7 meno dienos | 2014 m. geguþës 23 d. | Nr. 20 (1081) 1 psl.

V i l n i a u s k u l t û r o s s a v a i t r a ð t i s „ 7 m e n o d i e n o s “ | w w w . 7 m d . l t

D a i l ë | M u z i k a | T e a t r a s | Ð o k i s | K i n a s

7md2Baletas „Sniego karalienë“

3LVSO baigiamasis sezono koncertas

4Slam poezijos skaitymai

5Teatro projektas „Demokratija“

7Billo Violos retrospektyva Paryþiuje

9Nauji filmai – „Godzila“

Nr. 20 (1081) | Kaina 2,50 Lt2014 m. geguþës 23 d., penktadienis

Kristina Steiblytë

Festivalyje „Naujasis Baltijos ðo-kis“ ðiemet buvo itin gausu sëkmin-gø lietuviø darbø. Prisimenant ma-tytus spektaklius neiðkyla idëja,tema ar vaizdinys, apibendrinantisvisus pristatytus darbus. Jau ápras-ta, kad pavadinime esantis þodis„Baltijos“ nëra spektakliø geogra-finio bendrumo nuoroda. Taèiauðiemet ir pats þodis „ðokis“ neatro-dë tinkamiausias net ir pagrindineiraiðkos priemonei apibrëþti: festiva-lyje rodytuose spektakliuose jo vaid-muo svyravo nuo pagrindinio iki tie-siog áraðo kûrëjø biografijose.Ðoktas modernus, ðiuolaikinis irgatvës ðokis, buvo ðiek tiek baletoir fizinio teatro, ðiek tiek perfor-manso ir dramos teatro bei ðokioderiniø. Taigi – visko ið daugelio Eu-ropos kraðtø.

Ðokis dominavo daugumoje fes-tivalyje rodytø darbø. Pirmiausia –pagrindiniø sveèiø ið Belgijos, Pran-

Kalbëti judesiu,kalbëti kûnu„Naujasis Baltijos ðokis 2014“

cûzijos ir Danijos darbuose. Tiesa,belgø trupës „Ultima Vez“ pasiro-dyme „What the Body Does NotRemember“ (choreogr. Wim Van-dekeybus) buvo ne tik ðokio kom-pozicijø, bet ir ið kasdieniø judesiøsukurtø epizodø. Vis dëlto pasi-vaikðèiojimai su rankðluosèiais arbalansavimas ant statybiniø bloke-liø taip pat buvo ðokis. Nors ir ne„grynasis“. O ðtai danø ir prancûzødarbuose, be ðokio ir judesio, buvosunku áþiûrëti kà nors daugiau, tadne ðokio profesionalams spektakliai„La preuve par l’autre“ (choreogr.Anne Nguyen, Farid Berki, BoubaLandrille Tchouda) ir „Juodasis dei-mantas“ (choreogr. Tim Rushton)galëjo pasirodyti ganëtinai nuobo-dûs: jø apraðymuose iðsakytos idë-jos buvo perteikiamos tik muzika irjudesiu – neágudusiems pastaràjáskaityti spektakliai galëjo ir niekonereikðti.

Nemaþai ðokio spektakliø paro-dë ne Lietuvoje kuriantys ar bent

svetur studijavæ lietuviai. Naujau-sias Vyèio Jankausko darbas „Arit-mijos“, nors ir pretenduoja kalbëtisocialine tema, vis dëlto nenutolstanuo ankstesniø choreografo darbø,kuriuose dominavo judesio esteti-ka. Panaðûs pasirodë ir Dafi ðokiotrupës ið Izraelio darbai: graþiais ju-desiais (nors estetika ir visai kito-kia), gal kiek per iliustratyviai,iðreikðta pasirinkta tema.

„Naujajame Baltijos ðokyje“ ro-dytuose spektakliuose judesys de-rintas ir su dramos teatru. Nors„Contemporary?“ (idëjos autoriai,choreografai, atlikëjai Agnë Rama-nauskaitë, Mantas Stabaèinskas,Paulius Tamolë) yra spektaklis apieðoká, apie já èia kalbama ne tik ðo-kant, bet ir atsiribojus komentuo-jant: scenoje manipuliuojama ðokë-jo, aktoriaus ir savo tikros asmenybësvaidmenimis. Spektaklyje „Kelionënamo“ taip pat pasinaudota galimy-

N U K E L T A Á 4 P S L .

D . M A T V E J E V O N U O T R .„What the Body Does Not Remember“

Bill Viola, „Proto miegas“, fragmentas.1988 m. K . P E R O V N U O T R .

2 psl. 7 meno dienos | 2014 m. geguþës 23 d. | Nr. 20 (1081)

Ð o k i s

Audronë Þiûraitytë

Trumpai perteikdama baleto„Sniego karalienë“ premjerosLNOBT áspûdþius, iðskirèiau dabar-tinës trupës pajëgumà atliekant su-dëtingos ir turiningos choreografijos,monumentalø 3 veiksmø veikalà. Joautorius – þymus Didþiosios Brita-nijos choreografas ir reþisierius Mi-chaelas Corderis. Gaila, kad susirgusmûsø baleto artistëms pagrindinávaidmená teko ðokti vieðniai ið Di-dþiosios Britanijos Erinai Takahas-hi. Taèiau iðskirtinis primabalerinosprofesionalumas nesutrukdë spek-takliui tapti vientisa visuma. Lietu-vos baleto trupë parodë savo meist-riðkumà, kurio kartelë uþkelta itinaukðtai, skatinanti lygiuotis ir tobu-lëti. Tokie spektakliai, kaip ir roman-tinio baleto repertuaras, „didie-siems“ teatrams, baleto artistams –bûtini. „Sniego karalienë“, nors ir su-kurta ne specialiai LNOBT scenai(ðis 2007 metø M. Corderio darbasskirtas Anglijos nacionaliniam ba-letui), mûsø teatro repertuaro kon-tekste maloniai gaivi, nes santûriai

Iðtirpdë ledusBaletas „Sniego karalienë“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre

modernizuota, neoklasikinë, darniaisugyvenanti su jai parinkta SergejausProkofjevo muzika (skamba baleto„Akmeninë gëlelë“, Penktosios sim-fonijos, operø „Karas ir taika“ bei„Suþadëtuvës vienuolyne“ fragmen-tai). Nuoseklià baleto muzikos par-titûrà parengë britø kompozitoriusJulianas Philipsas.

S. Prokofjevo muzikos lyrinis san-tûrumas, motoriðkø ritmø energija

bei teatrinis vaizdingumas, kà geraiperteikë orkestras, diriguojamasMartyno Staðkaus, atitiko HansoChristiano Anderseno pasakos mo-tyvais sukurtà baleto libretà. Jam at-skleisti, beje, buvo naudojami irpantomimos elementai. Muzika irðokis, sakyèiau, buvo gerokai paky-lëti virð siuþeto peripetijø (net èi-gonë ðoko su puantais). Jas, be pan-tomimos, „áþemino“ ir puoðnûs, iki

In memoriam

Netekome aktoriausAntano Ðurnos

Ð. m. geguþës 19 d., eidamas75-uosius metus, mirë teatro ir ki-no aktorius Antanas Ðurna. ÞymusLietuvos aktorius sukûrë daugiaukaip 50 ásimintinø teatro ir kinovaidmenø.

Valstybiniame jaunimo teatre ak-torius dirbo nuo pat jo ásikûrimopradþios. 1966 m. pirmajame teat-ro spektaklyje – W. Shakespeare’o„Romeo ir Dþuljeta“ – A. Ðurna vai-dino jaunàjá Romeo. Paskutinis jovaidmuo buvo sukurtas ðiø metø va-sará Arvydo Lebeliûno reþisuotamespektaklyje „Pabaigos pradþia“.2000 m. aktoriui buvo skirtas Lie-tuvos didþiojo kunigaikðèio Gedimi-no V laipsnio ordinas, 2012 m. áteik-ta Vyriausybinë kultûros ir menopremija.

A. Ðurna gimë 1940 m. kovo 27 d.Kaune. 1958 m. ástojo á Lietuvosvalstybinës konservatorijos Teatrináfakultetà. Po keleriø metø A. Ður-na paskirtas Juozo Rudzinsko asis-tentu Mokomajame teatre, kuriamepradëjo aktoriaus karjerà. 1963 m.dirbo Kauno valstybiniame dramosteatre, o 1964 m. iðvyko á Ðiauliødramos teatrà.

Kûrybinis aktoriaus kelias Vals-tybiniame jaunimo teatre siejasi suAurelijos Ragauskaitës, Vytauto Èi-biro, Dalios Tamulevièiûtës, GintoÞilio ir kitø reþisieriø darbais. 1992–1997 m. A. Ðurna vadovavo Valsty-biniam jaunimo teatrui vienu sudë-tingiausiø laikotarpiø.

Paskutiniai A. Ðurnos vaidmenys –tai mokytojas Labutis spektaklyje „Pat-riotai“ (reþ. J. Vaitkus, 2008), Namoðeimininkas spektaklyje „RaðtininkasBartlbis“ (reþ. R. Kazlas, 2010), Dak-taras Spivis spektaklyje „Skrydis virðgegutës lizdo“ (reþ. V. Griðko, 2011),

reþ. Marijonas Giedrys, 1972), Ka-minskas („Rieðutø duona“, reþ.Arûnas Þebriûnas, 1977), tëvas(„Moteris ir keturi jos vyrai“, reþ.A. Puipa, 1983) bei kiti.

Á populiarumo aukðtumas garsø-já aktoriø pakylëjo visø laikø þino-miausias lietuviðkas serialas „Gimi-nës“, kuriame aktorius atliko vienàpagrindiniø vaidmenø. A. Ðurna pa-stebëjo, jog bene ilgiausiai þmonësjá tapatino bûtent su Antanu Ðepu-èiu: „Net gatvëje Ðepuèiu ðaukdavo, –sakydavo aktorius. – Man tai – savo-tiðkas pripaþinimas, gal net didesnisnei laiðkø raðymas, komplimentø þë-rimas ar gëliø teikimas.“

VALSTYB IN IS JAUNIMO TEATRAS

Durininkas spektaklyje „Kovos klu-bas“ (reþ. V. Bareikis, 2012), Virdþilasspektaklyje „Pabaigos pradþia“ (reþ.A. Lebeliûnas, 2014).

