65

ISSN0258-0802.LITERATŪRA201153(1)

LITERATŪROS TEOLOGIJOS KAIP TEORINĖS PERSPEKTYVOS GALIOJIMO CENTRAS, PERIFERIJA, RIBOS

Dalia ČiočytėVilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros docentė

Tyrimą finansuoja Lietuvos mokslo taryba (sutarties Nr. LIT–4–12)This research is funded by a grant (Nr. LIT–4–12) from the Research Council of Lithuania

Literatūros teologija – tarpdisciplininė teorija, aiškinanti literatūros ir teologijos santykius bei ti-rianti literatūrinio mąstymo apie transcendenciją aspektus, – Vakarų religijos ir kultūros tradicijoje susiformavo palyginti neseniai (po Antrojo pasaulinio karo). Tačiau dėmesingumas teologiniams klausimams akivaizdus visoje Vakarų literatūros ir kritikos istorijoje. Tad kuo XX a. susiformavusi literatūros teologija skiriasi nuo ligtolinio dialogo tarp literatūros tyrimo ir teologijos? Atsakymas susijęs su šio dialogo pobūdžiu: ar kritiko dialogas su teologija tik numanomas (implikuotas), ar tiesiogiai aiškinamas ir grindžiamas (eksplikuotas). Tradicinės krikščioniškosios kultūros kontekste kritikas nejautė poreikio teoriškai motyvuoti literatūros ir teologijos sąsajos (dauguma rašytojų, kri-tikų ir skaitytojų buvo krikščionys), o XX a. kultūroje literatūros ir krikščionybės santykis jau nebeturi „savaime suprantamumo“ statuso ir reikalingas sąmoningos refleksijos.

Literatūros teologijos galiojimo srities klausimas yra metodologinis, klausimas apie tai, kada ir kaip literatūros tyrimas vadovaujantis literatūros teologijos formuojama literatūros samprata ir taikant literatūros teologijos siūlomus tyrimo metodus yra efektyvus literatūros prasmės atskleidi-mo būdas.

Literatūra yra žmogiškosios savimonės forma, ir literatūroje matomos teologinės minties objek-tas visada yra labiau žmogus negu Dievas. Literatūrinės introspekcijos kontekste Dievas pasirodo, kai žmogus meniniu mąstymu ieško savo esmės, kai formuoja giliųjų būties pamatų sampratą. Li-teratūros teologija nagrinėja ir aiškina kūrinio teologinę įžvalgą – literatūrinę egzistencijos kilmės ir prasmės klausimų interpretaciją, poetinio metaforinio mąstymo plėtojamą denotacijų ir konota-cijų tinkle, struktūrinių teksto ašių sankirtose, giliuosiuose teksto prasmės kloduose. Kūrinys, turin-tis teologinio angažuotumo (apologetinio ar provokacinio angažuotumo), siekia būti adekvačiai suprastas, ir tokios literatūros tyrimams literatūros teologijos kompetencija itin svarbi. Literatūros teologijos galiojimo periferija yra kūriniai, kuriuose matyti ne tiek teologinio, kiek bendrojo huma-nistinio pobūdžio literatūrinis mąstymas. Mažiausiai literatūros teologija gali pasakyti apie tokią literatūrą, kurioje plėtojamos pasaulėvokos dominantė yra indiferentinė laikysena transcendenci-jos atžvilgiu.

Literatūros teologija – tarpdisciplininėteorija, aiškinanti literatūros ir teologijossantykiusbeitiriantiliteratūriniomąstymoapie transcendenciją aspektus. Šios tarp-disciplininės perspektyvos pagrindas yrateologinėliteratūrosteorija,t.y.literatūros

teorija, praturtinta teologinės autoriaus irkritiko kompetencijos, siejant estetinius irteologiniusvertinimokriterijus.

LiteratūrosteologijaVakarųreligijosirkultūros tradicijoje susiformavo palygintineseniai–poAntrojopasauliniokaro.Dė-

66

mesingumasteologiniamsklausimamsaki-vaizdusvisojeVakarųliteratūrosistorijoje:pakaktų įvardyti „teologiniais“ pramintuspoetusDanteAlighieri,EdmundąSpense-rį,JohnąMiltoną(Commedia,1307–1321;The Faerie Queene, 1591–1596; Para-dise Lost, 1667), Johną Donne‘ą ir kitus XVII a. anglų „metafizinius“ poetus,krikščionybės doktrinos interpretatoriusWilliamą Blake’ą, Friedrichą Hölderliną,FriedrichąNovalį,WilliamąWordsworthą(The Four Zoas, 1797; Hyperion, 1799;Hymnen an die Nacht, 1800; Prelude, 1850), Fiodorą Dostojevskį (Broliai Ka-ramazovai,1880),–tadpirmiausiaklaus-tume,ar literatūros tyrimai ikiXXa.ne-buvo siejami su krikščionybės teologija?Akivaizdu, kad buvo, pakaktų paminėtibritų „metafizinių“ poetų kategorizuotojąSamuelįJohnsoną(1709–1784)arbaanglųromantizmopradininkoSamuelioTayloroColeridge’o(1772–1834)kritiką.TadkuoXX a. susiformavusi literatūros teologijaskiriasinuoligtoliniodialogotarpliteratū-rostyrimoirteologijos?Atsakymassusijęssušiodialogopobūdžiu:arkritikoirteolo-gijos dialogas tik numanomas (implikuo-tas),artiesiogiaiaiškinamasirgrindžiamas(eksplikuotas)1. Tradicinės krikščioniš-kosioskultūroskontekstekritikasnejautėporeikio teoriškaimotyvuoti literatūros irteologijossąsajos(daugumarašytojų,kriti-kųirskaitytojųbuvokrikščionys),oXXa.kultūroje literatūros ir krikščionybės san-tykis nebeturi „savaime suprantamumo“statusoirreikalingassąmoningosrefleksi-jos.Krikščonybeiabejingojearpriešiškoje

1Žr.NormanReedCary,Christian Criticism in the Twentieth Century: Theological Approaches to Literature, Washington,N.Y./London,KennikatPress,1975,3.

kultūrinėjeaplinkojekritikui,siekiančiamtirti literatūros ir krikščionybės dialogą,iškilo uždavinys artikuliuoti teorinę savotyrimųperspektyvą,apibūdintiteologiniusjosprincipus.Krikščionybėjeesamakata-likų, stačiatikių ir protestantų (su įvairio-misdenominacijomis)teologiniųtradicijų,esama įtampos tarp skirtingų teologiniųnuostatųnetgivienoskuriostradicijoserd-vėje2,–tadkritikuibūtinaapibrėžti,kuriąteologinępozicijąirkuriuoskrikščionybėsdoktrinos aspektus jis sieja su literatūrostyrimais.

Literatūros teologijos galiojimo sritisyrametodologinisklausimasapietai,kadairkaipliteratūrostyrimasvadovaujantisli-teratūrosteologijosformuojamaliteratūrossamprata ir taikant literatūros teologijossiūlomustyrimometodusyraefektyvusli-teratūrosprasmėsatskleidimobūdas.

Daugelis esame girdėję rytietišką ale-gorinį pasakojimą apie aklus išminčiusir dramblį. Išminčiai, niekada nematędramblio,norėjosuprasti,kasjisišesmėsyra. Vienam, lietusiam straublį, atrodė,kad dramblys panašus į trimitą; kitam,lietusiam koją, dramblys priminė galingąkoloną;trečiam,lietusiamaštriąiltį,dram-blysbuvopanašus į ietį;ketvirtam, lietu-siamausį,–įpalmėslapąirpan.Alegoriją

2Krikščionybėneslopinateologiniųpožiūrių įvai-rovės.Esama radikalaus skirtumo tarpBažnyčiosmo-kymo dogmų (teologiškai įrodytų ir ex cathedra pa-skelbtų tikėjimo tiesų) ir teologinės nuomonės. CliveStaples Lewis beletristiniame kūrinyje Kipšo laiškai (The Screwtape Letters, 1942) moderniai komentuojair sureikšmina šią skirtį velniopersonažobalsu: „Mes[demoniškosiosbūtybės–D. Č.]mokome jį [tikintįjį,kurįdemoniškosiosbūtybėssiekia„atversti“įateizmą– D. Č.] sakyti ‘Bažnyčios nuomone...’ ir turėti galvoje‘Neabejoju, kad neseniai tai perskaičiauMaritaino arkito panašaus veikėjo raštuose’“ (C. S. Lewis,Kipšo laiškai/VertėZigmantasArdickasirKęstutisŠidiškis,Vilnius:Katalikųpasaulis,1996,82).

67

galima interpretuoti teorijų pliuralizmokontekste klausiant, kuris išminčius tei-sus.Pastebėjau,kadJAVuniversitetųstu-dentai yra išmokę patogų (nekonkretų irneklaidingą) atsakymą „tai priklauso nuopožiūrio“(„itdepends“)irdažnai jį taikopanašiųkeblokųklausimųatvejais.Iršiuoatvejutoksatsakymastiktų:priklausonuopožiūrio,nuopasirinktųfilosofiniųprielai-dų.Jeireliatyvistiškaimanome,kad„tiesosnėra“, kad „kiekvienas turi savo tiesą“, –tai teisus kiekvienas išminčius. Jei (neo)tomistiškai pasitikimebūties realumu, taikiekvienas išminčius ir teisus, ir klystan-tis: norint aiškintis, kas yra dramblys, verta kalbėtiapiepanašumąį trimitą, tačiauneviso dramblio, o tik jo straublio; galimakalbėtiapiepanašumąįkoloną,tačiaunevisodramblio,otikjokojosetc.Panašiaiteoriniameakademiniųdisciplinųkonteks-tesvarbuaiškintiskiekvienosteorijosga-liojimocentrą,periferijąirribas.

