ISSN 2029–011X. GImtaSaI kraštaS. 2009 kultūrospaveldas

alfonsas motuzas

kalvarIJŲkrYŽIauskelIaIlIetuvoJe

ĮVADASKalvarijų Kryžiaus keliai yra vienas katalikiškosios teologijos, religijos istorijos, etnologijos, menotyros ir etno-muzikologijos mokslų objektų. Mokslinių studijų apie kalvarijų Kryžiaus kelių Lietuvoje paplitimą arba išsi-dėstymo arealo kilmę ir raidą, kaip sudėtingą apeiginės liturginės ir etninės kultūros sąveikos reiškinį, nėra daug. Istoriniu aspektu apie atskirų kalvarijų Kryžiaus kelių Lietuvoje kilmę pirmasis rašė Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius „Žemaičių vyskupystėje“1; 1906 m. kun. Antanas Ragaišis knygoje „Žemaičių Kalvarijos aprašymas“; 1937 m. kun. Jonas Totoraitis studijoje „Lietuvos Jeruzalė“2; 1958 m. kun. Juozas Vaišnora mo-nografijoje „Marijos garbinimas Lietuvoje“3, 1978 m. Grigas Valančius dviejų dalių istoriografiniuose pasako-jimuose „Žemaičių Didysis“4, 2002 m. kun. Kęstutis Latoža fotoalbume „Vilniaus kalvarijos“5, 2003 m. Romas Pakalnis studijoje „Verkiai“6 bei 2004 m. straipsnio autorius vadovėlyje aukštosioms mokykloms „Katalikų liaudies pamaldumo praktikos Lietuvoje“7 ir monografijose: 2003 m. – „Lietuvos kalvarijų Kryžiaus kelių isto-rija, apeiginiai papročiai ir muzika“8, 2006 m. – „Veprių Kalvarijos. Istoriniai, etnologiniai ir etnomuzikologiniai aspektai“9, 2007 m. – „Kelmės krašto katalikiška kultūra“10.

Prie kalvarijų Kryžiaus kelių Lietuvoje tipologijos atskleidimo, išskyrus straipsnio autoriaus darbų: 2001 m. – etnologijos mokslų habilitacinio darbo „Lietuvos kalvarijų Kryžiaus kelių apeiginiai papročiai: vietiniai savi-tumai ir kitų tautų lygiagretės“11 ir 2003 m. – „Lietuvos kalvarijų Kryžiaus kelių istorija, apeiginiai papročiai ir muzika“12 bei 2004 m. Augustino Vitėno skelbto mokslinio straipsnio „Kryžiaus kelias – Naujoji Jeruzalė Lie-tuvos provincijoje“13, nėra skelbta. Apie kalvarijų Kryžiaus kelių paplitimo arba išsidėstymo arealą, išskyrus straipsnio autoriaus jau paminėtus darbus, nėra skelbta, tai rodo, kad tyrimo medžiaga nauja ir aktuali.

Straipsnio autoriaus atlikti nauji XVII–XXI amžiaus Lietuvos Katalikų Bažnyčios kultūrinio gyvenimo ty-rinėjimai padėjo pagrindą išsamesnei šio fenomeno analizei, nors liturgijos ir vietinių papročių savitumo klausimai šiame tyrime nėra gvildenami.

Atliktiems tyrimams apibendrinti buvo sudarytas kalvarijų Kryžiaus kelių Lietuvoje paplitimo arba išsi-dėstymo praeityje ir dabartyje arealo žemėlapis bei parengta lentelė, atskleidžianti kalvarijų Kryžiaus kelių Lietuvoje chronologiją, kilmę bei tipologiją.

TRUMPA KALVARIJŲ KRYŽIAUS KELIŲ SEMANTIKAKalvarijų Kryžiaus kelias (lotyniškai Via Crusis) – tai pamaldumo praktika, kurią sudaro stočių („stacijų“), arba vietų, įrengtų lauke pastatytose koplyčiose su paveikslais ar skulptūromis, lankymas, apmąstant Kris-taus kančią, kalbant tam tikras maldas ir giedant giesmes. Šis Kryžiaus kelias ne iš karto įgavo tą katali-kiškosios kultūros pamaldumo formą, kuri žinoma šiandien. Jo evoliucija truko keletą amžių, praėjo keletą pamaldumo etapų, kol įgavo dabartinį pavidalą.

Kalvarijų Kryžiaus kelių pradžia – pirmieji krikščionybės amžiai. Žinoma, kad krikščionys šventąsias vie-tas (peregrinatio ad loca sancta) Jeruzalėje lankydavo jau II amžiuje. Maldininkų kelionės į šias vietas, ypač į Palestiną, išpopuliarėjo IV amžiuje, imperatoriui Konstantinui Didžiajam 313 m. Milano ediktu suteikus teisę krikščionims laisvai išpažinti savo tikėjimą. Pirmoji žinoma maldininkė, 324 m. nukeliavusi į Jeruzalę ir Betliejų, buvo Romos imperatoriaus Konstantino motina šv. Elena14. Vėliau į Jeruzalę keliavo ir kitų kraštų maldininkai, savaip garbinę kalvarijas.

Pirmasis Jėzaus kelio, kuris dar vadinamas Kančios keliu, nuo Piloto rūmų iki Kalvarijos kalno aprašymas randamas 381–384 m. maldininkės Eterijos pranešime „Peregrinatio ad loca Sancta“ („Piligriminė kelionė po šventąsias vietas“)15, kuriame aprašomos vietovės, susijusios su Kristaus Kryžiaus kelio įvykiais. Šių vietovių lan-kymas buvo suvokiamas kaip pats intymiausias Kristaus sekimo Jo Kančios keliu veiksmas, savotiška kankinys-tė. Piligrimai atgailaudavo už save ir tuos, kurie liko namie, papildydami atgailą malda ir aukomis. Jie sustodavo ir švęsdavo šventes tose šventovėse („stacijose“), kurios siejosi su Kristaus Kančios kelio paslaptimi.

Žodis stotis, arba stacija, krikščionių tradicijoje turi stabtelėjimo (lot. k. statio – „buveinė“) reikšmę. Tai pirmiausia susiję su Romos imperijos kariuomene. Romėnų kariai dienos sargybą vadindavo statio – „die-nos pamaina“. Pirmieji krikščionys, kaip Dievo kariai, pasisavino šį pavadinimą ir susirinkimus dienos metu ėmė vadinti stacijomis (stationes)16.

Tikintieji ne visada galėjo lankyti savo šventąsias vietas, ypač Palestiną užėmus musulmonams. Tai lėmė naujų religinių liaudies pamaldumo formų Europoje atsiradimą. Pirmosios Kristaus Kančios kelio scenos imtos vaizduoti V amžiuje Italijoje, netoli Bolonijos miesto, Šv. Stepono vienuolyne vyskupo šv. Petronijaus iniciatyva

pastatytos kelios koplyčios, kurios pristatytos kaip kalvarijos, arba Naujoji Jeruzalė. Tai kalvarijos, reprezen-tuojančios svarbiąsias Jeruzalės šventoves17. Nuo tada kalvarijų Kryžiaus kelio kultas paplinta po visą Europą. Lenkų teologai kalvarijų Kryžiaus kelių tipografiją pristato trimis tipais. Daugiaplanius kalvarijų Kryžiaus kelius, įrengtus atviroje kraštovaizdžio erdvėje, priskyrė prie dominikoniškojo kalvarijų Kryžiaus kelio, 14-os stočių kry-žiaus kelias priskirtas prie pranciškoniško, arba kalvarijų Kryžiaus, kelio bei Atpirkimo istoriją žyminčios uždaroje erdvėje koplyčios arba tapytos ar lipdytos iš gipso stotys – prie kalvarijų tipo Kryžiaus kelių18. Tyrimai parodė, kad Lietuvoje kalvarijų Kryžiaus kelių pamaldumo tradicija įsigali plintant kontrreformacijai. Lietuvoje – 1569 metais, kada su Lenkija buvo pasirašyta Liublino unija ir Lietuvos kultūra, tapus jai Lenkijos kunigaikštyste, in-tegravosi į katalikiškąją Lenkijos karalystės kultūrą. Tai buvo Lietuvos ir Lenkijos Bažnyčių bei bajorijos sutarimo laikotarpis. Lietuvoje jėzuitai skleidė katalikiškąjį mokslą, pranciškonai, bernardinai ir dominikonai apaštalavo liaudžiai. Viena jų apaštalavimo formų buvo kalvarijų Kryžiaus kelio pamaldumo praktikos skleidimas.

KALVARIJŲ KRYŽIAUS KELIO LIETUVOJE PAPLITIMO ARBA IŠSIDĖSTYMO AREALO CHRONOLOGIJAPoreformaciniu laikotarpiu Kristaus kančios kulto Kryžiaus kelio pamaldumo forma pasiekė Lenkiją. Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje ir Lenkijos karalystėje apie Kryžiaus kelio maldas XVI a. pabaigoje pirmasis prakalbo Mikalojus Kristupas Radvila, žinomas Našlaitėlio slapyvardžiu. Jis savo kelionę į Jeruzalę aprašė ir prisiminimus apie Kristaus Kančios kelią 1582–1584 metais pateikė laiškų forma19. Reikia manyti, kad šis M. Radvilos apra-šymas buvo vienas iš galimų akstinų kalvarijų Kryžių keliams Lenkijoje ir Lietuvoje steigtis. Pirmasis Kryžiaus kelias įsteigtas 1610–1617 m., kada Vilniaus bernardinai savo vienuolyno Šventųjų Pranciškaus ir Bernardino bažnyčios šventoriuje įsteigė 7-ių stočių kalvarijų tipo Kryžiaus kelią, o kiek vėliau – ir Šventųjų laiptų koplyčią.

VILNIAUS BERNARDINŲ VIENUOLYNO ŠVENTŲJŲ PRANCIŠKAUS IR BERNARDINO BAŽNYčIOS ŠVENTORIAUS KRYŽIAUS KELIAS

Vilniaus bernardinų vienuolyno Šventųjų Pranciškaus ir Bernardino bažnyčios 7-ių stočių Kryžiaus kelio kilmės versijos yra kelios. Pirmoji – religinė.

Europoje didėjant kalvarijų populiarumui, susiklostė gana sudėtinga, dabar tik fragmentiškai Vilniaus šventųjų Pranciškaus ir Bernardino bažnyčios šventoriuje išlikusi kalvarijų tipo Kryžiaus kelio koplyčių sis-tema. Vilniaus bernardinų vienuolyno šventųjų Pranciškaus ir Bernardino bažnyčios šventoriaus kalvarijų tipo Kryžiaus kelio stočių yra 7-ios. Bene anksčiausiai (1610 m.) buvo pastatyta koplyčia, vadinta Kristaus kalėjimu (Carcer Christi)20. Kitos kalvarijų tipo Kryžiaus kelio koplyčios ir stotys buvo įrengtos palaipsniui. 1617 m. bažnyčios šventoriaus koridoriaus/kluatro sienoje įrengta Kristaus kančios Šventųjų laiptų koply-čia21, kuri, kaip rodo atlikti tyrimai, neįėjo į kalvarijų tipo 7-ių stočių Kryžiaus kelio apvaikščiojimo planą. Ji buvo atskira Kristaus kančios pamaldumo forma ir turėjo savo apvaikščiojimo tradiciją.

Žaliasis tiltas ir Šv. Rapolo bažnyčia. Vilnius. XIX a. antroji pusė. Fotografija Juozo čechavičiaus. Iš Vilniaus universiteto fotografijos rinkinių fondo

Bernardinų vienuolyno šventoriaus kalvarijų tipo 7-ių stočių Kryžiaus kelio plane matyti, kad stotis jungia uždara šventoriaus erdvė ir koridorius/arkados. Šios kalvarijos buvo lankomos iki 1749 m., nuo 1752 m. Kry-žiaus kelio stotys jau įrengtos pačioje bažnyčioje.

