežiūros ir kontrolės įgyvendinimo

procesas

4.1. Teisėtumo užtikrinimo valstybinio valdymo srityje bendroji charakteristika

Viena iš pagrindinių valstybinio valdymo įgyvendinimo sąlygų yra teisėtumo užtikrinimas. Viešojo

administravimo institucijų (pareigūnų) veikla vadinama poįstatymine arba įstatymų lydimąja. Tai reiškia, kad

valstybinio valdymo institucijos (pareigūnai) pačios laikytųsi Konstitucijos ir įstatymų bei juose įtvirtintų

reikalavimų priimant valdymo sprendimus, kontroliuojant jų vykdymą bei tuo pačiu reikalautų iš kitų asmenų

tinkamo jų laikymosi. Kaip teigia žymus tarpukario Lietuvos profesorius P. Leonas “Valdymo teisėtumas yra

tokia valstybės tvarka, kurioje valstybės valdžios veiksmai yra įstatymų, ne savivalės tvarkomi”22. Teisėtumas

yra demokratijos sudedamasis elementas ir visuomenės civilizacijos požymis. Teisėtumo principas išreiškia

humanišką viešpataujančios pasaulėžiūros turinį, visuomenės sistemos prigimtį, jos nuostatą apsaugoti asmens

teises, pašalinti savivalę.

Teisėtumo užtikrinimas valstybinio valdymo srityje reiškia:

1) užkirsti kelią bet kokiems įstatymuose ir kituose teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų pažeidimams

(valstybinio valdymo institucijos (pareigūnai) neturi pažeisti įstatymų ir kitų teisės aktų normų, kuriomis jos

vadovaujasi savo kasdieninėje vykdomojo ir tvarkomojo pobūdžio veikloje;

2) laiku ir operatyviai pašalinti priežastis ir sąlygas, kurios sukelia įstatymų ir kitų teisės aktų

teisėtumo pažeidimus;

3) atstatyti teisėtą padėtį, piliečių ir organizacijų teises, laisves ir teisėtus interesus, buvusius iki

teisėtumo pažeidimo padarymo;

4) kaltiems asmenims už teisėtumo pažeidimo padarymą taikyti teisinės atsakomybės priemones

(asmenims, kurie padarė įstatymų ir kitų teisės aktų normų pažeidimus, būtina sudaryti atsakomybės

neišvengiamumo sąlygas);

5) auklėti valstybinio valdymo institucijas (pareigūnus), piliečius, įmones, įstaigas ir organizacijas bei

jų darbuotojus, kad jie griežtai laikytųsi Konstitucijoje, įstatymuose bei kituose teisės aktuose įtvirtintų

reikalavimų.

22 Leonas. P. Teisės enciklopedija. Kaunas. 1931. P. 88.39

Teisėtumo užtikrinimas valstybinio valdymo srityje – tai valstybinio valdymo institucijų, pareigūnų,

piliečių ir organizacijų veiksmai, naudojami metodai, priemonės ir kiti poveikio būdai, nukreipti į teisėtumo

pažeidimų prevenciją, jų atskleidimą ir šalinimą bei teisinės atsakomybės priemonių taikymą kaltiems

asmenims.


1. Paaiškinkite ką reiškia teisėtumo užtikrinimas valstybinio valdymo srityje;

4.2. Teisėtumas valstybiniame valdyme kaip visuotinai siekiama vertybė

Teisėtumą valstybiniame valdyme visų pirma charakterizuoja bendras įstatymų privalomumas visiems be

išimties piliečiams, įstaigoms, organizacijoms, pareigūnams. Niekam nesuteikta privilegija nevykdyti įstatymo,

apeiti jį. Įstatymai turi būti vienodai suprantami ir taikomi visoje valstybės teritorijoje. Nė vienas teisės aktas ar

veiksmas, skirtas jų realizavimui, negali prieštarauti įstatymui. Įstatymas yra aukščiausia teisėtumo apraiška.

Tai ypač aktualu vykdomosios valdžios institucijoms, kurių misija – įgyvendinti įstatymus, todėl jos turi reikšti

iniciatyvą, privalo greitai išleisti poįstatyminius aktus, detalizuojančius įstatymo nuostatas. Įstatymo leidėjas,

nustatydamas tam tikrą teisės normos taikymo erdvę, vykdomosios valdžios institucijoms siūlo kelis sprendimo

variantus, kurie būtinai turi būti įgyvendinami įstatymo ribose ir remiantis nustatyta teisės norma. Valstybės

pareigūnų veikla nesuderinama su teisėtumo ir tikslingumo priešpastatymu, taip pat nepakenčia formalizmo,

nenuoširdaus požiūrio į piliečius. Įstatymas reguliuoja sudėtingus ir įvairius santykius tarp žmonių ir

valstybinės valdžios institucijų, todėl reikia meniško jo taikymo.

Teisėtumas turi nepertraukiamą ryšį su teisine piliečių kultūra. Tas ryšys pasireiškia tuo, kad, viena

vertus, teisėtumo įtvirtinimas reiškia gyventojų kultūros lygio augimą, o antra vertus, pats kultūros lygis rodo

teisėtumo saugojimą ir laikymąsi. Teisėtumas valstybiniame valdyme triumfuoja tuo atveju, jei jo pažeidimas

sukelia atsakomybės neišvengiamumą ar kitokią valstybės reakciją dėl neteisėto elgesio.

Akivaizdu, kad teisinėje valstybėje turi būti gera įstatyminė bazė. Paskutiniais metais Lietuvoje normų

kūrimo procese pradeda vyrauti poįstatyminiai aktai, kurie papildo ar patikslina įstatymus. Tai neretai sukelia

grėsmę pažeisti teisėtumą. Valstybinio valdymo institucijoms patikėtas įstatymų ir kitų norminių aktų

vykdymas ir taikymas. Teisės teoretikų teigimu, “Didžiausias blogis teisinėje valstybėje yra vykdomosios

valdžios institucijų pareigūnų neveiklumas, pasyvumas ir tiesioginiai įstatymų ir poįstatyminių aktų

pažeidimai”23. Valstybės valdymo institucijos turi siekti ne tik tikslaus, bet ir vienodo įstatymų, poįstatyminių

aktų vykdymo visoje valstybės teritorijoje, o ypač valstybės valdymo institucijų veiklos efektyvumas priklauso

nuo sąmoningo visų piliečių paklusimo tvarkai ir taisyklėms. Stiprinant teisėtumą ir tvarką valstybiniame

valdyme, tobulinama pati valstybės valdymo institucijų sistema, vyksta tikslesnis jų teisinio statuso

reglamentavimas, valstybės tarnautojų pareigų bei asmeninės atsakomybės ribų nustatymas, priimami teisės

aktai, nustatantys piliečių pažeistų teisių ir teisėtų interesų atkūrimo tvarką.

23 Административное право. Под ред. Ю. Козлова и М. Попова. Москва: Юристъ, 1999. P.432.40


1. Paaiškinkite, kodėl būtina siekti teisėtumo užtikrinimo valstybinio valdymo srityje;

4.3. Teisėtumo užtikrinimo valstybinio valdymo srityje būdai

Teisėtumas užtikrinamas tam tikromis teisiškai išreikštomis ir suformuluotomis garantijomis,

turinčiomis organizacinę – teisinę formą. Teisėtumo užtikrinimo garantijos gali būti: a) socialinės - ekonominės

(valstybės ekonominiai rodikliai, laisva rinka, laisvas kapitalo judėjimas, valstybės ištekliai ir pan.); b) politinės

(teisinės valstybės kūrimas, demokratinės visuomenės vystymas, žodžio ir spaudos laisvė, aiškus valdžios

padalijimas ir pan.); c) teisinės (teisingumo įgyvendinimo lygis, teisėtvarkos būklė valstybėje, įstatymų ir

teisėkūros kokybė ir pan.); organizacinės (vykdomosios valdžios subjektų sistema ir aiškus kompetencijos

paskirstymas, valstybės tarnautojų išsilavinimo lygis, viešojo administravimo subjektų ryšiai su visuomene ir

t.t.).

Teisėtumo užtikrinimo garantijos realizuojamos valstybės nustatyta ir įtvirtinta įvairių įstaigų ir

organizacijų sistema, t.y. tomis institucijomis, kurioms suteikta teisė kiekvieną dieną prižiūrėti ir kontroliuoti

įstatymuose ir kituose teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų vykdymą (valstybinės inspekcijos, valstybinės

tarnybos ir pan.). Vienoms viešojo administravimo institucijoms (pareigūnams) teisėtumo užtikrinimas yra

viena iš daugelio valdymo funkcijų konkrečioje viešojo administravimo šakoje (transporto, pramonės,

ekonomikos ir pan.). Tokių institucijų teisėtumo užtikrinimo veikla nėra tiesiogiai susijusi su visu teisėtumo

institutu. Kitoms viešojo administravimo institucijoms (pareigūnams) teisėtumo užtikrinimas yra pagrindinė

valdymo funkcija, nes joms suteikti valdingo pobūdžio įgalinimai kontroliuoti bei prižiūrėti atitinkamų teisės

aktų ir juose įtvirtintų reikalavimų vykdymą (pvz., teismai, prokuratūra, policija, valstybinės inspekcijos,

valstybės kontrolė ir pan.).

Apibendrinant galima teigti, kad teisėtumas valstybinio valdymo srityje užtikrinamas tokiais

organizaciniais – teisiniais teisėtumo užtikrinimo būdais:

1) kontrole;

2) priežiūra;

3) teismo kontroline veikla;

4) nagrinėjant asmenų prašymus, pasiūlymus, pareiškimus ir skundus (administracine procedūra).


1. Įvardinkite ir pakomentuokite teisėtumo užtikrinimo valstybinio valdymo srityje būdus;

2. Paaiškinkite, kokios gali būti teisėtumo užtikrinimo valstybinio valdymo srityje garantijos;

5. Administracinė kontrolė

5.1. Administracinės (vidinės) kontrolės samprata ir esmė

41

Kontrolė – tai funkcionuojančio objekto proceso stebėjimo ir tikrinimo sistema, turinti tikslą pašalinti

nukrypimus nuo nustatytų tikslų. Kontrolei būdingas požymis, kad tarp kontroliuojančio subjekto (valstybės

pareigūno) ir kontroliuojamojo objekto dažnai egzistuoja pavaldumo santykiai. Kontroliuojantysis turi teisę

įsikišti į administracinę kontroliuojamojo veiklą, nes kontrolės objektas ne tik kontroliuojamojo veiklos

teisėtumas bet ir tikslingumas. Kontroliuojančiajam dažnai suteikta teisė panaikinti kontroliuojamojo

sprendimą. Tam tikrais atvejais kontrolės institucijos turi teisę panaudoti poveikio priemones už padarytus

pažeidimus.

Kontrolės principai: teisėtumas, objektyvumas, nepriklausomumas, vieningumas, ekonomiškumas,

valstybinės, komercinės ir kt. įstatymo saugomos paslapties išsaugojimas yra įtvirtinti Lietuvos

Respublikos Konstitucijoje ir kituose įstatymuose. Pagrindiniai kontrolės tikslai – užtikrinti vykdomosios

valdžios institucijų ir jų pareigūnų įstatymų laikymąsi, tikslingą ir ekonomišką lėšų naudojimą, palaikyti

stabilią tvarką valstybėje.

Administracinė kontrolė valstybinio valdymo srityje, tai kontrolė, vykdoma aktyvios administracijos organų ir

pareigūnų visos vykdomosios valdžios sistemos viduje. Jos objektu gali būti bet kurie valdymo veiksmai ir

sprendimai, atliekami ir priimami administracijos. Į šios kontrolės sferą patenka ne tik priimti ir galiojantys

administraciniai aktai, bet ir aktai, esantys rengimo ir priėmimo procese. Ji gali paliesti bet kokias

administracinės veiklos spragas, klaidas ir trūkumus, sąlygotus tiek administracinių aktų teisėtumo, tiek

tikslingumo aspektų.

Administracinė kontrolė susijusi su svarbiausiomis vykdomosios valdžios veiklos sritimis ir

įgyvendinama šiomis pagrindinėmis kryptimis24 :

1. Finansinių, materialinių ir darbo išteklių efektyvaus panaudojimo, administracinio aparato veiklos

efektyvumo ir ekonomiškumo kontrolė;

2. Sąžiningo tarnybinių pareigų vykdymo kontrolė;

3. Valdymo aparato komplektavimo bei tarnautojų profesionalumo kėlimo kontrolė;

4. Administracijos veiklos, jos metodų ir formų atitikimo teisės ir etikos normoms (kai kuriose šalyse ir

religinėms normoms), kontrolė;

5. Žmogaus teisių ir teisėtų interesų užtikrinimo administracinių-teisinių ginčų sprendimo procese.

Visos šios administracinės kontrolės kryptys būdingos atskiriems kontroliuojantiems subjektams

( aktyvios administracijos organams), tiesa, nevienoda apimtimi, kadangi ji priklauso nuo vienos ar kitos

kontrolės rūšies paskirties. Užsienio šalyse “aktyvios administracijos” terminu įvardijamos administracinės

institucijos ir pareigūnai, įgyvendinantys vykdomąją-tvarkomąją veiklą. Ji skiriasi nuo specializuotų institucijų

taip vadinamosios “pasyvios” arba “jurisdikcinės administracijos”, kurios uždavinys yra administracinių-

teisinių konfliktų sprendimas).

Užsienio šalių teisės doktrinoje paprastai išskiriamos keturios pagrindinės administracinės kontrolės rūšys

: hierarchinė (instancinė) aukštesnių institucijų kontrolė; decentralizuotų institucijų veiklos kontrolė;

24 Зеленцов А. Б. Контроль за деятельностью исполнительной власти в зарубежных странах . Учебное пособие. Москва 2002, P. 321-384.

42

specializuotų kontrolės institucijų veikla; administracinis apskundimas. Kai kuriose šalyse, pvz. Prancūzijoje,

Japonijoje, administracinei kontrolei priskiriamas atskiros konfliktų sureguliavimo ar šalių sutaikinimo

procedūros, įgyvendinamos tarpininkų arba taikintojų.


1. Kokius žinote kontrolės principus?

2. Paaiškinkite, kaip suprantate administracinės kontrolės sąvoką?

3. Kokiomis pagrindinėmis kryptimis įgyvendinama administracinė kontrolė?

5.2. Administracinės kontrolės rūšys

Hierarchinė kontrolė, vykdoma aukštesnių pagal hierarchiją institucijų, gali būti nukreipta į

administracijos veiksmų teisėtumą ir tikslingumą, jų būtinumą, efektyvumą ir sąžiningumą. Šios kontrolės

procese aukštesnioji institucija turi teisę pakeisti arba panaikinti neteisėtus arba netikslingus kontroliuojamos

institucijos sprendimus. Hierarchinė kontrolė turi keletą atšakų :

1. Ji gali būti vykdoma tarnybinės kontrolės pavidalu, t. y. aukštesnių pagal rangą pareigūnų kontrole

pavaldžių pareigūnų veiksmų atžvilgiu. Ši kontrolė yra einamojo pobūdžio ir pasireiškia sisteminių,

periodiškų arba vienkartinių patikrinimų pavidalu.

2. Aukštesnių institucijų kontrolė vykdoma žemesnių institucijų atžvilgiu. Ši kontrolė gali būti žinybinio arba

“viršžinybinio, antžinybinio” pobūdžio. Žinybinę pavaldžių institucijų kontrolę vykdo šakinės

vykdomosios valdžios institucijos tais klausimais, kurie yra jų žinioje. Viršžinybinę kontrolę vykdo

institucijos, pagal hierarchiją esančios aukščiau santykyje su ministerijomis ir žinybomis. Ji gali būti

bendra ir speciali. Bendros kontrolės įgaliojimus turi bendrosios kompetencijos vykdomosios valdžios

institucijos (prezidentas, vyriausybė ir pan.). Bendroji kontrolė liečia visų ministerijų ir žinybų, taip pat jų

teritorinių padalinių veiklą. Ji gali būti vykdoma bet kuriais klausimais, įeinančiais į jų kompetenciją.

Specialioji kontrolė nukreipta į konkrečias ministerijų ir žinybų veiklos sritis. Paprastai ji vykdoma

subjektų, veikiančių prie vykdomosios valdžios struktūros (prezidento, premjero ir pan.).

Decentralizuotų institucijų veiklos kontrolė yra ypatinga administracinės kontrolės rūšis. Šioms

institucijoms priskiriamos juridinio asmens statusą turinčios vietinės-teritorinės institucijos, valstybinės

organizacijos, pasižyminčios juridiniu ir finansiniu savarankiškumu. Daugelyje šalių šių institucijų kontrolė

vadinama “Globa”. Skirtingai nuo hierarchinės kontrolės, globa vykdoma ne aukštesnės pagal hierarchiją

institucijos, o įgalioto valstybinio kontrolieriaus vykdoma decentralizuotos institucijos, pavaldžios aukštesnei

institucijai, tačiau autonomiškos, kontrolė. Iš to išplaukia, kad globa vykdoma išimties tvarka ir esant

apibrėžtoms sąlygoms : jos tikslai, sritis ir forma turi būti apibrėžta įstatymu. Lietuvos atveju pavyzdys gali

būti LR savivaldybių administracinės priežiūros įstatymas ir vyriausybės atstovo institutas.

43

Specializuotų kontrolės institucijų veikla. Atskirose šalyse kuriamos atskiros, specializuotos kontrolės

institucijos, atliekančios inspekcinius patikrinimus ir konkrečios srities priežiūrą. Jos disponuoja pakankamai

plačiais įgaliojimais, leidžiančiais atlikti patikrinimus ir tyrimą. Tačiau jų kompetencija patenka tik į

atitinkamos ministerijos ar žinybos veikimo sritį (Pvz. Valstybinė lošimų priežiūros komisija, valstybės

kontrolė ir pan.). Žr.LR Konstitucijos 134 str., LR Azartinių lošimų įstatymo 26 str.

Administracinis apskundimas kaip administracinės kontrolės rūšis atsiranda ryšium su konfliktinėmis

situacijomis. Galima sakyti, kad tai yra taisyklės, reglamentuojančios asmenų kreipimąsi būtent tais atvejais,

kai kyla konfliktas su administracija. Tai yra kontrolės procesas, inicijuojamas privataus asmens. Įdomumo

dėlei galima pastebėti, jog kai kuriose užsienio šalyse šis procesas nesiejamas išimtinai su administraciniu

skundu, o jo pradėjimo pagrindu gali būti prašymas, pareiškimas, administracinis ieškinys, pvz. Prancūzijoje,

Italijoje, Ispanijoje, Portugalijoje. Žr. LR Konstitucijos 33 str. 2 d.; LR Peticijų įstatymo 2 str.


1. Įvardinkite ir pakomentuokite kuo daugiau administracinės kontrolės rūšių;

2. Kokias žinote specializuotas kontrolės institucijas Lietuvoje?

3. Paaiškinkite ką reiškia decentralizuotų institucijų veiklos kontrolė.

6. Politinė vykdomosios valdžios kontrolė

6. 1.Politinės kontrolės esmė ir rūšys

Politinė administracinės veiklos kontrolė, tai kontrolė, įgyvendinama institucijų arba pareigūnų, tiesiogiai

ar netiesiogiai įkūnijančių suverenią valdžią ir politinę tautos valią, arba organizacijų ir įstaigų, išreiškiančių

atskirų gyventojų grupių korporatyvinius interesus. Ši kontrolė paprastai apsiriboja kritine administracijos

veiklos analize bei trūkumų įvertinimu ir tiesiogiai nėra susijusi su neteisėtų administracijos aktų taisymu.

Politinės kontrolės subjektai negali pakeisti arba atšaukti nė vieno viešosios administracijos akto. Politinės

kontrolės organizacinė struktūra ir jos vykdymo ypatumai konkrečioje šalyje priklauso nuo daugelio faktorių, iš

kurių svarbiausi valstybės forma, teisinės ir kultūrinės tradicijos, valstybinio valdymo atvirumo visuomenei

lygis ir pan. Galima išskirti keletą pagrindinių politinės kontrolės formų :

1. Parlamento ir vietos savivaldos atstovaujamųjų organų vykdoma kontrolė;

2. Tautos vykdoma kontrolė;

3. Politinių partijų (valdančiųjų bei opozicinių) bei visuomeninių organizacijų vykdoma kontrolė;

4. Žiniasklaidos ir visuomenės nuomonės vykdoma kontrolė.

Politinės kontrolės mechanizmo centrinis sraigtas, be jokios abejonės, yra parlamentas, turintis galimybes

kontroliuoti administracijos veiklą remdamasis konstituciniame lygmenyje įtvirtintais savo įgaliojimais bei

būdais.


1. Paaiškinkite politinės vykdomosios valdžios kontrolės esmę;

2. Kokias žinote politinės vykdomosis valdžios kontrolės formas?

44

6.2. Parlamentinės kontrolės, kaip politinės kontrolės rūšies, formos

Svarbiausios parlamentinės kontrolės priemonės (formos) :

1. Klausimo dėl pasitikėjimo Vyriausybe iškėlimas, kad pritarti arba nepritarti jos politiniam kursui arba

konkrečiai akcijai, įvertinti vyriausybę ir jos narius ryšium su kokia nors problema. Konstitucijoje paprastai

numatomas minimalus deputatų skaičius, galintis pateikti rezoliucijos dėl nepasitikėjimo votumo projektą

(pvz. Japonijoje 50); LR Konstitucijos 65 str., 101 str.

2. Paklausimas, išreiškiantis deputato kreipimąsi į vykdomosios valdžios institucija ar pareigūnus

reikalaujant, kad jie pateiktų informaciją ar paaiškinimus jų veiklos klausimais, įpareigojantis šiuos asmenis

ar institucijas pateikti atsakymą per sustatytą terminą; LR Konstitucijos 61 str., LR Seimo statuto 213 str.,

215 str.

3. Interpeliacija – ypatinga užklausimo forma, išreiškianti vieno ar kelių parlamento narių reikalavimą

vyriausybės nariams ar premjerui ryšium su jų vadovaujamos žinybos veiksmais arba su bendros politikos

klausimais; LR Konstitucijos 61 str., LR Seimo Statuto 219 str. 1 d.

4. Klausimas ministrui – tai parlamento nario kreipimasis į ministrą reikalaujant pateikti kokį nors

paaiškinimą konkrečiu reikalu (klausimu). (ji nesukelia pasekmių kaip interpeliacija, tik nukreipta

išsiaiškinimui situacijos);

5. Klausimų valanda – tai kontrolės būdas, kai vyriausybės nariai tiesiogiai atsakinėja parlamentui į žodinius

klausimus. LR Seimo Statuto 208 str. 1 d.

6. Teisė pareikalauti dalyvauti parlamento posėdžiuose. Pvz. Vokietijoje parlamentas ir jo komitetai turi teisę

pareikalauti bet kurio vyriausybės nario dalyvavimo posėdžiuose.

7. Parlamento teisė tvirtinti biudžetą ir kontroliuoti jo vykdymą (biudžeto prerogatyva). LR Seimo Statuto

224 str., 225 str.

8. Pastoviųjų parlamento komisijų (komitetų) vykdoma ministerijų ir kitų žinybų veiklos kontrolė. Šios

komisijos kuriamos įvairiems klausimams ir jų veikla labai įvairi. Daugelyje valstybių nuolatinės komisijos

turi teisę iškviesti ministrus į savo posėdžius, kad gauti paaiškinimus, atsakymus į klausimus, taip pat turi

teisę išsakyti jam savo pastebėjimus. LR Seimo Satuto 56 str.;

9. Laikinos parlamento tyrimo ir kontrolės komisijos sudaromos konkrečių klausimų išaiškinimui bei

ištyrimui.LR Seimo Statuto 125 str. 3 d.


1. Įvardinkite ir apibūdinkite kuo daugiau Jums žinomų parlamentinės kontrolės formų;

6.3. Tautos, politinių partijų bei nevyriausybinių organizacijų, žiniasklaidos vykdoma kontrolė.

Visuomenės nuomonė kaip politinės kontrolės forma.

Akcentuotina, kad tauta taip pat gali vykdyti tiesioginę vykdomosios valdžios kontrolę. Tai daroma per

rinkimus, kada tauta įvertina veiklos efektyvumą ir jų lūkesčių įgyvendinimą. Ypatingai tai pasireiškia vietos

45

savivaldos rinkimuose. Daugelyje valstybių tiesiogiai renkami ne tik atstovaujamieji organai, bet ir valdininkai,

kaip pvz. JAV valstijų gubernatoriai ir pan.

Politinės partijos bei nevyriausybinės organizacijos vykdomosios valdžios kontrolės procese taip pat vaidina

konkretų vaidmenį, naudodamos savo specifines poveikio vyriausybės politikai ir administracijos veiklai

priemones. Demokratinėse valstybėse partijos gali daryti poveikį per dalyvavimą priimant valdymo

sprendimus, demonstracijų, mitingų organizavimą, per savo atstovus parlamente, profsąjungos – per streikus,

per savo organizacines struktūras (tose šalyse, kur valstybės tarnautojų dalyvavimas profsąjungose

neuždraustas) ir daugeliu kitų formų bei būdų. (gydytojų streikas, žemdirbių streikas).

Žiniasklaidos priemonės dalyvauja vykdomosios valdžios kontrolės procese iškeldamos, surinkdamos,

apdorodamos ir pateikdamos duomenis apie jos veiklos trūkumus, biurokratizmo, savivalės, korupcijos

apraiškas ir pan. Jos stipriai įtakoja visuomenės nuomonę, todėl galima sakyti savo rankose turi stiprų ginklą.

Ne veltui tai vadinamoji ketvirtoji valdžia.

Visuomenės nuomonė kaip politinės kontrolės forma išreiškia žmonių požiūrį į konkrečius valstybinio valdymo

klausimus. Ji gali formuotis stichiškai arba masinės informacijos priemonių įtakoje. Tai vertinamieji dalykai,

pasireiškiantys arba vyriausybės palaikymu, arba protestais. Visuomenės nuomonė gali ženkliai įtakoti tam

tikrų valdymo sprendimų priėmimą.


1. Paaiškinkite kaip tauta ir žiniasklaida vykdo vykdomosios valdžios teisėtumo kontrolę;

2. Pasvarstykite, kaip visuomenės nuomonė įtakoja valstybinio valdymo srities teisėtumą

šiandieninėje Lietuvos praktikoje.

7. Administracinė procedūra kaip bendrojo valstybinio valdymo įgyvendinimo proceso sudedamasis

elementas. Administracinės procedūros teisinis reglamentavimas pakal LR Viešojo administravimo

įstatymą

46

ADMINISTRACINĖS PROCEDŪROS DALYVIAI

PAGRINDAS PRADĖTI ADMINISTRACINĘ PROCEDŪRĄ

ADMINISTRACINĖ PROCEDŪRAVAS atliekami privalomi veiksmai nagrinėjant asmens skundą ar pranešimą apie VAS veiksmais, neveikimu ar

administraciniais sprendimais galimai padarytą asmens, nurodyto skunde ar pranešime, teisių ir teisėtų interesų pažeidimą ir priimant dėl to administracinės procedūros sprendimą.

asmuo, padavęs skundą, arba asmuo, dėl kurio galimai pažeistų viešojo administravimo subjekto (toliau tekste VAS) veiksmais, neveikimu ar administraciniais sprendimais teisių ir teisėtų interesų yra gautas pranešimas

VAS, kuris dėl skundo ar gauto pranešimo pradėjo administracinę procedūrą.

asmens skundas valstybės politiko, pareigūno ar valstybės tarnautojo pranešimas

kito asmens pranešimas

ADMINISTRACINĘ PROCEDŪRĄ PRADEDA per 3 darbo dienas nuo dokumento nurodančio pagrindą gavimo dienos.

VAS vadovo įgaliotas pareigūnas ar valstybės tarnautojas rašytiniu pavedimu (įsakymu, potvarkiu, rezoliucija)

VAS vadovas

SKUNDO PRIĖMIMAS IR NAGRINĖJIMAS

VAS privalo priimti skundus ir juos nagrinėti pagal įgaliojimus. Skundo priėmimo faktas patvirtinamas tam tikru dokumentu,. Skundo priėmimo faktą patvirtinantis dokumentas asmeniui įteikiamas arba siunčiamas paštu ar elektroniniu paštu.

Skundai, pateikti elektroniniu paštu, turi būti pasirašyti elektroniniu parašu. Atsakymai į šiuos skundus pateikiami asmeniui elektroniniu paštu, o asmenų pageidavimu – siunčiami paštu skunde nurodytu adresu arba įteikiami asmeniškai. Atsakymas, siunčiamas elektroniniu paštu, turi būti pasirašytas viešojo administravimo subjekto vadovo arba jo įgalioto pareigūno ar valstybės tarnautojo saugiu elektroniniu parašu.

Skundai, kuriuose nenurodytas asmens vardas, pavardė ar pavadinimas, adresas arba asmens nepasirašyti, viešojo administravimo subjekto vadovo arba jo įgalioto pareigūno ar valstybės tarnautojo sprendimu gali būti

Draudžiama persiųsti skundą nagrinėti VAS, jo administra-cijos padaliniui arba perduoti nagrinėti pareigūnui, valstybės tarnautojui ar darbuotojui, kurių veiksmai yra skundžiami.

Jeigu VAS neturi įgaliojimų priimti administracinės procedūros sprendimą dėl skunde išdėstyto klausimo, jis ne vėliau kaip per 5 darbo dienas perduoda skundą VAS, kuris turi reikiamus įgaliojimus, ir apie tai praneša asmeniui. Jeigu paaiškėja, kad, pradėjus administracinę procedūrą, skundą tuo pačiu klausimu pradėjo nagrinėti ir teismas, administracinė procedūra sustabdoma, kol teismas išnagrinės skundą, ir apie tai pranešama asmeniui.

47

Skundas nenagrinėjamas, jei teismas ar tas pats VAS jau yra priėmęs administracinės procedūros sprendimą tuo pačiu klausimu ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti sprendimą, taip pat jeigu nuo skunde nurodytų pažeidimų padarymo iki skundo padavimo yra praėję daugiau kaip 1m. Apie sprendimą nenagrinėti skundo pranešama asmeniui ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo skundo gavimo dienos.

Dėl skundo, adresuoto keliems VAS ir priklausančio kelių VAS kompetencijai, administracinę procedūrą pradeda ir skundo nagrinėjimą organizuoja pirmasis skunde nurodytas VAS. Kiti administracinėje procedūroje dalyvaujantys VAS privalo per 10 darbo dienų nuo skundo gavimo dienos pateikti pagal kompetenciją savo pasiūlymus dėl skundo sprendimo administracinę procedūrą pradėjusiam VAS.

VAS vadovas pareigūnų, valstybės tarnautojų ar darbuotojų, dalyvaujančių administracinėje procedūroje, atostogų, komandiruočių, seminarų metu ir kitais atvejais paveda dalyvauti administracinėje procedūroje kitiems pareigūnams, valstybės tarnautojams ar darbuotojams, turintiems ne mažesnius įgaliojimus.

PAREIGŪNO, VALSTYBĖS TARNAUTOJO AR DARBUOTOJO NUŠALINIMAS

Pareigūnas, valstybės tarnautojas ar darbuotojas nusišalina pats arba turi būti nušalintas nuo dalyvavimo administracinėje procedūroje, jeigu:1) pareigūnas, valstybės tarnautojas ar darbuotojas yra asmens, dėl kurio pradėta administracinė procedūra, artimasis giminaitis (kaip tai apibrėžta Civiliniame kodekse), svainis ar sugyventinis, įstatymų nustatyta tvarka įregistravęs partnerystę;2) tarp pareigūno, valstybės tarnautojo ar darbuotojo ir asmens, dėl kurio pradėta administracinė procedūra, yra pavaldumo santykiai;3) pareigūno, valstybės tarnautojo ar darbuotojo nešališkumu pagrįstai abejojama dėl kokių nors kitų priežasčių, galinčių sukelti viešųjų ir privačių interesų konfliktą.Sprendimą dėl pareigūno, valstybės tarnautojo ar darbuotojo nušalinimo nuo dalyvavimo administracinėje procedūroje priima VAS vadovas. Sprendimą VAS vadovo nusišalinimo nuo dalyvavimo administracinėje procedūroje priima jis pats arba jį į pareigas paskyręs viešojo administravimo subjekto vadovas, arba kolegialaus VAS vadovas.

ADMINISTRACINĖS PROCEDŪROS SUSTABDYMAS

Jeigu administracinės procedūros sprendimas gali pakeisti administracinėje procedūroje nedalyvaujančių asmenų teisinį statusą, administracinė procedūra sustabdoma ir šiems asmenims raštu pranešama apie teisę dalyvauti šioje procedūroje, o asmeniui, dėl kurio pradėta administracinė procedūra, – apie administracinės procedūros sustabdymo pagrindą.

Administracinė procedūra tęsiama, kai šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys pareiškia norą dalyvauti procedūroje arba raštu atsisako joje dalyvauti, arba jeigu per 10 darbo dienų nuo rašto apie administracinės procedūros sustabdymą išsiuntimo dienos negautas iš jų atsakymas dėl pasiūlymo dalyvauti administracinėje procedūroje.

APKLAUSAPrieš priimant administracinės procedūros sprendimą, asmuo, dėl kurio yra pradėta administracinė procedūra, taip pat kiti asmenys gali būti apklausiami siekiant išsiaiškinti ginčijamo klausimo esmę ir su juo susijusias aplinkybes. Administracinės procedūros sprendimas priimamas tik apklausus asmenį , dėl kurio galimai pažeistų teisių ir teisėtų interesų buvo gautas pranešimas ir dėl gauto pranešimo pradėta administracinė procedūra. Jeigu šis asmuo atsisako atvykti į apklausą arba yra kitos objektyvios priežastys, dėl kurių apklausti asmenį per administracinei procedūrai nustatytą laiką neįmanoma, administracinė procedūra nutraukiama.Administracinės procedūros sprendimas be apklausos priimamas , jeigu: 1) skundas patenkinamas iš karto ir administracinės procedūros sprendimas nepažeidžia kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų;2) pagal teisės aktų reikalavimus administracinės procedūros sprendimas turi būti priimtas nedelsiant.

48

TEIKIMAS PRIIMTI ADMINISTRACINĖS PROCEDŪROS SPRENDIMĄPareigūnas, valstybės tarnautojas ar darbuotojas, atlikęs administracinę procedūrą, surašo teikimą priimti administracinės procedūros sprendimą ir perduoda jį VAS vadovui.

ADMINISTRACINĖS PROCEDŪROS SPRENDIMO PRIĖMIMAS

KLAIDŲ IŠTAISYMO PROCEDŪRA ADMINISTRACINĖS PROCEDŪROS SPRENDIMO APSKUNDIMAS


1. Paaiškinkite, ką pagal viešojo administravimo įstatymą reiškia administracinė procedūra;2. Palyginkite teorinę teorinę procedūros sąvoką (proceso sinonimas) su viešojo administravimo

įstatyme įtvirtinta administracinės procedūros sąvoka;3. Paaikšinkite, kai pagal viešojo administravimo įstatymą vykdoma administracinė procedūra;

Administracinė procedūra baigiama administracinės procedūros sprendimo priėmimu. Asmeniui, dėl kurio pradėta administracinė procedūra, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas raštu pranešama apie priimtą administracinės procedūros sprendimą ir nurodoma sprendimo apskundimo tvarka

Sprendimas parengiamas 2 egzemplioriais, vienas iš jų įteikiamas ar išsiunčiamas asmeniui, kitas lieka VAS ir saugomas teisės aktų nustatyta tvarka.

Administracinė procedūra turi būti baigta ir administracinės procedūros sprendimas priimtas per 20 darbo dienųnuo jos pradžios.

Kai dėl objektyvių priežasčių per šį terminą administracinė procedūra negali būti baigta, administracinę procedūrą pradėjęs VAS gali ją pratęsti, bet ne ilgiau kaip 10 darbo dienų.

Administracinės procedūros sprendimą priėmęs VAS, gavęs asmens, dėl kurio buvo pradėta administracinė procedūra, ar kito suinteresuoto asmens motyvuotą pranešimą apie skaičiavimo, spausdinimo, faktinių duomenų neatitikimo ar kitas technines klaidas, imasi reikalingų priemonių klaidoms ištaisyti.

Jeigu klaida gali turėti esminės įtakos sprendimo vykdymui,VAS sustabdo sprendimo vykdymą iki klaidų ištaisymo

Asmeniui per 3 darbo dienas įteikiamas naujas arba pataisytas dokumentas

Asmuo turi teisę apskųsti sprendimą ginčų komisijaiSkundas administracinių ginčų komisijai turi būti paduotas ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo skundžiamo administracinio akto paskelbimo arba individualaus akto įteikimo ar pranešimo, arba per 2 mėnesius nuo dienos, kai baigiasi reikalavimo įvykdymo terminas. Paduotas skundas turi būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per 14d. nuo skundo gavimo.

Asmuo turi teisę apskųsti sprendimą administraciniam teismui. Skundas paduodamas per 1 mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per 2 mėnesius nuo dienos, kai baigiasi reikalavimo įvykdy-mo terminas. Praleidus terminą galima kreiptis dėl atnaujinimo įvykdžius atitinkamas sąlygas.

49

8. Teisės gauti informacija iš valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų įgyvendinimo procesas

8.1. Teisės gauti informaciją teisinės prielaidos

Saviraiškos laisvė, teisė į informaciją yra vienos iš pagrindinių žmogaus teisių. Ši teisė deklaruota 1789

m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje, reglamentuota ir 1948 m. JTO Visuotinėje žmogaus teisių

deklaracijoje, taip pat 1950 metais priimtoje Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos

konvencijoje. Ji įtvirtinta daugelio valstybių konstitucijose, tačiau kai kurios priėmusios ir atskirus ją

reglamentuojančius įstatymus.25

Lietuvoje pirmą kartą teisės į informaciją principą mėginta reglamentuoti Visuomenės

informavimo įstatyme (1996). Deja, šis įstatymas viešosios informacijos prieinamumą garantavo tik

žurnalistams, o kitai visuomenės daliai paliko tik deklaratyvų principą. Toks įstatymo netobulumas ir įsakmi

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio nuostata, kad pilietis turi teisę įstatymo nustatyta tvarka gauti

valstybės įstaigų turimą informaciją apie save, ir tai, kad laisvė gauti informaciją negali būti ribojama kitaip,

kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar

ginti konstitucinei santvarkai, paskatino parengti Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų

įstatymą. Svarbu paminėti, kad ir LR Konstitucinis Teismas 1996 m. gruodžio 19 d. nutarime 26 yra pažymėjęs,

jog įstatymų leidėjas tiesiogiai įpareigojamas įstatyme nustatyti, kokia tvarka valstybės įstaigos privalo suteikti

piliečiui apie jį turimas žinias.


1. Kokius žinote tarptautinius dokumentus, kuriuose įtvirtinta teisė į informaciją?

2. Įvardinkite ir pakomentuokite Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas, įtvirtinančias teisę

gauti informaciją

8.2. Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų teisinis reglamentavimas Lietuvoje

Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas priimtas 2000

sausio 11 d. ir įsigaliojo 2000 m. birželio 1 dieną. 2005 m. lapkričio 10 dieną priimtas Teisės gauti informaciją

iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo pakeitimo įstatymas27. Šis įstatymas detalizuoja LR Konstitucijos 5

25 Kai kuriose valstybėse teisė gauti informaciją iš valstybės administracijos įstaigų siekia XVIII amžių. Švedijoje 1766 m. priimtame Spaudos įstatyme yra nuostatų, nustatančių teisę į viešuosius dokumentus. Norvegijoje šios teisės pradžia galima laikyti 1845 metus, tačiau tik 1970 metais Norvegijos parlamentas priėmė specialų įstatymą, reglamentuojantį valstybės administracijos dokumentų prieinamumą. Jis suteikė teisę visuomenei susipažinti su oficialiais valstybės administracijos dokumentais. JAV 1966 metais priėmus Informacijos laisvės įstatymą federalinių valstybės institucijų dokumentai tapo prieinami visuomenei. Įstatymas nustato griežtas procedūras ir kriterijus, pagal kuriuos kai kurie dokumentai gali būti klasifikuojami ir neprieinami visuomenei. 1974 metais JAV priimtas ir privačios informacijos įstatymas, pagal kurį asmuo turi teisę gauti apie save informaciją, kuria disponuoja federalinė valdžia.Prancūzijoje 1978 metais priimtas specialus įstatymas, pagal kurį ne tik Prancūzijos pilietis, bet ir bet kuris kitas asmuo turi teisę susipažinti su „administracijos dokumentais“. Prancūzijos teisės doktrina teisė į informaciją kildina iš 1789 m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos straipsnių.26 1996 m. gruodžio 19 d Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo nutarimas dėl Lietuvos Respublikos valstybės paslapčių ir jų apsaugos įstatymo 5 ir 10 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, taip pat dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. kovo 6 d. nutarimų Nr. 309 ir Nr. 310 atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normoms. 27 Valstybės žinios, 2005 11 26, Nr. 139-5008.

50

ir 25 straipsnių nuostatas28, jame atsispindi ir Europos Sąjungos teisės nuostata, kad teisė susipažinti su

valstybės institucijų turimais dokumentais pripažįstama daugelyje valstybių narių kaip konstitucinis, arba

įstatymų leidybos, principas29. Teisė gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymas priskirtinas

prie viešosios teisės reguliavimo srities. Jį galėtume laikyti įstatymu, formuluojančiu bendruosius informacijos

gavimo principus ir priklausantį konstitucinės ir administracinės teisės reguliavimo sričiai.

Šiuo įstatymu užtikrinama asmenų teisė gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir

įstaigų30 (toliau – įstaigos), nustatoma šios teisės įgyvendinimo tvarka bei sudaromos palankios sąlygos

asmenims gauti valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų disponuojamą informaciją bei panaudoti ją tiek

komerciniams tiek nekomerciniams tikslams.

Įstatymo pirmajame straipsnyje nurodoma, kad Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių

institucijų ir įstaigų įstatymas užtikrina asmenims teisę gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų

ir įstaigų, nustato šios teisės įgyvendinimo tvarką, t. y. apibrėžia informacijos sąvoką, nustato kreipimosi dėl

informacijos gavimo tvarką, informacijos rengimą ir teikimą, apskundimo tvarką negavus ar gavus ne visą

informaciją. Taip pat įstatymas išskiria sritis, kuriose jis nėra taikomas – 1 str. 3 d.

Kitas svarbus įstatymas, reglamentuojantis teisę į informaciją, yra Visuomenės informavimo įstatymas31,

kuris yra suderintas su Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymu.32 Nors

kai kurie Visuomenės informavimo įstatymo straipsniai (6str.) deklaruoja asmenų (ne tik žurnalistų) teisę gauti

informaciją, tačiau informacijos gavimo požiūriu šio įstatymo tikslas – garantuoti teisę į informaciją

žurnalistams ir kitiems viešosios informacijos rengėjams ir platintojams. Taigi, žurnalisto (viešosios

informacijos rengėjo ir (ar) skleidėjo) teisė gauti informaciją reglamentuojama atskirai. Teisę gauti informaciją

reglamentuoja ir kiti įstatymai, pvz., Visuomenės informavimo, Valstybės ir tarnybos paslapčių, Asmens

duomenų teisinės apsaugos, Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo, Viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo

valstybės tarnyboje ir kt. Kai kuriais atvejais tam tikriems subjektams taikomi specialūs jų statusą apibrėžiantys

įstatymai, pvz., advokatų teisę gauti informaciją reglamentuoja Advokatūros įstatymas, seimo narių – Seimo

statutas ir pan.

Įstatymo 2 straipsnis įtvirtina valstybės ir savivaldybės įstaigų pareigą teikti informaciją. Ši

pareiga reikšminga ne tik teisės įgyvendinimo, bet ir viešojo administravimo viešumo ir skaidrumo požiūriu.

Šeštajame straipsnyje detalizuojama pareiga teikti informaciją, nurodant, kad įstaiga privalo turėti interneto

svetainę, kurioje teiktų informaciją apie savo funkcijas, struktūrą, informacijos teikimui skirtos informacijos

28 LR Konstitucijos 5 straipsnyje formuluojamas principas, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, 25 straipsnyje užtikrinama informacijos laisvė, kuri apima laisvę turėti įsitikinimus, juos reikšti, teisę ieškoti, gauti ir skleisti informaciją. 29 Constitutional Law of the European Union / by K. Lenaerts, P. Nuffel, R. Bray. Swet and Maxwell Limited, 1999 P. 539.30 Valstybės ir savivaldybių( )institucijos ir įstaigos – atstovaujamosios, valstybės vadovo, vykdomosios, teisminės valdžios institucijos, teisėsaugos institucijos ir įstaigos, auditą, kontrolę (priežiūrą) atliekančios institucijos ir įstaigos, kitos valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, kurios finansuojamos iš valstybės ar savivaldybių biudžetų bei valstybės pinigų fondų ir kurioms įstatymai suteikia viešojo administravimo įgaliojimus, taip pat įmonės ir įstaigos, teikiančios asmenims viešąsias paslaugas.31 Valstybės žinios, 2006 07 27, Nr. 82-3254.32 Pavyzdžiui, Visuomenės informavimo įstatymo 6 straipsnis numato, kad kiekvienas asmuo turi teisę gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, kitų biudžetinių įstaigų viešąją informaciją apie jų veiklą, oficialius jų dokumentus (kopijas), taip pat informaciją, kurią minėtos įstaigos turi apie jį patį; valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos privalo Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo bei kitų įstatymų nustatyta tvarka teikti viešąją informaciją. Taigi, vieno įstatymo įgyvendinimo tvarką nustato kitas įstatymas.

51

rodyklę, kitą teisės aktais nustatytą informaciją. Ši pateikta medžiaga ne tik supažindina asmenis su įstaigos

veikla, bet ir padeda susiorientuoti, kur reiktų kreiptis išsamesnes ar/ir konkrečios informacijos.

Informacijos33 sąvoka apima bet kurias žinias, faktus idėjas, požiūrius ir nuomones bet kuriuo klausimu,

faktų komentarus ir kita, taip pat reklamą, įvairias meno išraiškas; taigi informacija yra kiekvienas žinių

objektas34. Informacijos sąvoka Įstatyme negalėtų būti taikoma žmogaus prašymui informacijos, kurios įstaigoje

nėra, siekiant, kad ji būtų specialiai kuriama ar atliekama esamos informacijos mokslinė ar kitokia analizė.

Teisės į informaciją įgyvendinimui labai svarbus Įstatymo ketvirtasis skirsnis, kuris nustato

informacijos gavimo tvarką, t. y., prašymų pateikimą, nagrinėjimą, informacijos teikimą.

Asmuo - pareiškėjas35, norėdamas gauti iš įstaigos informaciją, turi išreikšti savo valią įstatymo

nustatyta tvarka. Išorinė valios išraiška būtų prašymo pateikimas, kuriame pareiškėjas nurodo kokią informaciją

ar dokumentą pageidauja gauti, savo vardą, pavardę, gyvenamąją vietą (jeigu pareiškėjas yra fizinis asmuo)

arba pavadinimą, kodą, buveinės adresą (jeigu pareiškėjas yra juridinis asmuo) ir duomenis ryšiui palaikyti.

Prašymo pateikimo formą įstaiga skelbia savo interneto svetainėje. Jeigu prašoma informacija yra kitoje

įstaigoje, prašymas persiunčiamas kitai kompetentingai įstaigai ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo prašymo

gavimo įstaigoje dienos, ir apie tai per 3 darbo dienas nuo prašymo persiuntimo informuojamas pareiškėjas.

Informacija pareiškėjui turi būti pateikiama ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo prašymo gavimo įstaigoje

dienos, tam tikrais atvejais36 terminas gali būti pratęstas dar iki 20 darbo dienų. Šie terminai turi būti

skaičiuojami nuo tinkamai surašyto prašymo gavimo dienos. Įstatymas nenustato termino, per kurį pareiškėjas

turėtų būti informuojamas apie prašymo trūkumus.

Įstaiga gali atsisakyti teikti informaciją, jeigu:

1) pagal pareiškėjo prašymą reikėtų sukurti dokumentus ar informacijos rinkmenas ir tai būtų susiję su

neproporcingai didelėmis darbo ir laiko sąnaudomis;

2) prašymo turinys yra nekonkretus;

3) tas pats pareiškėjas pakartotinai prašo tos pačios informacijos;

4) prašoma informacija jau buvo viešai paskelbta; tokiu atveju įstaiga per 5 darbo dienas nuo prašymo

gavimo įstaigoje dienos nurodo pareiškėjui jos paskelbimo šaltinį;

5) įstaiga tam tikros informacijos rinkimą ir tvarkymą nutraukia pasikeitus įstaigos funkcijoms.37

Jeigu įstaiga atsisako pateikti informaciją, pareiškėjui paie tai išsiunčiamas pranešimas, kuriame

nurodoma atsisakymo priežastis ir šio sprendimo apskundimo tvarka.

33 Įstatyme informacijos sąvoka apibrėžta kaip žinios, kuriomis disponuoja valstybės ir savivaldybių institucija ar įstaiga.34 Loucaides L. G. Essays on the Developing Law on Human Rights. Kluwer Academic Publishers, 1995. P 7.35 Pareiškėjas – Lietuvos Respublikos pilietis, valstybės, pasirašiusios Europos ekonominės erdvės susitarimą, pilietis, užsienietis, turintis leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, ar šių asmenų grupė, Lietuvos Respublikos juridinis asmuo, juridiniai asmenys ar kitos organizacijos, įregistruotos valstybėje, pasirašiusioje Europos ekonominės erdvės susitarimą, ar jų atstovybės ir filialai, įsteigti Lietuvos Respublikoje.36 Informacijos pateikimo terminas galėtų būti pratęstas tik dėl objektyvių priežasčių, pvz., pareiškėjas reikalauja didelės apimties informacijos. Priežastis pratęsti terminą negali būti valstybės tarnautojų kaltė, jų aplaidus darbas. Neatsitiktinai pratęsti terminą Įstatyme pavedama įstaigos vadovui ir, o ne kuriam valstybės tarnautojui ir terminas negali būti ilgesnis kaip 20 dienų.37 Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo pakeitimo įstatymas. Valstybės žinios, 2005 11 26, Nr. 139-5008.

52

Informacija pareiškėjui, atsižvelgiant į jo prašymą, gali būti pateikiama žodžiu, leidžiant susipažinti su

dokumentu, pateikiant pažymą, dokumento išrašą ar popierinę dokumento kopiją, elektroninę laikmeną, garso,

vaizdo ar garso ir vaizdo įrašą, prieigą prie informacijos rinkmenos. Jei prašyme nenurodyta informacijos

pateikimo forma, įstaiga ją pateikia tokia pačia forma kaip gauto prašymo.

Įstatyme numatyta speciali privačios informacijos gavimo tvarka38, įtvirtinta speciali pareiškėjo teisė

gauti informaciją apie save. Tai reiškia, kad niekas kitas, išskyrus patį pareiškėją, negali gauti informacijos apie

jį.

Įstaigos teikia informaciją neatlygintinai, išskyrus atvejus, kai už informacijos teikimą imama arba

valstybės rinkliava, arba įstatymų numatytas atlyginimas.

Įstatymas laiduoja pareiškėjo teisę apskųsti įstaigos veiksmus įstatymų nustatyta tvarka. Kaip pareiškėjo

teisių pažeidimą būtų galima traktuoti prašomos informacijos nepateikimą, nepagrįstas atsisakymas ją pateikti,

neteisingos ar neišsamios informacijos pateikimas, informacijos pateikimas praleidus jos pateikimo terminus,

nesudarymas galimybės pareiškėjui susipažinti su dokumento originalu, informacijos pateikimas pažeidžiant

kitų asmenų teises ir teisėtus interesus ir bei kitoks Įstatymo reikalavimų nevykdymas. Apskundimo galimybė

yra viena iš teisės gauti informaciją užtikrinimo garantijų.

Iš Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo pateiktų sąvokų matyti, kad viešąją

informaciją sudaro visa informacija, kuria disponuoja valstybės ar savivaldybių įstaigos, išskyrus privačią

informaciją apie asmeninį ir šeimos gyvenimą, asmens sveikatą, su asmens garbe ir orumu susijusią informaciją

bei informaciją, sudarančią valstybės, tarnybos, profesinę, komercinę ar banko paslaptį. Šios įstaigos asmeniui

privalo teikti apie savo veiklą visą informaciją, kuri atitinka viešosios informacijos sąvoką. Asmens teisė į

informaciją yra garantuota Įstatymu, o valstybės ir savivaldybių įstaigoms Įstatyme numatyta pareiga pateikti

trejopo pobūdžio informaciją: viešąją informaciją apie valstybės ir savivaldybių įstaigų veiklą, įskaitant ir

veiklą vidaus administravimo srityje; privačią informaciją apie save, t. y. privačią informaciją apie asmenį,

kuris kreipėsi tokios informacijos gavimo reikalu ir oficialius dokumentus. Oficialaus dokumento atsiradimas, t.

y. jo sukūrimas arba gavimas yra kildinamas iš valstybės ir savivaldybių įstaigų vykdomos veiklos. Kadangi

valstybės ir savivaldybių įstaigų veikla Įstatymo prasme apima ir vidaus administravimą, todėl valstybės ir

savivaldybių įstaigos privalo teikti asmenims oficialius dokumentus ar juose esančią informaciją ir iš veiklos,

kurią šios įstaigos vykdo vidaus administravimo atvejais39.

38 Privati informacija apie save pareiškėjui pateikiama Įstatymo nustatyta tvarka pateikus prašymą ir įstatymais nustatyta tvarka patvirtinus asmens tapatybę.39 Administracinė byla Nr. A 8 –559–2003 . Biuletenis Nr. 4, p. 381-387.

53

http://www.lvat.lt/getdocument.aspx?id=05ad0100-9889-46b8-8be2-3d797c1dae79

Informacijos teikimas – informacijos atskleidimas perduodant ar kitu būdu padarant ją prieinamą pareiškėjams, užtikrinant jiems teisę laisvai susipažinti su dokumentais ir (ar) panaudoti komerciniams arba nekomerciniams tikslams

INFORMACIJOS TEIKIMO PRINCIPAI

Informacijos išsamumo

Teisėtumo

Informacijos tikslumo

Objektyvumo

INFORMACIJOS TEIKIMAS

INFORMACIJĄ TEIKIA

INFORMACIJA TEIKIAMA(KAM?)

Valstybės institucijos ir įstaigos

Savivaldybės institucijos ir įstaigos

. Pareiškėjas:1. Lietuvos Respublikos pilietis, 2. valstybės, pasirašiusios

Europos ekonominės erdvės susitarimą, pilietis,

3. užsienietis, turintis leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, ar šių asmenų grupė,

4. Lietuvos Respublikos juridinis asmuo,

5. juridiniai asmenys, kitos organizacijos, įregistruotos valstybėje, pasirašiusioje Europos ekonominės erdvės susitarimą, ar jų atstovybės ir filialai, įsteigti Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjo atstovas

INFORMACIJOS TEIKIMO BŪDAI

Tiesiogiai

Siunčiama paštu ar per pasiuntinį

Siunčiami elektroninėmis priemonėmis,jei yra galimybė identifikuoti pareiškėją;

Pareiškėjui atvykus į įstaigą

PRAŠYMAS

Žodine forma

Rašytine forma

INFORMACIJA TEIKIAMA(KAIP?)

Atlygintinai

Neatlygintinai

Komerciniais tikslais

Nekomerciniais tikslais

Nurodoma informacija, kurią norima gauti, vardas, pavardė, adresas. Juridinis asmuo nurodo pavadinimą, kodą, buveinės adresą. Atstovas be viso dar prideda atstovavimą liudijantį dokumentą.

54

INFORMACIJA

KURIOS NEGALIMA GAUTI

informacijos, kuri yra įstatymais pripažįstama kaip neteiktina dėl nacionalinio ar visuomenės saugumo, šalies gynybos interesų, statistinių duomenų panaudojimo apribojimo arba kuri sudaro valstybės, tarnybos, komercinę, profesinę, banko paslaptį,

informacijos, kuria disponuoja muziejai, teatrai ar koncertinės įstaigos, Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės įsteigtos įstaigos.

informacijos, kurios teikimą reglamentuoja kiti įstatymai..

informacijos, kurios tvarkymas yra veikla, nesusijusi su valstybės ir savivaldybių institucijoms ar įstaigoms teisės aktais pavestų funkcijų vykdymu

informacijos, į kurią valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos turi pramoninės nuosavybės teises ar trečiosios šalys turi autorių, gretutines ar duomenų bazių gamintojų teises.

informacijos, kuria viešojo administravimo institucijos tarpusavyje keičiasi tarnybinės pagalbos atvejais.

informacijos, kuria disponuoja Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, kiti iš valstybės biudžeto išlaikomi transliuotojai.

kai asmuo turi teisės aktų nustatyta tvarka pagrįsti informacijos, kurios jis prašo, panaudojimo tikslą.

informacijos, kuria disponuoja mokyklos, bibliotekos, mokslinių tyrimų įstaigos.

ĮSTAIGA GALI ATSISAKYTI TEIKTI

įstaiga tam tikros informacijos rinkimą ir tvarkymą nutraukia pasikeitus įstaigos funkcijoms.

pagal pareiškėjo prašymą reikėtų sukurti dokumentus ar informacijos rinkmenas ir tai būtų susiję su neproporcingai didelėmis darbo ir laiko sąnaudomis.

tas pats pareiškėjas pakartotinai prašo tos pačios informacijos.

prašoma informacija jau buvo viešai paskelbta; tokiu atveju įstaiga per 5 darbo dienas nuo prašymo gavimo įstaigoje dienos nurodo pareiškėjui jos paskelbimo šaltinį.

prašymo turinys yra nekonkretus.

PATEIKIMO FORMA

paštu, siunčiant tik registruota pašto siunta.

žodinė

leidžiant susipažinti su dokumentu.

55

PRAŠYMO PATEIKIMO TERMINAI

PAREIŠKĖJAS PRAŠYMAS ĮSTAIGA KITA ĮSTAIGA

TERMINAI

SKUNDŲ (PRAŠYMŲ) PADAVIMO

SKUNDŲ NAGRINĖJIMO

NE TEISMO TVARKANe vėliau kaip per 1 mėn. nuo

skundžiamo adm. akto paskelbimo arba individualaus akto įteikimo ar pranešimo apie

administracijos (tarnautojo) veiksmus (neveikimą)

suinteresuotai šaliai dienos ar per 2 mėn. kai baigiasi reikalavimo įvykdymo

terminas.

TEISMO TVARKA1 mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus

akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo

suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo

dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas

reikalavimo įvykdymo terminas.

NE TEISMO TVARKA

Ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo skundo gavimo.

Prireikus motyvuotu komisijos sprendimu bendras skundo

nagrinėjimo terminas gali būti pratęstas dar keturiolikai

dienų.

TEISMO TVARKA

SKUNDAI

56


1. Kokius žinote Lietuvoje galiojančius teisės aktus, reglamentuojančius teisę gauti informaciją?

2. Paaiškinkite, kaip pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir

savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymą traktuojama informacijos sąvoka;

3. Paaiškinkite, kokie reikalavimai taikomi prašymui suteikti informaciją;

4. Kokiais atvejai įstaiga gali atsisakyti teikti informaciją?

5. Kokiais būdais pareikškėjui gali būti pateikiama prašoma informacija?

NAGRINĖJIMAS

ADMINISTRACINIŲ GINČŲ KOMISIJOS

SAVIVALDYBIŲ VISUOMENINĖSAsmens skundas dėl savivaldybės VA subjektų priimtų individualių adm. aktų ar veiksmų (neveikimo).

APSKRIČIŲSkundas (prašymas) dėl apskrityje esančių teritorinių valstybinio administravimo subjektų priimtų individualių adm. aktų ar veiksmų (neveikimo).

VYRIAUSIOJISkundas (prašymas) dėl individualių adm. aktų ar veiksmų (neveikimo)VA srityje, kai pareiškėjas ar atsakovas yra centrinis valstybinio adm. subjektas.

ADMINISTRACINIAI TEISMAI

57

9. Licencijavimo procedūrinė teisena

9.1. Licencijavimo samprata ir poreikis

Valstybė reguliuoja tam tikras veiklos sritis, susijusias su padidėjusiu pavojumi

žmogaus gyvybei, sveikatai, aplinkai, ginkluotės gamyba bei įgijimu, taip pat prekėmis ir

paslaugomis, kurioms įstatymai gali nustatyti specialią prekių pardavimo ar paslaugų

teikimo tvarką. LR Vyriausybės 2004 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. 274 patvirtintuose

Ūkinės-komercinės veiklos licencijavimo metodiniuose nurodymuose nustatyti bendrieji

licencijavimo principai „tikslingumas, nešališkumas, skaidrumas, visuotinumas

(nediskriminavimas), racionalumas, efektyvumas, funkcijų atskyrimas, proporcingumas ir

viešumas.“40 Taip siekiama apsaugoti vartotoją, surinkti bei valdyti informaciją, užkirsti

kelią ekonominėms nusikalstamoms veikoms, papildyti biudžetą, nustatyti griežtesnius

reikalavimus specifinėms veiklos sritims (pvz.: papildomi reikalavimai darbuotojų

patikimumui bei jų kvalifikacijai, specialūs reikalavimai patalpoms, gamybos

technologijoms), užtikrinti įmonių finansinį pajėgumą, kontroliuoti licencinę veiklą ir kt.

Laisvosios rinkos instituto atliktame tyrime41 papildomai išskiriami ir tokie tikslai, kaip

valstybės paslapties išsaugojimas, galimybės sudarymas kitoms institucijoms iškelti savo

reikalavimus ir kontroliuoti licencinę veiklą, komercinių santykių ir jų subjektų ribojimas (pvz.:

įmonės vykdančios didmeninę prekybą tabako produktais turi teisę tabako produktus pirkti tik iš įmonių,

turinčių licencijas, ir parduoti tik įmonėms, turinčioms tokią pat licenciją42). Įgyvendinant šiuos tikslus,

yra labai svarbu nustatyti tam tikras, visiems vienodas veiklos sąlygas bei užtikrinti tų

sąlygų laikymąsi.

Vadovaudamiesi LR civilinio kodekso 2.78-2.79 straipsniuose suformuluotais

pagrindiniais licencinės veiklos principais ir reikalavimais, galime teigti, kad licencija – tai

yra dokumentas, išduotas jame nurodytam licencijos turėtojui įstatyme nustatytai

licencinei veiklai vykdyti pagal šios veiklos reikalavimus. Tačiau tai taikoma ne visiems

licencinės veiklos sektoriams, kai kuriuose sektoriuose, tokiose kaip energetika, licencija

traktuojama ne tik kaip dokumentas, suteikiantis teisę licencijos turėtojui jame

nustatytomis sąlygomis vykdyti licencinę veiklą, bet ir suteikiantis išimtinę teisę veiklai

apibrėžtoje teritorijoje. Kadangi energetikos sektorius pasižymi dideliais kaštais ir

sudėtinga infrastruktūra, todėl, siekiant užtikrinti efektyvų energetikos infrastruktūros

panaudojimą bei plėtojimą (visiškai akivaizdu, kad būtų neracionalu greta tiesti dvi

elektros energijos perdavimo linijas, ar toje pačioje teritorijoje pradėti lygiagrečiai plėtoti

40 Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 15 d. nutarimas Nr.274 „Dėl ūkinės komercinės veiklos licencijavimo metodinių nurodymų patvirtinimo“ // Valstybės žinios. 2004, Nr. 41-1333. II str. 5 p. 41 Adresas internete: www.lrinka.lt ;42 Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr.618 patvirtintos Didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijavimo taisyklės// Valstybės žinios. 2004, Nr. 84-3050.

58

http://www.lrinka.lt/

dvi gamtinių dujų skirstymo sistemas) yra įvedamas apribojimas, kad licencijoje

nurodytoje teritorijoje gali veikti tik viena energetikos įmonė, užsiimanti licencijoje

nurodyta veikla. Taip yra dėl to, kad skirtingai nuo paprastų ūkinės-komercinės veiklos

sričių strateginėse energetikos ūkio šakose vyrauja natūralios monopolijos ir beveik

nelieka sąlygų konkurencijai, todėl čia licencijos sąvoka įgauna truputį kitokią prasmę.

Galima sakyti, kad išduodamas ne paprastas leidimas veiklai, bet išduodamas išskirtinis

leidimas įmonei vykdyti licencinę veiklą atitinkamoje teritorijoje, t.y. įmonei išduodama

rinkos licencija apibrėžtoje teritorijoje.

Taigi bendrąja prasme licencija yra suprantama kaip kompetentingos institucijos

išduotas leidimas ar dokumentas, suteikiantis teisę užsiimti atitinkama licencine veikla,

laikantis atitinkamų specifinių tik tai veiklai keliamų reikalavimų bei kriterijų, jeigu kiti norminiai

teisės aktai nenumato išimčių.

Veiklos, kurioms įstatymų numatyta tvarka reikalinga gauti licenciją, dažniausiai

vadinamos licencijuojama veikla. Būtent šį terminą naudoja įstatymų leidėjai leisdami

norminius aktus. Pagal tai kaip vartojama ši sąvoka licencijuojamą veiklą reikėtų suprasti

kaip šalies teritorijoje vykdomą veiklos rūšį, kurios įgyvendinimui įstatymų nustatyta tvarka reikalinga

kompetentingos institucijos išduota licencija. Terminas licencijuojama veikla teisės aktuose vartojamas tiek

veiklai, kuriai turi būti suteikta licencija ar suteikiama licencija, tiek veiklai, kuriai jau suteikta licencija,

nusakyti.

Dabartinės lietuvių kalbos žodynas pateikia tokią licencijos sąvoką : 1.valstybės organų duodamas

leidimas įvežti iš užsienio ar išvežti į užsienį prekes. 2. leidimas, galiojimas, naudojimo teisė.

Licencijavimą pačia bendriausia prasme galima apibrėžti kaip ypatingą oficialaus patvirtinimo

(pripažinimo) procedūrą, susijusią su ūkinio subjekto teise vykdyti tam tikros rūšies veiklą laikantis taisyklių,

norminių reikalavimų ir standartų. Licencijavimo procesą sudaro keli etapai:

1. paraiškos padavimo, kurioje yra privalomi duomenys apie numatomos veiklos rūšį, tame tarpe juridinio

asmens atributai, laikotarpis ir licencijos galiojimo teritorija;

2. licencijinės rinkliavos įmoka (mokestis už licencijos išdavimą).

3. pateiktų dokumentų įvertinimas ir ekspertizė, kurią atlieka atitinkamų institucijų specialistai ir darbuotojai;

4. įgaliotojo organo sprendimas išduoti licenciją arba atsisakyti išduoti licenciją;

5. sprendimo apskundimas teisme;

6. licencijos sąlygų teisingo vykdymo kontrolės.

Licencija suteikia teisę vykdyti tam tikrą veiklą tik pagal užfiksuotas joje kryptis ir rodiklius. Atitinkama

valdymo institucija privalo vykdyti įmonių, organizacijų, kurioms išduotos licencijos, veiklos kontrolę pagal

tai, kaip yra laikomasi kontrolinių normatyvų. Tuo atveju, kai jie yra pažeidžiami, licencija gali būti atimta.


1. Paaiškinkite licencijos, licencijavimo ir licencinės veiklos sąvokas;

59

2. Kokiais tikslais valstybėje yra įtvirtintas licencijavimas?

3. Kokie etapai sudaro licencijavimo procesą?

9.2. Licencijavimo įteisinimo Lietuvos Respublikoje pagrindai

Licencijavimo patys pirmieji žingsniai užfiksuoti jau 1990 metais, kai buvo nustatyta leidimų

(licencijų) verstis ūkine veikla išdavimo tvarka. Buvo numatyta, kad vėliau LR Vyriausybė nustatys licencinių

veiklos rūšių sąrašą. Bet tai neįvyko ir atskiros licencinės veiklos rūšys buvo taikomos tik atskirais aktais. Šiuo

metu Lietuvos Respublikoje yra daugiau nei šimtas įstatymų ir kitokių norminių aktų, reglamentuojančių su

licencine veikla susijusius klausimus.

Tenka pripažinti, jog licencinė veikla kaip viena iš valstybinio reguliavimo priemonių yra vertinama

gana įvairiai. Buvęs Laisvosios rinkos instituto viceprezidentas Ugnius Tumpa licencinę veiklą laiko „grubiu

žmonių teisių ir laisvių pažeidimu, nes valstybė neleistinai apriboja žmonių galimybes laisvai pasirinkti veiklą

ir savavališkai primeta prievartinę kontrolę.“43 Jo nuomone „licencijos yra grubus verslo suvaržymas ir jo

teikiamos naudos apribojimas, todėl sveikas protas pataria kuo greičiau jų atsisakyti. Valdžia neturi

piktnaudžiauti jai suteikta teise apriboti piliečių veiklos laisves. Apribojimai ir kontrolė gali pasirodyti

patraukliomis priemonėmis vykdyti valstybės politiką, tačiau jos taip pat gali tapti pragaištingais įrankiais

įgyvendinant totalitarizmą. Licencijomis neįmanoma užglaistyti valstybės valdymo klaidų ir jų padarinių. Jei

konkurencija užtikrina kokybę ir gausą laisvoje rinkoje, tuomet geriau pasikliauti konkurencija ir laisva rinka

nei dėl šių tikslų užsidėti licencijavimo ir kontrolės pančius. Kokybės kontrolę, bei kitus tikslus, kurie

tradiciškai priskiriami valstybės kompetencijai, gali pasiekti ir privati veikla.“44

Tačiau didžioji dauguma nesutinka su anksčiau išsakytais teiginiais ir yra linkusi pritarti, kad

licencijavimas yra svarbi administracinė teisinė rinkos reguliavimo priemonė, padedanti įvertinti ūkio subjektų

reikiamą kvalifikaciją atlikti tam tikrą veiklą, tuo pačiu užtikrinant tokios veiklos tinkamą saugumą. Be to

leidžia prižiūrėti bei kontroliuoti fizinių ir juridinių asmenų veiklą, siekiant, kad ji būtų vykdoma pagal

galiojančių norminių teisės aktų reikalavimus, leisti arba uždrausti jiems atlikti tam tikrus veiksmus. Galiausiai

tai yra vienas iš būdų papildyti valstybės biudžetą, nes už licencijos išdavimą imamos nustatyto dydžio

valstybės rinkliavos.45

Ekonominiu požiūriu licencijavimas yra pagrindinis įrankis valstybės politikai

įgyvendinti tam tikrose ūkinės-komercinės veiklos šakose. Licencijos yra vienas iš

svarbiausių nepriklausomo reguliuotojo reguliavimo instrumentų, leidžiančių ne tik geriau

prižiūrėti licencines veiklas, užtikrinti atitinkamą, nustatytą teikiamų paslaugų lygį, bet ir

efektyviai prižiūrėti atskirų sektorių rinkas.

43 Tumpa U. Laisvosios rinkos instituto pranešimas seminare „Verslo aplinka, dereguliavimas ir jo įtaka žmonių gerovei“, 1998 m. gruodžio 22 d.44 Ten pat.45 LR Vyriausybės 2000 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. 1458 patvirtintas Valstybės rinkliavos objektų sąrašas ir šios rinkliavos dydžiai// Valstybės žinios, 2000, Nr. 108-3463.

60

Nagrinėjant licencijavimo įteisinimo pagrindus Lietuvos Respublikoje būtina

atkreipti dėmesį į LR Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalį, kurioje nustatyta, jog „valstybė

reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.“46

Aiškinant LR Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies turinį atkreiptinas dėmesys į tai,

kad asmens ūkinės-komercinės veiklos laisvė nėra absoliuti. Valstybė reguliuoja tam tikrą

ūkinę veiklą, derindama asmens ir visuomenės interesus. Reguliuodama valstybė negali

pažeisti sąžiningos konkurencijos, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumo, kitų LR

Konstitucijoje įtvirtintų principų. Pažymėtina, kad LR Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalis yra

susijusi su šio straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, jog valstybė remia visuomenei

naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą. Reguliuodama ūkinę veiklą, valstybė negali

nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo ūkinės veikos subjektams būtų sudarytos

nepalankios, nevienodos ūkininkavimo sąlygos, varžoma iniciatyva, nesudaromos

galimybės jai reikštis. LR Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalies nuostata, kad įstatymas

saugo sąžiningos konkurencijos laisvę, inter alia reiškia įpareigojimą įstatymų leidėjui

įstatymais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad nebūtų monopolizuojama gamyba ir

rinka, kad būtų užtikrinama sąžiningos konkurencijos laisvė bei numatyti priemonės ir

būdai jai apsaugoti. Be to ši nuostata reiškia, kad ir kitų valstybės bei savivaldos

institucijų teisės aktais negalima pažeisti minėtų konstitucinių principų. Sistemiškai

aiškinant LR Konstitucijos 46 straipsnio 1, 3 ir 4 dalių nuostatas, pažymėtina, kad

valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi užtikrinti ir privataus asmens (šios veiklos

subjekto), ir visuomenės interesus. Šiose LR Konstitucijos nuostatose yra įtvirtintas

principas, nustatantis ūkinės veiklos reguliavimo tikslus ir ribas.

Taigi galima teigti, kad valstybei teisė įsikišti bei reguliuoti tam tikrą ūkinę veiklą,

kaip vienas iš būdų, siekiant užtikinti visuomenės gerovę, įtvirtintas ir LR Konstitucijoje.

Tačiau būtina, kad valstybė reguliuodama tam tikras ūkines veiklas užtikrintų viešųjų ir

privačių interesų pusiausvyrą, o tai inter alia reiškia:

1. valstybė teisinėmis priemonėmis gali ir privalo daryti įtaką laisvosios rinkos

ir konkurencijos procesams tiek, kiek to reikia patiems laisvosios rinkos ir

konkurencijos principams apsaugoti;

2. valstybė teisinėmis priemonėmis privalo užtikrinti, kad kiekvienam teisės

normų reikalavimus atitinkančiam subjektui būtų garantuojamos lygios

galimybės veikti laisvosios rinkos ir konkurencijos sąlygomis.


1. Įvardinkite ir pakomentuokite Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas, įteisinančias

licencijavimą;

46 Lietuvos Respublikos Konstitucija // Valstybės žinios. 1992, Nr.33-1014. 61

9.3. Licencijavimą reglamentuojantys teisės aktai

2001 m. liepos 1 d. įsigaliojęs naujas LR civilinis kodeksas suformulavo

pagrindinius ūkinės-komercinės veiklos licencijavimo principus, nustatė sąlygas licencijai

gauti bei pagrindinius reikalavimus licencijuojamos veiklos taisyklėms.

LR civilinis kodeksas numato, kad „įstatymų nustatytais atvejais juridiniai

asmenys gali imtis tam tikros rūšies veiklos tik gavę įstatymų nustatyta tvarka išduotą

licenciją.“47 Juridinis asmuo privalo turėti visas licencijas (leidimus), kurios įstatymuose numatytos kaip

būtinos jo veiklos sąlygos. 2.78 straipsnyje įtvirtintos nuostatos, jog kiekvienai įstatymų nustatytai

licencijuojamai veiklos rūšiai Vyriausybė tvirtina licencijavimo taisykles, jeigu kiti įstatymai nenustato ko kita.

Licencijavimo taisyklėse nurodoma licencijuojama veikla, licenciją išduodanti institucija ir jos įgaliojimai,

licencijai gauti reikalingi dokumentai, pateiktų dokumentų nagrinėjimo tvarka ir terminai, licencijų rūšys ir jų

išdavimo sąlygos, pakartotinis licencijos išdavimas, licencijos formos, išduodamų licencijų registravimo tvarka,

atsisakymo išduoti licencijas atvejai, licencijuojamos veiklos sąlygos, įskaitant licencijos turėtojų teises ir

pareigas, licencijos sąlygų laikymosi priežiūros tvarka, licencijos galiojimo sustabdymo bei panaikinimo atvejai

ir tvarka. Taip pat gali būti nurodyti ir kiti reikalavimai bei sąlygos. Pagal LR CK 2.79 straipsnį, Licencija

išduodama neterminuotam laikui, jei yra įvykdytos licencijavimo taisyklėse nustatytos sąlygos. Atsisakymas

išduoti licenciją negali būti grindžiamas veiklos netikslingumu ir turi būti motyvuotas. Informacija apie

licencijos išdavimą, jos galiojimo sustabdymą ir panaikinimą kaupiama juridinių asmenų registre. Licencijas

išduodanti institucija privalo apie licencijų išdavimą, galiojimo sustabdymą ar panaikinimą pranešti juridinių

asmenų registrui juridinių asmenų registro nuostatų nustatyta tvarka. Gavęs licenciją juridinis asmuo privalo

licencijuojamos veiklos priežiūros institucijai teikti ir leisti tikrinti licencijavimo taisyklėse nurodytą

informaciją, susijusią su licencijuojama veikla ar licencijos išdavimą lemiančiomis sąlygomis. Valstybės

rinkliava už licencijos išdavimą neturi viršyti licencijos išdavimo ir priežiūros sąnaudų.

Atskirų licencinės veiklos sričių užsiėmimą veikla reglamentuoja atitinkami

įstatymai ir LR Vyriausybės nutarimai. Licencinės veiklos tvarką nustato LR Vyriausybės

patvirtintos licencijavimo taisyklės ir atitinkamų ministerijų priimti įsakymai. LR

Vyriausybės pavedimu licencijas išduoda, licencinės veiklos sąlygų laikymosi priežiūrą

atlieka bei licencijų galiojimą sustabdo ir panaikina LR Vyriausybės įgaliotos institucijos –

ministerijos, departamentai, įvairios tarnybos, inspekcijos ir t.t.

Tačiau jau lyg ir sukūrus licencinės veiklos principus ir licencijavimo taisykles, dėl

vis dar gana dažnai pasitaikančių reglamentavimo neapibrėžtumų, įvairiai ir plačiai

interpretuojamų LR civiliniame kodekse nustatytų licencijavimo taisyklių turinio bei

daugybės atsakingų valstybinių institucijų ir joms suteikiamų plačių įgaliojimų, licencinė

veikla vis tiek liko viena iš verslo reguliavimo sričių, sukuriančių biurokratizmo, korupcijos ir

47 Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas // Valstybės žinios. 2000, Nr.74-2262. 2.77 str. 1 d.62

piktnaudžiavimo tarnyba prielaidas. Ir tik 2004 m. kovo 15 d. Lietuvos Respublikos

Vyriausybė, įgyvendindama Lietuvos Respublikos nacionalinės kovos su korupcija

programos48, įgyvendinimo priemonių plano I skyriaus antrojo skirsnio 1.5 priemonę,

patvirtino Ūkinės-komercinės veiklos licencijavimo metodinius nurodymus, kurie nustatė

bendruosius ūkinės-komercinės veiklos licencijavimo principus, jų įgyvendinimą ir

reikalavimus, kurių laikantis licencijuojama ūkinė-komercinė veikla ir kuriais vadovaujantis

rengiami licencinės veiklos įstatymų projektai ir šios veiklos licencijavimo taisyklės.49

Šiuose metodiniuose nurodymuose yra gana konkrečiai apibrėžta, kad

licencijuojama tik tų rūšių ūkinė-komercinė veikla, kurios licencijavimas nustatytas

Lietuvos Respublikos įstatymuose ar Europos Sąjungos reglamentuose, taip pat, kad

įvedant vienos ar kitos licencinės veiklos reguliavimą, turi būti aiškiai ir tiksliai nurodyti

bei pagrįsti tokios licencinės veiklos tikslai ir kad būtų įmanoma nustatyti, ar veiklos

reguliavimas įtraukiant į licencinių veiklų grupę – tinkamiausia ir būtina priemonė šiems tikslams

pasiekti.


1. Išvardinkite pagrindinius Lietuvos Respublikos teisės aktus, reglamentuojančius

licencijavimą;

9.4. Licencines veiklas reguliuojančios institucijos

Reguliuojant licencines veiklas, dalyvauja ir jų priežiūrą pagal savo kompetenciją

vykdo nemažai valstybės institucijų, tačiau jų funkcijų, teisių ir pareigų smulkiai

nenagrinėsime, o apsiribosime tik jų apibūdinimu.

Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – LR Seimo) kompetenciją apibrėžia LR Konstitucija, nustatanti

vieną iš pagrindinių LR Seimo funkcijų - įstatymų leidybą.50 Per atitinkamų įstatymų leidybą LR Seimas

formuoja valstybės ūkio reguliavimo politiką. Be to, tvirtindamas valstybės strategiją, LR Seimas atlieka ir

strateginio planavimo funkciją, o priimdamas ūkio šakų valdymo, reguliavimo ir kontroliavimo valstybės

institucijų metines ataskaitas bei prižiūrėdamas jų veiklą, LR Seimas vykdo šių institucijų parlamentinę

kontrolę.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau – LR Vyriausybė) . LR Vyriausybė, vykdydama valstybinį

valdymą, kuria ir įgyvendina valstybės politiką licencinėse veiklos srityse - teikia LR Seimui tvirtinti valstybės

48 Valstybės žinios. 2002, Nr.10-35549 Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 15 d. nutarimas Nr.274 „Dėl ūkinės komercinės veiklos licencijavimo metodinių nurodymų patvirtinimo“ // Valstybės žinios. 2004, Nr. 41-1333.50

Lietuvos Respublikos Konstitucija// Valstybės žinios. 1992, Nr.33-1014. 67 str. 2 d.

63

strategiją ir tvirtina jos įgyvendinimo planą bei programas. LR Vyriausybė ar jos įgaliotos institucijos,

vykdydamos valstybinį valdymą, tvirtina ūkinės veiklos licencijavimo taisykles, nustato licencinės veiklos

tvarką, tiekimo, eksporto bei importo tvarką, nustato veiklos rūšių, kurioms reikalingas leidimas, sąrašą,

leidimų išdavimo taisykles ir sąlygas, ir t.t.

Ministerijos, pagal savo kompetenciją bei veiklos sritį dalyvaują formuojant bei įgyvendinant

valstybės politiką. Pavyzdžiui, Aplinkos ministerija dalyvauja nustatant valstybinės svarbos objektų statybos

planavimo tvarką ir sąlygas, vykdant statybos valstybinę priežiūrą. Į jos kompetenciją įeina ir klausimai, susiję

su aplinkos apsauga, poveikio aplinkai stebėjimų organizavimu ir vykdymu padidintos taršos zonose. Taip pat

Aplinkos ministerija nustato išmetamų į aplinką teršalų normas ir kontroliuoja jų laikymąsi, nustato teršalų

apskaitos ir leidimų juos išmesti į aplinką išdavimo tvarką. Ūkio ministerija įgyvendina valstybės politiką ir

plėtoja tarptautinį bendradarbiavimą energetikos srityje, rengia ir tvirtina teisės aktus, reglamentuojančius

tiekimo saugumo, energetikos objektų ir įrenginių įrengimo, eksploatavimo, techninės saugos, efektyvaus

naudojimo bei kitus techninius klausimus, taip pat rengia, peržiūri Nacionalinės energetikos strategijos projektą

ir teikia jį Vyriausybei, rengia Strategijos įgyvendinimo planą ir programas, koordinuoja jų įgyvendinimą,

tvirtina energijos ir energijos išteklių perdavimo, skirstymo, tiekimo ir vartojimo taisykles, nustato energijos

išteklių atsargų sudarymo, tvarkymo, kaupimo ir naudojimo tvarką, šalyje vartojamos energijos kokybės

reikalavimus, vartotojų, gamintojų energetikos tinklų, įrenginių, sistemų prijungimo prie veikiančių energetikos

įmonių objektų tvarką ir sąlygas.51

Departamentai prie ministerijų . Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos.

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos. Kultūros paveldo

departamentas prie Kultūros ministerijos. Viena iš funkcijų, kurias atlieka šie departamentai yra licencijų

išdavimas, licencijos sąlygų laikymosi priežiūra. Jiems taip pat suteikiama teisė prireikus sustabdyti licencijų

galiojimą, panaikinti licencijų galiojimo sustabdymą ir licencijų galiojimą. Tokia situacija kuomet ministerijai

pavaldus departamentas yra atsakingas už licencinės veiklos priežiūrą bei kontrolę nėra tinkamas variantas, nes

tai sukelia papildomos sumaišties ir sunkumų, todėl pastaraisiais metais pastebima, jog siekiant skaidrumo,

efektyvumo licencijų išdavimas bei visa priežiūra ir kontrolė perduodama į atskiros, specialiai tam įkurtos

tiesiogiai nepavaldžios vyriausybinės institucijos rankas. Tokios institucijos vadinamos įvairiai:

Inspekcijomis. Valstybinė kelių transporto inspekcija, Valstybinė vidaus vandenų laivybos inspekcija,

Valstybinė energetikos inspekcija, Valstybinė atominės energetikos saugos inspekcija.

Komisijomis. Valstybinės kainų ir energetikos komisija, Valstybinė vaistų kontrolės komisija,

Valstybinė lošimų priežiūros komisija, Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisija, Valstybinė lošimų

priežiūros komisija, Lietuvos radijo ir televizijos komisija.

Tarnybomis. Valstybinė tabako ir alkoholio kontrolės tarnyba, Nacionalinė sveikatos tarnyba,

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, Valstybės dokumentų technologinės apsaugos tarnyba, Nacionalinė

žemės tarnyba, Augalų apsaugos tarnyba, Valstybinė visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba, Valstybinė

akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba.

51 Lietuvos Respublikos energetikos įstatymas // Valstybės žinios. 2002, Nr.56-2224; 2003, Nr.69-3118. 6 str.

64

Savivaldybės vykdomoji institucija. Savivaldybių vykdomųjų institucijų kompetenciją, reguliuojant

licencines veiklos sritis apibrėžia Vietos savivaldos įstatymas ir atskiri licencinės veiklos įstatymai.

Savivaldybės savo teritorijose reguliuoja vartotojų aprūpinimą tiekiama šiluma, išduoda šilumos tiekimo

licencijas, organizuoja visuomenės poreikiams naudojamų teritorijų apšvietimą, pagal LR Vyriausybės

patvirtintas licencijuojamos veiklos taisykles išduoda mažmeninės prekybos tabako gaminiais ar alkoholiniais

gėrimais licencijas, taip pat išduoda ir licencijas organizuoti mažąsias loterijas ir kt. Be to savivaldybės

vykdomoji institucija ne tik išduoda, papildo, sustabdo ar panaikina sustabdymą, bet ir kontroliuoja, kaip

licencijų turėtojai laikosi licencinės veiklos sąlygų.

Reikėtų atkreipti dėmesį, kad dauguma anksčiau išvardintų institucijų faktiškai atlieka administracinės

prievartos taikymo funkciją. Pavyzdžiui, Valstybinė atominės energetikos saugos komisija, Valstybinė

energetikos inspekcija, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, Radiacinės saugos centras, Valstybinė

visuomeninės sveikatos priežiūros tarnyba, Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, Valstybinė

tabako ir alkoholio kontrolės tarnyba, Nacionalinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, ir t.t. Šios institucijos ne

tik turi teisę surašyti pažeidimų protokolus pagal atitinkamus Lietuvos Respublikos administracinių teisės

pažeidimų kodekso straipsnius, bet ir nagrinėja administracinių teisės pažeidimų bylas, skiria administracines

nuobaudas.


1. Atskleiskite licencines veiklas reguliuojančių institucijų sistemą?

2. Pakomentuokite, kokį vaidmenį licencijuojamų veiklų reguliavime vaidina savivaldybių

vykdomosios institucijos.

9.5. Licencinių veiklų reglamentavimas

Kaip jau buvo minėta, licencinės veiklos, kurios yra valstybės reguliuojamos

išduodant licencijas, nustatytos įstatymuose. Įstatymai nustato tam tikros veiklos

reguliavimo būtinumą, taip pat bendruosius licencinės veiklos principus bei sąlygas.

Kiekvienam sektoriui LR Vyriausybė tvirtina atskiras licencijavimo taisykles, kurios

detaliai reglamentuoja atitinkamo sektoriaus įstatyme nustatytų licencinių veiklų

reikalavimus bei privalomas sąlygas pavyzdžiui:

1) Veikla susijusi su sprogmenimis – sprogmenų gamybos licencijavimo taisyklės52;

sprogmenų naudojimo licencijavimo taisyklės53; prekybos sprogmenimis licencijavimo

taisyklės;54

52 Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 2 d. nutarimas Nr. 1512 Dėl sprogmenų gamybos licencijavimo taisyklių patvirtinimo.// Valstybės žinios. 2003, Nr. 114-5149.53 Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 2 d. nutarimas Nr. 1511 Dėl sprogmenų naudojimo licencijavimo taisyklių patvirtinimo.// Valstybės žinios. 2003, Nr. 114-514854 Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 4 d. nutarimas Nr. 243 Dėl prekybos sprogmenimis licencijavimo taisyklių ir vertinimo kriterijų patvirtinimo.// Valstybės žinios. 2004, Nr. 35-1143

65

2) Energetikos sritis – Prekybos elektros energija taisyklės;55 Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo,

laikymo ir tiekimo licencijavimo taisyklės;56 Šilumos tiekimo licencijavimo taisyklės.57

3) Antspaudų ir spaudų gamybos sritis – Antspaudų gamybos licencijavimo taisyklės; 58

4) Lošimų ir loterijų sritis - Lošimų licencijavimo taisyklės59; Didžiųjų ir mažųjų loterijų licencijavimo

taisyklės;60

5) Alkoholinių gėrimų ir produktų sritis - Didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio

produktais licencijavimo taisyklės;61 Alkoholio produktų gamybos licencijavimo taisyklės62;

Šios licencijavimo taisyklės yra pagrindinis teisės aktas, reglamentuojantis licencijų

išdavimo, jų galiojimo sustabdymo bei panaikinimo tvarką ir sąlygas, reguliuojančios

institucijos teises ir pareigas, taip pat licencijas turinčių asmenų teises bei pareigas ir

atitinkamoms licencinėms veikloms privalomas sąlygas. LR civilinio kodekso 2.78

straipsnio 2 dalyje apibūdinamas licencinės veiklos taisyklių turinys. Šiose taisyklėse turi būti nurodoma:

1) licencijuojama veikla (turi būti aišku, kokia būtent veikla užsiims licencijos turėtojas);

2) licenciją išduodanti institucija ir jos įgaliojimai (licencijas išduoda ministerijos, prie jų esantys

departamentai, inspekcijos, komisijos, tarnybos ir t.t.);

3) licencijai gauti reikalingi dokumentai (prašymas/paraiška išduoti licenciją, nemažai papildomų

dokumentų, kurie priklauso nuo licencijuojamos veiklos pobūdžio);

4) pateiktų dokumentų nagrinėjimo tvarka ir terminai (turi būti itin aiškiai apibrėžta, kad neliktų vietos

licencijas išduodančių institucijų savivalei);

5) licencijų rūšys ir jų išdavimo sąlygos, pakartotinis licencijos išdavimas (paprastai nustatomas

terminas, kuriam praėjus licencijos turėtojas, kuriam licencija buvo panaikinta gali pakartotinai kreiptis dėl

licencijos išdavimo);

6) licencijos formos (licenciją sudaro dokumentas, kuriame paprastai nurodoma: licenciją išduodanti

institucija, licencijos turėtojo rekvizitai, licencijos numeris, licencijos išdavimo data, veiklos, kuria verstis

išduoda licencija, rūšis ir vieta (adresas). Licenciją pasirašo ją išduodančios institucijos vadovas ir ji

patvirtinama ją išduodančios institucijos antspaudu);

55 Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gruodžio 5 d. nutarimas Nr.1474 Dėl teisės aktų, būtinų Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymui įgyvendinti, patvirtinimo. // Valstybės žinios. 2001, Nr. 104-3713; 2003, Nr. 48-2121 56 Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. birželio 19 d. nutarimas Nr.743 „Dėl gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo licencijavimo taisyklių patvirtinimo. // Valstybės žinios. 2001, Nr.53-1878; 2003 Nr.71-3222. 57 Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 25 d. nutarimas Nr. 982 Dėl teisės aktų, būtinų Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymui įgyvendinti, patvirtinimo. // Valstybės žinios. 2003, Nr. 75-3481.58Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimas Nr. 2053. „Dėl antspaudų gamybos licencijavimo taisyklių patvirtinimo. // Valstybės žinios. 2002 Nr.123-561059 Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. birželio 19 d. nutarimas Nr. 740 Dėl azartinių lošimų licencijavimo taisyklių patvirtinimo.// Valstybės žinios. 2001, Nr. 53-187660 Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 9 d. nutarimas Nr.1550 Dėl didžiųjų ir mažųjų loterijų licencijavimo taisykllių patvirtinimo.// Valstybės žinios. 2003, Nr. 116-526461 Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 20 d. nutarimas Nr.618 Dėl didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijavimo taisyklių ir mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos ir viešojo maitinimo įmonėse taisyklių patvirtinimo // Valstybės žinios. 2004, Nr. 84-305062 Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimas Nr.67 Dėl alkoholio produktų gamybos licencijavimo taisyklių patvirtinimo. // Valstybės žinios. 2001, Nr. 8-230; 2002, Nr. 95-4118; 2004, Nr. 104-3847

66

7) išduodamų licencijų registravimo tvarka (dažniausiai licencijas jas išduodanti institucija registruoja

nustatytos formos licencijų registravimo žurnale);

8) atsisakymo išduoti licencijas atvejai (išdėstomi labai konkrečiai, pateikiant baigtinį atvejų, kuriems

esant licencija neišduodama, sąrašą);

9) licencijuojamos veiklos sąlygos, įskaitant licencijos turėtojų teises ir pareigas (licencijos turėtojų

pareigos negali būti numatytos kituose teisės aktuose ir turi būti siejamos tik su licencijos išdavimu, galiojimu

ar panaikinimu);

10) licencijos sąlygų laikymosi priežiūros tvarka (priežiūrą ir kontrolę vykdo licenciją išdavusi

institucija);

11) licencijos galiojimo sustabdymo bei panaikinimo atvejai ir tvarka.

LR Vyriausybės tvirtinamose licencijavimo taisyklėse gali būti nurodyti ir kiti reikalavimai bei

sąlygos.

Visus licencijavimo taisyklėse nustatytus reikalavimus galima būtų

suskirstyti į tokias pagrindines grupes:

1) bendrosios nuostatos ir licencijų rūšys;

2) licencijas išduodančios institucijos įgaliojimai;

3) licencijų išdavimo sąlygos ir reikalavimai;

4) atsisakymo išduoti licenciją sąlygos;

5) licencinės veiklos sąlygos;

6) atsakomybė už licencinės veiklos pažeidimus.


1. Kas paprastai būna nurodoma konkrečios srities licencijavimo taisyklėse? (pakomentuokite

licencijavimo taisyklių turinį);

9.6. Licencinės veiklos sąlygos

Kiekvienas licencinės veiklos sektorius turi tam tikrų ypatumų, todėl licencinės veiklos sąlygos,

nustatomos atsižvelgiant į juos. Tenka pastebėti jog visiems sektoriams yra bendrų licencinės veiklos sąlygų,

pavyzdžiui:

1) informacijos teikimo reglamentavimas;

2) reguliuojančios institucijos vaidmuo;

3) sankcijos už licencinės veiklos pažeidimus;

4) įpareigojimai dėl veiklos skaidrumo užtikrinimo.

Toliau pateikiama išsamesnė jų analizė, akcentuojant esminius trūkumus ar neatitikimus.

Informacijos teikimo reglamentavimas

67

Įstatymai nustato, kad valstybės institucijos ir įstaigos joms pavestoms funkcijoms atlikti turi teisę

gauti iš licencine veikla užsiimančių asmenų reikiamą informaciją. Taip pat atskirų sektorių įstatymai bei

licencijavimo taisyklės detaliai reglamentuoja informacijos teikimo tvarką ir terminus kontroliuojančioms,

prižiūrinčioms institucijoms. Dažniausiai iš licencine veikla užsiimančių asmenų reikalaujama teikti ketvirtines

ir metines ataskaitas apie licencinę veiklą, įvairius sąnaudų rodiklius, sąnaudų audito rezultatus, informaciją

apie įvairius pasikeitusius įmonėje, informaciją apie personalo bei vadovų ir administracijos kvalifikaciją,

teikiamų paslaugų ar gaminamų produktų (gaminių) kokybę. Be to įmonės savo veikimo teritorijoje

pagal kompetenciją vartotojams taip pat teikia įvairią informaciją apie kainas, teikiamas

paslaugas, jų kokybę, saugumą bei kitą informaciją būtiną vartotojams. Atsakinga už

licencinę veiką institucija taip pat įpareigojama informaciją apie licencijų išdavimą, jų patikslinimą,

papildymą, jų galiojimo panaikinimą skelbti leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“.

Reguliuojančios institucijos vaidmuo

Visos licencinės veiklos sritys turi vieną ar kelias institucijas reguliuojančias

licencijas turinčių įmonių veiklą. Šių institucijų funkcijos, uždaviniai bei kompetencija

apibrėžiama atskiruose įstatymuose, poįstatyminiuose aktuose, nuostatuose, tačiau

įgaliojimai kiekviename sektoriuje papildomai detalizuojami ir sukonkretinami pačiose

licencijavimo taisyklėse. Dažniausiai norminiuose licencinės veiklos aktuose įtvirtinamas vienos

reguliuojančios institucijos modelis. Siekiant išvengti biurokratinių barjerų bei sumaišties, efektyvumo ir

veiklos skaidrumo aspektu geriausia licencinės veiklos kontrolę sutelkti „vienose rankose“ t.y. licencijos

išdavimas, papildymas, pakeitimai, galiojimo sustabdymas, galiojimo sustabdymo panaikinimas patikimas

vienai institucijai. Skundų nagrinėjimas dėl licencinės veiklos pažeidimų taip pat patikėtas tai pačiai licenciją

išdavusiai institucijai. Kaip pavyzdį siūlytume panagrinėti Valstybinės tabako ir alkoholio kontrolės tarnybos

vaidmenį didmeninės prekybos tabako gaminiais sektoriuje. Didmeninės prekybos tabako gaminiais

licencijavimo taisyklėse63 reguliuojančios institucijos įgaliojimams skirtas atskiras skirsnis (II skirsnis), kuriame

aptariami Valstybinės tabako ir alkoholio kontrolės tarnybos įgaliojimai:

1. Išduoda (per 30 dienų nuo dokumentų gavimo), papildo (per 15 dienų), patikslina (per 3 darbo

dienas), sustabdo licencijų galiojimą (per 3 darbo dienas), panaikina galiojimo sustabdymą, panaikina

galiojimą;

2. registruoja išduotas, papildytas ir patikslintas licencijas nustatytosios formos žurnale;

3. nustato licencijų registravimo žurnalo formą;

4. skelbia apie išduotas licencijas, licencijų galiojimo sustabdymą, galiojimo sustabdymo panaikinimą ir

galiojimo panaikinimą „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“;

5. išdavusi licenciją, sustabdžius jos galiojimą, panaikinusi galiojimo sustabdymą, panaikinusi

galiojimą, per 3 darbo dienas praneša apie tai Juridinių asmenų registrui jo nuostatų nustatyta tvarka,

Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai;

63 Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 7 d. nutarimo Nr. 384 Dėl didmeninės prekybos tabako gaminiais licencijavimo taisyklių patvirtinimo // Valstybės žinios. 2004 Nr.53-1800

68

6. saugo išduotų, papildytų ir patikslintų licencijų kopijas;

7. kontroliuoja, kaip licencijų turėtojai laikosi licencinės veiklos sąlygų;

8. nagrinėja pagal kompetenciją juridinių ir fizinių asmenų pareiškimus, pasiūlymus, skundus;

9. vykdo kitus įstatymų ir teisės aktų jai suteiktus įgaliojimus.

Tačiau pasitaiko ir išimčių, jau anksčiau minėjome, jog kelių reguliuojančių institucijų modelis

įtvirtintas azartinių lošimų srityje, taip pat šilumos ūkio sektoriuje. Šiuose sektoriuose reguliuojančių institucijų

kompetencija padalinama tarp dviejų institucijų.

Šilumos ūkio sektoriuje, kadangi yra dvi reguliuojančios institucijos - Valstybinė kainų ir energetikos

kontrolės komisija ir savivaldybės - tai atitinkamai ir licencijavimo taisyklėse yra numatyti atskiri skyriai,

kuriuose išvardinti tų institucijų įgaliojimai. Iš esmės įgaliojimai analogiški, tačiau tik Valstybinė kainų ir

energetikos kontrolės komisijai suteikta teisė nustatyti licencijos formą, taip pat įmonių technologinio,

finansinio ir vadybinio pajėgumo vertinimo tvarką. O licencinės veiklos sąlygose nustatytas toks pat

įpareigojimas, kad būtent licenciją išdavusi institucija ne rečiau kaip kartą per metus, taip pat gavusi skundą,

privalo patikrinti, kaip įmonė laikosi licencinės veiklos sąlygų. “Skundus dėl konkrečios įmonės

licencijuojamos veiklos pažeidimų taip pat analogiškai nagrinėja tik tų įmonių, kurioms išdavė licencijas.“64

Sankcijos už licencinės veiklos pažeidimus

Licencijavimo taisyklės numato, kad už licencijoje nurodytų licencinės veiklos sąlygų pažeidimus

įgaliota institucija gali sustabdyti ar panaikinti licencijos galiojimą arba skirti baudą.

Dažniausiai licencijos galiojimas gali būti sustabdomas, jeigu:

1) paaiškėja, kad licencijai gauti pateikti klaidingi duomenys;

2) įmonė, kuri buvo įspėta apie galimą licencijos panaikinimą, per nustatytą laiką nepašalino

priežasčių dėl kurių gali būti panaikintas licencijos galiojimas;

3) licencijos turėtojas nemoka mokesčių,

4) įmonės technologinis, finansinis ir vadybinis pajėgumas neleidžia vykdyti licencinės veiklos.

Licencijos galiojimas gali būti panaikinamas, jeigu:

1) įmonė, kurios licencijos galiojimas buvo sustabdytas, per nustatytąjį laiką nepašalina licencinės

veiklos sąlygų pažeidimų;

2) pakartotinai pažeidžia licencinės veiklos sąlygas per įstatymo nustatytą terminą;

3) įmonė likviduojama ar reorganizuojama baigdama veiklą;

4) licencijos turėtojas pateikia paraišką panaikinti licencijos galiojimą.

64 Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 982 „Dėl teisės aktų, būtinų Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymui įgyvendinti, patvirtinimo“ patvirtintos Šilumos tiekimo licencijavimo taisyklės // Valstybės žinios. 2003, Nr. 75-3481. 44, 55 p.

69

Iš principo šios licencijų sustabdymo ir galiojimo nutraukimo sąlygos dominuoja visuose sektoriuose.

Tačiau atsižvelgiant į licencinės veiklos ypatumus galime rasti tik ir kitų nutraukimo ar sustabdymo pagrindų.

Pavyzdžiui:

tik elektros energetikos sektoriuje licencijos galiojimas gali būti sustabdomas, jeigu licencijos

turėtojas pažeidžia nustatytus mokėjimo už elektros energiją ir paslaugas terminus;65

tik šilumos ūkio sektoriuje licencijos galiojimas gali būti sustabdomas jeigu įmonė, šilumos

perdavimo tinklus valdanti ne nuosavybės ar patikėjimo teise, nevykdo nustatyto įstatinio

kapitalo didinimo reikalavimo;66

alkoholio produktų gamybos sektoriuje licencijos galiojimas panaikinamas, jeigu įmonėms

arba jų administracijos vadovams ar kitiems darbuotojams (jeigu jie veikė įmonės vardu ar dėl

jos interesų) yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis, teismo nutarimas, sprendimas,

įsiteisėjęs muitinės, Valstybinės mokesčių inspekcijos, policijos ar Valstybinės tabako ir

alkoholio kontrolės tarnybos nutarimas dėl bausmės ar nuobaudos skyrimo už alkoholio

produktų kontrabandą, alkoholinių gėrimų be banderolių neteisėtą laikymą, gabenimą ar

pardavimą, taip pat falsifikuotų alkoholio produktų pardavimą, gabenimą ar laikymą.

Pakartotinai licencija neišduodama;67

Įpareigojimai dėl veiklos skaidrumo užtikrinimo

Daugelyje licencinės veiklos sektorių yra numatyti įpareigojimai dėl veiklos skaidrumo

užtikrinimo. Pagal įstatymus įmonės turi tvarkyti atskirą buhalterinę apskaitą kiekvienai licencinei veiklai.

Įmonėms privaloma nustatytu laiku pateikti įvairias ataskaitas, atlikti auditus ir apie jo išvadas informuoti

kontroliuojančias institucijas. Pavyzdžiui, ginklų ir šaudmenų įmonės privalo kas pusmetį, pateikti licenciją

išdavusiai institucijai ar jos įgaliotai įstaigai ūkinės komercinės veiklos, susijusios su ginklais, šaudmenimis, jų

dalimis, nustatytos formos ataskaitą. Taip pat reikalaujama kontroliuojančiai institucijai pateikti informaciją

apie naujus darbuotojus, kurių darbas tiesiogiai susijęs su licencine veikla. Energetikos sektoriuje įmonės taip

pat turi tvarkyti atskirą buhalterinę apskaitą kiekvienai licencinei veiklai. Vertikalios ar horizontalios

integracijos įmonės privalo įmonės patiriamas sąnaudas ir gaunamas pajamas paskirstyti atitinkamoms

veikloms, o metams pasibaigus, atlikti licencinės veiklos sąnaudų auditą ir apie jo išvadas informuoti

Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją.


1. Kokios yra bendros visiems sektoriams licencinės veiklos sąlygos?

2. Paaiškinkite, ką reiškia įpareigojimai dėl veiklos skaidrumo.

10.Registravimo procedūrinė teisena

65 Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gruodžio 5 d. nutarimas Nr.1474 Dėl teisės aktų, būtinų Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymui įgyvendinti, patvirtinimo. // Valstybės žinios. 2003, Nr. 48-2121 66 Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 25 d. nutarimas Nr. 982 Dėl teisės aktų, būtinų Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymui įgyvendinti, patvirtinimo. // Valstybės žinios. 2003, Nr. 75-3481.67 Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimas Nr.67 Dėl alkoholio produktų gamybos licencijavimo taisyklių patvirtinimo. // Valstybės žinios. 2001, Nr. 8-230; 2002, Nr. 95-4118; 2004, Nr. 104-3847. 33.5 punktas.

70

10.1. Registrų administracinis teisinis režimas

Registrų administracinis teisinis režimas priskiriamas legalizuojamiesiems režimams. Šis režimas tam

tikrais aspektais siejamas daugiau su ekonomine sritimi, kadangi laisvosios rinkos santykiams tapus

chaotiškiems, atsiradus begalei šių santykių dalyvių ir veiklos rūšių, iškilo jų legalizavimo būtinybė. Valstybinė

fizinių ir juridinių asmenų registracija yra jų teisinio veiksnumo legalumo oficialus pripažinimas ir būdas

patvirtinti jų veiksmų teisėtumą. Atliekama verslininkų legitimacija, kuri išreiškia jų, kaip subjektų, valstybinę

įskaitą, duomenų, patikimų visuomeniniu požiūriu, surinkimą, jų būklę, jų atsiradimo teisėtumo kontrolę,

galimybę pakeisti ar nutraukti verslininko statusą68. Valstybinio valdymo institucijos, remdamosi šia

informacija, gali kurti administravimo tobulinimo strategijas, teikti teisės aktų aktualioms problemoms spręsti

projektus ir pan. Tuo tarpu teisėtvarkos institucijoms ši informacija padeda operatyviau išaiškinti teisės

pažeidimus.

Teisinėje literatūroje registravimo procesas vertinamas kaip administracinis teisinis režimas, kai fiziniai

ir juridiniai asmenys priverstinai patenka į atitinkamų valdymo institucijų administravimo, pagrįsto specialių

teisės aktų reikalavimais, sritį ir kaip administracinė teisinė priemonė, kuria kontroliuojama fizinių ir juridinių

asmenų veikla, leidžiama arba uždraudžiama atlikti tam tikrus veiksmus.

Atsižvelgiant į registrų srityje susiklostančių santykių pobūdį ir įvairovę galima konstatuoti esant

pakankamai pagrįstą pagrindą kalbėti apie kokybiškai naują darinį – registrų teisę, kaip administracinės teisės

pošakį. Juoba, kad registrų srityje susiklostantys santykiai aprėpia ne tik ekonominę sritį, bet ir daugelį kitų

visuotinai reikšmingų objektų. Valstybės registro objektai gali būti intelektinė (pramoninė) nuosavybė, turtas,

veikla, dokumentai, teritorijos, gamtos ištekliai, kultūros vertybės, asmenys ir kt.69


1. Apibūdinkite registrų administracinį teisinį režimą.

10.2. Teisinę reikšmę turinčių faktų registravimo poreikiai

„Įsivaizduokime valstybę, kurioje niekas negali nustatyti, kas kam priklauso, pagal adresus negalima

nieko surasti, žmonių negalima priversti sumokėti jų skolų, ištekliai negali būti paprastai paversti

pinigais, nuosavybė negali būti padalinama į dalis, turto aprašymas nėra sunormintas ir negali būti

lengvai palyginamas, o normos, kuriomis remiantis valdomas turtas, skiriasi ne tik kaimyniniuose

rajonuose, bet net gatvėse“.70 Taip puikiai Hernando de Soto apibūdino situaciją, kuri susidarytų, jei nebūtų

valstybės reguliuojamos vieningos registravimo sistemos.

Pasaulio banko ekspertas dr. Gershon‘as Feder‘is pabrėžė, kad istoriškai susiklostė taip, kad

nekilnojamojo turto registravimo sistemos atsirado anksčiausiai ir jų atsiradimas siejamas su ekonomiškai ir

68 Bakaveckas A., Dziegoraitis A., Dziegoraitienė A. ir kt. Lietuvos administracinė teisė. Bendroji dalis. Vilnius, 2005. P. 211-212.

69 Lietuvos Respublikos valstybės registrų įstatymas//Valstybės žinios.1996.Nr.86-2043;2000.Nr.47-1345.70 De Soto H. The Mystery of Capital: Why Capitalism Triumphs in the West and Fails Everywhere Else. London: Bantam Press, 2000. P. 12.

71

politiškai pažengusiomis visuomenėmis. Kaip pavyzdį galima paminėti Senovės Egiptą, kur prieš 2200 m. pr.

K. visa žemė buvo registruojama šalies valdovo institucijoje. Nuosavybės teisė buvo užrašoma ant papiruso ir

pasirašoma trijų liudininkų. Dokumento pabaigoje buvo dedamas spaudas, taip užkertant kelią sukčiavimams.

550 m. pr. K. žemės savininkai turėjo tokius pat nuosavybės dokumentus kaip ir ankstesnieji savininkai.

Babilone Hamurabio laikais (1792 – 1750 m. pr. Kr.) privatinė nuosavybė jau buvo paplitusi ir visi žemės

savininkai ją registravo rūmuose. Žemės ribos buvo pažymimos kuoleliais. Valstybė sprendė visus ginčus,

susijusius su žemės valdymu. Šiaurinėje Mesopotamijos dalyje gyvavusios Asirijos karalystėje (1200 – 750 m.

pr. Kr.) sandoriai būdavo sudaromi karaliaus akivaizdoje ir įrašai saugomi jo rūmuose molinėse lentelėse.

Nuosavybės įstatymų vykdymas buvo prižiūrimas valstybės, o žemės ribų pakeitimas būdavo griežtai

baudžiamas. Senovės Izraelyje (700 m. pr. Kr.) sandoriai būdavo surašomi dokumentuose ir pasirašomi

liudininkų. Būdavo rašomi du dokumentų egzemplioriai ir vienas iš jų užantspauduojamas ir šventyklos žynių

saugomas keraminiuose ąsočiuose. Kleopatros laikų Egipte (35 m. pr. Kr.) buvo sukurta detali kadastro sistema,

kurioje buvo fiksuojamas kiekvieno žemės sklypo savininkas, sklypo dydis, vieta, auginamų pasėlių rūšis, taip

pat informacija apie mokesčius.71

Apibendrinant pažymėtina, kad jau antikos laikų valstybėse buvo suvokta, kad nuosavybės

teisių į žemę registravimas yra stabilumo ir ekonominio vystymosi pagrindas.

Registravimo samprata ir reikšmė asmenims bei valstybei. Valstybės ir savivaldos institucijų veikla,

verslas, visuomeninis šalies gyvenimas, tarptautiniai ryšiai yra neatsiejami nuo šalies turtinių išteklių, įmonių ir

pavienių asmenų veiklos, nuo turto kūrimo, disponavimo, apsaugos.72 Registravimo sistemos užtikrina

duomenų apie šiuos objektus kaupimą, tų duomenų patikimumą. Registravimas apibūdintinas kaip duomenų

formavimui, kompiuteriniam jų kaupimui ir teikimui sukurtas specializuotas procedūrų rinkinys, kuriame

derinamas techninis duomenų apdorojimas ir teisiniai duomenų tvarkymo aspektai.

Ekonomisto Hernando de Soto iš Peru atliktas tyrimas atskleidė vakarų valstybių nekilnojamojo turto

administravimo ypatybę. Šios šalys turi išplėtotas nekilnojamojo turto registravimo sistemas ir priima jas kaip

savaime suprantamą dalyką, todėl nesugeba pateikti esminių šios sistemos efektyvaus funkcionavimo detalių

besivystančioms ir buvusioms sovietinio režimo šalims, kurios siekia sukurti šias sistemas, kad išjudintų savo

ekonomikas. Hernando de Soto teigia, kad „oficialūs įrašai apie turtą ir nuosavybės teises atspindi mūsų bendrą

suvokimą, kas yra ekonomiškai svarbu, kalbant apie bet kurį turto objektą“. Kalbama ne apie turto vertę, o apie

mūsų sugebėjimą apibrėžti ir išdėstyti svarbiausius ekonominius ir socialinius su juo susijusius aspektus bei

išsaugoti šią informaciją nuosavybės teisių dokumentuose, kurie atskleidžia ekonominę nekilnojamojo turto

reikšmę ir tampa esminiu mūsų ekonomikos augimo veiksniu.73

Gyventojų registravimas asmenims ir valstybei taip pat labai svarbus. Įvairiose gyvenimo

situacijose asmeniui reikia įrodyti savo vardą ir pavardę, šeiminę padėtį ir tai jis gali padaryti naudodamasis

gyventojų registrų išrašais. Registracija yra teisės gauti vaiko ar ligos pašalpą prielaida. Viena klaida gyventojų

registravimo procese gali būti priežastimi klaidų, kurios atsiras ir kituose registruose, nes šio registro duomenis 71 Feder G. The Intricacies of Land Markets – Why the World Bank Succeeds in Economic Reform through Land Registration and Tenure Security. http://pdf.wri.org/ref/feder_02_the_intricacies.pdf. (2006-11-07).72 Andrijauskas K. Lietuvos registrų kūrimas – patikima investicija. http://www.ivpk.lt/main-aktual.php?cat=61&n=1. (2006-11-16).73 Gasilionis A., Kasperavičius R. Nekilnojamojo turto administravimas. Vilnius: Technika, 2006. P. 92- 93.

72

http://www.ivpk.lt/main-aktual.php?cat=61&n=1

http://pdf.wri.org/ref/feder_02_the_intricacies.pdf

naudoja ypatingai daug kitų registrų, o tai gali įtakoti asmens teisės atlikti tam tikrus veiksmus praradimą.74

Kalbant apie gyventojų registravimo reikšmę, taip pat reikia pažymėti, kad Gyventojų registro duomenimis

naudojasi įvairios mokesčių administravimo institucijos. Gyventojų registras taip pat yra ir rinkėjų sąrašo

sudarymo pagrindas. Pažymėtina, kad Gyventojų registro duomenys yra gyventojų statistinės informacijos

pagrindas, kuri yra svarbi planuojant dienos užimtumo centrus, rūpybos įstaigas, mokyklas ir kitų viešųjų

paslaugų teikimą.75

Darytina išvada, kad efektyvi registravimo sistema yra valstybės ir jos piliečių gerovės kūrimo

vienas iš pagrindinių elementų, be jos apskritai vargu ar galima kalbėti apie efektyvų valstybės valdymą

ar informacinių paslaugų teikimą visuomenei ir verslui. Ji yra vienas iš socialinį stabilumą, ekonominę

sėkmę lemiančių veiksnių, taip pat įvairių valstybinių institucijų informacinių sistemų pagrindas,

registruose kaupiama informacija apie svarbiausius šaliai ir jos valdymui, ūkio tvarkymui objektus,

todėl būtina registrų tvarkymą organizuoti atsakingai, atsižvelgiant į egzistuojančius poreikius, tobulinti

teisės aktus, reglamentuojančius registrų ir juos tvarkančių institucijų darbą, kad visa registrų sistema

veiktų nepriekaištingai.


1. Pateikite kuo daugiau teiginių, pagrindžiančių poreikį registruoti juridinę reikšmę turinčius

faktus.

10.3. Pagrindinės registrų teisinio reglamentavimo nuostatos Lietuvoje

Lietuvoje pagrindinis registrus reglamentuojantis teisės aktas yra Valstybės registrų įstatymas, kuris

nustato valstybės registrų (kadastrų) steigimą, tvarkymą, reorganizavimą ir likvidavimą; valstybės registrų

sistemą ir bendruosius valstybės registrų sąveikos principus; vadovaujančiųjų valstybės registrų tvarkymo

įstaigų, valstybės registrų tvarkymo įstaigų, valstybės registrų priežiūros institucijų, valstybės registrų

tvarkytojų, valstybės registrų duomenų teikėjų ir gavėjų teises ir pareigas76.Taip pat būtina išskirti Lietuvos

Respublikos civilinį kodeksą, kuris įtvirtina vieno svarbiausių – juridinių asmenų registro veiklos kertines

nuostatas. Kaip žinome, juridinis asmuo Lietuvos Respublikoje laikomas įsteigtu nuo jo įregistravimo juridinių

asmenų registre momento. Taigi, šis faktas tik dar kartą iliustruoja registrų svarbą valstybės teisinėje sistemoje.