Literatūrosteologijos,–krikščionybėskritinės refleksijos literatūros diskurse, –validumocentrasbendriausiupožiūriuyraliteratūros kūrinyje matomas teologinismąstymas(teologijaliteratūroje,literatūri-nė teologija) ir teologinis literatūroskon-tekstas.

Krikščionybėsmokymo aspektus lite-ratūrosteologijasiejasuestetikoskoncep-cijomis ir literatūros kūrinių interpretavi-mu. Literatūros teologijai aktualūs krikš-čionybės mokymo aspektai yra Kristausįsikūnijimo, Švenčiausiosios Trejybės irkt.doktrinos.Teologinėkūriniškumo,ku-riančioDievoirkuriančiožmogausdoktri-na reflektuojamameninės kūrybos,menokūriniogenezėskontekste.Atsiremiama įHugoRahnerioplėtotąžaismo,žaidimofi-losofijąirteologiją.Tiriamoseschatologi-

nių klausimų literatūrinės interpretacijos:mirtis kaippatirtieshorizontas,egzistenci-nė gėrio ir blogio drama,mirties įveikosproblema, išganymo, asmens perkeitimo,amžinojo gyvenimo teologemų literatūri-nėssampratos.Literatūroskūriniuoseana-lizuojamos teologinių dorybių (tikėjimo,vilties,meilės)irerdvėlaikioribųperžen-gimogalimybiųsemantinėsjungtys,litera-tūrinėsgrožioirgėrio/tiesossąsajos,lite-ratūrinėsapno,regėjimo,vizijospoetikairtranscendentinėsharmonijospatirtis.

Literatūros teologija nagrinėja, kaipliteratūrinės krikščionybės temų interpre-tacijos vaizduoja asmens dorinį vyksmą,kokias suponuoja dorines gaires; anali-zuojamavalios tobulėtiar josnuosmukioraidaliteratūroje.Krikščioniškosiosetikostraktuotę lietuvių literatūros kūriniuoseyramoderniaiirįžvalgiaityręsGediminasMikelaitis, remdamasis vokiečių filosofoHeinrichoRombacho (1923–2004) struk-tūrine antropologija, teologinės etikos irliteratūrosryšįnaujaigrindžiančiasiektinopavyzdžio(pirmavaizdžio)teorija3.

Teopoetika, kaip literatūros teologi-jos dalis, nagrinėja stilistinį krikščiony-bės tikėjimo interpretavimą literatūroje,pirmiausia biblinės poetikos imitavimą.Biblija yra pagrindinis teologijos šaltinis(biblinės idėjos, Bažnyčios dogmatizuo-tos, yra krikščionybės doktrinos pagrin-

3Žr.GediminasMikelaitis,„JurgioBaltrušaičiokū-rybosvertybiųvertikalė“,Lituanistica2,2004,50–60;Gediminas Mikelaitis, „Krikščioniškojo tobulėjimosamprata Šatrijos Raganos kūryboje“, Literatūra E-1, 2003, http://www.literatura.lt/TXT/E-103/mikelait.htm;GediminasMikelaitis, „FiodorasDostojevskisŠatrijosRaganosakiratyje“,Metai 2,2006,83–93;GediminasMikelaitis, Šatrijos Raganos literatūros teologija / Dak-taro disertacija, Kaunas, 2010.

68

das).Biblija–taiirsenųjųArtimųjųRytųliteratūrosantologija,hebrajųkultūrospa-minklas, apreikštąsias tiesas perteikiantisžmogausminties formomis.LiteratūriniaiBiblijos šedevrai – pirmiausiaPsalmynas („Senasis Testamentas giesmėje“), Gies-mių giesmė, Jobo knyga, Išminties knyga – peršimtmečiusyraveikęVakarųliteratūrąmodeliuodamistilistinęraišką,mokydami,kaip rašyti. Tačiau stilistinis Biblijos po-veikis literatūrai nėra tik stilistinis, arba, kitaip tariant, yra stilistinis plačiąja stiliaus sąvokos reikšme. Biblijai kaip literatūraiapibūdinti itin tinka formalistų pabrėžtaAristotelioidėjaapieturinioirformosne-atsiejamumą4. Krikščioniškoji hermeneu-tikasusijusi suunikaliuBiblijos teksto irto, kuo jis remiasi: kerigmos (skelbimo), ryšiu5. Kiekvienas Biblijos sakinys turidvejopą–kultūrinę(išcentrinę)irapreiški-minę(įcentrinę)–reikšmę.Biblijostekstopoetikayraneatsiejamanuojodievažmo-giškosios prasmės, todėl literatūrą veikiaBiblijos kaip teksto visuma6. Teopoetika, tirdama biblinio stiliaus poveikį literatū-rai, kartu tiria ir biblinio apreiškimo povei-kį literatūriniam mąstymui. Pasak JohnoMcGill Krummo, Dievui apsireiškiant per žmogiškusžodžius,teologijosdialogassužodžio menininku gali būti vaisingas irapšviečiantis7.Teopoetikosdėmesiolauke

4Plg.TomoAkviniečio formuluotę:„Biblija rododvejoposkilmėspėdsakų;jiyradraugedieviškairžmo-giška.Nedieviškaturiniuiržmogiškastiliumi,betdie-viškairžmogiškaabiematžvilgiais“(St.ThomasAqui-nas, Summa Theologica. Prophetia,Paris,1947,309).

5 Paul Ricoeur, Essays on Biblical Interpretation, Philadelphia,1980,49.

6Plačiau žr.DaliaČiočytė,Biblija lietuvių litera-tūroje,Vilnius:Lietuvių literatūros ir tautosakos insti-tutas, 1999.

7J.McGillKrumm,„TheologyandLiterature:TheTermsoftheDialogueontheModernScene“,Nathan A.

yra ne tik imitacinis santykis su bibliniu stiliumi,betirliteratūrinisoponavimasre-liginėstradicijosstiliui(stilistiniskontras-tastarpreliginėstradicijosirindividualioskūrybos),irliteratūrinėpastangadefamili-arizuotireliginękalbėseną.

Svarbūsliteratūrosteologijos,kaiptarp-disciplininės teorinės perspektyvos, vali-dumoargumentaiyrateologijospožiūrisįliteratūrąkaipįteologiniopažinimošaltinį(teologinėliteratūrossamprata:literatūra–unikaliegzistencinėspatirtiesatodanga)irpatirtiesteologijosdėmesingumassubjek-tyviomsteologinėmspaieškoms.

Literatūros kaip teologinio pažinimošaltiniosampratapagrįstaklasikine,ispanųteologoMelchioroCanosuformuotateolo-ginėstopikossistema(De locis theologicis, 1563).Teologijosšaltiniai–teologinės vie-tos,iškuriųišaugateologinėargumentacijairkylateologinispažinimas.Šiuolaikinėjeteologijoje(GisbertKranz,JohannBaptistMetzirkt.)locus theologicussąvokaįgau-na ir tikėjimo liudijimo, tarpininkavimotarp apreiškimo ir žmogiškojo tikėjimoaspektą8. Tokia platesnė teologijos šalti-niosamprataišplaukiaišpatiesteologijosapibrėžimo. Teologija (gr. theologeia – kalbėjimasapieDievą)–Dievoapreiški-možodžio,paskelbtoistorijoje,mokslinispažinimastikėjimošviesoje.Kitaiptariant,teologijosobjektą sudarone tikkrikščio-niųtikėjimo„turinys“(t.y.Dievas:krikš-čionybėje apreiškimas yra paties Dievoapsireiškimas istoriniu JėzausKristausas-meniu, vykdant žmonijos išganymą), – betir krikščionių tikėjimo aktas. Svarbi Dievo

Scott (ed.), The Climate of Faith in Modern Literature, NewYork,1964,41.

8JerzySzymik,W poszukiwaniu teologicznej glębi literatury,Katowice:KsięgarniaŚw.Jacka,1994,25.

69

žodžio klausymosi ir supratimo aplinkybėyra istoriškainulemtažmogiškojipatirtis,– todėlteologijaiaktualiEvangelijosskelbi-mosandūrasujįpriimančiožmogauspa-saulėvoka.Teologijayradėmesingapasau-lietiniams mokslams (logikai, filosofijai,aktualiam moksliniam pasaulėvaizdžiui),todėl kiekvieno laikotarpio teologija turisavojolaikotarpiožymę.„KadangiDievožodis, kurio teologijaklausosi, yra žodis,angažuojantis visą žmogų jį teisdamasir išganydamas, tai teologija niekada ne-gali būti grynai teorinismokslas, atsietasnuoegzistencinės tikrovės“ (KarlRahnerSJ)9.Teologija siekia įžengti į pamatinėsegzistencinėspatirtiesplotmę, jojenaujaiišgyventiirsuvoktiteologinęproblemąirįgalinti teologiją prabilti passio humana sferose(JosephRatzinger)10.PopiežiusJo-nasPauliusIIliteratūrąyraapibrėžęskaiptarpininkętarpapreiškimoiregzistenciniotikėjimo,kaip taką įgiliausiąžmogaus irpasauliotikrovę,cituodamasteologoMa-rie-Dominique Chenumintį,jogliteratūrair vaizduojamasis menas – tai autentiškiteologijos„šaltiniai“11.

