LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

MEDICINOS AKADEMIJA

SLAUGOS FAKULTETAS

SPORTO INSTITUTAS

TOMA GARBENYTĖ

SPECIALIZUOTOS TRENIRUOČIŲ PROGRAMOS POVEIKIO TYRIMAS

DARBINGO AMŽIAUS ŽMONIŲ JUOSMENS – DUBENS SRITIES

STABILUMUI IR JUDESIŲ VALDYMUI

Magistro baigiamasis darbas

Darbo vadovas

Dr. Vytautas Poškaitis

KAUNAS, 2012

2

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

MEDICINOS AKADEMIJA

SLAUGOS FAKULTETAS

SPORTO INSTITUTAS

TVIRTINU:

Slaugos fakulteto dekanas

…………………………..

Data……………………...

SPECIALIZUOTOS TRENIRUOČIŲ PROGRAMOS POVEIKIO TYRIMAS

DARBINGO AMŽIAUS ŽMONIŲ JUOSMENS – DUBENS SRITIES

STABILUMUI IR JUDESIŲ VALDYMUI

Magistro baigiamasis darbas

Konsultantas Darbo vadovas

Vidmantas Zaveckas .......... Dr. Vytautas Poškaitis .......

Data……………………….. Data……………………….

Recenzentas Darbą atliko

……………………. Magistrantė

……………………. Toma Garbenytė ..............

Data………………. Data………………………

KAUNAS, 2012

3

TURINYS

SANTRAUKA ........................................................................................................................................................ 5

SUMMARY ............................................................................................................................................................ 6

SANTRUMPOS ...................................................................................................................................................... 7

ĮVADAS .................................................................................................................................................................. 8

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI .................................................................................................................... 9

1. LITERATŪROS APŽVALGA ..................................................................................................................... 10

1.1. NAD skausmo paplitimas ...................................................................................................................... 10

1.2. NAD skausmo etiologija ....................................................................................................................... 10

1.3. Nugaros skausmo problemos sprendimo būdai ..................................................................................... 11

1.4. Stabilumo samprata ............................................................................................................................... 12

1.5. Stuburą stabilizuojanti sistema .............................................................................................................. 13

1.6. Panjabi trys posistemės ......................................................................................................................... 14

1.7. Klinikinis juosmens nestabilumas ......................................................................................................... 15

1.8. Juosmens - dubens nestabilumo problemos paplitimas ......................................................................... 16

1.9. Raumenys dalyvaujantys juosmens – dubens srities stabilumo palaikyme ........................................... 17

1.10. Raumenų, palaikančių juosmens - dubens srities stabilumą, funkcinė klasifikacija ......................... 18

1.11. Vietiniai ir bendrieji stuburą stabilizuojantys raumenys ................................................................... 18

1.11.1. Svarbiausi stuburą stabilizuojantys raumenys: Skersinis pilvo raumuo ir dauginiai raumenys ........ 19

1.12. Raumenų reikšmė nugaros skausmo valdymui ................................................................................. 22

1.13. Raumenų jėga ir ištvermė .................................................................................................................. 23

1.14. Judesių valdymo bendrosios ypatybės ............................................................................................... 24

1.15. Judesių valdymas ir mokymas ........................................................................................................... 24

1.16. Praktinis judesių mokymas kineziterapijos metu .............................................................................. 26

1.17. Kineziterapija – vienas iš nugaros skausmo problemos sprendimo būdų ......................................... 27

2. TYRIMO METODIKA IR METODAI......................................................................................................... 29

2.1. Tiriamieji ir tyrimo organizavimas ........................................................................................................ 29

2.2. Tyrimo metodai ..................................................................................................................................... 31

2.3. Mokslinės literatūros analizė ................................................................................................................. 31

2.4. Anketavimas .......................................................................................................................................... 31

2.4.1. Baecke kasdienio fizinio aktyvumo klausimynas .............................................................................. 32

2.4.2. NAD skausmo trukmės klausimynas ................................................................................................. 32

2.5. Statinio juosmens – dubens srities stabilumo įvertinimo ir giliųjų raumenų aktyvacijos testai ............ 32

4

2.5.1. Skersinio pilvo raumens izoliuotos aktyvacijos vertinimas gulint ant pilvo ..................................... 34

2.5.2. Skersinio pilvo ir sėdmenų raumenų izoliuotos aktyvacijos vertinimas gulint ant nugaros .............. 35

2.6. Juosmens – dubens srities judesių valdymo įvertinimo testai ............................................................... 36

2.6.1. Testas ,,Padavėjo pasilenkimas“ ........................................................................................................ 36

2.6.2. Testas ,,Dubens pavertimas“ ............................................................................................................. 37

2.6.3. Testas ,,Stovėsena ant vienos kojos“ ................................................................................................. 38

2.6.4. Testas ,,Blauzdos tiesimas sėdint“ ..................................................................................................... 38

2.6.5. Testas ,,Padėtis keturpėsčia“ ............................................................................................................. 39

2.6.6. Testas ,, Blauzdos lenkimas gulint“ .................................................................................................. 39

2.7. Liemens raumenų statinės jėgos ištvermės testai .................................................................................. 40

2.7.1. Pilvo raumenų statinės jėgos ištvermės testas ................................................................................... 40

2.7.2. Nugaros raumenų statinės jėgos ištvermės testas .............................................................................. 41

2.8. Matematinė statistinė analizė ................................................................................................................ 41

3. REZULTATAI .............................................................................................................................................. 42

3.1. Statinio juosmens - dubens stabilumo įvertinimo funkciniai testai ....................................................... 42

3.1.1. Skersinio pilvo raumens izoliuotos aktyvacijos ir aktyvacijos išlaikymo vertinimo, gulint ant pilvo

rezultatai ..........................................................................................................................................................42

3.1.2. Skersinio pilvo ir sėdmenų raumenų izoliuotos aktyvacijos išliakymo vertinimo gulint ant nugaros

rezultatai ..........................................................................................................................................................43

3.2. Juosmens – dubens judesių valdymo testai ........................................................................................... 45

3.2.1. Testas ,,Padavėjo pasilenkimas“ ........................................................................................................ 46

3.2.2. Testas ,,Dubens pavertimas“ ............................................................................................................. 48

3.2.3. Testas ,,Stovėsena ant vienos kojos“ ................................................................................................. 49

3.2.4. Testas ,,Blauzdos tiesimas sėdint“ ..................................................................................................... 50

3.2.5. Testas ,,Padėtis keturpėsčia“ ............................................................................................................. 52

3.2.6. Testas ,, Blauzdos lenkimas gulint“ .................................................................................................. 53

3.3. Liemens raumenų statinės jėgos ištvermė ............................................................................................. 54

4. REZULTATŲ APTARIMAS ....................................................................................................................... 56

4.1. Beacke kasdieninio fizinio aktyvumo klausimyno rezultatų aptarimas ............................................... 56

4.2. Statinio juosmens - dubens stabilumo įvertinimo funkcinių testų rezultatų aptarimas ......................... 56

4.3. Juosmens – dubens judesių valdymo testų rezultatų aptarimas ............................................................. 57

4.4. Liemens raumenų statinės jėgos ištvermės testų rezultatų aptarimas .................................................... 57

5. IŠVADOS ...................................................................................................................................................... 59

6. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ............................................................................................................ 60

7. LITERATŪROS SĄRAŠAS ......................................................................................................................... 61

8. PRIEDAI ....................................................................................................................................................... 65

5

SANTRAUKA

T. Garbenytė. Specializuotos treniruočių programos poveikio tyrimas darbingo amžiaus

žmonių juosmens – dubens srities stabilumui ir judesių valdymui, magistro baigiamasis darbas/

mokslinis vadovas dr. V. Poškaitis; Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, medicinos akademijos,

slaugos fakulteto, sporto institutas. – Kaunas, 2012, - 65 p.

Darbo tikslas: Įvertinti specializuotos treniruočių programos poveikį darbingo amžiaus

žmonių, jautusių NAD skausmą, taisyklingo judesio atlikimo rodiklių pokyčiams. Uždaviniai: 1.

Įvertinti specializuotų ir bendrojo lavinimo treniruočių ciklų poveikį juosmens – dubens srities

stabilumui ir judesių valdymui bei liemens raumenų ištvermei. 2. Palyginti specializuotos ir bendro

lavinimo treniruočių programų poveikio rezultatus juosmens – dubens srities stabilumui ir judesių

valdymui bei liemens raumenų ištvermei.

Tyrimui buvo pakviesta 60 asmenų jautusių NAD skausmą. Visiems buvo pateiktas NAD

skausmo trukmės ir fizinio aktyvumo vertinimo klausimynai, atliktas pirminis diagnostinis testavimas.

Juosmens – dubens stabilumas vertintas statinės atlikties testais, naudojant slėgio matavimo prietaisą

su grįžtamuoju ryšiu ,,Stabilizer‘‘. Juosmens – dubens srities judesių valdymas vertintas 6 judesių

valdymo testais (,,Movement control tests’’). Liemens raumenų jėgos ištvermė vertinta statinės

atlikties testais. Duomenų vertinimui buvo naudojama video kameros medžiagos ekspertinė analizė.

Pagal atsakymus į klausimynus ir atlikus pirminį tyrimą, atrinkta 30 asmenų, kurių juosmens - dubens

srities judesių valdymas įvertintas kaip nepakankamas. Tiriamųjų amžiaus vidurkis – 21,37 ± 0,2 metai

(±SEM, standartinė vidurkio įverčio paklaida). Kūno masės indeksas – 21,7 ± 0,5 kg/m². Atsitiktine

tvarka tiriamieji suskirstyti į tiriamąją (n=15) ir kontrolinę (n=15) grupes. Taikytos specializuota ir

bendrojo lavinimo programos: du kartus per savaitę, po vieną valandą, iš viso 10 treniruočių.

Kontrolinėje grupėje 3 tiriamieji programos nebaigė. Po treniruočių ciklo diagnostinis tyrimas

pakartotas. Gauti duomenys buvo palyginti ir statistiškai apdoroti. Tyrimas truko 4 mėnesius. Gauti

rezultatai parodė, kad specializuota treniruočių programa buvo efektyvesnė gerinant judesių valdymą.

Išvados: 1. Abiejų taikytų lavinimo programų vykdymas nepagerino juosmens – dubens

stabilumo testo rezultatų. 2. Specializuota treniruočių programa buvo efektyvesnė gerinant judesių

valdymą: pavyko pagerinti (p<0,05) 5-ių iš 6-ių kontrolinių „juosmens – dubens“ srities judesių

valdymo testų rezultatus. 3. Po specializuotos treniruočių programos darbingo amžiaus žmonėms

reikšmingai pagerėjo pilvo statinė jėgos ištvermė (p<0,05) lyginant su bendrojo lavinimo treniruočių

programa.

6

SUMMARY

T. Garbenyte. Research of the specialized training program effect in the lumbarpelvic region

stability and motion control for the employble age persons. Masters thesis. Research leader Dr. V.

Poškaitis, Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty of Nursing, Institute

of Sport. Kaunas, 2012. - 65 p.

The aim of the study: To evaluate the effect of a specialized training program to the changes

in indicators of the lumbarpelvic region motion performance of the employble age persons with low

back pain.

Tasks: 1. Evaluate the effect of the specialized training program cycle and general training

program cycle for the lumbar-pelvic region stability, motions control and trunk muscle strength

endurance. 2. Compare the results between a specialized training program and the results of the

general training program to the the lumbar-pelvic stability, motions control and trunk muscle strength

endurance.

The study involved 60 subjects with low back pain. All were submitted to the low back pain

duration and physical activity assessment questionnaires, performed the primary diagnostic testing.

Lumbar - pelvic stability was evaluated with static tests carried out by using a pressure measuring

device with feedback,'' Stabilizer”. Lumbar - pelvic motion control was evaluated by 6 motion control

tests ("Movement control tests'') by Hannu Luomajoki. Back and abdominal muscle endurance rated

static tests carried out. For evaluation of the study data was used video materials expert analysis.

According to the answers to the questionnaires and the primary investigation, 30 people with

inadequate lumbar - pelvic motion control were selected for further research. Average age - 21.37 ±

0.2 years (± SEM, standard error of the mean estimate. Body mass index - 21. 7 ± 0.5 kg / m². Patients

were divided randomly to research (n = 15) and control (n = 15) groups. Specialized and general

training programs were applied twice a week, one hour, a total of 10 workouts. In the control group, 3

subjects did not complete the program. After the training cycle diagnostic test repeated. The obtained

data were statistically processed and compared. The study lasted 4 months. The results showed that a

specialized training program was more effective in improving movement control. Conclusions: 1. Both

of aplied exercise programs have no effect for lumbow –pelvic stability tests results. 2. 5 of the 6

control test results show that lumbar - pelvic movements control have managed to improve (p <0.05)

after specialized lumbar - pelvic area training programs for employble age persons. 3. After specialized

training programs for people of working age significantly improved static back endurance (p <0.05)

compared with a general training program.

7

SANTRUMPOS

BTG – testas ,,Blauzdos tiesimas gulint“

BTS – testas ,,Blauzdos tiesimas sėdint“

DP – testas ,,Dubens pavertimas“

Kg - kilogramai

NAD – nugaros apatinė dalis

PK – testas ,,Padėtis keturpėsčia“

PP – testas ,,Padavėjo pasilenkimas“

s – sekundės

SEM – standartinė vidurkio įverčio paklaida.

SVK – testas ,,Stovėsena ant vienos kojos“

TrA – skersinis pilvo raumuo

8

ĮVADAS

Šiuolaikinėje visuomenėje vis dažnesni netaisyklingos laikysenos atvejai, stebimi sportinių,

buitinių traumų, tarpslankstelinių diskų išvaržų, nugaros apatinės dalies (NAD) skausmo atvejai ir

panašūs nusiskundimai. Nugaros skausmas - didėjanti problema pasaulyje. Kartais skausmai tokie

dideli, kad žmogus turi nutraukti savo kasdieninę veiklą. Dėl to blogėja gyvenimo kokybė, žmogus

tampa irzlesnis ir labiau pažeidžiamas, jaučia didelę psichologinę ir fizinę įtampą. Atsiranda nuolatinis

organizmo nuovargis, stresas, tai paliečia judamąjį aparatą – kaulų ir raumenų sistemą. Dėl to

apkraunamas stuburas, sąnariai, mažėja raumenų jėga, ištvermė, lankstumas, sutrinka judesių

valdymas. M.M Panjabi teigia, kad sutrikęs judesių valdymas lemia nepakankamą stuburo segmentinį

stabilumą - tai gali tapti mikrotraumų ir skausmo priežastimi.

Lietuvoje 2003 m. duomenimis net 259/100 000 gyventojų, besikreipiančių į gydymo įstaigą,

buvo diagnozuotas nespecifinis nugaros skausmas, iš jų pirmąkart - 37,6 procentams, pakartotinai –

62,4 procentams. Lietuvoje 2003 m. pirmą kartą pripažinti neįgaliais dėl nugaros problemų 2 064

asmenys (Samėnienė J. ir kt., 2005).

Kineziterapija yra vienas iš pagrindinių priemonių gerinti, atkurti arba išlaikant judėjimo

funkcijas (Krisčiūnas A. ir kt., 2008). Vyrauja dvi NAD skausmo gydymo kryptys – judesių valdymo

tobulinimo ir specializuotų treniruočių programų taikymas (Macedo L. G. et al., 2008). Siekiant kuo

pilniau atstatyti paciento funkciją arba užkirsti kelią jai vystytis, turime pakankamai dėmesio skirti

stuburo stabilumui, judesių atlikimo kokybei, judesių sklandumui, adekvačių pastangų išvystymui ir

judesių kontrolei ne tik pradinėje ar baigtinėje fazėje, bet ir viso judesio metu. Atlikti tyrimai teigia,

kad NAD skausmas turi būti gydomas gilinant suvokimą, mokant ir pabrėžiant kaip tinkamai atlikti

judesį ir kaip stiprinti pagrindinius juosmens – dubens srities stabilumą lemiančius raumenis (Cairns

MC., 2006; Haxby A. J. et al., 2005; Hodges PW., 1999; Loumajoki H. et al., 2011). Taip pat NAD

skausmo priežastis gali būti sumažėjęs fizinis aktyvumas (Van Dijken C.B. et al., 2008).

