Kalendorinių švenčių diskursas tarpukario Lietuvos periodikoje€¦ · kviečiai, aguonos, grybai, spanguolės, eglutės, nauji drabužiai ir kt.). Spaudoje neretai minimas alkoholinių

ISSN 1392-7450http://dx.doi.org/10.7220/1392-7450.45(73).8SOTER 2013.45(73)

KRIKŠČIONIŠKOJI KULTŪRA IR RELIGIJOTYRA

Kalendorinių švenčių diskursas tarpukario Lietuvos periodikoje

Straipsnyje nagrinėjamas kalendorinių švenčių diskursas 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos periodiniuose leidi-niuose lietuvių kalba. Siekiama išsiaiškinti šio diskurso specifiką, ją lėmusias priežastis ir diskurso poveikį realioms švenčių tradicijoms. Atskirai aptariamos to meto periodikoje dažniausiai minėtos kalendorinės šventės: Kalėdos, Naujieji metai ir Velykos, išskiriamos atskiros šių kalendorinių švenčių diskurso siužetinės linijos. Atkreipiamas dėmesys į miesto ir kaimo švenčių vaizdavimo ypatumus, skirtingų leidinių atitinkamo diskurso pobūdį ir jo kaitą keičiantis realaus gyvenimo aplinkybėms. Tyrimo metodai: kokybinė turinio analizė, sisteminimas, interpretavi-mas. Tyrimą finansuoja Lietuvos mokslo taryba (sutarties Nr. VAT-30/2012).

Thearticleanalyses thediscourseofcalendarholidays inLithuanianperiodicalsof1918–1940.Theaimof thestudyistofindoutthespecificsofthisdiscourse,itscausesandeffectsonactualholidaytraditions.Themostpopu-lar calendar holidays in periodicals of the time (Christmas, New Year and Easter) are discussed separately, their main storyboards are distinguished. Attention is drawn to the specific presentation of urban and rural holidays, particular depiction of festivals in different periodicals, as well as its change depending on real-life situations. Re-search methods are qualitative analysis of the content, systematization, interpretation.

Įvadas

Kalendorinės šventės yra svarbi visos kultūros dalis, susijusi su tautiniu tapatumu. Šven-timo ypatumai, švenčių simboliai, jų prasmė jungia tautos atstovus į bendrą visumą.

Kalendorinės šventės, jų šventimo pobūdis, prasminiai akcentai, simboliai ir kiti su jomis susiję dalykai, kaip ir visi kultūros objektai bei reiškiniai, laikui bėgant kito ir kinta. Kitimą lemia įvairios priežastys, tarp jų ir specifinių socialinių institucijų įtaka. Labai svar-bus yra žiniasklaidos vaidmuo. Žiniasklaidoje pateikiama informacija, be abejo, atspindi visuomenėje egzistuojančius dalykus, tačiau šios informacijos pateikimo pobūdis, dažnu-mas ir kiti ypatumai lemia tai, jog žiniasklaida ne tik informuoja apie tai, kas visuomenėje yra, bet ir formuoja požiūrį į tai, kas turi ar neturi ir kaip turi ar neturi būti daroma.

Nepaisant to, kad lietuvių kalendorinės šventės, atskiri švenčių papročiai, elementai labai daug ir įvairiapusiškai mokslininkų nagrinėti, žiniasklaidos įtaka bendram lietuvių kalendorinių švenčių ypatumų formavimuisi iki šiol nėra atskirai analizuota1.

Dalia SENVAITYTĖVytauto didžiojo universitetas

dalia SeNVAiTYTĖ 116

Straipsnio objektas – 1918–1940 m. kalendorinių švenčių diskursas Lietuvos Respublikos periodikoje. Darbo t ikslas – išnagrinėti šio diskurso specifiką, jį lėmu-sias priežastis ir diskurso poveikį švenčių tradicijoms. Uždaviniai : 1) nurodyti 1918–1940 m. Lietuvos periodikoje dažniausiai minimas kalendorines šventes ir apibūdinti jų diskurso ypatumus; 2) išaiškinti, kaip diskurso turinys susijęs su konkretaus leidinio spe-cifika ir apibrėžtu laikotarpiu; 3) išsiaiškinti, ar (ir kaip) kalendorinių švenčių diskursas Lietuvos periodikoje yra susijęs su tautiniu lietuvių tapatumu; 4) aptarti žiniasklaidos vaidmenį atspindint ir konstruojant socialinę tikrovę – kalendorinių švenčių šventimo ypatumus.

Straipsnyje daroma prielaida, kad švenčių vaizdavimas žiniasklaidoje ne tik atspin-dėjo realią to meto švenčių šventimo praktiką, bet ir formavo populiarų supratimą apie kalendorines šventes, jų ritualus, simbolius, netgi lėmė didesnį ar mažesnį švenčių, jų šventimo populiarumą visuomenėje. Taip pat spėjama, kad kalendorinių švenčių šven-timo ir lietuvių kultūrinio bei tautinio tapatumo formavimo procesai tarpusavyje gana glaudžiai susiję.

Tyrimo šaltiniai – Lietuvos Respublikoje leista periodika lietuvių kalba. Kadangi tar-pukario Lietuvoje buvo leidžiama daug įvairių periodinių leidinių (tai tuo pačiu pava-dinimu reguliariai ir kurį laiką nepertraukiamai leisti spaudiniai), teko taikyti tikslinę tyrimo šaltinių atranką. Kalendorinių švenčių diskurso analizei nagrinėti pasirinkti lai-kraščiai (tapę dienraščiais), reprezentuojantys oficialią šalies politiką, o palyginimui – kitas populiariausias to meto politines partijas reprezentuojantys laikraščiai (tapę dien-raščiais), atsižvelgiant į jų leidimo laikotarpio trukmę bei tiražą.

Oficialiai tarpukario Lietuvos periodikai analizuoti pasirinktas Lietuvos vyriausybės laikraštis – dienraštis „Lietuva“ (leistas 1919–1928 m.) ir jį pakeitęs oficialus šalies dien-raštis „Lietuvos aidas“, 1918 m. leistas Vilniuje, o 1928–1940 m. Kaune kaip Lietuvių tautininkų sąjungos ir Lietuvos vyriausybės oficiozas. „Lietuvos aidas“ buvo didžiausias Lietuvos Respublikos dienraštis, jo bendra apimtis 1939 m. sudarė 14–16 p., o tiražas siekė maždaug 90 000 egz.2. Ne oficialiai valstybės ir ne tautininkų politinės partijos pozicijos reprezentacijai analizuoti pasirinktas valstiečių liaudininkų laikraštis „Lietuvos žinios“ (leistas 1922–1940 m.). Jo tiražas tarpukariu itin smarkiai augo: 1926 m. buvo lei-džiami tik 2800 egz., o 1935 m. tiražas išaugo net iki 30 000 egz.3. Krikščionių demokratų partijospozicijaiatspindėtinagrinėtaslaikraštis„XXamžius“(leistas1936–1940m.).Šiolaikraščio tiražas 1939 m. siekė 40 000 egz.4.

Tyrimo metodai – kokybinė turinio analizė, sisteminimas, interpretavimas. Darbe laikomasi teorinio socialinio konstrukcionizmo požiūrio, kad visi socialiniai fenomenai ir objektai (tarp jų ir švenčiamos kalendorinės šventės bei jų papročiai) susiformuoja tam tikrame socialiniame kontekste, yra socialiniai konstruktai5. Žiniasklaida – viena iš svarbiausių socialinių institucijų, konstruojanti suvokiamą realybę, taip pat ir kalendori-nių švenčių tradicijas. Taigi kalendorinių švenčių diskursas straipsnyje suvokiamas kaip socialinis konstruktas, kurį, be kitų aplinkybių, formuoja ir visuomenės informavimo bei komunikacijos priemonės. Taip pat pritariama teorinėms Stuarto Hallo kultūros studijų įžvalgoms, kad žiniasklaida funkcionuoja palaikydama vyraujančią ideologiją ir patei-kia vyraujantį to meto diskursą, lemiantį savitas įvykių interpretacijas6, beiMaxwello

117kALeNdoriNių ŠVeNčių diSkurSAS TArPukArio LieTuVoS Periodikoje

McCombso ir Donaldo Shaw požiūriui – jų teigimu, žiniasklaida nurodo: 1) apie ką mąs-tyti ir 2) ką apie tai manyti7.

Kalėdų pristatymas tarpukario spaudoje

Tarpukario Lietuvos spaudoje daugiausia dėmesio skirta kalėdinių švenčių laikotarpiui. Jis apima pasirengimą Kalėdoms, Kūčias ir kelias Kalėdų dienas. Artėjant Kalėdoms visuose nagrinėtuose laikraščiuose pasirodydavo sveikinimai Kalėdų proga. Leidinių paantraš-tėse kartodavosi sveikinimo šūkiai „Sveiki sulaukę Šv. Kalėdų!“ ir panašūs8. Leidinio „XXamžiaus“paantraštėse kalėdiniai sveikinimai buvo formuluojami šiek tiekkitaip,pvz., „Taikos visiems geros valios žmonėms“9, „Duok, Dieve, geros valios, – ramybė pati ateis“10 ir kt.

Prieššventiniuose„XXamžiaus“numeriuosedažnaipabrėžiamosKalėdųsąsajossukrikščionybe. Publikuota daug krikščioniško turinio eseistinių rašinių, skirtingų žanrų grožinės literatūros tekstų, juos iliustruojančių paveikslėlių11. Svarbias Kalėdų šventės sąsajas su krikščionybe liudija ir dienraštyje „XX amžius“ skelbiami Kauno bažnyčiųšventinio laikotarpio pamaldų tvarkaraščiai12. Kituose nagrinėtuose periodiniuose lei-diniuose nors ir kalbama apie Kalėdų švenčių sąsajas su krikščionybe, tačiau Kristaus mokymas, švenčių prasmė aiškinta bendrame filosofiniame kontekste13, publikuoti ati-tinkami eseistiniai, skirtingų žanrų grožinės literatūros tekstai14. „Lietuvos žiniose“ daž-niau kalbama apie nekrikščioniškas Kalėdų ištakas15, rašoma, kad ta diena nėra krikščio-nybės nustatyta, kad jos ištakos daug senesnės, šventė žinota dar įvairių senovės pagonių tautų.

Nemažai straipsnių kalėdinio laikotarpio periodiniuose leidiniuose skirta to meto šalies ar pasaulio įvykiams priminti ar analizuoti. Religiniai kalendorinių švenčių fragmentai tarpukario pradžioje neretai perpinami su istoriniais, politiniais įvykiais, kurie anuomet buvo itin aktualūs. Pirmajame Lietuvos Respublikos dešimtmetyje Vasario 16-osios Nepri-klausomybės Akto paskelbimas oficioziniuose šalies dienraščiuose (ypač leidinyje „Lie-tuva“) visuomenei primenamas bene kiekvienų Kalėdų proga. Valstybės gimimas neretai tapatintas su Kristaus gimimu. Atsižvelgiant į tai, kiek metų praėjo po Lietuvos valstybės atkūrimo, kalėdinis sveikinimas pradedamas atitinkamais žodžiais, pvz., „aštuntą kartą gimsta Kristus nepriklausomoje Lietuvoje“16. Tarpukario pradžioje dienraščiuose pilie-tis raginamas susimąstyti, „kam turi būti dėkingas, kad šiandien esi sotus ir linksmas?“, teigiama, jog nebūtų linksmų Kalėdų švenčių, jei Lietuvos kareivis „savo krūtine nebūtų atrėmęs priešo durtuvų“17, ir pan. Atitinkama tarpukario pradžios Lietuvos situacija atsi-spindi ir publikuotuose specifiniuose grožiniuose kūriniuose, kituose kalėdinio laikotar-pio periodinių leidinių tekstuose. Dar buvo tebejaučiamos karo pasekmės, todėl atėjus didžiosioms žiemos šventėms tikėtasi taikos, ramybės, meilės.

Antrajame nepriklausomos Lietuvos Respublikos dešimtmetyje kalėdinių švenčių proga vis dažniau publikuoti straipsniai, kuriuose apžvelgiama aktuali politinė to meto situacija pasaulyje18, o ne skatinama prisiminti nepriklausomybės atgavimą. Kartais poli-tinė situacija šventiniuose numeriuose analizuojama ir ironiškai19. Kai kuriuose šven-tiniuose numeriuose publikuojami straipsniai, pasakojantys, kaip Kalėdos švenčiamos


kituose pasaulio kraštuose, su kokiais politiniais ar kitais aktualiais tų šalių gyvenimo įvykiais šis šventimas sutampa20.