Moderniteologijaitindėmesingapasau-lietiniams, istoriniams, „žemiškiesiems“Vakarų patirties klodams, vertindama netik profesionalius fundamentaliosios, isto-rinės,sisteminėsteologijostyrimus,betir

9KarlRahner,HerbertVorgrimler,Mały słownik te-ologiczny,Warszawa:InstytutWydawniczyPax,1987,467.

10Cit.iš:JerzySzymik,W poszukiwaniu teologicz-nej glębi literatury, Katowice: Księgarnia Św. Jacka,1994,185.

11 Popiežius Jonas Paulius II, „Laiškas meninin-kams.1999“,Bažnyčios žinios10,19990531;plačiaužr.DaliaČiočytė,„Dosnūsliteratūrosirteologijospar-ibiai“, Sambalsiai: Studijos, esė, pokalbis / Skiriama profesorės Viktorijos Daujotytės-Pakerienės 60-mečiui, Vilnius:Dailėsakademijosleidykla,2005,403–406.

subjektyviasteologinespaieškas.Plačiau-siaiapibrėžiant,teologijosesamaten,kurtikintysis siekia reflektuoti savo tikėjimą,remdamasiskitųnei tikėjimassričiųduo-menimis,beianalizuotiišganymoistoriją.Tai vadinamojipatirties teologija, kurios kūrėjulaikomaskiekvienassubjektas,ati-tinkantis tris sąlygas: tai tikėjimas, tikė-jimo refleksija ir jos eksteriorizavimas12. Viena patirties teologijos formų – litera-tūros kūrinyjematoma teologija, į tekstąįausta tikėjimo refleksija. Literatūra teo-logijai reikšmingavisųpirmakaip egzis-tencinėsDievopatirties(arbane-patirties:Dievosuminusoženklu,Dievokaiptekstonesaties) kodas13.

Pagrindinėliteratūrosteologijosmeto-dologinėnuostatayrapožiūris į literatūrąkaipįegzistencinėspatirtiesirreliginiojosaspektointerpretuotojąirliudytoją.

Suprantama, pliuralistinėje dabartiesliteratūrologijojeesama įvairių literatūrosir neliteratūrinės tikrovės ryšio sampratų,susijusiųsuskirtumaistarpliteratūrosteo-rijose implicitiškai glūdinčių filosofiniųbūties prielaidų14. Literatūros teologija

12JerzySzymik,W poszukiwaniu teologicznej glę-bi literatury, Katowice: Księgarnia Św. Jacka, 1994, p.162–163.

13ErnestaJuknytėprasmingaipabrėžiamoderniosteologijosnuostatą,kadteologijosirliteratūrosdialogopriežastisirpagrindinisrūpestisyažmogus(žr.ErnestaJuknytė,„Literatūrairteologija:dialogogalimybės,Li-teratūra49(1),2007,21).

14Šiuolaikinis teorinismetadiskursaspažymi,kad„gryna“ teorija yra neįmanoma: kiekviena teorinė po-zicijaturifilosofiniųprielaidųpamatą–arbatyrėjosą-moningaisuvoktąirįvardytą,arbaimplicitinį(glūdintįtekstebetyrėjoaiškaussuvokimo),arbapropagandiškaimaskuojamą.„Teoriškaimąstyti–taimatytiprielaidasir vertybes (įvardytas ir neįvardytas), grindžiančiaskiekvienąteoriją“(LoisTyson,Critical Theory Today, NewYork-London:GarlandPublishing,Inc.,1999,4).ClarenceWalhout, Leland Ryken, Luke Ferretter teo-rinių tyrimų centre – literatūros teorijas grindžiančios

70

remiasi hermeneutinėsWilhelmo Diltheysampratos tradicija: literatūranekopijuojaišgyvenimo,tačiaunėrasujuonesusijusi:literatūraaiškinaišgyvenimoprasmę.Me-ninėvaizduotė išpatirtieselementųkurianaujus ryšius: ne „negyvą reprodukciją“,o„meninioatkūrimostruktūrą“15.Anglų--amerikiečiųNaujosioskritikos teoretiko,rašytojo modernisto Thomas’o StearnsoEliotožodžiais,literatūrinė(estetinė)emo-cijayra susijusi supsichologineemocija,tačiau netiesiogiai16. Literatūra išryškinapsichologinępatirtį,pateikdamajosaiški-nimoversiją;individualipatirtissusiejamasu universaliu žmonijos patirties turiniu.Kanados literatūrologas, autoritetingasBiblijospoveikioVakarųliteratūraityrėjasNorthropFrye teigėpanašiai: „Nėra taip,kadmeno ir gyvenimo ryšys būtų tiesio-ginis, ir nėra taip, kad šio ryšio apskritainebūtų.“17 JAV literatūrologas MurrayKrieger aiškina, kad literatūros kūrinystaip „atspindi“ egzistencinę tikrovę savokuriamoje tikrovėje, jogmeninis „atspin-dys“tampalangu,siūlančiunaują,netikėtąpožiūrįįneliteratūrinįpasaulį.Egzistenci-nispasauliskūriniosuvokimometutampanušviestas ir ryškiau artikuliuotas. Menas netikžvelgiaįegzistencinętikrovę,betjąpersmelkia, išryškina kontūrus, tam tikraprasmeatbaigia18. Williamas Mallardas –

vertybės krikščionybės vertybių perspektyvoje (Cla-rence Walhout, Leland Ryken (eds.), Contemporary Literary Theory: An Appraisal, Grand Rapids: Wm. B. Eerdmans, 1991; Luke Ferretter,Towards a Christian Literary Theory,London:PalgraveMacmillan,2003).

15WilhelmDilthey,Išgyvenimasirkūryba.Poetika ir literatūros estetika,t.2,Vilnius,1989,p.184.

16Žr.DavidH.Richter,The Critical tradition, Bos-ton–NewYork:Bedford/St.Martins’s,1998,p.705.

17NorthropFrye,Anatomy of Criticism, Princeton: PrincetonUniversityPress,1957,p.93.

18MurrayKrieger,A Window to Criticism, Prince-ton:PrincetonUniversityPress,1964,33–37.

JAVprotestantųteologas,tiriantisteologi-josirkultūros/literatūrostarpdisciplininęerdvę,–literatūrą(irapskritaimeną)api-brėžiakaipkonkrečiąautoriaus iraudito-rijos sąveiką, vykstančią tam tikru laikuirsuponuojančiątamtikrąpasaulioviziją;literatūrinėkūryba–taipožiūrioatvėrimasprocese, suteikiant formą praeičiai ir už-menantateitį.Literatūrinėkalbasiekiataipderintižodžiussujųdauginėmiskonotaci-jomis,kad tekstovisumasutelktųplačiosįvairovės tikrovę. Skaitytojo atpažįstamikonkretūs vaizdai kuriami taip, kad nu-šviestųpasauliovienovę19.(Plg.WilhelmoDilthey mintį: rašytojui, mąstančiam pa-vidalais, reikalingas vaizdinių ryškumas.„Pradedama nuo gėrėjimosi skambesiu,ritmu, jusliniu apčiuopiamumu, baigiamagiliausiuvaizduojamojoįvykioirjosąsajųsuvisagyvenimopilnatvesupratimu“;li-teratūrayra„mūsųesatiessąsajųvisumospatirtisgyvenimoprasmėsrėmuose“,ora-šytojoužduotis–„taippateiktiįvykį,kadperjįnušvistųpatigyvenimovisumairjoprasmė“20.)Literatūrosteologijosteorinėsnuostatos dera su fenomenologijos teigi-niu,kadsąmonėyraintencionali,kadjila-biaukryptingairtikslinganeguaklairvisaabsorbuojanti ir kad eidetiniu (grynosiospercepcijos)metodugalimekurtinuoseklųirvistikslesnįsąmonėsobjektųsupratimą.

Literatūrinę kūrybą kaip pastangą su-vokti tikrąją daikto būtį, daikto esmę,yra apibūdinęs ne vienas rašytojas. Ta-lentinga JAV katalikų prozininkė Flan-neryO’Connor teigė:„Menopamatasyra

19 William Mallard, The Reflection of Theology in Literature: A Case Study in Theology and Culture, San Antonio:TrinityUniversityPress,1977,44,73,78.

20WilhelmDilthey,„Išgyvenimasirkūryba“,Poe-tika ir literatūros estetika2/SudarėVandaZaborskaitė,Vilnius:Vaga,1989,182,188–189.

71

tiesa – turinio ir formos prasme. Jei asme-niuirūpimenas,jamrūpiirtiesavaizduo-jamąjaprasme–neidaugiau,neimažiau“;menąsuprastigalitoksmąstymotipas,ku-rissiekia„pagilintislėpiniopojūtįpatirianttikrovę irpagilinti tikrovėspojūtį susidu-riantsuslėpiniu“21.

