LieTUVos DiDŽiosios KUniGaiKŠTYsTĖs LUGano eŽero ......Lietuvos, Lenkijos ir baltarusijos istoriografijose jau nuo seno įsitvirtinusi nuo stata, kad pirmasis barokinis pastatas

233

DDISSN 1392-0588 (spausdintas)ISSN 2335-8769 (internetinis)

2014. 61

sanTraUKa. arti keturiasdešimties nuo Lugano ežero pakrančių kilusių architektų, skulptorių, tapytojų ir meistrų XVi–XViii a. savo pėdsakus paliko apie pusėje šimto Lietu-vos Didžiosios Kunigaikštystės vietovių. Didžiausią įtaką šie menininkai padarė XVii–XViii a. sandūros stiukui: nei prieš tai, nei po to Lietuvoje jų niekas nepralenkė. istoriografijoje yra pri-pažinta ženkli jų įtaka ankstyvajam (XVi–XVii a. sandūra, Šv. Kazmiero koplyčia, nesvyžiaus Dievo Kūno jėzuitų bažnyčia) ir brandžiajam (Pažaislis, Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčia anta-kalnyje) Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės barokui. nors XViii a. Lugano ežero pakrančių kilmės architektų produkcija Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse buvo gausiausia, bet jų įtaka Vilniaus rokoko Lietuvos meno istorikų nėra išsamiai tirta ir vertinama nevienareikš-miškai. straipsnyje supažindinama su Lugano ežero pakrančių menininkų Lietuvoje fenomenu pasiremiant Šveicarijos, italijos, Lenkijos ir Lietuvos istoriografija; identifikuojami svarbiausi menininkai ir jų kūriniai. iš esmės apžvalginiame sintetiniame straipsnyje Lietuvos istoriogra-fijos kontekste naujų duomenų pateikiama apie Šv. Kazimiero koplyčios Vilniaus katedroje skulptorių ir architektą Džovanį Džakomą Tenkalą (Giovanni Giacoma Tencala), Pažaislio kamaldulių bažnyčios stiuko lipdytoją Džovanį Merlį (Giovanni Merli) ir XViii a. Vilniaus baroko architektą antonijų Paraką (antonio Paracca).raKTaŽoDŽiai: Tičinas, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, Luganas, barokas, komaskai.

beveik pusę paskutinio tūkstančio metų Lugano ežeras yra padalytas tarp italų valdomų žemių ir Šveicarijos. Pastarosios kantonui Tičinui priklauso didžiausia ežero pakrančių dalis. Tičinas – tai pietinis Šveicarijos kantonas, kuriame absoliu-čią daugumą gyventojų sudaro italakalbiai. Pagrindinis miestas – Luganas – šian-dien yra vienas iš svarbiausių europos finansinių centrų1. nors istoriškai tai buvo materialiai skurdus kraštas, pati žemė negarsėjo savo turtais, tačiau jos gyventojai visoje europoje buvo žinomi kaip universalūs, techniški ir kūrybingi menininkai.

1 Tyrimą rėmė ir finansavo Lietuvos respublikos garbės konsulas Tičino kantone Gintautas bertašius ir Švei-carijos stipendijų fondas (sciex-nMsch). straipsnis parengtas bendradarbiaujant Vytauto Didžiojo univer-sitetui (Kaunas) ir sUPsi (Scuola universitaria professionale della Svizzera italiana, Luganas).

LUGano eŽero PaKranČiŲ MenininKai – LieTUVos DiDŽiosios KUniGaiKŠTYsTĖs baroKo KŪrĖJai (XVi–XViii a.)

rŪsTis KaMUnTaViČiUs, aUŠra VasiLiaUsKienĖ,

sTefano M. L anZ a

rŪsTis KaMUnTaViČiUs, aUŠra VasiLiaUsKienĖ, sTefano M. L anZ a

234

nuo viduramžių jie keliavo po europą ieškodami turtingų užsakovų. Viena iš juos priėmusių šalių buvo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (toliau – LDK).

beveik keturiasdešimties architektų, skulptorių, tapytojų ir meistrų savo pėdsa-kus paliko apie pusėje šimto LDK vietovių. Vien Vilniuje jie prisidėjo prie kelio-likos iki mūsų dienų išlikusių pastatų. Kai kuriuose kituose miestuose jų įtaka irgi buvo didelė. akivaizdžiai išsiskiria Gardinas, Kaunas, slanimas, Vitebskas ir nes-vyžius.

susiklostė tokia tradicija, kad istoriografijoje dažnai šie menininkai vadinami komaskais, pirmuosiuose lotyniškuose šaltiniuose magistri commacini. nėra iki galo aišku, iš kur kilo šis pavadinimas. Labai tikėtina, jog tai susiję su vienu svarbiausių regiono miestų – Komu (Como), tačiau iškelta ir kitų hipotezių, neva commacini galėjo kilti iš junginio cum mac(h)inis, kadangi šie meistrai dirbdavo su sudėtinga įranga (machinae). Kaip sinonimas, naujausioje italų, šveicarų ir lenkų istoriografi-joje plinta terminas „ežerų krašto menininkai“ – Artisti dei laghi arba „Lombardijos ežerų krašto menininkai“. Turimi galvoje svarbiausi to menininkų krašto ežerai – Komo, Lugano ir Madžorė (Maggiore). Šiame straipsnyje atsisakoma komaskų ir kitų minėtų pavadinimų, nes į LDK žemes išimtinai vyko tik nuo Lugano ežero pakrančių, daugiausia pietinės Tičino kantono dalies, kilę menininkai.

Komaskų arba Lugano ežero pakrančių menininkų tematika lietuvių istoriogra-fijoje nebuvo išsamiau plėtojama. Prieš du dešimtmečius parašytas sigitos samuo-lienės straipsnis buvo pirmasis ir vienintelis bandymas susintetinti žinias apie šių menininkų, tiksliau, stiuko lipdytojų darbus LDK žemėse2. baltarusių istoriogra-fijoje nei apie komaskus, nei apie Lugano ežero pakrančių menininkus iš viso nėra platesnės apimties sintetinių darbų, neskaitant skirtų atskiriems objektams (pavyz-džiui, šimtais galima skaičiuoti nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčiai skirtus darbus) ar asmenims (viename iš naujausių plačiai analizuojama intelviečio Mauricijaus Pedečio (Maurizio Pedetti) kūryba baltarusijoje3).

Tiriant Lugano ežero pakrančių menininkų migraciją į Lenkijos ir Lietuvos vals-tybę ir jų darbus, didžiausias yra Lenkijos istorikų indėlis. XX a. viduryje duomenis apie juos pradėjo rinkti ir jų darbus analizuoti stefanas Kozakiewiczius4. Per pasku-tiniuosius pusę šimto metų mažesnių ar didesnių darbų buvo parašyta ir daugelio kitų šios tautos atstovų ranka, tačiau didžiausias įnašas yra Varšuvos universiteto profesoriaus Mariuszo Karpowicziaus. Jis parašė net penkias 1983–2002 m. italų kalba pasirodžiusias mokslines monografijas, skirtas Tičino ir greta, Lugano ežero

2 samuolienė s. Komaskai ir stiuko lipdyba Šiaurės europoje bei Lietuvoje XVii a. ii pusėje. in Nuo gotikos iki romantizmo Senoji Lietuvos dailė Vilnius, 1992, 56–73.

3 Боженова О. Радзивиловский Несвиж. Минск, 2007.4 Kozakiewicz s. Valsolda i architekci z niej pochodzący w Polsce. Biuletyn Historii sztuki i kultury iX, 1947,

nr. 3–4, 306–321.

235

LUGano eŽero PaKranČiŲ MenininKai – LieTUVos DiDŽiosios KUniGaiKŠT YsTĖs baroKo KŪrĖJai (XVi–XVii i a. )

pakrantėse, bet jau italijos teritorijoje, esančios Valsoldos menininkams, kūrusiems Lenkijos ir Lietuvos valstybėje XVi–XViii a.5 iš viso šio profesoriaus knygų ir straipsnių sąrašas šia tema siekia kelias dešimtis ir vis didėja6.

Šis straipsnis yra apžvalginis, pirmasis apibendrinantis ankstesnius tyrimus, publikuotus įvairiakalbėje literatūroje. Tačiau jis taip pat papildo ankstesnius tyri-mus, ypač Karpowicziaus, keliais nepastebėtais faktais ir per paskutinį dešimtmetį pasirodžiusiais lietuviškais, lenkiškais, baltarusiškais, šveicariškais ir itališkais tyri-mais. Daugiausia patikslinimų pateikiama apie XVii a. pirmos pusės skulptorių ir architektą Džovanį Džakomą Tenkalą (Giovanni Giacomo Tencalla), Pažaislio kamaldulių bažnyčios stiuko lipdytoją Džovanį Merlį (Giovanni Merli) ir XViii a. architektą antonijų Ludoviką Paraką (antonio Ludovico Paracca). Taip pat paryš-kinamas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės savitumas, kuris Varšuvos istoriko, kaip ir daugelio kitų mokslininkų (italų, šveicarų ir ypač lenkų, kurių įdirbis Len-kijos ir Lietuvos meno istorijos tyrimuose yra daug didesnis nei lietuvių ar baltaru-sių), darbuose pradingsta bendrame Lenkijos kontekste.

PirMieJi TiČinieČiai LieTUVoJe (XVi a. ViDUrYs)

remiantis istoriku aldo Crivelliu, kuris vienas pirmųjų pradėjo rinkti medžiagą apie Lugano ežero pakrančių menininkus rytų europoje, galima teigti, jog pir-moji tičiniečių menininkų grupė į Lietuvą atvyko apie 1560 m.7 Jeigu tikėsime Crivelliu8, šią pirmąją grupę sudarė trys broliai Kantoniai (Cantoni): Domenikas, Džakomas ir Džovanis (Domenico, Giacomo ir Giovanni) iš Melano miestelio, kurie dirbo meistravimo ir mūrijimo darbus Vilniaus Žemutinėje pilyje – svar-biausiuose Xiii–XViii a. šalies rūmuose. Kartu su jais atvyko ir broliai Grepiai (Greppi)– Džakomas (Giacomo) ir Pjetras antonijus (Pietro antonio) – kilę iš Kazlano (Caslano). Crivellis dar mini Džovanį iš Pjuro (Giovanni di Piuro) ir Pje-trą iš sondrijaus (Pietro di sondrio). abi vietovės Valtelinoje, Lombardijos slėnyje, XVi–XViii a. priklausiusiame Šveicarijos Graubiundeno kantonui. Šie septyni meistrai į Vilnių atvyko iš Krokuvos, kur jau kelis dešimtmečius darbavosi didelė

5 Karpowicz M. Artisti ticinesi in Polonia nel ’500 Ticino, 1987; Karpowicz M. Artisti ticinesi in Polonia nella prima metà del ’600 Ticino, 2002; Karpowicz M. Artisti ticinesi in Polonia nel ’600 bellinzona, 1983; Kar-powicz M. Artisti ticinesi in Polonia nella prima metà del ’700. Ticino, 1999; Karpowicz M. Artisti Valsoldesi in Polonia nel ’600 e ’700 Como, 1996.

6 Šio straipsnio autoriai yra dėkingi profesoriui M. Karpowicziui už reikšmingas konsultacijas.7 Crivelli a. Artisti ticinesi dal Baltico al Mar Nero Locarno, 1969, 41, 43; Karpowicz M. Artisti ticinesi in

Polonia nel ’500, 145–147.8 autorius nepateikia tikslių šaltinių nuorodų.


