KOOKIĄ ŠVIESĄ SLEPIA SUNKI NEGALIAKIĄ ŠVIESĄ SLEPIA …elibrary.lt/resursai/DB/Viltis/Leidiniai/2007 02 02 Kokia sviesa slepia.pdf · Svarbiausi jų yra šie: asmeninės erdvės

KKOKIĄ ŠVIESĄ SLEPIA SUNKI NEGALIAOKIĄ ŠVIESĄ SLEPIA SUNKI NEGALIA

Asmenybės atskleidimo metodai

Leidinio sudarytojaJūratė Tamašauskienė

Leidinio autorės:Sigita NarauskaitėRita PaulauskienėAngelė PaulėkaitėJulija VaitoškaitėJūratė Vėlutienė

2006

TTURINYSURINYS

APIE AUTORES ____________________________________________________4

KOKIĄ ŠVIESĄ SLEPIA SUNKI NEGALIA? _______________________________5Apie tai, kas matoma akimis... _________________________________________________________ 5

„Geranoriškumo etika“ _______________________________________________________________ 6

Bendravimo ypatumai. Paslaptinga kūno kalba _________________________________________ 7

Darbuotojo vaidmuo _________________________________________________________________ 10

Dalyvavimas veikloje _________________________________________________________________ 11

Įvertinimas __________________________________________________________________________ 12

Gyvenimas kaip žaidimas _____________________________________________________________ 13

Žaidimas poroje _____________________________________________________________________ 14

Žaidimas su daiktais (I-D) _____________________________________________________________ 14

Individas – daiktas – individas (I-D-I) ___________________________________________________ 15

Bazinis pojūčių stimuliavimas _________________________________________________________ 16

Mokymasis visą gyvenimą ____________________________________________________________ 16

Darbo su asmenimis, turinčiais sunkią proto negalią, atmintinė __________________________ 17

ATVEJO ANALIZĖS METODAS _____________________________________18Informacijos apie asmens veiklą suvestinė ____________________________________ 19Individualios programos pavyzdys ___________________________________________ 21

INDIVIDUALAUS PLANAVIMO ASPEKTAI. GYVENIMO ĮGŪDŽIŲMOKYMAS ___________________________________________________________23

LANKYTOJŲ, TURINČIŲ SUNKIĄ NEGALIĄ, ADAPTACIJA NAUJOJE BENDRUOMENĖJE ____________________________________________________27

LANKYTOJO,TURINČIO RYŠKIŲ AUTIZMO BRUOŽŲ, INDIVIDUALIUGDYMO PROGRAMA ________________________________________________33

Pradinė padėtis ____________________________________________________________ 33Gebėjimai ir pomėgiai ______________________________________________________ 33Santykiai su kitais žmonėmis ________________________________________________ 34Individualios programos sudarymas ir vykdymo eiga ___________________________ 34Pasiekti rezultatai __________________________________________________________ 35Apibendrinimas ____________________________________________________________ 36

PRIEDAI _________________________________________________________371 priedas Bendravimo įgūdžių įvertinimo anketa _______________________________ 372 priedas Asmens veiklos organizavimo programa ______________________________ 393 priedas Socialinio elgesio įvertinimo anketa __________________________________ 404 priedas Savitvarkos įgūdžių įvertinimo anketa ________________________________ 42

SANTRAUKA/SUMMARY/РЕЗЮМЕ ________________________________44

PIEŠINIŲ ALBUMAS_______________________________________________45

Leidinys parengtas Lietuvos sutrikusio intelektožmonių globos bendrijos „Viltis“ iniciatyva

Kalvarijų g. 143LT–08221 VilniusTel. (8~5) 261 52 23Faks. (8~5) 261 08 20El. paštas [email protected] puslapis www.viltis.lt

Leidinį fi nansavo Nacionalinė žmonių su negalia socialinės integracijos programa

© Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija „Viltis“, 2006

5

Apie tai, kas matoma akimis...

Sutikus žmogų, turintį sunkią proto negalią, pirmiausia į akis krenta jo iš vaiz da. Daž-niausiai sunkios negalios žmonės turi fi zinių arba motorinių sutrikimų, pvz.: įvairių formų cerebralinį paralyžių, epilepsiją ir pan. Vieni būna labai judrūs, nuolat be tiks lo zuja po kambarį, stumdo daiktus. Kiti dėl motorikos neišsivystymo visai negali judėti. Galimos ir kitokios patologijos, aiškiai bylojančios apie ryškius nervų sistemos pažeidimus. Visi sutrikimai labai riboja žmonių, turinčių sunkią proto negalią, veiklą. Šie asmenys su dideliu vargu įgyja tam tikrų savitvarkos įgūdžių. Daugelis jų taip ir neišmoksta užsirišti batų raištelių arba užsisegti sagų.

Galima išskirti keletą sričių, kurios kelia daugiausia problemų žmonėms, turintiems sun kią proto negalią. Vienos pagrindinių – protinės veiklos ribotumas ir komunikacija. Kai kurie žmonės, turintys sunkią proto negalią, gali kalbėti, nors jiems dažnai kyla ar-tikuliacijos sunkumų. Kiti visai nebendrauja verbališkai ir tepajėgia ištarti tik nesupran-tamus žodžius arba garsus. Dar kiti aiškiai ištaria žodžius, tačiau nesugeba prasmingai jų vartoti, nors kartais suvokia su jais kalbančio žmogaus intonaciją.

Žmonės, turintys sunkią proto negalią dėl įgimtų defektų, pasižymi ribotais arba net la-bai ribotais sugebėjimais mokytis ir išmokti ar susivokti naujoje situacijoje. Tačiau jie gali ir tu ri būti ugdomi. Šiuo atveju mokymas yra nukreiptas į savitarnos ir savitvarkos įgūdžių la vi-nimą, orientavimąsi aplinkoje ir bendravimą. Nepaisant to, kad asmenų, turinčių sunkią pro-to negalią, vystymasis yra labai sutrikęs, jie skiria žmones, kurie jais rūpinasi ir juos my li.

Asmenys, turintys sunkią proto negalią, negali gyventi savarankiškai, jiems reikalinga nuolatinė priežiūra. O asmenims, turintiems labai sunkią proto negalią, reikia dar daugiau dėmesio ir pagalbos. Pastarųjų intelekto koefi cientas yra mažesnis nei 20. O tai reiškia, kad jie neturi sugebėjimų mąstyti ir suprasti, negali vykdyti reikalavimų bei instrukcijų. Daugelis jų sunkiai juda arba visai nejuda. Šių žmonių judesiai dažniausiai būna chaotiški, betiksliai, stereotipiniai. Jie nesugeba arba beveik nesugeba pasirūpinti savo poreikiais, juos reikia nuolat globoti ir aptarnauti. Šie žmonės gali valgyti sėdėdami prie stalo kartu su kitais, tačiau jiems reikia vadovauti ir pagelbėti.

Asmenys, turintys labai sunkią negalią, beveik nesupranta kalbos. Jie vykdo tik pačias paprasčiausias, daug kartų girdėtas komandas ir prašymus. O šios grupės atstovai, tu-rintys pačią sunkiausią negalią, visiškai nesiorientuoja aplinkoje, nepažįsta juos supančių žmonių. Jie nesijuokia, neverkia, reaguoja tik į skausmą. Neskiria, kas yra valgoma, o kas ne. Dažnai masturbuojasi. Nesupranta nei kalbos, nei gestų. Juos ištinka pykčio priepuo-liai. Jiems būdingas noras save žaloti (jie kandžioja savo rankas, daužo galvą į sieną). Vieni jų yra apatiški, kiti, priešingai, labai sujaudinti, agresyvūs.

KKOKIĄ ŠVIESĄ SLEPIA SUNKI NEGALIA?OKIĄ ŠVIESĄ SLEPIA SUNKI NEGALIA?Angelė Paulėkaitė

„Matyti galima tik širdimi. Tai, kas svarbiausia, nematoma akimis“(Antuanas de Sent-Egziuperi).

55

AAPIE AUTORESPIE AUTORES

Sigita NarauskaitėSocialinio darbo organizatorė dienos centre „Šviesa” dirba nuo 1993 m. 1998 – 2003 m. ji buvo

iš vykusi į Prancūziją dirbti „Arkos” bendruomenėje. Sigita, turinti vedančiojo socialinio darbuoto jo kvalifi kacinę kategoriją, socialinį darbą su proto negalios žmonėmis dirba iš pašaukimo. Tad jos darbo rezultatai, pasiekti dienos centre „Šviesa”, yra tikrai fundamentalūs. Darbuotojai ne prie-kaištingai sekasi dirbti vadovaujantį darbą – ji puikiai išmano bendravimo su personalu ir ne įga liai-siais ypatumus.

Rita PaulauskienėSkiautinių dirbtuvės vadovė, socialinė darbuotoja Rita Paulauskienė su žmonėmis, turinčiais pro-

to negalią, dirba nuo pat centro įkūrimo pradžios. Rita aktyviai dalyvauja kuriant dienos centro veik los organizavimo modelį. Ši socialinė darbuotojai dirba su neįgaliaisiais iš pašaukimo. Ji netrun-ka perprasti kiekvieno savo dirbtuvės lankytojo poreikius, moka pritaikyti jo gebėjimus darbinei veik lai, profesionaliai organizuoja darbus grupėje. Rita parengė keletą dokumentų formų, kurios sėk mingai naudojamos centro lankytojų darbinės veikos rezultatams fi ksuoti. Rita puikiai išmano siu vimo rankomis amatą ir nepaliauja stebinti kūrybiškumu. 2005 m. Vilniaus miesto savivaldybė pri pažino R. Paulauskienę geriausia dienos centro „Šviesa“ socialine darbuotoja.

Angelė PaulėkaitėSpec. pedagogė – psichologė dienos centre „Šviesa” dirba nuo pat jo įsikūrimo pradžios. Tai

specialistė, turinti socialinio dar buotojo ir spec. pedagogo kvalifi kaciją. Angelė yra apdovanota įvairiapusiais sugebėjimais, ku rie yra labai vertingi organizuojant žmonių, turinčių proto ne ga lią, veiklą. Kekvienas Angelės įgy vendinamas projektas dienos centre „Šviesa” sulaukia didelės sėk mės. Jos vadovaujamoje dirb tuvėje pagaminti suvenyrai atgyja žaismingumu. Šios darbuotojos pastango-mis ir išmone bu vo įkurtas sensomotorinis kabinetas, kur lavinami ir aktyvinami lan ky tojai, turintys labai sunkią ne ga lią. Angelė yra mūsų centro laikraščio „Šarka” idėjos autorė ir įgy vendintoja.

Julija VaitoškaitėMezgimo dirbtuvės vadovė Julija Vaitoškaitė priklauso naujajai socialinių darbuotojų kartai. Ji

yra socialinio darbo magistrė. Pradėjusi dirbti dienos centre „Šviesa“, jauna socialinė darbuotoja su sidūrė su nemenku išbandymu – jai teko perimti vadovavimą senas tradicijas turinčiai mezgimo dirb tuvei. Su šiuo uždaviniu Julija susidoroja sėkmingai. Tęsdama senuosius darbus, ji ieško nau jų mo-dernių mezgimo būdų, kuriuos būtų galima pritaikyti žmonių, turinčių proto negalią, ge bė ji mams.

Jūratė VėlutienėSocialinių įgūdžių lavinimo dirbtuvės vadovė, vyriausioji socialinė darbuotoja Jūratė Vėlutienė

dirba dienos centre „Šviesa“ nuo pat jo įkūrimo pradžios. Jūratė seniai domisi Lietuvos ir Vilniaus istorija bei kultūra. Centro bendruomenę žavi nepaprastai gausus ir įvairiapusis jos žinių bagažas. Neveltui Jūratė vadovauja socialinių įgūdžių lavinimo dirbtuvei, kurios lankytojai įtvirtina mokyklo-je įgytus rašymo, skaitymo bei skaičiavimo įgūdžius ir vykdo aplinkos pažinimo projektus. Prieš keletą metų ši socialinė darbuotoja savo vadovaujamoje dirbtuvėje sėkmingai įdiegė papildomą darbinio užimtumo programą – vokų gamybą.

Kokią šviesą slepia sunki negalia?

6


6


7


7

reiškia, kad į kiekvieno žmogaus gyvenimą reikia žvelgti su pagarba, nes kiek vienas pagal savo išgales siekia gerovės. Jeigu mes būtent taip vertinsime aplinką, pa matysime, kad kiekvienas, taip pat ir sunkią negalią turintis, asmuo gali daug duoti ki tam, net ir įgaliam, protingam bei nieko nestokojančiam žmogui.

Bendravimo ypatumai. Paslaptinga kūno kalba

Spręsdami apie tai, koks yra neįgalus žmogus, mes vadovaujamės įvairiais stereotipais, savo pačių susikurtais įvaizdžiais ir įsivaizdavimais. Viso to reikėtų atsisakyti, kad žmo gus, turintis sunkią proto negalią, galėtų su mumis suartėti. Tai jokiu būdu nereiškia, jog tu ri-me atsidurti jo pusėje arba nusileisti iki jo lygmens. Nebūtina keisti tokio asmens įpro čių, nes jam reikia ne tik mūsų vadovavimo. Mes turėtume kartu surasti abiem pri einamą bu-vimo drauge ir bendravimo formą, kuri leistų mums dalytis viskuo, kuo ga lima.

Paprastai darbas su žmonėmis, turinčiais sunkią proto negalią, būna labai neleng vas. Kartais būtent negalia sukuria barjerus tarp šių žmonių ir su jais dirbančių specialistų arba veiklos, kurioje jie turėtų dalyvauti. Šiuo atveju mes susiduriame su neįgalių žmonių el-gesiu, kuris mums ne visada būna priimtinas ir malonus. Tačiau daugeliui žmonių, tu rinčių sunkią proto negalią, elgesys yra vienintelė prieinama bendravimo su aplinkiniais forma. Kadangi iš jų dažnai būna atimta galimybė bendrauti žodžiais, savotiška kal bos forma jiems tampa elgesys ir laikysena. O su jais dirbantiems specialistams ne belieka nieko kito, kaip tik šią kalbą išmokti.

Yra daug įvairių bendravimo būdų. Dažniausiai kasdieniame gyvenime minėdami bendravimą turime galvoje bendravimą žodžiais, nes jis mums geriausiai žinomas. Tačiau psichologiniai tyrimai parodė, kad įprasto pokalbio tarp dviejų žmonių metu tik maždaug trečdalis informacijos yra perduodama ir priimama žodžiais, o du trečdaliai – kitais būdais. Svarbiausi jų yra šie: asmeninės erdvės valdymas, akių kontaktas, veido išraiška, gestai, kūno kalba, apranga bei išvaizda, mūsų turimi daiktai, prisilietimai, garsiniai būdai. Visi minėti bendravimo būdai yra prieinami ir žmonėms, turintiems sunkią proto negalią.

Žmogaus veidas, gestai, mimika, bendras elgesio stilius, eisena, stovėjimo bei sė dė-jimo maniera, įprastos pozos ir jų kaita bendraujant su pašnekovu, pagaliau pokal bio metu išlaikomas atstumas – visa tai atskleidžia vidines asmens būsenas. Pašalinis žmo gus, stebėdamas keleto proto negalios asmenų bendravimą, dažnai nustemba, kad, regis, nieko nepasakydami jie vienas kitą kuo puikiausiai supranta. L. M. Šipicina rašo, kad paskutiniaisiais metais atlikta daug tyrimų, kurie parodė, jog praktiškai visi žmonės gerai moka „skaityti“ pašnekovo pozas ir gestus, tačiau tikrai ne visada supranta, kaip jiems tai pavyksta.

Dabar yra pakankamai literatūros, padedančios suprasti kito žmogaus elgesį iš jo gestų, pozos ar manierų. R. Želvys (1995 m.) rašo, kad psichologiniais tyrimais yra nus-tatyta, jog kiekviena žmogaus išvaizdos detalė stebėtojui gali suteikti informacijos apie jo emocinę būklę, santykius su jį supančiais žmonėmis, aplinka ir pačiu savimi. Visomis šiomis žiniomis reikėtų pasinaudoti ir susitikus su žmogumi, turinčiu sunkią proto negalią. Tai palengvintų bendravimą ir padėtų geriau jį suprasti.

Asmeninė erdvė – tai tarsi nematoma siena aplink mus, kurią nuolatos (sąmoningai ar nesąmoningai) stengiamės išlaikyti. Ši erdvė padidėja arba sumažėja priklausomai nuo to, kur ir su kuo mes esame. Taip jau yra, kad mes nesąmoningai stengiamės stovėti arčiau tų žmonių, kuriuos mėgstame, ir vengiame nemėgiamų. Yra nustatyta, kad žmonės ben-draudami naudojasi keturiomis pagrindinėmis erdvės zonomis:

• Intymia zona (nuo 15 iki 46 cm). Ši zona skirta labai artimam bendravimui, susijusiam su meile, globa, apsauga, nuraminimu. Esant tokiam atstumui, mus veikia daugybė

Asmenys, turintys sunkią arba labai sunkią proto negalią, išsiskiria socialinės sąveikos trūkumais, komunikacijos ir vaizduotės sutrikimais, jų aktyvumas bei interesai būna ribo-ti. Dažniausiai jie beveik nereaguoja į aplinką, esti abejingi kitiems, nesupranta socialinių taisyklių, mieliau renkasi vienatvę. Jų elgesys, užsiėmimai ir pomėgiai irgi būna riboti. Jiems būdingi vienpusiški ir pasikartojantys žaidimai.

Visi minėti trūkumai labai sunkina proto negalios žmonių gebėjimą bendrauti, adaptuotis bei veikti. Kiekvienu individualiu atveju proto negalia pasireiškia skirtin-gai, ir tai priklauso nuo įvairių dalykų. I. Obuchowskos (1999 m.) teigimu, dar nese-niai buvo manoma, kad asmens, turinčio sunkią proto negalią, raida tepasiekia dviejų metų įgalaus vaiko raidą, tačiau toks lyginimas yra labai žalingas ir neteiktinas, kadangi įgalaus vaiko bei neįgalaus suaugusiojo raidos ypatumai, gyvenimiškoji padėtis ir socia li-nis statusas yra labai skirtingi. Anot L. Vygotskio (1995 m.), nors neįgalus as muo vystosi pagal tuos pačius dėsningumus, kaip ir įgalus, tačiau pasižymi tam tik rais savitumais: kiek kitokiais kai kurių psichinių funkcijų santykiais, raidos tempo, trukmės ir kokybės pokyčiais. Kiekvienu atskiru atveju formuojasi savita struktūra, kuri kiekvieną asmenį daro nepanašų į kitą, pasižymintį skirtingais gebėjimais, įpročiais ir norais.