Kine A. Ðurna debiutavo jauno-jo Rimðos vaidmeniu reþisieriausVytauto Þalakevièiaus filme „Vie-nos dienos kronika“ (1963). Vëliauvaidino daugelyje filmø, sukurtøgarsiausiø Lietuvos kino reþisieriø –Arûno Þebriûno, Marijono Gied-rio, Algimanto Puipos, RaimondoVabalo, Gyèio Lukðo, Almanto Gri-kevièiaus, taip pat televizijos reþi-sieriø – Broniaus Morkevièiaus,Sauliaus Vosyliaus ir kt.

Garsiausi aktoriaus vaidmenys –Herkus Mantas („Herkus Mantas“,

Anonsai

Ðiuolaikinio ðokio trupë„Aterballetto“ Vilniuje

Muzikinæ vasarà Vilniuje tradicið-kai atveriantis Vilniaus festivalis ðie-met ðventæ pradëti kvieèia efektin-gu Italijos ðiuolaikinio ðokio trupës„Aterballetto“ pasirodymu. TrupëLietuvoje pristatys vieno þymiau-siø nûdienos ðokiø kûrëjø, choreo-grafo Mauro Bigonzetti darbus„Come un respiro“ (pagal Hände-lio muzikà) ir „Rossini cards“ (pa-gal Rossini muzikà).

„Aterballetto“ trupæ sudaro ðo-këjai solistai, meistriðkai ávaldæ irklasikinio baleto technikà, ir mo-dernaus ðokio dinamiðkumà beiekspresijà. Beveik 18 metø nuo patákûrimo trupei vadovavo garsus cho-reografas Amedeo Amodio; vëliau,1997–2007 m., meno vadovu paskir-tas tarptautiná pripaþinimà pelnæsðokio spektakliø kûrëjas Mauro Bi-gonzetti, dabar – trupës pagrindinischoreografas; nuo 2008 m. meno va-dove paskirta Cristina Bozzolini,buvusi ðokio organizacijos „MaggioMusicale Fiorentino“ primabaleri-na. Nemaþà dalá trupës repertuarosudaro Mauro Bigonzetti choreo-grafijos, bûtent jo darbus iðvysimeir Vilniuje.

2009 m. sukurto ðokio spektaklio„Come un respiro“ pagal G.F. Hände-lio muzikà idëjà galima apibûdintikaip iðgrynintos ir subtiliai inter-pretuojamos þmogaus kûno plastikosir mus supanèios erdvës begalybësharmonijà. Spektaklio premjera ávy-ko viename svarbiausiø ðiuolaikinioðokio renginiø – Volfsburgo festiva-lyje „Movimentos Festwochen“ Vo-kietijoje. Kompozicijos „Come unrespiro“ pavadinimas (it. – kaip ato-kvëpis) netiesiogiai sietinas su ga-lantiðkos barokinës muzikos vëriniu –

ðokiø iðtraukose ið Händelio klavy-riniø siuitø (spektaklyje naudoja-mas garsiojo pianisto Keitho Jarret-to áraðas) mainosi svajingøalemandø, poetiðkø sarabandø, nuo-taikingø þigø ar kuranèiø skambe-sys, praturtinantis kameriðkà ir in-tymià ðokio judesio istorijà.

2004 m. Modenos „Teatro Comu-nale“ pirmà kartà parodytame ðokiospektaklyje „Rossini Cards“ pagalG. Rossini muzikà á ðio kompozito-riaus kûrybà paþvelgiama pasitel-kiant gal ir netikëtas asociacijas –balansavimà ties erotikos, tuðtybësir ironijos riba. Statytojai meistrið-kai jungia paralelines istorijas irvaizdinius, scenoje kuriamà drama-tiðkà pasakojimà èia pat paverèiakomiðka situacija. Ðis ðmaikðtus ðo-kio spektaklis tarsi prieðprieðinamaspakiliai ir dvasingai choreografineikompozicijai pagal Händelio muzi-kà. Anot kûrëjø, „Rossini Cards“vengiama nuoseklaus siuþeto, gau-su vaizdiniø ir judesio abstrakcijø.Margaspalvá ðokio divertismentà su-daro ir jaudinantis meilës duetas(skambant fragmentui „Ouf! Lespetits pois“), ir elegantiðkas baleri-nos solo („Prélude Fugassé“) ar kla-sikinio baleto ðokëjø duetas(„Prélude Inoffensive“). Originaliaiásiterpia puotà prie didþiulio staloperfrazuojanti scena („Questo e unnodo avviluppato“), o spektaklio pa-baigoje kyla tikras dioniziðkas ðël-smas skambant nuotaikingai operos„Ðarka vagilë“ uvertiûrai. Spektak-lio muzikà gyvai atlieka pianistasStefano Menozzi.

Vilniaus festivalá pradësiantis ita-lø ðiuolaikinio ðokio trupës „Ater-balletto“ pasirodymas vyks birþelio2 d. 19 val. Lietuvos nacionalinia-me operos ir baleto teatre.

Daugiau informacijos apie festi-valá: www.vilniusfestival.lt.

VF INF.

keliø ðokëjø kostiumai bei jiems re-zonuojanèios, taip pat realistinëskaimo gamtos aplinkà bei Sniegokaralienës valdas atkurianèios deko-racijos (dailininkas Markas Bailey,ðviesø dailininkas Paulas Pyantas,Didþioji Britanija). Ðiø spektakliodaliø klasiðkumas slopino inovaty-vias muzikos ir choreografijos ten-dencijas. Jas iðryðkinus, spektaklisatrodytø gerokai modernesnis. Ta-èiau tikriausiai klasikos gerbëjamsir vaikams dekoracijos bei kostiu-mai (be to, dar atpaþástant vilkus,lapes ir elnià) atrodë labai graþûs,spalvingi, blizgantys.

Kûrinio, ypaè didelës apimties,áspûdá neretai nulemia finalai. Pa-sibodëjimà kelià juose kuriami„liaudies ðventës“ vaizdai. Panaði„ðventë“ yra ir ðiame pastatyme, betpernelyg neuþsitæsusi scena nesu-þlugdë bendro, áspûdingo choreo-grafinio kûrinio vaizdo. Bûtent cho-reografinio, nes iðradingi solo,duetai, tercetai, taip pat charakte-riniø ir klasikiniø ðokiø (valsas) kor-debaleto ir kitos scenos – didelësapimties. Jos tiesiog simfoniðkai ið-

M. A L E K S O S N U O T R .

plëtotos, turi ásimenanèius leitmo-tyvus (pvz., Sniego karalienës skry-dis virð galvø). Balete iðlaikomosátaigios þanrinës proporcijos, jasávairinant skerco atspalviais (Ger-dos kelionë su Elniu), choreo-grafinis pieðinys prisodrinamas sin-chroninëmis ir asinchroninëmis,kontrapunktinëmis solistø ir ansam-bliø linijomis, sudëtingais palaiky-mais, kûrybingai iðnaudojant labaiplatø profesionaliø baleto artistøgalimybiø arsenalà.

Baletas ilgas, jame visko labaidaug, o M. Corderis – ne tik cho-reografas, bet ir reþisierius – suge-ba ðià gausybæ kryptingai suvaldyti.Tai bûtø neámanoma be atitinkamomeistriðkumo lygio Lietuvos baletoartistø. Taigi norisi juos visus pagirtiir bent pagrindinius ávardyti – ge-guþës 17 d. ðoko Stanislavas Semia-niura (Kajus), Grytë Dirmaitë(Gerda), Greta Gylytë (Èigonaitë),Þilvinas Beniuðevièius (Èigoniu-kas), Martynas Rimeikis, ErnestasBarèaitis (Vilkai), Maja Dolidzë,Julija Turkina (Lapës), Romas Cei-zaris, Eligijus Butkus (Roþës).

Scena ið spektaklio

7 meno dienos | 2014 m. geguþës 23 d. | Nr. 20 (1081) 3 psl.

M u z i k a

Rasa Murauskaitë

Apie kà byloja skirtingø epochømuzika? Ðiuo atviru klausimu bai-gësi 25-asis Lietuvos valstybiniosimfoninio orkestro (meno vadovasir vyr. dirigentas Gintaras Rinkevi-èius) koncertinis sezonas, kurio fi-nalui buvo pakviesti du iðkilûsmenininkai – geriausiu Rusijos vio-lonèelininku vadinamas Aleksan-dras Kniazevas bei prancûzø smui-kininkas Augustinas Dumay. Deja,atlikëjui susirgus, smuikininkà pa-keitë jo mokinys, jaunosios kartosvirtuozas Nikita Borisoglebskis. Pa-kito ir programa – neskambëjoprancûzø kompozitoriaus impre-sionisto Maurice’o Ravelio rapso-dija smuikui „Èigonë“, o jos vietàuþëmë Piotro Èaikovskio VariacijosRokoko tema, op. 33. Pastaroji kom-pozicija tapo tam tikra programosaðimi, sujungusia prieð tai skambë-jusius Wolfgango Amadeus Mozar-to kûrinius ir vokieèiø romantikoJohanneso Brahmso kûrybà.

Koncertà pradëjo W.A. MozartoAdagio E-dur smuikui ir orkestruiK261, paraðytas 1776-aisiais. Mano-ma, kad ði kompozicija turëjo pa-keisti W.A. Mozarto Koncertosmuikui ir orkestrui nr. 5, A-durK219 antràjà dalá, mat italø smuiki-ninko Antonio Brunetti, kuriam bu-vo skirtas ðis kûrinys, ji netenkino.Ðiaip ar taip, W.A. Mozarto Adagiokoncertø salëse sëkmingai skambakaip savarankiðkas kûrinys. Ádomu,kad ðiame koncerte solisto smuikopartijà pakeitë A. Kniazevo violon-èelë. Taèiau kûrinys nuo to në tru-puèio nenukentëjo – þemesnis irsodresnis violonèelës tembras nuo-stabiai tiko bendram muzikiniampaveikslui.