Savitą kalėdinio periodo straipsnių grupę sudaro publikacijos, kuriose pateikiama informacija apie būsimus ar jau buvusius įvykius, susijusius su konkrečiu Kalėdų šven-timu. Minėtus straipsnius sąlygiškai galima skirstyti į straipsnius, pristatančius kalėdinį laikotarpį Kaune, ir į straipsnius, apibūdinančius šį laikotarpį Lietuvos kaime. Tiesa, neretai atitinkama informacija susiejama, palyginama. Tai nestebina – daugelis to meto kauniečių buvo kilę iš kaimo, ten grįždavo namo per šventes. Laikraščiuose pažymima, kad „kaimas duoda tai, ko reikia Kalėdų šventėms“21, padeda išsaugoti švenčių papročius ir palaikyti ryšį su tradicija.

Daug medžiagos apie tarpukario kalėdinių švenčių tradicijas Kaune pateikia perio-dikoje bene kasmet skelbti straipsniai pavadinimais „Kaunas ruošiasi Kalėdoms“, „Taip Kaunas šventė Kalėdų šventes“ ir pan. Vienas iš būdingiausių besiartinančių žiemos šven-čių požymių, pasak to meto spaudos, – prieššventinis šurmulys ir prekyba. Iš straipsnių galima spręsti, kad prieš Kalėdas labai pagyvėdavo prekyba tiek turguose, tiek Kauno miesto parduotuvėse. Matyti ir tai, kokios prekės buvo itin paklausios (pavyzdžiui, virti kviečiai, aguonos, grybai, spanguolės, eglutės, nauji drabužiai ir kt.). Spaudoje neretai minimas alkoholinių gėrimų prekybos padidėjimas leidžia spręsti ir apie paplitusį alko-holio vartojimą kalėdiniu laikotarpiu22. Spaudoje teigiama, kad ir neturtingiausia šeima Lietuvoje Kūčių vakarą rengia iškilmingai, rašoma, kad pasigaminama tradicinių šlyžikų, prisikepama silkių ir vakare, kai tik pasirodo pirmoji žvaigždė, visi šeimos nariai sėda prie stalo ir valgo; rašoma, kad „Kūčiose turi būti pagaminta 12 „patrovų“23. Periodikoje ne tik aprašomas šventinis sambrūzdis, į jį neretai žvelgiama su ironija24.

Greta aprašymų, kad vartojimas prieš Kalėdų šventes smarkiai išauga, tarpukario periodikoje(pradedantXXa.3-iuojudeš.)daugatitinkamųreklamosskelbimų,darska-tinančių šį vartojimą, pavyzdžiui, raginančių ką nors įsigyti šventėms (pvz., „Šventėms įvairių rūšių likerius ir degtinę <...> pagaminsite greit ir pigiai iš aromatinių pastilkų Glašky ir Wiedner“25 ir pan.) ar ką nors pirkti dovanų (pvz., Kalėdų šventėms vietoj kelių mažų dovanų siūloma viena vertinga dovana – „Telefunken“ radio aparatas26, ir t. t.). Su prekes pirkti skatinančia reklama labai glaudžiai siejasi ir reklaminiai įvairių firmų, ben-drovių, organizacijų sveikinimai klientams, kurie taip pat pasirodydavo beveik kiekvie-nos metinės šventės, taip pat ir Kalėdų, proga.

Spauda pateikia informacijos ir apie kitus savitus to meto kalėdinio laikotarpio šven-timo ypatumus. Matyti, kad Kauno gyventojai kalėdinių švenčių metu svečiuodavosi vieni pas kitus, namuose rengė šventinius vakarus ir pasisėdėjimus: „Kalėdų laikas su daugybe susitikimų, sveikinimų, pasimatymų.“27 Teigiama, jog kaunietės šventėms visokių ištai-gingų patiekalų pasiruošdavo, prieš šventes lankydavosi kirpyklose ir pan. Drauge nuro-doma, kad per pačias Kalėdas vaišinamasi namie, į restoranus ir valgyklas beveik niekas neina28. Na, o kitomis Kalėdų švenčių dienomis šventinius pobūvius organizuodavo ir reklamuodavo įvairūs Kauno restoranai (pvz., „Metropolis“), specialų šventinį repertuarą parengdavo Valstybės teatras.

Ne viename to meto periodinės spaudos straipsnyje atkreipiamas dėmesys į tai, kad šventiniu Kalėdų laikotarpiu žmonės linkę pernelyg daug išlaidauti. Jei jau nusprendžiama


išlaidauti, tai siūloma išlaidauti prasmingai, pvz., aukoti atskirtiesiems kalėjimuose ir jų šeimoms29, kareiviams30 ar skirti pinigų labdarai. Praėjus Kalėdų šventėms spaudoje pasi-rodydavo informacija apie vykusią kalėdinę labdarą31. Straipsnių, skatinančių be reikalo neišlaidauti, ypač pagausėja ekonominės krizės laikotarpiu (1929–1933 m.). Pavyzdžiui, straipsnyje „Ramioji naktis: Kalėdos klausant per radio“ rašoma, esą kai kurie žmonės pasakoja, kad Kalėdas žydai išgalvojo tik tam, kad daugiau prekių parduotų. Žmonėms aiškinama, kad šiuo metu pirkti daugiau visai nebūtina, kad galima šventes praleisti ramiai, bet ir smagiai, pavyzdžiui, klausantis muzikos32.

Kita vertus, negalėjimas pakankamai išlaidauti šventėms spaudoje pateikiamas kaip neigiamas dalykas. Pavyzdžiui, pažymima, jog Kalėdų šventės neturėjo šventinės nuotaikos, krautuvės apytuštės, visur matyti „krizio ūpas“33. Dvejopai galima traktuoti straipsnį „Sveikinimų biznis Amerikoje“. Jame rašoma, kad Junginėse Valstijose Kalėdų sveikinimo laiškai yra „stambus biznis“: vieni tam išleidžia, kiti gauna didžiules pinigų sumas34. Viena vertus, straipsnis lyg ir teigia, jog iš šios tradicijos pelnosi tik verslininkai; kita vertus, drauge ir skatina tradiciją, nes ji nurodoma kaip itin populiari ir madinga. Kalėdų dovanų tradicija spaudoje neretai ne vertinama, o tiesiog neutraliai analizuojama, kalbama apie Kalėdų švenčių dvasines ir materialines dovanas (dažnai nurodoma, kad šių itin laukia mažieji)35. Taigi galima spręsti, jog tokia tradicija Lietuvoje buvo paplitusi ir gerai žinoma.

Skaitant tarpukario spaudą, kaip minėta, matyti skirtingos Kalėdų švenčių tradici-jos Kaune ir Lietuvos kaime. Kalbant apie kaimo tradicijas pabrėžiamos kitos nei Kaune įprastos su Kalėdomis susijusios praktikos: „Kalėdos, Kalėdos!... Kas jų nelaukia? Tai šventė, kuri drauge su Velykomis sudaro kalendoriaus pagrindą mūsų sodžiuje. Iki Kalėdų ūkininkas samdosi berną, arba piemenį. Iki Kalėdų grytelninkai skaičiuoja nuomą. Iki Kalėdų daromos įvairiausios sutartys. Iki Kalėdų planuojami ūky beveik visi apskaičia-vimai.“36 Bene geriausiai takoskyrą tarp Kauno ir provincijos švenčių atspindi L. Žibėčio straipsnis „Kalėdų diedukas ateina pas kauniečius“37. Autorius prisimena, kaip vaikystėje jau nuo advento pradžios laukdavo Kalėdų; mama jam pasiūdavo naujus drabužius, prieš šventes iškepdavo pyrago, sližikų; vyresni broliai papjaudavo lašininį paršą, Kūčių vakarą iškūrendavo pirtį, vakare ant stalo būdavo padedama šieno, ant viršaus užtiesiama stal-tiesė ir pakraunami kūčių valgiai: saldyto vandens dubenys, virtų kviečių ir maltų aguonų ąsočiai, sližikai, kisielius, silkės ir kiti „pasninkauni“ valgiai, kunigo atvežtos plotkelės. Autorius teigia, kad ir šiandienos Kūčios kaime tebėra tokios pačios: ir gyvulius geriau pašeria, ir samdinius antrą Kalėdų dieną šeimininkas pasikviečia į namus kaip „ponus“ su metų uždarbiu ir magaryčiomis (kepalu duonos ar kt.). Autorius pažymi, jog Kaune Kalėdos švenčiamos skirtingai nei kaime. Rašoma, kad daug kas grįžta namo į kaimą, o likę Kaune statosi eglutes („ponų salonuose tokios eglutės remia lubas, nusagstytos sti-kliniais diedukais, saldainiais, aukso žuvytėmis ir kt., <...>, bedarbių vaikai, kurie eina į mokyklas, tokiomis gali pasidžiaugti mokyklose“).

Tarpukario dienraščiuose pasitaiko ir publikacijų, skirtų tam tikro konkretaus Lietuvos regiono kalėdinio laikotarpio šventėms nuodugniai aptarti. Pavyzdžiui, A. Mažiulio straips-nyje „Kalėdų papročiai Sartų ežero apylinkėse“38 aprašomi Šiaurės Aukštaitijos papro-čiai. Pažymima, jog Kalėdų papročių ciklas ten prasideda skaistaturgiu (t. y. paskutiniu


metiniu to miestelio turgumi) ir baigiasi Trijų Karalių švente. Per skaistaturgį kiekvienas apsiperka šventėms, ruošiasi Kūčioms. Teigiama, kad jaunimas nuo seno turi paprotį būti minėtame turguje, nors šiaip turgaus paprastai nemėgsta. Skaistaturgis – jaunimo prieš-kalėdinė šventė ir viena didžiausių metuose. Vėliau straipsnyje apibūdinamos Kūčios. Ši diena beveik jau šventė. Rašoma, kad būdingiausi šios dienos prietaringi papročiai, išlikę mūsų dienomis, yra tam tikrų darbų vengimas (pvz., skaldyti malkas, malti), kad Perkūnas netrenktų ar vėjai neišpustytų. Rašoma, jog per Kūčias taip pat atliekami ir burtai namų laimei palaikyti, daugiausia burtų atlieka jaunimas, o ypač mergaitės. Vakare šeima susėda prie Kūčių stalo, gražiai šienu apskleisto ir su geru glėbiu pastalėje, trumpai pasimeldę, „kūčioja“. Kūčių vakaras – šeimos šventė. Šį vakarą liūstama to šeimos nario, kuris drauge nedalyvauja, nepaisant to, gyvas jis ar miręs, taip pat „kūčiojant“ spėjama, ar visiems bus lemta kitų Kūčių sulaukti. Kūčių stalas nenurenkamas, mat naktį ateis pasisotinti alkanos tų namų vėlės.

Šiame straipsnyje pasakojama ir apie Sartų apylinkių Kalėdas. Teigiama, kad Kalėdų rytmetį visi skuba bažnytėlėn pasveikinti gimusio Kūdikio, o iš bažnyčios visi lenkty-niaudami skuba namo. Pirmą Kalėdų dieną vengia svečiuotis. Publikacijoje rašoma, jog Kalėdų senelis krašte jau išnykęs ir tik vieni vaikai, kaip sakoma, „atidaro viename kaimo gale duris, o uždaro kitame, kaip ir prie Kalėdų senelio“. Teigiama, kad „Kalėdų senelis būdavęs paprastai kaimo skerdžius ar kuris kitas su vaikais labai suaugęs. Jis apie pietus apsirengdavęs ilgais baltais kailiniais, su didele linų barzda ir išėjęs vaikams sušukdavęs „Vaikai tarmaso!“. Vaikai, paprastai laukdavę prie „Senelio“ namų, tuojau išsirikiuodavę paskui vienas kitą ir iš vieno kaimo galo pradėję lankydavo visą kaimą“. „Senelį“ paprastai priimdavo, pavaišindavo, šis apdovanodavo negalinčius „tarmase“ dalyvauti riešutais, visi pagiedodavę kokią Kalėdų giesmę, palinksmindavę išdaigomis. Antroji Kalėdų diena Sartų apylinkėse jau buvusi svečiavimosi ir jaunimo diena. Trečioji Kalėdų diena švęsta kaip ledų diena, t. y. apsisaugoti, kad ledai javų nemuštų. Tada kartu melsdavosi ir už mirusiuosius39. Vėliau publikacijoje aprašomas tarpušvenčio periodas. Tvirtinama, jog tarpukalėdžiu seniau neverpdavę, nemaldavę; jaunimas pramogavęs, senieji svečiuodavosi.

Tarpukario Lietuvos spaudoje pasitaikydavo ir straipsnių, supažindinančių su seniau Lietuvoje buvusiomis populiariomis Kalėdų laikotarpio tradicijomis. Pavyzdžiui, straips-nyje „Senoviškos kalėdos ir kalėdininkai“40 rašoma apie tai, ką seni žmonės pasakojo apie senoviškas Kalėdas ir joms artimus reiškinius. Antai teigiama, kad suvalkietė Katarina Zajenkauskienė, 84 m. amžiaus, pasakoja apie kalėdininkus, kuriais buvo „vadinami visi tie bažnyčios tarnai, būtent: kunigai, zakrastijonas, vargonininkai ir špitolninkai, kurie prieš Kalėdas važinėja po žmones. – suvalkietiškai tariant – kalėdodami, o aukštaitiškai – kalendavodami“41. Rašoma, jog iš senutės žodžių suprantama, kad kalėdojimui buvo tei-kiama didelė reikšmė, net likusios atitinkamos tuo metu dainuotos dainos, kurių pavyz-dys laikraščio numeryje ir pateikiamas:

Kai tik varpeliai sucingavojo,Tai kunigėlis atkalėdojo.Kai kunigėlis atkalėdojo,Visi kaip žvirbliai išsikavojo.


