Romanas

Iš švedų kalbos vertėNadežda KušNer

Pia Hagmar

5

1

arkliai bėga ir bėga ratu. uodegos plaiks­tosi, o kanopos muša sausą molį. Jojikų šalmai juda aukštyn žemyn. Kvepia dulkėmis, prakai­tu ir saule. Stoviu prie tvoros, ir man maudžia pilvą iš pavydo. Kai kurios jojikės visiškai ne­atrodo laimingos. Jos turbūt nesupranta, kaip joms pasisekė. atiduočiau bet ką už galimybę būti viena iš jų.

Kelerius metus troškau pradėti jodinėti. Ne, „troškau“ – netinkamas žodis, jo neužtenka.

6

Svajojau apie tai, fantazavau, zyziau, verkiau, rėkiau ir vėl zyziau. Niekas nepadėjo. Mama mano, jog Bjornerudo jojimo mokykla nėra tinkama, „tik prastas ūkis su keliais senais ir nuvargusiais ristūnais“. Todėl man neleidžia­ma ten jodinėti. Ir taškas. apylinkėse nėra kitų jojimo mokyklų. Jau beveik lioviausi mė­gindama ją perkalbėti. Neverta, juk man vos tyliai sumurmėjus žodį „Bjornerudas“, mama paniekinančiai suprunkščia.

Beveik visos mano bendraklasės jodinėja Bjornerude. Man darosi bloga iš pavydo, kai jos pasakoja, kaip ten linksma ir kokie gražūs žirgai. Kartais kankinuosi, nueidama ten ir žiūrėdama. Skaudu matyti tuos, kam leidžia­ma jodinėti ir rūpintis žirgais. Man net nega­lima kurio nors iš jų pašukuoti. Tai leidžiama tik prižiūrėtojams ir jojikams, o jie pavydžiai saugo savo brangenybes.

Kartais sapnuoju, kaip visa arklių banda šuoliuoja link manęs. Kanopos dunda į žemę, o karčiai plevėsuoja. Noriu būti ten, tiesiog

7

pabūti šalia jų. Jie tokie gražūs, stiprūs, ga­lingi.

Kelis kartus visgi turėjau galimybę pajo­dinėti. Kartais mama pasiskolina žirgą iš ben dradarbės, kad galėtų pajodinėti. Tada ji leidžia man palaikyti jai draugiją ir taip pat truputį pajodinėti. Tačiau tai būna tik žingi­nė bei trumpa risčia pievele, mamai visą laiką būnant šalia. Mama daug jodinėdavo jaunys­tėje. Ji net lenktyniaudavo. dabar ji sako, jog beveik nieko neprisimena. Tačiau man patin­ka, kaip ji jodinėja. Ji išdrįsta ir joti šuoliais, ir šokti per kliūtis, kurių aukštis siekia mano pečius. Smagu žiūrėti, kaip ji jodinėja. Tada ji atrodo gerokai jaunesnė ir visai ne tokia ma­miška, kokia dažniausiai būna. Jos ilgi šviesūs plaukai plaikstosi iš po šalmo, nebūna tvar­kingai surišti ant pakaušio kaip visada. džiau­giuosi, kad ji dar nenešioja garbanotų tetuliš­kų šukuosenų.

Kiekvieną kartą po tokio jodinėjimo ji klausia to paties:

8

– ar tau nebuvo smagu, Klara?Niekada nežinau, ką atsakyti. aišku, buvo

linksma, bet kartu ir siaubinga. Juk nepakan­ka jodinėti kartą per metus. Tai kone blogiau negu iš viso niekada to nedaryti. Juk kiekvieną kartą, kai man leidžiama pajodinėti, dar labiau trokštu daryti tai dažniau. Tačiau mama negali to suvokti.

– Nesuprantu tavęs, Klara anderson, – sako ji ir pašiaušia man plaukus. – Tu nuolat zyzi, jog nori jodinėti, bet netampi nė kiek lai­mingesnė, kai tai darai.

– žinoma, tampu! Tiesiog noriu daryti tai dažniau. Kodėl nenori? Juk tau irgi smagu, – atsakau aš.

Mama atsidūsta ir pažvelgia į galinio vaiz­do veidrodėlį, stengdamasi gražiai pasidažyti lūpas.

– Juk žinai, kaip viskas yra, Klara. Beveik niekada neturiu laiko. Be to, man nepatogu klausti Betos, ar galiu pasiskolinti jos žirgą. Mes vos pažįstamos. Nenoriu, kad ji manytų, jog ją išnaudoju.