Nurodyti giliąją tikrovę – giliąją sa-vastį, unikalią individualiąją vidujybę,HaroldoBloomo žodžiais tariant22, – yra neabejotinai sudėtinga užduotis. Giliejiegzistencinėspatirtiesaspektainepalankūsverbalizavimopastangai,apiejuosneretaireikia tylėti, o bene nenusakomiausia yra transcendencijos patirtis. Transcenden-cijos patirtis pasirodo literatūrinės intro-spekcijoskontekstetada,kairašytojasme-niniumąstymuklausiaapiesavožmogiš-kosiosbūtybėskilmę,pagrindą,esmę,kaiformuoja giliųjų būties pamatų sampratą.Krikščioniškojo egzistencializmo mąsty-tojoPaulioTillichokultūrosteologijosty-rimųleitmotyvas–religijakaipvisųžmo-gaus dvasinio gyvenimo funkcijų gelmės matmuo23;DievoklausimąmenokūrinyjeTillichasmanoesantpamatinioegzistenci-niorūpesčioraiška.

EgzistencinėDievokaipgelmės/pras-mėspaieškayraliteratūrinioreliginėspa-tirties suvokimo prerogatyva ir centrinisliteratūrosteologijosdėmesioobjektas.

Czesławo Miłoszo žodžiais tariant,„Tai,kasyragiliausia irgiliausiaipatirtaasmeniniamegyvenime,–žmoniųpraeina-mumas,liga,mirtis,nuomoniųirpožiūrių

21FlanneryO‘Connor,Mystery and Manners: Oc-casional Prose,NewYork:Farrar,Straus andGiroux,1969,65–79.

22 Harold Bloom, The Western Canon: The Books and School of the Ages,London:Macmillan,1995,10.

23 Paul Tillich, Theology of Culture,NewYork:Ox-fordUniversityPress,1964,p.5–6.

menkybė,–negalibūtiišsakytateologijoskalba, kuri jau daug šimtmečių apvalinaatsakymus į glotnų ratą, kurį lengva ri-denti,tačiauįkurįneįmanomaįsiskverbti.Dvidešimtojoamžiauspoezijaesmingiau-siuoju lygmeniu – tai kaupimas duome-nųapiepamatiniusžmogiškosiosbūsenosaspektus,iršiuotikslupoezijakuriasavokalbą...“24Citataimplikuojaegzistencinėsperspektyvos svarbą literatūriniam trans-cendencijos suvokimui (mąstyti apie ga-lutinius dalykus žmogaus padėtyje) ir pa-brėžiamenokalbosgebėjimąplėstisąvo-kiniomąstymoribas.PasakGediminoMi-kelaičio, „Dievo ir žmogaus slėpinys yranepalyginamaigilesnisnegugali išreikštiabstrakčiossąvokos.Reikiasimbolių,me-niniųvaizdų,parodančiųkryptįįslėpinįirįgalinančiųjįsuprasti“25.

Teologija–krikščionybėstikėjimoin-telektualinėdisciplina.Sisteminėteologija(dogmatika, moralinė teologija, asketi-ka, bažnytinė teisė, pastoracinė teologijaetc.), aiškindama šiuolaikinius klausimus apreikštosios tikėjimo doktrinos šviesoje,komentuodama Šventąjį Raštą ir – kata-likybės kontekste – Bažnyčios Tradiciją,plėtoja kalbos gebėjimą analizuoti, inter-pretuoti,sistemiškaiapibendrinti.Griežtaskonceptualusteologinismąstymasįrėminacentriniuskrikščionybės įvaizdžius, kartuišryškindamasjųmetaforiniusaspektus.Irvisdėlto,nors teologijanėramenas irneestetikojeglūdijossvoriocentras,–meta-forinismąstymotipasteologijainėrasveti-mas.Pirmaisiaiskrikščionybėsamžiaiste-ologijoskalbarėmėsinetieksąvokinėmis

24 Czesław Miłosz, Piesek przydrożny, Kraków: Znak,1997,p.35.

25 Gediminas Mikelaitis, Šatrijos Raganos literatū-ros teologija / Daktaro disertacija,Kaunas,2010,51.

72

konstrukcijomis, kiek pasakojimu, meta-fora irsimboliu,kuriuose„glūdipoetinėskalbosgebėjimasatsivertiiratvertitikrovękonkrečioje pilnatvėje“26.Modernioje te-ologijoje, ypač protestantų (Paulo Tilli-cho,RudolfoBultmanno),gretasąvokiniomąstymoryškūsirmetaforinėsdialektikosbruožai.MetaforinėsdialektiniomąstymoįtampossklidinabiblinėKristausnukryžia-vimo–prisikėlimoistorija.Teologinėme-tafora (pvz.,Žodis, tapęs kūnu) ir„slepiasavyje“antgamtinętikrovę,irnurodoant-gamtėsneįvardijamumą,ryškėjantspragaitarpmetaforoskomponentųskirtingumoirjų tarpusavio panašumo. Poetinio mąsty-mo logika, pagrįsta ne griežto būtinumo,o „tinkamumo“ principu27, išsaugo teo-loginio įvardijimo „liekaną“.Britų teolo-gas F.W. Dillistone teigia, kad teologijair literatūradaugkogali išmoktiviena iškitos28. Susitikdama su literatūra teologi-ja prabyla ne tik teiginiais, bet ir simbo-liais artikuliuojamos nuojautos įtaiga, netikteologinėmisformulėmis,betirįtaigiumetaforiniužodžiu.Nuovienbalsiųtvirti-nimųteologijakrypstalinkdėmesingumoparadoksui, dviprasmybei.

Literatūra įgauna teologinės reikšmėsbūtent kaip literatūra, apie žmogiškąją transcendencijospatirtįkalbėdamakaskartnaujai kuriama poetinių tropų kalba.An-glikonųteologas,Prisikėlimobendruome-nės(Community of the Resurrection) vie-nuolisMartinasJarrettas-Kerrisliteratūros

26 William Mallard, The Reflection of Theology in Literature: A Case Study in Theology and Culture, San Antonio:TrinityUniversityPress,1977,10.

27 Žr. John Findlay, Hegel – A Re-examination, London:GeorgeAllen,1968,74.

28 Andrew Hass, David Jasper and Elisabeth Jay (eds.), English Literature and Theology, Oxford: Ox-fordUniversityPress,2007,21.

kūriniotraktuotėskonteksteišryškinadie-viškosiosiržmogiškosioskūrybossąsają:skaitydamiliteratūrąkaipliteratūrągalimegiliausuvoktidieviškąjąkuriamąjąveiklą,neguieškodamiliteratūrojeteologiniųtei-giniųiliustravimo29.

Literatūrinėkalbasukuriaspragąlaike,išsklaido ir sulėtina laiką, sukuria pers-pektyvą,leisdamamumsišvystiirsuprastiįvykį, – kurdama prasmę.Autentiškas li-teratūrinis įvaizdis gali nurodyti gelminępatirtį, neįmanomą nusakyti tiesiogiai.Salomėjos Nėries rinkinyje Prie didelio keliokryžiaus įvaizdissubtiliai implikuo-tas tekste kaip kryžkelių metaforos kono-tacija,iršiužuominaįtaigiaiinterpretuojamažos tautos likimo dramatizmą („Kuratvedėt, jūskryžkelės, /Lietuvišką smūt-kelį?“–eil.„Pusnys“).Metafora–dviejųįvaizdžių,objektoirmodifikanto,žaismas,suponuojantis kai ką trečia, – tai, kas yradaugiauneibetkuristųdvejetoįvaizdžių,– atveria perspektyvą, išbalansuojančiąįprastą požiūrį. Paul Ricoeur, skvarbusmetaforos ir simbolio analitikas, metafo-rosgenezęaiškinaliteratūroskoduojamospatirties išsprūstamumu. Poetinė kūrybalaužo žodinės tikrovės rėmus, sprogdinajuos paradoksaliais semantiniais jungi-niais, kad išplėstų įvardijimo galimybes.Konfliktas tarpmetaforinės ir tiesioginėsinterpretacijų „tarsi iškraipo žodžius, iš-plečia reikšmę ir atveria mums prasmėsgalimybęten,kurpažodinėinterpretacijabūtųabsurdiška“30.Filosofinėliteratūrossamprata, teigianti,kadliteratūroskalbakrypsta į nenusakomybę, nes literatūros

29Žr.MartinJarrett-Kerr,C.R.,Studies in Literatu-re and Belief,NewYork:HarperandBrothers,1955.

30 Paul Ricoeur, Interpretacijos teorija, Vilnius: Baltoslankos,2000,64.

73

kūrinioprasmėyranedekoruotikasdie-nę kalbą, o plėsti kalbinės raiškos gali-mybes,–yrasvarbi literatūros teologijosatrama.Įdėmūsliteratūriniųįvaizdžiųtyri-maigalidekoduotisubtiliusegzistencinėsDievo patirties niuansus.