Pirmasis temos pasirodymas, pa-tikëtas orkestrui, nuskambëjo blan-kokai – subtili temos linija atliktaneátaigiai, neniuansuotai, taèiaugalbût tai lëmë ne itin darnus pir-masis orkestro ástojimas. Nesutapi-mø, muzikiniø skyliø bendroje kû-rinio logikoje girdëjosi ir vëliau. Visdëlto antrasis temos pasirodymas,skambëjæs A. Kniazovo violonèele,jau prakalbo, o ðiai kalbai orkest-ras akompanavo rafinuotai iðkelda-mas solistà á pirmàsias gretas. So-listo meistrystei pastebëti uþtekoketuriø temos taktø – kiekviena na-ta turëjo po maþà savo idëjà, ið ku-riø susidëjo vientisas naratyvas.Lengvos ir grakðèios sekvencijø pa-baigos tarsi iðtirpdavo laike, nusi-tæsdamos uþ mums negirdimos erd-vës ribø. Dar didesná susiþavëjimàkëlë violonèelininko gebëjimas nu-tildyti orkestrà – jo ypatingas, trapusir permatomas piano tarsi perimda-vo dirigento batutà, priversdamasorkestrà kartu su solistu atsitrauktiiki kraðtutinës girdëjimo ribos,kaustanèios klausytojø dëmesá ne-matomomis grandinëmis, ko nesu-gebëtø padaryti jokia forte griau-dëjanti pompastika. Ádomu buvosolisto ne tik klausytis, bet ir já ste-bëti: kaip jo muzikinë kalba virsta

Vaizduotës dialogaiLietuvos valstybinio simfoninio orkestro baigiamasis sezono koncertas

malda, pokalbiu ne tik su klausyto-jais, bet ir su likimu, visata, Dievu.Pats W.A. Mozarto Adagio E-dur –kitokia, Ðvietimo epochos lyrika,kupina tikrumo, santûrumo, pozity-vumo. Dar nepaþindamas romanti-nës melancholijos, Vienos klasikassavo kûrinyje apdainavo gyvenimogroþá ir gërëjosi jo tobulumu.

W.A. Mozarto Sinfonia concer-tante Es-dur, K364 smuikui, altui irorkestrui – vienintelis iðlikæs kom-pozitoriaus tokio þanro opusas. Sin-

tacijoje ðios natos ágijo ypatingossvarbos.

Antroje dalyje Andante iðryðkëjokûrinio naratyvas. Smuikas ir violon-èelë – du solistai, lyg du besikalbantysþmonës. Jie bendrauja nuolatos vie-nas kità pertraukdami, taèiau neoponuodami, o pritardami, antrin-dami. Bendraudami jie negirdi erd-væ uþpildanèio aplinkos ðurmulio –orkestro. Ilgainiui solistai tarsi ið-tirpsta tame ðurmulyje, vël já paste-bëdami ir savàjá pokalbá, savàjà is-

jog paraðyti ðá kûriná P. Èaikovskáákvëpë bûtent W.A. Mozarto stilius.Tai puikiai perteikë ir orkestras, tar-si ir toliau grodamas Mozartà, ið-likdamas toks pat santûrus ir rafi-nuotas.

Variacijos sudëliotos kontrastoprincipu: vienose kompozitorius ið-siduoda, kad yra melancholiðkas ro-mantikas, o kitose ið atlikëjø reika-lauja nepaprasto virtuoziðkumo. Visdëlto lyrinëse kûrinio dalyse A. Knia-zevas skleidësi ádomiausiai. Èia jis

màsias gretas kompozitorius iðke-lia puèiamuosius, ðiek tiek pritrûkoðiø instrumentø subtilumo, taèiaujiems akomponavæ orkestro stygi-niai, galantiðkai atsitraukæ á antràplanà, muzikiná audiná puoðë þavio-mis ir dinamiðkomis bangomis.Pats kûrinys nepaprastai kontras-tingas, taèiau orkestrui pavyko pa-rodyti tik iðorines daliø skirtybes –vidinio muzikalumo ðiek tiek trû-ko. Ypaè kliuvo niuansø stokojæforte epizodai.

Koncerto pabaigai buvo pasi-rinktas paskutinis J. Brahmso sim-foninis opusas, glaudþiai susijæs sujo asmeniniu gyvenimu. Koncertassmuikui ir violonèelei a-moll, op.102, skirtas iðtikimam J. Brahmsomuzikos atlikëjui, violonèelininkuiRobertui Haussmannui bei senamkompozitoriaus draugui smuiki-ninkui Josephui Joachimui, su ku-riuo gyvenimo pabaigoje kûrëjaspykosi. Kaip sakë koncerto prane-ðëja, ðis opusas turëjo tapti draugys-tës tiltu, susitaikymo su brangiudraugu þenklu.

Pirma dalis Allegro prasidëjo ryþ-tingu ir ryðkiu orkestriniu epizodu,toliau buvo gana tamsi, pesimistið-ka violonèelës tema, jai spalvingaioponavo po to skambëjusi smuikotema. W.A. Mozarto koncertinëjesimfonijoje buvo galima áþvelgtidviejø solistø dialogà, o J. Brahmsokûrinyje smuiko ir violonèelës san-tykis panaðesnis á nuolatines rietenas,kur aðtresni, dramatiðki epizodai mai-nësi su lyriðkesniais – draugystës lai-kø prisiminimais. Orkestras ðiameginèe tapo savotiðku stebëtoju ir ko-mentatoriumi.

Antrà dalá Andante pradëjo ðiektiek padrika valtornø partija, priekurios tuoj prisijungë ir visas orkest-ras bei abu solistai. Ði lyrinë dalis –ne liûdna, ne tragiðka, bet veikiaukupina vilties. Tai tarsi dviejø susi-pykusiø draugø susimàstymas apietai, kodël jie negali susitaikyti. Tie-sa, solistø iðraiðkingumo èia ðiektiek pritrûko. Treèià dalá Vivace nontroppo pradëjo paslaptinga ir san-tûri orkestro ir violonèelës tema,kurià bematant perëmë smuikas. Ðidalis – tarsi draugø bandymas susi-taikyti. Ryþtingas, energingas smui-ko ir violonèelës partijas keitë iðraið-kingi, lyriðki epizodai, kuriuospuikiai áprasmino tiek N. Borisog-lebskis, tiek A. Kniazevas. Vis dël-to kûrinio finalas neatskleidë, ardraugams pavyko susitaikyti. Betkokiu atveju, J. Brahmso koncertosmuikui ir violonèelei atlikimas ne-paprastai suþavëjo publikà, taigi at-likëjai atsidëkojo pakartodami tre-èià opuso dalá.

Paskutinis Lietuvos valstybiniosimfoninio orkestro jubiliejinio25-ojo sezono koncertas atvërëdviejø skirtingø epochø naratyvusbei dviejø atlikëjø virtuozø meninësbrandos groþá. Ðá vakarà muzikaprakalbo, o orkestras atsisveikino –ne iki kito sezono, bet iki tradiciniøvasaros koncertø.

fonia concertante, arba koncertinësimfonija, – labai ádomus klasicizmomuzikinis fenomenas, simfonijos irkoncerto samplaika. Ðis þanras daþ-niausiai siejamas su Paryþiumi, kurlankydamasis W.A. Mozartas ir pa-raðë savo Sinfonia concertante. Kon-certe skambëjo redakcija smuikui,violonèelei ir orkestrui. Pirmàjà daláAllegro maestoso orkestras pradëjomuzikaliai ir tinkamu stiliumi. Þa-vëjo ypaè lengva, bet konkreti smui-kø partija, iðraiðkingi piano epizodai.Pirmasis smuikininko N. Borisog-lebskio ástojimas atskleidë nepa-prastai raiðkø, lengvà jo garsà, ap-galvotà frazavimà. Ypaè rafinuotair subtili solisto grojimo manierapuikiai tiko W.A. Mozarto muzikosestetikai. O violonèelës partija kaikur skambëjo ðiek tiek per sunkiai,bet tai veikiau paties instrumento(kaip þinia, kûrinys originaliai para-ðytas smuikui ir altui), o ne A. Knia-zevo problema. Allegro maestosoepizoduose, kuriuose smuikas irviolonèelë grieþë duetu, smuikolengvumas ne visuomet tobulai de-rëjo su sodria violonèelës partija,kartais sudaranèia vëlavimo áspûdá.Vis dëlto tai netrukdë pastebëti abusolistus jungusio ypatingo bruoþo:graþiausios ir ásimintiniausios jøpartijø natos buvo ne pagrindinës,o tos nepastebimos, lengvai prabë-ganèios, atliekanèios tik jungtiesfunkcijà. Nepaprastai trapios, tarsilengvas brizas, taèiau savo trumposkambëjimo akimirkà neðanèiosypatingà emocijà, muzikø interpre-

torijà trumpam paslëpdami uþ dau-gybës kitø naratyvø, susiliejanèiø ádarnø orkestriná epizodà. Ðioje da-lyje dar kartà nuostabiai atsiskleidþiaA. Kniazevas, vël árodydamas tylosir subtilumo galià, vël priversdamassuklusti ir iðgirsti, kà kalba muzika.Dalies pabaigoje solistø pokalbis darkartà iðnyksta, leisdamas ið tylos ið-kilti orkestrui ir uþbaigti ðià trum-pà muzikinæ vizijà.

Treèia dalis Presto atlikta ypaègreitu tempu, dël kurio neiðvengtaskubotumo – buvo galima groti perplaukà lëèiau. Abu solistai èia at-skleidë savo virtuoziðkumà. Violon-èelës partija bendrame kontekstevëlgi kartais skambëjo ðiek tiek persunkiai, nors tai netrukdë suvokti,jog ði dalis – tai þaidimas, lengvaspasiðaipymas, gyvenimo linksmybë.Apskritai W.A. Mozarto Sinfoniaconcertante Es-dur, K364 – vienasgraþiausiø ir ádomiausiø kompozi-toriaus kûriniø, atskleidþianèiø pa-prastumo groþá ir neðanèiø ðviesosidëjas, uþburianèias publikà.

Netikëtai á koncerto programàpatekusiø P. Èaikovskio VariacijøRokoko tema, op. 33, violonèelei irorkestrui pirmasis atlikëjas buvoMaskvos konservatorijos profeso-rius Wilhelmas Fitzenhagenas, ku-ris sau leido kûriná traktuoti labailaisvai – jis variacijas sukeitë vieto-mis, o paskutinës iðvis atsisakë. Irtik 1941-aisiais Daniilas Ðafranas at-liko originalø opuso variantà. Kû-rinys sëkmingai sujungë pirmàjà irantràjà koncerto dalis, nes teigiama,

susiliedavo su muzika taip, kad at-rodë, jog groja ne atlikëjo rankos,o jo emocijos, pati jo savastis. Jaune kartà þavëjæs piano èia ir vël ta-po ta plonyte riba, kur balansuoja-ma tarp bûties ir nebûties. Gana san-tûrioje orkestro partijoje taip patbuvo labai graþiø epizodø – tai ele-gantiðki styginiø pizzicato, þavingiir niuansuoti fleitø intarpai. Apskri-tai visas variacijø ciklas buvo tarsiA. Kniazevo monospektaklis, o or-kestras – jo ásivaizduojamas dialo-gø partneris, mistinis paðnekovas.Kûrinys ir jo atlikimas nepaprastaisuþavëjo publikà, kuri, nepaleidusiA. Kniazevo audringais plojimais,sulaukë dar vienos muzikinës dova-nos – violonèelininkas pirmà daláuþbaigë virtuoziðku Niccolo Paga-nini Capriccio.

