of 183 /183
ISSN 1392-0448 Lietuvos istorijos studijos

Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

  • Upload
    others

  • View
    10

  • Download
    0

Embed Size (px)

Citation preview

Page 1: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

ISSN 1392-0448

Lietuvos istorijos studijos

Page 2: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

ISSN 1392-0448

VILNIUS UNIVERSITY

Studies of Lithuania’s History2011

Vol. 28

Research papers

Published since 1992

Vilnius

2011

Page 3: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

ISSN 1392-0448

VILNIaUS UNIVERSITETaS

Lietuvos istorijos studijos2011

28 tomasMokslo darbai

Leidžiami nuo 1992 metų

Vilnius2011

Page 4: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

Redaktorių kolegija (Editorial Board)Vyriausiasis redaktorius (Editor-in-Chief)Prof. habil. dr. Vygintas Bronius Pšibilskis – Vilniaus universitetas (Istorija 05 H) Vilnius University (History 05 H)

Atsakingasis sekretorius (Executive Secretary) Doc. dr. Sigitas Jegelevičius – Vilniaus universitetas (Istorija 05 H) Vilnius University (History 05 H)Nariai (Editors):Prof. dr. Alfredas Bumblauskas – Vilniaus universitetas (Istorija 05 H) Vilnius University (History 05 H)Prof. dr. Zenonas Butkus – Vilniaus universitetas (Istorija 05 H) – Vilnius University (History 05 H) Prof. habil. dr. Sven Ekdahl – Geteborgo universitetas, Švedija (Istorija 05 H) – Göteborg University (History 05 H) Prof. habil. dr. Edvardas Gudavičius – Vilniaus universitetas (Istorija 05 H) – Vilnius University (History 05 H) Dr. Magnus Ilmjärv – Talino universitetas, Estija (Istorija 05 H) – Tallinn University (History 05 H) Prof. habil. dr. Anatolij J. Ivanov – RusijosmokslųakademijosRusijosistorijosinstitutas, Rusija (Istorija 05 H) – Institute of Russian History, Russian academy of Sciences (History 05 H) Dr. Michail M. Krom – Sankt Peterburgo Europos universitetas, Rusija (Istorija 05 H) European University at St. Petersburg (History 05 H) Prof. dr. Aleksiejus Luchtanas – Vilniaus universitetas (Istorija 05 H) – Vilnius University (History 05 H) Prof. habil. dr. Józef Maroszek – Balstogėsuniversitetas,Lenkija(Istorija05H) – UniversityofBiałystok(History05H)Prof. habil. dr. Zenonas Norkus – Vilniaus universitetas (Sociologija 05 S) – Vilnius University (Sociology 05 S) Doc. dr. Edmundas Rimša – Lietuvos istorijos institutas (Istorija 05 H) – Institute of Lithuanian History (History 05 H) Prof. habil. dr. Waldemar Rezmer – TorunėsMikalojausKopernikouniversitetas, Lenkija (Istorija 05 H) NicolausCopernicusUniversity,Toruń(History05H)Prof. dr. Genadz Saganovič – Europos humanitarinis universitetas, Lietuva (Istorija 05 H) – European Humanities University, Lithuania (History 05 H)

Redakcijos adresas (Address):Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas(Vilnius University Faculty of History)Universiteto g. 7, LT-01513 Vilnius. LithuaniaEl. paštas (e-mail): [email protected]://www.lis.lt

StraipsniaivertintidviejųrecenzentųThe articles were reviewed by two experts

Included in:

Central & Eastern European academic Source (EBSCOhost); Historical abstracts (EBSCOhost); Humanities International Complete (EBSCOhost); Humanities International Index (EBSCOhost); TOC Premier (EBSCOhost); CEEOL

© Vilniaus universitetas, 2011© Vilnius University, 2011

Leidybą pagal Nacionalinę lituanistikos plėtros 2009–2015 metų programą finansavo Lietuvos mokslo taryba

Page 5: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

5

TURINYS

STRAIPSNIAI IR PRANEŠIMAIEdvardas Gudavičius.TitmaroMerzeburgiečiokronikosBrunono

Kverfurtiečiožinutė ......................................................................................................9Mangirdas Bumblauskas.JeronimoPrahiškiopasakojimasapielietuviųreligiją

irchristianizaciją .........................................................................................................24Sergejus Temčinas. Bažnytinėsknygosrusėnųkalbairreliginiaiidentitetai

slaviškoseLietuvosDidžiosiosKunigaikštystėsžemėseXIV–XVIIIamžiuje: protestantųirunitųtradicijos ......................................................................................44

Andrius Grodis.Lietuvospolitiniųpartijųužsieniopolitikosnuostatos 1918–1919metais:orientacijaįDidžiąjąBritaniją.....................................................60

Norbertas Černiauskas. KadaLietuvojeatsiradonedarbas? ..............................................77Aurimas Švedas. AsmenybėssovietmečioLietuvosistorijospolitikoslauke:

elgsenosstrategijosirgalimybėsišlikti ......................................................................91Vilius Ivanauskas. Poetaskeičiasistemą?ŽvilgsnisįJust.Marcinkevičių,

M.MartinaitįirS.Gedąvėlyvajamesovietmetyje ....................................................105Aistė Čepulytė.Probleminiaiginkluotosrezistencijosįamžinimoaspektai ...................... 116Vytautas Jarutis. LietuvosRespublikosvalstybinėsimbolika:

paveldėtosar„išrastos“tradicijos .............................................................................129Skaistė Puzinaitė. MoterisViduramžiųNorvegijoje:istoriografijosdiskursai .................142

KNYGŲ LENT YNOJEStepan Stureiko.Europietiškaspožiūrisįkultūrinįpalikimą.Recenzija

su pastabomis. – Rec.: Чепайтене Р. Культурноенаследие вглобальноммире,Вильнюс:ЕГУ,2010,298с. ..................................................157

Arūnas Vyšniauskas.Pranešimųirstraipsniųrinkinys„SteigiamajamSeimui–90“/ sud.S.Kaubrys,A.Vyšniauskas(Lietuvosvalstybingumopaveldas.T.1). Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2011. 251 p. ................................................164

MOKSLINIS GY VENIMAS Linas Tamulynas. NaujasetapasKaliningradosritiesarcheologijoje

(konferencija Baltijos regiono archeologija: nauji atradimai ir tyrimai, Kaliningrad,2010m.lapkričio17–19d.) .................................................................167

Aurimas Švedas, Vilius Ivanauskas. Vilniaussimpoziumovasarosseminaras Istorijos fakultete ......................................................................................................170

Algis Povilas Kasperavičius.DvišalėsLietuvosirLenkijosistorijosmokymo problemųtyrimokomisijosveiklairjosprasmė .......................................................172

APIE DISER TACIJŲ GYNIMĄ VILNIAUS UNIVERSITE TO ISTORIJOS FAKULTE TEMarija Drėmaitė.Lietuviškojifotografijosmokyklasovietinėsideologijoskontekste

(apieMargaritosMatulytėsdaktarodisertaciją„Fotografijosraiškosirsklaidos Lietuvojesovietizavimas“) .......................................................................................179

Page 6: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

6

CONTENT

AR TICLES AND REPOR TSEdvardas Gudavičius.MessageofBrunoofQuerfurtintheChronicle

ofTitmarfromMersenburg ...........................................................................................9Mangirdas Bumblauskas. John-Jerome’s of Prague Narration about Lithuanian

Religion and Christianisation ......................................................................................24Sergejus Temčinas. The use of the Ruthenian Languague in Ecclesiastical Books

and its Relations tho the Religious Identities in the Ruthenian Lands of the Grand Duchy of Lithuania in the 14th–18th Centuries: the Protestant and Uniat Traditions ....................................................................................................44

Andrius Grodis. Provisions of Foreign Policy of Lithuanian Political Parties in the Years 1918–1919: Orientation towards Great Britain .......................................60

Norbertas Černiauskas.WhenunemploymentinLithuaniaEmerged? .............................77Aurimas Švedas. The Personalities in the Political Field of Soviet Lithuanian

History: Behavioural Strategies and Chances of Survival ..........................................91Vilius Ivanauskas. IsPoetchangingtheSystem?LookingbacktoJust.Marcinkevičius,

M.MartinaitisandS.GedaduringLateSocialism ...................................................105Aistė Čepulytė. The Problematic aspects of the Perpetuation

of the armed Resistance ........................................................................................... 116Vytautas Jarutis. The National Symbols of Lithuania: the inherited

or“invented“Traditions ............................................................................................129Skaistė Puzinaitė.WomanofMediewalNorway:HistoriographicalDiscours ................142

BOOK SHELFStepan Stureiko. European attitude to Cultural Heritage – Rec.: Чепайтене Р.

Культурноенаследиевглобальноммире,Вильнюс:ЕГУ,2010.298с. .............157Arūnas Vyšniauskas. The Book about Constituent assembly of Lithuania –

„SteigiamajamSeimui–90“–Rec.:SteigiamajamSeimui–90/ sud.S.Kaubrys,A.Vyšniauskas(Lietuvosvalstybingumopaveldas.T.1), Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2011. 251 p. ................................................164

SCIENTIFIC L IFELinas Tamulynas.TheNewStageintheArcheologyofKaliningradRegion

(On the Conference archeology of the Baltic Region: New Discoveries andInvestigations,Kaliningrad,November17–19,2010 ........................................167

Aurimas Švedas, Vilius Ivanauskas. The Summer Seminar of Vilnius Symposium in the Faculty of History ...........................................................................................170

Algis Povilas Kasperavičius. ActivitiesandsignificanceofthebilateralLithuanian–PolishHistory Teaching Commission ..................................................................................172

ABOUT THE DEFENSE OF THESIS AT THE DEPAR TMENT OF HISTORY IN VILNIUS UNIVERSIT YMarija Drėmaitė. Lithuanian School of Photography in the Context of Soviet Ideology

AbouttheDoctoralDissertation(“ThesovietizationofexpressionanddisseminationofLithuanianphotography”byMargaritaMatulytė) ...............................................179

Page 7: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

7

С ТАТЬИ И СООБЩЕНИЯ Эдвардас Гудавичюс.ИзвестиехроникиТитмараМерзебургского

оБрунонеКверфуртском ............................................................................................9Мангирдас Бумблаускас.ПовествованиеИеронимаПражскогоорелигиии

христианизациилитовцев ........................................................................................24Сергеюс Темчинас. Церковныекнигинаруськоьязыке ирелигиозная

идентичностьнаславянскихземляхВеликогоКняжестваЛитовского вXIV–XVIIIвв.:протестантскаяиуниатскаятрадиции ......................................44

Андрюс Гродис. Внешнеполитическиеустановкиполитическихпартий Литвыв1918-1919гг.:ориентациянаВеликуюБританию ..................................60

Норбертас Черняускас.КогдавЛитвесложиласьбезработица? ................................77Ауримас Швядас.Личностинаполеполитикиисториивсоветскийпериод:

стратегияповеденияивозможностивыжить .........................................................91Вилюс Иванаускас.Поэтвлияетнаизменениесистемы?Взглядна

ЮстинасаМарцинкявичюса,МарцелиюсаМартинайтисаи СигитасаГедывпозднесоветскийпериод ............................................................105

Айсте Чепулите.Проблемныеаспектыувековечениявооруженного сопротивления ......................................................................................................... 116

Витаутас Ярутис. ГосударственнаясимволикаЛитовскоŭ Республики: унасследованнаяили«изобретенная»традиция ..................................................129

Скайсте Пузинайте.ЖенщинавсредневековойНорвегии: историографическийдискурс ................................................................................142

НА КНИЖНОЙ ПОЛКЕСтепан Стурейко. Европейский взгляд на наследие. Рецензия с примечаниями. –

Рец.:Чепайтене Р.Культурноенаследиевглобальноммире,Вильнюс:ЕГУ,2010.298с. ...............................................................................................................157

Арунас Вишняускас. Сборник докладов и статьей. – Рец.: „Steigiamajam Seimui – 90“ / sud.S.Kaubrys,A.Vyšniauskas(Lietuvosvalstybingumo paveldas, t. 1). Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2011. 251 p. ........................164

НАУЧНАЯ ЖИЗНЬЛинас Тамулинас. Новый этап в археологии Калининградской области

(конференцияАрхеологияБалтийскогорегиона:новыенаходки иисследования,Калининград,17–19ноября2010г.) ..........................................167

Ауримас Швядас, Вилюс Иванаускас.ЛетнийсеминарВильнюсскогосимпозиума наИсторическомфакультете..................................................................................170

Альгис Повилас Касперавичюс.ДеятельностьизначениеДвусторонней литовско–польскойкомиссиипоизучениюпроблемобученияистории .........172

О ЗАЩИТЕ ДИССЕРТАЦИЙ НА ИС ТОРИЧЕСКОМ ФАК УЛЬТЕТЕ ВИЛЬНЮССКОГО УНИВЕРСИТЕТАМария Дремайте.Литовскаяшколафотографиивконтекстесоветской

идеологии(озащитедокторскойдиссертацииМаргаритыМатулите „Советизация экспрессииивыраженияфотографиивЛитве“) .........................179

СОДЕРЖАНИЕ

Page 8: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас
Page 9: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

9

ISSN 1392-0448. LIETUVOS ISTORIJOS STUDIJOS. 2011 28

Straipsniai ir pranešimai

TiTmaro merzeburgiečio kronikoS brunono kverfurTiečio žinuTė*edvardas gudavičius

Profesorius emeritas Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedra Tel. 268 72 88 El. paštas: [email protected]

1. Vieta kronikoje

Straipsnis labiausiai skirtas tai įvardytosžinutės vietai, kurioje kalbama apieBru-nonoKverfurtiečio žūtį, ir šios žinutėssantykiui su atitinkamo turinioKvedlin-burgo analų žinute. Ši žinutė užfiksuotaabiejuoseTitmarokronikosrankraščiuose1, kur jos tekstas iš esmės nesiskiria2*. Ji išdėstyta dviejuose paragrafuose (kro-nikos skyriai – „knygos“ – ir paragrafai

* Straipsnis parengtas mokslo tyrimų projekto„LietuvosDidžiosiosKunigaikštijostradicija,vaizdinysirmodernūstapatumai“metu.ProjektąfinansavoLietu-vosMoksloTaryba,sutartiesNr.VAT-19/2010.

1 AutografinioDrezdeno rankraščio (sudegusio),fol. 138; Briuselio rankraščio, fol. 259 – Thietmarimerseburgensis episcopi chronicon. Post editionem Ioh.M.LappenbergiirecognovitF.Kurze,Hannovera,1889(toliau–Thietmari…),p.XIII–XVI.Žr.taippat:1009metai.Šv.BrunonoKverfurtiečiomisija.Sudarė,šaltiniotyrinius paaiškinimus ir bibliografiją parengėI. Leonavičiūtė (Vilniaus universitetas),Vilnius, 2006(toliau – 1009 metai…), p. 79–80.

2* Straipsnio nuorodos į dar leidžiamą straipsnį„Hippolyte’ąDelehaye pasklaidžius“ (esantį rinkinyje„Los caprichos. Du tūkstantis devintieji“) pažymimosžvaigždute, nurodant jo poskyrius. Jame remtasiI. Leonavičiūtės parengto leidinio Titmaro kronikostekstu – Die Chronik des Bischofs Thietmar Merse-burg. Hrsg. R. Holtzmann // Monumenta GermaniaeHistorica,SSrer.Germ.,9,München,1996(kartojamasR. Holtzmanno 1935 m. leidimas). Šiame straipsnyjenaudojamasi leidinio Thietmari… tekstu.

buvo sužymimi leidėjų3). Straipsnyje naudojamameF.Kurze’s leidinyje taiVIIskyriaus34–35(J.M.Lappenbergo–58)paragrafai4,oR.Holtzmanno–VIskyriaus94–95 paragrafai5.Labiauorientuojamasiįpastarojoleidėjonustatytąskyriųparašymochronologiją,tačiaustengiamasiatsižvelgtiir įF.Kurze’snuomonę,nesnaudojamasijo(irJ.M.Lappenbergo)parengtutekstu.VadovaujamasiF.Kurze’snurodymu,kadKvedlinburgoanalųpanaudojimas,kaijaubuvoparašytadidelėTitmarokronikosdalis,lėmėgausiusšiosdaliespapildymusirvisątolesnįjosrašymą6.RašytisavokronikąTit-maraspradėjo1012m.rudenį7,Kvedlinbur-goanalųpanaudojimopradžiąF.Kurzesiejasu 1016 m.8,R.Holtzmannas(juoremiasiir I.Leonavičiūtė)mums rūpimosžinutėsparašymądatuoja1014m.pirmąjapuse9. Kadangiatitinkamo(pagal jo skaičiavimą

3 1009 metai…, p. 80.4 Thietmari…, p. 188–189.5 1009 metai…, p. 82–85.6 Thietmari…,p.X.7 Dąbrowski J.Dawnedziejopisarstwopolskie(do

roku1480).Wrocław,Warszawa,Kraków,1964,s.23.8 Thietmari…,p.X.9 1009 metai…, p. 80.

Page 10: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

10

VII) skyriaus parašymąF.Kurze pažymitaispačiaisKvedlinburgoanalųpanaudo-jimo pradiniais 1016 m.10,šisdvejųmetųskirtumas įgaunaprincipinę reikšmę:matnuo šiosgairės šaltas imperatoriausHen-rikoIIatžvilgiuKvedlinburgoanalųtonas„atšyla“11,taigiiškylapasirėmimošiaisana-lais(jeitokiojevietojetaiįvyko)motyva-cijos klausimas. Reikia skaitytis su galima ištikimo šio imperatoriaus (iki 1014 m. karaliaus) šalininko Titmaro12savicenzūra.Iki Kvedlinburgo analų panaudojimoJ.DąbrowskislaikoparašytaisI–IIITitmarokronikos skyrius ir datuoja juos 1013 m.13 Orientuodamasis į vėlesnędatą,F.Kurze(labiausiai sekdamas J.M.Lappenbergu)šiametapuipriskiriakurkasdidesnękron-ikosdalį(skyriainurodomiromėniškaisiais,paragrafai – arabiškaisiais skaitmenimis)14: 1012m.–VII.1–15,I.1–18(?);1013m.–II, III (beveik); 1014 m. – IV.1–9, 15–17, 23–25, 31–37, 39–54; V; VIII.1–2, 3; 1015 m. – VI; VIII.4–20. Ši kronikos dalis toliaubuvopapildytaintarpaisišKvedlin-burgo analų, o likusioji dalis rašoma jauįkompiliuojantšiuosanaluskartusukitaisšaltiniais15. J. Dąbrowskis jos skyriusskirsto:IV,V–1013m.antrąjapuse,VI–1014 m., VII, VIII – 1014–1018 m.16 Po KvedlinburgoanalųpanaudojimoF.Kurzeskyrių parašymą datuoja: 1016m. – II,III; VII.16–41; VIII.20–35; 1017 m. – IV.10–15, 18–22, 26–30, 38; VIII.36–69;

10 Thietmari…,p.X.11 Holtzmann R.DieQuedlinburgerAnnalen (to-

liau – Die Quedlinburger…) // Sachsen und Anhalt,1925, Bd. 1, S. 114.

12 Dąbrowski J.Min.veik.,p.23.13 Ten pat, p. 24.14 Thietmari…,p.X.15 Ten pat.16 Dąbrowski J.Min.veik.,p.24.

I.36–38; IV.55–69; 1018 m. – VIII.70–76; IX;IV.70–7517.PažymėtinasšioirR.Holtz-manno,dirbančiosuperleidžiamaisMonu-menta Germaniae Historica tekstais ir juos skaitmeniniubūduapdorojant,suskirstymųsantykis18:

I lentelė.

F.Kurze’ssuskirsty-mas (skyr., paragr.)

R.Holtzmannosu-skirstymas (skyr.,

paragr.)) I–VI.60 I–VI.60 VII.1–42 VI.61–102 VIII.1–76 VII.1–76IX.1–34 VIII.1–34

PagalF.Kurze’sskirstymąmumsrūpimiVIIskyriaus34ir35paragrafaipatenkaį1016m. datuojamą kronikos dalį, oVIIskyriuje priskirtini tekstui, pridurtam prie 1012m.parašytosšioskyriauspradžios. 2. Kvedlinburgo analų išrašai Titmaro kronikoje

Titmaro kronikos leidiniuose ištraukos iš Kvedlinburgoanalųyrasužymimos.Turbūtniekada nebus garantijos, kad jau surastos visos tokios ištraukos, tačiau galima, beabejo,sakyti,kadleidiniuoseturimeesminįjųvaizdą.GalimešiuopožiūriuperžvelgtiF.Kurze’sleidinį19(IIlentelė).

17 Thietmari…,p.X.18 Die Chronik des Bischofs Thietmar von

Merseburgund ihreKorveierŰberarbeitung.Hrs.vonR. Holtzmann. Unveränd. Nachdr. der Ausg. Berlin,1935. München: Monumenta Germaniae Historica1980.–LV,631S.(MonumentaGermaniąeHistorica.Scriptores. 6, Scriptores rerum Germanicarum, Nova Series; 9). Bilderbearbeitung: Erwin Rauner / Digitale EditionderChronikdesThietmarvonMerseburg,p.12,<141.84.81.24/digilib/thietmar.html – 6k>.

19 Thietmari…(puslapiainurodomiIIlentelėsan-Thietmari…(puslapiainurodomiIIlentelėsan-trajame stulpelyje).

Page 11: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

11

II lentelė.

Poz. P. Skyr., prgrf. Metai Aplinkybės 1 13–14 I.22 924 MirėHalberštatovyskupasZigmantas 2 40 II.34 937 MirėMaincoarkivyskupasHilibertas 3 40 II.35 954 MirėMaincoarkivyskupasFriterikas,įpėdiniutapoOto-

noInesantuokinissūnusVilhelmas 4 54 III.10 980 OtonasIIpriėmėPrancūzijoskaraliųLotarą 5 63 III.24 983 OtonasIIHenrikąJaunesnįjįpakeliaBavarijoshercogu 6 69 IV.10 989 Pasirodžiusikometalėmėepidemiją 7 70 IV.11 990 KovojatarpsavęsLenkijosMečislovasIirČekijosBo-

leslovas II 8 73 IV.15 990 Ženklai,pranašaujantysimperatorienėsTeofanumirtį 9 74 IV.18 987 Sustiprinus Paelbio tvirtoves, pasiduoda slavai 10 75 IV.19 993 Nušvitodangusšiaurėje 11 76 IV.20 995 Bavarijos hercogo Henriko mirtis 12 76 IV.20 995 MirėpfalcgrafasTidrikas 13 76 IV.21 994 TitmarosūnėnasmargrafasHenrikasapakinoViurcburgo

vyskupoBernvardoriterįEverkerą 14 76 IV.21 994 Labaišaltažiema 15 79 IV.26 996 MirėAugsburgovyskupasLiudolfas 16 79 IV.26 995 Gimėvaikassužąsiesgalūnėmis 17 80 IV.27 996 PerKalėdasOtonasIIIbuvoKelne 18 80 IV.28 997 Žūvašv.Vaitiekus 19 81 IV.28 997 Viurcburgo vyskupas Bernvardas, pasiųstas Otono III,

miršta Graikijoje 20 81 IV.30 997 KrescencijusRomojeužgrobiavaldžią 21 81 IV.30 998 OtonasIIIskubaįRomą 22 101 IV.68 827 PasakojimasapieŠalonovyskupąHildigrimą 23 181 VII.22 1012 MirėKambrevyskupasErlvinas 24 182 VII.23 1012 Potvyniai 25 184 VII.27 1012 HenrikasIIsušaukėsinodąpasmerktiMecovyskupuiTi-

drikui 26 184 VII.28 1013 MirštaBremenoarkivyskupasLevizonas 27 185 VII.28 1013 LevizonassavoįpėdiniurekomenduojaOdoną 28 185 VII.29 1013 HenrikasIIarkivyskupupaskiriasavokapelionąUnvaną 29 186 VII.30 1013 BoleslovoNarsiojo sūnusMečislovas atvyksta sudaryti

taikos 30 186 VII.30 1013 HenrikasIInubaudžiaTitmarosūnėnąVirinharąirmar-

grafoHermanobrolįEkehardąužsantykiavimąsuBoles-lovu Narsiuoju

31 186 VII.31 1013 AtvykęsįVerlu,HenrikasIIsusergakolitu 32 187 VII.31 1013 Pašalinamas Fuldos abatas Bronhagas 33 187 VII.32 1013 HenrikasIInuvykstaįvakariniusregionusirItaliją 34 189 VII.36 1013 Vyskupo arnulfo nuotykis su vanagu 35 190 VII.39 1014 ČekijoskunigaikštisUdalrikasnužudogarsųjįriterįBo-

žoną

Page 12: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

12

Titmaro kronikosKvedlinburgo analųįrašus,kaiprodoIIlentelė,galimaapiben-drintaisuskirstytiįtrisgrupes:valdančiųjų(daugiausiakaraliųirkunigaikščių)veiks-mus (4, 5, 7, 9, 11–13, 17, 20, 21, 29–31, 33, 35poz.), dvasininkijos reikalus (1–3,15,18,19,22,23,25–28,32,34poz.) irgamtosgaivalųapraiškas(6,8,10,14,16,24poz.).Atitinkamaisusirenka15,14ir6įrašai,kitaipsakant,taibeveikvienvaldan-čiųjų(vienodaipaskirsčiusjuosįdvasiniusir pasaulietinius) gyvenimo aprašymas. Tai geraiparodo,koTitmarasieškojoKvedlin-burgoanaluose.PirmiejipenkiįrašaitenkaI–III skyriams ir baigiami Otono II mirties (983)metais.Išjųpirmosiostryspozicijosskirtos dvasininkams (I–II skyriai), dvi paskutinės (III skyrius) –Otonui II.Visilikę įrašai (20 pozicijų) pasiskirsto tikdviejuoseskyriuose–IV(17poz.) irVII(13poz.).TaigiliekatuščiasV–VIskyriųtarpas. Straipsnis rašytas neturint speciales-nėsliteratūros,skirtosTitmarokronikaiirKvedlinburgoanalams.Neabejoju,kadtenseniaiatsakytaįčiaiškylančiusklausimus,betšiojepadėtyjeneliekaniekokito,kaipspręstijuospačiam.KaipnurodytaIlentelė-je,R.HoltzmannosuskirstymoVIskyriausantrąjądalį(61–102paragrafus)F.Kurzelaiko VII skyriumi (paragrafai atitinkamai sunumeruoti 1–42). Jis nurodo, kad tokia VII skyriaus pradžia parodo antrąją visosusidariusiofoliantopusę,kuribuvopradėtarašytidarpriešpirmąjąirįvairiulaikutęstaiki1018(Titmaromirties)metų,greitaiįra-šantįvykusiusfaktus20.ŠiVII(pagalF.Kur-ŠiVII(pagalF.Kur-ze)knyga pradedama 1012 metais21. 1–15

20 Thietmari…, p. 169.21 Ten pat.

jos paragrafai22 buvo parašyti 1012 m., atrodo,darpriešIskyrių23. Rankraštyje ši dalispradedamanuopatviršausužpildytupuslapiu, sakiniui aiškiaiparodantpradinęgrafiką:Completis omnibus in orientali frantia… (124r puslapis)24. Prieš tai esantis 123v puslapis tęsia glaudžiai susijusį suankstesniu (123r) puslapiu tekstą: pasta-rajame lieka pirmasis paskutinio žodžioskiemuo,oantrasisjauperkeliamasį123v:fal-sum. Pasakojama apie Lebuso pilies pastatymą(1012m.sausio–vasariomėnesį;VI.59)25 pastraipos gale nurodant, kad teks rašytiapienetrukusįvyksiantįjossugriovi-mą26.Lebusąlenkaiištikrųjųsugriovėtųpačiųmetų rugpjūtį27, tačiauprieš taiėjo19paragrafų,kurdaugelyjevietųTitmaraspasisakokaiptiesioginisįvykiųdalyvis28. Išvisotogalimaspręsti,kadVIskyriaus59paragrafas, bent jau galutinai, buvo sureda-guotaspo1012m.rugpjūčio.Pradėtas123r,jistęsiamasiružbaigiamas(minėtupažadu)kronikos(Drezdenorankraščio)pirmosiospusėspaskutiniame123vpuslapyje.Toliaučiaėjomajuskuline raidepradėtas60-ojoparagrafoįrašas(Peracta in ciuitate bau-enbergensi ęcclesia…).Puslapį (visiškaiužpildydamas) užbaigia dar vienas įrašas(Post hec <…> parrochię promissa est mihi).Visiškaiprirašiusšįpuslapį,Titmaruidarprireikėpažymėti1011m.nusiaubusįValibiziovienuolynągaisrą;jistaipadarėprieš60-ąjįparagrafąviršeilutėsirparaš-

22 Plg.į15-ąjąnuorodąorientuojamątekstą.23 Thietmari…, p. 169.24 Publikacijoje: Thietmari…, p. 169.25 Thietmari…, p. 168. 26 Ten pat, p. 169: „et quamflebilimiseria haec

cito corruerit, enumeratis, quae inter haec acciderant,explicabo“.

27 Ten pat, p. 180.28 Ten pat, p. 169–180.

Page 13: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

13

tėje įsprausdamas atitinkamą tekstą (In priori estate <…> peccata mea incendio periit)29.DviDrezdeno rankraščio dalisskiriančiusgrafiniuspožymiuspapildodarviena struktūrinė aplinkybė: F.Kurze’snurodomųVIirVIIskyrių(R.Holtzmannomanymu, čia dar tęsiamasVI skyrius30) neatskiria joks eiliuotas prologas. Visa tai leidžiapadaryti tokias (šiuoatveju tikpreliminarias) išvadas: kad ir kaip grupuo-tume Titmaro kronikos skyrius, aišku, kad V ir VI (pagalF.Kurze’s; pagalR.Hol-tzmannoVI.1–60) skyriuose ištraukų išKvedlinburgoanalųikišiolnerasta(plg.IIlentelę);pasakF.Kurze’s,Vskyriusbuvoparašytas 1014 m., o VI – 1015 m., pasak J.Dąbrowskio,V–1013m.antrojepusėje,VI – 1014 m.31

3. Žinutės įrašymo laikas

Imant kraštutines V ir VI Titmaro kronikos skyrių parašymo datas, išeina 1013 m. antrospusės–1015m.tarpas.Palyginkimejįsutruputįilgesniu1013m.pabaigos32– 1016 m.33 (galimosKvedlinburgo analųpanaudojimopradžios)tarpu.Kaipmatome,V ir VI skyriai, nepatekę įKvedlinburgoanalų panaudojimo pradžią, taip ir likonepapildytijųištraukomis.1013–1015m.Henrikas II kaip tik nekariavo su Boles-lovu Narsiuoju (1014 m. apsivainikavo imperatoriumi)34. Saksų diduomenėje šis

29 Rankraštinio teksto citatos (pastorintu šriftu) imamos iš 18-ojoje nuorodoje minimo skaitmeninio leidinio.

30 R.HoltzmannasčiamatoskirtįtarpVIskyriaus60-ojoir61-ojoparagrafo(žr.Ilentelę).

31 Žr.į15ir16nuorodasorientuotątekstą.32 Žr.į13ir16nuorodasorientuotątekstą.33 Žr.į17nuorodąorientuotątekstą.34 Gebhardt B. Handbuch der deutschen Geschichte,

1954, Bd. 1. FrühzeitundMittelalter,S.213,215,219.

karas buvo nepopuliarus35, tai aiškiai išsa-komairKvedlinburgoanaluose36.AtsidavęsHenrikuiIITitmaras,VirVIskyriuosejįpalaikydamas, aprašo painiomis aplinky-bėmisprasidėjusiokarosuLenkija37 pra-džią38.JaupatsKvedlinburgoanalųtonasjambuvonepriimtinas.KarassuBoleslovuNarsiuojuKvedlinburgebuvovertinamaskaip nusisukimas nuo Otono III Šv. Romos imperijosatnaujinimopolitikos,atvedęs įsąjungąsupagonimisliutičiais;vienuolynųturtosumažinimailaikytigodumosukeltaisveiksmais39.IrOtonoIIIsesersAdelheidėsnetenkino šitokie veiksmai, ir Titmaro ne-galėjotenkintijospačiosirjosvienuolynoanalisto (-ės) požiūris į tuos veiksmus.SmulkiaiKvedlinburgoanalųsurašymądaryraaptaręsR.Holtzmannas40irjoįžvalgo-mis jau teko pasinaudoti41. To nekartojant galimapažymėti,kad1008–1015m.atkarpąreikėtųapibūdintikaiptiksliųirkasmetsu-redaguojamųįrašųseką42. Be to, nuo 1016–1017 m. šaltas ir prislopintai priešiškas HenrikuiIIanalųtonaspakintaįpagarbųirpalankų,koksbuvorodomasvisiemstrimsOtonams43. Taigi Titmaro kronikos VII skyriaus 34–35 paragrafai kaip tik buvo pa-rašyti„pereinamaisiais“(veikiausiai1016)metais44, kai Šv. Servacijaus vienuolyno abatėssantykiaisu imperatoriumi, jeidar

35 Dvornik F. The making of Central and Eastern Europe. London, 1949, p. 205.

36 Holtzmann R.DieQuedlinburger…,p.112.37 Dvornik F.Min.veik.,p.185–187;B.Gebhardt.

Min.veik.,p.210–211.38 Thietmari…, p. 111–113, 117, 123–124, 127–

128, 139–141, 153–154, 166–169.39 Holtzmann R.DieQuedlinburger…,p.110–113.40 Ten pat, p. 114–125.41 1009 metai…, p. 41–44.42 Holtzmann R.DieQuedlinburger…,p.116–118.43 Ten pat, p. 114.44 Žr.4,8,10,11nuor.

Page 14: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

14

ir netapo labai geri, tai bent jau nebebuvo priešiški.TokiomisaplinkybėmisTitmarasužfiksavo savo kronikoje žinią apie šv.Brunonožūtį.45KaipgalimastokiosžiniosperteikėjasliteratūrojeminimasMagdebur-go arkivyskupijos prepozitasValterdas46. J. Bieniako nurodomas Titmaro kronikos informacijos gavimo iš lenkų atvejis, da-tuojamas 1011 m. (VI.56)47,nėraatmestinas

45 III lentelėskairėjepusėjepateikiamaspublika-cijos (Thietmari…,p.164–165),dešinėje–rankraščio(fol.122r–122v;pastarojopuslapiopradžiaparodoma)tekstas. Paragrafai (publikacijoje) numeruojami kursyvu (J.M.Lappenbergo–pastorintu).

46 Bieniak J.WyprawamisyjnaBrunonazKwer-furtu a problem Selencji // acta Baltico Slavica. 1969, t. 6, s. 189–190.

47 Thietmari…, p. 167: „Fit conventus in Bele-Thietmari…, p. 167: „Fit conventus in Bele-gori,quodpulchermonsdicitur,inGeronisprediomar-chionis. Tunc Bernhardus dux et Waltherdus prepositus gratiaBolizlavum convertendi precesserunt ac nil ibi,quodsibiplaceret,invenientesreversisunt.“

ir jį verta atskirai aptarti (atsižvelgiant įDrezdeno rankraštį ir J.M.Lappenbergoparagrafųsunumeravimą48)(IIlentelė).SulyginusabuIIIlentelėstekstus,reikia

pritartiF.Kurze’ei,suformavusiam56-ąjįparagrafą,tuopašalinantJ.M.Lappenber-goskirtį (38). Fit conventusyraorganinėpasakojimo, pradėto žodžiaisRex autem, tąsa. Saksų ir čekų kariuomenė bazavosimargrafo Gerono Belegoros dvare, iš ku-rio hercogasBernardas ir prepozitasVal-terdas buvopasiųsti derėtis suBoleslovuNarsiuoju. Iš 55-ojo ir 57-ojo paragrafųgalima suprasti, kad viskas vyko likviduo-jamo slavų karo tarnybininkų sąmokslo(pereitiįlenkųpusę)metu49. Su Boleslovu netiknebuvosusikalbėta,betlenkaigerai

48 Tenpat,p.XVIII.49 Thietmari…, p. 166–167.

III lentelė45

56. Rex autem in hac estate et proxima hieme consilio et virtute pacificatis hostibus contu-meliam et dampnum a Bolizlavo sibi illatumcrebra meditatione revolvit et post pascha expedicionem suam atroci iussione indixit. (38.)Fit conventus inBelegori, quodpulchermons dicitur, in Geronis predio marchionis. Tunc Bernhardus dux et Waltherdus prepositus gratiaBolizlavumconvertendiprecesseruntacnil ibi, quod sibi placeret, invenientes reversisunt. Venit etiam huc Iarimirus Boemiorum duxinclitusetregiperomniafidelis.Necpre-terirepossum,quodmiserabilenimispredictocomitiibidemaccidit.Nosomnes–necaliqu-em excipere valeo – vice amicorum hostes huic fuimusexceptisquedumtaxatmancipiisomniaconsumpsimusetquaedamignę.Huiusreinecrex ultor seu defensor fuit.

Rex autem in hac estate et proxima hieme con-silio et uirtutepacificatis hostibus contumeliam et dampnumabolizlauosibiillatum crebra me-ditatione reuuoluit et post pascha expedicionem suam atroci iussione indixit. Fit conuentus in beligori, quod pulchermons dicitur, in gero-nis predio marchionis. Tunc bernhardus dux et uualtherdus prepositus gratia bolizlauum co-nuertendi precesserunt acnilibiquod sibi pla-ceret inuenientes reuersi sunt. Venit etiam huc iarimirus boemiorum dux inclitus et regi per omniafidelis.Necpreterirepossum,quod mi-serabile nimis predicto comiti ibidem accidit. Nos omnes – nec aliquem excipere valeo – a uice-¹- amicorum hostes huic fuimus, exceptis-que dumtaxat mancipiis, omnia consumpsimus. Etquedam ignominię-²-huiusreinecrexultorseu defensor fuit.

-¹- Rankraštyje auce; publikacijoje uce paimtas kaip u[i]ce (vice). Norėdamas parodyti praleistą a, rašau a u[i]ce.-²- Rankraštyje queda[m] igne: ; publikacijoje quaedam ignę. Pagal prasmę tiktų cuiusdam ign[omini]ę. Nesuderindamas linksnių (queda[m] labai aiškiai parašytas), rašau queda[m] ign[nomini]ę.

Page 15: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

15

nepasirūpino net karaliaus pasiuntiniųišlaikymu. Titmaro perduodami ligoto (ne-trukusmirusio)Valterdonekokieįspūdžiaiparodobetarpiškaiišjogautąinformaciją.Nors neseniai žuvęsBrunonas negalėjobūti svarbi sunkiai vykstančių pokalbiųtema, ji, be abejo, buvo aktuali Valterdui, taigijisturėjokaikąapietaisužinoti.Bekita ko, Valterdas neretai minimas Titmaro kronikoje,Titmarasnetikjįpažinojo,betnurodo dar ir jomotiną bei seserį50. Su Boleslovo Narsiojo pasiuntiniais Valterdas susitiko dar, tapęs jauMagdeburgo arki-vyskupu, 1012m. vasarą51. Pokalbiui tai buvogeresnėsaplinkybės,tačiautuometuValterdasblogaijautėsi(kalbėjosisupačiuTitmaru)52.Negalima, žinoma, atmesti iršio informacijos atvejo. 1012m. rugpjūtįValterdasmirė53,taigiTitmarasgalėjogautiišjoinformacijątikdarnepradėjęsnaudotisKvedlinburgoanalais.

VII skyriaus 34–35 paragrafai patenka įpradinę1014–1018m.parašytųTitmarokronikos lapų dalį54. 1–27 paragrafuose (išskyrus 26-ojo reminiscencijas) aprašomi 1012,28–31–1013m.įvykiai55. Toliau kal-bamaapie1014m.HenrikoIIžygįįItaliją(atnešusįjamimperatoriauskarūną)irtuometujamtrukdžiusiusBoleslovąNarsųjįirArduinąIvrejietį.Pastarasisšiuopožiūriuprilyginamas pirmajam56. Nors 1013 m. su Lenkija buvo sudaryta taika, Boleslovas ne-

50 Ten pat, p. 284.51 Ten pat, p. 174.52 Tenpat:„queriturmihisemultumegrotasse“.53 Ten pat, p. 176.54 Žr.16nuor.55 Thietmari…, p. 169–187.56 Tenpat,p.187:„Huiusconparetquasicollega

Hardwigus, a Langobardis falso rex appellatus, adven-tummagniregisetpotentiamexercitusdoluit.“

parėmėHenrikožygioįRomą57. 32-ajame paragrafe Titmaras atitinkamai gvildena jo klastas58. Prie arduino pereinama 33-iajame paragrafe,remiantis1004m.HenrikožygioįItalijąperspektyva59. Titmaras nurodo, kad HenrikassutikopriimtiArduinojamsiūlo-mąItalijoskarūną,betpaskuigailėjositaipadaręs60. Ir tuomet 34-asis paragrafas pra-dedamas pasakant, kad apie šias pasekmes bus kalbama, prieš tai aptarus pamirštus parašyti dalykus61.Brunonožūtis irbuvotoks pamirštas dalykas.

4. Žinutės sukompiliavimas

Šv.Vaitiekausžūtį(997m.)TitmarasaprašoIVskyriaus28-ajameparagrafe,įdėdamasjį reikiamoje, atitinkančioje chronologijąvietoje62. Palyginkime šio paragrafo pirmo-siospusėsirrankraštinįVII.34(skirtošv.Brunonui)paragrafotekstus(IVlentelė).Lentelės 1-ojoje pozicijojematomedu

paskutinius VII.33 paragrafo sakinius. abu jiepradedamimajuskulais,taireikėtųvertin-tikaipatskirąautoriausmintį,onepradėtosmintiestęsinį.[4]sakinyspradedamasmi-nuskulu,t.y.organiškaisusijęssu[3]-iuoju,

57 Gebhardt B.Min.veik.,p.219.58 Thietmari…,p.187.Priešingąnuomonęžr.Lu-

dat H.PiastenundOttonen//L’EuropeauxIX–XIesiè-cles. aux origins des Etats nationaux. Varsovie, 1968, s. 356–357.

59 Thietmari…, p. 187–188; Dvornik F.Min.veik.,p. 187; Gebhardt B.Min.veik.,p.212,214.

60 Thietmari…,p.188:„Poastlongam[animi]ex-Thietmari…,p.188:„Poastlongam[animi]ex-estuantisdeliberacionemlegatosadregemmisit,quico-mitatumquondamsibidaripeterentetcoronamsuimetcumfiliiseiredditurumveraciterpromitterent.Hoccumconsilioquorundamacquiescensfacererexnoluisset,utinsequentibusenucleabo,admagnumsuisfamiliaribusproveniredampnumidposteapersensit.“

61 Ten pat: „Sed priusquamhaec aggrediar, quaesuperius indiscussa oblivione preterii, prescriptis inter-ponereconor.“

62 Ten pat, p. 80–81.

Page 16: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

16

bet pastaruoju kaip tik nutraukiamas VII.33 siužetas,pereinantpriešv.Brunonotemos.[5]–[7] minuskuliniai sakiniai kalba apie kilmę,vaikystęirpaauglystę(mokslome-tus), visa tai pajungdami Dievo žmogaus požymiųleitmotyvui.Juosapibendrina[8]sakinys, 63lyg ir pratęsdamas tokią pačiąmintį,bettaijausubrendimosavomisijaiparodymas;sakinysmajuskulinis.Misijos

63 IVlentelėjepateikiamasTitmarokronikosDrez-denorankraščio(žymimoDr.)tekstas(tarpastarppusla-piųžymimas).Tekstųsakiniųnumeracijamano–E. G.

IV lentelė63

1 Dr., fol.138r–138v

(Postlongam[animi]exestuantisdeliberationemlegatosadregemmisit,quicomita-tumquendamsibidari)-¹-peterentetcoronamsuimetcum filiiseiredditurum ueraciter promitterent [1]. Hoc cum consilio quorundam acquiescens facere rex noluisset, ut insequentibus enucleabo ad magnum suis familiaribus prouenire dampnum id postea persensit [2]. 34. Sed prius quam hoc aggrediar, que superius indiscussa obliuione preterii, prescriptisinterponereconor[3].fuitquidam brun nomine contemporalis et conscolasticus meus ex genere charissimo editus, sed diuina miseratione pre cęterisparentibus interfiliosdei electus [4]. hic ab ida uenerabili matre sua unice dilectus magisterio geddonis philosophi traditur et omne,quod habire-²-debuit,cum habun-dancia suggeritur [5]. huius pater erat brun senior, egregius et per cuncta laudabilis amicus mihi consanguinitate et omnibus erat proximusfamiliaritate[6].filiusautem eiusetequiuocus-³-cum mane ad scolam ire debuisset,antequamabhospicioexiret,ueniam petiit et ludentibus nobis in oratione-4-is-5-fuit [7]. Ocio negocium preposuit et sicfructificansadmaturitatem peruenit [8]. a tercio desideratur ottone et suscipitur, quem nonlongepostdeserenssolitariamquesiuit uitam et de opere suo uixit [9]. Is uero post mortem gloriosissimi imperatoris rengante tunc dei gratia heinrico ad merse-burg ueniens benediccionem cum licencia domini pape episcopalem ab eo peciit et eius iussione ab archiepiscopo taginone consecracionem et,quod ipse detulit, huc pallium ibidem suscepit [10]. D dehinc ob lucrumanimęlaborem subiit diuuersęacgrandisuitęcastigans corpus inediaetcruciansuigilia[11].Multaabolizlauocęterisque diuitibus bona suscepit,quęmoxaecclesiis ac familiaribus suis ac pauperibus nil sibi retinendo diuisit [12].

2 Thietmari. . . , p. 80

In prima estate-6-aethelbertus, Boemiorum episcopus, qui nomen, quod Woytech so-nat, in baptismate, aliud in confirmacione percepit ab archiepiscopo Parthenopolita-no [1], in eadem urbe ab Ohtrico superius memorato litteris instructus [2], cum sibi commissosabantiquaepravitatiserroremonitisdivinipreceptiamoverenequivisset,omnesexcommunicansRomamadexcusandumseapudapostolicumveniteiusqueli-centia sub districta Bonifacii abbatis regula humiliter multo tempore conversatus bono deguit exemplo [3].

-¹- Skliaustuose pateikiama rankraščio puslapyje 137v esanti sakinio dalis.-²- Parašyta abire, turėtų būti habere. Taisyta priekyje viršuje prirašant sumažintą h (tekste ji pažymėta kaip iškelta).-³- Žodžiai etequiuocus parašyti virš eilutės. Buvo paliktas tarpas, bet jie ten netilpo.-4- Po šio žodžio paliktas tarpas. -5- Šis žodis netilpo į tarpą ir sumažintomis raidėmis parašytas eilutės viršuje.-6- Šis sakinys taikomas šv. Vaitiekaus mirčiai (dėl Kvedlinburgo analų įtakos).

vykdymo pradžia – buvimoOtono IIIkapelionu ir Italijos eremuose metai (ma-juskulinis [9] sakinys). Šie devyni sakiniai atitinkaTitmarošv.Vaitiekausbiografijosilgą pradinį sakinį (2 poz.), parodantį jovaikystę,mokslometus ir vyskupavimąPrahoje.Toliaušv.VaitiekausbiografijairVII.35 paragrafas jau pasakoja apie savo herojų žūtį (pasakTitmaro– toje pačiojePrūsijoje).1-osios pozicijos devynis sakinius ir

2-ąją poziciją reikia vertinti kaipDievo

Page 17: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

17

žmogaus gyvenimo pradžios hagiografinęschemą.64Pastarojojepozicijoje,gramatiš-kaižiūrint,teturimevienąsakinį(jodalyssunumeruotos tik siekiant patogiau aptarti). Kogero,taiirvienaištisinėmintis,nestėravienintelis šio sakinio pradinis majuskulas. 1-ojojedalyjekartojami(pažymėtikursyvu)JonoKanaparijaus„Šv.Vaitiekausgyveni-mo“trijųpirmųjųparagrafųfaktai65. 2-oji dalis kartojaVaitiekausmokytojo vardą,kaipparašytaplačiojoje(A)redakcijoje66. 3-ioji dalis tik keliolika žodžių sutraukiavisąVaitiekausnesėkmingovyskupavimoistoriją(tiesa,pasakydamakonfliktosusavo

64 V lentelės 1-ojoje pozicijoje kartojama IVlentelės2-osiospozicijostekstopabaiga,2-ojojepatei-kiama Kanaparijaus veikalo XVI paragrafo ištrauka,3-iojoje–Brunonošv.VaitiekausbiografijosXIVpara-grafo ištrauka – iš: PDP, 1969, ser. 2, t. 4, cz. 2. Św.WojciechabiskupaimęczennikażywotdruginapisanyprzezBrunonazKwerfurtu.

65 Pomniki dziejowe Polski,Warszawa (toliau –PDP),1962,ser.2,t.4,cz.1.Św.Wojciechabiskupaimęczennikażywotpierwszy,s.4–5:„cuipostsacribap-tismatislauacrodatumestnomenWoietech“;6:„grecęParthenopolisuocatur“;6–7:„archiepiscopus…datsibiconfirmationem sacro sancti crismatis et suo nomineAdalbertumappellans“.

66 Tenpat,p.6:„Ipsotemporeeratmagistersco-Tenpat,p.6:„Ipsotemporeeratmagistersco-larumAstricusquidamphilosophus.“Titmaras vartoja vokiškiemsnuorašamsbūdingąskirtybęOhtricus – ten pat, p. 6; Thietmari…, p. 55, 56, 80.

kaimeneesmę);JonoKanaparijausveikaletaiVII–XII paragrafai67.Autoriui čia nemažiau svarbi yraVaitiekaus vienuolystėaventino šv. aleksijaus ir Bonifacijaus vienuolyne (XVI–XVII paragrafai)68. Šiądalį reikėtų palyginti su atitinkamomisKanaparijausirBrunonoKverfurtiečiošv.Vaitiekausbiografijųvietomis(Vlentelė).Prasminės(pastorintasšriftas)irleksinės

(pabraukti žodžiai) paralelės čiaTitmarąsieja ne suKanaparijumi, o suBrunonuKverfurtiečiu(Kanaparijausneatitikmenyspažymėti kursyvu). IV lentelėjeTitmarasbuvo sugretintas suKanaparijumi, nesherojaus vardas abejur artesnis slaviškajai autentikai (Woytech69 – Woietech70), o Brunonąpaveikusi germaniškoji fonetika(Wogitihc71).Galima daryti išvadą, kadTitmarassutraukėtiekJonoKanaparijaus,tiek BrunonoKverfurtiečio tekstą. Du paskutiniai IV lentelės 1-osios pozicijossakiniailygintinisuKanaparijausveikalu72.

67 PDP,ser.2,t.4,cz.1,s.11–18.68 Ten pat, p. 23–26.69 Thietmari…, p. 80.70 PDP,ser.2,t.4,cz.1,s.4.71 PDP,ser.2,t.4,cz.2,s.3.72 PDP,ser.2,t.4,cz.1,s.14:„Raroautemextra

festumaliquoduiditeummeridianussolmanducantem,

V lentelė64

Poz. Leidinys, puslapis Tekstas 1 Thietmari..., p. 80 Romam ad excusandum se apud apostolicum venit

eiusquelicentiasub districta Bonifacii abbatis re-gula humiliter multo tempore conversatus bono deguit exemplo

2 PDP,ser.2,t.4,cz.1,p.23 Regreditur ad sacratam arcem, urbium dominam et caput mundi, Romam. Inde, cui monasterio abbas Leo prefuisset, diligenter inquirens, ad sanctorumlimina Bonifacii et Alexii monstrante populo per-ductus est

3 PDP,ser.2,t.4,cz.2,p.16 Fecit ut homo Dei bonus dixit, ad sanctum Boni-facium monachilem uestem accepit, sub abbate quo diatim regula duce militauit

Page 18: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

18

Panašumasyraakivaizdus,bettaigalibūtiiršiaiplabaipaplitęstereotipai.Galimateigti,kadTitmaropasakojimųapiešv.Vaitiekųiršv.Brunonąpradinėsdalysyrahagiografi-nės santraukos, padarytos įkomponuojantkonkrečius biografijų faktus ir išlaikantpanašiąschemą.Antrosios šių pasakojimų pusės, apta-

riančiosherojųžūtį(kankinystę),savaimesuprantama,turėjobūtilabiauindividuali-zuotos.Pasakojimeapiešv.Vaitiekųreikėtųatskirtinurodymą,kadjopalaikusišpirkoBoleslovasNarsusis,nesKanaparijusapietainetneužsimena73,oBrunonasKverfur-

et nunquam media nox somno indulgentem“ (plg. 11sak.); 20: „argenti tantum, quantum iuvenisGaudentiusuixleuareposset,prouiaticoacciperefecit.Quodeademconsequentinoctepauperibusfideliterdiuisitatqueabunodenariototumexpendens,nilsibiretinuit“(plg.12sak.).

73 Ten pat, p. 46–47.

tietispažymitikprūsųnorąjuosparduoti74 (literatūrojeTitmarasiršv.Brunonasnuro-domi kaip pagrindiniaišitofaktopateikė-jai75).PatsVaitiekausnužudymasTitmarokronikoje kartoja šio šventojo biografijųpranašišką sapną ir širdies perskrodimą(6lentelė).Čianetirsime,kuolabiausekėTitmaras–

Kanaparijumi arBrunonu, nes pastarasisdaugkur sekė pirmuoju, oTitmaropasi-naudojimas jais akivaizdus.Apie palaikųišpirkimą užsiminėBrunonas76, o žiniąapienukirstosVaitiekausgalvosužmovimą

74 PDP, ser. 2, t. 4, cz.2, s. 40: „aducefinitimoBolizlauo grandem pecuniam accepturos se putant, utreserat,quandoreverentissimumcorpusetcaput,desi-derabilemthesaurum,uendunt.“

75 Mielczarski S. Misja pruska świętegoWojcie-cha.Gdańsk,1987,s.130.

76 Žr.74,75nuor.

VI lentelė

Poz. Leidinys, puslapiai Tekstas 1 Thietmari..., p. 80–81 PostquecumpermissueiusdempatrisPrucorummentesaChristo

alienas freno sanctae predicationis edomare temptaret, cuspide perfossusnonoKalendasMaicapitisabscisioneoptatumsempermartiriumsolusexsuispercepitabsqueomnigemitu,utinipsanocte insompnis ipseviditcunctisquefratribuspredixit: ‘Puta-bam’,inquiens,‘memissamcelebraresolumquecommunicare’.

2 PDP,ser.2,t.4,cz.1,s. 44, 45–46

Vidi, inquid, inmedioaltariscalicemaureum,ethuncuinose-miplenum,custosveroeiusnemoerat.Meitaqueuolentebiberemerum, opposuit se mihi minister altaris et audacibus meis ceptis uelut quadam imperiosa auctoritate contradixit, quia necmihi,necalicuihominumhanclicentiamdareuellet,proeoquodtibiin crastinum pro mistica refectione foret seruatum. <...> Prosilit e furibundo agmine igneus Sicco et totis uiribus ingens iaculum mouens,transfixiteiuspenetraliacordis.

3 PDP,ser.2,t.4,cz.2,s. 35, 39

Ingressus delectabile oratorium cognouit paratum pontificemAdelbertum celebrassemissam. Comesto autem sacrificio cumuestimenta plicarent, propius accessit ad cornu altaris, cuius in medio stat aureus calix, acclinat collum, os ponit, haurire de au-reo calice parat. Volat cursu custos sacri altaris <...> increpans: Nonlicet,ait,faucestuasdeaureocalicesumerepoculauitę;so-lustotumbiberedebet,quiChristoimmolatomissamorationele-gauit<...>Primumduxetmagisternefarięcohortisardentifuroreigneus perforat penetralia cordis, post saliente malicia et currente manucęteriscelusperagunt.

Page 19: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

19

ant baslio randame 77Kanaparijaus veika-le78. Belieka pridurti, kad IV.28 paragrafas užbaigiamas žinutėmis apie BoleslovoNarsiojo nedelsiant išpirktus šv. Vaitiekaus palaikus irOtono III pareikštą pagarbąkankiniui79.

77 Lentelėssakiniųnumeracijamano–E. G.78 PDP,ser.2,t.4,cz.1,s.47;„Accurruntundique

armis dira barbaries et nondum expleto furore auferunt corpori, nobile caput et separant exsanguia membra. Corpusverolocodimittentescaputpalofixerunt.“

79 Thietmari…,p.81:„QuodBolizlavus,Miseco-Thietmari…,p.81:„QuodBolizlavus,Miseco-

VII lentelė77

Poz. Leid., p. Tekstas 1 Dr., fol.

138vIn duodecimo conuersionisacinclitęconuersationissuęannoadpruciam pergens steriles hos agros semine diuino studuit fecundare, sed spinis pu-lulantibus horrida non potuit facile molliri. Tunc inconfiniopredictęre-gionisetruscięcum predicaret, primo ab incolis prohibetur et plus euuan-gelizanscapitur,deindeque amore xpisti,quięcclesięcaputest,XVI.Kal. Martiimitisutagnus decollatur cum sociissuimetXVIIII-¹-. Corpora tot martirum insepulta iacueruntquoadbolizlauusidcomperiens eadem mer-caturacdomuisuęfuturum acquisiuit solacium. facta sunt autem hec in temporeserenissimiregisheinrici,quem deus omnipotens triumpho tanti presulishonorificauit et, ut multum spero, saluauit. Pater autem predicti antistitis longepost infirmatuset-²- ut ipse mihi narrauit precepto filii-³- monachicum suscepit habitumetXIIII 4-Kal.nouembris inpacequieuit.

2 Thietmari..., p. 188–189

In duodecimo conversionis ac inclitae conversationis suae anno ad Pru-ciam pergens steriles hos agros semine divino studuit fecundare; sed spi-nispululantibushorridanonpotuitfacilemolliri[1].Tuncinconfiniopre-dictae regionis et Rusciae cum predicaret, primo ab incolis prohibetur et pluseuvangelizanscapiturdeindequeamoreChristi,quiaeclesiaecaputest,XVI.Kal.MartiimitisutagnusdecollaturcumsociissuimetXVIII[2].Corporatotmartiruminsepultaiacuerunt,quoadBolizlavusidcom-perienseademmercaturacdomuisuaefuturumacquisivitsolatium[3].FactasuntautemhaecintemporeserenissimiregisHeinrici,quemDeusomnipotenstriumphotantipresulishonorificavitet,utmultumspero,sal-vavit[4].Paterautempredictiantistitislongepostinfirmatus[et],utipsemihinarravit,precepto[filii]monachicumsuscepithabitumetXIIII.Kal.Novembr.inpacequievit[5].

-1- F. Kurze’s leidinyje XVIII (žr. 2 poz.). Drezdeno rankraštis žiūrėtas iš faksimilės, kurioje matyti ne trys, o keturi vienetai (I; plg. lentelės -4- nuor.), tai ir parodoma 1-ojoje lentelės pozicijoje. Vis dėlto šį dalyką reikia atskirai pažymėti, nes tai gali būti ir optinė apgaulė faksimilėje. Kadangi rankraštis sudegė, belieka šiuo klausimu pasikliauti dabartinės ir ateities optikos bei žmonių regos galimybėmis, patikrinant pačią pradinę faksimilę. -2- Žodis parašytas virš eilutės. -3- Žodis parašytas virš eilutės.-4- IV parašymo IIII pavyzdys.

Iš IV lentelėsgalime spręsti, kad,pra-dėjęsrašytišv.Brunonogyvenimą(VII.34paragrafą),Titmaras jįkompiliavosavojošv. Vaitiekaus gyvenimo (IV.28 paragra-fo) pavyzdžiu.Aptariami šventojo tėvai,pažymima ta patiMagdeburgomokykla,nurodomas ir mokytojo (Gedono) vardas.

nisfilius,comperiensdatamoxpecuniamartirismerca-tur incliti cum capite membra. Imperator autem Romae certus de hac re effectus condignas Deo supplex retulit odas,quodsuistemporibustalemsibiperpalmammar-tiriiassumpsitfamulum.“

Page 20: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

20

Paragrafas užbaigiamas jau Brunonoįšventinimuįmisijų(arki)vyskupus.Len-telės1-osiospozicijosparagrafopabaigostekstaspriklausoDrezdenorakraščio138vpuslapiui. Šiame puslapyje telpa ir VII.35 paragrafo tekstas. Pirmasis jo sakinys pra-dedamas (In...) majuskulu. Palyginkime rankraščioirF.Kurze’spublikacijostekstus(VIIlentelė).VII.35paragrafą sudaro5 sakiniai (žr.

VIIlentelės1-ąjąpoziciją).Išskyrus4-ąjįsakinį,visijiepradedamimajuskulais.Ne-galimašiossavybėstaikytibeatodairiškai,tačiautamtikrą,galirvisuomettikrintiną,orientacijąjivisdėltosuteikia.3-iąjįir4-ąjįsakinius tam tikru mastu galima laikyti vienavisuma:būtentjieskirtišv.Brunonokulto užuomazgai.Beje, jaisTitmaroyraatiduodama kas cezario – cezariui, kas Dievo – Dievui,irsubtiliaiišsprendžiamasBrunonokankinystėssantykissuVokieti-josirLenkijosvaldovais.MažaiBrunonątepalaikiusiam Henrikui II, kaip kankinio valdovui, priskiriama visa kankinystėsįvykiošlovė,tačiauirHenrikopriešasBo-leslovasNarsusispažymimaskaiptikrasiskankinio palaikų – kultą pagrindžiančiųrelikvijų–išpirkėjas.Titmaras–ištikimasHenrikoIIšalininkas–radoreikaląsude-rinti,tiesąsakant,mažaipelnytąkaraliausišaukštinimą su priešiško kunigaikščiopoelgiu, kurio prioritetasBažnyčiai kaiptik buvo neabejotinas (tai pasako 3-iasis sakinys). Šis priverstinis pripažinimasrodo,kadkalbamaapietikrąirlabaisvarbųfaktą80*. Iš 2-ojo sakinio majuskulo galime spręsti,kadTitmarasjįir1-ąjįsakinįlaiko

80* Šv. Brunono legendą fiksuojantys šaltiniaiįvairiailokalizuojajožūtįir labaiprieštaringainurodopalaidojimą–žr.HD,Vlentelę.

skirtingomisnaratyvotemomis.AtvykęsįPrūsiją,Brunonasradovisiškainetinkamąevangelijos sėklai dirvą (apibendrinantis1-asis sakinys). 2-asis sakinys jau konkre-tina,kaipjisprisitaikėpriešiųnepalankiųsąlygų:taibuvotęstinisdarbas,atliekamasne vienoje vietoje (atskirai nurodoma ir žūtiesvieta).Toliaueinajauaptarti3-iasisir4-asissakiniai, skirtikankinystės ir joskanonizavimopagrindo–palaikų–feno-menui.Asmeniškaigautaiškankiniotėvoinformacija (5-asis sakinys) Titmaras baigia kompiliuoti kankinystės paragrafą.TaigiapskritaiIV–VIlentelėsematomeTitmaroskirtasįžymiesiems Romos imperijos atnau-jinimomisionieriamsmikrohagiografinesapybraižas. Pabrėžtina, kad jose sutampakankinių tėvų charakteristika ir palaikųišpirkimas.Titmaras čia turi ką pasakyti.Pastarasis faktas nurodomas atsakingai: šiaip ar taip, su juo, kad ir netiesiogiai, siejamaskaralius.Šv.VaitiekausbiografijąTitmaras įrašė1013–101481, o šv. Bruno-no – 101682 metais.

5. Santykis su Kvedlinburgo analais

Šv.Vaitiekaus nužudymasTitmaro apra-šomaspasitelkusKvedlinburgoanalus(taipažymimaF.Kurze’sleidinyje)83. aprašant šv.Brunonožūtį,Kvedlinburgo analai ne-nurodomi84,tačiaujųpanaudojimąparodoleksinėsparalelės(VIIIlentelė).Lentelėješiosparalelėsdvejopaipažy-

mėtospastorintušriftu: tiesiogiaipaimtospaprastu, o kiek pakeistos (bet akivaiz-džios)–kursyviniu.Pastarasisatvejisrodo,

81 Žr.15nuor.82 Žr.16nuor.83 Thietmari…, p. 80.84 Ten pat, p. 189.

Page 21: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

21

kad Titmaras naudojosi 85Kvedlinburgoanalųinformacijanemechaniškai,ojąati-tinkamaiįvertindamasirinterpretuodamas.Tokia interpretacija akivaizdžiaimatomatrijose vietose: 1.Brunononužudymas ir palydovų skai-čius. PompastiškuKvedlinburgo analųstiliumi86 pasakoma labai apibendrintai capite plexus.PatsBrunonas„Šv.Vai-tiekaus gyvenime“ šitaip egzaltuotaiišreiškiaprūsųgrasinimąnužudyti87. Tai galirsmulkiaratsitiktinė,betvisdėltoBrunono ir kvedlinburginio leksikonųbendrybė.Titmarasjąkonkretinagalvosnukirtimu (decollatur).Taigalėjolemtikonkretinimo, analogijos šv. Vaitiekaus galvos nukirtimui ar pagaliau ir infor-muotumo išraiškos siekis. Šiaip ar taip, jonetenkinoKvedlinburgoanalųpasaky-mas.Kurkasaiškesnękorekcijągalimaįžiūrėtipalydovųatveju.Nepamirština,kadDrezdeno rankraščio faksimilėjegali būti ne18,o19 žmonių88. Reikia atkreiptidėmesįįTitmaroįterptąžodįsu-

85 Lentelės 1-ojoje pozicijoje rodomas Titmarokronikos,2-ojoje–Kvedlinburgoanalų tekstas.Pasta-rasis imtas iš: 1009 metai...

86 Holtzmann R.DieQuedlinburger…,p.119.87 PDP,ser.2,t.4,cz.2,s.31:„Sinonabitis,in-PDP,ser.2,t.4,cz.2,s.31:„Sinonabitis,in-

quit,cicius,capiteplecteminiuexatidurispęnisetmor-tibusmultis.“

88 Žr.VIIlentelės1-ąjąnuorodą.

VIII lentelė85

Poz. Leid., p. Tekstas 1 Thietmari...,

p. 188–189In duodecimo conversionis ac inclitae conversationis suae anno ad Pruciam pergens <...> Tunc in confinio predictae regionis et Rusciae cumpredicaret,primoabincolisprohibeturetpluseuvangelizanscapi-turdeindequeamoreChristi,quiaecclesiaecaputest,XVI.Kal.Martiimitis ut agnus decollatur cum sociis suimet XVIII.

2 1009 metai..., p. 72

Sanctus Bruno <...> XI suae conversionis anno in confinio Rusciae et Lituae a paganis capite plexus, cum suis XVIII,VII.Id.Martiipetiitcoelos.

imet,Kvedlinburgoanalų„aštuoniolika“paverčianti„pačiudevynioliktuoju“(ar,imant18, „štuonioliktuoju“).Čiavėlgisusiduriame su intuicijos ar informuo-tumo alternatyvomis, nors korekcijos motyvasyraakivaizdus.

2.Atsivertimometai. Brunonui žūvant,Kvedlinburgo analistas (-ė) čiamatė11-uosius, Titmaras – 12-uosius metus. W.MeysztowicziusBrunono įsišventi-nimąAventinovienuoliudatuoja998II22–999 III 9 atkarpa, neatmesdamas ir pakartotinio pritapimo prie šv. Romualdo eremitų89.Kadirkaiptenbūtų,Titmaraspasirenkakitokiąskaičiavimoatramą.

3.Visų svarbiausia korekcija:Kvedlin-burgo analų „Lietuvą“Titmaras keičiaį„Prūsiją“(žr.1-osiospozicijospapras-tojo kursyvo Pruciam).Kaip ir kitaisatvejais,čiagalėjobūtinevienastokiotaisymo motyvas, bet jau vien tai, kad Kvedlinburgo analuose buvo atsiradęsanksčiau nežinotas topas, sakytų, kadjopoveikiogalimybėsTitmaromotyva-cijai negalima atmesti. Beje, Titmaras pakeičia„Rusijos“vietą:jitampaantra.Tai rodo, kiek atsargiai reikia vertinti vietos veiksnį aiškinantis lokalizacijos

89 Meysztowicz W.SzkiceoświętymBrunie-Bon-facym // Sacrum Poloniae millennium. 1958, t. 5, s. 454, 458–461.

Page 22: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

22

ypatumus. Lietuvos nustūmimą į jąKvedlinburgo analuose kaip tik galėjolemti josnežinomumasarnaujumas,obūtenttaigalėjopaskatintitennustumtiRusijąTitmarokronikoje.

Nors ir naudojaKvedlinburgo analus,TitmarasdatuojaBrunonožūtįnejųnuro-domakovo9-ąja,ovasario14-ąja(plg.VIIIlentelės 1-ąją ir 2-ąją poz.). Literatūrojeišaiškinta:TitmarassuklydosumaišęsBru-nonąKverfurtietįsuBrunonuVerdeniečiu,pastarojomirtiesdatąpaėmėišMerzeburgonekrologiumo90. Svarbiausia: Titmaras fiksuojaBrunonožūtįBoleslovoNarsiojointeresųzonoje,o„Lietuvą“suprantakaip„Prūsijos“ (dabar sakytume „baltų“) dalį.Lietuvayra šioje zonoje,Rusija – už josribų.DirbtinįJotvosįterpimą91įLietuvosirPrūsijospasieniosuRusijadilemąpaneigiapatiTitmaroirkvedlinburgiečiųmotyvacija,visiškainežinantitokiotopo(juokeisčiauyrakalbėtiapieneegzistuojančiotopopari-bį).TitmaroįvykiolokalizavimasPrūsijojerodo,kadjamRusijabuvo„kitojeparibiopusėje“:nepamirškime,kadtoliaujiskalbaapieBoleslovąNarsųjįkaipBrunonopalai-

90 Meysztowicz W. Szkice o świętymBrunie-Bonfa-cym // Sacrum Poloniae millennium. 1958, t. 5, p. 495–496.

91 Mažiulis V.DėlLietuvosvardo1009metais(šv.Brunono misija) // Baltistica. 2005, t. 40 (1), p. 97.

kusišpirkusįvaldovą,oPrūsijąperkeliaįpirmąjąvietą(„žinomaRusijašalia žinomosPrūsijos“vietojeKvedlinburgoanalų„ne-žinomosLietuvosšalia žinomosRusijos“). ŠiaprogagalimeKvedlinburgoanalųžinutępalyginti supradiniais JonoKanaparijausveikaložodžiais(IXlentelė).IX lentelė vaizdžiai rodo, kadmažes-

nysis topas, esantis didesniojo „viduje“,apibrėžiamasin partibus, o confinium šiuo atvejuapibrėžia lygiaverčių topų santykį.O TitmaroPrūsijospasirinkimasnepaliekaRusijai vietos šio įvykio lokalizacijoje.Kvedlinburgoanalųpasakymasin confinio Rusciae et Lituae gali nereikšti in confinio Rusciae, in Litua, bet lygiai taip pat gali ir reikšti(didelėsiržinomosRusijospasieny-je–mažojeirnežinomojeLietuvoje).Oargali tai reikšti in confinio Rusciae et Lituae, in Ruscia?Norintysatsakytiįtaiteigiamaiturės įrodyti, kad žinutės pateikėjai (-as)būtinaisiekėtiksliaiparodyti,kaddidelėjeRusijojetaiįvykogretaniekamnežinomosLietuvos.TikkodėltuometjienenurodėjaušiektiekžinomosPrūsijos,kaiptaipadarėTitmaras?Tokįklausimągalimapakartotiir„grynam“RusijosirLietuvospasieniui92.

92 Sąvoka, „confinium“ aptariama2009m. vyku-siosKlaipėdosuniversitetekonferencijospranešime„Šv.Brunonožūtiesparibioklausimas“(ruošiamasspaudai).

IX lentelė

1 PDP,ser.2,t.4,cz.1,s.3 Est locus in partibusGermanię,diuesopibus,prepotensar-misferocibusqueuiris,quemincoleSclauoniamcognominedicunt

2 1009 metai, p. 72 in confinio Rusciae et Lituae

Page 23: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

23

DIE NAchRIchT üBER BRuNo VoN QuERfuRT DER chRoNIK ThIETmARS VoN mERSEBuRg

Z u s a m m e n f a s s u n gEdvardas gudavičius DieErzählungThietmarsüberBrunovonQuerfurtbefindetsichinbeidenHandschriftenseinerChronik.DieseErzählungbildenzweiArtikel:VII.34-VII.35(nachF.Kurze)oderVI.84-85(nachR.Holtzmann).Das istdie„mikrohagiographische“Lebens-(Vita) undMarterungs-(Passio) Beschreibung eines Hei-ligen. Seine Chronik begann Thietmar im Herbst des Jahres 1012 zu schreiben.DieAuszüge ausdenQuedlinburgerAnnalenwurdenvondemJahre1014(nachR.Holtzmann)oder1016(nachF.Kurze)interpoliert. In dieserZeitstrecke änderte sich dieGesinnung(imBezugdesKönigs-KaisersHeinrichII) des(-er)QuedlinburgerAnnalisten(-in) von derstummfeindlichenzuderfreundlichen.Die„Lebens-

beschreibung“Brunoswurde in derChronik nachdemMustersolcherBeschreibungüberdenheiligenAdalbertkompilliert.DieAngabederQuedlinburgerAnnalenkamindiesemFallalseineGrundsetzungdesMarterepilogs.EsgibtinderTodeserzählungdieaugenschaulichgenommenenWorteausdenQuedlin-burger annalen. In diesem ausdruck wechselte aber Thietmar das ihm inbekannte Litauen der annalen in das bekannte Preussen. ausserdem wurde Preussen indieersteStellehingestellt(indenQuedlinburgerannalen stand hier Russland). also wurde ein Topos „das unbekannte Litauenneben dem bekannten Russland“ in „das bekannteRusslandneben dem bekannten.

Įteikta 2011 05 21Parengta spaudai: 2011 09 09

Page 24: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

24

ISSN 1392-0448. LIETUVOS ISTORIJOS STUDIJOS. 2011 28

Jeronimo Prahiškio PaSakoJimaS aPie lieTuvių religiJą ir chriSTianizaciJą*mangirdas bumblauskas

Doktorantas (01 H)Lietuvos kultūros tyrimų institutasEl. paštas: [email protected]

Įvadas

StraipsnyjenagrinėjamaJeronimoPrahiškio1 misija(bussiekiamapagrįstimintį,kadjiįvy-ko1402–1404m.Žemaitijoje)irjosaprašy-mas2EnėjausSilvijausPiccolominio3 veikalo

* Straipsnis parengtas mokslo tyrimų projekto„LietuvosDidžiosiosKunigaikštijostradicija,vaizdinysirmodernūstapatumai“metu.ProjektąfinansavoLietu-vosMoksloTaryba,sutartiesNr.VAT-19/2010.

1 Bendriausią Jeronimo Prahiškio biografiją irbibliografijąapiejįžr.:Jasas R. Jeronimas Prahiškis // Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. 8. Vilnius, 2005,p. 643; Jakštas J. Jeronimas Prahiškis // Lietuvių en-ciklopedija, t. 9. Boston, 1956, p. 385–386; Zathey J. HieronimJanSilvanuszPragi//PolskiSłownikBiogra-ficzny,t.IX/4(zesz.43).Wrocław,Warszawa,Kraków,1961,S.507–509;HieronymusvonPrag//WetzerundWelte’sKirchenlexikon (2.Aufl.), Bd. 5. Freiburg imBreisgau, 1888, S. 2036–2037.

2 Naujausia šio šaltinio publikacija – Piccolomini Enėjas Silvijus. Kosmografija, arbaAzijos ir Europosaprašymas.1477.XXVIskyrius.ApieLietuvą[toliau–ESP.ApieLietuvą]//Baltųreligijosirmitologijosšalti-niai[toliau–BRMŠ],t.1.Vilnius,1996,p.593–596.

3 E.S.PiccolominisvėliautapopopiežiumiPiju-miII(1458–1464).Jobiografijąirveikalųbibliografijąžr.: Piccolomini,AeneasSilvius (Papst Pius II) //Diedeutsche Literatur des Mittelalters: Verfasserlexikon,Bd. 7. Berlin, New York, 1989, p. 634–669; Bach-mann A. Pius II // allgemeine Deutsche Biographie, hrsg.vonderHistorischenKommissionbeiderBaye-rischen akademie der Wissenschaften, Bd. 26 (1888), S. 206–219 (internete: http://de.wikisource.org/w/index.php?title=ADB:Pius_II.&oldid=1532418); E. S. Picco-lominio kūrybą lituanistiniu požiūriu aptarė:Ulčinai-tė E. Lietuva Piccolominio veikaluose // [Vilniaus uni-versiteto]mokslinėsbibliotekosmetraštis,1972,p.201;eademin:BRMŠ,t.1,p.588.

„ApieEuropą“4 (parašytas 1458, išspausdin-tas1477m.)skyrelyje„ApieLietuvą“.Lietuvių istoriografijojeE.S. Piccolo-

minio užrašytas JeronimoPrahiškio pa-sakojimasapiemisijąLietuvojepaprastainagrinėjamas dviem aspektais – religijo-tyriniuirkrikščionybėsistorijos.Pirmuojuir šiuolaikinėje lietuvių humanitarikojedominuojančiuaspektu–kaipsvarbuslie-tuviųreligijosirmitologijosšaltinis(visųpirmaminėtiniA. J.Greimo,N.VėliausirG.Beresnevičiaus darbai5). Nepaisant

4 Tai tikdalisdarstambesnionebaigtogeografi-nio-istorinio veikalo, vadinamo „Kosmografija“, kurįturėjo sudaryti trys dalys – „Europa“, „Azija“ ir „Af-rika“.Parašytosbuvo tikdvi pirmosios ir pirmąkartąišleistos 1477 m. Venecijoje, jau po autoriaus mirties, pavadinimu „Pii II Pontificis Maximi Historia rerumubiquegestarum,cumlocorumdescriptione,nonfinitaAsiaMinorincipit“.Veikalasvėliaudaugkartųperleis-tas:Memingene 1491,Venecijoje 1501m. (abu leidi-maiapėmėtik„Europos“dalį),Paryžiuje1509ir1534,Kelne1531,Bazelyje1551,1571,Helmštate1699m.Įdomu, kad pirmuoju veikalo leidimu naudojosi patsKristoforasKolumbas,kurisbūtentišjobuvosusidaręsvaizdinįapierytinęAzijospakrantę,opriplaukęsVera-gua(šiandien–provincijaPanamoje)manėsipriplaukęsAziją.ApietaijisrašėIspanijoskaraliui1503m.liepos7d. laiške išJamaikos.Žr.:Humboldt A. v. KritischeUntersuchungenüberdiehistorischeEntwickelungdergeographischenKenntnissevonderNeuenWeltunddieFortschritte der nautischen astronomie in dem 15ten und 16ten Jahrhundert, Bd. 1. Berlin, 1836, S. 540 (internete: http://books.google.lt/books?id=VYoIAQAAMAAJ).

5 Greimas A. J. Tautos atminties beieškant. Vil-nius–Chicago, 1990; Vėlius N. Lietuvių mitologijosrekonstrukcija // Tautosakos darbai. 1993, Nr. 2 (9),

Page 25: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

25

mokslininkų pabrėžto šio šaltinio patiki-mumo ir autentiškumo, jis nėra sulaukęsišsamiosreligijotyrinėsanalizės.Vis dėltomisijosViduramžiais buvo

christianizacijosprocesodalis–rengiamosnepagonybęaprašinėti,ojąįveikti.Būtentšiuo aspektu misija ir jos aprašymas ir buvo įtrauktiįLietuvosistoriografijosmokslinęapyvartą(1928m.A.Janulaitis6, 1937 m. M.Andziulytė-Ruginienė7). Jais remda-masisZ.Ivinskis(1938)darėišvadas,kad„Jeronimasyrapirmasis,kurispatsbetar-piškaimatėžemaičiųliaudieskultus“irkad„JeronimoPrahiškiopranešimasyra,galimasakyti, paskutinis autentiškas Lietuvos tiky-biniųpapročiųaprašymas“8.TačiauvėliauJeronimoPrahiškiomisijosanalizėkrikš-čionybės ir pagonybės santykių aspektunebebuvotęsiama,todėlbūtinająatnaujinti

p. 54–69; Beresnevičius G.Lietuvių religija irmitolo-gija: sisteminė studija.Vilnius, 2004 (antras leidimas:Vilnius, 2008); Toporov V. Baltų mitologijos pasta-bos // Idem.Baltųmitologijos ir ritualo tyrimai /Sud.N.Mikhailov.Vilnius,2000,p.11–34(pirmąkartąpu-blikuotasrusųkalba1972m.);Топоров В. Н.Кбалто-скандинавским мифологическим связям // DonumBalticum Stockholm, 1970, p. 534–543.

6 Janulaitis A.EnėjasPiccolominibeiJeronimasPrahiškisirjųžiniosapieLietuvąXIV/XVa.:Istorijoskritikospiešinys.Kaunas,1928.63p.

7 Andziulytė-Ruginienė M. Žemaičių christiani-zacijospradžia(L’introductionduchristianismeenSa-mogitie;DieAnfänge desChristentums inŽemaiten).Kaunas,1937.Taspatstekstas,tikkaiptikbeJeronimoPrahiškio misijai skirto pirmo skyriaus ir Piccolominio raštuiapieLietuvąskirtopriedoišspausdintasanksčiau:atheneum. 1936, t. 7, p. 3–64. Tiesa, kaip galima su-prasti iš 1923 m. Šveicarijoje apgintos, bet nepublikuo-tosdisertacijospavadinimo,istorikėJeronimoPrahiškiomisijąnagrinėjojautada:Andziulytė-Ruginienė M. Die AnfängedesBistumsSamaiten(miteinerUntersuchungüber den Bericht des Aeneus Sylvio de Piccolomini(PiusII)überLitauen).Diss.Fribourg,1923.

8 Ivinskis Z. Medžių kultas lietuvių religijoje //Lietuviųmitologija,t.2/Sud.N.Vėlius.Vilnius,1997,p. 355, 357 (pirma publikacija: Soter, 1938, Nr. 2 (27), p. 159–176). Taip pat paskelbta: Ivinskis Z. Rinktiniai raštai, t. 2. Roma, 1986, p. 348–408.

vadovaujantis šiuolaikinėmis christiani-zacijos ir šalies konversijos9 teorijomis, kuriossavoruožtuleidžiaįvertintiJeronimąPrahiškįkaippaskutinįmisionieriųEuro-poje. antra vertus, istoriniai argumentai, leidžiantysJeronimoPrahiškiopasakojimąpamatytikaipunikalų lietuviųpagonybėsaprašymą, nėra pakankamai įvertinti irreligijotyriniu aspektu, kuriuo šis šaltinis laikomas svarbiu, bet ne svarbiausiu.TadstraipsnisirsiekiapažvelgtiįJeroni-

moPrahiškiomisijąderinantabuaspektus,pateikiant Jeronimą Prahiškį kaip realiąistorinęasmenybę,omisijąsuvokiantkaipVytauto ir Jogailos konversinės politikosdalį.Tamturėtųtarnautiirsiekisdarsykįperžiūrėtiistoriografijojekoegzistuojančiasskirtingas Jeronimo Prahiškio misijos data-vimoirlokalizavimoversijas.

1. Kada ir kur Lietuvoje apaštalavo Jeronimas Prahiškis?

Vienintelis šiandien žinomas JeronimoPrahiškiomisijąLietuvoje liudijantis tie-sioginisšaltinisyraEnėjausSilvijausPic-colominioveikalas„ApieEuropą“.Misijaneatsispindėjoneimisionieriųrėmusiųval-dovųJogailosirVytautokorespondencijoje, nei paties misionieriaus paliktuose raštuose (jie daugiausia sukurti 1420–1433 m.)10,

9 Šiuolaikinėje Europos istoriografijoje plačiaivartojamašalieskonversijossąvoka(angl.conversion, vok. Bekehrung) yra suprantama kaip lemtingas chris-tianizacijos etapas, kuriometu politiniais sprendimaisir veiksmais šalyje oficialiai įvedama krikščionybė.Žr., pavyzdžiui, Schäferdiek K. Bekehrung und Be-kehrungsgeschichte // Reallexikon der Germanischen Altertumskunde(2.völligneubearb.Aufl.).Bd.2.Ber-lin, New York, 1974, S. 180–188; Idem. Christentum der Bekehrungszeit//Tenpat,t.4,1980,p.501–510.

10 IšsamiausiasJeronimoPrahiškiotraktatųsąrašas(28pozicijos)yrapateikiamas:Stejskal J. Podivuhodný příběhJanaJeronýma.Praha,2004.p.85–89.

Page 26: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

26

neiVokiečiųordino ir Lenkijos polemiko-seKonstanco bažnytiniame susirinkime (1414–1418m.),taippatneivėliauLietuvoskonversijosįvykiusaprašiusiolenkųkroni-kininko Jono Dlugošo kronikoje.Taigi,pradėkimenuožinių,kurias apie

misionierių Jeronimą Prahiškį pateikėE.S.Piccolominis:„Pažinojau aš Jeronimą Prahiškį, labai gerai išmanantį šventuosius mokslus, pagarsėjusį doru gyvenimu bei nepaprastu iškalbingumu; daugiau kaip dvidešimt metų jis atgailavo kamaldulių vie-nuolyne etruskų Apeninuose, o kilus Čekijoje husitų erezijai, bėgdamas nuo šitų pražūtingų nuodų, persikėlė į Lenkiją. Ten, gavęs raštu karaliaus Vladislovo rekomendacijas, atvyko pas Lietuvos kunigaikštį Vytautą skelbti Kris-taus Evangelijos ir, naudodamasis Vytauto palankumu, daug tautų atvertė į išganingąjį Dievo Kristaus tikėjimą.“KadangiE.S.Piccolominissavoapra-

šymenepaminėjo jokios tikslesnės datos,natūralu, kad ilgainiuimisijos chrono-logija apaugo įvairiausiomis versijomis.Tiesa,VytautokaipLietuvoskunigaikščiopaminėjimasleidojauganaankstimisijosdatavimąapribotiVytautovaldymolaiko-tarpiu(1392–1430).XVIa.kronikininkasM.Strijkovskismisijos aprašymą savaipinerpretuodamas11įterpėįpasakojimąapie1387m. Lietuvos krikštijimą (XVII a.taidarė ir juosekęsA.Kojelavičius12), o XIXa.pirmojepusėjeįdėmiauE.S.Pic-colominioveikaląperskaitęsT.Narbutas13 misijądatavoVytautovaldymopradžia–1392–1393 m.

11 PasakM.Strijkovskio,JeronimaskertaPerkūnostabą–BRMŠ,t.2.Vilnius,2001,p.564.

12 BRMŠ,t.3.Vilnius,2003,p.523.13 Narbutt T.Dzieje starożytnenarodu litewskie-

go, t. 1. Wilno, 1835, p. 471.

Tyrimaipajudėjoįpriekįtik XIXa.vidu-ryjepirmąkartąpublikavus JonoDlugošo„Krokuvos vyskupijos beneficijų knygą“(1470–1480 m.)14,kuriosskyriujeapieKro-kuvosvyskupijoje1410m. Jogailos įkurtąpremonstratiečiųvienuolynąNaujajameSon-če(NowySącz)buvokalbamairapieJero-nimąPrahiškį.Čiabuvopaskelbtas1432m.birželio5d.JeronimoPrahiškiokvietimasįBazeliosusirinkimą,ovienuolynoįkūrimoiniciatoriumilaikomastaspatsasmuo(būtentjoprašymuJogailaįkūręsšįvienuolyną),tikkitu vardu – Jonas Prahiškis (Johannes de Praga), ilgametis Jogailos pamokslininkas irnuodėmklausys,dviejųpamokslųrinkiniųautorius. Šis Jonas Prahiškis, anot J. Dlugošo, Jogailos buvo paskirtas ir pirmuoju vienuo-lynoabatu,ovėliau1433m.buvodarkartąatvykęs įLenkijąpas JogailąkaipBazeliosusirinkimopasiuntinysįtikintikaraliųatsi-sakytikarosuVokiečiųordinuirspręstiginčąBazeliosusirinkime.XIXa.pabaigoslenkųmokslinėistori-

ografija patvirtino visus šiuos J.Dlugošoteiginius.AleksanderisBrückneris (1892,1902, 1904)15,tyrinėjęsJeronimąPrahiškįkaippamokslųrinkiniųautorių,patvirtinoJeronimo Prahiškio tapatumąsuJ.DlugošominimuJonuPrahiškiu,taippatnustatėjosukurtų pamokslų rinkinių chronologiją:

14 Joannis Dlugossii Senioris Canonici Cracovien-sisOperaomnia.Vol.9,T.3:Liberbeneficiorumdio-ecesis cracoviensis nunc primum e codice autographo editus [toliau – Liber beneficiorum] /Wyd.A. Przez-dziecki.Cracoviae,1864,p.79–82.

15 Brückner A. Literatura religijna w Polsce śre-dniowiecznej.T.1:Kazania i piesni.Warszawa, 1902,s. 23–37; Idem.StarożytnaLitwa:Ludyibogi:Szkicehistoryczne imitologiczne /Opr. J. Jaskanis.Olsztyn,1979,p.74–80(pirmasleidimas:Warszawa,1904).Šįšaltinįyrapanaudojęsirkituose,smulkesniuosedarbuo-se.Žr.Lietuviųmitologija,t.1,sud.N.Vėlius.Vilnius,1995, p. 461, 487–488.

Page 27: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

27

„Linea salutis“ buvo parašytasLenkijosvyskupųpavedimu1405m. (išlikę penkinuorašai), „Exemplar salutis“ buvo už-baigtas 1409m. (išlikę keturi nuorašai).Trečiasispamokslųrinkinys„Quadragenasalutis“buvobaigtastik1436m.jauItalijo-je,tačiaupradėtasrašyti1406m.Lenkijoje(išlikępenkinuorašai).Visitryspamokslųrinkiniai sudarė kiekvienosmetų dienospamokslų ciklus.Kitas lenkų tyrinėtojas,JanasSygańskis(1892,1902)16, patvirtino dokumentais Jono (Jeronimo) Prahiškio bu-vimąNaujojoSončopremonstratiečiųvie-nuolynopirmuojuabatu.PagalsavosurastąvienuolynodokumentųXVIII a. nuorašųrinkinį17 jis publikavo kelis dokumentus: 1409m.balandžio10d.Jogailosfundaci-nįraštą,kuriameminima,kadvienuolynoabatuskiriamasvienuolisatsiskyrėlis(ere-mitas)premonstratiečiųordinobrolis Jonas, pagarsėjęspamokslavimu18; 1412 m. sausio 8 d. donacinį aktą vienuolynui, kuriameminimas abatas eremitas Jonas19; taip pat 1410–1781m.vienuolynoabatųsąrašą,ku-

16 Sygański J.NowySącz: jegodzieje ipamiątkidziejowe.NowySącz,1902;Sygański J.NowySącz:jegodziejeipamiątkidziejowe.NowySącz,1892.

17 Summarium Privilegiorum, Inscriptionum, Trans-actionum conventui sandecensi sacri ordinis Praemon-stratensis servientium. Ex authenticis depromptum et transsumptumA.D.1766.Žr.:Sygański J.NowySącz:jegodziejeipamiątkidziejowe.NowySącz,1902,s.61.

18 „In quo quidem monasterio religiosum Joannem heremitam, fratrem ejusdem ordinis Praemonstratensis, qui sacris praedicationibus, honestae vitae moribus, et efficacibus suae praedicationis exemplis, plebi Christi-colae praebet salutaria documenta, in abbatem et gu-bernatorem hospitalis et infirmariae in ibidem praefigi-mus“–Sygański J.NowySącz,1902,p.173.Topatiesdokumentonaujapublikacija:Zbiórdokumentówmało-polskich.Cz.6:DokumentykrólaWładysławaJagiełłyzlat1386–1417/Wyd.I.Sułkowska-Kuraśip.Kuraś.Wrocław,1974,nr1724,s.294–296.

19 „<...> venerabili religiosisque viris dominis, Jo-hanniheremite abbati“–Sygański J.NowySącz, 1902,p. 177.

riame pirmuojuįrašytasJonasišPrahos20: „Jan z Pragi, kanonik regularny klasztoru strahowskiego pod Pragą, św. teologii dok-tor, opat sandecki, obrany i potwierdzony przez generała zakonu, Piotra de Hermi, na kapitule generalnej w Prémontré 11. października 141021, rządził do roku 1412.“VisdėltominėtilenkųtyrinėtojainesiryžospręstiJeronimoPrahiškiomisijoschrono-logijos klausimo. Pirmasis ėmęsis nuodugniai tyrinėti

JeronimoPrahiškio biografiją buvo čekųmokslininkas Jaroslavas Bidlo (1895)22. Jis iškėlėversijąmisiją vykusŽemaitijo-je 1395–1398m.Būtent jis nustatė, kadJeronimas Prahiškis gimėPrahoje23 apie 1369 m.24, kartu su Jonu Husu ir kitais studijavo Prahos universitete (Vaclovo kolegijoje)25, kad 1393 m.26turėjobaigtitei-

20 Sygański J.NowySącz,1902,p.228.Plg.:Sy-gański J.NowySącz,1892,p.74,išn.2.

21 ŠisJonoišPrahospatvirtinimoNaujojoSončoabatu premonstratiečių ordino generalinėje kapitulojePrémontré(Prancūzija)dokumentonuorašastaippatyraminėtojekronikoje,tačiauJ.Sygańskisjonepublikavo.Žr.Sygański J.NowySącz,1902,p.228,išn.1.

22 Bidlo J.ČeštíemigrantivPolskuvdoběhusitskéamnichJeronymPražský//ČasopisMuseakrálovstvíČeské-ho.Roč.69,rok1895,p.118–128,232–265,424–452.

23 Kaikuriuossavoraštusyrapasirašęseilėraščiu,prasidedančiu šitaip: „Illeego,quemgenuiturbsolimpia Pragensis, quem tenet inclusum eremus sacraCa-maldulensis“–J.Bidlo,p.246,išn.38.

24 Data nustatoma iš tolesnio teiginio, kad Jeroni-mas Prahiškis studijavo kartu su Jonu Husu ir kitais – vadinasi,turėjębūtibendraamžiai.Žr.Bidlo J., p. 246.

25 Taipyrapasisakęssavo„Traktatepriešketurisčekųartikulus“(1433m.):„Nosquoquebohemiiuvenesin Praga studentes cum Johanne Huss et Jeronymo, item JacobelloetMarcoet aliis constudentibusmorabamurincollegioRegisWenceslai“–Bidlo J., p. 246.

