LIETUVOS RESPUBLIKOS KRAŠTO APSAUGOS MINISTERIJA

LIETUVOS RESPUBLIKOS KRAŠTO APSAUGOS MINISTERIJA

LIETUVOS RESPUBLIKOS KRAŠTO APSAUGOS MINISTERIJA

Turinys

Įžanginis žodis ............................................................................................................................................................................3 Įžanginis žodis ............................................................................................................................................................................4 Įvadas ............................................................................................................................................................................................51. Bendrosios pasaulio raidos iki 2030 metų tendencijos .......................................................................................71.1. Socialinė dimensija .........................................................................................................................................................71.2. Ekonominė dimensija .................................................................................................................................................. 121.3. Politinė dimensija .......................................................................................................................................................... 191.4. Karinė dimensija ............................................................................................................................................................ 252. Atskirų valstybių ir regionų ateities vystymosi tendencijų analizė ............................................................... 312.1. Pagrindiniai tarptautinės sistemos veikėjai ....................................................................................................... 322.1.1. JAV ................................................................................................................................................................................... 322.1.2. Europos Sąjunga ........................................................................................................................................................ 342.1.3. Rusija .............................................................................................................................................................................. 382.1.4. Kinija ............................................................................................................................................................................... 411.1.5. Indija ............................................................................................................................................................................... 442.2. Buvusios SSRS erdvės valstybės ............................................................................................................................ 492.2.1. Vakarinė NVS dalis: Baltarusija, Ukraina, Moldova ..................................................................................... 492.2.2. Kaukazas: Armėnija, Azerbaidžanas, Gruzija .................................................................................................. 502.2.3. Centrinė Azija: Kazachstanas, Kirgizstanas, Turkmėnistanas, Uzbekistanas .................................... 512.3. „Nestabilumo arkos“ valstybės ................................................................................................................................ 522.3.1. Vidurio Rytai ................................................................................................................................................................ 522.3.2. Pakistanas .................................................................................................................................................................... 562.3.3. Korėjos pusiasalis ..................................................................................................................................................... 563. Ypatingos aplinkybės (šokai) ir galimos jų pasekmės ........................................................................................ 57Šaltinių sąrašas ...................................................................................................................................................................... 64

Lietuvos krašto apsaugos sistemai pastarieji keleri metai buvo ir iššūkių, ir nemažų laimėjimų laikotarpis. Suprantama, didžiausiu iššūkiu tapo visas valstybės gyvenimo sritis apėmusi ekonominė krizė. Turėjome prisitaikyti veikti krizės sąlygomis: persiorientuoti į prioritetinių krašto apsaugos sistemos ir kariuomenės uždavinių vykdymą, skrupulingai taupyti ir ieškoti priemonių, kaip kuo efektyviau panaudoti gynybos reikmėms skiriamas biudžeto lėšas. Krašto apsaugos sistemos viduje šį laikotarpį vadiname „išgyvenimo“ laikotarpiu.

Paradoksalu, kad krizės metas tapo ir galimybių laikotarpiu. Nors mūsų veiksmai buvo suvaržyti, tai netrukdė plėtoti strateginių-konceptualių idėjų dėl Lietuvos gynybos politikos ir kariuomenės tolesnės raidos. Būtent per šiuos kelerius metus buvo parengti ar atnaujinti tokie svarbūs dokumentai kaip Nacionalinio saugumo strategija, Lietuvos karinė strategija, Lietuvos karinė doktrina, Valstybės ginkluotos gynybos koncepcija.

Planuodami šiandienos ir ateities Lietuvos gynybos politiką, kėlėme ir platesnį klausimą: kaip keisis tarptautinė saugumo aplinka, kurioje teks veikti Lietuvos krašto apsaugos sistemai ir kariuomenei, kokie politiniai, ekonominiai, socialiniai procesai vyks mūsų kaimynystėje ir atokesniuose regionuose, ar, ir kaip, keisis dabartinė tarptautinės sistemos galių pusiausvyra, kurie regionai ir valstybės ateityje gali tapti nestabilumo ir konfliktų židiniais? Pabrėšiu, kad žodis „ateitis“ vartojamas ne turint omenyje ateinančius kelerius metus, o bent du dešimtmečius.

Gyvename dinamiškame ir sunkiai nuspėjamame pasaulyje, kur net per kelerius metus gali įvykti tarptautinės sistemos pagrindus sukrečiančių įvykių, todėl mėginimas keliems dešimtmečiams prognozuoti pasaulio raidos tendencijas gali iš pirmo žvilgsnio pasirodyti mokslinės fantastikos kūrinio autorių, o ne gynybos politikos planuotojų uždavinys. Tačiau tokias prognozes daro daugelis pasaulio valstybių, kurios numatymo veiklą vertina kaip labai reikšmingą gynybos politikos formavimo dalį ir šiam darbui sutelkia aukščiausio lygio atitinkamų sričių ekspertus.

Lietuvoje iki šiol nebuvo tarptautinės saugumo aplinkos prognozavimo patirties . „Pasaulis 2030“ – pirmasis, gal kiek nedrąsus, Lietuvos bandymas įsilieti į kitų panašius dokumentus rengiančių valstybių gretas. Dokumentą parengėme sekdami kitų mažų valstybių pavyzdžiu ir pasinaudodami labiausiai patyrusių šioje srityje valstybių įdirbiu. Tačiau nors užsienio valstybių patirtis buvo puikus šio darbo orientyras, mūsų pagrindinis siekis buvo pateikti pasaulio raidos viziją Lietuvos požiūriu, išskirti ir akcentuoti tas tendencijas, kurios gali turėti didžiausią reikšmę mūsų valstybei. Žinoma, vienintelio ir „teisingo“ pasaulio raidos scenarijaus nėra ir negali būti. Todėl tikiuosi, kad „Pasaulis 2030“ atvers kelią skaitytojų – Lietuvos visuomenės, politikų – diskusijai. Tai padės mums ateityje tęsiant ir tobulinant pasaulio raidos prognozavimo veiklą.

Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė

„Ateitis yra neprognozuojama“. Tai pati bendriausia išvada, kuriai pritartų bemaž visi socialinių mokslų atstovai, taikantys įvairius prognozavimo metodus ir bandantys apibūdinti būsimo laikotarpio perspektyvas. Iš tiesų kol kas neįmanoma tiksliai įvertinti ateities būklės, o kuo tolesnis ateities horizontas, tuo abstraktesnis galimas ateities scenarijus. Vis dėlto pastaraisiais dešimtmečiais prognozavimu domimasi vis daugiau, jis praktiškai taikomas įvairiuose tyrimuose, strategijose ir planavimo dokumentuose.

Prognozavimo procesas ir gautas rezultatas gali būti reikšmingas ne tiek dėl pateikto konkretaus ateities būklės aprašymo, kiek dėl analitinio požiūrio į tai, kas šiuo metu ir ateityje gali būti svarbu, o kas turės mažareikšmį poveikį. Pasaulyje, kuriame vyksta daugybė susipynusių, vienas kitą lemiančių ar slopinančių procesų, svarbu išgryninti tas tendencijas, kurios yra svarbiausios. Tarp įvairių kintamųjų ir sprendimų galima atrasti, kurie išties yra kritiniai, o kurie – tik bendros inertinės krypties dalis. Kaip tik dėl tokio analitinio grupavimo, kas svarbu, o kas ne, galima lengviau atpažinti grėsmes ar galimybes, pasirengti joms arba tikslingai siekti išnaudoti atsirandančius pranašumus.

Prognozavimo pastangos neatsitiktinai suaktyvėjo akademinėse saugumo studijose, saugumo strateginio planavimo procesuose bei grėsmių vertinimo tyrimuose. Prognozuoti galimas grėsmes ir tinkamai joms pasiruošti – natūralus iššūkis ir poreikis visoms institucijoms, kurių pareiga ir tikslas yra užtikrinti savo šalies ir žmonių saugumą. Todėl daugelio šalių karinės ir civilinės tarnybos, susiduriančios su grėsmių vertinimu ir valdymu, jau senokai į planavimo procesus įtraukia ir prognozavimo bei grėsmių tikimybių vertinimo metodus. Vienas pagrindinių tokio proceso uždavinių – įvertinti aplinkos pokyčius, kurie gali kelti grėsmę saugomam objektui, bei išskirti esminius prioritetus, kam derėtų skirti išteklius, bandant sumažinti potencialią žalą.

Pasaulio politikos ir saugumo prognozės bei scenarijai jau tampa įprastu instrumentu analitikams, kurie siekia politinių sprendimų priėmėjams pasiūlyti racionalius ir efektyvius sprendimų variantus, parengti adekvačius atsakus į kylančias problemas ir grėsmes. Daugeliu atveju jau dabar galime suvokti silpnesnius ar ryškesnius signalus ar būsimų tendencijų požymius, kurie visa savo galia pasireikš tik ateityje. Svarbu juos identifikuoti jau dabar ir sekti, ar pradinės prognozavimo hipotezės ilgainiui pasitvirtina. Šiame procese svarbus ir akademikų indėlis. Mokslininkai, įpratę tikrinti hipotezes, analizuoti įvairių kintamųjų poveikį rezultatui, gali analitikams ir politikams pasiūlyti tinkamus instrumentus ir metodikas, kaip efektyviau išnaudoti turimus duomenis bei suvaldyti didžiulės informacijos srautą. Todėl dažnai tokių kompleksinių tyrimų, apimančių viso pasaulio ar atskirų regionų ateities scenarijus, rengėjais būna tiek profesionalai „praktikai“, tiek ir akademinio pasaulio atstovai, kurie leidžia pasirinkti didesnį abstraktumo lygį bei pritaikyti akademinius metodus.

Lietuvoje dar neįprasta prognozuoti tolimesnio laikotarpio pasaulio raidą ir tokios analizės prielaidas naudoti trumpos distancijos strategijoms. Tačiau tai būtina. Perspektyvinis mąstymas reikalauja matyti toliau už savo kiemo ribų. Ilgą laiką Lietuvos strategijos ir analizės būdavo tarsi atsietos nuo išorinio pasaulio. Todėl Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos studija „Pasaulis 2030“ yra labai sveikintinas bandymas numatyti, kaip globaliuose pokyčiuose gali atrodyti Lietuva, kokios svarbiausios grėsmės ir iššūkiai mūsų gali laukti. Net jei pateiktas perspektyvos scenarijus bus tolokai nuo ateities situacijos, jis yra geras atspirties taškas diskutuoti, tobulinti ir ieškoti tikslesnių prognozių.

dr. Tomas JaneliūnasVilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas

6

Įvadas

Dokumento paskirtis. „Pasaulis 2030“ – tai Krašto apsaugos ministerijos parengta studija, pateikianti artimiausių dviejų dešimtmečių tarptautinės saugumo aplinkos tendencijų prognozę. Tai yra grynai analitinio pobūdžio dokumentas, netapsiantis nei Lietuvos gynybos politikos, nei karinių pajėgumų planavimo pagrindu. Dokumentas yra skirtas visų pirma politikams ir saugumo bei gynybos politika besidominčiai visuomenės daliai, siekiant išplėsti jų žinias ir supratimą apie tai, kuria linkme ateityje gali keistis valstybės saugumą ir gynybą veikianti aplinka.

Panašaus pobūdžio studijas, kuriose pateikiamos ateities prognozės ar raidos scenarijai, rengia nemažai valstybių (paminėtinos JAV, Jungtinė Karalystė, Suomija) ir tarptautinių organizacijų (NATO, ES). Paprastai tai yra gynybos ministerijų ar žvalgybos tarnybų inicijuojami tęstiniai projektai, kuriuos vykdyti pavedama strategine analize užsiimantiems šių institucijų padaliniams arba nepriklausomiems tyrimų centrams. Lietuva šioje srityje kol kas negali lygintis su minėtomis valstybėmis nei įdirbiu, nei strateginės analizės pajėgumais, todėl rengiant pirmąjį tokio pobūdžio dokumentą buvo plačiai remiamasi kitų valstybių praktika.

Dokumento struktūra ir analizės apimtis. Dokumente pateikiama analizė apima laikotarpį iki 2030 m. ir yra atliekama dviem pjūviais – dimensijų ir regionų. Pirmoje dokumento dalyje yra pateikiamas pasaulio vystymosi socialinėje, ekonominėje, politinėje ir karinėje dimensijose vertinimas. Antroji dalis skirta atskirų regionų ir valstybių būklės ateityje prognozėms. Pagrindinis dėmesys šioje dalyje skiriamas toms valstybėms, regionams ir tarptautinėms organizacijoms, kurios, dokumento rengėjų nuomone, turi arba gali turėti didžiausią įtaką Lietuvos saugumo ir gynybos politikai. Dimensijų ir regionų analizė yra papildoma šokais – nuo prognozuojamų tendencijų nukrypstančiomis situacijomis ir aplinkybėmis – kurie yra aprašomi trečioje dokumento dalyje.

Kodėl 2030 m.? Du dešimtmečius apimantis laikotarpis yra optimalus, siekiant išvengti per didelių spekuliacijų, tačiau kartu suteikiantis pakankamai „tolimą“ žvilgsnį į ateitį.

Kodėl keturios dimensijos? Šiuolaikiniame pasaulyje saugumo ir gynybos klausimai nėra griežtai apriboti vien karine sritimi. Politinės ir karinės sričių sąsaja yra akivaizdi (demokratinės ginkluotųjų pajėgų kontrolės principas), tačiau lygiai tokią pačią svarbą gynybai turi ir socialinė bei ekonominė sritys. Demografinės tendencijos (gyventojų skaičiaus kitimas, amžiaus piramidė, moterų-vyrų santykis ir pan.) tiesiogiai veikia šalies kariuomenių komplektavimą, piliečių vertybinės nuostatos lemia piliečių valią ir pasiryžimą ginti valstybę. Ekonominę ir karinę dimensijas sieja abipusis ryšys. Viena vertus, tvari ekonominė plėtra gali garantuoti pakankamą gynybos finansavimą, o tai savo ruožtu leidžia valstybėms sukurti ir išlaikyti reikiamus karinius pajėgumus. Kita vertus, saugi aplinka (išorės grėsmių nebuvimas) yra viena iš būtinų sąlygų ekonominiam valstybės vystymuisi.

Kodėl regionai? Globalizacijos procesas ir didėjanti valstybių tarpusavio priklausomybė atveria ne tik naujų galimybių, bet reiškia ir vis didesnį valstybių pažeidžiamumą. Kad būtų galima išnaudoti galimybes ir

7

apsisaugoti nuo galimų iššūkių, būtina gerai suvokti procesus, vykstančius ne tik euroatlantinėje erdvėje (kuriai priklauso ir Lietuva), kaimyninėse valstybėse, bet ir atokesniuose pasaulio regionuose.

Kodėl šokai? Prognozuojant atskirų dimensijų ir regionų raidą, būtina įvertinti ir netikėtumo faktorių, t.y. tam tikrus nenumatytus įvykius, galinčius sutrikdyti pasaulio vystymosi tolydumą.

Metodologija ir šaltiniai. Lietuvai, neturinčiai patirties šioje srityje ir tik ribotus analitinius pajėgumus, atlikti kokybišką, metodologiškai pagrįstą tyrimą būtų labai sudėtinga. Tačiau išsami kitų panašaus pobūdžio dokumentų analizė parodė, kad nėra bet kokiu atveju siekiama originalumo, t.y. nevengiama pasitelkti jau egzistuojančios tyrimų medžiagos (naudojama panaši terminologija, analizės pjūviai, statistiniai duomenys ir pan.). Taigi ir rezultatai – tokiuose dokumentuose pateikiamos pasaulio ateities raidos tendencijos – be keleto išimčių, yra gana panašūs. Ši įžvalga labai padėjo rengiant dokumentą „Pasaulis 2030“. Pagrindiniai jo šaltiniai yra kitų valstybių, organizacijų ir nepriklausomų tyrimų centrų parengti dokumentai. Tačiau analizuojant ir atrenkant tendencijas visuomet buvo vertinamas jų aktualumas Lietuvai.

Dokumente taikomas tikimybių vertinimo metodas. Pažymėtina, kad tai kokybinis vertinimas, kuriame vartojami žodžiai („bus“, „neabejotina“, „tikėtina“, „tikriausiai“, „įmanoma“, „abejotina“, „menkai tikėtina“, „nebus“ ir pan.) apibrėžia tik santykinį tikimybės lygį, o ne konkretų procentinį įvertį. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors egzistuoja tam tikras ateities numatomumo laipsnis, tačiau veikia per daug kintamųjų ir jų galimų kombinacijų, kad būtų galima kalbėti apie vienintelę ateities prognozę. Todėl dokumente daug kur pateikiami keli alternatyvūs raidos scenarijai.

Užsienio valstybių praktika rodo, kad prognostinio pobūdžio dokumentai yra reguliariai (kas keletą metų) atnaujinami, tikslinant ir koreguojant prieš tai buvusias prognozes. Lietuvoje toks dokumentas yra parengtas pirmą kartą, tačiau planuojama, kad ateities pasaulio raidos tendencijų analizė turėtų tapti tęstiniu projektu.

Bendrosios pasaulio raidos iki 2030 metų

tendencijos

10

1. Bendrosios pasaulio raidos iki 2030 metų tendencijos

1.1. Socialinė dimensija

Socialinė dimensija yra atspirties taškas ekonominiams, politiniams ir kariniams procesams suvokti. Prognozuojant socialinės dimensijos vystymąsi per artimiausius du dešimtmečius yra nagrinėjami pagrindiniai demografiniai rodikliai, migracijos ir urbanizacijos procesai, pokyčiai sveikatos apsaugos srityje, taip pat kultūriniai-vertybiniai pokyčiai.

Gyventojų skaičius

Per artimiausius 20 metų demografinės tendencijos skirtinguose pasaulio regionuose bus prieštaringos. Labiau išsivysčiusiose1 valstybėse gyventojų skaičius ir toliau mažės, jas taip pat charakterizuos mažas gimstamumas, mažas mirtingumas ir ilga gyvenimo trukmė. Besivystančiose valstybėse2, kurioms pavyks pagerinti ekonominę situaciją ir įgyvendinti gimstamumo kontrolės priemones, gyventojų augimo tempai taip pat gali pradėti lėtėti. Tuo tarpu besivystančiose subsacharinės Afrikos, Šiaurės Afrikos, kai kuriose Vidurio Rytų ir Azijos valstybėse dėl išliekančių ekonominio vystymosi problemų ir tam tikrų kultūrinių normų įsigalėjimo gimstamumo rodikliai ir toliau išliks aukšti.3 Būtent pastarųjų valstybių gyventojų skaičiaus augimas labiausiai prisidės prie bendro pasaulio gyventojų skaičiaus padidėjimo – nuo 6,9 mlrd. (2010 m.) iki 8,3 mlrd. (2030 m.).4 Po dvidešimties metų besivystančiose šalyse gyvens 9 iš 10 pasaulio gyventojų (šiuo metu 8 iš 10).5 Pusė pasaulio gyventojų gyvens šešiose valstybėse – Indijoje, Kinijoje, Pakistane, Nigerijoje, Bangladeše ir Indonezijoje.6

1 Šiame dokumente naudojamas Jungtinių Tautų suskirstymas, pagal kurį labiau išsivysčiusiais (angl. more developed) regionais yra Europa, Šiaurės Amerika, Australija, Naujoji Zelandija ir Japonija. Žr. <http://esa.un.org/unpd/wpp/Excel-Data/definition-of-regions.htm> 2 Mažiau išsivystę regionai – Afrika, Azija (išskyrus Japoniją), Lotynų Amerika, Karibų jūros regionas, taip pat Mikronezija ir Polinezija.3 United Kingdom Ministry of Defence (UK MOD), Development, Concepts and Doctrine Centre, Global Strategic Trends – Out to 2040, 4th Edition, 12 January 2010, p. 27.4 Jei nenurodytas kitas šaltinis, toliau šiame dokumente pateikiamos demografinės projekcijos yra paimtos / paskaičiuotos remiantis Jungtinių Tautų duomenimis. Žr. United Nations, Department of Economic and Social Affairs, Population Division, Population Estimates and Projections Section, Division, World Population Prospects: The 2010 Revision. <http://esa.un.org/unpd/wpp/unpp/p2k0data.asp>5 European Union Institute for Security Studies (EU ISS), The New Global Puzzle: What World for the EU in 2025? ISS, Paris, 2006, 15. <http://www.iss-eu.org/books/NGP.pdf> 6 NATO, Future Security Environment Study (FSE 2025), 1st Edition, 13 June 2007, p. 56.

11

Gyventojų amžiaus struktūra

Ryškiausias pokytis pasaulio gyventojų amžiaus struktūroje bus santykinis gyventojų iki 14 metų skaičiaus mažėjimas ir vyresnių nei 65 metų gyventojų skaičiaus didėjimas. 2030 m. vyresnių nei 65 metų amžiaus gyventojų pasaulyje gali būti beveik 1 mlrd. Bendrame gyventojų skaičiuje jie sudarytų apytiksliai 12 proc. (dabar sudaro 7,6 proc.). Šis „pensininkų bumo“ fenomenas pasireikš tiek išsivysčiusiose, tiek besivystančiose valstybėse. Absoliučiais skaičiais daugiau vyresnio amžiaus gyventojų gyvens besivystančiose valstybėse, tačiau jų procentinė dalis bendrame gyventojų skaičiuje bus žymiai didesnė išsivysčiusiose šalyse:

1.7 2.1 2.7 3.4 4.1 4.9 5.7 6.4 7.0

0.8 0.9 1.0 1.1 1.1 1.2 1.2 1.3 1.3

2.0%2.2%

2.0%1.9%

1.6%1.3%

1.1%

1.6%

0.01.02.03.04.05.06.07.08.09.0

1950 1960 1970 1980 1990 2000 2010 2020 2030

Pasaulio gyventojų skaičiaus augimo tendencijos

1 pav. Pasaulio gyventojų skaičiaus augimo tendencijos iki 2030 m.

gyventojų skaičius išsivysčiusiose valstybėse (mlrd.)gyventojų skaičius besivystančiose valstybėse (mlrd.) vidutinis metinis gyventojų skaičiaus augimas (proc.) per atitinkamą laikotarpįPastaba: virš kiekvieno stulpelio pateiktas bendras gyventojų skaičius dėl apvalinimo gali neatitikti jį sudarančių skaičių sumos.Šaltinis: UN, World Population Prospects: The 2010 Revision

12

besivystančiose valstybėse ji gali padidėti nuo 6 proc. (2010 m.) iki 10 proc. (2030 m.), labiau išsivysčiusiose valstybėse – nuo 16 proc. iki 22 proc.

Daugelyje išsivysčiusių valstybių gyventojų senėjimas turės didelę įtaką darbo jėgos struktūrai. Šiuo metu išsivysčiusiose valstybėse vieną pensinio amžiaus asmenį išlaiko keturi darbingo amžiaus asmenys, 2030 m. šis santykis jau gali būti 1:3 ar netgi dar mažesnis.7 Iki 2030 m. darbingo amžiaus gyventojų mažėjimą valstybėms gali pavykti sėkmingai neutralizuoti technologijų pažanga, gyventojų užimtumo skatinimu ir migracija. Tačiau gyventojų senėjimo tendencijoms išliekant, ilgainiui išsivysčiusios valstybės neišvengiamai susidurs su darbo jėgos deficito problema.8

Besivystančios valstybės, kurių gyventojai išliks santykinai jauni, ateityje gali susidurti su priešinga problema. Sparčiai didėjantis darbingo amžiaus gyventojų skaičius taps papildomu krūviu šių šalių darbo rinkoms.9 Nepasitenkinimas ribotomis ekonominėmis perspektyvomis gali padidinti emigraciją, lemti dalies gyventojų posūkį į radikalizmą, skatinti politinius ir socialinius neramumus.10

Migracija

Pastaraisiais metais bendras tarptautinės migracijos mastas nežymiai sumažėjo. Pagal imigrantų skaičių pirmauja Azija. Europa (išskyrus Baltarusiją, Rusiją ir Ukrainą) ir JAV dalijasi 2–3 vietomis. Tikėtina, kad ši situacija nesikeis. Nesitikima ir egzistuojančių migracijos srautų pasikeitimo ar masinės migracijos ateityje kilimo. Tačiau žmonių, iš besivystančių šalių vykstančių į išsivysčiusias šalis, skaičius auga – tikėtina, kad ir ateityje jis didės ir sudarys maždaug 2 mln. per metus.11 Kai kurios besivystančios valstybės, iš kurių išvyks dideli emigrantų srautai, tikėtina, ir toliau susidurs su „protų nutekėjimo“ problema.12 Emigraciją iš Rusijos ir Azijos valstybių ir toliau skatins nestabilus ekonominis augimas, etniniai konfliktai, mažumų diskriminacija.13

Beveik neabejotina, kad valstybės, kurios skatins imigraciją (tiek laikiną, tiek ilgalaikę), kaip priemonę darbo jėgos trūkumui spręsti, ilgainiui taps „super-įvairios“ ir gali susidurti su grėsmėmis socialinei sanglaudai ir ekonominiam stabilumui.14

Tikėtina, kad kai kuriose valstybėse gali pasireikšti priešinga – imigracijos ribojimo – tendencija. Jau dabar migracijai įtakos turi pastaraisiais metais kovos su terorizmu kontekste priimti ar sugriežtinti migraciją

7 National Intelligence Council (NIC), Global Trends 2025: A Transformed World, November 2008, p. 21.8 EU ISS, The New Global Puzzle…, p. 15.9 EU ISS, The New Global Puzzle…, p. 15. NATO, FSE 2025, p. 66.10 UK MOD, Global Strategic Trends – Out to 2040, p. 12.11 NIC, Global Trends 2025: A Transformed World, p. 16.12 UK MOD, Global Strategic Trends Programme 2007–2036, 3rd Edition, 23 January 2007, p. 36. 13 NATO, FSE 2025, p. 66.14 UK MOD, Global Strategic Trends Programme 2007–2036, p. 36.

13

reglamentuojantys teisės aktai. Savo ruožtu migracijos ribojimas padidins nelegalios migracijos srautus – jie gali susilyginti arba viršyti legalios migracijos rodiklius.15

Nors prievartinės migracijos mastą prognozuoti sudėtinga, tikėtina, kad ateityje dėl konfliktų, krizių, gamtinių katastrofų daug žmonių bus priversti palikti savo gyvenamąsias vietas. Tai savo ruožtu gali destabilizuoti padėtį valstybėse, į kurias bus migruojama.16 Pabėgėliai išliks nestabilumo ir politinės poliarizacijos šaltiniu Vidurio Rytuose ir Subsacharos Afrikoje.17 Pastaraisiais metais stebima tendencija, kad pabėgėlių, ieškančių prieglobsčio kitose šalyse, skaičius mažėja (2005 m. jis pasiekė žemiausią lygį nuo 1980 m.), tačiau „perkeltų šalies viduje“ (angl. internally displaced) asmenų skaičius nuosekliai auga. Tikėtina, kad ši problema išliks dideliu iššūkiu, ypač Afrikos valstybėms.18

Urbanizacija

Miesto gyventojų skaičiui nuosekliai didėjant 2015 m. miestuose gali gyventi daugiau nei pusė19, o 2030 m. – jau daugiau nei 60 proc. pasaulio gyventojų. Pagal urbanizacijos mastą vis dar pirmaus išsivysčiusios valstybės (jose urbanizacija gali pasiekti daugiau nei 80 proc., tuo tarpu besivystančiose valstybėse ji bus 57 proc.), tačiau greičiausiai augs besivystančių valstybių Azijoje ir Afrikoje miestai. Besivystančioms valstybėms perėjimas nuo kaimiškos prie miestiškos visuomenės taps dideliu iššūkiu. Nesubalansuoto ir prastai valdomo urbanizacijos proceso rezultatai gali būti didelių lūšnynų ar nusikalstamų grupuočių kontroliuojamų getų susiformavimas. Nepatenkinamos humanitarinės ir saugumo sąlygos gali paskatinti ekstremistinių pažiūrų plitimą tarp miesto gyventojų, neatmestina ir platesnio masto socialinių neramumų kilimo tikimybė.20 Papildomu iššūkiu gali tapti urbanizacijos ir klimato kaitos veiksnių derinys (galimas jūrų arbavandenynų pakrantėse įsikūrusių miestų užliejimas).21

Sveikatos būklė

Suvokdamos, kad rimtos visuomenės sveikatos problemos gali pakenkti tiek nacionaliniam, tiek regioniniam stabilumui, daugelis valstybių sieks daugiau investuoti į sveikatos apsaugos gerinimą. Tačiau daugėjant gyventojų, plintant urbanizacijai, taip pat dėl klimato atšilimo ir bendro aplinkos būklės blogėjimo gali atsirasti kitų ligų (naujų virusų atmainų ar naujai nustatytų virusų) ar paūmėti jau žinomos nepagydomos ligos. Migracija ir padidėjęs gyventojų mobilumas palengvins epideminių susirgimų ir ligų, šiuo metu būdingų tik

15 NATO, FSE 2025, p. 66–67.16 UK MOD, Global Strategic Trends Programme 2007–2036, p. 36.17 NATO, FSE 2025, p. 66.18 Ten pat, p. 68. 19 Ten pat, p. 67.20 UK MOD, Global Strategic Trends – Out to 2040, p. 12.21 NATO, FSE 2025, p. 67.

14

tam tikriems regionams, plitimą (pvz., iš Afrikos gali plisti maliarija ir Dengė karštligė, iš Azijos – tuberkuliozė ir kvėpavimo infekcijos).22

Tikėtina, kad pavojingiausiomis ligomis išliks maliarija ir ŽIV/AIDS. Nuo jų ir nuo tuberkuliozės per metus pasaulyje gali mirti iki 6 mln. žmonių. Be to, šios ir kitos ligos (Dengė karštligė, įvairios karštinės atmainos, kvėpavimo ligos) stabdys ištisų regionų ekonominį augimą. Kasmet nustatoma po 1–2 naujus virusus, kurių galimos mutacijos vis dar yra nenustatytos (pvz., SARS, paukščių gripo). Šie nauji virusai gali turėti tiesioginę ekonominę įtaką žemės ūkiui, prekybai ir migracijai.23 Tikėtina, kad tam tikruose regionuose ligos turės didelę įtaką gyventojų demografinei sudėčiai (amžiaus struktūrai), tačiau iš esmės nepakeis gyventojų augimo tendencijų.24

Kultūriniai-vertybiniai pokyčiai

Globalizacijos procesas tęsis ir, tikėtina, suintensyvės. Iki šiol neatsiejama globalizacijos proceso dalis buvo antiglobalistinių judėjimų atsiradimas. Panašu, kad ši tendencija tęsis. Be to, globalizacijos sąlygojama „vesternizacija“ gali lemti antivakarietiškų judėjimų suaktyvėjimą (ypač islamiškose valstybėse).25 Dėl informacinių ir ryšių technologijų paplitimo mažiau išsivysčiusių valstybių gyventojams taps vis labiau prieinama informacija apie jų ir turtingų valstybių ekonominio augimo, išsivystymo ir gyvenimo lygio skirtumus – tai gali skatinti nepamatuotus materialinius lūkesčius.26

Tikėtina, kad išsivysčiusiose valstybėse ir toliau plis sekuliarizmo ir materializmo vertybės. Kartu didės moralinis reliatyvizmas ir pragmatizmas. Vakarietiškas kapitalizmas ir toliau išliks ne tik dominuojančia ekonomine paradigma, bet ir kultūriniu modeliu didžiajai daliai pasaulio gyventojų. Tradicines vertybes puoselėjančias visuomenes tai gali paskatinti dar griežčiau laikytis savo įsitikinimų.27

Etniškai homogeniškose ir ideologiškai nacionalistinėse valstybėse tautinė ir etninė kilmė ir toliau bus svarbia identiteto dalimi, išlaikys didelį emocinį krūvį, veiks atskirų asmenų elgesį ir turės įtakos tarptautiniams santykiams. Panašu, kad turtingesnėse valstybėse pilietinės vertybės smuks, o lojalumas valstybei ir jos institucijoms taps sąlyginis, priklausomas nuo kiekvieno asmens interesų. Žmonės vis labiau savo santykį su valstybe traktuos kaip vartotojai, o ne kaip piliečiai. Tikėtina, kad vis labiau bus pasitikima savo jėgomis, o ne valstybe, todėl bus tikimasi, kad ir valstybė reikalautų mažiau pareigų. Beveik neabejotina, kad išaugs diasporos ir emigrantų bendruomenių vaidmuo, kadangi jos išlaikys glaudų ryšį su savo kilmės šalimis. Tai mažins integracijos ir asimiliacijos galimybes ir sukurs savotiškas „virtualias“, nuo valstybių sienų nepriklausomas bendruomenes.28

22 EU ISS, The New Global Puzzle..., p. 17–18.23 Ten pat, p. 8–19.24 Ten pat, p. 16.25 NATO, FSE 2025, p. 20.26 UK MOD, Global Strategic Trends Programme 2007–2036, p. 13.27 Ten pat, p. 12–13, 35.28 Ten pat, p. 10–13, 36.

