Libar M. Fofana „Mirštančių lapų šauksmas“

Libar M. Fofana

Mirstanciu lapusauksmas

Apdovanota 2011 m. Lietuvos jaunųjų frankofonų premija

LIBAR M

. FOFA

NAMIRSTANCIU LAPU SAUKSMAS

Libar M. Fofana (Libaras M. Fofana; g. 1959 m. Konakryje) –iš Gvinėjos kilęs prancūzų kalba rašantis autorius. 1984 m.atvykęs į Prancūziją, jis vertėsi įvairiais darbais, o 1994 m.pradėjo rašyti trumpas istorijas ir apsakymus. Pirmąjį ro-maną išleido 2004 m. Rašytojo kūryba persmelkta jo gyve-nimiškos patirties – netekčių, skausmo, liūdesio.

„Mirštančių lapų šauksmas“ – trečiasis Libaro M. Fofana romanas. Žiauraus irdrauge poetiško pasakojimo veiksmas prasideda 1970 m. lapkritį Gvinėjoje. Šisromanas – apie revoliuciją, skurdą ir žmones, kurie priversti gyventi ir išgyventivisuotinio chaoso sąlygomis. Tai ir raupsais sergančios Sali istorija; tragiško liki-mo moters, pagimdžiusios kūdikį ir tuoj pat jį praradusios... „Mirštančių lapųšauksmas“ – romanas apie meilę ir ilgesį, jausmus, kurie neišnyksta net tada, kaijiems, regis, gyvenime visiškai nebelieka vietos. Apie apgaulę ir kerštą. Apie iš-mintį, kuri kartais nuskamba iš kvaišelio Fotėdi lūpų. Apie nusikaltimus iš meilėsir neapykantos. Romane pateikiamas raiškus skurstančios, sužalotos, politinių nesutarimų dras-komos Afrikos portretas. Prieš akis kaip pasaulio metafora it gyvas iškyla Medis,žmonės, tarsi lapai krintantys nuo žiauraus gyvenimo negandų. Pasakojimas ku-pinas skaidrios išminties ir vilties, neišnykstančios net tragiškiausiose situacijose.

L I B A R M . FO FA N A ■ M I R ŠTA N ČI Ų L A P Ų Š AU K S M A S

3Vilnius 2012

Libar M. Fofana

Mirstanciu lapusauksmasIš prancūzų kalbos vertė Gerda Ana Melnik


4

UDK 821.133.1-31 Fo-31

Libar M. FOFANALE CRI DES FEUILLES QUI MEURENTÉditions Gallimard, 2007

© Editions Gallimard, Paris, 2007© Gerda Ana Melnik, vertimas į lietuvių kalbą, 2012 © marija jure., viršelio dizainas, 2012 © „Tyto alba“, 2012

ISBN 978-9986-16-888-1

Cet ouvrage, publié dans le cadre du Programme d’aide à la publication «Oscar Milosz», a bénéficié du soutien du Centre culturel français de Vilnius.

Knygos leidimą remia Prancūzų kultūros centras Vilniuje (O. Milašiaus programa knygų leidybai remti).


5

Rokui

Mano tėvams


7

Nesileiskite užgesinami, nes jūs nežinote, kam esate šviesa.

Igor Markevič


9

P i r m a d i e n a

Konakris, Gvinėjos Respublika, 1970 m. lapkričio 13 d., penktadienis

Jis sustojo prie durų slenksčio, sutrikęs, kad atsidūrė laisvėje. Ne-kantri ranka išstūmė jį laukan. Neatlaikęs surištos mantos svorio, jis griuvo į dulkes. Lėtai atsikėlė ir įdėmiai nužvelgė purviną, apše-pusį pastatą, į kurį buvo pervežtas naktį. Paskui apsidairė, apdujęs nuo šviesos, pabūgęs gyvųjų pasaulio. Jam dvidešimt treji ir beveik pusę savo gyvenimo jis praleido kalėjime (netgi tris ketvirčius, jei įskaičiuosime ir karcerį primenančioje Mamu katalikiškojoje naš-laičių prieglaudoje gyventus metus).

Mamu ir Pita prefektūrose kolonijų administratoriai buvo įkūrę dvi įstaigas vien tik nesantuokiniams beglobiams vaikams, turin-tiems europiečių ar libaniečių kraujo. Kolonijinės valdžios lėšo-mis berniukus priimdavo į Mamu prieglaudą, o mergaites – į Pita, paskui jie visi lankydavo Konakrio Kamij Gui pradžios mokyklą. Nuo tada juos išlaikydavo įvairios miesto misijos, nediskriminuo-davusios našlaičių dėl rasės ar gimimo aplinkybių. Pamatę blyškia-veidį su maišu po paranke, pavainikiai iš karto praminė jį Fotėdi* ir ėmė kandžiai tyčiotis, tarsi tamsi odos spalva būtų dariusi juos pranašesnius už jį, o trumpi, tankūs, garbanoti plaukai suteiktų jiems daugiau teisių nei šilkinės jo garbanos; juk slapčia trokšdami

* Fotėdi – Mažylis baltasis (susu k.).