26 Šią datą J. Bidlo nustatė patikrinęs tik PrahosuniversitetoTeisėsfakultetomatrikulus(iškeliųJonųišPrahosparinkęsbūtentšį)irdėlšaltiniųtrūkumonega-lėjęspatikrintiTeologijosfakultetomatrikulų–Bidlo J., p.247.Šaltinis:MonumentahistoricauniversitatisPra-gensis,t.2:AlbumseuMatriculafacultatisjuridicaeuni-versitatisPragensisabannoChristi1372usqueadan-

Page 28: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

28

sėsfakultetąirtaptikanonųteisėsdaktaru,o po universiteto baigimoįstotiįStrahovo(Prahossenamiestis,netoliHradčanųpilies) premonstratiečiųvienuolyną27. Pasak J. Bidlo, 1394 m.28JeronimasišvykoįLenkijąirtapoJogailosnuodėmklausiu irpamokslininku.JeronimoPrahiškiobuvimoNaujojoSončoabatugyvenimoepizodąJ.Bidlopapildėdarvienu šaltiniu: 1410 m. spalio 20 d. Premontre (Prémontré) (Prancūzija) premonstratiečiųordinogeneralinėskapitulosirjosgenerolobuvopatvirtintaJogailosNaujojoSončovie-nuolyno fundacija ir brolio Jono išrinkimas abatu:„<...>fratrem Joannem, Alberti filium, Canonicum monasterii montis Sion Pragensis nostri Praemonstratensi ordinis <…> in N. Sandeck abbatem <…> canonice et concordi-ter, formaliter electum et per ipsum dominum abbatem Brenensem confirmatum.“29 J. Bidlo studijarėmėsivisivėlesniJeronimoPrahiškiotyrinėtojai,tarpjųirlietuviųistorikai.Lietuviųmokslinėjeistoriografijojemi-

sijos chronologijai ir tikslesnei lokalizacijaibuvopaskirtosA.Janulaičio(1928m.)30 ir

num 1418, pars 1. Pragae, 1834, p. 45 (internete: http://books.google.com/books?id=EEABAAAAYAAJ&hl).

27 Apie Jeronimo Prahiškio priklausymą PrahospremonstratiečiamsrašoJ.Dlugošas:„<...>fraterordi-nis praemonstratensis ex monasterio <…> supra Pragam sito“– Liberbeneficiorum,p.80.Taipatvirtinairpre-monstratiečiųordinovadovybė–žr.toliau29išnašą.

28 Jogailos paiždininkio (Hinczek z Przemanko-wa) išlaidų registre ties 1394 m. rugpjūčio 30 d. yraįrašyta„za 10 lokci sukna brunatnego danego panu Ja-nowi, spowiednikowi królu J.M. 3 grzywny, 8 wardun-ki“ – Przeździecki A.ŻyciedomoweJadwigiiJagiełłyz regestrów skarbowych z lat 1388–1417.Warszawa, 1858, p. 55 (internete: http://www.polona.pl/dlibra/docmetadata?id=10639&dirids=1); Bidlo J., p. 249.

29 Visas dokumento tekstas: Bidlo J. Čeští emi-granti…, p. 261–262, išn. 93. Publikuota pagal: Hugo Ch. L. Sacri Et Canonici Ordinis Praemonstratensis annales: In Duas Partes Divisi. T. II. Cusson, 1736, p. 755–758.

30 Janulaitis A.EnėjasPiccolominibeiJeronimasPrahiškisirjųžiniosapieLietuvąXIV/XVa.:Istorijoskritikospiešinys.Kaunas,1928.63p.

M.Andziulytės-Ruginienės(1937)31 studi-jos.Abulietuviųautoriai,norsišesmėsne-paneigėankstesnėsJ.Bidloversijos,pateikėsavąsiasversijas.A.Janulaitisteigė,kadmi-sijavykokažkuretninėsLietuvosrytiniuosearpietiniuosepakraščiuose1406–1409m.OM.Andziulytė-Ruginienė,polemizuodamasuA.Janulaičiu,tvirtino,kadmisijaturėjovyktiŽemaitijoje1401–1404m.32 Vėlesnėjelietuviųistoriografijojemisijos

chronologijaiirlokalizacijaispecialiųstudi-jųnebeskirta.LygirlabiaupritartaM.An-dziulytės-Ruginienėsversijai33,tačiaulikoegzistuotiirJ.Bidloversija34. Naujausioje lietuviųistoriografijojeM.Andziulytės-Ru-ginienėsversijąparėmėŽemaitijos1380–1410m.istorijostyrinėtojasV.Almonaitis35. OBažnyčiosistorikasPauliusRabikauskasiškėlėnaująversijąapiedukartinįJeronimolankymąsi irmisionieriavimąLietuvoje:1394–1398 ir 1411–141336, tiesa, niekuo nepagrįsdamas,bet,regis,sekdamasnaujau-

31 Andziulytė-Ruginienė M. Žemaičių christiani-zacijospradžia(L’introductionduchristianismeenSa-mogitie;DieAnfänge desChristentums inŽemaiten).Kaunas, 1937. 145 p.Tas pats tekstas, tik kaip tik beJeronimo Prahiškio misijai skirto pirmo skyriaus ir Pic-colominioraštuiapieLietuvąskirtopriedopublikuotasanksčiau:Atheneum. 1936, t. 7, p. 3–64. Andziulytė-Ruginienė M.DieAnfängedesBistumsSamaiten(miteinerUntersuchungüberdenBerichtdesAeneusSylviodePiccolomini(PapstPiusII)überLitauen).Diss.Fri-bourg,1923(mašinėlerašyta,nespausdintadisertacija).

32 Andziulytė-Ruginienė M.Žemaičiųchristianiza-cijospradžia…,p.31.

33 Žr.,pavyzdžiui,Kraštasiržmonės/Sud.J.Jur-ginis, a. Šidlauskas. Vilnius, 1983, p. 41.

34 E. Ulčinaitė pateikia dvi versijas: 1395–1398ar1401–1404–BRMŠ, t.1,p.588.Taippatmano irR.Jasas–JeronimasPrahiškis//Visuotinėlietuviųen-ciklopedija, t. 8, Vilnius, 2005, p. 643.

35 Almonaitis V.Žemaitijospolitinėpadėtis1380–1410metais.Kaunas,1998,p.139.

36 Rabikauskas P.Žemaitijoschristianizacija//Topaties. Krikščioniškoji Lietuva: istorija, hagiografija,šaltiniotyra / Sud. L. Jovaiša. Vilnius, 2002, p. 69.

Page 29: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

29

siomislenkųistoriografijostendencijomis37. Dukartinis buvimasvis dėlto, atrodo, yranepagrįstas ir gal net atsiradęs išmisio-nieriaus Jeronimo Prahiškio painiojimo su bendravardžiuhusitu JeronimuPrahiškiu,besilankiusiu Lietuvoje 1413m., tačiau1411–1413 m. versija atskirai yra svarsty-tina.OnaujausiojeVakarųistoriografijoje,kuriai atstovauja amerikiečiųpremonstra-tiečiųordino tyrinėtojasW.P.Hylandas38 irčekųistorikasJ. Stejskalas39, remiama tik J.Bidloversija(W.P.Hylandasjąšiektiekkoreguoja:1397–1398m.)–apie lietuviųautoriųiškeltasversijasnetginėražinoma.

Svarstydamiistoriografijojeiškeltasver-sijas (1395–1398, 1401–1404, 1406–1409, 1410–1413m.)galimepastebėti,kadvisišie laikotarpiai derinasi ir su Jeronimo Pra-hiškiobiografijosdatomis:nuo1394m.jisyražinomaskaipJogailosnuodėmklausys

37 Naujausioje lenkų istoriografijoje rašoma apiedukartinį 1394–1398 ir 1411 m. J. Prahiškio buvi-mąLietuvoje–Ożóg K.Uczeniwmonarchii JadwigiAndegaweńskiej i Władysława Jagiełły (1384–1434).Kraków, 2004, p. 312.Tąpatį pakartoja:Kuzmová P. PreachingSaintStanislaus:MedievalSermonsonSaintStanislaus of Cracow and Their Role in the Construc-tion of His Image and Cult (PhD Dissertation, Central European University). Budapest, 2010, p. 139, išnaša 75 (internete: http://www.etd.ceu.hu/2011/mphkus01.pdf).

38 Hyland William P. John-Jerome of Prague (ca. 1368–1440): a study in late medieval monastic intellec-tual culture. [Diss.: Cornell University], 1992; Idem. John-Jerome of Prague: Portrait of a Fifteenth Centu-ry Camaldolese // The american Benedictine Review. 1995, vol. 46 (3), p. 308–334; Idem. John-Jerome of PragueandMonasticReformintheFifteenthCentury//The american Benedictine Review. 1996, vol. 46 (3), p. 58–98; Idem. John-Jerome of Prague (1368–1440): ANorbertineMissionaryinLithuania//AnalectaPrae-monstratensia, 2002, 78, p. 228–254; Idem. abbot John-Jerome of Prague: Preaching and Reform in Early Fif-teenth-Century Poland // analecta Praemonstratensia. 2004, vol. 47 (1), 80, p. 5–42. Platesnę šio autoriausbibliografijąžr.internete:http://www.snc.edu/cns/docs/hylandpublications.pdf

39 Stejskal J.PodivuhodnýpříběhJanaJeronýma.Praha, 2004.

ir pamokslininkas, 1405, 1406 ir 1409 m. parašo pamokslų rinkinius Lenkijoje, o1410–1412m.yraJogailosnaujai įkurtoNaujojoSončovienuolynoLenkijojeaba-tas. 1413m.JeronimasPrahiškisjauįstojaįkamalduliųvienuolynąItalijoje.TačiaugrįžkimeprievienintelioJeronimo

Prahiškio misijos šaltinio – E. S. Piccolo-minio.Čia užfiksuotasVytauto bijojimas„žmoniųmaišto“leidžiasietimisijąsunuoLietuvosvaldovųmažiaupriklausomairnekartą(1382,1398,1404m.)Vokiečiųordi-nui„užrašinėjama“beiatsiimamaLietuvosdalimi–Žemaitija,nekartąsukilusiairpriešVokiečiųordiną (1401, 1409m.), ir priešpatįLietuvosvaldovąVytautą (1418m.).ŽemaitijaVytautui priklausė 1392–1398,1401–1404 m. ir nuo 1411 m. (realiai jau nuo1409m. sukilimo),o1413m. rudenįjau krikštijamapačių valdovų Jogailos irVytauto. Vadinasi,išistoriografijojeiškeltųketu-

riųmisijosversijųsvarstytinostikšiostrys:1395–1398, 1401–1404 ir 1410–1413 m. Misijos aprašymeminimiVytauto vieti-ninkaileidžiaatmestidarir1395–1398m.versiją,nesVytautovietininkaiŽemaitijojeanksčiausiaižinomi1401–1404m.40 ir nuo 1409 m. sukilimo41.

40 M. Andziulytė-Ruginienė apie 1401–1404 m.laikotarpį Žemaitijoje teigė: „Šis laikotarpis buvo tatVytautuinepaprastaipatogussavovaldžiąkonsoliduoti.Iš tikrųjų šiuometučia ji buvoypačiai stipri.Niekie-nonetrukdomas,siuntinėjojisčiasavovietininkus.Juomažiautatgalėjojamkaskliudytipasiųstičionaiprisi-stačiusįmisijonieriųJeronimąPrahiškį.1401m.Vokie-čiųOrdinopastangosžemaičiuskrikštytigalėjoVytautątikpaskatintitaijuonoriaupadaryti“–Andziulytė-Rugi-nienė M.,p.31.Plg.suV.Almonaičioteiginiu,kadiki1401m.VytautoadministracijosŽemaitijojenebuvo–žemaičiųbajoraitvarkėsipatys–Almonaitis V., p. 135.

41 Vytauto paskirtas 1409 m. sukilimo vadu Rum-baudaskartutapoirŽemaitijosvyriausiuojuvadu,seniū-

Page 30: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

30

1409–1413m.versijosgalimybęmažinakeletasargumentų.Pirmasis–taiJeronimoPrahiškio 1410–1412 m. einamos abato pareigosnaujaiįkurtamevienuolyne.Antra-sis – tai netiesioginisšaltinis(įjįpirmasisdėmesįatkreipėW.P.Hylandas),liudijantis,kadJeronimasPrahiškisturėjobūtisusipa-žinęssupagonimisjauiki1409m.Būtenttaismetaissudarytamepamokslųrinkinyje„ExemplarSalutis“pamoksleapiešv.Ste-ponąJeronimasPrahiškisrašoapiepagonis,vardydamasjųgarbinamasdievybes(pla-netos,ugnis,keturkojaiirgyvatės):„<…> non magne tenebre paganorum qui colunt planetas vel ignem pro deo vel quadrupedia aut serpentes at ab hiis opprimuntur.“42 Ši citataleistųspėti,kadJeronimasPrahiškisjau iki to laiko (iki 1409m.) turėjo būtipabuvęs kaipmisionierius tarp lietuviųpagonių.Trečiasis argumentas – tai kamaldulių

ordino, į kurį JeronimasPrahiškis įstojo1413 m. Italijoje (Camaldoli vienuolyne) ir kuriamepraleidovisąlikusįgyvenimą(mirė1440m.Venecijoskamalduliųvienuolyne),istorinė tradicija.Nors vėlyva (XVIII a.)kamaldulių autorių devynių tomų kroni-ka43šiuolaikiniųautoriųkartaisvadinama

nu – Codex Epistolaris Vixoldi; toliau (CEV), Nr. 408–409, p. 181; Nr. 411, p. 183; Nr. 412–414, p. 185–187; Nr. IV,p.984–986. Įatskiruskraštusbuvopaskiriamitijūnai – CEV, Nr. 411, p. 183; Nr. IV, p. 984 („duxWitoudus patrie Semogitarum se involvisset et in eam suum capitaneum et suos camerarios statuisset“). Plg.Almonaitis V., p. 172–173.

42 Hyland W. P. John-Jerome of Prague (1368–1440):ANorbertineMissionaryinLithuania//AnalectaPraemonstratensia. 2002, 78, p. 247, išnaša 63. Cituoja pagalrankraštį:Budapest,LorándEötvösCentralUni-versityLibrary,Ms.50,fol.356v.

43 annales Camaldulenses Ordinis Sancti Bene-dicti: Quibus plura interseruntur tum ceteras Italico-monasticas res, tum historiam Ecclesiasticam remqueDiplomaticamillustrantia/D.Johanne-BenedictoMit-

„nekritiška“44, vis dėlto tų pačių autoriųpripažįstama,kadjisudarytapanaudojantišItalijosbibliotekųirarchyvųsurinktusšalti-niusbeiankstesniųkronikųžinias45.Būtentpagal ją šiandien atkuriamas JeronimoPrahiškiobiografijoskamalduliškasislaiko-tarpis46.Pavyzdžiui,tikišjosyražinomasJeronimoPrahiškioįstojimasįkamalduliųordiną1413m.:„Certe id contigit ante an-num 1413, quo Hieronymus assumptus est major eremi et frater Nicolaus eius socius Polonus conversus deputatus est procu-rator et syndicus ad lites“47, dalyvavimas Sienosbažnytiniamesusirinkime1423m.ir t. t.Taigi, kronikoje pateikiami tikslūsfaktai iš Jeronimo Prahiškio kamalduliškojo laikotarpioleidžiaįtarti,kadkronikagalbūtneklysta ir pateikdama 1402–1404 m. mi-sijosLietuvojedatas.Kolkasbegilesniųtyrimųneįmanomaatsakyti,arkamalduliųautoriaimisijos datą gavo atsitiktinai –atskaičiavę pasirinktą apvalią 30metųsumąnuoJeronimoPrahiškiosusitikimosu

tarelli & D. anselmo Costadoni Presbyteris & monachis e Congregatione Camuldulensi auctoribus. T. 1–9. Ve-netiis, 1755–1773 (internete: http://digital.bibliothek.uni-halle.de/hd/content/titleinfo/91441).

44 J.Bidlojąvadina„nekritiškakompiliacija“,ta-čiaupripažįsta,kadjojeyrapažodžiuinurašytiišItalijosbibliotekųirarchyvųsurinktišaltiniai–Bidlo J., p. 242, išn. 25.M.Andziulytė-Ruginienė ją vadina „ne visurganėtinaikritiška“–Andziulytė-Ruginienė M., p. 31.

45 PasakM.Andziulytės-Ruginienės, šie autoriainurodo, kad daug kur remiasi ankstesne XVIII a. pr.nepublikuotakamalduliųordinokronika:Baroncini E., Chronicon Camalduli ex scriptoribus eius decerptum et adnostratemporadeductum(saugoma:Arezzo,Biblio-tecaCittàdiArezzo,MS343;Venetia,bibliothecamon.p.MichaelisdeMuriano,cod.656).Žr.Andziulytė-Ru-ginienė M., p. 26, išn. 39.

46 TiekJ.Bidlo,tiekM.Andziulytė-Ruginienėre-miasiišskirtinaišiakronika.Žr.:Bidlo J., p. 263–265; Andziulytė-Ruginienė M., p. 26–27, 31–33.

47 annales Camaldulenses…, t. 6, 1761, p. 227. ŠiuopaminėjimuremiasitiekJ.Bidlo,tiekM.Andziu-lytė-Ruginienė.Žr.Bidlo J., p. 250, išn. 54; Andziulytė-Ruginienė M., p. 26.

Page 31: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

31

E. S. PiccolominiuBazelyje1432m.48, ar vis dėltonaudojosikokiaisnorsšaltiniais,t. y. turėjo iš anksčiauateinančią istorinętradiciją,perduotąverbališkai ar raštiškai(kokiame nors darmokslininkų nežino-mame ar netyrinėtamekamalduliųordinošaltinyje) paties Jeronimo Prahiškio. Šiaip ar taip, kamalduliškoji tradicija svarbi dar irtuo,kadjojebūtentdėlmisionieriavimoLietuvojeJeronimasPrahiškisyraįrašytastarp kamaldulių palaimintųjų49 ir net lai-komas vertas „Lietuvos apaštalo“ ar net„šventojo“vardo50.

2. Konceptualiausias ir autentiškiau­sias lietuvių pagonybės aprašymas?

Lietuvių religijos šaltiniųkritikospožiūriune vienasmokslininkas yra išsitaręs apieE.S.PiccolominioperteiktųJeronimoPrahiš-kiožiniųapielietuviųreligijąirmitologijąpa-tikimumą.Apietaiyrapasisakęirsenesnieji (M.Andziulytė-Ruginienė51,Z.Ivinskis52),

48 „Trisdešimtmetų“kamalduliųautoriaitiesiogiaimini:„quaeinLithuaniaHieronymusegit,ipsemetre-tulit aeneae Sylvio Piccolomineo <…> comitibus post trigintaannos temporeBasileensisconcilii“–AnnalesCamaldulenses…, t. 6, 1761, p. 224.

49 Žr. de Minis Th. Catalogus sanctorum et bea-torum totius ordinis Camaldulensis. Florentiae, 1606, p. 20 (internete: http://www.archive.org/details/catalo-gussanctor00mini).

50 „evangeliumpredicandi illisgentibusnonmo-dicum in vinea domini profecit, multaque mirabiliapatravit, ob quae&LithuaniaeApostoli&Sancti no-menpromeruit“–AnnalesCamaldulenses…,t.6,1761,p. 223–224; Ziegelbauer M. Centifolium Camaldulense. Venice, 1750, p. 27 (internete: http://books.google.lt/books?id=5nUPAAAAQAAJ&dq); Bollandus I. acta Sanctorum,Februarius,t.2,p.101.Apietaižr.taippat:Andziulytė-Ruginienė M., p. 33.

51 M.Andziulytė-Ruginienėlaikėsinuomonės,kadJeronimo Prahiškio papasakotos ir E. S. Piccolominio užrašytos žinios yra „tinkamiausiu šaltiniu“ žemaičiųirlietuviųreligijoskultuiirbūdingesniemspožymiamspristatyti. Andziulytė-Ruginienė M., p. 22–23.

52 Z. Ivinskio ypatingą šio šaltinio išskyrimą jauminėjome įžangoje: pirmas autentiškas paties lietuvių

ir šiuolaikiniai (a. J. Greimas53,N.Vė-lius54) autoriai. G. Beresnevičiusspecialiaigrindėtezęapiešiošaltinioautentiškumą55 – Jeronimo Prahiškio pasakojimas yra perduotasnekokiamenorshagiografinia-mear kitaip ideologizuotame, pasakotojąšlovinančiamešaltinyje,otiesioginiameirkonfidencialiamepokalbyje su Jeronimu.PokalbisįvykoprieBazeliokartūzųvienuo-lyne,kurbuvoapsistojęsJeronimas,irkurspecialiai atvyko su palyda pats pasakojimo perteikėjasEnėjusSilvijusPiccolominis,tuometubuvęsFermo(Italija)vyskupoDome-nicoCapranicos sekretoriumi.ČiagalimapaminėtiirpatiesE.S.Piccolominio(rašiu-sio Renesanso epochoje jau atsiradus šalti-niųkritikai;LorenzoValla,1439–1440m.įrodęsvadinamosiosKonstantinodovanospopiežiams falsifikatą – jo amžininkas)pastangas suteikti Jeronimo Prahiškio pasa-kojimoužrašymuipatikimumo:misionieriuiišklausyti jis pasitelkė tris liudininkus– įBazelį susirinkusiųvyskupų sekretorius56,

pagonybęmačiusio liudininkopasakojimas,paskutinis„nepaliestos“pagonybėsaprašymas.

53 „<...>šisvisaipatikimasliudininkas–joatski-raiduotigyvačiųiramžinosiosugnieskultųaprašymaitikslūsirpatvirtinami<…>“–Greimas A. J. Tautos at-minties beieškant. Vilnius–Chicago, 1990, p. 469.

54 N.Vėlius: „<...> tos Piccolominio žinios apielietuvių religiją irmitologiją, kurias jis sakosi sužino-jęsišJeronimoPrahiškio,didesniųabejoniųnekelia“–BRMŠ,t.1,p.588.

55 Beresnevičius G. Protėvių kultas // To paties. Trumpas lietuvių ir prūsų religijos žodynas. Vilnius,2001, p. 149.

56 ESP.ApieLietuvą,p.594:„MikalojusKastelia-nas,kuristuomettvarkėkardinoloJulijonoreikalus,Bal-tramiejusLutimanas,Milanoarkivyskuporaštininkas,irPetrasNoksetanas,kardinoloFirmianosekretorius“.Taiyra istorinėsasmenybės– tiekabukardinolai irMila-no arkivyskupas, tiek jų sekretoriai, kuriuos pasitelkėE.S.Piccolominis.Pavyzdžiui,PetrasNoksetanas–taiakivaizdžiaiPietrodaNoceto(PetrusdeNoxeto;1397–1467) žr.: http://www.archiwebmassacarrara.com/per-corsi_dettaglio.php?ID=59.Yra išlikęs 1443–1444 m.

Page 32: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

32

kaippatsteigė,„rimtusirmokytusvyrus“,opasakojimopabaigojepridūrė:„Visa tai Jeronimas papasakojo mums ramiu veidu, nė kiek neabejodamas ir prisiekdamas. Kad verta juo pasikliauti, rodė jo rimta kalba, išsimokslinimas ir tikėjimas. O mes, ką suži-nojome, nepakeitę užrašėme. Neprisiimame abejotinų dalykų, tačiau ir mes, ir palydovai grįžome iš jo įtikinti.“

Taigi, galima pasakyti paprastai: Jeroni-mo Prahiškio pasakojimas – pirmas platus lietuviųpagonybėsaprašymas.IkiLietuvoskrikšto panašių tiesioginių liudijimųnėrabuvę,vėlyvesnioDlugošoaprašymo(XVa.II p.) negalima laikyti tiesioginiu liudiji-mu,odarvėlesni(XVI–XVIIa.) lietuviųpagonybės aprašymai57 yra jau įsigalėjuskrikščionybei,taigikalbatikapiešeimosarkaimolygmeniuišsilaikiusiątransformuotąreligiją.Nors Jeronimas Prahiškis nepa-teikia dievųpanteono, užfiksuotoXIII a.rusųmetraščiuose (Voluinės irHipatijausmetraščiai), vis dėlto tai pirmas platus irsistemingas pagoniškų kultų aprašymas.Ankstyvieji(XIII–XIVa.)baltųpagonybę(į akiratį pirmiausia pakliūdavoprūsai irlyviai)fiksuojantys šaltiniai apsiribodavotikkultųišvardijimu,nepateikdamijųap-rašymų.Šitezėtinkavisiemsbaltųreliginių

E.S.Piccolominiosusirašinėjimassujuo–FontesRe-rumAustriacarum.ÖsterreichischeGeschichtsQuellen,Bd. 61. Wien, 1909, Nr. 70, p. 172–173; Nr. 97, p. 219–220;Nr. 119, p. 285–288,Nr. 163, p. 450.MikalojusKastelianas(NicolausCastellanus;Nicolausdecivitatecastelli v. Tifernas) taip pat minimas E. S. Piccolominio laiškuose – ten pat, Nr. 73, p. 178; Nr. 97, p. 219.

57 Plg.,pavyzdžiui,N.VėliusapievėlyvesniuosiusXVI–XVIIa.šaltiniussako,kad jiefiksavonebendrąsenosioslietuviųreligijosvaizdą,otiktąjosdalį,kurifunkcionavožemdirbių irgyvuliųaugintojų sferoje sujaibūdingaisdievais–Vėlius N.Senojilietuviųreligijairpasaulėžiūra//KrikščionybėirjossocialinisvaidmuoLietuvoje. Vilnius, 1986, p. 25.

kultųišvardijimamsnuoXIIIa.pr.šaltiniųapieLivonijosrealijas(popiežiausInocentoIII bulė 1199m.,Livonijos kronikininkoOliverioPaderborniečioapie1220m.)ikiXIVa.šaltiniųapieprūsus(PetrasDusbur-gietis–1326m.;beijįvokiškaisueiliavęsMikalojusišJerošino–1335m.).OJero-nimas Prahiškis pateikė daug platesniusir„novatoriškus“(t.y.pirmasįžvelgėkaikuriasdetales)atskirųkultų–žalčių,ugnies,saulėsirkūjo,miškų–aprašymus.Šiai tezei pagrįsti pažvelkime į kie-

kvieną šių kultų atskirai, ta pačia seka,kuria juos pateikėmisionierius. Žalčiųkultas, kurį Jeronimas aptiko pirmiausia(„Pirmieji lietuviai, pas kuriuos atvykau, garbino žalčius“),nebuvoapskritaipami-nėtas ankstesniuose šaltiniuose.Tik labaiapibendrintaiapie„kvailųgyvulių“garbi-nimąrašėInocentasIII(1199m.)58, o kiek konkrečiau–PetrasDusburgietis(1236m.),paminėjęs„sparnuočių irketurkojų,netgirupūžiųdievinimą“59. Jeronimas Prahiškis žalčiųkultąnupasakojonet sudetalėmis:„Kiekvienas šeimos tėvas savo namų kampe laikė žaltį, kurį maitino ir gulinčiam ant šieno aukojo aukas. <…> Tarp jų atsirado vienas, didesnis už kitus, kurio ugnis jokiu būdu neįveikė, nors daug sykių buvo į ją metamas.“ Šis„didesnioužkitus“žalčio60 paminėjimasnetvėlesniųšaltiniųkontekste,atrodo, yra unikalus.Vėlesniuose istori-niuosešaltiniuosežalčiųkultaspaliudytasdaugkartų,ojoapraiškųbuvoaptinkama

58 BRMŠ,t.1,p.203.59 BRMŠ,t.1,p.344.60 Apie „didžiojo žalčio“ / „didžiosios gyvatės“

mitologijąrašėP.Dundulienė,norsįšiąJeronimoPra-hiškiopasakojimovietąnėraatkreipusidėmesio–Dun-dulienė P.Žaltysirjosimboliailietuviųliaudiesmeneiržodinėjekūryboje.Vilnius,2005,p.54–60.

Page 33: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

33

netXXa.viduryje61. Su šiuokultuM.Strij-kovskis (1582)62susiejodievąŽemininką(Ziemennik)– jįšiskronikininkas,apibū-dinęs kaip žemėsdievą, įtraukė trečiuojuį savo sudarytą šešiolikos „lietuvių ir že-maičiųdievų“sąrašąiraprašėmatytasšiodievogarbeiskirtos„svarbiausiospagoniųšventės“(švenčiamosspaliogaleLivonijo-je,Kurše,ŽemaitijojeirkaikurLietuvoje)apeigas. Ch. Hartknochas (1679) liudijo žalčiųkultosąsająsu„Dievu“63.

antrasis Jeronimo nupasakotas kultas – šventosios arba amžinosios ugnies („Po to Jeronimas surado gentį, kuri garbino šventą ugnį ir vadino ją amžintąja“).Kadtarp baltų genčių paplitęs ugnies kultas,žinota ir anksčiau64 – jau Petras Dusbur-gietis apie prūsus rašė, kad „jie garbino,kaipbuvo įprasta senovėje,negęstančiąjąugnį“65. Jeronimo Prahiškio pasakojime prie šio kulto yra paminėta šventykla iržyniai, prižiūrintys, kad ugnis neužgestų(„Žyniai prižiūrėjo, kad šventykloje ne-užgestų ugnis“).Kaipmatysime vėliau,šventyklayrapaminėta tikpriešiokulto,todėlgalimamanyti,kadtai–svarbiausiaslietuvių kultas. Įsidėmėtina detalė – prieugniesžyniaipranašaujasergančiųjųarti-miesiemsligonioateitį–mirsarišgyvens.Išvėlesniųšaltinių,kurieautentiškaigalėjo

61 Baltų religijos tyrinėtojas V. Toporovas aprašėsavopatiesliudijimą:apie1956m.KriukuoseprieNe-muno(šaliaSeredžiaus)jissutikęssenutę,vaikščiojusiąįmiškąpasgyvates,šnekėjusiąsujomisirgirdžiusiąjaspienu – V. Toporovas.Baltųmitologijosirritualotyrimai/Sud.N.Mikhailov.Vilnius,2000,p.81,išnaša136.

62 BRMŠ,t.2,p.546,548–549.63 BRMŠ,t.3,p.88.64 Pavyzdžiui,Konstantinopoliopatriarchas1380m.

Lietuvoskunigaikštįvadinougniesgarbintoju(pyrsola-tri)–BRMŠ,t.1,p.427.

65 BRMŠ,t.1,p.344.

aprašytiamžinosiosugnieskultą66, yra tik J.Dlugošas(buvęsšaltiniušiokultovėles-niamaprašymuiM.Strijkovskiokronikoje),nesšiskultas,kaipsvarbiausias,turėjobūtisunaikintasįvedantkrikščionybę.J.Dlugo-šas,be jaužinomų iš JeronimoPrahiškiodetalių,pridėjo,kadugniskūrenosibokšteantaukščiausiokalno,kad„šventąjąugnįprižiūrėjomergelės,kaipRomojevestalės,o jeigu nerūpestingai prižiūrėjo ir ugnisužgesdavo,josatsakydavosavogalva“67. Trečiasis JeronimoPrahiškio aptiktas

kultas – Saulės kultas, besireiškęs nepa-prasto didumo geležinio kūjo garbinimu(„rado kitą gentį, kuri garbino Saulę ir labai pagarbiai laikė nepaprasto didumo geležinį kūjį“). Prie šio kulto taip pat pa-minimižyniai,kuriepapasakojęvisąmitą,paaiškinantįšiokultokilmę(„Žyniai, pa-klausti, ką reiškia šis garbinimas, atsakę, jog kadaise ištisus mėnesius nebuvę matyti Saulės, kurią galingasis karalius buvo su-gavęs ir uždaręs pačiame tvirčiausiame bokšte. Tada atėję Saulei į pagalbą Zodiako ženklai68. Didžiuliu kūju jie sudaužę bokš-tą, išlaisvinę Saulę ir grąžinę ją žmonėms.

66 Jįreikiaskirtinuotaippatsuugnimisusijusio„aukuro“ kulto, o juo labiau vėliau paliudytų šeimoslygmens židinio ugnies dievybių (pvz., XVI a. J. La-sickisminiGabiją,Polengabiją,Matergabiją–BRMŠ,t.2,p.595,597;XVIIa.M.Pretorijus–jaujos,javųirugniesdievąGabjaujį–BRMŠ,t.3,p.295–297)–žr.Beresnevičius G.Lietuviųreligijairmitologija,p.219.

67 BRMŠ,t.1,p.576,580.68 A.BrücknerisZodiakoženklųmotyvąlaikėPic-

colominioįveltaklaida–Brückner A.Kazaniaśrednio-wieczne//Bibliotekawarszawska.1892,t.1,p.467.TikG.BeresnevičiusatkreipėdėmesįįvienintelįkartąkiturminimusZodiako ženklus –XVI a.Rivijaus kroniko-jeVilniausPerkūnošventyklosaprašymeminima,kadaukuras stovėjęs ant 12 laiptelių, paskirstytų kiekvie-namZodiakoženklui.Žr.Zodiakoženklai //Beresne-vičius G.Trumpas lietuvių ir prūsų religijos žodynas.Vilnius, 2001, p. 196.

Page 34: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

34

Taigi esąs vertas pagarbos įrankis, kuriuo mirtingieji atgavę šviesą“).Nors Saulėsgarbinimasžinomasišankstesniųšaltinių(P.DusburgietisSaulępaminėjoprūsųdie-vinamų„tvarinių“sąrašopradžioje:saulę,mėnulį, žvaigždes, griaustinį69), vėliausaulė pasirodo tik tautosakoje.O niekurdaugiaulietuviųreligijojenepaminėtaskūjokultaskaikuriųtyrinėtojųnetyralaikomasproblemiškiausia Jeronimo Prahiškio pasa-kojimovieta(M.Andziulytė-Ruginienė70), kartaisnetnelietuvišku,būdingesniukitomsindoeuropiečiųtautoms(Z.Ivinskis71). Ta-čiaujauA.Brückerisšįmitąlaikėįprastusoliariniumitu, o Saulę kūju išvadavusįkalvįpradėjosieti su rusųmetraščiuose72 minimuvienuišlietuviųsvarbiausiųdievųketvertodievuTeliaveliu,nukalusiuSaulęiružmetusiująantdangaus73. Šiais laikais šiamgretinimuipritarėN.Vėlius74, o la-

69 BRMŠ,t.1,p.344.70 M.Andziulytė-Ruginienė pažymi, kad Jeroni-

mopasakojimasapietąkūjokultąyravisosjoreliacijosproblemiškiausia vieta ir laikė jį arba pasiskolintu iššiaurės germanų, arbakilusiu išSaulės garbinimo, at-sispindinčio lietuvių dainose. Ji taip pat pateikė vienąžemaičiųpasakospavyzdį, kuriamevienas jaunikaitis,patekęsįužburtąkraštą,kūjunumušadevyniasskryniosspynas,tuoišlaisvindamaskarališkąjąšeimynąirįkraš-tąsugrąžindamassaulėsšviesą,p.36–37.

71 Z. Ivinskio teigimu,„tasegzotiškaskūjokultoaprašymas su visa ta legenda apie uždarytą saulę yradaugiau niekur kitur lietuvių mitologijos šaltiniuosenebesutinkamas“.Z.Ivinskislaikėsinuomonės,kadjissavokilmenelietuviškas(norsžinojoirlatviųdangauskūnųdainas,irMalaloskronikosKalvelį)–Ivinskis Z. Medžiųkultaslietuviųreligijoje//Lietuviųmitologija,t.2/Sud.N.Vėlius.Vilnius,1997,p.357.

72 VI a. Bizantijos kronikininko Jono MalaloskronikosXa.vertimoįbažnytinęslavųkalbą1261m.intarpe irVoluinės, kitaip dar vadinamameHipatijausmetraštyje,datuojamameXIVa.pab.–XVa.–BRMŠ,t. 1, p. 263, 256.

73 BRMŠ,t.1,p.268.74 Vėlius N.Senoji lietuvių religija irpasaulėžiū-

ra //Krikščionybė ir jossocialinisvaidmuoLietuvoje.Vilnius, 1986, p. 22.

biausiaijįišplėtojoA.J.Greimas75,priešiųdviejųmitųpridėdamasdaririštautosakosžinomąAušrinėsmitą76, kuriame karalaitis (A. J.Greimo identifikuojamas su dievuKalveliu /Teliaveliu77)pagrobiaAušrinę.Visi šie trys pasakojimai, pasak a. J. Grei-mo, ne tik vienas kitam neprieštarauja, bet irvienaskitąpapildo78.

Paskutinis Jeronimo aptiktas kultas – tai miškųkultas,apimantisiratskirųmedžių–ąžuolų–kultą.Taibuvo„dvasiomsskirtimiškeliai“, – pasakoja JeronimasPrahiš-kis,o tarpmiškeliųbuvęsvienas,„vertasdidesnio garbinimo“. Jame augę šventimedžiai, o labai senas ąžuolasmiškelioviduryje buvo žmonių laikomas šventes-niuužvisusmedžiusirvadinamas„Dievobuveine“79.Vėliaumoterys, skųsdamosiVytautui labiausiai garbinamo miškelio iškirtimuirsenojoąžuolo(Dievobuveinės)nukirtimu,teigė,kadmiškelyje„paprastai visada melsdavusios Dievą sulaikyti lietų arba saulę, o dabar nebežinančios, kur reikėsią ieškoti Dievo, iš kurio atimtas būs-tas“, „esą dar keletas mažesnių miškelių, kur jos galėtų garbinti dievus, bet ir juos Jeronimas norįs sunaikinti“. Pažymėtina,kad,Jeronimoteigimu,šįkultąpraktikavoneviena „gentis“, o „gentys“, – taigi, jis

75 Greimas A. J. Tautos atminties beieškant. Vil-nius–Chicago, 1990, p. 349, 468–470.

76 Pasaka„SaulėirVėjųmotina“iš:Pasakos,sa-kmės,oracijos/SurinkoM.Davainis-Silvestraitis.Vil-nius, 1973, p. 309–313.

77 Greimas A. J. Tautos atminties beieškant. Vil-nius–Chicago, 1990 p. 143–145, 470.

78 Ten pat, p. 470.79 Šaltinio naujausiame lietuviškame vertime ši

vietaverčiamanetiksliai–„dievųbuveine“.Taipastebė-jo: Razauskas D.Nepavykusirecenzija.Rec.:Ališaus-kas V. Sakymas ir rašymas: kultūros modelių tvermėir kaitaLietuvosDidžiojojeKunigaikštystėje.Vilnius,2009//ŠiaurėsAtėnai.2010,sausio8,Nr.971.

Page 35: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

35

turėjobūti labiaupaplitęsneikiti, tai pa-tvirtinair tolesnis teiginys–„buvo šiame krašte labai daug miškų, tokių pat šventų“. Miškų kultas šaltiniuose buvominimasanksčiausiai ir dažniausiai (AdomasBrė-menietisXIa.,OliverisPaderbornietisapie1220 m., Petras Dusburgietis 1236 m.80), o iraprašomasbūdavokiekdetaliauneikitikultai81.MedžiųkultasbuvopaminėtastikpopiežiausInocentoIIIbulėje(1199m.)82. TačiauJeronimasPrahiškismiškų,oypačatskirųmedžiųkultąnetikkurkasplačiaunupasakojo,betirvisiškainaujaijįpaaiš-kino – buvo garbinami ne tiek šventais laikomimiškeliai,kiekjuosegyvenančiosdvasios, ne tiek atskiras medis, kiek jame gyvenantis Dievas. ar šis Dievas atitinka šiuo varduvadinamąvyriausiąjį dangausDievą,neaišku,nebentkaikągalimabūtųspręstiišjampriskirtųfunkcijų„sulaikytilietų arba saulę“83. Taigi pakartokime – beveikkiekvienamekultųaprašymeJero-

80 Miškųkultaspaminėtas jauAdomoBrėmenie-čio (XI a.) kalbant apie prūsus: „neleidžiama lankytimiškelių ir šaltinių, kuriuos, jų manymu, krikščioniųlankymassuteršia“–BRMŠ,t.1,p.191.OliverisPa-derbornietis(apie1220)apieLivonijos,EstijosirPrū-sijos tautas rašė, kad „jie pasitikėjo miškeliais, kuriųnėvienaskirvisnedrįsopaliesti irkuriuosešaltiniai irmedžiai,kalnaiirkalvos,uolosirslėniaibuvogarbina-mi,tarsišiebūtųgalėjęnarsumoirviltiesjiemssuteik-ti“–BRMŠ,t.1,p.225.PetrasDusburgietis(1236)apieprūsus–„jie turėjošventųjųmiškų, laukų irvandenų,kurniekasnedrįsoneimedžiokirsti,neižemėsdirbti,neižuvauti“–BRMŠ,t.1,p.344.

81 Tiesa,galirtodėl,kadjislabaibūdingasvisiemsindoeuropiečiams,turėjobūtigeraipažįstamaskrikščio-niškaiEuropai–užfiksuotastiekkeltų(Lukanas,Ia.),tiek germanų (Tacitas, I a.), tiek slavų (Helmoldas,XIIa.)miškųkultas–žr.Beresnevičius G.Lietuviųreli-gija ir mitologija, p. 53–57.

82 „Dievuiprideramągarbęteikė<…>lapuotiemsmedžiams“(arboribus frondosis)–BRMŠ,t.1,p.203.

83 G.Beresnevičiausnuomone,šios funkcijos tu-rėtų priklausyti Perkūnui – dievui, valdančiamatmos-feros reiškinius – Beresnevičius G. Lietuvių religija irmitologija. Vilnius, 2004, p. 130.

nimas Prahiškis yra detalus ir išsamus, tai išesmėspatvirtina kiti tiek ankstesni, tiek vėlesnifragmentiškesnišaltiniai.IrvisdėltosvarbiausiaJeronimoPrahiš-

kiopasakojimeyranuosekliaipateiktakultųsistema,otoankstesniuosešaltiniuosenėrabuvę.JeronimoPrahiškiokultųsistemąišesmėspatvirtina J.Dlugošas, aprašęs trisišketuriųJeronimoaptiktųkultų–ugnies,giraičiųiržalčių(neaprašėsaulės-kūjo)84 – irjuosapibūdinęskaipsvarbiausius:„<...>svarbiausios iš jų [dievybių] buvo šios: ugnis, kurią laikė amžina ir kuri žynių kurs-toma malkomis degė dieną naktį; miškai, kuriuos garbino ir laikė neliečiamais; ir gyvatės bei žalčiai, nes tikėjo juose slypint ir gyvenant dievus.“85 TačiauJeronimoPrahiškiokultųsąrašas,

pagonybės tyrinėjimuose akcentuojantdievų panteono rekonstrukcijos86 idėją,yra nustumtas į antrą planą, o prioritetasteikiamasJ.Dlugošui,susiejusiamlietuviųkultussuromėnųdievais.J.Dlugošas,prieminėtųtrijųkultų(ugnies,miškųiržalčių)pridėjęsdar ir žaibokultą,pateikė tokius

84 Kaip pažymėjoN.Vėlius, J. Dlugošo lietuviųreligijos aprašymas daug kuo sutampa su Jeronimo Prahiškio žiniomis –Vėlius N. Senoji lietuvių religijairpasaulėžiūra//KrikščionybėirjossocialinisvaidmuoLietuvoje. Vilnius, 1986, p. 22.

85 BRMŠ,t.1,p.572.86 Centriniųpanteonodievųrekonstrukcijaspagal

istoriniusšaltiniusyrapateikę:Greimas A. J. Tautos at-minties beieškant. Vilnius–Chicago, 1990, p. 166–169, 347–350, 379–396; Vėlius N. Lietuvių mitologijosrekonstrukcija // Tautosakos darbai. 1993, Nr. 2 (9), p. 54–69; Beresnevičius G. Lietuvių religija ir mito-logija: sisteminė studija. Vilnius, 2004, p. 163–164,195–196; Топоров В. Н. К балто-скандинавскиммифологическим связям // DonumBalticum, Stock-holm, 1970, p. 534–543; Toporov V.Baltųmitologijospastabos // Idem.Baltųmitologijos ir ritualo tyrimai /Sud.N.Mikhailov.Vilnius,2000,p.11–34(pirmąkartąpublikuotasrusųkalba1972m.).

Page 36: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

36

atitikmenis87: ugnyjelietuviaigarbinęVul-kaną,žaibe–Jupiterį,miškuose–Dianą,žalčiuose–Eskulapą.Beto,romėnųJupi-terįJ.Dlugošasidentifikavosuvieninteliujo žinotu lietuvių dievuPerkūnu.Būtentšiam J. Dlugošo keturių romėnų dievųsąrašuiA.J.GreimasyrapateikęsXIIIa.rusųmetraščiuoseužfiksuotolietuviųdievųketvertuko atitikmenis: andajus / Nunadie-visatitinkaEskulapą;Teliavelis–Vulkaną;Perkūnas/Diviriksas–Perkūną;Žvorūna/Medeina–Dianą.VisdėltošiojeA.J.Greimorekonstruk-

cijojenebuvoatkreiptasdėmesysįtai,kadJ.Dlugošaskultusdievamspriskyrėnenuo-sekliai.Išsamesniuosekultųaprašymuose88 jis teigė, kad šventojoje ugnyje garbintasJupiteris (nebe Vulkanas!), o miškuose lietuviaimanęgyvenus „miškųdievąSil-vanąbeikitusdievus“(Dianosšiojevietojenepaminėjo).Aprašydamas šventuosiuosemiškuosevykstančiusaukojimusJ.Dlugo-šasteigė,kadjuosekiekvienašeimaturėjopougniavietęir„kiekvienasatnašaudavoantsavo aukuro aukas saviems pagoniškiems dievams,pirmiausiadievui,jųkalbavadi-namamPerkūnui,taiyragriaustiniui“.Taigi,J.Dlugošaspateikėdvejopastiekmiškų,tiekugnieskultųpriskyrimodievamsversijas.DėlšioJ.DlugošonenuoseklumoJeroni-

moPrahiškiokultųsąrašas,regis,galėtųbūtinuosekliaususietassuXIIIa.lietuviųdievųketvertu. Juk Jeronimo Prahiškio aprašytas kūjo kultas gali būti be išlygų priskirtasdievuiTeliaveliui(apiejįrusųmetraščiuosepasakyta,kadjisnukalęsSaulęiružmetęsant dangaus). Tokiu atveju amžinosiosugnieskultas liktųPerkūnui (taigalibūti

87 BRMŠ,t.1,p.578.88 BRMŠ,t.1,p.576.

patvirtinamaXVIa.S.Grunaukronika 89, ir kitais šaltiniais90),miškųkultas–Žvorūnai/Medeinai,ožalčių–Andojui/Nunadieviui.TeliavelįA.J.GreimasyratvirtaisusiejęssutautosakoježinomudievuKalviu91(rusųmetraščiųTeliavelį net tiesiogiai siūlėskaityti kaipKalvelį –mažybinęKalvioformą92), kuris savo funkcijomis dalijasi su Velniu (kalvis – tai Velnio pameistrys, nurungęsmeistrą, oVelnias – požemiųvaldovas93).Vis dėlto ne visi tyrinėtojaiKalviui priskiria savarankišką vaidmenį(pvz.,V.ToporovasTeliavelį/KalvįlaikėtikPerkūnopadėjėju94),otaiyrasusijęsuskirtinguXIIIa.rusųmetraščiuoseišvardytų

89 BRMŠ,t.2,p.104.S.Grunaurašėapietrispa-grindiniusprūsųdievus:Perkūną,PatrimpąirPatoląirkiekvienam jų priskyrė „ženklus“, t. y. kultus: Perkū-nui–bepaliovosdienąnaktįbesikūrenančiąąžuoliniųmalkųugnį,Patrimpui–gyvatę,kurią,laikomądidelia-mepuodeuždengtąjavųpėdais,vaidilutėspenėjopienu,Patolui–žmogaus,arklioirkarvėskaukolę,ošiodievogarbei per šventes buvo deginamas lajus.

90 BRMŠ,t.1,p.581.PanašųpaprotįyraaprašęsLivonijos katalikų kunigasDionysijus Fabricijus savokronikoje (1611–1620m.): „Po šiai dienai tebesilaikoirtokiopapročio:kaitrūkstantlietausžemėyralabaiiš-džiūvusi,antkalveliųmiškotankmėjegarbinagriaustinįir jamaukoja juodątelyčaitę, juodąožį ir juodągaidį;juospapjovus,pagalpaprotį,susirenkavisikaimynaiirkartuvalgydamibeigerdamišaukiasiPerkūno, taiyraGriausmodievo,jamvisųpirmaįpilakaušąalaus,kurįapnešę tris kartus aplink ugnį ir ją pakurstę pagaliauišpilamaldaudamiPerkūnąsiųsti lietausirvandens“–BRMŠ,t.3,p.572–573.

91 Kalbėdamas apie Jeronimo Prahiškio pateiktąsaulės-kūjokultomitą,A.J.Greimasteigė,kadkūjosa-vininkuiKalveliovardaspatsperšasi–tenpat,p.469.

92 Ten pat, p. 169. 93 a. J. Greimas, p. 349, 463. Teliavelio ir Velnio

artimumuipritarėirG.Beresnevičius,teigęs,kadVelnioryšys su kalvyste tautosakos yra gerai paliudytas – Be-resnevičius G. Lietuvių religija ir mitologija. Vilnius,2004, p. 163–164. Apie tautosakoje kalvystės pradi-ninku laikomąVelnią rašė irN.Vėlius–BRMŠ, t. 1,p. 258

94 Toporov V.Baltųmitologijospastabos //Idem. Baltųmitologijosirritualotyrimai/Sud.N.Mikhailov.Vilnius, 2000, p. 33.

Page 37: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

37

lietuviųdievųinterpretavimuirXIII–XIVa.dievųpanteonorekonstravimu.Šioklausimoneišspręsime,todėleikime

prieto,dėlkotyrinėtojaiišesmėssutaria–tautosakos duomenimis rekonstruojamo vy-riausiųlietuviųdievųpanteono.ČiaVelniasšaliaDievoirPerkūnosudarovyriškųdievųtrejetą,opriešioG.Beresnevičiuspriduriadarirmoteriškądeivę95.Būtenttokiossu-dėtiespanteonasyrapatvirtinamasirmito-loginėsgeografijosrealijų:visiteovardžiaisutelpa į keturias dalis –Dievo,Velnio,Perkūno irLaumės /Laimės irMergos /Bobos/Raganospavidalųdeivės96. GrįžkimeprieJeronimoPrahiškio.Svar-

buyraatkreiptidėmesįdarįtai,kadjopatei-kiamojekultųsistemoježyniaipaminimitikprieugniesirsaulės/kūjokultų(prieugnieskulto minima dar ir šventykla). Ugnies kaip centrinio kulto statusą patvirtina irJ.Dlugošas,jistikkartusujuominižyniusir šventyklą.O juk tai leidžiaamžinosiosugnies irkūjokultus laikyti svarbiausiaisinstituciniais,atstovaujančiaissuvereniemsdievamsPerkūnuiirKalviuiVelniui.Vyriausių lietuviųdievųsantykiai97, jų

teofanijos (apsireiškimai), talkininkai ir kulto atributai98, o juo labiaulietuviųdievų

95 Žr. Mitologijos enciklopedija, t. 2, Vilnius,1999, p. 236–238.

96 Žr.Bumblauskas A. Senosios Lietuvos istorija: 1009–1975. Vilnius, 2005, p. 101.

97 Skirtingai yra interpretuojamos Georgeso Du-méziliofunkcijos,sferos,skirtingaimatomosdievųhie-rarchijos. Plg.: Greimas A. J., p. 167–169, 395; Vėlius N. Lietuviųmitologijos rekonstrukcija // Tautosakos dar-bai. 1993, Nr. 2 (9), p. 54–69; Beresnevičius G.Lietuviųreligija irmitologija: sisteminė studija.Vilnius, 2004;Beresnevičius G.Religijų istorijosmetmenys.Vilnius,1997 (2-as. pat. ir papild. leid.), p. 268–271.

98 G. Beresnevičius laiko juos „mediatoriais“:ugnį, giraites ir žalčius laikė lietuvių „tarpininkais“(arba„mediatoriais“) tarpatitinkamųsferų–dangaus,

ir bendrosindoeuropiečiųtrijųpagrindiniųdievų sistemos atitikimas tebėra atviradidelėmoksloproblema.TačiauJeronimoPrahiškio pateikta lietuvių kultų sistema,iškelianti du svarbiausius institucinius ugniesirkūjokultus,atrodo,galiprisidėtiir prie lietuvių panteono rekonstrukcijosproblemųsprendimo.

3. Jeronimo Prahiškio misija christianizacijos požiūriu

Pakartokime:misijųtikslasyraneaprašytipagonybę, o ją naikinti.Net žymusis lie-tuvių religijotyrininkasG.BeresnevičiusJeronimo Prahiškio liudijimo reikšmėsvertinimąyraperkėlęsįLietuvoskonver-sijosproblematikoslygmenį–išJeronimoPrahiškio galima suprasti, kad Lietuvos krikštasnevykęstaiplengvaiirpergalingai,kaipnorėjopavaizduotiJonasDlugošas99. Todėl Jeronimo Prahiškiomisiją reikiaanalizuoti ir christianizacijos požiūriu,matant visąLietuvos konversijos įvykiųkontekstą.

Banali tiesa, kad Lietuva – paskutinėpagoniška Europos šalis, o jai priklausanti Žemaitija – paskutinisEuropos nekrikš-čioniškasregionas.Taisavaimedarniekonereikštų, jeiLietuvos konversija nebūtų

žemės(iratmosferos)irpožemių–dievų–Beresnevi-čius G.Lietuviųreligijairmitologija:sisteminėstudija.Vilnius, 2008, p. 218.

99 Beresnevičius G. Protėvių kultas // To paties. Trumpas lietuvių ir prūsų religijos žodynas. Vilnius,2001,p.149.Apietaikalbairužsienioistorikai–Hy-land W. P. John-Jerome of Prague (1368–1440): a Nor-bertineMissionary inLithuania //AnalectaPraemons-tratensia.2002,78,p.252:„Lenkųirlietuviųistorikaistengėsi pabrėžti konversijos lengvumą, ir dažnai pir-miausiapriešpriešindavosėkmingasLenkijosbažnyčiosmisionieriškaspastangasžiauriemsVokiečiųordinome-todams.“

Page 38: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

38

įvykusinetketuriaisšimtmečiaisvėliauneikitoseVidurioirŠiaurėsEuroposšalyse,kurkas raštingesnėje krikščioniškosEuroposepochoje–jauišplitusuniversitetųtinklui,prasidėjusRenesansui ir tuojprasidėsiantknygų spausdinimui.Čia verta prisimintijaulenkųistoriografijojepastebėtąfaktą100, kadLietuvoskonversijosįvykiųvaizdavi-mas tapo pagrindu Jono Dlugošo Lenkijos konversijosįvykiųaprašymui,otaileidžiasvarstyti apskritai geresnįLietuvos kon-versijos įvykių atsispindėjimą šaltiniuosevisosEuroposšaliųchristianizacijoskon-tekste101.

Geresnis Lietuvos konversijos doku-mentuotumas pasireiškia visų pirma kaikuriuose tiesioginiuose dokumentuose, kurieleidžiatiksliaifiksuotivaldovųvykdy-tas akcijas: Jogailos ir Vytauto privilegijos, ankstyviejiBažnyčiosaktai,koresponden-cija, užsienio šalių valdovų sveikinimolaiškai ir t. t. Tiesa, sunkiau yra palyginami

100Lenkų istorikas Zygmuntas Sułowskis nea-bejoja, kad J. Dlugošas, pirmasis pateikęs sistemiškąLenkijos krikšto aprašymą, ėmė pavyzdį iš Lietuvoskrikšto – Sułowski Z.ChrzestPolski//ZeszytynaukoweKatolickiegoUniwersytetulubelskiego:kwartalnik.Lu-blin,1966.R.IX.Nr.1–2(33–34),p.7.Beveiktąpatįpakartojakitamesavostraipsnyje:Z.Sułowski.ChrzestPolski // Encyklopedia katolicka. T. III. Lublin, 1995, p. 374.

101Europos christianizacijos istorijos šiuolaikinėssintezės:Fletcher R. The barbarian conversion: From Paganism to Chrisianity. New York, 1998 (to paties vei-kalo kitas leidimas: Fletcher R. The conversion of Euro-pe: From Paganism to Christianity 371–1386 a.D. Lon-don, 1998); Padberg L. v. Die Christianisierung Europas imMittelalter.Stuttgart,1998;Jones P., Pennick N. a history of pagan Europe. London, New York, 1997; HandbuchderKirchengeschichte/Hrsg.vonH.Jedin.Bd.2:DieReichskirchenachKonstantindemGroßen,Hlbd.2:DieKircheinOstundWestvonChalkedonbiszumFrühmittelalter(471–700);Bd.3:Diemittelalter-licheKirche,Hlbd.1:VomkirchlichenFrühmittelalterzur gregorianischen Reform. Freiburg, Basel, Wien,1966.

naratyviniaišaltiniai.MatVakarųEuropa102 yra turtingesnėmisionierių hagiografiniųbiografijų, o ŠiaurėsEuropa103 turi sagųtradiciją, kurioje atsispindi ir šių šaliųkonversijos įvykiai. Tačiau lyginant suVidurio Europos šalimis104, teturinčiomistik fragmentiškus konversijos aprašymus vėlyvose kronikose, Lietuvos konversijayrašiektiekturtingesnėnetgišiuopožiūriu.Ir tai lemia būtent JeronimoPrahiškio irJonoDlugošo pasakojimai, pasižymintysnetgi reportažiškai atspindėtais dialogaisdėltikėjimo,kuriegalibūtiaktualūsirvisosEuroposšaliųkonversijųkontekste.Abu pasakojimai vienas kitą papildo.

JonasDlugošas aprašė tik pergalingąją ir„šventiškąją“Lietuvos konversijos pusę– evangelizaciją, pagonybės naikinimą,krikštijimą, bažnytinės organizacijos įkū-rimą, o Jeronimo Prahiškio pasakojimeatsispindipradiniamchristianizacijosetapuibūdingiaspektai:evangelizacija,pagoniškųkultųnaikinimas(arbadepagonizacija105), taippat„užkulisinė“Lietuvoskonversijos

102Žr. bendrąsias Europos christianizacijos sinte-zes, taippat:KirchengeschichtealsMissionsgeschich-te.Bd.2:DieKirchedesfrühenMittelalters.Hlbd.1/Hrsg.vonK.Schäferdiek.München,1978.

103 Sanmark A. Power and Conversion – a Compa-rativeStudyofChristianizationinScandinavia.Uppsa-la, 2004; Fraesdorff D. The Power of Imagination: The Christianitas and the Pagan North during Conversion to Christianity(800–1200)//TheMedievalHistoryJour-nal. 2002, no. 5, p. 309–332.

104SedlarJ.W.EastCentralEuropeintheMiddleages, 1000–1500. Seattle, London, 1994; Lon-gworth Ph. The Making of Eastern Europe. London,1992; Łowmiański H. Religia słowian i jej upadek.Warszawa, 1979;Vlasto A. P. The Entry of the Slavs into Christendom: the medieval history of the slavs. Cambridge, 1970; Dvornik F. The making of Central and Eastern Europe. London, 1949;

105Depagonizacijos sąvoką vartoja: Sanmark A. Power and Conversion – a Comparative Study of Chris-tianizationinScandinavia.Uppsala,2004,p.31.

Page 39: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

39

pusė – pagoniškoji opozicija. Pastaruojuaspektu Jeronimas Prahiškis esmingai kore-guojavėliauJ.Dlugošosukurtąvaizdinį.Iš Jeronimo Prahiškio sužinome, kad

depagonizuojant buvo naikinami keturipagoniški kultai. Iš jo paties pasakojimo aiškėja, kad jampavyko sunaikinti visuskultus,išskyrusgiraičių.TačiauJ.Dlugo-šo aprašyta podešimtiesmetų (1413m.)vykusi valdovo JogailosmisijaŽemaiti-jojeparodė,kadvėlišnaujotekonaikintitiekamžinosiosugnies, tiekgiraičių, tiekžalčių kultus.Taigi, JeronimuiPrahiškiuipavykonegrįžtamai sunaikinti tik saulės-kūjokultą.Evangelizacija JeronimoPrahiškiomi-

sijoje atsispindi susipynusi su pagonybėskultųnaikinimu.Priešsunaikindamasvienąarkitąkultąjisįtikinėjožmonesšiųkultųklaidingumu.Garbinantiems ugnį Jero-nimas paaiškinęs, „kad tai yra apgaulė“,„įtikinęstautą,sugriovėšventyklą,išžarstėugnį ir įvedė krikščioniškus papročius“.Priėjęskūjogarbintojus,Jeronimas„išjuokėjųnaivumą“,paaiškino,kadjųtikėjimas–tik„kvailapasaka“,irįtikino,kad„saulę,mėnulį ir žvaigždes sukūręsDievas, kadjais labai papuošęs dangų ir įsakęs jiemsamžinai šviesti žmonių labui“.Vienai išgenčių,garbinusiųmiškus,Jeronimas„daugdienųkalbėjo,aiškinomūsųtikėjimotiesas,pagaliauliepėmiškelįiškirsti“.Evangelizacijos kulminacija Jeronimo

Prahiškio misijos aprašyme – stebuklas, kuriuo pagonys įtikinami patys naikintipagonybę.Šventojojegiraitėjedrąsiausiasišpagoniųėmęsiskirstididįjįažuolą(Dievobuveinę) persikertasaublauzdąirleisgyviskrintaantžemės.Šiąnelaimękitipagonysėmęaiškintišventosiosgiraitėsišniekinimu

irkaltintiJeronimą.Omisionieriussusižei-dusiajamliepęsatsikeltiirparodęsjįesantsveikutsveikutėlį.Pošioįvykiojauirkitipagonysėmęsikirsti,nukirtęnetikąžuolą,betiriškirtęvisągiraitę.Europojetaippatpasitaiko„stebuklų“aprašymųmisijųmetu(pvz.,VIII a.Vokietijoje šv.Bonifacijaus„stebuklas“,kaistoriausiasąžuolasnuker-tamasvienukirtčiu,okrisdamasmedissu-skylaįketuriaslygiasdalisirįtikinapagoniskrikščioniųdievogalingumu106).Jeronimo Prahiškio pasakojimą apie

evangelizaciją galima papildyti unikaliu Jono Dlugošo pasakojimu apie 1413 m. Jogailos irVytauto valdovinėsmisijos įŽemaitijąmetu vykusias diskusijas. PoJogailos ir jo pamokslininkų įtikinėjimožemaičiai sutikimą priimti krikščionybęišreiškia tokiais savo atstovo žodžiais:„Kadangimūsųdievai,kuriuosgarbinomeprotėvių pavyzdžiu, tavo ir tavo karių,šviesiausiasis karaliau, buvo sunaikinti ir, būdami silpni bei nepajėgūs, buvo lenkųDievo nugalėti, apleidžiame tuos savodievus ir apeigas ir šliejamės prie lenkųirtavoDievo,kaipstipresnio“.Tačiauvė-liau, karaliaus pamokslininkuiMikalojuiVenžikuidetaliaipasakojantapiepasauliosukūrimą, tarp žemaičių atsiradęs vienas,kuris,nepatikėjęsšiuopasakojimu,pratrū-ko: „Šviesiausiasis karaliau, šis kunigas,skelbdamas, kad šis pasaulis sukurtas, me-luoja,juk,jeižmogusneilgaamžis,tai kaip jisgaliliudytiatsimenąspasauliosukūrimą?Tarpmūsųyražmoniųdaug vyresnių,yrairšimtąmetųpranokusių,betjieneprisimenatosukūrimo;žino tik,kadužtųkalvųirupiųvisadašvietėsaulė,mėnulisiržvaigždės.“

106 Padberg L. v. Die Christianisierung Europas im Mittelalter.Stuttgart,1998,S.245.

Page 40: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

40

Karaliuitekęnutildytižemaitįirpaaiškinti,kadpamokslininkas„tikrąteisybękalbėjęs“irpasakojęsneapiesavomatytus,oprieššešistūkstančiusiršešisšimtusmetų,vy-kusiusįvykius107. PagoniškosiosopozicijospateikimuJero-

nimasPrahiškispranokstanetirJ.Dlugošą,praleidusįLietuvos konversijos „šventiš-kam“vaizdavimuineparankiusfaktus–tiek1418m.žemaičiųsukilimą,vosnenubrau-kusį visų 1413–1417m. christianizacijosrezultatų (buvo išvyti 1417m. įkurdintidvasininkai),tiekpačiąJeronimoPrahiškiomisiją.ĮJeronimoPrahiškiopastangasįvestikrikščionybę žemaičiai reaguoja skųsda-miesiVytautui.Žemaičiųmoterysraudadėlsunaikintos„Dievobuveinės“ irJeronimoketinimo sunaikinti paskutinius miškelius (kuriuosejosdargalėtų„ieškotiDievo“),ovyraiatviraipasisako,kad„negalį pakęsti naujo tikėjimo ir geriau sutinką palikti tėvynę ir namus, negu atsižadėti iš protėvių paveldėto tikėjimo“.Vytautas, bijodamasžmoniųmaišto, nusprendžia „geriau tegu liaudis nusigręžia nuo Kristaus, negu nuo jo“ ir įsako Jeronimui palikti šalį108.Čiagalimaprisimintiirkaipžemaičiaipriešino-sikrikščionybės įvedimuidar ikiLietuvoskrikšto. 1382 m. Jogailos nuo sosto nuverstas Kęstutisprašėsižemaičiųpagalbos,ošiejamatsakę:„Jogailąpripažįstamemūsųvaldovu,neatsisakysime jo su sąlyga, kad Jogailalaikysisstabmeldžiųtikėjimo(„ritumorigi-nis“)irsavotautos.Ojeigujispanorėstaptikrikščionimi,mes jo neklausysime.“ PerpasiuntiniusjaupačiamJogailaižemaičiai

107BRMŠ,t.1,p.583.108 Vygandas Marburgietis.NaujojiPrūsijoskroni-

ka/VertėR.Jasas.Vilnius,1999,p.181.Plg.taippat:Almonaitis V., p. 94.

pareiškia: „<...> jeigu jismanąs laikytisprotėviųtikėjimo,būsiąjamvisamekamepaklusnūs,ojeinorįstaptikrikščionimi,jieiškelsiąsavokaraliumiKęstutį.“MinėtiVytautožodžiai,kaipirapskritai

pagoniųtoleravimassavošalyje,nesiderinosujokaipkrikščioniškovaldovoįvaizdžiu,kurįjisjaubuvopradėjęsformuotipirmuojulaiškuEuroposšaliųvaldovams1401m.109 Todėlvisiškainatūralu,kadmisijaneatsi-spindėjo neiVytauto korespondencijoje,nei kituose šaltiniuose. Juk Vytautas ir apie 1418m. žemaičių sukilimą stengėsinutylėtiirrašėapiejįtikpriverstasVokiečiųordinuiaiškintisdėlper sukilimąužpultųOrdinopilių.Todėlapie religinįsukilimopobūdį–kaippagoniškąreakcijąpriešbaž-nyčią–žinometikišOrdinošaltinių110. Pats Vytautassukilimąaiškino„prastųžmonių“sąmokslupriešbajorus–taigi,socialinėmis,o ne religinėmis priežastimis.OPosilgėskronikostęsėjasteigėkaiptikpriešingai–Vytautas nukirsdino 60 geriausių kraštovyrų111, o apie sukilimą piktdžiugiškai

109 1401 03 20 Vytauto laiškas Europos valdovams dėlOrdinoelgesio–CEV,Nr.238,p.75–76.1403m.pradžiojeJogailairVytautaslaiškeVokietijosimperato-riuivėlskundžiaOrdiną–CEV,Nr.262,p.90.

110Visa susirašinėjimo dėl sukilimo chronolo-gija tokia: 1418 06 03 VO didžiojo magistro laiškasVytautui – CEV, Nr. 777, p. 408–409; 1418 06 11 Vy-tauto laiškasVOdidžiajammagistrui–CEV,Nr.781,p. 411–412; Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, t. 1, p. 66–67;14180718VOdidžiojomagistrolaiškasLivonijosmagistrui–Liv-,Esth-undCurläandischesUrkunden-buch. V., 1867, Nr. 2261, p. 402–403; 1418 08 10 VO didysismagistrasdėkojaVytautuiužsukilėliųnubaudi-mą–CEV,Nr. 788, p. 414–415. IšPosilgės kronikosžinome, kad per sukilimą buvo išvarytas vyskupas,sudegintos bažnyčios – Scriptores rerum Prussicarum(toliau–SRP),t.3.Leipzig,1866,p.376:„Syvortrebinerinbischoffunddypfaffin,undvorbrantindykirchinundblebin,alssyvorworin...“

111 „<...> lys LXman der bestin koppin der lan-de“–SRP,t.3.Leipzig,1866,p.376.

Page 41: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

41

pasakė,kadvilkoprigimtiesnepakeisi112. O juk lygiai tiek pat – 60žemaičiųvyrų–Vytautas1415m.patssiuntėįKonstancobažnytinįsusirinkimą.GalimaprisimintiirkitusVytauto „nutylėjimus“.Nenaudingajambuvoprisiminti ir kaltinimą Jogailaimotinos nužudymu, tvirtinant ją ilgai irlaimingai gyvenus113. ar ne šiame kontekste reikiaaiškintiirnetikėtąVytautosiekįati-duotiVokiečiųordinuiPalangą(1425m.,tebevykstant derybomsdėl galutinio sie-nų nustatymo tarp Lenkijos ir LietuvossuVokiečių ordinu) sumotinos realiu arsimboliniu kapu ant pagoniškos šventvie-tės114?Palangos atiduoti neleido Jogaila,bet ir jis, regis,niekonepadarė,kadbentkaip pažymėtų ar įamžintų pagonio tėvosudeginimovietą.Jeronimo Prahiškiomisija pasibaigė

nepriėjusi nei iki suaugusiųjų gyventojųkrikštijimo,neiikibažnytinėsorganizaci-jos steigimo ir krikščionybės įtvirtinimo.Tačiaupradėjusinaikintipagonybęmisijalaikytina Jogailos irVytauto Žemaitijoskonversiniųplanųpradžia.Juknepavykusšiam pirmajam bandymui Jogaila ir Vytau-tasneatsisakėsavoplanųir juos tęsė, jaupopergalėsŽalgiriomūšyjeišsprendęŽe-maitijospriklausomybėsklausimą.Todėlbešių„šventinių“akcijų–1413m.Žemaitijoskrikštijimo,1415m.žemaičiųpasiuntiny-bėsKonstancobažnytiniamesusirinkime,1416–1417m. krikštijimo ir bažnytinės

112„Dy bewisetin ir alde tocke in desym somir,wendeynaltwolff istbosebendigzcumachin“– tenpat.

113 Taip sako Lietuvos ir Lenkijos pasiuntiniai 1416 m. Konstanco susirinkime – žr.:Mickūnaitė G. Vytautas Didysis. Valdovo įvaizdis. Vilnius, 2008,p. 268–269.

114Žr.tenpat,p.185.

organizacijosįkūrimo–įŽemaitijoskon-versijos įvykiųgrandinębūtina įtraukti irkitas politines akcijas – tiek pagoniškosios reakcijos numalšinimąpo1418m.sukili-mo,tiektarptautinįŽemaitijoskonversijospripažinimą1421m.popiežiaussveikini-me.Būtina įtraukti ir Jogailos irVytautoremiamą1402–1404m.JeronimoPrahiškiomisiją,kuri,norsirskiriamadešimtmečiopertraukos,laikytinaŽemaitijoskonversijosįvykiųgrandinėspradžia.

Išvados

1. Mokslinėje istoriografijoje yra keliosJeronimo Prahiškio misijos laiko ir vietos versijos: 1395–1398m. Že-maitijoje, 1401–1404m.Žemaitijoje,1406–1409 m. Lietuvos pietiniame ar vakariniame etniniame paribyje arba 1410–1413m.Žemaitijoje.Didžiausiatikimybė, kadmisija vis dėlto turėjovykti pagoniškiausioje Lietuvos daly-je–Žemaitijoje.TokiuatvejuVytautovietinininkų paminėjimas šiame šalti-nyje pagrindžia būtent 1401–1404m.versiją, o ją patvirtina nors ir vėlyva(XVIIIa.),betinformatyvikamalduliųordinorašytinėtradicija.

2. Jeronimo Prahiškio misijos aprašymas, užrašytasEnėjausSilvijausPiccolomi-nio „Europoje“ pagal patiesmisionie-riauspasakojimą,yranetikpirmasis,betirpaskutinistikraiautentiškaslietuviųreligijosviešųjųkultųaprašymas.Todėlistoriografijojejisyrapagrįstailaikomasfenomenaliu šaltiniu. aprašydamas ke-turislietuviųkultus–žalčių,amžinosiosugnies,saulės-kūjoirgiraičių-ąžuolų–JeronimasPrahiškispateikiaišsamesnįneiDlugošaskultųsąrašą,opriedviejų

Page 42: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

42

kultų–ugniesirsaulės-kūjo–jomini-mažyniųinstitucijaleidžiašiuoskultusišskirti kaip svarbiausius institucinius. Remiantis lietuvių dievų panteonorekonstrukcijomis šiuos kultus galima susieti sudviem iš trijųarketurių su-vereniųdievų:amžinosiosugnieskultąsuPerkūnu,osaulės-kūjo–suVelniu/Kalviu.

3. Misijavykstapaskutinėjenaujakrikštiš-koješalyje,kurioskonversijosįvykiaiyrageriausiai dokumentuoti visos Europos mastu,onaratyviniai šaltiniaipasižymi

unikaliu reportažiškumu.Misijos apra-šymas, apimantis kelias svarbias pradinio christianizacijosproceso sudedamąsiasdalis – evangelizaciją, depagonizaciją(pagoniškųkultųnaikinimą)irpagoniš-kąjąopoziciją,–ypačpastaruojuaspektusvariai papildo ir net koreguoja J. Dlugošo pateiktą„šventišką“Lietuvoskonversijosvaizdinį. Su Jogailos irVytauto žiniabei paramavykusimisija yravaldovųkonversinėspolitikosŽemaitijoje,okar-tu–Žemaitijoskonversijos,prasitęsusios1413–1421m.akcijomis,pradžia.

JohN­JERomE’S of PRAguE NARRATIoN ABouT LIThuANIAN RELIgIoN AND chRISTIANISATIoN

mangirdas Bumblauskasa b s t r a c t

John-Jerome’s of Prague narration about his mission in Lithuania recorded in Enea Silvio Piccolomini’s work“AboutEurope”(1477)isanimportantsourceof both the history of Lithuania’s Christianisation and Lithuanian religion. Specialists in both spheres have no doubts about its reliability. This is one of two descriptions of the destruction of Lithuanian pagan cultsalongside“ChroniclesofPoland”byJanDługosz(around 1480) that outstrips the latter in both its earli-ness (the narration took place during Basel meeting in 1432) and in its authenticity (the participant in the events himself narrated it). Nonetheless, the possibili-ties of the said source have not been fully exhausted yet: the fact of the mission supported by the rulers has not been assessed within the context of the events of Lithuania’s conversion, and the data about the cults that Lithuanians practiced have not been interpreted from the point of view of the Lithuanian religious system of cults and the pantheon of gods.

To introduce John-Jerome’s of Prague mission more extensively into both above-mentioned contexts ofinvestigationsaspecificestablishmentoftheplaceand time of the mission is necessary. Thus far different versions of the mission’s chronology have existed in historiography, which place the mission in the Polish period of John-Jerome’s of Prague biography between 1394 and 1413. It is reasonably thought that the mis-

sion supported by the rulers of Lithuania Jogaila and Vytautas had to be carried out in Samogitia, the most pagan part of Lithuania, and Lithuania had to compete with the Teutonic Order for the right to baptise it. In this case the mission could have been carried out dur-ing the periods of Samogitia’s direct subordination to the Ruler of Lithuania Vytautas (1392–1398, 1401–1404, after 1409). Vytautas’ deputies mentioned in the narration are known during the latter two periods. as in 1410–1412 John-Jerome’s of Prague acted as abbot ofNowySączmonasteryinPoland,theversionofthe1401–1404 mission chronology is most convincing. Itisconfirmedbythelate(the18thcentury)butquiteinformative historical tradition of the Camaldul Order, which dates the mission 1402–1404.

John-JeromeofPraguewas thefirst to provideinformation about Lithuanian public religious cults – worship of grass snakes, eternal fire and oak-treegroves;also,hewastheonlyonetohaveuniquelyrecorded the sun-hammer cult. a complete picture of the system of Lithuanian cults presented by John-Jerome of Prague lends itself to being related to the 13th century pantheon of four main Lithuanian gods. ItistruethatJanDługoszwhorelatedfour(havingadded worship of Perkūnas (Thunder) too) Lithuanian cults (true, differently in different places) to the names of four Roman gods is usually considered to be more

Page 43: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

43

handy for this purpose. algirdas Julien Greim found the following equivalents to the list of godsmadebyJanDługosz:Aesculap(thecultofgrasssnakes)corresponds to Andai/Nunadievis; Volcano (the cult offire)isidenticaltoTeliavelis; Jupiter (or Perkūnas (Thunder); the cult of thunder; in another place – the cult of fire) is equivalent toPerkūnas/Diviriksas; Diana/Silvanas (the cult of groves) corresponds to Žvorūna/Medeina.ThecultofeternalfiredifferentlyattributedbyJanDługosz,onthebasisofothersourcesis sooner to be related to Perkūnas.Meantime thesun-hammer cult described by John-Jerome of Prague, which also presents the myth of its origin (the sun was liberated by a hammer) is directly attributable to god Teliavelis who forged the sun and who is identical to god Kalvis/Velnias (Blacksmith/Devil) in threesome of Lithuanian gods (adding also a goddess) being reconstructed according to folklore data. Institution of prophets mentioned by John-Jerome of Prague alongsidethesun-hammerandfirecultsconfirmsonceagain the relation of these cults with sovereign gods of the Lithuanian pantheon.

The mission is carried out in the last newly Chris-tianised European country the events of conversion of which are documented best in the entire history of Christianisation of Europe; and sources of the nar-rationarenotedfortheiruniquereportingcharacter.NarrationsofJohn-JeromeofPragueandJanDługoszpresentingquotationsfromSamogitianspeechesaboutfaith complement one another. The description of the mission covers several important aspects of the initial process of Christianisation: Evangelisation, depa-ganisation (the destruction of pagan cults) and pagan opposition. It is from the latter aspect that John-Jerome ofPrague corrects significantly the “festive” imageofLithuania’sconversionpresentedbyJanDługosz,which records only triumphant facts and passes over the unhandy ones in silence (for example, the 1418 Samogitian uprising). The mission that was carried out with Jogaila and Vytautas’ knowledge and support and that ended in pagan opposition is to be regarded as the beginning of the Rulers’ policy of conversion in Samogitia, and at the same time conversion of Samogi-tia, which continued in the 1413–1421 campaigns.

Įteikta 2011 08 20Parengta skelbti 2011 09 09

Page 44: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

44

ISSN 1392-0448. LIETUVOS ISTORIJOS STUDIJOS. 2011 28

bažnYTinėS knYgoS ruSėnų kalba ir religiniai iDenTiTeTai SlaviškoSe lieTuvoS DiDžioSioS kunigaikšTYSTėS žemėSe Xiv–Xviii amžiuJe: ProTeSTanTų ir uniTų TraDiciJoS*Sergejus Temčinas

Profesorius habilituotas humanitarinių mokslų daktarasLietuvių kalbos institutoKalbų ir kultūrų sąveikos skyriaus vadovasVyriausiasis mokslo darbuotojasP. Vileišio g. 5, LT-10308 VilniusEl. paštas: [email protected]

Įvadas

Straipsnio tikslas – aptarti rusėnų kalbarašytųbažnytiniųknygųsąsajassuLietuvosDidžiosiosKunigaikštystės(toliau–LDK)rusėnųžemėseXIV–XVIIIa.egzistavusiaisreliginiaisidentitetais.Stačiatikiųtradicijaibuvo skirtas pirmasis šio tyrimo etapas1. Da-bartiniame etape taikoma ta pati metodologi-ja,betskirtasjiskitamobjektui–protestantųir unitų tradicijoms.Ypatingas dėmesysrodomasšiųtradicijųdvi-irdaugiakalbystėspožymiams(taippatbažnytinėsslavųkalboselementamsrusėniškairašytuosetekstuose),padedantiemsrekonstruotiautoriųpožiūrįįdviejųslavųrašytiniųkalbųfunkcionavimąLDKirLenkijosKaralystėsrusėnųžemė-

* Straipsnis parengtas mokslo tyrimų projekto„LietuvosDidžiosiosKunigaikštijostradicija,vaizdinysirmodernūstapatumai“metu.ProjektąfinansavoLietu-vos mokslo taryba, sutarties Nr. VaT-19/2010.

1 Temčinas S. Bažnytinės knygos rusėnų kalba irreliginiai identitetai slaviškose LietuvosDidžiosiosKu-nigaikštijos žemėse XIV–XVIII a.: stačiatikių tradicija(toliau – Temčinas S.Bažnytinėsknygosrusėnųkalba)//PotašenkoG. (red.),LietuvosDidžiosiosKunigaikštijostradicijairpaveldo„dalybos“.Vilnius,2008,p.129–156.

se. atsižvelgiant įverstinių tekstųautorių (t.y.vertėjų)konfesinępriklausomybę,ana-lizuojamijųnaudotikitakalbiaioriginalai,parodantyskultūrosveikėjųkonfesiniusirkalbiniusprioritetus.Šiotyrimouždaviniai–nusakyti protestantų ir unitų bažnytinėsraštijossąsajassurusėnų(LDKoficialiąja)kalba, nustatyti ir apibūdinti šių sąsajųsavitumą.Straipsnyje taippat išryškinamiir aiškinami stačiatikių ir unitų tradicijųtarpusavio skirtumai, aprašomas laipsniškas rusėnųkalbosnykimasstačiatikiųtradicijoje(šis procesas vadinamas reslavizacija), šios kalbinėstradicijostąsaunitųraštijojeirjosgalutinisnykimas.Vydantšįtyrimąremtasitiekšiaitemaiskirtaįvairiakalbemokslineliteratūra, tiek dar neskelbtais pirminiaisšaltiniais–įvairiųšaliųbibliotekoseirar-chyvuosesaugomaisrankraščiais.Ištyrus rusėnų kalbos funkcionavimą

stačiatikių,protestantųirunitųbažnytinėseknygose, galima tiksliau, nei ligšiolinėjemokslinėje literatūroje, apibūdinti rusėnųir bažnytinės slavų kalbos funkcinį pa-siskirstymą, koreliuojantį su bažnytinių

Page 45: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

45

tekstųhierarchija.Taisavoruožtu leidžiatiksliauneianksčiauapibrėžtitiekrusėnų,tiek bažnytinės slavų kalbos funkcijaskirilinėsebažnytinėseknygose.Skirtingainuo ankstesnių bandymų, kurie rėmėsišiuolaikinės kalbotyros teorijomis, šiametyrime laikomasi anų laikų rašytiniuosešaltiniuose atsispindinčiųViduramžiamsbūdingųmąstymoschemų.

Rusėnų kalba protestantų raštijoje

Protestantų rusėniškosios raštijos pradžiasusijusi su Simono Budno (apie 1530–1593) veikla2.GimęstikriausiaislaviškoseLDKžemėse3,nuo1558m.jisdėstėKatekizmąVilniauskalvinistųbažnyčioje,nuo1561m.pamokslavoMikalojuiRadvilaiJuodajampriklausiusiameKlecke.Apie1563m.tapęsantitrinitoriumi, nuo 1565 m. buvo Jono Kiškos ir kitųmecenatų dvarų pamoksli-ninkas.Būdamas kalvinistu, SimonasBudnas

rašė rusėniškai – 1562m.Nesvyžiuje iš-leistasjoparengtasKatekizmasirveikalasApie nuodėmingo žmogaus pasiteisinimą prieš Dievą4, tačiau,pradėjęslinktiįanti-

2 Žr.jamskirtąliteratūrą:Падокшын С. А.Буд-ны Сымон // Пашкоў Г. П. (ред.), Вялiкае княстваЛiтоўскае:Энцыклапедыя,т.1,2-евыданне.Мiнск,2007,с.352–353;Fleischmann S.SzymonBudny:Eintheologisches Portrait des polnisch-weißrussischenHumanisten und Unitariers (ca. 1530–1593). Köln–Weimar–Wien, 2006 (Bausteine zur slavischenPhilologieundKulturgeschichte:NeueFolge,ReiheA:Slavistische Forschungen, 53).

3 Клiмаў I. П.[Recenzija:]KamienieckiJ.,Szy-mon Budny: Zapomniana postać polskiej Reformacji. Wrocław, 2002 (toliau –Клiмаў I. П. [Recenzija]) //Беларускi гiстарычны агляд. 2005, т. 12, сш. 1–2(22–23),с.282–283.

4 Apie šiuos leidinius žr.: Лабынцев Ю. А. ОписаниеизданийНесвижскойтипографииитипог-иеизданийНесвижскойтипографииитипог-рафииВасилияТяпинского(toliau–Лабынцев Ю. А. ОписаниеизданийНесвижскойтипографии).Моск-

trinitarizmą,rašėtiklenkiškaiirlotyniškai.Kalbinėspolitikospokytįrodotai,kadjau1563m.buvoparengtasvosmetaisanksčiauišleisto rusėniškojoKatekizmo lenkiškasvertimas5.Mūsų temai aktualus SimonoBudno

parengtas originalus (ne verstinis)Kate-kizmas:čiaBiblijacituojamatikbažnytineslavųkalba6, o kiti tekstai pateikiami ru-sėniškai (supolonizmais)7. Taigi matome lingua sacra ir lingua profanapriešpriešą8.

ва,1985,с.10–20,29;Галенчанка Г. Я.(ред.).КнiгаБеларусi,1517–1917:Зводныкаталог.Мiнск,1986,с.55–57(№4–5).

5 Šiaplinkybėleidžiasuabejotiapibendrintu tei-giniu, kad kalbinės politikos srityje kalvinistai laikėsikonservatyvių pažiūrų, o antitrinitoriai aktyviausiaivartojo nacionalines kalbas – Клiмаў I. П.Рэфармацыяўгiсторыiлiтаратурныхмоўславян:Укладпольска-беларускагаiславенска-харвацкагапратэстантызму16 ст.: Даклад на XIII Мiжнародным з’ездзеславiстаў.Мiнск, 2003, с. 13. Plg. dar pastabas apieLDKkalvinistų ir liuteronų literatūrosskirtumąvarto-tųkalbųatžvilgiu:Лабынцаў Ю.ПачатаеСкарынам:Беларуская друкаваная лiтаратура эпохi Рэнесансу.Мiнск,1990,с.167.

6 Šikalba irvėliau išlaikėSimonoBudnoakysedidelįautoritetą:jorengtos1572m.NesvyžiausBibli-joskaikuriųknygų(pvz.,Psalmyno)lenkiškasistekstaslabiau priklauso nuo bažnytinės slaviškos versijos neinuo Vulgatos – Клiмаў I. П.[Recenzija],p.287.Šiamevertimeesamaskoliniųišbažnytinėsslavųkalbos–Pe-płowski F. Zmiany językowo-stylistycznew „NowymTestamencie“SzymonaBudnegoz1574r.(toliau–Pe-płowski F.Zmiany językowo-stylistyczne) //Mayeno-waM.R.(red.),Tekst.Język.Poetyka:Zbiórstudiów.Wrocław,1978,s.332–334;Frick D. A. Polish Sacred Philology in the Reformation and the Counter-Refor-mation: Chapters in the History of the Controversies (1551–1632). Berkeley, 1989, p. 104–106, plg. p. 111–115.TačiauvėliauSimonasBudnasstengėsieliminuotiišlenkiškųbibliniųtekstųtokiusskolinius:jorengtame1574m.NaujajameTestamentejųgerokaimažiau–Pe-płowski F.Zmianyjęzykowo-stylistyczne,s.332.

7 Супрун А. Е.МоваКатэхiзiса1562г.:ПамiжSlavia Orthodoxa i Slavia Latina // Belarusistyka =Беларусiстыка: Die wissenschaftliche Zeitschrift fürasktuelle Fragen des weißrussischen Sprache. Berlin,1999, S. 14–23.

8 Natūralu, kad vienoje knygoje išlikęs jos sa-vininko Simono Budno ankstyvas (1557 m.) įrašas,

Page 46: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

46

Manoma, kad šis leidinys buvo skirtasstačiatikiams ir visų pirma šventikams(tarp kurių, anotAntano Seliavos, buvopopuliarus).PrieSimonoBudno rusėniškosios raš-

tijos chronologiškai šliejasi rankraštiniai KrechovoApaštalų darbai ir laiškai suApokalipse(Lvovas,UkrainosnacionalinėV.Stefanykomokslinėbiblioteka,№ВМ1291),Voluinėje arba Polesėje dirbusioanoniminio protestanto versti į rusėnųkalbą iš kalvinistų rengtos lenkiškosios1562m.Bresto(Radvilų)Biblijos.Verčianttekstas redaguotas: vienur trumpintas, kitur praplėstas.Kaippapildomaisšaltiniaisnau-dotasikatalikoM.Šarfenbergerio1556m.lenkiškai leistu Naujuoju Testamentu, Skorinos 1525m. bažnytine slavų kalbaspausdintaisApaštalų darbais ir laiškais,kitais tekstais bažnytine slavų ir graikųkalbomis. Vėliau Krechovo nuorašastaisytas pagal antitrinitoriausMartynoČechovičiaus rengtą lenkiškąjį 1577m.NaująjįTestamentą9.AntitrinitoriusirrusėnųpatriotasVasili-

jusTiapiniškisprieš1580m.nelokalizuotojetipografijojeišleidoEvangelijosrusėniškąjįvertimąlygiagrečiaisuoriginalubažnytineslavų kalba10, atspindinčiumaskvietišką

rašytas būtent rusėniškai: „Симон Будъный. АФНЗ[1557] у Вилкяриих“ – Голенченко Г. Я. Идейныеи культурные связи восточнославянскихнародов вXVI–серединеXVIIв.Минск,1989,с.51 (išnašoje).

9 Огiєнко I.УкраїнськалiтературнамоваXVI-гост.iукраїнськийКрехiвськийапостол1560-хрр.:Лiтературна-лiнгвiстичнамонографiя,т.1–2.Варша-ва,1930(Студiїдоукраїнськоїграматики,кн.7–8).

10 Leidimas liko nebaigtas (tikriausiai dėl lėšųstokos): išspausdintosMato irMorkaus evangelijos irLukoevangelijospradžia(ikimūsųdienųišlikęs teks-tastrumpesnis:MatoevangelijairMorkausevangelijosdalis);leidiniopratarmėžinomavienišrankraštinėsko-pijos.Žr.šioleidinioirabiejųišlikusiųjoegzempliorių

originalą11.Manytina, kad leidinys tikriau-siaiskirtasnetikbendraminčiamsprotes-tantams12,betirstačiatikiams13.Pratarmėjepažymėta, kad joks stačiatikių hierarchasnenorėjoimtisEvangelijosvertimoįrusė-nųkalbą.Rusėniškasisvertimas,kuriameyra polonizmų14 ir skolinių iš bažnytinėsslavųkalbos15, atliktas iščiapat išleistosbažnytinėsslaviškosversijos,atsižvelgiantįSimonoBudnorengtąlenkiškąjįtekstą16.Apie1581m.Choroševe(Voluinė)an-

titrinitoriusValentinasNegalevskisišvertėsavobendraminčioMartynoČechovičiausrengtąlenkiškąjį1577m.NaująjįTestamentąįrusėnųkalbą(jojeesamaukrainiečiųirbal-tarusiųtarmiųelementų)dievobaimingiemsmokytiemsžmonėms,kurielenkiškai (t. y. lotyniškomisraidėmisrašytoteksto)skaitytinemoka, o skaitydami kiriliniais rašmenimis rašytąbažnytinįslaviškątekstą,žodžiųpras-mėsnesupranta.V.Negalevskiorankraštis

aprašymą ir pratarmės publikaciją: Лабынцев Ю. А. ОписаниеизданийНесвижскойтипографии, с. 20–22, 30–35, 61–67.

11 Клiмаў I. П.ПеракладЕвангелляВ.Цяпiнс-кiм(toliau–Клiмаў I. П.ПеракладЕвангелляВ.Ця-пiнскiм) //Беларуыскаялiнгвiстыка.1997,вып.47,с.59–60.

12 Vasilijų Tiapiniškį buvus antitrinitorių rodoSimono Budno leidinių tekstai –Brückner A. Biblio-graphisches // Archiv für slavische Philologie. 1896,Bd. 18, S. 628–629; Клiмаў I. П.ДабіяграфііВасіляЦяпінскага,перакладчыкаівыдаўцаЕвангелля(to-liau – Клiмаў I. П.ДабіяграфііВасіляЦяпінскага)//Беларускігістарычныагляд.2002,т.9,сш.1–2(16–17),с.31–55.

13 Norspatsleidėjasperėjoįprotestantizmątikriau-siaineišstačiatikybės,oiškatalikybės–Клiмаў I. П. ДабіяграфііВасіляЦяпінскага..

14 Клiмаў I. П. Польскамоўны кампанент у«Прадмове Васiля Цяпiнскага» // Веснiк Беларус-кагадзяржаўнагаўніверсітэта:Серыя4.1994,№1,с.25–28.

15 Жураўскi А. I. Гiсторыя беларускай лiтара-турнаймовы,т.1.Мiнск,1967,с.204–214.

16 Клiмаў I. П.ПеракладЕвангелляВ.Цяпiнс-кiм.

Page 47: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

47

vėliauskaitytasįvairiųstačiatikių–užrašėsavopastabasparaštėse17,irnaudotasKijevoAuksaviršiame šv.Michailo vienuolyne.Išlenkųkalbosverstataiptiksliai,kadšisrusėniškasis vertimas primena lenkiškojooriginalokirilinętransliteraciją18.XVIIIa.pradžios rankraštyje (Lvovas,

UkrainosnacionalinėV.Stefanykomoksli-nėbiblioteka,F.77,АСП–102,l.181–182v)surašytasrusėniškasKatekizmas,verstasiškalvinisto Stavislovo Sudrovijaus rengto ir Vilniuje 1600m. leisto lenkiškoKancio-nalo19.Apibendrinantišdėstytąmedžiagąreikia

pabrėžti, kad rusėnai protestantai daž-niausiairinkosilenkųkalbą,orusėniškojiprotestantų raštija sukurta tosmažumos,kuri vienaip ar kitaip tęsė savo pirmines(kirilines) raštijos tradicijas.Rusėniškaiprotestantai dažniausiai rengėNaujojoTestamentoirKatekizmotekstus,kuriuoseneatsisakyta ir bažnytinės slavų kalbos:SimonasBudnas vartojo ją kaip lingua sacra, Vasilijus Tiapiniškis – lygia greta su rusėnųkalba.

Rusėnų kalba unitų raštijoje

Po1596m.Brestounijosatsiradusiunitųraštija iš pradžių iš esmės nesiskyrė nuo

17 Левицкий О.СоцинианствовПольшеиЮго-ЗападнойРуси//Киевскаястарина.1882,т.2,кн.5,с.200–202.

18 Назаревский А. А.ЯзыкЕвангелия1581годавпереводеВ.Негалевского.Киев,1911(=Универ-ситетскиеизвестия.Киев,1911,кн.8,11,12);Огiєн-ко I. Новий завiт в перекладi на українську мовуВалентинаНегалевського1581року:НарисзiсторiïкультурногожиттястароïВолинi.Тарнов,1922.