15

Tikriausiai keisis ir religijos vaidmuo. Šiuo metu pasireiškia ir, tikėtina, ateityje išliks dvi tendencijos: sekuliarizacija ir neoortodoksija. Vakaruose įsitvirtinusi ir didėjanti sekuliarizacija dėl kultūrinės globalizacijos plinta ir į likusią pasaulio dalį. Šiuo metu išsivysčiusiose valstybėse netikinčių žmonių skaičius siekia 900 mln. Pasauliniu mastu per pastaruosius 100 metų netikinčių žmonių skaičius išaugo nuo 0,2 proc. iki 16 proc. Tikėtina, kad plintant materializmui ir silpnėjant moralinėms vertybėms, sekuliarizmo ir ateizmo tendencijos pasaulyje stiprės, o religijos vaidmuo, net ir tų žmonių, kurie išliks tikintys, gyvenime mažės.29 Europoje gyventojų sekuliarumas didės, tačiau krikščionybė gali susilaukti daugiau pasekėjų Afrikoje, Azijoje ir Pietų Amerikoje, todėl Vakarų krikščionybės institucijos taps vis labiau neeuropietiškos.30 Visų pagrindinių pasaulio religijų išpažinėjų skaičius išliks pakankamai stabilus; augs tik islamą išpažįstančių gyventojų dalis.31 Plintant islamui gali ir toliau pasitaikyti religinių ekstremistų rengiamų teroristinių išpuolių prieš Vakarų valstybių taikinius tiek pačiose Vakarų valstybėse, tiek islamo šalyse.32

Tikėtina, kad tam tikrai daliai gyventojų ramybės ir tikrumo garantu besikeičiančiame pasaulyje taps religinė ortodoksija.33 Tačiau tai nebus grįžimas prie ortodoksijos, o greičiau naujų neoortodoksinių judėjimų banga (evangelikai protestantai JAV, „Hindutva“ Indijoje, Salafi ir Wahhabi islamas Vidurio Rytuose ir kt.). Bendri jų bruožai – griežtas pasipriešinimas daugeliui visuotinai pripažįstamų šiuolaikinės sekuliarios visuomenės vertybių ir siekis tvarkyti visuomenę pagal šventraščių nuostatas.34

Panašu, kad keisis požiūris į radikalizmą ir politinį ekstremizmą. Nors tai nėra nauji reiškiniai, per pastarąjį dešimtmetį jų apraiškos tapo vis labiau smurtinės ir tokia tendencija, tikėtina, tęsis. Radikalių grupių pažiūroms plisti labai pasitarnauja vadinamasis „CNN efektas“ (grupių veiksmų užfiksavimas ir išplatinimas per žiniasklaidą) ir internetas, kuris padeda jų šalininkams palaikyti tarpusavio ryšį.35 Iki šiol dauguma teroristinių išpuolių buvo priskiriami musulmonų radikalų grupėms. Tikėtina, kad ir ateityje didžioji dalis teroristinių grupių identifikuos save su politiniu arba radikaliuoju islamu, taip siekdamos vadinamosios „musulmonų paramos“ savo veiksmams.36 Tačiau įmanoma, kad ilgainiui galimi ir kitų radikalių grupių (rasistinių, religinių fundamentalistų, etninių nacionalistų ir kitų mažumų) išpuoliai.37

Ekonominis ir politinis nestabilumas labiau veiks vidurinę klasę. Tai gali paskatinti didesnį politinį dalyvavimą – arba būrimąsi į politiškai angažuotas grupes, arba politinį ekstremizmą. Nors politinio ekstremizmo rizika pirmiausiai pasireikš nacionaliniu lygmeniu, nesugebėjimas apsisaugoti nuo neigiamų globalių ekonominių

29 NATO, FSE 2025, p. 39–40.30 UK MOD, Global Strategic Trends Programme 2007–2036, p. 35.31 NATO, FSE 2025, p. 40. 32 Ten pat.33 UK MOD, Global Strategic Trends Programme 2007–2036, p. 35.34 NATO, FSE 2025, p. 40. 35 Ten pat, p. 40–41.36 National Intelligence Council (NIC), Mapping the Global Future. Report of the National Intelligence Council’s 2020 Project, Based on Consultations with Nongovernmental Experts around the World. United States, December 2004,p. 93.37 NATO, FSE 2025, p. 40–41.

16

veiksnių gali sukelti priešiškumą globalizacijai ir įtampą ir tarptautiniu mastu.38

Panašu, kad šeimos institutas ateityje vystysis netolygiai. Daugės skirtingų ekonominių ir socialinių šeimos modelių, kurių atsiradimą lems kultūriniai veiksniai, žmonių interesai, materialinė padėtis. Beveik neabejotina, kad šiuo metu įsitvirtinę šeimos modeliai (įskaitant formalią santuoką) išliks, tačiau konkretus jų pobūdis priklausys nuo ekonominių sąlygų ir kultūrinių nuostatų. Tikėtina, kad dėl globalizacijos ir vis didėjančio gyvenimo sąlygų nestabilumo sparčiai plis šeimos, klano, genties ar giminės struktūromis paremti tinklai (ypač ekonomiškai degraduojančiuose regionuose).39

Diferenciacija pagal lytį darbo sferoje mažės daugumoje išsivysčiusių valstybių ir besivystančiose valstybėse, išskyrus tas, kuriose šiuos pokyčius ribos ekonominės sąlygos ar papročiai. Tačiau skirtumai tarp labiau „feminizuotų“ ir vyrų dominuojamų visuomenių neabejotinai išliks ir gali tapti įvairių įtampų šaltiniu.40

Žiniasklaidos įtaka visuomenei neabejotinai stiprės. Pati žiniasklaida bus veikiama naujų technologijų, o viešoji erdvė, kurioje formuojamas suvokimas, nuomonės ir lūkesčiai, taps vis sudėtingesnė. Valstybės, nevalstybiniai veikėjai, įvairūs oportunistai dėl politinių, komercinių ar asmeninių priežasčių sieks daryti poveikį žiniasklaidai. Nedemokratiniai politiniai režimai, pasitelkdami prievartos priemones gali siekti kontroliuoti žiniasklaidos turinį (neleisti oponuojančių politinių grupių pasisakymų) arba techninėmis priemonėmis riboti informacijos prieinamumą piliečiams. Ypač tokie veiksmai gali sustiprėti rinkimų, konfliktų ir krizių metu. Tačiau dėl informacinių technologijų ir socialinių tinklų paplitimo viešosios nuomonės kontrolė taps vis sudėtingesnė.41

1.2. Ekonominė dimensija

Ekonominis saugumas jau gana seniai yra laikomas vienu iš nacionalinio saugumo elementų. Sparčiai besivystanti ekonomika, apsirūpinimas strateginės reikšmės žaliavomis ir produktais, užsienio prekybos diversifikavimas, saugumas nuo ekonominio šnipinėjimo yra ne tik kiekvienos valstybės piliečių gerovės pagrindas, bet ir viena iš tarptautinės galios didinimo priemonių. Valstybės gali išnaudoti turimus ekonominius pranašumus savo įtakai tarptautinėje sistemoje plėsti ir kitoms valstybėms paveikti, ypač tose situacijose, kur karinės jėgos panaudojimas yra negalimas ar nenaudingas.42

Pagrindiniai šioje dalyje nagrinėjami indikatoriai, apibūdinantys pasaulio ekonomikos būklę ir jos

38 UK MOD, Global Strategic Trends Programme 2007–2036, p. 37.39 Ten pat, p. 38.40 Ten pat, p. 39.41 Ten pat, p. 40. UK MOD, Global Strategic Trends – Out to 2040, p. 34.42 Remigijus Šimašius, Ramūnas Vilpišauskas, „Ekonominio saugumo samprata ir politikos principai Lietuvoje“. Lietuvos metinė strateginė apžvalga 2004, p. 251–252.

17

galimus pokyčius ateityje, yra: ekonominė globalizacija, ekonomikos augimas, ekonominių santykių reguliavimas, ištekliai ir apsirūpinimas jais, mokslo ir technologijų raida.

Ekonominė globalizacija

Ekonominė globalizacija yra apibūdinama kaip valstybių tarpusavio priklausomybė, pasireiškianti prekių, paslaugų, kapitalo, asmenų mobilumo didėjimu. Šie procesai nėra nauji, tačiau per pastaruosius kelis dešimtmečius jie ypač suintensyvėjo. Per laikotarpį nuo 1870 m. iki Pirmojo pasaulinio karo, kurį galima laikyti pirmuoju naujųjų laikų globalizacijos etapu, tarptautinė prekyba augo vidutiniškai 4 proc. per metus, po 1973 m. naftos krizės – jau 11 proc. Dar akivaizdesnis skirtumas palyginus kapitalo srautus – pirmuoju aptariamu laikotarpiu jie sudarė 5 proc. pasaulio BVP, antruoju – jau 21 proc.43

Globalizacijos procesų greitis ir mastas yra sunkiai prognozuojami, kadangi tiek valstybės, tiek nevalstybiniai veikėjai stengsis pakreipti šiuos procesus sau palankia linkme. Globalizacijos naudos pasiskirstymas tarp valstybių taip pat bus nevienodas. Ilgą laiką vienu iš pagrindinių globalizacijos kritikos argumentų buvo tai, kad ji didina valstybių išsivystymo skirtumus, t.y. didžiausią naudą gauna turtingiausios valstybės. Tikėtina, kad su tam tikromis išimtimis ši tendencija gali išlikti ir ateityje. Didžiausią naudą iš ekonominės globalizacijos turėtų gauti tos valstybės, kurių ekonomikoje dominuos aukštųjų technologijų pramonės šakos. Galimybės taikyti naujas technologijas priklausys nuo valstybių investicijų į naujas technologijas – nesvarbu, ar pačios valstybės plėtos mokslinius tyrimus, ar naujos technologijos bus įsigyjamos iš šios srities lyderių. Ar valstybėms pavyks išnaudoti naujas technologijas tvariai ekonominei ir socialinei plėtrai, priklausys ir nuo kitų veiksnių – viešojo administravimo, rinkos, švietimo sistemos reformų ir kt.44

Vis daugiau įmonių savo veiklą perkels į tarptautinį lygmenį ir labiau orientuosis ne į Vakarų, bet į Azijos rinkas. Apskritai per ateinančius du dešimtmečius globalizacija pamažu praras „vakarietiškąjį veidą“ ir vis labiau bus siejama su kylančiomis Azijos valstybėmis.45

Ekonomikos augimas

Nuo 1980 m. realus pasaulio ekonomikos augimo tempas siekė vidutiniškai 3–4 proc. per metus, o globalus BVP per šį laikotarpį padidėjo 4 kartus. Tikėtina, kad valstybėms atsigaunant po pasaulinės ekonominės krizės per keletą artimiausių metų pasaulio ekonomika turėtų grįžti prie įprastų augimo rodiklių. Ilguoju laikotarpiu globalus ekonomikos augimas gali siekti vidutiniškai 2–3 proc. per metus. Absoliučiais skaičiais pasaulio sukuriamas BVP iki 2020 m. gali padidėti iki 80 proc., atitinkamai vidutinės vieno asmens pajamos

43 Jagadeesh Gokhale, „Globalization: Curse or Cure? Policies to Harness Global Economic Integration to Solve Our Economic Challenge“. Policy Analysis, February 1, 2010, No 659, CATO Institute. 44 NIC, Global Trends 2025: A Transformed World, p. 13–14.45 Ten pat.

18

turėtų išaugti maždaug per pusę. Pažymėtina, kad pasaulio ekonomika ir toliau vystysis cikliškai. Ciklų trukmė ir kiti ekonominiai parametrai ir toliau išliks sunkiai prognozuojami.46

Skirtinguose pasaulio regionuose bei skirtingais laikotarpiais ekonomikos augimas bus netolygus. Lėčiausiai augančiu pasaulio regionu ir toliau išliks subsacharinė Afrika, kur pagrindinėmis kliūtimis ekonomikos plėtrai bus politinės valdžios silpnumas ir korupcija. Sparčiausiai augs besivystančios ekonomikos, turinčios vadinamąjį „demografinį dividendą“ – bendro gyventojų skaičiaus didelį darbo jėgos procentą.47

Išsivysčiusių ir besivystančių valstybių ekonomikos lygio skirtumai turėtų išlikti: nors besivystančių valstybių BVP sparčiai vysis labiausiai išsivysčiusių Vakarų valstybių BVP lygį, pagal BVP vienam gyventojui dydį skirtumas tarp mažiausiai ir labiausiai išsivysčiusių valstybių išliks didelis. Šiuo metu skurdžiausiai gyvenantys pasaulio gyventojai yra pasiskirstę tarp Azijos ir Afrikos; 2030 m. didžioji dauguma jų gyvens Afrikoje.

Ekonominių santykių reguliavimas

Nors kylančių rinkų šalių svarba auga, jų įtaka svarbiausiose ekonominėse pasaulio organizacijose (Pasaulio banke, Tarptautiniame valiutos fonde, Pasaulio prekybos organizacijoje) praktiškai nesikeičia. Dauguma šių valstybių nėra atstovaujamos ir neformaliose grupėse, tokiose kaip G-8. Tikėtina, kad Kinijai, Indijai, taip pat tokioms išteklių turtingoms valstybėms kaip Rusija, Iranas ar Saudo Arabija, siekiant didesnės įtakos pasaulio ekonominėse organizacijose, pasaulio ekonomikos reguliavimas taps sudėtingesnis.

Iki 2030 m. greičiausiai susiformuos trys prekybos ir finansų blokai: Šiaurės Amerikos, Europos ir Rytų Azijos. Įmanoma, jog sudėtingas sprendimų pasaulinėse ekonominėse organizacijose priėmimo procesas vis labiau skatins valstybes sudarinėti dvišalius ir daugiašalius susitarimus48, kurie savo ruožtu turės nemažai įtakos PPO veiklai bei lems regionų konkurenciją nustatant įvairius produktų, aukštųjų technologijų, intelektinės nuosavybės teisės standartus. Tikėtina, kad regioninis Azijos valstybių bendradarbiavimas sumažintų Kinijos, Indijos ir Japonijos konkurenciją dėl išteklių.49 Kita vertus, daugelio kylančios ekonomikos šalių, ypač Kinijos ir Indijos, ekonominė sėkmė buvo paremta skirtingu nei Vakarų ekonominiu modeliu, todėl abejotina, ar pavyks šias valstybes inkorporuoti į vientisą vakarietiškais standartais pagrįstą sistemą.50

Energetinių išteklių paklausa, jų importas / eksportas

Augant pasaulio ekonomikai, didėjant gyventojų skaičiui ir vartojimui, augs ir energetinių išteklių

46 NIC, Mapping the Global Future…, p. 11.47 UK MOD, Global Strategic Trends – Out to 2040, p. 121.48 EU ISS, The New Global Puzzle…, p. 36–37.49 NIC, Global Trends 2025: A Transformed World, xi.50 Ten pat, p. 82.

19

Pirminių energijos išteklių dalių kitimo tendencijos

paklausa (prognozuojamas apie 40–50 proc. padidėjimas).51 Tikėtina, kad energetinių išteklių vartojimas bus pasiskirstęs netolygiai, t.y. daugiau suvartojama bus kylančiose ekonomikose.52 Neabejotina, kad dėl energetinių išteklių svarbos valstybių ekonomikoms ir toliau išliks privataus ir valstybinio sektorių sąsajos tiek jų išgavimo, tiek antrinių išteklių gamybos srityse. Šis bendradarbiavimas gali būti įvairaus pobūdžio – nuo valstybinio sektoriaus kontrolės ir reguliavimo iki glaudžios sąveikos kartu sprendžiant apsirūpinimo ištekliais klausimus (išgavimas, transportavimas, perdirbimas).

2 pav. Pirminių energijos išteklių dalių kitimo tendencijos53

51 U.S. Department of Energy, International Energy Outlook, July 2010, p. 11.52 EU ISS, The New Global Puzzle…, p. 55.53 World Energy Outlook 2008, prezentacija.

Kiti atsinaujinantys šaltiniai

Hidroenergija

Branduolinis kuras

Biokuras

Dujos

Anglis

Nafta

01980 1990 2000 2010 2020 2030

18 000

16 000

14 000

12 000

10 000

8 000

6 000

4 000

2 000

Mln. tonų naftos

ekvivalentu

20

Dominuojančiu šaltiniu ir toliau išliks iškastinis kuras (angl. fossil fuels) – nafta, dujos ir anglis. Numatoma, kad bendra iškastinio kuro paklausa ir vartojimas per ateinančius 20 metų gali padidėti 60 proc. Didžiąja dalimi tai lems išaugę Azijos valstybių, ypač Kinijos ir Indijos, poreikiai.54 Paklausa išaugs ir išsivysčiusiose Vakarų ekonomikose, tačiau čia augimas nebus toks spartus.55

3 pav. Naftos poreikių augimas (šaltinis – Exxon Energy Outlook 2004).

Iš iškastinio kuro iki 2030 m. labiausiai (net 87 proc.) išaugs dujų paklausa,56 todėl vis labiau gali plisti nekonvencinių dujų, gaunamų iš netradicinių šaltinių, gamyba ir vartojimas. Nekonvencinės dujos – tai gamtinės dujos, išgaunamos iš santykinai nepralaidžių uolinių darinių, naudojant horizontalaus gręžimo ir uolienų skaldymo technologijas. Pagrindinės nekonvencinių dujų rūšys yra skalūninės dujos (angl. shale gas), uolienų porose esančios

54 European Ideas Network, The World in 2025: How the European Union will Need to Respond, Discussion Document. November 2007, p. 32–33.55 EU ISS, The New Global Puzzle…, p. 53–54.56 Ten pat, p. 32–33.

+25%69

55

20042030

% Change

30

13

40

24

Pietų Amerika

Afrika

Europa

ŠiaurėsAmerika

Indija

Japonija

Kinija

Azijos ir Ramiojo

vandenyno regionas

Rusija Kaspijos regionas

1219

11

2939

22

1118

2820

62

11 12

+18% +40% +100%

+0%

+72%+164%

+64%

+58%+50%

Pokytis proc.(mln. barelių naftos ekvivalentų per dieną)

21

dujos (angl. tight gas) ir metano, gaunamo iš angies telkinių, dujos (angl. coalbed metane).57

Pasaulio nekonvencinių dujų atsargos dar nėra pakankamai išžvalgytos ir įvertintos, tačiau jos yra aptiktos jau daugiau nei 30-yje valstybių. Kol kas plačiausiai šios rūšies dujos yra naudojamos Šiaurės Amerikoje, kur aptinkami ir didžiausi nekonvencinių dujų rezervai (apskaičiuota, kad Šiaurės Amerikos nekonvencinių dujų atsargos yra 7 kartus didesnės nei Europos).58 Kitas pasaulio valstybes, kurioms ateityje gali būti reikšmingos nekonvencinės dujos, galima suskirstyti į dvi grupes. Pirmąją grupę sudaro valstybės, šiuo metu labai priklausomos nuo gamtinių dujų importo, tačiau turinčios tam tikrą dujų gamybos infrastruktūrą ir, pagal tyrimų duomenis, nemažus nekonvencinių dujų telkinius. Šioms valstybėms nekonvencinių dujų pramonės plėtojimas galėtų padėti žymiai pakeisti energetinių išteklių balansą. Prie tokių valstybių priskirtinos Prancūzija, Lenkija, Turkija, Pietų Afrikos Respublika, Marokas, Čilė. Antroji valstybių grupė – tai gamtines dujas gaminančios (tiek vidaus vartojimui, tiek eksportui) ir didelius nekonvencinių dujų išteklius turinčios šalys. Be JAV, Kanados ir Meksikos, šiai valstybių grupei taip pat priklauso Australija, Kinija, Libija, Alžyras, Argentina, Brazilija.59

Nors nekonvencinėms dujoms išgauti reikalingos sudėtingesnės (brangesnės) technologijos ir egzistuoja pakankamai didelė rizika užteršti aplinką, nuo gamtinių dujų importo priklausančios valstybės gali vis dėlto būti linkusios investuoti į šią sritį, siekdamos nors kiek sumažinti importuojamų dujų apimtis.60

Iki 2025 m. energetinių išteklių trūkumas neturėtų pasireikšti, tačiau siekiant užtikrinti pakankamą energetinių išteklių tiekimą, gali prireikti papildomų investicijų į jų gavybos, transportavimo ir perdirbimo infrastruktūrą.61 Energetinių išteklių gavyba turėtų didėti Vidurio Rytuose, Rusijoje, Pietų Amerikoje ir Afrikoje. OPEC (angl. The Organization of the Petroleum Exporting Countries) narės išliks pagrindinės naftos tiekėjos, tačiau tikėtina, kad augs energetinių išteklių gavyba ir eksportas Rusijoje, Kaspijos jūros regione ir Subsacharos Afrikos regione.62

Tiek išsivysčiusios, tiek kylančios rinkos ekonomikos taps vis labiau priklausomos nuo energetinių išteklių importo. Tikėtina, kad tiek eksportuojančios, tiek importuojančios valstybės sieks diversifikuoti energetinių išteklių srautus. Panašu, kad papildomų išteklių sukūrimui svarbus taps ir jau panaudotų žaliavų perdirbimas.

Pagrindiniu veiksniu, lemsiančiu energetinių išteklių kainą, ir toliau liks jų tiekėjų konkurencija. Tam įtakos turės transportavimo galimybių plėtra (vamzdynų transportas, tanklaiviai, infrastruktūra), kuri leis diversifikuoti tiekimo šaltinius konkrečiame išteklių sektoriuje (naftos, elektros), taip pat galimybė diversifikuoti išteklių rūšis.

57 Andreas Korn, “Prospects for Unconventional Gas in Europe”, 5 February 2010, p. 3–4. <http://www.eon.com/de/downloads/ir/20100205_Unconventional_gas_in_Europe.pdf>58 Ten pat, p. 6.59 US Energy Information Administration, World Shale Gas Resources: An Initial Assessment of 14 Regions Outside the United States, US Department of Energy, Washington, April 2011, p. 5.60 Andreas Korn, “Prospects for Unconventional Gas in Europe”, p. 6–9.61 European Ideas Network, The World in 2025: How the European Union will Need to Respond, p. 33.62 EU ISS, The New Global Puzzle…, p. 57–63.

22

Atominė energetika ir toliau išliks vienu iš reikšmingiausių valstybių energetinės nepriklausomybės garantų. Dar vienu garantu tikriausiai taps atsinaujinančių energijos šaltinių (saulės, vėjo) panaudojimas bei jų kiekio energetiniame balanse didinimas. Tikėtina, kad dėl aplinkosaugos reikalavimų, išteklių diversifikavimo ir kitų tikslų bus vykdomi intensyvūs tyrimai naujiems energijos šaltiniams tobulinti ir atrasti.63 Kadangi dauguma alternatyviems ar atsinaujinantiems energijos šaltiniams įsisavinti reikalingų technologijų šiuo metu yra pakankamai brangios, tikėtina, kad šiuo keliu galės eiti tik išvystytą ekonomiką turinčios turtingos energijos importuotojos. Tuo tarpu OPEC ir kitos įtakingiausios energetinių išteklių tiekėjos, tikėtina, stengsis išlaikyti tradicinės energetikos monopolį.64

Apsirūpinimas maisto ir vandens ištekliais

Pasaulio gyventojų skaičiaus augimas reikš ne tik energetinių, bet ir gyvybiškai svarbių išteklių – vandens ir maisto – paklausos augimą. Atsižvelgiant į tai, kad apie 70 proc. viso gėlo vandens sunaudojama žemės ūkyje (gaminant maisto produktus), maisto ir vandens paklausos ir pasiūlos tendencijos ateityje bus glaudžiai susijusios. Šiuo metu egzistuojantis neatitikimas tarp tam tikrų regionų gyventojų skaičiaus ir juose prieinamų dirbamos žemės plotų ateityje greičiausiai didės. Juolab, kad regionuose, kuriuose ir šiuo metu kyla apsirūpinimo maistu bei vandeniu problemų – subsacharinėje Afrikoje ir Vidurio Rytuose – prognozuojamas didžiausias gyventojų skaičiaus augimas.65

Didelės įtakos maisto ir vandens išteklių trūkumui gali turėti klimato kaita. Vienas iš rimčiausių klimato kaitos sukeliamų procesų bus jūrų ir vandenynų lygio kilimas. Vienuose regionuose ištisi gyvenamos ir dirbamos žemės plotai gali būti apsemti, kituose – negrįžtamai virsti dykumomis. Dėl to keisis žemės dirbimo, gyvulininkystės, derlingumo tendencijos. Vandens trūkumas gali kilti dėl kritulių kiekio pakitimų. Nors vidutinis kritulių kiekis pasaulio mastu didės, daugiau kritulių iškris tik pusiaujo ir arčiausiai ašigalių esančiuose regionuose. Tuo tarpu vidutinėse platumose kritulių greičiausiai sumažės, o tai reikš, kad šių regionų valstybėms gali iškilti vandens išteklių trūkumo problema. Padėtį gali apsunkinti neprognozuojami įvykiai – sausros, potvyniai, vandens užteršimas ir pan.66

Didėjanti maisto ir vandens paklausa ir mažėjanti pasiūla gali turėti aiškių neigiamų ekonominių padarinių: gali padidėti šių gyvybiškai svarbių išteklių kaina, sutrikti jų eksporto ir importo srautai. Žymiai išaugtų įtampų ir nesutarimų tarp valstybių tikimybė67.

63 UK MOD, Global Strategic Trends Programme 2007–2036, p. 21.64 EU ISS, The New Global Puzzle…, p. 53.65 UK MOD, Global Strategic Trends – Out to 2040, p. 110.66 Ten pat, p. 111.67 Ten pat, p. 112–113.

23

Mokslo ir technologijų raida

Mokslo ir technologijų pažanga vyksta vis sparčiau. Kartu didėja žmonijai prieinamų žinių kiekis ir kompleksiškumas bei jomis paremtų technologijų sudėtingumas. Technologijų plėtros proveržiai tampa vis dažnesni ir labiau tikėtini (įskaitant ir naikinančių ar pavojingų technologijų sukūrimą), todėl tiksliai nuspėti jų pobūdį bei politines, socialines, ekonomines ir karines pasekmes tampa vis sunkiau. Vis dėlto galima išskirti keletą pagrindinių ateities mokslo ir technologijų plėtros tendencijų:

stiprėjantis daugiadisciplininis ir tarpdisciplininis mokslo ir technologijų pobūdis. Jau šiuo metu daugelis svarbių pasiekimų ir inovacijų vyksta tose srityse, kurios sujungia kelių mokslo šakų žinias, instrumentus ar principus. Tikėtina, kad skirtingų mokslo disciplinų integravimo tendencija išliks ir ateityje; kartu vis svarbesnis taps holistinis požiūris į mokslo ir technologijų plėtrą, įtraukiantis socialinius, ekonominius, politinius, teisinius aspektus;68

žinių prieinamumo didėjimas ir atviros inovacijos plitimas. Interneto technologijos suteikia sąlygas spartesniam žinių plitimui, didesniam jų prieinamumui ir inovacijų atvirumui, kuomet mokslo ir technologijų problemoms spręsti susiburia savanorių individualių mokslininkų ar inžinierių bei laboratorijų ar firmų tinklai. Vis dažniau kompanijos, sukūrusios naujas technologines platformas, padaro jų tobulinimą atviru tokių savanorių indėliui. Mokslo ir technologijų plėtros, žinių cirkuliavimo „demokratizacija“ tampa norma. Kita vertus, lengva prieiga prie naujų žinių, mažėjantys jų pritaikymo kaštai kai kuriose srityse atveria galimybes individams ir grupėms kurti ir panaudoti naujas destruktyvias technologijas prieš visuomenės saugumą ir tvarką;

nauji etiniai, moraliniai iššūkiai. Žmogaus genetinių testų rezultatų prieinamumas sveikatos draudimo organizacijoms, kamieninių ląstelių naudojimas medicinoje, geoinžinerija, robotika karyboje, biometrija saugumo sistemose, genetiškai modifikuotų organizmų (GMO) naudojimas žemės ūkyje, sintentinė biologija ir kitos sritys vis dažniau kelia fundamentalių klausimų dėl žmogaus gyvybės vertės, asmens gyvenimo privatumo, civilizacijos ir gamtos santykio, žmogaus ir autonominių samprotaujančių sistemų santykio. Ir toliau daugelis naujų žinių ir jų pritaikymas technologijose kels filosofinių, etinių ir moralinių dilemų bei iššūkių.

Tikėtina, kad mokslo ir technologijų laimėjimus bus siekiama panaudoti sprendžiant įvairias ateities problemas: mažinant „šiltnamio dujų“ emisijas ir pereinant prie atsinaujinančiais šaltiniais grindžiamos ekonomikos; stabdant bioįvairovės nykimą; didinant žemės ūkio kultūrų produktyvumą ir atsparumą, plėtojant vandens valymo ir saugojimo technologijas, kad būtų užtikrintas gyvybiškai svarbių išteklių pakankamas kiekis; kuriant įvairių ligų gydymo ir prevencijos priemones bei metodus.

Didžiausią potencialą reikšmingų proveržių ir revoliucinių technologijų atsiradimo prasme iki 2030 m. turi biotechnologijos, nanotechnologijos, ryšių ir informacinės technologijos, robotika ir energetika.

Biotechnologijos. Bioinžinerijos pažanga vis spartėja visomis kryptimis – genų ir ląstelių inžinerijos, bioprocesų inžinerijos, biomedicinos ir pan. Pavyzdžiui, mažėjantys DNR iššifravimo ir sintezės technologijų kaštai reiškia, jog žinios apie įvairių organizmų genomą ir konkrečių genų funkcijas tampa vis lengviau prieinamos

68 NATO, FSE 2025, p. 73–74.

24

ir pritaikomos. Tai jau sudarė sąlygas ne tik spartėjančią genų terapijos medicinoje ar GMO diegimo žemės ūkyje plėtrai, bet ir sintetinei biologijai – visiškai naujų organizmų, iki šiol neegzistavusių gamtoje, kūrimui laboratorijos sąlygomis. Pirmieji žingsniai žengiami siekiant panaudoti naujas biotechnologijas regeneracinės ir personalizuotos (pritaikytos konkretaus žmogaus organizmui) medicinos tikslais, atsinaujinančios energijos gamybos srityje (pvz., sintetinio kuro gamybai panaudojant mikroorganizmus).69 Iki 2030 m. biotechnologijų plėtra ir taikymas medicinoje, pramonėje, energetikoje, žemės ūkyje turėtų įgauti dar didesnį pagreitį bei mastą.

Nanotechnologijos. Technologijos, grindžiamos žiniomis apie nanodalelių savybes ir elgseną, tampa viena iš populiariausių investicijų į mokslą ir technologijas krypčių. Jau dabar jos yra pasitelkiamos suteikiant medžiagoms naujas savybes ar kuriant naujas medžiagas, taip pat taikomos medicinoje bei elektronikoje. Tikėtina, jog iki 2030 m. itin sparčiai pradės vystytis tokios kol kas tik eksperimentinės kryptys kaip nanorobotika bei „sumaniųjų“ medžiagų (sujungiant medžiagų mokslo ir informatikos žinias) kūrimas, atversiantis naujas galimybes medicinoje, aviacijos ir kosmoso pramonėje, energetikoje ir kitose srityse.70

Ryšių ir informacinės technologijos. Nors masinis ryšių ir informacinių technologijų taikymas jau yra tapęs neatsiejama šiuolaikinės visuomenės dalimi, šios srities potencialas išlieka didelis: naujų žinių ir technologijų taikymas duomenų rinkimui (pvz., mikrodaviklių tinklai), perdavimui (pvz., pasitelkiant lazerių technologijas), apdorojimui (pvz., tinklo kompiuterijos pagalba) ir saugojimui gerinti lems, kad 2030 m. žmonijos sukauptų duomenų kiekis gali išaugti keliolika kartų. Tačiau tai taip pat reikš, kad vis daugiau dėmesio turės būti skiriama naujiems duomenų analizės metodams plėtoti, jų prieinamumui ir taikymo efektyvumui didinti.71

Kvantinė kompiuterija yra viena iš sričių, kurioje tikėtina didelė pažanga ar net proveržis iki 2030 m., kuri atvers dideles galimybes spartaus duomenų apdorojimo, itin sudėtingų problemų sprendimo ir procesų simuliavimo srityse. Kita reikšminga kryptis, kurioje tikėtina tam tikra pažanga – dirbtinio intelekto kūrimas. Jau dabar daug pasiekta kuriant samprotaujančias ir besimokančias logines sistemas ir suvokiant žmogaus smegenų veikimo procesus, kurių principai gali būti pritaikomi kuriant dirbtinį intelektą.

Žmogaus sąveika su prietaisais taip pat keisis: iki 2030 m. pažanga tiesiogiai sujungiant žmogaus nervų sistemą su įvairiais įrenginiais ir jų valdymas mintimis atvers naujų galimybių medicinos, komunikacijų, švietimo srityse.