„Geranoriškumo etika“

Kalbant apie asmenis, turinčius sunkią proto negalią, reikėtų sutelkti dėmesį ne tiek į jiems kylančias problemas, kiek į jų galimybes savitai prisitaikyti prie gyvenimo. Juk kiekvienas asmuo, turintis sunkią negalią, yra asmenybė. Kita vertus, nevalia nematyti jo negalios, nes būtent negalia suteikia pagrindą, jo, kaip neįgalaus žmogaus, asmenybės formavimuisi. Bandydami gydyti negalią tuomet, kai tai įmanoma, gydome ir asmenybę.

Net ir labai sunkią negalią turinčių žmonių prigimtyje slypi protingo gyvenimo pra-das. Šie žmonės nevegetuoja, net jei kai kam taip ir atrodo. Jie, kaip ir mes, bet sa vaip, ti ria, eksperimentuoja, mokosi, vystosi, auga, kuria savo pasaulį. J. Ruškus (2002 m.), kaip ir daugelis kitų specialistų, artimiau bendraujančių su neįgaliaisiais, teigia, kad ne-pakankamo gebėjimo mąstyti priskyrimas asmenims, turintiems sunkią proto negalią, yra tik pasekmė to, jog tokių žmonių bendravimo–komunikaciniai ge bėjimai yra su tri kę, o mąstymas – ne.

Žmonės, gerai pažįstantys asmenis, turinčius sun kią proto ne ga lią, tikina galintys atpažinti jų gebėjimą mąstyti per kitas neverbalines bendravimo prie mones: gestus, mimiką, judesius. Galima susikalbėti vien tik akimis, tačiau kad toks ben dravimo būdas būtų veiksmingas, reikia labai gerai pažinti konkretų neįgalų žmo gų.

O. Špek teigia, kad bet kokie įgalių žmonių pasisakymai apie asmenis, turinčius proto negalią, yra tik iš dalies teisingi. Svarstydami apie žmones, turinčius proto negalią, mes tegalime numanyti, ką jie jaučia, kaip mato pasaulį. Nors žmonių, turinčių sunkią proto negalią, gyvenimas yra visiškai priklausomas nuo kitų, jie patys negali mums perduo-ti informacijos apie tai, kas vyksta jų vidiniame pasaulyje. Bet kokia išsakyta nuomonė apie neįgalų žmogų dažniausiai remiasi stebėjimu ir priklauso nuo pasisakančio asmens vertybių, pasaulėjautos bei pasaulėžiūros.

Kiekvienas žmogus, nepaisant jo protinių ar fi zinių sugebėjimų, gali būti įdomus ki-tam žmogui. Žinome, kaip istorijos eigoje keitėsi neįgalių žmonių padėtis, kas buvo da-roma, kad asmenims, turintiems sunkią proto negalią, būtų pripažinta teisė gyventi, bū ti lavinamiems ir mokomiems.

Reikia pastebėti, kad sunkios proto negalios žmonės turi daug (dažniausiai in tui ty vių) žinių, sugebėjimų ir iniciatyvos, kurios neretai stinga mums, įgaliesiems. O. Špek tei gimu, susidūrę su neįgaliu žmogumi, viską turime vertinti pagal „geranoriškumo eti ką“. Tai


8


8


9


9

Apranga ir išvaizda. Drabužiai beveik visada perteikia informaciją apie jų vilkėtoją, tačiau žmogus, turintis sunkią negalią, negali pasirinkti, kuo jam rengtis. Be veik visa-da šį žmogų rengia jį globojantys žmonės. Žinoma, tvarkingai atrodantis ir vilkintis jam tinkančius drabužius sunkios proto negalios žmogus padarys geresnį įs pūdį aplinkiniams, negu prastai atrodantis. Tad šio žmogaus apranga ir išvaizda dau giau pasako apie jo globėjus ir jų santykį su juo.

Mūsų turimi daiktai. Kaip ir kitos aprangos bei išvaizdos detalės, turimi daiktai gali daug pasakyti apie jų turėtoją. Jie gali atskleisti žmogaus ketinimus, suteikti infor ma cijos apie fi zinę ir dvasinę jo būseną, parodyti asmens profesinę priklausomybę ar už imamą padėtį visuomenėje. Kai kurie asmenys, turintys sunkią proto negalią, niekada nesiskiria su tam tikrais daiktais. Tai gali būti lazdelė, nosinė, žaislas, popieriaus la pas ir t. t.

Prisilietimai. Tai vienas paprasčiausių noro bendrauti reiškimo būdų. Prisilietimais daž-niau reiškiami teigiami jausmai. Jie naudojami prašant pagalbos, atsidėkojant, mal dau-jant. Prisilietimai ypač daug reiškia bendraujant su žmonėmis, turinčiais sunkią proto ne-galią. Ne visi asmenys, turintys sunkią proto negalią, vienodai toleruoja prisilietimus. Vieni gali jų vengti, kiti, priešingai, norėti, kad būtų liečiami. Dirbant su žmonėmis, turinčiais sunkią negalią, praktiškai neįmanoma išvengti prisilietimo, nes juos reikia maitinti, prausti, rengti ir kitaip jiems pagelbėti. Tad prisilietimas gali tapti savotišku dar buotojo ir neįgalaus asmens bendravimo būdu.

Garsiniai būdai. Bendravimas garsais, nesusijusiais su kalba, vadinamas paralingvis-tiniu bendravimu. Tai juokas, verksmas, kosėjimas, žiovavimas ir kitokių garsų skleidi-mas. Ne mažiau svarbus bendravimo procese ir žmogaus balsas. Garsiai kalba savimi pasi-tikintys žmonės. Garsia kalba yra reiškiamas pyktis arba baimė. Tyliu balsu perteikiamos subtilesnės emocijos. Reikia žinoti, kad yra skirtumas tarp to, ką mes sakome ir kaip sa-kome. Nors dauguma asmenų, turinčių sunkią proto negalią, visai ne kal ba, o kai kurie net ir nesupranta, kas jiems sakoma, tačiau jie puikiai pagauna menkiau sius intonacijos niuansus ir sureaguoja į tai, kaip viena ar kita buvo pasakyta.

Žmogui, turinčiam sunkią proto negalią, neverbalinis bendravimas yra vienintelė pri-einama bendravimo su kitais forma. Lavinant tokį žmogų į tai reikėtų ypatingai atsižvelgti. Asmenys, turintys sunkią proto negalią, nemoka užmegzti pokalbio su kitais žmonėmis. Tai sąlygoja jų pasyvumas, silpnas domėjimasis aplinka, skurdus žodynas arba visiškas nesugebėjimas kalbėti. Galimas daiktas, kad proto negalios žmonės galėtų daug daugiau sužinoti ir padaryti, jeigu tik patys panorėtų. Visa bėda, kad jiems beveik svetimas žinių troškimas ir stinga paskatų naujiems potyriams.

Pagrindinis tarpasmeninio bendravimo būdas yra dialogas, keitimasis informacija. Toks bendravimas gali būti prieinamas ir žmogui, turinčiam sunkią proto negalią bei ne-ga linčiam kalbėti. Kad užsimegztų kontaktas, reikia bendravimui palankių aplinkybių. Ki-taip tariant, turi būti bendravimui tinkamas emocinis nusiteikimas ir mokėjimas naudotis kūno kalba. Visose veiklose reikia stengtis užmegzti ir palaikyti gerą kontaktą, motyvuoti asmenį kalbėti, bendrauti taip, kaip jis sugeba. Jeigu asmuo nekalba, galima susikurti kartu su juo ženklų ar simbolių sistemą (naudoti pirštus, rankas, daiktus, vaizdines prie-mones ir kt.), kuri padėtų suprasti vienas kitą.

Bendravimo procese asmenys, turintys sunkią proto negalią, yra „silpnoji pusė“. To-dėl jiems reikalinga nuolatinė pagalba ir parama, nes nuolat susidurdami su bendravi-mo sunkumais bei kitais nesklandumais, jie atsitraukia, pradeda vengti kontaktų, jiems kyla elgesio problemų. Tai galima paaiškinti tuo, kad mes, įgalieji, labai sunkiai supran-tame neįgalių žmonių siunčiamus signalus ir tai, ką jie nori mums pasakyti. Asmenys, tu rintys sunkią proto negalią, dažnai pavėluotai reaguoja į mūsų mėginimus už megz ti kontaktą, bet jie dažniausiai vis dėlto mums atsako po dienos ar net po savaitės. Be to, jų veiksmai, reakcijos, bendravimas gali pasireikšti mums neįprastais, bet jiems prieina-mais būdais.

dirgiklių – kvėpavimo, kūno šilumos, kvapų ir kitokių. Todėl bendravimas pasidaro labai intensyvus. Į šia zoną leidžiama patekti tik artimiems žmonėms. Bendraujant su žmonėmis, turinčiais sunkią proto negalią, ypač autistais, gali kilti problemų būtent dėl jų intymios zonos pažeidimų.

• Asmenine zona (nuo 46 cm iki 1,2 m). Tai patogiausias atstumas pokalbiui. Ši atstumą ir reikėtų išlaikyti bendraujant su žmonėmis, turinčiais sunkią proto negalią.

• Socialine zona (nuo 1,2 m iki 3,6 m). Šia zona dažniausiai naudojasi kartu dirbantys žmonės. Toks atstumas tarsi sako, kad žmonės, kuriems tenka būti drauge, nenori leistis į artimus santykius.

• Visuomenine zona (toliau nei 3,6 m).Akių kontaktas – tai labai aiškus mūsų ketinimo bendrauti su kitu žmogumi po žy mis.

Tačiau vien tik iš žvilgsnio sunku nustatyti, ar į mus įdėmiai žvelgiantis žmogus yra ge-ranoriškai nusiteikęs mūsų atžvilgiu. Pernelyg įdėmus kito žmogaus žvilgsnis verčia mus pasijusti nepatogiai. Autistai ir kai kurie kiti žmonės, turintys sunkią proto negalią, ven-gia žiūrėti kitam žmogui į akis. Jie dažniau žvelgia ne į žmogų, bet pro šalį arba že myn. Paprastai taip linkę žiūrėti ir drovūs arba išsigandę žmonės. Bendraujant su ne įgaliais as menimis reikėtų žiūrėti jiems į akis, nes tokiu būdu atsiras didesnė ti kimybė už megzti su jais gerus santykius, parodyti savo geranoriškumą, nes akių kontak to nebuvimas gali perteikti žinią, kad jais nesidomima, ir neskatinti neįgalių žmonių bendrauti.

Veido išraiška. Žmogaus veidas – tai savotiška jo vidinio gyvenimo „vizitinė kor telė“. Žmogaus veide atsispindi visi jo išgyvenimai, emocijos, jausmai. Vien tik mi mi kos pade-dami galime paskatinti žmogų bendrauti arba jį atstumti. Raukšlės kakto je, akių žvilgsnis, burnos judesiai – visa tai parodo, kas tą akimirką su žmogumi vyksta. Jau seniai žinoma, kad mokėjimas „skaityti“ iš aplinkinių veidų leidžia geriau suprasti ar nuspėti, kokie jaus-mai tuo metu yra juos užvaldę. Tai padeda geriau orientuotis, kaip atskirose situacijose elgtis su vienu ar kitu žmogumi. Labai svarbus akcentas žmo gaus veide – šypsena. Be žodžių, vien šypsena mes galime išreikšti džiaugsmą ir pasitenkinimą, sustiprinti kito norą bendrauti.

Pašaliniam stebėtojui žmogaus, turinčio sunkią proto negalią, veidas gali atrodyti vi-sai neinformatyvus: tuščias žvilgsnis, buka veido išraiška, neadekvati šypsena. Tačiau iš tikrųjų taip nėra. Jo veido mimika irgi keičiasi, tik mes ne visada teisingai suprantame vieną ar kitą tokio veido išraišką. Pasitaiko, kad žmogaus, turinčio sunkią proto negalią, veidas rodo ne tai, ką jis jaučia iš tikrųjų. Pvz., maloni šypsena gali slėpti pyktį.

Gestai. Kaip ir veido išraiška, gestai gali parodyti, ar žmogus pyksta, ar yra apimtas nerimo, ar džiaugiasi, ar liūdi. Gestais mes palydime, sustipriname savo žodžius. Gestais galime nutraukti pašnekovą, paraginti jį bendrauti, parodyti, kad kažko norime. Žmonės, turintys sunkią proto negalią, irgi gali bendrauti gestais.

Kūno kalba. Ji dažnai būna nepavaldi sąmoningai mūsų kontrolei, todėl daugelis in-tuityviai jaučia, jog būtent kūno padėtis gali mums atskleisti gilesnius žmogaus jausmus. Ypatingą dėmesį reikėtų atkreipti į žmogaus eiseną. Eisena yra labai individualus daly-kas, todėl taip lengvai atpažįstama. Jau iš tolo, dar nematant žmogaus veido, iš eisenos galima atpažinti, kas eina. Kaip ir veidas, žmogaus eisena nusako jo emocinę būklę: pyktį, liūdesį, džiaugsmą, baimę ir t. t. Piktas žmogus eina sunkiai. Kenčiantis žmogus eidamas beveik nemojuoja rankomis, jos bejėgiškai karo jam prie šonų.

O laimingas žmogus, regis, ne eina, bet skriste skrenda. Jo žingsnis lengvas, galva pakelta. Kadangi kūnas reaguoja į visas mus užplūstančias emocijas, stebėdami net ir labai sunkią proto negalią turintį žmogų galime atpažinti, ką jis išgyvena. Jeigu žmogus visas susigūžęs, užsisklendęs, galima daryti prielaidą, kad jam yra blogai. Energingi jude-siai byloja apie pyktį. O gerai besijaučiantis asmuo judės laisvai. Darbuotojai stebėdami sunkios proto negalios žmogų turėtų atpažinti, kaip jis tuo metu jaučiasi, ir reaguoti pagal situaciją.


10


10


11


11

lauja, o ne tik reikalauti ir laukti paklusnumo. Darbuotojui neužtenka primetus savo valią įteigti neįgaliam asmeniui vieną ar kitą dalyką, jam reikia būti pavyzdžiu, kad šis galėtų jį pamėgdžioti. Darbuotojas turi taip išreikšti neįgaliam asmeniui savo mintis, jausmus ir norus, kad šis galėtų juos pajusti. Segenas pataria dirbantiems su asmenimis, turinčiais sunkią proto negalią (nesvarbu kokio amžiaus jie bebūtų), niekada neprarasti vilties. „Jeigu jis guli, pakelkite jį; jeigu jis sėdi, pastatykite jį; jeigu jis pats nevalgo, laikykite jam valgant jo ranką, bet ne šaukštą; jeigu jis nekalba ir nežiūri, patys jam kalbėkite ir žiūrėkite į jį; jeigu jis nedirba, priverskite jį dirbti, veikdami kartu su juo. Ir jeigu per ilgą laiką jums nepavyko pasiekti rezultatų, kurių siekėte, jūsų pastangos nenuėjo veltui, nes bet kokiu atveju neįgalus asmuo tapo sveikesniu ir stipresniu, klusnesniu ir dorovingesniu“.

Dalyvavimas veikloje

Kaip jau minėjome, žmonės, turintys sunkią proto negalią, yra visiškai priklausomi nuo kitų, pvz.: savo artimųjų ir su jais dirbančių darbuotojų. Tačiau ir pastarieji yra priklau-somi nuo neįgalių asmenų. Darbuotojas, norintis ko nors išmokyti asmenį, turintį sunkią proto negalią, yra priklausomas nuo šio asmens galimybių suprasti ir išmokti. Jam tenka ieškoti naujų būdų ir formų informacijai perteikti, kad neįgalus asmuo galėtų ją perimti.

Kiekvienam asmeniui, turinčiam sunkią proto negalią, reikia suteikti galimybę lavintis ir kaupti patirtį turtingoje aplinkoje, vadovaujamam dėmesingų darbuotojų. Asme nims, turintiems sunkią proto negalią, reikia visais pojūčiais ir ypač rankų darbu įgyjamo pa-tyrimo. Aplinka turi būti palanki asmens pažinimo raidai: intensyviai stimuliuoti kal bą, suteikti progų tyrinėti ugdomąją medžiagą; darbuotojai turėtų siūlyti užduotis, ati tin-kančias neįgalių asmenų gebėjimus, patys rodyti teigiamą pavyzdį, užtikrinti fi zinį ir psi-cho loginį saugumą. Kuriant aplinką, kurioje neįgalus asmuo dirba, reikia atsakyti į šiuos klau simus:

• Ar jis patogiai jaučiasi? Ar tinkamai sėdi, laisvai juda?• Kaip jis reaguoja į erdvę? Kai kurie žmonės jaučia baimę, kai kas nors prie jų ar-

tinasi, ir poreikį ginti savo teritoriją. Kiti dalyvauja tik tokioje veikloje, kuri vyksta pažįstamoje vietoje, kurioje jie jaučiasi saugūs.

• Kaip jis reaguoja į prisilietimą? Prisilietimai patinka ne visiems, ypač jie nepriimtini daliai kurčių (aklų) žmonių bei turintiesiems autizmo požymių.

• Į ką jis reaguoja pozityviai? Pvz.: į pažįstamą daiktą ar žmogų.• Kas jį ypatingai jaudina? Pvz.: žmonės, triukšmas ir pan. Kokių jaudulį sukeliančių

dalykų būtų galima atsisakyti?Kuriant aplinką, atitinkančią žmonių, turinčių sunkią proto negalią, mokymosi ypatu-

mus ir poreikius, galimi šie užduoties pateikimo aplinkoje būdai:• Įprasta vieta, padedanti susikaupti užduočiai, nes mažiau atitraukiamas dėmesys.• Konkreti medžiaga ar priemonė, skirta atskiram reiškiniui ar sąvokai tyrinėti.• Daugybė lytėjimu ir rega suvokiamos informacijos ir šioks toks žodinis pa aiš ki ni mas.• Dažnos pertraukos judrioje veikloje arba veikla, skatinanti judėti.• Sąvokos išskyrimas apmąstymui. • Užduoties padalijimas į etapus taip, kad kiekvieno etapo pabaigoje būtų matyti aki-

vaizdus rezultatas.