Literatūrinė įžvalga, literatūrinė eg-zistencinės būsenos refleksija nėra vien-prasmė, literatūra nepateikia tiesioginiųegzistencinėsbūsenosvertinimų/komen-tarų. Metaforų ir parabolių neįmanomaredukuotiikiteiginiolygmens:literatūroskūrinyjevisadayra„daugiau“(neimatytitekste, nei įvardijama interpretuojant kū-rinioprasmęirpan.).Metaforaturislėpi-ningumo, nuostabos pradą. Poetinė kalbane tik atveria egzistencinę tikrovę, bet irslepia.DarantikinėjeGraikijojesuvoktaspažinimoperformą dvilypumas: formos ir priartinadaiktus,irišsaugoatstumątarpjųirsuvokėjo31.Literatūrinisįvaizdisgalinetikkonkretinti,apčiuopiamaifiksuoti,nu-rodyti(kadirkaipnetobulai)nenusakomą-jąreliginępatirtį,–betiružstoti,atitolintislėpinįkaipmysterium tremendum et fas-cinans(RudolfOtto),formuoti„apsauginęuždangą“ (onenuorodą / jungtį)grasausslėpinio akivaizdoje32. Tokia įvaizdžiovartojimo religinėje literatūroje technika,kaiįvaizdžiusiekiamaparyškintitarpątarpsubjekto ir patiriamojo slėpinio, gali būtisusijusiirsuvadinamosiossaugiosdidak-tikos siekiu literatūrinės vertės sąskaita.Tačiautaipyraanaiptolnevisada,įvaizdiskaiptarpoženklasdažnaiartikuliuojaon-tologinęerdvėlaikioirmetafizinėstikrovės

31Žr.WilliamMallard,The Reflection of Theology in Literature: A Case Study in Theology and Culture, SanAntonio:TrinityUniversityPress,1977,127.

32Žr.ErwinGoodenough,The Psychology of Reli-gious Experiences,NewYork:BasicBooks,1965.

skirtį. JurgioBaltrušaičio teksteБудто с божьих высот, с заповедных глубин, / Все завесы над миром упали... (eil. Утренние песни) matomeambivalentinį slėpinioat-sivėrimo ir neprieinamumo judesį: meta-fizinės uždangos ir nukrinta (metaforinistarsi yra eilėraščio tikrovė), ir kartu yraišryškinamos:saugo,slepia„uždraustąsiasgelmes“.Dramatiškątranscendencijosne-suvokiamumopatirtįartikuliuojauždangostransformavimasįdidingągedulomaršką:Какая боль, что грозный храм вселенной / Сокрыт от нас великой пеленой (eil. Вся жизнь моя...)33.

Martino Heideggerio – literatūros te-ologijai svarbaus mąstytojo – filosofijojematomepoetiniamsuvokimuiartimąam-bivalenciją:Būtis,atsiveriantiperbūtybių,daiktų,patirtį,yrapaslėptairnetiesioginė.Konkrečios būtybės patirtis sudaro tikro-viškumo įspūdį, tačiau kartu suvokiama,jogtosbūtybėsatsiskleidimasyranevisiš-kas.Suvokti tikrovę– tai suvoktidaiktųtikrovę,tačiaudaiktainegali„sugauti“ti-krovėsegzistavimo.

Slėpinioat(si)skleidimoirnutoli(ni)mostruktūra svarbi teologiniam mąstymui.Dievasteologiškaimąstomaskaipartimasir tolimas, imanentinis ir transcendentinis. Biblijoje matomas Dievas, viena vertus,artimaibendraujasuIzraeliu(priklausomainuo konteksto, kaip su individu, visuomene aržmonijosmetonimu)iratsiveriažmoguitarpasmeniniodialogoartumoje,– tačiau,kitavertus,Dievopažinimasišesmėsyranegatyvus(Jahvėsapsireiškimoženklaila-biau nurodo tai, kadjisyra,negukoksjisyra; Dievo veiksmai nepaaiškinami prie-

33 ЮргисБалтрушайтис,Дерево в огне, Vilnius: Vaga,1983,32,30.

74

žastingumodėsniais;šventojiistorijanėraprocesas ir pan.). BibliniotikėjimoDievasne tik imanentiškai egzistuoja žmogausgyvenimo detalėse, bet ir yra pabrėžtinaitranscendentinis; jisne tikkalbasužmo-gumi, bet ir slepiasi, „ir atskleidžia savovardą kaip deklaraciją, kad yra aukščiauvisųapibūdinimų“(J.EdgarBruns)34.

AnglųliteratūrologasT.R.Wright,tir-damas XIX a. literatūrą, parodo epochaibūdingosdialektinėsįtampostarpkritinioprotoirvaliostikėtivertę.Irtarpteologi-josirliteratūrostyrėjasįžvelgiakūrybingąįtampą.Teologijasiekiavientisumoirsą-ryšingumo,siekiasistemiškaitirtitikėjimoturinį ir stengiasi apibrėžti žodžių reikš-mes.Oliteratūra,atvirkščiai,chaotiškaiirrizikingai mėgaujasi kūrybinėmis kalbosgaliomis.Tačiau,nepaisantvisųskirtumų,teologija ir literatūra turi bendrą priešą –kraštutinį suvokimo pažodiškumą, kurisdaugelį žmonių atitolina nuo krikščioniųtikėjimo,neleidžia suvoktikrikščionių ti-kėjimoesmės35.

Tadirpoezija,irteologijasavoužduotįsuvokiapanašiai:įvardytitai,koišesmėsyraneįmanomaįvardyti,tačiaukasžinomairpripažįstama.Negatyvioji(apofatiškoji)teologijavengiasąvokomisnusakytiDie-voesmępabrėždama,kadjokiežmogiško-sioskalbosterminainėrapakankami,kal-bant apieDievą: neadekvatu kalbėti apieDievąkategorijomis,būdingomisbaigtineibūtybei(esiniui).Negatyviosiosteologijosnuostatą, kad apie Dievą veikiau galimapasakytitai,kasjisnėra, nei kas yra, lite-

34J.EdgarBruns,S.T.D.,S.S.L.Hear His Voice To-day: A Guide to the Content and Comprehension of the Bible,NewYork,1963,4.

35Žr.T.R.Wright,Theology and Literature,Ox-ford:Blackwell,1988.

ratūrologijaįdomiaigretinasukritikodė-mesingumutekstonesačiai, tam, kas slypi užpasakomybės36.

Tirdamaliteratūrą,literatūrosteologijavadovaujasihermeneutiniukodu,kurįsu-darointerpretacija,aiškinimas.

Dėmesingumukūrinyjematomamant-gamtėssuvokimuiliteratūrosteologijaarti-mafenomenologineiliteratūrossampratai.Literatūrosteologijaiaktualūsreligijosfe-nomenologijos(RudolfOtto,MirceaElia-de) vykdomi sacrumsimboliųtyrimai.

Pagrindinis takas, kuriuo literatūrosteologijaartėja literatūroskūrinyje impli-kuotos egzistencinės patirties linkui, yraįdėmi formaliųjų teksto elementų anali-zė. Metodologinėje imanentinės analizėsplotmėje literatūros teologija dialoguojasuNaująjakritika,formalizmu,struktūra-lizmu.Siekiamaatskleistiliteratūroskūri-nyjeglūdinčiąteologinęįžvalgąkaiporga-niškaisusijusiąsuestetinejosartikuliacija,vengiantkūrinioprasmėsredukavimoperteologinę parafrazę.Be to, atidžiai anali-zuojantformaliuosiusirfilosofiniusmeni-nėskalbosaspektusišvengiamametodinėsprievartoskūriniui.

Literatūros teologija estetinę Vakarųliteratūrosformą–perįvaizdžiokonkrety-bęsemantinėsgelmėslinkui–netiesiogiaisieja su transcendencijos ir žemiškumojungtimi Kristaus istorijoje. Kristus, per-smelkiantistai,kasribota,aktualu,žemiš-ka,laikomasmodeliupoetineivaizduotei:menininkas įžvalgiai interpretuoja kas-dienos patirtį, joje matydamas begalybės

36Žr.SanfordBudick,Wolfgang Iser (eds.),Lan-guages of the Unsayable: The Play of Negativity in Literature and Literary Theory, NewYork:ColumbiaUniversityPress,1989.

75

momentą(WilliamLynchSJ)37.Šisąsajanetiesioginė,pagrįstatomistineanalogijoslogika. (Tomistiškai mąstant apie Dievosantykįsupasauliuiržmogumi,vadovau-jamasi analoginiu būties suvokimu: tei-giamas baigtinių ir amžinų dalykų ryšys,tačiau tasai ryšys nelaikomas būtinu, tie-sioginiu.Pabrėžiama,kadreiškiniai,būda-miamžinųdalykųanalogijos,išsaugosavokonkrečiąesmę38.)

Literatūrosteologijaisvarbi irarcheti-pinėskritikos(C.G.Jung,WilfredL.Gue-rin)nuostata,kadgiliojižmonijospatirtiestikrovė, susikristalizavusi archetipinėmisformomis, pasirodo (įvairiomis individu-alaussuvokimomodifikacijomis)literatū-roskūriniuose.

Teologinė literatūrosplotmėnebūtinaisusijusisukrikščionybėstikėjimoišpažini-mu.Literatūragalifiksuotiteologijaisvar-biuskultūrinėssavimonėsposlinkiusnetgianksčiau,neijuosįvardijateologai.PasakPaulio Tillicho, „Menas nurodo dvasinėssituacijosbūseną.Jistaipadarogreičiauirtiesiogiškiaunegumokslasirfilosofija,nesmenas mažiau apsunkintas objektyvaussvarstymo“39.KultūrinėskritikosatstovasJosephas Hillis Milleris, studijoje Dievo išnykimas: Penki devynioliktojo amžiaus rašytojai40tirdamasViktorijoslaikųrašy-tojųThomas’odeQuincey,RobertoBrow-ningo, Emily Brontë, Matthew Arnoldo,

37Žr.WilliamMallard,The Reflection of Theology in Literature: A Case Study in Theology and Culture, SanAntonio:TrinityUniversityPress,1977,102.

