LKAS_zinios_94_95

Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos ŽINIOS Nr. 94-95

Tęstinis leidinys 2015 m. birželis

Prieš 20 metų išėjo pirmasis LKAS žinių numeris

„Žinias leisti pradedant“ vadinosi straipsnelis pirmajame LKAS žinių numeryje. Kai jį rašiau, nemaniau, kad leidiniui taip ilgai pavyks išsilai-kyti. Buvome įpratę gyventi okupa-cijos sąlygomis, kai kiekvienas žings-nis, kiekvienas parašytas raštas buvo kontroliuojamas, taisomas, peržiūri-namas, derinamas.

Per 20 metų su niekuo neteko derinti LKAS žiniose spausdinamos medžiagos. Laisvė galvoti ir rašyti atėjo kartu su Lietuvos nepriklauso-mybe ir tęsiasi iki šiolei.

Á LKAS žinias rašė palyginti ne-mažai LKAS narių: Vladas Stauskas (1932-2014), Alvydas Žickis, Vaiva Deveikienė, Steponas Deveikis, Pet-ras Grecevičius, Jurgis Bučas, Milda Aidukaitė, Eduardas Lozuraitis, Jū-ras Balkevičius, Rūta Kiškė (1931-2000), Kęstutis Labanauskas, Elena Brundzaitė-Baltrus, Mantas Pilkaus-kas, Albertas Lamauskas, Alvydas Mituzas, Jūratė Paragytė, Romualdas

Survila, Egidijus Vidrinskas, Aldona Turauskytė, Valentina Šimukony-tė (1932-2015), Rita Goliakovienė, Asta Grabauskienė, Giedrė Godie-nė, Jurga Kučinskienė, Virginijus Skardžiukas. Rašė ir nepriklausantys LKAS: Giedrius Daniulaitis (1938-2003), Rimantas Buivydas, Filome-na Kavoliūtė. Daugelį metų tvarkant leidinio kalbą talkino Antanas Para-gys iš Utenos.

Keičiasi mūsų Sąjungos nariai,

keičiasi leidinio skaitytojai. Iš 32 LKAS narių-steigėjų 15 jau paliko mus: keturi iš jų jau yra mirę, kele-tas emigravo, o kiti šiaip pasitraukė. Áteisinus asocijuoto LKAS nario sta-tusą, bendras LKAS narių skaičius pasiekė 100. Labai norėtųsi naujus narius įtraukti į LKAS veiklą, ska-tinti juos keistis informacija ir nuo-monėmis. Toks yra esminis LKAS žinių uždavinys. Nuo pereitų metų Sąjungos svetainė lkas.lt patobulė-jo ir įdeda leidinio numerius į savo tinklus. Dabar visi LKAS žinias gali skaityti internete.

LKAS žinios fiksuoja kraštovaiz-džio architektūros minties raidą Lietuvoje ir tikisi, kad jaunajai pro-fesijos atstovų kartai renkantis savajį kelią bus įdomu ir naudinga peržiū-rėti leidinį. Leidinys bus naudingas archyvas rašantiems Lietuvos krašto-vaizdžio architektūros istoriją.

Redaktorius

Autorė Indra Bieliūnaitė

Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos ŽINIOS Nr. 94-95 2015 m. birželis2

Penktaisiais Lietuvos nepriklau-somybės metais pradėjus leisti Žinias buvo sunku patikėti, kad šis leidinys nebus cenzūruojamas. Gerai prisi-menu, kai praėjusio amžiaus septin-tajame dešimtmetyje panorėjau žur-nale atspausdinti savo suprojektuoto parko planą. Teko apsilankyti Glav-lite (Glavlitas (Главное управление по охране государственных тайн в печати) – cenzūros įstaiga, Vyriausioji val-dyba literatūros ir meno reikalams, įsteigta 1922 m. Rusijoje, kontroliavo ir cenzūravo beveik visas Rusijos, o vėliau ir SSRS kultūrinio gyvenimo sritis)ir gauti leidimą spausdinti. Ten teko išklausyti nurodymų, kaip turė-čiau deformuoti planą, iš brėžinio pa-šalinti linijinį mastelį ir šiaurę žymintį ženklą. Dirbdamas Miestų statybos projektavimo institute (1975-1988 m.) turėjau leidimą dirbti su slapta informacija arba kitaip sakant darbe naudotis toponuotrauka mastelyje M 1:10 000. Kai važiuodavome ap-žiūrėti planuojamų vietovių, pasiim-davome ir planus. Kartą grįždamas iš laukų su planšetais po pažastimi, sutikau Svetlaną (Specialaus skyriaus darbuotoją) ir turėjau aiškintis ins-tituto vadovybei, kodėl nusikaltau: slaptą medžiagą išnešiau iš skyriaus patalpų. Kai parašydavau projekto paaiškinimus, rankraštį atiduodavau mašininkei, kuri perrašiusi, viską per-duodavo Svetlanai. Toji uždėdavo atitinkamą slaptumo antspaudą, o man neduodavo ne tik mašinraščio egzemplioriaus, bet negrąžindavo ir rankraščio. Miestų planavimas tuo-met buvo slaptas darbas.