Keletas patarimų, kuriais vadovaujasi Sicilijos Šv. Annos bendruomenės namų perso-nalas, dirbdamas su sunkią proto negalią turinčiais asmenimis:

• kalbėkite tyliu ir ramiu balsu;• elkitės švelniai, atidžiai ir rūpestingai;• kontroliuokite kalbos tempą;• naudokite nedaug paprastų žodžių, tiksliai perteikiančių tai, ką norite pasakyti;• kreipkite didesnį dėmesį į pozityvų elgesį;• nepamirškite, kokių tikslų siekiate;• kalbėdami minėkite vardus tų, su kuriais kalbate;• naudokite kuo daugiau vizualios medžiagos;• derinkite verbalinę kalbą su parodomąja medžiaga;• raskite kiekvienam priimtiną individualų kalbėjimo būdą;• raskite ženklų, kurie leistų susikalbėti su nekalbančiu neįgaliuoju;• sudarykite kuo daugiau situacijų, leidžiančių neįgaliam asmeniui rinktis.O štai ko negalima daryti:• nešaukite;• nereaguokite impulsyviai;• nesutelkite dėmesio į negatyvų elgesį;• neskirkite betikslių užduočių.Neįgalūs asmenys su mumis bendrauja akimis, balso tembru, kūno pozomis, gestais,

manieromis, šypsenomis, kūno judesiais, netgi... nesiklausymu. Taip jie stengiasi parodyti, kas vyksta jų viduje. Kai mes išmoksime įžvelgti, kokią reikšmę tai turi patiems sunkios proto negalios asmenims, ir tuo remdamiesi vertinsime jų elgesį, būsime teisingame ke-lyje. Palaipsniui įsisavindami neįgaliųjų siūlomus bendravimo būdus, mes galėsime matyti šiuos žmones tokius, kokie jie yra iš tikrųjų.

Darbuotojo vaidmuo

Segenas rašo, kad didelės įtakos darbo su asmenimis, turinčiais sunkią proto negalią, sėk mei turi darbuotojo asmenybė. „Sėkmė priklauso nuo darbuotojo asmenybės, nuo jo va lios, ramybės, mokėjimo naudotis balsu ir žvilgsniu. Darbo su neįgaliu asmeniu pra-džioje dar buotojas turi priversti jį paklusti ir išmokyti vykdyti nurodymus, kad vėliau galėtų remtis paties asmens iniciatyva. Svarbiausias dalykas dirbant su asmenimis, turinčiais sunkią pro to negalią, yra darbuotojo entuziazmas, jo tikėjimas savo darbu“. La-bai nesunku išsikovoti žmogaus, turinčio proto ne ga lią, pasitikėjimą ir drau giškumą, bet tas pasitikėjimas gali labai greitai nusilpti, jeigu nebus nuolat stiprinamas.

Darbuotojo ir žmogaus, turinčio sunkią proto negalią, bendravimą sudaro turinys ir santykis. Kuo artimesni ir geresni yra tarpusavio santykiai, tuo didesnė tikimybė, kad perteikiama informacija bus suprasta teisingai. Norėdami išlaikyti ryšį su neįgaliu žmo-gumi, darbuotojai turi nuolat būti „čia ir dabar“, o tai yra labai sunku. Neretai pasi-taiko du kraštutiniai santykių su neįgaliu asmeniu būdai. Pirmuoju atveju tarp darbuo-tojo ir neįgalaus asmens nelieka jokios tarpasmeninės erdvės, tik darbuotojo noras globoti ir rūpintis. Tokiu būdu užgniaužiama neįgalaus žmogaus iniciatyva, jo asmenybei neleidžiama vystytis. Antruoju atveju tarp darbuotojo ir neįgalaus žmogaus nėra jokio kontakto, tik reikalavimas paklusti bei vykdyti komandas. Todėl nelieka vietos pagarbai ir šiltiems santykiams. Neįgalus asmuo „dresuojamas“, juo manipuliuojama.

Taip jau yra, kad iš žmogaus, turinčio sunkią proto negalią, praktiškai neįmanoma ko nors reikalauti, nes jis negali to reikalavimo suprasti arba valingai atlikti. Dėl šios prie-žasties darbuotojas turi kaskart iš naujo kartu su neįgaliuoju daryti tai, ko iš jo reika-


12


12


13


13

Gali būti, kad dirbdami su asmenimis, turinčiais sunkią proto negalią, ilgą laiką ne-pa stebėsite jokių darbo rezultatų. Tačiau vis tiek labai svarbu po kiekvieno užsiėmimo apžvelgti ir įvertinti kartu praleistą laiką. Vertinimui galima naudoti stebėjimą, pvz., pa-silikti kokį nors neįgaliojo padarytą darbelį, po užsiėmimo aprašyti šio darbelio darymo eigą, neįgalaus asmens veiksmus, elgesį, reakcijas į stimulus. Atliekant minėtą vertinimą bus galima pastebėti, kas yra efektyvu, o ką reikėtų keisti.

Gyvenimas kaip žaidimas

Senovės išmintis skelbia, kad bet kokia žmogaus veikla nuo pat jos atsiradimo pradžios panašėja į žaidimą (L. Mondeikienė, 1997 m.). Poreikis žaisti ir sugebėjimas įsitraukti į žaidimą parodo žmogaus savitą požiūrį į pasaulį ir, atsiradęs dar vaikystėje, lydi žmogų visą gyvenimą. Dažnai teigiama, kad žmonės, turintys sunkią proto negalią, nežaidžia. At-skirais atvejais tai gali būti tiesa, tačiau Ch. Goldie (1993 m.) rašo, kad galbūt dažniausiai mes nesugebame vienokios ar kitokios šių žmonių veiklos pažinti ir priimti kaip žaidimo. Vienas svarbiausių visą gyvenimą išliekančių žaidimo veiksnių yra tai, kad žaidžiantis asmuo pats pasirenka, ką daryti, kada pradėti ir kada baigti. Šis veiksnys ne mažiau reikšmingas ir žmonių, turinčių sunkią proto negalią, žaidimui.

Kaip teigia Segenas, žmogus, turintis sunkią proto negalią, „nieko negali, nieko ne žino, o svarbiausia – nieko nenori, todėl pagrindinis auklėjimo tikslas yra padėti jam įveikti iner ci-ją ir per pojūčių lavinimą užmegzti ryšius su išoriniu pasauliu, išmokyti jį girdėti bei matyti (S. Zamski, 1980 m.). Šiam tikslui pasiekti puikiai tinka žai dybinė veikla. Neįgalus as muo, nau dodamasis visais savo pojūčiais, atranda jį su pan čius žmones ir daiktus. Jam iš mo kus dau gybę veiksmų, gimsta noras tuos veiksmus val dyti.

Neįgalus asmuo liečia, mato, girdi, o darbuotojas stengiasi suteikti jam kuo dau-giau progų visa tai pajusti, ragindamas: „paklausyk, pažiūrėk“ ir įvardydamas pojūčius žodžiais. L. Blaževič (1999 m.) rašo, kad į žaidimą su asmenimis, turinčiais sunkią proto negalią, reikia žiūrėti ne kaip į pramogą, o kaip į terapinę procedūrą, kuri turi būti taiko-ma reguliariai ir kryptingai. Darbuotojo padedamas, asmuo, turintis sunkią proto negalią, privalo išmokti tokių veiksmų su daiktais ir žaislais, kad minėta veikla taptų jo tolesnio tobulėjimo veiksniu. Dėl sunkios negalios asmenims būdingo bendrojo pasyvumo nega-lima laukti, kol jie pradės savarankiškai veikti.

Ch. Goldie (1993 m.) nurodo, kad dirbant su suaugusiu sunkios proto negalios žmogumi negalima su juo elgtis kaip su vaiku, kadangi jis jau turi dvidešimties, keturiasdešimties ar dar daugiau metų patirtį, kuri neišvengiamai palieka savo žymę. Jeigu ši patirtis buvo įvairiapusė ir stimuliuojanti, neįgalaus žmogaus atskirų sričių sugebėjimai bus gerai išugdyti, nors kitose srityse jų galbūt ir truks. Netgi tuo atveju, jeigu patirtis buvo labai ribota ar neigiamo pobūdžio, ji vis tiek paliko savo žymę. Galbūt todėl neįgalus žmogus nebenorėjo ilgiau dalyvauti veikloje ir sumažėjo jo pažintiniai gebėjimai.

Įvairiais žmogaus amžiaus tarpsniais, pradedant nuo kūdikystės, atsiranda skirtingos žaidimų rūšys. Kaip teigia L. Radzevičienė (1997 m.), kiekvieno žaidimo periodas yra tarsi ba-lansavimas tarp žaidimo ir įgūdžio formavimosi. Ankstyviausioji žaidimo rū šis – tai žaidimas su savimi, kuriame, išskyrus kūdikio kūną, daugiau niekas nedalyvauja. Šis žaidimas suteikia kūdikiui galimybę geriau valdyti savo kūną ir lavinti vystymąsi ska ti nančius įgūdžius. Kai suaugęs neįgalus žmogus vis dar tebėra įsitraukęs į šios rūšies žai dimą, labai svarbu yra suvokti priežastis, dėl kurių jis taip elgiasi, ir su pagarba žiūrėti ir į asmenį, ir į jo veiklą. Šios rūšies žaidimai, pasak Ch. Goldie (1993 m.), žaidžiančiajam su teikia daug pranašumų:

• žaidimas yra prieinamas nedelsiant;• negali būti nei „teisingo“, nei „neteisingo“ žaidimo, todėl nereikia bijoti ne sėk mės;

Darbuotojas gali:• Duoti asmeniui tik tas priemones, kurios reikalingos užduočiai atlikti.• Iš anksto išdėlioti priemones, reikalingas darbo pradžioje, ir leisti asmeniui imtis

veiklos neatidėliojant, kol jis neprarado susidomėjimo.• Įsitikinti, kad asmuo gali matyti ir pasiekti visas reikalingas priemones.• Sudėti priemones į dėžutes, kad išbarstytos neblaškytų dėmesio.• Iš anksto numatyti keletą veiklų ir pasiruošti joms reikiamas priemones, kad, priklau-

somai nuo asmens nuotaikos, būtų galima pasiūlyti keletą veiklų.Kartais būna be galo sunku surasti žmonėms, turintiems labai sunkią proto negalią,

tinkamą veiklą ar būdą joje dalyvauti, bet, pvz., net ir virtuvės kvapų uostymas yra nepa-lyginamai geresnis užsiėmimas, negu beprasmis spoksojimas į sieną. Jeigu asmens negalia trukdo jam dalyvauti bendroje veikloje, jis vis tiek gali paprasčiausiai būdamas su kitais prisidėti prie jos per savo pagrindinius pojūčius – regą, lytėjimą, klausą, uoslę ir skonį.

Įvertinimas

Prieš pradedant dirbti, būtina suvokti kiekvieno neįgalaus asmens individualumą ir nustatyti asmens veikimo galimybes įvairiose raidos srityse. A. R. Malleris ir G. V. Cikomo (1988 m.) nurodo, kad mokant asmenis, turinčius sunkią proto negalią, reikia atsižvelgti į psichinį asmens amžių ir prisiminti, jog neįgalaus asmens vystymasis atitinka įgalaus vaiko raidą. Todėl nevalia ignoruoti tų vystymosi etapų, kurių asmuo dar nepraėjo. Dar-buotojas turi ieškoti tokių metodų, kurie padėtų atsiskleisti natūraliam neįgalaus asmens psichiniam vystymuisi.

Vertinant asmenį, turintį sunkią proto negalią, galima pasinaudoti C. Stemano (1999 m.) klausimynu; E. I. Kiphardo skale individualiam vaiko vertinimui „Sensorinio ir psi chinio vys tymosi schema“; Portage ankstyvojo ugdymo sistema (S. Blumas, J. Sheareris, A. Froh-ma nas, J. Hilliardas, 1972 m.).

Stebėdamas asmenį, turintį sunkią proto negalią, darbuotojas turėtų atkreipti dėmesį į šiuos dalykus:

• kokį atstumą asmuo pasirenka tarp savęs ir darbuotojo;• kokia jo veido išraiška;• kokie jo judesiai;• kokia jo kūno padėtis bei raumenų tonusas;• į kokią sensomotorinės veiklos rūšį jis reaguoja teigiamai, o į kokią – neigiamai, pvz.:

vizualinę, girdimąją, liečiamąją, kinestetinę, uoslės ir skonio. Toks visapusis įvertinimas sudaro darbuotojui sąlygas motyvuoti neįgalų asmenį pa-

si rinktai veiklai, išlaikant jo dėmesį bei susidomėjimą. Pvz., asmuo, kuriam būdingos gar sinės savęs stimuliavimo formos (kalbėjimasis su savimi), turėtų teigiamai reaguoti į dar buotojo siūlomus garsinius stimulus (raginimą ploti rankomis). Didelei daliai žmonių, tu rinčių sunkią proto negalią, būdingi jutiminiai sutrikimai, todėl būtina išsiaiškinti, ku-riuo jutiminiu kanalu geriausiai priimama informacija. Be to, darbuotojui pravartu žinoti, į kurią veiklos rūšį (pvz.: liečiamąją, regimąją ar girdimąją) neįgalus asmuo reaguoja pozi-tyviai, kurios priemonės (pvz.: šlapios ar sausos) jam patinka.

Dalyvavimas veikloje yra labai svarbus visiems žmonėms, tačiau asmenų, turinčių sun-kią proto negalią, sugebėjimas įgyti reikalingų įgūdžių būna labai ribotas (C. Cym ru, 2000 m.). Ar neįgalus žmogus dalyvauja veikloje, galima nustatyti stebint šiuos da ly kus:

• Ar jis sąveikauja su kitu asmeniu – liečia, stebi, kalba, klauso? • Ar jis tikslingai naudojasi įranga (priemonėmis), o ne vien tik be tikslo jas nešioja?• Ar jis kreipia dėmesį į grupę arba veiklą?


14


14


15


15

Kai kurie neįgalūs žmonės teikia pirmenybę ne žaidimui su kitu asmeniu, bet būtent žaidimui su daiktais, kaip saugesniam ir lengvesniam būdui, kadangi daiktus paprasčiau kontroliuoti ir numatyti įvykių eigą. Pvz., jeigu nuo pirštų judesių pereinama prie virvelės sukimo, tai reiškia perėjimą prie kitos rūšies žaidimo – žaidimo su daiktais. Be abejo, mes galime manyti, kad tokia veikla nėra žaidimas, tačiau ją reikėtų vertinti būtent taip. Dar-buotojas prie šios žaidybinės veiklos gali prisidėti pamėgdžiodamas neįgalųjį panašiai, kaip buvo siūloma pristatant ankstesnę žaidimo rūšį.

Pasak Ch. Goldie (1993 m.), yra paplitusi nuomonė, kad minėti žaidimai beverčiai ar net žalingi, kadangi formuoja netikusius įpročius, todėl juos reikia stabdyti. Tačiau bandymai sustabdyti panašią veiklą dažnai nesėkmingai tęsiasi ilgus metus. O tai galima vertinti kaip argumentą, paremiantį mūsų poziciją – darbuotojui geriau įsijungti į tokią žaidybinę veiklą, stebint neįgalaus žmogaus reakciją. Pirmiausia reikėtų nustatyti, kokį žaidimo vystymosi lygį neįgalus asmuo yra pasiekęs:

• daiktas yra kišamas į burną, vartomas, juo mojuojama, jis daužomas;• prieš kišantis į burną daiktas apžiūrimas;• daiktas atidžiai apžiūrimas ir bandoma juo naudotis teisingai;• daiktas panaudojamas pagal paskirtį;• daiktas gali tapti nepriklausoma „būtybe“, turinčia savo valią.Stebint su daiktu žaidžiantį neįgalų žmogų mums suteikiama galimybė pamatyti ir

suprasti, kaip galėtume įsiterpti į žaidimą ir pakreipti veiklą reikiama linkme. Pvz., jeigu neįgaliam žmogui vis dar patinka kramtyti ar daužyti daiktus, jį galima palengva sudomin-ti „gėlių laistymu“ ar „durų atrakinimu“. Galbūt šiuo atveju reikėtų neįgaliajam sudaryti galimybę daužyti daiktą į skirtingos medžiagos paviršių. Ši veikla būtų pakankamai ar-tima ankstesniajai ir lengvai suprantama, o nedidelis pasikeitimas suteiktų neįgaliajam galimybę atrasti kažką nauja.

Jeigu mums pavyksta sudominti neįgalų asmenį nauja veikla ar daiktais, kuriuos jis priima ir pamėgsta, kaip tinkančius pasikeitusiai situacijai, sąveika tarp darbuotojo ir žmogaus, turinčio sunkią proto negalią, tampa abipusiai teigiama. Priešingu atveju, t. y. kai intervencija nėra pakankamai pritaikyta prie žaidžiančiojo sugebėjimų, ji gali sukelti nepasitenkinimą ir nusivylimą.

Nors daiktai ir gali sudominti, nepatartina jų primesti tokiam kontaktui dar nepasiren-gusiam neįgaliajam. Tokiu atveju jūs ne tik veltui gaišite laiką ir eikvosite energiją, bet ir galite išgąsdinti neįgalų žmogų, sukeldami priešiškumą daiktams, o tai labai apsunkins tolesnę veiklą.

Individas – daiktas – individas (I-D-I)

Tai sudėtingiausia žaidimo rūšis. Dažnai darbuotojai mėgina sukelti neįgalaus žmogaus susidomėjimą naujai atsineštu žaislu ir savo veiksmais. Kad galėtų susidomėti ir mėgautis šios rūšies žaidimu, sunkios proto negalios asmuo turi galėti ir norėti susisieti su daiktais ir žmonėmis. Jis gali neįstengti to padaryti, jeigu neturi pakankamos ankstesnių rūšių žaidimų patirties. Galbūt neįgalusis stebės žaidžiantį ir kalbantį darbuotoją, tačiau atsi-sakys žiūrėti į daiktą ir jį liesti. Gali būti ir atvirkščiai – asmuo sutelks visą dėmesį į daiktą, ignoruodamas darbuotoją. Pasitaiko ir dar kitokia reakcija: neįgalusis blaškosi tarp daikto ir darbuotojo, negalėdamas susieti abiejų veiksnių. Darbuotojui gali padėti tik neįgalaus žmogaus stebėjimas įvairiose žaidimo situacijose. Jeigu pastarojo reakcija sutampa su anksčiau aprašytosiomis, reikėtų situaciją supaprastinti.

• veikla ar žaidimas yra gerai žinomas ir saugus;• tinka bet kokios trukmės laikotarpiui;• galima žaisti bet kur;• nereikia jokių priemonių;• nepriklauso nuo kitų žmonių;• žaidžiantysis gali reikalauti tam tikro darbuotojų dėmesio;• žaidžiantysis pats susikūrė žaidimą, kuris priklauso jam pačiam;• žaidžiantysis visiškai kontroliuoja savo veiklą.

Žaidimas poroje

Kai kuriems neįgaliems žmonėms žaidimas su kitu asmeniu yra akivaizdus žingsnis pir myn, nes čia slypi „patinku tau“ momentas. Kuo labiau darbuotojo elgesys panašėja į neįgalaus žmogaus elgesį, tuo didesnės jo galimybės būti priimtam į žaidimą. Tokiu būdu, užuot vertinęs neigiamai ir reikalavęs liautis, darbuotojas įsijungdamas į žaidimą parodo, kad priima neįgalųjį ir jo veiklą. Darbuotojo pasirinkimas įsitraukti į neįgalaus asmens žaidimą, o ne primesti šiam svetimą ir gal net bauginančią veiklą ar daiktą, stip-rins pasitikėjimu ir pripažinimu paremtus santykius ir leis žengti toliau, pamažu keičiant neįgaliojo elgesį ir stebint jo poveikį.