Akcentuotina, jog daugelis Lietuvoje veikiančių pagrindinių registrų turi savo įstatymą, tokiu pačiu

pavadinimu ir veikia jo pagrindu. Tačiau įstatymų nuostatos yra tik bendro pobūdžio, todėl registrų veiklą

paprastai detalizuoja Vyriausybės nutarimu patvirtinti registro veiklos nuostatai. Išimties pavyzdžiu gali būti

adresų registras, kuris savo atskiro įstatymo neturi, o jo veiklos pradmenys glūdi Lietuvos Respublikos

teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatyme. Tačiau iš esmės teisės aktų, reglamentuojančių registrų

steigimą ir veiklą, sistema yra panaši, o joje itin ryškus poįstatyminis akcentas. Kadangi daugelyje registrų

74 Population Registration in Sweden. The Swedish Tax Administration. www.aceproject.org/ero-en/topics/voter-registration /vry_swe1.pdf . 75 Guide to the Norwegian Tax Administration. The Directorate of Taxes. http://www.skatteetaten.no/Templates/Brosjyre.aspx?id=7406&epslanguage=NO&chapter=7416. 76 Lietuvos Respublikos valstybės registrų įstatymas//Valstybės žinios.1996.Nr.86-2043;

73

http://www.skatteetaten.no/Templates/Brosjyre.aspx?id=7406&epslanguage=NO&chapter=7416

http://www.skatteetaten.no/Templates/Brosjyre.aspx?id=7406&epslanguage=NO&chapter=7416

http://www.aceproject.org/ero-en/topics/voter-registration/vry_swe1.pdf

http://www.aceproject.org/ero-en/topics/voter-registration/vry_swe1.pdf

kaupiami ir apdorojami tam tikru kategorijų duomenys, itin svarbus šios srities reglamentavimui Lietuvos

Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas.

Registrus steigia Vyriausybė, priimdama nutarimą dėl registro įsteigimo, registro nuostatų patvirtinimo

ir registro veiklos pradžios nustatymo. Žinybinius registrus steigia valstybės ar savivaldybės institucijos ar

įstaigos. Institucija ar įstaiga, priėmusi sprendimą steigti žinybinį registrą, privalo pranešti apie tai registrų

sąrašo tvarkymo įstaigai Registrų sąrašo nuostatų nustatyta tvarka.

Registrai finansuojami iš valstybės biudžeto, kitų teisės aktais nustatytų finansavimo šaltinių, lėšų už

teikiamas paslaugas.

Registras gali būti reorganizuojamas keičiant registro objektus, registro duomenų rinkimo bei

naudojimo tvarką, sujungiant, išskaidant registrus, perduodant jų duomenis vienai arba kelioms registro

tvarkymo įstaigoms. Sprendimą reorganizuoti registrą priima Vyriausybė. Sprendimą reorganizuoti žinybinį

registrą priima žinybinį registrą įsteigusi institucija ar įstaiga. Ši nuostata taikoma ir registrų likvidavimui.

Kiekvienam registrui įstatymu arba Vyriausybės nutarimu paskiriama vadovaujančioji registro

tvarkymo įstaiga ir registro tvarkymo įstaiga (įstaigos). Tais atvejais, kai registrą tvarko vadovaujančioji

registro tvarkymo įstaiga, ji yra ir registro tvarkymo įstaiga. Žinybinio registro vadovaujančioji registro

tvarkymo įstaiga yra žinybinio registro steigėja.

Registro duomenų tvarkymą reglamentuoja atitinkamo registro įstatymas, Asmens duomenų teisinės

apsaugos įstatymas, registro nuostatai ir kiti teisės aktai, taip pat registro duomenų tvarkymo sutartys. Registro

nuostatai reglamentuoja registro paskirtį, jo objektus, registro tvarkymo įstaigas, jų teises ir pareigas, registro

duomenų tvarkymą, sąveiką su kitais registrais, registro duomenų apsaugą, registro duomenų skelbimą ir

registro duomenų teikimą. Registro duomenys laikomi teisingais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka.

Registrų duomenys ir dokumentai yra vieši ir, atsižvelgiant į registro steigimo tikslus, įstatymų bei

registrų nuostatų nustatyta tvarka ir apimtimi teikiami registro duomenų gavėjams, jeigu įstatymai ar registro

nuostatai nenustato kitaip. Kiekvienas registro duomenų gavėjas privalo naudoti registro duomenis tik

teisėtiems ir apibrėžtiems tikslams.

Registrų sistemos bei atskirų registrų steigimo, kūrimo, tvarkymo, reorganizavimo bei likvidavimo

priežiūrą atlieka įstatymų nustatytos arba Vyriausybės įgaliotos valstybės institucijos. Už registro duomenų

saugą atsako registro tvarkymo įstaiga ir registro tvarkytojai.

Akcentuotina, jog pačia bendriausia prasme galima skirti dvi stambias registrų grupes - valstybės

registrai ir žinybiniai registrai. Žinybinis registras – teisinių, organizacinių, technologinių priemonių visuma,

skirta registruoti valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos sprendimu nustatytus registro objektus ir

tvarkyti registro objektų registravimo duomenis. Žinybiniai registrai veikia įvairiose institucijose – policijoje,

muitinėje, pvz. muitinės pažeidėjų registras ir pan.


1. Koks pagrindinis teisės aktas, tiesiogiai reglamentuojantis registrus Lietuvoje?

2. Paaiškinkite, kaip Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas susijęs su registrų teisiniu

reglamentavimu;

74

3. Į kokias dvi dideles grupes galime suskirstyti visus Lietuvoje veikiančius registrus?

10.4. Registrus tvarkančios institucijos ir jų funkcijos

10.4.1. Vadovaujančiosios registro tvarkymo įstaigos

Valstybės registrų tvarkymo sistema organizacine prasme nėra vienareikšmė. Pagal Valstybės registrų

įstatymą kiekvienam registrui jo steigimą reglamentuojančiame dokumente arba nuostatuose apibrėžiama

vadovaujančioji tvarkymo įstaiga bei centrinės duomenų bazės tvarkymo įstaiga. Svarbiausiems registrams

paskirstytų duomenų bazių atveju gali būti skiriamos teritorinės tvarkymo įstaigos arba nutolusios objektų

registravimo vietos (registratoriai). Registro tvarkymo įstaigas skiria vadovaujančioji registro tvarkymo įstaiga,

jei apie tai neminima teisiniuose steigimo dokumentuose.77

Valstybės registrų įstatyme įtvirtinta, kad vadovaujančioji registro tvarkymo įstaiga – įstatymu ar

Vyriausybės nutarimu paskirta ministerija ar kita valstybės institucija ar įstaiga, kurios valdymo sričiai

priskirtas registras, metodiškai vadovaujanti registro kūrimui ir koordinuojanti jo funkcionavimą. Tarptautinių

žodžių žodyne žodis „metodiškas“ [gr. methodikos] aiškinamas kaip griežtai nuoseklus, sistemingas, griežtai

paisantis nustatytos sistemos, plano, tvarkaraščio.78 Tad galime teigti, kad vadovaujanti registro tvarkymo

įstaiga nuosekliai, laikydamasi iš anksto apsibrėžtų tikslų, priemonių jiems pasiekti nustato registro

veikimo principus, prižiūri kaip jie įgyvendinami. Pagrindinių valstybės registrų vadovaujančioji

registro tvarkymo įstaiga – viena ar kita ministerija. Ministerijos kaip vadovaujančiosios registro tvarkymo

įstaigos veiklos funkcijos tarp kitų jai priskirtų funkcijų nublanksta, todėl dažnai būna, kad joms neskiriama

dėmesio arba apie tai visai pamirštama.79 Vyriausybės nutarime „Dėl valstybės integralios sistemos kūrimo

strategijos patvirtinimo“80 nustatyta, kad už registro funkcionavimo užtikrinimą atsako vadovaujančioji registro

tvarkymo įstaiga. Jeigu vadovaujančioji registro tvarkymo įstaiga, gavusi finansavimą, neužtikrina

(finansinėmis ir organizacinėmis priemonėmis) registro funkcionavimo, tikslinga spręsti klausimą dėl paties

registro likvidavimo arba kitos vadovaujančiosios registro tvarkymo įstaigos paskyrimo. Todėl vadovaujančioji

registro tvarkymo įstaiga turi savo funkcijas atlikti tinkamai, priešingu atveju, gali spręstis klausimas net dėl

registro likvidavimo.

Pažymėtina, kad vadovaujančiųjų įstaigų funkcijos gali skirtis, kadangi kiekvieno registro nuostatuose

yra apibrėžiamos tam registrui metodiškai vadovaujančios įstaigos funkcijos. Detaliau Valstybės registrų

įstatyme81 vadovaujančiųjų registro tvarkymo įstaigų funkcijos neapibrėžiamos, tačiau nurodomos jų teisės ir

pareigos. Taigi vadovaujančioji registro tvarkymo įstaiga turi teisę rengti ir priimti teisės aktus, susijusius su

registro tvarkymu ir registro duomenų sauga; organizuoti registro kompiuterinės, programinės, komunikacinės

77 Valstybės registrų ir duomenų bazių dabartinės situacijos studija: analizė ir vertinimas. Informacinės visuomenės plėtros komitetas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Vilnius, 2001. http://www.ivpk.lt/dokumentai/Registru_analize.pdf. 78 Tarptautinių žodžių žodynas / sudarytojai Bendorienė A., Bogušienė V., Dagytė E. ir kt. Vilnius: Alma littera, 2004. P. 475.79 Valstybės registrų ir duomenų bazių dabartinės situacijos studija: analizė ir vertinimas. Informacinės visuomenės plėtros komitetas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Vilnius, 2001. http://www.ivpk.lt/dokumentai/Registru_analize.pdf. 80 Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 22 d. nutarimas Nr. 1332 „Dėl valstybės registrų integralios sistemos kūrimo strategijos patvirtinimo“ // Valstybės žinios. 2002, Nr. 83-3599.81 Lietuvos Respublikos valstybės registrų įstatymas // Valstybės žinios. 2004, Nr. 124-4488.

75

http://www.ivpk.lt/dokumentai/Registru_analize.pdf

http://www.ivpk.lt/dokumentai/Registru_analize.pdf

įrangos įsigijimą, nustatyti šios įrangos priežiūros reikalavimus, spręsti registro modernizavimo ir plėtimo

klausimus; atlikti kitus registro nuostatuose nustatytus veiksmus. Ji privalo koordinuoti registro tvarkymo

įstaigų ir registro tvarkytojų darbą, nustatyta tvarka atlikti šių įstaigų priežiūrą; užtikrinti tinkamą registro

tvarkymo įstaigų darbą; atlikti registro duomenų saugos reikalavimų laikymosi priežiūrą; kontroliuoti, kaip

vykdomi metinis ir perspektyvinis registro biudžetai; užtikrinti, kad registras būtų tvarkomas vadovaujantis

Valstybės registrų įstatymu, registro nuostatais ir kitais teisės aktais; planuoti metinį ir perspektyvinį registro

biudžetus; teikti informaciją apie registro veiklą; organizuoti ir koordinuoti registro tvarkymo įstaigų valstybės

tarnautojų ir kitų darbuotojų mokymą, rengti mokymo ir kvalifikacijos kėlimo programas, kitus su

kvalifikacijos kėlimu susijusius metodinius dokumentus.

Apibendrinant pažymėtina, kad vadovaujančios registro tvarkymo įstaigos kuria teisės aktus jų sferai

priskirtų registrų tvarkymo tobulinimui, užtikrina jų įgyvendinimą, formuoja registrų funkcionavimo

infrastuktūrą, ją nuolat tobulina, organizuoja ir vykdo registrų plėtros projektus, organizuoja registrų

funkcionavimą, taip pat kontroliuoja registrų tvarkymo įstaigų veiklą, ypatingą dėmesį teikiant kaupiamų ir

klientams teikiamų duomenų kokybei ir jų išsamumui.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau –

Teisingumo ministerija) yra Juridinių asmenų, Nekilnojamojo turto, Adresų, Įstatymų ir kitų teisės aktų bei

Hipotekos registrų vadovaujančioji registro tvarkymo įstaiga. Registrų politiką Teisingumo ministerijoje

formuoja Registrų departamentas. Vadovaujantis departamento nuostatais, šis ministerijos padalinys rengia

naujų registrų steigimą ir veikiančių registrų reorganizavimą ir šias sritis reglamentuojančių teisės aktų

projektus; koordinuoja ir metodiškai vadovauja Teisingumo ministerijos pavaldume esantiems registrams;

vadovauja kuriant naujų ir integruojant veikiančių registrų informacines sistemas; vykdo kitas funkcijas ir

užduotis. Teisingumo ministerija yra asignavimų, skirtų Hipotekos registrui, valdytojas. Ši ministerija derina ir

teikia Finansų ministerijai minėtų registrų biudžeto programas. Taip pat ministerija rengia trijų metų

strateginius veiklos planus, kuriuose apibrėžiami su registrais, jų tobulinimu susijusios gairės bei darbai, taip

pat numatomas preliminarus lėšų poreikis.82

Teisingumo ministerija yra daugumos valstybės registrų vadovaujančioji įstaiga, jai, kaip ir

kitoms vadovaujančiosioms registro tvarkymo įstaigoms, priskirta registrų politikos formavimo funkcija.

Apibendrinant galime teigti, kad įgyvendindama savo funkcijas Teisingumo ministerija turi užtikrinti

vartotojų, verslininkų, kitų fizinių ir juridinių asmenų civilinių teisių apsaugą, koordinuoti priskirtų valstybės

registrų veiklą.

Gyventojų registro tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – Gyventojų registro

tarnyba) yra vadovaujančioji Gyventojų registro tvarkymo įstaiga. Gyventojų registro tarnybos steigėjas

yra Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija (toliau – Vidaus reikalų ministerija).83 Informacinę politiką

ir jos strategiją Vidaus reikalų ministerijoje formuoja Informacinės politikos departamentas. Vadovaujantis

82 Valstybės registrų reformos studija. Laisvosios rinkos institutas. Vilnius, 2005. http://www.lrinka.lt/index.php/analitiniai_darbai/valstybes_registru_reformos_galimybiu_studija/1535. 83 Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2000 m. gruodžio 7 d. įsakymas Nr. 454 “Dėl Gyventojų registro tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nuostatų patvirtinimo“ // Valstybės žinios. 2000, Nr. 107-3397.

76

http://www.lrinka.lt/index.php/analitiniai_darbai/valstybes_registru_reformos_galimybiu_studija/1535

departamento nuostatais84, šis ministerijos padalinys dalyvauja organizuojant ir koordinuojant informacinių

technologijų ir telekomunikacijų plėtros strategijos įgyvendinimą, kuri apima kur kas platesnį klausimų spektrą

nei valstybės registrų sistemos politika. Ministerija yra asignavimų, skirtų Gyventojų registrui, valdytojas. Ši

ministerija derina ir teikia Finansų ministerijai registro parengtas biudžeto programas. Taip pat ministerija

rengia trijų metų strateginį veiklos planą, kuriame apibrėžiami su registrais susiję klausimai, taip pat

numatomas preliminarus lėšų poreikis.85

Gyventojų registro nuostatuose86 įvardijamos šios pagrindinės Gyventojų registro tarnybos

funkcijos: užtikrinti teisėtą asmens duomenų rinkimą, jų tvarkymą ir visišką apsaugą; steigti teritorines

Gyventojų registro tvarkymo įstaigas, tvirtinti jų nuostatus; rengti asmens duomenų teikimo Gyventojų registrui

ir atnaujinimo tvarką, kuri privaloma visoms institucijoms, teikiančioms duomenis registrą tvarkančioms

įstaigoms; tvarkyti Gyventojų registro duomenų centrinę bazę, registrui teikiamų duomenų apskaitą; užtikrinti

jų apsaugą; teikti registro duomenis nemokamai valstybės valdžios ir valdymo institucijoms, savivaldybių

institucijoms, teismams, prokuratūroms ir kitoms Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytoms institucijoms;

organizuoti Gyventojų registro techninės ir programinės įrangos kūrimo, tobulinimo ir diegimo darbus;

užtikrinti, kad į Gyventojų registrą nebūtų įrašyti klaidingi duomenys.

Taip pat paminėtina, kad Gyventojų registro tarnyba, siekdama teikiamas paslaugas maksimaliai

priartinti prie gyventojų, įdiegė elektroninį pažymų užsakymą naudojant internetinės bankininkystės sistemas.

Taip pat įsteigė Interesantų aptarnavimo skyrių, kad reikiamais klausimais būtų konsultuojama, reikiamos

pažymos išduodamos klientų tinkamam aptarnavimui pritaikytose patalpose. O apibendrinant Gyventojų

registro tarnybos funkcijas darytina išvada, kad ši tarnyba turi užtikrinti Gyventojų registro įstatymo

reikalavimų vykdymą, sukurti vientisą ir integralią gyventojų registravimo sistemą, užtikrinti tinkamą

piliečių, kuriems išduodami asmens dokumentai ir kurie deklaruoja gyvenamąją vietą, apskaitą ir

aptarnavimą.


1. Paaiškinkite vadovaujančiosios registro tvarkymo įstaigos funkcijas;

2. Kokias žinote vadovaujančiasias registro tvarkymo įstaigas Lietuvoje?

10.4.2 Registro tvarkymo įstaigos

Registro tvarkymo įstaiga – įstatymu ar Vyriausybės nutarimu paskirtas juridinis asmuo,

registruojantis registro objektus, tvarkantis ir teikiantis registro duomenis bei dokumentus ir atsakantis už jų

saugą.87 Darytina išvada, kad registro tvarkymo įstaiga gali būti ne tik valstybės institucija ar įstaiga, bet ir

privataus kapitalo juridinis asmuo, jeigu jis paskiriamas įstatymu ar Vyriausybės nutarimu. Pavyzdžiui,

Ispanijoje registrus tvarko tam leidimus gavę privataus kapitalo tvarkytojai, kurie yra griežtai valstybės

84 Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2001 m. birželio 28 d. įsakymas Nr. 355 “Dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Informacinės politikos departamento nuostatų patvirtinimo“. http://www.vrm.lt/index.php?id=218. 85 Valstybės registrų reformos studija. Laisvosios rinkos institutas. Vilnius, 2005. http://www.lrinka.lt/index.php/analitiniai_darbai/valstybes_registru_reformos_galimybiu_studija/1535. .86 Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. lapkričio 6 d. nutarimas Nr. 1346 „Dėl Lietuvos Respublikos gyventojų registro nuostatų patvirtinimo“ // Valstybės žinios. 2000, Nr. 96-3034.87 Lietuvos Respublikos valstybės registrų įstatymas // Valstybės žinios. 2004, Nr. 124-4488.

77


http://www.vrm.lt/index.php?id=218

kontroliuojami ir kurie turi monopoliją tam tikrame regione.88 Tokia situacija, kai vienos tvarkymo įstaigos

paskiriamos įstatymu, t.y. įstatymų leidžiamosios valdžios, o kitos Vyriausybės nutarimu, t.y. vykdomosios

valdžios, nėra sveikintinas dalykas ir registrų tvarkymo įstaigų skyrimo tvarka turėtų būti suvienodinama,

paliekant tik vieną iš valdžių, galinčių tai daryti. Tikėtina, kad ši nuostata Valstybės registrų įstatyme buvo

įtvirtinta, siekiant įstatymą „pritaikyti“ tuo metu buvusiai situacijai.

Valstybės registrų įstatyme išskiriamos tokios registro tvarkymo įstaigos funkcijos: objektų

registravimas; sąveikos su susijusiais registrais užtikrinimas; registro duomenų registro duomenų

gavėjams teikimas; užtikrina tinkamo registro veikimo ir registro duomenų bei dokumentų saugos

užtikrinimas; kitų konkretaus registro nuostatose nustatytų funkcijų atlikimas.

Valstybės įmonė Teisinės informacijos centras. 1993 m. Vyriausybė nutarimu Nr. 24489 įkūrė ne

pelno organizaciją (ne "valstybės įmonę") Teisinės informacijos centras prie Teisingumo ministerijos. 1997 m.

liepos 6 d. ji reorganizuota į valstybės įmonę Teisinės informacijos centras (toliau – Teisinės informacijos

centras). Teisinės informacijos centras nuo įsteigimo 1993 m. valstybės biudžeto asignavimų negavo, o jo

veikla finansuojama iš vidinių finansinių išteklių. Pagrindinė Teisinės informacijos centro veiklos sritis –

vieningos teisinės informatikos politikos formavimas, kūrimas ir įdiegimas Lietuvoje.

Teisinės informacijos centras įgyvendina šiuos tikslus: Lietuvos Respublikos įstatymų, kitų Lietuvos

Respublikos Seimo priimtų teisės aktų, Respublikos Prezidento dekretų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės

nutarimų ir Ministro Pirmininko potvarkių, Konstitucinio Teismo sprendimų, nutarimų, išvadų, Lietuvos banko,

ministerijų, departamentų ir Vyriausybės įstaigų bei kitų valstybės valdymo institucijų priimtų teisės aktų,

Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių kaupimas ir sisteminimas; Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų

teisės aktų registro tvarkymas; teisinės literatūros leidyba, platinimas; teisinės informacijos teikimas Lietuvos

Respublikos Seimui, Respublikos Prezidentui, Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Konstituciniam Teismui,

Lietuvos Aukščiausiam Teismui, Lietuvos apeliaciniam teismui, apygardų ir apylinkių teismams, Lietuvos

Respublikos teisingumo ministerijai ir jai pavaldžioms įstaigoms, teisinėms mokymo įstaigoms; kompiuterinių

teisinių informacinių sistemų kūrimas; Teisingumo ministerijos ir teismų kompiuterizavimas ir informacinių

sistemų įdiegimas.90

Apibendrinant galima išskirti tokias pagrindines Teisinės informacijos centro veiklos kryptis: teisinės

literatūros leidimas, teisinių duomenų bazių kūrimas, palaikymas ir platinimas, informacinių technologijų

projektų teisės srityje rengimas, įgyvendinimas, plėtojimas.

Valstybės įmonė Registrų centras. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. 74291,

sujungus Valstybės žemės kadastro įmonę ir valstybės įmonę Respublikinis inventorizavimo, projektavimo ir

paslaugų biuras, įsteigta Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonė. Steigėjų

funkcijas pavesta vykdyti Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ir žemės ūkio ministerijoms. Tad iki 2003

88 Euro Registers Forum 2001. http://www3.lrs.lt/pls/inter/ivpk_print.doc_view?key=164927. 89 Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. balandžio 13 d. nutarimas Nr. 244 „Dėl Teisinės informacijos centro prie Teisingumo ministerijos steigimo“ // Valstybės žinios. 1993, Nr. 13-326.90 Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija. http://www.tm.lt/?item=paval&id=1171. 91 Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. liepos 8 d. nutarimas Nr. 742 „Dėl Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės įsteigimo“ // Valstybės žinios. 1997, Nr. 67-1689.

78

http://www.tm.lt/?item=paval&id=1171

http://www3.lrs.lt/pls/inter/ivpk_print.doc_view?key=164927

m. balandžio 1 d. valstybės įmonė Registrų centras (toliau – Registrų centras) buvo vadinamas Žemės ir

kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmone. Pavadinimą Vyriausybė pakeitė todėl, kad,

be jau atliekamų funkcijų, pavedė vykdyti Juridinių asmenų registro, Įmonių rejestro, Administracinių vienetų,

gyvenamųjų vietovių ir gatvių (adresų) registro, Specialių žemės ir miško naudojimo sąlygų valstybinio

klasifikatoriaus tvarkytojo funkcijas. O be to, ilgas įmonės pavadinimas buvo nepatogus naudoti, sudarė

problemų Lietuvos gyventojams ir institucijoms, rašantiems įvairius paklausimus, užsakymus, skundus ir pan.

Pažymėtina, kad Registrų centro misija – įgyvendinti valstybės nekilnojamojo turto tvarkymo ir

administravimo politiką, t.y. tobulinti daugiatikslę nekilnojamojo turto kadastro, daiktų, daiktinių teisių, turto

adresų ir verčių bei juridinių asmenų registravimo sistemą, kuri užtikrintų įregistruotų teisių apsaugą ir

patikimos informacijos teikimą visiems to pageidaujantiems piliečiams, rinkos dalyviams ir valdžios bei

valdymo institucijoms.92

Registrų centro įstatuose93 įtvirtinta, kad Registrų centras, vadovaudamasis teisės aktais, tvarko

nekilnojamojo turto kadastrą ir registrą, Adresų registrą, Juridinių asmenų registrą, kuria kitas su šiuo bei kitais

nurodytais registrais susijusias informacines sistemas. Savo valdymo sferoje turimus registrus Registrų centras

administruoja ir priežiūrą didžiąja dalimi atlieka savarankiškai įsikūrusi Vilniuje, administruoja nekilnojamojo

turto kadastrą ir registrą, nekilnojamojo turto vertinimą, projektuoja, diegia ir naudoja nekilnojamojo turto

registro informacinę sistemą, vadovauja ir kontroliuoja įmonės filialų veiklą, tvarko Juridinių įmonių registrą..

Tam tikslui yra sukurtas Informacinių sistemų departamentas.

Registrų centrą sudaro šie struktūriniai padaliniai:

1.Centrinė įstaiga,

2. 11 filialų apskričių centruose bei Mažeikių mieste registruoja nekilnojamąjį turtą ir teises į jį,

teikia oficialią informaciją apie nekilnojamąjį turtą ir savininkų teises į jį, kaupia kadastro ir registro duomenis,

atlieka kadastrinius matavimus, turto vertinimą bei rinkos tyrimus, tvarko turto formavimo archyvus,

organizuoja gyventojų aptarnavimo biurų darbą.

3. 35 gyventojų aptarnavimo biurai rajonų centruose bei miestuose registruoja nekilnojamąjį turtą ir

teises į jį, išduoda nuosavybės ar naudojimo teisę įrodančius dokumentus, teikia informacines paslaugas

nekilnojamojo turto savininkams ir naudotojams.

Registrų centras vykdo šią Lietuvos Respublikos Vyriausybės pavestą veiklą: registruoja

nekilnojamuosius daiktus, daiktines teises į juos bei juridinius faktus; teikia Nekilnojamojo turto registro

duomenis bei kartografiniais būdais išreikštus duomenis; kaupia Nekilnojamojo turto registro duomenis ir

dokumentų archyvą, atsako už jo saugumą, teikia vartotojams archyvinių duomenų išrašus bei dokumentų

kopijas, atsako už teikiamų duomenų tikrumą; organizuoja ir atlieka nekilnojamojo turto rinkos tyrimus ir turto

vertinimą; valstybės ir savivaldybių institucijų teikiamų duomenų pagrindu kaupia ir apdoroja administracinių

vienetų, gyvenamųjų vietovių, gatvių, namų ir patalpų adresų, jų geografinių koordinačių duomenis; teisės aktų

nustatyta tvarka teikia fiziniams ir juridiniams asmenims Adresų registro duomenis; kaupia Adresų registro

92 Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija. http://www.tm.lt/?item=paval&id=1822. 93 Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. gruodžio 6 d. įsakymas Nr. 1R-301 „Dėl valstybės įmonės Registrų centro įstatų patvirtinimo“ // Valstybės žinios. 2004, Nr. 180-6673.

79

http://www.tm.lt/?item=paval&id=1822

duomenis ir dokumentų archyvą; registruoja ar Juridinių asmenų registro nuostatų nustatytais atvejais įtraukia į

Juridinių asmenų registrą juridinius asmenis, jų duomenis ir steigimo dokumentus; skelbia juridinio asmens,

filialų ar atstovybių duomenis ir informaciją; tvarko Juridinių asmenų registro tvarkytojui pateiktus

dokumentus, duomenis ir informaciją bei atlieka kitas Registro centro įstatuose nurodytas funkcijas.

Pažymėtina, kad įstatuose nurodytas baigtinis Registrų centro funkcijų sąrašas.

Apibendrinant reikia pažymėti, kad Registrų centras yra kelių pagrindinių nacionalinių registrų

tvarkytojas. Vienas iš svarbiausių Registrų centro uždavinių – registruoti duomenis, juos kaupti ir juos platinti,

tinkamai aptarnauti klientus. Tinkamų paslaugų kokybę apibūdina tokie rodikliai, kaip orientavimasis į klientus,

duomenų prieinamumas, informacijos kokybė ir jos pateikimo laikas. Registrų centras suinteresuotas teikti

klientams geras ir efektyvias paslaugas bei patikimą informaciją, tobulinti sistemą ir paslaugas.

Teritorinės Gyventojų registro tarnybos įstaigos. Gyventojų registro įstatyme94 įtvirtinta, kad teritorinė

registro tvarkymo įstaiga – vadovaujančiosios registro tvarkymo įstaigos steigiamas (skiriamas) padalinys

administraciniame vienete. Teritorinės Gyventojų registro tvarkymo įstaigos renka, kaupia, atnaujina Gyventojų

registro duomenis; teikia juos registro duomenų centrinei bazei; šios bazės duomenų pagrindu teikia registro

duomenis.95

Hipotekos skyriai prie apylinkės teismų ir Centrinė hipotekos įstaiga. Hipoteka – tai esamo ar būsimo

skolinio įsipareigojimo įvykdymą apsaugantis turto įkeitimas, kai įkeisto turto savininkui paliekama

nuosavybės teisė. Hipoteka neatima iš daikto savininko teisės valdyti, naudoti įkeistą daiktą bei juo disponuoti.

Jei suėjus nustatytam terminui skola hipotekos kreditoriui negrąžinama, jis turi teisę reikalauti, kad įkeistas

turtas būtų parduodamas iš varžytinių ir iš gautų pinigų atlyginta jam priklausanti suma arba įkeistas daiktas

būtų perduotas jam administruoti. Hipoteka, neįregistruota Hipotekos registre, negalioja.

Išskirtinis Hipotekos registro struktūros bruožas yra ypatinga dvipakopė funkcinė sistema,

užtikrinanti dvigubą svarbiausių registro duomenų įtvirtinimą bei vykdomosios ir teisminės valdžios

sąveiką, nes Hipotekos registras susideda iš vietinių hipotekos registrų, tvarkomų hipotekos skyrių prie

apylinkės teismų, ir centrinio hipotekos registro, tvarkomo Teisingumo ministerijos įgaliotos institucijos

– Centrinės hipotekos įstaigos. Ir nors hipotekos skyriai prie apylinkės teismų steigiami Teismų įstatymo

nustatyta tvarka ir laikomi sudedamąja teismų sistemos dalimi, tačiau konkrečius apylinkės teismus, kuriuose

tokie skyriai bus steigiami, pasirenka, jų veiklos teritoriją (galinčią nesutapti su apylinkės teismo veiklos

teritorija) nustato bei hipotekos teisėjus iš paskirtų apylinkės teismo teisėjų pareigoms skiria ir atleidžia

vykdomosios valdžios atstovas (teisingumo ministras).96 Naudoti teismų sistemą hipotekos sandorių

teisiniam registravimui pasaulio valstybėse nėra nauja. Paprastai, siekiant, kad registracija būtų paprastesnė

ir greitesnė, teisinė registracijos procedūra yra neteisminė (jurisdictio voluntaris), tačiau pati teisių registracijos

sistema dažniausiai remiasi teismų nepriklausomumu, o registravimo darbus atlieka arba prižiūri teisminė

valdžia. Pavyzdžiui, Vokietijoje, remiantis Civilinio kodekso 1115 straipsniu ir Žemės knygos tvarkymo tvarka

apsauginės hipotekos (Buchhypothek) teisinę registraciją žemės knygose (Grundbuch) vykdo apylinkės teismai 94 Lietuvos Respublikos gyventojų registro įstatymas // Valstybės žinios. 1992, Nr. 5-78.95 Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. lapkričio 6 d. nutarimas Nr. 1346 „Dėl Lietuvos Respublikos Gyventojų registro nuostatų patvirtinimo“ // Valstybės žinios. 2000, Nr. 96-3034.96 Juodka R. Veiklą pradeda naujieji registrai // Justitia. 2001, Nr. 6, P. 2.

80

(Amtsgericht). Panaši padėtis yra ir Prancūzijoje, Danijoje, Norvegijoje, Suomijoje, Slovėnijoje, Šveicarijoje,

Italijoje, Belgijoje ir Islandijoje. Lietuvos pasirinktas hipotekos modelis tikrai perėmė geriausią užsienio

valstybių patirtį nagrinėjamoje srityje.97

Centrinį hipotekos registrą, kuriame kaupiama ir saugoma iš vietinių registrų gauta informacija apie

visoje Lietuvoje įregistruotus nekilnojamojo ir kilnojamojo turto įkeitimo sandorius, tvarko Centrinė hipotekos

įstaiga. Centrinė hipotekos įstaiga įsteigta 1997 m. rugsėjo 12 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu98.

Centrinė hipotekos įstaiga taip pat tvarko testamentų registrą, turto areštų aktų registrą, vedybų sutarčių

registrą, sutarčių registrą. Centrinė hipotekos įstaiga yra biudžetinė įstaiga. Jos steigėjas yra Teisingumo

ministerija. Hipotekos registrą Centrinė hipotekos įstaiga prižiūri savarankiškai, tačiau atnaujinimo ar

pertvarkymo darbams atlikti samdo privačias įmones.99 Pažymėtina, kad užsienio ekspertai siūlė sujungti

Centrinę hipotekos įstaigą ir Registrų centrą100, tačiau hipotekos atstovai šiuo klausimu pažymėjo, jog jų įstaiga

registruoja ne tik nekilnojamojo, bet ir kilnojamojo turto įkeitimo sandorius, be to, valdo dar keturis registrus,

todėl vien remiantis argumentais, kad tai sutaupytų lėšų bei tokia sistema būtų patogesnė vartotojams, šias

įstaigas sujungti be išsamesnių tyrimų nederėtų.

Pagrindinės Centrinės hipotekos įstaigos funkcijos, nurodytos Lietuvos Respublikos hipotekos

registro nuostatuose101 bei Centrinės hipotekos įstaigos nuostatuose102 yra šios: Hipotekos registro duomenų,

gautų iš hipotekos skyrių, kaupimas, jų atnaujinimas ir saugojimas; tvarkomų registrų duomenų apsaugos

užtikrinimas, pasiūlymų, kaip tobulinti tvarkomų registrų duomenų apsaugą, Teisingumo ministerijai teikimas;

hipotekos skyrių kompiuterinės ir programinės įrangos aptarnavimas, hipotekos registrų kompiuterinių

duomenų bazių techninės priežiūros atlikimas; Hipotekos registro duomenų naudotojams teikimas, naudotojų

registravimas, Hipotekos registro duomenų platinimo sistemos administravimas; centrinio hipotekos registro

duomenų bazės archyvo tvarkymas bei kitų funkcijų atlikimas. Pažymėtina, kad Hipotekos registro nuostatuose

Centrinės hipotekos įstaigos funkcijų sąrašas yra baigtinis, tačiau Centrinės hipotekos įstaigos nuostatuose,

kuriuose jai priskirta kiek daugiau funkcijų arba tiesiog jos smulkiau išskaidytos, įtvirtinta, kad be jau

išvardintų Centrinė hipotekos įstaiga vykdo ir kitas Lietuvos Respublikos įstatymų, Vyriausybės nutarimų

nustatytas ar Teisingumo ministerijos priskirtas funkcijas.

Vietinius hipotekos registrus tvarko hipotekos skyriai prie apylinkių teismų. 1998 m. pradėjo veikti dešimt

hipotekos skyrių apskričių centruose, po metų įsteigti dar penki hipotekos skyriai.103 Informaciją apie įvykusius

įkeitimo sandorius hipotekos skyriai perduoda centriniam registrui elektroniniu būdu kasdien. Duomenys apie

įkeitimo sandorius platinami paštu, mokamu telefonu arba internetu sudarius sutartį. Internetu paprastai

97 Juodka R. Veiklą pradeda naujieji registrai // Justitia. 2001, Nr. 6, P. 2.98 Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 12 d. nutarimas Nr. 991 „Dėl Lietuvos Respublikos hipotekos registro steigimo įstatymo įgyvendinimo“ // Valstybės žinios. 1997, Nr. 85-2144.99 Valstybės registrų reformos studija. Laisvosios rinkos institutas. Vilnius, 2005. http://www.lrinka.lt/index.php/analitiniai_darbai/valstybes_registru_reformos_galimybiu_studija/1535. 100 Žeimantas V. V. Užvirė kova dėl hipotekos registro // Verslo žinių priedas „Karjera ir vadyba“, 2004 lapkr. 18, Nr. 44.101 Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. spalio 18 d. nutarimas Nr. 1246 “Dėl Lietuvos Respublikos hipotekos registro nuostatų patvirtinimo” // Valstybės žinios. 2001, Nr. 90-3173.102 Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. gegužės 15 d. įsakymas Nr. 149 „Dėl Centrinės hipotekos įstaigos nuostatų patvirtinimo“ // Valstybės žinios. 2003, Nr. 50-2233.103 Baronas A. Hipotekos registrui – penkeri. www.lhr.lt/LimoL/Docs/Hipotekos_registrui_5_metai.doc.

81

http://www.lhr.lt/LimoL/Docs/Hipotekos_registrui_5_metai.doc


naudojasi finansų įstaigos ir notarai. Hipotekos skyriai prie apylinkės teismų registruoja hipotekos, priverstinės

hipotekos ir kilnojamojo daikto (turtinės teisės) įkeitimo, priverstinio įkeitimo sandorius bei pakeitimus

Hipotekos registre; keičia Hipotekos registro duomenis; išregistruoja hipotekos ir įkeitimo sandorius; išduoda

pažymėjimus apie hipotekos ir įkeitimo įregistravimą. Hipotekos teisėjas priima nutartis: areštuoti įkeistą

nekilnojamąjį daiktą; už skolą įkeistą nekilnojamąjį daiktą parduoti iš varžytynių; už skolą įkeistą nekilnojamąjį

daiktą perduoti kreditoriui administruoti; areštuoti įkeistą kilnojamąjį daiktą ir perduoti jį kreditoriui; perduoti

kreditoriui teisę tvarkyti skolininko banko sąskaitą ar perleisti kreditoriui įkaito davėjo reikalavimus, kylančius

iš įkeistos teisės ar reikalavimo dalį, atitinkančią skolinio įsipareigojimo dydį, jeigu skolinis įsipareigojimas

mažesnis už reikalavimo teisę; paskirstyti kreditoriams lėšas, gautas priverstinai pardavus įkeistą daiktą.104

Taigi hipotekos teisėjai atlieka priverstines išieškojimo iš įkeisto turto ne ginčo tvarka procedūras. Jie gali gauti

visą bylos nagrinėjimui reikalingą informaciją apie skolininką, įkeistą turtą, įsipareigojimo dydį, kreditorius,

kuriems skolininkas yra įsipareigojęs, bei kreditorių reikalavimo eiliškumą. Išieškojimo ne ginčo tvarka

procedūra yra paprastesnė, greitesnė ir pigesnė šalims, nes nereikalingas žodinis bylos nagrinėjimas.105

Apibendrinant paminėtina, kad Lietuvos Respublikai atkūrus nepriklausomybę ir siekiant sudaryti palankias

sąlygas vidaus ir užsienio investuotojams, buvo būtina sukurti efektyvią hipotekos sistemą, kuri užtikrintų

kreditorių, įkaito davėjų ir trečiųjų asmenų teisių apsaugą, efektyvų išieškojimą iš įkeisto turto. Sukurtas

Hipotekos registras yra ypatingas tuo, kad yra integruotas į teismų sistemą, jį tvarko hipotekos skyriai

prie apylinkės teismų ir Centrinė hipotekos įstaiga.


1. Paaiškinkite registro tvarkymo įstaigos sąvoką ir pakomentuokite jos funkcijas;

2. Kokias žinote vadovaujančiasias registro tvarkymo įstaigas Lietuvoje?

3. Kokios yra hipotekos skyrių prie apylinkės teismų ir centrinės hipotekos įstaigos funkcijos?

TESTAI

1. Kuri iš išvardintų veiklos rūšių nepatenka į bendrojo valstybinio valdymo proceso struktūrą::

1) Licencijavimo procedūrinė teisena;

2) Juridinę reikšmę turinčių faktų registravimas;

3) Administracinė justicija;

2. Valstybinio valdymo srityje išskiriamos šios teisės taikymo formos:

1) Pozityvusis ir negatyvusis teisės taikymas;

2) Operatyvinė vykdomoji ir jurisdikcinė teisės taikymo formos;

3) Abu atsakymai teisingi;

3. Kuris iš pateiktų teiginių apie diskreciją yra teisingas:

104 Centrinė hipotekos įstaiga. http://www.lhr.lt/index.php?-1463139210. (2006-11-11).105 Centrinės hipotekos įstaigos 2005 m. veiklos apžvalga. http://www.lhr.lt/chi_ataskaita_2005.pdf.

82

http://www.lhr.lt/chi_ataskaita_2005.pdf

http://www.lhr.lt/index.php?-1463139210

1) Diskrecinė valdžia arba diskrecinė galia - tai valstybės institucijoms ir jų tarnautojams suteikta teisė tam tikrose situacijose savo nuožiūra veikti ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų;

2) Diskrecija reiškia veiksmų laisvę ir ji suteikiama tik teismams;

3) Diskrecija yra tarptautinis terminas, reiškiantis veiksmų laisvę ir galimybę veikti savo nuožiūra. Teisinėje

valstybėje diskrecija suteikiama tik įstatymų leidžiamajai valdžiai;

4. Legislatyvinė administracijos diskrecija reiškia:

1) Parlamento teisę leisti įstatymus; 2) vykdomosios valdžios teisę detalizuojant parlamento priimtus įstatymus priimti norminius poįstatyminius aktus;

3) vyriausybės veiksmų laisvę vykdant jos, kaip vykdomosios valdžios, funkcijas;

5. Administracinė kontrolė tai:

1) Vykdomosios valdžios aktų ir veiksmų teisėtumo kontrolė, atliekama parlamento.(dar kitaip vadinama parlamentine kontrole;

2) Tai vykdomosios valdžios kontrolė, kurią atlieka pati vykdomoji valdžia savo sistemos viduje;

3) Tai teismų vykdoma administracijos aktų ir veiksmų teisėtumo kontrolė;

6. Pagal viešojo administravimo įstatymą administracinė procedūra tai:

1) Viešojo administravimo subjekto procedūrinė veikla tikrinant pavaldžių subjektų veksmus dėl jiems skirtų finansinių lėšų tikslingo panaudojimo;

2) Viešojo administravimo subjekto veiksmai pagal nustatytas procedūras nagrinėjant asmenų prasymus išduoti licenciją vykdyti ūkinę komercinę veiklą;

3) Viešojo administravimo subjekto atliekami privalomi veiksmai nagrinėjant asmens skundą ar pranešimą apie viešojo administravimo subjekto veiksmais, neveikimu ar administraciniais sprendimais galimai padarytą asmens, nurodyto skunde ar prenešime, teisių ir teisėtų interesš pažeidimą ir priimant dėl to administracinės procedūros sprendimą;

7. Administracinė procedūra pradedama:

1) per 3 darbo dienas nuo dokumento, nurodančio pagrindą gavimo dienos;

2) per 5 darbo dienas nuo kreipimosi į kompetetingą instituciją dienos;

3) per 14 dienų nuo prašymo gavimo institucijoje;

8. Administracinės procedūros sprendimas be apklausos priimamas, jeigu:

1) kai visos aplinkybės yra pakankamai aiškios ir priimtas sprendimas nepažeidžia kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų;

2) skundas patenkinamas iš karto, administracinės procedūros sprendimas nepažeidžia kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, taip pat kai pagal teisės aktų reikalavimus administracinės procedūros sprendimas turi būti priimtas nedelsiant;

3) neįmanoma nustatyti suinteresuotų asmenų faktinės gyvenamosios vietos;

83

9. Administracinė procedūra turi būti baigta ir administracinės procedūros sprendimas priimtas:

1) per vieną mėnesį nuo jos pradžios. Šis terminas gali būti pratęstas viešojo administravimo subjekto vadovo sutikimu;

2) per 14 dienų nuo skundo gavimo dienos. Termino pratęsti negalima;

3) per 20 darbo dienų nuo jos pradžios. Priteikus šis terminas gali būti pratęsiamas ne ilgiau kaip 10 dienų;

10. Pagal LR teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymą, jeigu asmens prašoma informacija yra kitoje įstaigoje:

1) prašymas persiunčiamas kitai kompetentingai įstaigai ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo prašymo gavimo įstaigoje dienos;

2) prašymas persiunčiamas kitai kompetentingai įstaigai ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo prašymo gavimo įstaigoje dienos, ir apie tai per 3 darbo dienas nuo prašymo persiuntimo informuojamas pareiškėjas.

3) prašymas persiunčiamas kitai kompetentingai įstaigai ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo prašymo gavimo įstaigoje dienos, ir apie tai per 5 darbo dienas nuo prašymo persiuntimo informuojamas pareiškėjas.

11. Informacija pareiškėjui turi būti pateikiama:

1) ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo prašymo gavimo įstaigoje dienos. Tam tikrais atvejais terminas gali būti pratęstas dar iki 20 darbo dienų.

2) ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo prašymo gavimo įstaigoje dienos. Tam tikrais atvejais terminas gali būti pratęstas dar iki 10 darbo dienų.

3) ne vėliau kaip per 15 darbo dienų nuo prašymo gavimo įstaigoje dienos. Tam tikrais atvejais terminas gali būti pratęstas dar iki 3 darbo dienų;

12. LR Vyriausybės patvirtintuose Ūkinės-komercinės veiklos licencijavimo metodiniuose nurodymuose nustatyti šie bendrieji licencijavimo principai:

1) tikslingumas, nešališkumas, skaidrumas, visuotinumas (nediskriminavimas), racionalumas, efektyvumas, funkcij ų atskyrimas, proporcingumas ir viešumas;

2) tikslingumas, nešališkumas, skaidrumas, visuotinumas (nediskriminavimas), sąžiningumas, efektyvumas, funkcijų atskyrimas, darudimas piktnaudžiauti teise, proporcingumas ir viešumas;

3) tikslingumas, nešališkumas, skaidrumas, visuotinumas (nediskriminavimas), racionalumas, efektyvumas, funkcijų atskyrimas, neterminuotas licencijos galiojimas, atsakomybės individualizavimas; viešumas;

13. Licencijuojama veikla tai:

1) vykdoma veiklos rūšis, kurios įgyvendinimui įstatymų nustatyta tvarka reikalinga kompetentingos institucijos išduota licencija. Terminas licencijuojama veikla teisės aktuose vartojamas tiek veiklai, kuriai turi būti suteikta licencija ar suteikiama licencija, tiek veiklai, kuriai jau suteikta licencija, nusakyti;

2) Kompetetingų institucijų veikla vertinant asmenų prašymus išduoti licencijas ūkinei-komercinei veiklai vykdyti ir sprendimų dėl licencijos išdavimo arba atsisakymo išsduoti licenciją priėmimas;

84

3) Bendrojo valstybinio valdymo įgyvendinimo proceso sudedamoji dalis, vadinamoji licencijavimo procedūrinė teisena;

14. Kuris teiginys tinka apibūdinti juridinę reikšmę turinčių faktų registravimo procesui:

1) registravimo procesas vertinamas kaip administracinis teisinis režimas, kai fiziniai ir juridiniai asmenys

priverstinai patenka į atitinkamų valdymo institucijų administravimo, pagrįsto specialių teisės aktų

reikalavimais, sritį;

2) registravimas vertinamas kaip administracinė teisinė priemonė, kuria kontroliuojama fizinių ir juridinių

asmenų veikla, leidžiama arba uždraudžiama atlikti tam tikrus veiksmus;


15. Registrus steigia:

1) Seimas, priimdamas konkretaus registro steigimo įstatymą ir pavesdamas Vyriausybei įstaigti registrą;

2) Vyriausybė, priimdama nutarimą dėl registro įsteigimo, registro nuostatų patvirtinimo ir registro veiklos

pradžios nustatymo;

3) Registrų centras, kuris Vyriausybės pavedimu vykdo visas registro steigimo funkcijas;

16. Žinybinius registrus steigia:

1) valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos;

2) Teisingumo ministerija;

3) Vyriausybė;

17. Vadovaujančioji registro tvarkymo įstaiga:

1) Vyriausybės nutarimu paskirta ministerija ar kita valstybės institucija ar įstaiga, kurios valdymo sričiai

priskirtas registras, vadovaujanti registro kūrimui ir koordinuojanti jo funkcionavimą;

2) įstatymu ar Vyriausybės nutarimu paskirta ministerija ar kita valstybės institucija ar įstaiga, kurios valdymo

sričiai priskirtas registras, metodiškai vadovaujanti registro kūrimui ir koordinuojanti jo funkcionavimą;

3) abu atsakymai teisingi;

18. Registro tvarkymo įstaiga:

1) įstatymu ar Vyriausybės nutarimu paskirtas juridinis asmuo, registruojantis registro objektus, tvarkantis ir

teikiantis registro duomenis bei dokumentus ir atsakantis už jų saugą;

2) Vyriausybės nutarimu paskirtas juridinis asmuo, atliekantis registro administravimo funkcijas;

3) valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga, atliekanti visas su registro tvarkymu susijusias funkcijas ir

atsakinga už registro funkcionavimą;

19. Registrų centro misija:

85

1) kurti registrų srities teisės aktų projektus;

2) įgyvendinti valstybės nekilnojamojo turto tvarkymo ir administravimo politiką;

3) administruoti visą valstybės registrų sistemą;

20. Pažymėkite teisingą teiginį:

1) Teisingumo ministerija yra daugumos valstybės registrų vadovaujančioji įstaiga, jai, kaip ir kitoms

vadovaujančiosioms registro tvarkymo įstaigoms, priskirta registrų politikos formavimo funkcija.

2) Registrų centras yra daugumos valstybės registrų vadovaujančioji įstaiga, jai, kaip ir kitoms

vadovaujančiosioms registro tvarkymo įstaigoms, priskirta registrų politikos formavimo funkcija;

3) Vidaus reikalų ministerija yra daugumos valstybės registrų vadovaujančioji įstaiga, jai, kaip ir kitoms

vadovaujančiosioms registro tvarkymo įstaigoms, priskirta registrų politikos formavimo funkcija;

86

4.Tema. Administracinės prievartos priemonių taikymo procesas

1. Administracinė teisinė prievarta valstybinio valdymo įgyvendinimo metodų sistemoje

1.1. Administracinės prievartos priemonių rūšys

1.2. Administracinės atsakomybės taikymo pareigūnams ypatumai

ĮVADAS

Temos tikslas - supažindinti studentus su administracinės prievartos priemonių taikymo proceso

ypatumais, išugdyti gebėjimus savarankiškai analizuoti šios srties klausimus.

87

1. Administracinė teisinė prievarta valstybinio valdymo įgyvendinimo metodų sistemoje

Prieš pradedant analizuoti administracinių prievartos priemonių taikymo procesą, būtina įsigilinti į

valstybinio valdymo įgyvendinimo metodų ir jų tarpusavio sąveikos ypatumus.

Valstybinio valdymo įgyvendinimo metodai106

Valstybės valdymas – tai valstybinio valdymo subjekto betarpiškas, kryptingas poveikis valdymo

objektui. Šiame procese praktiškai įgyvendinami valstybės valdymo tikslai, uždaviniai ir funkcijos. Viso to

siekiama tam tikra būdų, priemonių sistema, per kurią pasireiškia valdžios poveikis, valdymo funkcijų

dinamiškumas. Paminėti būdai, priemonės sudaro valstybinio valdymo metodus. Kalbėdami apie valstybinio

valdymo metodus mes kalbame apie tai, kaip įgyvendinamas valstybinis valdymas, kaip praktiškai užtikrinamos

jo funkcijos, kaip, galų gale, valdymo subjektas priverčia valdymo objektą paklusti.

Prievartą galima apibūdinti kaip pavaldinio valios paneigimą ir išorinę įtaką jo elgesiui. Jeigu komanda

neįvykdoma, taikomos moralinio, turtinio, organizacinio, fizinio poveikio priemonės.

Prievarta valstybės valdymo srityje yra daugiau pagalbinė priemonė, nors taikoma pakankamai

dažnai. Kuo aukštesnis visuomenės teisinis, kultūrinis išprusimas, tuo mažiau vietos tenka prievartos

priemonėms. Prievarta taikoma tik tada ir tik tiek, kiek įtikinėjimo, skatinimo priemonės nebuvo

veiksmingos.

106 Schemos paimtos iš šio šaltinio: Šedbaras S. „Bendrojo administracinio proceso teisinis reglamentavimas Lietuvos Respublikoje: problemos ir sprendimai. Daktaro disertacija. Socialiniai mokslai, teisė (01 S).

Valstybinio valdymo įgyvendinimo metodai – tai vykdomosios valdžios institucijų ir įstaigų (valstybės tarnautojų) tiesioginio valdingo poveikio valdymo objektams (valdomiesiems) būdai ir priemonės

Įtikinėjimas Skatinimas Prievarta

Teisinio švietimo, kitokio

aiškinamojo poveikio

priemonės

Netiesioginio, ekonominio poveikio priemonės

Tiesioginio administraci-nio poveikio priemonės (nurodymas, komanda ir pan.)

Prevencinės (įspėjančiojo

) poveikio priemonės

Kardomojo poveikio ir administra-

cinio proceso užtikrinimo priemonės

Administraci-nės

atsakomybės priemonės

Tarnybinės ir

materialinės atsakomybės

priemonės

Administracinės prievartos priemonių taikymo procesas

Administracinės atsakomybės priemonių (administracinių

nuobaudų) taikymas

Prevencinių ir kardomųjų administracinės prievartos

priemonių taikymas

Tarnybinės ir materialinės atsakomybės priemonių

taikymas

88

Taigi administracinės prievartos taikymo paskirtis, visų pirma, yra apsaugoti teisinę tvarką, apsaugoti

tas teisines vertybes, kurios įtvirtintos teisės normose ir ginamos valstybės. Jeigu teisinė tvarka pažeista,

administracinės prievartos paskirtis – atkurti teisių ir pareigų pusiausvyrą, prievartine teisės pažeidėjo elgesio

korekcija priversti jį laikytis nustatytos žmonių bendruomenėje tvarkos.

Administracinė teisinė prievarta - tai savarankiška valstybės teisinės prievartos rūšis, kurią sudaro

administracinės teisės normomis nustatytos tam tikros teisinio, psichinio, fizinio, turtinio ar organizacinio

poveikio priemonės, kurias taikydami vykdomosios valdžios subjektai siekia paveikti žmogaus sąmonę ir

elgesį, jam padarius neteisėtą veiką ar kilus objektyviai galimoms tam tikroms nepalankioms viešojo ir

asmens saugumo užtikrinimo aplinkybėms, kai būtina užkirsti kelią neteisėtos veikos padarymą

sąlygojantiems veiksniams.

Administracinės teisinės prievartos turinį sudaro tam tikrų, įstatymais nustatytų administracinio teisinio

poveikio priemonių taikymas konkretiems fiziniams ir juridiniams asmenims.

Pagrindiniai administracinės teisinės prievartos tikslai ir uždaviniai:

1) nutraukti teisės pažeidimą (kardomoji funkcija);

2) nubausti pažeidėją (auklėjamoji funkcija);

3) pašalinti teisės pažeidimų padarymo prielaidas – priežastis ir sąlygas (prevencinė ar įspėjamoji funkcija);

4) užtikrinti pažeistų teisių gynimą ir žalos kompensavimą (atstatančioji funkcija);

5) užtikrinti valstybės institucijų nenutrūkstamą funkcionavimą (organizacinė funkcija).


1. Kokius žinote valstybinio valdymo įgyvendinimo metodus?

2. Į kokias rūšis galima suskirstyti administracinių prievartos priemonių taikymo procesą?

3. Paaiškinkite administracinės teisinės prievartos sąvoką?

4. Kokie yra pagrindiniai administracinės teisinės prievartos tikslai ir uždaviniai?

1.1. Administracinės prievartos priemonių rūšys

Administracinės prievartos priemonės, pagal visuomeninių santykių valstybiniame valdyme gynimo

būdą, tiesioginę administracinės prievartos priemonių naudojimo paskirtį ir pagrindus klasifikuojamos į tokias

grupes:

1. Administracines prevencines (įspėjamąsias) priemones. Jos yra dvejopos:

a) taikomos kai teisės pažeidimas dar nepadarytas, bet siekiama iš anksto užkirsti jam ar jo padariniams kelią.

Pavyzdžiui, kompetentingos valstybės institucijos pareigūnai gavę pranešimą apie konkrečioje žmonių buvimo

vietoje padėtą sprogmenį, siekiant išvengti galimų žalingų pasekmių (žmonių aukų, turto sunaikinimo ar

sugadinimo, aplinkos užteršimo ir pan.), iš tos vietos privalo kuo skubiau evakuoti žmones net ir prieš jų valią,

bei atlikti tos vietos patikrinimą, o nustačius pavojaus šaltinį – imtis priemonių jo nukenksminimui.

89

b) taikomos ypatingomis aplinkybėmis – stichinių nelaimių, gaisrų, epidemijų, katastrofų ir panašiais atvejais.

Pavyzdžiui, policijos pareigūnas, siekdamas kuo skubiau nugabenti į artimiausią medicinos įstaigą autoįvykio

metu sunkiai sužeistą asmenį – išgelbėti žmogaus gyvybę, prievartos būdu paima ir panaudoja kito asmens

privačią transporto priemonę.

2. Administracines kardomąsias priemones. Tai tokios administracinės prievartos priemonės, kurios

naudojamos tuomet, kai daromas ar tiriamas pažeidimas, sprendžiamas administracinės atsakomybės klausimas.

Šios administracinės prievartos priemonių grupės taikymo pagrindiniai tikslai yra pašalinti visuomenei gręsiantį

tiesioginį pavojų – nutraukti daromą teisės pažeidimą, sudaryti sąlygas, užtikrinančias teisės pažeidimo ištyrimą

bei pažeidėjo patraukimą administracinėn atsakomybėn. Administracinės kardomosios priemonės gali būti:

a) Procesinės administracinės kardomosios priemonės – tai administracinių teisės pažeidimų bylų

teisenos užtikrinimo priemonės, įtvirtintos LR ATPK. Jos taikomos tik įstatymų tiesiogiai numatytais

atvejais, siekiant užkirsti kelią administraciniams teisės pažeidimams, surašyti protokolams, užtikrinti, kad būtų

laiku ir teisingai nagrinėjamos bylos ir vykdomi nutarimai administracinių teisės pažeidimų bylose. LR ATPK

numato šias administracines kardomąsias priemones:

1) pažeidėjo pristatymas (263 str.)

2) administracinis sulaikymas (265-267 str.),

3) asmens apžiūra ir daiktų patikrinimas (268 str.),

4) daiktų ir dokumentų paėmimas (269 str.),

5) priverstinis transporto priemonės nuvežimas (269 str. 7 d.),

6) transporto priemonės važiuoklės užblokavimas specialiu įtaisu (269 str. 7 d.),

7) vairuotojo nušalinimas nuo transporto priemonių vairavimo ir patikrinimas neblaivumui (girtumui) ar

apsvaigimui nuo narkotinių priemonių nustatyti (270 str.).

8) administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens atvesdinimas (272 str. 2 d.).

b) Neprocesinėmis administracinės kardomosios priemonės - tai kituose įstatymuose numatytos panašios

paskirties kaip ir minėtos priemonės. Pavyzdžiui, Policijos veiklos įstatymo 18 straipsnyje, kuriame

reglamentuotos bendrosios policijos pareigūno teisės, šalia nurodytųjų ATPK kardomųjų priemonių, policijos

pareigūnai turi teisę esant tarnybiniam būtinumui nemokamai naudotis fiziniams ar juridiniams asmenims

priklausančiomis ryšių priemonėmis, laikinai apriboti patekimą į tam tikrą teritoriją ar patalpą, sustabdyti

vykdomus darbus, apriboti ar uždrausti transporto eismą, jei kyla pavojus gamtai, viešajai tvarkai, asmens ar

valstybės saugumui, panaudoti fizinės prievartos priemones (kovinius imtynių veiksmus, specialiąsias

priemones, šaunamąjį ginklą ir kt.).

Vadinasi, visą administracinės prievartos priemones taikančių kompetentingų subjektų veiklą, visų

pirma, galima suskirstyti į dvi dideles grupes. Pirmąją grupę sudarytų administracinių nuobaudų padarius

administracinės teisės pažeidimus skyrimas, antrąją – kitų administracinės prievartos priemonių taikymas.

Atitinkamai galima išskirti ir analogiškas administracinės prievartos priemonių taikymo proceso rūšis,

nepamirštant ir to, kad prie šio proceso galima priskirti ir tarnybinės bei materialinės atsakomybės

taikymo procesą.

90


1. Kokias žinote administracinės prievartos priemonių rūšis?

2. Paaiškinkite, kai suprantate prevencines prievartos priemones. Pateikite pavyzdžių.

3. Paaiškinkite, kuo skiriasi procesinės kardomosios priemonės nuo neprocesinių.

1.2. Administracinės atsakomybės taikymo pareigūnams ypatumai

Taikant administracinę atsakomybę pagal Administracinių teisės pažeidimų kodeksą (ATPK) už didelę

dalį pažeidimų yra numatyta skirtinga paprasto trauktino atsakomybėn asmens ir pareigūno atsakomybė . Taip

nustatyta jau ATPK bendrojoje dalyje, 24 straipsnyje, nustatant minimalius ir maksimalius baudų dydžius :

fiziniams asmenims skiriama bauda negali būti mažesnė kaip 10 litų ir didesnė kaip 1000 litų, o pareigūnams –

ne mažesnė nei 20 litų ir ne didesnė nei 2000 litų. Už atskirų rūšių pažeidimus įstatymas leidžia skirti ir

didesnes baudas.

Taigi, administracinės teisės pažeidimų subjektais gali būti tiek paprasti fiziniai asmenys, tiek ir

pareigūnai. Be bendrųjų administracinės teisės pažeidimo subjekto požymių, pareigūnams būdingi papildomi

požymiai, kuriuos nurodo specialiosios ATPK normos. Pareigūnų administracinės atsakomybės ypatumus

reglamentuoja ATPK 14 straipsnis. Jame sakoma: “Pareigūnais šiame kodekse laikomi tokie asmenys, kurie

nuolat ar laikinai vykdo valdžios atstovų funkcijas, taip pat kurie valstybinės ar kitų nuosavybės formų

įmonėse, įstaigose ar organizacijose nuolat ar laikinai eina tarnybą, susijusią su organizacinių-tvarkymo

ar administracinių-ūkinių pareigų vykdymu, arba kurie tokias pareigas eina minėtose įmonėse, įstaigose

ar organizacijose pagal įgaliojimą.”

Sistemiškai analizuojant šį apibrėžimą galima išskirti tokius pagrindinius pareigūnų požymius:

1) pareigūnai – tai asmenys, kurie vykdo valdžios atstovų funkcijas;

2) pareigūnai – tai asmenys, kurie įvairiose įmonėse, įstaigose, organizacijose eina tarnybą,

susijusią su

a) organizacinių-tvarkymo arba

b) administracinių-ūkinių pareigų vykdymu.

Valdžios atstovų funkcijas vykdančiais laikomi asmenys, turintys teisę ir pareigą duoti

įsakymus, nurodymus, išleisti potvarkius, privalomus tiek pavaldiniams (jei tokių yra), tiek kitiems asmenims,

su kuriais jie nėra susiję tarnybiniais ryšiais. Prie valdžios atstovų priskiriami teisėjai, prokurorai, ikiteisminio

tyrimo pareigūnai, policininkai, muitininkai, valstybės kontrolieriai, mokesčių inspektoriai ir pan. Visi šie

asmenys turi valdinius įgalinimus, kurie užtikrinami valstybės prievartos priemonėmis (t.y. asmenys,

nevykdantys valdžios atstovų teisėtų reikalavimų, gali būti traukiami atsakomybėn). Asmenys, dirbantys

valstybės valdžios ir valdymo, teisėsaugos, kontrolės, priežiūros institucijose, bet neturintys valdinių įgaliojimų,

nėra valdžios atstovai-pareigūnai (pvz., sekretorės, mašininkės, kurjeriai ir kitas techninis pagalbinis

personalas).

91

Organizacinės-tvarkymo pareigos – tai vadovavimas visų rūšių įmonių, įstaigų, organizacijų ar

jų padalinių veiklai (visai ar atskiroms sritims), šios veiklos planavimas ir kontroliavimas, taip pat darbuotojų

priėmimo, perkėlimo, atleidimo funkcijų vykdymas, technologinio proceso organizavimas ir kt. Prie pareigūnų,

atliekančių tokias pareigas, priskirtini visų rūšių įmonių – individualių (personalinių), akcinių bendrovių,

uždarųjų akcinių bendrovių, valstybės įmonių, žemės ūkio bendrovių ir t.t. – vadovai. Tai šių įmonių

direktoriai, ir jų pavaduotojai, prezidentai, valdybų pirmininkai ir nariai, tarybų pirmininkai ir nariai,

administratoriai ir pan. Šiai asmenų kategorijai priklauso ir kitų įstaigų, organizacijų vadovai (rektoriai ir

prorektoriai, dekanai, prodekanai, mokyklų direktoriai, jų pavaduotojai, ligoninių vyriausieji gydytojai ir pan.).

Organizacines-tvarkymo pareigas vykdančiais taip pat laikomi asmenys, esantys paminėtų įmonių, įstaigų,

organizacijų struktūrinių padalinių vadovais (valdybų, skyrių, barų, grandžių vedėjai, viršininkai ir t.t.).

Administracinės ūkinės pareigos – tai turto valdymas, tvarkymas ar disponavimas juo,

materialinių vertybių apsaugos, perdavimo, realizavimo, kontrolės organizavimas ir pan. Tokias pareigas

atlieka įmonių, įstaigų, organizacijų vadovų pavaduotojai ūkio, administracijos ir kitiems reikalams, sandėlių

vedėjai, materialinio, techninio ir kitokio aprūpinimo skyrių viršininkai, vyriausieji buhalteriai, vyriausieji

finansininkai ir pan.

Pagal minėto LR ATPK 14 str. 2 d., Pareigūnai administracinėn atsakomybėn traukiami už

administracinius teisės pažeidimus, susijusius su jų pareigų vykdymu, taip pat už pažeidimus, susijusius

su nesilaikymu nustatytų valdymo tvarkos, valstybinės ir viešosios tvarkos, aplinkos, gyventojų sveikatos

apsaugos bei kitų taisyklių, kurių laikymąsi užtikrinti yra jų tarnybinė pareiga.”

Tai reiškia, kad pareigūnai gali būti administracinės teisės pažeidimų subjektais, pirma, tada, kai

jų padaryti teisės pažeidimai yra tiesiogiai susiję su tarnybinių pareigų vykdymu, jie savo tiesioginiais

veiksmais arba neveikimu padaro teisės pažeidimus. Pavyzdžiui, ATPK 518 straipsnyje sakoma: “Informacijos

apie aplinkos apsaugos būklę ar gamtos išteklių naudojimą nepateikimas įstatymų nustatyta tvarka, taip pat

tokios informacijos nuslėpimas arba iškraipymas, – užtraukia baudą pareigūnams nuo vieno šimto iki dviejų

šimtų litų.”

Antra, pareigūnai gali tapti administracinės teisės pažeidimų subjektais ir tada, kai jie eidami savo

tarnybines pareigas neužtikrina tam tikros tvarkos, nustatytų taisyklių (valdymo tvarkos, valstybinės ir viešosios

tvarkos, aplinkos apsaugos, gyventojų sveikatos apsaugos srityje ir kt.) laikymosi. Pavyzdžiui, už sanitarinių ir

higienos taisyklių pažeidimą viešojo maitinimo įmonėje (valgykloje) turi būti traukiami administracinėn

atsakomybėn ne virėjai, padavėjai, valytojai, dėl kurių aplaidumo nesilaikoma švaros, sanitarijos ir higienos

reikalavimų, o baudžiamas administracine nuobauda šios įmonės vadovas (vedėjas, direktorius,

administratorius), kuris čia neužtikrino reikiamos tvarkos, nepareikalavo iš pavaldžių asmenų laikytis tam tikrų

taisyklių.

Būtina pastebėti, jog kai kuriems valstybės tarnautojams administracinė atsakomybė už padarytus

administracinius nusižengimus iš viso netaikoma. Teisėjai, prokurorai, nors ir būdami valstybės

tarnautojai (jų tarnybą reglamentuoja kiti įstatymai, nei Valstybės tarnybos įstatymas), už padarytus

administracinius nusižengimus pagal ATPK neatsako. Jeigu tokie asmenys padaro administracinį

92

nusižengimą, byla perduodama atitinkamoms institucijoms kurios taiko drausminę (tarnybinę)

atsakomybę.: pvz., dėl teisėjų –Teisėjų etikos ir drausmės komisijai, kurią nagrinėja teisėjų Garbės

teismas (Lietuvos Respublikos Teismų įstatymo 84 str. 6 d.); dėl prokurorų – generaliniam prokurorui

drausminei bylai iškelti (Lietuvos Respublikos Prokuratūros įstatymo 12 straipsnio 5 d. : Prokurorui negali

būti Administracinių teisės pažeidimų kodekso nustatyta tvarka taikomas administracinis sulaikymas, asmens

apžiūra, daiktų patikrinimas, daiktų bei dokumentų poėmis, prokuroras negali būti patrauktas administracinėn

atsakomybėn. Jei prokuroro padaryta veika turi administracinio teisės pažeidimo požymių, dokumentai

perduodami generaliniam prokurorui, kad šis atliktų tarnybinį patikrinimą dėl tarnybinio nusižengimo ar

prokuroro vardą žeminančio poelgio).

Taigi, kaip matome, tam tikrais atvejais tarnybinės atsakomybės pagrindu tampa ne tarnybinis

nusižengimas, o administracinis teisės pažeidimas.


1. Paaiškinkite, kuo skiriasi pareigūnų administracinė atsakomybė nuo paprastų fizinių asmenų

atsakomybės?

2. Paaiškinkite, kaip suprantate pareigūno sąvoką Lietuvos Respublikos administracinių teisės

pažeidimųĮkodekso prasme.

3. Pakomentuokite, kaip už administracinius teisės pažeidimus atsako teisėjai ir prokurorai.

5. Tema. TARNYBINĖS IR MATERIALINĖS ATSAKOMYBĖS TAIKYMO PROCESAS

1. Tarnybinė ir materialinė atsakomybė kaip savarankiškos teisinės atsakomybės rūšys

1.1. Tarnybinės ir materialinės atsakomybės taikymo teisinis reglamentavimas

1.2. Pagrindinės tarnybinės atsakomybės taikymo nuostatos

2. Tarnybinės atsakomybės taikymo principai

2.1. Proporcingumo principas

2.2. Operatyvumo principas

2.3. Įstatymo negaliojimo atgal principas (Lex retro non agit)

2.4. Teisės būti išklausytam principas

2.5. Apsaugos nuo kaltinimo prieš save principas

2.6. Informavimo principas

2.7. Įstatymo viršenybės principas

2.8. Non bis in idem principas (negalima bausti du kartus už tą patį pažeidimą)

2.9. Teisinio aiškumo ir teisėtų lūkesčių principai

2.10. Teisės į gynybą principas

2.4.11. Teisės apskųsti tarnybinės nuobaudos paskyrimą principas

2.4.12. Atsakymybės individualizavimo principas

2.4.13. Nekaltumo prezumpcijos principas

93

ĮVADAS

Temos tikslas – supažindinti studentus su pagrindinėmis tarnybinės ir materialinės atsakomybės taikymo

nuostatomis, išugdyti gebėjimą analizuotinagrinėjamos srities problemas.

1. Tarnybinė ir materialinė atsakomybė kaip savarankiškos teisinės atsakomybės rūšys

Teisės teorijoje paprastai skiriamos keturios teisinės atsakomybės rūšys : administracinė, baudžiamoji,

civilinė ir drausminė atsakomybė. Tačiau įvertinant šiandienos teisinės realybės aktualijas norėtųsi pritarti doc.

dr. S. Šedbarui, kuris be paminėtų atsakomybės rūšių dar išskiria materialinę, tarnybinę ir konstitucinę

atsakomybę. Pastebėtina, jog materialinės atsakomybės, taikomos drausminio ar tarnybinio pavaldumo tvarka,

negalima prilyginti civilinei atsakomybei, kuri suprantama kaip teisinis vieno kitam nepavaldžių subjektų

santykis.

Materialinė atsakomybė, išskyrus griežtai nurodytus atvejus (esant sutarčiai dėl visiškos materialinės

atsakomybės ar padarius nusikaltimą ir pan.) yra riboto dydžio, dažniausiai nekompensuojanti visos padarytos

žalos ir apibrėžiama tam tikru darbo užmokesčio dydžiu.

Priėmus Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymą atsirado pagrindas kalbėti apie tarnybinę

atsakomybę. Ši atsakomybės rūšis taikoma už valstybės tarnautojų netinkamą savo pareigų atlikimą,

aplaidumą, nustatytų tarnybos pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą ir pan. Nuo drausminės

atsakomybės tarnybinė atsakomybė skiriasi tuo, kad ji taikoma specialiu – valstybės tarnybos santykiu su

valstybe susietiems tarnautojams. Be to, tarnybinės atsakomybės priemones, taikymo tvarką reglamentuoja

teisės normos, priskirtinos viešąjai teisei.

Tarnybinės atsakomybės negalima tapatinti ir su administracine atsakomybe, taikytina už bendro

pobūdžio teisės pažeidimus valstybės valdymo srityje, nes pastarosios pagrindinis skirtumas nuo kitų yra

jos taikymas jokiais pavaldumo ryšiais su taikančiuoju nesusietam asmeniui. Be to, administracinė

atsakomybė taikoma ir juridiniams asmenims, o tarnybinė tik fiziniams asmenims – valstybės

tarnautojams (pareigūnams).

Tačiau būtina pastebėti, kad tiek administracinė, tiek baudžiamoji atsakomybė taip pat gali būti taikoma

valstybės tarnautojams tiek bendrais pagrindais, kaip ir visiems kitiems asmenims, tiek ir su ypatybėmis, kurias

įtakoja tam tikros kategorijos tarnautojų statusas.


1. Kada Lietuvoje atsirado teisinis pagrindas kalbėti apie tarnybinė atsakomybę?

2. Paaiškinkite administracinės ir tarnybinės atsakomybės skirtumus;

1.1. Tarnybinės ir materialinės atsakomybės taikymo teisinis reglamentavimas

Pagrindiniai teisės aktai, reglamentuojantys tarnybinės ir materialinės atsakomybės taikymo procesą:

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija ( Valstybės Žinios, 1992, Nr. 33-1014);

2. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas (Valstybės žinios, 1999, Nr. 66-2130);

94

3. Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo

ir atstovavimo valstybei įstatymas (Valstybės žinios, 2002, Nr. 56-2228);

4. Lietuvos Respublikos Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymas (Valstybės žinios., 2003,

Nr. 42-1927 );

5. Lietuvos Respublikos kariuomenės drausmės statuto patvirtinimo įstatymas (Valstybės žinios,

1999, Nr. 51-1635);

6. Lietuvos Respublikos Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto patvirtinimo įstatymas (Valstybės

žinios, 2003, Nr. 38-1656);

7. Lietuvos Respublikos tarnybos kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo

ministerijos statuto patvirtinimo įstatymas (Valstybės žinios, 2000, Nr. 39-1088);

8. Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto patvirtinimo ir įgyvendinimo įstatymas

(Valstybės žinios, 2000, Nr. 94-2917);

9. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento įstatymas (Valstybės žinios, 1994, Nr.

11-163);

10. 2002 m. birželio 25 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 977 dėl tarnybinių

nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių (Žin., 2002, Nr. 65-2665 );

11. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymas Nr. 1V-308

dėl tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos

(Valstybės žinios, 2003 09 03, Nr. 84-3861 );

Svarbu įsisavinti, kad statutinių pareigūnų tarnybinę atsakomybę reglamentuoja specialūs

statutai. Itin aktualus šių statutų ir valstybės tarnybos įstatymo santykis. Būtina akcentuoti, kad

valstybės tarnybos įstatymas statutiniams pareigūnams taikomas tiek, kiek jų veiklos nereglamentuoja

specialūs statutai. Kitaip tariant, čia galima pritaikyti bendrąjį teisės teorijos pricipą „lex specialis

derogat generalis“ (specialus įstatymas turi pirmumą prieš bendrą įstatymą).


1. Paaiškinkite, pagal kokius teisės aktus tarnybinėn atsakomybėn traukiami statutiniai

valstybės tarnautojai ir koks tų aktų santykis su valstybės tarnybos įstatymu.

95

http://litlex.ltu.lt/Litlex/#0txt

http://www3.lrs.lt/cgi-bin/preps2?a=210318&b=

1.2. Pagrindinės tarnybinės atsakomybės taikymo nuostatos

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas. Įst. paskirtis . Šis Įstatymas nustato pagrindinius valstybės

tarnybos principus, valstybės tarnautojo statusą, atsakomybę, darbo užmokestį, socialines ir kitas garantijas,

valstybės tarnybos valdymo teisinius pagrindus.

Tarnybinis nusižengimas – valstybės tarnautojo pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas dėl valstybės tarnautojo kaltės.

Piktnaudžiavimas tarnyba – valstybės tarnautojo veika (veikimas ar neveikimas), kai tarnybinė padėtis naudojama ne tarnybos interesais arba ne pagal įstatymus ar kitus teisės aktus, arba savanaudiškais tikslais (neteisėtai pasisavinamas ar kitiems perleidžiamas svetimas turtas, lėšos ir t. t.) ar dėl kitokių asmeninių paskatų (keršto, pavydo, karjerizmo, neteisėtų paslaugų teikimo ir t. t.), taip pat valstybės tarnautojo veiksmai, kuriais viršijami suteikti įgaliojimai ar savivaliaujama.

Valstybės tarnautojų atsakomybė: Valstybės tarnautojai už tarnybinius nusižengimus traukiami tarnybinėn atsakomybėn. Už valstybės

ir savivaldybės institucijai ir įstaigai padarytą materialinę žalą valstybės tarnautojai traukiami materialinėn atsakomybėn.

Tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į:

Kaltę Tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis Aplinkybes ir padarinius Valstybės tarnautojo veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo Korupcijos prevencijos įstatymo numatytais atvejais ir tvarka pateiktą informaciją.

Už tarnybinius nusižengimus valstybės tarnautojui gali būti skiriama

pastaba papeikimas griežtas papeikimas atleidimas iš pareigų

Šiurkštus tarnybinis nusižengimas – tai nusižengimas, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos valstybės tarnybos bei kitų valstybės tarnautojo veiklą reglamentuojančių įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengiama valstybės tarnautojo pareigoms ar valstybės tarnautojo veiklos etikos principams.

Šiurkščiu pažeidimu laikoma:

valstybės tarnautojo elgesys, diskredituojantis valstybės tarnybą, žeminantis žmogaus orumą, ar kiti

veiksmai, tiesiogiai pažeidžiantys žmonių konstitucines teises;

valstybės, tarnybos ar komercinės paslapties atskleidimas;

korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinti veika, nors už šią veiką valstybės tarnautojas

ir nebuvo traukiamas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn;

96

piktnaudžiavimas tarnyba bei Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo

reikalavimų pažeidimas;

dalyvavimas su valstybės tarnyba nesuderinamoje veikloje;

nebuvimas tarnyboje (darbe) vieną ar daugiau darbo dienų be pateisinamos priežasties;

buvimas tarnybos (darbo) metu neblaiviam ar apsvaigusiam nuo narkotinių ar toksinių medžiagų, jei

valstybės tarnautojo elgesys įžeidžia žmogaus orumą ar diskredituoja valstybės ir savivaldybės

institucijos ir įstaigos autoritetą;

kiti nusižengimai, kuriais šiurkščiai nusižengiama valstybės tarnautojo pareigoms ar valstybės tarnautojo

etikos principams.

Tarnybinių nuobaudų skyrimas

Tarnybinės nuobaudos išnykimas

Tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos.

Už vieną tarnybinį nusižengimą galima skirti tik vieną tarnybinę nuobaudą.

Kai paaiškėja, kad tarnybinis nusižengimas turi baudžiamosios veikos ar administracinio teisės pažeidimo požymių, tarnybinio nusižengimo tyrimas sustabdomas ir tarnybinio patikrinimo medžiaga perduodama institucijai, kompetentingai tirti atitinkamas bylas.

Tarnybines nuobaudas skiria valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo.

Sprendimas dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo gali būti skundžiamas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

Valstybės tarnautojas laikomas nebaustu tarnybine nuobauda, kai po tarnybinės nuobaudos paskyrimo datos praėjo vieneri metai.

Tarnybinė nuobauda ją paskyrusio asmens motyvuotu sprendimu gali būti panaikinta anksčiau, negu sueis vienerių metų terminas arba kai valstybės tarnautojas gauna valstybės apdovanojimą.

97

Materialinės atsakomybės sąlygos ir žalos atlyginimo tvarka

LR VYRIAUSYBĖS NUTARIMAS “DĖL TARNYBINIŲ NUOBAUDŲ SKYRIMO VALSTYBĖS TARNAUTOJAMS TAISYKLIŲ”

Tarnybinių nuobaudų skyrimas:

Tarnybinio nusižengimo tyrimas pradedamas valstybės tarnautoją, įtariamą padarius tarnybinį

nusižengimą, į pareigas priėmusio asmens ar, jeigu valstybės tarnautoją į pareigas priima Lietuvos

Respublikos Vyriausybė, savivaldybės taryba, Ministro Pirmininko, savivaldybės mero iniciatyva arba

jiems gavus oficialią informaciją apie valstybės tarnautojo tarnybinį nusižengimą.

Valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo, gavęs oficialią informaciją, kad valstybės tarnautojas

įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas po šios informacijos gavimo

įpareigoja už įstaigos, kurioje šis valstybės tarnautojas eina pareigas personalo tvarkymą atsakingą

asmenį ar įstaigos struktūrinio padalinio, atsakingo už personalo tvarkymą, vadovą pradėti tirti tarnybinį

nusižengimą.

Valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo, gavęs oficialią informaciją, kad valstybės tarnautojas

įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą, šiam nusižengimui tirti gali sudaryti komisiją.

Už įstaigos personalo tvarkymą atsakingas asmuo (komisija) per 3 darbo dienas nuo įpareigojimo

pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą gavimo surašo pranešimą apie tarnybinį nusižengimą.

Valstybės tarnautojas turi atlyginti savo neteisėta kalta veika valstybės ir savivaldybės institucijai ir įstaigai padarytą tiesioginę materialinę žalą.

Atlygintinos žalos dydis negali viršyti 6 vidutinių valstybės tarnautojo darbo užmokesčių.

Valstybės ir savivaldybės institucijai ir įstaigai padarytą žalą valstybės tarnautojas gali atlyginti savo noru.

Jei valstybės tarnautojas gera valia šalių susitarimu žalos neatlygino natūra ar pinigais, padarytos žalos atlyginimas gali būti tą valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens sprendimu išskaitomas iš valstybės tarnautojo darbo užmokesčio neviršijant vidutinio darbo užmokesčio.

Valstybės tarnautojo padarytą žalą atlyginusi valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga turi regreso teisę reikalauti iš žalą padariusio valstybės tarnautojo tokio dydžio žalos atlyginimo, kiek ji sumokėjo, bet ne daugiau kaip 9 vidutinių valstybės tarnautojo darbo užmokesčių

Kolegialios valstybės ar savivaldybės institucijos vadovas ir nariai privalo solidariai atlyginti valstybės ir savivaldybės institucijai ir įstaigai žalą, padarytą dėl kolegialios institucijos sprendimų, priimtų pažeidžiant LR įstatymus ir kitus teises aktus.

98

Valstybės tarnautojas, įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą, ne vėliau kaip per 2 darbo dienas nuo

šių pranešimo gavimo dienos gali pateikti už įstaigos personalo tvarkymą atsakingam asmeniui rašytinį

paaiškinimą dėl tarnybinio nusižengimo.

Ištyręs tarnybinį nusižengimą, už įstaigos personalo tvarkymą atsakingas asmuo (šių Taisyklių 5 punkte

nurodytais atvejais – komisija) raštu pateikia valstybės tarnautoją į pareigas priėmusiam asmeniui

motyvuotą išvadą apie tyrimo rezultatus ne vėliau kaip 11 darbo dieną po tarnybinio nusižengimo

tyrimo pradžios.

Kai paaiškėja, kad tarnybinis nusižengimas turi baudžiamosios veikos ar administracinio teisės

pažeidimo požymių, tarnybinio nusižengimo tyrimas sustabdomas ir tarnybinio patikrinimo medžiaga

perduodama institucijai, kompetentingai tirti atitinkamas bylas.

LR VIDAUS REIKALŲ MINISTRO ĮSAKYMAS“DĖL TARNYBINIŲ PATIKRINIMŲ ATLIKIMO BEI TARNYBINIŲ NUOBAUDŲ

SKYRIMO IR PANAIKINIMO TVARKOS”

Valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo priima atitinkamu teisės aktu įformintą sprendimą:

Pripažinti, kad valstybės tarnautojas padarė tarnybinį nusižengimą, ir skirti jam tarnybinę nuobaudą, jeigu pateiktoje išvadoje nurodyta, kad valstybės tarnautojas padarė tarnybinį nusižengimą

Pripažinti, kad valstybės tarnautojas tarnybinio nusižengimo nepadarė, jeigu pateiktoje išvadoje nurodyta, kad valstybės tarnautojas nepadarė tarnybinio nusižengimo.

Nutraukti tarnybinio nusižengimo tyrimą, jeigu pateiktoje išvadoje nurodyta, kad valstybės tarnautojui, padariusiam tarnybinį nusižengimą, tarnybinė nuobauda negali būti paskirta, nes pasibaigė vienerių metų tarnybinės nuobaudos skyrimo terminas.

Vidaus tarnybos sistemos pareigūnas – statutinis valstybės tarnautojas, kurio tarnybą reglamentuoja Statutas ir (ar) kuris turi viešojo administravimo įgaliojimus jam nepavaldiems asmenims

Tarnybinis nusižengimas – Statuto ir kitų teisės aktų nustatytos vidaus tarnybos tvarkos pažeidimas ar pareigūno pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas, padarytas priešingais teisei kaltais pareigūno veiksmais ar neveikimu.

Pareigūno vardo pažeminimas – tai kaltas pareigūno veikimas ar neveikimas, susijęs ar nesusijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminantis vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunantis pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojantis.

Akivaizdus tarnybinis nusižengimas – pareigūno veika, turinti visus tarnybinio nusižengimo sudėties požymius, kai pareigūnas padaryto tarnybinio nusižengimo neginčija.

99

Tarnybinės nuobaudos skiriamos laikantis šių nuostatų

Tarnybinių patikrinimų atlikimo tvarka:

Tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūra pradedama vadovui, turinčiam teisę skirti tarnybinę nuobaudą, ar kitam pareigūnui, turinčiam teisę pavesti atlikti tarnybinius patikrinimus, gavus asmens skundą, tarnybinį pranešimą, prokuroro nutarimą iškelti drausminę bylą, žiniasklaidoje paskelbtą ar kitokią informaciją apie galimą pareigūno tarnybinį nusižengimą ir ne vėliau kaip kitą darbo dieną pavedus tarnybinius nusižengimus tiriančio padalinio vadovui ar kitam pareigūnui atlikti tarnybinį patikrinimą.

Tarnybinis patikrinimas atliekamas supaprastinta tvarka, jei iš gautos informacijos apie galimą tarnybinį nusižengimą matyti akivaizdus tarnybinis nusižengimas.

Tikrintojui draudžiama atlikti tarnybinį patikrinimą, jei tai gali sukelti viešųjų ir privačių interesų konfliktą. Tikrintojas apie galimą interesų konfliktą privalo nedelsdamas raštu informuoti savo tiesioginį vadovą arba pavedusį atlikti tarnybinį patikrinimą pareigūną ir nusišalinti nuo tolesnio tarnybinio patikrinimo. Toks pareigūnas (vadovas) gali nepriimti nusišalinimo ir įpareigoti tikrintoją toliau tęsti tarnybinį patikrinimą.

Tikrintojas turi teisę:

1. išvykti į įvykio vietą;2. apklausti su tikrinama veika susijusius pareigūnus ir kitus asmenis;3. nustatyta tvarka susipažinti su reikiamais dokumentais ir gauti jų kopijas;4. konsultuotis su reikiamais specialistais;5. gauti kitą reikiamą informaciją;6. teikti motyvuotą teikimą dėl tikrinamo pareigūno nušalinimo nuo pareigų.

Tikrinamas pareigūnas turi teisę:

1. teikti paaiškinimus, prašymus bei įrodymus;2. baigus tarnybinį patikrinimą, susipažinti su tarnybinio tikrinimo išvada bei tarnybinio

patikrinimo metu surinkta medžiaga. Su tarnybinio patikrinimo medžiagos įslaptinta informacija supažindinami tik tikrinami pareigūnai, turintys nustatyta tvarka išduotą

Už vieną tarnybinį nusižengimą galima skirti tik vieną tarnybinę nuobaudą

Atsižvelgiama į padaryto tarnybinio nusižengimo pobūdį, padarymo priežastis, nusižengusiojo kaltės laipsnį, asmenybę, sukeltus padarinius, taip pat ankstesnę pareigūno tarnybą ir kitas aplinkybes.

Už tyčinį tarnybinį nusižengimą skiriama griežtesnė tarnybinė nuobauda negu už tarnybinį nusižengimą dėl neatsargumo ar aplaidumo.

Atsakomybė yra didesnė, jeigu tarnybinis nusižengimas padaromas pavaldžiam pagal pareigas valstybės tarnautojui ar darbuotojui, dirbančiam pagal darbo sutartį.

100

dokumentą, patvirtinantį asmens teisę dirbti ar susipažinti su Lietuvos Respublikos įslaptinta informacija;

3. tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros metu turėti advokatą ar kitą įgaliotą atstovą;4. pavaldumo tvarka apskųsti tikrintojo veiksmus.

Tikrintojas per 20 dienų nuo tarnybinio patikrinimo pradžios, surašo Tvarkos priede nurodytą pranešimą dėl tarnybinio nusižengimo, kuriuo pasirašytinai informuoja tikrinamą pareigūną apie pradėtą tarnybinį patikrinimą, jo teises bei pateikia jam turimus duomenis apie tarnybinį nusižengimą.

Pareigūnas jo gautame pranešime nurodytu laiku gali pateikti įstaigos, kurioje dirba, vadovui (tikrintojui) rašytinį paaiškinimą, kuris nedelsiant persiunčiamas tikrintojui.

Tikrintojas tarnybinį nusižengimą gali tirti ne ilgiau kaip 30 dienų, neįskaitant laiko, per kurį tikrinamas pareigūnas nebuvo darbe dėl ligos arba atostogavo. Esant svarbioms aplinkybėms, tarnybinį patikrinimą atlikti pavedęs pareigūnas gali pratęsti tarnybinio patikrinimo terminą dar iki 30 dienų.

Tarnybinis patikrinimas baigiamas, surašant tarnybinio patikrinimo išvadą. Vadovas, turintis teisę skirti tarnybinę nuobaudą, arba kitas pareigūnas, pavedęs atlikti tarnybinį

patikrinimą, gavęs tarnybinio patikrinimo medžiagą bei išvadą, ne vėliau kaip per 2 darbo dienas nuo jos gavimo turi ją įvertinti ir priimti vieną iš šių sprendimų:

1. Patvirtinti išvadą ir išspręsti klausimą dėl pareigūno patraukimo (nepatraukimo) tarnybinėn atsakomybėn.

2. Grąžinti tarnybinio patikrinimo medžiagą bei išvadą papildomam tarnybiniam patikrinimui, jeigu nepasibaigę nustatyti tarnybinio patikrinimo atlikimo terminai.

Tarnybinių nuobaudų skyrimas:

Vadovas, turintis teisę skirti tarnybinę nuobaudą, priima įsakymą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo. Skiriant tarnybinę nuobaudą (išskyrus atleidimą iš vidaus tarnybos) pareigūnui, išrinktam į

renkamuosius vidaus reikalų statutinės įstaigos profesinės sąjungos organus, reikalingas išankstinis tos profesinės sąjungos renkamo organo sutikimas.

Su įsakymu dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo pareigūnas supažindinamas pasirašytinai per 5 darbo dienas, neįskaitant laiko, per kurį pareigūnas nebuvo tarnyboje dėl ligos arba atostogavo. Pareigūnui atsisakius pasirašyti, tai pažymima įsakymo prieraše, kurį pasirašo personalo vadovas ir 2 valstybės tarnautojai ar darbuotojai, dirbantys pagal darbo sutartį.

Tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per 30 dienų nuo tarnybinio nusižengimo išaiškėjimo dienos.

Negalima skirti tarnybinės nuobaudos, jei nuo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos praėjo vieneri metai.

Pareigūnai už tarnybinius nusižengimus tarnybinėn atsakomybėn traukiami neatsižvelgiant į baudžiamosios ar administracinės atsakomybės taikymą.

Tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūrą tikrintojo teikimu sustabdo bei atnaujina vadovas, turintis teisę skirti tarnybinę nuobaudą, arba pareigūnas, turintis teisę pavesti atlikti tarnybinius patikrinimus.

Duomenys apie pareigūnui paskirtas tarnybines nuobaudas įrašomi į pareigūno tarnybos bylą, kaupiami ir pateikiami Vidaus reikalų pareigūnų registrui.

Tarnybinių nuobaudų panaikinimas:

101

Įsakymą dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo pareigūnas, kuriam paskirta tarnybinė nuobauda, jo advokatas ar kitas įgaliotas atstovas turi teisę apskųsti vidaus reikalų centrinių statutinių įstaigų vadovams, turintiems teisę panaikinti pavaldžių pareigūnų priimtus sprendimus, arba vidaus reikalų ministrui, arba administraciniam teismui Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

Skundas dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo pavaldumo tvarka gali būti paduodamas ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo įsakymo dėl nuobaudos paskyrimo priėmimo dienos.

Vidaus reikalų centrinių statutinių įstaigų vadovai, gavę skundą dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo, ne vėliau kaip kitą darbo dieną paveda vidaus reikalų centrinės statutinės įstaigos padaliniui, tiriančiam tarnybinius nusižengimus, arba kitam pareigūnui atlikti tarnybinį patikrinimą ir įvertinti pavaldžių įstaigų atliktų tarnybinių patikrinimų išvadų, kurių pagrindu priimtas įsakymas dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo, teisėtumą ir pagrįstumą.

Vidaus reikalų centrinės statutinės įstaigos vadovas, atsižvelgdamas į išvadoje pateiktą vertinimą, turi teisę priimti vieną iš šių sprendimų:

1. Panaikinti paskirtą tarnybinę nuobaudą, jei nustatyta, kad:1.1. atlikto tarnybinio patikrinimo išvados neatitinka nustatytų faktinių aplinkybių;1.2. naujai nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu yra padaroma išvada, jog pareigūnas nepadarė tarnybinio

nusižengimo;1.3. netinkamai išsiaiškintos ar pritaikytos materialinės teisės normos;1.4. nesilaikyta nustatytos tarnybinio patikrinimo atlikimo ir tarnybinės nuobaudos skyrimo tvarkos, jei dėl

to neteisingai paskirta tarnybinė nuobauda;2. Paskirtą tarnybinę nuobaudą pakeisti švelnesne arba griežtesne, jei nustatyta, jog nesilaikyta nustatytų

tarnybinių nuobaudų skyrimo nuostatų.

1. Vadovas, turintis teisę skirti tarnybinę nuobaudą, gavęs tarptautinėje misijoje dalyvaujančio pareigūno padaryto misijos personalo disciplinos pažeidimo tyrimo medžiagą dėl tarnybinės atsakomybės taikymo ar informaciją dėl pareigūno misijos buvimo vietoje padaryto galimo tarnybinio nusižengimo, nesilaikant privalomų Lietuvos teisės aktų, ne vėliau kaip kitą darbo dieną paveda tarnybinius nusižengimus tiriančio padalinio vadovui ar kitam pareigūnui atlikti tarnybinį patikrinimą.

2. Tarnybinis patikrinimas turi būti atliktas per 1 mėnesį.3. Atliekant tarnybinį patikrinimą dėl pareigūno patraukimo tarnybinėn atsakomybėn už misijos

personalo disciplinos pažeidimo padarymą, tikrintojas susipažįsta su tarptautinėje misijoje dalyvaujančio pareigūno padaryto misijos personalo disciplinos pažeidimo tyrimo medžiaga. Nustatęs, jog joje pakanka duomenų konstatuoti pareigūno padarytą misijos personalo disciplinos pažeidimą, tikrintojas per 15 dienų surašo išvadą ir ją pateikia vadovui, turinčiam teisę skirti tarnybinę nuobaudą.

4. Nustačius, jog gautoje misijoje dalyvaujančio pareigūno padaryto misijos personalo disciplinos pažeidimo tyrimo medžiagoje dėl nepilno bei nevisapusiškai atlikto tyrimo nepakanka duomenų pareigūno padarytam tarnybiniam nusižengimui konstatuoti, tikrintojas imasi priemonių gauti trūkstamus duomenis.

5. Jei per tarnybinio patikrinimo atlikimo terminą nepavyksta gauti trūkstamų duomenų, tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūra sustabdoma.


1. Kokius žinote pagrindinius teisės aktus, regalmentuojančius valstybės tarnautojų

tarnybinę atsakomybę?

Tarnybinės atsakomybės taikymas pareigūnams, dalyvaujantiems tarptautinių organizacijų misijose:

102

2. Į ką reikia atsižvelgti skiriant tarnybinę nuobaudą pagal valstybės tarnybos įstatymą?

3. Kas yra laikoma šiurkščiu tarnybiniu nusižengimu?

4. Paaiškinkite materialinės atsakomybės taikymo tvarką ir žalos atlyginimo sąlygas;

5. Pakomentuokite pagrindines tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros nuostatas.

2. Tarnybinės atsakomybės taikymo principai

Išvertus iš lotynų kalbos, žodis „principium“ reiškia – pradžia, pagrindas, pirminis šaltinis.

Principai-pagrindinės idėjos, kuriomis remiantis turi būti sudaryta ir funkcionuoti atitinkama vastybės valdymo

sistema. „Kilmės požiūriu teisės principas dažniausiai pasireiškia kaip teisinė idėja, kuri nėra įtvirtinta

konkrečioje teisės normoje ir egzistuoja kaip teisinės doktrinos sudedamoji dalis. <...>Bet teisės principai

egzistuoja <...> ir teisės normos pavidalu.“107

Derėtų pažymėti, kad principai, reglamentuojantys tarnybinės atsakomybės klausimus, nėra atskirai

išskirti kokiame nors teisės akte. Tačiau analizuojant teisės normas, reglamentuojančias tarnybinę atsakomybę,

galima išskirti tam tikrus esminius tarnybinės atsakomybės taikymo principus.

Būtina pastebėti, kad taikant tarnybinę atsakomybę, galioja tiek visi bendrieji teisės principai, tiek

šakiniai ir tarpšakiniai pricipai. Išskirsime pačius svarbiausius.

2.1. Proporcingumo principas

Proporcingumas įvardina pagrindinę teisingumo koncepciją, sustiprinančią individualių teisių

apsaugą. Galima būtų teigti, kad šio principo esmė yra ta, kad, esant galimybei taikyti vieną iš kelių

atsakomybės priemonių, turėtų būti pasirenkama pažeidimo sunkumą ir pavojingumą atitinkanti priemonė.

Šis principas reikalauja, kad naudojamos priemonės atitiktų tą tikslą, kurio jomis siekiama.

Nuobaudos turi būti proporcingos pažeidimo sunkumui. Šiuo tikslu dauguma teisės aktų,

reglamentuojančių tarnybinės atsakomybės taikymą, nustato jog už sunkesnius pažeidimus turi būti

taikomos griežtesnės sankcijos.

Pvz. „Tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis,

aplinkybes ir padarinius, į valstybės tarnautojo veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo bei į Korupcijos

prevencijos įstatymo numatytais atvejais ir tvarka pateiktą informaciją.“ (LR Valstybės tarnybos įstatymo 29str.

2d.)

Šio principo kontekste numatomos skirtingos sankcijos už įvairius pažeidimus: „Už tarnybinius nusižengimus

valstybės tarnautojui gali būti skiriama viena iš šių tarnybinių nuobaudų:

1) pastaba;

2) papeikimas;

3) griežtas papeikimas;

4) atleidimas iš pareigų

107 Vaišvila A. Teisės teorija. Vilnius: Justitia, 2000. P 125103

Tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų gali būti skiriama už šiurkštų tarnybinį nusižengimą, taip pat už

kitą tarnybinį nusižengimą, jei prieš tai valstybės tarnautojui nors kartą per paskutinius 12 mėnesių buvo taikyta

tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas..“

Kaip matome, įstatymų leidėjas šias nuobaudas išdėstė pagal griežtumą – nuo pačios švelniausios iki

griežčiausios. Vadinasi, nuobaudos turi būti diferencijuojamos pagal tai, koks tarnybinis nusižengimas buvo

padarytas ir jei nusižengimas nėra šiurkštus, asmeniui negalima taikyti pačios griežčiausios nuobaudos.

Atitinkamai už šiurkštų tarnybinį nusižengimą negalima skirti, pavyzdžiui, pastabos.

2.2. Operatyvumo principas

Operatyvumas suprantamas kaip tam tikrų veiksmų neatidėliotinas atlikimas. Taigi, nuobauda

valstybės tarnautojui turi būti skiriama per kuo trumpiausią laiką. Be jokios abejonės, dėl proceso

operatyvumo negalima aukoti kitų principų: teisės būti išklausytam, teisės į tinkamą procesą ir t.t.

Būtina siekti proceso operatyvumo ir kt. principų pusiausvyros.

Pvz. „Tarnybinė nuobauda skiriama tuoj pat paaiškėjus tarnybiniam nusižengimui, bet ne vėliau kaip

per vieną mėnesį nuo tos dienos, kai turintis teisę skirti nuobaudą vadovas sužinojo apie tarnybinį

nusižengimą, neįskaitant laiko, kurį valstybės tarnautojas nebuvo darbe dėl ligos ar atostogavo.

Negalima skirti tarnybinės nuobaudos praėjus vieneriems metams nuo tos dienos, kai tarnybinis

nusižengimas buvo padarytas. “.( LR tarnybos kalėjimų departamente prie LR teisingumo ministerijos

statuto patvirtinimo įstatymas, faktiškai analogiškas reglamentavimas įtvirtintas ir STT statute bei

kituose tarnybinę atsakomybę reglamentuojančiuose teisės aktuose)

Už įstaigos personalo tvarkymą atsakingas asmuo <....> tarnybinį nusižengimą gali tirti ne ilgiau

kaip 10 darbo dienų nuo įpareigojimo pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą gavimo dienos <...>

Tarnybinio nusižengimo tyrimo laikas pratęsiamas valstybės tarnautojo, įtariamo padarius tarnybinį

nusižengimą, laikinojo nedarbingumo, komandiruotės ir atostogų laikui. (LR Vyriausybės nutarimas dėl

tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių 9 str.)

Operatyvumo bei proporcingumo principai neatsiejamai susiję tarpusavyje ir yra nuobaudos tikslingumo

principo efektyvaus veikimo tarnybinės atsakomybės taikymo procese garantai bei sudedamosios dalys.

2.3. Įstatymo negaliojimo atgal principas (Lex retro non agit)

Šio principo tikslas yra užtikrinti, kad jokia valstybės valdžios institucijų patvirtinta

priemonė nebus taikoma atitinkamiems subjektams, kol šie apie ją nesužinos. Jei pažeidimas buvo

padarytas tuo metu, kai teisės normos dar nebuvo, asmeniui negali už tokią veiką, kuri buvo padaryta praeityje,

remiantis tada galiojusiais įstatymais, kilti atsakomybė dabar, kai tokia norma atsirado.

2.4. Teisės būti išklausytam principas

104

Asmuo, gindamasis pats, turi teisę būti išklausytas prieš skiriant jam nuobaudą, kuri vienaip ar

kitaip įtakoja jo teisinį statusą. Šiuo atveju, būtina sąlyga, kad jam turi būti pranešta apie kaltinimus

anksčiau nei bus pareikalauta išdėstyti savo gynybos argumentus, taigi šis principas yra glaudžiai susijęs

su informavimo principu ir laikytinas teisingumo principo sudėtine dalimi.

Išklausymo procedūros realizavimo būdai gali būti įvairūs. Dažniausiai taikomas žodinis išklausymo

procesas, susijųsių įrodymų priėmimas, supažindinimas su pateiktais įrodymais, liudytojų apklausimas,

galimybė pateikti raštiškus paaiškinimus.

Pvz. „. Prieš skiriant tarnybinę nuobaudą, reikalaujama, kad pareigūnas pasiaiškintų raštu.”

(LR tarnybos kalėjimų departamente prie LR teisingumo ministerijos statuto patvirtinimo įstatymas. Tą

pačią nuostatą rasime ir tarnybos LR muitinėje statute).

2.5. Apsaugos nuo kaltinimo prieš save principas

Visais atvejais įtariamojo padarius bet kokį teisės pažeidimą suinteresuotumas paneigti savo

kaltę padaro jį ypatingu dalyviu procese. Vienas iš principų draudžiančių versti liudyti prieš save yra

pagrįstas šiuolaikiniu žmogaus teisių ir demokratijos supratimu. Lietuvoje jis įtvirtintas Konstitucijoje.

Privalu užtikrinti įtariamam pažeidimo padarymu asmeniui teisines ir faktines galimybes aktyviai dalyvauti

tyrimo procese. Ir nors įtariamasis paprastai geriausiai žino teisės pažeidimo aplinkybes tačiau jis neturi

intereso, neprivalo ir negali būti verčiamas dalyvauti savęs paties kaltinimo procese.

Pvz.“ Tarnybos pareigūnas, įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą, gali pateikti rašytinį paaiškinimą

dėl tarnybinio nusižengimo. Jeigu tarnybos pareigūnas paaiškinimo raštu nepateikia, surašomas aktas“.

(LR STT statutas).

Tiesa, kituose statutuose vartojamas terminas „privalo“, tačiau aiškinant šiuos teisės aktus sistemiškai ir

atkreipiant dėmesį į kitų straipsnių nuostatas matyti, kad iš esmės jokio privalomumo nėra, nes atsisakius

pateikti pasiaiškinimą raštu, nekyla jokių tiesioginių neigiamų pasekmių, tiesiog surašomas aktas.

2.6. Informavimo principas (teisės žinoti kuo esi kaltinamas principas)

Už įstaigos personalo tvarkymą atsakingas <...> per 3 darbo dienas nuo įpareigojimo pradėti tarnybinio

nusižengimo tyrimą gavimo dienos <...> surašo pranešimą apie tarnybinį nusižengimą <...>. Šiuo

pranešimu jis pasirašytinai informuoja valstybės tarnautoją, įtariamą padarius tarnybinį nusižengimą, kad

pradėtas šio tarnybinio nusižengimo tyrimas, ir kartu pateikia nurodytam valstybės tarnautojui turimą

informaciją apie tarnybinį nusižengimą. Jeigu valstybės tarnautojas pranešime nepasirašo, kad šį

pranešimą gavo, surašomas aktas, kurį pasirašo už įstaigos personalo tvarkymą atsakingas asmuo ir du

įstaigos valstybės tarnautojai. (LR Vyriausybės nutarimas dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės

tarnautojams taisyklių patvirtinimo 7 str.).

105

http://litlex.ltu.lt/Litlex/#425z



Pasibaigus tyrimui, Valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo priima atitinkamu teisės aktu

įformintą sprendimą (pripažinti, kad valstybės tarnautojas padarė tarnybinį nusižengimą, kad jis nusižengimo

nepadarė ir pan.) ir su šiuo sprendimu valstybės tarnautojas supažindinamas pasirašytinai ne vėliau kaip kitą

darbo dieną po jo pasirašymo, o jeigu šį sprendimą priėmė Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar

savivaldybės taryba, - ne vėliau kaip kitą dieną po jo įsigaliojimo. (LR Vyriausybės nutarimas dėl

tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių patvirtinimo 11, 12 str.)

2.7. Įstatymo viršenybės principas

Pagal įstatymo viršenybės principą, valstybės tarnautojams gali būti skiriamos tik Lietuvos Respublikos

valstybės tarnybos įstatymo<...> nustatytos tarnybinės nuobaudos“ ( LR Vyriausybės nutarimas dėl

tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams tvarkos patvirtinimo 2 str.);

2.8. Non bis in idem principas (negalima bausti du kartus už tą patį pažeidimą)

Šis principas siejamas su Konstitucijos 31 str 5d. nuostata, jog „niekas negali būti baudžiamamas už tą patį

nusikaltimą antrą kartą“.

Pvz.“Už vieną nusižengimą taikoma tik viena tarnybinė nuobauda“(LR Valstybės tarnybos įstatymas

30str. 3d. ir kt.)-tačiau gali būti taikoma administracinė, baudžiamoji, civilinė atsakomybė. Tai reiškia, jog

nelaikoma nubaudimu už tą pati pažeidimą du kartus tokie atvejai, kada asmeniui pritaikomos skirtingos

atsakomybės rūšys, pvz. baudžiamoji atsakomybė ir tarnybinė atsakomybė. Taip yra todėl, kad neteisėta veika

suponuoja ne tik tiesioginę atsakomybę (baudžiamąją, administracinę), tačiau ir įtakoją jo, kaip valstybės

tarnautojo, statusą. Štai, pavyzdžiui, absurdiškai atrodytų situacija, jeigu valstybės tarnautojas, teismo

nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, negalėtų būti patrauktas ir tarnybinėn atsakomybėn. Priešingai –

nusikaltimo padarymas dažniausiai suponuoja situaciją, kad valtybės tarnautojas apskritai negali eiti pareigų

valstybės tarnyboje.

2.9. Teisinio aiškumo ir teisėtų lūkesčių principai

Teisinis aiškumas gali būti apibūdinamas kaip valstybės valdžios institucijų pareiga užtikrinti, kad

teisės normos turinys bus suprantamos tiems, kuriems jos yra taikomos ir šie galės pagrįstai numatyti jų

buvimą, bei suprasti jų turinį ir taikymo būdą. Teisės normos turi būti konkrečios, aiškios ir suprantamos

pareigūnams bei jas taikančiai institucijai.

Vienas iš teisėtų lūkesčių principo garantų yra įstatymo negaliojimo atgal principo laikymasis.

Jei teisinė sistema asmenį įtikina, kad jis pasieks tam tikrų rezultatų, jei veiks vadovaudamasis

nustatytomis normomis, šie lūkesciai turi būti apsaugoti. Tačiau tokie lūkesčiai privalo būti teisėti ir pagrįsti,

jais neturi būti piktnaudžiaujama.

106

http://litlex.ltu.lt/Litlex/ll.dll?Tekstas=1&Id=35039&BF=1

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 07 12d. nutarime yra konstatavęs, kad „pagal

šį principą teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant

Konstitucijos principų bei normų, būtina inter alia laikytis principo lex retro non agit, teisinio reguliavimo

pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių“.

2.10. Teisės į gynybą principas

Valstybės tarnautojas turi teisę tarnybinės atsakomybės taikymo procese gintis tiek pats, tiek per atstovą.

Teisės aktai nustato valstybės tarnautojui galimybė bnaudotis teisininko paslaugomis. Šis principas savo ruožtu

veda prie dviejų išvestinių principų:

a) teisininkas turi teisę peržiūrėti visus su klausimu susijusius dokumentus;

b) bendravimas tarp teisininko ir kliento yra konfidencialus.

Pvz.“ Valstybės tarnautojui, įtariamam padarius nusižengimą, nuobaudų skyrimo procedūroje gali atstovauti

advokatas ar kitas įgaliotas asmuo“.

2.11. Galimybės apskųsti tarnybinės nuobaudos paskyrimą principas

Kiekvienam asmeniui, kurio atžvilgiu priimtas sprendimas, pripažįstantis jį padarius tam tikrą

teisės pažeidimą ir paskiriant nuobaudą, turi būti numatyta galimybė toki sprendimą apskųsti. Šis

principas veikia drauge su tarnybinės nuobaudos skyrimo motyvuotumo principu. Motyvai svarbūs tiek

realizuojant tikslingumo principą, kad nubaustas pareigūnas aiškiai suvoktų, kodėl ir už kokius veiksmus

sulaukė neigiamų teisinių pasekmių, tiek skundą nagrinėjančiam pareigūnui ar institucijai, kuriam svarbu žinoti,

kokiomis teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis remiantis paskirta tarnybinė nuobauda.

Pvz. „Pareigūnas, nesutinkantis su paskirta tarnybine nuobauda, ją gali skųsti Kalėjimų departamento

direktoriui, Teisingumo ministerijos vadovybei bei teismui“ (LR tarnybos kalėjimų departamente prie LR

teisingumo ministerijos statuto patvirtinimo įstatymas)

2.12. Atsakymybės individualizavimo principas

107




Prof. A. Vaišvilos teigimu, šis principas skamba taip – „niekas neturi kentėti už kitą, tik pats už save“108.

Tačiau pastebėtina, kad tarnybinės atsakomybės kontekste jis nėra beatodairiškai taikomas visa apimtimi:

„Tarnybos pareigūnas asmeniškai atsako už savo, taip pat pagal įgaliojimų ir kompetencijos ribas už

jam pavaldžių pareigūnų veikas ir sprendimus bei jų padarinius“. (LR finansinių nusikaltimų tyrimo

tarnybos įstatymas). Vadinasi, valstybės tarnautojas gali tam tikrais atvejais atsakyti ir už kitų asmenų veikas

(veikimą ar neveikimą), kurių veiklą kontroliuoti yra jo tiesioginė pareiga. Kita vertus, nebūtų teisinga teigti,

jog šiuo atveju kyla atsakomybė be kaltės ir tokiu būdu pažeidžiamas vienas esminių teisės principų. Reikėtų

akcentuoti, kad tokiu atveju, aukštesniam pagal hierarchiją pareigūnui tarnybinė atsakomybė taikoma ne už jo

pavaldinių padarytus pažeidimus, o už neveikimą (netinkamą priežiūros ir kontrolės funkcijos vykdymą arba

visišką nevykdymą), kurio pasekoje pavaldūs pareigūnai ir padarė tam tikrus pažeidimus.

2.13. Nekaltumo prezumpcijos principas

Apie šį principą kalba Lietuvos Respublikos Konstitucija. Asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo

kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka. Tarnybinės atsakomybės taikymo procese šis principas

turi tam tikrų specifiškumų, todėl neturi būti suprantamas tiesmukiškai. Tai siejama su valstybės

tarnybos įstatymo numatytu nušalinimo institutu. Tačiau pastebėtina, kad pareigūna nušalinus nuo

pareigų tyrimo metu, tai nelaikytina nekaltumo prezumpcijos pažeidimu, nes šiuo veiksmu nesiekiama

konstatuoti jo kaltės. Tai laikytina kardomąja ar prevencine priemone, kurios tikslas - užkirsti kelią galimam

pažeidimui bei garantuoti išsamų ir objektyvų pažeidimo tyrimą. Šiuo atveju prioritetas teikiamas viešojo

intereso apsaugos principui (individo interesas negali būti iškeltas virš visos visuomenės intereso). Tačiau iš

esmės, nekaltumo prezumpcijos principas yra vienas pagrindinių tarnybinės atsakomybės taikymo principų. Tai

reiškia, kad asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltumas neįrodomas įstatymo nustatyta tvarka. Minėta išimtis

dėl nušalinimo galimybės kompensuojama valstybės tarnybos įstatyme įtvirtinta nuostata, kad pasibaigus

tyrimui ir nustačius, kad valstybės tarnautojas nepadarė veikos, kurios padarymu buvo itariamas, jis grąžinamas

į pareigas ir jam išmokamas atlyginimas už visą priverstinės pravaikštos laikotarpį.


5. Kokius žinote tarnybinės atsakomybės taikymo principus?

6. Pakomentuokite nekaltumo prezumpcijos principą valstybės tarnybos įstatymo

kontekste;

7. Ką reiškia proporcingumo principas taikant tarnybinė atsakomybę?

8. Paaiškinkite teisės būti išklausytam principo turinį tarnybinės atsakomybės kontekste.

108 Vaišvila A. Teisės teorija. Vilnius: Justitia, 2000.P 130.108


TESTAI

1. Administracinių prievartos priemonių taikymo procesą sudaro(pažymėkite neteisingą atsakymą):

1) Administracinės atsakomybės taikymas;

2) Tarnybinės ir materialinės atsakomybės priemonių taikymas;

3) Apkaltos procedūros, taikomos valstybės pareigūnams, pažeidusiems Konstituciją ir įstatymus;

2. Administracinė atsakomybė visiškai netaikoma:

1) Kariams;

2) Policijos pareigūnams;

3) Prokurorams;

3. Už tarnybinius nusižengimus valstybės tarnautojui gali būti skiriamos šios tarnybinės nuobaudos:

1) Pastaba, papeikimas, griežtas papeikimas, perkėlimas į žemesnes pareigas, tarnybinio laipsnio pažeminimas

viena pakopa, atleidimas iš pareigų;

2) Pastaba, papeikimas, griežtas papeikimas, atleidimas iš pareigų;


4. Šiurkštus tarnybinis nusižengimas:

1) tai nusižengimas, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos valstybės tarnybos bei kitų valstybės tarnautojo veiklą

reglamentuojančių įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengiama valstybės

tarnautojo pareigoms ar valstybės tarnautojo veiklos etikos principams;

2) dalyvavimas su valstybės tarnyba nesuderinamoje veikloje;

3) abu atsakymai teisingi;

5. Tarnybines nuobaudas skiria:

1) Valstybės tarnautoją į pareigas priėmes asmuo;

2) Valstybės tarnautojo tiesioginis vadovas;

3) Valstybės tarnybos departamento prie vidaus reikalų ministerijos pareigūnai;

6. Tarnybinė atsakomybė taikoma:

1) nepriklausomai nuo administracinės ir baudžiamosios atsakomybės taikymo valstybės tarnautojui;

2) Tik tokiu atveju, jeigu valstybės tarnautojas nebuvo patrauktas administracinėns arba baudžiamojon atsakomybėn, kadangi negalima bausti už tą patį pažeidimą du kartus;

3) Tik tokiu atveju, jei valstybės tarnautojas buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn. Patraukus baudžiamojon atsakomybėn, tarnybinės atsakomybės taikyti negalima.