Pirmaisiais leidybos metais make-tavimo programos buvo primityvios, o lazerinis spausdintuvas – palyginti brangi naujiena. Palengvėjo leidinio medžiagos telkimas, kai 2006 m. pa-baigoje tuometis LKAS pirmininkas Alvydas Žickis įkūrė interneto svetai-nę lkas.lt ir pats ėmėsi jai vadovau-ti. Sėkmingai keitėmės informacija,

20 metų leidžiant Žiniassklandžiai bendradarbiavome. LKAS valdyba iš dalies atlygindavo straips-nių internete ir laikraštyje autoriams ir maketuotojams iš valstybės skiria-mų meno kūrėjų organizacijos veiklai lėšų. Tai truko maždaug penkerius metus. Dabar LKAS Valdyba apmo-ka leidinio spausdinimo išlaidas. Tęs-tinis leidinys neturėjo ir neturi daug autorių ir palaikytojų, tačiau prisime-nu, kai pasirodžius naujam numeriui, LKAS pirmininkas Vladas Stauskas padėkodavo redaktoriui. Jis supra-to, kad leidinys Sąjungai reikalingas. Leidinio 200 egzempliorių tiražą paprastai išdaliname susirinkimuose arba išsiuntinėjame paštu. Pagrindi-nis adresatas yra LKAS nariai. Turiu keletą skaitytojų, kurie gavę LKAS žinias, padėkoja ir pakomentuoja tele-fonu arba laišku. Dauguma adresatų neatsiliepia, tad ir nežinia, ar jie mūsų leidinį gauna, ar jis jiems įdomus. Dabartinė LKAS administracija na-rių sąrašuose įrašo tik nario telefono numerį ir elektroninį paštą. Gyvena-mosios vietos adresus sužinoti gero-kai keblu, tad ir LKAS žinias išsiųsti jiems nėra galimumų.

LKAS žinios yra Sąjungos veiklos kronika. Spausdinami visi LKAS vei-klą reglamentuojantys ir atspindintys dokumentai, pristatomi kolegų leidi-niai, sveikinami kolegos jubiliejaus proga.Spausdinami ir įspūdžiai iš LKAS narių ekskursijų, kasmetinių „Želdynų edvės“ išvykų. O jų būta daugelyje vietų: Šilutėje ir Juknai-čiuose (2006), Utenoje, Zarasuose ir Rokiškyje (2007), Birštone (2008), Rietave, Plungėje ir Palangoje (2009), Utenoje ir Kupiškyje (2011), Drus-kininkuose (2012), Kuršių nerijoje (2013), Anykščiuose (2014). Po di-džiuosius Lietuvos miestus „Želdynų erdvė“ dar nevaikščiojo.

Rūta Kiškė buvo aktyvi leidinio rėmėja. Ji paprašė kolegų iš Latvijos parašyti prisiminų apie Alfonsą Kiš-kį. LKAS žinių Nr. 2, 1995 m. spalio

mėn. atspausdinome išverstus į lietu-vių kalbą Karlio Baruono ir Vaidelo-čio Apsičio straipsnius. 2003 m. La-tvija minėjo Georgo Kuphaldto 150 gimimo metines. Žurnale „Dārzs un Drava“ (liet. - Sodas ir bitynas) liepos mėnesio numeryje buvo atspausdin-tas Karlio Baruono (Kārlis Barons, 1912-1996) straipsnis „Mano atsi-minimai apie pirmąjį Rygos želdynų direktorių Georgą Kuphaldtą (1853-1938)“. Pristatydamas šį straipsnį žurnalo redaktorius rašo, kad straips-nis pirmiausia buvo atspausdintas lie-tuvių kalba LKAS žiniose 1996 m. 4,5 ir 6 numeriuose.

LKAS žinios stengiasi spausdinti tą kraštovaizdžio architektūrai svarbią medžiagą, kurios nepriima kiti leidi-niai, o visų pirma tai želdynų projek-tai (brėžiniai, piešiniai, nuotraukos). Be to, tai pirmasis leidinys Lietuvoje, kuris savo pavadinime naudoja kraš-tovaizdžio architektūros terminą.

Pastaruoju metu daugiausiai me-džiagos gauname po želdynų pro-jektų konkursų, kuriuos organizuoja LKAS narės Jūratė Paragytė (Utena) ir Vaiva Deveikienė (Vilnius). Sa-vivaldybės, kuriose nedirba LKAS nariai, želdynų projektų konkursus organizuoja labai retai. LKAS žinios apie projektų konkursus stengiasi pa-teikti visą medžiagą: ne tik projektus, bet ir recenzentų nuomones, spaudos atsiliepimus ir projektų vertinimo komisijos narių vardus, pavardes ir pareigas. Pagal konkursų organiza-vimo taisykles vertintojų nuomonė yra didelė paslaptis, nors ji iš esmės nulemia konkurso sėkmę. Leidi-nys sukaupė ne tik įvairių projektų, sampratų, bet ir puikių recenzijų. Liucijaus Dringelio, Alvydo Žickio ir Eduardo Lozuraičio LKAS žiniose ir kituose leidiniuose atspausdintos konkursinių projektų recenzijos by-loja, kad turime pajėgių projektų ver-tintojų, bet dažniausiai neįsiklausoma į jų nuomonę. Projektų konkursuose sprendimus priima valdininkai ir tur-tingi verslininkai. Štai ir pavyzdys: per 20 metų įvyko 4 Lukiškių aikštės Vilniuje sutvarkymo konkursai. Juo-

Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos ŽINIOS Nr. 94-952015 m. birželis 3

se buvo pateikiama po kelias dešimtis projektų, tačiau tinkamo įgyvendinti iki šiol neišrinkta. Paskutiniame kon-kurse laimėjo projektas, kuris pasiūlė aikštę ištisai išgrįsti akmenimis.

