Karinės publicistiKos Karo istorijos

MoKslo žurnalas KarDas2 0 1 2 m . n r . 3 ( 4 5 5 )

Šia

Me

nu

Mer

yje

Gruzijos ir Rusijos karo pamokos 50 p.

Kova su improvizuotaisiais sprogdinimo užtaisais 57 p.

Technologijų naujovės karyboje 60 p.

taupymas ir europos ginkluotųjų pajėgų modernizavimas 44 p.

Vano

Šla

mov

o (A

FP) n

uotr

. (sc

anpi

x.lt)

44

Per

sPek

ty

vo

s

Viena karščiausių naujienų – liepos 10 dieną Lietu-voje iki šiol veikusio Energetinio saugumo centro prie Užsienio reikalų ministerijos pagrindu įsteigtas NATO Energetinio saugumo kompetencijos centras (angl. NATO Energy Security Centre of Excellence, NATO EN-SEC COE). Jis užtikrins šio centro veikimą iki jam bus suteiktas nepriklausomos tarptautinės karinės organi-zacijos statusas. Tikimasi, kad šį statusą NATO Šiaurės Atlanto Taryba Energetinio saugumo kompetencijos centrui suteiks iki 2012 metų pabaigos ir šitaip bus baig-tos formalios akreditavimo procedūros. Dokumentus dėl NATO Energetinio saugumo kompetencijos centro steigimo NATO sąjungininkų transformacijos vadavie-tėje Norfolke (JAV) pasirašė Lietuvos, Latvijos, Turkijos ir Italijos įgaliotieji kariniai atstovai. Centro steigimo dokumentų pasirašymo ceremonijoje taip pat dalyvavo Estijos ir Prancūzijos atstovai. Šios šalys baigia įgalioji-mų derinimo vidaus procedūras ir steigimo dokumentus

Taupymas ir Europos ginkluotųjų pajėgų modernizavimas

Dabar, kai mažinamos išlaidos, NATO suinteresuota,

kad būtų plačiau taikomos naujosios technologijos,

„išmaniai“ (angl. smart) naudojami energijos ištekliai

ir profesionaliai planuojama politika. Europos Sąjunga

(ES) taip pat pasiryžusi gerinti saugumą, laikydamasi

principo „vienijimasis ir bendras naudojimas“. Jau ne

naujiena, kad NATO Oro policijos misija Baltijos šalyse,

kurios tikslas – geriausi kiek įmanoma rezultatai pa-

tiriant mažiausiai išlaidų, įvardijama kaip sėkmingas

išmaniosios gynybos pavyzdys. Lietuva aktyviai pa-

laiko visas gyvybiškai svarbias iniciatyvas, norėdama

paremti sąjungininkų karinių pajėgų plėtrą, karinių

misijų veiksmingumą ir operacinį suderinamumą, teik-

ti laiku kvalifikuotą ekspertinę paramą energetinio

saugumo klausimais.

pasirašys artimiausiu metu. NATO vardu dokumentus pasirašė vyriausiojo NATO pajėgų vado transformaci-jai pavaduotojas generolas Mečyslovas Benekas (Mie-czysław Bieniek). Baigus Energetinio saugumo kompe-tencijos centro akreditavimo procedūras, prie jo veiklos ketina prisijungti ir Jungtinės Amerikos Valstijos.

Pirmame NATO Energetinio saugumo kompeten-cijos centro valdybos posėdyje, kuriame dalyvavo visų Centro steigimo dokumentus pasirašiusių šalių (Italijos, Latvijos, Lietuvos, Turkijos, o stebėtojų teisėmis – Pran-cūzijos, Jungtinės Karalystės ir JAV) atstovai, patvirtinta Centro koncepcija, apibrėžianti šios naujos tarptautinės organizacijos 2013 metų tikslus ir uždavinius, veiklos programa ir kiti Centro veiklą reglamentuojantys do-kumentai. Centras jau yra gavęs iš Sąjungininkų pajėgų operacijų vadavietės (angl. Allied Command Operations, ACO) ir Aljanso vadavietės transformacijai (angl. Allied Command Transformation, ACT) veiklos pasiūlymų – atlikti užduotis, kurios teiktų pridėtinę vertę NATO. Centras analizuos energetinio saugumo ir kritinės ener-getikos infrastruktūros apsaugos klausimus, teiks reko-mendacijas ir pasiūlymus dėl operacinio energetinio saugumo, alternatyvių energijos šaltinių taikymo kary-boje, aplinkai palankių ir veiksmingų karinių pajėgumų plėtros, prisidės prie mokymų ir pratybų.

Vis dėlto, norint suprasti NATO Energetinio saugu-mo kompetencijos centro įsteigimo ir kitų bendro lėšų naudojimo projektų, į kuriuos įsitraukia Lietuva ir kitos ES šalys, svarbą, būtina plačiau susipažinti su tarptauti-niu kontekstu.

Būtini pokyčiai europojeTai, kad vis labiau imama rūpintis kariuomenės

energetinio efektyvumo didinimu, neturėtų stebinti. Juk valstybiniame sektoriuje kariuomenė pirmauja tarp daugiausia energijos išteklių sunaudojančių institucijų (išteklių tiekimas tapo neatsiejamu karinių operacijų elementu). Atliktų skaičiavimų duomenimis, Europos ginkluotųjų pajėgų valdomi pastatai ir teritorijos uži-

Parengė Jonas Kazragis

K a r D a s 2 0 1 2 m . N r . 3 ( 4 5 5 ) 45

NATO Energetinio saugumo kompetencijos centro logotipe vaizduojamas Žemės rutulys ne tik reiškia, kad tai tarptautinė organizacija, bet ir simbolizuoja tarptautinį bendradarbiavimą, o du maži NATO žen-kliukai logotipo kraštuose žymi glaudų Centro ir Al-janso ryšį. Dažnai lietuvių liaudies mene naudojamas keturkampės saulės simbolis pabrėžia Centro sąsa-jas su Lietuva ir Centro siekį tausoti aplinką, taupiai naudoti energijos išteklius karyboje ir kartu stiprinti kariuomenės kovinius gebėjimus. Stilizuoti saulės spinduliai – iečių antgaliai rodo karinį organizacijos statusą.

ma apie 200 milijonų kvadratinių metrų. Taigi Europos ginkluotosios pajėgos gali taupyti, plėtoti alternatyvių energijos išteklių naudojimo sritį ir šitaip prisidėti prie ES energetinio efektyvumo siekių įgyvendinimo. Be to, kariuomenė suteikia ypatingą galimybę įtvirtinti ener-getinio efektyvumo siekius: tradiciškai ji aiškiausiai for-muluoja naujų technologijų poreikį ir yra ta vieta, kur jos bene pirmiausia išbandomos. Tad naujų sprendi-mų taikymas kariuomenėje nėra išimtis, o pastaraisiais metais įvairiomis iniciatyvomis ir projektais bandoma prisidėti ir prie tvarios energetikos siekių įtvirtinimo kariuomenės dokumentuose. Deja, valstybių gynybos biudžetai arba mažėja, arba lieka nepakitę. Todėl, nuolat skambant reikalavimui „naudojant mažiau padaryti tiek pat“, būtina ką nors keisti. Vien 2009 metais 27 Europos Sąjungos valstybių narių kariuomenės išleido 210 mlrd. eurų. Tačiau toks, atrodytų, perteklinis karinių išlaidų dydis neužtikrino reikiamos ginkluotųjų pajėgų pareng-ties, siekiant išlaikyti ES ir NATO pranašumą.

Tai liudija vien praėjusiais metais kilusios problemos dėl lėšų trūkumo ir nepakankamo lėšų skyrimo:

NATO pajėgos, bazuojamos ES, buvo priverstos neleisti karo laivams vykdyti svarbių užduočių prie Somalio ir Libijos krantų. Paviešinta priežas-tis – pinigų stygius.

ES vadovaujama Libijos gyventojų gynimo ope-racija negalėjo būti atlikta be oro žvalgybos ir de-galų papildymo ore lėktuvams, kuriuos Jungtinės Amerikos Valstijos patikėjo ES šalims – NATO partnerėms.

ES karinį personalą sudaro maždaug 1,7 mln. žmonių, tačiau realiai dalyvauti kovinėse opera-cijose buvo pasirengę ne daugiau kaip 100 tūkst. karių ir jūreivių.

Iš 2 500 kovinių lėktuvų, kuriais disponavo ES, tik 5–10 procentų buvo pasirengę dalyvauti užsienio operacijose.

Savo karinei misijai Somalyje ES negalėjo rasti karo gydytojo ir jai teko kreiptis į Serbiją, nors ji nėra ES narė, kad galėtų skirti tokį specialistą.

Švedijos generolo Hokano Siureno (Håkan Syrén), ES Karinio komiteto pirmininko, nuomone, šie pavyzdžiai liudija, kad Europos gynyba „išsikvėpusi“, o tai gali kelti grėsmę pasauliui, kuriame gausu tiek senų, tiek naujų iššūkių siekiant užtikrinti saugumą. Karinių misijų iš-laikymas užsienyje, tarptautinės gynybos nuo balistinių raketų problemos, kibernetinio saugumo palaikymas ir toliau eikvos Europos išteklius. Tačiau ištekliai sen-ka. Todėl euro zonos šalys kovoja dėl į ją priimtų šalių

patvirtintas nato energetinio saugumo kompetencijos centro logotipas

biudžetų subalansavimo. „Išvada neišvengiama, nors politiškai ir neparanki“, – pasakė generolas H. Siurenas kalbėdamas 2011 m. lapkritį per kasmetę X Berlyno kon-ferenciją saugumo klausimais.

Finansiniai nepritekliai lėmė naujus sprendimus. Vie-nas iš plačiausiai skambančių principų – „vienijimasis ir bendras naudojimas“ – pagrįstas tuo, kad 27 ES valstybių narių kariuomenėms reikia išvien naudoti savo išteklius ir tarpusavyje koordinuoti rengimąsi. Ši politika, skati-nanti taupyti lėšas, NATO žinoma kaip „išmanioji gy-nyba“, palyginti neseniai davė keletą teigiamų rezultatų. Vienu iš vienijimosi pavyzdžių yra jungtinės NATO ka-rinių oro pajėgų bazės įkūrimas Vengrijoje strateginiam gabenimui oro keliu. Joje bazuojami kariniai transporto lėktuvai C-17. Tai pasakytina ir apie dvišalį britų ir pran-cūzų planą bendrai naudoti lėktuvnešius, bendrą pran-cūzų ir belgų lakūnų rengimą, Šiaurės Europos šalių sprendimą grupuoti žvalgybos duomenų rinkimą Bos-nijoje. Tapačiai NATO modifikavo buvusius sovietinius sraigtasparnius, kad jais galėtų naudotis valstybės narės, pakeitus kai kuriuos iš 23 sraigtasparnių tipų, naudoja-mų Europoje, nes jie ne visada derėjo tarpusavyje. Šiuo metu, iš esmės keisdama savo pajėgumus ir žvalgybos informacijos rinkimo priemones, Vokietija aprūpina savo ginkluotąsias pajėgas aukšto skrydžio bepiločiais žvalgybos orlaiviais „Euro Hawk“. Iš pradžių jie buvo skirti JAV kariuomenei. Europos gynybos agentūros (angl. European defence agency, EDA) iniciatyva suburta

46

per

speK

ty

vo

s

tyrimų grupė Ateities oro sistemos Europoje (angl. The Future Air Systems for Europe, FAS4Europe). Vadovau-jant bendrovei „Saab“, per 12 mėnesių ji parengė studi-ją ir nustatė, kad be papildomų investicijų ir platesnės kooperacijos Europa gali prarasti galimybę kurti naujos klasės pilotuojamus ir nepilotuojamus kovos orlaivius bei sraigtasparnius.

sutelktos pastangos – suvienyti ištekliaiNors yra pasiekta tam tikrų laimėjimų, ES karinė

vadovybė įspėja, kad principas „vienijimasis ir bendras naudojimas“ nebus sėkmingai taikomas, jei vyriausybės per daug apkarpys savo šalių karinį biudžetą. Per 1999–2009 metus 27 ES valstybių narių karinės išlaidos išaugo beveik 20 procentų – nuo 163 mlrd. iki 210 mlrd. eurų.

Tačiau, palyginti su bendra ES gamybos apimtimi, šios išlaidos sumažėjo maždaug 20 procentų. Tai pernelyg daug, atsižvelgiant į dydį, kurį NATO laiko pakanka-mu. Dėl griežto taupymo programų, pradėtų taikyti nuo 2009 metų, lėšų skiriama vis mažiau. „Be abejo, prin-cipą „vienijimasis ir bendras naudojimas“ verta taikyti, bet tai nekompensuos smarkiai sumažintų mūsų karinių biudžetų“, – sakė generolas leitenantas Tonas van Ošas (A. G. D. Ton van Osch), ES Karinio štabo viršininkas, 2011-ųjų pabaigoje vykusioje konferencijoje gynybos klausimais.

