Dinozauru eros PraDžia

romanas vaikams

atpasakojo

susan korman

iš anglų kalbos vertė

margarita pilkaitė

Dinozauru eros PraDžia

pirmasskyrius

Dar viena graži diena tundroje,

Diegas stebi slėnį.

o Skratas vis vejasi tą pa�ią gilę.

7

–a tsargiai, vaikinai! – perspėjo oposu-mus Menis. – Man jo reikia.

Krešas ir Edis linktelėjo ir atsisukę žvelgė į spindintį krištolinį ledo varveklį, kabantį nuo snie-gu apklotos šakos. Jį supo tankus voratinklis, lyg apsauginis šydas. Abu broliai oposumai veržėsi į priekį, lyg kareiviai karinėje misijoje.

Krešas palindo po vienu lipniu voratinkliu ir atsargiai apsivijo uodega kitą. Kristalas buvo jau visai arti. Jis bandė pagauti šaką, tačiau jo lete-nėlėje liko tik žievė. Jis riktelėjo ir krito žemyn.

Edis vos spėjo jį pagauti.– Susitrenkei? – paklausė.– Ne, – atsakė tas.

8

Menis vartė akis. – Tiesiog paimkit tą kristalą, – mestelėjo jis.Oposumai vėl pasileido kristalo link bandyda-

mi išvengti gausybės kelyje laukiančių kliūčių. Pa-galiau Krešas paėmė brangųjį kristalą.

– Gerai, – su palengvėjimu atsiduso Menis. – O dabar tiesiog atneškit jį čia.

Krešas ėmė leistis žemyn voratinkliu. Tačiau kristalo galas užkliudė šilkinę voratinklio giją, ir tada visas voratinklis suvirpėjo.

– Oo, – išsigando Edis.– Ištraukit jį iš ten, – sušuko Menis. – Dabar!Krešas ir Edis skubėjo voratinklio tuneliu neš-

dami varveklį virš galvų. – Varom, varom, – šaukė Krešas.Staiga iš tamsos išniro aštuonios spindinčios

akys. Voras! Jis žaibo greičiu pasileido bėgti link oposumų.

Abu broliai leidosi bėgti, tačiau tada jie užlipo ant šakelės, kuri sutraškėjo ir nulūžo. Oposumai buvo išmesti į orą, o kristalas išsprūdo Edžiui iš

9

rankų. Krištolo varveklis įkrito tiesiai Sidui į ran-kas.

Įsiutęs voras degančiomis akimis nusileido tie-siai priešais tinginį. Šis riktelėjo nervingai išmes-damas kristalą lyg tas būtų karšta bulvė. Menis nusliuogė Sido link ir mikliai pagavo kristalą.

Gauruotasis mamutas su palengvėjimu laikė kristalą tiesiai prieš veidą.

– Pagaliau, – murmėjo jis sau. – Paskutinis mano sumanymo akcentas.

Jis nubėgo tolyn nešdamasis savo lobį, o opo-sumai nusekė jam iš paskos.

Menis ir Elė laukiasi vaikelio.

antrasskyrius

Sidas mano, kad jis bus labai gražus dėdė.

13

tą pačią popietę Menis vedė savo draugę

Elę per mišką, o jų bičiuliai sekė paskui.

Menis laikė straubliu uždengęs jai akis: jis turėjo

jai paruošęs ypatingą staigmeną, kurią kaip tik

ruošėsi jai parodyti.

– Na, tai dar ne visiškai baigta, tačiau...

voilà! – dramatiškai pranešė jis atidengdmas

jai akis.

Elė išsižiojo iš nuostabos. Ji stovėjo nuostabios

žaidimų aikštelės viduryje. Čia buvo sūpynės iš

rąstų bei lianų, kliūčių ruožas ir ledo čiuožyklą.

Ji buvo tokia priblokšta, kad vos galėjo pra-

tarti žodį.

14

– Tai mūsų kūdikiui. Pats viską padariau, – iš-

didžiai pareiškė Menis.

– Tai nepakartojama, Meni, – pratarė Elė.

Tada jos žvilgsnis užkliuvo už kažko blizgaus.

Tai buvo tviskantis žaislas, pakabintas ant šakos.

Jame buvo trys žavingos skulptūrėles: Menio,

Elės ir vaikelio.

– Ak, Meni, – sujaudinta vos sumurmėjo ji. –

Kaip gražu...

– Ir tai aš padariau, –išdrožė jis visas švytėda-

mas. – Tai mūsų šeima.

– Ei, Meni,– susirūpinęs paklausė Sidas. – O

kodėl manęs čia nėra?

– Tu gali būti mūsų kabančiame žaisle, – pa-

siūlė Edis, o Krešas kikendamas iškėlė barškutį,

padarytą iš gyvų vorų ir negyvų bjaurasčių.

– Žinoma, vaikeliui čia dar negalima eiti, – iš

karto pridūrė Menis. – Aštrūs kampai, akmenu-

kai, kuriais galima užspringti, o kur dar visokios

bakterijos ir virusai. Čia iš esmės mirtini spąstai!

15

Elė stebėjo jį purtydama galvą.

– Negaliu patikėti. Bandai nukenksminti gam-

tą, – pasakė ji. – Juk mūsų mažylis augs gamto-

je, tu to nepakeisi.

– Žinoma, galiu, – išpūtė krūtinę jis. – Aš gau-

ruotasis mamutas – didžiausias padaras Žemė-

je!

– Gerai jau, pone Stipruoli, – atkirto ji erzin-

dama. – Tačiau, kai... – staiga ji susitraukė.

–Ką? – sušuko Menis. – Jau? Vaikelis jau čia?

Giliai kvėpuok!

– Meni, tai tik spyris, – ramiai ištarė ji ir suė-

musi jo straublį švelniai priglaudė prie savo pil-

vuko.

Menis palaimingai šypsojosi jausdamas viduje

spurdantį vaikelį.

– Žinau, kad džiaugiesi, – pasakė Elė savo vy-

rui. – Aš taip pat. Tačiau tu šiek tiek užsimiršti.

– Kalbi kaip Diegas, – atkirto Menis. – Pa-

lauk, o kur jis? Aš jau kurį laiką jo nemačiau.

16

– Keista, – pritarė Elė. Ji šiandien kardadan-

čio tigro irgi nematė.

Atėjo laikas grįžti namo. Menis jau buvo beuž-

darąs žaidimų aikštelės vartelius, kai pastebėjo

Sidą. Tinginys pasiliko aikštelėje ir bandė pačiu-

pinėti sniego skulptūrą.

– Nenoriu, kad ką nors čia liestum, supratai? –

perspėjo jį Menis. – Ši vieta skirta vaikams. Ar

tu vaikas?

Sidas nepaklausė ir vis tiek palietė skulptūrą,

deja, nulaužė jai galvą. Menis dar nespėjo ap-

rėkti Sido, kai prie jų priėjo labai nuliūdęs Die-

gas. Jis ką tik bandė pavyti gazelę ir suprato,

kad jis jau nebėra jaunas ir stiprus katinas, koks

kadaise buvo.

– Štai kur tu, Diegai! Praleidai didijį siurpri-

zą.

– Aa... taip. Vėliau pažiūrėsiu.

– Gerai. Pasimatysim vėliau, – abejingai pa-

sakė Menis.

17

Elė stebėjo juos bandydama suprasti, kas ką tik įvyko. Juk jiedu buvo geriausi draugai pasau-lyje. Kas atsitiko?