Robotika. Robotų naudojimas pramonėje ar gynyboje jau nebėra naujiena, tačiau tolesnė sparti pažanga plėtojant sistemas, padidinančias jų informacijos rinkimo, apdorojimo, autonominio sprendimų priėmimo ir tarpusavio komunikacijos galimybes bei mechanines ir energijos tiekimo funkcijas, reikš, kad jų panaudojimas transporto ir logistikos, infrastruktūros aptarnavimo ir apsaugos, sveikatos priežiūros ar katastrofų pasekmių šalinimo srityse, buityje labai išaugs. Itin specializuotų robotų, kurių mechanika bus paremta įvairių gamtos

69 RAND, The Global Technology Revolution 2020, In-Depth Analyses. Prepared for the National Intelligence Council, RAND Corporation, 2006, p. 9–10.70 UK MOD, Global Strategic Trends – Out to 2040, p. 145.71 RAND, The Global Technology Revolution 2020…, p. 14.

25

organizmų savybių imitavimu, kūrimas bus viena iš sparčiai plėtojamų krypčių.72

Energetika. Investicijos į mokslinius tyrimus, eksperimentinę plėtrą ir inovacijas energijos gavimo, perdavimo, saugojimo ir taupymo srityse nuolat auga. Tikėtina, kad iki 2030 m. bus daug pasiekta, pavyzdžiui, keičiant biokuro šaltinius į tokius, kurie nekelia grėsmės bioįvairovės išsaugojimui ar maisto gamybai. Didės ir saulės energijos panaudojimo technologijų efektyvumas. Gerės naujų atsinaujinančios energijos šaltinių (pvz., bangų, potvynių) panaudojimo technologijos. Taip pat tikėtinas ir spartėjantis naujų išmaniųjų elektros perdavimo tinklo technologijų diegimas, padidinsiantis energetinės infrastruktūros efektyvumą, lankstumą ir atsparumą.73

Labiau konvencinių technologijų srityje galima pažanga itin nedidelių branduolinių reaktorių technologijos kūrimo srityje.

Transporto srityje naujos baterijų technologijos, leidžiančios talpinti didesnį kiekį energijos, taip pat paspartins masinį perėjimą prie elektromobilių, kuris tikėtina jau bus įgijęs tam tikrą pagreitį 2030 metais.

1.3. Politinė dimensija XXI a. pradžioje tarptautinę politinę aplinką charakterizuoja šie pagrindiniai bruožai: svarbiausiais tarptautinės sistemos veikėjais išlieka nacionalinės valstybės, nors dėl globalizacijos yra stipriai išaugusi tarptautinių organizacijų ir kitų nevyriausybinių veikėjų svarba; dominuojančią padėtį pasaulyje vis dar užima JAV; demokratinių ir nedemokratinių valstybių santykis yra apylygis.74 Nuo to, kuria linkme keisis šie parametrai, ir priklausys politinės dimensijos raida. Toliau šioje dalyje pateikiamos politinės dimensijos ateities vystymosi tendencijos.

Nacionalinės valstybės vaidmens nuosmukis?

XX amžių galima vadinti nacionalinės valstybės, kaip politinės organizacijos, triumfu: pirmojo pasaulinio karo išvakarėse pasaulyje buvo 59 valstybės, 1950 m. – 89, šiuo metu jų yra beveik 200. Neabejotina, kad per artimiausius 20 metų nacionalinė valstybė išliks pagrindiniu, nors ir ne vieninteliu, tarptautinės sistemos veikėju. Jos veiklos sferose vis stipriau reiškiantis globalizacijos procesams, didėjant valstybių tarpusavio priklausomybei, nacionalinės valstybės, kaip tarptautinio veikėjo, silpnėjimo tendencijos gali tapti aiškesnės.75

72 UK MOD, Global Strategic Trends – Out to 2040, p. 148.73 Ten pat, p. 146.74 Pagal „Economist Intelligence Unit“ skaičiuojamą demokratijos indeksą iš 167 tirtų valstybių 2008 m. „visiškai demokratinės“ buvo 30, „demokratinės su trūkumais“ – 50, „hibridiniai režimai“ – 36, „autoritariniai režimai“ – 51. 75 NIC, Mapping the Global Future…, p. 81. FSE 2025, p. 95.

26

Globalizacijos poveikis trims esminiams valstybės elementams – apibrėžtai teritorijai, nuolatiniams gyventojams ir suverenitetui – bus nevienodas:

teritorija. nors dėl ekonominės globalizacijos prekių, paslaugų ir asmenų judėjimas iš vienos valstybės teritorijos į kitą ir sienų kirtimas paprastės, tai savaime nereiškia, kad silpnės teritorijos kaip valstybę identifikuojančio bruožo svarba. Bet koks pasikėsinimas užimti valstybės teritoriją bus traktuojamas kaip valstybės užpuolimas, kurį bus siekiama atremti visomis įmanomomis priemonėmis. Ir toliau išliks aktualus tarptautinių sienų nustatymo klausimas. Dažniausiai valstybėms tarpusavio sienas pavyks nustatyti taikiai (tarptautinėmis sutartimis), tačiau kai kuriais atvejais neatmestina ir įtampų ar konfliktų kilimo tikimybė (ypač ten kur teritoriniai nesutarimai įsisenėję);76

gyventojai. Gyventojų mobilumas ir migracijos srautai ateityje neturėtų mažėti, tačiau, fiziškai nereziduodami savo kilmės valstybėse, priklausomybę joms gyventojai išlaikys per pilietybę. „Pasaulio piliečio“ sąvoka išliks asmens gyvenimo būdą charakterizuojančia, tačiau teisiškai neįtvirtinta sąvoka;

suverenitetas. Stipriausiai globalizacija turėtų paveikti suverenitetą, t. y. nacionalinės valdžios galią nepriklausomai priimti ir įgyvendinti vidaus ir užsienio politikos sprendimus. Įvairios valstybių suvereniteto ribojimo apraiškos (tarptautiniai susitarimai, tarptautinių organizacijų kūrimas) stebimos jau kelis dešimtmečius. Šis procesas turėtų tęstis ir ateityje. Valstybių suverenitetą ir toliau ribos formali narystė tarptautinėse organizacijose, kuri reikš, kad tam tikros srities sprendimų priėmimas visiškai arba iš dalies bus perduotas tarptautinių institucijų kompetencijai. Nemažai problemų, su kuriomis ateityje susidurs valstybės, jau pačia savo prigimti bus transnacionalinės (finansinės krizės, nelegali migracija, klimato kaita, epidemijos, užkrečiamųjų ligų plitimas, terorizmas, organizuotas nusikalstamumas, prekyba ginklais, narkotikais ir kt.), todėl jų išspręsti savarankiškai valstybės nebus pajėgios. Savo ruožtu piliečiai, nusivylę nacionalinių vyriausybių neveiksnumu, gali ieškoti kitų kanalų atstovauti savo interesams, tokiu būdu dar labiau susilpnindami nacionalinių valstybių autoritetą.77

Su valstybių suvereniteto silpnėjimu, tiksliau, nacionalinės valdžios nesugebėjimu vykdyti savo pagrindinės, viešųjų gėrybių skirstytojos, funkcijos sietinas ir dar vienas jau kurį laiką stebimas fenomenas – silpnų, žlugusių ir vadinamųjų „blogų“ / piktavalių (angl. rogue) valstybių skaičiaus augimas. Ateityje būtent tokios valstybės, kamuojamos ekonominių ir socialinių problemų, lengvai tampančios teroristinių organizacijų, religinių ekstremistų, narkotikų prekeivių prieglobsčiu, kels tiesioginę grėsmę tarptautinės bendruomenės saugumo interesams.78

Nors pasaulio politinio žemėlapio fragmentacija ateityje nebus tokia sparti kaip XX a., naujų valstybių gali atsirasti. Greičiausiai tai bus geografiškai ir demografiškai nedideli valstybiniai dariniai (kai kuriais atvejais – buvę miestai), kurie, siekdami nepriklausomybės ir tarptautinio pripažinimo, turės ieškoti galingesnių sąjungininkų. Neretai valstybių kūrimasis bus etninių nesutarimų rezultatas, todėl neatmestina ir karinių konfliktų kilimo tikimybė.79

76 UK MOD, Global Strategic Trends – Out to 2040, p. 66.77 NATO, FSE 2025, p. 96.78 Ten pat, p. 50.79 UK MOD, Global Strategic Trends – Out to 2040, p. 41.

27

Tarptautinės organizacijos

XX a. antroje pusėje suaktyvėjusio tarptautinių (tarpvyriausybinių) organizacijų kūrimosi proceso rezultatas – organizacijų tinklas, šiuo metu apimantis:

globalias, visoms pasaulio valstybėms atviras organizacijas (Jungtinės Tautos (JT), Pasaulio prekybos organizacija (PPO), Tarptautinis valiutos fondas (TVF) ir kt.);

regionines, t. y. vieno žemyno ar regiono valstybes, jungiančias dažniausiai politiniu ir (ar) ekonominiu bendradarbiavimu grįstas organizacijas (Afrikos Sąjunga, Amerikos valstybių organizacija, ASEAN80, ES, Europos Taryba (ET), Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO), NAFTA81, Nepriklausomų valstybių sandrauga (NVS), Pietų Amerikos valstybių sąjunga ir kt.);

į specifinę bendradarbiavimo sritį orientuotas (tačiau neretai išlaikančias regioninę dimensiją) organizacijas (OPEC, TATENA, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija ir kt.).

Atskirai paminėtinos ir kelios tarptautinės karinio bendradarbiavimo organizacijos: Kolektyvinio saugumo sutarties organizacija (KSSO), apimanti 7 NVS valstybes, Šanchajaus bendradarbiavimo organizacija (ŠBO), kuriai priklauso 4 Vidurio Azijos valstybės, Rusija ir Kinija, ir šiuo metu didžiausias karinis blokas – NATO.

Įvertinus dabartinę tarptautinių organizacijų geografinę aprėptį ir valstybių bendradarbiavimo sričių įvairovę, galima teigti, kad nišų kurtis naujoms tarpvyriausybinėms organizacijoms nėra daug. Nors tarptautinių organizacijų skaičius ateityje gali didėti, mažai tikėtina, kad susikūrusios naujos tarptautinės struktūros per trumpą laiką išsiplėtos tiek, kad galėtų konkuruoti su jau įsitvirtinusiomis tarptautinėmis organizacijomis. Be to, ateityje gali vis labiau ryškėti tarptautinių organizacijų, kaip suverenias valstybes jungiančių struktūrų, trūkumai. Didelis narių skaičius (dažnai reiškiantis ir didelę interesų fragmentaciją), nelankstūs sprendimų priėmimo mechanizmai, nesugebėjimas reformuotis ir prisitaikyti kliudys efektyviai atremti kylančius iššūkius (tai ypač pasakytina apie dideles ir vis dar besiplečiančias organizacijas, įskaitant JT, NATO, ES, ESBO). Todėl egzistuoja galimybė, kad kai kurios savo relevantiškumą praradusios organizacijos liks neveiksnios.82

Vienintelis pasaulio regionas, kuriame per artimiausius 20 metų gali sustiprėti regioninio bendradarbiavimo ir integracijos procesai, bus Azija. Integracijos branduoliu gali tapti 1997 m. sukurta ASEAN+3 grupė, vienijanti 10 ASEAN valstybių ir Japoniją, Kiniją, Pietų Korėją. Kad per nagrinėjamą laikotarpį Azija pasieks Europos integracijos lygį, nėra tikėtina, tačiau bendros valiutos (ar bent jau valiutų krepšelio) įvedimas yra galimas. Kartu reikėtų pažymėti, kad integracija saugumo ir gynybos srityje Azijoje menkai tikėtina. Nėra aišku, kaip pavyks išspręsti įsisenėjusias problemas (Taivanas, Kinijos ir Japonijos, Pietų Korėjos ir Šiaurės

80 ASEAN – Pietryčių Azijos tautų organizacija (angl. Association of South-East Asian Nations), kuriai priklauso Filipinai, Indonezija, Malaizija, Singapūras, Tailandas, Brunėjus, Vietnamas, Laosas, Mianmaras ir Kambodža. Be ekonominio, taip pat apima politinį ir kultūrinį bendradarbiavimą. 81 NAFTA – Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos susitarimas (angl. North American Free Trade Agreement), kurio pagrindu JAV, Kanada ir Meksika sudaro trišalį prekybos bloką.82 NIC, Global Trends 2025: A Transformed World, p. 81–82.

28

Korėjos santykiai), be to, nauju įtampos šaltiniu gali tapti konkurencija dėl gamtinių išteklių. Priklausomai nuo to, kiek sėkminga bus Azijos valstybių integracija, priklausys jų požiūris į JAV, kaip trečiojo, balansuojančio veikėjo regione, vaidmenį.83

1 lentelė. Pagrindinių tarptautinių organizacijų ateities vystymosi tendencijos

NATO išliks politiniu-kariniu aljansu, orientuotu į jam priklausančių transatlantinės erdvės valstybių teritorijų ir interesų gynybos užtikrinimą. JAV dėmesys (aktyvumas) NATO ateityje priklausys nuo to, ar Europos valstybės konkrečiais veiksmais pademonstruos paramą naštos pasidalijimo tarp sąjungininkių principui ir tinkamai prisidės prie NATO vykdomų operacijų bei kolektyvinių Aljanso pajėgumų vystymo. Europos, kaip vieningo dėmens, transatlantiniuose santykiuose susiformavimo galimybė menka (galimos skirtys: atlantizmas vs. europeizmas, požiūris į Rusiją ir pan.). Išliks ar netgi gali stiprėti Vidurio ir Rytų Europos valstybių pastangos palaikyti glaudžius dvišalius santykius su JAV. Beveik neabejotina, kad Aljansas ir toliau plėsis – jo narėmis turėtų tapti kai kurios iki šiol neprisijungusios Europos valstybės. Tikėtina, kad stiprės NATO bendradarbiavimas su partnerėmis: Euroatlantinės partnerystės tarybai priklausančiomis valstybėmis, Viduržiemio jūros dialogo (Šiaurės Afrikos) ir Stambulo iniciatyvos šalimis, taip pat globaliomis partnerėmis Australija, Japonija, Naująja Zelandija, Pietų Korėja. NATO išlaikys atskiras bendradarbiavimo darbotvarkes su Rusija ir Ukraina, tačiau dėl skirtingų priežasčių (išliekančio Rusijos priešiškumo NATO, Ukrainos geopolitinio neapsisprendimo) šie partnerystės santykiai gali neišvengti įtampų. Išskyrus Euroatlantinės partnerystės tarybai priklausančias valstybes, kitų NATO partnerių narystės Aljanse klausimas greičiausiai nebus svarstomas. Nors Aljanso nares vienijančiu pagrindu išliks kolektyvinės gynybos įsipareigojimai, įtvirtinti 5-ajame Šiaurės Atlanto sutarties straipsnyje, praktinė NATO veikla daugiausiai bus orientuota į krizių valdymą. Pagrindinį dėmesį teks skirti nestabiliems Vidurio Rytų ir Centrinės Azijos regionų taškams. Tikėtina, kad kiti tarptautiniai veikėjai, tokie kaip Kinija ar Rusija, gali rodyti vis didesnį suinteresuotumą konkuruoti su Aljansu dėl vadovavimo tarptautinėms operacijoms.

ES išliks labiausiai integruota tarptautine organizacija, tačiau, nepaisant ambicingų tikslų, jos politinė integracija ateityje gali sulėtėti dėl daugelio priežasčių, tarp jų ir dėl užsitęsusios eurozonos krizės. Dėl skirtingo valstybių narių išsivystymo, taip pat dėl interesų skirtumų ES dalijimasis į vidinius blokus („kelių greičių“ integracija) gali stiprėti. ES bendroji užsienio, saugumo ir gynybos politika ir toliau bus paremta tarpvyriausybiškumo ir konsensuso principais ir orientuota visų pirma į politinių, diplomatinių, krizių valdymo priemonių naudojimą. Pagrindinėmis kliūtimis stiprėti ES „kietajai“ galiai išliks valstybių narių nenoras net iš dalies atsisakyti suvereniteto gynybos politikos srityje, nepakankamas gynybos finansavimas ir bendras politinės valios trūkumas. ES valstybių narių gynybos biudžetų mažinimą gali lemti socialinės problemos – gyventojų senėjimas, socialinė fragmentacija ir kt.

83 Ten pat, p. 83–84.

29

Nors ES kaip organizacijos pozicijos tarptautinėje sistemoje gali silpnėti, atskirų jos valstybių narių gyvenimo lygis išliks vienas aukščiausių pasaulyje.

JT išliks vieninteliu globaliu forumu, suteikiančiu valstybėms galimybę aptarti svarbius tarptautinio saugumo klausimus. Tikėtina, kad JT kaip organizacija išlaikys visuotinai pripažintą teisę sankcionuoti ginkluotos jėgos tarptautiniuose santykiuose naudojimą. Tačiau JT praktinis veiksnumas ir įtaka ateityje gali dar labiau sumažėti tiek dėl jos narių politinės valios stokos patikėti šiai organizacijai spręsti rimtas problemas, tiek dėl pačios organizacijos veiklos organizavimo trūkumų, kurių, tikėtina, ir toliau nepavyks iš esmės pašalinti.

ESBO išliks kaip tarptautinė saugumo organizacija, tačiau nesugebės įgauti daugiau įtakos. ESBO ateities veiklos kryptys priklausys nuo Rusijos ir Vakarų Europos valstybių santykių plėtros. Tikėtina, kad, greta įprastinių savo veiklos sričių (bendradarbiavimo politinėje, karinėje, ekonominėje, žmogausteisių apsaugos srityse), ESBO gali pradėti plėtoti veiklą ir naujose srityse.

Buvusios SSRS erdvėje veikiančios tarptautinės organizacijos – NVS, KSSO, ŠBO – ir gimstantis V. Putino projektas – Eurazijos sąjunga – „konkuruos“ dėl įtakos. NVS ir KSSO greičiausiai silpnės. Rusijos pastangomis pagrindiniu regiono valstybių pripažįstamu tarptautiniu veikėju gali tapti naujai kuriama Eurazijos sąjunga. Kinijos dėka turėtų stiprėti ir ŠBO įtaka.

Kitų (nevalstybinių) tarptautinės sistemos veikėjų stiprėjimas

Valstybės, kaip tarptautinio veikėjo, silpnėjimas, taip pat tam tikra tarptautinių organizacijų stagnacija sukurs palankias sąlygas kitų subjektų – nevyriausybinių organizacijų, tarptautinių verslo korporacijų, privačių karinių kompanijų, tarptautinės žiniasklaidos, ginkluotų nevalstybinių veikėjų įtakos stiprėjimui. Greta kolektyvinių veikėjų, gali iškilti ir atskiri individai, kurie, pasinaudodami dideliais finansiniais ištekliais ir plačiais ryšiais (su vyriausybių, verslo, tarptautinių, nevyriausybinių organizacijų atstovais), gali daryti įtaką tarptautinių klausimų sprendimui.84

Formalių (institucionalizuotų) tarptautinio bendradarbiavimo mechanizmų neefektyvumas sprendžiant tarptautines problemas gali paskatinti ad hoc tinklų tarp valstybių, tarptautinių organizacijų ir nevalstybinių veikėjų formavimąsi. Tokių tinklų susiformavimo būtina sąlyga bus sutampantys įvairių veikėjų interesai tam tikru klausimu, o bendradarbiavimo paskatos – labai skirtingos: nesavanaudiškas suinteresuotumas spręsti problemas, finansinės ar kitos naudos siekimas, veikėjų siekis pademonstruoti savo „reikalingumą“ ir pan. Vienas iš galimų bendradarbiavimo formatų – ekspertų grupės. Tikėtina, kad neformaliais bendradarbiavimo kanalais pasiektas konsensusas vėliau gali tapti tarpvalstybinių susitarimų pagrindu.

84 NATO, FSE 2025, p. 79.

30

Grėsmę tarptautiniam saugumui ateityje kels ginkluotų nevalstybinių veikėjų, ypač teroristinių organizacijų ir kriminalinių grupuočių, veikla. Terorizmas ir toliau išliks viena pagrindinių asimetrinės kovos strategijų – tikėtinas dar didesnis jo paplitimas ir veiksmų radikalumas. Teroristų grupių organizacijos ir veikimo metodai ateityje keisis nežymiai. Tarptautiniai koordinuoti kovos prieš terorizmą veiksmai, taip pat informacinių technologijų pažanga gali paskatinti vis didesnę teroristinės veiklos decentralizaciją. Teroristų organizacijos bus nedidelės, neretai net vadovo neturinčios grupelės, kurių tarpusavio bendravimas ir veiksmų koordinavimas ir veikimas remsis tinklo principu. Nebereikės centrinių „būstinių“, iš kurių būtų planuojamos ir koordinuojamos teroristinės operacijos; mokymo medžiaga, technologinės žinios, finansavimo šaltinių paieška persikels į virtualią erdvę.85

Organizuotas nusikalstamumas, kuris jau šiandien yra rimta grėsmė nacionaliniam ir tarptautiniam saugumui, ateityje pasieks dar didesnį mastą. Pasinaudodamos globaliais finansų, susisiekimo, informacijos kanalais nusikalstamos grupuotės ir toliau vykdys finansines machinacijas, prekybą narkotikais, nuodingomis medžiagomis, ginklais, karinėmis technologijomis, žmonėmis ir kt. Globalizacija sudarys palankias sąlygas stiprinti tarptautinę organizuoto nusikalstamumo dimensiją – bus formuojami neįpareigojantys, oportunistiniu mąstymu grįsti tarptautiniai nusikalstamų grupuočių, smulkių pavienių veikėjų, sukilėlių grupių tinklai. Siekdamos ekonominės naudos, kriminalinės grupuotės dažnai bendradarbiaus su teroristų grupėmis, taigi skiriamoji riba tarp organizuoto nusikalstamumo ir terorizmo gali vis labiau nykti.86

Nestabiliose, ekonomiškai silpnose ar žlungančiose valstybėse ginkluotų grupuočių užnugariu neretai gali tapti ir nacionalinė politinė valdžia. Tokie valstybių „kriminalizacijos“ atvejai ypač pavojingi, nes nusikalstamiems tikslams gali būti išnaudojami valstybės statuso elementai, pvz., sienų kontrolė.

Galių pusiausvyra

Dabartinė vienpolė tarptautinės sistemos struktūra nusistovėjo po šaltojo karo, kai pasibaigus dviejų priešiškų stovyklų konfrontacijai vienintele supervalstybe liko JAV. Tikėtina, kad tokia padėtis išsilaikys bent jau iki 2020 m., tačiau vėliau JAV iš hegemoninės (aiškiai dominuojančios) valstybės greičiausiai liks tik pirmaujančia, o pati tarptautinė sistema taps daugiapole. Ypatingi bruožai, skirsiantys šią sistemą nuo kitų istorinių daugiapoliškumo atvejų, pvz., Europos koncerto XIX a., bus globalumas, veikėjų heterogeniškumas (dėl įtakos konkuruos tiek valstybės, tiek nevalstybiniai veikėjai) ir nepastovumas (bendradarbiaujančių veikėjų grupės / sąjungos nuolat keisis).87

Galių pusiausvyra ateityje turėtų slinktis į Aziją. Nors tikėtina, kad Kinija ir Indija kurį laiką gali labiau koncentruotis ties vidaus reikalais, jų įtaka pasireikš jau vien tuo, kad kitos kylančios valstybės, užuot mėginusios perimti Vakarų politinio ir ekonominio vystymosi modelį, pavyzdžiu gali laikyti būtent šias dvi valstybes.

85 Ten pat, p. 42.86 Ten pat, p. 45–46. 87 NIC, Global Trends 2025: A Transformed World, x.

31

Tradicinės valstybių konkurencijos dėl galios apraiškos, tokios kaip teritorinė ekspansija ar ginklavimosi varžybos, ateityje neturėtų būti dažnos, tačiau visiškai jų atmesti negalima. Svarbūs valstybių strateginės konkurencijos šaltiniai bus prekyba, investicijos, technologinės inovacijos ir pan. Tai reiškia, kad vis didesnę svarbą siekiant politinių tikslų įgis vadinamoji „švelnioji“ (angl. soft) galia.88

Įtampų ir nestabilumo tarp valstybių priežastimi gali tapti ir konkurencija dėl išteklių, kurią skatins dvejopi – „išlikimo“ arba galios didinimo – motyvai. Formaliai energijos, gėlo vandens ir maisto išteklių turėtų pakakti visiems pasaulio gyventojams, tačiau jų pasiskirstymas ir prieinamumas bus labai netolygūs. Besivystančiuose regionuose ir valstybėse gyvybiškai svarbių išteklių trūkumas gali tapti valstybių konfliktų dėl „išlikimo“ priežastimi. Antrasis – galios didinimo – motyvas skatins valstybių konkurenciją išteklių turtinguose regionuose (Vidurio Rytuose, Arktyje ir kt.).89

Demokratizacijos perspektyvos

Demokratizacijos tendencijos ateityje gali būti prieštaringos. Dėl įvairių vidaus ir išorės veiksnių autoritariniams režimams gali būti daromas spaudimas demokratizuotis; kita vertus, naujai demokratiją įsivedusioms valstybėms gali nepavykti jos išlaikyti ir įtvirtinti. Vis dėlto bendra tendencija turėtų būti tolesnis demokratijos plitimas, nors ir be didelio masto demokratizacijos bangų, būdingų XIX ir XX amžiams.90

Kai kuriose valstybėse, laikytose trečiosios demokratizacijos bangos dalimi, bet iki šiol nesugebančiose įtvirtinti realiai veikiančių, o ne fasadinių demokratinių institucijų, per artimiausius 10–20 metų tikėtinas aiškus autoritarizmo tendencijų įsitvirtinimas. Tarp tokių valstybių visų pirma minėtina Rusija, buvusios SSRS respublikos Centrinėje Azijoje, taip pat kai kurios pietryčių Azijos valstybės.

Pagrindiniai demokratizaciją skatinsiantys ir stabdysiantys veiksniai bus ekonominiai. Daugelio autoritarinių režimų legitimumas ateityje priklausys nuo jų gebėjimo užtikrinti materialinę gyventojų gerovę (ypač tai pasakytina apie Rusiją ir Kiniją). Ekonominius sunkumus patiriančiose valstybėse autoritarinė valdžia gali lengviau pasiduoti liberalizacijos ir demokratizacijos procesams. Ir priešingai, sėkmingas ekonominis vystymasis autoritarizmo sąlygomis gali iškelti rimtų abejonių dėl demokratijos kaip geriausios valdymo formos. Pažymėtina, kad tokių abejonių gali kilti net ir konsoliduotos demokratijos valstybėse, nors jų posūkis į autoritarizmą yra menkai tikėtinas. Tuo tarpu pagrindinė „jaunų“ demokratijų žlugimo priežastis bus demokratinių vyriausybių nesugebėjimas įveikti globalizacijos keliamų socialinių ir ekonominių iššūkių.

88 Ten pat, p. 82.89 Ten pat, p. 11, 16.90 JAV politologas S. P. Huntingtonas išskiria tris demokratizacijos bangas: 1) XIX a. vykusi Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos (JAV) demokratizacija, kuri tęsėsi iki tarpukario, kai daugumoje anksčiau demokratinių Vakarų valstybių įsigalėjo autoritariniai režimai; 2) demokratizacija po Antrojo pasaulinio karo; 3) XX a. 8 deš. viduryje Lotynų Amerikoje prasidėjusi demokratizacijos banga, kuri 9 deš. pabaigoje pasiekė ir komunistines Vidurio ir Rytų Europos valstybes.

32

1.4. Karinė dimensija

Jau minėta, kad ateityje valstybėms konkuruojant dėl galios ir įtakos bei siekiant atremti kylančius saugumo iššūkius, vis didesnę svarbą įgis „švelniosios“ galios ištekliai. Vis dėlto karinė galia ir toliau išliks būtinu, nors ir ne pakankamu, valstybės galios elementu ir politinių tikslų siekimo priemone.

Prognozuojant karinės dimensijos vystymąsi per artimiausius du dešimtmečius, didžiausias dėmesys skiriamas konfliktų kilimo tikimybės ir jų paplitimo bei pagrindinių ateities konfliktų bruožų analizei, taip pat nagrinėjamas masinio naikinimo ginklų ir technologijų vaidmuo.

Karinių konfliktų kilimo ir paplitimo tendencijos

Po šaltojo karo pabaigos ginkluotų konfliktų skaičius pasaulyje sumažėjo, tačiau 2001 m. rugsėjo 11-oji tapo atskaitos tašku, nuo kurio karinės jėgos naudojimo atvejai vėl tampa vis dažnesni. Tikėtina, kad ir ateityje ginkluotų konfliktų kilimo tikimybė nemažės dėl keleto priežasčių. Pirma, konfliktus gali netiesiogiai skatinti tradicinių konfliktų reguliavimo mechanizmų neefektyvumas – tarptautinių saugumo organizacijų stagnacija ir nesugebėjimas laiku priimti sprendimus, JAV kaip „pasaulio policininko“ vaidmens susilpnėjimas ir pan. Nesant jokių išorinių apribojimų, įsisenėję kai kurių valstybių nesutarimai ar „įšaldyti“ konfliktai gali nesunkiai peraugti į ginkluotos konfrontacijos atvejus. Antra, tarpvalstybinių įtampų ir galimų konfliktų šaltiniu gali tapti „pavojingas“ kelių veiksnių – nepasitenkinimo politiniu režimu, gyventojų skaičiaus augimo, ekonominės stagnacijos, gyvybiškai svarbių išteklių trūkumo ir klimato kaitos – derinys. Politinio-socialinio pobūdžio konfliktus, kilusius tarp „valdžios“ ir „piliečių“, gali tapti vis sudėtingiau lokalizuoti: moderniomis informacinėmis technologijomis perduodamos žinios apie įvykius (neramumus) vienoje valstybėje gali paskatinti analogiškus procesus ir kitose. Trečia, yra prognozuojamas ideologijų atgimimas. Nors griežta ideologinė dichotomija, egzistavusi šaltojo karo metais, nėra tikėtina, gali plisti įvairios etninę ir tautinę nesantaiką kurstančios politinės ir religinės ideologijos.91 Panašu, kad karinės jėgos naudojimą gali skatinti ir didesnis ginklų prieinamumas (senesnės ginkluotės pigumas) skurdžioms, nestabilioms ir ypač autoritarinių ar nedemokratinių režimų valdomoms valstybėms.

Šiuo metu dauguma karinių konfliktų yra sukoncentruoti Afrikoje ir Azijoje. Tikėtina, kad tokia tendencija išliks ir ateityje (žr. 4 pav.).

91 UK MOD, Global Strategic Trends – Out to 2040, p. 73.

33

4 pav. Šiandieninis ir ateities konfliktų „žemėlapiai“92

92 Ten pat, 69.

Įtampos zonosKlimatinių priežasčių sukeltos įtampos zonos

Įtampos zonosEsami konflikto taškai

34

Ateities konfliktų bruožai

Ateities karinių konfliktų esminiais bruožais taps jų dalyvių, operacinės aplinkos ir kariavimo metodų kompleksiškumas.

Dalyviai. Didėjantis tarptautinės sistemos subjektų skaičius (žr. politinę dimensiją) tiesiogiai atsispindės ir konfliktų dalyvių įvairovėje. Kariaujančias puses ateityje gali sudaryti tiek valstybių karinės pajėgos, tiek nevalstybiniai subjektai – sukilėliai, teroristai, nusikalstamos grupuotės ir kt. Tikėtina, kad keli skirtingi veikėjai gali atsidurti toje pačioje konfrontuojančioje pusėje.

Daugeliu atvejų tarptautinių nusikalstamų grupuočių interesų zonos sutaps su įtampų ir konfliktų zonomis, todėl jos stengsis išnaudoti nestabilią situaciją savo veiklai vystyti ir bus vis labiau linkusios tiesiogiai ar netiesiogiai pačios įsitraukti į konfliktus. Jau pats tokių grupuočių buvimas konfliktų zonose stipriai veiks karinių veiksmų taktiką, pasirenkamus taikinius ir pan. Nusikalstamos grupuotės gali nelegaliai tiekti konfliktuojančioms pusėms ginklus, savarankiškai arba vykdydamos užsakymus įsitraukti į cheminių, biologinių ar kitų masinio naikinimo ginklų kontrabandą ir platinimą. Tikėtina, kad ilgainiui tarptautinės organizuotos nusikalstamos grupuotės vis labiau susipins su kitais nevalstybiniais konfliktų dalyviais – teroristais, etniniais separatistais – ar net gali tapti silpnesnių, „žlugusių“ valstybių politinių jėgų kovos su priešininkais instrumentu.93

Vis didesnį vaidmenį ateities konfliktuose gali vadinti ir valstybių sukuriami ir išlaikomi, tačiau oficialiai jų ginkluotosios pajėgoms nepriskiriami nevalstybiniai kariniai pajėgumai – privačios karinės kompanijos, saugos firmos ir pan.94 Samdomos kariuomenės yra neribojamos tarptautinės teisės normų ir gali taikyti sunkaus tardymo metodus – tai gali tapti vienu iš pagrindinių motyvų valstybėms siekiant išvengti moralinės, politinės ar teisinės atsakomybės už karinio konflikto eigą. Ypač tikėtina, kad valstybės gali samdyti privačias karines kompanijas kovai asimetriniuose karuose, kai oponuojanti pusė nesilaiko jokių tarptautinės karo teisės normų, o taikiniais tampa neginkluoti civiliai. Ateityje privačių karinių kompanijų veikla gali apimti platų spektrą – nuo informacijos rinkimo, žvalgybos, logistinio aprūpinimo iki tiesioginių kovinių veiksmų ar specialiųjų operacijų.