9

– O kaipgi aš? Juk turiu laiko, – inkščiu

aš. – Mieloji mamyte! Ar galiu pradėti jodinėti

Bjornerude?

Mama net nesivargina atsakyti. Ji apsimeta,

jog negirdi manęs. Ir taip visada. absoliučiai

beviltiška.

dabar viskas yra net blogiau negu buvo vos

prieš mėnesį. Nors apylinkėse netikėtai atsida­

rė visiškai tobula jodinėjimo mokykla su gerai

išauklėtais žirgais ir dešimčia puikių mokytojų,

aš vis tiek negaliu ten jodinėti. Neturime tam

pinigų. dabar niekam nebeturime pinigų. Vos

drįstu paprašyti mamos kišenpinigių, nes ji

nuliūsta kiekvieną kartą, kai tai darau.

Tai įvyko likus dviem dienoms iki mūsų

planuotų atostogų. Jau buvau bepradėjusi

krautis daiktus.

10

Mudvi su mama turėjome važiuoti auto­mobiliu į Prancūziją. Planavome šią kelionę visą pavasarį. Tačiau vieną dieną mama grįžo iš darbo ir ėmė verkti.

Ji žurnalistė, rašo straipsnius laikraščiams. Ji darė tai daugybę metų. Tačiau staiga jos laik raščio redakcijos vadovai nusprendė at­leisti septynis žmones. Viena iš praradusių darbą buvo mano mama. Nepratardama nė žo­džio ji sėdėjo prie virtuvės stalo ir žiūrėjo tie­siai prieš save. Ji net neatsakė, kai bandžiau ją pakalbinti. Kitą dieną ji blaškėsi kaip įsiutęs vilkas, spardė sienas ir keikėsi. žinoma, kelio­nė neįvyko. reikėjo taupyti pinigus. Turėjome išsikrauti daiktus iš krepšių, aš net nedrįsau dėl to skųstis.

Maždaug savaitę mama niršo. dabar ji liū­di. Vakarais, kai ji mano, kad miegu, girdžiu, kaip ji verkia savo kambaryje. Tai baisu. Nuo to man darosi bloga. Labai primena tą laiką prieš dvejus metus, kai jiedu su tėčiu išsiskyrė.

Kai kuriuos vakarus neištveriu ir nusėlinu

pas mamą. dažniausiai ji apsimeta, jog never­

11

kia, o yra visiškai linksma. žinoma, ji neno­ri manęs jaudinti. Mamos kartais turi keistų minčių. Pavyzdžiui, ji mano, jog mažiau jau­dinsiuosi, žinodama, jog ji man meluoja. Vis dėlto kartais ji leidžia man įlįsti į jos lovą, tada gulime viena šalia kitos ir jaudinamės kartu. Taip yra daug geriau. Iš tikrųjų tai visai malo­nu, nes tada atrodo, kad ji iš tiesų kalbasi su manimi, ir jai rūpi tai, ką sakau. šiaip ji daž­niausiai elgiasi su manimi kaip su mažu vaiku, nors man greit sukaks dvylika.

užsidengiame antklode, ir mama leidžia man atsigulti jai ant rankos. Ji kvepia saldžiai ir maloniai.

– Tai beviltiška. Nėra nė vieno tinkamo dar­bo. Na, gal tik ekonomės kokiam nors name. Turbūt man tiktų? – skundžiasi ji.

Negaliu susilaikyti nekikendama. Mano mama, dirbanti ekonome, taptų tikra katastro­fa. Juk vos sugeba pakeisti elektros lemputę. dažniausiai tai darau aš. Vien mintis, kad jos kas nors galėtų paprašyti techninės pagalbos,

skamba juokingai.

12

– Gal galėčiau rinkti keliuose tuščius bute­lius arba ištisus metus pardavinėti kalėdinius laikraščius, – toliau bėdoja mama.

– Bet juk dar kelis mėnesius gausi atlygi­nimą. Juk pati taip sakei. Be to, turėtum gauti nedarbingumo pašalpą, kaip ir visi kiti, – pri­menu jai.

– Kaip tu daug žinai, – stebisi mama.– Juk skaitau laikraščius, – greitai atsakau.Tai turėjo būti pokštas. Mama nuolat zy­

zia, kad man reikėtų daugiau žiūrėti televizijos naujienas bei dažniau skaityti mūsų namuose besimėtančius laikraščius, kad žinočiau, kas vyksta pasaulyje. Tačiau mama net nenusišyp­so. Jos jau niekas nelinksmina.