Antroji kilmės prielaida yra geopolitinė. Istorija liudija, kad užpuolikai visada naikindavo ne tik gynybos postus, bet ir tikėjimo simbolius, šventoves,

kurias taip pat galima vadinti savotiškais vietos tradicijų ir papročių gynybos postais. Vilniaus bernardinų vienuolyno bažnyčios šventorius su kalvarijų tipo 7-ių stočių Kryžiaus kelio šventove buvo katalikų tikėjimo gynybinė tvirtovė, sauganti nuo protestantizmo, stačiatikių ir musulmonų tikėjimo skverbimosi.

1600 metais Lietuva pradėjo karą su Švedija, kuris truko beveik trisdešimt metų. Teko kariauti vienai, nes Lenkija tuo metu kovojo su stačiatikiškąja Maskva ir islamą išpažįstančiais totoriais, todėl lietuviai dar ir len-kams turėjo padėti. 1611 m. rugsėjo 26 – lapkričio 9 d. Varšuvos seime svarstytos karo su Rusija klausimas ir religinės problemos22.

Ji išstovėjo iki 1794 metų, kai carinės Rusijos kariuomenės antpuolio metu buvo sugriauta, išliko tik Šventieji laiptai.

Taigi Vilniaus bernardinų vienuolyno Šventųjų Pranciškaus ir Bernardino bažnyčios šventoriaus kalvarijų tipo 7-ių stočių Kryžiaus kelias, įkurtas Lenkijos analogų pavyzdžiu, buvo dvasinė bei gynybinė tvirtovė, ginanti nuo kitatikių skleidžiamos religijos.

Chronologiškai kiti kalvarijų Kryžiaus keliai – Gardų, arba Žemaičių.

ŽEMAIčIŲ KALVARIJOS KRYŽIAUS KELIAS

Vieta, kur šiandien yra Žemaičių Kalvarija, senovėje buvo vadinama Gardais. Gardų žemes Lietuvos Didy-sis kunigaikštis Vytautas užrašė Žemaičių vyskupui. Vyskupas Stanislovas Kiška apie 1619 m. ant dabarti-nio Šv. Jono kalno pastatė koplyčią, o 1637–1639 m. vyskupas Jurgis Tiškevičius Gardų kalnuose pastatė bažnyčią ir 19-oje koplyčių įkūrė 19-os stočių, arba 20 vietų (vienoje koplyčioje/stotyje yra dvi vietos – aut. past.), Kryžiaus kelią, o pačią vietovę pavadino Naująja Jeruzale, kiek vėliau – Žemaičių Kalvarija. Vysku-pas atvežė iš Jeruzalės (iš tų vietų, kur Kristus ėjo paskutinę kelionę) smėlio, atmatavo tiek žingsnių, kiek Išganytojas nuėjo Jeruzalėje, ir barstė šį kelią, taip pat vietas, kur turėjo atsirasti koplyčios, smiltimis. Koply-čios turėjo priminti Jeruzalėje esančios Golgotos (Kalvarijos) kelią. Jas pašventino pats vyskupas, gavęs specialų popiežiaus Urbono VIII leidimą.

Vyskupas dovanojo švento kryžiaus, ant kurio buvo nukryžiuotas Viešpats, medžio skiedrelę, iš Italijos atgabeno stebuklingą Švč. M. Marijos su Kūdikiu paveikslą bei pakvietė iš Lenkijos vienuolius dominiko-nus, kad lankantiesiems Kryžiaus kelius jie atpasakotų Atpirkėjo kančią ir mirtį23. 1889 m. carinė rusų val-džia dominikonų vienuolyną uždarė.

Nuo 1927 m. iki 1940 m. Žemaičių Kalvarijoje Telšių vyskupo Justino Staugaičio pakviesti veikė marijonai, kurie tęsė dominikonų tradicijas ir toliau garbino Švč. M. Mariją šioje Jai ir Sūnaus kančiai pašvęstoje vietoje24.

Net sunkiu sovietmečio (1944–1990 m.) laikotarpiu šių kalvarijų Kryžiaus kelias nebuvo sugriautas, nes jį dieną naktį saugojo tikintieji žemaičiai.

Kalvarijų šioje vietoje atsiradimas, reikia manyti, buvo neatsitiktinis reiškinys. Dar XX a. pradžioje Žemai-tijoje buvo išlikę padavimų, kur pasakojama, kad senovėje Gardų gyvenvietėje (rašytiniuose šaltiniuose minimi 1253 m.), ant kalno, Varduvos ir Cedrono upių santakoje, buvo krikštijami žemaičiai. Krikštijant jie gaudavo naujus vardus, todėl ir upė pavadinta Varduva, o kalnas – šv. Jono Krikštytojo vardu25. Ant Šv. Jono kalno stovėjusi pilis, kur gyvenęs stipruolis „dvarions Gardiens“, turėjęs stebuklingą kardą, kuriuo kaimą saugodavo nuo priešų. Galbūt šio „dvariono“ garbei ilgą laiką vietovė buvo vadinama Gardais26.

Taip pat yra žinoma, jog pirmosios Lietuvoje bažnyčios ir koplyčios dažniausiai buvo statomos stabmeldžių „šventyklų“ vietose, aukštesnėse vietovėse. To meto vyskupo Jurgio Tiškevičiaus planuose buvo numatyta viskas: parinkta visais atžvilgiais tinkama vieta (kalnuota, panaši į Jeruzalę vietovė, kuršių ir žemaičių pago-niškojo tikėjimo žemė), gyvenimo verpetuose išmėginti vykdytojai (energinga dominikonų vienuolija, mokanti šviesti žmones, kovoti su pagonybe ir protestantizmu), tinkamos sąlygos sumanymą realizuoti (vyskupo dva-ras, žemė, didikų bei karaliaus parama), apsirūpinta sakralinėmis vertybėmis (stebuklingas Švč. M. Marijos su kūdikiu paveikslas, švento Kryžiaus relikvija) ir, svarbiausia, patys mistinio akto dalyviai (dvasinio peno ir ėjimo Dievop visąlaik ištroškę žemaičiai – bajorai, ūkininkai, baudžiauninkai). Taip buvo užgesinta pagonių ugnis, o senosios jų tradicijos susimaišė su naujosiomis – krikščioniškomis.

Be to, šios kalvarijos, kaip ir Vilniaus bernardinų vienuolyno bažnyčios stočių Kryžiaus kelias, įkurtos Lietuvai sunkiais laikais. Nors 1629 m. su švedais ir sudaryta laikina šešerių metų paliaubų sutartis, neramumai nesibai-gė. Visa Livonija (Latvija ir Estija – aut. past.), kitaip tariant, Šiaurės Rytų Europa, palikta protestantiškajai Šve-dijai. Vakarinė Lietuvos dalis, kartu ir Žemaitija, liko protestantų religinės kultūros apsuptyje. Lietuvos ir Lenkijos valstybių rytuose ir pietryčiuose 1634 m. birželio 14 d. pasibaigė 1632 m. prasidėjęs karas su Rusija27.

Susidariusi geopolitinė situacija, matyt, ir paskatino Žemaičių vyskupą Jurgį Tiškevičių, siekiantį apsaugoti ir stiprinti tikėjimą savo vyskupijoje, pasikviesti dominikonus ir įsteigti katalikiškosios kultūros tvirtovę – Že-

maičių Kalvariją su 19-os koplyčių, arba 20-ties stočių, Kryžiaus keliu. Ši religinė kultūra siekė ir pietvakarinę Žemaitijos dalį – protestantiškąją Panemunę.

Dar viena priežastis galėtų būti ta, kad vyskupas Jurgis Tiškevičius kvietėsi dominikonus, nes šie yra kalvarijų Kryžiaus kelių kulto Europoje pradininkai (pirmasis dominikoniškasis kalvarijų Kryžiaus kelias įsteigtas 1423 m. Kordobos [Ispanija] apylinkėse – aut. past.), be to, dominikonai savo pastoracinėje veikloje kėlė Švč. M. Marijos kultą, nes Ji pirmoji pradėjusi lankyti Kristaus Kryžiaus kelio vietas, šitaip minėdama Jo kančią28.

Remiantis istoriniais šaltiniais, tuo metu Žemaitijoje veikė įvairių ordinų, išskyrus dominikonų, vienuolijos. Pirmosios trys prielaidos leidžia teigti, kad Žemaičių Kalvarijos Kryžiaus kelias, atsižvelgiant į religinę ir geo-

politinę situaciją, yra katalikiškosios Europos šiaurės rytų tvirtovė, ginanti nuo iš šiaurės į Lietuvą sklindančio pro-testantizmo, iš šiaurės rytų – stačiatikybės. Rytinės „sienos“ apsaugos funkciją Lietuvoje tuo metu atliko Vilniaus bernardinų vienuolyno Šventųjų Pranciškaus ir Bernardino bažnyčios šventoriaus 7-ių stočių Kryžiaus kelias.

VILNIAUS KALVARIJŲ KRYŽIAUS KELIAS

Vilniaus kalvarijų Kryžiaus kelio atsiradimas yra susijęs su religiniais bei istoriniais-geopolitiniais įvykiais. Vyskupas Jurgis Tiškevičius už nuopelnus Žemaitijos vyskupijai (už Žemaičių Kalvarijos įkūrimą – aut.

past.) dar 1650 m. buvo paaukštintas ir paskirtas Vilniaus vyskupu. Būdamas Vilniaus vyskupu, jis ne kartą kėlęs idėją steigti Vilniaus apylinkėse kalvarijas. Tam įtakos galėjo turėti jo įkurta Žemaičių Kalvarija bei to meto geopolitiniai įvykiai: „1653 m. pabaigoje prasidėjo derybos dėl Lietuvos ir Lenkijos valstybės ir Nyder-landų suartėjimo, saugant bendrus interesus Baltijos regione. 1654 metų kovo 14 d. Nyderlandai patvirtino gynybinio susitarimo su Lietuvos ir Lenkijos valstybe projektą“29. 1654 metais carinė Rusijos kariuomenė užpuolė Lietuvą, užėmė Vilnių bei Kauną ir taip sugriovė visus vyskupo planus. 1655 m. vysk. J. Tiškevičius pasitraukė į Prūsiją, kur greitu laiku mirė. Laisva liko tik Žemaitija. 1655 m. vasarą neužimtąsias Lietuvos sritis ėmė okupuoti švedai. Prasidėjo antrasis Lietuvos ir Švedijos karas. Nuo 1660 metų tiek švedams, tiek ir caro kariuomenei pradėjo nebesisekti. Tais pačiais metais su švedais sudaryta abipusė amžinosios taikos sutartis, Maskvos kariuomenė sumušta30. Karui pasibaigus, imta gaivinti Vilniaus kalvarijų įkūrimo idėją. Ypač tam pritarė tuometinis Vilniaus vyskupas Jurgis Bialozaras, artimas vysk. J. Tiškevičiaus bičiulis. 1661 m. vysk. J. Bialozaras išsivadavimui iš rusų okupacijos atminti pavedė kapitulai nedelsiant pasirūpinti kalvarijos steigimu ir pakvietė iš Liublino dominikonus, kurie pastatė pirmąsias Kryžiaus kelio koplyčias Vilniaus Verkių apylinkėse31. Įtakos galbūt turėjo ir tai, kad kaip tik netoli Verkių nesėkmingame lietuviams ir lenkams mūšyje 1659 m. nuo kazokų rankos žuvo daugybė savo krašto ir tikėjimo gynėjų32.

