maria molicka pasakos terapinės - VAGA.lt · maria molicka terapinės pasakos ISBN 978-5-415-02316-5 Ši knyga skirta vaikams ir jais besirūpinantiems žmonėmis – tėvams, auklėtojams,

mar

ia m

olic

kate

rapi

nės

pasakos

ISBN 978-5-415-02316-5

w w w. l e i d y k l a . v a g a . l t

Ši knyga skirta vaikams ir jais besirūpinantiems žmonėmis – tėvams, auklėtojams, mokytojams, psichoterapeutams.

Kai baisu eiti į darželį, nesinori į mokyklą, kai atsiduri ligoninėje, kai kiti tyčiojasi, kai susiduri su mirtimi bei kitomis sunkiomis, baimę ir nerimą keliančiomis situacijomis, pasakos padeda be baimės pažvelgti į problemas ir moko padėti pačiam sau.

maria molicka

pasakosterapinės

Iš len kų kal bos ver tė Ha li na Ko bec kai tė

Vilnius, 2013

Iliustravo Gintarė Lučiūnaitė

maria molicka

pasakosterapinės

Maria MolickaBajki terapeutyczne dla dzieciMedia Rodzina, Poland, 1999.This edition of Bajki terapeutyczne dla dzieci is published by arrangement with Media Rodzina Poland.

© Maria Molicka, 1999© Vertimas į lietuvių kalbą, Halina Kobeckaitė, 2007© Iliustracijos, Gintarė Lučiūnaitė, 2013© Leidykla VAGA, 2013

ISBN 978-5-415-02316-5

UDK 821.162.193Mo-71

Antroji laida

5

Pratarmė 7

Vaikų baimės 11

Stebuklinių pasakų samprata 21

Mikutis darželyje 37

Pasiklydęs spinduliukas 57

Zuzutė-Bututė 70

Linksmasis Pufutis 78

Lapiukas Smaližiukas 87

Prieblandos draugai 94

Ufutis 105

Mėnulio namelis 127

Mergaitė iš paveikslėlio 140

Veidrodis 159

Perlas 183

turinys

turinys

7

pratarmė

Į jūsų, pirmiausia į terapeutų, tėvų ir vaikų, ran-kas atiduodu knygą, kuri turėtų padėti išsklai-dyti vaikystės baubus ir išspręsti vaikui kylan-čias problemas.

Bręstančio vaiko pasaulis – tai nenutrūks-tanti įvykių, į kuriuos reaguojama, grandinė. Situacijos ir įvykiai dažnai palieka skaudžių įspūdžių, trikdančių asmenybės raidą. Vaikų patiriamos baimės kartais virsta košmarais ir gali palikti neišdildomą pėdsaką.

Pasakos – vaikui artimiausi kūriniai, ku-riuose realus pasaulis pinasi su išgalvotu ir kuria jam suprantamą tikrovę. Jose vaikas su-sipažįsta su nerimą keliančiomis situacijomis ir randa puikių pavyzdžių, kaip spręsti problemas. Pasakų pasaulyje galima sutikti draugų, patirti įvairių nuotykių, ir svarbiausia – jos gali padėti atsikratyti baimių. Pasitelkus pasakas galima maloniai ir džiugiai įveikti emociškai sunkias situacijas.

Žmogus geba kurti pats save. Vertindami baimes, šią akivaizdžią tiesą dažnai pamirš-tame. Sunkumų, kuriuos sukelia nesėkmės ir vidinis nerimas, priežasčių esame linkę ieško-ti kituose asmenyse, įvykiuose ar net kaltinti neva piktą lemtį. Baimė kartais atrodo kaip paslaptingas reiškinys, kuris netikėtai mus už-klumpa ir žlugdo. O juk mūsų, ypač vaikų, gy-venimas priklauso nuo to, kaip ir ką galvojame apie pasaulį.

Šia mintimi ir vadovavausi rašydama kny-gą terapinės pasakos. Mes galime išmokyti vaikus išvengti nerimo. Tiesiog sunkiomis aki-mirkomis reikia sau padėti ir į baimę pažvelgti kitaip. Pažvelgti kitaip – reiškia ne pasiduoti pa-nikai, baimei, sukeliančiai neviltį, pasyvumą ar chaotiškus veiksmus, o elgtis taip, kad išliktu-me ramūs.

terapinės pasakos moko be baimės pa-žvelgti į savo problemas ir padėti sau, kai sunku.

pratarmė

8

Stebuklingas pasakų pasaulis leidžia pakeisti įvykius, „atkerėti“ juos, susieti priežastis su pa-sekmėmis, t. y. su baimės apraiškomis. Įvardi-jus veiksnius, lemiančius paslaptingus, niūrius ir sukrečiančius įvykius, jų galia sukelti baimę su-mažėja. Pasakos moko vaikus pozityviai vertinti baimę sukeliančias situacijas. Jose taip pat vei-kia kiti psichologiniai mechanizmai, didinantys atsparumą baimei arba mažinantys jos mastą.

Psichoterapeutams ir tėvams ši knyga su-teiks žinių apie baimes, jas sukeliančias prie-žastis bei būdus, kaip su jomis kovoti ir net visai atsikratyti. Naudodamasis knygoje išdėstyto-mis schemomis, kiekvienas tėvas, mama ar te-rapeutas galės pats sugalvoti terapines fabulas, kurios būtų priešinamos su baimę sukeliančio-mis situacijomis. Taip keliančios nerimą paslap-tingosios baimės netektų galios ir virstų papras-tomis situacijomis, iš kurių vaikas sugebėtų rasti išeitį. Atlikus eksperimentus su ligoninėse

gulinčiais vaikais, buvo įrodyta, kad terapinės pasakos vaikų baimes sumažina. Norintiems apie tai sužinoti daugiau siūlau perskaityti kny-gą „Terapinės pasakos kaip baimės mažinimo priemonė hospitalizuotiems vaikams“.

Knyga, kurią perskaityti ir taikyti jus ragi-nu, gali padėti išvengti baimių, kylančių vaikui atsidūrus nepažįstamose situacijose. Ji skirta visiems vaikams, bet bus ypač naudinga itin jautriems mažyliams.

Knygą sudaro trys dalys. Pirmojoje ir ant-rojoje gvildenau su baime susijusias teorines problemas: apibūdinau baimės sąvoką ir baimę sukeliančius veiksnius. Toliau aptariau pasakos vaidmenį mažinant baimę. Aprašiau ir terapines pasakas – jų specifiką, pastoviuosius elemen-tus, poveikio mechanizmą. Trečiojoje dalyje Jūsų ir vaikų teismui pateikiau pačias pasakas. Jos turėtų padėti atsikratyti ar bent sumažinti šias baimes:

pratarmė

baimę būti paliktam (mikutis darželyje),

baimę pasiklysti (pasiklydęs spinduliukas),

baimę būti atskirtam nuo motinos (zuzutė-bututė),

baimę prarasti kūno kontrolę (linksmasis pufutis),

baimę būti pajuoktam, sukompromituotam (lapiukas smaližiukas),

tamsos baimę (prieblandos draugai),

Viliuosi, kad pasakos vaikams patiks ir išmokys juos kitaip vertinti baimę sukeliančias aplin-kybes. O visiems suaugusiesiems, kurie neabejingi vaikų rūpesčiams ir būgštavimams, padės suprasti mažųjų problemas.

autorė

ligoninės, skausmo, kūno sužalojimo baimę (ufutis),

konfliktų šeimoje baimę (mėnulio namelis),

mokyklos grupuočių baimę (mergaitė iš paveikslėlio),

mirties baimę (veidrodis),

operacijos baimę (perlas).

11

vaikų baimės

Mintimis grįždami į vaikystę, dažnai prisimena-me, kokių nemalonių jausmų mums sukeldavo svetimi žmonės, kuriuos įtardavome noru mus pagrobti, arba situacijos, kai įsivaizduodavome, kad laukiniai žvėrys, ištrūkę iš zoologijos sodo ar atlėkę iš miškų, taikosi mus sudraskyti. Be-veik kiekvienas suaugęs žmogus savo atminty-je turi tokių iracionalių įsivaizdavimų, anuomet kėlusių nerimą.

Šiandien vaikai taip pat bijo pikto burtinin-ko, nepažįstamo šuns ar vaiduoklių, nuo kurių nepavyktų pasprukti – jie užpultų ir suplėšytų į skutus. Tamsa, audra, pabaisos, dvasios – tik maža dalis dalykų, sukeliančių vaikams nerimą. Jei nerimas labai stiprus, jis gali sumažinti arba padidinti mažylio aktyvumą. „Paveiktas“, „nu-galėtas“ baimės vaikas tampa pasyvus, apa-tiškas arba pernelyg susijaudinęs, išsiblaškęs. Nei viena, nei kita būsena nepadeda įveikti su-dėtingos situacijos. Ko nors baiminantis mažėja

protiniai gebėjimai, tampa sunku susikaupti. Sutelkę dėmesį į nemalonius veiksnius, vaikai ima blogiau elgtis, mokykloje gauna prastes-nius pažymius.

Kalbėdami apie baimę, turime apibrėžti dvi sąvokas, kurios dažnai vartojamos sinonimiš-kai – išgąstis ir baimė. Išgąstis – tai įgimta reak-cija, padedanti prisitaikyti prie besikeičiančios ir grėsmingos aplinkos. Jau kūdikis išgąsčiu rea-guoja į stiprų garsą ar skausmą ir balsu prane-ša savo emocijas. Vėliau išgąsčiu imama rea-guoti į neutralius veiksnius, situacijas, žodžius, lydinčius pirminius stimulus (tokius kaip stiprūs garsai, skausmas, pusiausvyros sutrikimai ir pan.). Galime tvirtinti, kad išgąstis lydi mus nuo pirmųjų iki paskutinių dienų. Tolydžio kaupda-mi žinias, nustojame reaguoti į veiksnius arba situacijas, kėlusius nerimą vaikystėje. Tačiau atsiranda naujų emocinę įtampą žadinančių veiksnių. Įgyta patirtis dažniausiai sumažina, o

vaikų baimės

12

kartais ir visai nuslopina išgąstį, bet neigiamos emocijos niekada visiškai neišnyksta.

Išgąstis yra reakcija į išorinius veiksnius ir vidinį dirgiklį – skausmą. Baimė atsiranda tada, kai įsivaizduojame grėsmes. Ji susijusi su vi-diniu procesu, kurio paskirtis – apsaugoti nuo potencialaus pavojaus.

Baimė ir išgąstis susaistyti vidiniais ry-šiais; baimė išauga iš išgąsčio. Vadinasi, išgąs-tis yra pirminis, o iš jo atsiradusi baimė ilgainiui tampa vis labiau nepriklausoma. Tokia baimė atsiranda vaikui bręstant, kai atmintyje iškyla patirto išgąsčio situacijos.

Pirmoji baimės fazė – atkuriamoji baimė, t. y. tokia, kuri kyla kaip numanoma grėsmė, sukė-lusi vaikui išgąstį anksčiau. Šios rūšies baimė susijusi su ankstesnėmis situacijomis. Baimė, kurią sąlyginai galima vadinti įsivaizduojama baime ir kuri susijusi su greitai besivystančia vaiko vaizduote, atsiranda vėliau. Vaizduote vai-kas kuria savo baimių pasaulį. Augančio vaiko baimės rodo dinamišką protinės veiklos raidą. Vaizduotės, mąstymo ir emocijų raidai įtaką daro kalbos įgūdžių atsiradimas. Vaikai ima įsivaizduoti įvairias baidykles, neįprastas situacijas, kurios dažnai ir sukelia baimę. Labiau išsivysčiusio intelekto ir lakesnės vaizduotės mažyliai susikuria daugiau baisenybių negu jų bendraamžiai. O vaikai su protine negalia daž-niau patiria atkuriamąsias baimes, kurios re-miasi negatyvia vaiko patirtimi. Įsivaizduojamos

baimės – besivystančios vaiko vaizduotės pa-dariniai. Šios baimės gali stiprėti „užburto rato“ principu ir sukelti sutrikimų. Vėliau aptarsime situacijas, kurios skatina baimių atsiradimą.

Ar tik atkuriamosios ir išgalvotosios bai-mės taip glaudžiai susijusios su vaiko ben-dra ir psichine raida, su jo patirtimi? Ne. Dar viena svarbi baimių, kurias išgyvena vaikai, rūšis susijusi su jų poreikių nepatenkinimu. Šiuo atveju baiminimąsi sukelia skausmin-gas stokos pojūtis. Tiek psichinių, tiek fizio- loginių poreikių (pvz., alkio) nepatenkinimas sukelia staigių negatyvių emocinių reakcijų, kurios ateityje gali kartotis. Vaikų raidai la-bai svarbūs ne tik fiziologiniai, bet ir emociniai poreikiai (meilė, saugumas, pripažinimas, pri-klausymas).