236

jų tautiečių grupė. Tikėtina, kad Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje – prie Val-dovų rūmų ir Šv. onos bei Šv. barboros bažnyčios – jie dirbo bent dešimtmetį. Deja, ką konkrečiai jie sukūrė sunku nustatyti dėl to, kad Žemutinė pilis vėliau buvo perstatoma, griauta ir mūsų dienas pasiekė mažai autentiškų detalių. svarbu pažymėti ir tai, kad pastaruoju metu lietuvių ir lenkų istorikų aktyviai tyrinėjami su Vilniaus Žemutine pilimi susiję archyviniai finansiniai dokumentai tiesiogiai nemini nė vieno iš šių meistrų.

anTrieJi Po roMos: LieTUVio MaGnaTo ir LUGano eŽero PaKranTĖs

MenininKo inoVaCiJos nesVYŽiUJe (XVi–XVii a. sanDŪra)

LDK žemėse dirbusių Lugano ežero pakrančių menininkų kūryba itin susijusi su baroku. Šis XVi–XViii a. meno stilius persmelkė visą europos žemyną ir buvo vienas iš pagrindinių europietiškos kultūros skiriamųjų bruožų, neatsiejama kraš-tovaizdžio ir kultūrinio identiteto dalimi. istoriografijoje paplitusi nuomonė, kad pirmasis barokinis pastatas – Il Gesù bažnyčia – buvo pastatytas romoje (1584). Lietuvos, Lenkijos ir baltarusijos istoriografijose jau nuo seno įsitvirtinusi nuo-stata, kad pirmasis barokinis pastatas už italijos ribų buvo pastatytas ne Vienoje ar Paryžiuje, o LDK didikų radvilų valdose nesvyžiuje. Turbūt nė vienas meno istorikas šio fakto nekvestionuoja. Jei tikėsime Karpowicziumi, o jam pritaria ir kai kurie kiti meno istorikai, nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčia buvo ne tik pirmas už italijos ribų, bet net antras barokinis pastatas pasaulyje – pradėtas projektuoti 1586 m. (praėjus vos dviem metams, kai buvo užbaigta Il Gesù), o statybos baigtos 1593 m.

nesvyžiaus bažnyčios modernumas pasireiškė tuo, kad buvo panaudotas loty-niško kryžiaus planas, o virš transepto iškeltas kupolas. Vėliau, XVii a., daugybė katalikiško pasaulio bažnyčių bus statoma pagal šias taisykles. Mat jėzuitų bažnyčių ir kolegijų statybas griežtai kontroliavo vienuolijos vyresnybė. Pastatų planai dažnai buvo sudaromi pačių jėzuitų architektų, tačiau po to dar turėjo būti siunčiami į romą, kur juos patvirtindavo vienuolijos generolas. Tokiu būdu Il Gesù išplanavi-mas, Jėzuitų ordino įkūrėjo šv. ignaco Lojolos laikytas idealiu, buvo išpopuliarintas visoje europoje ir vyravo kelis šimtus metų.

antrasis, ypač išsiskiriantis, bažnyčios bruožas siejamas su jos fasadu. Pasak Kar-powicziaus, pagrindinis nesvyžiaus bažnyčios fasadas ne tik artimas Il Gesù, bet ir gerokai avangardiškesnis9. Jame geriau atsispindi užgimstančio baroko formos: mažiau tiesių linijų, o atskiros dalys daug ryškiau „banguoja“, taip suteikdamos

9 Karpowicz M. Artisti ticinesi in Polonia nella prima metà del ’600, 45.

237


barokinį gyvumo ir judrumo efektą (1 pav.). Tuo metu nei italijoje, nei kitose Vakarų europos šalyse statomos bažnyčios tokių avangardiškų idėjų neįkūnijo. Pasako jo, romos bažnyčios fasadas yra akivaizdžiai „plokštesnis“. Panašūs daly-kai tenai bus pradedami įgyvendinti tik po kelių dešimtmečių. Tačiau su šia Kar-powicziaus nuomone galima sutikti tik su išlygomis: nesvyžiaus bažnyčios fasade plačiau išnaudoti dvigubi piliastrai, sustiprinantys judėjimo įspūdį, tačiau romos šventovės fasadas visgi yra išraiškingesnis: portalą išryškina dvi grakščios puskolo-nės, antrą tarpsnį puošia baroke plačiai paplitusios voliutos, pastatą pagyvina ir virš portalo bei frontone įkomponuoti kartušai.

1 pav. nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčia. fot. M. ambrazas Communicare©

Manoma, kad architektas Džovanis Marija bernardonis (Giovanni Maria bernardoni,1541–1605) buvo gana konservatyvus ir tokį naujovišką architektūrinį sprendimą pasirinko tik verčiamas Mikalojaus radvilos našlaitėlio. reikia pripa-žinti, kad tokio išsilavinusio ir ambicingo meno užsakovo LDK iki tol nebuvo, o ir ateinančiais amžiais ne tiek daug pasitaikys. statydindamas nesvyžiaus bažnyčią, jis teigė norįs matyti ją panašią į romos Šv. Petro baziliką, todėl nieku gyvu nesutiko atsisakyti kupolo. Jėzuitams netgi teko surasti atskirą architektą, galėjusį virš bažny-čios iškelti proporcingą kupolą, mat pats bernardonis šio darbo imtis nesiryžo. Tad


238

kupolui statyti 1592 m. į nesvyžių iš Padujos buvo pakviestas kiek vyresnis ir labiau patyręs jėzuitas architektas Džuzepė bridzijus (Giuseppe brizio, 1533–1604). Taigi galima sakyti, jog nesvyžiaus jėzuitų bažnyčia buvo bendras mecenato neeilinio intelektualinio išsilavinimo ir bernardonio architekto talento projektas10.

bernardonio kilmė nėra galutinai aiški. Jėzuitų archyve pirmasis įrašas nurodo Lainą (Laino, intelvi regione), kiti kalba apie Kainą ar Kanją (Caino, Cagno, netoli Varezės). Tą pačią kilmės vietą nurodo ir žymiausi menininkų žinynai. Tačiau tyrinėtojas Crivellis, remdamasis Tičino šaltiniais, linkęs manyti, kad architekto gimimo vieta buvo sorengas (sorengo), šalia Lugano miesto, Tičine. Kad ir kaip būtų, visos šios vietovės yra palyginti netoli viena nuo kitos ir išsidėsčiusios aplink Lugano ežerą. Kaip manoma, bernardonis pats dalyvavo statant garsiąją bažny-čią romoje, nors tikrai nebuvo pagrindinis jos architektas – jais buvo Džakomas da Vinjola (Giacomo da Vignola, 1507–1573) ir Džakomas dela Porta (Giacomo della Porta, apie 1533–1602). Įdomu, jog pastarasis, kaip ir bernardonis, buvo kilęs nuo Lugano ežero pakrančių (iš Porlecos (Porlezza) miestelio).

Tarnybos radvilai našlaitėliui laikotarpiu (1586–1599) bernardonis gyveno Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse ir dirbo dar prie daugybės sakralinių bei pasaulietinių projektų nesvyžiuje11, po vieną naujajame sveržane, Mire ir galbūt Gardine, kur kai kurie istorikai jam priskiria parapinę bažnyčią „Vytauto fara“12. Tačiau visi šie ir kiti bernardonio architektūriniai projektai, atlikti ordino ar privačių užsakovų pageidavimais Lenkijoje ir Lietuvoje, nebuvo tokie avangar-diški kaip nesvyžiaus jėzuitų bažnyčia.

TiČinieČiŲ MAFIJA ViLniaUs ŠV. KaZiMiero KoPLYČioJe (XVii a. PirMa

PUsĖ)

XVii a. pirmoje pusėje Lenkijos ir Lietuvos valdovams į Vilnių pavyko prisivi-lioti romoje kartu su tos epochos ryškiausiu elitu (beje, irgi tičiniečiais – Karlu Madernu (Carlo Maderno, 1556–1629) ir Domeniku fontana (Domenico fon-tana, 1543–1607)) dirbusius Mateo Kastelį (Matteo Castelli, apie 1560–1632) iš Melidės (Melide) ir jo sūnėną Kostantę Tenkalą (Costante Tencalla, apie 1590–1646) iš bisonės (bissone). Šie menininkai kartu su kitais pagalbininkais iš Tičino

10 L’Architetto Gian Maria Bernardoni sj tra l’Italia e le terre dell’Europa centro-orientale a cura di sante Graci-otti e Jerzy Kowalczyk. roma, 1999.

11 bernatowicz T. Miles Christianus et Peregrynus Fundacje Mikołaja Radziwiłła „Sierotki” w ordynacji Nieświe-skiej Warszawa, 1998.

12 Габрусь Т. В. Мураваныя харалы: сакральная архітектура беларускага барока. Мінск, 2001, 66–69; L’Architetto Gian Maria Bernardoni sj , 61–63.

239


LDK sostinės Katedroje sukūrė Šv. Kazimiero koplyčią (1623–1636), kuri savo vidaus dekoracijų naujoviškumu keliais dešimtmečiais pralenkė pačią romą – tuo-metinį Vakarų civilizacijos kultūros centrą. Karpowiczius tvirtina, kad svarbiausiu koplyčios architektu buvo būtent M. Kastelis13. būdamas apie 20 metų amžiaus, jis apsigyveno romoje. Pradžioje buvo globojamas kraštiečių ir giminaičių (ypač minėtojo Maderno), bet nuo 1602 m. tapo savarankišku projektuotoju. Ten kūrė perstatymų ir rekonstrukcijų projektus bei dekoracijas svarbiausiose romos kata-likų bažnyčiose: S Maria Maggiore, S Giovanni (Laterane), S Andrea della Vale, S Giovanni dei Fiorentini ir kitose. Taip pat bendradarbiavo užbaigiant Šv. Petro bazilikos Vatikane kupolą ir kuriant fasadą. Tai neabejotinai reiškė, kad jo autorite-tas tarp romos architektų buvo milžiniškas.

Kodėl gi M. Kastelis, metęs darbus romoje, išvyko į europos pakraštį, miškų ir meškų šalį Lietuvą? svarbiausi karjeroje jam buvo 1613 m., kai po ilgų Lenkijos ir Lietuvos valdovo Zigmanto Vazos (1566–1632) prašymų romoje buvo nuspręsta išsiųsti M. Kastelį į Varšuvą, kur jis turėjo tapti karališkuoju architektu. Tik atvykęs į Varšuvą architektas ėmėsi pačių pagrindinių ir reprezentatyviausių pastatų sosti-nėje: karaliaus rūmų perstatymo, valdovo rezidencijos Ujazdove ir Kazimiero rūmų (šiandien – Varšuvos universiteto rektoratas), taip pat daugybės kitų smulkesnių valdovo užsakymų. Už Varšuvos ribų įdomiausias M. Kastelio projektas buvo Kro-kuvos Šv. Petro ir Pauliaus jėzuitų bažnyčia. Į Vilnių, sekant Karpowicziaus hipo-teze, M. Kastelis, žymiausias XVii a. pirmosios pusės Lenkijos ir Lietuvos architek-tas, buvo išsiųstas dėl gerai suprantamų priežasčių: Šv. Kazimiero koplyčia turėjo tapti valdančiąją Vazų dinastiją reprezentuojančiu simboliu LDK žemėse ir šios dinastijos ryšių su galingiausia visų laikų vietine dinastija Gediminaičiais (Jogailai-čiais) demonstravimu.

nors iš išorės Šv. Kazimiero koplyčia atrodo gana santūriai (2 pav.), tačiau galima teigti, kad joks kitas kūrinys už italijos ribų tuo laikotarpiu nepasiekė tokių meno aukštumų ir grožio. Tai buvo vienas iš pirmųjų kūrinių, kur panaudotas ne tik įvai-riaspalvis marmuras, profesionaliai ir labai vaizdžiai iškaltos skulptūros jame, bet ir gausi aukso bei sidabro puošyba. Galima pasakyti, kad Šv. Kazimiero koplyčioje buvo sukurtas vienas pirmųjų europoje ankstyvojo baroko interjerų. Tokio baroko, kurį ateityje imituos didžioji europos dalis. Dar daugiau, M. Kastelis nutolo nuo savo romietiškų kūrinių žengdamas vieną žingsnį į priekį ir padidindamas dekoro turtingumą, vaizdingumą ir meistriškumą, tai yra būtent ta kryptimi, kuria judės baroko menas romoje – pačiame avangardo smaigalyje – ateinančius kelis dešimtme-

13 Karpowicz M. Matteo Castello architekt wczesnego baroku Warszawa, 1994; M. Karpowicz. Matteo Castello l’architetto del primo barocco a Roma e in Polonia Ticino, 2003.