19 Корзо М. А.Украинскаяибелорусскаякатехе-тическаятрадицияконцаXVI–XVIIIвв:становление,эволюцияипроблемазаимствований(toliau–Корзо М. А.Украинскаяибелорусскаякатехетическаятра-диция).Москва,2007,с.194(прим.1).

stačiatikiškosios,iškuriosbuvokilusi:Ro-mospopiežiausjurisdikcijąpripažinęunitaiišlaikė savo senąsias bažnytines apeigas.Vėliaujospalaipsniuiirstichiškaiįgydavovis daugiau katalikiškų bruožų. 1720m.Zamostėssinodas įteisinounitų liturginėspraktikos(iratitinkamosbažnytinėsrašti-jos)suartėjimąsukatalikiškąja20.KaipirLDKstačiatikiųtradicijai,unitų

bažnytinėms knygoms būdingas rusėnųirbažnytinėsslavųkalbųfunkcinispasis-kirstymas: kanoniniai ir liturginiai tekstai užrašomibažnytineslavųkalba,oliturginiainurodymaiarbažnytiniųapeigųaprašymaipateikiamirusėniškai.Taigibažnytinėslavųkalba funkcionuoja čia kaip lingua sa-cra21.UnitasJuozapatasKuncevičiusrašė:„SkaitantEvangelijąarbakuriąnorsmaldąbalsu<…>nereikiaverstibažnytinėsslavųkalbosžodžiųrusėniškai,betskaitytitaip,kaip parašyta.Tačiau perskaičius Evan-gelijąarbašventųjųgyvenimoaprašymusžmonėms beskaitant, galima išversti.“22 Šios rekomendacijos, kurios buvo ir sta-čiatikiųteikiamos,liudijabuvus(tikvargu arplačiaipaplitusią)praktiką skaitytiper

20 Senyk S. The Ukrainian Church and Latinization // Orientalia Christiana Periodica. 1990,vol. 56, no 1, p. 174.

21 Dviejų–sakralinėsirprofaninės–kalbųskirtu-masbūdingasnetikLDKstačiatikiųirunitųliteratūrai.Lietuvostotoriųmusulmoniškuosechamailuose(maldy-nuose)arabųirsenąjaturkųkalbomissurašytosmaldospaaiškinamos rusėniškai arba (vėliau) lenkiškai nau-dojantarabiškąjį raidyną(tačiau tefsiruosešioskalbosfunkcionuojakitaip),žr.Антонович А. К.Белорусскиетексты,писанныеарабскимписьмом,иихграфико-орфографическаясистема(toliau – Антонович А. К. Белорусскиетексты,писанныеарабскимписьмом). Вильнюс,1968,с.17–18, 140, 351–352.

22 Карский Е. Ф. Белорусы, т. 3: Очерки сло-весностибелорусскогоплемени,вып.2:Стараяза-паднорусскаяписьменность(toliau–Карский Е. Ф. Старая западнорусская письменность). Петроград,1921,с.143.

Page 48: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

48

mišiasEvangelijąrusėniškai.Tačiautikin-čiųjų katekizacija (pirma savanoriška, onuo1626m. jauprivalomavisiemsunitųvienuolynams) unitų vienuolių vykdytarusėniškaiikiXVIIa.vidurio23. Ši tradicija buvusitokiagaji,kadnetlenkųkalbaleis-tuoseunitųkatekizmuosemaldosirtekstai,kuriuostikintiejiturėjoišmokti,spausdintirusėniškai,norsirlotyniškomisraidėmis24, tačiauunitųvienuoliai, kitaipnei liaudis,mokytinerusėniškai,olenkiškai25.XVIIa.pabaigojeunitai jaupataria su rusėnakal-biaisžmonėmispagrindinesmaldaskalbėtirusėniškai,osulenkakalbiais–lenkiškai(irtaippatvykdytikatekizaciją)26.Bažnytinėsslavųirrusėnųkalbųfunkcinį

pasiskirstymąunitų bažnytinėse knygosegalima pailiustruoti nauju miros pašventini-moapeigųtekstovertimu(išgraikųkalbos),esančiuLietuvosmokslųakademijosVru-blevskiųbibliotekojesaugomameXVIIa.pabaigos Supraslio rankraštyje F 19-197 (l.364v–366v).Čiamirosparuošimobūdasaprašytasrusėniškaismulkiuraštu,omal-dostekstaspateiktasbažnytineslavųkalbastambiu raštu. Įdomu, kad toks kalbinisskirtumasmatomas jau teksto antraštėje:(stambiu raštu) ÷1èÍú wñ±ùåÍèß âåë1èêàãî ì$vðà (smulkiu raštu) W ÅïCïà êîòîð1îå ïî ãðåöêu Íàzûâ1àåòñÝ ΜΕΓΑΧΡΥΣΜΑ Ç ãð1å÷åñêàãw å$võîëîãIîÍà Íà ð1uñêI6è ïðåëîæîÍî.Taippatvertapažymėti,kaippavadinta vertimo kalba, – Íà ð1uñêI6è, nors

23 Senyk S.Rutskyj’sReformandOrthodoxMo-nasticism:AComparison.EasternRiteMonasticisminthe Polish-Lithuanian Commonwealth in the Sevente-enth Century // Orientalia Christiana Periodica. 1982, vol. 48, no 2, p. 424.

24 Корзо М. А.Украинскаяибелорусскаякате-хетическаятрадиция,с.455.

25 Ten pat, p. 457.26 Ten pat, p. 461–464.

ilgamaldatekstovidujesurašytabažnytineslavųkalba.Rusėnųkalbaunitųliturgijojeleistinatais

atvejais,kainuoištariamųžodžiųprasmėspriklausotikinčiojoišganymasarbateisinisstatusas,t.y.perišpažintį(ypačpriešmir-tinę), santuoką ir pan.ŠtaiXVII a. unitųrankraštinėjemišiaknygėjeF19-190rusėnųkalbataikoma(kitiemsneimaldųtekstamsužrašyti)pirmiausiasantuokos(l.117–126)irišpažinties(l.157v–160)apeigųaprašy-mams. Priminsime, kad panašiai rusėnųkalba vartojama ir stačiatikiškamePetroMogilosApeigyne(1646m.).Net vėlesniuose unitų katekizmuose

paprastai liaudžiai skirti katechetiniaitekstairašomirusėniškai,oišsilavinusiemsžmonėms(dvasininkijai)skirtosdidaktinėsistorijos ir knygos pratarmė – bažnytineslavųkalba(1768ir1778m.leistasunitųKatekizmas)27.1790m.LvovounitųleistasElementorius pataria mokytojui mokant vaikąmaldųbažnytineslavųkalbaaiškintijamjųturinįrusėniškai,kadbesimelsdamasvaikassuprastų,koišDievoprašo28.Tačiauvėlesnėunitųliteratūrasavofor-

maliaisiaispožymiaisgerokaiskiriasinuostačiatikiškosios–čia,pavyzdžiui,pasitaikogreitraščio29 ir net lotyniškojo raidyno tai-

27 Ten pat, p. 470–473.28 Ten pat, p. 536.29 AntrosiospietųslavųįtakosmetuRytųSlavijoje

greitraštis atsirado kaip ypatingas neknyginio rašto tipas, siejamassugyvąjakalbairaiškiaiskiriamasnuoknygi-nio rašto (ustavo ar pusustavio), taikyto bažnytiniamstekstams.RusijojegreitraštispradėtastaikytibažnytineslavųkalbarašytiemstekstamstikXVIIIa.,kailitera-tūrinėkalbabuvoperorientuojamaįšnekamąjąkalbą– Успенский Б. А. История русского литературногоязыка (XI–XVII вв.), издание 3-е, исправленноеи дополненное (toliau – Успенский Б. А. Историярусского литературного языка). Москва, 2002, с.295–301.

Page 49: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

49

kymasbažnytineslavųkalbarašytamteks-tui. Pavyzdžiui,XVII–XVIII a. sąvartojeunitųrašytameSuprasliooktoicheF19-176himnografiniaitekstai(tarpjųirJuozapatuiKuncevičiuiskirtapamaldųseka)užrašytigreitraščiu.ŽinomameunitųleidinyjeOhi-lewiczP.,Ecphonemata liturgiey Greckiey (Wilno,1671),liturginiaitekstaibažnytineslavųkalbapateiktilotyniškomisraidėmis(„IęzykiemSłowieńskim, aCharakteremPolskim“)irlydimilenkiškųvertimų.Vis labiau plintant lenkų kalbai ir lo-

tyniškajam raidynui (kuris jau gali būtitaikomas rusėniškai ir bažnytine slavųkalbarašytiemstekstams),unitųtradicijojekirilinėabėcėlėįgyjasimboliniųfunkcijų,priskirdama tekstą rusėniškajai tradicijai:pavyzdžiui,Vilniuje1633m.tikriausiaiuni-tųlenkiškaileistameElementoriuje gausios graviūroslydimoskiriliniųužrašų30.Unitų naudotose bažnytinėse knygose

(taippattose,kuriosrašytosdarpriešUniją)atsirandatekstųnetiklenkų,betirlotynųkalba. Pavyzdžiui, XVII a. greitraščiu(rusėnų ir bažnytine slavų kalba) rašyta-merankraštyje (Vilnius,LietuvosmokslųakademijosVrublevskiųbiblioteka,F19-107)aptinkamalotyniškųeiliųsuvertimuįrusėnųkalbą(l.251v)31.Į1519m.rašytąSuprasliometraštįXVIII a. arbaXIX a.pradžioje įrašyta lenkiškos giesmės Już Cię żegnam (iš katalikiškojo giesmyno) pradžia(l.85v,174v)irMaskvosdidžiųjųkunigaikščiųsąrašaslotyniškai32.

30 Корзо М. А.Украинскаяибелорусскаякате-хетическаятрадиция,с.491–492.

31 Добрянский Ф. Н.Описание рукописейВи-ленской публичной библиотеки, церковно-славянс-кихирусских.Вильна,1882,с.241.

32 Темчин С. Ю. О времени появления Суп-расльскойлетописи(списка1519г.)вСупрасльском

Pasikeitėtaippatunitųliturgija:iškata-likiškosiostradicijosperimtosstačiatikiamsnebūdingosšventės(iratitinkamitekstai),tradicinė pamaldų struktūramodifikuotapagalkatalikiškąjįmodelį,sukurtospamal-dų sekos unitų šventiesiems (JuozapatuiKuncevičiui),atsisakytašvęstikaikuriuosBizantijosirslavųkilmėsstačiatikiųšven-tuosius33.Taigiunitųbažnytinėjetradicijojelenkų

kalba funkcionavo kaip neutrali, kuriai buvo priešpriešintostiekbažnytinėslavų(speci-finė lingua sacra), tiek rusėnų (specifinėlingua profana) kalbos.

Rusėnų kalbos funkcionavimas ir bažnytinių tekstų hierarchija

Kaip jau žinome, rusėnų kalba, buvusiLDKpagrindinėraštijoskalba ikiXVIa.vidurio(kaiprasidėjoLietuvosvisuomenėsaukščiausiųjųsocialiniųsluoksniųkalbinėpolonizacija),yrakilusiišKijevoRusiojevartotossenosiosrusųkalbos,norsirlabaiskyrėsinuopastarosiossavoaukštukultū-riniu statusu.Ištiesų,KijevoRusiojeknyginėskalbos

funkcijąatliko išBulgarijosperimtabaž-nytinėslavųkalba,ovietinėskilmėssenojirusųkalbaanuometneturėjokultūriniosta-

монастыре//Ruthenica,t.5.Київ,2006,с.152–153,161.

33 Одинцов Н. Ф. Униатское богослужение вXVII иXVIII веках по рукописямВиленской пуб-личнойбиблиотеки.Вильна,1886;Зноско К.Лати-низация православного богослужения в УниатскойЦеркви.Варшава,1932;Naumow A. Wiara i historia: Zdziejówliteraturycerkiewnosłowiańskiejnaziemiachpolsko-litewskich. Kraków, 1996 (Krakowsko-Wileńskie studia slawistyczne: Seria poświęconastarożytnościom słowiańskim, t. 1), s. 97–141;Naumow A.DomusDivisa:StudianadliteraturąruskąwI.Rzeczypospolitej.Kraków,2002(Bibliotekatradycjiliterackich, nr 18), s. 141–157.

Page 50: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

50

tuso:jarašytitikoriginalūs(neverstiniai)teisiniai, taip pat dalykiniai ir buitiniai teks-tai,nepriklausę(krikščioniškosios)kultūrossferai34.KijevoRusiosneknyginėssenosiosrusųkalbosvirtimasknygine(LDKoficia-liąja)rusėnųkalbabuvosusijęsnetieksupačioskalbinėsstruktūros,kieksukalbosvisuomeninėspadėtiespokyčiais.GavusiLDKoficialųjį statusą, rusėnų

kalbapradėtavartotitaippatstačiatikių(ovėliauirunitų)bažnytinėjeraštijoje,kurikitolvartotavientikbažnytinėslavųkalba.Rusėnųkalbosfunkcionavimąšiojesferojemėgintaapibūdintiįvairiai:a)rusėnųkalbanefunkcionavoliturginėje

sferoje (liturgikonuose, euchologio-nuose, horologionuose ir pan.), tačiauišdaliesvartotakanoninėje(ŠventasisRaštas) ir homiletinėje,hagiografinėjeirkatechetinėjeliteratūroje35;

b)rusėnųkalbanefunkcionavooficialiuo-siuose religiniuose tekstuose, bet vartota neliturginėje religinėje literatūroje irkonfesinėjepropagandoje36;

c)bažnytinėslavųkalbavartotakaip aukš-tesniojo,orusėnųkalba–kaipžemes-niojorangosakralinėkalba37.

34 Žr. detalesnį dėstymą:Успенский Б. А.Исто-риярусскоголитературногоязыка,с.86–111.

35 Толстой Н. И.Взаимоотношениелокальныхтиповдревнеславянскоголитературногоязыкапозд-негопериода(втораяполовинаXVI–XVIIв.)(toliau–Толстой Н. И.Взаимоотношениелокальныхтиповдревнеславянскоголитературногоязыка)//ТолстойН.И.Историяиструктураславянскихлитературныхязыков.Москва,1988,с.69–70.

36 Ivanov V. V., Dini P. U. Languages / Writings / Linguistic Ideas / Religions / Cultures in the Great DuchyofLithuania andNeighbouringAreas inXIV–XVIIc.a.d.(Sociolinguisticsituation/Polyglossia)//Назарова Е. Л. (ред.), Балты иВеликое княжествоЛитовское: Историко-лингвистический взгляд. Па-мятиЭгидиюсаБанёниса.Москва,2007,с.97.

37 Иванов В. В.Языки,языковыесемьииязыко-выесоюзывнутриВеликогокняжестваЛитовского//

Akivaizdu, kad visais atvejais turimagalvojetamtikrabažnytiniųtekstųhierar-chija, kurios detaliausia schema38 atrodo taip(dešinėjenurodysime,aratitinkamojesferojevartotarusėnųkalba):

Šiuolaikinė bažnytinių tekstų hierarchija

Rusėnų kalbos vartojimas

1.Konfesinėliturginėlitera-tūra

taip

2.Konfesinėhimnografinėliteratūra

ne

3.Hagiografinėliteratūra taip4.Panegirinėliteratūra taip5.Konfesiniaipamokslaiir

patristikataip

6.Konfesinėjuridinėliteratūra taip39

7.Apokrifinėliteratūra taip

Taip analizuodami rusėnų kalbos var-tojimą bažnytinėje literatūroje, gaunamenelogišką ir sunkiai paaiškinamą vaiz-dą: pasirodo, kad ši kalba taikyta patiesaukščiausio (Nr. 1) ir pačių žemiausių(Nr. 3–7) rangų tekstams, bet taip ir ne-patekoįtarpinępadėtįturėjusiąkonfesinęhimnografinęliteratūrą39(stačiatikiųirunitųhimnografijavisuometrašytatikbažnytineslavųkalba)40.

Ivanov V. V., Verkholantsev J. (eds.), Speculum Slaviae Orientalis:Muscovy,RutheniaandLithuaniaintheLateMiddleAges.Moscow,2005(UniversityofCalifornia,Los angeles. UCLa Slavic Studies, New Series, vol. 4), p. 112–113.

38 Толстой Н. И. Взаимоотношение локальныхтиповдревнеславянскоголитературногоязыка,с.168.

39 Šisatsakymasbusteisingas,jeipriekonfesinėsjuridinėsliteratūrostaippatpriskirsimeTipikoną(baž-nytiniųmišiųlaikymovadovą).

40 Visai kitas dalykas, kaip vieni ar kiti autoriai mokėjo bažnytinę slavų kalbą: nepakankamas kalbi-nis parengimas neišvengiamai nulemdavo dažnesnį arretesnįrusėnų(ovėliauirlenkų)kalboselementųvar-tojimąbažnytineslavųkalbarašytuosetekstuose.Apiešiostendencijoskraštutinumusžr.Naumow A. Cerkiew-nosłowiańskahymnografiaunitów //ŁużnyR.,ZiejkaF.,KępińskiA.(eds.),Uniabreska:geneza,dziejeikon-

Page 51: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

51

Šis nesusipratimas aiškintinas tuo, kad šiuolaikinisbažnytinių tekstųhierarchijossuvokimas gerokai skiriasi nuo Viduram-žiais egzistavusiojo: anais laikais svar-biausi, kaip matysime, buvo anaiptol ne bažnytiniųkūriniųžanrai(kuriaisparemtapirmiau nurodyta klasifikacija), o kitos dvikategorijos:1)tekstokilmė:dieviškoji(ŠventasisRaštas)aržmogiškoji(visakitabažnytinė literatūra); 2) teksto adresatas:Dievas (liturginė literatūra) ar žmonės(neliturginiai kūriniai).Abiem atvejaisbuvosvarbidieviškojoiržmogiškojopradopriešprieša.Sujungę abi kategorijas, gauname tris

realiashierarchiškaistruktūruotųpožymiųkombinacijas:

nuo Dievo žmogui: Šventasis Raštas,

nuo žmogaus Dievui: liturginė literatūra (Šventasis Raštas ir himnografija),

nuo žmogaus žmogui (apie Dievą): homi-letika.

Nesunkupastebėti,kadŠventojoRaštopadėtis šioje sistemoje nevienoda ir pri-klausonuokonkrečiossituacijos.Būdamasdieviškosioskilmės,šis tekstasgali turėtiskirtingus adresatus: iš pradžių jis patiesDievodovanotasžmoguiirliekatokiu,t.y.DievoŽodžiu,naudojant jįne liturgiškai,tačiau permišias žmogus lyg grąžina jįDievui, ir tuomet tas pats tekstas tampa žodine auka, kurią žmonės aukoja savoKūrėjui.Kartuliturginėsliteratūrosantrasisdėmuo–himnografija,būdamažmoniųkū-rinys,visuometskirtaDievuiirnegaliturėtikitokio adresato. Pagaliau, homiletika kaip žmonėmsskirtasžmoniųkūrinys,griežtai

sekwencjewkulturzenarodówsłowiańskich.Kraków,1994, s. 340–342.

tariant,nėraliturginėsliteratūrosdalis,norsirvisadapasakojaapiedieviškumą.Tai,kadrusėnųkalbataikytaŠventajam

Raštuiirhomiletikai,betnehimnografijai,nedviprasmiškairodo, jog išdviejųanks-čiau aprašytų kategorijų adresatas buvopagrindinė(dominuojanti),otekstokilmė–papildoma(antrinė)kategorija.AtitinkamaiViduramžiamsbūdingą bažnytinių tekstųhierarchijągalimapavaizduotitaip:

Viduramžiška bažnytinių tekstų hierarchija

Rusėnų kalbos vartojimas

1.Himnografija:nuožmogausDievui

ne

2. Šventasis Raštas: nuo Dievo žmoguiirnuožmogausDievui

taip

3.Homiletika:nuožmogausžmogui(apieDievą)

taip

Kad ir kaip paradoksalu atrodytų išpirmožvilgsnio,aukščiausiąpozicijąšiojehierarchijoje užima himnografija (gieda-mojiliturginėliteratūra),nesjosvienintelisadresatasyraDievas,ovienintelėfunkci-onavimosfera–bažnytinėsmišios.Todėlbūtentjiturėjobūtilaikomasakrališkiausiabažnytinėsliteratūrosdalimi,t.y.sakralineliteratūrapar excellence. Šventasis Raštas yrasakralinėsliteratūrosdalistikliturgiškai(antriniu būdu) jį naudojant, kai jis būna(per)adresuojamas Dievui, o pagal savo pirminęfunkcijąjisskirtasžmonėmsirto-dėl,pagalankščiaunustatytąViduramžiamsbūdingąklasifikaciniųkategorijųhierarchi-ją,traktuotinaskaipprofaninėsliteratūrosdalis,nepaisantjodieviškosioskilmės(kuri,kaip jaužinome,buvoantrinėkategorija,lyginant su adresatu). Pagaliau, homiletika sudarėprofaninėsliteratūroscentrą.Reikiapabrėžti,kadšiojeklasifikacijoje

terminai sakralinis ir profaninis taikomi ne

Page 52: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

52

tekstoturiniui(kurisbažnytinėjeliteratūrojevisada sakralinis pagal apibrėžimą), o jonaudojimui,todėlbūtųtiksliaukalbėtiapiesakralinįirprofaninįbažnytinėsliteratūrostaikymą.LietuvosirLenkijosstačiatikiųirunitų

tradicijojebažnytinėslavųkalbavisuometvartotasakraliniaistikslais–himnografijoje(visada)irŠventajameRašte(liturgiškaijįskaitant),orusėnųkalbavartotatuomet,kaibažnytiniaitekstaibūdavoskirtižmonėms,t. y. homiletikoje (visada) ir Šventajame Rašte(neliturgiškaijįskaitant)41.Viduramžiamsbūdingąbažnytiniųtekstų

hierarchijągalimaatitinkamaipatikslinti:

Viduramžiška bažnytinių tekstų hierarchija

Rusėnų kalbos vartojimas

1.Himnografija:nuožmogausDievui

ne

2a. Šventasis Raštas: nuo žmogausDievui(liturgiškainaudojant)

ne

2b. Šventasis Raštas: nuo Dievožmogui(neliturgiškainaudojant)

taip

3.Homiletika:nuožmogausžmogui(apieDievą)

taip

ŠiąišvadągalimaparemtirusėnųkalbąXVI–XVIIa.vartojusiųžmoniųpasisaky-mais42, patikimai liudijančiais, jog, rink-damiesi bažnytinės literatūros kalbą, jiesekėšv.apaštaloPauliausžodžiais(visose

41 Šventojo Rašto dvigubo naudojimo galimybęvaizdingairododvikalbiai(lygiagrečiaibažnytineslavųirrusėnųkalbomisleistiarrašyti)tekstai–protestantoVasilijaus Tiapiniškio iki 1580 m. leista Evangelija ir Va-karųUkrainosunitoXVIIa.pradžiojerašytaLiturginėevangelija(Lvovas,Istorijosmuziejus,Nr.133/153).

42 Žr. jų apžvalgą:Bolek A.Rozwój poglądównatakzwaną„mowęprostą“wXVIiXVIIwieku//ZeszytynaukoweUniwersytetuJagiellońskiego,DCXXXIII,Pra-ceJęzykoznawcze,zesz.74.Kraków,1983,s.27–33.

citatose kursyvas mano – S. T.):„visdėltobendruomenėssusirinkimeverčiauištarsiupenkisžodžiussavoprotu,kadpamokyčiau ir kitus,negutūkstančiusžodžiųkalbomis“(1Kor14,19).Vertapažymėti,kadMele-tijaus Smotrickio Mokomosios Evangelijos (Vievis,1616)pratarmėje,kuriąjisrašėdarbūdamas stačiatikis, po šios šv. Pauliauscitatos skliausteliuose pridurta: â9 Íà1Õöå zâë1àùà äî Íàð1îäà43.

Joanikijaus Galiatovskio pasisakymas (Pamokslo mokslas, arba kūrimo būdas, KijevoOlųvienuolynas, 1659) irgi rodo,kad pamokslams tinka rusėnų, bet jokiubūdu ne bažnytinė slavų kalba, kuriąpaprasti žmonėsmenkai supranta: 6åñë2è á1Õäåøú ñë1îâî ±áæîå ïðîïîâj©äàòè, 6à Íjêò1î åãî Íå zðîzÖìj©åòú, ñåá2å ñàì2îãî á1Õägå ïðîïîâj©äàòè é âûñëDë1Ýòè, 6à Íå ñë1îâî ±áæIå44.Rusėnų kalba buvo tinkamamokyti

liaudį, oDievui skirtuose tekstuose tikovartoti tik bažnytinę slavų kalbą, kuri,pasak IvanoVyšniškio (1955: 23), „естплодоносн§йшийотвс§хязыковиБогулюбимший“.Viduramžiais paplitęs suvokimas, kad

bendravimas gali vykti dviem kryptimis (nuoDievopriežmogausiratvirkščiai)45,

43 Cituojamapagalfaksimilinįleidinį:Frick D. A. (ed.).TheJevanhelijeučytelnojeofMeletijSmotryc’kyj(toliau – Frick D. A. (ed.)The Jevanhelije učytelnojeof Meletij Smotryc’kyj). Cambridge (Massachusetts),1987 (Harvard Library of Early Ukrainian Literature. Texts, vol. 2), p. 21, 26.

44 Cituojama pagal: Житецкий П. Г.Очерклите-ратурнойисториималорусскогонаречиявXVIIвекесприложениемсловарякнижноймалорусскойречипорукописиXVIIвека.Киев,1889,с.145.

45 Šis suvokimas glūdi pačioje krikščionių litur-gijoje, plg.: „Senasis lotyniškasmišiųKanonas reiškėlabai archajišką Eucharistijos koncepciją: pagal ją, popasakojimoapietai,kaipKristusįvedėEucharistijąper

Page 53: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

53

aiškiai išreikštasMeletijaus Smotrickio Pamoksle tėvo Leontijaus Karpovičiaus garbingoms laidotuvėms (Vilnius, 1620), kuriameapievelionįpasakyta:â1åñú ñâ1îé ÷1àñú 5àëáî Íà ÷èò1àÍ9þ òð1àâèëú, ãä2å ±áãú z9 Í1èìú ðîzìîâë1Ýëú: 5àëáî Íà ìîë1èòâj, ãä2å 5îÍú z9 ±áãîìú ðîzì1îâÖ ìj©ëú46. Galima neabejoti, kad šiuo atveju skaitymas buvo neliturginis.Bažnytinės slavų ir rusėnųkalbosvar-

tojimo bažnytinėje literatūroje taisyklesaiškiai išdėstė unitų vyskupas JuozapatasKuncevičius:êãäû òåæú ÷èòàƒþ åâNàãåëIå, àëáî ßêÖþ ìîëèòâÖ â ãîëCî, àáî åêòåÍIè, Íå ìàƒþ âûêëàäƒà ñëîâNåñê'è ñëîâú ïî ðÖCêó, àëå òàêú ÷èòàòè ßêî ÍàïèñàÍî. Ö÷èòNàÍîå zCà åâNàãåëIå àáî æèòIå.±ñò'û ÷èòàþ÷è ë1þäMå, ìîãƒó âûêëàäàòè47.ČiaDievuipermišiasgarsiai skaitomi tekstai (Evangelijos ir maldos) aiškiai priešpriešinami žmonėmsskirtiemskūriniams(tačiauabitekstųgru-pėsišdaliessutampadėldvejopąpaskirtįturinčioŠventojoRašto).Daranksčiautaspačiasrekomendacijas

išsakė IvanasVyšniškis: „Евангелиа иАпостолавцерквиналитургиипростымязыком не выворочайте.По литургии

Paslaptingąjąvakarienę,besimelsdamiatnašaudavoDie-vui amžinojo gyvenimo duoną ir amžinojo išganymotaurękaipatmintiesapieKristauskančias,mirtįirprisi-kėlimąaukąirmelsdavo,kadDievoangelas–galbūtpatsKristus–iškeltųjąantdangausaltoriaus.Bažnyčiatiki,kad tiesioginiu Kristaus paliepimu jos atnešama aukabusDievopriimta,irtuometji,Bažnyčia,galėspriimtitaspačiasdovanasatgal,betjauDievodovanų–Kristauskūnoirkraujo–pavidalu.“–Уайбру Х.Православнаялитургия:Развитиеевхаристическогобогослужениявизантийскогообряда.Москва,2000,с.31.

46 Cituojama pagal: Маслов С. И.КазаньеМеле-тияСмотрицкогоначестныйпогребо.ЛеонтияКар-повича.Киев,1908(ОттискизЧтенийвИсторичес-комобществеНестора-летописца,кн.20,вып.2–3),с.47.

47 Cituojama pagal: Карский Е. Ф.Стараязапад-норусскаяписьменность,с.143.

ж для зрозуменя людского попростутолкуйтеи выкладайте.Книгицерков-ные вс§ и уставы словенским языкомдрукуйте.“48

IvanoVyšniškio ir JuozapatoKunce-vičiaus rekomendacijos rodo, jog kartaisrusėnųkalba vis dėlto skambėjo skaitantpermišiasmaldas arŠventąjįRaštą (jukpriešingu atvejupačiosšiosrekomendacijosbūtų buvusios nereikalingos), tačiau šiųkultūrosveikėjųbendrasreikalavimasskai-tytiBiblijostekstusdukartus–bažnytineslavųkalba(permišias)irrusėniškai(perpamokslą)–neleidžiaabejoti,kadtaibuvobūtentnukrypimainuovisuotinaipripažin-tosnormos.Bažnytinėjevartosenojerusėnųkalbosvisuomeninisprestižasbuvovisuo-metmenkesnis,palygintisubažnytineslavųkalba.TaipatvirtinaMeletijausSmotrickioMokomosios Evangelijos (Vievis, 1616) pratarmėjepateiktaabiejųkalbųlyginamojicharateristika: 6à zàòMû òƒî êîò1îð4û ò'û ÷1àñDî õƒî â9 zàöÍjéøMî, ïNåêÍjéøMî, zâÝÍjéøMî, ñÖïòLåÍjéøMî 6è äîñFàFˆîÍjéøMî 6ßz1ûêÖ ñëîâNåñêMî, ïðå Íåñïîñ1îáÍîñòü ñëÖõ1à÷Dw, Íå ìÍ1wãMè ïîæ1èòî÷Nå áLû: òåïRå õƒî â9 ïdîëjéøMî 6è ïðîñòjéøMî 6ßz1ûêÖ, ìÍ1wãMè, 6àëáî ð1à÷åé 6è âMñj ð1Õñêîãî 6ßz1ûêà,6 ßêîêLîâKå 6uìjƒåÍMû, ïîòð1åáNå 6è ïîæ1èòî÷Nî á1ûòè ì£îãëú49.

Turint visa tai galvoje, tenka patikslinti A.KamčiatnovoišvadąapieIvanoVyšniš-kiokalbinęsavimonę:

Языковое сознание Вишенского про-никнуто одной по существу идеей: в сла-вянском языке он констатирует встречу

48 Иван Вишенский. Сочинения, подготовкатекста,статьяикомментарииИ.П.Еремина.Мос-ква–Ленинград,1955,с.23.

49 Frick D. A.(ed.).TheJevanhelijeučytelnojeofMeletijSmotryc’kyj,p.21,26.

Page 54: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

54

мира имманентного человеческого сознания с миром трансцендентным, бо-жественным, причем трансцендентное внедряется в имманентный славянский язык с такой полнотой, которая неве-дома другим языкам; не столько человек говорит о Боге, сколько сам Бог говорит о себе на славянском языке. Согласиться с такой реконструкцией языкового созна-ния Иоанна Вишенского вынуждает нас то, что в свете именно этой реконструк-ции делаются понятными и связными все остальные его утверждения.

В самом деле, язык может быть инобытием всего двух сущностей – Бо-жественной и человеческой и нести в себе их энергии. Глубокое своеобразие церковнославянского языка заключает-ся в том, что он является инобытием только и исключительно Божественной сущности, поскольку Первоучители сла-вянства намеренно создали этот язык как язык православно-христианского богослужения. Центральное место в богослужении, как известно, занимают таинства – священнодействия, в ко-торых под видимым образом подается невидимая благодать, в которых проис-ходит реально переживаемое обожение человека по благодати, причастие чело-века Богу. При этом таинства без соот-ветствующих молитвословий, главным в которых является призывание Имени Божия, просто не могут состояться, не будут действенными. Этот литургичес-кий момент, неустранимый из языкового сознания верующих, по-видимому, дает основание Вишенскому утверждать, что человек простым чтением по-церковнославянски приводится к Богу. Поскольку Бог свят, то и славянский язык, будучи инобытием Божественной сущности, не может содержать в себе ничего иного, кроме науки и искусства святости. Евхаристическое слово сла-

вянского языка, являющееся безусловным выражением Божественной сущности, есть одновременно и дело, поэтому нет и не может быть ни малейшей дистан-ции между словом и делом: кто читает по-славянски, тот непременно и живет по-славянски, то есть по заповедям Бо-жиим. Именно этот смысл имеют слова Вишенского о святых, от языка и письма славянского постившихся.

Ясно теперь и то, в чем заключается преимущество славянского языка перед латинским и греческим. Церковнославян-ский язык есть выражение в инобытии одной Божественной сущности, вмес-тилище божественных энергий, тогда как на латинском и греческом, помимо Божественной, выражается еще и человеческая сущность; как известно, всякъ челов§къ ложъ (Пс 115, 2), поэтому человеческая языческая, поганская, муд-рость по стихиям мира сего, украшенная риторическими, диалектическими и силлогистическими ухищрениями, про-буждает гордость ума, самомнение, следствием которых бывает отпадение от Бога.50

Mano duomenys rodo, jog, priešingaineimanoA.M.Kamčiatnovas,bažnytinėsslavųkalbosvartojimosferanepriklausėneinuotekstokilmės,neinuojo turinio,nesDievoŽodis(kuriuo„patsDievasapiesavekalba“)netikgalėjo,betirturėjo–esanttamtikromssąlygoms–skambėtirusėniškai(kad būtų suprantamas liaudžiai). PasakIvano Vyšniškio, Šventojo Rašto dieviš-kojiprigimtispuikiaigalėjobūti išreikštaskirtingomiskalbomis(plg.:„Политургииж для зрозуменя людского попросту

50 Камчатнов А. М.Страницаизисторииборь-бызацерковнославянскийязык//ЕжегоднаяБого-словская конференция Православного Свято-Тихо-новскогобогословскогоинститута – 1997.Москва,1997,с.73–74.

Page 55: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

55

толкуйте и выкладайте.“). Bažnytinėsslavųkalbossakrališkumąlėmėtai,jogjilaikytaliturgine,kreipimosiįDievą,kalbanettaisatvejais,kaižmogusprabildavoįJįnedieviškosios,ožmogiškoskilmėsteks-tais (tokiayra,pavyzdžiui,himnografija).Mus dominančioje kultūrinėje tradicijojebažnytinė slavųkalba, būdama liturginėsprigimties, vartota vien tik per mišias.Taigi rusėnų kalba anaiptol nebuvo

„žemesniojo rango“ sakralinė kalba, kaipkartais manoma. Net taikoma Šventajam Raštui,jivisadalikdavokreipimosiįžmo-nes kalba (lingua ad homines), priešprie-šinamabažnytineislavųkaipkreipimosiįDievąkalbai(lingua ad Deum).Komunikacijos teorijos ir istorijos po-

žiūriuši išvadalabaipamokanti ir įdomi:pasirodo,Viduramžiaispaplitęskomunika-cijossuvokimasbuvolabiauorientuotasįbendravimosituaciją(įpasisakymoautoriųir ypač į adresatą) ir todėl dialogiškesnisnei į vidines teksto ypatybes orientuotosšiuolaikinėsteorijos.

Polonizacija ir palaipsnis rusėniško-sios raštijos nykimas

Po 1569 m. Liublino unijos, sujungus LDK irLenkijos karalystę įAbiejųTau-tųRespubliką (toliau –ATR), prasidėjospartusLietuvosvisuomenėsaukštesniųjųsocialiniųsluoksniųlenkėjimas51 (pirmieji jopožymiaibuvopasirodękiekanksčiau).Jau1551m.Vilniausmiestotarybapirmąkartąsuformulavosavosprendimąlenkiš-kai,norsKijevovaldžiairvėliau(1571m.)

51 Išsamiaiapietaižr.: Martel A. La langue polo-naisedanslespaysruthènes:UkraineetRussieBlanche:1569–1667. Lille, 1938.

sakėsi nesuprantanti lotyniškojo rašto irlenkų kalbai būdingų lotynizmų52. Nuo XVIIa.lenkėjimasgerokaiišplito.Keliosdatosleidžiapamatytišioprocesodinamiką.Lietuvos statuto 1566 ir 1588 m. redakcijos fiksuojateisęvartotirusėnųkalbąįstatymųleidyboje (ir tai liudija apie šios tradicijos nykimogrėsmę),o1697m.šiteisėlikvi-duota.NuoXVIa.pabaigosrusėnaipasirašoraštuslotyniškomisraidėmis,orusėniškojo1588m.LietuvosStatutoegzemplioriuoseatsirandalenkiškųprierašų,1595m.Kiškųgiminei priklausiusiame adutiškyje šis tekstas transkribuotas lotyniškomis raidė-mis53,o1614m.išleistasjovertimasįlenkųkalbą.Stačiatikiams,ovėliaubazilijonamspriklausiusioŽirovicųvienuolynoturtasiki1633m.surašomasrusėniškai,onuo1634m. – jau lenkiškai54, kaip rodo ikimūsųdienų išlikęs originalus rankraštis (SanktPeterburgas,Rusijosmokslų akademijosbiblioteka, Dobrochotovo fondas, Nr. 47).XVIIa.pirmojojepusėjeLDKstačiati-

kiųsocialiniselitastaippatpereinaįlenkųkalbą,kuriąišsilavinęstačiatikiaipradedavartotinettuomet,kaitekstasaiškiainėraskirtaskitųkonfesijųskaitytojams.Pirma-sis stačiatikių poleminis leidinys išleistaslenkiškai 1597 m., o po 1628 m. visa tarp-konfesinėpolemikavykovienlenkiškai55.

52 Огiєнко I. Iсторiя української лiтературноїмови.Київ,1995(pirmasisleidimas:Winnipeg,1949),с. 101.

53 Мякишев В. Литовский Статут на пути от„руской“ редакции к польскому переводу (о руко-писном экземпляре из фондов Берлинской коро-левской библиотеки) // Krakowsko-Wileńskie studiaslawistyczne: Seria poświęcona starożytnościomsłowiańskim,t.3.Kraków,2001,s.173–192.

54 Нiкалаеў М. Палата кнiгапiсная: Рукапiс-наякнiганаБеларусiўX–XVIIIстагоддзях.Мiнск,1993,с.124.

55 Shevelov G. Y. a Historical Phonology of the

Page 56: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

56

1668m. Žuchovicų (prieNaugarduko)cerkvės šventikasLukas, perrašęs bažny-tineslavųkalbasurašytą tekstą(Apaštalųdarbai ir laiškai kartu su Evangelijomis), prirašė nuo savęs tris tekstelius: tradicinįkolofonąbažnytineslavųkalba(kurią,beabejo,mokėjo), skaitytojams adresuotąprašymąatleisti jamnetyčinesperrašymoklaidas – rusėniškai ir netrumpąprierašąapiešiorankraščioparašymoaplinkybes–lenkiškai (F 21-815)56. Vargu ar galima abejoti,kadšiamvisastriskalbasmokėju-siamstačiatikiųšventikuibūtentlenkųkalbabuvopagrindinė,rusėnųkalbajiskreipėsiįbendratikius(kurietikirgalėjoperskaitytijorankraštį),obažnytinęslavųkalbąlaikėsakraliąja(irtradicine).Lenkųkalbapalaipsniuiišstumdavorusė-

nųkalbąnetikraštvedyboje(kuriki1696m.išlikotiktradicinėsrusėniškosformulės,opatstekstasdažniausiairašytaslenkiškai)irkaikurioseunitųliturginėseknygose,suei-damaįfunkciniopasiskirstymosantykiussubažnytineslavųkalba.KaippavyzdįgalimanurodytiXVIII a. antrojo ketvirčio unitųrankraštinįrinkinįF22-87,kurl.16vlen-kiškai surašytas trumpas pamokslas lydimas prierašųbažnytineslavųkalba.Kalbinėspolonizacijosprocesasneaplen-

kė irLietuvos totorių. Jųmusulmoniškosknygos(kitabai),XVIIa.rašytosrusėniškai(naudojantarabiškąjįraidyną),XVIIIa.jau

Ukrainian Language (toliau – Shevelov G. Y. a Historical Phonology of the Ukrainian Language). Heidelberg, 1979 (Historical Phonology of the Slavonic Languages, vol. 4), p. 566.

56 Кобяк Н. А., Морозова Н. А., Турилов А. А. Кириллические рукописные книги XV–XIX вв. всобранияхфондов21и22БАНЛитвы //Krakows-Krakows-ko-Wileńskie studia slawistyczne: Seria poświęconastarożytnościom słowiańskim, t. 2. Kraków, 1997,s. 71–72.

rašomos lenkiškai (taip pat arabiškomis raidėmis)57.

Stačiatikių raštijos reslavizacija

Po 1387m.Lietuvos krikšto ir ypač po1569m. Liublino unijos rusėnai turėjoprogos įsitikinti vakarietiškosios (katali-kiškos ir protestantiškos) mokymo sistemos pranašumais. Ši patirtis kėlė nepasitenki-nimątradicinerusėniškąjaedukacija,otaiskatinorusėnųdenacionalizacijosprocesusperstačiatikybėsatsisakymąir/arkalbinęasimiliaciją. Įvertinę šią padėtį, rusėnaiėmėsi aktyvios religinės ir pasaulietinėsšvietėjiškos veiklos, stiprindami stačiati-kybės pozicijas. Šiomis sąlygomis vykobažnytinės slavųkalbos atgimimas ir visdidesnis populiarėjimas, kuriuos galimasąlygiškaivadintikalbine reslavizacijaPirmasis šio proceso etapas prasidėjo

1576m.,KonstantinuiOstrogiškiuiįsteigusOstrogemokyklą, kurioje dėstytos klasi-kinės–bažnytinėslavų,graikųirlotynų–kalbos.ATRstačiatikiųbrolijossukūrėplačiąšvietimosistemą,kuriojedaugdėmesioskir-tabažnytinėsslavųkalbosdėstymui:1585m.įsteigtaLvovo brolijos, 1588–1589m. –Vilniaus brolijosmokykla, kuriųmodelįperėmėdaugeliskitų tospačiospaskirtiesmokyklų. Netrukus pasirodė pirmosiosbežnytinės slavųkalbosmokymopriemo-nės:tradicinė(verstinė)gramatika(Vilnius,1586),LaurentijausZizanio(Vilnius,1596)irMeletijaus Smotrickio (Vievis, 1619)gramatikos,LaurentijausZizaniosudarytaspirmasisbažnytinėsslavų–rusėnųkalbųžo-dynėlis(„Leksis“)kaipelementoriausdalis

57 Антонович А. К.Белорусскиетексты,писан-ныеарабскимписьмом,с.23.

Page 57: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

57

(Vilnius, 1596), išsamus Pamvos Beryndos Leksikonas (Kijevas, 1627) ir kt.Kijevesvarbųvaidmenįatliko1615m.įkurtamiestostačiatikiųbrolijosmokykla,1631m.įėjusiįPetroMogiloskolegiją,pasižymėjusiąypačaukštu mokymo lygiu. Visa tai laidavo vis geresnįbažnytinės slavųkalbosmokėjimąirkartusilpninosujakonkuravusiosrusėnųrašytinėskalbospozicijas.Tolesnis kalbinės reslavizacijos etapas

(prasidėjęspotrumpolaikotarpio,kairusė-nųkalbabuvooficialiojiBohdanoChmel-nickiokontroliuojamoseUkrainosžemėsepo 1648–1654 m. sukilimo)58vykoKijeveir visoje kairiakrantėjeUkrainoje, šiomsteritorijomspatekusįRusijossudėtįpagal1667m.Andrusovopaliaubųsąlygas:nuotolaiko(ypačpajungus1686m.UkrainosBažnyčiąMaskvosPatriarchatui)Kijevorašytinė kultūra buvo stipriai veikiamaRusijoje egzistavusio kultūriniomodelio,kuriameviešpatavovienintelė–bažnytinėslavų – rašytinė kalba (rusėnų kalba tennevartota)59. Šis maskvietiškosios tradici-jospoveikistaippatturėjoįtakosvietineimokyklinei dramai – pradžioje ji rašytarusėniškai,ovėliau–bažnytineslavųkal-ba60.Kaikurieistoriniaiveikalaiirvėlyviejimetraščiai taippat rašytineberusėniškai,obažnytineslavųkalba61,pavyzdžiui,Ino-kentijaus GizelioSynopsis (1674 m.) arba GrigorijausGrabiankoskazokiškasisMe-

58 Shevelov G. Y. a Historical Phonology of the Ukrainian Language, p. 577.

59 Успенский Б. А. История русского лите-ратурного языка, с. 426–428. Apie Maskvoje leistųelementorių tikėtiną poveikį analogiškiems Ukrainosleidiniamsžr.Корзо М. А.Украинскаяибелорусскаякатехетическаятрадиция,с.555,559–560.

60 Мозер М.Чтотакое„простаямова“?(toliau–Мозер М.Чтотакое„простаямова“?)//StudiaSlavicaHungarica. 2002, vol. 47/3–4, p. 236.

61 Shevelov G. Y. a Historical Phonology of the Ukrainian Language, p. 576.

traštis (1710 m.). Petrui I išleidus 1720 m. įsaką, draudžiantį rusėniškai spausdintiknygas,Ukrainojevis labiauplitobažny-tinėslavųirrusųkalbos, išstumiančios išvartojimorusėnųkalbą62. Tik Galicijoje ir UžkarpatėjerusėniškojitradicijagyvavoikiXIXa.pirmosiospusės63.XVI ir ypačXVII a. pagrindiniai ru-

sėniškosios kultūros centrai pasislinko išLDK įpietus,kur sparčiaididėjoLvovo,Ostrogo,Lucko ir pagaliauKijevo reikš-mė64.DėlaktyviosirsėkmingosPetroMo-gilosšvietėjiškosveiklosKijevasdarpriešAndrusovo taiką buvo įgijęs svarbiausiorusėnųkultūroscentrovisojeAbiejųTautųRespublikojestatusą.ŠiomiestoperėjimasRusijos valdžion ir aktyviai jamevykusikalbinėreslavizacijasustiprinobažnytinėsslavų kalbos pozicijas (ypač stačiatikiųraštijoje) net tose rusėnų žemėse, kurioslikoATRsudėtyje(visųpirmaperKijeveleistus kirilinius leidinius).

Rašto semiotizacija

LDK kalbinei situacijai būdingas raštosemiotizavimas,kainepatikalba,obūtentraidynassuvokiamaskaiptekstokonfesinėspriklausomybės(odažnaiiradresato) rodi-klis.Rezultatasbuvotas,kadtapačiakalba,bet skirtingais raidynais surašyti tekstai būdavosuvokiamikaiptekstaiskirtingomiskalbomis (plg. rusėnišką tekstą, surašytą

62 Moser M. Ostukrainische Urkunden- und Geschäftssprache im 18. Jahrhundert // Zeitschrift fürslavische Philologie. 1998, Bd. 57, S. 379–407; Iсає-вич Я. Iсторiя українського книговидання: витоки,розвиток,проблеми.Львiв,2002,с.249,252.

63 Мозер М.Чтотакое„простаямова“?,p.256.64 Todėlpačiojerusėnųkalbojesumažėjobaltaru-

sių irpadaugėjoukrainiečių tarmiųelementų–Sheve-lov G. Y. a Historical Phonology of the Ukrainian Lan-guage, p. 566–567.

Page 58: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

58

kirilinėmis, lotyniškomis ir arabiškomis raidėmis), todėl paprasčiausia translitera-cijalaikytavertimuišvienoskalbosįkitą.Raštosemiotizavimasleidolaisvaiderintikalbas ir raidynus: vienas raidynas naudotas skirtingomis kalbomis rašytiems tekstams, otapačiakalbarašytamtekstuigalėjobūtipritaikyti skirtingi raidynai65.MaskvosRusioje tokio reiškinio nebuvo.Raštosemiotizacijasunykounitųtradi-

cijojeXVII a. antrojoje pusėje, pradėjusnaudoti lotyniškąjį raidyną rusėniškai irbažnytineslavųkalbarašytiemstekstams.

Išvados

Rusėniškai protestantai dažniausiai rengėNaująjįTestamentą irKatekizmą, tačiaušiveiklatrukoneilgai:beveikvisižinomitekstaisukurti1562–1581m.Tiknedidelė(skaičiuojant pagal apimtį) dalis buvoišspausdinta,tadprotestantųrengtirusėniš-kiejikūriniainegalėjobūtiplačiaipaplitę.Juoseneatsisakytatradicinėsbažnytinėssla-vųkalbos:SimonasBudnasvartojojąkaiplingua sacra, Vasilijus Tiapiniškis – lygia gretasurusėnųkalba.Pastaruojuatvejuru-sėniškasisvertimasturėjoatliktipagalbinę(didaktinę)funkciją–paaiškintibažnytineslavųkalbasurašytątekstą(kitaippastarasisvarguarbūtųišspausdintaslygiagrečiaisurusėniškuojuvertimu)66.

Tiek Simono Budno, tiek Vasilijaus Tia-piniškiobažnytinei slavųkalbai teikiamas

65 LDKlaikaisgimusilaisvokalbųirraidynųderini-motradicija,implikuojantikonfesinįgrafikossuvokimą,pasirodėesantitokiagyvybinga,kadgyvavoirvėlesniaislaikais.Pavyzdžiui,XIXa.Lietuvojekaikuriepasaulieti-niaikaraimųtekstairašytirusiškaižydiškomisraidėmis.

66 Plg. Мозер М. Что такое „простая мова“?,p.233,plg.darp.249.Apiekognityviąsiasirdidaktinesdi- ir poliglotas žr.: Temčinas S. Bažnytinės knygosrusėnųkalba,p.134–135.

prioritetaspriešrusėnųkalbąneleidžia visiš-kaipritartiplačiaipaplitusiainuomonei,kadrusėnai protestantai, sekdami savo bendrati-kiųVakarųEuropojepėdomis,pasisakėužbažnytinėsraštijoskalbinędemokratizacijąirsiekė,kadŠventasisRaštasbūtųprieinamastikintiesiems išverstas į jų gimtąją kalbą.Rusėnaiprotestantaidažniausiairinkosilen-kųkalbą,orusėniškaikūrėtiktieasmenys,kuriemsbuvobrangitradicinėkirilinėraštija.Tokiųveikėjųkultūrinėsirkalbinėsnuostatos(taippatdviejųrašytinių–bažnytinėsslavųir rusėnų–kalbųvartojimas) greičiausiaiperimtos iš chronologiškai senesnės (sta-čiatikių irkatalikųkurtos)kirilinės rašyti-nėstradicijos67.Šiaprasmerusėniškairašęprotestantailaikytininenaujoviųkūrėjais,oatvirkščiai–tradicijostesėjais.Po1596m.atsiradusiunitųraštijaski-

riasi nuo stačiatikiškosios, iš kuriosbuvokilusi, ne tiek kalbiniais požymiais, kiekformaliai(greitraščiotaikymasbažnytinėseknygoserusėnųirbažnytineslavųkalbomis;lotyniškairašytųtekstųir/arįrašųbuvimaskirilinėseknygose; iš lotynųkalbosverstinaujiliturginiaitekstai).Pagrindinėkalbinėnaujovė ta, kad į bažnytinę unitų raštijąpatekusilenkųkalbasuvoktakaipneutrali,priešpriešinta tiekbažnytinei slavų (speci-finė lingua sacra), tiek rusėnų (specifinėlingua profana):lenkųkalbapradėtavartotiir bažnytine slavųkalba rašytų tekstų aiš-

67 Rusėnų rašto kalba aktyviai funkcionavo jauXVamžiausviduryje,kaibeveik tuopačiumetuatsi-radorusėniškairašytibibliniai,homiletiniai,religiniai,filosofiniai,istoriniaiirteisiniaitekstai,verstinetištri-jųskirtingųkalbų–hebrajų(sužydųpagalba),čekųirlotynų.Tik šiek tiek vėliau atlikti pirmieji vertimai išbažnytinėsslavųkalbos–Temčinas S.LietuvosDidžio-siosKunigaikštijosrusėniškojiliteratūrakaipkultūrinėsintegracijos modelis // Bumblauskas a., Potašenko G. (eds.), Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos tradicija irtautiniai naratyvai. Vilnius, 2009, p. 82.

Page 59: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

59

kinamuosiuose vertiniuose (anksčiau tamvartota rusėnų kalbą), ir kaip pagrindinėišsilavinusių žmonių religinės edukacijospriemonė (anksčiau tamvartotabažnytinėslavųkalba).XVI a. viduryje prasidėjusi LDK vi-

suomenės kalbinė polonizacija,XVII a.pradžiojeįgijusiplatųmastą,ilgainiuiišstū-mėrusėnųkalbąišdaugeliojosvartojimosferų, taip pat ir iš ten, kur rusėnųkalbaturėjo papildomosdistribucijos santykiussubažnytineslavųkalba.Giluslenkųkal-bosįsiskverbimasįunitųbažnytinęraštijąprisidėjoprieraštosemiotizacijosnykimoATRsociolingvistinėjesituacijoje.Rusėnų

kalbosvartojimosferasiaurėjoirdėlvie-tiniųstačiatikiųraštijojevykusioskalbinėsreslavizacijos (bažnytinės slavų kalbosatgimimo ir platesnio vartojimo).Renkantis vieną (rusėnų ar bažnytinę

slavų)išdviejųrašytiniųkalbųLDKirLen-kijoskaralystėsrusėnamssvarbiausiabuvovertikalioji komunikacijos ašis Dievas – žmogus, todėl rusėnų ir bažnytinės slavųkalbos funkcinio pasiskirstymo pagrindinis pamatasbuvonetekstoturinysarkilmė,oadresatas:rusėnųkalbalaikytakreipimosiį žmones kalba (lingua ad homines), o bažnytinėslavų–kreipimosiįDievąkalba(lingua ad Deum).

ThE uSE of ThE RuThENIAN LANguAgE IN EccLESIASTIcAL BooKS AND ITS RELATIoN To ThE RELIgIouS IDENTITIES IN ThE RuThENIAN LANDS of ThE gRAND DuchY of LIThuANIA IN ThE 14Th–18Th cENTuRIES: ThE PRoTESTANT AND uNIAT TRADITIoNS

Sergejus TemčinasS u m m a r yThe paper aims at describing the use of the Ruthenian language in ecclesiastical books in its relation to the religious identities in the Ruthenian lands of the Grand Duchy of Lithuania (GDL) in the 14th–18th centuries. The Eastern Orthodox written tradition was described in this respect in a previous article, published by the author in 2008. The present study, based on the same methodology, focuses on both the Protestant and Uniat written traditions. The main focus is placed on the features of bi- and multilingualism (including the presence of certain Old Church Slavonic elements in the texts written in Ruthenian) which help us reconstruct different attitudes toward the use of the two Slavic written languages in the Ruthenian lands of the GDL. The ultimate task is to identify and de-scribe the peculiarities of the use of Ruthenian (as the officiallanguageoftheGDL)intheProtestantandUniat ecclesiastical writings. The research is based on both secondary literature and primary sources (still unpublished) kept in Lithuanian and foreign manuscript repositories.

after having researched the use of the Ruthenian language in the three – Eastern Orthodox, Protestant and Uniat – confessional traditions it is now possible to describe in more details the functional distribution of the two – Ruthenian and Old Church Slavonic – written languages within the Cyrillic written tradition of the GDL. The author argues that this distribution is dependent on the hierarchy of ecclesiastical texts, as it was perceived during the 14th–18th centuries.

The closing part of the paper presents the semioti-zationofthealphabetasaculturalphenomenonwhichwasapparentlyuniquetothewrittentraditionoftheGDL: the alphabet (and not the linguistic structure of any level: vocabulary, grammar or syntax) was unders-tood as the main feature and the most important symbol ofaspecificlanguage.Asaresult,asimpletranslitera-tion from one alphabet into another was perceived as a translation from one language into another.

In conclusion the main linguistic processes which took place in the Protestant and Uniat ecclesiastical writings, and generally in the Cyrillic tradition of the GDL are described.

Įteikta 2011 07 14Parengta skelbti 2011 09 09

Page 60: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

60

ISSN 1392-0448. LIETUVOS ISTORIJOS STUDIJOS. 2011 28

lieTuvoS PoliTinių ParTiJų užSienio PoliTikoS nuoSTaToS 1918–1919 meTaiS: orienTaciJa į DiDžiąJą briTaniJąandrius grodis

DoktorantasVilniaus universitetoIstorijos fakulteto Naujosios istorijos katedraTel. 268 72 86El. paštas: [email protected]

Įvadas

Užsieniopolitikosorientyrųnustatymas,oilgalaikėjeperspektyvojeirstrategijos,kuriturėtųužtikrintisaugią,visavertętautoseg-zistenciją,suformavimas–vienaspamatiniųvalstybės uždavinių. 1918m.Nepriklau-somybępaskelbusiosLietuvospolitiniamslyderiamsbrėžtiužsieniopolitikospriori-tetus teko Pirmojo pasaulinio karo sukeltos suirutėssąlygomis.Karaslietuviams,kaipirkitomsVidurioirRytųEuropostautoms,suteikėgeopolitinęgalimybękurtimoder-nias nacionalines valstybes.Tačiau buvęrytinėsžemynodalieshegemonai–didžiųjųVakarųvalstybių parklupdytaVokietija irrevoliucijosbeitarpusaviovidauskovųnu-alintaRusija–nesirengėlengvaiatsisakytibuvusių teritorijų. Pastarojoje įsitvirtinęsbolševikinis režimas pamatiniu užsieniopolitikosprincipupaskelbėpermanentinėsrevoliucijos doktriną, kuri grėsmę kėlėne tiktai suirusių imperijų valdose besi-kuriančioms tautinėms valstybėms, betir seniesiems tarptautinės bendruomenėsnariamsVakarųEuropoje.NepasiduotipoKompjenopaliaubųpasirašymokilusiam

optimistiniamtikėjimuiilgalaikevisuotinetaikaatsikuriančiosLietuvospolitikusvertėrusųirvokiečiųokupacijųpatirtis,šiųša-liųvaldančiųjųsluoksniųkarolaikotarpiomanipuliacijostautinėmisaspiracijomisirvalstybingumu. 1919m. sausį antrosioskoalicinėsLietuvosvyriausybėsposėdyjeministraspirmininkasMykolasSleževičiusatviraiišdėstėsavonuogąstavimus:„Irvo-kiečiai,irrusaiturėsagresyviusplanusdėlLietuvos“,todėl,anotjo,„vienimesvalsty-bėsneišlaikysime“1.Įvardijęsatsikuriančiaivalstybei kylančias geopolitines grėsmespremjerasteigė,kad„mumsreikėtųieškotiparamostokiojvalstybėj,kurineturėtųjokiointeresokištisįmūsųvidausreikalus.TokiavalstybėgalėtųbūtiAnglija“2.PodiskusijųM.Sleževičiaussiūlymuipritarėministrųkabineto dauguma. Aršisvyriausybėspasiryžimas – orien-

tuotis į Didžiąją Britaniją – sudėtingosvidausirtarptautinėspadėtiespadiktuotastrumpalaikis taktinis sprendimas, ar priori-

1 MinistrųKabineto19190123posėdžioproto-kolas // Lietuvos centrinis valstybės archyvas (toliauLCVa), f. 923, ap. 1, b. 24, l. 225.

2 Ten pat, l. 225–226.

Page 61: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

61

tetinis uždavinys,kurįįgyvendintisiekėirkitikoaliciniaiministrųkabinetai,opalaikėsavoatstovusįjuosdelegavusiospartijos?KodėlNepriklausomybės išsaugojimo irįtvirtinimoviltysvisųpirmasietossuBritųimperijos, o ne pokarinęEuropos tvarkątaippatprojektavusiųJungtiniųAmerikosValstijųarbaPrancūzijosparama?Atsakytiįšiuosklausimuspadėtųišsamisvarbiausiųvalstybingumo atkūrimoprocese dalyva-vusiųLietuvos politinių partijų:Lietuviųkrikščionių demokratų partijos (LKDP),Lietuvossocialistųliaudininkųdemokratųpartijos (LSLDP) ir Lietuvos valstiečiųsąjungos(LVS)3,Tautospažangospartijos(TPP),Lietuvos socialdemokratų partijos(LSDP)užsieniopolitikosnuostatųanalizė.Pažymėtina,kadvalstybingumoatkūrimospecifikaLietuvos partijoms suteikė kurkasdaugiaufunkcijųneiįprastanusistovė-jusiosedemokratinėsepolitinėsesistemose.Įvyriausybędeleguotipartijųatstovainetikprisidėdavopriebendrosiosšaliesužsieniopolitikos formavimo, bet ir atlikdavo pro-fesionalių diplomatų pareigas: atstovavoLietuvaiužsienyje,dalyvaudavoderybose,vykdavo į įvairiasmisijas.Atsikuriantivalstybė neturėjo diplomatų rengimo tra-dicijų,oirapskritaitrūkokompetentingų,kelias užsienio kalbasmokančių žmonių,kurie galėtų deramai atstovautiLietuvai.Šis partijų veiklos aspektas tyrimui ypačaktualus,nesdidžiąją1919m.dalįLietuvos

3 NorsLSLDPirLVSikisusijungimoįLietuvosvalstiečių liaudininkųsąjungą (LVLS)1922m.gruodįišlaikė atskirą organizacinę struktūrą, jos abi priklau-sė liaudininkų politinei srovei, kurios lyderiai buvoM.Sleževičius,KazysGrinius,FelicijaBortkevičienė,Jonas Vileišis ir kt. Liaudininkų terminas apibūdinantšiaspartijas,jųaktyviausiusveikėjusįsigalėjotarpuka-rioLietuvosviešajamediskurse,ovėliauiristoriografi-joje. Jis bus vartojamas ir šiame straipsnyje.

atstovuDidžiojojeBritanijojebuvovienassocialdemokratųpartijoslyderiųVincasČe-pinskis,opasiuntinybėjedirbokrikščionisdemokratasKazimierasBizauskas.Partijųpasirinkimasanalizėsobjektu taip pat lei-džia praplėsti diplomatijos ir tarptautiniųsantykiųtyrimųlaukąirįvertintipolitinėjesistemojebesivaržančiųideologijų(nacio-nalizmo,socializmoirkt.),kuriosyrapar-tijųvertybinispamatas,poveikįvalstybėsužsieniopolitikai.

Nors Lietuvos Respublikos (1918–1940) užsienio politika – viena populiariausiųtemųistoriografijoje,tyrimų,kuriuosebūtųanalizuojamos lietuvių partijų nuostatosdėlDidžiosiosBritanijos,nėra.Neparašytair bendresnio pobūdžio diplomatiniamsLietuvos ir Britanijos santykiams skirta studija. Sovietinėje istoriografijoje4 lietu-viųpolitiniųlyderiųorientacijaįLondonąvertinta kaip paramos prieš „revoliuci-nius“ visuomenės sluoksnius paieška, ovyriausybės ketinimai prašytiBritanijosprotektorato–kaipakivaizdus„buržuazi-niovalstybingumo“silpnumo„įrodymas“.Tiesa, kai kuriems okupuotoje Lietuvoje dirbusiems istorikams privalomas mark-sistinės istoriografijos klišes pavykdavoneutralizuoti išsamiais empiriniais tyri-

4 Fainhauzas D. Lietuvos liaudies kova prieš amerikinius–angliškuosius interventus 1918–1919 me-tais // Vilniaus Valstybinio universiteto darbai, visuome-niniųmokslųserija.1954,t.1,p.84–109;Šarmaitis R. Amerikos–Anglijos imperialistų intervencijaLietuvoje1918–1919. Vilnius, 1955; Bezverchnis A. Imperialis-tų siekimai įtrauktiLietuvą įkarąpriešTarybųRusijąantroAntantės žygio metu // Už socialistinę Lietuvą.Vilnius, 1960, p. 135–164; Навицкас К.ЛитваиАн-танта(1918–1920гг.).Вильнюс,1970; Žiugžda R. Po diplomatijosskraiste:Klaipėdoskraštasimperialistiniųvalstybiųplanuose1919–1924metais.Vilnius,1973;jo paties:Lietuvaimperialistiniųvalstybiųplanuose1917–1940. Vilnius, 1983.

Page 62: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

62

mais.ReginaŽepkaitėpirmojojeLietuvosužsienio politikos problematikai skirtojemonografijoje5atskleidė,jogbritųpolitikaBaltijosregionenebuvostatiška,olietuviųdiplomataioperatyviaireaguodavoįnaujasLondono iniciatyvas. Išeivijos istorikams netikanalizuotipartijųužsieniopolitikosnuostatas, bet ir atlikti išsamius bendresnio pobūdžioLietuvos tarptautinės padėtiestyrimustrukdėpirminiųšaltinių,visųpir-ma,archyviniųdokumentųstygius.AntanoSmetonosbiografasAleksandrasMerkelisir PranasČepėnas užsiminę, jogDidžiojiBritanija tvirčiausiai iš didžiųjųVakarųvalstybiųrėmėLietuvospastangasįtvirtintiNepriklausomybę, suteikė jai gyvybiškaireikalingąkarinęirfinansinępagalbą6, lie-tuviųpolitikųsuLondonoparamasiejamųplanųneanalizavo.

Šiuolaikinėlietuviųistoriografijadėmesįsukoncentravo į opiausias tarpukarioLie-tuvosRespublikosužsieniopolitikospro-blemas:konfliktiškussantykiussuLenkija,laipsniškąKauno gravitaciją įMaskvos–Berlynoašį,geopolitiniussukrėtimusAntro-jopasauliniokaroišvakarėse.OBritanijosveiksnyslikošiųtyrimųperiferijoje.ApielietuviųsiekiusparamosNepriklausomybeiieškotiBritanijoje užsimenamavalstybėsveikėjų, partinių lyderiųveiklai7, konkre-

5 Žepkaitė R.Lietuvatarptautinėspolitikoslabi-rintuose (1918–1922 m.). Vilnius, 1973.

6 Merkelis A.AntanasSmetona.Jovisuomeninė,kultūrinėirpolitinėveikla.NewYork,1964,p.229;Če-pėnas P.NaujųjųlaikųLietuvosistorija.Chicago,1986,t. 2, p. 375–377, 706–707.

7 Rudis G.AugustinasVoldemaras–nemokėjęspralaimėti politikas // Lietuvos Respublikos ministraipirmininkai (1918–1940). Vilnius, 1997, p. 11–69; Če-pas R.MinistraspirmininkasMykolasSleževičius//Tenpat, p. 71–117; Skirius J. Prof. augustinas Voldemaras ir tarptautinis Lietuvos valstybingumo įteisinimo pro-cesas//Lietuvosužsienioreikalųministrai1918–1940.

čioms užsienio politikos problemoms8 skirtuose darbuose ir straipsniuose arba bendresniopobūdžioLietuvos tarptautinępadėtįnagrinėjančiuoseveikaluose9. Tyrimui aktualiųužsienio istorikųdar-

buose10 dažniausiai vadinamojoRusijos

Kaunas,1999,p.13–38;Kasparavičius A.MykoloSle-ževičiausprofilistarpukarioLietuvosužsieniopolitiko-je // Ten pat, p. 197–227.

8 Eidintas A. Views on Foreign Policy within the Lithuanian State Council 1917–1919 // Contact or Isolation? Soviet–Western Relations in the InterwarPeriod. Studia Baltica Stockholmiensia, no 8, 1991, p. 373–380; Laurinavičius Č. Pasvarstymai naujųjųlaikųLietuvosvalstybėspripažinimoklausimu//Lietu-viųatgimimoistorijosstudijos,t.3:Lietuvosvalstybėsidėja(XIXa.–XXa.pradžia).Vilnius,1991,p.271–289; jo paties:Lietuvos–SovietųRusijosTaikossutar-tis: (1920 m. liepos 12 d. sutarties problema). Vilnius, 1992; jo paties:Politikairdiplomatija.Lietuviųtautinėsvalstybėstapsmoirraidosfragmentai.Vilnius,1997;jo paties:Lemtiesirgarantijųapviltos(Baltijosvalstybiųdalia) // Darbai ir dienos. 2002, nr. 30, p. 7–16; Lopata R.Lietuvosvalstybingumoraida1914–1918//Lietuviųatgimimo istorijos studijos, t. 9. Vilnius, 1996; Čiči-nienė D. Tarp nacionalinio identiteto ir demokratijos. Krikščioniųdemokratųsantykiaisutautininkais1918–1920 metais // Darbai ir dienos. 1998, nr. 7 (16), p. 91–120; Rudis G.PirmosiosLietuvosvyriausybėsvalstybėssaugumo koncepcija // Praeities baruose. Vilnius, 1999, p. 281–288; Gruzdienė E. Užsienio valstybių karinėsmisijos Pirmojoje Lietuvos Respublikoje 1919–1920 m. Daktarodisertacija.Kaunas,2011.

9 Laurinavičius Č., Motieka E., Statkus N. Balti-josvalstybiųgeopolitikosbruožai.XXamžius.Vilnius,2005; Žalys V. Lietuvos diplomatijos istorija (1925–1940). Vilnius, 2007, t. 1.

10 Ullman R. anglo–Soviet Relations, 1917–1921. II: Britain and the Russian Civil War, November 1918–February 1920. Princeton, 1968; Debo R.Mese-Mese-tente Glaciale:GreatBritain,Franceand theQuestionof Intervention in the Baltic, 1918 // Canadian Journal of History. 1977, vol. 12, no 1, p. 65–86; Hovi O. The Baltic area in British Policy 1918–1921. Vol. I: From the Compiegne armistice to the implementation of the Versailles Treaty, 11.11.18–20.1.20. Helsinki, 1980; Hiden J. From War to Peace: Britain, Germany and the Baltic States 1918–1921 // Journal of Baltic Stu-dies. vol. 19, no 4, p. 371–382; jo paties: On the Edge ofDiplomacy?Britain,theBalticStatesandEast–WestRelations between the Wars // Contact or Isolation?Soviet–Western Relations in the Interwar Period. Studia Baltica Stockholmiensia, no 8, 1991, p. 311–319; Neil-

Page 63: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

63

klausimo (Russian Question) kontekste analizuojamaBritanijos politikaBaltijosregione.Pabaltijiečių geopolitiniai orien-tyraiįšiųautoriųakiratįpakliūdavoganaretai. Tiktai alfredas Erichas Sennas kon-ceptualioje ir iki šiol aktualumo nepraradu-siojeLietuvosvalstybingumo įtvirtinimuiskirtoje studijoje11detaliauaptarėlietuviųužsieniopolitikosprioritetus.Taigi,turtingojeirvissunkiauaprėpiamo-

je pirmosios modernios Lietuvos Respubli-kosužsieniopolitikosistoriografijojemūsųtyrimuiaktualiųduomenųnėradaug.TodėlrekonstruojantpolitiniųpartijųnuostatasdėlDidžiosiosBritanijosdaugiausiaremiamasipirminiais šaltiniais. Gausiausia ir informa-tyviausia jųgrupė–Lietuvos irBritanijosarchyvuose saugomi dokumentai. Lietuvos centriniamevalstybėsarchyve(toliauLCVA)esančiuoseministrų kabineto, Užsienioreikalųministerijos,LietuvospasiuntinybėsLondone fonduoseyra išlikę vyriausybėsposėdžių protokolai, atstovųBritanijojepolitiniai pranešimai, kiti diplomatiniai dokumentai.YpačvertingiIIirIVministrųkabinetųposėdžiųprotokolai, atspindintysskirtingą įvairių partijų atstovų požiūrį įBritanijosirLietuvossantykiųpobūdįirjųperspektyvas. JungtinėsKaralystės nacionaliniame

archyve12saugomidokumentaiįLietuvos

son K.„ThatelusiveentityBritishpolicyinRussia“:theImpact of Russia on British Policy at the Paris Peace Conference // The Paris Peace Conference, 1919: Peace withoutVictory?ed.M.DockrillandJ.Fisher.Basing-stoke, 2001; Alston C.„TheSuggestedBasisforaRus-sianFederalRepublic“:Britain,Anti-BolshevikRussiaand the Border States at the Paris Peace Confe rence, 1919 // History. 2006, vol. 91, no 301, p. 24–44.

11 Senn A. E. Lietuvosvalstybėsatkūrimas1918–1920.Vilnius,1992.Pirmasknygosleidimasanglųkal-Pirmasknygosleidimasanglųkal-baišėjo1959metais.

12 Istorinėje literatūroje sinonimiškai vartojami

valstybingumoatkūrimoprocesą,vyriausy-bėsirpartijųužsieniopolitikosorientyrusleidžiapažvelgtiišLondonoperspektyvos.Užsienio reikalųministerijos (Foreign Office) fonde išlikęBritanijos politinių,kariniųmisijųBaltijos regione vadovų irnarių,konsulatoKaunedarbuotojųprane-šimaiapiepadėtįLietuvoje,šaliespolitiniųveikėjų ir partijų charakteristikos, britųdiplomatų ataskaitos apie susitikimus sulietuvių atstovaisParyžiaus taikoskonfe-rencijoje, gausybėkitų įvairaus pobūdžiodokumentų.Kita reikšminga šaltinių grupė – pu-

blikuota dokumentinėmedžiaga: partijųprogramos13,istorikųparengtidokumentųrinkiniai14. Tyrime taip pat remiamasi lietu-viųirbritųpolitiniųveikėjų,diplomatųatsi-minimais15irmoderniosLietuvosvalstybėskūrimosiprocesąautentiškaiatspindinčiaisamžininkųdienoraščiais16, gausia aptaria-mojo laikotarpio partine spauda.

keli archyvo pavadinimai: „The National archives of the UnitedKingdom“ ir „The Public RecordOffice“.Pastarasis pavadinimas bus naudojamas šiame straips-nyje.

13 Lietuvių krikščionių demokratų partijos pro-grama.Petrapilis,1917;Lietuviųkrikščioniųdemokratųpartija. Vilnius, 1915 (Ši programa išspausdinta 1917 m.,tačiau,siekiantsuklaidintivokiečiųcenzūrą,įrašyti1915 metai); Lietuvių krikščionių demokratų partijosprograma (kairiojo sparno) [leidimo vieta ir laikas ne-nurodyti];Tautospažangospartijosprograma.Kaunas,1919;Lietuvossocialistų liaudininkųdemokratųparti-jospamatiniaiprogramosdėsniaiirorganizacijosįstatai.Kaunas,1919.

14 LietuvosValstybėsTarybos protokolai 1917–1918 [sud. a. Eidintas ir R. Lopata]. Vilnius, 1991; Lietuva vokiečių okupacijoje Pirmojo pasaulinio karometais,1915–1918.Lietuvosnepriklausomosvalstybėsgenezė[sud.E.Gimžauskas].Vilnius,2006.

15 Tallents S.ManandBoy.London,1943;Gal-va G.ErnestasGalvanauskas:politinėbiografija.Čika-ga, 1982; Staugaitis J.Manoatsiminimai[IIpapildytasleidimas]. Vilnius, 2006;

16 Römeris M.Dienoraštis:1919birželio21-oji–1920m.kovo15-oji[sud.R.Miknys].Vilnius,2007.

Page 64: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

64

Straipsniotikslas–išanalizuoti Lietuvos politinių partijų nuostatas dėlDidžiosiosBritanijos 1918–1919 m. ir nustatyti, kokie geopolitiniai, ekonominiai, ideologiniai veiksniai skatino lietuvius paramos vals-tybėsatkūrimoprogramaiieškotišiojedi-džiojojeVakarųvalstybėje.Pradinėtyrimochronologinėriba–1918m.lapkritis,kaipasibaigus karui Lietuvai atsivėrė pers-pektyva išsivaduoti iš griežtai apribotosVokietijos geopolitinės erdvės, formuotisavarankišką užsienio politiką ir įgytitarptautinės bendruomenės pripažinimą.Įgyvendintišiuosuždaviniusėmėsipirmojiaugustino Voldemaro vadovaujama Lietu-vosvyriausybė.Baigiamoji tyrimoriba–1919m.rugsėjis,kai,DidžiajaiBritanijaipripažinusLietuvos vyriausybęde facto, prasidėjokokybiškainaujasbritųirlietuviųdvišaliųsantykiųetapas.

Didžiosios Britanijos strateginiai tikslai Baltijos regione ir lietuvių lū-kesčiai 1918 m. pabaigoje–1919 m. pradžioje

Siekiantatsakytiį įvadeiškeltąklausimą,kodėlįkoalicinęvyriausybęsusibūręskir-tingųLietuvospartijųatstovaijaupačioje1919m. pradžioje valstybingumo įtvirti-nimoviltisėmėsietivisųpirmasubritų,oneamerikiečiųarprancūzųparama,derėtųišryškinti Londono strateginius interesus Baltijos regione. Baigiantis Pirmajam pa-sauliniamkaruiDidžiojiBritanijatebebuvomilžiniškaimperija,turintiinteresųvisuosežemynuose.NorsnuoXIXa.vidurioBalti-josregionokaiptradiciniožaliavųšaltiniobritųpramoneireikšmėmažėjo,didėjantisVokietijos aktyvumasBaltijos jūroje, josambicingalaivynokūrimoprograma,admi-

ralitetoanalitikųnuomone,ėmėkeltirealiągrėsmęšalies saugumui17.Todėlprioriteti-niuLondonouždaviniušiameregionetapoVokietijos įtakos stabdymas. PasauliniokaropabaigaBritanijaiatvėrėnaujasgali-mybes.1918m.spalįbritųužsienioreikalųministerijos Rusijos departamento vadovas JohnasDuncanasGregorypabrėžė,jog„da-bar mes turime sulošti geriausia korta, kai VokietijakaipvaržovėdėlpirmavimoRytųEuropoje ruošiasi išnykti“18. „Geriausiakorta“patyręsdiplomatas,bekitako,laikėirBaltijosšalių(Lietuvos,Latvijos,EstijosirSuomijos)pripažinimopolitiką19. Taigi, britųprojektuojamojevokiečiųeliminavi-mo iš Baltijos regiono strategijoje atsirado vietosirNepriklausomybępaskelbusiomsPabaltijo Respublikoms.Pažymėtina, kad Britanijos užsienio

reikalųministerijojeBaltijosvalstybiųatei-ties perspektyvos buvo vertinamos kur kas palankiauneikitosevalstybinėsežinybose.Tokiapozicijabuvoargumentuojamatautųapsisprendimodoktrina, būtinumuatkurtigaliospusiausvyrąregione,britųekonomi-niaisinteresais,galimybesusilpnintiRusiją.UžsienioreikalųministroArthuroBalfouromanymu,Lietuva,Latvija irEstija turėjotaptisudedamąjabuferiotarpVokietijosirRusijos dalimi20. Parlamentinis pasekretoris

17 Sweet D. W. The Baltic in British Diplomacy before the First World War // The Historical Journal, 1970, vol. 13, no 3, p. 455–457.

18 DidžiosiosBritanijosvaldžiospozicijaLietuvosatžvilgiubritųpolitikosRusijojekontekste(DidžiosiosBritanijosužsienioreikalųžinybospareigūnomemoran-dumasdėlbritųpolitikosRusijoje)//Lietuvavokiečiųokupacijoje Pirmojo pasaulinio karo metais..., p. 482.

19 Ten pat, p. 475–477. 20 Buferio idėją A. Balfouras detaliai išdėstė

1918m.spalio31d.memorandumeJAVvalstybėssekre-toriuiRobertuiLansingui.Plačiaužr.:Hovi O. Op. cit., p. 50–51.

Page 65: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

65

(užsienioreikalųviceministras), įtakingaskonservatorių partijos veikėjasRobertasCecilas ir britų ambasadorius ŠvedijojeEsmeHowardas buvoBaltijos valstybiųsąjungos šalininkai.Užsienio reikalųmi-nisterijospozicijąpalaikėiradmiralitetas,akcentuodamas strateginę rytinėsBaltijospakrantėsuostų(Talino,Rygos,Liepojos)reikšmęKarališkajamlaivynui.Karoministerija(War office)irkarinių

pajėgųvadovybėBaltijosvalstybiųišliki-mo galimybes vertino kur kas skeptiškiau. Jau lapkritį planuota teikti joms paramąginklaisirkitomiskarinėmispriemonėmiskovoje prieš bolševikus21.TačiauišlaikytiNepriklausomybę šios šalys dėlmenkoekonominiopotencialoirribotųgalimybiųapsiginti, karinių strategų nuomone, ne-galėjo.JųpožiūrįįBaltijosvalstybeskaipintegraliąRusijosteritorijosdalį,kogero,lėmėne tik įsipareigojimai antibolševiki-nėmsrusųpajėgoms,betirišgaliosbalansoprincipo kylanti tradicinė britų nuostatanaujaisusikūrusiasnedidelesšalisvertintikaippotencialiasnusistovėjusiostarptauti-nėstvarkosgriovėjas22.DidžiosiosBritanijosministraspirminin-

kasDavidasLloydasGeorge’astvirtųnuos-tatųdėlBaltijosvalstybiųateitiesneturėjo.Viena vertus, jis pritarėUžsienio reikalųministerijos siūlymui aprūpinti šias šaliskarinėmispriemonėmis23,tačiaujųateities

21 DidžiosiosBritanijoskariuomenėsgeneralinioštabo memorandumas dėl britų politikos Rusijos at-žvilgiu (ir dėl pagalbos naujosiomsBaltijos šalims) //Lietuva vokiečių okupacijoje Pirmojo pasaulinio karometais..., p. 540–544.

22 Kissinger G. Diplomatija. Vilnius, 2003, p. 210. 23 DidžiosiosBritanijos vyriausybės atstovų pa-

sitarimoužsienioreikalųžinybojeposėdžioprotokolas(svarstytairpagalbaBaltijosšalims).PosėdžiorezultatųaprobavimasDidžiosiosBritanijoskarokabinete//Lie-

perspektyvas siejo su Rusijos problema, kuriturėjobūtisprendžiamaParyžiaustai-koskonferencijoje.1919m.sausįsužlugopremjeroirJAVprezidentoWoodrowoWil-sonoiškeltaidėjasušauktivisųbuvusiojeRusijosimperijosteritorijojeveikusiųvy-riausybių,tarpjųirBaltijosšaliųatstovusįTaikoskonferencijąPrincųsalose24.VėliauiniciatyvosdėlRusijosklausimosprendimoD.LloydasGeorge’asnesiėmė,odėlBalti-josvalstybiųateitiesperspektyvųirtoliauabejojo25.Skirtingiužsienioreikalųirkaroministerijųkonceptai,neapibrėžtaministropirmininkopozicijasutrukdė1918m.pab.–1919m.pr.suformuotiilgalaikęBritanijosinteresusBaltijos regione užtikrinančiąstrategiją.Todėl susikoncentruota į trum-palaikių tikslų įgyvendinimą:Vokietijosįtakosribojimąirbolševikinėsekspansijosstabdymą.Pastarajamtiksluivykdytiimtasiirpraktiniųžingsnių.1918m.lapkričiopa-baigojeįrytinęBaltijosjūrospakrantębuvopasiųsta viceadmiroloEdwynoSinclairovadovaujamaeskadra.Užsienioreikalųmi-nisterijosatstovasVivianasBosanquentasbuvoįpareigotasužmegztiryšiussuEstijos,LatvijosirLietuvosvyriausybėmisiresantbūtinybei suteikti joms paramą ginklais

tuvavokiečiųokupacijojePirmojopasauliniokarome-tais..., p. 555.

24 W. Wilsono ir D. Lloydas George’o iniciatyva įvienąkonferenciją sušauktipriešingus tiksluspuose-lėjančius bolševikus, baltųjų rusų judėjimo, buvusiosRusijosimperijosnacionalinių„pakraščių“atstovussu-kėlėdaugelioParyžiaus taikoskonferencijojedirbusiųbritųdiplomatųnepasitenkinimą.Užsienio reikalųmi-nisterijos pasekretoris asistentas Ronaldas W. Grahamas derybųPrincųsaloseidėjąpavadino„pačiubeprasmiš-kiausiu (fatuous)pasiūlymumoderniaisiaislaikais“.Cit.pagal: Neilson K. Op. cit., p. 83.

25 1919 m. vasario 19 d. laiške sekretoriui Philipui Kerruiministraspirmininkasatviraipažymėjo,jog„mesdarnenusprendėmeEstijos,LietuvosirLivonijos[Latvi-jos – A. G.]likimo“.Citpagal:Hovi O. Op. cit., p. 127.

Page 66: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

66

bolševikų puolimo atveju26. Sprendimąsiųstieskadrąbritaipriėmėsavarankiškai,nepasitarę su amerikiečiais ir prancūzais.Tairodytų,jogrytinęBaltijospakrantęjielaikėsavointeresųsfera.Manytina, kad E. Sinclairo eskadros

pasirodymasPabaltijyje,jossuteiktakarinėparamaEstijaiirLatvijaigalėjobūtivienalietuvių orientacijos įDidžiąjąBritanijąpaskatų.Užmegzti ryšius suAntantės irJaV diplomatais bandyta dar karo metu27, oVokietijaipralaimėjussusisiekimassuSą-jungininkais, siekiant pagalbos kovoje prieš bolševikus irpripažinimo, tapoValstybėsTarybosirpirmojoministrųkabinetopoli-tinėsdarbotvarkėsprioritetu28.Vyriausybės1918m.lapkričio30d.posėdyjekonkretintiužsienio politikos orientyrai: pirmiausiaoficialius santykius būtina užmegzti suDidžiąjaBritanija, Prancūzija, Švedija irJaV29.UžsibrėžtųtikslųA.Voldemarova-dovaujamam kabinetui pasiekti nepavyko. Gruodį padėtis Lietuvoje komplikavosi.PaskuibesitraukiančiąvokiečiųkariuomenęįkraštogilumąskverbėsiRaudonoji armija. Šiuo kritiniu laikotarpiu ir sužinota apieE.SinclairoeskadrospasirodymąrytinėjeBaltijospakrantėje30.KeliskartusįLiepojąvykusiemslietuviųatstovamssuviceadmi-rolususitiktinepavyko.Tačiaukaipmatytiiš delegacijos nario Petro Leonavičiauspranešimo vyriausybei, vieno eskadros

26 Debo R. Op. cit., p. 84. 27 Lopata R. Op. cit., p. 138–142, 171–173. 28 LietuvosValstybėsTarybos19181111posė-

džioprotokolasnr.108,19181128posėdžioprotokolasnr.115//LietuvosValstybėsTarybosprotokolai1917–1918..., p. 387–388, 411.

29 MinistrųKabineto19181130posėdžioproto-kolas nr. 8 // LCVa, f. 923, ap. 1, b. 9, l. 18.

30 Vedamasis//LaisvojiLietuva.1918,gruodžio5, p. 1.

laivo kapitonui įteiktasmemorandumasapiepadėtįLietuvojeirsužinota,jogbritųlaivynassuteikėkarinępagalbąLatvijai31. Svarbu ir tai, kad šias naujienas išgirdo paskutiniame pirmojoministrų kabinetoposėdyje kartu su J.Vileišiu dalyvavęsvienasprobritiškosorientacijosiniciatoriųM.Sleževičius.Prielaidą,kadbritųlaivynopasirodymas ir pagalba gretimoms šalims paskatinolietuviųvalstybininkuskonkretin-tiužsieniopolitikosprioritetus,patvirtintųir II koalicinioministrų kabineto veiklospradžiojenagrinėtiklausimai.1919m. sausio 5 d. vyriausybės po-

sėdyje, kuriame dalyvavo irValstybėsTarybosprezidiumonariai, svarstant, kasturėtųatstovautiLietuvaiParyžiaustaikoskonferencijoje, konstatuota, jog šalis dar neturi „jokio aiškaus užsienio politikosplano“32.A.Smetonaatkreipėdėmesį,kadPrancūzija „nori sudaryti plačiąLenkiją,betplanasneįvykinamas“.DėlprolenkiškospolitikoslietuviaiorientacijosįPrancūzijągreičiausiainelaikėperspektyvia,norsofi-cialių santykiųužmezgimas su šia šalimilaikytas svarbiu besikuriančiosLietuvosdiplomatinėstarnybosuždaviniu33. Tepra-ėjuspenkiomsdienomsministrųkabinetuijau buvo pateiktas prekybos ir pramonėsministro Jono Šimkaus parengtas projek-tas, kuriame paramos Nepriklausomybei siūlomaieškotiDidžiojojeBritanijoje.Savopozicijąministrasgrindėabipusiaislietuvių

31 Ministrųkabineto19181225posėdžioproto-kolas // LCVa, f. 923, ap. 1, b. 9, l. 36.

32 Ministrųkabineto19190105posėdžioproto-kolas // Ten pat, b. 24, l. 251.

33 Bukaitė V. Lietuvos politinių ir diplomatiniųsantykių su Prancūzija užmezgimas (1918–1920): ne-pasitikėjimomainai//Lietuvosistorijosstudijos.2011, t. 27, p. 61.

Page 67: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

67

ir britų ekonominiais interesais. LietuvaplačiaiBritanijos rinkai galėjo pasiūlytipaklausiųžaliavų(medienos,grūdųirkt.),oLondonas – aprūpinti šalies pramoneiatkurti reikalingomis medžiagomis irpriemonėmis34. Prekyba turėjo vykti perLiepoją,kuri,J.Šimkausnuomone,turėjopriklausytiLietuvai.Pažymėtina,kaduostopriklausomybės klausimas sukėlė karštasvyriausybės narių diskusijas.Tokią pro-jektonuostatąkritikavoAleksandrasStul-ginskisirV.Čepinskis,oJ.ŠimkųparėmėM.SleževičiusirPetrasLeonas.Pastarasisargumentavo, jog „Klaipėda yra uostasper silpnas“, todėlLiepoja atsikuriančiaivalstybeibūtina35.VasariomėnesįParyžiųpasiekęsA.VoldemaraspokalbyjesubritųkarinėsmisijosPrancūzijojeatstovugene-roluSpearsutaippatpabrėžė,jogsvarbiau-siasLietuvosuostasturėtųbūtiLiepoja,oneKlaipėda,kurivisdėltoįatsikuriančiosvalstybės teritoriją taip pat turėjo įeiti36. Šios diskusijos išryškino ne tik nemažaskai kurių šalies politinių lyderių ambici-jas, bet ir vieną svarbiausių probritiškosorientacijos kliuvinių: neturėdama uostoLietuva negalėjo su Britanija palaikytivisaverčiųekonominiųsantykiųirsulauktitaip reikalingoskarinėsparamos.

34 Ministrų kabineto 1919 01 10 ir 1919 01 23posėdžių protokolai // LCVA, f. 923, ap. 1, b. 24, l. 226–227, 243–244.

35 Ministrųkabineto19190110posėdžioproto-kolas // Ten pat, l. 244.

36 General Spears to General Wilson, 26 Febru-General Spears to General Wilson, 26 Febru-ary 1919 // ForeignOffice (toliau FO) 608/198/3428,PublicRecordOffice(toliauPRO).BritųUžsieniorei-BritųUžsieniorei-kalųministerijoje jau nuo1918m. pabaigos svarstytagalimybėprijungtiKlaipėdąprieLietuvos.Ministerijosanalitikųnuomone,dalis šaliai reikalingųprekiųgalė-jobūtigabenamairperLatvijaipriklausančiąLiepoją,tačiausvarbiausiuuostu turėjo taptiKlaipėda.Žr.:FOMemorandum‘Russia’,printed20January1919//FO608/196/596, PRO.

KritiškaLietuvospolitinėirekonominėpadėtis 1919m. pradžioje vertė lietuviųpartinius lyderius svarstyti ir Britanijos pro-tektoratogalimybę37.M.Sleževičiauspozi-ciją,kaddėlVokietijosirRusijosgrėsmėsLietuvaireikalingaLondonogloba,parėmėnevisivyriausybėsnariai.LKDPatstovaiA.StulginskisirValdemarasČarneckispro-tektoratoidėjainepritarė,teigdami,kadtokįsprendimągalipriimtitikSteigiamasisSei-mas.Ministraspirmininkaskolegasraminopabrėždamas,jog„galbūt,kadsantykiaisuAnglijaneįeisįprotektoratoformą“38. Taigi, norsprotektoratoidėjavisuotiniopritarimonesulaukė, projektuojamoprobritiško vy-riausybės užsienio politikos kursoniekasnekvestionavo.Derėtų atkreipti dėmesį,kadorientacijosįBritanijąklausimasbuvosvarstomasdviejuoseministrųkabinetopo-sėdžiuose,kuriuosskyrėbeveikdvisavaitės(sausio10ir23).Šiaplinkybėleistųkeltiprielaidą,kadtokiainuostataineprieštaravoirįvyriausybęsavoatstovusdelegavusiospartijos,nesantrajameposėdyjealternatyvųpremjeroužsieniopolitikosprogramaipa-siūlytanebuvo.Partijoms,kuriostuometubuvotiknegausiosbendraminčiųintelektua-lųgrupės,dalyvavimasvyriausybėsveiklojebuvobenevienintelėgalimybėprisidėtipriešaliesužsieniopolitikosformavimo.Lietuvos politinių lyderių orientacija į

Londonąnereiškė,kadatsisakomaieškotiparamoskitųdidžiųjųVakarųvalstybiųsos-tinėse.KaipmatytiišJuozoSkiriaustyrimų,1918m.pab.–1919m.pr.lietuviųveikėjai

37 TokiojepatpadėtyjeatsidūrusiosEstijoskari-niųpajėgųkūrėjasJohanasLaidoneris1918m.gruodžio13d.BritanijosprotektoratoprašėE.SinclairoirV.Bo-sanquento,tačiaušie,neturėdamiinstrukcijųišLondo-no,niekoneatsakė.Žr.Hovi O. Op. cit., p. 94.

38 Ministrųkabineto19190123posėdžioproto-kolas // LCVa, f. 923, ap. 1, b. 24, l. 227.

Page 68: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

68

energingai bandė užmegzti santykius suJAVatstovaisįvairioseEuroposvalstybė-se39.Siekįsuartėtisušiavalstybelėmėnevienasveiksnys.BūtentprezidentasW.Wil-sonas Realpolitik praktikos persmelktai Europaipasiūlėtautųapsisprendimodoktri-ną,LietuvosNepriklausomybęrėmėgausiAmerikos lietuvių bendruomenė, įspūdįdarėmilžiniškas JAV ekonominis poten-cialas. a. Stulginskis 1919 m. sausio 10 d. vyriausybėsposėdyjesiūlėsiektineDidžio-sios Britanijos, o JaV protektorato40, bet jo iniciatyvos niekas nepalaikė.Manytume,kadLondono strateginį suinteresuotumąBaltijosregionudemonstruojančiosE.Sin-clairo eskadros pasirodymas Pabaltijyje ir aktyvaus ekonominio bendradarbiavimo perspektyva skatino lietuvius pirmenybęteiktiDidžiajaiBritanijai.Taigi, jau 1919m. pradžioje bandyta

konceptualizuotiLietuvosužsieniopoliti-kos prioritetus.Lietuvių siekiai apsigintinuobolševikų ir išsivaduoti iš priklauso-mybės nuo vokiečių sutapo suLondonostrateginiais tikslais, o britų užsienioreikalųministerijojenetgibrandinta idėjapripažintiirparemtiatsikuriančiąvalstybę.Tailiudytų,jogkoalicinėM.Sleževičiausvyriausybėpasirinkoperspektyvųužsieniopolitikoskursą.Tačiaujįrealizuotitrukdėįvairios aplinkybės.Visų pirma britamstrūko patikimos informacijos apie padėtįšalyje,taižinojoirpatyslietuviai41.Kaipmatyti iš karoministerijos dokumentų,

39 Skirius J.Lietuvosužatlantėsdiplomatija1918–1929:santykiųsuJAVpolitiniaiirekonominiaiaspek-tai. Vilnius, 1995, p. 22–30.