Daug rašyta apie protinės ir emocinės raidos sutrikimus, kurie būdingi vaikams, ser-gantiems našlaičio liga (tai vaikai, kurie prarado emocinį ryšį su motina). Šie sutrikimai lemia raidos atsilikimą, kartais net psichinę negalią ir galybę emocinių neadekvatumų, kurie sutrikdo socializacijos procesą.

Kita baimių rūšis yra susijusi su asmens įvaizdžiu. Palyginti su anksčiau minėtomis bai-mėmis, ši pasireiškia vėliausiai. Įvaizdį formuo-ja vaizduotė, troškimai ir viltys, kurias puoselėja pats žmogus. Šią asmenybės dalį formuoja iš- orinė informacija, vertinimai ir santykiai su ki-tais žmonėmis. Vaikystėje mūsų įvaizdį dažniau-

vaikų baimės

13

siai formuoja tėvai ir mokytojai. Nemažai įtakos turi ir veiklos rezultatai. Kartu su įvaizdžiu for-muojasi savęs vertinimas, siekiai ir troškimai. Vaikystėje šios struktūros yra nepastovios ir nestabilios, ypač lengvai pasiduodančios aplin-kos įtakai. Intensyviausiai formuojasi 6–12 metų vaikų įvaizdis. Šio amžiaus vaikai vadovaujasi aplinkos kriterijais, jaučia pozityvaus mąsty-mo apie save poreikį, įtakos ir pasiekimų po-reikį. Baiminimasis būti atstumtam, išjuoktam ar patirti nesėkmę sukelia menkavertiškumo jausmą, kuris lemia baimės reakcijų atsiradi-mą. Baimių atsiradimą skatina nepakankamas savęs vertinimas, kuris formuojasi nuolat gau-nant neigiamą informaciją apie save arba dėl nesėkmingos veiklos. Todėl vaiko kritikavimas, atstūmimas ir nuolatinis jo pavadavimas (įtei-giant, kad jis pats nieko nesugeba atlikti) sukelia baimes, kurios vaikui bręstant tik stiprėja.

Bet ar baimę turime nagrinėti tik kaip ne-gatyvų reiškinį? Kada baimė nekelia jokio pa-vojaus? Baimės yra vystymosi dėsningumas, būdingas kiekvienam vaikui.

Baimė vaiko brandai pavojinga tada, kai patiriama labai intensyviai ir kai ją lydi stiprios somatinės reakcijos, tokios kaip padidėjęs pra-kaitavimas, blyškumas, drebulys, širdies vei-klos sulėtėjimas ar paspartėjimas ir pan. Pa-vojus kyla ir tada, kai vaikas visą savo dėmesį sutelkia į kylančias baimes: jis negali atsipalai-duoti ir skirti dėmesio užduotims ar žaidimams.

Baimė laikoma patologine, kai reakcija nėra adekvati dirgikliui, t. y. tada, kai reakciją suke-lia vos truputį stipresnis nei paprastai veiksnys arba visai paprasta situacija.

Iki šiol daugiausia dėmesio skyrėme toms reakcijoms į baimę, kurios parengia individą ti-kėtinai grėsmingai situacijai. Tačiau kartais bai-mė ima dominuoti ir tampa vaiko būdo savybe. Jeigu taip atsitinka, tai labai komplikuoja vaiko funkcionavimą aplinkoje ir siejasi su dažnais, subjektyviais, nemaloniais baimės potyriais. Toks vaikas į aplinką žiūri su nepasitikėjimu, pasaulis jam atrodo grėsmingas vien dėl to, kad jame slypi nesėkmės galimybė. Tokie vaikai ne-pasitiki savimi, nevertina savo gebėjimų, todėl atsisako ko nors imtis.

Reikėtų priminti, kad baiminimasis – tai brandos proceso dalis, o negalavimu jis tampa tada, kai ima dominuoti ir komplikuoja vaiko gyvenimą. Vis dėlto nedera baimių nagrinėti vien neigiamu aspektu – juk jos moko visuo-meninio elgesio, atkreipia dėmesį į tai, kas atsi-tinka kitiems žmonėms ir ką jie išgyvena. Bai-minimasis veikia ir pozityviai – padeda sutelkti pastangas, skatina įveikti sunkumus. Jeigu vai-kas tokius išbandymus išlaiko, jo pasitikėjimas savo jėgomis ir galimybėmis didėja.

Baimė yra būtina normaliam žmogaus funkcionavimui. Ji parengia grėsmingoms si- tuacijoms, o patologija tampa tik tada, kai trik-do veiklą ir deformuoja asmenybę. Jausdamas

vaikų baimės

14

baimę, vaikas įvairiais būdais mėgina sau pa-dėti ir susikuria priimtiną kovos su ja būdą. Skirtingos baimės rūšys skatina kurti skirtin-gas pagalbos sau strategijas. Įveikti įsivaiz-duojamas baimes padeda racionalus situacijos įvertinimas. Vaikas stengiasi garsiai išaiškinti esamą situaciją pats sau arba kartoja su baime susijusius sąmojus. Jis susigalvoja įvairiausių argumentų derybose su savimi arba ieško jų pokalbiuose su kitais. Kai baimę sukelia ne-patenkintas meilės, saugumo ar pripažinimo poreikis, vaikas dažnai mėgina atsikratyti bai-mės fantazuodamas, bėgdamas į išsigalvotą, trokštamą pasaulį, kuriame jo poreikiai būtų patenkinti. Taip pat jis gali bėgti nuo tikrovės ir formuoti savo asmenybę taip, kad kiti patikėtų, jog jis – išskirtinis. Tik vėliau, kai melas išaiš-kėja, kai prasimanymai sprogsta kaip muilo burbulas, vaikai pasijunta apgauti, supyksta ir atsitraukia nuo melagiuko. Kartais, kai baimė ypač stipri, gali atsirasti regresijos, projekcijos, atsiribojimo ar pasitraukimo į ligą požymiai. Apie šiuos psichologinės gynybos būdus ne kartą buvo rašyta specialiojoje literatūroje.

Jau buvo minėta, kad baimė sukelia cha-osą arba stabdo veiklą. Ji gali sukelti ir agresi-ją kaip reakciją į įtampą. Baimė kyla iš vidaus, dažniausiai kaip prisiminimas apie ankstesnius nemalonius įvykius (atkuriamosios baimės), arba kaip jų įsivaizdavimas (įsivaizduojamos baimės). Kitas baimių šaltinis – nepatenkinti

poreikiai. Baimės jausmas pasireiškia su fizio-loginiu komponentu, kurį lydi didžiulio psichinio diskomforto pojūtis.

Prie somatinių reakcijų į baimę galima pri-skirti burnos džiūvimą ar padidėjusį seilėtekį, peristaltiką, viduriavimą, vidurių užkietėjimą, padažnėjusį kvėpavimą, širdies plakimą, pulsą, odos paraudimą ar pablyškimą, vyzdžių išsi-plėtimą, prakaitavimo padidėjimą, šlapinimosi padažnėjimą, padidėjusią raumenų įtampą, pa-didėjusį ar sumažėjusį aktyvumą, rankų virpė-jimą, mikčiojimą, užsikirtimą, judesių ir kalbos stereotipus, nykščio čiulpimą, nagų graužimą, susierzinimą, emocinį prieraišumą, naktines baimes, grėsmės jausmą ir bendrą nerimą.

Baimę vaikui gali sukelti ir objektai, ir situ-acijos. Priklausomai nuo to, kaip vaikas suvokia baimės veiksnius, jis imasi atitinkamų kovos su ja būdų. Kartais, verčiamas įkyraus baimini-mosi, jis imasi konkrečių veiksmų, pvz., dažnai plauna rankas arba apeina tarpus tarp šaligat-vio plytelių. Taip apsisaugoma nuo nerimo, kuris trumpam tarytum dingsta, bet netrukus grįžta ir vėl verčia griebtis tų pačių iracionalių veiksmų. Tokia baimė gali būti susijusi ir su tam tikrais asmenimis, galinčiais sukelti kaltės jausmą ir bausmės laukimą. Taip pat baimė gali keisti vie-tą, t. y. kai jos suvokimas pernelyg skausmin-gas, ji gali būti perkeliama į kitą, saugų veiksnį ar situaciją. Baimė gali būti perkeliama ir tada, kai suaugusieji neigia baiminimosi priežastis.

vaikų baimės

15

Pavyzdžiui, situacija ligoninėje. Vaikas bijo ada-tos dūrio, verkia. Seselės ir gydytojai tikina, kad jam visiškai neskaudėsią, ir bando įteigti maža-jam pacientui, kad jis nebijąs. Jie neigia vaiko patiriamas emocijas, tuomet ir vaikas dažnai ima jas neigti – sako nebijąs, kad procedūra esanti visai neskausminga. Neigimo mecha-nizmas gali suardyti ryšį tarp potyrių ir jų ra-cionalių priežasčių. Mes, suaugusieji, neigdami mokome perkelti baimę į kitus objektus, o tada padėti būna žymiai sunkiau. Somatiniai reiški-niai (prakaitavimas, padažnėjęs kvėpavimas, pulsas ir pan.) dažnai lydi baimes, nesusijusias su konkrečiais objektais. Tai greičiausiai susiję su tuo, kad vaikas dažnai išsigąsdavo ir patir-davo nerimą, reaguodamas į daugybę kitų fak-torių, pasirodydavusių drauge su pirminiu dirgi-kliu ar situacija, ir galiausiai negalėdavo suvokti, kuris veiksnys iš tikrųjų sukelia baimę. Tačiau tie veiksniai yra pastovūs ir sukelia fiziologinę baimę. Psichologai teigia, kad apibendrinama pernelyg plačiai, t. y. įtraukiama pernelyg daug veiksnių, tik panašių į tuos, kurie sukelia bai-minimąsi. Tokiais atvejais atsiradę veiksniai ar situacijos pasiekia pasąmonę ir sukelia baimę, nesuvokus tikrosios jos priežasties. Kitaip ta-riant, įvardijus pernelyg daug veiksnių, pakanka nedidelio panašumo į pirminį, kad reakcija būtų tokia pat, kokią sukeltų ir tikrasis dirgiklis.

Naujausiais tyrimais nustatyta, kad psi-chikai ypač pavojingos tos stiprios baimės, ku-

rios atsiranda dar nesulaukus trejų metų, nes ankstyvajame amžiuje aktyviausias smege-nų požievis. Žievės vystymasis įgalina suvokti pavojus ir parengti konstruktyvias reakcijas į grėsmingais laikomus veiksnius ar situacijas. Vadinasi, baimę galima nukenksminti, įtrau-kiant į veiklą sąmonę. Tačiau ankstyvajame in-divido brandos etape tai yra neįmanoma, todėl labai svarbu pažinti faktorius, kurie atsakingi už baimės sukėlimą. Kitas faktorius, generuo-jantis nesąmoningas baimes, – nepatenkinti poreikiai, ypač pagrindiniai: meilės, saugumo, pripažinimo. Vaikas tai skausmingai jaučia, bet nesuvokia savo nerimo priežasties. Stebėjimai rodo, kad vaikai intuityviai siekia patenkinti pa-grindinius poreikius, ieško jų redukcijos būdų.

Vaikams iki trejų metų baimę sukelia pa-prasti veiksniai: triukšmas, ryški šviesa, netikė-ti kūno pusiausvyros pakitimai, skausmas arba nauji, nepažįstami dalykai, pvz., atskirtis nuo artimo asmens. Baimę sukeliančių veiksnių grupę sudaro meilės, saugumo, pripažinimo ir, žinoma, fiziologinių poreikių nepatenkinimas. Vyresni vaikai gali jausti baimes, susijusias su savo pačių įvaizdžiu, pvz., nepripažinimo, iš-juokimo baimė ir pan. Vaikui reikia sukurti to-kias sąlygas, kad šių baimių nekiltų. Todėl ypač svarbi auklėjamojo poveikio profilaktika.

Publicistiniuose ir moksliniuose žurna-luose vis daugiau rašoma apie nenaudingą ar bent abejotiną televizijos įtaką vaikams. O juk

vaikų baimės

16

dažnai maži vaikai žiūri laidas, kurių neįstengia suprasti. Jie dar nesugeba atskirti fikcijos nuo tikrovės. Pasaulis ekrane būna baugus, vaiz-duoja grėsmingas situacijas, nepriklausomai nuo to, ar tai televizijos naujienų programa, kurioje rodomi sensacingi dienos įvykiai, ar meninis filmas. Vaikas nesupranta jų turinio, ir tai jam kelia nerimą. Matyti vaizdai vėliau grįžta kaip atkuriamieji vaizdiniai, o iš jų kyla įvairiau-sių baimių. Net dvimečiai vaikai bijo pabaisų ekrane, nors suvokia filmą tik emociškai. Tobu-lėjant filmų kūrimo technikai, vaizdai tampa vis tikroviškesni. Vaikas sėdi įbedęs akis į ekraną ir, nors yra išsigandęs, negali pakeisti situaci-jos, turi jai pasyviai paklusti, t. y. nesimoko sa-varankiškai ieškoti išeities.