Kaip žinome liemens raumenys dalyvauja statinėje ir dinaminėje kasdieninėje, sportinėje,

profesinėje veiklose, todėl šių raumenų silpnumas gali būti siejamas taip pat su nugaros skausmo

atsiradimu. Todėl savo darbe tyrėme vienos iš specializuotų treniruočių programų poveikį (jau prieš tai

paminėtoms) svarbioms taisyklingo judesio atlikimo sritims: juosmens – dubens srities stabilumui ir

judesių valdymu bei statinei liemens raumenų jėgos ištvermei.

9

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Darbo tikslas - Įvertinti specializuotos treniruočių programos poveikį darbingo amžiaus

žmonių, jautusių NAD skausmą, taisyklingo juosmens – dubens srities judesio atlikimo rodiklių

pokyčiams.

Uždaviniai:

1. Įvertinti specializuotų ir bendrojo lavinimo treniruočių ciklų poveikį juosmens – dubens srities

stabilumui ir judesių valdymui bei liemens raumenų jėgos ištvermei.

2. Palyginti specializuotos ir bendro lavinimo treniruočių programų poveikio rezultatus

juosmens – dubens srities stabilumui ir judesių valdymui bei liemens raumenų jėgos ištvermei.

10

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. NAD skausmo paplitimas

NAD skausmas yra dažniausias ir brangiausiai visuomenei kainuojantis skausmo sindromas.

Skausmą per savo gyvenimą patiria keturi iš penkių planetos gyventojų, o dešimtadaliui iš jų nugaros

skausmas tampa lėtiniu (Sakalauskienė G., 2009). Nuo lėtinio nugaros skausmo kenčia apie 11%

žmonių. Tai pagrindinė žmonių iki 45 metų amžiaus ir trečia pagal dažnumą sulaukusių daugiau nei 45

metų amžiaus neįgalumo priežastis. NAD skausmas smarkiai komplikuoja gyvenimo kokybę, kurią

dažnai lydi neigiamos ekonominės, socialinės (nedarbingumas) ir psichologinės (depresija) pasekmės.

Be medikamentinio gydymo juosmens skausmams mažinti skiriami įvairūs fiziniai pratimai:

raumenų tempimo, raumenų stiprinimo ir ištvermės lavinimo, juosmens – dubens srities stabilizavimo

pratimai, pratimai ant kamuolio, kineziterapija vandenyje, juosmeninės dalies tempimas. Daugelis

tyrimų parodė, kad fiziniai pratimai veiksmingai mažina skausmą ir gerina ligonių funkcinę būklę

(Tamašauskas R.). Tačiau vis dar ieškoma veiksmingesnių būdų kaip gydyti nugaros skausmą. Ir

didelė reikšmė tenka kineziterapijai - fizinėms treniruotėms. C. Manniche ir kiti nustatė, kad intensyvi

kineziterapijos programa su pratimais pilvo preso raumenims stiprinti turėjo patikimai didesnę įtaką

pacientų fizinei būklei, nei tradicinė kineziterapijos programa. Skall F., Manniche C., Nielsen C. tyrė

intensyvios kineziterapijos (su aktyvia nugaros ekstenzija ir pratimais pilvo preso raumenims stiprinti)

poveikį ir taip pat įrodė, kad veikė geriau nei bendrojo lavinimo kineziterapijos programa (Cirtautas A.

ir kt., 2003).

1.2. NAD skausmo etiologija

Nugaros skausmą gali sukelti daug įvairių priežasčių (1 lentelė). Nugaros problema susidaro

ankščiau nei atsiranda skausmas. Skausmas atsiranda ir išnyksta, o nugaros problema tik didėja ir

gilėja. Skausmas – nemalonus emocinis ir sensorinis patyrimas, kuris sukelia diskomfortą. Nugaros

problemas gali skatinti tokie veiksniai: amžius, socialiniai, ekonominiai, psichologiniai, genetiniai

veiksniai, ydinga laikysena, minkštųjų audinių sustingimas, ergonominės problemos, hipermobilumas,

nestabilumas, raumenų silpnumas, patirtos traumos, nuovargis, viršsvoris, stresas, mažas judėjimas

(Vitartaitė A. ir kt., 2008; Čiupokas A. ir Bražėnienė R., 2005). Nugaros skausmas gali atsirasti dėl

ergonomikos reikalavimų nepaisymo darbo vietoje, tokių kaip sunkių svorių kėlimas, neįprastų

judesių netinkamas atlikimas ir kt.

11

1 lentelė. Dažniausiai pasitaikančios nugaros skausmo problemos

(Čiupokas A. ir Bražėnienė R., 2005; Cairns MC. et al., 2006)

Kaulų ir sąnarių pažeidimų sąlygoti skausmai

Osteoartritas; Sąnarių sustingimas; Stuburo iškrypimai; Slankstelio lūžis (trauminis ar dėl

osteoporozės; Stuburo sąnarių ligos (stuburo sąnarių osteochondrozė, ankilozinis spondilitas,

psoriazinis spondilitas, Reiterio sindromas).

Raumenų ir raiščių pažeidimų sąlygoti skausmai

Raumenų raiščių patempimas; Raumenų spazmas; Ūmūs minkštųjų audinių pažeidimai;

Ilgalaikiai minkštųjų audinių pakenkimai.

Neuropatinis skausmas

Disko išvaržos; Degeneraciniai stuburo tarpslankstelinių diskų pokyčiai; Stuburo kanalo

susiaurėjimas.

1.3. Nugaros skausmo problemos sprendimo būdai

Tradiciškai lėtinį ir ūmų juosmens skausmą Lietuvoje gydo bendrosios praktikos gydytojai

drauge su neurologais, reabilitologais ir neurochirurgais. Taikomi farmakologiniai gydymo būdai,

fizioterapijos, kineziterapijos procedūros, manualinė terapija, korsetai, nugaros masažas, stuburo

manipuliacijos, stuburo tempimas, tens (transkutaninis elektroneurostimuliavimas), akupunktūra,

elgesio terapija, nugaros priežiūros mokyklos, biopsichosocialinės ir funkcinės reabilitacijos

programos, botulino toksino A injekcijos į spazmuotus juosmens raumenis, chirurginė

dekonpresija/spondiliodezė, discektomija.

Šiuolaikinis požiūris į lėtinio juosmens skausmo gydymą yra gerokai pakitęs. R.Tamašausko

teigimu įrodymais pagrįstos medicinos era verčia gydytojus griauti įsisenėjusius stereotipus apie

juosmens skausmo priežastis, diagnostikos ir gydymo galimybes. Taip vis daugiau kyla klausimų kokį

gydymą pasirinkti.

12

1.4. Stabilumo samprata

Pastaruoju metu stabilumo sąvoka plačiai vartojama tiek kalbant apie įvairias gydymo ar

sveikatingumo sritis, tiek apie treniruotes ar sportą. Atliekant fizinį pratimą, sudarant treniruočių

programas ir netgi kaip vienas esminių pamatinių sveikatingumo sistemų išskirtinių principų

dažniausiai minimas konkretus terminas „liemens stabilumas“. Apžvelgus literatūrą, terminas liemens

stabilumas tiek akademinėje, tiek sporto literatūroje ar populiariojoje spaudoje vartojamas bendrąja

prasme, tarsi kažkas savaime suprantama pernelyg paprasta, kad būtų verta gaišti laiką jo esmės

aiškinimuisi, tačiau atidžiau pažvelgus, pasirodo, kad vis dar nėra pasiekta sutarimo kaip terminas

turėtų būti suvokiamas ir vartojamas (Comerford M., 2005).

Todėl labai svarbu apibrėžti ir suprasti sąvoką ,,stabilus stuburas“, kuri toli gražu nėra

vienareikšmė. Kalbant apie stabilų stuburą, kaip savotišką taisyklingų, sveikų judesių atlikimo

garantą, dažniausiai turime galvoje bene problematiškiausią juosmens – dubens sritį. Ji patiria

didžiules kasdienes statines ir dinamines apkrovas perskirstydama jėgų srautus ir kartu privalo išlikti

judri ir adekvačiai paslanki. Dauguma mūsų iš asmeninės patirties žino, kad tai sunkiai įgyvendinamas,

tačiau absoliučiai būtinas derinys. Stabilumas įvardijimas kaip – atsparumas išjudinimui. Esant kūno

pusiausvyros sutrikdymui stabilumas užtikrina pasipriešinimą dislokacijai ir garantuoja sugrįžimą į

pusiausvyros padėtį. Tai yra gebėjimas išlaikyti kūną stabilų, veikiant aplinkos jėgoms (McGill M. S.

et al., 2003).

Stabilumas apibrėžiamas kaip gebėjimas išlaikyti nepakitusią būklę, net veikiant jėgoms,

kurios paprastai keistų ją. Dar stabilumas apibrėžiamas kaip gebėjimas grįžti į pradinę būklę po

trikdžių. Kalbant apie sąnarius, remiantis dviem minėtais apibrėžimais, stabilumą galima apibrėžti kaip

sąnario būklę, dėl jėgų suvienodinimo gebančią nepakisti arba greitai grįžti į reikiamą (buvusį) lygį

(Vitartaitė A. ir kt., 2008).

Stabilumas turėtų būti suprantamas, kaip griaučių – raumenų - nervų sistemų gebėjimas

suteikti atramą, atsparumą judamajam elementui, t. y. jis gali būti tiek ilgai trunkantis - statinės

apkrovos, tiek momentinis, bet būtinai sinchronizuotas ir subalansuotas su judesį sukeliančiomis

pastangomis. Gali būti bendroji stabilumo sąvoka - fizikinė, kūno stabilumo- kaip būtina judesio

bipolio dalis ir juosmens – dubens srities (ne)stabilumas, kaip viena iš dažniausių NAD skausmo

priežasčių.

13

1.5. Stuburą stabilizuojanti sistema

Pagal Hodges P. W. Ir Jull G. analizuojant juosmeninės stuburo dalies stabilumo sistemą yra

trys labai svarbūs valdymo lygmenys (1 pav.):

a) Viso kūno pusiausvyros valdymas;

b) Juosmens-dubens dalies valdymas;

c) Tarpslankstelinis valdymas (Hodges P. W. & Jull G., 2003).

1 pav. Juosmens - dubens srities stabilumo kontrolės lygiai

(Pagal Hodges P. W. & Jull G., 2003)

Analizuojant A lygį, viso kūno pusiausvyros lygmenį, kūno masės centras yra labiausiai

įtakojantis veiksnys. Antrasis B, juosmeninės nugaros dalies stabilumo lygmuo, kontroliuoja juosmens

- dubens slankstelių tarpusavio padėtis. Šitam lygmeniui yra būdinga fiziologinių linkių ir viso kūno

padėties palaikymas. Smulkiausias lygmuo yra C - tarpslankstelinis stabilizacijos. Jis kontroliuoja

segmentų slinkimo ir rotacinius judesius. Šis stabilizuojančios sistemos gebėjimas kontroliuoti

tarpsegmentinį judesį buvo pastebėtas autorių Cholewicki J. ir McGill S. mokslinėse studijose.

Stabilumo išlaikymas judesio metu reikalauja suderintų, koordinuotų judesių, o nestabilumas

gali atsirasti bet kurioje juosmeninėje stuburo dalyje slenkamųjų, rotacinių judesių metu (McGill M.

S., 2003).

14

1.6. Panjabi trys posistemės

Panjabi teigimu (1998) stuburo stabilizavimo sistema turi apriboti stuburo judėjimo

ekskursiją ir užtikrinti tinkamą santykį tarp neutralios ir elastinės judėjimo zonos. Jis išskyrė tris

posistemes, kurios ir sudarė stuburo stabilizavimo sistemą (2 pav.):

a) Pasyvioji posistemė;

b) Aktyvioji posistemė,

c) Kontroliuojanti posistemė (Richardson C. et al., 2004; Panjabi M.M., 1992).

2 pav. Trys posistemės lemiančios juosmens – dubens srities stabilumą: a) Pasyvi posistemė;

b) aktyvi posistemė; c) kontroliuojanti posistemė

(Norris M. K., 2000)

Šių 3 posistemių funkcijos yra priklausomos viena nuo kitos ir tarpusavyje susijusios.

Sutrikus ar atsiradus trūkumų vieno at kito posistemio funkcijai atsiranda kitų posistemių

kompensacija, kad būtų išlaikytas stabilumas. Tada vienas posistemis kompensuoja kito trūkumus arba

atvirkščiai. Visos šios sistemos yra neatsiejama juosmens – dubens srities stabilumo dalis (Panjabi

M.M. cit. iš Norris M. K., 2000).

Pasyvią posistemę sudaro stuburo struktūros (stuburo slanksteliai, tarpslanksteliniai diskai,

sąnarinių slankstelių jungtys, raiščiai) ir dubuo. Jos tarpusavyje bendradarbiauja ir kontroliuoja

segmentų judesius. Taip įtakoja stabilumo užtikrinimą, susijusiu su išoriniu poveikiu ir sudaro judesio

apribojimus pabaigoje.

Aktyvią posistemę sudaro nugaros raumenys ir sausgyslės. Šios posistemės funkcija yra

stabilizuoti ir planuoti strategijas tolesnei posistemei. Yra atsakinga už stuburo stabilumą neutralioje

dalyje, kurioje yra minimalus pasipriešinimas pasyviam judesiui.

15

Ji svarbi tuo, kad tinkamu metu turi aktyvuoti raumenis, nujausti jiems tenkantį krūvį, įjungti

ir išjungti tinkama seka. Ji turi koordinuoti raumenų aktyvumą numatydama stuburo stabilumo

pakitimus (McGill M.S., 2003).

1.7. Klinikinis juosmens nestabilumas

White ir Panjabi apibrėžė klinikinį juosmens nestabilumą, kaip juosmens gebėjimą palaikyti

jo struktūrą esant fiziologinei apkrovai, tokiu būdu nėra jokių esminių ar papildomų neurologinių

sutrikimų, jokių deformacijų ir jokio atsirandančio skausmo (Panjabi M. M., 1992).

Klinikinis nestabilumas yra apibrėžiamas kaip stuburo stabilizavimo sistemos mažėjimas

palaikant tarslankstelinį stabilumą neutralioje zonoje. Šio stabilumo sistemos neišlaikymas yra

skausmo ir nedarbingumo priežastis.

Panjabi M.M. (1994) apibrėžė stuburo nestabilumą kaip segmentinį laisvumą pasyviajame

posistemyje aplink neutralią padėtį, pavadintą - neutralia zona (3 pav.). Neutrali zona padidėja esant

tarpsegmentiniam pažeidimui ir tarpslankstelinio disko degeneracijos metu, o sumažėja dėl raumenų

jėgos veikimo per judesio segmentą. Manoma, kad neutralios zonos dydis yra svarbus matas kalbant

apie stuburo stabilumą. Stuburo stabilizavimo sistema prisitaiko taip, kad neutrali zona liktų tam tikrų

fiziologinių slenksčių viduje ir būtų išvengta klinikinio nestabilumo.

3 pav. ,,Neutralioji zona ‘’ pasyviajame posistemyje

(Panjabi M.M., 1994)

16

Taip pat nestabilumo priežastis gali būti trauma, fizinis krūvis, neatitinkantis raumenų

pajėgumo, sutrikęs judesių valdymas ar, dažniausiai, visos priežastys kartu (Panjabi M.M., 1994).

1.8. Juosmens - dubens nestabilumo problemos paplitimas

Juosmens apatinės dalies skausmas yra dažna medicininė problema ir tai siejama su juosmens

nestabilumu, kai juosmens kaulo architektūros defektai nėra žinomi. Tai yra auganti problema

šiuolaikinėje visuomenėje. Paplitusi nuo 15 % - 20 % Jungtinėse Valstijose, ir nuo 25 % iki 40 %

Europos šalyse. Žmonių, kuriems pasitaikė juosmens apatinės dalies skausmai per visą gyvenimo

laikotarpį, yra net 60-90 %. Yra įrodymų, kad juosmens apatinės dalies skausmai yra dažniau

pasitaikantis jaunoms suaugusioms moterims (Carpes P. F. et al., 2008).