Kaip rašoma žurnalo „Per Concordiam“ straipsny-je, paskelbtame 2012 metų devintajame numeryje, tai akivaizdžiai matyti iš Slovakijos pavyzdžio. 2011 metais įvykusioje spaudos konferencijoje buvęs Slovakijos gy-nybos ministras Liubomiras Galko (L’ubomir Galko) atkreipė dėmesį į tai, kad 86 procentai jau ir taip var-gingo gynybos biudžeto bus išleista tokioms būtinoms išlaidoms kaip piniginės išmokos, mokesčiai ir atsis-kaitymai už degalus. Kuklūs 4–5 procentai karinių asi-gnavimų buvo skirti užsienio operacijoms Afganistane, Bosnijoje ir Kipre finansuoti, o didesnė karinės techni-kos dalis, likusi šalyje dar iš sovietinių laikų, laikoma pa-senusia. Slovakija įstojo į NATO, įsipareigojusi gynybos išlaidoms skirti 2 procentus bendrojo vidaus produkto (BVP), bet 2011 metais išleido tik 1 procentą BVP lėšų. L. Galko įspėjo, kad tolesnis Slovakijos karinių išlaidų mažinimas – tai ne kas kita, o šalies ginkluotųjų pajėgų „likvidavimas“.

vien taupyti nepakankaKad sukauptų gynybos biudžetą patiems svarbiau-

siems uždaviniams spręsti, tokių šalių kaip Slovakija ginkluotosios pajėgos atsisakė privalomosios karinės tarnybos, vadovaudamosi prielaida, kad tvirtas profe-sinės tarnybos karių branduolys priimtinesnis negu tik apmokyti šauktinių daliniai. Vokietija telkia savo sau-sumos, karinių oro ir karinių jūrų pajėgų vadovaujan-tį personalą Koblenico mieste. Nors tokios priemonės padeda sutaupyti pinigų, to nepakanka, kad nemažėtų ginkluotųjų pajėgų karių.

NATO generalinis sekretorius Andersas Fogas Ras-musenas (Anders Fogh Rasmussen) išmaniąją gynybą padarė pagrindine aptarimų tema, kai nusprendė pa-skirti du specialiuosius atstovus įtikinti Europos šalis vadovautis principu „vienijimasis ir bendras naudoji-mas“. Tokio bendradarbiavimo principas ne visada len-gvai įgyvendinamas. Pavyzdžiui, Europos šalys savo ka-rines oro pajėgas aprūpina naikintuvais, kuriuos gamina keturios konkuruojančios įmonės. Dubliavimas tampa

NATO Energetinio saugumo kompetencijos cen-tro direktoriaus pareigas liepos 23 dieną pradėjo eiti pulkininkas Romualdas Petkevičius. Lietuvos kariuo-menėje plk. R. Petkevičius tarnauja nuo 1992 metų. Prieš tapdamas Centro direktoriumi, Krašto apsaugos ministerijos (KAM) Gynybos politikos ir planavimo departamente dirbo patarėju, taip pat buvo vienas iš Centro steigėjų. 2008–2010 metais kaip Lietuvos na-cionalinis karinis atstovas atliko tarnybą Vyriausiojoje jungtinių sąjungininkų pajėgų Europoje vadavietė-je (angl. Supreme Headquarters Allied Powers Europe, SHAPE). Yra ėjęs Lietuvos gynybos atašė JAV ir Kana-dai pareigas. Buvo pirmasis KAM NATO departamento direktorius. Tarnybą Lietuvos kariuomenėje pradėjo Karinėse oro pajėgose. Yra baigęs Rygos aukštąją karo aviacijos mokyklą, mokėsi JAV tarptautinėje karininkų mokykloje ir Karinių oro pajėgų karo koledže.

K a r D a s 2 0 1 2 m . N r . 3 ( 4 5 5 ) 47

27 ES valstybių narių ginkluotųjų pajėgų bendro naudojimo išteklių programos (jau įgyvendinamos ir siūlomos):

Sraigtasparnių ir reaktyvinių lėktuvų lakūnų rengimas;

Karinio transporto punktai; Jūrų erdvės stebėjimas; Palydovinė žvalgyba; Karo lauko ligoninės; Degalų papildymas ore; Tiksliojo taikymo šaudmenys.

dar didesnis, kai tvarkomi sausumos pajėgų reikalai.„Iš 41 Europos stambių pirkinių programos, kurių

kaina sudaro daugiau kaip vieną milijardą eurų, tik 11 yra tarptautinės. Tai milžiniškas Europos gynybos lėšų eikvojimas. Pavyzdžiui, yra 23 pavienės šarvuočių pro-gramos, susijusios su palyginti beveik tokia pat techni-ka“, – rašoma ES Saugumo problemų tyrimo instituto 2009 metų tyrimo išvadose „Europos politika saugumo ir gynybos srityje: pirmieji 10 metų“.

T. van Ošas pratęsė savo mintį. Jis pareiškė, kad iš 300 Briuseliui pateiktų pasiūlymų vienytis ir bendrai naudoti tik devynis galima įgyvendinti. O trečdalis iš tų devynių pasiūlymų susiję su profesiniu rengimu ir lavi-nimu. Kitaip sakant, šalių vyriausybės nenoriai spren-džia technikos dubliavimo problemą, jeigu ji susijusi su darbo vietų mažinimu pačioje šalyje. Europos gynybos agentūra, bendra Europos šalių organizacija, įkurta 2004 metais siekiant padidinti ginkluotųjų pajėgų veiksmin-gumą, negali priversti ES šalių vyriausybių vykdyti arba atšaukti karinės technikos pirkimo ketinimų.

Finansų krizė taip pat sutrukdė įgyvendinti Europos saugumo ir gynybos sričių politiką, aptartą Lisabonos sutartyje. O ji numato galimybę Europos ginkluoto-sioms pajėgoms veikti atskirai nuo NATO. Iš tiesų ES išvengė NATO funkcijų ir struktūros dubliavimo dau-giausia dėl biudžeto nepriteklių.

Metas keisti požiūrį2011 m. lapkritį Berlyne vykusioje konferencijoje

saugumo klausimais ES šalių karinė ir civilinė vadovybė dar kartą išreiškė norą likti Aljanso dalimi, bet pabrė-žė būtinybę toliau kurti daugianacionalines ES kovines grupes, kurias sudarytų ne mažiau kaip po 1 500 karių. Vokietija, Lenkija ir Prancūzija, pasirašiusios Veimaro „trikampio“ sutartį, kovinę grupę sukurs 2013 metais. Kaip 2011 metų pabaigoje pranešė žurnalas „The Euro-pean“, ES kovinė grupė, į kurią įeis 2 800 karių iš šešių šalių, turi būti pasirengusi išvykti į humanitarines ir tai-kos palaikymo misijas jau 2012 metų pabaigoje. Šių ko-vinių grupių kūrimas atitinka seną NATO pageidavimą turėti Europoje daugiau greitojo reagavimo pajėgų.

ES yra numačiusi, kad kiekvienoje iš tokių kovinių grupių bus civilinis padalinys. Šitaip norima sutvirtin-ti Europos šalių siekį orientuotis į „moralinę jėgą“ ir humanitarines misijas. NATO generalinis sekretorius A. F. Rasmusenas pritarė karių ir civilių bendradarbia-vimui, tačiau įspėjo Europą, kad neleistina taupyti kari-nės technikos sąskaita – ji būtina net ir „moralinei jėgai“ palaikyti. „Kaip ištikimas europietis ir tvirtas atlantizmo šalininkas tokį pasiūlymą laikau, geriausiu atveju, nai-

viu, blogiausiu – pavojingu, – pasakė A. F. Rasmusenas 2011-aisiais. – Jis visiškai nedera su šių laikų vis kompli-kuotesnėmis saugumo sąlygomis.“

Su NATO generalinio sekretoriaus nuomone sutiko Čekijos gynybos ministro pirmasis pavaduotojas Iržis Šedivis (Jiri Sedivy). Kalbėdamas 2011 metų pabaigo-je vykusiame Europos šalių saugumo organizacijų va-dovų susitikime, jis paragino ES ginkluotąsias pajėgas rengtis „precedento neturinčiam negatyvių tendencijų sutapimui“ – atakoms kibernetinėje erdvėje, raketų pa-plitimui ir neramumams Artimuosiuose Rytuose. Pasak I. Šedivio, Europa bendromis pastangomis turi stiprinti saugumą, kitaip ji gali grįžti prie nepatvarių XIX am-žiaus sąjungų sistemos. O, kaip žinoma, tai baigėsi visa griaunančiais XX amžiaus karais. Europos Parlamento Išorės reikalų komiteto nario rumuno Joano Mirčos Pašku (Joan Mirča Pašku) nuomone, karinės technikos ir personalo trūkumas sprendžiant krizines situaci-jas užsienyje privedė prie komplikuoto „improvizuotų priemonių“ naudojimo.

Žinoma, Europoje yra ir optimistiškai nuteikiančių poslinkių. Dešimtmečius buvo neatsakingai žiūrima į lė-šas, skiriamas krovinių transportavimui oro keliu. Dabar Europos ginkluotosios pajėgos pradėjo investuoti lėšas į šimtus karinių transporto lėktuvų A440M – sumažintą europietišką C-17 kopiją. Daugelis A440M bus bazuoja-mi Europos oro transporto vadavietėje Nyderlanduose – viename iš pagrindinių Vienijimosi ir bendro naudojimo programos objektų. Visą žemyną aprėpianti palydovinė navigacijos sistema „Galileo“, sukurta to paties konsorci-umo, kuris gamina „Airbus“ lėktuvus, leis ES, taikant pa-žangias technologijas, vadovauti kariams kovos sąlygo-mis. Taline (Estija) įkurtas NATO Bendros kibernetinės gynybos tobulinimo centras tapo pirmu bendru žings-niu kovojant su pavojais kibernetinėje erdvėje. Iki 2014 metų pabaigos pratęsta ES karinių jūrų pajėgų kovos su piratavimu misija (operacija „Atalanta“).

„Atėjo metas pakeisti požiūrį į bendradarbiavimo ir karinių pajėgumų santykį, – 2011-ųjų pabaigoje ES šalių

48

gynybos ministrų susitikime pasakė Europos gynybos agentūros direktorė Klod Frans Arnu (Claude-France Arnould). – Klausimas, ar turime bendradarbiauti, ar ne, jau neaktualus. Dabar jis skamba kitaip – ar mes no-rime turėti tam tikrą potencialą, ar ne?“

Europos Sąjungos karinė operacija ATALANTA Nuo 2008 m. gruodžio Europos Sąjunga pradėjo

karinę operaciją „Atalanta“, kuri prisideda prie atgrasy-mo nuo piratavimo ir ginkluotų plėšimų jūroje prie So-malio krantų (Rytų Afrika), jų prevencijos ir stabdymo. Šiuo metu tai didžiausia ES vykdoma karinė operacija. Remiantis Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliu-cija Nr. 1918, nuo 2009 m. rugpjūčio Afrikos Kyšulyje Rytų Afrikoje pradėta NATO kovos su piratavimu ope-racija „Vandenyno skydas“ (angl. Ocean Shield).

Europos valstybėms saugumas prie Somalio esan-čiuose vandenyse yra itin svarbus, nes ties Somalio pa-krante besidriekiančiu laivybos keliu gabenama apie 50 procentų Europos sunaudojamos naftos ir jos pro-duktų. Pastaraisiais metais šiame regione piratavimo ir ginkluotų plėšimų jūroje mastas nepaprastai išaugo. Nuo piratavimo ir ginkluotų plėšimų Afrikos vandeny-se buvo nukentėję ir Lietuvos piliečiai – 2009 m. prie Nigerijos krantų užpultas Lietuvos komercinis laivas „Saturnas“, 2010 m. prie Kamerūno – laivas „Argo“.

Šiemet Lietuvos kariniams vienetams suteiktas mandatas dalyvauti tarptautinėse kovos su piratavi-

per

speK

ty

vo

s

mu ir ginkluotais plėšimais jūroje operacijose Afrikoje ir ją supančiuose jūrų vandenyse, pradėtas formuoti nacionalinės paramos elementas ES karinei operaci-jai „Atalanta“. Šitaip prisidedama prie Lietuvos ir jos sąjungininkų ekonominio bei energetinio saugumo didinimo ir užtikrinama didesnė Lietuvos sąjunginin-kų parama laivams su Lietuvos vėliava arba Lietuvos piliečiams piratavimo ar ginkluotų plėšimų jūroje atvejais.

Kompleksiniai sprendimaiVis dėlto, siekiant progreso, pavienių sprendimų (pa-

vyzdžiui, naujų technologijų diegimo kariuomenėje) nepakanka. Rezultatų galima tikėtis tik sujungus tech-nikos naujoves, išlaidų bei efektyvumo analizę ir iš to kylantį naują požiūrį į svarbiausius sprendimus. Naujų technologijų ir sprendimų paklausa kariuomenėje ne tik skatintų privataus sektoriaus investicijas į tokių techno-logijų kūrimą, bet ir šias naujas technologijas padarytų prieinamas paprastiems vartotojams.