– Viskas tikrai bus gerai, – guodžiu ją. – Juk gali likti namie ir rašyti tą knygą, kurią visad svajojai parašyti, kai turėsi laiko. dabar turi laiko.

– Mums neužtenka pinigų! Kaip išlaikysiu mus abi? šis butas mums jau per brangus. Gal persikraustome namo pas tavo tėtį? Jis tikrai

13

apsidžiaugtų. Galėčiau padėti jam ir elizabetei rūpintis jų kūdikėliu, kai jis gims. Juk mums užteks vietos jų dideliame name.

Mamai nelabai patinka elizabetė – naujo­ji tėčio žmona. Kai ji kalba apie elizabetę, jos balsas pasikeičia. Tampa aštrus ir griežtas. Taip yra dėl to, kad tėtis persikraustė tiesiai pas ją. Kurį laiką mano tėvai daug pykosi ir barėsi dėl elizabetės. Vėliau jie kiek apsiramino. Tačiau kai papasakojau mamai, kad turėsiu broliuką ar sesutę, ji vėl įsiuto ir iki šiol nesiliauja py­kusi. Ji nori, kad taip pat nemėgčiau elizabe­tės, kaip ji. aš pykstu ant tėčio, kad jam labiau patinka gyventi su elizabete negu su mumis. Tačiau elizabetė visai maloni, o turėti broliu­ką ar sesutę būtų labai smagu. Nors ir negaliu pasakyti to mamai, nes ji nuliūs.

– Persikraustyti ten – nelabai gera mintis, mama, – tyliai sakau aš.

– žinau, Klara. atleisk, tai buvo tik kvailas juokelis. Bet ką manai, ar ateity išgyvensime tik su duona ir vandeniu?

14

– Na, kartais juk galėsime leisti sau truputį

makaronų, – paguodžiu ją.

Tada mama nusijuokia. Pagaliau.

didžiąją dalį laiko man labai liūdna. Savai­

tės, kurias planavome praleisti užsienyje, tie­

siog praeina. Keliskart numynėme dviračiais

prie jūros, o daugiau nedarome nieko. Ničnie­

ko. Tai siaubinga. Visi mano draugai išvažiavo

atostogų, o su mama ne itin linksma bendrau­

ti. Kiekvieną savaitę ji darosi vis liūdnesnė ir

liūdnesnė.

Kartais ji atsipeikėja ir nulekia į kokį nors

pokalbį dėl darbo. Tokiais atvejais ji pusę die­

nos gražinasi, arba, jos pačios žodžiais, sten­

giasi deramai atrodyti: garbanoja plaukus, pa­

sidažo blakstienas ir matuojasi prieš veidrodį

visus drabužius. Jai išeinant, ant prieškamba­

15

rio grindų mėtosi krūvos drabužių. Po kelių valandų ji grįžta namo ir neištaria nė žodžio. Jai nereikia nieko sakyti, idant suprasčiau, kad pokalbis ne itin pavyko.

Kai vieną dieną grįžtu namo, viskas atro­do kitaip. Jokių ant kilimo išmėtytų drabužių. Virtuvės stalas serviruotas gražiais porceliani­niais indais, o vazoje pamerkta didžiulė gelto­nų rožių puokštė. Tai geras ženklas. Kai mama iš tiesų džiaugiasi, ji visada nusiperka gėlių. Mama stovi prie viryklės ir niūniuoja. Tai dar vienas geras ženklas. Ji linkusi manyti, kad ruošti maistą yra siaubingai nuobodu, ir jau tikrai labai retai dainuoja gamindama. Kvepia neapsakomai gardžiai. Mėsos kepsniai ir bul­vių griežinėliai su česnakais – mano mėgsta­miausias patiekalas.

– Paimk sau ką nors atsigerti ir vyno man, – pasako ji ir apkabina mane.

– Ką švęsime? – paklausiu aš.– O kaip tu manai? – atsako ji ir nusijuo­

kia. – Gavau darbą! Naują darbą kitame laik­

16

raštyje, daug geresniame už pastarąjį. daugiau pinigų ir darbas įdomesnis.

Tai pernelyg gerai, kad būtų tiesa. Iš džiaugsmo ilgai šokame virtuvėje, laikydamos vieną kitą per liemenį. Paskui valgome. Mama spinduliuoja iš laimės. Niekada nemačiau jos tokios laimingos. Bent jau po skyrybų. Ji ilgai tarška apie naująjį darbą. Kokie ten visi pasi­rodė malonūs, apie kokius įdomius dalykus jai teks rašyti ir kaip ten viskas pasakiškai nuos­tabu. Tačiau staiga ji nutyla ir rimtai pažvelgia į mane.