40 Ministrųkabineto19190110posėdžioprotoko-las // LCVa, f. 923, ap. 1, b. 24, l. 243.

41 Ministrųkabineto19191225posėdžioproto-kolas // Ten pat, b. 9, l. 36.

1919m.pradžiojeLietuvosvyriausybėvisdarapibūdinamakaipvisiškainuovokiečiųpriklausomas marionetinis darinys42. Tiesa, ministerijos balandžiomėnesiomemo-randume akcentuojama, kad provokiškąLietuvos vyriausybės orientaciją lemiaLenkijosirSovietųRusijosgrėsmėirAn-tantės paramos stygius43.KenkėLietuvaiirA.VoldemaroirJuozoGabriotarpusaviorietenos Paryžiaus taikos konferencijoje.Pasak britų užsienio reikalų viceministroCharlesoHardinge’o, „čia [Paryžiuje – A. G.] yra daug tarpusavyje konkuruojan-čių lietuvių atstovų, bet nėra nei vieno,su kuriuo būtu galima drąsiai derėtis“44. Tiktai balandį vyriausybei pradėjus gautiinformacijąišpagaliauLondonąpasiekusioV.Čepinskio45,oįšalįatvykuspirmiesiemsbritųpareigūnams,lietuviųpolitikamsatsi-vėrėgalimybėsimtisįgyvendintinuometųpradžios formuotą orientacijos įDidžiąjąBritanijąprogramą.

Nuo protektorato paieškų iki tarp­valstybinių santykių užmezgimo: Lietuvos partijų orientacijos į Bri-taniją geopolitiniai ir ideologiniai aspektai (1919 m. balandis–rugsėjis)

1919m.kovąpoilgųsvarstymųbritųvy-riausybė priėmė sprendimą atšaukti savo

42 WarOfficeMemorandum„AppreciationoftheInternalSituationinRussia“,Printed12January1919//FO 608/196/579, PRO.

43 WarOfficeMemorandum„AppreciationoftheInternalSituation inRussia“,Printed25April1919 //FO 608/196/8933, PRO.

44 LordHardingeminute,c.2May1919,onKi-LordHardingeminute,c.2May1919,onKi-mens to Balfour, 21 april 1919 // FO 608/197/8527, PRO.

45 V.ČepinskisirK.BizauskasdėlįvairiųkliūčiųįDidžiąjąBritanijąatvykotiktai1919m.kovo21d.Žr.V.Čepinskio19190405pranešimasJ.Šauliuinr.13//LCVa, f. 648, ap.1, b.1, l. 23.

Page 69: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

69

kariuomenęišŠiaurėsRusijos.Atsisakiustiesioginės intervencijos, pasitenkinta ka-rine ir materialine parama prieš bolševikus kovojantiemsbaltagvardiečiams.Balandžio16d.parlamentepristatydamasnaująjįuž-sieniopolitikoskursąD.LloydasGeorge’aspažymėjo, kadbus remiamosne tik anti-bolševikinėsrusųjėgos,betirtarpBaltijosirJuodosiosjūrųsusikūrusiosRusijos„pa-kraščių“valstybės46.Ministropirmininkopareiškimas išryškino Londono strategijos vidineskolizijas.Vienumetupagalbaža-dėtair„vieningąnedalomąRusiją“atkurtisiekiantiems„baltiesiems“,irnepriklauso-mybę paskelbusiems buvusios imperijos„pakraščiams“.A.BalfourasšiąproblemąįvardijokaipbritųRusijospolitikos„esminįnesuderinamumą“(essential inconsistency), betjokiųsprendimobūdųnepasiūlė47.Kitavertus,oficialiparamosdeklaracijabuvopa-rankiBaltijosvalstybėms.BalandįįEstiją,LatvijąirLietuvąnuspręstasiųstipulkinin-koStephenoTallentsovadovaujamąbritųpolitinę48,ogegužę–generololeitenantoHubertoGougho karinęmisiją49.YpačsvarbusBritanijosatstovųatvykimasbuvoLondonodarnepripažintaiLietuvai.Užsienioreikalųministerijosiniciatyva,

dar prieš misijoms pasirodant Pabaltijyje, balandžiomėnesįįLietuvąatvykobritųam-basadosKopenhagojedarbuotojasHerber-

46 Hovi O. Op. cit., p. 111. 47 Neilson K. Op. cit., p. 91–92. 48 E. H. Carr minute, c. 5 august 1919, on Decy- E. H. Carr minute, c. 5 august 1919, on Decy-

pher of telegram from General Gough, Helsingfors to Mr.Balfour,1August1919//FO608/199/17032,PRO;Tallents S. Op. cit., p. 302–303.

49 H. Gougho vadovaujama karinė misija buvoskirta ne tik Baltijos valstybėms, bet ir Suomijai. Žr.InstructionsforBritishMilitaryMissiontoFinlandandthe Baltic States, 3 June 1919 // FO 608/199/11595, PRO.

tas Grantas Watsonas. Pirmosiose Londonui siųstoseataskaitosediplomataskvestionavoVakaruoseįsigalėjusįpožiūrį,kadLietuvosvaldžios orientacija provokiška. Jo teigi-mu, šalies politinis elitas aiškiai suvokėVokietijos siekius išlaikyti atsikuriančiaivalstybeisavoįtaką,ogyventojųdaugumąsudarantys ūkininkai „niekada nepamirš“žiauriosiralinančiosvokiečiųokupacinėspolitikos50.Akcentuodamasekonominęša-liespriklausomybęnuoBerlynoirvarganąkariuomenėsbūklę,H.GrantasWatsonassiūlėLietuvaisuteiktinedidelępaskolą51. AntivokiškasLietuvos vyriausybės ir vi-suomenėsnuotaikaspranešimuoseUžsienioreikalųministerijai pabrėžė ir S.Tallen-sas52.Misijų pareigūnai taip pat atkreipėdėmesįįlietuviųpolitikųnorąkuogreičiauužmegztisuBritanijaglaudžiuspolitiniusir ekonominius santykius53.VienasLKDPlyderių LietuvosTarybos vicepirminin-kas Justinas Staugaitis birželį Paryžiujeįvykusio susitikimo suBaltijoskomisijospirmininku E. Howardumetupabrėžė,kadkoalicinėLietuvosvyriausybėnetiktikisiDidžiosiosBritanijos paramos, bet ir yrapasiruošusi vykdyti tokią politiką, kokiąpatars Londonas54.

50 GrantWatsontoEarlCurzon,8May1919//FO608/198/11532, PRO.

51 GrantWatsontoEarlCurzon,22April1919//FO608/197/9672;GrantWatsontoEarlCurzon,15July1919 // FO 608/199/17098, PRO.

52 ColonelTallentstoEarlCurzon,16July1919//FO371/3615/109202;ColonelTallentstoEarlCurzon,23 September 1919 // FO 371/3609/136978, PRO.

53 GrantWatsontoEarlCurzon,22April1919//FO 608/197/9672; Colonel Tallents to FO, 18 June 1919 // FO 608/198/13507; Colonel Tallents to Earl Curzon,16July1919//FO371/3615/109202, PRO.

54 E. Howard minute 2 July 1919 // FO 608/199/14200, PRO. atsiminimuose aprašydamas susitikimą suE.Howardu J. Staugaitis siekio vykdytiLondonui priimtiną politiką neminėjo, tiktai pabrėžė,

Page 70: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

70

Lietuvos politinio elito orientaciją įDidžiąjąBritanijąsąlygojotuometinėsge-opolitinėsrealijos.ĮšalįatvykusLondonosiųstųmisijų atstovams tebevyko kovossuRaudonąjaarmija,aštrėjokonfliktassuLenkijadėlVilniaus,valstybėekonomiškaibuvopriklausomanuoVokietijos.Metųvi-duryjelietuviųdiplomatamsbuvožinoma,kadJAVpalaiko„vieningosirnedalomosRusijos“idėją55,oLenkijąremiantiPran-cūzija jau atvirai kritikuota oficiozinėjeir partinėje spaudoje56. Pažymėtina, jogbritai nuo pat Lenkijos ir Lietuvos karinio konfliktopradžiosstengėsiužimtineutraliąpozicijąarnetpalaikytisilpnesniąjąpusę.Sąjungininkųnustatytasdemarkacijoslini-jasnuolatpažeidinėjančiuslenkusA.Bal-fouraslieposmėnesįsiūlėstabdytijėga57, oS.TallentsasUžsienioreikalųministerijąragino aktyviau paremti lietuvius58.ĮbritųpalankumąLietuvaidėmesįatkreipėgegu-žęvyriausybės posėdyje dalyvavęs šaliesdelegacijosParyžiaustaikoskonferencijojevicepirmininkasTomasNaruševičius59, o pasiuntinybė Londone tai pabrėždavo

kadlietuviųpolitikainorėtųorientuotisįDidžiąjąBri-taniją.Žr.:Staugaitis J. Op. cit., p. 275–277.

55 Skirius J. Lietuvos užatlantės diplomatija...,p.34–37.V.ČepinskisirK.Bizauskas,remdamiesibri-tųUžsienioreikalųministerijojegautainformacija,ge-gužėspabaigojepranešėvyriausybei,kadJAVneremiaLietuvosnepriklausomybės.Žr.V.ČepinskioirK.Bi-zausko19190527pranešimasministruipirmininkuinr.116 // LCVa, f. 648, ap. 1, b. 1, l. 37–38.

56 Vedamasis // Lietuva. 1919, liepos 26, p. 1; Pro-testodemonstracijaKaune //Tenpat, 1919, rugpjūčio19,p.1–2;Mūsųtaikosdelegacijosdarbai//Saulėtekis.1919, liepos 20, p. 1; Politikos demonstracija // Darbas. 1919,rugpjūčio21,p.1.

57 Senn A. E. Op. cit., p. 101. 58 ColonelTallentstoEarlCurzon,23September

1919 // FO 371/3609/136978, PRO.59 Ministrųkabineto19190531posėdžioproto-

kolas // LCVa, f. 923, ap. 1, b. 24, l. 52.

nuolat60.Manytina,jogbūtentpastarojojeinstitucijoje kilo iniciatyva siekti Britanijos protektorato.V.Čepinskis irK.Bizauskas (tuomet

ėjęsValstybėsTarybosprezidiumosekreto-riauspareigas)dalyvavoirsausiomėnesiovyriausybės posėdžiuose, kaiBritanijosglobosidėjabuvoiškeltapirmąkartą.Grįžtiprie jos Lietuvos atstovus Londone skatino atsikuriančiai valstybei nepalankiai besi-klostanti tarptautinėpolitinėkonjunktūra.1919m.birželį.SąjungininkųAukščiausiojiTaryba61 admiroloAleksandroKolčiakovadovaujamai antibolševikinių rusųpajė-gųvyriausybei nusprendė suteikti faktinįpripažinimą.NeatmesdamasSąjungininkųreikalavimopripažintibuvusios imperijos „pakraščiuose“ susikūrusių valstybių au-tonomiją,ojųateitiessantykiussuRusijaspręsti konsultuojantis suTautųSąjunga,birželio4d.notojeAukščiausiajaiTarybaiA.Kolčiakas apdairiai pažymėjo, jog šiųklausimųgalutinissprendimas–taiRusijosSteigiamojo susirinkimo kompetencija. V.Čepinskio irK. Bizausko nuomone,admiroloirjoaplinkosnuostatoskėlėaki-vaizdžiągrėsmęLietuvosvalstybingumui.Todėl,anotjų,„geriausiasišėjimasLietu-vaibūtųpasiūlytiAnglijaiprotektoratąarmandatąantmūsųirapvilktitaislaptosiossutarties forma,kadįgavusdidelį„kozirį“priešKolčiaką,lenkusarvokiečius“62.Kaip

60 V.Čepinskio irK.Bizausko19190527pra-nešimas ministrui pirmininkui nr. 116 // LCVa, f. 648, ap.1,b.1,l.1;V.ČepinskioirK.Bizausko19190607pranešimas ministrui pirmininkui nr. 165 // Ten pat, l. 50; V.ČepinskioirK.Bizausko19190618pranešimasmi-nistrui pirmininkui nr. 201 // Ten pat, l. 53, 57.

61 Į SąjungininkųAukščiausiąją Tarybą įėjo JAV,DidžiosiosBritanijos,Prancūzijos ir Italijosvyriausybiųvadovai.

62 V.Čepinskio irK.Bizausko19190618pra-nešimas ministrui pirmininkui nr. 201 // LCVa, f. 648, ap. 1, b. 1, l. 56–57.

Page 71: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

71

matyti, nebuvo pamirštas ir Lenkijos bei VokietijosLietuvos valstybingumo atkū-rimoprogramaikeliamaspavojus.Galimądiplomatinės akcijos sėkmęV.ČepinskisirK.Bizauskasgrindėprielaida,jog„An-glija ar tik ne vienatinė išAlijantų, kurimus palaiko“63.Taigi, norsA.KolčiakovyriausybępripažinoirLondonas,LietuvosatstovaibūtentsubritųglobasiejoNepri-klausomybėsįtvirtinimoviltis.LietuvosvyriausybėDidžiosiosBritani-

josprotektoratoklausimąsvarstėrugpjūčiomėnesį, kai iš Londono įKauną atvykoV.Čepinskis. Siekti britų globos lietuviųpartinius lyderius vertė ir komplikuotatuometinė Lietuvos finansinė padėtis64. Greičiausiaitodėlrugpjūčio15d.ministrųkabineto posėdyje diskutuota ne tik dėlprotektorato,betirgeležinkelių,telegrafolinijų,kitųkoncesijųsuteikimoBritanijai.Pažymėtina, kad sausiomėnesio posė-džiuoseakcentuotądvišaliobritųirlietuviųekonominiobendradarbiavimoperspektyvąpapildė Lietuvos, kaip tarpininkės tarpRytųirVakarų,tiltoįneaprėpiamąRusijosrinką konceptas.M. Sleževičiaus teigi-mu,LietuvaLondoną turėjo dominti dėlpatogiųprekyboskelių,kuriaisišRusijosgilumosįrytinėsBaltijospakrantėsuostusbūtų galimagabentimedieną65. Premjerąpapildęs LSDP lyderis SteponasKairys

63 Ten pat, l. 57. 64 1919m.gegužępasibaigusišVokietijosgautai

100mln.markiųpaskolai,valstybėstarnautojamspoke-lismėnesiusvėluodavoalgosarbajosbūdavomokamosprekėmis.DėlnaujospaskoloslietuviainekartąkreipėsiirįBritanijospolitinėsmisijosPabaltijyjepareigūnus,irįbritųdiplomatusParyžiuje.Žr.:Colonel Tallents to FO, 18 June 1919 // FO 608/198/13507; E. Howard minute 20 June 1919 // FO 608/197/13212; E. Howard minute 2 July 1919 // FO 608/199/14200, PRO.

65 Ministrųkabineto19190815posėdžioproto-Ministrųkabineto19190815posėdžioproto-Ministrųkabineto19190815posėdžioproto-kolas // LCVa, f. 923, ap. 1, b. 57, l. 73.

pabrėžė, kad britams reikia suteikti kon-cesijasgeležinkeliolinijoms, kurios siekia Rusiją.OTPPatstovasLiudasNoreikasiūlėsuteiktikoncesijąKlaipėdosuostui,nestaipadėtų jįgreičiauprijungtiprieLietuvos.ApibendrindamasdiskusijasM.SleževičiusakcentavobritųglobosreikšmętarptautineiLietuvos padėčiai: „Susidėję suAnglijapakilsimkitųvalstybiųakyse,kurios taippat bus priverstos skaitytis sumumis.“66 Galiausiai nutarta balsuoti.V.Čepinskioiniciatyvai siekti Britanijos protektorato pritarėministras pirmininkas, socialde-mokrataiS.KairysirJuozasPaknys,TPPatstovaiJuozasTūbelisirJokūbasŠernas,nepartinis J. Šimkus ir santarietis P. Leonas (išviso7).Keturivyriausybėsnariai:liaudi-ninkas J. Vileišis, TPP atstovas L. Noreika, krikščionysdemokrataiA.StulginskisirV.Čarneckis,susilaikė,priešnebalsavoniekas.Užkoncesijųsuteikimąbritamsbalsavode-vyni,prieš–du(J.VileišisirV.Čarneckis)kabineto nariai.Taigi, koalicinėLietuvosvyriausybėbalsųdaugumapritarėirprotek-toratosiekiui,irkoncesijųsuteikimui.ArV.Čepinskisbandėrealizuotiministrų

kabinetonutarimąirkreipėsiįDidžiosiosBritanijosvaldžiosinstitucijas,nežinoma.JungtinėsKaralystėsNacionaliniamearchy-venepavyko rasti jokių taipatvirtinančiųdokumentų,norsjaunuo1919m.vidurioLietuvos atstovų oficialūs kreipimaisi,notos, memorandumai, kiti diplomatiniai dokumentai buvo tvarkingai registruojami irdaugumayraišlikęUžsienioreikalųmi-nisterijosŠiaurėsdepartamentoarbabritųdelegacijosParyžiaustaikoskonferencijojearchyvinėsebylose.PirmojojeposugrįžimoįLondonąvyriausybeipasiųstojeataskaito-

66 Ten pat, l. 74.

Page 72: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

72

je67V.Čepinskis, išvardydamasUžsienioreikalųministerijai įteiktus diplomatiniusdokumentus, kreipimosi dėl protektoratotaippatnepaminėjo.PesimistinisLietuvosatstovopranešimo turinys leistų kelti dviprielaidas:arbaV.Čepinskis,sužinojęs,kadartimiausiu laiku britai nesirengia Lietuvai suteikti net nedidelės paskolos, nematėprasmės prašyti protektorato, arba apietaiužsiminėneoficialiai irgavoneigiamąatsakymą.Manytume,kadpirmojiprielai-da realesnė, nes apie neigiamą atsakymąpasiuntinys greičiausiai būtų užsiminęspranešimevyriausybei, o britų diplomatųataskaitose, kuriose paprastai atsispindė-davo ir neoficialių pokalbių turinys, būtųpažymėta,jogLietuvosatstovasdomėjosi,arLondonassutiktųglobotijošalį.Protektoratopaieškosrodė,kadlietuvių

partiniai lyderiai aiškiai suvokė atsiku-riančiai valstybei kylančias geopolitinesgrėsmes ir abejojo, ar pavyks vieniemspatiemsįtvirtintipaskelbtąNepriklausomy-bę.Tačiau suvoktiLondonodiplomatijossubtilybes jiems sekėsi sunkiai.DidžiojiBritanija,norsiratsisakiusi„puikiosiosizo-liacijos“doktrinos,tradiciškaivengėimtisįsipareigojimų,galėjusiųapribotiveikimolaisvęarnet įvelti įkonfliktussukitomisdidžiosiomisvalstybėmis.TodėlLietuvos,kaipirkitųBaltijosvalstybiųglobosidėjajai nebuvo priimtina.Lietuvos partinio elito atstovų pareiš-

kimai rodytų, jog orientacijos įDidžiąjąBritanijąkursasaptariamulaikotarpiubuvogrindžiamasirideologinėmisvertybėmis68.

67 V.Čepinskio19191006pranešimasministruipirmininkui nr. 511 // LCVa, f. 648, ap. 1, b. 1, l. 78–85.

68 Pažymėtina,kad,remiantisideologinėmisver-tybėmis, paprastai formuojamos partijų programinėsnuostatos.TačiauLietuvospartijųprogramosegreičiau-

Minėtų1919m.sausiomėnesiodiskusijųministrų kabinetemetuM. Sleževičiuspabrėžė,kadbritųglobanekeltųpavojauslietuvių tautos egzistencijai: „<...> norasmus nutautinti bus ir pas rusus ir pas vo-kiečius.Geriausiu gynėju šituo žvilgsniumums gali būtiAnglija.“69 E. Howardo birželį Paryžiuje paklaustas, kodėlLietu-vanorėtųorientuotis įDidžiąjąBritaniją,LKDP lyderis J. Staugaitis pirmiausiapažymėjo, jog „anglaimoka gerbti kitųtautų tautinius ir kultūrinius idealus“70. SocialdemokratasV.Čepinskisįbritųglobąžvelgėpermarksistinėsdoktrinosprizmę:„Mums [DidžiosiosBritanijos protekto-ratas – A. G.]būtųišvisųgalimųišėjimųgeriausias; žinoma,mes būtume eksplo-atuojami, bet, mums rodos, kiekvienas lietuvis sutiks, kad anglijos eksploatacija niekuomet nebus mums taip pavojinga, kaip „brolių“lenkų,rusųarvokiečių.“71XIX–XXa.pr.etnopolitiniusprocesusLietuvojetyrinėjančiųistorikųdarbuose72 atskleista,

siai dėl valstybės valdymo patirties stygiaus užsieniopolitikaidėmesiobeveikneskirtairapsiribotanuoroda,jogryšiussukitomisvalstybėmisnustatysSteigiamasisSeimas.LSDPprogramojepažymėta,kadsantykiussukitomis šalimis partija „nustato federacijos pamatais“.Žr.:Lietuviųkrikščioniųdemokratųpartijosprograma.Petrapilis, 1917, p. 2; Lietuvių krikščionių demokra-tų partijos programa (kairiojo sparno) [leidimo vietair laikas nenurodyti], p. 3; Tautos pažangos partijosprograma // Tautos pažangos partija: istorijos bruožai1916–1924metai(pagalJ.Jakštą).Vilnius,1995,p.30;Lietuvos socialdemokratų partijos programa // LCVA,f. 394, ap. 1, b. 456, l. 34.

69 Ministrųkabineto19190123posėdžioproto-kolas // Ten pat, f. 923, ap. 1, b. 24, l. 227.

70 Staugaitis J. Op. cit., p. 276. 71 V.Čepinskio irK.Bizausko19190618pra-

nešimas ministrui pirmininkui nr. 201 // LCVa, f. 648, ap. 1, b. 1, l. 57.

72 Miknys R. Lietuvos demokratų partija 1902–1915 metais // Lietuvių atgimimo istorijos studijos, t. 10. Vilnius, 1995; jo paties:Liberalizmas,demokra-tija ir Lietuvos idėja XIX a. pabaigoje – XX a. pra-

Page 73: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

73

kad dešiniosios (krikščionys demokratai,tautiniai demokratai73) ir kairiosios (LSDP ir Lietuvos demokratų partija74) partijos politiniamelietuviųtautiniojudėjimoetapeprojektavo skirtingusmodernios tautinėsvalstybėsmodelius.Pirmosiossiekėkurtietniniais principais paremtąvalstybę, ku-riojedominuotųlietuviai,oantrosios–visųetnografinėjeLietuvoje gyvenančių tautųlygiateisiškumu pagrįstą valstybingumą.M. Sleževičiaus, J. Staugaičio irV.Če-pinskiopareiškimaileistųdarytiprielaidą,jogorientacija įDidžiąjąBritaniją ar netLondonoglobabuvopriimtinatieketninįtautiškumą(lietuvybę)pamatineideologinevertybe pripažįstantiems pažangiečiamsir krikščionims demokratams, tiek tautųlygybę, socialinį teisingumąakcentuojan-tiems liaudininkams ir socialdemokratams. Lietuvos partinių lyderių nuostatą, kadanglų globa nekeltų grėsmės tautiniamsir pilietiniams idealams, galėjo lemti ir

džioje // Istorijosakiračiai.Vilnius,2004,p.445–462;jo paties: LietuvosDidžiosiosKunigaikštystės valsty-bingumo tradicija lietuvių tautinio judėjimo politinėjeprogramoje (teorinis ir praktinis aspektai) // Lietuvos DidžiosiosKunigaikštijostradicijairtautiniainaratyvai[sud. a. Bumblauskas ir G. Potašenko]. Vilnius, 2009, p. 118–143; Motieka E. Didysis Vilniaus Seimas // Lie-tuviųatgimimo istorijos studijos, t. 11; jo paties: Lie-tuvospilietinėsvisuomenėsmodelisM.Riomeriovei-kale„Lietuva.Studijaapielietuviųtautosatgimimą“//MykoloRiomeriomokslasapievalstybę.Vilnius,1997,p. 82–109; Lopata R. Op. cit.

73 Apie„Viltį“,ovėliauapie„Vairą“būręsitauti-niaidemokratai1917m.RusijojeįsteigėTautospažan-gospartiją.Žr.Tautospažangospartija:istorijosbruožai1916–1924 metai..., p. 3–9.

74 1915m.įVilniųįžengusvokiečiųkariuomenei,Lietuvos demokratų partija faktiškai nustojo egzistuo-ti.Dalis jos veikėjų 1917m.Rusijoje įsteigėLSLDP,o 1918m. Lietuvoje atkūrė LVS. Žr.: Miknys R. Lie-tuvosdemokratųpartija1902–1915metais...,p.14–15;Stakeliūnaitė D.Liaudininkaikoaliciniuosežaidimuose(1918 m. gruodis–1919 m. spalis) // Darbai ir dienos, 1998, nr. 7 (16), p. 121.

fundamentalūsBritanijosimperijosvidinėssanklodospokyčiaiPirmojopasauliniokaropabaigoje, kai airijai ir dominijoms buvo suteiktosplačiossavivaldosteisės.KoalicineivyriausybeisvarstantBritani-

josprotektoratoklausimą,Londoneimtasispręsti Lietuvos pripažinimo problemą.1919m.rugpjūčio18d.laiškeA.BalfouruiužsienioreikalųministropareigaseinantisG.Curzonas75 siūlė suteikti faktinį pri-pažinimąLietuvos vyriausybei.Anot jo,nebuvo„jokiospriežasties,kodėlEstijairLatvija turėtų būti labiau privilegijuotojepadėtyje“76.Neabejotina,jogšįsprendimąsąlygojoLietuvaipalankūsBritanijosmisijųpareigūnųBaltijosvalstybėsepranešimai,oįtakosgalėjoturėtiirpačiųlietuviųsusiti-kimųsubritųdiplomataismetudeklaruo-tas siekisorientuotis įLondoną.1919m.rugsėjo 24d.DidžiojiBritanija oficialiaipripažinoLietuvos vyriausybęde facto. Pažymėtina, kad kaip tik tuo laikotarpiubritai svarstė visųBaltijos valstybių pri-pažinimode jure ir galimų jųderybųdėltaikos su SovietųRusija klausimus. Poilgųdiskusijųrugsėjo25d.karokabinetas(War Cabinet) Estijos, Latvijos ir Lietu-vos vyriausybes nutarė informuoti, jogsuteikti de jure pripažinimoBritanija darnėrapasirengusi,odėltaikossusovietaisapsispręsti turipačiosBaltijosšalys.Taippatbuvopažymėta,kadbolševikųpuolimoatvejuLondonasbūtųpasirengęsišnaujoapsvarstytisavosprendimą77.Kaipmatyti,

75 G.Curzonas191901–10užsienioreikalųmi-G.Curzonas191901–10užsienioreikalųmi-G.Curzonas191901–10užsienioreikalųmi-nistropareigasėjovietojeįParyžiaustaikoskonferenci-jąišvykusioA.Balfouro.

76 EarlCurzon toA.Balfour,18August1919 // FO 608/199/18106, PRO.

77 ExtractfromtheMinutesofaMeetingoftheWarCabinet, September 25 1919 // FO 371/3616/139600

Page 74: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

74

DidžiojiBritanija,kuriosprestižasirįtakaLietuvoje, Latvijoje ir Estijoje buvo nekves-tionuojami,ir toliauvengėįsipareigojimųPabaltijo respublikoms78.LietuvojeDidžiosiosBritanijospripaži-

nimasbuvopasitiktasdžiaugsmingomisde-monstracijomis.OficiozinėirpartinėspaudasveikinoLondonosprendimą,žadėdamajįįrašyti į lietuvių tautos atgimimo istoriją„auksoraidėmis“79.Britųdiplomatųatas-kaitose vyriausybei buvo akcentuojamas nepaprastai išaugęsBritanijos autoritetasLietuvoje.PranešimeG.Curzonuiužsimin-damasapiebūsimusrinkimusįSteigiamąjįSeimąS.Talletsaspabrėžė,kadnesvarbu,kuripartijajuoslaimės,probritiškasužsie-niopolitikoskursas,kurįinicijavobuvusiojiM.Sleževičiausvyriausybė,nesikeis80. Taigi,Britanijapirmoji iš didžiųjųVa-

karųvalstybiųoficialiaipripažinoLietuvąde facto.Tairodė,kad1919m.pradžiojeM. Sleževičiaus vyriausybė, siekdamaužtikrinti nacionalinius interesus, ėmėsiformuoti tinkamąužsienio politikos stra-tegiją. Jos šerdimi buvusią orientaciją įLondonąpalaikėvisoskoaliciniųministrų

78 Tuometinės Britanijos politikos dvilypumąBaltijos regione savodienoraštyje iliustratyviai aprašėM. Römeris: „Anglijos vaidmuo, jos veikla ten [Pa-baltijyje – A. G.], jos sprendimas – iki šiolei yra labai neaiškūs.VienarankalygremtųtųBaltijosrespublikųtautiniųvyriausybiųformaciją,bettikvienaranka,ne-ryžtingai,tarytumsąmoningainorėtųpaliktiatvirasvi-sasgalimybes.“Römeris M. Op. cit., p. 101.

79 AnglaipirmiejipripažįstadefactoLietuvosne-priklausomybę(vedamasis)//Lietuva.1919,rugsėjo30,p.1;DemonstracijaKaunerugsėjo26dieną//Tenpat,p.1–2;Vedamasis//Laisvė.1919,spalio1,p.1;A.Že-maitis. (vedamasis) // Ten pat, spalio 4, p. 1; anglai pripažįsta Lietuvos nepriklausomybę // Darbas. 1919,spalio1,p.1;A.Kelmutis.Dirbkimedarbą toliau... //Lietuvosūkininkas.1919,spalio3,p.1–2;

80 Colonel Tallents to Earl Curzon, 5 March1920 // FO 371/3618/186516, PRO.

kabinetųveiklojedalyvavusiospartijos.VisdėltorugsėjomėnesįdėlskirtingopožiūrioįkitąpamatinęLietuvosužsieniopolitikosproblemą–taikąsuSovietųRusija,vienybėėmėbyrėti,opartijųnuostatosdėlDidžio-siosBritanijos–keistis.Tačiautaijaukitotyrimo tema.

Išvados

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui Nepriklausomybę paskelbusiai Lietuvaiatsivėrė galimybė formuoti savarankiškąužsieniopolitikąirtaptivisateisetarptauti-nėsbendruomenėsnare.OrientacijaįkarąlaimėjusiusSąjungininkus (JAV,DidžiąjąBritanijąirPrancūziją)tapoatsikuriančiosvalstybėsužsieniopolitikosprioritetu.Ta-čiauneipripažinimo,neikarinėsarmateri-alinėsparamosLietuva1918m.pabaigojeišVakarųnesulaukė.1919m.sausįkoalicinėM.Sleževičiaus

vyriausybėkonceptualizavogeopolitiniusvalstybėsorientyrus.Projektuojamosilga-laikėsužsieniopolitikosstrategijosšerdimipasirinktaorientacija įDidžiąjąBritaniją.TokįšaliespartiniųlyderiųsprendimąlėmėLondonosuinteresuotumąBaltijosregionudemonstruojančiosKarališkojolaivynoes-kadros pasirodymas Pabaltijyje, jos suteikta karinėparamaEstijaiirLatvijai,taippatak-tyvausdvišaliobritųirlietuviųekonominiobendradarbiavimo perspektyva.

Nepaisant Londono Rusijos politikos „esminio nesuderinamumo“,Nepriklau-somybės įtvirtinimą sieti visų pirma suBritanijos paramaLietuvos partinį elitąvertėtvirtaJAVnuostataremti„vieningosirnedalomosRusijos“atkūrimąirprolenkiškaPrancūzijospolitika.

Page 75: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

75

SąjungininkųAukščiausiosiosTarybossprendimas pripažintiA. Kolčiako vy-riausybę kaip „visosRusijos atstovybę“Lietuvos atstovus Londone – socialdemo-kratąV.Čepinskį irkrikščionįdemokratąK.Bizauską– paskatinogrįžti prie sausįministrųkabinetoposėdžiuosepirmąkartąiškeltosDidžiosiosBritanijosprotektoratoidėjos.Jųiniciatyvąparėmėirvyriausybė,tikėdamasi,kadbritųglobaapsaugosnuobaltagvardiečių, bolševikų, vokiečių, len-kųgrėsmėsirpadėstaptiLondono„tiltu“į Rusijos rinką.Manytina, kadministrųkabineto nutarimoV.Čepinskis dėl britųatsisakymo suteikti finansinę paskolą netnebandėrealizuoti.Diskusijos dėl Didžiosios Britanijos

protektorato atskleidė, jog užsienio poli-tikos abėcėlės besimokančiamLietuvospartiniam elitui buvo nelengva perprasti pa-matiniusgiliastradicijasturinčiosLondonodiplomatijosprincipus.Kadbritainenorėjo

atsisakytijiemsįprastospasirinkimolaisvėsirįsipareigotiBaltijosvalstybėms,parodėjų1919m.rugsėjįpriimtasnutarimaspa-čiomsPabaltijo valstybėms spręsti taikossuSovietųRusijaklausimą.Lietuvospartinioelitoatstovųpareiški-

mairodė,kadorientacijaįDidžiąjąBritanijąbuvo grindžiama ir ideologinėmis verty-bėmis.Glaudžių tarpvalstybinių santykiųužmezgimasirnetbritųglobabuvopriim-tina tiek etninio nacionalizmoprincipaisparemtąvalstybingumąkurtisiekiančiomsdešiniosiomspartijoms,tiektautųlygiatei-siškumugrindžiamospilietinėsvisuomenėsvizijąpuoselėjantiemskairiesiems.DidžiosiosBritanijos1919m.rugsėjįLie-

tuvosvyriausybeisuteiktaspripažinimasde facto, Londono pastangos sureguliuoti konf-liktiškusVaršuvosirKaunosantykiusrodė,kadmetųpradžiojelietuviųpartiniailyderiaipasirinkooptimaliausiątuometinėjetarptauti-nėjesituacijojeužsieniopolitikoskursą.

PRoVISIoNS of foREIgN PoLIcY of LIThuANIAN PoLITIcAL PARTIES IN ThE YEARS 1918–1919: oRIENTATIoN TowARDS gREAT BRITAIN

Andrius grodisS u m m a r yThe aimof the article is to analyze provisions ofLithuanian political parties towards Great Britain in 1918–1919, what is more, to identify geopolitical, economic and ideological factors that motivated Li-thuanians to search the support for the State restoration project in this great Western power.

at the end of the First World War Lithuania (having just regained Independence) attained an opportunity to form an independent foreign policy, in order to become a competent member of the international com-munity. The orientation towards war winners allies (USa, Great Britain and France) became a priority of foreign policy of the state. However, at the end of 1918 Lithuania didn’t gain any recognition, neither military norfinancialsupportfromtheWesterncountries.

In January 1919 the coalition government of M.Sleževičiusconceptualizedgeopoliticalpatternsof the state. The orientation towards Great Britain was chosen as a pivot of a long-term strategy of the formed foreignpolicy.Suchdecisionwasinfluencedbytheinterest of London, due to the appearance of admiral E.Sinclair’ssquadronattheshoresoftheBalticSta-tes.Moreover,byitsmilitarysupporttoEstoniaandLatvia, and having an opportunity of active bilateral British – Lithuanian economic cooperation. Despite the“essentialinconsistency”ofLondon’sandRussia’spolicy, the party elite of Lithuania was compelled to associate the declaration of Independence of Lithuania bysupportofGreatBritain.Thisideawasinfluencedby tough provision of the USa that supported the

Page 76: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

76

restoration of “United and IndivisibleRussia” andthe pro-Polish policy of France.

The decision of the allied Council of Four (to recognize thegovernmentofA.Kolchakasa“Re-presentative of allRussia”) influencedLithuanianrepresentatives in London to revert to previous ideas statedinJanuary.TheSocialDemocratV.ČepinskisandChristianDemocratK.Bizauskas returned tothe idea of protectorate of Great Britain expressed in the sessions of the Government. Their enterprise was taken by the government which hoped that the British custody will serve as a protection from the threat of White Russians, Bolsheviks, Germans, Polish, furthermore, it will help to develop economic cooperationfromLondontoMoscow.ItisassumedthatV.Čepinskis hasn’t even attempted to realizethe pronouncement of the Government owing to the Britishrefusaltoprovidethefinancialsupport.

The discussion on Great Britain protectorate re-vealed that the party elite, which was on the level of learningpoliticalalphabet,haddifficultiesperceiving

profound traditions and principles of London diplo-macy. The British didn’t want to abandon their choice of freedom and commit to the Baltic States. It was expressed in the pronouncement of September 1919 and declared that the Baltic States have to solve the issues of peace with Soviet Russia by themselves.

The statements of the Lithuanian party elite de-monstrated that the orientation towards Great Britain was also based on ideological values. In as much as the British custody and connection of tight international relations were accepted both by Right and Left parties. Considering Right parties that were founded on the principles of statehood based on ethnic nationalism as well as Left parties that declared the vision of civil societybasedonequality.

De facto recognition of Lithuania by Great Britain in September 1919, efforts of London to regulate the conflict betweenWarsaw andKaunas proved thatparty leaders of Lithuania have chosen the most op-timal direction of foreign policy in the international situation at that time.

Įteikta 2011 09 06Parengta skelbti 2011 09 09

Page 77: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

77

ISSN 1392-0448. LIETUVOS ISTORIJOS STUDIJOS. 2011 28

kaDa lieTuvoJe aTSiraDo neDarbaS?norbertas černiauskas

DoktorantasVilniaus universitetoIstorijos fakulteto Naujosios istorijos katedraEl. paštas: [email protected]

Įvadas

Nedarbas yramodernios visuomenės pa-lydovas ir viena didžiausių šiuolaikiniopasaulio problemų.Lietuvai šis reiškinysnėra/nebuvosvetimasneidabar,neiPirmo-siosRespublikosmetais.Tačiaunedarbasnėra1918–1940m.Lietuvos„išradimas“.Nedarbo atsiradimas sietinas su pramoninio perversmopasekmėmisirmoderniosvisuo-menėsradimusiLietuvoje.Todėlterminas„nedarbas“ šiame straipsnyje vartojamaskaip besiformuojančios ar jau susiforma-vusios modernios darbo sampratos neat-siejama dalis.

Straipsnio pavadinimas rodo, kad tiriamo reiškinio chronologinės ribosnėra aiškiaiapibrėžtos.Tačiau apytiksliai galime nu-statyti,kadtekstenagrinėjamosproblemosir reiškiniai atsirandaXIX a. devintamedešimtmetyje, kai Lietuvoje pastebimi pir-miejivisuomenėstransformacijosženklai,sukelti pasaulinio pramoninio perversmo. Chronologinių ribų pabaiga laikytini1914m.,kaiEuropojeprasidėjoPirmasispasaulinis karas, suardęs iki tol buvusiusekonominius ryšius, politinę pusiausvyrąir išesmėssudaręssąlygasgimtivisiškai

kitokiaiEuropaiirLietuvai,omumsrūpi-muatveju nepaprastai paspartinęs visuo-menėsekonominėsirsocialinėssanklodospokyčius.

Pagrindinis straipsnio tikslas yra nustaty-ti, kada Lietuvoje atsirado nedarbo reiškinys. Norintšįtiksląpasiekti,būtinaįgyvendintikeletąuždavinių:parodytiLietuvosvisuo-menėssocialinęekonominętransformacijąRytųEuropos pramoninių permainų foneXIXa. antrojepusėje; išanalizuotiLietu-vosdarbininkųklasės(daugiausiadėmesioskiriantpramonėsdarbininkams)atsiradimoaplinkybes ir augimo tendencijas; ne tik atskleisti socialinius ekonominius nedarbo požymius, bet ir nustatyti šio reiškinioatsiradimo ir įsisąmoninimo aplinkybesLietuvosvisuomenėjeanalizuojantkalbinįirliteratūrinįkontekstus.

Nedarbas kaip atskiras reiškinys Lietu-vos istoriografijoje nagrinėtas nėra, todėlistoriografiniųžiniųtenkaieškotibendrojopobūdžiosocialiniuoseekonominiuosetyri-muose.Didelioirreikšmingoskaičiausdar-bų,skirtųekonomineiirsocialineiLietuvosraidaiXIXa.pab.–XXa.pr.,iki1940m.išleistanebuvo,tačiauturėtumeišskirtibenepirmųjųprofesionaliųlietuviųekonomistų

Page 78: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

78

albino Rimkos1irPetroŠalčiaus2 veikalus. ReikšmingesnisLietuvospramonėsirdar-bininkijosproblemųnagrinėjimasatsirandasovietmečiu,tačiautoks„kiekybinisšuolis“labiauatspindinetikpadidėjusįsusidomė-jimąšiatema,betirnorąLietuvosistorijąįterptiįsovietinėsistoriografijosklišes,t.y.pavaizduotikapitalizmoatsiradimąirįsitvir-tinimąLietuvojeXIX–XXa.,neperžengiantmarksistinių-lenininiųistorijosinterpretaci-josribų.Galimeteigti,kadpriedarbininkųirpramonėstemųplėtojimokolektyviniais3 ir pavieniais4 tyrimais daugprisidėjoVy-tautasMerkys,KazimierasMeškauskas,VytautasPuronas,MalvinaMeškauskienė,Juozas Jurginis ir Emilija Griškūnaitė.SvarbiassocialinestransformacijaslietuviųvisuomenėjetyrėMečislovasJučas,LeonasMulevičius,RimantasVėbra,AntanasTyla5. Po1990m.pasirodžiusiojeEgidijausAlek-sandravičiausirAntanoKulakauskoXIXa.Lietuvos istorijoskolektyvinėjemonogra-fijoje6atsispindinaujaspožiūris į tometosocialines ir ekonomines problemas.

1 Rimka A.Socialekonominėstatistika.Kaunas,1933; Rimka A. aušros-Varpo 1883–1893 m. ekonomis-tai.Kaunas,1932;Lietuvosūkispriešdidįjįkarą:statis-tikostyrinėjimai.Vilnius,1918.

2 Šalčius P.„Auszros“ir„Szwiesos“ekonomika.Kaunas,1932;Šalčius P.Ekonomikospagrindai.Kau-nas, 1933.

3 Meškauskas K., Puronas V., Meškauskienė M., Jurginis J. Lietuvos pramonė ikisocialistiniu laikotar-piu. Vilnius, 1976.

4 Griškūnaitė E.DarbininkųjudėjimasLietuvoje1895–1914 metais. Vilnius, 1971.

5 Vėbra R. Lietuvių visuomenėXIX a. antrojepusėje.Vilnius,1990; Jučas M., Mulevičius L., Tyla A. Lietuvos valstiečių judėjimas 1861–1914 metais. Vil-nius, 1975; Merkys V.Lietuvosvalstiečiųiržemėsūkiodarbininkųjudėjimas1901–1904metais.Vilnius,1959;Lietuviųnacionalinioišsivadavimojudėjimasligi1904metų.Vilnius,1987.

6 Aleksandravičius E., Kulakauskas A.Carųval-džioje:LietuvaXIXamžiuje.Vilnius,1996.

Svarbiausišaltiniai,bepublikuotųstatis-tiniųduomenų,–nagrinėjamolaikotarpiolietuviška spauda.XIXa. pab.–XXa. pr.lietuviškoje spaudoje neretai buvo gvilde-namosįvairiossocialinėsekonominėspro-blemos.Tekstedaugiausiaremiamasi„Var-po“ (1889–1904m.), „NaujosGadynės“(1894–1896), „Ūkininko“ (1890–1904)ir „Lietuvosdarbininko“ (1896–1898m.)straipsniais.

Nedarbas kaip modernios visuomenės neatskiriama dalis

Maždaugiki1890m.daugelisEuropostau-tųnevartojotermino„nedarbas“.Vietojejobuvovartojamižodžiai„žmogusbedarbo“,„asmuo,netekęsdarbo“ar„nedirbantysis“ir t. t. Vieno iš nedarbo istorijos ir teorijos tyrinėtojųPhineasoBaxandallomanymu,termino„nedarbas“atsiradimasbuvovienaspagrindiniųindikatorių,žymėjusiųmoder-nios nedarbo sampratos atsiradimą7. Tuo metudėlplintančionedarbonetimtavartotisąvoka„nedarbopolitika“,mattokiąpolitikąėmėvykdytiatskirųšaliųvyriausybės,siek-damossumažintišioreiškiniopasekmes8.Išpradžiųsąvokataikytanetikindustri-

niamsarpoindustriniams,tačiauirankstes-niems laikams. Bene populiariausias šiuo-laikinėsvisuomenėsžinynas„Wikipedia“(anglųk.)termino„nedarbas“(unemploy-ment)aiškinimąpradedaviduriniaisamžiaisir tuometiniais visuomeniniais socialiniais

7 Baxandall P. Explaining differences in the po-differences in the po-litical meaning of unemployment across time and space // The journal of socio-economics. Cambridge, 2002, vol. 31, p. 475.

8 Cohen M., Hanagan M.Politics,industrializa-tionancitizenship:unemploymentpolicyinEnglnand,France and The United States 1890–1950 // Internatio-nal Review of social history. Cambridge, 1996, p. 94.

Page 79: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

79

ir emigraciniais procesais, kuriuos iš dalies sąlygojotamtikrosteritorijos(dažniausiaikaimo) gyventojų demografinis peraugis,nulėmęsminėtos perviršinės visuomenėsdalies užimtumo problemas irmigraciją(panašiai nuomonei pritaria ir Šalčius9). Taip pat galime rasti rimtų istorinių vei-kalų apie socialinės apsaugos priešistorę,kuriuose užsimenama apie tam tikrasViduramžiųAnglijospirkliųgildijų taisy-kles, numatančias primityvias draudimoformas,primenančiasmodernaussocialiniodraudimoužuomazgas10. Šiose taisyklėsebuvonumatyti„draustini“,okartu ir tamtikri nedarbingumoatvejai.Tačiau tai tikmoderniosdarbosampratospriešistorėarbamodernios sąvokos „pritempimas“ prieankstesniųlaikų.Panašių į nedarbą problemų atsirado

pačioje pramonės perversmo pradžioje.Jauluditųjudėjimometuišryškėjopirmiejipramonėsperversmosukeltipadariniai.Vė-liaužinomeapieįvairiasmedvilnėsarkitųgamybossektoriųkrizes,kuriosAnglijojearkitosešalyse„išstumdavo“miniasįgatvę.TačiauapievisuotinįnedarbąnekalbanetpatsKarlasMarxas, o daugiau užsimenaapieminėtusdarbininkų„atstūmimus“11.

Bene pirmuoju ir klasikiniu veikalu ne-darbo tema iki šiol yra laikomas Williamo Henry’oBeveridge’o kūrinys12. autorius savo 1903–1909 m. ekonominiuose tyri-nėjimuosenaujaipažvelgėįAnglijospra-

9 Šalčius P. Ekonomikos pagrindai. Kaunas,1933, p. 478.

10 Marmor T., Mashaw T. L. Social security: be-yond the rhetoric of crisis. New Jersey, 1988, p. 22.

11 Pavyzdžiui,Marx K.Kapitalas.Vilnius,2009, t. I, p. 559–573.

12 Beveridge W. H. Unemployment: a Problem of Industry. London, 1909.

monękankinančiąproblemąirsuformulavopirmuosiusmodernaus nedarbo apibrėži-mus. Jis taip pat išskyrė svarbiausias šioreiškiniopriežastis irpasekmes.DaugelisW.H.Beveridge’opadarytųišvadųyraver-tingosiršiandieniniuosetyrinėjimuose.Trumpaitariant,kuogiXIXa.pabaigos

ir vėlesnis nedarbas skyrėsi nuoXIX a.vidurio?Pirmuojuatvejujisjaubuvotapęskasdienybe, įprastu ir žinomu reiškiniu,antruoju – dar nebuvo iki galo suvoktas. Pir-muoju atveju tai buvovalstybėsproblema,antruoju–labiaupaskirųžmoniųarmiestų.GaliausiaiikiXIXa.pab.jisnebuvotoksmasinisirneišsprendžiamas,jamapibūdintinereikėjoatskirosirnaujossąvokos.

Pramonės perversmas ir Lietuva

Pramonėsperversmosąvoka,kuriplačią-ja prasme apibrėžia „pokyčiusEuropojeir ŠiaurėsAmerikoje, industrializaciją iragrariniųvisuomeniųvirtimąindustrinėmis,naujų technologijų atsiradimą ir spartų jųpritaikymągamybai“,yrapuikiaižinoma.Jos padarinys – „feodalinė visuomenėsstruktūrabuvogalutinaisuardyta,atsiradonauji visuomenės sluoksniai: darbininkai,pramonininkai.Dėllaisvųdarborankųper-tekliaus aštrėjo socialiniai prieštaravimai,dėltokūrėsinaujosideologijos,skirtingiemssocialiniams sluoksniams atstovaujančiospartijos“13.ChronologiškaišisapibrėžimasžymivisąpramonėsperversmąnuoXVIIIa.pab.ikipatXXa.pr.,norsdalisistorikųšįreiškinįpriskiriatikXVIIIa.pab.–XIXa.pirmai pusei.Okai kurie ekonominės arsocialinėsistorijosautoriai,detalizuodamivisą industrinės revoliucijos laikotarpį

13 Istorijosžodynas.Vilnius,2001,p.301.

Page 80: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

80

(XVIIIa.pab.–XXa.pr.),išskiriadvišioprocesodalis(revoliucijas):pirmąjąiran-trąją.Antrojivykomaždaug1860–1914m.ir buvo pažymėta dideliu technologiniušuoliu, jos metu paplito elektros ir vidaus degimo variklio naudojimas, atsirado naujos ryšių priemonės – telegrafas ir telefonas,išplito geležinkeliai. Įvyko ir svarbiųsocialinių permainų – pernelyg greitastechnologijųtobulėjimassukėlėirdideliussutrikimus darbo rinkoje – atsirado nedarbo problema.

apie pamatines šios revoliucijos ar jos etapųpriežastis,vėlesniusdarbininkųsąjū-džiusEuropojeirsąsajassuLietuvaplačiaunekalbėsime,nestaiatskirodidžiuliotyrimoobjektas.TačiaukadadarbininkaiLietuvojetapo ir pasijuto atskira klase išsiaiškinti pri-valu, nes nuo atsakymo priklauso ir nedarbo atsiradimopaieškųsėkmė.Beabejo,atsa-kymopirmiausiareikiaieškotianalizuojantposlinkiuspramonėje.Įvairūs autoriai, ieškodami moder-

niosios Lietuvos pramonės užuomazgų,mini įvairius jos atsiradimo laikotarpiusir pradininkus.Vienų teigimu14 pramonėLietuvojeatsirandaXIXa.antrojepusėje,kitų15–nuoaštuntodešimtmečiopradžios,oštaiUrszullaOettingen teigia, kad nea-bejotiniLietuvospramonėspionieriaibuvobajorasVojciechasPuslowskisirjosūnusVladislavas16 (Vojciecho pastangomis

14 Kairys S. Lietuva budo. New York, 1957, p. 208.15 Jučas M., Lukšaitė I., Merkys V. Lietuvos is-

torijanuoseniausiųlaikųiki1917metų.Vilnius,1988, p. 140.

16 Oettingen U.ZaangazowanierodzinyPuslows-kichwrozwojprzemyslunaLitwieiwkrólestwiePols-kimwXIXiwpoczątkachXXwieku//Studiahistoriispoleczno-gospodarczej XIX–XXwieku. Lodz, 2010,t. VIII, p. 119.

1823m.Kučkuriškėseėmėveiktimodernuspopieriaus fabrikas).

Lietuviškųgubernijų pramonėnuopatXIXa. aštuntodešimtmečio,norsbūdamaganamenka,nuolatplėtojosi.1870m.buvoužregistruotos636 įmonės, turinčios2349darbininkus,o1912m.jau3504įmonės,tu-rinčios21710darbininkų17. Nepaisant kasme-tinioaugimo,reikėtųišskirti1894–1895m.,nes kaip tik tada užfiksuotas didžiausiaspramonėsplėtrosšuolis,kuriometuįmoniųskaičiuspadidėjobeveik700, odarbinin-kų–daugiaunei1,7 tūkst.Nors,žvelgiantstatistiškai, 1894–1895 m. augimas atrodo gana įspūdingai,pagalpramonėspaplitimąLietuva ir toliau beviltiškai atsiliko nuo gre-timųšalių.VisdėltominimasšuolisnegalėjobūtinepastebėtaspačiojeLietuvoje.Rimkasavotyrinėjimuosekonstatuoja,

kad nuo 1893–1894m. lietuvių raštijojeatsiradokurkasdaugiauirrimtesnėseko-nominėsliteratūros(nebevienatskirųpata-rimų,kaipūkininkauti)18. Ekonomistas taip patreziumuoja,kadmaždaugnuo1894m.socialiniaiirekonominiaireiškiniailietuviųautorių imaminagrinėti atskirainuoben-drųjųtautiniųklausimų.GaliausiaiRimkakonstatuoja, kad su socialdemokratiškos pakraiposleidiniu„NaujaGadynė“ištiesųužgimsta nauja ekonominių ir socialiniųklausimųnagrinėjimogadynė19. Visas šias permainas aiškiai galime sieti su Lietuvos pramonėsišaugimu.Paminėjus „NaująGadynę“ reikia pri-

pažinti,kadirlaikraščioleidėjo–Lietuvos

17 Meškauskas K., Puronas V., Meškauskienė M., Jurginis J. Lietuvos pramonė ikisocialistiniu laikotar-piu. Vilnius, 1976, p. 162, 271.

18 Rimka A. aušros-Varpo 1883–1893 m. ekono-mistai.Kaunas,1932,p.44,77,78.

19 Ten pat, p. 44.

Page 81: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

81

socialdemokratų partijos (LSDP), kaip kokybiškai naujos visuomenės grupėsatstovės, susikūrimas (1896), nepaisantvisųjoskūrimosiperipetijų,buvovisiškailaiku.SvarbupaminėtiirLietuvojeXIXa.devintamedešimtmetyjepradėjusiasveiktinemažiau vietos darbininkams svarbiaspolitines jėgas, kaip antai PPS (Polskapartiasocjalistyczna)irBundas(Algemei-ner idišer arbeiter bund in Lite, Poiln un Rusland).Atsiradusiossocialdemokratinėspakraipospolitinėsjėgosrodo,kadjosjauturėjosavoatramą(darbininkiją)visuome-nėje.Apie lūžinį laikotarpįkalba irpatyssocialdemokratai,kuriųiniciatyva1903m.buvopažymėtikaippirmasissusipratusiųdarbininkųaružgimusiosdarbininkųklasėsLietuvoje jubiliejus,20 nes 1893 m., prieš dešimtmetų,Lietuvoje pirmąkartą buvopaminėtaGegužėspirmoji.VienaspecifiniųvisosRusijos(irLietu-

vos) pramonėsdarbininkųypatybiųbuvoglaudus ryšys su kaimu. Nieko keista, juk besiformuojanti miesto darbininkija atsirado būtent iš kaimo.Natūralu, kadpirmosiostokiųdarbininkųkartospalaikėryšįsugimtineprovincijoje.TačiauyrairsavitesniųLietuvosdarbininkijos bruožų.Lietuvos (kaip ir Rusijos) atveju provin-cijoje likę namai ir artimieji darbininkuigarantuodavo, kad mieste nesuradus darbo ar ištikuskokiai kitai nesėkmeivisuometbus galimagrįžti atgal.Manoma, kad ikiXXa.didžiojidalisRusijosimperijospra-monėsdarbininkųdirbonetikfabrikuose,betirsavoužmiestiniuoseūkeliuose.Tokiamigracijatarpdviejųpragyvenimošaltiniųbuvo ypač juntama keičiantismetų lai-

20 Lietuviųdarbininkųjudėjimas//Varpas,1904,nr. 2.

kams–prasidėjusarsustojusžemėsūkiodarbams.Kai kurie autoriai pažymi, kaddėltokiosRusijosdarbininkijosspecifikosgalimająpavadinti net savotišku hibridiniu valstiečio-proletarovariantu21. Panaši situa-cija buvo ir lenkiškoje imperijos dalyje, kur 1890–1914m.apietrečdalįLenkijosmiestogyventojų sudarė sezoniniai „migrantai“tarp miesto ir kaimo22.NetXXa.pr.Pe-terburgo irMaskvos darbininkams ryšyssukaimubuvopagrindinis išsigelbėjimasnedarbo,ligosirsenatvėsatveju23.Miestodarbininkųryšįsukaimupuikiaiatskleidžiair fabrikų darbuotojų skaičiaus kitimaspagal konkrečiųmetų javų derlingumolygį.Nederliausmetaisdarbininkųskaičiuspadidėdavo,oderlingaissumažėdavo.Pa-našiaibuvoirkriziniaisekonomikaimetais,kaidarbininkaiplūsdavoatgalįkaimus,opakilimometaisvėlgrįždavo įmiestus24. ŠieRusijosirLenkijospavyzdžiairodonekokįnorsišskirtinįRytųEuroposvystymosiatvejį,opramonėsperversmopobūdįagra-riniuose kraštuose.VisdėltodevintąjįdešimtmetįtiekLietu-

voje, tiek visoje Rusijos imperijoje situacija ėmėkeistis irgaliausiai javųužderėjimasnustojodarytiįtakądirbančiųjųpramonėjeskaičiui25. Tai rodo, kad atsirado nors ir nedidelis,betjausavarankiškasdarbininkų,gyvenančių tik iš savo tiesioginės algos,

21 Glickman R. L. Russian factory women / work-place and society 1880–1914. London, 1984, p. 3–4.

22 Morawska E.LaborMigrationsofPolesintheatlantic World Economy, 1880–1914 // Comparative studies in society and history. 1989, vol. 31, p. 248.

23 Bonnell V. Roots of rebellion. Worker’s politics andorganizationsinSt.Petersburgandmoscow1900–1914. London, 1983, p. 55.

24 Sabel Ch. F. Work and politics the division of labor in industry. Chambridge, 1982, p. 102.

25 Lietuvos pramonė ikisocialistiniu laikotarpiu.Vilnius, 1976, p. 144.

Page 82: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

82

skaičius.Beto,atsiradustokiųdarbininkų,susidarėsąlygosatsirasti„tikriems“bedar-biams,nesdarbininkopajamųdidžiąjądalįsudarė įmonėjeuždirbamipinigai (iki tolRusijosmiestųdarbininkųpajamosišžemėsūkiosudarėtikiki48proc.visųpajamų26), nutrūko ryšys su kaimu.Todėl galbūt irkalbame apie bedarbius Lietuvoje 1900–1903m.ekonominėskrizėsmetais(1897m.išeiviai iškaimojausudarė29proc.visųLietuvosmiestų gyventojų27), o ne per ankstesnes1883,1887ar1892m.krizes,kai negausios darbininkijos ryšiai su kaimu galėjobūtipakankamaitvirtiirnuoseklūs.Šįteiginįišdaliesgalėtųpaliudytiirmenkažinutė(norsirišRusijos),išspausdinta„Ry-gosgarse“,kuriojekalbamaapieViatkojenetekusius darbo darbininkus, Peterburge prašančius atnaujinti nutrūkusią gamybą(duotidarbo),nesjieneturįderlingosžemės(nebeturiryšiosukaimu),kurijuosgelbėtųnuo nedarbo28.NagrinėjantLietuvossituacijąirekono-

miniųsantykiųkaitąpobaudžiavospanai-kinimo matyti, kad pagrindiniai procesai, nauji poslinkiai daugiausia vyko žemėsūkyje.Todėl neretai yra keblu įvertintipramoninio perversmo sukeltus pokyčiusLietuvoje, nes taikant Vakarams tinkamus kriterijus šio reiškinio sukeltos permainos pirmiausiasiejasisurūkstančiaiskaminaisiraugančiaismiestais.Omūsųpramonėjedirbančių darbininkų skaičius ikiXX a.

26 Granville B., Leonard C. S., Borodkin L. The rural/urban wage gap in the industrialisation of Russia, 1884–1910 // European Review of Economic History. 2008, vol. 12, p. 80.

27 Aleksandravičius E. ir Kulakauskas A. Carųvaldžioje:LietuvaXIXamžiuje.Vilnius,1996,p.231.

28 Darbininkai neteko uždarbio // Rygos garsas.1910, nr. 2.

tikriausiai neprilygo vieno ar dviejų di-desniųMančesterio fabrikų darbininkųskaičiui.Tadkaipmuspasiekėpramoniniaipokyčiai?Manoma,kadVakarųEuropapo1860m.

neatsitiktinai atsigręžė į RytųEuropą irkitasrinkas,kurioseplytėjodidelijavųiš-tekliai29.Šiuolaikotarpiučiaypačsutankėjogeležinkeliųtinklas,įkurįtuosuinteresuotiVakarainemažaiinvestavo.Dėlišsiplėtoju-siųprekybosryšiųirpigesniųpramoniniųprekiųRytųEuropojeėmėnyktitradiciniaikaimo amatai, prasidėjo vietos gyventojųvidinėirišorinė(e)migracija.Migruojantysdarbininkaiatsinešėirvakarietiškaimoder-niasidėjas,kaiptaidarėkitosvisuomenėssocialinės grupės. Šiuos Rytų EuroposstruktūriniovisuomenėskitimopožymiusantrojeXIXa.pusėjegalėtumepritaikytiirLietuvai.Dėl darbininkųmigracijos irekonominių procesųLietuva neliko nuo-šalyjenuoVakaruosevykstančiųprocesų.Matyt, neatsitiktinaiSteponasKairys yrapaminėjęs,kaddarbininkųsąjūdisLietuvojenatūraliubūdusiejosidaugiausuVakaraisnei su Rytais30.Tokios pozicijos laikėsiir „Lietuvos darbininkas“. Jame1896m.buvo rašoma, kadklaidingabūtųmanyti,jogLietuvojeperkelisdešimtmečiusniekasnepasikeitė,nessustiprėjoLietuvosūkinin-kai,dėlgeležinkeliųatsiradimojie„išėjo“į Europos rinką ir taip tapo priklausominuopasauliniųkainų.Atsiradosėkmingaiūkininkaujančiųūkių,kuriesparčiaikaupėkapitalą ir pradėjo naudotis samdomąja(parduodama) darbo jėga tų, kurie nesu-

29 Morawska E.LaborMigrationsofPolesintheatlantic World Economy, 1880–1914 // Comparative studies in society and history. 1989, vol. 31, p. 239.

30 Kairys S. Tau, Lietuva. Bostonas. 1964, p. 132.

Page 83: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

83

gebėjo išlaikyti savodažniausiai smulkiųūkelių31.Apie globalėjančius ryšius labaipanašiai, tik vėliau, kalbėjo ir „Varpas“,1900-aisiais rašęs, kadLietuvos ūkis vi-siškai priklauso nuo pasaulinio, nes, jei Amerikojeneužaugakviečiai,taipajaučiane tik anglijos darbininkas, bet ir Lietuvos ūkininkas32.

Proletariatas ir darbininkų klasė

Apibūdindami sąvokas „proletariatas“ ir„darbininkųklasė“galimeteigti,kadprole-tarastėrarinkojepriverstaspardavinėtisavodarbojėgąnuskurdęsvalstietisaramatinin-kas, arba, kitaip tariant, viso labo atskiros socialinėsklasėsužuomazga.Odarbininkųklasėyradarbininkų(proletarų)sluoksnis(visuma),kuriamejauesama„savęs“kaipgrupėsidentifikavimoirtamtikroapibrėž-to klasinio judėjimo, turinčio atitinkamasnuostatas ir reikalavimus33.Tiekpačios pramonės, tiek darbininkų

klasės užuomazgos ir atsiradimasLietu-vojeyrasunkiauužčiuopiamineilikusiojeEuropoje, tačiaudidžiojidalis lietuviško-sios istoriografijos34 teigia, kadpamatinėdata šiai klasei susidaryti buvo 1861 m. įvykęsbaudžiavospanaikinimas.Taileidovalstiečiams bent iš dalies tapti savaran-kiškesniems savininkams, kaupti kapitaląir plėsti ūkius.Taip atsirado stambesniųvalstiečių ūkių irmažažemių ar bežemių

31 DraugijinėssanlygosLietuvoje//Lietuvosdar-bininkas. 1896, nr. 1.

32 Pagrandis. Luomų antagonizmas // Varpas.1900, nr. 11.

33 Gella A. Development of class structure in Eastern Europe. New York, 1989, p. 113.

34 Žr.Bumblauskas A. Lietuvos istorijos periodi-zacijosmodeliaisocialinėsistorijospožiūriu//Lietuvosistorijos studijos. 2006, t. 17, p. 9–26.

valstiečių,kuriedėlžemėstrūkumoargy-ventojųpertekliauspradėjoieškotilaimėsLietuvos ir Rusijos imperijos miestuose, o galiausiainetužjūriuose.Jeitartume,kadnuo 1861m.Lietuvoje atsirado sąlygoskurtisproletariatui,tuometnatūraliaikiltųklausimas, o kada Lietuvoje susiformavo darbininkųklasė?Turėdamiomenyjeankstesniameskyriuje

aptartaslūžinesXIXa.devintodešimtmečioviduriodatasturėtumepridurti,kadšiamedešimtmetyjeLietuvojeprasidėjokurkasdidesni, organizuotesni ir vis gausėjantysstreikai (1891–1894 m.). atsiradus strei-kams irpradėjus švęstiGegužėspirmąją,Lietuvosdarbininkųsocialinėgrupėįsiliejoįpasaulinioproletariatogretas.Besiformuojančios socialinės grupės

virsmą turėjo lydėti ir naujai atsirandan-čiossocialinėsproblemos.Štaikąapiejasrašo „Lietuviškasis balsas“ (leistas JAV)1888m.:„Bežemiaimūsųrėdybojekasmetdidinasi.<...>irkurdėsistiebežemiai?Ligišioleidarjuosvispriimdavožembdirbystė,betvajaukaipmažaijieteuždirba.Miestaijaupilnisavųjųmiesčionių,kurienuosaulėstekėjimoligidvylikosgulidešimtimisantįkaitusiųakmeniniųrinkų,laukdamipirkė-jų,jųgyvosmėsos.Naujasbūdasindustrijosjaumatosiirmūsųkertelėje.Per26metusKaunorėdybojepasididinoprodukcijaper3sykius,tuotarpuskaitliusdarbininkųteuž-augo11,4procentų,ogyventojųpasididinožymiai daugiau...“35Matyti, kadnors čianedarbas,kaipproblema,darnėraaiškiaiakcentuotas, juntama, kad netrukus ji gali taptiypačaštri.

35 Rimka A. aušros-Varpo 1883–1893 m. ekono-mistai.Kaunas,1932,p.78.

Page 84: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

84

LaikraščiopranešimągalimailiustruotiirtamtikraisstatistiniaisLietuvosgyventojųsocialinėssudėtiesduomenimis.Manoma,kad iki Pirmojo pasaulinio karo Lietuvoje iš100kaimegyvenančiųvalstiečių17buvobežemiai, nemažą dalį sudarė irmažaže-miai36.Aptariamu laikotarpiu valstiečiųūkiainuolatskaldėsiirsmulkėjo,taddalisgyventojų pradėjo natūraliai pardavinėtisavodarbojėgą.Europinėjepraktikojedarbininkųklasės

susiformavimas labiausiai sietinas su pro-letariatokovosdėlgeresnėsekonominėsirsocialinėspadėtiespradžia,t.y.pagrindinėklasėssusiformavimopriežastisbuvodau-giausiaekonominė.OišskirtinaiLenkijojeirLietuvoješiosklasėssusiformavimuivie-nisvarbiausiųakcentų(šaliaekonominių)buvopolitinisirreliginis.Kaikuriųistorikųnuomone,RytųEuroposdarbininkaikovojodaugiau ne dėl „internacionalo“, bet dėltautiniųirreliginiųidealų37.Galvodamiapieterminą„pramoninis“ar

„industrinis“,dažniausiaiturimeomenyjedarbopasidalijimąstambiųfabrikųfone,tačiaupatirevoliucijaapimanetikpavyz-dinius industrinius anglijos, Vokietijos ar Belgijos rajonus, bet ir likusias Europos šalis.Galimekalbėtiirapiekitokįvisuo-meniųkaitospobūdį,nulemtąekonominiųirpolitiniųsąlygų,apiepermainųvėlavi-mą ar periferinę specifiką. Pavyzdžiui,yramanančių,kadDidžiosiosBritanijosirPrancūzijosmoderniųvisuomenių„už-gimimo“ laikotarpis yra 1830–1870 m., Vokietijos – 1840–1870 m., o Rusijos

36 Rimka A.Lietuvos ūkis prieš didįjį karą.Vil-nius, 1918, p. 49.

37 Gella A. Development of class structure in Eastern Europe. New York, 1989, p. 113–114.

1890–1905m. „Technologinė branda“ įšiuoskraštusateina taippatskirtingai: įDidžiąjąBritaniją,PrancūzijąirVokietiją1870–1913,oįRusiją–1905–1956m.38 Norsreikėtųatliktįatskirąpramoninėsre-voliucijosvyksmo„branduolyje“ir„peri-ferijoje“tyrimą,matyti,kadvisuomeninėspermainosXIXa.palietėvisąEuropą:nuoLondonoikiMaskvos.Lietuviškosguber-nijos, buvusios šalia Rusijos (Latvijos ir Lenkijos)pramoniniųcentrųirgretaVo-kietijosimperijos(josįtakosnegalėjomeišvengti),kuriosgeležinkeliolinijomisirprekybosbeiūkio keliais buvo sujungtos suEuropa irRusija ir kurių darbininkaikaip integrali Europos darbo rinkos dalis migravopoįvairiussenojožemyno(irnetik)pramonėscentrus,negalėjoliktipra-moninioperversmošešėlyje.Norsturėjosavąagrarinę ir politinę specifiką, ji vistiek buvo integrali Europos visuomenėsdalis.

Nedarbo atsiradimo kontekstai: socialinis ekonominis

Net dviejose Lietuvos istorijos sintezė-se39 nedarbas yra tolygiai „pastebėtas“1900–1903m.pasaulinėskrizėsmetu,kaipramonės gamyba ir darbininkų skaičiussumažėjomaždaugketvirtadaliu.TuometuVilniuje darbo neteko daugiau nei 2 100 darbininkų. Jų padėtis dažnu atveju tapobeviltiška.Miesto situaciją pasunkino iškaimųplūstelėjędarboieškantysbežemiai

38 Kocka J., Rank G. Economic theory and history. Budapest, 1985, p. 54–55.

39 Jučas M., Lukšaitė I., Merkys V. Lietuvos is-torijanuoseniausiųlaikųiki1917metų.Vilnius,1988;LietuvosTSR istorijanuoseniausių laikų iki1917m.Vilnius, 1985.

Page 85: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

85

valstiečiai40, kurie neretai prašydavo darbo „užbetką“irtaipišstumdavodarbininkusmiestiečius,ypačbesipiktinusiustokiapadė-timi41.SituacijanepagerėjoirprasidėjusRu-sijos–Japonijos karui ir revoliucijai. 1905 m. pradžiojeLietuvoje„sklandė“manifestaisureikalavimais„turėtidarboarbaapsergėjimonuobedarbės“42.Tokiademografinėirsoci-alinėekonominėpadėtis(ypačkaime)lėmėdidžiulęemigraciją.1897m.duomenimis,Rusijos pramoniniuose centruose (Rygoje, Peterburge, Liepojoje) darbavosi daugiau nei50tūkst.lietuvių,o1901m.uždarbiautiįRusijąvientikišKaunogubernijosišvykoapie40tūkst.MažesnėmigracijaišVakarųLietuvosvykoirįVokietijospramonėsra-jonus,oįJAViki1914m.buvoišvykęapie120tūkst.lietuvių43.TačiaupatiemigracijaįJAVbuvoglaudžiaisusijusinetiksudemo-grafineirdarborinkospadėtimiLietuvoje,betirsuužimtumolygiuAmerikoje.Prūsijoslietuviųlaikraštis„PrusųLietuviųsavaitraš-tis“suskaičiavo,kad1914m.„išeivybė“įJAVsmarkiaisumažėjo,nesšalyjeįsivyravobedarbė,kurimažinaemigracijosmastus44. Čiatikreikėtųpridurti,kadapieemigracijąkalba beveik visi to meto autoriai, o tai tik patvirtina, jog ši problema buvo itin aktuali.

Teigti, kad nedarbas atsirado tiksliai XXa.pr.,negalime,nesišankstesniųmetų

40 Jurginis J., Merkys V., Tautavičius A. Vilniaus miesto istorija. Vilnius, 1968, p. 317–318.

41 Miestoirkaimodarbininkai//Lietuvosdarbi-ninkas. 1898, nr. 2.

42 Kairys S. Tau, Lietuva. Bostonas, 1964, p. 39.43 Merkys V. Lietuvos valstiečių ir žemės ūkio

darbininkųjudėjimas1901–1904metais.Vilnius,1959,p.11;Lietuviųnacionalinioišsivadavimojudėjimasligi1904metų.Vilnius,1987,p.57.

44 Lietuviai kitur // Prusų Lietuvių savaitraštis.1914, nr. 20.

šaltiniųgalima„prisigaudyti“žinučiųapiebedarbius ir bedarbystę.Tačiau susidaroįspūdis,kad tuomet taidarnebuvo reikš-mingaproblema.1896m.„Lietuvosdarbi-ninkas“raginodarbininkuskurtisavišalposkasas,kadnedarboatvejunereikėtųeitipas„sukčių-lupikautoją“45.1898m.tamepačia-melaikraštyjerašoma,kadKaune,Rekošofabrike,visi,pasiskundędėlprastųdarbosąlygų, yra varomi lauk, nes „už fabrikodurų laukia10kitų“46.O„Varpas“ teigė,kaddarbininkaikriziųmetunegaunadarboirturikęstibaisųpažeminimąirnetbadą47, tačiau tekstuose jaučiami ne tiek savojokrašto atspindžiai, kiek įvairių vokiečiųsocialistųraštų,kuriuosenedarbasjaubuvosmarkokaigvildenamas,įtaka.

Yra dar vienas specifinis momentas, susijęs su nedarboLietuvoje atsiradimu.TiekXIXa.pab.,tiekXXa.pr.lietuviškosegubernijose fabrikus daugiausia kontroliavo užsieniokapitalasarbavietinis,tačiaunelie-tuviškas(1897m.Lietuvospramonėjedirbotikapie27,6proc.lietuvių48).Žydųarvo-kiečiųvaldomosįmonėsdažniausiaiįsavoįmonespriimdavotautiečius.Taibylojairlietuviškaspauda,kalbantiapie„žydelius“ir„žydelkas“,kuriųfabrikuoseesąkurkasdaugiau nei lietuvių.Tas pats laikraštis,spausdindamasdarbininkųgyvenimoapž-valgas iš įvairiųmiestų ir fabrikų (1896, 1898 m.), beveik visuomet išskirdavo ar pa-

45 Ape yždus (kasas) // Lietuvos darbininkas.1896, nr. 1.

46 RekošofabrikasKaune//Lietuvosdarbininkas.1898, nr. 2.

47 Svarbus klausymas // Varpas. 1896, nr. 4; Soci-alizmasirmūsųekonomiškosužduotys//Varpas.1896,nr. 4.

48 Vėbra R. Lietuvių visuomenėXIX a. antrojepusėje.Vilnius,1990,p.194.

Page 86: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

86

žymėdavoatvejus,kaifabrikuosedirbdavolietuviai, o tai rodo, kad tokiųįmoniųbuvone per daugiausia.Nepaisant to lietuvių,dirbančiųpramonėje,nuolatgausėjo,todėlgausėjoirpranešimųapiejųdarbąbeidar-bosąlygas.Tikėtina,kadnedarbaslietuvių(pavyzdžiui,lietuviškosspaudos)kurįlaikąnebuvopastebėtas kaip neaktualus, o galnetnežinomas,nes„fabrikinės“problemospirmiausiapradėjokamuotididesniusLie-tuvospramonėscentrus–miestus,kuriuoselietuviaisudarėtautinęmažumą.Apie nedarbą užsimenama ir 1896m.

socialdemokratųpartijospirmojojeprogra-moje49, tačiau tekstą reikėtųvertintiypačkritiškai. ar tokios LSDP nuostatos rodo, kadmūsųšalyjeištiesbuvodidelė„rezer-vinėdarbininkųarmija“irjaireikėjovalsty-bėsparamos?Ogalsocialdemokratai,savoprogramoje kalbėdami apie „proletariatoatliekamądalį“, omenyje turėjoLietuvosgyventojųperviršįirsocialinesekonomines problemas kaime?Žinoma, kad pirmojisocialdemokratųprogramabuvoparengtaremiantisVokietijossocialdemokratų„Er-furtoprograma“.StengtasineatsiliktiirnuoAntrojointernacionalo(1891m.)sprendimųiršūkių.Apietaikalbanetikšiųprogramųtyrinėtojai–MerkysirGintarasMitrulevi-čius50,betiramžininkasSteponasKairys.

49 Programojerašoma:„Pakilimasišnašumožmo-gaus darbo per įvedimąmašinų sumažina reikalavimądarbininkų rankų, <...> koncentracijai pramonės kartusujosiosišplatinimu.Tokiubūduatliekatūladalispro-letariato,negalintigautisaudarbo,taipvadinamarezer-vinėdarbininkųarmija.“Kitosedalysepriduriama,kadneišvengiamas kapitalizmopalydovas yra „ūgis rezer-vinėsdarbininkųarmijos“.TaippatsavovienuištikslųLietuvossocialdemokratai išsikelia„paėmimą įvalsti-josrankasaprūpinimodarbininkųnetekusdarbo“.

50 Merkys V.LietuviųSDPpirmųjųprogramųkil-mė//LietuvosTSRmokslųakademijosdarbai.Vilnius,serija a. 3 (22), 1966, p. 133, 139; Mitrulevičius G.Kas

Jis priduria, kad iš programos aiškėjavi-siškasjosautoriųorientavimasisįVakarus,kur buvo ieškoma„Lietuvosūkyjevykusiųpasikeitimųišsiaiškinimoirveiklaisektinųpavyzdžių“51.Tadvisiškaitikėtina,kadLie-tuvossocialdemokratai,norėdamipasiremtibendrosiomisVakarų socialdemokratijojevyravusiomis tendencijomis, kurios gal-būt ne visos atitiko tuometinę Lietuvossituaciją, irparašėsavoprogramą.Tačiauteorinisšiosproblemossvarstymasnebūtųbuvęsįmanomasnesusidariustamtikromssocialinėmsekonominėmssąlygoms.

Kalbinis ir literatūrinis

IeškantnedarbopradžiosLietuvoje,reikė-tųatkreiptidėmesį ir įkalbinęvartoseną,procesopradžiąlydinčiassąvokasirnaująterminiją.„Lietuviųkalbosžodyne“gretažodžio „nedarbas“ randame tokius paaiš-kinimus: „neturėjimas, nebuvimas darbo,uždarbio,bedarbiųbuvimasirnegalėjimasdirbti“52.Žodyneyrairkitųšįprocesąarjodalis apibūdinančių žodžių: bedarbystė –nedarbas,dykinėjimas;bedarbė–nedarbas,darbo neturinti moteris; bedarbmetis – ne-darbometas; bedarbumas – neturėjimasdarbo; bedarbis – negaunantis pastovaus darbo; bedarbšis – kas nemėgsta, vengiadarbo53.Visusšiuosžodžius,išskyrus„ne-darbą“,galimeaptiktiXIXa.pab.–XXa.pr.literatūrojeirspaudoje.

yrasocialdemokratųpartija:SteponoKairioirjovado-vaujamos tarpukario LSDP atsakymai // http://www.lsds.lt/documents/G.Mitrulevicius-kas%20yra%20LS-DP-S.Kairio%20atsakymai2-be%20isnasu.rtf. [žiūrėta:2011 m. vasario 27 d.]

51 Kairys S. Lietuva budo. New York, 1957, p. 275.

52 Lietuviųkalbosžodynas.Vilnius,1970,t.VIII,p. 608.

53 Ten pat, 1968, t. I, p. 70; Ambrazas S. Daikta-vardžiųdarybosraida.Vilnius,t.II,p.21.

Page 87: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

87

XXa. pr. žodį „nedarbas“ literatūrojedažniausiai atstodavo „bedarbė“, „bedar-bystė“irretesniaisatvejais„bedarbumas“(daugiausia pasitaikoVakarųLietuvoje).Pamažu įsigali ir „bedarbis“, kuris, anotJono Jablonskio, pirmą kartą aprašytasmaždaugXIXa.devintamedešimtmetyjeFrydrichoKuršaičio irMykoloMiežiniokaipreiškiantis„žmogųdarboneturintį“54. Praėjus kuriam laikui nuo šio užrašymo-įvardijimo,prasidėjotamtikrosdiskusijosdėl tikslesnio ir taisyklingesnio sąvokųvartojimo. Tai liudija Jablonskio ir Prano Skardžiaus pamokymai. Jablonskis nuo1912 m. spaudoje nuolat primindavo, kad žodis „bedarbė“ nėra vartotinas, jį reikiakeistižodžiu„nedarbas“55.Jaudaugvėliau,1970m.Skardžiusišeivijojeapgailestavo,kad,užuotsakę„nedarbas“,daugkastebe-vartoja„bedarbę“56.„Bedarbės“vartojimąirpaplitimąpatvirtinairanuometiniaiXIX–XXa.sandūrosžodynai.1894m.Tilžėjeišleistamelietuvių–latvių–lenkų–rusųkalbųžodyne„nedarbo“nėra57, tačiau randame„bedarbystę“ir„bedarbę“.Net1907m.Vil-niujeišleistamelenkų–lietuvių–rusųkalbųžodyne58tėratapatibedarbė/bedarbystė.Atrodytų, viskas labai paprasta – pasakSkardžiaus, „bedarbė“ yra slavų kalbosskolinysirtodėlnevartotinas.Tačiau„be-darbystė“,„bedarbmetis“,„bedarbumas“ir„bedarbšis“turėjoirkiekkitokįatspalvį,nei

54 Jablonskis Jonas. Rinktiniai raštai. Vilnius,1959, t. II, p, 156.

55 Tenpat,p.108,142–143.„Bedarbės“pataisy-musJablonskisteikėir1914,irvėlesniaismetais.

56 Skardžius P. Bedarbė, belaisvė ir betvarkė //aidai. 1977, nr. 9.

57 Lietuviszkai-latviszkai-lenkiszkai-rusiszkasžodynas(sud.Kun.M. Miežinis).Tilžė,1894,p.29.

58 Polsko–litewsko–rosyjski słównik. Wilno,1907, s. 9.

dabartinėekonominė„nedarbo“kategori-ja–šiossąvokosatspindėjonetikirne tiek darboneturėjimą,betirdykinėjimą,nedirbi-mą,darbovengimąarnettinginystę,o„ne-darbo“sąvokašių„nedorybių“tiekplačiai„nereglamentuoja“.1747m.Karaliaučiujeišleistame Pilypo Ruigio (Philipp Ruhig) lietuvių–vokiečiųkalbųžodyne„bedarbys-tės“reikšmėpateikiamanekaipkitaip,kaipdykinėjimas(vok.Müßiggang)59.1914m. Jablonskis kritikavo „Vilties“

redakcijąuž tai,kad jiene taipvartoja iraiškina žodžius „bedarbis“ ir „nedarbas“.Anot Jablonskio, „daiktavardis sudėtassu gynimo žodeliu „ne“ gali gautimūsųkalboje ir naujas, savotiškas reikšmes, jog nedarbasnėraviendarbonegacijaapskritai,nedarbasgalikalbojereikštiir„bezrabocie“(Arbeitslosigkeit)“60.Reikiaatkreiptidėme-sįįtai,kadšiaispataisymaiskalbininkasnetikkritikuojairkeičia,anot jo,klaidingaivartojamąžodįkitu,betirsustiprinajįnau-jomisreikšmėmis.Šiuoatvejuatsirandantis„nedarbas“ labiau atspindi visuomenėjevykstančiuspokyčiusiružgimstančiąmo-derniądarbo sampratą. Jameyradaugiaudarboneitingėjimo.Laikotarpis, kai kalbininkai „bedarbę“

imakeisti„nedarbu“irapskritaidiskutuotišia tema, nėra atsitiktinis.Viena vertus,XXa.pr.lietuviųkalbininkaisuaktyvinoirišplėtojogimtosioskalbosnorminimoveiklą.Antravertus,šįlaikotarpįgalimesusietisunagrinėjamų sąvokųaktualinimuanuome-

59 Ruhig P. Littauisch- Deutsches und Deutsch- Littauisches Lexicon... : nebst einer historischen Be-trachtung der Littauischen Sprache : Wie auch einer gründlichenunderweitertenGrammatick...Königsberg,1747, p. 261.

60 Jablonskis Jonas. Rinktiniai raštai. Vilnius, 1959, t. II, p, 158.

Page 88: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

88

tinėje visuomenėje.Atsiradus ar išplitusnaujam reiškiniui, šiuo atveju nedarbui, vyko irpokyčiaikalboje.Senossąvokosneatitikonaujųreiškinių,todėlatsiradonaujųžodžių,jųreikšmiųirdiskusijųšiatema.PabaigainorėtųsipaminėtiistorikoPhi-

neasoBaxandallosvarstymusapiesąvokos„nedarbas“,reiškiančiosdarboneturėjimą,atsiradimoaplinkybes.Anotjo,„nedarbą“sugalvoti ir pradėti vartoti galėjo tik tavisuomenė,kurijausuprato,kaddalisjostikraigalibūtibedarbonedėltingėjimo,negalios ar senatvės, o dėl to, kaddarbonėra. O ankstesnėje visuomenėje tokiožodžionereikėjo,nesbūtųbuvęsunkuįsi-vaizduotivalstietį,amatininką,rašytojąarkrautuvininką,būnantįtiesiogbedarbo61 it kokįvalkatą,maištininkąartinginį62.Neretailiteratūrojegalimaužčiuoptivi-

suomenėjevykstančiussocialiniuspervers-musirnaujas,ikitolnebuvusiasįtampas.Kadalietuviųliteratūrojeatsiradonedarboarbentjau„darbininkiška“tematika?Iro-nizuodamiirpasitelkęžodžiųsąskambiusirreikšmesgalimepasakyti,kadjauKris-tijonoDonelaičio „Metuose“ pirmąkartąmūsųliteratūrosistorijojeminima„pramo-nė“–„šalčiopramonė“.Tačiautikrąjądatąturėtumenukeltišimtumetųvėliau–benepirmuoju bandymu aprašyti pramoninįdarbągalimelaikytiPetroVileišio1877m.eiliuotuosekūriniuose63 aprašomus fabriko

61 Baxandall P. Explaining differences in the political meaning of unemployment across time and space // The journal of socio-economics. Cambridge, 2002, vol. 31, p. 476.

62 Komine A. Beveridge on unemployment in 1909: three inflows andoutflows //Bulletin ofNiiga-Bulletin of Niiga-ta Sangyo University Faculty of Economics. Niigata, 2002, nr. 25, p. 7.

63 Vileišis P. Rinktiniai raštai. Vilnius, 2004, p. 124–125.

darbininkusAnglijoje, kurių darbas priemechanizuotų įrengimų vaizduojamaskaipsiekiamybėirmodernybė,reikalingair Lietuvai.IkipatXXa.pr.nedarbaslietuviųkūrėjų

tekstuosedaugiaureiškėtinginystę,nesu-gebėjimą ar neįgalėjimą dirbti.Tipiškaisbedarbiaigalėtumelaikytivisusliteratūri-niuspersonažus–tinginiusnuoDonelaičioPelėdos irSlunkiaus ikiŽemaitėsVingiųJono.NetgiVincasKudirkasavosvarsty-muoseapielietuviųemigracijospriežastisnedarboproblemosnemini(norstamtikrųužčiuopųjauyra)irvienomispagrindiniųišeivystės priežasčių įvardija tingėjimądirbtisavošalyjeirpigioslaimėsieškojimąužjūryje64.ApskritaiikiXXa.pr.lietuviųliteratūrojejaučiaminaujųvisuomenėsso-cialiniųirekonominiųvirsmųatspindžiai,tačiauatskirosproblemos,kartuirnedarbas,darnėraidentifikuojamos.LūžisįvykstaXXa.pr.Šiuometulitera-

tūrojeatsirandatokiosproblemosirreiški-niai kaip emigracija, nedarbas ar streikas. 1903m. JonasBiliūnasparašė apsakymą„Be darbo“, kuriame bene pirmą kartąlietuvių literatūroje iškeliama „naujoviš-ko“nedarboproblema.Šidatasutampasukriziniaisekonomikaimetais,kaidaugiauRusijospramonėsįmoniųbuvopriverstosatleisti nemažą dalį darbininkų.BiliūnopersonažasLaurynasdarbonetekoRygo-je, kur buvo išvykęs uždarbiauti, vėliauįsidarbintimėginoDaugpilyjeirLiepojoje,betvisurnesėkmingai.Apsakymedarnėražodžio„nedarbas“,tačiaumoderninedarboreikšmė perteikiama kitais būdais, o tairodo reiškinį tuometu dar lenkus kalbą.

64 Kudirka V. Raštai II. Vilnius, 1990, p. 745–746

Page 89: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

89

Apsakymas puikiai atspindi anuometinęLietuvos ekonominę socialinę situaciją,kaidėlgyventojųpertekliauskaimeirpermažopramonėsišsivystymomiestedidelėdalis gyventojųvykouždarbiauti į dides-niusimperijospramonėscentrus,kuriuoseekonominės ir socialinės krizės sukeltosproblemosbuvokurkasaštresnės.Netrukusišėjoirkitaspanašiostematikosautoriauskūrinys–„Pirmutinisstreikas“.Nenuostabu,kadXIXa.pab.irXXa.pr.

socialinesproblemas,darbininkųkasdieny-bęirkartunedarboproblemasįliteratūrinękalbąįtraukėpirmiausiakairiųjųpažiūrųarnet revoliucingai nusiteikę kūrėjai. JuliusJanonis(1916)netpaskyrėeilėraštįbedar-biui65.KitaipneiBiliūno„bedarbis“,šisti-kriausiai jau yra Lietuvoje, o ne Latvijoje.Nedarbo atgarsių galime ieškoti ir ki-

tuosemenožanruose.1907m.surengtojepirmojoje lietuvių dailės parodoje buvoeksponuojama ir JuozoZikaro skulptūra„Bedarbis“.Menininkas šią temąplėtojoirvėliau–1926m.sukūrėkitąkūrinįtokiupat pavadinimu.Po 1901–1903m. krizės ir 1905-ųjų

revoliucijosįvykiųatsiradoypačdaugdar-bininkiškosliteratūros,parašytospačiųdar-bininkų ar tuometinių „revoliucionierių“,tačiaudauguma tųkūriniųbuvo stipresniidėjiškaineiliteratūriškai.

Išvados

1. Nedarbo reiškinys galimas tik atsira-dus ir galutinai susiformavus darbi-ninkų klasei. Lietuvos darbininkijapoXIXa.devintojodešimtmečioso-

65 Janonis J.Pūslėtosrankos.Vilnius,1966,p.60.

cialiniųekonominiųpermainųsusifor-mavoįatskirąsocialinęvisuomenėsgrupę.TaižyminetikdidelęLietuvosvisuomenės transformaciją, bet irleidžiateigti,kadnedarbasyravienasišpagrindiniųmoderniosvisuomenėsformavimosi / susiformavimo indika-torių.

2. Nedarbas į Lietuvą atkeliauja ikiXIXa.devintojodešimtmečio,tačiaujispasireiškėnekaipsocialiniseko-nominisvisuomenėjeplačiaipaplitęsreiškinys,betkaipišVakarų„impor-tuota“sąvoka,vartojamaekonominiopobūdžio diskusijose ar politinėseprogramose.

3. Nedarbas aktualinosi ir Lietuvos visuomenės buvo „įsisamonintas“ne atsiradus pirmiesiams pavieniams bedarbiams (juos paminėjus), o tikreiškiniui 1900–1903 m. ekonomikos krizėsmetuperaugusįnemenkąsocia-linęproblemą.

4. Modernausnedarboreiškinioatsiradi-mąžymiirpokyčiaikalboje.IkiXXa.pr.„bedarbis“ar„bedarbė“(plačiąjareikšme)rodėsavotiškądarboneigimąar net tinginystę.Tačiau norminantlietuvių kalbą naujam reiškiniuiapibūdinti,daugiausiaJablonskiopa-stangomis,buvopateiktasatitikmenųneturintisžodis„nedarbas“.

5. XXa.pradžioje,beveiktuopatmetukaip ir pats reiškinys, nedarbo tema pasirodo literatūroje.Tai dar kartąpatvirtina,kadmaždaugtuolaikuLie-tuvosvisuomenėjemoderniaekono-mine prasme atsirado ir buvo suvoktas nedarbas.

Page 90: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

90

whEN uNEmPLoYmENT IN LIThuANIA EmERgED?

Norbertas ČerniauskasS u m m a r y

Unemployment is a companion of modern society and one of the biggest problems of today’s world. This phenomenon is not unfamiliar to Lithuania today, nor was it during the days of First Republic. When did it appear?Unemploymentisassociatedwithreflectionsof the industrial revolution and formation of modern societyinLithuania.Therefore,theterm“unemploy-

ment” in this article is used as emerging or already for-med integral part of the modern concept of work. This phenomenon appeared in Lithuania during the crisis years of 1900–1903, when a working class had already been formed, while unemployment was perceived and absorbed as a socio-economic concept not only in eco-nomic life but also in literature and everyday speech.