Antra koncerto dalis buvo skirtaJ. Brahmsui – skambëjo jo „Tragið-koji uvertiûra“ d-moll, op. 81, irKoncertas smuikui ir violonèeleia-moll, op. 102. Uvertiûroje ið tiesøneiðgirsime pavadinime minimotragizmo. Taip pavadinta tik dëlkontrasto tarp ðios kompozicijos irtais paèiais 1880-aisiais sukurtos„Ðventinës uvertiûros“, op. 80. „Kaivienas juokiasi, kitas verkia“, – tei-gë pats J. Brahmsas. Opusas puikiaiatspindëjo kompozitoriaus meilænenaratyvinei muzikai, perteikian-èiai tik emocines bûsenas, kuriø ðia-me kûrinyje apstu. Repeticijos sty-giniø instrumentø partijoje þymëjomuzikiná augimà, kûrë unikalià gar-sinæ átampà. Epizoduose, kur á pir-

V . B A L K Û N O N U O T R .Aleksandras Kniazevas, Gintaras Rinkevièius ir Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras

4 psl. 7 meno dienos | 2014 m. geguþës 23 d. | Nr. 20 (1081)

Ð o k i s , T a r p d i s c i p l i n ø

„Uþkabliuojantis“ gyvumasSlam poezijos skaitymai

Aleksandra Fomina

Slam poezijos skaitymus ëjau ste-bëti po beveik iðtisø metø pertrau-kos. Pirmà kartà ðá renginá pama-èiau jau nebeveikianèioje „Fluxusministerijoje“ vienà gûdø, regis,2011 m. lapkrièio vakarà. Tada tikþinojau, kad kurti ir skaityti slam po-ezijà gali praktiðkai bet kas, verti-nantis þodþiø ritmà, turintis kà pa-sakyti ir nebijantis tai iðraiðkingai„iðrëþti“ nuo scenos. Per trejus me-tus renginys gerai ásibëgëjo, iðpopu-liarëjo ir vël reguliariai vyksta kul-tûros bare „Kablys“.

Prieðpaskutiniai prieð vasaros se-zonà slam skaitymai vyko balandþio25-àjà. „PIN“ renginio kontekste,antrame „Kablio“ aukðte, buvo ga-lima pamatyti jame dalyvaujanèiømenininkø darbø parodà. Deja, dëlþiûrovø gausos ir nuovargio to pa-daryti nepavyko, uþtat gavau vertin-gø áspûdþiø, kurie daug pasako netik apie ðá slam sezonà, laikinai uþ-sidarysiantá geguþës 29 d. bare

„Kablys“ ir „derliø“ apþvelgsiantábirþelio 7 d. Palaukinës kultûroscentre, bet ir per kelerius metus ávy-kusius pokyèius.

Pirmas nustebinæs dalykas buvodidþiulë þiûrovø minia prie „Kab-lio“ áëjimo. Tiesa, netrukus ásitiki-nau, kad ne visus èia gali vadinti þiû-rovais. Gal ið specifinio vilnieèiøáproèio visur, ypaè á meninius ren-ginius, vëluoti maþiausiai 15 minu-èiø, o gal ið dþiaugsmo, kad sutikoðimtà metø nematytø draugø, reika-lø aptarimas stovint prie durø kaikam pasirodë kur kas svarbesnis neipats renginys. Pasikeitë ir publikosamþiaus vidurkis: á „BIX“ barà, bentjau slam tradicijos pradþioje, susi-rinkdavo daugiausiai kiek vyresni,25-iø sulaukæ þiûrovai, besidomintyspoezija, jà kuriantys ar dalyvaujan-tys skaitymuose ir festivaliuose, o da-bar „Kablio“ laiptus „apsëdo“ pub-lika, kà tik perþengusi lemtingàslenkstá, kai gali legaliai vartoti al-koholá. Tiesà pasakius, daugumatuo labiausiai ir mëgavosi. Po rengi-

nio ant laiptø liko tiek tuðèios taros,kad jà renkantys sostinës gyventojaiturbût susikrovë nemaþà kapitalà.

Kultûros baro viduje þmoniø at-rodë kur kas daugiau nei kultûros:nuo scenos sklindantys garsai vis pa-skæsdavo entuziastingame vienas ki-tam kojas mindanèiø þiûrovø ûþe-syje. Daugiausia stovinèiø – baro arkitokiø këdþiø publikai neuþteko –þiûrovø salëje buvo jauki prieblan-da, ryðkiau apðviesta tik baro erd-vë. Nejuèiomis palyginau vaizdà suskaitymais „BIX“ bare, kuriø pradþiadaþnai vëluodavo ir, sprendþiant iðáprastø baro lankytojø reakcijos, neitin maloniai juos nustebindavo. Ið-jungus muzikà iðtikimas slam ren-gëjas ir vedëjas Domas GodosbrolisRaibys nuo scenos subtiliai primin-davo, kam èia ðá vakarà vadovaus, oþiûrovai stengdavosi atsisësti arèiauscenos: nesusidomëjæ renginiu kaipniekur nieko toliau garsiai kalbëda-vosi ar þaisdavo stalo futbolà. En-tuziastinga „Kablio“ tamsoje stovi-niuojanèiø jaunuoliø reakcija ir

veiklumas sukëlë asociacijas suankstyvais roko koncertais: trûko tiklink scenos iðtiestø deganèiø þieb-tuvëliø.

Visø skaitovø vardø nepavyko ási-minti, nes dauguma buvo man ne-paþástami. Anksèiau slam poezijàraðanèiøjø gretos visà laikà buvodaugmaþ pastovios ir prizà dalinosivis tie patys þmonës: Zaizras (Da-rius Jurevièius), Maða (Jurga Tuma-sonytë), Sigutë prie Upës (GerdaVenèkauskaitë), Benas (BenediktasJanuðevièius), Mesijus Kudirka (Þy-gimantas Kudirka), GaLa (Gabrie-lë Labanauskaitë) ir t.t. Dabar ne-maþa dalis uþ ðiuos autorius gerokaijaunesniø dalyviø, atrodo, visai ne-sivargino rinktis slapyvardþiø. Ið„senø vilkø“ dalyvavo tik Benas irKudirka, o kitø autoriø amþiaus su-ma nevirðijo 100 metø. Tai rodë netik spartø slam’o populiarëjimà tarpjaunesniø poezijos meno mëgëjø,bet ir jø paèiø pasiryþimà kurti to-kia literatûros forma. Matyt, slamtikrai „uþkabina“ ðiai auditorijai itin

aktualius dalykus, suteikdama dides-næ raiðkos laisvæ nei tradicinë poezi-ja. Lipti á scenà kur kas paprasèiautiems, kuriø kasdienëje aplinkojenuo maþens skamba slam’ui labai ar-tima repo, hip hopo ir kitø urbanis-tinës aplinkos subrandintø stiliø mu-zika, o poezija suvokiama gerokailaisviau ir paprasèiau nei itin asme-niðki iðgyvenimai ir socialinio maið-to apraiðkos, skaitomos naktá virtu-vëje tik artimiems draugams.

Þinoma, kai autoriui nëra 20 me-tø, toks slapyvardis kaip NetipiðkasIndividas jam skamba visiðkai kitaipnei tiems, kuriems per 30. Á salæ áë-jau kaip tik tà akimirkà, kai minëtasIndividas skaitë savo tekstà: specia-liai pagreitintà, paaugliø kalbëjimomaniera beriamà merginos mono-logà, kurio esmë – jos bendraklasiø(ar bendrakursiø) kasdieniø veiks-mø, reakcijø ir poelgiø aptarinëji-mas. Skaitovei charizmos ir iðraið-kos netrûko, taèiau teksto turinys

N U K E L T A Á 5 P S L .

be jungti dramos teatro ir ðokio kal-bas. Èia turinys ir idëja nebuvo to-kie ryðkûs ar svarbûs, kaip noras su-prieðinti raiðkà tekstu ir kûnu.Skirtingomis teatrinëmis kalbomisbendraujanèios tëvø ir vaikø kartosnepasakë nieko daugiau, nei matë-me Oskaro Korðunovo reþisuotame„Ugnies veide“.

Greta ðokio spektakliø buvo ir to-kiø darbø, kur svarbiausia – ne cho-reografija ar jos atlikimas, o kûnas.

Kalbëti judesiu, kalbëti kûnuA T K E L T A I Ð 1 P S L .

Kûnas kaip tyrimo objektas, daran-tis poveiká þiûrovui, ir performaty-vus kûnas, kuriantis ir keièiantis sa-ve ir erdvæ, kurioje vyksta spektaklis(ar bent potencialiai galintis tai pa-daryti). Viena maloniausiø festiva-lio staigmenø buvo Kauno ðokio te-atro „Aura“ spektaklis „Ieðkojimøkabinetas“ (choreogr. DeborahLight). Spektaklyje veikë vis kitaipdeformuojami aktoriø kûnai, o jøatribojimas nuo þiûrovø kûrë tarsi

ið ðalies stebimo estetiðko þaidimosocialinëmis ir fizinëmis tapatybëmisáspûdá. Bûtent stebëjimas ið ðalies su-trukdë Loros Juodkaitës spektakliui„Atmintis“ pasiekti trokðtamà efek-tà, ðokanèiam kûnui tapti performa-tyviam. Balandþio pradþioje Klaipë-doje pamaèius spektaklá ið arti,þiûrovus susodinus aplink ðokioaikðtelæ, gráþimas prie áprastos juo-dosios „Menø spaustuvës“ salës nu-vylë: nuo þiûrovø atitrauktas jaut-rus ðokëjos kûnas veikia ne taipsmarkiai kaip bûdamas greta, nebe-matyti raumenø judesiø, nuolatiniokûno bûsenø kismo, o ir erdvëjeskraidantys þemës grumstai fiziðkainebeátraukia á spektaklá.

Prieðingai nei jautrus ir asmenið-kas L. Juodkaitës darbas, UgnësDievaitytës ir Polianos Limos spek-taklis „Kûnai“ visø pirma atrodëkaip estetinis eksperimentas, nutri-nantis visas galimas erotiðkumo aso-ciacijas, þaidþiantis nuogo ar pus-nuogio kûno sudvejinimais. Ðokis,kaip ir kûnas, èia atrodë esàs kaþ-kur tarp estetinio þaidimo ir savæspaþinimo, tarp tikslo ir árankio.