Pradžioje galbūt bus sunku dirbti ar žaisti be žaislų, tačiau reikia būti labai atsar-giems, nes daiktai gali tapti kliūtimi, jeigu neįgalus žmogus dar nėra pasirengęs jais nau-dotis. Todėl pamėgdžiodamas neįgalaus asmens veiklą, darbuotojas turi atidžiai ste bėti jo reakciją ir nedelsiant sustoti, kai tik neįgalusis to nori. Savo norą jis gali iš reikš ti įvairiai: nukreipdamas žvilgsnį, užmerkdamas akis, nusisukdamas, stumdamas dar buotojo ranką ar nueidamas. Šiems signalams teisingai suvokti paprastai prireikia daug laiko.

Pastebėjęs, kad darbuotojas prisideda prie jo pasirinktos veiklos ir atsisako šios veik-los jam panorėjus, asmuo, turintis sunkią proto negalią, pradės suprasti, jog gali kontro-liuoti kitus, ir tai jam gali pasirodyti įdomu. Jis netgi gali imtis kitos veiklos, norėdamas įsitikinti, ar darbuotojas ją taip pat pamėgdžios. Tokiu būdu, pamažu formuodamas pa sitikėjimą ir turėdamas atsargoje gerai žinomą „saugų“ žaidimą tam atvejui, jeigu veik la sukeltų įtampą, darbuotojas įgyja galimybę išmėginti įvairias veiklas. Labai svar-bu dirbti tokiu tempu, koks priimtinas ir patogus neįgaliam žmogui, jį kalbinti ir jo klausytis.

Pamėgdžiodamas neįgalaus asmens judesius ir garsus, darbuotojas gali kartu su juo išmėginti ir daugelį kitų veiklų, kurioms nereikia jokių priemonių, pvz.: judėjimą, ma-sažą, dainavimą ir kt. Labai svarbu atsiminti, kad visa, kas nauja, kai kuriems ne įgaliems žmonėms kelia nerimą. Todėl negalima skubinti įvykių. Nereikia laukti, kad neįgalusis darytų tai, ko darbuotojas pats nedarytų. Jeigu darbuotojas padeda neįgaliam asmeniui linguoti į muzikos taktą, tai jis turi paskatinti, kad ir šis padėtų dar buotojui linguoti; jeigu darbuotojas masažuoja neįgaliojo rankas, tegul ir pastarąjį pa ragina atsakyti tuo pačiu.

Žaidimas su daiktais (I-D)

Sunku rasti veiklą, nereikalaujančią daiktų panaudojimo. Paprastai vaikai juos su pan-čius daiktus pažįsta žaisdami. Tokiu būdu jie sužino, kas tai per daiktai, kam jie skirti ir kaip juos galima panaudoti. Kiekvienas asmuo, nežaidęs su daiktais, praleido daugelį galimybių, tačiau jis gali atsigriebti vėliau, kai jau bus pasirengęs šiai veiklai.


16


16


17


17

„Žvaigždės gražios todėl, kad kiekvienoje yra gėlė, kurios nematyti“

(Antuanas de Sent-Egziuperi).

Žmonių, turinčių sunkią proto negalią, sielose, kaip ir tose dangaus platybėse pasikly-du siose žvaigždėse, auga gėlės, kurias reikia globoti bei puoselėti. Mes galime tik numa-nyti, kokią šviesą slepia jų sunki negalia, ir padėti tai šviesai kuo ryškiau spindėti.

Darbo su asmenimis,turinčiais sunkią proto negalią, atmintinė

• Stebėti neįgalų asmenį ir jo veiklą.• Bandyti prisijungti prie neįgalaus asmens veiklos,

o ne pri mesti jam savąją.• Dirbti tokiu tempu, koks priimtinas neįgaliam asmeniui.• Nelaukiant, kol neįgalus asmuo ims savarankiškai veikti,

siū ly ti jam veiklą.• Iš anksto numatyti keletą veiklų ir parengti reikiamas priemo nes,

kad, priklausomai nuo situacijos, būtų ką pasiūlyti ne įga lia jam.• Visą veiklą grįsti kartojimu.• Kalbėti su neįgaliu asmeniu ir jo klausyti.• Įvardyti žodžiais neįgalaus asmens veiksmus.• Naudoti trumpas komandas, kalbėti trumpais sakiniais.• Kalbėti apie tai, ką veikiate ir ką ketinate daryti.

Literatūros sąrašas

Ayres, A. Jean, phd. Sensory integration and the child. WPS. Los Angeles, California,1999.Blaževič, L. Korekciniai žaidimai, skatinantys žymaus ir labai žymaus protinio atsilikimo sensomotorinį ugdymą. // Darbo patirtis. Vilniaus 64 specialusis darželis. Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija „Viltis“, 1999.Cartrefi Cymru. Tarp žmonių. Vilnius: Apyaušris, 2000.Goldie, Ch. Play for people with profound multiple learning disabilities, 1993.Myers, D. G. Psichologija. Kaunas: Poligrafi ja ir informatika, 2000.Jasiūnienė, R. Žymiai ir labai žymiai sutrikusio intelekto vaikų sensomotorinio vystymosi stimuliavimas. // Sudėtinga vaikystė. Vilnius: Lietuvos pedagogų kvalifi kacijos institutas, 1998.Obuchowska, I. Dziecko niepelnosprawne w rodzinie. Warszawa: Wydawnictwa szckolne i pedagogiczne, 1999.Mondeikienė, L. Žaidimas neįgaliųjų vaikų integraciją palengvinanti priemonė. // Ankstyvojo ir ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymas. Šiauliai: ŠU, 1997.Steman, C. Socialinio darbo su proto negalios vaikais pagrindai. Metodinė medžiaga. Vilnius: Vaibra, 1999.Radzevičienė, L. Ankstyvojo amžiaus vaikų (nuo 0 iki 3 metų) emocijų raidos bruožai. // Ankstyvojo ir ikimo-kyklinio amžiaus vaikų ugdymas. Šiauliai: ŠU, 1997.Ruškus, J. Negalės fenomenas. Šiauliai: ŠU, 2002.Vygotskis, L. Defektas ir kompensacija. // Psichologija, 1995.Heward, W. L., Orlansky, M. D. Exceptional children. A Bell & Howell Company, 1984.Želvys, R. Bendravimo psichologija. Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1995.

Bazinis pojūčių stimuliavimas

Pojūčiai ir suvokimai yra pirmoji pažinimo pakopa, kitaip tariant, pirminis visų žinių apie pasaulį šaltinis. Pojūčių lavinimas turi labai senas tradicijas. Tai visuomet buvo daro-ma specialiosiose įstaigose.

Tam, kad suvokimas ir vaizdinių supratimas vystytųsi įvairiapusiškai, būtina tikslingai juos ugdyti. Asmenį, turintį sunkią proto negalią, būtina išmokyti matyti, klausyti, lies-ti. R. Jasiūnienė (1998 m.) teigia, kad, pritaikius tinkamus metodus, galima sumažinti sensorinę deprivaciją, kylančią dėl pirminio organinio smegenų vystymosi sutrikimo, ir geriausia priemonė tam pasiekti yra bazinis stimuliavimas. Jis grindžiamas įsitikinimu, kad kiekvienas ugdymo veiksmas palieka pėdsaką ir gali duoti teigiamų pasikeitimų as-mens vystymosi procese.

Lavindami pojūčius mes prieiname prie asmens, kaip prie asmenybės, kaip visumos. A. Jean Ayres, Phd (1999 m.) teigia, kad sudarant pojūčių lavinimo programą būtinas holistinis požiūris į asmenį, apimantis visą jo kūną, jutimus ir jausmus. W L. Hewardas ir M. D. Orlansky (1984 m.) nurodo, kad pojūčių lavinimas yra neatskiriamas nuo motorinio lavinimo, pvz., asmuo, kreipdamas dėmesį į garso šaltinį, turi pajėgti pasukti galvą, kad galėtų geriau girdėti ir t. t. Jutimai sąveikauja tarpusavyje, vienas pojūtis gali veikti kitą. Pvz.: kvapas veikia skonį, girdimo balso vietą suvokiame, kai jis sklinda tiesiai prieš mus dar ir todėl, kad matome, jog žmogus stovi prieš mus, o ne mums už nugaros. (D. G. My-ersas, 2000 m.).

Lavinant asmenis, turinčius sunkią proto negalią, reikia viską daryti kompleksiškai. Jiems ugdyti reikia stimuliavimo, kuris teiktų kiekybinius ir kokybinius dirgiklius. As-menys, turintys sunkią proto negalią, patys sau jų negali suteikti, bet yra pajėgūs priimti informaciją ir ją apdoroti. Pojūčių stimuliavimui ir lavinimui skirti užsiėmimai turėtų tapti visų kitų ugdomųjų programų sudedamąja dalimi, didesnį dėmesį kreipiant į teigiamas emocijas, iškrovą ir įtampos mažinimą. Remiantis šiuo principu, pasiekiamas visapusis la-vinimas, kuris suteikia galimybę skirti dėmesį savitumui ir individualumui.

Mokymasis visą gyvenimą

Proto negalia, kaip ypatumas, lydi žmogų visą gyvenimą. Tačiau jeigu asmenys, tu-rin tys sunkią proto negalią, yra tinkamai lavinami ir jiems sudaromos palankios sąlygos, jie gali įgyti svarbių gebėjimų, palengvinančių jų prisitaikymą. Svarbu į proto negalios žmones žiūrėti kaip į galinčius tobulėti ir prisiminti, kad tobulėjimas yra visą gyvenimą trunkantis procesas. O. Špek (2003 m.) rašo, kad suaugusių žmonių, turinčių sunkią proto negalią, mokymą ir lavinimą reikėtų suprasti kaip „lydėjimo per gyvenimą“ formą. Visos veiklos, kuriose jie dalyvauja, yra organizuojamos tam, kad kiek įmanoma būtų palaiko-ma dvasinė ir fi zinė neįgaliųjų sveikata, kad jie gautų kuo daugiau impulsų dalyvauti juos supančio pasaulio gyvenime. Nesvarbu, kokia tai bebūtų veikla: meninė ar sportinė, žaidimai ar amatai, pasivaikščiojimai ar tiesiog dviejų žmonių pasisėdėjimas ir pabendravi-mas, bendra namų ruoša ar kokia kita veikla, kurioje kiekvienas, sveikasis ir neįgalusis, turi savo vaidmenį – visa tai turi skatinti neįgalų žmogų vystytis ir tobulėti. Kad žmonių, turinčių sunkią proto negalią, gyvenimas būtų kuo visavertiškesnis ir turiningesnis, reikia kuo daugiau geranoriškai nusiteikusių žmonių, kurie galėtų noriai ir kvalifi kuotai teikti jiems visokeriopą reikalingą pagalbą.

18 19

Atvejo analizės metodas

INFORMACIJOS APIE ASMENS VEIKLĄ SUVESTINĖ

Lankytojo(-os) vardas, pavardė _____________________________________

Data _____________________________

Dabartinėsituacija

Ar yra kokia nors pažanga?

Iš ko tai matyti?

Kokie sunkumai iškilo?

Užimtumas

Kokius užsiėmimus lanko?

Kokie užsiėmimai patinka?

Kokie užsiėmimai sukelia sunkumų?

Kaip šie sunkumai pasireiškia?

Troškimai

Kokių turi troškimų?

Kokios gyvenimo sritys jam/jai malonios ir priimtinos?

Kas motyvuoja tuo domėtis?

Santykiai

Kokia vietą jis/ji užima grupėje (dirbtuvėlėje)?

Kokie ryšiai ir santykiai jam/jai yra svarbūs?

Su kitais lankytojais?

Su darbuotojais?

Pasiūlymai

Aptarimedalyvavo

Dirbant ir bendraujant su žmonėmis, turinčiais sunkią proto negalią, kartais pasitaiko išgyventi visiško bejėgiškumo situacijas, kai norisi viską mesti, nes nebematai prasmės. Kartais šių žmonių elgesys išmuša iš vėžių visus aplinkui, taip pat ir socialinį darbuotoją, sukeldamas begalinį norą atmesti situaciją, panaudoti jėgą arba viską palikus išeiti... Tuomet jauti kaltę arba kaltini kitus.

Panašiose situacijose svarbu nelikti vienam, nes tuomet iš vieno šapelio galima lengvai priskaldyti didžiausią vežimą malkų, kurias surišti į ryšulius vargu ar pavyktų... Dienos centre „Šviesa“ teikiant užimtumo ir priežiūros paslaugas asmenims, turintiems elgesio sutrikimų, kartais pasitaiko agresijos, autoagresijos, taisyklių ignoravimo bei protesto atvejų. O socialiniam darbuotojui kaskart iškyla sunkus uždavinys – koreguoti neįgalaus asmens elgesį, nepažeidžiant jo orumo. Tokiose situacijose centro komanda paprastai taiko atvejo analizės metodą, kurio esmė – susirinkti visiems, vienaip ar kitaip susijusiems su problemų turinčiu neįgaliuoju, ir rasti geriausią išeitį iš susidariusios padėties. Bendrai aptariant problemą siekiama:

• geriau pažinti neįgalų asmenį;• suprasti, ką tokiu elgesiu jis bando mums pasakyti; • išsiaiškinti, kokie yra jo tikrieji poreikiai, kurių mes galbūt nesuprantame;• kartu rasti tinkamiausią sprendimą.Vienas didžiausių sunkumų tokio susirinkimo metu – atsiriboti nuo savo emocijų ir

neprarasti objektyvumo, nes visi esame tik žmonės ir konfl iktinėse situacijose sunkiai val-dome emocijas. Tai visiškai natūralu, ir nereikia dėl to kaltinti nei savęs, nei kitų. Įveikti šį sunkumą padeda siekimas atsakyti į tam tikrus konkrečius klausimus apie problemų turintį asmenį ir susidariusią padėtį. Dažniausiai remiamasi lentele „Informacijos apie asmens veiklą suvestinė“. O visai neseniai, susidūrus su agresyvumo apraiškomis, pradėta taikyti lentelė „Agresyvių veiksmų analizė“.

AATVEJO ANALIZĖS METODASTVEJO ANALIZĖS METODASSigita Narauskaitė

20


21


21

INDIVIDUALIOS PROGRAMOS PAVYZDYS

Žymėjimo pavyzdys: Sekėsi + Nesisekė –

Savaitės dienosData

(metai, mėnuo, diena)Savaitės dienos

P. A. T. K. Pn. P. A. T. K. Pn.

1. Pagarbiai elgtis su darbuotojais

2. Lankyti užsiėmimus:

Muzikos

Sporto

Dailės

Keramikos

Grožio klubą

3. Pagarbiai elgtissu lankytojais:

Sveikintis

Kalbėtis

Kartu dirbti

Padėti kitiems

Neerzinti, nesityčioti

4. Neįsakinėti

5. Elgtis švelniai

6. Sakyti tiesą

Užsiėmimų laikas:Pirmadienis – penktadienis 9.30 – 12.30 val. Darbinė veikla

Papildmos veiklos laikas:

Pirmadienis 14.40–16.10 val. Dailė 14.00–14.30 val. Susitikimas su draugu

Antradienis 13.00–15.20 val. Muzika 14.00–14.30 val. Susitikimas su draugu

Trečiadienis 13.00–14.40 val. Muzika 15.30–15.45 val. Keramikos užsiėmimas

Ketvirtadienis 13.50–14.30 val. Sportas 14.30–15.45 val. Grožio klubas

Penktadienis 13.00–14.30 val. Diskoteka 14.30–15.45 val. Grožio klubas

20

Į klausimus stengiamės atsakyti trumpai ir konkrečiai. Tokiu būdu galime lengviau išsiaiškinti tikrąją problemų priežastį. Pvz:. gal neįgaliam žmogui nepatinka siūlomi už-siėmimai, gal jam iškilo problemų tarpasmeninių santykių srityje. Nemažiau svarbu iš-siaiškinti stipriąsias žmogaus puses. Svarstant asmens troškimus ir motyvus, nuomonės gali išsiskirti. Komandos susirinkime labai svarbu išgirsti, kaip kiekvienas susirinkimo da-lyvis supranta ir interpretuoja konkretaus žmogaus elgesį, jo norus bei troškimus. Tai padeda suprasti, kodėl mes dažnai neviendai elgiamės su žmogumi, keliame jam skirtin-gus reikalavimus ir pan. Dažnai pasirodo, kad kiekvienam šis asmuo atsiskleidė vis kitu rakursu. Dalijimasis savo patirtimi ir pastebėjimais suteikia galimybę susidaryti iš sa mesnį bei įvairiapusiškesnį vaizdą, lyg iš mažų detalių surinkti dėlionę. Šių svarstymų me tu dau-giausia dėmesio skiriama:

• pozityviems momentams surasti, t. y. išsiaiškinti, kas yra gera šiame žmoguje, kokias jo savybes reikėtų stiprinti, skatinti ir kaip;

• neleistinam elgesiui aptarti, t. y. išsiaiškinti, kaip jį galima apriboti, kokias bausmes taikyti ir kada.

Svarbu, kad pats žmogus aiškiai suprastų, ko iš jo norima ir kokių taisyklių jam privalu laikytis. Todėl po svarstymų nusprendžiama, kokiu būdu žmogus bus supažindinamas su priimtais sprendimais. Kartais jis pakviečiamas į susirinkimą, ir vienas iš dalyvių trumpai supažindina jį su susirinkime svarstytais klausimais:

• kodėl šie žmonės susirinko pasikalbėti apie jį;• kas buvo kalbėta;• prie kokių išvadų buvo prieita.Tuomet klausiama, ką apie tai mano pats neįgalus asmuo, ar jis sutinka su tuo, kas

buvo pasakyta, ar pritaria siūlymams ir t. t. Kartais vienas iš susirinkimo narių asmeniškai perpasakoja neįgaliajam susirinkimo

esmę. Rezultatas priklauso nuo pristatančiojo jautrumo, atvirumo. Bet visada daug stip-resnis įspūdis lieka, jeigu pats neįgalus žmogus gali dalyvauti susirinkime ir pamatyti darbuotojų susirūpinimą juo. Tai sumažina nesusipratimų ir manipuliacijų galimybę, nes visi girdi, kas sakoma, mato, kas vyksta, žino apie esamą problemą ir nori padėti, tad neįgaliam žmogui nėra prasmės meluoti ar išsisukinėti.