Įteikta 2011 06 10Parengta skelbti 2011 09 09

Page 91: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

91

ISSN 1392-0448. LIETUVOS ISTORIJOS STUDIJOS. 2011 28

aSmenYbėS SovieTmečio lieTuvoS iSToriJoS PoliTikoS lauke: elgSenoS STraTegiJoS ir galimYbėS išlikTi1

aurimas švedas

Docentas, humanitarinių mokslų daktarasVilniaus universitetoIstorijos fakultetoIstorijos teorijos ir kultūros istorijos katedraEl. paštas: [email protected]

Įvadas1

Musnuosovietmečioepochosskiriavisolabodužingsniai–dudešimtmečiai.Išpir-možvilgsnioatrodytų,kadšiodarganėtinaitrumpo„laikotilto“,jungiančiodvivisiškaiskirtingas epochas, nepakanka saugiai dis-tancijai, reikalingai visapusiškiems empiri-niams tyrimams ir korektiškiems teoriniams apibendrinimams, atsirasti. Kita vertus,kintantispasaulistaipgreitaitrinaišmūsųmaterialinėskasdienybėsžemėlapių,jause-nųbeiminčiųpasauliosovietmečioepochosspalvas ir siluetus, kad kyla pavojus, jog kai kuriuosišjų,reikalingusirfaktografijai,irapibendrinimams, artimiausiu metu galime prarastiamžiams.Taiypačpasakytinaapiešiasspalvasirsiluetuskūrusiusžmones–tiek„tylinčiądaugumą“,tiekšiojeminioje

1 Tekstas parengtas vykdant podoktorantūrosstažuotę„IstorinėatmintissovietmečioirposovietinėjeLietuvoje: atminties politikos pokyčiai ir lietuviškojotapatumo transformacijos“. Pirminis teksto variantasbuvopristatytas2011m.birželio17d.Vilniausuniver-sitete Istorijos fakultete vykusioVilniaus simpoziumovėlyvojosovietmečioirposovietmečioklausimaisvasa-rosseminare„Asmenybė,sistemairnacionaliniaipro-cesaivėlyvajamesovietmetyje“.

išryškėjančias paskiras asmenybes.Visišie sovietmečio epochą savo gyvenimaiskonstravę,griovę,liudijęarbaneigęžmonėsnuomūsųnepaliaujamaitolstasukiekvienanauja diena – juos ir mus vis labiau atskiria atsirandantis laiko plyšys, kuriantis vis naujus emocinius ir prasminius trikdžiustarp vakar ir šiandien.Todėlreikiaskubėtiklausytisšiųžmoniųbalsų,kuriepasigirstabendraujantsujuospažinusiaisžmonėmis,sklaidant jų parašytas knygas, vaikštantjuos dar prisimenančiomis gatvėmis arvartantpastaruosiusžmonesužfiksavusiasnuotraukas.Akivaizdu,kadlaikasišmūsųatminties

sparčiainaikinatiek„tylinčiosdaugumos“,tiekasmenybiųveidus,tačiaubūtentįpasta-ruosiusypačsvarbuatsigręžtidabar.Kuoremiantisgalimadarytitokiąprielai-

dą?Kodėltaipsvarbupažvelgtiįasmenybę,siekiantsuprastisovietmetį,kaipsavitąso-ciopolitinęirsociokultūrinęepochą?Įpas-tarąjį klausimąbandysime atsakyti trimisargumentais,vėliaubuspereitaprie„homosovieticus“irasmenybėsapibrėžčiųsvars-tymo, sprendžiant uždavinį, kaip galima

Page 92: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

92

išgryninti korektiškas teorines formuluotes, reikalingastolesniamtyrimui.Įgyvendinusšiąužduotįbussusitelktaįklausimų,kokiusasmenybiųtipusgalimaįžvelgti1944–1956ir 1956–1990 m. Lietuvos istorijos politikos lauke;kaipšiųasmenybiųelgsenosstrate-gijoskoreliavo su jųgalimybėmis išlikti;kąpozityvausarbanegatyvausasmenybėssugebėjo nuveikti sovietmečio epochoje,nagrinėjimo.Atsakymųįįvardytusklausimuspaieškų

metu konkretaus istorinio tyrimo metodi-kaderinta su istoriografiniu tyrimu, o taileidžia analizei reikalingos istoriografijospristatymą atlikti aptariant konkrečiusklausimus.

1. Kodėl asmenybė svarbi? Trys argumentai

1.1. Idėjinis-ideologinis argumentas

Praeitiestyrinėtojųbendrijojeirvisuome-nėjevisatsinaujinantvertinamojopobūdžiodiskusijoms apie pasipriešinimo, prisitai-kymo ir kolaboravimobūdų pasirinkimąsovietmečiu ir tų pasirinkimųmoralinesimplikacijas2, operavimas argumentais,

2 Šiuolaikinėje lietuvių istoriografijoje ir visuo-menėje,svarstantšiuosklausimus,išryškėjakeletaspo-zicijų: 1) Pirmojo požiūrio besilaikantysmokslininkaiyra linkęmanyti, kad asmens ir sociumo pasirinkimodramanelaisvėssąlygomisskleidėsibinarinėjeopozici-joje – arba pasipriešinimas, arba prisitaikymas. 2) an-trosios pozicijos šalininkai kokybine prasme esmingaipapildo pirmąją išsakydami nuomonę, jog visuomenėirkonkretus individasegzistavotarppasirinkimoprie-šintis, prisitaikyti ir kolaboruoti su sovietine sistema įtampų,tuopatmetufiksuojant,kadabsoliutidaugumarinkosibūtent„pasyvų“–prisitaikymoprienaujosrea-lybėsbūdą.(Žr.šiuoatvejuypačsvarbųirdaugeliuatve-jųtolesniųdiskusijųkryptįnulėmusįstraipsnį:Girnius Kęstutis. Pasipriešinimas, prisitaikymas, kolaboravimas //Naujasisžidinys.1996,Nr.5,p.268–279.)3.Trečiąjapozicija kvestionuojama pirmiau aptarto prisitaikymo

kuriuos teikia konkrečių asmenybių bio-grafijų kreivės, suteikia galimybę pereitinuobendrybių svarstymoprie kalbėjimo,remiantisargumentais,irjųpadedamiemskvestionuotidaugelįscholastiniopobūdžioteiginių,įžvelgiantniuansus,išlygasirpas-tarąsiaskuriančiasaplinkybes.

1.2. Teorinis-metodologinis argumentas

Asmenybėslikimosvarstybostotalitarinėjeirautoritarinėjesistemojegalitaptitiltutarpdviejųvienakitaioponuojančiųmokyklų–totalitarizmoirrevizionizmo,vienuatvejuakcentuojant sistemos veikimo primatą,kitu–sureikšminantvisuomenėsgebėjimą„amortizuoti“represiniųmechanizmųvei-kimą3.Asmenybėšiuoatvejugalitaptigerupirmiauįvardytųprocesų„indikatoriumi“.Mažato–dažnuatvejuasmenybėarbaindi-vidualusžmogauslikimasyrata„teritorija“,

strategija, jai suteikiantkokybineprasmekitokį turinį.Šios pozicijos besilaikančiųjų nuomone, sovietmečiuįžvelgtinos visiško konformizmo, konservacionizmo(daliniokonformizmo)iraktyvizmo(vienokitoarkito-kio laipsnionekonformizmo) laikysenos.Tokspožiūristeigia,esądaugumaLietuvosgyventojųbuvodidesniarmažesnikonservacininkai,tąelgsenosmodelįpanaudo-jęne„pasyviai“egzistencijai,betbandydami išsaugotitautiškumą,darytigerusdarbusLietuvai. (Žr.Aleksan-dro Štromo studiją „Politinė sąmonė Lietuvoje ir jojeatsispindinčioskraštoateitiesvizijos“:Štromas Aleksan-dras. Laisvės horizontai.Vilnius:Baltos lankos, 2001,p.204–268).4)Ketvirtojopožiūriošalininkaižengiadarvieną,kokybineprasmesvarbųžingsnį–išskiriaprisitai-kymo(akcentuodamiišorinęindividobūseną),opozici-jos(oponavimasrežimuineperžengiantleistinumoribų)irpasipriešinimolaikysenas.(Žr.Klumbys Valdemaras. Lietuvoskultūrinioelitoelgsenosmodeliaisovietmečiu.Daktaro disertacija. Vilniaus universitetas, 2009.)

3 Plačiauapietotalitaristinęparadigmąirjaiopo-nuojančiusrevizionistinįbeipostrevizionistinįžvilgsnįį sovietmečio istoriją žr. Marcinkevičienė Dalia. So-vietmečio istoriografija:užsienioautorių tyrinėjimai irinterpretacijos // Lietuvos istorijos metraštis. 2003, t. 2, p. 91–106.

Page 93: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

93

kurioje ir susitinka (paprastai nenoromis) abiejųparadigmųžvilgsniai.

1.3. Šaltiniotyrinis argumentas

Pusęamžiausgyvavusiepocha,persmelktanuolatinėsminties ir veiksmo priešybės,dažnuatvejupalikofragmentiškus,neinfor-matyvius,prieštaringus,sąmoningaiklaidi-nančiustyrinėtojąrašytiniusšaltinius,kuriekartaisnetiknepadedaatsakytiįklausimą„kaipbuvoištikrųjų“,betirmėginasupan-čiotijuosanalizuojantįžmogųnutylėjimų,pusiaukalbės ir atviromelo voratinklyje.Taigi, šioje empirinių duomenų stygiausir fragmentiškumo kuriamoje pilkoje prie-blandoje4 asmenybių istorijos dažniausiaiskleidžiadaugdaugiaušviesos,kartuleis-damos pamatyti ir tai, kas yra aplinkui.Visipirmiauaptarti–idėjinis-ideologi-

nis, teorinis-metodologinis, šaltiniotyrinis – aspektaiyrasvarbūsnetiksovietmečioty-rimams bendriausia prasme, bet ir anuomet įgyvendintos istorijos politikos ir dėl josvykusiųidentitetotransformacijųanalizei.Tačiaupriešpereinantpriepastarųjųkon-kretybiųtyrimoreikiaišspręstivienąteorinęproblemą.

2. Teorinė problema – ką laikyti asmenybe sovietmečiu?

Įšįklausimąneįmanomaatsakytitylomisapėjus„homosovieticus“apibrėžtiespro-blemą.Akivaizdu,kadkiekvienastotalitari-nisarbaautoritarinisrežimassiekiasavore-tortojeišugdyti„naująjįžmogų“,privalantį

4 Konceptualusžvilgsnisįšiąproblemą:Streikus Arūnas.Kultūrinio ir religiniogyvenimoSovietųLie-tuvojeistoriniaityrimai:šaltiniųkeliamosproblemos//Darbai ir dienos. 2009, t. 52, p. 75–83.

gyventiirdirbtitorežimolabui.Sovietinėsistema – ne išimtis. Jos pastangas šioje sferojebandomaaprašytižvelgiantįjasišįvairiųperspektyvųirišryškinantvienąarkitąsvarbų„naujojožmogaus“bruožą.Ošiuosbruožussintezuojančiųžvilgsniųdartrūksta.Todėlšiuoatvejutegalimaišvardytisvarbesnesistoriografinespozicijas,taikliaiapibūdinusias konkrečius sovietžmogioasmenybėsbruožus.AleksandrasZinovjevas1982m.įapy-

vartąįtraukėsąvoką„homosovieticus“irnutapėnevienąryškų„homososo“ (lygiagretasusavopatiesvartojamasąvoka)so-ciokultūrinioportretobruožą5. Dar vienas, be jokios abejonės, ypač svarbus veika-las–MichailoGellerioknygą„Mašinairsraigteliai.Sovietiniožmogausformavimoistorija“6.„Naujojožmogaus“būtįirbuitįpadeda suprasti pastaruojumetupradėtostirtianometokasdienybės,socialiniųsanty-kių,mąstymostereotipųirelgsenosypatumųtemos7.Pastariejisvarstymaipriartėjapriesocialinėsantropologijoslauko,kuriamesu-brandintosidėjostaippatgalibūtipravarčiosapibrėžiantnelaisvėssąlygomiskryptingaiugdyto individo charakteristikas. Esmingos tezės apiepastarąsias charakteristikasyraišsakomosirepochosliudininkųatsiminimųbei (auto)refleksijųpuslapiuose8. Suvokti,

5 Зиновьев Александр.Гомосоветикус,Лозан-Лозан-на,1982.

6 Геллер М.Машинаивинтики.Историяфор-мированиясоветскогочеловека.Москва:МИК,1994.

7 Klasikinepozicijavakarietiškojeistoriografijoješiuo atveju laikytina Sheilos Fitzpatrick studija „Eve-ryday Stalinism. Ordinary Life in Extraordinary Times: SovietRussia in the1930s“(OxfordUniversityPress,2000).

8 Šiamekontekstevisųpirmapaminėtinosdėme-singai asmenybes unifikuojančių procesų veikimą ste-bėjusių intelektualų (auto)refleksijos. Lietuviškajamekontekste išskirtinė knyga:Dienoraščiai, 1978–2004 /

Page 94: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

94

kaip į „naujojo žmogaus“ kūrimo darbąžvelgėtuometinispolitinisirpartiniselitasirkokiustikslussaukėlė,padedastudijos,kuriose analizuojami valingai kuriamisovietžmogiovaizdiniaitolaikotarpiolite-ratūrojeirkinematografe9. Šiame kontekste derėtųprisiminti irnuo1989-ųjųJurijausLevados centro nuosekliai vykdomus sociologinius tyrimus, kurie leido išgry-nintiesmines„naujojožmogaus“savybes,kryptingaiugdytassovietijoje,irsėkmingaiprigijusiasposovietinėjeepochoje10. Pirmiauprobėkšmaisišvardytosistorio-

grafinėspozicijoskuria„homosovieticus“kaipsuskilusiomąstymo(mintiesirveiks-moneatitikimas), chameleono sąvybėmispasižyminčio, jaučiančio poreikį būtigriežtai apibrėžtoje hierarchinėje vertika-lėje, disponuojančio binarinių opozicijųsupaprastintu laiko ir erdvėsmodeliu,individoportretą.Oieškantasmenybėssovietmečioepo-

chojeapibrėžčiųlengviausiabūtųkonstruoti„homosovieticus“antipodą,remiantisteze,

VytautasKubilius[parengėJaninaŽėkaitė,JūratėSprin-dytė].Vilnius:Lietuviųliteratūrosirtautosakosinstitu-tas, 2007.

9 Žr.,pavyzdžiui,Clark Katerine, The Soviet No-vel. History as Ritual. The University of Chicago Press, 1982; Attwood Lynne. Red Women on the Silver Scre-en: Soviet Women and Cinema from the Beginning to the End of the Communist Era. Pandora Press, 1993; Haynes John. NewSovietMan.GenderandmasculinityinStalinistSovietcinema.Manchesteruniversitypress,2003.

10 Jurijaus Levados centro bendradarbių atliktityrimaileidžiateigti,kad„homosovieticus“sąvybėmspriskirtinas: 1) masiškumas; 2 gebėjimas prisitaikyti;3) supaprastinimas; 4) hierarchiškumas; 5) klasta; 6) ne-užtikrintumas;7)dalyvavimo„kažkur“jausmas;8)ko-rupciškumas;9)praeitiesvaizdinioneturėjimas.Plačiaužr. 2011m. sausio 17 d. žurnalo „Ogoniok“ internetosvetainėje paskelbtą Elenos Kudriavcevos straipsnį„Nepakeičiamas žmogus“: http://www.kommersant.ru/doc/1565316(žiūrėta2011m.rugpjūčio2d.).

kad žmogų, neatitikusį pirmiau aptartųsąvybių arba bandžiusį priešintis jų „im-plantavimui“įjosąmonę,patslaikotarpispaversdavo„neiššio(sovietinio)pasaulio“arba „asmenybe“.Kita vertus, akivaizdu,kad toks sprendimas palieka labai daug neatsakytųklausimų.Šiuoatvejupaminė-simetikkeletą,kurieišduoda,koksplatusyra interpretacijos laukas, kuriame galima svarstyti„homosovieticus“irjoantipodo–„asmenybės“tapsmoklausimą.Kaipantai–kuriųsociokultūrinioirpsichologiniopobū-džiokomponentųdominavimassuvaidinalemiamąvaidmenįindividuiišsiveržiantiš„homosovieticus“miniosarbapritampantprie pastarosios?Ar asmenybėmis derėtųlaikytiirtuos,kurieatlikosovietinėssiste-mosdemiurgųirjųartimiausiųpatikėtiniųvaidmenį (aiškiai žinojusių skirtis tarp„juoda“ – „balta“ – „pilka“; „moralu“ –„amoralu“ ir valingai laužiusių taisyklesarbakūrusiųnaujas)?Šiųirkitų,nemažiausvarbiųklausimųsvarstymasišeinaužšiostraipsniointeresųribų.Tačiautuopatmetutieklausimaiverčiakuotiksliauapsibrėžti,kaipbusvartojamas„asmenybės“terminasmūsųatliekamotyrimometu.Šiame straipsnyje analizuojant gali-

mybes išlikti asmenybe Lietuvos istorijos politikos lauke sovietmečio epochojepagrindinis dėmesys skiriamas tam, kągalima įvardyti kaip asmeninės / profesi-nės „sėkmės strategiją“ (apimančią ir jospriešybę–pralaimėjimostrategiją)11 arba kitaip–individogebėjimąaktyviaiveikti

11 Už naudingas įžvalgas Vilniaus simpoziumovasarosseminarometu,padėjusiasišgryninti„sėkmės/pralaimėjimostrategijos“konceptą,iružnuorodasįte-orinęliteratūrąstraipsnioautoriusyradėkingasVilniausuniversiteto docentei Natalijai arlauskaitei.

Page 95: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

95

tuometinėje viešojoje erdvėje bei oficia-liame diskurse ir demonstruoti tam tikrąopoziciją sovietmečiu nusistovėjusiomsmąstymoirelgsenostaisyklėms(išimtiniaisatvejais – sąmoningai ir valingai kuriantšias taisykles).

3. Lietuvos istorijos politikos lauke 1944–1956 metais veikę asmenybių tipai

1944–1956 metais Lietuvos istorijos politi-koslaukeveikėkeletasraiškiųasmenybių,kuriasgalimasugrupuotipagaljųtipažąirelgsenosmodelius: 1. „Istorijos politikosdemiurgas“.2.„Tarpukarioepochosauto-ritetai“.3.„Idėjiniaižmonės“.4.„Pašalinisistorijosmoksle“12.

3.1. „Istorijos politikos demiurgas“

„Demiurgo“ epiteto, kalbant apie soviet-mečio istorijos politikos lauką, nusipelnoilgametisLietuvoskomunistųpartijoscen-tro komiteto ir faktinis respublikos vadovas AntanasSniečkus.Taiišimtinisatvejis,kaitenkakalbėtineapie taisykliųdekonstra-vimą,betjųkūrimąišasmenybėsveikimosovietmečiu perspektyvos.A. Sniečkauselgsenosmodelį išreiškė niekuomet ypačneslėptas,ganėtinai ciniškas irutilitarinissantykis su realybe bei istorija, kaip sude-damąjašiosrealybėsdalimi:„Panaudoti tai, kas naudinga man (ir partijai)!“ŠįprincipąA.Sniečkusbeneaiškiausiaiišsakė1957m.vasario 21 d. vykusio komjaunimo plenu-mometu:„Mesturimepaimtiiškultūrinio

12 „Tarpukarioepochosautoritetų“,„Idėjiniųžmo-nių“,„Pašalinioistorijosmoksle“ir„DievoJano“elg-senos strategijų platesnį aptarimą žr.Švedas Aurimas. Matricosnelaisvėje: sovietmečio lietuvių istoriografija(1944–1985). Vilnius: aidai, 2009.

palikimo tą, kas reikalinga socialistinei valstybei.“13 Pagal šį principą pritaikantpraeitįdabartiesporeikiams,akivaizdu,daž-niausiaitekdavojąklastotiirsupaprastintiikibinariniųlaikobeierdvėsmodelių(juose„blogiui“ atstovavoVakarų civilizacija irjoje užgimusios feodalinė ir kapitalistinėformacijos). Raiškiausiai šio klastojimo bei supaprastinimoprincipoveikimą rodoA.SniečkausirilgamečioLietuvosTSRIs-torijos instituto direktoriausJuozoŽiugždospokalbio apie sovietinęLietuvos istorijossintezędetalės(perpasakotosfilosofoBro-niausGenzelio):„AščiasugerbiamuSnieč-kumužsidarėmekabineteirsprendžiam,kądaryti.„Antgreitųjų“jukneparašysi.Irmantada pirmasis sekretorius pasakė: paimkŠapokąirdarykviskąatvirkščiai!“14

Toksutilitarinissantykissuaplinka(pozi-tyviaivertinančiųpastarąjąpersonalijąistori-kųterminais–„gudrus,subtilusveikimas“15) leidoA.Sniečkui tapti „ilgos distancijosbėgiku“, pergyvenusiu „generalinius“ Jo-sifąStaliną irNikitąChruščiovą, daugelįsavokolegųišlietuviškojopartinioelitoirtuopatmetuįgyvendintivienosvarbiausiųlietuviškosiossovietmečioistorijospolitikosformuotojųvaidmenį, esmingaiprisidėjusįprie sovietinės ir nacionalizmo ideologijųsimbiozėsvyksmosovietmečioLietuvoje.

3.2. „Tarpukario epochos autoritetai“

Sovietinėje Lietuvoje likusių tarpukarioepochosautoritetų(KonstantinoJablonskio,

13 Lietuvosypatingasisarchyvas,LKPdokumentųskyrius (LYa), f. 16895, ap. 2, b. 73, l. 22.

14 „Manmarksizmasrūpėjokaipistorinisfenome-nas“.BroniųGenzelįkalbinaAurimasŠvedas//Nauja-sisŽidinys-Aidai.2009,Nr.3–4,p.109.

15 Sniečkausfenomenas:prisiminimaiirpamąsty-mai/Sud.VytautasKazakevičius,RingaudasMališaus-kas. Vilnius, 2003.

Page 96: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

96

Igno Jonyno,Augustino Janulaičio) arba„istorikųartojų“16elgsenosmodelįnaujojesociopolitinėjeirsociokultūrinėjerealybėjegalimaapibūdintiketuriaisžodžiais:„pasi-klydę laike ir erdvėje“.Taip apibrėžti šių istorikų profesinę ir

egzistencinęlaikysenąleidžiatrys,vienaskitamnuolat prieštaravę santykio su so-vietine realybe ir istorijos politikos lauke vykstančiaisprocesaisbūdai:1) atsiribojimas, nedalyvavimas, apolitiš-

kumas;2) sąmoningiirnereflektuotiakibrokštai;3) bandymaspaveiktisusiklosčiusiąsitua-

cijąpanaudojantsovietinėsideologijosprincipus.

Tokie prieštaringi veiksmai, išduodan-tysypačkomplikuotą tarpukario epochosautoritetųsituacijąsovietmečiu,lėmė,kadpastariejibuvonuolatstebimi,stumiamiįdiskursonuošalę(tuopatmetubandantpri-reikuspasinaudotijųautoritetuirsukauptusimboliniukapitalu)irjautėrealiąrepresijųgrėsmę (I. Jonyno atvejis).Kita vertus,nepaisantšiųžmoniųsituacijosprieštarin-gumo,nulėmusiojųelgesiokontroversijas,jų asmenybių buvimas istorijos politikoslauke buvo labai svarbus simboline prasme. Nepaisantsovietizacijosprocesų,nukreiptųį lietuvių visuomenės senojo identitetonaikinimą, pastarojo gyvybingumasbuvopalaikomastekstųsklaidosirtarpasmeniniųkontaktųlygmeniu.Būtenttarpasmeniniaisantykiaidažniausiaisukurdavusikamerinę

16 apie tarpukario epochoje subrandintos praeities tyrinėtojų bendruomenės „istoriko artojo“ tapatybę irradikalią jos kaitą „istoriko kario“ laikysena viešojojeerdvėje žr. plačiau Gieda Aurelijus, Aurimas Švedas. Kuo svarbi istoriografijos istorija? Istorikų identitetoproblemosLietuvosistoriografijoje//Lietuvosistorijosstudijos. 2006, Nr. 16, p. 42–47.

keliųžmoniųbendravimo„akisįakį“erdvę,buvo svarbus tradicinio interpretacinio konteksto perdavimo praeities tyrinėtojųbendruomenėje iškartos įkartąnelaisvėssąlygomisbūdas.

3.3 „‘Idėjiniai’ žmonės“

Ryškiausiais„‘idėjinių’žmonių“asmenybėstipo istorijos politikos lauke atstovais laiky-tiniPovilasPakarklisirStasysMatulaitis.Pirmasis,turėdamasIstorijosinstitutodirek-toriauspostą(1946–1948m.),šiosįstaigosdarbą bandė nukreipti ne konjunktūrosporeikių tenkinimo, o korektiškųmoksli-nių tyrimų linkme.S.Matulaitis1950m.pamėginosukeltimaištąpriešJ.Žiugždoskuriamo oficialiojo diskurso apie praeitįįsivyravimą ir istorijosmokslopavertimąideologijos tarnaite. Tokį elgsenosmodelį galima įvardyti

„ideologinių sirenų paklaidintų žmonių kova su vėjo malūnais“.Pasirinkęnetinkamątaktiką(atvirąbe-

kompromisękonfrontaciją),kuriąnaudojantbuvobandomaįgyvendintisusiklosčiusiojerealybėjeneįmanomusstrateginiusuždavi-nius (korektiški moksliniai praeities tyrimai), abiasmenybėsbuvoišstumtosišLietuvosistorijos politikos lauko. Simptomiška, kad iššaliesžvelgdamiįsusiklosčiusiąsituaciją,kuriojeatsidūrėpoaštriųkonfliktųsusa-vaisiais oponentais, tiek P. Pakarklis, tiek S. Matulaitissavodienoraščiuoseneslėpdamikartėlio konstatavo, kad toje situacijojejienegali savęs realizuoti ir tuopatmetupateikėpaaiškinimą,kokiospriežastystailėmė. Šiuo atveju P. Pakarklis rašė apiesavo ir oponentų „skirtingą psichofizinękonsticiją“,oS.Matulaitis,neieškodamaskorektiškų formuluočių, apibendrino: „...

Page 97: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

97

aš netinkamas tokiammokslui, kokis čiavykdomas.“17

3.4. „Pašalinis istorijos moksle“

aukštas partinis funkcionierius, daugiau neidvidešimtmetųbuvęsLSSRAukščiau-siojoSovietoPrezidiumopirmininku,JustasPaleckis į sovietmečio istorijos politikoslauką įžengė savo iniciatyva parengęsdvi brošiūras „TarybųLietuvos kelias“ ir„СоветскаяЛитва“18.J.Paleckioasmenybėirsovietmečiu,ir

dabar vertinama nevienodai. Jo pasisaky-mai ir veiksmai dažnai nesutapdavo subendrosiomisLKPCKbiuronuostatomis.Šį elgsenosmodelį sąlyginai įvardijametaip:„lygesniojo tarp lygių statusas leidžia užsiimti smulkiu humanizmu“.TokiątaktikąJ.Paleckispabandėtaikyti

ir istorijos politikos laukui, kuriame šio as-mensiniciatyvabuvosuformuluotiXIXa.lietuviųtautinioatgimimoprocesoirpaskirųjoreiškiniųvertinimai,nevisiškaiatliepęA.Sniečkausirjoaplinkoskonstruojamasbinarinesopozicijas(jųįtampojeįXIXa.lietuvių tautinį atgimimą buvo galimažvelgtitikkritiškai).Užšiuosnukrypimus1949–1952 m. vykusios kritikos kampani-jos metu J. Paleckiui buvo nedviprasmiškai parodyta, kad, išdrįsdamas kvestionuotischemą„istorija=LKPnuomonė“,aukštaspartinisfuncionieriusrizikavonetekti„ly-gesniojo tarp lygių“ statuso, o tai galėjo

17 Žr.P.Pakarklioautorefleksiją:Mokslųakademi-josVrublevskiųbibliotekos rankraščių skyrius, f.129, b.936,l.1;S.Matulaičiožvilgsnisįsusiklosčiusiąsitu-aciją:LYA,f.10507,ap.2,b.1,l.20.

18 Paleckis Justas.TarybųLietuvoskelias.Vilnius:Valstybinėpolitinėsliteratūrosleidykla,1947;Палецкис Юстас.СоветскаяЛитва:[историко-экономическийочерк].Москва:Госполитиздат,1949.

baigtis šio asmens tapimo pašaliniu ne tik istorijos mokslo ir politikos lauko, bet ir partinėsnomeklatūrosgretųatžvilgiu.

4. Lietuvos istorijos politikos lauke 1956–1990 metais veikę asmenybių tipai

1956–1990 m. Lietuvos istorijos politikos laukegalimafiksuotikeletoryškiųasmeny-ryškiųasmeny-biųveikimą,kurisneabejotinaiturėjoįtakossovietmečioepochos lietuviųvisuomenėsidentitetopavidalųformavimuisiirjųkaitai.Šiasasmenybespagaljųelgsenosstrategijasgalimaįvardytitaip:1.„DievasJanas“.2.„Matematikas,kuriamleidžiamadaug“.3.„DieviškasisirdemoniškasisRežisierius“.4.„Poetasauksiniamenarvelyje“.

4.1. „Dievas Janas“

Viena ryškiausiųsovietmečioepochos is-torijospolitikoslaukoasmenybių,istorikasJuozasJurginis,analizuojantšiomokslinin-koelgsenosypatumus, tarytumpatssiūlojį tapatintisusenovėsromėnųpradžiosirpabaigos dievu Janu, paprastai vaizduotusu dviem veidas, atgręžtais į priešingaspuses19. Tokiąasmenybėscharakteristikąnulemia

J. Jurginio veiklos sovietmečio istorijospolitikos lauke ypatumai:1) nuolatiniaiakibrokštaioficialiajamdis-

kursui;2) bandymai „atsistoti ant kojų“ po šių

akibrokštųišprovokuotųkritikosirsa-vikritikosbangų;

19 Šios asmenybės elgsenos strategijos taip patanalizuotos: Švedas Aurimas. Jano mįslė: kūrybiškooperavimomarksistine teorijaatvejis sovietinėje lietu-viųistoriografijoje?//Lietuvosistorijosstudijos.2005,Nr. 15, p. 60–69.

Page 98: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

98

3) konjunktūriniai sprendimai; 4) mėginimaibūtiopozicijoje,tuopatmetu

nepažeidžiantišoriniųoficialausdiskursoreglamentotaisyklių(„erezijų“kūrimasskaitantmarksizmoklasikųveikalus);

5) žaidimasirironija.

Šieįvardytielgsenosmodeliai,J.Jurgi-nio nuolat derinti tarpusavyje, leido šiam istorikui išsakyti daug originalių ir „di-sonuojančių“ oficialiajamdiskursui teziųapie sovietmečiu susiklosčiusiospraeitiestyrimųtradicijosribotumus,pademonstruotikūrybiškomarksizmotraktavimogalimybesLDKsocioekonominėsistorijostyrimuose20 irtuopatmetuįgyvendintilabaiambicingąbeirizikingąsumanymą–sukurtiLietuvosistorijos periodizacijosmodelį, kuriametaikiaikoegzistuotųsovietinėsirtarpukarioepochos prasminiai akcentai: socialiniųekonominių formacijų kaitos schema irvalstybingumo raidos „išklotinė“21. Šis projektas buvo radikaliai atmestas ir sukri-tikuotas, taip J. Jurginiui aiškiai parodant, kadjoelgsenosstrategija„nuolat tikrinti, kur yra leistinumo ribos“,nevisuometgalitilpti„sėkmėsistorijos“zonoje.

4.2. „Matematikas, kuriam leidžiama daug“

Ilgametis Vilniaus universiteto rektorius JonasKubilius (šias pareigas turėjo nuo1958 iki 1991 m.) yra viena iš nedauge-lio asmenybių, kurioms tiek sovietmečiomokslo (bendriausia prasme), tiek istorijos

20 Jurginis Juozas.BaudžiavosįsigalėjimasLietu-voje.Vilnius:Valstybinėpolitinėsirmokslinėsliteratū-ros leidykla, 1962.

21 Jurginis Juozas.LietuvosTSRistorija:vadovė-lisvidurinėmsmokykloms. Kaunas:Valstybinėpedago-ginėsliteratūrosleidykla,1957.

politikosplotmėsegalimapritaikyti„ilgosdistancijosbėgiko“epitetą(šaliarektoriausirjauaptartosA.Sniečkauspersonalijųšia-mekontekstederėtųprisimintiirLietuvosSSRMokslųakademijosprezidentąfizikąJuoząMatulį,vadovavusįšiaiįstaigainuo1946 iki 1984 m.).J.Kubilius,pradėjęseitiVilniausuniver-

sitetorektoriauspareigaspoJuozoBulavo(1956–1958 m.) triukšmingo pašalinimo iš šioposto, ilgainiuiėmėsinuosekliaivyk-dytitai,užkąJ.KubiliauspirmtakasbuvoypačaršiaiužsipultasLKPCKiniciatyva.J.Kubiliaus rektoriavimo epochoje vykopalaipsnisuniversiteto„lietuvinimo“pro-cesas.Orektoriuiirjoaplinkosžmonėmssėkmingaipanaudojus1979-aisiaisminėtą400-ųjųuniversitetoįkūrimometiniųjubi-liejų22, senamiestyje įsikūręs universitetoansamblis (dėl jo „puošimo“ iniciatyvos,kurios rezultatas – ganėtinai daug „vizu-alaus lietuvinimo“ akcentų), sovietmečiolietuviųvisuomenės sąmonėjebuvo įtvir-tintas kaip „atminties vieta“ ir surastos„kompromisinės universiteto atminties“formos(universitetenykstasovietinėside-ologijos akcentai ir randasi lituanistiniai; ignoruojamijėzuitiškiir„lenkiški“univer-sitetoistorijosakcentai).Konceptualiąšioprocesoanalizęirvertinimusyrapateikęsalfredas Bumblauskas, pirmasis atkreipęsdėmesįįJ.Kubiliaus„programos“poveikįne tik mokslo (istorijos) politikos laukui, bet irsovietmečiolietuviųvisuomenėsistorinėssąmonėsformoms23.

22 Žr. apie tai paties J. Kubiliaus autorefleksiją„Praeitįreikėjoatsikovoti.Vilniausuniversiteto430-o-siomsmetinėms“//ŠiaurėsAtėnai.2009,kovo20,27,balandžio3.

23 Žr.AlfredoBumblauskotekstus:Vilniausuniver-Žr.AlfredoBumblauskotekstus:Vilniausuniver-Vilniaus univer-sitetas: politinės ir istoriografinės kolizijos (vietoj įva-

Page 99: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

99

Šiuoatvejuakivaizdu,kadvienaišsėk-mingosJ.Kubiliausveiklossąlygųbuvojoelgsenosalgoritmas–„talentui, turinčiam postą, atsiveria visos durys“, išnaudojantsukauptą simbolinį kapitalą, dalyvaujantakademinių,visuomeniniųirnomenklatū-riniųtinklųgyvenime,mėginantleistinumoribasirtuopatmetu–bentišdaliesesantužjasatsakingam.Kitavertus,taitikdalinisJ.Kubiliaus„sėkmėsistorijos“eksplikavi-mas.Kalbėdamiapiešiąraiškiąasmenybę,josbiografaidartikrainepadėjotaško24.

4.3. „Dieviškasis ir demoniškasis Režisierius“

Sovietmečioepochojepraeities tyrinėtojųbendruomenėdažnu atveju atliko ne patįsvarbiausią vaidmenį formuojant lietuviųvisuomenėspožiūrįįpraeitįirtuopatmetukuriant tam tikrus prasminius ir emoci-nius stereotipus, veikusius šios bendrijos identitetopavidalą.Sovietųvertintaskaip„pats svarbiausias išmenų“ kinemato-

do) // Vilniaus universiteto istorija 1579–1994. Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1994, p. 7–16; Senasis Vil-niusistorinėssąmonėsperspektyvose//Lietuvosistorijosstudijos. 2000, Nr. 8, p. 20–39; Vilniaus universitetas: is-. 2000, Nr. 8, p. 20–39; Vilniaus universitetas: is- 2000, Nr. 8, p. 20–39; Vilniaus universitetas: is-torija,vaizdai,atmintis//Vilniausuniversitetasfotografi-jose. Vilnius: Daigai, 2004, p. 9–21; Vilniaus universiteto istorinės atmintiesmodeliai ir praeities reprezentacijosXIX–XX amžiuje // Lietuvos istorijos studijos. 2005, Nr. 16, p. 48–64; Vilniaus universitetas: istorinių at-minčiųkonfliktai irdialogai.VilniusUniversity:Conf-lictsandDialoguesofHistoricalMemory//Tarptautinėkonferencija. Vilniaus universitetas Europoje: praeitis, dabartis, ateitis. International Conference. Vilnius Uni-versity in Europe: Past, Present and Future. Vilnius: Vil-niaus universiteto leidykla, 2005, p. 225–262.

24 Žr.,pavyzdžiui,Stakėnas Vilius. Lietuviški me-tai.ProfesoriausJonoKubiliausgyvenimotrajektorija.Vilnius:Margiraštai,2001.V.Stakėnoparengtaknygavertintinakaippirmasispublicistinisžingsnis,pokurioturėtųeitiistorikųstudijos,operuojančiostiekkokybiš-kainaujaempirinemedžiaga,tiekjąpadedančiais„su-valdyti“teoriniaisinstrumentais.

grafasLietuvosSSRganėtinai greit tapolietuviškukinematografuirdaugprisidėjoprie pirmiau įvardytų praeities vaizdiniųkūrimobeiidentitetoformavimoprocesų.Tai iš dalies yra ir kino režisieriaus beiscenaristo, Lietuvos kino studijos meno vadovo (1961–1974; 1980–1991m.) Vytau-toŽalakevičiausnuopelnas.Atrodytų,kadšiosasmenybėsbiografijosbruožai25leidžiaapibūdintirežisieriauselgsenosmodelįtaip:„provincijos Jupiteriui kartais leidžiama daugiau nei jaučiams“.Tokį elgsenosmodelį išreiškę veiks-

mai:1) meistriškai sukurtifilmai konjunktūri-

nėmistemomis;2) genialūsfilmai,kuriuoseišbandomosir

plečiamos sovietmečio kūrėjo laisvėsribos;

3) nuoseklios pastangos kurti prielaidas Lietuvoskinostudijos„auksoamžiui“;

4) virtuoziškas gebėjimasmanipuliuotižmonėmis,siekiantsavotikslų;

5) skausmingospatirtyssuvokiantsavųjųgalimybiųribasVilniuje(kaip„Jupite-riui“)irMaskvoje(irkaip„Jupiteriui“,irkaip„jaučiui“).

V. Žalakevičiaus veiklos rezultatai –etapiniai autoriniai filmai (pvz.: „Niekasnenorėjomirti“; 1965), esminis postūmis(scenarijaus rašymas, bendradarbiavimas filmavimometu) raiškiausių lietuviškojokinematografo juostų atsiradimui (pvz.,„Jausmai“ 1968); palankaus kontekstosudarymas visuomenine prasme ypač

25 Žr.LaimonoTapinoknygą„Laiškanešys,pasi-klydęs dykumoje: Vytauto Žalakevičiaus gyvenimo irkūrybos pėdsakais“ (Vilnius:AlmaLittera, 2009).Taikolkasišsamiausiašiosasmenybėsbiografija,parašytapublicistiniu stiliumi.

Page 100: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

100

reikšmingiemsprojektams(pvz.,„HerkusMantas“; 1972). Šiuo atveju galima pa-sakyti irdardaugiau–„V.Žalakevičiausfaktorius“yralabaisvarbusfilmų,kuriuosgalima laikyti lietuvių tautos „atmintiesvietomis“,atsiradimui.

4.4. „Poetas auksiniame narvelyje“

Aptariant sovietmečio epochos istorijospolitikos lauko ypatumus ir lietuviškojo identiteto transformacijų procesą reikiaįvardytidarvienąasmenybę,kuriosveiklairlaikysenaturėjoypačdidelęreikšmęšiamestraipsnyjeanalizuojamiemsklausimams.KalbantapiepoetąJustinąMarcinkevičių,

kaipirapierektoriųV.Kubilių,reikiakons-tatuoti,kadšiųžmoniųveiklosirbiografijoskreiviųtyrinėtojųdarlaukianevienasiššūkis.PoetoJust.Marcinkevičiausatvejutenkasusi-durtisuradikaliaipriešingaisjoegzistencinėslaikysenosirkūrybosvertinimais,kuriųpa-letėnusidriekianuokaltinimųkolaboravimususovietųvaldžiairtometospecialiosiomistarnybomisikiįžvalgųapietospersonalijosreikšmingąpoveikįtometorašytojųbendrijaiir tautos identiteto formoms26. Yra ir dar vienas slenkstis, kurį teks

peržengtišiosasmenybėsbiografams,obū-

26 Kritiškąpožiūrį į Just.Marcinkevičių ir jokū-rybąišeivijojeaiškiaiišreiškėA.ŠtromasirT.Venclo-va.Žr.PolitinėsąmonėLietuvojeirjojeatsispindinčioskraštoateitiesvizijos//Laisvėshorizontai,p.213–214,216, 257. Pabrėžtinai kritišką santykį su poetu pade-monstravoiržurnalo„NaujasisŽidinys-Aidai“aplinkosintelektualai jau nepriklausomoje Lietuvoje, žr. 2003m.,Nr.4.Tokiampožiūriuioponuojančiųtekstųyrane-mažai.Šiamekontekstenorėtumepaminėtišitame„Lie-tuvos istorijos studijų“ numeryje spausdinamąViliausIvanauskotekstą,kurioautoriussvarstoįvairius„už“ir„prieš“,vertindamasJust.Marcinkevičiauspersonaliją:Ivanauskas Vilius. „Poetas keičia sistemą? Žvilgsnis įJust.Marcinkevičių,M.MartinaitįirS.Gedąvėlyvaja-mesovietmetyje“.

tent–tafigūradideleivėlyvojosovietmečioirposovietinėsLietuvosvisuomenėsdaliaiyra moralinio autoriteto simbolis, o tai au-tomatiškaiapsunkinaakademinėsanalizės,interpretacijosardekonstrukcijosprocesą.Šiuosslenksčiusdarteksįveiktitiekfaktųrinkimo/tikslinimo,tiekjųinterpretavimoir pateikimo visuomenei prasme.Kitavertus,pirmiauįvardytiklausimai,

nors ir yra labai svarbūs analizuojant as-menybėsveikimąirišlikimąLietuvosisto-rijospolitikoslauke,tačiaunetjųikigaloneišsprendus, rodos, akivaizdu, kad Just.Marcinkevičiauselgsenosstrategija„Šau-kiu aš tautą!“, įgyvendinta sovietmečiuviešojojeerdvėjeiroficialiajamediskurse,aiškintinanetiksumaniaabiejų(tiekpoeto,tiek sistemos) taktika, leidusia jiems siekti savųjųtikslų,betirtalento faktoriaus neti-kėtumu.Šisfaktoriusir„poetuiauksiniamenarvelyje“, iršiąsituacijąsukūrusiemsjokūrybosprievaizdams,kurievykdėpartijoselitosumanytąsovietizmoirnacionalizmosimbiozės projektą, pateikė netikėtumą,kaiJust.Marcinkevičiausdraminėtrilogija(„Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“;1968–1977m.) ir kiti jokūriniai lietuviųvisuomenėsbuvoperskaityti ir interpretuoti netaip,kaipbuvoišankstotikimasi,žvel-giantišsovietinėssistemoslogikostaško.

5. Lietuvos istorijos politikos laukas sovietmečiu – sovietinės ideologijos ir nacionalizmo simbiozės vieta. Asmenybių veiklos „pėdsakai“?

Vienas svarbiausių Sovietų Sąjungospartinės ir politinės vadovybės uždaviniųokupavus Baltijos valstybes buvo sunaikinti tradicinį interpretacinį kontekstą (didįjįpasakojimąapiepraeitį,dabartįirateitį,nu-

Page 101: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

101

sistovėjusiosvertybiųsistemos,tradicinėsreligijos postulatų konsteliacijas), kuriuogyveno šių šalių visuomenės tarpukarioepochoje27. Sovietinė tradicinio interpre-tacinio konteksto griovimo strategija ir taktikaapėmėžmones, institutus ir idėjas. Apiešiosstrategijossėkmes irnesėkmesnaikinantbei„perauklėjant“senąjį irug-dantnaująjįelitą,ardantvertikaliusirhori-zontaliusvisuomenėssantykiuspasitelkusįpagalbąbaimę,laužantesamąvisuomeninęinfrastruktūrą (mokykla, bažnyčia, orga-nizacijos) ir kuriant naujus institutus jaubuvo rašyta28. Šiuoatvejusvarbupabrėžti,kad,vykdant

šiąveiklą,tiekSovietųSąjungos,tiekatskirųjosrespublikųmastubuvosukurtassavitassovietinėsideologijosirnacionalizmohibri-das29,išlaikęskaikuriuosesminiustarpuka-riusukurtodidžiojopasakojimoapielietuviųtautospraeitį,dabartįirateitįbruožus.Pateiksimekeletąpavyzdžių,leidžiančių

kalbėtiapieišpirmožvilgsniomažaitikė-tinąidėjinęirideologinęsimbiozęistorijospolitikos lauke:1. Sovietiniuose istorijos vadovėliuose,

akademinėse sintezėse pateiktame didžiajame pasakojime apie Lietuvos

27 Sąvoka„interpretaciniskontekstas“perimta iš:Cohen Shari J. Politics without a Past. The absence of History in postcommunist nationalism / Durham: Duke University Press, 1999.

28 Žr. Švedas Aurimas. Sovietų pastangos ir po-veikis keičiant Lietuvos visuomenės interpretacinįkontekstą // JurkutėMingailė, Šepetys Nerijus (eds.).Demokratija Lietuvoje. Pilietiškumas ir totalitarizmasXXamžiausistorijoslūžiuose.DemocracyinLithuania.CivilSpiritVersusTotalitarianismattheDefiningMo-mentsoftheTwentiethCentury.Vilnius:NaujasisŽidi-nys-aidai, p. 151–160.

29 Plačiauapiešiohibridosukūrimopriežastisirjoformas: Kemp Walter A. Nationalism and Communism in Eastern Europe and the Soviet Union. a Basic Con-tradiction? MacmillanPress,1999.

SSRpraeitį ir dabartį buvo negrabiaisuderinti tarpukario akademinėje tra-dicijoje išgryninti prasminiai akcentai (pvz., valstybingumo sureikšminimas)su komunistinės ideologijos poreikiusturėjusiomis patenkinti tezėmis apieLietuvosistorijoserdvinįirperiodizacinįmodelius30.

2. Po1945-ųjųkurtojeistorinėjebeletristi-koje(ypačistorinioromanotradicijoje)aiškiai įžvelgtini tarpukario istorinėssąmonės recidyvai (konkrečių kūriniųchronologija, siužetas, prasminiai iremociniai akcentai, etc.)31.

3. Sovietmetyje užgimusiųmeninių reiš-kinių, ilgainiui tapusių „atmintiesvietomis“, akumuliuojamas prasministurinysiremocinėenergijavisuomenėsdaugeliu atvejų buvo interpretuojamapanaudojant ne tik sovietinės, bet irtarpukarinės epochos idėjinius-ideolo-ginius kodus32.

4. Kultūrospalikimoįpaveldinimoprocesesovietmečiuįpaminklusžvelgtaišįvai-riųistorijosversijosperspektyvų,kurių

30 Plačiau apie tai žr. Švedas Aurimas. Matricosnelaisvėje: sovietmečio lietuvių istoriografija (1944–1985).Analizuojamamkontekstuitaippatvertingaspo-žiūris:Bumblauskas Alfredas Lietuvos istorijos periodi-zacijosmodeliaisocialinėsistorijospožiūriu//Lietuvosistorijos studijos. 2006, t. 17, p. 9–26.

31 Žr.Viliūnas Giedrius. Lietuvių istorinis roma-nas.Vilnius:Mokslas,1992.

32 Tokiais įvairiaprasmiais meniniais reiškiniais,kurtais sovietiniame interpretaciniame kontekste ir, akivaizdu, turėjusiais atliepti pastarojo poreikius, betakivaizdžiaiorientavusiaisjųauditorijąvisaiįkitąpras-minį–emocinįlauką,laikytini:JustinoMarcinkevičiausdraminėtrilogija;MarijonoGiedrio1972m.režisuotasistorinisfilmas „HerkusMantas“,PetroRepšio 1974–1985 m. Vilniaus universiteto Lituanistikos centro vesti-biulyjetapytafreska„Metųlaikai“(šiosfreskosradimą-siVilniausuniversitetoansamblyjereikėtųvertintikaipplatesnioreiškinio–jauprobėkšmaisaptartosVilniausuniversiteto ansamblio „lietuvinimo“ programos, vyk-dytosrektoriausJonoKubiliaus,integraliądalį).

Page 102: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

102

samplaikasukūrėtradiciniointerpreta-cinio konteksto ir politinio ideologinio vertinimobeiaktualinimosimbiozę33.

5. Vykdant toponiminępolitiką(Vilniausgatvėvardžiųsistemoskūrimas)taippatfiksuotinidviejųpraeitiesvaizdinių(tar-pukarinioirsovietinio)koegzistavimoirjųpanaudojimo,formuojantsovietinėsrespublikos sostinės veidą 1944–1989m.,pėdsakai34.

6. Vilniaus universiteto „lietuvinimo“ irpavertimo„atmintiesvieta“procesas.

Pirmiauišvardytiakcentaineleidžiare-konstruotivisapusiškosovietmečioistorijospolitikos veikimo modelio ir paaiškinti jo logikos,tačiauakivaizdžiųidėjinių-ideolo-giniųprieštarųkoegzistavimasarnetgisim-biozėleidžiateigti,jogtamtikrųreiškiniųgenezėsbeisklaidosvisuomenėjeprocesonegalimapaaiškintibestraipsnyjejauįvar-dytų(irčianeaptartų)asmenybiųveikimo(arbakitaip–kūrybiškosantykiosuesamarealybe)faktoriausirgalųgale–šiųasme-nybių „sėkmės (pralaimėjimo) strategijų“tuometinėjeviešojojeerdvėjearbaoficia-liajamediskursefiksavimo.Žengiantšiuokeliu,įsovietmečioepochąirjojevykdytąistorijos politiką ir lietuviškojo identitetotransformacijosprocesusgalimapažvelgtiiš naujos perspektyvos.

Išvados

1. Žvilgsnisįasmenybessovietmečioepo- chojeleidžiageriausuprastišįlaikotarpį

33 Apietaižr.Vaitkuvienė Agnė.Kultūrospalikimoįpaveldinimoprocesaisovietinėje irposovietinėjeLie-tuvoje. Daktaro disertacija. Vilnius, 2010.

34 Pastarųjųpėdsakųpaieškasgerokaipalengvina:Čaplinskas Antanas Rimvydas.Vilniausgatvės.Istorija,vardynas,žemėlapiai.Vilnius:Charibdė,2000;Gocen-tas Vytautas, Radjusz Tadeusz. Senosios ir naujosios Vilniausgatvės.1840–2009.Vilnius,2009.

kaipsavitąsociokultūrinęirsociopoliti-nęepochąiresmingaiprisidėtiprievisatsinaujinančiųvertybiniopobūdžiodis-kusijųapiepasipriešinimo,prisitaikymoirkolaboravimobūdųpasirinkimą–ga-limybęjaspraturtintinaujaispožiūriais,pagrįstais empirinemedžiaga.Asme-nybės situacijos nelaisvės sąlygomisanalizė sukuria prielaidas tarpusavyjeoponuojančių totalitarizmo ir revizio-nizmomokyklųdialogui,taippatdažnuatvejuleidžiaspręstiempiriniųduomenųproblemasirtuopatmetu–įgalinaver-tinamojopobūdžiosvarstymus,dažnaiišsakomus ad hoc, keisti kalbėjimu,pagrįstuargumentais.

2. Straipsnyjevartojamaasmenybėssąvo-ka sukonstruota pasiremiant kokybine opozicija „homosovieticus“ tipažui irypačsureikšminantasmeninės/profe-sinės„sėkmėsstrategiją“(apimančiąirjos priešybę–nesėkmę) arbakitaip–individogebėjimąnetikaktyviaiveiktituometinėjeviešojojeerdvėjebeioficia-liajame diskurse, bet ir demonstruoti tam tikrąopozicijąsovietmečiunusistovėju-siomsmąstymobeielgsenostaisyklėms(išimtiniais atvejais – sąmoningai irvalingai kuriant šias taisykles).

3. Lietuvos istorijos politikos lauke 1944–1956m.galimaišskirtikelisasmenybiųtipus:1)„istorijospolitikosdemiurgas“(A.Sniečkus);2)„tarpukarioepochosautoritetai“(K.Jablonskis,I.Jonynas,A. Janulaitis); 3) „idėjiniai“ žmonės“(P.Pakarklis,S.Matulaitis);4)„pašali-nis istorijos moksle” (J. Paleckis). Lietuvos istorijos politikos lauke 1956–1990m.,kaipsvarbūsžaidėjai,išryškėjanaujos asmenybės: 1) „Dievas Janas“

Page 103: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

103

(J.Jurginis);2)„Matematikas,kuriamleidžiamadaug“(J.Kubilius);3)„Die-viškasis ir demoniškasisRežisierius“(V.Žalakevičius);4)„Poetasauksiniamenarvelyje“(Just.Marcinkevičius).

4. Lyginant du chronologinius etapus ir juoseveikusiųasmenybiųlikimus,išryš-kėjašioskokybinėsslinktys:pirmajameetapebeveikvisųasmenybių,išskyrusA.Sniečkaus (ir iš dalies J.Paleckio)„sėkmėsstrategijos“virtonesėkmėmis,kitaipsakant–sovietinėsistemaatlaikėpaskirųindividųbandymus„patikrinti“jos patvarumą.Antrajame etape į is-torijos politikos lauką ateina žmonės,kurie,išskyrusJ.Jurginį,nėrasusijęsuistorijostyrimaisveikla,tačiaujųdarbaimeninėjearakademinėjesferosetamnetikvisuomeniškaisvarbūs,betirveikiakaipistorinėssąmonėskatalizatoriai.

5. 1956–1990 m. istorijos politikos lauke aktyviai veikusių istorinių asmenybiųelgsenos strategijos radikaliai kinta – tie-sioginękonfrontacijąkeičiagebėjimasprisitaikyti irmokėjimas „pėstininkusaukoti dėl karalienės“; o supaprasti-

nimas, hierarchiškumas ir gebėjimasmanipuliuoti (klasta) tampa nuolatiniu asmenybiųpalydovuviešojojeerdvėje.Pažymėtina,kadasmenybėsirjąribo-jančiossistemosįtamposarbakonfliktosprendimas iš dalies tampa priklausomas ir nuo trečiojo veikėjo – visuomenėsnoro/gebėjimointerpretuotikonkrečiosasmenybės „sėkmės istoriją“ ir šiosasmenybėsveiklosrezultatus.

6. Asmenybės veiklos „pėdsakais“Lie-tuvos istorijos politikos lauke galima įvardytisovietinėsideologijosir lietu-viškojo nacionalizmo simbiozę, kurileido sovietmečio viešajame diskurseišlaikytitamtikrusvaizdiniusapielietu-viųtautospraeitį,kuriebuvosukurtitar-pukarioLietuvoje.Kitavertus,šidviejųradikaliaipriešingų ideologijųsąveikalietuviškojo nacionalizmo postulatusvertėpasitarnautiirsovietinėssistemoslabui. Pirmiau išsakytos įžvalgos apiesovietinės ideologijos ir lietuviškojonacionalizmosimbiozę–visolabopre-liminarus tyrimas, kurį ateityje reikėsplėtoti.

ThE PERSoNALITIES IN ThE PoLITIcAL fIELD of SoVIET LIThuANIAN hISToRY: BEhAVIouRAL STRATEgIES AND chANcES of SuRVIVAL

Aurimas ŠvedasS u m m a r y

a glance at the personalities of the Soviet epoch ena-blesabetterunderstandingofthisperiodasauniquesocio-cultural and socio-political epoch and allows to fundamentally contribute to the on-going debates regarding resistance, conformance and collaboration while introducing a new empirical view into these debates. The analysis of an individual’s situation under the circumstances of occupation enables a dialogue between the confronting schools of totalitarianism and revisionism, and at the same time it often helps to

solve empirical problems and allows to replace ad hoc evaluative interpretations with reasoned opinions.

The concept of personality used in this article is in qualitative opposition towards homo sovieticus.The ‘strategy of a personal/professional success’which also includes its antithesis, failure, is of utmost importance here. The point of discussion here is not only a personal ability to actively participate in the then public space and the formal discourse, but also the capability to demonstrate a specific opposition

Page 104: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

104

towards the rules of thinking and behaviour that were established during the Soviet period (at times consci-ously and forcefully creating these rules).

Several types of personalities may be distinguis-hedwithinthepoliticalfieldofLithuanianhistoryof1944–1956: 1) ‘thedemiurgeof historical politics’(AntanasSniečkus);2)‘theauthoritiesoftheinter-warepoch’(KonstantinasJablonskis,IgnasJonynas,Augustinas Janulaitis); 3) ‘the ideological agents’(PovilasPakarklis,StasysMatulaitis);4)‘theoutsiderof the science of history’ (Justas Paleckis).

ThenewimportantplayerswithinthepoliticalfieldofLithuanianhistoryof1956–1990,are:1)‘theGodJanus’(JuozasJurginis);2)‘themathematicianwhowasallowedtoactwidely’(JonasKubilius);3)‘thedivine and demonic filmdirector’ (VytautasŽala-kevičius);4)‘thepoetinthegoldencage’(JustinasMarcinkevičius).

While comparing the two chronological periods and the lives of personalities who were active then, the following qualitative shiftsmay be distinguis-hed:inthefirstperiodthe‘strategiesofsuccess’ofall personalities (except the case of Sniečkus andpartially of Paleckis) turned into failures; in other words, the Soviet system withstood the attempts of certain individuals to ‘test’ its stability.During thesecond period certain people who were not engaged in the historical research, except Jurginis, appeared

inthefieldofhistoricalpolitics.Theirworksintheartistic and academicfields gainednot only publicrecognition, but also became the catalysts of historical consciousness.

The behavioural strategies of the personalities who activelyparticipatedinthefieldofhistoricalpoliticsduring 1956–1990 underwent radical changes. The direct confrontation was replaced by the ability to conformandto‘sacrificethepawnsinthenameofqueen’;simplification,hierarchizationandtheabilityto manipulate (treachery) became the common trait of the personalities who acted in public space. It is important to note that the solution to the tension or conflict between thepersonality and the repressivesystem also depended on the third actor – the public’s wishorabilitytoevaluatethe‘successstory’andtheresults of activity of a certain personality.

The activity of the personality presumably resulted in the symbiosis between the Soviet ideology and Lithuanian nationalism that enabled to preserve some images of the Lithuanian past, who were created in Lithuania during the interwar period. On the other side, such interplay of two diametrically opposing ide-ologies made the postulates of Lithuanian nationalism serve the Soviet system. The above mentioned insights about the symbiosis between the Soviet ideology and Lithuanian nationalism simply serve as a tentative hypothesiswhichrequiresfurtherresearch.

Įteikta 2011 08 15 Parengta skelbti 2011 09 09

Page 105: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

105

ISSN 1392-0448. LIETUVOS ISTORIJOS STUDIJOS. 2011 28

PoeTaS keičia SiSTemą? žvilgSniS į JuST. marcinkevičių, m. marTinaiTį ir S. geDą vėlYvaJame SovieTmeTYJevilius ivanauskas

Lietuvos istorijos institutasKražių g. 5, LT-01108 VilniusEl. paštas. [email protected]

Įvadas

1940m.rugpjūtįgrupėLietuvoskultūrinėsinteligentijosatstovų,kuriųdaugumabuvorašytojai,nuvykoįMaskvą„atvežtiStalinoSaulės“irtuopatmetupaprašėįtrauktiLietu-vąįSSRSsudėtį.Po48m.,1988m.birželiopradžiojekeletasvietiniam rašytojų elituipriklausančiųnariųbuvoišrinktiįiniciatyvi-nęSąjūdžiogrupęirnuopat1988m.stovėjoAtgimimopriekinėsegretose.Šieduistori-niaimomentai,žymintyspriešingus, tačiaulūžinius istorijos taškus,kuriuose aktyviaidalyvavožymūssovietineiRašytojųsąjungosaplinkaipriklausęLietuvosrašytojai,savaimekeliaklausimą,kaippakitooficialiajamelau-kedalyvaujančiorašytojostatusas,vaidmuoirsantykissusovietiniurežimu.Šiame straipsnyje aptariamų Just.Mar-

cinkevičiaus,S.Gedos irM.Martinaičiopavyzdžiai liudija šių asmenybių tapimąbesikeičiančios Lietuvos, jos intelektualinio laukovienomissvarbesniųsimboliniųfigūrų(norskūrybinėsirkonjunktūrinėsskirtystarpšiųkūrėjųbuvoganaryškios).Just.Marcin-kevičiųkritiškaivertinantisS.Geda,taippatS.Gedąnuolatauklėjančiostrijulės1 nariai

1 Turimaomenyjepoetų, kursodraugų, tarpusa-

(Just.Marcinkevičius,A.Maldonis),kartusuS.GedabuvorenkamiįSajūdžioiniciaty-vinęgrupęirstovėjoSąjūdžiomitinguose.Pilietiškumąiliustruojančiopobūdžioini-catyvose(pvz.,Garažų)sovietmečiuankstidalyvavęsM.Martinaitis tapo Sąjūdžiotarybosnariu. JievisipriklausėLietuvosSSRRašytojųsąjungai(RS)irbuvoatsa-kingiužtinkamos„naujojožmogaus“pro-jekcijos,kolektyvinėsatmintiesirlūkesčiųformavimą, t.y turėjo taptipagrindiniaissovietinėsindoktrinacijosįrankiais.Rašy-tojui sovietmečiu buvo suteiktas kur kassvarbesnisstatusasneikitiemskultūrosvei-kėjams.Rašytojaibuvo„sielosinžinieriai“(Stalinofrazė)2, jųpaskirtis ir institucinėtapatybė turėjo reikšmęsovietinėje siste-moje. Rašytojas kaip intelektualas (apie tai kalbairA.Gramsci),turėjoaiškiaiišreikštiproletariatoklasėsvertybes,artikuliuotijointeresus3. Neatsitiktinai 1944 m. rašytojo

vyjelabaiglaudžiaibendravusiųBaltakio,MaldonioirMarcinkevičiaustrijulė.

2 1932 m. Maksimo Gorkio namuose sakytosStalino kalbos frazė. Žr. Stalino citatos: http://www.finestquotes.com/author_quotes-author-Joseph%20Sta-lin-page-0.htmStalinofrazė

3 ŠiąbūtinąintelektualopaskirtįA.Gramsciprieš-priešino sovietinėje sistemoje nusistovėjusiai realybei,

Page 106: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

106

vaidmenį aiškiai įvardijo irA. Sniečkus,ir tuometinisRSvadovasK.Korsakas,o1946m.LKPCKsekretoriausK.Preikšoišsakytoje kritikoje buvo aiškiai parodytos ribos,kuriųnegaliperžengtiautoriai.Žinantminėtųasmenųįsitraukimąįnacionaliniusprocesus, tikslinga analizuoti, kiek tieasmenys sugebėjo atsiriboti nuominėtossovietmečiointelektualofunkcijos,kaipjąkeitėarinterpretavo.Žinant,kadpalaipsniuibuvo nueita nuoK. Preikšui priimtinossocialistinio realizmo interpretacijos4, ne mažiau svarbu suvokti, kokios sąlygos iraplinkybėsleidotaipadaryti.Šiame straipsnyje į minėtus poetus

žvelgiama ne literatūrologine prasme5, o vadovaujantis sociokultūrinės istorijosperspektyva, poetus suvokiant pirmiau-sia kaip nacionalinių, politinių procesųveikėjusirgilinantisįjųtapatumą,orien-tacijas,santykįsukonjunktūra,vertinantsimbolinęarrealiąįtakąvisuomeniniamsprocesams.

kad, atlikdami šį vaidmenį, intelektualai vis dėlto ne-buvopakankamaiintegruotiįproletariatostruktūrą.Žr.Showstack Sassoon Anne. The People, Intellectuals and Specialized knowledge //Boundary 2. The Legacy of antonio Gramsci. Duke University Press, 1986, vol. 14, no 3 (Spring,), p. 137–168.

4 Ši kryptis pirmiausia buvo paremta socialistinio realizmoreikalavimais.Šismetodasnumatėliteratūrospriartinimą prie partinių reikalavimų, proletarų klasėsinteresų irdarbožmogausvizualizavimo.Norsgalimateigti,kadsocialistiniorealizmoturinysnuopatpradžiųbuvoneaiškus,atskiriautoriaiišskiriaikichruščiovme-čiuvyravusįparadiškumąirvulgarųjįsociologizavimą(A.BaltakiokalbaMaskvoje).

SąjunginiulygiutokiabuvopoetoV.Majakovskiokūryba,sovietinėjeGruzijoje–Leonidzės,Lietuvoje–T.Tilvyčio,A.Gudaičio-Guzevičiaus.

5 Situacijose,kurioseliteratūrinisįvertinimaspir-miausiaremtųsiatskirųliteratūroskritikų,literatūrologųarpačiųkūrėjųnuomone.

1. Trys poetai – kelios sovietmečio kultūrininko strategijos

Just.Marcinkevičiaus,M.Martinaičio irS.Gedosatvejaiatskleidžia jųnevienodąįsitraukimąįsistemą,skirtingarašytojokaipkultūrininko pozicija ir aktyvumas.Kitavertus, jiems visiems buvo bendras atsiri-bojimasnuoperdėmideologiniųpozicijų,būdingųvyresniajaiJ.Šimkaus,T.Tilvyčio,a. Gudaičio-Guzevičiauskartai,irakivaizdiįtakanacionaliniamsprocesamsvėlyvajamesovietmetyje. Kogero,ryškiausiasatvejisbūtųJust.Mar-

cinkevičiaus.Jis,sovietmečiutapęs„liaudiespoetu“,pokyčiųmetaisdevintajamedešimt-metyje buvo laikomas tautos dainiumi, o Sąjūdžioiniciatyvinėjegrupėje–moraliniuautoritetu.Joiškilimassietinassuatlydžioatmosfera, leidusia ir Lietuvoje formuotis savotiškai„šešiasdešimtųjų“kartai,pana-šiaikaipMaskvospoetų(A.Voznesenskis,R.Roždestvenskis,V.Aksionovas,J.Jev-tušenko) grupei, kuri kur kas labiau nei vy-resniojikartagalėjopasinertiįieškojimus,atsiriboti nuo supaprastintų socialistiniorealizmoschemų.KartusuE.Mieželaičioautoriteto pakilimu6irjojaunesniųjųkolegųA.Baltakio,Just.Marcinkevičiaus,A.Mal-donio,A.Bieliausko,M.Sluckio,taippatA.Pociaus,V.Bubnioatėjimupastebima,kadšieasmenysvėlyvajamesovietmetyjebeveikvisąlaikotarpįikipatSąjūdžioįstei-gimo(beveiktrisdešimtmečius)turėjoRSvadovybės,rašytojųžurnalųredaktoriųpa- reigas.Kai kurie jų priklausė gana glau-džiampoetųirrašytojųvadovųratui,kurio

6 Eduardas Mieželaitis: post scriptum. Prisimi-nimaiapieEduardąMieželaitį,straipsniai,laiškai.Vil-nius, 2008.

Page 107: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

107

centrebuvokursodraugųpoetųA.Maldo-nio, Just.Marcinkevičiaus irA.Baltakiotrijulė.Šiąjaunųjųkartąvienijonetikpa-našusstatusas,RSnarystė,amžius,panašikūryba,betirsocialiniobendravimoritualai(gimtadieniai, bendravimas šeimomis), kaimynystėirpanašussantykissukitomiskartomisaridėjinėmislinijomis.Ryškiau-siasjųbuvopoetasJust.Marcinkevičius.Komunistinei ideologijai patiriant aki-

vaizdųnuosmukįiržlugusviltimssukurti„geresnį socializmą“, poetas palaipsniuinuo ieškojimų derinimų su komunistinelaikysena (apysaka „Pušis, kuri juokėsi“)gravitavolinknacionalinėsideologijos,ta-čiaususavobičiuliaisišlaikėįtakąrašytojųinstitucinėjeaplinkoje7. Svarbiausia šiame laukebuvoJust.Marcinkevičiauskūrinių,pirmiausiaistoriniųdramų–„Mindaugas“(1968m.),„Katedra“ (1971m.) ir„Maž-vydas“(1977m.)–įtakavisuomenei,kuriąlėmėnevienkūrėjoautoritetasarpačiųdra-mųaktualumas,betirjoturimassocialiniskapitalas – bičiuliųA.Baltakio,A.Mal-donio ir kt. institucinė parama, pažintyspartiniuosesluoksniuose,kuriospadėdavoneutralizuoti galimas grėsmes.Simbolinę prasmę įgijusi Just.Marcinkevičiauskūrybatuometiniokultūrinionepakankamumosą-lygomisturėjodidelęreikšmęnacionalinioidentitetomobilizacijai, tačiau, atsižvel-giant į Just.Marcinkevičiaus tuometinįstatusąirtai,kadrespublikosvaldžiaitoks„patriotiškumas“atrodėmažiaupavojingasnei centrinės valdžios nemėgstamoskos-

7 A. Baltakis – „Pergalės“ žurnalo vyr. redak-toriaus pavaduotojas (1964–1976 m.), vyr. redaktorius (1976–1985m.),A.Maldonis–„Vagos“leidyklosvyr.re-daktorius(1962–1970m.),LietuvosSSRRašytojųsąjun-gos valdybos pirmininko pavaduotojas (1970–1976 m.), Rašytojųsąjungospirmininkas(1976–1988m.).

mopolitinėsidėjos,nukreiptospriešpačiąsistemą,patsdramųišleidimofaktasneat-rodė priešiškas žingsnis esamai sistemai.Just.Marcinkevičiaustautinioromantizmoformaatskleidžiamaistorinėtematikakaipprezentuojamanusipelniusiorašytojogalėjoįtilptiįtuometinius„tautosžydėjimo“(rus.rascvet)ideologiniusrėmus.Tačiauradikalibuvojosėkmė,parodžiusi,kadvisuomeneireikialietuviųliteratūrojetautiniųistoriniųtemų:„Mažvydo spektaklio pabaigoje tais laikais, net salėje Dramos teatre, atsisto-davo ir šaukdavo „Lie-tu-va, Lie-tu-va“ kartu su aktoriais.“8Nesvarstantšiųkūriniųmeninės prasmės, Just.Marcinkevičiauskūrybaparodėganaaiškiądaliesvietinėsinteligentijosorientacijąįtautiniotapatumostiprinimą,norsirstengiantisnesupykdytivietosvaldžios,pasinaudojantjos„jaukini-mo“pozicija.Patysrespublikosvaldantiejibijojominėtas dramas tiek atmesti, tiekparodytijomspritarimąir,pasakV.Bubnio,„sėdėjo sukandę dantis“.Kartu kūriniųpopuliarumądidinoiraktyvuskūrėjovaži-nėjimaspoprovinciją: „Neįsivaizduojamas kultūros žygis yra atliktas. Būtent Laimonas skaitydavo Justiną daugiausiai, Marcelijų Martinaitį, paskui senesnę poeziją, tai žmonės ištroškę klausydavo.“9Just.Marcinkevičiauskūryboje pastebimą ezopiškumą, žymintįirnacionalinę liniją, iliustruoja irdramoje„Mindaugas“užfiksuotivienoherojųDaus-prungo žodžiai apie „Lietuvos aprengimąsvetimaisrūbais“10.Gausuirkitųanalogiš-

8 Interviu su V. Bubniu (2007 m. spalio 2 d.).9 InterviusuV.Zaborskaite(2010m.kovo19ir

2010 m. kovo 26 d.). 10 A.ŠvedoatliktasinterviusupoetuJust.Marcin-

kevičiumi. Žr.Švedas A. Poetas Just.Marcinkevičius:„Žmogusišesmėsyraistorija“//Kultūrosbarai.2011,Nr. 2. Taip pat galima rasti internete: http://m.lrytas.lt/

Page 108: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

108

kųsimboliųiralegorijų,žyminčiųistorinęar etninęnostalgiją. Sunku įvertinti, kieksąmoningasbuvokūrėjopasirinkimasužko-duotinacionalinękryptį,tačiauakivaizdu,jog tų simbolių ir alegorijų interpretacijavisuomenėjemobilizuojant nacionalinįtapatumąbuvo stulbinama. InterviumetuJust.Marcinkevičiuspripažįsta,kadjokū-riniaipradėjogyventisavogyvenimą:„Tai, kas atėjo į pasaulį naujų dramų pavidalu, pradėjo gyventi savą gyvenimą, kuris nuo manęs jau visiškai nepriklausė, dažnu atveju net nustebindavo mane kaip autorių. Turiu omenyje tai, kaip anuomet suskambėjo vie-nas ar kitas prasminis dramos akcentas.“11 Kitavertus,patsJust.Marcinkevičiusdarsovietmečiu(1980m.)pripažįstarašytojo(o kartu ir savo) artimumą nacionalineikultūrai:„Rašytojas yra bene aktyviausias nacionalinės kultūros sargas, savotiškas jos palikimo transformatorius į dabartį ir ateitį.“12Tačiaušiojevietojepažymėtina,kadšiJust.Marcinkevičiauskūrybojeatsi-radusitautinėlinijanepakeitėjoaukštoirvaldžiosakysevertinamostatuso,leidžiamųkūriniųtiražųirjopopuliarumądidinančiųkitųviešųjųkanalųpalankumo.M.Martinaičio irS.Gedos situacija ir

įsitvirtinimas sovietmečiu kur kas kom-plikuotesni nei Just.Marcinkevičiaus. Jieabupriklausėneformaliemsirganabohe-miškiems rašytojų ir poetų, kurie karjerąpradėjo septintajame dešimtmetyje darjaučiantAtlydžio atgarsius, būreliams(pvz., tam pačiam būreliui priklausė li-

-12991628931298353830-p4-just-marcinkevi% C4% 8Dius-nenor%C4%97%C4%8Diau-kad-tai-b%C5% ABt%C5%B3-pesimistinis-siu%C5%BEetas.htm

11 Ten pat. 12 Marcinkevičius J.Dienoraštisbedatų//Pergalė,

1980, Nr. 3, p. 96.

teratūrologaiA.Zalatorius,K.Nastopka,rašytojas J.Aputis).Tačiau gana greitai(ypač po 1968m.)M.Martinaitis ir S.Geda patyrė ir kūrybos, ir įsitraukimo įdominuojantį rašytojų sluoksnį varžymų.Pavyzdžiui,visuomenėjeganapopuliarus poetasS.Gedasovietmečiubuvoatitolęsnuo valdžios ryšių ir faktiškai neturėjojokių rimtesnių oficialių pareigų13. Jo aplinkaipriklausantysasmenys,ypačdaž-nai pats S.Geda, buvo kritiški vyresnėskartos atžvilgiu, nevengdavo kritikuoti irJust.Marcinkevičių14.Jųkūrybaseptinta-jame–aštuntajamedešimtmetyjesovietiniųideologųdažniausiaivadinta„beidėjiška“,formalistine, pernelyg estetiška ar naciona-listine. Šiame kontekste pirmiausia išsiskiria S.Gedoskūryba (kontroversiškas kitokios poezijos recepcijos būdas15), kurioje, pasak literatūrologėsV.Daujotytės,sutelpairpa-goniškasis avangardizmas, archaiškumas,sakralinė poezija, Europos viduramžiai,modernioji epocha16. S. Gedos poezijaaktyviai rėmėsi alternatyviosiosmuzikoskūrėjai,nuoklasikosikiroko.Pavyzdžiui,joeilėsskambaK.Antanėliorokooperoje„Meilė irmirtisVeronoje“,V.Kernagiodainuojamojojepoezijoje,kompozitoriausB.Kutavičiaus oratorijose „Panteistinėoratorija“ (1970) ir „Paskutinės pagonių

13 Tiesa,devintojodešimtmečiopradžiojejistrum-paiėjoLietuvosRSvaldybossekretoriausirNacionali-niųliteratūrosirkultūrospremijųkomitetopirmininkopareigas, tačiau nesėkmingai: „Nemokėjo ir nenorėjoderinti, įsiklausyti į kitus“ (žr.Daujotytė V. Tragiška-sismeilėslaukas.ApieSigitąGedą:išpoezijos,užrašų,refleksijų.Vilnius:Lietuvosrašytojųsąjungosleidykla,2010, p. 63.

14 InterviusuK.Nastopka(2010m.balandžio16 ir balandžio30 d.).

15 Daujotytė V. Tragiškasis meilės laukas. ApieSigitąGedą:išpoezijos,užrašų,refleksijų.Vilnius:Lie-tuvosrašytojųsąjungosleidykla,2010,p.117.

16 Ten pat, p. 118, 50–51.

Page 109: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

109

apeigos“ (1978), jo operoje „Strazdas,žaliaspaukštis“(1981m.)irkituosekūri-niuose. S. Geda faktiškai iki 1985 m., kai užeilėraščiųrinkinį„Varnėnaspomėnuliu“gavoValstybėspremiją,nepaisantturimosRS narystės, patirdavo įvairių kūrybiniųvaržymų (pvz., 1975m. neteko darboleidinyje „Mūsųnamai“).KompozitoriusF.Bajorasprisimena,kad„buvomomen-tas,kadaGedąuždraudėišviso.SuGedostekstaisniekasnegalėjopasirodyt“.Lem-tingaisiais1972m.kątikišleistaS.Gedosknyga„26rudensirvasarosgiesmės“buvoužpuldinėjamairkritikuojama17.Kritikojedalyvavo ir Just.Marcinkevičiaus aplin-ka18.Kita vertus, pats knygos išleidimaspadėjo autoriui išsilaikyti oficialiojojeerdvėje, nes kai kurie kiti kūrėjai iš tospačiosaplinkosbuvodarlabiauvaržomi.Rašytojųaplinkojeypačryškūsbuvolite-ratūroskritikoV.KubiliausirT.Venclovosatvejai.KaiV.Kubiliausstraipsnis„Talentomįslės“,išspausdintasžurnale„Nemunas“1972m.pavasarį,sukėlėnemažąšurmulįtarpvaldžiosirrašytojų,vėliaukurįlaikąV.Kubiliauskūryba buvo suspenduota19.

17 Daujotytė V. Tragiškasis meilės laukas. ApieSigitąGedą:išpoezijos,užrašų,refleksijų.Vilnius:Lie-tuvosrašytojųsąjungosleidykla,2010,p.33.

18 Pavyzdžiui,jaunuosiuspoetusirrašytojus,tarpjųirS.Gedą,J.Aputį1970m.RSsuvažiavimekritika-1970m.RSsuvažiavimekritika-žiavimekritika-voA.Baltakis,V.Bubnys,A.Pocius,E.Mieželaitisirkeletaskitųdominuojančiųrašytojų(žr.LTSRRašytojųV-ojosuvažiavimo,įvykusio1970m.gegužės27–28d.,protokolas //Literatūrosirmenoarchyvas.F.34.ap.1,b.566,l.35–39).Šikritikadarkeleriusmetustęsėsi.Pa-35–39).Šikritikadarkeleriusmetustęsėsi.Pa-Šikritikadarkeleriusmetustęsėsi.Pa-vyzdžiui,1974m.SSRSRSsekretoriatoposėdyjepožiū-risįjaunuosiusLietuvospoetuskaipįgabius,betaiškiaiproblemiškus, įtvirtinamas ir paskleidžiamas centriniulygmeniu(žr.TSRSRSsekretoriato1974m.sausio15d.posėdžio protokolas, RGALI.F.631, ap. 30, b. 1609, l. 78–99).

19 Kubilius V. Dienoraščiai. 1945–1977. Vil-nius:Lietuviųliteratūrosirtautosakosinstitutas,2006,p. 341–344.

S. Gedavertintinaskaipsovietmečiunebi-jojęsreikštisavonuomonę,kritikuotikitųpripažintuskūrėjus,savokūrybaliudijęsnetiktalentą,betirderinimąganapavojingųkrypčių– archajinės tematikos sunaujo-mismoderniomis raiškos priemonėmis.Jis išliko irRSnarys,kurį laiką turėjo irvadovaujamas pareigas, jo kūriniai buvoleidžiami, tačiau jis pirmiausia nebuvooficialiųjų procesų dalis, savo tapatumą,raišką konstravo neformaliose erdvėse,vengėdeklaratyvioslaikysenos.Tampačiambūreliuinetrumpąlaikąpri-

klausęspoetasM.Martinatis,pasižymėjęsnorsirartimesneS.Gedaipozicija,režimokontrolėsatvejustovėjotarpJust.Marcin-kevičiausirS.Gedos:nevienamekūrinyjeišreiškėsovietinėsrealybėskritiką,tačiaubuvomažiau kritikuojamas nei S.Geda.M.Martinaitis buvo kur kas aktyvesnisneformalių grupelių, susibūrimų, kuriekritiškai vertino tuometinę santvarką, da-lyvis nei kiti aptariami poetai, išsiskyrėsavo visuomenine veikla. Net keliuose inteligentijos rateliuose nuolat bendravęsM.Martinaitispanašiussusibūrimusvadi-na „santalkomis“: „Tos santalkos būdavo uždaros, būdavo vyno, būdavo kava, bet nereiškia, kad buvo geriama. Būdavo tokios uždaros santalkos, ten žmogus nusivilkdavo savo marškinius.“20Rašytojųaplinkojepo-etas prisimena intelektualinius bohemiškus pasisėdėjimus save bute F.Džerzinskio(dabarKalvarijų)gatvės4name–intensy-viaibendrautasukitaiskylančiais(poetais,rašytojais) J.Apučiu,S.Geda, J.Vaičiū-naite, a. Sluckaite, V. Skripka ir kitais, ir prisimena, kad šiame bute lankydavosi ir knygasperduodavoįLietuvąatvykstantys

20 Interviu suM.Martinaičiu (2010m. gruodžio10 d.).

Page 110: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

110

tuometiniai „Santaros–Šviesos“ atstovai(tadadarnežinotajųnarystė)JAVišeiviaiL.Mockūnas,K.Almenas.Teigia, jogsubendraminčiaisypačkalbėdavoirdalyda-vosi informacija apie išeivijos literatūrą.M.MartinaitisprisimenairsusibėgimuspasJ.Vaičiūnaitę:„Užuodėm vienas kitą, kad yra savas žmogus. <...> Esmė buvo tokia, kad savas žmogus. Juškaitis savas, Vaičiū-naitė. Vaičiūnaitės toks ratelis buvo. Sukris-davom keli pas Vaičiūnaitę. Geda, Aputis, aš, Sluckaitė, dailininkų ateinančių.“ M.Martinaitismini,kadjisirjoartimiausibičiuliaiištopatiesratoišsiskirdavoirsavoišvaizda, kuri „plaukų kirpimo vajuje“21 valdžiosatstovųbuvoneigiamaivertinama:„Aputis, Nastopka, Geda, mes pradėjom augint barzdas. Kartais mūsų neleisdavo į kavinę. <...> Mus milicija kažkaip buvo supakavusi. Kažkokia proga tai. Milicijoj tyčiojosi, pešiojo barzdas, kišo degtukus: „Uždegsim tas barzdas.“ Buvo protestas toks, ko negalima daryt.“ M.Martinaičioatvejis labaiypatingas.

Kūrėjasdalyvavonevienameneformaliaja-meinteligentijosbūrelyje,turėjusiameopo-zicinių nuotaikų ir alternatyvumo režimoar sistemosvykdomospolitikos atžvilgiu(pvz.,Garažųiniciatyvos,Vilniausuniver-siteto (VU) lituanistų būrelis,Vildžiūnųsodyba, ryšiai su disidentais ir kt.), jis buvo savotiškaatskirųtinklųjungiamojigrandis,pažinojusi beveik visus kritiškiaumąs-tančius sovietinės inteligentijosLietuvojeatstovus.Patiespoetokūrybayraišskirtinė,atskleidžianti archaiškumopriešpriešą sumoderniu pasauliu, tam tikra antiutopiška trajektorijautopinėmisidėjomissavotiks-

21 Interviu su V. Bubniu (2007 m. spalio 2 d.).

luspagrindžiančiojevalstybėje22. Viename svarbiausių savo kūrinių „Kukučio bala-dės“ autorius po pagrindinio personažoKukučiojuokdariokaukekritiškaižvelgia(abejoja)įnusistovėjusiąsovietinęrealybę,okartuįgyjagalimybępasakytitiesą,netgiapeidamascenzūroskontrolę:„Ta cenzūra buvo labai tamsi. Daugybės dalykų nesu-prasdavo. Stebiuosi, kaip kai kurie dalykai laisvai išėjo. Atsimenu, nunešiau į leidyklą „Vagą“. Pats Ambrasas skaitė. Sako: „Tu ten durnysčių prirašei. Kvailys kažkoks Kukutis. Paleisim tą tavo Kukutį, tegu čia kvailioja.“ Nesuprato. Paskui, man atrodo, žmonės suprasdavo, kad čia parodijuoja-mas rimtumas.“23LiteratūrologasR.Kmitatąrimtumąintepretuojakaipironiją,sarkaz-mą,atskleidžiantįsovietmečiuvykstančiussocialinius,politiniuslūžius,egzistencinespatirtis, kaip antaiKukučiui kalbant apiesavo laidotuves: „Galvoja Kukutis: kaip gražiai viskas vyksta, kaip manęs gailisi, kaip gerai apšneka – tikriausiai duos man kokią premiją, ranką paspaus, arba pagirs visuotiniame narių susirinkime.“24M.Mar-tinaičiopoezijataposvarbiadainuojamosiospoezijosdalimi,pavyzdžiui,poetaskartusujokūriniusatliekančiaisbardaisV.Kerna-giu,A.Kukaičiudalyvaudavorengiamuosevakaruoseaukštosiosemokyklose,važinėjopoLietuvą, kur susilaukdavo ypač daugdėmesio25.

22 Kmita R. Utopijos apvertimas. Ironiškoji lie-tuvių poezija sovietmečiu // Darbai ir dienos. 2008,Nr. 50, p. 235.

23 Interviu suM.Martinaičiu (2010m. gruodžio10 d.).

24 Kmita R., p. 243. 25 Informacija apie tai: Oginskaitė R.Nesnežino-

jau, kad tu nežinai.Knyga apieVytautąKernagį. Vil-nius:Tytoalba,2009;taippat interviusuA.Kukaičiu(2011 m. sausio 28 d.).

Page 111: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

111

Pažymėtina,kadoponuojantiaralterna-tyvumą sovietiniams štampamsparodantikūryba persmelkė ir kitus šiam būreliuipriklausiusiusirnetolijobuvusiuskūrėjus.Sustingusias, atgyvenusias žmonių ben-dravimo formas kritikuojanti V. Šimkaus poezija26, alternatyvius meninius pasaulius atskleidžiantiJ.Vaičiūnaitė,taippatpana-šiastendencijasirsovietinęrealybę,atskirusreiškinius kritiškai vertinanti ar kasdieny-bės absurdiškumą išjuokiantiV.Bložės,B.Radzevičiaus,J.Mikelinsko,R.Klimo,S.Šaltenio,K.Sajos,R.Granausko,R.Lan-kauskoardarkeliųpanašiupožiūriupasižy-minčiųjaunesniosioskartosautoriųkūryba,dažnaipasineriantiįezopinęraišką.

3. Tarp viršūnių ir privačių interesų

Visųtrijųaptariamųpoetųkūrybaaštuntaja-me–devintajamedešimtmetyjetapoakivaiz-džiainutolusinuodogmatiškųreikalavimų,juolabtuščiaviduriutapusįsocialistinįrea-lizmąjiakivaizdžiaikeitėnacionalinelinijaarmodernumą žyminčia kryptimi. Šiojevietojekylaklausimas,kiekpatikūrybinėlaikysena ir poetų veikla buvo sisteminis elgesys: juknėvienas jų netapo lietuviš-kojo samizdatožvaigžde,visipasinaudojooficialiaiskūriniųpublikavimo,tiražavimoirinstitucinioaprūpinimokanalais.Išryškėja dumomentai. Just.Marcin-

kevičiaus atvejis iliustruoja, kad sovie-tinėse institucijose atsiranda galimybėdominuojančiomsgrupėmspalaikytisavasprojekcijas, priderinant jas prie formaliųreikalavimų,norssavoturiniujospradedaprieštarauti įtvirtintam ideologiniamdis-

26 Klimas R., p. 240.

kursui.Šiuo atveju Just.Marcinkevičiausaplinkojepastebintkultūrinėsnomenklatū-rosstruktūrą27galimakalbėtiapieviršūnių(oficialaus kanalo) daugiasluoksniškumą,kaišaliaįtvirtintųdogmatiškųreikalavimųirjiemsvykdytiskirtųkontrolėsmechaniz-mųatsiranda privačiais interesais grįstosir lokalinei erdvei palankios projekcijos28. Jos sisteminės, bet pati jų prigimtis ne-palaiko oficialiojo dikurso, tad jos tampalabiau priklausomos nuo socialinių ryšiųnei galiojančių biurokratinių taisyklių irnormų.Tačiautoksalternatyvumasvisdėltonemetaiššūkiopačiaisistemai,otiktuščia-viduriams ideologiniams reikalavimams. Ji padedamobilizuotitautinįtapatumą,tačiaudarnevedajoužvyraujančiossistemosribų.M.Martinaičio ir S.Gedos atvejis rodovyravus balansą tarp neformalios erdvėsir dalyvavimooficialiuose kanaluose kaialternatyvumas sistemai bręsta neforma-lioje erdvėje, būreliuose, kūrėjai priartėjaprie atviro oponavimo būsenos, tačiaukūrėjas išlieka oficialiųjų kanalų dalyvissurasdamas formą (ne visada paprastai)savo kūrybinei ar visuomeninei veiklaipateisinti.Norsabiejose(irjų,irJust.Mar-cinkevičiaus) linijose socialiniai ryšiaiyra vienas svarbiausių determinuojančiųveiksnių,M.MartinaičioirS.Gedosatvejuryšiainetampagalioskaupimoirįsiskver-bimoįvaldžiąmechanizmu,jietikpadedapalaikyti alternatyvumą, turintį oponavi-

27 Joartimiausibičiuliaiaštuntajame–devintajamedešimtmetyjebuvoRašytojųsąjungosvadovas(A.Mal-donis) iržurnalo„Pergalė“redaktoriusar redektoriauspavaduotojas a. Baltakis.

28 Tirdama socialistinės Lenkijos pavyzdį, apiepanašų oficialų procesų privatizavimą, įgyvendinantprivačiusinteresus,taippatkalbaantropologėJ.Wedel.Žr.W. Janine. The private Poland: an anthropologist’s Look at Everyday Life. New York, 1986.

Page 112: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

112

mo sistemai bruožų (kūrybinė sovietinėsrealybėskritika,M.Martinaičiopilietinisvisuomeniškumas29), o atskiros sąsajossuoficialiaiskanalaisišsaugodalyvavimąsovietiniųrašytojųaplinkosžaidime.Kita vertus, abi pozicijos savo turiniu

meta iššūkį galiojančiam brežneviniampartokratiniam status quo ir dogmatiškos ideologijosmodeliui, tačiau skirtingai:S.Geda irM.Martinaitis atsiriboja nuogaliosstruktūrų,Just.Marcinkevičius–irtoliau palaiko vizualų artimumą sistemaiirglaudžiassąsajassuoficialiaisritualais.Tikslumodėleipažymėtina,kadtokspriar-tėjimasprieJust.Marcinkevičiauspozicijosilgainiui tapo artimas irM.Martinaičiui(darbasVilniausuniversitetoLietuviųlite-ratūroskatedroje,suartėjimassuJust.Mar-cinkevičiausaplinka),tačiaujisšiąpozicijąatsvėrėirtoliaunemažėjančiuįsitraukimuįneformaliusinteligentijosbūrelius.Jųkultū-ra30paaiškinaneviensavumą/svetimumątarpatskirųpoetųlinijų,verčiakūrėjątapa-tintis su viena ar kita kolektyvine strategija, užtikrinadalijimąsipožiūriaisirtamtikrąsaugumą.SiaurojeRSinstitucinėjesociali-nėjeaplinkojejieneišvengiamaisusiklojairlokališkumosąlygomismažinaįtampąbeistigmatizacijątarpatskirųrašytojųgrupių.Jaunesniejirašytojai,norsilgainiuiminėtitinklai prarado bendravimo intensyvumą(J. Juškaičio atsiribojimas, S.Gedos ir

29 Apie intelektualų pilietiškumo raišką kalbaA.Šukys.Žr.Šukys A. IntelektualųneformaliųgrupiųveikimobruožaiiropozicinėsnuostatossovietinėjeLie-tuvoje // Darbai ir dienos. 2011, Nr. 54, p. 9–35.

30 Walker Barbara.KruzhokCulture:TheMeaningof Patronage in the Early Soviet Literary World // Con-temporary European History, vol. 11, no 1, Special Issue: Patronage, Personal Networks and the Party-State: Eve-ryday Life in the Cultural Sphere in Communist Russia and East Central Europe (Feb., 2002), p. 107–123.

M.Martinaičiosudėtingesnisantykiaiirt.t.,juolabatėjodarjaunesnėkarta,pvz.,V.Bra-ziūnas,R.Gavelisirkt.),ikipatSąjūdžioišlaikėakivaizdųtapatumoapibrėžimą,kasyra jie („rašytojai prie valdžios“)ir„mes“(„pabarami rašytojai“). Abi jospasirodėprasmingos nacionalinio atgimimo devin-tojodešimtmečiopabaigoje.

Neformalumo svarba abiem atvejais – esminė,tačiauskirtinga.S.Gedos,M.Mar-tinaičioatvejujirodovisuomenėsvaidmensstiprėjimą31 ir svertų įgijimą institucijų irbiurokratijosatžvilgiu,okalbantapieJust.Marcinkevičiausaplinką–neformalūsin-teresai vyrauja pačių institucinių procesųviduje32,sukuriantoficialauslaukopriva-tizacijos33momentą, okartuneigiant tei-

31 Ypač tai liudija inteligentijos, kultūrinio elitoprivačiųgrupių įtaka.NeatsitiktinaiV.Klumbyskalbaapie„neformaliųvisuomeniniųerdviųsvarbą“.

32 Tačiau atskiros situacijos rodo, kad dominuo-jančių rašytojų vykdoma kontrolė buvo gana švelni,buvo nevengiama ieškoti ir sutarimo. M. Martinaitisprisimena, jogA. Baltakis po sudėtingesnių situacijųneformalioje aplinkoje kalbėjo, kad jis ir jo kolegosatliekatik„stogo“vaidmenįirsaugonuodidesniųpro-blemų,nevajiems,jauniesiems,gerai,nereikiaprisiimtiatsakomybesirgalikalbėti,kąnori.Žr.interviusupoe-tuM.Martinaičiu(2010m.gruodžio10d.).V.Bubnysakcentuoja,jogkaikurieoficialūssprendimaibuvotikprivalomivaidmenys:„Kažkas turėjo valdyt, kažkas tu-rėjo vadovaut, kažkas turėjo dirbt. Tai ką, geriau būtų buvę, kad netalentingi žmonės.“ Žr. interviu su V. Bu-bniu (2007 m. spalio 2 d.).

33 Tokiaprivatizacijaatsiskleidžiabendrobūrelio,tos pačios linijos kūrėjams remiant vieniems kitą uži-mantpostus, saunaudingai interpetuojantsavųarkitųautoriųkūrinius,kuriesovietmečiulabaipriklausėnuointerpretaciniokonteksto.Pavyzdžiui,daugumatyrimedalyvavusiųpateikėjųišskiria,kadturbūtkitasautoriusnebūtųgalėjęsoficialiaipristatytiistoriniųdramų,kaiptaipadarėautoritetąįgijęsJust.Marcinkevičius.TokiamsituacionalizmuipagrindąsuteikiairfilosofasD.Lewis.Jiskalbaapievidinesirišorinesdaiktųsavybes,pasta-rosios priklauso nuo jas interpretuojančios socialinėsaplinkos (žr.David Lewis. Extrinsic Properties // Phi-losophical Studies. Springer Netherlands, 1983, no 44, p. 111–112).