Dar kitaip atlikëjø kûnai naudotiAndriaus Muloko, Andriaus Katinoir ukrainieèiø „TanzLaboratorium“darbuose. Èia jau vargu ar galimakalbëti apie ðokio teatrà, ðokiospektaklius: labiau tiktø þodþiai ins-taliacija, performansas ar savotiðkasjø derinys. „TanzLaboratorium“darbas „Galimybës þiaurumas“ bu-vo, regis, galerinei erdvei skirta ins-taliacija-performansas. Þiûrovai ga-lëjo laisvai judëti erdvëje ir turëjoðiek tiek átakos vyksmui (galëjo jun-ginëti kûrëjo iðrinktas tris lempas,

D . M A T V E J E V O N U O T R A U K O S

ðviesti proþektoriais, klausytis arbane siûlomos muzikos). Taèiau to, kasvyksta, kontroliuoti beveik negalë-jo. Taigi buvo sukurta tradicinë te-atrinë situacija, nors ir ne visai tra-diciniu bûdu. Paèiø kûrëjø minimasdëmesys praeièiai akivaizdus: nie-ko naujo, intriguojanèio èia pama-tyti nepavyko, tik tolimus MarinosAbramoviè darbø atgarsius.

Ðá tà ádomesnio pasiûlë A. Kati-nas ir A. Mulokas. Pirmojo darbas„WORK“ buvo savæs, savo kûnoerdvëje, erdvës ávaldymo galimybiøtyrimas. Kiðeninëje „Menø spaus-tuvës“ salëje tai atrodë tarsi savi-refleksyvus performansas, prasmëradosi ið prieðybiø susidûrimø (Ry-tai–Vakarai, darbðtumas–tingumas,judesys–nejudrumas, ðviesa–tamsa,vyras–moteris, didelis–maþas,plokðèias–erdvinis). Nors vieno epi-zodo metu kai kurie þiûrovai net fi-ziðkai buvo átraukti á veiksmà, visdëlto „WORK“ neprilygo þiûrovovaidmená pakeitusiam ir visai kitaip

stebëti, dalyvauti, susitikti su menokûriniu ir atlikëjo kûnu pasiûliusiamA. Muloko darbui „Criseless“.

Pasinaudodamas vizualiøjø menølauko patirtimi, A. Mulokas savokûnu sukûrë instaliacijà, pamaþutampanèià performansu, kuriamedalyvauti (pasyviai ar aktyviai) ver-èiami visi þiûrovai. Èia keitësi veiks-mo vieta, atlikëjas kreipësi á þiûro-vus, su jais bendravo (kalbëdamastiesiogiai konkreèiam þiûrovui, betnaudodamas ir pilvakalbystæ, taipiðryðkindamas teatrinës kalbos dvi-prasmiðkumà – mes suprantame tai,ko nematome, girdime tai, ko gal-bût nëra) ir galiausiai uþriðtomisakimis ðoko vienam ið stebëtojø áglëbá, tikëdamas(is), kad bus pagau-tas. Ðokio, choreografijos èia buvonedaug, tad gal ðokio festivalyjetoks darbas ir nëra tinkamas. Bet jeiðokis yra kalbëjimas kûnu, „Crise-less“ ðiømeèiame „Naujajame Bal-tijos ðokyje“, regis, buvo vienas taik-liausiø pasirinkimø.

„Criseless“

„Atmintis“

7 meno dienos | 2014 m. geguþës 23 d. | Nr. 20 (1081) 5 psl.

T e a t r a s

maþai kuo skyrësi nuo kasdien vie-ðame transporte mobiliaisiais tele-fonais tauðkianèiø paaugliø pokal-biø ir todël ðiek tiek erzino. Atrodë,kad autorei svarbiausia yra ne tai,kà ji sako nuo scenos ðimtui þmo-niø, o kad jiems þûtbût pasirodytø„kieta“. Prie scenos ásikûrusi neþi-nia kieno „palaikymo komanda“spigiais balsais jà audringai átikinë-jo tokià ir esant. Tiesa, minëtas bû-relis, atrodo, palaikë visus be iðim-ties á scenà lipanèius dalyvius, tadvakarui baigiantis buvo jau kiek pri-kimæs ir gerokai pabodæs.

Nuostabà këlë dar vienas daly-kas: kiek atsimenu, nei slam poetai,nei publika, nei vedëjas niekada spe-cialiai neribojo skaitomø tekstø te-matikos. Ðá kartà, tikriausiai ákvëptikà tik ið kirpëjo këdës iðlipusio Þy-gimanto Mesijaus Kudirkos puikauseilëraðèio apie religinius ir kitus ste-buklus, dalyviai masiðkai pasirinkoskaityti kuo labiau su dvasingumususijusius kûrinius. Sprendþiant iðtekstø, daugumai dvasingumas vis

dar daugiausia asocijuojasi su me-lancholija, prislëgtumu, liûdesiu irtuo, kà (daugiausia vyresni) kûrëjaipakylëtai vadina egzistenciniu neri-mu. Antroje vakaro dalyje skaitytitekstai buvo kupini tokiø dirbtino-

kai graudulá kelianèiø ir á dainuoja-mosios poezijos romantiðkumà pre-tenduojanèiø nuotaikø. Skambëtøádomiai, jei ði sritis nebûtø pripildy-ta jau labai nuvalkiotø ðtampø ir„madingø“ su dvasingumu siejamø

vaizdiniø, kuriais daug kas ið slamdalyviø mielai naudojosi.

Laimei, tokiø tekstø slam dalyviaiturëjo nedaug, o galiausiai atrankosbûdu á treèià turà patekusiø Beno,Kudirkos ir Adomo charizma nelei-

A T K E L T A I Ð 4 P S L .

Lina Klusaitë

Kad Lietuvoje demokratija turitrûkumø, seniai nieko nestebina.Jauna ðalis dar tik mokosi pilietið-kumo abëcëlës, todël siekis suval-dyti politikø savivalæ ir ávesti tvarkàèia kartais susiduria su desperatið-komis pastangomis. Su tokiomis pa-stangomis, regis, susidûrë ir Lietu-vos nacionalinio dramos teatroiniciatyva palaikyti jaunus meninin-kus. Praëjusiais metais vykusio dra-maturgijos festivalio „Versmë“ or-ganizatoriai, eliminavæ konkursà irsavo nuoþiûra atrinkæ tris raðanèiusþmones, pavedë kiekvienam jø su-kurti pjesæ ðmaikðèiai maironiðkatema „Graþi tu, mano brangi tëvy-ne“. Á teksto kûrimo procesà buvoátraukti ir aktoriai bei reþisieriai. Taitik dar kartà parodë, kaip rizikingapirkti katæ maiðe. Tokiais atvejais re-zultato beveik neámanoma numaty-ti, o rengëjai gali dþiaugtis, kad no-vatoriðkas strategijas taikanèioskûrybinës dirbtuvës ávyko. Turbûttokia yra demokratijos kaina.

Kadangi pradþioje buvo pjesë,nuo jos ir reikëtø pradëti. „Ver-smës“ dalyviams pasiûlius maironið-kà motyvà, ið dramaturgø buvo ti-kimasi anaiptol ne romantizuotoLietuvos vaizdø, ðilø ir kloniø ap-dainavimo, bet tiesaus, atviro, ne-pagraþinto kalbëjimo apie ðiandie-ninæ Lietuvà, naujai iðkylanèias josþmoniø problemas. Kitaip tariant,buvo tikimasi kompensuoti Lietu-vos teatre ásisenëjusá aktualiø socia-liniø temø stygiø. Formà, þanrà, sti-liø, priemones jaunieji dramaturgai,þinoma, galëjo rinktis laisvai. Per-skaièius Mindaugo Nastaravièiaus„Demokratijà“, pirmiausia á akiskrito ne dràsus, ðiandien jau niekonestebinantis asocialus kalbëjimas,

o tai, kad jos negalima pavadinti neisocialine, nei absurdo, nei situacijøkomedija. Iki groteskiðko absurdopjesë nepakyla, nes jai akivaizdþiaitrûksta gilumos, prieðtaringø, alo-giðkø, mistifikuotø situacijø vaizda-vimo. Kad pjesë bûtø socialinë, jojestinga ne tik apèiuopiamø persona-þø su savo gyvenimo istorijomis, li-kimais, bet ir elementaraus veiksmo,sukurianèio natûralias aplinkybesrealistiðkiems charakteriams plëto-tis. Nëra èia ir pagrindinio konflik-to, kurio bûtinumà mëgsta pabrëþ-ti pats Nastaravièius. Atrodo, kadjam svarbiausia áterpti kuo daugiaujuokeliø, nesàmoniø, priskaldytikuo daugiau „bajeriø“, kurie atspin-dëtø natûralià veikëjø kalbà. Jei irgalima pagirti dramaturgà, tai uþgatviná slengà, organiðkai ápintà ánatûralius dialogus. Taèiau juokin-gø situacijø ir natûralios kalbos ieð-kojimas Nastaravièiø, regis, taip„uþneða“, kad jis ne tik pamirðtastruktûruoti veiksmà, bet ir pametaproblematikà. Imi átarti, ar drama-turgas apskritai þino, apie kà raðo.Pjesë primena be galo iðtæstà, lëkðtohumoro kupinà vienos dalies feljeto-nà apie bendrijà kurianèius daugia-buèio namo gyventojus, þaidþianèiusdemokratijà tol, kol pasiryþimasnaikinti grauþikus perauga á agre-sijà pagyvenusiai kaimynei. Ði min-tis turbût taip patiko jaunam raðy-tojui, kad personaþø charakteriainuëjo á antràjá planà – jie tapo tikabstrakèiai idëjai pajungtais tipa-þais. Matyt, nujausdamas, kad vei-këjai stokoja gyvenimo tiesos ir gy-vybës, pabaigoje Nastaravièiusjiems sugalvoja dirbtinæ, „ið esmës“juos atskleidþianèià situacijà. Iðki-lus pavojui nudaigoti kaimynæ, dra-maturgas jiems leidþia iðsakyti savopaslaptis. Á juokelius visà laikà lai-

dþiusius veikëjus pagaliau áliejamagyvybës. Pasirodo, kad ir jie yraþmonës, turi savø „psichologiniøniuansø“ ir problemø. Tik lieka ne-aiðku, kodël Nastaravièiui atrodo,kad „Demokratija“ yra probleminëpjesë apie lietuviø ir lenkø santykius,slepianèius ásitikinimø konfliktà. Ne-bent jis mano, kad veikëjø suskirsty-mas á lenkus ir lietuvius bei draugið-kas paþongliravimas lenkiðka fraze„Ulica Mrówek szeúã“ (Skuzdþiøg-vë 6), renkant bendrijos pavadi-nimà, sukuria konfliktines dramosaplinkybes. Nastaravièiaus pjesë iðtiesø lieka balansuoti tarp neágyven-dinto socialumo, konfliktiðkumo irbanalaus komiðkumo.