Ką atskleidė šių susirinkimų patirtis? Paaiškėjo, kad panašūs susirinkimai geriausiai tin-ka siekiant suprasti žmones, turinčius elgesio sutrikimų, kurių per kraštus besiveržiančių poreikių nepavyksta patenkinti nepažeidus kitų lankytojų ir savo norų. Supratome, kad ieškant išeities reikia rasti būdą, kuris „ištvinusiai upei suteiktų krantus“ ir nukreiptų visą potencialią energiją teigiama linkme. Tokie „krantai“ – tai individuali programa, iš kurios labai akivaizdžiai matyti, koks yra skatinantis ir koks netoleruotinas elgesys.

22


23

IINDIVIDUALAUS PLANAVIMO ASPEKTAI.NDIVIDUALAUS PLANAVIMO ASPEKTAI.GYVENIMO ĮGŪDŽIŲ MOKYMASGYVENIMO ĮGŪDŽIŲ MOKYMASRita Paulauskienė

Kiekvienas žmogus savaip vertingas, nepaisant to, kas jis yra ir ką sugeba. Ilgus metus sutrikusio intelekto žmonės, ypač turintys sunkią negalią, likdavo nesuprasti. Į juos buvo žiūrima su baime ir nepasitikėjimu. Jie buvo atstumti nuo visuomenės ir neturėjo jokio pasirinkimo. Dienos centrai atvėrė dar nepanaudotas galimybes, leidžiančias sujungti spe-cialiojo ugdymo procesą su socialinių problemų sprendimu, sudaryti sąlygas neįgaliems žmonėms tenkinti savo poreikius ir visavertiškai dalyvauti visuomenės gyve ni me.

Siekiant šių tikslų labai svarbus vaidmuo teko socialinio darbuotojo profesionalumui, pa tirčiai ir kompetencijai. Dienos centro „Šviesa“ veiklos pradžioje lankytojai turėjo labai menkus kasdienio gyvenimo įgūdžius. Kai kurie jų nemokėjo net pasisveikinti, nusireng ti, nusiauti, nusiprausti ar apsitarnauti tualete. Ypač bejėgiai buvo lankytojai, turintys sun-kią proto negalią, bet fi ziškai pajėgūs patys apsitarnauti. Daugumos jų panašių dalykų pa pras čiausiai niekas nemokė.

Užmezgę glaudžius ryšius su tėvais, sužinojome, kad nemaža lan kytojų dalis per visą ankstesnį savo gyvenimą tematė keturias namų sienas, tik vie nas kitas buvo lankęs globos įstaigą. Nenuostabu, kad ir didžioji dalis tėvų neturėjo ži nių, kaip ugdyti savo atžalas. Jie tiesiog viską darydavo už savo neįgalius vaikus. Tačiau pa si taikė ir visiškai kitokių atvejų, kuriais negalėjome atsistebėti. Savo akimis pamatėme, kad labai sunkios negalios jau nuo-lis pats gali apsirengti, užsisegti sagas. Tai leido mums pa ti kė ti, kad laikui bėgant labai daug ką galėsime pakeisti šių žmonių gyvenime, ir skatino veik ti.

Neretai dirbdami su specialiųjų poreikių žmonių grupe stengiamės patenkinti visų jos narių poreikius. Tai nelengva užduotis, nes beveik visuomet dirbame su žmonėmis, kurių negalios lygis pakankamai skirtingas. Tokiais atvejais nepakeičiama priemone tampa in-dividualus planavimas, kuris turi būti toks, kad atskleistų lankytojų stipriąsias puses. Pla-nuo jant svarbu išsiaiškinti kiekvieno neįgalaus žmogaus poreikius.

Sutelkus pagrindinį dėmesį į juos, galima daug sužinoti apie neįgalaus žmogaus turi-mas galias, įgytus įgūdžius ir imtis juos įtvirtinti. Svarbu parinkti veiklą, kurią mūsų lan-ky tojas sugebėtų atlikti. Be to, metodinis lankytojų įvertinimas ir rezultatų dokumenta-vi mas suteikia daug naudingos informacijos apie dabartines bei potencialias kiekvieno lan kytojo galias. Įvertinimas padeda susumuoti rezultatus, prieš tai atliekant stebėjimą, iš keliant tikslus ir juos įgyvendinant.

Visuomet būtina pajusti lankytojų nuotaikas, pradėti darbą nuo kontakto užmezgimo. Nereikėtų imtis nerealių užduočių. Parinkus individualią užduotį, svarbu ne darbo veiklos kaita, bet plėtimas ir pastovus įgūdžių lavinimas. Ypač tai aktualu dirbant su žmonėmis, turinčiais autizmo bruožų. Visas dėmesys turi būti sutelktas į lankytojo išgyvenimus.

Labai svarbu suvokti, kad naujai atvykęs lankytojas gali būti sunerimęs dėl to, kaip jam seksis nepažįstamoje aplinkoje: kaip jį sutiks, kiek dėmesio jam skirs grupės nariai ir

Sudarant tokią programą svarbu numatyti konkrečius veiksmus, kurių mes tikimės iš neįgalaus žmogaus, kad visa centro bendruomenė ir jis pats tuo džiaugtųsi. Už gerai atliktą veiksmą kairėje lentelės pusėje dedamas pliusas, o už neatliktą – dešinėje lentelės pusėje minusas. Ši programa sudaroma vienai savaitei. Savaitės pabaigoje kartu peržiūrima, kaip sekėsi, kur reikia pasistengti, už ką galima pagirti, paskatinti. Pastebėta, kad neįgalūs žmonės labai laukia šių aptarimų, jaučiasi svarbūs, kartu džiaugiasi daroma pažanga arba liūdi dėl nesėkmių. Pasirenkant, kokį elgesį norime koreguoti, svarbu numatyti ir veiks-mus, kuriuos neįgaliam žmogui bus lengva atlikti, kad nesunkiai gautų pliusą, pvz., pa-sisveikinti. Svarbu neskirti per daug sunkių užduočių, kurių šiuo metu neįgalusis aiškiai negali atlikti.

Šis metodas padeda žmonėms, turintiems elgesio sunkumų, suprasti, ko iš jų norima, suvokti, kad kitus žeidžia ir trikdo ne jis pats, o tik vienoks ar kitoks jo elgesys ar būdo savybė. Svarbu, kad žmogus patirtų, jog jis turi savybių, kuriomis kiti džiaugiasi, jog jis yra svarbus kitiems, jog jam esame neabejingi, nes jis yra mūsų bendruomenės narys, ver-tas rūpesčio ir pagarbos. Pamažu įtampa atlėgsta ir pradeda skleistis neįgalaus žmogaus vidinis grožis.

Gintaro Kasulaičiopiešiniai

24

Individualaus planavimo aspektai. Gyvenimo įgūdžių mokymas

25


Grupės draugai ją stebėjo su dideliu susidomėjimu. Jie jau buvo susidraugavę tar-pusavyje. Visi vienas kitą pažinojo, neblogai sutarė. Naujokė turėjo apsigyventi grupinio gyvenimo namuose, kur jau gyveno kelios merginos iš jos grupės. Suvo kiau, kad naujokė pasijustų saugi ir nevieniša, labiausiai jai reikėtų įgyti šių merginų pasitikėjimą. Tai buvo sunki užduotis. Naujokė visai nenorėjo priimti bendraamžių bičiulystės, tiesė rankas tik į darbuotojus. Mūsų laimei, mergaitė puikiai žinojo, ko nenori, gerai mus girdėjo ir buvo smalsi. Žingsnis po žingsnio visi drauge ją pratinome prie gyvenimiškų situacijų, mokėme reikiamų įgūdžių nuolat pagirdami, padrąsindami ir padėdami.

Nuosekliai dirbome pagal individualiai sudarytą socialinių įgūdžių lavinimo programą. Lankytoją teigiamai veikė paskatinimai, pagyrimai. Ji mėgo gražius drabužius ir džiaug da-vo si, kai sulaukdavo komplimento. Šiuo būdu su ja leng viau siai sekėsi užmegzti kontaktą. Taip ji įsiliejo į mūsų kolektyvą. Nuoseklus darbas da vė rezultatų.

Šiuo metu mergina moka pati pasisveikinti, parodo piršteliu, kokia yra graži. Moka nu sirengti viršutinius drabužius ir nusiauti batus, tik nesiseka susitvarkyti su sagomis, už-trauk tukais ir raišteliais. Pati valgo ir apsitarnauja tualete. Mėgsta būti draugų būryje ir su jais kartu juoktis.

Dirbant su lankytojais, turinčiais sunkią proto negalią, labai svarbu kasdien įvertinti kiekvieno jų emocinę ir fi zinę būklę. Būtina siekti, kad užsimegztų kontaktas tarp lan ky to-jų, darbuotojo ir grupės. Reikia tinkamai panaudoti lankytojų, turinčių sunkią negalią, o ypač autizmo bruožų, sensorinius pojūčius (klausą, lytėjimą, skonį), kaip stimulus kontak-tui su aplinka užmegzti. Konkrečiose situacijose grupėje dirbančiam socialiniam darbuoto-jui į pagalbą turi ateiti jo padėjėjas.

Sudarant individualias programas svarbu įvertinti lankytojų savarankiškumo lygį. Tai pa deda siekti užsibrėžtų tikslų. Lankytojų įgūdžius galima suskirstyti į šias pakopas:

• Pirmoji pakopa (savarankiškas). Higiena: pats rūpinasi asmenine higiena, pats apsi-tarnauja visose buities srityse (apsirengia, pavalgo, nusiprausia).

• Antroji pakopa (iš dalies savarankiškas). Higiena: gali laiku pasiprašyti į tualetą, bet reikia atsegti užtrauktuką ir sagas, sugeba pasinaudoti tualetu, bet nemoka pasi nau-doti tualetiniu popieriumi. Savitvarka: kai darbuotojas atsagsto sagas, pats gali nusi-rengti, pasikabinti ant pakabos drabužius, apsiauti šlepetes, bet nemoka užsirišti raiš telių.

• Trečioji pakopa (nesavarankiškas). Higiena: reikia priminti, kad laikas į tualetą, ir visiškai aptarnauti, nuplauti rankas ir nuvalyti nosį, tačiau lankytojas suvokia, kas su juo vyksta. Savitvarka: negali apsirengti ar nusirengti be darbuotojo pagalbos, tačiau pajėgia pakelti ir įkišti rankas į rankoves ar įsprausti kojas į batus.

• Ketvirtoji pakopa (visiškai nesavarankiškas). Higiena: nesuvokia, kada reikia pasi-naudoti tualetu, tenka jį visiškai aptarnauti ir prilaikyti. Savitvarka: net nepajėgia įkišti rankų į rankoves ar įsprausti kojų į batus, tai turi daryti darbuotojas.

Panašiai sudaromos ir bendravimo įgūdžių programos. Jas rengiant įvertinami šie kri-terijai: gebėjimai, jutimai (rega ir klausa), savarankiškumas, noras kontaktuoti, as me ni-nės erdvės ribos. Atlikus įvertinimą, lankytojai įtraukiami į kasdieninę veiklą. Nuosek-liai, po mažą žingsnelį, vis artėjant prie norimo rezultato. Kad toks kelias pasiteisina, ro do anksčiau pateiktas atvejo pavyzdys. Mūsų minėta mergina išmoko priimti draugų pagalbą, tinkamai naudotis įgytais higienos ir savitvarkos įgūdžiais. O svarbiausia, nors ir negalėdama kalbėti, ji gerai jaučiasi ir moka džiugiai juoktis.

Darbas su neįgaliais žmonėmis – tai tikra sielų pažinimo mokykla, įstabi dvasios analizė, iš neįtikėtinos kantrybės gimęs gebėjimas laukti, o sulaukus padėti lankytojui išeiti iš savo pasistatytos tvirtovės ir įsilieti į jį supantį pasaulį.

Gerų rezultatų galima pasiekti tik tuo met, kai komanda dirba darniai ir dalijasi bend-romis vertybėmis. Visus komandos narius turi vienyti bendras tikslas – padėti auklėtiniui

darbuotojai. Reikėtų pagalvoti ir apie tai, kad jis gali nemėgti prisilietimų, apkabinimų, norėti tam tikros savo erdvės. Kita vertus, ne mažiau svarbu, kad adaptacijos pradžioje naujokas neliktų nuošalyje. Todėl būtina su juo dirbti individualiai ramioje aplinkoje. Dar-bo pradžioje sudaromos individualios programos ir iškeliami šie tikslai:

• Artimieji tikslai, apimantys dalykus, kurie bus daromi artimiausiu laiku.• Tolimieji tikslai, kuriuos keliant būtina analizuoti, ar artimieji tikslai yra bū tini to-

limesniems tikslams įgyvendinti? Ar jie suteiks neįgaliajam naujų ga li my bių?Labai svarbu suvokti ir asmeninius lankytojo poreikius: ar jam minėti tikslai priimtini,

įveikiami ir svarbūs? Ar tikslai apima asmens pomėgius ir vertybes, viltis ir svajones? Ar realu tikėtis, kad auklėtinis pasieks šiuos tikslus? Tikslų siekimo sėkmė priklauso ir nuo vertinimo kriterijų.

Reikia dokumentuoti esamą padėtį, o lakui bėgant nuolat lyginti, ar pavyko pasiekti pažangos ir priartėti prie tikslų įgyvendinimo. Jeigu nepavyko, būtina išsiaiškinti, ką rei-kia keisti ar koreguoti tikslų įgyvendinimo eigoje, į ką atkreipti ypatingą dėmesį sudarant individualią programą ateityje. Ne mažiau svarbu nuspręsti, kaip išugdyti reikiamą įgūdį, neleisti jo prarasti ir nuolat jį tobulinti.

Darbo su neįgaliu žmogumi sėkmė tiesiogiai priklauso nuo bendravimo atmosferos, emocinių kontakto komponentų, asmenybės brandumo ir ypatumų. Ugdant bendravimo įgūdžius galima išmokyti neįgalų žmogų:

• atidžiau įsiklausyti į savo jausmus, kad būtų galima juos atpažinti;• išreikšti teigiamus jausmus net konfl ikto įkarštyje;• rasti kūrybiškus abi puses tenkinančius problemų sprendimus.Bendravimo atmosfera turi būti grindžiama abipusiu pasitikėjimu. Jei lankytojas ne-

no ri viešumo, reikia pasirinkti ramią aplinką, kur niekas netrukdytų ir būtų užtikrintas lan kytojo saugumas.

Sudarant individualią programą parama ir pagalba turi būti orientuota į tai, kad lan-ky tojas pagal savo gebėjimus galėtų maksimaliai išmokti suvokti aplinką, kuri jį supa. Žmogus, nesuvokiantis aplinkinio pasaulio, negali jaustis saugus.

Todėl turime padėti neįgaliems žmonėms nepasimesti artimiausioje aplinkoje, išmokyti pagal jų suvokimą ir gebėjimus naudotis įvairiais kasdieniniais daiktais. Turime ugdyti ir palaikyti visus jų gyvenimiškus įgūdžius, padėti nugalėti nepasitikėjimą savimi, formuoti lygiateisiškumą, nepriklausomai nuo neįgaliųjų gebėjimų. Labai svarbu po kiekvienos at-liktos užduoties atrasti gerą žodį, padrąsinti, pagirti.

Atvejo pavyzdys

Mergaitė į mano grupę atėjo prieš trylika metų. Stovėjo kambario kamputyje, že mai nuleidusi galvą, ir nejudėjo. Pašnekinta visai nekreipė dėmesio, bet žvelgė iš padilbų pro ant veido užkritusius plaukus. Pas mus ji atėjo iš kitų globos namų, kuriuos lankė nuo mažens. Jai buvo apie septyniolika metų.

Iš tėvų gauta informacija buvo skurdi – nesutaria su mama, nekalba, mėgsta minkštus žaislus. Nuo to ir pradėjome. Norėdami užmegzti kontaktą, ant stalo išdėliojome daugybę minkštų žaislų. Kurį laiką ji pasyviai mus stebėjo. Praėjus geram pusvalandžiui, išsidrąsino. Pati priėjo prie stalo ir paėmė žaislą. Tai buvo zuikis ilgomis ausimis. Supratau, aplinką ji suvokia gerai ir nori bendrauti, tik kol kas nejaukiai jaučiasi nepažįstamoje aplinkoje.

Palaipsniui pradėjome mokytis gyvenimiškų įgūdžių, tačiau nelabai sekėsi. Nemokėjo pati nusirengti, nusiauti batų, pavalgyti, apsitarnauti tualete... Bendravo irgi labai išrankiai. Niekam iš draugų neleido padėti. Jeigu kuris nors siūlydavo pagalbą, ji purty-davosi ir cypdavo.

26


27

LLANKYTOJŲ, TURINČIŲ SUNKIĄ NEGALIĄ,ANKYTOJŲ, TURINČIŲ SUNKIĄ NEGALIĄ,ADAPTACIJA NAUJOJE BENDRUOMENĖJEADAPTACIJA NAUJOJE BENDRUOMENĖJEJūratė Vėlutienė

Atvejo pavyzdys

Daugiau kaip prieš penkerius metus į mūsų grupę direktorė atlydėjo jauną, simpatišką vaikinuką. Pristatė jį kaip naują grupės narį ir pateikė pirminę gana negausią informaciją apie jį. Sužinojome, kad naujokui greitai sukaks 16 metų, kad jis nekalba, norus išreiškia gestais bei garsais, kad pats valgo šaukštu, labai mėgsta klausytis muzikos ir „skaityti“ žur-na lus, knygas bei laikraščius. Parodė, kaip lankytojas prašosi į tualetą, informavo, kad ten jam reikalinga visiška pagalba (kelnes atsegti, numauti, pasodinti ir t. t.), ir mūsų grupė pa didėjo dar vienu nariu.

Naujokas jautėsi gana laisvai. Iš spintelės išėmusi knygą (iki tol grupėje niekas ne bu-vo rakinama), pasiūliau ją vaikinukui ir… visi grupės lankytojai bei mes, darbuotojos, iš nustebimo netekome žado. Užteko kokių 10 minučių, kad visas lentynų, spintelių ir spin tų turinys atsidurtų ant grindų, o tarp išsvaidytų daiktų laimingas sėdėjo naujasis lan kytojas ir vis dairėsi, kur dar ką iškrausčius. Atkreipiau dėmesį į jo rankas: riešai, krump-liai – vienos žaizdos, šviežios ir beužgyjančios, kumštyje sugniaužtas laistymo žarnos ga-las, akylai saugomas. Patirtis pakuždėjo – asmuo, turintis autizmo bruožų. Neapsirikau. Vė liau tą patį perskaičiau mūsų centrui pateiktuose lankytojo dokumentuose.