7. Valstybės tarnautojas laikomas nebaustas tarnybine nuobauda kai:

109

1) po tarnybinės nuobaudos paskyrimo datos praėjo šeši mėnesiai;

2) po tarnybinės nuobaudos paskyrimo datos praėjo vieneri metai;

3) po tarnybinės nuobaudos paskyrimo praėjo 3 mėnesiai;

8. Valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo, gavęs oficialią informaciją, kad valstybės tarnautojas įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą:

1) ne vėliau kaip kitą darbo dieną po šios informacijos gavimo įpareigoja už įstaigos, kurioje šis valstybės

tarnautojas eina pareigas personalo tvarkymą atsakingą asmenį ar įstaigos struktūrinio padalinio, atsakingo už

personalo tvarkymą, vadovą pradėti tirti tarnybinį nusižengimą.

2) ne vėliau kaip per 3 darbo dienas po šios informacijos gavimo privalo pats pradėti tirti tarnybinį

nusižengimą;

3) ne vėliau kaip per 3 darbo dienas po šios informacijos gavimo įpareigoja už įstaigos , kurioje šis valstybės

tarnautojas eina pareigas personalo tvarkymą atsakingą asmenį ar įstaigos struktūrinio padalinio, atsakingo už

personalo tvarkymą, vadovą pradėti tirti tarnybinį nusižengimą.

9. Tarnybinis patikrinimas atliekamas supaprastinta tvarka:

1) Jei valstybės tarnautojui negresia grižčiausia tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų;

2) Jei iš gautos informacijos apie galimą tarnybinį nusižengimą matyti akivaizdus tarnybinis nusižengimas;

3) Jei valstybės tarnautojas per paskutiniuosius vienerius metus jau buvo baustas tarnybine tvarka;

10. Kai paaiškėja kad tarnybinis nusižengimas turi baudžiamosios veikos ar administracinio teisės pažeidimo požymių:

1) Tarnybinio nusižengimo tyrimas nutraukiamas ir tarnybinė atsakomybė netaikoma, kadangi tai būtų

baudimas už tą patį pažeidimą du kartus;

2) Tarnybinio nusižengimo tyrimas sustabdomas ir tarnybinio patikrinimo medžiaga perduodama institucijai,

kompetetingai tirti atitinkamas bylas;

3) Tarnybinio nusižengimo tyrimas sustabdomas ir tarnybinio patikrinimo medžiaga perduodama institucijai,

kompetetingai tirti atitinkamas bylas. Vėliau tarnybinė atsakomybės taikymo procedūra tęsiama tik tokiu

atveju, jei valstybės tarnautojas nebuvo patrauktas administracinėn ar baudžiamojon atsakomybėn;

110

6 TEMA. ADMINISTRACINĖS TEISĖS PAŽEIDIMO BYLOS

TYRIMAS

6.1. Administracinės teisės pažeidimų bylų teisenos bendra charakteristika. Teisės aktai, reglamentuojantys

administracinės teisės pažeidimų bylų teiseną.

6.2. Administracinės teisės pažeidimų bylų teisenos stadijos.

6.3. Įrodymai administracinės teisės pažeidimų bylų teisenoje.

6.4. Administracinės teisės pažeidimų bylų teisenos terminai.

6.5. Administracinės teisės pažeidimų bylų teisenos dalyviai, jų teisės ir pareigos.

6.6. Administracinės teisės pažeidimo bylos tyrimo pradėjimo vados, pagrindas ir procesinis įforminimas.

6.7. Institucijos (pareigūnai), įgaliotos pradėti ir atlikti tyrimą administracinės teisės pažeidimo byloje.

6.8. Tyrimo administracinės teisės pažeidimo byloje rezultatų procesinis įforminimas ir bylos perdavimas

nagrinėti. Administracinės teisės pažeidimo protokolo ar kito tyrimo rezultatų įforminimo procesinio

dokumento surašymo tvarka ir turinys.

6.9. Atvejai, kada administracinės teisės pažeidimo protokolas nesurašomas.

ĮVADAS

Tema skirta pažinti Administracinės teisės pažeidimų bylų teisenos bendrą charakteristiką, teisės aktus,

reglamentuojančius administracinės teisės pažeidimų bylų teiseną, teisenos stadijas, įrodymus , dalyvius ir jų

teises bei pareigas. Ši tema, ją loginiu-sisteminiu požiūriu nagrinėjant kartu su kitomis proceso teisės bei

materialiosios teisės administracinės teisės ir proceso dalyko temomis, padės įsisavinti teorines ir praktines

žinias apie procesinėmis normomis reglamentuotą valstybinių institucijų , valstybės pareigūnų veiklos

kompetencijai priskirtų bylų nagrinėjimo tvarką, t.y. užkirsti kelią administraciniams teisės pažeidimams,

surašyti protokolams, užtikrinti, kad būtų laiku ir teisingai nagrinėjamos bylos ir vykdomi nutarimai

administracinių teisės pažeidimų bylose.

Tema skirta pažinti Administracinės teisės pažeidimo bylos tyrimo pradėjimo pagrindus ir procesinį

įforminimą, žinoti institucijas (pareigūnus), įgaliotas pradėti ir atlikti tyrimą administracinės teisės pažeidimo

byloje. Suvokti tyrimo administracinės teisės pažeidimo byloje rezultatų procesinį įforminimą ir bylos

perdavimą nagrinėti, bei kitus procesinius reikalavimus ir ypatumus. Ši tema tiesiogiai susijusi su kitomis

administracinių teisės pažeidimų teisenos temomis . Ši tema, ją loginiu-sisteminiu požiūriu nagrinėjant kartu su

kitomis proceso teisės bei materialiosios teisės administracinės teisės ir proceso dalyko temomis, padės

įsisavinti teorines ir praktines žinias apie procesinėmis normomis reglamentuotą valstybinių institucijų ,

valstybės pareigūnų veiklą skirtą užkirsti kelią administraciniams teisės pažeidimams, surašyti protokolams,

111

užtikrinti, kad būtų laiku ir teisingai nagrinėjamos bylos, priimami ir vykdomi nutarimai administracinių teisės

pažeidimų bylose.

6.1. ADMINISTRACINĖS TEISĖS PAŽEIDIMŲ BYLŲ TEISENOS BENDRA CHARAKTERISTIKA. TEISĖS

AKTAI, REGLAMENTUOJANTYS ADMINISTRACINĖS TEISĖS PAŽEIDIMŲ BYLŲ TEISENĄ.

Teisinėje literatūroje teisena – tai procesinėmis normomis reglamentuota kokių nors valstybinių

institucijų , valstybės pareigūnų veiklos kompetencijai priskirtų bylų nagrinėjimo tvarka.

Procesinę teiseną sudaro trys tarpusavyje susiję elementai: 1) procesiniai teisiniai santykiai; 2)

procesinis įrodinėjimas;3) procesiniai aktai – dokumentai, Teisena suprantama kaip konkretaus proceso dalis,

procesinės sistemos rūšis; tvarkinga procesinių veiksmų seka, kurioje siekiama subjektinių teisių gynimo ir

teisinių pasekmių įgyvendinimo.

Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 264 straipsnyje įtvirtinti

Administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos tikslai:

Lietuvos Respublikos įstatymų tiesiogiai numatytais atvejais užkirsti kelią administraciniams teisės

pažeidimams, surašyti protokolams, užtikrinti, kad būtų laiku ir teisingai nagrinėjamos bylos ir vykdomi

nutarimai administracinių teisės pažeidimų bylose.

Teisiškai reglamentuojama administracinių teisės pažeidimų bylų tyrimo, jų nagrinėjimo,

administracinių nuobaudų ir kitų administracinio poveikio priemonių taikymo teisės pažeidėjams procesinė

tvarka padeda sėkmingai įgyvendinti administracinės atsakomybės uždavinius, užtikrinti teisėtumą

administracinių teisės pažeidimų bylose, traukiamų atsakomybėn ir kitų asmenų, dalyvaujančių šiose bylose,

teisių apsaugą. Todėl valstybės institucijos ir jų pareigūnai turi tiksliais laikytis įstatymų ir visus proceso

veiksmus tiriant administracinių teisės pažeidimų bylas atlikti taip, kad užtikrintų teisėtumą ir nepažeistų

asmens teisių.

Tokia įstatymų nustatyta bei reglamentuojama administracinių teisės pažeidimų bylų tyrimo, jų

nagrinėjimo ir administracinių nuobaudų bei kitų administracinio poveikio priemonių taikymo teisės

pažeidėjams proceso tvarka įstatymuose ir teisės literatūroje vadinama administracinių teisės pažeidimų bylų

teisena.

Mokslininkai administracinių teisės pažeidimų bylų teiseną apibrėžia sekančiai:

1. S.S.Studenikinas ir dar keletas mokslininkų teigia, kad “administracinė teisena – tai visuma nustatytų

procesinių taisyklių, kurių pagrindu įgyvendinama vykdomoji tvarkomoji veikla”.109

2. J.M. Kozlovas, V.D.Sorokinas, A.E.Lunevas “administracinė teisena – tai administracinių teisės

normų įgyvendinimo tvarka, skirta ją vykdantiems subjektams”.110

109 Студеникин С.С. Социалистическая система государственного управления и вопрос придмета советского административного права. Москва: Изд. АН СССР, 1949. С.44.110 Козлов Ю.М. Придмет советского административного права. Москва, МГУ, 1967. С.90.

Сорокин В.Д. Проблемы административного процеса. Москва, 1962. С.65.

Лунев А.Е. Вопросы административного процесса. Москва: Правоведение, 1962. №.2. С.12.112

Pagal D.N.Bachrachą “ administracinė teisena, kaip administracinio proceso (jurisdikcinio

administracinio proceso) dalis – tai ypatinga administracinė veikla bendrų ir specialių procesinių normų

pagalba sprendžianti apibrėžtos kategorijos bylas”.111 Ši samprata regis priimtiniausia, jos pagrindu galima būtų

pateikti tokią administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos apibrėžimą.

Administracinių teisės pažeidimų bylų teisena – tai administracinių procesinių teisės normų

reglamentuota valstybės pareigūnų veikla sprendžiant administracinių teisės pažeidimų bylas ir esant

teisiniam pagrindui skiriant administracines nuobaudas.

Administracinių teisės pažeidimų bylų teisena gali būti skiriama pagal veiklos subjektus (pvz.: teismo,

policijos kitų pareigūnų), pagal bylų kategorijas priklausomai nuo teisės pažeidimo objekto (pvz.: pažeidimų,

kuriais kėsinamasi į viešąją tvarką, nustatytą valdymo tvarką ir kt.).

Priklausomai nuo procesinės veiklos apimties ir sudėtingumo, D.N.Bachrachas išskiria tokias

administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos rūšis:

1. Pagreitinta teisena (pavyzdžiui, kai bauda skiriama ir paimama pažeidimo padarymo vietoje; šiuo

atveju visos teisenos stadijos tarsi susilieja į vieną visumą ).

2. Įprasta teisena. Šia teisena dažniausiai sprendžiamos administracinių teisės pažeidimų bylos.

Kiekvienoje stadijoje išspręsti uždaviniai įforminami atitinkamu procesiniu dokumentu (pvz., policijos nuovados

pareigūnų nustatytas pažeidimas, kuriuo sutrikdyta viešoji rimtis, surašant protokolą ir vadovo nutarimu skiriant

baudą).

3. Ypatingoji teisena. Pavyzdžiu galėtų būti administracinių teisės pažeidimų bylos dėl nedidelio

chuliganizmo, smulkiosios vagystės, kontrabandos ir kt. (nagrinėjant šio pobūdžio bylas nustatyti specialūs

terminai, numatytas pažeidėjo atvesdinimas į bylos nagrinėjimą ir pan.)..

Administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos sampratos turinio ypatumai:

1) administracinių teisės pažeidimų bylų teisena yra sudėtinga įstatymų nustatyta kompetetingų

valstybės institucijų (jų pareigūnų) procesinio pobūdžio veikla, skirta tirti ir nagrinėti administracinių teisės

pažeidimų bylas, vykdyti šiose bylose priimtus sprendimus;

2) administracinių teisės pažeidimų bylų teisenai būdinga tai, kad jos proceso veiksmus atlieka

įstatymų įgaliotos vykdomosios institucijos bei jų pareigūnai, taip pat rajonų (miestų) apylinkių teismai ir

administraciniai teismai;

3) galiojantys įstatymai nustato tvirtas šios teisenos teisėtumo ir asmenų, dalyvaujančių bylų procese,

teisių apsaugos garantijas. Ypatingą reikšmę teisėtumui ir asmenų teisėms administracinių teisės pažeidimų

bylose užtikrinti turi įstatymų įtvirtinta procesinė teisė į gynybą bei teisė apskųsti priimtus byloje sprendimus,

taip pat įrodymai, kuriuos surinkti ir įvertinti privalo kompetetingi pareigūnai ir teismas, tiriantys ir

nagrinėjantys administracines teisės pažeidimų bylas;

4) Administracinių bylų teisenos įstatymas nustato dar vieną naują sprendimų teisėtumo ir

pagrįstumo administracinių teisės pažeidimų bylose garantiją – šių bylų teisenos atnaujinimą;

111 Бахрах Д.Н. Административное право. Москва: НОРМА, 2001. С.147.113

5) Kad administracinių teisės pažeidimų bylų teisena sėkmingai įgyvendintų savo uždavinius,

įstatymai numato jos užtikrinimo priemones;

Administracinių teisės pažeidimų bylų teisena turi sudėtingą struktūrą. Ją sudaro viena paskui kitą

nuosekliai einančios stadijos. Kiekviena teisenos stadija susideda iš tam tikrų giminingų proceso veiksmų,

kuriuos nustato ATPK ir Administracinių bylų teisenos įstatymo normos.

Administracinių teisės pažeidimų bylų teisena grindžiama tam tikrais principais. Lotynų kalbos žodis

principium – pradžia, pagrindas, pirminis šaltinis. Mokslinėje literatūroje žodis “principas” reiškia kurios nors

teorijos, koncepcijos, mokslinės, praktinės veiklos pagrindinę idėją, nuostatą, pradmenį, veikimo normą,

taisyklę, kuria vadovaujamasi sprendžiant tam tikrus uždavinius, tvarkant reikalus.

A.Vaišvila teigia, jog teisės principai – tai “svarbiausi teisės esmės konkretėjimo, reiškimosi

būdai, arba pagrindinės teisinės idėjos, vertybinės orientacijos, kurios nurodo, kaip konkrečiomis teisės

normomis turi būti reguliuojami žmonių santykiai, kad įgautų teisių ir pareigų vienovės pavidaląir būtų

humanizuojami ir demokratizuojami ‘‘.

Administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos principai – tai valstybinės santvarkos sąlygoti ir

įstatymų įtvirtinti vadovaujantys pradai, pagrindinės nuostatos, išreiškiančios socialinę šios teisenos kaip

teisinio reiškinio prigimtį, jos demokratinį pobūdį ir nustatančios valstybės institucijų, jų pareigūnų, traukiančių

administracinėn atsakomybėn kaltus asmenis, organizacijos ir veiklos pagrindus.

Teisiniais principais pagrįsta administracinių teisės pažeidimų bylų teisena užtikrina optimalią

valdymo institucijų, jų pareigūnų ir teismų veiklos tvarką ir kryptingumą bei asmenų teisių apsaugą

administracinių teisės pažeidimų bylose.

Administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos principai įtvirtinti įstatymuose – ATPK ir

Administracinių bylų teisenos įstatyme. Kai kurie šie principai ryškiai išreikšti ir konkrečiai apibrėžti atskirose

įstatymų nuostatuose, reglamentuojajančiose administracinių teisės pažeidimų bylų teiseną. Kiti teisenos

principai yra numatyti bendrose įstatymų nuostatose, kuriose šie principai glaudžiai siejasi su administracinės

atsakomybės ir administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždaviniais, jos paskirtimi, ypatumais, ATPK

bendrosios dalies normomis ir t.t. Kitaip tariant, jie formuluojami apibendrinant tam tikrą teisės normų grupę,

išskiriant tas normas jungiančią idėją.

A.Vaišvila teigia, jog teisės principai egzistuoja ne tik kaip tam tikros teisinės idėjos, bet ir teisės

normų pavidalu. Tokių normų pagrindu formuojasi konkretūs žmonių santykiai, kuriais įgyvendinami šie

principai. Tai reiškia, kad teisinė idėja, įtvirtinta teisės normose, tampa privaloma, ja reikia vadovautis. Šis

teiginys taikytinas ir toms teisės idėjoms, kurios įtvirtintos administracinės teisės normų ir tampa

administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos principais.

Vadovaujantis administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos principais, sėkmingai įgyvendinami šios

teisenos uždaviniai, užtikrinamas teisėtumas ir asmens teisių apsauga administracinių teisės pažeidimų bylose,

plėtojami demokratiniai teisingumo pagrindai, aktyvinama kova kova su teisės pažeidimais. Teisenos principais

turi būti pagrįsti visi proceso veiksmai, atliekami administracinių teisės pažeidimų bylose. Šių principų

reikalavimais taip pat turi būti įgyvendinamos asmenų, dalyvaujančių teisenoje, teisės ir pareigos.

114

Administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos principai, išreikšdami teisėtumo, asmens teisių

apsaugos esmę, skatina toliau tobulinti šios teisenos įstatymus, nukreipia juos kovai su teisės pažeidimais

stiprinti. Svarbiausia šių principų savybė yra jų teisinis pobūdis – visi jie įtvirtinti įstatymuose. Juos numato

ATPK ir Administracinių bylų teisenos įstatymas.

Atsižvelgiant į galiojančius įstatymus ir išreiskštas specialioje literatūroje kai kurių autorių

nuomones, galima teigti, kad administracinių teisės pažeidimų bylų teisena grindžiama šiais principais:

teisėtumo; visų piliečių lygybės įstatymui ir institucijai (pareigūnui), nagrinėjančiai administracinio teisės

pažeidimo bylą; objektyvumo; nekaltumo prezumpcijos; teisingumą administracinių teisės pažeidimų bylose

vykdo tik teismas; teisė į gynybą; bylų procesas vyksta lietuvių kalba; viešumo; operatyvumo.

Administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos principų sistema turi daug teorinės ir praktinės

reikšmės. Šių principų sistema nėra paprasta jų suma. Ši sistema – tai vieninga tarpusavyje organiškai

susijusių ir vienas kitą sąlygojančių, bei papildančių principų visuma.

Reikia pabrėžti, kad administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos principai yra visi vienodai

svarbūs, nes kiekvienas jų išreiškia tokią teisenos esmės dalį, be kurios negalima tinkamai išspręsti šios

teisenos uždavinių. Teisenos principų sistema yra vieninga glaudžiai tarpusavyje susijusių vienodai

svarbių pradų šiame procese, grandis. Šių principų turinys ir veikimo ribos skiriasi. Pažeidus vieną

teisenos principą, neišvengiamai pažeidžiami ir kiti, o tai neleidžia sėkmingai įgyvendinti įstatyme

suformuluotų šios teisenos uždavinių. Todėl teisėtumo administracinių teisės pažeidimų bylų teisenoje

užtikrinimas primygtinai reikalauja nenukrypstamai laikytis kiekvieno jos principo ir nuosekliai jį

realizuoti visose teisenos stadijose, visų jos veiksmų procese.

Vertinant pagrindinius administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos principus galima teigti:

1) administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos principai – tai valstybinės santvarkos bei jos teisės

sistemos sąlygoti ir įstatymais įtvirtinti vadovaujantys pradai, pagrindinės nuostatos, teisinės idėjos, kurios

išreiškia socialinę šios teisenos kaip teisinio reiškinio prigimtį, jos demokratinį pobūdį ir uždavinius, nustato

valstybinių institucijų (pareigūnų), tiriančių bei nagrinėjančių administracinių teisės pažeidimų bylas, veiklos

pagrindus ir asmenų, dalyvaujančių šiose bylose, teisių apsaugą;

2) administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos principai įtvirtinti ATPK ir Administracinių bylų

teisenos įstatymo nuostatose, todėl jais pagrįstų teisės normų laikymasis besąlygiškai privalomas institucijoms

(pareigūnams), tiriančioms administracinių teėisės pažeidimų bylas;

3) administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos principų sistemą sudaro: Teisės ir įstatymo

viršenybės ; visų piliečių lygybės įstatymui; Lex retro non agit (teisės negaliojimo atgal principas) ;

informavimo ; operatyvumo (operatyvumas suprantamas kaip tam tikrų veiksmų neatidėliotinas atlikimas);

objektyvumo; apsaugos nuo kaltinimo prieš save principas; nekaltumo prezumpcijos; Audi alteram

partem ( teisės būti išklausytam principas); teisingumo, kurį administracinių teisės pažeidimų bylose

vykdo tik teismas; teisės į gynybą; valstybinės – lietuvių kalbos; viešumo; Teisinio aiškumo ir teisėtų

lūkesčių principai (Teisės normos turi būti konkrečios, aiškios ir suprantamos pareigūnams , jas taikančiai

institucijai bei fiziniams ir juridiniams asmenims. Jei teisinė sistema asmenį įtikina, kad jis pasieks tam tikrų

115

rezultatų, jei veiks vadovaudamasis nustatytomis normomis, šie lūkesciai turi būti apsaugoti. Tačiau tokie

lūkesčiai privalo būti teisėti ir pagrįsti, jais neturi būti piktnaudžiaujama).

4) nurodytų principų sistema – tai tarpusavyje organiškai susijusių ir vienas kitą sąlygojančių

principų visuma, kuria pagrįsta kiekviena administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos dalis, visi šios teisenos

veiksmai, proceso dalyvių teisės ir pareigos;

5) visi administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos principai yra svarbūs, būtini, nes nesilaikant

bent vieno iš jų, kartu pažeidžiami ir kiti, o pirmiausia – teisėtumo principas;

6) atsižvelgiant į nurodytų principų reikalavimus, tobulinami įstatymai ir jų taikymo praktika

kovojant su administraciniais teisės pažeidimais.

Nereikėtų absoliutinti teisės principų reikšmės ir jų taikymo. Be to, tam tikrais atvejais, galima ir

principų konkurencija ar net priešprieša. Pavyzdžiui, be ribojimų įgyvendinant proceso viešumo principą būtų

pažeidžiamas asmens privataus gyvenimo neliečiamumo principas, įtvirtintas Konstitucijos 22 straipsnyje.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėta administracinio teisės pažeidimo byla Nr.3966

– 01 pagal A.G. skundą, kuriame pažeidėjas teigė, kad jis neturėjo galimybės tinkamai pasirengti gynybai, nes

administracinio teisės pažeidimo protokolas dėl darbo įstatymų pažeidimo buvo surašytas ir nuobauda paskirta

tą pačią dieną. Taigi šiuo atveju iškilo teisės į gynybą ir operatyvumo principų konkurencija. Teismas,

atmesdamas pareiškėjo skundą, be kitų argumentų nurodė, kad protokolas buvo surašytas praėjus kelioms

dienoms po pažeidimo fakto nustatymo, todėl pažeidėjas, žinodamas bylos aplinkybes ir esmę turėjo

pakankamai laiko pasiruošti gynybai.

Iškilus teisenos principų konkurencijai ar konfliktui būtina rasti pusiausvyrą, nes negalima iškelti vieno

principo, ignoruojant ar pažeidžiant kitą. Esant principų konkurencijai, reikia vadovautis principų

subordinacijos, hierarchijos kriterijais, remtis protingumo bei teisingumo, asmenų lygiateisiškumo principais.

Mokslininkai pagrindžia, kad tik nuoseklus visų proceso principų taikymas atitinka demokratinę

teisenos prigimtį ir leidžia geriausiu būdu įgyvendinti teisenos tikslus.

Teisės aktai, reglamentuojantys administracinės teisės pažeidimų bylų teiseną

Administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos pagrindus, jos uždavinius, pagrindinius principus,

procesinius veiksmus, juos atliekančius subjektus, jų ir kitų asmenų, dalyvaujančių administracinių teisės

pažeidimų bylose, teises ir pareigas nustato Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksas

(toliau – ATPK) ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – Administracinių

bylų teisenos įstatymas).

Tai įtvirtinta ATPK 2 straipsnyje: Lietuvos Respublikos įstatymai dėl administracinių teisės

pažeidimų.

Lietuvos Respublikos įstatymai dėl administracinių teisės pažeidimų yra šis kodeksas ir kiti Lietuvos

Respublikos įstatymai dėl administracinių teisės pažeidimų.

116

Lietuvos Respublikos įstatymai dėl administracinių teisės pažeidimų, kol jie nustatyta tvarka neįtraukti

į šį kodeksą, Lietuvos Respublikos teritorijoje taikomi tiesiogiai.

ATPK IV skyrius pavadintas “Administracinių teisės pažeidimų bylų teisena”. Šio skyriaus nuostatos

nustato teisenos uždavinius, apibrėžia jos pagrindinius principus, numato svarbiausius procesinius veiksmus ir

jų atlikimo tvarką, taip pat teisenos užtikrinimo priemones ir jų taikymo pagrindus. Šiame kodekso skyriuje

apibrėžti valstybinių institucijų įgaliojimai atliekant proceso veiksmus administracinių teisės pažeidimų bylose,

taip pat nustatyta teisinė procesinė padėtis asmenų, dalyvaujančių šiose bylose. Nurodytos aplinkybės, kurioms

esant administracinių teisės pažeidimų bylų teisena negali būti pradėta, o pradėjus, ji turi būti nutraukta.

Įtvirtintos ir kitos svarbios teisenos nuostatos.

ATPK V-ojo skyriaus nuostatos, įtvirtina valstybės institucijų (pareigūnų) procesinius veiksmus, kurie

glaudžiai susiję su kitais ATPK IV-jame skyriuje numatytais procesiniais veiksmais ir sudaro vientisą sistemą

skirtą įgyvendinti administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždavinius. Kodekso V-jame skyriuje

įtvirtintos teisės normos nustato nutarimų dėl skirtų administracinių nuobaudų vykdymo, kai kurių nuobaudų

pakeitimo vienos kita tvarką reguliuoja ir kitus procesinio pobūdžio santykius.

Taigi administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos turinys neapsiriboja vien tik ATPK IV-ojo

skyriaus nuostatomis. Šios teisenos samprata aprėpia ir tas teisės normas bei jomis nustatytus procesinius

veiksmus, kurie numatyti ir kodekso V-jame skyriuje. Be to sisteminiu požiūriu susiję ATPK I skyriaus

bendrosios nuostatos, bei atitinkamai ir kt. ATPK skirsnių nuostatos.

Administracinių bylų teisenos įstatymas nustato bendrąją įvairių administracinių bylų nagrinėjimo

administraciniuose teimuose procesinę tvarką ir kai kuriuos atskirų bylų kategorijų nagrinėjimo ypatumus. Šis

įstatymas taip pat nustato ir administracinių teisės pažeidimų bylų, kuriose apskųsti priimti nutarimai,

nagrinėjimo tvarką. Tokių bylų nagrinėjimo administraciniuose teismuose procesinė tvarka yra pakankamai

reglamentuota ir yra sudėtinė administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos dalis.

Reikia pažymėti ,kad administracinių teisės pažeidimų bylų teisenoje procesinių santykių teisiniams

pagrindams priskiriama Lietuvos Respublikos Konstitucija, Europos žmogaus teisių ir laisvių konvecija, CPK,

Viešojo administravimo įstatymas, Mokesčių administravimo įstatymas, kt. teisės aktai susiję su administracinės

prievartos priemonių taikymu.

6.2. ADMINISTRACINĖS TEISĖS PAŽEIDIMŲ BYLŲ TEISENOS STADIJOS

Bendrojoje teisės teorijoje teisinio proceso stadijos sąvoka nėra išbaigtai ir vienareikšmiškai

paaiškinta, todėl daugelio teisės teoretikų pateiktos teisinio proceso stadijos sampratos daugiau ar mažiau viena

nuo kitos skiriasi. Vieni autoriai stadiją supranta kaip procesinių veiksmų arba procesinių santykių, suvienytų

artimiausiam tikslui pasiekti, visumą. Kiti – kaip įstatymu nustatytą bylos tyrimo eigą, treti – paeiliui

besikeičiančius savarankiškus etapus, turinčius apibrėžtus tikslus ir užduotis, ir pan. Stengiantis suvokti teisinio

117

proceso skirstymą į tam tikras sudedamąsias jo dalis-stadijas reikia atkreipti dėmesį į kriterijus,

apsprendžiančius kiekvienos stadijos savarankiškumą:

1) konkretūs uždaviniai ir funkcijos, būdingi tik vienai stadijai;

2) tam tikrų aplinkybių ratas, juridinių faktų, betarpiškai užtikrinančių perėjimą iš vienos stadijos į

kitą, sistema;

3) proceso dalyvių statuso specifika;

4) atliekamų veiksmų specifika;

5) galutinių rezultatų, įtvirtintų atinkamame procesiniame akte (dokumente) ypatumai.

Teisinėje literatūroje dažniausiai išskiriamos trys teisinio proceso stadijos:

1) faktinių bylos aplinkybių nustatymas, prie kurio priskiriami veiksmai, susiję su faktinių duomenų

analize, jų pilnumo ir pakankamumo įrodymu;

2) teisės normos atranka ir analizė, kur veiksmai yra susiję su teisės normos analize, jos teisinės

galios nustatymu ir t.t.;

3) bylos išnagrinėjimas, išreikštas tam tikrame teisiniame akte.

Šių trijų teisinio proceso stadijų išskyrimas bendrateoriniu aspektu yra bandymas apibendrinti visus

teisinius procesus, išskiriant jų sudedamąsias dalis – stadijas.

Skirtingi autoriai nevienodai skiria administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos stadijas. Rusų

mokslininkas A. Agapovas “priklausomai nuo asmenų teisių ir teisėtų interesų užtikrinimo metodų skiria

dvi pagrindines administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos stadijas – procedūrų ir vykdymo”112.

Procedūrų stadijoje atliekami procesiniai veiksmai, kuriais sukuriamos sąlygos administracinės

nuobaudos skyrimui. Vykdymo stadija apima nutarimo priėmimą ir jo vykdymą.

Tačiau toks skirstymas nėra pakankamai tikslus ir iš esmės neatskleidžia visų teisenos stadijų. Be to,

autorius be anksčiau paminėtų, skiria dar ir laisvanorišką bei priverstinę administracinės nuobaudos skyrimo

stadijas. Jos skiriamos atsižvelgiant į tai, ar pažeidėjas paskirtą baudą sumoka gera valia, ar nutarimas

nukreipiamas priverstiniam baudos išieškojimui. Regis toks stadijų išskyrimas yra nevisiškai pagrįstas, nes

laisvanoriškas ar priverstinis nuobaudos realizavimas yra tik nutarimo įvykdymo būdai.

Kiti gi autoriai (A. Alechinas, A.Karmolickis, J.Kozlovas, B.Gabričidze, A.G.Černiavskis) mano,

kad administracinių teisės pažeidimų bylų teisena susideda iš penkių stadijų:

1) bylos iškėlimo;

2) bylos nagrinėjimo;

3) nutarimo priėmimo;

4) nutarimo apskundimo;

5) nutarimo vykdymo113.3

112 Агапов А.Б. Административная ответсвенность. Москва: Статут, 2000. С.234.

113 Алехин А.П., Кармолицкий А.А., Козлов Ю.М. Административное право Российской Федераций. Москва, 1997. С.316.Габричидзе Б.Н., Чернявский А.Г. Административное право Российской Федераций. Москва, 2001. С.299.

118

Trečiosios grupės autoriai (D.Bachrachas, L.Popovas, D.Ovsenko, B.Rosinskis, V.Vlasenkovas ir

kt.) skiria keturias administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos stadijas: “administracinį tyrimą, bylos

nagrinėjimą, nutarimo peržiūrėjimą ir nutarimo įvykdymą”114.

Lietuvos Respublikos ATPK teisenos stadijos tiesiogiai neužfiksuotos. Kodekso IV skyriuje, kuris

skirtas administracinių teisės pažeidimų bylų teisenai, jos taip pat neįvardintos. Jos yra atitinkamų

administracinių – procesinių normų loginės analizės rezultatas. Taigi, analizuodamas paminėtų autorių nuomone,

bei ATPK nuostatomis doc. Dr. S. Šedbaras pateikia administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos stadijas ir

etapus:

1. Administracinio teisės pažeidimo bylos iškėlimo ir tyrimo stadija:

1.1 bylos iškėlimo etapas;

1.2 faktinių bylos aplinkybių nustatymo etapas;

1.3 procesinis tyrimo rezultatų įforminimo etapas;

1.4 medžiagos perdavimo pagal žinybingumą etapas.

2. Administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo stadija:

2.1 pasiruošimo nagrinėti bylą etapas;

2.2 surinktos medžiagos ir bylos aplinkybių analizės etapas, t.y. bylos nagrinėjimas iš esmės;

2.3 nutarimo priėmimo etapas;

2.4 nutarimo nuorašo įteikimo etapas.

3. Nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje apskundimo stadija:

3.1 skundo padavimo etapas;

3.2 nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimo etapas;

3.3 sprendimo dėl nutarimo priėmimo ir paskelbimo etapas.

4. Nutarimo vykdymo stadija, t.y. paskirtos administracinės nuobaudos vykdymas:

4.1 nutarimo nukreipimo vykdymui etapas;

4.2 betarpiško nutarimo vykdymo etapas.

Pirmoji, antroji ir ketvirtoji stadijos laikytinos pagrindinėmis, kadangi jos aiškiai išreikštos ir egzistuoja

visada (vykdymo stadijos gali ir nebūti jei teisena nutraukiama), o trečioji – fakultatyvine, nes ji gali būti, o gali

ir nebūti. Tai priklauso nuo atitinkamo subjekto (asmens, nubausto administracine nuobauda, nukentėjusiojo ir

kt) pageidavimų.

6.3. ĮRODYMAI ADMINISTRACINĖS TEISĖS PAŽEIDIMŲ BYLŲ TEISENOJE

Administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždaviniai įgyvendinami teisinėmis įrodinėjimo

priemonėmis, kurių pagalba fiksuojami, patikrinami ir įvertinami įrodymai apie padarytą administracinį

teisės pažeidimą.114 Бахрах Д.Н. Административное право. Москва: НОРМА, 2001. С.244.Россинский Б.В. Административное право. Вопросы и ответы. Москва: ЮНИТИДАНА, 2000. С.222.Освянко Д.М. Административное право. Москва: Юрист, 1997. С.141.

119

Įrodymų samprata pateikta ATPK 256 str.: Įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet

kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo nustatyta tvarka nustato, ar yra

padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias

aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti.

Šie duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: administracinio teisės pažeidimo protokolu,

nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusiojo ir patraukto administracinėn

atsakomybėn asmens paaiškinimais, eksperto išvada, specialisto paaiškinimais, daiktiniais įrodymais,

daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, taip pat kitais dokumentais.

Įrodymams galima priskirti šiuos požymius:

Tai tam tikros žinios apie faktus, kurie sudaro įrodinėjimo dalyką;

Tai iš įstatymo nustatytų įrodinėjimo priemonių gauta informacija — įrodymų leistinumas;

Jais remdamasis, teismas patvirtina, jog yra bylai reikšmingos aplinkybės — įrodymų sąsajumas;

Tai įstatymų nustatyta tvarka gauta, surinkta, pateikta, ištirta ir įvertinta informacija.115

Teorijoje įrodymai suprantami nevienodai. Vieni autoriai įrodymus pripažįsta tik kaip informaciją,

kurią savyje turi įrodinėjimo priemonės — daiktai, dokumentai, vaizdiniai, išlikę žmonių atmintyje ir pan.; tuo

tarpu kiti juos sutapatina su įrodinėjimo priemonėmis ir visus teismui pateiktus objektus ir dokumentus

pripažįsta įrodymais. Toks įrodymų, kaip faktų, suvokimas yra nepagrįstas, kadangi faktai yra tikrovės

reiškiniai, o įrodymai — žinios apie juos. Žmogaus mąstyme atsispindi ne patys faktai ar įvykiai, bet jų

vaizdiniai, informacija apie juos.116 Asmenų ir daiktų sugebėjimas atspindėti informaciją daro juos žinių apie

faktus turėtojais, todėl jų pateikti duomenys bus įrodinėjimo priemonės turinys, arba įrodymai.

Nagrinėjant įrodymų sampratą administracinių teisės pažeidimų bylose, visų pirma reikėtų pažymėti,

kad įrodymai kartu apima tiek pačius faktus, tiek tų faktų šaltinius. Įrodymų supratimas tik kaip pačių faktų

ar tik kaip šaltinių nėra pagrįstas. Taigi, įrodymai, tai faktiniai duomenys, esantys įstatymo nurodytuose

šaltiniuose.

Iš įrodymų sąvokos išplaukia dvi būtinos jos savybės – tai įrodymų leistinumas ir liečiamumas.

Įrodymų leistinumas rodo jų tinkamumą naudoti įrodinėjimo procese, todėl, kad jie yra gauti teisėtais

metodais iš teisėtų šaltinių. Leistinumas kelia įrodymams tam tikrus reikalavimus. Visų pirma, įrodymais gali

būti tik tokie faktiniai duomenys, kurie yra užfiksuoti viename iš ATPK 256 str.2d. nurodytų šaltinių (pvz.,

nukentėjusiojo paaiškinimas, eksperto išvada ir pan.). Be to turi būti žinoma informacijos kilmė ir galimybė ją

patikrinti. Būtina laikytis visų procesinės formos reikalavimų, kurie garantuoja informacijos tikrumą ir fiksavimo

visapusiškumą (pvz., administracinių teisės pažeidimų protokolai turi būti surašomi griežtai laikantis įstatymo

nustatytų reikalavimų).

Įrodymų liečiamumas – tai jų turinio ir administracinio teisės pažeidimo byloje įrodinėtinų aplinkybių

ar kitų duomenų, turinčių reikšmės teisingai bylą išspręsti, ryšys.

115 Driukas A., Valančius V. Civilinis procesas: teorija ir praktika. 2 tomas. P. 606.116 Rinkevičius J. Procesiniai įrodinėjimo baudžiamosiose bylose pagrindai. Vilnius, 1990. P. 16.

120

Įrodymų leistinumo ir liečiamumo klausimo sprendimas yra įrodymų įvertinimo sudedamoji dalis. Jis

prasideda jau renkant įrodymus ir tęsiasi per visas teisenos stadijas, iki byloje priimamas galutinis sprendimas.

Įrodymams keliami šie jų leistinumo reikalavimai:

Įrodymais gali būti tik tie faktiniai duomenys, kurie užfiksuoti viename iš ATPK arba ABTĮ

išvardintų šaltinių. Faktiniai duomenys, kurie nors ir patvirtina arba paneigia byloje įrodinėtinas aplinkybes, bet

nėra gauti įstatymo nustatytomis priemonėmis117, negali būti laikomi įrodymais.

Gautų duomenų patikimumas gali būti patikrintas įstatymuose numatytomis priemonėmis. Todėl

nepriimtini, pavyzdžiui, anoniminiai pranešimai, kurių informacijos šaltinis nėra žinomas, kuriuose nenurodyta

informacijos kilmė ir pan., kadangi jų patikimumas negali būti patikrintas.

Duomenys buvo gauti teisėtais būdais:

o Laikytasi specialių įrodymų rinkimo ir informacijos fiksavimo taisyklių118;

o Buvo laikomasi procesinės formos reikalavimų, garantuojančių informacijos tikrumą119 ir

fiksavimo visapusiškumą.

Laikoma, kad duomenys negali būti pripažinti įrodymais tuomet, kai juos gaunant buvo naudojamas

smurtas, neleistina prievarta, proceso veiksmas buvo atliktas nesilaikant jo atlikimo tvarkos, proceso veiksmo

rezultatai buvo netinkamai užfiksuoti.120

Pažeidus įrodymų leistinumo reikalavimą, įrodymas negali būti pripažintas leistinu remtis

teisme. Tai vadinamoji nuodingo medžio vaisiaus doktrina, pagal kurią duomenys, gauti pažeidžiant

nustatytą jų gavimo tvarką, negali būti leistini. Taip pat neleistini teisme ir išvestiniai įrodymai, kylantys

iš šios neteisėtai gautos informacijos. Todėl nuodingo medžio vaisiai turi būti atmesti kaip neteisėtai gauti

duomenys nepaisant jų įrodomosios vertės, nebent bylos faktai patvirtina, kad galima sušvelninti duomenų

117 Administracinėje byloje Nr. A7-481/2005 pareiškėjas A. S. teigė, jog „garso ir vaizdo įrašas gali būti įrodymas byloje, kai yra daromas įstatymo nustatyta tvarka (ABTĮ 57 str. 5 d.), todėl įrašas, kuriame yra užfiksuoti liudytojo N. P. paaiškinimai, negali būti laikomas įrodymu ABTĮ 57 straipsnio prasme. <...> Teismas nurodė, jog garso ir vaizdo įrašas gali būti įrodymas byloje, kai jis buvo daromas įstatymo nustatyta tvarka (ABTĮ 57 str. 5 d.). Operatyvinis garso ir vaizdo įrašas, peržiūrėtas apeliacinės instancijos teisme, atitinka <...> įrodinėjimo priemonėms keliamus įstatymo reikalavimus. <...> Operatyvinės veiklos įstatymo 17 straipsnyje nustatyta:„1. Įslaptinta operatyvinė informacija įstatymų nustatyta tvarka gali būti išslaptinama ir panaudojama baudžiamajame procese. <...>2. Įstatymų nustatytais atvejais įslaptinta operatyvinė informacija gali būti panaudojama kitiems tikslams.“Operatyvinės veiklos uždavinys yra ir valstybės paslapčių apsauga, todėl šiuo atveju operatyvinė apklausa (garso ir vaizdo įrašas) atitinka pagrindinius reikalavimus, keliamus operatyvinei veiklai, siekiant užtikrinti valstybės paslapčių apsaugą, ir gali būti panaudota šiems tikslams. Dėl to operatyvinis garso ir vaizdo įrašas yra tinkamas įrodymas pagal ABTĮ 57 straipsnį, sprendžiant ginčą dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo.“118 Baudžiamoje byloje Nr. 2K-49/2006 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nustatė, jog „apylinkės teismas, išteisindamas E. M. <...>, rėmėsi [tuo, kad] pagrindinis kaltinimo ir apeliacinės instancijos teismo argumentas, lėmęs E. M. pripažinimą kaltu dėl vagystės iš M. buto, yra jo piršto atspaudas, kuris, pagal specialisto išvadą, buvo surastas M. bute. Tačiau piršto atspaudo paėmimas įvykio vietos apžiūros metu nėra įformintas taip, kad nekeltų abejonių ir pašalintų klaidos ar atsitiktinumo galimybę užfiksuojant įvykio vietos apžiūros duomenis bei panaudojant gautus duomenis specialisto išvadai gauti. Kolegija iš esmės sutinka su apylinkės teismo argumentais dėl trūkumų įforminant įvykio vietos apžiūros duomenis ir mano, jog procesinio veiksmo trūkumai kelia pagrįstų abejonių ir gautų duomenų patikimumu. Todėl abejotini duomenys negali būti patikimas įrodymas, pagrindžiantis nuteistojo kaltę ir paneigiantis jo alibi.“119 Vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A10-256-05 konstatavo, jog „duomenys, pateikti neatlikus jų tikrumą patvirtinančių veiksmų, laikytini netinkamais įrodymais: „<...> surinkta informacija patvirtina, jog į pareiškėjo sąskaitą <...> buvo pervesta 6 231,85 JAV dolerių <...>. Pagrindinis pareiškėjo pateiktas dokumentas, kuriuo jis siekia paneigti tai, jog į jo sąskaitą pervesti pinigai yra jo pajamos, yra <...> buhalterinė pažyma (b.1. 19-20). Tačiau ji negali būti pripažinta bylos įrodymu. Šis dokumentas yra išduotas užsienyje, tačiau nėra legalizuotas ar patvirtintas supaprastinta tvarka, numatyta 1961 metų Hagos konvencijoje dėl užsienio valstybėse išduotų dokumentų legalizavimo panaikinimo, ir todėl negali būti laikomas tinkamu bei patikimu įrodymu.“120 Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso komentaras. 1 tomas. P. 46-47.

121

neteisėtumo faktą iki tokio lygio, kad jie bus pripažinti teisėtai gautais.121 Tačiau įrodymas negali būti

pripažintas neleistinu tik todėl, kad kiti su šiuo įrodymu susiję įrodymai buvo gauti neteisėtais būdais. Dėl to,

pavyzdžiui, pažeidus apklausos atlikimo tvarką, joje gauti parodymai nebus pripažinti įrodymais, bet tokios

apklausos metu paaiškėję kiti įrodymų šaltiniai, iš kurių gauti duomenys bus teisėti ir naudotini įrodinėjimo

procese.

Įrodymų sąsajumo reikalavimo esmė — jų turinio ir įrodinėtinų aplinkybių ar kitų aplinkybių,

turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, ryšys. Kaip teisingai pastebi kai kurie autoriai, sąsajumo taisyklė

svarbi nustatant visas reikšmingas bylos aplinkybes, atmetant aplinkybes, neturinčias ryšio su byla.122

Vertindamas kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, teismas, be kita ko, turi nustatyti įrodymo ryšį su byla

(įrodymo sąsajumą) <...>. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai,

jog tam tikri faktai egzistavo ar neegzistavo, taip pat kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokią išvadą.

Įrodymų sąsajumas reiškia, kad informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba

paneigti reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes.123

Įrodymai laikomi susiję su byla, jeigu duomenis galima panaudoti bent vienam iš šių tikslų:

Aplinkybėms, sudarančioms įrodinėjimo dalyką, nustatyti;

Tarpiniams faktams išsiaiškinti;

Kitiems įrodymams nustatyti ir surasti, jų visapusiškumui ir tikrumui patikrinti.124

Iš to, kas pasakyta, darytina išvada, jog įrodymų leistinumas ir sąsajumas yra glaudžiai

susijusios sąvokos, kurios nulemia įrodymų priimtinumo klausimą. Sprendžiant, ar įrodymas yra

priimtinas, reikia atsakyti į šiuos klausimus:

Ar įrodymas gautas teisėtais būdais? Jei taip, įrodymas leistinas.

Ar tikėtina, kad bus pagrįstas įrodomojo fakto didesnis ar mažesnis tikrumas negu jis būtų be šio

įrodymo? Jei taip, įrodymas susijęs.

Ar jo įrodomąją galią atsveria neteisingo bylos išsprendimo, įvykių supainiojimo, teismo

suklaidinimo, laiko švaistymo ar nesibaigiančios įrodymų grandinės grėsmė? Jei ne, įrodymas susijęs.125

Įrodymų klasifikacija galima įvairiais pagrindais:

Pagal įrodymų santykį su įrodomuoju faktu skiriami tiesioginiai ir netiesioginiai:

121 JAV Aukščiausiojo Teismo byloje United States v. Ceccolini (1978) nagrinėjamas nuodingo medžio vaisiaus klausimas: policijos pareigūnas, kalbėdamasis su Hennessey, dirbančia atsakovo parduotuvėje, ant kasos aparato pastebėjo gulintį voką su pinigais. Nematant Hennessey, jis pažiūrėjo, kas yra voko viduje. Jame pareigūnas rado ne tik pinigus, bet ir lošimo kvitus. Pareigūnas padėjo voką atgal ir nesakydamas, ką rado, paklausė Hennessey, kieno tas vokas. Ji atsakė, kad vokas priklausė atsakovui — parduotuvės savininkui Ceccolini. Pareigūnas pranešė apie surastą voką FTB, kurie po keturių mėnesių apklausė Hennessey nepranešdami apie incidentą su policijos pareigūnu. Praėjus šešiems mėnesiams, atsakovas teisme pareiškė, jog jis niekada neturėjo lošimo kvitų savo parduotuvėje, tačiau Hennessey davė priešingus parodymus, ir Ceccolini buvo apkaltintas priesaikos sulaužymu. Hennessey teisme liudijo prieš atsakovą, bet pripažinus jį kaltu, apygardos teismas panaikino Hennessey parodymus. Apeliacinis teismas patvirtino, jog „kelias nuo pripažintos nekonstitucine kratos iki parodymų buvo tiesus ir nepertraukiamas.“ Teisėjas Marshall savo atskirojoje nuomonėje vaizdžiai teigia, kad „žodiniai įrodymai, kaip ir fiziniai (daiktiniai) įrodymai, gali būti nuodingo medžio vaisiais. <...> Netikiu, kad tas pats medis, kurio šaknys slypi nekonstitucinėje kratoje ar poėmyje, gali turėti dviejų skirtingų rūšių vaisius, kurių vieni gali būti lengviau atmetami kaip neteisėti remiantis Ketvirtąja pataisa [nei kiti].“ // http://caselaw.lp.findlaw.com/scripts/getcase.pl?navby=case&court=us&vol=435&invol=268.122 Driukas A., Valančius V. Civilinis procesas: teorija ir praktika. 2 tomas. P. 609.123 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 28 d. nutartis Nr. 3K-3-129/2005 byloje I. Zdanovič v. UAB “Pagirių komunalininkas”.124 Rinkevičius J. Procesiniai įrodinėjimo baudžiamosiose bylose pagrindai. Vilnius, 1990. P. 18.125 Faigman D. L. Federal Rules of Evidence Map: 2003-2004. St. Paul, Minnesota, 2003.

122

http://caselaw.lp.findlaw.com/scripts/getcase.pl?navby=case&court=us&vol=435&invol=268

o Tiesioginiais įrodymais pagrindžiamas konkretus įrodinėjimo dalykui priklausantis faktas.

Tiesioginiai įrodymai yra duomenys, kurie leidžia tiesiogiai nustatyti įrodinėtinas aplinkybes, tam nenaudojant

tarpinių grandžių. Tiesioginiais įrodymais laikomi, pavyzdžiui, įvykį tiesiogiai mačiusio liudytojo, kuris teigia

matęs, kaip asmuo padarė teisės pažeidimą, parodymai.

o Netiesioginiai įrodymai — tai duomenys, kurie patys savaime nepatvirtina ir nepaneigia

įrodinėjimo dalyku esančių aplinkybių, tačiau jomis remiantis galima tokias aplinkybes nustatyti. Taigi

netiesioginiai įrodymai įrodomąjį faktą gali įrodyti tik kartu su kitais įrodymais, kadangi netiesioginiai įrodymai

suponuoja tik prielaidą, kad įrodomasis faktas egzistavo arba neegzistavo.126 Tačiau tai nereiškia, jog

tiesioginiai įrodymai yra pranašesni už netiesioginius.

Pagal informacijos atsiradimo pobūdį įrodymai skirstomi į pirminius ir išvestinius:

o Pirminiai įrodymai yra tie duomenys, kurie atsiranda tiesiogiai iš įrodomojo fakto. Pirminiai

įrodymai atspindi faktą be jokių tarpinių duomenų šaltinių — pavyzdžiui, įrodomąjį faktą perdavęs asmuo

tiesiogiai jį suvokė savo juslėmis arba tiesioginis įvykio atspindys egzistuoja materialiuose objektuose.

o Išvestiniai įrodymai atsiranda ne tiesiogiai iš įrodomojo fakto, bet iš kitų su juo susijusių

šaltinių. Tokie įrodymai yra parodymai apie dalykus, girdėtus iš kitų asmenų127, dokumentų nuorašai ir kt. Nors

įstatymas nenumato, jog pirminiai įrodymai yra pranašesni už išvestinius, vis dėlto juose gali nebebūti išsamių

duomenų apie faktą, didėja informacijos iškraipymo galimybė.

Pagal informacijos atsiradimo šaltinį ir atspindėjimo būdą skiriami asmeniniai, daiktiniai ir

mišrūs:

o Asmeniniais įrodymais vadinami įrodymai, kurių šaltinis yra žmogus, ir jo sąmonėje

informacija yra užfiksuota ir perduodama žodžiu arba raštu. Asmeniniais įrodymais laikytini duomenys, kilę iš

asmenų paaiškinimų ir parodymų, procesinių veiksmų protokolų, laiškų, pareiškimų ir pan.128

o Daiktiniais įrodymais laikomi įrodymai, kurių duomenys išlikę materialiuose objektuose.

Daiktinių įrodymų esmę sudaro bylai svarbios informacijos atspindys materialiuose objektuose. Daiktiniais

įrodymais pripažįstami teisės pažeidimo įrankiai ar priemonės, taip pat daiktai, ant kurių išliko teisės pažeidimo

pėdsakų: pirštų atspaudai, pėdsakai, dėmės ir pan. Dokumentai gali būti rašytiniai ir daiktiniai įrodymų šaltiniai.

Rašytiniais įrodymų šaltiniais jie laikomi tada, kai įrodomąją reikšmę turi jų rašytinio teksto turinys. Daiktiniais

įrodymais dokumentai laikomi, kai jie yra teisės pažeidimo dalykas arba įrankis, priemonė.129

126 Driukas A., Valančius V. Civilinis procesas: teorija ir praktika. 2 tomas. P. 617.127 Parodymų apie faktus, girdėtus iš kitų asmenų — nuogirdų, gandų — vertinimo teorija yra ypač išplėtota bendrosios teisės sistemoje. Nuogirdos (hearsay) yra teiginys, kuris pareikštas ne teisme žodžiu arba veiksmais ir kuriuo tiesiogiai ar numanomai pareiškiama, jog teismas turėtų patikėti šiuo teiginiu, nes jis yra teisingas. Įprastai nuogirdomis paremti įrodymai neleistini, tačiau yra išimčių: i) gandai yra susiję su konkrečiu įvykiu, taip pat su inkriminuojamu teisės pažeidimu; ii) nuogirdos yra susijusios su teiginį pareiškusio asmens psichine būsena, emocijomis ar fizine būkle; iii) jeigu tai yra asmens padaryti pareiškimai prieš mirštant. Plačiau žr., pavyzdžiui, Spencer J., Spencer M. Evidence: 2005-2006. Oxford, 2005. P. 86-124.128 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 1998 m. gegužės 15 d. nutarimo Nr. 1 “Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 7, 7 1

straipsnių ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas” 4 punktu išaiškino, kad „tais atvejais, kai žinios yra paskleistos dokumentuose, aktuose, charakteristikose, reikalinio ir asmeninio susirašinėjimo raštuose, laiškuose ar paskleistos kitu materialiniu būdu, tai paskleidimo faktas įrodomas rašytiniais įrodymais; teismui pateikiami šių įrodymų originalai.“129 Petkevičius P. Administracinių teisės pažeidimų teisena. Vilnius, 2003. P. 76.

123

o Mišrūs įrodymai yra tokie įrodymai, kurie atsiranda iš fizinio asmens, tačiau informacija apie

įrodomąjį faktą fiksuojama daiktuose ar dokumentuose. Mišriu įrodymu laikytina eksperto išvada, nes

duomenys apie įrodomąjį faktą atsiranda eksperto sąmonėje, ir užfiksuojami eksperto išvadoje — rašytiniame

dokumente.130

Pagal santykį su kaltinimo versija įrodymai yra kaltinantys ir teisinantys:

o Kaltinantys įrodymai — tai įrodymai, patvirtinantys asmens padarytą teisės pažeidimą arba

turintys duomenų, kurie gali pasunkinti teisės pažeidėjo atsakomybę.

o Teisinantys įrodymai visiškai ar iš dalies paneigia kaltinančias aplinkybes, taip pat įrodo teisės

pažeidėjo mažesnę kaltę, patvirtina jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes.131

Administracinių teisės pažeidimų bylų praktikoje dažniausiai taikomi tiesioginiai įrodymai.

Įrodymai į pirminius ir išvestinius skirstomi atsižvelgiant į jų informacijos šaltinių pirmumą.

Pirminiais įrodymai laikomi tada, kada tiriamąjį faktą jį perdavęs asmuo tiesiogiai suvokė savo jutimo organais

arba tai yra tiesioginis įvykio atspindys materialiniuose objektuose (pvz.,mačiusio įvykį asmens paaiškinimai,

dokumento originalas ir pan.). Išvestiniais laikomi įrodymai, gauti iš kito šaltinio (pirminio, antrinio ir t.t.), pvz.,

parodymai apie dalykus, girdėtus iš kitų asmenų, dokumentų nuorašai ir pan.

Vienas reikšmingesnių yra įrodymų skirstymas į asmeninius ir daiktinius. Jis pagrįstas tuo, kad

administracinio teisės pažeidimo įvykis atsispindi jame dalyvavusių ir jį mačiusių žmonių sąmonėje arba

materialinėje aplinkoje.

Prie asmeninių priskiriami tokie įrodymai, kurių informacija būna išlikusi žmonių sąmonėje ir perduota

žodžiu arba raštu. Juos tikslinga panagrinėti kiek plačiau.

1. Pirmą asmeninių įrodymų grupę sudaro liudytojų parodymai, nukentėjusiojo ir administracinėn

atsakomybėn traukiamo asmens paaiškinimai. Praktikoje iškyla problemų aiškinantis šio įrodymo fiksavimo bei

panaudojimo tvarką. 2000 05 31 Apeliacinio teismo Administracinių bylų skyriaus muitų bylų (ATPK 237 str.),

išnagrinėtų apygardų administraciniuose teismuose, apžvalgoje ir teisės taikymo rekomendacijose nurodoma,

kad įstatymas reikalauja liudytojų apklausos administracinių bylų nagrinėjimo metu ir tik tuomet jų parodymai

gali būti vertinami, kaip įrodymai, gauti laikantis ATPK 256 str. reikalavimų. Todėl administracinio teisės

pažeidimo tyrimo stadijoje iš liudytojų priimti paaiškinimai nelaikytini liudytojų parodymais. Ši nuomonė

130 Civilinėje byloje Nr. 3K-3-549/2001 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, jog „eksperto išvada yra vienas iš įrodymų <...>. Eksperto išvada gaunama išaiškinant klausimus, kuriems atsakyti reikia specialiųjų žinių. <...> Eksperto išvada kaip įrodymas <...> [yra tik] teismo <...> paskirto tyrimo išdavoje gauta išvada, kurią pateikia teismo ekspertu paskirtas asmuo, pritaikęs specialias žinias. Teisminio nagrinėjimo eigoje gali būti naudojami kaip įrodymai rašytiniai aktai, kurie pagal savo prigimtį yra ekspertinio pobūdžio — gaunami atlikus tam reikalingus tyrimus ir pritaikius specialiąsias žinias. Tai turto įvertinimo, defektų nustatymo, įrengimų ir mechanizmų ištyrimo ar kitokie aktai, kurie yra surašyti atitinkamą kvalifikaciją turinčių asmenų po ištyrimo. Jeigu toks tyrimas buvo atliktas ne pagal teismo ar teisėjo nutartį <...>, tai, nepaisant jo tiriamojo-mokslinio pobūdžio, gauta išvada negali būti laikoma įrodymu — eksperto išvada <...>. Toks dokumentas gali atitikti kitą įrodinėjimo priemonės rūšį, numatytą procesinio įstatymo, — rašytinį įrodymą,— kadangi jame gali būti žinių apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai. Dėl to nepagrįsti <...> argumentai, kuriais atsisakyta vertinti draudiko pateiktą iki teismo atliktą ekspertizės aktą kaip įrodymą.“131 Pavyzdžiui, baudžiamoje byloje Nr. 2K-49/2006 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nustatė, kad „apylinkės teismas, išteisindamas E. M. <...>, rėmėsi faktu, kad pagal pamokų lankymo žurnalą E. M. buvo mokykloje ir, atsižvelgiant į vagystės padarymo laiką, <...> neturėjo realios galimybės atvykti iš mokyklos į nusikaltimo vietą. Tai, kad E. M. galėjo būti nepažymėtas žurnale ar iš pamokų galėjo nuvykti automobiliu į nusikaltimo vietą, yra ne faktai, o prielaidos, kurias apylinkės teismas pagrįstai vertino kaltinamojo naudai.“

124

grindžiama ATPK 276 str. nuostatomis, kur sakoma, kad liudytojas, kaip asmuo, kuriam gali būti žinomos

kokios nors šioje byloje nustatytinos aplinkybės, privalo atvykti ir duoti teisingus bei visapusiškus parodymus

apie jam žinomas aplinkybes bylą nagrinėjančio organo (pareigūno) šaukiamas. Žodžių junginys “bylą

nagrinėjančio organo (pareigūno)” teisinės jo reikšmės vertinimo aspektu suprantamas, kaip nuoroda į proceso

stadiją. Darytina išvada, jog teisė ir pareiga apklausti liudytojus tenka organui ar pareigūnui, kuriam

administracinio teisės pažeidimo byla perduota nagrinėti. Tačiau tokiu atveju neaišku, kokiame dokumente turėtų

būti fiksuojami liudytojo parodymai.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad įstatymų leidėjas, tos pačios prigimties reiškinius pavadino skirtingais

vardais. Pažeidimą padaręs asmuo, nukentėjusysis, liudytojas – tai asmenys, galintys pateikti reikšmingus bylai

faktus, tačiau nukentėjusiojo ir teisės pažeidėjo žinios apie administracinį teisės pažeidimą fiksuojami jų

paaiškinimuose, o liudytojo – jo parodymuose, kurių fiksavimas iš esmės nereglamentuotas. Tai į

administracinių teisės pažeidimų bylų teiseną įneša painiavos.

Reikėtų pažymėti ir tai, kad praktika šiuo klausimu tiek administraciniuose teismuose, tiek pareigūnams

nagrinėjant administracinių teisės pažeidimų bylas nėra vienoda. Jei kalbėsime apie policijos pareigūnų

nagrinėjamas bylas, tai jose sutinkami liudytojų paaiškinimai (praktiškai visada bylos nagrinėjamos dalyvaujant

tik pažeidėjui ir remiamasi liudytojų paaiškinimais, kaip vienu iš įrodymų). Bylas nagrinėjant apylinkių

teismuose liudytojų paaiškinimais taip pat grindžiamas sprendimas, kaip vienu iš įrodymų. Tačiau Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo praktikoje vienose bylose liudytojų paaiškinimai nelaikomi įrodymais

(administracinio teisės pažeidimo byla Nr.3935 – 01 ir kt.), o kitose, dažniausiai kai teismo nutarimas

pakankamai motyvuotas, nors ir paremtas liudytojų paaiškinimais, apie tai nieko neužsimenama (adm.byla

Nr.39910 – 01).

2000 09 19 įstatymu Nr.VIII – 1931 ATPK 256 straipsnis buvo papildytas 3 dalimi. Jame nurodoma,

kad įrodymus renka, prireikus ekspertą ar specialistą skiria pareigūnai, turintys teisę surašyti administracinio

teisės pažeidimo protokolą, taip pat administracinio teisės pažeidimo bylą ngrinėjantis organas (pareigūnas).

Nors šis papildymas skirtas spręsti su ekspertizės skyrimu susijusias problemas, tačiau jo konstrukcija (žodžiai

“įrodymus renka”) diskutuotina: ,, įrodymus surinkti, tame tarpe ir užfiksuoti liudytojų parodymus, gali

pareigūnas, turintis teisęs surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą jau bylos iškėlimo stadijoje‘‘. Kaip

matyti šio straipsnio nuostatos nesutampa jau su anksčiau išnagrinėto 276 straipsnio nuostatomis.

Taigi, šiuos klausimus ATPK reglamentuoja nenuosekliai, todėl būtina detaliau reglamentuoti šių

įrodymų rinkimo ir fiksavimo tvarką, kas padėtų išvengti procese iškylančių problemų. Pareigūno, turinčio teisę

surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, jau bylos iškėlimo stadijoje, tinkamai ir išsamiai užfiksuoti

liudytojo paaiškinimai turėtų būti pripažįstami tinkamu įrodymu, o liudytojai į bylos nagrinėjimą būtų kviečiami

tik tuomet, kai tie paaiškinimai neišsamūs ar prieštaringai arba teismo ar pareigūno šaukimu, kai jie mano tai

esant būtinu. Tai atitiktų galiojančią praktiką, be to būtų įgyvendinti proceso operatyvumo, ekonomiškumo ir

efektyvumo principai.

2. Pagal ATPK 256 str. įrodymais laikytini daiktų ir dokumentų paėmimo protokolai, kuriuose

fiksuojami administracinio teisės pažeidimo bylos tyrime atlikti pareigūno veiksmų rezultatai. Prie tokių

125

įrodymų taip pat reikėtų priskirti ir asmens administracinio sulaikymo protokolą, daiktų ir dokumentų apžiūros

protokolą, nes juose taip pat fiksuojami pareigūnų suvokti veiksmų, taikant administracinių teisės pažeidimų

bylų teisenos užtikrinimo priemones, rezultatai. Nors ATPK 256 str.2d. konkrečiai paminėtų protokolų, kaip

įrodinėjimo priemonių, neįvardina, tačiau jų panaudojimas nebūtų problematiškas, traktuojant juos, kaip “kitus

dokumentus”. Be to įrodymu laikomas ir administracinio teisės pažeidimo protokolas.

3. Prie asmeninių įrodymų priskiriami eksperto išvada ir specialisto paaiškinimai. Šie asmenys procese

dalyvauja tuomet, kai atsiranda specialių žinių poreikis. Jau anksčiau paminėtu įstatymu papildžius ATPK 256

straipsnį 3 dalimi numatyta, kad skirti ekspertą ar specialistą gali pareigūnas, turintis teisę surašyti

administracinio teisės pažeidimo protokolą, taip pat bylą nagrinėjantis organas (pareigūnas). Bet nepapildyta

ATPK 277 str.1dalis, kurioje sakoma, kad ekspertą skiria bylą nagrinėjantis pareigūnas. Nonsensu galima

pavadinti ir tai, kad įstatymų leidėjas ATPK 20 skirsnyje, kuriame pateikiamas asmenų, dalyvaujančių

administracinių teisės pažeidimų bylų procese, sąrašas, specialisto, kaip proceso dalyvio nenurodo, nors

specialisto paaiškinimai laikytini įrodymais.

Tačiau eksperto ir specialisto skyrimo tvarkos ATPK nereglamentuoja. Neaišku, koks procesinis

dokumentas (nutarimas, protokolas ir pan.), turėtų būti rašomas skiriant ekspertą ar specialistą. Tai atliekama

prašymo ar siuntimo forma. Taigi, būtina įstatyme numatyti eksperto ar specialisto skyrimo procesines taisykles,

nurodant koks dokumentas šiuo atveju turėtų būti surašomas.

Eksperto ir specialisto išvados reikalingos nustatant asmens girtumą, skiedinį pripažistant nedenatūruoto

etilo alkoholio ir vandens mišiniu ir pan. Nors ATPK 256 str.3d. įrodinėjimo priemone laikomi specialisto

paaiškinimai, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2001 03 15 nutartimi administracinio teisės

pažeidimo byloje Nr.3934 –01 atmetė pareiškėjo skundą (teismas, skyręs nuobaudą, kaip įrodymu rėmėsi

specialisto išvada, o ne paaiškinimais), pripažindamas specialisto išvadą tinkamu įrodymu, nors tokia forma

įstatymo konkrečiai ir nenumatyta.

4. Iš įstatyme pateikto priemonių, kuriomis nustatomi faktiniai duomenys, sąrašo, matyti, kad jis nėra

baigtinis. Be konkrečiai nurodytose priemonėse, įrodymai gali būti užfiksuoti ir ”kituose dokumentuose”. Tai

gali būti pažymos ir kt. dokumentai.

Praktikoje buvo diskutuojama ir nebuvo vieningos aiškios nuomonės, kokią įrodomąją reikšmę turi

policijos pareigūnų, dalyvavusių nustatant pažeidimą, tarnybiniai pranešimai. Vieni teismai, tame tarpe ir Kauno

apygardos administracinis teismas, šiuos tarnybinius pareigūnų pranešimus vertino kaip įrodymus

administracinio teisės pažeidimo byloje ir esant skundui į teismo posėdį kviesdavo tik siekiant detalizuoti jų

parodymus ar pašalinti prieštaravimus, kiti gi traktavo, kad tokie policijos pareigūnai privalo būti betarpiškai

apklausti teisminio nagrinėjimo metu ir visais atvejais šaukdavo juos į teismo posėdį. Lietuvos vyriausiasis

administracinis teismas konsultacijoje nurodė, kad ATPK 256 str.2d. prasme, pareigūnų tarnybiniai pranešimai

vertintini kaip “... kitokie dokumentai” ir yra įrodymai.

Dažniausiai pareigūnas, stebėjęs administracinį teisės pažeidimą, tai fiksuoja tarnybiniame pranešime, o

vėliau surašo administracinio teisės pažeidimo protokolą (tiek vienas, tiek kitas laikomi įrodymais).

Baudžiamajame procese šios rūšies įrodymai neleidžiami, nes pareigūnas, stebėjęs nusikaltimą, automatiškai

126

tampa liudytoju. Pasak D.Bachracho “ tokio pobūdžio įrodymų naudojimas administraciniame jurisdikciniame

procese užtikrina jo operatyvumą”132.

Daiktinių įrodymų sąvokos ATPK nepateikia. Analizuodamas ATPK 26 straipsnį, galima pateikti tokį

daiktinių įrodymų administracinio teisės pažeidimo byloje apibrėžimą: daiktiniai įrodymai – tai daiktai, kurie

buvo administracinio teisės pažeidimo padarymo įrankiais, arba kurie buvo tiesioginiais administracinio teisės

pažeidimo objektais, taip pat pajamos, kurios buvo gautos administracinio teisės pažeidimo padarymu.

Administracinio teisės pažeidimo įrankiu laikomi bet kurie materialūs objektai, kurie buvo panaudoti

administraciniui teisės pažeidimui įvykdyti (pvz., šaunamasis ginklas ir kiti medžioklės įrankiai, kuriais

medžiojama pažeidžiant nustatytas taisykles, žūklės įrankiai, transporto priemonės kontrabandai gabenti ir pan.).

Administracinio teisės pažeidimo tiesioginiai objektai – tai visi daiktai, į kuriuos tiesiogiai buvo

nukreipta pažeidėjo padaryta veika (pvz., maisto produktai pasisavinti iš parduotuvės vagystės būdu (ATPK 50

str.), gyvūnai, nušauti neteisėtai medžiojant ir pan.).

Pajamos, gautos administracinio teisės pažeidimo padarymu yra pinigai ir vertybės, kurie nebuvo

administracinio teisės pažeidimo tiesioginiu objektu, bet teisės pažeidėjas juos įgijo realizavęs neteisėtai įgytą

turtą (pvz., parduoda pagrobtus daiktus ir kt.).

Panagrinėkime dokumentų, kaip daiktinių įrodymų ypatumus. Procese surašyti įvairūs

protokolai ir kiti dokumentai yra savarankiškos įrodymų rūšys. Tačiau tam tikromis sąlygomis dokumentai gali

būti pripažįstami ir daiktiniais įrodymais. “Atribojant šias skirtingas įrodymų rūšis lemiamą reikšmę turi

įrodomosios informacijos įtvirtinimo ir perdavimo būdas”133.

Dokumentai bylai svarbią informaciją perduoda aprašymo būdu, t.y. dokumento autoriaus sąmonėje

atsispindėję faktiniai duomenys čia fiksuojami rašto kalba ar kitais sutartiniais simboliais. Šiuo atveju įrodomąją

reikšmę turi dokumento tekstas, jo turinys. Daiktiniai įrodymai tiesiogiai atspindi administracinio teisės

pažeidimo aplinkybes, jų įrodomąją informaciją perduoda materialus (daiktinis) tam tikrų įvykių ar reiškinių

atspindys, o ne jų aprašymas. Pavyzdžiui, asmens pasas yra asmens dokumentas, patvirtinantis asmens tapatybę,

tačiau jį tyčia sugadinus jis taps daiktiniu įrodymu administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 203 str.

3d., kuris numato atsakomybę už tyčinį paso sugadinimą, byloje.

ATPK 269 str. sakoma, kad sulaikymo, asmens apžiūros ar daiktų patikrinimo metu rasti daiktai ir

dokumentai, kurie yra teisės pažeidimo įrankis arba tiesioginis objektas paimami. Jų paėmimo atveju surašomas

paėmimo protokolas arba tai įrašoma administracinio teisės pažeidimo, asmens apžiūros, daiktų patikrinimo ar

administracinio sulaikymo protokoluose. Taigi, galima daryti išvadą, kad daiktinių įrodymų paėmimo faktas

fiksuojamas paminėtuose protokoluose. Paimti daiktiniai įrodymai turi būti saugomi iki bylos išnagrinėjimo.

Tačiau praktika rodo, kad nevisada laikomasi šio reikalavimo. Klaipėdos apygardos administracinio teismo

išnagrinėtje byloje Nr.11 – 140/2001, patenkinęs pareiškėjo skundą ir nutraukęs administracinio teisės pažeidimo

pagal ATPK 1072 str., teismas konstatavo, kad pareigūno vizualinis, o ne specialisto aguonų priskyrimas prie

aliejinių negali būti objektyvus, todėl laikytinas neįrodytu ir kadangi byloje rastų aguonų nėra išlikę, todėl

nustatyti ar jos aliejinės nebeįmanoma, vadinasi nebegalimas ir jų priklausymo prie aliejinių nustatymas.

132 Бахрах Д.Н. Административное право. Москва: БЕК, 1993. С.240. 133 Rinkevičius J. Daiktiniai įrodymai. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1996. P.11.

127

Apibendrinant įrodymų sampratą administracinių teisės pažeidimų bylose, galima daryti išvadą, kad

dažnai įrodymų rinkimo ir fiksavimo tvarka ATPK reglamentuojama nepakankamai kas sukelia problemas

praktiškai taikant teisės normas. Lyginant su baudžiamuoju ar civiliniu procesu ši problema akivaizdi. Šiuose

procesuose įrodymai, jų rinkimo ir fiksavimo tvarka reglamentuota konkrečiau ir išsamiau .

Įrodymai administraciniame, baudžiamajame ir civiliniame procesuose. Panašumai ir skirtumai.

AP BP CP

Įrodymo sąvoka Bet kurie faktiniai

duomenys, kuriais

remdamiesi organai

(pareigūnai) įstatymo

numatyta tvarka nustato, ar

yra padarytas

administracinis teisės

pažeidimas, ar jo nėra, ar

dėl jo padarymo tas asmuo

kaltas, ir kitokias

aplinkybes, turinčias

reikšmės bylai teisingai

išspręsti.

Įstatymų nustatyta tvarka

gauti duomenys, kurie

patvirtina arba paneigia

bent vieną aplinkybę,

turinčią reikšmės bylai

išspręsti teisingai.

Bet kokie faktiniai

duomenys, kuriais

remdamasis teismas

įstatymų nustatyta tvarka

konstatuoja, kad yra

aplinkybių,

pagrindžiančių šalių

reikalavimus bei

atsikirtimus, ir kitokių

aplinkybių, turinčių

reikšmės bylai teisingai

išspręsti, arba kad jų

nėra.

Įrodymų leistinumas Duomenys gauti iš

įstatymo numatytų šaltinių

ir įstatymų nustatyta

tvarka.

Faktiniai duomenys,

sudarantys valstybės ar

tarnybos paslaptį, paprastai

negali būti įrodymai

administracinėje byloje,

kol jie bus išslaptinti

įstatymų nustatyta tvarka.

Nagrinėjant bylą

Tik teisėtais būdais gauti

duomenys, kuriuos

galima patikrinti BPK

numatytais proceso

veiksmais. Baigiamojoje

kalboje negalima remtis

įrodymais, kurie nebuvo

ištirti teisiamajame

posėdyje. Pritaikydamas

kitą baudžiamąjį įstatymą

arba paskirdamas naują

bausmę, teismas,

Jeigu pareiškiama, kad

įrodymas yra suklastotas,

tai pateikęs šį įrodymą

asmuo gali prašyti teismą

nelaikyti įrodymo

įrodinėjimo priemone ir

išspręsti bylą remiantis

kitais įrodymais. Jei

tokio prašymo nėra,

teismas gali įpareigoti

pareiškusį apie įrodymo

suklastojimą asmenį

128

apeliaciniame teisme gali

būti pateikiami nauji

įrodymai. Jeigu teismas

pripažino, jog būtina, gali

būti pakartotinai arba

papildomai tiriami

pirmosios instancijos

teisme ištirti įrodymai.

Teismas taip pat gali tirti

įrodymus, kuriuos


teismas atsisakė tirti. Nauji

įrodymai, kurie nebuvo

pateikti pirmosios

instancijos teisme, tiriami

tiktai tuo atveju, jeigu

teismas pripažįsta

pagrįstomis priežastis, dėl

kurių tai nebuvo padaryta

anksčiau, arba kai naujų

įrodymų pateikimo

būtinybė iškilo vėliau.

nagrinėdamas kasacinę

bylą, remiasi pirmosios

instancijos ir apeliacinės

instancijos teismų

posėdžiuose išnagrinėtais

įrodymais.

pateikti suklastojimo

įrodymus. Jeigu teismas

padaro išvadą, kad

įrodymas yra suklastotas,

jis nepripažįsta jo

įrodymu.

Bylos aplinkybės, kurios

pagal įstatymus turi būti

patvirtintos tam tikromis

įrodinėjimo

priemonėmis, negali būti

patvirtinamos jokiomis

kitomis įrodinėjimo

priemonėmis.

Faktiniai duomenys,

sudarantys valstybės ar

tarnybos paslaptį, negali

būti įrodymais civilinėje

byloje, iki jie bus

išslaptinti įstatymų

nustatyta tvarka. Teismas

priima nagrinėti tik tuos

įrodymus, kurie

patvirtina arba paneigia

turinčias reikšmės bylai

aplinkybes. Kasaciniame

skunde neleidžiama

remtis naujais įrodymais

bei aplinkybėmis, kurie

nebuvo nagrinėti

pirmosios ar apeliacinės

instancijos teisme. Kai

teismas apeliacinėje

byloje pripažįsta, kad yra

būtina, gali būti

pakartotinai arba

papildomai tiriami

129


teisme ištirti įrodymai.

Teismas taip pat gali tirti

įrodymus, kuriuos


teismas atsisakė tirti.

Nauji įrodymai, kurie

nebuvo pateikti


teisme, tiriami tik tuo

atveju, jeigu teismas,

vadovaudamasis CPK

314 str., juos pripažįsta

galimus priimti ir tirti.

Apeliacinės instancijos

teismas atsisako priimti

naujus įrodymus, kurie

galėjo būti pateikti


teisme, išskyrus atvejus,

kai pirmosios instancijos

teismas nepagrįstai juos

atsisakė priimti ar kai šių

įrodymų pateikimo


Įrodymų rūšys Administracinio teisės

pažeidimo protokolas,

nuotraukos, garso, vaizdo

įrašai, liudytojų

parodymai, nukentėjusio ir

patraukto administracinėn

atsakomybėn asmens

paaiškinimai, eksperto

išvada, specialisto

paaiškinimai, daiktiniai

įrodymai, daiktų ir

dokumentų paėmimo

Daiktai, dokumentai,

apklausa, ekspertų

išvados, akistata.

Šalių ir trečiųjų asmenų

(tiesiogiai ar per

atstovus) paaiškinimai,

liudytojų parodymai,

rašytiniai įrodymai,

daiktiniai įrodymai,

apžiūrų protokolai,

ekspertų išvados,

nuotraukos, vaizdo, garso

įrašai, padaryti

nepažeidžiant įstatymų.

130

protokolas, apklausa,

kitokie dokumentai.

Apklausos dalyviai Visi asmenys, turintys

žinių apie faktines bylos

aplinkybes: pažeidėjai,

nukentėjusieji, liudytojai,

specialistai, ekspertai.

Liudytojas,

nukentėjusysis (kaip

liudytojas), įtariamasis,

kaltinamasis, specialistas,

ekspertas.

Šalys ir tretieji asmenys,

liudytojai, ekspertai.

Įrodymų teikimas Proceso šalys ir kiti

proceso dalyviai

(administracinėn

atsakomybėn traukiamas

asmuo, nukentėjusysis).

Įtariamasis, kaltinamasis,

privatus kaltintojas,

atstovas pagal įstatymą,

gynėjas, nukentėjusysis,

civilinis ieškovas,

civilinis atsakovas, jų

atstovai, bet koks fizinis

ar juridinis asmuo.

Šalys ir kiti

dalyvaujantys byloje

asmenys.

Įrodymų rinkimas,

išreikalavimas

Pareigūnai, turintys teisę

surašyti administracinio

teisės pažeidimo

protokolą, taip pat

administracinio teisės

pažeidimo bylą

nagrinėjantis organas

(pareigūnas), teismas.

Ikiteisminio tyrimo

pareigūnas, prokuroras,

teismas.

Teismas.

Įrodymų įvertinimas Jokie įrodymai teismui

neturi iš anksto nustatytos

galios. Organas

(pareigūnas) įvertina

įrodymus pagal vidinį savo

įsitikinimą, pagrįstą

visapusišku, išsamiu,

pilnutiniu ir objektyviu

visų bylos aplinkybių

viseto išnagrinėjimu,

vadovaudamasis įstatymu,

teisingumo, protingumo

kriterijais ir teisine

sąmone.

Ar gauti duomenys

laikytini įrodymais,

kiekvienu atveju

sprendžia teisėjas ar

teismas, kurio žinioje yra

byla. Teisėjai įrodymus

įvertina pagal savo vidinį

įsitikinimą, pagrįstą

išsamiu ir nešališku visų

bylos aplinkybių

išnagrinėjimu,

vadovaudamiesi

įstatymu.

Teismas įvertina byloje

esančius įrodymus pagal

vidinį savo įsitikinimą,

pagrįstą visapusišku ir

objektyviu aplinkybių,

kurios buvo įrodinėjamos

proceso metu,

išnagrinėjimu,

vadovaudamasis

įstatymais. Jokie

įrodymai teismui neturi iš

anksto nustatytos galios,

išskyrus CPK numatytas

131

išimtis.

Įrodinėjimo pareiga Bylą tiriančiam

pareigūnui, organui.

Prokurorui. Šalys turi įrodyti

aplinkybes, kuriomis

grindžia savo

reikalavimus bei

atsikirtimus, išskyrus

atvejus, kai yra

remiamasi aplinkybėmis,

kurių CPK nustatyta

tvarka nereikia įrodinėti.

Neįrodinėtinos

aplinkybės ir faktai

Aplinkybių, teismo

pripažintų visiems

žinomomis, nereikia

įrodinėti. Faktai, nustatyti

įsiteisėjusiu teismo

sprendimu vienoje

administracinėje ar

civilinėje byloje, iš naujo

neįrodinėjami nagrinėjant

kitas administracines

bylas, kuriose dalyvauja

tie patys asmenys. Faktai,

kurie pagal įstatymą

preziumuojami kaip

nustatyti, nagrinėjant bylą

neįrodinėjami. Įsiteisėjęs

teismo nuosprendis

baudžiamojoje byloje yra

privalomas teismui,

nagrinėjančiam

administracines bylas dėl

asmens, kuriam priimtas

teismo nuosprendis,

veiksmų administracinių

teisinių pasekmių.

Nereikia įrodinėti

aplinkybių teismo

pripažintų visiems

žinomomis; nustatytų


sprendimu kitoje

civilinėje ar

administracinėje byloje,

kurioje dalyvavo tie

patys asmenys, išskyrus

atvejus, kai teismo

sprendimas sukelia

teisines pasekmes ir

nedalyvaujantiems byloje

asmenims (prejudiciniai

faktai); asmens

nusikalstamų veiksmų

pasekmių, nustatytų


nuosprendžiu

baudžiamojoje byloje

(prejudiciniai faktai);

preziumuojamų pagal

įstatymus ir nepaneigtų

bendra tvarka; kurios

grindžiamos šalių

132

pripažintais faktais.

Įrodymų galia Įstatymų nustatyta tvarka

surinktų ir užfiksuotų

įrodymų įrodomoji galia

išlieka visose proceso

stadijose ir jie iš naujo

paprastai neperžiūrimi.

Jeigu teismui pateiktuose

rašytiniuose įrodymuose

yra taisymų ar kitų

išorinių trūkumų, taip pat

jeigu pateikiamos tik

rašytinių įrodymų

kopijos dėl to, kad jų

originalai nėra išlikę,

apie šių įrodymų

įrodomąją galią

sprendžia bylą

nagrinėjantis teismas.

Liudytojais negali būti Atstovai civilinėje byloje

ar gynėjai baudžiamojoje

byloje – apie aplinkybes,

kurias jie sužinojo eidami

atstovo ar gynėjo pareigas;

asmenys, kurie dėl fizinių

ar psichinių trūkumų

nesugeba teisingai suvokti

turinčių bylai reikšmės

aplinkybių arba duoti apie

jas teisingų parodymų;

dvasininkai apie

aplinkybes, kurias sužinojo

per tikinčiojo išpažintį.

Asmuo, kuris pagal

sveikatos priežiūros

įstaigos pažymą arba

teismo psichiatro ar

teismo mediko išvadą dėl

fizinių ar psichinių

trūkumų nesugeba

teisingai suvokti

reikšmingų bylai

aplinkybių ir duoti dėl jų

parodymus; asmuo, kuris

gali duoti parodymus

apie savo paties padarytą

nusikalstamą veiką;

teisėjas – apie teismo

pasitarimų kambario

paslaptį; įtariamojo,

kaltinamojo, išteisintojo

ar nuteistojo gynėjas,

nukentėjusiojo, civilinio

ieškovo, civilinio

atsakovo atstovai – dėl

aplinkybių, kurias jie

sužinojo atlikdami

Atstovai civilinėje byloje

ar gynėjai baudžiamojoje

byloje – apie aplinkybes,

kurias jie sužinojo, kai jie

ėjo atstovo ar gynėjo

pareigas; asmenys, kurie

dėl fizinių ar psichinių

trūkumų nesugeba

teisingai suvokti turinčių

reikšmės bylai

aplinkybių arba duoti

apie jas teisingų

parodymų; dvasininkai –

apie aplinkybes, kurias

jie sužinojo tikinčiojo

išpažinties metu; medikai

– apie aplinkybes,

sudarančias jų profesinę

paslaptį; kiti įstatymų

nustatyti asmenys.

133

gynėjo arba atstovo

pareigas; dvasininkai –

dėl to, kas jiems buvo

patikėta per išpažintį;

viešosios informacijos

rengėjai, platintojai,

viešosios informacijos

rengėjo ir (ar) platintojo

savininkai, žurnalistai –

dėl to, kas pagal Lietuvos

Respublikos visuomenės

informavimo įstatymą

sudaro informacijos

šaltinio paslaptį, išskyrus

atvejus, kai šie asmenys

patys sutinka duoti

parodymus.

Eksperto išvada Teismui neprivaloma,

tačiau teismo nesutikimas

su eksperto išvada turi būti

motyvuojamas.

Privaloma. Eksperto išvada teismui

neprivaloma ir

įvertinama pagal vidinį

teisėjo įsitikinimą,

pagrįstą visapusišku,

išsamiu ir objektyviu

byloje esančių įrodymų

ištyrimu. Tačiau teismo

nesutikimas su eksperto

išvada turi būti

motyvuojamas bylos

sprendime arba nutartyje.

Atsisakymas priimti

įrodymą

Privaloma ištirti visus

įrodymus.

Privaloma ištirti visus

įrodymus.

Teismas turi teisę

atsisakyti priimti

įrodymus, jeigu šie

įrodymai galėjo būti

pateikti anksčiau, o jų

vėlesnis pateikimas

užvilkins bylos

134

nagrinėjimą.

Sutrumpintas įrodymų

tyrimas

Jeigu kaltinamasis, kuris

nėra kaltinamas padaręs

labai sunkų ar sunkų

nusikaltimą, po

kaltinamojo akto

paskelbimo teismui

pareiškė, kad prisipažįsta

esąs kaltas ir pageidauja

tuojau pat duoti

parodymus bei sutinka,

kad kiti įrodymai nebūtų

tiriami, įrodymų tyrimas

apklausus kaltinamąjį ir

įvykdžius BPK 291 str.

reikalavimus gali būti

nutrauktas, jei

nusikalstamos veikos

padarymo aplinkybės

nekelia abejonių ir su

tokiu sutrumpintu

įrodymų tyrimu sutinka

prokuroras ir gynėjas.

Kai keli kaltinamieji

kaltinami padarę vieną ar

kelias nusikalstamas

veikas, sutrumpintą

įrodymų tyrimą galima

atlikti tik tuo atveju,

jeigu 273str. 1 dalyje

numatytos sąlygos gali

būti pritaikytos visiems

kaltinamiesiems.

Papildomi, nauji

įrodymai

Atidėti bylos nagrinėjimą

teismas turi teisę, kai

negalima nagrinėti bylos

tame teismo posėdyje dėl

Įrodymų tyrimo metu

prokuroras gali prašyti

leisti jam pateikti

papildomus įrodymus

Atidėti bylos nagrinėjimą

teismas turi teisę, kai

negalima nagrinėti bylos

tame teismo posėdyje dėl

135

to, kad būtina išreikalauti

naujus įrodymus.


teismas, panaikinęs

apskųstą teismo

sprendimą, turi teisę

perduoti bylą pirmosios

instancijos teismui

nagrinėti iš naujo, jeigu

bylos aplinkybėms

išaiškinti būtina surinkti

daug naujų įrodymų.

atliekant proceso

veiksmus. Teismas,

patenkindamas šį

prokuroro prašymą,

padaro bylos nagrinėjimo

teisme pertrauką.

to, kad būtina išreikalauti

naujus įrodymus.

Įrodymų tyrimo

atnaujinimas

Jeigu baigiamąsias

kalbas pasakę asmenys

arba kaltinamasis

paskutiniu žodžiu

praneša apie naujas

aplinkybes, turinčias

esminės reikšmės bylai,

teismas nagrinėjimo

teisme dalyvių prašymu

arba savo iniciatyva gali

atnaujinti įrodymų

tyrimą. Teismas,

nuosprendžio priėmimo

metu nustatęs, kad

neišsamiai ištirtos kai

kurios bylos aplinkybės,

gali atnaujinti įrodymų

tyrimą BPK 295 str.

nustatyta tvarka.


teismas gali atlikti

įrodymų tyrimą.

Jeigu teismas baigiamųjų

kalbų metu ar sprendimų

priėmimo kambaryje

pripažįsta, jog yra

reikalinga nustatyti

naujas aplinkybes,

turinčias reikšmės bylai,

arba ištirti naujus

įrodymus, jis priima

nutartį atnaujinti bylos

nagrinėjimą iš esmės.

Įrodymų įvertinimas yra būtina įrodinėjimo proceso dalis. Tai mąstymo procesas, kurio metu

teisiškai įvertinamas gautų ir pateiktų duomenų leistinumas, sąsajumas, tikrumas ir pakankamumas.

136

Pagal ATPK 257 straipsnį, „Organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą,

pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis

įstatymu ir teisine sąmone.“ Tai reiškia, kad įrodymus vertinančios institucijos ar pareigūno teisė ir pareiga yra

i) įvertinti įrodymus nesaistomam jokių formalių taisyklių apie įrodymų reikšmę; ii) vertinimo procesą užbaigti

kategoriškomis išvadomis, neleidžiančiomis abejoti jų teisingumu.134 Vertinimas pagal vidinį įsitikinimą

reiškia, kad kitų pareigūnų ar institucijų įrodymų įvertinimas nėra privalomas įrodymus vertinančiai

institucijai ar pareigūnui. Vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą ir negali būti sutapatinamas su

vidine nuojauta, intuicija ar laisve vertinti įrodymus pagal savo asmeninius norus. Vidinis įsitikinimas

susiformuoja institucijai ar pareigūnui kruopščiai išanalizavus ir atskirai patikrinus gautus duomenis, palyginus

juos su informacija, gauta iš kitų šaltinių.

Reikalavimas vadovautis įstatymu reiškia, kad vidinis įsitikinimas turi formuotis atsižvelgiant į

procesines taisykles ir materialinės teisės normas. Tai yra reikalavimas, kad sprendimas konkrečioje byloje būtų

nulemtas tik neabejotinai patikimos, teisėtais būdais gautos informacijos ir konkrečių duomenų, o ne

prielaidų.135

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis nustato, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios.

Taigi visi pateikiami duomenys yra lygiaverčiai ir neturi pranašumo vienas prieš kitą, kuris lemtų vienokio ar

kitokio sprendimo priėmimą. Tokia nuostata rodo, kad institucijos ar pareigūnai visus įrodymus turi įvertinti

bendra tvarka. Todėl negalima iš anksto įvertinti, pavyzdžiui, tiesioginius ir pirminius įrodymus kaip turinčius

didesnę įrodomąją galią negu netiesioginiai ir išvestiniai įrodymai. Kita vertus, ATPK tokia nuostata nėra

įtvirtinta, taigi kyla klausimas, ar institucijai ar pareigūnui vertinant įrodymus vieni įrodymai yra reikšmingesni

negu kiti. Vis dėlto ATPK nenustato įrodymų sąrašo, kurie būtų vertingesni nei kiti, kaip civiliniame

procese.

6.4. ADMINISTRACINĖS TEISĖS PAŽEIDIMŲ BYLŲ TEISENOS TERMINAI

ATPK 8 straipsniyje įtvirtintos Įstatymų dėl atsakomybės už administracinius teisės pažeidimus

galiojimo nuostatos:

Asmuo, padaręs administracinį teisės pažeidimą, atsako pagal įstatymus, galiojančius teisės pažeidimo

padarymo metu ir padarymo vietoje.

Aktai, švelninantys arba panaikinantys administracinę atsakomybę už administracinius teisės

pažeidimus, turi atgalinio veikimo galią, t. y. taikomi skiriant nuobaudas už teisės pažeidimus, padarytus prieš

šių aktų išleidimą, taip pat paskirtoms nuobaudoms, kurios nėra įvykdytos. Dėl paskirtos administracinės

134 Rinkevičius J. Procesiniai įrodinėjimo baudžiamosiose bylose pagrindai. Vilnius, 1990. P. 39.135 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas byloje Nr. 2K-49/2006 konstatavo, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, savo sprendimą pagrįsdamas prielaidomis, o ne faktais: „teismas, <...> vertindamas byloje surinktus įrodymus, nuteistojo alibi paneigė ne konkrečiais ir kategoriškais duomenimis, o tikėtinais samprotavimais dėl galimų klaidų, žymint pamokų lankymą, taip pat dėl galimo kaltinamojo atvykimo iš pamokų į nusikaltimo vietą automobiliu. Toks bylos duomenų vertinimas yra ydingas, nes, kaip jau buvo minėta, konkretūs duomenys gali būti paneigiami tik įrodžius jų klaidingumą kitais konkrečiais duomenimis, o ne samprotavimais ir prielaidomis.“

137

nuobaudos, kuri nėra įvykdyta, peržiūrėjimo suinteresuotas asmuo pareiškimu kreipiasi į organą (pareigūną),

priėmusį nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje. Aktai, nustatantys arba sugriežtinantys atsakomybę

už administracinius teisės pažeidimus, neturi atgalinio veikimo galios.

Administracinių teisės pažeidimų bylų teisena vykdoma pagal įstatymus, galiojančius teisės pažeidimo

bylos nagrinėjimo metu ir nagrinėjimo vietoje.

Taip pat administracinių teisės pažeidimų bylų teisenoje aktualūs procesiniai terminai įtvirtinti ATPK

34, 35, 36 bei kituose kodekso straipsniuose.

Bendrieji patraukimo administracinėn atsakomybėn terminai. Administracinė nuobauda gali būti

skiriama ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo teisės pažeidimo padarymo dienos, o esant trunkamam teisės

pažeidimui, – per šešis mėnesius nuo jo paaiškėjimo dienos. Administracinė nuobauda už šio kodekso

dvyliktajame skirsnyje nurodytus pažeidimus, taip pat už 85, 185(2), 193(2), 209, 209(1), 209(2), 209(3), 209(4),

209(5), 209(6), 210, 214(11) straipsniuose numatytus pažeidimus gali būti skiriama ne vėliau kaip per šešis

mėnesius nuo pažeidimo nustatymo dienos, jeigu nuo pažeidimo padarymo dienos iki jo nustatymo dienos nėra

praėję daugiau kaip vieneri metai.

Atsisakius pradėti ikiteisminį tyrimą dėl padarytos nusikalstamos veikos ar skirti Lietuvos Respublikos

įstatymuose nustatytą ekonominę sankciją ūkio subjektui, kai padarytas atitinkamas administracinis teisės

pažeidimas užtraukia asmeniui administracinę atsakomybę, arba nutraukus baudžiamąjį procesą ar Lietuvos

Respublikos įstatymuose nustatytos ekonominės sankcijos skyrimo ūkio subjektui, kai padarytas atitinkamas

administracinis teisės pažeidimas užtraukia asmeniui administracinę atsakomybę, procedūrą, arba priėmus

išteisinamąjį teismo nuosprendį, jei atsakomybėn traukiamo asmens veiksmuose yra administracinio teisės

pažeidimo požymių, administracinė nuobauda gali būti skiriama ne vėliau kaip per du mėnesius nuo sprendimo

atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl padarytos nusikalstamos veikos ar atsisakyti skirti Lietuvos Respublikos

įstatymuose nustatytą ekonominę sankciją ūkio subjektui, kai padarytas atitinkamas administracinis teisės

pažeidimas užtraukia asmeniui administracinę atsakomybę, arba nuo sprendimo nutraukti baudžiamąjį procesą

ar Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytos ekonominės sankcijos skyrimo ūkio subjektui, kai padarytas

atitinkamas administracinis teisės pažeidimas užtraukia asmeniui administracinę atsakomybę, procedūrą, arba

nuo išteisinamojo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Jeigu administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, ilgam

išvykęs ar gyvena užsienyje, ilgai serga arba kai dėl pažeidimo tyrimo ar kitų priežasčių negalima spręsti jo

administracinės atsakomybės klausimo, šio straipsnio pirmojoje ir antrojoje dalyse nurodyti terminai

pratęsiami, bet ne ilgiau kaip vieneriems metams, šį terminą skaičiuojant nuo teisės pažeidimo padarymo ar

paaiškėjimo dienos arba nuo sprendimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl padarytos nusikalstamos veikos

ar nutraukti baudžiamąjį procesą, ar skirti Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytą ekonominę sankciją ūkio

subjektui, kai padarytas atitinkamas administracinis teisės pažeidimas užtraukia asmeniui administracinę

atsakomybę, ar nutraukti sankcijos skyrimo procedūrą, arba nuo išteisinamojo teismo nuosprendžio priėmimo

dienos.

138

Kai sprendimas skirti Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytą ekonominę sankciją ūkio subjektui,

kai padarytas atitinkamas administracinis teisės pažeidimas užtraukia asmeniui administracinę atsakomybę, ar

nutraukti sankcijos skyrimo procedūrą panaikinamas teismo tvarka arba pirmosios instancijos teismo nutarimas

panaikinamas apeliacine tvarka, šiame straipsnyje nurodyti terminai pradedami skaičiuoti iš naujo nuo teismo ar

apeliacinės instancijos sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Jeigu asmuo, kuriam buvo paskirta administracinė nuobauda, per metus nuo tos dienos, kai pasibaigia

nuobaudos vykdymas, nepadarė naujo administracinio teisės pažeidimo, laikoma, kad jam nebuvo paskirta

administracinė nuobauda.

LVAT Konsultacija. ATPK 35 str. 3 d. nustato atvejus, kada gali būti pratęsiami administracinės

nuobaudos skyrimo terminai: 1) kai negalima skirti nuobaudos dėl priežasčių, susijusių su pažeidėju (neturi

gyvenamosios vietos, ilgam išvykęs ar gyvena užsienyje, ilgai serga); 2) kai pažeidėjo atsakomybės klausimo

negalima spręsti dėl pažeidimo tyrimo ar kitų priežasčių.

ATPK 35 str. 4 d. nurodytu atveju – pirmosios instancijos teismo nutarimą panaikinus apeliacine tvarka –

administracinės nuobaudos skyrimo terminai pradedami skaičiuoti iš naujo. Įstatyme tiesiogiai neaptarti tie

atvejai, kai institucijų ar pareigūnų, įgaliotų nagrinėti administracinių teisės pažeidimų bylas, priimti nutarimai

panaikinami apygardų administracinio teismo nutartimi ir grąžinami įgaliotoms institucijoms papildomam bylos

aplinkybių tyrimui. Panaikinus nutarimą įgaliota institucija (pareigūnas) atlieka papildomą pažeidimo

aplinkybių tyrimą ir iš naujo sprendžia pažeidėjo atsakomybės klausimą. Šiuo atveju atsiranda ATPK 35 str. 3

d. numatytos sąlygos – institucija negali išspręsti pažeidėjo atsakomybės klausimo dėl būtinumo atlikti byloje

tyrimą ar kitų priežasčių, kurių išsamaus sąrašo įstatyme nėra. Darytina išvada, jog pirmosios instancijos

teismui panaikinus įgaliotos institucijos (pareigūno) priimtą nutarimą ir grąžinus administracinio teisės

pažeidimo bylą nagrinėti iš naujo svarbioms bylai aplinkybėms ištirti, įgaliota institucija (pareigūnas) ATPK 35

str. 3 d. tvarka turi spręsti, ar yra pagrindas pratęsti nuobaudos skyrimo terminus. Administracinės nuobaudos

skyrimo termino pratęsimas yra procesinis veiksmas, įforminamas įgaliotos institucijos (pareigūno) nutarimu,

kuriame konstatuojamos ATPK 35 str. nurodytos priežastys, objektyviai kliudančios spręsti pažeidėjo

patraukimo administracinėn atsakomybėn klausimą, bei nurodomas terminas, kuriam pratęsiamas

administracinės nuobaudos skyrimoterminas.Apie nuobaudos skyrimo terminų pratęsimą pranešama byloje

dalyvaujantiems asmenims, kadangi šis sprendimas turi įtakos jų procesinių teisių įgyvendinimui.

2001 m. spalio 5 d., Nr. 122 Biuletenis Nr. 2, p. 316

Konkrečių veiksmų atlikimo terminai:

1. Protokolo ar medžiagos pasiuntimas.

Protokolas ne vėliau kaip per tris dienas nuo jo surašymo momento pasiunčiamas organui (pareigūnui),

įgaliotam nagrinėti administracinio teisės pažeidimo bylą, jeigu Lietuvos Respublikos įstatymų nenustatytas

kitoks protokolo pasiuntimo terminas.

Atsisakius kelti arba nutraukus baudžiamąją bylą, jei atsakomybėn traukiamo asmens veiksmuose yra

administracinio teisės pažeidimo požymių, medžiaga per tris dienas nuo sprendimo priėmimo pasiunčiama

139

organui (pareigūnui), įgaliotam nagrinėti administracinio teisės pažeidimo bylą.

2. Administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens pristatymas.

Administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo turi būti pristatomas kiek galima greičiau.

Pristatytas į šiame straipsnyje nurodytas vietas asmuo negali būti laikomas ilgiau kaip tris valandas.

3. Administracinio sulaikymo terminai .

Administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens administracinis sulaikymas gali trukti ne ilgiau kaip

penkias valandas, išskyrus atvejus, kai esant ypatingam reikalui įstatymai numato kitokius administracinio

sulaikymo terminus.

Asmenys, traukiami administracinėn atsakomybėn už pasienio teisinio režimo taisyklių arba pasienio

kontrolės punktų veiklos taisyklių pažeidimus, gali būti sulaikyti iki 3 valandų protokolui surašyti, o prireikus

nustatyti asmenybę ir išaiškinti teisės pažeidimo aplinkybes, – iki 48 valandų.

Asmenys, traukiami administracinėn atsakomybėn už nedidelį chuliganizmą arba susirinkimų ir kitų

masinių renginių tvarkos pažeidimą, gali būti sulaikyti, kol apylinkės teismo teisėjas ar policijos komisaras

įstatymo numatytais terminais išnagrinės bylą, bet ne ilgiau kaip 48 valandas.

Administracinio sulaikymo laikas skaičiuojamas nuo administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens

pristatymo protokolui surašyti momento, o girto asmens – nuo jo išblaivėjimo laiko.

4. Daiktų ir dokumentų paėmimas, priverstinis transporto priemonės

nuvežimas ar šios priemonės važiuoklės užblokavimas.

Sulaikymo, asmens apžiūros ar daiktų patikrinimo metu rastus daiktus ir dokumentus, kurie yra teisės

pažeidimo įrankis arba tiesioginis objektas, paima šio kodekso 266 ir 268 straipsniuose numatytų organų

pareigūnai. Paimti daiktai ir dokumentai iki administracinio teisės pažeidimo bylos išnagrinėjimo saugomi

organų (pareigūnų), kuriems suteikta teisė paimti daiktus ir dokumentus, nustatytose vietose, o išnagrinėjus

bylą, remiantis priimtu nutarimu (sprendimu), jie nustatyta tvarka konfiskuojami arba grąžinami teisėtam

valdytojui, arba sunaikinami. Naminė degtinė ir kiti namų gamybos stiprūs alkoholiniai gėrimai, nedenatūruotas

etilo alkoholis, denatūruotas etilo alkoholis, techninis etilo alkoholis ir jų skiediniai (mišiniai), jiems gaminti

aparatai išnagrinėjus bylą sunaikinami. Daiktai, kurie gali greitai sugesti ar prarasti vertę arba kurių saugojimas,

priežiūra ir laikymas susiję su aiškiai per didelėmis išlaidomis, jeigu negali būti grąžinami teisėtam valdytojui,

administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjančio organo (pareigūno) nutarimu realizuojami Lietuvos

Respublikos civilinio proceso kodekso areštuotam turtui realizuoti nustatyta tvarka. Įstatymų nustatytais

atvejais teisėtam valdytojui atlyginama realizuotų arba sunaikintų daiktų vertė.

Padarius pažeidimus, numatytus šio kodekso 209, 209(1), 209(2), 209(3), 209(6), 210 straipsniuose, baudos

išieškojimui užtikrinti leidžiama paimti daiktus (vertybes) iš pažeidimą padariusio asmens, jeigu jis Lietuvos

Respublikoje neturi nuolatinės gyvenamosios vietos.

Daiktų ir dokumentų paėmimo atveju surašomas jų paėmimo protokolas arba tai įrašoma

administracinio teisės pažeidimo, asmens apžiūros, daiktų patikrinimo ar administracinio sulaikymo

protokoluose.

140

Padarius pažeidimą, už kurį pagal šį kodeksą gali būti skiriamas atėmimas teisės vairuoti transporto

priemonę, vidaus vandenų transporto priemonę, – iki byloje priimto nutarimo iš vairuotojo, vidaus vandenų

transporto priemonės vairuotojo paimamas vairuotojo pažymėjimas (vidaus vandenų transporto specialisto

laipsnio diplomas, kvalifikacijos liudijimas arba laivavedžio pažymėjimas) arba transporto priemonės

registracijos dokumentai ir išduodamas laikinas leidimas vairuoti transporto priemonę, vidaus vandenų

transporto priemonę arba laikinas transporto priemonės registracijos dokumentas ir apie tai įrašoma

administracinio teisės pažeidimo protokole. Jeigu priimamas nutarimas atimti teisę vairuoti transporto

priemonę, vidaus vandenų transporto priemonę, vairuotojo pažymėjimas (vidaus vandenų transporto specialisto

laipsnio diplomas, kvalifikacijos liudijimas arba laivavedžio pažymėjimas) negrąžinamas, o laikino leidimo

galiojimas pratęsiamas, iki baigsis terminas, nustatytas skundui paduoti, arba iki bus priimtas sprendimas dėl

skundo.

Padarius šio kodekso 165, 167(1), 167(2), 176, 176(1), 194, 195, 196, 197(1), 199, 199(1) straipsniuose

numatytus pažeidimus, policijos darbuotojai turi teisę paimti šiuose straipsniuose išvardytus ginklus,

šaudmenis, civilines pirotechnikos priemones, ginklų taikiklius ar kitus priedėlius, kuriuos Ginklų ir šaudmenų

kontrolės įstatymas su tokios rūšies ginklais draudžia naudoti, iki bylos išnagrinėjimo ir tai įrašoma protokole

nurodant paimtojo ginklo markę ar modelį, kalibrą, seriją ir numerį, šaudmenų kiekį ir rūšį, civilinių

pirotechnikos priemonių, ginklų taikiklių ar kitų priedėlių, kuriuos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas su

tokios rūšies ginklais draudžia naudoti, kiekį ir klasę. Kai administracinį teisės pažeidimą padaro asmuo,

eidamas tarnybines pareigas, daiktų paėmimas, asmens apžiūra ir daiktų patikrinimas taikomas tik tais atvejais,

kai atidėlioti negalima.

Padarius šio kodekso 188(5) straipsnyje numatytus pažeidimus, policijos pareigūnai turi teisę paimti

Lietuvos Respublikos ordiną, medalį ar kitokio valstybinio apdovanojimo ženklą. Išnagrinėjus bylą, iš teisės

pažeidėjo paimti Lietuvos Respublikos ordinas, medalis ar kitokio valstybinio apdovanojimo ženklas turi būti

grąžinti jų teisėtam savininkui, o jeigu jis nežinomas, siunčiami Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos

Prezidiumui.

Padarius pažeidimus, numatytus šio kodekso 124(1) straipsnyje (transporto priemonės stovėjimas ant

šaligatvio, kai nėra tai leidžiančių kelio ženklų, stovėjimas ant vejos, pėsčiųjų (dviračių) tako, stovėjimas

geležinkelio pervažose ir 50 metrų kelio ruože prieš jas ir už jų, tuneliuose, ant tiltų, viadukų ir po jais, pėsčiųjų

perėjose ir arčiau kaip 5 metrai prieš jas, kitose vietose, kur tai trukdo transporto ar pėsčiųjų eismui), 132 (1)

straipsnyje (transporto priemonių stovėjimo tvarkos gyvenamosiose zonose ir kiemuose nesilaikymas), jei tai

trukdo transporto ar pėsčiųjų eismui arba kitaip pažeidžia kitų asmenų teises, policijos pareigūnai turi teisę

priverstinai nuvežti transporto priemonę Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos

nustatyta tvarka.

Padarius pažeidimus, numatytus šio kodekso 124(1) straipsnyje (transporto priemonės stovėjimas

nesilaikant kelio ženklų ar ženklinimo, Kelių eismo taisyklėse nustatytos transporto priemonių stovėjimo

tvarkos tose vietose, kur yra stovėjimo automatai arba atitinkami mokamo stovėjimo ženklai, nesilaikymas),

141

policijos pareigūnai turi teisę užblokuoti transporto priemonės važiuoklę specialiu įtaisu Lietuvos Respublikos

Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka.

Padarius pažeidimą, už kurį pagal šį kodeksą gali būti atimta teisė skraidyti orlaivio įgulos nariu, atlikti

orlaivių techninę priežiūrą, dirbti skrydžių vadovu, - iki byloje bus priimtas nutarimas orlaivio įgulos nariui,

asmeniui, turinčiam teisę atlikti orlaivių techninę priežiūrą, dirbti skrydžių vadovu,- sustabdomas licencijos

galiojimas ir apie tai įrašoma administracinio teisės pažeidimo protokole.

5. Administracinių teisės pažeidimų bylų nagrinėjimo terminai

Administracinių teisės pažeidimų bylos nagrinėjamos per penkiolika dienų nuo tos dienos, kai

turintis teisę nagrinėti bylą organas (pareigūnas) gauna administracinio teisės pažeidimo protokolą ir kitą bylos

medžiagą.

Šio kodekso 44, 170, 174 straipsniuose, 178 straipsnio pirmojoje, antrojoje ir trečiojoje dalyse ir 187

straipsnyje numatytų administracinių teisės pažeidimų bylos nagrinėjamos per vieną parą, 188 (2) ir 188(7)

straipsniuose numatytų pažeidimų bylos - per tris dienas, 50 straipsnyje numatytų pažeidimų bylos - per penkias

dienas, 98 straipsnyje numatytų pažeidimų bylos - per septynias dienas.

Jeigu asmuo vengia administracinės atsakomybės, neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, ilgam

išvykęs ar gyvena užsienyje, ilgai serga arba kai dėl pažeidimo tyrimo arba kitų objektyvių priežasčių

nustatytais terminais neįmanoma išnagrinėti administracinio pažeidimo bylos, šio straipsnio pirmojoje ir

antrojoje dalyse nurodyti terminai pratęsiami, bet ne ilgiau, negu numatyta šio kodekso 35 straipsnyje.

Lietuvos Respublikos įstatymai gali nustatyti ir kitokius administracinių teisės pažeidimų bylų

nagrinėjimo terminus.

Kai pirmosios instancijos teismo nutarimas panaikinamas apeliacine tvarka, šiame straipsnyje nurodyti

terminai pradedami skaičiuoti iš naujo nuo apeliacinės instancijos sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Nutarimų paskelbimo, įteikimo,apskundimo ir vykdymo terminai.

Nutarimo byloje paskelbimas ir nutarimo nuorašo įteikimas:

Nutarimas skelbiamas tuojau pat, baigus bylos nagrinėjimą.

Nutarimo nuorašas per tris dienas įteikiamas arba išsiunčiamas asmeniui, dėl kurio nutarimas priimtas,

organui, kurio pareigūnas surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą, taip pat nukentėjusiajam.

Nutarimo nuorašas įteikiamas pasirašytinai. Jeigu nutarimo nuorašas išsiunčiamas, tai įrašoma byloje.

Bylose dėl administracinių teisės pažeidimų, numatytų šio kodekso 176 straipsnyje ir 196 straipsnio

pirmojoje ir antrojoje dalyse, dėl asmens, kuriam šaunamasis ginklas, taip pat šaudmenys patikėti ryšium su

tarnybinių pareigų ėjimu arba įmonės, įstaigos, organizacijos perduoti laikinai naudotis, nutarimo nuorašas

išsiunčiamas atitinkamai įmonei, įstaigai arba organizacijai susipažinti ir policijos įstaigai, kad būtų

apsvarstytas klausimas dėl uždraudimo šiam asmeniui naudotis šaunamuoju ginklu.

Pasiūlymai pašalinti priežastis ir sąlygas, padėjusias padaryti administracinius teisės

pažeidimus:

142

Nagrinėjantis bylą organas (pareigūnas), nustatęs priežastis ir sąlygas, padėjusias padaryti

administracinius teisės pažeidimus, pateikia įmonių, įstaigų, organizacijų vadovams ir kitiems pareigūnams

pasiūlymus imtis priemonių, kad būtų pašalintos tos priežastys ir sąlygos. Šie asmenys per vieną mėnesį nuo

pasiūlymo gavimo dienos privalo pranešti pasiūlymą pateikusiam organui (pareigūnui), kokių imtasi priemonių.

Nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje apskundimo terminas:

Skundas dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje gali būti paduotas per dešimt dienų nuo

nutarimo priėmimo dienos. Jeigu šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, jį pareiškėjo prašymu gali

atnaujinti atitinkamas administracinis teismas.

Nutarimo vykdymo sustabdymas dėl padavimo:

Skundo nustatytu laiku padavimas sustabdo nutarimo skirti administracinę nuobaudą vykdymą iki

skundo išnagrinėjimo, išskyrus nutarimus skirti šio kodekso 23 ir 29 straipsniuose numatytas nuobaudas, taip

pat tais atvejais, kai skiriama bauda paimama administracinio teisės pažeidimo padarymo vietoje.

Skundo dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje išnagrinėjimo terminas:

Skundą dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje atitinkamas administracinis teismas

išnagrinėja per dvidešimt dienų nuo administracinio teisės pažeidimo bylos gavimo dienos, jeigu kitaip

nenustato Lietuvos Respublikos įstatymai.

Nutarimo vykdymo tvarka:

Nutarimas skirti administracinę nuobaudą turi būti vykdomas nuo jo priėmimo momento, jeigu

kitaip nenustato šis kodeksas ir kitokie Lietuvos Respublikos įstatymai.

Apskundus nutarimą skirti administracinę nuobaudą, šis nutarimas turi būti vykdomas po to, kai

skundas lieka nepatenkintas, išskyrus nutarimus skirti įspėjimą ir administracinį areštą, taip pat tais atvejais, kai

administracinio teisės pažeidimo padarymo vietoje skiriama ir imama bauda.

Nutarimas skirti baudą turi būti priverstinai įvykdomas pasibaigus šio kodekso 313 straipsnio

pirmojoje dalyje nustatytam terminui jį geruoju įvykdyti.

Nutarimą skirti administracinę nuobaudą vykdyti nukreipia nutarimą priėmęs organas

(pareigūnas).

Nutarimo skirti administracinę nuobaudą vykdymo atidėjimas:

Esant aplinkybių, dėl kurių nedelsiant įvykdyti nutarimą skirti administracinį areštą ar baudą (išskyrus

administracinio teisės pažeidimo padarymo vietoje imamą baudą) negalima, priėmęs nutarimą organas

(pareigūnas) pagal asmens, dėl kurio priimtas nutarimas, pareiškimą gali atidėti nutarimo vykdymą iki vieno

mėnesio.

Nutarimų skirti administracinę nuobaudą vykdymo senatis:

Negali būti vykdomas nutarimas skirti administracinę nuobaudą, jeigu jis nebuvo perduotas vykdyti

per tris mėnesius nuo priėmimo dienos. Jeigu nutarimo vykdymas sustabdytas sutinkamai su šio kodekso 295

straipsniu, senaties termino eiga sustabdoma iki skundo išnagrinėjimo. Sutinkamai su šio kodekso 306

straipsniu atidėjus nutarimo vykdymą, senaties termino eiga sustabdoma iki termino atidėjimo pabaigos.

Nutarimo dėl administracinio arešto vykdymo senatis - vieneri metai.

143

Lietuvos Respublikos įstatymai gali nustatyti kitokius, ilgesnius nutarimų atskirų administracinių teisės

pažeidimų rūšių bylose vykdymo terminus.

6.5. ADMINISTRACINĖS TEISĖS PAŽEIDIMŲ BYLŲ TEISENOS DALYVIAI, JŲ TEISĖS IR PAREIGOS

Administraciniai teisiniai santykiai, o tuo pačiu ir administraciniai procesiniai teisiniai santykiai,

pasižymi įvairiapusiškumu. Šis įvairiapusiškumas, visų pirma pasireiškia šių santykių subjektų įvairove.

Dauguma autorių (J.Kozlovas, J.Tichomirovas, A.Alechinas, A.Agapovas ir kt.) savo darbuose

administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos subjektų plačiau nenagrinėja, jų neklasifikuoja. Daugiau dėmesio

tam skiria D.Bachrachas. Jis nepateikia klasifikavimo kriterijų, tačiau teisenoje dalyvaujančius subjektus skirsto į

“subjektus, turinčius viešą interesą, subjektus, turinčius privatų interesą, asmenis ir organus, atliekančius

pagalbinį vaidmenį procese ir kitus, dalyvaujančius vykdymo procese”136.