240

čius. nors tokia pakili interpretacija yra Karpowicziaus plunksnos vaisius14, tačiau Šv. Kazimiero koplyčia daugelio meno istorikų yra vertinama kaip išskirtinis anksty-vojo baroko kūrinys Vidurio ir rytų europoje.

antrasis svarbus Šv. Kazmiero koplyčios kūrėjas buvo Kostantė Tenkala. Čia jis darbavosi nuo 1623 iki 1637 m., neskaitant keletos kelionių į gimtinę ir išskyrus 1628 pab. – 1629 m. vid., kai lankėsi romoje, tikriausiai Šv. Kazimiero koplyčios statybų klausimais. nuo pat atvykimo į Vilnių pradžios tapo pagrindiniu visų statybų vadovu, atsakingu ir už Šv. Kazimiero koplyčios architektūrą, ir už vidaus dekoravimą. Pagal jo brėžinius ir apskaičiavimus būdavo užsakomas marmuras. būtent jis rūpinosi jo luitais, gabentais iš Prancūzijos ir belgijos, bei smiltainio luitais – iš Gotlando15. Taigi, jis tikrai daug prisidėjo prie Šv. Kazmiero koplyčios statybų ir dekoravimo,

14 Karpowicz M. Artisti ticinesi in Polonia nella prima metà del ‘600, 101–102.15 Paknys M. akmentašiai Vilniuje iki XVii a. vidurio. in Dailė LDK miestuose: poreikiai ir užsakymai Vilnius,

2006, 38.

2 pav. Šv. Kazimiero koplyčia Vilniaus katedroje. fot. M. ambrazas Communicare©

241


todėl meno istorikai dažnai nesutaria, kieno indėlis į šį projektą buvo didesnis – dėdės ar sūnėno. Dar daugiau – Lietuvos istorinėje literatūroje ilgą laiką buvo ir iki šiol yra paplitusi nuomonė, kad būtent Kostantė Tenkala atliko visus koplyčios projek-tavimo darbus16. Tikriausiai Šv. Kazmiero koplyčią galima laikyti abiejų šių archi-tektų bendru projektu, tik galbūt Kostantei Tenkalai teko didesnė techninio darbo, o M. Kasteliui – projektuotojo dalis. reikia įvertinti tą faktą, kad būtent pastarasis buvo vyriausiasis karališkasis architektas, atsakingas už visus pagrindinius valdovo projektus. Kostantė Tenkala Vilniuje praleido apie 20 metų ir darbavosi ne tik prie šio objekto – sukūrė Šv. Teresės bažnyčios fasado bei Jonušo radvilos rūmų projektus, epitafijas ir antkapius didikams įvairiose Vilniaus bažnyčiose.

Karpowiczius, pasiremdamas lyginamąja meno kūrinių analize, tvirtina, kad Šv. Kazimiero koplyčios dekorui Mateo Kastelis ir Kostantė Tenkala į pagalbą galėjo dar pasikviesti kelis tautiečius skulptorius, gyvenusius ir dirbusius Lenki-joje, Krokuvoje – tai luganiečiai sebastjanas sala (sebastiano sala, po 1587–1653) ir andrėja Kastelis (andrea Castelli, 1587–1637). Pasak tyrinėtojo, tik jie visoje Lenkijoje ir Lietuvoje galėjo iškalti tokias profesionalias marmuro skulptūras17. be to, kažkokius darbus prie koplyčios porą metų (1636–1638) atliko taip pat luganietis Džovanis batista Trevanas (Giovanni battista Trevano; † 1644), tačiau šio menininko veikla nepagrįsta jokiais dokumentais. amžiaus viduryje Šv. Kazi-miero koplyčia buvo nuniokota Maskvos kariuomenės. Paskutiniame dešim-tmetyje į sapiegų finansuojamus Šv. Kazimiero koplyčios restauravimo darbus įtrauktas kraštietis Džovanis Pjetras Pertis (Giovanni Pietro Perti, 1648–1714). Jo rankomis sukurtos visos iki mūsų dienų išlikusios stiuko skulptūros inter-jere – altoriaus viršutinė dalis ir lubos. Galima drąsiai tvirtinti, kad Šv. Kazimiero koplyčia yra pats žymiausias tičiniečių kūrinys LDK teritorijoje, nes prie jo dirbo didžiausia grupė pačių iškiliausių tame krašte kada nors buvusių Tičino meni-ninkų. Jie atliko labai daug plataus pobūdžio darbų – nuo pastato projektavimo, skulptūrų ir kitų dekoracijų kūrimo iki rūpinimosi marmuro luitų gabenimu iš Vakarų europos.

16 Tarpukario lenkų istorikas Marianas Morelowskis įtvirtino nuomonę, kad pagrindinis koplyčios architektas buvo Kostantė Tenkala. Vėliau ji buvo kartojama tiek lenkiškoje, tiek lietuviškoje istoriografijoje, pvz.: Lietu-vos architektūros istorija, t. 2: nuo XVii a. pradžios iki XiX a. vidurio. Vilnius, 1994, 76. Didelis Kostantės Tenkalos indėlis į koplyčios statybas yra patvirtinamas pačiuose naujausiuose tyrimuose: Vitkauskienė b. r. Karaliaus Zigmanto Vazos užsakymai Vilniaus Žemutinėje pilyje. Dailė LDK miestuose: poreikiai ir užsaky-mai Vilnius, 2006, 46–66.

17 Karpowicz M. Andrea i Antonio Castello Rzeźbiarze krakowscy XVII w Warszawa, 2002.


242

DŽoVanis DŽ aKoMas TenKaL a ViLniUJe

Kostantė Tenkala į Lietuvą atvyko kartu su broliu Džovaniu Džakomu (apie 1593–1653), dar vienu tičiniečių „mafijos“ atstovu Šv. Kazimiero koplyčioje. Šis buvo architektas, skulptorius ir akmentašys. Jie kartu dirbo tiek Vilniaus katedroje, staty-dami Šv. Kazmiero koplyčią, tiek dekoruodami Žemutinę pilį. Lietuvių istoriogra-fijoje abiem broliams yra priskiriamos dvi marmurinės epitafijos ir antkapis, kurie išliko Vilniaus Šv. Mykolo bažnyčioje (Kristupo sapiegos), Katedroje (samuelio Paco) ir Švč. Trejybės cerkvėje (barboros naruševičiūtės-Tiškevičienės antkapis)18. rekonstruojant šio menininko gyvenimą šiek tiek painiavos kyla dėl to, kad Lietu-voje jis žinomas kaip Kostantės brolis Džakomas (Jokūbas). Tačiau Tičino šaltiniai, paremti metrikų knygomis, rodo, kad Kostantė turėjo tik vieną brolį – Džovanį Džakomą, kuris irgi buvo menininkas. Pažymėtina, kad Lenkijoje ir Lietuvoje tiči-niečiai dėl paprastumo prisistatydavo tik vienu vardu, buvo normalu pirmąjį vardą „numesti“19. Vienu asmeniu laikyti lietuviškąjį Džakomą (Jokūbą) ir tičinietiškąjį Džovanį Džakomą verčia dar ir tai, kad jų biografiniai duomenys puikiai papildo vieni kitus.

Pabandykime atsekti šio daug metų Vilniuje praleidusio tičiniečio darbus ir taip būdingas nuo Lugano pakrančių kilusiems menininkams klajones. Pasiremsime dviem studijomis – vienoje lietuvė istorikė, naudodamasi gausia lietuviška archy-vine medžiaga, aprašo Džakomo darbus Vilniuje, kitoje – tičinietis mokslininkas susintetina turimas žinias apie Džovanio Džakomo darbus ir keliones Vakarų ir rytų europoje (nors Lietuva čia visai neminima)20.

Panašu, kad mūsų menininko formavimosi laikotarpis praėjo Lombardijoje, kur 1612 m. jis galėjo prisidėti prie sarono (saronno) Šv. Mergelės Marijos bažny-čios fasado kūrimo, kurio formos padarė didelę įtaką ankstyvajam romos barokui. Tačiau kitaip nei kiti garsūs tėvynainiai, jis neišvyko į amžinąjį miestą. spėjama, kad jis tuomet persikėlė į Moraviją (rytinė Čekijos dalis), kur galėjo prisidėti prie Dietrichsteinų rūmų brno mieste, pastatytų 1614–1620 m., ir Loreto namų (Santa Casa di Loreto) Mikulove, pastatytų 1622–1625 m. atlikdamas pastarąjį projektą, jis galėjo dalyvauti tik pradiniame etape, nes, remiantis Lietuvoje esančiais archy-viniais dokumentais, žinoma, kad nuo 1623 m. pabaigos iki 1630 m. jis dirbo Vilniuje. Taip pat 1628–1629 m. valdovo iždas jam ir broliui apmokėjo kelionę į romą, matyt, vyko konsultuotis ir derinti Šv. Kazimiero koplyčios projektą. nuo 1630 m. jis kuriam laikui išnyko iš Vilniaus, gal dėl to, kad jau buvo atlikęs jam

18 Matušakaitė M. Išėjusiems atminti: laidosena ir kapų ženklinimas LDK. Vilnius, 2009, 164–180.19 Pavyzdžiui, Džovanis Pjetras Pertis XVii a. antroje pusėje Vilniuje prisistatydavo kaip Pjetras Pertis.20 Vitkauskienė b. r. Ten pat, 46–66, ir Proserpi i. I Tencalla di Bissone Lugano, 1999, 77–104.

243


pavestus darbus. Žinoma, kad koplyčios dekoravimas marmuru 1631 m. jau buvo užbaigtas.

1630–1638 m. Džovanis Džakomas vėl pasirodė Moravijoje ir Vienoje bei jos apylinkėse. Ten jis dirbo žymioms austrijos giminėms – Liechtensteinams ir Diet-richsteinams. Šio laikotarpio pradžia galėtų būti laikoma 1630 m. gegužės 1 d., kai buvo sudarytas kontraktas su dominikonais S Maria Rotonda bažnyčios statyboms Vienoje (statybos prasidėjo 1631 m.). 1631 m. jam priskiriami projektavimo dar-bai Vranavo Paolinų bažnyčioje ir vienuolyne. Po metų jis kunigaikščiui albrechtui von Waldsteinui projektavo arklides smrkowitzo vietovėje ir Liechtensteinams kai kurias rūmų bei parko dalis Lednicėje. nuo 1633 m. jam priskiriama Maximiliano von Liechtensteino pilies renovacija bučovicuose. Ten jis sukūrė fontano, pastatyto 1637 m., piešinį ir, kaip spėjama, atliko dar kitų darbų prie parapinės bažnyčios, pastatytos 1637–1641 m. Kiek anksčiau, apie 1636 m., pradėjo Šv. onos bažny-čios perstatymo darbus Mikulovo vietovėje Dietrichsteinų užsakymu. atrodė, kad šauniai karjerai niekas negali pakenkti, tačiau 1638 m. sugriuvo Valticės parapinės bažnyčios kupolas. nuo 1631 m. šią šventovę mūsų architektas statė Liechten-steinų užsakymu. Taip susikompromitavęs, jis prarado įtakingus rėmėjus. Tačiau jo, kaip menininko, karjera nenutrūko.