Su energetika susiję veiksniai gali tapti lemiami ku-riant bendras ES krizių valdymo pajėgas (kovines gru-pes, planavimo vienetus, kt.), dalyvaujant civilinėse ir karinėse operacijose, stiprinant ES bendradarbiavimą su kitomis panašias užduotis vykdančiomis organizaci-jomis (NATO, Afrikos Sąjunga) ir su šalimis partnerė-mis. Taigi Lisabonos sutartyje įtvirtintiems kolektyvinės

Žurn

alo „P

er Co

ncon

rdiam

“ iliu

strac

ija

K a r D a s 2 0 1 2 m . N r . 3 ( 4 5 5 ) 49

gynybos įsipareigojimams įgyvendinti būtinos bendros pratybos. O jų sėkmei, be abejo, turės įtakos pajėgų są-veika – jai pasiekti reikėtų panašių standartų, įskaitant energijos išteklius. Be to, krizių valdymo operacijoms atlikti svarbus energetinis efektyvumas ir mažesnis pri-klausomumas nuo ilgų ir dažnai nesaugių paramos bei tiekimo linijų. Norint stiprinti partnerystę, reikia kur-ti bendrus su NATO operacinio energetinio saugumo standartus, sutarti dėl ES paramos partneriams taikant naujas išteklių gavybos ir tiekimo, infrastruktūros ap-saugos technologijas.

energetiniai siekiai – naujos iniciatyvosKad priimant visus strateginius ES sprendimus dėl

pajėgų planavimo, struktūros, apginklavimo, perdislo-kavimo būtų atsižvelgiama į patikimo energijos išteklių tiekimo ir saugojimo veiksnį, su juo susijusias išlaidas, privalu sujungti kelias tarpusavyje susijusias energetinių, saugumo ir gynybos interesų įgyvendinimo priemones. Kitaip tariant, siekiant energetinį saugumą padaryti ES gynybos planavimo sudedamąja dalimi, reikėtų bandyti remtis ES sutartyse ir kituose privalomuose dokumen-tuose įtvirtintais siekiais kovoti su klimato kaita, plėtoti išorinę bendrosios ES energetinės politikos dimensiją, Europos kaimynystės politiką, geriau panaudoti (pri-reikus – papildyti) esamus susitarimus su NATO, JAV, Rusija, taip pat tokių institucijų (plačiąja prasme) kaip Europos gynybos agentūra (EGA), ES saugumo studijų institutas, Europos ginkluotės bendradarbiavimo strate-gija potencialą ir pan. Esamiems trūkumams, galimiems technologiniams sprendimams (jų pridėtinei vertei), pa-tvirtintiems ir planuojamiems patvirtinti privalomiems bei rekomendaciniams teisės aktams, koncepcijoms, doktrinoms, esamoms ar planuojamoms įkurti institu-cijoms bei jų poveikiui, operacijose dalyvaujančioms krizių valdymo pajėgoms šiuo atžvilgiu skiriamas ypa-tingas dėmesys. Kariuomenė galėtų smarkiai prisidėti prie ES energetinio efektyvumo siekių, valstybių narių įsipareigojimų vykdymo ir kartu – pati turėtų iš to nau-dos.

Naujomis iniciatyvomis siekiama mažinti Europos ginkluotųjų pajėgų priklausomybę nuo brangių bei nestabilių energijos išteklių (ypač – iškastinio kuro) ir skatinti naudoti atsinaujinančius energijos išteklius. Pavyzdžiui, esminis projekto „GoGreen“, kurį šiuo metu įgyvendina šešios šalys: Austrija, Čekija, Graiki-ja, Kipras, Liuksemburgas, Vokietija, tikslas yra ištirti Europos ginkluotųjų pajėgų potencialą atsinaujinančių saulės energijos išteklių srityje ir plėtoti bendrą ES po-

žiūrį į saulės energijos naudojimą kariuomenėje. Atsi-žvelgiant į „GoGreen“, glaudžiai bendradarbiaujama su pramonės atstovais: siekiama gauti papildomų investici-jų ginkluotųjų pajėgų pajėgumams stiprinti saulės ener-getikos srityje. Taigi, nors ateityje greičiausiai tuo nebus apsiribojama, kol kas ES daugiausia dėmesio skiria ne teoriniam ar strateginiam, bet praktiniam lygmeniui: diegiant energetikos naujoves, siekiama didinti kariuo-menės energetinį efektyvumą, mažinti operacijų išlaidas ir gerinti jų veiksmingumą (tuo pat metu mažinant po-veikį aplinkai).

žvelgiant į ateitįDiegiant naujas technologijas ir sprendimus karinėse

pajėgose, logiška būtų stiprinti ES bei NATO instituci-jų ir valstybių narių bendradarbiavimą. Šiuo atžvilgiu NATO Energetinio saugumo kompetencijos centras galėtų tapti jungiamąja grandimi tarp ES bei NATO ins-titucijų ir rūpintis vienodo požiūrio į energijos išteklių naudojimą kariniams tikslams formavimu ir įtvirtinimu abiejose organizacijose. Pasitelkus NATO Energetinio saugumo kompetencijos centrą NATO ir ES energetinės dimensijos plėtrai skatinti, atsirastų galimybė dalytis in-formacija, priimti bendrus sprendimus, apibrėžti ener-getikos naujovių poreikį kariuomenėje, skatinti jas kurti ne tik valstybėse narėse, bet ir abiejose bene svarbiau-siose šiuo metu tarptautinėse organizacijose. Kadan-gi tiek Europos ginkluotosioms pajėgoms, tiek NATO (amerikiečiams) rūpi operacijose, misijose, pratybose ir kitoje karinėje veikloje dalyvaujančių vienetų veiksmin-gas, saugus ir sąlygiškai pigus apsirūpinimas degalais, išvengiant neigiamo poveikio karinių vienetų gebėji-mams vykdyti tiesiogines užduotis, glaudesnis NATO ir ES bendradarbiavimas per NATO Energetinio saugumo kompetencijos centrą leistų priimti konkrečius spren-dimus. Tarkim, įsigaliojusi ES Energetinio efektyvumo direktyva būtų privalomas dokumentas visoms šalims narėms. Vis dėlto jau dabar kyla klausimų, kaip energe-tinio efektyvumo pokytis bus stebimas ir matuojamas, kaip bei kokios teisinės priemonės bus taikomos šios di-rektyvos nesilaikančioms šalims? Be to, abejojama ilga-laike direktyvos nauda: pradėjus plačiau taikyti energe-tinį efektyvumą didinančias priemones, iškastinis kuras pigtų, o tai ilgainiui skatintų jo naudoti daugiau. Todėl, siekiant ambicingų tikslų, be direktyvų, svarbūs turėtų būti visuomenei, įvairiems jos sluoksniams, įskaitant kariuomenę, skirti mokymai energetinio efektyvumo klausimais.

nu

Mer

io a

Kce

nta

s Gruzijos ir Rusijos karo pamokos

Egidijus Papečkys

Jau praėjo ketveri metai ir šiek tiek pasimiršo karo veiksmai Pietų Osetijoje. Atėjo laikas objektyviai, be emo-

cijų apžvelgti šio karinio konflikto patirtį. Užsienio analitikai šiems karo veiksmams skyrė gana daug dėmesio,

išnagrinėjo konflikto ištakas, chronologiją ir pasekmes. Tačiau akivaizdu, kad didžiosioms šalims atstovaujančius

analitikus domino jiems aktualiausi klausimai. Šiame straipsnyje bus ieškoma atsakymo į nenagrinėtą klausimą –

kokios vertingos praktikos iš Gruzijos ir Rusijos karo galėtų pasisemti tokia maža šalis kaip Lietuva?

Kariuomenės atstovai ir piliečiai, besidomintys šalies saugumu, atidžiai seka ir nagrinėja visų karinių konflik-tų eigą. Akivaizdu, kad Gruzijos ir Rusijos kariuomenių susidūrimo 2008 metais analizė Lietuvai ypač įdomi ir nepaprastai vertinga. Nepalyginamai vertingesnė nei kitų iki 2008-ųjų vykusių karų ar karinių konfliktų pa-tirtis. Netgi atsižvelgiant į tai, kad Gruzijos ir Lietuvos padėtis labai skiriasi. Pavyzdžiui, Gruzijoje karo veiks-mų zonoje vietovė buvo kalnuota, gausi kitų gamtinių

kliūčių, stipriai ribojančių judėjimo greitį ir kryptis, t. y. visiškai kitokia, nei būtų Lietuvoje. Be to, Lietuva yra NATO narė, saugoma šios organizacijos saugumo ga-rantijų ir neturinti jokių teritorinių, tautinių ar valsty-bės vientisumo problemų su kaimynais. Vis dėlto nede-rėtų pamiršti amžių patikrintos išminties: „Si vis pacem, para bellum“ (lot. nori taikos – ruoškis karui), „Dievu pasikliauk, bet ir pats nežiopsok“.

rusijos šarvuočių kolona pakeliui į pietų osetiją

Mus

os S

adula

jevo (

AP) n

uotr.

(scan

pix.lt

)

K a r D a s 2 0 1 2 m . N r . 3 ( 4 5 5 ) 51

Visų pirma reikia pažymėti, kad abiejų konflikto šalių karinės pajėgos buvo itin suvaržytos politinės valdžios reikalavimų ir nubrėžtų griežtų ribų. Šis karas ypatingas tuo, kad stipresnioji šalis nesiekė visiškai užimti mažes-nės šalies teritorijos ir jos okupuoti. Karo veiksmai tru-ko vos penkias dienas, ir per šį laiką didžioji valstybė sugebėjo pasiekti kur kas daugiau, nei atrodė 2008 metų rugpjūčio 8 dienos rytą. Radosi precedentas, įrodantis, kad politiniai tikslai gali būti pasiekiami per trumpą, vos kelių dienų, karinį konfliktą. Svarbiausia, kad, pasi-baigus karo veiksmams, viskas tarsi grįžo į savo vietas, o tarptautinė bendrija apsiribojo tuo, kad kultūringai pa-mosavo pirštu abiem konflikto šalims. Tad akivaizdu – kiekviena maža šalis, kad ir kokios garantijos ją sergėtų, privalo būti pasirengusi trumpam, tačiau aktyviam ka-riniam konfliktui, kurį stipresnis kaimynas gali primesti siekdamas ribotų politinių tikslų.

Gruzijos ir Rusijos karo patirtis aktuali ir tuo, kad susidūrė posovietinės erdvės mažos ir didelės valstybių kariuomenės.

Dera pasakyti, kad nė per vieną iki šiol buvusį kari-nį konfliktą viešai nebuvo tiek daug laisvai prieinamos informacijos ir ji nesklido taip greitai. Asmeninėmis telekomunikacijos ir kompiuterių ryšio priemonėmis užfiksuoti vaizdai tuoj pat buvo rodomi per palydovines televizijas ir internete. Atrodo, nė viena šalis nesugebė-jo taip sparčiai kontroliuoti ar tikslingai iškraipyti karo veiksmų dalyvių ar liudytojų perduodamos informa-cijos. Abiejų šalių oficialioji propaganda, kaip įprasta, skirtingai nušvietė karo priežastis ir šalių tikslus. Nuste-bino tai, kad oficialūs Rusijos šaltiniai netikėtai atvirai, vos ne sutartinai su Gruzijos oficialiais šaltiniais, pripa-

žino pirmuosius karo aviacijos nuostolius. Kaip paaiškė-jo vėliau, tai buvo tikslinė, į ateitį orientuota priemonė.

Šiame kare itin svarbų vaidmenį atliko ne tankai ir pėstininkai, o tolimojo veikimo smogiamosios priemo-nės – aviacija ir artilerija. Be to, nors ir retai, naudotos šiuo metu nuolat minimos raketos „Iskander“.

Vykstant karo veiksmams, buvo pasitelktos Rusijos karinio jūrų laivyno pajėgos ir atlikta jūrų desanto ope-racija. Tačiau dėl skirtingų Gruzijos bei Lietuvos sąlygų ir didelės šio klausimo apimties straipsnyje tai nebus nagrinėjama.

Karo aviacija ir priešlėktuvinė gynybaPrieš prasidedant karo veiksmams, Gruzijos kari-

nės oro pajėgos (Gruzijos KOP), palyginti su Lietuvos karinėmis oro pajėgomis, atrodė įspūdingai: keliolika smogiamųjų lėktuvų Su-25, mokomieji-koviniai L-39, keletas smogiamųjų sraigtasparnių Mi-24. Dalį lėktuvų Su-25 modernizavo Izraelio įmonė „Elbit“, jie pasižymi daug didesnėmis taikinių aptikimo, atakų ir saugumo galimybėmis. Tačiau, vos užmetus akį į orlaivių sąrašą, tampa akivaizdu, kad Gruzijos KOP koviniai orlaiviai galėjo būti sėkmingai panaudoti tik prieš partizanines formuotes, silpnai aprūpintas PLG ginklais bei netu-rinčias naikintuvų priedangos, ir kad jos buvo visiškai nepajėgios veikti, kai priešo pajėgos viešpatavo ore. Gruzinų smogiamosios aviacijos pajėgos neturėjo nė mažiausios galimybės reikiamu laiku reikiamoje vietoje nors trumpai užsitikrinti galimybę veikti. Pirmasis ko-vinis Gruzijos KOP lėktuvo skrydis įvyko pačią pirmą karo veiksmų dieną. Vienišas Gruzijos Su-25 atakavo

Gruzijos vietovės, kurias bombardavo rusijos naikintuvai.