1.Taigi, pirmąją grupę sudaro subjektai, ginantys viešąjį interesą. Tai kompetetingi pareigūnai, kuriems

suteikta teisė priimti valdingus aktus, surašyti procesinius dokumentus, nuspręsti bylos eigą bei priimti

sprendimą byloje. Tai taip vadinami lyderiaujantys subjektai, kurie įvardinti ATPK 216 straipsnyje. Čia

nurodoma, kad administracinių teisės pažeidimų bylas nagrinėja:

1) administracinės komisijos prie savivaldybių tarybų;

2) savivaldybių seniūnijų kaimo vietovėse seniūnai;

3) rajonų (miestų) apylinkių teismai (apylinkių teismų teisėjai);

4) policija, valstybinės inspekcijos ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymų tam įgalioti organai

(pareigūnai).

ATPK 255 straipsnyje įtvirtintos prokuroro teisės administracinių teisės pažeidimų bylų

teisenoje .Prokuroras turi teisę pareiškimu ar nutarimu kreiptis į rajono (miesto) apylinkės teismą iškelti

administracinio teisės pažeidimo bylą dėl veikų, numatytų šio kodekso 187(1) straipsnyje, taip pat turi teisę

iškelti administracinio teisės pažeidimo bylą, kai buvo atsisakyta iškelti baudžiamąją bylą ar baudžiamoji byla

buvo nutraukta, dalyvauti teisme nagrinėjant tokias administracinių teisės pažeidimų bylas, pareikšti prašymus

ir apskųsti šiose bylose priimtus nutarimus.

Viso administracinių teisės pažeidimų bylas nagrinėja per 49 skirtingos institucijos ir jų pareigūnai

(ATPK 221 – 2477 straipsniai).

2. Subjektų, turinčių privatų interesą byloje, ratui priskiriamas asmuo, traukiamas administracinėn

atsakomybėn, nukentėjusysis ir jų įstatyminiai bei įgaliotieji atstovai. Nuo pirmosios grupės subjektų jie skiriasi

tuo, kad procese neturi valdingų įgalinimų.

Administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens statusas procese yra numatytas ATPK 272 straipsnyje.

Jame nustatytos jo teisės ir pareigos. Tinkamai įgyvendinant šias teises realizuojami teisės į gynybą, kalbos ir kiti

proceso principai.136 Бахрах Д.Н. Административное право. Москва: НОРМА, 2001. С.236.Бахрах Д.Н. Административное право. Москва: БЕК, 1993. С.240.Бахрах Д.Н., Ренов Э.Н. Производство по делам об административных правонарушениях. Москва: Знание, 1989. С.15.

144

Administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, duoti

paaiškinimus, pateikti įrodymus, pareikšti prašymus; nagrinėjant bylą, naudotis teisine advokato ar kito įgalioto

atstovo, turinčio aukštąjį teisinį universitetinį arba jam prilyginamą išsilavinimą, pagalba; kalbėti gimtąja kalba

arba ta kalba, kurią jis moka, ir naudotis vertėjo paslaugomis, jeigu nemoka lietuvių kalbos; apskųsti nutarimą

byloje. Šiame straipsnyje įtvirtinta viena iš pagrindinių proceso nuostatų, t.y., kad administracinio teisės

pažeidimo byla nagrinėjama dalyvaujant administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui. Šiuo reikalavimu

siekiama tinkamo teisės į gynybą įgyvendinimo. Taip pat ir baudžiamojo proceso bei civilinio proceso

kodeksuose įtvirtintos normos, reikalaujančios bylas nagrinėti dalyvaujant teisiamajam bei atsakovui.

Administracinių teisės pažeidimų bylų praktikoje šis reikalavimas įgyvendinamas pakankamai sunkiai.

Dažniausiai pažeidėjai į administracinės bylos nagrinėjimą neatvyksta, todėl gal tik apie 3 – 5 procentus bylų

išnagrinėjama dalyvaujant asmeniui, traukiamam administracinėn atsakomybėn. Šiuo atveju naudojamasi

įstatymo suteikiama išimtimi, leidžiančia bylą išnagrinėti be asmens tik tais atvejais, kai yra duomenų, jog jam

laiku pranešta apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą ir jeigu negautas prašymas atidėti bylos nagrinėjimą. Asmuo

supažindinamas surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą ir jame savo parašu patvirtina, kad jam

žinoma apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą (pvz., policijos pareigūnas surašo adm. teisės pažeidimo protokolą

2001 12 10 ir dalyje, kurioje rašomas pažeidėjo paaiškinimas nurodo, kad byla bus nagrinėjama 2001 12 12 15

val., pažymi policijos įstaigos pavadinimą ir adresą; neatvykus pažeidėjui, byla nagrinėjama jam nedalyvaujant).

Taigi, tokia praktika yra Kauno miesto policijos įstaigose, nagrinėjant administracinių teisės pažeidimų bylas.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nutarimas, priimtas nedalyvaujant pažeidėjui, kai jam nebuvo pranešta apie bylos

nagrinėjimo laiką ir vietą negali būti laikomas teisėtu ir todėl naikintinas (Lietuvos vyriausiojo administracinio

teismo 2001 03 20 nutartis adm. byloje Nr.3832-01).

Tačiau reikia pažymėti, kad nagrinėjant tam tikrų kategorijų bylas (dėl pažeidimų, numatytų ATPK 50

str. ”Smulkusis svetimo turto pagrobimas”,174 str. ”Nedidelis chuliganizmas” ir kitų, nurodytų ATPK 272 str.

3d.) administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens dalyvavimas yra privalomas. Tam, kad užtikrinti jo

dalyvavimą, numatytas netgi atvesdinimas policijos pagalba. Jei pagal policijos ar teisėjo šaukimą

administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo vengia atvykti ar būti policijos atvesdinamas, administracinio

teisės pažeidimo byla nagrinėjama jam nedalyvaujant.

Ši nuostata įstatymo leidėjo suformuluota nepakankamai tiksliai. Aiškinant normą pagal loginę jos

stuktūrą išeitų, kad įstatyme numatyta alternatyva (žodelis “ar”), t.y. byla nagrinėjama, nedalyvaujant pažeidėjui,

kai jis vengia atvykti pagal šaukimą ir jei nebuvo priimtas sprendimas jį atvesdinti, o kitu atveju nagrinėjama kai

vengiama atvesdinimo. Tačiau 272 str.3d. kontekste toks normos aiškinimas būtų netikslus. Tai patvirtina ir

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Teismas, 2001 03 16 nutarimi adm.byloje Nr.3807 – 2001,

panaikino nutarimą ir grąžino bylą pagal ATPK 187 str.2d. nagrinėti iš naujo bei nurodė, kad pažeidėjo

dalyvavimas nagrinėjant šią bylą yra privalomas, o kai jis vengia atvykti pagal šaukimą būtina jį atvesdinti ir jei

jis vengia būti atvesdinamas, tik tada galima išnagrinėti pastarajam nedalyvaujant. Taigi, būtinas abiejų šių

sąlygų buvimas, o ne vienos iš jų, kad sprendimas būtų pripažintas teisėtu ir pagrįstu, nors ir buvo priimtas

pažeidėjui nedalyvaujant.

145

Nukentėjusysis yra asmuo, kuriam administraciniu teisės pažeidimu padaryta moralinė, fizinė ar turtinė

žala (ATPK 273 str.1d.). Panaši nukentėjusiojo samprata ir baudžiamajame procese (BPK 60str.1d.), tik žala

padaryta nusikaltimu. Nukentėjusysis turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, duoti paaiškinimus, pateikti

įrodymus, pareikšti prašymus; nagrinėjant bylą naudotis teisine pagalba; apskųsti nutarimą administracinio teisės

pažeidimo byloje.

LVAT Konsultacija. Pagal ATPK 273 str. nukentėjusysis yra asmuo, kuriam administraciniu teisės

pažeidimu padaryta moralinė, fizinė ar turtinė žala. Šiame straipsnyje nustatytos nukentėjusiojo teisės:

susipažinti su bylos medžiaga, pateikti įrodymus, pareikšti prašymus, nagrinėjant bylą, naudotis teisine

advokato pagalba, apskųsti nutarimą. Jei nukentėjusiajam gali būti žinomos kokios nors byloje nustatytinos

aplinkybės, jis gali būti apklaustas kaip liudytojas. Pagal ATPK 256 str. nukentėjusiojo paaiškinimai yra

įrodinėjimo priemonės, kuriomis remiantis įstatymo nustatyta tvarka gali būti įrodomas administracinio teisės

pažeidimo padarymas. Rengdamasi nagrinėti administracinio teisės pažeidimo bylą institucija (pareigūnas) turi

išsiaiškinti, ar pranešta asmenims, dalyvaujantiems nagrinėjant bylą, prie kurių priskirtinas ir nukentėjusysis,

apie jos nagrinėjimo laiką ir vietą (ATPK 280 str. 3 p.). ATPK 283 str. nustato administracinio teisės pažeidimo

bylos nagrinėjimo tvarką. Šiame straipsnyje nurodyta, kad kolegialios institucijos posėdžio pirmininkas arba

bylą nagrinėjantis pareigūnas išaiškina dalyvaujantiems nagrinėjant bylą asmenims jų teises. Be to, posėdyje

išsprendžiami prašymai, išklausomi dalyvaujantys nagrinėjant bylą asmenys ir ištiriami įrodymai.

Vertinant šias įstatymo normas darytina išvada, jog nukentėjusiajam privalo būti pranešta apie bylos

nagrinėjimo laiką ir vietą. Administracinio teisės pažeidimo bylą išnagrinėjus nepranešus nukentėjusiajam būtų

pažeista jo teisė dalyvauti nagrinėjant bylą ir būtų nepasiekti administracinių teisės pažeidimų teisenos tikslai:

visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes. Todėl šių įstatymo nuostatų

pažeidimas, esant nukentėjusiojo skundui, gali būti pagrindas pripažinti nutarimą neteisėtu. 2001 m. spalio 5 d.,

Nr. 122 Biuletenis Nr. 2, p. 317

Jeigu administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo ir nukentėjusysis yra nepilnamečiai arba dėl savo

fizinių ar psichinių trūkumų negali patys pasinaudoti savo teisėmis, tai jų interesams turi teisę atstovauti jų

įstatyminiai atstovai (tėvai, įtėviai, globėjai, rūpintojai).

Viena iš svarbiausių teisės į gynybą principo pagrindų – tai teisė naudotis įgalioto teisininko pagalba. Iki

2001 06 07 įstatymu Nr.IX – 365 padarytų 275 straipsnio pakeitimų, asmuo traukiamas administracinėn

atsakomybėn, taip pat ir nukentėjusysis, galėjo naudotis tik advokato pagalba. Minėtu įstatymu dabar suteikta

teisė naudotis ne tik advokato, bet ir kito įgalioto atstovo, turinčio aukštąjį teisinį universitetinį ar jam

prilyginamą išsilavinimą, pagalba. Be abejonės, tuo proceso dalyviams suteikta dar didesnė galimybė realizuoti

savo teises, tačiau kaip rodo praktika, teisine pagalba dažniausiai nesinaudojama.

Panagrinėkime įgaliotų atstovų teises. ATPK 275 str. 2d. sakoma, kad įgaliotas atstovas turi teisę

susipažinti su visa bylos medžiaga, dalyvauti nagrinėjant bylą; pareikšti prašymus; apskųsti nutarimą byloje.

Advokatų įgaliojimai patvirtinami advokatų kontoros išduodamu orderiu, o kito įgalioto atstovo, turinčio aukštąjį

teisinį universitetinį arba jam prilyginamą išsilavinimą – notaro patvirtintu įgaliojimu arba pavedimo sutartimi.

146

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas adm. byloje Nr.65511 – 01 2001 04 04 nutarimu atsisakė

priimti advokato paduotą skundą dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje ir nutarime nurodė, kad

advokatas yra specialus teisminio nagrinėjimo proceso subjektas. Jo procesinės teisių, šių teisių įforminimo ir

kiti profesinės veiklos klausimai yra reglamentuoti atskiru – Advokatūros įstatymu. Šio įstatymo 43 str. 1d.

nurodoma, kad įgalinimai įforminami orderiu arba pasirašyta sutartimi (49 str.). Teismas konstatavo, kad

orderiai atstovauti interesus visuose Lietuvos Respublikos teismuose, negali būti laikomi dokumentais,

suteikiančiais teisę apskųsti teismo nutartis, nutarimus, jei juose nėra aptarta ši teisė.

LVAT Konsultacija. ATPK 272 str. kalbama apie administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens

teisę naudotis advokato pagalba, o ATPK 275 str. – apie dalyvaujančio nagrinėjant administracinio teisės

pažeidimo bylą advokato teises. Apie galimybę naudotis kitų įgaliotų asmenų teisine pagalba ATPK

neužsimenama. Iš to darytina išvada, jog pagal ATPK teisinės gynybos funkciją administracinių teisės

pažeidimų bylose gali vykdyti tik advokatai (jų padėjėjai). 2000 m. rugsėjo 22 d., Nr. 4–94 Biuletenis Nr. 1, p.

330

Dėl atstovų pagal pavedimą administracinėse bylose

Klausimas: Ar gali būti proceso šalių atstovais pagal pavedimą administracinėse bylose

Administracinių bylų teisenos įstatymo 49 straipsnio 3 dalyje įvardinti kiti asmenys, nenurodyti Civilinio

proceso kodekso 56 straipsnio l dalyje (pvz., fiziniai asmenys, turintys įstatymo nustatyta tvarka išduotą ir

notarine tvarka įformintą įgaliojimą)?

LVAT Konsultacija: Administracinių bylų teisenos įstatymo l straipsnio 2 dalis numato, kad,

nagrinėdamas bylas, administracinis teismas vadovaujasi šio įstatymo normomis, taip pat Civilinio proceso

kodekso normomis, kai šis įstatymas jas tiesiogiai nurodo.Administracinių bylų teisenos įstatymo 49 straipsnio

3 dalis nustato, jog įgaliotais atstovais (pagal pavedimą) teisme paprastai būna advokatai. Advokato arba

advokato padėjėjo įgaliojimai patvirtinami advokato arba advokato padėjėjo orderiu arba su klientu pasirašyta

sutartimi. Kitų atstovų įgaliojimai turi būti nurodyti įgaliojime, išduotame ir įformintame Civilinio kodekso ir

Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

Administracinių bylų teisenos įstatymas tiesiogiai nukreipia į Civilinio proceso kodeksą tik dėl kitų atstovų

įgaliojimo išdavimo ir įforminimo tvarkos. Tiesioginės nuorodos į šį teisės aktą sprendžiant, kas yra kiti

atstovai pagal pavedimą administracinėse bylose, Administracinių bylų teisenos įstatyme nėra. Pastarasis

įstatymas nenumato jokių ribojimų atstovui pagal pavedimą, todėl kitais atstovais, be advokatų ar advokatų

padėjėjų, administracinėse bylose gali būti visi asmenys, kurių įgaliojimai nurodyti įgaliojime, išduotame ir

įformintame Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Civilinio proceso kodekso

normos, reglamentuojančios atstovavimą pagal pavedimą, administraciniame procese netaikytinos.

2003 m. gegužės 15 d. Nr. 02-04-10 Biuletenis Nr. 4, p. 437

3. Liudytojai, ekspertai, specialistai, vertėjai, kviestiniai – tai asmenys, atliekantys pagalbinį vaidmenį

procese. Vieni (liudytojai, ekspertai) suteikia informacijos apie bylos faktus, tuo padėdami išaiškinti objektyvią

tiesą. Kiti (vertėjai, kviestiniai) gi reikalingi įtvirtinant įrodymus, užtikrinant būtinas teisenos

sąlygas.Administracinio teisės pažeidimo byloje liudytoju gali būti šaukiamas bet kuris asmuo, kuriam gali būti

147

žinomos kokios nors šioje byloje nustatytinos aplinkybės. Bylą nagrinėjančio organo (pareigūno) šaukimu

liudytojas privalo atvykti nurodytu laiku, duoti teisingus parodymus; pranešti visa, kas jam žinoma byloje, ir

atsakyti į jam duodamus klausimus (ATPK 276 str.).

ATPK 276 str. 2d. nustatyta, kad liudytojas privalo atsakyti į jam užduodamus klausimus. Tuo tarpu

kam suteikta teisė juos užduoti, galutinai nėra aišku. Suprantama, jog tokia teisė preziumuojama pareigūnui,

privalančiam išaiškinti aplinkybes, nustatytinas nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą. Gi kitų

asmenų, dalyvaujančių administracinių teisės pažeidimų bylų procese, teisė užduoti liudytojui klausimus

tiesiogiai nenustatyta (ATPK 272, 273, 274, 275 str.). Taigi, jei įstatymą vertinti visiškai formaliai, tai nei vienas

proceso dalyvių (išskyrus eksperto klausimus, liečiančius ekspertizės dalyką) klausti liudytojo teisės neturi.

Tačiau toks vertinimas būtų akivaizdžiai ydingas ir prieštarautų normų, reguliuojančių administracinių bylų

teiseną, tikslams; laiku, visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes bei išspręsti

ją tiksliai pagal įstatymą. Tam, kad visapusiškai ir objektyviai įvertinti visas reikšmingas bylai aplinkybes, šiems

reikalavimams turi atitikti ir liudytojų apklausa, t.y. turi būti visapusiška, pilna bei objektyvi, o tai galima

pasiekti tik garantuojant pažeidėjui, nukentėjusiajam bei jų atstovams teisę aktyviai dalyvauti liudytojų

apklausoje.

Ekspertas administracinio teisės pažeidimo byloje skiriamas tuomet, kai reikalingos specialios žinios

arba kai reikalinga paaiškinti pateiktą prie protokolo ekspertizės aktą. Sprendimas šaukti ekspertą yra privalomas

įmonės, įstaigos arba organizacijos, kur dirba šaukiamas dalyvauti byloje kaip ekspertas asmuo, vadovui.

Eksperto teisės ir pareigos nustatytos ATPK 277 str. Ekspertas turi teisę:

1) susipažinti su bylos medžiaga, liečiančia ekspertizės dalyką;

2) pareikšti prašymus, kad jam būtų pateikta papildoma medžiaga, reikalinga išvadai duoti;

3) administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjančio organo (pareigūno) leidimu duoti traukiamam

atsakomybėn asneniui, nukentėjusiajam, liudytojams klausimus, liečiančius ekspertizės dalyką;

4) dalyvauti nagrinėjant bylą.

Taip pat ekspertas privalo atvykti pagal šaukimą ir duoti objektyvią išvadą jam pateiktais klausimais.

LVAT Konsultacija. ATPK tiesiogiai nereglamentuoja pareigūnų, įgaliotų surašyti administracinių

teisės pažeidimų protokolus, teisės skirti ekspertizę ar gauti specialisto išvadą. Tačiau ATPK 277 str. 1 d.

sakoma, kad ekspertą skiria administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjantis organas (pareigūnas) tuo atveju,

kai reikalingos specialios žinios arba kai reikalinga paaiškinti pateiktą prie protokolo ekspertizės aktą.

Naudojant sisteminį ir teleologinį teisės aiškinimą, darytina išvada, kad tais atvejais, kai administracinio teisės

pažeidimo protokolo surašymui būtina nustatyti, ar konkretūs daiktai yra administracinio teisės pažeidimo

objektas, pareigūnas, surašęs daiktų paėmimo protokolą, turi teisę paskirti ekspertą ar kreiptis į ekspertinę

įstaigą, prašydamas atlikti ekspertizę arba duoti specialisto išvadą. Nustačius, kad daiktai nėra administracinio

teisės pažeidimo objektas, jie nedelsiant turi būti grąžinti asmeniui, iš kurio buvo paimti. Nustačius, kad daiktai

yra administracinio teisės pažeidimo objektas, surašomas administracinio teisės pažeidimo protokolas, kuris,

vadovaujantis ATPK 261 str. 1 d., ne vėliau kaip per 3 dienas nuo jo surašymo momento pasiunčiamas organui

148

(pareigūnui), įgaliotam nagrinėti administracinio teisės pažeidimo bylą, jei įstatymo nenustatytas kitoks

protokolo pasiuntimo terminas.

2000 m. rugsėjo 22 d., Nr. 4–93 Biuletenis Nr. 1, p. 330

Vertėjas skiriamas pareigūno, nagrinėjančio administracinio teisės pažeidimo bylą. Tačiau neaišku, ką

turėtų daryti pareigūnas, turintis teisę surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, kai jau administracinio

teisės pažeidimo tyrimo stadijoje būtų reikalingas vertėjas. Išeitų, kad teisės skirti vertėjo jis neturi, todėl tiriant

pažeidimą būtų pažeistas suprantama kalba procese principas.

Kviestinių dalyvavimas numatytas taikant administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo

priemones.

Nagrinėjant apie byloje dalyvaujančius asmenis, nereikėtų pamiršti, kad pastarieji gali ir netinkamai

vykdyti nustatytas pareigas. Tai atvejai, kai perduodama klaidinga informacija apie bylos faktines aplinkybes,

naikinami ar slepiami įrodymai, vengiama duoti parodymus ir pan. Tiek baudžiamajame procese (BPK 312 str.),

tiek civiliniame procese (CPK 190 str.), liudytojai, prieš juos apklausiant, įspėjami dėl atsakomybės už

atsisakymą arba vengimą duoti parodymus ir už žinomai melagingus parodymus, baudžiamajame procese – ir

nukentėjusysis. Tačiau ATPK jokia tvarka nenumatyta, todėl neaišku, ar liudytojai, nukentėjusysis, ekspertas,

vertėjas turi būti įspėjami dėl atsakomybės už netinkamą procesinių pareigų vykdymą. ATPK ypatingojoje dalyje

įtvirtinta norma, numatanti atsakomybę už melagingų parodymų teikimą administracinio teisės pažeidimo byloje.

Pagal ATPK 1872 straipsnį už melagingų parodymų, specialisto paaiškinimų bei ekspertizės išvadų davimą,

vengimą ar atsisakymą duoti parodymus, melagingą vertimą, įkalčių arba įrodymų naikinimą bei jų slėpimą,

naudojimąsi negaliojančiais, fiktyviais ar kito asmens dokumentais, melagingo pareiškimo arba kitokios

apgavystės padarymas administracinio teisės pažeidimo byloje gali būti skiriama bauda nuo vieno tūkstančio iki

trijų tūstančių litų.

LVAT Konsultacija. ATPK 1872 straipsnyje numatyta administracinė atsakomybė už melagingų

parodymų, specialisto paaiškinimų ar ekspertizės išvadų davimą, vengimą ar atsisakymą duoti parodymus,

melagingą vertimą, įkalčių arba įrodymų naikinimą bei jų slėpimą, naudojimąsi negaliojančiais, fiktyviais ar

kito asmens dokumentais, melagingo pareiškimo arba kitokios apgavystės padarymą administracinio teisės

pažeidimo byloje.Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 59 straipsnio 2 dalis nustato, jog

už žinomai melagingų liudytojo parodymų, eksperto ar revizoriaus melagingos išvados, specialisto melagingo

paaiškinimo ar išvados davimą, žinomai neteisingą vertėjo vertimą asmenys atsako Baudžiamojo kodekso ir

Administracinių teisės pažeidimų kodekso nustatyta tvarka. Apie tai liudytojas, specialistas, ekspertas, vertėjas

pasirašytinai įspėjami bylą nagrinėjančio teisėjo ar teismo.Taigi įgaliota institucija (pareigūnas), apylinkės

teismo teisėjas, nagrinėdami administracinio teisės pažeidimo bylas, apygardos administracinio teismo teisėjas

bei Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, nagrinėdami skundus administracinio teisės pažeidimo

byloje, apie atsakomybę už melagingų parodymų davimą liudytoją (vertėją, specialistą) turi įspėti pagal

administracinę atsakomybę už minėtas veikas numatantį ATPK 1872 straipsnį.

149

2002 m. balandžio 5 d., Nr. 12.2–K Biuletenis Nr. 3, p. 258

Taigi, siekiant įgyvendinti vieną iš svarbiausių teisenos uždavinių – nustatyti objektyvią tiesą byloje,

tislinga įspėti proceso dalyvius (liudytojus, ekspertus, specialistus, nukentėjusiuosius) dėl melagingų parodymų

teikimo, kas užtikrintų teisingų duomenų gavimą administracinio teisės pažeidimo byloje.

ATPK 272 str. nuostatas matyti, kad duoti paaiškinimus yra asmens traukiamo atsakomybėn teisė, o ne

pareiga, todėl už melagingus parodymus, atsisakymą ar vengimą duoti paaiškinimus jis negali būti įspėjamas ir

baudžiamas. Priešingu atveju būtų grubiai pažeistas teisės į gynybą procese principas. Bet jeigu pažeidėjas

pasinaudoja negaliojančiais, fiktyviais ar kito asmens dokumentais, t.y. pateikia neteisingus duomenis apie save

administracinio teisės pažeidimo byloje, tai negali būti vertinama, kaip gynyba ir todėl už tai turėtų būti

patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 1872 str. Galima tegti, kad tokiais veiksmais asmuo

traukiamas administracinėn atsakomybėn daro naują administracinį teisės pažeidimą, kuriuo dažnai gali būti

padaryta žala kitų asmenų interesams.

Kad tokiais veiksmais padaroma žalos rodo ir praktika. 1999 05 20 Kauno miesto Žaliakalnio policijos

nuovados pareigūnai sulaikė asmenį, kuris turėjo, kaip nustatė ekspertas, nedenatūruoto etilo alkoholio skiedinį.

Pažeidėjui už ATPK 1772 str.1d. pažeidimą buvo skirta 500 litų baudą, o skiedinys sunaikintas. Kadangi bauda

nebuvo sumokėta, nutarimas buvo nusiųstas antstolių kontorai dėl priverstinio baudos išieškojimo. Tačiau vėliau

paaiškėjo, kad protokolas buvo surašytas ir nuobauda skirta ne tam asmeniui, nes pažeidėjas pateikė savo brolio

invalidumo pažymėjimą taip suklaidindamas pareigūnus. Pasirodo, pažeidėjo brolis buvo verslininkas ir anstoliai

vykdydami nutarimą areštavo jo sąskaitas bankuose dėl ko šis patyrė nuostolių. Tą pačią dieną nuovados vadovo

nutarimu, ankstesnis nutarimas buvo panaikintas ir administracinio teisės pažeidimo byla nutraukta bei apie tai

nedelsiant informuoti antstoliai. Asmeniui, pateikusiam savo brolio dokumentą, buvo surašytas protokolas ir

pagal ATPK 1872 str. bei Kauno miesto apylinkės teismas skyrė baudą. Analogiški sprendimai,t.y. skirtos

administracinės nuobaudos, buvo priimti ir kitose administracinių teisės pažeidimų bylose, kuriose pažeidėjai

melavo savo anketinius duomenis ar pateikė kito asmens dokumentus.

Taigi, galima būtų padaryti išvadą, kad dėl atsakomybės už melagingų parodymų teikimą

administracinio teisės pažeidimo byloje asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn neturėtų būti įspėjamas

ir už tai atsakyti, tačiau pasinaudojęs kito asmens dokumentais ar kitaip pateikęs melagingus duomenis apie save

turėtų būti baudžiamas pagal ATPK 1872 straipsnį.

4. Šiai grupei priskiriami asmenys ir pareigūnai, dalyvaujantys nutarimo vykdymo procese. Tai teismo

antstoliai priverstinai išieškantys paskirtą baudą, visuomeninės organizacijos, darbdaviai, tarpininkaujantys

sutrumpinant specialiosios teisės atėmimo terminus ir pan.

Reikia pažymėti, kad asmenys, dalyvaujantys procese yra procesinių teisinių santykių subjektai, kurie

pagal savo prigimtį artimi vertikalių administracinių santykių subjektams, kur viena pusė atlieka valdymo ir

atitinkamas valdžios įgaliojimų funkcijas, o kita patiria pirmosios grupės valdantįjį poveikį. Tokiu būdu kalbame

apie būtinojo, specialaus (lyderiaujančio) subjekto buvimą procesiniuose teisiniuose santykiuose. Tačiau

nežiūrint į valdantįjį procesinių teisinių santykių charakterį, jų subjektai tarpusavyje susiję koreliaciniais ryšiais.

Pvz., subjektyviąją procesinę teisę atitinka procesinė būtinybė; procesinius įgalinimus – procesinė būtinybė arba

150

teisinė atsakomybė ir pan. Todėl procesinių teisinių santykių turinį lemia procesinis teisinis subjektiškumas.

Lyderiaujančio subjekto teisinis subjektiškumas neatskiriamai susijęs su žinybingumu.

6.6. ADMINISTRACINĖS TEISĖS PAŽEIDIMO BYLOS TYRIMO PRADĖJIMO VADOS, PAGRINDAS IR

PROCESINIS ĮFORMINIMAS.

Administracinis tyrimas ir administracinio teisės pažeidimo bylos pradėjimas yra pradinė

administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos stadija. Šioje stadijoje atliekami procesiniai veiksmai, kuriais

siekiama nustatyti aplinkybes sąlygojusias administracinio teisės pažeidimo padarymą , bei nustatyti pažeidimą

padariusį asmenį, surašyti protokolus, kad būtų laiku ir teisingai nagrinėjamos administracinės bylos.

Teisinėje literatūroje pažymima, jog Administracinio teisės pažeidimo byla pradedama esant vadai ir

pagrindui.

Pagrindas – tai asmens veika, turinti administracinio teisės pažeidimo požymių. Pagrindas gali būti

faktinis ir formalus.

Faktiniu atveju teisena nepradedama vien todėl, kad faktiniai duomenys apie pažeidimą netampa

žinomi pareigūnams, turintiems teisę ją pradėti.

Formaliuoju – pareigūnai, gavę informacijos apie tai, kad padarytas administracinis teisės pažeidimas,

atlieka procesinius veiksmus, kurie sukuria procesinius teisinius santykius.

Teisenai pradėti būtina, kad informacija apie padarytą administracinį teisės pažeidimą taptų žinoma

pareigūnams.

Vada – tai informacija apie teisės pažeidimą, betarpiškas pareigūnų, atliekančių administracinę

priežiūrą kontaktas su teisės pažeidimu ir pažeidėju:

1. Piliečių skundai bei pareiškimai (tiek žodiniai, tiek rašytiniai), žiniasklaidos paskelbta informacija,

liudytojų, nukentėjusiųjų pranešimai, įmonių, įstaigų ir kitų juridinių asmenų informacija.

2. Asmens, padariusio administracinį teisės pažeidimą, prisipažinimas.

3. Atsisakymas pradėti ikiteisminį tyrimą arba jo nutraukimas, jei pažeidėjo veiksmuose yra

administracinio teisės pažeidimo požymių.

Nutraukus ikiteisminį tyrimą Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka yra galimas asmens

patraukimas administracinėn atsakomybėn, tačiau tik tuo atveju, kai nutraukus ikiteisminį tyrimą dėl

nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių nebuvimo, gali būti konstatuota, jog veikoje, dėl kurios

ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, yra administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Jei ikiteisminis tyrimas

nutraukiamas dėl subjektyviojo požymio – kaltės nebuvimo, tokia situacija paprastai yra negalima – negali būti

taip, kad baužiamosios teisės požiūriu kaltės nėra, t. y. asmuo nei suvokia veikos priešingumo teisei ir negali

numatyti pavojingų padarinių kilimo, nei siekia pažeisti įstatymo saugomų teisinių gėrių, o administracinio

teisės pažeidimo sudėtyje kaltės požymis tokioje pačioje veikoje yra nustatomas. Kol nėra panaikintas

prokuroro nutarimas arba Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka priimti teismo nutartis ar nuosprendis,

kuriuose konstatuotas kaltės požymio nebuvimas, nėra galima asmens nei baudžiamoji, nei administracinė

151

atsakomybė. Tokioje situacijoje traukiant atsakomybėn administracine tvarka būtų pažeidžiamas ir netraukimo

atsakomybėn du kartus už tą patį (non bis in idem) principas.

(LVAT Administracinė byla Nr. N12-537-2005)

4. Policijos pareigūnų, taip pat kitų institucijų pareigūnų, vykdančių administracinę priežiūrą,

betarpiškas administracinio teisės pažeidimo fakto nustatymas.

Apie administracinio teisės pažeidimo bylos pradėjimą galima kalbėti tik kaip apie psichinį, valinį aktą,

kuris nėra fiksuojamas išoriškai. Administracinio tyrimo metu pareigūnas ATPK 256 str. įstatymo leistinom

priemonėm įtvirtintomis ATPK 256 str. fiksuoja įrodymų rinkimą . Administracinio teisės pažeidimo bylos

iškėlimą juridine prasme galima laikyti procesiniu veiksmu, kuris kartu yra ir juridinis faktas, ko pasekoje kyla

konkretūs administraciniai – procesiniai santykiai. O tai reiškia, kad administracinis teisės pažeidimas – tai yra

juridinis faktas administracinės bylos iškėlimui”137.

ATPK 250 str. įtvirtintos aplinkybės, darančios administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną

negalimą. Administracinio teisės pažeidimo bylos teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta:

1) kai nėra administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties;

2) kai asmeniui, padariusiam priešingą teisei veikimą arba neveikimą nėra sukakę šešiolikos metų

amžiaus;

3) kai padaręs priešingą teisei veikimą arba neveikimą asmuo yra nepakaltinamumo būsenoje;

4) kai asmuo veikė būtinojo reikalingumo arba būtinosios ginties atveju;

Administracinių teisės pažeidimų kodekso 17 straipsnis numato, kad administraciniu teisės pažeidimu

nelaikomas veikimas, kuris, kad ir numatytas šiame kodekse arba kituose norminiuose aktuose dėl

administracinių teisės pažeidimų, bet padarytas būtinojo reikalingumo būklëje. Todėl negalima laikyti

administraciniu teisės pažeidimu veikos, kuri padaryta siekiant išvengti pavojaus žmonių gyvybei ir sveikatai ir

kuria padarytoji žala yra mažesnė negu išvengtoji žala.

(Apeliacinės instancijos teismo Administracinė byla Nr. 1237/2001)

5) kai priimamas amnestijos aktas, jeigu jis panaikina administracinės nuobaudos skyrimą;

6) kai panaikinamas administracinę atsakomybę nustatantis aktas; Dėl ATPK 210 straipsnio 1

dalies aiškinimo ir taikymo po 2004 m. gegužės 1 d. Kontrabandos padarytos iki 2004 m. gegužės 1 d.

priešingumas teisei yra nepanaikintas, tačiau atsižvelgus į Lietuvos Respublikoje tiesiogiai taikomą 1983 m.

kovo 28d. Europos Bendrijos Tarybos reglamentą Nr. 918/83, kuriuo muitai dėl pinigų Europos Sąjungos

valstybių narių piliečiams nėra nustatyti, nuo Lietuvos Respublikos įstojimo į Europos Sąjungą yra kitaip

vertintinas kontrabandos, kaip administracinio teisės pažeidimo, pavojingumas. Vykimas per Europos Sąjungos

vidinę sieną, nepateikiant muitinės kontrolei pinigų, – nuo Lietuvos Respublikos įstojimo į Europos Sąjungą

momento – prarado savo pavojingumą

(LVAT Administracinės bylos Nr. N9–961–2004, Nr. N 9–962–2004)

137 Алехин А.П., Кармолицкий А.А., Козлов Ю.М. Административное право Российской Федераций. Москва, 1997. С.316.

152

7) kai iki administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo pasibaigia ATPK 35 str. numatyti

terminai;

8) kai dėl to paties fakto administracinėn atsakomybėn patraukto asmens atžvilgiu yra priimtas

įgalioto organo (pareigūno) nutarimas skirti administracinę nuobaudą arba nepanaikintas nutarimas skirti

administracinę nuobaudą arba nepanaikintas nutarimas nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylą, taip pat

jeigu dėl to pažeidimo iškelta baudžiamoji byla;

9) jeigu mirė asmuo, kurio atžvilgiu buvo pradėta bylos teisena.

ATPK 251 str. įtvirtinta administracinio teisės pažeidimo bylos nutraukimą dėl kitų aplinkybių.

Pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso 9 straipsnio 2 dalį administracinė atsakomybė už

šiame kodekse numatytus teisės pažeidimus atsiranda, jeigu savo pobūdžiu šie pažeidimai pagal galiojančius

įstatymus neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Taigi pažeidimai, kurie užtraukia baudžiamąją atsakomybę,

nėra administracinių teisės pažeidimų kodekso reguliavimo dalykas. Todėl tais atvejais, kai nustatoma, jog

padarytas pažeidimas atitinka nusikaltimo sudėtį, pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso 251 straipsnį

administracinio teisės pažeidimo byla turi būti nutraukiama ir medžiaga perduodama institucijoms,

vykdančioms baudžiamąjį persekiojimą. Tokiais atvejais bylos administraciniame teisme nagrinėjimo ribas

sudaro procesinio veiksmo – bylos nutraukimo patikrinimas teisėtumo aspektu, bet ne pažeidėjo padarytos

veikos pagrįstumo revizavimas. (Administracinė byla Nr. 1098/2001)

Administracinių teisės pažeidimų teisenos pradžia laikoma nuo informacijos apie padarytą

administracinį teisės pažeidimą gavimo momento, ar pareigūnų užfiksuoto administracinio teisės pažeidimo.

Antrasis šios stadijos etapas – faktinių bylos aplinkybių nustatymas. Tiriant bylas turi būti

išaiškintos trijų grupių faktinės aplinkybės:

1) turinčios tiesioginę reikšmę sprendimui dėl teisės pažeidimo sudėties buvimo ar nebuvimo;

2) esančios už pažeidimo sudėties ribų, tačiau turinčios reikšmės atsakomybės individualizavimui;

3) parodančios priežastis ir sąlygas, padedančias padaryti administracinius teisės pažeidimus.

Pirmiausiai būtina išsiaiškinti ar buvo padaryta veika ir koks jos priešingumas teisei, t.y. ar ji yra

administracinis teisės pažeidimas. Tam reikalinga administracinio teisės pažeidimo sudėties (objekto,

objektyviosios pusės, subjekto ir sujektyviosios pusės) elementų vieninga visuma. “Pažeidimo vietos, laiko ir

būdo nustatymas būtinas kiekvienoje byloje”138. Praktiškai objektyviosios pusės požymių išaiškinimas yra

pagrindas pripažinti, kad buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas. Kita vertus, nesant asmens,

padariusio pažeidimą, kaltės, administracinė atsakomybė negalima.

Administracinė atsakomybė pagal ATPK 62(2) straipsnį taikoma už savavališkai iškirstų medžių ir

krūmų, augusių miško žemėje, ištraukimą arba išvežimą (be leidimo). Šio straipsnio dispozicija įpareigoja

administracinę atsakomybę taikančią instituciją įrodyti ne tik medžių ar krūmų ištraukimo arba išvežimo faktą,

bet ir tai, kad medžius ir krūmus išvežęs ar ištraukęs asmuo suvokė, jog išvežami ar ištraukiami medžiai ar

138 Бахрах Д.Н., Ренов Э.Н. Производство по делам об административных правонарушениях. Москва: Знание, 1989. С.38.153

krūmai yra iškirsti savavališkai. Tik įrodžius šią aplinkybę gali būti įrodyta asmens kaltė, kuri yra privalomas

administracinio teisės pažeidimo sudėties elementas. Tiek tyčia, tiek ir neatsargumas, kaip kaltės formos,

apibūdinamos per intelektualųjį ir valinį momentus. Intelektualusis momentas – tai suvokimas ar galėjimas

suvokti veikos priešingumą teisei. Valinis momentas – galėjimas rinktis elgesio variantą. Asmens kaltės

intelektualusis momentas gali būti įrodinėjamas ne norminių aktų analize, o duomenimis, leidžiančiais daryti

išvadą, jog asmuo suvokė (tyčinės kaltės atveju) ar bent galėjo suvokti (neatsargumo atveju) veikos

pavojingumą, bet vis tiek tą veiką darė.( LVAT Administracinė byla Nr. N12–816–2004.)

Aplinkybių, svarbių atsakomybės individualizavimui, nustatymas reikšmingas tuo, kad užtikrina

teisingos administracinės nuobaudos parinkimą.

Dėl ATPK 214 (10) straipsnyje įtvirtinto administracinio teisės pažeidimo sudėties

Administracinis teisės pažeidimas, numatytas ATPK 214(10) straipsnyje, išoriškai dėl savo formos ir turinio

ypatumų gali būti panašus į pažeidimų daugetą (t. y. tokią teisinę situaciją, kai vienas asmuo padaro dvi veikas,

kurios atitinka dviejų ar daugiau administracinių teisės pažeidimų sudėties požymius, dėl kurių neišnykusios

teisinės pasekmės ir nėra kliūčių asmenį patraukti administracinėn atsakomybėn). Tais atvejais, kai pažeidėjo

veika yra nukreipta į vieningą objektą, pažeidimą padaro tas pats subjektas, padaryta veika atitinka ATPK

214(10) straipsnio vienoje iš dalių numatytą administracinio teisės pažeidimo sudėtį ir veikai būdingas

vienalaikiškumas, vertintina, kad pažeidėjas padarė vieną teisės pažeidimą. (LVAT Administracinė byla Nr.

N3-351-2005.)

III etapas. Administracinio teisės pažeidimo bylos iškėlimo ir tyrimo stadija pasižymi tuo, kad

praktiškai tik joje renkami ir fiksuojami įrodymai ATPK 256, 257str.. Dažniausiai šioje stadijoje taikomos ir

administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo priemonės įtvirtintos ATPK 263, 264 str.

ATPK tiksliai nenustato laiko, per kurį turi būti atliktas tyrimas. Reikia vadovautis bendru

principu, kad tyrimas turi būti atliktas nepažeidžiant patraukimo administracinėn atsakomybėn senaties terminų,

nurodytų ATPK 35 str.: t.y. ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo pažeidimo padarymo dienos, o esant trunkamam

pažeidimui – per 6 mėnesius nuo paaiškėjimo dienos, arba kai kuriais atvejais nuo jo nustatymo dienos. Kai

atsisakoma kelti baudžiamąją bylą arba ji nutraukiama, jei pažeidėjo veiksmuose yra administracinio teisės

pažeidimo požymių – ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo priimto tokio sprendimo dienos. Tam tikrais atvejais

šiuos terminus leidžiama pratęsti iki vienerių metų.

Reikėtų pabrėžti, kad administracinio tyrimo stadijoje labai svarbu nustatyti bylos tyrimo ribas.

Būtina surinkti ir užfiksuoti tik tuos įrodymus, kurie susiję su faktinėmis bylos aplinkybėmis, ir leidžia nustatyti

objektyvią tiesą byloje.

Oficiali administracinio teisės pažeidimo bylos išraiška – tai administracinio teisės pažeidimo

protokolo surašymas. Atsižvelgiant į tai galima teigti, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas fiksuoja

bylos tyrimo pabaigą ir yra tas pagrindinis procesinis dokumentas, apie kurį sukasi visa bylos medžiaga.

154

Administracinio teisės pažeidimo protokolas surašomas , kai nustatomas administracinis teisės

pažeidimas ir jį padaręs asmuo, išskyrus atvejus, kurie tiesiogiai nurodyti ATPK 262 straipsnyje. Šio straipsnio

1, 2, 3 ir 4 dalyse nurodyti atvėjai, kai galima pagreitinta teisena. Be to numatytos ir kitos būtinos sąlygos:

1) bauda turi būti sumokama teisės aktų nustatyta tvarka; 2) pažeidėjas turi neginčyti jam

paskirtos baudos už pažeidimą paskyrimo.

Taigi, visų anksčiau paminėtų sąlygų (kai kurių išimtinai priklausančių nuo pažeidėjo valios)

buvimas yra būtinas, nes priešingu atveju administracinio teisės pažeidimo protokolas surašomas ir teisena

vyksta įprasta tvarka.

Tam tikrais atvejais administracinio teisės pažeidimo protokolas nesurašomas nepriklausomai nuo

pažeidėjo valios. Tai įtvirtinta ATPK 262 str. 7 ir 8 dalyse:

1. Kai administracinę bylą iškelia teismas, teisėjas, taip pat prokuroras atsisakius kelti baudžiamąją

bylą arba ją nutraukus, jeigu yra administracinio teisės pažeidimo požymių.( Lietuvos vyriausiasis

administracinis teismas 2001 04 18 nutartimi adm. byloje Nr. 3294-01 panaikino apyl. teismo nutarimą skirti

administracinę nuobaudą dėl kontrabandos, nes teismas, nutraukęs baudžiamąją bylą, iškart skyrė administracinę

nuobaudą, nepriimdamas nutarimo iškelti administracinio teisės pažeidimo bylą. Teisėjų kolegija konstatavo,

kad toks nutarimas skirti nuobaudą neiškėlus administracinio teisės pažeidimo bylos, negali būti laikomas

pagrįstu ir teisėtu.)

2. Kai padaromi pažeidimai, numatyti ATPK 505, 506, 2143 straipsniuose. Šiais atvejais

administracinio teisės pažeidimo byla pradedama akcininko, žemės ūkio bendrovės nario ar kreditoriaus,

visuomenės informavimo priemonės atstovo ar žurnalisto pareiškimu. Tačiau Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo nuomone, ir šiuo atveju, teisėjas, gavęs tokį pareiškimą, turėtų priimti nutarimą iškelti

administracinę bylą139.

6.7. INSTITUCIJOS (PAREIGŪNAI), ĮGALIOTOS PRADĖTI IR ATLIKTI TYRIMĄ ADMINISTRACINĖS

TEISĖS PAŽEIDIMO BYLOJE

Administracinių teisės pažeidimų bylas nagrinėja daug skirtingų valstybės institucijų ir jų pareigūnų.

Todėl kai padaromas administracinis teisės pažeidimas visada labai svarbu nustatyti, kokios institucijos

kompetencijai priklauso nagrinėti administracinio teisės pažeidimo bylą, t.y. kieno jurisdikcijos jis yra. Atsakyti

į šį klausimą padeda žinybingumo institutas. Žinybingumas nusakomas kaip teisės normų, nustatančių įvairių

jurisdikcinių organų kompetenciją nagrinėti ir spręsti konkrečias bylas, visuma. Reiktų pažymėti, kad

kompetencija ir žinybingumas – netapačios sąvokos. Kompetencija yra tam tikros institucijos teisių ir pareigų

visuma. Žinybingumas yra tik dalis kompetencijos, būtent tas jos aspektas, kuris susijęs su teisės taikymu

sprendžiant konkrečias bylas, t.y. jurisdikcine veikla. Taigi, administracinio teisės pažeidimo bylos

žinybingumui nustatyti reikia nustatyti instituciją, turinčią teisę ją nagrinėti.

139 Administracinių teismų praktika. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr.1. Vilnius, 2001. P.333

155

Administracinių teisės pažeidimų bylų teisena dažnai pasižymi tuo, kad vienos institucijos

pareigūnai tiria bylą, kiti – ją nagrinėja ir priima nutarimą ir pan. Todėl iš dalies galima kalbėti apie atskirų

proceso stadijų žinybingumą (pvz., ATPK nustato pareigūnus, turinčius teisę surašyti administracinio teisės

pažeidimo protokolą). Teisė surašyti protokolą suteikta ne visiems pareigūnams, o tik tiems, kurie įvardinti

ATPK 2591 straipsnyje. Šiandien tokius įgaliojimus turi per 49 institucijų pareigūnai. Jų sąrašas pateiktas ir

detalizuotas nurodant konkrečius straipsnius. Kadangi administracinės komisijos ir teismai protokolų nesurašo,

tai jų nagrinėjamose bylose administracinių teisės pažeidimų protokolus pavesta surašyti kitiems organams ir

pareigūnams. ATPK 2591str.2d. teigiama, kad kitų organų (išskyrus išvardintus 1 dalyje) kompetencijai

priskirtose nagrinėti bylose, protokolus surašo tų organų, kurie nagrinėja bylą, pareigūnai. Kiti pareigūnai tose

bylose protokolų surašyti negali, ir pastebėję pažeidimą privalo įgalioto organo atstovą ar persiųsti gautą

medžiagą pagal žinybingumą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas dar 1996 m. gruodžio 30d. nutarimu Nr.46 aprobavo

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1996 11 07 nutartį, kuria konstatuota,

kad tik įstatymų įgalioto asmens surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas yra pagrindas paskirti

administracinę nuobaudą. Nutarime nurodyta, kad protokolas, surašytas asmens, neturinčio tam teisės, yra

niekinis ir nepatvirtina administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties, todėl tokiais atvejais, teisena negali

būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta.

Rūšinis, teritorinis ir pareigybinis žinybingumas – tai skirtingi žinybingumo lygiai, kurie nuosekliai

keičia vienas kitą. Nustačius instituciją, kuri turi teisę nagrinėti bylą, teritorinio žinybingumo pagalba nustatoma

kuri konkrečiai institucija, o pareigybinio – kuris tos institucijos pareigūnas.

Taigi, rūšinį žinybingumą įtvirtinančios teisės normos nustato, kuri valstybės institucija

kompetetinga nagrinėti tos kategorijos bylas. ATPK 221 – 2477 straipsniuose nurodytos valstybės institucijos,

kurios turi teisę nagrinėti tam tikros kategorijos administracinių teisės pažeidimų bylas. Dažniausiai joms

priskiriamos bylos dėl administracinių teisės pažeidimų, kurie įvykdomi toje srityje, kurioje ši institucija atlieka

valstybinio valdymo ir kontrolės funkcijas. Pavyzdžiui, Valstybės kontrolė nagrinėja administracinių teisės

pažeidimų, susijusių su biudžeto asignavimų paskirstymo ir panaudojimo, viešojo pirkimo tvarkos pažeidimais

(2251 str.), Valstybinės priešgaisrinės priežiūros organai - su priešgaisrinės saugos taisyklių ir kitų priešgaisrinę

saugą reglamentuojančių norminių aktų pažeidimu (226 str.), Lietuvos metrologijos inspekcija – su matavimo

priemonių, priskirtų valstybinei metrologinei kontrolei, gamybos, prekybos jomis, nuomos, priežiūros ir kt.

pažeidimu (2412 str.), bylas ir pan. Tačiau yra institucijų, kurioms priskiriamų bylų žinybingumas nėra

ribojamas kokia nors viena valdymo sritimi. Tai teismai, administracinės komisijos ir policija (pvz., teismai

nagrinėja administracinių teisės pažeidimų bylas, kuriais kėsinamasi į viešąją tvarką, nustatytą valdymo tvarką,

nuosavybę, taip dėl pažeidimų sveikatos apsaugos, prekybos ir kitose srityse).

Rūšinis žinybingumas dažniausiai įtvirtinamas vienareikšmiškai, t.y. tam tikros kategorijos bylas

įstatymas suteikia teisę nagrinėti tik vienai institucijai. Tačiau galimas ir alternatyvusis rūšinis žinybingumas.

Pavyzdžiui, administracinių teisės pažeidimų bylas dėl nedidelio chuliganizmo turi teisę nagrinėti teismai ir

policija, bylos dėl administracinių teisės pažeidimų pagal ATPK 110, 161, 178 ir kitus straipsnius, žinybingos

156

policijai ir administracinėms komisijoms ir pan. ATPK visiškai nereglamentuoja, kokiais atvejais ir kuri

institucija konkrečiai turėtų nagrinėti bylą esant alternatyviajam rūšiniam žinybingumui. Praktikoje tai

sprendžiama atsižvelgiant į administracinio teisės pažeidimo padarymo aplinkybes,

bylos sudėtingumą (pvz., bylą dėl nedidelio chuliganizmo policijos pareigūnai dažniausiai perduoda nagrinėti

teismui kai tikėtina, kad teimas, atsižvelgdamas į keletos sunkinančių aplinkybių buvimą, gali skirti

administracinį areštą ir pan.).

Išsprendus rūšinio žinybingumo klausimą, būtina išsiaiškinti kokia konkrečiai institucija turi teisę

nagrinėti administracinio teisės pažeidimo bylą. Tai padaroma teritorinio žinybingumo pagalba. Šie klausimai

reguliuojami ATPK 281 straipsnyje. Šio straipsnio 1-je dalyje įtvirtintas bendrasis teritorinio žinybingumo

principas, kuris nustato, kad administracinio teisės pažeidimo byla nagrinėjama pagal pažeidimo padarymo

vietą. Taigi, Kaune įvykdyto administracinio teisės pažeidimo byla bus nagrinėjama šio miesto institucijų

(pareigūnų), Vilniuje – Vilniaus ir t.t.

Tačiau kitose minėto straipsnio dalyse nustatytos šio bendrojo principo išimtys kai kurių

kategorijų byloms, taip pat pagal tai, kokia institucija nagrinėja administracinio teisės pažeidimo bylą.

ATPK 281 str. 2-je dalyje numatyta, kad kai kurios administracinių teisės pažeidimų transporte

bylos (119, 122 – 130 str. ir kt.) gali būti nagrinėjamos pagal pažeidimų padarymo vietą, pažeidėjo gyvenamąją

vietą arba pagal transporto priemonių įskaitos vietą. 3-je dalyje įtvirtinta tik viena alternatyva, kai

administracinių teisės pažeidimų bylos pagal ATPK 166, 167, 177 ir 178 (išskyrus šio straipsnio 4-ąją dalį)

straipsnius gali būti nagrinėjamos ir pagal pažeidėjo gyvenamąją vietą. ATPK nereglamentuoja alternatyvų

taikymo taisyklių, tačiau manyčiau, kad sprendžiant teritorinio žinybingumo klausimą, būtina atsižvelgti į

teisenos uždavinius ir priimti tokį sprendimą, kuris užtikrintų pilnutinį, visapusišką ir objektyvų bylos

išnagrinėjimą.

Reikėtų pažymėti ir tai, kad nereti atvejai, kai pažeidimus padaro asmenys, atvykę iš kitų miestų, o

įstatymas išimčių tos kategorijos byloms nenustato (pvz., įvykdomas smulkusis svetimo turto pagrobimas,

pasipriešinama policijos pareigūnui ir t.t.). Todėl tampa problematiška įgyvendinti ATPK nuostatas,

reikalaujančias bylas nagrinėti dalyvaujant pažeidėjui, ir ypatingai tais atvejais, kai pažeidėjo dalyvavimas yra

privalomas (272 str.2d.).

Kai kurių administracinių teisės pažeidimų bylų žinybingumas nustatomas pagal organo (pareigūno),

įgalioto nagrinėti šias bylas, buvimo vietą. Tai bylos, numatytos ATPK 281 str.4d.

Administracinės komisijos, savivaldybių seniūnijų kaimo vietovėse seniūnai, administracinių teisės

pažeidimų bylas nagrinėja pagal pažeidėjo gyvenamąją vietą. Pagal pažeidėjo gyvenamąją vietą taip pat

nagrinėjamos administracinių teisės pažeidimų bylos, kai atsakomybėn traukiami nepilnamečiai, jų tėvai ar juos

atstojantys asmenys.

Pareigybinio žinybingumo taisyklės nustato, kurie (kokias pareigas užimantys) konkrečios institucijos

pareigūnai turi teisę nagrinėti administracinių teisės pažeidimų bylas. ATPK 225 – 2477 straipsniuose nurodomi

pareigūnai, turintys teisę institucijų vardu nagrinėti administracinių teisės pažeidimų bylas. Pavyzdžiui,

policijos vardu nagrinėti administracinių teisės pažeidimų bylas ir skirti administracines nuobaudas turi teisę

157

policijos komisariatų, nuovadų vadovai, už kelių eismo taisyklių pažeidimus – policijos vyriausiasis komisaras,

vyresnysis komisaras, komisarai, komisarai inspektoriai, vyresnieji inspektoriai, tačiau tik tie, kuriems pavesta

atitinkamų taisyklių priežiūra ir pan. (ATPK 225 str. 2d. 1ir 2 punktai).

Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad žinybingumo taisyklių nesilaikymas, kai nutarimą

administracinio teisės pažeidimo byloje priima institucija (pareigūnas), neturėjusi teisės jos nagrinėti, yra

pagrindas priimtą sprendimą byloje panaikinti.

Taigi, administracinių teisės pažeidimų bylas nagrinėja skirtingi subjektai. Vieni subjektai ir

sukurti tam, kad nagrinėtų administracinių teisės pažeidimų bylas (pvz., administracinės komisijos), kiti gi

jurisdikcinius įgalinimus vykdo šalia savo pagrindinių funkcijų (pvz., savivaldybių seniūnijų kaimo vietovėse

seniūnai), trečiųjų subjektų veikloje, dažniausiai atliekančių kontrolės funkcijas, administracinių teisės

pažeidimų bylų nagrinėjimas užima pakankamai svarbią vietą (pvz., policijos, įvairių inspekcijų).

Tačiau reikia pažymėti, kad šie subjektai tarpusavyje nėra susiję, ta prasme, kad jų veiklos

nekontroliuoja ir nekoordinuoja kuri nors viena institucija. Todėl labai dažnai, tiek mokslininkai, tiek praktikai

svarsto ar nevertėtų sukurti institucijos arba pavesti vienai institucijai (pvz., teismui, administracinėms

komisijoms) nagrinėti administracinių teisės pažeidimų bylas. Tokie pamąstymai buvo ypač girdimi ir

Lietuvoje 1999-aisiais, kai buvo kuriama administracinių teismų sistema. Dauguma praktikų, turiu omenyje

policijos pareigūnus, tikėjosi, kad administracinių teisės pažeidimų bylos bus žinybingos tik administraciniams

teismams, tačiau taip neatsitiko, ir manyčiau visiškai pagrįstai.

Kai kurių mokslininkų nuomone, suteikti teisę nagrinėti administracinių teisės pažeidimų bylas tik

vienai institucijai būtų netikslinga dėl kelių priežasčių. Visų pirma, dėl tokios sistemos nukentėtų teisenos

operatyvumas. Akivaizdu, kad administracinių teisės pažeidimų yra padaroma daugiausiai, todėl daug laiko

būtų sugaišta persiunčiant dokumentus, kviečiant pažeidėjus ir pan. Be to, pareigūnai, tyrę administracinį teisės

pažeidimą, būtų priversti dalyvauti nagrinėjant bylas, dėl ko dažnai negalėtų vykdyti savo tiesioginių pareigų.

Kita vertus, kai kurių administracinių teisės pažeidimų specifika, kai reikalingos specialios žinios, (pvz.,

pažeidimai ryšių, finansų, prekybos ir kitose srityse) leidžia abejoti, kad visais atvejais administracinių teisės

pažeidimų bylos būtų išnagrinėtos kvalifikuotai. Nagrinėjant tokio pobūdžio bylas, specialistų, liudytojų

kvietimas, dokumentų analizavimas, pareikalautų nemažų laiko ir materialinių sąnaudų. Dėl šios nuomonės

tikslinga diskutuoti, nes neturėtų būti ignoruojamas nešališko proceso principas.

6.8. TYRIMO ADMINISTRACINĖS TEISĖS PAŽEIDIMO BYLOJE REZULTATŲ PROCESINIS ĮFORMINIMAS IR

BYLOS PERDAVIMAS NAGRINĖTI. ADMINISTRACINĖS TEISĖS PAŽEIDIMO PROTOKOLO AR KITO TYRIMO

REZULTATŲ ĮFORMINIMO PROCESINIO DOKUMENTO SURAŠYMO TVARKA IR TURINYS.

Administracinio teisės pažeidimo protokolas – tai procesinis dokumentas, kuriame

formuluojamas ,,kaltinimas‘‘ administracinio teisės pažeidimo padarymu ir fiksuojami nustatyti įrodymai. Iš to

darytina išvada, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas yra administracinio tyrimo pabaiga.

Administracinio teisės pažeidimo protokolu apibrėžiamos bylos nagrinėjimo ribos, t.y. byla nagrinėjama tik dėl

158

pažeidimo, kuris buvo nurodytas administracinio teisės pažeidimo protokole. Organo (pareigūno), nagrinėjančio

bylą, teisė pakeisti nuorodą į materialinės teisės normą nereiškia teisės pripažinti asmenį kaltu kito

administracinio teisės pažeidimo, nenurodyto protokole, padarymu.

Oficiali administracinio teisės pažeidimo bylos išraiška – tai administracinio teisės pažeidimo

protokolo surašymas. Atsižvelgiant į tai galima teigti, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas fiksuoja

bylos tyrimo pabaigą ir yra tas pagrindinis procesinis dokumentas, apie kurį sukasi visa bylos medžiaga.

ATPK 260 str. įtvirtina būtinus administracinio teisės pažeidimo protokolo turiniui keliamus

reikalavimus. Minėto straipsnio 1 dalyje tarp kitų reikalavimų nurodomos žinios apie pažeidėjo asmenybę,

pažeidimo padarymo vieta, laikas ir esmė ir kt. Šių reikalavimų pagrindu darytina išvada, kad administracinio

teisės pažeidimo protokolas surašomas, kai:

1) nustatytas administracinio teisės pažeidimo padarymo faktas (vieta, laikas, esmė);

2) žinomas pažeidimą padaręs asmuo;

3) galima konstatuoti būtinus administracinio teisės pažeidimo požymius.

Duomenis, kuriuos būtina nurodyti protokole, galima suskirstyti į tris grupes:

1. Duomenys, liečiantys teisės pažeidimo padarymo aplinkybes – vieta, laikas, pažeidimo esmė.

Protokole turi būti nurodytos tos aplinkybės, kurios liudija apie pažeidimą ir jo charakterį; nurodytas konkretus

ATPK straipsnis ar kitas teisės aktas, numatantis atsakomybę už tą pažeidimą; jei paimami neteisėtai įgyti,

laikomi, naudojami, gabenami daiktai ar vairuotojo pažymėjimas, - apie tai pažymima protokole. Reikia

pažymėti, kad tik tikslus veikos kvalifikavimas ir tikslus, konkretus ir visapusiškas visų pažeidimo aplinkybių

aprašymas garantuoja tolimesnę teisinio proceso eigą ir pažeidėjui taikyti administracinės atsakomybės

priemones.

Praktikoje akivaizdžios kvalifikavimo problemos, susijusios su pakartotinumu. Neretai ATPK

straipsnių 2-ose dalyse numatyta griežtesnė administracinė atsakomybė, kai asmeniui jau buvo skirta

administracinė nuobauda už tą patį pažeidimą. Todėl teisingas veikos kvalifikavimas priklauso nuo to, ar

pareigūnas žino apie anksčiau padarytą pažeidimą. Lietuvoje nėra vieningos registrų sistemos, apie padarytus

administracinius teisės pažeidimus. Todėl kai kuriais atvejais išlieka tikimybė, kad atvykusio iš kito Respublikos

miesto asmens padarytas pažeidimas bus neteisingai kvalifikuotas. Kai kurie duomenys sisteminami įstaigų

lokaliniuose duomenų registruose. Praktikoje ne visada atsižvelgiama į ATPK 36str., kvalifikuojant veiką,

neatsižvelgiama į nuobaudos įvykdymą, nors įstatymas pakartotinumą sieja būtent su nuobaudos įvykdymu. Kai

kuriais atvejais nuobaudos įvykdymas gali sutapti su pažeidimo padarymo diena.

2. Duomenys, apibūdinantys pažeidėjo asmenybę: pavardė, vardas, amžius, užsiėmimas, turtinė

padėtis, gyvenamoji vieta ir darbovietė, asmenybę liudijantys dokumentai. Pažeidėjo asmenybės nustatymas turi

probleminių ypatumų. Dauguma už pažeidimus pristatytų į policijos įstaigas asmenų, neturi jokių dokumentų,

neretai meluoja duomenis apie save ir pan. Pasitaiko atvejų, kai pažeidėjai (ypatingai tie, kurie sistemingai

vykdo smulkias vagystes iš parduotuvių) prisistato savo pažįstamų ar giminaičių vardu. Todėl siekiant išvengti

panašių situacijų,tislinga prie bylos pridėti asmenų dokumentų su fotonuotrauka kopijas ir kt.

159

3. Duomenys, susiję su administracinio teisės pažeidimo protokolo forma: jo surašymo vieta ir

data, pareigūno, surašiusio protokolą pavardė ir pareigos, liudytojų ir nukentėjusiųjų, jeigu jų yra, pavardės ir

adresai.

Protokolą turi pasirašyti jį surašęs asmuo ir pažeidėjas, taip pat jei yra liudytojų ar nukentėjusiųjų,

protokolą gali pasirašyti ir šie asmenys, bet to daryti neprivalo. Teisė atsisakyti pasirašyti protokolą suteikta ir

teisės pažeidimą padariusiam asmeniui. Apie tai turi būti pažymima protokole. Protokole pažymima ir kai

pažeidimą padaręs asmuo atsisako suteikti žinias apie savo asmenybę.

Pagal ATPK 260 str.4d. surašant protokolą, pažeidėjui turi būti išaiškintos jo teisės ir pareigos ir

apie tai pažymima protokole jo parašu. Bet kaip rodo praktika, pareigūnai paprastai to nedaro, liepdami

pažeidėjui tik pasirašyti nurodytoje vietoje.

Pažymėtina, kad įgalioti pareigūnai, surašydami administracinių teisės pažeidimų protokolus,

naudoja tam specialiai parengtus protokolų blankus.

Administracinio teisės pažeidimo protokolas surašomas dviem egzemplioriais; vienas protokolo

egzempliorius nedelsiant įteikiamas administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui.

Kokia yra procesinio dokumento – administracinio teisės pažeidimo protokolo – reikšmė?

LVAT Konsultacija. ATPK 259 str. 1 d. sakoma, kad dėl padaryto administracinio

teisės pažeidimo tam įgaliotas pareigūnas (...) surašo protokolą. ATPK 260 str. įtvirtina būtinus administracinio

teisės pažeidimo protokolo turiniui keliamus reikalavimus. Minėto straipsnio 1 dalyje tarp kitų reikalavimų

nurodomos žinios apie pažeidėjo asmenybę, administracinio teisės pažeidimo padarymo vieta, laikas ir esmė,

ATPK straipsnis, straipsnio dalis ar kitas numatantis atsakomybę už šį pažeidimą teisės aktas, kurio

reikalavimus pažeidė asmuo. Minėtų normų pagrindu darytina išvada, kad administracinio teisės pažeidimo

protokolas surašomas, kai:

1) nustatytas administracinio teisės pažeidimo padarymo faktas (vieta, laikas, esmė);

2) žinomas pažeidimą padaręs asmuo;

3) galima konstatuoti būtinus administracinio teisės pažeidimo sudėties elementus.

Neretai administracinio teisės pažeidimo protokolas vertinamas kaip procesinis dokumentas, kuriuo pradedama

administracinė byla. Tačiau tai ne vienintelė, o kartais ir ne ta šio dokumento paskirtis. Štai pagal įstatymo

reikalavimus, keliamus protokolo turiniui (ATPK 260 str.), galima teigti, jog tai procesinis dokumentas,

kuriame formuluojamas kaltinimas administracinio teisės pažeidimo padarymu ir fiksuojami nustatyti įrodymai.

Taigi įstatymas protokolui suteikia specifines funkcijas, dėl kurių jis įgyja bent dvejopą reikšmę: procesinio

dokumento, kuriame formuluojamas kaltinimas; dokumento, kuriame fiksuojami nustatyti įrodymai bei kitos

aplinkybės ir žinios, reikšmingos nagrinėjant bylą (ATPK 256 str. 2 d.).

Atkreiptinas dėmesys į ATPK 284 str. 2 d., kurioje numatyta organo (pareigūno), nagrinėjančio administracinio

teisės pažeidimo bylą, teisė pakeisti nuorodą į ATPK straipsnį, jo dalį ar kitą teisės aktą, jei administracinio

teisės pažeidimo protokole nurodyta administracinio teisės pažeidimo esmė yra įrodyta, tačiau suklysta

nurodant ATPK straipsnį, jo dalį ar kitą teisės aktą, numatantį atsakomybę už padarytą teisės pažeidimą. Ši

norma leidžia teigti, kad administracinio teisės pažeidimo protokolu apibrėžiamos administracinio teisės

160

pažeidimo bylos nagrinėjimo ribos: byla nagrinėjama tik dėl to pažeidimo, kuris buvo nurodytas

administracinio teisės pažeidimo protokole. Organo (pareigūno), nagrinėjančio administracinio teisės

pažeidimo bylą, teisė pakeisti nuorodą į materialinės teisės normą nereiškia teisės pripažinti asmenį kaltu kito

administracinio teisės pažeidimo, nenurodyto administracinio teisės pažeidimo protokole, padarymu.

2000 m. rugsėjo 22 d., Nr. 4–93 Biuletenis Nr. 1, p. 328

IV bylos iškėlimo ir tyrimo stadijos etapas . ATPK 261 str. nustato protokolo ar medžiagos pasiuntimą

. Medžiaga perduodama tada, kai pareigūnas, tyręs bylą, pats neturi teisės jos nagrinėti arba mano, kad būtina

medžiagą perduoti kitoms valstybės institucijoms. Vykdant ATPK 7str. reikalavimus prieš perduodant

protokolą ir surinktą medžiagą, pareigūno vadovas privalo patikrinti patraukimo administracinėn atsakomybėn

pagrįstumą, bylos įforminimo teisingumą, surinktų įrodymų pakankamumą. Pastebėjęs kokius nors pažeidimus,

vadovas turi užtikrinti trūkumų pašalinimą tyrimo medžiagoje. Tačiau, pareigūnas gali suklysti vertindamas

veikos priešingumą teisei ir surašyti protokolą, nesant apskritai administracinio teisės pažeidimo įvykio ar

sudėties. Priimti sprendimą nepradėti teisenos, o pradėtą teiseną nutraukti gali tik turintis teisę bylą nagrinėti

organas ar pareigūnas.

ATPK 261 str. reikalauja, kad protokolas turi būti persiųstas ne vėliau kaip per tris dienas nuo jo

surašymo momento. ATPK reikalauja motyvuotai perduoti bylos nagrinėjimą įgaliotam nagrinėti

administracinio teisės pažeidimo bylą organui (pareigūnui).

Paskutiniame šios stadijos etape patikrinama tyrimo ir surašyto protokolo kokybė, išsprendžiamas

klausimas, kur siųsti bylą, atliekamas bylos persiuntimas.

6.9. ATVEJAI, KADA ADMINISTRACINĖS TEISĖS PAŽEIDIMO PROTOKOLAS NESURAŠOMAS

ATPK įtvirtintos teisinės aplinkybės (sąlygos), kada protokolas nesurašomas:

1. Protokolas nesurašomas, kai bauda skiriama ir paimama, o įspėjimas įforminamas teisės pažeidimo

vietoje, padarius administracinius teisės pažeidimus, numatytus šio kodekso 42, 51(2)–51(4), 51(6), 51(7),

52(1), 55, 56, 56(1), 57–78 straipsniuose, 81 straipsnio pirmojoje dalyje, 82–84, 86–91(7), 109

straipsniuose, 111 straipsnio penktojoje dalyje, 112 straipsnyje, 113 straipsnio ketvirtojoje dalyje,

116(2) straipsnio antrojoje dalyje, 118 straipsnyje, 119 straipsnio pirmojoje dalyje, 120, 121

straipsniuose, 122 straipsnio antrojoje dalyje, 136 straipsnio trečiojoje dalyje, 137 straipsnyje, 138,

140, 141 straipsniuose, 142 straipsnio pirmojoje – penktojoje dalyse, 165(3), 185(4), 192, 205

straipsniuose.

2. Protokolas nesurašomas tais atvejais, kai asmuo neginčija padaryto kelių eismo taisyklių pažeidimo ir

jam skiriama ne didesnė kaip dviejų šimtų litų bauda (82 straipsnis, 123 straipsnio pirmoji dalis, 124

straipsnio pirmoji, antroji ir trečioji dalys, 124(1) straipsnio pirmoji, antroji, trečioji, ketvirtoji ir šeštoji

dalys, 131 straipsnio pirmoji ir penktoji dalys, 132(1) ir 134 straipsniai).

161

3. Protokolas nesurašomas tais atvejais, kai asmuo neginčija padaryto pažeidimo ir jam skiriama ne

didesnė kaip dviejų šimtų litų bauda (136 straipsnio trečioji dalis, 137 straipsnis, 142(2), 142(3), 142(4)

straipsniai), taip pat kai užsienio valstybių vairuotojui visa skiriama bauda paimama pažeidimo

padarymo vietoje (136 straipsnio trečioji dalis, 142 straipsnio šeštoji dalis, 142(2), 142(4), 145, 148

straipsniai).

4. Protokolas nesurašomas padarius administracinius teisės pažeidimus, numatytus šio kodekso 110,

161, 162, 166, 167, 185(1) straipsniuose, kai baudą skiria tam įgalioti policijos pareigūnai, jeigu bauda

neviršija vieno šimto litų.

5. Protokolas nesurašomas tais atvejais, kai asmuo neginčija padaryto pažeidimo ir jam skiriama ne

didesnė kaip vieno šimto litų bauda (163(13) straipsnio pirmoji ir trečioji dalys, 189 straipsnio pirmoji

dalis).

6. Protokolas nesurašomas, kai administracinę bylą iškelia teismas, teisėjas, taip pat

prokuroras atsisakius kelti baudžiamąją bylą arba nutraukus baudžiamąją bylą, jeigu yra


7. Protokolas nesurašomas padarius administracinius teisės pažeidimus, numatytus šio kodekso 50(5),

50(6), 214(3) straipsniuose. Administracinio teisės pažeidimo byla dėl šio kodekso 50(5), 50(6)

straipsniuose nurodytų pažeidimų pradedama atitinkamai akcininko, žemės ūkio bendrovės,

kooperatinės bendrovės (kooperatyvo) nario ar kreditoriaus pareiškimu, kuriame turi būti išvardyti

asmenys, traukiami administracinėn atsakomybėn už akcininkų, žemės ūkio bendrovių, kooperatinių

bendrovių (kooperatyvų) narių ar kreditorių teisių pažeidimus. Administracinio teisės pažeidimo byla

dėl šio kodekso 214(3) straipsnyje numatytų pažeidimų pradedama visuomenės informavimo priemonės

atstovo ar žurnalisto pareiškimu.

KONTROLINIAI KLAUSIMAI:

1. Kokie procesinės teisenos turinio elementai?

2. Administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždaviniai?

3. Administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos samprata?

4. Administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos klasifikavimas?

5. Kokiais principais grindžiama administracinių teisės pažeidimų bylų teisena?

6. Teisiniai pagrindai skirti administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos tikslams pasiekti?

7. Teisinio proceso stadijos samprata?

8. Administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos stadijos ir etapai?

9. Kokie požymiai apibudina įrodymus, įrodymų samprata ir rūšys?

10. Procesinių santykių terminai administracinių teisės pažeidimų bylų teisenoje ir šių santykių dalyviai?

11. Administracinio teisės pažeidimo bylos pradėjimo pagrindai?

12. Administracinis tyrimo ir administracinio teisės pažeidimo bylos pradėjimo reikšmė?

162

13. Kokiais atvejais administracinis tyrimas nepradedamas?

14. Kas ir kokia tvarka sprendžia jeigu mirė asmuo, kurio atžvilgiu buvo pradėta bylos teisena?

15. Koks sprendimas priimamas tais atvejais, kai nustatoma, jog padarytas pažeidimas atitinka nusikaltimo

sudėtį?

16. Ar yra galimas asmens patraukimas administracinėn atsakomybėn, jei ikiteisminis tyrimas nutraukiamas

dėl subjektyviojo požymio – kaltės nebuvimo?

17. Kada asmeniui traukiamam administracinėn atsakomybėn turi būti išaiškintos jo teisės ir pareigos?

18. Kokios byloje yra administracinio tyrimo ribos?

19. Administracinės bylos pradėjimo terminai?

20. Koks sprendimas galimas kai pareigūnas suklysta vertindamas veikos priešingumą administracinei

teisei?

TESTAS:

1. Administracinės teisės pažeidimo bylos tyrimas pradedamas:

a) gavus informaciją telefonu

b) gavus pareiškimą

c) esant asmens veika, turinti administracinio teisės pažeidimo požymių

2. Vada bylai pradėti – pažymėkite teisingus atsakymus:

a) informacija apie teisės pažeidimą, betarpiškas pareigūnų, atliekančių administracinę priežiūrą

kontaktas su teisės pažeidimu ir pažeidėju.

b) Piliečių skundai bei pareiškimai (tiek žodiniai, tiek rašytiniai), žiniasklaidos paskelbta

informacija, liudytojų, nukentėjusiųjų pranešimai, įmonių, įstaigų ir kitų juridinių asmenų

informacija.

c) Asmens, padariusio administracinį teisės pažeidimą, prisipažinimas.

d) Atsisakymas pradėti ikiteisminį tyrimą arba jo nutraukimas, jei pažeidėjo veiksmuose yra


3. Administracinės teisės pažeidimo bylos tyrimo tikslai:

a) ATPK 1str.

b) ATPK 6 str.

c) ATPK 264 str.

4. Administracinio teisės pažeidimo protokolas surašomas, kai:

a) nustatytas administracinio teisės pažeidimo padarymo faktas (vieta, laikas, esmė);

žinomas pažeidimą padaręs asmuo; galima konstatuoti būtinus administracinio teisės pažeidimo

163

požymius.

b) duomenys, liečiantys teisės pažeidimo padarymo aplinkybes; duomenys, apibūdinantys pažeidėjo

asmenybę; duomenys, susiję su administracinio teisės pažeidimo protokolo forma.

c) abu teisingi

d) abu neteisingi

5. Administracinio teisės pažeidimo protokolas ir medžiaga pasiunčiama organui (pareigūnui)

nagrinėti:

a) per 1, 2, 3 dienas

b) ne vėliau kaip per tris dienas

c) pagal ATPK 35 ir 261 str. Nuostatas

6. Teisena- tai :

a) Procesinėmis normomis nustatyta valstybės pareigūnų bylų nagrinėjimo tvarka

b) Teisės aktais reglamentuota bylų nagrinėjimo tvarka .

c) Procesinėmis normomis reglamentuota kokių nors valstybinių institucijų , valstybės

pareigūnų veiklos kompetencijai priskirtų bylų nagrinėjimo tvarka.

7. Procesinę teiseną sudaro:

a) Procesinės ir materialinės nrmos, asmenų veiksmai, teisėtumo užtikrinimas

b) Procesiniai teisiniai santykiai, procesinis įrodinėjimas, procesiniai aktai – dokumentai

c) Administraciniai aktai, daiktai, dokumentai, įrankiai

8. Administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos principai įtvirtinti:

a) Administraciniuose aktuose, administraciniuose individualiuose teisės aktuose

b) Administracinių teisės pažeidimų kodekse, Vyriausybės nutarimuose , savivaldybių tarybų

sprendimuose

c) Administracinių teisės pažeidimų kodekse ir kt. įstatymuose taikant administrcinio poveikio priemones.

9. Teisinio proceso stadijos:

a) faktinių bylos aplinkybių nustatymas, prie kurio priskiriami veiksmai, susiję su faktinių duomenų

analize, jų pilnumo ir pakankamumo įrodymu; teisės normos atranka ir analizė, kur veiksmai yra susiję su

teisės normos analize; bylos išnagrinėjimas, išreikštas tam tikrame teisiniame akte.

b) faktinės aplinkybės kurias reikia ištirti ; veismai susiję su įvykiu; sprendimų priėmimas.

c) faktinių duomenų analizė; teisės normos analizė, atsakomybės priemonių taikymas

10. Administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo stadijos etapai:

164

a) faktinių bylos aplinkybių nustatymo ;

b) procesinis tyrimo rezultatų įforminimo ;

c) surinktos medžiagos ir bylos aplinkybių analizės etapas;

d) nutarimo priėmimo etapas;

11. Nutarimo vykdymo stadijos etapai:

a) sprendimo dėl nutarimo priėmimo ir paskelbimo;

b) nutarimo nukreipimo vykdymui;

c) nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimo;

d) betarpiško nutarimo vykdymo;

12. Įrodymams priskirtini požymiai:

a) protokolas, nuotraukos, garso ar vaizdo įrašai, informacija, nukentėjusiojo ir patraukto administracinėn

atsakomybėn asmens paaiškinimai.

b) Tai tam tikros žinios apie faktus, kurie sudaro įrodinėjimo dalyką; Tai iš įstatymo nustatytų įrodinėjimo

priemonių gauta informacija — įrodymų leistinumas; Jais remdamasis, teismas patvirtina, jog yra bylai

reikšmingos aplinkybės — įrodymų sąsajumas; Tai įstatymų nustatyta tvarka gauta, surinkta, pateikta, ištirta ir

įvertinta informacija.

13. Įrodymų leistinumas tai:

a) jų tinkamumas naudoti įrodinėjimo procese, todėl, kad jie yra gauti iš asmenų parodymų apie įvykį .

b) jų tinkamumas naudoti įrodinėjimo procese, todėl, kad jie yra gauti teisėtais metodais iš teisėtų šaltinių.

14. Įrodymų liečiamumas tai:

a) jų turinio ir administracinio teisės pažeidimo byloje įrodinėtinų aplinkybių ar kitų duomenų, turinčių

reikšmės teisingai bylą išspręsti, ryšys.

b) jis prasideda jau renkant įrodymus ir tęsiasi per visas teisenos stadijas, iki byloje priimamas galutinis

sprendimas.

c) a ir b

15. Įgaliotas pareigūnas administracinio teisės pažeidimo protokolą surašo:

a) esant teisiniam pagrindui, ne vėliau kaip per 3 dienas

b) esant teisiniam pagrindui, ne vėliau kaip per 15 dienų

c) nepažeidžiant ATPK 8 str. nuostatų

d) nepažeidžiant ATPK 35 str. nuostatų

e) nepažeidžiant ATPK 36 str. nuostatų

165

7 TEMA. ADMINISTRACINĖS TEISĖS PAŽEIDIMO BYLOS

NAGRINĖJIMAS

8.1. Institucijos (pareigūnai), įgaliotos nagrinėti administracinės teisės pažeidimų bylas.

8.2. Pasiruošimas nagrinėti administracinės teisės pažeidimo bylą. Bylos nagrinėjimo vieta, tvarka ir

terminai.

8.3. Aplinkybės, išaiškintinos nagrinėjant bylą.

8.4. Nutarimo administracinės teisės pažeidimo byloje turinys ir struktūra. Nutarimų administracinės

teisės pažeidimų bylose rūšys. Nutarimo administracinės teisės pažeidimo byloje paskelbimas ir jo nuorašo

įteikimas, bei pagrindiniai vykdymo ypatumai.

Į V A D A S

Tema skirta pažinti Administracinės teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo ypatumus, žinoti institucijas

(pareigūnus), įgaliotas nagrinėti administracinės teisės pažeidimo bylą. Suvokti ir įsisavinti tyrimo

administracinės teisės pažeidimo byloje rezultatų procesinį įforminimo vertinimo , bei kitus procesinius

reikalavimus . Ši tema tiesiogiai susijusi su kitomis administracinių teisės pažeidimų teisenos temomis. Ši

tema, ją loginiu-sisteminiu požiūriu nagrinėjant kartu su kitomis proceso teisės bei materialiosios teisės

administracinės teisės ir proceso dalyko temomis, padės įsisavinti teorines ir praktines žinias apie procesinėmis

normomis reglamentuotą valstybinių institucijų , valstybės pareigūnų veiklą skirtą, kad laiku ir

teisingai būtų nagrinėjamos bylos ir vykdomi nutarimai administracinių teisės pažeidimų

bylose.

8.1. INSTITUCIJOS (PAREIGŪNAI), ĮGALIOTOS NAGRINĖTI ADMINISTRACINĖS TEISĖS PAŽEIDIMŲ

BYLAS

Persiuntus protokolą ir medžiagą įgaliotai nagrinėti institucijai, prasideda antra administracinių tesės

pažeidimų bylų teisenos stadija – “Administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimas”, kuri

reglamentuojama ATPK Dvidešimt pirmame skirsnyje.

Prieš nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, organas (pareigūnas) privalo pasiruošti bylos

nagrinėjimui. ATPK 280 str. nustatyta tvarka organas (pareigūnas) patikrina ir įvertina bylos medžiagą .

Surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą, išplaukia bylos žinybingumas, nes protokole

nurodoma jo surašymo vieta bei ATPK straipsnis, kurį pažeidė administracinėn atsakomybėn traukiamas

asmuo.

Bylų žinybingumas priklauso nuo dviejų faktorių: teritorinio (kur pažeidimas padarytas) ir nuo to,

kokiai valdymo sričiai jis priklauso (aplinkos apsaugos pažeidimą nagrinės aplinkos apsaugos institucijos).

166

Kiekvieno organo (pareigūno) kompetencija, nagrinėjant administracinių teisės pažeidimų bylas, yra

apibrėžta administracinių teisės pažeidimų kodekse, ATPK šešioliktame skirsnyje. Organas (pareigūnas) negali

nagrinėti administracinių teisės pažeidimų bylų už pažeidimus, numatytus ATPK straipsniuose neturint tam

teisinių įgaliojimų.

Įstatyme numatyta, kad vienos institucijos pareigūnai, priklausomai nuo jų pareigų, gali nagrinėti tik

tam tikros rūšies administracinių teisės pažeidimų bylas. Doc. Dr. S.Šedbaras nagrinėdamas administracinės

atsakomybės aspektus pastebi: Pvz.: Praktikoje galima įžvelgti, kad kuo aukštesnes pareigas užima pareigūnas,

tuo didesnę baudą jis gali skirti. Įstatymų leidėjas parodo tai, kad kuo griežtesnė sankcija, tuo sudėtingesnė

administracinio teisės pažeidimo byla, todėl jos nagrinėjimas patikimas aukštesnės kvalifikacijos specialistui.

Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento vardu nagrinėti

administracinių teisės pažeidimų bylas ir skirti administracines nuobaudas turi teisę jo direktorius ir

pavaduotojai. Jie gali skirti įspėjimą ar baudą iki dviejų tūkstančių litų. Lietuvos Respublikos Kultūros

ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento vyriausieji valstybiniai inspektoriai ir teritorinių

padalinių vadovai vadovaujantis ATPK 2462 str., nagrinėdami administracinių teisės pažeidimų bylas, gali skirti

įspėjimą arba baudą iki tūkstančio litų. Aukščiau minėtos institucijos vyresnieji valstybiniai inspektoriai,

nagrinėdami administracinių teisės pažeidimų bylas, gali skirti įspėjimą arba baudą iki penkių šimtų litų.

Kultūros vertybių apsaugos departamento vyresnieji inspektoriai baudas, iki vieno šimto litų, gali paimti

pažeidimo padarymo vietoje.

Administracinio teisės pažeidimo bylos turi būti išnagrinėtos per penkiolika dienų nuo tos dienos, kai

kompetetingas organas (pareigūnas) gavo administracinio teisės pažeidimo protokolą. Šio nuostatos įtvirtintos

ATPK 282 str. 1d.. Kai kurioms administracinių teisės pažeidimų byloms įstatymų leidėjas yra numatęs,

trumpesnį nei penkiolikos dienų terminą, t.y. specialieji administracinių teisės pažeidimų bylų nagrinėjimo

terminai ATPK 282 str. 2d. pvz.:administracinio teisės pažeidimo byla dėl nedidelio chuliganizmo turi būti

išnagrinėta per vieną parą nuo administracinės teisės pažeidimo protokolo gavimo dienos ir t.t.

Lietuvos Respublikos įstatymai gali nustatyti ir kitokius administracinių teisės pažeidimų bylų

terminus.

Administracinių teisės pažeidimų bylos nagrinėjamos pagal pažeidimo padarymo vietą. Šias ir kitas

nuostatas susijusias su bylos nagrinėjimo vieta įtvirtina ATPK 281 str.

LVAT konsultacija Dėl pažeidimo, numatyto ATPK 2021 straipsnyje, padarymo

vietos :Klausimas. Kuris teismas turi nagrinėti administracinio teisės pažeidimo bylą pagal pažeidimą,

numatytą ATPK 2021 straipsnyje, kai administracinio teisės pažeidimo protokolas yra surašomas už privačių

interesų deklaracijos nepateikimą Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai? Ką šiuo atveju reikia laikyti

administracinio teisės pažeidimo padarymo vieta pagal ATPK 281 straipsnį?

ATPK 281 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byla nagrinėjama

pagal jo padarymo vietą. ATPK 2021 straipsnyje numatyta administracinė atsakomybė už Viešųjų ir privačių

interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo pažeidimą. Kai šis pažeidimas objektyviai pasireiškia

neveikimu, tai yra privačių interesų deklaracijos nepateikimu, šio pažeidimo padarymo vieta laikytina

167

institucijos, kuriai pagal Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 5 straipsnį asmuo

privalėjo pateikti privačių interesų deklaraciją, buvimo vieta.

2002 m. spalio 15 d., Nr. 16.1–K Biuletenis Nr. 3, p. 259

8.2. PASIRUOŠIMAS NAGRINĖTI ADMINISTRACINĖS TEISĖS PAŽEIDIMO BYLĄ. BYLOS

NAGRINĖJIMO VIETA, TVARKA IR TERMINAI. APLINKYBĖS, IŠAIŠKINTINOS NAGRINĖJANT BYLĄ

Pasiruošimo etape išsprendžiama daug svarbių klausimų, kurie turi užtikrinti tolesnį sėkmingą bylos

nagrinėjimą ir galutinį jos išsprendimą, laikantis visų administracinės teisės principų. ATPK 280 straipsnyje

įtvirtinti reikalavimai skirti pasiruošimui nagrinėti administracinio teisės pažeidimo bylą. Ruošdamasis

nagrinėti administracinio teisės pažeidimo bylą, organas (pareigūnas) išaiškina ir išsprendžia šiuos klausimus:

1.Ar tas pareigūnas, kuris gavo bylą yra kompetetingas ją nagrinėti, t.y. ar byla jam žinybinga ;

2. Ar teisingai surašytas protokolas ir kita administracinio teisės pažeidimo bylos medžiaga;

LVAT Konsultacija: 1. ATPK 280 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad ruošdamasis nagrinėti administracinio

teisės pažeidimo bylą organas (pareigūnas) išaiškina, ar teisingai surašytas protokolas ir kita administracinio

teisės pažeidimo bylos medžiaga.

ATPK nereglamentuoja, kokių veiksmų turi imtis įgaliotas nagrinėti bylą organas, nustatęs, kad

administracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas netinkamai, netinkamai parengta kita pažeidimo

medžiaga, tačiau atsižvelgiant į tai, kad jis šias aplinkybes turi aiškintis pasiruošimo bylos nagrinėjimui

stadijoje, darytina prielaida, kad nustačius minėtus pažeidimus turi būti grąžinama pažeidimo medžiaga

protokolą surašiusiai institucijai papildyti (pataisyti) protokolą ir kitą medžiagą. Tačiau pažymėtina ir tai, kad

pagal ATPK 256 straipsnio 3 dalį įrodymus renka, prireikus ekspertą ar specialistą skiria pareigūnai, turintys

teisę surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, taip pat administracinio teisės pažeidimo bylą

nagrinėjantis organas (pareigūnas), t.y. įrodymų rinkimo administracinio teisės pažeidimo byloje pareiga

nustatyta ne tik protokolą surašiusiam pareigūnui, bet ir bylą nagrinėjančiam organui (pareigūnui).

Todėl manytina, kad bylą nagrinėjantis organas (pareigūnas) administracinio teisės pažeidimo medžiagą

institucijai, surašiusiai protokolą, turėtų grąžinti tais atvejais, kai pateiktoji administracinio teisės pažeidimo

medžiaga turi akivaizdžių trūkumų, dėl kurių negalima nustatyti pažeidimo esmės: pažeidimo padarymo vietos,

laiko, būdo, pažeidimą padariusio subjekto, pažeidimo sudėtį kvalifikuojančių aplinkybių.

2002 m. vasario 4 d., Nr. 5–K Biuletenis Nr. 3, p.253

Teismų praktikos analizė rodo, kad pasitaiko atvejų, kai teismai nustato, jog administracinio teisės

pažeidimo protokolas dėl ATPK 413 straipsnyje numatyto teisės pažeidimo padarymo yra surašytas nesilaikant

įstatymo reikalavimų. Teismų praktika tokiais atvejais yra dvejopa:

1. Teismas pasirengimo nagrinėti administracinio teisės pažeidimo bylą stadijoje grąžina bylą protokolą

surašiusiai institucijai protokolo trūkumams pašalinti. Pavyzdžiui:

168

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2004 m. gruodžio 20 d. nutarimu administracinėje byloje

Nr. A-1-225-13/2004 nutarė bylą grąžinti Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai

administracinio teisės pažeidimo protokolo administracinio teisės pažeidimo protokolo šio nutarimo

aprašomojoje dalyje pažymėtiems trūkumams, nurodytiems šio nutarimo aprašomojoje dalyje, pašalinti

bei surinkti ir pateikti papildomus faktinius duomenis. Byloje administracinio teisės pažeidimo protokolas

pagal ATPK 413 straipsnio 1 dalį buvo surašytas uždarosios akcinės bendrovės personalo vadovei D. J.

Teismas nurodė, kad protokole turi būti tiksliai suformuluota pažeidimo esmė, jo padarymo vieta ir laikas.

Tuo tarpu dėl D. J. surašytame protokole apsiribota operatyvaus patikrinimo metu nustatytų aplinkybių

aprašymu, o ATPK 413 straipsnio l dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymas D. J.

arba kokiam nors kitam asmeniui neinkriminuotas. Be to, byloje nesurinkti ir būtini jos išsprendimui

faktiniai duomenys: dokumentai, patvirtinantys tai, kad D. J. eina personalo vadovės pareigas,

dokumentai, nustatantys šias pareigas einančio asmens įgalinimus, dokumentai, patvirtinantys, kam

priklauso kavinė, kurioje dirbo darbuotojai. Teismas vertino, kad tokie įstatymo pažeidimai ne tik atima

teismui galimybę patikrinti pareikštą kaltinimą, bet ir suvaržo pažeidėjos teisę į gynybą. Teismas priėjo

prie išvados, kad byla nėra parengta nagrinėti teisme, todėl ją grąžino protokolą surašiusiai institucijai

protokolo trūkumams pašalinti.

2. Teismas bylą nagrinėja iš esmės ir bylą nutraukia, kaip bylos nutraukimo pagrindą nurodydamas tai,

kad administracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas netinkamai. Pavyzdžiui:

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2004 m. liepos 22 d. nutarimu išnagrinėtoje administracinėje

byloje Nr. A-1-123-14/2004 uždarosios akcinės bendrovės direktoriui A. M. administracinę bylą dėl ATPK

413 straipsnio 1 dalyje numatyto teisės pažeidimo padarymo nutraukė. Teismas konstatavo, kad A. M. surašytas

administracinio teisės pažeidimo protokolas neatitinka ATPK 260 straipsnio 1 dalyje numatytų reikalavimų,

„nes nėra tiksliai suformuluotas pats administracinis teisės pažeidimas“, iš protokolo turinio nėra aišku, apie

kokį pažeidimą yra kalbama.

Lietuvos vyriausiasis administracinis atkreipia teismų dėmesį į tai, kad apylinkės teismas, rengdamasis

nagrinėti bylą, pagal ATPK 280 straipsnį privalo išspręsti, ar teisingai surašytas protokolas ir kita

administracinio teisės pažeidimo bylos medžiaga, įvertinti ar išreikalauti reikalingą papildomą medžiagą, taip

pat tai, ar tenkintini administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens, nukentėjusiojo, jų atstovų pagal įstatymą,

advokatų ar kitų įgaliotų atstovų prašymai. Šios teisės normos suponuoja, kad administracinio teisės pažeidimo

protokolas ir bylos medžiagos išsamumas turi būti įvertinamas jau pasirengimo nagrinėti administracinio teisės

pažeidimo bylą stadijoje. Šioje stadijoje nustačius trūkumų, trukdančių administracinio teisės pažeidimo bylos

nagrinėjimui, bylos nagrinėjimo iš esmės stadija neturėtų prasidėti, nes ji nėra skirta administracinio teisės

pažeidimo protokolo trūkumams šalinti. Teismas, nustatęs, kad protokolas yra surašytas netinkamai –

nenurodyti esminiai nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties požymiai, yra kitų

169

esminių protokolo ar bylos medžiagos trūkumų, kliudančių bylą nagrinėti teisme, turėtų grąžinti bylą

protokolą surašiusiai institucijai administracinio teisės pažeidimo protokolui patikslinti arba papildomai

tirti priklausomai nuo bylos aplinkybių. Grąžindamas administracinio teisės pažeidimo bylą, apylinkės

teismas priima motyvuotą nutartį, kurioje nurodo nustatytus trūkumus, trukdančius nagrinėti administracinio

teisės pažeidimo bylą teisme. Įstatymo nenumatyta, kad administracinio teisės pažeidimo protokolo trūkumai

yra pagrindas nutraukti administracinę bylą.

Atkreiptinas teismų dėmesys į tai, kad apylinkės teismas, kaip bylą nagrinėjantis organas, taip pat yra

įpareigotas rinkti įrodymus (ATPK 256 straipsnio 3 dalis). Dėl to esant protingai galimybei surinkti

įrodymus, kai byla perduota teismui, toks bylos grąžinimas institucijai, surašiusiai administracinio teisės

pažeidimo protokolą dėl neišsamaus tyrimo, yra negalimas. Pavyzdžiui:

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas nagrinėdamas administracinę bylą Nr. A-1-168-07/2003

2003 m. rugsėjo 29 d. nutarimu nutarė L. B. administracinę bylą grąžinti Vilniaus apskrities valstybinei

mokesčių inspekcijai. Teismas nurodė, kad protokole nurodytas netikslus adresas. Lietuvos vyriausiasis

administracinis teismas, išnagrinėjęs Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinį skundą,

2004 m. vasario 24 d. nutartyje (administracinė byla Nr. N9-219-04) nurodė: nustačius, kad administracinio

teisės pažeidimo protokolas surašytas netinkamai, netinkamai parengta kita bylos medžiaga, administracinio

teisės pažeidimo protokolas kartu su kita pažeidimo medžiaga gali būti grąžinti protokolą surašiusiai institucijai

papildyti ar pataisyti. Tačiau pažymėtina ir tai, kad ATPK 248 straipsnyje numatyti administracinių teisės

pažeidimų bylų teisenos uždaviniai, tarp jų ir uždavinys laiku išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes ir išspręsti

jas tiksliai pagal įstatymus, yra keliami tiek asmenims, įgaliotiems surašyti administracinių teisės pažeidimų

protokolus, tiek administracinių teisės pažeidimų bylas nagrinėjantiems organams. ATPK 256 straipsnio

3 dalyje numatyta, kad įrodymus renka, prireikus ekspertą ar specialistą skiria pareigūnai, turintys teisę surašyti

administracinio teisės pažeidimo protokolą, taip pat administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjantis organas

(pareigūnas). Taigi galiojantys įstatymai administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjančiam organui numato

aktyvią poziciją minėtame procese. Atsižvelgus į šias įstatymo nuostatas taip pat darytina išvada, kad bylą

nagrinėjantis organas administracinio teisės pažeidimo medžiagą institucijai, surašiusiai administracinio teisės

pažeidimo protokolą, turėtų grąžinti tik tais atvejais, kai pateikta administracinio teisės pažeidimo medžiaga turi

akivaizdžių trūkumų, dėl kurių negalima nustatyti pažeidimo esmės: pažeidimo padarymo vietos, laiko, būdo,

pažeidimą padariusio subjekto, pažeidimo sudėtį kvalifikuojančių aplinkybių. Darytina išvada, kad L. B yra

pakeitęs savo gyvenamąją vietą, tačiau ši aplinkybė negali būti vertinama kaip administracinio teisės pažeidimo

protokolo trūkumas, dėl kurio negalima nustatyti pažeidimo esmės, tad ši aplinkybė negali būti vertinama ir

kaip pagrindas grąžinti administracinio teisės pažeidimo protokolą bei bylos medžiagą protokolą surašiusiai

institucijai. Minėta aplinkybė vertintina tik kaip procesinė kliūtis nagrinėti administracinio teisės pažeidimo

bylą, kuri gali būti pašalinta aktyviais administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjančio organo veiksmais

170

(užklausiant atitinkamas institucijas apie traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens gyvenamąją, darbo

vietą).

2. Dėl pažeidimo kvalifikacijos pakeitimo nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą. Klausimai.

Ar turi teisę muitinės pareigūnas, nagrinėjantis muitinės kompetencijai priskirtą administracinio teisės

pažeidimo bylą, pakeisti protokole neteisingai nurodytą teisės pažeidimo kvalifikaciją (straipsnio dalį), jei

pažeidimo esmė nustatyta teisingai?

Konsultacija. ATPK 284 straipsnio 2 dalis numato, kad organas (pareigūnas), nagrinėdamas administracinio

teisės pažeidimo bylą, turi teisę pakeisti nuorodą į šio kodekso straipsnį, straipsnio dalį ar kitą teisės aktą,

numatantį atsakomybę už šį pažeidimą, jeigu administracinio teisės pažeidimo protokole nurodyta

administracinio teisės pažeidimo esmė yra įrodyta, tačiau suklysta nurodant šio kodekso straipsnį, straipsnio

dalį ar kitą teisės aktą, numatantį atsakomybę už padarytą administracinį teisės pažeidimą. Ši taisyklė taikytina

ir administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjančiam muitinės pareigūnui.

2004 m. sausio 15 d. Nr. 02-04-22. Biuletenis Nr. 5, p. 260.

doc. Dr. S. Šedbaras teigia, kad nors šiame kodekso straipsnyje nenurodyta, tačiau institucija ar

pareigūnas turėtų būtinai išsiaiškinti dar vieną aplinkybę – ar protokolą surašė tam įgaliotas pareigūnas. LAT

Senatas 1996 m. gruodžio 30 d. nutarimu aprobuodamas Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1996 m.

lapkričio 7 d. nutartį, konstatavo, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas, surašytas asmens,

neturinčios tam teisės, yra niekinis ir nepatvirtina administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties. Todėl,

vadovaujantis LR ATPK 250 str. 1 punktu, administracinio teisės pažeidimo bylos procesas negali būti

pradėtas, o pradėjus turi būti nutrauktas140.

3. Ar pranešta asmenims, dalyvaujantiems nagrinėjant bylą, apie jos nagrinėjimo laiką ir vietą. ATPK nedetalizuoja, kaip turi būti pranešta apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą.

Praktikoje, vienai atvejais nagrinėjimo laikas ir vieta nurodoma administracinio teisės pažeidimo protokole, ir pažeidėjas apie tai supažindinamas pasirašytinai.

Dėl ATPK 272 straipsnio taikymo LVAT konsultacija:

Klausimai. Vadovaujantis ATPK 272 straipsniu, traukiamam administracinėn atsakomybėn asmeniui yra

būtina pranešti apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, o nagrinėjant tam tikrų administracinių teisės pažeidimų

bylas administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens dalyvavimas yra privalomas. Kaip turėtų elgtis teismas,

gavęs administracines bylas, kuriose nurodoma, kad traukiamas administracinėn atsakomybėn asmuo neturi

nuolatinės gyvenamosios vietos, arba kai nėra galimybės jam pranešti apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką ar

atvesdinti, nes administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytu adresu asmuo negyvena, o jo buvimo vieta

nežinoma? Ar šiuo atveju galima pripažinti, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo vengia

atvykti? ATPK 35 straipsnio 3 dalis numato, kad administracinės nuobaudos skyrimo terminai gali būti

pratęsiami, bet ne ilgiau kaip 1 metams. Kokia tvarka ir kaip turėtų būti išnagrinėta administracinė byla, jeigu ir

po 1 metų pažeidėjo buvimo vieta nėra nustatyta?

Konsultacija. ATPK 272 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog administracinio teisės pažeidimo byla nagrinėjama

dalyvaujant administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui. Nesant šio asmens, byla gali būti išnagrinėta

140 Šedbaras S. Administracinė atsakomybė, Vilnius, “Justitia”, P 276.171

tik tais atvejais, kai yra duomenų, jog jam laiku pranešta apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką ir jeigu iš jo

negautas prašymas atidėti bylos nagrinėjimą (ATPK 272 straipsnis). Faktas, jog traukiamas atsakomybėn

asmuo neturi nuolatinės gyvenamosios vietos arba administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytu adresu

nerandamas, nes jis ten negyvena, ir teismas dėl to neturi galimybės jam pranešti apie posėdį, nėra kodekse

numatytas pagrindas pripažinti, jog asmuo vengia atvykti, ir išnagrinėti bylą tokiam asmeniui nedalyvaujant.

Tačiau tokia faktinė situacija, apibrėžiama kaip procesinė kliūtis bylai išnagrinėti, pagal ATPK 35 straipsnio 3

dalį yra teisinis pagrindas administracinių nuobaudų skyrimo terminams pratęsti, bet ne ilgiau kaip vieneriems

metams. Šiam terminui pasibaigus, atsiranda aplinkybės, darančios administracinio teisės pažeidimo bylos

teiseną negalimą, todėl byla turi būti nutraukiama (ATPK 250 straipsnio 7 punktas). Administracinių teisės

pažeidimų kodekse įtvirtintas administracinių teisės pažeidimo bylų teisenos reglamentavimas yra abstraktaus

pobūdžio, apibrėžiantis tik pagrindines procesines taisykles. Todėl manoma, jog, siekiant įgyvendinti kodekse

nustatytus administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždavinius (ATPK 248 straipsnis), administracinių

bylų iškėlimo stadijoje pagal kompetenciją veikiantys pareigūnai, įvertinę administracinio teisės pažeidimo

protokolo surašymo metu nustatytas konkrečias aplinkybes: asmuo, traukiamas atsakomybėn, pareiškia neturįs

nuolatinės gyvenamosios vietos, vengia ją nurodyti ar objektyviai akivaizdūs požymiai liudija asmens asocialią

gyvenseną ir pan., – turi, esant kodekse numatytoms sąlygoms, taikyti administracinį sulaikymą, o kitais

atvejais – teisėtomis priemonėmis užtikrinti, kad teisės pažeidėjai apie bylos nagrinėjimą būtų informuojami jų

supažindinimo su protokolu metu. Valstybės institucijų bendradarbiavimo teisėtvarkos bei teisėtumo

užtikrinimo srityje principus atitiktų ir tokia praktika, kai pažeidėjai į teismus vyktų nedelsiant po protokolo

surašymo, t.y. atliekant procesinius veiksmus, numatytus ATPK 261 straipsnyje.

2002 m. lapkričio 26 d., Nr. 20 K Biuletenis Nr. 3, p. 262

Kitais atvejais pranešimo apie bylos nagrinėjimą klausimai sprendžiami pagal ABTI ir CPK nuostatas. ATPK 2 straipsnyje įtvrtinta, jog Lietuvos Respublikos įstatymai dėl administracinių teisės pažeidimų yra šis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai dėl administracinių teisės pažeidimų.

Kitiems teisenos dalyviams (nukentėjusiajam, liudytojams ir kt.) kaip rodo

praktika, dažniausiai apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą nepranešama, išskyrus atvejus, kai byla yra sudėtinga ir tyrimo metu surinktuose dokumentuose įžvelgtini prieštaravimai ir pan. Tačiau, tiek nukentėjusieji, tiek liudytojai dėl įvairių priežasčių (pvz., nenoras bendrauti su policija, papildomos atvykimo išlaidos, darbas ir kt.) į bylos nagrinėjimą atvyksta labai retai.

Dėl nukentėjusiojo dalyvavimo nagrinėjant administracinę bylą LVAT Konsultacija. Pagal ATPK 273 str.

nukentėjusysis yra asmuo, kuriam administraciniu teisės pažeidimu padaryta moralinė, fizinė ar turtinė žala.

Šiame straipsnyje nustatytos nukentėjusiojo teisės: susipažinti su bylos medžiaga, pateikti įrodymus, pareikšti

prašymus, nagrinėjant bylą, naudotis teisine advokato pagalba, apskųsti nutarimą. Jei nukentėjusiajam gali būti

žinomos kokios nors byloje nustatytinos aplinkybės, jis gali būti apklaustas kaip liudytojas.

Pagal ATPK 256 str. nukentėjusiojo paaiškinimai yra įrodinėjimo priemonės, kuriomis remiantis įstatymo

nustatyta tvarka gali būti įrodomas administracinio teisės pažeidimo padarymas.

Rengdamasi nagrinėti administracinio teisės pažeidimo bylą institucija (pareigūnas) turi išsiaiškinti, ar pranešta

asmenims, dalyvaujantiems nagrinėjant bylą, prie kurių priskirtinas ir nukentėjusysis, apie jos nagrinėjimo laiką

ir vietą (ATPK 280 str. 3 p.).

172

ATPK 283 str. nustato administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo tvarką. Šiame straipsnyje nurodyta,

kad kolegialios institucijos posėdžio pirmininkas arba bylą nagrinėjantis pareigūnas išaiškina dalyvaujantiems

nagrinėjant bylą asmenims jų teises. Be to, posėdyje išsprendžiami prašymai, išklausomi dalyvaujantys

nagrinėjant bylą asmenys ir ištiriami įrodymai.

Vertinant šias įstatymo normas darytina išvada, jog nukentėjusiajam privalo būti pranešta apie bylos

nagrinėjimo laiką ir vietą. Administracinio teisės pažeidimo bylą išnagrinėjus nepranešus nukentėjusiajam būtų

pažeista jo teisė dalyvauti nagrinėjant bylą ir būtų nepasiekti administracinių teisės pažeidimų teisenos tikslai:

visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes. Todėl šių įstatymo nuostatų

pažeidimas, esant nukentėjusiojo skundui, gali būti pagrindas pripažinti nutarimą neteisėtu.


Dėl dokumentų įteikimo administracinėse bylose asmenims, gyvenantiems užsienyje

LVAT Konsultacija: Jeigu asmuo, kuriam reikia įteikti teismo šaukimą, pranešimą ar kitą teismo dokumentą,

t. y. adresatas, yra užsienio valstybėje, tai valstybės suvereniteto principas šio veiksmo teismui pačiam atlikti

neleidžia. Tačiau aplinkybė, kad adresatas yra užsienio valstybėje, neatleidžia teismo nuo pareigos tinkamai

įteikti asmeniui teismo dokumentus.

Svarbiausias tarptautinės teisės dokumentas, reglamentuojantis teismo šaukimų, pranešimų ir kitų teismo

dokumentų įteikimo tvarką yra 1965 m. lapkričio 15 d. Hagos konvencija dėl teisminių ir neteisminių

dokumentų civilinėse ir komercinėse bylose įteikimo užsienyje (toliau tekste - Konvencija), kurią Lietuvos

Respublikos Seimas ratifikavo 2000 m. gegužės 9 d. įstatymu Nr. VIII - 1670. Tačiau Konvencija taikoma

išimtinai tik nagrinėjant civilines ir komercines bylas, kadangi tokią jos taikymo apimtį nustato Konvencijos l

straipsnis. Įrodymų surinkimui ar dokumentų įteikimui valstybėje, su kuria Lietuva yra sudariusi teisinės

pagalbos sutartį, gali būti taikomos teisinės pagalbos sutarties nuostatos. Praktiškai visos galiojančios bei

rengiamos Lietuvos Respublikos teisinės pagalbos ir teisinių santykių sutartys reglamentuoja bendradarbiavimą

civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose, tačiau nė viena iš jų neapima teisinio bendradarbiavimo

administracinėse bylose, todėl ir šiuo atveju sutartimis reglamentuojamų teisinių santykių apimtis neturėtų būti

aiškinama plečiamai. Kadangi nei Konvencija, nei teisinės pagalbos ir teisinių santykių sutartys, jei jose

nesusitarta dėl teisinės pagalbos administracinėse bylose, nesuformuoja teisinio pagrindo kreiptis į

kompetentingas užsienio valstybių institucijas, teismo dokumentai administracinėse bylose užsienio valstybėse

gyvenantiems asmenims turėtų būti siunčiami tik diplomatiniais kanalais. Teismas ar kita institucija,

nagrinėjanti administracinę bylą, turi siųsti prašymą suteikti teisinę pagalbą ir visus reikiamus dokumentus

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, ji -Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai, o ši per

Lietuvos diplomatines ar konsulines įstaigas atitinkamoje užsienio valstybėje perduoda juos atitinkamai

užsienio valstybės institucijai vykdyti abipusiškumo principu.

2003 m. sausio 10 d. Nr. 30-K Biuletenis Nr. 4, p. 428

Administracinio teisės peidimo bylos nagrinėjimo metu paaiškinimuose ar kituose procesiniuose dokumentuose įtvirtintus liudytojų parodymus reikėtų pripažinti tinkamais įrodymais, kas užtikrintų bylos

173

nagrinėjimo operatyvumą, efektyvumą ir ekonomiškumą. Be abejonės, visais atvejais nukentėjusysis informuojamas apie bylos nagrinėjimo rezultatus.

LVAT Konsultacija. ATPK 272 str. numatyta, kad ATP byla nagrinėjama dalyvaujant administracinėn

atsakomybėn traukiamam asmeniui. Nesant šio asmens, byla gali būti išnagrinėta tik tais atvejais, kai yra

duomenų, jog jam laiku pranešta apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą ir

jeiguišjonegautasprašymasatidėtibylosnagrinėjimą.ABTĮ 123 str. 1 d. minimas pranešimas apie teismo posėdžio

laiką ir vietą ATP bylose. Iš šių įstatymų nuostatų darytina išvada, kad ATPK nuostata apie šaukimo išsiuntimą

taikytina tuomet, kai ATP byla atitinkamo pareigūno (organo) arba teismo nagrinėjama pirmą kartą, kai

įstatymo numatytų subjektų dalyvavimas reikalingas tam, kad būtų išaiškintos visos bylos aplinkybės.

Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos tvarka apygardų administraciniuose teismuose ir tikrinant jau paskirtos

administracinės nuobaudos teisėtumą ir pagrįstumą, pagal ABTĮ 123 str. 1 d. skundą padavusiam asmeniui ir

administracinę nuobaudą paskyrusiai institucijai (pareigūnui) tik praneština apie teismo posėdžio laiką ir vietą,

šaukimas nebesiųstinas.

2001 m. vasario 15 d. Biuletenis Nr. 1, p. 331

4. Ar reikia išreikalauti papildomą medžiagą. Jei organas, nagrinėjantis bylą mato, kad surinkti ne visi įrodymai, nepadarytos reikiamos ekspertizės, nėra būtinų dokumentų, be kurių negalima bylos teisingai išspręsti, jis prieš pradėdamas nagrinėti bylą, turi surinkti trūkstamą medžiagą pats, arba grąžinti ją tyrusiam pareigūnui papildyti.

5. Ar tenkintini, ar atmestini administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens, nukentėjusiojo, jų atstovų pagal įstatymą, advokatų ar kitų įgaliotų atstovų prašymai. Prašymai gali būti įvairūs: iškviesti liudytojus, paskirti vertėją, atlikti ekspertizę, išreikalauti dokumentus ir kt. Kai bylą nagrinėja kolegialus organas, prašymų svarstymo rezultatai fiksuojami posėdžio protokole. Tačiau, ATPK visiškai nenurodo, kokiame procesiniame dokumente turi būti išspręsti šie klausimai, kai byla nagrinėjama vienasmeniškai, o dažniausiai taip ir yra. Manyčiau, kad atmesti prašymą būtų galima tik priėmus motyvuotą nutarimą.

Išsprendus visus šiuos klausimus galima pereiti prie kito bylos nagrinėjimo etapo-bylos nagrinėjimo

iš esmės.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą atkreipęs teismų dėmesį į tai, kad

nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą būtina ištirti ir įvertinti visas bylai reikšmingas aplinkybes:

„Pagal ATPK 248 straipsnį administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždaviniai yra laiku,

visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes. ATPK 284 straipsnio l dalis

nustato, kad organas (šiuo atveju apylinkės teismas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo

bylą, privalo išaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar ATP protokole

nurodytas pažeidėju asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra

atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išaiškinti

kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Įrodymų įvertinimas yra pagrįstas

visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų ATPK 284 straipsnio l dalyje nurodytų bylos aplinkybių viseto

išnagrinėjimu (ATPK 257 straipsnis). Šių procesinės teisės normų reikalavimų nesilaikymas yra esminis

procesinių normų pažeidimas, kuriam esant teismo priimtas procesinis sprendimas gali būti pripažintas

nepagrįstu ir panaikintas“141.

141 Administracinių teismų praktika 2. P. 292-293.174

ATPK 283 str. Nustatyta, jog byla nagrinėti pradedama paskelbiant kolegialaus organo sudėtį ar

pristatant tą bylą nagrinėjantį pareigūną.

Kolegialaus organo posėdžio pirmininkas arba bylą nagrinėjantis pareigūnas paskelbia, kokia byla

bus nagrinėjama, kas traukiamas administracinėn atsakomybėn, išaiškina dalyvaujantiems nagrinėjant bylą

asmenims jų teises ir pareigas. Po to paskelbiamas administracinio teisės pažeidimo protokolas. Posėdyje

išsprendžiami prašymai, išklausomi dalyvaujantys nagrinėjant bylą asmenys ir ištiriami įrodymai.

Nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, kolegialus organas rašo protokolą, kuriame

nurodoma:

1) posėdžio data ir vieta;

2) bylą nagrinėjančio organo pavadinimas ir sudėtis;

3) nagrinėjamos bylos turinys;

4) žinios apie asmenų, turinčių dalyvauti nagrinėjant bylą, atvykimą;

5) asmenų, dalyvaujančių nagrinėjant bylą, paaiškinimai, jų prašymai ir šių prašymų svarstymo

rezultatai;

6) dokumentai ir daiktiniai įrodymai, ištirti nagrinėjant bylą;

7) žinios apie priimto nutarimo paskelbimą ir jo apskundimo tvarkos bei terminų išaiškinimą.

Kolegialaus organo posėdžio protokolą pasirašo posėdžio pirmininkas ir sekretorius.

Administracinio teisės pažeidimo byla nagrinėjama vadovaujantis visų piliečių lygybe prieš

įstatymą ir nagrinėjantį bylą organą (pareigūną) nepriklausomai nuo kilmės, socialinės ir turtinės padėties,

rasinio ir nacionalinio priklausomumo, lyties, išsilavinimo, kalbos, santykio su religija, užsiėmimo rūšies ir

pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų aplinkybių.

Lietuvos Respublikoje administracinių teisės pažeidimų bylų procesas vyksta lietuvių kalba.