1995 metų vasario 21 d. Vilniuje įkurta LKAS. Taip Lietuvoje pirmą kartą buvo realizuotas kraštovaizdžio architekto profesijos oficialus įtvirti-nimas. Prabėgo 20 metų, tačiau mūsų visuomenė iki šiol dar neskiria archi-tektų nuo kraštovaizdžio architektų, nors labai skiriasi jų veiklos objektas. Architektai projektuoja ir stato pas-tatus, naudoja inertines medžiagas, o kraštovaizdžio architektai ir želdyni-ninkai – projektuoja ir kuria želdynus (parkus, skverus, kapines ir kt.), nau-doja žemės paviršiaus formas ir auga-lus. Kartais aukšti valdininkai stebisi, kad architektas, sukūręs tiek puikių pastatų, pasiklydo projektuodamas Lukiškių aikštę. Pasiklydo ir vertinimo komisijos nariai, valdininkai bei archi-tektai (žr. Aplinkos ministro įsakymą), kurie taip aukštai tą darbą įvertino.

2007 m. spalio mėn. LKAS žinios Nr. 33-34 pranešė apie priimtą LR Želdynų įstatymą, kuris įsigaliojo nuo 2008 m. sausio 1 d. Eina aštuntie-ji metai, kai veikia šis įstatymas, bet neteko girdėti, kad kurioje nors LR ministerijoje būtų bent mažiausias padalinys, kurio pavadinime būtų „želdynai“ arba „kratovaizdžio ar-chitektūra“. Įstatymas parengtas Aplinkos ministerijos iniciatyva. Ši ministerija rengia ir kitus su želdy-nų tvarkymu susijusius dokumentus, organizuoja metodinės literatūros leidimą, speciaistams teikia želdynų projekto vadovo atestatus, bet šį dar-bą atlieka padalinys, kuris vadinasi „Kraštovaizdžio skyrius“. O krašto-vaizdis reiškia visumą ir kartu nieko konkretaus. Nė vienas Kraštovaiz-džio skyriaus specialistas nedalyvavo Aplinkos ministerijos organizuotame Lukiškių aikštės konkursinių projek-tų vertinime ir šiuo klausimu viešai nepasisakė.

Želdynų įstatymo III skyriaus 10 straipsnis „Želdynų ir želdinių ap-saugos, tvarkymo ir kūrimo valdymas

savivaldybėse“ 2 punktas teigia, kad „želdynų planavimo, kūrimo, apsau-gos, tvarkymo ir priežiūros darbus savivaldybėje organizuoja vienas struktūrinis padalinys arba atsakingas savivaldybės tarnautojas“. Yra viena kita savivaldybė, pvz., Utenos, kur su asmeniniu pasišventimu dirba speci-alistai, tačiau jų pareigos nėra regla-mentuotos pagal Želdynų įstatymą, jie nevadinami nei želdynininkais, nei kraštovaizdžio architektais. Želdynų sritį kuruoja bent keli savivaldybės padaliniai ir nebūtinai želdynų srities specialistai.

LKAS žinioms pavyzdžiu buvo IFLA News leidinys, kurio leidimas tai nutrūksta, tai vėl atsinaujina. Ži-nios išeina nereguliariai, bet visus

šiuos metus išlaikė vienodą formatą. Labiausiai dėl to nereguliarumo neri-mauja Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka elektroniniu laiš-ku dažnai paklausianti, kada pasiro-dys naujas numeris. Man pačiam būna malonu, kai nuėjęs į Kauno apskrities viešąją biblioteką Meno leidinių skai-tykloje pamatau LKAS žinias padėtas joms skirtoje lentynėlėje. Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bi-tės viešoji biblioteka kruopščiai kom-plektuoja mūsų leidinį ir gavusi naujų numerių padėkoja.

Dėkoju visiems už bendradar-biavimą jau 20 metų rašant Lietuvos kraštovaizdžio architektūros metraštį.

Regimantas Pilkauskas


Kaip narys steigėjas, žvelgdamas nejučiomis praskriejusį atkurtos Lie-tuvos Nepriklausomybės jau 25 metų kelią, kupiną atsinaujinimo diskusijų, abejonių ir kūrybinių ieškojimų, ku-rių dalį nušviečia jau 20 metų mūsų 1995 02 21 įkurtos sąjungos veiklą lydinčios LKAS žinios (1995 birželį Nr. 1), negaliu nepasidžiaugti patirčių gausa. Išaugome kaip lietuvių visuo-menės sandrauga ne tik kiekybiškai kelis kartus (1-oje sueigoje startavome tik 32 nariai steigėjai), bet svarbiausia, idėjiškai ir kūrybiškai, vedami pirmi-ninku išrinkto nepailstančio stratego prof. Vlado Stausko, mūsų liūdesiui neseniai mus jau palikusio, tęsti jo brandžiai nužymėtą kraštovaizdžio kultūros puoselėjimo vagą.

Dar steigiamajame pirmininko žo-dyje jis pabrėžė pastatų architektūrą neatsiejamą nuo gamtinės aplinkos, istorijos ir kultūros fono kompleksinio tvarkymo, grindžiamo 3 „E“ – estetika, ekologija, ekonomika. Ragino kolegas suremti pečius, kad „padėtume besike-liančiai Lietuvai, jos žmonėms mieste ir kaime“. Juk kokie rūpesčiai belauktų, „žmogui vis tiek rūpės ne vien stogas virš galvos, bet ir /.../ Tėvynės grožis, švara, aplinkos sveikata ir patogumas“. Tai buvo laisvės džiugesio metai, kupi-ni minties laisvėjimo, kūrybinių vilčių ir sumanymų. Pats pirmininkas buvo gyvas pavyzdys tarptautinio bendra-darbiavimo. Iš konferencijų ir pažinti-nių kelionių sugrįžęs dosniai dalyda-vosi su kolegomis savo ispūdžiais. Savo ruožtu, skleisdamas Lietuvos vardą ir vertybes užsieniečiams, gerokai pri-miršusiems Baltijos tautas dėl pusšimtį metų mus temdžiusios per II pasaulinį karą okupavusios sovietų Rusijos „ge-ležinės uždangos“...