Pasyvumas, įgytas sėdint priešais tele-vizoriaus ekraną, atbukina emocinį jautrumą. Dėl to mažėja vaiko jautrumas kitų skausmui, kančiai ar pažeminimui. Stebėdamas herojų elgesį, mažasis žiūrovas mokosi agresijos ir į išgąstį ar baimės jausmą gali atsakyti tuo pa-čiu, kaip ir į kitas stresines situacijas – agresija. Toks elgesys laikinai sumažina nerimą, todėl gali įsitvirtinti. Ne veltui sakoma, kad baimė ir agresija – dvi to paties medalio pusės.

Priešais ekraną patirtos emocijos vyres-niems vaikams pasitarnauja kaip medžiaga vaizduotei. Jie susikuria situacijas, įvykius, kuriuose patys dalyvauja. Išgalvotos situacijos gali stimuliuoti išgyvenamas baimes. Vienas

iš mano mažųjų pacientų, pasižiūrėjęs ke-lis filmus apie ateivius iš kosmoso, bijojo net trumpai pasilikti kambaryje vienas. Jis nuolat tikrindavo, ar po lova, už spintos, už lango ne-sislepia klastingieji ufonautai. Vaikas negalėjo užsiimti jokia kita veikla – tik nuolat tikrino. Net ir patikrinęs visus užkaborius jis nenurimdavo, nes baimė tūnojo jo viduje, o pabėgti nuo savęs negali.

Įsivaizduojamas baimes gali kelti siaubo filmai. Gyvename pasaulyje, kuriame masinė kultūra vis labiau tampa natūralistinė ir – pa-radoksalu – būtent jai reikia ypač brandaus su-vokimo.

Taigi televizija ir filmai gana sėkmingai gąsdina mūsų vaikus. Bet labai dažnai mes, tėvai, taip elgiamės ir patys, neteisingai su-prasdami, kas vaikui gerai. Mes šantažuojame, gąsdiname raganomis ar čigonu, kuris ateisiąs pagrobti vaiko. Taip elgdamiesi priverčiame vai-ką paklusti, bet net nesusimąstome, kad sėja-me baimę.

Prieš baigdama kalbėti apie televiziją ir jos sukeliamas baimes, norėčiau užsiminti apie patiriamo išgąsčio ar baimės poveikį sveika-tai. Drąsiai galiu tvirtinti, kad psichosomatinių ligų gausėjimas yra susijęs su priešais ekra-ną patiriamomis emocijomis. Juo labiau, kad čia emocijoms pasyviai pasiduodama. Nervų sistema, ypač jos vegetatyvinė dalis, į ekrano įvykius reaguoja taip pat kaip į tikrus, t. y. kovai

vaikų baimės

17

su dirgikliu mobilizuojamas visas organizmas. Taip atsiranda kai kurios iš stresų kildinamos kraujo apytakos, virškinimo, kvėpavimo, rau-menų, kaulų, imuninės sistemos, odos ligos ar negalavimai.

Kalbėjome tik apie neigiamą televizijos po-veikį, tačiau tai nereiškia, kad ši žiniasklaidos priemonė neturi privalumų, kad ir tokių, kaip galimybė pažinti kitas kultūras, pasaulio pa-slaptis ir kt. Televizijoje pasaulis virsta „globaliu kaimu“, o jo gyventojai – kaimynais. Tai padeda ugdyti toleranciją ir norą padėti. Galima pasa-kyti ir gerokai daugiau teigiamų dalykų, tačiau tai nėra šio tyrinėjimo tikslas.

Baimę gali provokuoti ir artimi šeimos nariai. Dažniausiai tada, kai nepatenkinami pa-grindiniai vaiko poreikiai. Taip atsitinka, kai šei-ma yra nepatvari ir nesuteikia saugumo jaus-mo. Psichiniai poreikiai gali būti nepatenkinami vadinamojoje branduolinėje šeimoje, kurioje yra tik tėvai ir vaikai ar vienas iš tėvų, kai motina ar tėvas augina vaikus vieni; taip pat naujoje šei-moje, kurią tėvai sukuria po skyrybų, ir vaikai auga su patėviais ar pamotėmis bei jų biologi-niais vaikais. Tokios šeimos dažnai praranda kartų ryšį, nes atima iš vaikų galimybę ben-drauti su kitais šeimos nariais, galinčiais kom-pensuoti nepatenkintus psichinius poreikius. Tokiu atveju šeima tampa nepatikima, nesu-teikia saugumo jausmo. Taip gali atsitikti ir mi-gruojant, kai nutrūksta ryšiai su seneliais, kurie

dažniausiai besąlygiškai myli vaikaičius ir tokiu būdu suteikia jiems neįkainojamą paramą.

Tėvai, ypač dirbančios mamos, praleidžia su savo vaikais ne itin daug laiko. Užimtumas silpnina tėvų ryšį su vaikais. Dažnai vaiką gir-dime priekaištaujant: „Jūs manęs visai nesi-klausote.“ Pamažu vaikas nutolsta nuo tėvų ir jiems lieka tik materialinė atsakomybė. Vaiko gyvenime „nedalyvaujantys“ tėvai nesąmonin-gai kuria tokios šeimos, kurioje vaikas negali patenkinti savo psichinių poreikių, modelį. Kas-dien silpnėjant tarpusavio ryšiams, vaikas pasi-junta vienišas. Vienišumas yra mūsų dienų liga, ir atsakomybė už tai tenka tik suaugusiesiems. Jeigu vaikas, net būdamas materialiai aprūpin-tas, nepatiria meilės, saugumo ir pripažinimo, jis negali normaliai bręsti.

Ne vien tik šeimos „nebuvimas“ ir ryšio su tolimesniais giminaičiais trūkumas lemia poreikių nepatenkinimą. Nemažą reikšmę turi ir neteisingas auklėjimas. Baimes gali sukelti ir pernelyg didelis dėmesys, vaiko lepinimas. Toks vaikas, susidūręs su sunkumais, tampa bejėgis. Jis „nesitreniravo“, ieškodamas išeičių iš sunkių situacijų. Kiekvienas uždavinys jį gąs-dina, įspėja apie nesėkmę. Nežinodamas savo galimybių, vaikas dažnai imasi užduočių, kurios jam per sunkios. Vėliau įsitikinęs, kad nesuge-bės jų atlikti, išgyvena frustracijos būsenas. Kita baimes įtvirtinanti nuostata – nuolatiniai tėvų priekaištai, nepasitenkinimas vaiko pasie-

vaikų baimės

18

kimais. Net kai šitoks tėvų elgesys motyvuoja-mas tikrai gerais norais, tokia nuostata vis tiek formuoja vaiko nepasitikėjimą savimi ir savo jėgomis, didina jautrumą, silpnina sugebėjimą susikaupti. Kai vyrauja atmetimo nuostata, pa-prastai lydima jausmų stokos ir dažnų baus-mių, vaikas nepatenkina savo meilės poreikio. Šitokia nuostata vaikui pragaištinga, nes trikdo jo visuomeninį brendimą, sugebėjimą patir-ti jausmus. Autokratinė nuostata, kaip matyti iš paties pavadinimo, – tai tėvų viršenybė, kai vaikas turi nesipriešindamas paklusti jų valiai. Tokiu atveju vystosi perdėta emocijų kontrolė. Vaikas nuslopina pozityvius jausmus (nuošir-dumą, džiaugsmą), „jis nesimoko pats spręsti savo problemų, tiesiog jas užgniaužia.“*

Taip išugdyti vaikai nesugeba sumažinti emocinės įtampos. Jiems ima formuotis men-kavertiškumo jausmas ir pasyvumas. Ūmūs agresijos ar baimės priepuoliai rodo, kaip des-truktyviai veikia toks auklėjimo stilius. Vieni vaikai mėgina su tėvų autokratija kovoti ypa-tingu užsispyrimu, vėliau virstančiu įvairiomis agresijos formomis. Kiti paklūsta ir tampa pa-syvūs bei baugštūs. Jei vaikas priimamas toks, koks yra, tarp jo ir tėvų užsimezga emocinis ryšys, ugdomas sugebėjimas suvokti ir reikšti jausmus. Visa tai teigiamai veikia asmenybės raidą.

Asmenybę taip pat formuoja mokykla, ku-rioje vaikas praleidžia daug laiko. Mokykloje

turi būti patenkinami pagrindiniai vaiko porei-kiai. Labai svarbu, kad vaikas būtų pripažįs-tamas, gerbiamas, pastebimi ir įvertinami jo pasiekimai. Tuomet jis jausis saugus, formuo-sis teisingas ir adekvatus savęs suvokimas bei vertinimas. Deja, žinome, kad dažnai būna visai kitaip. Mokykla ir tėvai kelia vaikui didelius rei-kalavimus, o meilė, pripažinimas priklauso nuo to, ar vaikas juos vykdo. Mažylis būna mylimas, jei gerai mokosi ir pasižymi išskirtiniais gabu-mais. Tėvų meilė ir mokytojų pripažinimas pri-klauso nuo mokymosi rezultatų. Pasitaiko ir to-kių atvejų, kad mokytojas netraktuoja mokinio kaip individo, kuriam reikia padėti bręsti, o laiko jį tik dar vienu numeriu dienyne. Jeigu aplinka netenkina psichinių vaiko poreikių, ji skatina vienišumą, saugumo stokos pojūtį, o tai ugdo baimę.

Negatyvus šeimos ir mokyklos poveikis gali būti silpnesnis, jeigu vaikas gerai sutaria su bendraamžiais ir draugai gali kompensuoti kai kurių poreikių stoką. Tačiau dažnai dėl nepaten-kintų poreikių „alkio“ vaikai yra linkę užmegzti pernelyg stiprius emocinius ryšius. Jeigu toks vaikas užmezga kontaktą su neformaliomis socialinėmis grupėmis, yra didelė tikimybė, kad jis pasiduos jų įtakai.

Anksčiau išskyrėme tris pagrindinius vai-kų baimių šaltinius. Pirmiausia tai įvykiai, ku-riuos vaikas mato aplink save – pati aplinka, ir tai, kas vyksta televizijos ekrane. Jeigu su-

* I. Obuchowska. Encyklopedia peda-gogiczna, red. W. Pomykalo, Warszawa 1993, hasla – Lęk, Lęk szkolny, s. 345.

vaikų baimės

pantis pasaulis yra baugus, kyla baiminimasis, ir formuojasi baimių valdoma asmenybė. Kita aplinkybė, lemianti tokios asmenybės formavi-mąsi – šeima, kuri netenkina pagrindinių vaiko psichinių poreikių (saugumo, meilės, pripaži-nimo). Dar vienas svarbus, galintis sukelti bai-mę ir dėl to formuojantis baugščią asmenybę faktorius – mokykla. Ji privalo padėti vaikui formuoti teisingą savo paties įvaizdį ir teigia-mą savęs vertinimą. Jeigu taip nėra (arba yra atvirkščiai), tai ugdo nevisavertiškumą ir prisi-deda prie baimių atsiradimo.

21

stebuklinių ir terapinių pasakų samprata

Pasakos kuria nepaprastą pasaulį. Iš pasakų vaikai mokosi taisyklių, kurioms paklūsta tik-rovė, ir tinkamo elgesio. Svarbiausia – pasa-kos žadina vidinį vaiko pasaulį ir suteikia daug džiaugsmo. Pasakos leidžia tapatintis su hero-jumi, kaskart patirti naujų nuotykių ir emocijų. Pasakų pasaulis paklūsta gėrio, kuris visada laimi, taisyklėms. Todėl laiminga pabaiga sutei-kia vaikui, kuris jau pasijuto įvykių dalyviu, ma-lonų sėkmės pojūtį. Visos pasakos, nesvarbu, ar jos iš tautosakos lobyno, ar sukurtos šiais laikais, turi bendrų bruožų. Tai vaiko akimis matoma magiška tikrovė ir įvykių sąlyginumas.