Kadangi daugiau socialumo, neiyra tekste, ið ðios pjesës neiðspausi,buvo galima tikëtis, kad reþisieriusPaulius Ignatavièius interpretacijos

vairà pasuks bûtent absurdo linkme.Atradæs reikiamus sprendimus, su-tirðtinæs absurdiðkus veikëjø pasisa-kymus, mistifikuodamas atmosferàreþisierius pjesæ galëjo iðties gero-kai pagilinti. Taèiau kad ir kaip þiû-rëtum, spektaklyje pasimatë tos pa-èios problemos, neapsisprendimas,kuria kryptimi eiti, kuriuos aspek-tus – socialinius, komiðkus ar absur-diðkus – ryðkinti. Aktoriai, ieðkoda-mi teisingos personaþø iðraiðkos, èiakuria socialinius tipaþus. Apauginusjuos subtiliais vaidybos niuansais,tekstas, be abejo, ágauna gyvenimið-kø charakteristikø, veikëjai tampasocialiai atpaþástami, tokie, kokiuskasdien gali sutikti gatvëje. Di-dþiausias krûvis èia, þinoma, tenkaAlgirdo Gradausko elektrikui Al-giui – tvarkos darytojui, kurio rea-lumas scenoje átikina labiau, nei rei-

Tvarka turi bûtiApie Lietuvos nacionalinio dramos teatro projektà „Demokratija“

do ilgai uþsisëdëti melancholijos val-telëje. Tiesa, pirmi du autoriai dekla-mavo jau ne kartà nuo slam’eriø sce-nos skaitytus kûrinius. Taèiau jukkiekvienà kartà tas pats tekstas su-skamba kitaip, juo labiau kad var-þovø performatyvumas liejosi perkraðtus. Poetiniais eksperimentaispagarsëjæs Benas auditorijos ðirdis„uþkariavo“ rafinuotu þodþiø þais-mu ir intelektualiniais viraþais,Adomas – aksominiu balsu ir ðalta(cool) savim pasitikinèio reperio ra-mybe, Kudirka – neprilygstama iro-nija ir natûraliai jam bûdinga eks-presija. Pagrindiná prizà, kuris pertrejus metus spëjo „iðaugti“ nuo 10iki 20 litø, simboliðkai perduodamøið rankø á rankas, pasidalino Ado-mas ir Kudirka, nes netgi „fanø klu-bas“ nesugebëjo apsispræsti, uþ ku-rá balsuodami þviegs garsiau irilgiau. Tiesa, jis nesugadino puikiøáspûdþiø ir ásitikinimo, kad slamskaitymai Lietuvoje vis labiau kles-ti ir populiarëja. Norëèiau to ir pa-linkëti, slaptai tikëdamasi, kad slampopuliarumo teritorija laikui bëgantiðeis uþ sostinës ribø ir ið maþesniømiestø privilios dar daugiau „neta-ðytø deimantø“.

kia. Ne todël, kad kas antras jo ta-riamas þodis – keiksmaþodis. Tie-siog aktorius taip organiðkai sutam-pa su savo vaidmeniu, kad kitokáelektrikà sunku ásivaizduoti. Bûtentjis parodo tikràjá á já panaðiø visuo-menës tvarkytojø veidà. Juk, kaipsako Rimantës Valiukaitës Hanna,„mûsø namas – tai maþas pasaulis,tai, kas vyksta name, vyksta ir pa-saulyje“. Bëda ta, kad ðiame pasau-lëlyje þmoniø problemos tokiosmenkos ir pavirðutiniðkos, kad jaupo keliø tuðèio juokinimo minuèiøimi pasigesti prasmës. Nors þiûro-vus juokas pasiekia dël aktoriømeistriðkumo, pavojus, kad „baje-riai“ taps pagrindiniu „Demokra-tijos“ traukos centu, visai realus. To-dël tenka klausti: kokiai auditorijaispektaklis apskritai adresuojamas?

Adomas Skelling Strazdas, Domas Godosbrolis Raibys, Þygimantas Mesijus Kudirka B . J A N U Ð E V I È I A U S N U O T R .

D . M A T V E J E V O N U O T R .

6 psl. 7 meno dienos | 2014 m. geguþës 23 d. | Nr. 20 (1081)

D a i l ë

Ineta Armanavièiûtë

Jaunieji kûrëjai susivienijo jauketvirtà „Sezonà“. Ðákart – kad pa-svarstytø, kà reiðkia romantizmo sà-voka ir kokiame kontekste mes lin-kæ jà vartoti. Koks yra ðiø dienøromantizmas? Kuo romantiðkas jøpasirinktas kûrinys? Atsakymai áðiuos klausimus buvo eksponuojamigreta kûriniø. Menininkø pasirinktidarbai tarsi ágavo naujø atspalviø,mëginant juose atrasti romantizmopëdsakø. Todël ir að bandysiu þvelgtiá parodà rengëjø pasiûlytu bûdu.

Eglës Karpavièiûtës darbas „Nu-tapyta ekspozicija Luvre“ parodovietà, kurioje turëjo kabëti paveiks-las. Tai sukelia praradimo, nostal-gijos jausmà. Likusi þymë verèiajausti tuðtumà, jà uþpildyti sunku,gal net neámanoma. Èia romantikasiejama su praeitimi ir praradimu,praeinanèiu ir nesugràþinamu laiku.

Ðiame sezone eksponuojami duVidminos Stasiulytës darbai vienaskità papildo. Videodarbe „Begaly-bë“ 8,88 min. ësdinama cinko plokð-telë. Laiko skaièiai virsta metaforo-mis – begalybëmis, jei aðtuonetuspaverstume ðonu. Tai lyg bandymasuþsiminti apie neámintas laiko savy-bes, juk jis niekad nesustoja, o epo-chos tarsi sugráþta arba atsikartoja,

Romantizmo pëdsakaisParoda „Sezonas 4“ LDS „Pamënkalnio“ galerijoje

bet vis kitaip. Kitas menininkës dar-bas „Sluoksniai“ atliktas pinholetechnika. Èia máslingos formos nuo-lat keièiasi, uþfiksuotas akimirkassunku tiksliai apèiuopti. Tokiose fo-tografijose romantikà ar romantiz-mà, ko gero, iðduoda jø paslaptin-gumas.

Parodoje iðsiskiria Linas Blaþiû-nas, kuris romantizmà susieja su ati-dþiu dëmesiu gaivalingai gamtai. Jokûrinys „Erelis gaudo balandá“ pa-rodo laukinæ ir agresyvià gamtà, aðt-rius nagus ir pavojingà snapà. O irvizualiai kûrinys iðraiðkingas, netefektingas, kelia stiprias, gal net suinstinktais susijusias emocijas.

Algirdo Jako ir Isaiah Urken dar-bai panaðiai interpretuoja roman-tizmo sampratà. Jø kûriniai skirtisovietiniam laikui, kurio kûrëjai ne-iðgyveno, bet mëgina já suprasti perto meto objektus ir pasakojimus.Tik A. Jakas apþiûrinëja to laikotar-pio pastatus („Rûmai 1“, „Rûmai 2“),o I. Urken tiria tuo metu tvyrojusiasbûsenas ir emocijas (videoinstaliacijos„Metodas 4 / Laisvai samdomi skun-dikai“ , „Metodas 1 / Susiliejimas“).Tik norisi paklausti, kodël romanti-ka siejama su sovietiniu laiku? Aið-ku, kad istoriniai pastatai ir ið kitøgirdëtos (jaunystës) istorijos kurs-to vaizduotæ. Bet ar galima jausti

nostalgijà neiðgyventam laikui? Galtai pastangos suprasti tai, ko nepa-vyko suprasti net tuo laiku gyvenu-siems? Regisi, kad romantizmas irvël suprantamas kaip paslapties vie-ta, ir daþnai atrodo, kad menininkøpamàstymai uþduota tema daug ið-kalbingesni nei jø kûriniai.

Taèiau ðiandien romantizmo sà-vokà daugelis vartoja ironiðkai, pa-brëþdami jos iliuzinæ prigimtá, ap-gaulingumà. Per tokià prizmæ þvelgiaMonika Poþerskytë, fotografijø cik-las pavadinimu „Cirkas“ áamþinocirko uþkulisius. Romantika èia lie-ka tik pavadinime, kuris asocijuo-jasi su þërinèiu reginiu ir ákûnytafantazija, bet ne paèiose fotografi-jose, kuriose iðvystame tik nuovar-gá, rutinà ir darbà.

Eglë Tamulytë (Shaltmira) suak-tualina romantizmo epochos idea-lus, nes darbu „Shaltmiros herbasnr. 1“ ji kalba apie laisvæ nuo menokanonø ir maiðtà prieð socialineskonvencijas. Herbe vietoj kario jiant þirgo atsisëda pati. Kaip sakomenininkë: „Neuþtenka laukti toidealaus vyro ant balto þirgo ir ko-dël gi nepasisodinus savæs ant jo?“Taèiau neásigilinus á ðios parodoskontekstà kaþkam tai uþkliuvo, ir vi-sa ði „istorija“ iðsiplëtojo á diskusi-jà, kuri pateikiama greta kûrinio at-

spausdintuose komentaruose ið vir-tualios socialiniø tinklø erdvës.

Ðios parodos idëjos autorë Lau-ra Grybkauskaitë pristatë projektà„Naðlaite, þydëk!“ Menininkë pasa-koja, kad tas, kuris pavogë lauke pa-sodintà naðlaitæ, prisidëjo prie le-gendos kûrimo ir naujo proceso.Ðiuo projektu menininkë norëjoátraukti þmones, kurie nesàmonin-gai, patys to neþinodami, dalyvaujakuriant menà. Naðlaitë tarsi ákûni-ja kaþkur klaidþiojanèios ir pasime-tusios romantinës metaforos vizijà.O Monikos Dirsytës performansas„Tikranetikra“ mëgina iðtrinti ribastarp tikrovës ir melo, siekia á ðiuos

Gintarë Krasuckaitë

Daþnai atrodo, tarsi pagrindinismenininkø tikslas – siekis nustebin-ti, ðokiruoti. Vis dëlto matant Rai-mondo Gailiûno kûrybà nepanaðu,kad ðokas èia esminis, greièiau toksefektas ávyksta savaime, nuoðirdþiaiskleidþiantis dailininko pasaulëjau-tai. Bûtent ji èia svarbiausia, ji lemiavaizdinius, naratyvus ir tapybos kal-bà. Parodoje „Atviras langas“ daili-ninkas rodo, kaip mato pasaulá ið ðo-no, ir nors nekyla noras abejoti jonuoðirdumu, regimas poþiûris yra irne maþiau grieþtas.