Dalyvaujančiam byloje asmeniui, nemokančiam lietuvių kalbos, užtikrinama teisė kalbėti gimtąja kalba arba ta

kalba, kurią jis moka, ir naudotis vertėjo paslaugomis.

Organas (pareigūnas), įgaliotas surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą arba nagrinėjantis

administracinio teisės pažeidimo bylą, turi teisę nuspręsti pridėti prie bylos ne lietuvių kalba surašytus

dokumentus. Tokiu atveju, nagrinėjant bylą, jeigu prireikia, turi būti užtikrintas dokumentų vertimas į lietuvių

kalbą.

Administracinio teisės pažeidimo byla nagrinėjama viešai. Siekiant didinti auklėjamąjį ir prevencinį administracinių teisės pažeidimų bylų proceso vaidmenį, tokios bylos gali būti nagrinėjamos tiesiogiai darbo kolektyvuose, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens mokymosi arba gyvenamojoje vietoje.

Šiame etape tiriama ir vertinama faktinė situacija, atrenkama ir analizuojama taikoma teisės norma. Nagrinėjant bylą būtina išsiaiškinti ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar šis asmuo kaltas jo padarymu ir trauktinas atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, taip pat kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti.

ATPK 257 straipsnyje įtvirtinta, jog bylą nagrinėjantis organas (pareigūnas) turi įvertinti įrodymus

pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto

išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Pareigūnas, nagrinėjantis administracinio teisės

175

pažeidimo bylą, turi atsižvelgti į pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę, atsakomybę lengvinančias aplinkybes

(ne tik nustatytas įstatymų), vadovautis teisingumo ir protingumo kriterijais.

LVAT praktika Dėl teisės ištaisyti administracinio teisės pažeidimo protokolo klaidas ir pakeisti

kaltinimo turinį. Dėl veikų, kuriomis gali būti padaromas ATPK 1723 straipsnyje nurodytas

administracinis teisės pažeidimas

Administracinių teisės pažeidimų kodekso 284 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisės norma yra skirta tiems

atvejams, kai organas (pareigūnas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą ir priimdamas galutinį

sprendimą byloje siekia ištaisyti administracinio teisės pažeidimo protokolo klaidas, pakeisdamas asmens,

traukiamo administracinėn atsakomybėn, veikos kvalifikaciją galutiniu byloje priimamu sprendimu. Ši teisės

norma nesudaro galimybės teismui savo iniciatyva papildyti kaltinimą asmeniui, traukiamam administracinėn

atsakomybėn, naujomis esminėmis faktinėmis veikos aplinkybėmis, o taip pat pripažinti kaltu padarius

administracinį pažeidimą, nurodant naujus esminius administracinio teisės pažeidimo sudėties požymius.

Administracinių teisės pažeidimų kodekso 284 straipsnio 2 dalis negali būti aiškinama kaip suteikianti teismui

teisę savo iniciatyva pakeisti administracinio teisės pažeidimo protokolo ir jame suformuluoto kaltinimo turinį,

ir todėl perduoti bylą nagrinėti kitai institucijai. Šios funkcijos Administracinių teisės pažeidimų kodekso yra

pavestos institucijoms, įgaliotoms surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolus. Teismas, nustatęs, jog

administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytas konkretus ATPK straipsnis ar jo dalis neatitinka

administracinio teisės pažeidimo protokolo turinio ar bylos aplinkybių, ir tai kliudo teismui nagrinėti bylą, turi

vertinti, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas yra su esminiais trūkumais, kliudančiais bylą nagrinėti

teisme, ir privalėtų grąžinti bylą protokolą surašiusiai institucijai, kad būtų pašalinti trūkumai. Paprastai

protokolo trūkumais, kliudančiais bylą nagrinėti teisme, turi būti pripažįstami tokie atvejai, kai teismui priėmus

nutarimą, asmens veika būtų kvalifikuojama nurodant naujas, nei nurodyta administracinio teisės pažeidimo

protokole, esmines faktines veikos aplinkybes, ar naujus esminius administracinio teisės pažeidimo sudėties

požymius. ATPK 1723 straipsnis numato administracinę atsakomybę už valstybinės mokesčių inspekcijos

vadovų ir kitų pareigūnų nurodymų mokesčių ir kitų įmokų į biudžetą apskaičiavimo bei mokėjimo klausimais

nevykdymą, taip pat trukdymą įgyvendinti kitas jų teises. Šio straipsnio dispozicijoje nustatytos dvi

alternatyvios veikos, kurių atlikimas užtraukia sankcijoje nustatytą baudą, tai: pirma, valstybinės mokesčių

inspekcijos vadovų ir kitų pareigūnų nurodymų mokesčių ir kitų įmokų į biudžetą apskaičiavimo bei mokėjimo

klausimais nevykdymas; antra, trukdymas įgyvendinti kitas valstybinės mokesčių inspekcijos vadovų ir kitų

pareigūnų teises. Bet kurios šios veikos atlikimas gali užtraukti administracinę atsakomybę.

Administracinė byla Nr. N3-444/2006

Organas (pareigūnas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, turi teisę pakeisti nuorodą į

šio kodekso straipsnį, straipsnio dalį ar kitą teisės aktą, numatantį atsakomybę už šį pažeidimą, jeigu

administracinio teisės pažeidimo protokole nurodyta administracinio teisės pažeidimo esmė yra įrodyta, tačiau

suklysta nurodant šio kodekso straipsnį, straipsnio dalį ar kitą teisės aktą, numatantį atsakomybę už padarytą

administracinį teisės pažeidimą. .

176

Dr. S. Šedbaras teigia, jog pastaroji nuostata reiškia, kad institucijai ar pareigūnui, nagrinėjantiems

administracinio teisės pažeidimo bylą, nustačius, jog administracinės teisės pažeidimo protokole išdėstytos ne

tos faktinės aplinkybės, kurios paaiškėjo bylos nagrinėjimo metu, bylą nagrinėjantis subjektas paties kaltinimo

esmės ir apimties, išdėstytos protokole, keisti ar pildyti negali. Tokiu atveju

institucija ar pareigūnas gali priimti tik vieną nutarimą – nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylą.

Tačiau tai nereiškia, kad pažeidėjas išvengs atsakomybės. Pareigūnai, įgalioti atlikti tyrimą tokios

kategorijos byloje, gali atlikti papildomą tyrimą ir surašyti naują administracinės teisės pažeidimo protokolą, jei

tik nesuėjo terminai, numatyti ATPK 35 str.

LVAT praktika Dėl administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens teisių užtikrinimo esant

pažeidimų, padarytų ikiteisminėje administracinės bylos nagrinėjimo stadijoje

Administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens dalyvavimas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos tvarka

leidžia pašalinti visas klaidas, kurios buvo padarytos užtikrinant administracinėn atsakomybėn traukiamo

asmens teises ikiteisminėje administracinės bylos nagrinėjimo stadijoje. Jei nagrinėjant bylą teisme šio asmens

teisės užtikrinamos ir teismas tinkamai išnagrinėja bylą, pirmosios instancijos teismo sprendimas vien tik dėl

pažeidimų, padarytų ikiteisminėje administracinės bylos nagrinėjimo stadijoje, negali būti naikinamas.

Administracinė byla Nr. 29 - 03

Administracinių teisės pažeidimų bylos nagrinėjamos per penkiolika dienų nuo tos dienos, kai turintis teisę nagrinėti bylą organas (pareigūnas) gauna administracinio teisės pažeidimo protokolą ir kitą bylos medžiagą (ATPK 282 str.1d.). Už kai kuriuos pažeidimus numatyti trumpesni bylos nagrinėjimo terminai – para, trys, penkios, septynios dienos (ATPK 282 str.2d).

Bylos dažnai neišnagrinėjamos per nustatytus sutrumpintus terminus ir dėl objektyvių priežasčių. ATPK 282 str.3d. įtvirtintos sąlygos, kurių buvimas leidžia pratęsti bylos nagrinėjimo terminus, bet ne ilgiau, nei numatyta ATPK 35 str., kuris reglamentuoja administracinės nuobaudos skyrimo terminus tais atvejais, kai asmuo vengia administracinės atsakomybės, neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, ilgam išvykęs ar gyvena užsienyje, ilgai serga arba kai dėl pažeidimo tyrimo arba kitų objektyvių priežasčių neįmanoma nustatytais terminais išnagrinėti bylos.

LVAT Konsultacija. ATPK 287 straipsnyje nustatyta, kad išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą

organas (pareigūnas) priima nutarimą. Atskirais procesiniais klausimais, kai byla neišsprendžiama iš esmės,

teismai paprastai priima nutartis. Todėl ir apylinkės teismo teisėjas atskirus procesinius veiksmus turėtų

įforminti nutartimi.

2002 m. vasario 4 d., Nr. 5–K Biuletenis Nr. 3, p. 254

ATPK 282 str. 5d. nustatyta, kad kai pirmosios instancijos teismo nutarimas panaikinamas apeliacine tvarka, terminai pradedami skaičiuoti iš naujo nuo apeliacinės instancijos sprendimo įsiteisėjimo dienos. Ši nuostata atkartota ir ATPK 35 str.4d. Tačiau įstatymu tiesiogiai neaptarti tie atvejai, kai institucijų ar pareigūnų, įgaliotų nagrinėti administracinių teisės pažeidimų bylas, priimti nutarimai panaikinami apygardų administracinio teismo nutartimi ir grąžinami papildomam bylos aplinkybių tyrimui. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2001 10 05 konsultacijoje Nr.128 nurodoma, kad tuo atveju institucija negali išspręsti pažeidėjo atsakomybės klausimo dėl būtinumo byloje atlikti tyrimą, t.y. atsiranda sąlygos, numatytos ATPK 35 str.3d., todėl terminas nepradedamas skaičiuoti iš naujo ir turi būti spredžiamas nuobaudos skyrimo termino pratęsimo klausimas.

177

8.3. NUTARIMO ADMINISTRACINĖS TEISĖS PAŽEIDIMO BYLOJE TURINYS IR STRUKTŪRA.

NUTARIMŲ ADMINISTRACINĖS TEISĖS PAŽEIDIMŲ BYLOSE RŪŠYS. NUTARIMO ADMINISTRACINĖS

TEISĖS PAŽEIDIMO BYLOJE PASKELBIMAS IR JO NUORAŠO ĮTEIKIMAS.

ATPK 286 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą,

organas (pareigūnas) priima nutarimą byloje. Pagal ATPK 286 straipsnio 2 dalį nutarime turi būti: nutarimą

priėmusio organo (pareigūno) pavadinimas, bylos nagrinėjimo data, žinios apie asmenį, kurio byla nagrinėjama,

žinios apie kitus byloje dalyvaujančius asmenis, bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių išdėstymas ir

motyvuotas jų įvertinimas, ATPK straipsnio, straipsnio dalies ar kito teisės akto, numatančio atsakomybę už šį

pažeidimą, kurio reikalavimus pažeidė asmuo, nurodymas, byloje priimtas sprendimas.

Atkreiptinas teismų dėmesys į tai, kad 2004 m. sausio 29 d. įstatymu Nr. IX-1995142 ankstesnė šios

teisės normos redakcija buvo papildyta žodžiais „ir motyvuotas jų įvertinimas“. Taigi įstatymų leidėjas šiuo

pakeitimu akcentavo, kad nutarime bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės turi būti ne tik

išdėstomos, bet ir motyvuotai įvertinamos, t. y. nutarimai administracinio teisės pažeidimo byloje turi būti

tinkamai motyvuojami.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą atkreipęs teismų dėmesį į būtinybę nutarimus

tinkamai motyvuoti:

„Institucija, nagrinėjanti administracinę bylą, privalo vykdyti ATPK 257 straipsnio reikalavimus ir

surinkti visumą įrodymų, kurių pagrindu konstatuojamos arba paneigiamos neteisėtos veikos aplinkybės,

įrodymus, reikšmingus skiriant nuobaudą, liečiančius pažeidėjo asmenį. Atkreiptinas teismų dėmesys į tai, kad

nutarimas pripažįstamas pagrįstu tik tada, jei išvados padarytos visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrus ir

įvertinus visas bylai svarbias faktines aplinkybes“143; „būtina teismų daromas išvadas pagrįsti byloje surinktų

įrodymų visuma“144.

Nutarimo priėmimo, paskelbimo ir nutarimo nuorašo įteikimo tvarka nustatyta ATPK dvidešimt

antrame skirsnyje.

ATPK 287 straipsnyje nurodytos nutarimų rūšys:

Išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą, organas (pareigūnas) priima vieną iš nutarimų:

skirti administracinę nuobaudą;

nutraukti bylą;

motyvuotai perduoti bylos nagrinėjimą kitam įgaliotam nagrinėti administracinio teisės pažeidimo bylą

organui (pareigūnui).

Įstatymo leidėjas šiame straipsnyje įtvirtino reikalavimus, kad nutarimas nutraukti bylą gali būti

priimamas esant vienai iš aplinkybių, numatytų šio kodekso 250 ir 251 straipsniuose.

142 Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 30-1, 35, 51, 124-1, 209, 214-14, 214-16, 214-17, 214-18, 224, 225-2, 239, 241-3, 242, 254, 259, 259-1, 260, 261, 262, 263, 265, 266, 267, 269, 281, 286, 288, 320, 329, 330 straipsnių pakeitimo bei papildymo ir kodekso papildymo 51-14, 51-15, 51-16, 51-17, 98-1, 214-23 straipsniais įstatymas. Žin., 2004, Nr. 25-763.143 Administracinių teismų praktika 1. P. 305.144 Administracinių teismų praktika 1. P. 314.

178

LVAT Konsultacija: kiekvienoje atskirai nagrinėjamoje byloje dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo

sprendimas turi būti priimamas savarankiškai, išsiaiškinus visas reikšmingas bylos aplinkybes ir įvertinus toje

byloje surinktus įrodymus. Kiekvieno administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltės klausimas turi

būti sprendžiamas individualiai ir todėl yra įmanoma situacija, kad nelegalaus darbdavio ir darbuotojo bylose

bus priimami skirtingi sprendimai, pavyzdžiui, vieno atžvilgiu byla bus nutraukiama, o kitas pripažįstamas

kaltu. Vienoje byloje priimtas nutarimas ir tos bylos teismo posėdžio protokolas, nagrinėjant kitą bylą, laikytini

dokumentais, atitinkančiais Administracinių teisės pažeidimų kodekso 256 straipsnyje nustatytus įrodymų

požymius.

2003 m. sausio 22 d. Nr. 02-04-01 Biuletenis Nr. 4, p. 423

Praktikai ir mokslininkai teigia, jg dažniausiai priimamas nutarimas skirti administracinę nuobaudą.

ATPK II skyriuje įtvirtintos nuostatos reglamentuojančios administracinės atsakomybės priemonių taikymą .

Įstatymo leidėjas ATPK 30-302 straipsniuose, imperatyviai nustato nuobaudų skyrimo taisykles. Pvz..: skiriamos baudos dydis nustatomas pagal baudos dydžio sankcijoje minimumo ir maksimumo vidurkį. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, baudos dydis mažinamas nuo vidurkio iki minimumo, o esant atsakomybę sunkinančių aplinkybių, baudos dydis didinamas nuo vidurkio iki maksimumo. Esant atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, nuobauda skiriama atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą. Tiek baudos mažinimas, tiek didinimas turi būti motyvuojami nutarime.

Tačiau administracinėje praktikoje atskirais atvejais iškyla neaiškumų dėl normų taikymo. Todėl reikia vadovautis LVAT formuojama praktika:

LVAT praktika dėl vienarūšio teisės pažeidimo ATPK 32 str. 1 d. 5 p. taikymo prasme:

Klausimas. Koks teisės pažeidimas laikytinas sunkinančiu atsakomybę už administracinį teisės pažeidimą

pagal ATPK 32 str. 1 d. 5 p.: ar bet koks administracinis teisės pažeidimas pagal bet kokį ATPK straipsnį; ar

pažeidimas, esantis tame pačiame ATPK skirsnyje, ar pažeidimas, numatytas tame pačiames traipsnyje?

Konsultacija. ATPK 32 str. išvardytos atsakomybę už administracinį teisės pažeidimą sunkinančios

aplinkybės. Šio straipsnio 1 d. 5 p. nurodyta, kad sunkinanti aplinkybė yra pakartotinai per metus padarytas

tokios pačios rūšies teisės pažeidimas, už kurį asmeniui jau buvo paskirta administracinė nuobauda.

Administraciniai teisės pažeidimai kodekse pagal rūšis suskirstyti į skirsnius, todėl vienarūšiais pažeidimais

ATPK 32 str. 1 d. 5 p. prasme laikytini pažeidimai, numatyti to paties ATPK skirsnio straipsniuose.

2001 m. gruodžio 12 d., Nr. 137 Biuletenis Nr. 2, p. 323

LVAT praktika Dėl nuobaudų skyrimo esant administracinių teisės pažeidimų sutapčiai

ATPK 33 straipsnio 2 dalyje yra numatytas nuobaudų skyrimas esant administracinių teisės pažeidimų

sutapčiai. Teisės teorijoje ir praktikoje yra išskiriamos dvi nusikaltimų sutapties rūšys: idealioji sutaptis (tai

atvejis, kai pažeidėjas viena veika tuo pačiu metu padaro du pažeidimus, numatytus skirtingose ATPK

normose) ir realioji sutaptis (tai atvejis, kai asmuo keliais savarankiškais veiksmais, skirtingu metu padaro du ar

daugiau pažeidimų, numatytų skirtinguose ATPK straipsniuose ir nei už vieną iš jų jam dar nebuvo paskirta

administracinė nuobauda)

179

Bet kuriuo atveju skiriant nuobaudą už kelis pažeidimus turi būti atskirai įvertinamas ir kvalifikuojamas

kiekvienas iš padarytų pažeidimų, nurodoma už jį pagal ATPK numatytas bendrąsias nuobaudų skyrimo

taisykles skirtina nuobauda ir tik tada paskiriama galutinė nuobauda parenkama sankcijos, nustatytos už

sunkesnįjį iš padarytųjų administracinių teisės pažeidimų, ribose.

Administracinė byla Nr. N9-663-2005.( Administracinių teismų praktika Nr. 7)

Taip pat būtina laikytis principo, kad už vieną pažeidimą gali būti paskirta tik viena pagrindinė

arba viena pagrindinė ir viena papildoma nuobauda. Kai vienas asmuo padaro du ar daugiau administracinių

teisės pažeidimų, nuobauda skiriama už kiekvieną pažeidimą atskirai. Tačiau, jei tas pats pareigūnas nagrinėja

kelias vieno asmens administracinių teisės pažeidimų bylas, galutinai šiam asmeniui skiriama nuobauda

parenkama sankcijos, nustatytos už sunkesnįjį iš padarytųjų pažeidimų, ribose. Tokiu atveju prie pagrindinės

nuobaudos gali būti prijungiama viena iš papildomų nuobaudų, numatytų straipsniuose dėl atsakomybės už bet

kurį padarytą administracinį teisės pažeidimą.

LVAT Konsultacija. 1) ATPK 33 str. 2 d. nustatyta, kad jeigu asmuo padarė kelis administracinius teisės

pažeidimus, kurių bylas nagrinėja tas pats organas (pareigūnas), galutinai šiam asmeniui skiriama nuobauda

parenkama sankcijos, nustatytos už sunkesnįjį iš padarytųjų administracinių teisės pažeidimų, ribose. Šioje

normoje numatytas nuobaudų skyrimas esant administracinių teisės pažeidimų sutapčiai. Tokiais atvejais

taikomas nuobaudų subendrinimas, kuris gali būti atliekamas sudėjimo būdu, t.y. nuobaudų, numatytų už

kiekvieną iš padarytų pažeidimų, sudėjimas pilnai ar iš dalies, arba taikant nuobaudų apėmimo principą, t.y.

griežtesne nuobauda apimant švelnesnę nuobaudą. Nuobaudų subendrinimo būdą turi parinkti bylą

nagrinėjantis organas (pareigūnas), atsižvelgdamasįnuobaudosindividualizavimoprincipą.Pažymėtina, kad bet

kuriuo atveju skiriant nuobaudą už kelis pažeidimus turi būti atskirai įvertinamas (nustatant visas pažeidimo

padarymo aplinkybes, surinkus ir įvertinus visus tas aplinkybes pagrindžiančius įrodymus) ir kvalifikuojamas

kiekvienas iš padarytų pažeidimų, nurodoma už jį pagal ATPK numatytas bendrąsias nuobaudų skyrimo

taisykles skirtina nuobauda, ir tik tada paskiriama galutinė nuobauda taikant minėtus subendrinimoprincipus;2)

ATPK 33 str. 2 d. nurodyta, kad nuobauda skiriama sankcijos, numatytos už sunkesnįjį pažeidimą, ribose, t.y.

konkrečiai neapibrėžta, kad tokiais atvejais turi būti skiriama už sunkesnįjį pažeidimą numatyta griežčiausia

nuobauda. Todėl skiriant nuobaudą pagal minėtą normą, t.y už sunkesnį pažeidimą numatytos sankcijos ribose,

turi būti vadovaujamasi ATPK nustatytomis bendrosiomis nuobaudų skyrimo taisyklėmis (ATPK 30 str.);

3) administracinėje teisėje galioja principas, kad nuobauda turi būti proporcinga padaryto pažeidimo sunkumui,

t.y. jo pavojingumui, todėl ATPK numatytų pažeidimų sunkumas gali būti įvertinamas pagal už juos numatytas

sankcijas, t.y. kuo griežtesnė sankcija, tuo sunkesnis (pavojingesnis) yra pažeidimas;

4) skiriant nuobaudas už kelių administracinių teisės pažeidimų padarymą nepilnamečiams taip pat turi būti

vadovaujamasi ATPK 33 str. Nustatytais principais, atsižvelgiant į ATPK numatytas specialiąsias nuobaudų

skyrimo nepilnamečiams taisykles (211 str.).


180

Konsultacija. 2001 m. gegužės 7 d. nutarime Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, tikrindamas ATPK

1302 straipsnio atitikimą Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nurodė, kad ATPK 1302 straipsnyje yra nustatyta

tik papildoma sankcija už paskutinį Kelių eismo taisyklių pažeidimą, o ne savarankiškas administracinis teisės

pažeidimas. Konstitucinis Teismas taip pasisakė dėl 1994 m. liepos 18 d. ATPK 1302 straipsnio redakcijos.

Šiuo metu galiojanti 2000 m. vasario 17 d. ATPK 1302 straipsnio redakcija pagal teisinio reguliavimo turinį

klausime pateiktu aspektu dėl administracinės nuobaudos skyrimo taisyklių nuo ankstesnės šio straipsnio

redakcijos iš esmės nesiskiria, todėl darytina išvada, kad Konstitucinio Teismo nutarimas taikytinas ir kalbant

apie galiojančią ATPK redakciją. Kadangi ATPK 1302 straipsnis numato ne savarankišką administracinį teisės

pažeidimą, o tik papildomą sankciją už paskutinį pažeidimą, skiriant nuobaudą, numatytą ATPK 130 2

straipsnyje, ATPK 33 straipsnio nuostatos netaikytinos. ATPK 33 straipsnis reglamentuoja administracinių

nuobaudų skyrimą, padarius kelis administracinius teisės pažeidimus, o nagrinėjamoje situacijoje (klausime

pateiktoje) turi būti priimamas sprendimas dėl kelių nuobaudų taikymo už vieną administracinį teisės

pažeidimą. Tais atvejais, kai vairuotojas, padarydamas paskutinį pažeidimą surenka dešimt ir daugiau balų, jam

turi būti skiriama pagrindinė nuobauda pagal ATPK straipsnį ar jo dalį, numatantį sankciją už tą pažeidimą, bei

papildoma nuobauda – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas pagal ATPK 1302 straipsnį. Nuobaudų

subendrinimo taisyklės šioje situacijoje negali būti taikomos. Tiek pagrindinės, tiek papildomos nuobaudos

skyrimas šiuo atveju yra privalomas. Neskirti bet kurios iš šių nuobaudų ar visai neskirti jokios nuobaudos

galima tik išskirtiniais atvejais, taikant ATPK 301 straipsnį.

2002 m. lapkričio 5 d., Nr. 23.1–K Biuletenis Nr.3, p. 261

LVAT praktika dėl ATPK 127 straipsnio ir 1302 straipsnio taikymo:

Klausimas: Ar Lietuvos Respublikos Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau ATPK) 127 straipsnyje

vartojama sąvoka „asmenims, neturintiems teisės vairuoti transporto priemones", apima ir asmenis, neturinčius

teisės vairuoti tos kategorijos priemones? ATPK 128 ir 129 straipsniuose šios sąvokos išskirtos.

Konsultacija: Tarp ATPK 20 straipsnyje numatytų administracinės nuobaudos tikslų yra siekis, kad pats teisės

pažeidėjas nepadarytų naujų teisės pažeidimų. ATPK 27 straipsnyje numatyta nuobaudos rūšis - teisės vairuoti

transporto priemones atėmimas - skirta tam, kad teisės pažeidėjas nebegalėtų padaryti naujų teisės pažeidimų,

susijusių su transporto priemonių vairavimu. Siame straipsnyje neišskiriamos transporto priemonių, kurias gali

būti uždrausta vairuoti, kategorijos. Todėl darytina išvada, kad sąvoka „asmenims, neturintiems teisės vairuoti

transporto priemones" apima asmenis, kurie neturi teisės vairuoti bet kokios rūšies transporto priemones. Jei

Lietuvos Respublikos ATPK 127 straipsnyje numatytą administracinio teisės pažeidimą padaro asmuo, turintis

teisę vairuoti kitos kategorijos transporto priemonę negu tą, kurią vairuodamas padarė teisės pažeidimą, jam

gali būti skiriama administracinė nuobauda -atėmimas teisės vairuoti transporto priemones. Klausimas: Ar

paskyrus nuobaudą pagal ATPK 1302 straipsnį, tie balai, kuriais buvo įvertinti pažeidimai ir už kurių surinkimą

buvo paskirta nuobauda, išnyksta, ar jie gali būti įskaičiuojami iš naujo, jei asmuo, pasibaigus nuobaudos

terminui (pavyzdžiui, 9 mėnesiams), bet nepraėjus vieneriems metams, vėl padaro pažeidimus, už kuriuos

skiriami baudos balai? Ar tokiu atveju nebūtų pažeidžiamas principas non bis in idem?

Konsultacija: Paskyrus nuobaudą pagal ATPK 1302 straipsnį, iš naujo pagal šį straipsnį asmenys gali būti

181

baudžiami tuo atveju, jei per vienerius metus yra padarė du ir daugiau pažeidimų, numatytų šio kodekso 124

straipsnio antrojoje, trečiojoje, ketvirtojoje ir penktojoje dalyse, 124(1) straipsnio pirmojoje, trečiojoje ir

penktojoje dalyse, 125 straipsnyje, už kuriuos skiriamų balų suma yra dešimt ir daugiau. Baudos balai, kurie jau

buvo įskaityti paskiriant ankstesne, nuobaudą, nebeskaičiuojami

Klausimas: Pagal kokį ATPK straipsnį turėtų būti kvalifikuojami asmens veiksmai, kai jis neblaivus valdo

transporto priemonę, pažymėtą ženklu „M" ir šalia sėdi blaivus asmuo, kuris moko vairuoti? Ar atsakomybė už

bet kokius Kelių eismo taisyklių pažeidimus tenka tik mokytojui (Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo

14 straipsnio 5 dalis), ar ir mokiniui?

Konsultacija: Kelių eismo taisyklių 27.1. punktas nustato, kad mokyti vairuoti leidžiama, jeigu mokinys moka

šias taisykles ir laikosi jų reikalavimų. Todėl atsakomybė už Kelių eismo taisyklių pažeidimus tenka ne tik

mokytojui, bet ir mokiniui. Klausime nurodytu atveju neblaivus transporto priemonę vairavęs asmuo (mokinys)

gali būti patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 126 straipsnį.

2003 m. sausio 10 d. Nr. 28-K Biuletenis Nr. 4, p. 419

Organas (pareigūnas), nagrinėjantis administracinio teisės pažeidimo bylą, atsižvelgdamas į pažeidimo

pobūdį, pažeidėjo asmenybę, atsakomybę lengvinančias aplinkybes (ne tik nustatytas įstatymų),

vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta

minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės

nuobaudos (ATPK 301 str.). Aplinkybių, kurių pagrindu mažinama, švelninama ar neskiriama nuobauda,

buvimas turi būti įrodytas (pvz., sunki materialinė būklė patvirtinta pažyma apie darbo užmokestį ar gaunamą

bedarbio pašalpą ir pan.). Toks sprendimas turi būti motyvuotas ir sankcionuotas apylinkės teismo teisėjo.

LVAT praktika. “ATPK 301 str. taikantis organas esant šiame straipsnyje numatytoms aplinkybėms, leidžiančioms paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos nėra suvaržomas galimybe sumažinti tik pagrindinę ar tik papildomą administracinę nuobaudą”.

Administracinių teismų praktika. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr.1. Vilnius, 2001. P.93

LVAT Konsultacija. ATPK 301 str. 1 d. nurodoma, kad institucija (pareigūnas), nagrinėjanti

administracinės teisės pažeidimų bylas, atsižvelgdama į aplinkybes, nurodytas šio kodekso 30 straipsnio 2

dalyje, taip pat į šio kodekso 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas

lengvinančias aplinkybes, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą

nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti

administracinės nuobaudos. Tais atvejais, kai ATPK 301 str. nuostatas taiko institucija (pareigūnas), jis

kiekvieną savo sprendimą privalo motyvuoti ir kreiptis į apylinkės teismo teisėją prašydamas sankcijos (žr.

Lietuvos apeliacinio teismo Administracinių bylų skyriaus 1999 m. gruodžio 28 d. konsultaciją „Dėl

ATPK301str.taikymo”). ATPK 301 str. 1 d. nuostatas taiko ir teismai, nagrinėdami administracinių teisės

pažeidimų bylas. ABTĮ 124 str. 1 d. nustatytos sprendimų, kuriuos gali priimti pirmosios instancijos teismas,

išnagrinėjęs bylą dėl skundo, paduoto dėl nutarimų administracinių teisės pažeidimų bylose, rūšys, tarp kurių

(ABTĮ 124 str. 1 d. 5 p.) numatyta, jog teismas gali pakeisti nutarimą, paskiriant švelnesnę nuobaudą arba

nusprendžiant neskirti administracinės nuobaudos. Tokio paties sprendimo priėmimo galimybė numatyta 182

nagrinėjant šios kategorijos bylas apeliacinės instancijos teisme (ABTĮ 144 str. 3 d. 4 p.). Skiriant mažesnę nei

sankcijoje numatyta baudą ar švelnesnę nuobaudą arba visai jos neskiriant, pareiškėjo padėtis nebloginama, jo

teisės ir interesai nepažeidžiami. Galimybė taikyti ATPK 301 str. priklauso nuo įstatyme numatytų pagrindų

buvimo ir nesiejama su prašymo taikyti švelnesnę nei įstatyme numatyta sankcija buvimu, todėl šio straipsnio

taikymas galimas ir nesant pareiškėjo prašymo švelninti administracinę nuobaudą.

2001 m. birželio 21 d., Nr. 90 Biuletenis Nr. 2, p. 309

Konsultacija. ATPK 301 str. institucijoms (pareigūnams), nagrinėjančioms administracinio teisės pažeidimo

bylą, suteikia teisę atsižvelgiant į ATPK nustatytas atsakomybę lengvinančias aplinkybes bei kitas įstatymų

nenurodytas aplinkybes, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, paskirti mažesnę nuobaudą nei

sankcijoje numatyta minimali arba paskirti

švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos.

ATPK 1302 straipsnyje numato, jog pakartotinis Kelių eismo taisyklių pažeidimas, t.y. padarymas per vienerius

metus dviejų ir daugiau pažeidimų, numatytų ATPK 124 str. 2, 3, 4 ir 5 d., 1241 str. 1, 3 ir 5 d., 125 str., už

kuriuos skiriamų balų suma yra dešimt ir daugiau, užtraukia transporto priemonių vairuotojams teisės vairuoti

transporto priemones atėmimą nuo devynių mėnesių iki vienerių metų. Prie šio straipsnio esančioje pastaboje

nurodyta, jog skiriant administracinę nuobaudą pažeidimas kartu įvertinamas balais bei pateikiamų nurodytų

straipsnių dalyse numatytų pažeidimų įvertinimas balais. ATPK 1302 str. pastaboje numatytų balų atžvilgiu

ATPK 301 str. nuostatos netaikytinos, kadangi minėtas straipsnis institucijoms (pareigūnams), nagrinėjančioms

administracinio teisės pažeidimo bylą, suteikia teisę, konstatavus įstatyme nustatytų atsakomybę lengvinančių

aplinkybių bei kitų įstatymų nenurodytų aplinkybių buvimą, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais,

paskirti mažesnę nei sankcijoje numatyta minimali arba švelnesnę nei numatyta sankcijoje nuobaudą, arba visai

neskirti administracinės nuobaudos. Administracinių nuobaudų rūšys numatytos ATPK 21 str. 1 d., o 1302 str.

pastaboje numatyti balai administracine nuobauda nelaikytini. Darytina išvada, jog ATPK 301 str. nuostatų

taikymas galimas tik 1302 str. sankcijoje numatytos nuobaudos – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo

nuo devynių mėnesių iki vienerių metų – atžvilgiu.


Teismų praktika: Dėl administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens teisių bylose, kuriose gali būti

skiriama administracinė nuobauda, savo griežtumu prilygstanti kriminalinei bausmei. Nagrinėjant

administracinių teisės pažeidimų bylas, kuriose gali būti skiriama administracinė nuobauda, savo griežtumu

prilygstanti kriminalinei bausmei, administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui turi būti suteikiamos iš

esmės tokios pačios teisės kaip ir, kaltinamajam baudžiamojoje byloje, taip pat ir Europos žmogaus teisių ir

pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalyje garantuojama teisė apklausti kaltinančius

parodymus duodančius liudytojus.

Administracinė byla Nr. 259 – 03

Nutarimas nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylą surašomas, kai medžiaga perduodama

ikiteisminio tyrimo subjektams arba medžiaga perduodama spręsti drausminės atsakomybės klausimą, taip pat,

183

kai nustatytos aplinkybės, kurios daro administracinę teiseną negalimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymi, kad nustačius, jog yra pasibaigę ATPK

35 straipsnyje nustatyti administracinės nuobaudos skyrimo terminai, administracinio teisės pažeidimo bylos

teisena negali būti pradedama, o pradėtoji turi būti nutraukiama, remiantis ATPK 250 straipsnio 7 punktu.

Kadangi administracinės nuobaudos skyrimo termino suėjimas administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną

daro negalimą, tai byloje po tokios aplinkybės nustatymo negali būti sprendžiamas administracinio teisės

pažeidimo padarymo ar nepadarymo klausimas. Procesą nutraukus bet kokiu pagrindu administracinėn

atsakomybėn trauktas asmuo laikomas nekaltu, nes dėl jo nėra priimtas ir negali būti priimamas bei įsiteisėti

nutarimas skirti administracinę nuobaudą. Tokioje situacijoje bet kokios išvados apie pažeidimo padarymo

faktą yra beprasmės, nes asmuo nei gali būti pripažįstamas kaltu, nei nusprendžiama, kad jis neatliko

draudžiamos veikos. Be to, tokių išvadų įprasta tvarka nėra galimybės patikrinti, nes procesas yra negalimas.

Išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą, Organas ( pareigūnas) surašo nutarimą ( naudojami nustatyto pavyzdžio blankai), kuriam keliami tam tikri reikalavimai, įtvirtinti ATPK 286 str.

Vertinant šio straipsnio nuostatas, nutarimo turinį galima suskirstyti į tris dalis: 1) įžanginę; 2)

aprašomąją-motyvuojamąją; 3) rezoliucinę145.

Įžanginėje nutarimo dalyje nurodoma nutarimą priėmusio organo (pareigūno) pavadinimas, bylos nagrinėjimo data, žinios apie asmenį, kurio byla nagrinėjama.

Aprašomojoje – motyvuojamojoje dalyje išdėstoma veika, kuri pripažįstama įrodyta, nurodant asmenį ir konkrečias veikos aplinkybes – padarymo vietą, laiką, būdą, kaltės pobūdį, pažeidimo motyvus. Išdėstomi įrodymai ir išvados dėl nustatytų faktinių aplinkybių, priimamų sprendimų formulavimas ir pagrindimas. Kvalifikuojama veika, nurodant straipsnį ir jo dalį, nurodomos nustatytos sunkinančios ir lengvinančios aplinkybės, taip pat, kaip spręstina dėl paimtų daiktų bei dokumentų.

Rezoliucinėje dalyje nurodomas pažeidėjo vardas ir pavardė, sprendimas dėl pripažinimo asmenį padarius pažeidimą, numatytą atitinkamame ATPK straipsnyje, jo dalyje, punkte arba kitame teisės akte, paskirtos nuobaudos rūšis ir dydis, sprendimas dėl paimtų daiktų bei dokumentų. Nutarime taip pat turi būti nurodyta apskundimo tvarka ir terminai.

Nutarimas turi būti pasirašytas nagrinėjusio bylą pareigūno ar kolegialaus organo pirmininko ir

sekretoriaus.

ATPK 288 straipsnio nuostatos įtvirtina administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo stadijos

paskutinį etapą – nutarimo paskelbimą ir nuorašo įteikimą .

Nutarimas skelbiamas tuojau pat, baigus bylos nagrinėjimą.

Nutarimo nuorašas per tris dienas įteikiamas arba išsiunčiamas asmeniui, dėl kurio nutarimas priimtas,

organui, kurio pareigūnas surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą, taip pat nukentėjusiajam.

Nutarimo nuorašas įteikiamas pasirašytinai.

Jeigu nutarimo nuorašas išsiunčiamas, tai įrašoma byloje.

Bylose dėl administracinių teisės pažeidimų, numatytų šio kodekso 176 straipsnyje ir 196 straipsnio

pirmojoje ir antrojoje dalyse, dėl asmens, kuriam šaunamasis ginklas, taip pat šaudmenys patikėti ryšium su

145 Šedbaras S. Administracinė atsakomybė. Vilnius, Justitia, 2005. P. 289-290184

tarnybinių pareigų ėjimu arba įmonės, įstaigos, organizacijos perduoti laikinai naudotis, nutarimo nuorašas

išsiunčiamas atitinkamai įmonei, įstaigai arba organizacijai susipažinti ir policijos įstaigai, kad būtų

apsvarstytas klausimas dėl uždraudimo šiam asmeniui naudotis šaunamuoju ginklu.

LVAT pažymi , jog šiame straipsnyje numatyta pareiga išsiųsti priimto ir neįsiteisėjusio nutarimo

nuorašą yra svarbi priimtų nutarimų administracinio teisės pažeidimo byloje teisėtumo ir pagrįstumo

užtikrinimo garantija. Valstybės nustatytos ir jos įgaliotų institucijų taikomos prievartos priemonės negali būti

nemotyvuotos. Dėl to net ir paskelbus priimtą nutarimą iš karto po jo priėmimo, administracinio teisės

pažeidimo byloje dalyvaujantiems asmenims turi būti sudaryta galimybė susipažinti su konkrečiais asmens

patraukimo administracinėn atsakomybės arba atsisakymo taikyti administracinę sankciją argumentais ir

įsitikinti priimto sprendimo teisėtumu bei pagrįstumu. Proceso dalyviai turi būti informuoti apie priimtą

sprendimą – ši sąlyga yra būtina administracinėn atsakomybėn patraukto asmens teisės į gynybą įgyvendinimui,

administracinį teisės pažeidimą padariusių asmenų išaiškinimui ir nubaudimui. Nutarimo nuorašo

neišsiuntamas ATPK 288 straipsnio 2 dalyje nustatytu terminu tiek administracinėn atsakomybėn patrauktam

asmeniui, tiek administracinį persekiojimą vykdančiai institucijai ar nukentėjusiajam yra rimta kliūtis byloje

dalyvaujantiems asmenims pasinaudoti apeliacijos teise. Dėl tos priežasties pasitaikanti teismų praktika, kai

nutarimo nuorašas neįteikiamas ir nesiunčiamas, arba išsiunčiamas jau įsiteisėjusio nutarimo nuorašas,

arba nutarimo nuorašas siunčiamas ne administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusiai

institucijai, o su konkrečia byla neturinčiai nieko bendra institucijai, yra nepriimtina. Pavyzdžiui:

Vilniaus miesto 4-asis apylinkės teismas išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A-1-03-03/200

nutarimą priėmė 2004 m. balandžio 26 d. Nutarimo nuorašą organui, kurio pareigūnas surašė administracinio

teisės pažeidimo protokolą, teismas išsiuntė 2004 m. birželio 15 d., o administracinėn atsakomybėn patrauktam

asmeniui nutarimo nuorašas nebuvo siunčiamas.

Kauno rajono apylinkės teismas 2004 m. gegužės 6 d. nutarimu administracinę bylą Nr. A-1-83-01/04 dėl

ATPK 413 straipsnio 1 dalyje numatyto teisės pažeidimo padarymo laikinai einančiai uždarosios akcinės

bendrovės direktorės pareigas R. V. nutraukė. Teismo nutarimo nuorašas 2004 m. birželio 30 d. išsiųstas Kauno

rajono policijos komisariatui, nors administracinio teisės pažeidimo protokolą šioje byloje surašė Valstybinės

darbo inspekcijos pareigūnas. Administracinėn atsakomybėn patraukiamam asmeniui nutarimo nuorašas

nebuvo siunčiamas.

Įstatymo leidėjas siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams, ATPK 290 str. nustatė, jog išnagrinėjęs bylą pareigūnas gali pateikti pasiūlymus įmonių, įstaigų, organizacijų vadovams ir kitiems pareigūnams pašalinti priežastis ir sąlygas, kurios padeda daryti pažeidimus. Šie asmenys privalo per vieną mėnesį pranešti, kokių imtasi priemonių

ATPK Dvidešimt trečiame skirsnyje ir ABTĮ Aštuonioliktame skirsnyje įtvirtintos nuostatos dėl skundų

administracinių teisės pažeidimų bylose

Nutarimo vykdymas – baigiamoji administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos stadija. Nutarimo

vykdymo esmė ta, kad yra praktiškai realizuojamos administracinės nuobaudos. Mokslininkai teigia jog

185

vykdymo procese pažeidėjas turi pajusti neigiamas asmeninio, moralinio ar materialinio pobūdžio pasekmes.

Tai turi auklėti ne tik pažeidėją, bet ir kitus piliečius, priversti juos ateityje nedaryti pažeidimų. Šie uždaviniai

bus įgyvendinti, o administracinė nuobauda bus veiksminga tik tuomet, kai ji bus vykdoma laiku, teisingai ir

realiai. Tačiau, kaip rodo praktika, tai padaryti ne visada pavyksta.

Nutarimų skirti administracines nuobaudas vykdymas reglamentuojamas ATPK V-me skyriuje .

Nutarimą skirti administracinę nuobaudą privalo vykdyti valstybės institucijos, įmonės, įstaigos,

organizacijos, pareigūnai ir piliečiai (ATPK 303 str.). Nutarimas skirti administracinę nuobaudą turi būti

vykdomas nuo jo priėmimo momento. Apygardos administracinių teismų nutarimai ir nutartys vykdomi tik po

to, kai jie įsiteisėja. Apeliacinės instancijos teismo sprendimai – nuo priėmimo momento. Kaip jau buvo minėta

anksčiau, skundo padavimas sustabdo vykdymo procesą, išskyrus įstatymo nustatytus atvejus, o jis tęsiamas po

to, jei skundas lieka nepatenkintas

Esant aplinkybių (suserga pažeidėjas ar jo šeimos nariai, įvyksta nelaimingas atsitikimas ir pan.), dėl

kurių nedelsiant įvykdyti nutarimą negalima, jį priėmusi institucija (pareigūnas) pagal asmens, dėl kurio

priimtas nutarimas, pareiškimą gali atidėti nutarimo vykdymą iki vieno mėnesio. Tačiau vėl gi neaišku, koks

procesinis dokumentas tokiu atveju turėtų būti priimtas.

ATPK 307 str. įtvirtina atvejus ir aplinkybes, kuriems esant nutarimo vykdymas nutraukiamas:

1) kai pažeidimą padaro nepakaltinamas asmuo;


3) kai panaikinamas administracinę atsakomybę nustatantis aktas;

4) kai miršta asmuo, kurio atžvilgiu priimtas nutarimas.

Nutrauktas vykdymo procesas negali būti pradėtas iš naujo. ATPK numato nutarimų skirti

administracinę nuobaudą vykdymo senatį.

ATPK 308 str. įtvirtina nuostatą, pagal kurią nutarimas negali būti vykdomas, jeigu jis nebuvo

perduotas vykdyti per tris mėnesius nuo priėmimo dienos. Praleidus šį terminą, vėliau nutarimo vykdyti jau

nebegalima. Toks vykdymo senaties reglamentavimas iš esmės sudaro visas sąlygas nutarimą įvykdyti, tačiau

kita vertus, dėl nutarimų vykdymo termino nebuvimas tampa jų savalaikio vykdymo problema .

ATPK numato tik vienintelės administracinės nuobaudos – administracinio arešto vienerių metų

vykdymo senatį. Reikia pabrėžti, kad senatis taikoma ir tuomet, kai bauda pakeičiama administraciniu areštu.

Senaties terminas sustabdomas jei buvo paduotas skundas – iki jo išnagrinėjimo, o vykdymą atidėjus –

iki termino, kuriam vykdymas atidėtas, pabaigos.

Klausimus, susijusius su nutarimo skirti administracinę nuobaudą vykdymu, sprendžia nutarimą

priėmusi institucija (pareigūnas). Taip pat ši institucija privalo kontroliuoti nutarimo vykdymą.

ATPK 309 str. 3d numato galimybę paduoti skundą dėl nutarimą vykdančių pareigūnų veiksmų pagal

ATPK 292 str., 296 ir 297str. reikalavimus.

Klausimai:

1. Kas gali nagrinėti Administracinių teisės pažeidimų bylas ?

186

2. Administracinių teisės pažeidimų bylos nagrinėjamo vieta ?

3. Kaip nustatyti ar Administracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas teisingai?

4. Kaip informuojami byloje dalyvaujantys asmenys apie bylos nagrinėjimą?

5. Nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą būtina ištirti ir įvertinti visas bylai reikšmingas

aplinkybes?

6. Administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens teisių užtikrinimas esant pažeidimų, padarytų

ikiteisminėje administracinės bylos nagrinėjimo stadijoje?

7. Administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens teisės bylose, kuriose gali būti skiriama administracinė

nuobauda, savo griežtumu prilygstanti kriminalinei bausmei?

8. Nutarimų rūšys?

9. Nutarimo paskelbimas ir nutarimo nuorašo įteikimas?

10. Kas gali apskusti nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje?

Testas:

1. Administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjamo vieta:

a) ATPK nustatyta tvarka

b) Pagal pažeidimo padarymo vietą

c) pagal organo (pareigūno), įgalioto nagrinėti šias bylas, buvimo vietą.

d) pagal pažeidėjo gyvenamąją vietą.

2. Įgaliotas nagrinėti bylą organas, nustatęs, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas

surašytas netinkamai, netinkamai parengta kita pažeidimo medžiaga:

a) nutraukia administracinio teisės pažeidimo teiseną

b) pašalina trūkumus

c) grąžinama pažeidimo medžiaga protokolą surašiusiai institucijai papildyti (pataisyti)

protokolą ir kitą medžiagą

3. Administracinio teisės pažeidimo kvalifikacijos pakeitimas nagrinėjant administracinio

teisės pažeidimo bylą:

a) turi teisę (organas) pareigūnas, nagrinėjantis kompetencijai priskirtą administracinio

teisės pažeidimo bylą, pakeisti protokole neteisingai nurodytą teisės pažeidimo

kvalifikaciją (straipsnio dalį), jei pažeidimo esmė nustatyta teisingai

b) turi teisę tik apylinkės Teismas

c) turi teisę Viešojo administravimo subjektai

d) turi teisę Administracinis teismas

4. Protokolą surašė tam neįgaliotas pareigūnas:

187

a) Protokolas surašomas iš naujo

b) protokolas yra niekinis ir nepatvirtina administracinio teisės pažeidimo įvykio ir

sudėties.

5. Kaip turi elgtis organas (pareigūnas) , gavęs administracinę bylą, kurioje nurodoma, kad

traukiamas administracinėn atsakomybėn asmuo neturi nuolatinės gyvenamosios vietos,

arba kai nėra galimybės jam pranešti apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką ar atvesdinti, nes

administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytu adresu asmuo negyvena, o jo buvimo

vieta nežinoma:

a) kreiptis į policiją dėl paieškos paskelbimo

b) kreiptis į teismą dėl tyrimo sustabdymo

c) suėjus ilgiau kaip vieneriems metams po administracinių nuobaudų skyrimo terminų

pratęsimo , byla turi būti nutraukiama

d) administracinių bylų iškėlimo stadijoje pagal kompetenciją veikiantys pareigūnai, įvertinę

administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo metu nustatytas konkrečias aplinkybes:

asmuo, traukiamas atsakomybėn, pareiškia neturįs nuolatinės gyvenamosios vietos, vengia ją

nurodyti ar objektyviai akivaizdūs požymiai liudija asmens asocialią gyvenseną ir pan., – turi,

esant kodekse numatytoms sąlygoms, taikyti administracinį sulaikymą, o kitais atvejais –

teisėtomis priemonėmis užtikrinti, kad teisės pažeidėjai apie bylos nagrinėjimą būtų informuojami

jų supažindinimo su protokolu metu.

6. Dokumentų įteikimo tvarka administracinėse bylose asmenims, gyvenantiems užsienyje:

a) Svarbiausias tarptautinės teisės dokumentas, reglamentuojantis teismo šaukimų, pranešimų ir kitų

teismo dokumentų įteikimo tvarką yra 1965 m. lapkričio 15 d. Hagos konvencija dėl teisminių ir

neteisminių dokumentų civilinėse ir komercinėse bylose įteikimo užsienyje (toliau tekste -

Konvencija), kurią Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo 2000 m. gegužės 9 d. įstatymu Nr.

VIII - 1670.

b) teismo dokumentai administracinėse bylose užsienio valstybėse gyvenantiems asmenims turėtų

būti siunčiami tik diplomatiniais kanalais

c) abu teisingi

7. Nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, kolegialus organas rašo protokolą :

a) kuriame rašoma apie pažeidimo aplinkybes ir nagrinėjantis teismas

b) apie galimą sprendimą administracinėje byloje

c) kuriame įrašoma posėdžio data ir vieta; bylą nagrinėjančio organo pavadinimas ir sudėtis;

nagrinėjamos bylos turinys; žinios apie asmenų, turinčių dalyvauti nagrinėjant bylą, atvykimą;

188

asmenų, dalyvaujančių nagrinėjant bylą, paaiškinimai, jų prašymai ir šių prašymų svarstymo

rezultatai; dokumentai ir daiktiniai įrodymai, ištirti nagrinėjant bylą; žinios apie priimto nutarimo

paskelbimą ir jo apskundimo tvarkos bei terminų išaiškinimą.

8. Administracinių teisės pažeidimų bylos nagrinėjamos per:

a) Konstitucijoje įtvirtinus terminus

b) Viešojo administravimo įstatyme nustatytus terminus dėl pareiškimų apie administracinius teisės

pažeidimus

c) a , b neteisingi

9. Nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje:

a) administracinio teisės pažeidimo protokolas ir nutarimas

b) kardomoji priemonė

c) skirti administracinę nuobaudą; nutraukti bylą; motyvuotai perduoti bylos nagrinėjimą kitam

įgaliotam nagrinėti administracinio teisės pažeidimo bylą organui (pareigūnui).

10.Priimto ir neįsiteisėjusio nutarimo nuorašo išsiuntimas:

a) yra svarbi priimtų nutarimų administracinio teisės pažeidimo byloje teisėtumo ir pagrįstumo

užtikrinimo garantija.

b) Valstybės nustatytos ir jos įgaliotų institucijų taikomos prievartos priemonės negali būti

nemotyvuotos.

c) a ir b

8. NETEISMINIS ADMINISTRACINIŲ GINČŲ NAGRINĖJIMAS

ĮVADAS..............................................................................................................................................1998.1. ADMINISTRACINIO GINČO DOKTRININĖ IR ĮSTATYMINĖ SAMPRATA..........................................199

8.2. NETEISMINIO ADMINISTRACINIŲ GINČŲ NAGRINĖJIMO PROCESO SAMPRATA, TIKSLAI IR SUBJEKTAI 2008.3. KVAZITEISMO SAMPRATA IR RŪŠYS...........................................................................................202

8.4. ADMINISTRACINIŲ GINČŲ KOMISIJŲ SISTEMA, PASKIRTIS, SUDARYMAS, TEISINĖ PADĖTIS, KOMPETENCIJA

..........................................................................................................................................................2038.5. ADMINISTRACINIŲ GINČŲ NAGRINĖJIMO TERMINAI...................................................................2088.6. ADMINISTRACINIŲ GINČŲ KOMISIJŲ SPRENDIMAI, JŲ APSKUNDIMO TVARKA IR TERMINAI.......2098.7. MOKESTINIŲ GINČŲ SAMPRATA IR ESMĖ...................................................................................2108.8. SUBJEKTAI, NAGRINĖJANTYS MOKESTINIUS GINČUS NETEISMINE TVARKA...............................2108.9. IKITEISMINIO MOKESTINIŲ GINČŲ NAGRINĖJIMO TVARKA.........................................................212

8.10. SKUNDŲ DĖL RINKIMŲ IR REFERENDUMO ĮSTATYMŲ PAŽEIDIMO NETEISMINIS NAGRINĖJIMAS2208.11. SKUNDŲ NAGRINĖJIMAS SEIMO KONTROLIERIŲ ĮSTAIGOJE.....................................................2228.12. SKUNDŲ NAGRINĖJIMAS VAIKO TEISIŲ APSAUGOS KONTROLIERIAUS ĮSTAIGOJE....................2278.13. SKUNDŲ NAGRINĖJIMAS LYGIŲ GALIMYBIŲ KONTROLIERIAUS ĮSTAIGOJE..............................230

189

TESTAS..............................................................................................................................................232

ĮVADAS

Šios temos tikslas – suteikti studijuojantiems žinių apie administracinio ginčo sampratą, administracinių

ginčų neteisminį nagrinėjimą, supažindinti su kvaziteismo samprata ir rūšimis. Išstudijavę šią temą susipažins

su pagrindinėmis institucijomis, nagrinėjančiomis administracinius ginčus – Mokestinių ginčų komisija ir

administracinių ginčų komisijomis bei su Lietuvos ombudsmeno institucijomis – Seimo, Vaiko teisių apsaugos

bei Lygių galimybių kontrolieriais.

8.1. ADMINISTRACINIO GINČO DOKTRININĖ IR ĮSTATYMINĖ SAMPRATA

Teisiškai reikšmingas socialinis bendravimas, institucijų veikla palaikoma teisės normų įgyvendinimo

arba, kitaip sakant, teisinės tvarkos užtikrinimo pagalba. Joks pastovus socialinis bendravimas, kuriuo yra

įgyvendinami tam tikrų socialinių grupių interesai, negali plėstis be teisės normų, formuojančių ir tvarkančių

bendravimo dalyvių – socialinio junginio narių – elgesį. Tais atvejais, kuomet teisės normos neveikia arba

netinkamai veikia, kuomet teisinių santykių dalyviai nesilaiko teisės normų įpareigojimų ir taip yra pažeidžiama

teisinė tvarka – kyla konfliktai, vadinami teisiniais ginčais.

Administraciniai ginčai yra tokie teisiniai konfliktai, kurie kyla iš viešosios teisės reguliuojamų teisinių

santykių. Siekiant sukonkretinti, reikėtų pastebėti, jog administraciniai ginčai kyla iš administracinio pobūdžio

teisinių santykių, kurie pasižymi tuo, jog jie susiklosto valstybės institucijų vykdomojoje-tvarkomojoje

veikloje, kitaip sakant, administravime. Viena iš administracinio teisinio santykio šalių, kaip taisyklė, yra

valstybės vykdomoji institucija arba tokia institucija, kuriai yra suteikti viešojo valdymo ir vidaus

administravimo įgalinimai.146 Be to, administraciniams teisiniams santykiams būdingas pavaldumo ryšys tarp jo

dalyvių, kuris gali būti dvejopas: organizacinis, egzistuojantis tam tikros sistemos viduje, ir administracinis,

kuomet organizacinio ryšio tarp šalių nėra.

ABTĮ 2 str. 17 d. administraciniai ginčai apibrėžiami kaip:

asmenų konfliktai su viešojo administravimo subjektais;

konfliktai tarp nepavaldžių vienas kitam viešojo administravimo subjektų;

tarnautojų ginčai su administracija. Tarnybiniais ginčais yra laikomi valstybės tarnautojų, turinčių

viešojo administravimo įgaliojimus, ginčai su administracija, susiję su tarnautojo statuso įgijimu, pasikeitimu ar

praradimu ir drausminio poveikio priemonių taikymu,

rinkimų ginčai.

Administracinius ginčus būtina skirti nuo mokestinių ginčų, t. y. ginčų tarp mokesčio mokėtojo (arba

mokestį išskaičiuojančio asmens) ir mokesčio administratoriaus ar jo pareigūno dėl mokesčio mokėtojo

146 A.Andriuškevičius. Probleminiai administracinio teisinio reguliavimo dalyko klausimai. Teisė, mokslo darbai, Vilnius, 2002, Nr. 42, psl. 11

190

(mokestį išskaičiuojančio asmens) patikrinimo akto, mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo)

(ABTĮ 2 str. 18 d.).

Literatūroje išskiriamos kelios nuomonės dėl ginčo sampratos. Ginču vadinama konkreti skundžiama

veika, arba procesinis administracinis teisinis santykis, arba procesine tvarka pateiktas reikalavimas, arba

aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimus.

Išskiriami materialiniai ir procesiniai ginčo sampratos aspektai.

Materialiniu požiūriu ginčas yra tuomet, kai yra mažiausiai dviejų asmenų priešingi interesai ir skirtingi

požiūriai.

Procesiniu požiūriu ginčas yra tada, kai kreipiamasi į teismą pagal tam tikras nustatytas procesines

taisykles.

Vadovaujantis ABTĮ 3 str. 1 d., teismas sprendžia tik ginčus dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo

srityje. Todėl analizuojant administracinio ginčo sąvoką būtina apibūdinti ginčo dėl teisės, arba teisinio ginčo

sampratą.

Literatūroje nesama vieningos nuomonės, kas yra ginčas dėl teisės. Kad atsakyti į klausimą, kas yra

ginčas dėl teisės, būtina nustatyti tokio ginčo požymius. Teorijoje yra išskiriami tokie ginčo dėl teisės

požymiai:

1) ginčas dėl teisės taikymo;

2) ginčas tiek dėl subjektyviosios, tiek dėl objektyviosios teisės taikymo;

3) ginčas dėl veikos teisėtumo ir pagrįstumo.

Be to, pabrėžtina, kad administracinis teismas nagrinėja tik tuos ginčus dėl teisės, kurie susiklosto

viešojo ar vidaus administravimo srityje.


1. Kaip administracinis ginčas apibrėžiamas teisinėje literatūroje?

2. Kokios administracinio ginčo sąvokos nustatytos teisės aktuose?

3. Apibūdinkite teisinio ginčo sampratos materialinį aspektą.

4. Apibūdinkite teisinio ginčo sampratos procesinį.

5. Kokie išskiriami ginčo dėl teisės požymiai?

8.2. NETEISMINIO ADMINISTRACINIŲ GINČŲ NAGRINĖJIMO PROCESO SAMPRATA, TIKSLAI IR

SUBJEKTAI

Prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės

aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į

išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją.

Administracinius ginčus neteismine tvarka gali nagrinėti:

1) viešojo administravimo institucijos (remdamosi Viešojo administravimo ir kitais įstatymais) bei

191

2) specialios administracinių ginčų neteisminio nagrinėjimo institucijos – administracinių ginčų

komisijos, Mokestinių ginčų komisija, kitos komisijos (remdamosi Administracinių ginčų komisijų,

Administracinių bylų teisenos, Mokesčių administravimo ir kitais įstatymais).

Galimybė administracinį ginčą pirma išnagrinėti neteismine tvarka yra grindžiama keliomis

aplinkybėmis:

1) didesni teismų sistemos išlaikymo kaštai;

2) asmenims tenka didesnės teismo išlaidos;

3) teismo procesas yra lėtesnis, formalesnis;

4) administracinių institucijų darbuotojai turi specialiųjų žinių, kurių dažnai stokoja teisėjai ir kurios

būtinos administraciniam ginčui išnagrinėti;

5) administracija įgyvendina kontrolės (priežiūros) ir tyrimo funkcijas, pavyzdžiui, administracija turi

teisę savo iniciatyva pradėti persekioti teisės pažeidėją, tuo tarpu patys teismai tokios teisės neturi;

6) ir pan.

J. Paužaitė-Kulvinskienė išskiria šiuos administracinio ginčo nagrinėjimo teisminio ir neteisminio

procesų skirtumus:

1) formaliuoju požiūriu. Ikiteisminio nagrinėjimo subjektas organizaciniu atžvilgiu priklauso

vykdomosios valdžios subjektų sistemai, o ne teisminei valdžiai. Jo priklausymas vykdomajai valdžiai lemia,

kad jis įgyvendina viešuosius interesus, kurie yra šios valdžios šakos tikslas. Teismas vadovaujasi vieninteliu

tikslu – įgyvendinti teisingumą.

2) materialiuoju požiūriu. Skiriasi ginčo sprendimo tikslai: ikiteisminio nagrinėjimo tikslas – konkretinti

materialinius administracinius teisinius santykius, tačiau teisingumo funkcija neįgyvendinama. Praktiškai ginčų

ikiteisminio nagrinėjimo tvarka, nors ir vadinama procesu, tačiau pagal savo pobūdį yra specifinė viešojo

administravimo veikla, o teisminio nagrinėjimo metu įgyvendinamas teisingumas kaip specifinė teisminės

valdžios funkcija;

3) procesiniu požiūriu. Teisminis procesas kitaip sureguliuotas, griežčiau, daugiau procesinių garantijų

ir t. t.

4) funkciniu požiūriu. Administracinio teisminio proceso funkcijos yra dvi:

a. žmogaus teisių gynimas;

b. viešosios valdžios veiklos teisėtumo kontrolė.

Ikiteisminio nagrinėjimo metu skiriamos net trys funkcijos:

a. viešosios administracijos savikontrolė;

b. teismo krūvio mažinimas;

c. žmogaus teisių gynimas147.


1. Kokios institucijos gali nagrinėti administracinius ginčus neteismine tvarka?

147 Paužaitė-Kulvinskienė J. Administracinė justicija: teorija ir praktika. Monografija. – Vilnius: Justitia, 2005. P. 38-39.192

2. Kokie yra administracinių ginčų nagrinėjimo neteismine tvarka privalumai?

3. Kokie išskiriami administracinio ginčo nagrinėjimo teisminio ir neteisminio procesų skirtumai?

8.3. KVAZITEISMO SAMPRATA IR RŪŠYS

Žodis ,,kvazi“ – tai sudurtinių žodžių pirmasis dėmuo, reiškiantis: tariamas, netikras, beveiks

toks. ,,Kvazi“ nurodo tam tikrą konkrečių reiškinio savybių ar ypatybių panašumą ar vienodumą.

,,Kvazi“ nėra labai aiškus, tiksliai apibrėžiantis žodis. Jis rodo panašumą, be to, daro prielaidą, jog tarp

dviejų objektų egzistuoja nedidelis skirtumas. Teisinėje kalboje šis terminas yra vartojamas siekiant parodyti,

kad vienas dalykas ar reiškinys tam tikromis savybėmis yra panašus į kitą dalyką ar reiškinį, su kuriuo yra

lyginamas, tačiau tarp tų dalykų ar reiškinių taip pat yra esminis ir svarbus skirtumas (-ai).

Žodis ,,kvazi“ neigia identiškumo idėją, tačiau suponuoja stiprią išorinę analogiją, išryškindamas

nuomonę, kad lyginamų dalykų ar reiškinių sampratos yra gana panašios, todėl tie dalykai ar reiškiniai gali būti

priskiriami vienai reiškinių grupei, prilygsta vieni kitiems“148.

,,Reikia pažymėti, kad tarp daugelio politinius sprendimus priimančių institucijų ir tarp tradicinių teismų

yra atsiradusios tam tikros hibridinės institucijos, dažnai vadinamos tribunolais arba administraciniais

tribunolais, komisijomis ir pan., kuriuos ginčus sprendžia nebūtinai vien tik teisėjai. Tokios institucijos ne tik

atlieka tam tikrų administracinių ginčų sprendimo funkcijas, bet savo veikla kartais daro įtaką valdžios veiklos

krypties, strategijos formavimui, taip pat atlieka tokias funkcijas kaip įvairių leidimų, licencijų, patentų

išdavimas, patvirtinimas ir aprobavimas. Šios institucijos iš esmės turi arbitro kompetenciją: jos gali nagrinėti,

spręsti ginčus ir kartu šios institucijos yra tarsi teismai, nes jos daro tiesioginę įtaką asmens teisėms ir

pareigoms“149.

Kvaziteismų rūšys:

Pagal užimamą padėtį valstybės institucijų sistemoje:

- susiję su vykdomąja valdžia;

- parlamentinės kontrolės įstaigos.

Pagal atliekamas funkcijas:

- vienintelė funkcija yra administracinių ginčų sprendimas;

- administracinių ginčų sprendimas yra tik viena iš daugelio atliekamų funkcijų.

Pagal sprendžiamų ginčų pobūdį:

- sprendžia visų rūšių administracinius ginčus;

- sprendžia tik tam tikros rūšies ginčus.

Pagal priimamų sprendimų pobūdį:

- priimami sprendimai yra privalomi visoms įstaigoms ir piliečiams;

- priimami rekomendacinio pobūdžio sprendimai.

148 Pranevičienė B. Kvaziteismai administracijos kontrolės sistemoje: monografija. – Vilnius: Lietuvos teisės universiteto Leidybos centras, 2003. P. 74.149 Ten pat.

193

Pagal sprendimo apskundimo galimybę:

- rekomendaciniai sprendimai paprastai neskundžiami (kita vertus, Seimo kontrolieriaus sprendimai

skundžiami);

- privalomi sprendimai gali būti skundžiami teismui, aukštesniajam kvazi-teismui, atitinkamos srities

ministrui;

- sprendimai neskundžiami.

Pagal neteisminio proceso privalomumą:

- Privalomas (mokestinių ginčų nagrinėjimas);

- Neprivalomas (skundo nagrinėjimas administracinių ginčų komisijoje).

Pagal kvaziteismo vaidmenį procese:

- Aktyvus (dauguma);

- Pasyvus.

Pagal bylų nagrinėjimo viešumą:

- Bylas nagrinėja viešai (dauguma);

- Bylas nagrinėjas uždarame posėdyje.

Pagal sprendimo paskelbimą:

- Skelbia viešai;

- Vieši neskelbiami.

Pagal sprendimo motyvavimą:

- Privalo motyvuoti;

- Neprivalo motyvuoti.

Kvaziteismo sudėtis:

- Sudaro profesionalūs teisininkai;

- Kitų sričių specialistai;

- Mišrios;

- Visuomeniniais pagrindais.


1. Kokios institucijos vadinamos kvaziteismais?

2. Kaip kvaziteismai klasifikuojami?

8.4. ADMINISTRACINIŲ GINČŲ KOMISIJŲ SISTEMA, PASKIRTIS, SUDARYMAS, TEISINĖ PADĖTIS,

KOMPETENCIJA

Lietuvoje egzistuoja dvi administracinių ginčų nagrinėjimo komisijų rūšys: bendrosios ir specializuotos.

Pagrindinė specializuota komisija – Mokestinių ginčų komisija, atliekanti privalomą ikiteisminį mokestinių

194

ginčų nagrinėjimą. Prie bendrųjų komisij priskirtinos administracinių ginčų komisijos. Administracinius ginčus

ne teismo tvarka nagrinėja savivaldybių visuomeninės administracinių ginčų komisijos, apskričių

administracinių ginčų komisijos ir Vyriausioji administracinių ginčų komisija.

Mokesčių administravimo subjektų sprendimai ar veiksmai (neveikimas) mokesčių, kitų privalomų

mokėjimų klausimais, išskyrus mokestinius ginčus, gali būti skundžiami pasirinktinai: Mokestinių ginčų

komisijai arba tiesiogiai administraciniam teismui. Mokestinių ginčų būtiną išankstinį nagrinėjimą ne teismo

tvarka nustato mokesčių įstatymai.

Administracinių ginčų sistemą, sudarymo tvarką ir kompetenciją reglamentuoja:

1) Administracinių ginčų komisijų įstatymas;

2) Administracinių bylų teisenos įstatymas;

3) Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatai, patvirtinti Vyriausybės 1999-05-04 nutarimu Nr.

533.

8.4.1. SAVIVALDYBIŲ IR APSKRIČIŲ ADMINISTRACINIŲ GINČŲ KOMISIJŲ STEIGIMAS IR DARBO

TVARKA

Savivaldybės visuomeninė administracinių ginčų komisija sudaroma 4 metams savivaldybės tarybos

sprendimu iš 5 narių, iš kurių bent pirmininkas ir sekretorius turi turėti aukštąjį teisinį išsilavinimą. Komisijos

narių kandidatūras, iš jų komisijos pirmininko ir pirmininko pavaduotojo kandidatūras, savivaldybės tarybai

teikia savivaldybės meras.

Apskrities administracinių ginčų komisija sudaroma 4 metams iš 5 narių, turinčių aukštąjį teisinį

išsilavinimą. Komisijos narius, iš jų komisijos pirmininką ir pirmininko pavaduotoją, skiria Vyriausybė.

Komisijos narių, komisijos pirmininko ir pirmininko pavaduotojo kandidatūras Vyriausybei teikia regiono

plėtros taryba.

Komisijos pirmininkas, pirmininko pavaduotojas ir nariai turi teisę atsistatydinti. Motyvuotu teikimu

regiono plėtros taryba gali siūlyti Vyriausybei, o savivaldybės meras – savivaldybės tarybai atleisti atitinkamos

komisijos pirmininką, pirmininko pavaduotoją ar narį prieš laiką ir vietoj jų teikti naujas kandidatūras.

Apskrities administracinių ginčų komisijos nariais jų sutikimu gali būti valstybės tarnautojai, taip pat šio

statuso neturintys asmenys. Valstybės tarnautojams už darbą komisijoje nemokama, o kitiems komisijos

nariams atlyginama Vyriausybės nustatyta tvarka.

Savivaldybės visuomeninę administracinių ginčų komisiją techniškai aptarnauja savivaldybės

administracija. Apskrities administracinių ginčų komisiją aptarnauja apskrities viršininko administracija.

Komisijos technines funkcijas (skundų registravimas, raštvedyba, susirašinėjimas ir kt.) atlieka apskrities

viršininko paskirtas valstybės tarnautojas. Jis kartu yra ir atsakingasis komisijos sekretorius.

Komisijos posėdžiai vyksta iš anksto nustatytomis savaitės dienomis. Prireikus organizuojami

išvažiuojamieji posėdžiai į savivaldybes.

Už savo darbą savivaldybės visuomeninė administracinių ginčų komisija kartą per metus atsiskaito

savivaldybės tarybai, taip pat yra atsakinga savivaldybės merui, o apskrities administracinių ginčų komisija

195

kartą per metus atsiskaito regiono plėtros tarybai, taip pat yra atsakinga Vyriausiajai administracinių ginčų

komisijai.

8.4.2. VYRIAUSIOSIOS ADMINISTRACINIŲ GINČŲ KOMISIJŲ STEIGIMAS IR DARBO TVARKA

Vyriausioji administracinių ginčų komisija yra juridinis asmuo, išlaikomas iš valstybės biudžeto.

Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją 4 metams iš 5 narių sudaro Vyriausybė. Komisijos nariai privalo

turėti aukštąjį teisinį išsilavinimą. Narių kandidatūras, iš jų ir pirmininko kandidatūrą, Vyriausybei teikia

teisingumo ministras.

Komisijos pirmininkas ir nariai turi teisę atsistatydinti. Komisijos pirmininkas ir nariai Vyriausybės

sprendimu gali būti atleisti ir pirma laiko. Tokiu atveju teisingumo ministras Vyriausybei teikia naujas

kandidatūras.

Komisijos pirmininko ir narių darbas komisijoje laikytinas darbu pagrindinėje darbovietėje ir

apmokamas Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nustatyta tvarka.

Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos valstybės tarnautojų priėmimo į pareigas ir darbuotojų, dirbančių

pagal darbo sutartis, priėmimo į darbą tvarką, darbo užmokesčio jiems mokėjimo tvarką ir sąlygas nustato

Valstybės tarnybos įstatymas, kiti įstatymai ir teisės aktai.

Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos posėdžiai vyksta iš anksto nustatytomis savaitės

dienomis.

Vyriausioji administracinių ginčų komisija už savo darbą kartą per metus atsiskaito Vyriausybei.

Vei

klo

s la

ikot

arp

is

Su

dar

o

Ats

isk

aito

Ats

akin

ga

Nar

ių s

kai

čiu

s

Tei

sin

is

stat

usa

s

Nar

ius

teik

ia

Išsilavinimas

Pir

min

inko

Pav

aduo

tojo

Sek

reto

riau

s

Nar

ių

Vyr

iau

sioj

i A

GK

4 m.

Vyriausybė Vyriausybei 5

Tei

sing

um

o m

inis

tras

Tei

sini

s

Nėr

a

Nėr

a

Tei

sini

s

Ap

skri

čių

AG

K

4 m.

Vyriausybė Regiono plėtros tarybai

Vyriausiajai AGK

5 Valstybės tarnautojai (už darbą komisijoje nemokama) Kiti (mokama Vyriausybės nustatyta tvarka) R

egio

no p

lėtr

os ta

ryba

Tei

sini

s

Tei

sini

s

Ats

akin

gais

sek

reto

rius

Tei

sini

s

Sav

ival

dyb

ių

visu

omen

inė

AG

K

4 m.

Savivaldybės taryba

Savivaldybės tarybai

Savivaldybės merui

5

Sav

ival

dybė

s m

eras

Tei

sini

s

Nen

usta

tyta

s

Tei

sini

s

Nen

usta

tyta

s

8.4.3. ADMINISTRACINIŲ GINČŲ KOMISIJŲ KOMPETENCIJA

196

Savivaldybės visuomeninei administracinių ginčų komisijai skundas gali būti paduodamas dėl

savivaldybės viešojo administravimo subjektų priimtų individualių administracinių aktų ar veiksmų

(neveikimo), apskrities administracinių ginčų komisijai –

dėl apskrityje esančių teritorinių valstybinio administravimo subjektų priimtų individualių

administracinių aktų ar veiksmų (neveikimo),

dėl apskrities teritorijoje esančių savivaldybių administravimo subjektų priimtų individualių

administracinių aktų ar veiksmų (neveikimo).

Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai gali būti paduotas skundas (prašymas) dėl individualių

administracinių aktų ar veiksmų (neveikimo) viešojo administravimo srityje, kai pareiškėjas ar atsakovas yra

centrinis valstybinio administravimo subjektas.

Komisija nagrinėja skundus dėl priimtų

Vyriausioji AGK

Individualių administracinių aktų

Veiksmų

Neveikimo

Centrinio valstybinio administravimo subjektų

Apskričių AGK Apskrityje esančių

teritorinio valstybinio administravimo

subjektų

Apskrityje esančių savivaldybių viešojo

administravimo subjektų

Savivaldybių

visuomeninė AGK

Savivaldybių viešojo administravimo subjektų

Administracinių ginčų komisijos nesprendžia ginčų:

nurodytų ABTĮ 16 straipsnyje

16 straipsnis. Bylos, nepriskirtos administracinių teismų kompetencijai

1. Administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų,

priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams.

2. Administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro

Pirmininko, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos), Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio

teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių

su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu.

3. Bylas dėl administracinių teisės pažeidimų pirmąja instancija pagal Administracinių teisės pažeidimų kodeksą nagrinėja

apylinkių teismai. Šio kodekso numatytas atskiras administracinių teisės pažeidimų bylas nagrinėja ir kitos įstatymų įgaliotos

valstybės institucijos (pareigūnai).

nurodytų ABTĮ 18 straipsnio 2 ir 3 dalyse

18 straipsnis. Apygardos administracinio teismo kompetencija

nurodytų ABTĮ 19 straipsnio 2 ir 3 dalyse

197

19 straipsnis. Vilniaus apygardos administracinio teismo papildoma kompetencija

nurodytų ABTĮ 20 straipsnio 1 dalyje

20 straipsnis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kompetencija

dėl mokesčių ir kitų privalomų mokėjimų ir rinkliavų

Plačiau apie administracinių ginčų komisijas žr.:

1. Pranevičienė B. Kvaziteismai administracijos kontrolės sistemoje: monografija. – Vilnius: Lietuvos teisės

universiteto Leidybos centras, 2003.

2. Bilak D. A. administracinė justicija Lietuvoje: vertinimas. – Vilnius, 2003.

Kontroliniai klausimai ir užduotys:

1. Užpildykite lentelę:

Vei

klo

s

Su

dar

o

Ats

isk

aito

Ats

akin

ga

Nar

ių s

kai

čiu

s

Tei

sin

is s

tatu

sas

Nar

ius

teik

iaIšsilavinimas

Pir

min

inko

Pav

aduo

tojo

Sek

reto

riau

s

Nar

ių

Vyr

iau

sioj

i

AG

K

Ap

skri

čių

AG

K

Sav

ival

dyb

ių

visu

omen

inė

2. Užpildykite lentelę:

Komisija nagrinėja skundus dėl priimtų

Vyriausioji AGK

Apskričių AGK

Savivaldybių

visuomeninė AGK

198

3. Kokių ginčų nenagrinėja administracinių ginčų komisijos?

8.5. ADMINISTRACINIŲ GINČŲ NAGRINĖJIMO TERMINAI

Skundas (prašymas) administracinių ginčų komisijai turi būti paduotas ne vėliau kaip:

1) per vieną mėnesį nuo:

skundžiamo administracinio akto paskelbimo arba

individualaus akto įteikimo ar

pranešimo apie administracijos (tarnautojo) veiksmus (neveikimą) suinteresuotai šaliai

dienos arba

2) per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi reikalavimo įvykdymo terminas;

3) per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi klausimui išspręsti nustatytas laikas, kai

administracija (tarnautojas) nevykdo savo pareigų ar vilkina priimti sprendimą

Administracinių ginčų komisijai paduotas skundas (prašymas) turi būti ne teismo tvarka išnagrinėtas ir

sprendimas dėl jo priimtas ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo skundo gavimo.

Prireikus motyvuotu komisijos sprendimu bendras skundo nagrinėjimo terminas gali būti pratęstas dar

keturiolikai dienų.

Visi administracinių ginčų komisijoje gautieji skundai (prašymai) turi būti įregistruoti skundų (prašymų)

registravimo žurnale ir kompiuteryje. Kiekvienam skundui (prašymui) pradedama atskira byla. Skundo

(prašymo) registravimo numeris laikomas skundo (prašymo) bylos numeriu.

Pradėtosios skundų (prašymų) bylos nedelsiant perduodamos komisijos pirmininkui. Komisijos

pirmininkas išnagrinėja ir sprendžia šiuos klausimus:

ar priklauso šios komisijos kompetencijai nagrinėti gautą skundą (prašymą);

ar gautas skundas (prašymas) paduotas nepraleidus nustatyto skundo (prašymo)

padavimo termino;

ar skundas (prašymas) atitinka ABTĮ nustatytus reikalavimus;

ar būtina reikalauti papildomos medžiagos;

kuriuos asmenis reikia kviesti į posėdį;

kada ir kur nagrinėti skundą (prašymą).

Komisijos pirmininkas paveda vienam iš komisijos narių ištirti skundą (prašymą) ir pateikti jį nagrinėti

komisijos posėdžiui. Komisijos narys, tirdamas skundą (prašymą), gali pasitelkti atitinkamai savivaldybių

institucijų, apskrities viršininko administracijos valstybės tarnautojus, Vyriausiosios administracinių ginčų

komisijos valstybės tarnautojus ir darbuotojus, dirbančius pagal darbo sutartis, taip pat ekspertus, kad jie

pateiktų išvadą dėl skundo (prašymo).

Administracinių ginčų komisija turi teisę reikalauti iš viešojo administravimo subjekto, priėmusio

ginčijamą individualų administracinį aktą ar įvykdžiusio skundžiamą veiką, dokumentų, medžiagos ir

199

informacijos, susijusių su posėdžiui rengiamu klausimu, taip pat gauti raštu ar žodžiu valstybės tarnautojų

paaiškinimus dėl ginčo dalyko.

Komisijos reikalaujama medžiaga ar dokumentų kopijos turi būti jai perduoti ne vėliau kaip per 3 darbo

dienas nuo reikalavimo gavimo dienos, jeigu pati komisija nenustato kito termino. Prireikus komisija terminą

gali pratęsti.

Prireikus komisijos nariai ar jų įgalioti asmenys gali tirti skundą (prašymą) vietoje.


1. Kokie yra kreipimosi į administracinių ginčų komisijas terminai?

2. Per kokį terminą administracinių ginčų komisija privalo išspręsti skundą?

3. Kokius klausimus privalo išspręsti administracinių ginčų komisijos pirmininkas nagrinėdamas skundo

priėmimo klausimą?

4. Kokias teises turi administracinių ginčų komisijos narys, tiriantis skundą?

8.6. ADMINISTRACINIŲ GINČŲ KOMISIJŲ SPRENDIMAI, JŲ APSKUNDIMO TVARKA IR TERMINAI

Administracinių ginčų komisija sprendimą dėl ginčo paprastai priima bendru sutarimu dalyvaujant ne

mažiau kaip 3 komisijos nariams. Kai bendro sutarimo nėra, sprendimas laikomas priimtu, kai už jį balsavo

dauguma posėdyje dalyvavusiųjų.

Administracinių ginčų komisija, nagrinėdama skundus (prašymus), nei turtinės žalos, nei ginčo šalių

turėtų išlaidų atlyginimo klausimų nesprendžia.

Administracinių ginčų komisija, išnagrinėjusi skundą (prašymą) priima vieną iš šių sprendimų:

1) atmesti skundą (prašymą) kaip nepagrįstą;

2) įpareigoti atitinkamą administravimo subjektą pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį

komisijos nurodymą;

3) įpareigoti atitinkamą administravimo subjektą per komisijos nustatytą laiką priimti sprendimą dėl šio

subjekto atsisakymo ar vilkinimo atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus;

4) nutraukti bylą kaip nežinybingą.

Administracinių ginčų komisijos sprendimas išsiunčiamas vykdyti kitą dieną po priėmimo. Viešojo

administravimo subjektas privalo sprendimą įvykdyti per jame nurodytą laiką, o jeigu laikas nenurodytas, - per

20 dienų nuo sprendimo gavimo dienos.

Skundo padavimas administraciniam teismui sustabdo administracinių ginčų komisijos sprendimo

vykdymą. Vykdytojui turi būti pranešta apie sprendimo apskundimą.

Jeigu viešojo administravimo subjektas per nustatytą terminą neįvykdo administracinių ginčų komisijos

sprendimo, pareiškėjas turi teisę kreiptis į atitinkamą administracinį teismą su prašymu užtikrinti sprendimo

vykdymą.

200

Ginčo šalis, nesutinkanti su administracinių ginčų komisijos sprendimu, turi teisę skųsti tą sprendimą

atitinkamam apygardos administraciniam teismui. Savivaldybės ir apskrities administracinių ginčų komisijų

sprendimas per 20 dienų nuo jo gavimo dienos gali būti apskųstas atitinkamos apygardos administraciniam

teismui. Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimas per 20 dienų nuo jo gavimo dienos –

Vilniaus apygardos administraciniam teismui.


1. Kokį sprendimą gali priimti administracinių ginčų komisija, išnagrinėjusi skundą?

2. Administracinių ginčų komisijų sprendimų vykdymo tvarka ir terminai.

3. Kuriam teismui gali būti apskųsti administracinių ginčų komisijų sprendimai?

8.7. MOKESTINIŲ GINČŲ SAMPRATA IR ESMĖ

Mokestiniai ginčai – ginčai, kylantys tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus dėl

sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo ar kito panašaus pobūdžio sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui

naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis, taip pat dėl mokesčių administratoriaus sprendimo

atsisakyti grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą).

Plačiau apie mokestinio ginčo sampratą žr.: Strazdienė A. Kai kurie probleminiai mokestinio ginčo sąvokos

aspektai // Teisė, 2004, Nr. 51.

8.8. SUBJEKTAI, NAGRINĖJANTYS MOKESTINIUS GINČUS NETEISMINE TVARKA

Mokesčių mokėtojas turi teisę apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba

neveikimą. Mokestiniams ginčams Mokesčių administravimo įstatymas nustato privalomą ikiteisminę jų

nagrinėjimo procedūrą. Tačiau ši nuostata neriboja mokesčių mokėtojo teisės po atitinkamo centrinio mokesčių

administratoriaus sprendimo dėl mokestinio ginčo tiesiogiai kreiptis į teismą. Tad mokestinius ginčus nagrinėja

centrinis mokesčių administratorius, Mokestinių ginčų komisija (toliau – ikiteisminės mokestinius ginčus

nagrinėjančios institucijos) ir teismas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas

Mokestinių ginčų komisija

201

Centrinis mokesčių administratorius Centrinis mokesčių administratorius

Vietos mokesčių administratorius

8.8.1. MOKESTINIŲ GINČŲ KOMISIJA

Mokestinių ginčų komisija yra viešasis juridinis asmuo, išlaikomas iš valstybės biudžeto, kurios tikslas

– objektyviai išnagrinėti mokesčių mokėtojo skundą ir priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Komisiją sudaro Komisijos pirmininkas ir kiti Komisijos nariai. Bendrą Komisijos narių skaičių nustato

ir Komisijos nuostatus tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Komisijos nariai skiriami šešeriems metams. Komisijos narius skiria Lietuvos Respublikos Vyriausybė

finansų ministro ir teisingumo ministro bendru teikimu. Komisijos nariu gali būti skiriamas:

Lietuvos Respublikos pilietis,

nepriekaištingos reputacijos asmuo,

turintis finansų, teisės ar ekonomikos magistro kvalifikacinį laipsnį arba jį atitinkantį aukštąjį

išsilavinimą ir

ne mažesnį kaip trejų metų darbo stažą mokesčių, muitų ar įmonių teisės srityje.

Komisijos narių darbas Komisijoje laikytinas darbu pagrindinėje darbovietėje ir apmokamas Valstybės

politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nustatyta tvarka. Komisijos narys pareigas

gali eiti tik Komisijoje, taip pat dirbti mokslinį arba pedagoginį darbą. Pasibaigus įgaliojimų laikui, Komisijos

nariai savo pareigas eina tol, kol paskiriami nauji nariai.

Komisijos funkcijoms atlikti sudaroma valstybės tarnautojų ir darbuotojų administracija. Jos struktūrą

ir pareigybių sąrašą, neviršydamas lėšų, patvirtintų darbo užmokesčiui, tvirtina Komisijos pirmininkas.

Komisijos valstybės tarnautojų priėmimo į pareigas ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, priėmimo į

darbą tvarką, darbo užmokesčio jiems mokėjimo tvarką ir sąlygas nustato Valstybės tarnybos įstatymas, Darbo

kodeksas, kiti įstatymai ir teisės aktai.

8.8.2. IKITEISMINIŲ MOKESTINIUS GINČUS NAGRINĖJANČIŲ INSTITUCIJŲ KOMPETENCIJA

Mokestiniai ginčai – ginčai tarp mokesčio mokėtojo (arba mokestį išskaičiuojančio asmens) ir mokesčio

administratoriaus ar jo pareigūno dėl:

mokesčio mokėtojo (mokestį išskaičiuojančio asmens) patikrinimo akto,

mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo).

Centrinis mokesčių administratorius nagrinėja mokestinius ginčus, kurie kyla tarp mokesčių mokėtojo

ir vietos mokesčių administratoriaus.

Mokestinių ginčų komisija nagrinėja:

1) mokestinius ginčus, kylančius tarp mokesčių mokėtojo ir centrinio mokesčių administratoriaus;

202

2) mokesčių mokėtojo ir centrinio mokesčių administratoriaus mokestinius ginčus dėl centrinio

mokesčių administratoriaus sprendimų, priimtų išnagrinėjus mokesčių mokėtojų skundus dėl vietos mokesčių

administratoriaus sprendimų;

3) mokesčių mokėtojo ir centrinio mokesčių administratoriaus mokestinius ginčus, kai centrinis

mokesčių administratorius per Mokesčių administravimo įstatymo nustatytus terminus nepriėmė sprendimo dėl

mokestinio ginčo.


1. Kokios institucijos nagrinėja mokestinius ginčus neteismine tvarka?

2. Kokia jų kompetencija?

8.9. IKITEISMINIO MOKESTINIŲ GINČŲ NAGRINĖJIMO TVARKA

8.9.1. SKUNDO DĖL MOKESTINIO GINČO PADAVIMO TERMINAS

Skundas centriniam mokesčių administratoriui turi būti paduodamas raštu ne vėliau kaip per 20 dienų

po to, kai mokesčių mokėtojui buvo įteiktas vietos mokesčių administratoriaus sprendimas, kurį mokesčių

mokėtojas skundžia.

Skundas Mokestinių ginčų komisijai turi būti paduodamas raštu ne vėliau kaip per 20 dienų:

o nuo centrinio mokesčių administratoriaus skundžiamo sprendimo įteikimo mokesčių

mokėtojui arba

o nuo termino sprendimui dėl mokestinio ginčo priimti pasibaigimo dienos.

Mokesčių mokėtojui, praleidusiam skundo padavimo terminą dėl priežasčių, kurias ikiteisminė

mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija pripažįsta svarbiomis, šis terminas minėtos institucijos sprendimu gali

būti atnaujintas. Kartu su prašymu atnaujinti skundo padavimo terminą turi būti paduodamas ir skundas, kurio

padavimo terminas yra praleistas. Minėtas prašymas turi būti išnagrinėtas per skundui, paduodamam dėl

mokestinio ginčo, išnagrinėti nustatytą terminą.

Priėmus sprendimą atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, skundo dėl mokestinio ginčo

išnagrinėjimo terminai skaičiuojami nuo minėto sprendimo priėmimo dienos.

Jeigu skundo padavimo terminas yra praleistas ir mokesčių mokėtojas skundo padavimo termino

neprašo atnaujinti, taip pat kai toks prašymas yra nepatenkinamas, skundas laikomas nepaduotu ir grąžinamas

jį padavusiam mokesčių mokėtojui.

Kai priimamas sprendimas atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, sustabdomas ginčijamų ir iki šio

sprendimo priėmimo dienos dar neišieškotų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinis išieškojimas.

Išieškojimo sustabdymas nėra kliūtis paskirti bet kokią mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonę,

nustatytą Mokesčių administravimo įstatymo 95 straipsnyje, ar pagrindas ją naikinti.

203

Ikiteisminės mokestinį ginčą nagrinėjančios institucijos sprendimas, kuriuo nepatenkinamas prašymas

dėl skundo padavimo termino atnaujinimo, gali būti apskųstas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta

tvarka.

8.9.2. SKUNDO PADAVIMAS

Skunde, paduodamame mokestiniame ginče, turi būti nurodyta:

1) mokesčių mokėtojo pavadinimas (vardas, pavardė), identifikacinis numeris (kodas), adresas;

2) skundžiamas sprendimas, jo surašymo data;

3) aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir tai patvirtinantys įrodymai;

4) skundo pareiškėjo reikalavimas.

Skundas turi būti pasirašytas mokesčių mokėtojo (jo atstovo).

Mokesčių mokėtojas privalo pateikti centriniam mokesčių administratoriui visus dokumentus ir

įrodymus, kuriais grindžia savo nesutikimą su mokesčių administratoriaus sprendimu ir savo reikalavimą.

Nurodytų dokumentų ir įrodymų nepateikęs mokesčių mokėtojas praranda teisę jais remtis tolesnio ginčo

nagrinėjimo ikiteisminėje mokestinį ginčą nagrinėjančioje institucijoje metu, išskyrus atvejus, kai:

apie negalimumą juos pateikti (nurodant svarbias to priežastis) buvo nurodyta

pateiktame mokesčių mokėtojo skunde ar

mokesčių administratorius, neturėdamas pagrindo, atsisakė priimti mokesčių mokėtojo

pateiktus dokumentus ir įrodymus.

Skundą gavusi ikiteisminė mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija privalo patikrinti, ar skundas atitinka

Mokesčių administravimo įstatyme nurodytus reikalavimus. Nustačiusi, kad skundas neatitinka šių reikalavimų,

ikiteisminė mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija priima sprendimą ir nustato skundą padavusiam mokesčių

mokėtojui 15 dienų terminą trūkumams pašalinti. Šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo dienos, kai

mokesčių mokėtojui minėtas sprendimas buvo įteiktas.

Jeigu mokesčių mokėtojas per nustatytą 15 dienų terminą įvykdo sprendime nurodytus reikalavimus,

skundas nagrinėjamas ir laikomas paduotu pradinio jo pateikimo dieną, o skundo dėl mokestinio ginčo

išnagrinėjimo terminai pradedami skaičiuoti nuo reikalavimų įvykdymo dienos. Nurodytų reikalavimų laiku

neįvykdžius, skundas laikomas nepaduotu ir grąžinamas jį pateikusiam mokesčių mokėtojui.

Tuo atveju, jei mokesčių mokėtojas nepašalina trūkumų, tačiau jo skunde yra kitų reikalavimų, pagrįstų

skunde nurodytomis aplinkybėmis ir įrodymais, skundas mokesčių mokėtojui negrąžinamas ir ikiteisminė

mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija privalo išnagrinėti mokesčių mokėtojo skundą dėl nurodytų

reikalavimų. Šiuo atveju skundo dėl mokestinio ginčo išnagrinėjimo terminai skaičiuojami nuo kitos dienos, kai

pasibaigia nustatytas trūkumų pašalinimo terminas.

Klaidingas ar kitoks skundo pavadinimas nėra trūkumas, dėl kurio skundas būtų nenagrinėjamas.

Šios nuostatos taikomos tik skundams, pateikiamiems ikiteisminėms mokestinius ginčus

nagrinėjančioms institucijoms. Skundo dėl mokestinio ginčo, kai jis paduodamas teismui, turinio reikalavimus

nustato Administracinių bylų teisenos įstatymas.

204

8.9.3. SKUNDO DĖL MOKESTINIO GINČO NAGRINĖJIMAS CENTRINIAME MOKESČIŲ

ADMINISTRATORIUJE

Skundas dėl mokestinio ginčo centriniam mokesčių administratoriui paduodamas per vietos mokesčių

administratorių, kurio sprendimas yra skundžiamas. Vietos mokesčių administratorius gautą mokesčių

mokėtojo skundą ir jam nagrinėti reikiamą medžiagą per 3 darbo dienas privalo nusiųsti centriniam mokesčių

administratoriui.

Centrinis mokesčių administratorius turi priimti sprendimą dėl skundo dėl mokestinio ginčo per 30

dienų nuo jo gavimo dienos. Šis terminas centrinio mokesčių administratoriaus sprendimu gali būti pratęstas

iki 60 dienų, jeigu skundui nagrinėti reikia papildomo tyrimo. Apie tai turi būti raštu pranešta skundą

padavusiam mokesčių mokėtojui.

Centrinis mokesčių administratorius, išnagrinėjęs mokesčių mokėtojo skundą, pagal savo kompetenciją

priima vieną iš šių sprendimų:

1) patvirtina vietos mokesčių administratoriaus sprendimą;

2) panaikina vietos mokesčių administratoriaus sprendimą;

3) iš dalies patvirtina arba iš dalies panaikina vietos mokesčių administratoriaus sprendimą;

4) pakeičia vietos mokesčių administratoriaus sprendimą;

5) paveda vietos mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą.

Sprendime turi būti nurodyta mokesčių mokėtojo teisė apskųsti priimtą sprendimą Mokestinių ginčų

komisijai arba teismui ir tokio apskundimo terminai.

8.9.4. SKUNDO DĖL MOKESTINIO GINČO NAGRINĖJIMAS MOKESTINIŲ GINČŲ KOMISIJOJE

Skundas dėl mokestinio ginčo Mokestinių ginčų komisijai paduodamas per centrinį mokesčių

administratorių, kuris per 3 darbo dienas nuo skundo gavimo dienos parengia mokestinio ginčo bylą ir

perduoda ją Mokestinių ginčų komisijai. Mokesčių mokėtojas ir mokesčių administratorius turi teisę

Mokestinių ginčų komisijoje susipažinti su byloje esančia medžiaga.

Mokestinių ginčų komisija sprendimą dėl skundo dėl mokestinio ginčo priima per 60 dienų nuo skundo

gavimo dienos. Mokesčių mokėtojo prašymu šis terminas Mokestinių ginčų komisijos sprendimu gali būti

sutrumpinamas iki 30 dienų. Apie tai turi būti raštu pranešta skundą padavusiam mokesčių mokėtojui bei

centriniam mokesčių administratoriui.

Komisija skundus nagrinėja, sprendimus priima ir surašo lietuvių kalba. Mokesčių

mokėtojai, nemokantys lietuvių kalbos, Komisijos posėdžio metu turi teisę naudotis

vertėjo paslaugomis. Už vertėjo paslaugas mokama iš Komisijai patvirtintų valstybės

biudžeto asignavimų. Mokesčių mokėtojas, norėdamas Komisijos posėdžio metu naudotis

vertėjo paslaugomis, Komisijai turi pateikti prašymą raštu ne vėliau kaip prieš 5 darbo

dienas iki nustatytos posėdžio datos.

205

Dokumentai, surašyti kitomis kalbomis, teikiami išversti (nustatyta tvarka

patvirtinus vertimą) į lietuvių kalbą.

Skundai nagrinėjami Komisijos posėdžiuose. Komisijos posėdžiuose taip pat

nagrinėjami mokesčių mokėtojų prašymai:

o atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą,

o atnaujinti mokestinio ginčo bylos procesą,

o gali būti nagrinėjami ir kiti mokesčių mokėtojų prašymai.

Komisijos posėdžiai rengiami posėdžio darbotvarkėje nustatyta tvarka Komisijos

posėdžių salėje, posėdžiams pirmininkauja Komisijos pirmininkas. Komisijos posėdžiai

yra uždari. Kiti asmenys, išskyrus nurodytus Darbo reglamento 26 punkte (mokesčių

mokėtojas (jo atstovas), mokesčių administratoriaus atstovai), gali dalyvauti Komisijos

posėdyje tik esant mokesčių mokėtojo, kurio skundas nagrinėjamas Komisijos

posėdyje, rašytiniam sutikimui ir Komisijai leidus.

Komisijos posėdis yra teisėtas, jeigu jame dalyvauja ne mažiau kaip trys

Komisijos nariai (įskaitant Komisijos pirmininką).

Komisijos narys negali dalyvauti nagrinėjant mokestinį ginčą ir turi būti nušalintas

(nusišalinti), jeigu jis:

o yra tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuotas bylos baigtimi,

o su mokestinio ginčo šalimis yra susijęs šeimos, artimos giminystės ar

svainystės ryšiais,

o yra buvęs įmonės, dalyvaujančios mokestiniame ginče, darbuotojas ir

nuo darbo santykių pasikeitimo praėjo mažiau kaip treji metai,

o yra kitokių aplinkybių, kurios gali turėti įtakos Komisijos nario

nešališkumui.

Apie tai Komisijos narys privalo informuoti Komisiją. Nušalinimą taip pat gali

pareikšti mokestiniame ginče dalyvaujantys asmenys. Nušalinimas turi būti motyvuotas

ir pareiškiamas prieš pradedant nagrinėti skundą Komisijos posėdyje. Komisija dėl savo

nario (narių) nušalinimo priima protokolinį sprendimą.

Į Komisijos posėdį kviečiami mokesčių mokėtojas (jo atstovai) bei mokesčių

administratoriaus atstovai. Komisijos posėdyje dalyvauja posėdžio sekretorius, taip pat

turi teisę dalyvauti vertėjas, Komisijos specialistai, dalyvavę rengiant bylą nagrinėti

Komisijos posėdyje, ekspertai. Jeigu į posėdį neatvyko mokestinio ginčo šalys,

skundas gali būti nagrinėjamas joms nedalyvaujant. Kai iki skundo nagrinėjimo Komisijos

posėdyje pradžios Komisijoje yra gautas šių asmenų prašymas atidėti skundo

nagrinėjimą dėl priežasčių, kurias Komisija pripažįsta svarbiomis, Komisija turi teisę

skundo nagrinėjimą atidėti. Jeigu į Komisijos posėdį neatvyko vertėjas ar ekspertas,

206

Komisija, išklausiusi posėdyje dalyvaujančių mokestinio ginčo šalių nuomonę dėl

galimumo nagrinėti skundą be neatvykusių vertėjų ar ekspertų, priima sprendimą

skundą nagrinėti jiems nedalyvaujant arba skundo nagrinėjimą atidėti.

Komisijai nusprendus skundo nagrinėjimą atidėti, apie paskirtą naują posėdžio

laiką mokestiniame ginče dalyvaujantys asmenys bei kviečiamas vertėjas ar ekspertas

informuojami Darbo reglamente nustatyta tvarka.

Prieš pradedant nagrinėti mokesčių mokėtojo skundą Komisijos posėdyje, posėdžių

sekretorius patikrina atvykusių asmenų tapatybę ir jų įgaliojimus

patvirtinančius dokumentus.

Komisijos posėdį pradeda Komisijos pirmininkas ir praneša, kieno skundas bus

nagrinėjamas. Posėdžių sekretorius praneša, kas dalyvauja nagrinėjant mokesčių

mokėtojo skundą. Posėdžio pradžioje išsprendžiami šalių prašymai, pareikšti nušalinimai

Komisijos nariams, taip pat galimybė nagrinėti skundą neatvykus ginčo šalims, vertėjui

ar ekspertui. Jeigu Komisijos posėdyje dalyvauja vertėjas ar ekspertas, šie pasirašytinai

įspėjami dėl atsakomybės už slaptos informacijos, susijusios su mokesčių mokėtoju,

paskleidimą. Paskui išklausomas Komisijos nario pranešimas apie mokesčių mokėtojo

skundą. Po Komisijos nario pranešimo paaiškinimus dėl nagrinėjamo skundo gali pateikti

mokesčių mokėtojas ir jo atstovas, po to – mokesčių administratoriaus atstovai ir

ekspertai (specialistai). Komisijos nariai Komisijos posėdyje dalyvaujantiems asmenims

turi teisę užduoti klausimus, susijusius su nagrinėjamu skundu. Ištyrus skundo

mokestiniame ginče esmę, Komisijos pirmininkas paskelbia skundo nagrinėjimo pabaigą.

Jeigu per posėdžio darbotvarkėje nustatytą laiką mokesčių mokėtojo skundas

neišnagrinėjamas, Komisija turi teisę skundo nagrinėjimą perkelti į kitą posėdį, apie tai

mokestinio ginčo šalis informuojant Darbo reglamente nustatyta tvarka.

Komisijos posėdžiai protokoluojami. Komisijos posėdžių protokolus rašo

Komisijos posėdžių sekretorius. Komisijos posėdžio protokole nurodoma posėdžio vieta ir

data, posėdžio pradžios ir pabaigos laikas, posėdyje dalyvaujančių asmenų vardai ir

pavardės, nagrinėjamo skundo esmė ir posėdyje dalyvaujančių asmenų pasisakymai,

Komisijos pirmininko reikalavimu – jo nurodymai dėl posėdžio tvarkos, Komisijos nario

reikalavimu – asmeninė jo nuomonė dėl svarstomo klausimo, priimti sprendimai ir

balsavimo rezultatai. Priimtas sprendimas ir balsavimo rezultatai, nurodant kaip balsavo

kiekvienas Komisijos narys, taip pat Komisijos nario atskiroji nuomonė dėl priimto

sprendimo įrašomi į Komisijos posėdžio protokolo priedą. Protokolo priedas nerašomas,

jeigu už priimtą sprendimą balsavo visi Komisijos nariai, dalyvavę Komisijos posėdyje ir

priimant sprendimą.

Komisijos posėdžio protokolas ir jo priedas surašomi ir pasirašomi per 5 darbo

dienas nuo sprendimo priėmimo pasitarimų kambaryje dienos, bet ne vėliau kaip per 30 207

dienų nuo Komisijos posėdžio dienos. Komisijos posėdžio protokolą ir jo priedą pasirašo

Komisijos pirmininkas ir posėdžio sekretorius bei vizuoja Komisijos nariai, kurie dalyvavo

priimant sprendimą.

Procesinius klausimus Komisija išsprendžia protokoliniais sprendimais.

Komisijos posėdžio eigai, įrodymams fiksuoti ir jiems tirti Komisija gali daryti garso

įrašą, taip pat naudoti ir kitas technines priemones. Kitiems asmenims draudžiama

Komisijos posėdžio metu filmuoti, fotografuoti, daryti garso ar vaizdo įrašus bei naudoti

kitas technines priemones.

Visi asmenys, dalyvaujantys nagrinėjant mokestinį ginčą Komisijos posėdyje,

privalo paklusti Komisijos pirmininko nurodymams dėl posėdžio tvarkos. Asmenį, kuris

mokestinio ginčo nagrinėjimo metu pažeidžia Komisijos posėdžio tvarką, Komisijos

pirmininkas įspėja. Jei po pareikšto įspėjimo šis asmuo ir toliau pažeidžia posėdžio

tvarką, Komisijos protokoliniu sprendimu asmuo gali būti pašalinamas iš posėdžių salės

arba Komisija atideda mokestinio ginčo nagrinėjimą. Apie paskirtą naują posėdžio laiką

Komisija praneša mokestiniame ginče dalyvaujantiems asmenims raštu.

Mokesčių mokėtojo sutikimu Komisija turi teisę nuspręsti skundą nagrinėti į

Komisijos posėdį nekviečiant ginčo šalių ir joms nedalyvaujant, jeigu tai netrukdo

objektyviai išnagrinėti mokesčių mokėtojo skundą ir priimti teisėtą bei pagrįstą

sprendimą. Sutikimas Komisijai turi būti pareikštas raštu iki skundo įtraukimo į Komisijos

posėdžio darbotvarkę dienos. Apie priimtą sprendimą skundą nagrinėti į Komisijos posėdį

nekviečiant ginčo šalių ir joms nedalyvaujant Komisija raštu praneša skundą padavusiam

mokesčių mokėtojui bei centriniam mokesčių administratoriui.

Mokesčių mokėtojas ir mokesčių administratorius Mokesčių administravimo

įstatymo ir kitų teisės aktų nustatytais atvejais bei tvarka gali pasirašyti susitarimą

dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio. Mokestinio ginčo šalims pasirašius

minėtą susitarimą iki Komisijos sprendimo dėl skundo mokestiniame ginče priėmimo,

Komisija priima sprendimą nutraukti skundo (ar jo dalies) mokestiniame ginče

nagrinėjimą. Mokestinio ginčo šalių susitarimo patvirtintas nuorašas pridedamas prie

mokestinio ginčo bylos. Komisijai priėmus sprendimą nutraukti skundo dalies

mokestiniame ginče nagrinėjimą, Komisija išnagrinėja mokestinį ginčą likusioje mokesčių

mokėtojo skundo dalyje ir priima vieną iš Mokesčių administravimo įstatyme ar Komisijos

nuostatuose nurodytų sprendimų.

Informacija apie mokesčių mokėtoją, kurią Komisijos nariai, Komisijos

valstybės tarnautojai bei darbuotojai, dirbantys pagal darbo sutartis, sužino vykdydami

savo funkcijas, yra laikoma paslaptyje, išskyrus Mokesčių administravimo įstatyme

nustatytus atvejus. Kiekvienas šiame punkte nurodytas asmuo, prieš pradėdamas eiti

pareigas Komisijoje, pasirašytinai supažindinamas su informacijos apie mokesčių 208

mokėtoją slaptumu bei atsakomybe už neteisėtą informacijos apie mokesčių mokėtoją

paskleidimą. Informacija gali būti paskleista rašytiniu mokesčių mokėtojo sutikimu.

Komisija, priimdama sprendimą dėl mokesčių mokėtojo skundo, neatsižvelgia ir

nevertina tų mokesčių mokėtojo pateiktų įrodymų, kurie nebuvo pateikti centriniam

mokesčių administratoriui, išskyrus atvejus, kai apie jų negalimumą pateikti buvo

nurodyta mokesčių mokėtojo skunde centriniam mokesčių administratoriui. Jeigu

mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius Komisijai pateikia kokios nors

papildomos medžiagos ar įrodymų iki sprendimo dėl mokesčių mokėtojo skundo

priėmimo dienos, jie prijungiami prie mokestinio ginčo bylos. Vėliau pateikta medžiaga

ar įrodymai grąžinami juos pateikusiam mokesčių mokėtojui ar mokesčių

administratoriui.

Komisijos sprendimai priimami pasitarimų kambaryje. Priimant sprendimą

pasitarimų kambaryje, mokestinio ginčo šalys nedalyvauja. Pasitarimų kambaryje

dalyvauja tik Komisijos nariai, kurie nagrinėjo mokestinį ginčą Komisijos posėdyje.

Komisijos sprendimai priimami Komisijos narių balsų dauguma, kiekvienam Komisijos

nariui turint po vieną balsą. Balso teisė negali būti perduota. Balsams pasidalijus po

lygiai, priimamas tas sprendimas, už kurį balsavo Komisijos pirmininkas, o jei šio nėra –

už kurį balsavo laikinai jį pavaduojantis Komisijos narys. Balsus skaičiuoja ir balsavimo

rezultatus skelbia Komisijos pirmininkas.

Komisijos sprendime turi būti nurodyti jo priėmimo motyvai ir pagrindai, taip pat

mokesčių mokėtojo teisė apskųsti priimtą sprendimą. Komisijos sprendimas įforminamas

raštu Komisijos blanke ir patvirtinamas Komisijos antspaudu. Komisijos sprendimus

pasirašo Komisijos pirmininkas ir nariai, kurie nagrinėjo mokesčių mokėtojo skundą

Komisijos posėdyje ir dalyvavo priimant sprendimą pasitarimų kambaryje.

Komisijos priimto sprendimo mokestiniame ginče patvirtintas nuorašas įteikiamas

mokesčių mokėtojui ir centriniam mokesčių administratoriui bei segamas į mokesčių

mokėtojo skundo bylą. Komisijos priimto sprendimo mokestiniame ginče originalas

segamas į atskirą bylą ir saugomas Komisijos archyve.

Mokestinių ginčų komisija priima vieną iš šių sprendimų:

1) patvirtina centrinio mokesčių administratoriaus sprendimą;

2) panaikina centrinio mokesčių administratoriaus sprendimą;

3) iš dalies patvirtina arba iš dalies panaikina centrinio mokesčių administratoriaus sprendimą;

4) pakeičia centrinio mokesčių administratoriaus sprendimą;

5) perduoda skundą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.

8.9.5. SPRENDIMO DĖL MOKESTINIO GINČO PRIVALOMUMAS

209

Praėjus sprendimo dėl mokestinio ginčo apskundimo terminams, centrinio mokesčių administratoriaus

ar Mokestinių ginčų komisijos priimtą sprendimą privalo vykdyti ginčo šalys, taip pat su ginču susiję tretieji

asmenys.

8.9.6. APSKUNDIMAS TEISMUI

Mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su centrinio mokesčių administratoriaus arba Mokestinių ginčų

komisijos sprendimu dėl mokestinio ginčo, turi teisę jį apskųsti teismui.

Apskųsti Mokestinių ginčų komisijos sprendimą dėl mokestinio ginčo taip pat turi teisę centrinis

mokesčių administratorius, tačiau tik tuo atveju, kai centrinis mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų

komisija, spręsdami mokestinį ginčą (arba mokestinio ginčo metu), skirtingai interpretavo įstatymų ar kito

teisės akto nuostatas.

Skundas teismui turi būti paduodamas ne vėliau kaip per 20 dienų po centrinio mokesčių

administratoriaus arba Mokestinių ginčų komisijos sprendimo įteikimo dienos.

Skundai dėl centrinio mokesčių administratoriaus arba Mokestinių ginčų komisijos sprendimo dėl

mokestinio ginčo nagrinėjami Vilniaus apygardos administraciniame teisme.

Centrinis mokesčių administratorius Mokestinių ginčų komisijos sprendimą teismui, taip pat teismo

sprendimą aukštesnės instancijos teismui skundžia atsižvelgdamas į finansų ministro patvirtintus sprendimų dėl

mokestinių ginčų apskundimo ekonominio tikslingumo kriterijus.

8.9.7. MOKESTINIŲ GINČŲ BYLŲ PROCESO ATNAUJINIMAS

Mokestinio ginčo bylos, kurioje vietos mokesčių administratoriaus, centrinio mokesčių

administratoriaus ar Mokestinių ginčų komisijos sprendimas nustatytu terminu nebuvo apskųstas, procesas gali

būti atnaujintas Mokesčių administravimo įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka.

Procesas gali būti atnaujinamas, kai:

1) naujai paaiškėja esminės aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos mokesčių mokėtojui

mokestinio ginčo nagrinėjimo metu;

2) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyti žinomai melagingi liudytojo parodymai, žinomai

melaginga eksperto išvada, žinomai neteisingas vertimas, dokumentų arba daiktinių įrodymų suklastojimas, dėl

kurių priimtas neteisėtas arba nepagrįstas sprendimas;

3) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatytos nusikalstamos asmenų veikos nagrinėjant mokestinį

ginčą;

4) panaikinamas kaip neteisėtas ar nepagrįstas teismo sprendimas ar nuosprendis, kuris buvo pagrindas

priimti skundžiamą sprendimą;

5) mokesčių mokėtojas buvo neveiksnus ir nebuvo atstovaujamas atstovo pagal įstatymą;

6) mokestinį ginčą išnagrinėjo neteisėtos sudėties Mokestinių ginčų komisija;

7) pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas

taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą;

210

8) panaikinamas kaip neteisėtas teisės aktas, kuriuo remiantis buvo priimtas šis sprendimas;

9) būtina užtikrinti vienodą mokestinių ginčų nagrinėjimo praktiką.

Prašymą atnaujinti procesą turi teisę paduoti mokesčių mokėtojas.

Prašymas dėl proceso atnaujinimo paduodamas centriniam mokesčių administratoriui (kai jo arba vietos

mokesčių administratoriaus sprendimas mokestinio ginčo byloje buvo galutinis) ar Mokestinių ginčų komisijai,

kai galutinį sprendimą mokestinio ginčo byloje priėmė ši institucija.

Prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per 3 mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs

subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Asmenims,

praleidusiems prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas

gali būti atnaujintas, jeigu prašymas dėl termino atnaujinimo paduotas ne vėliau kaip po vienerių metų nuo

sprendimo, kuris nebuvo apskųstas, apskundimo termino pabaigos. Prašymas dėl proceso atnaujinimo negali

būti paduodamas, jeigu nuo sprendimo, kuris nebuvo apskųstas, apskundimo termino pabaigos praėjo daugiau

kaip 5 metai.

Prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodoma:

1) mokestinius ginčus nagrinėjančios institucijos pavadinimas;

2) mokesčių mokėtojo pavadinimas (vardas, pavardė), identifikacinis numeris (kodas), adresas;

3) sprendimą priėmusios institucijos pavadinimas;

4) nustatytu terminu neapskųsto institucijos sprendimo esmė ir proceso atnaujinimo pagrindas;

5) proceso atnaujinimo motyvai;

6) aplinkybės, kuriomis grindžiamas šio straipsnio 5 dalyje nurodytų terminų skaičiavimas;

7) prašymo esmė;

8) prašymo surašymo vieta, data, mokesčių mokėtojo parašas.

Prie prašymo atnaujinti procesą turi būti pridedami proceso atnaujinimo pagrindo buvimą

pagrindžiantys įrodymai, taip pat nustatytu terminu neapskųsto mokestinius ginčus nagrinėjančios institucijos

sprendimo nuorašas.

Tais atvejais, kai centrinis mokesčių administratorius ar Mokestinių ginčų komisija konstatuoja, jog yra

praleisti įstatymų nustatyti terminai paduoti prašymą arba prašymas nepagrįstas įstatymų numatytais proceso

atnaujinimo pagrindais, centrinis mokesčių administratorius ar Mokestinių ginčų komisija sprendimu atsisako

atnaujinti procesą.

Jeigu prašymas paduotas nepraleidus įstatymų nustatytų terminų ir yra pagrįstas įstatymų nustatytais

proceso atnaujinimo pagrindais, centrinis mokesčių administratorius ar Mokestinių ginčų komisija priima

sprendimą dėl proceso atnaujinimo. Atnaujinus procesą, mokestinis ginčas nagrinėjamas iš naujo sprendimą dėl

proceso atnaujinimo priėmusioje institucijoje pagal bendras taisykles taisykles.


1. Kokie yra skundo dėl mokestinio ginčo padavimo terminai?

2. Koks yra skundo dėl mokestinio ginčo turinys? Įrodymų pateikimas ir priėmimas.

211

3. Kokie yra skundo nagrinėjimo centriniame mokesčių administratoriuje terminai?

4. Kokius sprendimus gali priimti centrinis mokesčių administratorius?

5. Kokie yra skundo nagrinėjimo Mokestinių ginčų komisijoje terminai?

6. Išvardinkite skundo nagrinėjimo Mokestinių ginčų komisijoje etapus.

7. Kam ir kokia tvarka gali būti apskundžiamas centrinio mokesčio administratoriaus ir Mokestinių ginčų

komisijos sprendimai?