10

atleisti savo motinoms, bekilmiai vaikai itin gerai geba puikuotis savo veisle. Ilgainiui pašaipos privertė jį skausmingai įsisąmoninti, koks jis yra menkas, ir pastūmėjo vienatvės link. Toks atsiskyrė-liškas nusiteikimas toli gražu ne apsaugojo, o sukūrė jo, kaip aso-cialaus berniuko, įvaizdį. Iš tikrųjų jis buvo protiškai atsilikęs dėl cerebrinės anoksijos* – protinės negalios, kurią visi suversdavo jo vaikystei, matydami, kaip jis peržengia trapią liniją, skiriančią pro-tingumą nuo beprotystės. Beje, netrukus po to, kai buvo paskelbta nepriklausomybė, teisėjai, stengdamiesi įtikti tiems, kurie reikala-vo pavyzdinės bausmės, teisme šaltai atmetė galimybę, kad jis ne-pakaltinamas, ir iš karto pripažino, jog jis nusikaltėlis.

Jis pasitaisė savo ryšulį ant peties ir nedrąsiai nužingsniavo, kur akys veda. Jo kakta buvo plati, akys gilios, mieguistos, o susivėlę gaurai pilni šieno – tos supelijusios kalėjimo lovų žolės. Ėjo šyp-sodamasis lūpų kampučiais ir atrodė vyresnis, nei buvo iš tikrų-jų, nes kalėjime laikas bėga lėtai, tarsi grotos stabdytų jį ir teiktų jam apčiuopiamo lipnumo. Namai atrodė apgriuvę, nors menkai juos teprisiminė. Dešimt metų jis matė tik paukščių išraižytą dan-gaus lopinėlį. Paskui vieną dieną valdžia jį prisiminė. Susidūrusi su keblumais, ji teigė labiau siekusi apsaugoti visuomenę, o ne jį nubausti. Nuo tos akimirkos su juo pasišnekučiuoti dažnai atei-davo barzdotas vyras. Kiekvienas apsilankymas teikė progą tru-putį pasivaikščioti kalėjimo kieme, iš kur Fotėdi galėjo matyti kapok medžio viršūnę, šakų ir lapų raizginį, kuriame maitvanagiai atrodė tarsi atgiję vaisiai. Tam vyrui jis jautė savanaudišką prie-raišumą, nes šis per kiekvieną apsilankymą atnešdavo jam seną kinų žurnalą iš Partijos būstinės. Kartais vyras pasikalbėdavo ir su kitais ten kalėjusiais žmonėmis. Pasak jų, naivuolis Fotėdi vi-sada kruopščiai išgremždavo duonos minkštimą, padarydavo iš

* Nepakankamas smegenų aprūpinimas deguonimi.


11

jo rutuliukus, paskui juos apseilėdavo, kad niekas nepavogtų. Jis dažnai vienas sau juokdavosi, kartais netgi ilgas valandas pats su savimi kalbėdavo, žingsniuodamas pirmyn atgal po kamerą. O kai jie stebėdavosi, kad žmogus, kuris kalbasi su savimi, yra kalėjime, o ne laisvėje, jis sumurmėdavo liūdnu balsu: „Tai dėl to, kad aš nužudžiau Dievą.“ Šis prisipažinimas sukeldavo juoką iki ašarų. Kaliniai, kretėdami visu kūnu, kvatodavo ir garsiai pliaukšėdavo sau per šlaunis, o jiems ant kaklų išsprogdavo venos. Fotėdi juo labiau stebėdavosi, nes žinojo, kad jo Dievas tas pats kaip ir jų, tik jie jį vadina Alachu. Šiame pragare, kur linksminamasi itin retai, Fotėdi tapo mėgstamiausiu pramogų objektu. Gal jie manė, kad suluošinto proto Fotėdi nė nekenčia, tarsi kančią būtų galima pa-tirti tik protu.

Keistas nusikaltimo, kurį padarė, supratimas kilo iš pasąmonės, kurioje tą tolimą dieną, kai vyko teismas, tarsi įsirėžė nematoma ta-tuiruotė. Tada liudyti iškviestas kunigas pasakė: „Tas, kuris nužudo žmogų, nužudo ir Dievą, esantį kiekviename iš mūsų.“ Šie siaubin-gi žodžiai įsigėrė jame kaip simpatinis rašalas, kuris, priešingai nei paprastasis, niekada iki galo neišnyksta. Paskui Fotėdi kelis kartus regėjo ant žemės tysantį agonijos apimtą Dievą, regėjo save, sto-vintį šalia Jo, apsiginklavusį geležiniu strypu. Jo auka, senas vyras, dažnai ateidavo prie misijos būstinės, atsisėsdavo ir prašydavo iš-maldos. Vieną dieną Fotėdi jam uždavė keistą klausimą:

– Tu greitai mirsi?Liūdname nustebusio senio veide šmėstelėjo vos pastebima šyp-

sena.– Tu to nori?– Taip.– Ką gi, – pasakė vyras, – vien tik Alachas šitai žino. Tačiau ti-

kiuosi, kad jis skirs man šiek tiek laiko, nes iš tikrųjų aš dar neišra-gavau visų šio pasaulio džiaugsmų.


12

Fotėdi tąkart nuėjo nusivylęs ir nepatenkintas, rankas susikišęs į kišenes. Po savaitės, paskui po dviejų jis grįžo susitikti su vyriškiu.