Visi kaip žvirbliai išsikavojo.Neri vargamistra nesuieškojo.– Tu gaspadoriau ir gaspadine,Duokit kalėdos iš paskutinės!Jūs gerai žinot kunigo būdą:N‘imakalėdos jisai išbliūdo!Duokit kalėdą su šliūpėlaitėm,Tai bus jūs pilni vis aruodaičiai.O jūs bobelės, baltos galvelės,Jūs neauginat jaunų dukrelių,Imkit peilelį iš kišenėlio,Rėšk kunigėliui nors stuomenėlį!42

Pažymima, jog buvo apdainuojami visi, neaplenkiant nė vieno – visi namų žmonės. Nurodoma, kad, be didelės kalendos atskirai kiekvienam kalėdininkui, žmonės juos dar „mylėdavo, vaišindavo, girdydavo“43. Šiame straipsnyje cituojama 75 metų Viktorija Čiu-liepienė iš Subačiaus valsčiaus. Ji pasakoja, kaip žmonės laukdavę ir priimdavę kalėdinin-kus. Ypač triukšmingai esą būdavo su kalėdininkais praleidžiama vakarienė. į tą kiemą, kur vakarienė buvo rengiama, sueidavo viso sodžiaus jauni ir seni gyventojai, su kalėdi-ninkais dainuodavo, šokdavo, ūždavo. Senutė atsimena ir seną dainą:

Unt pokylių daugel buvo visokių bobeliųIr pristolia pilnas kirtis jievinių lazdeliųIr tos raišos, ir kuprotos,Ir tos nošlos, ir pačiotos –Visos šokinėjo, visos trepinėjo.<...>44.

Analizuojamuose leidiniuose tarpukariu publikuoti ir keli straipsniai, skirti Kalėdų šventės kilmei nagrinėti. Juose kalbama ne tik apie Kalėdų sąsajas su krikščionybe, bet ir primenamos jos ištakos, siekiančios pagonybės laikus, analizuojami atskiri šventės sim-boliai. Pavyzdžiui, analitiniame J. Kerniaus straipsnyje „Pirmoji nuodėmė. Kūčių diena – Adomo ir Ievos vardinės“45 analizuojama biblinė Adomo ir Ievos legenda, atskiri jos sim-boliai (medis, žaltys, obuolys), daroma išvada, kad visi pirmosios nuodėmės elementai turėjo erotinę simboliką.

Pati ryškiausia ikikrikščionišką Kalėdų kilmę pristatanti publikacija – E. H. Govindos straipsnis „Kalėdų papročiai“46. Jame teigiama, jog lietuvių žodis „Kalėdos“ yra skolintas iš gudų „koliada“ ir lenkų „koleda, kolenda“, kurie reiškia tas pačias Kalėdų šventes, o visos šios tautos apskritai perėmė šį žodį iš senovės romėnų „Kalendae“ – kiekvieno mėnesio pirmosios dienos pavadinimo (kuris kilęs nuo „kalare“ – kviesti, šaukti). Straipsnyje išsa-miai nagrinėjamas senųjų antikos saturnalijų ir Kalėdų santykis. Rašoma, kad senovės romėnai gruodžio mėnesį nuo 17 iki 24 dienos švęsdavo septynių dienų šventes, vadina-mąsias saturnalijas, skirtas Saturno, javų ir derliaus dievui. Tos šventės būdavo linksmos, žmonės vieni kitiems teikdavo dovanas, dažniausiai stovylėles, lėles ar vaškines žvakes,


dovanotojai buvo vaišinami. Straipsnyje pateikiama ir vieno istorinio dokumento informa-cija, esą prie Dunojaus Romos kareiviai, švęsdami saturnalijas, išsirinkdavo iš savo tarpo gražų vyruką, kurį apvilkdavo karališkais rūbais, idant būtų panašus į Saturną. Išpuoštas ir kareivių minios lydimas jis lankėsi įvairiose vietose, davė valią savo aistroms, o pabaigoje guldavosi ant Saturno altoriaus ir persipjaudavo gerklę. Straipsnyje teigiama, kad visos šios saturnalijų apeigos ilgainiui išvirto karnavalais, kurie drauge su romėnų kultūra paplito įvairiuose Europos kraštuose. Šioje publikacijoje taip pat rašoma, jog Kristaus gimimo šventę pirmieji vyskupai Romoje paskyrė saturnalijų gale, norėdami pagoniškas apeigas sukrikščioninti. Kalėdos tada buvo ir pirmoji Naujųjų metų diena. Jos, paveldėtos iš satur-nalijų, perėmė ir daug atitinkamų saturnalijų apeigų, tarp kurių ir Kalėdų medis (pas lie-tuvius, slavus ir germanus – eglutė), visokios iliuminacijos, dovanos, būrimai ir net Kalėdų senis (kitur seniu šalčiu vadinamas). Atkreipiamas dėmesys, kad Kalėdų senis, tarp kitko, viduriniais amžiais vaizduodavo žiemą. Iškilmėse šį senį Europoje iškilmingai sudegin-davo, taip pabrėždavo žiemos nugalėjimą. Straipsnyje teigiama, jog vienintelis krikščioniš-kasis elementas visose Kalėdų apeigose tebuvo Kristaus lovelė ar lopšelis, jis Europoje atsi-rado viduriniais amžiais ir kai kur žinomas net dabar. Taip pat publikacijoje nagrinėjama ir Kalėdų eglutės kilmė. Rašoma, kad Kalėdų eglutė atsirado germanų kraštuose. Euro-pojejipaplitoXVIII–XIXa.Spėjama,joggermanaieglutępasidarėnusižiūrėjęįgegužėsmedį (Mainbaum), kurį naudodavo pavasario šventėse.

Skaitant tarpukario spaudą matyti, kad Kalėdų eglutė tuo metu Lietuvoje pamažu tapo svarbiu Kalėdų šventės atributu. Pastebima, kad tai nauja tradicija, net lietuvinin-kams, gyvenantiems Rytprūsiuose, „eglutės uždegimo paprotys“ taip pat dar buvęs sveti-mas, nekalbant jau apie tuos kaimus, kuriuose žmonės apskritai nieko nebuvo girdėję47. Rašyta, jog „senesnieji naujoviškų medžių visiškai nepakenčia, o jaunieji, norėdami įvesti eglučių puošimo paprotį, turi kovoti su senaisiais“48.

Nepaisant to, Kalėdų eglutės buvo puošiamos mokyklose, vėliau eglučių šventes pra-dėjo organizuoti įvairios įmonės darbuotojų vaikams. į tai aktyviai sureagavo eglučių tie-kėjai – prekybininkai bei ūkininkai – siūlydami pirkti eglutes. Valdžios atstovai, susirū-pinę masiškai pradėtomis kirsti eglutėmis, netgi ėmė taikyti apribojimus ir draudimus49. Kaip pažymi G. Dusevičiūtė, „eglučių klausimas“ sukėlė nemažai diskusijų to meto visuo-menėje, nuomonės pasidalijo į dvi priešingas stovyklas: vieni palaikė, o kiti prieštaravo šiai dar gana neseniai atsiradusiai naujovei50. Pastarąją nuomonę galima iliustruoti tokiu teiginiu: „Kokie bebūtų papročiai, tačiau jeigu jie yra visuomenei kenksmingi, mūsų visų pilietinė pareiga tuos papročius iš mūsų tautos išmesti.“51 Visgi didžioji visuomenės dalis (ypač moterys, turinčios vaikų), pamėgusi Kalėdų eglutės puošimo paprotį, nepasi-davė raginimams jo nepriimti. Tradicija puošti eglutes toliau populiarėjo.

Spauda pateikia informaciją ir apie kitus Kalėdų šventės simbolius. Rašoma, kad eglu-tės šventėje apsilankydavęs ir Kalėdų senelis su ilga barzda, tačiau detaliau jo išvaizda nėra apibūdinama. Kita vertus, Kalėdų senelio vaizdinys spaudoje populiarintas įvairio-mis formomis. Pavyzdžiui, publikuoti karikatūriniai senelio šalčio paveikslėliai, turėję politinę ar ekonominę to meto potekstę52. Tarpukario spaudoje galima matyti konstruo-jamus ir kitus kalėdinius simbolius: pabrėžiamas Kalėdų ir žiemos ryšys, siejamos Kalė-dos ir kiškis. Sąsajas liudija publikuojamos atitinkamos nuotraukos, grožiniai kūriniai53.


Naujųjų metų pristatymas tarpukario spaudoje

Naujametiniuose laikraščių numeriuose dar ryškiau nei kalėdiniuose matyti kuriama šventinė to meto nuotaika. Visų naujamečių laikraščių paantraštėse su Naujaisiais metais sveikinami skaitytojai, dažnai ir darbuotojai. Sveikinimų turinys šiek tiek įvairuoja, pvz.: „Sveiki sulaukę 1921 metų“ (ar atitinkamai įvardijamas kitų metų skaičius)54, „Svei-kiname su Naujais Metais gerbiamuosius bendradarbius, skaitytojus ir platintojus“55, „Sveikiname su Naujaisiais Metais“56 ir pan. Antrojo pasaulinio karo pradžioje, kai situ-acija pasaulyje buvo itin įtempta, atitinkamai reaguojama ir sveikinant su Naujaisiais metais. Pvz., rašoma: „Taikos pasauliui, Lietuvai ir lietuviams.“57

XXa.4-ojodeš.leidiniųnaujametiniuosenumeriuoseimtipublikuotiirįvairūsofi-cialūs valdžios atstovų sveikinimai58. Spaudoje taip pat pateikiamos tam tikros užsienyje sakytos kalbos (pvz., Hitlerio, maršalo Geringo, Rumunijos karaliaus, Vengrijos minis-tro pirmininko ir kt.)59. Naujametiniuose laikraščių numeriuose galima rasti ir įvairių humoristinio pobūdžio sveikinimų. Pavyzdžiui, laisvamaniams linkima „neleisti savo vaikų į klerikališkas mokyklas“, tėvams – „saldžių sapnų“, darbininkams – „daryti tai, ką priklauso darbininkai turi daryti“ ir t. t.60

Šventiniuose 4-ojo deš. numeriuose apstu įvairių reklaminių sveikinimų, kuriuos užsakydavo firmos, sveikindamos klientus, o drauge reklamuodamos savo prekes ar paslaugas. Pvz., „Konrado Cukrainė sveikina gerbiamuosius klijentus su Naujaisiais Metais“61, „Su Naujais Metais sveikina savo gerbiamus klijentus ir rūkytojus jos išdir-binių. Papirosų, cigarėtų ir tabako fabrikas.“62 Daug ir tiesiog reklaminių skelbimų apie specialius pirkinius švenčių proga, rekomendacijų, ką pirkti dovanų šventėms ir pan.Pvz., „Jaukų ir linksmąpadarys JumsNaujųMetų sutikimąapšvietimasFerro-wat lempa“63. 1938–1939 m. reklaminių skelbimų, kaip ir reklaminių sveikinimų, itin padaugėja.

Naujametiniuose, kaip ir kalėdiniuose numeriuose, neretai publikuojami skirtingo žanro grožiniai tekstai, pritaikyti Naujųjų metų šventei64.

Naujametiniai analizuotų laikraščių numeriai išsiskiria ir apibendrinamojo pobūdžio apžvalginiais ar analitiniais straipsniais, kuriuose aptariami svarbiausi praeinančių ar praėjusių metų Lietuvos ar pasaulio įvykiai, pateikiamos įžvalgos ateinantiems metams. Juose analizuojamos ekonominės, politinės, kartais ir kultūrinės to meto realijos. Pavyz-džiui, 4-ajame deš. kartojosi straipsniai „Naujų Metų slenkstį peržengiant“65, „Senuo-sius metus palydint“66, „Naujų Metų angoje“67 ir pan. Atitinkamai konkrečiai įvardijant buvusius metus, publikuoti straipsniai „1926 metų politiniai ir ekonominiai įvykiai užsie-niuose“68, „Praėjo 1935-ji metai“69, „Su 1939 metais atsisveikinant“70 ir panašūs. Prasidė-jęs pasaulinis karas atsispindėjo ir naujametinių straipsnių pavadinimuose (pvz., „Nauji Metai siaučiant naujam karui“71, „Neramūs ir kruvini metai“72 ir kt.). Kai kada publikuoti ir konkretaus leidinio nuogąstavimai dėl jam gresiančio tęstinumo praradimo, cenzūros didėjimo ir pan.73. Pasitaikydavo ir tiesiog apžvalginių straipsnių apie Naujųjų metų suti-kimą kituose kraštuose74. Ironiškai aptariant ekonominius ar politinius pasaulio įvykius kartais buvo eksplikuojamas ir Kalėdų senio simbolis, kuris dažniausiai vaizduotas įvai-riose šventinių numerių karikatūrose75.