Nepaisant to, kad juosmens apatinės dalies skausmas yra paplitęs visame pasaulyje, nėra jokio

sutarimo dėl specifinių priežasčių. Buvo pasiūlyti tokie veiksniai, kaip neigiama socialinė sąveika ir

mechaninės kilmės problemos (tokios kaip netinkama apkrova dėl laikysenos). Klinikinis juosmens

nestabilumas yra susietas su sumažėjusio atsako fiziologiniam krūviui galimybė, kai neurologinės

problemos, deformuotumas ar skausmas neegzistuoja. Jėgos lavinimo rėžimas, kuris didina stuburo

stabilumą, buvo efektyviai naudotas, kad sumažintų juosmens apatinės dalies skausmus per specifinį

juosmens - dubens komplekso raumenų stiprinimą. Pilvo ir juosmens - dubens srities treniravimas yra

dažnai apibūdinamas kaip ,,liemens treniravimas”. Maršalas ir Murphy (2005) manė, kad šios srities

stabilumas priklauso nuo bendrinių - paviršutinių raumenų kombinacijos aplink pilvo ir juosmens sritį

ir vietinių – giliųjų pilvo sienos raumenų. Pagal Nadler (1998), toks treniruočių rėžimas turi taip pat

apimti pilvo, paraspinalinių ir sėdmenų raumenų stabilizavimą, kad įgytų geresnį stabilumą ir kontrolę

(Carpes P. F. et al., 2008).

Juosmens – dubens srities skausmo atsiradimas dažnai neturi tikslios diagnozės. Yra

pripažįstama, kad chroniškas juosmens – dubens srities skausmo sutrikimas yra sudėtingas ir dažnas

visuomenėje (O‘Sullivan P., 2006). Apatinės juosmens dalies skausmas mažina stabilumą ir mažina

reakciją skubiai reaguoti į kūno padėties kitimus (Mann L. et al., 2005). Šis sutrikimas paprastai

siejamas su psichologiniais veiksniais (baimė, susirūpinimas), siejamas su motoriniais sutrikimais ir

kai kuriais atvejais su anatominiais veiksniais (laikysena, kvėpavimas, judėjimas). Tačiau vienas iš

svarbiausių veiksnių - stabilumas (O‘Sullivan P., 2006).

17

Kituose šaltiniuose teigiama, kad apie 50-70 % asmenų susiduria su apatinės juosmens dalies

skausmu per visą gyvenimo trukmę, su apytiksliai 18 % paplitimu. Industrializuotose visuomenėse

apatinės juosmens dalies skausmas yra ypač brangus, kainuojantis apytiksliai 15 - 50 milijardų dolerių

per metus JAV (Panjabi M.M., 2003). Specifinės priežastys daugumai apatinės juosmens dalies

skausmų nėra žinomos. Nors neigiama socialinė sąveika (pavyzdžiui, nepasitenkinimas darbe), kaip

manoma, susijusi su chronišku apatinės juosmens dalies skausmu, tačiau reikšminga problemos dalis

yra mechaninės kilmės. Tai dažnai vadinama klinikiniu juosmens nestabilumu (Panjabi M.M., 2003).

1.9. Raumenys dalyvaujantys juosmens – dubens srities stabilumo palaikyme

Juosmens – dubens srities Stabilumui palaikyti yra išskiriami svarbūs vietiniai raumenys

skersinis pilvo, dauginiai, diafragma ir dubens dugno raumenys. Įrodymais įrodyta, kad šie raumenys

yra atsakingi už du vaidmenis stabilizuojant stuburą:

1. CNS kontroliuoja raumenis;

2. Kontroliuoja raumenų judesius.

Dėl anatominių, biomechaninių ir fiziologinių ypatybių raumenys skirstomi į kategorijas (2

lentelė).

2 lentelė. Juosmens-dubens srities raumenų kategorijos

(Norris C. M., 2001)

Raumenys Stabilizatoriai Mobilizatoriai

Pirminiai Antriniai

Skersinis pilvo r.

Dauginis r.

Vidinis įstrižinis pilvo r.

Išorinio įstrižinio pilvo r.

vidurinis skaidulų pluoštas.

Kvadratinis juosmens r.

Tiesusis pilvo r.

Išorinio įstrižinio pilvo r.

šoninis skaidulų pluoštas.

Tiesusis nugaros r.

18

1.10. Raumenų, palaikančių juosmens - dubens srities stabilumą, funkcinė

klasifikacija

Stuburą stabilizuojančių raumenų funkcija - tai padėties išlaikymas įvairiose pozose ir

judesiuose. Judesiuose dalyvaujančių raumenų funkcija yra judesio atlikimas. Apie raumenų funkcinę

klasifikaciją rašė keletas autorių. Mokslininkė Rod pirmoji pasiūlė skirstyti raumenis į stuburą

stabilizuojančius ir judesiuose dalyvaujančius. Vėliau šias sąvokas išplėtojo Janda ir Sahrmann

(Comerford M. J., 2001). Buvo iškeltos hipotezės, jog egzistuoja dvi raumenų sistemos, palaikančios

juosmeninės stuburo dalies stabilumą ir suskirstė juos pagal jų atliekamas funkcijas :

a) Vietiniai

b) Bendrieji (Ricahardson C. et al., 2004) (4 pav.).

4 pav. NAD raumenų vektoriai (a) vietinių ir (b) bendrųjų

(Richardson C. et al., 2004)

1.11. Vietiniai ir bendrieji stuburą stabilizuojantys raumenys

Vietiniai raumenys - gilieji raumenys, kurie turi tiesiogines jungtis su juosmeninės dalies

slanksteliais, yra atsakingi už segmentinį stabilumą ir tiesiogiai kontroliuoja mažos amplitudės

judesius juosmeninėje stuburo dalyje. Šių raumenų funkcija yra išlaikyti ilgą laiką nedidelės jėgos

izometrinį susitraukimą visose galimose judesiuose ir padėtyse, tačiau jie beveik nedalyvauja atliekant

judesius. Šią sistemą sudaro: dauginiai raumenys (m. multifidii), didysis juosmens raumuo (m. psoas

major), kvadratinis juosmens raumuo (m. quadratus lumborum), skersinis pilvo raumuo (m.

19

transversus abdominis), vidinis įstrižinis pilvo raumuo (m. obliquus internus abdominis). Nervų

sistema juos aktyvuoja judesio pradžioje, todėl sutrinka judesių valdymas esant raumenų disfunkcijai.

Bendrųjų raumenų sistemą sudaro paviršiniai raumenys, turintys didelį sukimo momentą ir

veikiantys liemenį ir stuburą, bet neturintys tiesioginio tvirtinimosi prie stuburo. Šie raumenys

atsakingi už bendrą juosmens – dubens srities stabilizavimą, tačiau jie negali turėti tiesioginės įtakos

segmentiniam stuburo stabilumui. Šie raumenys geba išvystyti didelio galingumo jėgą. Ši sistema yra

svarbi kontroliuojant viso kūno pusiausvyrą išlaikymą veikiant išorinėms jėgoms. Taigi į šią grupę

priskiriami tiesusis pilvo raumuo ( m. rectus abdominis ), išorinis įstrižinis pilvo raumuo ( m. Obliquus

abdominis externus) ir klubinis šonkaulių raumuo, krūtininė dalis ( m. iliocostalis thoracis ) atlieka

bendrą liemens stabilizaciją, tačiau neturi tiesioginės įtakos segmentiniam tarpslanksteliniam

stabilumui (Comerford M. J., 2004).

Esant ūmiam, lėtiniam NAD skausmui, juosmeniniam nestabilumui pirmiausia sutrinka

giliųjų pilvo raumenų ir dauginio raumens aktyvacijos sinergetika. Taip pat skelbiama, jog lokalios

raumenų sistemos funkcijos sutrikimą kompensuoja bendroji raumenų sistema. Šioje kompensacijoje

dalyvauja nervinė kontroliuojanti sistema, reguliuojanti, kad būtų išlaikytas reikiamas stuburo

stabilumas, esant lokalių raumenų sistemos funkcijos sutrikimui (Bergmark A., 1989).

Yra duomenų rodančių, kad NAD skausmas dažnai įtakoja neuroraumeninės kontrolės

funkcinį nepakankamumą, sutrikdo raumenų sinergetikos aktyvavimosi seką, pusiausvyrą, refleksinį

atsaką. Dėl minėtų neuroraumeninės sistemos pažeidimų didėja rizika išsivystyti NAD segmentiniam

nestabilumui neutralioje zonoje. Teigiama, kad vietinių raumenų sistemos sinchronizuota aktyvacija, t.

y. susitraukimas vienu metu tarp skersinio pilvo raumens, dauginio raumens ir diafragmos lemia

juosmeninės stuburo dalies judamojo segmento stabilizaciją, ypatingai neutralios zonos ribose. Tokiu

būdu, esant stabiliam pagrindui, galimas saugus vietinių raumenų aktyvumas (Comerford M. J., 2005).

1.11.1. Svarbiausi stuburą stabilizuojantys raumenys: Skersinis pilvo raumuo ir

dauginiai raumenys

Skersinis pilvo raumuo kėlė tam tikrą susidomėjimą daugeliui tyrinėtojų kaip pagrindinis

stabilumo raumuo (Reeve A. & Dilley A., 2009). Šis raumuo yra giliausias, ploniausias tarp plačiųjų

pilvo raumenų (5 pav.). Yra teigiama, kad skersinis pilvo raumuo turi ypatingos įtakos užtikrinant

stabilumą. Veikimo mechanizmas, kuriuo skersinis pilvo raumuo prisideda užtikrinant tarpsegmentinį

20

stabilumą, yra kompleksinis ir susideda iš fascijinio ištempimo arba intraabdominalinio spaudimo

sukėlimo, arba abiejų veiksnių kartu (Hodges P.W., 1999).

5 pav. Gilieji pilvo raumenys

(Delavier F., 2003)

Raumeninės skaidulos eina skersai pilvo, pereina į aponeurozę, kuri dengia viršutinę tiesiojo

pilvo dalį iš užpakalio, apatinį trečdalį - iš priekio ir tuojau įsilieja į baltąją pilvo liniją. Apatiniai

raumeniniai, vidinio įstrižinio pilvo raumens ir skersinio pilvo raumens, pluoštai sudaro keliamąjį

sėklidės raumenį, kur kartu su sėkliniu virželiu eina kirkšniniu kanalu iki sėklidės.

Prasideda nuo VII – XII šonkaulių, thoracolumbalis fascijos, vidinės klubinės skiauterės,

kirkšninis raištis. Prisitvirtina prie tiesiojo pilvo raumens, baltosios linijos. Įnervuoja tarpšonkauliniai

21 nervai, klubinis papilvės nervas, klubinis kirkšnies nervas. (Pavilonis S. ir kt., 1984). Skiriamos šios

raumens funkcijos:

1. Kartu su dauginiu raumeniu susitraukdami atlieka sinergistų vaidmenis, dalyvauja stabilizuojant

stuburą;

2. Palaiko pilvo formą ir pilvo ertmės vidinį spaudimą;

3. Dalyvauja kvėpavimo funkcijose;

4. Riboja stuburo rotaciją ir padeda grįžti į pradinę padėtį. Tik apatinė raumens dalis svarbi

juosmeninės stuburo dalies stabilizavime (Richardson C. et al., 2004).

21

Skersinis pilvo raumuo turi apribotą gebėjimą kontroliuoti orientaciją, bet turi reikšmingą

funkciją kontroliuojant juosmens - dubens srities padėtį ir judesius bei tarpsegmentinę juosmeninės

stuburo dalies kontrolę (Richardson C. et al., 2004). Padidina vidinį pilvo spaudimą, aprūpina

dinamišką stabilizavimą esant kintančiai įtampai juosmeninėje stuburo dalyje, aprūpina optimalią

raumenų inervaciją visam juosmens - dubens kompleksui. Šis raumuo daro svarbų įnašą palaikant

stabilumą stubure ir dubens dalių judėjimo kontrolėje. Todėl domėjimasis, kuris siekia pagerinti šio

raumens kontrolę yra labai svarbus (Richardson C. et al., 2004).

Dar vieni svarbūs raumenys - dauginiai (6 pav.). Tai raumuo išsitęsęs nuo kryžkaulio iki II

kaklo slankstelio, yra po pusketerinių raumenų, juosmens srityje - po juosmens ilgojo raumens

(Pavilonis S. ir kt., 1984). Raumuo sudarytas iš 5 atskirų skaidulų grupių, apgaubtų fascijomis. Kai

kurios giliausios skaidulos tvirtinasi ir prie tarpslankstelinių sąnarių kapsulės taip užtikrinančios

jungčių stabilumą. Dauginis raumuo įnervuojamas vieno nugarinio nervo užpakalinės šakos vidurinės

atšakos, antros grupės statinių motoneuronų aferentų. Jo raumens masė sudaryta iš 70 procentų pirmo

tipo lėtųjų skaidulų, kai nugaros tiesiajame jų yra tik apie 10 procentų. Paviršinės skaidulos dalyvauja

stuburo judesiuose, o giliosios – stabilizavime. Gilieji trumpieji raumenys turi išvystytą kapiliaricaziją,

kiekvienai raumeniniai ląstelei tenka 4-5 kapiliarai. Dauginis raumuo atlieka šias funkcijas:

1. Stabilizuoja stuburą stovint, einant, tiesiai sėdint, keliant;

2. Tiesia nugarą iš sulenktos ir gulimos ant pilvo padėties;

3. Dalyvauja priešingos pusės stuburo rotacijoje (Richardson C. et al., 2004).

Cresswell parodė, kad kaip dauginis raumuo, taip pat skersinis pilvo raumuo yra aktyvus per

visus juosmens judėjimus. Dauginis raumuo yra svarbus, aprūpinant intrasegmentinį stabilizavimą

juomeninėje dalyje visose padėtyse, padidina segmentinį kietumą. Viena iš svarbiausių šių raumenų

funkcijų turi būti stabilizuoti stuburą ypatybė, kurią dažnai ignoruojama, ypač sporte (Norris C. M.,

2001).

22

6 pav. Gilieji dauginiai nugaros raumuo

(Neumann D. A.,2002)

Dauginio raumens skersmuo ir funkcija yra svarbūs, norint išvengti pasikartojančio nugaros

skausmo. Vietinių raumenų atrofija skausmo nesukelia, tačiau silpni raumenys nesuteikia stabilumo

aplinkinėms struktūroms ir gali tai turėti įtakos nervų sistemos ar gretimų audinių pažeidimą.

Klinikiniais duomenimis didžiausia traumų tikimybė yra tarp L4-L5 ir L5-S1 segmentų, nors gilieji

trumpieji raumenys šioje srityje yra stambiausi (Richardson C. et al., 2004).

1.12. Raumenų reikšmė nugaros skausmo valdymui

Juosmens - dubens srities stabilumo valdymo tyrimai buvo svarbus įnašas į neuroraumeninio

persitvarkymo supratimą juosmens skausme ir sužalojimuose. Prieš keturis dešimtmečius buvo

parodyta, kad motorinės strategijos pasikeičia esant sužalojimui ir skausmui. Liemens stabilumo

studijavimas patvirtino, kad tokie pakeitimai vyksta juosmens raumenų motorinėje kontrolėje pacientų,

kurie kenčia nuo nugaros skausmo. Šitie rezultatai, kombinuoti su bendrom nuostatom apie pilvo

raumenų svarbumą stipriai nugarai, ir Pilates sveikatingumo sistemos įtakos, sudarė kelias prielaidas,

paplitusias juosmens stabilumo treniravime, kurios sumažina nugaros skausmą:

Tam tikri raumenys yra svarbesni juosmens stabilizacijai negu kiti raumenys, pvz.: Skersinis

pilvo raumuo;

Silpni pilvo raumenys gali tapti juosmens skausmo priežastimi;

Pilvo ir juosmens raumenų sustiprinimas gali sumažinti juosmens skausmą;

Yra unikali juosmens raumenų grupė, dirbanti nepriklausomai nuo kitų liemens raumenų;

23

Yra ryšys tarp juosmens stabilumo ir juosmens apatinės dalies skausmo.

Kaip šių prielaidų pasekmė, visa industrija užaugo iš šitų tyrimų su gimnastika ir klinikomis,

visame pasaulyje treniruojančiomis ,,pilvuko klostę“ ir sportininkais, stiprinančiais juosmens raumenis

tam, kad išvengtų traumų, ir pacientams, besigydantiems juosmens apatinės dalies skausmą (Lederman

E., 2008).

Juosmens apatinės dalies skausmais besiskundžiančių pacientų supratimas apie juosmens

raumenų įtaką nugaros skausmui gali padėti nugaros skausmų valdyme (Colloca J. C. & Keller S. T.,

2004).