Pirmosios Vilniaus kalvarijų Kryžiaus kelio koplyčios pastatytos iki 1669 m., tačiau kalvarijos buvo lankomos anksčiau: į Romą siųstose jėzuitų metinėse ataskaitose aprašytas faktas, kad 1664 m. balandžio 11 d., Didįjį penktadienį, pats vyskupas J. Bialozaras vadovavo procesijai iš Vilniaus į Verkius ir pageidavo, kad visose

Kryžiaus uždėjimas. Vilniaus kalvarijos. XX a. pradžia. Fotografija S. F. Fleury. Iš leidinio „Vilniaus Kalvarijos“. 2002. Vilnius

miesto bažnyčiose susirinkę tikintieji po rytinių pamaldų prisijungtų prie eisenos. Manoma, kad tą dieną pirmą kartą Vilniaus Verkiuose iškilmingai buvo apvaikščiotas kalvarijų Kryžiaus kelias33.

Deja, vyskupas J. Bialozaras, nespėjęs galutinai įgyvendinti savo svajonės, mirė 1665 metais. Po vyskupo J. Bialozaro mirties kalvarijų Kryžiaus keliu rūpinosi jo įpėdinis Aleksandras Sapiega, kuris, prieš tapdamas Vilniaus vyskupu, buvo vysk. Jurgio Tiškevičiaus sufraganas [pagalbininkas – aut. past.] (apie 1655 metus), o nuo 1659 iki 1667 metų – Žemaičių vyskupas. Jis tęsė kalvarijų steigimo Vilniuje darbą. 1667–1671 metais vys-kupaudamas Vilniaus vyskupijoje, buvo žinomas kaip Kristaus kančios garbintojas. Vyskupas buvo gerai susi-pažinęs su Žemaičių Kalvarijoje jau gyvuojančiu Kryžiaus kelio kultu. Be to, vyskupas A. Sapiega, 1666–1671 m. vyskupaudamas Vilniaus vyskupijoje, buvo susipažinęs ir su kaimyninėje Lenkijoje jau veikusiais kalvarijų ana-logais Kalwaria Zebrzydowska (1617), Kalwaria Pokościa (1628) ir Kalwaria Wejherowa/Kaszubska (1648). Vil-niaus kalvarijų bažnyčios, 35-ių stočių Kryžiaus kelio bei Sopulingosios Dievo Motinos takelių atidarymas įvyko 1669 m. per Sekmines34. Vyskupas jas pavadino Vilniaus kalvarijomis, siekdamas atskirti nuo kalvarijų, esančių Žemaitijoje. Tais pačiais metais vyskupas A. Sapiega Vilniaus kalvarijų Kryžiaus kelių priežiūrą iš Liublino domi-nikonų pavedė Vilniaus Šventosios Dvasios konvento dominikonams, įpareigodamas juos per visas Šv. Kryžiaus šventes Jėzaus Kristaus kančiai prisiminti organizuoti iškilmingą procesiją iš savo bažnyčios į kalvarijas35.

Vyskupas A. Sapiega kalvarijų Kryžiaus kelio steigimo darbus spartino ir dėl 1669 m. prasidėjusio Lenkijos karo su Turkija. Šiuo sunkiu Lenkijai metu Lietuva laukė kitatikių antplūdžio iš pietų ir ruošėsi ginti savo kraštą. 1673 m. lapkričio mėn. Lietuvos ir Lenkijos kariuomenė prie Chotino (Besarabija) sumušė Turkijos kariuome-nę. Su turkais Lietuvos ir Lenkijos taikos sutartis pasirašyta tik 1699 metų sausio 16 d.36 Taigi įkurtas Vilniaus kalvarijų Kryžiaus kelio kompleksas buvo Katalikų Bažnyčios tvirtovė, sauganti nuo kitatikių. Po Vilniaus kal-varijų bažnyčios gaisro (1675) pirmumo teisė globoti ir organizuoti maldininkų eitynes į Vilniaus kalvarijas iš Vilniaus Šventosios Dvasios konvento dominikonų suteikta vienuoliams dominikonams iš Varšuvos. Apskritai dominikonų vienuolijos pasirinkimą greičiausiai lėmė tai, kad šis ordinas prižiūrėjo ir Žemaičių Kalvariją (šio konvento vyresniuoju buvo Žemaičių vyskupo Jurgio Tiškevičiaus brolis Antanas Tiškevičius). Be to, Liublino dominikonų bažnyčios Tiškevičių koplyčioje buvo saugoma Lenkijos–Lietuvos Respublikoje garsi Kryžiaus medžio relikvija, patvirtinanti Šv. Kryžiaus kultą ir dominikonų Nukryžiuotojo garbinimo tradiciją37.

1720 m. gegužės 9 d. Vilniuje pašventinta Kryžių nešančio Kristaus skulptūra, kuri mieste 1710 m. siau-tusio maro metu buvo pastatyta Šnipiškių koplytėlėje, stovinčioje už Žaliojo tilto, toje vietoje, kur prieš kelio-nę į Jeruzalę rinkdavosi piligrimai38.

Po Pirmojo Lenkijos–Lietuvos Respublikos padalijimo (1772 08 05) Lietuvoje kitatikių (stačiatikių ir protestan-tų) teisės sulygintos su katalikų. 1793 m. antrąkart padalijus Respubliką, Vilnijos kraštas atiteko carinei Rusijai. Nuo tada ir iki Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo (1918 02 16) pagrindine problema tapo rusų ir lenkų

Šnipiškių Jėzaus koplyčia ir Pilies kalnas. Vilnius. XIX a. antroji pusė. Fotografija Juozo čechavičiaus. Iš Vilniaus universiteto fotografijos rinkinių fondo

konfliktas, kuriame Vilniaus kalvarijos suvaidino savo vaidmenį. Konfliktas paaštrėjo po 1831 m. sukilimo. Len-kų nuomone, Lietuva buvo neteisėtai atplėšta nuo Lenkijos, todėl jos susigrąžinimas buvo vienas pagrindinių nacionalinio Lenkijos sąjūdžio siekių. Tai buvo Lenkijos irredento, kurio ji neatsisakė per visą XIX amžių, nes Rusija trimis padalijimais okupavo beveik visą buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritoriją. Buvo patogiau manyti, kad Lietuva niekada nebuvo Lenkijos dalis ir kad Lenkijos iredentizmas neturi jokio istorinio pagrindo. Iš esmės tai buvo teisinga. Tačiau kodėl Lietuva, jei niekada nebuvo Lenkijos dalis, turėjo būtinai tapti Rusijos dalimi? Juk būtent toks ir buvo carinės Rusijos siekis nuo Jekaterinos II iki Muravjovo laikų. Carinė Rusijos valdžia tikėjosi, kad, sunaikinus Lietuvoje lenkiškumą, žlugs ir katalikybė, kurios vietą galės užimti sta-čiatikių tikėjimas, rusų kalba ir rusų tauta. Iš katalikų kunigo Antano Petkevičiaus, tapusio stačiatikiu, 1866 m. spalio mėn. pranešimo Vilniaus cenzūros komitetui sužinome, kad Vilniaus Aušros Vartai su stebuklingu Dievo Motinos paveikslu nuo 1831 metų pasižymėjo grynai lenkiškos politikos vietove. Todėl ir 1863-iaisiais revoliuci-niais metais čia labiau nei kitur maištininkai rinkdavosi giedoti papiktinimą keliančius himnus; susirinkę gatvėje drauge su miniomis žmonių, jie rengė įvairias demonstracijas prieš stebuklingąjį Dievo Motinos paveikslą. Prie tokios pat kategorijos reikia priskirti ir Vilniaus kalvarijas, kurios neatsiejamos nuo lenkų politikos“39.

Iš carinės Rusijos atgavus laisvę, visi, kas tik galėjo, traukė į Vilniaus kalvarijas. Eidavo ir važiuodavo iš arti ir toli: iš Latvijos, Žemaitijos, Baltarusijos, Lenkijos, Ukrainos ir Rusijos. Lenkų ir lietuvių kalbomis išleisti vadovai Vilniaus kalvarijų Kryžiaus keliams apvaikščioti.

1941 m. bolševikai uždraudė lankyti Vilniaus kalvarijų kryžiaus kelią. Ši vieta panaudota priešlėktuvinei gynybai. 1962 m. sovietų valdžia beveik visas Kryžiaus kelio koplyčias išsprogdino (liko tik 4 šalia bažnyčios esančios koplyčios), o 1963 m. – galutinai sugriovė. Kiek anksčiau buvo sugriauta ir už Žaliojo tilto stovėjusi koplytėlė su kryžių nešančio Kristaus figūra, ilgą laiką rodžiusi maldininkams kelią į Vilniaus kalvarijas40.

Atgavus nepriklausomybę, 1990 m. šių kalvarijų Kryžiaus kelio stotys kun. J. Baltušio iniciatyva pradėtos restauruoti. 2002 m. gegužės 19-ąją, Sekminių dieną, lygiai po 40 metų, kardinolas A. J. Bačkis pašventino atstatytas Vilniaus kalvarijų 35-ias Kryžiaus kelio stotis41.

Vieta šioms kalvarijoms pasirinkta neatsitiktinai. Šios vietos istorija ne tik neatsiejama nuo krikščionybės rai-dos Vilniaus krašte, bet ir asocijuojasi su legendine ikikrikščioniškos Lietuvos praeitimi. Ąžuolais bei tankiais krūmais apaugę kalnai Vilniaus apylinkių Verkių vietovėse buvo vyriausiojo lietuvių pagonių žynio Krivių Kri-vaičio gyvenamoji vieta. Krivių Krivaičio sūnus Lizdeika išaiškino didžiajam kunigaikščiui Gediminui Geležinio Vilko sap ną ir išpranašavo Lietuvos sostinės įsikūrimą Vilniuje42.

Kita Verkių istorija siekia pačią krikščionybės Lietuvoje pradžią. Jėzuitas Mikalojus Strijkovskis, vienas pir-mųjų Lietuvos istorikų, savo Kronikoje teigia, kad ant kalno, kur dabar stovi Verkiai, erelio lizde buvo rastas būsimas verkiantis vyriausiasis pagonių šventikas Lizdeika, tas, kurio laikais (1387 m.) Jogaila sugriovė Per-kūno šventyklą ir užgesino jo garbei Vilniuje nuolat degusią ugnį. Ir Verkių pavadinimas esą kilęs iš lietuvių kalbos žodžio verkt, kuris reiškia vaiko verksmą43.

XIV a. pabaigoje, įvedus krikščionybę, šios žemės atiteko Vilniaus vyskupijai. Taigi ši pagonių sakralinė vieta virto katalikų šventove. Vilniaus kalvarijų Kryžiaus kelio kompleksas taip pat, kaip minėta, buvo Katalikų Bažny-čios tvirtovė, sauganti nuo kitatikių. Vilniaus kalvarijų Kryžiaus kelias buvo antras Lietuvos Didžiojoje Kunigaikš-tystėje (pirmąją 1637–1639 m. Garduose, Žemaitijoje, buvo įkūręs žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius).