Atskirą naujametinių straipsnių grupę sudaro informaciniai straipsniai apie būsimus ir jau įvykusius Naujiesiems metams skirtus renginius. Juose galima rasti informacijos apie tai, kur valstybės pareigūnai, tam tikrų organizacijų atstovai ar eiliniai piliečiai sutikdavo Naujuosius metus. Dažniausiai minima, kad iškilmingi Naujųjų metų sutikimai vykdavo Karo muziejaus kiemelyje ir Karininkų ramovėje, Seimo salėje, miesto restoranuose ir kitur. Rašoma, kad Naujųjų metų minėjimas vyks prie Karo muziejaus, kai kurios organi-zacijos Naujus metus sutiks savo būstinėse, Karininkų Ramovėj švęs kviestoji visuomenė ir karininkai su šeimomis, įstaigos (pvz., Kauno miesto savivaldybės darbuotojai) – Nau-jus metus sutiks Rotušėje ir t. t. Pažymima, kad bus pilni restoranai ir kavinės: Metropo-lis, Versalis, 3 Milžinai ir kt. Rašoma, kad kiti žmonės, be abejo, liks namie.76

Karininkų ramovėje Naujuosius metus sutikdavo aukšti valstybės pareigūnai, kviesti-niai svečiai, karininkai. Pavyzdžiui, rašoma: „Iškilmingas Naujų Metų sutikimas karininkų Ramovėje įvyks šią naktį, dalyvaujant Valstybės Prezidentui ir valstybės atstovams.“77 Atitinkami renginiai spaudoje trumpai buvo aprašomi78. Tam tikros organizacijos turėjo specifines Naujųjų metų sutikimo vietas. Pavyzdžiui, „Varpininkai, liaudininkai, jauni-miečiai ir visi prijaučiantieji Naujus Metus sutinka „Varpo“ salėse Gedimino 38.“79 Sutiki-mai vykdavo ir Teisingumo ministerijoje, pašto valdybos rūmuose, kitų valstybių diplo-matinėse atstovybėse ir kitur.

Prie Karo muziejaus būdavo organizuojamos Naujųjų metų sutiktuvės Kauno miesto gyventojams. Ankstyviausia informacija nagrinėtoje spaudoje, susijusi su Kaune prie Karo muziejaus organizuojamu Naujųjų metų sutikimu, randama 1922 m.80. 1925 m. šis suti-kimas jau buvo skirtas Vilniaus kraštui nepamiršti: „Naujųjų Metų sutikimas prie Karo Muziejaus įvyks Vilniaus laiku.“81 Ilgainiui Naujųjų metų sutiktuvės prie Karo muziejaus tampa tradicinėmis, minimos kiekviename tarpukario naujametinio laikraščio numeryje. Rašoma, kad čia laisvės kovų ir pergalės paminklai, čia primenamas pavergtasis Vilnius, čia šviesos ir garso efektai (Laisvės varpo skambinimas, karo orkestro atliekamas maršas, nežinomo kareivio kapo pagerbimas, „rakietos“, iliuminacijos, muzika), čia ir pirmieji sveikinimai su Naujaisiais metais, kai tik muziejaus laikrodis išmuša dvyliktą valandą82.

To meto spaudoje galima rasti informacijos, kad Naujųjų metų išvakarėse žmonių judėjimas Kaune labai pagyvėdavo: žmonės lankėsi parduotuvėse, kirpyklose, intensyviai naudojosi taksi paslaugomis, vyko Naujųjų metų sutikti į svečius, vizitacijos tęsdavosi ir sausio 1 d.83. Oficiozinio leidinio „Lietuva“ ir jį pakeitusio „Lietuvos aido“ naujame-tiniuose numeriuose publikuota informacija, kas lankėsi pas Respublikos Prezidentą84, paskui publikuojami prezidento dėkojimai už sveikinimus85.

Kai kada atitinkamos Kaune paplitusios naujos tradicijos spaudoje buvo analizuo-jamos, vertinamos. Ypač dažnai kritikuoti Naujųjų metų vizitai. Pavyzdžiui, teigiama: „Senos geros tradicijos palaikyti yra nepeiktinas dalykas. Ne ką galima prikišti ir Naujų Metų pasveikinimams ir vizitams. Tą dieną žmonės apsilankydami vieni pas kitus atnau-jina <...> ryšius, sušvelnina pablogėjusius santykius, užmezga naujų pažinčių.“86 Atkrei-piamas dėmesys, kad tam „atsieina kiek ir pinigo, kai kam tenka tą dieną ir prieš blaivybę nusidėti“87. Žmonių polinkis per šventes išgerti per daug alkoholinių gėrimų nelieka nepastebėtas daugelyje pošventinio laikotarpio numerių. Žmonės neretai raginami nau-jus metus pradėti blaiviai88.


Straipsnyje „Dar keli Naujų Metų burtai“89 pateikiama informacija apie šventines burtų tradicijas. Rašoma: „Kaimuose, paprastai, įvairias šventes pasitinka iškilmingai. Kalėdos, Velykos yra pasitinkamos iškilmingiau; kitos šventės be jokių pramogų praeina. Kas kita su Naujais Metais.“90 Rašoma, kad merginos ir vaikinai Naujųjų metų išvakarėse buriasi, norėdami atspėti savo būsimąjį (-ąją). Merginos buria mesdamos kaliošą, skai-čiuodamos tvoros mietus ir kt. Pastebima, kad tarpukariu Naujieji metai daugiausia švęsti miestuose, o kaimuose jų šventimas dar ne visur buvo įprastas91.

To meto periodikoje aptiktas ir vienas išsamiau Naujųjų metų šventės kilmę analizuo-jantis straipsnis – J. Kerniaus publikacija „Naujieji metai“92. Jame atsigręžiama į senovės tautas, kurios pradėdavo naujus metus skirtingu laiku. Teigiama, jog senovės romėnai pradėdavo naujus metus gruodžio 21 d., bet Julijaus Cezario laikais naujų metų pradžia perkelta į sausio 1 d. Straipsnyje rašoma, kad ankstyvaisiais viduramžiais krikščionys bažnytinius metus pradėdavo nuo Kalėdų, kitur (dėl žydų kalendoriaus įtakos) jie buvo pradedami kovo 25 d. įvedus Grigaliaus kalendorių visame krikščioniškame pasaulyje naujų metų diena tapo sausio 1 d. Straipsnyje teigiama, jog lietuvių protėviai naujus metus pradėdavo balandžio 1 d. šventėmis, skirtomis deivei Pergrubei arba Grubytei. Paskui, kaip ir kitur, Lietuvoje paplito tradicija Naujuosius metus švęsti sausio 1 d. Publi-kacijoje atkreipiamas dėmesys į Naujųjų metų papročių sąsajas su senovės romėnų – visų pirma saturnalijų ir Januso – švenčių tradicijomis. Romėnai per savo šventes turėjo tradi-cijas dovanoti įvairius daiktus, žinojo įvairius burtus, tikėjo, kad kaip sutiksi Naujuosius metus, taip praleisi visus ateinančius, jaunimas burdavosi ir t. t. Kol Naujieji metai sutapo su Kalėdomis, tol turėjo priminti krikščionims Kristaus gimimą, o pradėjus juos švęsti sausio 1 d. ši diena paskirta Kristaus apipjaustymui pažymėti.

Užgavėnių ir gavėnios pristatymas tarpukario spaudoje

Tarpukario periodiniuose leidiniuose taip pat galima rasti informacijos apie šiokį tokį to meto Užgavėnių šventimą ir gavėnios laikotarpio savitumą. Užgavėnės dažniausiai mini-mos kaip gavėnios atskaitos taškas.

Aprašant Užgavėnių paminėjimą aiškiai skiriamas Kauno gyventojų ir kaimo gyventojų Užgavėnių dienos paminėjimas. Rašoma, kad kauniečiai šeštadieniais neretai „kelia balius“, ypač taip linkę linksmintis prieš Užgavėnes: „Visi nori atsilinksminti visoms šešioms savai-tėms.“93 Primenama, jog šį linksmybėms skirtą laikotarpį pasirinko daug tautų: „<...> tai – protėvių palikimas, įsisenėjusi tradicija, prieš kurią, argi galima pasakyti nors žodį. Visame kame senovės sukurta tiesa – retai sugriaunama tiesa!“94 Kai kuriuose Kauno restoranuose ta proga buvo organizuojami specialūs pobūviai. Pavyzdžiui, „Gulbės“ ir „Trijų tulpių“ res-toranuose vykdavo „maskaradas“, būdavo parengta speciali programa95.

„XXamžiuje“1940m.publikuoti irkeli išsamūsstraipsniai,skirtiatgautoVilniauskrašto Užgavėnių papročiams aprašyti. P. Ąžuolo straipsnyje „Užgavėnės Vilniaus krašte“96 aprašomos Marcinkonių, Gervėčių ir Mielagėnų Užgavėnių ir gavėnios tradicijos. Pasak marcinkoniškių, per Užgavėnes reikia 12 kartų valgyti ir suvalgyti 16 patiekalų. Tradici-nis Užgavėnių valgis ten yra drebulė (košeliena). Vakarais organizuojamos vakaruškos, į kurias sueina jaunimas ir kelios šeimynos pasilinksminti. Geria degtinę ir alų, kurį patys


darosi. Pasidirba sūpuokles ir supasi. Pelenų dieną moko arkliais važinėti, kad jie būtų geri, neturėtų ydų. Pirmoji gavėnios savaitė visai sausa, vieną kartą per dieną tevalgė. Gavėnia ten – pasakų laikas. Atkreipiamas dėmesys į tam tikrus to meto darbus: po Užga-vėnių moterys pradeda austi (iki tol stengdavosi susiverpti), vyrai iki gavėnios stengėsi iškulti. Gervėčių lietuviai per Užgavėnes pasikinko žirgus ir važinėja iš sodžiaus į sodžių. Gavėnios šventadieniais jaunimas žaidžia fantus, kūmažiedį, kuris panašus į žiedo dali-jimą, tik tą, kuris paslepia žiedą, vadina „žydu“. Mielagėnuose per Užgavėnes suvažiuoja iš kaimų geriausiais arkliais su armonikomis, vakare pageria, pašoka. Vakaroja iki 12 val., valgo kuo riebiausiai. Kitą dieną – pelenė, eina bažnyčion, ramu.

Senieji gavėnios papročiai atgautame Vilniaus krašte aptariami ir S. Narkėliūnaitės straipsnyje „Iš žilvičio pumpurų vilnietė buria ateitį“97. Teigiama, kad vienaip atrodo gavėnia mieste, o visai kas kita kaime. Autorės nuomone, įdomūs ten yra ne dienojimai, bet „vakarojimai, tai darbas ir savo rūšies pramoga kartu“98. Rašoma, jog jų metu vyksta įvairūs merginų būrimai99. Pasakojama, kad per gavėnią nevalgydavo ne tik mėsos, bet seniau negerdavo ir pieno100. Per šį pasninką vaikai buvo „apgaudinėjami“ ar kitaip skati-nami nevalgyti mėsos101. Teigiama, jog kaime labiausiai paplitę gavėnios valgiai buvo rau-gienė, rūgštelė, taip pat maltiniai, pūtelis ir keptos bulvės su nevirtais kopūstais. Atkrei-piamas dėmesys, kad atėjus kovo 25 d., kurią kaime dar labai švenčia ir net piktinasi matydami kitus dirbančius, spėja ateitį iš gandro elgesio. Pastebima, jog kaime žmonės nepamiršta per gavėnią ir melstis.

Straipsnyje „Užgavėnių karnavalai Žemaičiuose“102 supažindinama su žemaičių bei suvalkiečių Užgavėnių tradicijomis. Rašoma, kad Žemaitijoje Užgavėnių karnavalai jau retai pastebimi. Morė žemaičiuose Užgavėnių dieną baltu arkliu buvo vežiojama po miestą. Jos palydovai ieškojo materialinės naudos. Jie turi prisitaisę tam tikrą „iždinę“ – dėžutę, į kurią stengiamasi pasirinkti pinigų iš miestelėnų. Baigę karnavalą, dalyviai už surinktus pinigus perka gėrimus, užkandžius ir per visą naktį linksminasi. Straipsnyje nurodoma, jog tokie karnavalai dar rengiami Palangoje, Kretingoje, Darbėnuose ir kitur. Suvalkų krašte Morės karnavalai jau beveik visai nežinomi. Užgavėnės daug kur „atšven-čiamos“ blynais. Tik pasakose išlikę atsiminimai apie „Kanapinską ir Lašininską“, kurį kasmet gražiai Kaune atvaizduoja studentai.