Pažeidimai raumenų - kaulų sistemoje, atsirandantys dėl per didelės apkrovos, nenormalaus

judėjimo ir pervargimo juosmens minkštuosiuose audiniuose, buvo siūlyti kaip galimos NAD

sutrikimų ir skausmo juosmens apatinėje dalyje priežastis. Kliniškai, raumens koaktivacijos lygmens

padidėjimas gali sudaryti objektyvų juosmens disfunkcijos pasyvioje stabilizavimo sistemoje

indikatorių. Biomechaniniai vertinimai, kurie pateikia neinvazinius juosmens standumo

apskaičiavimus kartu su kitais objektyviais testais ir matavimais gali padėti gydantiems gydytojams

suskirstyti ligonius su juosmens apatinės dalies skausmais ir tinkamai juos gydyti (Colloca J. C. &

Keller S. T., 2004).

1.13. Raumenų jėga ir ištvermė

Kad galėtume judėti reikalinga raumenų jėga – tai raumens gebėjimas raumenų pastangomis

nugalėti išorės jėgas ar pasipriešinti joms. Raumenų jėgą lemiantys veiksniai: storis ir ilgis, o taip pat

kompozicija, t. y. santykis tarp lėtai ir greitai susitraukiančių skaidulų; biomechaninės sąlygos –

skaidulų išsidėstymas, raumens sausgyslių prisitvirtinimo prie kaulo vieta, raumens ištempimas; vidinė

raumenų koordinacija – nervinių impulsų, siunčiamų į raumenį, skaičius ir dažnio reguliavimas ir jų

siuntimas laiku, tai – reikiamo kiekio motorinių vienetų įtraukimas į veiklą; tarpraumeninė

koordinacija – vieno veiksmo metu dalyvaujančių raumenų grupių tarpusavio veiklos tvarkymas,

atliekant įvairius judesius; impulsų stiprumas ir dažnis, raumens elastinės savybės ir tempimo

refleksas; pastangų laipsnis; emocinė būsena, kuri lemia nervų ir endokrininės sistemų funkcijas ir

kartu veikia raumenų darbą (Vitartaitė A. ir kt., 2008).

24

Dar viena svarbi fizinė žmogaus ypatybė yra ištvermė – gebėjimas ilgai tęsti tam tikro

intensyvumo darbą, atsispirti atsirandančiam nuovargiui. Yra išskiriama bendroji ir specialioji

ištvermė:

Bendroji ištvermė – tokia ištvermės forma, kai atliekant fizinį pratimą ar fizinį darbą dalyvauja

pagrindinės kūno raumenų grupės ir šio darbo metu organizme vyrauja aerobiniai medžiagų

apykaitos procesai.

Specialioji ištvermė – gebėjimas ilgai tęsti konkrečios veiklos darbą, kuriame gali dalyvauti ir

labai nedaug raumenų, ar tik tam tikra funkcinė raumenų grupė (Vitartaitė A. ir kt., 2008).

1.14. Judesių valdymo bendrosios ypatybės

Judesys – tai užduoties, organizmo ir aplinkos netiesinės sąveikos rezultatas. Organizmo

savybės, kurios įtakoja judesių valdymą: fizinės, emocinės, protinės. Jos visos sudaro tam tipą

organizmo būseną. Judesio atlikimo efektyvumas priklauso pvz.: nuo raumens mechaninių savybių,

žmogaus emocinės būsenos ir supratimo ką ir kaip reikės daryti (Tinteris M., 2003). Judesio

pagrindinės savybės: dinamiškumas, spontaniškumas, stabilumas, adaptyvumas ir gebėjimas mokytis

(Skurvydas A., 2009).

Judesius galima valdyti dviem būdais: valingai (sąmoningai) ir nevalingai. Pirmuoju atveju

žmogaus smegenys mąsto inteligentiškai, o antruoju automatiškai. Išskirtinis inteligentiško valdymo

bruožas yra tai, kad jo metu centrinė nervų sistema prognozuoja ir kuria naujus judesius. Automatiškas

valdymas (mąstymas) yra pagrįstas anksčiau išmoktų schemų, šablonų, situacijų automatišku atlikimu

(Skurvydas A., 2007). Savo specializuotoje programoje ir stengėmės remtis principais, kurie ir sukurtų

judesio šabloną, kurio pagalba judesys būtų atliekamas automatiškai.

1.15. Judesių valdymas ir mokymas

Judesių mokymas – tai procesas, kurio metu išmokstama tobuliau valdyti judesius (Skurvydas

A., 2007). Judesių mokymui įtaką turintys veiksniai:

Užduotis

25

Asmuo

Aplinka

Artima judesių mokymui sritis, yra judesių valdymas, apimantis tarpusavyje susijusius

veiksnius kaip biomechaniką, neurofiziologiją ir elgseną. Judesių mokymasis ir valdymas, kartu su

organizmo prisitaikymo galimybėmis sudaro sąlygas veiksmingai atlikti pratimus (Vitartaitė A. ir kt.,

2008).

Norint suprasti judesio „sandarą”, reikia išsiaiškinti, kokios yra jo sudedamosios dalys ir

kokia kiekvienos jų svarba. Galutinis bet kokių judesių atlikimo tikslas – įgūdžių, kurie atliekami

automatiškai, formavimas. Įgūdžiai gali būti kasdieniniai, profesiniai, laisvalaikio ir sportiniai. Jie yra

susiję su specifine užduotimi ir išmokimu, ir padeda tam tikromis aplinkybėmis įvykdyti užduotį.

Tačiau tai yra aukščiausia judesių hierarchijos piramidės viršūnė, galutinis tikslas. Norint jį sėkmingai

pasiekti, reikia, kad „netrukdytų” žemiau judesio hierarchijos piramidės esantys elementai (7 pav.).

7 pav. Judesio hierarchijos piramidė (Vitartaitė A. ir kt., 2008)

Praktiškai mokantis ir atliekant judesius svarbu:

• Suvokti struktūriškai svarbius elementus (atrama, kūno segmentų išdėstymo ypatybės, gravitacinio

poveikio (kūno segmentų, svarmenų) atlikimo sparta ir trukmė);

• Įsivaizduoti atlikimo planą, tai yra mintyse atlikti „numatytą” judesį;

• Judesio atlikimo metu įsidėmėti ir įvertinti atsirandančius raumeninius pojūčius;

• Palyginti įsivaizduotą ir atliktą judesį, pakoreguoti atlikimo planą geidžiama linkme.

26

1.16. Praktinis judesių mokymas kineziterapijos metu

Pagrindinis dėmesys, dirbant su pacientais, jaučiančiais lėtinį nugaros skausmą, turi būti

skiriamas specialiems pratimams, kurie aktyvina raumenims, atsakingus už dinaminį liemens

stabilumą ir segmentinį stuburo valdymą. Taigi svarbu įvertinti skersinio pilvo, diafragmos ir dauginių

raumenų judesių valdymo funkcijos nepakankamumą. Naudojamas judesių mokymo modelis, kuriuo

remiantis nustatomas klaidingas judesio stereotipas, išskiriami judesio komponentai ir sudaromas

specialus planas, atsižvelgiant į individualius paciento poreikius. Specifinių pratimų kompleksas

veiksmingas lėtinio nugaros skausmo, kurio priežastis yra segmentinis juosmeninės stuburo dalies

nestabilumas, atvejais. Tada ilgą laiką sumažėja skausmas ir pagerėja funkcinė būklė (O’Sullivan P.,

2006). Mažėja funkcinė negalia. Stuburo stabilizuojamaisiais pratimais apibūdinamas judesių

mokymosi procesas, kurį apibrėžė Fitts ir Posner. Minėti autoriai aprašo tris naujų judesių įgūdžių

mokymosi lygius (8 pav.):

1. Pirmasis lygis – tai kognityvinė stadija. Šios stadijos metu reikia tam tikro asmens

sąmoningumo lygio, kad vietinių raumenų grupė būtų aktyvinama nedalyvaujant paviršiniams

raumenims. Pagrindinis šios stadijos tikslas yra išmokyti asmenį izometriškai įtempti skersinį pilvo

raumenį ir dauginius raumenis kuo mažesne jėga, kontroliuojant nepertraukiamą kvėpavimą ir

išlaikant juosmeninę lordozę neutralioje padėtyje.

2. Antrasis lygis – tai tarpusavio ryšio formavimo stadija. Šios stadijoje metu didžiausias

dėmesys skiriamas judesio lavinimui. Stadijos metu nustatomi netaisyklingi judesiai, kurie yra

koreguojami formuojant taisyklingą judesio atlikimo stereotipą. Taisyklingas judesys pasiekiamas

kartojant judesį daug kartų. Asmenys judesius turi kartoti kasdien, taip pat turi būti didinamas atlikimo

greitis ir sudėtingumas. Svarbu yra asmenis mokytis aerobinių pratimų tokių, kaip vaikščiojimas. Jo

metu svarbu išlaikyti taisyklingą juosmeninė lordozės padėtis. Taip pat svarbu, kad būtų nedidelio

intensyvumo vietinių raumenų susitraukimas ir kvėpavimo kontrolė. Tai padės didinti giliųjų raumenų

tonusą ir bus pradėtas formuoti judesio automatizmas – trečiasis judesio įgūdžių mokymosi lygis.

3. Trečiasis lygis – tai judesių automatizmo stadija. Tikslas - judesių valdymo

automatizmas. Asmuo mokomas specialių pratimų, skatinantys automatizmą kasdieninėje veikloje.

Svarbus dinaminis stuburo stabilumas.

Sėkmingas lėtinio apatinio nugaros skausmo valdymas priklauso nuo to, kaip atidžiai ir

tiksliai atrenkama reikiama pacientų grupė iš visų apatinės nugaros dalies skausmu besiskundžiančių

27

pacientų. Individualus judesių mokymo modelis yra veiksmingas juosmeninės stuburo dalies

segmentinio nestabilumo atvejais. Teigiamas poveikis priklauso nuo specialisto įgūdžių ir gebėjimo

tiksliai nustatyti klinikinę problemą, taip pat nuo paciento būklės sunkumo ir įsisenėjimo.

8 pav. Trys judesių mokymo lygiai, pagal įvairaus vietinės (lokalios) raumenų sistemos (LRS)

aktyvinimo sudėtingumą

(Vitartaitė A. ir kt., 2008)

1.17. Kineziterapija – vienas iš nugaros skausmo problemos sprendimo būdų

Daugelis tyrimų parodė, kad fiziniai pratimai veiksmingai mažina skausmą ir gerina ligonio

funkcinę būklę (Dudonienė V. ir Radzevičiūtė J., 2010). Todėl vis dažniau gydytojai skiria gydomąsias

mankštas – kineziterapiją. Tačiau tik labai gerai suvokdami „griaučių –raumenų“ sistemos struktūrą,

judesio atlikimo ypatumus viso kūno, o ne vieno atskiro segmento kontekste galėsime pasiūlyti

gydymo programas. Jų veiksmingumas didele dalimi priklauso nuo paciento gebėjimo pereiti prie

pratimo atlikimo apmąstymo kaip tam tikrų objektyviai sąlygotų judėjimo uždavinių sistemos. Labai

supaprastintai juos būtų galima nusakyti šiais 3-imis hierarchiniais metodiniais principais:

1. Stuburo surikiavimas (optimalios, adekvačios kiekvienos stuburo srities atsparumo resursams

suradimas, paskirstant apkrovos jėgų srautus išilgai stuburo)

1.a) Neutraliose padėtyse, išlaikant natūralius fiziologinius linkius – be papildomų apkrovų ar

esant nežymioms apkrovoms, įprastinėse padėtyse (gulint, stovint, sėdint)

1.b) „Darbinėse“ padėtyse, suteikiant stuburui konfigūraciją patenkinančią 1-ąjį principą – esant

arba numatant žymias ugdančias papildomas apkrovas

28

2. Stuburo stabilumas - optimalios, adekvačios apkrovos (statinės ir dinaminės, momentinės ar

ilgai trunkančios) išlaikymas aktyvuojant giliuosius liemens raumenis

3. Galūnių ir liemens judesių valdymas (Pratimas sklandžiai atliekamas tokiu būdu, kad būtų

išlaikytas pasirinktas optimalus stuburo surikiavimas ir stabilumas)

Tačiau net nuoseklus išvardintų principų laikymasis nepadės sudarant programas, jei

nesugebėsime pacientui glaustai ir aiškiai perteikti šios informacijos. Šiam tikslui būtina pratimo

atlikimo instrukcija ,,sukonstruota“ „iš paciento“ pozicijos, leidžianti įsivaizduoti – uždavinio atlikimą,

pradėti ,,konstruoti“ savo galvoje pagrindinius taisyklingo, sveiko pratimo atlikimo vaizdinio rėmus,

kurie vėliau sistemingo kartojimo metu bus „nuspalvinti“ asmeniniai pojūčiais, leidžiančiais palyginti

,,planą“ ir konkretų atlikimą ir tokiu būdu tobulėti pereinant nuo žinojimo prie mokėjimo, įgūdžio ir

galiausiai automatizmo, pernešant pratimo atlikimo principus į kasdienės veiklos ir profesinių judesių

plotmę.

Užduotis nelengva, nes principų laikymasis reikalauja dėmesio paskirstymo ir remiasi skirtingo

intensyvumo pojūčiais. Mažo intensyvumo pojūčiai pratimo atlikimo metu, deja, dažniausiai būna

ignoruojami.

29

2. TYRIMO METODIKA IR METODAI

Tyrimas atliktas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Kineziologijos ir

sporto medicinos katedroje. Jam atlikti 2011 metų sausio 3 dieną buvo gautas Kauno regioninio

biomedicininių tyrimų etikos komiteto leidimas (1 priedas). Darbas publikuotas dviejuose

konferencijose (2 priedas).

2.1. Tiriamieji ir tyrimo organizavimas

Dalyvauti tyrime asmenys buvo pakviesti, paaiškinus jiems tyrimo tikslą ir gavus jų sutikimą ir

naudoti gautą informaciją.

Pirmame etape tyrimui buvo pakviesta 60 asmenų jautusių NAD skausmą (9 pav.). Visiems

buvo pateiktas NAD skausmo trukmės ir fizinio aktyvumo vertinimo klausimynai, atliktas pirminis

diagnostinis testavimas.

Pagal atsakymus į klausimynus ir atlikus pirminį diagnostinį tyrimą tolimesniems tyrimams

atrinkta 30 asmenų, kurių juosmens - dubens srities judesių valdymas įvertintas kaip nepakankamas.

Atsitiktine tvarka tiriamieji suskirstyti į tiriamąją (n=15) ir kontrolinę (n=15) grupes (3 lentelė).

3 lentelė. Tiriamosios ir kontrolinės grupių antrapometrinių duomenų ir fizinio

aktyvumo palyginimas.

Lyginami duomenys Tiriamoji grupė,

(m ± SEM)

Kontrolinė grupė,

(m ± SEM) Amžius (m) 20,87 ± 0,2 21,83 ± 0,3

Ūgis (cm) 172,87 ± 2,3 172,47 ± 1,6

Svoris (kg) 65,07 ± 3,2 67,73 ± 3,0

KMI (kg/m2) 21,1 ± 0,7 22,3 ± 0,7

Fizinis aktyvumas (Baecke kasdienio fizinio aktyvumo

klausimynas)

7,2 ± 1,7 7,2 ± 0,2

Duomenys statistiškai patikimai nesiskyrė (p>0,05).

Trečiame etape abi tiriamųjų grupės mankštinosi du kartus per savaitę, po vieną valandą,

iš viso 10 treniruočių: tiriamoji grupė pagal specializuotą lavinimo programą sudarytą remiantis

ankstesniame skyriuje minėtais metodiniais principais, kontrolinė – pagal bendrojo lavinimo programą

sudarytą remiantis įprastinėmis rekomendacijomis siūlomomis esant NAD. Kontrolinėje grupėje 3

tiriamieji programos nebaigė. (Treniruočių programos pateiktos 3 priede).

Pasibaigus treniruočių ciklui (ketvirtas etapas) atliktas pakartotinis diagnostinis tyrimas

pilna apimtimi. Gauti duomenys buvo statistiškai apdoroti ir palyginti. Tyrimas truko 4 mėnesius.

30

Siekiant tikslesnio ir objektyvesnio tyrimo duomenų vertinimo buvo naudojama video medžiagos

ekspertinė analizė.

Visi tiriamieji – darbingo amžiaus dirbantys arba besimokantys asmenys. Lietuvos

Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos Higienos instituto Sveikatos informacijos centro

duomenimis Lietuvoje iki 1995 m. darbingo amžiaus gyventojų grupei priklausė– 16-59 m. vyrai ir 16-

54 m. moterys. Tyrimas pradėtas 2011-02-23 ir baigtas 2011-05-24.