– Tu greitai mirsi?Tądien senis sunkiai atsistojo ir nusikeikė.– Ir vėl tu? Ko iš manęs nori?– Ar tu greitai mirsi?– Aišku, kad taip, jei niekas neduos man valgyti. Jau dvi dienas

nieko burnoje neturėjau.Fotėdi, regis, patenkino toks atsakymas. – Ir tu keliausi į rojų?– Tikiuosi. Manau, kad bent šito nusipelniau.Tada Fotėdi padavė jam laišką.– Čia mano motinai.– Lai... Laiškas?– Taip, – atsakė jis išdidžiai. – Aš viską pats parašiau.Senis nusišypsojo.– Tavo motina rojuje?– Taip.Vyras dvejodamas paėmė laišką.– Suprantu. Bet kodėl tu jo neišsiunti paštu?Fotėdi nusijuokė.– Paštininkai... jie nekeliauja į rojų.Elgeta karčiai nusijuokė.– Tai tiesa. Buvau pamiršęs. Nes jie skaito mūsų laiškus – žiūri, ar

mes nieko bloga nekalbame apie Partiją. Ar tu apkalbinėji Partiją?– Kas ji tokia?Vyras linktelėjo galvą.– Puiku! Aš nunešiu tavo laišką. Kas savaitę Fotėdi ateidavo teirautis apie laišką. Paskui vieną die-

ną jis nusprendė pagreitinti senio išvykimą.Kalėjime, kad pabėgtų nuo angelų pykčio, Fotėdi dažnai rasdavo


13

prieglobstį viename iš tamsių savo sielos labirintų. Kartais, ieško-damas išeities, pasiklysdavo tuose labirintuose ir imdavo šaukti: „Aš noriu išeiti... Aš noriu išeiti...“ Tada Sakho, mažas brutalus ka-lėjimo prižiūrėtojas, irzliu balsu jam atsakydavo:

– Kurią nors dieną tu išeisi, jei aš iki to laiko tavęs nepasmaugsiu.Atėjęs į Madinos turgų, jis sustojo minios viduryje ir kaip al-

kanas žmogus lėtai pasitrynė smakrą. Aplink jį tekėjo prekeivių ir neryžtingų pirkėjų srautas, šen bei ten sūkuriavo žioplinėtojų gru-pelės. Kartkartėmis koks nors taksi – senas kledaras – įnirtingai signalizuodamas skindavosi kelią per žmonių spūstį. Zujo sunkiai apkrauti nešikai, buvo girdėti spigūs žemės riešutų ir apelsinų par-davėjų balsai. Jam apsvaigo galva susidūrus su šia plušančia minia. Staiga jis išgirdo juoką ir įtempė klausą. Gal tyčiojamasi iš jo? Jau buvo girdėjęs tokį smelkiantį ir šaltą juoką, kai kiti su juo elgdavo-si kaip su bepročiu. Fotėdi apėmė baimė, jis pajuto pavojų. Tačiau netrukus nusiramino. „Jeigu būčiau beprotis, – pagalvojo, – žino-čiau, kad toks esu, ar ne?“ Akivaizdu, tad pritardamas sau jis linkte-lėjo. Nužvelgė savo rankas, dvi sveiko proto plaštakas, paskui kojas, neatrodė, kad ir jos būtų išprotėjusios. Argi tai bepročio rankos ir kojos? Vaikystėje jis jau buvo matęs bepročių. Vaikai į juos mėty-davo akmenis ir tai buvo įrodymas, kad jie bepročiai. „O į mane, į mane ar kas mėtė akmenis?“ Jis papurtė galvą. Mažyčiai džiaugs-mo burbuliukai sproginėjo jo kraujyje, žaižaravo akys. Žengė kelis žingsnius ir sustojo. Prie kojų gulintis sudužęs veidrodis barstė ant raudonomis dulkėmis nuklotos žemės mažytes šviesos dėmeles. Jis paėmė delno dydžio veidrodžio šukę ir tučtuojau paleido ją iš ran-kų apimtas siaubo. Koks vyras taip keistai žiūri į jį? Pagalvojo, kad buvo saugesnis kameroje, paskui prisiminė, kad laisvė taip pat yra kalėjimas, tik jame žmonės miršta lėčiau. Išgąsdintas ir išbadėjęs, jis apsidairė. Reikia ką nors suvalgyti. Bet ką? Jam pakako klastos, reikalingos, kad išgyventum kalėjime, tačiau jis nieko neišmanė


14

apie laisvo žmogaus gudrybes. Įsivaizdavo, kaip grumiasi su šuni-mis dėl kaulų, ir jį vėl apėmė nerimas.