Velykų pristatymas tarpukario spaudoje

Svarbiausia pavasario šventė nagrinėtuose periodiniuose leidiniuose – Velykos. Velyki-niai laikraščių numeriai tarpukariu išsiskirdavo paantraštiniais sveikinimais ar šventi-niais šūkiais (pvz., „Linksmų Velykų švenčių mūsų brangiems skaitytojams“103, „Linksmų Velykų švenčių“104, „Gerb. skaitytojams ir bendradarbiams geriausių linkėjimų Velykų šventėms“105 ir pan.). Sveikinimų ypatumai priklausė nuo laikraščio pobūdžio. Vienuose sveikimuose daugiau buvo pabrėžiamas krikščioniškasis Kristaus ir dvasiškasis žmogaus prisikėlimas, kituose – gamtos atbudimas, bet visuose – šventės linksmumas. Tarpukario spaudoje Velykų, kaip ir Naujųjų metų proga, publikuoti ir oficialių valstybės asmenų šventiniai sveikinimai106.


Velykiniuose laikraščiuose nuolatos pasirodydavo ne tik informacija apie apyvartos pagyvėjimą prieš šventes, bet ir reklaminiai sveikinimai (pvz., sveikinimai „Alyno“ varto-tojams,„SpaudosFondo“valdybos,„Vairo“bendrovėssveikinimaiirkt.)artiesiogrekla-miniai skelbimai, skatinantys, ką nors pirkti Velykų šventėms (pvz., „Neatidėliok savo pirkinių Velykoms iki paskutinės dienos“ – Bata“107, „Velykų šventėms knygų naujienos“, „Geriausia dovana Šv. Velykų šventėms, tai knyga“108 ir pan.).

Priešventiniuose leidiniuose nemažai dėmesio buvo skiriama krikščioniškajam šven-tės reikšmės aiškinimui, tai iliustruodavo publikuojami skirtingų žanrų grožinės literatū-ros tekstai, pritaikyti Velykoms109. Neretai buvo spausdinami ir tekstai, atspindintys dva-sinę, bet nebūtinai krikščionišką šventės pusę. Skirtingi periodiniai leidiniai pabrėžė šiek tiek kitas Velykų šventės prasmes. Nagrinėtų leidinių kontekste ypač išsiskyrė „Lietuvos žinios“, kuriose aiškiai teigti ne su Kristaus prisikėlimu, bet su gamtos atgimimu sietini Velykų aiškinimai. į Velykas stengiamasi pažvelgti kaip į prisikėlimo, gamtos atbudimo, sielos atsinaujinimo, gyvybės pergalės šventę. „Lietuvos žiniose“ velykinių papročių išta-kos sietos su tolimais kraštais, ypač Indija. Pavyzdžiui, tai ryšku publikuotame Paudit Madhusudan straipsnyje „Velykų šventės Indijoje“110, kuriame rašoma, kad hinduistai jas taip pat pamini, eina prie portugalų kryžių ir pan. Su kitų kraštų Velykų papročiais supa-žindinama ir straipsnyje „Kaip švenčiamos Velykos kituose kraštuose“111.

Kita vertus, nors dažname laikraštyje ir minima, jog bažnyčiose lankosi daug tikin-čiųjų, tačiau piktinamasi visuomenės sumaterialėjimu: „į bažnyčias einama spektaklio žiūrėti, pačios šventės virstančios pilvui vergavimo dienomis.“112 Toks elgesys vertina-mas kaip įsisenėjęs neigiamas paprotys, kai Velykų šventės švenčiamos ne siela, o kūnu. Daroma išvada, jog tokiu materialistiniu šventimo būdu nereikėtų per daug stebėtis, nes tam įtakos turintis išsilavinimo lygis. Visgi inteligentijai priekaištaujama, kad ji didžiajai visuomenės daliai nerodo tinkamo pavyzdžio113.

Kaip Kalėdų bei Naujųjų metų, taip ir velykinio laikotarpio spaudoje aprašoma valsty-bės ir pasaulio politinė situacija. Tarpukario pradžioje Kristaus, o kartu ir pavasario prisi-kėlimas buvo siejamas su valstybingumo atgavimu, pvz., „Nepriklausomoj Lietuvoj mes švenčiam antrąsias iš numirusių prisikėlimo, antrąsias Velykų šventes“114. Vėliau daugiau dėmesio skirta ekonominės krizės ar to meto pasaulio neramumams apžvelgti115. Pasiro-dydavo ir publikacijų, tiesiog iliustruojančių to meto Velykų šventimą kituose kraštuose.

Kai kuriuose velykiniuose laikraščių numeriuose aptariami skirtingi to meto miesto ir kaimo Velykų papročiai, jie lyginami, pastebima, kad skiriasi pasiturinčių ir vargšų kau-niečių Velykų šventimas116. Atkreipiamas dėmesys netgi į besiformuojančią viengungių tradiciją visokeriopas šventes, taip pat ir Velykas, švęsti kartu susikooperavus117. Rašoma, jog vargu ar galima rasti kokių skirtumų tarp mieste ir kaime ruošto vaišių stalo, kadangi, anot publikacijų, jie „lūždavo“ nuo valgių ir gėrimų. Per Velykų šventes gali būti išge-riama 5–10 butelių baltos degtinės, tai „linksmiausias Velykų numeris“118. Tiek Kaune, tiek kaime Velykoms buvo ruošiamasi iš anksto. Iš to meto publikacijų galima matyti, kad tuo metu žmonės rūpindavosi, jog ši šventė būtų atšvenčiama kuo geriau ir diena pra-leidžiama linksmiau. Nepaisant to, kartais apgailestaujama, jog šventės svarba pamažu mažėja: „Jau šiandien toji puikutė metų diena Velykos, nesužavi taip galingai, taip giliai kaip kitados.“119


Kaune jau nuo Verbų sekmadienio, o ypač dvi tris dienas prieš pačias Velykas būdavo juntamas pagyvėjimas, gyventojai intensyviai švarindavosi, suaktyvėdavo prekyba, buvo puošiamos vitrinos (kiškeliais, viščiukais ir kt.). Žmonės pirko įvairius maisto produk-tus (visų pirma kiaušinius), degtinę, žaislus ir kt. Daug žmonių prieš Velykų šventes lan-kėsi kirpyklose, išvykdavo į gimtinę120.

Straipsniuose Velykų proga miestiečiai nuolat raginami išsaugoti kaimo papročius. Drauge teigiama, kad žmogus, patekęs į miestą, „imasi mums svetimų visokių miestie-tiškų manierų“121. Pavyzdžiui, kai kurie miestiečiai margučius ima vertinti kaip vaikų žaislus ir linkę sieti juos su kaimiškais papročiais, todėl vietoj to mažiesiems pradedami pirkti „kiškiukai iš krautuvės“, kad turėtų kuo pasidžiaugti.

Margučių ridenimas laikytas būtinu Velykų šventės akcentu. Jaunimo būrelius, beri-denančius margučius, buvo galima išvysti Aleksote, Žaliakalnyje, tačiau Kauno rotušės aikštė laikyta tradicine jų ridenimo vieta. Akcentuota, kad šis ridenimas skiriasi, nes „neritinėja kaip kad kaime“122. „Jei ritintojas kauniškis savo ritinamu margučiu pataiko kito margutį, tai anas asmuo sumoka penkis centus, bet margučio neduoda.“123 Minėta, jog, greta žaidžiančių, pardavinėtojai siūlo įsigyti pačius stipriausius, daugiausia kitų nukonkuravusius margučius, atsibodus juos ridenti, siūloma daužti, vėlgi išlaikant tą pačią penkių centų kainą tam, kuris pralaimi124.

Kaip pažymi G. Dusevičiūtė, kasmet prieš Velykų šventes ar po jų pasirodydavo publi-kacijų, nagrinėjančių svečiavimosi etiketą125. Jis neretai būna pažeidžiamas sureikšmi-nant svečiavimosi įpročius, kuriems pritaikomas „vizito iš pareigos“ terminas. Jis taiko-mas asmenims, kurie jaučia būtinybę aplankyti pažįstamus ne iš noro, bet dėl būtinybės, todėl toks elgesys kritikuotas, laikytas nederamu. Viename straipsnyje nupiešiamas tipi-nio vizituojančiojo įvaizdis: tai pavaldiniai, lankantys savo vadovus; negana to, užsibū-nantys ilgiau nei pridera, dar ir prisivaišinantys be saiko. Vėliau pasklinda apkalbos apie netinkamą šeimininkų elgesį ar prastą vaišių stalą, tačiau ir jie nenusileidžia apkalbėdami nederamą svečių elgesį126. Visos šios situacijos pateikiamos šaržuotai, su humoru, tačiau greičiausiai apie tai nebūtų kalbėta be realaus pagrindo.

Kai kuriuose straipsniuose apibūdinami to meto provincijos Velykų papročiai. Išsa-miausias šiuo požiūriu A. Merkelio straipsnis127. Jame rašoma, kad Velykų šventė labai populiari, laukiama. Jai ruoštis pradeda jau Verbų sekmadienį. Didžiąją savaitę kai-muose sunkių darbų jau nebedirba. Didįjį ketvirtadienį, penktadienį ir šeštadienį gau-siai lankoma bažnyčia. Kai kuriose bendruomenėse į bažnytines apeigas žmonės eina persirengę, vaikai gabena aplink bažnyčią dirbtinę silkę ir ją muša. Didįjį ketvirtadienį bažnyčiose nutyla varpai, juos pavaduoja berniukai, tarškindami aplink bažnyčią taršku-čiais, o po pamaldų jie leidžiasi į aplinkines sodybas kiaušiniauti. Didįjį penktadienį ir šeštadienį vyksta didysis namų švarinimas ir valgių Velykoms ruošimas. Didįjį šeštadienį iš kiekvienų namų būtinai kas nors eina į bažnyčią švęsto vandens ir ugnies parnešti, ja pakuria pečius ir pirtį. Pavakarį žmonės pradeda traukti į Prisikėlimą. Kristaus prisikė-limo ceremonijas visur stengiamasi padaryti gražesnes ir didingesnes. Po rytinių mišių visi skuba namo prie velykinio stalo. Iš pradžių valgo kiaušinius, o paskui tai, kas aplink. Kiaušinius dažo, įvairiai margina. Paplitęs paprotys – mušti margučius, o paprotys mar-gučius ridenti, spėjama, atėjęs į Lietuvą iš rusų. Per Velykas mergaitės labai mėgsta suptis.


Pirmosios Velykų dienos pavakarį kaimynai pradeda vieni kitus lankyti. Antrąją Velykų dieną dažniausiai lanko savo tėvus, pažįstamus, gimines. Seniau Velykas švęsdavo tris dienas, o ir ketvirtą bijodavo žemės judinti, kad ledai neišmuštų.

Laikraščiuose aprašyti ir neseniai egzistavę konkrečių provincijų gyventojų Velykų šventimo ypatumai. Pavyzdžiui, straipsnyje „Velykų lalauninkai dzūkuose“128 rašoma, kad prieš Didįjį karą visuose dzūkų kaimuose naktį iš Velykų pirmosios dienos į antrąją eidavo vadinamieji lalauninkai, kurie prie kiekvienų namų sustodavo ir giedodavo šven-tas Velykų giesmes. Jų „pasisekimą“ liudydavo surinktų kiaušinių skaičius; o gražiausio margučio autorė – „kiaušinių karalienė“ – būdavo apdovanojama.

Publikuotas ir Velykų tradicijas, jų kilmę, tradicijas užsienyje ir Lietuvoje nuodugniai analizuojantis straipsnis „Velykos! Velykos!“129. Jame rašoma, kad Velykos yra kilusios iš senųjų pagoniškųjų pasaulio švenčių. Labiausiai paplitęs Velykų valgis – kiaušinis, todėl šeimininkės Lietuvoje jau nuo vidurio gavėnios ima dėdinti vištas ir rinkti kiau-šinius Velykoms. Juo daugiau surenka kiaušinių, tuo linksmesnės bus Velykos. Didįjį penktadienį ar šeštadienį kiaušiniai išverdami ir imami dažyti. Tai – margučiai. Drauge straipsnyje pažymima, jog ne visose Lietuvos vietose margučiai dažomi – kai kur žemaičiuose ir kitur naudojami tik balti kiaušiniai. Rašoma, kad margučių kilmė nėra tiksliai susekta130. Teigiama, jog atsiradus gavėnios pasninkui kiaušinius valgyti buvo uždrausta, tad jų susirinkdavo daug ir jie valgyti per Velykas131. Straipsnyje taip pat aprašomas viduriniais amžiais beveik visose Europos šalyse buvęs paprotys per Didžiąją savaitę ir Velykas bažnyčiose ruošti tam tikrus vaidinimus iš Kristaus gyvenimo. Ilgai-niui tokie vaidinimai virto paprastais teatriniais vaidinimais, nieko bendra su tikyba neturinčiais, todėl susigriebta ir vaidinimai iš bažnyčių iškelti į šventorius, o vėliau ir visai panaikinti. Nepaisant to, šio teatrališkumo pėdsakų daugelyje Lietuvos bažnyčių ir dabar dar galima pamatyti. Straipsnyje rašoma, kad per Velykas visur paplitęs papro-tys risti kiaušinius, visiems taip pat žinomas kiaušinių mušimas. Seniau jau pirmąją Velykų dieną apie vidurdienį Lietuvoje pradėdavo kiaušiniauti. Dabar šis paprotys yra beveik išnykęs: „Susitaisydavo keletas vyriukų ir valiai per kaimą. Ateidavo pas ūki-ninką, iškrėsdavo visokių išdaigų, pagrodavo armonika ir kitais instrumentais, padai-nuodavo tam tikras dainas. Tai būdavo vadinama lalavimu.“132 Publikacijoje taip pat nurodoma, jog antrosios Velykų dienos rytą pradėdavo vieni kitus velykauti (t. y. vieni kitus plakti išsprogusiomis beržų, karklų ir kitomis šakelėmis, apipilti vandeniu ir t. t., panašiai kaip per Verbų sekmadienį). Šis paprotys, pastebima, irgi jau daug kur išny-kęs. Visi norėjo kitus apvelykauti, bet patys nenorėdavo būti apvelykauti – slėpdavosi, užsirakindavo ir pan.