Aplinka. Ateities konfliktai vyks tiek fizinėje, tiek virtualioje aplinkoje: žemėje, oro erdvėje, jūroje, kosmose, kibernetinėje erdvėje. Pasinaudodami technologiniais pasiekimais, konfliktų dalyviai sieks perkelti konflikto veiksmus į tą aplinką, kurioje turės didžiausią pranašumą, todėl tikėtina, kad ateities konfliktų aplinka, taip pat ir kovojančių pusių naudojami ginklai ir veiksmų taktika bus dinamiška ir nuolat kintanti.95

Sparčiai vystantis šiuolaikinėms informacinėms ir ryšių technologijoms, kibernetinė erdvė ateities konfliktuose bus išnaudojama vis plačiau. Veiksmai kibernetinėje erdvėje – žvalgyba, dezinformacijos skleidimas, kibernetinės atakos prieš ypač svarbius civilinius ir karinius infrastruktūros objektus, ryšių ir komunikacijos tinklus ir pan. – greičiausiai bus derinami su įvairių tipų kariniais veiksmais kitose aplinkose.96

93 NIC, Mapping the Global Future…, p. 96.94 NATO, FSE 2025, p. 79–80.95 NIC, Mapping the Global Future…, p. 94.96 UK MOD, Global Strategic Trends – Out to 2040, p. 11–13.

35

Vis daugiau karinių konfliktų kils arba bus specialiai perkeliami į apgyvendintas vietoves. Į tokius konfliktus bus įtraukiamas vis didesnis skaičius tiesiogiai kariniams pajėgumams nepriklausančių žmonių.97

Kariavimo metodai ir pajėgumai. Dauguma pasaulio valstybių ilgą laiką orientavosi į karinių pajėgumų, kuriais būtų galima nugalėti konvencines priešo pajėgas, remiantis didesniu kariniu-technologiniu pranašumu ir karių skaičiumi, plėtrą. Neabejotina, kad tokie pajėgumai bus kuriami, tačiau vis didesnę reikšmę įgis rengimasis asimetriniam kariavimui, tarptautinėms operacijoms. Valstybių kariuomenės greičiausiai žymiai patobulins nekonvencinių kariavimo metodų naudojimą, tuo tarpu kai kurie nevalstybiniai veikėjai gali įgyti platų pajėgumų spektrą, įskaitant ir pajėgumus, tradiciškai naudojamus valstybių. Todėl konvenciniai ir nekonvenciniai kariavimo metodai bus naudojami lanksčiai.98

Didėjant tiek karinio, tiek civilinio sektoriaus priklausomybei nuo šiuolaikinių informacinių ir ryšių technologijų, valstybės ir nevalstybiniai veikėjai sieks išnaudoti potencialių priešininkų karinių ir civilinių sistemų kibernetinio saugumo spragas, intensyviai vystys ne tik gynybinius, bet ir puolamuosius kibernetinius pajėgumus, skirtus prasiskverbti į informacines sistemas, ryšių ir duomenų perdavimo tinklus, gyvybiškai svarbią infrastruktūrą ir juos atakuoti. Tokių kibernetinių atakų greičiausiai nebus įmanoma numatyti iš anksto, taip pat bus sunku susekti ir nustatyti veikėjus, atsakingus už jų vykdymą. Kibernetinėmis atakomis pakankamai greitai ir, lyginant su konvenciniais kariniais veiksmais, panaudojant nedaug išteklių, bus galima padaryti didelę žalą priešininkui.99

Kibernetinių atakų patrauklumą ir jų gausėjimą ateityje ir toliau lems anonimiškumo užsitikrinimo kibernetinėje erdvėje galimybė, santykinis pigumas palyginti su konvenciniais kariniais veiksmais, neprognozuojamumas ir asimetrinis efektas (netgi maža grupuotė galės padaryti didelį poveikį).

Konfliktų tipai. Kompleksinis ateities karinių konfliktų pobūdis reikš, kad aiškiai identifikuoti skirtingus konfliktų tipus (pvz., atskirti tarpvalstybinį ir valstybės vidaus konfliktą, konvencinį ir nekonvencinį karą) bus vis sudėtingiau. Vyraujantys gali būti du konfliktų tipai:

atviras karas – karinis konfliktas, kuriame tiesiogiai susiduria priešiškos valstybės. Labiausiai atviri konfliktai tikėtini tarp priešiškų kaimyninių valstybių nestabiliuose regionuose (pvz., tarp Vidurio Rytų valstybių, Pakistano ir Indijos). Į atvirą konfliktą prieš JAV ar bendrai prieš Vakarų valstybes gali įsitraukti ir tokios nedemokratinės valstybės kaip Šiaurės Korėja ar Iranas100 (JAV ir Kinijos karinis konfliktas, nepaisant tarpusavio santykių galimų įtampų, mažai tikėtinas)101. Prie atvirų karų reikėtų priskirti ir didelio masto riaušių ir pilietinio nepaklusnumo, peržengiančio atskirų valstybių ribas, aktus. Atvirą karą su valstybėmis gali mėginti kariauti ir ideologiniu-religiniu pagrindu sukurtos grupuotės ar judėjimai;

paslėptas karas – konfliktas, kuriame tarptautinėje arenoje konfrontuojančios valstybės dalyvaus ne tiesiogiai, o remdamos ir eskaluodamos kitų, silpnesnių valstybių tarpusavio nesutarimus. Paslėptų karų ateityje gali daugėti – jie gali vykti tarp galingiausių pasaulio valstybių, atviro karo vengiančių dėl galimų neigiamų politinių-ekonominių pasekmių.

97 Ten pat, p. 88.98 Ten pat, p. 84.99 Ten pat, p. 150.100 John B. Alexander „The Evolution of Conflict through 2020: Demands on Personnel, Machines, and Missions“, 2009.101 UK MOD, Global Strategic Trends – Out to 2040, p. 80.

36

Branduolinio ginklo ir tarpžemyninio jo gabenimo į taikinį priemonių atsiradimas šaltojo karo metais tapo svarbiu tarptautinio stabilumo garantu, užkirtusiu kelią trečiajam pasauliniam karui tarp branduolinių valstybių ir jų sąjungų. Neabejotina, kad ir ateityje branduolinis ginklas išliks vienu svarbiausių veiksnių, darančių įtaką globalaus saugumo pusiausvyrai.

Dabartinių branduolinių valstybių (žr. 5 pav.) tarpusavio santykiuose branduolinis ginklas ir toliau turės labiau simbolinę, pusiausvyros palaikymo reikšmę. Tuo tarpu branduolinį ginklą siekiančioms įsigyti valstybėms – Pakistanui, Iranui, Indijai, Šiaurės Korėjai – branduolinis ginklas reikš saugumo garantijas ir nacionalinį prestižą, taip pat užtikrins tam tikrą tarptautinės bendruomenės nesikišimo į jų vidaus reikalus

Branduolinės valstybės (Kinija, Prancūzija, Rusija, Jungtinė Karalystė, JAV) Nepasirašiusios branduolinio ginklo neplatinimo sutarties branduolinės valstybės (Indija, Š. Korėja, Pakistanas)Branduolinio nekomentavimo valstybė (Izraelis) Valstybės, kaltinamos turinčios branduolinį ginklą (Iranas, Sirija) NATO ginklus priėmusios valstybės Valstybės, turėjusios branduolinį ginklą

Masinio naikinimo ginklai

5 pav. Branduolinių valstybių žemėlapis

37

laipsnį. Tolesnis branduolinio ginklo plitimas didžiąja dalimi priklausys, kaip į pasikeitusią saugumo situaciją reaguos naujųjų branduolinių valstybių kaimynės Japonija, Saudo Arabija, Pietų Korėja ir kt. Jos gali siekti įsigyti karinius pajėgumus, nukreiptus prieš branduolinį ginklą, arba nuspręsti pačios plėtoti branduolinius pajėgumus. Neatmestinas ir regioninių branduolinio ginklavimosi varžybų scenarijus.102

Šiuo metu galiojantys tarptautiniai susitarimai ir įsipareigojimai, kuriais siekiama užkirsti kelią branduolinio ginklo, jo dalių ar kuro pardavimą ar perdavimą teroristinėms organizacijoms ar žlugusioms valstybėms ateityje išliks, ir, tikėtina, dar labiau ribos bet kokios su branduolinio ginklo panaudojimu susijusios medžiagos platinimą. Nepaisant to, ekstremistų grupuotės, neturinčios pakankamai techninių pajėgumų savarankiškai branduolinio ginklo ir jo paleidimo sistemos gamybai, gali siekti įsigyti branduolinį ginklą dalimis ar neteisėtais būdais įgyti žinių, medžiagų ir technologijų, reikalingų tokio ginklo gamybai. Vis dėlto reikia pažymėti, kad be valstybės paramos tikimybė tokioms grupuotėms įsigyti patikimą (panaudojamą) branduolinį ginklą yra menka.103

Nors šiuo metu mažiau nei 10 valstybių turi aktyvias cheminio ir (ar) biologinio ginklo vystymo programas, ateityje šis skaičius, tikėtina, išaugs. Skirtingai nuo branduolinio ginklo, šiuos masinio naikinimo ginklus tiek valstybėms, tiek ekstremistinėms grupuotėms bus kur kas lengviau įgyti, todėl ir jų panaudojimo tikimybė ateityje bus kur kas didesnė.104

Ateities karinės technologijos

Karinių technologijų raida yra vienas iš svarbiausių veiksnių karo ir karybos pokyčiuose. Naujų technologijų diegimas ir taikymas arba novatoriškas esamų technologijų panaudojimas dažnai nulemia radikalius pokyčius karinėje doktrinoje, organizacijoje ir strategijoje bei tampa taktinių, operacinių, strateginių ir netgi politinių netikėtumų arba galimybių šaltiniu. Svarbu akcentuoti, kad mokslo ir technologijų karybos srityje vaidmuo nevienareikšmiškas: jos gali tiek palengvinti kariuomenių atsaką į tam tikrus iššūkius, tiek tapti naujų grėsmių šaltiniu, nes suteikia naujus naikinimo įrankius ir būdus.

Konkrečių technologijų atsiradimą ir poveikį tapo sunku nuspėti, ypač turint omenyje tai, kad technologinių inovacijų gausėja ir kad pastaraisiais dešimtmečiais jos dažniausiai pasiekiamos dinamiškame civiliniame sektoriuje, o tik tada pritaikomos kariniams tikslams (skirtingai nei iki tol, kai investicijos į karines technologijas buvo pažangos civiliniame sektoriuje variklis). Nepaisant to, galima išskirti keletą ryškių kertinių technologinių tendencijų ir iš jų kylančių antrinių pasekmių, kurios iki 2030 m. gali smarkiai pakeisti karų pobūdį ir karybą.

Robotizacija. Vis labiau plintantis robotinių ginkluotės platformų diegimas karyboje yra neretai

102 UK MOD, Global Strategic Trends – Out to 2040, p. 82.103 Ten pat.104 Ten pat.

38

pavadinamas „robotine revoliucija“. Galima tikėtis, kad iki 2030 m. tokių platformų ir jų sistemų gausa bei efektyvumas pasieks tokį laipsnį, kad nebebus reikalingas tiesioginis arba nuolatinis žmogaus dalyvavimas daugelyje mūšio erdvės dimensijų. Savaeigės mašinos atliks vis daugiau užduočių (nuo žvalgybos ir logistikos iki kovos veiksmų ir gelbėjimo operacijų), kur žmonių dalyvavimas bus sudėtingas dėl politinių apribojimų, žmogaus gebėjimų ribotumo, didelės rizikos ar tiesiog personalo trūkumo ir kaštų. Maža to, iki to laiko jau gali būti plačiai naudojamos autonominės kovinės sistemos, kurios pačios priims sprendimus dėl jėgos panaudojimo pagal iš anksto užprogramuotus parametrus ir kurios gebės pačios mokytis bei gerinti savo sprendimų priėmimą įvairiose situacijose. Pranašumas kuriant ir tobulinant programinius algoritmus autonominėms dirbtinio intelekto karinėms sistemoms taps labai svarbiu karinio pranašumo komponentu. Karybos robotizacijos tendencija taip pat išryškins bei paskatins ir tokias šalutines, išvestines technologines tendencijas:

naujų energijos šaltinių taikymą. Robotinių platformų ir sistemų autonominiam veikimui užtikrinti, jų veikimo nuotoliui ir trukmei mūšio erdvėje padidinti bei priklausomybei nuo sudėtingos bei pažeidžiamos energetinės infrastruktūros mažinti vis svarbesniu taps pažangių energijos gavimo ir saugojimo technologijų diegimas gynybos srityje;

informacijos saugumo užtikrinimą. Įgyvendinant tinklinės karybos (angl. network centric warfare) ir tinklo įgalintų pajėgumų (angl. network enabled capabilities) koncepcijas, platformos ir sistemos yra susiejamos vis spartesniais duomenų perdavimo kanalais, užtikrinančiais koordinaciją tarpusavyje, su valdymo centrais ir individualiais kariais. Todėl smarkiai išaugs būtinybė apsaugoti tokių duomenų kanalų veikimą, jais perduodamą informaciją ir robotinių sistemų programinius algoritmus nuo priešo žvalgybinių ir ardomųjų veiksmų;

atsparumo elektromagnetiniams ginklams didinimą. Dabartinės ginkluotės platformos ir sistemos jau dabar dažnai yra neatsparios elektromagnetiniam poveikiui. Problema dar labiau paaštrės mūšio erdvėje daugėjant robotinių sistemų su sudėtingomis elektroninėmis posistemėmis, nes tai skatins potencialius priešininkams investuoti į naujų elektromagnetinių ginklų kūrimą. Didėjanti karybos robotizacija pareikalaus pažangos didinant elektronikos atsparumą elektromagnetiniam poveikiui;

miniatiūrizaciją. Pažanga elektronikos, mechanikos ir medžiagų mokslo srityse reikš, kad daugės savaeigių ar nuotoliniu būdu kontroliuojamų prietaisų, pritaikytų veikti itin specifinėmis sąlygomis ar siaurai specializuotoms užduotims mūšio erdvėje / konflikto zonoje atlikti. Daugelis jų bus itin nedideli ir suteikiantys pranašumų dėl nedidelių kaštų, mažų energijos sąnaudų, gebėjimo veikti slaptai ar žmogui bei didesniems robotams neprieinamose erdvėse.

Sistemų integracija. Tinklinės karybos koncepcijos plėtojimas ir tinklo įgalintų pajėgumų (angl. network enabled capabilities) kūrimas jau vyksta daugiau kaip dešimtmetį. Iki 2030 m. dėl didelės pažangos informacinių technologijų, elgsenos mokslų, sistemų inžinerijos srityse bus daug pasiekta jungiant įvairias karines platformas ir sistemas – nuo stebėjimo ir žvalgybos iki kovinių, kovinės paramos ir logistikos pajėgumų ir netgi individualių karių – į vientisą organizacinę-technologinę sistemą, arba „sistemų sistemą“. Šiame procese vis didesnį vaidmenį vaidins technologijos, padedančios išspręsti įvairių sistemų tarpusavio suderinamumo problemas. „Sistemų sistemos“ architektūroje bus vis labiau siekiama automatizuoti ir paspartinti įvairius

39

procesus, taip sumažinant žmogiškojo veiksnio įtaką ir padidinant reagavimo į situacijas ir grėsmes greitį. Kartu didelį pagreitį bus įgavęs inovatyvių socialinių tinklų technologijų taikymas karinėse organizacijose, atversiantis naujų galimybių gauti ir dalytis žiniomis apie taktinius ir operacinius iššūkius karo veiksmų zonoje. Karinės organizacijos veiks informacija vis labiau pripildytoje aplinkoje, todėl toliau augs ir naujų technologijų, padidinančių gaunamų duomenų saugojimo, analizės, sintezės ir sklaidos gebėjimus, svarba.

Individualaus kario galios stiprinimas. Nepaisant robotizacijos tendencijų, žmogus – karys, operatorius, planuotojas, sprendimų priėmėjas – išliks centrine karų ir ginkluotų konfliktų figūra, nors jo vaidmuo įvairiose situacijose bei santykis su ginkluote ir jos sistemomis stipriai keisis. Tikėtina, kad kariai, kurių mūšio erdvėje ar konflikto aplinkoje bus mažiau, veiks kaip sudėtinė, integruota technologinės sistemos („tinklo“ arba „sistemų sistemos“) dalis. Technologijų, leidžiančių pasiekti tokią integraciją ir taip pat stiprinančių individualaus kario pajėgumus (kovinius, išgyvenimo, išlaikymo, veikimo, situacijos supratimo ir pan.), diegimas taps svarbia individualaus kario galios stiprinimo tendencijos dalimi. Iki 2030 m. bus diegiamos naujos technologijos, kurios išplės fizines, psichines ir kognityvines karių galimybes, padidins jų kovinę galią, pagerins mūšio erdvės matymo ir veiksmų planavimo bei koordinacijos gebėjimus, sustiprins saugumą, fizinę ir psichologinę savijautą bei išgyvenimo atšiauriomis sąlygomis ar mūšyje galimybes, palengvins jo sąveiką su karo zonoje esančiomis svetimomis kultūromis. Šios karinės technologijos daugeliu atvejų remsis pažanga civiliniame ir komerciniame sektoriuose (pvz., kuriant nanotechnologijas ir naujas medžiagas, biomedicinos, elektronikos, informacinių technologijų srityse ir pan.), dažnai tiesiog pritaikant naujus komercinius produktus karinėms reikmėms.

Kibernetinės ir kosminės erdvių militarizacija. Didėjanti visapusiška valstybių priklausomybė nuo kibernetinių ir kosminių technologinių sistemų reiškia, kad vis svarbesniais tampa kibernetinės ir kosminės erdvių išnaudojimas konfliktuose ir karuose. Tai neišvengiamai reikš didėjantį kariuomenių vaidmenį ir įsitraukimą bei investicijas į technologinius sprendimus, tiek didinančius kibernetinių ir kosminių sistemų apsaugą ir atsparumą, tiek leidžiančius išnaudoti jų pažeidžiamumą. Nepaisant tarptautinių pastangų riboti kibernetinės ir kosminės erdvių militarizaciją, tikėtinas tolesnis kibernetinių puolamųjų pajėgumų, leidžiančių sunaikinti, paralyžiuoti ar kitaip neutralizuoti priešininkų kritinę informacijos infrastruktūrą, tiek civilinę, tiek karinę, plėtojimas. Taip pat bus tobulinamos ir kuriamos naujos technologinės priemonės (pvz., raketinės, lazerinės technologijos), sudarančios sąlygas palydovinių komunikacijos, navigacijos ar sekimo sistemų neutralizavimui; kuriamos eksperimentinės technologijos, leidžiančios panaudoti kosmines platformas ir sistemas taikinių žemėje ar oro erdvėje naikinimui.

Technologinės asimetrijos stiprėjimas. Konfliktuose tiek tarp valstybių ir nevalstybinių veikėjų (partizaninių grupių, teroristinių organizacijų ir pan.), tiek tarp pačių valstybių iki 2030 m. išliks technologinės asimetrijos stiprėjimo tendencija. Vakarų valstybių, ypač JAV, investicijos į gynybos mokslinius tyrimus ir plėtrą bei naujų karinių technologijų ir pajėgumų kūrimą vis dar užtikrina jų dominavimą daugelyje karo dimensijų, bet kartu skatina esamus ir potencialius priešininkus ieškoti technologinių priemonių šiam dominavimui neutralizuoti ar sumažinti. Nevalstybiniai veikėjai, siekdami maksimalaus psichologinio ir politinio poveikio, toliau ieškos ir ras inovatoriškų mažų kaštų technologinių sprendimų, ypač išnaudodami naujas komercines technologijas ir derindami jas su labiau tradicinėmis priemonėmis (lengvais ginklais, sprogmenimis, radioaktyviomis ir cheminėmis

40

medžiagomis). Įvairios valstybės sieks tobulinti pajėgumus, skirtus Vakarų šalių konvenciniam pranašumui neutralizuoti, ypatingą dėmesį skirdamos naujos kartos priešlėktuvinių, priešraketinių, priešlaikinių, kovos su šarvuota technika ginklų kūrimui bei tam tikrais atvejais masinio naikinimo ginklų programoms plėtoti.

Tai skatins Vakarų valstybes skirti dar didesnį dėmesį sudėtingų technologijų, galinčių aptikti asimetrines grėsmes ir jas nukenksminti arba jų išvengti, kūrimui. Konfliktuose su nevalstybiniais veikėjais tokios technologijos dažnai ir toliau bus dvigubo – civilinio (saugumo) ir karinio – pritaikymo. Rengiantis tarpvalstybiniams ginkluotiems konfliktams, bus investuojama į technologijas, kurių diegimas dar labiau padidintų ginkluotės taikymo tikslumą ir veikimo atstumą, karinių platformų „nematomumą“ ir jų aktyvių savigynos / apsaugos priemonių efektyvumą.

Atskirų valstybių ir regionų ateities

vystymosi tendencijų analizė

42

2. Atskirų valstybių ir regionų ateities vystymosi tendencijų analizė

Šioje dalyje pateikiama atskirų valstybių ir regionų ateities vystymosi tendencijų analizė neapima visų pasaulio valstybių ir regionų. Atsižvelgiant į tai, kokią vietą konkreti valstybė ar regionas užima šiandieninėje Lietuvos užsienio ir gynybos politikoje, taip pat įvertinus, ar ir kokią reikšmę tos valstybės ar regiono raida gali turėti Lietuvai ateityje, buvo išskirtos kelios nagrinėjamų valstybių ir (arba) regionų grupės:

svarbiausi tarptautinės sistemos veikėjai, kurių veiksmai neišvengiamai turės poveikį Lietuvai;1. buvusios SSRS erdvės valstybės, kurių raida Lietuvai svarbi tiek dėl geografinio artumo, tiek dėl bendrų 2.

istorinės patirties atkarpų;„nestabilumo arkos“ valstybės, kuriose vykstantys procesai gali turėti neigiamų pasekmių tarptautiniu mastu 3.

ir pareikalauti tarptautinės bendruomenės, kurios narė yra ir Lietuva, atsako.

2.1. Pagrindiniai tarptautinės sistemos veikėjai

Per artimiausius du dešimtmečius turėtų laipsniškai nusistovėti daugiapolė tarptautinės sistemos struktūra, kuri aiškiai atspindės galios poslinkį į Rytus. Greta vis dar lyderės pozicijas išlaikančių JAV, vieningo tarptautinės sistemos veikėjo ambicijas puoselėjančios ES105 ir vienos galingiausių valstybių statuso mėginančios neprarasti Rusijos, į galingiausių pasaulio valstybių sąrašą užtikrintai pateks Kinija ir Indija.

2.1.1. JAV

JAV daugiapolėje tarptautinėje sistemoje bus „pirmoji tarp lygiųjų“: išliks viena svarbiausių ir galingiausių pasaulio politikos, ekonomikos veikėjų bei pačia stipriausia karine valstybe, tačiau jos pranašumai prieš kitas šalis nebus tokie ryškūs kaip iki šiol. Galima išskirti keletą veiksnių, kurie greičiausiai lems tokius JAV galios pasikeitimus. Pirma, globali lyderystė yra rimta finansinė našta. JAV gali tiesiog nebepajėgti finansuoti visų daugiavektorinės užsienio politikos veiksmų, reikalingų išlaikyti jos, kaip globalios lyderės, pozicijas. Antra, JAV veiksmai jau kuris laikas nėra apsaugoti nuo kritikos, įskaitant ir artimiausius sąjungininkus. Tarptautinio autoriteto silpnėjimas reiškia, kad ateityje JAV gali turėti vis mažiau erdvės vienašaliams veiksmams. Trečia, JAV užsienio politikai didelę įtaką turės kitų svarbių tarptautinės

105 Nors ES, skirtingai nei kiti šiame skyriuje nagrinėjami tarptautiniai veikėjai, nėra valstybė, daugelyje panašaus pobūdžio analiti-nių dokumentų ES yra įvardijama kaip vienas subjektas.

43

sistemos veikėjų, visų pirma Kinijos ir Rusijos, veiksmai.106

Demografija

JAV gyventojų skaičius turėtų išaugti nuo 318 mln. 2010 m. iki 370 mln. 2030 m., t. y. daugiau nei 16 proc. Gimstamumas JAV palyginti su kitomis išsivysčiusiomis valstybėmis bus gana didelis – vidutiniškai po 4,4 mln. naujagimių per metus. Svarbus gyventojų skaičiaus didėjimo šaltinis bus ir imigracija (vidutiniškai po 1 mln. per metus), ypač iš Meksikos, Kinijos ir Indijos. Visa tai padės JAV sukurti demografinį augimą ir garantuos pakankamą darbo jėgos skaičių.107

Ekonomika

Nors pagal sukuriamo BVP dydį per ateinančius 20 metų JAV iš pirmosios vietos išstums Kinija, JAV išliks galingiausia pasaulio ekonomika. Absoliučiais skaičiais Kinijos pirmavimas turėtų būti labai nežymus, todėl abiejų valstybių indėlis į pasaulio ekonomiką sudarys po maždaug 20 proc. Tuo tarpu pagal vienam gyventojui tenkančią BVP dalį, JAV vis dar žymiai lenks tiek Kiniją, tiek ES. JAV ir toliau išliks didžiausia pasaulio vartotoja ir eksportuotoja, o JAV doleris – pagrindine tarptautine rezervine valiuta.108

Ateityje vidutinis metinis JAV ekonomikos augimas turėtų siekti beveik 3 proc. ir bus didžiausias tarp išsivysčiusių valstybių. Pagrindinėmis JAV ekonomikos varomosiomis jėgomis bus didėjantis darbo našumas, investicijos į mokslinius tyrimus ir aukštųjų technologijų plėtrą ir socialinės bei ekonominės sistemos lankstumas. Prie ekonomikos augimo prisidės ir tai, kad, skirtingai nei kitose išsivysčiusiose valstybėse, JAV nebus jaučiama darbo jėgos trūkumo. Bene vienintele kliūtimi stabiliai JAV ekonomikos plėtrai gali tapti tik vis didėjantis viešojo sektoriaus įsiskolinimas.109

Maždaug po 2020 m. turėtų pradėti mažėti JAV priklausomybė nuo energetinių išteklių importo. Prie to nemažai prisidės branduolinės energetikos atsigavimas, vandenilio energetikos, kuro elementų110 plėtra. Ypatingą reikšmę energetinės nepriklausomybės stiprinimui turės ir tolesnis nekonvencinių dujų gavybos plėtojimas. Pvz., skalūninės dujos šiuo metu sudaro 34 proc. JAV dujų atsargų; per ateinančius 20 metų ši dalis gali toliau didėti ir viršyti 40 proc.111

Platesnis naujų energijos šaltinių naudojimas padės JAV įvykdyti savo įsipareigojimus klimato kaitos mažinimo srityje.112

106 Ministry of Defence of Finland, Predictions Regarding International Actors up to the Year 2030, 2007, p. 14. 107 EU ISS, The New Global Puzzle…, p. 16.108 Economist Intelligence Unit, Foresight 2020: Economic, Industry and Corporate Trends, The Economist, 2006, p. 9.109 Ten pat.110 Kuro elementai (angl. fuel cells) cheminę energiją tiesiogiai paverčia elektros energija, skirtingai nuo tradicinių elektros energijos generatorių, naudojančių tarpinę mechaninę grandį (pvz., garo turbina) tarp pradinio energijos šaltinio ir galutinio produkto. Kuro elementų efektyvumas (naudingumas) gali siekti iki 70–80 proc. palyginti su 30–40 proc. tradicinių generatorių efektyvumu.111 US Energy Information Administration, World Shale Gas Resources…, p. 4112 Ministry of Defence of Finland, Predictions Regarding International Actors up to the Year 2030, p. 15.

44

Politika

Pastaruosius porą dešimtmečių vienas svarbiausių JAV užsienio ir saugumo politikos bruožų buvo demokratinių vertybių sklaida ir parama demokratiniams judėjimams bei institucijoms įvairiose pasaulio valstybėse. Tikėtina, kad JAV neatsisakys siekio stiprinti pasaulio demokratinių valstybių bendruomenę, tačiau gali teikti prioritetą santūresnei užsienio politikai ir susilaikyti nuo įsipareigojimų, neatitinkančių šalies politinių ir ekonominių galimybių, ir rizikingų, vienašaliais sprendimais pagrįstų veiksmų.113

Tai nereiškia, kad JAV atsisakys globalios lyderystės ambicijų, tiesiog jas realizuodama plačiau remsis bendradarbiavimu ir daugiašališkumu. JAV turėtų nebekvestionuoti Jungtinių Tautų autoriteto sankcionuojant karinės jėgos naudojimą tarptautiniuose santykiuose. „Savanoriškos koalicijos“ (angl. coalitions of willing), būdingos JAV užsienio ir saugumo politikai XXI a. pirmajame dešimtmetyje, ateityje turėtų prarasti savo svarbą. Didesnį dėmesį ateityje JAV turėtų skirti santykiams su Azijos ir Ramiojo vandenyno regionais, tuo tarpu Europai JAV užsienio politikoje tektų santykinai mažesnis vaidmuo. Atitinkamai ir NATO JAV bus ne tik ir ne tiek transatlantinio ryšio su Europos valstybėmis palaikymo instrumentas, kiek globalaus partnerysčių palaikymo mechanizmas. Pasitelkdamos įvairius partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimus su tokiomis valstybėmis kaip Australija, Japonija, Naujoji Zelandija, Pietų Korėja ir kt., JAV sieks suteikti NATO globalios saugumo organizacijos statusą.114

Svarbu pažymėti, kad JAV ne tik pačios sieks išlaikyti savo lyderystę pasaulyje, bet atskirais atvejais bus skatinamos tai daryti kitų valstybių. JAV ir toliau gali būti laikoma svarbia trečiąja šalimi užtikrinant galios pusiausvyrą Vidurio Rytų ir Rytų Azijos regionuose (Vidurio Rytuose – kaip apsauga nuo nenuspėjamų Irano veiksmų, Azijoje – kaip atsvara Kinijos galios didėjimui). JAV dalyvavimas ir lyderystė taip pat bus matoma kaip svarbus veiksnys sprendžiant tarptautinius masinio naikinimo ginklų plitimo, aplinkosaugos, klimato kaitos, klonavimo, biotechnologijų, žmogaus teisių ir pan. klausimus.115

Nors didžiausią grėsmę JAV, kaip ir kitoms Vakarų valstybėms, vis dar kels tarptautinis terorizmas, šis klausimas JAV užsienio politikos darbotvarkėje nebus dominuojantis. Karinių operacijų Irake ir Afganistane eiga ir rezultatai, tikėtina, sumažins JAV nusiteikimą kovai su tarptautiniu terorizmu naudoti vien karinę jėgą.116

Karinė dimensija

JAV ir toliau išlaikys lyderės pozicijas pagal gynybos finansavimą, taip pat pirmaus ginklų prekyboje.117 Nors JAV gynybos politikoje branduoliniai ginklai išliks pagrindiniais strateginiais pajėgumais, naujų karinių technologijų vystymas gali lemti iš esmės naujo strateginio ginklo atsiradimą. Asimetrinis ateities konfliktų pobūdis lems vis didesnį JAV dėmesį nekonvencinių pajėgumų plėtrai. Kartu su sąjungininkais vykdomose

113 Ten pat, p. 19.114 Ten pat, p. 15, 19.115 NIC, Global Trends 2025: A Transformed World, p. 17.116 Ministry of Defence of Finland, Predictions Regarding International Actors up to the Year 2030, p. 16.117 UK MOD, Global Strategic Trends Programme 2007–2036

45

operacijose JAV konvencinių pajėgumų indėlis greičiausiai bus mažinamas.

2.1.2. Europos Sąjunga

Nors ES ir toliau išliks labiausiai integruota ir viena ambicingiausių tarptautinių organizacijų, jos, kaip vieningo tarptautinės sistemos veikėjo, pozicijos ateityje gali silpnėti. Tam įtakos turės tiek vidaus priežastys (politinė fragmentacija, neaiškių ekonominės ir pinigų sąjungos perspektyvos, demografinės problemos), tiek išorės veiksniai (spartus Kinijos ir kitų Azijos valstybių augimas). Tiesa, atskirų ES valstybių narių ekonominio išsivystymo lygis išliks vienas aukščiausių pasaulyje – jas lenks tik JAV ir Japonija.118 Stiprėjanti Azijos valstybių konkurencija, Rusijos pastangos stiprinti karinę galią vers ES valstybes šlietis prie tradicinės sąjungininkės – JAV.119

Demografija

Bendras ES (turint omenyje dabartines 27 valstybes nares) gyventojų skaičius turėtų nežymiai padidėti: nuo 497 mln. 2010 m. iki 506 mln. 2030 m. (apie 1,7 proc.). Tačiau analizuojant metinius gyventojų kitimo duomenis galima prognozuoti, kad jau maždaug nuo 2015 m. ES gyventojų skaičiaus metinis pokytis greičiausiai taps neigiamas. Didžiausias gyventojų skaičiaus prieaugis iki 2030 m. prognozuojamas ES valstybėse-nykštukėse – Liuksemburge (25 proc.) ir Kipre (20 proc.) – taip pat Airijoje (22 proc.), Ispanijoje (10 proc.) ir Jungtinėje Karalystėje (10 proc.). Labiausiai gyventojų turėtų sumažėti Bulgarijoje (14 proc.), Lietuvoje (11 proc.) ir Latvijoje (9 proc.). Viena iš pagrindinių gyventojų skaičiaus mažėjimo priežasčių – itin žemas gimstamumas ES valstybėse.