Didaktika dabar suvokiama kaippamokslavimas ið aukðto ir atrodovisiðkai pasenusi, nepopuliari irvengtina moralizavimo forma, ypaèðiuolaikiniame mene, taèiau pana-ðu, kad R. Gailiûniui negana „me-no vardan meno“ idëjos. Kûriniuo-se matyti kritika visuomenei (kastikrai nëra retas atvejis ðiuolaikiniømenininkø kûryboje), taip pat gali-ma áþvelgti ir aiðkios didaktikos.Reikia pripaþinti, kad tiesioginisvartotojiðkos, susvetimëjusios visuo-menës kritikavimas, moralizavimasðiuolaikinio meno kontekste gali at-rodyti naivokai, taèiau R. Gailiûnokûryboje tokios temos yra giliai ið-tyrinëjamos. Darbuose jauèiamidailininko iðgyvenimø pëdsakai, do-minuoja makabriðki pakitusios re-

Pragariðka raudonaRaimondo Gailiûno tapybos paroda Kauno paveikslø galerijoje

alybës vaizdiniai, kurie pranokstanaivø baksnojimà pirðtu.

Visa paroda iðsiskiria jausminiopoveikio grynumu, tikrumu – meni-ninkas nebijo naudoti tø dalykø, ku-riø kiti sàmoningai vengia. Kûrybosautentiðkumà lemia bûtent nuoðir-dus, net neslepiamas moralizavimas,susipinantis su þiauriais vaizdiniais.Ðiuo poþiûriu menininko kûryba tu-ri panaðumø su atvirai tuometinæ Bri-tanijos visuomenæ, joje klestëjusiàprostitucijà, alkoholizmà kritikavusioXVIII a. britø grafiko ir tapytojo Wil-liamo Hogartho darbais. Savo kûri-niuose, kuriuos daþnai sudarydavodarbø serijos, vaizduojanèios laipsnið-kà degradavimà, W. Hogarthas saty-riðkai vaizdavo visuomenës ydas, tikë-jo, kad jo kûryba gali padëti tokiasproblemas spræsti. R. Gailiûno mora-lizavimo siekiai atrodo panaðûs, betávilkti á ekspresyvesnës raiðkos formà.Jo tapyboje galime áþvelgti romantið-kas ambicijas nors akimirkai parodytiþiûrovui tikrà nestabilaus ir nesaugauspasaulio veidà, sukrësti ir priversti pa-sidaryti kokias nors iðvadas, galbûtkur nors atpaþinti savo ydas.

R. Gailiûno vaizduojamas vie-niðas þmogus, paveiksluose tvyran-tis susvetimëjimas, nesaugumo jaus-mas, agresijos ðmëkla ðià iðgyvenimaisparemtà tapybà nesunkiai leidþiapriskirti neoekspresionizmo kryp-èiai. Átaigà pagilina visus parodos

kûrinius jungianti mintis: kiekvienaspaveikslas tampa tam tikro pasako-jimo tæsiniu, dailininko kuriamo pa-saulio epizodu.

Autorius pasitelkia tradicinæpriemonæ – tapybà, nesivaiko nau-jumo vardan naujumo ir ðoko var-dan ðokiravimo. R. Gailiûnas nau-doja pyktá dengdamas spalvas, daþaièia veikia ir kaip aktyvi materija. Fak-tûriðki potëpiai gali bûti laikomi ir fi-zinio, mësiðko kûno metafora. Dël ry-ðio tarp daþo ir kûniðkumo paveikslaiprimena þmogaus egzistencijos ypa-tybes: kûnas tvirtas, bet paþeidþiamas,sunkus, bet trapus.

Nesunku pastebëti, kad parodo-je dominuoja raudona spalva. Daþ-nai ji pasitelkiama vaizduojant þmo-niø kûnus, taip pat ji padeda formuotisiuþetø fonà. Tapydamas þmoniøveidus bei kûnus menininkas nere-tai renkasi ir mëlynà spalvà. Ðiaipjau skirstyti pagal spalvas þmoniø fi-gûras ðioje parodoje nëra sunku –daþniausiai jos arba raudonos, ar-ba mëlynos. Mëlynosios figûrosvaizduojamos ramios, regis, net pa-tenkintos (pvz., paveiksle „Laimin-gi, reikðmingi ir saugûs“). Taèiau,anot autoriaus, mëlyna spalva jamtarsi perteikia ðeðëlá, netikrumà.Viskas, kas verèia mus jaustis sau-gius, nëra tikra, saugumas – tik iliu-zija. O raudonais tonais nutapytosfigûros negyvena ðeðëlyje, jos veikia

tikrame – nestabiliame ir pavojin-game – pasaulyje. Ávairiø tonø rau-donos spalvos dominavimas paro-doje kuria pragariðkà, degantávaizdà.

R. Gailiûno tapyba aiðki, papras-ta, bet vaizdinga – stebëtojas su-pranta, kas norima pasakyti. Sutirð-tinti, brutalûs vaizdiniai sukelianemenkà sumaiðtá mintyse. Ðokas,

apmàstymus átraukti ir þiûrovus.Tad kas yra romantizmas ðiø dienø

kontekste? Paroda aiðkiø atsakymønepateikë, tik këlë asociacijas, matyt,ið jø patys turëtume susidaryti vaiz-dà. Ðiaip ar taip, èia turime reikaløsu romantizmo ar romantikos ste-reotipø tyrimu, o ne gilesne anali-ze. Pavirðutiniðkà rezultatà lëmë irtai, kad tik keli darbai sukurti kon-kreèiai ðiai parodai.

Paroda veikia iki geguþës 31 d.

LDS „Pamënkalnio” galerija

(Pamënkalnio g. 1, Vilnius)

Dirba antradieniais–penktadieniais 10–18 val.,

ðeðtadieniais 10–16 val.

kaip ir groþis, gimsta stebinèiojoakyse. Tik èia ðokas – kaip paðalinispoveikis. Galbût menininko rodo-ma realybë, kad ir kokia grobuonið-ka, nëra tokia jau atsieta ir kitokianei visø kitø, galbût ji bent ið daliesatspindi tai, kà visi mes slepiame pa-sàmonëje.

Paroda veikia iki geguþës 25 d.

Raimondas Gailiûnas, „Akinantis artumas“. 2010 m.A U T O R Ë S N U O T R .

Linas Blaþiûnas, „Vanagas gaudo balandá“. 2014 m. A U T O R Ë S N U O T R .

7 meno dienos | 2014 m. geguþës 23 d. | Nr. 20 (1081) 7 psl.

D a i l ë

Dovilë Daveluy

Vienas ið videomeno pradininkøir þymiausiø ðios meno srities atsto-vø Billas Viola save vadina laikoskulptoriumi. Pasak jo, bûtent lai-kas yra pagrindinë filmø ir video-darbø medþiaga. Laiku Violos ran-kose meistriðkai manipuliuojama:jis iðtempiamas iki begalybës, su-stabdomas, greitinamas, cikliðkaikartojamas. Genealiai sukonstruotivizualiniai potyriai dël laiko mani-puliacijø tampa dar ryðkesni, pavei-kesni, kiekviena detalë sureikðmina-ma, þëri tarsi per didinamàjá stiklà.Laiko tëkmës þaismas atskleidþiamenininkui taip svarbias metafizi-nes temas – gyvenimà, mirtá, poky-èius, atsinaujinimà, ið kartos á kartàperduodamas patirtis. Violos video-instaliacijose laikas hipnotizuojaþiûrovus, jø taip paprastai nepa-leidþia.

Paryþiaus parodø centre „GrandPalais“ eksponuojamos Violos dar-bø retrospektyvos lankytojai lëtaijuda ið vienos tamsios salës á kità,kur jø laukia vis labiau stebinanèios,stulbinanèios vizualinës groþio me-ditacijos. „Pasiruoðkite Violos pa-rodoje praleisti marias laiko“, – so-cialiniame tinklalapyje áspûdþiaisdalinasi vienas ið lankytojø. Ið tie-sø, Viola taip efektingai elgiasi sulaiku, kad uþhipnotizuoti lankytojaipraranda realaus laiko pojûtá ir pa-sineria á magiðkà, metafiziná, bega-liná menininko diktuojamà laikà.

Tai ne tik pirmoji Violos darbøretrospektyva Prancûzijoje, bet irpirmoji vien tik videomenui skirtaparoda ðalies nacionalinëje galeri-joje. Retrospektyvoje pristatomosketuris deðimtmeèius aprëpianèiosvideoinstaliacijos, atrinktos paties„laiko skulptoriaus“.

Nors naudoja modernias raiðkospriemones, Viola domisi itin tradi-ciniais, universaliais, amþinais klau-simais. Retrospektyvos tematinisspektras reziumuojamas trimisklausimais: „Kas að? Kur esu? Kureinu?“ Menininkas neþada atsakytiá ðiuos klausimus: „Senovëje þmo-nës vadino tai paslaptimis. Á ðiuosklausimus neturi bûti atsakyta. Në-ra atsakymo gimimui ar mirèiai. Jieturi bûti patirti, prie jø galima pri-siartinti ir juos studijuoti, bet ne ga-lutinai juos iðaiðkinti.“ (Reasons forKnocking at an Empty House, Wri-tings 1973–1994. Cambridge, MITPress, 1995.) Violos instaliacijos –meditacijos ðiomis paslaptingomistemomis, jos kvieèia prisiartinti irkontempliuoti neiðvengiamas þmo-giðkàsias patirtis, valdomas gamtosjëgø.