8. Kokioms sąlygoms esant ir kokia tvarka gali būti atnaujinamas mokestinių ginčų bylos procesas?

8.10. SKUNDŲ DĖL RINKIMŲ IR REFERENDUMO ĮSTATYMŲ PAŽEIDIMO NETEISMINIS

NAGRINĖJIMAS

Vyriausioji rinkimų komisija nagrinėja skundus ir priima sprendimus dėl miestų, rajonų referendumo

komisijų, apylinkių referendumo komisijų sprendimų:

1. dėl apylinkių referendumo komisijų sprendimų ir veiksmų,

2. dėl rinkėjų sąraše padarytų klaidų,

3. svarsto savo apylinkės piliečių ir referendumo stebėtojų skundus dėl referendumo rengimo,

balsavimo organizavimo, balsų skaičiavimo, balsų skaičiavimo protokolų surašymo ir priima sprendimus,

4. dėl referendumo komisijų sprendimų, kurie buvo priimti iki balsavimo pabaigos.

Grupės nariai, partijos, taip pat jų atstovai ir stebėtojai referendumo komisijų sprendimus, kurie

buvo priimti iki balsavimo pabaigos, gali apskųsti:

1. apylinkių referendumo komisijų – miestų, rajonų referendumo komisijai;

2. miestų, rajonų referendumo komisijų – Vyriausiajai rinkimų komisijai;

3. Vyriausiosios rinkimų komisijos – Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Vyriausioji rinkimų komisija skundus turi išnagrinėti per 48 valandas. Vyriausiosios rinkimų

komisijos sprendimai, priimti nagrinėjant skundus, ar kita jos veika per 5 dienas po sprendimo priėmimo ar nuo

laiko, kai turėjo būti priimtas sprendimas, bet ne vėliau kaip iki balsavimo referendume pabaigos, gali būti

apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Skundas turi būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per 48

valandas nuo jo padavimo. Į šį terminą įskaitomos ir ne darbo dienos. Teismo sprendimas įsiteisėja nuo

paskelbimo.

Skundai, paduoti nesilaikant Rinkimų įstatymu nustatytos tvarkos, nenagrinėjami ir persiunčiami tai

referendumo komisijai, kuri privalo juos nagrinėti. Apylinkės referendumo komisija, miesto, rajono

referendumo komisija negali persiųsti Vyriausiajai rinkimų komisijai nagrinėti jų kompetencijai priklausančių

nagrinėti ir neišnagrinėtų skundų.

Skundai dėl rinkėjų sąrašų. Pilietis arba partijos atstovas skundus dėl rinkėjų sąraše padarytų klaidų,

dėl kurių jis Rinkimų įstatymo nustatyta tvarka nėra įrašytas į rinkėjų sąrašą arba yra įrašytas į kelis rinkėjų

sąrašus, gali pateikti apylinkės referendumo komisijai likus ne mažiau kaip 7 dienoms iki balsavimo

referendume dienos. Apylinkės referendumo komisija skundą privalo išnagrinėti ir sprendimą priimti tuoj pat

212

arba ne vėliau kaip per 2 dienas nuo jo gavimo, jeigu iki balsavimo referendume dienos liko daugiau kaip 10

dienų150.

Apylinkės referendumo komisijos sprendimas per 3 dienas gali būti apskųstas atitinkamos

apygardos administraciniam teismui, o šis skundą išnagrinėja per 2 dienas. Teismo sprendimas įsiteisėja nuo

paskelbimo ir yra galutinis. Praleidus nustatytus terminus pastaboms ir skundams pateikti, pastabos ir skundai

nenagrinėjami.

Apie gautus skundus ir pagal teismo sprendimus rinkėjų sąrašuose padarytus pataisymus apylinkių

referendumo komisijos praneša miesto, rajono referendumo komisijai, o ši – Vyriausiajai rinkimų komisijai per

kiek įmanoma trumpesnį laiką, bet ne vėliau kaip per 12 valandų.

Balsų skaičiavimo referendumo apylinkėje protokolų apskundimas. Referendumo apylinkės balsų

skaičiavimo protokolą pasirašo apylinkės referendumo komisijos pirmininkas ir nariai. Po to protokolą pasirašo

stebėtojai. Jų pastabos, komisijos narių nuomonės pridedamos prie protokolo ir yra neatskiriama jo dalis.

Grupės nariai, partijos, taip pat jų atstovai ir stebėtojai referendumo apylinkės balsų skaičiavimo

protokolą per 24 valandas nuo jo surašymo turi teisę apskųsti miesto, rajono referendumo komisijai. Ši skundą

turi išnagrinėti per 24 valandas nuo jo gavimo momento.

Balsų skaičiavimo miesto, rajono referendumo komisijoje apskundimas. Miesto, rajono

referendumo komisija balsus pradeda skaičiuoti po to, kai iš visų referendumo apylinkių:

1. gauna visus balsų skaičiavimo protokolus,

2. kitus referendumo dokumentus.

3. išnagrinėja visus skundus dėl apylinkių referendumo komisijų balsų skaičiavimo protokolų.

Miestų, rajonų balsų skaičiavimo protokolų apskundimas. Grupės nariai, partijos, taip pat jų

atstovai ir stebėtojai turi teisę balsų skaičiavimo protokolą per 24 valandas nuo jo surašymo apskųsti

Vyriausiajai rinkimų komisijai. Vyriausioji rinkimų komisija šį skundą turi išnagrinėti per 24 valandas nuo jo

gavimo.

Referendumo rezultatų nustatymo tvarka. Vyriausioji rinkimų komisija pradėti nustatyti

referendumo rezultatus gali tik po to, kai:

1. gauna visų miestų ir rajonų referendumo komisijų balsų skaičiavimo protokolus,

2. kitus Referendumo įstatymo 70 straipsnyje nurodytus dokumentus,

3. išnagrinėja visus skundus dėl miestų, rajonų referendumo komisijų balsų skaičiavimo protokolų.

Vyriausioji rinkimų komisija, nagrinėdama Referendumo įstatymo nustatyta tvarka paduotus

skundus, gali:

1. perskaičiuoti referendumo biuletenius,

2. nustačiusi skaičiavimo klaidas, pataisyti įrašus balsų skaičiavimo protokoluose.

Vyriausioji rinkimų komisija dėl balsų skaičiavimo protokoluose rastų klaidų negali pripažinti

negaliojančiais miestų, rajonų, apylinkių referendumo komisijų balsų skaičiavimo protokolų.

150 Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo 44 straipsnio 2 dalis.213

Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimo dėl galutinių rezultatų apskundimas. Grupė, partija

ir jų atstovai prie Vyriausiosios rinkimų komisijos Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimą dėl galutinių

rezultatų ne vėliau kaip per 2 dienas nuo šių rezultatų oficialaus paskelbimo dienos turi teisę apskųsti Lietuvos

vyriausiajam administraciniam teismui. Skundas turi būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per 48 valandas nuo jo

padavimo. Teismo sprendimas įsiteisėja nuo paskelbimo.

Referendumo dokumentų saugojimas. Pasibaigus referendumui, Vyriausioji rinkimų komisija ne

vėliau kaip per 4 mėnesius po to, kai baigėsi Referendumo įstatymo nustatytas terminas skundams dėl jos

sprendimų išnagrinėti, valstybės archyvui perduoda nuolat saugoti referendumo apylinkių, miestų, rajonų

referendumo komisijų, Vyriausiosios rinkimų komisijos protokolus.


1. Kokios institucijos ir kokia tvarka nagrinėja skundus dėl rinkimų ir Referendumo

įstatymų pažeidimų?

8.11. SKUNDŲ NAGRINĖJIMAS SEIMO KONTROLIERIŲ ĮSTAIGOJE

Seimo kontrolieriai tiria pareiškėjų skundus dėl:

pareigūnų piktnaudžiavimo,

biurokratizmo ar

kitaip pažeidžiamų žmogaus teisių ir laisvių viešojo administravimo srityje.

Seimo kontrolieriai netiria:

Respublikos Prezidento veiklos,

Seimo narių veiklos,

Ministro Pirmininko veiklos,

Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos) veiklos,

valstybės kontrolieriaus veiklos,

Konstitucinio Teismo veiklos,

kitų teismų teisėjų veiklos,

savivaldybių tarybų (kaip kolegialių institucijų) veiklos,

prokurorų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo,

ikiteisminio tyrimo pareigūnų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo (tačiau tiria

skundus dėl prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų, pažeidžiančių žmogaus teises ir

laisves),

skundų dėl darbo teisinių santykių,

netikrina teismų priimtų sprendimų, nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumo ir teisėtumo.

Į Seimo kontrolierių su skundu turi teisę kreiptis:

1) Pareiškėjas tiesiogiai – jeigu jo skundą atitinka dvi sąlygas:

214

skundas paduodamas dėl pareigūnų piktnaudžiavimo ar biurokratizmo,

jei mano, kad tuo buvo pažeistos jo teisės ir laisvės.

2) Pareiškėjas per Seimo narį – jeigu jo skundas atitinka Seimo kontrolierių įstatymo 14 str.

reikalavimus.

Tyrimą Seimo kontrolierius gali pradėti ir savo iniciatyva:

jeigu skundas gautas žodžiu, telefonu arba

Seimo kontrolierius pats nustatė pareigūnų piktnaudžiavimo, biurokratizmo ar kitaip pažeistų

žmogaus teisių ir laisvių požymių iš visuomenės informavimo priemonių bei iš kitų šaltinių.

Skundai paprastai paduodami raštu. Skunde nurodoma:

1) adresatas – Seimo kontrolierių įstaiga (Seimo kontrolierius);

2) pareiškėjo vardas, pavardė (pavadinimas) ir adresas (buveinė);

3) skundžiamų pareigūnų vardai, pavardės ir pareigos, institucija ar įstaiga, kurioje jie dirba;

4) skundžiamo sprendimo arba skundžiamos veikos apibūdinimas, jos padarymo laikas ir aplinkybės;

5) suformuluotas prašymas Seimo kontrolieriui;

6) skundo surašymo data ir pareiškėjo parašas.

Prie skundo gali būti pridedama:

1) ginčijamo sprendimo nuorašas;

2) turimi įrodymai ar jų aprašymas.

Pažymėtina, kad nurodytų skundo formos nesilaikymas ar rekvizitų nenurodymas negali būti pagrindas

atsisakyti tirti skundą, išskyrus:

o anoniminius skundus (kita vertus, Seimo kontrolierius gali nuspręsti tirti anoniminį

skundą),

o atvejus, kai neįmanoma pradėti tyrimo dėl duomenų trūkumo, o pareiškėjas Seimo

kontrolieriaus prašymu jų nepateikia,

o atvejus, kai skundo tekstas yra neįskaitomas.

Skundų padavimo terminas

Skundams paduoti nustatomas vienerių metų terminas nuo skundžiamų veiksmų padarymo ar

skundžiamo sprendimo priėmimo.

Skundai, paduoti praėjus šiam terminui, netiriami, jeigu Seimo kontrolierius nenusprendžia kitaip.

Atsisakymas nagrinėti skundą

Seimo kontrolierius ne vėliau kaip per 7 darbo dienas nuo skundo gavimo dienos priima sprendimą

atsisakyti nagrinėti skundą, apie tai informuodamas pareiškėją,jeigu:

1) padaro išvadą, kad skundo dalykas yra mažareikšmis;

2) skundas paduotas praėjus 1 metų terminui;

3) skunde nurodytų aplinkybių tyrimas nepriklauso Seimo kontrolieriaus kompetencijai;

4) skundas tuo pačiu klausimu buvo išnagrinėtas arba yra nagrinėjamas teisme;

5) dėl skundo dalyko yra priimtas procesinis sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą;

215

6) padaro išvadą, kad skundą nagrinėti tikslinga kitoje institucijoje ar įstaigoje.

Jeigu priimamas sprendimas atsisakyti nagrinėti skundą, turi būti nurodyti atsisakymo jį nagrinėti

pagrindai. Tais atvejais, kai skundas nepriskirtas Seimo kontrolierių kompetencijai, atsisakyme nagrinėti

nurodoma, į kokią instituciją ar įstaigą tuo klausimu galėtų kreiptis pareiškėjas.

Skundą ištyrus, pakartotinai paduotas skundas netiriamas, išskyrus atvejus, kai nurodoma naujų

aplinkybių ar pateikiama naujų faktų. Jeigu pareiškėjas piktnaudžiauja teise kreiptis į Seimo kontrolierių, Seimo

kontrolieriaus sprendimu susirašinėjimas su tokiu pareiškėju gali būti nutrauktas.

Jeigu skundo tyrimo metu paaiškėja aplinkybės, dėl kurių turėjo būti atsisakyta nagrinėti skundą,

skundo tyrimas nutraukiamas.

Jeigu gaunamas pareiškėjo prašymas netirti skundo, Seimo kontrolierius gali tyrimą nutraukti. Seimo

kontrolierius gali pradėti tyrimą savo iniciatyva.

Skundo ištyrimo terminai

Skundas turi būti ištirtas ir pareiškėjui atsakyta per 3 mėnesius nuo skundo gavimo dienos, išskyrus

atvejus, kai dėl skunde nurodytų aplinkybių sudėtingumo, informacijos gausos ar skundžiamų veiksmų tęstinio

pobūdžio būtina skundo tyrimą pratęsti. Apie Seimo kontrolieriaus sprendimą pratęsti skundo tyrimo terminą

informuojamas pareiškėjas. Skundai turi būti ištirti per įmanomai trumpiausią laiką.

Seimo kontrolieriaus teisės

Seimo kontrolierius, vykdydamas savo pareigas, turi teisę:

1) reikalauti nedelsiant pateikti informaciją, medžiagą ir dokumentus, būtinus savo funkcijoms atlikti,

įstatymų nustatyta tvarka susipažinti su valstybės, tarnybos, komercinę ar banko paslaptį sudarančiais

dokumentais, taip pat dokumentais, kuriuose yra informacijos apie įstatymų saugomus asmens duomenis.

Prireikus įgyvendinti šią teisę, pasitelkiami policijos pareigūnai ir surašomas atitinkamas aktas apie dokumentų

paėmimą;

2) įeiti į institucijų ir įstaigų (įmonių, tarnybų ar organizacijų) patalpas, o į patalpas, kuriose ištisą parą

laikomi asmenys, – bet kuriuo paros metu, ir nekliudomai matytis bei kalbėtis su jose esančiais asmenimis. Į

institucijų ir įstaigų, kurių veiklą reglamentuoja tarnybos statutai, teritoriją ir patalpas įeinama lydint šių

institucijų ir įstaigų pareigūnams;

3) reikalauti, kad pareigūnai, kurių veikla tiriama, pasiaiškintų raštu ar žodžiu;

4) apklausti pareigūnus ir kitus asmenis;

5) dalyvauti Seimo, Vyriausybės, kitų valstybės bei savivaldybių institucijų ir įstaigų posėdžiuose, kai

svarstomi klausimai, susiję su Seimo kontrolierių veikla ar Seimo kontrolieriaus tiriamu dalyku;

6) pasitelkti Vyriausybės įstaigų, taip pat ministerijų, apskričių bei savivaldybių pareigūnus, apskričių

viršininkų administracijų ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pareigūnus bei ekspertus;

7) informuoti Seimą, Vyriausybę bei kitas valstybės institucijas ir įstaigas ar atitinkamos savivaldybės

tarybą apie šiurkščius įstatymų pažeidimus arba įstatymų ar kitų teisės aktų trūkumus, prieštaravimus ar

spragas;

216

8) siūlyti Seimui, Vyriausybei, kitoms valstybės ar savivaldybių institucijoms ir įstaigoms, kad būtų

pakeisti įstatymai ar kiti norminiai teisės aktai, varžantys žmogaus teises ir laisves;

9) surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą dėl Seimo kontrolieriaus reikalavimų

nevykdymo ar kitokio trukdymo Seimo kontrolieriui įgyvendinti jam suteiktas teises;

10) kreiptis į administracinį teismą prašydamas ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis)

atitinka įstatymą ar Vyriausybės nutarimą;

11) siūlyti Seimui kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl teisės aktų atitikties Lietuvos Respublikos

Konstitucijai ir įstatymams;

12) perduoti medžiagą ikiteisminio tyrimo įstaigai ar prokurorui, kai aptinkami nusikalstamos veikos

požymiai;

13) kreiptis į teismą dėl kaltų piktnaudžiavimu ar biurokratizmu pareigūnų atleidimo iš einamų pareigų

(per 1 mėnesį nuo pažymos surašymo);

14) siūlyti kolegialiai institucijai ar pareigūnui įstatymų nustatyta tvarka panaikinti, sustabdyti ar

pakeisti įstatymams bei kitiems teisės aktams prieštaraujančius sprendimus ar siūlyti priimti sprendimus, kurie

nepriimti dėl piktnaudžiavimo ar biurokratizmo;

15) siūlyti kolegialiai institucijai, įstaigos vadovui ar aukštesniajai pagal pavaldumą institucijai ir

įstaigai skirti nusižengusiems pareigūnams tarnybines (drausmines) nuobaudas;

16) siūlyti prokurorui kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo;

17) atkreipti pareigūnų dėmesį į aplaidumą darbe, įstatymų ar kitų teisės aktų nesilaikymą, tarnybinės

etikos pažeidimą, piktnaudžiavimą, biurokratizmą ar žmogaus teisių ir laisvių pažeidimus ir siūlyti imtis

priemonių, kad būtų pašalinti įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimai, jų priežastys ir sąlygos;

18) siūlyti, kad įstatymų nustatyta tvarka būtų atlyginta turtinė ir neturtinė žala, kurią patyrė

pareiškėjas dėl pareigūnų padarytų pažeidimų;

19) pranešti Seimui, Respublikos Prezidentui ar Ministrui Pirmininkui apie ministrų ar kitų Seimui,

Respublikos Prezidentui ar Vyriausybei atskaitingų pareigūnų padarytus pažeidimus;

20) siūlyti Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai įvertinti, ar pareigūnas nepažeidė Viešųjų ir

privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo;

21) netirdamas Seimo kontrolieriaus kompetencijai nepriskirto skundo iš esmės, gali teikti siūlymus ar

pastabas atitinkamoms institucijoms ir įstaigoms dėl viešojo administravimo gerinimo, kad nebūtų

pažeidinėjamos žmogaus teisės ir laisvės.

Seimo kontrolierių reikalavimų privalomumas

Pareigūnai privalo Seimo kontrolierių reikalavimu nedelsdami pateikti jiems informaciją, dokumentus

ir kitą medžiagą, būtinus jų funkcijoms atlikti.

Nagrinėdamas skundą, Seimo kontrolierius turi teisę kreiptis į pareigūną, kurio veikla nagrinėjama,

prašydamas šį pasiaiškinti per nustatytą terminą. Jeigu pasiaiškinimas nepateikiamas, Seimo kontrolierius turi

teisę kreiptis į aukštesnįjį pareigūną (kolegialią instituciją) ir šis privalo užtikrinti, kad pasiaiškinimas būtų

pateiktas arba pats paaiškinti per Seimo kontrolieriaus nustatytą terminą.

217

Seimo kontrolieriaus siūlymą (rekomendaciją) privalo nagrinėti institucija ir įstaiga ar pareigūnas,

kuriems toks siūlymas (rekomendacija) adresuojamas, ir apie nagrinėjimo rezultatus informuoti Seimo

kontrolierių.

Asmenys, trukdantys Seimo kontrolieriui atlikti savo pareigas, atsako įstatymų nustatyta tvarka.

Skundo tyrimas

Seimo kontrolierius ištiria skunde nurodytas aplinkybes ir surašo pažymą.

Pažymoje nurodoma:

o tyrimo metu nustatytos aplinkybės,

o surinkti įrodymai bei

o pareigūno veikos juridinis įvertinimas.

Pažymą pasirašo Seimo kontrolierius.

Seimo kontrolieriaus pažyma pateikiama:

o pareiškėjui,

o gali būti pateikiama – institucijos ar įstaigos, kurioje buvo atliekamas tyrimas, vadovui

ar pareigūnui, kurio veiksmai buvo tiriami,

o prireikus – ir aukštesnės pagal pavaldumą institucijos ar įstaigos vadovui, taip pat

kitoms institucijoms ar įstaigoms.

Seimo kontrolieriaus sprendimai

Seimo kontrolierius, atlikęs tyrimą, priima sprendimą:

1) pripažinti skundą pagrįstu;

2) atmesti skundą;

3) nutraukti skundo tyrimą.

Laikas, per kurį buvo tirtas skundas, neįskaitomas į įstatymų nustatytą senaties terminą tarnybinei

(drausminei) nuobaudai skirti.


1. Kokia Seimo kontrolierių kompetencija?

2. Kokių skundų Seimo kontrolieriai netyria?

3. Kokia tvarka kreipiamasi į Seimo kontrolierius?

4. Koks nustatytas terminas skundams paduoti?

5. Kokiais atvejais Seimo kontrolieriai turi teisę atsisakyti tirti skundą?

6. Kokie yra skundo ištyrimo terminai?

7. Kokias teises turi Seimo kontrolieriai?

8. Seimo kontrolierių priimami sprendimai ir jų teisinė galia.

8.12. SKUNDŲ NAGRINĖJIMAS VAIKO TEISIŲ APSAUGOS KONTROLIERIAUS ĮSTAIGOJE

218

Į vaiko teisių apsaugos kontrolierių turi teisę kreiptis kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo, įmonė,

neturinti juridinio asmens teisių, kai manoma, kad:

1) fizinis ar juridinis asmuo, įmonė, neturinti juridinio asmens teisių, pažeidė Vaiko teisių apsaugos

kontrolieriaus įstatymo 3 straipsnyje nurodytų teisės aktų nuostatas;

2) kitais atvejais, kai yra manoma, kad pažeidžiamos vaiko teisės ar jo teisėti interesai.

Vaikas į vaiko teisių apsaugos kontrolierių gali kreiptis ir pats.

8.12.1. SKUNDO PATEIKIMO IR PRIĖMIMO TVARKA

Skundas vaiko teisių apsaugos kontrolieriui pateikiamas raštu arba žodžiu ir registruojamas vaiko

teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigoje bei pradedamas jo tyrimas.

Gavęs skundą žodžiu arba pastebėjęs vaiko teisių ar jo teisėtų interesų pažeidimo požymius, vaiko

teisių apsaugos kontrolierius, manydamas, kad pateikta informacija ar pastebėti požymiai yra teisingi, gali

pradėti tyrimą savo iniciatyva.

Anoniminiai skundai nenagrinėjami, jeigu vaiko teisių apsaugos kontrolierius nenusprendžia kitaip.

Pareiškėjo prašymu jo pavardė, vardas tolesniame skundo tyrime neskelbiami.

8.12.2. SKUNDO PATEIKIMO TERMINAI

Skundams pateikti nustatomas 3 metų nuo skundžiamųjų veiksmų padarymo terminas.

Skundai, pateikti praleidus šį terminą, nenagrinėjami, jeigu vaiko teisių apsaugos kontrolierius

nenusprendžia kitaip.

8.12.3. SKUNDO TURINYS

Skunde nurodoma (vaikui kreipiantis į vaiko teisių apsaugos kontrolierių raštu, šie reikalavimai

netaikomi):

1) adresatas - vaiko teisių apsaugos kontrolierius;

2) pareiškėjo vardas, pavardė, pavadinimas ir adresas;

3) apskundžiamų juridinių asmenų, įmonių, neturinčių juridinio asmens teisių, pavadinimai ar

apskundžiamų asmenų vardai, pavardės ir pareigos, įstaiga, kurioje jie dirba;

4) skundžiamojo sprendimo pavadinimas ir priėmimo data arba skundžiamųjų veiksmų (neveikimo)

apibūdinimas, jų padarymo laikas ir aplinkybės;

5) prašymas vaiko teisių apsaugos kontrolieriui;

6) pridedamų dokumentų sąrašas;

7) skundo surašymo data ir pareiškėjo parašas.

Prie skundo gali būti pridedama:

1) skundžiamojo sprendimo nuorašas;

2) turimi įrodymai ar jų aprašymas;

219

3) siūlomų apklausti asmenų sąrašas, nurodant jų adresus ir kokias aplinkybes ar informaciją jie gali

patvirtinti.

8.12.4. SKUNDO NAGRINĖJIMO TERMINAI

Vaiko teisių apsaugos kontrolierius skundą išnagrinėja ir atsako pareiškėjui per mėnesį nuo skundo

gavimo dienos.

Prireikus skundo nagrinėjimo metu atlikti papildomą tyrimą (gauti dokumentus, paaiškinimus,

apklausti suinteresuotus asmenis), vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus sprendimu šis terminas gali būti

pratęstas, bet ne ilgiau kaip iki 6 mėnesių.

8.12.5. VAIKO TEISIŲ APSAUGOS KONTROLIERIAUS PRIIMAMI SPRENDIMAI

Vaiko teisių apsaugos kontrolierius, išnagrinėjęs skundą, priima vieną iš šių sprendimų:

1) perduoti skundą kitai institucijai;

2) pareikšti ieškinį teisme;

3) aptikus nusikaltimo požymių, perduoti medžiagą atitinkamoms institucijoms;

4) įspėti asmenis, pažeidusius vaiko teises ar jo teisėtus interesus;

5) įstaigai, įregistravusiai instituciją, susijusią su vaiko teisių apsauga, kuri savo veikla pažeidė vaiko

teises ar jo teisėtus interesus, arba institucijos steigėjui teikti siūlymą svarstyti klausimą dėl institucijos tolesnės

veiklos tikslingumo;

6) siūlyti tikrinamų institucijų ar jų aukštesniųjų institucijų vadovams, kad jie skirtų drausmines

nuobaudas asmenims, kaltiems dėl vaiko teises ar jo teisėtus interesus ginančių įstatymų ar kitų teisės aktų

pažeidimų;

7) siūlyti įstatymų nustatyta tvarka pakeisti arba panaikinti įstatymams, Lietuvos Respublikos

tarptautinėms sutartims bei kitiems teisės aktams prieštaraujančius sprendimus;

8) nustačius tikrinamų fizinių ar juridinių asmenų, įmonių, neturinčių juridinio asmens teisių, veiklos

trūkumų ar įstatymų pažeidimų, dėl kurių yra pažeidžiamos vaiko teisės ir jo teisėti interesai, pažeidėjus įspėti

ir pagal savo kompetenciją siūlyti fiziniams asmenims, įmonėms, neturinčioms juridinio asmens teisių, ar

juridinių asmenų vadovams pašalinti pažeidimus;

9) atmesti skundą, kai nepasitvirtina jame nurodyti pažeidimai.

8.12.6. ATSISAKYMO NAGRINĖTI SKUNDĄ PAGRINDAI

Vaiko teisių apsaugos kontrolierius atsisako nagrinėti skundą ir ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo

skundo gavimo dienos apie tai informuoja pareiškėją ir asmenį, kurio sprendimas ar veiksmai (neveikimas)

skundžiami, raštu, jeigu:

1) skundo dalykas neatitinka Vaiko teisų apsaugos kontrolieriaus įstatymo 19 straipsnyje išvardytų

pagrindų;

220

2) skundas paduotas praėjus 3 metų terminui, jeigu vaiko teisių apsaugos kontrolierius nenusprendžia,

kad skundas gali būti nagrinėjamas;

3) skundo dalykas priklauso kitų valstybės valdžios ar valdymo ir kontrolės institucijų kompetencijai;

4) dėl to paties skundo dalyko yra iškelta baudžiamoji byla, vyksta parengtinis tyrimas, teisminis

nagrinėjimas ar yra priimtas procesinis sprendimas nutraukti bylą arba skundas jau buvo išnagrinėtas teisme ar

kitoje kontrolės institucijoje.

Atsisakius nagrinėti skundą, pareiškėjui nurodomi atsisakymo pagrindai.

Tais atvejais, kai skundo dalykas nepriklauso vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus kompetencijai,

skundas per 10 darbo dienų nuo jo gavimo dienos grąžinamas pareiškėjui ir nurodoma institucija, į kurią jis

pats galėtų kreiptis tuo klausimu, arba pranešama, kuriai institucijai skundas yra perduotas.

Pakartotinai dėl to paties skundo dalyko paduotas skundas nenagrinėjamas.

Skundo tyrimo metu išaiškėjus čia nurodytoms aplinkybėms arba jeigu pareiškėjas nepateikia vaiko

teisių apsaugos kontrolieriui duomenų, be kurių neįmanoma pradėti skundo tyrimo, skundas paliekamas

nenagrinėtas.

8.12.7 SKUNDO TYRIMO REZULTATŲ ĮFORMINIMAS

Atlikus skundo tyrimą, visi jo metu surinkti įrodymai, asmenų veiksmų ar neveikimo juridiniai

įvertinimai bei tyrimo metu išaiškintos aplinkybės surašomos pažymoje.

Pažymą pasirašo vaiko teisių apsaugos kontrolierius arba jo pavedimu - vaiko teisių apsaugos

kontrolieriaus pavaduotojas.

Su tyrimo rezultatais supažindinamas skundo pareiškėjas, fizinis ar juridinis asmuo, įmonė, neturinti

juridinio asmens teisių, kurių veiksmai (neveikimas) buvo tiriami, išsiunčiant arba įteikiant jiems pažymos

nuorašus.


1. Kas turi teisę kreiptis į Vaiko teisių apsaugos kontrolierių?

2. Kokius skundus tyria Vaiko teisių apsaugos kontrolierius?

3. Kokia skundo pateikimo ir tyrimo tvarka?

4. Kokie skundo pateikimo ir nagrinėjimo terminai?

5. Kokius sprendimus turi teisę priimti Vaiko teisių apsaugos kontrolierius?

8.13. SKUNDŲ NAGRINĖJIMAS LYGIŲ GALIMYBIŲ KONTROLIERIAUS ĮSTAIGOJE

Kiekvienas fizinis ir juridinis asmuo turi teisę pateikti Lygių galimybių kontrolieriui skundą dėl lygių

teisių pažeidimo. Skundai teikiami raštu.

221

Jeigu skundas gautas žodžiu ar telefonu arba jeigu moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolierius nustatė

lygių teisių pažeidimo požymius iš spaudos ir kitų visuomenės informavimo priemonių ar kitokių šaltinių, jis

gali pradėti tyrimą savo iniciatyva.

Anoniminiai skundai nenagrinėjami, jeigu moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolierius nenusprendžia

kitaip.

8.13.1. SKUNDŲ PADAVIMO TERMINAS

Skundą galima paduoti per 3 mėnesius nuo skundžiamų veiksmų padarymo.

Skundai, paduoti praėjus šiam terminui, nenagrinėjami, jeigu moterų ir vyrų lygių galimybių

kontrolierius nenusprendžia kitaip.

8.13.2. ATSISAKYMAS NAGRINĖTI SKUNDĄ

Lygių galimybių kontrolierius atsisako nagrinėti skundą ir ne vėliau kaip per 15 dienų grąžina jį

pareiškėjui, jeigu:

1) neįmanoma pradėti tyrimo dėl duomenų trūkumo, o pareiškėjas lygių galimybių kontrolieriaus

prašymu nepateikia reikiamų duomenų;

2) skundas paduotas praėjus nustatytam terminui;

3) skunde nurodytų aplinkybių tyrimas nepriskirtas lygių galimybių kontrolieriaus kompetencijai;

4) skundas tuo pačiu klausimu buvo išnagrinėtas, yra nagrinėjamas teisme arba pagal įstatymus turi

būti nagrinėjamas teisme;

5) dėl skunde keliamo dalyko yra priimtas procesinis sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą.

Jeigu skundo tyrimo metu išaiškėja šios aplinkybės arba jeigu pareiškėjas nepateikia duomenų, be

kurių neįmanoma pradėti skundo tyrimo, skundas paliekamas nenagrinėtas.

Jeigu pareiškėjui skundas grąžinamas, turi būti nurodyti atsisakymo jį nagrinėti pagrindai. Tais

atvejais, kai skundas nepriklauso lygių galimybių kontrolieriaus kompetencijai, atsisakyme nagrinėti nurodoma,

į kokią instituciją tuo klausimu galėtų kreiptis pareiškėjas.

Po ištyrimo pakartotinai paduotas skundas nenagrinėjamas, išskyrus atvejus, kai nurodomos naujos

aplinkybės ar pateikiami nauji faktai.

8.13.3. SKUNDO IŠTYRIMO TERMINAI

Skundas turi būti ištirtas ir pareiškėjui atsakyta per vieną mėnesį nuo skundo gavimo dienos. Prireikus,

lygių galimybių kontrolierius tyrimo terminą gali pratęsti iki dviejų mėnesių. Apie tai turi būti informuojamas

pareiškėjas.

8.13.4. SKUNDO TYRIMO EIGA

Tirdamas skundą, lygių galimybių kontrolierius išsiaiškina:

1) skunde minimų sprendimų ar skundžiamų veiksmų buvimo ar nebuvimo faktą;

222

2) kuo remiantis ir kokiomis aplinkybėmis sprendimai arba veiksmai padaryti;

3) ar skunde minimi sprendimai arba veiksmai prieštarauja įstatymams bei kitiems teisės aktams;

4) kas padarė pažeidimą, dėl kokių priežasčių (ar tikslų) tai padaryta, koks pažeidimų mastas, kaip

pažeidimą padariusieji asmenys aiškina savo veiksmus;

5) kokie faktai ar įrodymai patvirtina padarytąjį teisės aktų pažeidimą.

Jeigu lygių galimybių kontrolierius dėl giminystės ryšių ar kitų svarbių priežasčių negali bešališkai

nagrinėti konkretaus skundo, jis paveda skundą tirti vienam iš savo tarnybos darbuotojų.

Baigus nagrinėti skundą, parašoma pažyma, kurioje nurodoma tyrimo metu nustatytos aplinkybės,

surinkti įrodymai bei veiksmų juridinis įvertinimas. Pažymą pasirašo lygių galimybių kontrolierius.

Su tyrimo rezultatais supažindinamas skundo autorius, institucijos, kurioje buvo atliekamas tyrimas,

vadovas ir asmuo, kurio veiksmai buvo tiriami. Jiems išsiunčiami arba įteikiami pažymos nuorašai.

8.13.5. LYGIŲ GALIMYBIŲ KONTROLIERIAUS SPRENDIMAI

Atlikęs tyrimą, lygių galimybių kontrolierius gali priimti sprendimą:

1) perduoti tyrimo medžiagą ikiteisminio tyrimo įstaigai ar prokurorui, jeigu nustatomi nusikalstamos

veikos požymiai;

2) kreiptis į atitinkamą asmenį ar instituciją ir siūlyti nutraukti lygias teises pažeidžiančius veiksmus ar

panaikinti su tuo susijusį aktą;

3) nagrinėti administracinių teisės pažeidimų bylas ir skirti administracines nuobaudas;

4) atmesti skundą, jeigu nepasitvirtino jame nurodyti pažeidimai;

5) nutraukti tyrimą, jeigu pareiškėjas skundą atsiima arba kai trūksta objektyvių duomenų apie

padarytą pažeidimą;

6) įspėti dėl padaryto pažeidimo;

7) laikinai sustabdyti tyrimą, jei asmuo, kurio skundas ar apskundžiami veiksmai tiriami, serga arba

yra išvykęs.

8.13.6. ŽALOS ATLYGINIMAS

Asmuo, patyręs diskriminaciją dėl lyties ar seksualinį priekabiavimą, turi teisę reikalauti iš kaltų

asmenų atlyginti turtinę ir neturtinę žalą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka.

8.13.7. LYGIŲ GALIMYBIŲ KONTROLIERIAUS REIKALAVIMŲ PRIVALOMUMAS

Valdžios ir valdymo institucijos, įmonės, įstaigos, organizacijos lygių galimybių kontrolieriaus

reikalavimu privalo nedelsdamos pateikti jam informaciją, dokumentus ir medžiagą, būtinus kontrolieriaus

funkcijoms atlikti.

Tirdamas skundą, lygių galimybių kontrolierius turi teisę kreiptis į asmenį, kurio veiksmai

nagrinėjami, ir reikalauti paaiškinimo. Tokį paaiškinimą asmuo privalo pateikti per 10 darbo dienų.

Asmenys, trukdantys lygių galimybių kontrolieriui atlikti pareigas, atsako pagal įstatymus.

223


1. Kas turi teisę kreiptis į Lygių galimybių kontrolierių?

2. Kokia yra Lygių galimybių kontrolieriaus kompetencija?

3. Kokia skundo pateikimo ir tyrimo tvarka?

4. Kokie skundo pateikimo ir nagrinėjimo terminai?

5. Kokius sprendimus turi teisę priimti Lygių galimybių kontrolierius?

TESTAS

1. Kokių ginčų nesprendžia administracinių ginčų komisijos?

1) dėl privalomų rinkliavų ir mokėjimų;

2) dėl individualių administracinių aktų;

3) dėl viešojo administravimo subjektų veiksmų (neveikimo).

2. Skundas (prašymas) administracinių ginčų komisijai paduodamas ne vėliau kaip:

1) per vieną mėnesį nuo skundžiamo administracinio akto paskelbimo;

2) per vieną mėnesį nuo skundžiamo administracinio akto priėmimo;

3) per vieną mėnesį nuo skundžiamo norminio administracinio akto įteikimo.

3. Administracinių ginčų komisija skundą privalo išnagrinėti ne vėliau kaip per:

1) keturiolika dienų nuo skundo gavimo;

2) dvidešimt aštuonias dienas nuo skundo gavimo;

3) du mėnesius nuo skundo gavimo.

4. Ar administracinių ginčų komisijos pirmininkas turi teisę atsisakyti nagrinėti skundą?

1) neturi, nes visus sprendimus komisijos priima kolegialiai posėdyje dalyvaujančių narių balsų dauguma;

2) turi bet kurioje skundo nagrinėjimo komisijoje stadijoje;

3) turi spręsdamas skundo priėmimo klausimą.

5. Administracinių ginčų komisijos sprendimas turi būti įvykdytas per:

1) komisijos sprendime nurodytą laiką;

2) 20 dienų nuo sprendimo gavimo dienos;

3) komisijos sprendime nurodytą laiką , o jeigu laikas nenurodytas, - per 20 dienų nuo sprendimo gavimo

dienos.

224

6. Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimas gali būti skundžiamas:

1) Lietuvos Respublikos Vyriausybei;

2) Vilniaus apygardos administraciniam teismui;

3) Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

7. Mokestinius ginčus neteismine tvarka nagrinėja:

1) mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija;

2) centrinis mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija;

3) tik Mokestinių ginčų komisija.

8. Mokestinių ginčų komisija mokestinį ginčą privalo išnagrinėti per:

1) 14 dienų nuo skundo gavimo dienos;

2) 30 dienų nuo skundo gavimo dienos;

3) 60 dienų nuo skundo gavimo dienos.

9. Ar Mokestinių ginčų komisijos posėdžiai yra vieši?

1) taip;

2) ne, kiti asmenys gali dalyvauti posėdyje tik esant mokesčių mokėtojo rašytiniam sutikimui ir komisijai

leidus;

3) ne, visi Komisijos posėdžiai yra uždari.

10. Skundai dėl centrinio mokesčių administratoriaus arba Mokestinių ginčų komisijos sprendimo

nagrinėjami:

1) Vyriausiojoje administracinių ginčų komisijoje;

2) Vilniaus apygardos administraciniame teisme;

3) Lietuvos vyriausiajame administraciniame.

11. Seimo kontrolieriai netyria skundų dėl:

1) pareigūnų piktnaudžiavimo ir biurokratizmo;

2) kitaip pažeidžiamų žmogaus teisių ir laisvių viešojo administravimo srityje;

3) valstybės kontrolieriaus veiklos.

12. Ar Seimo kontrolierius gali pradėti tyrimą savo iniciatyva:

1) negali;

2) gali, jeigu skundas gautas žodžiu ar telefonu;

3) gali.

225

13. Kokios teisės neturi Seimo kontrolierius?

1) surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą dėl Seimo kontrolieriaus reikalavimų nevykdymo ar

kitokio trukdymo Seimo kontrolieriui įgyvendinti jam suteiktas teises;

2) kreiptis į administracinį teismą prašydamas ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės nutarimą;

3) kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl teisės aktų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams;

14. Kas turi teisę kreiptis į Vaiko teisių apsaugos kontrolierių?

1) kiekvienas juridinis ir fizinis asmuo, įskaitant ir vaiką;

2) tik vaikas;

3) kiekvienas veiksnus fizinis ar juridinis asmuo.

15. Skundams pateikti Vaiko teisių apsaugos kontrolieriui yra nustatytas:

1) 3 mėnesių nuo skundžiamųjų veiksmų padarymo terminas;

2) 1 metų nuo skundžiamųjų veiksmų padarymo terminas;

3) 3 metų nuo skundžiamųjų veiksmų padarymo terminas.

16. Vaiko teisių apsaugos kontrolierius, išnagrinėjęs skundą, turi teisę:

1) įspėti asmenis, pažeidusius vaiko teises ar jo teisėtus interesus;

2) asmenims, pažeidusiems vaiko teises ar jo teisėtus interesus, taikyti administracinę ir civilinę atsakomybę;

3) asmenims, pažeidusiems vaiko teises ar jo teisėtus interesus, taikyti drausminę atsakomybę.

17. Skundams pateikti Lygių galimybių kontrolieriui yra nustatytas:

1) 3 mėnesių nuo skundžiamųjų veiksmų padarymo terminas;

2) 1 metų nuo skundžiamųjų veiksmų padarymo terminas;

3) 3 metų nuo skundžiamųjų veiksmų padarymo terminas.

18. Lygių galimybių kontrolierius gali priimti vieną iš šių sprendimų:

1) reikalauti iš kaltų asmenų atlyginti turtinę ir neturtinę žalą;

2) nagrinėti administracinių teisės pažeidimų bylas ir skirti administracines nuobaudas;

3) patraukti kaltą asmenį baudžiamojon atsakomybėn.

19. Ar nagrinėjant skundą dėl lygių galimybių pažeidimo galioja nekaltumo prezumpcijos principas?

1) galioja;

2) negalioja;

3) negalioja kai nagrinėjamas skundas dėl priekabiavimo.

20. Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimas dėl galutinių rinkimų rezultatų gali būti skundžiamas:

226


2) Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui;

3) Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.

227

9. TEISMO (TEISĖJO) VAIDMUO, UŽTIKRINANT

ADMINISTRACINIŲ TEISĖS AKTŲ IR VEIKSMŲ

TEISĖTUMĄ

ĮVADAS.................................................................................................................................................................2369.1. VYKDOMOSIOS VALDŽIOS TEISMINĖ KONTROLĖ IR JOS ĮGYVENDINIMO FORMOS.........................................2369.2. APYLINKĖS TEISMO (TEISĖJO) KOMPETENCIJA TAIKANT ADMINISTRACINĖS PRIEVARTOS PRIEMONES........2449.3. BENDROSIOS KOMPETENCIJOS TEISMO GALIOS VALSTYBINIO VALDYMO TEISMINĖS KONTROLĖS SRITYJE..2459.4. KONSTITUCINIO TEISMO VAIDMUO UŽTIKRINANT VALSTYBINIO VALDYMO SRITIES TEISĖS AKTŲ TEISĖTUMĄ

.............................................................................................................................................................................245

ĮVADAS

Šios temos tikslas – supažindinti su teismų vaidmeniu užtikrinant administracinių teisės aktų ir viešojo

administravimo subjektų veiksmų teisėtumą.

9.1. VYKDOMOSIOS VALDŽIOS TEISMINĖ KONTROLĖ IR JOS ĮGYVENDINIMO FORMOS

Teisminė valdžia – neatskiriamas teisinės valstybės elementas. Teisminę valdžią apibūdina ne tik

teisingumo vykdymas, bet ir gebėjimas aktyviai paveikti vykdomosios valdžios veiksmus. Teismo

nepriklausomumas yra vykdomosios valdžios teisminės kontrolės garantija. Savo veiklos procese teismai

įgyvendina kontrolinę funkciją, tikrindami valstybinio administravimo subjektų bei pareigūnų išleistų teisės

aktų ir veiksmų teisėtumą. Pagal prof. M.Römerį teismo kontrolė skirstoma į :

- atsitiktinę (quasi) – esmė jos ta, kad klausimas apie valdžios akto teisėtumą iškyla atsitiktiniu būdu,

tiek kiek akto teisėtumas susijęs su sprendžiama byla;

- tikslią – ji betarpiškai skiriama valdžios organų darbų teisėtumui tikrinti.

Analizuojant administracinės justicijos ribas, iškyla problema kokius administracinius aktus galime

skųsti teismui ir kokių teisių teismas turi administracinėms institucijoms ar pareigūnams. Egzistuoja visuotinio

bylų priklausomumo teismui principas, kai galima skųsti bet koki administracinį aktą, tiek individualų, tiek

bendro pobūdžio teisės aktą, ir kai įstatymu išvardijami konkretūs skundžiami teismui administraciniai aktai.

Visi kiti nesantys sąraše negali būti skundžiami.

Teismo kontrolė skirstoma į tiesioginę ir netiesioginę. Tiesioginė pasireiškia teismui nagrinėjant

skundus, pareiškimus dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo.

Netiesioginė kontrolė – nagrinėjant civilines, baudžiamąsias ir administracines bylas, kai teisėtumo klausimas

iškyla jei tai turi įtakos sprendžiant pagrindinį klausimą, susijusį su nagrinėjama teismo byla.

228

Bendrosios kompetencijos teismai nagrinėja baudžiamąsias, civilines ir administracinių teisės

pažeidimų bylas. Teismas, nagrinėdamas civilines, baudžiamąsias ir administracinių teisės pažeidimų bylas,

nustatęs teisėtumo pažeidimą tam tikros įstaigos, įmonės, institucijos veikloje turi teisę priimti atskirąją nutartį.

Institucija per vieną mėnesį privalo pranešti teismui apie priemones, kurių imtasi šiems pažeidimams pašalinti.

Atskiroji nutartis yra teismo reakcija teisine forma dėl teisėtumo pažeidimų.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų žmogaus ir piliečio teisių ir laisvių garantas yra teismas,

nes jam Konstitucijos 109 straipsnyje patikėta vykdyti teisingumą. Teisminė valdžia - neatskiriamas teisinės

valstybės elementas. Būdama stipri ir nepriklausoma, ji yra visų teisių garantas ir turi būti pasiruošusi tų teisių

gynimui, kas jas bepažeistų. Teismas, įgyvendindamas teisingumą, taip pat vykdo kontrolines valstybinio

valdymo veiklos teisėtumo funkcijas. Teisminę valdžią charakterizuoja ne tik teisingumo vykdymas, bet ir

gebėjimas aktyviai paveikti vykdomosios valdžios veiksmus. Teismo nepriklausomumas yra vykdomosios

valdžios teisminės kontrolės garantija. Savo veiklos procese teismai įgyvendina kontrolinę funkciją, tikrindami

valstybinio administravimo subjektų bei pareigūnų išleistų teisės aktų ir veiksmų teisėtumą. Konstitucijos

normų viršenybę, neginčijamą jų prioritetą, palyginti su kitomis teisės normomis, užtikrina Konstitucinis

Teismas. Teisminė įstatymų ir kitų teisės aktų atitikimo konstitucijai kontrolė neabejotinai yra teisinės valstybės

prielaida ir sąlyga.

Teismo kontrolės klausimus, minėta, nagrinėjo prof. M. Römeris ir skirstė ją į atsitiktinę quasi -kontrolę

ir tikslią teismo kontrolę. Atsitiktinės quasi - kontrolės esmė yra ta, kad klausimas apie valdžios akto teisėtumą

iškyla atsitiktiniu būdu, tiek, kiek akto teisėtumas susijęs su sprendžiama byla. Savaime šis valdžios aktas nėra

skundžiamas. Teismas šiuo atveju netaiko jokių sankcijų to akto “neteisei”. Tiksli teismo kontrolė, pasak prof.

M. Römerio, betarpiškai skiriama valdžios organų darbų teisėtumui tikrinti. Šio metodo elementas - neteisės

valdžios akte konstatavimas ir tos neteisės tam tikromis sankcijomis sudraudimas. Teismo veikimo pagrindą

sudaro ginčas dėl akto teisėtumo. Teismas išsprendžia skundą teisės akto teisėtumo atžvilgiu, sudraudžia

neteisę, panaikindamas aktą savo sprendimu. ,,Tas valdžios darbams teismas, kuris vykdo tikslią civilinio ir

baudžiamojo teismo darbų teisėtumo kontrolę, vadinamas kasaciniu teismu. Tas valdžios darbams teismas,

kuris vykdo tikslią administracijos organų darbų teisėtumo kontrolę, vadinamas administraciniu teismu. Tas

valdžios darbams teismas, kuris vykdo tikslią įstatymų leidėjo darbų teisėtumo kontrolę, vadinamas

konstituciniu teismu”151.

Žiūrint iš šių dienų perspektyvos, prof. M. Römerio įsivaizduojama teismo kontrolė yra tiksli Lietuvos

teismų sistemos veiklos kopija. Kaip pastebėjo prof. M. Römeris, ,,visi teismo organai yra pagrindiniai ir jokios

vyresnybės neturi”, ir ,,joks kitas organas, neišskiriant teisingumo ministerio, kuris stovi administracijos

viršūnėje, ir neišskiriant aukštesniosios instancijos teismų, negali kištis į šį teismo darbą nei nurodymais ar

įsakymais iš anksto, nei priežiūra ir sankcijomis”152. Teisminei valdžiai būdinga specifinė teisingumo funkcijos

vykdymo kontrolės sistema. Ši kontrolė gali būti tik teisinė: kontroliuojama, ar teismo sprendimai yra teisėti, ar

jie atitinka materialinės ir procesinės teisės normas. Ši kontrolė gali būti tik vidinė: žemesniojo teismo

sprendimą gali pakeisti ar panaikinti tik aukštesnė (apeliacinė ar kasacinė) teisminė institucija. Lietuvos

151 Römeris M. Konstitucinės ir teismo teisės pasieniuose. Vilnius: Pozicija, 1994. P. 45.152 Römeris M. Konstitucinės ir teismo teisės pasieniuose. Vilnius: Pozicija, 1994. P. 46.

229

Respublikos teismų teisminę veiklą prižiūri Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris yra kasacinės instancijos

teismas, nagrinėjantis bylas dėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų įsiteisėjusių nuosprendžių,

sprendimų, nutarčių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, patikrina priimtus

sprendimus, nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, teisės taikymo aspektu.

Teismų galimybė kontroliuoti vykdomąją valdžią pripažįstama beveik visose šalyse. Tačiau vykdomajai

valdžiai taikomos teisminės kontrolės formos labai skiriasi. Teismas yra sukurtas teisiniams ginčams spręsti,

nesvarbu tarp kokių šalių įvyko teisinis ginčas. Nė vienas kontrolės būdas nėra taip pritaikytas ginčams spręsti,

kaip teismo procesas. Teismas kontrolines funkcijas vykdo posėdyje nagrinėdamas baudžiamąsias, civilines,

administracines bylas. Taigi, asmenų teisė į teisminę gynybą yra tik viena iš teismo kontrolės formų.

Skirtingai nuo kitų kontrolės ir priežiūros institucijų veiklos, teismui nėra būdingas nuolatinis bei

sistemingas valdymo institucijų, jų pareigūnų, įstaigų, įmonių, kitų valstybinių ir visuomeninių organizacijų

teisėtumo tikrinimas. Teismo kontrolė skiriasi nuo valstybinio valdymo institucijų atliekamos kontrolės tuo, kad

teismai tikrina valdymo akto teisėtumą, o administracinės valdžios subjektai dažnai tikrina ir veiksmų teisėtumą

bei tikslingumą. Valstybinio valdymo institucijų kontrolės subjektai turi plačias galimybes reaguoti į teisėtumo

pažeidimus, o teismai gali tik panaikinti arba pakeisti neteisėtą aktą, priteisti žalą, priimti atskirąją nutartį arba

iškelti baudžiamąją bylą. Valstybinio valdymo veiklos teisėtumo tikrinimo teismas nedaro valdymo institucijų

ir kitų objektų buvimo vietose. Teismai vykdo išorinę valstybinio valdymo institucijų kontrolę, kai tuo tarpu

egzistuoja įvairios organizacinės teisinės vidinės kontrolės formos tarp pavaldžių valstybinio valdymo

institucijų ar pačios institucijos viduje. Teisminės kontrolės, kaip būdo, užtikrinančio teisėtumą valdymo

procese, esmę sudaro:

Teisinis vykdomosios valdžios, pareigūnų veiksmų ir sprendimų įvertinimas;

Teisėtumo pažeidimų, apribojusių piliečių teises ir teisėtus interesus, išaiškinimas;

Sąlygų ir priežasčių, sukėlusių teisėtumo pažeidimus, išaiškinimas;

Priemonių atkurti pažeistas teises ir teisėtus interesus, taikymas;

Kaltų asmenų patraukimas atsakomybėn.

Administracinės teisės literatūroje nurodomos tokios teisminės kontrolės formos: ,,1) piliečių skundų

dėl pareigūnų ir valstybinio valdymo institucijų priimtų sprendimų ir veiksmų, pažeidusių jų teises ir laisves,

nagrinėjimas; 2) organizacijų skundų nagrinėjimas; 3) skundų dėl valstybinio valdymo institucijų priimtų

teisės aktų pripažinimo neteisėtais, nagrinėjimas; 4) turinčių reikšmę bylos išsprendimui nagrinėjant

baudžiamąsias, civilines, administracines bylas, valstybinio valdymo institucijų teisės aktų teisėtumo

tikrinimas; 5) skundų dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje, nagrinėjimas; 6) parengtinio

tyrimo kokybės patikrinimas nagrinėjant baudžiamąsias bylas; 7) valstybinio valdymo institucijų, organizacijų

ir pareigūnų veiklos teisėtumo ir disciplinos patikrinimas nagrinėjant civilines, baudžiamąsias, administracines

bylas”153.

Teismų galimybė kontroliuoti vykdomąją valdžią pripažįstama beveik visose šalyse. Pasaulyje

egzistuoja penkių formų viešosios administracijos veiksmus kontroliuojantys teismai: bendrieji teismai,

153 Административное право в схемах/ под.ред. Д. Никитина. Москва: Юнити Дана, Закон и право, 2000. C.279. 230

bendrieji vidaus specializacijos teismai, savarankiška administracinių teismų sistema šalia bendrųjų teismų

sistemos, prancūzų modelis - tam tikras viešosios administracijos ir teismo “hibridas”, kvaziteismai

(administraciniai tribunolai), kurie savo procesine veikla panašūs į teismus, bet jų sprendimai gali būti

skundžiami bendriesiems teismams. Bendra visoms šalims yra tai, kad teismo veikla, kai jis nagrinėja piliečių ir

vykdomosios valdžios organų ar pareigūnų ginčus, vadinama administracine justicija:

Viena iš šalių viešasis asmuo - administracinė institucija ar pareigūnas;

Teisminio nagrinėjimo dalykas yra iš viešosios teisės reguliuojamų santykių kilęs ginčas

(administracinių, finansinių, konstitucinių ir pan.);

Tai ne tik piliečio ir vykdomosios valdžios ginčo išsprendimas, bet ir vykdomosios

valdžios veiksmų teisėtumo patikrinimas.

Administracinės justicijos įgyvendinimo formos yra bendroji ir specialioji administracinė justicija.

Bendrosios administracinės justicijos valstybėse (Didžiojoje Britanijoje, JAV, Rusijoje, Airijoje ir kt.) piliečių

ir vykdomosios valdžios ginčus nagrinėja bendrieji teismai, specialiųjų administracinių teismų nėra. Šios

formos šalininkai aiškina, kad nėra jokio reikalo teikti privilegiją vykdomajai valdžiai ir kurti specialius

administracinius teismus. Specialiosios administracinės justicijos valstybėse veikia specialiųjų administracinių

teismų sistema (Prancūzijoje, Švedijoje, Graikijoje, Italijoje, Belgijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Austrijoje,

Suomijoje, Portugalijoje, Ispanijoje). Manoma, kad administracinių teismų kontrolė detalesnė, operatyvesnė ir

nuoseklesnė, nei bendrosios kompetencijos teismų kontrolė administracijai: ”Administracija labiau pasitiki

administraciniais teismais, nei bendraisiais, nes jie labiau nusimano institucijos veikloje”.154 Administracinių

teismų specializacija valdymo klausimais padeda jiems įsigilinti į nagrinėjamų bylų esmę, priimti kvalifikuotus

sprendimus. Prof. M. Römeris manė, kad tam tikro valdžios akto teisėtumas ar neteisėtumas jo taikymo

atžvilgiu turi būti pavedamas spręsti ne kiekvienam, bet tik administraciniam teismui, “nes šių klausimų

sukoncentravimas viename teismo organe neduos galimumo pasireikšti įvairioms nevienodoms akto teisėtumo

ar neteisėtumo interpretacijoms”.155 Be to, yra nuomonių, kad administraciniai teismai, nagrinėdami bylas,

užima aktyvesnę poziciją, nei bendrieji teismai. Teisme gali susidurti paprasto piliečio ir galingos institucijos

interesai, todėl teismas privalo padėti privačiam asmeniui, įpareigodamas administraciją pateikti būtinus

dokumentus ir netgi atlikti specialų tyrimą. Kai kuriose valstybėse, pavyzdžiui, Prancūzijoje, praktikuojamos

teisėjų komandiruotės į tam tikrą įstaigą, instituciją susipažinti su jų darbu. Kitų specialistų nuomone, glaudūs

administracijos ir teismo ryšiai gali turėti neigiamos įtakos teismo objektyvumui ir nepriklausomumui.

Teismai kai kuriose valstybėse (JAV, Didžiojoje Britanijoje ir kt.) užima stiprią poziciją valdžių

sistemoje. Teisė teismams kontroliuoti administracijos institucijų veiklą yra numatyta JAV Konstitucijos 3 str.

2 d.: ,,Teisminė valdžia išplėsta visiems ginčams, kurių viena šalis yra JAV”. Teismo vykdomosios valdžios

kontrolės tikslas yra privačių asmenų teisių apsauga. Teismai yra paskutinė instancija, sprendžiant visus ginčus

dėl teisės. Jie įvertina asmenų, valstybės pareigūnų veiksmus, sprendžia, ar administracija neviršijo savo

įgaliojimų ir ar nepiktnaudžiauja valdžia.

154 Административное право зарубежных стран/ под ред. А.Козырина. Москва: Спарк, 1996. C. 98.155 Römeris M. Konstitucinės ir teismo teisės pasieniuose. Vilnius:Pozicija, 1994. P.43.

231

Kas turi teisę kreiptis į teismą dėl administracijos veiksmų? Tai yra bet kurio suinteresuoto asmens

teisė. Teismai vadovaujasi nuostata, kad niekas nesiruošia gaišti laiko ir eikvoti pinigų dėl paprasto smalsumo.

Ir jei asmuo ar net užsienietis kreipėsi į teismą, vadinasi, administracijos veikla jį kaip nors “užkliudė”. Jei

teismas turi pagrindą abejoti administracijos veiksmų teisėtumu, vadovaudamasis bendrosios teisės ir

teisingumo principais laiko savo pareiga priimti skundą ir teisiškai įvertinti skundžiamus veiksmus (pvz.,

Didžiojoje Britanijoje, JAV ir kt.). Teismų kontrolė administracijai neginčytina šiais atvejais: ”kai institucija

viršija savo valdžios įgaliojimus, kai institucija veikia savo įgaliojimų ribose, bet neteisingai taiko teisės

normą”156.

Ypatingo dėmesio sulaukia administracijos valdžios viršijimo apskundimas. Tai yra efektyviausia

teismo kontrolė administracijai. Kas turi teisę paduoti skundą dėl valdžios viršijimo? Tai gali būti konkretus

pilietis, pavyzdžiui, atleistas iš tarnybos pareigūnas. Kitu atveju – piliečių grupė, kuriuos liečia administracijos

veikla, (pvz., statomo namo kaimynai) ir trečia – mokesčių mokėtojas. Ir galų gale administracijos veikla gali

liesti visus ar beveik visus šalies gyventojus, pavyzdžiui, priimant naujas kelių eismo taisykles ar sąlygas

pravesti referendumą. Šiais atvejais bet kuris pilietis gali paduoti ieškinį. Skundėju gali būti fizinis ir juridinis

asmuo.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad “asmuo, kurio teisės ar laisvės

pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą”. Teisė į teisminę gynybą egzistuoja, tačiau ja naudojasi ne visi. Jai

realizuoti neužtenka žinoti, kas yra teisė, bet reikia ir žinoti, kaip ja reikia naudotis, turėti atitinkamas finansines

galimybes ir laiko. ”Teismo garantija yra ne tiktai valstybės gynėjo teisė traukti atsakomybėn kiekvieną

valdininką už nusikalstamus darbus, padarytus tarnybos pareigas einant, bet ir kiekvieno piliečio teisė paduoti

ieškinį, reikalauti, kad teismas pripažintų administracinio organo veikimą neteisėtą.”157 Šiandien visiems

akivaizdu, kad teismai nagrinėja bylas ne itin operatyviai ir greitai. Pareiškėjui tenka sugaišti daug laiko ir

patirti teismų sprendimų vykdymo proceso organizacijos nesklandumų. Administracinės justicijos atsiradimas

Lietuvoje sulaukė valstybės valdžios šakų bei visuomenės pripažinimo, nes dabar piliečiai, įstaigos bei

organizacijos gali plačiai naudotis teise į teisminę gynybą dėl neteisėtų valstybinio administravimo subjektų

veiksmų.

Turint galvoje valdžių padalijimo principą, logiška būtų paklausti, ar teismas turi teisę kištis į

vykdomosios valdžios reikalus?

Analizuojant administracinės justicijos ribas, iškyla problema, kokius administracinius aktus galima

skųsti teismui ir kokių teisių teismas turi administracinėms institucijoms ar pareigūnams. Egzistuoja visuotinio

bylų priklausomumo teismui principas, kai galima skųsti bet kokį administracinį aktą, tiek individualų, tiek

bendro pobūdžio teisės aktą, ir sąrašo principas, kai įstatyme išvardijami konkretūs skundžiami teismui

administraciniai aktai. Visi kiti nesantys sąraše negali būti skundžiami. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje nėra

įstatymo, kuriame būtų išvardinti visi atvejai, dėl kurių teismai gali įsikišti į administracijos veiklą. Kokie

administracijos veiksmai gali būti teismui skundžiami, sprendžia patys teismai, remdamiesi išimtine teise

kontroliuoti administraciją. Bet koks neteisėtas administracijos veiksmas gali būti teismo panaikintas.

156 Административное право зарубежных стран/ под ред. А. Козырина. Москва: Спарк, 1996. C. 69.157 Leonas P. Teisės enciklopedija. Kaunas. 1931. P. 96.

232

Administraciniai teismai ( pvz., Prancūzijoje ) nagrinėja mažareikšmes (dėl pensijų, žalos atlyginimo) ir

stambias politines bylas, tikrina ir eilinius administracijos aktus, ir paties Prezidento. Teismo vykdoma veikla

liečia visas visuomenės gyvenimo sferas: politinę, ekonominę, socialinę, kultūrinę, moralinę. Teismas įgalioja

administraciją pašalinti visas neigiamas pasekmes, atstatyti pažeistas teises, atlyginti nuostolius.

Teismo kontrolė skirstoma į tiesioginę ir netiesioginę. Tiesioginė kontrolė pasireiškia teismui

nagrinėjant skundus, pareiškimus dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų

teisėtumo, o netiesioginė kontrolė - nagrinėjant civilines, baudžiamąsias ir administracines bylas, kai teisėtumo

klausimas iškyla, jei tai turi įtakos sprendžiant pagrindinį klausimą, susijusį su nagrinėjama teismo byla ir jis

išsprendžiamas greta. Bendrosios kompetencijos teismai nagrinėja baudžiamąsias, civilines ir administracines

bylas. Civilinio proceso tvarka teismai nagrinėja bylas, kuriose jie privalo duoti teisinę išvadą dėl vykdomosios

valdžios instucijų veiklos bei jų išleistų teisės aktų (pvz., Rusijoje). Nagrinėdami šias ir kitas bylas, teismai,

vadovaudamiesi įstatymu, tikrina vykdomosios valdžios institucijų veiksmų pagrįstumą, teisėtumą, jų leidžiamų

teisės aktų teisėtumą, taip vykdydami jų veiklos kontrolę. Teismai priima sprendimą pažeistoms piliečių

teisėms atsatatyti. Nagrinėdamas baudžiamąsias bylas, o ypač tas, kurios susijusios su pareigūnų nusikaltimais,

teismai išnagrinėja bylą iš teisėtumo pozicijos ir duoda teisinę išvadą pareigūnų, kaip valdymo aparato

darbuotojų, veiksmams įvertinti. Teismo kontrolę valdymo srityje (pvz., Rusijoje) įgyvendina arbitražiniai

teismai. Ekonominių ginčų bylos, kylančios iš administracinių teisinių santykių, priklauso arbitražinių teismų

kompetencijai. Arbitražiniai teismai turi teisę reikalauti iš pareigūnų ir institucijų būtinų dokumentų, jų

ištyrimui skirti ekspertizes, nes jie gali būti rašytiniais įrodymais ginčui išspręsti. Tuo pačiu jie kontroliuoja

vykdomosios valdžios institucijų teisės aktų pagrįstumą ir teisėtumą.

Teismas, nagrinėdamas civilines, baudžiamąsias ir administracines bylas, nustatęs teisėtumo pažeidimų

tam tikros įstaigos, įmonės, institucijos veikloje, turi teisę priimti atskirąją nutartį (Rusijoje, Lietuvoje).

Institucija per vieną mėnesį privalo pranešti teismui apie taikytas priemones dėl atkreiptų įstatymo pažeidimo

faktų bei padėjusių jiems atsirasti priežasčių ir sąlygų pašalinimo. Atskiroji nutartis yra teismo reakcija teisine

forma dėl teisėtumo pažeidimų. Būtinais atvejais teismai imasi priemonių patraukti kaltus asmenis. Teismai taip

pat nagrinėja piliečių (fizinių ir juridinių asmenų) skundus dėl administracinės nuobaudos paskyrimo. Piliečiai

gali kreiptis į teismą skundu dėl vykdomosios valdžios institucijos veiklos, pareigūnų veiksmų, kuriais buvo

pažeistos piliečių teisės ir laisvės. Nustatęs skundų pagrįstumą, teismas pripažįsta veiksmą (sprendimą)

neteisėtu, panaikina taikytas atsakomybės priemones. Tokiu būdu, nagrinėdamas piliečių skundus ir

priimdamas dėl jų sprendimus, teismas vykdo vykdomosios valdžios ir pareigūnų veiklos kontrolę.

Lietuvos Respublikos bendrosios kompetencijos teismai (rajonų ar miestų apylinkės teismai),

nagrinėdami jo kompetencijai priskirtas Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 224

straipsnyje (toliau - ATPK) administracinių teisės pažeidimų bylas tikrina, ar jos pagrįstai iškeltos, ar teisėti

valstybinio valdymo institucijų ir pareigūnų veiksmai. Lietuvos Respublikos administraciniai teismai nagrinėja

bylas dėl priimtų valstybinio administravimo subjektų, savivaldybių administravimo subjektų, viešųjų įstaigų,

įmonių ir nevyriausybinių organizacijų, turinčių viešojo administravimo įgaliojimus, visuomeninių

organizacijų, bendrijų, politinių partijų, politinių organizacijų ar asociacijų aktų ir veiksmų teisėtumo ir kt..

233

Nagrinėdami skundus dėl administracinės teisės pažeidimo, administraciniai teismai patikrina valstybės

institucijų, pareigūnų veiklos teisėtumą. Teisėtumo kontrolė negali apsiriboti tik materialine teise. Teismas turi

patikrinti, ar administracinė institucija, ar pareigūnas, spręsdami klausimą, nepažeidė ir procesinės teisės normų

reikalavimų.

Teismai gali kontroliuoti ne tik teisinius ir faktinius administracinės institucijos veiklos aspektus, bet ir

vertinti jos veiklą tikslingumo, pagrįstumo, racionalumo ar protingumo aspektais (Didžiojoje Britanijoje,

Švedijoje, JAV). Kitose šalyse teismo įgyvendinama vykdomosios valdžios kontrolė apsiriboja tik

administracinio akto teisėtumo patikrinimu. Teismas negali tikrinti administracinių institucijų ar pareigūnų

veiksmų tikslingumo, racionalumo ir protingumo. Teisės gynimo būdų gerokai mažiau. Teismui suteikiama

teisė administracinį aktą pripažinti neteisėtu ir dėl to negaliojančiu (Graikijoje, Belgijoje, Turkijoje).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnis skelbia: “Teisėjai ir teismai vykdydami teisingumą

yra nepriklausomi. Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo”. Konstitucinės nuostatos užprogramavo

pačią aukščiausią teismų pareigą ir atsakomybę – laikytis ne tik įstatymo raidės, bet ir jo esmės. Lietuvos

Respublikos administraciniai teismai sprendžia ginčus dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje ir

“nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo

požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas” 158. Administraciniai

teismai vykdo valstybės institucijų aktų teisėtumo kontrolę, tačiau, neįvertinus institucijos veiklos tikslingumo,

pagrįstumo ir racionalumo, ribojama teismų galimybė veiksmingai ginti asmens teises nuo valstybės savivalės.

Teisinga procedūra – tai esminis teisingumo principas. Teismai turi laikytis pagrindinių procesinės

teisės reikalavimų. Niekas negali būti teisėju savo byloje ir niekas negali būti nuteistas neišklausytas,

kiekvienas turi teisę gintis. Suinteresuoti asmenys privalo būti išklausyti, jiems turi būti tinkamai pranešta.

Teismų procese vadovaujamasi rungtyniškumo principu, dalyvauja dvi pusės: ieškovas ir atsakovas, kurie

iškelia argumentus ir teikia įrodymus. Visi teismo sprendimai priimami kolegialiai, yra griežtai nustatytos

formos, privalo būti pagrįsti bylos faktine medžiaga ir teismo taikyta teisės norma. Įsigaliojęs teismo

sprendimas turi įstatymo galią visiems piliečiams ir organizacijoms. Be visų anksčiau išvardintų bendrų

teismams procesinių taisyklių, taikomos tik administracinei teisenai būdingos taisyklės ( pvz., Prancūzijoje).

Pirmiausia, ieškininio pareiškimo padavimas nesustabdo administracinio proceso. Jis gali būti pristabdytas tik

pagal ieškovo pareiškimą ir tik tada, jei iki sprendimo priėmimo institucija gali patirti neatsatatomą žalą ir

rimtas pasekmes. Administracinių teismų padėtis specifinė ir tuo, kad retai teismas savo sprendimu neįgalioja

administraciją ką nors atlikti. Teismas paprastai nurodo, kokios ir kieno yra teisės ir pareigos, kas teisus, o kas

kaltas. Administracija privalo pati padaryti išvadą, rasti priimtiną sau laiką ir būdą įvykdyti teismo nutarimą.

Teismas stengiasi nesikišti į administracijos nepriklausomumą ir paprastai administracija vykdo teismo

sprendimus. Bet jei atkakliai sprendimas nevykdomas, teismas gali pareikalauti išmokėti delspinigius už

kiekvieną praleistą dieną .

Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau - ABTĮ) nustatyta, kad teismas

savo iniciatyva arba proceso dalyvių prašymu gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Šiomis priemonėmis

158 Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas// Valstybės žinios. 1999, Nr.13-308, 2000, Nr.85-2566.234

gali būti uždraudimas atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus, laikinas ginčijamo akto galiojimo sustabdymas,

išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas. Jei minėtų reikalavimų nesilaikoma, kaltiems asmenims

skiriama bauda (ABTĮ 71 str.6 d.).

Lyginant bendrosios ir specialiosios administracinės justicijos įgyvendinimo formas įvairiose

valstybėse, bandyta pabrėžti vienos ar kitos formos privalumus. Tačiau, autorės nuomone, kokia bebūtų

administracinės justicijos įgyvendinimo forma, visų pirma svarbiausia yra pačios valstybės požiūris į žmogaus

teisių apsaugą, susiklosčiusios demokratinės tradicijos ir sukurtas efektyvus mechanizmas pažeistoms teisėms

ginti. Aptariamose valstybėse (Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, JAV) teisinių sistemų formavimosi

tradicijos siekia šimtmečius. Nereikėtų pamiršti, kad mūsų teisinė sistema buvo sukurta sovietmečiu, kai

teismai buvo neatsiejami nuo vykdomosios valdžios, todėl teismų nepriklausomumo principas yra vienas

svarbiausių įgyvendinant teismo kontrolines funkcijas valstybiniame valdyme. Administracinės justicijos

įkūrimas Lietuvoje neabejotinai reikšmingas ir svarbus žingsnis kuriant teisinę valstybę. Autorės nuomone,

administraciniai teismai, vykdydami valstybės institucijų aktų teisėtumo kontrolę, turėtų įvertinti institucijos

veiklos tikslingumą, pagrįstumą ir racionalumą, nes tada teismai veiksmingiau gintų asmens teises nuo

valstybės savivalės.

Savo veiklos procese teismai efektyviai kontroliuoja vykdomąją valdžią. Teismai nagrinėja

baudžiamąsias, civilines, administracines bylas ir vadovaudamiesi materialinės bei procesinės teisės normų

reikalavimais, tikrina valstybinio valdymo subjektų bei pareigūnų išleistų teisės aktų ir veiksmų teisėtumą.

Teismas, nagrinėdamas civilines, baudžiamąsias, administracines bylas, turi teisę priimti atskirąją

nutartį, padaręs išvadą, kad pareigūnai, įmonės, įstaigos, organizacijos bei piliečiai pažeidė įstatymus ar kitas

teisės normas. Atskirąja nutartimi informuodamas valdžios ar valdymo institucijas, teismas atkreipia dėmesį į

byloje nustatytus įstatymo pažeidimo faktus, į priežastis ir sąlygas, padėjusias kilti pažeidimui, ir reikalauja

imtis atitinkamų priemonių. Atskiroji nutartis baudžiamosiose bylose gali būti priimta, kai teismas nustato

piliečių teisių bei kitus įstatymų pažeidimus, padarytus atliekant kvotą arba parengtinį tardymą. Remdamasis

teisminio nagrinėjimo medžiaga, teismas turi teisę priimti atskirąją nutartį ir kitais atvejais, jeigu pripažįsta tai

reikalinga.

Įsiteisėjusi teismo atskiroji nutartis siunčiama vykdyti atitinkamai įmonei, įstaigai ir organizacijai, kuri

ne vėliau kaip per vieną mėnesį turi imtis reikalingų priemonių dėl atskirosios nutarties, ir apie rezultatus

pranešti nutartį priėmusiam teismui. Atskiroji nutartis turi būti pagrįsta ir teisėta, priimta remiantis teismo

posėdyje išsamiai ištirtomis bylos aplinkybėmis. Atskirosios nutarties paskelbimas turi ir auklėjamąjį poveikį.


1. Kai teismo vykdoma kontrolę klasifikuoja prof. M. Romeris?

2. Kokia teismo kontrolė laikytina tiesiogine?

3. Kokia teismo kontrolė laikytina netiesiogine?

4. Kokie yra teismo vykdomos kontrolės ypatumai?

5. Kokios yra teisminės kontrolės formos?

235

9.2. APYLINKĖS TEISMO (TEISĖJO) KOMPETENCIJA TAIKANT ADMINISTRACINĖS PRIEVARTOS

PRIEMONES

Lietuvos Respublikos bendrosios kompetencijos teismai (rajonų ir miestų apylinkės teismai)

nagrinėdami jų kompetencijai priskirtas Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 224

straipsnio administracinių teisės pažeidimų bylas aiškina, ar jos pagrįstai iškeltos, ar teisėti valstybės valdymo

institucijų ir pareigūnų veiksmai.

Kaip teismai, nagrinėdami administracinės teisės pažeidimų bylas, kontroliuoja vykdomąją valdžią?

Teismas kontrolines funkcijas vykdo nagrinėdamas administracinės teisės pažeidimų bylas ir

tikrindamas materialinės bei procesinės teisės normų laikymosi aspektus: ar pagrįstai iškelta administracinės

teisės pažeidimo byla, ar administracinės teisės pažeidimo protokolas ir kita administracinės teisės pažeidimo

bylos medžiaga surašyti pagal įstatymo reikalavimus ir kompetentingo asmens, ar teisėti valstybinio valdymo

institucijų ir pareigūnų veiksmai, taikant kitas administracinės teisinės prievartos priemones (atliekant

administracinį sulaikymą, asmens apžiūrą, daiktų patikrinimą ir daiktų bei dokumentų paėmimą). Teismas visas

šias aplinkybes tikrina pagal administracinėje byloje esančią medžiagą. Nagrinėjantis bylą teismas, nustatęs

priežastis ir sąlygas, padėjusias padaryti administracinius teisės pažeidimus, gali pasiūlyti įmonių, įstaigų,

organizacijų vadovams ir kitiems pareigūnams imtis priemonių, kad būtų pašalintos tos priežastys ir sąlygos.

Šie asmenys per vieną mėnesį nuo pasiūlymo gavimo dienos privalo pranešti teismui, kokių imtasi priemonių.

ATPK 301 str. 1 d. nurodoma, kad institucija (pareigūnas), nagrinėjanti administracinės teisės pažeidimų

bylas, atsižvelgdama į aplinkybes, nurodytas ATPK 30 str. 2 d., taip pat į šio kodekso 31 straipsnyje

nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaudamasi

teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali, arba

paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Tais

atvejais, kai ATPK 301 str. nuostatas taiko institucija (pareigūnas), kiekvieną sprendimą privaloma motyvuoti ir

kreiptis į apylinkės teisėją, prašant sankcijos. Teismas, išnagrinėjęs gautą medžiagą, pažeidėjo padėtį nustatytas

lengvinančias ir įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, gali sankcionuoti arba nesankcionuoti

institucijos ar pareigūno sprendimo (nutarimo). Taip patikrinama, ar objektyviai, pilnai ir visapusiškai buvo

atsižvelgta į visus įstatymo reikalavimus, skiriant nuobaudą.

Apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas skundą dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo

byloje, patikrina priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą. Kartu apygardos administracinis teismas,

nagrinėdamas skundą, vykdo kontrolinę funkciją, patikrindamas, ar nuobauda paskirta pagal įstatymus ir ar ją

paskyrė organas (pareigūnas), turintis teisę spręsti tos kategorijos bylas, taip pat ar buvo laikomasi nustatytos

administracinės nuobaudos skyrimo tvarkos.

Teismai, nagrinėdami administracinės teisės pažeidimų bylas, tikrina materialinės bei procesinės normų

laikymosi aspektus ir taip atlieka vykdomosios valdžios kontrolę. Jeigu teismas nustato, kad nutarimą priėmė

organas (pareigūnas), neturintis teisės spręsti tokią bylą, toks nutarimas panaikinamas ir byla perduodama

236

nagrinėti kompetentingam organui (pareigūnui). Jei teismas nustato, kad asmeniui buvo neteisėtai pritaikyta

nuobauda ir tuo padaryta žala, ši žala jam atlyginama. Nutarimą panaikinus ir nutraukus administracinės teisės

pažeidimo bylą, asmeniui grąžinamos išieškotos sumos, paimti ir konfiskuoti daiktai, panaikinami kiti

apribojimai.

Kontrolinis klausimas:

Kaip teismai, nagrinėdami administracinės teisės pažeidimų bylas, kontroliuoja vykdomąją valdžią?

9.3. BENDROSIOS KOMPETENCIJOS TEISMO GALIOS VALSTYBINIO VALDYMO TEISMINĖS

KONTROLĖS SRITYJE

Pagrindinė bendrosios kompetencijos teismų užduotis vykdant viešojo administravimo subjektų

veiklos kontrolę susijusi su civilinių, baudžiamųjų ir administracinių teisės pažeidimų bylų nagrinėjimu. Tad

bendrosios kompetencijos teismų vykdomos viešojo administravimo subjektų veiklos kontrolės sritys yra šios:

1) bendrosios kompetencijos teismų kontrolinės funkcijos nagrinėjant baudžiamąsias bylas.

2) bendrosios kompetencijos teismų kontrolinės funkcijos nagrinėjant civilines bylas. Teismų įstatyme

įtvirtinta svarbi bendrosios kompetencijos teismų kompetencijos nuostata, numatanti, jog bendrosios

kompetencijos teismai, nagrinėdami civilinę bylą, kartu gali priimti sprendimą ir dėl individualaus

administracinio akto teisėtumo, t. y. patikrinti viešojo administravimo subjekto priimtą administracinį

sprendimą.

3) bendrosios kompetencijos teismų kontrolinės funkcijos nagrinėjant administracinių teisės pažeidimų

bylas (žr. 9.2 skyrių).

9.4. KONSTITUCINIO TEISMO VAIDMUO UŽTIKRINANT VALSTYBINIO VALDYMO SRITIES TEISĖS

AKTŲ TEISĖTUMĄ

Konstitucinė kontrolė, vykdoma įvairiose šalyse, skiriasi pagal objektą, formą, rūšis, procedūras ir

pasekmes.

Tradiciniai konstitucinės kontrolės objektai yra :

1. tesės normų konstitucingumas;

2. įstatymų dėl konstitucijos pakeitimų konstitucingumas;

3. tarptautinės sutartys;

4. teisės taikymo aktų konstitucingumas;

5. ginčai dėl kompetencijos tarp valstybės ir jos regionų;

6. žmogaus teisių ir laisvių apsauga;

7. rinkimų ir referendumų tesėtumas;

237

8. pareigūnų politinės atsakomybės ir nušalinimo nuo pareigų klausimai

9. politinių partijų ir politinių susivienijimų konstitucingumas

10. Konstitucijos interpretavimas.

Konstitucinė kontrolė, t. y. įstatymų ir kitų teisės aktų atitikimo Konstitucijai tikrinimas, reiškia tam

tikrą intervenciją į įstatymo leidėjo veiklą. Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujantys Konstitucijai teisės

aktai ar įstatymai netenka galios.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nevykdo išankstinės įstatymų konstitucingumo kontrolės.

Įgyvendinama vėlesnioji konstitucinė priežiūra, t. y. jau priimtų ir įsigaliojusių įstatymų bei teisės aktų

konstitucingumo ir teisėtumo kontrolė.

Konstitucinis Teismas garantuoja Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą.

Konstitucijoje įtvirtinta aukščiausia politinė tautos galia, t. y. tautos suverenitetas. Tai reiškia, kad

konstitucinėse normose įtvirtinamos aukščiausios galios taisyklės, kurios yra privalomos visiems. Tačiau yra ir

kita reiškinio kokybė. Pasirodo, kad nors konstitucija ir yra aukščiausiosios galios aktas ir jai visi turi paklusti,

tačiau pačiai konstitucijai apsaugoti turi egzistuoti teisinis mechanizmas. Ši problema išaiškėjo tada, kai

konstitucija pradėjo iš tikrųjų veikti ir daryti poveikį visuomeniniams santykiams.

Yra du konstitucinės kontrolės modeliai: amerikiečių modelis, grindžiamas konkrečia įstatymų ir

administracinių aktų atitikimo konstitucijai kontrole vykstant teismo procesui (be JAV, šį modelį perėmė

Kanada, Indija, Australija, Airija, Japonija, daugelis Lotynų Amerikos valstybių, Šveicarija, Skandinavijos

valstybės) ir austrų (europinis kontinentinis) modelis. Jo esmė yra įstatymų konstitucingumo kontrolė esant

ypatingam procesui, kai ją atlieka specialus konstitucinis teismas.

Nagrinėjant konstitucinės kontrolės procedūras, svarbus klausimas yra subjektų ratas, kurie gali kreiptis

į konstitucinę kontrolę vykdančią instituciją. Įvairiose užsienio šalyse šis ratas yra skirtingas. Dažniausiai

įstatymų leidėjas numato tokias subjektų rūšis: aukščiausiosios valstybės institucijos (Prezidentas, Vyriausybė,

Parlamentas), administracinių vienetų valdžia (savivaldybės, federacijos subjektai, teismai ir kitos teisėsaugos

institucijos). Vienose valstybėse, pvz. Austrijoje, subjektų ratas platus, kitose valstybėse iniciatyvos teisę turi

tik aukščiausios valdžios institucijos. Amerikietiškojo modelio valstybėse prie subjektų priskiriami fiziniai ir

juridiniai asmenys.

Kalbant apie konstitucinės kontrolės formas reikėtų pažymėti, kad išankstinė arba preventyvinė forma

būdinga Prancūzijai. Klasikinio amerikietiško modelio valstybės, išskyrus Suomiją, išankstinės formos neturi.

Čia būdinga konkreti kontrolė. Labiausiai paplitusi konsultacinė kontrolės forma, nes svarbu yra sužinoti, ar

įstatymo projektas neprieštarauja Konstitucijai. Europietiškojo modelio valstybėms labiau būdinga vėlesnioji

kontrolė.

Konstitucinio Teismo sprendimai dėl akto konstitucingumo taip pat skiriasi pagal prigimtį ir teisines

pasekmes. Jei Konstitucinis Teismas priima sprendimą įgyvendindamas savo konsultacines funkcijas, tai ir

sprendimas yra konsultacinio pobūdžio, neprivalomas. Visais kitais atvejais sprendimas turi privalomą pobūdį.

Reikėtų išskirti, kad bendrųjų teismų sprendimai privalomi tik abiem ginčo pusėms. Bet bendrosios teisės

tradicijos šalyse aukščiausios teisminės institucijos sprendimai privalomi žemesniems teismams. Šis principas

238

įtvirtintas daugelyje amerikietiškojo tipo valstybių. Europietiškojo tipo Konstitucinių teismų sprendimai yra

privalomi.

Įstatymo konstitucingumo tikrinimo koncepcija Lietuvoje buvo kuriama remiantis dviejų tradicijų –

civilinės teisės ir bendrosios teisės – idėjomis. Tai atsispindėjo 1990-1992 metais parengtuose Konstitucijos ir

kituose teisės aktų dėl konstitucinės justicijos projektuose. J.Žilio nuomone, konstitucinės kontrolės formos

pasirinkimą, laikantis europinės tradicijos, sąlygojo šios priežastys: ”Pozityviosios teisės teorijos populiarumas

Europoje; siekimas izoliuoti bendrosios kompetencijos teismus nuo politinio proceso; specializuotų teismų

tradicija Europoje”159.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nevykdo išankstinės įstatymų konstitucingumo kontrolės.

Įgyvendinama vėlesnioji konstitucinė priežiūra, t.y. jau priimtų ir įsigaliojusių įstatymų bei kitų teisės aktų

konstitucingumas bei teisėtumas. Konstitucinis Teismas garantuoja Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir

konstitucinį teisėtumą, nustatyta tvarka spręsdamas, ar įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai neprieštarauja

Konstitucijai, taip pat ar Respublikos Prezidento bei Vyriausybės aktai neprieštarauja Konstitucijai arba

įstatymams. Konstitucijoje nustatyta, kad Konstitucinis Teismas teikia išvadas: 1) ar nebuvo pažeisti rinkimų

įstatymai per Respublikos Prezidento ar Seimo narių rinkimus; 2) ar Respublikos Prezidento sveikatos būklė

leidžia jam ir toliau eiti pareigas; 3) ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys neprieštarauja Konstitucijai;

4) ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja

Konstitucijai. Prašymą ištirti teisės akto konstitucingumą ar teisėtumą Konstituciniam Teismui turi teisę paduoti

: 1) dėl įstatymo ar kito Seimo priimto akto – Vyriausybė, ne mažesnė kaip 1/5 Seimo narių grupė ir teismai; 2)

dėl Respublikos Prezidento akto – ne mažesnė kaip 1/5 visų Seimo narių grupė ir teismai; 3) dėl Vyriausybės

akto – ne mažesnė kaip 1/5 Seimo narių grupė, teismai ir Respublikos Prezidentas.

Pagal Konstituciją įstatymas arba kitas Seimo aktas, Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas

negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas

aktas prieštarauja Konstitucijai.


Koks yra Konstitucinio Teismo vaidmuo užtikrinant valstybinio valdymo srities teisės aktų teisėtumą?

159 Žilys J. Konstitucinis Teismas – teisinės ir istorinės prielaidos. Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2001. P.180.239

10. ADMINISTRACINIAI TEISMAI IR JŲ KOMPETENCIJA

ĮVADAS..........................................................................................................................................24810.1. ADMINISTRACINIŲ TEISMŲ SISTEMA IR JOS RAIDA..............................................................24810.2. ADMINISTRACINIŲ TEISMŲ VEIKLOS ORGANIZAVIMAS........................................................24910.3. APYGARDOS ADMINISTRACINIŲ TEISMŲ NAGRINĖJAMO BYLOS..........................................25310.4. VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIO TEISMO PAPILDOMA (SPECIALI) KOMPETENCIJA25610.5. LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO KOMPETENCIJA...................................25710.6. ADMINISTRACINIŲ BYLŲ PRISKYRIMAS TEISMAMS..............................................................25710.7. GINČŲ DĖL TEISMINGUMO SPRENDIMAS..............................................................................258TESTAS..........................................................................................................................................258

ĮVADAS

Šios temos tikslas – suteikti studijuojantiems žinių apie Lietuvos administracinių teismų sistemą ir jų

kompetenciją. Išstudijavę šią temą susipažins su administracinių teismų kūrimo Lietuvoje istorija, išstudijuos

administracinių teismų kompetenciją.

10.1. ADMINISTRACINIŲ TEISMŲ SISTEMA IR JOS RAIDA

Konstitucinės nuostatos dėl administracinių teismų sukūrimo buvo pradėtos įgyvendinti tik 1999 m.

1999-01-14 priimto Teismų įstatymo 9 str. 2 d. buvo nurodyta, kad ,,administracines bylas nagrinėja

specializuoti administraciniai teismai, turintys šią sistemą:

apygardų administraciniai teismai (Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių);

Aukštesnysis administracinis teismas;

Lietuvos apeliacinio teismo Administracinių bylų skyrius.“

Teismų įstatymo 181 straipsnyje buvo nustatyta, kad administracinių teismų kompetenciją nustato

Administracinių bylų teisenos įstatymas. Įgyvendinant šias normas buvo priimtas Administracinių teismų

įsteigimo įstatymas, kurio 6 str. nustatyta, kad administraciniai teismai pradeda veikti nuo 1999 m. gegužės 3 d.

Kalbant apie įsteigtų administracinių teismų kompetenciją pažymėtina, kad buvo du tiek pirmosios

instancijos teismai (apygardų administraciniai teismai ir Aukštesnysis administracinis teismas), tiek apeliacinės

instancijos teismai (Aukštesnysis administracinis teismas ir Apeliacinio teismo Administracinių bylų skyrius).

Esant dviem galutinėms apeliacinėms instancijoms, Apeliacinio teismo Administracinių bylų skyriui buvo ypač

sudėtinga užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formuotojo funkciją, kadangi apeliacine tvarka

Aukštesniajame administraciniame teisme išnagrinėtos bylos jo net nepasiekdavo.

Šiuo administracinių teismų steigimo etapu nebuvo suformuota instituciniu požiūriu savarankiška

specializuota administracinių teismų sistema, o buvo pasirinktas tarpinis modelis arba ,,bandomoji“

administracinių teismų sistema, iš dalies priklausoma tiek instituciniu, tiek procesiniu atžvilgiu nuo bendrosios

kompetencijos teismų.

240

Nuo 2001 sausio 1 d. įsigaliojo Administracinių bylų teisenos įstatymo 2, 3, 4, 5, 6 straipsnių pakeitimo

ir papildymo įstatymas, kuriuo buvo sukurta nauja dvipakopė administracinių teismų sistema: panaikintas

Aukštesnysis administracinis teismas ir Lietuvos apeliacinio teismo Administracinių bylų skyrius, palikti penki

apygardų teismai ir įsteigtas vyriausiasis administracinis teismas.


1. Kada Lietuvoje buvo įkurti administraciniai teismai ir kokia buvo jų sistema?

2. Kokie buvo pirmosios administracinių teismų sistemos trūkumai?

3. Kokia administracinių teismų sistema veikia šiuo metu?

10.2. ADMINISTRACINIŲ TEISMŲ VEIKLOS ORGANIZAVIMAS

Teisingumą administracinėse bylose vykdo tik teismai, vadovaudamiesi visų asmenų lygybe įstatymui ir

teismui, nepaisant lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų,

veiklos rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų aplinkybių

Teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio

tikslingumo požiūriu, o tik nustato:

o ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas,

o ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos,

o ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo

įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.

10.2.1. ĮSTATYMŲ TAIKYMAS NAGRINĖJANT ADMINISTRACINES BYLAS

Vykdydamas teisingumą teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Jeigu yra

pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja

Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio

Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Gavęs Konstitucinio Teismo nutarimą, teismas atnaujina bylos nagrinėjimą. Minėtos taisyklės taikomos ir tais

atvejais, kai teismas suabejoja, ar Respublikos Prezidento aktas arba Vyriausybės aktas, kuris turėtų būti

taikomas konkrečioje byloje, neprieštarauja įstatymams ar Konstitucijai.

Administracinių bylų procesas vyksta pagal administracinio proceso įstatymus, galiojančius bylos

nagrinėjimo, atskirų procesinių veiksmų atlikimo arba teismo sprendimo vykdymo metu.

Jeigu yra prieštaravimas tarp ABTĮ normų ir kitų įstatymų (išskyrus specialiuosius įstatymus), teismas

turi vadovautis ABTĮ normomis.

Jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius

santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra, – vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat

teisingumo ir protingumo kriterijais. 241

Taikydamas Europos Sąjungos teisės normas, teismas taip pat vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių

institucijų sprendimais ir preliminariais nutarimais. Įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į

kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos

teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu.

10.2.2. TEISĖJŲ IR TEISMŲ NEPRIKLAUSOMUMAS

Vykdydami teisingumą, teisėjai ir teismai yra nepriklausomi ir klauso tik įstatymų. Teisėjai ir teismai

sprendžia administracines bylas remdamiesi įstatymais ir tokiomis sąlygomis, kurios nesudaro galimybių

teisėjus veikti iš šalies.

Valstybės valdžios ir valdymo institucijų, Seimo narių ir kitų pareigūnų, politinių partijų,

politinių ir visuomeninių organizacijų ar fizinių asmenų kišimasis į teisėjo ar teismo veiklą draudžiamas

ir užtraukia įstatymų nustatytą atsakomybę.

Mitingai, piketai ir kitokie veiksmai arčiau negu 75 metrai iki teismo pastato ir teisme, kuriais siekiama

paveikti teisėją ar teismą, laikomi kišimusi į teisėjo arba teismo veiklą ir yra draudžiami.

Kai kišamasi į teisingumą vykdančių teismo ar teisėjo veiklą, teismas ar teisėjas turi reaguoti įstatymų

nustatyta tvarka.

10.2.3. BYLŲ NAGRINĖJIMO TEISME VIEŠUMAS

Administraciniuose teismuose bylos nagrinėjamos viešai. Į teismo posėdžių salę neįleidžiami jaunesni

kaip šešiolikos metų asmenys, jeigu jie nėra proceso dalyviai arba liudytojai.

Teismo posėdis gali būti uždaras dviem atvejais:

o žmogaus asmeninio ar šeiminio gyvenimo slaptumui apsaugoti,

o jeigu viešai nagrinėjama byla gali atskleisti valstybės, tarnybos, profesinę ar

komercinę paslaptį.

Dėl to teismas priima motyvuotą nutartį. Uždarame teismo posėdyje gali būti proceso dalyviai, o

reikiamais atvejais – ir liudytojai, specialistai, ekspertai, vertėjai.

Bylų nagrinėjimo teisme viešumo principas netaikomas ir tais atvejais, kai pagal įstatymą skundai ar

bylos nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka.

10.2.4. TEISMO PROCESO KALBA

Administracinių bylų procesas vyksta, sprendimai priimami ir skelbiami lietuvių kalba.

Dokumentai, surašyti kitomis kalbomis, teikiami ir skelbiami išversti į lietuvių kalbą ir nustatyta

tvarka patvirtinti.

Bylą nagrinėti teisme rengiančiam teisėjui ar ją nagrinėjančiam teismui nutarus, kita kalba surašytą

dokumentą teismo posėdyje gali išversti vertėjas.

Asmenims, nemokantiems lietuvių kalbos, garantuojama teisė naudotis vertėjo paslaugomis. Už vertėjo

paslaugas mokama iš valstybės biudžeto.

242

10.2.5. TEISIŲ IR PAREIGŲ IŠAIŠKINIMAS PROCESO DALYVIAMS

Teismas turi išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų

atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises.

Štai administracinėje byloje Nr.A2 - 997 – 06 pareiškėjo skundas buvo atmestas tuo pagrindu, kad buvo pareikštas netinkamam atsakovui: reikalavimai dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, turėjo būti reiškiami valstybei, o pareiškėjas atsakovu nurodė Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato Žaliakalnio policijos komisariato Pasų poskyrį. Pareiškėjas nurodė, kad jam buvo pasiūlyta pakeisti atsakovą, tačiau nebuvo išaiškintos atsakovo nepakeitimo pasekmės.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išanalizavęs Kauno apygardos administracinio teismo 2005 m. gruodžio 7 d. posėdžio protokolą, nustatė, kad buvo teiraujamasi pareiškėjo nuomonės dėl netinkamo atsakovo pakeitimo tinkamu, ir kad pareiškėjas nesutiko keisti atsakovo. Tačiau pareiškėjui nebuvo išaiškintos šio procesinio veiksmo neatlikimo pasekmės - kad jo skundas vien dėl to gali būti atmestas. Nors atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad pareiškėjui buvo išaiškinta žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo tvarka, tačiau teismo posėdžio protokolas to nepatvirtina. Todėl kolegija pripažino, kad pareiškėjui nebuvo išaiškintos atsakovo nepakeitimo pasekmės. Kadangi teismas neįvykdė pareigos, numatytos Administracinių bylų teisenos įstatymo 10 straipsnyje, ir tai turėjo įtakos bylos baigčiai, teismo sprendimas buvo panaikintas ir byla perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (LVAT 2006 m. birželio 1 d. nutartis).

10.2.6. TECHNINIŲ PRIEMONIŲ NAUDOJIMAS TEISME

Teismo posėdžio eigai, įrodymams fiksuoti ir tirti teismas gali naudoti bet kokias technines priemones.

Proceso šalys savo procesinėms teisėms įgyvendinti gali daryti garso įrašą teismo posėdžiui užfiksuoti.

Apie daromą garso įrašą proceso šalys privalo informuoti teismą.

Kitiems asmenims draudžiama teismo posėdžio metu filmuoti, fotografuoti, daryti garso ar vaizdo įrašus

ir naudoti kitas technines priemones.

Asmenims, pažeidusiems draudimą naudoti technines priemones teismo posėdžio metu, taikoma

įstatymų numatyta atsakomybė.

10.2.7. BYLOS MEDŽIAGOS VIEŠUMAS

Išnagrinėtos administracinės bylos medžiaga, išskyrus medžiagą tų bylų, kurios buvo išnagrinėtos

uždarame teismo posėdyje, yra vieša ir su ja gali susipažinti suinteresuoti asmenys, įskaitant ir byloje

nedalyvavusius asmenis. Tokią teisę šie asmenys įgyja, kai sprendimas byloje arba nutartis nutraukti bylą ar

pareiškimą palikti nenagrinėtą įsiteisėja.

Priimdamas viešame teismo posėdyje sprendimą byloje arba nutartį nutraukti bylą ar pareiškimą palikti

nenagrinėtą arba gavęs prašymą susipažinti su bylos medžiaga, teismas turi teisę proceso dalyvių prašymu ar

savo iniciatyva motyvuota nutartimi nustatyti, kad bylos medžiaga ar jos dalis yra nevieša, kai reikia apsaugoti

žmogaus asmens, jo privataus gyvenimo ir nuosavybės slaptumą, informacijos apie asmens sveikatą

243

konfidencialumą, taip pat jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad bus atskleista valstybės, tarnybos, profesinė ar

komercinė paslaptis. Dėl tokios teismo nutarties gali būti duodamas atskirasis skundas.

Norėdamas susipažinti su išnagrinėtos bylos medžiaga, asmuo pateikia nustatytos formos prašymą, jame

nurodo savo vardą, pavardę, gyvenamąją vietą ir asmens kodą. Susipažinimo su išnagrinėtos bylos medžiaga

tvarką nustato Teisingumo ministerija ir Lietuvos archyvų departamentas.

10.2.8. VIENODOS TEISMŲ PRAKTIKOS FORMAVIMAS

Vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kris skelbia:

plenarinės sesijos priimtus sprendimus, nutarimus ir nutartis,

trijų teisėjų kolegijų ir išplėstinių penkių teisėjų kolegijų priimtus sprendimus, nutarimus

ir nutartis, kurių paskelbimui pritarė dauguma šio teismo teisėjų,

visus sprendimus dėl norminių administracinių aktų teisėtumo.

Į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje paskelbtuose sprendimuose, nutarimuose ir

nutartyse esančius įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo išaiškinimus privalo atsižvelgti teismai, valstybės ir kitos

institucijos, taip pat kiti asmenys, taikydami tuos pačius įstatymus ir kitus teisės aktus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat analizuoja administracinių teismų praktiką

įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo klausimais ir teikia rekomendacinius išaiškinimus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas susipažindamas su administracinių teismų praktika bei

kitomis formomis gali konsultuoti šių teismų teisėjus įstatymų ir kitų teisės aktų aiškinimo bei taikymo

klausimais.

Vyriausiasis administracinis teismas, vadovaudamasis Europos Sąjungos teisminių institucijų

išaiškinimais, analizuoja ir apibendrina administracinių teismų praktiką taikant Europos Sąjungos teisės normas

ir teikia rekomendacijas dėl Lietuvos administracinių teismų ir Europos Sąjungos teisminių institucijų

bendradarbiavimo užtikrinant vienodą Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimą ir taikymą Lietuvos

Respublikoje.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas leidžia biuletenį „Administracinių teismų praktika“.

10.2.9. TEISMO SPRENDIMO, NUTARIMO IR NUTARTIES PRIVALOMUMAS

Įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutarimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms,

pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims

ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Sprendimo, nutarimo ir nutarties privalomumas neatima iš suinteresuotų asmenų teisės kreiptis į teismą,

kad būtų apgintos teisės ir įstatymų saugomi interesai, dėl kurių ginčas nėra teismo išnagrinėtas ir išspręstas.


244

1. Ką vertina administracinis teismas nagrinėdamas ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar

neveikimo) pagrįstumą ir teisėtumą?

2. Kokio pagrindinės įstatymo taikymo taisyklės nagrinėjant administracines bylas?

3. Paaiškinkite pagrindinius administracinių bylų nagrinėjimo ir teismo veiklos organizavimo principus:

teisėjų ir teismų nepriklausomumas; bylų nagrinėjimo teisme viešumas; teismo proceso kalba; teisių ir

pareigų išaiškinimas proceso dalyviams; techninių priemonių naudojimas teisme; bylos medžiagos

viešumas; vienodos teismų praktikos formavimas; teismo sprendimo, nutarimo ar nutarties

privalomumas.

10.3. APYGARDOS ADMINISTRACINIŲ TEISMŲ NAGRINĖJAMO BYLOS

10.3.1. BYLOS, PRISKIRTOS ADMINISTRACINIŲ TEISMŲ KOMPETENCIJAI

Administraciniai teismai sprendžia bylas dėl:

1) valstybinio administravimo subjektų:

priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo

atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar

vilkinimo atlikti tokius veiksmus;

2) savivaldybių administravimo subjektų:

priimtų aktų ir veiksmų teisėtumo,

atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar

vilkinimo atlikti tokius veiksmus;

3) turtinės ir neturtinės (moralinės) žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais

valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo

administravimo srityje, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis);

4) mokesčių, kitų privalomų mokėjimų, rinkliavų sumokėjimo, grąžinimo ar išieškojimo, finansinių

sankcijų taikymo, taip pat dėl mokestinių ginčų;

5) tarnybinių ginčų, kai viena ginčo šalis yra valstybės ar savivaldybės tarnautojas, turintis viešojo

administravimo įgaliojimus (įskaitant pareigūnus ir įstaigų vadovus);

6) Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimų ir šios komisijos kreipimųsi dėl tarnybos

santykių su valstybės tarnautojais nutraukimo;

7) Seimo kontrolieriaus kreipimosi (pareiškimo) dėl tarnybos santykių su valstybės tarnautojais

nutraukimo;

8) ginčų tarp nepavaldžių vienas kitam viešojo administravimo subjektų dėl kompetencijos ar įstatymų

pažeidimo, išskyrus civilinius ginčus, priskirtus bendrosios kompetencijos teismams;

9) rinkimų ir Referendumo įstatymų pažeidimo;

10) nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje apskundimo;

245

11) viešųjų įstaigų, įmonių ir nevyriausybinių organizacijų, turinčių viešojo administravimo įgaliojimus,

priimtų sprendimų ir veiksmų viešojo administravimo srityje teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti

jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus;

12) visuomeninių organizacijų, bendrijų, politinių partijų, politinių organizacijų ar asociacijų priimtų

bendro pobūdžio aktų teisėtumo;

13) užsieniečių skundų dėl atsisakymo išduoti leidimą gyventi ar dirbti Lietuvoje ar tokio leidimo

panaikinimo, taip pat skundų dėl pabėgėlio statuso.

Įstatymu administracinių teismų kompetencijai gali būti priskiriamos ir kitokios bylos.

10.3.2. BYLOS, NEPRISKIRTOS ADMINISTRACINIŲ TEISMŲ KOMPETENCIJAI

Administraciniai teismai nesprendžia bylų, priskirtų:

Konstitucinio Teismo kompetencijai,

bendrosios kompetencijos,

kitiems specializuotiems teismams.

Administracinių teismų kompetencijai taip pat nepriskiriama tirti:

Respublikos Prezidento veiklos,

Seimo veiklos,

Seimo narių veiklos,

Ministro Pirmininko veiklos,

Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos) veiklos,

Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų

veiklos,

kitų teismų teisėjų, prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų, antstolių procesinių veiksmų,

susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu.

Bylas dėl administracinių teisės pažeidimų pirmąja instancija pagal Administracinių teisės pažeidimų

kodeksą nagrinėja apylinkių teismai. Šio kodekso numatytas atskiras administracinių teisės pažeidimų bylas

nagrinėja ir kitos įstatymų įgaliotos valstybės institucijos (pareigūnai).

10.3.3. APYGARDOS ADMINISTRACINIO TEISMO KOMPETENCIJA

Apygardos administracinis teismas yra pirmoji instancija administracinėms byloms, priskirtoms

administraciniams teismams (10.3.1 skyrius), kai pareiškėjas ar atsakovas yra teritorinis valstybinio

administravimo ar savivaldybių administravimo subjektas, išskyrus bylas dėl:

1) Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimų ir šios komisijos kreipimųsi dėl tarnybos


2) Seimo kontrolieriaus kreipimosi (pareiškimo) dėl tarnybos santykių su valstybės tarnautojais

nutraukimo;

246

3) viešųjų įstaigų, įmonių ir nevyriausybinių organizacijų, turinčių viešojo administravimo įgaliojimus,

priimtų sprendimų ir veiksmų viešojo administravimo srityje teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti

jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus;

4) visuomeninių organizacijų, bendrijų, politinių partijų, politinių organizacijų ar asociacijų priimtų

bendro pobūdžio aktų teisėtumo.

Netaikant išankstinio nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūros, apygardos administracinis teismas,

kaip pirmosios instancijos teismas, nagrinėja šias bylas:

1) dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė teritoriniai ar savivaldybių administravimo

subjektai, teisėtumo;

2) pagal savivaldybių tarybų pareiškimus dėl jų teisių pažeidimo, kai atsakovai yra teritoriniai

valstybiniai administravimo subjektai;

3) pagal Vyriausybės atstovo pareiškimus dėl vietos savivaldos institucijų ir jų pareigūnų aktų,

prieštaraujančių Konstitucijai ir įstatymams, dėl įstatymų ir Vyriausybės sprendimų nevykdymo, dėl aktų ar

veiksmų, pažeidžiančių gyventojų ir organizacijų teises, teisėtumo;

4) dėl turtinės ir moralinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai teritorinių valstybės ar

vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų bei jų tarnautojų, einančių tarnybines pareigas, neteisėtais

veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo (Civilinio kodekso 485 straipsnis);

5) tarnybinius ginčus, kai viena ginčo šalis yra valstybės ar savivaldybės tarnautojas, turintis viešojo

administravimo įgaliojimus, išskyrus atvejus, kai pareiškėjas ar atsakovas yra centrinė administravimo

institucija, įstaiga, tarnyba ar jos tarnautojas ir jeigu Valstybės tarnybos įstatymas nenustato kitokios atitinkamų

ginčų sprendimo tvarkos;

6) pagal pareiškimus, kai kyla ginčai tarp nepavaldžių vienas kitam viešojo administravimo subjektų dėl

kompetencijos ar įstatymų pažeidimo (šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 7 punktas), išskyrus atvejus, kai viena

iš ginčo šalių yra centrinė administravimo institucija, įstaiga, tarnyba;

7) pagal skundus dėl valstybės institucijų (pareigūnų) nutarimų administracinių teisės pažeidimų bylose;

8) pagal skundus dėl apylinkės rinkimų komisijos sprendimo arba apylinkės referendumo komisijos

sprendimo dėl rinkėjų sąraše ar piliečių, turinčių teisę dalyvauti referendume, sąraše padarytų klaidų;

9) pagal prašymus užtikrinti administracinių ginčų komisijų sprendimų vykdymą.

Apygardos administracinis teismas pirmąja instancija taip pat nagrinėja skundus (prašymus) dėl

savivaldybių ir apskričių administracinių ginčų komisijų, o įstatymų numatytais atvejais ir dėl kitų išankstinio

ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijų priimtų sprendimų.


1. Kokios bylos priskirtos administracinių teismų kompetencijai?

2. Kokios bylos nepriskirtos administracinių teismų kompetencijai?

3. Kokia yra apygardos administracinio teismo kompetencija?

247

10.4. VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIO TEISMO PAPILDOMA (SPECIALI) KOMPETENCIJA

Be bendrosios kompetencijos (10.3.3 skyrius) Vilniaus apygardos administracinis teismas yra pirmoji

instancija administraciniams teismams priskirtoms byloms (10.3.1 skyrius), kai pareiškėjas ar atsakovas yra

centrinis administravimo subjektas, išskyrus bylas:

1) dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė centriniai valstybinio administravimo subjektai,

teisėtumo,

2) dėl viešųjų įstaigų, įmonių ir nevyriausybinių organizacijų, turinčių viešojo administravimo

įgaliojimus, priimtų sprendimų ir veiksmų viešojo administravimo srityje teisėtumo, taip pat šių

subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo

atlikti tokius veiksmus.

Netaikant išankstinio nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūros, Vilniaus apygardos administracinis

teismas, kaip pirmosios instancijos teismas, nagrinėja šias bylas:

1) dėl Seimo kontrolieriaus kreipimosi (pareiškimo) dėl tarnybos santykių su valstybės tarnautojais

nutraukimo;

2) pagal savivaldybių tarybų pareiškimus dėl jų teisių pažeidimo, kai atsakovai yra centriniai valstybinio

administravimo subjektai;

3) dėl turtinės ir moralinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai centrinės administravimo

institucijos, įstaigos, tarnybos ar jos tarnautojo, einančio tarnybines pareigas, neteisėtais veiksmais ar

neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis);

4) tarnybinius ginčus, kai viena ginčo šalis yra valstybės tarnautojas, turintis viešojo administravimo

įgaliojimus, ir kai pareiškėjas ar atsakovas yra centrinė administravimo institucija, tarnyba ar jos tarnautojas,

jeigu Valstybės tarnybos įstatymas nenustato kitokios atitinkamų ginčų sprendimo tvarkos;

5) pagal skundus dėl Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimų ir šios komisijos kreipimųsi

dėl tarnybos santykių su valstybės tarnautojais nutraukimo;

6) pagal pareiškimus, kai kyla ginčų tarp nepavaldžių vienas kitam viešojo administravimo subjektų dėl

kompetencijos ar administracinius santykius reglamentuojančių įstatymų pažeidimo (ABTĮ 15 straipsnio 1

dalies 7 punktas), kai pareiškėjas ar atsakovas yra centrinė administravimo institucija, įstaiga ar tarnyba;

7) pagal užsieniečių skundus dėl atsisakymo išduoti leidimą gyventi ar dirbti Lietuvoje ar tokio leidimo

panaikinimo, taip pat skundus dėl pabėgėlio statuso;

8) pagal prašymus užtikrinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimų vykdymą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas pirmąja instancija taip pat nagrinėja skundus (prašymus) dėl

Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos, Mokestinių ginčų komisijos, o įstatymų numatytais atvejais ir

dėl kitų išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijų priimtų sprendimų.


Kokia yra Vilniaus apygardos administracinio teismo papildoma kompetencija?

248

10.5. LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO KOMPETENCIJA

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra:

1) apeliacinė instancija byloms, kurias išnagrinėjo administraciniai teismai, kaip pirmosios instancijos

teismai, įskaitant bylas dėl administracinių teisės pažeidimų;

2) apeliacinė instancija administracinių teisės pažeidimų byloms, kurias išnagrinėjo apylinkių teismai;

3) vienintelė ir galutinė instancija byloms dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė centriniai

valstybinio administravimo subjektai, teisėtumo, taip pat ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 11 punkte nurodytoms

byloms;

4) galutinė instancija byloms pagal skundus dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimų ar

neveikimo, išskyrus tuos, kurie priskirti Konstitucinio Teismo kompetencijai;

5) galutinė instancija administracinių bylų priskyrimo atitinkamiems teismams klausimais.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėja prašymus dėl proceso atnaujinimo

administracinėse bylose, įskaitant ir administracinių teisės pažeidimų bylas, kurios užbaigtos įsiteisėjusiu

teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą administracinių teismų praktiką taikant

įstatymus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atlieka ir kitas jo kompetencijai įstatymų priskirtas

funkcijas.


Kokia yra Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kompetencija?

10.6. ADMINISTRACINIŲ BYLŲ PRISKYRIMAS TEISMAMS

Jeigu sujungiami keli tarpusavyje susiję reikalavimai, iš kurių vieni priskirtini teismo kompetencijai, o

kiti – ne teismo institucijų kompetencijai, visi reikalavimai turi būti nagrinėjami teisme.

Jeigu yra abejonė ar galiojančių įstatymų kolizija dėl konkretaus ginčo priskyrimo, ginčas nagrinėjamas

teisme.

Kai byloje yra keli tarpusavyje susiję reikalavimai, iš kurių vieni priskirtini Vilniaus apygardos

administraciniam teismui, o kiti – kitų apygardų administraciniams teismams, byla turi būti nagrinėjama

Vilniaus apygardos administraciniame teisme.

Kai byloje atsakovai yra keli administravimo subjektai, esantys skirtingų teismų teritorinėje

jurisdikcijoje, bylos priskirtinumo klausimas sprendžiamas pagal aukštesniojo administravimo subjekto

buveinę. Tais atvejais, kai administravimo subjektai yra lygiaverčiai savo teisine padėtimi, teismą, kuriame bus

nagrinėjama byla, turi teisę pasirinkti pareiškėjas.


Kokios pagrindinės administracinių bylų priskyrimo teismams taisyklės?

249

10.7. GINČŲ DĖL TEISMINGUMO SPRENDIMAS

Bendrosios kompetencijos teismo ir administracinio teismo ginčus dėl teismingumo rašytinio proceso

tvarka sprendžia speciali teisėjų kolegija, į kurią įeina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus

pirmininkas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko pavaduotojas ir po vieną šių teismų

pirmininkų paskirtą teisėją.

Bendrosios kompetencijos teismai motyvuotus prašymus ar nutartis spręsti teismingumo klausimus

paduoda per Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, administraciniai teismai – per Lietuvos vyriausiąjį administracinį

teismą.

Specialios teisėjų kolegijos posėdžiams pirmininkauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų

skyriaus pirmininkas. Sprendimas priimamas bendru sutarimu arba kolegijos narių balsų dauguma. Jei balsai

pasiskirsto po lygiai, lemia kolegijos posėdžio pirmininko balsas. Nutartis dėl bylos teismingumo

neskundžiama.


Kas ir kokia tvarka nagrinėja ginčus dėl teismingumo?

TESTAS

1. Kada Lietuvoje buvo įkurti pirmieji administraciniai teismai?

1) 1918 metais;

2) 1999 metais;

3) 2001 metais.

2. Kokia buvo pirmųjų Lietuvos administracinių teismų sistema?

1) apygardų administraciniai teismai; aukštesnysis administracinis teismas; Lietuvos apeliacinio teismo

Administracinių bylų skyrius;

2) apygardų administraciniai teismai; Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas;

3) apylinkių teismai; apygardų administraciniai teismai; Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

3. Kokia administracinių teismų sistema veikia šiuo metu Lietuvoje?

1) apygardų administraciniai teismai; aukštesnysis administracinis teismas; Lietuvos apeliacinio teismo

Administracinių bylų skyrius;

2) apygardų administraciniai teismai; Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas;

3) apylinkių teismai; apygardų administraciniai teismai; Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

250

4. Kokios yra administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) vertinimo ribos administraciniame

teisme?

1) vertinamas jų politinis ir ekonominis tikslingumas;

2) vertinama, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas

neviršijo kompetencijos;

3) jų politinis ar ekonominis tikslingumas nevertinamas, o tik nustatoma, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas

įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, ar aktas (veika)

neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.

5. Kokiais atvejais teismo posėdis gali būti uždaras?

1) siekiant apsaugoti žmogaus asmeninio ar šeiminio gyvenimo slaptumą;

2) jeigu viešai nagrinėjama byla gali atskleisti valstybės, tarnybos, profesinę ar komercinę paslaptį;

3) abu atsakymai teisingi.

6. Formuodamas administracinių teismų praktiką Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas skelbia:

1) visus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus, nutarimus ir nutartis;

2) plenarinės sesijos priimtus sprendimus, nutarimus ir nutartis; trijų teisėjų kolegijų ir išplėstinių penkių teisėjų

kolegijų priimtus sprendimus, nutarimus ir nutartis, kurių paskelbimui pritarė dauguma šio teismo teisėjų; visus

sprendimus dėl norminių administracinių aktų teisėtumo;

3) abu atsakymai neteisingi.

7. Kas sprendžia ginčus dėl teismingumo?

1) speciali teisėjų kolegija, į kurią įeina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas,

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko pavaduotojas ir po vieną šių teismų pirmininkų paskirtą

teisėją;

2) Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinė sesija;

3) Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė penkių teisėjų kolegija arba apygardos administracinio

teismo trijų teisėjų kolegija.