BERŽORO KALVARIJŲ 14-OS STOčIŲ KRYŽIAUS KELIAS

Beržoras – tai nedidelis Žemaitijos kaimelis prie Platelių miestelio, apsuptas miškų ir ežerėlių. Senovėje, kur da-bar yra Beržoras, augę vieni beržai. Vietiniai gyventojai mano, kad nuo to ir kilęs kaimelio pavadinimas. Gražią Beržoro apylinkę puošia trys ežerai – Beržoro, Ilgio ir Žiedelio, seniau gyventas vietas mena Šventorkalnis. Sklin-da legenda, kad viename iš čia augusių beržų pasirodžiusi Švč. M. Marija. Toje vietoje ir buvo pastatyta pirmoji koplyčia. Sakoma, kad ir dabar po jos grindimis tebesąs tas beržo kelmas, ant kurio pasirodžiusi Švč. M. Marija. Koplyčia buvo pavadinta Švč. M. Marijos vardu. 1746 m. Platelių klebono Juozapo Vaitkevičiaus rūpesčiu pasta-tyta nauja bažnyčia, kuriai suteiktas Šv. Stanislovo vardas, ir varpinė, o senoji bažnyčia tapo kapinių koplyčia. Ta vieta, kur pasirodė Švč. M. Marija, imta laikyti šventa, todėl vietiniai ir aplinkinių kaimų gyventojai, norėdami palengvinti savo sunkią valstiečio dalią, duodavo čia įžadus ir statė koplyčias. Senieji kaimo gyventojai mena, kad tik paskutinės 7-ios Kryžiaus kelio koplyčios stovėjo pakeliui, o pirmosios 7-ios – išbarstytos po visą vietovę. „Kiekvienas kaimas statė savo koplyčią ten, kur buvo nurodyta pranciškonų viršesnio“44. Taip kalvose atsirado 14-os stočių Kryžiaus kelias, kuriam tuometinis Platelių klebonas Juozapas Vaitkevičius 1759 m. liepos 22 d. gavo iš Žemaičių vyskupo Antano Tiškevičiaus, vyskupo Jurgio Tiškevičiaus giminaičio, leidimą su atlaidais juos apvaikščioti. Po metų (1760) Beržoro kaimo koplyčios, bernardinų provincijolui Pranciškui Samovyčiui leidus, buvo pašventintos. Stacijų lankytojams tas pats provincijolas suteikė ir daug atlaidų45. Nuo tada Beržorą ėmė lankyti gausūs maldininkų būriai, nors kaimyninės Žemaičių Kalvarijos savo gausumu vis dėlto neaplenkė.

Beržore pasirodžius Švč. M. Marijai, liaudis, keldama jos kultą, statė koplyčias bei vietos Bažnyčios iniciatyva įkūrė Beržore 14 os stočių Kryžiaus kelius. Beržoro pranciškoniškasis kalvarijų 14 os stočių Kry-

žiaus kelias buvo savotiška Telšių bernardinų vienuolyno kultūros priešprieša dominikoniškajam Žemaičių Kalvarijos 19-os koplyčių, arba 20-ies stočių, Kryžiaus keliui. To meto Respublikoje, kartu ir Lietuvoje – ka-ralių Augusto III (1733–1763) ir Stanislovo Augusto Poniatovskio laikų valstybėje – didžiausio šalies vidaus gyvenimo pakrikimo metas: krašte dėl valdžios tarp didikų virė nuolatinės kovos, o kaimynystėje vyko karai. Iš pradžių Rusija ir Austrija kariavo su turkais, paskui Austrija kariavo su prūsais, o vėliau prieš tuos pačius Prūsus kariavo Austrija, Rusija, Prancūzija ir Saksonija. Šie įvykiai galėjo lemti ir Beržoro kalvarijų Kryžiaus kelio koplyčių atsiradimą. 1964 metais sovietų valdžia Beržoro kalvarijų Kryžiaus kelio koplytėles nugriovė. Šiandien Beržoro kalvarijos vėl atstatytos ir maldininkų gausiai lankomos.

TYTUVĖNŲ BERNARDINŲ VIENUOLYNO KALVARIJŲ TIPO KRYŽIAUS KELIAS

XVII–XVIII a. girių, šilų bei Bridvaišio, Giliaus ir Varlynės ežerų apsuptame Tytuvėnų miestelyje buvo pastaty-tas unikalus gotikos, renesanso ir baroko architektūros dailės bei dvasinės kultūros ansamblis. Pietinėje skar-dingo šlaito papėdėje būta ežeriuko, pro kurį tekėjo Tytuvos upelis. Iš šio vandenvardžio kilęs ir gyvenvietės pavadinimas. Istoriografiniai šaltiniai mini, kad šioje pagonių garbinamoje šventų miškų ir šilų vietoje pirmoji katalikų bažnyčia pastatyta 1555 metais. 1614 05 01 Tytuvėnus valdęs Andriejus Valavičius surašė Vilniaus bernardinų vienuoliams skirtą aktą apie kietinimą funduoti vienuolyną, kurie 1614–1633 m. Tytuvėnuose pa-statė bažnyčią ir vienuolyną46. Tytuvėnų bažnyčios kronikoje yra išlikusi 1754 m. bažnyčios vizitacija, iš kurios aiškėja, kad tuo metu Kryžiaus kelias (Via Crucis) priešais bažnyčią jau buvo47, nors nėra žinoma nei stočių pavadinimai, nei tikslus jų skaičius. Tuo tarpu 1771–1780 metais pamaldūs Tytuvėnų vienuoliai, norėdami atvaizduoti Viešpaties Jėzaus kančią ir padėti tikintiesiems ją apmąstyti, Žemaičių seniūno Jurgio Gaižausko padedami, pastatydino arkadas, kuriose įrengė 39-ių stočių kalvarijų tipo Kryžiaus kelią (25 tapytos bei 14 gipso lipdytos stotys) ir balto mūro koplyčią, kurioje Šv. Jono bazilikos Laterane koplyčioje ir Vilniaus ber-nardinų koplyčioje esančių laiptų pavyzdžiu įrengė Kristaus kančią menančius laiptus – 31 marmurinį laiptą. Popiežius Klemensas XIV 1774 metais, vėliau ir popiežius Pijus VI 1784 m. pamaldžiai lankantiesiems šiuos laiptus ir apmąstantiems Viešpaties Jėzaus kančią suteikė atlaidus48.

Taip buvo sukurtas Tytuvėnų kalvarijų tipo Kryžiaus kelias. Pasiektas architektūros vientisumas labiau ati-tinka baroko stiliaus dėsnius, bet maldininkų kiemas čia nėra išdėstytas simetriškai prieš bažnyčios fasadą, jis yra šone nuo bažnyčios ašies.Taip XVII a. pirmąjį – XVIII a. paskutinįjį ketvirtį Tytuvėnuose, atkampioje Žemaitijos vietoje, buvo pastatytas didingas ir harmoningas kalvarijų tipo Kryžiaus kelio kulto ansamblis, neturintis analogų visoje Šiaurės Rytų Europoje.

Kokia šio kalvarijų tipo Kryžiaus kelio kilmė? Yra trys prielaidos. Pirma, šis kluatras galėjo būti Vilniaus bernardinų vienuolyno bažnyčios kluatre 1610–

1617 m. įkurto kalvarijų tipo 7-ių stočių Kryžiaus kelio ir Šventųjų laiptų koplyčios pamaldumo sistemos kopija. Antra, Tytuvėnų kalvarijų tipo Kryžiaus kelio įsteigimą galėjo lemti tuometinės Žemaičių vyskupystės dvasinin-kų požiūris į maldininkų keliones į Žemaičių Kalvarijoje vykstančius Švč. M. Marijos Apsilankymo atlaidus ir ten apvaikščioti Kryžiaus kelius. Tolima kelionė į Žemaičių Kalvariją ir įvairūs nutikimai kelyje atkreipė Žemai-čių vyskupijos dvasininkų dėmesį ir vertė imtis priemonių, kad tokio tipo kalvarijas būtų galima sukurti vietoje. Tuometinis Žemaičių vyskupas Jonas Dominykas Lopacinskis (1762–1778) dėl keliuose atsitinkančių nelaimių užgynė klebonams vaikščioti su parapijomis į Žemaičių Kalvariją ir Šiluvą per didžiąsias šventes17. Tai ir galėjo būti vienas motyvų, kad Žemaičių Kalvarijos Kryžiaus kelio kopija (19-os stočių, arba 20-ies vietų, Kryžiaus kelias) buvo dalinai įtraukta į Tytuvėnų bernardinų vienuolyno kalvarijų tipo Kryžiaus kelią.

Trečia prielaida – geopolitinė. Karai su rusais ir švedais (1756–1763), praktiškai nuolatinis rusų kariuomenės buvimas ir ginkluoti susirėmimai, kurių metu išmirė trečdalis gyventojų, bei Rusijos carienės Jekaterinos II (1762–1796 m.) kišimasis į Respublikos vidaus reikalus (ji vertė pripažinti lygias teises kitatikiams, t. y. kad stačiatikiai ir protestantai turi tokias pat teises kaip ir katalikai), reikia manyti, vertė Lietuvos Katalikų Bažnyčią imtis priemonių, kad išlaikytų savąją religijos doktriną. Tytuvėnų bernardinų vienuolyno bažnyčios kalvarijų tipo Kryžiaus kelių sujungimas į vieną kluatrą galėjo būti viena tokių priemonių. Jis tapo katalikiškosios dvasinės kultūros tvirtove. Tai, matyt, pasiteisino atėjus dar sunkesniems laikams: 1772 m. balandžio mėnesį Prūsija ir Austrija pasiuntė savo kariuomenę okupuoti Lenkijos žemių, o Rusijos kariuomenės korpusas, vadovaujamas generolo Totlebeno, užėmė Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę50. Tais pačiais metais pirmuoju Respublikos padalijimu Lietuvoje buvo panaikintas jėzuitų ordinas ir įkurta Edukacinė komisija. Antruoju padalijimu (1793 m.) Rusijai atiduota visa Lietu-vos Didžiosios Kunigaikštystės Minsko vaivadija ir dalis Vilniaus, Naugarduko bei Brastos vaivadijų. Trečiuoju pa-dalijimu (1795 m.) panaikinta Katalikų Bažnyčios nepriklausomybė. Visų šių įvykių pagairėje kaip tvirtovė stovėjo Tytuvėnų bernardinų vienuolynas, bažnyčia ir bažnyčios šventoriaus arkados su kalvarijų tipo Kryžiaus keliais.

1832 m. rusų valdžiai naikinant vienuolynus, Tytuvėnai išliko. Bet 1863 m. sukilimas buvo lemtingas. Rusų valdžia apkaltino vienuolius palaikius sukilėlius ir juos vienuolyne priėmus. 1863 metų lapkritį Muravjovas Kori-kas įsakė uždaryti Tytuvėnų bernardinų vienuolyną. Ilgai buvo svarstoma, kam panaudoti ansamblio pastatus.

Rusų valdžia nusprendė bažnyčią paversti stačiatikių cerkve. Kitų metų gegužės 13 d. Raseinių apskrities ka-riuomenės viršininkas Lvovas su kariuomenės daliniu atvyko į Tytuvėnus ir pamatė bažnyčioje bei šventoriuje tūkstančius klūpančių bei verkiančių žmonių (ypač Kristaus kančios, arba Laiptų, koplyčioje), kurie prašė ne-uždaryti bažnyčios. Kariuomenės viršininkas uždraudė klebonui kun. Dargevičiui laikyti bažnyčioje pamaldas ir išvyko į Kauną, neuždaręs nei bažnyčios, nei Kristaus kančios koplyčios. Vis dėlto 1868 m. gegužės 20 d. bažnyčia bei Kristaus kančios koplyčia buvo užrakintos. Netrukus Tytuvėnų parapijiečiai pateikė prašymą vidaus reikalų ministrui grąžinti bažnyčią. Net ir generalgubernatorius Potapovas nusiuntė vidaus reikalų mi-nistrui pasiūlymą grąžinti Tytuvėnų bažnyčią katalikams. Jis rašė, kad dėl vietos valdžios aplaidumo visiškai nebuvo atsižvelgta į šventoriuje (arkadose – aut. past.) esančias kalvarijų Kryžiaus kelio stočių ir Šventųjų laiptų koplyčią, dėl kurios bažnyčia žmonių buvo ypač gerbiama. Jis pats tuo įsitikinęs, lankydamasis Kauno gubernijoje. 1868 m. liepos 16 d. (penktadienio vakarą) Raseinių apskrities kariuomenės viršininkas atvežė Tytuvėnų klebonui kun. Dargevičiui bažnyčios raktus. Kitą dieną jau vyko pamaldos51.