Be gyventojų mažėjimo, ES valstybės susidurs ir su dar viena – gyventojų senėjimo – problema. Gyventojų senėjimas turės didelę įtaką darbo jėgos struktūrai: kai kurie apskaičiavimai rodo, kad iki 2050 m. darbingo amžiaus (15–64 metų) ES gyventojų skaičius gali sumažėti 43 milijonais, o peržengusių 65 metų ribą skaičius padidės 58 milijonais. Išliekant dabartinėms demografinėms tendencijoms, iki 2030 m. gali susidaryti apie 20 mln. darbo jėgos trūkumas.120 Gyventojų senėjimas turės neigiamą poveikį ne tik ES valstybių narių darbo rinkoms, bet ir socialinei politikai – vis daugiau lėšų teks skirti socialinėms išmokoms vyresnio amžiaus gyventojams išlaikyti. Socialinės problemos savo ruožtu gali neigiamai paveikti ES ekonominio augimo rodiklius. Siekdamos išvengti darbo jėgos deficito, daugelis ES valstybių įgyvendins įvairias darbo rinkos lankstumą ir užimtumą didinančias priemones: ilgins pensinį amžių, sieks į darbo rinką kuo anksčiau įtraukti jaunus ir kuo ilgiau išlaikyti vyresnio amžiaus (50–65 metų) žmones, skatins jaunas moteris išeiti motinystės atostogų su garantija, kad jos nepraras darbo vietos, daugiau dėmesio skirs imigrantų įtraukimui į darbo rinką ir pan.121

118 Ministry of Defence of Finland, Predictions Regarding International Actors up to the Year 2030, p. 104.119 Ten pat.120 European Ideas Network, The World in 2025: How the European Union will Need to Respond, p. 21–22.121 NIC, Mapping the Global Future 2020…, p. 61.

46

Imigracijos mastai į ES nebus tokie dideli kaip į JAV, tačiau imigrantų skaičius ES valstybėse ir toliau stabiliai didės. Prie jau gyvenančių ES valstybėse narėse imigrantų per ateinančius 20 metų turėtų prisidėti apie 12–14 mln. naujai atvyksiančių, taip pat antros kartos imigrantai. Šiuo metu musulmonų skaičius ES siekia 15–18 mln. Didžiausios jų bendruomenės gyvena Prancūzijoje, Olandijoje, Vokietijoje. Greičiausiai ir ateityje pagrindinės naujų imigrantų masės atvyks iš musulmoniškų valstybių, todėl islamas gali įsitvirtinti kaip viena iš pagrindinių ES religijų. Prognozuojama, kad 2025 m. bendras musulmonų skaičius ES gali pasiekti 25–30 mln. Kai kuriose valstybėse narėse pagal tikinčiųjų skaičių islamas gali tapti pagrindine religija. 122 Siekdamos užkirsti kelią religinių ir kultūrinių skirtumų padiktuotiems socialiniams neramumams, ES valstybės narės turės daug dėmesio skirti socialinės ir kultūrinės integracijos programoms.123

Ekonomika

ES turėtų išlikti vienu iš pagrindinių pasaulio ekonomikos blokų (kartu su JAV ir Kinija) ir išlaikyti technologinį bei pramoninį konkurencingumą, tačiau pagal pagrindinius ekonomikos rodiklius ir toliau atsiliks nuo JAV, o atskirose srityse – ir nuo augančių Azijos valstybių.

ES ekonominė integracija sudarys sąlygas laisvam prekių, paslaugų ir asmenų judėjimui ir nacionalinių teisinių normų harmonizavimui, tačiau valstybių narių ekonominio augimo ir išsivystymo lygio skirtumai išliks dideli.124 Po 2004 m. ES plėtros naujai prisijungusios valstybės narės demonstravo įspūdingus ekonomikos augimo tempus (10 ir daugiau proc.), tačiau net ir tuomet buvo prognozuojama, kad pasivyti senąsias ES nares joms reikės ne vieno dešimtmečio. Kad per tolesnius ES plėtros etapus pasikartotų 2004 m. scenarijus, menkai tikėtina. Bendras ES ekonomikos augimas, atsigaunant po ekonominės krizės, gali siekti apie 2 proc. Būsimų ES valstybių narių (Balkanų šalių) ekonomika turėtų augti panašiai kaip ir prisijungusių 2004–2007 m. – apie 3,5 proc. Šiek tiek didesnis – apie 5 proc. – augimas prognozuojamas tik Turkijoje.125

Ekonomikos augimo ir bendro ekonominio išsivystymo skirtumai bus ryškūs ne tik ES viduje. Didės ir atotrūkis nuo JAV. Pvz., 2003 m. ES (15 valstybių narių) BVP vienam gyventojui sudarė 73 proc. JAV lygio (2003 m.), 2009 m. (27 valstybės narės) šis rodiklis nukrito iki 69 proc. Prognozuojama, kad daugiau nei 30 valstybių vienijančios ES BVP vienam gyventojui gali siekti tik kiek daugiau nei pusę JAV lygio.126

ES ekonomikos augimui neigiamos įtakos turės ne tik jos valstybių narių išsivystymo skirtumai, bet ir nesugebėjimas išspręsti energetinės priklausomybės problemų. Nors šioje srityje vyksta teigiamų poslinkių – žengti pirmi žingsniai kuriant bendrą ES energetikos politiką, tikėtina, kad ES ir toliau išliks didžiausia energijos importuotoja: iki 2030 m. importuojamos energijos dalis išaugs nuo 50 iki 70 proc. Dar didesnė priklausomybė numatoma pagal dviejų pagrindinių energijos išteklių – naftos ir dujų – importą (importuojama gali būti iki

122 NIC, Global Trends 2025: A Transformed World, p. 25.123 NATO, FSE 2025, p. 116.124 Ministry of Defence of Finland, Predictions Regarding International Actors up to the Year 2030, p. 106.125 Economist Intelligence Unit, Foresight 2020: Economic, Industry and Corporate Trends, 2006, p. 8–9.126 Ten pat.

47

90 proc. naftos ir 80 proc. dujų).127

Šiuo metu energijos gavybos Europoje pagrindas yra branduolinė energetika – iš jos gaunama 35 proc. visos energijos; anglis sudaro 27 proc., dujos – 16 proc., atsinaujinantys energijos šaltiniai – 15 proc., nafta – 8 proc. Ateityje pagrindiniu energijos šaltiniu turėtų tapti nafta – ji sudarys 38 proc. visos energijos; 29 proc. – dujos, 19 proc. – kietasis kuras (anglis). Nepaisant ES siekių nuosekliai didinti atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimą, jie 2030 m. turėtų sudaryti vos 8 proc. Nors branduolinės energijos panaudojimas žymiai sumažės ir 2025 m. sieks tik 8 proc., ilgainiui ES valstybių narių gyventojų palankumas branduolinei energetikai gali didėti, ypač atsižvelgiant į naftos rinkos nestabilumą ir kainų svyravimus. OPEC dar labiau įtvirtins savo dominavimą tiekiant naftą ES – iš OPEC valstybių tiekiama nafta turėtų sudaryti daugiau nei 80 proc. (šiuo metu – 45 proc.). Dujos daugiausiai bus tiekiamos iš Rusijos.128

ES energetinės priklausomybės problemos sprendimui didelę reikšmę turės ir nekonvencinių dujų gamybos plėtra. Kol kas Europoje didžiausi telkiniai yra aptikti Lenkijoje, Šiaurės Vokietijoje, Prancūzijoje (nors 2011 m. pabaigoje čia buvo uždraustas hidraulinio skaldymo metodas, kuriuo išgaunamos skalūninės dujos) ir pietinėje Šiaurės jūros dalyje. Tikėtina, kad būtent šios valstybės plačiausiai pasinaudos nekonvencinių dujų teikiama nauda savo apsirūpinimui energetiniais ištekliais užtikrinti.

Politika129

ES plėtra. Nagrinėjamu laikotarpiu fizinė ES plėtra į rytus sulėtės ar net sustos, o pagrindine plėtros kryptimi taps Balkanai. Iki 2025 m. prie ES jau turėtų būti prisijungusios Albanija, Makedonija, Kroatija, taip pat Turkija, kuri su 90 mln. gyventojų taptų didžiausia ES valstybe nare. Apie 2030 m. galima Serbijos, Juodkalnijos ir Kosovo integracija į ES. Šveicarija tikriausiai ir toliau išliks ne ES narė, tuo tarpu Islandija ir Norvegija vertinamojo laikotarpio pabaigoje jau turėtų būti prisijungusios prie ES. Nors Norvegija ir ateityje išliks viena turtingiausių Europos valstybių, jos narystė labai neprisidės prie vidutinio ES pragyvenimo lygio padidėjimo. Priešingai, dėl ES plėtros į mažiau išsivysčiusias Balkanų valstybes BVP dalis, tenkanti vienam gyventojui, ES lygiu netgi sumažės. Po 2030 m. galimas ES plėtros į rytus klausimo atgaivinimas – tokiu atveju visų pirma turėtų būti svarstoma Balkanų valstybių narystės perspektyva.

Jei ES plėtros kriterijai išliks tie patys,130 vienas opiausių ES plėtrą lydinčių klausimų – geografinių ir politinių ES ribų problema – nepraras savo aktualumo. Galimose Gruzijos, Turkijos ar Ukrainos derybose dėl narystės ES šis klausimas gali būti labai eskaluojamas.

127 Ministry of Defence of Finland, Predictions Regarding International Actors up to the Year 2030, p. 108.128 NATO, FSE 2025, p. 117–118.129 Ministry of Defence of Finland, Predictions Regarding International Actors up to the Year 2030, p. 104–106.130 Kopenhagos kriterijai: politinis kriterijus: stabilios politinės institucijos, garantuojančios demokratiją, teisės viršenybė, žmogaus teisės, pagarba mažumų teisėms; ekonominis kriterijus: veikianti rinkos ekonomika, galinti išlaikyti konkurencinį spaudimą ES rinkoje; acquis communautaire perėmimo kriterijus: šalies kandidatės sugebėjimas perimti esančius reikalavimus, nustatytus ES viduje.

48

ES integracijos gilinimo perspektyvos. Nuo pat Europos bendrijų susikūrimo XX a. 6 dešimtmetyje Europos integracijos proceso skiriamasis bruožas buvo valstybių pastangos stiprinti tarpusavio integraciją – tiek plėsti ES kompetenciją į naujas sritis (nuo ekonomikos iki užsienio ir saugumo politikos), tiek gilinti ES kompetenciją tam tikroje srityje (pvz., perėjimas nuo muitų sąjungos iki ekonominės ir pinigų sąjungos). Pagrindine kliūtimi integracijos stiprinimo procese praktiškai visuomet tapdavo ES valstybių požiūrių skirtumai. Kad ši tendencija ateityje galėtų žymiai keistis, nėra tikėtina. Nors integracijos gilinimo ir ES plėtros procesai iš principo nėra vienas kitam prieštaraujantys, ES narių skaičiaus padidėjimas visuomet reiškia papildomus iššūkius ES politinei ir ekonominei integracijai (ypač tai pasakytina apie didžiąją 2004 m. plėtros „bangą“, kai vienu metu prie ES prisijungė net 10 naujų narių). Didėjant valstybių narių skaičiui, didėja tikimybė, kad vis sunkiau bus pasiekti konsensusą priimant sprendimus, įskaitant ir sprendimus dėl tolesnės Europos integracijos krypties. Akivaizdus to pavyzdys – kelis metus trukusi „konstitucinė“ krizė, kurią ES pavyko išspręsti tik 2009 m. Lisabonos sutarties įtaka ES integracijos gilinimui vertintina nevienareikšmiškai: nors nemažai nuostatų tarsi sudaro prielaidas integracijai gilinti, jų praktinio taikymo analizė vis dėlto liudija tik inkrementinius pokyčius. Lisabonos sutartis panaikina trijų „ramsčių“ sistemą, t. y. visos politikos sritys yra traktuojamos kaip vieningos ES institucinės sąrangos dalis, tačiau skirtumai tarp sprendimų priėmimo procedūrų ir institucijų vaidmens skirtingose politikos srityse išlieka. Tai reiškia, kad užsienio, saugumo, gynybos politikos srityse, kurios turi kritinę reikšmę ES kaip globalaus veikėjo statusui, ir toliau bus taikomas vienbalsiškumo principas, kuris reikš, kad aktyvūs ES veiksmai šiose srityse bus ribojami valstybių narių nuomonių, pozicijų ir interesų skirtumų.

ES politinei sanglaudai ir integracijos gilinimui didelės įtakos turės ir tai, kaip pavyks suvaldyti ekonominę ir eurozonos krizę. Atsižvelgiant į tai, kad ši krizė tik pagilino egzistuojantį ES valstybių susiskaldymą (pvz., Pietų Europos valstybių atsidūrimas periferijoje, Jungtinės Karalystės grįžimas prie „nepaklusnios“ valstybės narės veiksmų), egzistuoja tikimybė, kad „kelių greičių“ Europos modelis, šiuo metu taikomas ekonominės ir pinigų sąjungos srityje, gali persiduoti ir į politiką.

ES išorės santykiai. ES užsienio politika bus plataus spektro ir skirtinga įvairiuose pasaulio regionuose. Santykiai su Rusija išliks glaudūs visų pirma dėl išliekančios ES valstybių energetinės priklausomybės. Tačiau vieningą ES strategiją Rusijos atžvilgiu gali būti sudėtinga išplėtoti dėl ES valstybių nuomonių nesutapimo. Persijos įlankos regione ES įtaka ir toliau išliks minimali. Vidurio Rytuose ES ir toliau orientuosis į savo, kaip ekonominio veikėjo, vaidmens stiprinimą. Politinėje srityje daugiausia pastangų bus nukreipta į Vidurio Rytų (Izraelio irPalestinos) konflikto sprendimą. ES rems nepriklausomos Palestinos valstybės atsiradimą bei stengsis pagerinti santykius su Sirija, Libanu, Jordanija, Izraeliu. Artimiausiais dešimtmečiais smarkiai padidės susidomėjimas Šiaurės Afrika, santykiai su šio regiono valstybėmis stiprės, joms bus skiriama didelė ES investicijų dalis.131

ES privalės apsispręsti, ko ji siekia iš Rytų partnerystės, iniciatyvos apimančios Armėniją, Azerbaidžaną, Baltarusiją, Gruziją, Moldovą, Ukrainą: realios transformacijos ir pokyčių šiose valstybėse ar tik skatinti vadinamąją įtraukimo politiką. Norėdama realių rezultatų, ES privalės išlikti nuosekli partnerysčių politikoje, turėti būdų, kaip paskatinti partneres ir jas „nubausti“, taikant sąlygotumo principą (daugiau už daugiau, mažiau

131 NIC, Global Trends 2025: A Transformed World, p. 94.

49

už mažiau), sukurti ir taikyti mažų žingsnelių politiką. Nors daugeliu atvejų ES negalės partnerėms pasiūlyti narystės, svarbiais motyvuojančiais veiksniais išliks ekonominė nauda, kuri priklausys nuo partnerių nuopelnų ir pasiekto progreso: laisva prekyba, vizų supaprastinamas ir liberalizavimas ir pan.

Karinė dimensija

Per artimiausius du dešimtmečius akivaizdžiai stebima grėsme ES valstybėms išliks ekstremizmas ir radikalusis terorizmas. Vis didesnę grėsmę kels informacinės operacijos ir kibernetinės atakos. Didės ir energetinio saugumo iššūkių reikšmė, nes tokios dominuoti siekiančios valstybės kaip Rusija sieks užsitikrinti visišką energetinių išteklių ES kontrolę. Masinės karinės atakos prieš ES tikimybė išliks maža, tačiau lokalių nestabilumo atvejų būsimose naujose narėse ar prie jos sienų (ypač rytinių) tikimybė gali išaugti.132

Panašu, kad ES valstybių dėmesys saugumui ir gynybai, kurio vienas iš pagrindinių indikatorių yra gynybos finansavimas, nepadidės. Priešingai, dėl lėto ekonomikos augimo ir visuomenių senėjimo vis daugiau lėšų pareikalaus gerovės valstybės išlaikymas, o susikirtus nacionalinio saugumo ir socialiniams interesams, prioritetas greičiausiai bus teikiamas pastariesiems. Gynybos finansavimas bendrame ES biudžete ir toliau sudarys itin menką dalį; atskirų valstybių narių (įskaitant ir daugiausiai lėšų šiai sričiai skiriančias Jungtinę Karalystę, Prancūziją, Vokietiją) išlaidos gynybai taip pat stipriai atsiliks nuo JAV, Kinijos ar Rusijos. Kelios ES valstybės bus pajėgios išplėtoti ir (arba) pritaikyti pažangias ginklų gamybos technologijas (pvz., didelio nuotolio, tikslaus pataikymo ginklų), tačiau palyginti su JAV pagaminamos ginkluotės kiekis ir toliau bus nežymus.133 Gyventojų senėjimas ir bendro gyventojų skaičiaus mažėjimas turės neigiamos įtakos ES valstybių kariuomenių komplektavimui.134

Tikėtina, kad iki 2030 m. tik didžiosios ES valstybės – Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Vokietija – bus tinkamai parengusios savo karines pajėgas kylančioms grėsmėms atremti. Šių valstybių kariuomenės turės didesnius ar mažesnius strateginio transportavimo pajėgumus, ilgo nuotolio tikslaus nutaikymo ginklus ir gebės efektyviai veikti NATO jungtinėse operacijose už Europos ribų. Likusios ES valstybės greičiausiai nebus pajėgios skirti pakankamai lėšų optimalioms pajėgoms sukurti. Kita vertus, ES civiliniai krizių valdymo pajėgumai per artimiausius du dešimtmečius ir toliau turėtų stiprėti.135

2.1.3. Rusija

Per ateinančius porą dešimtmečių Rusijai netrūks ambicijų konkuruoti su JAV, ES ir Kinija dėl „supervalstybės“ statuso, tačiau siekiant šio tikslo jai teks susidurti su daugeliu iššūkių demografinėje, ekonominėje, socialinėje politinėje ir karinėje srityse.

132 NATO, FSE 2025, p. 107, 116.133 Ministry of Defence of Finland, Predictions Regarding International Actors up to the Year 2030, p. 99–100.134 NATO, FSE 2025, 115. 135 Ministry of Defence of Finland, Predictions Regarding International Actors up to the Year 2030, p. 104, 109.

50

Demografija

Rusijos demografinė padėtis blogės: prognozuojama, kad iki 2030 m. Rusijos gyventojų skaičius gali sumažėti nuo 140 mln. iki 130 mln. (apie 9 proc.). Be žemo gimstamumo lygio, prie gyventojų mažėjimo prisidės ir kiti veiksniai: laipsniškai išmirs pokario „kūdikių bumo“ karta, plis pavojingos ligos (ypač AIDS), su kuriomis sėkmingai kovoti nepajėgs neefektyviai veikianti Rusijos sveikatos apsaugos sistema. Gyventojų mažėjimas bus ypač juntamas periferiniuose Šiaurės Rusijos regionuose; taip pat žymiai labiau paveiks kaimo nei miesto vietoves. Visos šiandien numatomos politinės priemonės geriausiu atveju sušvelnins padėtį, tačiau nebus pajėgios iš esmės pakeisti neigiamų tendencijų.136

Panašiai kaip ir ES, Rusija susidurs su gyventojų senėjimo problema. Vyresnių nei 65 m. amžiaus gyventojų padaugės nuo 13 proc. (2010 m.) iki beveik 20 proc. (2030 m.). Tuo tarpu 15–64 m. asmenų sumažės nuo 72 proc. (2010 m.) iki 65 proc. (2030 m.).

Vienas iš galimų šaltinių mažėjančiam Rusijos gyventojų skaičiui kompensuoti bus imigracija. Ji vyks daugiausiai iš Kinijos ir Vidurio Azijos valstybių. Rusijai, neturinčiai imigrantų integravimo į visuomenę patirties, gresia galimas nacionalizmo sustiprėjimas, socialiniai neramumai ar nacionalistines idėjas deklaruojančių partijų iškilimas.137 Atskira problema gali tapti Rusijos Tolimųjų Rytų regionų, iš kurių rusai traukiasi, o jų vietą užima vis didesniais mastais (tiek legaliai, tiek nelegaliai) atvykstantys kinai. Tikėtina, kad nagrinėjamu laikotarpiu Rusijos Tolimųjų Rytų „sinofikacija“ gali stiprėti ir kinai gali tapti dominuojančia tauta Rusijos Tolimųjų Rytų regione.138

Ekonomika

Nors tikėtina, kad Rusijos ekonomika augs panašiai kaip ir JAV – vidutiniškai apie 3 proc. – ji išliks silpna ir santykinai nedidelė palyginti su ekonomiškai stipriausių pasaulio valstybių – Kinijos, JAV ir ES – ekonomikomis. Pastarosios sukurs po 20 proc. pasaulio BVP, tuo tarpu Rusijos dalis sudarys vos 2,5 proc.139 Stipraus ekonominio pamato nebuvimas gali tapti rimta kliūtimi Rusijos, kaip stiprios galios, įsitvirtinimui.

Pagrindinėmis Rusijos ekonominio silpnumo priežastimis bus jau minėtos demografinės problemos (darbo jėgos trūkumas), praktiškai nevykstanti ekonomikos diversifikacija ir priklausomybė nuo vienos pagrindinės ūkio šakos – žaliavų gamybos ir eksporto (petro-state fenomenas). Istorinė patirtis rodo, kad valstybės, ekonomikos plėtrą grindžiančios gamtiniais ištekliais, negali užsitikrinti ilgalaikio augimo. Trumpuoju laikotarpiu didelės išteklių kainos gali duoti pelno, tačiau susikoncentravimas ties vienu ūkio sektoriumi skatina korupciją, kliudo

136 Ministry of Defence of Finland, Predictions Regarding International Actors up to the Year 2030, p. 32.137 NIC, Mapping the Global Future 2020…, p. 74.138 Klaus Naumann et al, Towards a Grand Strategy for an Uncertain World: Renewing Transatlantic Partnership. Noaber Foundation 2007, p. 33. 139 Economist Intelligence Unit, Foresight 2020: Economic, Industry and Corporate Trends, p. 9.

51

plėtotis kitoms sritimis ir stabdo valstybės ūkio integraciją į globalią ekonomikos sistemą.140 Todėl vienu pagrindinių Rusijos ekonominės politikos tikslų turėtų būti ekonomikos restruktūrizavimas ir diversifikavimas. Tai paskatintų bendrą ekonomikos augimą, tarptautinę prekybą, tiesiogines užsienio investicijas, pakeltų pragyvenimo lygį.141 Labai svarbų vaidmenį siekiant šio tikslo suvaidintų Rusijos valdžios sugebėjimas sukurti palankią verslui aplinką (stabilios, nuspėjamos, visiems vienodai taikomos taisyklės).

Kadangi gamtinių išteklių eksportas ir ateityje duos didelę finansinę naudą, panašu, kad naftos, dujų ir kitų energetinių išteklių sektoriai Rusijoje ir toliau išliks kontroliuojami valstybės Kita svarbi finansinių įplaukų sritis – karinis pramoninis kompleksas – taip pat bus valdomas valstybės ir vis dar pajėgus konkuruoti pasaulyje.142 Rusija netgi gali imtis priemonių karinės pramonės apimčiai didinti. Šalis ir toliau išliks viena iš pagrindinių pasaulyje ginkluotės tiekėjų daugeliui valstybių. Bus stengiamasi parduoti daugiau ginkluotės Vidurio Rytų, Lotynų Amerikos, Šiaurės Afrikos regionams.143

Rusija išlaikys savo, kaip technologijų plėtotojos, pozicijas kosmoso, branduolinės energijos, karinės aviacijos, kompiuterių programavimo, kai kuriose informacinių technologijų srityse, tačiau nesugebės panaudoti šių pasiekimų masinių produktų gamyboje.144

Politika

Demokratėjimo tendencijos Rusijos vidaus politikoje mažai tikėtinos. Priešingai, galimas tolesnis autoritarizmo apraiškų stiprėjimas, pasižymintis valdžios vertikale, visuomenės institucijų naikinimu, teisinių institutų menkinimu, stiprinant jėgos struktūras, žmogaus teisių ir laisvių ignoravimu. Rusijos išskirtinumo ir jos imperinių ambicijų ideologijos propagavimas gali prisidėti prie nacionalizmo stiprėjimo. Greičiausiai bus tęsiama politika „silpni regionai – stiprus centras“, stiprinant teritorinę administracinę centralizaciją ir mažinant federalinių vienetų skaičių. Nors tokie pertvarkymai bus pristatomi kaip valdymo struktūros tobulinimo ir darbo efektyvumo gerinimo priemonės, etninių įtampų gali nepavykti išvengti. Ypač „jautrūs“ pertvarkymams gali būti tokie regionai kaip Šiaurės Kaukazas (Čečėnija, Dagestanas, Ingušetija), Tatarstanas, Jakutija.145 Kaip į vykdomą politiką reaguos Rusijos piliečiai, ar sustiprės pilietinė visuomenė, nėra iki galo aišku, nes nepatenkinti režimu protestuotojai neturi nuoseklios vizijos, pasižymi skirtingais požiūriais, ko jie nori iš vyriausybės, jie neturi aiškių lyderių.

Tikėtina, kad siekdama savo užsienio politikos tikslų kaip pagrindiniu įtakos svertu Rusija ir toliau manipuliuos savo nauju ginklu – privilegijuota naftos ir dujų eksportuotojos padėtimi. Savo tarptautinės galios

140 Ten pat, p. 12.141 NATO, FSE 2025, p. 29142 NATO, FSE 2025.143 Ministry of Defence of Finland, Predictions Regarding International Actors up to the Year 2030. 144 NIC, Mapping the Global Future 2020…, p. 7.145 NATO, FSE 2025, 28–29.

52

didinimui Rusija sieks maksimaliai aktyviai veikti kaip tarpininkė sprendžiant įvairius tarptautinius konfliktus ir valdant krizes bei dalyvauti įvairiose tarptautinėse iniciatyvose, ieškodama sąjungininkų ir stengdamasi jiems perkelti realios veiklos naštą.146

Svarbiu Rusijos santykių su euroatlantinės erdvės valstybėmis elementu išliks „skaldymo ir valdymo“ strategija, t.y. siekis silpninti jų tarpusavio ryšius ir bendradarbiavimą ir balansuoti JAV galią. Galimi supriešinimo lūžiai, kuriuos skatins Rusija: JAV prieš Vakarų Europą, JAV ir Vakarų Europa prieš Vidurio ir Rytų Europą. Siekdama šio tikslo, Rusija daugiausiai remsis dvišaliais santykiais su didžiosiomis pasaulio valstybėmis, taip pat daug dėmesio skirs ir tarptautinėms organizacijoms, visų pirma JT, taip pat NATO ir ES. Santykiuose su NATO ir ES Rusija greičiausiai išlaikys „nebendradarbiaujančio bendradarbiavimo“ poziciją, t. y. sieks privilegijuoto statuso ir bandys daryti įtaką šių organizacijų priimamiems sprendimams, menkinti jų struktūrinę galią ir pan.

NATO atžvilgiu Rusija išlaikys atsargią poziciją, šią organizaciją vertindama jei ne kaip priešą, tai bent jau kaip akivaizdų oponentą. Atitinkamai nesikeis ir Rusijos požiūris į NATO plėtrą – ji bus vertinama kaip grėsmė nacionalinio saugumo interesams.147

Nepaisant išliekančios vertybinės takoskyros tarp Rusijos ir ES, Rusija palaikys glaudžius santykius su ES. Rusija ir toliau naudosis didele Europos valstybių priklausomybe nuo jos energetinių išteklių, šiai priklausomybei išsaugoti ir didinti bus skiriamas ypatingas dėmesys ir pastangos. Vienu iš būdų bus potencialių alternatyvių tiekėjų Europai perėmimas, todėl tikėtinas tvirtesnis Rusijos bendradarbiavimas su Vidurio Azijos, Kaspijos jūros ir Šiaurės Afrikos valstybėmis energetinių išteklių išgavimo ir jų transportavimo srityse.148

Siekdama naudos iš bendradarbiavimo su JAV ar ES, Rusija gali būti linkusi daryti tam tikrų nuolaidų ekonomikos srityje, tačiau mažai tikėtina, kad ji paklus tiems Vakarų valstybių reikalavimams, kurie neatitiks jos strateginių interesų.

Rusija neatsisakys ambicijų išlaikyti ar sustiprinti įtaką „privilegijuotų interesų“ sferoje – posovietinėje erdvėje, t. y. toliau tęs užmaskuotą poimperialistinę politiką, suvokdama demokratinių institucijų plėtrą savo kaimynystėje kaip nulinės sumos žaidimą (zero-sum game). Jei ES plėtros procesas į Rytus strigs, Rusija gali vėl tapti daugelio dabar jos įtaką besistengiančių mažinti valstybių pagrindine globėja. Situacijai Vidurio Azijoje (Tadžikistane, Turkmėnistane, Uzbekistane ir Kirgizijoje) pablogėjus, gali atsirasti ir sustiprėti ES nuostata laikyti Rusiją ta šalimi, kuri gali apsaugoti šį regioną nuo suirutės ir tapimo antraisiais Vidurio Rytais.149 Rusija sieks išlaikyti savo autoritetą vakarinėje NVS dalyje ir Kaukaze. Čia pagrindinės Rusijos pastangos bus skirtos JAV ir ES politinės įtakos ir finansinių investicijų mažinimui. Rusija vis dar norės daryti įtaką Centrinės ir Rytų Europos šalims.

146 Ministry of Defence of Finland, Predictions Regarding International Actors up to the Year 2030, p. 31–33.147 Ten pat, p. 10.148 NATO, FSE 2025, p. 30, 63.149 NIC, Mapping the Global Future 2020…, p. 74.

53

Svarbiu instrumentu NVS erdvės konsolidavimui gali tapti Eurazijos sąjunga, formuojama dabartinės Muitų sąjungos (tarp Rusijos, Baltarusijos, Kazachstano; 2012 m. sausį ji bus pervadinta į Bendrą ekonominę erdvę) pagrindu, kuri ilgainiui gali pakeisti NVS. Tačiau Rusijos ateitis priklausys ne nuo jos vykdomos poimperialistinės politikos bet nuo sugebėjimo modernizuotis; alternatyva – marginalizacija.

Savo politika Rusija matyt išliks tarp „specifiškumo“ ir Kinijos kelio. Rusijos ir Kinijos santykiai ateityje gali pablogėti dėl keleto priežasčių. Pirma, nors abi valstybės bus tarptautinių santykių daugiapoliškumo šalininkės ir neretu atveju susivienys siekdamos atsverti JAV galią, vis dėlto Kinija greičiausiai nepritars atviresniems Rusijos bandymams provokuoti JAV. Antra, nesutarimų židiniu gali tapti vis didėjanti Kinijos gyventojų emigracija į Rusijos Tolimųjų Rytų regionus. Trečia, valstybių interesai gali suskirsti Centrinėje Azijoje.150

Rusijos ir Indijos karinis bendradarbiavimas išliks stabilus, vertinamojo laikotarpio pabaigoje gali sustiprėti Indijai įsitraukiant į rusiškos ginkluotės eksportinių versijų gamybą.151

Karinė dimensija

Nepaisant pastangų stiprinti konvencinę kariuomenę, branduolinis ginklas ir toliau bus Rusijos karinės galios pagrindas ir atsakas į galimas didelio masto konvencines atakas. Nors dabartinio branduolinių ginklų skaičiaus greičiausiai nepavyks išlaikyti, sumažėjimą bus stengiamasi kompensuoti didinant užtaisų skaičių vienam nešėjui.152 Taip pat, atsižvelgdama į NATO ir JAV priešraketinės gynybos sistemų plėtrą, Rusija ir pati toliau stiprins savo priešraketinė gynybos pajėgumus.

Bus tęsiama Rusijos karinė reforma. Perėjus prie naujo karinių apygardų suskirstymo (vietoj 6 apygardų buvo sukurtos 4 apygardos su strateginėmis-operacinėmis vadavietėmis), bus siekiama kiekvieną apygardą paversti iš esmės savarankišku, nuolatinę vadovybę turinčiu ir visais reikiamais kariniais pajėgumais aprūpintu vienetu. Dėl ekonominių problemų vertinamuoju laikotarpiu Rusijai gali nepavykti užtikrinti pakankamo visų karinės reformos programų finansavimo, todėl bus remiamasi selektyviu atskirų programų (ypač susietų su masinio naikinimo ginklais) finansavimu. Taip bus siekiama atsverti kitų šalių pranašumą konvencinėse ar aukštųjų technologijų srityse (pvz., priešraketinėje gynyboje). Vienas iš prioritetų vertinamuoju laikotarpiu tikriausiai bus atominių povandeninių laivų programa. Ypač didelis dėmesys turėtų būti išlaikomas Vakarų apygardos modernizavimui ir pajėgų telkimui Šiaurės Vakarų kryptimi.153

Rusijos konvencinės pajėgos ir toliau bus orientuotos į šalies gynybą ir neturės pajėgumų vykdyti dideles operacijas strateginiais atstumais. Didžioji pajėgų dalis bus nuolatinės parengties (ypač Vakarų kryptimi),

150 Ten pat, p. 27. Naumann et al, Towards a Grand Strategy for an Uncertain World…, p. 33.151 UK MOD, Global Strategic Trends Programme 2007–2036, p. 53. Ministry of Defence of Finland, Predictions Regarding International Actors up to the Year 2030, p. 43, 57.152 Ministry of Defence of Finland, Predictions Regarding International Actors up to the Year 2030, p. 34–35.153 Ten pat.