Žemėlapis iš Gruzijos gynybos

ministerijos interneto svetainės

(http://www.mod.gov.ge/en/

BombedTerritories/)

52

nu

Mer

io a

Kce

nta

s

netikėtai aptiktą Rusijos kariuomenės koloną, nepada-rydamas jokių nuostolių. Netrukus, virš Pietų Osetijos pasirodžius Rusijos naikintuvams, Gruzijos smogia-mieji lėktuvai ir sraigtasparniai, neturėdami naikintuvų priedangos, nebegalėjo pasirodyti virš mūšio lauko.

Rusijos karinių oro pajėgų (Rusijos KOP) lėktuvai veikė labai aktyviai. 2008 metų rugpjūčio 8–12 dienomis Rusijos KOP lėktuvai bombardavo 43 Gruzijos vietoves, kurios buvo pažymėtos Gruzijos gynybos ministerijos (Gruzijos GM) interneto svetainėje pateiktame žemėla-pyje. Šis bombardavimas nepadarė didelės karinės žalos, nesutrikdė šalies komunikacijų sistemos veiklos. Civi-lių gyventojų žuvo, bet ne itin daug. Tačiau antskrydžių moralinis efektas buvo akivaizdus. Be jokios abejonės, Rusijos KOP galėjo bombarduoti dar intensyviau. Ta-čiau, veikiausiai norint išvengti tarptautinės bendrijos reakcijos, apsiribota gana vangiais nedidelių pajėgų oro smūgiais. Gerokai aktyviau Rusijos karo aviacija veikė prieš Gruzijos sausumos pajėgas mūšio lauke. Pasak

(3–4 mašinos) ZRK „Spyder-SR“. Kariuomenei mūšio lauke pridengti turėta 16–18 mobiliųjų artimo nuotolio ZRK „Osa“ AK/AKM, apie 40 ZRK „Striela-10“, apie 40–50 23–57 mm zenitinių pabūklų, daug nešiojamų-jų raketinių kompleksų (PZRK) „Igla“, „Igla-1“, „Strie-la-2M“ ir „Grom-2“. Nenuostabu, kad jau pačią pirmą dieną Gruzijos GM pranešė apie numuštus 7–10 Rusijos lėktuvų. Oficialūs Rusijos šaltiniai, visiškai netikėtai ir neįprastai atvirai, pripažino pirmuosius karo aviacijos nuostolius, nors ir mažesnius, nei skelbė Gruzija. Pas-taroji skubiai išplatino vaizdus su numuštų rusų lėktuvų lakūnais, gulinčiais ligoninėje, demonstravo jų asmens dokumentus.

Pirmą karo veiksmų dieną Rusijos KOP neteko bom-bonešio Tu-22M3, numušto komplekso „Buk-M1“. Ilgą laiką Tu-22 buvo labai aukštinami, tad numušus šio tipo lėktuvą tiek Gruziją, tiek Rusiją ištiko tam tikras šo-kas. Tu-22 yra dar sovietų laikais sukurtas, jau gerokai senstelėjęs, šių dienų reikalavimų neatitinkantis bom-bonešis. Jo pagrindinis ginklas turėjo būti valdomos branduolinės raketos Oras–žemė. Elektroninės lėktuvo saugos sistemos neleido jam saugiai veikti ZRK veiki-mo zonoje. Panašu, kad Rusijos KOP visiškai nesitikėjo, kad gali būti sėkmingai panaudotas „Buk-M1“. Vėliau imtasi paprasčiausių atsargumo priemonių ir daugiau Rusijos KOP lėktuvų komplekso „Buk-M1“ raketomis nebuvo numušta. Vykstant karo veiksmams buvo nu-mušti ir apgadinti dar keli lėktuvai Su-25, Su-24 ir pora sraigtasparnių Mi-8TV.

Abi šalys, apie Rusijos KOP nuostolius pranešda-vusios vos ne sutartinai, pasiekė savo tikslus – Rusija padėjo pamatus anksčiau suplanuotai nepopuliariai ir drastiškai kariuomenės reformai, o Gruzija – galėjo pa-demonstruoti savo ryžtą bei kovinę galią. Deja, tikroji padėtis buvo kitokia. Nemažą dalį Rusijos KOP lėktuvų apšaudė ir pažeidė pačios Rusijos sausumos kariuome-nė. Tačiau dėl šių nuostolių nesumenko Rusijos karo aviacijos veiksmų intensyvumas. O Gruzijos priešlėktu-vinės gynybos sistema labai greitai buvo „apakinta“ ir nuslopinta. Tenka pripažinti, kad tai prastai suplanuotų veiksmų ir pačių paprasčiausių priemonių naudojimo pasekmė – Rusijos KOP visiškai nenaudojo valdomų ginklų, leidžiančių atakuoti Gruzijos PLG objektus nepatenkant į ugnies priemonių veikimo zoną, o apie organizuotą PLG nuslopinimo kampaniją nebuvo net kalbos.

Pažymėtina, kad vos kelios Gruzijos kariuomenės turėtos Izraelio įmonės sukurto modernaus ZRK „Spy-der-SR“ kovinės raketų paleidimo mašinos tapo rimtu psichologiniu išbandymu Rusijos KOP.

Gruzijos kariuomenės

turėtos izraelio įmonės sukurtos

„spyder-sr“ kovinės raketų

paleidimo mašinos tapo rimtu

psichologiniu išbandymu

rusijos Kop.

(http

://w

ww.

rafae

l.co.i

l/Mar

ketin

g/18

6-70

4-en

/Mar

ketin

g.asp

x nuo

tr.)

įvairių šaltinių, vien rugpjūčio 8 dieną Gruzijos kariuo-menei mūšio lauke atakuoti įvyko daugiau nei 60 ko-vinių skrydžių. Palyginkime: šaltojo karo metais tokio dydžio pajėgų grupuotės pagrindinėje puolimo zonoje tiesioginiam rėmimui mūšio lauke buvo numatyta įvyk-dyti 40–80 kovinių skrydžių per parą.

Kaip Gruzijos kariuomenė buvo pasirengusi atremti puolimą iš oro? Gruzijos teritoriją stebėjo 5–6 radiolo-kacijos postai, sujungti į vieną valdymo tinklą ir turin-tys dvi šiuolaikines 2006 metais Ukrainoje įsigytas ra-diolokacijos stotis (RLS) 36D6-M ir 3–4 sovietines P-18, modernizuotas Ukrainoje. Be to, su PLG sistema buvo susietos ir ne mažiau kaip keturios civilinės aviacijos oro erdvės stebėjimo RLS. Turėti ir du (kitais duomenimis – 4–5) radiotechninės žvalgybos kompleksai „Kolčiuga-M“, Ukrainoje įsigyti du ZRK „Buk-M1“ divizionai (6–8 ugnies mašinos), du artimo nuotolio ZRK S-125M di-vizionai (7 įrenginiai), Izraelyje nupirkta viena baterija

K a r D a s 2 0 1 2 m . N r . 3 ( 4 5 5 ) 53

Reikšminga ir kita svarbi aplinkybė – iki šio konflikto bepiločius skraidymo aparatus (BSA) plačiai naudojo tik stipresnioji šalis, paprastai viešpatavusi ore. 2007 metais Gruzija Izraelyje pirko BSA „Hermes 450“ ir „Skylark“. Juos intensyviai naudojo tiek atlikdama karo veiksmus, tiek prieš jiems prasidedant. Tai, kad dar 2008 metų lie-pos mėnesį Rusijos KOP naikintuvai numušė kelis Gru-zijos BSA, anaiptol neįrodo, kad mažos šalies kariuome-nės BSA negali veikti ore viešpataujant priešo aviacijai.

Šiuo metu Lietuvos KOP nėra pajėgios įsigyti reikia-mo kiekio modernių karo lėktuvų ir sukurti bei išlaikyti jų priežiūrai reikalingos infrastruktūros. Tačiau net ir tokioms mažoms šalims reikalinga karo aviacija. Ji, nors ir nepajėgia atliekant karo veiksmus viena pasipriešinti gausesnio agresoriaus aviacijai, galėtų atlikti šalies sau-gumui būtinas oro policijos funkcijas. Lietuva, būdama NATO nare, gali pasinaudoti NATO Oro policijos „skė-čiu“, taigi jos padėtis yra nepalyginti geresnė. Sprendi-mas pratęsti oro policijos virš Baltijos šalių misiją jau priimtas, todėl didelės būtinybės nedelsiant spręsti šį klausimą nėra. Ateityje, be abejo, būtų perspektyviau-sia turėti maksimaliai susietas trijų Baltijos šalių karines oro pajėgas (personalo rengimas, lėktuvų ir ginkluo-tės įsigijimas, administravimas bei kovinis valdymas ir t. t.). NATO Oro policijos misijos metu įgyta daug gero-sios patirties, išryškėjo Baltijos šalių bendradarbiavimo problemos, padėti pagrindai tolesniam integracijos pro-cesui. Nors šiandien, šalims susiveržus diržus ir griežtai reguliuojant finansus, jokie racionalūs susitarimai nega-limi, ateityje valingi politiniai sprendimai nėra utopija. O karo aviacija yra ginklų rūšis, kur tokia maksimali integracija įmanoma.

Lietuva, kitaip nei Gruzija, nesusiduria su būtinybe turėti smogiamąją aviaciją, reikalingą antipartizaninėms operacijoms prie savo sienų remti. Kita vertus, artimiau-siu metu jokios priemonės negalės visiškai pakeisti oro žvalgybos ir oro atakų. Netgi yra pagrindas manyti, kad aviacijos priemonių reikšmė ir toliau didės.

Be jokių abejonių, Lietuvos kariuomenei BSA yra viena būtiniausių įsigyti priemonių. Lietuvos kariuome-nė taikos misijų ar karo veiksmų metu ne visada ir ne visur gali tikėtis reikiamos NATO sąjungininkų aviaci-jos paramos. Bet kuriuo atveju reikia atkreipti dėmesį, kad priešiška aviacija bus stipri ir veiks itin aktyviai. To-dėl Gruzijos BSA panaudojimo patirtis priešo aviacijos viešpatavimo ore sąlygomis yra neįkainojama. Deja, ši informacija viešai neprieinama, o Lietuvos kariuomenė ją turėtų ne tik išnagrinėti, bet ir parengti reikalavimus ateityje planuojamiems įsigyti BSA.

Artimiausioje ateityje BSA negalės pakeisti karo lėk-

tuvų, tačiau gali padėti kompensuoti karo lėktuvų trū-kumą, papildydami žvalgybinės ir smogiamosios karo aviacijos parką.

sausumos pajėgosBūtina pažymėti, kad karo veiksmuose dalyvavo ne-

gausios sausumos pajėgos. Karo veiksmų pradžioje į karo veiksmus įsitraukusios Rusijos kariuomenės sau-sumos pajėgos buvo netgi mažesnės už Gruzijos. Nors vykstant karo veiksmams Rusijos pajėgos ir buvo didi-namos, didesnę konflikto laiko dalį jos išliko apylygės su karo veiksmuose dalyvaujančiomis Gruzijos kariuome-nės pajėgomis.

Kita itin svarbi aplinkybė – mažesnioji, pralaimėjusi šalis buvo ginkluota modernesniais ginklais ir kita ka-rine technika. Ypač didelė persvara buvo ryšių ir val-dymo srityje. Itin tikėtina, kad ateityje, gana ilgą laiką, Lietuvos kariuomenė, kaip ir Gruzijos, bus ginkluota modernesniais ginklais ir naudosis kita modernesne technika, tačiau išliks tokia pat maža arba padidės tik labai nedaug.

artilerijaTuo metu, kai internete gyvai buvo aptarinėjami mo-

dernizuotų Gruzijos tankų T-72SIM-1 pranašumai prieš senesnių modelių Rusijos kariuomenės T-72 ir net T-62 tankus, ir nekantriai laukiama jų tarpusavio dvikovų, Pietų Osetijoje griaudėjo artilerijos kanonada. Toks in-

sunkioji šarvuotoji technika nėra lemiamas veiksnys kovojant su gausesnėmis, ore vyraujančiomis priešo pajėgomis.