Tytuvėnų bernardinų vienuolyno kalvarijų tipo Kryžiaus kelių komplekso gynimas – vienintelė pergalinga žemaičių kova už katalikų šventovę. Kaip žinoma, 1886 m. buvo nusiaubta ir sugriauta Kęstaičių bažnyčia, 1893 m. uždaryta Kražių mūrinė bažnyčia, kuri katalikams grąžinta tik 1908 metais.

XIX a. iš vienuolyno pasitraukus bernardinams, išnyko ir kai kurios apeigos, pavyzdžiui, kalvarijų 25-ių stočių Kryžiaus kelio apvaikščiojimas. Išliko tik Šventųjų laiptų bei 14-os stočių Kryžiaus kelio apvaikščiojimo apeigos.

SKAPIŠKIO DOMINIKONŲ VIENUOLYNO KALVARIJŲ KRYŽIAUS KELIAS

Skapiškio miestelis išsistatęs pietrytiniame Mituvos ežero krante, 26 km į pietvakarius nuo Rokiškio, 15 km į šiaurės rytus nuo Kupiškio ir 3 km nuo Šiaulių–Daugpilio geležinkelio linijos. Romos Katalikų bažnyčia pasta-tyta apie 1500 metus. Skapiškio miestelio vardas kilęs nuo 1555 m. šios vietovės pirmojo savininko dvarinin-ko Felicijono Stanislovo Skopo (Skapo) pavardės. 1750 m. Livonijos vyskupas Dominykas Puzinas drauge su broliu Mykolu Skapiškyje įkurdino dominikonus, kuriems 1756 m. pastatė bažnyčią52 (antra miestelyje bažnyčia – aut. past.). 1810 m. Skapiškyje dominikonai pastatė kalvarijas – 14 medinių malksnomis dengtų koplytėlių. Prie bažnyčios 4 nedideles, o už 860 žingsnių nuo bažnyčios – 10 didesnių. Jos vadinosi Kryžiaus keliais. Koplytėlės buvo keturkampės, statytos iš apvalaus, vietos tašyto medžio53. Šioms Kalvarijoms 1810 metais kunigas Antanas Strazdas-Strazdelis išleido giesmes „Giesmės apey keturiolika stacyu mukas Jezu-sa Pona prie naujos Kalwaryos, baznicioy kunigu dominikonu Skapiszkios”54. 1819 m., papildytas maldomis ir naujomis giesmėmis, pasirodo naujas Skapiškio Kalvarijoms skirtas maldynas/giesmynas „Kiales Krizaus Pona musu Jezusa Chrystusa arba Kalwaria Stacyu kieturiolikas su wisays miesta Jeruzalaus, ir ciełos żia-mes S. Atpuskays, prie Bażniczios Kunigu Diminikonu Skapiszkios metose 1810 aprawoditas“, kuriame nusakoma, kad daugiausia kalvarijos apvaikštomos per Sekminių tridienį55.

Po 1831 m. sukilimo carinė valdžia apkaltino vienuolius rėmus sukilėlius ir 1832 m. vienuolyną uždarė bei perdirbo kareivinėmis, kurios išstovėjo iki Antrojo pasaulinio karo. Žmonės atsimena, kai per Antrąjį pasau-linį karą 1944 m. miestelis degė, sudegė ir kalvarijos. Po gaisro miestelio gyventojai statėsi naujus būstus ir ieškojo statybinių medžiagų. Jie ardė apgriuvusio vienuolyno sienas. Mūrą ardė ne tik vietiniai gyventojai – vežė į Kupiškį sovietinės valdžios pastatams remontuoti bei naujai statyti56.

Remdamiesi šiais fragmentiškais aprašais, galime konstatuoti, kad Skapiškio kalvarijos priklausė kalva-rijų 14-os stočių Kryžiaus kelio pamaldumo praktikai.

PAPARčIŲ DOMINIKONŲ VIENUOLYNO KALVARIJŲ TIPO KRYŽIAUS KELIAS

Chronologiškai kita Kalvarija Lietuvoje – Paparčių. Paparčių miestelis yra prie Žiežmaros upelio, 9 km į šiau-rės rytus nuo Žaslių. Vietovė išsidėsčiusi aukštoje vietoje (115 m aukščiau jūros lygio), patraukli kalvomis, Neries upės slėniais, šilais. Paparčių Katalikų bažnyčia pastatyta XV a. gale ar XVI a. pradžioje, nes jau minima 1522 m. Vilniaus vyskupijos bažnyčių sąrašuose. 1649 m. gegužės 5 d. LDK paiždininkas Stanislo-vas Beinardas įsteigė Paparčiuose dominikonų vienuolyną ir jam užrašė Paparčių, Kazokiškių ir Tautilavičių dvarus57. Yra manoma, kad apie 1824 metus bažnyčios šventorius buvo aptvertas čerpėmis dengta mūri-ne tvora, kurios nišose galėjo būti įrengtos Jėzaus Kristaus kančios kelio, arba Kalvarijų, koplytėlės. Tokią prielaidą leidžia daryti 1824 m. datuojama Lietuvos dominikonų provincijos kronika, minėdama, jog čia su procesijomis yra praktikuojamos Viešpaties Kančios pamaldos58, o bažnyčios inventoriniai dokumentai tai pristato teigdami, kad čia 1862 m. buvo 32 Jėzaus Kristaus kančios kelio paveikslai59.

Carinės Rusijos priespaudos metais Paparčių vienuoliai buvo aktyvūs 1631 ir 1863 metų sukilimų rėmėjai. 1844 m. uždarius Vilniaus Šv. Dvasios vienuolyną, Paparčiai perėmė kultūrinio ir dvasinio centro funkcijas. čia buvo šaukiami Lietuvos dominikonų Šv. Angelo Sargo provincijos kapitulos konventai60. 1864 m. rugsėjo 23 d. buvo uždarytas Paparčių vienuolynas, o tų pačių metų lapkričio 24 d. uždaryta vis dar veikusi vienuoly-

no bažnyčia61. Paparčių vienuolynas pradedamas griauti 1865 m., baigiamas 1868 m. Griaunama medžiaga buvo išvežama aplinkinių miestelių namams statyti62. Taip, matyt, kartu buvo sugriautas ir Paparčių domini-konų bažnyčios šventoriaus kalvarijų Kryžiaus kelias.

Kadangi Paparčių dominikonų kalvarijų Kryžiaus kelias buvo įrengtas vienuolyno bažnyčios šventoriaus aptvertos čerpėmis dengtos mūrinės tvoros nišų erdvėje, tad jis gali būti priskiriamas prie kalvarijų tipo Kryžiaus kelio.

MOSĖDŽIO KALVARIJŲ TIPO KRYŽIAUS KELIAS

Mosėdis, viena seniausių žemaičių gyvenamų vietovių, yra įsikūręs prie Bartuvos upės. Jo vardas pirmą kartą paminėtas 1253 metais kryžiuočių raštuose. Nuo XV a. Mosėdžio gyvenvietė (dvaras) – Žemaičių vyskupo valdos. Pirmoji bažnyčia pastatyta 1551 metais63. Tais pačiais metais vyskupas Vaclovas Viežbickis įsteigė Mosėdžio parapiją. Šv. Mykolo Arkangelo mūrinė bažnyčia pastatyta 1783 metais64. Kiekvienas, pirmą kartą įžengęs pro didingus bažnyčios šventoriaus vartus, pamato gana neįprastą reginį: aplink šventorių išdėstytos koplyčios, kurios simbolizuoja Žemaičių Kalvarijos 19-os stočių, arba 20-ies vietų, Kryžiaus kelią.

Šio pamaldumo tradicijos Mosėdyje ištakos siekia laikus, kada po trečiojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo (1795) prasidėjo Katalikų Bažnyčios persekiojimo laikotarpis, kuris truko iki pat Pirmojo pasau-linio karo. Kaip minėta, po 1831 metų sukilimo caro valdžia Lietuvoje ėmė persekioti Katalikų Bažnyčią. 1841–1842 m. pradėtas konfiskuoti bažnytinis turtas – vyskupų, kapitulų, seminarijų, parapijų bei labda-ros įstaigų žemes ir kapitalą perėmė valstybės iždas. Dvasininkams buvo nustatytos algos. Norėta, kad būtų priklausomi nuo valdžios. Žemaičių vyskupijos bažnyčių vizitacijų knygos liudija, kad tada iniciatyvos ėmėsi turtingi dvarininkai ir ūkininkai. Bažnyčių remonto ar naujų bažnyčių statybos reikalus jie aptardavo su vietos policija bei gubernatoriumi. Taip turtingų parapijos ūkininkų dėka 1844 m. Mosėdžio bažnyčios šventoriuje buvo pastatyta 19 medinių koplyčių65.

Taip atsirado vienos paskutiniųjų Lietuvos kalvarijų (paskutinės yra Veprių kalvarijos, įkurtos 1846 m. Apie tai toliau tekste – aut. past.). 1901 m. Mosėdžio bažnyčios šventoriuje kalvarijų tipo Kryžiaus kelio medinės koplytėlės perstatytos į mūrines, jų viduje vietoj paveikslų po stiklu įmontuotos gražios bareljefinės Kristaus Kryžiaus kelio figūrų grupės iš gipso. Tai rodo, kad pirmoji šio fenomeno atsiradimo priežastis – Lietuvos Katalikų Bažnyčios, Mosėdžio ir apylinkių turtingų žmonių diplomatinių santykių su carinės Rusijos vie-tos administracija rezultatas. Vieningas žemaičių katalikų priešinimasis rusifikacijai buvo antroji priežastis. Trečiąja priežastimi galėtume laikyti galimybę Mosėdžio maldininkams gauti Švč. M. Marijos Apsilankymo atlaidus savo kalvarijoje, o ne keliaujant į kaimyninę Žemaičių Kalvariją.

Mosėdžio bažnyčios kalvarijų tipo Kryžiaus kelias savo apeigine kultūra yra Žemaičių Kalvarijos Kryžiaus kelio „kūdikis“ – paskutinis Žemaitijoje bei priešpaskutinis visoje Lietuvoje.

VEPRIŲ KALVARIJŲ KRYŽIAUS KELIAS

Vepriai – tai Šventosios upės vingis, ežeras ir buvusi senoji lietuvių alkavietė bei gynybos centras. 1385 m. Vepriai minimi kryžiuočių kelių aprašymuose66.

Padavimas sako, jog senoji Veprių pilis stovėjusi ant kalnelio ir pro jos langus buvęs gerai matomas Veprių ežeras. Pilį valdęs kunigaikštis Gelvainis. Jo duktė Geldutė buvusi gražiausia visoje apylinkėje. Kadangi Ve-prių apylinkės buvusios nuostabios, Geldutė mėgusi jas lankyti. Paežerėje ji susidraugavusi su laumėmis ir drauge žaisdavusi. Kartą jos tėvas kunigaikštis, išėjęs į karą ir savo dukterį globoti pavedęs laumėms, nuve-žė joms ir Geldutės kraičio skrynią su turtais. Tačiau tarp laumių kilusi nesantaika: piktosios laumės ėmusios gerosioms Geldutės pavydėti. Radusios Geldutę miegančią namuose, užkeikusios ją ir nusprendusios, kad ji turinti gyventi jų buveinėje ežero dugne. Kad iš ten nepabėgtų, prirakinusios Geldutę kartu su kraičio skrynia prie ilgos grandinės. Tik vidurnaktį jai buvę leista iškilti į paviršių ir skambinti kanklėmis. Kanklių skambėjimas skatindavęs jaunuolius eiti į žygį Geldutės vaduoti. Deja, visi jie gaudavę galą ežero gelmėse. Ir dabar dar naktimis Geldutė iškyla iš vandens ir skambina kanklėmis67. Reikia manyti, kad legendoje minimos kanklės lėmė tai, kad Veprių kalvarijų Kryžiaus kelio apeiginiuose papročiuose buvo naudojamos kanklės (apie tai – toliau tekste). Šioje šventoje pagonių vietoje pirmoji katalikų koplyčia pastatyta 1616 metais68.