Steigiamųjų darbų gausa užgulė ir išrinktą 1-ąją 4 narių valdybą: pa-vaduotoją-sekretorę Ireną Daujotaitę, pavaduotoją-finansininką Regimantą Pilkauską, įsipareigojusį ir LKAS ži-nias leisti, Alvydą Žickį ir Algį Buraitį bei kontrolės komisiją – Dalią Banie-

Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos akiračiuoseKęstutis Labanauskas

nę, Romualdą Survilą ir Rūtą Kiškę. LKAS žinių Nr. 2 1995 m. spa-

lį paminėtas neseniai miręs įžymus kraštovaizdžio architektas Alfonsas Kiškis (1910-1994), jungęs Latvijos ir Lietuvos kraštovaizdžio architektūros patyrimą. Taip pat išreikštas LKAS su-sirūpinimas mąžtančiu dėmesiu kraš-tovaizdžio architektūrai pertvarkomo-se Lietuvos valdymo struktūrose.

Trečiame numeryje V. Stauskas dalijasi įspūdžiais iš IFLA kongreso Tailande, kuris įvyko 1995 10 21-24. Kongreso metu vykusiame studentų darbų konkurse Vilniaus dailės akade-mijos (VDA) absolventės Jurga Jasec-kaitė, Dalia Bartkutė ir Gražina Šeške-vičiūtė laimėjo UNESCO premiją už darbą „Kaip praeities simboliai atgyja kraštovaizdžio architektūroje“ (Kulpės slėnyje nuo Rėkyvos iki Kryžių kalno ties Šiauliais). Rūta Kiškė pasidžiaugia brolius latvius pasekusius Lietuvos pa-vyzdžiu ir 1995 m. lapkričio 15 Ry-goje surengusius steigiamąjį Latvijos kraštovaizdžio architektų draugijos susirinkimą. Jų draugijos prezidente išrinkta laisvai praktikuojanti kraš-tovaizdžio architektė Inesė Grundu-lė, pavaduotojais – veteranas, Rygos vyriausiasis želdynininkas Andris Zvirgzds ir Buldurių sodininkystės mokyklos dėstytoja Anita Neilandė.

Ketvirtajame numeryje šių eilu-čių autoriui buvo proga pasidalyti mintimis iš IFLA/ICOMOS organi-zacijų Tarptautinio istorinių miestų ir vietovių komiteto su jo prezidentu Robert de Jong (Olandija) surengtos išvažiuojamosios konferencijos „Vi-durio ir Rytų Europos istorinių parkų problemos“ 1500 km maršrutu per Lenkiją, Baltarusiją ir Lietuvą. Išklau-syti keliolika įvairių šalių specialistų pranešimų, aplankyti keliolika rūmų su parkais ansamblių – tarp jų garsių-jų istorinių Radvilų rezidencijų Nie-borove bei sentimentaliame Arkadijos parke (Lenkija) ir Nesvyžiuje (Balta-rusija). Man teko pristatyti svečiams Vilniaus pilių komplekso (tuomet

planuoto kaip Vilniaus pilių istorinis nacionalinis parkas), Trakų miesto parko su pusiasalio pilimi, Aukšta-dvario bei Tiškevičių užsakymu XIXa. pab. E. F. Andrė projektuotus Len-tvario ir Trakų Vokės parkus. 4 Nr. taip pat aptariami opūs Trakų INP išsaugojimo klausimai, spausdinamas 1-os vyriausybės Statybos ir urbanis-tikos min. A.Nasvyčiui teiktas Kraš-totvarkos tarnybos viršininko J. Bučo raportas dėl neleistinumo urbanizuoti unikalų senobinį Senųjų Trakų aplin-kos kraštovaizdį, skelbiami Latvijos kraštovaizdžio architekto Karlio Ba-ruono atsiminimai apie pirmąjį Rygos želdynų direktorių Georgą Kufaldtą (Kuphaldt, 1853-1938; be kita ko, šis autorius ir Lietuvoje didikams Naryš-kinams išmaniai perprojektavo didelį Žagarės parką – neseniai atnaujintą ir tapusį Žagarės – 2015 m. Lietuvos kul-tūros sostinės puošmena). Reikšminga ir aprašytoji LKAS sueiga Palangoje 1996 05 10. Ji paskatino apsispręsti kitąmet Palangoje minėti čia esančio turtingiausio iš Lietuvos senųjų parkų 100-metį.

Penktajame numeryje net 7 LKAS atstovai ir grupė prijaučiančių daly-vavo, o kai kurie paskelbė įspūdžių iš turiningo IFLA 33-o kongreso Ita-lijoje, istorinėje Toskanos krašto sos-tinėje Florencijoje, garsioje pasauly meno tradicijomis, ypač gėlinininkys-tės ir parkų. Taip pat tęsiami Karlio Baruono prisiminimai, R. Pilkauskas pateikė apžvalgą prieštaringos būklės Druskininkų kurorto želdynų – tarsi nujautęs dabar, po keliolikos metų, ten prasidėjusią didelę parkų per-tvarką... Paminimas amžinybėn išėjęs darbštus dendrologas, mūsų kolegos ir mokytojo Leono Čibiro (1921-1992) bendražygis, Vytautas Ramanauskas (1922-1997), be kita ko, daug prisi-dėjęs vieno didžiausių Lietuvoje Gi-rionių parko įgyvendinimui pagal spe-cialistų komisijos išplėtotą A. Tauro projektą.