Pasakos pasaulis atspindi pagrindinio veikėjo troškimus. Sudėtingas problemas čia išsprendžia magija, todėl tikrovė gali staiga pasikeisti. Vaikas taip pat pasitelkia magiją: jis sužmogina negyvus daiktus, ieško bendrų gy-vūnų ir žmonių savybių. Mažieji skaitytojai žino, kad pasakų pasaulis yra nerealus. Todėl tokio

pobūdžio kūrinius galime vadinti stebuklinėmis pasakomis. Svarbų vaidmenį jose vaidina ma-gija, kuri užburia pasaulį, ir stebuklingi daiktai bei reiškiniai, įgalinantys staiga pakeisti situa-ciją ir padedantys suprasti tikrovę, atsižvelgiant į vaiko amžių.

XVII amžiaus pabaigoje susižavėta folkloru ir liaudies pasakojimais. Naivūs pasakojimai su laiminga pabaiga labai išpopuliarėjo ir subūrė minias ištikimų skaitytojų. Pirmiausia pasa-kas skaitydavo suaugusieji, tik vėliau jos tapo mėgstamiausiais vaikų skaitiniais. Tų kūrinių tikslas buvo perteikti ir padėti suprasti taisy-kles, kurių laikosi pasaulis, bei mažinti baimes. Pasakos teikė atsakymus į du svarbiausius klausimus: koks yra pasaulis ir kokiomis tai-syklėmis jis vadovaujasi? Kaip galima įveikti grėsmes?

Kaip vaikas mokosi atskirti realybę nuo fantazijų, sapną nuo tikrovės, taip ir suaugęs


22

žmogus, nesuvokdamas gamtos dėsnių, bet tu-rėdamas tam tikrą patirtį, kūrė savo pasaulio vaizdinius. Susikurtasis pasaulis tenkino paži-nimo troškimą, padėjo paaiškinti tikrovę ir, vie-nareikšmiškai įvardydamas, kas nuskriaustas, kam ir kaip reikia padėti, leido daryti moralinę atranką. Pasakos kuria bendrą orientacijos sis-temą, kurioje tikroviški ir netikroviški elemen-tai sudaro vientisą visumą.

Vis dėlto svarbiausias pasakos tikslas – išvaduoti iš baimės, suteikti galimybę prisijau-kinti grėsmę, leisti suvokti, kad geroji burtinin-kė budi, tad likimas gali netikėtai pasikeisti.

Stebuklinėse pasakose galime išskirti kin-tamąją ir pastoviąją dalis. Kintamoji susijusi su pasakose aprašoma tikrove – joje pasakojama, koks yra pasaulis; kintamoji, nes ir tikrovėje nuolat vyksta pokyčiai. Vaikai šiandien rečiau skaito knygas apie užkeiktus riterius ir kara-laites, nes šis pasaulis jiems nesuprantamas. Praėjusių laikų pasaulis, kur sėkmę garantavo laimingos vedybos arba socialinės padėties pa-sikeitimas (pvz., valstiečio virtimas karaliumi), dabar jau nebeaktualus. Tokių pasakų siūlomi pavyzdžiai nebepritaikomi, juokingi arba nesu-prantami. Tačiau kita, pastovioji dalis lemia tai, kad pasakos visais laikais turi pasisekimą, nes padeda atsikratyti baimių. Pažintis su galinčio-mis pasitaikyti situacijomis, faktas, kad herojus visada randa išeitį ir viskas baigiasi laimingai, lemia pasakos galią sumažinti baimes. Šios pa-

sakų savybės laiduoja jų universalią reikšmę. Sugebėjimas rasti išeitį iš sudėtingiausių situa-cijų stiprina dvasią, suteikia jėgų, nuteikia opti-mistiškai, kai tenka ieškoti sprendimų užklupus nesėkmėms.

Seniau pasakos būdavo kuriamos suaugu-siems. Geras pavyzdys – Džefrio Čoserio Ken-terberio pasakojimai, kuriuos interpretuoti gali-ma įvairiai – vienaip juos supranta suaugusieji, kitaip – vaikai. Tai, kas anksčiau pasakota suau-gusiesiems, arba tai, kas buvo tikėjimo objek-tas, šiandien daugiausia skiriama vaikams, pvz., graikų mitai, Robinzono Kruzo istorija ir pan. Di-namiški civilizacijos pasikeitimai lėmė, kad ste-buklines pasakas skaito vaikai nuo ketverių iki devynerių metų. Kartais į magijos pasaulį grįžta ir paaugliai, čia ieškodami paramos. Jaunuoliai bėga nuo pernelyg sunkios, liūdnos tikrovės ir stebuklingame pasakų pasaulyje randa tai, ko žmogui labiausiai reikia – viltį.

Pasaka – tai kūrinys, kuris formuoja vaiko asmenybę. Pasakos pasaulis padeda pažinti ti-krovę, persikelti į kitokią aplinką, tolimus laikus. Mažasis skaitytojas susipažįsta su žmonių sie-kiais ir tikslais, suvokia būties prasmę, mokosi tinkamo elgesio, moralės ir elgesio normų, ku-rių iš jo tikimasi. Pasakos sužadina norą pažinti jose vaizduojamą tikrovės dalį. Viena svarbiau-sių pasakos užduočių – lavinti vaizduotę. Vaikas ne tik įsivaizduoja pasakos tikrovę, kurią greti-na su pažįstamais faktais, įvykiais, pažįstamais


23

kraštovaizdžiais ir pan., bet, įsijautęs į pasakas, ima kurti naujas istorijas, pakeičia ar paįvairina jų turinį, kol galų gale sugalvoja visiškai naujų siužetų. Vaikas ne tik mokosi suprasti tikrovę, bet ir sužino, kaip ją pakeisti. Įgytas žinias jis tik- rina realybėje ir stengiasi pakeisti įvykių eigą. Mažylis mokosi atskirti fikciją nuo teisybės. Vai-kai dažnai tapatinasi su pasakos veikėjais, per-ima jų moralės nuostatas, mąstymo ir veikimo būdus, o tai padeda formuoti asmenybę. Mažieji skaitytojai žavisi pasakos herojais, nori būti to-kie pat kaip jie – drąsūs, gražūs, geri, laimingi. Čia vaikas atranda savo tapatybę – kas jis yra ir kuo norėtų būti.

Kaip jau minėjome, universalus pasakų vaidmuo – jų galia išlaisvinti emocijas ir visų pirma sumažinti baimę. Vaikai mėgsta pabijoti tada, kai žino, kad po valandėlės viskas baig-sis gerai. Vaikas suvokia, kad veiksmas vyks-ta sąlyginiame pasaulyje, ir iš tikrųjų nei jam, nei veikėjui niekas negresia. Mažieji skaitytojai nemėgsta pasakojimų, kurie baigiasi liūdnai. Tokios istorijos sukelia baimę ir netikrumo jausmą tiek dėl savo, tiek dėl kitų likimo. Liūd-ni pasakojimai tikrai neišsklaidys nerimo. Op-timizmo ir vilties, kad savos problemos išsi-spręs, gali suteikti tik laiminga pabaiga.

Pasaka skatina kartu su jos veikėjais pa-tirti įvairių emocijų. Ji žadina žmonių jautrumą gyvūnams, taip pat personifikuotiems daiktams bei augalams. Vaikas tampa jautrus blogiui,

neteisybei, skausmui. Skaitydamas pasakas, jis gali netiesiogiai patenkinti savo psichinius poreikius – pasijusti mylimas, pripažįstamas, saugus. Tapatindamasis su herojumi, vaikas jaučia, kad jį globoja geroji burtininkė. Mažyliai tiki, kad jų situaciją kerai gali pakeisti taip pat sėkmingai, kaip tai nutinka pasakose. Vaikai dėl to jaučiasi saugūs. Pasaka juos palaiko, sutei-kia jėgų ir vilties.

Vaiko baimę galima sumažinti taikant ir kitokį poveikio mechanizmą: aprašoma pavo-jinga, nerimą kelianti situacija, kurioje atsiduria herojus, tačiau ją atpažindamas vaikas nepa-tiria realios skriaudos. Tokie išgąsčio, o vėliau baimės dirgikliai nebetenka poveikio galios, ypač kai vaikai prašo tą pačią pasaką paskaityti kelis kartus. Tokia terapija reiškinį užfiksuoja.

Būtent dėl to terapeutai ir vaikams, ir su-augusiesiems taiko įvairius darbo su pasako-mis metodus.

Pasaka gali būti apibrėžto elgesio modeliu ar pavyzdžiu. Svarbu parinkti tinkamą pasakos ištrauką, kurią ir pats pacientas galėtų papil-dyti, o būdas, kaip jis tai daro, tampa analizės objektu ir gali pasitarnauti diagnozei bei terapi-jai. Psichoterapijoje pasinaudojama ir tuo, kad pasakos leidžia išsiaiškinti emocines proble-mas. Išgyvenimai paribio erdvėje tarp realaus ir nerealaus pasaulio padeda pacientams pa-mažu atskleisti problemas, iškilusias dėl san-tykių šeimoje.


24

Terapinės pasakos, kaip baimių mažinimo metodas, psichoterapijoje dar naujiena. Fantasti-nio pasakojimo fabula susijusi su įvairiomis bai-mę keliančiomis situacijomis. Terapiniame pasa-kojime naudojami tokie poveikio pasakos herojui būdai: patirtų baimių sukonkretinimas ir raciona-lizavimas, savo vertės pajautimo sustiprinimas, pozityvaus mąstymo mokymas, baimę suke-liančių veiksnių kartojimas ir jų susiejimas su tokiais, kurie sukelia pozityvią emocinę reakciją.

Baimė sukonkretinama vaikui parodant, kokie asmenys, daiktai ar situacijos ją sukelia. Tai padeda parengti strategiją, kaip išveng-ti baimės. Priežasčių ir pasekmių suvokimas suponuoja racionalius veiksmus ir padeda ne-pasiduoti panikai. Kitas terapinių pasakų tiks-las – supažindinti vaiką su kitokiais, iki šiol jam nežinomais modeliais. Tai gali suteikti daugiau žinių, kaip pagelbėti sau netikėtai užklupus pro-blemoms. Vaikas gali lengviau susitapatinti su panašioje situacijoje atsidūrusiu pasakos hero-jumi ir pamėgdžioti jo veiksmus.

Jautrumą sumažinantis terapinių pasakų poveikis yra toks: apsipratus su bauginančiais asmenimis, daiktais ar situacijomis, po kurio laiko jie baimės reakcijų nebesukelia.

Kita pasakose naudojama technika leidžia baimę sukeliančius veiksnius susieti su ma-loniomis emocijomis, todėl, susidūrus su jais vėliau, baimė nebepatiriama. Šiuos įgūdžius vaikas paskui taiko ir gyvenime.

Visų terapinių pasakų herojai atsiduria su-dėtingose situacijose ir ko nors bijo, o pagalbi-niai veikėjai ir įvykių eiga padeda baimę suma-žinti. Herojus mokosi nugalėti baimę, o naujai įgytos žinios keičia jo psichinę būseną bei elge-sį. Tokia schema turi padėti vaikui suvokti he-rojaus patirtį. Pasakų herojui suteikiamos tos pačios savybės, kurios būdingos ir mažajam skaitytojui (panašus amžius, panašios baimę sukeliančios situacijos).

Būtina atkreipti dėmesį, kad terapinių pa-sakų pasaulis vaizduojamas ypatingai: baimę keliantys veiksniai derinami su pozityviais taip, kad vaikui būtų lengviau apsiprasti su baime, ją slopinti ir ieškoti kitų jos priežasčių.