1642–1644 m. jis vėl minimas Vilniuje. išlikusi žinutė iš to laikotarpio, iš kurios aiškėja, kad Džovanis Džakomas remontavo galeriją, jungusią Šv. Kazmiero koplyčią su karaliaus apartamentais Žemutinėje pilyje, klojo akmeniu jos grindis, taisė perdengimus. Įdomu, kad ta galerija buvo labai ambicingo Zigmanto Vazos plano dalis, kurio esmė buvo ne tik pastatyti labai brangią, naujovišką ir prabangią koplyčią, palaidoti joje šventąjį, bet ir sujungti ją su savo apartamentais. Šis planas pranoko daugelį tuometinėje europoje įgyvendintų panašių sumanymų – nė vie-nas valdovas neturėjo galimybės sujungti savo apartamentų su šventove, kuri kartu yra ir šventojo kapas21. abu Tenkalos darbavosi ir perstatant Valdovų rūmus (prie fasado ir kai kurių interjero detalių, portalų, židinių ir pan.). nieko nuostabaus, kad jie tam buvo samdomi: Kostantė buvo puikus skulptorius, o Džovanis Dža-komas – architektas, savo užsakovams austrams dirbęs ne tik prie bažnyčių, bet ir rūmų projektavimo bei statybų22.

neaišku, kada baigėsi Džovanio Džakomo darbai Vilniuje, tačiau nuo 1647 m. jis jau dažnai minimas gimtajame bisonės miestelyje, kur praleido paskutinius savo gyvenimo metus. Panašu, kad senatvę kartu su šeima ir anūkais praleisti gimtinėje buvo viena didžiausių šios keliautojų tautos atstovų svajonių.

21 Vitkauskienė b. r. Ten pat, 55.22 Liechtensteinams suprojektavo pilį nové Zámky vietovėje, manoma, kad dirbo prie šios giminės pilies ra-

bensburge. Taip pat kažkokius darbus galėjo atlikti hohenhau mieste. Proserpi i. Ten pat, 77–78.


244

ViLniUs TaMPa eUroPiniU MiesTU (XVii a. anTra PUsĖ) : sTiUKo

LiPDY ToJai iŠ MenDriZiJoTo ŠV. PeTro ir PaULiaUs baŽnYČioJe

nuo kada Vilnius tampa europietiškos išvaizdos miestu? Tikslią datą išskirti sunku, bet laikotarpį galima – tai XVii a. antra pusė. būtent nuo tada prancūzai, o po jų ir kitos Vakarų europos tautos apie Vilnių pradeda kalbėti kaip apie gražų, turtingą ir europietišką miestą. iki tol buvęs chaotiška medinių trobelių sangrūda, jis tampa pasigėrėjimo verta vieta: „Vilnius yra vienas gražiausių ir didžiausių visos europos šiaurės miestų. Jame daug gražių ir turtingų bažnyčių bei mūrinių rūmų, daug tur-tingų miestiečių, stambių pirklių ir visų specialybių darbininkų ir amatininkų.“23 Panašu, kad šio ir kitų Vakarų europos stebėtojų susižavėjimą Vilniumi pirmiausia sukėlė pasikeitęs miesto architektūrinis veidas. Po 1610 m. gaisro turtingi miestie-čiai, Lenkijos ir Lietuvos valdovai Vazos bei LDK didikai pradėjo grandiozines sta-tybas, dėl kurių mieste radosi vis daugiau mūrinių pastatų. XVii a., ypač antroje jo pusėje, miestas buvo apstatytas barokinėmis bažnyčiomis ir prabangiais barokiniais rūmais. be to, jei iki tol Vilniuje vyravo stačiatikiškos cerkvės, tai dabar dauguma šventyklų buvo katalikiškos ir, aišku, barokinės. amžiaus antroje pusėje Vilniaus centras jau buvo daugiausia mūrinis, o menine prasme – barokinis miestas, toks kaip ir kiti svarbiausi europos centrai.

neabejotina, kad Lugano ežero pakrančių meistrų indėlis į Vilniaus išvaizdos sueuropinimą buvo milžiniškas. Žinome, kad XVii a. pirmoje pusėje jie pastatė Šv. Kazimiero koplyčią, Šv. Teresės bažnyčią, dirbo prie radvilų ir Valdovo rūmų. o apie dar vaisingesnę antrąją amžiaus pusę galima pradėti kalbėti nuo žymiausio LDK teritorijoje barokinio statinio – Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios. Visas jos inter-jeras yra išdekoruotas stiuko lipdiniais. Du Mendrizijoto krašto (Mendrisiotto)24 skulptoriai Dž. Pertis kartu su Džovaniu Marija Galiu (Giovanni Maria Galli, gyve-nimo datos nežinomos) 1676–1684 m. sukūrė ypač prabangias ir puošnias didiko Mykolo Kazimiero Paco funduotos bažnyčios stiuko lipdinių dekoracijas – iš viso daugiau nei 2000 skirtingų skulptūrų. nors šiaurės italijoje ir Tičine lipdiniai iš stiuko buvo laikomi neturtingųjų menu (buvo naudojamas ne brangus marmuras, o daug pigesnis mišinys, panašus į gipsą), Vidurio ir rytų europoje, kur nebuvo tokios aukštos kvalifikacijos menininkų, tai buvo labai didelė prabanga. Čia stiukas

23 Les Villes [de la Lituanie- r. K.] cependant y sont belles & bien bâties: Wilna la Capitale; qui est presque au centre de la Province, est une des plus grandes & des plus magnifiques de tout le nord; ornée de belles eglises, de Palais de brique fort apparens; avec de riches bourgeois, de gros Marchands, des ouvriers & des artisans de toutes les façons. (Dalairac f.P.). Les anecdotes de Pologne ou memoires secrets du regne de Jean III du nom, t. 2. amsterdam, 1699, 362.

24 Karpowiczius įrodė, kad Džovanis Pjetras Pertis tikrai kilęs iš Medrizijoto krašto miestelio Mudžo (Muggio). Galio kilmės vieta nėra žinoma, tačiau Karpowiczius spėja, kad tai turėjo būti irgi Mendrizijotas arba kitos Lugano ežero pakrantės.

245


buvo naudojamas tik freskų, altorių dalims, sienų, skliautų ar lubų fragmentams puošti, o aptariamoje Vilniaus bažnyčioje stiuko skulptūromis nudabintos visos sienos ir lubos, paliekant mažai vietos pasireikšti kitiems meno kūriniams, pavyz-džiui, freskoms. Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios stiuko dekoracijos lygintinos tik su keliais europoje esančiais panašiais šedevrais: Pasau katedra (dekoruota nuo Lugano ežero pakrančių kilusios Karlonių šeimos atstovų), Santa Maria della Verità bažnyčia neapolyje, teatinų bažnyčia Miunchene (tarp pagrindinių dekoruotojų buvo Perčių giminės atstovas), dominikonų bažnyčia Vienoje, augustinų – Wald-hausene (Žemutinėje austrijoje), Džakomo serpotos darbais sicilijoje ir baldasaro fontanos kūriniais Vidurio ir rytų europoje25.

Karpowiczius tvirtina, kad Perčio mokytojai galėjo būti garsios Tičino skulp-torių šeimos silvos (silva) atstovai, o daugiausia įtakos galėjo turėti svarbiausias jų dekoruotas pastatas – netoli Perčio gimtinės esančio Morbijo inferiorės (Morbio inferiore) miestelio bazilika. Panašu, kad Pertis ne tik daug išmoko iš a. silvos ir kitų gimtinės menininkų, bet ir savaip patobulino skulptūros meną. Daugybė skulptūrų ir kompozicijų Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčioje kurtos pagal romoje ir Lombardijoje bei Tičine esančius pavyzdžius, todėl dar šiandien galima rasti dau-gybę panašumų tarp bažnyčių dekoracijų Vilniuje, Tičine ir italijoje26. Toks „kopi-javimas“ buvo įprasta praktika tais laikais. ir vis dėlto, pasak Karpowicziaus, svarbu paminėti, jog daug figūrų, kurias nulipdė Pertis, nors ir buvo aptinkamos italijos bažnyčiose, tačiau jų nebuvo „vaizdų rinkiniuose“, kuriuos kaip vadovėlius nau-dojo dauguma skulptorių. Tai reiškia, kad Pertis pats apkeliavo didelę italijos dalį ir savo ranka nusipiešė daugybę matytų skulptūrų. Tai tik rodo jo profesionalumą. figūros, kurias Pertis sukūrė Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčioje, dažnai pralenkė laik-metį savo judrumu, lengvumu ir vaizdingumu (3 pav.). be to, šalia rimtų temų čia galima rasti angeliukų arba putų, kurie nusiteikę paišdykauti. Kiekvienas jų turi savą nuotaiką, emocijas ar daro keistus judesius, pavyzdžiui, atsisuka į žiūrovus užpakaliu arba nusitaiko šauti iš lanko su strėle. Keistai ir originaliai atrodo putai su plikomis galvomis arba sparnais vietoje rankų. Pertis bažnyčios puošyboje panau-dojo naują ir iki tol LDK skulptūroje neaptinkamą plazdančių užuolaidų motyvą. atrodo, kad jei jas laikantis angeliukas paleistų, jos taip ir nukristų. Šis su bran-džiuoju baroku siejamas motyvas buvo gana naujas ir Vakarų europos mene.

Įdomi Galio ir Perčio partnerystė – abu buvo lygiaverčiai lipdytojai, tačiau Pertis lipdė figūras, o Galis kūrė ornamentus ir puošybos detales, tarp kurių rasime besi-šnekujuočiančius paukštelius vešlios augmenijos fone, fantastines būtybes, kaukes

25 Czyż a. s. Kościół świętych Piotra i Pawła na Antokolu w Wilnie ossolineum, 2008, 165–166.26 Ypač daug sąsajų tarp romos ir Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčių stiuko dekoracijų surasta viename naujausių

tyrimų: Czyż a. s. Ten pat.


246

ar netgi dvasininko daiktų rinkinį – smilkytuvą, pintą krepšį su taure ar žvakides. nei iš šio, nei iš to čia taip pat atsiranda nieko bendra su šventais daiktais netu-rintis maišelis. Pažymėtina, kad augaliniame reto virtuoziškumo bažnyčios dekore naudojami Lietuvos gėlių ir medžių lapų motyvai. iš vienos pusės tai liudija Galio pastabumą ir įgimtą tičiniečių menininkų siekį prisitaikyti prie vietos realijų. iš kitos pusės tai liudija ir menininko drąsą, nes į didingą barokinį kūrinį, linkusį į teatrališkumą, didingumą ir solidžių kanonų atkartojimą, įtraukti tiek daug buiti-nių ir vietinių motyvų buvo neįprastai originalu ir net eretiška27.

Pertis neapsiribojo vien Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios dekoru. Jis dalyvavo deko-ruojant Vilniaus antakalnio priemiestyje esančius Trinitorių vienuolyną ir bažny-čią, J. K. sapiegos rūmus ir D. sluškos rūmus. Už Vilniaus ribų jam priskiriamas

27 samalavičius s., samalavičius a. Vilniaus Šv Petro ir Povilo bažnyčia Vilnius, 1998, 148–149.

3 pav. Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios antakalnyje stiuko lipdinių fragmentas. fot. M. ambrazas Communicare©

247


Mikailiškių Šv. Mykolo arkangelo bažnyčios dekoras ir skulptūros Gardine: bernar-dinų Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčioje, jėzuitų Šv. Pranciškaus Ksavero ir sapiegų rūmuose (šios neišliko).