Naujokas atėjo į susiformavusią vyresnio amžiaus jaunuolių grupę, kurių dauguma pasižymėjo tvarkingumu, o kai kurie net pedantišku savo daiktų saugojimu. Taigi visi tuojau pat puolė tvarkyti grupę. Tuomet ir susidūrėme su saviagresija – vaikinukas ėmė kandžioti savo riešus, kelius. Netrukus vėl viskas atsidūrė ant grindų. Tapo aišku, kad mūsų laukia ilgas ir sunkus darbas tiek su grupe, tiek su nauju jos nariu, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, puikiai žinojo žodžius „ne“ ir „negalima“, bet visiškai į juos nereaga-vo. Pačią pirmąją dieną susidarė įspūdis, kad vardan ramybės jaunuoliui buvo daug kas leidžiama, kad su juo buvo nepakankamai dirbama. Laikui bėgant šis pirmasis įspūdis pasitvirtino.

Daug vėliau sužinojome, kad visą tą pirmąją dieną naujoko mama praleido direktorės kabinete, vis laukdama, kada ateis kas nors ir pasakys: „Pasiimkite savo vaiką, mes su juo nesusitvarkome!“ Kaip vėliau pasakojo tėvai, iš anksčiau lankytos įstaigos jie dažną dieną sulaukdavo skambučio su panašiu reikalavimu ir važiuodavo parsivežti sūnaus namo. Užbėgdama įvykiams už akių pasidžiaugsiu, kad per ilgesnį nei 5 metų laikotarpį iš mūsų centro tėvai tokio skambučio taip ir nesulaukė.

O anuomet mūsų laukė daugybė bandymų, pastangų, įvairių stresinių situacijų, at ra di-mų, džiaugsmo... Kai praėjus trims mėnesiams įvyko pirmoji pažintis su naujoko tė vais ir kai pamačiau jų nuostabą ir džiugesį dėl dar menkų, mano akimis žiūrint, tei gia mų vaiko

tapti savarankišku, nugalėti bendravimo sunkumus, kylančius dėl jo negalios. Komandai reikia dirbti pozityviai ir kūrybiškai, mokėti džiaugtis net menkiausiais pasiekimais, kurti ir įgyvendinti naujus projektus, siekti užsibrėžtų tikslų, nesitikint visada laimėti.

Dirbant su žmonėmis, turinčiais sunkią proto ne galią, būtina mokėti pralaimėti savęs nežeminant ir nekaltinant. Tai padaryti padeda dalyvavimas profesinės savigalbos grupės veikloje. Šioje grupėje visada galima aptarti iš kilusias asmenines problemas, susijusias su socialiniu darbu, ugdyti humoro jausmą ir stiprinti optimizmą.

Juozo Pocevičiauspiešiniai

28

Lankytojų, turinčių sunkią negalią, adaptacija naujoje bendruomenėje

29


• anomalus valgymas (labai daug ko nevalgo);• vienos vietos, „savo kampo“ pamėgimas ir šios vietos „savinimasis“ (iki šiol tai

grupėje stovinti kušetė);• nesiorientavimas naujoje aplinkoje;• bėgimas.Pačioje stebėjimo pradžioje leidome naujokui elgtis taip, kaip jis buvo įpratęs (tuo

metu daugiau buvo dirbama su grupe). Taigi ten, kur tik jis pasisukdavo, kaipmat kil-davo jau minėtas chaosas ir netvarka. Naujokas bėgdavo kur papuolė. Patekęs į kitas grupes tuojau pat imdavo daryti savo tvarką, todėl kildavo nepasitenkinimas. Ėjau visur iš paskos, saugojau ir stebėjau. Išėjęs į lauką vėl blaškėsi, bėgo, matyt, jį neigiamai veikė visa ta nepažįstama aplinka. Labai ilgai neidavo į tas vietas, kur susiburdavo daug žmonių, pvz.: valgyklą, salę, centro renginius. Beje, jis iki šiol neina į valgyklą, valgo grupėje. Ka-dangi, kaip jau buvo minėta, ankstesnėse ugdymo įstaigose šiam lankytojui buvo daug leidžiama, jis, matyt, ir ten darė kitiems nepriimtinus dalykus, bet į tai nebuvo tinkamai reaguojama, tad jaunuoliui buvo sunku suvokti, ką galima ir ko negalima daryti. Todėl jis ilgai stengėsi išmėginti mus, abi grupės darbuotojas, savo elgesiu, kad sužinotų, iki kokios ribos gali netinkamai elgtis, skriausti save ir kitus.

Įvertinus tai, kas buvo pastebėta naujoko elgesyje, pasitarus, buvo priimtas sprendimas adaptacijos laikotarpiu laikinai riboti naujoko erdvę, kad būtų lengviau jam pačiam. Be to, labai tiksliai nustatyti tinkamo elgesio ribas. Vėlgi naudodamiesi tarimosi metodu, visi darbuotojai, turintys kontaktą su naujuoju lankytoju, nuolat vienodai griežtai ir aiškiai dėstė jam bendrabūvio taisykles.

Vėliau, siekiant derinti kitų lankytojų bei naujoko poreikius, išaiškinti ir panaudo ti asmenybės ugdymui jo stipriąsias puses, reikėjo pažinti jaunuolio psichofi zinius po reikius, nes būtent jie motyvuoja asmens elgesį. Tik juos perpratus, buvo galima lengviau suvokti, koks tai yra žmogus, kodėl jis elgiasi taip, o ne kitaip, ir kryptingai žadinti bei ugdyti vertingesnius poreikius, slopinant ir kompensuojant ankstesniuosius, žalingus pa čiam jaunuoliui ir aplinkiniams, galop mokyti jį įgyvendinti savo poreikius tinkamu būdu.

Siekiant palengvinti adaptaciją grupėje, užtikrinti ir sustiprinti saugumo poreikį (vieną pagrindinių poreikių, turinčių įtakos elgesiui), palengvinti kontaktų su kitais lankytojais užmezgimą bei susigyvenimą su jais ir užkirsti kelią betiksliam blaškymuisi bei lakstymui, buvo kuriam laikui išimta grupės durų rankena. Šis periodas truko apie metus – pusantrų. Naujokas nurimo, pradėjo įsitraukti į grupės gyvenimą, paklusti esamai tvarkai.

Per visą minėtą laikotarpį stengėmės pažinti ir fi zinius lankytojo poreikius: maisto, judėjimo, tualeto ir t. t. Visai tai darėme tam, kad juos tinkamai tenkintume, formuotu-me ir su žmogumi nekovotume ten, kur nereikia, nes bet kokia kova reikalauja daug energijos, sukelia kolektyve įtampą ir skatina paties jaunuolio agresiją. Kalbant apie naujoką, nemažai sunkumų kilo todėl, kad mes nežinojome, ko jis nevalgo. Taigi kol neišsiaiškinome, ką jis valgo, siūlėme visko iš eilės ir susidurdavome su kova, agresija ir t. t. Taip palengva atmetimo keliu, siūlydamos, klausdamos tėvų, išsiaiškinome naujoko maisto racioną ir pašalinome vieną problemų grupę.

Tenka pastebėti, kad informaciją apie naująjį lankytoją daugiausia teko susirinkti pačioms. Per vairuotoją perduodavome klausimus tėvams, kurie pasitikdavo savo vaiką, o mums perduodavo atsakymus. Gana retų susitikimų su tėvais metu irgi stengdavomės sužinoti kuo daugiau apie mums rūpinčius dalykus. Kadangi lankytojas negalėjo kalbėti, negalėjo pasakyti, ką jaučia, ko nori, teko mokytis suprasti jo kūno kalbą. Tyrinėjome jo būseną ir elgesį, nes tai irgi daug pasako apie žmogų. Mums reikėjo perprasti jo gestus ir perduodamus signalus. Tam reikėjo laiko, nes iš pradžių rezultatai buvo prasti: daugelis mūsų daug ko nesuprato. Kai lankytojui toks „nesusikalbėjimas“ tapdavo per sunkus, jam belikdavo saviagresijos protrūkiai (beje, pasitaikydavo ir agresijos atvejų). Tokius išpuolius keisdavo neviltis. Visuomet ieškojau ryšio tarp poelgio (saviagresijos) ir aplinkos, ypač jos

el gesio pasikeitimų, džiaugiausi ir pati: vadinasi, dirbta teisinga linkme. Tai įkvėpė dirbti toliau…

Laukė ilgas, maždaug metus, o gal ir ilgiau trukęs naujo lankytojo adaptacijos pe rio -das. Siekiant geriau jį pažinti ir suprasti, buvo vykdomas ilgalaikis struktūruotas ste bė-ji mas, padėjęs taikyti vertinimą, suformuluoti darbo tikslus bei uždavinius, organizuo ti individualią veiklą.

Pagrindinis sunkumas iš pradžių buvo daugiausia neigiama kitų grupės lankytojų – senbuvių – reakcija į naująjį narį. Pasipylė skundai, pykčiai dėl netvarkos, kilo nepasi ten-kinimas dėl atimtų, suplėšytų žurnalų, knygučių, sugadintų daiktų ir t. t. O juk as me ny bės ugdymas, jos vidinės struktūros tobulinimas labai priklauso nuo to, kaip individas su pranta save ir aplinkinius, kokie jo santykiai su aplinkiniais, kaip pastarieji su individu elgiasi. Todėl pirmiausia reikėjo pritaikyti aplinkos terapijos metodą (Mokymo kursas personalui, dirbančiam su sutrikusio intelekto vaikais ir jaunuoliais. 1993 m.), t. y. taip kurti lankytojo aplinką, kad ji skatintų visokeriopą asmenybės vystymąsi. Grupėje reikėjo sukurti teigiamą socialinę aplinką, mikroklimatą, kuris darytų teigiamą įtaką darbui su naujoku.

Reikia paminėti, kad tiek pačiame mūsų centre, tiek mūsų grupėje buvo ir yra su kur ta maksimaliai palanki aplinka, kuri leidžia lankytojams panaudoti savo gebėjimus ir no rą bendrauti, rodyti iniciatyvą, įgyti socialinių įgūdžių. Grupėje tuo metu jau buvo normali, sveika, geranoriška aplinka, kokia yra ir dabar. Tiesiog su naujo žmogaus atėjimu reikėjo korekcijų. Siekiant sukurti maksimaliai palankią aplinką, kurioje gerai jaustųsi ir senbu-viai, ir naujasis lankytojas, buvo naudojamasi bendradarbiavimo ir tarimosi metodais, kurie centre naudojami iki šiol.

Bendravimas – tai darbas su visais kitais grupės nariais, suprantamai jiems aiš ki nant, kodėl naujasis lankytojas yra toks, o ne kitoks, kodėl jis taip elgiasi ir t. t. Labiausiai vi-siems suprantama buvo tai, kad naujokas yra dar „mažas“, o jie visi jau „dideli“, su augę. Aiškinau, kad jie jau supranta, ką galima daryti, o ko ne, o šis jaunuolis dar ne moka, nesu-pranta, ir todėl jie visi turi man padėti. Mes visi kartu turime mokyti ir auklėti „mažą“, turėdami kantrybės, nepykdami, pasirengę laukti, kol viskas bus kitaip.

Šis metodas labai greitai pasirodė pakankamai veiksmingas. Visi ėmė atlaidžiau, geranoriškiau žiūrėti į naują grupės narį, siūlėsi padėti, vis aiškino vieni kitiems, kad jis dar „mažas“. Net tie lankytojai, kurie iki naujoko atėjimo grupėje turėjo problemų, ne tikėtai tarsi suaugo, ėmė globoti jaunesnįjį. Tiesa, kelių grupės senbuvių netekome – neatlaikę netvarkos bei kitų „mažo“ grupės draugo elgesio ypatybių, du lankytojai perėjo į kitas grupes. Juos pakeitė kiti, teigiamai priėmę minimą asmenį tokį, koks yra. Lygiagrečiai bendravimas vyko ir tarp darbuotojų, t. y. visi dirbome vieningai, ranka rankon.

Tarimasis – tai pirmiausia grupėje dirbančių specialistų diskusija, siekiant pažinti lan-kytoją. Kiekvienas pateikėme savo aiškinimus dėl lankytojo elgesio, vykdėme jo poelgių analizę ir svarstymą, palaipsniui įtraukdami vis daugiau su naujoku susijusių žmonių. Kartu su gana ilgu adaptacijos laikotarpiu, tinkamos aplinkos kūrimu, darbu su kitais grupės nariais, kaip jau buvo minėta, vyko ir struktūruotas stebėjimas, elgesio analizė, sie kiant įvertinti naujoko gebėjimus, nustatyti poreikius ir pagal tai sudaryti individualią ug dymo–globos programą.

Pirminis įvertinimas grupinėje veikloje, tikrinant turimus įgūdžius, parodė, kad nauja-sis narys labai daug supranta, ir tai buvo bei yra didelis palengvinimas mūsų darbe. Nau-jokas – autistas, turintis didžiąją dalį autistams būdingų bruožų (Vilniaus mokytojų na mų Informacijos biuletenis. 1994. Nr. 4. „Autizmas – teorija ir praktika“), tokių kaip:

• prisirišimas prie daikto (jau minėtas laistymo žarnos galas), teikiantis saugumo jausmą;

• nerimas, baimė, saviagresija, pyktis tą daiktą praradus;• rutinos poreikis (pvz., ilgai turėjome sėdėti tik tam tikrose vietose, ten kur sė dėjome

jo pirmąją buvimo dieną, varėme iš grupės visus „svetimus“ ir t. t.);

30


31


kodėl ne jam. Kalbėti su neįgaliaisiais visada reikia labai konkrečiai ir aiškiai, palydint žodžius gestais, nes tai palengvina užduoties ar pasekmės suvokimą.

Sutrikusių sugebėjimų žmogui labiau negu kitiems reikia paskatinimo ir pagalbos mokantis naujų dalykų. Bet paskatinimas turi būti sąžiningas, realus ir nuoseklus, t. y. iš pradžių taikomas kiekvieną kartą, po to vis rečiau, kol norimas elgesys ar įgūdis tampa norma, kelia džiaugsmą ir skatina norą veikti pačiam bei būti savarankiškam. (Pvz., minėto skatinimo rezultatas – lankytojas išmoko pats apsiauti batus, susitvarkyti tualete.) Tik la-bai svarbu, kad ugdymo proceso reikalavimai, užduotys ir tikslai nebūtų per sunkūs ir per dideli. Reikia, kad lankytojas patirtų sėkmę, būtų patenkintas ir iš to išplauktų noras siekti daugiau. Todėl aptariamuoju atveju tikslai ir buvo suformuluoti tiktai po ilgo stebėjimo.

Jeigu lankytojas daug pasiekė, įgijo įgūdžių, vadinasi, jis gali išmokti ir taisyklių. Bet tam reikia rutinos formavimo metodo. Tuo pačiu metu, ta pačia tvarka atlikti tuos pačius veiksmus, nes rutina suteikia saugumo jausmą. Mūsų atveju tuo pat metu atvykstama į centrą, nusirengiama, nusiaunama, visi daiktai pasidedami į spintelę ir t. t. Tą patį galima pasakyti ir apie išvykimą vakare. Beje, išvykstama turi būti visada tuo pačiu laiku, nes pokyčiai sukelia saviagresiją.

Pasiekę visiškos adaptacijos grupėje, žengėme kitą žingsnį – pradėjome integraciją į centro bendruomenę. Tai darėme naudodamiesi sistemine desensitizacija, paprasčiau ta-riant, laipsnišku jaudinimo mažinimu. Išėjimas į „žmones“ buvo labai atsargus, po mažą žingsnelį. Kad lankytojas visiškai adaptavosi grupėje, supratome iš to, jog laistymo žarnos galas vis dažniau buvo pamirštamas, kol tapo visai nereikalingas. Vadinasi, „savo teri-torijoje“ vaikinas jautėsi visai saugus. Tada į duris buvo sugrąžinta rankena, ir žmogus išėjo į prieškambarį. Apsipratęs ten, pradėjo eiti į sporto užsiėmimus. Naujai veiklai vėl prireikė adaptacijos. Viena vertus, veikla patiko, norėjosi eiti, kita vertus, baugino nauja patalpa ir nematytas žmogus. Vėl pasitaikė saviagresijos, bėgimo atvejų, kol pavyko prisi-taikyti (beje, jau per daug trumpesnį laiką). Po šios pergalės ilgai ilgai leidomės laiptais žemyn į pirmą aukštą, į salę. Iš pradžių išbūdavo ten vos keletą minučių, po to vis ilgiau. Iš pradžių mes neleisdavome pabėgti iš įvairių renginių, po to jau pats nebebėgo… Prireikė pustrečių metų, kol jaunuolis pirmą kartą ryžosi dalyvauti centro lankytojų diskotekoje. Dar vėliau labai pamėgo muzikos užsiėmimus, galiausiai pažino visas centro patalpas, net lauko dirbtuvėles. Kitas žingsnis – susipažinimas su artima aplinka, centro kiemu. Kai pradėjome eiti pasivaikščioti už centro ribų – vėl bė go, dviese turėjome laikyti už rankų. Laimei, dabar eina ramiai su kuo nors poroje.

Kokia padėtis šiandien? Kokie rezultatai pasiekti? Lankytojas – pilnateisis centro ben-druo menės narys, puikiai ir saugiai besijaučiantis ne tik savo grupėje, bet ir visame centre, išskyrus valgyklą, į kurią iki šiol taip ir neužsuka. Jis pažįsta ir puikiai priima visus darbuo-tojus ir lankytojus. Beje, šie gali stovėti, sėdėti ar gulėti kur nori. Nieko nebeišvarinėja iš gru pės. Dalyvauja visuose centro renginiuose, šoka diskotekose, o 2005 m. vaidino kartu su kitais Kalėdiniame grupės pasirodyme. Noriai eina į muzikos bei sporto užsiėmimus, nebeatiminėja iš kitų spaudos, o pats dalijasi ja su kitais. Susitvarko darbo vietą, susiren ka dė lionių detales. Dalyvauja grupės gyvenime: sėdi šalia kitų, stebi, kas ką veikia, „padeda“. Neliko agresijos, nukreiptos į kitus, saviagresija ta po gana reta, rankų riešai seniai su gijo.

Per lankytojo buvimo centre metus išugdėme daug savitvarkos įgūdžių: maistą jis val go eilės tvarka, išmoko naudotis šakute, apsiauti batus, nusinešti ir pasidėti juos į spin telę, o prireikus atsinešti. O svarbiausia – išmoko savarankiškai susitvarkyti tua le te, mums terei-kia atsegti kelnių sagą. Jaukiai ir saugiai jaučiasi centro teritorijoje, ne bebėga, mielai eina pasivaikščioti. Keletą kartų buvo išvykęs toli už centro ribų. Be abejo, augant, bręstant atsirado ir naujų problemų. Žmogus, turintis sunkią ne ga lią, pats nepajėgia susigaudyti, kokie pokyčiai vyksta su jo kūnu ir jausmais. Dėl to ky la nemalonių pojūčių, atsiranda baimė. Prasidėjus lytiniam brendimui ir hormonų aud roms, mūsų minimo jaunuolio irgi neaplenkė problemos. Tam tikri požymiai leido supras ti, kas sukėlė padažnėjusius pykčio,

pokyčių. Kai kada agresyvumas būdavo akivaizdus protestas prieš netinkamą aplinką, jos pasikeitimus (jau minėtas laistymo žarnos praradimas, „svetimų žmonių“ buvimas grupėje ir pan.). Ilgainiui, supratus naujoko ženklus ir signalus – išmokus jo kalbą – savia-gresijos atvejų gerokai sumažėjo, o pastaruoju metu jų pasitaiko itin retai.