54

tensyvus artilerijos panaudojimas daug kam pasirodė netikėtas, nors artilerijos ugnies svarba kalnuotoje vie-tovėje, kurioje kariuomenės judėjimo greitis ir laisvė yra apriboti, žinomi seniai. Itin gausi artilerija buvo bene sėkmingiausiai veikusi Gruzijos kariuomenės ginklų rūšis. Ginkluota tomis pačiomis sovietinių laikų arti-lerijos sistemomis kaip ir Rusijos kariuomenė, tačiau naudodamasi šiuolaikinėmis ryšių ir ugnies valdymo priemonėmis, Gruzijos artilerija Rusijos kariuomenei padarė netikėtai skaudžių nuostolių. Visos trumpos ar-tilerijos dvikovos baigėsi gruzinų artilerijos pergale. Ne veltui nemaža dalis Rusijos KOP oro atakų buvo skirta gruzinų artilerijai nuslopinti. Pažymėtina, kad Gruzija buvo įsigijusi apie 40 vienetų 152 ir 203 mm šaltojo karo laikų sovietinių ir čekiškų šarvuotų savaeigių artilerijos pabūklų, dalį jų paliko traukdamasi.

Be jokios abejonės, Lietuvos kariuomenei reikalinga artilerija, o turimos 105 mm haubicos nebeatitinka šių dienų reikalavimų. Šias haubicas reikėtų keisti naujais 155 mm pabūklais, sumontuotais ant didelio pravažumo sunkvežimių. Sunkūs šarvuoti vikšriniai savaeigės arti-lerijos pabūklai yra per brangūs ir Lietuvos sąlygomis pertekliniai. O ant sunkvežimių sumontuoti 155 mm ar-tilerijos pabūklai gana patogūs naudoti misijose ir ope-racijose už šalies ribų.

Šarvuotoji technika ir prieštankinė gynybaKonflikto pradžioje Gruzijos kariuomenė veiksmin-

gai panaudojo tankus. Jų remiami pėstininkai ramiai ir užtikrintai užiminėjo Cchinvalį, patirdami nedidelių,

priimtinų nuostolių. Šie veiksmai dar kartą parodė šar-vuotos technikos svarbą vykdant policinio tipo karines operacijas prieš silpnai ginkluotą priešininką. Dauguma tankų buvo prarasti traukiantis, ore vyraujant priešinin-ko aviacijai.

Vėlesni sausumos pajėgų veiksmai nebuvo labai in-tensyvūs. Gruzijos kariuomenė buvo gerai aprūpinta prieštankinėmis priemonėmis, o Rusijos kariuomenei nereikėjo labai smarkiai veržtis stambiomis šarvuoto-siomis pajėgomis, neišvengiamai patiriant didelių nuos-tolių. Nebuvo panaudota nei naujos šarvuotosios tech-nikos, nei naujų prieštankinių priemonių, ir nėra kokių nors svarbių, vertų dėmesio naujovių ar vertų nagrinėti aplinkybių. Buvo puolama kolonomis judančiomis pul-ko kovinėmis grupėmis, sudarytomis iš kelių tankų ir motorizuotųjų šaulių batalionų su artilerija, inžinerinė-mis, PLG ir kitomis priemonėmis. Deklaruojama, kad po Rusijos kariuomenės reformos suformuotos tankų ir motorizuotosios šaulių brigados yra savarankiškesnės ir veiksmingesnės, kad pašalintas nereikalingas divizijos vadovavimo lygis. Tačiau kol kas akivaizdu, jog brigados buvo sudaromos siekiant drastiškai taupyti lėšas ir už-pildyti trūkstamos veikiančios technikos spragas. Briga-dos tebelieka pulko kovinės grupės pajėgumo lygmens, o jų savarankiškumas bus ir toliau apribotas kelių lygių vadovybės dalyvavimu priimant sprendimus.

Pažymėtina, kad Gruzijos kariuomenė buvo gerai parengta veikti sąlygomis, artimomis taikos palaikymo misijoms, tačiau prasčiau paruošta ir motyvuota kovoti su gausesne, didelę persvarą turinčio priešininko ka-riuomene.

cchinvalį siaubė ugnies „škvalas“ –

nepaliaujamai šaudė raketinė

brigada („točka-u“), divizionai

(„uragan“ ir „Grad“), 150 mm ir 152 mm artilerijos

divizionai.

rusijos kariuomenė puolė kolonomis

judančiomis pulko kovinėmis

grupėmis, sudarytomis iš

kelių tankų ir motorizuotųjų

šaulių batalionų su artilerija,

inžinerinėmis, plG ir kitomis priemonėmis.

nu

Mer

io a

Kce

nta

s

K a r D a s 2 0 1 2 m . N r . 3 ( 4 5 5 ) 55

specialiosios pajėgosKiekviena šalis didžiuojasi savo specialiosiomis pa-

jėgomis. Ne išimtis ir Gruzija. Gruzijos šaltiniai mini keletą sėkmingų specialiųjų pajėgų operacijų, tačiau jų nekonkretina. Kai kurie šaltiniai Gruzijos specialiųjų pajėgų operacijoms priskiria susirėmimą, kurio metu buvo sužeistas Rusijos 58-osios armijos vadas generolas leitenantas A. Chruliovas. Tačiau tam nėra jokio pa-grindo. Susidūrimas buvo atsitiktinis, nuostoliai patirti dėl paprasčiausio Rusijos kariuomenės neatsargumo ir neatsakingumo. Nė vienos šalies specialiosios pajėgos neatliko intensyvių veiksmų, nes nė viena šalis nesiekė eskaluoti konflikto didelį atgarsį sukeliančiais veiks-mais. Be to, karo veiksmai truko labai trumpai. Dėl tų pačių priežasčių nebuvo pradėta ir aktyvių partizaninių veiksmų.

Tačiau, be jokios abejonės, Rusijos kariuomenei sie-kiant užimti visą Gruziją arba atakuojant Tbilisį, speci-aliosios pajėgos būtų panaudotos be jokių apribojimų, o partizaninis karas būtų spontaniškai apėmęs visą oku-puotą teritoriją.

išvadosMaža šalis, net ir priklausanti NATO, turi siekti su-

sikurti karinę gynybos sistemą, neleidžiančią didžiajam kaimynui per kelias dienas, kol pradės veikti tarptauti-niai saugumo mechanizmai, pasiekti politinius tikslus panaudojant riboto intensyvumo karinę jėgą.

Organizuota mažos šalies PLG stebėjimo ir valdymo sistema gali būti palyginti lengvai sugadinta arba nuslo-pinta. Žemės PLG priemonės negali užtikrinti visiškos

svarbių stacionarių objektų apsaugos, kad ir kokio dy-džio nuostolių didesnės šalies aviacijai pajėgtų padary-ti. Kita vertus, mūšio lauke kariuomenė gali sėkmingai panaudoti savarankiškas, nuo šalies PLG valdymo sis-temos nepriklausomas ugnies priemones: artimo nuo-tolio ZRK ir PZRK, mažo kalibro PLG artileriją. Ypač sėkmingai gali veikti šiuolaikiniai IR, optinio ir šilu-minio vaizdo taikymo prietaisais nutaikomi zenitiniai kompleksai. Vien tokių ZRK buvimo faktas gali gerokai sumažinti priešo aviacijos veiksmingumą. Tikėtina, kad priešininkas nenaudos arba naudos ribotai valdomas priemones Oras–žemė.

Tenka pripažinti, kad priešininkas nekliudomas pa-naudos taktines artimojo nuotolio raketas, kurių veiki-mas turės daugiau moralinį nei karinį poveikį.

Kariuomenės galimybes pasipriešinti agresijai ir pri-stabdyti priešininko judėjimą padidintų artilerijos ir ra-ketų paleidimo sistemos, sumontuotos ant sunkvežimių, ir moderni prieštankinė bei priešlėktuvinė ginkluotė. Kadangi šių priemonių įsigijimas priklauso nuo šalies ekonomikos ir kariuomenei skiriamo finansavimo, gin-klavimąsi pagreitinti sunku, tačiau būtina užtikrinti proceso nuoseklumą ir pastovumą.

Sunkioji šarvuotoji technika nėra lemiamas veiksnys kovojant su gausesnėmis, ore vyraujančiomis priešo pa-jėgomis, o jų įsigijimas ir naudojimas yra brangus. Sun-kioji technika pravarti taikos palaikymo misijose. Pasi-rengimas ir dalyvavimas taikos palaikymo misijose labai svarbus, tačiau reikalingas ir specialus, į krašto gynybą orientuotas pasirengimas ir motyvavimas.

„Kario“ archyvo nuotr.

2008 m. rugpjūčio 10 d. rusijos aviacija

bombardavo Gorio tankų batalioną. nukentėjo netoli

stovėję civilių gyvenamieji namai.

56

Gr

ėsM

ės a

nat

oM

ija

XXI amžiuje, kaip niekada anksčiau, teroristinių iš-puolių aukomis yra tapę daugybė žmonių; teroristų ko-vos metodai tapo labai negailestingi. Pasak Deivido Ra-poporto (David Rapoport, 2002), šiuolaikinio terorizmo išskirtinis bruožas – sprogdinimai, tarp jų ir savižudiški išpuoliai, kurių tikslas paprastas ir žiaurus – nužudyti ar sužaloti kuo daugiau žmonių. Todėl per dabartinius karinius konfliktus, ypač Afganistane, pagrindiniu tero-ristų ginklu tapo sprogmenys, tiksliau – improvizuotieji sprogdinimo užtaisai.

Improvizuotuosius sprogdinimo užtaisus (ISU) tero-ristinės grupuotės naudoja kaip priemonę politiniams, religiniams ar ideologiniams tikslams siekti. Nuo pa-saulinio karo su terorizmu (angl. Global War on Terror) pradžios (2001 m.) ši priemonė Irake ir Afganistane lėmė apytikriai 50 procentų visų žūčių. ISU ypač daug pradėta naudoti pirmąjį XXI a. dešimtmetį.

Dabartinių ISU užkardymo strategijų pagrindas – ISU aptikimo ir kenksmingumo šalinimo technologijų, techninių priemonių plėtra ir gamyba. Tačiau akivaizdu,

Kova su improvizuotaisiais sprogdinimo užtaisais Parengė vyr. ltn. Erikas KAUKAS kad kova su ISU naudojimu yra daugiau nei techninis

sprendimas. Po santrumpa ISU slypi ne tik sprogmenys, bet ir sprogdintojai.

ISU gaminimas, gabenimas ir sužadinimas apima techninius prietaisus, kuriuos konkrečiu laiku konkre-čioje vietoje valdo žmonės. Todėl, kad kova su tokiais teroristiniais išpuoliais būtų veiksminga, būtina puikiai žinoti ne vien ISU taktinius techninius duomenis, bet ir patį sprogdinimo procesą – ruošimąsi jam, vykdymą, o prireikus mokėti analizuoti tokio teroristinio išpuolio pasekmes.

improvizuotieji sprogdinimo užtaisaiTerminas „improvizuotasis sprogdinimo užtaisas“

(angl. Improvised Explosive Device, IED) pradėtas var-toti britų kariuomenėje 1970 metais, kai Airių respubli-konų armija (angl. Irish Republican Army, IRA) iš trąšų ir „Semtex“ mišinio padarė nuotoliniu būdu valdomus sprogdinimo užtaisus. ISU – tai namų sąlygomis iš ko-mercijoje, kariuomenėje ar buityje naudojamų sprogsta-mųjų medžiagų pagaminta bomba, kurios paskirtis yra

Kanados išminuotojai afganistane neutralizuoja sprogmenį.

K a r D a s 2 0 1 2 m . N r . 3 ( 4 5 5 ) 57

Kova su improvizuotaisiais sprogdinimo užtaisais

padaryti kuo daugiau nuostolių – paprastai siekiama sužaloti ar pražudyti kuo daugiau karių ir (arba) civilių. Šie užtaisai paslepiami, užmaskuojami ir sužadinami naudojant įvairius detonatorius. ISU nėra naujas gin-klas: teroristų, sukilėlių, partizanų ir netgi organizuoto nusikalstamumo grupuotės jau daugiau kaip šešis de-šimtmečius naudoja šį vieną iš pagrindinių nekonven-cinio karo ginklų.

ISU vis dar plačiai naudojami Irake ir Afganistane, nes, kaip minėta, ISU sprogimo tiesioginis rezultatas – daug žuvusių bei sužeistų karių ir civilių, o netiesiogi-nis – kovai su terorizmu išleidžiama milijardai dolerių mokesčių mokėtojų pinigų (apskaičiuota, kad vykstant karui su Afganistanu Jungtinės Amerikos Valstijos išlei-džia vidutiniškai 1 mln. JAV dolerių vienam kariui išlai-kyti). Atsižvelgiant į tai, kad yra gausu techninių ir pre-vencinių kovos su ISU priemonių, logiška būtų daryti išvadą, kad mirštamumas nuo tokių bombų turėtų ma-žėti. Deja. Teroristai naudoja tiek ISU (maždaug 1 400 per mėnesį ir šis skaičius vis auga), kad aukų nemažėja. Pavyzdžiui, per 2009 metus tiesiogiai su susprogdintais ISU susijusių aukų (įskaitant civilius ir karius) padaugė-jo 39 procentais, t. y. žuvo beveik 2 400 žmonių. 2011-ai-siais nuo sprogusių bombų neteko gyvybės 252 JAV ir NATO kariai. Šiais metais Afganistane susprogdinti ISU jau pasiglemžė 70 karių gyvybę (žr. lentelę).