Jis traukė savo keliu, neryžtingai žingsniuodamas ir vis sustoda-mas apžiūrėti kokio augančio medžio. Autobusų stotyje išvydęs žmonių sambūrį, priėjo arčiau. Ant žemės, veidu atsisukusi į puslan-kį priešiškai nusiteikusių keliautojų, sėdėjo vargšė neįgali moteris. Veidą buvo prisidengusi senu skuduru, tarsi jai, beveidei, būtų buvę lengviau pakęsti savo padėtį. Jau norėjo lipti į furgoną, tačiau vairuo-tojo padėjėjas, kuris buvo ir konduktorius, pasipriešino, nes pabūgo, kad pabėgs jo klientai. Su kūdikiu ant nugaros, ji pasiryžo nepasi-duoti ir įsitaisė prie užpakalinių furgono laiptelių. Fotėdi dėmesį pa-traukė ryškiaspalvis automobilis ir jaunuolis sustojo. Tai buvo kolo-nijinės epochos 1 000 kg furgonas Renault. Liaudis, linkusi susikurti simbolius, šį modelį praminė Alakabon*. Toks pavadinimas kilo iš užrašo ant vienos iš šių viešojo transporto priemonių, kurios daž-nai būna aprašinėtos filosofinio ir religinio turinio frazėmis. Fotėdi suko ratus apie automobilį, kol keliautojai priekaištavo moteriai, o kažkokie žioplinėtojai tyčiojosi iš jos. Jie smalsavo, kur ji keliauja, tarsi tokie kaip ji žmonės neturėtų kur vykti.

– Kodėl ji neina pėsčiomis?– Ar ji turi kuo susimokėti už vietą?– Tikriausiai ji turtinga.Juokas sklido iš visų pusių, virš žmonių grupelės pleveno

džiaugsminga nuotaika. Žvelgdama į gražų jos kūdikį, viena mote-ris paklausė:

– Koks vyras galėjo padaryti jai vaiką?– Jau geriau būtų prasidėjęs su telyčia, – pasakė nedidukas nenu-

sakomo amžiaus žmogelis. Šis pokštas prajuokino tik vyrus ir vieną jauną merginą, norėju-

* Alachas yra didis. (Malinkų k.)


15

sią parodyti savo auksinį dantį. Sali – toks buvo tos moters vardas – nieko nepasakė, nors nebuvo pratusi leisti, kad ją įžeidinėtų. Buvo išdidi ir turėjo gerai pagaląstą liežuvį. Tačiau nenorėjo pyktis. Jai ant pečių krito saulės lietus, bet karštis nevargino. Beveik visas Sali kūnas buvo nejautrus sužeidimams ir nudegimams. Vis dėlto iš jos it bangos kilo karščio srovės. Ji sėdėjo nuleidusi galvą ir laukė, kol grįš vairuotojas. Kiti irgi jo laukė, juokavo, nes buvo įsitikinę, kad jų tiesa paims viršų.

– Ei, ei, vyresnysis broli... telyčia? Vaikas jos greičiausiai būtų iš-sižadėjęs.

– Visos motinos nusipelno mūsų pagarbos, – pasakė gerasis žmogelis.

Nusirito juoko banga.– Visi vyrai kiaulės! – metė viena storašiknė namų šeimininkė. – Kalbėk už saviškį, kekše, – pareiškė jos kaimynė.– Aš – kekšė? Aš, kuri nuo vakar nemiegojau su jokiu nepažįsta-

muoju?Jie vėl pratrūko juoku. Apsižodžiavimas akimirksniu atitraukė jų

dėmesį nuo Sali. Atėjo konduktorius, jis nutarė padėti elgetai įlipti į furgoną. Taip elgtis jį vertė įstatymas. Tačiau dėjosi darantis tai iš gailestingumo. Į žmonių protestus konduktorius atkirto:

– Galite važiuoti taksi, jei norite.Viena keliautoja vos nepaspringo iš pykčio.– Tu su mumis šitaip elgiesi dėl šitos... šitos...– Ši moteris toks pat žmogus kaip tu, mano sese, – pasakė kon-

duktorius, paskui, kad suteiktų savo žodžiams svarumo, uždėjo ranką elgetai ant peties, atsitiesė ir pasipiktinęs pareiškė: – Jei at-vertumėte jos krūtinę, pamatytumėte, kad ten plaka širdis. Vargšė širdis, susigūžusi nuo gautų smūgių, nes mes smogiame ne tik laz-da. – Matydamas, kad jie vis dar nepatenkinti, jog keliaus su ja, pri-dūrė: – Kadangi nepanašu, jog esate išmaitinti gailestingumo krū-


16

ties, žinokite, kad revoliucija jai garantuoja tokias pat teises kaip ir jums. Ji netgi turi tokių teisių, kurių neturite jūs, nes jai suteikiama pirmenybė gauti sėdimąją vietą.

Konduktoriaus žodžiuose jie įžvelgė kažką panašaus į grasinimą ir jau ketino atsitraukti. Kad neatstumtų ir taip menkos klientūros, konduktorius pasiūlė:

– Ateikite, lipkite į vidų. Ši kelionė jums kainuos pusę kainos. Patikėkite manimi, jos liga neužkrečiama.

Jis čiupo moterį už pažastų ir padėjo jai įlipti. Suvilioti tokio netikėto siūlymo, žmonės ėmė brautis į automobilį. Paskui, paju-tę jai užuojautą, nes laikai sunkūs, gailėjosi varguolės. Ji slinko į priekį, skleisdama salsvą skurdo kvapą. Atsisėdusi ant grindų, pa-ėmė vaiką į glėbį ir atsirėmė į pertvarą, skyrusią vairuotojo kabiną nuo keleivių. Kiti įsitaisė ant dviejų suolų; pirmi įlipusieji susėdo toliausiai nuo elgetos, o paskiausiai įlipusieji, norintys keliauti už pusę kainos, užėmė visas likusias vietas. Kai Alakabon išnyko to-lumoje, Fotėdi vėl pajuto geliantį alkį ir patraukė savo keliu.