Šeštasis numeris skirtas pasibai-


gusios LKAS valdybos kadencijos ataskaitai, išsamiai pateiktai pirmi-ninko V. Stausko, pripažinusio, jog kitų kraštovaizdį veikiančių žinybų ir visuomenės „atgalinio ryšio dar per maža“, sau ir kolegoms pabrėž-damas reikalą „nepasikuklinti, būti įkyresniems ir net agresyvesniems – juk tikime svarba to, ką aptariame ir nutariame”; be kita ko, apgailestauja ir mano nesėkmes, siekiant geresnės įstatymų apsaugos Lietuvos istorinių parkų išlikimui - ketindamas „prie is-torinių parkų temos dar grįžti“, kartu būgštaudamas, jog tarpžinybiniuose ginčuose „architektūra bus supranta-ma ne kaip solidi organizuojanti jėga, o kaip estetinis priedas prie aplinko-saugos“... Remdamasis siekiu naujai LKAS veiklos kadencijai „dalyvauti krašto tvarkyme ne kaip „jaunesniam broliui Jonui“, bet lygiais ir solidžiais pagrindais su kitomis visuomenės ir profesinėmis organizacijomis“, V. Stauskas pateikė papunkčiui išsamią veiklos programą.

Taip pat šiame numeryje patei-kiama kritiškų pastabų dėl Kauno ir Vilkaviškio kai kurių želdynų būklės ar netinkamos priežiūros, apgailes-taujama Seimo „Švietimo, mokslo ir kultūros komitetą“ net nesvarsčius LKAS 1997 05 06 sueigos kreipimosi į LR Prezidentą, Seimą ir Vyriausybę dėl Vilniaus pilių istorinio naciona-linio parko įkūrimo, kaip skelbta ir Lietuvos aide (1997-05-27, p.12), - bet pateiktas Seimui priimti Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato steigimas... Tęsiami Karlio Baruono prisiminimai, informuojama naujai kadencijai perrinkta LKAS valdyba, kuri papildyta, įtraukus Vaivą Devei-kienę.

Ties 1-osios LKAS valdybos ka-dencijos atspindžiais „Žiniose“ pla-čiau apsistojome, nes tai buvo sudė-tingas pavėluoto, lyginant su daugelio šalių, įžengimo į šiuolaikinę krašto-tvarką laikotarpis, kurį dar apsunkino ir kitų gyvenimo sričių analogiškos pervartos, ypač susijusios su žemės reforma ir naudojimu, dėl skubos ki-lusiais sunkumais ir painiavomis. Di-dėjantį kraštovaizdžio vertybių pripa-žinimą, atitokus nuo pirmųjų klaidų

(žinoma, jeigu jos nebuvo lemtingos, kaip dalies kraštovaizdžio objektų dėl žemės reformos ydų visiškas suskaidy-mas, perspektyvos netektis dėl pakeis-to kelių ar tiltų tinklo, užblokavimo stambiais infrastruktūros mazgais ir pan.), rodė 2-os LKAS kadencijos metu įvykusi Palangos parko 100-me-čio konferencija, padėjusi sustiprinti ne tik šio parko vertybių statusą, bet ir teikusi tinkamesnę nuostatą kitų parkų tvarkymo reikalais, palankesnį ir supratingesnį visuomenės požiūrį. Tai atsispindi septintajame numery-je, kuris daugiausia skirtas Palangos parko šimtmečio minėjimo konfe-rencijai Lietuvos želdynų ateitis 1997 m. rugsėjį. Ten priimta išsami toles-nio tvarkymo gairių rezoliucija. Taip pat aptariami užsimezgę ryšiai su didžio Palangos parką projektavusio kraštovaizdžio architekto E.F. Andrė kraštiečiais ir tęsėjais prancūzais, visų pirma, konferencijos darbe dalyvavu-sia produkraite Florence Andrė. Jos kvietimu keli LKAS nariai apkeliavo nemaža Prancūzijos parkų ir paben-dravo su jų šeimininkais ir naudoto-jais.

Analogiška konferencija „Vilniaus kraštovaizdis. Dabartis ir perspekty-vos“ surengta Vilniuje 1997 m. spalio 17, sutelkusi per 100 dalyvių ir pri-ėmusi išsamią rezoliuciją, rekomen-davusią priemones sostinės želdynų tvarkymui.

Aštuntasis numeris skirtas LKAS valdybos 2-os kadencijos ataskaitai. Joje džiaugiamasi iki 53 išaugusiu na-rių skaičiumi, bet daugiausia vilniečių – pageidautina būtų augimo ir kitur, ypač pajūrio regiono. Pažymima kon-ferencijų Palangoje, Vilniuje, Uteno-je, taip pat LKAS išvykų kt. Lietuvos vietovėse reikšmė. Stiprėjo tarptauti-niai ryšiai jau ne vien stambiose kon-ferencijose, bet ir tarpusavio mainais, asmeniškais vizitais ir bendradarbia-vimu. O Lietuvos klausimais R. Pil-kausko pastangomis iš Palangos kon-ferencijos parengtas atskiras leidinys Lietuvos želdynų ateitis.

Ryški buvo LKAS parama krašto-tvarkai, ypač Kuršių Nerijos ir Trakų istoriniame nacionaliniuose parkuo-se, atmetant kai kuriuos chimeriškus

kraštovaizdžiui grėsmingus projektus, Vilniuje siekiant deramo Lukiškių aikštės sprendimo, Kaune – Nemuno salos parko, taip pat Užutrakio bei kol kas nesėkmingai Lentvario parkų bei kai kurių kitų tinkamo naudojimo.