Pirmiausia, jeigu norime rasti antidotą prieš „popu-liariausią“ teroristų ginklą, turime suprasti ISU kūrimo bei naudojimo ciklą ir ISU veikimo principus. Tik tada bus įmanoma sukurti tinkamų kovos su ISU technolo-gijų ir technikos. ISU kūrimo ir naudojimo ciklą sudaro šie etapai:

1) sprendimas dalyvauti išpuolyje naudojant ISU (įsitraukimas);

2) planavimas ir medžiagų įsigijimas;3) gamyba;

4) realizavimas (gabenimas, dėjimas į vietą, sužadi-nimas);

5) detonavimas ir stebėjimas;6) veiksmingumo ir rezultatyvumo vertinimas.Kiekvieną iš šių etapų gali įgyvendinti paskiras as-

muo, be to, šie etapai skiriasi vienas nuo kito laiko, vietovės, realizavimo sudėtingumo atžvilgiu. Todėl kie-kvienu ISU kūrimo ir naudojimo ciklo etapu turi būti taikomi skirtingi kovos metodai (žr. schemą).

ISU sudaro dvi pagrindinės dalys: sprogstamoji me-džiaga ir detonavimo sistema. ISU gaminti naudojami sprogmenys gali būti gana lengvai įsigyjami, ypač jų pa-prasta įsigyti buvusių karinių konfliktų šalyse, kaip antai Afganistane ir Irake. Daug sprogstamosios medžiagos ar sprogdinimo užtaisų randama buvusiuose kariniuose amunicijos sandėliuose. Tad Irako, Afganistano ir kitų pokario valstybių vietiniai gyventojai, taip pat krimina-liniai nusikaltėliai ir teroristai palyginti nesunkiai gali gauti šios amunicijos ir įrangos. Afganistane ir Irake naudojamus ISU dažniausiai sudaro artilerijos sviedi-

ISU kūrimo ir naudojimo ciklas

Kovos metodas

Tyrimų rezultatų taikymas kovos

metodams

Įsitraukimas Planavimas Gamyba Realizavimas Detonavimas Vertinimas

Prevencija Aptikimas Vertinimas

Abi disciplinosSocialiniai ir elgsenos mokslai / Inžinerija

Schema. ISU kūrimo bei naudojimo ciklas ir tyrimų rezultatų taikymas

Lentelė. Žuvusių karių skaičius Afganistane

Metai Dėl ISU Iš viso Procentais

2001 0 4 0,00

2002 4 25 16,00

2003 3 26 11,54

2004 12 27 44,44

2005 20 73 27,40

2006 41 130 31,54

2007 78 184 42,39

2008 152 263 57,79

2009 275 451 60,98

2010 368 630 58,41

2011 252 492 51,22

2012 97 199 48,74

58

Gr

ėsM

ės a

nat

oM

ija

nys (su sprogstamąja medžiaga) ir detonavimo mecha-nizmas. Naujausi duomenys, gauti apklausus sulaikytus teroristus, rodo, kad vis didėja grėsmė dėl atsiradusių naujo tipo ISU – jų pagrindinė sudedamoji dalis yra skysta sprogstamoji medžiaga.

ISU gali būti grupuojami pagal sprogdinimo užtaisų rūšis – sprogstamieji, atominiai, cheminiai, biologiniai, radioaktyvieji ir degieji (Molotovo kokteiliai).

ISU sprogstamosios medžiagos itin nesiskiria viena nuo kitos, tačiau gana sudėtingi ir skirtingi gali būti ISU detonavimo įrenginiai, nes teroristai savo ginkluotę (sprogdinimo užtaisus) turi pritaikyti prie atitinkamų ISU naikinimo prietaisų.

Dabar teroristai dažniau naudoja nuotolinius deto-navimo įrenginius. Septyniasdešimties procentų visų nuotolinių detonatorių veikimo principas paremtas radijo signalais. Labai paprasta ir saugu naudotis tokia radiodetonavimo sistema. Tokios sistemos pavyzdžiai galėtų būti radijo bangomis veikiantys įrenginiai, pavyz-džiui: radijo ryšio prietaisai, automobilių apsaugos sis-temos (signalizacijos) ar netgi žaislai (radijo bangomis valdomos mašinėlės). Didžiausias tokių sistemų prana-šumas yra paprastumas ir svarbiausia – saugumas (tiek fizinis, tiek operacinis) detonuojant ISU. Tačiau bet ku-

Kebliausia ir sunkiausia padėti ISU į numatytą vietą. Dabar teroristai tapo daug išradingesni, jie minuoja ne tik kelius, kuriais neretai važinėja jų priešininkai, bet ir įvairius jokių įtarimų nekeliančius daiktus, tarkime, žais-lus, namų buitinę technikę ir kt. Sprogdinimo užtaisai gali būti maskuojami pasitelkiant kelio ženklus, šiukšles ar gamtos objektus, jie gali būti slepiami sienoje, dan-tų pastos tūbelėje, maiste ir kitose sunkiai nuspėjamose vietose. Šiuolaikiniai teroristų kovos metodai nelengvai numanomi, pavyzdžiui, vienas iš būdų nukreipti sprog-dinimo užtaisą į taikinį yra automobilio užminavimas ir asmens pagrobimas. Paskui pagrobtasis asmuo gra-sinimais verčiamas užminuotu automobiliu važiuoti į taikinį (sakykime, patikros punktą). Ten ISU nuotoliniu būdu detonuojamas. Priemonės, kuriomis ISU pasiekia taikinį, gali būti automobilis, valtis, gyvūnas, savižudis, raketa ir kt.

Kovos su improvizuotaisiais sprogdinimo užtaisais priemonėsSiekiant kovoti su teroristų naudojamais nelengvai

nuspėjamais sprogdinimo užtaisais, turi būti kuriami tinkami ISU aptikimo įrenginiai. Vakarų valstybių ka-riuomenės turi įvairiausių ISU aptikimo prietaisų, tačiau tarp jų nėra nė vieno universalaus įrenginio, galinčio ap-tikti visų rūšių ISU, kiekviena aptikimo sistema turi savo pliusų ir minusų. Aptikti ISU nepaprastai sudėtinga, nes ISU skleidžia labai silpnus, išskirtinių savybių neturin-čius radijo signalus. Be to, neretai šie radijo signalai susilieja su dideliu aplinkos triukšmu. Norint aptikti įvairias sprogstamąsias, chemines, biologines, radioak-tyviąsias medžiagas, „purvinąsias“ bombas (angl. dirty bombs) ar kitokią amuniciją, naudojamos neinvazinės (nuotolinės) jutiminės sistemos, kiti labai specifiniai ir sudėtingi aptikimo prietaisai: sintetinti apertūros rada-rai, holografinės, tomografinės ir radiografinės sistemos, terminio neutronų aktyvinimo ar atominio keturgubo rezonanso sistemos.

Be aptartų užtaisų aptikimo prietaisų (ISU ieškiklių), gaminami įrenginiai, kurie gali aptikti ir neutralizuoti ISU arba saugiai juos susprogdinti. Pavyzdžiui, Irake dauguma lėktuvų buvo įrengti taip, kad galėtų blokuoti belaides detonavimo sistemas. Tačiau šios technologijos daug kainuoja, tad išlaidų ir naudos santykis tarp tero-ristinių organizacijų taikomų metodų ir kovos su tero-rizmu būdų yra labai didelis ir neveiksmingas.

Kovai su ISU Afganistane ir Irake daugiausia naudo-jami elektroninių signalų slopintuvai, radarai, rentgeno aparatai, robotai-išminuotojai, fizinio saugumo įranga, pasyvioji apsauga (šarvuotas transportas, neperšauna-

- jav jungtinės kovos su improvizuotais sprogmenimis tarnybos ženklas.

užmaskuotas savadarbis sprogmuo:

„konstruktoriams” nepritrūksta

išradingumo.

riuo atveju teroristas privalo būti tam tikru atstumu nuo detonuojamojo įrenginio, t. y. tiesiogiai matyti objektą arba būti ten, kur veikia radijo bangos.

Žinoma, teroristai turi ir daug sudėtingesnių deto-navimo mechanizmų. Juos naudojant, atstumas tarp sprogdintojo ir ISU tampa nesvarbus. Tai pasiekiama, pavyzdžiui, pasitelkus palydovinio ar mobiliojo ryšio įrenginius (telefonus). Be to, dažnai šie technologiškai pažangūs detonavimo mechanizmai naudojami jungiant belaidę detonavimo sistemą su laikmačiu. Šie belaidžiai detonatoriai yra pigūs, patikimi ir lengvai įsigyjami. Pa-gal veikimo principą detonatoriai skirstomi į laidinius, radijo, mobiliojo, palydovinio ryšio, infraraudonųjų spindulių ir detonuojamus aukos.

K a r D a s 2 0 1 2 m . N r . 3 ( 4 5 5 ) 59

mosios liemenės). Šarvuočių elektroninių signalų slopi-nimo techniką sudaro ISU atsakomųjų veiksmų įranga (angl. IED Countermeasures Equipment, ICE) ir „War-lock“ slopinimo sistemos; šių sistemų darbas paremtas skleidžiamu silpnu radijo signalo dažniu, blokuojančiu bangas, kurias skleidžia radijo principu veikiantys de-tonuojamieji įrenginiai: mobilieji telefonai, palydoviniai telefonai, ilgojo nuotolio radijo stotys. Karinės pajėgos, vykdančios karines užduotis Afganistane ir Irake, besą-lygiškai pasitiki šiomis signalų slopinimo sistemomis; daugelis karinių dalinių yra aprūpinti šiomis ISU kenks-mingumo šalinimo technologijomis. Vis dėlto netgi šios sistemos turi trūkumų. Kai kurie specialistai įspėja, kad skleidžiamų radijo dažnio signalų principu grįsti prie-taisai nėra tokie veiksmingi, kaip daugelis mano, nes šios sistemos nėra universalios, t. y., siekiant pašalinti bombos kenksmingumą, turi būti nustatomas dažnis, atitinkantis konkretaus detonatoriaus dažnį.

Be abejo, kariai naudoja ir kitokiu principu paremtus sprogmenų kenksmingumo šalinimo prietaisus: siste-mas, kurios pirmiau iš tolo aptinka improvizuotąjį spro-gmenį, o paskui paleidžia galingą elektromagnetinį im-pulsą tiesiai į nustatytą ISU buvimo vietą, jį detonuoja ir kartu sunaikina. Tokios sistemos pavyzdys yra impro-vizuotojo sprogdinimo įrenginio, grįsto radijo dažniu, neutralizavimo sistema (angl. Neutralizing Improvised Explosive Devices with Radio Frequency, NIRF). Ji mažu atstumu kuria labai aukšto dažnio lauką ir šitaip neutra-lizuoja paslėptą miną.

Kitokiu principu veikia prietaisas „Talon“. Tai be-pilotis antžeminis judantis aparatas (angl. Unmanned Ground Vehicle, UGV), kitais žodžiais – nuotoliniu būdu valdomas „robotas“. Šis prietaisas turi mechaninę ranką, kuria ištiria ir pašalina įtartinus objektus, tarp jų ir ISU. 2006 metais Afganistane ir Irake būta daugiau nei šimtas tokių prietaisų. Karinės pajėgos dar naudoja nuotoliniu būdu valdomą įrenginį robotą „PackBot“. Jo pagrindinė užduotis tapati – ištirti ir pašalinti įtartinus objektus.

Viena iš naujausių sprogmenų aptikimo sistemų, dabar naudojamų Afganistane, yra mobilusis ieškiklis „RedXDefence XPAK“. Sistema XPAK gali labai sparčiai aptikti įvairių rūšių sprogmenis, naudojamus gaminant ISU. Ji gali rasti net labai mažus kiekius sprogstamosios medžiagos, tarkime, TNT, DNT, Tetryl, RDX, C-4, PE-4, PETN, „Semtex“ ar nitroglicerino. Be to, ši sistema gali padėti aptikti ne tik ISU ir nustatyti jame esančią sprogstamąją medžiagą, ja skenuojant teritorijas yra ga-limybė aptikti patalpas, kuriose gaminami ISU.