9 pav. Tyrimo organizavimo schema

31

2.2. Tyrimo metodai

Buvo taikomi šie tyrimo metodai:

Mokslinės literatūros analizė

Anketavimas (,,Nugaros skausmo trukmės klausimynas” ir ,,Beacke kasdienio fizinio

aktyvumo klausimynas”)

Statinio juosmens – dubens srities stabilumo ir giliųjų raumenų aktyvacijos įvertinimas

naudojant slėgio matavimo prietaisą su grįžtamuoju ryšiu „Stabilizer“.

Juosmens – dubens srities judesių valdymo įvertinimas 6 testų rinkiniu pagal Hannu

Luomajoki (,,Movement control tests’’)

Nugaros ir pilvo raumenų jėgos ištvermės vertinimas statinės atlikties testais, trukmė

fiksuojamas chronometru.

Tyrimo duomenų video medžiagos ekspertinė analizė.

Matematinė statistinė analizė.

Atliekant tyrimą, susidurta su problemomis fiksuojant duomenis, nes vienu metu reikia ir

stebėti kaip atliekamas tyrimas. Todėl buvo pasitelkta skaitmenine vaizdo kamera, foto aparatas, kurie

palengvino duomenų fiksavimą ir tuo pat skyrėsi nuo standartinių tyrimų.

2.3. Mokslinės literatūros analizė

Buvo analizuojama prieinama mokslinė literatūra. Didžiausią dėmesį skiriant naujausiai

literatūrai, aukšto citavimo indekso žurnalams ir publikacijoms.

2.4. Anketavimas

Norėdami suformuoti vienodo pajėgumo grupes naudojome Baecke kasdienio fizinio

aktyvumo klausimyną ir nugaros apatinės dalies skausmo trukmės klausimyną (4 priedas).

32

2.4.1. Baecke kasdienio fizinio aktyvumo klausimynas

Norėdami išvengti tyrimo rezultatų sklaidos dėl nevienodo pacientų kasdieninio fizinio

aktyvumo naudojome Baecke kasdieninio fizinio aktyvumo klausimyną. Anketa sudaryta iš 16

klausimų ir trijų dalių:

1 – 8 kl. Veikla susijusi su darbu (arba studijomis);

9 – 12 kl. Veikla susijusi su sportu;

13 – 16 kl. Laisvalaikis.

Balų suma šių trijų dalių parodo bendrą fizinį aktyvumo lygį susijusi su gyvenimo būdu.

Balų apskaičiavimui naudojama speciali formulė. Fizinis aktyvumas gali svyruoti nuo 3 balų iki 15

balų. Didesnis balas rodo didesnį fizinį aktyvumą.

2.4.2. NAD skausmo trukmės klausimynas

NAD skausmo įvertinimui Baecke kasdieninio fizinio aktyvumo klausimynas buvo

papildytas skausmo trukmės klausimynu.

Jame sudaro keturi klausimai, kurie apibūdina nugaros skausmą ir jo intensyvumą „viso

gyvenimo“, „pastarųjų metų“, „trijų mėnesių“ bei „anketos pildymo dieną“ laikotarpiais.

2.5. Statinio juosmens – dubens srities stabilumo įvertinimo ir giliųjų raumenų

aktyvacijos testai

Stabilumo užtikrinimas yra prioritetinis uždavinys, atliekant bet kokį judesį, o tai lemia

priklauso nuo savalaikės ir adekvačios giliųjų raumenų aktyvacijos. Skersinis pilvo raumuo (TrA) (jo

aktyvacija) yra viso aktyvacijos komplekso (Richardson C. et al., 2004).

TrA raumens aktyvacijai pasirinkome du klasikinius statinio juosmens – dubens

stabilumo įvertinimo testus (5 priedas):

1. Skersinio pilvo raumens izoliuotos aktyvacijos vertinimas gulint ant pilvo.

2. Skersinio pilvo ir sėdmenų raumenų izoliuotos aktyvacijos vertinimas gulint ant nugaros.

Pirmo ir antro testo pagalba mes galime sužinoti ar asmuo sugeba aktyvuoti giliuosius

raumenis. Tai nėra paprastas motorinis aktas, nes pojūčiai atliekant šitą judesį yra žymiai silpnesni, nei

atliekant įprastos apkrovos krūvį. Todėl pradėti kontroliuoti giliuosius raumenis ir jų valdymą padaryti

33

prioritetiniu – sunku. Dėl to būtina stebėti ar sugeba aktyvuoti ir ar sugeba išlaikyti aktyvuotą skersinį

pilvo raumenį bent kurį laiką be pokyčių.

Pirmo testo metu ,,Stabilizer“ manometro skalės po aktyvacijos rodiklio pokytis neturėtų

viršyti 6 - 10 mmHg nuo 70 mmHg slėgio normos ribos mažėjimo kryptimi, tada testas įvertinamas

kaip atliktas teisingai, jei parodymai didesni - testas neatliekamas pakankamai tiksliai ir yra galimybė,

kad judesys buvo atliekamas dubeniu, aktyvuojami papildomi raumenys, kurie šiuo atveju neturėtų

būti ,,įjungiami“. Antro testo metu ,,Stabilizer“ slėgio normos riba 40 mmHg, testas atliekamas

tesingai, jei manometro skalės aktyvacijos pokytis neviršija 6 - 10 mmHg slėgio normos ribos. Jei

viršija daugiau tai juosmens – dubens srities stabilumas nepakankamas.

Antruoju matavimu po 10 s trunkant TrA aktyvacijai, mes galime atsakyti į klausimą ar

žmogus sugeba giliųjų raumenų aktyvaciją išlaikyti bent kurį laiką. Tai mažiausia laiko riba kurią

rekomenduoja prietaiso ir šios metodikos autoriai (Richardson C. et al., 2004; Comerford M.J., 2005).

Šio testo metu ,,Stabilizer“ slėgio normos riba 40 mmHg, testas atliekamas teisingai, jei manometro

skalės pokytis neviršija 6 - 10 mmHg slėgio normos ribos mažėjimo kryptimi, išlaikant aktyvuotus -

skersinį pilvo ir sėdmenų raumenis. Manometrų parodymai viršijantys nurodytas prietaiso naudojimo

instrukcijoje ribas, liudija apie tai, kad „ juosmens – dubens srities stabilumas“ bandomas pasiekti

netinkamu „pertekliniu“ būdu, tai yra, keičiant dubens padėtį arba aktyvuojant papildomus paviršinius

raumenis.

Testų atlikimas buvo vertinamas ,,Stabilizer“ slėgio matavimo prietaiso pagalba su

grįžtamuoju ryšiu (10 pav.). Prietaisas buvo naudojamas įvertinti juosmens – dubens srities mažo

intensyvumo judesiams ir statinėje padėtyje.

,,Stabilizer“ slėgio matavimo prietaiso su grįžtamuoju ryšiu (angl.: ,,STABILIZER

Pressure Biofeedback“) sudėtinės dalys:

Manometras sugraduotas nuo 0 - 200 mmHg;

3 sekcijų pagalvėlės;

Pompa ( ,,Stabilizer pressure bio – feedback, 2005).

34

10 pav. „Stabilizer“ slėgio matavimo prietaisas

Tai prietaisas, kuris registruoja besikeičiantį slėgį esantį 3 sekcijų pagalvėlėse. Slėgis

keičiasi nuo juosmens – dubens srities padėties ir raumenų įsijungimo. Testavimo privalumas yra toks,

kad šiuo prietaisu sąlyginai paprasta naudotis ne tik kineziterapeutui, bet ir kitų sveikatos priežiūros

įstaigų specialistams, sporto klubų treneriams ar pacientams namuose. ,,Stabilizer“ slėgio matavimo

prietaisas suteikia galimybę kokybiškai ir tiksliai atlikti pratimą. Tokiu būdu galime parinkti reikiamą

ir saugią fizinę apkrovą stuburui, taip pat galime matyti ar tiriamasis išlaiko juosmens - dubens

stabilumą. O tai svarbiausia atliekant tyrimą. Be to, buvo įrodyta, kad tai patikimas prietaisas giliosios

pilvo sienos aktyvacijos įvertinimui ir kintančiai kontrolei (Herrington L. & Davies R., 2005).

Abiejų testų atlikimui labai svarbu atrasti ir išlaikyti neutralią juosmens – dubens srities

padėtį. Prieš testo atlikimą kiekvienas tiriamasis būdavo nuodugniai instruktuojamas. ,,Stabilizer“

prietaiso pagalvėlė dedama po tiriamojo juosmeniu instrukcijoje nurodytose vietose. Stebima, kad

tiriamasis atsipalaiduotų, jo kvėpavimas taptų ramus ir lygus. Toliau buvo stebimai tiriamojo būklė, tai

yra ar išlaikoma neutrali juosmens - dubens srities padėtis ir ar tinkamu būdu aktyvuojamas skersinis

pilvo raumuo, sekama tyrimo trukmė, fiksuojami ir užrašomi prietaiso parodymai. Jau pirmieji

pilotiniai tyrimai parodė , kad praktiškai visą tai ir vienu metu kokybiškai atlikti gana sunku. Todėl

buvo pasitelkta skaitmeninė video kamera ir foto aparatas, kurie ne tik fotografavo prietaiso

parodymus duomenis ir tiesiogiai siuntė juos į kompiuterį, bet įrašinėjo ir garsinius signalus (tiriamojo

įspėjamieji garsai ir tyrėjo komandos, pastabos apie užduoties atlikimą). Tai palengvino duomenų

fiksavimą, lyginant su standartinėmis autorių rekomenduojamomis sąlygomis ir leido išplėsti tiriamųjų

ratą pirmame etape (Richardson C. et al., 2004).

2.5.1. Skersinio pilvo raumens izoliuotos aktyvacijos vertinimas gulint ant pilvo

Pradinė padėtis gulint ant pilvo (11 pav.). Po pilvo apatine dalimi (po bamba) padedama

prietaiso pagalvėlė, į kurią pumpuojama oro iki 70 mmHg slėgio. Tiriamojo asmens paprašoma įtraukti

pilvo apatinę dalį ir išlaikyti ją įtrauktą be pakitimų viso tyrimo metu. Testavimo tikslas išlaikyti

prietaiso pagalvėlės slėgį kuo arčiau normos ribos (70 mmHg slėgio). Pirmą kartą ,,Stabilizer“ slėgio

matavimo prietaiso duomenys fiksuojami iškart įtraukus apatinę pilvo sienos sritį. Antrą - po 10 s

išlaikymo . Tuomet tiriamasis gavęs nurodymą atsipalaiduoja. Testas kartojamas tris kartus. Rodmenų

paklaida gali būti dėl nežymių kvėpavimo judesių (Mills D. J. & Taunton J. E., 2005).

35

11 pav. Skersinio pilvo raumens izoliuotos aktyvacijos vertinimas gulint ant pilvo.

2.5.2. Skersinio pilvo ir sėdmenų raumenų izoliuotos aktyvacijos vertinimas

gulint ant nugaros

Skersinio pilvo ir sėdmenų raumenų aktyvacija testuojama pilvo apatinės sienos ir

sėdmenų įtempimo testu (12 pav.). Pradinė padėtis gulint ant nugaros, kojos per kelius sulenktos 90

laipsnių kampu. Po nugaros apatine dalimi padedama ,,Stabilazer“ prietaiso pagalvėlę taip, kad jos

vidurys būtų ties bamba. Pagalvėlę pripumpuojamas oras iki 40 mmHg slėgio. Tiriamojo paprašoma

įtraukti pilvo apatinę dalį ir įtempti abu sėdmenis. Palpuojant įvertiname ar tiriamasis įtempė abu

sėdmenis. Fiksuojami ,,Stabilizer“ prietaiso duomenys. Tiriamasis raumenis laiko įtempęs 10 s. Po

10s vėl fiksuojami ,,Stabilizer“ prietaiso duomenys, leidžiama tiriamajam atsipalaiduoti. Testas

kartojamas tris kartus.

12 pav. Skersinio pilvo ir sėdmenų raumenų aktyvacijos įvertinimo procedūra gulint ant nugaros

36

2.6. Juosmens – dubens srities judesių valdymo įvertinimo testai

Remiantis Luomajoki H. ir kt autorių teigimu judesių valdymas yra sveiko – taisyklingo

judesio išskirtinė ypatybė. Vieną iš svarbiausių vietų užima struktūriniu požiūriu svarbus optimalus

vidinių ir išorinių jėgų paskirstymas juosmens – dubens srityje. Todėl svarbu tinkamai įvaldyti

juosmens – dubens sritį.

Juosmens – dubens srities judesių valdymo testai (,,Movement control tests’’) pagal

Hannu Luomajoki:

,,Padavėjo pasilenkimas“ ( angl.: „Waiters bow“), trumpinys - PP ;

,,Dubens pavertimas“ ( angl.: „Pelvic tilt“), trumpinys - DP;

,,Stovėsena ant vienos kojos“ ( angl.: „One leg stance“), trumpinys - SVK;

,,Blauzdos tiesimas sedint“ ( angl.: „Sitting knee extension“) trumpinys - BTS;

,,Padėtis keturpėsčia“ ( angl.: „Quadruped position“) trumpinys - PK;

,,Blauzdos lenkimas gulint“ ( angl.: „Prone lying active knee flexion“) trumpinys – BLG

(Luomajoki H. et al., 2008) (Testų instrukcijos pateiktos 6 priede).

Tiriamajam buvo paruošta tiksli aiškinamoji žodinė testo atlikimo instrukcija iliustruota

video siužetu. Instrukcija ir siužetas buvo pateikiami tiriamajam prieš testo atlikimą. Testų atlikimas

filmuojas video kamera. Teisingas testo atlikimas vertinamas vienetu, jei testas neatliekamas

įvertinamas - nuliu. Nepavykus teisingai atlikti testą pirmu bandymu, tiriamasis turėjo galimybę jį

pakartoti.

Šie testai leidžia įvertinti gebėjimą optimaliai paskirstyti apkrovą išlaikant neutralią ir

stabilią NAD padėtį atliekant judesius, kurie yra sudėtinė dalis daugybės kasdieninių, buitinių,

profesinių ar sportinių judesių pagrindas. Testai skiriasi savo kinematine grandimi, valdymu, skirtingu

raumenų aktyvavimu, kurių metu reikia išvengt lydimųjų judesių.

2.6.1. Testas ,,Padavėjo pasilenkimas“

Pradinė padėtis: stovint, pėdos dubens plotyje, kojos truputį sulenktos per kelius, rankos

prie šonų laisvai nuleistos, galva tiesiai. Atliekamas liemens lenkimas. Tiriamasis turi išlaikyti

juosmens – dubens sritį neutralioje padėtyje (13 A, B pav.). Atlikus liemens lenkimą tiriamasis grįžta į

pradinę padėtį. Testas atliekamas teisingai jei juosmens – dubens sritis išlaikoma neutralioje padėtyje.

37

13 pav. Testas ,,PP‘‘ (A – pradinė padėtis, B – baigtinė padėtis)

2.6.2. Testas ,,Dubens pavertimas“

Pradinė padėtis: stovint, pėdos dubens plotyje, kojos kiek sulenktos per kelius, rankos

laisvai prie šonų, galva tiesiai. Atliekamas aktyvus judesys paverčiant dubenį atgal. Atlikus judesį,

grįžtama į pradinę padėtį. Testo metu svarbu išlaikyti nejudrią krūtininę liemens dalį ir kojas (14 A, B

pav.). Jei neišlaikoma nejudri krūtininė liemens dalis ir kojos – testo atlikimas vertinamas neigiamai.

14 pav. Testas ,,DP‘‘ (A – pradinė padėtis, B – baigtinė padėtis)

38

2.6.3. Testas ,,Stovėsena ant vienos kojos“

Tiriamojo pradinė padėtis stovint. Stovi veidu į video kamerą. Pėdos suglaustos, rankos

prie šonų laisvai, galva tiesiai. Tiriamasis neskubant atkelia vieną pėdą nuo žemės ir grįžta į pradinę

padėtį. Svarbu, kad judesio metu tiriamasis kuo mažiau pasvirtų į priešingą pusę, nei kelia pėdą. Testas

pakartojamas ir su kita pėda. Testas atliekamas teisingai jei skirtumas tarp abiejų pusių pasvirimo

nuotolių ne didesnis kaip 2 cm. (15 A, B pav.).