38 Žr. ČeslovasKavaliauskas,Trumpas teologijos žodynas,Vilnius:Logosknyga,1992,24–25.

39 Paul Tillich, The Religious Situation, New York: Holt,1932,53–54.

40 Joseph Hillis Miller, The Disappearance of God: Five Nineteenth-Century Writers, New York: Schocken, 1965.

GerardoManley’ausHopkinsokūrybą,iš-ryškinajojeužsimezgusįDievotraukimąsiišliteratūriniopasaulėvaizdžiocentroirjįsiejasulemtingukultūrossekuliarizacijosposlinkiu, – tuomet (XIX a.) teologų darnereflektuotu. Įtakingas metafizinių kul-tūrosaspektųkritikasGeorge’asSteinerisstudijoje Kalba ir tyla (1967) radikaliaiklausia,arliteratūraapskritaigalikąnorspasakyti po holokausto (pridurtume: ir posovietiniogenocido)patirties41.XXa.Vakarųmentalitetą sukrėtusių kataklizmųkontekste egzistencinis metafizinės pras-mės kvestionavimas tapo dominuojančialiteratūrinės Dievo refleksijos forma. Li-teratūrinismąstymasgalipriešintis teolo-giniamstvirtinimamsirkartu(paradoksa-liai)būtistipriaiangažavęsisteologiniamsklausimams(pvz.,FranzasKafka).AnglųliteratūrologasDavidJasperpažymi:esa-ma rašytojų, nušvietusių tamsias teologi-nes vietas nepaisant jų pačių netikėjimo,o galbūt dėl netikėjimo42. Literatūrinėmsteologinių sąvokų traktuotėms nereikiakonkrečiųreliginiamapreiškimuibūdingųkontūrų.Literatūra gali ironiškai apverstiir parodijuoti tradicinę teologinę prasmę:intencijųatvirumas–modernauspliuraliz-mo žymė.Antano Škėmos romaneBalta drobulė (1958) ambivalentinis drobulėsįvaizdis,turintismotyvuotąTurinodrobu-lėsaliuziją(Kristausfigūranekartąpasiro-doromanotekste),netiktravestiškaižai-džia krikščionybės relikvijos konotacija,bet ir defamiliarizuoja egzistencinėskan-

41 Žr.George Steiner,Language and Silence: Es-says on Language, Literature and the Inhuman, New York:Athenaeum,1967.

42DavidJasper,„TheStudyofLiteratureandThe-ology“,Andrew Hass, David Jasper and Elisabeth Jay (eds.), English Literature and Theology,Oxford:OxfordUniversityPress,2007,29.

76

čiossąsająsuKristauskančia(gretinamosžmogaus ir Dievo kančios metonimijos:tramdomieji marškiniai ir įkapės).

Šiojevietojekylaklausimas,argalili-teratūrosteologijaibūtiįdominetikkrikš-čioniškoangažuotumoneturinti,betiraps-kritai nekrikščioniška literatūra? Ar galiliteratūrosteologijabūtinaudingaatsklei-džiant nekrikščioniškos literatūros pras-mę?Tirdamametafizinęnekrikščioniškosliteratūros prasmę, literatūros teologijadažnaivartojaapreiškimopergamtąarbavisuotinio apreiškimo (natural revelation, general revelation) terminus. Literatūrosteologijos domėjimosi nekrikščioniškaliteratūra ištakosematytiT.S.Eliotokri-tiniai svarstymai. Interpretuodamas Jo-sephoRudyardoKiplingokūrybą,Eliotasteigė, kad jam, kaip krikščioniui kritikui,Kiplingo pasaulėvoka artima tuo, jog jibent jau pagoniška, o ne materialistinė.Kiplingomeninės įžvalgos apie žmogausir gamtos harmoniją dera su atkurtosiosharmonijos vizija krikščioniškojoje vaiz-duotėje43. Interpretuodamas satanistinius Charleso Baudelaire’o poetinės pasaulė-vokos aspektus, Eliotas vėlgi įžvelgė jųaktualumą krikščioniui kritikui: metafizi-niai Baudelaire’o motyvai šventvagiški,tačiaujieaktualizavoteologinęnuodėmėsiramžinojopasmerkimosampratątokiameamžiuje, kai vyravooptimistinė žmogausprigimties samprata ir nuodėmės sąmonėbuvo blanki44.LiteratūrosteologijaisvarbiElioto suformuota literatūrinės išminties samprata. Literatūroje glūdinčią išmintį

43T. S. Eliot, „RudyardKipling“,T. S. Eliot, On Poetry and Poets,NewYork:Farrar,Straus&Cudahy,1957,292.

44T.S.Eliot,„Baudelaire“,T. S. Eliot, On Poetry and Poets,NewYork:Farrar,Straus&Cudahy,1957,221–230.

Eliotaslaikėįvairiųreliginiųirfilosofiniųįsitikinimųbendruojuvardikliu:„Dante’s,Shakespeare’o ar Goethe’s ‚filosofija’ arreliginistikėjimasgalibūtimumspriimti-nasarnepriimtinas(odėlShakespeare’o,tai klausimas apie tai, kokie buvo jo įsi-tikinimai, niekada nėra buvęs galutinaiišspręstas), – tačiau kiekvienam mūsųgali būti priimtina šių autorių veikaluo-se glūdinti Išmintis. Būtent dėl Išmintiessuvokimo mes turėtume dažnai skaitytišiuosautorius,irbūtentdėlto,kadjieyraišminčiai,mesturėtumestengtis,jeikurionors įsitikinimai mums nepriimtini, pra-nokti savo antipatiją ar abejingumą. Kaikalbame apie apreikštąsias religijas ar fi-losofines sistemas, tai turime tikėti vienąjų esant teisingą, kitas klaidingas.Tačiauišmintis yra logos zunos,jitapativisiemsžmonėms visur kur.“45 Pratęsdami Eliotomintį galėtume teigti, kad dėl šios litera-tūrinėsišmintiesnekrikščioniškaliteratūradaugeliuatvejųgalibūtiliteratūrosteolo-gijaiaktuali,plečianti teorinėsperspekty-vosakiratįirkeliantiprasmingųklausimų.

AmosasN.Wilderis,studijojeTeologija ir modernioji literatūra (Theology and Mo-dern Literature,1958)sistemiškaitiriantisliteratūros ir teologijos ryšius, apžvelgiair tendencingusmoralistinius, ir poezijosautonomijąsaugančiustyrimus46. Wilderis teigia,kadnettiepoetai,kuriesąmoningaiatsiribojanuoreliginiųelementųsavokū-ryboje,susitinkasureligijatojepamatinė-jepatirtyje,kurigaivinavisąkūrinį47;kita

45 T. S. Eliot, On Poetry and Poets,NewYork:Far-rar,Straus&Cudahy,1957,264.

46 Amos N. Wilder, Theology and Modern Literatu-re,Cambridge,Mass.:HarwardUniversityPress,1958.

47 Amos N. Wilder, Modern Poetry and the Chris-tian Tradition,NewYork:Scribners,1952,18–20.

77

vertus, tyrėjas įspėja, kad sekuliarizuotospasaulėžiūrospoetasgali jąpaversti savoreligija,patstonesuvokdamas.

Cleanthas Brooksas, siedamas tekstųanalizavimąsuteologinėmistemomis,tyrėir krikščionis, ir nekrikščionis rašytojus,pabrėždamas,kadpastarųjųkūrybaXXa.dažnaiteikiadaugiausiadvasiniopeno.Okomentuodamas krikščionių rašytojų kū-rybąBrooksaspažymėjojosmeninęvertę:„Tikmeninispradasskiriatai,kąjierašo,nuoreliginiotraktato.“48

Tadkaikūrinyjeesamakrikščioniųti-kėjimoišpažinimo,apiejįturikalbėtivisaliteratūrinio pasaulio visuma. Teksto pa-viršiujegalinetginebūtireliginiųženklų.Tillichastekstematomąpamatinįegzisten-cinį rūpestį apibūdina kaip pasaulėvokinįvertinamąjįfoną49.

Broniaus Krivicko eilėraščio „Rude-niolygumose“centras–Rudensmetafora:„Auksinių lapų spindinti karūna /Ant jokarališkos galvos, / Ir purpurinė skraistėdengia lieknąkūną, /O smilkiny žėruojaspindesys šarmos. [...] Nes man Ruduoyra kaip tikras brolis, / Nes laukiam mes abulikimotopaties/Irlapųauksu,putinųkaroliais / Papuošiame dienas, netekusias vilties“. Rudensmetafora nurodo ir perso-nifikuotą gamtos apmirimometą, irDievą,ireilėraščiosubjektoegzistencinębūseną,– iryrasubjektosusitikimosuKristumiplo-tmė.Eilėraštisplėtojaintymųsubjektodi-alogą suKristumiKaraliumi, norsDievovardastekstenėnepaminėtas.

Jei, atvirkščiai, teologinis literatūroskūrinioangažuotumasveriasilabiauteks-

48CleanthBrooks,The Hidden God, New Haven: Yale University Press, 1963,5.