Yra nemažai ISU aptikimo ir neutralizavimo prie-taisų. Vis dėlto naujos, tobulesnės ir patikimesnės ISU

aptikimo, nustatymo ir kenksmingumo šalinimo tech-nologijos tiriamos bei gaminamos nepateisinamai lėtai. O priežastis ta, kad informacija apie improvizuotuosius sprogdinimo užtaisus yra konfidenciali. Duomenys neatskleidžiami, norint užkirsti kelią teroristams gauti naujausių žinių apie ISU pranašumus ir trūkumus; ta-čiau kartu ši informacija nuslepiama ir nuo privataus sektoriaus, kuris galėtų stipriai prisidėti prie kovos su ISU prietaisų tyrimų ir gamybos gerinimo bei spartini-mo. O tos kelios privačios įmonės, kurios turi leidimus kurti tokias sistemas, dėl tarpusavio konkurencijos dar-gi slepia duomenis viena nuo kitos.

Apžvelgus pateiktą informaciją, akivaizdu, kad da-bartiniame kare su tarptautiniu terorizmu ISU yra vie-nas didžiausių iššūkių. Šį ginklą teroristai plačiai nau-doja ne tik dėl veiksmingumo, bet ir dėl lengvai gau-namų pigių medžiagų. Iš jų net namų sąlygomis galima nesunkiai pagaminti bombą. Be abejo, norint aptikti ir išminuoti ISU anksčiau, negu jis detonuojamas, būtina kurti naujas, veiksmingas ISU aptikimo ir neutralizavi-mo sistemas. Tačiau nereikėtų pamiršti ir prevencinių kovos su ISU priemonių.

Labai svarbu suprasti, kad kova su terorizmu ir tero-ristų naudojama ginkluote yra sudėtingas kompleksinis uždavinys, komplikuotas ir labai dinamiškas. Nors kol kas paprastai teroristai renkasi konvencinę amuniciją, ateityje sprogdinimo užtaisai gali būti gaminami ir iš me-džiagų, turinčių radiacinį, biologinį, cheminį ar atominį poveikį. Kaip vienas iš pavyzdžių galėtų būti 2006 metų tragiški įvykiai Tokijo metro, kur siekiant teroristinių tikslų buvo paleistos zarino dujos. Ir galiausiai, siekiant sėkmingai kovoti su ISU naudojimu, būtina ne tik gerai išmanyti ISU technines savybes, bet ir suprasti pačius sprogdintojus, t. y. teroristus. Tai gal netgi svarbiau.

pakelės „bombos” tapo nemažu galvos skausmu sąjungininkų pajėgoms irake.

60

pažanga ir karybos pobūdisKad karinis konfliktas netaptų barbarybe, įmanomi

tik tokie „civilizuoti“ būdai abipusiškai išvengti arba su-mažinti aukų ir nuostolių:

galimas grėsmes reikia numatyti ir joms rengtis kuo anksčiau;

geriausias konfliktų sprendimo metodas – jų pre-vencija;

prireikus taikyti prievartą – tai turi vykti kuo trumpiau ir veiksmingiau.

Vakarų civilizacija turi daug galimybių įgyvendinti šiuos būdus. Viena jų – naujausių technologijų taiky-mas. Vakarų civilizacija turi daug galimybių įgyvendinti šiuos būdus. Viena jų – naujausių technologijų taiky-mas. Natūralu, kad technologijos skatina gamybos ir vartojimo augimą, o apsirūpinusi visuomenė pirmiau-sia nori apsaugoti savo nuosavybę. Postmodernioje vi-suomenėje saugumas daugiausia užtikrinamas, pasitel-kiant kuo įvairiausių technologijų, leidžiančių praplėsti tiek konflikto prevencijos, tiek jo reguliavimo ribas. Tai padeda išvengti žmonių aukų. Palyginkime du atvejus:

technologijų naujovės karybojeVisuotiniai geopolitikos pokyčiai, ypač konflik-

tiniai, itin išryškina kariaujančių šalių priešybes.

Nagrinėjant įvykius Irake, Afganistane ir dau-

gelyje kitų smulkesnių karštųjų taškų, darosi aki-

vaizdu, kad Vakarų karyba, palyginti su trečiuoju

pasauliu, ne tik skiriasi doktrinomis, bet ir yra la-

bai veikiama didelę galią teikiančių technologijų.

Kita vertus, istorijoje netrūksta pavyzdžių, kai

karą laimėdavo menkiau aprūpintos, ne tokios

„civilizuotos“ kariuomenės.

Ironiškuosiuose „Merfio dėsniuose“ šis para-

doksas išdėstytas taip: „Laimi ta kariuomenė,

kurios uniforma paprasčiausia.“

Ar tikrai ironija slepia dalį tiesos?

judėjimas Hezbollah primityviomis raketomis „aklai“ apšaudo Izraelio teritoriją; o Izraelio tarnybos vienintele valdoma raketa sunaikina automobilį, kuriuo važiuoja įtakingas Hamas lyderis Al Yassinas.

technologijos tobulėja – karas globalėja?Beveik visi senosios epochos kariniai išradimai yra be

„autorystės“. Pavyzdžiui, kovos vežimai ar metaliniai gin-klai buvo paplitę bemaž visose senosiose civilizacijose.

Antikos laikais, mėginant suvokti pasaulį ne mitolo-giškai, o racionaliai, radosi mokslo užuomazgos. Tuome-tė mechanika buvo paremta paprastais „mechanizmais“, t. y. nuožulniąja plokštuma, ratu ir svertu. Pastarasis, ko gero, labiausiai paveikė karo mašineriją. Balistos ir kata-pultos ypač padidino kovos nuotolį ir iš dalies leido šio-mis priemonėmis aprūpintai gyvajai jėgai kauti priešą iš toli, naudoti didelio svorio šaudmenis.

Aleksandro Makedoniečio valdymo metu jau buvo įkurtas tam tikras karinių technologijų taikymo „insti-tutas“.

Gustavas Štrimas

Mo

Ksl

as

Ka

riu

oM

enei

K a r D a s 2 0 1 2 m . N r . 3 ( 4 5 5 ) 61

technologijų naujovės karyboje

Romos laikais karyba ir jos priemonės dar labiau ištobulėjo. Kai kurias karines naujoves apra-šė Romos inžinierius Vitruvijus. Jo traktatais visoje Vakarų kary-boje remtasi iki įsigalint šauna-miesiems ginklams.

Daugelis tyrinėtojų šaunamąjį ginklą laiko esminiu perversmu. Anot jų, iki tol vyravusį svertą išstūmė vamzdis, o tai sudarė są-lygas taikyti visai naujas energi-jos rūšis. Vamzdžio naudojimo principas yra daug reikšminges-nis, nei atrodo: juk jis yra ne tik šaunamųjų ginklų, bet ir raketų, naujųjų energetinių ar informacinių komunikacijos kanalų sudedamoji dalis.

Visų karyboje taikomų technologijų išvardyti neįma-noma. Tik galima pasakyti keletą su jų raida susijusių svarbiausių dalykų.

toks ateities mūšio vaizdas – kol kas tik dailininko kūrinys. tačiau ekspertai sako, kad ateityje technologijos turėtų padidinti karinių operacijų veiksmingumą, padėdamos sujungti ginkluotės, vadovavimo ir žvalgybos pajėgumus į visumą.

Minties polėkis nevaržomas, bet jos įgyvendinimas priklauso nuo to meto, kada ji gimė, galimybių. baroko epochos „tanko“ projektas.

Nauja karo technika teikia pranašumą ją turinčiai šaliai, nes padeda veiksmingiau siekti savų tikslų, taikant tokius parametrus kaip atstumas, laikas, jėga.

Karo technologijų taikymas apima kelis etapus: pirmiausia reikia įgyvendinti idėją ir įdiegti ma-siškai. Taigi technologijų veiksmingumas parem-tas ne tik nauja kokybe, bet ir įdiegimo sparta bei naujų priemonių kiekiu.

„Karinės“ ir „civilinės“ technologijos itin susiju-sios tarpusavyje. Juk pirmosios raketos buvo tik pasilinksminimams skirtų fejerverkų dalis, o kai kurios kompiuterių technologijos iš pradžių buvo skirtos tik karo reikmėms.

Technologijų raida nėra tolygi. Plėtojant karybos technologijas būta kelių kokybinių persilaužimų, susijusių su metalurgija, pirotechnika, mechani-zacija, branduoliniu ir kitais MNG, skrydžiais į kosmosą, informaciniu „sprogimu“.

Dažniausiai technologijos taikomos kompleksiš-kai. Tai yra – trūkstant kokios nors technologinės ar netgi socialinės grandies, teorinės technologijų naujovės lieka nepritaikytos. Prisiminkime, kad tanko prototipą jau buvo sugalvojęs Leonardas da Vinčis, tačiau ši idėja galėjo būti įgyvendinta tik esant porai papildomų sąlygų: vidaus degimo varikliui ir industrijos epochai.

Šiuo metu visame pasaulyje karo teoretikai yra pasidaliję į dvi stovyklas. Vieni teigia, kad šiuolaikinių pažangiausių technologijų poveikis karui yra toks dide-lis, kad faktiškai jos keičia pačią karo prigimtį. Jų kri-tikai neneigia šiuolaikinių technologijų svarbos, tačiau atmeta idėją, kad technologijos tampa visuotinių poky-

62

čių karyboje veiksniu. Šios stovyklos atstovų manymu, XIX amžiuje parašytame K. fon Klauzevico traktate „Apie karą“ iškeltų pamatinių karo principų neįmano-ma pakeisti. Žinoma, tai akademinės diskusijos, bet jos ne tik atspindi naujus pokyčius, bet ir kuria juos...

Koncepcijos ir technologijos: susisiekiantieji indai„Techniškumas“ – būdingas žmogaus mąstymo ir

veiklos bruožas. Konstruojami ne tik ginklai, bet ir idė-jos. Viešojoje erdvėje jau kuris laikas vartojama palygin-ti neseniai „sukonstruota“ sąvoka „karybos revoliucija“ (angl. Revoliution in Military Affairs), aprėpianti kary-bos koncepcijų ir technologijų pokyčius.

Šią konstrukciją galima įsivaizduoti kaip paprasčiau-sius susisiekiančiuosius indus. Papildytos koncepcijos skatina tobulinti technologijas, ir atvirkščiai. Tokia pu-siausvyra optimali tik tada, kol nė vienas komponentų nepradedamas absoliutinti. Šia tema diskutuojama labai plačiai, ir tai ne atsitiktinumas, atsižvelgiant į dabartinę NATO transformaciją.

Naujų karybos technologijų klausimas vertinamas gana nevienodai. Vieningai sutariama, kad nei bran-duolinis ginklas, nei su juo susijusios šaltojo karo kon-cepcijos jau neaktualios. Tai nereiškia, kad jos „atgyve-nusios“. Kol vienas didelis blokas dalyvauja daugelyje mažų konfliktų, masinio naikinimo ginklai užleidžia vietą kitoms priemonėms. Tačiau dar nėra aiškaus mo-delio, kaip turėtų atrodyti bendras technologijų ir kon-cepcijų blokas, kuris leistų adekvačiai reaguoti į naujas grėsmes. Kol kas naujovės tik diegiamos.

technologijų lyderiai Savaime suprantama, kad šiuo atžvilgiu Jungtinių

Amerikos Valstijų požiūris ir galimybės yra kiek kito-kios nei žemyninės Europos šalių. JAV, siekdama savo tikslų, pajėgiausia susieti politinį, ekonominį ir karinį komponentus. Šiuo atveju technologijos – labai paran-kus priemonių rinkinys. JAV gynybos ministras spaudo-je dažnai vadinamas „kiberpanku“. Šitaip paryškinamas jo entuziastingas naujų ginklų programų palaikymas ir deklaravimas, kad naujosios technologijos lems karybos ateitį. Panašios nuomonės laikosi ir britai. Tačiau viešo-joje erdvėje jie ne taip stipriai utriruoja šią poziciją.

Pastebima, kad karas įgauna vis daugiau dimensijų. Senosios karybos taktinė erdvė, galima sakyti, buvo dvi-matė (trečiasis lygmuo – aukštis ir gylis, t. y. aviacija bei povandeninis laivynas, radosi palyginti neseniai). Iki tol pasaulyje dominavo valstybės, kurios buvo užėmu-

sios ar kontroliavo kuo daugiau erdvės, – pirmiausia tai buvo jūrine galia besiremiančios Britų imperija ir JAV. Šiuo metu siekiama kurti galią, grįstą kitais, nema-terialiais matavimais, pavyzdžiui, informacine erdve („ketvirtuoju“ matmeniu). Taigi visuotinis naujų technologijų taikymas leidžia kalbėti apie bandymą kurti naujas pasaulinio dominavimo formas. Dėl technologijų užkariavimo geografija plečiasi ir kinta: jūrines imperijas keičia „kosminės“ bei „kiberneti-nės“ „imperijos“.