Kitų kalendorinių švenčių pristatymas tarpukario spaudoje

Informacija apie Joninių šventę tarpukario periodikoje negausi. Joninės buvo supran-tamos kaip eilinė kalendorinių metų diena, sieta su Šv. Jonu Krikštytoju bei Jonų vardi-nėmis. Išimtis daryta kalbant apie Klaipėdos krašto Jonines. Pažymima, kad Klaipėdos krašto jaunuomenės sąjunga organizuodavo Joninių šventę, per ją pinti vainikėliai, imi-tuotas raganų deginimas, organizuoti vaidinimai, sporto varžybos133, tačiau daugiausia


dėmesio skirta periodiškai Rambyne organizuotai Joninių šventei aptarti. Nurodoma, kad į šią šventę susirinkdavo daug žmonių ne tik iš Mažosios, bet ir iš Didžiosios Lietuvos ar net užsienio. Pavyzdžiui, rašoma:

Praeitą šeštadienį, kaip ir kiekvienais metais, savaitę prieš Jonines, Rambyne įvyko Joninių šventė. Svečių ne tik iš Mažosios Lietuvos, bet ir iš Didžiosios Lietuvos privažiavo automobiliais, traukiniais ir garlaiviais. Naktį iš šeštadienio į sekma-dienį buvo numatyta Liūdo Giros misterija „Paparčio žiedas“, bet, dėl blogo oro, teko ją atidėti sekmadieniui. Sekmadienį iš ryto Rambyno kalne grojo keli dūdų orkestrai. Pirmą valandą atvyko Klaipėdos krašto gubernatorius p. Merkys. Savo kalboje jis pažymėjo, kad Rambynas yra šventa senovės vieta, iš kurios lietuviai gali stiprybės pasisemti. Po gubernatoriaus kalbėjo dr. Vydūnas. Jis pažymėjo, kad ugnis kalne užgeso, bet ji tebedega kiekvieno lietuvio širdyje.

Martynas Jankus papasakojo Rambyno istoriją.134

Rambyno kalne švęstos Joninės aptariamos ir kitų metų laikraščių numeriuose135.Tarpukario spaudoje užsimenama ir apie šaulių organizuotą Joninių šventę Panevė-

žyje, kurioje dalyvavo senovės karžygių drabužiais pasipuošę persirengėliai136.1940 m. publikuojamas analitinis J. Baldžiaus straipsnis „Joninės – vasaros ir derliaus

šventė“137. Skaitytojai supažindinami su svarbiausiais Europos Joninių švenčių elemen-tais (laužais, eisena su deglais per laukus ir degančio rato ritinimais), tikėjimais Joninių metu rengtais raganų sąskrydžiais, atkreipiamas dėmesys į tai, kad aisčių ir slavų tautose per šią šventę labai populiarus paparčio žiedas. Teigiama, kad senovėje Joninių šventė sie-josi su vasaros, vidurvasario, saulės ar ugnies švente, o dėl krikščionybės įtakos susietos su Šv. Jonu Krikštytoju. Atkreipiamas dėmesys į latvių kalendorinių dainų refreną „lygo lygo“, kuris siejasi su latvių Joninių apeigų pavadinimu „lygošana“. Autorius pažymi, kad buvo manoma, jog „lygo“ esąs vienareikšmis su lietuvių žodžiu „linguoti“, nes jaunimas dainuodamas linguoja, tačiau po indų kultūros žinovo Leopoldo fon Šrederio pastabos, kad „lygo“ reikia gretinti su sanskrito žodžiu „lingam“ (kuris reiškia falusą), patys latviai savo Joninių apeigose surado faluso elementų ir apeigų. Šiame straipsnyje trumpai pri-statomos ir to meto lietuvių Joninės, atkreipiamas dėmesys, kad jos paprastai yra tik jau-nimo šventės, vaikai ir seniai nedalyvauja.

Visų Šventųjų ir Vėlinių meto publikacijose svarstoma apie sielos egzistenciją po mir-ties, publikuojamos atitinkamos Vėlinių dvasią atspindinčios nuotraukos. Visų Šventųjų dieną rengtos specialios bažnytinės pamaldos, jų tvarkaraščiai skelbti spaudoje138.

Analizuojant spaudą matyti, kad Visų Šventųjų ir Vėlinių šventimo dienos buvo kil-nojamos. Spaudoje atsispindi ir to meto Kaune įdiegta tradicija rengti Vėlinių iškilmes Kauno karių kapinėse. Jų metu apšviestose kapinėse vakare vykdavo pamaldos, prade-damos pulko orkestro139. Šias iškilmes transliuodavo ir Valstybės radiofonas, jis taip pat parengdavo ir specialią programą (pavyzdžiui, vaidinimą „Kryžių šešėliuose“), kuri po pamaldų būdavo girdima ir Kauno karių kapinėse140.

Spaudoje galima matyti, kad Visų Šventųjų ir Vėlinių metu vykdavo prekyba eglu-tėmis, eglišakėmis, chrizantemomis, vainikais, žvakėmis. Skelbta, jog masinis žvakučių deginimas nėra senas lietuvių paprotys: jo pradžia laikytini 1920–1921 m., „kai kapinėse


buvo matyti vos vienas kitas žiburys“141. To laikotarpio spaudoje atkreipiamas dėmesys ir į tam tikras šių švenčių problemas. Pastebima, kad padaugėdavo išmaldos prašančių elgetų, kurie neretai būdavo apsimetėliai, siekiantys pasipelnyti iš žmonių geranoriš-kumo. Be kita ko, pasitaikydavo ir vainikų bei žvakių vagysčių142. Rašoma, kad Kauno miesto valdžia stengėsi spręsti šią problemą143.

Tarpukario spaudoje kitos kalendorinės šventės beveik ar visai nenagrinėjamos144. Pavyzdžiui, Sekminės, svarbi krikščionių šventė, to meto spaudoje aprašomos itin mažai, be to, vaizdavimas labai susijęs su pačių leidinių specifika. Pavyzdžiui, „Lietuvos aide“, kalbant apie Sekmines, nepraleidžiama proga papolitikuoti, alegoriškai viliamasi Šven-tosios Dvasios nužengimo ant Seimo, padėsiančio Seimo nariams rasti bendrą kalbą145. Tuotarpu„XXamžiuje“Sekminiųprogapublikuotasilgas,sukrikščionybeitinglaudžiaisusijęs Stasio Šalkauskio straipsnis „Būkime gyvosios dvasios žmonės“146. Jame rašoma apie Sekmines kaip apie dvasios šventę. „Lietuvos žiniose“ Sekminių dienos proga pikti-namasi tradicija masiškai kirsti berželius147.

Tarpukario spaudoje galima rasti itin fragmentiškos informacijos apie įvairius skir-tingose Lietuvos bažnyčiose vykusius atlaidus, kurie dažniausiai paminimi tada, jei jų metu kilo kokių nors problemų. Parapijose per atlaidus nebuvo vengiama papolitikuoti, kunigai viešai ragindavo parapijiečius balsuoti už vieną ar kitą partiją. Tai itin pabrėžiama laikraštyje „Lietuvos žinios“. Pavyzdžiui, minima, jog Ylakiuose per Šv. Roko atlaidus kunigas, sakydamas pamokslą, nepamiršo ir rinkimų į Seimą148 ir t. t.

Tarpukario periodikoje atkreipiamas dėmesys į dar dvi metines šventes – Motinos dienąirGegužės1-ąją.Motinosdienabenedažniausiaiminima„XXamžiaus“ir„Lietu-vos aido“ leidiniuose, kalbant apie tai, kad šią šventę motinoms organizavo viena ar kita organizacija, tam tikra įmonė savo darbuotojoms. Gegužės 1-oji dažniausiai minima nei-giamame kontekste kalbant apie jos paminėjimą įvairiuose Europos kraštuose, cituojant tų šalių lyderių, politinių aktyvistų šią dieną sakytas kalbas, minint socialistų ar komu-nistų rengtus mitingus ir demonstracijas. Užsimenama, kad tokie streikai, demonstraci-jos bandyti rengti ir Lietuvoje, arba džiaugiamasi, kad jų pavyko išvengti149.

Išvados

Išanalizavus minėtus leidinius galima nurodyti konkrečias šventes, kurioms tarpukario Lietuvos periodikoje skiriamas didžiausias dėmesys. Dažniausiai minėtos trys pagrin-dinės šventės: Velykos, Kalėdos ir Naujieji metai. Kitos kalendorinės šventės išskiria-mos retai.

Šių trijų švenčių diskurse galima įžvelgti pasikartojančias siužetines linijas: 1) svei-kinimai vienos ar kitos šventės proga; 2) reklaminiai sveikinimai ir skelbimai, kuriuose minima viena ar kita kalendorinė šventė; 3) informaciniai straipsniai apie buvusius ar būsimus įvykius, susijusius su viena ar kita švente; 4) religiniai, filosofiniai, grožinės lite-ratūros tekstai, pritaikyti vienai ar kitai šventei; 5) vienos ar kitos šventės proga publikuoti analitiniai ar apžvalginiai straipsniai, nagrinėjantys šalies ar pasaulio politinę, ekonominę ar kultūrinę situaciją, aktualius to meto įvykius; 6) straipsniai, kuriuose aptariama ir (ar) analizuojama vienos ar kitos kalendorinės šventės kilmė, papročiai, simboliai.


Aptariant kitas metines šventes šių siužetinių linijų neįžvelgiama, dažniau aptinkami tik informacinio pobūdžio straipsneliai apie buvusius ar būsimus su viena ar kita švente susijusius įvykius.

Visų nagrinėtų tarpukario Lietuvos leidinių kalendorinių švenčių diskurso bendras bruožas tas, kad daromas skirtumas tarp Kauno ir ne Kauno kalendorinių švenčių papro-čių. Be abejo, svarbu atminti, jog šis skirtumas tuo metu buvo palyginti naujas: dienraš-čiuose pastebima, kad daug Kauno gyventojų per šventes grįžta į savo namus – kilmės vietas. Straipsniuose iš dalies išryškėja raginimas nepamiršti senųjų kaimo papročių, nes jie susieja lietuvį su tradicine lietuviška kultūra, būdinga lietuvių kaimui. Kita vertus, galima matyti, jog Kaune besiformuojančios naujos, modernios, miestietiškos kalendo-rinių švenčių šventimo tradicijos, susijusios su pakitusia miesto žmonių gyvensena ir jos ypatybėmis, tarpukario Lietuvoje labai sparčiai plinta ir žiniasklaidos vienaip ar kitaip intensyviai reklamuojamos ir skatinamos (pvz., šventiniai vizitai, švenčių šventimas tam tikrose miesto erdvėse ir kt.).

Tarpukario periodikos analizė rodo, kad atskiruose periodiniuose leidiniuose kalen-dorinės šventės pristatomos skirtingai, nevienodos jų sąsajos su lietuvių tapatumu. Oficio-ziniuose leidiniuose „Lietuva“ ir „Lietuvos aidas“, kalbant apie kalendorines šventes (ypač pirmajame nepriklausomos Lietuvos dešimtmetyje), intensyviai ieškoma šių švenčių ir Lietuvos valstybingumo sąsajų. Šventiniuose leidinių numeriuose beveik nuolatos ragi-namaprisimintitautaisvarbiusistoriniusįvykius,datas.Tuotarpuleidinyje„XXamžius“daug labiau pabrėžiama krikščioniškoji atitinkamų švenčių prasmė. „Lietuvos žiniose“, priešingai, apie kalendorines šventes dažniausiai rašoma vengiant akcentuoti jų sąsajas su krikščionybe. Šio leidinio kalendorinių švenčių diskursui būdingas siekis ieškoti vienos ar kitos krikščioniškos šventės ištakų ikikrikščioniškose skirtingų kraštų tradicijose. Ati-tinkamą leidėjų poziciją liudija netgi vartojami švenčių pavadinimai (pvz., prieš minimos krikščioniškos šventės pavadinimą dažniausiai nerašoma santrumpa „šv.“).