Lugano ežero pakrančių menininkai buvo keliaujantys darbo ieškotojai. XVi–XVii a. aiškiai matome, kad padirbėję Lietuvoje ir užsidirbę pakankamai pinigų arba mirus mecenatui jie grįždavo gimtinėn arba keliaudavo kiton šalin. XViii a. šios tendencijos pasikeičia – vis daugiau menininkų sukuria šeimas ir visam laikui lieka gyventi Lietuvoje. Pirmasis ryškus toks pavyzdys buvo Pertis. Vos „apšilęs“ kojas Lietuvoje, jau 1678 m. iš tėvynės į Vilnių jis atsivežė visą būrį savo giminaičių: brolių, sūnėnų ir pusbrolių. iš viso tais metais į Lietuvą atvykusių tičiniečių kompanijoje galėjo būti apie 10 žmonių28. Visi jie buvo menininkai, o jų tėvai arba jie patys jau buvo dirbę ir išgarsėję Čekijoje bei bavarijoje. Prabėgo-mis galima pastebėti, jog toje menininkų giminėje būta ir „nukrypimų“: 1691 m. minima, kad Perčio brolis bartolomėjus yra kunigas Valtelinoje29. Tačiau grįžkime į Lietuvą. Labai panašu, kad šie atvykėliai galėjo prisidėti prie Lietuvoje vykdomų darbų. Deja, aiškių šaltinių nuorodų į tai nėra. Yra tik istorikų spėjimų, jog kas nors iš jų galėjo dekoruoti trinitorių bažnyčią antakalnyje, bernardinų bažnyčią Gardine ir bažnyčią Mikailiškėse, nes pastarųjų meninis lygis kiek kontrastuoja su Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios ypač tobulai atliktomis dekoracijomis. bet galėjo būti ir atvirkščiai – kai kurie giminaičiai galėjo padėti dekoruoti Šv. Petro ir Pau-liaus bažnyčią, o vėliau išvykti. Tokiu būdu, praradus giminaičių paramą, tolesni Perčio projektai jau nebepasiekė tokių meninių aukštumų... ir tai galbūt nėra visai nepagrįsta nuomonė, nes, kaip teigiama viename iš naujausių tyrimų, 1679 m. jo atlyginimas padvigubėjo dėl to, jog į darbus įsitraukė ką tik atvykę trys broliai ir du pusbroliai30. Tai labai rimta nuoroda, verčianti manyti, kad Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčią dekoravo ne tik Pertis, bet ir jo giminaičiai. Lietuvos archyvuose (ypač bažnytinėse gimimų ir vestuvių metrikose) gana dažnai minimi Perčiai – Džovanis Pjetras, jo vaikai ir anūkai. Per daug neišsiplėsdami pastebėsime, kad Pertis turėjo šešis vaikus, kurie visi pasiliko Lietuvoje ir čia sėkmingai įsitvirtino, buvo vienuo-liai, kariškiai, verslininkai, bet nė vienas netapo nei architektu, nei skulptoriumi31.

28 Crivelli a. Ten pat, 45. Pažymėtina, kad jokie kiti šaltiniai nepatvirtina tokio masinio Perčio giminaičių atvykimo ir apsistojimo Vilniuje fakto.

29 Łopaciński e. Materiały do dziejów rzemiosła artystycznego w Wielkim Księstwie Litewskim (XV–XIX w ). Warszawa, 1946, poz. 443, 54.

30 Czyż a. s. Ten pat, 88–89.31 apie Perčio giminę Lietuvoje ir konkrečiai Vilniuje kalba šie šaltiniai: Łopaciński e. Ten pat, 443 poz., 54;

Czyż a. s. Ten pat, 88–89, 169–170; ragauskas a. Vilniaus miesto valdantysis elitas XVII a antrojoje pusėje (1662–1702 m ). Vilnius 2002, 182; Crivelli a. Ten pat, 45; Karpowicz M. Artisti ticinesi in Polonia nel ’600, 151.


248

nUo LUGano PaKranČiŲ Į PaKaUnĖs MiŠKUs: aVanGarDinis baroKas

PaŽ aisLYJe (XVii a. anTra PUsĖ)

XVii a. paskutiniame trečdalyje vakariniame Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kampe, pačiame dabartinės Lietuvos respublikos viduryje, šalia Kauno, pastatytas vienas įspūdingiausių europos brandžiojo baroko pastatų – Pažaislio kamaldulių bažnyčia ir vienuolynas. Koks gi tas Pažaislio originalumas, darantis jį išskirtinį Vidurio ir Šiaurės europoje? Pirmiausia – šešiakampis planas. italijoje, kaip ir visoje likusioje europoje, šešiakampių bažnyčių ir koplyčių pasitaikydavo ne daž-nai, o šešiakampių su kupolu dar rečiau. Pagrindinė priežastis, matyt, buvo ta, kad ant aštuonkampio ar apvalaus pagrindo buvo daug lengviau uždėti kupolą nei ant šešiakampio. svarbu paminėti, kad vidurio ir šiaurės europoje tokių pa statų iki Pažaislio iš viso nebuvo. Dar daugiau, jis gali būti susietas su legendiniu euro-pos baroko architektu tičiniečiu frančesku borominiu (francesco borromini, 1599–1667). esmė ta, kad baroko menas, kuris taip mėgo simbolius ir užkoduo-tas reikšmes, nuo XVii a. ketvirto dešimtmečio pasipildė trikampiais, elipsėmis ir įvairiomis kitomis geometrinėmis figūromis. Kiekviena iš jų turėjo savo reikšmę arba reikšmes. Pavyzdžiui, lygiakraštis trikampis simbolizavo Švč. Trejybę. iš tokių trikampių sudarytos šešiakampės figūros turėjo ypač daug prasmių, nes skaičius šeši krikščioniškoje tradicijoje reiškia ir šešias Jėzaus Kristaus valandas, praleistas ant kryžiaus prieš mirštant, ir šešias Dievybės savybes – galią, didybę, išmintį, meilę, pasigailėjimą ir teisingumą – bei daugelį kitų. borominis romoje 1642 m. pra-dėjo statyti Sant’Ivo alla Sapienza bažnyčią, kurios plane – apskritimas, taisyklingas šešiakampis ir šešiakampė žvaigždė. Šalia kitų novatoriškų jos bruožų, tai buvo ypač originalus sprendimas. Įdomiausia, kad tokius pat simbolius galima įžiūrėti ir Pažaislio kamaldulių bažnyčios plane32. Šis faktas išskiria ją ne tik Vidurio ir Šiau-rės, bet ir visos europos konteste. belieka tik spėlioti, ar tai atsitiktinis sutapimas, ar borominio įtakų pasireiškimas. Jeigu buvo kopijuojama nuo pavyzdžio romoje, tai būtų vienas pirmųjų borominio sukurtų formų perkėlimas už italijos ribų, nes minėtoji bažnyčia romoje pašventinta 1660 m., o Pažaislis pradėtas statyti vos po 7 metų.

Tačiau pats originaliausias dalykas Pažaislio bažnyčios architektūroje – specifi-nės formos fasadas. Jis yra įgaubtas į vidų. iš vienos pusės tuo buvo siekiama ati-dengti ir paryškinti kupolą: plokščias fasadas šiuo atveju būtų užstojęs didesnę dalį kupolo ir šis būtų menkiau akcentuotas. iš kitos pusės, tai atitiko pagrindinę baroko meno vystymosi kryptį – didinti iliuziją, perspektyvą, siūlyti netikėtas, puošnias ir

32 Žygas K. P. The symbolic Geometry of the baroque Camaldolese Monastery at Pažaislis. Meno istorija ir kritika, nr. 5. Kaunas, 2009, 154–180.

249


stebinančias formas (4 pav.). Šioje vietoje reikia pridurti, kad kitame šimtmetyje tiek įgaubtų ar lenktų formų fasadai, tiek apvalūs ir ovalūs planai ganėtinai išplis visoje europoje, tačiau XVii a. septintame dešimtmetyje toks išgaubimas buvo unikalus ir novatoriškas visos europos mastu. nors bandymų pasitaikydavo ir kiek anksčiau, tačiau pirmu geriausiu ir išraiškingiausiu išlenkto fasado pavyzdžiu yra laikoma Šv. agnietės bažnyčia navonos aikštėje, romoje. Jos perstatymo 1653 m. ėmėsi minėtasis borominis, o užbaigė 1661 m., tai yra beveik tuo pat metu, kai sukurtas Pažaislio projektas (1662). Tiesa, toje bažnyčioje į vidų išgaubti tik fasado šonai. Pirminio, techniškai sudėtingo projekto – išgaubti visą jo centrinę dalį – atsi-sakyta. netikėta, bet šis sumanymas buvo įgyvendintas Pažaislyje. būtent ten pirmą kartą europoje išgaubta visa vidurinė fasado dalis.

4 pav. Pažaislio kamaldulių bažnyčia. fot. M. ambrazas Communicare©


250

nėra iki galo aišku, kas buvo svarbiausias Pažaislio architektūrinio sprendimo idėjos autorius. naujausios hipotezės svarsto dvi pavardes – izidorą afaitatį (izi-doro affaitati, 1622 – iki 1686) ir Pjetrą Putinį (Pietro Puttini, 1633–1699). abu architektai buvo kilę iš nedidelio albogazijaus (albogasio) kaimelio, esančio ant Lugano ežero kranto, Valsoldos krašte, dabartinėje italijoje, Lombardijos regione. Šis kaimelis nuo šveicariškojo Lugano nutolęs vos apie 10 kilometrų. Maždaug tokiu pat atstumu nutolęs ir nuo garsiojo borominio gimtinės, esančios kitame Lugano ežero krante, tačiau jau Šveicarijos teritorijoje. Tais laikais žmonės ben-dravo ir šeimos giminiavosi nepaisydamos valstybių sienų, todėl kultūrine prasme visas Lugano ežero pakrančių regionas buvo ir lieka vientisas arealas.

Karpowiczius pastaraisiais metais parašė net kelias knygas, įrodinėdamas, kad pagrindinis Pažaislio architektas buvo visoje Lenkijos ir Lietuvos valstybėje įtakin-gas valdovo architektas afaitatis33. be to, Pažaislio šventovės planas iš esmės ati-tinka afaitačio suprojektuotą bielianų kamaldulių bažnyčią Lenkijoje. Jis griežtai paneigė, jog tai galėjo būti venecijietis L. fredo ar ilgametis Kristupo Zigmanto Paco (komplekso užsakovo) inžinierius, architektas ir LDK kariuomenės pulkinin-kas, taip pat italas Džovanis batista fredianis (Giovanni battista frediani; † po 1693), kaip ilgą laiką buvo manoma istoriografijoje, pirmiausia Lietuvos34. Jis taip pat neigia, kad juo galėjo būti P. Putinis, kurio darbai Pažaislyje yra dokumentuo-jami ir kuris taip pat dažnai nurodomas pagrindiniu architektu, ypač naujausioje lietuvių istoriografijoje35.

Karpowicziaus iškelta hipotezė, kad pagrindinis architektas buvo afaitatis, iš dalies paremta tuo, jog dar išlikęs jo ir mecenato K. Z. Paco susirašinėjimas iš anks-tyvojo vienuolyno ir bažnyčios statymo laikotarpio36. Praėjus šešeriems metams nuo statybų pradžios, 1673 m., į Pažaislį atvyko P. Putinis, kilęs iš to paties albo-gasio miestelio, kaip ir afaitatis. Panašu, kad būtent afaitatis į Lietuvą pakvietė ir padėjo įsikurti ne tik Pjetrui, bet ir jo jaunesniajam broliui Karlui (1644–1682). Šaltiniai nurodo, kad Putinių ir afaitačių giminės glaudžiai bendravo. Vos atvykę broliai Putiniai energingai ėmėsi visų pagrindinių su statybomis susijusių vadova-vimo darbų. Tikėtina, kad Karlas daugiau buvo užsiėmęs organizaciniais statybos priežiūros darbais37. Tačiau 1682 m. jis netikėtai mirė. Tuomet visus darbus perėmė

33 Karpowicz M. Isidoro Affaitati (1622-1684): Architetto valsoldese in Polonia. Valsolda, 2009; Karpowicz M. Architekt Królewski Isidoro Affaitati Warszawa, 2011.