Spausdintiniuose šaltiniuose minimos trys Veprių kalvarijų Kryžiaus kelio įsteigimo versijos.Pirmoji versija. Maždaug 1844 metais jas įsteigė vietos dvarininkas: „Klebonaujant Vepriuose kunigui

Samueliui Vitkevičiui (apie 1844 m.), jo zakristijonu buvo Juozas Sinickas. Jis buvo aplankęs žydų žemėje Kristaus kentėjimų vietas ir parvežė žemių. Medžiagą koplytėlėms statyti davė Veprių ponas Podbereckas (Podbereckis)“69.

Antroji. Kalvarijas įrengė vietos klebonas ir vietos gyventojai: „1844 metais carinė rusų valdžia uždarė Upninkų bažnyčią, Vilniaus vyskupijos administratorius įsakė Upninkų bažnyčios inventorių perkelti į Veprius ir čia įsteigti parapiją, kurią tvarkyti pavedė kunigui Samueliui Vitkevičiui. Bažnyčios inventoriaus perėmimo dieną žmonės iš Upninkų susirinko prie bažnyčios ir neleido vepriškiams paimti jos turto. Pusantros paros trukusias riaušes laimėjo vepriškiai. Pralaimėję upninkiečiai boikotavo vepriškius ir nėjo į jų bažnyčią. Ilgai

Veprių parapijos žmonės suko galvas: ką daryti? Pagaliau vienam šovusi išganinga mintis: reikia steigti Ve-priuose kalvarijas, tada – galas upninkiečiams. Šiai minčiai pritarė ir klebonas. Netrukus į Vilniaus kalvarijas (įsteigtas 1669 m. – aut. past.) buvo nusiųsti žmonės, kur ir parengė kalvarijų planą. Pagal jį Vepriuose buvo statomos koplytėlės ir vartai. Į Jeruzalę nusiųsta moteris atvežė dvylika maišelių šventosios žemės. Kai viskas jau buvo paruošta, iš Vilniaus vyskupijos atėjęs įsakymas, kad Vepriuose leidžiama steigti kalvarijas. 1846 m. per Sekmines miškų apsuptame bažnytkaimyje pirmą kartą buvo apeiti Kristaus kančios keliai. Kiekvienais metais lankytojų vis daugėjo, ir upninkiečiams neliko vilčių atgauti savo bažnytinį turtą“70.

Trečioji versija. Kalvarijų Kryžiaus keliui atsirasti Vepriuose didelės įtakos turėjo netoli veikęs dominikonų vienuolynas: „Senieji vepriškiai dar gerai prisimindavo, kad jų parapija labai rūpinosi netoli buvęs Milašiūnų vienuolynas, kol 1863 metais carinės rusų valdžios buvo uždarytas, ir kaip vienas vienuolis barstė Veprių kal-varijų kelius šventomis žemėmis ir kalbėjęs apie jas savo pamoksluose“71.

Lietuvoje vienintelėse Veprių kalvarijose šalia 35-ių Kryžiaus kelio stočių yra veikiantys 12-os stočių Ma-rijos takeliai.

1847 metais carinei Rusijai pasirašius konkordatą su Vatikanu, buvo pertvarkyta Žemaičių vyskupija. Ji padidinta, priskyrus Vilniaus vyskupijos dalį, kuri priklausė Kauno gubernijai (94 parapijos, esančios Pane-vėžio, Ukmergės, Utenos, Zarasų, Obelių, Kuršo, Žiemgalių dekanatuose). Taip Vilniaus vyskupijai priklau-siusios ir su Vilniaus vyskupo palaiminimu įsteigtos Veprių kalvarijos 1848 metais perėjo Žemaičių vyskupijos jurisdikcijon. Tai byloja vienas archyvinis dokumentas. Nepaprastų Bažnyčios reikalų kongregacijos archyvo XVI tome yra skundo prieš vysk. M. Valančių vertimas į italų kalbą. Upninkų dvarininkė grafienė Paulina Paškevičienė pasiuntė jį popiežiui Pijui IX. Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Antonelli 1857 m. ge-gužės 6 d. tą skundą persiuntė į Miuncheną arkivyskupui Flavijui Chidi, Prancūzijos ir Bavarijos nuncijui, o šis skundą parsiuntė vysk. M. Valančiui į Varnius. Upninkų dvarininkė skundėsi, kad Žemaičių vyskupas nesirūpinąs jos vietovei skirti nuolatinį kleboną, nors ten seniau buvusi parapija, kuri vėliau prijungta prie Veprių. Yra ir ilgokas vysk. M. Valančiaus atsakymas-pasiaiškinimas dėl grafienės P. Paškevičienės skundo. čia aprašoma Upninkų parapijos istorija ir aiškinama, kokiomis sąlygomis ten galėtų būti grąžintas nuolatinis kunigas. Laiškas, adresuotas nuncijui F. Chidi, matyt, surašytas sekretoriaus (tuo metu sekretorius, rodos, buvo Otonas Praniauskis), pasirašytas vysk. M. Valančiaus ir jo paties ranka virš parašo prirašyta: addictis-simus servus – „nuolankiausias tarnas“72. Šios laiškų santraukos rodo, kad Vepriai ir Upninkai jau 1848 m. buvo vieninga parapija, o vyskupas M. Valančius, išlaikęs ją nepadalytą, prisidėjo prie kalvarijų Kryžiaus kelio pamaldumo tradicijos populiarinimo savo vyskupijoje bei visoje Lietuvoje.

To meto geopolitinė situacija buvo nepalanki Katalikų Bažnyčiai, nes po 1831 metų sukilimo Rusija Ka-talikų Bažnyčiai „paskelbė karą“. Sekuliarizacijos principu buvo vykdomas stačiatikinimas bei rusifikacija. Todėl to meto Vilniaus vyskupijos administracija, Veprių klebonas bei Žemaičių vyskupas Motiejus Valan-čius išlaikė parapiją nepadalintą: dviem miesteliams vienoje parapijoje buvo daug lengviau atsilaikyti prieš vykdomą stačiatikinimą bei rusifikaciją.

Per Pirmąjį pasaulinį karą kalvarijų Kryžiaus kelio koplytėlės smarkiai nukentėjo. Paskelbus Nepriklauso-mą Lietuvą, Vilniaus kraštas priklausė Lenkijai (nuo 1919 m.), todėl Vilniaus kalvarijų kiti Lietuvos gyventojai negalėjo lankyti. Tad tarpukariu Veprių kalvarijų Kryžiaus kelias buvo labai populiarus, čia suvažiuodavo tūks-tančiai maldininkų iš įvairių Lietuvos miestų ir miestelių. Apie paskutiniuosius dar laisvoje Lietuvoje 1940 m. vykusius Sekminių atlaidus Vepriuose „Draugijos“ žurnalas rašė (S. J. inicialais pasirašyta žinutė): „<…>. Kunigų seminarija turėtų kasmet per Sekmines surengti bent seminariją baigiantiems ekskursiją į Veprius“73.

Per Antrąjį pasaulinį karą Veprių kalvarijų Kryžiaus kelio koplytėlės beveik nenukentėjo. Po karo sovietų saugumas visais įmanomais būdais mėgino nutraukti per Sekmines Vepriuose vykstančias apeigas.

1962 metais tuometinės Lietuvos valdžios įsakymu Veprių kalvarijų Kryžiaus kelio stotys buvo nugriautos. Tačiau tikintieji buvusių stočių vietas pažymėjo kryželiais ir toliau per Sekmines jas lankė. Nepriklausomybės laikotarpiu jos atstatytos ir šiandien vėl gausiai maldininkų lankomos.

Veprių kalvarijų Kryžiaus kelias – dominikoniškojo tipo Vilniaus kalvarijų kopija, taip pat jungiamoji grandis tarp Vilniaus bei Žemaičių vyskupijų bei vienas atraminių šio kulto kultūros Lietuvoje taškų.

BERčIūNŲ KALVARIJŲ KRYŽIAUS KELIAS

Berčiūnų kalvarijų Kryžiaus kelio kilmės ištakos pristatomos remiantis kun. Rimanto Gudelio publikacija „Ber-čiūnų Kryžiaus kelias“74. 7 km į vakarus nuo Panevėžio, ten, kur upelis Sanžilė įteka į Nevėžį, jaukiame ir sau-same pušyne įsikūrusi Berčiūnų vasarvietė. Šalia – Berčiūnų gyvenvietė bei geležinkelio stotelė.

Berčiūnų vietovė sena, o jos priešistorę siekia III–IV amžių. Nevėžio ir Sanžilės santakoje yra apie 40 laido-jimo vietų pilkapynas. Jame ir aptinkama radinių iš to laikotarpio.

Pirmoji mūrinė Romos katalikų bažnyčia pradėta statyti 1939–1940 metais, tačiau jos statyba nebaigta. Sovietmečiu vietinės valdžios įsakymu 1956 metais susprogdinta. 1994 metais nuo susprogdintos bažny-čios pamatų iki naujosios Tautos kankinių titulo bažnyčios kertinio akmens, pašventinto J. E. Justo Mullor Garcia, tuometinio Šventojo Tėvo nuncijaus Lietuvai, Estijai ir Latvijai, nusidriekė kalvarijų 14-os stočių

Kryžiaus kelias. Šis Kryžiaus kelias buvo paskirtas atsiprašyti Viešpaties už išniekintą šventovę bei Lietuvių tautos kankiniams, sovietų ištremtiems į Sibirą. Šios Kristaus kančios kelio pamaldumo praktikos įsteigimo idėjos autorius ir iniciatorius buvo kun. Rimantas Gudelis. Jos einamos birželio 14-ąją – Gedulo ir Vilties dieną. Ši Kryžiaus kelio apvaikščiojimo tradicija tęsiama ir šiandien.

Kadangi šis Kryžiaus kelias yra įrengtas atviroje pušyno erdvėje, o ne bažnyčioje ar bažnyčios šventoriaus erdvėje, jis yra priskirtinas prie kalvarijų Kryžiaus kelio.

TYRIMO MEDŽIAGOS APIBENDRINIMASPristatyta medžiaga leidžia sudaryti kalvarijų Kryžiaus kelių paplitimo arealo bei tipologijos žemėlapį bei chro-nologinę lentelę (žr. 1 pav.).

IŠVADOS:1. Iš viso Lietuvoje yra dešimt kalvarijų Kryžiaus kelių. Tradicijoje gyvavo devyni kalvarijų Kryžiaus keliai. Iš

tradicinių šiandien veikiančių – tėra šeši. Vienas yra nūdienos meto kalvarijos Kryžiaus kelias. 2. Kalvarijų Kryžiaus kelių tipologija Lietuvoje pasiskirsto taip: po tris yra dominikoniškojo, pranciškoniškojo

bei kalvarijų tipo Kryžiaus keliai. Vienas yra nūdienos meto pranciškoniškasis Kryžiaus kelias, arba kalvarijų tipo Kryžiaus kelias.

3. Kalvarijų Kryžiaus keliai Lietuvoje sukurti XVII–XIX amžių sandūroje. Vienas kalvarijų Kryžiaus kelias – nū-dienos. Kalvarijų Kryžiaus kelių Lietuvoje paplitimo arba išsidėstymo arealą lėmė jų kūrėjų dvasinė-kultūri-nė veikla bei kraštui turėję įtaką geopolitiniai įvykiai, o tai ir pagrindžia darbo pradžioje išsikeltą prielaidą.

1 pav. Kalvarijų Kryžiaus kelių paplitimo Lietuvoje arealo bei tipologijos žemėlapis

Kalvarijų Kryžiaus kelių Lietuvoje chronologinė lentelė

Eil. Nr. Metai Vieta Stočių skaičius Tipas

1. 1610–1617 m.