15 pav. Testas ,,SVK‘‘ (A – pradinė padėtis, B – baigtinė padėtis)

2.6.4. Testas ,,Blauzdos tiesimas sėdint“

Tiriamojo pradinė padėtis sėdint. Sėdima ant kušetės, šonu į video kamerą, kojos

sulenktos per kelius 90 laipsnių kampu, rankos laisvai, galva tiesiai. Tiriamasis atlieka blauzdos

tiesimą, išlaikydamas nejudrią juosmens - dubens sritį t.y. „neutralioje padėtyje“ (16A, B pav.).

Atlikus judesį, grįžtama į pradinę padėtį. Testas atliekamas teisingai jei išlaiko juosmens – dubens

sritį neutralioje padėtyje.

16 pav. Testas ,,BTS‘‘ (A – pradinė padėtis, B – baigtinė padėtis)

39

2.6.5. Testas ,,Padėtis keturpėsčia“

Tiriamojo pradinė „padėtis keturpėsčia“, kojos sulenktos per kelio ir klubo sąnarius 90

laipsnių kampu. Atliekamas judesys, pasvyrant viršugalvio (cervikaline) kryptimi ir pernešant svorį

ant rankų. Sustojama ir grįžtama į pradinę padėtį. Toliau seka judesys atgal pernešant svorį

uodegikaulio (kaudaline) kryptimi ant kojų. Sustojama ir grįžtama į pradinę padėtį. Testo atlikimo

metu svarbu išlaikyti nejudrią ir nekintamą juosmens – dubens sritį „neutralioje padėtyje‘‘ (17 A, B, C

pav.). Testas atliekamas teisingai, jei juosmens – dubens sritis išlaikoma ,,neutralioje padėtyje“.

17 pav. Testas ,,PK‘‘ (A – pradinė padėtis, B,C – baigtinės padėtys)

2.6.6. Testas ,, Blauzdos lenkimas gulint“

Šio testo metu tiriamasis guli ant kušetės ant pilvo, rankos laisvai prie šonų, kojos

ištiestos. Atliekamas blauzdos lenkimas (kulnas juda link sėdmenų). Testo metu svarbu išlaikyti

nekintamą juosmens – dubens sritį „neutralioje padėtyje“ (18 A, B pav.). Atlikus judesį grįžtama į

pradinę padėtį. Testas atliekamas teisingai, jei išlaiko juosmens – dubens sritį neutralioje padėtyje.

18 pav. Testas ,, BLG‘‘ (A – pradinė padėtis, B – baigtinė padėtis)

40

2.7. Liemens raumenų statinės jėgos ištvermės testai

Atliekant pasikartojančius ar ilgalaikius judesius bet kurioje padėtyje ypatingą reikšmę

įgyja tokia savybė kaip jėgos ištvermė. Taisyklingam judesių atlikimui ir stabilumui jėgos ištvermė

padeda užtikrinti gebėjimą išlaikyti ilgalaikę padėtį .

Išskiriami du liemens raumenų statinės jėgos ištvermės testai:

Pilvo raumenų statinės jėgos ištvermės testas

Nugaros raumenų statinės jėgos ištvermės testas.

2.7.1. Pilvo raumenų statinės jėgos ištvermės testas

Šiuo testu įvertina pilvo raumenų statinę jėgos ištvermę. Tiriamojo pradinė padėtis gulint

ant nugaros, per klubo sąnarius sulenkta 45 laipsnių kampu, o per kelio sąnarius sulenkta 90 laipsnių

kampu, rankos prie šonų. Testo metu tiriamasis atlieka prisilenkimą - pakeldamas krūtinės ląstą,

mentes ir galvą, ištiestomis kelių link rankomis. Pirštais siekiama ir liečiama viršutinė kelių girnelės

dalis (19 pav.). Tokią padėtį prašoma išlaikyti kuo ilgiau (maksimali siektina riba 300 s), trukmė

fiksuojama chronometru. Atlikimas stabdomas, jei tiriamasis atsisako tęsti tyrimą, paliečia kušetę

mentėmis arba atsiradus skausmui (Mary T. Moffroid., 1997).

19 pav. Pilvo raumenų jėgos ištvermės vertinimas statinės atlikties testu

41

2.7.2. Nugaros raumenų statinės jėgos ištvermės testas

Testas skirtas įvertinti tiriamųjų nugaros tiesiamųjų raumenų jėgos ištvermę. Tiriamojo

pradinė padėtis gulint ant pilvo. Atliekamas liemens tiesimo judesys: krūtinkaulis atkeliamas apie

dešimt centimetrų. Rankos priglaustos prie liemens (20 pav.). Tokią padėtį išlaikoma kuo ilgiau

(maksimali siektina riba 300 s). Trukmė fiksuojama chronometru. Testo laikas stabdomas kai

tiriamasis atsisako tęsti tyrimą, paliečia kušetę krūtine ar atsiradus skausmui.

20 pav. Nugaros raumenų jėgos ištvermės vertinimas statinės atlikties testu

2.8. Matematinė statistinė analizė

Statistinė duomenų analizė atlikta, naudojantis SPSS for Windows 20.0 programa.

Kiekybiniai kintamieji pateikiami kaip aritmetinis vidurkis (m) ir standartinė vidurkio įverčio paklaida

(SEM). Kokybiniai kintamieji pateikiami procentais. Nepriklausomų imčių kintamųjų palyginimui

naudotas neparametrinis Manio Vitnio 33 ir Vilkoksono testas (ZM), priklausomų imčių -

neparametrinis Vilkoksono testas (ZV). Imčių homogeniškumui ir kokybinių kintamųjų reikšmių

proporcijų lygybei vertinti naudotas Chi kvadrato ( χ2) kriterijus. Tikrinant statistines hipotezes, buvo

pasirinktas reikšmingumo lygmuo 0,05 (p<0,05).

42

3. REZULTATAI

3.1. Statinio juosmens - dubens stabilumo įvertinimo funkciniai testai

3.1.1. Skersinio pilvo raumens izoliuotos aktyvacijos ir aktyvacijos išlaikymo

vertinimo, gulint ant pilvo rezultatai

Siekiant įvertinti ar tiriamieji sugebėjo aktyvuoti skersinį pilvo raumenį, atliktas izoliuoto

skersinio pilvo raumens aktyvacijos, gulint ant pilvo testas. Buvo užrašomi trijų bandymų rezultatai.

Pirminio tyrimo metu tiriamosios grupės rezultatai mažėjo nuo 20 iki 6 proc.. Sėkmingų

bandymų vidurkis m1 sudarė tik 11 proc. Pakartotinio tyrimo metu sėkmingų izoliuoto skersinio

raumens aktyvavimo atvejų kiek padaugėjo vidurkis m2 = 19 proc., tačiau nežymus 8 proc rezultatų

pagerėjimas nėra statistiškai reikšmingas (p>0,05).

Kontrolinės grupės sėkmingų izoliuoto skersinio raumens aktyvavimo atvejų išraiška pirminio

tyrimo metu skyrėsi nuo tiriamosios grupės. Pirmame bandyme ji buvo mažesnė vėliau išaugo iki

tiriamosios grupės lygio ir trijų bandymo vidurkio reikšmė m1 = 15 proc., tačiau nepasiekė statistiškai

reikšmingo skirtumo (p>0,05). Po bendrojo lavinimo treniruočių programos kontrolinės grupės

rodiklių vidurkis m2 išaugo iki 38 proc., tačiau nepakankamai, kad taptų statistiškai reikšmingu

lyginant su pirminiu tyrimu (p>0,05).

Palyginus tiriamosios ir kontrolinės grupių sėkmingų izoliuoto skersinio raumens aktyvavimo

atvejų procentinę išraišką po treniruočių programų poveikio stebimi teigiami pokyčiai: atitinkamai

vidurkiai išaugo 8 ir 14 proc. Deja, poveikis nepakankamas, kad būtų pripažintas statistiškai

reikšmingu (p>0,05). Tyrimo rezultatų analizė kiek netikėtai parodė nežymų kontrolinės grupės

pranašumą (4 lentelė).

4 lentelė. Izoliuotos skersinio pilvo raumens aktyvacijos gulint ant pilvo rezultatai

Asmenys sėkmingai atlikę izoliuotą TrA raumens aktyvaciją gulint ant pilvo testą (%)

Pirminis tyrimas Pakartotinis tyrimas Skirtumas

Bandymai I II III m1 I II III m2 m1- m2

Tiriamoji

grupė

20% 6% 6% 11% 26% 6% 26% 19% 8%

Kontrolinė

grupė

13% 13% 20% 15% 40% 40% 33% 38% 14%

43

Pirminio tyrimo metu tiriamosios grupės rezultatai mažėjo nuo 26 iki 20 proc.. Sėkmingų

bandymų vidurkis m1 sudarė 22 proc. Pakartotinio tyrimo metu sėkmingų izoliuoto skersinio raumens

aktyvavimo atvejų kiek padaugėjo vidurkis m2 = 31 proc., tačiau nežymus 9 proc. rezultatų

pagerėjimas nėra statistiškai reikšmingas (p>0,05).

Kontrolinės grupės sėkmingų izoliuoto skersinio raumens aktyvavimo atvejų išraiška pirminio

tyrimo metu buvo panaši į tiriamosios grupės. Pirmame bandyme grupės rezultatai mažėjo nuo 20 proc

iki 6 proc.. Sėkmingų bandymų vidurkis m1 sudarė 13 proc., tačiau reikšmingas skirtumas negautas

(p>0,05). Po bendro lavinimo programos kontrolinės grupės rodiklių vidurkis m2 išaugo iki 40 proc.,

tačiau nepakankamai, kad taptų statistiškai reikšmingu skirtumu lyginant su pirminiu tyrimu (p>0,05).

Palyginus tiriamosios ir kontrolinės grupių sėkmingų izoliuotą skersinio pilvo raumens

aktyvavimo atvejų procentinę išraišką po treniruočių programų poveikio stebimi teigiami pokyčiai:

atitinkamai vidurkiai išaugo 9 ir 27 proc. Deja, poveikis nepakankamas, kad būtų pripažintas

statistiškai reikšmingu (p>0,05) (5lentelė).

5 lentelė. Izoliuotos skersinio pilvo raumens aktyvacijos išlaikymo gulint ant pilvo rodikliai

Asmenys sėkmingai atlikę ir išlaikę izoliuotą TrA raumens aktyvaciją gulint ant

pilvo testą (%)

Pirminis tyrimas Pakartotinis tyrimas Skirtumas

Bandymų

kartai

I II III m1 I II III m2 m1- m2

Tiriamoji

grupė

26% 20% 20% 22% 33% 20% 40% 31% 5%

Kontrolinė

grupė

20% 13% 6% 13% 33% 53% 33% 40% 27%

3.1.2. Skersinio pilvo ir sėdmenų raumenų izoliuotos aktyvacijos išliakymo

vertinimo gulint ant nugaros rezultatai

Atliktas izoliuota skersinio pilvo ir sėdmenų raumenų aktyvacijos gulint ant nugaros.

Palyginti tiriamosios ir kontrolinės grupių tyrimo rodikliai prieš ir po treniruočių programos ciklo.

Vertinama ar tiriamieji sugebėjo aktyvuoti skersinį pilvo raumenį ar ne. Pirminio tyrimo metu

tiriamosios grupės rezultatai mažėjo nuo 40 iki 20 proc.. Sėkmingų bandymų vidurkis m1 sudarė 28

proc. Pakartotinio tyrimo metu sėkmingų izoliuoto skersinio raumens aktyvavimo atvejų kiek

44

padaugėjo vidurkis m1 = 75 proc., tačiau 47 proc. rezultatų pagerėjimas nėra statistiškai reikšmingas

(p>0,05).

Kontrolinės grupės sėkmingų izoliuoto skersinio raumens aktyvavimo atvejų išraiška pirminio

tyrimo metu buvo panaši į tiriamosios grupės. Pirmame bandyme ji buvo tokia pat 40 proc., vėliau

sumažėjo ir trečiame bandyme gauta 40 proc.. Sėkmingų bandymų vidurkis m1 sudarė 38 proc.. Po

bendro lavinimo programos kontrolinės grupės rodiklių vidurkis m1 išaugo iki 64 proc., tačiau

nepakankamai, kad taptų statistiškai reikšmingu lyginant su pirminiu tyrimu (p>0,05).

Palyginus tiriamosios ir kontrolinės grupių sėkmingų izoliuoto skersinio raumens aktyvavimo

atvejų procentinę išraišką po treniruočių programų poveikio stebimi teigiami pokyčiai: atitinkamai

vidurkiai išaugo 47 ir 26 proc. Deja, poveikis skirtumas tarp grupių nepakankamas, kad būtų

pripažintas statistiškai reikšmingu (p>0,05) (6 lentelė).

6 lentelė. Izoliuota skersinio pilvo ir sėdmenų raumenų aktyvacijos gulint ant nugaros testo

rodikliai

Asmenys sėkmingai atlikę izoliuotą TrA ir sėdmenų raumenų aktyvaciją gulint ant

pilvo testą (%)

Pirminis tyrimas Pakartotinis tyrimas Skirtumas

Bandymų

kartai

I II III m1 I II III m2 m1- m2

Tiriamoji

grupė

40% 20% 26% 28% 80% 73% 73% 75% 47%

Kontrolinė

grupė

40% 33% 40% 38% 73% 60% 60% 64% 26%

Atliekant bet kokį judesį, svarbu ne tik sugebėti aktyvuoti skersinį pilvo raumenį, bet ir

išlaikyti jo bei kitų stabilizacinių raumenų aktyvaciją, kartu ir optimalią, tai yra, neutralią apatinės

nugaros dalies padėtį , užtikrinant adekvatų apkrovos pasiskirstymą išilgai stuburo judesio atlikimo

metu. Siekiant nustatyti šį tiriamųjų gebėjimą buvo atliktas izoliuoto skersinio pilvo ir sėdmenų

raumenų aktyvacijos gulint ant nugaros testas .Įvertinus izoliuotos skersinio pilvo ir sėdmenų raumenų

aktyvaciją išlaikymą, gulint ant nugaros gavome, kad pirminio tyrimo metu tiriamosios grupės

rezultatai banguotai mažėjo nuo 40 iki 26 proc.. Sėkmingų bandymų vidurkis m1 sudarė 28 proc.

Pakartotinio tyrimo metu sėkmingų izoliuoto skersinio raumens aktyvavimo atvejų kiek padaugėjo

vidurkis m2 = 73 proc., tačiau 45 proc. rezultatų pagerėjimas nėra statistiškai reikšmingas (p>0,05).

45

Kontrolinės grupės sėkmingų izoliuoto skersinio raumens aktyvavimo atvejų išraiška pirminio

tyrimo metu taip pat kaip tiriamosios grupės pirmame bandyme ji buvo mažėjanti. Trijų bandymo

vidurkio reikšmė m1 = 35 proc.. Po bendro lavinimo programos kontrolinės grupės rodiklių vidurkis m2

išaugo iki 71 proc., tačiau nepakankamai, kad taptų statistiškai reikšmingu, lyginant su pirminiu tyrimu

(p>0,05).

Palyginus tiriamosios ir kontrolinės grupių sėkmingų izoliuoto skersinio pilvo ir sėdmenų

raumenų aktyvavimo išlaikymo atvejų procentinę išraišką po treniruočių programų poveikio stebimi

teigiami pokyčiai: atitinkamai vidurkiai išaugo 45 ir 33 proc. Deja, poveikis nepakankamas, kad būtų

pripažintas statistiškai reikšmingu (p>0,05) (7 lentelė).

7 lentelė. Izoliuota skersinio pilvo ir sėdmenų raumenų aktyvacijos gulint ant nugaros testo

rodikliai

Asmenys sėkmingai atlikę ir išlaikę izoliuotą TrA ir sėdmenų raumenų aktyvaciją

gulint ant pilvo testą (%)

Pirminis tyrimas Pakartotinis tyrimas Skirtumas

Bandymų

kartai

I II III m1 I II III m2 m1- m2

Tiriamoji

grupė

40% 20% 26% 28% 66% 86% 66% 73% 45%

Kontrolinė

grupė

40% 33% 33% 35% 73% 66% 73% 71% 35%

3.2. Juosmens – dubens judesių valdymo testai

Palyginus tiriamosios su kontrolinės grupės juosmens – dubens srities judesių valdymo testus

po pirminio ir pakartotinio tyrimo rezultatų skirtumus po bendrojo lavinimo ir specializuotų

treniruočių programų ciklų statistiškai reikšmingus skirtumus liudijančius apie juosmens – dubens

srities judesių valdymo pagerėjimą gavome testuose ,,PP“, ,,DP“, ,,BTS“, ,,PK“ir ,,BLG“ (p<0,05).