Kol furgonas skriejo miesto link, keleiviai kalbėjosi apie telyčių orgazmą. Iš automobilio sklindančius garsaus juoko protrūkius tolyn nunešdavo vėjas. Kartkartėmis raupsuotoji mesdavo į kon-duktorių dėkingą žvilgsnį, paskui vėl nusukdavo akis į savo vaiką. Ji sėdėjo tyliai, su kūdikiu užsidariusi savame pasaulyje. Lipantieji į automobilį kartais numesdavo kokią tylią pastabą, tačiau ji nekrei-pė į jų žodžius jokio dėmesio.

Tuo metu Fotėdi vis ėjo. Pamatęs žolę rupšnojančias avis, susi-mąstė, koks turėtų būti jos skonis. Prisiartinęs išrovė saują žolės ir ėmė ją kramtyti. Fotėdi sunkiai nurijo kąsnį, paskui išspjovė žalias karčias seiles. „Jūs kasdien tai ėdate? – paklausė jis. – Nemėgstate ryžių su žuvimi?“ Nesulaukęs atsakymo, gūžtelėjo pečiais ir to-liau vaikštinėjo be tikslo. Pamatęs ant žemės gulintį raktą, paėmė


17

jį. Tai buvo didelis surūdijęs raktas su širdelės formos žiedu. Ko gera, kas nors jį čia paliko, kad Fotėdi surastų. Gal tai žaidimas, kurio taisyk lių jis nežino? Kelias minutes svarstė, ką turėtų dary-ti. Ir sugalvojo: „Aš turiu rasti duris.“ Nusišypsojo, apspjovė raktą ir kruopščiai nuvalė jį į marškinius. Paieškojęs rado seną virvutę, įvėrė ją į žiedą, sujungė abu galus ir surišo sudėtingą mazgą. Pasi-grožėjo pakabučiu, paskui, patenkintas rezultatu, pasikabino raktą ant kaklo. Dabar reikėjo ką nors suvalgyti. Jis pasuko dengtos tur-gavietės link. Tai buvo milžiniškas angaras, po kuriuo, susigrupa-vę pagal profesijas, kartu gyveno siuvėjai, kurpiai, kalviai, rūkytos žuvies pardavėjos, žiniuoniai, daržovių prekeivės ir drabužių da-žytojos, nors kai kurie iš jų atrodė kaip įsibrovėliai. Pavėsis truputį nuramino Fotėdi, o alkis užgožė visus kitus jo pojūčius. Klaidžiojo tarp prekystalių, rydamas seiles, uostinėjo puodus ir butelio for-mos kalebasus*. Ant vieno iš stalų pamatė nedidelę į priekį išsišo-vusią apipuvusių pomidorų krūvelę, droviai prisiartino prie par-davėjos ir paklausė:

– Galiu juos išmesti?– Aš negaliu tau duoti pinigų.Fotėdi, tarsi būtų laukęs kitokio atsakymo, liko stovėti kaip įbes-

tas priešais moterį ir tyliai žiūrėjo į pomidorus. Moteris padėjo ant krūvelės du puikiausius pomidorus ir pasakė:

– Šituos irgi gali išmesti. Jis susirinko pomidorus ir nuėjo netardamas nė žodžio. Pirmiau-

sia suvalgė sugedusius, kitus pasiliko vėlesniam laikui. Godžiai ry-damas, Fotėdi pamatė vyrą, žiūrintį į jį pamokslininko akimis. Jis buvo vargingai apsirengęs, labai didelis, ištįsęs ir liesas kaip blogai besimaitinantis žmogus. Jo viskas buvo milžiniška, ypač pėdos, ku-rių pirštai kyšojo iš sandalų, pagamintų iš senų padangų. Garbanoti

* Kalebasas (isp. calabaza) – indas, gaminamas iš paprastojo ilgmoliūgio vaisiaus. Naudoja-mas Pietų Amerikoje, Afrikoje, Okeanijoje. (Vert. past.)


18

plaukai pražilę, nors atrodė kaip keturiasdešimt penkerių dar netu-rintis žmogus.

– Kodėl į mane žiūri? – paklausė Fotėdi.– Iš kur žinai, kad į tave žiūriu?– Aš tave matau, – atsakė Fotėdi.– Ar tai turėtų reikšti, kad tu irgi į mane žiūri?Fotėdi pajuto, kad kažko nebesupranta, kad vyras įgyja pranašu-

mą. Vos susilaikė nenusikeikęs. Tačiau vyras prašneko pirmas.– Ar jauti, kaip žodžiai knibžda po tavo liežuviu lyg skorpionai

po akmeniu? Ar jauti juos? Jie tik ir laukia, kada galės išlįsti ir pra-žudyti tave. Patariu juos nuplakti, kol tavęs nepražudė.

Tai pasakęs, vyras išsižiojo, parodė Fotėdi burną, paskui užsi-čiaupė.