Visose terapinėse pasakose yra tam tikrų pastovių elementų, kurie susiję su pagrindine tema, pagrindiniu herojumi, kitais pasakos vei-kėjais ir pasakojimo fonu. Naudojant tą pačią schemą, pasiekiami pasakų tikslai (baimės su-konkretinimas ir racionalizavimas, savo vertės suvokimo stiprinimas, pozityvaus mąstymo mokymas, pozityvios emocinės nuotaikos for-mavimas ir jautrumo sumažinimas). Kiekvie-nos pasakos schemoje yra keturi elementai:

pagrindinė tema – pasakos herojus išgyvena emociškai sunkias, baimę keliančias si-tuacijas. Patiriamų jausmų rūšis yra api-brėžta. Kiekvienoje pasakoje vaizduojama vis kita baimę sukelianti situacija, pvz., bai-


25

mė būti atskirtam nuo motinos, skausmo, tamsos, kompromitacijos, savo kūno kon-trolės praradimo, mirties ar amputacijos baimė.

pagrindinis veikėjas – vaikas arba gyvūnėlis, su kuriuo mažasis pacientas galėtų tapa-tintis. Pagrindinis veikėjas visada randa išeitį iš sunkių situacijų su laiku pasirodan-čiais pagalbininkais (žvėreliai, stebuklingi daiktai). Jie padeda racionalizuoti proble-mą, nukreipia jo aktyvumą ir moko tinka-mo elgesio. Dėl to herojus suvokia save pozityviai, ir kiekviena pasaka turi laimin-gą pabaigą, nes randamas sėkmingas sunkios situacijos sprendimas, o herojus atsikrato baimės. Jis įgyja naujų įgūdžių įveikti sunkią emocinę situaciją, nes ne tik žino, kaip elgtis, bet ir pajėgia pozityviai mąstyti apie įvykius, kurie anksčiau sukel-davo baimę.

pagalbiniai veikėjai padeda verbalizuoti bai-mę, moko tinkamo elgesio, padeda pagrin-diniam herojui sėkmingai pasiekti tikslą, moko pozityviai mąstyti tokiomis kate-gorijomis: galiu, sugebėsiu, noriu, nebijau, ieškau sprendimų. Šie veikėjai kuria kupiną meilės, nuoširdumo ir supratimo emocinę nuotaiką, skatina pagrindinį veikėją atsi-verti ir kalbėti apie savo problemas.

pasakojimo fonas kuriamas taip, kad veiks-mas vyktų vaikui pažįstamose vietose,

pvz., pasakų „Ufutis“ ir „Perlas“ veiksmas vyksta ligoninėje, o pasakų „Zuzutė-Butu-tė“ ir „Prieblandos draugai“ – gatvėje. Tos vietos vaizduojamos taip, kad pasakos vei-kėjams žadintų šviesią nuotaiką.

Toliau pristatysiu šios knygos pasakų kons-trukciją pagal jų pastoviuosius elementus.

Mikutis darželyje

pagrindinė tema – baimė būti paliktam, šiuo atveju – paliktam darželyje. Šiai baimei priešinamas suvokimas, kad herojus labai mylimas, ir todėl negali būti paliktas.Mokymas kitaip suvokti darželį.

pagrindinis veikėjas – mažas meškiukas, ku-ris bijo eiti į darželį. Jo baimė sumažinama:išaiškinant, kas sukelia darželio baimę;suteikiant paramą;mokant kitaip galvoti apie darželį.

pagalbiniai personažai – meškiuko tėvai ir lėlė, kurie redukuoja baimę:įvardydami baimės priežastį ir parodyda-mi, kaip jos atsikratyti;mokydami rasti išeitį iš sunkių situacijų; kurdami atmosferą, kurioje herojus pri-imamas ir suprantamas;leisdami išgyventi pasisekimą kartu su he-rojumi.


26

pasakojimo fonas – tipiška, darželinukams įprasta situacija.Pasakoje yra humoristinių elementų, pa-baiga – nuotaikinga ir optimistinė.

Pasiklydęs spinduliukas

pagrindinė tema – baimė, kurią patiria pasikly-dęs spinduliukas. Baimei priešinama:mokymas ieškoti racionalios išeities;draugiška parama.

pagrindinis veikėjas – berniukas, kuris sutin-ka spinduliuką (spinduliukas pasiklydo ir negali surasti savo mamos). Baimės su-mažinimas vyksta:mokant rasti racionalią išeitį iš sunkios pa-dėties;suteikiant draugišką paramą;mokantis kitaip suvokti baimę sukeliančią situaciją.

pagalbinis personažas – spinduliukas, ku-riam berniukas padeda rasti racionalią išeitį iš sunkios situacijos. Berniukas su-pranta spinduliuką, paremia jį, pripažįsta ir pasiūlo draugystę.

pasakojimo fonas – pateikiama situacija yra ti-piška: spinduliukas vieną vakarą pasiklys-ta mieste. Pasakos herojus yra berniukas, kuris padeda pasiklydusiam spinduliukui (tapatinimasis su berniuku, padedančiu iš-

sigandusiam spinduliukui, gali netiesiogiai suteikti daugiau jėgų vaikui, patekusiam į panašią situaciją arba jos bijančiam). Pasakoje kuriama nuotaikinga atmosfera.

Zuzutė-bututė

pagrindinė tema – išsiskyrimo su motina bai-mė. Ji sukelia pavojaus, vienišumo jaus-mą, nerimą, kad tave gali palikti. Suveikus baimės perkėlimo mechanizmui, gali kilti ir kitokių baimių, pavyzdžiui, laukinių žvė-rių baimė. Išsiskyrimo ir laukinių žvėrių baimei priešinama: naujų įgūdžių įgijimas, suteikiantis jėgų ir svarbumo pajautą;smalsumo sužadinimas;džiaugsmas, užmezgus draugystę.

pagrindinis veikėjas – kiškutė Zuzutė, bijanti vienatvės. Baimės jausmas sukonkretin-tas ir aprašytas labai tiksliai, atskleistos jo priežastys. Baimės sumažinimas vyksta:įgyjant naujų žinių;išmokstant kitaip suvokti baimę sukelian-čią situaciją; kuriant pozityvų savo įvaizdį.

pagalbinis personažas – pelytė, kuri padeda:įvardyti baimę;kitaip suvokiant baimę, įgyti naujų žinių ir išmokti sėkmingai atsikratyti baimės; kurti pozityvią emocinę nuotaiką;


27

sumažinti baimę siūlydama draugystę, su-pratimą ir pripažinimą.

pasakojimo fonas – aprašoma situacija yra ti-piška: vaikas paliekamas namuose vienas, ir jį sukausto baimė. Pasakoje kuriama nuotaikinga emocinė atmosfera.

Linksmasis Pufutis

pagrindinė tema – baimė, kilusi praradus kūno kontrolę ir dėl to atsiradęs būgštavimas tapti pajuokos objektu, būti atstumtam bendraamžių bei su tuo susijęs kaltės jausmas. Toms baimėms priešinama:mokymas kitaip suvokti baimę sukėlusį įvykį (šį kartą šlapinimąsi);nepaprastų nuotykių patyrimas;draugystės užmezgimas (parama, pripaži-nimas ir supratimas);parama perkeliant atsakomybę kitam as-meniui (kaltės jausmo panaikinimas);savo vertės pajautos stiprinimas, pabrėžiant kitus veikėjo sugebėjimus ir privalumus.

pagrindinis veikėjas – maža mergaitė, pati-rianti baimę dėl to, kad prišlapino darželyje į lovą ir bijo būti atstumta bendraamžių, jaučia kaltę ir bijo apsijuokti. Patiriamos emocijos sukonkretintos, parodomos jas sukėlusios priežastys. Baimės sumažini-

mas vyksta:pradedant kitaip galvoti apie kompromi-tuojantį atsitikimą;stiprinant savo vertės, paremtos kitais su-gebėjimais, pajautimą;perkeliant atsakomybę kitam asmeniui (išvadavimas nuo kaltės jausmo).

pagalbiniai personažai – meškiukai ir lėlės, kurios:moko herojų kitaip suvokti baimę suke-liantį įvykį;pripažįsta, supranta ir kuria giedrą nuotaiką;paremia ir sustiprina, perkeldami atsa-komybę (išvadavimas iš kaltės jausmo); pastebi veikėjo sugebėjimus ir užmezga draugystę;sudaro galimybę patirti nepaprastus nuo-tykius;moko pajusti sėkmę, kai surandamas už-duoties sprendimo būdas;moko atvirai kalbėti apie savo problemas.

pasakojimo fonas – butas. Pasakoje dominuoja džiaugsminga, šilta

atmosfera, skatinanti meninę veiklą (šokis).

Lapiukas smaližiukas

pagrindinė tema – baimė būti išjuoktam, pa-niekintam dėl to, kad buvo peržengtos ri-bos (rajumas). Baimei priešinama:


28

racionalus problemos sprendimas atlygi-nant žalą;mokymas kitaip galvoti apie baimę suke-liančią situaciją (konstruktyvus mąsty-mas);nuotaikingos atmosferos kūrimas;draugystė, parama, pripažinimas ir supra-timas;pasitikėjimo savo jėgomis atgavimas, kai randama išeitis iš emociškai sunkios situ-acijos (savęs palaikymas).

pagrindinis veikėjas – lapiukas smaližiukas, kuris pažeidė nurodymus ir bijo, kad bus išjuoktas. Baimės sumažinimas vyksta:sprendžiant problemą;mokant kitaip suvokti baimę keliančią si-tuaciją;suteikiant paramą, pripažįstant ir supran-tant;sukuriant savo vertės pojūtį, kai sugebama rasti teisingą išeitį iš sunkios emocinės si-tuacijos.

pagalbinis personažas – voveraitė, kuri:pasiūlo veikėjui išeitį iš sunkios, baimę su-keliančios situacijos;skatina veikėjo poelgius ir už juos atlygina;kuria pripažinimo ir supratimo atmosferą;moko veikėją kitaip suvokti baimę suke-liančią situaciją.

pasakojimo fonas – išgalvotas pasaulis, bet įvykiai tipiški: vaikai (ypač sergantys) daž-

nai pažeidžia jiems nustatytą dietą. Pasakoje kuriama nuotaikinga, šilta atmosfera, kupina pripažinimo, geranoriš-kumo ir supratimo.

Prieblandos draugai

pagrindinė tema – tamsos, nežinomybės, pavo-jingos aplinkos baimė. Baimei priešinama:sudominimas kitais, naujais personažais;nepaprastų nuotykių išgyvenimas;mokymas kitaip galvoti apie baimę suke-liančią situaciją;nuotaikingos atmosferos kūrimas.

pagrindinis veikėjas – mažas berniukas, bi-jantis tamsos ir nepažįstamos aplinkos. Baimė sukonkretinama nurodant ją suke-liančias priežastis. Baimė, kurią jaučia vei-kėjas, sumažinama:mokant kitaip galvoti apie tamsą (atrasti kitokį pasaulį);patiriant įdomius nuotykius;užmezgant draugystę.

pagalbiniai personažai – Prieblanda, šešėliai ir katė, kurie moko vaiką sėkmingų baimės suvokimo būdų. Baimei priešinama:malonių emocijų patyrimas nemaloniose situacijose; draugiški santykiai, parama ir stiprybė;pripažinimo atmosferos, skatinančios kal-


29

bėti apie savo problemas, kūrimas;mokymas kitaip galvoti apie tamsą;galimybės sėkmingai pasirodyti suteiki-mas (kad nebijo, kad sugeba).

pasakojimo fonas – tipiškas butas: vakaras, vaikas vienas kambaryje. Pasakoje domi-nuoja nuotaikinga emocinė atmosfera.

Ufutis

pagrindinė tema – baimė, kurią sukelia skaus-mas ir kūno sužalojimai. Pasakoje aprašy-tos tipiškos situacijos – procedūros, kurios atliekamos vaikui atsidūrus ligoninėje: medicininiai tyrimai (kraujo paėmimas iš piršto ir venos, rentgenas, kardiograma), parengimas operacijai. Kiekviena baimę sukelianti situacija yra racionalizuota, joje nėra pavojingų elementų. Gydomas vei-kėjas laikomas partneriu, pripažįstama jo autonomija. Baimei priešinama: situacijos racionalizavimas; skatinimas suprasti savo ligą;bendradarbiavimas gydant; autonomijos galimybė (jos skatinimas); parama įvedant Ufučio personažą; malonios nuotaikos kūrimas.

pagrindinis veikėjas – mažas septynerių metų berniukas, susirgęs dažnai vaikams pasitaikančia liga – apendicitu. Sudėtingos

situacijos, sukeliančios skausmo, kūno sužalojimo ir nepažįstamos medicininės aparatūros baimę, tekste jungiamos su pozityviomis, žadinančiomis susidomėji-mą liga, gydymo eiga ir medicinos apara-tūra. Tai turi motyvuoti veikėją dalyvauti gydyme ir pozityviai suvokti save (aš suge-bu sėkmingai veikti, sugebu paklusti gydy-tojo nurodymams).Baimė dėl atskyrimo nuo šeimos kom-pensuojama draugyste su ufonautuku, o kaltės, kad tėvams tenka sielvartauti dėl jo ligos, jausmas priešinamas racionaliam, medicininiam ligos, jos priežasčių ir pa-sekmių bei gydymo metodų paaiškinimui. Apie patiriamas emocijas kalbama labai detaliai ir joms priešinami kitokie pojūčiai.

pagalbinis personažas – ufonautukas, kuris:patiria ir atspindi tas pačias emocijas, ku-rias patiria ir pagrindinis veikėjas. Tai lei-džia jas sukonkretinti, t. y. sujungti priežas-tis su pasekmėmis;susidraugauja su pagrindiniu veikėju, pa-remia jį ir pripažįsta;organizuoja laisvalaikį taip, kad berniukas nejaustų nemalonių izoliacijos pasekmių;perima vaiko baimes, suteikia jam pagal-bą, stiprina jo vidines jėgas, skatina pozity-viai mąstyti apie save (aš padedu kitiems);skatina atvirai kalbėti apie savo problemas; kuria pozityvią emocinę atmosferą.