Page 113: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

113

ginįapiedogmatiškosirpartijosišviršausnuleistos ideologijos veiksmingumąprak-tiniamekultūriniovaldymolauke.Ryšiai,papildantys institucines priemones, sukuria galimybę skleistis lokaliniamsprivatiemsinteresams,kartuišlaikydamišiąpakitusiąpozicijąlegalią.Neatsitiktinailiteratūrolo-gasR.Pakalniškis1984m.pažymisvarbiusJust.Marcinkevičiausieškojimus,traktuojajotalentą„kaiplietuviųtautosdvasiniogy-venimo,jossąmoningumoveiksnį“,okartujomodernizmąpriešpriešinakaikuriųpoetųmodernizmui:„J. Marcinkevičiaus ieškoji-mus savaip tonizavo kitų poetų pastangos radikaliai modernizuoti visą poetinę siste-mą. Visa tai prasidėjo maždaug 1969 m., kaip spaudoje ėmė rodytis poeto bendraam-žio V. Bložės „Preliudai“, ir pasiekė apogė-jų 1972 m., išėjus S. Gedos „26 rudens ir vasaros giesmėms“ bei J. Juškaičio lyrikos rinkiniui „Mėlyna žibutė apšvietė likimą“. Rizikuodami prarasti skaitytoją, tais metais V. Bložė ir S. Geda (iš dalies prie jų šlie-josi ir M. Martinaitis) lyrikoje ėmė taikyti muzikinio mąstymo principus, modernesnę poetiką.“34 Literatūriniame lauke poetoJust.Marcinkevičiaus palaikymomecha-nizmasakivaizdus,tačiaučiasvarbiausiasnekorupcinio atspalviokultūrinės erdvėsprivatizavimoaspektas,tačiaufaktas,kadinstituciniai ir procedūriniai reikalavimainetgi režimuigriežtėjantbrandžiojo soci-alizmometu vis dėlto pasirodė interpre-tuojami ir ši interpretacija panaudojama nekonservatyviajaikomunizmodoktrinaiįtvirtinti,nevienvaržant,tačiauirapginantideologiniųkontrolierių(pvz.,G.Zimano,S. Šimkaus) puolamus rašytojus.

34 Pakalniškis R.JustinasMarcinkevičius.Kaunas,1984, p. 62–63.

abiem tendencijoms galimybes sudaro vėlyvojo sovietmečio epocha, kuri poPrahospavasariominėtųpoetųpavyzdžiuakivaizdžiailiudijakultūrininkųlaukepas-tebimąvertybinęerozijąirryšiųdominavi-mąpriešsilpstančiasinstitucijas:jiveikiairpoetųpasirinkimus(pvz.,literatūrologėV.ZaborskaitėkalbaapieJust.Marcinkevi-čiaus,kuris,anotjos,po1968m.neparašėideologinių kūrinių, fenomenologinę kai-tą35),okartuįtraukiajuosdalyvautikaitosprocesekovojantsupartokratųpalaikomuirtuščiaviduriutampančiuoficialuojudiskur-su,kurispalaipsniuidaroneteisėtąirpačiossistemospaskirtį.Tokskontekstasišesmėspaaiškina,kodėlminėtipoetaistovėjoAt-gimimogretose, kodėl rašytojų aplinkojedisidentinėlaikysenafaktiškaineįsitvirtino,ir kokios galimybės kūrėsi aižėjančiuoseoficialiuosiuosekanaluose.

Išvados

StraipsnyjeparodomosskirtingosJust.Mar-cinkevičiaus,S.Gedos irM.Martinaičiopriešpriešinimosi dogmatiškai pozicijailinijos: atsirandančios ir oficialiuosiuosekanaluose, ir bręstančios visuomeninėseerdvėse(surandantbūdųįteisinti).KalbantapieS.GedąirM.Martinaitį,pabrėžtinossituacijos, kai išsprūstama iš viršūnių,o kūrėjai savo poziciją labiau apibrėžianeformaliojeerdvėjeirezopinelaikysena(norsvietinėsviršūnėsperkritikos,kon-trolės ir lokalumomechanizmą pasiekiasusigrąžinimą,neleidžiagravituotiįdisi-dentinę poziciją). Just.Marcinkevičiausatveju pačiose viršūnėse pastebimas do-

35 InterviusuV.Zaborskaite(2010m.kovo19ir2010 m. kovo 26 d.).

Page 114: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

114

minuojančios linijos kitimas ir privačiaispožiūriaispagrįstospozicijos palaikymas. Tai, kad vyresnioji karta spaudė, tačiauneišstūmėkaikuriųatviriauoponuojančiųkūrėjų, ypač turint omenyje ideologinįgriežtėjimą1968–1975m.,liudijaneviendidėjančią kūrybinę dinamiką atitolstantnuosustingusiųideologiniųpostulatų,betir RS aplinkos neformalėjimą.Tai rodoir oficialiųjų procesų nevienalytiškumą,kartu iš dalies paaiškina, kodėl sovietinęrealybękritiškaivertinękūrėjainepasinėrėįdisidentinęveiklą,balansavotarpoficia-lių reikalavimų ir neformalių būrelių beipaslėptųprasmiųtekstuose36.

36 EzopinėskalbossvarbąmoderniojojeRusijosli-teratūrojesovietmečiukonceptualizavoL.Losevas.Žr.Loseff L.OntheBeneficenceofCensorship:Aesopian LanguageinModernRussianLiterature.Munich:OttoSagner, 1984.

Analogiškaiezopinėskalbossvarbąlietuviųlitera-tūrojeinterviumetuprisiminėV.Zaborskaitė:„Ta pras-mė buvo, pavyzdžiui, vertybių plotmėj. Laisvė, užuojau-ta. Pavyzdžiui, kodėl taip labai atliepė Marcinkevičius, jo rinkinys „Gyvenimo švelnus prisiglaudimas“. Pa-vyzdžiui, juk anuomet tokia be galo brutali buvo ta... ir etika, sakykim, jei galima ją vadinti etika. O dabar toks, nu <...> tas žmogaus dvasios kažkoks toks subti-lumas, trapumas arba tokie gailestingumo, užuojautos,

Kita vertus, vertinant daugumos jų,tiek Just.Marcinkevičiaus, tiekS.Gedoskartosįtaką,abejoniųdėlminėtųrašytojų,pavyzdžiui,RSaplinkojeįvykusioposlin-kioįnacionalinioidentiteto,peržengiančio„tautų žydėjimo“ principus, stiprinimą,abejonių nekyla.Kartu galimaužfiksuotipoetųirrašytojųgebėjimąįkūnytinemažąkūrėjo autonimiškumą, atsisakymą būtiproletariatointeresųreiškėju,otaiforma-liai instituciškai buvo programuojama ir to reikalaujama. Trijų poetų pavyzdys suteikia įžvalgų

kalbėti ne apiemonolitinės, o daugias-luoksnės visuomenėsmodelį vėlyvajamesovietmetyje, kai vieni asmenys išreiškėgana aiškųkritiškumą sistemos atžvilgiu,kiti–varijavotarpoficialiųreikalavimųirneformaliųnuomonių,otreti,pasinerdamiįdalinįkonformizmą,pasižymėjokitonišku-moraiškaoficialiuosiuosekanaluosekartuišlaikydami ir gerus santykius su partine valdžia.

kančios, mirties nuojautų motyvai, visa tai, kas buvo nu <...> nepriimtina... nu <...> tam establishment’ui so-vietiniam.“

IS PoET chANgINg ThE SYSTEm? LooKINg BAcK To JuST. mARcINKEVIČIuS, m. mARTINAITIS AND S. gEDA DuRINg LATE SocIALISm

Vilius IvanauskasS u m m a r y

Cultural elites in Soviet system were actively in-volvedintheSovietizationpolicies.SovietCreativeunions, such as Union of Writers were not only the professionunions,butfirstlytheparticipantoftheindoctrination practices, which safeguarded the of-ficialrequirementsanddefinedwhatarealwriteris,andwhattheboundariesofsocialrealism(officialline) must be maintained. a Soviet writer was one ofthemostpubliclyrecognizableintellectuals,his/herroleandstatuswerehighlyemphasizedgetting

assignments to spread communist values and reveal the achievements of the new order accessing wide range of the society. The cases of three Lithuanian poets,whowerewidelypubliclyrecognizedduringsoviet period, are analyzed in this article.Theirrelationship with soviet establishment structure, their status in the system and recognition among officialsweredifferent,butbeingimportantpartoflocal cultural elites all of them became participant of socio-cultural changes in 70s and 80s in Lithuania,

Page 115: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

115

and actively involved themselves in the national revival in 1988.

Just.Marcinkevičiuswashigh-rankpoet,officialyrecognizedbytheaudienceandpartyofficial,hisclo-sest circle of friends starting from the mid 60’s became theleadinggroupoflocalwriters.Just.Marcinkevičiusincreasingly became leading local poet, who did not escape ideological text at the early stage of his career, but later he turned to more national themes, with his hictorical dramas uplifting ethno-historical nostalgia: this linehad significant impactmobilizingnationalidentityamongthelocalpeople.OtherpoetsM.Mar-tinaitis and S. Geda did not had support among party official, butwereknown in local society andwereactive participants of informal circles of Vilnius’ in-telligentsia. This informal sphere cretaed a space for othernessandalternativesinrelationwiththeofficial

discourse. at the establishment level those poets were often under the criticism and marginal position, but at thesametimetheyremainedintheofficialprocesses,whichensuredthemfinancialassistanceandpossibilitytoparticipateinofficialpublishingandreachthewideraudience.ThecircleofJust.Marcinkevičiusembodiedprivate interest in the local writer establishment, but at the same time it was much more progressive and less ideological line than previous leaders offered. This positionalsoopenedlegalalternativeswithinofficialprocesses. The phenomena that the majority of local writers did not write for the drawer gives an answer why there were only few authoritative writers among thelocaldissent,andwhypartofofficialperformancesas legal opposition, which included progressive writers became very meaningful for national processes and the destruction of the Soviet system.

Įteikta 2011 08 01Parengta skelbti 2011 09 09

Page 116: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

116

ISSN 1392-0448. LIETUVOS ISTORIJOS STUDIJOS. 2011 28

Probleminiai ginkluoToS reziSTenciJoS įamžinimo aSPekTaiaistė čepulytė

MagistrantėVilniaus universitetas Istorijos fakultetasIstorijos teorijos ir kultūros istorijos katedraEl. paštas: [email protected]

Įvadas

Pirmieji bandymai prisiminti pokario kovas viešajameLietuvosdiskurseišryškėjopriešnepriklausomybės atkūrimą – Sąjūdžiometais.Žuvusiųpartizanųgiminės ar likęgyvibendražygiaiėmėsiiniciatyvosieškotimasiniųkapaviečiųirpavieniųužkasimovie-tų,išlikusiųstovyklaviečiųirbunkerių.Ma-siškumaspasiekėkulminaciją,kaipalaikaibuvopradėtikastistichiškaibeantropologųirarcheologų,galinčiųnustatytinužudymoaplinkybes,kuriosleistųpateiktiduomenistarptautinėms institucijomsdėlLietuvojevykdytųžudynių.Tokiasituacijabuvoparan-ki ir buvusiems saugumo darbuotojams, nes nusikaltimųpėdsakusmaskavogiminaičiųnorasperkeltipalaikusįkapinesnegalvojantapietyrimus,moksląaratlygįužžalą.Kom-petencijostrūkumasarbapirmiaudėmesys,tenkantisemociniamsišgyvenimams,lėmė,kadpartizanaibuvovientikaukštinami,rū-pinamasijųherojiniųdalyviųstatusoįamži-nimu. Išvengti stichiškumo pavyko 1992 m. birželio9d.priėmusįstatymą„Dėlrezistentųirkitųasmenų,nužudytųokupaciniųrežimųmetu, palaikų perkėlimo ir įamžinimo“1,

1 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas„Dėl rezistentų ir kitų asmenų, nužudytų okupacinių

tačiauobjektyviauįpokariokovassugebėtapažvelgtipraėjusbeveikdešimtmečiuipoLietuvosnepriklausomybėsatkūrimo.Pokariokovų reabilitavimaspirmiausia

ir pasireiškė įamžinimo klausimu, kurisLietuvoje aktualus jau daugiau nei du de-šimtmečius.Rezistentų įamžinimoklausimas paju-

dėjodaresantsovietineisantvarkai,tačiauvisiškaigriūvančiai,tiekidėjiniulygmeniu,tiek realiaisdarbais.Norspraėjodaugiaunei20metųnuonepriklausomosLietuvosatkūrimo, ši temayra aktuali ir šiandien.Pats partizaninis karas Lietuvoje iki šiol suvokiamas nuo vieno kraštutinumo iki kito (nuoherojųikibanditų),otaikeliadidelesaistrasvisuomenėje.Įamžinimaspirmiausiasuvokiamas ne kaip atminties perdavimas ateities kartoms, bet kaip anuomet kovo-jusiųjų reabilitavimas visuomenės akyse(paradoksalu, tačiau užmirštami dar gyvikovotojai,opaminklųstatymomirusiemsvajus klesti). Problemas padidina nors ir demokratiška, tačiau aiškiai neapibrėžtair nedeklaruojamavalstybės politika gin-

režimų metu, palaikų perkėlimo ir įamžinimo“, priei-ga internetu: http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=6758&p_query=&p_tr2= [žiūrėta2010 m. spalio 20 d.].

Page 117: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

117

kluotos kovos įamžinimo klausimu, kuripriverčiasusimąstyti, kad toks didelis pro-blemųmastas įamžinimo srityje gali būtipaveiktaskurkasrimtesniųpriežasčiųneivientikdėldažniausiaikaltinamoartimųjųmasinio savavališkumo. Atsižvelgiantįtai,pagrindinisšiotyrimo

tikslasyraįvertintiginkluotosrezistencijosįamžinimospecifikąLietuvoje,išryškintiištokylančiasproblemasirpateiktiUkrainojevyraujančiąginkluotosrezistencijosįamži-nimosituaciją,kuriistoriniupartizaniniopa-sipriešinimo kontekstuypačartimaLietuvai.Ukrainos pasipriešinimo istorija daugeliu požiūriųyra lyginama suLietuvojevyku-siomispokariokovomis,jųtaktika,patirtaisnuostoliaisirkitaisginkluotosrezistencijosaspektais. Taigi šiame straipsnyje taip pat analizuojamas ir lyginamas Lietuvos irUkrainosginkluotoskovosįamžinimoklau-simas.Išryškinamosskirtingosdviejųšaliųproblemos,kuriospirmiausiakyladėlkito-kiosaukščiausiosiosvaldžioslaikysenos.

Siekiant aptarti šios problematikos isto-riografijąiršaltinius,daugeliuatvejųtektųapsiriboti vien tik informacinio pobūdžiostraipsniaisaržinutėmis,pateikiamaislan-kytojamsirturistamsįvairiuose rajoniniuo-selaikraščiuose,populiariuoseleidiniuoseir lankstinukuose. Juose tradiciškai papasa-kojama tuometinių įvykių istorijaplačiauneišryškinanttyrimoarproblemų.Lietuvosgyventojųgenocidoirrezistencijostyrimocentro(toliauLGGRTC)istorikėRūtaTri-monienėpirmojiparengėnuodugnųtyrimąginkluotosrezistencijosįamžinimoklausi-mu,kuriameišskirtapaminklųklasifikacijair įvardytos įpaveldinimo problemos2. O

2 Trimonienė R. Paminklai sovietinio genocido aukoms ir rezistencijos dalyviams atminti Lietuvoje

šiame straipsnyje pirmiausia siekiame iš-ryškinti problemas, susijusias tiesiogiai su pačiuįamžinimu.

1. Pirmieji žingsniai įamžinimo srityje

Ginkluotosrezistencijosįamžinimomastaišiandienjaupatenkaį„perteklinių“katego-riją,tačiaukokiabuvotopradžiairnuokoviskasprasidėjo?R.Trimonienėišskiriaduįamžinimolaikotarpius:1)1944–1953m.slaptaipastatytipaminklaižuvusiųgenoci-doaukų,rezistentųirpartizanųatminimui,nenurodantžuvusiųjųpavardžiųiržuvimodatų; 2) nuo 1988m. iki šių dienų vyk-domos įamžinimoprogramos ir pavienėsiniciatyvos.Atstatytinugriauti arpaslėptipaminklai, statominauji, įamžinant visusžuvusiuosiussovietinėsokupacijosmetu3. Pirmuojuetapupastatytipaminklaidaž-

naibuvonedideli, įmedįįkeltosmedinėskoplytėlės,išraižytikryželiaiarlaukorie-duliai,simbolizavęžuvusiųjųatminimovie-tas4.Pavyzdžiui,Avinėliųk.(Kaišiadoriųr.sav.)miškevienoąžuoložievėjekryžiausženklasmena 1954m. įvykius, kai žuvopaskutinisKaišiadorių krašto partizanasVincasZablackas-Kėkštas. Jo atminimuikitądienąposusišaudymovietiniokalvioKriugždossūnusišžuvimovietojebuvusiųtuščiųtūtųmedyjepadarėkryžių5. Galutinis tokiopobūdžio atminimoženklų skaičiusnėražinomas ir,matyt,niekadanebusat-

(1941–1953,1988–2009m.)//Genocidasirrezistenci-ja. 2009, Nr. 2, p. 180–202

3 Ten pat, p. 1824 Ten pat, p. 1835 Abromavičius S., Kasparas K., Trimonienė R.

DidžiosiosKovosapygardospartizanai.Kaunas,2007,p. 492.

Page 118: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

118

skleistasdėlsunykimoarasmenų,galinčiųapiejuospapasakoti,ženklausmažėjimo.Atkurtos nepriklausomybėsmetais pa-

jutus, kad apie okupacijos padarytą žalągalima ir reikia kalbėti viešai, tuo labiaumoksliniu lygiu, imtasi pirmųjų veiksmųformuojantatitinkamąinstituciją,galinčiąkoordinuoti šios krypties tyrimus, vykdyti analizes ir vesti apskaitas. Daugiausia siekiant išvengti savavališkųpalaikųper-laidojimų ir paminklų statymų ir siekiantsurinkti kuo daugiau informacijos apie okupacinį laikotarpį (1939–1990m.),1992m.LietuvojebuvoįkurtasValstybinisLietuvosgyventojųgenocidocentras6 (da-bar – LGGRTC). Nuo 1998 m. Genocido irrezistencijosaukųrėmimofondąperor-ganizavus įLietuvosgyventojų genocidoir rezistencijos tyrimo, aukų rėmimo iratminimo įamžinimo fondą7, jo veikloje svarbivietatenkairpokariokovųdalyviųatminimoįamžinimui.Iki2009m.rugsėjo1 d.LGGRTCbuvo inventorizavęs 1610memorialinių vietų (į šį skaičių patenkair kitos okupacinio laikotarpio aukos ir su jomissusijęįvykiai).Šiandien įamžintųjųgrupes ir veiklos

pobūdįsąlyginaibūtųgalimaapibrėžtikaipprivačias(greičiauspontaniškas)iroficia-lias (planines) iniciatyvas. Prie pirmosios

6 Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos nutarimas „Dėl valstybinio Lietuvos gyventojų genocido tyri-mų centro įsteigimo ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl ypatingos reikšmės archyvų išsaugojimo“ įsiga-liojimo tvarkos“, prieiga internetu: http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=1827 [žiūrėta2010 m. spalio 7 d.].

7 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos ty-rimo, aukų rėmimo ir atminimo įamžinimo fondo stei-gimo“, prieiga internetu: http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=53303 [žiūrėta 2010 m.spalio7 d.].

grupės galimapriskirti partizanųbendra-žygius(kuriųgretoslabaisparčiaimažėja),artimuosius ir pavienius entuziastus, taippatLietuvospolitiniųkalinių ir tremtiniųsąjungą(LPKTS),Lietuvoslaisvėskovossąjūdžio narius. Oficialiajai iniciatyvaipriskirtiniLGGRTC,rajonųsavivaldybės,muziejai.Vertapažymėti,kadkiekvienaspokario

kovų įamžinimas susilaukia daugiau armažiaužiniasklaidosdėmesio.Ryškiausiasklaidospriemonėvisuomenėje–LPKTSžinioje esantis laikraštis „Tremtinys“8, krikščioniškosios pakraipos laikraštis„XXI amžius“9 ir vietiniai savivaldybiųlaikraščiai, labiaumokslinei visuomeneiskirtasLGGRTCžurnalas „Genocidas irrezistencija“10, nacionalinėje televizijojerodomos laidos ir kuriami dokumentiniai filmaibeiinternetiniaiištekliai.

2. Įamžinimo rūšys

NorsSąjūdžiometaisginkluotosrezisten-cijosįamžinimasbuvosuvokiamastiesio-giai–atminimovietojepastatomaskryžiusar paminklas, palaipsniui situacija kito, ir įamžinimą buvo pradėta suvokti kur kas

8 Laikraštis „Tremtinys“ pradėtas leisti 1988m.spalio28d.LietuvosPersitvarkymoSąjūdžiorespubli-kiniokluboKaune„Tremtinys“ tarybos.Nuo1990m.Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos savai-traštis. Laikraštyje dažniausiai rašoma apie partizanųįmažinimą įvairiais aspektais, įvykusius minėjimus irdargyvųpartizanųsusitikimus.

9 Laikraštis„XXIamžius“pradėtasleisti1990m.rugsėjo6d.Taikrikščioniškosminties,kultūrosirvisuo-meneiaktualiųįvykiųlaikraštis,kuriameneretaispaus-dinamisurezistencijosįamžinimususijęstraipsniai.

10 1996–1997m.LGGRTCleidomėnesinįžurnalą„Tautosatmintis“,nuo1997m.pradėtasleistidukartuspermetuspasirodantisžurnalas„Genocidasirrezisten-cija“,kurioKronikojedažniausiaibūnaaptariaminaujųpaminklųatidarymai.

Page 119: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

119

platesniame kontekste. Pirmiausia, griuvusi sovietinėsantvarkaleidomokslineiistorikųbendruomeneiatsigręžtiįpriešdaugiaunei40metųvykusiusįvykiusirperinterpretuotitai,kassovietinėjesantvarkojebuvovadina-ma„buržuaziniųnacionalistųsiautėjimu“.Viena pirmųjų pokario kovoms atmintiskirtų knygų, išleistųLietuvoje, –Vytau-toLedo „Sušaudytos dainos“11. Tai, kad 50000tiražasbuvoišpirktasakimirksniu,rodo,jogtuometutautaireikėjodidvyrių,reikėjo herojiškos dvasios nešėjų, ir visdarreikėjoženklų,kad50metųokupacijoslaikotarpis baigėsi. Lemiamais lūžiniaismetais būtų galima laikyti 1996m., kaipasirodėdaugybėtiekmoksliniopobūdžio,tiekmemorialiniožanroknygų,įamžinusiųkovojusius miškuose12.Norstradicinėsmemorialiniopobūdžio

knygos,skirtosantisovietineirezistencijai,leidžiamosirtoliau,visdažniautaiyranuo-traukųalbumai,atlasai,įvairauspobūdžiolankstinukai, turintys didaktinę reikšmę.Šiojevietojevertapakalbėtiapievienaiarkitaiapygardaiskirtusnuotraukųalbumus13, kurieatspinditrumpątokraštorezistencijos

11 Sušaudytosdainos:Dzūkijospartizanųdainos/SudarėV.Ledas.Vilnius,1990.

12 Aukštaitijos partizanų prisiminimai / Suda-rė R.Kaunietis. Vilnius, 1996. [D.] 1; Erškėčių keliu/ sudarė M. Alūzaitė-Kuličauskienė. Kaunas, 1996.[D.] 1; Gaškaitė-Žemaitienė N. Pasipriešinimo istorija: 1944–1953 metai, 1-asis leid. Vilnius, 1996; Laisvėskovos1944–1953metais:dokumentųrinkinys/SudarėD. Kuodytė,A.Kašėta.Kaunas,1996;Lietuvosparti-zanai1944–1953m./SudarėN.Gaškaitė,D.Kuodytė,A.Kašėta,B.Ulevičius.Kaunas,1996;Lietuvosparti-zanų kovos ir jų slopinimasMVD–MGBdokumen-tuose1944–1953metais/SudarėN.Gaškaitė.Kaunas,1996; ir kt.

13 Prisiekę Tėvynei / Sudarė K. Strazdas,J.E.Strazdienė.Kaunas,2008;KovojęužbrangiąTė-vynę /SudarėE.Markuckytė,D.Pilkauskas.Panevė-žys,2008.

istoriją, jie būna gausiai iliustruoti parti-zanųirjųįamžinimovietųnuotraukomis,trumpaisirvaizdingaispavyzdžiais.Gretajųypačvertingiturėtųbūtiginkluotosre-zistencijos vietų atlasai14, tačiau jų vertępadidintųtikslesnižemėlapiai,nestaiiryrapagrindinėatlasofunkcija.Darvienaįamžinimorūšis–šiuolaikinių

bardųperdainuotospartizanųdainos.Di-deliopopuliarumovisuomenėjesulaukusikompaktinėplokštelė„Užlaisvę,Tėvynęir tave“privertėvėlatsigręžti įpokarį irpirmąkartąįtaipažvelgtilyriškai,neak-centuojant vien tik kovos, bet iškeliant ir žmogiškąją rezistencijos pusę, jausmus.Darvienasšiosįamžinimoformospavyz-dys – 2010m. pab. pasirodžiusiAistėsSmilgevičiūtėsirgrupės„Skylė“partizanųdainųrinktinė„Broliai“15(žodžiaipaimtiišpartizanųpoezijosarbapačiųkurtiati-tinkama tematika).Įamžinimoformakinomenutaippatyra

Lietuvosdokumentiniųfilmųkūrėjųakira-tyje16, tačiau kur kas rečiau pasitaikanti,

14 DainavosapygardosŠarūnorinktinėspartizanųkovų atmintinos vietos, 1944–1952: atlasas / Suda-rėB.Kašelionis.Vilnius,2005;PietųLietuvospartizanųsritis.Atlasas:Dainavos irTauro apygardos /ParengėE. Jankauskienė ir kt.Vilnius, 2008;VakarųLietuvospartizanųsritis.Atlasas:Kęstučio,Prisikėlimo,Žemai-čiųapygardos/ParengėE.Jankauskienėirkt.Vilnius,2010.

15 „Už laisvę,Tėvynę ir tave“, prieiga internetu:http://www.genocid.lt/centras/lt/570/a/[žiūrėta2010m.spalio 7 d.]; Aistės Smilgevičiūtės ir grupės „Skylė“albumas „Broliai“, prieiga internetu: http://www.ber-nardinai.lt/straipsnis/2010-11-19-aistes-smilgeviciutes-ir-grupes-skyle-albumas-broliai/53341[žiūrėta2011m.gegužės2d.].

16 Dokumentiniai filmai: Partizanai, rež. E. Zu-bavičius, 1993; Partizanės, rež. E. Zubavičius, 1995;Stirna, rež.J.Sabolis,E. Ignatavičius,2005;Nesulau-žytipriesaikos,rež.A.Marcinkevičiūtė,2007;Karaspokaro,rež.E.Zubavičius,2008;Smogikai,rež.J.Ohman,2008;Paskutinis,rež.A.Maceina,2010;irkt.

Page 120: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

120

kalbant apie vaidybinius filmus17. Deja, kuriamidokumentiniaifilmaidažnaitamparimta, konservatyvia (neretai tapatinama su nepatrauklia ar nuobodžia)partizaninėstematikos išraiška.Kaip pažymi istorikėRūta Šermukšnytė, „kinematografininkų,kaip ir Lietuvos intelektualų sąmonėje,amžina, neišvengiama, istorijos tėkmėjenuolatbesikartojantikančia–taidarvienaslietuviųtapatybėspožymis“18.Būtentšiuofenomenubūtų galimapaaiškinti daugelįkolektyvinės atminties išraiškų –masinįantisovietinės rezistencijos heroizavimą,paminklųbumą,griežtąkitokiospozicijosatmetimą irpan.Ganasunku tokiožanrofilmais sudominti jaunimą, į tai ir turėtųbūti kreipiama daugiausia dėmesio.VisdėltoLGGRTCatrandabūdųdiskutuotisujaunimuapiepokariokovas– tai įvairiosvasaros stovyklos ir konkursai19.Kiek kitokia, tiesiogiai su visuomene

sąveikaujantipartizanųįamžinimoforma–pavadinimų suteikimas gatvėms ar švie-timo įstaigoms.Vienas ryškiausių gatvėspavadinime atsispindinčių pokario kovųvardų–tai,kad18-ojeLietuvosmiestųirmiesteliųyraPartizanųgatvė(vertapažy-mėti,kadVilniujetokiosgatvėsnėra).Vis

17 Vaidybiniaifilmai:Vienuivieni,rež.J.Vaitkus,2004;Kaiašbuvaupartizanas,rež.V.V.Landsbergis,2008

18 Šermukšnytė R. Lietuvos istorijos aktualinimas Lietuvos dokumentiniame kine ir televizijoje (1988–2005 m.): daktaro disertacija, istorija (05 H), 2006. VUB RS, f. 76–4579, p. 63.

19 Norkūnas V. Pokario istorija jaunimui // Geno-cidasirrezistencija.2000,Nr.2,p.178–180;Suncovie-nė O.Supokarioistorijajaunimassusipažįstastovyklo-se//Genocidasirrezistencija.2001,Nr.2,p.205–206;Šiušaitė A.Istorijagyvenažmonėse...//Genocidasirre-zistencija.2003,Nr.1,p.180–182;Šiušaitė A.Dešimtąkartąpaskelbtasmoksleiviųkonkursas„Lietuvoskovųužlaisvę“kariuomenėsbeinetekčiųistorija//Genoci-dasirrezistencija.2005,Nr.1,p.162;irkt.

dėltošiojevietojeterminas„partizanas“galiasocijuotisirsusovietiniamžmoguidiegtų„raudintųjųpartizanų“(ganagiliaiįsišakni-jusiužmoniųsąmonėje)terminu.Švietimoįstaigoseryškiausiupavyzdžiu

galima laikytiLietuvoskaroakademiją–jai1998m.lapkričio20d.buvosuteiktasgenerolo JonoŽemaičio vardas.Kur kasskandalingesniu rezistencijos įamžinimošvietimo įstaigos pavadinime atveju tapo Raseinių gimnazija. 2009m. kovo 12 d.Seimaspriėmė sprendimą,kad JonasŽe-maitis, remiantis 1949 m. vasario 16 d. deklaracija,pripažįstamasLietuvosprezi-dentu20.Tuometnuspręstapraplėstibuvu-siosRaseinių JonoŽemaičio gimnazijospavadinimąįvardijant–„PrezidentoJonoŽemaičiogimnazijos“.Naujojopavadinimooponentai savo poziciją grindė tuo, kadmokyklųpavadinimaituribūtitrumpi,ne-vartojama nereikalingųžodžių.Neaiškumųsukėlėkitas,prieštaraujantispirmajam,jųteiginys,kadgeriaubūtųpridėtipartizanųvadoslapyvardį„Vytautas“vietoježodžio„Prezidentas“.PolitiniodiskursoproblemabuvoišspręstaŠiauliųapygardosadminis-traciniameteisme,irnuo2010m.pradžiosšimokyklapradėtavadintiPrezidentoJonoŽemaičiovardu21.Akivaizdu,kadšidilemakilonedėlpavadinimepapildomaivarto-jamožodžio.Taiirvisuomenėjepriešingų

20 Lietuvos Respublikos Seimas/ deklaracija/ dėlJono Žemaičio pripažinimo Lietuvos valstybės va-dovu, prieiga internetu: http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=338700 [žiūrėta 2010 m.spalio 7 d.].

21 Teismas leido Raseinių gimnazijai vadintisprezidentoJ.Žemaičiovardu,prieiga internetu:http://www.lrytas.lt/-12638309481261736097-teismas-lei-do-raseini%C5%B3-gimnazijai-vadintis-prezidento-j-%C5%BEemai%C4%8Dio-vardu.htm[žiūrėta2010m.spalio 7 d.].

Page 121: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

121

vertinimųsusilaukęsatvejis,nesoficialiaiJ.Žemaitisjokiudokumentunebuvoįvar-dytas prezidentu (1949m. vasario 16 d.jis buvopaskirtasLietuvos laisvėskovossąjūdžioTarybosprezidiumopirmininku),otaiyranaujos,nepriklausomos,visuomenės„konstruktas“.Vienaišistorinėsatmintiesišsaugojimo

ir tamtikraprasmeįamžinimorūšiųgali-malaikytimuziejus,kurių,beje,tiesiogiaiorientuotųvienginkluotaikovaiįamžinti,Lietuvoje neturime iki šiol.Dažniausiaiakcentuojama, kad šiai tematikai atstovauja Genocidoaukųmuziejus,kurisskirtasstali-ninėmsrepresijomsapskritai.Darbentkiekrimtesnę ekspoziciją yra parengęsTauroapygardos partizanų ir tremtiesmuziejusMarijampolėje22.Okiti, lokalūsmuziejaiapsiriboja negausios savo krašto pokario kovųsimbolikoseksponavimu.Patiįvairiausiairmasiškiausiaginkluo-

tosrezistencijosįamžinimoreprezentacijaLietuvoje – atminimo simboliai: kryžiai,paminkliniai akmenys, kompleksai (žy-miausi–TuskulėnųdvarokolumbariumasVilniuje,KryžiųkalnelisMerkinėje)irpan.Koks tokių atminimo simbolių skaičiusLietuvojeyrašiandien,pasakytibūtųsunku.Kilus Sąjūdžiui, artimųjų paieškos buvopaženklintos tokių simbolių statybomis,Giedrės Jankevičiūtės įvardytomis „pa-minklomanijos“ terminu23. Nors tai vyko gana stichiškai, dažnai net nederinant suatitinkamomisinstitucijomis,visdėltodaž-

22 Tauroapygardospartizanųirtremtiesmuziejus,prieiga internetu: http://www.muziejai.lt/marijampole/marijamp_partizan_muziejus.htm[žiūrėta2010m.spa-lio 7 d.].

23 Jankevičiūtė G. apie paminklus tautinio atgi-mimo laikotarpiais. Lietuva 1918–1940 ir 1988–1993 // Menotyra.1995,Nr.2,p.56.

niausiai paprastai buvo išlaikomas esminis dalykas–tiksliįvykiųvietoslokalizacija.Paradoksalu, tačiau tikslios vietos įamži-nimoproblemavislabiauįsigališiųdienųkontekste(irnedėlto,kadnebėratų,kurieįvardytųtiksliasvietas).Neturintgalimybių(ar noro) ilgai ieškoti tikslios vietos ir vietos lankymą pritaikant turistams, paminklaineretai statomi pakelėse (taip išvengiantbrovimosiperbrūzgynus).Kitaproblema–kai vienas paminklas skiriamas įvairiosemiško vietose žuvusiems partizanams.Tokiuatvejunatūraliaikylaklausimas,aresminęvertęturipativietairsujasusijęskonkretus pasakojimas, ar svarbiau naujai pastatytas paminklas (kad ir kokia vertinga būtųjomeninėišraiška),irįkurįiššiųreiš-kiniųturėtųbūtiorientuotaslankytojas.

Pirmieji atminimo simboliai antruoju įamžinimo etapu (pagalR.Trimonienėsskirstymą),negalvojantapieilgaamžiškumąarmeninęjųvertębeisiejantsureligingu-mu,buvopaprastimediniaiarišvamzdžiųsuvirintikryžiai,dažnaibejokioslentelės,leidžiančiosidentifikuotivietos,kuriojejisstovi, reikšmę (arba priešingai, lentelėjepateikta informacija neatitiko tikrovės)24. Kitaproblemaišryškėjoeinantmetams,kaiatokiaunuokelioarmiškotankmėjepasta-tytikryžiai,retailankomi,apaugažolėmisirtrūnijabeirūdija.Tokiuatvejukaltųieškotisunkoka,artimiejiarbendražygiaikalbaapietai,kadjųpradėtusdarbusturitęstijaunes-nioji karta, o ji neretai atitolusi nuo primeta-mos„naštos“.Šiojevietojeiškyladarvienaproblema–informacinėssklaidostrūkumas.Apiedaugelįmiškuosepastatytųpaminklų

24 Trimonienė R. Paminklai sovietinio genocido aukoms ir rezistencijos dalyviams atminti Lietuvoje(1941–1953, 1988–2009 m.), p. 184.

Page 122: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

122

žinotikvietinėsbendruomenėsarpavieniaiasmenys,ovykstantįtokiasvietassituaci-ją dažnai apsunkina tai, kadorientaciniaiženklaipastatomi tikvalstybinės reikšmėspaminklams,tadneretaigalitektinemažaipaklaidžioti ieškant užsibrėžto tikslo.Yrair kitas artimųjųarbendražygiųpamėgtasįamžinimosimbolis–taipaminklai-akme-nys. Ilgaamžiškumas šiuo atvejunetampaproblema,jųkorpusedažniausiaibūnaiškaltižodžiaiarpritvirtintaatitinkamalentelė.Kiekkitaipyra,kaiįamžinimurūpinasi

valdžiosorganai(pvz.,vietossavivaldybės).Statomųpaminklųsvarba,reikšmingumasirskaičiusneretaibūnapadiktuotaspoliti-niųpartijų iniciatyvosarba,priešingai, jų„antipartizaninių“ nuotaikų. Pavyzdžiui,2007m. Šiauliuose panorėjus pastatytipaminkląPrisikėlimoapygardai,tuometinėvaldžiapaprieštaravoargumentuodama,kadturikitokįpožiūrįįpartizanus.Taippamin-klasatsidūrėŠeduvoje25.Visuomenėjetokieatvejai priimami gana skaudžiai, neretaiasmeniškai,tačiaušiamekontekstereikėtųkalbėti apie tai, jog, nepaisant oficialiosteigiamospartizanųvertinimolaikysenos,lokaliniu lygmeniu pasipriešinama dėlkitokios komunikacinės atminties arbaideologiniųpriežasčių.Ryškesniaisvaizdineprasmeįamžinimo

simboliaisgalimalaikytikoplyčias,kuriostraukiadėmesįjauištoliau.Siekiskuodi-desniuatminimoženkluįamžintipartizanusneretaiprasilenkiasurealiujųtuometiniugyvenimu–skurdžiuirpurvinu.Romanti-zuotaižvelgiant,dideliųpaminklųstatymo

25 Vyšniūnas A.Lukiškiųaikštė–socialinioužsa-kymoevoliucija.Paminklaslaisvėskovųdalyviamsarsimbolis„Laisvė“?//Urbanistikairarchitektūra.2008,Nr. 4, p. 219

tradicijagalibūtisuvoktairpriešingai–kaipanuometkovojusiųdrąsosirdideliųsiekiųatspindys. Taigi daug kas gali priklausyti nuo argumentacijos ir interpretacijos.Ginkluotos rezistencijos dalyvių įam-

žinimo situacija pasikeitė, kai iniciatyvaperėjoįLGGRTCrankas.Priėmusįamži-nimoprogramą26,nuspręstasukurtibendrąpaminklą,kuriameatsispindėtų tosvietosreikšmė.R.Navickas1997m.suprojektavoįamžinimosimbolį,trijųpusiųVyčiokry-žiausplokščiųpaminklą,kuristapotipiniuatminimoženklu.Šiandienjįpamačiusiamnetirsurezistencijanesusijusiamžmoguiaišku,kokiataivieta.LGGRTCMemoria-linio departamento, memorialinio meno ir ekspertizėsskyriausvedėjosViktorijosMo-lienėspateiktaisduomenimis,iki2011m.buvo pastatyta apie 300 tipiniųatminimoženklų ir taippat apie3001998m. JonoJagėlos sukurtų atminimo lentų, kurioskabinamos ant buvusiųSSRS specialiųjųtarnybų pastatų:NKVD-NKGB-MGB irstribų būstinių. Šiandieninė šių pastatųfunkcijaįvairi:vienitapęmuziejais(pvz.,Raseiniųkraštomuziejus),kitifunkcionuojakaipkomercinėspatalpos,treti,geriausiaiperteikiantysanometodvasią,likęnamai-vaiduokliaigriūvairtoliaukeliasiaubąbeineigiamas emocijas.

3. Įamžinamų objektų spektras

Dar vienas aspektas, kurį vertėtų aptartišios analizės kontekste, – tai įamžinimo

26 LietuvosRespublikosprezidentodekretas„Dėl asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams re-žimams, sąrašo sudarymo ir jų atminimo įamžinimo“,prieiga internetu: http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dok-paieska.showdoc_l?p_id=15097&p_query=&p_tr2=, [žiūrėta20101020].

Page 123: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

123

vietospagalpobūdį,t.y.partizanogimtinė,slapstymosi,žuvimovietairt.t.Pirmiausia įamžinamų objektų kon-

tekste išskirtinas paties partizano asmensįamžinimas,tasasmuodažniausiai–buvęvadai.Kaip pavyzdį galima įvardytiLie-tuvos laisvės kovos sąjūdžio pirmininkąJ.Žemaitį-Vytautą.1996m.jampastatytaskoplytstulpis Šiluvos miestelyje27, 1999 m. J.ŽemaičiobiustasatidengtasprieKraštoapsaugos ministerijos28. 2004 m. naujai pastatytas paminklas Palangoje29. 2009 m. atidengtasbiustasKaune(VytautoDidžiojokaromuziejaus kiemelyje)30 ir atminimo lenta JonoŽemaičio karo akademijoje31. Taip pat prie šio sąrašo galima priskirtianksčiauminėtusįamžinimobūdus:knygas,gatviųiršvietimoįstaigųpavadinimus.Pamažuplintatradicijaįamžintipartizanų

vadųgimtines.Tuoneretaiužsiimavietinėsbendruomenės,irtainatūraliaisiejamasurajonopasididžiavimojausmu.Reikšmin-gesniųvadųgimtinės tampanacionalinėsreikšmėsobjektaisirjieįregistruojamiarbasiekiamajuosįregistruotiįKultūrosverty-biųregistrą,suteikiantsodybaiarvietoveiteisinęapsaugą.

27 Raseiniųsavivaldybėspaminklai,prieigainter-netu: http://www.genocid.lt/Statiniai_Vietos/Paminklai/Raseiniai_paminklai.htm[žiūrėta20101020].

28 Girnius K.PaminklaspartizanųvaduiJ.Žemai-čiui//XXIamžius.1999,vasario26,p.11.

29 Trimonienė R. Paminklas Jonui Žemaičiui-Vytautui Palangoje // Genocidas ir rezistencija. 2005,Nr. 1, p. 163–165.

30 Paminklo atidengimas Brigados Generolui J.Žemaičiui–Vytautui,prieigainternetu:http://lookat-game.com/view.php?video=e22kJYPxWKA&feature=youtube_gdata_player&title=Paminklo+atidengimas+Brigados+Generolui+J.%C5%BDemai%C4%8Diui+-+Vytautui[žiūrėta20101020].

31 Trataitė E. Lietuvos karo akademijoje atideng-tasbareljefasLietuvospartizanųgeneroluiJonuiŽemai-čiui atminti, prieiga internetu:http://www.lka.lt/index.php/lt/187905/[žiūrėta2010m.spalio20d.].

Gražiąakciją,skirtą įamžintipartizanųapygardas, vykdo LGGRTC. Šiuo atveju pasirenkamas paminklas dažniausiai išaplinkosišsiskiriadydžiu,tačiaustatomastaip pat apgalvotai parinktose vietose. Svei-kintina, kad daugumapaminklų pastatytiLietuvosprovincijose,kuriospokariokovųkontekstevaidinoesminęreikšmę.Šiandienkol kas paminklas nepastatytas tik vienai, Dainavos,apygardai,tačiaupagalLGGRTCvykdomą„Atminimo,ženklų, simbolių irpaminklų genocido aukoms ir asmenims,represuotiemsužpasipriešinimąokupaci-niamsrežimams“programą,šispaminklasjaunumatytasSimno(Alytausr.)aikštėjeartimiausiu metu.Kitaįamžinimogrupėtiesiogiaisusijusi

sumirtimi.Pirmiausiataimūšiųvietos,tadaglaudžiaisujasusijusižūtiesvieta(galibūtisodyba, bunkeris, stovykla ir pan.), paskui kūnųišniekinimovietamiesteliųaikštėse,toliau–kūnųužkasimovieta(dažniausiaitokiomis tapdavo žvyrduobės, nuo karolikęapkasaiaršiukšlynai)irgaliausiaiSą-jūdžiometais išplėtotapalaikųperkėlimoidėjavietoskapinėse,masinėseirpavienėsekapavietėse.

4. Probleminiai objektai

Ganapopuliariirvisneblėstantinepriklau-somosLietuvos tradicija – tai partizanųgyvenamųjųpatalpųatkūrimasautentiškojevietoje. Pradėjus svarstyti ir kalbėti apiepartizanų jausmus ir išgyvenimus stovy-klose bei bunkeriuose, taip pat akcentuojant tai,kadjaunojikartaturižinoti,kaipgyvenopartizanai, edukaciniais sumetimais buvopradėtos atstatyti stovyklavietės, žeminėsir bunkeriai. Šioje situacijoje atstatymo klausimastampavisopesnėpaveldosaugos

Page 124: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

124

problema, nes sunku tokius objektus išlai-kyti,juolabautentiškaiatkurti.Kitavertus,akivaizdu,kadnėvienasuždarasaratvirasbunkeris (irnetnėkeliosdešimtys,kuriųšiandienyraLietuvoje)nepadėssuprastitųišgyvenimų.Visųpirmanepenkiosminutėsbunkeryjegalipadėtisuprastitolaikotarpiodvasią.Uždarytastokiojeaplinkoješiuolai-kinisžmogusgalijaustiklaustrofobiją,betnemirtiesirnežinomybėsbaimę.Bunkerispartizanuitapdavonamais,tačiaudažniau-siai tai prilygdavo išankstiniam mirties nuosprendžiopasirašymui,tarsipatssavonoruanksčiaulaiko„atsiguldavopožeme“.Ne veltui kai kurie partizanai vengdavobunkerių,pabrėždavobūtenttai,kadišto-kios apsupties pasitraukti gyviems faktiškai neįmanoma.Problemų kalbant apie atkuriamus

objektus kyla ne tik moraliniu aspektu. Iš visųikišiolatkurtųbunkeriųtikdviejuosejų tyrimuose dalyvavo archeologai32. at-kuriantpartizanųgyvenamąsiaspatalpasirsiekiantįamžintijųatminimą,dažniausiai(matyt, ne specialiai) pamirštama pagar-ba jų autentiškoms liekanoms, anometogyvenimo ženklams, gulintiems žemėje.Taigi paradoksaliai į priešingas stovyklasstoja du pagarbos ženklai: vienas – bun-kerio atstatymas, tai daroma iš pagarbos anuomet kovojusiems, tačiau iki tol, kolpasiekiamasrezultatas,pagarbaišnykstairtavieta,galimasmokslininkųtyrimųlau-kas, tampa visiškai nebesvarbi siekiant tik

32 G. Vėliaus vykdyti archeologiniai tyrimai2010m.gegužės3–7d.Mėnaičiųkaime(Radviliškior.sav.),buvusiosPrisikėlimoapygardosvadavietėsvieto-je; G. Petrausko vykdyti archeologiniai tyrimai 2010 m. balandžio28–rugsėjo5d.Daugėliškiųmiške(Raseiniųr.sav.),buvusioLietuvos laisvėskovossąjūdžioštabobunkerio vietoje.

galutiniorezultato–kuogreičiaupamatytinaująjąslėptuvę.Šiamekontekstekyla ir techniniųpro-

blemų.Jeibunkerisatkuriamasautentiškai,naudojanttikmedieną,jisfunkcionalusgaliišlikti 10–30 m. (tai priklauso nuo dirvo-žemio),paskuiatsirandanaujaduobė,kuriįgaunatoligražunebeįamžinimoprasmę,olaikuibėgantiškreipsirbendrąsuvokimą,kuris leis naujai formuoti pasakojamąjątradiciją, neva tai autentiško bunkerioliekanos. Kitagreičiaudiskusiniopobūdžiopro-

blema galėtų būti įvardijama LGGRTCtipinioatminimo–ženklokontekste.Norspaminklinė kompozicija iš tiesų vykusi,jos panauda prasilenkia su galimybėmis.Triguba paminklo plokštė leistų lankyto-jui papasakoti atitinkamosvietos istoriją,tačiaudažniausiaiapsiribojamažuvusiųjųpavardėmis ar skaičiumi. Pavyzdžiui,2000m.Daugėliškiųmiške (Raseinių r.)buvusioLietuvos laisvės kovos sąjūdžioštabobunkeriovietoje,minint50-ąsiasjosunaikinimo metines, buvo pastatytas tipi-nisLGGRTCženklas(1989m.šiojevietojeartimiejibuvopastatęmedinįkryžių,kuris2010m.spalio15d.iškilmingominėjimometu buvo sudegintas).Trijose plokštėseiškalta bunkerio sunaikinimo data ir penkios šioje vietoje žuvusių partizanų pavardės.Problemata,kadtospačiosoperacijosmetugyvas liko ir kareivių buvo suimtas darvienaspartizanas.Poatitinkamų tardymųirkankinimųnubaustas25-eriemsmetamslagerio. Iš ten įLietuvąnebegrįžo.Tokiuatveju natūraliai kyla klausimas, ar tasžmogus,kurisbunkeryjebuvo lygiavertisžuvusiesiems,nėrasvarbusmūsųatminčiai?Kodėl rezistencijos įamžinimas siejamastiksuaukomisiržuvusiaisiais?Dažnaipa-

Page 125: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

125

mirštamakita(nekaro)pusė–gyvenimo, sunkausirvarginančio,kupinodažnųligųirbaimių, tačiausu tamtikromispasiten-kinimoakimirkomis–valstybiniųšvenčiųminėjimuslaptaiškelianttrispalvęmiestelioaikštėjearpan.Kiekišmūsųvisuomenės,kurienėrašiostemosspecialistai,yragirdė-jęapiepanašiusįvykius,arginetaiturėtumeįamžinti,arginešiojevietojevertėtųbūtidedamiakcentai?KolkasLGGRTC(kaipirartimieji)orientuotitikįaukas,kaipvie-nareikšmįnuskriaustųjųsuvokimą.Norsstraipsnyjeaptartosįvairiosįamži-

nimo formos, kuriant ateities paminklus ar pasirenkant kitas įamžinimo formas kon-kretiemsginkluotos rezistencijos paveldoobjektams,vertėtųkalbėtiapievisdidesnęsvarbą įgaunančią interpretacijos teoriją.Kaip pažymi istorikė Rasa Čepaitienė,„paveldo produktai leidžia lankytojamsįgytitiekspecifinępatirtį<...>,tiekįsisą-monintitamtikrąidėjąarbaišgyventijaus-mus,kuriaisgalitaptifantazija,nostalgija,malonumas, pramoga, pasididžiavimas irt. t.“33Taigi paminklai visų pirma turėtųįamžintiir„pasakoti“lankytojamsnevienapie partizanų žūtį – tai pamėgta propa-guotišiandien.Dešimtmetų trukusikovatoligražunebuvonuolatinisnesibaigiantiskaras.Taigiakcentusvertėtųsudėtiirben-dražmogiškiemsdalykams:

buitiniam, kasdieniam gyvenimui,•nuotaikomsirbaimėms,•šeimosirmylimųjųilgesiui,•akistatai su mirtimi.•

Plačiaukalbantapieišvardytusakcentusvertapažymėti,kadkiekvienasišėjęsįmiš-

33 Čepaitienė R. Laikas ir akmenys: kultūros pa- kultūros pa-kultūros pa-veldo sampratos moderniojoje Lietuvoje. Vilnius, 2005, p. 365–366

kąjaunuolis,nesvarbu,artikkeliasklasesbaigęs,arkariškis,turintisaukštąjįišsilavi-nimą,visųpirmabuvožmogus.Dažniausiaidar labai jaunas,kupinasvilčių irateitiesplanų.Pasitraukusiejiįmiškuspalikosavomotinas, žmonas ir vaikus tikėdamiesisugrąžinti jiems tąLietuvą, kurioje patysaugo.Apiejųgyvenimąbylojatai,kadjiesirgo,džiaugėsi,mylėjo,slaptakūrėšeimas,tikėjoDievu,trumpaitariant,jiegyvenotolaikotarpio aplinkoje, bet šalia to visada jautėišpaskossėlinančiąmirtį,gyvenimotrapumoirlaikinumojausmą,savižudybėsarbaišdavystėsakistatą.Akivaizdu, jog visos kylančios pro-

blemos pirmiausia paveiktos jauminėto„pertekliaus“ ir savavališkų veiksmų sie-kiant įamžintipartizanus (specialiaiarne–vengiantspecialistųkonsultacijų).Tačiaukurkaskomplikuočiauviskasvykstavals-tybėje,kurišesmėsvisussprendimuslemiavaldžioslaikysena,pavyzdžiui,Ukrainoje.Taigi „perteklinio“ įamžinimoproblemą,su kuria susiduriama Lietuvoje, Ukrainoje keičiakitisunkumai.

5. Komplikuota ukrainos situacija

Trumpaivertėtųpaminėtiišdaliesganapa-našiosistorijos,tačiaukardinaliaiskirtingosdabartinėspadėtiespavyzdį–Ukrainosgin-kluotos rezistencijos įamžinimo situaciją.Ukrainossukilėliųarmija(UPA)savoistori-jairlikimudažnaigretinamairlyginamasuLietuvospartizanais.Panašumųturinetiktaktikos, kovos metodai, panašiai suvokta irbūtinybėbendraipriešintis.1950m.UPAsurengėžygįįBaltijosvalstybestikėdamasiužmegztiryšiuskovojantsubendrupriešu–SovietųSąjunga.Išleistaatsišaukimų,ska-

Page 126: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

126

tinančiųlietuvius,latviusirestusvienytissuukrainiečiais34.Kiekkitokiasituacija,lyginantirkalbant

apiešiasdvivalstybes,jųnepriklausomybėslaikotarpiu.KaippažymiistorikasAndrejusPortnovas, Ukraina yra tokia šalis, kurioje šaliaegzistuojapaminklaiUPAirmaršaluiN. Vatutinui35,ogatviųpavadinimaistaippat„pagerbiamos“abikovojusiospusės36. Partizaninių įvykių vertinimo konteksteOdesatapoišimtimi,lyginantkitusRytųirVakarųUkrainosmiestus.ČiaaktyvausUPAšalininko mero Eduardo Gurvico iniciatyva iš centro buvo iškeldintas Lenino pamin-klas,ovienaišcentriniųgatviųpavadintavienoišUPAvadų,RomanoŠuškevičiaus,vardu. a. Portnovas teigia, jog Odesos pa-vyzdysparodo,kadregioniniusskirtumuslemianetikvalstybėspolitika,betirvietosgyventojųatmintisbeiiniciatyvumas37. Vakarų Ukrainoje yra minima UPA

partizanų diena (spalio 14 d., Lietuvojepartizanų diena – gegužės 15 d.), pager-biamigyviveteranai,tačiautaivykstatikVakarųUkrainoje,kuriojeirbūtastipriausiopasipriešinimo. Šalį valdant prezidentuiViktorui Juščenkai buvo priimta keletassprendimųdėlUPAirjoslyderioR.Šuke-

34 Viatrovičius V. Kelias į lietuvių ir ukrainie-čių bendradarbiavimą. UPA žygis į Lietuvą, prieigainternetu: http://alkas.lt/2011/02/27/kelias-i-lietuviu-ir-ukrainieciu-bendradarbiavima-upa-zygis-i-lietuva/ [žiūrėta2011m.birželio22d.].

35 Nikolajus Vatutinas (1901–1944) – ukrainietis, 1-ojo Ukrainos fronto vadas ir Kijevo išlaisvintojas1943-iaisiais. Jis buvo ištikimas Stalino generolas, va-dovavoStaliningradoirKurskomūšiams.1944m.buvomirtinaisužeistasmūšyjesuUPAdaliniu.Nepriklauso-mosUkrainoslaikaisrytuosejisheroizuojamas,ovaka-rinėjedalyjedaugeliolaikomaspriešu,vienuišsovietųokupantųvadeivų.

36 Портнов А.Упражнениясисториейпо-укра-ински.Москва,2010, p. 10.

37 Ten pat, p. 24.

vičiauspripažinimovalstybiniulygmeniu.PasikeituspolitineisituacijaiUkrainoje,vėlatsigręžtaįprorusiškąlaikyseną,todėlšieįstatymaibuvoatšaukti.2005m.UkrainojebuvoįkurtasUkrainos

nacionalinėsatmintiesinstitutas(analogiš-kasLGGRTC),bet,pasikeitusšaliesprezi-dentui ir juo tapusViktorui Janukovičiui,taippatbuvouždarytas.TaigišiandientikvietinėVakarųUkrainos valdžiamateri-aliai remia buvusius veteranus, stato jųžuvusiemsbendraminčiamsatmintiskirtuspaminklus38.

Nors Lietuvos ir Ukrainos skirtumai gin-kluotos rezistencijos įamžinimoklausimugana ryškūs, o didžiausią skirtumą lemiavalstybėje vyraujanti politinė situacija,vis dėlto kalbėti apie paminklų nebuvi-mąUkrainoje būtų neteisinga. Esminisskirtumas, jogLietuvoje įamžinimu,kaipanksčiauirbuvoįvardyta,rūpinasitiekpri-vatūsasmenys,tiekvalstybinėsinstitucijos.Ukrainojetuorūpinasiprivatūsasmenyssupolitinėsvaldžios„palaiminimu“.Vertapaminėti,jogkovojusiųjųiržuvu-

siųjųįamžinimoklausimasneretai„pakim-ba“dėlprieštaringųvertinimųkolektyvinėjeatmintyje. Civilių aukų problema liekaesminė nepasitenkinimo priežastis. ŠiuoklausimuUPA krinta juodas šešėlis dėlmasinioVoluinės lenkų išžudymo (buvonužudytadešimtystūkstančiųlenkų),kuris,spėjama,galėjobūtiatsakasįlenkųveiks-mus, susijusius su vokiečių pastangomiskolonizuotiLiublinopalatinatą,kaibuvonužudyti keli šimtai ukrainiečių39. Nors

38 Išautorėspokalbiosudr.VolodymyruVjatrovy-chu, 2010 10 16.

39 Snyder T.Tautųrekonstrukcija:Lietuva,Lenkija,Ukraina, Baltarusija 1569–1999. Vilnius, 2008, p. 191.

Page 127: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

127

Lietuvoje tokio masto etninio civiliųvaly-monebuvo,civiliųaukųklausimastaippatyraopiproblematiekplačiajaivisuomenei,tiek mokslinei bendruomenei40. Taigi ši, kitokianeiviešoji,pozicijagalitaptiprie-žastimipriešintisvienaiarkitaiįamžinimoformai. Vienašališkas ir subjektyvus verti-nimasgalisukeltinepasitenkinimą,otamtikraisatvejaisišprovokuotinetvandalizmoatvejus.

Išvados

Pokario kovotojų įamžinimo klausimasplačiojoje visuomenėje susilaukia labaidaugdėmesio,tačiaumokslinioirtiriamojopobūdžiodarbųfaktiškainėra.Ginkluotosrezistencijosįamžinimas,labaiplačiai„nau-dojamas“reiškinys,visdarnėraintegruotasįpokariokovųtyrimus,otaiišesmėsturėtųbūtineatsiejamanuokolektyvinėsatmintiesir valstybės politikos nagrinėjama tema.Tačiauaukščiausiajaivaldžiaineapibrėžiantaiškios pozicijos ir privatiems asmenimsimantis iniciatyvų, kilo savavališkas irskubotas žuvusiųjų įamžinimas, ilgainiuisukėlęs ne vieną straipsnyje aptartą pro-blemą.Taigiviešųdiskusijųnebuvimasir

40 Pocius M.Kitamėnuliopusė:Lietuvosparti-zanųkovasukolaboravimu1944–1953metais.Vilnius,2009, p. 250–251.

„perteklinio“ reiškinio egzistavimas galilemtiįnesusikalbėjimą,įamžinimonuskur-dinimąirpan.Neapsibrėžiantaiškiųtikslųirnekoordi-

nuojant veiksmų,nuoXXa.devintojo–de-šimtojo dešimtmečio sandūros prasidėjusmasiniamginkluotos rezistencijosdalyviųįamžinimui,jisdideliaistempaisplečiasijaudaugiaunei20metų.Norsvisąorganizavi-mąįsavorankasyraperėmęsLGGRTC,ini-cijavęsnevienąprojektąnagrinėjamatema,nepavykotamtikraisbūdaissumažintišiamestraipsnyjekeliamųproblemųskaičiaus.Esminė ginkluotos kovos įamžinimo

problemakyladėlnuostatosįamžintivientik kovos ir žudynių aspektu, į tai yraorientuojamasi tiek valstybiniu lygmeniu, tiek asmeniniais vertinimais, pamirštant esminį bendražmogiškosios ginkluotoskovosaspektą.Akivaizdu,kadįamžinimoklausimasbus

aktualusirateityje,tačiaunekoordinuojantįvairių institucijų veiklos ir nesistengiantkompleksiškai nagrinėti pokario kovų(plačiau pasitelkiant archeologus, karospecialistus, informatikus, animatorius ir t.t.),rezultatasvislabiaukelsvisuomenėsirmokslininkųdiskusijas(galnetginepasi-tenkinimą)dėlpersiauroginkluotoskovosįamžinimosuvokimo.

ThE PRoBLEmATIc ASPEcTS of ThE PERPETuATIoN of ThE ARmED RESISTANcE

Aistė ČepulytėS u m m a r yThefirstattemptstorememberthepostwarbattlesinpublic discourse in Lithuania, showed up even before the restoration of Independence, i.e. during the time ofSąjūdis.Therelativesofthedeceasedpartisansorthe comrades-in-arms who survived took the initia-tive to search for the mass graves and solitary ones, campsites and bunkers.

In the frame of the Soviet regimen, though com-pletely falling apart, there were concerns with the commemoration of the partisans. Thought more than 20 years since the restoration of the Independence havepassed,thisquestionisstillrelevant.Thegue-rilla warfare in Lithuania is still considered from one extremity to the other, i.e. from being heroes to being

Page 128: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

128

bandits; this arouses disaccords among the society. Foremost, the commemoration is not perceived as the transmission of the remembrance for future generati-ons, but as the exoneration in the society of those who battled back then. Paradoxically, the soldiers who are still alive are being forgotten.

The relatives of the partisans and comrades-in-arms, the local district governments, LGGRTC (the research centre of the genocide and the resistance in Lithuania), and the union of the Lithuanian state prisoners and exiles are mostly concerned with the questionofthecommemoration.After20yearsof

the Lithuanian Independence have passed, there are numerous forms of commemoration – from traditional monuments and musical CDs to atlases, photo albums and etc. Considering the variety of commemoration locations, it could be noticed, that they include the birthplaces of partisans, the places of battles, deaths, burials and re-burials.

To conclude, it may be said that the tradition of putting monuments is still popular nowadays, though the alternative means are being used more frequently.However,thewholeinitiativedependson the LGGRTC that overlooks and regulates the commemoration processes in Lithuania.

Įteikta 2011 07 31Parengta skelbti 2011 09

Page 129: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

129

ISSN 1392-0448. LIETUVOS ISTORIJOS STUDIJOS. 2011 28

lieTuvoS reSPublikoS valSTYbinė Simbolika: PavelDėToS ar „išraSToS“ TraDiciJoS?vytautas Jarutis

Doktorantas (05 H)Vilniaus universitetasIstorijos fakultetasEl. paštas: [email protected]

Įžanga

GyvenametrečiąjįLietuvosvalstybingumoetapą.Nuoantrojomus skiria penkiasdešimt sovietinėsokupacijosmetų,onuopirmo-jo–ištisiduamžiai,jeigulaikysime1795metus pirmojo valstybingumo etapo pabai-ga,prasidėjusiadarXIIIamžiuje.Istorinėdistancijačiakaipniekadaaktuali,brėžiantiskirtingas santykio su praeitimi trajekto-rijas. Su tarpukario Lietuva šiandieninįžmogųgalisietijošeimos,giminėsistorijos.Tarpukario Lietuva gali gyvuoti seneliųpasakojimuose, iškilti iš senų nuotraukųalbumų.Oryšys„gyvojojeatmintyje“1 su LietuvosDidžiąjaKunigaikštijayra terra incognita, palikta istorikams, archeologams irkitiemstolimosiospraeitiestyrinėtojams.Kylaklausimas,kąpraeitiesekspertasgalipapasakotišiuolaikiniamžmoguiapiepra-eitį?Artikjisvienasturitokiopasakojimoapiepraeitįteisę?Aršiuolaikiniamžmoguireikiapasakojimoapiepraeitį?Irkastojepraeityjegalibūtiaktualušiandienai?Kaitaipkeliameklausimus,susiduriame

sušiandieninėsLietuvosvisuomenėsryšio

1 „Gyvosiosatminties“fenomenąšiųdienųistori-josakseleracijosproceseakcentuojaprancūzasPierre’asNora.Žr.Nora P.Generalintroduction:BetweenMemo-ryandHistory//RealmsofMemory.Vol.1.N.Y.1996.

suistorijaproblema,kuriąkasgikitas,jei ne praeitiesekspertas,turėtųspręsti.Tiesa,bepraeitiesekspertųirjųpasakojimųapiepra-eitįtradicinėseirmoderniosiosemedijosedar yra ir paveldas, suprantamas kaip laiko ženklas (angl. time mark) arbanuoroda įpraeitį, kuri, pasakDavidoLowenthalio:„<...> šių dienų žmogui reiškia simbolinį ryšį su įsivaizduojamais protėviais.“2 Sim-bolis savo semantine reikšme yra sutartinis ženklas kaip komunikavimo priemonė,tačiaukartusimbolisgalibūti ir tapatybęišreiškiantis ženklas.Viduramžiais atsira-dęheraldiniaisimboliaiherbaiirvėliavosbuvotolaikotarpiofeodaliniųvisuomenėssantykių išraiška. Senjoras, suteikdamasprivilegijas vasalui, kartu suteikdavo ir herbąbeivėliavą,kadvasalasgalėtųšiaisženklaispažymėtisavovaldasirkiluska-riniamkonfliktuiatvestisavoriteriųbūriusgintisenjoro.KuriantismonarchinėmsVi-duramžiųvalstybėms,valdovoherbastapovisosvalstybėsherbu,ovėliavadažniausiaiatkartojoherbokoloritąirsimboliką.Tačiaunaujaisiaisamžiaiskuriantisnacionalinėmsvalstybėmspradėjorastisirtautinės-nacio-

2 Lowenthal D. Identity, heritage and history // Commemorations. The Politics of national identity. 1994, p. 44.

Page 130: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

130

nalinėsvėliavos,kuriosšaliaistoriniųherbųtapo antraisiais valstybingumo simboliais, išreiškusiaismoderniąsias tautų-nacijųkūrimosivertybes.

Lietuvos atveju šiandien turime naci-onalinį simbolį herbąVytį, kuris, pasakLietuvos heraldikos eksperto Edmundo Rimšos, yra vienas seniausių valstybėsherbųEuropoje3.Tačiau tokiaVyčiover-sija, kuri yra šiandien įteisintaLietuvosRespublikosvalstybėsherbo,kitųherbųirherbiniųženklųįstatyme,yrasukurtadaili-ninkoVytautoKaždailio1991m.KitąVyčioversiją,vadinamąPahonia,kaipnacionalinįsimbolį,turėjopasitvirtinębaltarusiaidemo-kratiniu Baltarusijos Respublikos valdymo laikotarpiu nuo 1992 iki 1995 m. O Rusijos Federacijoje viešai propaguojama versija, kadLDKvalstybingumo simbolisVytisyraMaskvoskunigaikštystėsherbokopija4. LietuvosRespublikosvalstybėsvėliavayrapripažįstamatautinėvėliava–trispalvė,kaipyra1992m.referendumuįtvirtintaKonstitu-cijos15str.Tačiaušaliavalstybėsvėliavos2004 m. paskelbtame Lietuvos Respublikos valstybėsvėliavosirkitųvėliavųįstatymetaip pat buvo įteisinta dailininkoVytautoKaždailiosukurtaistorinėLietuvosvalsty-bėsvėliava,vadinama„raudonąjavėliava“,keliant politiniu lygmeniu idėją ateityjepakeistiLietuvosistorinėsvėliavosstatusąįvalstybinęvėliavą,o lietuvišką trispalvępaliktitautinevėliava.NorskonstituciškaidabartinėLietuvosRespublikanelaikoma

3 Rimša E.Heraldika. Iš praeities į dabartį.Vil-nius, 2004, p. 56

4 Cравнение символов Литвы и МосковскойРуси. Prieiga internetu: <http://www.gerb.bel.ru/pa-ges/strani/belorus_91_2.htm>[žiūrėta2011m.rugsėjo11d.].Taippatžr.Лакиер А. Б.Русскаягеральдика.С-Пб.,1885г.,переиздана:Москва,1990г.

prezidentine respublika kaip, pavyzdžiui,JAV,oparlamentine,turinčiaprezidentinėsrespublikosbruožų,1993m.paskelbtameLietuvosRespublikosPrezidento įstatymebuvoįtvirtintatopatiesdailininkoVytautoKaždailio sukurta LietuvosRespublikosPrezidentovėliava,turintireprezentuotiLie-tuvosRespublikosPrezidentoinstitucijątiekšaliesviduje,tiektarptautinėjeerdvėje.

Šiame kontekste kyla klausimas, ar šian-dieninėjeLietuvosRespublikojevalstybėssimbolikaišlaikosemantinįbendruomeneskonsoliduojantį turinį, išreiškiantį tautos,atkūrusiosnepriklausomybęirsuverenitetą1990m.kovo11d.,ryšįsupraeitieskartųkurtomis valstybingumo tradicijomis, ar ne, o šios tradicijos šiandien yra dirbtinai kuriamos praeities ekspertų kartu jomssuteikiantnaujoatspalvioturinį?Bandymąatsakytiįšįklausimąlaikysimepagrindiniustraipsnio tikslu, kurį sieksime įgyven-dinti analizuodami valstybės simboliųįteisinimopraktikąLietuvosRespublikojepradedantvalstybėsatsikūrimopriešaušriunuo 1987m. ir baigiant visuomeninėmisdiskusijomisdėlistorinėsLietuvosvalsty-bėsvėliavosstatusopakeitimoįvalstybėsvėliavą 2007m.Analizuojami šaltiniaiskaidomiįketuriasgrupes:Sąjūdžiolaikųdokumentika5, teisės aktai, įtvirtinantysvalstybėssimbolikospaskirtįirnaudojimotvarką,istoriografija6 ir publicistika.

5 Remiamasi Lietuvos Respublikos Seimo kance-liarijosinternetotinklalapyjeskelbiamaSąjūdžiolaikųfoto- ir videodokumentika. Prieiga internetu: <http://www3.lrs.lt/pls/inter/www_tv.show?id=6623,1,40> [žiūrėta2011m.rugsėjo11d.].TaippatknygaKelias į Nepriklausomybę:LietuvosSąjūdis1988–1991.Sud.B.GenzelisirA.Rupšytė.Kaunas,2010

6 Lietuvos heraldikos specialistų EdmundoRimšos ir Stanislovo Sajausko mokslinės publikaci-jos: Rimša E.Heraldika.Išpraeities įdabartį.Vilnius,

Page 131: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

131

Teorinė prieiga: nuo praeities per se rekonstrukcijos iki „tradicijų išradimo“

Vakarietiškame istorijos mokslo diskurse perXXamžiųistorijanutolonuopraeitiesfaktųper se rekonstruotojos ir atpasako-tojos vaidmens ir priartėjo prie atmintiesfenomeno aktualumo. atmintis gali reikštis individualiai,galibūtipalaikomašeimos,giminės, socialiai susibūrusios grupėsrate,bet,kaipXXa.pirmojepusėjeįrodėMaurine’asHolbwachsas,egzistuojairko-lektyvinėatmintis7, kuri komunikatyviniais ryšiaisgalibūtiperduodamaiškartosįkar-tą.Lietuvoje istorikaipastaraisiaismetaistaip pat vis labiau integruoja šį diskursąpereidami nuo istorijos prie atminties tyri-mų8.Tačiau kognityviosios psichologijosatstovaiyraištyrę,kadatmintisnėrailga-laikėirpastovi,jifragmentuojasiirkinta,kaikąištrindama,kaikąpripildydamavaiz-duotės9.Kultūrinės atmintieskoncepcijos

2004; Sajauskas S.SimboliaiLietuvosDidžiosiosKu-nigaikštystėsmonetose //Pinigųstudijos,2007,Nr.2, p. 59–70.

7 Maurine’asHolbwachsas (1877–1945)pamati-niameveikale„Lamémoirecollective“(1950)pateikiatokią kolektyvinės atminties definiciją: „Kolektyvinė atmintis yra dabar gyvenančių žmonių kartų atmintis, perduodama neformalia kasdiene komunikacija – per žmonių pasakojimus.“Žr.:Halbwachs M. La mémoire collective. Paris. 1950, p. 25. Prieiga internetu: <http://www.uqac.ca/class/classiques/Halbwachs_maurice/memoire_collective/memoire_collective.html> [žiūrėta2011m.rugsėjo11d.].

8 PlačiaušįperėjimąanalizuojaVasilijusSafrono-vas.Žr.Safronovas V.Kątyrinėsimeistorinękultūrąaratminimokultūrą?//Kultūrosbarai.2007,Nr.7(513),p. 2–6.

9 Vaizduotės santykį individualiojoje atmintyjeyra tyrinėjęs amerikiečių kognityviosios psichologijosatstovas Ulricas Neisseris (1976), padaręs įtaką pran-cūzų istorijos filosofui Pauliui Ricoeurui, suformula-vusiam„užmaršties“(pranc.l’oubli)sampratąistorijosmoksle.Žr.:Therememberingself:constructionandac-curacy in the self-narrative / Edited by Ulric Neisser and

kūrėjaiJanasirAleidaAssmannaipažymi,kadkolektyvinėatmintis,būdamaužkas-dienėskomunikacijosribų,šiandieniniamepasaulyje reiškiasi fiksuotomis kultūrosformomis, kurioms suformuoti kuriamos specialios institucijos (pvz.,muziejai),praktikos(pvz.,minėjimai),įrankiai(pvz.,paminklųstatymas)10. Taip yra aktualina-masvalstybėsvaldančiojoaparatovaidmuokuriantirpalaikantvisuomenėskolektyvinęatmintį,kuriperatsigręžimąįpraeitį,t.y.istoriją,yrapripildomakultūriniųsociumąvienijančiųverčių.Svarstant šiakryptimi svarbupaminėti

britųmokslininkoEricoHobsbawmodarXX amžiaus devintajame dešimtmetyjepristatytą„tradicijųišradimo“(The Inven-tion of Traditions) teoriją, teigiančią, jogtradicijos, kurios atrodo ar yra pristato-mos kaip senos, dažnai būna naujos savo kilme ir kartais išrastos11. Ir nors teorijos autoriusšįdažnaipolitizuotąveiksmąlaikoistorinefikcija,nesgyvosiostradicijosjauyra išnykusios ir jų rekonstrukcija negalipretenduoti į autentiškumą,o tik į išradi-nėjimą,Hobsbawmas pripažįsta trejopąšiosimbolinioveiksmonaudąvisuomenei:„a) tai sukuria ar simbolizuoja socialinį sąryšį, priklausomybę grupėms ir tikroms ar dirbtinėms bendruomenėms; b) tai su-kuria ar įteisina institucijas ir socialines hierarchijas; c) tai žmones įtraukia (so-cializuoja) į konkretų socialinį kontekstą

Robyn Fivush. Cambridge. 1994; Ricoeur P.Memory,history, forgetting. Chicago, 2008.

10 Assmann J.DaskulturelleGedächtnis.Schrift,Erinnerung und politische Identität in frühen Hoch-kulturen, 1992, p. 19. Prieiga internetu: <https://tspa-ce.library.utoronto.ca/citd/holtorf/2.0.html> [žiūrėta2011m.rugsėjo11d.].

11 The Invention of Tradition / Edited by Eric Hobsbawm and Terence Ranger. Cambridge. 1983, p. 1.

Page 132: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

132

per tikėjimų, vertybių sistemų ir elgesio standartų įdiegimą.“12

Siekdami suteikti išsikeltai problemai konceptualųjįpagrindą,EricoHobsbawmo„tradicijų išradimą“laikysimešįstraipsnįorientuojančiateorinešerdimi.

Atgimusios valstybingumo tradici-jos Sąjūdžio laikais

Pasak E. Hobsbawmo: „Greitų visuomenės gyvenimo pokyčių laikotarpiu, nusilpus ar jėga pažeidus nusistovėjusius socialinius modelius, senos tradicijos gali būti pakei-čiamos naujomis arba eliminuojamos, kai jų iniciatoriai ar gamintojai neberanda būdų, kaip lanksčiau prisiderinti prie visuomenės poreikių.“13AnthonyD.Smithas,apmąs-tydamasnacionalizmokilmęirjįtraktuo-damas kaip tautos formavimo procesą –„tautos statybą“,– išskiria išvisuomenėskylantįarchajiškųsimboliųiratminties,kurigalibūtiirmitologizuota,poreikį:„Moder-niai tautai, kad ji taptų tikra tauta, reikia vienijančių archajiško ethnie mitų, simbolių ir atminties.“14Valstybėssimboliai,pasakMichaelioE.Geislerio,yratiearchetipai,kurie telkia bendruomenes, joms suteikia tapatumo pavidalą: „<...> valstybinio simbolio išniekinimas ar uždraudimas jį naudoti reiškia pasikėsinimą į kolektyvinį tapatumą ir egzistenciją.“15

12 The Invention of Tradition / Edited by Eric Hobsbawm and Terence Ranger. Cambridge. 1983, p. 9.

13 Ten pat, p. 4–5.14 Smith A. D.MythsandMemoriesoftheNation,

1999, p. 127.15 National symbols, fractured identites. Contes-

ting the national narrative / Edited by Michael E. Geis-ler, USA, 2005, p. XXIII. Prieiga internetu: <http://books.google.com/books?id=CLVaSxt-sV0C&pg=PR33&lpg=PR33&dq=national+symbols+and+collective+identity&source=bl&ots=UzwxjUsjTl&sig=nVJQ

Iš tiesų prisiminus nesenus Sąjūdžiolaikus 1988–1990 m., kai Lietuvos SSR dar oficialiaivaldėsovietųokupacinėvaldžia,žmonės įmitinguseidavonešinipervisąsovietmetį slėptomis trispalvėmis, spaliu-kų ženkliukai su Lenino atvaizdu buvokalamiprieSeimobarikadųirmoksleiviaiįmokyklas pradėjo eiti įsisegę anapusAtlanto pagamintus ženkliukus suVyčioatvaizdu,V.Kudirkos „Tautiška giesmė“tapo„dainuojančiosrevoliucijos“Lietuvojehimnu.Pasakliudijimų,trispalvėsiškėlimasGedimino pilies bokšte 1988 m. spalio 7 d. sukėlėvisuotinęeuforijąšimtatūkstantineilaisvėsištroškusiųžmoniųminiai16. Tačiaukylaklausimas,kodėlvienisim-

boliaiyrakaipnenutrūkstantigijaišsaugomitautos atmintyje ir iškeliami kaip vienijanti vėliava papūtus permainų vėjams, o kitiyradirbtinaivaldžiosįteisinami,pasitelkuspraeities ekspertus?Lietuvos atveju – taiskirtinga lietuviškos trispalvės ir himno,taippatVyčioirLietuvosistorinėsvėliavosįteisinimo praktika, kurią čia trumpai irpanagrinėsime.Žymus šių dienųLietuvos heraldikos

specialistas ir ilgametis Lietuvos heral-dikos komisijos pirmininkas Edmundas Rimša išskiria pagrindinius valstybinius simbolius, egzistuojančius šiandieninėjeLietuvoje:„Prie svarbiausių valstybingumo simbolių, reprezentuojančių Lietuvą tiek krašto gyvenime, tiek užsienyje, priklauso

e6K0C8B1t52gRF1TUmKixLU&hl=lt&ei=cPRsTt_yEcrrsgaGq62xAw&sa=X&oi=book_result&ct=result&resnum=5&ved=0CDwQ6AEwBA#v=onepage&q=national%20symbols%20and%20collective%20identity&f=false>[žiūrėta2011m.rugsėjo11d.].

16 Kelias į Nepriklausomybę: Lietuvos Sąjūdis1988–1991 /Sud.B.Genzelis irA.Rupšytė.Kaunas,2010, p. 251.

Page 133: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

133

valstybės herbas, valstybinė, tautinė arba nacionalinė, Lietuvos Respublikos Prezi-dento vėliavos bei valstybės himnas.“17 Per-žvelgęLietuvosRespublikosįstatymogaliąturinčius teisėsaktus, reglamentuojančiusvalstybėssimbolikąirjosnaudojimotvarką,randame„LietuvosRespublikosvalstybėsherbo, kitų herbų ir herbinių ženklų įsta-tymą“(aktualiredakcijanuo20110801),„LietuvosRespublikosvalstybėsvėliavosirkitųvėliavųįstatymą“(aktualiredakcijanuo20100423),„LietuvosRespublikosvalsty-bėshimnoįstatymą“(aktualiredakcijanuo19990520).Išpirmožvilgsniokrintaįakisganavėlyvosšiųįstatymųaktualiųredakcijųpriėmimodatos.Kasliudijadažnasįstatymųpapildymoarpakeitimoprocedūras?Nukrei-pęžvilgsnįįtokiassavastradicijaspuoselė-jančiasEuroposvalstybeskaipPrancūzijaarDidžiojiBritanijamatome,kadvalstybėssimbolika yra gana aiškiai reglamentuota konstitucinio lygio įstatymuose,kuriegalibūtipildomiarkeičiamitikišimtiniaisatve-jaisirdažnaitikreferendumu18(Prancūzijosatvejis). Hipotetiškai vertinant Lietuvos atve-jįperšasidviprielaidos:arbatoksreiškinysbūdingas jaunai valstybei, išgyvenančiaisparčiassocialines,ekonominesirpolitinespermainas,kuriojenėraikigalonusistovėjęvalstybėssimbolikosnaudojimostandartai,arbavalstybės simbolikosnaudojimasyraaktuali socialinė ir politinėproblema, dėlkurios politinio gyvenimo dalyviai lig šiol nerandakonsensuso ir nepriimavieningųstandartų.Siekiantpatikrinti iškeltasprie-

17 Rimša E. Heraldika...., p. 56.18 Central Government of France: French Symbols

ofState,nationalflag,nationalanthem,Frenchmotto,etc... Prieiga internetu: <http://www.languedoc-france.info/061412_symbols.htm>[žiūrėta2011m.rugpjūčio30 d.].

laidas,reikiaatliktichronologinęteisinęšiųįstatymųpriėmimo,papildymoarpakeitimoanalizę,ypačkreipiantdėmesįįsocialinįirpolitinįkontekstą,turėjusįįtakosteisėkūrosprocesams. Lietuviška„trispalvė“nėraLDKtradi-

cijos produktas, ji sukurta kaip antrosios Lietuvos valstybingumo laidos – tarpukario LietuvosRespublikos–valstybėssimbolisirkildinamaišimtinaiišlietuviųvalstiečiųtautinių drabužių kolorito.Tačiau būtenttautinėvėliavapoilgųsovietinėsokupaci-josmetų,kaijosviešasnaudojimasgrėsėsunkiomisfizinėmissankcijomis,tremtimiarnetmirtimi,nelegaliaisuplevėsavoišsi-vadavimojudėjimoLietuvoslaisvėslygosorganizuotamemitinge1987m.rugpjūčio23 d.Vilniuje prieAdomoMickevičiauspaminklo, protestuojant prieš 1939 m. rugpjūčio23d.pasirašytąRibentropo–Mo-lotovopaktą ir jo slaptuosius protokolus,kurių pagrinduLietuvą 1940m. birželio15 d. okupavoSovietųSąjungos kariuo-menė19. Ši vėliava plevėsavo ir Sąjūdžiomitinguose,Baltijoskelyje.Lietuviųkalba,tautinė vėliava irV.Kudirkos „Tautiškagiesmė“ tapo tautos vienybės simboliaiskelyje į nepriklausomybę. Šie simboliainuosovietinėsokupacijosjungopavargu-siaiirlaisvėsištroškusiai„įsivaizduojamaibendruomenei“,kurivadinasavelietuviais,taponatūraliaissaviidentifikacijosženklais,iškilusiais„gyvojojeatmintyje“irišreišku-siaisryšįsutėvųarseneliųkarta,gyvenusiatarpukariulaisvojeTėvynėje.

19 Žr. fotodokumentiką: Mitingas prie AdomoMickevičiauspaminklo.1987,fot.A.Ališauskas,LRS.Prieiga internetu <http://www.viv.lt/vilniaus_fenome-nai/cia_zlugo_sovietu_sajunga> [žiūrėta 2011m. rug-pjūčio30 d.].

Page 134: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

134

Žmonijosraidojeyražinomiduvalsty-bingumokūrimobūdai.VienasjųyraTho-moHobbesosuformuluotos„visuomeninėssutarties“ pagrindu, kitas,marksistinis, –„valdžios paėmimo jėga“. Šiandien kaikurieSąjūdžio laikųamžininkai, istorikaiir politikai pernelyg nesureikšmina 1988 m.spalio7d.,praėjus9dienomspo„ba-nanųbalių“lydėjusiųvisuomenėsprotestų,įvykio.T.y.sovietinėsLietuvosokupacinėsvaldžiosleidimooficialiaiiškeltilietuviškątautinęvėliavąGediminopiliesbokšteVil-niujeirpriimtoįsakodėltrispalvės,lietuviųkalbosirhimnolegalizavimo.Kylaklausi-mas,arnešįįvykįreikėtųlaikytikertiniuakmeniuLietuvostrečiosiosvalstybingumolaidos statyboje?Šiamekontekstegalimekonstatuoti, kad kolektyvinėje lietuvių„įsivaizduojamos bendruomenės“ atmin-tyjelietuviškojitrispalvė,lietuviųkalbair„Tautiškagiesmė“tapotaisbendruomenęvienijančiais artefaktais, kurie natūraliaibuvoperimti kaip suvereniteto ženklai ištarpukario Lietuvos valstybingumo tra-dicijos ir „visuomeninės sutarties“ būdupareikalavobūtiišnaujopripažinti.Kylaklausimas,okaipįoficialiąjąda-

bartinėsLietuvosRespublikos valstybinęsimbolikąbuvosugrąžintasVytis–Lietuvosherbas, – siejantis mus ne tik su tarpu-karioLietuva, bet ir su pirmąjąLietuvosvalstybingumo laida –LietuvosDidžiąjaKunigaikštija?

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos valstybingumo tradicijų rekons-trukcija – Vytis

Peržvelgę Sąjūdžio laikų visuomeniniusmitingus, demonstracijas ir kitus visuome-niniusjudėjimusfiksuojančiasfotonuotrau-

kas,vaizdoreportažus20,Vytį,palygintisutrispalve, išvysime gana retai, nors plaka-tuosedažnaipasitaikoLDKlaikųženklai:GediminaičiųstulpaiirJogailaičiųdvigubaskryžius.Pažymėtina,kadistorinėLietuvosvalstybėsvėliavasuVyčiuraudonamefonetuometuišvisonegalėjofigūruotivisuome-nėje,nesjibuvosukurta2002m.irįteisintatik2004m.Šįneatitikimąišpirmožvilgsniogalbūtbūtųgalimapaaiškintibuitinėjeplot-mėje,kadherbądemonstruotimitinguoseplakatoarkitokiaformayramažiaupatogu,neguvėliavą.TačiaužvilgtelėjęįfotografoAndriausPetrusevičiaus užfiksuotą 1989m.rugsėjo30d.demokratiniųjėgųvisuo-meninįmitingąBaltarusijojematomekartunešamąLDKsimbolįVytį(balt.Pahonia) ir tautine laikomąbaltą, raudoną ir baltąbaltarusių vėliavą21. Ši dokumentika by-loja apie skirtingas lietuvių ir baltarusiųvisuomeniųsąsajassuLDKirnacionalinevalstybingumo tradicija.Čia reikia pami-nėtifaktą,kadlietuviai,tarpukariusukūręvalstybęnacionaliniu (tautiniu) pagrindu,joje gyveno ir savarankiškai tvarkėsi 22metus (1918–1940). O Baltarusija, nors ir turėjonacionaliniųlyderių,siekusiųsukurtinepriklausomą nacionalinę BaltarusijosRespublikąimperijųgriūtiesirnacionaliniųvalstybiųkūrimosipoPirmojopasauliniokaro laikotarpiu, šio projekto nerealizavoirBaltarusijos teritorijaSovietųSąjungosbuvo okupuota iškart po karo jau 1919 m.

20 Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos inter-netosvetainė„Kovo11-oji–LietuvosNepriklausomy-bės atkūrimo diena“. Prieiga internetu: <http://www3.lrs.lt/pls/inter/www_tv.show?id=6623,1,40> [žiūrėta2011m.rugsėjo11d.].

21 Fotonuotrauka publikuota leidinyje: Kelias įNepriklausomybę:LietuvosSąjūdis 1988–1991 /Sud.B.GenzelisirA.Rupšytė.Kaunas,2010,p.117.

Page 135: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

135

sausio1d.Matyt,būtentdėlšiossvarbiosaplinkybės baltarusių visuomenės kolek-tyvinėje atmintyjeXXamžiausdevintojodešimtmečio pabaigoje išsivaduojant išsovietinėsokupacijosbuvorenovuotaLDKlaikotarpio valstybingumo tradicija, su kuria imta identifikuotis, laikant dabartinęBal-tarusijąsudedamąjabuvusiosLDKdalimitiek teritorine, tiek etnine, tiek kultūrineprasmėmis22. SimbolineLDKvalstybingumosimbolio

Vyčiosusigrąžinimodienaį„dainuojančiosrevoliucijos“ ir šiųdienųLietuvosvisuo-menę galima laikyti Lietuvos nepriklau-somybėsatkūrimodieną1990m.kovo11d.,kaiLietuvosRespublikosAukščiausiojiTaryba,susirinkusiįpirmąjąsesiją,uždengėLietuvosSSRherbą irpolitinėkalinė Ja-dvygaBieliauskienėįplenariniųposėdžiųsalę įnešėKauno istorijosmuziejaus perokupacijosdešimtmečius išsaugotą senąjįherbąVytį23.TąpačiądienąLietuvosRes-publikosAukščiausiojiTarybajįirįteisinoįstatymu „Dėl valstybės pavadinimo ir

22 Dabartinėje Baltarusijos Respublikoje ganaaktyviai veikia visuomeninis judėjimas, pasivadi-nęs litvinais. Žr. Eвропейская нация в Беларуси исопредельных регионах. Prieiga internetu: <http://litvania.org/litvinizm.html> [žiūrėta 2011 m. rugsėjo11 d.].Apie baltarusių kolektyvinio identiteto projek-ciją į LDK paveldą yra rašęsGintautasMažeikis. Žr.Mažeikis G.RevoliucijaMinske–prielaidaprabustipi-lietinei savimonei Lietuvoje. Prieiga internetu: <http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/gmazeikis-revoliu-cija-minske-prielaida-prabusti-pilietinei-savimonei-lietuvoje.d?id=47227959> [žiūrėta 2011 m. rugsėjo11 d.].

23 Žr. fotodokumentiką: LRAukščiausiosios Ta-rybos-AtkuriamojoSeimoposėdis.Plenariniųposėdžiųsalėje uždengus LTSR herbą politinė kalinė JadvygaBieliauskienė (kalba tribūnoje) įteikia per okupacijosdešimtmečiusKaunoistorijosmuziejausišsaugotąseną-jįherbąVytį.1987,fot.J.Juknevičius,LCVA.0-101783.Prieiga internetu <http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_vaiz-das.nuotrauka?p_cat_id=103333&nt_id=148441&p_kalb_id=1>[žiūrėta2011m.rugsėjo11d.].

herbo“.Matome,jogVytisbuvoįteisintas politinevaliaišrinktųtautosatstovų,onereikalaujant visuomeneiSąjūdžiomitinguo-se.Joįteisinimassutaposunepriklausomy-bėsdeklaracijade jure. ar visa tai nebuvo tikformalumas,kurisnetapovisuomenęirjos vertybes konsoliduojančiu simboliu?Metaforiškaiatrodo,kadVytiskaipSfinksasiš pelenų yra prikeliamas dirbtinai, atne-šamasišmuziejausfondųkaipmuziejinisartefaktas,betnekaiplietuviųvisuomenėskolektyvinėjeatmintyjegyvuojantissavas-ties elementas.PalyginęLietuvosherboVyčioatvaizdus

tarpukariolaikųmonetose,pirmųjųmetali-niųlitųaversuoseirnuo1993m.pradėtuosekaldinti lituose nesunkiai pamatysime raitelio,jojančioantžirgo,stilistiniusskir-tumus.PirmasisatkurtosLietuvosvalstybėsherbas,įteisintas1990m.kovo11d.,buvotarpukario Lietuvos skulptoriaus JuozoZikarosukurtoskulptūrinioVyčioatvaizdokopija, taip tarsi akcentuojant valstybėssimbolikostradicijų,perimtųištarpukarioLietuvos, tęstinumą24.Tačiau heraldikosspecialistamspareiškusabejoniųdėlJ.Zi-karoVyčiovariantoautentiškumo,palygintisuLDKlaikųVyčiovaizdavimotradicijo-mis,1990m.gegužęLietuvosheraldikoskomisijabuvo įpareigota,kaip teigiašioskomisijos pirmininkas E.Rimša: „<...>

24 Žr. fotodokumentiką: Lietuvos RespublikosAukščiausiosiosTarybosrūmuoseHeraldikoskomisijasvarstoLietuvosvalstybėsherbopavyzdžius.Iškairės:Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atku-riamojoSeimodeputatai,Kovo11-osiosAktosignata-rai: 1 – algirdas Patackas (priekyje), 2 – Saulius Šalte-nis,3–KazysSaja,4–PovilasVaranauskas.1990m.kovas. Fot. a. Sabaliauskas. LCVa. 0-103731. Prieiga internetu <http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_vaizdas.nuotrauka?p_cat_id=103333&nt_id=148525&p_kalb_id=1>[žiūrėta2011m.rugsėjo11d.].