Tačiau statistiškai patikimo skirtumo negavome juosmens – dubens srities valdymo teste - ,,SVK“

(p>0,05) (8 lentelė).

46

8 lentelė. Tiriamosios ir kontrolinės grupių juosmens – dubens srities judesių valdymo testų

pirminio ir pakartotinio tyrimo rezultatų skirtumai po treniruočių programų ciklų

- p<0,05, statistiškai reikšmingas skirtumas tarp tiriamosios ir kontrolinės grupių visų

rodiklių.

3.2.1. Testas ,,Padavėjo pasilenkimas“

Po specializuotos treniruočių programos ciklo, atlikus judesių valdymo testą ,,PP“, gauti

duomenys buvo palyginti su tiriamosios grupės pirminio tyrimo duomenimis. Pirminio tyrimo metu

visi, tai yra 100 %, tiriamosios grupės asmenų nesugebėjo šio testo atlikti teisingai. Pakartotinio tyrimo

metu teigiami įvertinti 73,3 % tiriamųjų, testo neatliko tik 26,7 % . Skirtumas tarp šių rodiklių yra

statistiškai patikimas (p<0,05) (21 pav.).

47

21 pav. Tiriamosios grupės asmenų „juosmens-dubens“ srities judesių valdymo ,,PP“ testo pirminio

ir pakartotinio tyrimo po specializuotos treniruočių programos ciklo palyginimo rezultatai

Kontrolinėje grupėje pirminio tyrimo metu šį testą teisingai atliko tik 6,7 %, neigiamai

įvertinti 93 % tiriamųjų. Po bendrojo lavinimo treniruočių programos ciklo matome, kad testą atliko

66,7 % , neatliko 33,3 % tiriamųjų. Gautas skirtumas tarp šių rodiklių nėra statistiškai patikimas

(p>0,05) (22 pav.).

22 pav. Kontrolinės grupės asmenų juosmens-dubens srities judesių valdymo ,,PP“ testo pirminio ir

pakartotinio tyrimo po bendrojo lavinimo treniruočių programos ciklo palyginimo rezultatai

48

3.2.2. Testas ,,Dubens pavertimas“

Po specializuotos treniruočių programos ciklo, atlikus judesių valdymo testą ,, DP“, gauti

duomenys buvo palyginti su tiriamosios grupės pirminio tyrimo duomenimis. Pirminio tyrimo metu

testą atliko 33 %, o testo nesugebėjo atlikti 67 % tiriamųjų. Pakartotinio tyrimo metu teigiami įvertinti

80 % tiriamųjų, o testo nesugebėjo atlikti 20 % . Skirtumas tarp šių rodiklių yra statistiškai patikimas

(p<0,05). Taip pat ir skirtumas tarp pirminio ir pakartotinio tyrimo rodiklių yra statistiškai patikimas

(p<0,05) (23 pav.).

23 pav. Tiriamosios grupės judesių valdymo ,, DP“ testo prieš ir po specializuotos treniruočių

programos ciklo palyginimo rezultatai

Kontrolinėje grupėje pirminio tyrimo metu šį testą teisingai atliko tik 60 %, neigiamai

įvertinti 40 % tiriamųjų. Po bendrojo lavinimo treniruočių programos ciklo matome, kad testą atliko

33,3 % , neatliko 66,7 % tiriamųjų. Gautas skirtumas tarp šių rodiklių nėra statistiškai patikimas

(p>0,05) (24 pav.).

49

24 pav. Kontrolinės grupės judesių valdymo ,, DP“ testo prieš ir po bendrojo lavinimo

treniruočių programos ciklo palyginimo rezultatai

3.2.3. Testas ,,Stovėsena ant vienos kojos“

Po specializuotos treniruočių programos ciklo, atlikus judesių valdymo testą ,,SVK“, gauti

duomenys buvo palyginti su tiriamosios grupės pirminio tyrimo duomenimis. Pirminio tyrimo metu

teigiamai įvertinti 13,3 % tiriamųjų, testo neatliko 86,7 %. Pakartotinio tyrimo metu teigiami įvertinti

33,3 % tiriamųjų, testo neatliko tik 66,7 % . Skirtumas tarp šių rodiklių nėra statistiškai patikimas

(p>0,05) (25 pav.).

25 pav. Tiriamosios grupės judesių valdymo ,,SVK“ testo prieš ir po specializuotos treniruočių

programos ciklo palyginimo rezultatai

50

Kontrolinėje grupėje pirminio tyrimo metu šį testą teisingai atliko tik 13 %, neigiamai

įvertinti 86 % tiriamųjų. Po bendrojo lavinimo treniruočių programos ciklo matome, kad testą atliko 25

% , neatliko 75 % tiriamųjų. Gautas skirtumas tarp šių rodiklių nėra statistiškai patikimas (p>0,05) (26

pav.).

26 pav. Kontrolinės grupės judesių valdymo ,,SVK“ testo prieš ir po bendrojo lavinimo

treniruočių programos ciklo palyginimo rezultatai

3.2.4. Testas ,,Blauzdos tiesimas sėdint“

Po specializuotos treniruočių programos ciklo, atlikus judesių valdymo testą ,, BTS“, gauti

duomenys buvo palyginti su tiriamosios grupės pirminio tyrimo duomenimis. Pirminio tyrimo metu

testą atliko 13,3 %, o testo nesugebėjo atlikti 86,7 % tiriamųjų. Skirtumas tarp šių rodiklių yra

statistiškai patikimas (p<0,05). Pakartotinio tyrimo metu teigiami įvertinti 93,3 % tiriamųjų, o testo

nesugebėjo atlikti 6,7 % . Skirtumas tarp šių rodiklių yra statistiškai patikimas (p<0,05). Skirtumas tarp

pirminio ir pakartotinio tyrimo rodiklių yra statistiškai patikimas (p<0,05) (27 pav.).

51

27 pav. Tiriamosios grupės judesių valdymo ,, BTS“ testo prieš ir po specializuotos treniruočių

programos ciklo palyginimo rezultatai

Kontrolinėje grupėje pirminio tyrimo metu šį testą teisingai atliko tik 26,7 %, neigiamai

įvertinti 73,3 % tiriamųjų. Po bendrojo lavinimo treniruočių programos ciklo matome, kad testą atliko

ir neatliko po 50 % tiriamųjų. Gautas skirtumas tarp šių rodiklių nėra statistiškai patikimas (p>0,05)

(28 pav.).

28 pav. Kontrolinės grupės judesių valdymo ,, BTS“ testo prieš ir po bendrojo lavinimo

treniruočių programos ciklo palyginimo rezultatai

52

3.2.5. Testas ,,Padėtis keturpėsčia“

Po specializuotos treniruočių programos ciklo, atlikus judesių valdymo testą ,, PK“, gauti

duomenys buvo palyginti su tiriamosios grupės pirminio tyrimo duomenimis. Pirminio tyrimo metu

testą atliko 33,3 %, o testo nesugebėjo atlikti 66,7 % tiriamųjų. Pakartotinio tyrimo metu teigiami

įvertinti 93,3 % tiriamųjų, o testo nesugebėjo atlikti 6,7 % . Skirtumas tarp šių rodiklių yra statistiškai

patikimas (p<0,05). Skirtumas tarp pirminio ir pakartotinio tyrimo rodiklių yra statistiškai patikimas

(p<0,05) (29 pav.).

29 pav. Tiriamosios grupės judesių valdymo ,, PK“ testo prieš ir po specializuotos treniruočių

programos ciklo palyginimo rezultatai

Kontrolinėje grupėje pirminio tyrimo metu šį testą teisingai atliko tik 26 %, neigiamai

įvertinti 74 % tiriamųjų. Po bendrojo lavinimo treniruočių programos ciklo matome, kad testą atliko

16,7 % tiriamųjų, o neatliko 83,3 % tiriamųjų. Gautas skirtumas tarp šių rodiklių nėra statistiškai

patikimas (p>0,05) (30 pav.).

53

30 pav. Kontrolinės grupės judesių valdymo ,, PK“ testo prieš ir po bendrojo lavinimo

treniruočių programos ciklo palyginimo rezultatai

3.2.6. Testas ,, Blauzdos lenkimas gulint“

Po specializuotos treniruočių programos ciklo, atlikus judesių valdymo testą ,, BLG“, gauti

duomenys buvo palyginti su tiriamosios grupės pirminio tyrimo duomenimis. Pirminio tyrimo metu

testą atliko 40 %, o testo nesugebėjo atlikti 60 % tiriamųjų. Pakartotinio tyrimo metu teigiami įvertinti

80 % tiriamųjų, o testo nesugebėjo atlikti 20 % . tarp pirminio ir pakartotinio tyrimo rodiklių yra

statistiškai patikimas (p<0,05) (31 pav.).

54

31 pav. Tiriamosios grupės judesių valdymo ,, BLG“ testo prieš ir po specializuotos treniruočių

programos ciklo palyginimo rezultatai

Kontrolinėje grupėje pirminio tyrimo metu šį testą teisingai atliko tik 40 %, neigiamai

įvertinti 60 % tiriamųjų. Po bendrojo lavinimo treniruočių programos ciklo matome, kad testą atliko 75

% tiriamųjų, o neatliko 25 % tiriamųjų. Gautas skirtumas tarp šių rodiklių nėra statistiškai patikimas

(p>0,05) (32 pav.).

32 pav. Kontrolinės grupės judesių valdymo,,BLG“ testo prieš ir po bendrojo lavinimo

treniruočių programos ciklo palyginimo rezultatai

3.3. Liemens raumenų statinės jėgos ištvermė

Atliekant liemens raumenų statinės jėgos ištvermės testus buvo vertinama nugaros ir pilvo

raumenų statinė jėgos ištvermė.

Tiriamojoje grupėje, kuri patyrė specializuotos treniruočių programos poveikį pirminio tyrimo

metu nugaros raumenų statinės jėgos ištvermės rodiklis buvo 58 %, pakartotinio tyrimo metu po

specializuotų treniruočių ciklo – 61 %. Skirtumas tarp tyrimų rezultatų yra 3 % ir rezultatas statistiškai

nepatikimas (p>0,05).

Kontrolinėje grupėje, kuri atliko bendrojo lavinimo treniruočių programos poveikį, pirminio

tyrimo metu nugaros raumenų statinės jėgos ištvermės rodiklis buvo 66 %, pakartotinio tyrimo metu

po bendrojo lavinimo treniruočių ciklo – 64 %. Skirtumas tarp tyrimų rezultatų yra 2 % , rezultatas

statistiškai nepatikimas (p>0,05) (9 lentelė).

55

9 lentelė. Tiriamosios ir kontrolinės grupių nugaros raumenų statinės jėgos ištvermės rezultatai

Nugaros r. ištvermė Pirminis tyrimas Pakartotinis tyrimas Skirtumas

Tiriamoji grupė 58% 61% 3%

Kontrolinė grupė 66% 64% 2%

Duomenys statistiškai patikimai nesiskyrė (p>0,05).

Tiriamosios grupės pirminio tyrimo metu gautas pilvo raumenų statinės jėgos ištvermės

rodiklis 74 %. Pakartotinio tyrimo metu gautas pilvo raumenų statinės jėgos ištvermės rodiklis 82 %.

Skirtumas tarp šių rodiklių 6% statistiškai nepatikimas (p>0,05).

Kontrolinės grupės pirminio tyrimo metu gautas pilvo raumenų statinės jėgos ištvermės

rodiklis 54 %. Pakartotinio tyrimo metu gautas pilvo raumenų statinės jėgos ištvermės rodiklis 66 %.

Skirtumas tarp šių rodiklių 12 % ir statistiškai nepatikimas (p>0,05) (10 lentelė).

10 lentelė. Tiriamosios ir kontrolinės grupių pilvo raumenų statinės jėgos ištvermės rezultatai

Duomenys statistiškai patikimai nesiskyrė (p>0,05).

Pilvo ištvermė Pirminis tyrimas Pakartotinis tyrimas Skirtumas

Tiriamoji grupė 74% 82% 6%

Kontrolinė grupė 54% 66% 12%

56

4. REZULTATŲ APTARIMAS

4.1. Beacke kasdieninio fizinio aktyvumo klausimyno rezultatų aptarimas

Palyginus tiriamosios ir kontrolinės grupės kasdienį fizinį aktyvumą nustatėme, kad

tiriamosios grupės buvo 7,2 ± 1,7 balai, o kontrolinės grupės 7,2 ± 0,2 balai ir statistiškai patikimai

nesiskyrė. Tai rodo, kad mūsų grupių fizinis aktyvumas nesiskyrė. Pagal gautą rezultatą fizinis

aktyvumas yra vidutiniškas. Autorių teigimu, kuo didesnis fizinio aktyvumo balas, tuo geresnė

sveikatos būklė (Bouchar C. et al., 2007; Baecke J. A. et al,. 1982; McCornick B. P. et al., 2009;

Marshall S. J. & Biddle S. J. H., 2008; Manini T. M. et al., 2006). C.B. Van Dijken ir kt. (2008) ištyrė

5798 25-79 metų amžiaus tiriamųjų ir nustatė, kad sumažėjus kasdieniam fiziniam krūviui, padidėja

tikimybė atsirasti NAD skausmui. Manau, kad abiem grupėm reiktų daugiau laiko skirti

pasivaikščiojimams, treniruotėms, laisvalaikį praleisti aktyviau.

4.2. Statinio juosmens - dubens stabilumo įvertinimo funkcinių testų rezultatų

aptarimas

Atlikus statinio juosmens – dubens stabilumo įvertinimo testus prieš ir po treniruočių

poveikio tiriamajai ir kontrolinei grupėms, jų rezultatai statistiškai patikimai nesiskyrė. Tačiau matoma

tendencija, kad tiriamosios grupės po specializuotos treniruočių programos ciklo rezultatai pagerėjo,

nors ir nebuvo gautas statistiškai reikšmingas skirtumas. Manome, kad pailginus treniruočių ciklą

galėtų tikėtis statistiškai reikšmingo skirtumo ir geresnio juosmens – dubens stabilumo.

Lee Herrington ir Rachel Davies (2005) atliko tyrimą, kurio metu buvo naudojamas slėgio

matavimo prietaisas ,,Stabilizer“. Jo pagalba buvo testuojami asmenys, kurie lankė Pilates treniruotes,

kuriose buvo įtraukiama skersinio pilvo raumens aktyvacijos pratimai ir asmenys, kurie nelankė

treniruočių. Testo rezultatai parodė, kad juosmens – dubens stabilumo kontrolė buvo žymiai geresnė

asmenų, lankiusių Pilates treniruotes.

Taip pat S. Thongjunjua (2005) atliko tyrimą, su skersinio pilvo raumens aktyvacijos testais.

Po treniruočių juosmens – dubens stabilumo funkcija gerėjo.

K. von Garnier (2009) savo tyrime panaudojo ,,Stabilizer‘‘ slėgio matavimo prietaisą, juo

vertino tiriamųjų juosmens – dubens stabilumo funkcijas ir įrodė, jog mūsų naudoti testai yra patikimi

vertinant tiriamųjų juosmens – dubens srities stabilumo funkciją. Hides J. A. ir Jull G. A. (2001) savo

darbe įrodė, kad juosmens - dubens stabilumo lavinančių pratimų programa sumažino nugaros

apatinės dalies skausmą. Taigi remiantis kitais autoriais galime teigti, kad į treniruočių programas

reikia įtraukti pratimus lavinančius juosmens – dubens stabilumą, nes tai gali sumažinti nugaros

57

apatinės dalies skausmo pasireiškimą. Mūsų tyrimas parodė, kad nei specializuota, nei bendro

lavinimo programa nepagerino rezultatų. Manytume, kad tokiam subtiliam ir kasdieniame gyvenime

labai retai akcentuojamame giliųjų raumenų aktyvacijos fenomenui įvaldyti būtinas individualus ir

grįžtamuoju ryšiu paremtas pratimų atlikimas neapsiribojant „Stabilizer“ panaudojimu tik testavimui.

4.3. Juosmens – dubens judesių valdymo testų rezultatų aptarimas

Juosmens – dubens judesių valdymas ir jo įvertinimas yra pakankamai nauja koncepcija. Jau

yra atlikta tyrimų šių testų patikimumui įvertinti. Luomajoki (2007) tyrime naudojo dešimt juosmens –

dubens judesių valdymo testų tiriamiesiems, kurie skundėsi nugaros apatinės dalies skausmu.