– Ką matei mano burnoje? – paklausė jis.– Raudonas dantų šaknis.– Ką dar?– Tavo liežuvį.– Nematei žodžių?– Ne.– Štai kodėl jie pavojingi. Tokioje mažoje burnoje slepiasi daug

visokiausių žodžių. Niekas nežino, kuris iš jų išlįs. Ar atkreipei dė-mesį, kad žmogus nesugeba kalbėti nei atverta, nei užverta burna?

Fotėdi, išsigandęs taip keistai kalbančio žmogaus, nieko neatsakė. – Mes beveik visada išsisukame pakliuvę į bėdą dėl savo rankų ir

kojų, – kalbėjo toliau vyras, – bet retai pabėgame nuo nemalonu-mų, kurių patiriame dėl liežuvio. Aš tai žinau, esu Balamori, žodžių gydytojas ir dresuotojas.

– Ne, tu elgeta.– Beveik visi šios šalies vaikai virto elgetomis. Kai kuriems toks

gyvenimo būdas netgi tapo pašaukimu. Tačiau aš esu žiniuonis. Gydau žmones, gyvūnus ir jų sielas. Turiu vaistų nuo visų ligų.


19

Jis tvarkingai pataisė įsivaizduojamą prekystalį, paskui atsistojo tiesiai. Jo laikysena buvo labai ori, galva aukštai iškelta, kad paslėp-tų savo vargingumą. Fotėdi akimirką įdėmiai žvelgė į jį, paskui pa-klausė:

– Tu niekada neprašai išmaldos?– „Niekada“ yra didingas žodis. Kaip ir žodis „visada“. Be abejonės,

žmogus dar didingesnis, tačiau nėra nieko stipresnio ir pavojinges-nio už žodį. Šiaip ar taip, žmogus – paslaptingiausia būtybė. Žiūrėk... Prieik... Atsistok čia... Šitaip... Gerai... O dabar eik aplink save.

Fotėdi ėmė suktis ratu, tačiau jam nepavyko apeiti aplink save. Suraukęs kaktą, pradėjo iš naujo ir niekaip negalėjo suprasti, kodėl nepavyksta.

– Matai, – tarė Balamori, – eiti aplink save daug sunkiau, nei ke-liauti aplink pasaulį. Tai reiškia, kad žmogus tūkstantį kartų grei-čiau pažins pasaulį nei save patį.

Jis trumpam nutilo, kad jo žodžiai įgautų daugiau svarumo, pas-kui kalbėjo toliau:

– Nesu vien tiktai poetas ir žiniuonis. Aš dar ir vagis. Tačiau va-giu tik tai, ko manau esąs nusipelnęs. Esu garbingas žmogus. Juk garbingiau vogti, nei prašyti išmaldos.

Fotėdi nieko neatsakė. Jo žvilgsnį patraukė iš vyro kišenės kyšan-tis kažkoks blizgantis daiktas.

– Kas tavo kišenėje?– Tai taramomėtiri*.– Kam tau jo reikia?Vyras parodė jam vertingąjį daiktą. – Jis naudojamas kūno šilumai matuoti. Dedamas į burną, štai

taip. Matai šias dvi žymas? Kai karštis pasiekia pirmąją, tai reiškia, kad sergi.

* Termometras.


20

– O antroji?– Antroji? Ogi tai reiškia, kad tu miręs. Kuo labiau kaisti, tuo

labiau rizikuoji pasidaryti šaltas. Fotėdi nesuprato nieko, ką jam sakė vyras, todėl nusprendė, kad

šis yra beprotis. Fotėdi pagalvojo, kad neturėtų švaistyti laiko su be-pročiu. Taip, šis vyras beprotis. Beje, tai matyti iš jo akių. Ši išvada pakėlė jam nuotaiką. Lydimas greitai blėstančios dienos šlovės, jis patraukė savo keliu ieškoti bent kiek jam skirto žmogiškumo. Grio-vio pakraštyje Fotėdi išvydo seną kibirą, iki pusės nušviestą saulės spindulių. Atsiklaupė, čiupo spindulį ir šypsodamasis žiūrėjo į jį, apžilpintas iš pro pirštus sklindančios šviesos. Spindulys pamažu blėso, paskui užgeso. Fotėdi stvėrė dar vieną spindulį, paskui dar vieną. Galų gale šis žaidimas jam įgriso. Atsistojo ir nuvertė kibirą kojos spyriu. Priešais jį pasklido žėrinčios balutės. Fotėdi peržengė jas ir toliau vaikštinėjo. Prisiminęs, kad turi du pomidorus, suvalgė juos. Staiga išgirdo graudų muedzino šauksmą ir pamatė skuban-čius vyrus; šiugždėjo ilgos, krakmolytos jų tunikos. Širdyje nusi-juokė. Kur jie bėga? Ar nežino, kad Alachas miręs? Juokėsi snar-gliuodamas. Fotėdi nusišluostė nosį marškinių rankove. Jis panoro pranešti jiems šią žinią. Tačiau, prisiminęs dresuotojo pamokymus, nusprendė patylėti. Netrukus jis pasiekė greitkelį – Fidelio Kastro Ruso automagistralę; išilgai jos ėjo Nigerio geležinkelis. Fotėdi įveikė tris ar keturis kilometrus, tada peržengė bėgius ir pasuko Donka ligoninės link. Prie įėjimo augantis kapokmedis didžiulių savo rankų šešėlyje buvo priglaudęs minią elgetų. Dauguma jų buvo luošiai, gyvenantys iš savanaudiškais sumetimais grindžiamo labdaringumo tų, kurie perka iš Dievo savo artimųjų sveikatą. Var-gu su jais dalijosi ir keli niežuoti sulysę šunys, gulintys tankialapio medžio šešėlyje; sukišę snukius į dulkes, jie sunkiai dvėsavo. Ne-toliese moteris kepė kukurūzų spurgas. Kitoje gatvės pusėje buvo niūrioji Boiro stovykla.