54

gebanti efektyviai veikti Rusijos pasienyje. Rusija ir toliau išlaikys pakankamai didelį rezervą.154 Karinės jūrų pajėgos turės tik labai ribotas galimybes būti pasauliniame vandenyne,155 todėl pagrindinės galimos jų veikimo vietos bus Rusijos pakrančių vandenys.

Tikėtina, kad Rusija, siekdama politinio dominavimo Europoje tikslų, didelius pajėgumus skirs informacinėms ir kibernetinėms operacijoms.

2.1.4. Kinija

Pastarųjų dvidešimties metų spartus Kinijos ekonominis augimas ir didėjanti karinė galia dramatiškai pakeitė galių pusiausvyrą tiek Rytų Azijos regione, tiek visoje Azijoje. Šiandien Kinija yra regioninė galia su kol kas neaiškiomis globalios politikos ambicijomis. Prognozuojant Kinijos ateities raidos tendencijas, esminę reikšmę reikėtų skirti dviem klausimams. Pirma, turint omenyje tai, kad ekonominis augimas yra kertinis Kinijos socialinio ir politinio stabilumo faktorius, ar ir kiek ilgai, Kinijai pavyks išlaikyti dabartinius ekonominio augimo tempus? Antra, kokie bus Kinijos užsienio politikos prioritetai – ar ji sieks pakeisti „žaidimo taisykles“, ar greičiau rinksis veikti pagal nusistovėjusias normas?156

Demografija

Kinijos gyventojų skaičius per nagrinėjamą laikotarpį padidės nuo 1,4 mlrd. (2010 m.) iki 1,5 mlrd. (2030 m.), t. y. daugiau nei 7 proc. Tai, kad pavyks gyventojų skaičiaus augimą išlaikyti kontroliuojamą, bus daugiausia vieno vaiko politikos rezultatas. Kartu tai reikš, kad Kinija, kaip ir Vakarų valstybės, susidurs su gyventojų senėjimo problema. Per nagrinėjamą laikotarpį vyresnių nei 65 m. amžiaus gyventojų skaičius padvigubės, 2030 m. jie sudarys 16 proc. bendro gyventojų skaičiaus. Tai taps ypatingu iššūkiu tiek Kinijos ekonomikai, tiek valstybės vykdomai socialinei ir sveikatos apsaugos politikai.

Kinijos gyventojų socialinė struktūra, nepaisant ekonominio augimo, keisis menkai – nors pasiturinčiųjų gyventojų skaičius augs, atotrūkis tarp skirtingų socialinių grupių gali didėti. Ekonominiai lūkesčiai, blogėjanti aplinkosauginė situacija, vandens trūkumas ir kitos problemos skatins vidinę gyventojų migraciją iš kaimo vietovių į urbanizuotus Pietų Kinijos regionus. Tai savo ruožtu lems, kad jau apie 2020 m. Kinijos kaimo ir miesto gyventojų skaičiai susilygins. Kinų emigracija į JAV, ES, Rusiją bei kitas išsivysčiusias valstybes taip pat nemažės.157

Dėl aplinkos užterštumo ir dalies gyventojų prastų ekonominio gyvenimo sąlygų Kinijoje galimas

154 Ministry of Defence of Finland, Predictions Regarding International Actors up to the Year 2030, .155 NATO, FSE 2025.156 Ministry of Defence of Finland, Predictions Regarding International Actors up to the Year 2030, p. 23.157 NATO, FSE 2025, p. 23.

55

sergamumo tuberkulioze, hepatitu ir kitomis ligomis didėjimas. Egzistuoja ir epidemijos, panašios į 2004 m., proveržio rizika. Apie 2020 m. Kinijai gali tekti susidurti su masinės ŽIV/AIDS pasekmėmis, nes infekuotų skaičius gali peržengti 20 mln. ribą.158

Ekonomika

Pateikti vienintelio Kinijos ekonominės plėtros ateities scenarijaus negalima. Nemažai ekspertų prognozuoja, kad Kinijos ekonominio augimo rodikliai, nors ir nebus tokie įspūdingi kaip pastaruosius pora dešimtmečių, vis dėlto išliks aukštesni nei pasaulio vidurkis (apie 5,5 proc.). Pagrindiniais ekonomikos augimo veiksniais gali tapti ekonomikos atvirumas užsienio investicijoms, lanksti darbo rinka, darbo našumo didėjimas ir kvalifikuotos darbo jėgos skaičiaus augimas. Tai turėtų padėti Kinijai aplenkti JAV pagal sukuriamo BVP dydį ir tapti didžiausia pasaulio ekonomika. Vienu iš instrumentų savo ekonominei galiai stiprinti Kinija ir toliau laikys savo užsienio valiutos atsargas ir stengsis jas didint.159

Kita vertus, egzistuoja nemažai papildomų veiksnių, nuo kurių priklausys, ar šis optimistinis Kinijos ekonomikos raidos scenarijus bus realizuotas. Pirma, Kinijos ekonomika yra gana stipriai integruota į globalią ekonominę sistemą, todėl ji ir ateityje labai priklausys nuo pasaulio ekonomikos būklės ir nebus atspari galimoms krizėms ar kitiems sukrėtimams. Antru rimtu iššūkiu Kinijai gali tapti vis didėjanti priklausomybė nuo energetinių išteklių importo. Jau ne pirmus metus Kinija deda pastangas diversifikuoti energetinių išteklių šaltinius ir užsitikrinti ilgalaikį ir patikimą jų tiekimą. Šioje srityje Pekinui pavyko užmegzti partnerystės santykiai su Angola, Centrine Azija, Indonezija, Rusija, Sudanu, Venesuela, Zimbabve, Vidurio Rytų regiono valstybėmis. Tačiau didėjant gyventojų skaičiui, energetinių išteklių poreikis tik augs, todėl Kinijai arba teks ypač padidinti energetinių išteklių importui skiriamas lėšas (dėl to nukentės kitos sritys), arba šalies ūkis gali susidurti su energijos trūkumu. Ypač sudėtingas gali tapti apsirūpinimas elektros energija, kurios poreikis, prognozuojama, padidės net keturis kartus. Trečia, neigiamą įtaką Kinijos ekonomikos vystymuisi gali turėti prastėjanti aplinkosaugos situacija. Jau šiuo metu dėl gamtos taršos Kinija kasmet praranda apie 10 proc. BVP. Pagaliau ketvirta kliūtimi sklandžiam Kinijos ekonomikos augimui gali tapti gyventojų senėjimas.160

Politika

Nagrinėjant galimas Kinijos politinės raidos ateities tendencijas, neabejotinai vienas svarbiausių klausimų yra šalies demokratizavimo perspektyvos. Remiantis prielaida, kad autoritarinio režimo legitimumas priklauso nuo gebėjimo užtikrinti materialinę gyventojų gerovę,161 taip pat įvertinus Kinijos ekonominio vystymosi prognozes, tikėtina, kad vidaus spaudimas Kinijos politinei liberalizacijai ateityje stiprės, nors visiško perėjimo prie demokratijos per ateinančius dvidešimt metų dar negalima tikėtis.162

Greta socialinio stabilumo palaikymo, dar vienu iššūkiu Kinijos autoritariniam režimui gali tapti atskirų

158 UK MOD, Global Strategic Trends Programme 2007–2036, p. 28.159 Economist Intelligence Unit, Foresight 2020: Economic, Industry and Corporate Trends, p. 13.160 Ministry of Defence of Finland, Predictions Regarding International Actors up to the Year 2030, p. 24–25.161 NIC, Global Trends 2025: A Transformed World, p. 66.162 NATO, FSE 2025, p. 23.

56

šalies regionų nacionalistinių nuotaikų stiprėjimas ir etninių konfliktų (ypač Kinijos vakaruose) paaštrėjimas. Nors valdžia turės dėti daug pastangų rimčiai ir tvarkai palaikyti, vis dėlto Kinijos teritorinės dezintegracijos tikimybė bent jau iki 2030 m. išliks menka.163

Tarptautiniuose santykiuose Kinijos įtaka ir toliau didės, jei jai pavyks išlaikyti ekonomikos augimą ir karinių pajėgumų plėtrą. Kinija greičiausiai ir toliau išlaikys iki šiol vykdomą „taikaus kilimo“ (angl. peaceful rise) užsienio politikos liniją, t. y. tarptautiniuose santykiuose visų prima vadovausis pragmatiškais ekonominės naudos interesais ir sieks neapgalvotai neįsivelti į tarptautinius konfliktus. Kitas Kinijos užsienio politikos bruožas bus status quo tarptautiniuose santykiuose palaikymas. Išimtimi gali tapti nebent strategiškai svarbūs klausimai – teritorijos vientisumo išlaikymas ar energetinių išteklių tiekimo užtikrinimas. Siekdama įtvirtinti savo, kaip regiono ir (galimai) globalios lyderės, pozicijas, Kinija tikriausiai suintensyvins savo veiklą regioninėse ir globaliose organizacijose. Ypač didelis dėmesys bus skiriamas forumams, kuriuose Kinija gali dominuoti, pvz., Pietų Azijos šalių asociacijai (ASEAN).164

Skirtingai nuo Indijos, kuri visur bandys didinti savo politinę įtaką sąjungose su JAV, Kinija daugeliu atveju gali būti linkusi veikti viena ir remtis savo ekonominiais pranašumais.165 Esminis Kinijos ir JAV santykių bruožas, kuris didelę reikšmę turės ir ateityje, yra abipusis nepasitikėjimas ir netikrumas dėl kitos pusės intencijų. Kai kurie JAV pareigūnai jau šiuo metu yra linkę vertinti Kiniją kaip grėsmę JAV nacionaliniams interesams ir ragina imtis priemonių Kinijos globalioms ambicijoms neutralizuoti. Kinijai nerimą kelia tai, kad JAV gali trukdyti jos modernizacijai. Ateityje didelę reikšmę turės tai, kaip JAV politinė valdžia reaguos į didėjančią Kinijos karinę galią. Kol šis klausimas spręsis, Kinija greičiausiai stengsis palaikyti su JAV nekonfrontacinius santykius. Valstybių ekonominis bendradarbiavimas taip pat turėtų plėtotis sėkmingai, atnešdamas abipusę naudą. Kurį laiką Kinija greičiausiai neprieštaraus JAV karių dislokacijai Rytų Azijoje, vertindama tai kaip priemonę stabilumui regione palaikyti. Vis dėlto tikėtina, kad ilgainiui įgydama vis didesnį pasitikėjimą savo kaip regiono lyderės jėgomis, ji gali siekti viena kontroliuoti saugumo situaciją ir reikalauti JAV atsitraukimo.166

Dar viena ne tik Kinijos santykių su JAV, bet ir su kaimyninėmis valstybėmis pablogėjimo priežastimi gali tapti Kinijos politika Taivanio atžvilgiu. Kinija, tikėtina, ir toliau sieks Taivanio prijungimo. Apie 2020 m. Taivanio ir Korėjos pusiasalio problemos gali pasiekti apogėjų ir iššaukti konfliktines situacijas, galinčias turėti globalių pasekmių.167

Kinijos santykiai su Japonija bus sunkiai prognozuojami. Apie 2025 m. Japonija gali bandyti gerinti santykius su Kinija vien tam, kad patektų į didelę Kinijos rinką. Visgi labiau tikėtinas scenarijus – ateityje išliksiantys santūrūs Japonijos santykiai su Kinija ar galimas jų pablogėjimas.168

163 Ten pat164 Ten pat.165 Klaus Naumann et al., Towards a Grand Strategy for an Uncertain World: Renewing Transatlantic Partnership. Noaber Foundation, 2007, p. 54.166 Ministry of Defence of Finland, Predictions Regarding International Actors up to the Year 2030, p. 26.167 NIC, Mapping the Global Future 2020…, p. 55.168 NIC, Global Trends 2025: A Transformed World, p. 34

57

Tikėtina, kad Kinijos ir ES santykiai keisis ES vis dažniau akcentuojant žmogaus teisių užtikrinimo klausimą.169

Karinė dimensija

Kinija ir toliau skirs dideles lėšas gynybai: vertinamuoju laikotarpiu pagal šį parametrą ji aplenks Rusiją ir taps antra pagal karines išlaidas valstybe pasaulyje bei viena iš pirmaujančių karinių galių.170 Tikėtina, kad Kinijai pavyks pasivyti JAV karinių ryšių, branduolinės ginkluotės, kosmoso programose ir kai kuriose kitose srityse. Per vertinamąjį laikotarpį ypač bus stiprinami Kinijos kariniai jūrų pajėgumai. To pagrindinės priežastys – siekis apsaugoti Kinijos branduolinius pajėgumus ir jūrines komunikacijų linijas. 171

Kinijos kariuomenė stipriai pagerins savo ekspedicinius pajėgumus: gebėjimą veikti tiek regiono, tiek globaliu lygmeniu. Pagal karių skaičių Kinijos kariuomenė išliks viena gausiausių pasaulyje, tačiau vertinamojo laikotarpio pabaigoje vis labiau ryškės jos plėtros netolygumas. Vieną kariuomenės dalį sudarys pakankamai stiprūs branduoliniai pajėgumai ir nedidelis, tačiau modernus konvencinis komponentas, prilygstantis pažangiausių pasaulio valstybių karinėms pajėgoms. Tuo tarpu likusi (didesnė) kariuomenės dalis išliks santykinai atsilikusi. 172

Stiprėjantis Kinijos ginklavimasis tikriausiai iššauks JAV atsaką. Tikėtina, kad regione suintensyvės ginklavimosi varžybos, į kurias įsitrauks kitos regiono valstybės (Indija ir Pakistanas).173

1.1.5. Indija

Demografija

Gimstamumas Indijoje per pastaruosius penkiasdešimt metų sparčiai mažėjo (pokario laikotarpiu vienai moteriai teko beveik 5,91 vaiko, 2010 m. – jau tik 2,76), tačiau gyventojų skaičius per šį laikotarpį išaugo daugiau nei 3 kartus. Tai lėmė gerėjantys šalies gyventojų gyvenimo standartai: sumažėjo kūdikių mirtingumas, pailgėjo vidutinė gyvenimo trukmė. Ir ateityje šios demografinės tendencijos turėtų išlikti. Indijos gyventojų skaičius turėtų padidėti nuo 1,2 mlrd. 2010 m. iki 1,5 mlrd. 2030 m., t. y. 25 proc. Apie 2050 m. Indija gali aplenkti Kiniją ir tapti daugiausiai gyventojų turinčia pasaulio valstybe.

Vyresnių nei 65 metų amžiaus gyventojų skaičius per ateinančius dvidešimt metų Indijoje padidės 2 kartus, jų dalis bendrame gyventojų skaičiuje išaugs nuo 5 proc. 2010 m. iki 8,4 proc. 2030 m. Vyriausi

169 Ministry of Defence of Finland, Predictions Regarding International Actors up to the Year 2030.170 NIC, Mapping the Global Future 2020…, p. 57.171 Naumann, Towards a Grand Strategy for an Uncertain World…, p. 54.172 UK MOD, Global Strategic Trends Programme 2007–2036, p. 76.173 Ten pat, p. 72.

58

gyventojai Indijoje yra viena labiausiai pažeidžiamų visuomenės grupių, todėl jai didėjant vyriausybei teks skirti ypatingą dėmesį jų socialinei apsaugai užtikrinti.174

Augant gyventojų skaičiui, Indija taps vis labiau urbanistinė. Prognozuojama, kad jau 2020 m. miestuose gyvens 40 proc. visų šalies gyventojų. Indijoje gali atsirasti 60–70 miestų, turinčių daugiau nei milijoną gyventojų. Tačiau urbanizacijos procesas vyks chaotiškai, nebus spėjama plėtoti tinkamos infrastruktūros, todėl gyvenimo sąlygos Indijos miestuose bus gana prastos.175

Indijos visuomenė išliks smarkiai susiskaldžiusi. Daugiau nei pusė milijardo Indijos gyventojų gyvens dideliame skurde. Kastų sistema, religinis (hinduistų, musulmonų) ekstremizmas, gyvenimo lygio atotrūkis tarp labiausiai pasiturinčių ir pačių neturtingiausių gyventojų gali iššaukti politinį nestabilumą, socialinius neramumus, sporadiškus vidaus konfliktus.176

Indija dėl kolonijinės praeities iki šiol yra iš dalies anglakalbė valstybė, todėl JAV ir Jungtinė Karalystė bus vienos iš pagrindinių Indijos gyventojų emigracijos krypčių. Nemaži srautai išvyks į Japoniją ir kai kurias ES šalis. Pagrindinėmis emigracijos priežastimis bus chaotiškas šalies infrastruktūros vystymasis, sveikatos apsaugos problemos (ypač – ŽIV/AIDS plitimas). Nemažai Indijos gyventojų išvyks į užsienį ir mokymosi tikslais, kadangi nacionalinė Indijos švietimo sistema vis dar nebus pajėgi patenkinti staigiai išaugusių viduriniosios klasės ir augančios ekonomikos poreikių. Tik vertinamojo laikotarpio pabaigoje šalis gali turėti pakankamai stiprią švietimo sistemą, atitinkančią nacionalinius poreikius.177

Ekonomika

Pastaruosius dešimt metų Indijos ekonominis augimas siekė vidutiniškai 6 proc. per metus. Tačiau net ir sparčiai auganti ekonomika nesugebėjo eliminuoti Indijos gyventojų didėjimo efekto. Todėl pagal pajamas, tenkančias vienam gyventojui, Indija vis dar išlieka žemo pragyvenimo lygio šalimi (pasaulyje užima apie 150 vietą). Kad padėtis iš esmės pasikeistų (t. y. Indija pakiltų bent jau iki vidutinio pragyvenimo lygio valstybės statuso), per ateinančius dvidešimt metų reikalingas 8,5–9 proc. metinis ekonomikos augimas.178 Tačiau net pačios optimistiškiausios prognozės numato ne didesnį nei 6 proc. metinį augimą, o po 2020 m. šis procesas gali dar labiau sulėtėti. Taigi Indijos ekonominė situacija per ateinančius dvidešimt metų išliks prieštaringa. Viena vertus, ji gali tapti trečia pagal dydį pasaulio ekonomika, stipriai integruota į globalią ekonomikos sistemą. Kita vertus, ekonominė nauda platesnius visuomenės sluoksnius pasieks nelengvai.179

Palankūs Indijos ekonominiam augimui veiksniai bus įsitvirtinusios demokratinės institucijos, veikianti kapitalo rinka, pasauliniu mastu pripažįstamos IT įmonės, santykinai išsilavinusi darbo jėga. Vienu iš Indijos

174 NATO, FSE 2025, p. 25.175 Ten pat.176 UK MOD, Global Strategic Trends Programme 2007–2036, p. 47.177 Ten pat.178 NATO, FSE 2025, p. 26.179 Ministry of Defence of Finland, Predictions Regarding International Actors up to the Year 2030, p. 40.

59

ekonominio augimo variklių ateityje gali tapti aukštųjų technologijų sektorių – informacinių, aviacijos, biotechnologijų – plėtra. Kol kas didžiausi Indijos pasiekimai informacinių technologijų srityje buvo susiję su dešimtojo dešimtmečio interneto revoliucija JAV. Indija dėl pigios darbo jėgos tapo patraukli vieta JAV lengvatinio apmokestinimo kompanijoms steigti. Tačiau be Indijos miesto Bangaloro, kuriame yra susikoncentravusios pagrindinės Indijos informacinių technologijų įmonės, didžioji šalies dalis kol kas išlieka informacinių technologijų atskirtyje. Jei Indija ir toliau išliks patraukli investuotojams aukštųjų technologijų srityje (kitų besivystančių valstybių konkurencija gali didėti), galima tikėtis, kad situacija gerės.180

Nors Indijos ekonomikos augimas ir toliau nebus adekvatus gyventojų skaičiaus augimui, jau apie 2020 m. Indija bus pajėgi pagaminti pakankamą visiems gyventojams maisto kiekį ir netgi taps viena iš pasaulio maisto produktų eksporto lyderių. Tačiau kadangi nemaža dalis Indijos gyventojų vis dar gyvens žemiau skurdo ribos, greičiausiai prireiks valstybės įsikišimo, kad būtų užtikrintas vargingiausių gyventojų aprūpinimas maistu.181

Tvariam ekonomikos augimui užtikrinti bus reikalingos didelės investicijos į infrastruktūrą (ypač energijos gamybos ir telekomunikacijų) ir apsirūpinimas energijos ištekliais. Siekdama patenkinti didėjančius energijos poreikius, Indija investuos į branduolinės energetikos sektoriaus plėtrą, suaktyvins naftos ir gamtinių dujų paiešką savo šalies teritorijoje, taip pat sieks glaudžiau bendradarbiauti su kaimyninėmis ir kitomis energijos išteklius eksportuojančiomis valstybėmis.182

Panašu, kad ES prekybiniai ryšiai su Indija gerės, todėl tikėtina, kad ES sušvelnins savo muitų politiką Indijos atžvilgiu.183

Politika

Indija yra didžiausia (pagal gyventojų skaičių) pasaulio demokratija, kurios politinis vystymasis, nepaisant tam tikrų nacionalistinių nuokrypių, didžiąja dalimi yra pagrįstas konsoliduotai demokratijai būdingomis taisyklėmis ir principais. Ateityje pagrindinėmis grėsmėmis demokratijai išliks korupcija (Indija išliks viena labiausiai korumpuotų pasaulio valstybių) ir religinė prievarta.184 Po 2020 m. į valdžią Indijoje gali ateiti nacionalistinė hinduistų partija. Dėl to šalis gali patirti ne vieną administracinę ir politinę krizę, galimas vidinis visuomenės susiskaldymas, tačiau Indijos užsienio ir saugumo politikos pagrindai greičiausiai nesikeis.185

Didelę įtaką viso Pietų Azijos regiono vystymuisi turės Indijos ir Pakistano santykių tolesnė raida. Santykiai tarp dviejų valstybių išliks komplikuoti, o pagrindinis nesutarimų šaltinis ir toliau bus Kašmyro regionas. Pakistanas sieks išstumti Indiją iš Kašmyro, o Indijos tikslas bus išlaikyti dabartinę skiriamąją liniją ir siekti jos tarptautinio pripažinimo. Jei per nagrinėjamą laikotarpį nepavyktų išspręsti Kašmyro problemos,

180 NATO, FSE 2025, p. 26.181 Ten pat, p. 25.182 Ministry of Defence of Finland, Predictions Regarding International Actors up to the Year 2030, p. 40–41 183 Ten pat, p. 44.184 NATO, FSE 2025, p. 26.185 Ministry of Defence of Finland, Predictions Regarding International Actors up to the Year 2030, p. 40.

60

tai apsunkintų Indijos ir Pakistano bendradarbiavimą kitais klausimais. Kita vertus, jei būtų pasirinktas pragmatiškas sprendimas, pavyzdžiui, suteikti Kašmyrui dalinę savivaldą, abiejose valstybėse neabejotinai atsirastų nepatenkintų grupių, kurios kurstytų nacionalistines nuotaikas ir keltų vidinius socialinius neramumus. Labiausiai tikėtina, kad Kašmyro klausimas išliks atviras; priklausomai nuo Indijos ir Pakistano vidaus situacijos, skirsis tik jo eskalavimo laipsnis. Kartu valstybės gali stengtis pagerinti bendradarbiavimą kitose srityse: karinėje, energetinėje, aplinkosaugos ir kt. Ypatingai prie Indijos ir Pakistano tarpusavio santykių pagerėjimo gali prisidėti dujotiekio iš Irano į Indiją per Pakistaną projektas (apie 2020 m.). Šiam projektui pasisekus, Indija ir Pakistanas galėtų plėsti bendradarbiavimą ir galvoti apie dujotiekio iš Centrinės Azijos į Indiją per Pakistaną nutiesimą.186

Santykiai su mažosiomis regiono valstybėmis (Bangladešu, Nepalu, Šri Lanka) bus daugiausiai paremti Indijos viršenybės demonstravimu ir ekonominės naudos siekimu, neretai kaip spaudimo priemones naudojant sankcijas ir boikotus. Nagrinėjamu laikotarpiu gali ypač pablogėti Indijos ir Bangladešo santykiai. Nesutarimų šaltiniu taps Gango upės tėkmės reguliavimas ir kiti apsirūpinimo vandens ištekliais klausimai.187

Remdamasi ligšioline bendradarbiavimo patirtimi, Indija išlaikys gerus santykius su Rusija (ypač intensyviai bendradarbiaus energetikos srityje). Tačiau gali kilti ir tam tikrų įtampų: Indija gali būti nepatenkinta į Rusiją emigravusių jos darbuotojų darbo sąlygomis, Rusijai nerimą gali kelti Indijos mėginimai didinti įtaką Centrinėje Azijoje.188

Indijos santykiai su Kinija iš esmės nesikeis. Pagrindiniai konfliktai dėl pasienio zonų ir toliau išliks „užšaldyti“. Valstybės konkuruos dėl įtakos tiek regioniniu, tiek globaliu mastu (dėl investicijų pritraukimo, energetinių išteklių šaltinių, dominavimo Vidurio Rytų, Afrikos rinkose ir pan.). Konkuruodama su Kinija, Indija greičiausiai sieks stiprinti santykius su JAV, ES.189

Nors Indijos, kaip regiono lyderės, veiksmai gali kelti tam tikrų abejonių, tarptautinės bendruomenės požiūris į Indiją daugiausiai bus teigiamas. Globaliu lygmeniu Indija sieks užsitikrinti nepriekaištingą reputaciją, aktyviai prisidėdama prie tarptautinių krizių valdymo ir taikos palaikymo pastangų. Globalios galios statuso patvirtinimu gali tapti Indijos tapimas JT Saugumo Tarybos nuolatine nare.190

Karinė dimensija

Indija nuolat didins gynybai skiriamas lėšas. Reikšmingą vietą Indijos karinėje strategijoje užims karinio laivyno plėtra. Didės Indijos laivyno matomumas Indijos vandenyne, įskaitant Persijos įlanką ir Afrikos

186 Ten pat, p. 41–42.187 Ten pat, p. 42.188 Ten pat, p. 43.189 Ten pat, p. 43.190 Ten pat.

61

pakrantes. Galimai bus dalyvaujama bendrose pratybose ir karinėse jūrų operacijose su JAV, ES ar Rusija. Svarbi karinio laivyno užduotis bus prekybinių laivų, ypač transportuojančių energijos išteklius, apsauga. Laivynas atliks ir branduolinio atgrasymo funkcijas: povandeniniuose laivuose bus sumontuotos branduolinės galvutės, o paviršiaus laivai stebės Pakistano, Kinijos ir kitų valstybių laivų aktyvumą.191

Tikėtina, kad Indija turės stiprų branduolinį ir balistinių raketų komponentus, įskaitant pakankamai pastebimą kosminį komponentą.192

Indija turėtų labai patobulėti karinių technologijų plėtros srityje ir mesti rimtą iššūkį dabartiniam NATO valstybių dominavimui, sugebėdama perimti net sudėtingiausias karines technologijas (sukurti kokybiškai naujų technologijų greičiausiai dar nepavyks).193

Vis dėlto Indijos, kaip ir Kinijos, kariuomenės pajėgumas išliks netolygus: vieną jos dalį sudarys pakankamai stiprus branduolinis komponentas ir nedidelės, modernios konvencinės pajėgos, turinčios ekspedicinius pajėgumus, antroji, žymiai gausesnė, nemodernizuota dalis bus skirta šalies gynybai.194

Siekiant užkirsti kelią branduoliniam konfliktui ir išvengti atsitiktinių ar dėl nesusipratimo kylančių karinių konfliktų, gali nežymiai gerėti Indijos ir Pakistano kariniai santykiai (ypač gerinant tarpusavio pasitikėjimą branduolinių ginklų srityje).195

2.2. Buvusios SSRS erdvės valstybės

Nors „posovietinės erdvės“ terminas vis dar yra plačiai vartojamas buvusioms SSRS respublikoms apibūdinti, nuo SSRS griūties praėjus dviem dešimtmečiams lieka vis mažiau šias valstybes siejančių bruožų. Iš jų vienintelės trys Baltijos šalys, sugebėjo išsivaduoti iš posovietinio palikimo, „grįžti“ į demokratinių Europos valstybių bendriją196 ir tapti visateisėmis ES ir NATO narėmis. Likusios buvusios SSRS erdvės valstybės – vakarinė NVS dalis, Kaukazas, Centrinė Azija – pasižymi vis didėjančiu heterogeniškumu tiek pagal vidaus politinę, socialinę ir ekonominę situaciją, tiek pagal užsienio politikos orientaciją. Todėl toliau aptariant galimą buvusių SSRS erdvės valstybių raidą labiau orientuojamasi į atskirų valstybių ypatumus ir tik tais atvejais, kur įmanoma, identifikuojamos tam tikros bendros tendencijos.

191 Ten pat, p. 44.192 Ten pat.193 NATO, FSE 2025, p. 71.194 UK MOD, Global Strategic Trends Programme 2007–2036, p. 76.195 Ministry of Defence of Finland, Predictions Regarding International Actors up to the Year 2030, p. 41.196 Toliau šioje dalyje Baltijos valstybės ir nėra aptariamos.

62

2.2.1. Vakarinė NVS dalis: Baltarusija, Ukraina, Moldova

Šiaurinėje regiono dalyje esanti Baltarusija susidurs su tomis pačiomis demografinėmis problemomis kaip ir Rusija – gyventojų mažėjimu ir senėjimu. Jos gyventojų skaičius per ateinančius 20 metų sumažės nuo 9,6 mln. (2010 m.) iki 8,6 mln. (2030 m.), t. y. daugiau nei 10 proc. Vyresnių nei 65 m. amžiaus gyventojų padaugės nuo 13 proc. (2010 m.) iki beveik 20 proc., 15–64 m. amžiaus asmenų sumažės nuo 72 proc. (2010 m.) iki 67 proc. (2030 m.). Baltarusijos ekonomikoje ir toliau dominuos valstybinis kapitalizmas su planinės ekonomikos elementais. Šalis ir toliau priklausys nuo žaliavų tiekimo iš Rusijos, tačiau tikėtina, kad sustiprins savo žaliavų perdirbimo ir energetinių išteklių gamybos pajėgumus ir galbūt bandys juos eksportuoti savarankiškai. Tikėtina, kad bus išlaikyta ir sustiprinta karinė pramonė, o ginklų eksportas išliks svarbiu šalies pajamų šaltiniu. Ypač stiprūs išliks politiniai ir kariniai Baltarusijos santykiai su Rusija. Baltarusijos karinės pajėgos bus visiškai sąveikios su Rusijos pajėgomis (svarbiausi kariniai vienetai – integruoti), didžioji dauguma karinio personalo parengta Rusijos karinėse mokyklose. Kita vertus, Baltarusija neatsisakys ir pragmatiško bendradarbiavimo su ES, daugiausiai ekonominėje bei kultūrinėje srityse. Baltarusijos režimo demokratizacija kol kas menkai tikėtina. Nors šalies kultūrinį identitetą bus siekiama vis labiau priartinti prie Rusijos, įmanoma, kad jaunesnės Baltarusijos gyventojų kartos bus atviresnės vakarietiškoms vertybėms ir mažiau toleruos autoritarinį valdymą.197

Ukraina taip pat neišvengs gyventojų mažėjimo problemos. Prognozuojama, kad jos gyventojų skaičius gali sumažėti nuo 45 mln. (2010 m.) iki 40 mln. (2030 m.), t. y. 11 proc. Gyventojų mažėjimui didelės įtakos turės emigracija į Rusiją. Dėmesį nuo ekonominio valstybės vystymosi ir jos integravimo į globalią ekonomikos sistemą gali atitraukti šalies politinės-socialinės problemos. Vienas rimčiausių iššūkių bus politinis-kalbinis susiskaldymas tarp rytinės ir vakarinės Ukrainos dalių. Rusija ir toliau rems rusiškąją Ukrainos gyventojų dalį, tačiau greičiausiai nesistengs eskaluoti tautinių nesutarimų iki ginkluoto konflikto. Rusijos interesams palankesnis bus savanoriškas Ukrainos vyriausybės bendradarbiavimas siekiant sureguliuoti nesutarimus tarp rytinės ir vakarinės Ukrainos dalių. Tikėtina, kad šių pastangų dėka Ukrainai pavyks išlaikyti teritorinį vientisumą. Kitas politinis iššūkis – Ukrainos politinio režimo pusiausvyros laikymas tarp liberaliosios demokratijos principų ir griežtesnio, mažiau demokratiško valdymo. Tai veiks ir šalies užsienio politiką, kurioje Ukrainos laukia lemiamas istorinis pasirinkimas tarp euroatlantinės integracijos ir vienijimosi su Rusija. Europinės integracijos kryptis joje greičiausiai išliks, tačiau euroatlantinės integracijos ateitis kol kas nėra aiški. Šalies politinis „neapsisprendimas“, taip pat jos, kaip tranzitinės energetikos išteklių valstybės, statusas lems išliekančią Rusijos įtaką tiek konkrečiai rusiškajai Ukrainos daliai, tiek galimai ir tam strateginiams politiniams sprendimams.198

Situaciją Moldovoje smarkiai komplikuos tarptautiniu lygmeniu nepripažinta Padnestrės respublika, kurioje ir toliau išliks stipri Rusijos įtaka. Skirtingai nei Ukraina, kuriai pavyks išlaikyti teritorinį vientisumą, bet gali kilti diskusijų dėl jos provakarietiškos politinės orientacijos, Moldovos provakarietiškos politinės ambicijos turėtų išlikti stabilios, tačiau šalies vientisumas de facto išlieka kvestionuotinas. Per ateinančius du dešimtmečius

197 Ministry of Defence of Finland, Predictions Regarding International Actors up to the Year 2030,, 35.198 Ten pat, p. 31.