8. Kokių bylų nenagrinėja Lietuvos vyriausiasis administraciniai teismai?

1) bylų dėl administracinių bylų priskyrimo atitinkamiems teismams;

2) bylų dėl norminių administracinių aktų teisėtumo;

3) nagrinėja visas čia paminėtas bylas.

9. Kokių bylų nenagrinėja apygardų administraciniai teismai?

1) bylų dėl administracinių bylų priskyrimo atitinkamiems teismams;

251

2) bylų dėl Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimų ir šios komisijos kreipimųsi dėl tarnybos


3) bylų dėl Seimo kontrolieriaus kreipimosi (pareiškimo) dėl tarnybos santykių su valstybės tarnautojais

nutraukimo.

10. Kokios bylos nepriskirtos administracinių teismų kompetencijai?

1) bylos dėl turtinės ir neturtinės (moralinės) žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais

valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo

administravimo srityje, atlyginimo;

2) bylos dėl mokesčių, kitų privalomų mokėjimų, rinkliavų sumokėjimo, grąžinimo ar išieškojimo, finansinių

sankcijų taikymo, taip pat dėl mokestinių ginčų;

3) bylos dėl prokurorų ar ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų, susijusių su baudžiamosios bylos tyrimu.

252

11. ADMINISTRACINĖS BYLOS IŠKĖLIMAS TEISME IR

PASIRUOŠIMAS JĄ NAGRINĖTI

ĮVADAS..........................................................................................................................................261

11.1. SKUNDO (PRAŠYMO) TEISĖ..................................................................................................26111.2. REIKALAVIMUI SKUNDUI (PRAŠYMUI).................................................................................262

11.3. KREIPIMOSI Į ADMINISTRACINĮ TEISMĄ TVARKA IR BYLOS IŠKĖLIMO PROCESINIAI DOKUMENTAI. SKUNDO (PRAŠYMO) TRŪKUMŲ ŠALINIMAS................................................................................................26311.4. SKUNDO (PRAŠYMO) PATEIKIMO TERMINAI, PRALEISTO TERMINO ATNAUJINIMAS.............26411.5. TEISMO IŠLAIDOS IR JŲ ATLYGINIMAS.................................................................................26611.6. PASIRUOŠIMAS ADMINISTRACINĖS BYLOS NAGRINĖJIMUI...................................................269TESTAS..........................................................................................................................................272

ĮVADAS

Šios temos tikslas – susipažinti su administracinės bylos iškelimo teisme ir pasiruošimo ją nagrinėti

stadijomis.

11.1. SKUNDO (PRAŠYMO) TEISĖ

Vadovaujantis ABTĮ 5 str. 1 d., kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta

tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas

interesas. Kita vertus, ABTĮ 22 str. 1 d. nustatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus

administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti

asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo

administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų

saugomi interesai yra pažeisti.

Atsisakymas teisės kreiptis į teismą negalioja.

Teismas imasi nagrinėti administracinę bylą:

1) pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas

interesas, skundą ar prašymą;

2) pagal įstatymų nustatytų institucijų, įstaigų ar jų tarnautojų kreipimąsi dėl kitų asmenų teisių gynimo;

3) pagal prokuroro, administravimo subjektų, valstybės kontrolės pareigūnų, kitų valstybės

institucijų, įstaigų, organizacijų, tarnybų ar fizinių asmenų kreipimąsi įstatymų nustatytais atvejais dėl

valstybės ar kitų viešųjų interesų gynimo;

4) pagal vietos savivaldos įstaigų kreipimąsi dėl savivaldybių teisių viešojo administravimo srityje

gynimo;

253

5) įstatymų nustatytais atvejais pagal viešojo administravimo subjektų kreipimąsi dėl administracinių

ginčų sprendimo.

Įstatymo numatytais atvejais skundas (prašymas) pirmiausia turi būti paduodamas administracinių ginčų

komisijai ar kitai išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai, po to skundas gali būti

paduodamas ir administraciniam teismui. Kitais atvejais skundas (prašymas) gali būti paduodamas

pasirinktinai: administracinių ginčų komisijai arba tiesiogiai administraciniam teismui. Su skundu (prašymu) į

administracinį teismą tiesiogiai kreipiamasi ABTĮ 18 str. 2 d. ir 19 str. 2 d. numatytais atvejais.

Skundas (prašymas) gali būti siunčiamas paštu. Ši taisyklė netaikoma paduodant skundą (prašymą) dėl

ginčų, numatytų ABTĮ 18 str. 2 d. 8 p. (dėl apylinkės rinkimų komisijos sprendimo arba apylinkės referendumo

komisijos sprendimo dėl rinkėjų sąraše ar piliečių, turinčių teisę dalyvauti referendume, sąraše padarytų klaidų)

ir 20 str. 1 d. 4 p. (dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimų ar neveikimo, išskyrus tuos, kurie priskirti

Konstitucinio Teismo kompetencijai). Jeigu skundas (prašymas) siunčiamas faksimiliniu laišku, ne vėliau kaip

per tris dienas teismui turi būti pateiktas skundo (prašymo) originalas.


1. Kam suteikta skundo (prašymo) teisė?

2. Kuo remdamasis administracinis teismas imasi nagrinėti administracinę bylą?

3. Kokia tvarka ir kam paduodamas skundas?

11.2. REIKALAVIMUI SKUNDUI (PRAŠYMUI)

Skundai (prašymai) paduodami raštu nurodant:

1) komisijos ar teismo, kuriam skundas (prašymas) paduodamas, pavadinimas;

2) pareiškėjo vardas, pavardė (pavadinimas), asmens kodas (kodas), gyvenamoji vieta (buveinė), taip

pat atstovo, jeigu jis yra, vardas, pavardė ir adresas;

3) tarnautojo, kurio veiksmai skundžiami, vardas, pavardė, asmens kodas (jeigu žinomas), pareigos arba

institucijos (administravimo subjekto) pavadinimas, buveinė;

4) trečiųjų suinteresuotų asmenų vardas, pavardė (pavadinimas), asmens kodas (kodas, jeigu žinomas),

gyvenamoji vieta (buveinė);

5) konkretus skundžiamas veiksmas (neveikimas) ar aktas, jo įvykdymo (priėmimo) data;

6) aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir tai patvirtinantys įrodymai, liudytojų

pavardės, vardai ir gyvenamosios vietos, kitų įrodymų buvimo vieta;

7) pareiškėjo reikalavimas;


9) skundo (prašymo) surašymo vieta ir data.

Skundą (prašymą) pasirašo pareiškėjas ar jo atstovas. Prie atstovo paduodamo skundo (prašymo) turi

būti pridedamas įgaliojimas ar kitoks dokumentas, patvirtinantis atstovo įgaliojimus.

254

Prie skundo (prašymo) pridedami šie priedai:

skundžiamas aktas;

jei skundas (prašymas) buvo nagrinėtas administracinių ginčų komisijoje ar kitoje išankstinio

ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoje, – atitinkamos administracinių ginčų komisijos

ar institucijos sprendimas;

jei būtina, – dokumentas, patvirtinantis reikalavimų ar prieštaravimų skundžiamai institucijai,

įstaigai, tarnybai įteikimo datą;

dokumentai ir kiti įrodymai, kuriais pareiškėjas grindžia savo reikalavimus;

žyminio mokesčio kvitas (jeigu pagal ABTĮ žyminis mokestis turi būti mokamas) arba

motyvuotas prašymas atleisti nuo žyminio mokesčio.

Skundo (prašymo) su priedais egzempliorių (kopijų) turi būti tiek, kad juos būtų galima įteikti

kiekvienai proceso šaliai ir dar liktų egzempliorius teisme.


1. Kas nurodoma skunde?

2. Kokie priedai pridedami prie skundo?

11.3. KREIPIMOSI Į ADMINISTRACINĮ TEISMĄ TVARKA IR BYLOS IŠKĖLIMO PROCESINIAI

DOKUMENTAI. SKUNDO (PRAŠYMO) TRŪKUMŲ ŠALINIMAS

Skundas (prašymas) paduodamas tam administraciniam teismui, kurio veikimo teritorijoje yra viešojo ar

vidaus administravimo subjekto, kurio teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) yra skundžiami, buveinė.

Gavus teisme skundą (prašymą), administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas jo priėmimo klausimą

išsprendžia ne vėliau kaip per septynias dienas priimdamas nutartį.

Jeigu skundas (prašymas) neatitinka formos it turinio reikalavimų (ABTĮ 23 str.), prie jo nepridėti

priedai (ABTĮ 24 str.) ar nesumokėtas žyminis mokestis (ABTĮ 39 str.), nutartimi nustatomas terminas šiems

trūkumams pašalinti. Jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas (prašymas) laikomas

nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas pareiškėjui. Dėl nutarties grąžinti skundą (prašymą) pareiškėjui gali

būti paduodamas atskirasis skundas.

Administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą

(prašymą), jeigu:

1) skundas (prašymas) nenagrinėtinas teismų;

2) byla nepriskirtina tam teismui;

3) pareiškėjas nesilaikė bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos;

4) yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo

pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo atsisakymą nuo skundo (prašymo);

5) teismo žinioje yra byla dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu;

255

6) skundą (prašymą) paduoda neveiksnus asmuo;

7) skundą (prašymą) suinteresuoto asmens vardu paduoda neįgaliotas vesti bylą asmuo;

8) praleistas skundo (prašymo) padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta

tokį prašymą.

Nutartyje atsisakyti priimti skundą (prašymą) teismo pirmininkas ar teisėjas privalo nurodyti, į kokią

instituciją reikia pareiškėjui kreiptis, jeigu byla nenagrinėtina teismo, arba kaip pašalinti aplinkybes,

kliudančias priimti skundą (prašymą). Nutartyje taip pat turi būti nurodymas grąžinti žyminį mokestį tais

atvejais, kai paduodant skundą (prašymą) toks mokestis buvo sumokėtas. Teismo pirmininko ar teisėjo nutarties

atsisakyti priimti skundą (prašymą) nuorašas ne vėliau kaip per tris dienas nuo nutarties priėmimo įteikiamas

arba pasiunčiamas pareiškėjui. Dėl teismo pirmininko ar teisėjo nutarties atsisakyti priimti skundą (prašymą)

gali būti duodamas atskirasis skundas. Įsiteisėjus nutarčiai, skundas (prašymas) grąžinamas pareiškėjui.

Jeigu skunde (prašyme) pareiškėjas nenurodo atsakovo ar trečiojo suinteresuoto asmens arba nurodo ne

tą atsakovą ar trečiąjį suinteresuotą asmenį ar nurodo asmenis, su kurių teisėmis ar pareigomis ginčas nesusijęs,

tačiau skunde pakankamai aiškiai suformuluoja ginčo dalyką (nurodo skundžiamą aktą, veiksmą arba

atsisakymą ar vilkinimą atlikti veiksmus) ir administravimo subjektą, dėl kurio priimto akto, veiksmo ar

neveikimo paduodamas skundas, teismo pirmininkas ar teisėjas nutartimi gali pašalinti šiuos trūkumus. Tokiu

atveju priimama nutartis priimti skundą (prašymą), kurioje nurodoma, kas įtraukiamas administracinės bylos

proceso šalimi kaip atsakovas (atsakovai) ar (ir) trečiasis suinteresuotas asmuo (asmenys). Galutinai dėl šalies

pakeitimo tinkama teismas nusprendžia teismo posėdžio parengiamojoje dalyje.


1. Kuriam administraciniam teismui paduodamas skundas?

2. Kas laikoma skundo trukumu?

3. Kaip šie trukumai pašalinami?

4. Kokiais atvejais atsisakoma priimti skundą?

11.4. SKUNDO (PRAŠYMO) PATEIKIMO TERMINAI, PRALEISTO TERMINO ATNAUJINIMAS

11.4.1. SKUNDO (PRAŠYMO) PADAVIMAS ADMINISTRACINIAM TEISMUI DĖL KOMISIJOS

SPRENDIMO

Atitinkamos administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo

tvarka institucijos sprendimą, priimtą išnagrinėjus administracinį ginčą ne teismo tvarka,

administraciniam teismui gali skųsti ginčo šalis, nesutinkanti su šių institucijų sprendimu. Tokiu atveju į

administracinį teismą galima kreiptis per dvidešimt dienų nuo sprendimo gavimo dienos.

Tais atvejais, kai administracinių ginčų komisija ar kita išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka

institucija nustatytu laiku skundo (prašymo) neišnagrinėja, asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo

subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus,

256

kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, skundą (prašymą) dėl pažeistos teisės gali

paduoti administraciniam teismui per du mėnesius nuo dienos, iki kurios turėjo būti priimtas sprendimas.

Apskundus administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka

institucijos sprendimą, ginčo šalių procesinė padėtis nesikeičia.

11.4.2. KITI SKUNDŲ (PRAŠYMŲ) PADAVIMO ADMINISTRACINIAM TEISMUI TERMINAI

Jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas:

per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie

veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba

per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo

įvykdymo terminas.

Terminai pareiškimams, kuriuose prašoma ištirti norminių administracinių teisės aktų teisėtumą,

administraciniam teismui paduoti nenustatomi.

11.4.3. PRALEISTO TERMINO ATNAUJINIMAS

Pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu

bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra šių aplinkybių:

skundas (prašymas) nenagrinėtinas teismų;

byla nepriskirtina tam teismui;

pareiškėjas nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per

teismą tvarkos;

yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir

tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo atsisakymą nuo skundo (prašymo);

teismo žinioje yra byla dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu;

skundą (prašymą) paduoda neveiksnus asmuo;

skundą (prašymą) suinteresuoto asmens vardu paduoda neįgaliotas vesti bylą asmuo.

Prašyme atnaujinti terminą nurodomos termino praleidimo priežastys ir pateikiami praleidimo priežastis

patvirtinantys įrodymai. Kartu su prašymu atnaujinti terminą administraciniam teismui turi būti paduotas

skundas (prašymas).

Prašymą atnaujinti terminą skundui (prašymui) paduoti išnagrinėja teismo pirmininkas, teisėjas ar

teismo pirmininko sudaryta teisėjų kolegija rašytinio proceso tvarka per dešimt dienų nuo prašymo teismui su

priežastis patvirtinančiais įrodymais pateikimo. Dėl nutarties, kuria atsisakoma atnaujinti praleistą terminą

skundui (prašymui) paduoti, pareiškėjas gali duoti atskirąjį skundą. Įsiteisėjus nutarčiai atsisakyti atnaujinti

praleistą terminą skundui paduoti, skundas grąžinamas pareiškėjui.

Atnaujinęs skundo (prašymo) padavimo terminą, administracinis teismas išsprendžia skundo (prašymo)

priėmimo klausimą ir ABTĮ nustatyta tvarka sprendžia bylą iš esmės.

257


1. Kokie yra skundo padavimo administraciniam teismui dėl administracinių ginčų komisijos sprendimo

terminai?

2. Kokie yra kiti skundo padavimo terminai?

3. Praleisto termino atnaujinimo sąlygos ir tvarka.

11.5. TEISMO IŠLAIDOS IR JŲ ATLYGINIMAS

11.5.1. ŽYMINIS MOKESTIS

Skundai (prašymai) administraciniuose teismuose priimami ir nagrinėjami tik po to, kai sumokamas

žyminis mokestis, kurį sudaro 100 litų už kiekvieną skundą (prašymą), nepaisant to, kiek jame keliama

reikalavimų, arba 50 litų už apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo.

Tačiau įstatymas nustato išimtis iš šios taisyklės, kai skundai (prašymai) žyminiu mokesčiu

neapmokestinami (ABTĮ 40 str.) ir kai administracinis teismas atleidžia nuo žyminio mokesčio (ABTĮ 41 str.).

Žyminiu mokesčiu neapmokestinami:

I. skundai (prašymai) dėl (taip pat apeliaciniai skundai dėl administracinių teismų sprendimų

dėl šių skundų (prašymų):

1) viešojo administravimo subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus;

2) pensijų skyrimo ar atsisakymo jas skirti;

3) rinkimų ir Referendumo įstatymų pažeidimų;

4) valstybės ir savivaldybių tarnautojų kreipimųsi, kai tai susiję su tarnybos teisiniais santykiais;

5) mokesčių administratorių bei jų pareigūnų kreipimųsi dėl mokesčių ir kitų įmokų į biudžetą

išieškojimo, taip pat jų kreipimųsi dėl mokestinių ginčų; pareigūnų kreipimųsi dėl rinkliavų išieškojimo;

6) valstybės ir savivaldybės kontrolės pareigūnų kreipimųsi dėl neteisėtai gautų pajamų ir neteisėtai

panaudotų dotacijų, subsidijų bei asignavimų išieškojimo į valstybės ar savivaldybių biudžetus;

7) prokurorų, administravimo subjektų, valstybės institucijų, įstaigų, organizacijų, tarnybų ar fizinių

asmenų kreipimųsi įstatymų nustatytais atvejais dėl valstybės ar kitų viešųjų interesų gynimo, taip pat įstatymų

nustatytų valdžios institucijų, įstaigų ar jų tarnautojų kreipimųsi dėl kitų asmenų teisių gynimo;

8) Seimo kontrolierių pareiškimų pagal Seimo kontrolierių įstatymą;

9) Vyriausybės atstovo kreipimosi dėl savivaldybių institucijų, įstaigų, tarnybų priimtų aktų bei

tarnautojų neteisėtų veiksmų;

10) administracinių nuobaudų paskyrimo (nepaskyrimo);

11) žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai, valstybės ar vietos savivaldos institucijos,

įstaigos, tarnybos ar jos tarnautojo, einančio tarnybines pareigas, neteisėtais veiksmais ar neveikimu viešojo

administravimo srityje, atlyginimo;

12) kiti viešojo administravimo subjektų kreipimaisi į administracinį teismą, kurie tiesiogiai susiję su

jų atliekamomis viešojo administravimo funkcijomis.

258

II. proceso šalių atskirieji skundai,

III. ABTĮ 110 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų subjektų pareiškimai, kai prašoma ištirti

norminio administracinio ar kito bendro pobūdžio akto teisėtumą.

Tačiau ir visais šiais atvejais teismas turi teisę pareikalauti iš asmenų, kurie piktnaudžiauja teisminės

gynybos teise (t. y. kreipiasi į teismą be rimto pagrindo arba dažniau kaip vieną kartą per mėnesį), sumokėti

žyminį mokestį.

Atleidimas nuo žyminio mokesčio

Administracinis teismas, atsižvelgdamas į turtinę fizinio asmens ar fizinių asmenų grupės padėtį, gali

visiškai ar iš dalies atleisti juos nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Prašymas atleisti fizinį asmenį nuo žyminio

mokesčio mokėjimo turi būti motyvuotas ir pagrįstas atitinkamais įrodymais.

Žyminio mokesčio grąžinimas

Sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami:

1) kai sumokėta daugiau mokesčio, negu reikia pagal įstatymą;

2) kai pareiškėjas skundą (prašymą) atsiima;

3) kai atsisakoma priimti skundą (prašymą) ar pareiškimą arba jie grąžinami pareiškėjui;

4) bylą nutraukus, kai ji nenagrinėtina teisme arba kai pareiškėjas nesilaikė tos kategorijos byloms

nustatytos ginčo išankstinio sprendimo ne per teismą tvarkos ir nebegalima šia tvarka pasinaudoti;

5) skundą (prašymą) palikus nenagrinėtą, kai pareiškėjas nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos

ginčo išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir dar galima šia tvarka pasinaudoti;

6) skundą (prašymą) palikus nenagrinėtą, kai skundą (prašymą) pateikė neveiksnus asmuo arba

neįgaliotas vesti bylą asmuo;

7) kai atsisakoma priimti teismui paduotą apeliacinį skundą.

Žyminį mokestį grąžina valstybinė mokesčių inspekcija, remdamasi teismo ar teisėjo nutartimi, jeigu

pareiškimas paduotas teismui ne vėliau kaip per dvejus metus nuo tos dienos, kurią priimta teisėjo nutartis

atsisakyti priimti pareiškimą ar jį grąžinti, taip pat teismo nutartis nutraukti bylą ar pareiškimą palikti

nenagrinėtą. Jeigu grąžinamas permokėtas žyminis mokestis, tai šis terminas skaičiuojamas nuo teismo

sprendimo, nutarties ar nutarimo įsiteisėjimo dienos.

11.5.2. PROCESO ŠALIŲ IŠLAIDŲ ATLYGINIMAS (ABTĮ 44 STR.)

Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą.

Kai sprendimas priimtas pareiškėjo naudai ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, jie

turi teisę reikalauti atlyginti:

sumokėtą žyminį mokestį;

kitas išlaidas dėl skundo (prašymo) surašymo ir padavimo;

išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu;

transporto išlaidas;

gyvenamosios patalpos nuomojimo teismo buvimo vietoje už laiką, kol vyko procesas, ir

259

dienpinigių – 10 procentų patvirtinto taikomojo minimalaus gyvenimo lygio už kiekvieną

proceso dieną – išlaidas.

Pareiškėjo teisė reikalauti išlaidų atlyginimo išlieka ir tuo atveju, kai pareiškėjas atsisako prašymo

(skundo) dėl to, kad atsakovas geruoju patenkina jo reikalavimą padavus prašymą (skundą) teismui.

Kai sprendimas priimtas atsakovo naudai, jis turi teisę reikalauti atlyginti:

išlaidas, kurias turėjo rengdamas ir raštu pateikdamas teismui dokumentus;

kitas išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu;

transporto išlaidas;

gyvenamosios patalpos nuomojimo teismo buvimo vietoje išlaidas už laiką, kol vyko procesas,

bei

dienpinigių – 10 procentų patvirtinto taikomojo minimalaus gyvenimo lygio už kiekvieną

proceso dieną – išlaidas.

Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo

išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų

nustatyta tvarka.

11.5. 3. KITOS SU BYLOS NAGRINĖJIMU SUSIJUSIOS IŠLAIDOS (ABTĮ 43 STR.)

Prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos:

1) sumos, išmokėtos liudytojams, specialistams, ekspertams ir ekspertų organizacijoms;

2) išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimo laiko ir vietos paskelbimu spaudoje.

Sumas, išmokėtinas liudytojams, specialistams, ekspertams ir ekspertų organizacijoms, į kiekvienam

teismui atidaromą specialią sąskaitą banke pagal teismo buvimo vietą iš anksto įmoka ta šalis, kuri pareiškė

atitinkamą prašymą.

Jeigu nurodytus prašymus pareiškė abi šalys arba jeigu liudytojai, specialistai ir ekspertai šaukiami ar

ekspertizė daroma teismo iniciatyva, tai reikalaujamas sumas įmoka proceso šalys lygiomis dalimis.

Administracinis teismas, atsižvelgdamas į turtinę fizinio asmens ar fizinių asmenų grupės padėtį, gali

visiškai ar iš dalies atleisti juos nuo sumų, susijusių su bylos nagrinėjimu, įmokėjimo į teismo specialią

sąskaitą. Prašymas atleisti nuo tokių sumų įmokėjimo turi būti motyvuotas ir pagrįstas atitinkamais įrodymais.

Nuo sumų įmokėjimo gali būti atleidžiama ir nukentėjusioji šalis.

Sumas, priklausančias liudytojams, specialistams ir ekspertams, teismas išmoka, jiems atlikus savo

pareigas, iš teismo specialios sąskaitos, o vertėjams – iš tam skirtų biudžeto lėšų.

Šalių neįmokėtos sumos, išmokėtinos kaip išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, priteisiamos į

teismo specialią sąskaitą iš proceso šalies, kurios nenaudai priimtas sprendimas, arba iš proceso šalių

proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų dydžiui.

11.5.4. SPRENDIMO DĖL IŠLAIDŲ ATLYGINIMO PRIĖMIMAS (ABTĮ 45 STR)

260

Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir

pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi

būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.

Iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos administraciniame teisme pateiktus prašymus dėl išlaidų

atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos. Kitais atvejais prašymą dėl

išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja paprastai rašytinio proceso tvarka priimdamas nutartį.

Pirmosios instancijos teismo nutartis dėl išlaidų atlyginimo per septynias dienas nuo paskelbimo gali

būti skundžiama Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.


1. Kokio dydžio žyminiu mokesčiu apmokestinami skundai administraciniame teisme?

2. Kokiais atvejais skundai žyminiu mokesčiu neapmokestinami?

3. Kokiais atvejais ir tvarka asmuo gali būti atleistas nuo žyminio mokesčio?

4. Kokiais atvejais ir tvarka žyminis mokestis grąžinamas?

5. Į kokių išlaidų atlyginimą turi teisę ginčo šalis, laimėjusi bylą?

6. Kokios išlaidos priskiriamo prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu?

7. Kokia tvarka priimamas sprendimas dėl išlaidų atlyginimo?

11.6. PASIRUOŠIMAS ADMINISTRACINĖS BYLOS NAGRINĖJIMUI

Pasiruošimas administracinės bylos teisminiam nagrinėjimui yra viena iš svarbiausių administracinių

bylų teisenos stadijų. Ji yra teisenos operatyvumo garantas, lemia teisingą bylos išnagrinėjimą, jos pagalba yra

aiškiai atribojama pasiruošimo teisminiam nagrinėjimui ir teisminio nagrinėjimo paskirtis.

Pasiruošimo teisminiam nagrinėjimui esmė – visų šalių reikalavimų ir atsikirtimų, aplinkybių ir jas

pagrindžiančių įrodymų nurodymas ir pateikimas, taip pat teismui kylančių neaiškumų šalinimas įgyvendinant

savo pareigą išaiškinti. Tuo tarpu vykstant teisminiam nagrinėjimui turi būti tik tiriami ir vertinami ruošiantis

nagrinėti bylą teisme nurodyti įrodymai ir jais remiantis priimamas sprendimas. Tad tinkamas pasirengimas

teišminam nagrinėjimui sudaro palankias galimybes išnagrinėti bylą jau pirmame teismo posėdyje.

Lyginant pasiruošimo administracinės bylos teisminiam nagrinėjimui stadijos teisinį reglamentavimą su

analogiškos pasirengimo civilinės bylos teisminiam nagrinėjimui stadijos teisiniu reglamentavimu pažymėtina,

kad civilinio proceso teisės literatūroje pripažįstama, kad ši stadija yra viena iš svarbiausių naujojo civilinio

proceso dalių ir sritis, kuri buvo labiausiai reformuota. Tuo tarpu administracinio proceso teisės mokslinėje

literatūroje pagrįstai yra nurodoma, kad pasirengimo nagrinėti administracinę byla stadija yra nepakankamai

reglamentuota. Yra nurodomi tokie trūkumai:

neužtikrintas šalių apsikeitimas procesine medžiaga iki bylos nagrinėjimo iš esmės pradžios;

nereglamentuota, kokia forma teismas rengiasi nagrinėti administracinę bylą;

nenumatyta galimybė sudaryti taikos sutartį ir kt.

261

Administracinio proceso stadijų paskirtis – išvengti administracinės bylos nagrinėjimo chaotiškumo

ir sistemiškai bei nuosekliai, taip pat kiek įmanoma greičiau pasiekti civilinio proceso tikslus. Todėl

pasiruošimas teisminiam nagrinėjimui, kaip ir visas procesas, turi būti nuoseklus ir logiškai tvarkingas.

ABTĮ nustato, kad pasiruošimas administracinių bylų nagrinėjimui teisme paprastai turi būti baigtas

ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo skundo (prašymo) priėmimo dienos. Naujajame CPK iš esmės atsisakyta

pasirengimo teisminiam nagrinėjimui terminų, išskyrus nedideles išimtis nedispozityvių bylų atvejų (CPK 413,

421 str.), senajame CPK šiai stadijai buvo skirtos septynios dienos.

Pasirengimą teisminiam nagrinėjimui sudaro gana daug procesinių veiksmų, kuriuos turi atlikti tiek

teismas, tiek byloje dalyvaujantys asmenys. Civilinio proceso teisėje visi šie veiksmai, atsižvelgiant į tam tikrus

tarpinius tikslus, yra skirstomi į tris grupes, kurios atitinkamai sudaro tris pagrindines teisminio nagrinėjimo

dalis:

1. įžanginė (jos tikslas – sudaryti teismui sąlygas iš pat pradžių nukreipti ginčo nagrinėjimą

tinkama linkme, kartu išvengiant šalutinių, antraeilių klausimų nagrinėjimo, ir sudaryti palankias sąlygas

tinkamai pasirinkti geriausią pasirengimo teisminiam nagrinėjimui formą);

2. pagrindinė (jos tikslas – galutinai išsiaiškinti šalių nuomonę ginčijamais klausimais,

atskleisti turimus įrodymus ir pašalinti teismui kylančius neaiškumus įgyvendinant savo pareigą išaiškinti);

3. baigiamoji (jos tikslas – įtvirtinti procesinius rezultatus, kurių pasiekta pagrindinėje dalyje, t.

y. galutinai apibrėžti ir procesine tvarka įtvirtinti šalių nuomonę ginčijamais klausimais).

Kalbant apie pasiruošimo teisminiam nagrinėjimui formas turima galvoje tik antroji, t. y. pagrindinė

šios stadijos dalis, kuri gali vykti raštu arba žodžiu:

1. rašytis pasirengimas teisminiam nagrinėjimui vyksta šalims apsikeičiant paruošiamaisiais

procesiniais dokumentais;

2. žodinis pasirengimas teisminiam nagrinėjimui vyksta parengiamajame teismo posėdyje

įgyvendinant žodinio bylos nagrinėjimo principą, t. y. teismui tiesiogiai žodžiu bendraujant su byloje

dalyvaujančiais asmenimis.

11.6.1. PASIRUOŠIMAS ADMINISTRACINIŲ BYLŲ NAGRINĖJIMUI TEISME

Teismo pirmininkas ar teisėjas, nutartimi priėmęs skundą (prašymą), prireikus išsprendžia šiuos būtinus

pasiruošimo bylos nagrinėjimui teisme klausimus (ABTĮ 68 str.):

imasi priemonių reikalavimui užtikrinti;

Teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių

reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus

užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.

Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti:

1)uždraudimas atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus;

2)išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas;

3)ginčijamo akto galiojimo laikinas sustabdymas.

262

Prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo teisėjas arba teismas išnagrinėja ne vėliau kaip kitą dieną po jo

gavimo, nepranešdamas atsakovui ir kitiems proceso dalyviams. Jeigu toks prašymas paduodamas kartu su

skundu (prašymu), jis išnagrinėjamas ne vėliau kaip kitą dieną po skundo (prašymo) priėmimo. Dėl reikalavimo

užtikrinimo teismas arba teisėjas priima nutartį, kurioje nurodo jos įvykdymo tvarką ir būdą.

Dėl teismo nutarčių reikalavimo užtikrinimo klausimais gali būti duodamas atskirasis skundas.

Atskirojo skundo dėl nutarties užtikrinti reikalavimą padavimas nesustabdo nutarties vykdymo ir bylos

nagrinėjimo.

Teismo nutartis užtikrinti reikalavimą skubiai vykdoma. Nutartis pakeisti vieną reikalavimo užtikrinimo

priemonę kita arba panaikinti reikalavimo užtikrinimą vykdoma pasibaigus terminui toms nutartims apskųsti, o

jeigu skundas paduotas, – priėmus nutartį atmesti skundą. Nutartys vykdomos teismo sprendimams vykdyti

nustatyta tvarka.

Jeigu reikalavimo užtikrinimo priemonės pažeidžiamos, kaltiems asmenims teismo nutartimi skiriama

iki 1000 litų bauda.

įpareigoja pareiškėją pateikti įrodymus ar pateikti papildomų paaiškinimų raštu dėl keliamų

reikalavimų ir nustato įvykdymo terminą;

išsiunčia trečiajam suinteresuotam asmeniui bei atsakovui skundo (prašymo) nuorašus ir

pareikalauja iš atsakovo per nurodytą terminą, bet ne vėliau kaip per keturiolika dienų, raštu

pateikti teismui atsiliepimą;

Teismo pirmininkas ar teisėjas nusiunčia atsakovui skundo (prašymo) nuorašą, o reikiamais atvejais – ir

pridėtų prie jo dokumentų nuorašus, taip pat nustato terminą, per kurį atsakovas raštu privalo pateikti teismui

savo atsiliepimą į skundą (prašymą) ir pateikti tiek atsiliepimo nuorašų, kiek yra byloje pareiškėjų.

Atsiliepime atsakovas nurodo, sutinka ar nesutinka su skundo (prašymo) reikalavimais, taip pat ar

dalyvaus bylą nagrinėjant teismo posėdyje.

Jeigu yra pakankamai laiko iki bylos nagrinėjimo pradžios, pareiškėjui nusiunčiamas gautas iš atsakovo

rašytinio atsiliepimo nuorašas.

šalių prašymu išreikalauja įrodymus, kurių šalys negali gauti, arba išduoda liudijimą tiems

įrodymams gauti;

nusprendžia dėl specialistų iškvietimo ar ekspertizės darymo;

atlieka kitus veiksmus, reikalingus pasiruošiant nagrinėti bylą.

Nutartis, reikalingas pasiruošti bylos nagrinėjimui teisme, teismo pirmininkas ar teisėjas priima

nepranešęs proceso dalyviams, išskyrus atvejus, kai sprendžiamas ekspertizės skyrimo klausimas.

Teisėjo reikalaujama medžiaga ar dokumentai turi būti perduoti teismui ne vėliau kaip per tris darbo

dienas, jeigu teisėjas nenustato kito termino.

Laikydamas, kad nėra kliūčių bylai nagrinėti, teisėjas siūlo teismo pirmininkui skirti bylą nagrinėti

teismo posėdyje. Pirmininko priimtoje nutartyje nurodoma:

1) kolegijos sudėtis, jos pirmininkas;

263

2) posėdžio laikas ir vieta;

3) pavedimas išsiųsti šaukimus dalyvaujantiems byloje asmenims arba kitaip pranešti apie posėdį;

4) pavedimas išsiųsti atsakovams ar tretiesiems suinteresuotiems asmenims skundo (prašymo)

nuorašus ir kitus dokumentus, jeigu jie nebuvo išsiųsti ruošiantis bylą nagrinėti;

5) kiti pavedimai, būtini bylai išnagrinėti laiku.

Bylose, kurioms numatytas vienasmenis nagrinėjimas, šiuos veiksmus, išskyrus nurodytą 1 punkte,

atlieka bylą nagrinėjantis teisėjas. Kitais atvejais 3–5 punktuose numatytus veiksmus gali atlikti ir bylą

posėdžiui rengiantis teisėjas.

11.6.2. BYLŲ SUJUNGIMAS IR IŠSKYRIMAS

Bylą posėdžiui rengiantis teisėjas arba ją nagrinėjantis teismas, iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos

nutartimi gali bylas sujungti į vieną bylą, nustatęs, kad:

tame pačiame teisme yra du ar daugiau skundų (prašymų) patikrinti to paties administracinio

norminio akto teisėtumą arba

skundas (prašymas) paduotas skirtingų pareiškėjų, tačiau dėl to paties atsakovo to paties akto ar

veiksmo (neveikimo).

Kai byloje yra daugiau kaip vienas reikalavimas, prireikus teismas kai kuriuos iš jų gali išskirti į atskirą

bylą (bylas).


1. Kokia yra pasiruošimas administracinės bylos teisminiam nagrinėjimui stadijos esmė ir reikšmė?

2. Kokius pasiruošimo bylos nagrinėjimui teisme klausimus turi išspręsti teisėjas, nutartimi primęs

skundą?

3. Kokiais atvejais ir tvarka sujungiamos administracinės bylos?

4. Kokiais atvejais ir tvarka išskiriama administracinė byla?

TESTAS

1. Kas turi teisę kreiptis į administracinį teismą?

1) kiekvienas suinteresuotas asmuo;

2) tik viešojo administravimo subjektai ir valstybės tarnautojai:

3) fizinis arba privatus juridinis asmuo, kurio teises pažeidė administracinis aktas, viešojo administravimo

subjekto veikimas arba neveikimas.

2. Ar administracinis teismas gali savo iniciatyva pradėti nagrinėti administracinę bylą?

1) negali;

2) gali;

264

3) gali tik gindamas viešąjį interesą.

3. Kiek administraciniam teismui turi būti paduodama skundo su priedais egzempliorių (kopijų)?

1) vienas;

2) du;

3) tiek, kad juos būtų galima įteikti kiekvienai proceso šaliai ir dar liktų egzempliorius teisme.

4. Per kokį terminą administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas turi išspręsti skundo priėmimo

klausimą?

1) ne vėliau kaip per septynias dienas;

2) ne vėliau kaip per vieną mėnesį;

3) ne vėliau kaip per du mėnesius.

5. Kas laikytina skundo trūkumu?

1) skundas neatitinka formos it turinio reikalavimų, prie jo nepridėti priedai;

2) nesumokėtas žyminis mokestis;


6. Per kokį terminą administraciniam teismui gali būti apskųstas administracinių ginčų komisijos

sprendimas?

1) per dvidešimt dienų nuo komisijos sprendimo priėmimo dienos;

2) per dvidešimt dienų nuo komisijos sprendimo gavimo dienos;

3) per dvidešimt dienų nuo komisijos sprendimo paskelbimo dienos.

7. Per kokį terminą administraciniam teismui gali būti apskųstas individualus administracinis aktas?

1) per dvidešimt dienų nuo individualaus administracinio akto įteikimo;

2) per vieną mėnesį nuo individualaus administracinio akto įteikimo;

3) per du mėnesius nuo individualaus administracinio akto įteikimo;

8. Žyminiu mokesčiu neapmokestinami:

1) Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatyti skundai;

2) proceso šalių atskirieji skundai ir atitinkamų subjektų pareiškimai, kai prašoma ištirti norminio

administracinio ar kito bendro pobūdžio akto teisėtumą;

3) teisingi abu atsakymai.

9. Kokiais atvejais skundo reikalavimai gali būti išskirti į atskirą bylą (bylas)?

1) įstatymas tokių atvejų nenustato palikdamas šį klausimą teismo diskrecijai;

265

2) kai reikalavo išskyrimas padėtų greičiau ir mažesnėmis sąnaudomis išspręsti reikalavimą;

3) kai reikalavo išskyrimas padėtų teisingai išspręsti reikalavimą.

10. Kokias reikalavimo užtikrinimo priemones gali taikyti administracinis teismas?

1) administracinis sulaikymas; asmens apžiūra ir daiktų patikrinimas; daiktų ir dokumentų paėmimas;

priverstinis transporto priemonės nuvežimas ar šios priemonės važiuoklės užblokavimas; nušalinimas nuo

transporto priemonės vairavimo; patikrinimas neblaivumui ar apsvaigimui nustatyti;

2) uždraudimas atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus; išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas;

ginčijamo akto galiojimo laikinas sustabdymas;


266

12. ADMINISTRACINĖS BYLOS PROCESO DALYVIAI

ĮVADAS..............................................................................................................................................27512.1. ADMINISTRACINĖS BYLOS PROCESO ŠALYS.............................................................................27512.2. KITI ADMINISTRACINĖS BYLOS PROCESO DALYVIAI................................................................27812.3. NETINKAMOS ŠALIES PAKEITIMAS...........................................................................................27912.4. ATSTOVAVIMO ADMINISTRACINIAME TEISME SĄVOKA IR RŪŠYS............................................28012.5. ATSTOVO PROCESINĖ TEISINĖ PADĖTIS....................................................................................28112.6. ADVOKATAI (ADVOKATO PADĖJĖJAI) ADMINISTRACINĖS BYLOS PROCESE.............................281TESTAS..............................................................................................................................................285

ĮVADAS

Šios temos tikslas – susipažinti su administracinės bylos proceso dalyvių teisiniu statusu.

12.1. ADMINISTRACINĖS BYLOS PROCESO ŠALYS

Skiriamos trys sąvokos: administracinės bylos proceso dalyviai, administracinės bylos proceso šalys ir

administracinės bylos (ginčo) šalys. Pirmoji sąvoka yra plačiausia.

Administracinės bylos proceso dalyviais laikomi (ABTĮ 48 str.):

1. Administracinės bylos proceso šalys:

1.1. administracinės bylos (ginčo) šalys:

1.1.1. pareiškėjas.

1.1.2. atsakovas,

1.2. tretieji suinteresuoti asmenys (t. y. tie, kurių teisėms ar pareigoms bylos išsprendimas

gali turėti įtakos).

2. Administracinės bylos proceso šalių atstovai,

3. Prokuroras, administravimo subjektas, valstybės institucija, įstaiga, organizacija, tarnyba ir

fiziniai asmenys, ginantys valstybės, savivaldybės ir asmenų teises.

12.1.1. PAREIŠKĖJAS

Pareiškėju gali būti:

Kiekvienas suinteresuotas subjektas (ABTĮ 5 str. 1 d.);

Prokuroras, administravimo subjektas, valstybės institucija, įstaiga, organizacija, tarnyba ir

fiziniai asmenys, ginantys valstybės, savivaldybės ir asmenų teises.

Pareiškėjas turi teisę:

teisme susipažinti su byloje esančiais dokumentais, kita medžiaga,

267

teismo (teisėjo) leidimu, savo lėšomis daryti jų kopijas bei išrašus,

atsiimti skundą (prašymą) iki jo priėmimo,

tikslinti ir pakeisti skundo (prašymo) pagrindą ar dalyką

Būtina skirti skundo patikslinimą ar pakeitimą nuo naujo skundo. Štai administracinėje byloje Nr. A15 – 716/2006 teismas pareiškėjo pateiktus 2005-08-08 ir 2005-10-03 skundo papildymus laikė nauju skundu, nes pareiškėjas juose iškėlė visiškai naujus reikalavimus, taip pat nurodė naujus atsakovus. Šiuose skunduose keliami reikalavimai sudarė kitos bylos nagrinėjimo dalyką, skundo papildymai neatitiko ABTĮ 52 str. numatyto patikslinto skundo instituto esmės, kadangi juose buvo keičiamas skundo pagrindas ir dalykas, todėl jie šioje byloje negalėjo būti priimti ir nagrinėjami kartu su 2005-07-22 teismui pateiktu skundu160.

atsisakyti skundo (prašymo) bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į

pasitarimų kambarį. Subjektų, ginančių viešąjį interesą, valstybės, savivaldybės ir asmenų teises

bei įstatymų saugomus interesus, atsisakymas savo paduoto pareiškimo neatima iš asmens, kurio

teisėms bei įstatymo saugomiems interesams ginti paduotas pareiškimas, teisės reikalauti, kad

teismas išnagrinėtų bylą iš esmės. Pažymėtina, kad teismas gali nepriimti paduoto pareiškimo

atsisakymo, jeigu tai prieštarauja įstatymui ar viešajam interesui arba pažeidžia kieno nors teises

ar įstatymų saugomus interesus.

pareikšti nušalinimus ir prašymus,

teikti įrodymus,

dalyvauti tiriant įrodymus,

užduoti klausimų kitiems proceso dalyviams, liudytojams, specialistams ir ekspertams,

duoti paaiškinimus,

pateikti savo argumentus ir samprotavimus,

prieštarauti kitų proceso dalyvių prašymams, argumentams ir samprotavimams,

prašyti teismo priimti nutartį dėl bylos medžiagos neviešinimo,

gauti teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių, kuriais išsprendžiama byla, nuorašus,

apskųsti teismo sprendimus, nutarimus bei nutartis ir

naudotis kitomis ABTĮ numatytomis teisėmis.

12.1.2. ATSAKOVAS

Atsakovo teisės:




teikti įrodymus,


160 LVAT 2006 m. sausio 11 d. nutartis.268









12.1.3. PROCESINIS TEISIŲ PERĖMIMAS

Tais atvejais, kai viena iš proceso šalių pasitraukia iš bylos (asmens mirtis, juridinio asmens pabaiga,

institucijos ar organizacijos reorganizavimas arba likvidavimas, reikalavimo perleidimas), teismas privalo tą

šalį pakeisti jos teisių perėmėju. Teisių perėmimas galimas bet kurioje proceso stadijoje.

Teisių perėmėjui visi veiksmai, atlikti procese iki jo dalyvavimo, yra privalomi tiek, kiek jie būtų buvę

privalomi tam asmeniui, vietoj kurio dalyvauja teisių perėmėjas.

Panagrinėkime vieną atvejį iš teismų praktikos161. Administracinėje byloje Nr.A2 – 1029/06 buvo ginčijamas Molėtų rajono Alantos apylinkės tarybos sprendimas dėl žemės asmeniniam ūkiui skyrimo. Ši institucija nebeegzistuoja, todėl kilo klausimas dėl to, kas turėtų būti atsakovas aptariamoje byloje.

Pagal savo pobūdį sprendimas dėl žemės asmeniniam ūkiui skyrimo yra susijęs su funkcijų žemėtvarkos, žemės reformos ir žemės ūkio klausimais vykdymu, o tokias funkcijas 1995 metais iš savivaldybių perėmė ir iki šiol vykdo apskrities viršininkų administracijos (Apskrities valdymo įstatymo 5, 9 straipsniai (šiuo metu galiojančios redakcijos 10 straipsnis), įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymo įgyvendinimo“ 2 straipsnis). Tačiau tai, jog minėtas funkcijas šiuo metu vykdo apskrities viršininkų administracijos, nėra pakankamas pagrindas pripažinti, jog atsakovas byloje dėl apylinkės tarybos sprendimo dėl žemės asmeniniam ūkiui skyrimo panaikinimo turi būti apskrities viršininko administracija. Sprendimas tokiu atveju yra priimtas savivaldybės institucijos, todėl sprendimą priėmusi savivaldybės institucija ir yra atsakinga už tokį sprendimą. Kadangi atitinkamos savivaldybės (apylinkės), kaip asmenys, yra pasibaigusios (nebeegzistuoja), todėl atsakomybę dėl šių savivaldybių (apylinkių) priimtų sprendimų turi prisiimti asmenys, kurie tęsia pasibaigusių savivaldybių (apylinkių) veiklą, t. y. atitinkamų rajonų savivaldybės (nagrinėjamos bylos atveju - Molėtų rajono savivaldybė).

Tokiu būdu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nustatė, kad atsakovas šioje byloje turi būti ne Utenos apskrities viršininko administracija, o Molėtų rajono savivaldybė. Kadangi pareiškėjas prašymą pareiškė Utenos apskrities viršininko administracijai ir nesutiko pakeisti šį atsakovą tinkamu atsakovu (Molėtų rajono savivaldybe), todėl pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymą atmetė (Administracinių bylų teisenos įstatymo 54 straipsnis).

Apeliantų argumentus, jog pirmosios instancijos teismo posėdyje atsakovo pakeitimo klausimas nebuvo tinkamai aptartas, nebuvo išklausyta proceso dalyvių nuomonė, o pareiškėjo atstovas, neduodamas sutikimo pakeisti atsakovą, suklydo, LVAT atmetė, nes, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo, atsakovo pakeitimo klausimas teismo posėdyje buvo aptartas, visi posėdyje dalyvavę asmenys išreiškė savo nuomones šiuo klausimu, o pareiškėjo atstovas aiškiai nurodė, kad nesutinka, jog atsakovas būtų pakeistas.

161 LVAT 2006 m. birželio 13 d. nutartis.269

Pareiškėjo atstovas atstovavo teisinei institucijai (prokuratūrai), todėl teigti, kad jis galėjo nesuprasti savo atliekamų procesinių veiksmų reikšmės, nėra jokio pagrindo.

Todėl, ar buvo padaryta kokių nors pažeidimų, skiriant asmeninio ūkio žemę G. J., nagrinėjamu atveju, nurodė LVAT, neturi būti vertinama. Šie klausimai galėtų būti vertinami, tik byloje dalyvaujant tinkamam atsakovui. Pareiškėjas nesutiko netinkamą atsakovą pakeisti tinkamu ir toks jo nesutikimas yra įstatyminis pagrindas atmesti jo prašymą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 54 straipsnis).


1. Kas yra laikomas administracinės bylos proceso dalyviais?

2. Kas gali būti pareiškėju administracinėje byloje?

3. Kokias teises turi pareiškėjas?

4. Kokias teises turi atsakovas?

5. Kokia procesinių teisių perėmimo instituto esmė?

12.2. KITI ADMINISTRACINĖS BYLOS PROCESO DALYVIAI

Tretieji suinteresuoti asmenys

Trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės:




teikti įrodymus,










Administracinėje byloje Nr. A10 – 487/2006 LVAT konstatavo, kad reikalavimas priteisti negautą darbo

užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto

(institucijos) kalte. Pareiškėjų reikalavimas įpareigoti Muitinės departamentą atlyginti žalą, yra nepagrįstas,

270

nes tikrasis jų reikalavimas yra reikalavimas dėl darbo užmokesčio priteisimo. Darbo užmokestį pareiškėjams

mokėjo ne Muitinės departamentas, o Klaipėdos teritorinė muitinė. Todėl Klaipėdos teritorinė muitinė turėtų

būti tinkamas atsakovas šioje byloje. Tuo tarpu Klaipėdos teritorinė muitinė byloje įtraukta trečiuoju

suinteresuotu asmeniu, o teismo sprendimas tretiesiems suinteresuotiems asmenims negali nustatyti pareigų.

Todėl pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad skundai paduoti netinkamam atsakovui, turėjo pasiūlyti

pareiškėjams pakeisti netinkamą atsakovą tinkamu (LR ABTĮ 54 str.). To nepadarius, apeliacinės instancijos

teismas negali priimti sprendimo, kuris įpareigotų trečiuoju suinteresuotuoju asmeniu byloje esantį dalyvį

išmokėti pareiškėjams darbo užmokesčio dalį. Dėl šio procesinio pažeidimo pareiškėjų apeliacinis skundas iš

dalies tenkintinas. Skundžiama teismo sprendimo dalis, kuria atmesti apeliantų skundai, panaikintina ir byla

dėl jų reikalavimų grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo162.


Kokias teises turi tretieji suinteresuoti asmenys?

12.3. NETINKAMOS ŠALIES PAKEITIMAS

Jei teismas, nagrinėdamas bylą nustato, kad skundas (prašymas) paduotas ne to asmens, kuriam

priklauso reikalavimo teisė, arba netinkamam atsakovui, tai turi teisę pareiškėjo sutikimu juos pakeisti tinkamu

pareiškėju arba atsakovu. Jeigu pareiškėjas nesutinka, teismas nagrinėja bylą iš esmės, o teismo iškviesti

asmenys dalyvauja bylos procese trečiųjų suinteresuotų asmenų teisėmis.

Administracinėje byloje Nr.A2 – 997/06 pareiškėjo skundas atmestas tuo pagrindu, kad buvo pareikštas netinkamam atsakovui: reikalavimai dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, turi būti reiškiami valstybei, o pareiškėjas atsakovu nurodė Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato Žaliakalnio policijos komisariato Pasų poskyrį. Pareiškėjas nurodo, kad jam buvo pasiūlyta pakeisti atsakovą, tačiau nebuvo išaiškintos atsakovo nepakeitimo pasekmės.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 10 straipsnis nustato, kad teismas turi išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises.

Iš Kauno apygardos administracinio teismo 2005 m. gruodžio 7 d. posėdžio protokolo matyti, kad buvo teiraujamasi pareiškėjo nuomonės dėl netinkamo atsakovo pakeitimo tinkamu, ir kad pareiškėjas nesutiko keisti atsakovo. Tačiau pareiškėjui nebuvo išaiškintos šio procesinio veiksmo neatlikimo pasekmės- kad jo skundas vien dėl to gali būti atmestas. Nors atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad pareiškėjui buvo išaiškinta žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo tvarka, tačiau teismo posėdžio protokolas to nepatvirtina. Todėl kolegija pripažįsta, kad pareiškėjui nebuvo išaiškintos atsakovo nepakeitimo pasekmės. Kadangi teismas neįvykdė pareigos, numatytos Administracinių bylų teisenos įstatymo 10 straipsnyje, ir tai turėjo įtakos bylos baigčiai, teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo163.

162 LVAT 2006 m. liepos 28 d. nutartis163 LVAT 2006 m. birželio 1 d. nutartis.

271


Kokios yra pagrindinės netinkamos šalies pakeitimo taisyklės?

12.4. ATSTOVAVIMO ADMINISTRACINIAME TEISME SĄVOKA IR RŪŠYS

Proceso šalys savo interesus teisme gali ginti pačios arba per atstovus. Pačios šalies dalyvavimas byloje

neatima iš jos teisės turėti šioje byloje atstovų. Valstybės institucijos, įstaigos, tarnybos turi teisę pasitelkti

suinteresuotų aukštesnių valstybės institucijų atstovų.

Atstovai yra klasifikuojami į atstovus pagal įstatymą ir į atstovus pagal pavedimą (įgaliotuosius).

Atstovais pagal įstatymą laikomi:

tėvai, įtėviai, globėjai, rūpintojai, jeigu proceso šalis yra nepilnametis ar neįgalus asmuo,

atitinkamų institucijų, įstaigų, tarnybų, įmonių, organizacijų vadovai,

įstatymų ar kitų teisės aktų numatytais atvejais – ir kiti darbuotojai, veikiantys neviršydami

įgaliojimų, suteiktų remiantis įstatymu ar kitais teisės aktais. Šie asmenys pateikia teismui

dokumentus, patvirtinančius jų pareigas.

nutartį priėmęs teisėjas (arba teisėjų kolegijos pirmininkas), kai į administracinį teismą kreipiasi

teismas..

Įgaliotais atstovais (pagal pavedimą) teisme paprastai būna advokatai. Advokato arba advokato

padėjėjo įgaliojimai patvirtinami advokato arba advokato padėjėjo orderiu arba su klientu pasirašyta sutartimi.

Kitų atstovų įgaliojimai turi būti nurodyti įgaliojime, išduotame ir įformintame Civilinio kodekso ir Civilinio

proceso kodekso nustatyta tvarka.


1. Kas administracinėje byloje laikomas atstovu pagal įstatymą?

2. Kas administracinėje byloje gali būti atstovu pagal pavedimą?

12.5. ATSTOVO PROCESINĖ TEISINĖ PADĖTIS

Atstovo pagal įstatymą ir atstovo pagal pavedimą įgaliojimai skiriasi.

Atstovai pagal įstatymą atlieka atstovaujamųjų vardu visus procesinius veiksmus, kuriuos atlikti teisė

priklauso atstovaujamiesiems; kartu čia taikomi apribojimai, kuriuos numato įstatymas. Atstovai pagal įstatymą

gali pavesti bylą vesti teisme kitam asmeniui, jų pasirinktam atstovu.

272

Atstovo pagal pavedimą įgaliojimas vesti teisme bylą suteikia atstovui teisę atlikti atstovaujamojo vardu

visus procesinius veiksmus, išskyrus:

1) bylos perdavimą kitam teismui ar institucijai;

2) visišką ar dalinį skundo (prašymo) reikalavimų atsisakymą;

3) skundo (prašymo) reikalavimų pripažinimą;

4) skundo (prašymo) pagrindo ar dalyko pakeitimą;

5) teismo sprendimo ar nutarties apskundimą;

6) įgaliojimų perdavimą kitam asmeniui (per įgaliojimą);

7) vykdomojo rašto gavimą ir jo pateikimą išieškoti;

8) priteistų pinigų gavimą.

Įgaliojimas atlikti kiekvieną iš šių veiksmų turi būti specialiai aptartas atstovo įgaliojime.


Kokia yra atstovų pagal įstatymą procesinė teisinė padėtis?

Kokia yra atstovų pagal pavedimą procesinė teisinė padėtis?

12.6. ADVOKATAI (ADVOKATO PADĖJĖJAI) ADMINISTRACINĖS BYLOS PROCESE

Minėta, administracinės bylos procese įgaliotais (pagal pavedimą) atstovais paprastai būna advokatai.

Tačiau advokatų padėjėjams ABTĮ nenustato jokių atstovavimo administracinės bylos procese ribojimų.

Lietuvos advokatai yra nepriklausoma Lietuvos teisinės sistemos dalis, jų skaičius Lietuvos

Respublikoje neribojamas. Advokato teisę teikti teisines paslaugas gali riboti tik įstatymai.

Kiekvienas asmuo įstatymų nustatyta tvarka turi teisę pasirinkti advokatą, kuris patartų, jam atstovautų

ar gintų jo interesus. Advokato veikla yra teisinių paslaugų teikimas. Advokato veikla nėra komercinė ūkinė.

Advokatas taip pat turi teisę už atlyginimą teisės aktų nustatyta tvarka teikti bankroto,

restruktūrizavimo, turto ir palikimo administratoriaus, lobisto, likvidatoriaus, kuratoriaus, testamento

vykdytojo, turto patikėtinio, patentinio patikėtinio paslaugas, būti arbitru, tarpininku, taikintoju ar teisės

ekspertu, kai sprendžiami komerciniai ginčai. Advokatas gali būti juridinio asmens valdymo ar priežiūros

organo nariu, tačiau už tai negali gauti jokio atlyginimo, išskyrus tantjemas. Teisę teikti

Advokatas turi teisę teikti teisines paslaugas nemokamai, t. y. teikti teisinę pagalbą, taip pat pasirinkti

teisės sritį, kurioje jis teikia teisines paslaugas (advokato specializacija).

Kalbant apie advokatų vietą administraciniame procese būtina paminėti pagrindinius jų veiklos

principus (Advokatūros įstatymo 5 str.):

1) advokato veiklos laisvė ir nepriklausomumas;

2) advokatų tarpusavio santykių demokratiškumas, kolegiškumas ir sąžininga konkurencija;

3) advokatų veiklos teisėtumas;

273

4) kliento paslapties neatskleidimas;

5) lojalumas klientui ir interesų konflikto vengimas;

6) nepriekaištingas elgesys.

Būtina paminėti Advokatūros įstatymo 25 str. nustatytus advokato veiklos apribojimus:

o Advokatas neturi teisės būti atstovu ar gynėju byloje, iškeltoje jo tėvams (įtėviams),

sutuoktiniui (partneriui), vaikams (įvaikiams), broliams ir seserims.

o Advokatas, kuris yra ar buvo byloje vienos šalies atstovas arba gynėjas, negali būti šioje

byloje kitos šalies atstovu ar gynėju.

o Advokatas negali būti atstovu ar gynėju byloje, kurioje jis dalyvavo kaip teisėjas,

arbitras, prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas, privatus kaltintojas.

o Advokatas negali būti atstovu ar gynėju teisme ar ikiteisminio tyrimo įstaigose, kuriose

teisėjais ar ikiteisminio tyrimo pareigūnais dirba jo sutuoktinis (partneris), vaikai (įvaikiai), tėvai (įtėviai),

broliai, seserys.

o Advokatų tarybos pirmininkas, advokatų tarybos pirmininko pavaduotojas, jei už darbą

einant šias pareigas yra nustatytas atlyginimas, negali būti atstovu ar gynėju teisme, ikiteisminio tyrimo

įstaigose, valstybės ar savivaldybių institucijose bei įstaigose.

Advokato padėjėjas yra fizinis asmuo, kuris Advokatūros įstatymo nustatyta tvarka yra įrašytas į

Lietuvos advokatų padėjėjų sąrašą ir rengiasi advokato veiklai. Advokato padėjėjas turi visas Advokatūros

įstatyme numatytas advokato teises ir pareigas, išskyrus narystę Lietuvos advokatūroje bei proceso įstatymuose

nustatytus apribojimus. Advokato padėjėjas turi teisę atstovauti kliento interesams teismuose tik tuo atveju, kai

yra rašytinis advokato (praktikos vadovo) leidimas atstovauti konkrečioje byloje, o kitose institucijose –

rašytiniu advokato (praktikos vadovo) sutikimu. Advokato padėjėjas gali atstovauti tik pirmosios instancijos

teismuose ir ne anksčiau kaip po vienerių metų nuo advokato padėjėjo praktikos pradžios.

Advokatas privalo:

1) sąžiningai atlikti savo pareigas. Advokatas privalo laikytis Lietuvos advokatų etikos kodekso

reikalavimų ir elgtis dorai bei pilietiškai;

2) savo veikloje laikytis duotos advokato priesaikos ir įstatymų;

3) saugoti advokato veiklos metu jam patikėtą informaciją ir jos neatskleisti;

4) teismo posėdžio metu dėvėti mantiją;

5) nuolat tobulinti profesinę kvalifikaciją. Advokatų profesinės kvalifikacijos tobulinimą organizuoja

Lietuvos advokatūra šios nustatyta tvarka;

6) Lietuvos Respublikos archyvų įstatymo nustatyta tvarka saugoti advokato veiklos dokumentus.

Tik dėl svarbių priežasčių advokatas gali atsisakyti teikti teisines paslaugas ir nesudaryti sutarties.

Svarbiomis priežastimis laikomas advokatų veiklos principų pažeidimas, advokato užimtumas, patirties

trūkumas ar kitos priežastys, dėl kurių advokatas negali tinkamai suteikti teisines paslaugas. Apie atsisakymą

teikti teisines paslaugas ir tokio atsisakymo motyvus advokatas privalo nedelsdamas pranešti klientui.

274

Advokato veiklos apribojimai. Advokatui draudžiama reklamuoti advokato veiklą. Leidžiama tokia

informacija, kai duomenys apie advokatą ar advokatų profesinę bendriją yra nurodomi informaciniuose ir

kitokiuose leidiniuose, oficialiuose blankuose, vizitinėse kortelėse, ant reprezentacinių daiktų, taip pat kai

advokatas ar advokatų profesinė bendrija įstatymų nustatyta tvarka nurodomi kaip paramos davėjai. Kitus

informacijos apie advokatą ar advokatų profesinę bendriją pateikimo būdus nustato Lietuvos advokatūra,

suderinusi su Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija.

Advokatas, įrašytas į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą, negali dalyvauti operatyvinėje veikloje,

dirbti ar eiti kitas mokamas pareigas, išskyrus darbą Lietuvos advokatūroje ir mokslinę, kūrybinę ar pedagoginę

veiklą, taip pat Advokatūros įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nurodytą veiklą.

Advokatas, kuriam Advokatų garbės teismo sprendimu laikinai uždrausta advokato veikla, gali eiti kitas

mokamas pareigas ar vykdyti kitą veiklą.

Advokatas, vykdydamas advokato veiklą, turi teisę:

1) gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų veiksmingoms teisinėms paslaugoms teikti reikalingą

valstybės ir savivaldybių institucijų turimą ar kontroliuojamą informaciją, dokumentus, jų nuorašus arba

motyvuotą atsisakymą juos pateikti. Advokato kreipimesi turi būti pateikti duomenys, įrodantys prašomų

pateikti dokumentų ar jų nuorašų ryšį su teisinių paslaugų teikimu;

2) savarankiškai rinkti teisinėms paslaugoms teikti reikalingus duomenis, kuriuos advokatas gali gauti

nesinaudodamas procesinėmis prievartos priemonėmis, t. y. gauti iš asmenų reikalingus dokumentus ar jų

nuorašus, ar kitokią teisinėms paslaugoms teikti reikalingą informaciją. Advokato kreipimesi turi būti pateikti

duomenys, įrodantys prašomų pateikti dokumentų ar jų nuorašų ryšį su teisinių paslaugų teikimu. Asmenys,

pateikę advokatui reikalingus duomenis, turi teisę į būtinų tokios informacijos pateikimo sąnaudų

kompensavimą, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus;

3) susipažinti su teismų ir kitų institucijų, nagrinėjančių ginčus ir skundus, praktika, taip pat ir su

priimtais įsiteisėjusiais teismų sprendimais, nuosprendžiais, nutartimis ir bylų medžiaga. Jeigu ginčas ar

skundas buvo nagrinėjamas uždarame teismo posėdyje, pateikiama susipažinti tik ta bylos medžiaga, kurioje

nėra duomenų, dėl kurių skundas ar ginčas buvo nagrinėjamas uždarame teismo posėdyje;

4) daryti bylos, kurioje jis yra atstovas ar gynėjas, dokumentų kopijas, išskyrus bylas, kurios

nagrinėtinos uždarame teismo posėdyje;

5) tvirtinti bylai nagrinėti teisme reikalingų rašytinių įrodymų nuorašus. Nuorašų tvirtinimo ir

registravimo tvarką nustato Lietuvos advokatūra, suderinusi su Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija;

6) naudotis kitomis įstatymų numatytomis teisėmis, susijusiomis su advokato veikla.

Advokato teisė susitikti su klientu. Kliudyti advokatui be pašalinių susitikti su klientu yra draudžiama.

Advokato ir jo kliento susitikimo duomenys negali būti panaudoti kaip įrodymai.

Advokato veiklos garantijos. Advokatas negali būti šaukiamas kaip liudytojas ar teikti paaiškinimus dėl

aplinkybių, kurias sužinojo atlikdamas savo profesines pareigas.

Atliekantys savo profesines pareigas advokatai negali būti tapatinami su savo klientais ir jų bylomis.

275

Draudžiama apžiūrėti, tikrinti ar paimti advokato veiklos dokumentus ar laikmenas, kuriuose yra jo

veiklos duomenų, tikrinti pašto siuntas, klausytis telefoninių pokalbių, kontroliuoti kitą telekomunikacijų

tinklais perduodamą informaciją ir kitokį susižinojimą ar veiksmus, išskyrus atvejus, kai advokatas yra

įtariamas ar kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką. Šis leidimas taikomas tik su pareikštais įtarimais ar

kaltinimais susijusiems dokumentams.

Krata ar poėmis advokato, įrašyto į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą, darbo vietoje,

gyvenamosiose patalpose, transporto priemonėje, asmens krata, dokumentų, pašto siuntos apžiūra, patikrinimas

ar poėmis gali būti atliekami tik dalyvaujant Lietuvos advokatūros advokatų tarybos nariui arba jos įgaliotam

advokatui. Lietuvos advokatūra privalo patvirtinti ir pateikti suinteresuotoms institucijoms Lietuvos

advokatūros įgaliotų advokatų sąrašą. Dalyvaujantis Lietuvos advokatūros advokatų tarybos narys arba jos

įgaliotas advokatas turi užtikrinti, kad nebūtų paimti dokumentai, nesusiję su advokatui pareikštais įtarimais ar

kaltinimais.

Draudžiama viešai arba slaptai susipažinti su advokato profesinę paslaptį sudarančia informacija ir ją

naudoti kaip įrodymą. Advokato profesinę paslaptį sudaro kreipimosi į advokatą faktas, sutarties su klientu

sąlygos, kliento suteikta informacija ir pateikti duomenys, konsultacijos pobūdis bei pagal kliento pavedimą

advokato surinkti duomenys.

Kad advokatas tapo įtariamuoju ar kaltinamuoju arba kad atlikti proceso veiksmai, turi būti pranešta

Lietuvos advokatūrai.

Teisinių paslaugų įforminimas ir apmokėjimas. Klientas su advokatu, advokatais ar advokatų

profesine bendrija dėl teisinių paslaugų susitaria pasirašydami sutartį. Šių sutarčių apskaita tvarkoma ir jos

saugomos advokato darbo vietoje ar advokatų profesinės bendrijos buveinėje.

Atlikdamas pavedimus pagal susitarimą ar paskyrimą, advokatas pateikia sutartį dėl teisinių paslaugų ar

šios sutarties išrašą, advokato orderį baudžiamajame procese arba sprendimą dėl valstybės garantuojamos

teisinės pagalbos suteikimo.

Advokatui už pagal sutartį teikiamas teisines paslaugas klientai moka šalių sutartą užmokestį.

Nustatant advokato užmokesčio už teisines paslaugas dydį, turi būti atsižvelgta į bylos sudėtingumą,

advokato kvalifikaciją ir patirtį, kliento finansinę padėtį ir kitas reikšmingas aplinkybes.

Advokato veiklos išlaidos apmokamos iš advokato užmokesčio už pagal sutartį suteiktas teisines

paslaugas ir iš atlyginimo už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.

Advokatas kliento vardu ir iš kliento lėšų turi teisę mokėti žyminį mokestį, valstybės rinkliavas ar kitas

įmokas, susijusias su teisinių paslaugų suteikimu. Laikinai advokatų saugomos, bet kitiems asmenims

priklausančios lėšos, apskaitomos atskirai ir laikomos advokatų depozitinėse sąskaitose. Išieškoti iš šiose

sąskaitose esančių lėšų pagal advokato prievoles draudžiama.

Ginčai dėl teisinių paslaugų teikimo. Kai kyla kliento ir advokato ginčas dėl teisinių paslaugų, klientas

turi teisę kreiptis į Lietuvos advokatūrą ar teismą. Klientų ir advokatų ginčus dėl teisinių paslaugų Lietuvos

advokatūroje nagrinėja Lietuvos advokatūros advokatų taryba ar jos sudarytas organas. Šie ginčai nagrinėjami

Lietuvos advokatūros advokatų tarybos nustatyta tvarka, suderinta su Lietuvos Respublikos teisingumo

276

ministerija. Lietuvos advokatūros advokatų taryba ar jos sudarytas organas turi teisę priimti rekomendacinius

sprendimus.


Kokios yra advokatų pagrindinės funkcijos ir šių funkcijų tinkamo vykdymo garantijos?

TESTAS

1. Kas gali būti pareiškėju administracinėje byloje:

1) kiekvienas suinteresuotas subjektas;

2) prokuroras, administravimo subjektas, valstybės institucija, įstaiga, organizacija, tarnyba ir fiziniai asmenys,

ginantys valstybės, savivaldybės ir asmenų teises;


2. Kokia yra atstovo pagal įstatymą procesinė teisinė padėtis?

1) jis gali atlikti tik įstatymo nustatytus veiksmus;

2) jis atlieka atstovaujamųjų vardu visus procesinius veiksmus, kuriuos atlikti teisė priklauso

atstovaujamiesiems; kartu čia taikomi apribojimai, kuriuos numato įstatymas;

3) jis atlieka atstovaujamųjų vardu visus procesinius veiksmus, kuriuos atlikti teisė priklauso

atstovaujamiesiems.

3. Kurioje proceso stadijoje yra galimas procesinių teisių perėmimas?

1) pasiruošimo bylos nagrinėjimo stadijoje;

2) teisminio nagrinėjimo stadijoje;

3) bet kurioje proceso stadijoje.

4. Ar privalomi teisių perėmėjui veiksmai, atlikti procese iki jo dalyvavimo?

1) privalomi;

2) privalomi tiek, kiek jie būtų buvę privalomi tam asmeniui, vietoj kurio dalyvauja teisių perėmėjas;

3) neprivalomi.

5. Kokios teisės neturi tretieji suinteresuoti asmenys?

1) pareikšti nušalinimus ir prašymus;

2) teikti įrodymus;

3) atsisakyti skundo (prašymo) bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį.

277

6. Kokias pasekmes sukelia pareiškėjo nesutikimas netinkamą atsakovą pakeisti tinamu?

1) teismas nagrinėja bylą iš esmės, o teismo iškviesti asmenys dalyvauja bylos procese trečiųjų suinteresuotų

asmenų teisėmis;

2) teismas palieka skundą nenagrinėtą;

3) teismas atideda bylos nagrinėjimą.

7. Atstovu pagal pavedimą administracinėje byloje gali būti:

1) advokatas, advokato padėjėjas;

2) bet kuris veiksnus asmuo;


8. Atstovais pagal įstatymą laikomi:

1) tėvai, įtėviai, globėjai, rūpintojai, jeigu proceso šalis yra nepilnametis ar neįgalus asmuo; atitinkamų

institucijų, įstaigų, tarnybų, įmonių, organizacijų vadovai; įstatymų ar kitų teisės aktų numatytais atvejais – ir

kiti darbuotojai, veikiantys neviršydami įgaliojimų, suteiktų remiantis įstatymu ar kitais teisės aktais; nutartį

priėmęs teisėjas (arba teisėjų kolegijos pirmininkas), kai į administracinį teismą kreipiasi teismas;

2) tėvai, įtėviai, globėjai, rūpintojai, jeigu proceso šalis yra nepilnametis ar neįgalus asmuo; nutartį priėmęs

teisėjas (arba teisėjų kolegijos pirmininkas), kai į administracinį teismą kreipiasi teismas;

3) tėvai, įtėviai, globėjai, rūpintojai, jeigu proceso šalis yra nepilnametis ar neįgalus asmuo; atitinkamų

institucijų, įstaigų, tarnybų, įmonių, organizacijų vadovai; įstatymų ar kitų teisės aktų numatytais atvejais – ir

kiti darbuotojai, veikiantys neviršydami įgaliojimų, suteiktų remiantis įstatymu ar kitais teisės aktais.

9. Kokias teises turi pareiškėjas?

1) prašyti teismo priimti nutartį dėl bylos medžiagos neviešinimo;

2) tikslinti ir pakeisti skundo (prašymo) pagrindą ar dalyką;


10. Kokius procesinius veiksmus turi teisę atlikti atstovas pagal pavedimą?

1) apskųsti teismo sprendimą ar nutartį;

2) gauti priteistus pinigus;

3) teikti teisinę pagalbą atstovaujamajam.

278

13. ADMINISTRACINĖS BYLOS NAGRINĖJIMAS

PIRMOSIOS INSTANCIJOS ADMINISTRACINIAME

TEISME

ĮVADAS..............................................................................................................................................28813.1. BYLOS SKYRIMO NAGRINĖTI TEISMO POSĖDYJE TVARKA........................................................28813.2. TEISMO ŠAUKIMAI IR PRANEŠIMAI...........................................................................................28913.3. BYLOS, NAGRINĖJAMOS VIENO TEISĖJO IR TEISĖJŲ KOLEGIJŲ. KOLEGIJŲ RŪŠYS....................29113.4. TEISMO POSĖDŽIO TVARKA......................................................................................................29213.5. ĮRODYMAI ADMINISTRACINIŲ BYLŲ NAGRINĖJIMO PROCESE IR JŲ RŪŠYS...............................29313.6. TEISMO POSĖDŽIO PROTOKOLAS..............................................................................................29613.7. ADMINISTRACINIO TEISMO PRIIMAMI PROCESINIAI SPRENDIMAI, JŲ RŪŠYS............................29713.8. SPRENDIMO PASKELBIMAS IR ĮTEIKIMAS (IŠSIUNTIMAS) ŠALIMS.............................................30113.9. TEISMO NUTARTYS...................................................................................................................30213.10. ATSKIRŲ BYLŲ KATEGORIJŲ NAGRINĖJIMO YPATUMAI.........................................................303TESTAS..............................................................................................................................................308

ĮVADAS

Šios temos tikslas – suteikti studijuojantiems žinių apie administracinių ginčų nagrinėjimo pirmosios

instancijos administraciniuose teismuose pagrindinius principus bei taisykles.

13.1. BYLOS SKYRIMO NAGRINĖTI TEISMO POSĖDYJE TVARKA

Teismo pirmininkas ar teisėjas, nutartimi priėmęs skundą (prašymą), prireikus išsprendžia šiuos būtinus

pasiruošimo bylos nagrinėjimui teisme klausimus:

1) imasi priemonių reikalavimui užtikrinti;

2) įpareigoja pareiškėją pateikti įrodymus ar pateikti papildomų paaiškinimų raštu dėl keliamų

reikalavimų ir nustato įvykdymo terminą;

3) išsiunčia trečiajam suinteresuotam asmeniui bei atsakovui skundo (prašymo) nuorašus ir

pareikalauja iš atsakovo per nurodytą terminą, bet ne vėliau kaip per keturiolika dienų, raštu pateikti

teismui atsiliepimą;

4) šalių prašymu išreikalauja įrodymus, kurių šalys negali gauti, arba išduoda liudijimą tiems

įrodymams gauti;

5) nusprendžia dėl specialistų iškvietimo ar ekspertizės darymo;

6) atlieka kitus veiksmus, reikalingus pasiruošiant nagrinėti bylą.

279

Nutartis, reikalingas pasiruošti bylos nagrinėjimui teisme, teismo pirmininkas ar teisėjas priima

nepranešęs proceso dalyviams, išskyrus atvejus, kai sprendžiamas ekspertizės skyrimo klausimas.

Teisėjo reikalaujama medžiaga ar dokumentai turi būti perduoti teismui ne vėliau kaip per tris darbo

dienas, jeigu teisėjas nenustato kito termino.

Laikydamas, kad nėra kliūčių bylai nagrinėti, teisėjas siūlo teismo pirmininkui skirti bylą nagrinėti

teismo posėdyje. Pirmininko priimtoje nutartyje nurodoma:

1) kolegijos sudėtis, jos pirmininkas;

2) posėdžio laikas ir vieta;

3) pavedimas išsiųsti šaukimus dalyvaujantiems byloje asmenims arba kitaip pranešti apie posėdį;

4) pavedimas išsiųsti atsakovams ar tretiesiems suinteresuotiems asmenims skundo (prašymo) nuorašus

ir kitus dokumentus, jeigu jie nebuvo išsiųsti ruošiantis bylą nagrinėti;

5) kiti pavedimai, būtini bylai išnagrinėti laiku.


1. Kokia tvarka administracinė byla skiriama nagrinėti teismo posėdyje?

2. Koks procesinis dokumentas ir kokios turinio priimamas skiriant bylą nagrinėti teismo posėdyje?

13.2. TEISMO ŠAUKIMAI IR PRANEŠIMAI

Byla administracinio teismo posėdyje nagrinėjama tik tuomet, kai proceso šalims apie posėdžio laiką ir

vietą iš anksto pranešta šaukimu, pranešimu arba viešai paskelbta spaudoje. Bylos šalių ir jų atstovų

neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti

ir sprendimui priimti.

Proceso dalyviams ir atstovams teismo šaukimais ir pranešimais pranešama apie teismo posėdžio ar

atskirų procesinių veiksmų atlikimo laiką ir vietą. Teismo šaukimais taip pat šaukiami į teismą liudytojai,

specialistai, ekspertai ir vertėjai.

Jeigu įstatymai nenustato kitaip, proceso dalyviams ir atstovams šaukimas turi būti įteikiamas ne vėliau

kaip prieš tris dienas iki teismo posėdžio dienos. Bylose dėl rinkimų ir Referendumo įstatymų pažeidimo, taip

pat bylose dėl skundų ar ginčų, kuriems nagrinėti įstatymas nustato specialius terminus, šaukimai proceso

šalims gali būti įteikti prieš vieną dieną iki posėdžio pradžios.

Asmeniui, kuriam pranešama arba kuris šaukiamas, šaukimas pristatomas į oficialiai deklaruotą jo

gyvenamąją vietą arba pasiunčiamas į jo darbovietę. Administravimo subjektui pranešama į jo buveinę. Proceso

dalyvių prašymu ir lėšomis teismas gali apie paskirtos bylos nagrinėjimo laiką ir vietą paskelbti spaudoje.

Prireikus teismas tai daro savo iniciatyva. Teismui nutarus, skelbimas turi būti išspausdintas vietiniame

(regioniniame) ar (ir) šalies laikraštyje pagal šaukiamo asmens gyvenamąją vietą (buveinę) ne vėliau kaip likus

septynioms dienoms iki bylos nagrinėjimo dienos. Šiuo atveju laikoma, kad proceso dalyviams yra pranešta

280

apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą. Skelbimo išspausdinimo diena laikoma šaukimo minėtiems asmenims

įteikimo diena.

Atidėjus bylos nagrinėjimą ir kartu paskiriant kitą teismo posėdžio laiką ir vietą, apie tai pasirašytinai

paskelbiama atvykusiems asmenims. Kitiems proceso dalyviams, taip pat atidėjus bylos nagrinėjimą

nepaskiriant kito teismo posėdžio laiko ir vietos, apie posėdį gali būti pranešama teismo pranešimais be

grąžintinos teismui pranešimo atplėšiamosios dalies, kurioje adresatas pasirašo, kad pranešimas įteiktas.

Pranešimo turinys turi atitikti šaukimo rekvizitus. Pranešimo nuorašas paliekamas byloje. Pranešimai pristatomi

paštu ar per kurjerius. Šiuo atveju pranešimo išsiuntimas prilyginamas šaukimo įteikimui ir laikoma, kad

minėtiems proceso dalyviams pranešta apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą.

Šaukime nurodoma:

1) adresato pavadinimas arba asmens vardas, pavardė, adresas;

2) teismo pavadinimas ir tikslus adresas;

3) teismo posėdžio ar atskiro procesinio veiksmo atlikimo vieta ir laikas;

4) bylos, kurioje dalyvauti adresatas šaukiamas, pavadinimas;

5) šaukiamojo procesinė padėtis;

6) kad proceso dalyviai privalo pateikti visus savo turimus byloje įrodymus;

7) kad asmuo, priėmęs šaukimą ryšium su adresato nebuvimu, privalo atsiradus galimybei įteikti jį

adresatui;

8) neatvykimo pasekmės (ABTĮ 59, 78, 84 ir 103 straipsniai).

Po šaukimo teksto raštu nurodomos proceso šalių pagrindinės procesinės teisės ir pareigos. Šaukimo

įteikimas reiškia, kad atitinkamai proceso šaliai yra išaiškintos jos procesinės teisės.

Šaukimai pristatomi paštu ar per kurjerius. Įteikimo adresatui laikas pažymimas įteikiamame šaukime ir

grąžintinoje teismui šaukimo atplėšiamojoje dalyje, kurioje adresatas pasirašo, kad šaukimą gavo.

Jeigu proceso dalyvis sutinka, teisėjas gali duoti jam šaukimą, kad jį įteiktų kitam asmeniui, kuriam

pranešama ar kuris šaukiamas dalyvauti byloje. Asmuo, kuriam teisėjas paveda įteikti šaukimą, privalo grąžinti

teismui šaukimo atplėšiamąją dalį, kurioje adresatas pasirašo, kad šaukimą gavo.

Proceso šalims suinteresuotos šalies prašymu ir jos lėšomis gali būti pranešama arba tie asmenys gali

būti šaukiami ir telefonograma ar telegrama. Jos jiems įteikiamos pasirašytinai. Šaukimas taip pat gali būti

siunčiamas ir faksimiliniu laišku. Asmuo, priėmęs faksimilinį laišką, privalo esant galimybei nedelsdamas

įteikti jį adresatui.

Šaukimas asmeniui įteikiamas jam pačiam pasirašytinai. Šaukimas, adresuotas įmonei, įstaigai,

organizacijai, įteikiamas vadovui ar kitam darbuotojui. Gavęs šaukimą asmuo pasirašo.

Jeigu pristatantis šaukimą asmuo gyvenamojoje vietoje arba darbo vietoje neranda asmens, kuriam

pranešama ar kuris šaukiamas dalyvauti byloje, tai šaukimas įteikiamas kuriam nors iš gyvenančių kartu su juo

suaugusių šeimos narių, o jeigu jų nėra, – butų eksploatavimo organizacijai, seniūnijos seniūnui (jo

pavaduotojui) ar darbovietės administracijai. Šiais atvejais priėmęs šaukimą asmuo privalo pasirašydamas, kad

281

gavo šaukimą, nurodyti savo vardą, pavardę, taip pat savo ryšį su adresatu arba einamas pareigas. Priėmęs

šaukimą asmuo privalo, esant galimybei, nedelsdamas įteikti jį adresatui.

Šaukimo atplėšiamoji dalis su adresato parašu ar pranešimas apie šaukimo įteikimą grąžinamas teismui.

Jeigu faktinė šaukiamo asmens buvimo vieta nežinoma, teismas pradeda nagrinėti bylą, gavus teisme šaukimą

su užrašu, patvirtinančiu, kad jį gavo paskutinės žinomos šaukiamo asmens gyvenamosios vietos butų

eksploatavimo organizacija arba seniūnijos seniūnas (jo pavaduotojas).

Atsisakymo priimti šaukimą pasekmės

Adresatui atsisakius priimti šaukimą, jį pristatantis asmuo atitinkamai pažymi šaukime, ir tas šaukimas

grąžinamas teismui. Žymą, kad adresatas atsisakė priimti šaukimą, ir atsisakymo motyvus patvirtina įteikiantis

šaukimą asmuo.

Adresato atsisakymas priimti šaukimą prilyginamas šaukimo jam įteikimui.

Pareiga pranešti apie adreso pasikeitimą bylos proceso metu

Proceso dalyviai ir atstovai privalo pranešti teismui apie savo adreso pasikeitimą bylos proceso metu.

Nesant tokio pranešimo, šaukimas siunčiamas paskutiniu teismui žinomu adresu arba oficialiai deklaruotu

gyvenamosios vietos adresu ar į buveinę ir laikomas įteiktu, nors adresatas tuo adresu nebegyventų ar būtų

pakeitęs savo buveinę.

Už įpareigojimo pranešti teismui apie savo adreso pasikeitimą bylos proceso metu nevykdymą,

jeigu dėl nepranešimo buvo atidėtas bylos nagrinėjimas, teismas turi teisę proceso dalyviams ir

atstovams skirti baudą iki 200 litų.


1. Kokiu būdu proceso šalims pranešama apie posėdžio laiką ir vietą?

2. Kokie šaukimo įteikimo terminai?

3. Kokios šaukimų pristatymo ir įteikimo taisyklės?

4. Kokias pasekmes sukelia atsisakymas priimti šaukimą?

5. Kokias pasekmes sukelia pareigos pranešti apie adreso pasikeitimą bylos proceso metu nevykdymas?

13.3. BYLOS, NAGRINĖJAMOS VIENO TEISĖJO IR TEISĖJŲ KOLEGIJŲ. KOLEGIJŲ RŪŠYS

Administraciniuose teismuose bylas, numatytas ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 (dėl turtinės ir neturtinės

(moralinės) žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos

institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje,

atlyginimo), 5 (dėl tarnybinių ginčų, kai viena ginčo šalis yra valstybės ar savivaldybės tarnautojas, turintis

viešojo administravimo įgaliojimus (įskaitant pareigūnus ir įstaigų vadovus) ir 9 (dėl rinkimų ir

Referendumo įstatymų pažeidimo) punktuose, išskyrus skundus dėl apylinkės teismo nutarimų administracinių

teisės pažeidimų bylose, nagrinėja vienas teisėjas, o kitas bylas – trijų teisėjų kolegija. Kai kuriais atvejais

282

teismo pirmininko nutartimi gali būti sudaroma teisėjų kolegija ir tokioms byloms nagrinėti, kurioms numatytas

vienasmenis nagrinėjimas.

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme bylas nagrinėja trijų teisėjų kolegija. Sudėtingoms

byloms nagrinėti teismo pirmininko iniciatyva ar kolegijos siūlymu gali būti sudaroma išplėstinė penkių teisėjų

kolegija arba byla gali būti perduota nagrinėti teismo plenarinei sesijai. Teismo plenarinės sesijos posėdis yra

teisėtas, jeigu jame dalyvauja ne mažiau kaip du trečdaliai teismo teisėjų.

Teisėjų kolegijos sudėtį sudaro, jos pirmininką ir teisėją pranešėją skiria administracinio teismo

pirmininkas.

Teisėjas, dalyvavęs nagrinėjant administracinę bylą ir priimant joje sprendimą (nutarimą, nutartį)

išsprendžiant bylą iš esmės, negali dalyvauti nagrinėjant tą bylą nei apeliacinės instancijos teisme, nei

pakartotinai tą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Ši taisyklė netaikoma, kai Lietuvos vyriausiajame

administraciniame teisme sudaroma išplėstinė teisėjų kolegija arba byla perduodama nagrinėti teismo plenarinei

sesijai.

Bylas posėdžiui rengia ir atskirus procesinius veiksmus atlieka vienas teisėjas teismo vardu. Klausimus,

kuriuos teisėjas turi teisę išspręsti vienas, taip pat gali spręsti teisėjų kolegija arba teismo plenarinė sesija.


1. Kokios yra teisėjų kolegijų rūšys administraciniuose teismuose?

2. Kas sudaro teisėjų kolegijos sudėtį?

3. Kokios pagrindinės teisėjų kolegijų sudarymo taisyklės?

13.4. TEISMO POSĖDŽIO TVARKA

Teismui įeinant, teismo tvarkdarys ar teismo posėdžio sekretorius paskelbia: „Teismas eina,

prašom stoti“. Visi esantieji posėdžių salėje atsistoja, paskui posėdžio pirmininko kvietimu sėda į savo

vietas. Visi proceso dalyviai į teismą kreipiasi ir parodymus bei paaiškinimus duoda stovėdami.

Teismo posėdį pradeda posėdžio pirmininkas ir praneša, kokia byla bus nagrinėjama.

Teismo posėdžio sekretorius praneša, kas atvyko į teismo posėdį. Teismas nustato atvykusiųjų tapatybę,

patikrina pareigūnų ir atstovų įgaliojimus. Jei kas nors iš šalių (jų atstovų) neatvyksta, teismo posėdžio

sekretorius informuoja, ar jiems buvo tinkamai pranešta apie posėdžio vietą ir laiką, o teismas nusprendžia, ar

galima be jų nagrinėti bylą.

Teismo posėdžio pirmininkas paskelbia teismo sudėtį, praneša, kas yra teismo posėdžių sekretorius, kas

yra specialistas, ekspertas, vertėjas, ir išaiškina proceso dalyviams jų teisę pareikšti nušalinimus, taip pat kitas

procesines jų teises ir pareigas, jeigu jos nebuvo išaiškintos anksčiau.

Jeigu teismo posėdyje dalyvauja vertėjas, specialistas ar ekspertas, posėdžio pirmininkas išaiškina jų

pareigas ir administracinę bei baudžiamąją atsakomybę už žinomai melagingą vertimą ar žinomai melagingos

283

išvados davimą. Dėl to iš vertėjo, specialisto ar eksperto paimamas rašytinis pasižadėjimas. Teismas taip pat

išsprendžia šalių (jų atstovų) prašymus. Iš posėdžių salės pašalinami iki apklausos atvykę liudytojai.

Bylos nagrinėjimas iš esmės pradedamas teisėjo pranešimu, kuriame nurodomas ginčo dalykas,

pagrindai, ginčo ribos bei kitos esminės bylos aplinkybės. Po to žodis suteikiamas pareiškėjui (pareiškėjams),

atsakovui (atsakovams), trečiajam suinteresuotam asmeniui (asmenims) ir (ar) jų atstovams. Kalbėjimo trukmė

neribojama, tačiau teismo posėdžio pirmininkas gali įspėti kurią nors iš šalių ar jų atstovų, jeigu šie nukrypsta

nuo bylos esmės. Šalims (jų atstovams) gali būti užduodami klausimai: pirma klausimus užduoda teisėjas

(teisėjai), po to – kitos šalys (jų atstovai). Po šalių pasisakymų ištiriami kiti įrodymai: išklausomi liudytojų

parodymai, specialistų paaiškinimai ir ekspertų išvados, apžiūrimi daiktiniai įrodymai, paskelbiami rašytiniai

įrodymai. Prieš liudytojui duodant parodymus, posėdžio pirmininkas nustato jo asmens tapatybę ir įspėja jį dėl

atsakomybės už atsisakymą ar vengimą duoti parodymus ir už žinomai melagingus parodymus. Iš liudytojo

paimamas atitinkamas rašytinis pasižadėjimas ir pridedamas prie posėdžio protokolo. Prieš baigiant bylos

nagrinėjimą iš esmės, išsprendžiami nauji šalių prašymai.

Teisminiai ginčai susideda iš pareiškėjo (pareiškėjų), atsakovo (atsakovų), trečiojo suinteresuoto asmens

(asmenų) ar jų atstovų pasisakymų su konkrečiais galutiniais skundo (prašymo) reikalavimas ir atsikirtimais į jį.

Kalbėjimo trukmė neribojama, tačiau teismo posėdžio pirmininkas gali įspėti kurią nors iš šalių ar jų atstovų,

jeigu šie nukrypsta nuo bylos esmės.

Pasisakiusios šalys (jų atstovai) dar kartą gali pasinaudoti replikos teise.

Jeigu teisminių ginčų metu paaiškėja naujų aplinkybių, kurias reikia ištirti, teismas gali priimti nutartį

atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės. Po to teisminiai ginčai vyksta ta pačia tvarka.

Po teisminių ginčų teismas išeina į pasitarimų kambarį priimti sprendimo (nutarimo, nutarties). Apie tai

posėdžio pirmininkas paskelbia esantiesiems posėdžių salėje.


Kokie pagrindiniai teismo posėdžio etapai, kokia jų paskirtis?

13.5. ĮRODYMAI ADMINISTRACINIŲ BYLŲ NAGRINĖJIMO PROCESE IR JŲ RŪŠYS

13.5.1. ĮRODYMŲ SAMPRATA IR JŲ RŪŠYS

Įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir

kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso

šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad

jų nėra.

Minėti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis:

proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais,

liudytojų parodymais,

specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis,

284

daiktiniais įrodymais,

dokumentais,

kitais rašytiniais, garso bei vaizdo įrodymais.

Faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai

administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka.

Įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Prireikus teismas gali pasiūlyti minėtiems

asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus

dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų.

Įstatymų nustatyta tvarka surinktų ir užfiksuotų įrodymų įrodomoji galia išlieka visose proceso stadijose

ir jie iš naujo paprastai neperžiūrimi.

Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo

įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis

įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

13.5.2. NEĮRODINĖTINOS APLINKYBĖS IR FAKTAI

Aplinkybių, teismo pripažintų visiems žinomomis, nereikia įrodinėti.

Faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš

naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys.

Faktai, kurie pagal įstatymą preziumuojami kaip nustatyti, nagrinėjant bylą neįrodinėjami. Tokios

prezumpcijos gali būti paneigiamos bendra tvarka.

Įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje yra privalomas teismui, nagrinėjančiam

administracines bylas dėl asmens, kuriam priimtas teismo nuosprendis, veiksmų administracinių teisinių

pasekmių.

13.5.3. LIUDYTOJAS

Šaukiamas liudytoju asmuo privalo atvykti į teismą ir duoti teisingus parodymus. Teismui nusprendus,

liudytojas gali būti apklausiamas savo buvimo vietoje.

Asmuo, prašantis šaukti liudytoją, privalo nurodyti jo vardą, pavardę, gyvenamąją vietą ar darbo vietą ir

tas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, kurias šis liudytojas gali patvirtinti.

Negali būti šaukiami ir apklausiami kaip liudytojai:

1) atstovai civilinėje byloje ar gynėjai baudžiamojoje byloje – apie aplinkybes, kurias jie sužinojo

eidami atstovo ar gynėjo pareigas;

2) asmenys, kurie dėl fizinių ar psichinių trūkumų nesugeba teisingai suvokti turinčių bylai reikšmės

aplinkybių arba duoti apie jas teisingų parodymų;

3) dvasininkai apie aplinkybes, kurias sužinojo per tikinčiojo išpažintį.

13.5.4. SPECIALISTAS

285

Specialistas kviečiamas tais atvejais, kai nagrinėjant administracinę bylą teisme reikia specialių žinių

dokumentams, daiktams ar veiksmams ištirti bei įvertinti.

Specialisto paaiškinimai surašomi atskirame dokumente jį pasirašant arba įrašomi į teismo posėdžio

protokolą. Pastaruoju atveju specialistas turi teisę susipažinti su protokolo turiniu, pareikšti savo pastabas raštu

jas pasirašant.

13.5.5. EKSPERTAS IR JO IŠVADA

Jeigu administracinėje byloje kyla klausimų, reikalaujančių specialių mokslo, meno, technikos ar amato

srities žinių, teismas ar teisėjas skiria ekspertą arba paveda daryti ekspertizę atitinkamai ekspertizės įstaigai.

Klausimus, kuriais reikalaujama eksperto išvados, turi teisę pateikti teismui kiekvienas proceso dalyvis,

tačiau galutinai juos nustato teismas ar teisėjas.

Eksperto išvada pateikiama raštu ekspertizės akte. Jeigu byloje yra paskirti keli ekspertai, tai bendrą

išvadą pasirašo tie iš jų, kurie ją prieina. Nesutinkantys su jais ekspertai savo išvadą surašo skyrium.

Eksperto išvada teismui neprivaloma. Tačiau teismo nesutikimas su eksperto išvada turi būti

motyvuojamas.

13.5.6. SPECIALISTO IR EKSPERTO TEISĖS

Jeigu tai reikalinga paaiškinimams ar išvadai duoti, specialistas ir ekspertas turi teisę susipažinti su

bylos medžiaga, būti teismui nagrinėjant bylą, užduoti proceso šalims, liudytojams klausimų, prašyti teismą

pateikti jam papildomą medžiagą.

Specialistas ir ekspertas turi teisę atsisakyti duoti paaiškinimus ar išvadą, jeigu laiko, kad pateiktoji

medžiaga yra nepakankama paaiškinimams ar išvadai duoti arba kad jam pateiktas klausimas peržengia

specialių jo žinių ribas.

13.5.7. TEISMINIAI PAVEDIMAI

Prireikus surinkti įrodymus kitame mieste arba rajone, nagrinėjantis bylą teismas paveda

atitinkamam teismui atlikti tam tikrus procesinius veiksmus. Jeigu įrodymai yra užsienio valstybėje, bylą

nagrinėjantis teismas pavedimą užsienio valstybės teismui siunčia per Teisingumo ministeriją Lietuvos

Respublikos tarptautinių sutarčių nustatyta tvarka.

Nutartyje dėl teisminio pavedimo trumpai išdėstoma nagrinėjamos bylos esmė, nurodomos aplinkybės,

kurias reikia išaiškinti, įrodymai, kuriuos turi surinkti vykdantis pavedimą teismas. Ši nutartis yra privaloma

teismui, kuriam ji adresuojama, ir turi būti įvykdyta ne vėliau kaip per dešimt dienų.

Teisminis pavedimas įvykdomas teismo posėdyje. Bylos proceso dalyviams pranešama apie posėdžio

vietą ir laiką, tačiau jų neatvykimas nekliudo įvykdyti pavedimo.

Protokolai ir visa vykdant pavedimą surinkta medžiaga nedelsiant pasiunčiama nagrinėjančiam

bylą teismui.

286

13.5.8. BYLOS NAGRINĖJIMO TEISME BETARPIŠKUMAS

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo ištirti byloje įrodymus: išklausyti proceso

šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų, specialistų paaiškinimų ir ekspertų išvadų, susipažinti su rašytiniais

įrodymais, apžiūrėti daiktinius įrodymus.

Pirmosios instancijos teisme byla nagrinėjama žodžiu ir esant nepasikeitusiai teisėjų sudėčiai. Jeigu

atidėjus bylos nagrinėjimą proceso metu bent vienas iš teisėjų pakeičiamas, byla turi būti nagrinėjama nuo pat

pradžios, tačiau teisme apklausti liudytojai iš naujo į posėdį paprastai nešaukiami.

Bylos nagrinėjimas teisme vyksta nepertraukiamai, išskyrus poilsiui skiriamą laiką. Kol byla

nebaigta nagrinėti ar bylos svarstymas nėra sustabdytas ar atidėtas, tos sudėties teismas neturi teisės

nagrinėti kitų bylų.

Jeigu bylos nagrinėjimas neužbaigiamas pradėtame posėdyje, kitas teismo posėdis pradedamas nuo to

procesinio veiksmo, iki kurio vyko ankstesnis teismo posėdis, jeigu proceso šalims apie teismo posėdžius buvo

tinkamai pranešta.

Tais atvejais, kai į posėdį neatvyksta nei proceso šalys, nei jų atstovai, nors apie posėdžio laiką ir vietą

jiems buvo pranešta įstatymų nustatyta tvarka, pirmosios instancijos teismas gali nuspręsti nagrinėti bylą

rašytinio proceso tvarka, t. y. laikydamasis ABTĮ 137 straipsnio 4 dalyje nustatytos tvarkos.

13.5.9. VISAPUSIŠKAS IR OBJEKTYVUS BYLOS APLINKYBIŲ IŠTYRIMAS

Nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant

visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti.


1. Kas laikytina įrodymu administracinių bylų nagrinėjimo procese?

2. Ar faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, gali būti laikomi įrodymais

administracinėje byloje?

3. Kas turi teisę teikti įrodymus?

4. Kokios pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės?

5. Kokios aplinkybės ir faktai neįrodinėtinos?

6. Kokios yra įrodymų rūšys?

7. Kokia teisminių pavedimų atlikimo tvarka?

8. Koks bylos nagrinėjimo teisme betarpiškumo principo turinys?

9. Visapusiško ir objektyvaus bylos aplinkybių ištyrimo principo turinys?

13.6. TEISMO POSĖDŽIO PROTOKOLAS

Kiekviename administracinio teismo posėdyje, išskyrus posėdžius rašytinio proceso tvarka, rašomas

protokolas, kuriame nurodoma:

287

1) teismo posėdžio data ir vieta;

2) teismo posėdžio pradžios ir pabaigos laikas;

3) nagrinėjančio bylą teismo pavadinimas ir sudėtis, teismo posėdžio sekretorius, administracinėje

byloje dalyvaujantys asmenys, taip pat ar šie asmenys atvyko, o jei kas nors neatvyko, – ar buvo jiems

tinkamai pranešta apie posėdžio vietą ir laiką;

4) ginčo dalykas;

5) kad proceso dalyviams išaiškintos jų teisės ir pareigos;

6) bylos proceso dalyvių prašymai ir pareiškimai;

7) posėdžio pirmininko patvarkymai ir teismo nutartys, priimtos neišeinant į pasitarimų kambarį;

8) kad teisėjas pranešėjas padarė pranešimą apie bylą;

9) kas iš proceso dalyvių kalbėjo teismo posėdyje;

10) teismo posėdyje naujai pateikti įrodymai (šalių, kitų proceso dalyvių paaiškinimai ir

parodymai, kiti ABTĮ 57 straipsnyje išvardyti įrodymai), jeigu jie nebuvo pateikti ar surinkti ruošiantis

nagrinėjimui teisme;

11) teismo posėdžio metu ištirti rašytiniai, daiktiniai ir kiti įrodymai ir šalių pareiškimai dėl jų;

12) trumpas teisminių ginčų ir replikų turinys;

13) kad priimtas sprendimas, nutarimas ar nutartis yra perskaityti ir išaiškinta apskundimo tvarka bei

terminai.

Jeigu dokumentas buvo verčiamas į lietuvių kalbą teismo posėdyje (ABTĮ 9 str. 3 d.), toks vertimas

užrašomas posėdžio protokole ir vertėjo pasirašomas.

Protokolas turi būti baigtas rašyti ir posėdžio pirmininko arba jo pavedimu teisėjo pranešėjo bei teismo

posėdžio sekretoriaus pasirašytas (nurodant pasirašymo datą) ne vėliau kaip per tris darbo dienas po teismo

posėdžio pabaigos.

Šalys turi teisę susipažinti su protokolu ir per tris darbo dienas po protokolo pasirašymo pateikti bylą

nagrinėjusiam teismui pastabų raštu dėl protokolo.

Pastabas dėl protokolo išnagrinėja bylą nagrinėjęs teisėjas arba teisėjų kolegijos pirmininkas. Jeigu jie

su pastabomis sutinka, tai jas patvirtina ir nurodo pridėti prie protokolo. Jeigu bylą nagrinėjęs teisėjas nesutinka

su pateiktomis pastabomis, tai jas atmeta ir priima motyvuotą nutartį. Jeigu su pastabomis nesutinka teisėjų

kolegijos pirmininkas, sutikimo ar nesutikimo su jomis klausimą priimdama nutartį išsprendžia bylą nagrinėjusi

teisėjų kolegija, o kai ta pati kolegija negali susirinkti, – klausimas išsprendžiamas dalyvaujant daugumai bylą

nagrinėjusios kolegijos narių. Pastabos dėl protokolo turi būti išnagrinėjamos per tris dienas nuo jų gavimo

teisme dienos paprastai rašytinio proceso tvarka. Visais atvejais pastabos dėl protokolo pridedamos prie bylos.

Gali būti rašomas ir ne teismo posėdyje atliekamo atskiro procesinio veiksmo protokolas.


1. Kas nurodoma teismo posėdžio protokole?

2. Teismo posėdžio protokolo surašymo terminai.

288

3. Šalių teisė susipažinti su protokolu.

4. Kokia tvarka nagrinėjamos pastabos dėl posėdžio protokolo?

13.7. ADMINISTRACINIO TEISMO PRIIMAMI PROCESINIAI SPRENDIMAI, JŲ RŪŠYS

13.7.1. SPRENDIMO PRIĖMIMAS

Administracinis teismas sprendimą dėl iš esmės išnagrinėtos bylos priima pasitarimų kambaryje teisėjų

balsų dauguma. Teisėjai neturi teisės atsisakyti balsuoti arba susilaikyti, taip pat paskelbti nuomonių, pareikštų

besitariant pasitarimų kambaryje. Posėdžio pirmininkas balsuoja paskutinis. Priimtą sprendimą pasirašo visi

posėdyje dalyvavę teisėjai.

Teisėjas, nesutinkantis su daugumos nuomone, gali išdėstyti raštu savo atskirą nuomonę. Ši viešai

neskelbiama, bet pridedama prie bylos.

Kai atsakovas pareiškėjo reikalavimus pripažįsta visiškai, teismas sprendime gali surašyti sutrumpintus

motyvus nurodydamas: teismo nustatytas aplinkybes, įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, įstatymus,

kuriais teismas vadovavosi.

Bylose dėl norminių administracinių aktų teisėtumo ir kitose sudėtingose bylose sprendimas gali būti

priimtas bei paskelbtas ir ne tą pačią dieną, bet ne vėliau kaip per dešimt dienų baigus nagrinėti bylą. Kada bus

skelbiamas sprendimas, pranešama bylos šalims ir apie tai pažymima teismo posėdžio protokole. Kol rengiamas

sprendimas, kolegijos teisėjai gali nagrinėti kitas bylas. Sprendimą ar nutartį, kurios priėmimas ir paskelbimas

buvo atidėtas, gali paskelbti vienas iš bylą nagrinėjusių teisėjų, kitiems kolegijos teisėjams nedalyvaujant.

Administracinio teismo sprendimas priimamas ir paskelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

13.7.2. SPRENDIMO TEISĖTUMAS IR PAGRĮSTUMAS

Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas.

Priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja,

kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi

būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Skundas (prašymas) gali būti tenkinamas

visiškai ar iš dalies.

Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus.

13.7.3. SPRENDIMO TURINYS

Teismo sprendimas susideda iš įžanginės, aprašomosios, motyvuojamosios ir rezoliucinės dalių.

Įžanginėje sprendimo dalyje nurodoma:

1) sprendimo priėmimo laikas ir vieta;

2) sprendimą priėmusio teismo pavadinimas;

3) teismo sudėtis, teismo posėdžio sekretorius, šalys, kiti proceso dalyviai;

4) ginčo dalykas.

289

Aprašomojoje sprendimo dalyje nurodoma:

1) pareiškėjo reikalavimai;

2) atsakovo atsikirtimai;

3) kitų proceso dalyvių paaiškinimai.

Motyvuojamojoje sprendimo dalyje nurodoma:

1) teismo nustatytos bylos aplinkybės;

2) įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados;

3) argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus;

4) įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos.

Rezoliucinėje sprendimo dalyje nurodoma:

1) teismo išvada prašymą patenkinti visiškai ar iš dalies, kartu išdėstant patenkinto reikalavimo

turinį, arba prašymą atmesti;

2) teismo išlaidų paskirstymas;

3) sprendimo apskundimo terminas ir tvarka.

13.7.4. SPRENDIMŲ RŪŠYS

Išnagrinėjęs bylą, administracinis teismas priima vieną iš šių sprendimų:

1) atmesti skundą (prašymą) kaip nepagrįstą;

2) patenkinti skundą (prašymą) ir panaikinti skundžiamą aktą (ar jo dalį) arba įpareigoti atitinkamą

administravimo subjektą pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą;

3) patenkinti skundą (prašymą) ir įpareigoti savivaldybių administravimo subjektą atitinkamai

įgyvendinti įstatymą, vykdyti Vyriausybės nutarimą ar kitą teisės aktą;

4) patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu;

5) patenkinti skundą (prašymą) ir priteisti atlyginti turtinę ar moralinę žalą fiziniam asmeniui ar

organizacijai, padarytą valstybės ar vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų bei jų tarnautojų, einančių

tarnybines pareigas, neteisėtais veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje (Civilinio kodekso 6.271

straipsnis).

13.7.5. SKUNDŽIAMŲ AKTŲ PANAIKINIMO PAGRINDAI

Skundžiamas aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra:

1) neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams;

2) neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas;

3) neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės,

turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Skundžiamas aktas (ar jo dalis) gali būti panaikintas ir kitais pagrindais, kuriuos administracinis teismas

pripažino svarbiais.

290

13.7.6. SPRENDIMAS BYLOSE DĖL VILKINIMO AR NEVEIKIMO

Bylose dėl administravimo subjekto neveikimo, t. y. pareigų nevykdymo, ar vilkinimo spręsti

reikalus administracinis teismas savo sprendimu gali įpareigoti atitinkamą administravimo subjektą per

teismo nustatytą laiką priimti atitinkamą sprendimą arba įvykdyti kitokį teismo patvarkymą.

13.7.7. TEISMO SPRENDIMAS UŽTIKRINTI ADMINISTRACINĖS GINČŲ KOMISIJOS SPRENDIMO

VYKDYMĄ

Tais atvejais, kai pareiškėjas kreipiasi į administracinį teismą su prašymu užtikrinti administracinių

ginčų komisijos priimto sprendimo vykdymą, teismas išreikalauja iš atitinkamos komisijos medžiagą, kurios

pagrindu buvo priimtas sprendimas, ir rašytinio proceso tvarka patikrina jo teisėtumą. Jeigu teismas nustato,

kad administracinių ginčų komisijos sprendimas yra neteisėtas, tai priima sprendimą panaikinti komisijos

sprendimą ir pats išsprendžia bylą iš esmės ABTĮ nustatyta tvarka.

Jeigu teismas nustato, kad komisijos sprendimas yra teisėtas, tai priima sprendimą įpareigoti

viešojo administravimo subjektą per teismo nustatytą laiką įvykdyti administracinių ginčų komisijos

sprendimą. Tokio teismo sprendimo vykdymui užtikrinti taikomos ABTĮ 97 straipsnio nuostatos.

13.7.8. AKTO PANAIKINIMO TEISINĖS PASEKMĖS

Skundžiamo akto (veiksmo) panaikinimas reiškia, jog konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo

akto (veiksmo) priėmimo padėtis, t. y. atkuriamos pažeistos pareiškėjo teisės ar teisėti interesai, tačiau iki

panaikinto akto galiojusio kito akto teisinė galia tokiu atveju savaime neatkuriama.

13.7.9. TEISMO SPRENDIMO KLAIDŲ IŠTAISYMAS IR SPRENDIMO IŠAIŠKINIMAS

Paskelbus byloje sprendimą, priėmęs sprendimą teismas neturi teisės pats jį panaikinti ar pakeisti.

Kol sprendimas neįvykdytas, teismas gali savo iniciatyva ar bylos šalių prašymu ištaisyti sprendime

aptiktus rašymo apsirikimus ar aiškias aritmetines klaidas. Ištaisymų klausimas išsprendžiamas nepranešus

šalims, priimant nutartį. Dėl tokios teismo nutarties gali būti duodamas atskirasis skundas.

Kol sprendimas neįvykdytas, bylos šalių prašymu teismas turi teisę išaiškinti savo priimtą

sprendimą, tačiau nekeisdamas jo turinio. Sprendimui išaiškinti skiriamas teismo posėdis ir apie tai

pranešama bylos šalims. Tačiau šių neatvykimas į posėdį nekliudo išnagrinėti sprendimo išaiškinimo

klausimą. Teismo nutartį dėl sprendimo išaiškinimo galima apskųsti atskiruoju skundu.

13.7.10. PAPILDOMAS SPRENDIMAS

Teismas, priėmęs byloje sprendimą, gali proceso dalyvių pareiškimu, taip pat savo iniciatyva priimti

papildomą sprendimą:

1) jeigu kuris nors reikalavimas, dėl kurio proceso dalyviai pateikė įrodymų ir davė paaiškinimų,

sprendime yra neišnagrinėtas;

291

2) jeigu teismas, išsprendęs teisės klausimą, nenurodė veiksmų, kuriuos atsakovas privalo atlikti arba

nuo kurių jis privalo susilaikyti.

Iškelti klausimą dėl papildomo sprendimo priėmimo galima per keturiolika dienų nuo teismo

sprendimo priėmimo dienos.

Papildomą sprendimą teismas priima, išnagrinėjęs klausimą teismo posėdyje. Proceso dalyviams

pranešama apie posėdžio laiką ir vietą. Papildomo sprendimo nuorašai išsiunčiami šalims ir tretiesiems

suinteresuotiems asmenims, jeigu jie nedalyvavo teismo posėdyje.

Papildomas sprendimas gali būti apskųstas apeliacine tvarka per keturiolika dienų nuo jo priėmimo

dienos.

Dėl teismo nutarties, kuria atmetamas pareiškimas dėl papildomo sprendimo priėmimo, gali būti

duodamas atskirasis skundas.


1. Kokia teismo sprendimo priėmimo tvarka?

2. Koks yra teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimų turinys?

3. Teismo sprendimo turinys, jo sudėtinės dalys?

4. Kokių rūšių sprendimus gali priimti administracinis teismas?

5. Kokie yra skundžiamų aktų panaikinimo pagrindai?

6. Teismo sprendimas, užtikrinantis administracinių ginčų komisijos sprendimo vykdymą.

7. Kokios yra skundžiamo akto panaikinimo teisinės pasekmės?

8. Kokia yra teismo sprendimo klaidų ištaisymo ir sprendimo išaiškinimo tvarka?

9. Kokiais atvejais teismas gali priimti papildomą sprendimą?

10. Kokia tvarka priimamas teismo papildomas sprendimas?

13.8. SPRENDIMO PASKELBIMAS IR ĮTEIKIMAS (IŠSIUNTIMAS) ŠALIMS

13.8.1. TEISMO SPRENDIMŲ NUORAŠŲ IŠSIUNTIMAS

Jeigu įstatymas nenustato kitaip, per tris dienas nuo sprendimo surašymo dienos bylos šalims ir

tretiesiems suinteresuotiems asmenims, kurie nedalyvavo teismo posėdyje, išsiunčiami administracinio teismo

sprendimo nuorašai. Esant rašytiniam prašymui, sprendimo nuorašai išsiunčiami ir posėdyje dalyvavusioms

proceso šalims.

13.8.2. SPRENDIMO ĮSITEISĖJIMAS

Neapskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimai įsiteisėja pasibaigus apeliacinio apskundimo

terminui.

Apskųstas apeliacine tvarka sprendimas, jeigu jis nėra panaikintas, įsiteisėja apeliacine tvarka

išnagrinėjus bylą.

292

Teismo sprendimas, priimtas bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka, įsiteisėja nuo naujo sprendimo

priėmimo dienos.

Sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti proceso dalyviai, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo

pareikšti teisme tų pačių reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir

teisinių santykių.


1. Kokia tvarka ir kam išsiunčiami teismo sprendimų nuorašai?

2. Kokie yra teismo sprendimų įsiteisėjimo terminai?

13.9. TEISMO NUTARTYS

Pirmosios instancijos teismas atskirais klausimais, kurių byla neišsprendžia iš esmės, priima nutartis.

Teismas priima nutartis pasitarimų kambaryje ABTĮ nustatyta tvarka. Jas pasirašo visi posėdyje dalyvavę

teisėjai.

Išsprendęs nesudėtingus klausimus, teismas gali priimti nutartį pasitaręs vietoje, neišeidamas į

pasitarimų kambarį. Tokia nutartis įrašoma į teismo posėdžio protokolą.

Priimtos nutartys perskaitomos balsu.

Nutartyje turi būti nurodoma:

1) nutarties priėmimo laikas ir vieta;

2) teismo pavadinimas, teismo sudėtis, taip pat teismo posėdžio sekretorius, jeigu nutartis

priimama žodinio proceso tvarka;

3) proceso dalyviai ir ginčo dalykas;

4) klausimas, kuriuo priimama nutartis;

5) motyvai, kuriais teismas priėjo savo išvadas, ir įstatymai, kuriais teismas vadovavosi;

6) teismo nutarimas;

7) nutarties apskundimo tvarka ir terminas.

Nutartyje, kurią teismas priima neišeidamas į pasitarimų kambarį, turi būti duomenys, išvardyti 4, 5 ir 6

punktuose.

13.9.1. NUTARČIŲ IŠSIUNTIMAS PROCESO ŠALIMS

Bylos šalims ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims, neatvykusiems į teismo posėdį, išsiunčiami

teismo nutarties nutraukti ar sustabdyti bylą, palikti skundą (prašymą) nenagrinėtą ar perduoti bylą

pagal jos priskirtinumą atitinkamam teismui nuorašai. Nutarties nuorašai išsiunčiami ne vėliau kaip per

tris dienas nuo nutarties priėmimo dienos.

13.9.2. ATSKIROSIOS NUTARTYS

293

Jeigu teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, padaro išvadą, kad pareigūnai, institucijos,

įstaigos, įmonės, organizacijos bei asmenys pažeidė įstatymus ar kitus teisės aktus, tai priima atskirąją

nutartį, kurioje nurodo padarytus pažeidimus ir nusiunčia ją atitinkamoms viešojo administravimo

institucijoms, įmonių, įstaigų, organizacijų vadovams.

Apie priimtas priemones dėl atskirosios nutarties teismui atsakoma per vieną mėnesį.

13.9.3. TEISMO VEIKSMAI, KAI NAGRINĖJANT ADMINISTRACINĘ BYLĄ NUSTATOMI

NUSIKALSTAMOS VEIKOS POŽYMIAI

Jeigu nagrinėdamas administracinę bylą teismas nustato proceso šalies arba kito asmens veiksmuose

nusikalstamos veikos požymių, apie tai praneša prokurorui. Šiais atvejais teismas, atsižvelgdamas į bylos

aplinkybes, arba išnagrinėja administracinę bylą iš esmės, arba sustabdo bylą, jeigu negalima jos išnagrinėti,

kol bus išspręsta baudžiamoji byla.


1. Kokiais atvejais administracinis teismas gali priimti nutartį?

2. Kas turi būti nurodyta nutartyje?

3. Kam ir kokia tvarka išsiunčiamo teismo nutartys?

4. Kokiais atvejais teismas gali priimti atskirtąją nutartį?

5. Kokias teisines pasekmes sukelia atskirosios nutarties priėmimas?

6. Kokių veiksmų turi imtis administracinis teismas, kuris nagrinėdamas administracinę bylą nustatė

nusikalstamos veikos požymių?