Pasirodė, kad jaunuoliui yra labai svarbus aktyvumo (judėjimo) ir rimties poreikių ten-kinimas. Jo dienos laikas – tai nuolat besikeičiantys judėjimo po patalpą, ko nors veikimo (to, ką mėgsta, ar to, ką mes siūlom, kuo sudominam) ir sėdėjimo arba gulėjimo „savo vie-to je“ (ant minėtos kušetės) periodai. Bet koks pasipriešinimas šiai tvarkai vėlgi sukeldavo saviagresiją. Tenkinant šiuos poreikius ir kuriant teigiamą aplinką reikėjo dirbti ir su kitais centro lankytojais, kuriuos erzino naujoko judėjimas bei skleidžiami garsai.

Taip palaipsniui stebint ir vertinant, bandant ir klystant, tariantis ir darant išvadas, užpildžius savitvarkos, bendravimo bei socialinio elgesio įgūdžių anketas, buvo nustatyti lankytojo gebėjimai ir poreikiai, o tuomet sudaryta pirmoji individuali asmens ugdymo ir globos programa. Pagrindinis jos tikslas buvo galutinė adaptacija ir integracija į centro bendruomenę. Norint pasiekti šį galutinį tikslą, reikėjo užsibrėžti mažesnių uždavinių, kitaip tariant, žingsnelių. Vienu jų pirmiausia tapo naujoko ir kitų lankytojų poreikių de-rinimas, nes socialinių įgūdžių lavinimo grupės, kuriai aš vadovauju ir kurios vienas tikslų yra palaikyti turimas mokyklines žinias, veikla dėl naujoko praktiškai gana netrumpą laiką buvo paralyžiuota. Naujasis lankytojas iš visų atiminėjo bet kokią spaudą: knygas, sąsiuvinius, žurnalus ir pan., t. y. veiklos priemones. Norint sustip rin ti savitvarkos įgūdžius buvo numatyta siekti gražesnio valgymo ir tualeto problemos sprendimo – maksimalaus savarankiškumo ugdymo.

Dirbant su minėtu lankytoju, siekiant užsibrėžtų tikslų, organizuojant individualią veiklą ir globą, nuolat sistemingai kartojant, kas galima ir kas ne, t. y. laikantis nusibrėžtų ribų, buvo ir iki šiol tebėra remiamasi bihevioristine teorija bei jos metodais, kurių esmė – elgesio korekcija.

Atlikus struktūruotą stebėjimą, kaip vertinimą, buvo nustatytas jaunuolio bendrasis el-ge sys, tarpasmeninis elgesys, užduočių atlikimo elgesys (pvz., gana trum palaikis dėmesio su telkimas). Šiuo atveju yra svarbus gebėjimas įveikti sunkumus. Negalėjimas įveikti už-duoties ar patenkinti noro (poreikio), t. y. susidūrimas su kliūtimi, skatina agresyvų elgesį. Anksčiau agresija būdavo nukreipta ne tik į save, bet ir į kitus žmones: lankytojus ir darbuo-tojus. Kadangi neleidome ir nesileidome, dabar re tai pasitaikanti agresija yra nukreipta tik į save. Tačiau svarbiausia, kad vaikinas jau neišsigąsta kliūties, atkakliai ir ilgai siekia tikslo: bando, pyksta, jeigu neišeina, aiškinasi, vėl bando, mokosi ir… pasiekia savo. Bet kai pavyksta (pvz., sudėti dėlionę), ta veikla dažniausiai daugiau nebesidomi.

Šalinant netinkamus elgesio metodus ir mokant tinkamų, kad būtų pagerintas lan ky tojo funkcionalumas, buvo naudojami jau minėti bandymų – klaidų, parodymo – pa mokymo, kalbėjimo – aiškinimo metodai ir efekto dėsnis. Jeigu veiksmas (poelgis) buvo neteisingas ir atnešė neigiamų pasekmių, to veiksmo tikimybė nyksta. O jeigu veiksmas (poelgis) buvo teisingas ir atnešė teigiamų pasekmių, to veiksmo tikimybė auga. Įvyksta intervencija – netinkamas elgesys pakeičiamas tinkamu. Pvz.: laikraščių, žurnalų atėmimas ir plėšymas baigdavosi jų negavimu, gražus vartymas, žiūrėjimas ir neatiminėjimas iš kitų – gavimu. Galop lankytojas išmoko patenkinti šį poreikį ir tuo pačiu derinti jį su kitų poreikiais.

Stengiantis ugdyti ir skatinti tinkamą lankytojo elgesį yra svarbi išorinė kontrolė. Todėl buvo ir yra naudojama pastiprinimo sistema, t. y. tinkamų elgesio momentų skatinimas ir neigiamo elgesio ignoravimas. (Jokiu būdu negalima naudoti bausmių netinkamam elgesiui šalinti, nes tai turi atvirkštinį poveikį!). Pvz., vėlgi tie patys mylimi žurnalai. Už teigiamą elgesį (darbo vietos sutvarkymą, kaladėlių sudėjimą ir pan.) duodamas žurnalas pačiam jaunuoliui, už neigiamą (nesutvarkymą ir mėtymą) jis duodamas kitam, kuris tą darbą padarė tinkamai. Be to, kiekvieną kartą trumpai ir konkrečiai (kuo mažiau žodžių, tuo lengviau neįgaliajam suprasti!) paaiškinama, kodėl žurnalas duodamas jam arba

32


33

LLANKYTOJO, TURINČIO RYŠKIŲ AUTIZMO ANKYTOJO, TURINČIO RYŠKIŲ AUTIZMO BRUOŽŲ, INDIVIDUALI UGDYMO PROGRAMABRUOŽŲ, INDIVIDUALI UGDYMO PROGRAMAJulija Vaitoškaitė

Pradinė padėtis

Atvykęs į mūsų centrą, lankytojas jautėsi nesaugiai ir buvo pasimetęs. Pirmomis die no-mis jį į centrą atlydėdavo tėvas. Nauja aplinka vaikiną sudomino ir sujaudino. Tik įė jęs į grupę, pastebėjo sudėtus žurnalus ir nuskubėjo prie jų. Ėmė viską iš eilės ir ne žiūrėdamas vertė ant žemės. Nei žmonėmis, nei grupėje esančiais kitais daiktais ne si do mėjo, išskyrus tai, kad pamatęs kitą asmenį, pradėdavo rėkti „nenoriu“, griebdavo ša lia esantį žmogų už rankos ir tempdavo už megztinio...

Tėvai suteikė informacijos apie šio lankytojo reakciją į aplinką: išaiškino, kokie žo džiai ir frazės ką reiškia, nes lankytojas sakydavo viena, o turėdavo galvoje visai ką kita. Tai gi daž niausiai jo poreikiai būdavo išreiškiami „užkoduotomis“ frazėmis.

Šis lankytojas turi sunkią autizmo formą. Anksčiau jis bandė lankyti specialiąją mo kyklą, tačiau ten nepritapo ir grįžo į namus. Todėl galima teigti, kad iki šiol (kol pra dė jo lankyti mūsų centrą) jis savo 24 gyvenimo metus praleido namuose. Taigi lankyto jas neturėjo ben-dravimo patirties ir nepažįstami žmonės bei nauja vieta jam sukėlė ne mažai nerimo.

Dėl savo išvaizdos (jis yra aukštas, stambaus sudėjimo) ir reagavimo į aplinki nius būdo naujokas kelė baimę kitiems centro lankytojams. Tai sunkino darbą ir kėlė nerimą darbuo-to jams, bandantiems rasti būdų, kaip užmegzti ryšį su šiuo lankytoju, kaip padėti jam pri sitaikyti prie naujos aplinkos ir nepažįstamų žmonių.

Gebėjimai ir pomėgiai

Gana greitai paaiškėjo, kad higienos ir savitvarkos srityse jam reikalinga visapusiška pa galba. Savarankiškai nieko nedarė. Kai norėdavo, klausydavo komandų ir pagal ga-limybes nusivilkdavo striukę, nusiimdavo kepurę, nusiaudavo batus.

Visą laiką gulėdavo lovoje ir vartydavo enciklopedijas. Vos ne kas pusvalandį eida-vo į tualetą. Ten jį lydėdavo asistentas ir padėdavo susitvarkyti. Dažnai pridarydavo į kelnes. Nors lankytojui patikdavo būti prausiamam, pats jis nesiprausdavo. Dažnai ap-gaudinėdavo – sakydavo, kad nori į tualetą, bet nuvestas nieko nepadarydavo.

Savarankiškai nevalgydavo, reikėdavo padėti: palaikyti stiklinę, nes gerdavo labai skubėdamas, rydamas dideliais gurkšniais. Valgydavo tik tai, kas jam patinka. Vi siš kai at-sisakydavo daržovių. Savarankiškai galėjo valgyti tik kietą maistą, kurį imdavo rankomis. Tai, ko nemėgsta, išmesdavo ir išdrabstydavo. Šiaip valgė pakankamai daug įvairaus mais-to, todėl dažnai viduriuodavo.

Kai būdavo geros nuotaikos, mėgdavo žaisti žodžių žaidimus – klausinėdavo įvairių žo džių reikšmių. Pykdavo, jei jam neatsakydavo. Pats kontakto neieškodavo. Bendrų

saviagresijos priepuolius. Tačiau laikui bė gant problemų mažėjo. Tiesa, šiuo metu aktu-aliausia neseniai atsiradusi nauja proble ma – labai sustiprėjo lankytojo skleidžiami garsai. Triukšmas neigiamai veikia likusius gru pės narius, šie pyksta, barasi, tildo. O kaip rašoma žurnale „Viltis“, autistai jaučia didžiulį pasitenkinimą, jei sukelia jums pyktį, priverčia rėkti, bartis ar net muštis. Tuomet jie įsitikinę, kad pasiekė savo. Rami, šaltakraujiška reakcija į bet kokį tokio vaiko el ge sį – geriausias, nors ir ne lengviausias, sprendimas. Būkite kantrūs!” (Viltis. 1998. Nr. 1).

Mūsų atveju yra panašiai. Kiti grupės nariai triukšmadarį tildo, ramina, bara – tuo su-keldami dar didesnį triukšmą. Skundžiasi, kad jiems blogai, skauda galvas. Yra tekę ginti jaunuolį ir nuo mėginimų fi ziškai užgauti, nors pastarajam visa tai patinka ir jis su dar didesniu smarkumu bėgioja po grupę ir šnypščia, mykia bei skleidžia kitokius garsus. Šiuo atveju vėl vyksta darbas su grupe, kad pasiektume minimalią reakciją į minėtą problemą. Tad apsišarvavę kantrybe dirbame toliau, ieškome kelių spręsti naujas problemas. Ne tik kantrybė, bet ir nuoseklumas, aiškiai suformuluotos užduotys, teisingas neigiamo elgesio priežasčių nustatymas, savitarpio pagalbos ir pasitikėjimo atmosferos sukūrimas, vieno-das visų dirbančiųjų elgesys, kryptinga, tęstinė, palaikanti turimus įgūdžius bei formuo-janti naujus veikla yra sėkmingo mūsų darbo pagrindas.

Ričardo Brazauskopiešinys

34

Lankytojo, turinčio ryškių autizmo bruožų, individuali ugdymo programa

35


• stengiamasi palaipsniui supažindinti lankytoją su grupės aplinka ir pratinti prie jos bei grupės narių;

• stengiamasi formuoti kitų grupės narių teigiamą požiūrį į naujoką;• siekiama laipsniškai integruoti lankytoją į grupės aplinką per pasyvų ir aktyvų buvimą

su kitais grupės nariais;• organizuojama lankytojui priimtina veikla (rašymas) grupės aplinkoje;• toliau tęsiamas individualus psichologės darbas 2 kartus per savaitę po 2 valandas. Vykdant mėgstamiausią šio lankytojo veiklą bendroje grupės aplinkoje, dėmesys buvo

skiriamas šiems veiksniams:• veiklos atlikimo susiejimui su lankytojo emocine būsena (dirbant, kai jaunuo lis yra

geros nuotaikos, nesuirzęs, nepavargęs, ir liautis jam susierzinus);• atlikimo laikui (palaipsniui ilginant buvimą grupėje);• atlikimo dažnumui (tankinat rašymo užsiėmimus iki keleto kartų per savaitę arba,

jeigu kliento gera nuotaika, iki keleto kartų per dieną);• veiklos priemonių įvairovei (iš pradžių rašydavo tik šratinuku, vėliau kitokiais

rašikliais);• socialinių kontaktų plėtimui (nuo darbuotojo – lankytojo ryšių iki darbuotojo –

lankytojo – kito grupės nario ryšių);• veiklos vietų plėtimui (rašymas prie kito negu įprasta stalo; rašymo priemonės

pasiėmimas iš spintelės ir pan.).Praktinė šio lankytojo veikla šiuo atveju rėmėsi diktavimo – rašymo principu. Žinoma,

visų pirma tai buvo nuolatinis lankytojo ir darbuotojo kontaktas, betarpiškas bendradar-biavimas (darbuotojas diktuoja, o lankytojas rašo). Veikla buvo plečiama klausinėjant, koks bus kitas žodis, skaičius, kokį skaičių ar žodį parašė ir t. t. Tai leido didinti lanky-tojo aktyvumą, nukreipti jo dėmesį į atliekamą veiklą ir suteikti jai daugiau prasmės, neapsiribojant tik mechanišku rašymo – parašymo veiksmu. Po truputį socialinių ryšių tin-klas plėtėsi, į šią veiklą įtraukiant kitų grupės narių, galinčių diktuoti. Tokiu būdu vyko abipusė integracija: tiek naujo lankytojo prisitaikymas prie grupės, tiek senųjų grupės narių požiūrio keitimas į naujoką.

Prie šios veiklos plėtimo prisidėjo ir įvairesnių naujų daiktų, pvz., kitų rašymo priemonių naudojimas (pratinant lankytoją jomis rašyti), ir net pasyvus kitų daiktų palikimas ant lankytojo darbo stalo (šiuo atveju stengėmės, kad rašant ant stalo gulėtų, o ne būtų nu-svies tas ant žemės, koks nors naujas daiktas, pvz.: pieštukinė ar knyga). Taip pratinant prie kuo natūralesnės, įprastos grupės aplinkos palaipsniui vyko integracija į šią aplinką.

Pasiekti rezultatai

Po ketverių metų kryptingo darbo su minėtu lankytoju galima išskirti šiuos rezultatus: • Jis daug geriau pritampa prie grupės, adekvačiau reaguoja į kitus grupės narius – re-

tai tampo už megztinių. Bendroje grupės erdvėje vyrauja teigiamos šio lankytojo emocijos.

• Rodo norą rašyti, būti bendroje grupės aplinkoje. Apgaudinėja, sakydamas, kad nori į tualetą, o veržiasi į grupę rašyti.

• Labiau domisi grupės aplinka. Pats nueina iki spintelės, atsidaro, įdėmiai žiūri, ieško kokio nors daikto (pvz., rašymo priemonės) ir jį atsineša (pvz., fl omasterį). Atsinešęs dažnai paklausia: „Kas čia?“.

• Rašo diktuojant kitam grupės nariui, jeigu šio diktavimas atitinka jo poreikius: dik-tuojantysis nevėluoja diktuoti, aiškiai taria ir nemaišo skaičių sekos. Diktuojantysis gali sėdėti šalia, nes lankytojas labai retai tampo jį už rankovių.

švenčių metu jis tik trumpai pabūdavo su visais, nes pradėdavo liesti kokį nors jaunuolį, tuo sukeldamas jo nepasitenkinimą. Nemokėjo palaikyti pokalbio, nors į klausimus kai kada atsakinėdavo.

Remdamiesi tėvų suteikta informacija, savo pačių stebėjimais ir psichologės (ateidavu-sios 2 kartus per savaitę ir po 2 valandas dirbdavusios individualiai su šiuo lankytoju: ra šydavusios, šnekėdavusios, stebėdavusios) rekomendacijomis, pildėme individualių ge-bėjimų įvairiose srityse (pvz.: savitvarkos, bendravimo ir t. t.) įvertinimo lapus. Sten gėmės pažinti turimus lankytojo gebėjimus, juos palaikyti ir tobulinti, atsižvelgdami į veiksmų ir operacijų atlikimo detalių gausėjimą, veiklos atlikimo lai ko ilgėjimą. Visa tai buvo daro-ma atsižvelgiant į lankytojo tuometines emocines bū se nas.

Santykiai su kitais žmonėmis

Pradžioje buvo matyti, kad lankytojas mūsų centre jaučiasi nejaukiai. Tai išduodavo jo stipri emocinė reakcija į bet kokį asmenį (darbuotoją ar lankytoją). Jam buvo skirtas atskiras kambarys, kuriame jis galėjo jaustis saugus ir kuriame jo neerzindavo aplinka (nei daiktai, nei asmenys). Iš pradžių jis garsiai rėkė, išvarydavo visus iš savo kamba riuko, viskam ir visiems rodė pasipriešinimą: kalbėdavo rėksmingu, garsiu tonu, stumdavo kitus rankomis, spausdavo rankomis žemesnių už jį lankytojų galvas. Prisileisdavo tiktai vieną vyriškį – socialinio darbuotojo padėjėją. Paaiškėjo, kad jam apskritai priim ti nesnis vyriškos lyties personalas, o į moteris darbuotojas jis reaguodavo priešiškai. Nelabai jų klausė, nes jam buvo svarbu jėga. Jausdamasis pranašesnis prieš moteris, stumdydavo darbuo-tojas, galėdavo net suduoti joms. Reikšdamas nepasitenkinimą griebdavo „priešininką“ rankomis, kąsdavo, smūgiuodavo galva, būdavo irzlus ir garsiai šaukdavo.

Dažnai lankytojo protestas prieš aplinką būdavo išreiškiamas tuštinimusi į kelnes. Pir-mosiomis dienomis centre būdavo ir jo tėtis, kuris pasirodydavo tik prieš važiuojant į namus arba iškilus poreikiui, t. y. jeigu klientas ilgai nenusiramindavo arba darbuotojai visiškai nesuprasdavo jo reakcijos į aplinką. Į kitus grupės narius jis iš pradžių reagavo neigiamai: bandė visus tampyti už rankų, megztinių, rėkdavo „nenoriu“, neužmegzdavo jokio pozityvaus kontakto. Kai susiburdavo daugiau žmonių, jis pradėdavo šaukti: „neno-riu“, „obuolys“, „skiauterė“. Tokiais atvejais geriausia būdavo palikti jį savo kambaryje vieną. Ten jis nusiramindavo ir buvo aišku, kad vienas jis jaučiasi geriausiai.