30

pasakojimo fonas – veiksmas vyksta ligoninė-je. Medicinos personalas žiūri į herojų kaip į partnerį, racionalizuoja situaciją, aiškin-damas gydymo procesą. Ligoninės atmos-fera ir dirbančių žmonių elgesys vaizduoja-mas realistiškai.

Mėnulio namelis

pagrindinė tema – baimės, kylančios dėl vieno iš tėvų piktnaudžiavimo alkoholiu, barnių, prievartos šeimoje, taip pat baimė tapti „blogiuku“. Apie šias problemas pasako-jama taip, kad vaikai, nesusidūrę su pa-našiais dalykais, suvoktų šią pasaką kaip pasaką apie orą ir nebūtų apsunkinti nei-giamų emocijų.

pagrindiniai veikėjai – Vaivorykštė, Debesėlis ir Miglelė. Baimės sumažinimas vyksta:atskleidžiant baimės reiškinius ir jų prie-žastis kartu su jas lydinčiais poelgiais;kuriant teigiamą savo įvaizdį.

pagalbiniai personažai – Mėnulis ir šuo Rak-tas, kurie: suteikia paramą, supranta;padeda teigiamai mąstyti;nurodo racionalius situacijos sprendimo būdus.

pasakojimo fonas – kuriama situacija – tėvo alkoholiko ir jo šeimos elgesys. Pabaiga optimistinė.

Mergaitė iš paveikslėlio

pagrindinė tema – baimė, kad nepriims grupė, kad būsi išjuoktas ir pažemintas. Baimei priešinama:parama, draugystė, pripažinimas;patarimas, kaip rasti išeitį;teigiamo įvaizdžio kūrimas.

pagrindinis veikėjas – mergaitė, pradėjusi lankyti naują mokyklą, išgyvena emociš-kai sunkias situacijas. Pagrindinės vei-kėjos jausmai atskleisti per priežasties ir pasekmės aspektą. Baimė sumažinama:mergaitės iš paveikslėlio dėka;formuojant kitokį elgesį ir mąstymą apie naujus draugus.

pagalbinis personažas – Stela, mergaitė iš paveikslėlio, kuri padeda:parengti veiklos strategiją;suformuoti savo vertės ir veiklos sėkmin-gumo pajautą, rodydama supratimą ir draugiškumą,

pasakojimo fonas – tipiška situacija naujoje klasėje. Pasakojimo atmosfera teigiama, pabaiga laiminga.

Veidrodis

pagrindinė tema – mirties baimė. Šiai baimei priešinama:


31

patrauklus pasaulis kitoje veidrodžio pu-sėje;mokymas kitaip galvoti apie mirtį (tai per-ėjimas į „kitą pusę“ pas artimus asmenis, daiktus, pasinėrimas į praeities nuotykius);nuotaikinga atmosfera;parama mylint ir draugaujant;vidinių jėgų mobilizavimas, išlaisvinant pasitenkinimo jausmą, kurį sąlygoja įgyti įgūdžiai.

pagrindinis veikėjas – mergaitė, kuri labai serga, ir jos mama bijo, kad vaikas numirs. Herojė taip pat jaučia nerimą. Baimės su-kelta įtampa mažinama:mokant kitaip galvoti apie mirtį ir apie tai, kas vyksta už jos ribų;patiriant naujus įspūdžius ir stiprinant savo vertės pojūtį;įgyjant naujų draugų.

pagalbiniai personažai – draugės, senelė. Jos moko mergaitę kitaip galvoti apie nerimą keliančią situaciją, giria mergaitę už jos poelgius, kuria draugystės ir supratimo atmosferą.

pasakojimo fonas – išgalvotas pasaulis, bet situacija tipiška: sergantis vaikas guli vie-nišas lovoje. Pasakojimo atmosfera nuo-taikinga.

Perlas

pagrindinė tema – operacijos (kojos amputavi-mo) baimė. Tai baimei priešinama:mokymas kitaip galvoti apie situaciją, ku-rioje amputuojama koja;pažintis su nepaprastu perlu ir jo nuoty-kiais;draugystė ir parama.

pagrindinis veikėjas – berniukas, kuris ser-ga ir laukia sudėtingos kojos amputavimo operacijos.Baimės įtampa mažinama:mokantis kitaip galvoti apie situaciją, (ki-tiems irgi taip atsitinka, pvz., perlui. Be to, tas įvykis gali atskleisti naujus pagrindinio veikėjo sugebėjimus ir įgūdžius);stiprinant savo vertės pojūtį (jau nebebijau to, kas bus po operacijos);įgyjant naują draugą – perlą.

pagalbiniai personažai – perlas ir seselė. Jie moko kitaip galvoti apie nerimą keliančią situaciją, giria už teisingus poelgius, kuria draugystės ir supratimo atmosferą.

pasakojimo fonas – pasakos pasaulis, bet situacija tipiška: ligoninė ir sergantis vai-kas, kuris laukia operacijos. Pasakojimo atmosfera nuotaikinga.


32

Trumpai aptarti terapinėms pasakoms būdingi bruožai ir jų pastovūs elementai padės jums, gerbiamieji skaitytojai, patiems kurti terapines pasakas, kai tik pastebėsite kokią nors vaiko baimę. Pasakos, kurios yra trečiojoje knygos dalyje, turėtų sumažinti vienatvės baimę (mi-kutis darželyje), baimę pasiklysti (pasiklydęs spinduliukas), baimę būti atskirtam nuo moti-nos (zuzutė-Bututė), baimę prarasti savo kūno kontrolę (linksmasis pufutis), baimę būti iš-juoktam (lapinas smaližiukas), tamsos baimę (prieblandos draugai), ligoninės baimę (ufutis), konfliktų šeimoje baimę (mėnulio namelis), gru-puočių mokykloje baimę (mergaitė iš paveikslė-lio), mirties baimę (veidrodis), operacijų baimę (perlas).

Anksčiau pateiktą terapinės pasakos „re-ceptą“, kuriame vardijami jai būdingi bruožai ir pastovūs struktūros elementai, reikia papildyti praktiniais patarimais.

Pagrindinis jūsų sukurtos pasakos veikė-jas turėtų būti panašus į vaiką. Tačiau nereikia suteikti personažui tokio pat vardo ar tų pačių fizinių savybių. Užteks to, kad pagrindinis pasa-kos veikėjas bus panašaus amžiaus ir atsidūręs analogiškoje situacijoje kaip ir mažylis. Pasaka neturėtų primesti mąstymo būdo, reikia vengti pamokymų, nes rezultatas gali būti visai prie-šingas. Nepamirškime – terapinė pasaka vi-sada yra tik pasiūlymas, kurį vaikas gali arba priimti, arba atmesti. Jei pagrindinis veikėjas

bus pernelyg panašus į skaitytoją ar klausytoją, šis gali pasijusti demaskuotas, pašieptas, o juk vaikui reikia laiko, kad ryžtųsi ir norėtų kalbėti apie savo problemas.

Vaikas turi savarankiškai „sugromuliuoti“ pasaką, t. y. surasti tuos elementus, kurie jam bus naudingi bendraujant su savimi, kurie pa-dės suprasti savo emocijas, gauti paramą ta-patinantis su pasakos veikėju, susipažinti su ki-tokiais, iki šiol nepažintais mąstymo ir elgesio pavyzdžiais. Vaikas pasirinks tokią pasaką, kuri atitiks jo problemas, jis norės prie jos grįžti, prašys ją pakartoti. Šį dėsningumą pirmas pa-stebėjo Brunas Bettelheimas, atkreipęs dėme-sį į ypatingą vaiko susidomėjimą kai kuriomis pasakomis. Išsirinktą pasaką patartina skaityti kelis kartus atsižvelgiant į pageidavimą, o dar geriau ją pasakoti. Tada užmezgame su vaiku tiesioginį kontaktą, suvokiame jo emocijas, ge-riau suprantame reakcijas. Taip pat sužinome, kas jį ypač domina, ko jis bijo ir kuo džiaugiasi. Tai padeda ne tik geriau suprasti vaiką, bet ir su-teikti jam didesnę paramą. Kai kurios pasakos bus nepastebėtos, nesuprastos, ir tai parodys, kad šios problemos vaikui nerūpi. Kad jaunojo skaitytojo be reikalo neapsunkintume neigia-momis emocijomis, kartais praverčia metafo-ros. Pasakoje „Mėnulio namelis“ pasinaudota būtent šiuo metodu. Pasakojimą turi suvokti tik tie vaikai, kurie yra susidūrę su alkoholio pro-blemomis šeimoje. Kitiems ši pasaka tiesiog


33

apie orą, nes ten vaizduojama Audra, Viesulas, Vaivorykštė, Debesėlis ir Miglelė.

Kaip jau buvo minėta, terapines pasakas reikia taikyti tada, kai vaikas ko nors baiminasi, jaučia nerimą arba profilaktiškai. Klausydama-sis terapinės pasakos, vaikas (pvz., paguldomas į ligoninę) jaučia paramą, mokosi pozityviai mąstyti apie susiklosčiusią situaciją, netiesio-giniu būdu patenkina poreikius ir suvokia savo paties jausmus, jų požymius ir priežastis.

Pasaka, kurioje vaizduojamos vaikui arti-mos problemos, padeda įveikti ankstesnį pa-tyrimą, užsitęsusias emocijas, padeda suteikti joms tinkamą reikšmę. Sudarant galimybę pa-kartotinai patirti baimės situaciją, padedama tos baimės atsikratyti ar bent ją sumažinti. Pro-filaktiškai tos pasakos supažindina su potencia-liais pavojais, paruošia racionaliam, pozityviam mąstymui ir veiklai. Be to, pasakos praverčia ugdant vadinamąjį asmenybės emocinį intelek-tą. Atskleidžiant herojaus emocines būsenas – tiek pozityviąsias, tiek negatyviąsias – vystoma empatija, padedama suprasti save ir kitus, pa-lengvinamas bendravimas, skatinama padėti kitiems.

Patirtis, įgyta kuriant terapines pasakas, verčia aptarti dvi problemas. Pirmoji susijusi su emocinių potyrių aprašymu ir juos sukėlu-sių priežasčių sugretinimu. Tekstas vaikui turi suteikti galimybę išgyventi emocijas, kurias jis patyrė arba patiria kartu su pasakų hero-

jumi. Todėl būtina atkreipti ypatingą dėmesį į emocijos ir ją sukėlusios situacijos aprašymą pasakos pradžioje (pagrindinė pasakos tema). Pabaigoje būtina parodyti pozityvias emocijas. Vaizduodami emociškai sudėtingas situacijas, aprašome tikrus, bet pavojaus elementų netu-rinčius jausmus, kurie visada susiejami su juos sukėlusia situacija. Labai svarbu, kad vaikas suprastų herojaus patiriamus jausmus ir susie-tų juos su priežastimis. Kitaip tariant, svarbu, kad jie būtų konkretizuoti ir racionalizuoti. Tada vaikas lengviau susitapatins su herojumi, o tai ir turėtų duoti laukiamų rezultatų.

Kita pastaba susijusi su fabula. Pasakas reikia gerai apgalvoti. Jų turinys turi būti įdo-mus vaikui. Pasakojimo fabula moko pozity-vaus mąstymo strategijos. Fabulą, atitinkančią tokį reikalavimą, nelengva sukurti, nes reikia vengti demagogijos. Pasakojimo fonas turi būti nuotaikingas, nestokojantis humoristinių spal-vų. Tokios pasakos turės gydomąją galią. Vai-kas atpažins vaizduojamoje situacijoje save, savo patirtį. Jeigu fabula paskatins jį kitaip mąstyti apie baimės priežastis, tada mažylis pradės kitaip suvokti konkrečią jam grėsmę keliančią situaciją. Tai padės vaikui susitapa-tinti su veikėju ir sumažinti arba visai išvengti baimės.

Dar verta atkreipti dėmesį į šioje knygoje spausdinamų pasakų funkcijas, nes tai padės geriau suprasti jų poveikio mechanizmą.


34

Tas funkcijas galima nagrinėti dvejopai:

• kokiu būdu pasakose sumažinama baimė,• kaip tai sumažina vaikų baimę.

Terapinėse pasakose baimė sukonkretinama, racionalizuojama, mokant pozityviai mąstyti stiprinama herojaus savo vertės pajauta. Jose taikoma teksto kartojimo technika. Dažniausiai kartojami baimę sukeliantys veiksniai. Jie su-siejami su tais, kurie žadina teigiamas emoci-nes reakcijas. Šių užduočių realizavimu, kaip ir pasakų temomis, vaizdavimo būdu, pastoviais kiekvieno kūrinio schemos elementais, siekia-ma vieno tikslo – sumažinti vaikų baimes.