13.10. ATSKIRŲ BYLŲ KATEGORIJŲ NAGRINĖJIMO YPATUMAI

13.10.1. PAREIŠKIMAI IŠTIRTI NORMINIŲ ADMINISTRACINIŲ AKTŲ TEISĖTUMĄ

Abstraktus prašymas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą

Su pareiškimu į administracinį teismą prašant ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo

dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, turi teisę kreiptis:

Seimo nariai,

Seimo kontrolieriai,

Valstybės kontrolės pareigūnai,

apskričių viršininkai,

bendrosios kompetencijos ir specializuoti teismai,

taip pat prokurorai.

Minėti subjektai taip pat turi teisę kreiptis į administracinį teismą su prašymu ištirti konkrečios

visuomeninės organizacijos, bendrijos, politinės partijos, politinės organizacijos ar asociacijos priimto

bendro pobūdžio akto teisėtumą.

294

Kad būtų ištirta, ar savivaldybių administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (ar

jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, su pareiškimu į administracinį teismą turi teisę kreiptis

ir savivaldybių veiklos priežiūrą vykdantys Vyriausybės atstovai.

Prie pareiškimo ištirti norminio administracinio ar kito bendro pobūdžio akto teisėtumą turi būti

pridėtos skundžiamo akto, taip pat įstatymo ar Vyriausybės norminio akto, kuriam prieštarauja skundžiamas

administracinis aktas, kopijos.

Prašymas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ryšium su individualia byla

Prašyti administracinio teismo ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar

Vyriausybės norminį aktą, turi teisę ABTĮ 22 straipsnio 1 dalyje164 nurodyti subjektai, kai tame teisme yra

nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo. Šiuo atveju administracinis teismas nutartimi išsprendžia

prašymo priėmimo klausimą. Teismas atmeta prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, jeigu:

1) prašymas nėra susijęs su teisme nagrinėjama konkrečia byla;

2) yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčijamo norminio administracinio akto;

3) teismo žinioje yra byla dėl ginčijamo norminio administracinio akto;

4) prašymas grindžiamas ne teisiniais motyvais.

Kai nėra pagrindo atmesti prašymą arba kai nagrinėdamas individualią bylą pats

administracinis teismas suabejoja norminio administracinio akto, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje

byloje, teisėtumu, teismas nutartimi sustabdo individualios bylos nagrinėjimą ir, jeigu tokio akto

teisėtumo tyrimas priskirtas jo kompetencijai, nusprendžia pradėti atitinkamą tyrimą. Įsiteisėjus

administracinio teismo sprendimui, kuriuo išspręstas norminio administracinio akto teisėtumo

klausimas, atitinkamas administracinis teismas nutartimi atnaujina sustabdytos individualios bylos

nagrinėjimą ir sprendžia ją iš esmės.

Kitais atvejais bendrosios kompetencijos ar specializuotas teismas turi teisę sustabdyti bylos

nagrinėjimą ir nutartimi kreiptis į administracinį teismą prašydamas patikrinti, ar konkretus norminis

administracinis aktas (ar jo dalis), kuris turėtų būti taikomas nagrinėjamoje byloje, atitinka įstatymą ar

Vyriausybės norminį aktą. Gavęs įsiteisėjusį administracinio teismo sprendimą dėl norminio akto, bendrosios

kompetencijos ar specializuotas teismas atnaujina sustabdytos individualios bylos nagrinėjimą.

Bylos dėl norminio administracinio akto teisėtumo nagrinėjimas

Bylos dėl norminių administracinių aktų teisėtumo nagrinėjamos pagal bendrąsias ABTĮ nustatytas

proceso taisykles.

164 22 straipsnis. Teisė paduoti skundą (prašymą) 1. Skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

295

ABTĮ 137 straipsnyje165 numatytais atvejais, taip pat kai bylą dėl norminio administracinio akto

teisėtumo nusprendžia pradėti pats administracinis teismas ryšium su nagrinėjama individualia byla, byla dėl

norminio administracinio akto teisėtumo nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Teismo sprendimas dėl prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą

Išnagrinėjęs bylą dėl prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, administracinis teismas

priima vieną iš šių sprendimų:

1) skundžiamą norminį administracinį aktą (ar jo dalį) pripažinti teisėtu ir prašymą dėl jo

panaikinimo atmesti;

2) skundžiamą norminį administracinį aktą (ar jo dalį) pripažinti prieštaraujančiu įstatymui ar

Vyriausybės norminiam aktui ir laikyti jį panaikintu.

Administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą dėl norminio administracinio akto teisėtumo, grąžina

atitinkamam teismui atsiųstą sustabdytąją bylą ir išsiunčia priimto sprendimo nuorašą.

Norminio administracinio akto pripažinimo neteisėtu teisinės pasekmės

Norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo

tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio

akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu.

Administracinis teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir įvertinęs neigiamų teisinių

pasekmių tikimybę, savo sprendimu gali nustatyti, jog panaikintas norminis administracinis aktas (ar jo dalis)

negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos.

Prireikus administracinis teismas gali sustabdyti pripažinto neteisėtu norminio administracinio akto (ar

jo dalies) galiojimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Teismo sprendimo skelbimas

Administracinio teismo sprendimas dėl norminio administracinio akto (ar jo dalies) pripažinimo

neteisėtu ir jo panaikinimo visais atvejais skelbiamas „Valstybės žiniose“, taip pat turi būti skelbiamas ir kitame

spaudos leidinyje, kuriame oficialiai toks aktas buvo paskelbtas. Teismo sprendime gali būti nurodytas ir kitas

leidinys, kuriame turi būti paskelbtas teismo sprendimas.

Administracinio teismo sprendimo skelbimo išlaidas apmoka institucija, įstaiga, tarnyba, įmonė,

organizacija, kurios administracinis aktas (ar jo dalis) buvo pripažintas neteisėtu. Prireikus skelbimo išlaidos

išieškomos remiantis teismo nutartimi, priimta po sprendimo paskelbimo.

165 137 straipsnis. Bylos nagrinėjimas ir sprendimas rašytinio proceso tvarka1. Teisėjų kolegija rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir teismui neišeinant į posėdžių salę, gali išspręsti apeliacinį skundą, jeigu:1) pirmosios instancijos teismas, priėmęs apeliacinį skundą, privalėjo atsisakyti jį priimti. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas apeliacinį procesą nutraukia ir priima nutartį dėl sumokėto žyminio mokesčio grąžinimo;2) konstatuoja, jog yra šio įstatymo 142 straipsnio 2 dalyje nurodyti pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindai.2. Rašytinio proceso tvarka, jeigu teisėjų kolegija nenusprendžia kitaip, taip pat nagrinėjamos bylos pagal skundus dėl teismų nutarimų administracinių teisės pažeidimų bylose.3. Nagrinėjant apeliacinį skundą rašytinio proceso tvarka, teismo posėdžio protokolas nerašomas, posėdžio forma yra laisva. Teismo sprendimas ar nutartis išsiunčiama proceso šalims.4. Apeliacinės instancijos teismas rašytinio proceso tvarka bylą gali išspręsti ir tais atvejais, kai į posėdį neatvyksta nei bylos šalys, nei jų atstovai, nors apie posėdžio laiką ir vietą jiems buvo tinkamai pranešta. Šios aplinkybės pažymimos teismo posėdžio protokole. Jame taip pat įrašomas teismo sprendimas nagrinėti bylą rašytinio proceso tvarka. Jį paskelbus teismas išeina į pasitarimų kambarį priimti sprendimo.

296

Institucija, įstaiga, tarnyba, įmonė ar organizacija, kurios norminis administracinis aktas (ar jo dalis)

buvo pripažintas neteisėtu, pateikia atitinkamam administraciniam teismui spaudos leidinio numerį

(egzempliorių), kuriame buvo paskelbtas administracinio teismo sprendimas dėl norminio akto.


1. Kas turi teisę pateikti prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą?

2. Kokia tvarka nagrinėjamos bylos dėl norminio administracinio akto teisėtumo?

3. Kokį sprendimą gali priimti teismas, išnagrinėjęs bylą dėl norminio administracinio akto teisėtumo,

kokias teisines pasekmes jis sukelia?

13.10.2. SKUNDAI DĖL RINKIMŲ AR REFERENDUMO ĮSTATYMŲ PAŽEIDIMŲ

Skundo dėl rinkimų ar dalyvavimo referendume teisės atkūrimo padavimas

Rinkėjas, politinės partijos, politinės ar visuomeninės organizacijos atstovas, nesutikdamas su

apylinkės rinkimų komisijos sprendimu arba apylinkės referendumo komisijos sprendimu, priimtu pagal jo

skundą dėl rinkėjų sąraše ar piliečių, turinčių teisę dalyvauti referendume, sąraše padarytų klaidų, dėl kurių

rinkėjas negali įgyvendinti savo teisės rinkti (neteisingai įrašytas į sąrašą arba išbrauktas iš sąrašo, taip pat kai

sąraše netiksliai nurodyti duomenys apie rinkėją), gali apylinkės rinkimų komisijos ar apylinkės referendumo

komisijos sprendimą apskųsti atitinkamos apygardos administraciniam teismui per rinkimų arba Referendumo

įstatymuose numatytus terminus.

Jeigu kreipiamasi į teismą prieš tai nepateikus skundo apylinkės komisijai, teisėjas perduoda skundą

atitinkamai komisijai ir apie tai praneša pareiškėjui.

Skundo dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimų padavimas

Respublikos Prezidento rinkimų įstatyme, Seimo rinkimų įstatyme, Referendumo įstatyme, taip pat

Savivaldybių tarybų rinkimų įstatyme numatyti asmenys šiuose įstatymuose nurodytais pagrindais ir per

nurodytus terminus gali apskųsti Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimus.

Skundai paduodami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Skundo dėl rinkimų ar Referendumo įstatymų pažeidimo išnagrinėjimo terminai ir tvarka

Skundą dėl rinkimų ar Referendumo įstatymų pažeidimo administracinis teismas išnagrinėja per

rinkimų ir Referendumo įstatymuose numatytus terminus.

Skundą administracinis teismas nagrinėja pranešęs pareiškėjui ir atitinkamai rinkimų komisijai.

Nurodytų asmenų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie teismo posėdį buvo pranešta, nėra kliūtis bylai

nagrinėti ir sprendimui priimti.

Teismo sprendimas dėl rinkimų ar Referendumo įstatymų pažeidimų

Administracinio teismo sprendimas pagal skundą dėl rinkimų ar Referendumo įstatymų pažeidimo

įsiteisėja nuo paskelbimo. Priėmus sprendimą, jo nuorašai nedelsiant nusiunčiami atitinkamai rinkimų komisijai

ir pareiškėjui.

297


Kokia tvarka paduodami ir nagrinėjami skundai dėl rinkimų ir Referendumo įstatymų pažeidimo?

13.10.3. SKUNDAI DĖL NUTARIMŲ ADMINISTRACINIŲ TEISĖS PAŽEIDIMŲ BYLOSE

Skundo dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo bylose padavimas

Nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje gali apskųsti:

o asmuo, dėl kurio jis priimtas,

o institucija, kurios pareigūnas surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą,

o nukentėjęs asmuo.

Jeigu įstatymai nenumato kitaip, skundas gali būti paduotas per dešimt dienų nuo nutarimo priėmimo

dienos.

Skundas dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje paprastai paduodamas per nutarimą

priėmusį apylinkės teismą ar atitinkamai kitą valstybės instituciją (jos pareigūną), priėmusią nutarimą byloje.

Jie per tris dienas skundą kartu su administracinio teisės pažeidimo byla išsiunčia atitinkamam teismui. Jeigu

skundas paduodamas tiesiogiai teismui, šis išreikalauja atitinkamą administracinio teisės pažeidimo bylą iš

teismo ar kitos institucijos, kuri nagrinėjo tą bylą, ir išsprendžia skundo priėmimo klausimą.

Skundo nagrinėjimo terminai pradedami skaičiuoti nuo tos dienos, kai teismas gauna administracinio

teisės pažeidimo bylą.

Jeigu skundas paduotas praleidus skundo padavimo terminą, prašymas dėl termino atnaujinimo

nagrinėjamas bendra (ABTĮ 34 str.) tvarka.

Skundo dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje nagrinėjimas

Parengus bylą nagrinėti teisme, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešama:

o asmeniui, dėl kurio surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas,

o nukentėjusiam asmeniui,

o institucijai, kurios pareigūnas surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą ir

o nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje priėmusiai institucijai (pareigūnui).

Šių subjektų ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo pranešta ir nėra

pagrindų atidėti bylos nagrinėjimą, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti.

Nagrinėjant skundą dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje, bylos šalių procesinė padėtis

nesikeičia.

Administracinių teisės pažeidimų bylas pagal skundus dėl administravimo subjektų (jų pareigūnų)

priimtų nutarimų šiose bylose apygardos administraciniame teisme nagrinėja vienas teisėjas pirmosios

instancijos teismo proceso tvarka, vadovaudamasis Administracinių teisės pažeidimų kodekso normomis, o

prireikus ir ABTĮ.

Pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl skundo, kuriuo apskųstas nutarimas

administracinio teisės pažeidimo byloje

298

Išnagrinėjęs bylą dėl skundo, kuris paduotas dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje,

pirmosios instancijos teismas priima vieną iš šių sprendimų:

1) palikti nutarimą nepakeistą ir skundo nepatenkinti;

2) panaikinti nutarimą ir bylą nutraukti;

3) panaikinti nutarimą ir paskirti administracinę nuobaudą remiantis teisės aktu, nustatančiu

atsakomybę už padarytą teisės pažeidimą. Toks sprendimas priimamas tais atvejais, kai teisės pažeidimo įvykis

nekelia abejonių, teisės pažeidimo veika įrodyta, tačiau teismas nustato, kad buvo netinkamai pritaikytas

įstatymas. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas bylos aplinkybes, turi teisę pakeisti teisės pažeidimo

kvalifikavimą ir paskirti nuobaudą, atitinkančią pažeidimo kvalifikavimą;

4) panaikinti nutarimą ir grąžinti bylą institucijai, įgaliotai surašyti administracinių teisės pažeidimų

protokolus, įpareigojant ją tinkamai kvalifikuoti padarytą teisės pažeidimą. Toks sprendimas priimamas tais

atvejais, kai reikia atlikti papildomą bylos aplinkybių tyrimą ar kai dėl kitų priežasčių teismas nesiima pats

keisti veikos kvalifikavimo;

5) pakeisti nutarimą, paskiriant švelnesnę nuobaudą arba nusprendžiant neskirti administracinės

nuobaudos;

6) jeigu pirmosios instancijos teismas nustato, kad nutarimą priėmė institucija (pareigūnas), neturinti

teisės spręsti tokios bylos, toks nutarimas panaikinamas ir bylą išsprendžia pats teismas.

2, 3 ir 6 punktuose numatytais atvejais teismas priima nutarimą, o 1, 4 ir 5 punktuose numatytais

atvejais – motyvuotą nutartį.

Teismų nutarimai ir nutartys, kuriais baigiama nagrinėti administracinio teisės pažeidimo byla,

įsiteisėja per dešimt dienų nuo nutarimo ar nutarties paskelbimo.

Teismo sprendimo išsiuntimas

Administracinio teismo sprendimui įsiteisėjus, jo nuorašas kitą dieną išsiunčiamas asmeniui, dėl

kurio buvo priimtas nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje, nukentėjusiam asmeniui jo

prašymu, taip pat protokolą surašiusiai institucijai (pareigūnui) ir nutarimą priėmusiai institucijai

(pareigūnui).


1. Kas turi teisę apskusti nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje?

2. Kokia tvarka paduodamas ir nagrinėjamas toks skundas?

3. Kokį sprendimą gali priimti pirmosios instancijos administracinis teismas, išnagrinėjęs skundą dėl

nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje?

TESTAS

1. Administracinės bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo

posėdį tinkamai pranešta;

299

1) yra pagrindas priimti sprendimą už akių;

2) yra pagrindas atidėti bylos nagrinėjimą;

3) nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti.

2. Šaukimas turi būti įteikiamas ne vėliau kaip:

1) prieš tris dienas iki teismo posėdžio dienos;

2) prieš septynias dienas iki teismo posėdžio dienos;

3) prieš septynias dienas iki teismo posėdžio dienos.

3. Fiziniam asmeniui šaukimas pristatomas į:

1) oficialiai deklaruotą jo gyvenamąją vietą arba pasiunčiamas į jo darbovietę;

2) jo nuolatinę gyvenamąją vietą arba pasiunčiamas į jo darbovietę;

3) paskutinę žinomą jo gyvenamąją vietą.

4. Kokias pasekmes sukelia atsisakymas priimti šaukimą:

1) atsisakymas priimti šaukimą yra pagrindas atidėti teismo posėdį;

2) adresato atsisakymas priimti šaukimą prilyginamas šaukimo jam įteikimui;

3) atsisakymas priimti šaukimą prilyginamas skundo atsiėmimui arba pripažinimui.

5. Lietuvos vyriausiajame eisme bylas nagrinėja:

1) trijų, išplėstinė penkių teisėjų kolegija arba teismo plenarinė sesija;

2) trijų, išplėstinė septynių teisėjų kolegija arba teismo plenarinė sesija;

3) vienas teisėjas arba trijų teisėjų kolegija, arba teismo plenarinė sesija.

6. Teisminiai ginčai susideda iš:

1) pareiškėjo (pareiškėjų), atsakovo (atsakovų), trečiojo suinteresuoto asmens (asmenų) ar jų atstovų

pasisakymų su konkrečiais galutiniais skundo (prašymo) reikalavimas ir atsikirtimais į jį;

2) pareiškėjo (pareiškėjų), atsakovo (atsakovų), trečiojo suinteresuoto asmens (asmenų) pasisakymų su

konkrečiais galutiniais skundo (prašymo) reikalavimas ir atsikirtimais į jį;

3) pareiškėjo (pareiškėjų), atsakovo (atsakovų) ar jų atstovų pasisakymų su konkrečiais galutiniais skundo

(prašymo) reikalavimas ir atsikirtimais į jį;

7. Įrodymo administracinės bylos procese turi teisę teikti;

1) proceso šalys, kiti proceso dalyviai, administracinis teismas;

2) proceso šalys, kiti proceso dalyviai ir jų atstovai;

3) proceso šalys ir kiti proceso dalyviai.

300

8. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu

bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis;

1) įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais;

2) teise, teisine sąmone, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais;

3) teise, teismų praktika, teisine sąmone, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais;

9. Nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo:

1) nepažeisdamas teismo nešališkumo principo pasyviai stebėti šalių rungimosi procesą tiriant įrodymus;

2) aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas

ištirti;

3) priklausomai nuo administracinės bylos pobūdžio pasirinkti aktyvumo laipsnį tiriant įrodymus.

10. Kokie reikalavimai keliami teismo sprendimui:

1) teisėtumo ir pagrįstumo;

2) teisėtumo;

3) pagrįstumo ir objektyvumo.

11. Teismo sprendimas susideda iš:

1) įžanginės, motyvuojamosios ir rezoliucinės dalių;

2) įžanginės, aprašomosios, motyvuojamosios ir rezoliucinės dalių;

3) aprašomosios, motyvuojamosios ir rezoliucinės dalių;

12. Skundžiamas aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra:

1) neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, arba neteisėtas dėl to, kad jį

priėmė nekompetentingas administravimo subjektas;

2) neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti

objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą;


13. Ar išsiunčiamas teismo sprendimas proceso šalims, dalyvavusioms teismo posėdyje:

1) neišsiunčiamas;

2) išsiunčiamas tik jų prašymu;

3) išsiunčiamas visais atvejais.

14. Teismas, priėmęs byloje sprendimą, gali proceso dalyvių pareiškimu, taip pat savo iniciatyva priimti

papildomą sprendimą:

301

1) jeigu kuris nors reikalavimas, dėl kurio proceso dalyviai pateikė įrodymų ir davė paaiškinimų, sprendime yra

neišnagrinėtas;

2) jeigu teismas, išsprendęs teisės klausimą, nenurodė veiksmų, kuriuos atsakovas privalo atlikti arba nuo kurių

jis privalo susilaikyti;


15. Kokiais atvejais teismas priima nutartis:

1) atskirais klausimais, kai byla neišsprendžiama iš esmės;

2) nutaręs atmesti pareiškėjo skundą;

3) nutaręs paskirti administracinę nuobaudą.

16. Su abstrakčiu prašymu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą turi teisę kreiptis:

1) Seimo nariai, Seimo kontrolieriai, Valstybės kontrolės pareigūnai, apskričių viršininkai, bendrosios

kompetencijos ir specializuoti teismai, prokurorai;

2) Respublikos Prezidentas, Seimo narių grupė, ministras Pirmininkas, bendrosios kompetencijos ir

specializuoti teismai;


17. Prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ryšium su individualia byla gali pateikti:

1) asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo

administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų

saugomi interesai yra pažeisti;

2) Respublikos Prezidentas, Seimo narių grupė, ministras Pirmininkas, bendrosios kompetencijos ir

specializuoti teismai;


18. Skundas dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos gali būti paduodamas:

1) Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai;


3) Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

19. Nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje gali apskųsti:

1) asmuo, dėl kurio jis priimtas, institucija, kurios pareigūnas surašė administracinio teisės pažeidimo

protokolą, nukentėjęs asmuo, jų atstovai pagal pavedimą arba pagal įstatymą;


protokolą, nukentėjęs asmuo;

302


protokolą, nukentėjęs asmuo, jų įstatyminiai atstovai, įgaliotieji atstovai, prokuroras.

20. Rezoliucinėje teismo sprendimo dalyje nurodoma:

1) teismo išvada prašymą patenkinti visiškai ar iš dalies, kartu išdėstant patenkinto reikalavimo turinį,

arba prašymą atmesti; teismo išlaidų paskirstymas; sprendimo apskundimo terminas ir tvarka;


arba prašymą atmesti; sprendimo apskundimo terminas ir tvarka;


arba prašymą atmesti; teismo išlaidų paskirstymas.

303

14. ADMINISTRACINIS PROCESAS ANTROSIOS

INSTANCIJOS ADMINISTRACINIAME TEISME

ĮVADAS..........................................................................................................................................31214.1. TEISĖ APSKŲSTI NEĮSITEISĖJUSĮ ADMINISTRACINIO TEISMO SPRENDIMĄ.............................312

14.2. REIKALAVIMAI SKUNDUI DĖL PIRMOSIOS INSTANCIJOS ADMINISTRACINIO TEISMO SPRENDIMO31314.3. TEISMO POSĖDŽIŲ ANTROSIOS INSTANCIJOS ADMINISTRACINIAME TEISME RŪŠYS.............31414.4. ANTROSIOS INSTANCIJOS TEISMO SPRENDIMAI....................................................................31614.5. ANTROSIOS INSTANCIJOS TEISMO TEISĖS.............................................................................31714.6. ANTROSIOS INSTANCIJOS TEISMO SPRENDIMŲ IŠSIUNTIMAS ŠALIMS...................................319

14.7. ATSKIRŲJŲ SKUNDŲ NAGRINĖJIMAS ANTROSIOS INSTANCIJOS ADMINISTRACINIAME TEISME319TESTAS..........................................................................................................................................320

ĮVADAS

Šios temos tikslas – susipažinti su administracinės bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme

tvarka.

14.1. TEISĖ APSKŲSTI NEĮSITEISĖJUSĮ ADMINISTRACINIO TEISMO SPRENDIMĄ

Apeliacinį skundą gali paduoti visi proceso dalyviai.

Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui apeliacine tvarka gali būti skundžiami:

Apygardų administracinių teismų sprendimai, priimti nagrinėjant bylas pirmąja instancija, - per

keturiolika dienų nuo sprendimo paskelbimo (ABTĮ 127 str. 1 d.).

Praleidus terminą apeliaciniam skundui paduoti, apelianto prašymu apeliacinis teismas

skundo padavimo terminą gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios

priežasties (ABTĮ 127 str. 2 d.).

Apylinkių teismų ir apygardų administracinių teismų nutarimai ir nutartys, priimti nagrinėjant

administracinių teisės pažeidimų bylas pirmąja instancija, - per dešimt dienų nuo nutarimo (nutarties)

paskelbimo (ABTĮ 128 str.).

Apeliaciniai skundai paduodami dviem būdais:

tiesiog apeliacinės instancijos teismui, arba

per teismą, kurio sprendimas, nutarimas ar nutartis yra skundžiamas. Gavęs skundą,

apeliacinės instancijos teismas išreikalauja administracinę bylą ir sprendžia skundo priėmimo klausimą.

Prireikus apeliacinio skundo priėmimo klausimą apeliacinės instancijos teismas gali perduoti spręsti tam

pirmosios instancijos teismui, kurio sprendimas, nutarimas ar nutartis yra skundžiami.

304

Asmenys, turintys teisę paduoti apeliacinį skundą, gali prisidėti prie paduoto apeliacinio skundo,

paduodami rašytinį prašymą apeliacinės instancijos teismui. Toks prisidėjimas yra galimas iki bylos

nagrinėjimo iš esmės pradžios. Jeigu prisidedama prie apeliacinio skundo, už pareiškimą dėl prisidėjimo

žyminis mokestis neimamas. Pareiškime dėl prisidėjimo prie pareikšto apeliacinio skundo prisidedantys

asmenys negali pareikšti savarankiškų reikalavimų ir apskųsto sprendimo naikinimo ar pakeitimo pagrindų.

Jeigu atsisakoma priimti apeliacinį skundą, pareiškimas dėl prisidėjimo laikomas nepaduotu ir

grąžinamas jį padavusiam asmeniui.

Jeigu asmuo prisidėjo prie apeliacinio skundo, jis praranda teisę pareikšti savarankišką apeliacinį

skundą.

Apeliacinį skundą padavęs asmuo turi teisę skundo atsisakyti iki baigiamųjų kalbų. Rašytinis apelianto

pareiškimas, kuriuo atsisakoma apeliacinio skundo, pridedamas prie bylos, o žodinis pareiškimas įrašomas į

teismo posėdžio protokolą ir apelianto pasirašomas. Šiuo atveju, jeigu sprendimas nebuvo apskųstas kitų

asmenų, teismas nutartimi apeliacinį procesą nutraukia. Apie apeliacinio skundo atsisakymą teismas informuoja

apeliacinio proceso dalyvius.

Apeliacinio skundo atsisakęs asmuo pakartotinai jį paduoti neturi teisės.


1. Kokie apeliacinio skundo padavimo terminai?

2. Kokiu būdu paduodamas apeliacinis skundas?

3. Kas turi prisidėti prie apeliacinio skundo?

4. Kokia yra prisidėjimo prie apeliacinio skundo instituto esmė?

5. Teisė atsisakyti apeliacinio skundo, atsisakymo padariniai.

14.2. REIKALAVIMAI SKUNDUI DĖL PIRMOSIOS INSTANCIJOS ADMINISTRACINIO TEISMO

SPRENDIMO

Apeliaciniame skunde nurodoma (ABTĮ 130 str.):

1) teismo, kuriam adresuojamas skundas, pavadinimas;

2) apelianto pavadinimas ir adresas;

3) kitų proceso dalyvių, išskyrus šalių ir trečiųjų suinteresuotų asmenų atstovus, pavadinimai ir adresai;

4) skundžiamas sprendimas ir teismas, priėmęs tą sprendimą;

5) ginčijami klausimai;

6) įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar

nepagrįstumas (apeliacinio skundo juridinis pagrindas);

7) apelianto prašymas (apeliacinio skundo dalykas);

8) įrodymai, patvirtinantys skunde išdėstytas aplinkybes;

9) pridedamų prie apeliacinio skundo dokumentų sąrašas.

305

Kartu su apeliaciniu skundu turi būti pateikiami:

skunde nurodyti įrodymai (jeigu apeliantas jų turi),

duomenys apie tai, kad už skundą sumokėtas žyminis mokestis.

Apeliacinio skundo su priedais egzempliorių (kopijų) turi būti tiek, kad juos būtų galima įteikti

kiekvienai proceso šaliai ir dar liktų egzempliorius teismo dokumentacijai.

Apeliacinį skundą pasirašo:

jį paduodantis asmuo,

advokatas arba

atstovas pagal įstatymą.

Kai apeliacinį skundą paduoda advokatas, atstovas pagal įstatymą, įmonių ar institucijų vadovų įgalioti

asmenys, prie jo turi būti pridedamas dokumentas, įrodantis jį paduodančio asmens įgaliojimus.

Apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios

instancijos teisme. Naujais reikalavimais nelaikomi reikalavimai, neatsiejamai susiję su jau pareikštais

reikalavimais.


1. Kokie duomenys nurodomi apeliaciniame skunde?

2. Kas pridedama prie apeliacinio skundo?

3. Kas turi teisę pasirašyti apeliacinį skundą?

4. Kokių reikalavimų negalima kelti apeliaciniame skunde?

14.3. TEISMO POSĖDŽIŲ ANTROSIOS INSTANCIJOS ADMINISTRACINIAME TEISME RŪŠYS

Apeliacinis procesas vyksta pagal tas pačias taisykles kaip ir procesas pirmosios instancijos teisme,

išskyrus ABTĮ nustatytas išimtis.

14.3.1. APELIACINIO SKUNDO PRIĖMIMAS (ABTĮ 134 STR.)

Apeliacinio skundo priėmimo klausimą sprendžia teismo pirmininkas ar teisėjas ne vėliau kaip per tris

dienas:

nuo jo pateikimo pirmosios instancijos teismui,

kai išreikalaujama administracinė byla, jei skundas paduodamas tiesiai apeliacinės instancijos

teismui.

Jeigu apeliacinis skundas neatitinka ABTĮ 130 straipsnio reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas

trūkumams pašalinti. Kai per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas laikomas nepaduotu ir

teisėjo nutartimi grąžinamas pareiškėjui. Dėl pirmosios instancijos teismo nutarties grąžinti skundą pareiškėjui

gali būti paduodamas atskirasis skundas.

Apeliacinis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui, jeigu:

306

1) skundas paduotas praleidus jam paduoti nustatytą terminą ir neprašoma šio termino atnaujinti arba

toks prašymas nebuvo patenkintas;

2) skundą paduoda neveiksnus asmuo arba asmuo, neturintis teisės jį paduoti;

3) skundą paduoda įgaliojimų neturintis atstovas.

Dėl pirmosios instancijos teismo nutarties atsisakyti priimti apeliacinį skundą gali būti paduotas

atskirasis skundas. Atsisakymas priimti apeliacinį skundą 2 ir 3 punktuose nurodytais pagrindais nekliudo,

nepažeidžiant apeliacinio skundo padavimo termino, vėl kreiptis su apeliaciniu skundu, jeigu trūkumai bus

pašalinti.

Pirmosios instancijos teismas, priėmęs skundą, per tris dienas išsiunčia bylą su gautu apeliaciniu skundu

ir jo priedais apeliacinės instancijos teismui.

Kai apeliacinis skundas paduodamas apeliacinės instancijos teismui, motyvuotą nutartį atsisakyti priimti

apeliacinį skundą priima apeliacinio teismo trijų teisėjų kolegija.

14.3.2. PASIRENGIMAS NAGRINĖTI BYLĄ (ABTĮ 135 STR)

Teisėjas pranešėjas vienas atlieka veiksmus, reikalingus bylai nagrinėti.

Apeliacinės instancijos teismas išsiunčia dalyvaujantiems apeliaciniame procese asmenims apeliacinio

skundo ir jo priedų nuorašus, reikalaudamas per keturiolika dienų raštu pateikti apeliacinės instancijos teismui

išsamius atsiliepimus į apeliacinį skundą.

Žodinio bylos nagrinėjimo atveju proceso dalyviai apie apeliacinės bylos nagrinėjimo vietą ir laiką

informuojami pranešimais. Šių asmenų neatvykimas į teismo posėdį nekliudo nagrinėti bylą.

14.3.3. BYLOS NAGRINĖJIMO RIBOS

Teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios

sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie

skundo nepadavė.

Teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

14.3.4. BYLOS NAGRINĖJIMAS IR SPRENDIMAS RAŠYTINIO PROCESO TVARKA

Teisėjų kolegija rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir

teismui neišeinant į posėdžių salę, gali išspręsti apeliacinį skundą, jeigu:

1) pirmosios instancijos teismas, priėmęs apeliacinį skundą, privalėjo atsisakyti jį priimti. Šiuo atveju

apeliacinės instancijos teismas apeliacinį procesą nutraukia ir priima nutartį dėl sumokėto žyminio mokesčio

grąžinimo;

2) konstatuoja, jog yra ABTĮ 142 straipsnio 2 dalyje nurodyti pirmosios instancijos teismo sprendimo

negaliojimo pagrindai.

Rašytinio proceso tvarka, jeigu teisėjų kolegija nenusprendžia kitaip, taip pat nagrinėjamos bylos pagal

skundus dėl teismų nutarimų administracinių teisės pažeidimų bylose.

307

Nagrinėjant apeliacinį skundą rašytinio proceso tvarka, teismo posėdžio protokolas nerašomas, posėdžio

forma yra laisva. Teismo sprendimas ar nutartis išsiunčiama proceso šalims.

Apeliacinės instancijos teismas rašytinio proceso tvarka bylą gali išspręsti ir tais atvejais, kai į posėdį

neatvyksta nei bylos šalys, nei jų atstovai, nors apie posėdžio laiką ir vietą jiems buvo tinkamai pranešta. Šios

aplinkybės pažymimos teismo posėdžio protokole. Jame taip pat įrašomas teismo sprendimas nagrinėti bylą

rašytinio proceso tvarka. Jį paskelbus teismas išeina į pasitarimų kambarį priimti sprendimo.

14.3.5. BYLOS NAGRINĖJIMAS IŠ ESMĖS (ABTĮ 138 STR.)

Bylos nagrinėjimas iš esmės apeliacinės instancijos teisme pradedamas kolegijos teisėjo pranešėjo

pranešimu apie bylą. Jame išdėstoma bylos esmė, apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą

argumentai, taip pat nauji įrodymai, jeigu jų yra pateikta.

Žodinio bylos nagrinėjimo atveju po pranešimo apie bylą teismas išklauso proceso šalių bei kitų proceso

dalyvių paaiškinimų. Pirmas kalba apeliantas. Teismas įspėja proceso dalyvius, jeigu kalbų turinys neatitinka

pateiktų procesinių dokumentų turinio.

Jeigu teismas pripažino, jog būtina, gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami pirmosios instancijos

teisme ištirti įrodymai. Teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti.

Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas

pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo


Žodinio bylos nagrinėjimo atveju, ištyrus įrodymus, proceso dalyviai turi teisę išdėstyti savo nuomonę

baigiamosiose kalbose. Jeigu įrodymų tirti nereikėjo, baigiamosios kalbos prasideda po proceso šalių ir kitų

proceso dalyvių paaiškinimų.

Žodinio bylos nagrinėjimo atveju teismo posėdyje rašomas protokolas, kuriame turi atsispindėti visi

esminiai bylos nagrinėjimo momentai.

Protokolą pasirašo kolegijos pirmininkas arba jo pavedimu teisėjas pranešėjas ir teismo posėdžio

sekretorius.


1. Kokios pagrindinė apeliacinio skundo priėmimo taisyklės?

2. Kokiais atvejais apeliacinis skundas nepriimamas?

3. Kokie veiksmai atliekami pasirengimo nagrinėti bylą stadijoje?

4. Kokios yra bylos nagrinėjimo ribos apeliaciniame teisme?

5. Kokiais atvejais byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka?

6. Kokios pagrindinės rašytinio proceso taisyklės?

7. Bylos nagrinėjimo iš esmės tvarka.

308

14.4. ANTROSIOS INSTANCIJOS TEISMO SPRENDIMAI

Žodinio bylos nagrinėjimo atveju po proceso dalyvių baigiamųjų kalbų teismas išeina į pasitarimų

kambarį priimti sprendimo ar nutarties.

Priėmęs sprendimą ar nutartį, teismas grįžta į teismo posėdžių salę ir kolegijos pirmininkas arba teisėjas

pranešėjas paskelbia sprendimo ar nutarties įžanginę bei rezoliucinę dalis, trumpai išdėsto sprendimo ar

nutarties motyvus.

Išimtiniais atvejais, atsižvelgdama į bylos sudėtingumą bei dydį, teisėjų kolegija, nagrinėjanti bylą

apeliacine tvarka, motyvuota nutartimi ne ilgesniam kaip dešimties dienų terminui gali atidėti sprendimo ar

nutarties priėmimą ir paskelbimą. Kol rengiamas sprendimas ar nutartis, kolegijos teisėjai gali nagrinėti kitas

bylas.

Sprendimą ar nutartį, kurios priėmimas ir paskelbimas buvo atidėtas, gali paskelbti vienas iš bylą

nagrinėjusių teisėjų, kitiems kolegijos teisėjams nedalyvaujant.


Antrosios instancijos teismo sprendimų priėmimo tvarka.

14.5. ANTROSIOS INSTANCIJOS TEISMO TEISĖS

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, turi teisę (ABTĮ 140 str.):

1) pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti;

2) panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą;

3) pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą;

4) panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą visą ar iš dalies ir perduoti bylą pirmosios

instancijos teismui nagrinėti iš naujo;

5) panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, o bylą nutraukti arba skundą palikti nenagrinėtą,

jeigu nustatomos ABTĮ 101 ir 103 straipsniuose nurodytos aplinkybės.

2 punkte numatytu atveju priimamas teismo sprendimas, o 1, 3, 4 ir 5 punktuose numatytais atvejais –

motyvuota teismo nutartis.

Apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs apskųstą teismo sprendimą, turi teisę perduoti bylą

pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 141 str.), jeigu:

1) sprendimas panaikinamas dėl ABTĮ 142 straipsnyje nurodytų pagrindų;

2) bylos aplinkybėms išaiškinti būtina surinkti daug naujų įrodymų;

3) pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ne visus byloje pareikštus reikalavimus.

1 dalyje nurodytais atvejais apeliacinės instancijos teismas priima naują sprendimą, jeigu naujas

bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme gali užvilkinti galutinio sprendimo priėmimą.

309

Procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti

sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 str.).

Sprendimo negaliojimo pagrindais yra pripažįstami tokie atvejai, kai:

1) byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo arba pažeidžiant funkcinio, rūšinio ar išimtinio

teritorinio priskirtinumo atitinkantiems teismams taisykles;

2) pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų;

3) pirmosios instancijos teismo sprendimas teisėjo nepasirašytas arba jeigu sprendimą pasirašė ne tas

teisėjas, kuris nurodytas sprendime;

4) pirmosios instancijos teismo sprendimą priėmė ne tas teisėjas, kuris nagrinėjo bylą;

5) sprendimas, nutartis yra be motyvų;

6) byloje nėra teismo posėdžio protokolo, išskyrus atvejus, kai byla nagrinėjama rašytinio proceso

tvarka;

7) pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, kai nebuvo nors vieno iš proceso dalyvių, kuriam

nustatyta tvarka nepranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, ir toks asmuo šia aplinkybe grindžia savo

apeliacinį skundą;

8) nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, buvo šiurkščiai pažeistos proceso kalbos taisyklės, ir

asmuo, kurio teisės buvo pažeistos, šia aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundą.

Materialinės teisės normų pažeidimas yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą

panaikinti ar pakeisti, jeigu pirmosios instancijos teismas netinkamai jas pritaikė arba išaiškino (ABTĮ 143

str.).

Bylos pagal skundus dėl nutarimų administracinių teisės pažeidimų bylose paprastai

nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka. Teisėjų kolegijai nusprendus, konkreti byla gali būti

nagrinėjama žodinio proceso tvarka.

Išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka dėl skundo administracinio teisės pažeidimo byloje,

administracinis teismas priima vieną iš šių sprendimų:



3) panaikinti nutarimą ir grąžinti bylą iš naujo tirti įgaliotai institucijai arba iš naujo nagrinėti teisme;


nuobaudos.

2 punkte numatytais atvejais teismas priima nutarimą, o 1, 3 ir 4 punktuose numatytais atvejais –

motyvuotą nutartį.

Apeliacinės instancijos teismo sprendimas, nutarimas ar nutartis įsiteisėja priėmimo dieną ir

kasacine tvarka neskundžiami.

Apeliacinės instancijos teismo atskiroji nutartis (ABTĮ 146 str.). Apeliacinės instancijos teismas

ABTĮ 108 straipsnio nustatytais atvejais gali priimti atskirąją nutartį. Apeliacinės instancijos teismas atskirąja

310

nutartimi taip pat gali nurodyti pirmosios instancijos teismo padarytus teisės normų pažeidimus ar klaidas, kurie

nėra pagrindas panaikinti sprendimą.

Apie priimtas priemones dėl atskirosios nutarties apeliacinės instancijos teismui atsakoma per

vieną mėnesį.


1. Kokias teises turi apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą?

2. Kokiais atvejais teismas turi teisę perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo?

3. Koks procesinės teisės normos pažeidimas gali būti pagrindu panaikinti sprendimą?

4. Kokie atvejai pripažįstami sprendimo negaliojimo pagrindais?

5. Koks materialinės teisės normos pažeidimas gali būti pagrindu panaikinti sprendimą?

6. Kokia tvarka nagrinėjamos bylos pagal skundus dėl nutarimų administracinių teisės pažeidimų

bylose?

7. Kokius sprendimus gali priimti apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjęs skundą dėl nutarimo

administracinio teisės pažeidimo byloje?

8. Apeliacinės instancijos teismo sprendimų apskundimas kasacine tvarka?

14.6. ANTROSIOS INSTANCIJOS TEISMO SPRENDIMŲ IŠSIUNTIMAS ŠALIMS

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, per dešimt dienų grąžina bylą kartu su

priimtu sprendimu (nutarimu, nutartimi) pirmosios instancijos teismui, kuris proceso šalių prašymu išsiunčia

joms apeliacinės instancijos teismo sprendimo, nutarimo ar nutarties nuorašus (kopijas).


1. Kuris teismas proceso šalims išsiunčia apeliacinės instancijos teismo sprendimus?

2. Ar visoms proceso šalims išsiunčiami apeliacinės instancijos teismo sprendimai?

14.7. ATSKIRŲJŲ SKUNDŲ NAGRINĖJIMAS ANTROSIOS INSTANCIJOS ADMINISTRACINIAME TEISME

Atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą

apeliacinės instancijos teisme, išskyrus ABTĮ numatytas išimtis.

Pirmosios instancijos teismo (teisėjo) nutartis proceso šalys gali apskųsti atskiruoju skundu

apeliacinės instancijos teismui:

1) ABTĮ nustatytais atvejais;

2) kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai.

Atskirieji skundai paduodami per tą teismą, kurio nutartis yra skundžiama, ne vėliau kaip per septynias

dienas:

311

nuo nutarties paskelbimo ar

nuo nutarties nuorašo įteikimo dienos, jeigu skundžiama nutartis, įstatymo nustatyta tvarka

priimta nagrinėjant bylą šalims nedalyvaujant

14.7.1. ATSKIRŲJŲ SKUNDŲ NAGRINĖJIMO TVARKA (ABTĮ 150 STR.)

Gavęs atskirąjį skundą, pirmosios instancijos teismas (teisėjas) per tris dienas po jo gavimo:

1) sutikdamas su atskiruoju skundu ir jei šis paduotas ne dėl nutarčių (nutarimų), priimtų ABTĮ 101 ir

103 straipsniuose numatytais atvejais, be žodinio nagrinėjimo pats panaikina skundžiamą nutartį ir išsiunčia

priimtos šiuo klausimu nutarties nuorašą bylos proceso dalyviams;

2) nesutikdamas su atskiruoju skundu, nustatyta tvarka nusiunčia bylą su atskiruoju skundu apeliacinės

instancijos teismui.

Teismas atskirąjį skundą nagrinėja paprastai nekviesdamas bylos šalių.

14.7.2. APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO TEISĖS (ABTĮ 151 STR.)

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, turi teisę savo nutartimi:

1) palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą;

2) pakeisti pirmosios instancijos teismo nutartį iš dalies;

3) panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės;

4) panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos

teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl atskirojo skundo, įsiteisėja nuo priėmimo

(ABTĮ 152 str.).


1. Kas turi teisę pateikti atskirąjį skundą?

2. Kokios nutartys gali būti apskųsto atskiruoju skundu?

3. Kokia atskirųjų skundų padavimo tvarka ir terminai?

4. Kokia atskirųjų skundų nagrinėjimo tvarka?

5. Kokius sprendimus gali priimti teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą?

TESTAS

1. Apygardų administracinių teismų sprendimai, priimti nagrinėjant bylas pirmąja instancija, gali būti

skundžiami:

1) per dešimt dienų nuo sprendimo paskelbimo;

2) per keturiolika dienų nuo sprendimo paskelbimo;

3) per dvidešimt dienų nuo sprendimo paskelbimo.

312

2. Apygardų administracinių teismų nutarimai ir nutartys, priimti nagrinėjant administracinių teisės

pažeidimų bylas pirmąja instancija, gali būti skundžiami:

1) per dešimt dienų nuo sprendimo paskelbimo;

2) per keturiolika dienų nuo sprendimo paskelbimo;

3) per dvidešimt dienų nuo sprendimo paskelbimo.

3. Apeliaciniai skundai gali būti paduodami:

1) tiesiog apeliacinės instancijos teismui;

2) per teismą, kurio sprendimas, nutarimas ar nutartis yra skundžiamas;

3) tiesiog apeliacinės instancijos teismui, arba per teismą, kurio sprendimas, nutarimas ar nutartis yra

skundžiamas.

4. Kas sprendžia apeliacinio skundo priėmimo klausimą?

1) apeliacinės instancijos teismas;

2) teismas, kurio sprendimas, nutarimas ar nutartis yra skundžiamas;

3) apeliacinės instancijos teismas, kuris gali perduoti šį klausimą spręsti pirmosios instancijos teismui,

kurio sprendimas, nutarimas ar nutartis yra skundžiami.

5. Kokioje bylos nagrinėjimo stadijoje galima prisidėti prie apeliacinio skundo?

1) iki bylos nagrinėjimo iš esmės pradžios;

2) iki baigiamųjų kalbų;

3) iki teismas išeis į pasitarimų kambarį.

6. Kokiu būdu galima prisidėti prie paduoto apeliacinio skundo?

1) pasirašant apeliacinį skundą;

2) paduodant rašytinį prašymą apeliacinės instancijos teismui;

3) žodžiu kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą.

7. Ar gali prie apeliacinio skundo prisidedantys asmenys pareikšti savarankiškų reikalavimų ir apskųsto

sprendimo naikinimo ar pakeitimo pagrindų?

1) gali;

2) negali;

3) gali, jeigu sutinka apeliacinį skundą padavęs asmuo.

8. Kokioje bylos nagrinėjimo stadijoje galima atsisakyti apeliacinio skundo?

1) iki bylos nagrinėjimo iš esmės pradžios;

313

2) iki baigiamųjų kalbų;

3) iki teismas išeis į pasitarimų kambarį.

9. Kas turi teisę pasirašyti apeliacinį skundą:

1) jį paduodantis asmuo, advokatas arba atstovas pagal įstatymą;

2) jį paduodantis asmuo, atstovas pagal pavedimą arba atstovas pagal įstatymą;

3) jį paduodantis asmuo.

10. Ar galima apeliaciniame skunde kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios

instancijos teisme?

1) galima;

2) galima, kai ginamas viešasis interesas;

3) negalima.

11. Apeliacinio skundo priėmimo klausimas išsprendžiamas ne vėliau kaip per;

1) tris dienas;

2) septynias dienas;

3) keturiolika dienų.

12. Teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina:

1) tik apskųstosios sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą;

2) tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą

ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė;

3) tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą

ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie prisidėjo prie apeliacinio skundo.

13. Ar apeliacinės instancijos administracinį teismą saisto apeliacinio skundo argumentai?

1) saisto, jis negali peržengti apeliacinio skundo ribų;

2) nesaisto ir jis privalo patikrinti visą bylą;

3) saisto, jis negali tikrinti skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo

nepadavė.

14. Ar teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą rašytinio proceso tvarka, privalo išsiųsti sprendimą

proceso šalims?

1) privalo;

2) privalo, jeigu to prašo proceso šalys;

3) neprivalo.

314

15. Atvejis, kai teismo sprendimas yra be motyvų, laikomas:

1) sprendimo panaikinimo pagrindu;

2) sprendimo pakeitimo pagrindu;

3) administracinės bylos nutraukimo pagrindu.

16. Ar apeliacinės instancijos administracinis teismas turi teisę paskirti administracinę nuobaudą:

1) neturi;

2) turi;

3) turi, pakeisdamas nutarimą ir paskirdamas švelnesnę nuobaudą arba nuspręsdamas neskirti administracinės

nuobaudos.

17. Apeliacinės instancijos administracinio teismo sprendimas, nutarimas ar nutartis įsiteisėja:

1) suėjus kasacinio apskundimo terminui ir jo neapskundus kasacine tvarka;

2) priėmimo dieną ir kasacine tvarka neskundžiami;

3) gavus juos proceso šalims.

18. Atskiruoju skundu gali būti skundžiamos:

1) Administracinių bylų teisenos įstatyme nurodytos pirmosios instancijos teismo nutartys;

2) pirmosios instancijos teismo nutartys, kurios užkerta galimybę tolesnei bylos eigai;


19. Atskirieji skundai paduodami:

1) per tą teismą, kurio nutartis yra skundžiama;

2) per Vilniaus apygardos administracinį teismas;

3) tiesiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

20. Apeliacinis teismas atskirąją nutartį priimą:

1) išnagrinėjęs atskirąjį skundą;

2) nustatęs, kad asmenys pažeidė teisės aktus;

3) nustatęs, kad asmenys pažeidė teisės aktus ar pirmosios instancijos teismas padarė teisės normų pažeidimus

ar klaidas, kurie nėra pagrindas panaikinti sprendimą.

315

15 TEMA. NUTARIMO SKIRTI ADMINISTRACINĘ

NUOBAUDĄ TEISĖTUMO PATIKRINIMAS

15.1. Nutarimo administracinės teisės pažeidimo byloje apskundimo teisė, tvarka, terminai ir

pasekmės.

15.2. Skundo dėl nutarimo administracinės teisės pažeidimo byloje nagrinėjimas.

15.3. Šalių teisės ir pareigos nagrinėjant skundą dėl nutarimo administracinės teisės pažeidimo byloje.

15.4. Teismo sprendimų rūšys ir jų priėmimo pasekmės.

Į V A D A S

Tema skirta pažinti Nutarimo skirti administracinę nuobaudą teisėtumo patikrinimo ypatumus

rengiant ir priimant sprendimus administracinių teisės pažeidimų bylose. Ši tema, ją loginiu-sisteminiu požiūriu

nagrinėjant kartu su kitomis proceso teisės bei materialiosios teisės administracinės teisės ir proceso dalyko

temomis, padės įsisavinti teorinių ir praktinių žinias apie sprendimų administracinėse bylose apskundimo

tvarką , terminus ir pasekmes, skundo nagrinėjimą, žinoti ir teisinėmis priemonėmis ginti šalių teises ir

pareigas.

15.1. NUTARIMO ADMINISTRACINĖS TEISĖS PAŽEIDIMO BYLOJE APSKUNDIMO TEISĖ,

TVARKA, TERMINAI IR PASEKMĖS

ATPK Dvidešimt trečiame skirsnyje ir ABTĮ Aštuonioliktame skirsnyje įtvirtintos nuostatos dėl

skundų administracinių teisės pažeidimų bylose.

ATPK 291 str. , ABTĮ 122 str.1d., ATPK 255 str. nutarimą administracinio teisės pažeidimo

byloje gali apskųsti asmuo, kurio atžvilgiu jis priimtas, organas, kurio pareigūnas surašė administracinio teisės

pažeidimo protokolą, nukentėjusysis ir prokuroras.

Skundas dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje paprastai paduodamas per nutarimą

priėmusį apylinkės teismą ar atitinkamai kitą valstybės instituciją (jos pareigūną), priėmusią nutarimą

byloje.

Jie per tris dienas skundą kartu su administracinio teisės pažeidimo byla išsiunčia atitinkamam teismui.

Jeigu skundas paduodamas tiesiogiai teismui, šis išreikalauja atitinkamą administracinio teisės

pažeidimo bylą iš teismo ar kitos institucijos, kuri nagrinėjo tą bylą, ir išsprendžia skundo priėmimo

klausimą. Skundo nagrinėjimo terminai pradedami skaičiuoti nuo tos dienos, kai teismas gauna

administracinio teisės pažeidimo bylą.

Jeigu skundas paduotas praleidus skundo padavimo terminą, prašymas dėl termino atnaujinimo

nagrinėjamas administracinių bylų teisenos įstatymo įstatymo 34 straipsnyje nustatyta tvarka.

316

Reikalavimai skundų formai ir turiniui įtvirtinti administracinių bylų teisenos įstatymo ,,23 straipsnyje.

Skundo (prašymo) forma ir turinys :

1. Skundai (prašymai) administracinių ginčų komisijai arba administraciniam teismui paduodami raštu.

2. Skunde (prašyme) turi būti nurodyta:

1) komisijos ar teismo, kuriam skundas (prašymas) paduodamas, pavadinimas;

2) pareiškėjo vardas, pavardė (pavadinimas), asmens kodas (kodas), gyvenamoji vieta (buveinė), taip

pat atstovo, jeigu jis yra, vardas, pavardė ir adresas;

3) tarnautojo, kurio veiksmai skundžiami, vardas, pavardė, asmens kodas (jeigu žinomas), pareigos arba

institucijos (administravimo subjekto) pavadinimas, buveinė;

4) trečiųjų suinteresuotų asmenų vardas, pavardė (pavadinimas), asmens kodas (kodas, jeigu žinomas),

gyvenamoji vieta (buveinė);

5) konkretus skundžiamas veiksmas (neveikimas) ar aktas, jo įvykdymo (priėmimo) data;

6) aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir tai patvirtinantys įrodymai, liudytojų

pavardės, vardai ir gyvenamosios vietos, kitų įrodymų buvimo vieta;

7) pareiškėjo reikalavimas;


9) skundo (prašymo) surašymo vieta ir data.

3. Skundą (prašymą) pasirašo pareiškėjas ar jo atstovas. Prie atstovo paduodamo skundo (prašymo) turi

būti pridedamas įgaliojimas ar kitoks dokumentas, patvirtinantis atstovo įgaliojimus‘‘.

Įstatymo leidėjas tai pat nustatė reikalavimus skundo priedams:

,,24 straipsnis. Skundo (prašymo) priedai

1. Prie skundo (prašymo) pridedami šie priedai: skundžiamas aktas; jei skundas (prašymas) buvo

nagrinėtas administracinių ginčų komisijoje ar kitoje išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka

institucijoje, – atitinkamos administracinių ginčų komisijos ar institucijos sprendimas; jei būtina, – dokumentas,

patvirtinantis reikalavimų ar prieštaravimų skundžiamai institucijai, įstaigai, tarnybai įteikimo datą; dokumentai

ir kiti įrodymai, kuriais pareiškėjas grindžia savo reikalavimus.

2. Išskyrus šio įstatymo 40 straipsnyje nustatytus atvejus, prie skundo (prašymo) turi būti pridedamas

žyminio mokesčio kvitas arba motyvuotas prašymas atleisti nuo žyminio mokesčio.

3. Skundo (prašymo) su priedais egzempliorių (kopijų) turi būti tiek, kad juos būtų galima įteikti

kiekvienai proceso šaliai ir dar liktų egzempliorius teisme.‘‘

LVAT praktika Dėl non reformatio in peius principo taikymo administracinių teisės pažeidimų bylose:

Administracinių teisės pažeidimų bylose turi būti laikomasi tų pačių pagrindinių principų, kurių laikomasi

baudžiamajame procese. Tiek baudžiamajame, tiek administraciniame procese sprendžiama dėl įstatyme

numatytų sankcijų taikymo, prieš tai nustačius, jog buvo padaryta įstatymo draudžiama veika. Procesas turi

vykti garantuojant atsakomybėn traukiamam asmeniui įstatymuose bei tarptautiniuose aktuose numatytas teises.

317

Viena iš tokio asmens teisių – skųsti jo manymu neteisėtus ir nepagrįstus sprendimus. Skundą padavusiam

asmeniui dėl to negali kilti jokių neigiamų pasekmių – asmens padėtis dėl jo paties paduoto skundo negali būti

pabloginama. Priešingu atveju asmens atžvilgiu vykstantis procesas negalėtų būti laikomas teisingu (sąžiningu)

ir būtų pažeidžiamas kiekvienoje demokratinėje valstybėje draudimo reformatio in peius (keitimo į blogąją

pusę) principas. Procese negali būti jokių staigmenų – teismo sprendime negali būti daromos sprendimą

lemiančios išvados, apie kurių galimumą proceso dalyviams nebuvo žinoma ir

proceso metu dėl jų nebuvo ginčijamasi, nebuvo įrodinėjamas jų pagrįstumas ar nepagrįstumas. Traukiamo

administracinėn atsakomybėn asmens padėtis, priimant Administracinių bylų teisenos įstatymo 124 straipsnio

1 dalies 3 punkte numatytą sprendimą bet kokiu aspektu gali būti bloginama tik tuo atveju, jei to yra prašoma

institucijos, surašiusios administracinio teisės pažeidimo protokolą, ar nukentėjusiojo skunde. Iškilus būtinybei

perkvalifikuoti veiką, teismo proceso metu proceso dalyviams turi būti pranešama apie veikos

perkvalifikavimo galimybę bei sudaromos sąlygos pareikšti nuomonę dėl veikos perkvalifikavimo pagrįstumo.

Administracinė byla Nr. N12–344–2004.

Rajono (miesto) apylinkės teismo (teisėjo) nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje gali

būti apskųstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

yra apeliacinė instancija ir byloms, kurias išnagrinėjo apygardos administracinis teismas dėl skundų, paduotų

dėl nutarimų administracinių teisės pažeidimų bylose.

Skundas gali būti paduotas atitinkamam administraciniam teismui ar nusiųstas jam per instituciją

(pareigūną), apylinkės teismą, kuris priėmė nutarimą. Ši institucija, teismas, per tris dienas skundą kartu su byla

turi nusiųsti atitinkamam administraciniam teismui.

Įstatymas nustato dešimties dienų terminą skundui paduoti nuo nutarimo priėmimo dienos. Jei

terminas praleistas, jis gali būti pareiškėjo prašymu atnaujintas, tačiau tam būtinos svarbios priežastys (pvz.,

liga, nutarimo nuorašo negavimas ir pan.), patvirtintos įrodymais. Kiekvienu konkrečiu atveju ar priežastys

svarbios sprendžia atitinkamas administracinis teismas. Tuo klausimu priimama nutartis.

Skundo dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje padavimas turi tam tikras teisines

pasekmes, t.y. sustabdo nutarimo skirti administracinę nuobaudą vykdymą, išskyrus nutarimus skirti įspėjimą ir

administracinį areštą, taip pat tais atvejais, kai skiriama bauda paimama administracinio teisės pažeidimo

padarymo vietoje. Administracinis areštas yra pati griežčiausia administracinė nuobauda ir nepagrįstai ją

paskyrus gali būti padaryta didelė moralinė ir materialinė žala. Panagrinėkime praktinę situaciją: 2001 06 20

aštuoniolikmetei L.K. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už narkotinių medžiagų

vartojimą be gydytojo paskyrimo. Kauno miesto apylinkės teismas tos pačios dienos nutarimu, atsižvelgdamas,

kad pažeidėja nedirbo ir turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas neturėjo, skyrė dviejų parų administracinį

areštą. Tą pačią dieną pažeidėja padavė skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, prašydama

skirtą nuobaudą sušvelninti. Policijos pareigūnai, apie tai žinodami, nors ir neteisėtai, tačiau delsė įvykdyti

apylinkės teismo nutarimą, kuris turėjo būti vykdomas tuoj po nutarimo priėmimo. Lietuvos vyriausiasis

318

administracinis teismas 2001 07 11 nutartimi adm. byloje Nr.118311-01 pareiškėjos skundą patenkimo ir

apylinkės teismo nutarimu skirtą nuobaudą sušvelnino. Teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo

nurodytos aplinkybės dėl turtinės padėties nebuvo reikšmingos, o skirta nuobauda nepagrįstai griežta.

Taigi, atsižvelgdamas į tai, kad visada egzistuoja nepagrįsto ir neteisėto nutarimo priėmimo

tikimybė, manyčiau būtina įtvirtinti nuostatą, nenustatančią jokių išimčių iš bendro principo, kuris numato, kad

skundo padavimas sustabdo nutarimo vykdymą. Be to ir išimtis, kai nutarimo vykdymas sustabdomas baudą

paėmus pažeidimo padarymo vietoje nėra visai logiška, nes jo sustabdyti negalima jau vien todėl, kad nutarimas

jau įvykdomas iki skundo padavimo (kažin ar apskritai praktikoje galimas toks atvejis, kai pažeidėjas sutinka su

pažeidimu ir moka baudą ir čia pat paduoda skundą).

15.2. SKUNDO DĖL NUTARIMO ADMINISTRACINĖS TEISĖS PAŽEIDIMO BYLOJE

NAGRINĖJIMAS

Išsprendus skundo priėmimo klausimą prasideda kitas apskundimo stadijos etapas – skundo

nagrinėjimas, t.y. nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Bylas dėl skundų, kurie paduoti dėl

nutarimų administracinių teisės pažeidimų bylose, priimtų administracinių komisijų, savivaldybių seniūnijų

kaimo vietovėse seniūnų, policijos ir kitų tam įgaliotų institucijų (pareigūnų) pirmąja instancija nagrinėja

apygardos administracinis teismas pagal nutarimą priėmusios institucijos (jos pareigūno) buvimo vietą. Šiuo

metu veikia Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio ir Šiaulių apygardų administraciniai teismai. Konkrečios

apygardos administracinio teismo veiklos teritorija sutampa su atitinkamo bendrosios kompetencijos apygardos

teismo veiklos teritorija.

Parengus bylą nagrinėti teisme, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešama asmeniui, dėl kurio

surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, nukentėjusiam asmeniui, institucijai, kurios pareigūnas

surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą ir nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje

priėmusiai institucijai (pareigūnui). ABTĮ 73 str., 74 str., 75str., 76 str., 77str. nustatyta Teismo šaukimų ir

pranešimų tvarka ir pasekmės . Šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo

pranešta ir nėra pagrindų atidėti bylos nagrinėjimą, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Kiti

administracinių bylų nagrinėjimo ypatumai įtvirtinti ABTĮ II skyriuje : ,,Bendroji administracinių bylų

teisena‘‘.

Apygardos administraciniame teisme bylas nagrinėja vienas teisėjas vadovaudamasis ATPK ir ABTĮ

normomis. Administracinių teisės pažeidimų bylas pagal skundus dėl administravimo subjektų (jų pareigūnų)

priimtų nutarimų šiose bylose apygardos administraciniame teisme nagrinėja vienas teisėjas pirmosios

instancijos teismo proceso tvarka, vadovaudamasis Administracinių teisės pažeidimų kodekso normomis, o

prireikus ir administracinių bylų teisenos įstatymu. (ABTĮ 123 str.).

Teismas, nagrinėdamas skundą dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto

nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą. Tuo būdu, teismas turi įdėmiai išanalizuoti norminį, faktinį ir procesinį

patraukimo atsakomybėn pagrindą, asmens kaltumą, įrodymus ir kitus klausimus. Kartu turi patikrinti ar

319

nuobauda paskirta pagal įstatymus ir ar ją paskyręs pareigūnas, turėjo teisę spręsti tos kategorijos bylas, taip pat

ar buvo laikomasi nustatytos administracinės nuobaudos skyrimo tvarkos. (ATPK 297 str.).

Panagrinėkime praktinę situaciją:

,, ...... J. A. Aldonis apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m.

liepos 16 d. sprendimą panaikinti, nes byla buvo išnagrinėta pažeidžiant materialinės bei procesinės teisės

normas. Teismas neatsižvelgė į byloje esančią Lietuvos Teismo ekspertizės centro specialisto išvadą, kurioje

aiškiai yra nurodytas eismo įvykio dalyvis, kuris pažeidė KET, ir kad būtent asmens, kuriam buvo paskirta

administracinė nuobauda, veiksmai sąlygojo eismo įvykio kilimą. Teismas pripažino liudytojos E.

Mikučionienės parodymus objektyviais, netgi neatsižvelgdamas į tai, jog liudytoja tvirtino eismo įvykio detalių

tiksliai neprisimenanti. Teismas vadovavosi tik šios liudytojos bei A. Saulėno paaiškinimais, nors jie ir neatitiko

byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Teigia, kad byloje yra E. Mikučionienės paaiškinimas (naujų aplinkybių

teismo posėdžio metu ji nenurodė) ir specialistas vertino jos parodymus, atsižvelgdamas į juos, kaip ir į kitus

įrodymus bei jų sąveiką. Teismas, neturėdamas kitų rašytinių įrodymų, nepaskyręs ekspertizės,

vadovaudamasis vien abejotinais liudytojos parodymais, nusprendė, kad specialisto išvada neatitinka tikrovės.

Autoavarijos vietos schemoje pažymėta susidūrimo vieta patvirtina specialisto išvadoje nurodomą teiginį, kad

A. Saulėnas pradėjo posūkio manevrą tada, kuomet nukentėjęs jau buvo pradėjęs lenkimą ir judėjo priešingoje

eismo juostoje. Pažymi, kad teismo nutarimas prieštarauja Administracinių bylų teisenos įstatymo 124

straipsnio 1 daliai. Šį įstatymo norma numato, kad teismas negalėjo nutarime remtis ir Administracinių bylų

teisenos įstatymo 124 straipsnio 1 dalies 2 punktu, ir tuo pačiu metu 124 straipsnio 1 dalies 4 punktu. Apelianto

nuomone, buvo neteisingai nurodytas nutarimo pagrindas ir buvo pažeistos administracinės procesinės teisės

normos.

A. Saulėnas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su J. A. Aldonio apeliaciniu skundu nesutinka.

Nurodo, kad J. A. Aldonio apelianto teiginiai neatitinka tikrovės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Administracinio teisės pažeidimo bylos teisena A. Saulėno atžvilgiu yra negalima dėl dviejų priežasčių:

1) byloje nesurinkta pakankamai neabejotinų A. Saulėno kaltės įrodymų ir 2) yra suėję patraukimo

administracinėn atsakomybėn senaties terminai.

Byloje yra surinkti prieštaringi įrodymai. Kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą asmuo gali

būti pripažintas tik tuo atveju, kai byloje surinkti įrodymai leidžia daryti neabejotiną išvadą apie asmens kaltę.

Visos nepašalintos abejonės administracinio teisės pažeidimo byloje vertinamos traukiamo administracinėn

atsakomybėn asmens naudai.

ATPK 35 straipsnis numato, kad administracinė nuobauda gali būti skiriama per šešis mėnesius nuo

pažeidimo padarymo. A. Saulėnui administracinio teisės pažeidimo protokolas buvo surašytas dėl 2003 m.

rugsėjo 12 d. įvykusio įvykio. Administracinė nuobauda dėl šio įvykio galėjo būti skiriama iki 2004 m. kovo 12

d. arba nuobaudos skyrimo terminas turėjo būti pratęsiamas. Administracinė nuobauda A. Saulėnui buvo

320

paskirta 2004 m. kovo 26 d. Duomenų apie termino pratęsimą byloje nėra. Tai, kad byla Institucijai buvo

grąžinta dar kartą tirti pirmosios instancijos teismo nutartimi, nuobaudos skyrimo termino neatnaujina. Šis

terminas iš naujo pradedamas skaičiuoti tik ATPK 35 straipsnio 4 dalyje numatytu atveju, t. y. kai anksčiau

priimti sprendimai yra naikinami išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajame

administraciniame teisme.

Apeliacine tvarka apskųstame Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. liepos 16 d. nutarimo

rezoliucinėje dalyje suformuluotas įpareigojimas Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios

policijos Eismo priežiūros tarnybai spręsti klausimą dėl kalto asmens patraukimo administracinėn

atsakomybėn yra neteisėtas, todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nutarimas naikintinas. Dėl

administracinės nuobaudos skyrimo terminų suėjimo nei A. Saulėnas, nei joks kitas asmuo negali būti

traukiamas administracinėn atsakomybėn. Dėl šios priežasties Vilniaus miesto vyriausiojo policijos

komisariato Viešosios policijos Eismo priežiūros tarnyba negali vykdyti pirmosios instancijos teismo

įpareigojimo ir pradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną kokio nors asmens atžvilgiu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1

punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Juozo Albino Aldonio apeliacinio skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. liepos 16 d. nutarimo dalį, kuria administracinio

teisės pažeidimo byla Algimanto Saulėno atžvilgiu yra nutraukta, palikti nepakeistą.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. liepos 16 d. nutarimo dalį, kuria Vilniaus miesto

vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Eismo priežiūros tarnyba įpareigojama spręsti klausimą dėl

kalto asmens patraukimo administracinėn atsakomybėn, panaikinti.

Nutartis neskundžiama....... ( Administracinė byla Nr. N12 - 1297 - 04 )

Pažymėtina, jog visais atvejais būtina įdėmiai išanalizuoti norminį, faktinį ir procesinį

patraukimo atsakomybėn pagrindą, asmens kaltumą, įrodymus ir kitus klausimus.

Įstatymo leidėjas ABTI devintame skirsnyje įtvirtino įrodymų sampratą:

,,57 straipsnis. Įrodymai

1. Įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir

kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso

šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad

jų nėra.

321

2. Minėti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų

paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais

įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, garso bei vaizdo įrodymais.

3. Faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai

administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka.

4. Įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Prireikus teismas gali pasiūlyti minėtiems

asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus

dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų.

5. Įstatymų nustatyta tvarka surinktų ir užfiksuotų įrodymų įrodomoji galia išlieka visose proceso

stadijose ir jie iš naujo paprastai neperžiūrimi.

6. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo

įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis

įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.‘‘

Įrodymų samprata atskleidžia ,,kas byloje neturi būti įrodinėjama‘‘. ABTĮ 58 straipsnyje įtvirtintos

nuostatos dėl neįrodinėtinų aplinkybių ir faktų: Aplinkybių, teismo pripažintų visiems žinomomis, nereikia

įrodinėti; Faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo

neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys; Faktai, kurie pagal

įstatymą preziumuojami kaip nustatyti, nagrinėjant bylą neįrodinėjami. Tokios prezumpcijos gali būti

paneigiamos bendra tvarka; Įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje yra privalomas teismui,

nagrinėjančiam administracines bylas dėl asmens, kuriam priimtas teismo nuosprendis, veiksmų

administracinių teisinių pasekmių.

Skundą dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje atitinkamas administracinis teismas turi

išnagrinėti per dvidešimt dienų nuo bylos gavimo dienos (ATPK 296 str.).

Pažymėtina, kad kiekviena administracinė byla turi būti išnagrinėta nepažeidžiant Įstatymo leidėjo

ABTĮ dešimtame skirsnyje nustatytų procesinių terminų.

15.3. ŠALIŲ TEISĖS IR PAREIGOS NAGRINĖJANT SKUNDĄ DĖL NUTARIMO ADMINISTRACINĖS TEISĖS

PAŽEIDIMO BYLOJE

Reikia pažymėti, kad ABTĮ 123 str.2d. įtvirtina nuostatą, nustatančią, kad nagrinėjant skundą, šalių

procesinė padėtis nesikeičia, t.y. šalys netampa pareiškėju ir atsakovu, tačiau lieka asmeniu, dėl kurio

surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, institucija (pareigūnu), priėmusiu nutarimą,

nukentėjusiuoju ir t.t. Bet nežiūrint to, nagrinėjant skundą teismine tvarka, tiek asmuo, tiek valdymo institucija

turi vienodas teises ir pareigas, t.y. kiekvienas turi vienodas galimybes įrodyti savo pozicijos teisingumą ir

paneigti kitos šalies reikalavimus. Kiti šalių procesiniai ypatumai įtvirtinti ABTĮ aštuonioliktame

skirsnyje: ,,Administracinės bylos proceso dalyviai‘‘.

322

15.4. TEISMO SPRENDIMŲ RŪŠYS IR JŲ PRIĖMIMO PASEKMĖS

Išnagrinėjęs bylą dėl skundo, kuris paduotas dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje,

pirmosios instancijos teismas priima vieną iš šių sprendimų(ABTĮ 125 str.):



3) panaikinti nutarimą ir paskirti administracinę nuobaudą remiantis teisės aktu, nustatančiu atsakomybę

už padarytą teisės pažeidimą. Toks sprendimas priimamas tais atvejais, kai teisės pažeidimo įvykis nekelia

abejonių, pažeidimo veika įrodyta, tačiau teismas nustato, kad buvo netinkamai pritaikytas įstatymas. Teismas,

atsižvelgdamas į nustatytas bylos aplinkybes, turi teisę pakeisti teisės pažeidimo kvalifikavimą ir paskirti

nuobaudą, atitinkančią pažeidimo kvalifikavimą;

4) panaikinti nutarimą ir grąžinti bylą institucijai, įgaliotai surašyti administracinių teisės pažeidimų

protokolus, įpareigojant ją tinkamai kvalifikuoti padarytą teisės pažeidimą. Toks sprendimas priimamas tais

atvejais, kai reikia atlikti papildomą bylos aplinkybių tyrimą ar kai dėl kitų priežasčių teismas nesiima pats

keisti veikos kvalifikavimo;


nuobaudos;

6) panaikinti nutarimą, jei nustatyta, kad jį priėmė institucija (pareigūnas), neturinti teisės spręsti tokios

bylos. Tokiu atveju bylą išsprendžia pats teismas.

Vienais atvejais teismas priima nutarimą ( tai atvejai išvardinti antrame, trečiame ir šeštame punktuose),

o kitais – motyvuotą nutartį. Teismų nutarimai ir nutartys, kuriais baigiama nagrinėti administracinio teisės

pažeidimo byla, įsiteisėja per dešimt dienų nuo nutarimo ar nutarties paskelbimo.

Administracinio teismo sprendimui įsiteisėjus, jo nuorašas kitą dieną išsiunčiamas asmeniui, dėl

kurio buvo priimtas nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje, nukentėjusiam asmeniui jo

prašymu, taip pat protokolą surašiusiai institucijai (pareigūnui) ir nutarimą priėmusiai institucijai

(pareigūnui) (ABTĮ 125str.)

Apylinkių teismų ir apygardų administracinių teismų nutarimai ir nutartys priimti nagrinėjant

administracinių teisės pažeidimų bylas apeliacine tvarka gali būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam

administraciniam teismui, kuriame skundai paprastai nagrinėjami rašytinio proceso tvarka. Tačiau teisėjų

kolegijai nusprendus, konkreti byla gali būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka.

Panaikinus nutarimą nutraukiant administracinio teisės pažeidimo bylą, grąžinamos išieškotos pinigų

sumos, konfiskuoti daiktai, taip pat panaikinami kiti apribojimai (grąžinami vairuotojo pažymėjimas,

medžiotojo bilietas ir pan.), susiję su anksčiau priimtu nutarimu. Negalint grąžinti daikto, atlyginama jo vertė

pinigais. Neteisėtu administracinio arešto paskyrimu padaryta žala (tiek turtinė, tiek neturtinė) atlyginama

valstybės nepriklausomai nuo teismo kaltės (ATPK 301 str.2d., CK 6.272 str.).

323

Visais nurodytais atvejais teismas priima motyvuotą nutartį, išskyrus, kai byla nutraukiama (tokiu atveju

priimamas nutarimas).

ABTĮ III skyriuje reglamentuojamas bylų procesas apeliacinės instancijos teisme.


1. Kam suteikta teisė apskūsti nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje?

2. Reikalavimai skundui?

3. Skundo pateikimo ir nagrinėjimo terminai?

4. Proceso dalyviai ir skundo dėl nutarimo administracinio pažeidimo byloje nagrinėjimo ypatumai?

5. Teismo sprendimo rūšys?

Testas:

1. Teisę apskųsti nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje turi:

a) Pareigūnai ir teisės pažeidėjai nukentėjusysis

b) Įgalioti asmenys

c) asmuo, kurio atžvilgiu jis priimtas, organas, kurio pareigūnas surašė administracinio teisės

pažeidimo protokolą, taip pat nukentėjusysis.

2. Nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje, gali būti apskųstas:

a) Nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje, priimtas šio kodekso 216 straipsnio 1, 2 ir

5 punktuose nurodytų institucijų (pareigūnų), gali būti apskųstas apygardos administraciniam

teismui pagal nutarimą priėmusios institucijos (jos pareigūno) buvimo vietą.

b) Rajono (miesto) apylinkės teismo (teisėjo) nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje

gali būti apskųstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui ir Aukščiausiajam teismui

c) Rajono (miesto) apylinkės teismo (teisėjo) nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje

gali būti apskųstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui

3. Nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje apskundimo terminas:

a) nustatytas ABTĮ ir ATPK

b) iki 20 dienų

c) per 10 dienų

4. Teismas, nagrinėdamas skundą dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje,

patikrina:

a) teisėtumą ir pagrįstumą, proporcingumą

b) nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą

c) ar nuobauda paskirta pagal įstatymus

324

d) ar buvo laikomasi nustatytos administracinės nuobaudos skyrimo tvarkos.

e) ar ją paskyrė organas (pareigūnas), turintis teisę spręsti tos kategorijos bylas

5. Nutarimo panaikinimo nutraukiant administracinio teisės pažeidimo bylą pasekmės:

a) sumokėta bauda kompensuojama

b) abi šalys kompensuoja patirtus nuostolius

c) grąžinamos išieškotos pinigų sumos,

d) atlygintinai paimti ir konfiskuoti daiktai,

e) panaikinami kiti apribojimai, susiję su anksčiau priimtu nutarimu

f) negalint grąžinti daikto, atlyginama jo vertė.

6. Išnagrinėjęs bylą dėl skundo, kuris paduotas dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo

byloje, pirmosios instancijos teismas priima vieną iš šių sprendimų:

a) palikti nutarimą nepakeistą ir skundo nepatenkinti nutarimą ir bylą nutraukti

b)panaikinti nutarimą ir paskirti administracinę nuobaudą remiantis teisės aktu, nustatančiu atsakomybę

už padarytą teisės pažeidimą.

c)Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas bylos aplinkybes, turi teisę pakeisti teisės pažeidimo

kvalifikavimą ir paskirti nuobaudą, atitinkančią pažeidimo kvalifikavimą;

d) panaikinti nutarimą ir grąžinti bylą institucijai, įgaliotai surašyti administracinių teisės pažeidimų

protokolus, įpareigojant ją tinkamai kvalifikuoti padarytą teisės pažeidimą. Toks sprendimas priimamas

tais atvejais, kai reikia atlikti papildomą bylos aplinkybių tyrimą ar kai dėl kitų priežasčių teismas

nesiima pats keisti veikos kvalifikavimo;

e) pakeisti nutarimą, paskiriant švelnesnę nuobaudą arba nusprendžiant neskirti administracinės

nuobaudos.

7. Administracinio teismo sprendimui įsiteisėjus :

a) Asmeniui pranešama apie tai viešu skelbimu

b) informuojamas telefonu

c) nuorašas kitą dieną išsiunčiamas asmeniui dėl kurio priimtas

325

16. SPRENDIMO ADMINISTRACINĖJE BYLOJE IR

NUTARIMO ADMINISTRACINĖS TEISĖS PAŽEIDIMO

BYLOJE VYKDYMAS

ĮVADAS..........................................................................................................................................33416.1. SPRENDIMŲ ADMINISTRACINĖSE BYLOSE VYKDYMO TVARKA............................................334

16.2. PAGRINDINĖS NUTARIMO ADMINISTRACINĖS TEISĖS PAŽEIDIMO BYLOJE VYKDYMO TAISYKLĖS33516.3. NUTARIMO SKIRTI ADMINISTRACINĘ NUOBAUDĄ VYKDYMO ATIDĖJIMAS IR NUTRAUKIMAS335

16.4. NUTARIMO SKIRTI ADMINISTRACINĘ NUOBAUDĄ VYKDYMO TERMINAI (SENATIS) (ATPK 308 STR.) 33616.5. NUTARIMO SKIRTI BAUDĄ IR NUTARIMO SKIRTI ADMINISTRACINĮ AREŠTĄ VYKDYMO TVARKOS YPATUMAI

......................................................................................................................................................33616.6. NUTARIMO ATIMTI SPECIALIĄJĄ TEISĘ VYKDYMAS, TOKIOS NUOBAUDOS TERMINO SUTRUMPINIMO

PAGRINDAI IR TVARKA..................................................................................................................33816.7. NUTARIMO DALIES DĖL ŽALOS ATLYGINIMO VYKDYMAS...................................................340TESTAS..........................................................................................................................................341

ĮVADAS

Šios temos tikslas – susipažinti su sprendimo administracinėje byloje ir nutarimo administracinio teisės

pažeidimo byloje vykdymo tvarka ir pagrindinėmis taisyklėmis.

16.1. SPRENDIMŲ ADMINISTRACINĖSE BYLOSE VYKDYMO TVARKA

Įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo skundas (prašymas) patenkinamas, jo nuorašas nusiunčiamas

vykdyti administravimo subjektui, kurio veiksmai ar neveikimas buvo apskųsti, taip pat pareiškėjui.

Jeigu per penkiolika dienų ar teismo nustatytą terminą sprendimas neįvykdomas, pareiškėjo prašymu

atitinkamas administracinis teismas išduoda jam vykdomąjį raštą kartu nurodydamas jį vykdyti antstolių

kontorai Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

Neįvykdyti teismo sprendimai dėl žalos atlyginimo, taip pat teismo priteistų sumų ir nesumokėtų baudų

išieškojimo vykdomi Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Minėtais atvejais vykdomieji

dokumentai pareiškėjui išduodami teismo sprendimui įsiteisėjus.


Kokia sprendimų administracinėse bylose vykdymo tvarka?

326

16.2. PAGRINDINĖS NUTARIMO ADMINISTRACINĖS TEISĖS PAŽEIDIMO BYLOJE VYKDYMO

TAISYKLĖS

Nutarimą skirti administracinę nuobaudą privalo vykdyti valstybiniai ir visuomeniniai organai, įmonės,

įstaigos organizacijos, pareigūnai ir piliečiai. Nutarimas skirti administracinę nuobaudą turi būti vykdomas nuo

jo priėmimo momento, jeigu kitaip nenustato ATPK ir kitokie Lietuvos Respublikos įstatymai.

Apskundus nutarimą skirti administracinę nuobaudą, šis nutarimas turi būti vykdomas po to, kai

skundas lieka nepatenkintas, išskyrus nutarimus:

skirti įspėjimą,

skirti administracinį areštą,

tais atvejais, kai administracinio teisės pažeidimo padarymo vietoje skiriama ir imama bauda.

Nutarimą skirti administracinę nuobaudą vykdyti nukreipia nutarimą priėmęs organas (pareigūnas). Tuo

atveju, kai priimami keli nutarimai skirti administracines nuobaudas vienam asmeniui, kiekvienas nutarimas

vykdomas savarankiškai. Klausimus, susijusius su nutarimo skirti administracinę nuobaudą vykdymu,

sprendžia nutarimą priėmęs organas (pareigūnas). Nutarimo skirti administracinę nuobaudą vykdymo kontrolė

pavedama nutarimą priėmusiam organui (pareigūnui).

Skundai dėl organų (pareigūnų), vykdančių nutarimus skirti administracines nuobaudas, veiksmų

sprendžiami administracinių teismų (ATPK 292 str.), laikantis ATPK 296 ir 297 straipsnių bei ABTĮ

reikalavimų.


Koks pagrindinės nutarimo vykdymo taisyklės?

16.3. NUTARIMO SKIRTI ADMINISTRACINĘ NUOBAUDĄ VYKDYMO ATIDĖJIMAS IR NUTRAUKIMAS

16.3.1. NUTARIMO SKIRTI ADMINISTRACINĘ NUOBAUDĄ VYKDYMO ATIDĖJIMAS (ATPK 306

STR.)

Esant aplinkybių, dėl kurių nedelsiant įvykdyti nutarimą skirti administracinį areštą ar baudą (išskyrus

administracinio teisės pažeidimo padarymo vietoje imamą baudą) negalima, priėmęs nutarimą organas

(pareigūnas) pagal asmens, dėl kurio priimtas nutarimas, pareiškimą gali atidėti nutarimo vykdymą iki vieno

mėnesio.

16.3.2. NUTARIMO SKIRTI ADMINISTRACINĘ NUOBAUDĄ VYKDYMO NUTRAUKIMAS (ATPK 307

STR.)

Priėmęs nutarimą skirti administracinę nuobaudą organas (pareigūnas) nutarimo vykdymą nutraukia

šiais atvejais:

1) kai priešingą teisei veikimą ar neveikimą padaro nepakaltinamas asmuo;327


3) kai panaikinamas administracinę atsakomybę nustatantis aktas;

4) kai miršta asmuo, kurio atžvilgiu priimtas nutarimas.

Nutrauktas vykdymo procesas negali būti pradėtas iš naujo.


1. Kokioms aplinkybėms esant gali būti atidėtas nutarimo skirti administracinį areštą ar baudą

vykdymas?

2. Kas turi teisę atidėti nutarimo vykdymą ir kokiam terminui?

3. Kokiais atvejais gali būti nutrauktas nutarimo vykdymas?

4. Ar gali būti nutarimo vykdymo procesas pradėtas iš naujo?

16.4. NUTARIMO SKIRTI ADMINISTRACINĘ NUOBAUDĄ VYKDYMO TERMINAI (SENATIS) (ATPK

308 STR.)

Negali būti vykdomas nutarimas skirti administracinę nuobaudą, jeigu jis nebuvo perduotas vykdyti per

tris mėnesius nuo priėmimo dienos. Jeigu nutarimo vykdymas sustabdytas sutinkamai su ATPK 295 straipsniu,

senaties termino eiga sustabdoma iki skundo išnagrinėjimo. Sutinkamai su ATPK 306 straipsniu atidėjus

nutarimo vykdymą, senaties termino eiga sustabdoma iki termino atidėjimo pabaigos.

Nutarimo dėl administracinio arešto vykdymo senatis - vieneri metai.

Lietuvos Respublikos įstatymai gali nustatyti kitokius, ilgesnius nutarimų atskirų administracinių teisės

pažeidimų rūšių bylose vykdymo terminus.


Kokie nutarimo skirti administracinę nuobaudą vykdymo terminai?

16.5. NUTARIMO SKIRTI BAUDĄ IR NUTARIMO SKIRTI ADMINISTRACINĮ AREŠTĄ VYKDYMO

TVARKOS YPATUMAI

16.5.1. NUTARIMO SKIRTI BAUDĄ ĮVYKDYMO TERMINAI IR TVARKA (ATPK 313 STR.)

Baudą pažeidėjas turi sumokėti ne vėliau kaip per penkiolika dienų nuo nutarimo skirti baudą įteikimo

jam dienos, o apskundus tokį nutarimą - ne vėliau kaip per penkiolika dienų nuo pranešimo apie skundo

nepatenkinimą dienos.

Kai teisės pažeidimą padarę nepilnamečiai nuo šešiolikos iki aštuoniolikos metų amžiaus neturi

savarankiškų pajamų, bauda išieškoma iš tėvų arba juos atstojančių asmenų.

328

Paskirtą baudą už administracinį teisės pažeidimą pažeidėjas sumoka banke, išskyrus baudą, kuri

paimama teisės pažeidimo vietoje, jeigu kitaip nenustato Lietuvos Respublikos įstatymai.

Atsižvelgdamas į pažeidėjo turtinę padėtį, kitas reikšmingas aplinkybes, nagrinėjantis administracinio

teisės pažeidimo bylą organas (pareigūnas) gali paskirtos baudos mokėjimą išdėstyti per laikotarpį iki dvejų

metų, atsižvelgiant į paskirtos baudos dydį.

16.5.2. PRIVERSTINIS NUTARIMO SKIRTI BAUDĄ VYKDYMAS (ATPK 314 STR.)

Jeigu pažeidėjas nesumoka baudos per ATPK 313 straipsnyje nustatytą terminą, nutarimą skirti baudą

priėmęs organas (pareigūnas) siunčia šį nutarimą pažeidėjo darbovietei, Valstybinio socialinio draudimo

valdybos teritoriniam skyriui arba mokymo įstaigai išskaityti baudos sumą priverstinai iš pažeidėjo darbo

užmokesčio ar kitokio uždarbio, pensijos ar stipendijos, vadovaudamasis CPK nustatytomis taisyklėmis.

Jeigu asmuo, kuriam paskirta bauda, nedirba arba jeigu baudos išieškoti iš pažeidėjo darbo užmokesčio

ar kitokio uždarbio, pensijos ar stipendijos negalima dėl kitų priežasčių, baudą pagal organo (pareigūno)

nutarimą skirti baudą išieško antstolis, nukreipdamas išieškojimą į pažeidėjo asmeninį turtą, taip pat į jo dalį

bendrojoje nuosavybėje sutinkamai su CPK nustatytomis taisyklėmis. Jeigu nepilnametis neturi savo turto ar jo

dalies bendrojoje nuosavybėje, bauda išieškoma iš jo tėvų ar juos atstojančių asmenų.

Baudos išieškojimas negali būti nukreiptas į turtą, į kurį sutinkamai su CPK išieškojimas negali būti

nukreiptas pagal vykdomuosius dokumentus.

Jeigu nėra turto, į kurį gali būti nukreiptas baudos išieškojimas, apylinkės teismo (teisėjo) nutarimu

bauda pažeidėjui sutikus gali būti pakeista nemokamais ne ilgesnės kaip 400 valandų trukmės viešaisiais

darbais, skaičiuojant vieną nemokamų viešųjų darbų valandą už dešimt litų baudos. Nemokami viešieji darbai

skiriami tik darbingiems asmenims. Pažeidėjui nesutikus, bauda gali būti pakeista ne ilgesniu kaip trisdešimties

parų administraciniu areštu, skaičiuojant vieną arešto parą už dvidešimt litų baudos.

Jeigu pažeidėjas piktybiškai vengia atlikti nemokamus viešuosius darbus arba vengia sumokėti baudą ir

neturi turto, į kurį gali būti nukreiptas baudos išieškojimas, rajono (miesto) apylinkės teismo (apylinkės teismo

teisėjo) nutarimu nemokami viešieji darbai ir bauda gali būti pakeisti administraciniu areštu iki trisdešimties

parų ATPK nustatyta tvarka.

16.5.3. NUTARIMO DĖL ADMINISTRACINIO AREŠTO VYKDYMAS (ATPK 336 STR.)

Nutarimą dėl administracinio arešto vykdo policijos įstaigos, tuojau pat po nutarimo priėmimo.

Asmenys, kuriems paskirtas administracinis areštas, areštuoti laikomi policijos įstaigų nustatomose

vietose. Vykdant nutarimą dėl administracinio arešto, daroma areštuotųjų asmens apžiūra.

Administracinio sulaikymo laikas įskaitomas į administracinio arešto terminą.

Sąlyginis administracinio arešto vykdymo atidėjimas (ATPK 338(1) str.). Asmeniui, kuriam paskiriamas

administracinis areštas arba kuriam bauda pakeičiama administraciniu areštu ATPK 314 straipsnyje nustatyta

tvarka, apylinkės teismas (teisėjas) tuo pačiu nutarimu, pažeidėjui sutinkant, gali atidėti administracinio arešto

vykdymą nuo 1 iki 12 mėnesių.

329

Atidėdamas paskirto administracinio arešto vykdymą, teismas paskiria pažeidėjui atlikti nemokamų

viešųjų darbų nuo 25 iki 400 valandų. Kartu teismas nustato laiką, per kurį asmuo privalo atlikti nemokamus

viešuosius darbus.

Jei asmuo, kuriam administracinio arešto vykdymas atidėtas, atidėjimo laikotarpiu atliko teismo

paskirtus nemokamus viešuosius darbus, įstaiga, kurios žinioje yra šių darbų vykdymas, surašo nutarimą

užskaityti asmeniui administracinio arešto atlikimą.

Jei asmuo, kuriam administracinio arešto vykdymas atidėtas, atidėjimo laikotarpiu piktybiškai vengia

atlikti nemokamus viešuosius darbus, teismas priima nutarimą panaikinti sąlyginį administracinio arešto

vykdymo atidėjimą ir vykdyti ankstesniu nutarimu paskirtą nuobaudą.

Asmenų, kuriems paskirtas administracinis areštas, panaudojimas darbui (ATPK 339 str.). Asmenys,

kuriems paskirtas administracinis areštas, nustatyta tvarka gali būti panaudojami fiziniam darbui. Organizuoti

asmenų, kuriems paskirtas administracinis areštas, panaudojimą darbui pavedama savivaldybių vykdomosioms

institucijoms. Asmenims, kuriems paskirtas administracinis areštas, arešto metu darbo užmokestis nuolatinėje

darbovietėje nemokamas.


1. Per kokį terminą turi būti sumokėta bauda?

2. Kokia tvarka sumokama bauda?

3. Kokia tvarka ir kokiam terminui gali būti išdėstytas baudos mokėjimas?

4. Kokia tvarka vykdomas priverstinis baudos išieškojimas?

5. Kada pradedamas vykdyti nutarimas dėl administracinio arešto paskyrimo?

6. Sąlyginis administracinio arešto vykdymo atidėjimas.

16.6. NUTARIMO ATIMTI SPECIALIĄJĄ TEISĘ VYKDYMAS, TOKIOS NUOBAUDOS TERMINO

SUTRUMPINIMO PAGRINDAI IR TVARKA

Nutarimą atimti teisę vairuoti transporto priemones vykdo ATPK 225 straipsnio antrosios dalies 2

punkte nurodyti policijos pareigūnai.

Nutarimą atimti teisę eiti tam tikras pareigas jūrų laive vykdo ATPK 228 straipsnio antrosios dalies 2

punkte nurodytų organų pareigūnai.

Nutarimą atimti teisę medžioti ar teisę užsiimti žvejyba vykdo ATPK 241(4), 242 ir 244 straipsniuose

nurodytų institucijų (organų) pareigūnai.

Nutarimą atimti teisę vairuoti vidaus vandenų transporto priemones vykdo ATPK 229, 242 ir 244

straipsniuose nurodytų organų pareigūnai.

Nutarimą atimti teisę skraidyti orlaivio įgulos nariu, atlikti orlaivių techninę priežiūrą, dirbti skrydžių

vadovu vykdo ATPK 231 straipsnyje nurodytų organų pareigūnai.

330

Nutarimą atimti teisę naudoti arba įvežti aparatūrą, įrenginius, radijo siuntimo arba radijo stebėsenos

įrenginius, naudoti elektroninių ryšių išteklius, užsiimti radijo mėgėjų ar kitų radijo stočių naudotojų veikla

vykdo ATPK 246 straipsnyje nurodytų organų pareigūnai.

16.6.1. NUTARIMO ATIMTI TEISĘ VAIRUOTI TRANSPORTO PRIEMONES VYKDYMO TVARKA

(ATPK 326 STR.)

Nutarimas atimti teisę vairuoti transporto priemones vykdomas paimant vairuotojo pažymėjimą, jeigu

vairuotojui atimta teisė vairuoti visų rūšių transporto priemones.

Jeigu vairuotojui atimta teisė vairuoti ne visų rūšių transporto priemones, vairuotojo pažymėjime

pažymima, kokių rūšių transporto priemones vairuoti jam atimta teisė.

Jeigu vairuotojas, iš kurio atimta teisė vairuoti transporto priemonę, vengia atiduoti policijai vairuotojo

pažymėjimą ir toliau ją vairuoja atėmimo teisės vairuoti laikotarpiu, policijos pareigūnai gali pratęsti šios teisės

atėmimą tam laikui, per kurį buvo neteisėtai naudotasi vairuotojo pažymėjimu.

Teisės vairuoti transporto priemonės atėmimo ATPK 130(2) straipsnyje numatytais atvejais tvarką

nustato Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija.

16.6.2. NUTARIMO ATIMTI TEISĘ MEDŽIOTI ARBA UŽSIIMTI ŽVEJYBA VYKDYMO TVARKA (ATPK

327 STR.)

Nutarimas atimti teisę medžioti vykdomas paimant medžiotojo bilietą.

Medžiotojo bilieto paėmimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija.

Nutarimas atimti teisę užsiimti žvejyba vykdomas nustatyta tvarka panaikinus žvejybos leidimą.

16.6.3. NUTARIMO ATIMTI TEISĘ VAIRUOTI VIDAUS VANDENŲ TRANSPORTO PRIEMONES,

SKRAIDYTI ORLAIVIO ĮGULOS NARIU, ATLIKTI ORLAIVIŲ TECHNINĘ PRIEŽIŪRĄ, DIRBTI SKRYDŽIŲ

VADOVU, EITI TAM TIKRAS PAREIGAS JŪRŲ LAIVE VYKDYMO TVARKA (328 STR.)

Nutarimas atimti teisę vairuoti vidaus vandenų transporto priemones vykdomas paimant vidaus vandenų

transporto specialisto laipsnio diplomą arba kvalifikacijos liudijimą, arba laivavedžio pažymėjimą.

Nutarimas atimti teisę eiti tam tikras pareigas jūrų laive vykdomas paimant jūrinio laipsnio diplomą ar

kvalifikacijos liudijimą.

Nutarimas atimti teisę skraidyti orlaivio įgulos nariu, atlikti orlaivių techninę priežiūrą, dirbti skrydžių

vadovu vykdomas paimant licenciją.

Vidaus vandenų transporto specialisto laipsnio diplomo, kvalifikacijos liudijimo, laivavedžio

pažymėjimo, teisės skraidyti orlaivio įgulos nariu, atlikti orlaivių techninę priežiūrą, dirbti skrydžių vadovu

licencijos, jūrinio laipsnio diplomo ir kvalifikacijos liudijimo paėmimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos

susisiekimo ministerija.

331

16.6.4. SPECIALIOSIOS TEISĖS ATĖMIMO TERMINO SUTRUMPINIMO PAGRINDAI IR TVARKA

(ATPK 329 STR.)

Jeigu asmuo, kuriam atimta teisė vairuoti transporto priemonę, vidaus vandenų transporto priemonę arba

teisė medžioti ar užsiimti žvejyba, teisės atėmimo laikotarpiu nepadarė teisės pažeidimo, nuobaudą paskyręs

organas (pareigūnas) gali, praėjus ne mažiau kaip pusei paskirtojo laiko, pagal visuomeninės organizacijos,

darbdavio tarpininkavimą, o kai tokia teisė atimta už tai, kad asmuo padarė teisės pažeidimą būdamas

neblaivus arba apsvaigęs nuo narkotikų, vaistų ar kitų svaigiųjų medžiagų, – ir pagal Vyriausybės įgaliotų

atlikti medicininę ir švietėjišką atestaciją institucijų pažymą sutrumpinti nurodytos teisės atėmimo terminą.

16.6.5. NUTARIMO ATIMTI SPECIALIĄJĄ TEISĘ VYKDYMO TERMINŲ SKAIČIAVIMAS (ATPK 330

STR.)

Transporto priemonių, laivų vairuotojai, orlaivio įgulos nariai, skrydžių vadovai ir asmenys, pažeidę

medžioklės ar žvejybos taisykles bei atliekantys orlaivių techninę priežiūrą, apsvaigę nuo alkoholinių gėrimų,

narkotinių ar psichotropinių medžiagų, laikomi netekę specialiosios teisės nuo nutarimo atimti šią teisę

priėmimo dienos.

Pasibaigus paskirtajam specialiosios teisės atėmimo terminui, taip pat jį sutrumpinus vadovaujantis

ATPK 329 straipsniu, asmeniui, kuriam specialioji teisė atimta trumpesniam negu vienerių metų terminui,

nustatyta tvarka grąžinami iš jo paimti dokumentai. Jei specialioji teisė atimta vieneriems metams ar ilgesniam

laikui, iš asmens paimti dokumentai grąžinami tada, kai jis Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta

tvarka išlaiko kvalifikacinius egzaminus.

Jeigu specialioji teisė buvo atimta už tai, kad asmuo padarė teisės pažeidimą būdamas neblaivus arba

apsvaigęs nuo narkotikų, vaistų ar kitų svaigiųjų medžiagų, pasibaigus paskirtajam specialiosios teisės atėmimo

terminui iš asmens paimti dokumentai grąžinami tik Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka po

medicininės ir švietėjiškos atestacijos.

Pasibaigus paskirtam specialiosios teisės naudoti arba įvežti aparatūrą, įrenginius, radijo siuntimo arba

radijo stebėsenos įrenginius, naudoti elektroninių ryšių išteklius, užsiimti radijo mėgėjų ar kitų radijo stočių

naudotojų veikla atėmimo terminui, asmuo turi teisę kreiptis į Ryšių reguliavimo tarnybą dėl tokios teisės

suteikimo.


1. Kokie subjektai vykdo nutarimą atimti specialiąją teisę?

2. Kokiu būdu vykdomas nutarimas atimti teisę vairuoti transporto priemones?

3. Kokiu būdu vykdomas nutarimas atimti teisę medžioti?

4. Kokie yra specialiosios teisės atėmimo termino sutrumpinimo pagrindai ir tvarka?

5. Kokia tvarka skaičiuojami nutarimo atimti specialiąją teisę vykdymo terminai?

332

16.7. NUTARIMO DALIES DĖL ŽALOS ATLYGINIMO VYKDYMAS

Sutinkamai su ATPK 37 straipsniu priimto administracinio teisės pažeidimo byloje nutarimo dalis dėl

turtinio nuostolio atlyginimo vykdoma ATPK ir CPK nustatyta tvarka.

Administracinio teisės pažeidimo byloje nutarimas, kiek jis liečia turtinio nuostolio atlyginimą, yra

vykdomasis dokumentas.

Turtinį nuostolį pažeidėjas turi atlyginti ne vėliau kaip per penkiolika dienų nuo nutarimo jam įteikimo

dienos (ATPK 288 straipsnis), o jeigu toks nutarimas apskundžiamas - ne vėliau kaip per penkiolika dienų nuo

pranešimo, kad skundas nepatenkintas, dienos.

Jeigu administracinio teisės pažeidimo byloje nutarimo dalis dėl turtinio nuostolio atlyginimo

neįvykdoma per nustatytą laiką, nutarimas siunčiamas nuostoliui išieškoti CPK numatyta vykdymo proceso

tvarka.


1. Kokia tvarka vykdoma nutarimo dalis dėl turtinio nuostolio atlyginimo?

2. Per kokį terminą pažeidėjas turi atlyginti turtinį nuostolį?

TESTAS

1. Neįvykdžius administracinio teismo sprendimo:

1) pareiškėjo prašymu administracinis teismas išduoda jam vykdomąjį raštą kartu nurodydamas jį vykdyti

antstolių kontorai Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka;

2) pareiškėjas turi teisę paduoti apeliacinį skundą;

3) pareiškėjas arba administracinio teismo pirmininkas gali inicijuoti proceso atnaujinimą.

2. Apskundus nutarimą skirti administracinę nuobaudą, šio nutarimo vykdymas:

1) sustabdomas;

2) sustabdomas, išskyrus įstatymo nustatytus atvejus;

3) nesustabdomas.

3. Nutarimą skirti administracinę nuobaudą vykdyti nukreipia:

1) nukentėjusysis;

2) antstolis;

3) nutarimą priėmęs organas (pareigūnas).

4. Nutarimo skirti administracinę nuobaudą vykdymo kontrolę atlieka:

1) nukentėjusysis;

333

2) antstolis;

3) nutarimą priėmęs organas (pareigūnas).

5. Skundai dėl organų (pareigūnų), vykdančių nutarimus skirti administracines nuobaudas, veiksmų

sprendžiami:

1) Viešojo administravimo įstatymo nustatyta žinybine tvarka;

2) administracinių teismų;


6. Nutarimo skirti administracinę nuobaudą vykdymas gali būti atidėtas:

1) esant aplinkybių, dėl kurių nedelsiant įvykdyti nutarimą negalima;

2) esant nenugalimosios jėgos aplinkybėms;

3) susirgus administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui.

7. Nutarimo vykdymas gali būti atidėtas:

1) iki 1 mėnesio;

2) iki 1 metų;

3) iki išnyks aplinkybės, dėl kurių nutarimo vykdymas atidėtas.

8. Nutarimas skirti administracinę nuobaudą nutraukiamas:

1) kai priešingą teisei veikimą ar neveikimą padaro nepakaltinamas asmuo arba kai priimamas amnestijos aktas,

jeigu jis panaikina administracinės nuobaudos skyrimą;

2) kai panaikinamas administracinę atsakomybę nustatantis aktas arba kai miršta asmuo, kurio atžvilgiu

priimtas nutarimas;


9. Kokia yra nutarimo dėl administracinio arešto vykdymo senatis:

1) trys mėnesiai;

2) vieneri metai;

3) treji metai.

10. Negali būti vykdomas nutarimas skirti administracinę nuobaudą, jeigu jis nebuvo perduotas vykdyti

per:

1) tris mėnesius nuo priėmimo dienos;

2) vienerius metus nuo priėmimo dienos;

3) trejus metus nuo priėmimo dienos;

334

11. Baudą pažeidėjas turi sumokėti ne vėliau kaip:

1) per penkiolika dienų nuo nutarimo skirti baudą įteikimo jam dienos, o apskundus tokį nutarimą - ne vėliau

kaip per penkiolika dienų nuo pranešimo apie skundo nepatenkinimą dienos;

2) per penkiolika dienų nuo nutarimo skirti baudą įteikimo jam dienos, o apskundus tokį nutarimą - ne vėliau

kaip per penkiolika dienų nuo sprendimo priėmimo dienos;

3) per penkiolika dienų nuo nutarimo skirti baudą įteikimo jam dienos.

12. Paskirtos baudos mokėjimas gali būti išdėstytas:

1) atsižvelgiant į paskirtos baudos dydį, pažeidėjo turtinę padėtį, kitas reikšmingas aplinkybes;

2) atsižvelgiant į paskirtos baudos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes;

3) atsižvelgiant į pažeidėjo turtinę padėtį, kitas reikšmingas aplinkybes.

335

17. ĮSITEISĖJUSIŲ TEISMŲ SPRENDIMŲ

ADMINISTRACINĖSE BYLOSE PERŽIŪRĖJIMAS

ĮŽANGA.............................................................................................................................................34417.1. ADMINISTRACINIŲ BYLŲ PROCESO ATNAUJINIMO ESMĖ IR PAGRINDAI...................................34417.2. SUBJEKTAI, TURINTYS TEISĘ INICIJUOTI PROCESO ATNAUJINIMĄ............................................34517.3. PRAŠYMO ATNAUJINTI PROCESĄ TURINYS, PATEIKIMO TVARKA IR TERMINAI........................34517.4. PRAŠYMŲ ATNAUJINTI PROCESĄ NAGRINĖJIMAS.....................................................................34617.5. ADMINISTRACINIO TEISMO TEISĖS NAGRINĖJANT BYLĄ DĖL PROCESO ATNAUJINIMO............347TESTAS..............................................................................................................................................348

ĮŽANGA

Šios temos tikslas – susipažinti su administracinių bylų proceso atnaujinimo instituto esme, proceso

atnaujinimo pagrindais ir tvarka bei administracinio teismo teisėmis nagrinėjant bylą dėl proceso atnaujinimo.

17.1. ADMINISTRACINIŲ BYLŲ PROCESO ATNAUJINIMO ESMĖ IR PAGRINDAI

Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas

ABTĮ nustatyta tvarka ir esant šiems pagrindams (ABTĮ 153 str.):

1) kai Europos žmogaus teisių teismas pripažįsta, kad Lietuvos Respublikos teismo sprendimas byloje

prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai ir jos papildomiems

protokolams;

2) naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos

nagrinėjimo metu;

3) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyti žinomai melagingi liudytojo parodymai, žinomai

melaginga eksperto išvada, žinomai neteisingas vertimas, dokumentų arba daiktinių įrodymų suklastojimas, dėl

kurių priimtas neteisėtas arba nepagrįstas sprendimas;

4) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyti nusikalstami šalių, kitų bylos proceso dalyvių ar jų atstovų

veiksmai arba nusikalstamos teisėjų veikos, padaryti nagrinėjant šią bylą;

5) panaikinamas kaip neteisėtas ar nepagrįstas teismo sprendimas, nuosprendis, kuris buvo pagrindas

priimti tą sprendimą, nutarimą ar nutartį;

6) jeigu viena iš šalių proceso metu buvo neveiksni ir nebuvo atstovaujama atstovo pagal įstatymą;

7) jeigu sprendime teismas pasisakė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ar pareigų;

8) sprendimas ar nutartis yra be motyvų;

9) jeigu bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas;

336

10) jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas

jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį;

11) panaikinamas kaip neteisėtas teisės aktas, kuriuo remdamasis teismas išsprendė bylą;

12) kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.


Kokie yra administracinės bylos proceso atnaujinimo pagrindai?

17.2. SUBJEKTAI, TURINTYS TEISĘ INICIJUOTI PROCESO ATNAUJINIMĄ

Prašymą atnaujinti procesą turi teisę paduoti:

bylos šalys bei

jų atstovai pagal įstatymą,

neįtraukti į bylos nagrinėjimą asmenys, jeigu įsiteisėjęs sprendimas, nutarimas ar nutartis

pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus,

prokuroras bei viešojo administravimo subjektai, kad būtų apgintas viešasis interesas ar apgintos

valstybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai.

Teikimą atnaujinti procesą turi teisę paduoti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas:

savo iniciatyva arba

apygardos administracinio teismo pirmininko siūlymu.


1. Kas turi teisę inicijuoti proceso atnaujinimą?

2. Kokia tvarka ir forma realizuojama ši teisė?

17.3. PRAŠYMO ATNAUJINTI PROCESĄ TURINYS, PATEIKIMO TVARKA IR TERMINAI

Prašymas dėl proceso atnaujinimo pateikiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui ir

žyminiu mokesčiu neapmokestinamas.

Jeigu byla, kurioje yra teisėjo pareikšta atskiroji nuomonė, nebuvo nagrinėjama apeliacine tvarka arba

kai atskirąją nuomonę išdėstė apeliacinio teismo teisėjas, tai sprendimui įsiteisėjus byla su atskirąja teisėjo

nuomone perduodama Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, o jo pirmininkas nusprendžia, ar

paduoti teikimą atnaujinti procesą.

Prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs

subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Asmenims,

praleidusiems prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas

337

gali būti atnaujintas, jeigu prašymas dėl termino atnaujinimo paduotas ne vėliau kaip po vienerių metų nuo

sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Prašymas dėl proceso atnaujinimo negali būti paduodamas, jeigu nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo

praėjo daugiau kaip penkeri metai.

Prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodoma:

1) teismo, kuriam prašymas paduodamas, pavadinimas;

2) pareiškėjo vardas, pavardė (pavadinimas), asmens kodas (kodas), gyvenamoji vieta (buveinė);

3) sprendimą (nutarimą, nutartį) priėmusio teismo pavadinimas;

4) įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) esmė ir proceso atnaujinimo pagrindas;

5) proceso atnaujinimo motyvai;

6) aplinkybės, kuriomis grindžiamas ABTĮ 156 straipsnyje nurodytų terminų skaičiavimas;

7) subjekto prašymo esmė;

8) prašymo surašymo vieta, data, pareiškėjo parašas.

Prie prašymo atnaujinti procesą turi būti pridedami proceso atnaujinimo pagrindo buvimą

pagrindžiantys įrodymai, taip pat įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) nuorašas.

Kai prašymą atnaujinti procesą pateikia atstovas, prie prašymo turi būti pridedamas dokumentas,

įrodantis atstovo įgaliojimus.


1. Koks yra prašymo atnaujinti procesą turinys?

2. Kokia tvarka pateikiamas šis prašymas?

3. Kokie yra prašymo atnaujinti procesą pateikimo terminai?

17.4. PRAŠYMŲ ATNAUJINTI PROCESĄ NAGRINĖJIMAS

Prašymą dėl proceso atnaujinimo nagrinėja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko

sudaryta teisėjų kolegija rašytinio proceso tvarka, nekviesdama į posėdį bylos proceso dalyvių.

Nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus

nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Prireikus teismas turi

teisę pareikalauti iš prašymą padavusio asmens papildomų įrodymų minėtais klausimais.

Tais atvejais, kai teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra praleisti įstatymo nustatyti terminai prašymui

paduoti arba prašymas nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, teismas nutartimi

atsisako atnaujinti procesą. Tokia teismo nutartis yra neskundžiama.

Jeigu prašymas paduotas nepraleidus įstatymo nustatytų terminų ir yra pagrįstas įstatymo numatytais

proceso atnaujinimo pagrindais, teismas priima nutartį dėl proceso atnaujinimo, kurioje nurodo, koks teismas

nagrinės bylą iš esmės. Prireikus kolegija gali sustabdyti skundžiamo sprendimo, nutarimo ar nutarties

338

vykdymą, kol bus iš naujo išnagrinėta byla. Nutartis dėl sprendimo, nutarimo ar nutarties vykdymo sustabdymo

yra neskundžiama.

Kolegijai priėmus nutartį dėl proceso atnaujinimo, byla nagrinėti iš naujo paprastai perduodama tos

pačios instancijos teismui, kurio sprendimas, nutarimas ar nutartis yra skundžiami.

Tais atvejais, kai skundžiami sprendimas, nutarimas ar nutartis buvo priimti išnagrinėjus bylą apeliacine

tvarka, byla nagrinėti iš naujo priimama Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme.

Skiriant bylą nagrinėti iš naujo, sudaromoje teisėjų kolegijoje negali dalyvauti teisėjas, dėl kurio

sprendimo, nutarimo ar nutarties yra atnaujintas procesas, išskyrus Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą.

Atnaujinus procesą, bylos nagrinėjimas iš naujo vyksta pagal pirmosios instancijos teismo proceso

taisykles, jeigu skundžiami įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutarimas ar nutartis buvo priimti nagrinėjant bylą

pirmąja instancija.

Jeigu skundžiami teismo sprendimas, nutarimas ar nutartis buvo priimti nagrinėjant bylą apeliacine

tvarka, atnaujinus procesą bylos nagrinėjimas iš naujo vyksta apeliacinio proceso tvarka.


1. Kas ir kokia tvarka nagrinėja prašymus atnaujinti procesą?

2. Kas ir kokia tvarka nagrinėja bylą atnaujinus procesą?

17.5. ADMINISTRACINIO TEISMO TEISĖS NAGRINĖJANT BYLĄ DĖL PROCESO ATNAUJINIMO

Kai atnaujinus procesą administracinis teismas išnagrinėja bylą iš naujo, tai priima vieną iš šių

sprendimų:

1) atmesti prašymą, o apskųstą teismo sprendimą, nutarimą ar nutartį palikti nepakeistą;

2) pakeisti apskųstą sprendimą, nutarimą ar nutartį;

3) panaikinti apskųstą sprendimą, nutarimą ar nutartį ir priimti naują sprendimą, nutarimą ar nutartį.

1 punkte numatytu atveju priimama teismo nutartis, o 2 ir 3 punktuose numatytais atvejais –

sprendimas, nutarimas ar nutartis.

Administraciniam teismui priėmus naują sprendimą, kartu turi būti naikinami visi ankstesni teismų

sprendimai, priimti išnagrinėtoje byloje.


Kokias teises turi administracinis teismas iš naujo išnagrinėjęs bylą po proceso atnaujinimo?

339

TESTAS

1. Neteisėto teisės akto panaikinamas, kuriuo remdamasis teismas išsprendė bylą, laikomas:

1) administracinės bylos proceso atnaujinimo pagrindu;

2) administracinės bylos atnaujinimo pagrindu;

3) administracinės bylos iškėlimo pagrindu.

2. Kas turi teisę paduoti prašymą atnaujinti procesą?

1) bylos šalys; jų atstovai pagal įstatymą; prokuroras bei viešojo administravimo subjektai, kad būtų apgintas

viešasis interesas ar apgintos valstybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai.

2) bylos šalys; jų atstovai pagal įstatymą; neįtraukti į bylos nagrinėjimą asmenys, jeigu įsiteisėjęs sprendimas,

nutarimas ar nutartis pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus;

3) bylos šalys; jų atstovai pagal įstatymą; neįtraukti į bylos nagrinėjimą asmenys, jeigu įsiteisėjęs sprendimas,

nutarimas ar nutartis pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus; prokuroras bei viešojo administravimo

subjektai, kad būtų apgintas viešasis interesas ar apgintos valstybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi

interesai.

3. Ar apmokestinamas žyminiu mokesčiu prašymas atnaujinti procesą?

1) neapmokestinamas;

2) apmokestinamas;

3) apmokestinamas, jeigu apmokestinama administracinė byla, dėl kurios proceso atnaujinimo paduodamas

prašymas.

4. Neveiksnios šalies neatstovavimas proceso metu yra pagrindas:

1) atnaujinti administracinės bylos nagrinėjimą iš esmės;

2) atnaujinti administracinės bylos procesą;

3) taikyti atstovui pagal įstatymą teisines poveikio priemones.

5. Kas turi teisę pateikti teikimą atnaujinti procesą?

1) Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas;

2) apygardos administracinio teismo pirmininkas;

3) administracinių teismų pirmininkai ir jų pavaduotojai.

6. Prašymas dėl proceso atnaujinimo negali būti paduodamas, jeigu nuo sprendimo ar nutarties

įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip:

1) trys mėnesiai;

340

2) vieneri metai;

3) penkeri metai.

7. Prašymas dėl proceso atnaujinimo pateikiamas:

1) Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui;

2) Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per apygardos administracinį teismą;

3) administraciniam teismui, kurio išnagrinėtoje byloje prašoma atnaujinti procesą.

8. Prašymas dėl proceso atnaujinimo nagrinėjamas:

1) žodinio proceso tvarka;

2) rašytinio proceso tvarka;

3) žodinio proceso tvarka, jeigu kitaip nenusprendžia teisėjų kolegija.

9. Teismo nutartis atsisakyti atnaujinti procesą:

1) skundžiama Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui;

2) skundžiama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkui;

3) neskundžiama.

10. Atnaujinus procesą, byla nagrinėti iš naujo perduodama:

1) tos pačios instancijos teismui, kurio sprendimas, nutarimas ar nutartis yra skundžiami;

2) Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinei penkių teisėjų kolegijai;

3) Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinei sesijai.

341

Documents

Medziagos paketas administracinio proceso teises studijoms.doc