Vilniaus bernardinų vienuolyno Šventųjų Pran-ciškaus ir Bernardino bažnyčios šventorius

7 Kalvarijų tipo Kryžiaus kelias

2. 1639–1642 m.

Žemaičių Kalvarija 19-os stočių, arba 20-ies vietų

Dominikoniškasis kalvarijų Kryžiaus kelias

3. 1664–1669 m.

Vilnius 35 Dominikoniškasis kalvarijų Kryžiaus kelias

4. 1759–1760 m.

Beržoras 14 Pranciškoniškasis Kryžiaus kelias, arba kalvarijų Kryžiaus kelias

5. 1771–1778 m.

Tytuvėnų bernardinų vienuolyno bažnyčios šventoriaus arkados

39 Pranciškoniškasis Kryžiaus kelias, arba kalvarijų tipo Kryžiaus kelias

6. 1810 m.

Skapiškis 14 Pranciškoniškasis Kryžiaus kelias, arba kalvarijų Kryžiaus kelias

7. 1824 m.

Paparčių dominikonų vienuolyno bažnyčios šventorius

32 Kalvarijų tipo Kryžiaus kelias

8. 1844 m.

Mosėdis 19-os stočių, arba 20-ies vietų

Kalvarijų tipo Kryžiaus kelias

9. 1846 m.

Vepriai 35 Dominikoniškasis kalvarijų Kryžiaus kelias

10. 1994 m.

Berčiūnai 14 Pranciškoniškasis Kryžiaus kelias, arba kalvarijų tipo Kryžiaus kelias

Sutartiniai ženklai: – veikiantis kalvarijų Kryžiaus kelias; – neveikiantis kalvarijų Kryžiaus kelias; – nūdienos kalvarijų Kryžiaus kelias.

Nuorodos

1 Valančius M. Žemaičių vyskupystė. Raštai, d. 2, Vilnius, Vaga, 1972.2 Totoraitis J. Lietuvos Jeruzalė, Marijampolė, 1937.3 Vaišnora J. Marijos garbinimas Lietuvoje, Roma, 1958.4 Valančius Gr. Žemaičių Didysis, d. 1–2, Los Angeles, 1978.5 Vilniaus kalvarijos / sudarė ir parengė kun. Kęstutis Latoža, Vilnius, 2002.6 Pakalnis R. Verkiai, Vilnius, 2003.7 Motuzas A. Katalikų liaudies pamaldumo praktikos Lietuvoje. Vadovėlis aukštosioms mokykloms, Kaunas, Vytauto Didžiojo universitetas, 2004.

8 Motuzas A. Lietuvos kalvarijų Kryžiaus kelių istorija, apeiginiai papročiai ir muzika, monografija, Kaunas, Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2003.

9 Motuzas A. Veprių Kalvarijos. Istoriniai, etnologiniai ir etnomuzikologiniai aspektai, monografija, Kaunas, Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2006.

10 Motuzas A. Kelmės krašto katalikiška etninė kultūra, monografija, Kaunas, Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2007.

11 Motuzas A. Lietuvos kalvarijų Kryžiaus kelių apeiginiai papročiai: vietiniai savitumai ir kitų tautų lygiagretės, habilitacinis darbas, Humanitariniai mokslai, etnologija 07 H, Kaunas, Vytauto Didžiojo universitetas, 2001.

12 Motuzas A. Lietuvos kalvarijų Kryžiaus kelių istorija, apeiginiai papročiai ir muzika, monografija, Kaunas, Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2003.

13 Vitėnas A. Kryžiaus kelias – Naujoji Jeruzalė Lietuvos provincijoje. – Tytuvėnų bernardinų bažnyčia ir vie-nuolynas /sudarė dr. Dalia Klajumnienė, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2004, p. 93–117.

14 Ambrasas K. Kryžiaus kelias. – Katalikų pasaulis, Vilnius, 1994, nr. 1, p. 14–16.15 Eteria. Pielgrzymka do miejsc świętych / Tłum. W. Szołdrski. – Pisma starochrześcijańskich pisarzy, Wars-zawa, 1970, t. 6, s. 215.

16 Kajackas A. Bažnyčia liturgijoje. Liturgijos raida istorijoje, vadovėlis aukštosioms mokykloms, Lietuvos ka-techetikos centras, 1997, p. 121–122.

17 Thurston H.–Boudinhon A. Etude historique sur le Chemin de la Croix, Paris, 1907, p. 11–13.18 Droga Krzyżowa / opr. J. Kopeć. Dzieje nabożeństwa i antologia współczesnych tekstów, Księgarnia Św. Wojciecha, Poznań, 1987, s. 47–56.

19 Radziwil M. K. Sierotka. Podróż do Swiętej Syrii I Egiptu 1582–84 / opr. L. Kukulski, Warszawa, 1962.20 Kirkoras A. Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes, Vilnius, 1990, p. 90.21 Janonienė R. Vilniaus šv. Pranciškaus ir Bernardino bažnyčios dekoro ikonografinės programos: Kristaus kančios tema. – Ženklas ir simbolis senojoje Lietuvos dailėje / red. A. Butrimas, Vilniaus dailės akademijos darbai, Vilnius, 1996, t. 7, p. 196.

22 Šileikis G., Visockis A. Lietuvos istorijos datos, įvykiai, faktai, asmenybės (nuo I amžiaus iki 1795 metų), Kaunas, 1998, p. 127.

23 Valančius M. Žemaičių vyskupystė. Raštai, d. 2, Vilnius, Vaga, 1972, p. 299.24 Vaišnora J. Marijos garbinimas Lietuvoje, Roma, 1958, p. 375.25 K. M. Žemaičių kalvarijoms 350 metų. – Katalikų kalendorius/žinynas. Lietuvos vyskupų konferencijos leidi-nys, Kaunas–Vilnius, 1989, p. 38–39.

26 Balkutė R. Žemaičių Kalvarijos atlaidai. – Liaudies kultūra, Vilnius, 2002, nr. 4, p. 34.27 Šileikis G., Visockis A. Lietuvos istorijos datos, įvykiai, faktai, asmenybės (nuo I amžiaus iki 1795 metų), Kaunas. 1998, p. 249.

28 Ragaišis A. Žemaičių Kalvarijos aprašymas, Vilnius, 1906, p. 4.29 Šileikis G., Visockis A. Lietuvos istorijos datos, įvykiai, faktai, asmenybės (nuo I amžiaus iki 1795 metų), Kaunas, 1998, p. 264, 266.

30 Lietuvos istorija / red. A. Šapoka, Kaunas, 1936, p. 328–331.31 Meškuotytė-Laužikienė A. Vilniaus Kalvarijos. – Katalikų pasaulis, Vilnius, 1994, Nr. 1, p. 9.32 Janonienė R. Naujoji Jeruzalė ant Verkių kalvų. – Vilniaus kalvarijos / sudarė ir parengė kun. Kęstutis Latoža, Vilnius, 2002, p. 19.

33 Encyklopedia katolicka, Lublin, 1998, t. 7, s. 416.34 Motuzas A. Vilniaus kalvarijų Kryžiaus kelio apeigos ir muzika, vadovėlis // Religijos mokslo žurnalo „Soter“ priedas Nr. 2, Kaunas, Vytauto Didžiojo universitetas, 2002, nr. 8 (36), p. 13.

35 Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyrius (MAB RS), Vilnius, f. 43–19086, 1. 1v.36 Šileikis G., Visockis A. Lietuvos istorijos datos, įvykiai, faktai, asmenybės (nuo I amžiaus iki 1795 metų). Ten pat, p. 284, 293.

37 Janonienė R. Naujoji Jeruzalė ant Verkių kalvų. – Vilniaus Kalvarijos / sudarė ir parengė kun. Kęstutis Lato-ža. Ten pat, p. 2.

38 Lietuvos vienuolynai. Vadovas, Vilnius, 1998, p. 415–416, 449–450.39 Pranešimas kun. Antano Petkevičiaus iš 1866 m. spalio mėn. – Lietuvos valstybės archyvas, f. 378.40 Lietuvos istorija / red. A. Šapoka. Ten pat, p. 328–331.41 S. M. Pašventintos atstatytos Vilniaus kalvarijų Kryžiaus kelio stotys. – Bažnyčios žinios, Kaunas, 2002 m., gegužės 31 d., nr. 10, p. 12–13.

42 Danilevičius E. Maršrutai iš Vilniaus, Vilnius, 1975, p. 9–10.43 Janonienė R. Lietuvos istorijos fragmentai Verkių peizažuose. – Menotyra, Vilnius, 2002, nr. 2(27), p. 38.44 Motuzas A. Lietuvos kalvarijų Kryžiaus kelių istorija, apeiginiai papročiai ir muzika, Kaunas, 2003, p. 45.45 Giniūnienė A. Beržoro stacijos. – Krantai, Vilnius, 1997, p. 6–7.46 Kviklys B. Lietuvos bažnyčios. Kauno arkivyskupija, Chicago, 1983, t. 3, p. 418.47 Lietuvos valstybės istorijos archyvas (LVIA), f. 1135, ap. 6, b. 59, I. 79.48 Valančius M. Žemaičių vyskupystė. Raštai, d. 2, Vilnius, Vaga, 1972, p. 293–294.17 Valančius Gr. Žemaičių Didysis, d. 2, Los Angeles, 1978, p. 100–101.50 Šileikis G., Visockis A. Lietuvos istorijos datos, įvykiai, faktai, asmenybės (nuo I amžiaus iki 1795 metų), Kaunas, 1998, p. 324.

51 Misius K. Kova už Tytuvėnų bažnyčią. – Lietuvos paminklai, Paminklų mylėtojų leidinys, Vilnius, 1989, spalis, p. 6–7.

52 Kviklys B. Lietuvos bažnyčios. Panevėžio vyskupija, Chicago, 1984, t. 4, p. 358.53 Markevičiūtė A. E. Skapiškis, Utena, 1999.54 Giesmes apey keturiolika stacyu mukas Jezusa Pona prie naujos Kalwaryos, baznicioy kunigu dominikonu Skapiszkios, Wilniuy, Drukarnioy Kunigu Missionoriu, Metuose 1810.

55 Kiales Krizaus Pona musu Jezusa Chrystusa arba Kalwaria Stacyu kieturiolikas su wisays miesta Jeruza-laus, ir ciełos żiames S. Atpuskays, prie Bażniczios Kunigu Diminikonu Skapiszkios mėtose 1810 aprawodi-tas, Wilniuy, Drukarniey Kunigu Bazylionu, Metuose 1819.

56 1995–2005 m. vasaros etnografinių lauko tyrimų medžiaga. Šv. Antano religijos studijų instituto prie Katalikų teologijos fakulteto Vytauto Didžiojo universitete Folkloro kabinetas. Kretinga, 2005.

57 Kviklys B. Lietuvos bažnyčios. Kaišiadorių vyskupija, Chicago, 1987, t. 6, p. 292.58 Historia Domestica Provincial Lituaniae. Anno 1824 / Paparčių bažnyčios archyvas. 59 Inwentarz klasztora i kośćiola Dominikańskiego Poporckiego. Sporządzony roku 1862 dnia 1 Pożdziernika / Trakų dekanato Paparčių parapijos dominikonų vienuolyno byla (1862–1865) / Trakų bažnyčios archyvas.

60 Petkus V. Dominikonai Lietuvos kultūroje, Vilnius, „Petro ofsetas“, 2004, p. 542.61 Gustaitis R. Paparčių dominikonų vienuolynas. – Kaišiadorys. Miesto ir apylinkių praeitis, Kaišiadorys, 1999, p. 48–49.

62 Milžinas. Paparčiai – Lietuvos dominikonų centras. – Rytas, 1931 m. birželio 3 d., nr. 122 (2168), p. 34.63 Šileikis G., Visockis A. Lietuvos istorijos datos, įvykiai, faktai, asmenybės (nuo I amžiaus iki 1795 metų), Kaunas, 1998, p. 176.