Page 136: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

136

parengti patikslintą herbo variantą, pagrįs-tą istorijos ir ikonografijos šaltiniais.“25 Dabartinis Lietuvos Respublikos herbas Vytis, patvirtintas 1991m. rugsėjo 4 d.Aukščiausiosios Tarybos, yra sukurtasdailininko arvydoKaždailioir Heraldikos komisijosaprobuotasVyčiovariantas.Ly-gindamaspirmąjįirantrąjįherbovariantą,E. Rimša akcentuoja naujojo herbo varianto autentiškumosutikimosuLDKlaikųVyčiovaizdavimotradicijomiskriterijus:„Jis nuo ankstesniojo skyrėsi tuo, kad jame buvo atgaivintos istorinės herbo spalvos ir me-talai (sidabras, auksas, raudona, mėlyna), atsiradę dar Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto laikais. Naujajame herbe siekta įprasminti ir pirminę herbo idėją, tai yra pavaizduoti raitelį, pasiruošusį kalaviju apginti savo kraštą ir valstybę. Istorinių spalvų ir senosios herbo idėjos atgaivinimas reiškė, kad Lietuvos Respublika yra ne tik prieškarinių, bet ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumo tradicijų paveldėtoja ir tęsėja.“26

Vadovaujantis teoriniais aloiso Rieglio suformuluotais paveldoverčių kriterijais,reikiasuabejotinaujojoVyčiovariantotra-dicijųpaveldėjimoirtęstinumopagrįstumu,palyginti suLDK laikųVyčio atvaizdais.Austrųmenoistorikas,1903m.suformu-lavęs„paminklųkulto“ sampratą, išskiriaketuriaspaveldoverčiųkategorijas:istorinė,senumo,vartojimoirmeninėvertė27. Jeigu

25 Rimša E. Heraldika..., p. 68.26 Rimša E. Heraldika..., p. 69.27 Plačiau žr.: Riegl Alois. The Modern Cult of

Monuments: Its Essence and Its Development. 1903.Prieiga internetu: <https://docs.google.com/viewer?a=v&pid=explorer&chrome=true&srcid=0B40gMrq2RJzbOWY0ZTQ3MjItM2JlYS00MjJkLWFmMTMtYjcxZWUwY2Q3OTJh&hl=en_US>[žiūrėta2011m.rugsėjo11 d.].

dabartinįVyčiovariantąlaikytumepaveldoobjektu, tai jis tikrainegalėtųpretenduotiį senumo arba autentiškumovertę, kurioišsaugojimuibūtinos taikyti tokiospavel-dosaugospriemonėskaipkonservavimasarrestauravimas,osukurtasjisturėtųbūtipernemažąlaikodistancijąnutolusiojepraei-tyje ir išsaugotas kaip materialus objektas ikišiųdienų.Deja,dabartinisVytisyrasu-kurtasšiaislaikais,todėljoautentiškumuipripažintibuvobūtininetikpatikimiistori-niai informacijos šaltiniai, kuriais operavo heraldikos specialistai, bet ir tarpšakinis ir visos bendruomenės bendradarbiavimas,siekiantbendrosutarimoirpaveldoverčiųnustatymo, tai ypač akcentuojama tarp-tautiniųNaros irBergenopaveldosaugosspecialistų konferencijų, vykusių 1994m.,medžiagoje: „Ypač svarbu stengtis užtikrinti, kad būtų gerbiamos vertybei pri-skiriamos savybės ir kad jas nustatant buvo stengtasi kuo geriau įgyvendinti įvairiapusį tarpšakinį ir bendruomenės sutarimą, susi-jusį su šiomis vertėmis.“28. Deja, Vytis buvo rekonstruotas siaurame Heraldikos komi-sijosspecialistųrateirįteisintasįprastineįstatymųpriėmimotvarka–taiginuleistasišviršauspriskiriantjamLDKvalstybin-gumotradicijųautentiškumoirtęstinumovertes. Kai kurie Lietuvos heraldikosspecialistai, atrodo, taippat linkę abejotidabartinioVyčio autentiškumupripažin-dami, kadVytisdabartinę išvaizdą įgavone iš karto, keitėsi žirgo jojimo kryptis,skirtingaibuvovaizduojamarankasuka-

28 NarosirBergenokonferencijųmedžiagayrapu-blikuojama Pasaulio paveldo konvencijos įgyvendini-mogairėse,parengtoseLietuvosnacionalinėsUNESCOkomisijos, 2006. Prieiga internetu: <http://www.vsaa.lt/igyvendinimo_gaires.pdf> [žiūrėta 2011 m. rugsėjo11 d.].

Page 137: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

137

laviju.AntaiLDKnumizmatikątyrinėjantis StanislovasSajauskasatkreipiadėmesį,kadJogailosmonetosepavaizduotožirgopadėtisyra statiška, kalavijas laikomas priekyje, o VytautoirKazimieromonetosepavaizduo-tasžirgasveržliaišuoliuoja,raiteliskalavijąlaikoplačiaiužsimojęs29.Atsižvelgiantįšiasaplinkybes reikia konstatuoti, kad dabartinis LietuvosRespublikosherbasVytisyraLDKtradicijųrekonstrukcijos,betnepaveldėjimoartęstinumoatvejis.Jis,sukurtasspecialistųirįteisintaspolitikų,ikišiolsusilaukiaprieš-taringųvisuomenėsvertinimų.Vienurpasi-girstanuomonių,kadmažaitaikiaivalstybeitoks simbolis netinka, nes išreiškiakovą,agresiją,prarastądidybę,kurikaippraeitiesšmėkla negali būti sugrąžinta į dabartį30. OkitiemsVytis senąja semantineprasmesimbolizuoja stiprų valdovą, prisimenantLDKkunigaikščiųLietuvą, irasocijuojasisuVytauto kultu, perimtu tiek iš LDK,tiek iš tarpukarioLietuvosnacionalistinėstradicijos31.

29 Sajauskas S.SimboliaiLietuvosDidžiosiosKu-nigaikštystėsmonetose // Pinigų studijos 2007,Nr. 2,p. 60.

30 Žigelytė L. Lietuvių tapatybė ir praleistosprogos. Prieiga internetu: <http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/lzigelyte-lietuviu-tapatybe-ir-praleistos-progos.d?id=27311887>[žiūrėta2011m.rugsėjo11d.].

31 Sociologės Irenos Šutinienės vykdomuose ko-lektyvinėsLietuvosvisuomenėsatmintiestyrimuoseis-torinėVytautoasmenybėbekonkurencijosįsitvirtinusipirmojojevietojenuo1991m. ikipaskutinių2008m.publikuotų tyrimų. Žr. Šutinienė I. Lietuvos Didžio-siosKunigaikštystės paveldo reikšmėspopuliariosiosetautinio naratyvo interpretacijose // Lietuvos istorijos studijos. 2008, Nr. 21, p. 114. Vytauto kultą tyrinėjęmokslininkai teigia, kad Vytauto asmenybė yra giliaiįsirėžusi lietuvių kolektyvinėje atmintyje. Skirtingaisamžiais šiai istorinei asmenybei suteikiama vis naujųatspalviųnuopagarbosvaldovui,galinčiamapgintisavokraštą,XV–XVIa. iki lietuvybėsvaduotojovaidmenstarpukarioLietuvoje.Plačiaužr.Nikžentaitis A. Vytauto ir Jogailos įvaizdisLietuvos irLenkijos visuomenėse.Vilnius, 2002; Mickūnaitė G. Vytautas Didysis. Valdovo įvaizdis.Vilnius,2008.

Kas svarbiau: Lietuvos Didžioji Ku-nigaikštija ar tarpukario Lietuvos valstybingumo tradicija?

Galirnekorektiškabūtųkeltiklausimą,ku-risvalstybėssimbolisLietuvosvisuomenei šiandien yra svarbesnis, su kuriuo ji labiau tapatinasi?Bettoksklausimasiškylaanali-zuojantvisuomenėsatgarsiusžiniasklaido-je, kai 2002 m. Lietuvos heraldikos komisija svarstėistorinėsLietuvosvalstybėsvėlia-vosrekonstrukcijosirįteisinimoLietuvosvisuomeniniame gyvenime klausimus, kai vienasišsiūlymųbuvoatsisakytiLietuvostautinėstrispalvėskaipvalstybinėsvėliavosstatusoirvalstybinevėliavapaskelbtiisto-rinęLietuvosvalstybėsvėliavą–Vytįrau-donamefone.Pateiktimoksliškaiįtikinamąatsakymąįtokįklausimąnešiostraipsnioapimčiai,tačiaubandymasapčiuoptivisuo-menėsreakcijossignalusįtokiuspraeitiesspecialistųirpolitikųsiūlymusturbūtbūtųprasmingas.PolitikosapžvalgininkasRimvydasVa-

latkašiemspolitikųsprendimamsįvertintiorganizuotojetelevizijoslaidoje„Forumas“2007m.atkreipėdėmesį,kad,norintpakeis-tidabartinėsvalstybinėsvėliavostrispalvėsstatusąįtautinęvėliavąirvalstybineįteisintiistorinęLietuvosvalstybėsvėliavą,reikėtųkeistiLietuvosRespublikosKonstitucijos15 str., o norint tai daryti, bus privaloma organizuoti referendumą, kurį laimėti,pasakR.Valatkos, net sapnuose įsivaiz-duotineįmanoma32.Tojelaidojeskeptiškąpožiūrį į trispalvės pakeitimą išreiškė irprof. Vytautas Landsbergis. Istorikas ir politologasAntanasKulakauskastokįpoli-

32 Cit. pagal Rutkauskienė V.Apie trispalvę. Šistas... Ir daugiau. Prieiga internetu: <http://www.draugas.org/apietrispalve.html>[žiūrėta2011m.rugsėjo11d.].

Page 138: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

138

tikųsumanymąviešaipavadino„kvailybe“akcentuodamas,kadskirtistarpvalstybėsirnacionalinėsvėliavų,jeijibūtųįtvirtinta ir Konstitucijoje, reikštų tautos ir valstybėsatskirtiesįtvirtinimąbentjaukonstituciniųvalstybėssimboliųlygmeniu:„<...> tokiu atveju lietuviška trispalvė faktiškai virstų ne nacionaline tarptautine šio žodžio pras-me vėliava, o tik geriausiu atveju lietuvių kaip etninės tautos vėliava... Skirtis tarp valstybės ir nacionalinės vėliavų gali būti istoriniu politiniu požiūriu pateisinama tik vienu atveju – jei Lietuvos valstybė vėl taptų monarchija.“33A.Kulakauskasparadoksalią situacijąmato tik politiniulygmeniu,oVioletaRutkauskienėvėliavųstatusokeitimeregisocialinėsatskirtiestarpvaldžios ir visuomenės didinimopavojų:„Taigi, ko gero netolimoje ateityje, pakei-tus Konstituciją ir istorinę vėliavą, vietoj trispalvės paskelbus valstybine, Lietuvoje švenčių metu prezidentas iškels savo prezi-dentinę vėliavą, „valstybininkai“ (suprask: valstybės išrinktieji) kels valstybinę istorinę raudoną su Vyčiu, o mums – tautai – gal bus leista pamojuoti trispalvėmis ir tai ne visa-da. Štai taip mūsų „istorikaivalstybininkai“ kažkieno užsakymu naikina krauju apgintus ir išsikovotus simbolius, dar labiau skaldo tautą, varo pleištą tarp prezidento, tautos ir išsikerojusios valdininkijos. Visi turėsime savo kastos vėliavą, tik ar susirinkę Vasario 16-ąją begiedosime: „Vienybė težydi?“34 Kadirkaipbūtųpopuliarinamaidėjaapievėliavųstatusopakeitimą,netLituanistikostradicijųirpaveldoįprasminimokomisijos

33 Kulakauskas A. ar reikia keisti Lietuvos vals-tybės vėliavą? // Portalas „Delfi“, 2007 01 11. Priei-ga internetu: <http://www.mediabv.lt/res_zinpr_det.php?id=11873>[žiūrėta2011m.rugsėjo11d.].

34 Rutkauskienė V.Apietrispalvę...

sekretoriusišesmėstokiosidėjosšalinin-kasAndriusVaišnys šį politikų žingsnįsieja su istorinės savimonės reikalais,kuriemsdarytiįtakąarkeistiyrasunkusirdonkichotiškasuždavinys:„Jei tik vėliava „gyvena“ visuomenėje, ji tampa jos atpa-žinimo, tapatumo ženklu, vienu iš jos kilmę liudijančių dokumentų. <...> kol visuomenė nesusigyvens su „raudonąja vėliava“, kol apsipras vyresnioji karta su mintimi, kad trispalvė kaip plazdėjo Gedimino bokšte, taip ir plazdės, tol referendumo siūlymas keisti Konstituciją, neatlikus sociologinių tyrimų, kad būtų atskirtos dvi vėliavų są-vokos, yra tikrai ankstyvas.“35

Išvados

Analizuotosmedžiagos pagrindu galimasuformuluoti tokias mintis:1. ŠiandieninėjeLietuvosRespublikojeeg-

zistuojantivalstybėssimbolikaoficialiaiyratraktuojamakaipLDKirtarpukarioLietuvosvalstybingumotradicijųtąsa.

2. RyškėjaLietuvosheraldikoskomisijosirkaikuriųpolitikųiniciatyvadabartinėjeLietuvosRespublikosvalstybėssimbo-likoje labiau pabrėžtiLDKvalstybin-gumotradicijosženklus,onetautiniaislaikomus, kilusius iš tarpukario Lietuvos valstybingumo tradicijos.

3. Tačiau daugumaLDKvalstybingumotradicijąliudijančiųvalstybėssimbolių(Vytis, istorinėLietuvosvalstybėsvė-liava, Lietuvos RespublikosPrezidentovėliava) yra rekonstrukcijos būdu su-kurtašiaislaikais,todėl,remiantistarp-

35 Vaišnys A.Kasbijoįteisintosvėliavos?//Atgi-mimas. 2007, sausio 12. Prieiga internetu: <http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/article.php?id=11788188> [žiū-rėta2011m.rugsėjo11d.].

Page 139: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

139

tautiniais paveldo verčiųautentiškumąnustatančiaisdokumentaisirteorinėmisišlygomis,negalibūtitraktuojamakaipLDK tradicijų paveldėjimas ar tąsa,bet tikkaip tradicijų rekonstrukcijaar„išradimas“.

4. Tarptautiniai paveldo vertes nustatantys dokumentaiakcentuojaplačiųvisuome-nėssluoksniųdalyvavimą,siekiantsuta-rimodėlbendropaveldoverčių.TačiauLietuvosRespublikoje valstybės sim-bolių įteisinimopraktikanuo1990m.yra palikta siauram Lietuvos heraldikos komisijosspecialistųratui,todėlpaste-bimasatotrūkistarpvalstybėsįteisintųsimbolių ir natūraliai „gyvuojančių“visuomenėskolektyvinėjeatmintyje.

5. Sąjūdžio laikais natūraliai Lietuvosvisuomenėjeatgimęvalstybėssimboliairėmėsi išimtinai tarpukario Lietuvosvalstybingumo tradicija. Lietuviška trispalvė,V.Kudirkos„Tautiškagiesmė“ir lietuviųkalbabuvo tie lietuvių„įsi-vaizduojamąbendruomenę“ telkiantyssimboliai,kuriekelyjeįnepriklausomosvalstybėskūrimą„visuomeninėssutar-ties“būdubuvopareikalautiįteisintiLie-tuvosSSRokupacinėsvaldžios1988m.OVytis kaip LDK valstybingumotradicijos simbolis 1990 m. kovo 11 d. LietuvosNepriklausomybėsatkūrimode juredienąbuvoįdienosšviesąištrauktastikkaipmuziejinisartefaktas,betnekaipXXamžiauspabaigojevalstybękurian-čiosvisuomenėssavastiesženklas.

ThE NATIoNAL SYmBoLS of LIThuANIA: ThE INhERITED oR “INVENTED” TRADITIoNS?

Vytautas JarutisS u m m a r y

Themainquestionofthisarticleis:doesthenationalsymbols of the Republic of Lithuania retain the seman-tic content of community’s consolidation today which express the ties of nation, who had re-established the independenceandsovereigntysince11thofMarchin 1990, with traditions of statehood created by the generations in the past, or not, these traditions are createdartificiallyatcurrenttimebytheexpertsofthepastgivingthemanewshadeofcontent?Fourblocksof sources are used in the analysis with the purpose to supply validate answers into that problematical question:thedocumentaryofSąjūdismovement,thelegislation of national symbolism, historiography andjournalism.Thetheoryof“theinventionoftra-ditions” created by Eric Hobsbawm (1983) is chosen as the theoretical background, where the moment of reconstructionoftraditionsisemphasizedduringthetransitional periods of societies. The present analysis reveals that the concern of legislation of national sym-

bolism belongs to the narrow group of experts of the pastinstitutionalizedinthecommissionofLithuanianheraldry in the Republic of Lithuania today, whose de-cisions often are in confrontation with the elements of meaningsofnationalsymbolism,which“really”existin the collective memory of Lithuanian society. The society is prepared to defend the symbols of statehood inherited from the interwar period of the Republic of Lithuania,suchasthenationalflag–tricolourandthenationalanthem–“TheNationalHymn”createdbyVincasKudirka.Whilethepersonswhohavethepo-litical power of legislation making process are trying to invent the traditions with the illusion to renovate the symbolic meanings from the period of statehood of the Grand Duchy of Lithuania. In this context the renovation of the statehood’s traditions of the Grand DuchyofLithuaniabecomesartificialandissimilarnot into the inheritance of traditions, but into the reconstructionor“invention”oftradition.

Įteikta 2011 07 29Parengta skelbti 2011 09 09

Page 140: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

140

PRIEDAS

Mitingas prie Adomo Mickevičiaus paminklo. 1987, fot. A. Ališauskas, LRS. Prieiga internetu: <http://www.viv.lt/vilniaus_fenomenai/cia_zlugo_sovietu_sajunga>

LR Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo posėdis. Plenarinių posėdžių salėje uždengus LSSR herbą politinė kalinė Jadvyga Bieliauskienė (kalba tribūnoje) įteikia per okupacijos dešimtmečius Kauno istorijos muziejaus išsaugotą senąjį herbą Vytį. 1987, fot. J. Juknevičius, LCVA.0-101783. Prieiga internetu: <http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_vaizdas.nuotrauka?p_cat_id=103333&nt_id=148441&p_kalb_id=1>

Page 141: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

141

LR Aukščiausiosios Tarybos rūmuose Heraldikos komisija svarsto Lietuvos valstybės her-bo pavyzdžius. Iš kairės: LR Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatai, Kovo 11-osios Akto signatarai: 1 – Algirdas Patackas (priekyje), 2 – Saulius Šaltenis, 3 – Kazys Saja, 4 – Povilas Varanauskas. 1990 m. kovas. Fot. A. Sabaliauskas. LCVA.0-103731. Pri-eiga internetu: <http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_vaizdas.nuotrauka?p_cat_id=103333&nt_id=148525&p_kalb_id=1>

Page 142: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

142

ISSN 1392-0448. LIETUVOS ISTORIJOS STUDIJOS. 2011 28

moTeriS viDuramžių norvegiJoJe: iSToriografiJoS DiSkurSaiSkaistė Puzinaitė

Vilniaus universitetasSenovės ir vidurinių amžių istorijos katedraUniversiteto g. 3 LT-01513 VilniusEl. paštas: [email protected]

Įvadas

Pastaraisiais dešimtmečiais sparčiai plė-tojasimoterų istorijos studijos. Šis reiš-kinyssusijęssumoterųjudėjimoirpatiesistorijos mokslo raida. Šiandieniniame socialinės istorijosmokslemoterų isto-rijaapibrėžiamakaipspecialiojiistorijosmokslo disciplina1, akcentuojamas jos tarpdalykinispobūdis.Istoriškai susiklostė, kadmoterų vie-

tos visuomenėje, jų istorijos klausimaiplatesniumastu pirmiausia kiloVakarų(ypač anglosaksiškų šalių) visuomenėse.Čiaplėtojosidiskusijadėltyrimoobjekto,metodų, svarbiausių kategorijų, kaupėsipatirtis. Šio pobūdžio tyrimų tradicijosklostėsiirNorvegijoje.NuoXXa.aštunto-NuoXXa.aštunto-jodešimtmečiošioješalyjelabaipagyvėjodomėjimasismoterųistorijosklausimais,daugėjo šią problematiką nagrinėjančių

1 Karpavičienė J. Moteris Vilniuje ir KauneXVI a. pirmojoje pusėje // Gyvenimo sumiestinimoatodangos. Vilnius: Versus aureus, 2005, p. 7–9. Taip patžr.:Čepaitienė R.Moterųistorijostransformacijos,praeities patirtis, ateities perspektyvos // Feminizmas,visuomenė,kultūra.Vilnius:VUleidykla,2001,p.5–19;Bogucka M., Gorsza płeć. Kobieta w dziejach Euro-Gorsza płeć. Kobieta w dziejach Euro-pyodantykupoXXIwiek. Warszawa,WydawnictwoTRIO,2006,s.7−12.

mokslininkų, ryškėjo studijų institucio-nalizacijostendencijosirmoterųistorijostarpdisciplininis beitarptautinispobūdis.

Šiame straipsnyje apžvelgiamimoterųpadėties ir vaidmensViduramžiųNorve-gijoje tyrinėjimai. Šį pasirinkimą lėmėkelimotyvai.NorvegijojemoterųpadėčiaiViduramžiais skirti tyrimai iki šiol ne-buvo išsamiau apibendrinti ir analizuotiistoriografiniupožiūriu.Ikipastarojometopaskelbtos bibliografinės apžvalgos2 sto-koja išsamumo. Šiuo straipsniu kaip tik ir siekiamapapildytiNorvegijosmoterųisto-rijosbibliografijąirišplėstiistoriografijosdiskursą.Manytina, kad irmoterų padėtįLietuvosDidžiojojeKunigaikštystėjenagri-nėjantiemsspecialistamsgalibūtiaktualuišplėsti tyrimųhorizontus, susipažinti sumoterų situacijos analogiško laikotarpioskandinavųkraštuoseparalelėmis.Aktuali problema, siekiant apsibrėžti

tyrimo chronologines ribas, yra Norvegijos

2 Fløystad I. Kvinnehistorie i Norge, en biblio-grafi (Moterų istorija Norvegijoje, bibliografija). Nor-ge, Bergen, 1989; Fløystad I. Kvinnehistorie i Norge1970–1990, noen linjer (Moterų istorija Norvegijoje1970–1990, kai kurie bruožai) // Historisk Tidsskrift, bind 69. Oslo: Universitetsfrlaget, 1990, p. 403–415.

Page 143: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

143

istorijosperiodizacija.ŠiosšaliesistorikainevienodaiįvardijaViduramžiųpradžiąirpabaigą,nevienodai šį laikotarpį skirsto įdar smulkesnius tarpsnius.

Šiam straipsniui buvo pasirinktas Nor-vegijos istoriografijojedominuojantis šiosšaliesViduramžiųperiodizacijosmodelis.AnkstyvaisiaisViduramžiais laikomasvikingųlaikotarpis.Jisdatuojamasnuopir-mųjųNorvegijosirnormanųpaminėjimųuž-sieniošaltiniuose750m.ikikrikščionybėsįvedimo1050m.irpilietiniųkarų1130m.BrandiejiViduramžiai aprėpia laikotarpįiki 1319/50/80 m.3,ovėlyviejiužbaigiami1536/1537 m.4

Straipsniotikslas−moterųpadėtįVidu-ramžiųNorvegijoje tiriančios šios šaliesistoriografijospristatymasirchronologinė,probleminėbeilyginamojijosanalizė.Atliekanttyrimą,peržvelgiamaNorvegi-

josistorijosakademinėperiodika,visųpir-ma,šiuopožiūriureprezentatyviausiasleidi-nys Istorijos žurnalas (Historisk Tidsskrift). ankstyvuosiuose jo numeriuose skelbti moterųistorijaiskirtidarbainefunkcionavo modernioje istorijos mokslo apyvartoje. Taip pat naudojamasi Norvegijos specia-lizuotais bibliografijos leidiniais5,moterųistorijai skirtų konferencijų ir seminarų

3 Moseng O. G., Opsahl E., Pettersen G. I., San-dmo E. Norsk historie I: 750–1537 (Norvegijos istorija I: 750–1537). Oslo: Tano aschehoug, 2003, p. 268–272.

4 Šidatažymiirdėlmarokilusiądemografinękri-zębeivalstybėsnuosmukį,taippatReformacijosįvedi-mą(užkonsultacijasautorėdėkojaprof.L.I.HansenirMoksloirenciklopedijųleidybosinstitutovyresniajammoksliniam redaktoriui Rimantui Zagreckui – S. P.). Taippatžr.:Moseng O. G., Opsahl E., Pettersen G. I., Sandmo E. Norsk historie I, p. 400–403.

5 Fløystad I.KvinnehistorieiNorge,enbibliogra-fi, 1989; Fløystad I.KvinnehistorieiNorge1970–1990,p. 403–415.

medžiagospublikacijomis6, kolektyviniais darbais7 bei studijomis8.Daranttyrimąnatūraliaisusiklostėtrys

tarpsniai (jie atitinkamai aptariami III, IV ir V darbo dalyse). ankstyvosios moters padėtiesViduramžiųNorvegijoje studijosužsimezgėXVIIIa.pab.irtrukoiki1975m.Antrasistarpsnis,kaimoterųirlyčiųistori-josstudijospradėtostraktuotikaipglaudžiaisusijusios, bet tirtos skirtingais aspektais, būtų1975–1986m.Trečiajameetape,t.y.nuo1986m.ikišiųdienų,moterųirlyčiųistorijos tyrimai tampa gilesni ir plečia-si.Mūsų straipsnyje siekiama nustatytivyraujančias analizuojamų darbų temasir svarbiausius aspektus, tyrimo metodus, tyrinėjimopaskatas,tendencijas,reikšmin-gumąir indėlį įmoterų istorinėspadėtiesViduramžiųNorvegijoje nušvietimą. Per nagrinėjamos istoriografijos prizmę at-skleidžiami ir konkretūsmoterų padėtiesViduramžiųNorvegijojeaspektai.

1. moterų istorinės padėties tyrimų užuomazgos

Viena iškiliausiųNorvegijosmoterų isto-rijosspecialisčiųI.Blommoterųistorijos

6 KvinnearbeidiNordenfravikingtidentilrefor-masjonen, Foredrag fra et nordisk kvinnehistorisk semi-nar iBergen3–7august1983 (MoterųdarbasŠiaurėsšalysenuovikingųlaikųikiReformacijos,Šiaurėsšaliųmoterų istorijos seminare skaitytas pranešimas,1983 m. 3–7rugpjūtis).Bergen,1985irkt.

7 Kvinnenes kulturhistorie Fra antikken til år1800 (Moterųkultūros istorija nuoAntikos iki1800 / K.Vogt,S.Lie,K.Gundersen,J.Bjørgum,red.Bind1.Oslo,Bergen, Stavanger,Tromsø:UniversitetsforlagetaS, 1985; ir kt.

8 Elisabeth A. Bergenske kvinner fra Sankta Sunniva tilKarineKorgekone(BergenomoterysnuoŠv.SunnivosikiKarinosKorgekone). Norway: Pax Forlag, 2006; Aa-sen E. Driftige damer, Lœrde og ledende kvinner gjennom tidene (Veiklios moterys, mokytos ir valdingos moterys visaislaikais).Oslo:PAXForlagA/S,2009;irkt.

Page 144: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

144

tyrimųpradžiądatuojaXIXa.pabaiga.JinurodoaktyviątuometinęmoterųjudėjimoveikėjąRagnąNielsen,kuriXIXa.pabaigo-jerašėapiemoterųpadėtiesistoriniųtyrimųstoką.NorvegųistorikasHalvdanasKohtas1904m.jaipritarėirteigė,kadtokiapadėtisturėskisti,moterysistorijojebuspastebėtos,kaipbuvoatkreiptasdėmesysįdarbininkus,ūkininkusirburžuaziją.Ilgainiuiištiesųatskirimokslininkaiėmė

visdaugiaudėmesioteiktipavieniamsmo-terųistorinėspadėties,taippatNorvegijosViduramžiųaspektams.

Pasak Sverre Bagge’s, Norvegijos pro-fesionalus istorijosmokslas užsimezgė„norvegųistoristinėsmokyklos“laikotarpiuXIX a. penktajame−septintajamedešimt-metyje9. Jos reprezentatyviausi atstovaiyra Rudolphas Keyseris (1803–1864),PeterisAndreasMunchas (1810–1863)10. Tuometiniaimoksliniai tyrimai iš esmėsrėmėsi išsamia istorinių šaltinių analize.ToksempirinismetodasistorikųdarbuosedominavoikipatXXa.septintojodešim-tmečio11.Apie 1860–1910m. aktualesnėtampa istoriko Ernsto Sarso (1835–1917) nusakyta koncepcija: „<...> istorija judane pagal aiškius lūžius, bet laipsniškuspereinamuosius laikotarpius.“12 Kartuistorijosmoksle įsivyrauja naratyvinė is-

9 Šiame straipsnyje bus remiamasi prof. S. Bag-ge’spateiktaNorvegijosistorijosistoriografijosklasifi-kacija.Jislaikomasvienužymiausiųistorikų,tiriančiųankstyvuosius ir brandžiuosius Norvegijos Viduram-žius–Bagge Sverre.UdsigtogInnhogg,150årsfors-kningomeldrenorskhistorie (Vaizdas ir turinys,150metųsenesniosiosNorvegijosistorijosmokslotyrimai) // Historisk Tidsskrift, bind 75, nr. ½. Oslo: Universi-tetsforlaget, 1996, p. 39.

10 Išsamiau žr.:www.snl.no/nbl_biografi/Ludvig_Ludvigsen_Daae/utdypning

11 Bagge S. Udsigt og Innhogg, p. 40.12 Ten pat, p. 41.

torija. Istoriografijos laikotarpį nuo1910iki 1940 m. S. Bagge pavadino Klasės ir nacija: marksizmo įtaka13, o laikotarpįnuo1940iki1975m.−kritinioempirizmolaikotarpiu14. Po1970m.S.Baggeįžvelgiakritinioempirizmošalininkųsiekįapsiriboti„objektyvumuirneutralumu“15.Aptartųistorijosmokslosroviųkontekste

radosiirmoterųpadėčiaiViduramžiaisskir-tųdarbų,gausėjoinformacijosapiemoterųpadėtįirkitasistorijostemasgvildenančiuo-setyrimuose.Visdėltotaibuvotikpradinismoterųistorijostyrimųetapas.Kiekybiškaiir kokybiškai naujas laikotarpis prasidėjoXXa.aštuntojodešimtmečioviduryje.Taibuvolūžinismomentas,nesėmėklostytisakademinėsmoterųistorijosstudijos.

2. moterų istorijos tyrimų apim-ties didėjimas, profesionalizacija, geografinė plėtra, sąsajos su lyčių istorija

MoterųistorijostyrimaiNorvegijojeXXa.antrojepusėjesusilaukėvalstybėsparamos.Nuo1970m. šios srities studijaspradėjofinansuotiNorvegijos humanitarinių tyri-mųtaryba(Norges Allmennvitenskapelige Forskningsråd, toliau – NaFS). NaFS finansuojant,moterų istorijos temapirmąkartą įtraukta į 1975m. tarpdisciplininioNorvegijos istorikų žiemos seminaroprogramą.Nemažos reikšmės institucio-nalizuotomoterųistorijostyrimoetapopir-mojojefazėjeturėjoirNAFSorganizuotosbei remiamos specialios konferencijos 1975 ir 1979 m. Pirmojoje konferencijoje prof.

13 Ten pat, p. 45.14 Ten pat, p. 53.15 Ten pat, p. 60.

Page 145: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

145

I.Blom (tuometuNorvegijojevienintelėmoterų istorijos specialistė, dirbusi uni-versitete) pristatėmoterų istorijos tyrimųateitiesprogramą.Jipabrėžėtokiųstudijųperspektyvąsocialinėsistorijostyrimųkon-tekste,patarėvengtimarksistiniopožiūrioirlaikytisatokiaunuofeministinėsmoterųistorijos16.Moterų istorija įtraukta ir į1980m.vykusiopasaulioistorikųkongre-soprogramą.Reikiapabrėžti,kadmoterųistorijaNorvegijojegreitaibuvopripažintaatskira disciplina. antai, Bergeno univer-sitete1985m.įkurtapirmojišalyjemoterųistorijos profesoriaus vieta, kuri patikėtaI. Blom17. Šie Norvegijos mokslo procesai atspindėjo daugelyje šalių įsivyravusiaspanašias tendencijas.Moterųistorijostemapradėtakeltiirper

Šiaurėsšaliųistorikųsusitikimus.PirmasisŠiaurėsšaliųmoterųistorikiųsuvažiavimasvyko 1983 m. Osle, antrasis – 1985 m. Da-nijoje.Pastarajame,bemoterųkasdienybėsistorijos, pasigesta ir mentaliteto istorijos tyrimų,pradėtaminėtiirlyčiųistorijoska-tegorija,prabiltaapieįvairesniopobūdžiostudijųporeikį18.Laikotarpis po 1986m. akivaizdžiai

išsiskiriatodėl,kadistorijostyrimuosevisplačiautaikomalytieskategorija.Laikoma,kad Norvegijoje pirmoji mokslininkė,pa-reiškusitvirtąnuomonędėllyčiųistorijosporeikio, buvoGroHagemann.ŠiąmintįparėmėI.Blomirpasiūlėsavąjąlytiesapi-

16 Melby K. Norsk Kvinnehistorie 1975–1995 Kønnetsendredevitenskapeligestatus(Norvegijosmo-terųistorija1975–1995.Kintantislyčiųmokslinisstatu-1975–1995.Kintantislyčiųmokslinisstatu-čiųmokslinisstatu-sas) // Historisk Tidsskrift. Bind 75. Oslo: Universitets Forlaget, 1996, p. 187.

17 Ten pat, p. 407.18 Historisk Tidsskrift. Bind 65. Oslo: Universitets

Forlaget, 1986, p. 138–139.

brėžtį.Pasakjos,lytįgalimaaiškintidviemangliškomis sąvokomis: sex – biologinėlytis, ir gender – socialinė lytis19.Moks-lininkėsnuomone,istorikaiįšiassąvokasturėtųžiūrėtikaipįabiejųfaktoriųderinį.Josteigimu,taippatturėtųbūtitiriamairvyrųistorija,jųsantykiųsumoterimisraidairvyriškumaskaipsocialinėkonstrukcija.Kitasšiolaikotarpiobruožasyratas,kad

Norvegijojeprasidėjomoterųirlyčiųstudi-jųinstitucionalizacija.1986m.įkurtasOslo universiteto Tarpdisciplininis lyčių studijų centras (Senter for Tverfaglige kjønnstudier ved Universitetet i Oslo),vėliaupanašauspobūdžiocentraiįsteigtiTromso,Stavange-rio, Bergeno, Trondheimo universitetuose irkitur.Moterųirlyčiųistorijostyrimamsskatinti ir koordinuoti tarptautiniu lygiu 1987m.įkurtaTarptautinė moterų istori-jos tyrimų federacija (The International Federation for Research on Women’s His-tory – IFRWH/ FIRFH). 1988 m. IFRWH/ FIRFHpriimtaįTarptautinę istorijos tyrimų komisiją (The International Commission for Historical Sciences – ICHS/ CISH). Tyrimai visdėltobuvoorientuotiįmoderniuslaikus,įgijo labiau antropologinį, sociologinį irkultūrologinįpobūdį.Reikiapažymėti,kadpo1986m.Nor-

vegijojenevykokonferencijųarseminarų,skirtų tikmoterų istorinei padėčiaiVi-duramžiųNorvegijoje nagrinėti. Ši tema paprastaibuvoirtebėraaptariamakartusugeografiniuarteminiupožiūriuplatesnėmisproblemomis.

19 Med kjønnsperspektiv på norsk historie, Fravikingtidtil2000årskiftet(Norvegijosistorijaišlyčiųistorijos perspektyvos. Nuo vikingų laikų iki antrojotūkstantmečio pabaigos / Red. I. Blom og S. Sogner. Oslo: Cappelens akademisk forlag, 2005, p. 14.

Page 146: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

146

3. moterų padėties Viduramžių Norvegijoje tyrimai nuo XIX a. pabaigos iki 1975 metų

a) Moterų istorinės padėties tyrimų užuomazgos istoristinės mokyklos ir naratyvinės istorijos kontekste

Peržvelgusišskirtąpirmątyrimųlaikotarpįakivaizdu, kad taimoterų istorijos užuo-mazgųlaikotarpis:studijosevyraujanaraty-vinėirpozityvistinėprieiga.Ankstyviausiapublikacija,kuriojeaptariamaViduramžiųNorvegijosmoterų padėtis, išspausdin-ta 1875m. žurnaleHistorisk Tidsskrift. XIXa.Norvegijosistorikasprof.L.Daae(1834–1910)20paskelbėNorvegijosvėlyvų-jųViduramžiųirporeformaciniolaikotarpiopradžiaiskirtąbiografiniopobūdžiotyrimą Ponia Inger Ottesdatter ir jos dukterys (Fru Inger Ottesdatter og hendes døtre)21. L.Daaepažymėjo,kad1848–1972m.isto-riniųšaltiniųpublikacijojeDiplomatarium Norvegicum ir kituose šaltiniuose yra duo-menųtikapiedidikųžmonasirvienuoly-nuosegyvenusiasmoteris.Šiojemedžiagojebuvogausudokumentų,mininčiųnorvegųdidikę IngerOttesdatter (mirė 1555m.,autoriaus spėjimu, gyveno apie 80metų)ir jos dukteris. Šiosmedžiagos pagrinduparašytame straipsnyje jis plačiai išdėstošio laikotarpio vienos iškilesnių norvegųdidikiųgyvenimoistoriją.IngerOttesdatter

20 NorsL.Daaedaugelįtemųnagrinėjotikfragmen-NorsL.Daaedaugelįtemųnagrinėjotikfragmen-orsL.Daaedaugelįtemųnagrinėjotikfragmen-tiškai,B.BandlienjįprilyginatolaikotarpiožymiesiemsNorvegijosistorikamsR.KeyseriuiirP.A.Munchui(užkonsultacijądėkojuB.Bandlien–S. P.).

21 To paties teksto nuorodose autorius pateikia nuorodų įsavopatiesankstesnį, sumoterų istorijasu-sijusį straipsnį Historiske Skildringer (Istorijos pasa-kojimai).Žr.Daae L. Fru Inger Ottesdatter og hendes døtre//HistoriskTidsskrift.Bind3,rœkke2.Kristiania:P.T.MallingsBogtrykkeri,1882,p.224–366.

to meto šaltiniuose vadinama Norges rigest Hovmester (Norvegijos turtingiausio rūmų maršalkos)žmona.L.Daae’onuomone,jiyra ikireformacinio laikotarpio Norvegijos aukštuomenėspaskutinėskartosatstovė.PozityvizmoatstovasGustavasStormas

(1845–1903), dirbęsOslo universitete irsiekęsistorijosmoksloprofesionalizacijos,daugdėmesioskyrėšaltiniųnaudojimuiirįvairiųtyrimometodųtaikymui.Jisidėjųsėmėsi iš vokiečių pozityvistų semina-rų ir danų istorikoK.Erslevo „istorijoslaboratorijos“22, kurie griežtai atskyrėpopuliariąją istoriją nuomokslinės.His-torisk Tidsskrift išspausdino G. Stormo straipsnįAudun Hestakorn ir šv. Marga-reta iš Nordnœs (Audun Hestakorn og St. Margrete paa Nordnœs)23. Jame autorius siekėišsiaiškinti,arNorvegijoskaraliausdvarepasirodžiusimergina(vėliaužinomakaipšv.Margareta)ištikrųjųbuvokelionėsį Škotijąmetumirusia laikyta karaliausErikoMagnuso II dukra, kaip jąmėginopristatyti kelionėje dalyvavęs karaliausdvariškisAudunasHestakornas.Šv.Mar-gareta tuo laikotarpiu vertinta nevienodai. Ji buvo pasmerkta karaliaus, didikųirdva-sininkų,tačiauvisuomenėjąlaikėšventąja,vėlesniaislaikaisjaigarbintiskirtanemažaifundacijų.Kitaip nei iki šiol minėti istorikai,

G. Stormas intensyviai taikėmoksliniusmetodus (į šaltinius jis žvelgia kritiškai,jiemstirtipasitelkiapaleografiją).Remda-masis dokumentais nuobrandžiųjųVidu-ramžių ikiXIXa. ir pastarojo šimtmečio

22 Bagge S. Udsigt og Innhogg, p. 45.23 Storm G.AudunHestakornogSt.Margretepaa

Nordnœs // Historisk Tidsskrift. Bind 4, rœkke 2. Oslo: Universitet i Oslo, 1884, p. 209–252.

Page 147: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

147

poezija,G.Stormasišsikėlėšv.Margaretospriklausymokaraliausgimineipagrįstumoklausimą.PalyginęsXIXa. eilėraščiuoseminimus faktus su istoriniais šaltiniais, au-toriusatmetapoezijojefiksuotosmedžiagosautentiškumą.MoterųistorijaiskirtaskitasG.Stormo

1901 m. Historisk Tidsskrift išspausdin-tas straipsnis − Karalienės Margaretos rinkimai Norvegijoje (Droning Margretes Valg i Norge)24.JametiriamosvėlyvaisiaisViduramžiais Norvegijoje susiklosčiu-sios aplinkybės, nulėmusiosMargaretos(1353–1412) karūnaciją. Be jauminėtųHistorisk Tidsskrift ir Diplomatarium Norvegikum,istorikasnaudojasiirXIXa.literatūra, kitaip nei ankstesniame tekste,šįkartąinformacijąlyginasuXVIa.Islan-dijos analais25.Analizuodamas šaltinius,G. Stormas teisiniu ir politiniu požiūriunagrinėja šių rinkimų aplinkybes, lyginanusistovėjusiaskaraliaussostoirapskritaiturtopaveldėjimotradicijasirprieinaprieišvados, kad abiem atvejaisMargaretaneturėjoteisiniųprielaidųpaveldėtisostą.Margaretospavyzdįjisvertinakaipišimtįirteigia,kadjigalėjoatsirastitikdėlrinkimųpobūdžio.G.Stormasrašo,kad,remiantisšaltiniais,realirinkimųeiga(rinkėjųsudė-tis,skaičiusirnumatytosfunkcijos)neati-tikoformaliainustatytosrinkimųtvarkos.Renkantis iš dviejų kandidatų, lemiamąbalsą turėjoNidaros arkivyskupas, kurionuostataišreikštarinkimųprogasudarytamedokumente: „Margareta išrenkama,nes jibuvokaraliausHokonožmona irDanijos

24 Storm G. Dronning Margretes Valg I Nor-ge //HistoriskTidsskriftBind 1, rœkke 4.Kristiania:Grøndahl&sønsBogtrykkeri,1901,p.1–27.

25 Ten pat, p. 21.

karaliausOlavomotina,taippatvisižino,kad ji siekia naudos ir gėrio.“26 Susidaro įspūdis,kadarkivyskupopozicijąlėmėjopožiūrisįkarališkuosiusgiminystėsryšius,betnepolitinėsaplinkybės.Straipsnioauto-riuspateikiaasmeninįpožiūrįįMargaretosvaldymą,jonuomone,Margaretasusilpninošalies valdymo aparatą, sumenkinoNor-vegijosstatusąikiprovincijoslygioirnu-traukėtradiciją,kainorvegaiturėjoatskirąaukščiausiącentrinęvaldžią.

abiejuose straipsniuose G. Stormas nagrinėjo iškilių moterų biografijas,tačiaudomėjimasismoterų istorija nebu-vopagrindinė jomokslinėsveiklossritis.Vis dėlto net ir iš jo paminėtųmoterųcharakteristikų akivaizdu, kadG.StormąveikėXIXa.Europosšalyse(irNorvegijo-je)įsigalėjusiirmoderniųtautųklostymosiprocesusįkūnijusitautiškumoideologija.

b) Moterų istorijos Viduramžių Norvegijoje tyrimai marksizmo dominavimo laikotarpiu

Norvegijos istorijosmoksle įsivyravusmarksizmonuostatoms, Historisk Tidsskrift paskelbėteisėsistorikoirarchyvaroEbbe’sHertzbergostraipsnįInga iš Varteig ir jos šeima (Inga af Varteig og hendes œttlegg)27. Kaipirpirmiauminėtiistorikai,autoriusty-rimo objektu pasirinko stiprios moters bio-grafiją.IngaišVarteigo(apie1185–1235)buvo Norvegijos karaliaus Hokono III (valdė 1202–1204) nesantuokinio sūnauskaraliausHokonoIV(1204–1263;gimėpotėvomirties)motina.Remdamasissagomis

26 Ten pat, p. 22.27 Ebbe H. Inga af Varteig og hendes œttlegg //

Historisk Tidsskrift. Bind 1, rœkke 5. Kristiania:Grøndahl&SønsBogtrykkeri,1912,p.1–28.

Page 148: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

148

irXIXa.istorikųtyrimais,E.Hertzbergasanalizuoja šiosmoters ir jos palikuoniųbiografijas.Straipsnyjenagrinėjamosdiplo-matinėsirteisinėsperipetijos,kuriasturėjoįveiktiInga,siekdamasūnauskarūnavimo.Taippatatskleidžiamaspalvingašiosmo-tersbiografija.IngosišVarteigo,jossūnųirartimųjųkilmė tiriama remiantisne tikgenealogijos mokslo, bet ir onomastikos principais.Pavyzdžiui,autoriausspėjimu,Ingos išVarteigo sūnausOlafoRagndi-darsono vardas rodo, kad jo motina buvusi kilminga,nessūnusturėjęsjos,onetėvoprievardį.Trumpas,tačiaumoterųistorijosistori-

ografijąpapildęsnaujupožiūriuyraHisto-risk Tidsskrift išspausdintas istoriko Leifo Tjerslando straipsnis Cecilia Sigurdsdatter. Šiuo darbu autorius kvestionuoja savo ankstesniame tyrime Giminių studijos pagal sagas (Studier i saga – œtter)28 minimas L.Daae’o irO.Kvalsundo išvadas apieCecilijosSigurdsdatter kilmę.Tai pirmasHistorsik Tidsskrift užfiksuotaspavyzdys,kai tarp istorikų kilo ginčų, susijusių sumoterųistorijosproblematika.L.Tjerslanduigilinantisįproblemąteko

remtisvoskeliaisankstyvųjųViduramžiųšaltiniais:XIII a. pr. nežinomo (spėjama,islando) autoriaus Fagrskinna ir Snorre’s Sturlasono Heimskringla sagomis. Istorikas taisosavoankstesnę irL.Daae’ostraips-nyje Giminių studijos pagal sagas (Studier i saga – œtter)29 pateiktą hipotezę apieCecilijosmotinoskilmę.Dabar jis teigia,kad Cecilijos Sigurdsdatter motina buvusi

28 Tjersland L. Cecilia Sigurdsdatter // Historisk Tidsskrift.31-tebind.Kristiania:Grøndahls&Sønsbok-trykkeri, 1937–1940, p. 546–547.

29 Ten pat, p. 120–121.

Kristina,vienoišNorvegijoskaraliųSigur-do Jorsalafarerso(1103–1130)duktė.

Nors aptarti darbai radosi tada, kai Nor-vegijosistoriografijojevyravomarksizmonuostatos, moterims skirtuose tekstuose veikiaujuntamaspozityvizmoiristorizmopoveikis.

c) Moterų istorijos Viduramžių Norvegijoje tyrimų padėtis kritinio empirizmo laikotarpiu

Kritinio empirizmo srovė,manytina, pa-veikėgenealogijostyrėjoMagnaroKruse’sBjørge’s tekstąKaraliaus Sverrės motina buvo iš Sunnmorės (Kong Sverres mor var fra Sunnmøre)30. Lyginant su ankstes-niais tyrimais, šis darbas skiriasi didesniu tyrėjo susitelkimu į nagrinėjamą temą.M.K. Bjørge siekia nustatyti karaliausSverrėsSigurdssono(1177–1202)motinosGunhildos(autoriausspėjimu,gimusiapie1120m.)kilmėsvietą.StraipsnyjeM.K.Bjørge parodo, kad

yra susipažinęs suChristiania Videns-kabs – Selskabs Forhandlinger,XIXa.pab.Danijoje leistu Skandinavų žurnalu (Nor-disk Tidsskrift) irXXa. pirmosios pusėsNorvegijosmoksloliteratūra.Gilindamasisįtemą,jissusiduriasutapačia,daugeliuiNorvegijosViduramžiųistorijosspecialistųaktualiaproblema–rašytiniųšaltiniųstoka.Norėdamasišsiaiškintišiosmoterskilmėsistoriją,M.K.Bjørge remiasi bevardžioislandųvienuolioparašytomisSverrės sa-gomis31 ir islando Snorri Sturlusono Harald Hardrades saga.

30 Bjørge M. K. Kong Sverres mor var fra Sun-nmøre // Historisk Tidsskrift. Bind 40. Oslo: Univer-sitetsforlaget, 1960–61, p. 148–153.

31 Išversta Koht H.M.K. Bjørge, Kong SverresmorvarfraSunnmøre,p. 148.

Page 149: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

149

Genealoginiams tyrimams autorius naudojaspėjamoGunhildosgimtojoSyltėsregionokilmingųjų šeimųXIVa. genea-loginę lentelę32.M.K.Bjørge oponuojaprofesoriausA. Buggės hipotezei, kadGunhildabuvoišSunnmorėsirgiminiavosisudviemžinomiausiomisšaliesgiminėmis:Arnmødlingene išGiske irReinsœtteno.Remdamasislentelejisspėja,kadegzistavošaltiniuose nepaminėtaGunhildos sesuo,kurios vyras buvo valstietis aasgautas Rau-dasišSyltės.ToliauM.K.Bjørgegenealo-giškai, taikydamas onomastinius metodus ir istorinius šaltinius, analizuodamasdalįSyltės regioną valdančiosVereideœtenogiminėsšaknis,įrodo,kadirGunhildasu-sijusi su šia gimine.Viduramžių istoriko Eriko Gunneso

reikšminga publikacija Nuodėminga ir pagonė (Uren og hedning)33 skirta išsiaiš-kintiNorvegijosankstyvųjų irbrandžiųjųViduramžių moterų gyvenimui įtakosturėjusius visuomenės tabu ir jų kilmėsšaknis. ProblemąE.Gunnesas narplioja,remdamasisViduramžių literatūra, teisėsaktais ir bažnytiniais juridinio pobūdžiodokumentais. Iš esmės straipsnis religijo-tyrinis,pagrindinisdėmesystenkadaugeliotyrėjųViduramžiaissvarbiausiuNorvegijosbažnytiniudokumentulaikomiemsNidaros kanonams (Canones Nidrosienses). Be to, pasitelkiamasmoterųpadėtiesproblemasat-

32 Yra keletas šių lentelių versijų. Jas perrašė irperleido Munch P. A. Norske folks Sprog og Historie (Norvegų visuomenės kalba ir istorija; leidimo metainenurodyti). Nikolaysen N. Nogle gamle norske Œtleg (Kaikuriossenosiosnorvegųgiminės),1862;G.Stormišspausdinto Christiania Videnskabs – Selskabs Forhan-šspausdinto Christiania Videnskabs – Selskabs Forhan-dlinger(KristianijosMokslo–AsociacijosAptarimuo-se), 1875 – ten pat, p. 149.

33 Gunnes E. Uren og hedning // Historisk Tidssk-rift. Bind 54. Oslo: Universitetsforlaget, 1975, p. 89.

spindintisNorvegijosteisiniųraštųrinkinysFrostos teisė (Frostatingsloven),spėjama,rašytasXIa.pirmojojepusėjearbavidu-ryje, ir1000–1340m. IslandijosvyskupųsagųrinkinysBiskupa Sögur (E. Gunnesas vartoja Arnes saga), dažniausiai vadina-mas Norvegijos / Islandijos šaltiniu. Nauja šiame darbe tai, kad istorikas dar remiasi kitųSkandinavijosirVakarųEuroposšaliųdokumentais.TarpjųyraXVIa.pradžiosdanųteologoPederioPalladijausVizitų kny-ga (Visitasbok), Grigaliaus Didžiojo laiškai (Epistolae Gregorii Magni II),kamalduliųvienuolio kanonisto Graciano išleistas tei-sės rinkinysGraciano dekretas (Gratians Decretum) ir kiti dokumentai.

Straipsnyje aptarti iki jo pasirodymo 1975m. išleisti Skandinavijos istorikųdarbai,liudijantysbesiplečiančiąmoterųis-torijostyrimųgeografiją.Tarpjųnorvegės,folkloro specialistėsAnnHeleneBolstadSkjelbreds1972m.išleistaViduramžiustiknetiesiogiailiečiantidisertacija(Norvegijosmoterųistorijosprofesionalumolygiopa-vyzdys!)Sutepta ir pagonė. Gimdyvė nor-vegų liaudies tradicijose (Uren og hedning. Barselkvinnen i norsk folketradisjon). E.Gunneso straipsnis atskleidžia labai

pasikeitusįViduramžiųNorvegijosmoterųistorijos tyrimų vaizdą:XX a. aštuntojodešimtmečioviduryješioješalyjejaugau-suprofesionaliųdarbų.Istorikainaudojasididele šaltinių ir jau profesionaliųXXa.tyrimųbaze, pasitelkia tarpdisciplininiustyrimus.

Svarbiausiame Norvegijoje istoriniame periodiniame leidinyje Historisk Tidsskrift 1871–1975 m. iš viso publikuota 16 straips-niųmoterų istorijos tema. Iš jų 12 skirtimoterų padėčiaiViduramžiais; tai sudaro

Page 150: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

150

net75%pirmojolaikotarpiopublikacijų.Lyginantsukitųdviejųlaikotarpiųskaičiais,šisyradidelis,tačiaureikiaturėtiomenyje,kadmūsųišskirtopirmojolaikotarpio(nuo1871 iki 1975 m.) straipsniai parašyti per devyniasdešimt ketverius metus34. Histo-risk Tidsskriftpublikuotųstraipsniųanalizėrodo,kadNorvegijosmoterųpadėtįaptarętyrimai apėmė visusViduramžius (anks-tyvuosius, brandžiuosius ir vėlyvuosius).Tyrimai daugiausia paremti Norvegijos mokslo visuomenei gerai žinomais šalti-niais (sagomis, bažnytiniais ir teisiniaisdokumentais), juosevyraujapozityvistinėprieiga. Platesnių teorinių apbendrinimų(pvz.,išmarksizmoarkritinioempirizmopožiūriotaško)nėra.Publikacijosbeveikbeišimties skirtos kilmingoms moterims arba jųbiografijoms.

4. moterų padėties Viduramžių Norvegijoje tyrimai nuo 1975 iki 1986 metųNepaisant bendromoterų statuso tyrimųpagyvėjimoirišsiplėtojimo,moterųistori-josViduramžaistyrimaivėlavo.Beto,jiebuvo inicijuoti ne Norvegijoje, bet tarpvals-tybiniulygiu.Nuo1983m.organizuotuoseMoterys Šiaurės šalyse Viduramžiais35 seminaruose įsivyravo bendro pobūdžioViduramžiųmoterųistorijostemos:ekono-minėpadėtis,gyvenimosąlygos,darbasirreliginiaiklausimai.Šiųseminarųpagrindu

34 Puzinaitė Skaistė.MoterisviduramžiųNorvegi-joje: istoriografijosdiskursai, Bakalauro darbas. Vilnius 2010,p.49−52.

35 Blom I.Kvinnehistorie–leddihistorieforsknin-genogleddikvinneforskningen(Moterųistorija–ry-šiaisuistorijosmokslotyrimaisirmoterųistorijostyri-mais) // Historisk Tidsskrift. Bind 64. Oslo: Universitets forlaget, 1985, p. 415–416.

ViduramžiųNorvegijosmoterųtemavėliauišleistosakademinėsapžvalgos.

a) Moterų istorijos Viduramžių Norvegijoje bibliografinė apžvalga

IstorikėIngeborgFløystad1989m.išleidoNorvegijos moterų istorijos bibliografiją (Kvinnehistorie i Norge, en bibliografi)36.Įjąįtrauktaakademinėliteratūraapiemoterųekonominę, socialinę ir politinę istoriją.I.Fløystadpatinurodobibliografijos trū-kumus.Dauguma tyrimų nėra skirta tikmoterųistorijai,apiejųpadėtį(pavyzdžiui,abortai, šeimos istorija, demografija) tikužsimenama.Čianesuminėtibažnyčiosirreligijos istorijai, neabejotinai moteriškam aspektui – raganavimo fenomenui, taip pat lokalineiistorijaiskirtidarbai.I.Fløystadpažymi, kad dauguma darbų parašyti po1975m.DisciplininiupožiūriudaugiausiamoterųistorijosNorvegijojetemomisrašėistorikai ir etnologai. Sumoterų istorijasusijusios disertacijos parašytos ir apgintos keturiuose universitetuose: Oslo, Bergeno, TrondheimoirTromso.Bibliografijojeyraatskira dalis Moterys iki XVI a. I. Fløys-tadduomenimis, iki1986m.pasirodėtikvienasspecialusleidinys–minėtoŠiaurėsšaliųmoterųistorijosseminaromedžiaga.KitasmoterųistorijaiViduramžiaisskirtasrinkinys buvo išleistas šiai disciplinai jau išsirutuliojus į lyčių istoriją, tai yra po1986m. (I. Fløystad apžvelgiaNorve-gijos istorijos bibliografiją iki 1989m.).1975–1986 m. parašyti, bet nepublikuoti trys šiai tematikai skirti diplominiai darbai,

36 Fløystad I. KvinnehistorieiNorge,enbibliogra-fi,1989.

Page 151: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

151

ketvirtasis parašytas po 1986 m.37Knygųirpublikacijų1975–1986 m. išleista trylika, po 1986 m. – penkios. Didumaaptariamojebibliografijojenu-

rodytųdarbųapiemoterųistorijąikiXVIa.skirtiNorvegijospadėčiai,keletasaptariaSkandinavijos irVakarųEuroposmoterųproblemas.1975–1986m.tyrinėtostokiostemos:moterys ir darbas bei jų veiklossritys, garsiųmoterųbiografijos,moterysir bažnyčia,moterys ir nekilnojamasisturtas,moterysirkultūrosistorija,moterysvisuomenėje,sagųmoterys,moterysirteisė.Vienasstraipsnisjautiesiogiaiskirtaslyčiųistorijosproblemoms.Po1986m. tyrimųbazėirtemųratasplečiasi,atsirandanaujųaspektų:moterys politikoje,moterys vie-nuolynų gyvenime,moterysViduramžiųmene,moterysirerotika,moterysirmuzikair pan. Pertrisistoriografijostarpsniuspasiro-

džiusiųirmoterųistorijaiikiXVIa.skirtųdarbųdinamikaakivaizdi.Iki1975m.ty-rinėtojaminitikdvipublikacijas.Antruojulaikotarpiuperbeveikdešimtmetį išleistatrylika,ovienpertrejustrečiojolaikotarpiometus – penkios bibliografijos pozicijos.Turintmintyješiatematikarašomųdiplo-miniųdarbųskaičiausdidėjimąmatyti,kadmoterųistorijaišsirutuliojoįatskirąirganasparčiaibesiformuojantįtyrimųlauką.Kylaklausimas,aršiąprielaidąpatvir-

tintųHistorisk Tidsskriftskelbtųstraipsniųanalizė? 1976–1986m. šiame žurnalepaskelbtatrylikamoterųistorineipadėčiaiskirtųtekstų,išjųtrijuosejaubetarpiškaiaptariamamoterųpadėtisViduramžiųNor-vegijoje.Taisudaroapie23%moterųisto-

37 Autorėnenurodo,ar taibakalauro,armagistrodarbai – S. P.

rijaiskirtųpublikacijų38.Vertinantkokybėspožiūriu,tiekstraipsniai,tiekrecenzijosyraakivaizdžiaiprofesionalesni,neidaugumaankstesniųžurnalopublikacijų.

b) Moterų padėties Viduramžių Nor-vegijoje tyrimų pobūdis ir tematinis spektras

Iš antrojo istoriografijos laikotarpio (1975−1986)Historisk Tidsskrift paskelbtųdarbųypačišskirtinaTrondheimouniversi-tetoprofesorėsGretheAuthénBlom(1981)publikacija, skirta Norvegijos karaliaus HokonoVdukters irMagnusoEriksonomotinos Ingeborgos (1301–1361) politinei biografijai:Ingeborga Dievo malone kara-liaus Hokono dukra, Švedijos kunigaikštie-nė. Fragmentai iš politinio moters portreto (Ingebjørg med Guds miskunn Kong Håkons datter, Hertuginne i Sviarike. Bruddstykker av et politisk kvinneportret)39.JojeplačiaipristatomosIngeborgospatekimoįvaldžiąaplinkybės,užsienioirvidauspolitika,ofi-cialuspasitraukimasišpolitinėsveiklosirvėlesnėpasyvilaikysena.Vertinantšįdarbąmoterųistorijostyrimo

aspektu,įdomusautorėspasiūlytasistorinėsasmenybėsveiklostyrimobūdas.Analizuo-jami Ingeborgai priskiriami antspaudai. Ly-gindama Švedijoje ir Norvegijoje jos ants-pauduotus dokumentus, G. a. Blom prieina prie diskutuotinos išvados, kad Ingeborgos antspaudu savarankiškai naudojosi mote-riai palankūspatarėjai.OŠvedijoje, nors

38 Puzinaitė Skaistė.MoterisviduramžiųNorvegi-joje,p.52−53.

39 Blom G. A.IngebjørgmedGudsmiskunnKongHåkonsdatter,HertuginneiSviarike.Bruddstykkeravet politisk kvinneportret Historisk Tidsskrift. Bind 60. Oslo: Universitetsforlaget, 1981, p. 422–454.

Page 152: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

152

patarėjai ir vykdė savanaudišką politiką,antspaudąmoterisnaudojopreciziškiau.Norvegijosmitologiją moteriškuoju

aspektu viena pirmųjų pradėjo analizuotiOslouniversitetoreligijosistorikėprof.GroStensland.JisavopožiūrįpristatėpranešimeMoterys ir kultas vikingų laikais (Kvinner og kult i vikingetid)40. Tyrimo objektu autorė pasirinko anksčiau nenagrinėtątemą–Šiaurėsšalių(daugiausiaNorvegi-jos)mitiniųmoterųkultusirjasgarbinusiųmoterųritualusankstyvaisiaisbeibrandžiai-siaisViduramžiais.G.Steinslandpabrėžėšaltiniųstygiųirtai,kaddaugumajųyraiškrikščioniškojo laikotarpio. Savo tyrimuiji naudojosi edda – kvad (Šiaurės šaliųXIIa.mitologinėspoemosirapsakymai),islandųsagomis,išnagrinėjoXXa.istorikųirarcheologųsukauptasžinias.Pasakau-torės,senojiNorvegijosvisuomenėlaikėsiritualų, siekdama dermės tarp kosmoso,ūkioiršeimos.G.Steinslandanalizėrodo,kad, lyginant pagoniškąjąmitologiją sukrikščioniškąjareligija,moterųveiklabuvoaktyvesnėpirmuojuatveju.Mūsųišskirtoantrojolaikotarpiotyrėjų

įžvalgas savotiškai vainikavo 1985m.išleistas Oslo, Bergeno, Stavangerio ir TromsouniversitetųbendrasleidinysMo-terų kultūros istorija nuo Antikos iki 180041, kuriame paskelbta apie šimtas įvairiųdisciplinų Skandinavijos autorių straips-niųapieVakarųEuroposmoterųkultūrosistoriją.Viduramžių laikotarpiui skirtosdaugiausiaOslo universiteto profesoriųpublikacijos. Prof. JorunnoBjørgumo ir

40 KvinnearbeidiNordenfravikingtidentilrefor-masjonen, p. 31–42.

41 Kvinnenes kulturhistorie Fra antikken til år1800/Red.K.Vogt,S.Lie,K.Gundersen,J.Bjørgum,red. 1985.

prof.Ole’sJørgenoBenedictowostraipsnisMoterų gyvenimas Viduramžių Norvegijoje (Kvinneliv i norsk middelalder) išsiskiria literatūros gausa ir temų įvairove.Apta-riantViduramžiųNorvegijos visuomenėssocialinęstruktūrą,parodomamoteriškojivisuomenėsdalis.Taididikės,smulkiosiosbajorės,miestų gyventojos, valstietės irvergės.Atskleidžiamasišsamussocialiniųvaidmenųvaizdas,aptariamosmoterųvei-klosgalimybės.

J. Benedictowo straipsnyje Repro-dukcija ir priespauda (Reproduksjon og undertrykkelse)42 aptariamos gimdymo, kūdikiųpriežiūros,vaikųauginimosąlygos.ŠiąViduramžiųmoters gyvenimo pusęveikė religija: dėl to sumažėjo kūdikiųžudymoatvejų,abortų, įvestasprivalomomaitinimo krūtimi įstatymas, Bažnyčianustatė privalomą asmenų, paliudijančiųgimimofaktą.Šeimosgyvavimuiįvertintisvarbūsirautoriauskeliamiklausimaiapiefizinęprievartąpriešmoteris,skyrybųprie-žastisirteisęįskyrybas,moterųįtakąvaikųsocializacijai.Religinius klausimus aptarėOslo uni-

versiteto religijos istorikėGroSteinslandstraipsnyje Namų šeimininkės, vaidilutės (arba dvasininkės) ir pranašės (Husfruer, gydjer og volver)irkatalikųkunigasErikasGunnes straipsnyje Norvegijos vienuolės (Nonner i Norge).Viduramžiųmoterspa-saulis,šiektiekkitupožiūriu(permoterųmeninę kūrybą) įvertinamas archeologėsEllenos Schjølberg straipsnyjeTekstilės meno istorija (Tekstilkunstens historie).Aptartų straipsnių turinys rodo, kad

moterųistorijosapmąstymųhorizontasple-

42 Ten pat, p. 121–125

Page 153: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

153

čiasi.Nėvienasišpaminėtųdarbųautoriųnesiremiarašytiniaisšaltiniais.Literatūrossąrašasrodytų,kadautoriaipermąstopas-taraisiaismetaisišleistąliteratūrą.

5. moterų padėties Viduramžių Norvegijoje tyrimai po 1986 metų. Lyčių istorijos diskursai medievis-tikoje

KadanginuoXXa.devintojodešimtmečiovidurio iškeliama lyties kategorija, pir-miausia reikėtų apžvelgti šią koncepcijąremiančiųmokslininkųveikalus.JauminėtojeI.Fløystadbibliografinėje

apžvalgoje43išryškėjairViduramžiųNorve-gijosmoterųpadėtiestrečiuojulaikotarpiutyrimųsituacija.Čiapristatominorvegųirislandųmokslininkųtyrinėjimai.Viduram-žiamsskirtitikketuristraipsniaiįvairiuoseleidiniuose ir vienas diplominis darbas. Tai AgnesS.Arnórsdóttiristorijosdiplominisdarbas Moterys ir „karo vyrai“. Lyčių padėtis islandų visuomenėje XII–XIII am-žiuje (Kvinner og „krigsmenn“. Kjønnenes stilling i det islanske samfunnet på 1100 og 1200 – tallet),išleistas1990m.;taispačiaismetaispasirodęsOrmøyRagnhildotyrimasNašlių ekonominė ir teisinė padėtis norvegų Viduramžiais (Enkers økonomiske og rettsli-ge stilling i norsk middelalder); taip pat du Sverre Bagge’s straipsniai: 1991 m. pasiro-dęstyrimasMoterys ir vyrai Heimskringloje (Kvinne og mann i Heimskringla), kuris remiasivienagarsiausiųirlabiausiaityri-nėtųkaralių sagųHeimskringla ir aptaria Viduramžiųmoterspadėtį,irpodvejųmetųišspausdintas darbas Europa 300–1200

43 Fløystad I.KvinnehistorieiNorge.Enbiblio-grafi,1989.

(Europa 300–1200). aktuali publikacija pa-sirodėir1993m.TaiLundenKåreFrøydis Eriksdotter ir jos laikai (Frøydis Eriksdot-ter og hennar tid).Bibliografijospožiūriumums vertinga ir I. Fløystad publikacijaMoterų istorija Norvegijoje 1970–1990, kai kurios linijos (Kvinnehistorie i Norge 1970–1990, noen linjer)44. Ji nemini mus dominančio laikotarpio publikacijų, betpateikiaViduramžiųmoterųistorijostema-tika įvairiuoseNorvegijosuniversitetuoseparašytųdiplominiųdarbųsuvestinę: tarp1920ir1975m.−vienas,nuo1975iki1986m. – du, nuo 1986 iki 1989 m. – vienas, iš viso keturi darbai. I. Fløystad pristatomų darbų tematika

parodovyraujantįtyrimųpobūdį:tailyčiųistorijos kontekste plėtojamos studijos.Tendencija akivaizdi, tačiau peržvelgtosbibliografijosnepakanka,norintsusidarytiišsamesnį šio laikotarpio tyrimųNorve-gijojevaizdą.Norintšįvaizdąparyškinti,pirmiausia reikia peržvelgti iškilesniųistorikųdarbus.TarpXXa.pab.–XXIa.pr.Norvegijos

moterų istoriją tiriančių istorikų vienaiškiliausių figūrų yra JAVTowsono uni-versitetevikingųstudijasdėstantiprofesorėJenny Jochens. Ji išleidoanalizėsgilumuišsiskirančiusveikalus,kuriuoserašomairapieNorvegijosViduramžiųmoteris.Vie-nabrandžiausiųyra1995m.pasirodžiusiknyga Women in Old Norse Society, skirta IslandijosirNorvegijosmoterųsvarbiemsgyvenimo aspektams pristatyti.Knygojenagrinėjami socialiniai klausimai, gausuinformacijosapievedybas(pavyzdžiui,dėl

44 Fløystad I.KvinnehistorieiNorge1970–1990, 1990.

Page 154: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

154

krikščionybėsįtakosvykusipagoniškųve-dybųinstitutotransformacija),seksualiniussantykius,vaikžudystę,motersdarbosvarbąkaimoūkyje.J.Jochenstyrimaidaugiausiaparemti islandųsagomis (islendingesaga-ene), vienalaikėmis (samtidssagaene)45, riterių (riddersagaene) ir legendinėmissagomis (fornaldarsagaene). Strateginis J.Jochenstikslas,jospačiosžodžiais,yralyties kategorijos gilesnis supratimas isto-rijoje.PirmosiosknygostematikąpratęsiamonografijaSenosios Skandinavijos moters paveikslai (Old Norse Images of Women), išleista1996m.Autorėsiekiataippatgiliaipažvelgtiįmoterųpaveiksluspagoniškojojemitologijoje ir pristatytimitologizuotasrealias asmenybes. Palyginti su pirmąja,šiosknygosšaltiniųbazėpraplėsta.Gretalegendiniųirvienalaikiųsagųdarpasitelktaskaldųpoezija.Tarptautiniumastu išgarsėjo islandų

istorikėsAuðurMagnusdóttir 2001m.publikacija Frillor och fruar. Politik och samlevnad på Island 1120–1400.Dėlkal-bosbarjero(rašytaislandųkalba)jątenkaapžvelgtiremiantisOslouniversitetoprof.JónViðarSigurðsson recenzijaKai kurie esminiai dalykai iš diskusijos apie islandų Viduramžių visuomenę po 1970 m. (Noen hovedtrekk i diskusjonen om det islandske middelaldersamfunnet etter 1970).Autorėstyrimoobjektasyrasugulovės(frillor). apie jasislandųsagoselabaidaug informacijos. Islandų(kaipirkitųgermanų)vadaigyvenopoligamiškai.Dauguma sugulovių buvodidikėsirtamgaudavotėvųsutikimą:„<...>geriaubuvębūtikilmingovyro,neinetur-

45 angl. contemporary saga, t. y. sagos, atsiradu-siosbeveiktuopačiumetu,kaibuvoužrašytos.

tingovalstiečiosugulove.“46Kitaipneiapievedybas,mažaiyražinomaapiefinansinįtokiųsantykiųpagrindą,betakivaizdu,kadšitokiubūdususidaręvadųirjųsuguloviųšeimųryšiaiišlikdavotvirtinetgitada,kaivadai vesdavo pagalKatalikų bažnyčioskanonus,priimdavosantuokossakramentąirsugrąžindavosugulovesįjųšeimas.VienažinomiausiųšiandienosNorvegi-

josmoterų istorikių yraElisabethAasen.2006m.pasirodė jos straipsnisViduram-žių miesto moterys (Middelalderbyens kvinner)47,skirtasmoterųpadėčiaiBergenomiestenušviesti.Daugdėmesiosusilaukėbene svarbiausia miesto moteris – Bergeno globėjašv.Suniva.E.Aasenaptariasušiaasmenybe susijusius legendinius (Sunivos atvykimo išAirijos į Selje salą ir žūtiesaplinkybės) ir tikruosius (tariamoje josžūtiesvietojepastatytobenediktinųvienuo-lynoistorijairSunivospalaikųperkėlimasįBergeną)įvykius.AutorėtaippatdomisipaprastųBergenomoterųpadėtimi.Jinu-šviečiaįvairiųsocialiniųgrupiųmiestiečių(namųšeimininkių,kepėjų,pirčiųdarbuo-tojų, alaus pardavėjų, tarnaičių, turtingųmoterų, prostitučių) buitį ir kasdienybę.Taippataptariavienuoliųgyvenimą(vie-nuolynų administravimas, kasdienybėsritmas, dvasininkių pareigos, kultūrinėveikla ir medicinos paslaugos).PotrejųmetųpasirodėE.Aasentyrimas

Moterų vienuolynai Norvegijoje (Kvinner

46 Sigurðsson J. V. Noen hovedtrekk i diskusionen om det islandske middelaldersamfunnet etter 1970 // Collegium medievale Tverfaglig tidsskrift for middelal-derforskningInterdisciplinaryJournalofMedievalRe-search. Volume18.Oslo:SocietyforMedievalStudies,2005, p. 114.

47 Aasen E. Bergenske kvinner fra Sankta Sunniva tilKarineKorgekone, p. 15–31.

Page 155: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

155

klostrene i Norge)48, apimantis laikotarpįnuoXIIa.ikivienuolynųpanaikinimo,t.y.Reformacijospradžios.Temanagrinėjamasocialinėsirpolitinėsistorijos,kasdienybėsirkultūrosistorijosaspektais.Daugvietosskirtamotyvacijai, kuri vertėmoteris eitiarbatėvusatiduotidukterisįvienuolynus.Tyrimasparemtas sagomis,vienuolynų irmiestų istorijos šaltiniais.Autorėnurodo,kaddaugmoterųpadėtįšiuopožiūriusis-teminančiosmedžiagosyrasukaupęsBer-genomuziejus.Pažymėtina,kad,nepaisantpirmiau aptartų istoriografijos tendencijų,E.Aasendarbas yra tradicinio pobūdžio,nesiremialyčiųistorijosšalininkųsiūlomametodologija.Apžvelgtospublikacijos–toligražune

visimoterų padėties viduriniais amžiaistyrimai,pasirodępo1986m.Čiaremtasireprezentatyviais pavyzdžiais, kurie ben-draisbruožaisiliustruotųmusdominančiolaikotarpiomokslinės produkcijos turinį.Viduramžiųmoterųklausimamsskirtospro-dukcijoskiekiodėlbibliografinėsmedžia-gos stygiaus nustatyti nepavyko. Historisk Tidsskrift1986ir2009m.moterųpadėčiaiViduramžiais ir apskritaimoterų istorijosproblematikai skirtų publikacijų santykisyraapie8%(dvipublikacijosiš26)49.

Palyginti su ankstesniais tyrimais, šie statistiniai duomenys yra labai apytiksliai. Išryškėjusmoterųistorijosirlyčiųistorijostyrimųsąsajoms,daugelisistorikųeventua-liaiplečiasavostudijųpobūdį,neapsiribojatikmoterų padėties analize, be to, savodarbus publikuoja atitinkamuose speciali-zuotuoseleidiniuoseirperiodikoje.

48 Aasen E. Driftige damer, Lœrde og ledende kvinner gjennom tidene, p. 40–51.

49 Puzinaitė Skaistė.MoterisviduramžiųNorvegi-joje,p.54−56.

Analizė parodo, jog akivaizdu, kadtrečiuoju tiriamu laikotarpiu Norvegijoje toliauintensyvėjomoterųirlyčiųistorijostyrimai.Tačiaukitaipneipirmaisiaisdviemlaikotarpiais, po 1986m. pasirodžiusiosstudijosyrakiekybiškaigausesnėsirturiniopožiūriupreciziškesnės.AptarėmeNorvegijosistoriografijoslai-

kotarpį,apimantįdaugiaukaipšimtąmetų.Pertąlaikąpožiūrisįmoterisirjųpadėtiestyrimuskeitėsiišesmės.DaugiaudėmesiomoterimsistorijojemokslininkaiėmėskirtiXIXa.pabaigojeiršispakilimasišlikoikiPirmojopasauliniokaro.Vėliaudarbųlabaisumažėjo.Tenkasutiktisuprof.G.A.Blom,kadnuosmukistrukoikiXXa.aštuntojode-šimtmečiopradžios.Po1975m.prasidėjusinaujatyrimųbanganuopirmosioskokybiš-kai labai skiriasi.Norvegijos akademinėsvisuomenėssusidomėjimasmoterųistorijostyrimais neabejotinai yra ilgalaikis.

Išvados

1.GalimaišskirtitrismoterųistorijosNor-vegijojetyrimųdinamikosraidostarps-nius.LaikotarpįnuoXVIIIa.pabaigosiki 1975 m. galima vadinti pradiniu eta-pu.1975–1986m.–akademinėsmoterųistorijostyrimųpradžia.Po1986m.pra-sidėjusiu trečiuoju laikotarpiumoterųistorija laikoma savarankiška istorijos mokslo subdisciplina.

2. Pirmojo laikotarpio darbuose vyravo pozityvistinispožiūris,iškiliųpavieniųasmenybių(didikių,karalienių)proble-matika,dauggenealoginiųtyrimų.Tikretais atvejais studijos buvo tarpdisci-plininės.Temųpožiūriudaugiausiatirtamoterųteisinėpadėtis(ypačsantuokosteisės,teisėsįturtąaspektai),jųveikla

Page 156: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

156

politikoje.Analizuotasanometovisuo-menėspožiūrisįmoterispernusistovė-jusias religines tradicijas.Mažai tirtamoterųpadėtiesdinamikaNorvegijoje,keičiantisvyraujančiaireligijai.Visdėl-toiršiuolaikotarpiuaktualiųklausimųdaugėja.

3.1975–1986m.akivaizditendencija,kadmoterų padėtiesViduramžiųNorve-gijoje tyrimai pradedami koordinuoti, rengiamos specialios konferencijos, studijostampatarpdisciplininės,vyraujasocialinėistorija.Labaiišsiplečiatema-tika:atsirandamoterųkasdienybėsisto-rija,kurkasnuodugniauatskleidžiamimoterų socialiniaivaidmenys,gerokaipasistūmėtatiriantmoterųistorijąreli-giniuaspektu,pasirodopirmiejimoterųistorijostyrimųbibliografijosaptarimai.

Daugumašiųtendencijųvyraujaikišiųdienų.

4.Nuo1986m.ikišiųdienųViduramžiųNorvegijosmoterųtyrimuoseatsispin-di ir kitose valstybėse vykęmoterųistorijosstudijųpokyčiai,iškuriųsvar-biausias–įsigalilyčiųistorija.Išnaujopermąstomimoterųirvyrųsantykiai,jųkaita.Tyrimus labiauveikiakitų šaliųmokslo tendencijos, stiprėja valstybėsparama,sparčiaiplečiasityrimuskoor-dinuojančiųnacionaliniųirtarptautiniųinstitucijų tinklas. Gausėja tiksliniųseminarų.

5.MoterųistorijaViduramžiųNorvegijojeirSkandinavijos regioneyraglaudžiaisusijusi.MokslininkaiįšiolaikotarpioSkandinavijos regioną linkę žiūrėtilabiaukaipįvientisąkultūrinę,teisinę,rečiauirpolitinęerdvę.

womAN of mEDIEVAL NoRwAY: hISToRIogRAPhIcAL DIScouRSE

Skaistė PuzinaitėS u m m a r y

This study explains aspects of the historiography, de-signed to the medieval Norway women’s history. The workdescribes,thatthroughoutfirst,initialperiodofwomen’shistoryresearch(endofXIXcentury–1975)dominate positivistic attitudes among the scientists, themostlyrisedbythemtothelightofhistoryarefi-nanciallyorpoliticallyinfluentialwomen;theyappearin the history science thanks to there activity. One of the principal characteristics of the second period (from 1975to1986)isstudiesprofessionalization;scientist’sapproachisunderthestronginfluenceoftheprocesswherein women’s history of all periods transforms in to the subdiscipline. The main characters of the third period (from 1986) is domination of the gender con-

ception, creation of the gender studies centres in the Norwayuniversities,intensificationofthenationalandinternational conferences and seminars and growing publishing output of the research works. The greater number of these works had been written in the earlier period, i.e. before 1975, but the works of the third periodaremorequalifiedandinnumerouscasesarebased on the interdisciplinary viewpoint. Studies of the medieval Norway women’s history are very bounded up with the same studies in the other Scandinavian countries.Historians frequentlyareusing the samesources. The obvious tendency is – to have a look at these issue for this region as if it is in the interrelated or common cultural, legal and political space.

Įteikta 2011 06 30 Parengta skelbti 2011 09 09

Page 157: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

157

ISSN 1392-0448. LIETUVOS ISTORIJOS STUDIJOS. 2011 28

knygų lentynoje

ЕвропЕйский взгляд на наслЕдиЕ. рЕцЕнзия с примЕчаниями

Рец.: Чепайтене Р. Культурное наследие в глобальном мире. Виль-нюс: ЕГУ, 2010. 298 с.

Начну издалека: в конце сентября 2010 г.,практическидень в день с рассматриваемымизданием,вышлавсветмоясобственнаякни-га «Антропология архитектурного наследия:взгляднаБеларусь» (Минск:Юнипак, 2010.184 с.).Одной из целеймоей работы былозакрыть теоретический вакуум белорусскойгуманитарнойнаукипопроблемамохраныиреновации историко-культурного наследия.Даже не то что закрыть – так говорить поменьшеймеренескромно–нохотябыобозна-чить,чтоинаэтомнаправленииведутсяунаскакие-тоисследования,происходитосмыслениеактуальной проблематики.Иными словами,япоследовализвестномуправилу– еслине-обходимойкнигине существует, придется еенаписать.Надо сказать, я рад, чтомоякниганапаруднейобогналакнигуРасыЧепайтене,потомучтовнейянашелименното,чтотакдолгоискал–научноизложенную,бескомпро-мисснуютеориюнаследиявысокогоинтеллек-туальногоуровня,вобравшуювсебявсесамыесовременныедостижения этогонаправленияисследований.Книга транслирует открытыйевропейскийвзгляднапроблемыпамятниковиихиспользования,непризнающийзакрытыхилинеудобныхтем.

РасаЧепайтене–литовскийавтор,давноиуспешноразрабатывающийтеориюисторико-культурногонаследия,прошедшиймногочис-ленныестажировкивевропейскихуниверси-тетах и, кстати,мой преподаватель.Думаю,чтомоякнигабыланаписанасовсемнезря,она

затрагиваетмассуиной,нежелиуР.Чепайтене,проблематики,болееприближеннаякбелорус-скимреалиям.Нокакзнать,еслибынебыляв своевремястудентомРасы,возможноинезагорелсябытакохранойнаследия,неувиделбы тех теоретических горизонтов, к которымсегоднястремлюсь.

Впрочем,речьдалеепойдетименнообиз-дании«Наследиевглобальноммире».Главнаятемакниги–постоянная,всепроникающаяреф-лексияавторапоповодусобственных(профес-сиональных)взаимоотношенийспамятниками,ипопыткаанализаэтихсубъектно-объектныхотношениймежду экспертамииизучаемымиобъектами.Автор пытается понятьмотивы,особенностимыслительногопроцессапрофес-сионаловотнаследия.

Автораможно засчитать в продолжателидостаточномодногонаправления.Подобныеисследования, анализирующие памятники иобъекты наследия, появлялись уже не раз –наиболее известные в нашем пространствеавторы–Д.Лоуэнталь,П.Нора,Э.Хобсбаум.Анализ это тотальный, разбивающийизучае-мыйобъектнепростона составныечасти, анакрупицы,песчинкииатомыэкономическихотношений, глобализации, интертеймента,идентичности и т.д., попросту говоря пос-тупательная анатомическая «препарация»памятника.

Вкнигеприсутствуеткакхорошоразвитаякомпилятивнаячасть,позволяющаяадекватнооценить состояние европейской науки (это

Page 158: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

158

особенноважнодлянас,т.к.идеи90%цити-руемыхавторовпоканеизвестнырусскоязыч-номучитателю), таки собственно авторскиенаработкиинаблюдения.

Книгасодержиттриосновныхраздела.Впервомразделе«Наследие,память,исто-

рия»авторрассматриваетобщееположениепа-мятниковвсистемемировосприятиячеловека,анализируетэволюциюотношенийобществаинаследия,демонстрирует антропологическийподходкегоизучению.

Авторскрупулезноисследуетвзаимосвязьмежду трансформацией исторического со-знанияибытующимивобществепрактикамипамяти:«Историческоесознание–присущаякаждомународунезависимоотегосоциальныхиэкономическихусловийжизниспособностьориентироватьсявпрошлом,настоящемибуду-щем.Этопереживаниетечениявремени,уме-ниеприсваиватьемусмыслиимпользоваться.Словом,каждыйчеловекявляетсясвоегородаисториком, потому что имеет хоть какое-топредставление о теченииисторического вре-мениисвоихсвязяхсним»(стр.33).

В разделе «Наследие в контексте истори-ческойкультуры»авторвследзаЙ.Рюзеномпредлагаетмодельтипологизацииисторичес-когосознания:1)Традиционный тип,которомусвойственно считать этические ценности исоциальныенормыважнеетечениявремени.Нановациитутсмотрятнедоброжелательноилиснимисоглашаютсялишьвтомслучае,еслионине препятствуют традиционномуобразужизни.2) Иллюстративный типисторичес-когосознания.Вданномслучаеаргументацияпоступков опирается не на традиции, а на«надвременные»принципыиправила.Историяпонимаетсякакпрошлое,котороерасполага-ет кладовойполезныхпоучений (historia est magistra vitae). 3) Критическому типуистори-ческогосознанияприсущскептическийвзгляднаморальные ценности прошлого.Субъект,пытаясьрешатьдилеммысовременности,свя-занныесориентирамипрошлого,критическианализируетсложившиесянормативныестан-

дарты. 4)Генетический тип историческогосознания в отличие от трех предыдущих непытаетсячто-либоотброситьилисохранитьвочтобытонистало,анаоборот,подчеркиваетособуюсвязьпрошлого,настоящегоибудуще-гоистараетсяобъединитьвсеэтиперспективывремени и сравнить их с учетом измененияценностейивзглядов»(стр.33–34).

Каждомубелорусуиособеннолюдям,от-ветственнымзапринятиекаких-либорешенийпо памятникам, прежде чемформулироватьсобственноемнение на этот счет, следовалобыопределитьккакомутипуотносятони(мы)себя,иккакомутипуотноситсяих(наше)ок-ружение.Подчеркиваю,чтоэтоследовалобывыяснитьпредваряя собственныераздумьяопамятниках,нотолькопредельночестно.

По словам антропологаО.Пуассона, ко-торые приводит автор, изменяющиеся связимежду обществом и его территорией, когдапри внезапных социополитических переме-нах грубо отметаются прежние ценности,создаюткризисы,которыетребуютпо-новомупереосмыслитьжизненное окружение.Тогдауничтожение остатков прошлого или при-знаниеих«наследием»можетстатьоднимизвозможныхкодовэтогопереосмысления(стр.38).Золотыеслова.

Раздел обидентичности оченьинтересен,т.к. затрагивает ряд проблем в определениипамятника.Частопамятник, его ценностныехарактеристики определяются именно черезидентичность индивида, проживающего вопределенной географической точке, и темболеечерезидентичностьсовокупноститакихиндивидов,еслиихпредставленияосамихсебехотьсколько-тосовпадает(sic!аэтовообще-тоиестьнация).Болеетого,бываеттак,чтоимен-ноидентичностьчеловека–таединственная зацепка, единственныйшанс памятника на«выживание».Но, скажем,Эйфелева башняи Египетские пирамиды – они ведь тожеприсутствуют в нашей сВами белорусскойидентичности, возможно и попрочнее дажечемСынковичская церковь.Получается, что

Page 159: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

159

Эйфелевабашня–этотакжеэлементбелорус-скогонаследия?Невсемирного,этосамособой,аименнобелорусского,т.к.никтобольшенеценит ее так, как белорусы (соответственно– никто не любит ее так какфранцузы иликакжителиАргентины).Значитлиэто,чтоукаждой группылюдейесть своябашня,или,экстрополируя,видят ли различные группы разные объекты наследия в одном и том же материальном предмете? «Приизмененииобщественногосознанияважнымстановилсяуженесампамятникилиартефакт,аотношениесоциумакнемуипроизводимоеимвлияниенагрупповуюидентичностьразличныхуров-ней»,–пишетнаэтоавторкниги(стр.123).

Икакприкажитетогдаегоохранять,разви-ватьиинтерпретироватьнаоснованииодноготолько признака идентичности?Имеют липравофранцузыдемонтироватьсвоюбашню?Свою-тоимеют,авотнашу?..

Кстати, по поводуматериального вопло-щенияпамяти:есливпредшествующиегодыимявлялосьнекоесимволическоеизваяние,статуя(врусскомязыкеэтоиестьизначаль-ныйпамятник),тотеперь,вэпохупостмодер-низма,всвязиснебывалымразвитиемкультанаследия, автор выводит парадоксальную,но неожиданно верную закономерность: стечением времени в городах появляется всебольшенаследия,ивсеменьшепамятников(статуй),кактаковых.

В следующей части «Развитие охраныкультурногонаследия»авторделаетакцентнаобщественной значимостипамятников.Ведьименноэтосталоотличительнойчертойсовре-менногоихвосприятия,вотличие,скажем,отвосприятияXVIIIв.,когдапамятникпонималсяскореекакпрагматическоезакреплениепобедГосударя. Здесьмынеизменно сталкиваетсяс недостаткомобъективных критериев опре-деления памятника, ведь сегодня имможетбыть все что угодно: «В понятии объектаохранынаследия понемногу происходил пе-реходот«старого»к«неоченьстарому»(досовременных произведений), от «величест-

венногоивпечатляющего»к«болеемелкомуи повседневному», от «монументального» кзначительно болееширокому определению«памятника»,включающемупризнаниецелос-тности природных, культурныхи городскихландшафтов»(стр.124).

Такжеавторзатрагиваетещеодинважныйаспект профессионализации охраны насле-дия.Обсуждениявинтернетеинастраницахбумажных СМИ показывают, что сегоднячутьлинекаждыйобывательчувствуетсебякомпетентнымввопросерешениясудьбыпа-мятников.Вовлечениеобщественности–дело,несомненно,хорошее,нонашемнениесостоитвтом,чтонаследиемдолжнызаниматьсяпро-фессионалы.Проблемажевтом,чтоправонапрофессиональноеотношениекнаследиюнапостсоветскомпространствесегодняпризнает-сявосновномтолькозаархитектурнымсооб-ществом.Гуманитариивынужденывступатьвсвоеобразнуюсхваткузаэтодисциплинарноеполе,пытаютсяухватитьчастьответственнос-тивпроцессепринятиярешенийпонаследию.Архитекторыотчаянносопротивляются,(почи-тайтехотябыполемикупоповодуреставрацииКаложской церкви в Гродно или отдельныетематические«наследийные»номераглавногоархитектурногожурналастраны«Архитектураи строительство»), пытаютсящелкнуть поносу, упрекая именно в некомпетентности,в то время как от результатов деятельностинекоторыхтаких«профессионалов»простоте-ряешьдарречи.Да,мы–историки,философы,антропологи–неумеемподсчитатьнагрузкунафундамент,определитьточкинапряжениясводаит.д.Ноэтонелишаетнасправазнать,понимать,исследоватьнашенаследие,и,какследствиеэтого,делатькакие-товыводы,учас-твоватьвегоуправлениинетольконаправахпользователя,нонаправахпрофессионала.Аэто,согласитесь,ужекачественноинойуровеньдоступаиответственности.

Вразделе«Индустриянаследияиегокри-тика»помимовсегопрочегоданоинтересноеобъяснениефеноменатуризма:«Насамомделе,

Page 160: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

160

посещениемузеевиместнаследиясегоднявсебольшесвязываетсясразнообразнойкультур-ной деятельностью (посещением концертов,театров или галерей искусства), которая вболееранниевременатрадиционносчиталасьпотреблением роскоши. Однако при ростеэкономического благосостояния населенияпоявилосьвсебольшепотенциальныхпотре-бителейкультурнойпродукцииизширокихсо-циальныхслоев,чтопородилоужеупомянутуюдемократизациюкультурывообщеинаследия,вчастности,ивместестем–еговульгариза-цию.Другаяточказрения,объясняющаяэтотфеномен,меняетместамипричинуиследствиеиростиндустриинаследиясчитаетблизорукойэскапистскойностальгией,вызваннойотноси-тельнымупадкомэкономикив70–80-егг.XXв.втакихстранах,какВеликобритания,гдеонанаиболееяркопроявилась.Однаковпоследнеевремяпонятие«наследия»вомногихстранахнастолько расширилось, что уже начали его«использовать для чего угодно, что, так илииначе,правильноилиошибочно,можносвязатьспрошлым».

Самразделпроникнутпочему-тонесконча-емымпессимизмом,квинтэссенциякоторого,кажется,заключенавследующихсловах:«Этитехнологииформирования общественных ипотребительскихвкусовчастосклонныигно-рироватьне толькоисторическуюправду,нои важное для интерпретацийнаследия эти-ческое измерение, имеющеепрямую связь снепосредственнымобучениемнажизненномопыте прошлого. Вместо них пронизанноерелятивизмомпотребительскоесознаниеосо-бенносклоннообнаруживатьразвлекательные элементы этого не только материально, номорально «стерилизованного» «наследия»,которые от его консуматора ужене требуютни ответственности, ни самостоятельногомышления».

Р.Чепайтеневэтомразделецитируетмно-жество европейских авторов, которыепрямосоревнуютсямежду собой в пессимизме поповоду современногопотреблениянаследия.

Да, подобныйпессимизм – типичное прояв-ление гражданской позициимногих видныхпредставителейинашейбелорусскойинтел-лигенции.Считается будтобынеприличнымискать позитив, находить хорошие, положи-тельныеявления.Иясамчастоловлюсебянаэтом.Азря,ведьдолженжебытькакой-толучнадежды,темболеевкнигемонографическогохарактера.

Впрочем,понятьприродуэтогопессимизмаможно.Теориянаследия–изначально«спаса-тельная»,«пожарная»дисциплина,родившаясяи развивающаяся в настоящее времяисклю-чительновсхваткесвандалами(кстати,авторразбираетпокосточкамиих,даваявсоответс-твующемразделеблестящуюклассификацию).Какнеприскорбноэтозвучит,новандализм–хлебтеоретика.Непамятниккактаковойинеисторическоепрошлое,ноименноопасностьего утраты стимулировала всех авторов нанаписаниестатей,эссеикнижек,того,чтоизпронзительногопафосавыливаетсявсложней-шуюаналитикуивитогекристаллизируетсявнаучномнаправлении.Небудетвандалов–ктовспомнитопамятниках?Воттакиеединствоиборьбапротивоположностей.

Третья часть книги – «Проблемы интер-претации культурногонаследия» включает всебямассу разнообразных тем, касающихсякак собственно теорииинтерпретации, такиэксплуатациииразвитиявтуристскихиобра-зовательныхцелях археологического, индус-триального наследия,музейных экспозиций,тематическихпарковиисторико-культурныхландшафтов.Личномненаиболеепонравил-ся анализ экспозиции бельгийскогомузея вИпре–вотбынамкогда-нибудьдойтидотакогоценностно-ориентированноговосприятияВе-ликойОтечественнойвойны.Этачастькнигивцеломпредставляетсянаиболеепрактически-ориентированной,ивместестемонанаиболееэклектична.Если ранее автор рассматриваладостаточно узкие темыуглубленно, то здесьона сконцентрировалась на кратком разборетемоченьшироких.

Page 161: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

161

Пожалуй,оченьуспешным,какпоколичес-твузаложенныхидей,такипоавторскойэкс-прессии,являетсязаключительнаячасть–«Вы-водыипрогнозынабудущее».«Упомянутыепроцессы свидетельствуют об исчезновениикритериевхудожественногоилиисторическогокачествапамятника,ранеесчитавшихсянаибо-лееважными.Сегодняуженужнотолько,что-быартефактилинедвижимыйобъект,которыйрешаютсохранить,можетинеоченьценныйс этой точки зрения, считался бы значимымдля идентичности конкретной социальной,конфессиональной, этническойииной груп-пы.Аэтовсвоюочередьпоказываетинтересзрелого гражданского общества – не толькогосударства,какэтобылораньше,–кохранекультурногонаследияивобщемсмысле–ка-чественно изменившееся состояние истори-ческойкультуры.Всвоюочередьэтоменяетивзглядспециалистовпоохраненаследиянасмыслицелиихработы»(стр.267).