21

Pavargęs Fotėdi susmuko po medžiu, paskui atsirėmė į ligoninės tvorą. Šalia pasidėjo ryšulį. Kamuojamas alkio, nužvelgė jį supantį skurdą ir bandė išmatuoti kitų kančią, lygindamas su savo kančia. Pamatė atropojant moterį; Fotėdi dingtelėjo, kad jau yra kažkur ją matęs. Moteris nešėsi ant nugaros vaiką. Po kaklu ji buvo pasiri-šusi mažą odinę piniginytę, šiai daužantis į krūtinę, skambčiodavo varganos santaupos. Tie, kurie jausdavo šiai moteriai užuojautą, o ne šlykštėdavosi ja, patys įkišdavo į tą piniginytę truputį pinigų, kiti pasitenkindavo juos tiesiog numesdami moteriai. Ilgai trukda-vo, kol ji susirinkdavo pinigus ir atrišdavo piniginytės virvutę, nes buvo praradusi dešinę plaštaką. Iš kairės rankos tebuvo likęs befor-mis daiktas, užsibaigiantis dviem į odą įaugusiais nagais. Kiekvieną savo geradarį moteris apdovanodavo tokia šypsena ir apipildavo to-kiomis pagyromis, kad šie imdavo manyti esą dori tiek, kiek yra su-kaupę pinigų. Kartais jai pastumdavo dubenį kaip šuniui katiliuką. Moteris lėtai valgydavo dubenio turinį galvodama apie savo kūdikį ir suvokdama, kad savimeilė – tai drabužis, kurį dėvime suplyšusį. Ji atsisėdo atokiau, pasiėmė vaiką į glėbį ir išsitraukė krūtį, tokią pat tuščią kaip ir jos piniginė. Moteris ėmė žindyti kūdikį, o ran-ka, nugenėta tarsi ligotos medelio šakos, glostė jam galvą. Jos ranka buvo padengta žvynais, alkūnės ir keliai – nuospaudomis, panėšin-čiomis į riešuto kevalą. Sutvarstytos pūliuojančios pėdos buvo be pirštų. Tačiau gamta, kuri kartais būna gera, dovanojo jai nuostabų kūdikį. Iš moters akių buvo matyti, kad šis vaikas atlygino jai už visas nelaimes, nušvietė tamsias jos dienas. Iš nepaprastai gražaus mergytės veiduko į pasaulį žvelgė dvi didelės juodos akys. Nieko nenutuokdamas apie prasidėjimo paslaptį, Fotėdi bandė suvokti, kaip čia nutiko, kad raupsuotoji turi tokį gražų kūdikį. Matydamas, kad grožis gali kilti iš bjaurumo, jis įdėmiai žiūrėjo į kuklios šypse-nos nušviestą veidą. Tačiau nedora mintis užnuodijo jam protą. Ar mažoji vėliau netaps panaši į motiną? Fotėdi pagalvojo, kad bjauru-


22

mas taip pat gali kilti iš grožio, ir šie abu vienas iš kito gimstantys dalykai jį labai trikdė. Paskui jo dėmesį patraukė keistas vieno senio elgesys. Aklas žmogus su įkarščiu ranka bandė apčiuopti smėlyje penkiasdešimties kaurų monetą, kurią numetė prošal skubantis praeivis; moneta atsitrenkė į lazdą ir nukrito į dulkes. Iš kritimo garso neregys nustatė, kad ji verta tik dviejų kukurūzų spurgos kąs-nių. Tačiau žmogui, kurio pilvas tuščias, atgimsta bent šiokia to-kia viltis. Svarbiausia, jis nenorėjo, kad moneta atitektų kam nors kitam. Todėl nepailsdamas nekantriai ieškojo, net jo kaklo venos pritvinko kraujo. Savo kaimynais jis nepasitikėjo, todėl jų pagalbos neprašė. Fotėdi žiūrėjo į monetą ir, pagalvojęs apie spurgas, nurijo seiles. Prakaituodamas ir sunkiai alsuodamas, neregys karštligiškai šukavo smėlį kreivais pirštais. Staiga Fotėdi čiupo monetą ir su-gniaužė ją delne. Neregys instinktyviai pajuto nelaimę. Jis labai su-sijaudino. Negyvos, į dangų pakeltos akys sukosi akiduobėse, tarsi maldaudamos Alacho pagalbos. Kartkartėmis koks nors žmogus, pasipuošęs dorybės apsiaustu ir užsidėjęs nusižeminusio nusidėjė-lio kaukę, ateidavo sušelpti vargšų, paskui laukdavo jų palaiminimo kaip bilieto į rojų, rekomendacijos Visagaliui, kurios buvo nusipel-nęs. Ir elgetos sujaudintais balsais imdavo berti visada tas pačias ilgas maldas, kad įgytų šventeivų prielankumą. Niekas nekreipė dėmesio į diskriminacijos auką Fotėdi, nes, jo paties nelaimei, dėl savo odos spalvos jis nebuvo laikomas vargšu. Kad atkurtų teisin-gumą, patenkintas Fotėdi nusprendė pasilikti monetą. Negana to, panoro pasimėgauti.