Nustatyta, jog šeši testai iš dešimties buvo statistiškai patikimi. Tai šiuos šešis testus mes ir

panaudojame savo darbo tyrime.

Luomajoki (2010) ištyrė 38 žmones besiskundžiančius nespecifiniu nugaros apatinės dalies

skausmu ir turinčius juosmens – dubens judesių valdymo funkcijos sutrikimus. Tiriamųjų juosmens –

dubens judesių valdymo funkcija vertinama šešiais judesių valdymo testais ir taikoma speciali pratimų

programa. Buvo skiriamos devynios treniruotės. Gauti rezultatai rodo, jog juosmens – dubens valdymo

funkcija žymiai pagerėjo, sumažėjo skausmas bei jo sukelta negalia. Mūsų tyrime taip pat buvo

taikomos treniruočių programos. Tik buvo skiriama viena treniruote daugiau. Tiriamojoje grupėje po

specializuotos treniruočių programos ciklo, kaip ir tikėjomės, gavome žymiai pagerėjusį judesių

valdymą. Kontrolinėje grupėje po bendrojo lavinimo treniruočių programos ciklo statistiškai patikimų

rezultatų negavome. Daugiau mokslinių darbų apie juosmens – dubens judesių valdymą neradome,

kuriuose kiti autoriai nagrinėtų šia tema, todėl daugiau rezultatų palyginti negalime.

4.4. Liemens raumenų statinės jėgos ištvermės testų rezultatų aptarimas

Palyginus grupių liemens raumenų statinės jėgos ištvermės rezultatus prieš ir po treniruočių

programų negavome statistiškai reikšmingų skirtumų, tačiau stebima rezultatų gerėjimo tendencija .

Manome, kad po ilgesnio treniruočių ciklo rezultatai dar gerėtų ir gautume statistiškai reikšmingą

skirtumą. Bandėme rasti mokslinės literatūros apie liemens raumenų jėgos ištvermę su tiriamaisiais,

kurie jautė nugaros skausmą, tačiau išnagrinėję mokslinę literatūrą pastebėjome, kad duomenų trūksta,

tai yra, paprastai šaltiniai akcentuoja liemens raumenų jėgos ugdymo būtinumas neišskiriant jėgos

ištvermės.

58

Savo darbe pamėginome apžvelgti apibendrintai: fizinio aktyvumo klausimyno, liemens

giliųjų raumenų aktyvavimo ir gebėjimo juos išlaikyti aktyvuotus, ,,probleminės nugaros srities“ –

juosmens dubens“ judesių valdymo, liemens statinės jėgos ištvermės vertinimo bei specializuotų ir

bendrojo lavinimo treniruočių programų poveikio vertinimą. Nagrinėjant mokslinę literatūrą nepavyko

rasti tokių tyrimų, kuriame būtų naudojami visi šie aspektai kompleksiškai. Pavyko rasti informacijos

tik apie atskirus testus, kurią ir pateikėme. Mėginimą juos analizuoti ir palyginti pateikiame Jūsų

vertinimui.

59

5. IŠVADOS

1. Taikant specializuotą fizinių pratimų programą tiriamajai grupei :

Juosmens – dubens srities stabilumo pagerinti nepavyko (p>0,05)

5-ių iš 6-ių kontrolinių testų rezultatai byloja, kad juosmens – dubens srities judesių

valdymą pagerinti pavyko (p<0,05). Atliekant ,,SVK“ testo atlikimas nepakito (p>0,05).

Vertinant poveikį liemens raumenų jėgos ištvermei - pilvo ir nugaros raumenų statinė

jėgos ištvermė nepakito (p>0,05).

2. Po bendrojo lavinimo treniruočių programos ciklo kontrolinės grupės rezultatai atliekant

juosmens – dubens srities stabilumo ir judesių valdymo bei liemens raumenų jėgos ištvermės

vertinimo testus nepakito (p>0,05). Galima manyti, kad bendro lavinimo pratimai daro menką

įtaką svarbiems judesių taisyklingumą lemiantiems veiksniams.

3. Palyginus specializuotos ir bendrojo lavinimo treniruočių programų taikymo rezultatus galime

teigti, kad specializuota treniruočių programa buvo efektyvesnė judesių valdymui (penki iš

šešių testų), tačiau juosmens – dubens srities stabilumui ir liemens raumenų statinei jėgos

ištvermei rezultatų nepagerino. Viena iš galimų priežasčių nepakankamas užsiėmimų skaičius.

60

6. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS

1. Pratybų metu pacientas turi būti aktyvus atliekamo pratimo vaizdinio formavimo dalyvis.

Siekiant šio tikslo būtina:

a. Motyvuoti pacientą monotoniškam, nuolat pasikartojančiam subtiliais kinestetiniais

pojūčiais besiremiančiam savo kūno probleminių sričių surikiavimo (išankstinio

pozicionavimo) darbui;

b. Mokyti paskirstyti dėmesį ir išlaikyti dėmesį prioritetine tvarka: „surikiavimui,

stabilumui - judesio sklandumui“. Labai naudingos nuodugnios pratimų atlikimo

instrukcijos sudarytos „iš paciento pozicijų“.

c. Įtikinti pacientą peržiūrėti savo buitinius ir profesinius judesius, atsižvelgiant į

treniruojamojo judesio ypatumus .

2. Sudaryti individualios, kasdienės mankštos kompleksą ir išmokyti teisingai jį atlikti.

61

7. LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Cirtautas A., Dadelienė R., Jamontaitė I. Kineziterapijos vandenyje efektyvumo įvertinimas po

stuburo išvaržų operacijų juosmeninėje dalyje. Sveikatos mokslai 2003; 1 : 28 - 30.

2. Čiupokas A., Bražėnienė R. Juosmens skausmo diagnostika ir gydymas. Skausmo medicina

2005, Nr. 2 (11) : 20 - 26.

3. Dudonienė V., Radzevičiūtė J. Skirtingų kineziterapijos programų poveikis gydant juosmeninės

stuburo dalies skausmus. Reabilitacijos mokslai: slauga, kineziterapija, ergoterapija. 2010; 1

(2).

4. Krisčiūnas A., Kimtys A., Rimdeikienė., Keizeris A., Samėnienė J., Drulytė V., Savickas R.,

Frankevičiūtė E., Varžaitytė E., Ušeckienė G., Prasauskienė A., Šakalienė R. Kineziterapija

2008m. p. 17-18.

5. Pavilonis S., Burneckis E., Gavelis V., Mikėnienė R., Stropus., Tamašauskas K., Urbonas A.,

Žvirdauskas S. Žmogaus anatomija. 1984; p 62-64, 200, 205-207.

6. Sakalauskienė G., Apatinės nugaros dalies skausmo nemedikamentinė korekcija pavienėmis

bei kompleksinėmis medicininės reabilitacijos priemonėmis ir jų poveikio įvertinimas.

Medicina (Kaunas) 2009; 45(9), 739- 749.

7. Samėnienė J., Morkevičius T. ir kt. Nugaros skausmo įtaka pacientų funkcinei būklei ir

gyvenimo kokybei bei jo vertinimas reabilitacijoje. Skausmo medicina 2005; 2 (11): 4 - 6.

8. Skruvydas A., Judesių mokslas: raumenys, valdymas, mokymas, reabilitavimas, sveikatinimas,

treniravimas, metodologija. LKKA kaunas 2007.

9. Skurvydas A., judesių valdymo ir reabilitacijos naujoves. Reabilitacijos mokslai: slauga,

kineziterapija, ergoterapija Nr. 1 (1) 2009. p. 21 - 28.

10. Tamošauskas R. Lėtinio juosmens skausmo gydymas: minimaliai invazinių gydymo metodų

apžvalga ir palyginimas. Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos Anesteziologijos,

intensyvios terapijos ir skausmo gydymo centras. [žiūrėta 2012-03-02]. Prieiga per internetą:

<http://scholar.google.lt.>.

11. Tinteris M. Jėgos ugdymas. Vilnius; 2003. p. 3, 11, 16 – 18.

12. Vitartaitė A., Šiupšinskas L., Zaveckas V., Poderys J., Mauricienė V.,Dulkiniene I.,

Sedekerskienė V., Poškaitis V., Sendžikaitė E. Kineziologija. Vitae litera Kaunas, 2008.

13. Baecke JA, Burema J, Frijters JE. A short questionnaire for the measurement of habitual

physical activity in epidemiological studies. Am J Clin Nutr. 1982; 36: 936 – 942.

14. Bouchar C., Blair S.N., Hasko W.L. Physical Activity and Health. Human Kinetics, 2007; p.

250.

62

15. Cairns MC, Foster NE, Wright C. Randomized controlled trial of specific spinal stabilization

exercises and conventional physiotherapy for recurrent low back pain. Spine. 2006; 31: E670 -

681.

16. Carpes P. F., B. Sc., M. Sc., Effects of a program for trunk strength and stability on pain, low

back and pelvis kinematics, and body balance: A pilot study. Journal of Bodywork and

Movement Therapies 2008; 12: 22 – 30.

17. Cholewicki J, McGill SM. Lumbar posterior ligament involvement during extremely heavy

lifts estimated from fluoroscopic measurements. Journal of Biomechanics 1992; 25: 17 - 28.

18. Colloca J. C., Keller S. T., Active trunk extensor contributions to dynamic posteroanterior

lumbar stiffness. Journal of Manipulative and Physiological Therapeutics. 2004; 27: 229 - 237.

19. Comerford M. J., Functional Testing of Hight Load ‘Core stability‘ Dysfunction. 2005; p. 2

20. Comerford M. J., Mottram S. L., Movement and Stability dysfunction – contemporary

developments. Manual Therapy. 2001; 6 (1): 12 - 26.

21. Comerford M.J.. Core stability - priorities in the management of the athlete. 2004. SportEx

Medicine: 22, p. 15 - 22.

22. Delavier F., Woman‘s strenght Training anatomy. 2003; p. 87.

23. Encore medical, L. P., Stabilizer pressure Bio – feedback, 2005. p. 3 - 12. Prieiga per internetą

www.chattgroup.com

24. Garnier von K., Reliability of a test measuring transversus abdominis muscle recruitment with

a pressure biofeedback unit. Physiotherapy, Volume 95, Issue 1, March 2009. p. 8 - 14.

25. Haxby Abbott J., Brendan McCane, Peter Herbison, et al. Lumbar segmental instability: a

criterion – related validity study of manual therapy assessment. BMC Musculoskeletal

Disorders 2005. 6: 56.

26. Herrington, L., Davies, R. The influence of Pilates on the ability to contract the Transversus

Abdominis muscle in asymptomatic individuals. Journal of Bodywork and Movement

Therapies 2005; 9: 52 – 57.

27. Hides J. A., Jull G.A., Richardson C.A.. Long-Term Effects of Specific Stabilizing Exercises

for First-Episode Low Back Pain. Spine. 2001. 26 :11 . p. 243 - 248.

28. Hodges P.W. Core stability exercise in chronic low back pain. Orthopedic Clinics of North

America. 2003. 34 (2): 245 - 254.

29. Hodges P.W., Jull G. Motor relearning strategies for rehabilitation of intervertebral control of

the spine. 2003. p. 22.

30. Hodges PW. Is there a role for Transversus abdominis in lumbo-pelvic stability? Manual

therapy 1999; 4 (2): 74 - 86.

63

31. Lederman E., The myth of core stability. Journal of Bodywork and Movement Therapies. 2008;

14: p. 84 – 98.

32. Luomajoki H., Kool J., de Bruin E.D., Airaksinen O. Reliability of movement control tests in

the lumbar spine. BMC Musculoskeletal Disorders. 2007, 8 : 90. p. 14.

33. Luomajoki H., Kool J., de Bruin E.D., Airaksinen O.. Iprovement in low back movement

control, decreased pain and disability, resulting from specific exercise intervention. Sports

Medicine, Arthroscopy, Rehabilitation, Therapy & Technology. 2010, 2:11. p. 12.

34. Luomajoki H., Kool J., de Bruin E.D., Airaksinen O.. Movement control tests of the low back;

evaluation of the difference between patients with low back pain and healthy controls. BMC

Musculoskeletal Disorders 2008, 9: 170 - 16

35. Luomajoki H., Moseley G.L.. Tactile acuity and lumbopelvic motor control in patients with

back pain and healthy controls. Br J Sports Med. 2011. 45: 437 - 440.

36. Macedo L.G., Latimer J., Maher C.G., Hodges P.W., Nicholas M., Tonkin L., McAuley J.H

Stafford R. Motor control or graded activity exercises for chronic low back pain? A

randomised controlled trial. BMC Musculoskeletal Disorders. 2008, 9: 65 - 2.

37. Manini T. M., Everhart J. E., Patel K. V., Schoeller D. A., Colbert L. H., Visser M. et al. Daily

Activity Energy Expenditure and Mortality Among Older Adults. The journal of American

Medical Associacion (JAMA) 2006; 2: 296.

38. Mann L., Kleinpaul F. J., Mota C. B., Carpes F. P., Effect of low back pain on postural stability

in younger women: Influence of visual deprivation. Journal of Bodywork and Movement

Therapies 2005; xx, 1 – 6.

39. Mary T. Moffroid, Endurance of trunk muscles in persons with chronic low back pain :

Assessment, performance, training. Journal of Rehabilitation Research and Development Vol.

34 No . 4, October 1997, p. 440 - 447.

40. Marshall S. J. and Biddle S. J. H. The trans theoretical model of behavior change: a meta-

analysis of applications to physical activity and exercise. Annals of Behavioral Medicine, 2008;

23 (4): p. 229 - 246.

41. McCormick B. P., Frey G. C., Lee C-T, Gajic T., Stamatovic-Gajic B. and Maksimovic M.

A pilot examination of social context and everyday physical activity among adults receiving

Community Mental Health Services. Acta Psychitr Scand 2009; 119; 234 - 247.

42. McGill M. S., Grenier S., Natasa K., Cholewicki J. Coordination of muscle activity to assure of

the lumbar spine. Journal of Elektromyography and Kinesiology 2003; 13: 353 - 359.

43. Mills D. J., Taunton J. E., The effect of a 10-week training regimen on lumbo-pelvic stability

and athletic performance in female athletes: A randomized-controlled trial. Physical Therapy in

Sport 2005; 6: 60 – 66.

64

44. Nadler S.F., Wu K.D., Galski T., Feinberg J.H. Low bck pain in college athletes: A prospective

study correlating lower extremity overuse or acquired ligamentous laxity with low back pain.

Spine 1998; 23 (7): 828 – 833.

45. Neumann D. A., Kinesiology of the musculoskeletal system. 2002 p. 321.

46. Norris C. M., functional load abdominal training: part 1. Physical Therapy in Sport 2001; 2: 29

- 39.

47. Norris M. K., Back Stability.2000; p. 11.

48. O’Sullivan P., Classification of lumbopelvic pain disorders — Why is it essential for

management. Manual Therapy 2006; 11: p. 169 – 170.

49. Panjabi M., Clinical spinal instability and low back pain. Journal of Electromyography and

Kinesiology 2003; 13: 371 – 379.

50. Panjabi M.M., Lydon C. BS., V, Anita M.S., Dieter G., Crisco J. J. III; Dvorak J.. On the

Understanding of Clinical Instability. Spine. 1994. 19: 23 - 20.

51. Panjabi M.M..The stabilizing system of the spine. Part I. Functiosn, Dysfunctio, Adaptation,

and Enhancement. Journal of spinal disorders & techniques. 1992. 5: 4 - 13.

52. Reeve A., Dilley A., Effects of posture on the thickness of transversus abdominis in pain – free

subjects. Manual Therapy. 2009; 14: p. 679 – 684.

53. Richardson C., Hodges P., Hides J., Therapeutic exercise for lumbopelvic stabilization. 2004.

2: p. 15,16,17,26, 185 – 217.

54. Thongjunjua S., Effect of lumbar stabilization exercises on exercise level attained in healthy

subjects., Physical Therapy 2005.

55. Van Dijken C. B., Fjellman-Wiklund A., Hildingsson C. Low back pain, lifestyle factor and

physical activity: A population – based study. Journal of rehabilitation medicine. Volume 40

number 10, November 2008 pp. 864 - 869 (6).

65

8. PRIEDAI

66

1. Priedas

67

2. Priedas

Darbas publikuotas:

68

3. Priedas

69

4. Priedas

70

5. Priedas

71

6. Priedas