63

ši situacija tikriausiai nepasikeis ir gali net dar labiau paaštrėti.199 Ekonominė šalies ateitis priklausys nuo vykdomų reformų sėkmės ir ekonominės situacijos kitose regiono valstybėse, visų pirma Rusijoje ir Ukrainoje.

Nė vienos iš trijų valstybių narystės ES ir (arba) NATO nagrinėjamu laikotarpiu nereikėtų tikėtis, tačiau, priklausomai nuo pačių valstybių iniciatyvos ir vidinių ES bei NATO procesų, galimos naujos sustiprintos partnerystės ir bendradarbiavimo formos.

2.2.2. Kaukazas: Armėnija, Azerbaidžanas, Gruzija

Galima išskirti kelias bendrąsias Kaukazo regiono vystymosi tendencijas:

regiono demografinė situacija bus šiek tiek geresnė nei šiame tekste aptartų vakarinės NVS dalies valstybių (gyventojų skaičius sumažės tik Gruzijoje). Vis daugiau regione gyvenančių rusų ir kitų tautų mažumų atstovų pradės grįžti į savo kilmės valstybes, todėl regiono valstybės turėtų tapti labiau etniškai homogeniškos. Kita vertus, saitai su Rusija ir jos kultūra nenutrūks, kadangi migracija iš šių valstybių į Rusiją taip pat bus pakankamai intensyvi;

regiono valstybių ekonomikos išliks menkai diversifikuotos, paremtos daugiausiai energetinių išteklių gamyba ir eksportu arba tranzitu. Kaukazo regionas ir toliau išlaikys ir netgi sustiprins savo svarbą Europai kaip alternatyvių kelių energijos resursų importui į ES regionas. Regiono priklausomybė nuo Rusijos energetinių išteklių mažės;

keisis Kaukazo geopolitinė situacija – iš išskirtinai Rusijos kontroliuojamo regiono jis taps savotiška buferine zona tarp Rusijos ir NATO / ES. ES Kaukazo valstybės bus svarbios kaip potencialios tranzitinės valstybės energetiniams ištekliams iš Centrinės Azijos importuoti. Azerbaidžanas ir Gruzija gali susilaukti padidinto JAV dėmesio, nors JAV karinių bazių dislokavimo regione galimybės kol kas išlieka miglotos. Tai priklausys nuo bendro JAV karinių bazių sistemos pertvarkymo proceso, taip pat nuo regiono valstybių santykių su Vakarų valstybėmis, Rusija, Ukraina, Turkija. Regiono valstybių euroatlantinės integracijos perspektyvos išliks skirtingos. Tikėtina, kad didžiausias pastangas ir toliau rodys Gruzija, todėl ir iš NATO / ES pusės ji turėtų susilaukti tam tikro paskatinimo;200

politinę situaciją regione destabilizuos neišspręsti vietos konfliktai.

Armėnijos gyventojų skaičius keisis nežymiai: nuo 3,09 mln. (2010 m.) padidės iki 3,17 mln. (2030 m.). Valstybės socialinę ir ekonominę sistemas stipriai paveiks gyventojų senėjimas: vyresnių nei 65 m. amžiaus gyventojų padaugės nuo 11 proc. (2010 m.) iki beveik 18 proc. (2030 m.). Iš visų regiono valstybių Armėnija bus labiausiai izoliuota; ji greičiausiai išliks Rusijos globojama valstybe, bet potencialiai gali gravituoti ir link

199 NATO, FSE 2025, p. 116.200 NATO, FSE 2025, p. 50–51.

64

Irano įtakos zonos. Politinė šalies izoliacija turės neigiamos įtakos ir ekonomikai: šalis nesugebės integruotis į tarptautinę ekonomikos sistemą; nedalyvaus strateginiuose energetikos projektuose su Vakarų Europos valstybėmis; energetinė priklausomybė nuo Rusijos sumažės, tačiau padidės naftos ir dujų importo srautai iš Irano; šalis nebus patraukli užsienio investuotojams (išskyrus diasporos atstovus) ir pan. Skirtingai nei Azerbaidžanas ir Gruzija, Armėnija neplėtos karinio bendradarbiavimo su JAV. Pagrindinis saugumo garantas šiai valstybei bus dvišalis susitarimas su Rusija. Armėnijos kariuomenė bus stipriai susijusi su Rusijos kariuomene ir ginkluota daugiausiai modernizuota Rusijos ginkluote.201

Azerbaidžano gyventojų skaičius padidės nuo 8,9 mln. (2010 m.) iki 10,3 mln. (2030 m.). Visuomenė senės: vyresnių nei 65 m. amžiaus gyventojų padaugės nuo 7 proc. (2010 m.) iki 13 proc. (2030 m.). Azerbaidžanas išliks nuo vieno ūkio sektoriaus – energijos eksporto – priklausoma valstybe su paplitusia korupcija ir ryškia turtine visuomenės diferenciacija.202 Nagrinėjamu laikotarpiu spartų ekonomikos augimą šaliai pavyks pasiekti, iki maksimumo didinant naftos ir dujų gamybos kiekius (energetinę priklausomybę nuo Rusijos pavyks sumažinti padidinus žaliavų Kaspijos jūros regione gavybą). Tačiau jei nebus atrasta naujų telkinių, išžvalgytų rezervų pakaks tik iki vertinamojo laikotarpio pabaigos (2030 m.). Užsienio investuotojai vis dar bus linkę investuoti, tačiau pagrindinės investicijos bus skirtos energetikos sektoriui, o tai trukdys ekonomikos diversifikacijai.

Ekonomikos augimas sudarys palankias sąlygas Azerbaidžanui didinti gynybos finansavimą ir modernizuoti kariuomenę. Kalnų Karabacho konfliktas greičiausiai išliks „užšaldytas“. Nors Azerbaidžanas bus pajėgus spręsti šį konfliktą jėga, tikriausiai nebus ryžtamasi pradėti didelio masto karinę kampaniją, kuri galimai pakenktų tiek šalies ekonomikai, tiek santykiams su Vakarų valstybėmis.203

Gruzijoje, skirtingai nei kitose dviejose valstybėse, vertinamuoju laikotarpiu gyventojų skaičius sumažės nuo 4,2 mln. (2010 m.) iki 3,8 mln. (2030 m.). Teigiamos įtakos Gruzijos ekonomikos vystymuisi turės energetinės priklausomybės nuo Rusijos sumažėjimas: per nagrinėjamą laikotarpį šalyje suintensyvės hidroelektrinių statyba ir energetinių žaliavų iš Kaspijos jūros gavyba. Prie ekonomikos stabilumo prisidės ir Gruzijos, kaip energetinių išteklių tranzito valstybės, vaidmuo. Viena iš pagrindinių politinių šalies problemų išliks teritorinis vientisumas; panašu, kad jis vis dar nebus atstatytas. Šalis ir toliau išliks kryptingai Vakarų demokratijos keliu einanti valstybė, intensyviai bendradarbiaus politinėje-karinėje srityje tiek su NATO, tiek su ES. Kita vertus, santykiai su Rusija greičiausiai išliks įtempti.204

2.2.3. Centrinė Azija: Kazachstanas, Kirgizstanas, Turkmėnistanas, Uzbekistanas

Vertinamuoju laikotarpiu Centrinės Azijos regionas išliks tik santykinai stabilus. Viena rimčiausių

201 Ministry of Defence of Finland, Predictions Regarding International Actors up to the Year 2030.202 NIC, Global Trends 2015: A Dialogue about the Future with non Governmental Experts, 2002, 69.203 Ministry of Defence of Finland, Predictions Regarding International Actors up to the Year 2030, 52-53.204 Ten pat.

65

problemų, gresiančių regiono stabilumui bei skatinančių konfliktus tarp valstybių, gali tapti vandens trūkumas ir nekoordinuoti atskirų valstybių veiksmai vienašališkai tvarkant regiono vandens srautus.205 Regione taip pat tikėtinas vietinio, besiremiančio regiono etninėmis grupėmis, radikalaus islamo stiprėjimas.206

Demografija. Regione bus stebimas bendro gyventojų skaičiaus didėjimas. Kazachstano gyventojų skaičius padidės beveik 9 proc. (nuo 15,8 mln. 2010 m. iki 17,2 mln. 2030 m.), Kirgizstano – 16 proc. (nuo 5,6 mln. 2010 m. iki 6,5 mln. 2030 m.), Turkmėnistano – 21 proc. (nuo 5,2 mln. 2010 m. iki 6,3 mln. 2030 m.), Uzbekistano – 22 proc. (nuo 27,8 mln. 2010 m. iki 34 mln. 2030 m.).

Ekonomika. Regiono valstybių ekonominė pažanga bus ribota. Tačiau gali stiprėti regiono valstybių, kaip į OPEC neįeinančių energetinių resursų eksportuotojų, vaidmuo. Jos bus pajėgios smarkiai padidinti resursų išgavimą, todėl panašu, kad regiono ekonomika ir toliau išliks praktiškai nediversifikuota.207 Centrinės Azijos ekonominis lyderis bus Kazachstanas, tačiau kai kurie jo ekonominės politikos sprendimai, tokie kaip parama (per investicijas ir paskolas) neturtingoms regiono valstybėms, dvišaliai dujotiekio ir naftotiekio projektai su Kinija, naftos eksportas per Baku–Tbilisio–Ceilono naftotiekį, gali padidinti įtampą santykiuose su Rusija.208

Politika. Visose valstybėse, išskyrus galbūt Kirgiziją, toliau išliks autoritariniai režimai. Politinio nestabilumo šaltiniu gali tapti valdžios pasikeitimo atvejai, tačiau socialiniai neramumai, jei jų kiltų, greičiausiai būtų numalšinti panaudojant jėgą. Intensyviausiai regione veiksiančios užsienio valstybės bus Kinija ir Rusija, kurios stengsis įtraukti regiono valstybes į energijos šaltinių transportavimo koridorių sukūrimą joms palankiomis kryptimis. ES vaidmuo regione išliks gana ribotas. Didžiausias suartėjimas tikėtinas su Rusija, su kuria Kazachstaną sieja bendra ekonominė erdvė (Kirgistanas ir Tadžikistanas skatinami prisijungti). Palankiu veiksniu Rusijos įtakos stiprėjimui ir kariniam įsitvirtinimui gali tapti NATO (ISAF) pasitraukimas iš Afganistano.209

Karinė dimensija. Kariniu požiūriu regiono valstybės didžiąja dalimi išliks priklausomos nuo Rusijos, dalyvaus KSSO ir ŠBO veikloje.

2.3. „Nestabilumo arkos“ valstybės

„Nestabilumo, arba krizių, arka“ apibrėžia grupę skirtinguose regionuose esančių valstybių, kurios dėl sudėtingos vidaus demografinės, ekonominės situacijos, religinio ekstremizmo, politinio nestabilumo ir (arba) neaiškių užsienio politikos tikslų kelia grėsmę tarptautiniam saugumui. Tarp galimų neigiamų pasekmių galima

205 NATO, FSE 2025, 29.206 NIC, Mapping the Global Future 2020…, 74. 207 Ten pat.208 Ministry of Defence of Finland, Predictions Regarding International Actors up to the Year 2030, p. 54.209 Ten pat, p. 49.

66

paminėti lokalius ir tarptautinius konfliktus, humanitarines krizes, terorizmą. Į „nestabilumo arką“ patenkančių valstybių sąrašas nėra fiksuotas, jis keičiasi priklausomai nuo laikotarpio. Šaltojo karo metais „krizių arka“ driekėsi nuo Pietų Azijos (Indija, Pakistanas, Bangladešas, Nepalas, Butanas, Šri Lanka) per Vidurio Rytus į Šiaurės Afriką.210 Šiuo metu ji yra gerokai išsiplėtusi ir apima subsacharos Afriką, Šiaurės Afriką, Vidurio Rytus, Pietų Aziją (be Indijos), dalį Centrinės Azijos (Afganistaną), dalį Rytų Azijos (Šiaurės Korėją).211 Toliau šiame skyriuje plačiau aptariami pagrindiniai nestabilumo židiniai.

2.3.1. Vidurio Rytai212

Prognozuojama, kad per artimiausius du dešimtmečius Vidurio Rytų regiono geopolitinė ir ekonominė svarba nemažės, o nestabilumas regione gali tik didėti. Vidurio Rytai išliks didžiausiu pasaulio energijos išteklių tiekėju, aprūpinančiu vis daugiau pasaulio valstybių. Kartu regionas ir toliau bus vienas iš pagrindinių pasaulio ginklų platinimo ir ekstremistinių islamo grupių veiklos centrų.213

Demografija

Bendras Vidurio Rytų regiono gyventojų skaičius iki 2030 m. padidės daugiau nei 50 proc. Valstybių visuomenės išliks jaunos. Sparčiai plis urbanizacija. Tačiau valstybės nebus pajėgios tinkamai reaguoti į šiuos pokyčius – nesugebės užtikrinti darbo, būsto, išsilavinimo, sveikatos apsaugos, socialinių paslaugų ir kitų bazinių viešosios politikos elementų. Gyvenimo sąlygas dar labiau pablogins vandens trūkumas. Prastėjant gyvenimo kokybei, valstybėse plis socialinis nepasitenkinimas ir frustracija.214

Neabejotina, kad šią situaciją išnaudos ekstremistiniai religiniai ir politiniai judėjimai, siekdami į savo gretas pritraukti naujų narių (ypač jaunų žmonių). Tikėtina, kad radikalus islamas ypač patrauks tuos, kurie ieškos vienijančios, oponuojančios egzistuojantiems režimams jėgos ir taps priemone išreikšti labiau religinį, o ne nacionalinį identitetą.215 Islamo plitimas tarp socialinių grupių pats savaime nekels grėsmės, tačiau islamiškojo identiteto puoselėjimas tikriausiai sustiprins šiitų ir sunitų poliarizaciją. Spėjama, kad radikalaus islamo plitimas apogėjų pasieks apie 2020 m., kuomet po grupuočių tarpusavio kovų gali susiformuoti

210 NATO, FSE 2025, p. 52.211 NIC, Global Trends 2025: A Transformed World, p. 61.212 Nors tikslaus Vidurio Rytų regiono apibrėžimo nėra, tradiciškai Vidurio Rytams priskiriamos pietvakarių Azijos valstybės (Bahreinas, Irakas, Izraelis, Jemenas, Jordanija, Jungtiniai Arabų Emyratai, Kataras, Kuveitas, Libanas, Omanas, Saudo Arabija, Sirija ir Palestinos teritorijos ) ir Egiptas. Platesnis Vidurio Rytų apibrėžimas taip pat apima Afganistaną, Pakistaną, Kaukazo ir Centrinės Azijos valstybes, Šiaurės Afriką. Turkija ir Kipras, geografiškai patenkantys į Vidurio Rytų regioną, paprastai priskiriami Europai.213 NATO, FSE 2025, p. 125. 214 Ten pat.215 Ten pat.

67

vieninga, nacionalinių valstybių ribas peržengianti vadovybė.216

Beveik neabejotina, kad bemaž visas darbo jėgos perteklius pasirinks emigraciją ne į kaimynines regiono valstybes, bet į Europą ar JAV. Vakarų valstybės Vidurio Rytų regiono gyventojus trauks savo socialinėmis-ekonominėmis galimybėmis, tačiau kultūriškai išliks svetimos, todėl tarp šių emigrantų grupių bus stiprus radikalus islamas.217

Ekonomika

Ekonominio išsivystymo požiūriu Vidurio Rytų regionas ir toliau bus labai heterogeniškas. Turtingiausioms regiono valstybėms (Izraeliui, Jungtiniams Arabų Emyratams, Katarui) greičiausiai pavyks išlaikyti spartų ekonomikos augimą, tuo tarpu menkiau išsivysčiusios šalys (Irakas, Jemenas, Palestinos teritorijos, Sirija) susidurs su rimtomis ekonominėmis problemomis. Joms nepavyks sukurti pakankamai darbo vietų sparčiai didėjančiai darbo jėgai (ypač jaunesnio amžiaus), didės nedarbo lygis ir socialinė nelygybė.218

Nors Vidurio Rytų regionas tradiciškai yra laikomas naftos eksportuotojų regionu, regiono valstybių ekonomikų diversifikavimo laipsnis skiriasi (pvz., Omano, Kuveito, Kataro, Saudo Arabijos, Jungtinių Arabų Emyratų ekonomikos yra didžiąja dalimi priklausomos nuo naftos gavybos ir eksporto, tuo tarpu Izraelio, Bahreino ekonomikos yra santykinai diversifikuotos). Ateityje dalis šalių išliks priklausomos nuo vieno sektoriaus – naftos ir kitų gamtinių išteklių gavybos ir eksporto. Vienoms iš jų (pvz., turtingiausiai regiono valstybei Katarui) tai ir toliau garantuos stabilų ekonomikos augimą, tačiau kitos (pvz., Jemenas) išliks menkai išsivysčiusios. Kai kurios regiono valstybės gali siekti diversifikuoti savo ekonomikas. Pvz., Omanas, šiuo metu labiausiai nuo gamtinių išteklių priklausoma Vidurio Rytų regiono valstybė, planuoja sumažinti iš naftos gavybos ir eksporto plėtros gaunamų pajamų dalį nuo 66 proc. iki 10 proc.

Politika

Nepaisant politinių-socialinių protestų bangos, apėmusios praktiškai visas Vidurio Rytų valstybes („Arabų pavasario“) ir pasibaigusios vyriausybių nuvertimu trijose iš jų (Tunise, Egipte ir Libijoje), platesnės demokratėjimo perspektyvos regione išlieka miglotos. Palankiausios sąlygos tolesniems demokratiniams pokyčiams yra tose valstybėse, kuriose režimus jau pavyko nuversti. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad net ir šiose valstybėse tai buvo spontaniški maištai; Libijos atveju – prireikė ir išorės veikėjų įsikišimo. Bendrai galima teigti, kad ilgą nedemokratinio valdymo istoriją turinčiose Vidurio Rytų regiono šalyse liberalių pažiūrų plitimo, kaip ir pilietinės visuomenės susiformavimo, kuris sudarytų prielaidas tvaresniems sisteminiams pokyčiams, nėra. Regione gali daugėti fasadinių demokratinių režimų, kurie turės demokratines institucijas, rinkimus ir kai kurias politines laisves, tačiau pačia savo prigimtimi išliks nedemokratiniai.

Tikimybė, kad Vidurio Rytų regiono valstybės per artimiausius du dešimtmečius pasuks bendradarbiavimo

216 NIC, Mapping the Global Future 2020…, p. 81.217 Ten pat. 218 NATO, FSE 2025, p. 126.

68

ar net regioninės integracijos keliu, yra minimali. Priešingai, prognozuojamas naujas galių balansas, kurio katalizatoriumi taps Irano branduolinė programa. Regiono valstybės atidžiai seks Irano sprendimus šioje srityje ir atitinkamai modeliuos savo veiksmus. Iranui įsigijus branduolinį ginklą, dar kelios Vidurio Rytų regiono valstybės būtų paskatintos plėtoti branduolinius karinius pajėgumus. Tokiu atveju per artimiausius dvidešimt metų regione atsirastų mažiausiai trys branduolinės valstybės: Izraelis, Iranas ir Saudo Arabija; galimybę įsigyti branduolinį ginklą taip pat gali svarstyti Alžyras ir Egiptas. Branduolinio ginklavimosi varžybos regione paskatintų dviejų galios polių susiformavimą: vieną polių sudarytų nuosaikios (sunitų) valstybės, kurių lyderė būtų Saudo Arabija; atsvara šiam blokui būtų Irano vadovaujama šiitų valstybių grupė. Tokių dviejų blokų egzistavimas žymiai padidintų rimtų konfliktų Vidurio Rytų regione tikimybę.219

Nepaisant naujų kai kurias regiono valstybes vienijančių pagrindų (Izraelis ir nuosaikios arabų valstybės sudarys vieną bloką), įsisenėję konfliktai nebus išspręsti. Didžiausias proveržis Izraelio ir arabų konflikte būtų taikos sutarčių tarp Izraelio, Sirijos, Libano ir Palestinos teritorijų pasirašymas. Tačiau normalizuoti santykių su kaimynais tai greičiausiai nepadėtų.220 Stiprėjant konflikto religinei dimensijai, neatmestina ir dar vieno Izraelio ir arabų karinio konflikto tikimybė.221

Didžiosios pasaulio valstybės ir iki šiol turėjo didelį poveikį Vidurio Rytų regiono dinamikai. Tikėtina, kad ateityje, nusistovint daugiapolei tarptautinės sistemos struktūrai, „suinteresuotų“ trečiųjų šalių skaičius dar padidės. JAV, po šaltojo karo užėmusių dominuojančią padėtį regione, įtaka gali šiek tiek sumažėti, tačiau regione aktyviai veiks ES, Rusija, Kinija, Indija. ES ir toliau pirmenybę teiks ekonominių ryšių plėtojimui. Nors tiesioginės karinės grėsmės Vidurio Rytai ES nekels, didėjant imigrantų iš Vidurio Rytų į Europos valstybes srautui, kai kurioms ES valstybėms narėms gali tekti imtis papildomų priemonių visuomenių stabilumui išlaikyti. Kinija, Rusija ir Indija, kaip ir ES, Vidurio Rytuose turės ekonominių interesų, tačiau šias valstybes domins ir regione suintensyvėjusios ginklavimosi varžybos. Daugelio trečiųjų šalių dėmesys Vidurio Rytų regionui atvers regiono valstybėms plačias galimybes renkantis ir keičiant sąjungininkus. Apskritai tokios sąjungos bus trumpalaikės ir galios tol, kol Vidurio Rytų valstybėms jos teiks naudą – karinę paramą, saugumo garantijas ar prekybos santykių plėtrą. Nors formalus tarptautinės bendruomenės tikslas Vidurio Rytuose bus stabilumo palaikymas, trečiųjų šalių buvimas palengvins Vidurio Rytų valstybių ginklavimąsi. Tokiu būdu, netgi tiesiogiai nedalyvaudamos regioniniuose konfliktuose, jos gali tapti vienu iš regioną destabilizuojančių veiksnių, o pats regionas – nauja „šaltojo energetikos karo“ arena.222

Be režimo pakeitimo bandymų, potencialiu nestabilumo šaltiniu regione gali tapti nacionalinių, etninių, religinių nesutarimų eskalavimas, humanitarinės krizės, ekonominių išteklių išeikvojimas ir pan. Skirtingas valstybes gali veikti skirtinga destabilizuojančių veiksnių kombinacija, vis dėlto blogiausias scenarijus – praktiškai visas Vidurio Rytų valstybes apimanti sisteminė regiono krizė – nėra tikėtinas. Konvencinio ar branduolinio karo tikimybė tarp regiono valstybių taip pat yra maža. Greičiausiai pagrindine

219 Ministry of Defence of Finland, Predictions Regarding International Actors up to the Year 2030, p. 59.220 Ten pat, p. 59–60.221 NATO, FSE 2025, p. 126.222 Ministry of Defence of Finland, Predictions Regarding International Actors up to the Year 2030, p. 60–61.

69

nestabilumo apraiška išliks terorizmas, kuris bus naudojamas tiek regiono valstybių tarpusavio konfliktams, tiek nesutarimams su trečiosiomis šalimis spręsti.223

Iranas dėl savo strateginės geografinės padėties ir didėjančios karinės galios išlaikys svarbą ir galimai pretenduos tapti dominuojančia regiono valstybe. Nors kelis pastaruosius dešimtmečius gimstamumas Irane mažėjo, Iranas išliko ir toliau išliks daugiausiai gyventojų turinčia Vidurio Rytų regiono valstybe. Iranas taip pat išlaikys šiitų valstybių kultūrinės lyderės pozicijas, pagal gyventojų švietimo bei lyčių lygybės rodiklius lenks kitas regiono valstybes. Irano ekonomika išlieka paremta gamtiniais ištekliais: Iranas pasaulyje yra trečias pagal turimus naftos išteklius, antras – pagal dujų atsargas. Ekonomika kol kas išlieka didžiąja dalimi valdoma valstybės, nemažai sričių apėmusi stagnacija dėl išplitusios korupcijos ir biurokratizmo. Jei pavyktų išspręsti šias problemas, pagerinti energetinių išteklių infrastruktūrą ir greta energetikos sektoriaus daugiau investuoti į kitų ekonomikos sričių (visų pirma – finansų ir bankininkystės) plėtrą, ateityje Iranas gali užsitikrinti stabilų ir dinamišką ekonomikos augimą.224

Irano karines ambicijas gana aiškiai atspindi valstybės išlaikomos didžiausios regione karinės pajėgos, investicijos į kariuomenės modernizavimą (tiek nacionalinę ginklų pramonę, tiek importą iš Rusijos, Kinijos, Šiaurės Korėjos) bei vykdoma branduolinė programa. Tikėtina, kad konvencinių karinių pajėgumų stiprinimas išliks vienu Irano prioritetų, nors neatmestinas ir dėmesys asimetrinėms taktikoms.225

Tolesnis Irano raidos scenarijus didžiąja dalimi priklausys nuo kovos tarp vidaus politinių grupių – reformistų ir griežtosios linijos islamistų – baigties. Atitinkamai galimi trys Irano raidos scenarijai: 1) Irano politinėje arenoje laimėtojas nepaaiškėja, valstybė ir toliau balansuoja tarp reformų ir griežto kurso; 2) Iranas įsitvirtina kaip stipri teokratinė valstybė, užsienio politikoje besiorientuojanti į teritorijos vientisumo ir suverenumo išlaikymą ir karinės galios didinimą; 3) į valdžią atėjus reformistams, teokratinis režimas nuverčiamas (galimai – revoliucijos keliu) ir Iranas pamažu tampa vis atviresne valstybe, vykdančia skaidrią, nekonfrontacinę užsienio politiką.226

Sirija yra dar viena Vidurio Rytų regiono valstybė, kurios didėjanti karinė galia gali tapti tarptautinės bendruomenės susirūpinimo objektu, ypač turint omenyje neaiškią šalies politinio režimo ateitį. Jau šiuo metu Sirija vykdo branduolinę ir cheminę programas (nors oficialiai nepripažįsta vykdanti urano sodrinimą), turi biologinio ginklo atsargų. Tikėtina, kad šiuos ginklus Sirija gali siekti panaudoti tiek simetrinėms atakoms, tiek perduoti technologijas teroristų grupėms.227

Afganistanas ir toliau išliks padidintos rizikos ir tarptautinės bendruomenės dėmesio reikalaujančia šalimi, ypač pasibaigus NATO Tarptautinių saugumo paramos pajėgų (ISAF) operacijai. Nepasisekus reformoms, jis gali tapti ilgalaikiu nestabilumo ir įtampų šaltiniu. Afganistane gali išlikti ryškūs gentinės santvarkos ir

223 Ten pat, p. 61–62224 UK MOD, Global Strategic Trends – Out to 2040, p. 57.225 Ten pat, p. 57–58.226 NATO, FSE 2025, p. 32.227 Ten pat, p. 32–33.

70

konfliktų požymiai. Tikėtina, kad Kabului sustiprinus centrinį valdymą, gentiniai ginčai provincijose išliks, o kai kur net gali aštrėti ir peraugti į nuolat persigrupuojančių tarpusavyje skirtingų koalicijų konfliktus. Vakarų šalių pagalba Afganistano ekonominei ir socialinei plėtrai gali tapti tarpgentinių varžybų objektais, o ne darnaus vystymosi pagrindu.228

Panašu, kad iki vertinamojo laikotarpio pabaigos Irakas ir toliau išliks silpnas. Kova dėl valdžios Bagdade gali ir toliau likti varžymosi tarp įvairių grupuočių, siekiančių tik užsienio paramos ar tiesiog svarbaus statuso, ir silpnos ekonominės politikos įgyvendinimo rezultatu.229

2.3.2. Pakistanas

Pakistano ateitis labai priklauso nuo kaimyninio Afganistano raidos ir yra sunkiai nuspėjama. Pakistano šiaurės vakarų pasienio provincija ir į ją patenkančios genčių teritorijos tikriausiai ir toliau bus silpnai valdomos ir išliks nestabilumo šaltiniu. Vertinamuoju laikotarpiu ir toliau išliks tikimybė, kad Pakistanas nesugebės išlaikyti teritorinio vientisumo. Šiuo atveju tikėtinas plataus masto puštunų genčių susivienijimas, kuris galimai lems Durando linijos panaikinimą ir maksimaliai išplės puštunų įtaką pendžabių Pakistane ir tadžikų Afganistane. Kita vertus, talibanas ir kiti islamo aktyvistai kaip alternatyvą tokiai genčių politikai gali taikyti įvairias bauginimo priemones.230

Panašu, kad Pakistanas taps dar labiau susiskaldęs, izoliuotas ir priklausomas nuo tarptautinės finansinės paramos. Visos pastangos pašalinti iki šiol buvusį ir besitęsiantį politinį ir ekonominį šalies valdymo chaosą, korupciją, etninę trintį neatneš laukiamų rezultatų. Politinė valdžia ir toliau išliks priklausoma nuo radikalių islamistinių partijų, atskirų politinio elito grupuočių ir pan. Ir toliau viena pagrindinių ir galingiausių Pakistano institucijų, į kurią bus kreipiamas ypatingas visų politinių, religinių ir kitų grupuočių dėmesys, bus kariuomenė. 231

Panašu, kad vertinamuoju laikotarpiu Pakistano politinio ir karinio bendradarbiavimo prioritetai bus nukreipti į Kiniją, ekonominio bendradarbiavimo prioritetai – į Saudo Arabiją.232

Kašmyras ir toliau išliks pagrindiniu nesutarimų su Indija šaltiniu. Pakistanas ir Kašmyro nacionalistai toliau sieks bloginti situaciją regione, išstumti Indiją iš Kašmyro ir prijungti jį sau. Visgi panašu, kad konflikto išvengti pavyks, įmanomas netgi nežymus Indijos ir Pakistano kariškių bendradarbiavimo pagerėjimas, ypač branduolinio pasitikėjimo ir kontrolės srityse.233

228 NIC, Global Trends 2025: A Transformed World, p. 72.229 Ten pat.230 Ten pat.231 NIC, Global Trends 2015: A Dialogue about the Future with non Governmental Experts, p. 64–66.232 Ministry of Defence of Finland, Predictions Regarding International Actors up to the Year 2030, p. 41.233 Ten pat.

71

Vienu iš santykių pagerėjimo su Indija stimulu gali tapti vidinės situacijos Pakistane blogėjimas. Pakistano politinė vadovybė, bijodama vis stiprėjančios politinės ir ekonominės šalies marginalizacijos, gali bandyti ieškoti kelių pagerinti savo santykius su Indija ir taip pagerinti šalies ekonominę padėtį.234

2.3.3. Korėjos pusiasalis

Neaiškios Šiaurės Korėjos vidaus ir užsienio politikos intencijos pasikeitus lyderiui, nuolatinė konflikto su Pietų Korėja ir JAV tikimybė lems, kad Šiaurės Korėja išliks viena didžiausių grėsmių tiek Rytų Azijos regiono, tiek viso pasaulio saugumui. Nepaisant tarptautinių diplomatinių pastangų, artimiausiu metu Šiaurės Korėja nebus linkusi gerinti santykių su Pietų Korėja. Ir toliau galimos įvairios provokacijos, nors iki rimto plataus masto karinio konflikto greičiausiai nebus prieita.235

Tarptautinei bendruomenei taip pat nepavyks susitarti su Šiaurės Korėja dėl jos keliamos branduolinės grėsmės sumažinimo ar bent jau didesnio branduolinės programos skaidrumo. Ne tik išliks branduolinio ginklo panaudojimo pavojus, bet Šiaurės Korėja ir toliau bus aktyvi branduolinės technologijos ir jos tiekimo sistemų eksportuotoja.236

Tikėtina, kad Šiaurės Korėja susidurs su rimtomis vidaus problemomis: režimas gali būti nepajėgus aprūpinti gyventojų energijos ir maisto ištekliais; išmirus valdančiajai dinastijai, gali prasidėti kova dėl valdžios. Politinė krizė gali paskatinti Šiaurės Korėją suartėti su Pietų Korėja. Egzistuoja ir Korėjos pusiasalio unifikacijos (ar bent jau konfederacijos sukūrimo) tikimybė.237 Tam, kad susivienijimas įvyktų taikiai, būtina jau artimiausiu metu pradėti gerinti abiejų valstybių tarpusavio santykius. Be to, Šiaurės Korėjos pažanga plėtojant branduolinį arsenalą sujungimo metu lieka neaiški. Todėl naujai sukurtai valstybei, be kitų problemų (visų pirma ekonominių), teks spręsti ir tapimo nebranduoline valstybe klausimą.238

234 Predictions Regarding International Actors up to the Year 2030, p. 44.235 NATO, FSE 2025, p. 31.236 Ten pat.237 UK MOD, Global Strategic Trends – Out to 2040, p. 62.238 Ten pat.