Terapinės pasakos gali padėti pasiek-ti šį tikslą suteikdamos reikiamų žinių apie baimę sukeliančius asmenis, daiktus, įvy-kius bei padėdamos racionalizuoti baimę. Šis vyksmas susijęs su informacija apie tai, kaip reikia elgtis baimę sukeliančioje situ-acijoje. Baimė mažinama pamėgdžiojant ir modeliuojant pavyzdį – pasakos herojų. Šitaip vaikas netiesiogiai sustiprina savo vertės pa-jautą, įsimena sėkmingus veiksmus, mąsto pozityviai. Siejant baimę sukeliančius veiksnius su malonias emocines reakcijas sukeliančiais veiksniais, baimingumą galima pašalinti arba ieškoti kitos jo priežasties.

Prieš pradėdami skaityti pasakas, dar sykį pažvelkime į terapinių pasakų poveikio vaikams mechanizmą. Jis remiasi pamėg-

džiojimu: vaikas mokosi stebėdamas ir tapa-tindamasis su pagrindiniu veikėju. Mokymasis pamėgdžiojant literatūros herojų elgesį nekelia abejonių, bet tapatinimąsi su juo, veikiant vaiz-duotei, reikia paaiškinti plačiau. Vaikas suvokia herojų remdamasis autoriaus aprašymu, bet šitaip sukonstruotas charakteris yra savaran-kiškas kūrinys. Tuomet, kai pasakų herojus jau turi savo tapatumą, užsimezga ryšys tarp jo ir vaiko. Iš pradžių vaikas bendrauja su juo pana-šiai kaip su naujai sutiktu draugu. Paskui pra-deda su juo tapatintis. Jeigu herojus turi kitokią nuomonę, vaikas lygina ją su savąja. Kartais herojaus nuomonę vaikas pateikia kaip savo, nes herojaus paveikslas vaikui yra patrauklus. Herojaus poelgiai ir nuomonės ilgainiui tampa vaiko nuosavybe, savastimi. Vaikas pasisavina tam tikrus tėvų, mokytojų ir draugų bruožus bei poelgius, taip pat jis gali juos pasisavinti ir iš fiktyvių pasakų personažų. Žinoma, jis ne-būtinai tiksliai mėgdžioja tuos herojus, bet pats faktas traktuotinas kaip labai individuali asme-nybę formuojanti kūrybinė veikla.

Tam procesui padeda šie faktoriai: dar ne-žinomi elgesio pavyzdžiai; nepaprastas vaiko imlumas plečiant savo lig šiol nedidelį elgse-nos repertuarą; poveikis klausai, o ne regėji-mui, nes vaikui žymiai lengviau susitapatinti su herojumi, atsiradusiu jo vaizduotėje; herojaus pasirinkimas – vaikas pasirenka panašiausią į save pagal amžių, išvaizdą ir pan., pagal situ-


aciją, kurioje yra, bei nepatenkintus poreikius. Atpildas, kurio vaikas gali tikėtis tapatindama-sis su herojumi, – netiesioginis poreikių pa-tenkinimas. Tai pagerina savijautą, sumažina baimę, leidžia susikurti pozityvų savo įvaizdį ir įgauti didesnį pasitikėjimą savo jėgomis.

Remiantis šiais samprotavimais, galima pasakyti, kad Terapinės pasakos – ypač geras metodas baimei sumažinti arba visiškai jos at-sikratyti bei praturtinti vaiko asmenybę.

37

mikutis darželyje

Toli, labai toli nuo čia, pačiame miško viduryje, yra miestelis, ku-riame gyvena žvėrys. To miestelio gatvės kaip spinduliai gaubia apskritą ir labai didelę aikštę. Visų lapučių namai stovi Lapių gatvėje, voveraičių – Voverių, stirniukų – Stirnų, o meškiukų – Meškų gatvėje.

Centrinėje miesto aikštėje įsikūrusios kavinės, čia galima gauti nuostabių kre-mo pyragaičių ir debesų, dangaus ar miško skonio ledų. Miestelio centre stovi ir karuselės – aukštos, iki pat debesų. Jos skrieja taip greitai, kad gali girdėti, kaip švilpia kūliais besisukantis oras. Kartais praeivių minioje pasirodo klounai per di-deliais batais, per trumpom kelnėm ir per ankštom striukytėm... Jie krečia įvairiau-sius pokštus. Iš nematomų purkštuvų laisto vandeniu nieko neįtariančius praeivius arba nutaiso visokias keistas minas, vaiposi ir visus juokina. Toje didelėje aikštėje yra mažųjų žvėrelių darželis ir mokyklėlė. Jie juk irgi lanko darželį ir mokyklą, kur žaidžia ir mokosi.

mikutis darželyje

38

Štai tokiame miestelyje gyveno mažasis meškiukas, vardu Mikutis. Meškiukas buvo apvalus kaip kamuoliukas, jo letenėlės buvo storos kaip ritinėliai, bet pats buvo vikrus ir toks smalsus, kad visur jo buvo pilna. Mikučio nosytė buvo lyg maža bulvytė, nuo veidelio niekada nedingdavo šypsena. Jis buvo nepataisomas šnekutis ir vis klausinėdavo, kodėl lietus lyja iš viršaus, o ne iš apačios, kodėl žiemą nežydi gėlytės arba kodėl meškiukai neskraido.

Mikutis gyveno Meškų gatvėje su savo mama meška ir tėčiu meškinu. Jų na-mas buvo didelis, nes meškos juk storos ir joms reikia daug vietos, ypač jų pilvams, kuriuos jos didžiuodamosi atkiša į priekį. Tame name buvo trys kambariai. Du antrame aukšte – vienas, mažesnis, Mikučio, o kitas, didesnis – tėvelių. Didžiau-sias kambarys buvo namo apačioje. Jame visa meškų šeimyna sėsdavo prie stalo. Suaugusios meškos ilsėdavosi ant plačių, patogių sofų, o Mikutis žaisdavo ant di-delio kilimo.

Gyveno jie labai laimingai. Tėtis rytą išeidavo į darbą, į mišką, o mama gamin-davo maistą, skalbdavo, lygindavo drabužėlius, plaudavo grindis, eidavo į parduo-tuvę ir tvarkydavo dar tūkstantį kitokių reikalų, bet visada rasdavo laiko pasikal-bėti ar pažaisti su sūneliu.

Taip diena vijo dieną. Bet vieną vakarą mama pareiškė pradėsianti dirbti, ir Mikučiui teksią pradėti lankyti darželį. Stojo mirtina tyla, buvo girdėti, kaip zyzia musė. Tėtis padėjo į šalį laikraštį ir nustebęs pažvelgė į žmoną.

– Taip, jau apsisprendžiau. Rytoj pradedu darbą, – pareiškė ji.Tėtis suglumęs tylėjo. Mikučiui šis sprendimas irgi nepatiko.– O ką darysiu aš? – paklausė jis. – Į darželį aš nenoriu.

mikutis darželyje

39

– Ką tu, sūneli, – puolė įtikinėti mama, – tu ten galėsi linksmai žaisti su kitais žvėreliais. Esi jau didelis meškiukas, pats laikas pradėti lankyti darželį, – ryžtingai užbaigė mama.

– Ar jūs nepaliksit manęs tame darželyje visam laikui? Ar jūs mane iš ten pa-siimsite? – su nerimu klausinėjo meškiukas. – Ne, aš nenoriu ten eiti. Nenoriu! – pagalvojęs pridūrė mažylis.

– Nesuprantu, kodėl nesidžiaugi, juk galėsi susirasti naujų draugų, – kalbėjo jau truputį susierzinusi mama. – Bus nuostabu, – tikino ji. – Pamatysi, tau tikrai patiks.

Paskui ji kreipėsi į tėtį ir pradėjo pasakoti, kokia ji patenkinta, kad susirado užsiėmimą ir jau rytoj pradės dirbti. Į Mikutį mama nežiūrėjo, lyg norėdama pa-rodyti, kad viskas jau nuspręsta ir daugiau jokių ginčų nebebus. Tačiau mažylis nesiliovė sielvartavęs. Juk jis nežinojo, ką darys tame darželyje ir kiek laiko ten praleis. Jis norėjo paklausti tėvelių, bet jie nekreipė į jį dėmesio. Buvo užsiėmę savo pokalbiu. Mikutis giliai atsiduso ir mėgino dėlioti kaladėles, bet mintis apie darželį nedavė jam ramybės.

Artėjo vakaras – laikas, kai visi meškiukai sėda skanios vakarienės. Iš virtuvės sklido kvapai, kurie kuteno nosytę, net seilytės iš burnos varvėjo. Mikutis pamiršo darželį, užsiropštė ant savo kėdutės ir nieko nelaukdamas su pasigardžiavimu ėmė kirsti šokoladinį pudingą.

– Ak, tu smaližiau, – švelniai tarė mama, – net nenusiplovei letenėlių ir mūsų nepalaukei. Išmokys tave darželyje gražiai elgtis, oi, išmokys, – tai nuskambėjo gana grėsmingai. – O dabar tuoj pat į vonią! Nusiplauk letenėles.

mikutis darželyje

40

Mikutis nušleivojo taip greitai, kaip tik sugebėjo, ir vėl prisiminė darželį:– Ten turi būti siaubinga, ką jie ten man darys?

Jis sunerimęs grįžo prie stalo ir jau buvo beketinąs paklausti tėvelių apie tą darželį, bet, pamatęs šokoladinį pudingą, vėl viską pamiršo. Susijaudinęs

Mikutis godžiai suvalgė didelę porciją. Paskui labai patenkintas paglostė sau pilvuką, plačiai nusižiovavo ir akytės pačios pradėjo merktis. Ne-

trukus jis jau saldžiai miegojo savo lovytėje.Rytą jį pažadino keistas triukšmas. Mama įnirtingai kažko

ieškojo jo kambaryje ir ragino:– Sūneli, Mikuti, jau laikas keltis. Eime į darželį.

Mikutis atsisėdo lovytėje, patrynė letenėlėmis už-miegotas akytes, pasirąžė ir tarė:

– Kas man tas darželis? Gal rytoj nueisiu. Dar ne-nusprendžiau.

– Nejuokauk, Mikuti, nejuokauk. Turi keltis, – pasakė mama prieštarauti neleidžiančiu balsu.

– Ar negaliu dar bent truputėlį pagulėti lovytėje?– Ne, – griežtai tarė mama. – Aš labai skubu.

Man reikia suspėti į darbą, – mama buvo nusiteikusi labai rimtai.

– Dabar ne metas juokauti, – pridūrė ji.Mikutis nepatenkintas papūtė lūpytes ir iš lėto rą-

žydamasis kėlėsi iš lovos. Jis įdėmiai pažvelgė į mamą. Ji

41

buvo suirzusi ir elgėsi labai keistai. Net nepabučiavo savo sūnelio kaip paprastai rytais, ji tik skubino ir vis kartojo:

– Ar nesupranti, kad galime pavėluoti? Neklaužada meškiuk!– Na ir kas, kad pavėluosim? Aš visai niekur neskubu, – galvojo sau Mikutis.– Oi, tu neklaužada, – kartojo mama, vis dirsčiodama į laikrodį.Tvirtai laikydama Mikutį už letenėlės, ji nutempė jį prie durų. Išėjusi į gatvę

mama ėmė dar labiau skubėti. Mikutis spyriojosi, o mama vis timpčiojo jo leteną, kad neatsiliktų.

Uždusę, pavargę, jie pagaliau atsidūrė aikštėje priešais nedidelį, tvora aptvertą pastatą. Mama priėjo prie užvertų vartų, paskambino, ir netrukus jie išgirdo tylų burzgesį. Vartai atsidarė.

– Vaje, kaip baisu, čia uždaro vaikus... – išsigandęs pagalvojo Mikutis. Jie įėjo pastato vidun ir atsidūrė erdviame koridoriuje, kur ant abiejų sienų

buvo pritvirtintos kabyklos. Po jomis stovėjo žemi suoliukai. Kiekviena kabykla buvo paženklinta vis kitokiu paveikslėliu. Ant vienos kabyklos nebuvo jokio pa-veikslėlio, ir mama kaip tik prie jos sustojo. Ji įkišo ranką į savo palto kišenę ir kažką laikydama delne pasakė:

– Šis paveikslėlis bus tavo skiriamasis ženklelis.Mikutis negalėjo patikėti savo akimis. Ant mažo kartonėlio jis pamatė nupieštą

ragą.– Aš nenoriu to rago! – suriko jis. – Žinai, kaip mane pravardžiuos? Ragas!