34 nuomonė, kad svarbiausias architektas buvo L. fredo, buvo įtvirtinta tarpukaryje pasirodžiusioje monogra-fijoje: Kairiūkštytė-Jacinienė h. Pažaislis, baroko vienuolynas Lietuvoje. Vilnius, 2001.

35 Pavyzdžiui, Paknys M. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos dailės ir architektūros istorija: žymiausi menininkai. Vilniaus Dailės akademijos leidykla, 2009.

36 Paknys M. nowe żródła o artystach w Pożajściu w kręgu mecenatu Krzysztofa Zygmunta Paca. Buletyn Historii Sztuki 2000, nr. 1/2, 153–161.

37 Paknys M. Pažaislis Menas ir istorija. Vilnius, 2005, 24.

251


Pjetras, kuris be didesnių pertraukų Pažaislyje dirbo iki 1691 m. nėra žinių, kiek jis prisidėjo prie pirmojo projekto kūrimo ar galbūt atvykęs koregavo svetimą pro-jektą. Tačiau žinoma, kad jam vadovaujant buvo atliekami pagrindiniai architektū-riniai darbai – iškeltas bažnyčios kupolas, pastatytas dvibokštis fasadas, dekoruotas bažnyčios vidus. Jis tikrai parengė didžiąją dalį vidaus dekoravimo projektų. Pagal jo sudarytus planus marmuro skaldyklose prie Krokuvos buvo iškalamos detalės, vėliau plukdomos upėmis iki Pažaislio ir čia montuojamos. Taigi, galima konsta-tuoti, kad Pjetro indėlis į bažnyčios statybas buvo labai didelis.

Pažaislis dar yra žinomas savo stiuko lipdiniais, sukurtais 1673–1676 m., kurie puošia ne tik bažnyčios, bet ir kai kurių vienuolyno patalpų lubas. Keliose stiuko lipdinių vietose yra įrašytas jų kūrėjo vardas – J. Merli (ioan Merli). Kadangi Pažaislyje ir kituose Lietuvoje esančiuose šaltiniuose visur minimas tik vienas jo vardas – Jonas (Džovanis), kyla tam tikros painiavos. Karpowiczius įtvirtino nuo-monę, kad tai buvo Džovanis batista Merlis (1646–iki 1695), kilęs iš to paties albogazijaus kaimelio, kaip ir afaitatis su P. Putiniu. Deja, nieko apie kitus šio skulptoriaus kūrinius nei italijoje, nei Šveicarijoje, nei kur kitur europoje neži-noma. atrodo, kad Lietuvoje jis atsirado iš niekur ir vėliau dingo. Tai, kad jis gimė albogazijuje ir ten retkarčiais pasirodydavo, rodo vietos bažnytinės metrikos. 2012 m. italų mokslininkas, dirbantis Lugane, Giorgio Mollisis iškėlė hipotezę, kad tas Pažaislio stiuko kūrėjas buvo ne Džovanis batista, bet Džovanis Marija Merlis (1631–1707). Pastarasis taip pat buvo kilęs iš albogazijaus kaimelio, tačiau dirbo šiaurės italijoje, Vičencoje ir Trente, buvo žinomas kaip skulptorius. be to, laikotarpis, kai jis pradingo iš šiaurės italijos, visiškai sutapo su laikotarpiu, kai jis atsirado Lietuvoje. Lietuvių mokslininkui Mindaugui Pakniui italijoje suradus Džovanio Merlio laišką38, kuriame minima jo veikla Pažaislyje ir kuris rašytas iš Vičencos, tikriausiai nebelieka abejonių, kad neeilinių stiuko skulptūrų autorius buvo būtent šis Merlis – Džovanis Marija39. Lingvistiniu požiūriu pažymėtina, kad DžovanisBatista yra vientisas asmenvardis. rašant inicialais, jis trumpinamas J. b., ne vien J., arba ioan, kaip randamas Pažaislio stiukuose. Kitaip yra su asmen-vardžiu Džovanis Marija, kuris susideda iš dviejų skirtingų vardų. antrasis, mote-riškas, būdavo suteikiamas linkint Švč. Mergelės pagalbos ir dažnai iki šių dienų prisistatant jis yra praleidžiamas.

38 Laiškas yra vienuolyne Sacrum Eremum Tuscolanum, rinkinyje „eremo di Monte argentini“. archyvas nesu-tvarkytas, laiškas numerio neturi.

39 Už visą informaciją, susijusią su hipotezėmis dėl Merlio asmenybės, esame dėkingi Mollisiui ir Pakniui. Mollisis publikacijų šia tema kol kas nėra paskelbęs (turi pasirodyti 2014 m.). Paknys atitaisė šį netikslumą naujoje knygoje „Pažaislio vienuolyno statybos ir dekoravimo istorija“ (2013), 94–97.


252

LUGano eŽero PaKranČiŲ MenininKai LieTUVos DiDŽiosios

KUniGaiKŠT YsTĖs ProVinCiJoJe (XVii i a. )

ilgą laiką Lietuvoje XViii a. buvo laikomas tamsos ir nelaimių laikotarpiu. Jo pradžią žymi kraštą nualinęs Šiaurės karas (1700–1721), o pabaigą – Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimai ir sunaikinimas (1772–1795). nepaisant sudėtingos politinės padėties, tičiniečių imigracija nesustojo. atvirkščiai, jų skaičius tik didėjo, o projektų apimtis gerokai išsaugo. Didikai daug lėšų skyrė katalikų bažnyčių, vie-nuolynų ir dvarų statybai visame krašte, neapsiribodami vien svarbiausiais politi-niais centrais, kaip būta XVi ir XVii a.

iš Tičino kantono Mendrizijaus (Mendrisio) miesto kilę architektai Dome-nikas (Domenico; † apie 1755) ir Juozapas (Giuseppe, 1716–1773) fontanos tarp daugybės vietos ir užsienio kilmės menininkų buvo vieni žymiausių Vilniaus baroko kūrėjų, dirbusių įvairioms LDK didikų šeimoms. Domenikas šeimą sukūrė ir apsigyveno netoli Gardino, XViii a. tapusio faktine LDK sostine. Daugiausia kūrė šiame mieste ir jo apylinkėse – projektavo graikiško kryžiaus plano švento-ves. Viena jų yra išlikusi dabartinės Lietuvos teritorijoje – dominikonų Švč. Trejy-bės bažnyčia Liškiavoje (1703–1741), kita – unitų Dievo Motinos gimimo cerkvė Gardine (1719–1751)40. Jo sūnėnas Juozapas fontana buvo pats produktyviausias LDK žemėse kūręs tičinietis41. Tiesa, jis nebuvo pirmos kartos migrantas. Jo tėvas Džuzepė Džakomas fontana (Giuseppe Giacomo fontana, 1676–1739) iš Men-drizijaus į Lenkiją atvyko XVii a. paskutiniame dešimtmetyje ir dirbo įvairiems užsakovams, kol ketvirtame dešimtmetyje tapo karaliaus architektu. Didžioji dalis Džuzepės Džakomo projektų įvykdyta Lenkijoje, ypač Varšuvoje, Lietuvoje jo pėd-sakai labai menki42.

Juozapas fontana karjerą daryti pasitraukė iš Lenkijos (Varšuvos) į Lietuvą, kur dirbo nuo 1738 m. Pradžioje gyveno Vilniuje, nuomojosi namą Pilies gatvėje. Vėliau, nuo 1742 m., persikėlė į rytines LDK žemes. Daugiausia projektavo Vitebske. iš viso jam priskiriama apie 40 pastatų visoje LDK teritorijoje, funduotų įvairių LDK didikų giminių. Didelė jo statytų pastatų dalis XiX–XX a. buvo sunaikinta. apie 2011 m. baltarusijos valdžia pasirūpino J. fontanos projektuotos Vitebsko unitų katedros (nuo 1799 m. – pravoslavų Marijos žengimo į dangų katedra, 1938 m.

40 boberski W. fontana Domenico. Allgemeines Künstler-Lexicon bd. 42, München-Leipzig, 2004, 123. 41 Kaladžinskaitė a. nauji architektūros istorijos šaltiniai: architektas Juozapas fontana. Menotyra 2012, nr. 4,

285–300; Paknys M. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos dailės ir architektūros istorija: žymiausi meninin-kai.., 88–89; boberski W. fontana Józef (Giuseppe) iii. Allgemeines Künstler-Lexikon bd. 42, München-Lei-pzig, 2004, 126–128; boberski W. Dzieje fary w Witebsku i jej architektoniczne przemiany. Sztuka kresów Wschodnich, t. 4. Kraków, 1999, 33–60.

42 boberski W. fontana (Giuseppe Giacomo) ii, Allgemeines Künstler-Lexikon bd. 42, München-Leipzig, 2004, 123–124.

253


nugriauta) atstatymu. Kiek anksčiau, apie 2008 m., buvo atstatyta dar viena jo suprojektuota bažnyčia šiame mieste – unitų Prisikėlimo bažnyčia (pastatyta 1768–1772 m., dar vadinta „rinkos aikštės“ bažnyčia, nugriauta 1938 m.).

Ši Juozapo fontanos Vitebsko „rinkos aikštės“ bažnyčia yra vienas tobuliausių Vilniaus baroko pavyzdžių. XViii a. trečią–aštuntą dešimtmetį šiuo originaliu archi-tektūros stiliumi italų, vokiečių ir vietinės kilmės architektai suprojektavo šimtus sakralinių pastatų visoje LDK teritorijoje. Kadangi nei anksčiau, nei po to nebuvo statoma tiek daug mūrinių bažnyčių Lietuvoje, iki šiol jos išlieka vienu pagrindinių šiuolaikinės Lietuvos ir Vakarų baltarusijos miestų ir kraštovaizdžio žymeniu.