49 Paul Tillich, Theology of Culture,NewYork:Ox-fordUniversityPress,1964,p.72–73.

to paviršiuje (dievoieška kaip pagrindinėtema, Kristus kaip personažas ar pan.)ir nėra plėtojamas gilesniuoju teksto se-mantikoslygmeniu,t.y.jeitekstaslabiauiliustruojateologiniusteiginiusarpateikiabeletrizuotas teologines spekuliacijas, –jisatsidurialiteratūrosteologijosdėmesio(betnekompetencijos)periferijoje.

Dar vienas literatūros teologijos inte-resas yra teologinė skaitytojo reakcijoskritika, tikinčiųjų bendruomenės literatū-rinės recepcijos tyrimai.RobertoDetwei-leriokritika religiniu žvilgsniu skaitančiąbendruomenęlaikoskaitytojų„bažnyčios“forma50. Įdomi recepcijos tyrimų proble-ma yra skirtingi teologinio perskaitymobūdai51. Šiuo atveju literatūros teologijasusitinka su fenomenologine52 ir skaity-tojoreakcijoskritika.Skaitytojopatirtimiyraįžvalgiaidomėjęsisžymusamerikiečiųliteratūrologas Wayne’as Claytonas Bo-othas (1921–2005). Literatūros teologijaireikšmingaBoothopažiūraįskaitymąkaipį„dvasinępaiešką“(quest). Teoretikas yra išplėtojęs „skaitytoją giliai įtraukiančioskaitymo“ sampratą (deeply engaging reading)53: „Vaikas, pagautas meistriš-

50 Žr. Robert Detweiler,Breaking the Fall: Reli-gious Readings in Contemporary Fiction, Westminster: JohnKnoxPress,1989.

51Apie tai yra rašiusiDalia Jakaitė, žr.Dalia Ja-kaitė, „Literatūros teologijos galimybės“, Sambalsiai: Studijos, esė, pokalbis / Skiriama profesorės Viktorijos Daujotytės-Pakerienės 60-mečiui,Vilnius:Dailės aka-demijosleidykla,2005,393–395.

52 Literatūros teologijai aktuali fenomenologinėshermeneutikos artikuliuojama dviejų sąmonių – auto-riaus irskaitytojo–susitikimosituacija:anotŽenevoskritikosmokyklos,–vadinamų„sąmonėskritikų“(Cri-tics of Consciousness), literatūra yra sąmonės forma,o kritika – dviejų protų (kritiko ir autoriaus) abipusispermatomumas (žr. JosephHillisMiller,Theory Then and Now, Hemel Hempstead: Duke University Press, 1991, 29).

53Plg.GustaveLansonsampratas:anotmoderniosliteratūrosistorijosteoretiko,literatūroskūrinius„reikia

78

kogražiospasakospasakojimo,yragiliaiįtrauktas. Visi mes, akademikai, žinome,kadtoksskaitymassudarolabaimažądalįmūsųpasakojimųskaitymo.Užuotpagautipasakojimo kaip pasakojimo,mes išblaš-komivienoarkitoplanoar tezės,armo-komosios užduoties [...]. Neneigiu, kadvyraujanti‚atsparaus‘ir‚griežto‘skaitymomadagausiaisuteikėnaudingųžiniųapietai, kas anksčiau nebuvo įžvelgta.Tačiauji neabejotinai padidino mūsų atsipalai-davimąnuoto,kopatyspasakojimaigalibūti apibūdinami ‚norintys‘ ar ‚siekian-tys‘: skaitytoją įtraukiančio skaitymo“54. W.C.Boothoteorijaliteratūrosteologijaiaktualiirtuo,kadnaujaikomentuojaetinįklasikinėsliteratūrologijosimperatyvą:iš-ryškinama,kadknygaknygainelygu,pa-sakojimas pasakojimui. Pasakojimai galibūti praturtinantys ir smukdantys: „Koksbebūtų pasakojimas – realistinis, alegori-nisarsimbolinis,apiedangų,pragarąarvi-suomenėspadugnes,–pervisąklausymosilaikąjissiūlysperžengtiįprastinįlaiką.Čiakyla rimtas klausimas: ar tvirtindamas, kad įžengimas įpasakojimopasaulįkaipnorssiūlo dvasiai tam tikro maisto, neranda-molaikopasaulyje,ašgalėčiauneigti,kadnaujosiossritiesmaistasgalibūtinuodin-

tyrinėti kitaip, negu archyvo dokumentus:mes turimepajusti jų formos paveikumą, jausdami simpatiją“;„Niekadanepažinsivynonei išcheminėssudėties,neiišekspertųvertinimų,patsjoneparagavęs.Literatūrojetaippatniekasnegali atstoti ‚degustacijos‘“;pliuralis-tiškai reziumuojama:„Išbandykimepatysveiksmingą-siasliteratūroskūriniosavybes,jogebėjimąjaudinti,joformosgrožį irpalyginkimešiobandymo rezultatą sutuo,kąmumsbūtųdavękitųžmoniųpatyrimas irkitianalizėsmetodai“ (Gustave Lanson, „Literatūros isto-rija“,Poetika ir literatūros estetika 2 / SudarėVandaZaborskaitė,Vilnius:Vaga,1989,143–148).

54 Wayne C. Booth, „Pasakojimas kaip dvasinėpaieška“,VertėDaliaČiočytė,Kultūros barai12,1997,56–57.

gas?“W.C.BoothoknygaTie, su kuriais bendraujame (The Company We Keep, 1988)sutelktatiesetinemeninėsliteratū-ros problemika: anot autoriaus, pasakoji-mai, kuriuose mes pasirenkame dalyvauti kaipskaitytojai,galibūtietiškaižalingiarvertingi;sąveikos,vykstančiosfikciniamepasaulyje,turirealiųmoraliniųimplikacijųbeipasekmių.Boothoskaitymoteorijali-teratūrosteologijoskonteksteskambakaipiškalbusįspėjimas:skaitymoaktasyratar-sikelionėįkitopasaulėvoką,bendravimonuotykis,galintisturėtireikšmingųpadari-niųabiemsantykiodalyviams.ŠiBoothoįžvalga dera su literatūros teologijos dė-mesingumuirskaitytojo,irautoriausmo-ralineiatsakomybei.W.C.Boothoteorinėmintis nėra moralizuojamojo pobūdžio.LiteratūrinįmoralizavimąkritikuojaBoot-hodemonizacijosteorija55 (itin aktuali li-teratūrosteologijostyrimams).Demoniza-cijos teorija teigia,kaddaugeliskrikščio-niškosiosliteratūroskūriniųprasilenkiasuteologiniu teiginiu, jog blogio priežastysglūdimetafizinėjeplotmėje,oneerdvėlai-kiobūtybėse,įvykiuoseardaiktuose.

Nužymintliteratūrosteologijosgalioji-moperiferijąirribas,kylaklausimas:arvi-sadaliteratūra,meniniumąstymusiekdamasuvoktižmogųirpasaulį,galiturėti(tiesio-giaiarnetiesiogiai)teologinįaspektą?

Literatūros ir teologijos santykis vie-naipatrodožvelgiantįtokiusautoriuskaipDanteAlighieri, EdmundąSpenserį, Joh-nąMiltoną,WilliamąBlake’ą,FriedrichąHölderliną, Friedrichą Novalį, FiodorąDostojevskį, SigridąUndset, PärąLager-kvistą, Georges’ą Bernanosą, FrançoisMauriacą,Albert’ąCamus,HeinrichąBöl-

55Tenpat,54–62.

79

lį,GrahamąGreeną,WalkerįPercy,Flan-nery O’Connor, Shusaku Endo ir į visąkrikščioniškosios (kristocentrinės) litera-tūrostradiciją.

Tačiau tokie klasikiniai kūriniai kaipGustave’o Flauberto Ponia Bovary ar Johno Galsworthy Forsaitų saga demons-truoja laisvę tiesioginėskrikščioniškosiosprasmės atžvilgiu. Literatūros teologijosgaliojimas tokios literatūros atvejais yrapainesnis klausimas. Akivaizdu, kad šiekūriniaiinterpretuojaesminiusžmogiško-sioslemtiesaspektus,tačiaugalbūttokiosliteratūrinėsinterpretacijospobūdisyranetiek teologinis, kiek humanistinis (filoso-finis, religinis) plačiuoju požiūriu? Žvel-giantįplačiąVakarųliteratūrospanoramąneabejotinaimatytikūrinių,kurieneatitin-kateologinėsperspektyvoslūkesčiųirku-riems teologinismatas nebūtų adekvatus.Labiausiainutolęnuoliteratūrosteologijosgaliojimoerdvėsyratiekūriniai,kuriuosematytineteologinisginčas/maištas,oin-diferentinis santykis su Dievo problemika.

Tarpdisciplininėje literatūros ir teolo-gijos sąsajojematyti įtampa tarp teologi-nioteisumosiekioirliteratūrinėskūryboslaisvės „klysti“ (noro neprarasti klydimo teisės, tariant Vytauto Mačernio fraze).WilliamMallardstudijojeapie literatūrosirteologijossantykįcituojaVincoVyčino,egzodo lietuvių filosofo egzistencialisto,keliaprasmęmintį:dievainiekadanevaldotikrovėsdalies,jievaldoviską;kiekvienasdievas viską nušviečia kitaip ir priklau-somai nuo kiekvieno dievo viskas yra ki-taip56.Menininkas savo kuriamoje tikro-

56 William Mallard, The Reflection of Theology in Literature:ACaseStudyinTheologyandCulture,SanAntonio:TrinityUniversityPress,1977,108–109.

vėje siekia „visko“net ir tuomet,kaiyraneabejingasteologijosšviesai.