Devintajame numeryje aptariama 1-oji LKAS narių darbų paroda su konferencija Lietuvos kraštovaizdžio architektūros dabartis ir ateitis, vyku-sia Vilniuje, Aplinkos ministerijos rūmų vestibiulyje 2000 09 22; 1-asis Baltijos ir Šiaurės šalių kraštovaizdžio architektų susitikimas Rygoje 2000 08 26-27; Elena Brundzaitė-Baltrus dalijasi įspūdžiais puošnios augalų dienos istoriniame Courson rūmų parke Prancūzijoje, įpiečiau Pary-žiaus. In memoriam rašoma 2000 m. išėjusiems kolegoms Kazimierui Urbanavičiui (g. 1928), Rūtai Kiškei (g. 1931), kartu su kolegomis latviais paminėtas Alfonsas Kiškis.

Dešimtame numeryje aptariama įvykusi 1-oji Lietuvos kraštovaizdžio architektų kūrybinė stovykla istori-niuose Tauragnuose, kur dalyvavo ir Lietuvoje atostogavusieji prancūzų kolegos – jų tarpe E. F. Andrė pro-dukraitė Florence Andrė. 2001 07 14 VDA Gotikinėje salėje išsamiai paminėtas daugelio dalyvavusių pri-simenamas, dar dalyvaujant jo bro-liui medikui Povilui ir našlei taip pat medikei Onai, iškilus dendrologas ir kraštovaizdžio žinovas, bet kuklus elgesiu dendrologas, žymių Vilnijos šviesuolių giminės atstovas Leonas Čibiras (1921-1992) – ir šio rašinio autoriui palikęs nedylantį įspūdį tau-raus ir nesavanaudiško kolegos, Mo-kytojo ir bičiulio...

Vis gausėjo tarptautinių, taip pat ir regioninių konferencijų, LKAS ben-dradarbiaujant su KVAD ir Aplinkos ministerijos tarnybomis, daugeliu Lie-tuvos savivaldybių. Dar labiau tokie ryšiai stiprėjo po 2004 m., Lietuvai įsijungus į Europos Sąjungą, kai tokie mainai, dažnai ir su finansine parama, tapo įprastine praktika. Palaipsniui brendo nauja kraštovaizdžio archi-tektų karta, gausiai papildžiusi LKAS gretas ir ilgainiui perėmusi vadovybę – tikėsimės, ir išsamiau aptarsianti savo požiūrius ir įgytą patirtį.


Vis dėlto nemaža atvejų krašto-vaizdžio architektai nebuvome išgirsti ir suprasti. Gal atsiliepė bendra blaš-kymosi ir nesusiklausymo atmosfera pereinamuoju laikotarpiu, pasireišku-si daugely gyvenimo sričių – iki politi-nių skandalų ir bankininkystės krizių, dirgli žiniasklaidos nuostata, pamiršu-si paprastas senas išmintis, kaip „sep-tynis kart pamatuok, aštuntą kirpk“, „nemesk kelio dėl takelio“, „arkliai nekeičiami brastoje“... Kraštovaizdžio sampratos atoslūgį pereinamuoju iš sovietmečio diktato į laisvą kūrybą metu sąlygojo ir trumpu laiku netek-tis tokių pripažintų gilaus mąstymo autoritetų kaip geografai A. Basalykas ir Č. Kudaba, paminklosaugininkai V. Drėma, S. Pinkus ir S. Abramaus-kas, parkotyros veteranai A. Tauras, L. Čibiras, K. Urbanavičius, A. ir R. Kiš-kiai. LKAS gretose susitelkę skirtingų patirčių specialistai, pirmininkauti iki 1999m. rudens V.Stausko, jį pakeitu-sio išrinkto R. Pilkausko, 2005 m. A. Žickio, mėgino koordinuoti sudėtin-gą kraštotvarkos srities veiklą, atsispir-dami pigioms pagundoms. Bet pasak panašią padėtį itin jaučiančių buriuo-tojų, kaip sunku plaukti, vyraujant priešiniams vėjams – visuomenę už-valdžius „greitų pinigų“ ir paviršu-tinio blizgesio iliuzijoms, apsvaigus tyrimais nepamatuotos svetimos pa-tirties kopijavimu...

Ypač skaudžios „drąsių eksperi-mentų“ klaidos buvo istoriniam kraš-tovaizdžiui, gamtos ir kultūros paveldo autentiškumui, kaip Vilniuje skubotai „sudaiginti“ dangoraižiai negrįžtamai susiaurino net pasaulio paveldu pa-skelbto Senamiesčio erdvę, suskaidyta ir užgožta praeities menininkų taip vertinta Vilniaus upių slėnių terasi-nio miesto samprata. Mano tarnybos KVAD metais bendradarbiavę Euro-pos Kultūros kelių instituto sudarytos komisijos specialistai, gėrėjęsi Kuršių nerijos grožiu, kartu buvo šokiruoti įžūlia naujų statybų invazija, vykusia tiesioginėje garsiojo Tomo Mano na-melio aplinkoje – ką jau kalbėti apie kai kuriuos „šedevrus“, išaugusius Palangoje ir Šventojoje; pagaliau ir prie mūsų Architektų sąjungos (kar-tu ir LKAS naudojamų) istoristinių

rūmų. Argi neslegia stiklinio kaimy-no naujadaras, dvasia artimas Kauno „stiklainiui“ Laisvės alėjoje? O tokie skandalingi – ar bent jau liūdni - dau-gelio parkų likimai, pvz. Lentvario ir Markutiškių, suskaidyto Nemėžio, griuvėsiais virstančių Kalnaberžės, Laukžemės, Vašuokėnų; pasikėsinta net į memorialiosios Tado Ivanausko Obelynės autentiškumą... argi nešo-kiruoja naikinami asocialių padegėjų medinės architektūros paminklai, ar-timai būdingi Lietuvos kraštovaizdžiui bei paveldo tradicijoms?