Ypatingos aplinkybės (šokai)

ir galimos jų pasekmės

74

3. Ypatingos aplinkybės (šokai) ir galimos jų pasekmės

Šokas šio dokumento kontekste yra apibrėžiamas kaip staigus, netikėtas tam tikro proceso krypties, apimties ir (arba) greičio pokytis, kurio padarinių nepajėgtų efektyviai įveikti esama visuomenės sistema.

Šoką apibūdina dviejų charakteristikų – mažos tikimybės ir didelio poveikio – derinys, todėl siekiant numatyti, kokie šokai gali kilti ateityje, būtina orientuotis į tokias aplinkybes ir situacijas, kurios labiausiai nukryptų nuo tikėtinos įvykių eigos. Kitas svarbus aspektas nagrinėjant šokus yra jų pasekmių tarptautinei sistemai, atskiriems regionams ir valstybėms bei jų gyventojams numatymas.

Pateikiamas galimų šokų sąrašas nėra baigtinis; jis sudarytas atsižvelgiant į šių šokų poveikio tarptautinei sistemai mastą:

teroristų koalicija;strategiškai svarbios valstybės žlugimas;tarptautinės organizacijos iširimas;globalios ekonomikos žlugimas;esminis energijos šaltinių pasikeitimas;branduolinio ginklo panaudojimas;kosmoso apginklavimas;globalus ilgalaikis konvencinis konfliktas;globalių ryšio ir informacinių sistemų sutrikdymas;ypatingo masto pandemija, techninio, gamtinio pobūdžio katastrofos;staigus klimato pasikeitimas;vandens trūkumas.

Teroristų koalicija

Teroristų koalicija – sąmoningas ir gerai apgalvotas įvairių teroristinių grupuočių ar organizacijų susivienijimas siekiant bendrų tikslų ir interesų.

Teroristų koalicija gali įgyti skirtingas organizacines formas, tačiau pavojingiausia, didžiausią destrukcinį poveikį galinti turėti bendradarbiavimo forma būtų efektyvią organizacinę struktūrą turinčios tarptautinės teroristinės organizacijos sukūrimas. Tokią teroristų koaliciją sudarytų įvairių rūšių teroristinės grupuotės (religinės, ideologinės, nacionalistinės), kurių bendras tikslas būtų pasipriešinti globalizacijos ir modernizacijos procesams.

Teroristų koalicija, turinti griežtą ir aiškią organizacinę struktūrą ir bendrą finansavimo mechanizmą, sugebėtų vykdyti platesnio masto ir intensyvumo teroristines kampanijas. Bendras biudžetas sudarytų galimybę įsigyti moderniųjų technologijų ir masinio naikinimo ginklų. Veikdami koalicijoje teroristai galėtų surengti itin plataus masto teroristinį išpuolį arba vienu metu vykdyti kelis to paties ar skirtingo pobūdžio teroro aktus skirtinguose geografiniuose taškuose.

75

Teroristų koalicijos veikla visų pirma gerokai sumažintų atskirų valstybių ir tarptautinių organizacijų efektyvaus atsako į teroristinius išpuolius galimybes, sumenkintų jų moralinį ir politinį autoritetą. Ilguoju laikotarpiu teroristų koalicijos veikla stipriai paveiktų valstybių finansinius, žmogiškuosius ir kitus išteklius, asmens teisių ir laisvių apsaugą, laisvą asmenų ir kapitalo judėjimą. Tikėtina, jog būtų peržiūrėtos tarptautinės etikos ir teisės normos, suteikiant daugiau tiesėtų galimybių tarptautinės sistemos veikėjams vykdyti antiteroristinę veiklą.

Strategiškai svarbios valstybės žlugimas

Strategiškai svarbios valstybės – tai valstybės, kurios dėl savo politinės, karinės, ir (arba) ekonominės galios faktiškai lemia tarptautinių procesų raidą ir turi didžiausią įtaką kitų tarptautinės sistemos subjektų veiksmams.239

Strategiškai svarbios valstybės žlugimą gali lemti įvairūs veiksniai: užsitęsusi politinės valdžios krizė (nedemokratinio režimo atveju – kova dėl valdžios politinio elito viduje ir galimas opozicijos stiprėjimas); valstybės ekonominis bankrotas; socialiniai neramumai (dažnai nulemti ekonominių sunkumų), peraugantys į atvirą pilietinį konfliktą; įvairių valstybėje gyvenančių etninių grupių nesantaika, perauganti į atvirą konfliktą ir kelianti grėsmę valstybės teritoriniam vientisumui; didelio masto gamtinio, ekologinio ar techninio pobūdžio katastrofa ir valstybinės valdžios nesugebėjimas efektyviai suvaldyti kilusią krizę. Priklausomai nuo konkrečios valstybės šių veiksnių derinys gali būti skirtingas; atskirais atvejais valstybės žlugimą gali paskatinti ir specifinė, šio dokumento tekste neįvardyta priežastis.

Strategiškai svarbios valstybės žlugimas visapusiškai destabilizuotų tarptautinę sistemą. Būtų suardyta esama galių pusiausvyra, sutrikdyta svarbiausių politinių ir ekonominių tarptautinių organizacijų veikla. Ypač stipriai būtų paveiktos valstybės, su žlugusiąja valstybe susijusios glaudžiais strateginės partnerystės ryšiais, – jos prarastų svarbų nacionalinio saugumo garantą. Kitos valstybės, žlugusiąją valstybę laikančios konkurente / priešininke, siektų išnaudoti susiklosčiusią situaciją savo galiai tarptautinėje sistemoje padidinti. Siekdamos į savo įtakos sferą patraukti buvusias žlugusios valstybės sąjungininkes, jos gali taikyti politinio, ekonominio, o kraštutiniu atveju – ir karinio spaudimo priemones. Neatmestina ir karinės invazijos į žlugusios valstybės teritoriją tikimybė.

Strategiškai svarbios valstybės žlugimo socialiniai-ekonominiai padariniai taip pat būtų neigiami: dideli pabėgėlių srautai į gretimas valstybes ir regionus, etninių ar socialinių grupių valymai, energetinių išteklių ir kitų žaliavų tiekimo sutrikimas, tarptautinės prekybos srautų sutrikdymas ir kt.

Svarbios tarptautinės organizacijos žlugimas

Svarbios tarptautinės organizacijos žlugimas – regioninės ar globalios organizacijos, turinčios didelę įtaką tarptautinio saugumo ir stabilumo palaikymui ir (arba) valstybių ekonominių santykių reguliavimui, veiklos

239 Strategiškai svarbiomis valstybėmis laikytinos 2.1 poskyryje „Pagrindiniai tarptautinės sistemos veikėjai“ aprašytos valstybės. Į šio šoko aprašymą neįtrauktos kai kurios „nestabilumo arkos“ valstybės, kurių strateginė svarba yra neproporcinga jų galios ište-kliams.

76

sustabdymas. Veiklos sustabdymu šiuo atveju laikytinas tiek organizacijos išformavimas de jure pagal jos steigimo sutartyje numatytas taisykles, tiek masinis narių išstojimas iš organizacijos, tokiu būdu paliekant ją de facto neveiksnia. Galima ir situacija, kuomet formaliai valstybės ir toliau priklauso tam tikrai organizacijai, tačiau dėl įvairių priežasčių nebemato jos kaip tinkamo instrumento savo nacionaliniams interesams realizuoti – organizacija lieka praktiškai „nenaudojama“.

Iširus svarbiai tarptautinei organizacijai, būtų panaikintas valstybių tarpusavio santykius reguliuojantis apibrėžtumo ir nuspėjamumo faktorius. Labiausiai nukentėtų valstybės, kurioms žlugusi tarptautinė organizacija buvo svarbus užsienio politikos interesų įgyvendinimo kanalas. Kitoms – galingesnėms – šalims tai atvertų galimybes veikti nevaržomai, todėl dvišaliuose ir daugiašaliuose santykiuose gali išplisti spaudimo, šantažo ir kitų panašių priemonių naudojimas. Neatmestina ir tarpvalstybinių konfliktų tikimybė. Ekonominius santykius reguliuojančios tarptautinės organizacijos žlugimas taip pat sukeltų daug neigiamų padarinių: būtų prarandama nauda iš laisvos prekybos, pasunkėtų patekimas į užsienio rinkas, nesant galimybių gauti išorinių fondų paramą, valstybėms sunkiau sektųsi įveikti ekonomines krizes ir pan.

Globalios ekonomikos žlugimas

Globalios ekonomikos žlugimas – nusistovėjusios tarpvalstybinių gamybos, prekybos, finansų, transportavimo santykių sistemos griūtis.

Ekonominė globalizacija skatina valstybių ekonominį bendradarbiavimą ir integraciją, tačiau nepanaikina valstybių ir nevalstybinių veikėjų siekio dominuoti įvairiose ekonomikos srityse. Nepagrįstas tam tikrų prekių ar paslaugų kainų padidėjimas lemtų pagrindinių (įtakingiausių) tarptautinių rinkų sektorių žlugimą, kuris dėl didelės valstybių tarpusavio priklausomybės sukeltų atskirų valstybių ir ištisų regionų ekonomines ir finansines krizes.

Globali ekonomikos krizė stipriausiai paveiktų tas šalis, kurios labiausiai priklauso nuo sudėtingų tarptautinės ekonomikos saitų. Galimos šios globalios ekonomikos žlugimo nacionalinės pasekmės: ekonominiai ir finansiniai valstybių bankrotai, masinis nedarbas, masiniai protestai, riaušės, nusikalstamumo lygio kilimas, dideli valstybių finansiniai įsiskolinimai, jų socialinių garantijų sistemų ir viešųjų paslaugų sektorių žlugimas, infrastruktūros sunykimas, politinių sistemų griūtis. Tarptautiniu mastu globalios ekonomikos žlugimas ilgam sutrikdytų nusistovėjusius valstybių ekonominius santykius ir padidintų karinių konfliktų tikimybę.

Esminis energijos šaltinių pasikeitimas

Esminis energijos šaltinių pasikeitimas – visuotinis perėjimas prie naujų energijos išteklių (valdomos branduolių dalinimosi reakcijos, valdomos lengvųjų branduolių sintezės reakcijos, vandenilio, etanolio, saulės, vėjo ir t.t.) naudojimo.

Perėjimas prie alternatyvių energijos išteklių leistų valstybėms išsivaduoti iš didėjančios priklausomybės nuo sparčiai senkančių pirminės energijos išteklių (naftos, dujų, anglies). Naujieji energijos šaltiniai (ypač

77

lengvųjų branduolių sintezės, vandenilio, etanolio, metanolio) būtų mobilesni, autonomiški, o iš jų išgaunama energija būtų santykinai pigesnė. Naujosios technologijos, leidžiančios efektyviai panaudoti vietinius atsinaujinančios energijos išteklius (saulės, vėjo, vandens), padėtų išspręsti geografiškai nevienodo išteklių pasiskirstymo, valstybių energetinės priklausomybės problemas, užtikrinti energijos tiekimo nepertraukiamumą ir patikimumą.

Esminis energijos išteklių pasikeitimas turėtų ir neigiamų pasekmių tarptautinei geopolitinei sistemai. Svarbios tarptautinės organizacijos, tokios kaip OPEC, Eurogas, prarastų savo reikšmingą įtaką pasaulinei rinkai. Naftos turtingos valstybės prarastų savo tarptautinį statusą ir pajamas iš naftos pardavimo, todėl būtų nustumtos į tarptautinės sistemos periferiją. Tai neigiamai paveiktų šių valstybių ir (arba) regionų, kuriose jos yra, socialinę ir politinę raidą, galimai žlugtų jų ekonominės sistemos, žymiai padidėtų emigracijos į stabilesnius regionus srautai, taip pat susidarytų palankios sąlygos regioniniams kariniams konfliktams. Tam tikrais atvejais šie pokyčiai sudarytų sąlygas ekstremistinėms grupuotėms įsitvirtinti valstybinėse valdančiosiose struktūrose, dėl ko padidėtų regioninių konfliktų tikimybė.

Branduolinio ginklo panaudojimas

Branduolinio ginklo panaudojimas – taktinės ar kitos paskirties branduolinio ginklo panaudojimo faktas taikos, krizės ar karo metu.

Tam tikrų valstybių atviras karinės galios demonstravimas ir bandymas primesti savo valią gali tapti priežastimi kitoms valstybėms įsigyti branduolinį ginklą kaip apsaugos nuo karinės intervencijos garantą. Didėjanti informacijos sklaida ir technologijų prieinamumas gali suteikti nevalstybiniams tarptautinės sistemos veikėjams (pvz., teroristų organizacijoms) palankesnes galimybes įsigyti branduolinius ginklus arba radioaktyvias medžiagas ir technologijas, reikalingas branduoliniam ginklui sukurti. Teroristų organizacijos gali bandyti kurti savo branduolinį ginklą ir jį panaudoti teroristinių kampanijų metu.

Vienašalis branduolinio ginklo panaudojimas, nepriklausomai nuo tokio veiksmo tikslų, stipriai pažeistų tarptautinę galių pusiausvyrą, sukurtų sudėtingesnę ir pavojingesnę strateginę aplinką. Tai neigiamai paveiktų pasaulio stipriausių valstybių pajėgumus vykdyti dideles karines operacijas, iš esmės pakeistų ginkluoto konflikto eigą, susilpnintų ginklų kontrolės mechanizmų poveikį.

Branduolinio ginklo panaudojimas padarytų itin didelę žalą aplinkai ir turėtų esminių neigiamų ilgalaikių padarinių žmonijos gyvenimui. Prasidėtų masinė išgyvenusiųjų per branduolinę ataką žmonių migracija į saugesnius regionus, o tai skatintų socialinius neramumus, atsirastų nauji įtampų ir konfliktų židiniai dėl teritorijų, radioaktyviomis medžiagomis neužteršto geriamojo vandens ir maisto išteklių.

Kosmoso apginklavimas

Žmogaus veikla artimajame kosmose aktyviai reiškiasi jau apie 50 metų, tačiau kol kas apsiribojama

78

kosmoso militarizavimu: griaunamosios galios neturinčių prietaisų – navigacijos ir žvalgybos sistemų, komunikacijos satelitų –dislokavimu kosminėje erdvėje. Kosmoso apginklavimas būtų ginklų sistemų paleidimas į kosminę erdvę ir (arba) jų dislokavimas kosminės kilmės kūnuose.

Nors tarptautinė bendruomenė yra susitarusi kosminę erdvę naudoti visos žmonijos labui ir tik taikiems tikslams, didžiosios valstybės, siekdamos išlaikyti ar didinti įtaką kitų valstybių atžvilgiu, į savo geopolitinę strategiją gali įtraukti planus išplėsti turimus karinius pajėgumus ir į kosmosą – ketvirtą karinę dimensiją greta sausumos, jūrų ir oro.

Ginklų sistemų dislokavimas kosminėje erdvėje ne tik sugriautų nusistovėjusią strateginę pusiausvyrą tarp svarbiausių geopolitinių veikėjų, bet ir lemtų visos pasaulinės saugumo architektūros pokyčius. Būtų gerokai apribotas konvencinių ir branduolinių ginklų panaudojimo, taip pat branduolinio atgrasinimo, efektyvumas. Vis daugiau valstybių, turinčių vien konvencinę ir branduolinę ginkluotę, nebegalėtų tinkamai užtikrinti savo saugumo, todėl imtų vystyti naujus kosmose dislokuojamus pajėgumus – neišvengiamai kiltų naujos ginklavimosi varžybos.

Ginkluotės dislokavimas kosmose padidintų kosminės erdvės apkrovimą, o tai padidintų tikimybę susidurti su dirbtiniais ar natūraliais kosminiais objektais. Savo ruožtu klaidingas susidūrimo interpretavimas padidintų politinę įtampą ar net privestų prie karinių konfliktų įsiplieskimo. Be to, didėjantis karinių objektų kosminėje erdvėje kiekis trukdytų plėtoti taikias, civilinėms reikmėms skirtas kosmoso programas.

Pasaulinis konvencinis karas

Pasaulinis konvencinis karas – plataus masto ne vienerius metus trunkantis, daugelį pasaulio valstybių apimantis karinis konfliktas, kuriame vienu metu kariaujama keliais frontais, dažnai keliuose kontinentuose, panaudojant tik įprastinius240 ginklus.

Besimezgančio globalaus konvencinio karo indikatoriais galėtų būti: suintensyvėjęs valstybių ginklavimasis (neretai pažeidžiant tarptautinius ginklų kontrolės susitarimus); naujų politinių-karinių sąjungų kūrimas ar jau egzistuojančių sąjungų plėtimas ir stiprinimas, taip pat ir pavienių sąjungininkų paieška sudarant tarpusavio pagalbos sutartis; nacionalistinių ideologijų stiprėjimas.

Nors iš esmės pasaulinis karas būtų galingiausių valstybių ir jų aljansų susidūrimas, galimas ne vienas konflikto eskalavimo scenarijus. Tikėtina, kad konfliktas gali prasidėti tiesiogine konfrontacija tarp dviejų ar kelių didžiųjų pasaulio valstybių. Neatmestina, kad tokio konflikto motyvu gali tapti kylančių valstybių siekis pakeisti status quo ir pasirinkimas šio tikslo siekti karinėmis priemonėmis. Kitas galimas scenarijus – didžiosios valstybės sąjungininkės (mažesnės ir silpnesnės valstybės) užpuolimas, kuris paskatintų į konfliktą įsitraukti ir kitas su užpultąja valstybe gynybos įsipareigojimais susisaisčiusias valstybes. Pasaulinio karo židiniu gali tapti ir viename iš nestabilių pasaulio regionų kilęs konfliktas.

240 Įprastiniai ginklai apima visą, net tarptautinėmis sutartimis draudžiamą ginkluotę, išskyrus branduolinius, cheminius ir biologinius masinio naikinimo ginklus.

79

Ateities konvenciniame kare būtų masiškai naudojama moderni įprastinė ginkluotė: automatiniai šaulių ginklai, artilerijos, reaktyvinės artilerijos, ypatingo tikslumo ginklų sistemos, raketos, aviacinės bombos ir kt. Tai lemtų didelį žuvusių ir sužeistų žmonių skaičių, strateginių žaliavų tiekimo sutrikimą, humanitarines krizes, didelius karo pabėgėlių srautus, stipriai pažeistų šalių žemės ūkio, pramonės ir kitą infrastruktūrą, ilgainiui lemtų ir visišką valstybių išsekimą. Pasaulinis karas turėtų ilgalaikį neigiamą poveikį tarptautiniams santykiams – smuktų pasitikėjimas tarptautinėmis organizacijomis, būtų pažeisti nusistovėję valstybių diplomatiniai, ekonominiai, kultūriniai, moksliniai ryšiai.

Globalių ryšio ir informacinių sistemų sutrikdymas

Globalių ryšių ir informacinių sistemų, tokių kaip internetas, kosminėje erdvėje įrengta radijo navigacijos sistema, ryšių tinklai, veikimas galėtų sutrikti dėl įvairių priežasčių – gamtinių ar techninių veiksnių, teroristinių išpuolių.

Nustojus veikti globalioms ryšių ir informacinėms sistemoms, būtų stipriai pažeista ar visai nutrūktų gyvybiškai svarbių valstybinių ir tarpvalstybinių sistemų, ypač svarbių infrastruktūros objektų veikla. Taip pat ryšių ir informacinių technologijų sistemų triktis padarytų didelę žalą veiksmingam valstybių valdymo institucijų funkcionavimui, sukeltų grėsmę valstybių saugumui ir ekonominei gerovei. Dėl ryšių ir informacinių sistemų sutrikimo nustojus funkcionuoti daugeliui ekonomikos sektorių, valstybėse kiltų staigios ekonominės krizės. Be to, atsirastų daug problemų užtikrinant valstybių saugumo ir gynybos struktūrų veikimą: pažeidus informacines sistemas, ryšių tinklus sutriktų žvalgyba, karinių operacijų planavimas ir vykdymas, žymiai sulėtėtų sprendimų priėmimo procesai ir pan. Neigiami padariniai valstybei būtų tuo didesni, kuo labiau valstybė būtų priklausoma nuo šiuolaikinių ryšių ir informacinių technologijų.

Ypatingo masto pandemija, techninio, gamtinio pobūdžio katastrofos

Pandemija – masinis, staigus infekcinių susirgimų plitimas, viršijantis epidemijos lygį ir apimantis didelę teritoriją (kelias valstybes, regioną, kontinentą ir pan.). Pandemiją gali sukelti natūralūs ar sukurti, žinomi ir nežinomi virusai ir bakterijos, natūraliu būdu mutavę ar įgiję atsparumą įvairiems medikamentams ir dezinfekcijos priemonėms, pasklidę ar paskleisti žmonių gyvenamoje aplinkoje. Didelę įtaką tokių virusų ir bakterijų aktyvumui, dauginimuisi ir išlikimui gali turėti klimatinės sąlygos ir visuomenės funkcionavimo ypatumai. Ypatingo masto pandemija ne tik sukeltų masinius žmonių susirgimus ir mirtis, bet ir sutrikdytų įprastinį valstybės ir visuomenės institutų funkcionavimą. Pandeminiai gyvūnų ar augalų ligų atvejai turėtų neigiamą poveikį gyvulininkystei ir augalininkystei, sutrikdytų žemės ūkio produkcijos eksportą ir importą, sukeltų maisto produktų stygių atskirose šalyse ir regionuose.

Techninė katastrofa – techninės kilmės įvykis, dažniausiai natūraliai kilusios ar specialiai sukeltos įvairios paskirties techninių objektų ar sistemų avarijos. Neigiamomis techninių katastrofų pasekmėmis gali būti didelio masto teritorijų ir akvatorijų bei atmosferos užteršimas nuodingomis cheminėmis medžiagomis, masinės žmonių aukos ar jų gyvenamų teritorijų nuniokojimas.

80

Gamtinė katastrofa – gamtos reiškinių, tokių kaip saulės audra, žemės susidūrimas su kosminiu kūnu,241 ypatingo masto žemės drebėjimas,242 mega-ugnikalnio243 išsiveržimas ar megacunamio244 sukeltos neigiamos pasekmės žmonėms ir jų aplinkai. Stipri saulės audra paveiktų ryšių ir elektros sistemų funkcionavimą, o tai savo ruožtu sukeltų masinius komunikacijos, transporto, elektroninių paslaugų tiekimo trikdžius. Žemės susidūrimas su kosminiu kūnu sukeltų stiprią smūgio bangą, kosminio kūno sudėtyje esančios kietos kenksmingos medžiagos susidūrimo metu išgaruotų užnuodydamos atmosferą, didelėse teritorijose įvyktų stiprūs sugriovimai ir gaisrai, masinė augalijos, gyvūnijos ir žmonių žūtis. Stiprus žemės drebėjimas ar megaugnikalnio išsiveržimas sukeltų masines nuošliaužas, gaisrus, pastatų ir infrastruktūros griūtį, didelį žmonių sužeidimų ir mirčių skaičių ir vėlesnį galimą infekcinių ligų protrūkį. Aukštai į atmosferą išmetami gausūs vulkaninių pelenų, dulkių ir dujų kiekiai pasklistų pasaulyje, ribotų saulės spindulių skvarbą ir ilgam laikui paveiktų žemės klimatą, augaliją ir gyvūniją. Megacunamio bangos nuniokotų gyvenamas teritorijas jūrų ir vandenynų pakrantėse.

Dėl didėjančio pasaulio gyventojų skaičiaus ir urbanizacijos, valstybių tarpusavio priklausomybės, intensyvėjančio nepalankių (pavojingų) vietovių apgyvendinimo ateityje pandemijų, techninių ir gamtinių katastrofų poveikio žmonijai mastas greičiausiai bus kur kas platesnis. Tokių katastrofų pasekmių likvidavimas (teritorijų ir infekuotųjų izoliacija, gyventojų gelbėjimas, evakuacija, hospitalizacija, laikinas apgyvendinimas, aprūpinimas geriamuoju vandeniu, maistu, medikamentais ir apranga, atstatymo darbai ir kt.) pareikalaus milžiniškų išteklių.

Staigus klimato pasikeitimas

Staigus klimato pasikeitimas – žymūs, neįprasti ir netikėti klimatinės sistemos pokyčiai, pasireiškiantys vidutinės metinės temperatūros, temperatūros svyravimo intervalo, hidrologinio ciklo ir pan. pakitimais, sukeliantys esminius pokyčius žmogiškose ir gamtinėse sistemose.

Staigus klimato pasikeitimas gali įvykti dėl natūralių nekontroliuojamų priežasčių (žemės orbitos ar ašies nukrypimo, saulės aktyvumo padidėjimo, didelių kiekių vulkaninių dujų ir dulkių išmetimo į atmosferą, ozono sluoksnio plonėjimo, pasaulinio vandenyno cirkuliacijos ciklo sutrikimo) arba žmogaus veiklos sukeltų veiksnių (miškų kirtimo, atmosferos taršos anglies dvideginiu, įvairiomis cheminėmis medžiagomis).

Staigios klimato kaitos pasekmes pirmiausia pajustų valstybės, esančios prie Šiaurės Atlanto vandenyno, t. y. labiausiai ekonomiškai išsivysčiusios ir politiškai stabilios valstybės, turinčios didelę dalį gyvybiškai svarbių išteklių.

Neigiamas klimato kaitos poveikis žemės ūkiui, faunai ir florai suardytų pasaulinę ekonominę sistemą, stipriai paveiktų visuomenines sistemas, prasidėtų masinė migracija į teritorijas, turinčias palankias gyvenimui

241 Ypač pavojingas susidūrimas su didesniais nei 100 m skersmens kosminiais kūnais. 242 9,0 ir daugiau balų pagal Richterio skalę, kelių tūkstančių kilometrų spinduliu vykstantis žemės drebėjimas. 243 Megaugnikalnio išsiveržimo metu į atmosferą gali būti išmesta šimtai ar tūkstančiai km3 materijos.244 Megacunamis – didesnės nei 100 m aukščio bangos, užliejančios didelius plotus, sklindančios 20–30 m/s greičiu.

81

sąlygas. Maisto produktų nepriteklius, gėlo vandens ir energijos išteklių trūkumas didintų konkurenciją ir taptų svarbiausiomis karinių konfliktų priežastimis. Konfliktai gali kilti ir dėl klimato kaitos proceso metu (pvz., tirpstant ledynams) atsiradusių naujų, niekieno įtakos zonoje nesančių teritorijų. Siekiant išvengti karinių konfliktų, gyvybiškai svarbių išteklių paskirstymą gali būti bandoma sureguliuoti naujomis tarptautinėmis sutartimis, tačiau gyvybiniams ištekliams senkant tai nesumažintų karinės konfrontacijos tikimybės.

Gėlo vandens trūkumas

Gėlo vandens trūkumas – kiekybinis ir (arba) kokybinis gėlo vandens stygius žmonių gyvybiniams poreikiams patenkinti bei svarbiausių ekonominių ir socialinių sistemų funkcionavimui užtikrinti.

Kiekybinį gėlo vandens trūkumą gali lemti natūralios, žmogaus nekontroliuojamos priežastys, kylančios dėl klimato kaitos (ledynų tirpimo, sumažėjusio kritulių kiekio, sausros periodų ilgėjimo ir dažnėjimo ir pan.). Vandens gali pradėti trūkti ir dėl ekonominių-socialinių veikų ir svarbiausių žmogaus poreikių neatitikimo – piktnaudžiavimas upių vandeniu, vandens tarša, gyventojų skaičiaus augimas, irigacija gali veikti tiek kiekybinį, tiek kokybinį vandens stygių.

Išryškėjus gėlo vandens trūkumui, gėlas vanduo išliktų svarbiu strateginiu ištekliumi, kurio netolygus geografinis pasiskirstymas nulemtų regionų ar net atskirų valstybių struktūrinę galią tarptautinėje sistemoje. Tarptautinis vandens trūkumas neišvengiamai lemtų tarptautinių konfliktų skaičių ir intensyvumą. Kova dėl ribotų gėlo vandens išteklių valstybėms taptų nacionalinio saugumo klausimu, ypač tuose regionuose, kur vienu vandens šaltiniu naudojasi kelios valstybės.

Valstybėse, kurių ekonomika stipriai priklausoma nuo gėlo vandens išteklių (pvz., irigacinis žemės ūkis arba hidroenergetika), šio ištekliaus trūkumas greičiausiai sukeltų ekonominę krizę. Vandens stygius taip pat paskatintų migraciją į teritorijas, turinčias palankesnes gyventi sąlygas, paskatintų valstybių ar socialinių grupių kovą dėl išlikimo, o tai neišvengiamai sudarytų palankias sąlygas ginčams dėl teritorijų ir (arba) išteklių.

Šaltinių sąrašas

Andreas Korn, “Prospects for Unconventional Gas in Europe”, 5 February 2010. <1. http://www.eon.com/de/downloads/ir/20100205_Unconventional_gas_in_Europe.pdf>

Economist Intelligence Unit, Foresight 2020: Economic, Industry and Corporate Trends, The Economist, 2. 2006.

European Ideas Network, 3. The World in 2025: How the European Union will Need to Respond.

European Union Institute for Security Studies, 4. The New Global Puzzle: What World for the EU in 2025? ISS, Paris, 2006. <http://www.iss-eu.org/books/NGP.pdf>

Jagadeesh Gokhale, „Globalization: Curse or Cure? Policies to Harness Global Economic Integration to 5. Solve Our Economic Challenge“. Policy Analysis, February 1, 2010, No 659, CATO Institute.

John B. Alexander „The Evolution of Conflict through 2020: Demands on Personnel, Machines, and 6. Missions“, 2009.

Klaus Naumann et al, Towards a Grand Strategy for an Uncertain World: Renewing Transatlantic 7. Partnership. Noaber Foundation 2007.

Ministry of Defence of Finland, 8. Predictions Regarding International Actors up to the Year 2030, 2007.

National Intelligence Council (NIC), Global Trends 2025: A Transformed World, November 2008.9. National Intelligence Council, 10. Global Trends 2015: A Dialogue about the Future with non Governmental Experts, 2002.

National Intelligence Council, 11. Mapping the Global Future. Report of the National Intelligence Council’s 2020 Project, Based on Consultations with Nongovernmental Experts around the World. United States, December 2004.

NATO, 12. Future Security Environment Study (FSE 2025), 1st Edition, 13 June 2007.

RAND, 13. The Global Technology Revolution 2020, In-Depth Analyses. Prepared for the National Intelligence Council, RAND Corporation, 2006.

Remigijus Šimašius, Ramūnas Vilpišauskas, „Ekonominio saugumo samprata ir politikos principai 14. Lietuvoje“. Lietuvos metinė strateginė apžvalga 2004.

U.S. Department of Energy, 15. International Energy Outlook, July 2010.

United Kingdom Ministry of Defence, Development, Concepts and Doctrine Centre, 16. Global Strategic Trends – Out to 2040, 4th Edition, 12 January 2010.

United Kingdom Ministry of Defence, 17. Global Strategic Trends Programme 2007–2036, 3rd Edition, 23 January 2007.

United Nations, Department of Economic and Social Affairs, Population Division, Population Estimates 18. and Projections Section, Division, World Population Prospects: The 2010 Revision. <http://esa.un.org/unpd/wpp/unpp/p2k0data.asp>

US Energy Information Administration, 19. World Shale Gas Resources: An Initial Assessment of 14 Regions Outside the United States, US Department of Energy, Washington, April 2011.

PASAULIS 2030

(Atsakingasis redaktorius)

(Redaktorius)

Dizainerė Loreta Keršytė

Šaltiniai: LK KJP, NATO, Jungtinės Tautos, A.Pliadis, L.Ambrozevičiūtė, A.Telšinskas,

Reuters, Wikipedia, www.bundesregierung.de, www.llnl.gov

2012 08 08. Tiražas 300 egz. Užsakymas Nr. GL-197.

Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija,

Totorių g. 25/3, LT-01121 Vilnius, www.kam.lt.

Krašto apsaugos ministerijos bendrųjų reikalų departamento

Leidybos skyrius, Totorių g. 25/3, LT-01121 Vilnius.

Spausdino Lietuvos kariuomenės Karo kartografijos centras,

Muitinės g. 4, Domeikava, LT-54359 Kauno r.

Documents

LIETUVOS RESPUBLIKOS KRAŠTO APSAUGOS MINISTERIJA