Ėva Janikovski

AŠ JAU EINU Į MOKYKLĄ

Labai keista, bet nuo to laiko, kai pasidariau pirmokas, suaugusius

domina tiktai viena, visi manęs tik ir klausia:

Ar patinka eiti į mokyklą?

Iš pradžių atsakydavau, kad nežinau. Šie iš nuostabos tik rankomis

suplodavo. Kodėl, girdi, man nepatinka eiti į mokyklą? Gal mokytoja

negera?

Bet juk aš ir nesakiau, kad nepatinka, aš tik sakiau, kad nežinau. Ir

tai – gryna teisybė.

Mat būna, kad į mokyklą eiti noriu, ir būna, kad ne.

Kai rytą išeinu pro vartus ir patraukiu gatve su kuprine ant pečių, o

visi tik ir žiūri, ir mato, kad aš jau mokinys, tada, aišku, noriu eiti į

mokyklą.

Ir kai mokytoja Klare užduoda tokį klausimą, i kurį niekas kitas

negali atsakyti, tiktai aš, tada irgi patinka.

Arba kai mokytoja Panė manęs paprašo uždainuoti, užvesti „Tiltą“,

ar kai aš toliau už visus nusviedžiu kamuoliuką, o mokytoja Magda net

sušunka: „Oho!“, tada į mokyklą eiti tikrai noriu.

Ir dar būna smagu, kai koridoriuje susitinkam su Atila, kuris jau irgi

mokinys, tiktai vaikštom, deja, ne į tą pačią klasę, ir kai susitikę vienas

kitą sveikinam: „Sveiks, rageli!..“, „Sveiks, ąsoti!..“ – ir iš to abu imam

leipti juokais, nes kiti nieko nesupranta; tada irgi mėgstu eiti į mokyklą.

Nors iš teisybės, jeigu čia būtų Lialė, ji tikrai suprastų, nes darželyje

mano ženklas kaip tik ir buvo ragelis, o Atilos – puodelis. Tačiau jis

visad jį maišydavo su ąsočiu.

Ir dar būna smagu eiti į mokyklą, kai mokytoja Klare iškelia mano

sąsiuvinį ir visai klasei parodo: girdi, žiūrėkite, kaip reikia gražiai ir

tvarkingai rašyti!

Žodžiu, daugsyk patinka eiti į mokyklą, tačiau būna, kad ir ne.

Kai rytą, vos tiktai atėjęs į klasę, pamatau, jog namie palikau

lazdeles, tada eiti į mokyklą visai nenoriu.

Ir kai reikia vienoje vietoje sėdėti kaip prikaltam, ir taip ilgai, kad

jau nė kojos nebeištveria – pačios po suolu ima trepsėti, judindamos ir

mane visą: „Ei, ei, Dani, kelkis!..“ – tada į mokyklą eiti tikrai nenoriu.

O kai tai pamokai nebūna nei galo, nei krašto, ir aš neiškentęs

atsikandu savo sumuštinio, kur įsidėjęs, o man už nugaros sėdinti

išdavikė tuoj pat praneša mokytojai: „Tamsta mokytoja, Danis vėl

valgo!..“ – tada į mokyklą eiti už jokius pinigus nenoriu.

Ir kai kiti vaikai iš to tik pradeda juoktis, tada jau taip nenoriu, taip

nenoriu, kad nors imk ir verk.

Ir dar nenoriu eiti į mokyklą, kai kartais užsižiūriu ne j tai, į ką

reikia, o į ką nors įdomesnio, ir mokytoja Pirė mane subara: „Ei, ei,

Balažai, tu ir vėl nesiklausai!“

Mokytoja Pirė, aišku, neteisi, nes jeigu į ką nors netyčia ir

užsižiūriu, tai dar anaiptol nereiškia, kad „ir vėl“; be to, aš – visai ne

Balažas, o Danis! Tiktai ji visą laiką maišo su Balažu.

Kaip tik dėl to aš tiksliai ir nebežinau – mėgstu eiti į tą mokyklą, ar

ne.

Lygiai taip pat negalėčiau atsakyti – ar myliu savo mokytoją. Nes

vis dėlto yra žmonių, kuriuos ir tai domina.

Ir galiu lažintis, kad tie, kas klausia, visai nė nenutuokia, kad

mokytoja yra ne viena, o dvi: viena priešpiet, kita popiet – pamokoms

ruošti, o be jų, dar dvi kitos. Šios moko dainuoti ir gimnastikos, kurią

reikia vadinti kūno kultūra.

Tos mokytojos – tas pat kas ir mokykla: kai mane giria, tada jas

myliu, o kai subara – tada ne. Bet mokytoją Klarę turbūt myliu net ir

tada, kai bara. O mokytojos Pirės nemylėčiau, netgi jei pagirtų. Tačiau

šitaip, deja, dar nė sykio nėra buvę.