Pasikartojančio trumparegio po-žiūrio į paveldo problemas, tiražuoto žiniasklaidos vienas ryškiausių – lai-mei, gerai pasibaigęs pavyzdys - Vil-niaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų atkūrimas; beje, panašiai su didelėm diskusijom vyko Biržų pilies ir parko atgimimas, dabar triumfaliai M.K. Oginskio paskelbtus metus sutinkan-tys Plungės ir Rietavo dvarų ansam-bliai, atgaivinti Sereikiškių ir Žagarės parkai, dvarų kultūrą menų ir botani-kos mokslo sinteze praturtinę Vilniaus universiteto botanikos sodas Kairėnų dvaro parke ir Vytauto Didžiojo uni-versiteto botanikos sodas Aukštosios Fredos dvaro parke Kaune. Malonu, jog pastaruosiuose objektuose diskusi-jų drumzlės neužgožė sveiko proto ir kraštovaizdžio architektūros giluminių tikslų. Tai leidžia patikėti mūsų atsi-naujinimo geraisiais pradais ir lūkes-čiais. Simboliška tokiems lūkesčiams naujiena, jog Kretingos Tiškevičių parke po ilgų teisinių procedūrų pa-galiau 2015 m. ryžtasi muziejaus nau-dojamus rūmus su garsiuoju žiemos sodu darkiusio sovietmečio silikatinio priestato atsisakyti - įpareigojant jį nu-griauti ir rekultivuoti parko apžvalgai.

Tačiau susikaupusią istorinę skolą Lietuvos kraštovaizdžiui nebus lengva išlyginti, ypač ilgiau „pamiegojusių“ žinybų specialistams nenorint to pri-pažinti. Antai, net mūsų Kultūros mi-nisterija po „ilgų apmąstymų“ 2010 m. patvirtino vos 32 parkų valstybi-nės reikšmės sąrašą (tarp jų nė vieno, kuris atstovautų labai savitą Mažo-sios Lietuvos kultūros tradiciją...) iš tūkstantinio Lietuvos parkų pavel-do, kai net peikiamuoju sovietmečiu

tegu ir formalus valstybės saugomų sąrašas sudarė 194... Manau LKAS prerogatyva turėtų būti tokios pro-fanacijos atmetimas ir siekis sutelkti specialistų jėgas ir visų savivaldybių pastangas. Tai leistų parengti ir nors dalinai įgyvendinti daugelio apleistų, bet tebegyvuojančių istorinių parkų atnaujinimą, o kai kurių ir papildymą proginiais želdiniais. Artimiausia pro-ga – sutinkant tokį svarbų mūsų is-torinei savivokai 2018 m. Vasario 16 Nepriklausomybės akto šimtmetį. Ki-taip sunkiai suprantamas būtų mūsų abejingumas šimtamečiam parkų pa-veldui. Jie – senobinių šventų giraičių tradicijos reliktai, protėvių ir praeities kūrėjų dvasios sergėtojai, gamtos sau-gyklos, kuriose vienintelėse, pradedant Stelmužės parko senoliu, senmedžiai gali sulaukti tikrosios brandos ir natū-ralios senatvės. Būtent parkuose me-džiai ir krūmai atskleidžia visą formų išraišką - skirtingai nuo augančių vis intensyviau ekspluatuojamose miškų augavietėse, orientuojamų į padarinės medienos ugdymą...

Lauktume per trejus liekančius iki sukakties metus didelio mūsų vi-suomenės susitelkimo puoselėjant senuosius Lietuvos parkus, apdairiai kuruojamo kraštovaizdžio architektų pajėgomis. Tikėsimės, jog ne uosia-lapiais klevais, karklų, blindžių, bal-talksnių, drebulių sąžalynais apšepę ar išvešėję parkai sulauks unikalios sukakties – kiekvienoje parapijoje, is-toriniame valsčiuje, šiaip žymesnėse, ypač su signatarais susijusiose vietovė-se, žmonės laikys garbe pakeisti men-kaverčius sąžalynus atkuriamais tau-rių medžių sodiniais; o jeigu kurioje nebuvę parkų ar išnykę – tinkamose vietose pasodins ąžuolų ir kitų taurių medžių grupes, alėjas, kompozicijas, pasitarę su specialistais. Linkėčiau to-kio pasitempimo, kaip Lietuva 1930 m. pasitiko paskelbtuosius Vytauto Didžiojo metus.

O pasirengimo taip želdynus at-naujinti eigą, metmenis ir pasiūlymus skelbs ir komentuos LKAS žinios; lauksime ir kitą spaudą bei žinias-klaidą atsiliepsiant ir įsijungsiant tokį kraštovaizdžio suvokimą ir turtinimą skatinti.


m., baigusi Kauno Vaižganto (buvu-sią 6-ąją) vidurinę mokyklą, pradėjo studijuoti tuometės Lietuvos žemės ūkio akademijos (dabar Aleksandro Stulginskio universiteto) Miškų ūkio fakultete, kurį baigė 1955 m. Dirbti pradėjo Šiaulių miškų ūkyje inžiniere, vėliau – Vilniuje, sodininkystės ban-dymų stotyje. Nuo 1967 m. iki 1988 m. dirbo Miestų statybos projektavi-mo instituto Želdynų projektavimo grupės vadove. Šios grupės pagrin-dinis darbas buvo naujųjų Vilniaus gyvenamųjų rajonų – Žirmūnų, Laz-dynų, Karoliniškių, Šeškinės, Fabijo-niškių, Pašilaičių – želdinių projektai. Tai, kad šiuose rajonuose auga daug ąžuolų, liepų, klevų, gražiai žydinčių krūmų, ir palyginti nedaug sidabrinių eglių, yra didelis Valentinos nuopel-nas. Kitas darbas buvo bendras su ur-banistais – Vilniaus, Šiaulių, Panevė-žio, Klaipėdos miestų bendrieji (tada vadinti generaliniais planais) ir šių miestų specialieji (tada vadinti želdy-nų schemomis) planai. Nuo 1988 m. išėjusi į pensiją Valentina Šimukonytė projektavo privačių sodybų tvarkymą, miestų skverus. Svariausias iš šio lai-kotarpio darbų yra 1998 m. parengta Vilkaviškio želdynų schema.