– Turime kai ką aptarti, Klara.– Ką? – paklausiu.– darbas yra ne čia.– Ką turi omeny?– Jei sutiksiu ten dirbti, mums teks kraus­

tytis.Man net širdis apšąla. Kraustytis? Į kažko­

kią visiškai naują vietą, kur nieko nepažįstu. To neįmanoma net įsivaizduoti.

– Bet mama, juk negalime to daryti.

17

– žinoma, galime, jei tik norime. Juk gali apie tai pamąstyti? Prašau, Klara!

Man staiga dingsta noras švęsti. šventiniai jausmai dingsta lyg vanduo, nutekantis į kana­lizacijos vamzdį. Mama pamato mano miną ir stipriai apkabina.

– Gal viskas bus tik į gera. Juk negalime žinoti, kol neišdrįsime pabandyti. Neliūdėk, Klara. Juk niekas dar nėra nuspręsta, ar ne?

Tačiau aš viską žinau. Jau dabar žinau, kad tai beviltiška. Mama apsisprendė. Ji nori išsi­kraustyti ir pradėti naująjį darbą.

šį vakarą negaliu užmigti. Mintys sukasi mano galvoje. Kraustytis! šiurpas krečia vien nuo to žodžio. aišku, kartu su mama išsikraus­tėme po skyrybų. Persikėlėme iš mažo geltono namuko, kurį tėvai nupirko man gimus. Buvo baisu viską palikti. Savo kambarį su gėlėtais tapetais, kuriuos man leido pačiai pasirink­ti. Medį už alyvų krūmo, tarp kurio šakų tėtis man padėjo pastatyti trobelę. Braškes, kurio­mis kartu su mama rūpinomės visą pavasarį.

Tačiau tada išsinuomojome butą vos už poros

18

kvartalų. Galėjau likti savo klasėje ir eidavau į mokyklą beveik tuo pačiu keliu.

Jeigu dabar išsikraustysime, viskas bus daug blogiau. Nauja klasė, naujas butas – vis­kas nauja. Guliu lovoje, ir man darosi vis baisiau ir baisiau dėl to, kad mama privers sutikti su jos planais dėl kraustymosi, net ne­atsižvelgusi į mano nuomonę. Nepasakyčiau, kad mano klasė labai jau smagi. dauguma mano bendraklasių yra normalūs, ne daugiau. Neturiu geriausio draugo, kuris labai manęs pasiilgtų. Bet vis tiek! Praleidau toje pačioje klasėje ketverius metus ir pripratau prie visų.

Prie šio buto taip pat pripratau, nors ir nemaniau, kad taip bus, kai čia persikėlėme. Tada lyginau jį su namuku, ir man jis atrodė siaubingas. Tačiau dabar jis mūsų – mamos ir mano.

19

Vis dėlto daugiausia galvoju apie tėtį. Iš tik rųjų turiu su juo susitikti tik kas antrą sa­vaitgalį bei tris vasaros savaites. Tačiau jis gyvena netoli, todėl galiu jį lankyti kada tik panorėsiu. Taip ir darau. Kai mama dirba iki vėlumos, einu pas jį vakarieniauti. Tėtis pade­da man ruošti namų darbus.

Jeigu mudvi su mama išsikraustysime, be­veik negalėsiu matytis su tėčiu. Nuo šios min­ties man norisi verkti. Greičiausiai mama tik to ir trokšta – persikelti kuo toliau nuo tėčio. žinau, kad ji labai nenori jo matyti. Tačiau mamai reikėtų pagalvoti apie tai, kad jis tebė­ra mano tėtis, nors ir nėra jos vyras. Tai, kad turiu kraustytis vien dėl to, kad jie nesutaria, yra nesąžininga. ašaros bėga upeliais. Mama nieko negirdi, o gal ir nenori girdėti. Galiau­siai užmiegu. Pabudusi matau, kad pagalvė dar drėgna. Man baisu ir gaila savęs.

Kelias dienas mama nieko nesako apie kraustymąsi. abi apsimetame, jog nieko neat­sitiko. Galiausiai pradedu tikėtis, kad neteisin­gai supratau jos žodžius apie išvykimą, arba

įsigykiteknygą dabar