Su Liale susitinkame beveik kasdien, nes kai ji grįžta iš darželio, aš

jau būnu kieme, aikštelėje, ten, kur visi žaidžiame.

Toji aikštelė – visai prieš pat mūsų langus.

O aš po pamokų kasdien ten išlekiu todėl, kad visad laukiu

pareinant Lialės.

Jos mama mane pamačiusi tuoj apsidžiaugia.

– O, žiūrėk, – sako ji Lialei, – va, jau ir Danis! Na tai aš čia jus

paliksiu ir dar užbėgsiu j gastronomą.

O būna, kad ji lekia ne į gastronomą, bet į lopšelį – parsivesti

dvynukų. Mat Lialė turi du mažus broliukus – Petį ir Andrišą.

O mes tuo tarpu likę vieni žaidžiame televizijos reklamą. Jau beveik

viską mokam atmintinai, ką ten rodo, o jei ir atsiranda kas naujo, tai

vienas kitą taisome tol, kol abu išmokstame. Aišku, ne vien tik žodžiais

beriame tą reklamą, bet ir vaidiname, viską lygiai taip, kaip ir ekrane, na

o jeigu pasitaiko koks nesuprantamas žodis, kurio gerai pasakyti

nemokame, tai abu juokiamės, kvatojam, nes jo kaip reikiant neištaria

nei Lialė, nei aš pats.

Auklėtoja Jutka darželyje, būdavo, visad sako: „Ei, vaikai! Vėl

darkotės!“ O auklėtoja Zoka sykį net paklausė: „Kas čia dabar? Ar

drignių apsirijote?“

Apsirijome ar neapsirijome, o žaisti televizijos reklamą mums

patinka. Net labai.

Žaisdama Lialė tarpais vis imdavo ir papasakodavo ką nors iš

darželio. Kad naujoji auklėtoja sakiusi tą ir tą, kad buvo susitikę senąsias

auklėtojas, kad visi traukę pasivaikščioti ten ir ten, o Zoltis šnekėjęs taip

ir anaip. Bet apie mokyklą – nė žodžio. Neklausdavo nieko, ničnieko.

O juk visi sako, kad darželinukai – amžini klaustukai. Tik klausia ir

klausia.

Lialė, deja, – ne.

O juk tikrai galėtų pasiteirauti, ar mėgstu eiti į mokyklą, aš būčiau

tik patenkintas. Bet ne, šitokių dalykų klausinėja tik suaugusieji. Galėtų

ji, žinoma, paklausti ir kitko, nesvarbu ko, bet ko. Bet ne – neklausia, lyg

į tą mokyklą aš visai ir nevaikščiočiau.

Apie ją klausinėja tiktai Lialės mama, kai grįžta su krepšiais iš

gastronomo ar su dvynukais iš lopšelio.

– O mokytoja tokia pat gera kaip ir auklėtojos? – sykį manęs

pasiteiravo.

Turėjau net kiek pagalvoti.

– Mokytoja niekad nebus tokia gera kaip auklėtojos, – galiausiai

atsakiau. – Bet šiaip gera. Ir tų mokytojų, beje, yra ne viena, o kelios.

Tai Lialei patiko. Aiškiai pamačiau.

– Net kelios? – nustebo Lialės mama.

– Taip, – patvirtinau. – Dvi mokytojos, tokios pat kaip ir dvi

buvusios auklėtojos, ir dar dvi, kurios moko tik po nedaug, tik kai ką.

– Oho! – dar labiau stebėjosi Lialės mama, o Lialei viskas buvo vis

tiek, ji nė nesiklausė.

O kitą kartą Lialės mama pasidomėjo:

– Na, tai ką jūs šiandien mokykloje mokėtės?

– Sekėm pasaką, – atsakiau, – ir rašėme raides. Ir žaidėme

lazdelėmis. Kas greičiau išrinks geltonas ir mėlynas.

– A, šitą mes mokam ir darželyje, – greitai išpyškino Lialė. –

Šiandien dar mokėmės ir vieną eilėraštį. Ir dainavome.

Lialės mama nutilo, daugiau netardama nė žodžio. Nutilau ir aš.

O juk mielai būčiau papasakojęs, kad mokėmės apie orą, apie oro

erdvę, kaip mokytoja sakė. Bet bijojau ir prasižioti: Lialė dar sakys, kad

giriuosi.

Kitą sykį Lialės mama vėl paklausė:

– O kiek jau raidžių pažįstate?

– Daug, – atsakiau. – Jau ir skaityti mokame.

– O aš visas knygeles moku atmintinai! – išpyškino Lialė, ir iš to jos

atsakymo galėjai suprasti, kad žmogui mokytis skaityti visai nereikia.

Jos mamai irgi taip atrodė.

Su Liale kalbėtis apie mokyklą buvo tiesiog neįmanoma.

O vėliau nutiko ir dar kai kas.