Kitas būdingas visų analizuotų periodinių leidinių kalendorinių švenčių diskurso bruožas – tam tikra kalendorinių švenčių vaizdavimo kaita 1918–1940 m. laikotarpiu. Pastebėtina, kad savitą įtaką kalendorinių švenčių diskursui leidiniuose turėjo politinė ir ekonominė šalies situacija. Tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę, apie kalendorines šven-tesbeveikvisainekalbama.VėliaunepriklausomosLietuvossukūrimąXXa.3-iajamedeš.atspindi nuolatinis raginimas paminėti šį įvykį kiekvienos svarbesnės kalendorinės šven-tės proga. 4-ajame deš. toks raginimas aptinkamas tik oficioziniuose šalies dienraščiuose, tačiau kalendorinėms šventėms imama skirti labai daug dėmesio. Gresiant ir prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, svarbiausių metinių kalendorinių švenčių proga pagausėja straipsnių, kuriuose aptariami aktualūs pasaulio įvykiai.

Kalendorinių švenčių diskurse atsispindi ir ekonominė šalies situacija. Jos gerėjimą liudijaXXa.3-iojodeš.pr.ėmęplistireklaminiaiskelbimai,skatinantystamtikrąvar-tojimą konkrečių metinių švenčių metu, taip pat straipsniai, aprašantys tokį vartojimą. XXa.4-ojodeš.antrojojepusėjeitinpagausėjareklaminiųsveikinimųirtiesiogrekla-minių skelbimų, susijusių su viena ar kita švente. Jų šiek tiek mažiau šio dešimtmečio pradžioje, kai Lietuvoje buvo jaučiami ekonominės krizės padariniai. Ekonominės kri-zės aplinkybes iliustruoja ir atitinkamos periodikos publikacijos. Kintant ekonominei


padėčiai, ima plisti iki tol nebūdingos kalendorinių švenčių tradicijos (Kalėdų eglutė, šventinės iliuminacijos, šventinių dovanėlių pirkimas ir kt.), nulemtos tiek naujai besifor-muojančios miestietiškos gyvensenos, tiek naujai populiarinamų švenčių šventimo būdų, atitinkamas prekes siūlančių prekeivių ir jas galinčių įsigyti vartotojų.

Švenčių diskurso turinio ir sociokultūrinio konteksto empirinis tyrimas patvirtina socialinio konstrukcionizmo įžvalgas. Švenčių diskursas Lietuvos žiniasklaidoje ne tik atspindėjo sociokultūrinį kontekstą, bet ir buvo jo formuojamas. Pasitvirtina S. Hallo kultūros studijų įžvalgos, kad žiniasklaida funkcionuoja palaikydama vyraujančią ideo-logiją, pateikia vyraujantį savo meto diskursą, lemiantį įvykių interpretacijas. Taip pat ir M. McCombso ir D. Shaw teorija, pagal kurią žiniasklaida nurodo, apie ką mąstyti ir ką apie vieną ar kitą dalyką manyti. Kalėdų, Naujųjų metų ir Velykų vaizdavimas spaudoje buvo susietas su aktualiais konkrečiais to meto įvykiais, paplitusiais papročiais, o tam tikras savitas šių kalendorinių švenčių pristatymas, šventimo vaizdavimas skatino žmones sekti atitinkamais spaudoje pateikiamais pavyzdžiais. Matyti, kad tarpukario žiniasklaida aktyviai populiarino verslui aktualius žmonių pasirinkimus, skatindama žmones Kalėdų, Naujųjų metų ir Velykų šventėms įsigyti vienus ar kitus daiktus, pasinaudoti vienomis ar kitomis paslaugomis, veikti viena ar kita. Tai savo ruožtu tvirtino naujas nagrinėtiems šventiniams periodams būdingas tradicijas.

NUORODOS

1 Šią temą vienoje savo magistrinio darbo „Kalendorinių švenčių tradicijos sampratų kaita Lietuvoje XX–XXIa.pr.“dalyjegvildenoGintarėDusevičiūtė(VDU,2012m.,darbovadovė–D.Senvaitytė).

2 Urbonas V. Lietuvos žurnalistikos istorija. Periodinė spauda. Vadovėlis. D. 2. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla. 2004. P. 33.

3 Ten pat. P. 46.4 Ten pat. P. 76. Beje, reikia pažymėti, kad Lietuvos krikščionių demokratų partijos ir jai artimų

katalikiškų organizacijų periodika buvo labai gausi, todėl galėjo daryti didelę įtaką viešosios nuo-monės formavimui.

5 Šios socialinės teorijos pradininku galima laikyti Peterį L. Bergerį ir Thomą Luckmanną, kurie savo teorinius principus pristatė knygoje „Socialinis tikrovės konstravimas“ (The Social Construction of Reality, 1967).

6 Hall S. Representation: Cultural Representations and Signifying Practices. London: SAGE Publi-cations Ltd. 1997.

7 McCombs M. E., Shaw D. L.TheEvolutionofAgenda-SettingResearch:Twenty-FiveYearsintheMarketplace of Ideas // Journal of Communication. 1993. Vol. 43 (2). P. 58–67.

8 Lietuva. 1922 m. gruodžio 24 d. P. 1; 1926 m. gruodžio 23 d. P. 1; 1927 m. gruodžio 23 d. P. 1.9 XXamžius.1936m.gruodžio23d.P.1.10 XXamžius.1938m.gruodžio23d.P.1.11 Maceina A.Žaismošventė:Logosįsikūnijimoirgimimoprasmė//XXamžius.1936m.gruodžio

23d.P.1–2;Giesmėapietaiką//XXamžius.1937m.gruodžio23d.P.1;Grauslis A. Dangus žemę pabučiavo//XXamžius.1938m.gruodžio23d.P.1.

12 XXamžius.1936m.gruodžio23d.P.24;1937m.gruodžio23d.P.23.13 Kalėdų šventėms atėjus // Lietuva. 1922 m. gruodžio 24 d. P. 1; Kalėdų mintys // Lietuva. 1926 m.

gruodžio 23 d. P. 1; Kalėdos! // Lietuva. 1927 m. gruodžio 23 d. P. 1.14 S. Putino „Kalėdų eglaitės“, J. Paukštelio „Šventąją Viešpaties naktį“ // Lietuva. 1927 m. gruodžio

23 d. P. 2; P. Vaičiūno „Bėga dienos“ // Lietuvos aidas. 1931 m. gruodžio 31 d. P. 5.

http://en.wikipedia.org/wiki/Journal_of_Communication


15 Tai labai ryšku verstiniame straipsnyje „Kalėdos“ iš A. Malverio veikalo „Mokslas ir religija“ // Lietuvos žinios. 1928 m. gruodžio 24 d.

16 Lietuva. 1925 m. gruodžio 23 d. P. 3.17 Kalėdos ir ramybė // Lietuva. 1920 m. gruodžio 24 d. P. 1.18 KalėdinėPopiežiauskalba:atvirastiesosžodisnacionalsocializmui//XXamžius.1937m.gruodžio

28 d. P. 1.19 Pvz., straipsnis „Kalėdų siurpryzas“ // Lietuvos žinios. 1927 m. gruodžio 23 d. P. 1.20 Kalėdų šventės Londone // Lietuva. 1926 m. gruodžio 23 d. P. 3; straipsniai „Margi įvykiai pasaulyje

per Kalėdų šventes“, „Kalėdų šventės Suomijoje“ // Lietuvos žinios. 1939 m. gruodžio 27 d. P. 1.21 Lietuviškos Kalėdos // Lietuva. 1925 m. gruodžio 23 d. P. 3.22 Atitinkamai pošventinio periodo spaudoje užsimenama, kad šventiniu laikotarpiu žmonės pernelyg

„įsilinksmindavo“(pvz.,„Pošventinisreportažas išKaunonuovadijų irdaboklių“//XXamžius.1937 m. gruodžio 28 d. P. 6).

23 Jorge Crillo „Kūčios“ // Lietuvos žinios. 1932 m. gruodžio 23 d. P. 9.24 Kalėdų tragedija // Lietuva. 1925 m. gruodžio 23 d. P. 5–6.25 XXamžius.1937m.gruodžio21d.P.2.26 Lietuvos aidas. 1931 m. gruodžio 24 d. P. 15.27 Lietuvos žinios. 1930 m. gruodžio 23 d. P. 1.28 Lietuvos žinios. 1938 m. gruodžio 23 d. P. 6.29 Lietuvos žinios. 1927 m. gruodžio 23 d. P. 3.30 Lietuva. 1926 m. gruodžio 23 d. P. 2.31 Pvz.,XXamžius.1936m.gruodžio29d.P.6.32 Lietuvos žinios. 1932 m. gruodžio 23 d. P. 3.33 Lietuvos žinios. 1931 m. gruodžio 28 d. P. 1.34 Lietuvos žinios. 1929 m. sausio 9 d. P. 4.35 Švenčių dovanos // Lietuva. 1926 m. gruodžio 23 d. P. 2.36 Kalėdoms atėjus // Lietuvos žinios. 1927 m. gruodžio 23 d. P. 3.37 Lietuvos žinios. 1938 m. gruodžio 22 d. P. 6.38 XXamžius.1938m.gruodžio23d.P.8.39 Straipsnyje nurodoma, kad toks paprotys po Didžiojo karo išnyko.40 Lietuvos žinios. 1936 m. gruodžio 23 d. P. 4.41 Ten pat.42 Ten pat.43 Ten pat.44 Ten pat.45 Lietuvos žinios. 1934 m. gruodžio 22 d. P. 6–7.46 Ten pat. P. 5.47 Ir Rytprūsių lietuviai nežino eglutės // Lietuvos aidas. 1935 m. gruodžio 30 d. P. 5.48 Ten pat. P. 5.49 Ten pat. P. 5.50 Dusevičiūtė. Ten pat. P. 26.51 Kalėdų eglutė... // Lietuvos aidas. 1939 m. gruodžio 19 d. P. 5.52 Karikatūros „Lietuvos žiniose“ 1936 m. gruodžio 23 d. P. 1; 1937 m. gruodžio 23 d. P. 1; 1938 m.

gruodžio 23 d. P. 1.53 Pvz., Lietuvos žinios. 1936 m. gruodžio 23 d. P. 1.54 Lietuva. 1921 m. sausio 1 d. P. 1; Lietuva. 1922 m. sausio 1 d. P. 1.55 Lietuvos žinios. 1930 m. gruodžio 31 d. P. 1.


56 Lietuvos žinios. 1936 m. gruodžio 31 d. P. 1.57 XXamžius.1939m.gruodžio30d.P.1.58 Pvz., Respublikos Prezidento pasveikinimai // Lietuva. 1922 m. gruodžio 31 d. P. 1; Sveiki sulaukę

Naujųjų Metų (Respublikos Prezidento kalba per radio 1-I-32 m.) // Lietuvos aidas. 1932 m. sausio 2 d. P. 1.

59 Lietuvos žinios. 1940 m. sausio 2 d. P. 5.60 Lietuvos žinios. 1937 m. gruodžio 31 d. P. 4.61 Lietuva. 1923 m. gruodžio 31 d. P. 1.62 Lietuvos žinios. 1927 m. gruodžio 31 d. P. 1.63 Lietuvos žinios. 1927 m. gruodžio 31 d. P. 6.64 Pvz., Salio Šemerio eilėraštis „Naujiems 1922 metams“ // Lietuva. 1922 m. sausio 1 d. P. 4; Mintys

Naujųjų metų nakčiai // Lietuva. 1925 m. gruodžio 31 d. P. 1; J. Augustaitytės-Vaičiūnienės eilėraštis „Naujus Metus sutinkant“ // Lietuva. 1927 m. gruodžio 31 d. P. 2.

65 Lietuvos žinios. 1927 m. gruodžio 31 d. P. 1.66 Lietuva. 1927 m. gruodžio 31 d. P. 1; Lietuvos žinios. 1930 m. gruodžio 31 d. P. 1.67 Lietuvos žinios. 1931 m. gruodžio 31 d. P. 1.68 Lietuva. 1926 m. gruodžio 31 d. P. 2.69 Lietuvos žinios. 1935 m. gruodžio 31 d. P. 1.70 XXamžius.1939m.gruodžio30d.P.3.71 Lietuvos žinios. 1939 m. gruodžio 30 d. P. 1.72 Ten pat. P. 3.73 Pvz., „Lietuvos žinių“ 1926 m. sausio 1 d. P. 1 guodžiamasi spaudos persekiojimu, baiminamasi

„krikščionių“ diktatūros.74 Nauji metai Rygoje // Lietuvos aidas. 1932 m. sausio 2 d. P. 2.75 Pvz., „Lietuvos žinių“ 1937 m. gruodžio 23 d. P. 1 pateikiami politinio atspalvio humoristiniai

piešinėliai – „Kalėdų dieduko nuotykiai pasaulyje“ (Berlyne, Romoje ir kt.); 1938 m. gruodžio 23 d. P. 1 – „Kalėdų diedas Neumano biure“.