Valentina Šimukonytė buvo pla-čių interesų žmogus. Ji buvo aktyvi visuomeninių organizacijų, kurioms priklausė, narė. Iki savo gyvenimo pa-baigos ponia Valentina dažnai lankė klasikinės muzikos koncertus, operos ir baleto spektaklius, įvairius kultūri-nius renginius ir net futbolo rungty-nes. Valentina buvo aktyvi ir nuoširdi mūsų sąjungos narė, noriai dalyvau-davo įvairiuose renginiuose, mokėjo oriai ir mandagiai pareikšti savo nuo-monę. Nepailsdama puoselėjo savo sodybėlę Vilniaus dailės akademijos sodininkų bendrijoje.

Valentina Šimukonytė palaidota Kaune, Žemųjų Kaniūkų kapinėse šalia savo tėvų.

LKAS informacinė tarnyba

In memoriam Valentina Šimukonytė 1932-20152015 m. birželio 29 dienos rytą

mirė Lietuvos miestų želdynų projek-tuotoja Valentina Šimukonytė, Lie-tuvos kraštovaizdžio architektų sąjun-gos narė, Tėvynės sąjungos – Lietuvos kriščionių demokratų partijos narė.

Valentina Šimukonytė gimė 1932 m. birželio 26 d. Prendzelevos vien-kiemyje Pakaunėje, Jiesios paslėnyje, kur jos tėvas – Lietuvos geležinkelių valdybos tarnautojas, Lietuvos ka-riuomenės savanoris, gavęs žemės įkūrė nedidelį ūkelį greta kitų Lie-tuvos kariuomenės karininkų. 1950


Prof. dr. Petras Grecevičius gimė 1945 m. birželio 28 d. Vilniuje. 1974 m. baigė Vilniaus inžinerinį statybos institutą (dabar VGTU). 1976-1988 m. dirbo Architektūros ir statybos ins-titute Kaune, kuriame subrendo kaip mokslininkas ir įgijo teritorijų planavi-mo patirties. Nuo 1991 m. dirba Klai-pėdos universitete katedros vedėjo, fa-kulteto dekano ir kitose pareigose.

LKAS valdybos narys prof. dr. Petras Grecevičius japonų architek-tūrinės firmos „Masaharu Seno and Partners“ kvietimu 2014 m. lapkričio mėn. 13-23 dienomis stažavosi Kio-to mieste, kur atliko japonų istorinių sodų ir parkų kūrimo metodologijos tyrimą. Per trumpą laiką aplankyti 22 objektai, tarp jų 4 imperatoriškųjų rūmų sodai. Atlikti architektūros ir sodų estetikos, vizualinių charakteris-tikų, funkcinio naudojimo tyrimai. Aiškinantis svarbiausius japonų sodų kūrimo principus, bendrauta su šiuo metu sėkmingai dirbančiu kraštovaiz-džio menininku Yasuo Kitayama kuris yra sukūręs japonų sodus Pietų Afrikos Respublikoje, Anglijoje, Italijoje.

Surinktos gausios medžiagos pa-grindu profesorius parengė viešųjų paskaitų ciklą, rengia mokslines pu-blikacijas ir metodinę medžiagą. Gau-ta patirtis ypatingai svarbi rengiant katedroje kraštovaizdžio architektus, planuotojus, parkų restauratorius ir aplinkos dizaino specialistus. Po sė-kmingo Baltų kultūros parko Kinijoje kūrimo ir Kinijos parkų meno anali-zės etapo (2010–2013) ir šios kelio-nės profesorius tapo Tolimųjų Rytų kraštovaizdžio architektūros žinovu ir mokovu.

Klaipėdos universiteto Senatas įvertinęs reikšmingus meninės ir mokslinės veiklos rezultatus, 2014 m. lapkričio 7 d. katedros vedėjui Petrui Grecevičiui suteikė Menotyros profe-soriaus pedagoginį vardą.

LKAS informacinė tarnyba

Sveikiname profesorių Petrą Grecevičių 70 metų sulaukus

Kairėje stovi japonų istorinių sodų meistras Yasuo Kitayama, dešinėje lietuvaitė, Klaipėdos uni-versiteto absolventė, kraštovaizdžio architektė Laura Popkytė, dirbanti Kiote pas Yasuo Kitaya-mą jau dešimtmetį. Sėdi iš kairės Yasuo broils Yasuji Kitayama menedžeris, Petras Grecevičius su žmona geografe – Vilija Grecevičiene.

The first issue of LALA News has been published 20 years ago. The editor Regimantas Pilkaus-kas shares his remenescences about coworkers and the most important events and themes represented in this publication. The founder member of LALA

Kęstutis Labanauskas writes about LALA works and concerns after its foundation 20 years ago. In memoriam to Valentina Šimu-konytė (1932-2015) is published. Professor Petras Grecevičius is congratulated on his 70 year an-niversary.

ISSN 2335-772XLietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungaKalvarijų g. 1, 09310 Vilnius. Tiražas 200 egz.El. pašas: [email protected] www.lkas.lt

Redaktorius Regimantas PilkauskasMaketavo Kristina EičinienėĮ anglų kalbą vertė Guoda Pilkauskaitė

LALA NEWS No. 94-95 June, 2015

Documents

LKAS_zinios_94_95