Этотакойсвоеобразныйответустаревшему,постсоциалистическому представлению обобъектахнаследия,который,ксожалению,досихпорбытуетвнашихстранах.Кнесчастьючасто носителями этого видения являютсялюди,ответственныезапринятиерешенийпоценнымпамятникам.Еслибыуменяспроси-ли какуючасть текста следует опубликоватьнасайтеМинистерствакультуры,тоябыбезсомнениявыбралэту.

Такплавноперейдемкрассмотрениюнедо-статковиздания.

Книга изобилуетмассой всевозможныхиобязательных для выбранной авторской по-вествовательнойстратегииклассификаций.Ивоттутнеобошлосьбезиздержек–некоторыеподобные классификации выглядят «натяну-то», просто какжонглирование терминами:напримерразделениенаследиянапамятник-сообщение, памятник-след, памятник-форму(стр.42–43).Автордаетвродебыдостаточноподробное объяснение этим трем категори-ям,ночемподробнеедескрипция,темболееочевидно, что в чистом виде ни одного из

приведенныхобъектовнесуществует,всеэтоотноситсякодномуитомужеобъекту.

Такжевразделе«Наследиеиидентичность»спорнымвыглядитвыделениеразличныхстра-тегийукреплениянационализмапоД.Брауну:этнокультурная,гражданская,мультикультур-ная.Вчастности,невполнепонятно,какэтосогласуется с теорией наследия, которой вобщем-товсецелопосвященакнига.

Несогласенятакжестем,чтоскансен–этопрообраз сохранения исторического города,чтоавторпытаетсявывестинастр.138книги.Крометого,отохраныприродногонаследиядоохраныкультурныхландшафтоввсовременномвиде–пропасть,ивыводитьвтороеизперво-го–чрезмерноеупрощение.

Наибольшееколичествоспорныхмоментовсодержитраздел,посвященныйнематериаль-номунаследию.Например.спорнымкажетсяотнесение авторомименно к этой категориикультурных ландшафтов (стр. 153). В при-нципетакойподходможетбытьобоснован,и,вероятно,вСШАонсебяоправдывает,однакохотелосьбыувидетьболеечеткуюавторскуюпозициюподанномувопросу.Однаковкнигеавторупоминаетландшафтывсамыхразлич-ных контекстах, и читательможет попростузапутаться.Вообще культурные ландшафтывполне заслуживают отдельной большойглавы.

Авторпытаетсядатьобзорнематериальногонаследияразличныхрегионовмира,новчас-тностипроЮжнуюАфрикунаписанотолькочтотам«нематериальноенаследиеохватываетустнуютрадицию,частосвязаннуюспритес-нениемисопротивлениемрасовойсегрегации.Важность устной традиции в этом регионеопределяетсявсеещесохраняющимсявысокимуровнемнеграмотности».Ивсе,проАфрикувэтомсмыслебольшеничего.

Автор перечисляет основные угрозы не-материальному наследию, и неожиданнооказывается,чтотаковыхтолькодве:массоваямиграцияи развивающиеся технологии (стр.156).Неужелиэтовсе?

Page 162: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

162

Ещеодиннедостатоккниги–скорееком-позиционный.Иногдакажется,чтоавторпы-таетсяобъятьнеобъятное,иврамкаходной,не слишком «толстой» книги рассмотретьматериальное и нематериальное наследие,во всех его проявлениях – отмонументаль-ной архитектуры, до «живого наследия» вЯпонии.Помоемусубъективномумнению,вкниге,ставящейтакуюцель,всежеявственнонаблюдаетсяперевесвсторонуархитектуры.Остальные видынаследия рассматриваютсятамкакбудтоввиде«приложения».Возможно,вкомпозиционномпланеследовалобыархи-тектуройи ограничиться, расширив, скажемфактологическую,иллюстративнуючасть,до-бавивавторскихкомментариевпоотношениюктемилиинымнаучнымтеориям,визобилиицитирующимсявкниге.

Наконец, есть претензии к издательству.Данная книжка – перевод литовскоязычнойработы.Сама РасаЧепайтене русский языкзнает толькона разговорномуровне, а неналитературно-письменном, поэтомуиздатель-ство вынуждено было обратиться к услугампрофессиональногопереводчика(такогонашливРоссии).Трудно сказать, кто большенесетответственностьзавстречающиесяляпы–пе-реводчик,которыйперевелтекстможетбытьидостаточноточно,ноневполнелитературноили издательство, недочитавшее рукопись ипропустившее в текстемассу лексическихидаже смысловыхошибок.Бросаются в глазаочевидныеляпы,кактоошибкивзнакахпрепи-нания,невсегдасогласованныелитературныепредложения.Так,врядеслучаевсловоанти-чностьупотребляетсявзначении«прошлое».Например, предложение «В античности от-сутствовалаохранаматериальногопамятника(стр.53)»относитсявовсенекДревнемуРиму,какможнобылобыпредположить.Здесьречьидетименноопрошлом,кактаковом,ислово«античность»можно было заменить словом«раньше».

Или, например, такая фраза: «понятия«preservation» (сохранение) и «heritage» (на-

следие) часто ошибочно употребляются каксинонимы»(стр.125).Вотуждействительноошибочно считать деепричастие синонимомсуществительному.

Неоченьврусскоязычнойлитературерас-пространен термин «городская археология»(еслитолькоречьнеидетораскопках).Взна-ченииже, употребляемомв книге, напримернастр.139,уместнееиспользоватьдефиницию«историческая урбанистика». Также тольконекорректным переводомможно объяснитьтуманнуюфразу«Сегодняпредпринимаютсяпопыткипредотвращениядихотомииинера-венства междуСевером иЮгом,Востокоми Западом, т.е. между «цивилизованным»(материальное,монументальное наследие) и«примитивным» (нематериальное, духовноенаследие)мирами…» (стр. 151).Также сом-нительнословосочетание«негосударственнаяорганизация» – ведь в русском языке устоя-лась другаяформа – «неправительственнаяорганизация».Здесьуказаны,конечно,невсеошибки–тольконаиболееяркие.

Отдельногоупоминаниязаслуживаетиллюс-тративныйряд.Вкнигеданы37иллюстраций–какправилонеплохогокачествачерно-белыефотографиитехилииныхпамятников.Однаконикакой привязки к тексту в 80% случаевобнаружитьнеудается.Подписи–предельнолаконичны.Вот например подфотографиейруинзамкавбелорусскихГольшанахнастр.96подписьгласит:«РуиныОльшанскогозамкавЗападнойБеларуси».

Однаковсеминусыизданияблекнутпередтемфактом, что перед нами в сущности непростомонографиянаредкую,ночрезвычайноактуальнуютему,ноипервоерусскоязычноеиздание,могущее служить учебнымпособи-ем.

Охрана наследия – это изначально частьбольшогообщественногодоговора.Всятеорияегоохраны,смассойусловностей,необъектив-ныхкритериеви зависимостиотнастроенияконкретных людей и сообществ, давно уженапоминаетмнесвоеобразнуюигру(прямопо

Page 163: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

163

Хейзинге).Втакомслучаеданнаякнига–этонекийрасширенныйсводправил,вотличиеотучебникапоосновамреставрации–этосводправилдлягуманитариев.Каковжесмыслэтойигрыиконечнаяцель?Смысл–пожалуй,каквсегда,всамомпроцессе,втомудовольствии,которое он приносит историкам, туристам,бизнесменамит.д.

Наконец,книганаводитнарядриторическихвопросов:гдежевовсемэтонагромождениинаследия в современноммире пространство

длякультурногоисоциальногоростановогопоколения?Неужели есть только два пути:мы будем рабами прошлого или варварами,уничтожающимиисторию?Как раз ответ наэтотвопросвкнигенедается(даивозможенлион?).Читателюпредлагаетсяподуматьнадэтимсамому,иэтоздорово.

Степан СтурейкоЕвропеискиŭ Гуманитарныŭ

Нниверситет (Вилнюс)

Page 164: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

164

ISSN 1392-0448. LIETUVOS ISTORIJOS STUDIJOS. 2011 28

Pranešimų ir STraiPSnių rinkinYS „STeigiamaJam Seimui – 90“

Steigiamajam Seimui – 90. Pranešimų ir straipsnių rinkinys / Sudarytojai Saulius Kaubrys, Arūnas Vyšniauskas (Lietuvos valstybingumo paveldas. T. 1.) Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2011. 251 p. ISBN 978­9955­33­659­4

2010m.gegužės14d.LietuvosRespublikosSeimevykonacionalinėmokslinėkonferencija„Steigia-majamSeimui–90“.JąkartusuSeimokanceliarijaorganizavoVilniausuniversitetoIstorijosfakulte-tas.SteigiamasisSeimas2010metųpavasarįbuvoprisimintas neatsitiktinai. Lietuvos Steigiamojo Seimoatidarymasirpirmasisposėdisįvyko1920m.gegužės15d.Šiaidataipažymėtibeiįprasminti,praėjus90metųnuoSteigiamojoSeimopradžios,irbuvo skirtas mokslinis renginys, kuriame nuskam-bėjo18konferencijosdalyviųsveikinimokalbosirpranešimai,orenginiogalevykodiskusija.Tačiausalėjesėdėjonevienakademiniųinstitucijųdarbuo-tojai, mokslininkai, Seimo nariai ir kiti politikai. SeimoKovo11-osiossalėjepranešimųklausėsiirmoksleiviai,jųmokytojai,studentai,visuomeniniųorganizacijų,bendruomeniųatstovai,besidomintysLietuvosparlamentarizmoistorija.Konferencijoseiga išSeimosalėsbuvo transliuojamaper tele-vizijos programą „Seimas – tiesiogiai“, apie jąbuvoparengti reportažai pagrindinių šalies tele-vizijųkanalųžiniųlaidose,informacijapasirodėirspaudoje,žiniųagentūrųpranešimuose.Visatairodo,kadakademiniopobūdžiokonferencijaibuvosuteiktas aukštas visuomeninio politinio rango statusas,jitapoatmintiespolitikosįvykiu.Dėltošįrenginį,ištikrųjų,galimalaikytiirmoksliniu,irpolitiniu, ir memorialiniu.

Konferencijąpradėjo Seimo Pirmininko pava-duotojasAlgisKašėta.Jistarėsveikinimožodįirpalinkėjokonferencijaisėkmės.EuroposParlamen-to narys,AukščiausiosiosTarybos-AtkuriamojoSeimoPirmininkas,LietuvosNepriklausomybėsakto signataras prof. Vytautas Landsbergis savo

sveikinimeištribūnostraktavoSteigiamąjįSeimąkaipVasario 16-ąją irKovo 11-ąją jungiančiągrandįLietuvosistorijoje.Pošiųsveikinimokalbųpolitikai,teisininkai,istorikaidarėpranešimus.Išvisobuvoperskaityta16pranešimų.

Kadangikonferencijojeperskaitytipranešimaibuvo vertingi, natūraliai išsirutuliojomintis jųpagrindu parengtus straipsnius publikuoti atskira knyga tam, kad skaitytojai gautų koncentruotąvaizdąapieSteigiamąjįSeimą,kaip jissuvoktaspraėjus90metųnuodarbopradžios.TokiaknygaVilniaus universiteto Istorijos fakulteto Naujosios istorijos katedros iniciatyva buvo parengta ir 2011m.balandžiopabaigoje1000egzemplioriųtiražu išleistaVilniaus universiteto leidyklos. Įrinkinį, beminėtųA.Kašėtos irV.Landsbergiosveikinimo kalbų, įėjo dar dviejų parlamentarųpranešimų tekstai:LietuvosRespublikosSeimonarioAlgioKazulėno pranešimas „SteigiamojoSeimo ir atkuriamojo Seimo panašumai bei skir-tumai“;Seimopirmininkopavaduotojo,LietuvosNepriklausomybėsAktosignataroČeslovoJuršėnopranešimas„OpozicijosvaidmuoLietuvosparla-mentuose“.Parlamentarųsveikinimaiirpranešimaisudaroatskirąpradinęknygosdalį.

Kiti12konferencijosdalyvių–mokslininkai,skaitytųpranešimųpagrinduparengėakademiniopobūdžio straipsnius, kurie ir sudaropagrindinępranešimųirstraipsniųrinkiniodalį(porakonfe-rencijosdalyviųsavotekstųleidiniosudarytojamsnepateikė). Rinkinyje publikuojami straipsniaisavotematikaapimarinkimųįSteigiamąjįSeimąistoriją (VladasSirutavičius), 1921m. pavasarįSteigiamojoSeimonariųparašytųsveikinimųana-

Page 165: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

165

lizę(MindaugasTamošaitis),daliesparlamentarųirjųfrakcijųveiklosSteigiamajame Seime apta-rimą(DanutėBlažytė-Baužienė,EglėBendikaitė,SauliusKaubrys,ArtūrasSvarauskas),Lietuvos1920–1922m. užsienio politikos išryškinimą(AlgimantasKasparavičius,AudronėVeilentie-nė), svarbius tųmetųkarinėsšaliesgynybosas-pektus (Aušra Jurevičiūtė), Steigiamojo SeimotraktavimąplatesniameLietuvos valstybingumoistorinės raidoskontekste (VytautasSinkevičius,VitaUlytė-Grigelevičienė,ArūnasVyšniauskas).Kaippažymimaknygospratarmėje,pranešimųirstraipsnių rinkinyje siekta iškelti istoriografiškaisvarbiasproblemas,užpildytitamtikrasfaktografi-nesspragasbeipraturtintinaujomisįžvalgomisjaunekartąanksčiaunagrinėtastemas.SiektasuteiktiiratsinaujinimoimpulsųLietuvosparlamentarizmoistorijoslietuviškaiistoriografijai,plečiantjosty-rimųhorizontus.Kaiptaipavyko–tegusprendžiareiklūsknygosskaitytojai.

Rengiamos knygos rankraštis buvo apsvarstytas Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Naujosios istorijoskatedrosposėdyje,publikavimuipritartafakulteto tarybos posėdyje.Rankraštį recenzavoVilniaus pedagoginio universiteto docentė dr.SandraGrigaravičiūtėirVilniausuniversitetodo-centasdr.AlgisKasperavičius.Jiepateikėvertingųpastabų, į kurias redagavimoprocesebuvo atsi-žvelgiama.KadangiS.Grigaravičiūtėsrecenzijojebuvopabandytaanalitiškaiapibendrintiveikvisųrinkinio autoriųtekstus,pateikiamešiąrecenzijostekstovietą,autoreisutikus,skaitytojams:

„Visuomenės ir akademinės bendruomenėssusidomėjimas ILietuvosRespublikosSeimais,o ypač Steigiamuoju Seimu, yra neatsitiktinis.ŠisSeimasištiesųpadėjomoderniosiosLietuvosvalstybėspamatus.TąpuikiaipastebėjosveikinimokalbassakępolitikaiAlgisKašėta,VytautasLands-bergis, Česlovas Juršėnas. Išvardyti kalbėtojaipuikiaisudėliojoistoriniusirpolitiniusakcentus,oČeslovo Juršėno pranešimas, pridėjus istorio-grafijosapžvalgą,būtųdrąsiaigalėjęspretenduotiįakademiniųstraipsniųkonferencijospranešimųpagrindutarpą.

Spaudai rengiamas straipsnių rinkinys „Stei-giamajamSeimui–90“atveriaistorikamsnaujastyrimųerdves,parodogalimybesištrūktiišjauper

XX a. nusistovėjusios šios temos bei problemųmatricos.Straipsniųpuokštėstebinasavoorigina-lumu,daugiaperspektyvumu, įvairiaispjūviais irmatymtaškiais[žiūrostaškais].Dalisjų(AlgimantoKasparavičiaus,ArūnoVyšniausko) išties vertiatskirųstudijų.Šiostraipsniųrinkiniosudarytojamslabaivertėtųateityjepamąstytiapiekolektyvinėsmonografijos,skirtosSeigiamajamSeimui,paren-gimą ir išleidimą.SteigiamojoSeimo100-metistambūtų puiki proga. Pamatai jai jau padėti irsudarytojaisavokvalifikacijąjauįrodė.

Ką akademinei bendruomenei transliuoja šisstraipsniųrinkinys?

PirmiausiajisleidžiadiagnozuotiSteigiamojoSeimotematikosištirtumolygmenį,t.y.,kadfaktųapieSteigiamąjįSeimąjaupakanka,na,betgalimabūtų dar kokius penkeriusmetus juos gausinti.Antra,jisparodo,kadnusistovėjusišiostematikosirproblematikostyrimųmatrica–perkrauta.Tai reiškia tik viena, kad, norint toliau plėtoti tyri-mus,reikiakažkąkeisti.Trečia,jisbrėžianaują–transnacionalinių ir lyginamųjų – tyrimųkryptįLietuvosiružsieniotyrėjams.Argitainepuiku?

Kasnaujošiamestraipsniųrinkinyje?Pirmiausia nauja tai, kad visuomenei pristatyti

naujidarnetyrinėtišaltiniai(VladasSirutavičius,MindaugasTamošaitis,Aušra Jurevičiūtė,Algi-mantasKasparavičius,AudronėVeilentienė,VitaUlytė-Grigelevičienė).Jienuopublikavimodienosbusatitransportuotiikiskaitytojoirtyrėjo.

antra, straipsniuose labai ryškus fenomeno-loginis aspektas (VytautasSinkevičius,Mindau-gasTamošaitis, SauliusKaubrys,VitaUlytė-Grigelevičienė).

Trečia,skaitytojasirtyrėjasvienamerinkinyjerasnemažainaujųkoncepcijų(VladasSirutavičius,AlgimantasKasparavičius,AudronėVeilentienė,VitaUlytė-Grigelevičienė,ArūnasVyšniauskas),koreguojančių dabartinę istoriografiją arbasukeliančiųjojechaosą,pritarimą,pasipriešinimą...,kitaip tariant, istorikominties judesį, duosiantįimpulsąateitiestyrimuiarpolemikai.

Ketvirta, straipsniųautoriai taiso istoriografi-jojeesančiusteiginiusirklaidas(DanutėBlažytė-Baužienė,AudronėVeilentienė).<...>

Straipsniųrinkinys„SteigiamajamSeimui–90“yra vertingas visų jo autorių indėlis į lietuvišką

Page 166: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

166

SteigiamojoSeimo tyrimų istoriografiją, – jamesukauptanaujafaktografija,išgrynintifenomeno-loginiai aspektai ir naujos koncepcijos – paklos tvirtuspamatusjauniemstyrinėtojamsir,viliamės,duosnaujųimpulsųgarbingoistorikųcechopro-fesionalams.“

Pranešimųirstraipsniųrinkinys„SteigiamajamSeimui–90“,skirtasLietuvosparlamentarizmopa-tirtims1920–1922m.įprasminti,yraišleistaskaipnaujostęstinėsknygųserijos„Lietuvosvalstybin-gumopaveldas“pirmasistomas(Itomoredakcinėkolegija –ZenonasButkus,Česlovas Juršėnas,AlgisKašėta,SauliusKaubrys,AngonitaRupšytė,ArūnasVyšniauskas). Šio leidinio pasirodymas,kaipirpatiįvykusikonferencija,atspindisėkmingąVilniausuniversitetoirSeimokanceliarijosbendrą

veikimąorganizuojant nacionaliniusmoksliniusrenginius, svarbius tiek politine, tiek akademine, tiekistorinėsatmintiesprasme.Bendradarbiaujamabuvoiranksčiau,tačiaudabartamyrasuteiktasso-lidesnispagrindas.2010m.gruodžio14d.Vilniausuniversitetas pasirašė plataus bendradarbiavimosutartįsuLietuvosRespublikosSeimokanceliarija.Sutartyje esminis dėmesys skiriamasbendradar-biavimuitiriantnaujausiųjųlaikųLietuvosvalsty-bingumo istoriją, išsaugant ir stiprinantLietuvosvalstybingumoirparlamentarizmotradicijas.Dėltotikimės,kaddarnevienaVilniausuniversitetoIstorijosfakultetokonferencijabusorganizuojamabendrai su Seimo kanceliarija, vyks Lietuvos Res-publikosparlamentorūmuose,irišvysimedarnevieną„Lietuvosvalstybingumopaveldo“tomą!

Arūnas Vyšniauskas

Page 167: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

167

ISSN 1392-0448. LIETUVOS ISTORIJOS STUDIJOS. 2011 28

mokslinis gyvenimas

nauJaS eTaPaS kaliningraDo SriTieS archeologiJoJe(konferencija „Baltijos regiono archeologija: nauji atradimai ir tyrimai“, Kaliningrad, 2010 m. lapkričio 17–19 d.)

2010m. lapkričio17–19dienomisKaliningrade(RusijosFederacija,Kaliningrado sritis), Pasau-liniovandenynomuziejujevykoBaltijosregionomastu neeilinis archeologų renginys –Rusijosmokslų akademijosArcheologijos instituto or-ganizuota tarptautinė konferencija, kurioje 34pranešimusperskaitėRusijos,Danijos,JungtinėsKaralystės, Lenkijos, Lietuvos, Prancūzijos irVokietijos archeologai. Tokio archeologijai skirto renginio šiame krašte seniai nebuvo. Norint de-ramai įvertintišioskonferencijossvarbą, reikėtųtrumpaiprimintiarcheologiniųtyrimųpadėtįšiameregione po 1945 m.

PoAntrojopasauliniokaroįšiaurinęRytprū-siųsritįarcheologaisugrįžo1947m.Pirmuosius10metųčiadirboFrydosGurevičvadovaujamaekspedicija,vėliauKaliningradosrityjedirboRu-sijos archeologai Nina Gurina, Valerijus Titovas, VladimirasTimofejevas.Tačiau bene geriausiaiiš pokario tyrinėjimų Kaliningrade žinomasVladimirasKulakovas –Baltijos (Балтийская)ekspedicijos, įkurtos 1974m., vadovas.Be šiosekspedicijos,1989–1992m.KaliningradosrityjedirboVakarų baltų (Западнобалтская) ekspedi-cija, kuriai vadovavo Genadijus Proninas, 1998–2004m.–Desnos(Деснинская)ekspedicija,kuriaivadovavo Rašidas Nigmatullinas, ir nuo 2002 m. gyvuojantiKaliningradomuziejaus suformuotaSembos-Notangos ekspedicija, kurios vadovas yra šiomuziejausdarbuotojasKonstantinasSkvorco-vas.Nors buvo kasinėta gana nemažai objektų,daugeliuatvejųmedžiagapublikuotadažniausiaifragmentiškai.Išimtis–V.KulakovomonografijosapieKlincovkosirDollkeim/Kovrovokapinynų

medžiagą,G.ProninoirkolegųmonografijaapiePovarovkos kapinyną ir išsamūsK. Skvorcovostraipsniai apie Lauth / Bolšoje Isakovo ir Gross Ottenhagen/Berezovkakapinynus.

2005m.Kaliningrado srities archeologijojeįvyko kiekybinis ir kokybinis perversmas.TaismetaisRusijosmokslųakademijosArcheologijosinstitutas suformavoSembos ekspediciją, kuriaiiki šiol vadovauja aleksandras Chochlovas. Per penkeriusdarbometusSembosekspedicijaištyrėkeliasdešimt archeologijos objektų, kuriemsdėlįvairiųstatybosprojektųgrėsėsunaikinimas.Bū-tentšiosekspedicijospenkmečiuiirbuvoskirtasaptariamasmokslorenginys,vykęsnetdvidienas.Nors konferencijoje pranešimai buvo surikiuoti nelabai aiškiuprincipu, pagal turinį juosgalimasuskirstytiįketuriastemųgrupes:

Sembos ekspedicijos 2005–2010m. darbų•pristatymas;šiaurėsRytprūsių regiono senienų studijos,•kuriosedidžiąjądalįužėmė ikiAntrojopa-sauliniokarovykdytųkasinėjimųmedžiagosinterpretacijos panaudojant archyvinius duomenis;rytinioBaltijos regiono ir gretimų kraštų•proistorėsproblemųaptarimas;Baltijosregionoirgretimųkraštųankstyvųjų•miestųtyrimųproblematika.

Nors Sembos ekspedicijos darbams pristatyti buvo skirti tik aštuoni pranešimai, juose pateikta informacija susilaukė ypatingo dėmesio, nesinformacija apie šios ekspedicijos darbus iki šiol buvo neišsami. Sembos ekspedicijos dalyvių

Page 168: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

168

skaitytuose pranešimuose (kuriuos rengė gero-kai didesnis būrysmokslininkų) labai aiškiaiatsiskleidė ne tikmilžiniškos darbų apimtys,kurias Rusijos archeologams teko atlikti Sembos pusiasalyje 2005–2010 m., prieš vykdant naujos automagistralės,aplinkkelių,dujųsaugyklosirkitųobjektųstatybas,betirvisiškaikitoksneianksčiaupožiūrisįarcheologiniustyrimus. Pirma – tai, kad Kaliningradosrityjepagaliauprieitaprievisamepasaulyje pripažintų žvalgymometodikų, kai,norintsurastiarcheologiniusobjektus,žvalgomuo-siuosetyrimuosekastinetik1x1mdydžiošurfai,bet ir, naudojantis kitų šalių (ypačPrancūzijos)patirtimi, ekskavatoriais buvo atidengiami dideli plotai.Technikaplačiainaudotairarcheologiniųtyrimųmetunuimant viršutinius sluoksnius.Taileido maksimaliai efektyviai išnaudoti tyrimams skirtusfinansinius,žmogiškuosiusirlaikoišteklius.PriešiospranešimųgrupėsskirtiniA.N.Choch-lovo pranešimas apie Sembos ekspedicijos darbus 2005–2010m. ir to paties pranešėjo kartu suarcheologe ana Sivolapova parengtas pranešimas apieTrijų karūnų (Drei Kronen)masonų ložėspastato,kuriameXXa.ketvirtajamedešimtmetyjebuvoįkurtaProistorėsvaldyba,tyrimusiraptiktųliekanųsunaikinimąprieškeleriusmetus.PriešiostematikospriskirtinasEdvinoZalcmanoparengtasPribrežnojegyvenvietėstyrimųpristatymas,OlegoRadiušopranešimasapieI–IItūkstm.datuojamusobjektus, 2004–2007 m. ištirtus buv. Jaugenen kaime,NikolajausKrenke’s su kolegomis prūsųgyvenviečiųPobetenapylinkėsetyrimųrezultatai,AndrejausZinovjevopranešimasapiearcheozoo-loginęmedžiagą,rastąSembosirNotangosarche-ologijospaminkluose,irMichailoŽilinopateiktaišsamiVištyčio ežero regione rastų paleolito irmezolito objektų analizė.Klausant profesiona-liai parengtų pranešimų, nejučiomis vis tekdavoprisimintivarganąarcheologiniųžvalgomųjų ty-rimųpadėtįLietuvojeirvisneapleidomintis,kaddaugeliuimūsųmokslininkųiratestuotųpaveldo-saugosspecialistųdartoliikiKaliningradosrityjedirbančiųRusijoskolegų.Visųpirmamūsųkraštedarneatsisakytavisiškainesuprantamųirneefek-tyviųžvalgomųjųtyrimųmetodų,kainumatomose

dujotiekiųarnaujųkeliųtrasosešurfaikasamikas1km,onevagyvenvietėmsperspektyviose vietose iškasama vos 10 kv. m perkasa ir, joje nieko nera-dus,nusprendžiama,kadšiojevietojearcheologijosobjektų nėra.Antras dalykas, aiškiai atskleistasSembos ekspedicijos dalyvių darbuose, – kadatliekant archeologinius tyrimusuždirbti pinigaišiosekspedicijosvadovųaktyviai investuojamiįarcheologijosmokslą.Užarcheologiniustyrimusgaunamoslėšosyranetikslas,opriemonė.Tiks-las – visapusiški moksliniai tyrimai. Vykdydami vadinamuosiusūkiskaitiniustyrimusSemboseks-pedicijosarcheologainetikplačiainaudojasikitųmokslųsričiųspecialistųpagalba,betirinvestuojaįkitųregionųžvalgymus.Užekspedicijosuždirbtaslėšasleidžiamosnetgimokslinėsmonografijos.Taivienasišdideliųpranašumų,kaidideliųinvesticijųprojektuose vadovaujantį vaidmenį vaidina neverslo,omokslostruktūros.

Antrojisąlyginėkonferencijospranešimųgru-pė–taiatskirųbuv.Rytprūsiųarcheologijosobjek-tų,juoseaptiktųradiniųstudijosirikikariniųtyrimųpristatymasbeirevizija.Šiostematikospranešimusparengėprof.MatthiasWemhoffas(apiePrussia-Museum kolekcijos dalies, saugomosBerlynomuziejuje,vėlyvojogeležiesamžiausmedžiagą),prof. Wojciechas Nowakowskis (apie vidurinio geležiesamžiauskapinynųgrupętarpMozūrijosirNadruvos),TimasIbsenas(apienaujusViskiautųgyvenvietėstyrimųrezultatus),JaroslavasPrasso-lovas(apieVidgiriųtipoperpečiųnaudojimąpie-trytiniameBaltijosregione),K.Skvorcovas(apienaujusromėniškojolaikotarpioradiniusAismariųpakrantėje), IzabelaSzter (apie Jedrychowoka-pinyną),A.Chilinska-Drapella (apieCorjeiten /Putilovo kapinyną),Kirilas Juganovas (apie ro-mėniškojolaikotarpioginkluotęSembos-Notangoskultūroskapuose)irOlgaChomiakova(apieA158tiposeges).Priešiosgrupėsgalimapriskirtiirdr.V.KulakovopranešimąapieItūkstm.pirmospusėsarcheologinius tyrinėjimusKaliningrado srityje1946–2009m.,kurisdarkartąparodė,kiekmažaiinformacijosmus pasiekė apieXX a. antrosiospusėstyrimusšiameregioneirkokiapažangašiaprasmepadaryta regionepradėjusdirbtiSembosekspedicijai.

Page 169: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

169

Prie trečiosiospranešimųgrupėsbūtųgalimapriskirti dr.AudronėsBliujienės pranešimą apierytinįBaltijos regioną vėlyvajame tautų kraus-timosi laikotarpyje, prof.MichaelioKazanskioirA.Mastykovospranešimąapie aisčių jūriniusryšiustautųkraustymosilaikotarpiu,JurijausLes-mano–apieminiatiūriniuskirvelius,SebastianoMessalo – apie slavusBaltijos jūros pakrantėje,Olego Šarovo – apie Romos imperijos laikotarpio seges,rastasRusijosšiaurėsvakariniameregione,Olgos Rumiancevos – apie šiaurines ir šiaurėsvakarinesįtakasOkosfinųkostiumoformavimuisiII–IIIa.irBartošoKontny,Jerzy’oOkulicz-Koza-rynoirMiroslawoPietrzakoparengtąpranešimąapie Nowinkos kapinyne rastus centrinei Europai būdingusginkluotėselementus.

Ketvirtojisavotematikalabaiaiškiaiišsiskyrusipranešimųgrupė–ankstyvųjųmiestųproblema-tika.Šiojegrupėjebuvoirapibendrintiankstesnityrimai, ir pristatyti naujausių tyrimų rezultatai.Prof.Clausas vonCarnap-Bornheimas pristatėHedebygyvenvietėstyrimųmetodusirrezultatus,prof. Clausas Feveile apibendrino Ribe miesto raidą,naujausiusNovgorodomiestotopografijostyrimus pristatė dr. PiotrasGajdukovas, prof.MarkasBrisbanesavopranešimeaptarėBaltijospakarančių ankstyvųjųmiestų raidą, o prof.Ni-kolajusMakarovaspristatėSuzdalėsžemėsraidąirryšiussuBaltijosregionu.VeronikaMuraševaapibendrino naujausiusGnezdovo gyvenvietėstyrimus,Natalijos Faradževos pranešimas buvoskirtas penkiasienių rentinių pastatų, rastųNov-gorode, tipologijai ir raidai, o Jelena Jakovleva ir TatjanaJeršovapristatėsenojoPskovogyventojųkapų tyrimus. Pastarieji pranešimai ir užbaigėaptariamąmokslorenginį.

Kaliningrado konferencija atvertė naują lapąRytųBaltijosarcheologiniųtyrinėjimųistorijoje.JeigujojebūtųdalyvavęEstijos,Latvijos,Suomijosir Švedijos archeologai – ją būtų galimadrąsiaipavadintitrečiuojuBaltijosarcheologųkongresu(pirmasis 1912 m. vyko Stockholme, o antrasis 1930m.–Rygoje).Tačiaunetgiirbetokioskam-baus pavadinimo aišku, kad ši konferencija – naujo etapobuvusiųRytprūsių archeologijoje pradžia.Ir ne vien tik tuo aspektu, kurį diskusijųmetupaminėjomūsųkolegadr.GintautasZabiela,t.y.nevientik todėl,kadšįkartKaliningradosrityjepagaliau atsigręžta į gyvenviečių tyrimus.Ypačsvarbu ir tai, kad archeologiniai tyrimai yra gerokai kokybiškesni,omedžiagaoperatyviaiirkvalifikuo-tai pristatoma mokslo visuomenei. Neatsitiktinai konferencijosmetu buvo galima susipažinti netsudviemjauminėtųSembosekspedicijosdalyviųmonografijomis:E.ZalcmanoknygaapiePamariųkultūrosgyvenviečiųtyrimusirK.Skvorcovopu-blikacijosapieMitinokapinynomedžiagąsignali-niuegzemplioriumi.Oiraptariamoskonferencijosmedžiagąpažadėtaišleistiatskiruleidiniu.

Akivaizdu,kadnebelikosovietmečiuiirnetgipirmajamXXI amžiaus dešimtmečiui būdingoKaliningradosritiesarcheologijosuždarumo,kaiLietuvos,Lenkijosirkitųkraštųarcheologaigau-dėkiekvienąmenkiausią žinią apie kasinėjimusKaraliaučiaus žemėje.Kita vertus, jeigu tokioskonferencijosKaliningrade taptų periodiškos,Baltijos regiono archeologijos centrai turėtų darvienąlabaistiprųkonkurentą.

Beliekatikpasidžiaugtiužkolegasdėljųdarbų,oLietuvosarcheologams,atrodo,tenkavėlpradėtimokytisišKaraliaučiauskraštokolegųirtyrimųmetodikos, ir apskritai požiūrio į archeologijosmokslą.

Linas Tamulynas

Page 170: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

170

ISSN 1392-0448. LIETUVOS ISTORIJOS STUDIJOS. 2011 28

vilniauS SimPoziumo vaSaroS SeminaraS iSToriJoS fakulTeTe

Vilniaus universiteto Istorijos fakultete 2011 m. birželio17d.įvykoantrasisVilniaussimpoziumovėlyvojosovietmečioirposovietmečioklausimaisrenginys–vasarosseminaras„Asmenybė,sistemairnacionaliniaiprocesaivėlyvajamesovietmetyje“,kurįsurengėLietuvosistorijosinstitute,VUIsto-rijosfakulteteirVUTarptautiniųsantykiųirpo-litikosmokslųinstitutepodoktorantūrosstažuotesatliekantys istorikai Saulius Grybauskas, aurimas Švedas,ViliusIvanauskas,tyrinėjantyssovietinęsistemą ir atskiras sovietmečio transformacijas.Renginyspritraukė jaunesniosios istorikų (ir su-sijusių specialybių) kartos tyrinėtojus išminėtųinstitucijų,taippatVytautoDidžiojouniversitetoirMykoloRomeriouniversitetoakademiniųben-druomeniųnarius.Seminarometubuvoperskaityta12pranešimų.

Simpoziumo tema – asmenybė sovietinėjesistemoje, siekiant suprastiindividoirasmenybėspaskirtį,vaidmenįirsugebėjimąadaptuotiarnetpaveikti indoktrinacijos, planinio valdymo sritis irsantykįsunacionaliniaisprocesaisvėlyvajamesovietmetyje. Simpoziumodalyviai sąmoningaineapsiribojovientotalitarinėsparadigmosteikia-mais„tyrimoinstrumentais“,betmėginosvarstytiįvairiussovietmečioprocesusbeireiškiniusatsi-žvelgdamiirįrevizionizmobeipostrevizionizmopostuluojamasidėjas.Tokiarenginiometuišryš-kėjusi tendencija – ne atsitiktinumas, o greičiautam tikrų tarp sovietikos tyrinėtojų vykstančiųslinkčiųpadarinys.

Šiandieninėjemokslinėje diskusijoje nagri-nėjant sovietmečio sistemąpastebima, kadmo-nolitinės perspektyvos nebepakanka paaiškintivėlyvosiossovietinėsvisuomenėsreiškiniusirjosnariųelgseną.Teiginys,kad sistema lemia veikėjo (individo, visuomenės) elgseną atrodo pernelygvienpusiškas ir beveik nepaliekantis erdvės vi-suomenėsiniciatyvoms,kuriosnetirtotalitarizmo

sąlygomis ne visuomet veikė indoktrinacijos irrepresiniųmechanizmų nustatytose ribose, ko-rektiškaianalizei.NeatsitiktinaipolitologasZbi-gniewasBrzezińskis atsinaujinusiącentralizacijąLeonidoBrežnevovaldymo laikotarpiu laikė nebandymusugrąžintistalinizmą,opirmiausiareak-cijaįišaugusįvisuomenėsvaidmenį.Pažymima,kadšaliaoficialiųreikalavimųegzistavoirsavitaišgyvenimobeiprisitaikymoprierežimokultūra,gebėjimaimanipuliuoti oficialiomis socialinio irpolitiniogyvenimotaisyklėmis,atskiraislaikotar-piaisindividuipaliekamanevienodaveiksmųlaisvėarapibrėžiamanevienalytėjopaskirtis.

Lietuviųistoriografijojeikimaždaug2000-ųjųvyravototalitarizmuidaugiausiadėmesioskiriantiteorinėmetodinėprieiga.Tokiospraeitiestyrinė-tojųbendruomenėspreferencijossusiformavodėlvisai suprantamų priežasčių – pats temų ratas,kurįtuometinėvyresniojityrinėtojųkartarinkosi(kaip tuo metu aktualiausias tiek akademine, tiek visuomenine prasme), lėmė požiūrio kampą.OXXIa.visuomenėje irakademinėjebendruome-nėje vykstant naujiems procesams ir praeitiestyrinėtojųcechuipasipildantjaunąjakarta,vykstakokybinėspermainos,kuriųmetujauniejityrinė-tojaikelianaujusklausimusirsiūlonetradiciniusjųsprendimobūdus.Šiuoatvejupažymėtina,kadtiekminėtiklausimai,tiekatsakymaiįjuosdažnainepaneigiaanksčiauvyresniosioskartosišsakytastezes,betjastikslinaarbanaujaikontekstualizuoja.Todėlnatūralu,kadvasarosseminarometuskaitytipranešimaiirpojųužsimezgusiosdiskusijossiūlėnaujussovietmečio„perskaitymo“būdus.

Vasarosseminarostruktūra,siekiantsuvoktiarbapademonstruotišiųsovietmečio„perskaitymo“būdųgalimybes,buvosukonstruotaišketuriųsekcijų:1. „Nuo projekcijos iki reakcijos“ (daugiausia

dėmesioskirtaindoktrinacijospavidalamsirjųinspiruojamiems procesams).

Page 171: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

171

2. „Prisitaikymas ir kūryba“ (šioje sekcijojesvarstyti paskirų individų ir akademiniųben-drijų veikimo sovietmečio viešojoje erdvėjeypatumai).

3.„Sistemairparibiųkultūra“(išskirtinisdėmesysrodomasnesisteminėmsarbaantisisteminėmspersonalijomsirjųlikimams).

4.„Nuodominavimoikirefleksijos“(susitelktaįsovietmečio„tęsinius“įvairiosesociopolitinioirsociokultūriniogyvenimosrityse).

Ši temų ir jas atskleisti padedančių teoriniųprieigų paletė, sukurta seminaro dalyvių, leidotiek pranešimus skaičiusiems tyrinėtojams, tiekganėtinaigausiaiseminarodalyviųauditorijai(apie50žmonių)pažvelgtiįindividąsovietmečiukaipobjektąirsubjektą,kurisišlaikėspecifinįirįvairųsantykįsujįsupusiainstitucine-ideologinesąrangairstiprėjančiaisnacionaliniaisprocesais.Taippatdaug dėmesio buvo skirta kultūros ir kitų sferųveikėjų idėjinėms projekcijoms ir vaidmenimsviešojoje erdvėje, atskirų asmenybių fenome-nologinams išgyvenimams ir patirčiai, asmens„protopavergimo“arvidinėsautonomijoskūrimo

procesams,individosaviraiškosiriššūkiųsistemaimomentams. Seminaro dalyviai tiek savo prane-šimuose, tiek po jų užsimezgusiose diskusijoseganėtinaiaktyviaisvarstėatskirųprofesijųatstovų(rašytojų,filosofų,kinorežisierių,istorikų)laiky-senas irelgesiostrategijas, ieškodamijųsėkmėsarba nesėkmės priežasčių, ir tuo patmetu kėlėklausimus–kaiptossėkmėsarbanesėkmėspaveikėposovietinėslietuviųvisuomenėsdabartį.

Seminaro pabaigoje Lietuvos istorijos institute besidarbuojantis sovietologas S. Grybkauskas pristatė akademinęnaujieną – savomonografiją„Sovietinė nomenklatūra ir pramonėLietuvoje1965–1985metais“.

Simpoziumobei žiemos ir vasaros seminarųidėjąsubrandinęistorikaitikisi,jogVilniaussim-poziumas taps periodiniu renginiu, suteikiančiugalimybiųistorikamsirkitųdisciplinųatstovamskartu diskutuoti ir svarstyti sovietmečio tyrimųproblematiką,analizuotijosąsajassuposovietme-čiu, ypač daug dėmesio skiriant sociokultūrineisovietmečioistorijossričiaiirvėlyvojosovietmečioepochai.

Aurimas Švedas Vilius Ivanauskas

Page 172: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

172

ISSN 1392-0448. LIETUVOS ISTORIJOS STUDIJOS. 2011 28

DvišalėS lieTuvoS ir lenkiJoS iSToriJoS mokYmo Problemų TYrimo komiSiJoS veikla ir JoS PraSmė

Dvišalės komisijos istorijosmokymo proble-momsnagrinėti sudaromos iš principo tada, kaišalyspraeityje turėjoartimų tarpusaviopolitiniųirkultūrinių ryšių,konfliktųarnetkarų.Tokiaisatvejais praeities vertinimai neišvengiamai skirtin-gi,bet,siekiantkonstruktyvausirdraugiškotautųbendradarbiavimo, istorijos mokymas, pirmiausia mokykliniaivadovėliaigalipadėtiįveiktiprimityvųpriešiškumąirjįmaitinančiusmitusbeiklaidingusstereotipus.Tad,pavyzdžiui,LietuvosirLatvijosdvišalėkomisijaneturėtųprasmės,nestarpusaviosantykių vertinimas faktiškai nesukelia didesniųkontroversijų.

Lenkija dvišalių komisijų veiklos srityje turiilgametępatirtį.IškartpoLenkijosLiaudiesRes-publikos irVokietijos FederacinėsRespublikossutarties dėl diplomatinių santykių užmezgimoratifikavimo1972m.buvosudarytapirmojitokiaistorikųkomisija.Suprantama,lenkaisuvokiečiaisturėjoapiekąsvarstytiirkąderinti...

Po1991m. rugpjūčio, kaiLenkija pripažinoLietuvos nepriklausomybę, užsimezgė oficialūsryšiai ir švietimo srityje. 1992 m. vasario 21 d. VilniujeLietuvosRespublikoskultūrosiršvietimoministrasDariusKuolysirLenkijosRespublikosnacionalinės švietimoministerijos vadovasAn-drzejus Stelmachovskis pasirašė Protokolą dėldvišalėskomisijosistorijosmokymoproblemomsnagrinėti.Protokolo2straipsnyjebuvosuformu-luoti svarbiausiKomisijos uždaviniai, nurodyta,kad ji: 1. Keičiasi informacija apie istorijosmokymą

LietuvosirLenkijospagrindinėseirvidurinėsemokyklose, supažindina viena kitą su šiomsmokyklomsskirtaisvadovėliais.

2. Aptariaistorijosvadovėliųturinį,teikiasiūly-musvadovėliųautoriamsirleidykloms.

3. NagrinėjaistorijosmokymoproblemasLietuvosmokyklose, kuriosemokoma lenkų kalba, irLenkijosmokyklose,kuriosemokomalietuviųkalba;teikiapasiūlymusbeirekomendacijas.

4. Pataria,kaipgeriauaprūpintimokyklasistorijosvadovėliais.

Trečiajame straipsnyje buvo nustatyta, jog:„KiekvienaišaliaiKomisijojeatstovaujatiekpatasmenų.KiekvienaiššaliųskiriaKomisijospirmi-ninką,atsakingąjįsekretoriųirtrisnarius.“

Lenkijoje parinkti atstovus nebuvo sunku. Juk tarybiniaismetaisnemažailenkųistorikųnagrinėjoir Lietuvos istorijos problemas, kai kurie iš jųgalėdavodirbtiVilniausarchyvuoseirmoksliniųbibliotekų rankraščių skyriuose.Komisijos pir-mininku tapo profesorius habilituotas daktaras HenrykasWisneris, jau tada žinomasLietuvosistorikams, beje, gerai kalbantis lietuviškai. Vienas išnarių–GregorzasBlaszczykas,Poznanėsuni-versiteto mokslo darbuotojas, besiruošiantis ginti habilitacinį darbą, suprato ir skaitė lietuviškai.Kitas narys–AndrzejusLeszekas Szczesńiakas–istorijosdaktaras,daugeliovadovėliųautorius,prityręsdidaktikas.1989m.jisišleidotrisšalti-niųknygas,skirtasKatynėsaukoms,suautoriniutekstu, taip pat knygą „Lenkijos–Sovietų karas1918–1920“.

Nepalyginti sunkiau buvoministruiD.Kuo-liui parinktiKomisijos pirmininką iš Lietuvosistorikų.Juogalėjobūtigeraikalbantislenkiškai,komunikabilus, principingas ir drauge taktiškas, susipažinęs su lenkiška Lietuvos istoriografijažmogus.Mokslinėsprodukcijosapimtimiteguiratsiliekantis nuoWisnerio.Toks ir buvo JuozasTumelis–NacionalinėsMartynoMažvydobibli-otekosSenų ir retų knygų skyriaus vedėjas, dėlryšio su disidentais tarybiniaismetais negalėjęs

Page 173: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

173

ginti diseratacijos.Aktyvus Sąjūdžio veikėjas,kurįlaikąjooficialuspirmininkasJ.TumelisjaubuvodalyvavęskonferencijoseLenkijoje,JAVirnetVatikane,užmezgęsryšiussulenkųistorikais.

KomisijosnariusparinktiJ.Tumeliuitekoneke-liantdideliųreikalavimų.JaistapoDailėsakademi-jos docentas daktaras adomas Butrimas, Vilniaus universitetovyr.dėstytojasAntanasKulakauskasir to paties universiteto docentas daktaras algis PovilasKasperavičius,šiųeilučiųautorius.Lietu-viųirlenkųsantykiusXIXamžiujebuvotyrinėjęsA.Kulakauskas,betA.Butrimas–parašęsvienąišnaujųLietuvosistorijosvadovėlių,oA.P.Kas-peravičius–pačiąpirmąjąpotarybiniulaikotarpiunaujųjųamžiųistorijosmokymopriemonę(išverstaįrusųirlenkųkalbasatitinkamųLietuvostautiniųbendruomeniųmokykloms).

ĮJ.Tumelioakiratįpatekaubeveikatsitiktinai.1991m.birželįLiubline turėjovykti tarptautinėkonferencija,skirtabuvusiosAbiejųTautųRespu-blikospakraščių(„kresų“)tautiniamišsiskaidymui.Kažkodėl niekas kitas išVU Istorijos fakulteto,daugiauarmažiaumokantislenkiškai,negalėjoarnenorėjovažiuotiirLietuvosdelegacijosvadovasJ.Tumelis pasiūlėman.Turėjau gauti tada darbūtinąTSRSužsieniopasąirtraukiniukeliautiįLiubliną.KartusuJ.Tumeliu,istorikuZ.Kiaupa,geografuČ.Kudaba,Kultūros ir švietimomi-nisterijosSocialiniųmokslų skyriaus viršininkuGirvydu Duobliu.

Konferencijoje, kuri vykoLiublinomokslodraugijosrūmuose,nustebinolenkųistorikųpalan-kumaslietuviams.VilniauskraštegimęsiraugęsRyszardasKiersnowskis su humoru prisiminė,kaip1940metaisjamtekomokytislietuviųkalbos.Kitasįžymusistorikas,AndrzejusAjnienkelis,kaiapgailestavaudėlsavoprastoslenkųkalbos,pasa-kė,kadvisisuprantamanopranešimą,oistorikųkonferencija – ne skaitovų konkursas.Vėliau,a. ajnenkielio pakviestas, dalyvavau dviejose Lenkijosmokslų akademijos Istorijos institutesurengtose konferencijose. Dar vienas, smarkiai pagyvenęs istorikas, besikalbant apieAntrojopasauliniokarolaikotarpionuosėdasabiejųtautųsantykiuose, pasakė, kad „Jūs, lietuviai, elgėtės

daugmažžmoniškai, norsbuvotepriešai.Tačiauukrainiečiųsurengtųsiaubingųžudynių[VoluinėjeirRytųGalicijoje–A. P. K.]lenkųtautaniekadaneužmirš.“

PraėjojaudaugmetųnuoLiublinokonferen-cijos, senuko istoriko tikriausiai nebėra gyvo,bet, turint omenyje aktualius oficialiusLenkijosirLietuvossantykius,atsitraukusnuopagrindinėstemos, reikėtų paminėti vieną reikšmingą lenkųTautosatmintiesinstituto(IPN)istorikųvertinimą.JųparašytojenaujausiųjųlaikųLenkijosistorijoje1, kuriojeypačdaugvietosskirtaAntrojopasauliniokaro laikotarpiui, nėra termino „Vilniaus kraštookupacija“, o rašoma „DalįVilniaus vaivadijossuVilniumisovietųvaldžiaperdavėLietuvai,betkitųmetųvasarąTSRSužėmėvisąšiąvalstybę“(115p.).Lenkų ir lietuviųsantykiaikarometaisapibūdinamitaip:„Lenkaiirlietuviai,negalėdamiišspręsti konflikto, kilusio dėlVilniaus kraštovalstybinės priklausomybės, reiškė tarpusavionepalankumą.Kurstėjįvokiečiai,sudaręlietuviųpolicijos dalinius, kurie dalyvavo kovose prieš len-kųpatriotinespogrindžioorganizacijas.Pavieniais[sporadycznych] atvejais tai pasireikšdavo smurto veiksmais,kuriųaukomistapdavopirmiausialen-kai–civiliaigyventojai“(180p.)Štaitiktiek.

Galimapasidžiaugti, kadDvišalės komisijosdiskusijose suderinti požiūriai atsispindi šiojeknygoje.Nėraminimosnei„LietuviškaVilniausokupacija1939–1940m.“,neiVietinėsrinktinėsvykdytos„lenkųžudynės“.Gaila,kadtarpvalsty-binėsistorikųkomisijosrekomendacijųnepaisomaLenkijosužsienioreikalųministerijosužsakytojeir aprobuotoje 2011m. išleistoje trikalbėje kny-goje2.OštainaujausiųjųlaikųLenkijosistorijojerealiai vykdytoms lenkų gyventojų žudynėmspaskirtas2,5p.paragrafas,pavadintas„Stosunkipolsko-ukrainskie.MasowezbrodnienaPolakachnaWolyniu iwwojewòdztwach poludniowo –

1 Dziurok A., Galezowski M., Kamiński L., Mu-sial F.OdNiepodlegĺości doNiepodlegĺości.HistoriaPolski1918–1989.Warszawa,2010.

2 Niwiński P. Paneriai–„žmoniųskerdynių“vie-ta [Toks pats pavadinimas lenkiškai ir angliškai]; Wars-zawa,2011.

Page 174: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

174

wschodnichRP“.Jameįdėtostrysžudyniųaukųnuotraukos ir du išsigelbėjusiųjųliudijimai3. Vargu ar reikia tokio pavadinimo vertimo. IPN parengta knygaišreiškiapatriotinėslenkųvisuomenėsdaliespožiūrį,beabejonės, tiksliaunegu trikalbė,norsir žinomo istorikoparašytaknyga, kuri primenakažkokio politinio žaidimo priemonę.Tiesa, jinėravadovėlis.

Lietuvosšalieskomisijabuvooficialiaisuda-rytaministroD.Kuolio1992m.balandžio17d.įsakymu.GretajauminėtopirmininkoirnariųjossekretoriumitapoKultūrosiršvietimoministerijosSocialiniųmokslųskyriausviršininkasG.Duoblys.PirmiejiDvišalėskomisijosposėdžiaibuvosureng-ti 1992 m. liepos 1–2 d. Vilniuje, kur atvyko Lenki-joskomisija.Taibuvo,galimasakyti,susipažinimoirpasitarimųdėltolesnioDvišalėskomisijosdarboposėdžiai. Pasikeista taip pat informacija apieistorijosmokymąLenkijoje irLietuvoje,nutartapirmiausia imtis istorijos vadovėlių tarpusaviorecenzavimo, jų vertinimoLietuvos irLenkijossantykiųnušvietimopožiūriu.Apsikeistakaiku-riaisvadovėliais,kitibuvonusiųstivėliau.

AntrasDvišalėskomisijosnarių,dažnaiofici-aliaivadinamųekspertais,susitikimasvykoVar-šuvoje1992m.gruodžio14–18d.,Nacionalinėsšvietimo ministerijos patalpose. Dalyvavo visi komisijos nariai, taip pat Lenkijos komisijos se-kretorepaskirtaNacionalinėsšvietimoministerijosEdukacijosproblemųtyrimoinstitutodarbuotojaDanutaWisniewska.Posėdžiuosebuvopasikeistainformacija apie abiejose šalyse aktualias švie-timoproblemas, ypač tautiniųmažumų– lenkųLietuvoje ir lietuviųLenkijoje. Svarstymometukontroversijųfaktiškainekilo,buvopripažinta,kadlenkųšvietimoLietuvojepadėtisgera.

Daugiausia laiko užėmėvadovėlių recenzijųpateikimasirkaikuriųrecenzijųsvarstymas.Di-džiausiosapimtiesirlabaikritiškąrecenzijąapieV.Daugirdaitės-Sruogienės„Lietuvosistoriją“pa-teikėG.Blaščykas.Sukaikuriaispriekaištaistekosutikti.LenkijosirLietuvossantykiųnušvietimasV.Daugirdaitėsknygojeatspindėjotarpukarionuo-

3 Dziurok A., Galezowski M., Kaminski L., Mu-sial F. Op. cit., p. 178–180.

taikas, kai Nepriklausoma Lietuva su Lenkija konf-liktavodėlVilniaus.DiskusijąužbaigėG.Duoblys.Jispranešė,kadV.Daugirdaitėsknyganebuspakar-totinaileidžiamairjąmokyklosepakeisnaujivado-vėliai.A.L.Ščesniakasrecenzavomanomokomąjąpriemonę„Naujausiųjųlaikųistorija“,išleistąjauirlenkųkalba.Recenzentaspripažino,jog„Lenkijaliečiantys dalykai pateikti teisingai, atitinkamaiproporcingai vaidmeniui, kurį vaidinoLenkijatarptautinėjearenoje.Reikiapadėkotiautoriuiuždalykiškai, objektyviai ir su simpatija parodytąLenkijosistoriją“.TačiaupatiesA.L.Ščesniakovadovėliui„Historia1918–1939“buvopareikštapagrįstųpastabųdėlkeletotendencingųteiginių.Pavyzdžiui, kad1918–1919m.NepriklausomosLietuvos vadovai „laikė, kad visi, gyvenantysbuvusios LietuvosDidžiosiosKunigaikštystėsteritorijoje,kadirkokiabūtųjųkalbairkilmė,yralietuviai“.TendencingųirneteisingųpastabųapieLietuvąbuvoirkituose,vėliaurecenzuotuosejovadovėliuose.Kitavertus,A.L.Ščesniakasbuvokomunikabiliausias ir draugiškiausias bendraujant lenkųkomisijosnarys.Tiesa,neiH.Wisneris,neiG.Blaščykasvadovėliųnerašė,tadapiejųgalimątendencingumąspręstiišvisneįmanoma.

Pastabų recenzentai pareiškė beveik visiemsvadovėliams, nors ne tiek dėl tendencingumo,kiek dėl kartais pasitaikančių dalykinių klaidų.Tačiau,baigiamojoprotokoložodžiais,„posėdžiaivykodalykiniųdiskusijų ir savitarpio supratimoatmosferoje, pateikti pasiūlymai yra konstrukty-vauspobūdžio“.Buvopasiūlytaneapsiribotivienvadovėlių recenzavimu, o paruošti ir perskaitytiperkitusDvišalėskomisijosposėdžiusspecialiuspranešimus apie Lenkiją ir Lietuvą siejančiusįvykiusbeiprocesus,politiniusirkultūriniųabiejųšaliųryšius.

TrečiasisDvišalėskomisijossusitikimasbuvosurengtasVilniuje 1993m. rugsėjo 25–30 die-nomisKultūros ir švietimoministerijoje.Tokiubūdunusistovėjotaisyklė,kadDvišalėskomisijossusitikimaivyksvienąarbadu,ovėliautikvienąkartąpermetus,paeiliuiLietuvojeirLenkijoje.Vil-niuje, kaip ir 1992 m. Varšuvoje, pirmiausia buvo pateikiamos ir aptariamos recenzijos. Plačiausią

Page 175: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

175

recenziją–ArūnoGumuliauskoLietuvosistorijosvadovėlio„Lietuvanuovalstybėssusikūrimoikivalstybėsatkūrimo“–vėlpateikėG.Blaščykas,jauhabilituotasdaktaras.Recenzentasnurodė,kadA.Gumuliauskoknyga–ryškusžingsnisįpriekįlyginantsuV.Daugirdaitės-Sruogienėsvadovėliu,betkartupažymėjo,kad„Jaučiamasnegatyvusnu-sistatymaslenkųatžvilgiu,ohipotezėspateikiamoskaip istorinės tiesos“.Drauge recenzijoje buvonurodytanemažaifaktiniųklaidų.

TrumpesnesrecenzijaspateikėA.ButrimasirA.P.Kasperavičius.Buvoperskaitytipranešimai:A.Kulikausko „Lietuvių tautinis atgimimas irlietuvių–lenkųsantykiai(lietuvių–lenkųkonfliktogenezė)“ irA.P.Kasperavičiaus „Pastabos apieXXa.Lietuvos–Lenkijoskultūriniusryšius“.Pra-nešimaivėliauvienokiaarkitokiaformabuvoskai-tomimokslinėsekonferencijose irpublikuojami,orecenzijossiunčiamosleidykloms,kuriosbuvoišleidusiosvienusarkitusvadovėlius.Leidyklosprivalėjoperduotijuosvadovėliųautoriams,kadjieatsižvelgtųįkritinespastabas.

Tačiau Dvišalė komisija neturi galimybiųpasiekti, kad leidyklos ir autoriai atsižvelgtų įrecenzijose pareikštas pastabas.Kartais autoriusnekreipiadėmesionetįįsakmiasleidyklosparink-to recenzento pastabas.Galėčiau pateikti vienąpavyzdįišsavopraktikos.Leidykla„Krontas“dėlnelabaiaiškiųpriežasčiųnustojoleistimokykliniusvadovėlius. Paskutinis išleistas buvo vadovėlisIXklasei,trijųistorikųsudaryta„Naujųjųamžiųistorija“.Korektūriniameegzemplioriuje,skyrelyjeapie1863–1864m.sukilimą,radautokįsakinį„An-glijojeorganizuotas tarptautinis savanoriųbūrys,kuriamtaipirnepavykoišsilaipintiKuršiųnerijoje“.Raudonutušinukuparašiau,kadvietovėspavadi-nimas turibūti„Kuršas“,nesKuršiųnerijabuvoPrūsijoskaralystėsteritorijairjoksprotingasvadasnemėgintųįjąišsikelti,juolabiaunerijoje.Paaiški-nimasbuvolabaiišsamus,bet,gavęsišspausdintąegzempliorių,jameradautąpačiąklaidą–„Kuršiųneriją“4. Paklaustas atsakingas leidyklos darbuo-

4 Galinis A., Jurkevičius S., Petrauskis K. Nau-jųjųamžiųistorija.VadovėlisIXklasei.Vilnius,2009, p. 130.

tojas pasakė, kad skyrelio autorius kategoriškaiatsisakėpataisyti,nesesątvirtaiprisimenaskaitęsbūtent taip: „išsilaipintiKuršių nerijoje“.Tokiadažnai būna recenzentų dalia, net kai nesikertanacionaliniai ar ideologiniai motyvai.

Tačiau palaipsniui, kaip sakoma, ir vandenslašas akmenį pratašo.Dvišalėje komisijoje podiskusijų buvo pasiektas susitarimas, kad ji re-komenduotųminintVilniaus irVilniaus kraštogrąžinimąLietuvainevartotitermino„okupacija“.Teko pateikti ir argumentą, kadVilniaus kraštolenkai vietoj keturiųdeportacijųišTSRS1939m.rudenį atitekusių rytiniųLenkijos žemių patyrėtik vieną, 1941m. birželį.Tiesa, teko sutikti surekomendacija Lietuvos autoriams nevartoti ter-mino „okupacija“ istorijos vadovėliuose, rašantapieVilniauskraštą1920–1939m.Jįgalimapa-keistisąvokomis:„Lenkijosvaldžioje“,„1922m.prijungtasprieLenkijos“irpanašiai.Tokiubūdusudarytas abipusis kompromisas. Naujausiuose vadovėliuosevisrečiaubepasitaikoterminai„lenkųokupacija“ir„lietuviųokupacija“.Tačiaulenkiš-kuosevadovėliuoselikodarnemažailietuviamasnepriimtinųpavadinimųirteiginių.Dažnaijungtinėvalstybėpo1569m.Liublinounijos–AbiejųTautųRespublika – vadinama tiesiog Lenkija. Tiesa, kažkienoprasimanytaslietuviškaspavadinimas–„Respublika“irgilabainevykęs,tiesiognelogiškas,betjisneturinepriimtinolenkamspobūdžio.Irkaikuriųkitųterminųvartojimasyradiskusinis.

Įtaibuvoatkreiptasdėmesysketvirtajamesusi-tikime1994m.gegužės9–12dienomisVaršuvoje.Jametaippatbuvoiškeltaidėja,kuriaipritarėvisaDvišalėkomisija,išleistibendrądarbą,pateikiantįsiūlymusdėlLenkijosirLietuvosistorijospateiki-mo,skirtąmokykliniųvadovėliųautoriamsirlei-dėjams.Deja,idėjostaipirnepavykorealizuotiikišiol.1994m.gruodįįvykodarvienassusitikimasVilniuje.Jamebuvonutartaparuoštisąrašątemų,kąturižinotiLietuvosmoksleivisapieLenkijosistorijąirlenkųmoksleivisapieLietuvosistoriją.Recenzuojant vienas lenkų autoriausA. Sytosvadovėlis buvo pripažintas lietuviams nepriim-tinu, nes jame visiškai neminimas net Lietuvos vardas. Išsamią ir įdomią recenziją vėl pateikė

Page 176: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

176

G.Blaščykas. Šį kartąmokytojoM.Kondrotoknygos „Lietuvių tautos ir valstybės istorija“,išleistos 1994 m. Ji, beje, nebuvo po aptarimo rekomenduota mokykloms tada dar veikusios istorijos vadovėlių komisijos.G.Blaščykas pa-žymėjoM.Kondroto knygos originalumą, betaptiko daugybę nepagrįstų teiginių. Pavyzdžiui,tokį, kad lenkai nunuodijoVytautą, nors toliauautorius nurodo, jog tai prasimanymas. Tad kam apietairašoma,–klausėrecenzentas,neigiamaiįvertinęsM.Kondrotodarbą.

Reikiapažymėti,jogA.KulakauskasirA.Bu-trimas,tapęsDailėsakademijosprorektoriumi,vismažiaudalyvavoKomisijos veikloje. Į 1995m.gruodžio18–21d.vykusįeilinįsusitikimąVaršu-vojeišLietuvosatvažiavotikKomisijospirminin-kasdr.J.TumelisirA.P.Kasperavičius.Laimei,tadaVaršuvojestažavoLietuvosistorijosinstitutomokslo darbuotojas daktarasRimantasMiknys.Prof.H.Wisnerisjįpakvietėdalyvautiformaliai,kaipvertėją.Tačiaugeraimokantis lenkųkalbą,keletokonferencijųLenkijojedalyvisdr.R.Miknysaktyviaiįsitraukėįsvarstymąirdiskusijas.Susiti-kimebuvopateiktisąrašaitemų,kuriasturižinotiatitinkamailenkųirlietuviųmoksleiviai.

Recenzuotuose lietuviškuose vadovėliuose –A.ButrimoirA.P.Kasperavičiaus–lenkųistorikaipasiūlėšįtąpatikslintiirpapildyti.RimtųpretenzijųbuvopareikštadėlA.P.Kasperavičiausvadovėlyjeįdėtųžemėlapių.Tačiau,pasikeitusnuomonėms,visiemstekopripažinti,kadtiekžemėlapius,tiekiliustracijasvadovėliųautoriaipirmąkartąpamatojauišspausdintojeknygoje.Leidyklospaprastaiįjuos tuo reikalu nesikreipia. Pataisyti autoriai gali nebentpakartotiniamevadovėlioleidime.

Septintasis Dvišalės komisijos susitikimasvyko1997m.gegužės25–29dienomisVilniuje.Jame dalyvavo vėl ne visi Lietuvos komisijosnariai. Sekretoriumi jau buvo Švietimo ministeri-jos darbuotojas Rimantas Jokimaitis. Jis ligi šiol sėkmingaidirbašįreikalaujantįdaugpastangųiratsakingumodarbą. Susitikime buvo pasikeistaišsamia informacija apie Lenkijos ir Lietuvos švietimo problemas ir istorijos mokymo naujoves. Vėlrecenzuotivadovėliai,norspažymėta,kadtaine visada efektyvu. Susitarta susitikti Varšuvoje

1998m.gruodį.Tačiau susitikimas tada nebuvo surengtasdėlLenkijosistorikųnepasiruošimo. Taip bentbuvoatsakytaįišVilniausnusiųstąraštą.

OLietuvosšvietimoirmoksloministroK.Pla-telio1999m.balandžio1d.įsakymubuvoišdaliespakeistaKomisijaįtokiossudėties:

Komisijos pirmininkas –J.Tumelis,NacionalinėsMartynoMažvydo bibliotekos Senų ir retųknygųskyriausvedėjas,humanitariniųmokslųdaktaras.

Komisijos sekretorius – Rimantas Jokimaitis, Švie-timo ir mokslo ministerijos Bendrojo ugdymo turinio skyriaus vyriausiasis specialistas.

Nariai:AlgisKasperavičius,VilniausuniversitetoIstori-

jos fakulteto docentas, humanitariniųmokslųdaktaras.

ElmantasMeilus,LietuvosistorijosinstitutoLDKistorijos skyriaus vyresnysis mokslinis bendra-darbis,humanitariniųmokslųdaktaras.

RimantasMiknys,LietuvosistorijosinstitutoXIXamžiausistorijosskyriausvedėjas,vyresnysismokslinisbendradarbis,humanitariniųmokslųdaktaras.

TiktaiLenkijosnacionalinėšvietimoministerijavisatidėdavonaujosusitikimoterminąarbaišvisneatsakydavoįišVilniaussiunčiamusraštus.Ge-rokaivėliaupaaiškėjoneoficialiostokiodelsimopriežastys.Lenkijosnacionalinėšvietimoministe-rija,visiškainederinusisuKomisijospirmininkuprof.H.Visneriu,pašalinoišjosA.L.ŠčesniakąirsekretoręD.Visnievską.ProtestuodamasprieštokįjotraktavimąH.WisnerisatsistatydinoišKomisi-jospirmininkopareigųirkategoriškaiatsisakydavoformuotinaująsudėtį.A.L.Ščesniakas,būdamastvirtųpatriotiniųpažiūrų,užsitraukėdidžiulęįtakąLenkijoje turinčio dienraščio „GazetaWyborc-za“ vyriausiojo redaktoriausAdamoMichnikonemalonę ir pastarasis paveikėministeriją.Len-kiškojeVikipedijojebiogramoje„AndrzejLeszek Szcześniak“ nurodyta, kad jo paskutinio XXamžiaus dešimtmečiovadovėliai buvokritikuotidėl esminių klaidų ir antisemitinių aliuzijų5.

5 http://pl.wikipedia.org/wiki/Andrzej_Leszek_Szcześniak(A.L.Ščesniakasmirė2003m.).

Page 177: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

177

BendraujantDvišalėje komisijoje neteko išgirstiantisemitiniųA.L.Ščesniakosamprotavimų.Tie-sa,Komisijojevisiškainediskutuojamapolitiniaisklausimais,jikažkaipsavaimeyradepolitizuota.

Tai, kadDvišalė komisija faktiškai tarsi nu-stojo egzistuoti, neliko nepastebėta Lenkijoje.Pirmasis jos ambasadorius Lietuvoje, politikas ir visuomenės veikėjas JanasWidackis pavėluotai,net2004m.solidaussavaitraščio„Polityka“pus-lapiuose, kritiškai vertindamas Lenkijos ir Lietuvos santykius,tarpkitkoparašė,kad„atrodo,apmirėbendrosvadovėliųkomisijosveikla“.Jamatsakėprof.A.Suchonskis–nurodė,jognuo2002m.lap-kričiovėlsistemingaivykstasusitikimaidraugiško-jeatmosferoje,osunutarimaisgalimasusipažintiministerijosinternetoMENiSpuslapiuose6.

Ištikrųjų,poilgovilkinimopagaliau2002m.Lenkijoje buvo sudaryta visiškai nauja komisija. JospirmininkupaskirtasOpolėsuniversitetopro-fesoriushabilituotasdaktarasAdamasSuchońskis,žymus istorijos didaktikos specialistas, daugeliotarptautiniųkonferencijųdalyvis,aktyviaiveikęsTarptautinėje istorijos didaktikų draugijoje, na-riais – profesoriai, habilituoti daktarai iš Olštyno Mieczyslawas Jackiewiczius irBohdanasLuka-szewiczius.Pirmasisišjųpuikiaikalbalietuviškai,yravienasžymiausiųLenkijojelietuviųkultūrosirliteratūrosžinovų,1998–2002m.LenkijosRespu-blikosgeneraliniskonsulasVilniuje.AbuminėtikomisijosnariaikilęišVilniaus,bet tainekenkėkolegiškambendravimui su lietuviais.Greičiauatvirkščiai.Kita vertus, komisijos pirmininkasA.Suchonskispasidžiaugė,kadpirmąkartąjamtenka dalyvauti tarptautiniuose susitikimuose, kuriuosenereikiavertėjo.

Nauja lenkų komisija nustatė tvarką rengtisusitikimus užVaršuvos ribų. 2003m.Dviša-lės komisijos posėdžiai vyko Sulejuvke, netoliVaršuvos, 2005m. –Nivkų gyvenvietėje prieOpolės,kurveikiaMokytojųtobulinimosicentras.Toliau susitikimai vykdavo jau universitetiniuose miestuose:2007m.Torunėje,2009m.Olštyneir

6 Suchonski A.Komisijadziala//Politika.2004,gegužės8,Nr.19,s.37.

2011m.–Liubine.TokiatvarkaleidžiaLietuvoskomisijosnariamsplačiau,norsgaltikpaviršuti-niškai,susipažintisuLenkija.OpolėjeirOlštyneDvišalės komisijos narius priėmė universitetųrektoriai,apiejąrašėvietinėspauda7.Lenkųko-misijossekretoriumi2002–2006m.dirboprityręsministerijos specialistas Piotras Ungeras. Beje, 2003m. įkomisijosdarbą įsitraukė istorikasdr.aleksanderis Srebrakowskis iš Vroclavo univer-siteto ir geografijos specialistas dr.MarianiasKowalskisišVaršuvos.Osekretoriainuo2007m.nuolat keisdavosi.

Lietuvos komisijoje didžiausias pasikeitimasbuvo tas, kad 2008m. pradžioje dėl sveikatosproblemų iš komisijos pasitraukė ilgametis pir-mininkasJ.Tumelis.Komisijospirmininkubuvopaskirtas jos narys Lietuvos istorijos instituto direktoriaus pavaduotojas mokslo reikalams (nuo 2008m.pabaigosinstitutodirektorius)dr.R.Mi-knys, sudėtį papildė Švietimo plėtotės centrodarbuotojas dr. Linas Jašinauskas ir geografas, Vilniaus pedagoginio universiteto profesorius dr. algirdas Stanaitis.

Susitikimai Lietuvoje 2002, 2004 ir 2008 m. vykoVilniuje,tačiau2006m.–Druskininkuose,o2010m.–Kėdainiuose.

Posėdžiuose dar buvo recenzuojami vado-vėliai – juose surandama įvairių klaidų.Tačiauvadovėliuosematytiryškipažangapateikiantlenkųirlietuviųsantykius,recenzentainebesurandaįžei-džiųvertinimųirkaltinimų.Tiesa,išliekakaikuriųsąvokųvartojimoproblema– istorijos atlasuosedarkartaispasitaikoterminai„lenkųokupuotas“ir„lietuviųokupuotas“.Kartureikiapažymėti,kadgalutinaisuderintostemos,kąturėtųmokėtiišLen-kijos istorijos Lietuvos moksleiviai ir iš Lietuvos istorijos – Lenkijos moksleiviai. Sudaryti vienos irkitosšaliesžymiųjųasmenybių,apiekurias irgi turėtųžinotimoksleiviai,sąrašai.Suprantama,taiįgyvendintijauneDvišalėskomisijosjėgoms.

7 Žr.:Profesorowiebędazmieńiaćpodręczniki//NowaTrybunaOpolska,2005,gegužės16,s.4;Brzo-zowski S. JagiellopogodzonyzWitoldem[Interviu sudr. R.Miknium] //GazetaOlsztyńska. 2009, gegužės21, s. 1–2.

Page 178: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

178

Buvo skaityti apibendrinantys pranešimai pla-tesnėmis šalių istorijos temomis (A.Suchonskio,R.Miknio,A.Kasperavičiaus).Pranešimusskaitėir pakviesti dalyvauti posėdžiuose žymūs abiejųšaliųistorikai.Opolėje–prof.habil.dr.K.Tarka,Druskininkuose–dr.Č.Laurinavičius,Torunėje–dr. D. Prybytekas ir prof. J. Rulka, kurio pranešimas „Lenkijosjaunimoistorinėsąmonė“susilaukėišskir-

tiniodėmesio,Vilniuje–prof.dr.A.BumblauskasirmagistrasT.Baryla,Olštyne–prof.Z.Kiaupa.Jiebuvoatidžiaiišklausyti,susilaukėklausimų.Dviša-lėsLietuvosirLenkijoskomisijosveiklaprisidedaprieabiejųšaliųjaunosioskartosmokymosavitarpiosupratimoirpakantumo.Žinoma,darbasKomisijojeplečia ir jos narių akiratį.Tiek specialybės, tiekgretimosvalstybėspažinimosrityse.

Algis Povilas Kasperavičius

Page 179: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

179

ISSN 1392-0448. LIETUVOS ISTORIJOS STUDIJOS. 2011 28

apie disertacijų gynimą vilniaus universiteto istorijos fakultete

Lietuviškoji fotografijos mokykla sovietinės ideologijos kontekste (apie margaritos matulytės daktaro disertaciją „fotografijos raiškos ir sklaidos Lietuvoje sovietizavimas“)

2011 m. kovo 10 d. Vilniaus universiteto Istorijos fakultete humanitariniųmokslų srities istorijoskrypties (05 H) taryboje (pirmininkas – doc. dr. SauliusKaubrys;nariai:dr.LaimaLaučkaitė-Sur-gailienė,dr.MarijaDrėmaitė,doc.dr.RasaČepai-tienė,doc.dr.RamūnasTrimakas;oponentai:doc.dr.AlgirdasJakubčionis,dr.SkaidraTrilupaitytė)apgintaMargaritosMatulytėsdaktarodisertacija„FotografijosraiškosirsklaidosLietuvojesovieti-zavimas“(darbovadovasdr.ArūnasStreikus).

MargaritaMatulytė jau ne vieną dešimtmetįsėkmingaidarbuojasifotografijosistorijossrityje,yraparengusinemažaiparodų,sudariusi ir išlei-dusialbumų,publikavusistraipsnių.Pastarasisjostyrimasskirtassovietiniolaikotarpiofotografijai.Susidomėjimo banga šiometo fotografija kyla,tai liudija nemažai apgintų disertacijų, parengtųpublikacijų:AgnėsNarušytėsskirta„nuobodulioproblematikai“,TomoPabedinsko – „žmogauspaveikslui“,Eglės Jaškūnienės – taikomajai fo-tografijai,VytautoMichelkevičiaus–institucineiFotografijosmenodraugijosraidai.Šiamekonteks-teMatulytėsdisertacijaturisavonišą,jostikslas–„pateiktinuosekliąfotografijosraidossovietmečiuistoriniomodelioversiją“.

Disertacijosgynimaspradėtasžvelgiantįsim-bolinęnuotrauką,kuriojenufotografuotaslaivas–plaukiojanti bazėSovetskaja Litva. Oponentas Algirdas Jakubčionis taikliai pažymėjo, kad taibūtenttaslaivas,iškurioįJAVpakrantėsapsaugoskaterįperšoko irbandėgautipolitinįprieglobstįJungtinėseAmerikosValstijoseSimasKudirka.Jisbuvosugrąžintasįlaivą,pargabentasįKlaipėdąirnuteistasdešimtmetųkalėtiužTėvynėsišdavystę.

Pasak oponento, tokia nuotrauka – tai puiki diser-tacijos esmės iliustracija: gražus laivas, kaip irvisadagražiaipavaizduotassovietinisfasadas,betlaive–įkalintasjūreivis,įkalintatauta.

DisertacijojeMargaritaMatulytėirsiekiaištir-ti,kaipbuvokonstruojamas tasgražusis fasadasir kas slypėjouž jo.Tirdama sovietinės lietuviųfotografijos raidą, sovietizavimą ji akcentuojakaip esminį, daugiausia įtakos stilistinės raiškossanklodaidarantįirfotografijossklaidąbeivaizdo„pranešimų“ rezonansąvisuomenėje kontroliuo-jantį veiksnį. Pagrindiniu tyrimo objektu tapoviešojojeerdvėjefunkcionavusiirkontroliuojamaprofesionalifotografija.

Savodarbe,polemizuodamasukitaisfotografi-josistorijątyrinėjančiaisautoriais,MargaritaMa-tulytėpateikianaują,kompetetingaiargumentuotąfotografijosmeno stilių klasifikaciją. Ji išskiriatrisstilistinėsraiškosbangas,kuriųperiodizacijąatliekaremdamasisocialistinėsirVakarųkultūroslyginamuojukontekstu–tiekteorineistoriografija,tiek autorių kūrybos retrospektyva. Fotografijosraidąpadalijusiįtrisetapus(socialistiniorealizmo,naujojo dokumentalizmo ir devizualizavimo),Matulytėistoriškaisusiejajoskaitąsupolitiniaisprocesais (totalitarizmo ir pototalitarinio laiko-tarpių raida).Ypač reikšmingas, konceptualusmomentas,aiškinantisfotografijosdevizualizacijosatsiradimopriežastis,dėlkuriųMatulytėpolemi-zuojasupripažintatometofotografijostyrinėtojaNarušyte.Pastarojidevintojodešimtmečionaujo-sios fotografijosestetinespatirtis, t.y.„anemiją,apatiją,absurdą,susvetimėjimą“aiškinavisuomenęarbentjaukūrybinįjaunimąapėmusiuemociniu

Page 180: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

180

pamatu – nuoboduliu.OMatulytė teigia, kad„svarbesnė priežastis atrodo ne nuobodulys, onepakantumas politinei sistemai“.Disertacijojeganaaiškiaiatskleidžiamaspropagandosveikimomechanizmas: pradedant idėjinėmis, partinėmisdirektyvomis, institucijomis, kultūros politika,kontrolėsircenzūrosmechanizmais.

Visimokslinės diskusijos dalyviai pripažino,kad gynimui yra pateikta solidi ir brandi disertacija, kurioje pateikiamas išsamus apibendrintas epochos paveikslasirdetaliatskirųreiškiniųanalizė.Tekstežavipuikuskultūrosfaktų,istoriniųirdailėtyriniųinterpretacijų, o ypač – archyvinių duomenų,išmanymas.Taiyranetgidaugiauneifotografijostyrimas,nesčia integruojamosžiniosapiekitas,lygiagrečiai besiplėtojančiasmeno (pvz., dailės)šakas.Ypač akcentuotina autorės kompetencijaanalizuojant fotografijos raidą ir reiškinius.Osovietizacijos ir totalitarizmo reiškinių analizėbei naujai autorės sukonstruotaaltrealybės / al-terrealybėsmetodologinėprieigasusilaukėgyvosmokslinėsdiskusijos.

Sovietizavimosąvokąsavodarbeautorėapibrė-žėkaipprocesus,vykusiusdviejosepagrindinėsekūrybinėsveiklossrityse:žodžiųjunginysraiškos sovietizavimas vartojamas įvardijant fotografijosidėjos,turinioirformossukūrimoinstruktavimąbeiinspektavimą,taikytąindokrinuojantirpalaikantsovietinę ideologiją, o žodžių junginys sklaidos sovietizavimas – sovietinę ideologiją propaguo-jančiųcentralizuotųfotografijosplatinimokanalų(periodinėspauda,knygos,parodos)formavimąirpriežiūrą.Autorėišryškinaaiškiąskirtįtarpsąvokųsovietizavimas ir sovietizuotas (arba sovietinis) – antroji yra pirmosios padarinys, visais vertinimo aspektaispatvirtinantisįvykusįprisitaikymopriesovietinėsideologijosaktą,kurionegalimataikytivisiemskultūrosreiškiniams.

Kaipvienaspagrindiniųsovietizavimoobjektųpagrįstai pasirenkamas fotožurnalizmas (kuris,diegiant socialistinio realizmo principus, iki„atlydžio“metųtapatintassufotografijosmenu).Pastarasis,anotMatulytės,sovietmečiubuvo„vi-siškai sovietizuotas“, tai rodo jo vienprasmiškapropagandinėmisija.O nuo šeštojo dešimtme-

čio darbe pradedama tyrinėti ir profesionaliojifotografija („meno fotografija“) ir jos „nuolatrenovuojami“valdymoprincipai.Patifotografijanebuvovienalytė ir sovietizavimas jos nepajėgėsuvaldyti–jauįvadedeklaruojamašivisamedarbeskambantiaksioma.OponentėSkaidraTrilupaitytėpažymėjo,kadtekstenuopatpradžiųkylaįtampatarpdetaliai analizuojamos fotografijos raidos irjos„esminio,daugiausiaįtakosstilistinėsraiškossanklodaidarančio“beisklaidą ir interpretacijas„kontroliuojančioveiksmo“–sovietizavimo.So-vietizavimoprocesastraktuojamasnormatyviškai,tačiaugausiaiaprašomiirnepaklusimosovietineiideologijaifaktai(netgiviešojojeerdvėje).Dėltokiek susivelia ir sovietizavimobei sovietizuoto(arbasovietinio)menosąvokų(reiškinių?)skirtis.TarybosnarėLaimaLaučkaitė-Surgailienėatkreipėdėmesį,kaddisertacijosįvardijimas„fotografijossovietizavimu“žymiprocesą–fotografijostapimosovietineprocesą,irkartuapibūdinaXXa.antrospusėsLietuvosfotografijoslaikotarpį,tačiaupatiautorėsavodėstymeįrodo,kad„fotografijosso-vietizacijai“priskirtinitikdupirmiejijosetapai:ankstyvasis – stalininis penktame–šeštame dešimt-metyjeirvėlyvesnis–atšilimoseptintame–aštun-tame dešimtmetyje, o devintas dešimtmetis jau nukreiptaspriešingadesovietizacijaikryptimi,at-siribojimonuosovietinėsideologijoslinkme,taigipavadinimas darbo turinio nuosekliai neatspindi.

Oponentai ir tarybos nariai įsitraukė į gyvądiskusiją dėlMatulytės pasiūlytųmetodologiniųinstrumentų–altrealybės ir alterrealybės. Pasak autorės, totalitarinė ideologija suformavo naujątikrovės išraiškos kategoriją –altrealybę, kuriąįvairiomis žodžio ir vaizdo priemonėmis diegėsovietinėkultūra.PirmaisiaisLietuvosokupacijosmetais sovietiniams ideologams pavyko sukurti vientisąikonografinįvaizdinį,„liudijantį“visiškąkomunistiniųidėjųpergalę.Postalininiaismetais,vykdant tamtikras ideologiniokultūrosvaldymoreformas, buvopakeistas požiūris ir įaltrealybę fotografijoje. Pasitelkti kasdienybės reiškiniai,kuriuoseideologaiįžvelgėhumanistinesvertybes,aktualiassocializmoįtvirtinimui.Lietuviųfotogra-fai,pirmiejiSovietųSąjungojeatgaivinęestetinę

Page 181: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

181

pasaulėjautą, ne tik išplėtė sovietinio gyvenimo reprezentavimodiapazoną, bet ir atsiribojo nuopseudorealistinėsraiškos.Trečiojistilistinėfotogra-fijosbangaatsiribojonuovisųsovietmečiudiegtųrealybėsreprezentavimoformų.Alternatyviraiškakonceptualiainurodė,kadfotografijagalibūtinetikatspindysarbatiesioginispolitiniųirsocialiniųrealijųpadarinys,betirnepriklausomas,unikalusmenininkokūrinys–alterrealybė, kurią sutveriaautoriaus sąmonė, pasitelkianti tikrovę tik kaipmedžiagą.Siekiantpaverstifotografijąaltrealybės kūrimopriemone,buvosukurtasmetodiniųnuorodųkanonasirkontrolėsinstitucijųtinklas.Fotografijossklaidos administravimas buvomonopolizuotaskomunistųpartijosdiktatuipavaldžiųinstitucijų–KultūrosministerijosirGlavlitostruktūrų,profesi-niųirkūrybiniųorganizacijų,todėlmenas,tiesiogiaipriklausantisnuopolitikos,neturėjosąlygųirterpėsneteisėtaiveiklai.Viešojierdvėbuvokontroliuoja-ma,tadvisuomenępasiekdavofiltruotairideologinęatrankąpraėjusifotografųkūryba.

Visdėlto,pasakoponentėsTrilupaitytės,–al-trealybė ir alterrealybė – tai dirbtinai sukonstruoti šiandieniniai terminai, o jų vartojimas daugeliuatvejųapsunkinaskaitymąirnebūtinaipaaiškinafaktus. Jos nuomone, darbe būtų pakakę įvairiųteoretikųvartotųmenopropagandos,totalitarizmo,socialistiniorealizmoirpan.sąvokų,nesišesmėskalbamaneapievisąsistemąapimančiąaltrealy-bę(talpinančiątotal irhiper-),betapienuolatinįsavotiškąžaidimątarppirminiųintencijųirinter-pretacijų,otaišiandien,savoruožtu,dabartiniai(irtuometiniaiautoriai)vėlinterpretuojanaujai.

Nemažiaudiskutuota ir dėlMatulytės darbevartotųterminų–totalitarizmo ir pototalitarizmo, kurie abu buvo sutalpinti į sovietinį laikotarpį.TarybosnarėMarijaDrėmaitėkėlėklausimą,kodėlautorėstalininįlaikotarpįsutapatinasutotalitariz-mu,opostalininį– supototalitarizmu,norspatiaiškiaipažymi,kadfotografijoscenzūrairkontrolėnepakito,tiesiogįgavonaujasformas.Atsakyda-maįpastabasšiuoklausimu,MargaritaMatulytėpaaiškino,kaddaugelisteorijų–nuoZbigniewo K.BrzezińskioikiZenonoNorkauspožiūrio–leido

jai pasirinkti lojalią,tarpinępoziciją,t.y.Stalinovaldymometus įvardyti totalitariniais, o po jųliberalėjantysprocesaireikalavokitotermino,tadpasirinktasąvoka„pototalitarinis“.

Grįžtantpriediskusijosapiepačiąfotografijosraidą,acentuotinitokiedarbopranašumai:lygina-mosios analizės būdu išryškinti bendrumai arbanesutapimai suVakarų erdve ir laiku, devintojodešimtmečiolietuviųfotografijosdraugijosveikla,tarptautiniųryšiųatskleidimasirapskritaidaugybėnaujųįžvalgųirįvairūsistoriniailiudijimai.Pasi-remiantsocialinėmismenoteorijomisparodoma,kaip vyko kūrybinio individo „marinimas“ irsovietinio fotografų kolektyvo ugdymas. Paaiš-kinama, kaip, ugdant kolektyvinę raišką, buvodiskredituotossaviraiškąapibūdinančiossąvokos(kūryba,talentas,įkvėpimas),jospakeistossąvoko-mis„meistriškumas“,„technika“,„darbas“.LSSRpristatančių fotoalbumų apžvalga leidžia geriausuprasti sovietinio romantizmo arba kultūrinėsstagnacijosreiškinius.Žurnalųirparodųaptarimas,menoalbumų,knygų,nuo1967m.leidžiamoal-manacho„Lietuvosfotografija“faktųfiksavimasdarbesusiliejasuįdomiamikrolygmensempirinemedžiaga, archyvinių dokumentų atradimais.Disertacijoje išsamiai nagrinėjamos institucijos,pavyzdžiui,fotografųdraugijosdvilypumas.Vienavertus,organizacijabuvoparankifotografams,kitavertus, ji palengvino darbą valdžiai.Mat drau-gija globojo / padėjo ir prižiūrėjo / kontroliavo.Trilupaitytė pagyrė doktorantę, kad ši istorinėsmedžiagosišprincipo„nepritempinėjo“priekokiosnorsvienintelėsgalimosinterpretacijosklišės.Ne-paisantstruktūriniopožiūrioįsovietinėskultūrosmodelį,patysveikėjai/socialiniaiagentaivertina-miatsižvelgiantįgalimaspaklaidasirskirtingasistorinėsraidoslogikas.Juksituacijasfotografijoslaukelėmėtiekformalūs,tiekneformalūsdalykai,pavyzdžiui,individųcharakteriai.

MargaritosMatulytėsdaktarodisertacija„Fo-tografijosraiškosirsklaidosLietuvojesovietizavi-mas“įvertintalabaipalankiai,otyrimorezultatailaikomisvariuįnašuįLietuvosfotografijosmenoistorinės raidos brandesnio suvokimo lauką irapskritaikultūrosistorijossritį.

Marija Drėmaitė

Page 182: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

182

ATmENA „LIE TU vOS IS TO RI jOS STU dI jŲ“ AU TO RIAmS

1.Straipsniuoseirpranešimuoseturibūtimoks-lo darbams būdingos dalys: a) įvadas, kuriamenurodomas tyrimo tikslas, uždaviniai, objektas,metodas,problemostyrimobūklė(istoriografija),šaltiniai; b) gauti rezultatai, tyrimo aprašymas; c)išvados;d)išnašos.Straipsniodalysgaliturėtiant raš tes ir pa an traš tes.

2. Prie straipsnių ir pranešimų pridedamasantraukaanglųarkitapaplitusiaužsieniokalba.Straipsniaiirpranešimaigalibūtiparašytiužsieniokalba.Tadapridedamasantraukanetikanglų,betirlietuviųkalba.

3.Nuorodosįšaltiniusirliteratūrąįforminamospa gal Lie tu vo je pri tai ky tas tarp tau ti nes tai syk les (populiariai išdėstytamokomojoje knygelėje:Kas ta naus kai tė D.Bibliografinismokslo darboapipavidalinimas:MokomojipriemonėKomunika-ci jos fa kul te to stu den tams. Vilnius: VU lei dyk la, 1998. 92 p.).

4.Visistraipsniai,pranešimai,apžvalgos,pub-likacijosrecenzuojamianonimiškaidviejųrecen-zentų.Rašiniųkalbątvarkoredaktorė.

5.Rašinių tekstas pateikiamas elektroninėjelaikmenoje (el. paštu: [email protected]).

6. Optimali įteikiamų rankraščių apimtis:straipsnių,pranešimųirpublikacijų–nedaugiaukaip1autorinislankas(40000spaudosženklų),apžvalgų–0,5autoriniolanko,recenzijųirmoks-liniogyvenimoaprašymų–0,25autoriniolanko,kitų rašinių – 0,1 autorinio lanko. Santraukosapimtis–30–50eilučių(įskaitantautoriausvardąbeipavardęirantraštę).Lentelėsspausdinamosantatskirųlapų.Straipsniuose,pranešimuose,apžval-goseautoriausvardas,pavardėirduomenysapieautoriųrašomipriešantraštę.

Kituose rašiniuose vardas ir pavardė rašomipo teks to.

7.DiskelyjetekstasturibūtiparengtasMic ro-soft Word (6.0 ar ba 7.0) teks to re dak to riu mi, Ti mes LT, Ti mes New Ro man, Bal tic, ru siš kas teks tas – Ti-mes RSšriftu.Autoriųpavardėsirinicialaiišnašoseirliteratūrossąrašuosespausdinamikursyvu.

8.Dėldidesnėsapimtiesrašinių,taippatdėliliustracijųreikiatartissuredaktoriųkolegija.

9.Straipsniuoseirpranešimuosepoišnašų,oapžvalgosebeipublikacijosepotekstudešinėjepu-sėjenurodomatekstoįteikimoredaktoriųkolegijaidata,okitojeeilutėjeužrašoma:Parengtaskelbti.

10.Redaktoriųkolegijaitinpageidaujarecen-zijųbeimoksliniogyvenimoaprašymų.

11.Prievisųrašiniųantatskirolapoautoriaipridedarašinioantraštėsvertimąįanglų,vokiečių,lenkųbeirusųkalbas.

Re dak ci jos ad re sas:Is to ri jos fa kul te tas, Vil niaus uni ver si te tas

Uni ver si te to g. 7LT-01122 Vil nius.El. paštas: ja ni na.le o nie [email protected]„Lietuvos istorijos studijų“ ankstesnius to-

mus galima įsigyti Istorijos fakulteto dekanate(be ant kai nio).

Pvz.:An ta nas An ta na vičiusProfesoriushabilituotashumanitariniųmokslųdak ta ras Vil niaus uni ver si te toFilosofijoskatedraDid lau kio g. 47LT-08303 Vil niusEl. paštas: an ta nas.an ta na vi cius@au la.vu.lt

Page 183: Lietuvos istorijos studijos · Летний семинар Вильнюсского симпозиума на Историческом факультете .....170 Альгис Повилас

LIETUVOS ISTORIJOS STUDIJOS 2011 28Mokslodarbai

KalbosredaktorėGražina IndrišiūnienėViršelio dailininkas Gediminas MarkauskasMaketavo Nijolė Bukantienė

Užstraipsniųturinįatsakoautoriai

14,65aut.l.11,5sp.l.Tiražas100egz.Išleido Vilniaus universitetasUniversiteto g. 3, LT-01513 VilniusSpausdinoUAB„Ciklonas“J. Jasinskio g. 15, LT-01111 Vilnius