Nenoriu būti ragas!Tačiau mama neklausė jo priešgyniavimų.

mikutis darželyje

42

– Juk paveikslėlis neturi jokios reikšmės. Bus ragas – ir baigta, – pasakė ji. Mikutis paniuro ir iš padilbų žvilgtelėjo į mamą tarsi norėdamas įsitikinti, ar

tai tikrai jo mama – ji buvo tokia pasikeitusi. Teisybė, ji atrodė visai kaip jo mama, bet elgėsi taip, lyg būtų užkerėta, atrodė tokia svetima. Ji paskubomis užrišo sūnui darželinuko prijuostę su tuo nelaimingu rageliu ir apavė šlepetėmis, ant kurių buvo išsiuvinėtos dūdelės.

– Dabar mane pravardžiuos ragu, – susiraukė Mikutis.Mama energingai nutempė jį prie didelių durų į salę. Kai jos atsivėrė, Mikutis

pamatė daug mažų žvėrelių, kurie sėdėjo ant mažų kėdučių prie staliukų ir valgė sriubą. Salės viduryje gulėjo krūva įvairiausių žaislų: garvežys su vagonėliu, sunk-vežimis su didžiule priekaba, kaladėlės, lėlės, meškiukai ir daugybė kitokių. Prie rašomojo stalo, palei langą, sėdėjo didelė ir stora dramblė. Ant straublio ji buvo užsidėjusi akinius ir kažką rašė sąsiuvinyje.

– O, naujas darželinukas. Sveikas, – tarė ji pakėlusi galvą. Ji ištiesė savo straublį Mikučio link, norėdama paglostyti jam galvą.

– Kuo tu vardu? – paklausė dramblė.– Ji turbūt senesnė už žemę, – pagalvojo išsigandęs meškiukas. Jis užlindo ma-

mai už nugaros ir baugščiai kyštelėjęs galvą atsakė:– Mano vardas Mikutis ir prašau mane taip vadinti.Tuo tarpu auklėtoja dramblė apglėbė jį savo straubliu, pakėlė ir pastatė salės vi-

duryje. Jis visiškai sutriko, nežinojo, ką dabar daryti, kaip elgtis. Apsidairęs paste-bėjo, kad mamos jau nebėra. Liko vienas su nepažįstamais žvėreliais ir auklėtoja.

– Susirask vietą prie stalelio, – pasakė auklėtoja.

mikutis darželyje

43

Paskui ji pranešė kitiems žvėreliams:– Tai jūsų naujasis draugas. Priimkite jį į grupę ir padarykite vietos prie staliuko.Mikutis tebestovėjo salės viduryje ir dairėsi laisvos vietos. Viena kėdutė prie

paskutinio staliuko buvo laisva. Mikutis nedrąsiai priėjo. Ten sėdėjo mažas kišku-tis ir dvi pelytės. Jie tylėdami valgė sriubą. Kai meškiukas atsisėdo, pelytės trum-pam nustojo siurbčioti ir atidžiai pažvelgė į jį. Tikriausiai pamatė jo ženkliuką, nes kažko pasišnibždėjusios ėmė kikenti. Kiškučio ausys buvo nuleipusios, jis liūdnai spoksojo į dubenėlį ir valgė taip lėtai, tarsi būtų koks mechaninis žaislas, o ne tik-ras zuikutis.

Mikutis dirstelėjo į priešais stovintį dubenėlį. Jis nenorėjo tos sriubos net para-gauti. Brrr... Tylą sudrumstė skardus dramblės balsas:

– Mikuti, prašau valgyti sriubytę. Ji labai skani, – tai nuskambėjo kaip įsaky-mas.

Meškiukas klusniai suėmė letenėlėmis šaukštą ir paragavo viralo. Sriuba buvo neskani, jis neturėjo apetito, be to, jautėsi svetimas ir nieko nepažinojo. Jis norėjo pasakyti, kad sriuba jam nepatinka, bet balsas įstrigo gerklėje, ir jis neįstengė ištarti nė žodžio. Dramblė atsistojo, priėjo prie Mikučio, pasilenkė ir įsakmiai tarė:

– Prašau valgyti!Kas beliko daryti. Jis ėmė semti šaukštu sriubą ir pri-

siversdamas rijo. Galvoje sukosi mintys: – Gal mama paliko mane čia visam laikui,

gal aš daugiau niekada nepamatysiu tėvų? –

44

Ne, tai neįmanoma, – bandė įtikinti save. – Tegul jau mama ateina, tegul kuo grei-čiau ateina ir pasiima mane iš čia. Sriuba labai neskani, ir man čia visai nepatin-ka, – galvojo meškiukas.

Auklėtoja tebestovėjo prie jo, versdama valgyti tą bjaurią sriubą. Pagaliau jis suvalgė visą dubenėlį sriubos, bet nuo to nepalengvėjo, tik suskaudo pilvą.

– Man reikia namo. Man skauda pilvą, prašau pakviesti mano mamą, – prašė jis auklėtojos.

Auklėtoja paglostė jam galvą ir tarė:– Tuoj praeis. Kai pradėsi žaisti, skausmą kaipmat pamirši. Koks klusnus meš-

kiukas, suvalgė visą sriubytę, – pagyrė ji.– Kodėl auklėtoja nieko nesako apie mamą? Turbūt pasiliksiu čia visam lai-

kui, – su nerimu galvojo meškiukas. Pilvuką skaudėjo vis labiau, o dabar pradėjo skaudėti ir galvą.

– Aš noriu pas mamą, pas mamą, – pravirko jis, pasijutęs visiškai bejėgis.– Na ir verksnys, – pasakė viena pelytė kitai. – O dar ragas, – sutartinai tvirti-

no jos.– Verksnys ir ragas, – kartojo jos kikendamos.Žvėreliai, sėdėję prie kitų staliukų, atsigręžė į juos ir taip pat ėmė kartoti:– Mikutis verksnys... Mikutis ragas...Tik kiškutis sėdėjo nejudėdamas. Šitos erzelynės meškiukui buvo jau per daug.– Noriu pas mamą, noriu namo! – rėkė jis.– Na ir vaidinimas, – pasakė auklėtoja ir nepatenkinta pakraipė galvą. – Vai-

kai, nekreipkit į jį dėmesio. Apsipras ir nustos verkti.

mikutis darželyje

45

Ašaros kaip žirniai riedėjo Mikučiui per snukutį. Jis kartojo kaskart vis tyliau:– Pas mamą, pas mamą...Greta sėdinčios pelytės sukiodamos snukučius be paliovos cypė:– Na ir verksnys, na ir ragas...Staiga Mikutis pajuto, kad tuoj ims vemti. Jis net nespėjo apie tai pasakyti auk-

lėtojai. Po stalu kaipmat atsirado didžiulė bala.– Tamsta auklėtoja, tamsta auklėtoja! – cypdamos rėkė pelytės. – Jis apsivėmė!

Aš nenoriu šalia jo sėdėti! – viena per kitą cypė pelytės.Dramblė pašaukė laputę, kuri nešina dideliu kibiru ir skuduru atbėgo

į salę.– Oi, bjaurus meškiukas, – kartojo ji, šluostydama grindis, –

darželyje negalima vemti.Mikutis sėdėjo ant mažytės kėdutės, šluostėsi letenėle

per skruostus riedančias ašaras ir tylutėliai kartojo:– Pas mamą, pas mamą…Jis gniaužė letenėles į kumštį ir vis labiau pyko ant

mamos, kad jį čia paliko. Jo neapleido baimė, kad gali likti darželyje visam laikui. Nerimas ir pyktis užliejo jį tarsi didžiulė banga.

Tuo tarpu žvėreliai atsikėlė nuo stalų ir pradėjo žaisti ant kilimo. Prie stalo liko tik liūdnasis kiškutis. Jiedu nešnekėjo, bet įdėmiai žvilgčiojo vienas į kitą. Kiškutis irgi neatrodė linksmas. Jis neverkė, bet patemptos lūpos rodė, kad

mikutis darželyje

46

tuoj pravirks. Auklėtoja atnešė jiems popieriaus, spalvotų pieštukų ir pasiūlė piešti. Mikutis su kiškučiu tebetylėjo ir visai nesidomėjo piešimu. Sėdėjo abu sustingę ir labai nuliūdę.

Prieš pat pietus auklėtoja vėl priėjo prie jų ir mėgino prakalbinti, bet ir šį kartą nė vienas neatsiliepė.

– Dažnai taip būna, kad iš pradžių kai kurie žvėreliai negali priprasti prie dar-želio, bet paskui noriai čia ateina, – kalbėjo ji, norėdama juos nuraminti. – Po pietų ateis mamos ir jus pasiims, – pasakė ji.

– Ateis kitos mamos, bet ar mano ateis? Gal ji jau apie mane pamiršo? – su ne-rimu galvojo Mikutis.

Lapė atnešė pietus, bet meškiukas net nepažvelgė į maistą. Dramblė dabar jau nieko jam nesakė.

Po pietų pasirodė mamos. Pirmiausia namo išėjo pelytės, mojuodamos savo kaspinuotomis uodegėlėmis, paskui bebriukai, vėliau vėžliukas, po jo laputės ir stirnelės. Paskutinė atėjo Mikučio mama. Ją pamatęs, jis pašoko iš vietos, kur ne-judėdamas tūnojo nuo pat ryto, ir įsibėgėjęs bakstelėjo jai galva į pilvą. Paskui pra-dėjo ją daužyti kumšteliais ir verkdamas šaukė:

– Kodėl mane čia palikai?– Kas atsitiko? – paklausė nustebusi mama.– Jis negali prisitaikyti prie naujos aplinkos, – dalykiškai paaiškino dramblė.– Negali prisitaikyti… prisitaikyti! – piktai kartojo Mikiukas. – Aš daugiau

nenoriu čia būti, – murmėjo jis sau po nosimi ir vėl ėmė trinti letenėlėmis akis, iš kurių nenumaldomai riedėjo ašaros.

mikutis darželyje

47

– Aš ką tik pradėjau dirbti, – aiškino mama dramblei, – man tai labai svarbu. Raškau miške kankorėžius, statau žvėrims namelius žiemai, prižiūriu medžius ir krūmus.

– Taip, taip. Tai labai svarbus užsiėmimas, – sutiko dramblė. – Turime sugalvo-ti, ką daryti, kad Mikutis pamėgtų darželį.

– Na jau ne, rytoj aš tikrai čia neateisiu, – pagalvojo Mikutis, stipriai spausda-mas mamos leteną.

Pagaliau jie išėjo iš salės. Mikutis skubiai nusiavė šlepetes ir su didžiuliu pa-lengvėjimu, tarsi būtų nuritinęs nuo pečių kokį sunkų akmenį, išėjo iš darželio. Jis mėšlungiškai spaudė mamos ranką. Nesidairė, net nenorėjo pasisupti karuselėje, norėjo tik kuo greičiau atsidurti savo mylimame namelyje. Tik dabar suvokė, kaip myli savo namus, savo kambarį, kur viskas taip gerai pažįstama ir artima.

– Jau nebepykstu ant tavęs, kad palikai mane vieną darželyje, – pasakė jis ir pabučiavo mamą.

– Klausyk... – norėjo kažką paaiškinti mama, bet mažasis meškiukas užbėgo laiptais į savo kambarį ir prisiglaudė prie pagalvėlės, gulėjusios ant lovos. Jis pasiju-to taip gerai, taip saugiai ir... užmigo.

Jį pažadino balsai pirmo aukšto kambaryje. Mama pasakojo tėčiui, kad Miku-tis nenori lankyti darželio.

– Bet juk aš negaliu atsisakyti darbo, – kalbėjo ji. – Jam teks pamilti darželį. Ten yra tiek žaislų ir ponia dramblė tokia maloni…

Mikutis nustėro: – Vėl reikės eiti į darželį!

mikutis darželyje

mar

ia m

olic

kate

rapi

nės

pasakos

ISBN 978-5-415-02316-5

w w w. l e i d y k l a . v a g a . l t

Ši knyga skirta vaikams ir jais besirūpinantiems žmonėmis – tėvams, auklėtojams, mokytojams, psichoterapeutams.

Kai baisu eiti į darželį, nesinori į mokyklą, kai atsiduri ligoninėje, kai kiti tyčiojasi, kai susiduri su mirtimi bei kitomis sunkiomis, baimę ir nerimą keliančiomis situacijomis, pasakos padeda be baimės pažvelgti į problemas ir moko padėti pačiam sau.

maria molicka

pasakosterapinės

Documents

maria molicka pasakos terapinės - VAGA.lt · maria molicka terapinės pasakos ISBN 978-5-415-02316-5 Ši knyga skirta vaikams ir jais besirūpinantiems žmonėmis – tėvams, auklėtojams,