Kokie pagrindiniai Vilniaus baroko bruožai? Jei iki XViii a. pradžios LDK teri-torijoje buvo tik pernešamos iš Vakarų, ypač italijos, perimtos baroko formos, jas čia kiek modifikuojant ir patobulinant, tai XViii a. pavyko sukurti savitą baroko atmainą, kurią šiandien skiria ir vertina visi meno bei architektūros istorikai. ori-ginaliausi pavyzdžiai – bažnyčios, statytos 1730–1790 m. laikotarpiu. Labiausiai į akis krintantis jų bruožas – du bokštai, kurie apačioje yra storesni, o kylant į viršų siaurėja ir baigiasi mažučiu „šalmu“. apatinis tų bokštų tarpsnis dažniausiai yra labai aukštas, o virš jo esantysis žemėja. Tokiu būdu sukuriama iliuzija, kad bokštai yra grakštūs, liauni ir lengvi. be to, kurdami sienas, ypač fasadus, architektai ne vien dekoruoja lygiomis kiek iškilusiomis arba viena su kita persiklojusiomis juostomis, bet padaro juos lanksčius ir dinamiškus. Kartais net patys fasadai sukonstruojami taip, jog atrodo, kad banguoja (kas ir matyti minėtoje Juozapo fontanos šventovėje Vitebske). atskiros jų dalys „išsipučia“ arba „subliūkšta“, lyg visa konstrukcija būtų spaudžiama iš šonų. Tai sukelia žavių šviesos ir šešėlių efektų. Kitaip nei anksty-vajame baroke, šiuose fasaduose labiau jaučiamas siekis išreikšti dramatiškumą ir judėjimą, o ne galią. Vilniaus barokas neatsiejamas nuo rokoko. Šis XViii a. centri-nėje europoje ypač suklestėjęs stilius pasižymėjo tuo, kad bažnyčių išorė ir itin jų vidus būdavo perkraunami įvairiomis detalėmis bei dekoracijomis. rokoko bažny-čiose daug paveikslų, freskų, įvairių skulptūrų, angeliukų, ornamentų, paauksuotų ir marmurinių detalių. Čia labai didelė spalvų ir medžiagų įvairovė. Toks vaizdas atrodo gana chaotiškai ir gal net ekscentriškai, tačiau tai kuria prabangos ir didybės iliuziją, kuri paveikia žiūrovus.

anToniJUs ParaKa – VILNIAUS BAROKO KŪrĖJas iŠ VaLsoLDos

Turime dar vieną labai produktyvų XViii a. architektą, kuris, manoma, prisi-dėjo prie Vilniaus baroko kūrimo – tai antonijus Ludovikas Paraka (1722 – apie 1790), kilęs iš Kastelo Valsoldos (Castello Valsolda) miestelio. neaišku, kada ir kaip


254

a. Paraka atvyko į Lenkiją ir Lietuvą, tačiau žinoma, kad kilęs iš senos menininkų giminės, nuo XVi a. žinomos gimtinėje, italų miestuose ir už jų ribų. Gana daug Valsoldos menininkų dirbo Lenkijoje ir Lietuvoje, tarp jų ir a. Parakos giminaičių, todėl patekti į Lietuvą jam nebuvo sudėtinga. Jo, kaip architekto, veikla šiame krašte susijusi su 1750–1775 m. buvo vedęs vietinę bajoraitę Małachowską ir gyveno Lat-galoje (rytinė dabartinės Latvijos dalis, pietuose besiribojanti su dabartine Lietuva ir baltarusija), Ludzos miestelio apylinkių dvarelyje. Turėjo tris sūnus, iš kurių tik vienas – Dominykas – sulaukė senatvės, nes kiti žuvo XViii–XiX a. sandūroje kau-damiesi napoleono sudarytuose lenkų ir lietuvių daliniuose, kovojusiuose už LDK išlaisvinimą iš rusijos imperijos. Jo proanūkis ignacijus Paraka buvo deportuotas į sibirą, nes dalyvavo 1863 m. sukilime prieš rusiją. Matome, kad šis architektas ne tik pats buvo įleidęs šaknis Lietuvoje, bet ir išugdė pačius tikriausius Lietuvos patriotus, atidavusius savo gyvybes už šalį.

Karpowiczius buvo vienintelis tyrinėtojas, plačiau rašęs apie a. Paraką. Jo stu-dijas vainikavo 2008 m. italų kalba publikuota šio architekto biografija43. remda-masis Valsoldoje išlikusiomis bažnytinėmis metrikomis, mokslininkas rekonstravo a. Parakos giminės medį. Knygelėje yra aprašyti svarbiausi architekto projektuoti pastatai, o kadangi trūksta archyvinių dokumentų, Karpowiczius, remdamasis ana-logijomis ir menotyriniais metodais, priskiria jam keletą naujų. Galų gale lenkų profesorius dar kartą pakartoja savo nuomonę, kad a. Paraka buvo vienas žymiau-sių XViii a. LDK, o gal ir visos abiejų Tautų respublikos architektų, įkūnijęs ypač avangardines ir laisvas architektūros formas. a. Parakos kūriniai yra išsidėstę plačioje teritorijoje, apimančioje šiaurinę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalį – dabartinę šiaurės rytų Lietuvą, Latgalą ir šiaurės vakarų baltarusiją. Pagrindiniai architekto užsakovai buvo vietos didikų giminės, ypač Pliateriai.

Vilniuje Karpowiczius Valsoldos architektui priskiria keletą objektų: augustinų Švč. Marijos ramintojos bažnyčios bokštą (1746–1768), Švč. Trejybės (unitų) bažnyčios bokštelius, Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios bokštus ir tambūrą (prie Misionierių vienuolyno; rekonstrukcija 1750–1756) ir bazilijonų vartus (pastatyti 1761). nė vienu iš šių atvejų nėra tikslių archyvinių dokumentų, kuriais remiantis galima būtų patvirtinti arba paneigti a. Parakos autorystę, tačiau, anot moksli-ninko, visus šiuos objektus sieja tas pats meninis braižas, o dažnai ir užsakovai – Pliateriai. Daugiausia diskusijų kelia bazilijonų vartai, vienas iškiliausių Vilniaus baroko pavyzdžių, nes Lietuvos istoriografijoje nusistovėjusi nuomonė, kad jų autorius buvo žymus XViii a. Vilniaus architektas Jonas Kristupas Glaubicas (apie 1700–1767), kilęs iš vokiškų žemių, tikriausiai austrijos. bažnytinės gimimo ir santuokų metrikos bei kiti Lietuvos archyvuose esantys dokumentai nemini, kad

43 Karpowicz M. Antonio Paracca Architetto del Rococò estremo. Valsolda, 2008.

255


koks nors Paraka būtų gyvenęs ar bent dirbęs Vilniuje. Tai suteikia papildomą argu-mentą Lietuvos istorikams atmesti a. Parakai priskiriamus kūrinius Vilniuje. Vis dėlto yra viena smulki detalė – Vilniaus bernardinų kapinėse yra izabelės Parakos († 1828) kapas44. neaišku, kokie šios moters ryšiai buvo su Valsoldos architektu, tačiau tokią pavardę galėjo turėti tik a. Parakos giminaičiai, nes ji labai neįprasta Lietuvoje. Tai rodo, kad vis dėlto kažkokie Parakų ryšiai su Vilniumi tikrai galėję būti. Kitas faktas, rodantis ryšį tarp šių statinių Vilniuje ir a. Parakos, yra tai, kad

44 Cmentarz Bernardyński w Wilnie, 1810–1918. Vilnius, Versus aureus, 2013, 624.

5 pav. Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia prie Misionierių vienuolyno Vilniuje. fot. M. ambrazas Communicare©


256

šis valsoldietis jaunystėje architektūros mokėsi Turine, Pjemonte45. Gvarino Gvari-nio (Guarino Guarini, 1624–1683) veikiamas XViii a. klestėjęs Pjemonto barokas turi neabejotino panašumo į tai, kas buvo a. Parakos kuriama Lietuvoje ir gerokai nutolęs nuo vokiškosios (Glaubicas) rokoko tradicijos46.

Kitose šiandieninės Lietuvos dalyse, sekdamas prof. Jerzy’io Kowalczyko hipo-teze, Valsoldos architektui Karpowiczius priskiria Veisiejų parapinę Šv. Jurgio baž-nyčią (vyskupo Masalskio fundacija). Pradėta mūryti 1768 m. ji užbaigta buvo tik 1817 m.47 Manoma, kad a. Paraka galėjo 1766 m. perstatyti smalvų parapinę bažnytėlę48, kuri neišliko iki mūsų dienų.

Praplečiant Karpowicziaus sudarytą a. Parakos projektų sąrašą šiandieninės Lie-tuvos teritorijoje, dar reikėtų pridėti keletą objektų Dusetose. Šio miestelio Švč. Tre-jybės bažnyčią 1744 m. perstatinėjo Pliateriai. Lietuvos istoriografijoje yra paplitusi nuomonė49, kad amžiaus viduryje pristatytos varpinės autorius yra a. Paraka, nors tam patikslinti archyvinių dokumentų nėra. Dusetų parapijos archyvas, kuriame galėjo būti tai patvirtinanti informacija, 1941 m. buvo sunaikintas50. Lyginant šį bokštą su kitais a. Parakai priskiriamais kūriniais matyti, kad jis yra rezervuotų klasicistinių formų, o ne judrių ir laisvų rokoko.

Parakos pavardė yra susijusi su dar vienu pastatu Dusetose. Viniaus universiteto rankraščių skyriuje, P. Galaunės archyve, yra „Plioterovos emerencijanos sutartis su architektu Pranciškumi Paraka dėl dvaro rūmų Dusetose statybos (1766–1770)“51. rūmų projekto autorius nenurodomas, Paraka įdarbinamas tik statyboms vykdyti ir kontroliuoti. akivaizdu, kad šis Pranciškus Paraka buvo antonijaus Parakos bro-lis – Domenikas Pranciškus Paraka, gimęs Valsoldoje 1729 m. Šie Dusetų rūmai iki mūsų dienų neišliko.

Latgaloje žymiausias a. Parakos darbas yra misionierių ordino bažnyčia Kraslave (1755–1767), kurios statybas rėmė grafai Pliateriai. Konstantinas Liudvikas broel-Pliateris (1722–1778), Livonijos seniūnas, dėjo didžiules pastangas ir skyrė mil-žiniškas pinigų sumas siekdamas Kraslavą paversti kultūriniu ir religiniu regiono centru. Ši bažnyčia laikoma žymiausiu Latgalos, o kartu ir visos Latvijos baroko architektūros statiniu. Pliaterio rūmai (griuvėsiai stovi dar ir šiandien) užbaigti

45 Cattaneo M. V., ostorero n. L’archivio della Compagnia di Sant’Anna dei Luganesi in Torino Una fonte documentaria per lo studio dei cantieri e delle maestranze per architettura e decorazione nel Piemonte sabaudo Torino, 2006.

46 Karpowicz M. Antonio Paracca 47 Kowalczy J. rola rzymu w póżnobarokowej architekturze Polskiej. Rocznik historii sztuki XX, 1994, 287.48 Karpowicz M. Artisti Valsoldesi, 166 49 Čepukas D. be užmaršties (leidinys apie Dusetų (Zarasų raj.) istoriją) Vilnius, 2008; Lukošiūnaitė-Malcie-

nė L. Dusetos [zarasų rajonas] Vilnius, 2002 ir kt.50 Kviklys b. Lietuvos bažnyčios Chicago, 1984, 163.51 Vilniaus universiteto bibliotekos rankraščių skyrius, P. Galaunės archyvas, f. 132.

257


1791 m. buvo išdabinti freskomis su romėniškomis scenomis. Latvijos istoriogra-fijoje nurodoma, kad jų architektas buvo Domenikas Paraka52, o kartais antonijus Paraka53. Šalia rūmų įkurta biblioteka (apie 20 000 knygų) buvo viena didžiausių tame regione. Žinoma, kad a. Paraka buvo jos projekto autorius. Mieste buvo remiami ir neįtikėtinai suklestėjo amatai, pritraukdami pirklius ir prekybininkus iš visos europos. 1752 m. Pliateriai pastatė ir naują miestelio rotušę su parduotuvė-mis, kuri taip pat kartais priskiriama a. Parakai54. Deja, iki mūsų dienų šie statiniai neišliko.

Latgaloje a. Parakai hipotetiškai priskiriamos dar kelios bažnyčios. Manoma, kad jis galėjo sukurti Pasienės bažnyčios (1753–1761) projektą, kurios fasadas primena tiek Kraslavos bibliotekos, tiek kitų jo projektuotų bažnyčių formas55. Lygiai taip pat hipotetiškai jam priskiriamas ir alūkstos fasado perstatymas, vyk-dytas 1762 m.56 Kitaip nei Pasienės, alūkstos bažnyčia iki mūsų dienų neišliko, nugriauta apie 1960 m.