Kaip apibrėžtume teologinių įžvalgų,literatūrojeglūdinčiųirneatsietinųnuopo-etinės kalbos, statusą?Literatūrojemato-mateologinėmintis–tamtikrasteologijosatspindys57, neabejotinai reikšmingas irteologui,irliteratūrosbeikultūroskritikui.Suprantama, tai kas kita negu teologijosmokslas.

George Gordonas, XX a. pradžiosOksfordo universiteto anglų literatūrosprofesorius, inauguracinėje kalboje sakė:„Anglija serga ir [...] anglų literatūra turijąišgelbėti.Bažnyčiosįtaka,manosupra-timu,žlugo,socialinisgydymaspavėlavęs,tad anglų literatūrai nūnai iškyla trejopasuždavinys: kaip ir anksčiau, teikti mumsmalonumąirbūtipamokoma,tačiausykiu,irpirmųpirmiausia,gelbėtimūsųsielasirgydytiValstybę.“ŠiąGordonomintįapieteologinę literatūros funkciją pritariamaicituojaTerryEagletonas58, su korektiškai eksplikuotu neomarksistiniu nuoseklumu ekvivalentiškaisiedamasliteratūrą,religi-jąirideologiją.Nenuostabu,kadvėlesnėjestudijojeAfter theory (2003) Eagletonas,kalbėdamas apie literatūrą, vartoja teolo-giniusterminus.

Literatūros teologijosmąstymoerdvė-je nei literatūros, nei teologijos redukuo-ti iki ideologijos lygmensnėra įmanoma.KarlasRahnerismatė teologijos tapatini-mosu ideologijaproblemą ir ją formula-vo:„Teologijakaipžmogiškojiveiklagali

57 William Mallard, The Reflection of Theology in Literature: A Case Study in Theology and Culture, San Antonio:TrinityUniversityPress,1977,20.

58TerryEagleton,Įvadas į literatūros teoriją/VertėMarijusŠidlauskas,Vilnius:ALK/Baltoslankos,2000,33.

80

būtiįtarinėjamaesantiideologijairpatidėltokalta tiek,kiekpasitarnaujakurionorslaikotarpio ideologams ar valdantiesiemsluomams.TačiautikrasisDievožodis,ku-ris[...]yrateologinėsrefleksijosobjektas,nėrajokiaideologija,oyrapatiradikaliau-siaideologijoskritika.Krikščionybėsteo-logijakaipmokslasapieDievą,kurisvisuo-metdidesnisneigalimeįsivaizduoti,kurisyravienintelė irabsoliutiateitis,kurisbegalopranokstavisasžemiškasstruktūrasirsistemas“–kurioakivaizdojemesesamepermalonęirviltį;krikščionybėsteologi-jakaipmokslasapielaisvavaliaprisiimtąmirtį kaip absoliučios ateities pradžią, –yravisųideologijųpaneigimas59.

Helen Gardner, įžymi XX a. vidurioanglųkritikė,tyrusireliginęliteratūrą(su-sitelkdamatiesmetafiziniųXVIIa.poetųGeorge’oHerbert’oirJohn’oDonne’okū-ryba,jųpoetikąsiedamasuNaujojoTesta-mentoparadoksais,alegorinėmisinterpre-tacijomis,tipologiniumąstymu)60, – studi-jojeLiteratūros kritikos ribos: Mintys apie poezijos ir Šventojo Rašto interpretaciją (1956)61tiriaribątarpliteratūrosirteolo-gijosperspektyvų.Literatūrologėpabrėžiateologijosmokslinįstatusą,nurodolitera-tūroskaipmenoirteologijoskaipmoksloskirtybes.

Teologija derina metodologinę reflek-sijąirtikėjimą,tačiau,pasakKarloRahne-rio,tikėjimasneblėsinamokslinioteologi-jos pobūdžio, nes įmanomaglaudžiausiai

59 Karl Rahner, Herbert Vorgrimler, Mały słow-nik teologiczny,Warszawa: InstytutWydawniczyPax,1987,470–471.

60 Helen Gardner, Religion and Literature, London: FaberandFaber,1971.

61Helen Gardner, The Limits of Literary Criticism: Reflections on the Interpretation of Poetry and Scriptu-re,Oxford:OxfordUniversityPress,1956.

susieti absoliutų angažuotumą ir kritinęrefleksiją, kuri aprioriškai nieko neatme-taišsavokritiniųtyrimųakiračio.IrnorsRahnerispažymi,kad„negalimanužymėtiaiškios ribos tarp ikimokslinio ir moksli-nio, metodinio tikėjimo pažinimo, kaipir,beje,negalimanužymėtiaiškiosribostarp ikimokslinio ir mokslinio, metodi-niopažinimoapskritai“,norsteigia,kadDievasvisuometpranokstamūsųįsivaiz-davimą,– tačiaupabrėžia, kad iš esmėsteologinė refleksija turi atitikti aukštusmokslinius reikalavimus ir turi būti vyk-doma„specialistų“.Teologijayramokslas,norsjosištakos,pagrindaiirišdaliesnet-gi tyrimo metodai kitokie nei daugumospasaulietinių mokslų. Literatūrologijai irapskritai humanitarikai reikšminga Rah-nerio pastaba, kad su mokslu susiduriame nevienten,kurtiriamifaktai,paklūstantyseksperimentiniamverifikavimui62.

Literatūros teologijos tyrėjas JerzySzymikas, Liublino katalikų universitetodogminės teologijosprofesorius, panašiaipabrėžia,kadliteratūroskūrinyjematomateologijayraliteratūrinėpačiasavoesmeirneturivertėsužliteratūrosribų63. Atro-dytų,taipejoratyvinisžvilgsnisįliteratūrąišmonopoliniųpozicijų.Tačiaušiojiribossąmonėleidžiamumssvarstytiteologiniusmenokūrinioelementus irypatumus,ne-paverčiantliteratūrosteologijossurogatu.

Literatūrayražmogiškosiossavimonėsforma, ir literatūrojematomos teologinėsmintiesobjektasvisadayralabiaužmogusnegu Dievas. Dievas pasirodo literatūri-

62 Karl Rahner, Herbert Vorgrimler, Mały słow-nik teologiczny,Warszawa: InstytutWydawniczyPax,1987,467–467.

63JerzySzymik,W poszukiwaniu teologicznej glębi literatury,Katowice:KsięgarniaŚw.Jacka,1994.

81

nės introspekcijos kontekste, kai žmogusmeniniu mąstymu ieško savo esmės, kaiformuoja giliųjų būties pamatų sampratą.Literatūros teologija nagrinėja ir aiškinakūrinioteologinęįžvalgą–literatūrinęeg-zistencijoskilmės irprasmėsklausimų in-terpretaciją,poetiniometaforiniomąstymoplėtojamą denotacijų ir konotacijų tinkle,struktūrinių teksto ašių sankirtose, giliuo-siuose teksto prasmės kloduose. Kūrinys,turintis teologinio angažuotumo (apologe-

tinioarprovokacinioangažuotumo),siekiabūti adekvačiai suprastas, ir tokios litera-tūros tyrimams literatūros teologijoskom-petencija itinsvarbi.Literatūros teologijosgaliojimo periferija yra kūriniai, kuriuosematytinetiekteologinio,kiekbendrojohu-manistiniopobūdžioliteratūrinismąstymas.Mažiausiailiteratūrosteologijagalipasaky-ti apie tokią literatūrą, kurioje plėtojamospasaulėvokos dominantė yra indiferentinėlaikysenatranscendencijosatžvilgiu.

Gauta: 2011 09 12 Autorės adresas:Priimtapublikuoti:20110930 Lietuviųliteratūroskatedra

Vilniaus universitetasUniversitetog.5,LT-01513Vilnius

El.paštas:dal13@takas.lt

Thearticlesetstoexplorethevalidityofthetheologyof literature: what are the center, the periphery and limits of this interdisciplinary theoretical perspective. Literary theology based on existential experience(the theological thought seen in literature) is heldtobeavariantof individual theologicalquest.ThemainsubjectofliterarytheologicalthoughtisalwaysmorehumanbeingthanGod,asliteratureitselfisaform of human consciousness. God appears in the context of literary introspection when the artistic thought is seeking for God and meaning. Thetheology of literature investigates such a literarytheological insight, i. e., it investigates literary

ThE cEnTER, ThE PERIPhERy AnD LIMITs of coMPETEncE of ThE ThEoLogy of LITERATuRE As ThE ThEoRETIcAL PERsPEcTIVE

Dalia ČiočytėS u m m a r y

interpretation of the origin and sense of existence.Literary metaphor creates new modes to refer to deep religiousexperiencesthatareimpossibletoverbalizein concepts. Metaphor performs the opposite function as well: it protects the metaphysical realm fromreduction.Criticismneedstobeenrichedwiththeologicalcompetenceinordertointerpretliteraryworksthathavegottheologicaldenotations.

The periphery of validity of the theology ofliterature are such literary works that show not theological but rather general humanistic thought.This theory can tell the least about such literature thatisdominatedbyreligiousindifference.