„Uždaresnės“ ar „ribotesnės“ valstybės iki šiol labiau orientuojasi ne į technologinius, o į žmogiškuosius ište-klius. Tai nėra nei negatyvu, nei pozityvu. Viskas priklau-so nuo politinio ir ideologinio konteksto. Technologijos karo lauke gali būti „humaniškos“, o žmonės – paversti žudymo „robotais“. To pavyzdžių netrūksta. Galiausiai juk žudo ne pati ginkluotė, o ją išradusi žmonija. Vie-nintelis nerimą keliantis dalykas yra tas, kad vis didėja atotrūkis tarp „mechanizmo“ ir „žmogaus“. Technologi-jų „protingėjimas“ santykiškai ne tik teikia pranašumo, bet ir savotiškai dehumanizuoja. Lankininkui reikėdavo daug pastangų meistriškumui pasiekti. Dabar neišsilavi-nęs teroristas gali numušti orlaivį, tiesiog paspausdamas nešiojamojo raketinio zenitinio komplekso gaiduką. Yra grėsmė, kad žmogus taps tik naujo ginklo „opera-toriumi“, t. y. jo priedu. Be to, „technologinė“ evoliucija greitesnė nei biologinė. Žmogaus mąstymas ir prigimtis veik nesikeičia. Gali būti, kad būtent jie gali tapti lėčiau-sia ir pavojingiausia, o drauge ir pažeidžiamiausia dalis, silpnąja biologijos ir technikos tandemo grandimi.

saugumo ir kainų santykis Technologijų taikymas mūšio lauke – nepigus malo-

numas. Suprantama, gyvybė yra svarbiausia, ir karys visados suvokė, kad geriau įdėti daugiau pastangų ir lėšų, būti geriau apginkluotam ir aprūpintam negu nukautam. Tačiau geresnė ginkluotė reiškia ir dides-nes išlaidas. Senesniais laikais ši problema buvo spren-džiama paprastai: nugalėtojams atitekdavo visas grobis. Modernybės laikais kontribucijos ir reparacijos jau ne-sugeba atpirkti karo lauke patirtų nuostolių; galiausiai dabartinio „asimetrinio“ karo pobūdis iš viso panaikina „žalos atlyginimo“ galimybę. Ar gali JAV pareikalauti kontribucijos iš „Al Qaedos“? Tai nesąmonė. Vis dėlto kariniai-pramoniniai kompleksai veikia, atsiranda vis daugiau naujovių. Galima teigti, kad brangios karinės technologijos atsipirks ateityje, t. y. užtikrins didesnę ekonominę įtakos sritį tam, kuris suskubs jas įdiegti lai-ku ir vietoje. Ekonominė galia labai susijusi su karinėmis technologijomis – tiek mikro-, tiek makro- atžvilgiu.

Mo

Ksl

as

Ka

riu

oM

enei

K a r D a s 2 0 1 2 m . N r . 3 ( 4 5 5 ) 63

Tiesiogiai konfrontuojant taikomos technologijos lei-džia veiksmingiau panaudoti išteklius, padidina jų „gy-vybingumą“ mūšyje. Asmeninei mūšio ekipuotei skirtų išlaidų ir kovinių nuostolių santykį galime panagrinėti, remdamiesi JAV statistika.

Vertinant pateiktus statistinius duomenis, peršasi išvada, kad karo „technologizacija“ stipriai prisideda prie karių išlikimo ne tik apsaugodama juos mūšyje. Palyginkime: „antrajame fronte“ dalyvavo 11,3 mln., Vietname – 2,3 mln., dabartiniuose karštuosiuose taš-kuose – 0,77 mln. JAV karių. Taigi tiesiogiai prie ko-vinių veiksmų prisidedančių karių mažėja, ir tai ga-lima sieti būtent su didėjančiu mūšio nuotoliu ar net mūšio „virtualėjimu“, o tam sudaro sąlygas taikomos naujosios technologijos.

Be to, saugumo pusiausvyrai gali turėti įtakos ne vien ištobulintos technologijos bei jų taikymas, bet ir pačios koncepcijos. Pavyzdžiui, aštuntąjį dešimtmetį JAV prezidento R. Reigano ir tuomečio gynybos minis-tro K. Vainbergerio deklaracijos apie „žvaigždžių karų“ programą praktiškai taip ir liko neįgyvendintos. Tačiau ši iki galo neįgyvendinta programa davė postūmį kitoms gynybos sritims. Be to, ji nemenkai išderino SSRS eko-nomiką, nes jos administracinis komandinis pobūdis neleido veiksmingai plėtoti savo pajėgumų.

Technologijų, ekonomikos ir politinių interesų nega-lima atsieti. Saugumas tapo tam tikru produktu. Karinis pramoninis kompleksas, aprūpinantis gynybos sistemą pagal šiuolaikines technologijas pagaminta įranga, yra svarbus gynybos ir saugumo sistemos elementas. Pasi-girsta nuomonių, kad kariniai koncernai, suinteresuoti pelnu ir siekdami energijos išteklių, gali patys provokuo-ti karinius konfliktus. Oponentai tvirtina, kad politinių interesų neįmanoma pašalinti. Šiuo atveju svarbu ne pa-čios karinės technologijos (jų raidos jau nesustabdysi), o greičiau politinis moralumas ir bendruomeniškumas. Matyt, galima sutikti su tuo, kad JAV savo karines tech-nologijas taiko gana ribotai ir konvencionaliai, bet šito nepasakysi apie tokias šalis kaip Iranas ar Šiaurės Ko-rėja, gana primityvias MNG technologijas pavertusias šantažo priemone.

netolimos perspektyvosAnalitikai teigia, kad perspektyviausios su naujų

technologijų sistemų taikymu susijusios karo sritys būtų šios:

dominuojančio manevro užtikrinimas; ypač tikslūs smūgiai; informacinis ir kibernetinis karas; kosminiai projektai.

Bėda veikiau ta, kad dar nesukurtos jų taikymo dok-trinos. Žinomos tokios preliminarios gairės: technologi-jos bus naudojamos ne pavieniui, o jungiamos į sistemas ir „sistemų sistemas“; be to, kad taptų gynybos pajėgu-mų dalimi, technologijas reikės sujungti ir suderinti su kitais jų elementais – institucine, organizacine, intelek-tine prasmėmis. Nors JAV dar kuria geopolitinio vieš-patavimo kosmose koncepciją ir bando pagrįsti ją tech-nologiškai, tikėtina, pagrindinis dėmesys bus skiriamas smulkesniems ir aktualesniems projektams, „įšaldant“ tuos, kurie mažai siejasi su dabartine saugumo aplinka. Atrodo, ginkluotės srityje sunku išrasti ką nors nauja – kalibrų ir greitošaudos srityje jau pasiektos galimybių ribos. Perspektyviausi projektai – ypač tikslūs šaudme-nys ir jų valdymo sistemos arba alternatyvūs projektai, kurių vis dar nesiryžtama įdiegti, pavyzdžiui, lazerinės arba elektromagnetinės patrankos, kinetiniai šaudme-nys.

Pagrindiniai bus projektai, kurie leis veiksmingiau dalyvauti lokaliuose kariniuose veiksmuose ir nesta-bilumo bei krizių židiniuose. Technologijos turėtų pa-didinti šios rūšies operacijų efektyvumą, padėdamos su-jungti ginkluotės, vadovavimo ir žvalgybos pajėgumus į visumą. Tam pagelbėtų įvairiausios jutiminės sistemos, bepiločiai skraidymo aparatai, kosminė navigacija, rea-liojo laiko valdymo sistemos. Vienos „sistemų sistemos“ koncepcija – logiškas kariuomenės technologizavimo rezultatas. Galima teigti, kad techninių priemonių šiai koncepcijai įgyvendinti yra daugiau, nei reikia, palygin-ti su organizaciniais reikalais – karas Irake parodė, kad JAV ir jos sąjungininkėms tam tikrų sąveikos sunkumų sudaro nevienodas technologizacijos lygis.

yra grėsmė, kad žmogus taps tik naujo ginklo „operatoriumi“, t. y. jo priedu. britų pilotas išbando naują sąveikųjį šalmą.

64

Technologijų naujovės taip pat turės didelę reikšmę užtikrinant kovinį gyvybingumą. Tą padaryti padės įvairios maskuotę ir saugumą didinančios priemonės. Mūšio laukas įgaus daugiau matmenų, tad dėl technolo-gijų jo informacija taps „virtuali“, vadovavimo struktū-ra, galimas daiktas, taps „horizontalesnė“. Žemesniosios grandies vadai turės daugiau savarankiškumo ir galimy-bių rodyti iniciatyvą. Siūloma nauja taktikos doktrina, pavadinta „spiečiumi“ (paskiri koviniai vienetai susitel-kia reikiamoje vietoje, o, įvykdę užduotį, vėl išsisklai-do), negalėtų gyvuoti be savarankiškumą, gyvybingumą ir sąveiką garantuojančios įrangos. Kol kas tai tikslinga daryti specialiųjų operacijų pajėgoms, bet greitai tuo ga-lės naudotis ir „konvenciniai“ padaliniai.

Visiškai įtikinama atrodo „technooptimistų“ min-tis, kad technologijos tiek pašalina erdvės (geografijos bei topografijos) ir laiko sąvokas, kad karinis konflik-tas pamažu įgaus visai kitą prasmę. Teigiama, kad svar-biausia – ne priešo fizinis sunaikinimas, o jo valios ir nuostatų palaužimas ar pakreipimas kita, sau naudinga linkme. Tam galima naudoti ne tik „klasikines“ karines priemones, bet ir netiesiogines strategijas (angl. indirect strategies), pavyzdžiui, informacinio dominavimo užti-krinimą ar psichologines operacijas. Tačiau iki bus pa-siekta visiškai vientisa „kibernetinė“ erdvė, būtina tokio karo laukui, dar nutekės nemažai vandens.

Kaip su naujosiomis technologijomis (koncepcijų ir praktikos lygmenimis) susiję Lietuvos ginkluotųjų pajė-gų pokyčiai? Galima teigti, kad įtaka bus keleriopa, nors dramatiškų pasikeitimų nereikėtų tikėtis. Tikėtina, kad:

Kariuomenė toliau profesionalės. Tačiau atsižvel-giant į dabartinę jos specifiką (dalyvavimas ne itin intensyviuose konfliktuose), statistinio kario rengimas neturėtų tapti sudėtingesnis.

Valdymo struktūra „horizontalės“, didės žemes-niosios ir vidutinės grandžių vadų sprendimų laisvė ir atsakomybė.

Gali mažėti kariniai vienetai.

Pagrindiniai poreikiai – informacinių technolo-gijų diegimas ir technologijų, susijusių su koviniu aprūpinimu, taikymas; ne taip aktualu – naujau-sių ginkluotės technologijų diegimas.

Kokio masto bus šie ir panašūs pokyčiai – priklauso ne tiek nuo karinių sprendimų, kiek nuo ekonominių ir politinių veiksnių.

Per Antrąjį pasaulinį karą JAV kariui aprū-pinti buvo skiriama apie 170 dolerių. Bendras ekipuotės, įskaitant „Garand“ karabiną, odi-nius batus ir brezentines blauzdines, diržus su šovininėmis ir plieninį šalmą, svoris buvo apie 16 kilogramų. Nukautųjų ir sužeistųjų mūšyje santykio koeficientas – 41 procentas (vienam nukautajam teko 2,4 sužeistojo).

Per Vietnamo konfliktą buvo įdiegta daugiau karinių naujovių. Ginklas, apranga ir ekipuotė tapo lengvesni (lengvi lydiniai, sintetika, raci-onalesnis jų naudojimas), tačiau bendras pėsti-ninko mantos svoris veik nesumažėjo – tiesiog kariui teko daugiau ekipuotės elementų, kurie teikė daugiau galimybių išlikti. Jų bendra kaina šoktelėjo iki 1 112 dolerių, bet vienam žuvusiam kariui teko jau 3,12 statistinio sužeistojo (koefi-cientas – 32 procentai).

Dabarties konfliktuose dalyvaujantis karys per kovinę operaciją naudoja kur kas daugiau įvairesnės ir modernesnės ekipuotės elementų nei iki tol. Metalą keičia kompozitai, tekstilės technologijos leidžia kurti sintetinius audinius su mikroporine struktūra, naudojama daug elektronikos ir pan. Visa tai didina ekipuotės svorį daugiau nei dvigubai, o kaina išauga be-veik iki 17 500 dolerių. Tačiau vienam nukautam kariui tenka jau 8,3 sužeistojo (12 procentų).

Kaip numatoma, netolimos ateities konf-liktuose dalyvaus kariai, kurių ekipuotėje bus įdiegtos apsaugos sistemos (protektoriai, „skys-ti“ šarvai, kiti – ypač nanotechnologijų – ele-mentai), galbūt termoreguliacijos sistema ir fizinę apkrovą kompensuojantis „išorinis“ ske-letas, įvairūs jutikliai, įranga su mikroproceso-riais, virtualusis ryšys, kuris užtikrins ne tik tie-sioginę mūšio schemos transliaciją kario šalme esančiame monitoriuje, bet ir leis susisiekti su medikais, kurie susižeidus duos patarimų, ko-kių priemonių reikia imtis. Visa tai gali kainuo-ti nuo 28 iki 60 tūkst. dolerių. Kad tai turėtų dar sumažinti aukų, neabejotina, bet santykis nėra žinomas.

64