– Ko tu ieškai? – paklausė jis.– Nieko, – sausai atsakė vyras.– Tai kodėl kapstai dulkes?Nujausdamas, kad jo monetai iškilo grėsmė, neregys paklausė:– O tu ko ieškai?– Aš neieškau tavo monetos.


23

Neregys sustingo.– Iš kur žinai, kad ieškau monetos?– Nes... nes tu jos neradai.– Alacho vardu, draudžiu tau prie jos liestis.Fotėdi sutramdė juoką, net pilvą ėmė skaudėti. Panoro atimti iš

neregio bet kokią viltį.– Vadinasi, tu nežinai, kad Alachas miręs?– Astakfurlai*, – vos nepaspringo neregys. – Astakfurlai. Patrau-

kite mane nuo velnio ir išgelbėkite mano pinigus. Jis grūmėsi stengdamasis pabėgti į užgesusių savo akių tamsą,

mindžiojo valkatas ir vartė jų kalebasus.– Kas tau, Aruna? – klausinėjo jie blaškydamiesi. – Kas čia vyksta?Įbaugintas neregys vis kartojo Fotėdi žodžius, visi šnabždėjo

Astakfurlai, paskui ėmė keiktis ir svaidyti į jį akmenis. Netrukus luošių armija puolė į šventą karą prieš baltąjį eretiką; jie barškino pagaliais Alacho garbei, tikėdamiesi sulaukti atlygio. Fotėdi, atsidū-ręs per saugų atstumą, kai jo nebegalėjo pasiekti svaidomi daiktai ir prakeiksmai, sustojo pagirti savo kojų.

– Šaunuolės mano kojos, – tarė jis, – jūs gerai bėgote. Tačiau gal-va nespėjo pagalvoti apie mano ryšulį. Kojos neturėtų bėgti grei-čiau už galvą.

Padaręs išvadą, kad kojos greitesnės už galvą, tačiau ne tokios protingos, nes elgiasi negalvodamos, Fotėdi susimąstė apie sceną, vykusią prie kapokmedžio. Jis nesuvokė, kodėl žodžiai, prajuokin-davę su juo kalėjusius žmones, beprotiškai supykdė elgetas. Ir susi-jaudino prisiminęs, kad jį pirmą kartą apmėtė akmenimis. Nejaugi palaikė bepročiu? Atgniaužęs delną ir apžiūrėjęs monetą, Fotėdi nusprendė, kad nusipelno atlygio už prarastą ryšulį. Sąžinė jo ne-begraužė ir jis nubėgo nusipirkti maisto.

* Iškraipytas posakis Astâgfiroullah: Prašau Alacho atleidimo.

Libar M. Fofana

Mirstanciu lapusauksmas

Apdovanota 2011 m. Lietuvos jaunųjų frankofonų premija

LIBAR M

. FOFA

NAMIRSTANCIU LAPU SAUKSMAS

Libar M. Fofana (Libaras M. Fofana; g. 1959 m. Konakryje) –iš Gvinėjos kilęs prancūzų kalba rašantis autorius. 1984 m.atvykęs į Prancūziją, jis vertėsi įvairiais darbais, o 1994 m.pradėjo rašyti trumpas istorijas ir apsakymus. Pirmąjį ro-maną išleido 2004 m. Rašytojo kūryba persmelkta jo gyve-nimiškos patirties – netekčių, skausmo, liūdesio.

„Mirštančių lapų šauksmas“ – trečiasis Libaro M. Fofana romanas. Žiauraus irdrauge poetiško pasakojimo veiksmas prasideda 1970 m. lapkritį Gvinėjoje. Šisromanas – apie revoliuciją, skurdą ir žmones, kurie priversti gyventi ir išgyventivisuotinio chaoso sąlygomis. Tai ir raupsais sergančios Sali istorija; tragiško liki-mo moters, pagimdžiusios kūdikį ir tuoj pat jį praradusios... „Mirštančių lapųšauksmas“ – romanas apie meilę ir ilgesį, jausmus, kurie neišnyksta net tada, kaijiems, regis, gyvenime visiškai nebelieka vietos. Apie apgaulę ir kerštą. Apie iš-mintį, kuri kartais nuskamba iš kvaišelio Fotėdi lūpų. Apie nusikaltimus iš meilėsir neapykantos. Romane pateikiamas raiškus skurstančios, sužalotos, politinių nesutarimų dras-komos Afrikos portretas. Prieš akis kaip pasaulio metafora it gyvas iškyla Medis,žmonės, tarsi lapai krintantys nuo žiauraus gyvenimo negandų. Pasakojimas ku-pinas skaidrios išminties ir vilties, neišnykstančios net tragiškiausiose situacijose.

Documents

Libar M. Fofana „Mirštančių lapų šauksmas“