Kiti grupės draugai į jį reagavo nelabai teigiamai: vieni žvelgė su nepasitikėjimu, kiti ir visai prisibijojo. Galima sakyti, kad visus baugino didelis jo ūgis ir garsus riksmas. Visi jo vengdavo, nenorėdavo su juo bendrauti, traukdavosi atatupsti, net jei lankytojas prie jų nesiliesdavo, o tik neigiamai reaguodavo į darbuotojus.

Individualios programos sudarymas ir vykdymo eiga

Po kelių mėnesių stebėjimo, analizavimo bei individualaus psichologės darbo rezultatų aptarimo, šiam lankytojui buvo sudaryta individuali asmens ugdymo ir globos programa. Pagrindiniu tikslu tapo jo bendravimo įgūdžių su kitais centro bendruomenės nariais (tiek darbuotojais, tiek klientais) plėtimas, t. y. aktyvus integravimasis į grupę ir centro bendruomenę. Nuo pat pradžių darbas su juo vyko individualiai. Darbo eigoje buvo:

• stebima emocinė lankytojo būsena, bandoma išsiaiškinti jo siunčiamų signalų reikšmes (ko nori, kada pyksta ir t. t.);

• siekiama nustatyti ir lavinti higienos bei savitvarkos gebėjimus (apsitvarkymą po tu a-le to, apsirengimą, valgymą);

36


37

PPRIEDAIRIEDAI

1 priedas BENDRAVIMO ĮGŪDŽIŲ ĮVERTINIMO ANKETA

Žymėjimo pavyzdys: Atlieka pats +Atlieka kitų padedamas PNeatlieka –


Gimimo metai ____________________

Eil.Nr.

Įgūdžiai Data Data Data Data

1. Stebi prie jo/jos esantį žmogų.

2. Šypsena atsako į kito žmogaus dėmesį.

3. Reaguoja į savo šeimos narius.

4. Kalba atsako į darbuotojo šnekinimą.

5. Klauso darbuotojo nurodymų ir vykdo juos.

6. Atsiliepia į savo vardą.

7. Tyrinėja aplinką.

8. Mėgdžioja kitų judesius ir veiksmus.

9. Pakartoja veiksmus, kurie jį/ją sudomina ar prajuokina.

10. Siūlo ką nors veikti kartu.

11. Tempia, veda parodyti kokį nors daiktą ar įvykį.

12. Aktyviai reiškia emocijas ir jausmus.

13. Pasisveikina (kaip gali).

14. Atsisveikina (kaip gali).

15. Pasako arba parodo, kad nori ką nors daryti.

16.Socialiai priimtinu būdu reiškia nenorą, neigiamas emocijas.Jeigu NE, parašyti kaip.

17. Padėkoja.

• Rašo įvairesnėmis rašymo priemonėmis: pieštukais (labiausiai mėgsta paprastą pieš-tu ką, nors kartais pasirenka ir spalvotą), fl omasteriais, bandė rašyti net teptuku.

• Padaugėjo rašomų žodžių. Dabar retkarčiais, kai būna gerai nusiteikęs ir nori, parašo ir tas frazes, kurias iki tol tik sakydavo (pvz.: „Noriu saldainio, mineralinio“). Turi mėgs tamų knygų pavadinimų (pvz.: „Laukinė kriaušė“, „Jūros legendos“), kuriuos la biausiai mėgsta rašyti. Stengiamės, kad dažniau rašytų rečiau minimus žodžius, ki-tus pavadinimus.

• Pailgėjo rašymo laikas ir dažnumas. Pradžioje išbūdavo grupėje tik keletą minučių, o dabar – keletą valandų (priklausomai nuo nuotaikos), parašo skaičius iki 100, pats veržiasi į grupę.

• Po truputį integruojasi į centro bendruomenę. Paskutinėmis savaitėmis pra dė jome vesti lankytoją į bendras centro jaunuolių diskotekas. Lankytojas gali iš būti su kitų grupių jaunuoliais net iki 2 valandų, jo elgesys yra adekvatus: sė di, klausosi mu zikos, at si stoja, ramiai pavaikštinėja, pasisukioja aplink save, vėl pasėdi, netampo kitų lan-ky tojų.

• Ramiau reaguoja į darbuotojas. Klauso jų nurodymų: rengiasi, uždaro duris. Rečiau jas stumdo, netgi leidžiasi moters pamaitinamas (anksčiau valgydavo tik su vyru asis-tentu).

Apibendrinimas

Darbuotojas, dirbantis su sunkios proto negalios žmogumi, pirmiausia turi žinoti, ko-kia tai negalia, ir būti susipažinęs su šiai negaliai būdingais požymiais. Be to, jis tu ri ži-noti, kokios yra šią negalią turinčio lankytojo sveikatos būklės perspektyvos ir ug dy mo galimybės. Tada reikia susipažinti su individualiomis asmens galimybėmis. Čia ypač svar-bus bendradarbiavimas su lankytojo tėvais, globėjais bei kitais kolegomis. Jų suteikta in-formacija apie lankytojo gebėjimus ir pomėgius yra labai reikšminga. Ka dangi kalba eina apie suaugusį žmogų, labai svarbu kuo daugiau sužinoti apie anks tesnę jo integraciją, lankytas ugdymo įstaigas, kuriose buvo dedami pagrindai lan kytojo turimų įgūdžių for-mavimui, sėkmę, pasiektus rezultatus.

Reikšminga ir informacija apie požymius, išryškėjančius tam tikromis aplinkybėmis, pvz.: lankytojui būnant prastos nuotaikos ar pykstant. Ką tokioje situacijoje gali pada-ryti darbuotojai? Kaip jiems elgtis, kad įveiktų kritines būsenas? Gal lankytojas turi kokį mėgstamą ritualą ar pomėgį, kuriuo būtų galima remtis sudarant ugdymo programas.

Darbas su sunkios proto negalios klientu visada yra individualus, reikalaujantis di de-lės kantrybės, o rezultatai gali pasirodyti tik po ilgo laiko, net keleto metų, nes darbas vyks ta laipsniškai, po nedidelį žingsnelį, ypač pradžioje, kol klientas pripranta prie nau-jos aplinkos, nepažįstamų žmonių. Iš šalies žiūrint paprasčiausio veiksmo atlikimas, pvz., puodelio paėmimas į ranką ir pakėlimas prie lūpų, sunkios negalios žmogui yra il go bei kantraus darbo rezultatas. Neįgaliajam tai yra didelis pasiekimas, o darbuotojui – didelis džiaugsmas, suteikiantis viltį, kad tas menkas judesiukas gali tapti įgūdžiu, pa dėsiančiu lankytojui ateityje adaptuotis gyvenime.

Sugebėjimas pastebėti net ir mažiausius teigiamus poslinkius, džiaugsmingai jais da -lytis su kolegomis bei tėvais ir galimybė sulaukti jų palaikymo padeda nenusivilti ir ne-prarasti vilties dirbant su sunkios proto negalios žmonėmis ir pamažu atskleisti jų sa vo -tišką grožį.

38

Priedai

39

Priedai

2 priedas ASMENS VEIKLOS ORGANIZAVIMO PROGRAMA

____________________metai

Trumpa lankytojo veiklos charakteristika

Veikla grupėje

Bendravimas:

Savitvarka:

Pomėgiai:

Svarbu žinoti:

Užpildė

Kineziterapija

Užpildė

Muzika

Užpildė

Dailė

Keramika Užpildė

Teatras

Užpildė

Kita veikla

Užpildė


Užpildymo data _________________________

18. Sutinka atlikti kitų jaunuolių ir darbuotojų prašymus.

19. Klausosi pasakojimo.

20. Siūlant sugeba pasirinkti.

21. Laikosi žaidimo ir darbo taisyklių grupėje.

22. Žodžiu arba žvilgsniu paklausia, ar galima paimti daiktą.

23. Dalijasi su kitais maistu ir daiktais.

24. Priešinasi, kai kėsinamasi iš jo/jos ką nors atimti.

25. Prašo pagalbos.

26. Prisijungia prie kitų veiklos.

27.Žaidžia su savo kūnu (linguoja, maigo pirštus, tampo plaukus, masturbuojasi ir t. t.) pabraukti.

28. Žaidžia kartu su darbuotoju, nesinaudodamas(-a) daiktais.

29. Žaidžia vienas(-a) su įvairiais daiktais.

30. Žaidžia kartu su darbuotoju, naudodamasis(-si) daiktais.

31. Atsiliepia telefonu, pakviečia kitus prie telefono.

Užpildžiusio asmens parašas

Anketą sudarė dienos centro „Šviesa“ spec. pedagogė – psichologė Angelė Paulėkaitė.

1 priedo tęsinys

40

Priedai

41

Priedai

33. Ramiai išsako savo nuomonę.34. Juokiasi kitiems juokaujant.35. Bendraudamas(-a) išlaiko tinkamą atstumą.36. Bendraudamas(-a) palaiko akių kontaktą.37. Kalbasi su kitais ramiu balsu.38. Bendraudamas(-a) nemaskatuoja rankomis ar kojomis.39. Pasitraukia iš nemalonios situacijos.40. Atsispiria bendraamžių spaudimui.41. Argumentuoja savo poelgius.

Veiklos organizavimas

42. Pasako, kuri veikla jam/jai labiausiai patinka.43. Pasiima darbui reikalingas priemones.44. Dirbdamas(-a) planuoja, ką darys toliau.45. Tiksliai atlieka darbo judesius, veiksmus.46. Tinkamai elgiasi su priemonėmis.47. Stebi kitų darbą.48. Stebi ir komentuoja, kas vyksta.49. Nuovokiai dirba su medžiagomis.50. Savarankiškai daro poilsio pertraukas.51. Noriai imasi naujos veiklos.52. Pasitiki savo jėgomis.53. Sugeba dirbti nesiblaškydamas(-a) dėl trukdžių.54. Dirba poroje su kitu.55. Pasirūpina savimi ir savo nuosavybe.56. Sutvarko darbo vietą.57.58.59.



3 priedas SOCIALINIO ELGESIO ĮVERTINIMO ANKETA



Gimimo metai ____________________

Eil.Nr.


Bendravimo iniciatyvumas ir palaikymas

1. Randa asmenį, su kuriuo gali pasikalbėti.2. Sveikinasi su pažįstamais žmonėmis be priminimo.3. Išeidamas(-a) atsisveikina be priminimo.4. Sveikinasi su nepažįstamais žmonėmis (svečiais).5. Padeda darbuotojo prašomas(-a).6. Siūlo pagalbą.7. Susidūręs(-usi) su problema, prašo pagalbos.8. Dalijasi maistu ar daiktais su kitais.9. Prašo leidimo.10. Mandagiai pradeda pokalbį.11. Mandagiai įsijungia į vykstantį pokalbį.12. Pasako savo adresą, telefono numerį.13. Papasakoja apie save.14. Organizuoja veiklą.15. Klausosi muzikos ar pasakojimo apie 20 minučių.16. Dalyvauja diskusijoje.

Taisyklių laikymasis

17. Klauso darbuotojų nurodymų ir juos vykdo.18. Laikosi taisyklių (grupės, dirbtuvėlės ir kt.).19. Pozityviai rūpinasi, kad kiti laikytųsi taisyklių.20. Supranta savo elgesio pasekmes.

Kitų žmonių skatinimas

21. Šypsena atsako į šypseną.22. Padėkoja be priminimo.23. Pastebi kitų išvaizdos pasikeitimus.24. Pasako komplimentą.25. Išklauso komplimentą ir padėkoja už jį.26. Nuramina ir padrąsina nusiminusiuosius.27. Pagiria kitus už gerą darbą.28. Sugeba reikšti džiaugsmą ir pasitenkinimą.29. Sugeba tinkamai reikšti pyktį.30. Atsiprašo.31. Atsisako to, kas jam/jai nepatinka.32. Ignoruoja nemalonią pastabą.

42

Priedai

43

Priedai

4 priedas SAVITVARKOS ĮGŪDŽIŲ ĮVERTINIMO ANKETA



Gimimo metai ____________________

Eil.Nr.


Higiena

1. Atsuka vandens čiaupą.2. Sureguliuoja vandens šilumą.3. Naudojasi muilu.4. Plaunasi rankas.5. Plaunasi veidą.6. Nusišluosto rankšluosčiu rankas.7. Nusišluosto rankšluosčiu veidą.

8.Valosi dantis, mėgdžiodamas(-a) kitus arba paaiškinus, kaip tai daryti.

9. Išspaudžia dantų pastos ant šepetėlio.10. Nusišluosto nosį.11. Nusišnypščia nosį.12. Susišukuoja plaukus.13. Naudojasi veidrodžiu savo išvaizdai apžiūrėti.14. Naudojasi higieniniais paketais.15. Pasako arba parodo, kad nori į tualetą.16. Laiku pasiprašo į tualetą.17. Nusimauna kelnes.18. Šlapinasi stovėdamas (vaikinas).19. Naudojasi tualetiniu popieriumi.20. Nuleidžia vandenį.21. Susitvarko rūbus.

Apsirengimas

22. Pakelia rankas ir kojas rengiamas(-a).23. Užsideda kepurę ant galvos.24. Nusiima kepurę.25. Užsimauna kojines.26. Nusimauna kojines.27. Teisingai apsiauna batus.28. Susiriša batų raištelius.39. Užspaudžia batų lipdukus.30. Užtraukia batų užtrauktuką.31. Nusiauna batus.32. Įkiša rankas į rankoves.33. Įkiša kojas į kelnių klešnes.34. Susiranda drabužių priekį.

35. Apsivelka lengvus drabužius.36. Nusivelka lengvus drabužius.37. Apsimauna kelnes.38. Užsisega kelnių diržą.39. Apsirengia, tik nesugeba susisagstyti sagų.40. Užsisega drabužių spaustukus ir kabliukus.41. Atsisega drabužių spaustukus ir kabliukus.42. Užsisega sagas.43. Atsisega sagas.44. Užtraukia užtrauktuką.45. Atsega užtrauktuką.46. Užsiriša šaliką.47. Atriša gobtuvo raištelius.48. Nusirengia atsegiotus drabužius.49. Žino rengimosi eiliškumą.50. Pakabina drabužius ant pakabos.51. Tvarkingai sulanksto drabužius.52. Padeda batus į vietą.53. Pasirenka drabužius pagal orą ir progą.

Valgymas

54. Valgo šaukštu.55. Valgo šakute.56. Geria iš puodelio.57. Valgo nelaistydamas(-a) ir netrupindamas(-a).58. Geria nelaistydamas(-a).59. Šaukštu valgo skystą sriubą.60. Savarankiškai valgo sumuštinį ir kitokį kietą maistą.



45

PIEŠINIŲ ALBUMASPIEŠINIŲ ALBUMAS

SSANTRAUKAANTRAUKA

„Žvaigždės gražios todėl, kad kiekvienoje yra gėlė, kurios nematyti“(Antuanas de Sent-Egziuperi).

Žmonių, turinčių sunkią proto negalią, sielose, kaip ir tose dangaus platybėse pasik-lydusiose žvaigždėse, auga gėlės, kurias reikia globoti bei puoselėti. Mes galime tik nu-manyti, kokią šviesą slepia jų sunki negalia, ir padėti tai šviesai kuo ryškiau spindėti.

Proto negalia, kaip ypatumas, lydi žmogų visą gyvenimą. Svarbu į proto negalios žmones žiūrėti kaip į galinčius tobulėti ir prisiminti, kad tobulėjimas yra visą gyvenimą trunkantis procesas, kad kiekvienas, taip pat ir sunkią negalią turintis, asmuo gali daug duoti kitam, net ir įgaliam, protingam bei nieko nestokojančiam žmogui.

SUMMARY

The stars are beautiful, because of a fl ower that cannot be seen(Antoine de Saint-Exupéry).

The fl owers are growing in the souls of people with severe disabilities as well as in the stars losing in heavenly space, and it is essential to protect and foster these fl owers. We can only suppose what kind of light is hidden under severe disability and help this light to shine brighter.

Mental disability is not a disease, but a special need which requires supporting evi-dence during whole life. Therefore, it is important to treat people with mental disabili-ties as individuals that can improve their skills. We must understand that improvement process continues incessantly. Moreover, each person, including people with severe dis-abilities, can give a lot to his/her peers.

РЕЗЮМЕРЕЗЮМЕ

«Звёзды красивы потому, что в каждой из них есть невидимый цветок»(Антуан де Сент-Экзюпери).

В душах людей, страдающих тяжёлым умственным недугом, как и в тех звёздах,

за блудившихся в небесных просторах, растут цветы, которые надо беречь и лелеять.

Мы можем лишь догадываться, какой свет прячется за их тяжёлым недугом, и можем

по мочь этому свету засиять как можно ярче.

Умственный недуг, как особенность, сопровождает человека всю жизнь. Важно смот-

реть на людей с умственным недугом как на людей, способных к совершенствованию,

помнить что совершенствование – это процесс, продолжающийся всю жизнь, что

каж дый, в том числе и человек, страдающий тяжёлым недугом, может многое дать

другому, да же здоровому, умному, и ни в чём не нуждающемуся человеку.

46

Albumas

47

RičardoBrazauskopiešinys

ZigmoMasel

piešiniai

JuozoPocevičiaus

piešinys

LinosLapienytėspiešinys

Gintaras Kasulaitis

GintaroKasulaičio

piešiniai

ZigmoMaselpiešiniai

Arūno Markelevičiaus piešiniai

RičardoBrazauskopiešinys

GintaroKasulaičio

piešinys

ZigmoMasel

piešinys

Kokią šviesą slepia sunki negaliaAsmenybės atskleidimo metodai

Atsakinga už parengimą spaudai — Janina ButkuvienėRedagavo, korektūrą skaitė — Jūratė Žeimantienė

ISBN 978-9955-421-11-5

Tiražas 1200 egz.Išleido Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija „Viltis“

Spaudai parengė UAB „Progretus“Vilnius, 2006

Leidinyje panaudoti dienos centro „Šviesa“lankytojų piešiniai

Žmonių, turinčių sunkią proto negalią,sielose, kaip ir tose dangaus platybėsepasiklydusiose žvaigždėse, auga gėlės,

kurias reikia globoti bei puoselėti.

Mes galime tik numanyti,kokią šviesą slepia jų sunki

negalia, ir padėti tai šviesaikuo ryškiau spindėti.

Documents

KOOKIĄ ŠVIESĄ SLEPIA SUNKI NEGALIAKIĄ ŠVIESĄ SLEPIA …elibrary.lt/resursai/DB/Viltis/Leidiniai/2007 02 02 Kokia sviesa slepia.pdf · Svarbiausi jų yra šie: asmeninės erdvės