64 Kviklys B. Lietuvos bažnyčios. Telšių vyskupija, Chicago, 1980, t. 1, p. 222–223.65 Motuzas A. Lietuvos kalvarijų Kryžiaus kelių istorija, apeiginiai papročiai ir muzika, Kaunas, 2003, p. 58.66 Mūsų Lietuva / parengė B. Kviklys, Chicago, 1980, t. 2, p. 544.67 Kviklys B. Lietuvos bažnyčios. Kauno arkivyskupija, Chicago, 1983, t. 3, p. 547.68 Šileikis G., Visockis. Lietuvos istorijos datos, įvykiai, faktai, asmenybės (nuo I amžiaus iki 1795 metų). Ten pat, p. 231.

69 Motuzas A. Lietuvos kalvarijų Kryžiaus kelių istorija, apeiginiai papročiai ir muzika. Ten pat. P. 60.70 Mūsų Lietuva. Ten pat, p. 544.71 Kražių skerdynės / sudarė ir medžiagą surinko L. Mulevičius (dokumentus vertė ir knygą baigė rengti spau-dai R. Strazdūnaitė), Vilnius, 1993, p. 12

72 AA/EE/SS. Carte de Russia, Polonia / Vatikano archyvas, vol. 11.73 S. J. Vepriai. – Draugija, 1940, nr. 11, p. 547.74 Gudelis R. Berčiūnų Kryžiaus kelias. Panevėžys: „Amalkeros leidyba“, 2003.

Šaltiniai ir literatūra

1. AA/EE/SS. Carte de Russia, Polonia. – Vatikano archyvas, vol. 11.2. Ambrasas K. Kryžiaus kelias. – Katalikų pasaulis, Vilnius, 1994, nr. 1, p. 14–16.3. Balkutė R. Žemaičių Kalvarijos atlaidai. – Liaudies kultūra, Vilnius, 2002, nr. 4, p. 34.4. Danilevičius E. Maršrutai iš Vilniaus, Vilnius, 1975.5. Droga Krzyżowa / opr. J. Kopeć. Dzieje nabożeństwa i antologia współczesnych tekstów, Księgarnia Św. Wojciecha, Poznaņ, 1987. 6. Encyklopedia katolicka, Lublin, 1998, t. 7, s. 416.

7. Eteria. Pielgrzymka do miejsc świętych / Tłum. W. Szołdrski. – Pisma starochrześcijaņskich pisarzy, Wars-zawa, 1970, t. 6.

8. Giesmes apey keturiolika stacyu mukas Jezusa Pona prie naujos Kalwaryos, baznicioy kunigu dominikonu Skapiszkios, Wilniuy, Drukarnioy Kunigu Missionoriu, Metuose 1810.

9. Giniūnienė A. Beržoro stacijos. – Krantai, Vilnius, 1997, p. 6–7.10. Gudelis R. Berčiūnų Kryžiaus kelias. Panevėžys, „Amalkeros leidyba“, 2003.11. Gustaitis R. Paparčių dominikonų vienuolynas. – Kaišiadorys. Miesto ir apylinkių praeitis, Kaišiadorys,

1999, p. 48–49.12. Historia Domestica Provincial Lituaniae. Anno 1824. – Paparčių bažnyčios archyvas. 13. Inwentarz klasztora i kośćiola Dominikaņskiego Poporckiego. Sporządzony roku 1862 dnia i Pożdziernika

/ Trakų dekanato Paparčių parapijos dominikonų vienuolyno byla (1862–1865) / Trakų bažnyčios archy-vas.

14. Janonienė R. Lietuvos istorijos fragmentai Verkių peizažuose. – Menotyra, Vilnius, 2002, nr. 2(27), p. 38.15. Janonienė R. Naujoji Jeruzalė ant Verkių kalvų. – Vilniaus kalvarijos / sudarė ir parengė kun. Kęstutis La-

toža, Vilnius, 2002, p. 19.16. Janonienė R. Vilniaus šv. Pranciškaus ir Bernardino bažnyčios dekoro ikonografinės programos: Kristaus

kančios tema. – Ženklas ir simbolis senojoje Lietuvos dailėje / red. A. Butrimas, Vilniaus dailės akademijos darbai, Vilnius, 1996 t. 7.

17. Kajackas A. Bažnyčia liturgijoje. Liturgijos raida istorijoje, vadovėlis aukštosioms mokykloms, Lietuvos katechetikos centras, 1997.

18. Kiales Krizaus Pona musu Jezusa Chrystusa arba Kalwaria Stacyu kieturiolikas su wisays miesta Jeruza-laus, ir ciełos żiames S. Atpuskays, prie Bażniczios Kunigu Diminikonu Skapiszkios mėtose 1810 aprawo-ditas Wilniuy, Drukarniey Kunigu Bazylionu, Metuose 1819.

19. Kirkoras A. Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes, Vilnius, 1990.20. K. M. Žemaičių kalvarijoms 350 metų. – Katalikų kalendorius/žinynas. Lietuvos vyskupų konferencijos

leidinys, Kaunas–Vilnius, 1989, p. 38–39.21. Kražių skerdynės / sudarė ir medžiagą surinko L. Mulevičius (dokumentus vertė ir knygą baigė rengti

spaudai R. Strazdūnaitė), Vilnius, 1993.22. Kviklys B. Lietuvos bažnyčios. Kaišiadorių vyskupija, Chicago, 1987, t. 6.23. Kviklys B. Lietuvos bažnyčios. Kauno arkivyskupija, Chicago, 1983, t. 3. 24. Kviklys B. Lietuvos bažnyčios. Panevėžio vyskupija, Chicago, 1984, t. 4.25. Kviklys B. Lietuvos bažnyčios. Telšių vyskupija, Chicago, 1980, t. 1.26. Lietuvos istorija / red. A. Šapoka, Kaunas, 1936.27. Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyrius (MAB RS), Vilnius, f. 43–19086, 1. 1v.28. Lietuvos valstybės istorijos archyvas (LVIA), f. 1135, ap. 6, b. 59, I. 79.29. Lietuvos vienuolynai. Vadovas, Vilnius, 1998. 30. Markevičiūtė A. E. Skapiškis, Utena, 1999.31. Meškuotytė-Laužikienė A. Vilniaus Kalvarijos. – Katalikų pasaulis, Vilnius, 1994, Nr. 1, p. 9.32. Milžinas. Paparčiai – Lietuvos dominikonų centras. – Rytas, 1931 m., birželio 3 d., nr. 122 (2168), p. 34.33. Misius K. Kova už Tytuvėnų bažnyčią. – Lietuvos paminklai, Paminklų mylėtojų leidinys, Vilnius, 1989,

Spalis, p. 6–7.34. Motuzas A. Katalikų liaudies pamaldumo praktikos Lietuvoje. Vadovėlis aukštosioms mokykloms, Kaunas,

Vytauto Didžiojo universitetas, 2004.35. Motuzas A. Kelmės krašto katalikiška etninė kultūra, monografija, Kaunas, Vytauto Didžiojo universiteto

leidykla, 2007.36. Motuzas A. Lietuvos kalvarijų Kryžiaus kelių apeiginiai papročiai: vietiniai savitumai ir kitų tautų lygiagre-

tės, habilitacinis darbas, Humanitariniai mokslai, etnologija 07 H, Kaunas, Vytauto Didžiojo universitetas, 2001.

37. Motuzas A. Lietuvos kalvarijų Kryžiaus kelių istorija, apeiginiai papročiai ir muzika, monografija, Kaunas, Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2003.

38. Motuzas A. Veprių Kalvarijos. Istoriniai, etnologiniai ir etnomuzikologiniai aspektai, monografija, Kaunas, Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2006.

39. Motuzas A. Vilniaus kalvarijų Kryžiaus kelio apeigos ir muzika, vadovėlis. – Religijos mokslo žurnalo „So-ter“ priedas Nr. 2, Kaunas, Vytauto Didžiojo universitetas, 2002, nr. 8 (36).

40. Mūsų Lietuva / parengė B. Kviklys, Chicago, 1980, t. 2.41. Pakalnis R. Verkiai, Vilnius, 2003.42. Petkus V. Dominikonai Lietuvos kultūroje, Vilnius, „Petro ofsetas“, 2004.43. Pranešimas kun. Antano Petkevičiaus iš 1866 m. spalio mėn. / Lietuvos valstybės archyvas, f. 378.

44. Radziwil M. K. Sierotka. Podróż do Swiętej Syrii I Egiptu 1582–84 / opr. L. Kukulski, Warszawa, 1962.45. Ragaišis A. Žemaičių Kalvarijos aprašymas, Vilnius, 1906.46. S. J. Vepriai. – Draugija, 1940, nr. 11, p. 547.47. S. M. Pašventintos atstatytos Vilniaus kalvarijų Kryžiaus kelio stotys. – Bažnyčios žinios, Kaunas, 2002 m.,

gegužės 31 d., nr. 10, p. 12–13.48. Šileikis G., Visockis A. Lietuvos istorijos datos, įvykiai, faktai, asmenybės (nuo I amžiaus iki 1795 metų),

Kaunas, 1998.49. Thurston H.–Boudinhon A. Etude historique sur le Chemin de la Croix, Paris, 1907.50. Totoraitis J. Lietuvos Jeruzalė, Marijampolė, 1937.51. Vaišnora J. Marijos garbinimas Lietuvoje, Roma, 1958.52. Valančius Gr. Žemaičių Didysis, d. 1–2, Los Angeles, 1978.53. Valančius M. Žemaičių vyskupystė. – Raštai, d. 2, Vilnius, „Vaga“, 1972.54. Vilniaus kalvarijos / sudarė ir parengė kun. Kęstutis Latoža, Vilnius, 2002.55. Vitėnas A. Kryžiaus kelias – Naujoji Jeruzalė Lietuvos provincijoje. – Tytuvėnų bernardinų bažnyčia ir vie-

nuolynas / sudarė dr. Dalia Klajumnienė, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2004, p. 93–117.56. 1995–2005 m. vasaros etnografinių lauko tyrimų medžiaga. Šv. Antano religijos studijų instituto prie Kata-

likų teologijos fakulteto Vytauto Didžiojo universitete Folkloro kabinetas. Kretinga, 2005.

Alfonsas Motuzas

THE AREA OF THE SPREAD OF THE WAYS OF THE CROSS IN LITHUANIA

Summary

The Way of the Cross is one of the objects of Catholic theology, history of religion, ethnology, art criticism and ethnomusicology. There are only few studies concerning the spread or location of the Ways of the Cross in Lithuania, their origin and development as a complicated phenomenon of ritual liturgical and ethnic culture interaction.

The article chronologically describes the area of the development or location of the Ways of the Cross in Lithuania. There are given the new questions concerning the origin of this Catholic ethnic cultural heritage and analyzed their typological questions. There is also surveyed the semantics of the Way of the Cross in Lithuania and in the world. Basing himself on the new data the author gives the spread or location area of the Ways of the Cross in Lithuania and its origin and development and also explains the reasons of the origins of new Ways of the Cross and gives their typology.

The investigation enables us to draw some conclusions:1. There were recorded ten Ways of the Cross in Lithuania. According to the tradition there were nine Ways

of the Cross. However today there are only six of them and one is the Way of the Cross of our times.2. The typology of the Ways of the Cross in Lithuania: there are three of the Dominican, Franciscan and

Calvary type each. One is modern Franciscan Way of the Cross.3. The Ways of the Cross appeared in the 17th century. The area of the spread or location of the Ways of the

Cross was predetermined by the spiritual and cultural activities of their creators and the geopolitical events that influenced the country, and this substantiates the assumption given at the beginning of the work.

Vytauto Didžiojo universitetasGimnazijos g. 7, LT – 44260, Kaunas

Gauta 2009 03 02Atiduota spausdinti 2009 11 12