Latvijos istoriografijoje galima rasti dar vieną Parakoms priskiriamą kūrinį – tai borchų rūmai Varaklianuose (1783–1793). Tai tie patys grafai borchai, kurie pri-sidėjo prie minėtos Pasienės bažnyčios statybų finansavimo. rašoma, kad a. Para-kos sūnus pakoregavo italo V. Mazočo projektą57. Čia nenurodoma, kuris Parakos sūnus, tačiau labai gali būti, jog tai buvo Dominykas. būtent šis asmuo nurodomas kaip dar vienos Latgalos bažnytėlės – Pušmucovos parapinės – statytojas (1852)58.

Šiandieninėje baltarusijos teritorijoje a. Parakos palikimas didžiausias yra Dru-joje, sapiegoms priklausiusiame mieste prie Dauguvos, vos 30 km nutolusiame nuo Kraslavos. iš archyvinių dokumentų žinoma, kad a. Paraka čia suprojektavo ir pastatė dominikonų bažnyčią maždaug 1763–1773 m. 1909 m. ji susprogdinta. Ši dvibokštė bažnyčia buvo vienas iš žymiausių garsiosios Vilniaus baroko moky-klos pavyzdžių. Ją statant buvo išsikviesti net 22 mūrininkai iš Vilniaus. Tam buvo būtina milžiniška pinigų suma, rodanti, jog a. Paraka buvo gerbiamas ir autorite-

52 Zarans a. Latvijas pilis un muižas Castles and manors of Latvia 2006, riga, 291.53 Latgale, the Dvina River and Szlachta - The History of Kraslava: From Neolithic Times till the Eighteenth Cen-

tury, <http://www.seligman.org.il/kraslava_history_1.html>, žiūrėta 2013 kovo 31.54 senesnėje literatūroje keliama hipotezė, kad rotušę su parduotuvėmis galėjo projektuoti a. Paraka (Łopa-

ciński e. Ten pat, 97, poz. 801). Ta pati mintis kartojama ir Karpowicziaus knygoje, skirtoje šiam architek-tui (Antonio Paracca...). Tačiau Latvijos istoriografijoje laikoma, kad rotušės pastato architektas buvo Janas Tobias Didresteinas.

55 Zarans a. Ten pat, 306.56 Karpowicz M. Antonio Paracca…, 22; Paszenda J. Budowle Jezuickie w Polsce XVI-XVIII w , vol. 1. Kraków,

1999, 38.57 Zeile P. Latgales kultūras vēsture rēzekne, 2006, 235. 58 Губина В. В. Положение православных и католических храмов на Беларуси в ХIХ в. Cравнительный

анализ. Конференции / VI Международные Кирилло-Мефодиевские чтения. 2000 г., „Сайт прихода иконы Всех скорбящих Радость“, <http://www.sobor.by>.

http://www.seligman.org.il/kraslava_history_1.html

http://www.sobor.by


258

6 pav. Tičino ir LDK žemėlapiai Communicare©

259


tingas architektas, ir tai galėtų būti dar vienas faktas, įrodantis Valsoldos architekto ryšį su Vilniumi. Tačiau tai ne vienintelis Parakos darbas šiame mieste. Jis kartu su architektu Liudviku Grincevičiumi prisidėjo perstatant bernardinų vienuolyną ir Švč. Trejybės bažnyčią (pastatyti 1643–1646)59. XViii a. septintame dešimtme-tyje perstatyta du viršutiniai jos barokinės varpinės aukštai, kurių bruožai, pasak Karpowicziaus, „idealiai atitinka“ a. Parakos braižą, matytą netoli stovėjusioje dominikonų bažnyčioje. Jam taip pat priskiriami ir rokoko stiliaus vartai į švento-vės teritoriją. Tačiau tai dar ne viskas. Kitoje upės pusėje (dabar Latvija, Latgalos regionas), Piedrujos miestelyje, kuris LDK laikais buvo Drujos dalimi, yra išlikusi Švč. Mergelės Marijos katalikų bažnyčia. Pastatyta 1757 m. ji turi rokoko bruožų, būdingų XViii a. Vilniaus barokui. Jos architektas nežinomas, tačiau manoma, kad juo galėjo būti a. Paraka60. Valsoldiečiui Drujoje dar priskiriamas ištaigingos žydų sinagogos projektas. Šventovė pastatyta 1755–1756 m. Tai buvo viena ištaigingiau-sių ir turtingiausių krašto sinagogų. Deja, iki mūsų dienų neišliko.

Turime labai mažai informacijos apie a. Parakos asmenį ir jo darbus. istorikai bando lyginamuoju metodu nustatyti, kurie statiniai LDK teritorijoje galėjo būti jo projektuoti ir statyti, dažniausiai lygindami juos su tikrai žinomais jo darbais. Tačiau viską apsunkina dar ir tai, jog daugybės XViii a. statytų bažnyčių šiandie-ninėje baltarusijos teritorijoje neišliko. Tarp tokių neišlikusių bažnyčių dabartinėje šiaurės vakarų baltarusijoje, kurių autorystė gana tvirtai priskiriama a. Parakai, yra asvejoje. Tai Livonijos didikų hilzenų, glaudžiai bendradarbiavusių su Pliate-riais, funduota bažnyčia. spėjama, kad Valsoldos architektas projektavo berezve-čiaus (dabar Gluboko miesto dalis) bazilijonų bažnyčią, pastatytą 1751–1767 m.61 1970 m. ši irgi buvo nugriauta. Šis Vilniaus baroko šedevras prieš keletą metų atsta-tytas Lenkijoje (!), netoli baltstogės miesto.

aPibenDriniMas

XVi–XViii a. beveik keturiasdešimt architektų, skulptorių, tapytojų ir meistrų, kilusių nuo Lugano ežero pakrančių, paliko savo pėdsakus apie pusšimtyje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vietovių (6 pav.). ar šis skaičius didelis? Tikriausiai ne, jei vertinsime, kad jie buvo tik nedidelė visų LDK žemėse dirbusių meistrų ir meni-ninkų dalis. Šalia jų buvo daug vokiečių, lenkų ir kitų italų. Medines bažnytėles

59 Кылагін А. М. Каталіцкія храмы на Беларусі. Мінск, 2001, 58.60 Karpowicz M. Antonio Paracca 61 Tokią hipotezę iškėlė Karpowiczius, palyginęs berezvečiaus bažnyčią su a. Parakos kūriniais: Karpowicz M.

Antonio Paracca ., 17.


260

statėsi vietos gyventojai. antra vertus, šis skaičius didelis, jei įvertinsime dalykų, kuriuos jie sukūrė vertę. Galima drąsiai sakyti, kad tai buvo žymiausi ne tik LDK, bet ir visos abiejų Tautų respublikos, o gal net Vidurio ir rytų europos baroko kūrėjai. Jiems priklauso svarbiausi ankstyvojo baroko pastatai – nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčia ir Šv. Kazimiero koplyčia prie Vilniaus katedros. Lugano ežero pakrančių architektai ir skulptoriai kūrė brandžiojo baroko šedevrus – Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčią Vilniuje ir Pažaislio vienuolyno ansamblį prie Kauno. Didelė tikimybė, kad Mendrizijoto ir Valsoldos architektai padarė didelę įtaką vėlyvajam barokui, kuris gavo Vilniaus baroko pavadinimą.

svarbu pažymėti, kad Pjemonte, Lombardijoje ir Tičine sukurtos formos nebuvo mechaniškai pernešamos į Lietuvą, bet adaptuojamos ir tobulinamos. architektū-roje susiformavęs Vilniaus baroko stilius, nors ir labai paveiktas Turino mokyklos, gerokai išplėtojo banguotas ir žaismingas formas bei grakščius dvibokščius fasadus. stiukas buvo gaminamas iš vietinių žaliavų, o lipdiniuose atsirado savitų motyvų, pavyzdžiui, lietuviškų gėlių. Visos šios modifikacijos atsirado dėl gamtos, vietinės kultūros, tradicijų ir užsakovų – svarbiausių LDK didikų šeimų, tokių kaip radvi-los, sapiegos, Pacai, Pliateriai ir kt. – poveikio.

straipsnyje aptarti tik svarbiausi Lugano ežero pakrančių menininkai. Daug liko nepaminėtų, nors jie irgi buvo tarp pačių profesionaliausių, kada nors dirbu-sių LDK žemėse. Tai skulptorius iš Mezoko (Mesocco) Gasparė fodiga (Gaspare fodiga; † 1625), sukūręs skulptūras Povilo stepono sapiegos antkapiniam pamin-klui; Paolas antonijus fontana (Paolo antonio fontana, 1696–1765) iš Kastelo Valsoldos, projektavęs ir statęs ovalo formos rokoko bažnyčias, viena iš tokių išlikusi LDK teritorijoje, Vlodavoje; inočentė Marainas (inocente Maraino; † apie 1800) iš Lugano, dirbęs teatro dekoratoriumi ir architektu Mykolo Kazimiero oginskio (1728–1800) dvare, slanime; Mauricijus Pedetis (Maurizio Pedetti, 1719–1799) iš Kazasko d’intelvio (Casasco d’intelvi), vadovavęs atnaujinant nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčios interjerą, ir keliolika kitų.

XiX a., kai Lietuvos valstybė buvo sunaikinta ir pateko rusijos sudėtin, krašte dar turėjo būti likusių Perčių, fontanų, Parakų ir galbūt Kastelių giminių pali-kuonių. Jie kalbėjo lenkiškai, nes priklausė kilmingajam sluoksniui. Tikriausiai tik tarpukaryje šios giminės galutinai susimaišė ir pranyko. Šiandieniams lietuviams ir baltarusiams dar labai svarbu yra ir tai, kad beveik 300 metų ne jie į Šveicariją, bet šveicarai ir šiaurės italai važiavo dirbti ir užsidirbti į Lietuvos Didžiąją Kunigaikš-tystę. ir tai buvo ne bet kokie, o vieni iš labiausiai europoje vertintų specialistų.

261


rūst i s Kamuntavič ius , aušra Vas i l iauskienė, ste fano M. Lanza

The arTisTs of L aKe LUGano: The baroQUe CreaTors of The GranD DUChY of LiThUania (16th-18 th CenTUrY)

sUMMarY. nearly 40 architects, sculptors, painters, and other masters, who originated from the shores of Lake Lugano, worked in almost 50 places of the Grand Duchy of Lithua-nia throughout the 16th to 18th century. Their greatest impact was on the stuccowork at the turn of the 17th-18th century. This stucco has never been surpassed by anyone, either before or after that. it is recognized by art historians, that these artists made a huge impact on the early Lithuanian baroque (around 1600, st. Casimir Chapel, Jesuit Church in nyasviež) as well as on the baroque of the second half of the 17th century (Pažaislis Monastery and Church, Church of st. Peter and Paul in Vilnius). The production of the Lugano Lake artists was at its most bountiful in the 18th century. Yet even though their influence on the Vilnius Rococo was signi-ficant, it has not been profoundly studied and its evaluation remains problematic. This article discusses the phenomenon of the Lake Lugano artists in the Grand Duchy of Lithuania on the basis of swiss, italian, Polish, and Lithuanian historiography. The most important personalities and objects there are identified and described. in this generally synoptic review article, new information (in the context of Lithuanian historiography) is presented about the sculptor and architect of the Vilnius Cathedral‘s st. Casimir Chapel Giovanni Giacomo Tencalla (first half of the 17th century), the stucco maker at Pažaislis Camaldolese Church and Monastery Giovanni Merli (second half of the 17th century), and the architect of the 18th century Vilnius Baroque antonio Paracca.KeY WorDs: Ticino, Grand Duchy of Lithuania, Lugano, baroque, Artisti commacini

Documents

LieTUVos DiDŽiosios KUniGaiKŠTYsTĖs LUGano eŽero ......Lietuvos, Lenkijos ir baltarusijos istoriografijose jau nuo seno įsitvirtinusi nuo stata, kad pirmasis barokinis pastatas