76 Lietuvos žinios. 1937 m. gruodžio 31 d. P. 1.77 Lietuvos žinios. 1927 m. gruodžio 31 d. P. 5.78 Lietuva. 1928 m. sausio 2 d. P. 1; Lietuvos aidas. 1931 m. sausio 2 d. P. 6.79 Lietuvos žinios. 1934 m. gruodžio 29 d. P. 8.80 į Naujųjų metų sutikimą prie Karo muziejaus kviečiami visi, kurie neturi kur ir su kuo sutikti

ateinančių 1923 metų. Informaciniame kvietime teigiama, kad Naujieji metai bus sutikti griežiant Lietuvos himną kartu su varpų muzika ir skambės Laisvės Varpas laimingai Lietuvos ateičiai. Tuo pačiu momentu duos saliutą, o dangus pasipuoš raketomis ir fejerverkais // Lietuva. 1922 m. gruodžio 31 d. P. 1.

81 Lietuva. 1925 m. gruodžio 31 d. P. 1 rašoma, kad visi, neturintys kur ir su kuo sutikti Naujus metus, kviečiami gruodžio 31 d. 11-tą valandą atvykti prie Karo Muziejaus, kur, Naujus metus sutinkant, Laisvės varpas skambės laimingai Lietuvos ateičiai ir Vilniaus atradimui; bus grojamas tautos himnas ir dangų apšvies tūkstančiai ugnių.

82 Lietuvos žinios. 1930 m. sausio 2 d. P. 2.83 Lietuvos žinios. 1936 m. sausio 2 d. P. 5.84 Lietuva. 1926 m. gruodžio 31 d. P. 1; Lietuvos aidas. 1932 m. sausio 2 d. P. 4.85 Lietuvos aidas. 1931 m. sausio 2 d. P. 2.86 Lietuvos žinios. 1923 m. gruodžio 28 d. P. 1.87 Ten pat.88 Pvz., Lietuvos aidas. 1931 m. sausio 2 d. P. 1.89 Lietuvos žinios. 1929 m. sausio 9 d. P. 4.


90 Ten pat.91 Ten pat.92 Lietuvos žinios. 1935 m. sausio 2 d. P. 5.93 Du baliai // Lietuvos aidas. 1930 m. kovo 3 d. P. 5.94 Itališkas karnavalas // Lietuvos aidas. 1930 m. vasario 26 d. P. 5.95 Lietuvos aidas. 1930 m. kovo 3 d. P. 3.96 XXamžius.1940m.vasario6d.P.7.97 XXamžius.1940m.vasario22d.P.7.98 Ten pat.99 Pvz., jos dar Pelenų dienos rytą nubėgusios paupyn nusilauždavusios po dvi žilvičio šakeles, atsi-

nešdavusios jas ir pasimerkdavusios bei žiūrėdavusios, kiek šios pumpurų išleis: jeigu bus porinis skaičius – ras šiemet porą.

100 Pieną tuo tarpu visą laiką pildavo į statinę ir taip per 40 dienų prisirinkdavo visą statinę pilną varškės.

101 Apie Mielagėnus per „blojieščius“ „geri vaikai“ buvo apdovanojami (pvz., batukais, žaisliukais ir pan.).

102 XXamžius.1940m.vasario6d.P.7.103 Lietuvos aidas. 1931 m. balandžio 2 d. P. 1.104 Lietuvos aidas. 1932 m. kovo 24 d. P. 1.105 Lietuvos žinios. 1928 m. balandžio 5 d. P. 1.106 Pvz., „Žemės ūkio ministerio J. Audėnio žodis ūkininkams“ // Lietuvos žinios. 1940 m. kovo 27 d.

P. 5; Lietuvos žinios. 1940 m. kovo 28 d. P. 4.107 Lietuvos aidas. 1932 m. kovo 24 d. P. 16.108 Lietuvos žinios. 1930 m. balandžio 16 d. P. 4.109 Velykų Aleliuja // Lietuvos aidas. 1931 m. balandžio 2 d. P. 1; Žmoniškos ir nežmoniškos Velykos... //

Lietuvos aidas. 1931 m. balandžio 2 d. P. 3; Aleliuja, Aleliuja, Aleliuja! // Lietuvos aidas. 1932 m. kovo 24 d. P. 1.

110 Lietuvos žinios. 1937 m. kovo 25 d. P. 17.111 Lietuvos žinios. 1934 m. kovo 30 d. P. 4.112 Pastabos po Velykų // Lietuvos aidas. 1930 m. balandžio 22 d. P. 3.113 Ten pat.114 Sveiki sulaukę Velykų švenčių! // Lietuva. 1920 m. balandžio 2 d. P. 1.115 Pvz., straipsnis „Neramios Velykos Vokietijoje“ // Lietuvos žinios. 1937 m. kovo 30 d. P. 1.116 Pvz., „Kaip kauniečiai rengiasi Velykoms“ // Lietuvos žinios. 1939 m. balandžio 6 d. P. 20.117 Viengungių Velykos // Lietuvos aidas. 1932 m. kovo 30 d. P. 3.118 Palaikytini savi papročiai // Lietuvos aidas. 1925 m. balandžio 23 d. P. 2.119 Velykos // Lietuva. 1919 m. balandžio 20 d. P. 5.120 Pavasario švenčių nuotaikos Kaune // Lietuvos žinios. 1939 m. balandžio 11 d. P. 6 ir kt.121 Palaikytini savi papročiai // Lietuvos aidas. 1935 m. balandžio 18 d. P. 5.122 Kaip Kaune praėjo Velykos // Lietuvos aidas. 1939 m. balandžio 11 d. P. 4.123 Ten pat.124 Ten pat.125 Dusevičiūtė. Ten pat. P. 30.126 Apie svečių vizitus // Lietuvos aidas. 1930 m. balandžio 17 d. P. 5.127 Pvz., A. Merkelis „Velykos Lietuvoje“ // Lietuvos aidas. 1932 m. kovo 24 d. P. 4.128 XXamžius.1938m.balandžio4d.P.13.129 Lietuvos žinios. 1934 m. kovo 30 d. P. 7.


130 Daromas netgi ekskursas į senovės Egiptą, Siriją ir kitur (rašoma, kad ten irgi buvo dažomi kiau-šiniai, tik žąsų).

131 Spėjama, kad galbūt juos dažydavo dėl to, kad žinotų, kurie senesni.132 Lietuvos žinios. 1934 m. kovo 30 d. P. 8.133 Joninių šventė // Lietuvos aidas. 1935 m. birželio 22 d. P. 7.134 Lietuvos žinios. 1931 m. birželio 23 d. P. 5.135 Pvz., 1932 m. birželio 14 d. „Lietuvos aido“ straipsnis „Garsusis Rambynas“, kuriame rašoma apie

čia švenčiamos šventės tradiciją. P. 5.136 Lietuvos aidas. 1935 m. birželio 22 d. P. 8.137 Lietuvos žinios. 1940 m. birželio 24 d.138 XXamžius.1936m.spalių31d.P.12.139 Lietuvos žinios. 1927 m. lapkričio 4 d. P. 3.140 XXamžius.1936m.spalių31d.P.12.141 Jau puošiami mirusiųjų namai // Lietuvos aidas. 1935 m. lapkričio 1 d. P. 4.142 Lietuvos aidas. 1935 m. lapkričio 1 d. P. 4.143 Ten pat.144 T. y. tokioms, kurios savo ištakomis siejamos su ikikrikščioniškais laikais, laikomos specifinėmis

krikščioniškomis šventėmis, ar pažymi svarbiausius žemdirbiško kalendoriaus momentus.145 Lietuvos aidas. 1930 m. birželio 7 d. P. 1.146 XXamžius.1938m.birželio4d.P.1.147 Lietuvos žinios. 1923 m. gegužės 20 d. P. 4.148 Lietuvos žinios. 1922 m. rugpjūčio 31 d. P. 4.149 Pvz., „Lietuvos žiniose“ 1932 m. gegužės 2 d. užsimenama, kad gegužės 1 d. šventė Ispanijoje praėjo

su neramumais. Leidinyje publikuojamas straipsnelis „Kaip Kaune praėjo Gegužės pirmoji“. Jame rašoma, kad komunistai eilinį kartą bandė Lietuvoje surengti vieną kitą demonstraciją, bet tam sėkmingai užkirstas kelias. P. 1.

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI

Šaltiniai

Lietuva 1. (1919–1928 m., Kaunas).Lietuvos 2. aidas (1918, Vilnius, ir 1928–1940 m., Kaunas).Lietuvos 3. žinios (1922–1940 m., Kaunas).XX4. amžius (1936–1940 m., Kaunas).

Literatūra

Berger 1. P. L., Luckmann T. The Social Construction of Reality. 1967.Dusevičiūtė 2. G.KalendoriniųšvenčiųtradicijossampratųkaitaLietuvojeXX–XXIa.pr.Magistrodarbas. Vytauto Didžiojo universitetas. 2012 (darbo vadovė – D. Senvaitytė).Hall 3. S. Representation: Cultural Representations and Signifying Practices. London: SAGE Publi-cations Ltd. 1997.McCombs 4. M. E., Shaw D. L.TheEvolutionofAgenda-SettingResearch:Twenty-FiveYears//Journalof Communication. 1993. Vol. 43 (2). P. 58–67.Urbonas 5. V. Lietuvos žurnalistikos istorija. Periodinė spauda. Vadovėlis. D. 2. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla. 2004.

Gauta: 2012 11 20Parengta spaudai: 2013 03 12


Dalia SENVAITYTĖ

THE DISCOURSE OF CALENDAR HOLIDAYS IN PERIODICALS OF LITHUANIA DURING THE INTERWAR PERIODS u m m a r y

ThearticleanalysesthediscourseofcalendarholidaysintheLithuanianperiodicalsof1918–1940.Theaimof the research is to find out the specifics of this discourse, its causes and effects on actual celebration of the holidays.

TheLithuanianperiodicalsof1918–1940wereanalysedas thesourceof theresearch.Theselectionofnewspapersincludedthoserepresentingofficialpolicyofthecountryduringtheinterwarperiod(i.e.“Lietuva”and “Lietuvos aidas”) and, for comparison, those representing the attitudes of other popular political parties oftheperiodandhadbigprintrun(i.e.“Lietuvosžinios”and“XXamžius”).Researchmethodsthatareused:qualitative analysis of the content, systematization, interpretation.

The research coincide with the theoretical approach of social constructionism that all socialphenomena (including understanding traditionalism of different holidays and their customs) are social constructs. It also supports the theoretical insights of Stuart Hall, who claim that the media is functioning in favour of the dominant ideology of the time which determines specific interpretations of events, as well as MaxwellMcCombsandDonaldShaw’sviewsmaintainingthatthemediaindicateswhattothinkandwhattothink about it.

Performedanalysisofthepublicationsshowsthatthepublicationsoftheinterwarperiodpaidexclusiveattention to three celebrated holidays – Easter, Christmas and New Year. Other specific calendar days com-paredtothesementionedholidayswererarelydistinguished.Thecentralstoryboardofpresentationsofthemain holidays of the period in the press can be identified as:

greetings on one or another occasion;•advertisements related to one or another festival;•information about past of future events relating to one or another festival;•differentreligious,philosophicalorfictionaltextsadaptedtooneoranothercelebration;•reviewsoncountry’spolitical,economicandculturalsituationwhichwerepublishedinoneoranot-•her annual occasion;articles that discussed the origin, customs and symbols of one or another calendar holiday.•

Thecommoncharacteristicofallanalysedpublicationsconcerningcalendarholidaysisthedistinctionbetween holiday traditions in Kaunas and in province. It is obvious that during this period Kaunas formed a new lifestyle and new urban holiday traditions.

Some interwar periodicals present the same calendar holidays in a slightly different way giving accents either on state relating events, Christianity or pre-Christian traditions. Likewise, the discourse on holidays changedsomewhatdependingonthecountry’spoliticalandeconomicsituation.

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: kalendorinės šventės, Lietuvos periodika, tradicija, tarpukaris, švenčių diskursas.

KEYWORDS:calendarholidays,Lithuanianperiodicals,tradition,interwarperiod,holiday’sdiscourse.

Dalia SENVAITYTĖ – Vytauto Didžiojo universiteto Kultūrų studijų ir etnologijos katedros docentė, daktarė. El. paštas [email protected].

Dalia SENVAITYTĖ – assoc. prof. dr. at the Department of Cultural Studies and Ethnology, Vytautas Magnus University. E-mail: [email protected].

Documents

Kalendorinių švenčių diskursas tarpukario Lietuvos periodikoje€¦ · kviečiai, aguonos, grybai, spanguolės, eglutės, nauji drabužiai ir kt.). Spaudoje neretai minimas alkoholinių