Vieną dieną gavau laišką. Pašto ženklo ant jo, teisybė, nebuvo,

matyt, kas nors tą laišką buvo įmetęs tiesiai į pašto dėžutę, bet

adresuotas jis buvo man, ir aš galėjau perskaityti jau beveik visas raides.

Na o tas, kurių neįveikiau, perskaitė mama.

Laiške buvo:

KVIETIMAS

Ketvirtadienį po pietų didžiųjų gmpėje švenčiame Lialės ir Zolčio gimimo

dieną. Jiems sukaks šešeri metai.

Laukiame darželyje 4 valandą po pietų.

Grupės vaikai ir auklėtoja Agė.

Tada buvo dar tik pirmadienis. Tris dienas sukau galvą, ką čia

nupirkti dovanų, ką padovanoti Lialei. Žolčiui žinojau ko reikėtų – jis

renka šokolado popierėlius, tiktai be šokolado, žinoma, – jį tuojau pat

sušveičia, tik popierėlis kolekcijai ir belieka.

Bet Lialei tai netinka. Jai reikia sugalvoti ką nors kita.

Aš paklausiau mamos:

– O ką nupirkti Lialei?

Bet ir mama nežinojo. O paskui jai į galvą šovė mintis.

– Aš manau, – tarė ji, – būtų geriausia, kad jūs pirktumėte dovanas

ne kiekvienas atskirai, o visi kartu susidėję, visi tie, kas gavote kvietimus

į darželį. Kad nupirktumėte bendras dovanėles: vieną Lialei, o kitą

Zolčiui. Dabar jie jau irgi mokyklinukai.

– Kas kas? – suklusau, nes to žodžio kaip reikiant nesupratau.

– Jie jau mokyklinio amžiaus, – paaiškino mama. – Tie, kuriems

suėjo šešeri metai, ateinantį rugsėjį turės eiti į mokyklą. Visi o visi. Todėl

ir sakoma, kad jau mokyklinukai. Taigi pasišnekėkite su vaikais, gerai?

O, kaip man tas mamos pasiūlymas patiko! Patiko patsai žodis

„mokyklinukai“! Mokyklinukai virvelinukai... Paskui ėmiau laužyti

galvą dėl dovanos, ir galiausiai šovė mintis.

Ogi nupirksim kuprines!

Aišku, tai kainuos brangiau negu šokoladas, bet jeigu susidėsime

visi, kas dabar jau pirmokai ir kas su Liale ir Zolčiu ėjo į darželį, tai

pinigų užteks.

– Nupirksim jiems abiem po kuprinę, – pasakiau mamai.

Mama kiek nustebo, nes kuprines vaikams įprasta pirkti

tada, kai jie jau iš tikrųjų turi eiti į mokyklą. Bet aš jai paaiškinau,

kad tos kuprinės Lialei su Zolčiu visai tiks. Juk abu dabar jau šešiamečiai

ir iš tikrųjų jau turėtų eiti į mokyklą, tiktai, deja, dar vis reikia vaikščioti į

tą darželį.

– Tavo teisybė, – atsakė mama, nes mano mama jau tokia: jeigu aš

teisus, tai ji tą mano tiesą ir pripažįsta.

Ir mes šokom skambinti kitoms mamoms, o pas tas, kur neturėjo

telefonų, nuėjome tiesiai į namus. Ir galiausiai nupirkome dvi kuprines.

Zoltis, žinoma, kur kas labiau apsidžiaugtų, jeigu ta kuprinė būtų iš

šokolado, bet man dabar ne jis rūpėįo, man rūpėjo Lialė.

O paskui netrukus atėjo ir ketvirtadienis, ir mes, buvę darželinukai,

visa keturiolika, patraukėm į darželį. Sį kartą jau kaip svečiai.

Ir buvome labai nustebę: didžiųjų grupės auklėtojos dabar jau nebe

Zoka ir nebe Jutka, o Agė. Ir dar gana neįprasta, kad vidurinė grupė

dabar jau didžioji, – tai yra visi tie, kurie tada, kai lankėme darželį, už

mus buvo kur kas mažesni. Aišku, jiems irgi galėjo pasirodyti keista,

kad mes jau mokiniai.

Visi labai apsidžiaugė mus pamatę. Teta virėja net rankomis

suplojo.

– Tai čia – mūsų vaikai! – stebėjosi ji. – Vaje vaje, jau mokiniai! Ir

kokie dideli! Nebūčiau nė pažinusi!

Ištrauka iš Éva Janikovszky knygos „Aš jau einu į mokyklą“ Vilnius : Vyturys,

1998 (iš vengrų kalbos vertė Janina Išganaitytė)

• Ko suaugusieji klausdavo Danio?

• Ką jis iš pradžių atsakydavo?

• Kada Danis norėdavo eiti į mokyklą?

• Kada eiti į mokyklą jam nepatikdavo?

• O jums ar patinka eiti į mokyklą? Kodėl?