Vanduo – tekantis, trykðtantis arstovintis lyg laikas – uþima svarbiau-sià vietà Violos darbuose. Vienavertus, vanduo atskleidþia paslap-tingà, paraleliná pasaulá, deformuo-ja vaizdinius, leidþia tiesiogine toþodþio prasme pasinerti á atvaizdà,suteikia kitoniðkà þiûros taðkà. Pir-moje parodos salëje – „Atspindin-tis baseinas“ (1977–1979): ekrane

Laiko skulptoriusBillo Violos retrospektyva nacionalinëje „Grand Palais“ galerijoje, Paryþiuje

matome þalumos apsuptà baseinà,kurio stovinèiame vandenyje atsi-spindi vyro figûra, ðnarantys me-dþiai, oro virptelëjimai; þiûrovaimato tik ðiuos atsispindinèius at-vaizdus, realus pasaulis paliktas uþkadro ribø. Kita vertus, vandeniuisuteikiama simbolinë, tarsi sakrali-në aura – jis nuplauna, apvalo, turitransformuojanèiø galiø. Pavyz-dþiui, vanduo – potvynis, savo ne-varþoma gaivaliðka jëga viskà nu-ðluodamas nuo þemës pavirðiaus irið kadro ribø, – apvalo kasdienës bû-ties beprasmybæ, padeda taðkà, þy-mi naujà pradþià („Potvynis“, 2002).Kitur vizualinis vandens purslø gro-þis kontempliuojamas menininko in-terpretacijose prisikëlimo tema(„Prisikëlimas“, 2000; „Tristano pri-sikëlimas“, 2005). Transformuojan-èios vandens galios atsiskleidþia„Trijose moteryse“ (2008) ið serijos„Transfigûracijos“. Èia trys moterysvizualiai transformuojamos, jø pavi-dalai ágauna spalvà joms perþengusvandens ðydà. Paskutinëje salëje –„Svajotojai“ (2013) – dar viena, nau-jausia vandenyje panardinta medita-cija; po vandeniu paniræ þmonës uþ-merktomis akimis vos pastebimaikvëpuoja, leisdami trapius oro bur-buliukus, tarsi balansuodami tarpgyvybës ir mirties, tarp realaus irmagiðko vandens pasaulio.

Violos darbuose uþkoduotas netik gyvybës trapumas, bet ir nesibai-gianti jo tàsa. Instaliacijà „Dangus

kitam – jau guliu numiræs.“ „Susiti-kime“ (2012) dvi moterys – jauna irpagyvenusi – eina skirtingose ekra-no pusëse dykumos fone, kiekvienaiðtikima savo gyvenimo trajektorijai.Tik trumpai akimirkai jos susitinka –senosios kartos patirtis ir iðmintisperduodama jaunajai. Gyvybës tra-pumà nugali tik jos begalinë tàsa.

Nors Viola pieðia nuo pat vaikys-tës, videoformatas yra vienintelë jo,kaip profesionalaus menininko,raiðkos priemonë. Þymusis medijøteoretikas Marshallas McLuhanasteigia, kad neretai pasirinkta raið-kos priemonë yra net svarbesnë neisiunèiama þinia, t.y. „medija yrapraneðimas“ (Understanding Media.Cambridge, MIT Press, 1991). Kal-

ir veiksmø skalæ ir formà“.„Grand Palais“ eksponuojamos

videoinstaliacijos trunka nuo keliøminuèiø iki gero pusvalandþio. Itindaþnai Violos naudojama technika –ekstremaliai sulëtintas tempas (slowmotion) – leidþia griauti áprastà laikosampratà ir suteikia jo darbams hip-notizuojanèiø galiø. Hipnotizuoja irViolos dëmesys besikartojanèiamveiksmui. Pavyzdþiui, „Kelyje“ (2002)regima begalinë virtinë þmoniø, vie-nas po kito einanèiø per puðynà; þiû-rovui neatskleidþiamas jø ëjimo tiks-las, nesustojantis vyksmas neslepiajokios intrigos ar atomazgos.

Kai kurios instaliacijos primenaeksperimentiná kinà, tik gerokai su-trumpintus jo variantus. „Proto mie-

ir þemë“ (1992) sudaro du monito-riai. Viename ið jø – senos, mirðtan-èios moters atvaizdas; prieðais já – put-lus gyvybingas kûdikis. Veidrodinismonitoriø pavirðius leidþia nespal-votiems vaizdiniams susilieti, pa-þvelgus ádëmiau, senosios motersportrete regimas kûdikio atspindysir atvirkðèiai. Lyg toje MarcelijausMartinaièio baladëje apie Kukuèiotrobà: „Tai turiu trobà – dviem ga-lais: vienam – dar gyvas vaikðtau, o

bëdamas apie kinà kaip raiðkospriemonæ, McLuhanas aiðkina, kadsuteikdamas galimybæ manipuliuo-ti greièio ir laiko koncepcijomis ki-nas transformuoja „sekos ir ryðiøpasaulá á kûrybiðkø konfigûracijø irstruktûrø pasaulá“. Violos pasirin-kimas ir lojalumas videotechnikaipuikiai iliustruoja McLuhano teigi-nius ir liudija apie tai, kad raiðkospriemonës pasirinkimas nulemiaperteikiamø „þmogiðkøjø santykiø

cijos áspûdá. Pavyzdþiui, „Pirmojojeðviesoje“ (2002) matome gaisrininkøkomandà, kuri ieðko paskenduolio irilsisi laukdama auðros, kad galëtø tæstipaieðkas. Kûrinio kulminacija – pa-skenduolio kûno pakilimas á orà – su-tampa su staiga prapliumpanèiugaivalingu lietumi, kurio uþduotisèia – apvalyti, sutaurinti, atneðti ra-mybæ.

Virtuoziðkai eksperimentuoda-mas technologijomis, Viola savodarbuose siekia vizualiai tobulo re-zultato. Jo instaliacijø estetika supreciziðkai apmàstytomis smulkiau-siomis detalëmis, grafiðkomis mini-malistinëmis kompozicijomis, spalvøir ðviesø þaismu primena paveikslus.Neretai Violos vizualinë estetika ly-ginama su flamandø dailininkø (pvz.,Jano Van Eycko, Hanso Memlingo,Gerardo Davido, Hieronymuso Bos-cho). Jo darbuose taip pat galimaáþvelgti ir italø renesanso dailininkøátakà. Pavyzdþiui, „Grand Palais“ ro-domas „Nustebusiøjø kvintetas“(2000), kuriame matomas stambussulëtintas þmoniø veidø planas, sa-vo kompozicija ir tematika primenaBoscho paveikslà „Kristaus kanèios“(1490–1500) ar Andrea Mantegnos„Karaliø garbinimà“ (1497–1500).Instaliacija „Proto miegas“ (1988)atrodo kaip ispanø dailininko Fran-cisco Goyos graviûros „Proto mie-gas paþadina pabaisas“ (1797–1798)interpretacija. Þiûrovø dëmesyskreipiamas á viduryje kambario antkomodos pastatytà nedidukà televi-zoriaus ekranà, kuriame matomemieganèio vyro veidà. Bet, kitaip neiminëtoje Warholo juostoje, kas ke-letà minuèiø kambario tylà grësmin-gai nutraukia ant trijø salës sienøprojektuojami iðdidinti groteskiðkivaizdiniai – lojantis ðuo, skeletas irskrendanti pelëda. Ðie – tiesiogineto þodþio prasme – panardina þiû-rovus á bauginantá mieganèiojo pa-sàmonës vaizdiniø srautà ir tarsi pri-taria Goyai, kad uþmigusi sàmonë iðtiesø iðkvieèia siaubo pavidalus.

Be to, neretai Violos instaliacijassudaro simultaniðkai keliuose mo-nitoriuose rodomi vaizdai – tarsitriptikai ar poliptikai, iðpopuliarë-jæ viduramþiø dailëje. Pavyzdþiui,„Katerinos kambaryje“ (2001) þiû-rovai penkiuose ekranuose stebi be-sirutuliojanèià vieniðos moters die-nà, kuri prasideda jogos pratimais,paskui taisomi drabuþiai, raðoma,atliekama vakarinë meditacija irgaliausiai nugrimztama á miegà.Kiekvienas ekranas fiksuoja skir-tingà paros metà, o kartu ir metø lai-kà, matomà pro vienintelá maþutëlákambario langà, pro kurá á kûriná ási-verþia dar viena laiko dimensija.Reginio visuma byloja ne tik apiedienà moters gyvenime, bet ir apiegyvenimo cikliðkumà, kurá áforminasezonø kaita.

Paroda veikia iki liepos 21 d.

Nacionalinë „Grand Palais“ galerija

(Generolo Eizenhauerio aveniu 3, Paryþius)

Daugiau informacijos: www.grandpalais.fr

gas“ (1998), leidþiantis stebëti mie-gantá vyrà, asocijuojasi su AndyWarholo „Miegu“, (1963) – 6 valan-das trunkanèioje begarsëje filmojuostoje menininkas taip pat tyrinë-ja þmogaus miegà. Kita vertus, Vio-la savo darbuose kategoriðkai neat-meta naratyvinës dimensijos. Kaikuriose jo instaliacijose egzistuojaakivaizdus siuþetas, o sulëtintasveiksmo tempas paaðtrina intrigà,padidina taip ilgai lauktos kulmina-

Bill Viola, „Potvynis“, fragmentas. 2002 m.

Bill Viola, „Katerinos kambarys“, fragmentas. 2001 m. K . P E R O V N U O T R A U K O S

8 psl. 7 meno dienos | 2014 m. geguþës 23 d. | Nr. 20 (1081)

K i n a s

Agnë Mackevièiûtë

Penktadiená „Skalvijos“ kinocentro palanges nuklojo ne tik fur-ðetams áprastas sûris ir vynas, bet irbandelës, pienas: Tarptautinës ðei-mos dienos proga gausiai susirinku-sioms mamoms ir jø maþyliams buvopristatytas naujausias, vienuoliktasLietuviø liaudies kultûros centro se-rijos „Gyvoji tradicija“ filmas apievaikø auginimo tradicijas Lietuvo-je – „Ûcia lylia“.

Ðis 42 minuèiø trukmës doku-mentinis reþisieriaus Miko Þukaus-ko eskizas susideda ið keliø skyriø –ðtrichø apie vaiko laukimà, gimdy-mà, migdymà, þaidinimà, þaislus.Kadrus su kiekviena tema pasisakan-èiomis, liaudies iðmintá ir prietarusporinanèiomis garbingo amþiaus, betakiø ðviesos nepraradusiomis mo-terimis keièia tyliai besiðypsantys, okartais savo gudragalviðkumà atvi-rai demonstruojantys vaikai, pavyz-dþiui, filmavimo grupei dëstantys,kad „gimti kopûste yra mitas – þmo-gus auga pilve, tada gimsta ir toliauauga. Auga, auga, o uþaugæs pase-nëja ir numirðta.“ Stambiu planunufilmuotø moèiuèiø ir vaikuèiø vei-dø serija (jø groþá atskleidë opera-torius Narvydas Naujalis) sukuriaidiliðkà, smagià nuotaikà, kurios re-alumu, ámanomumu bandoma áti-

Kad nebûtume gyvuliai neraliuotiNauji filmai – „Ûcia lylia“

kinti fiksuojant keliø ðiuolaikiniø,taèiau liaudiðkomis vaikø auginimotradicijomis besidominèiø ðeimøportretus. Derëtø pasakyti, kadypaè daug dëmesio skiriama jau-niems tëvams (t.y. vyrams): atsto-vaudami dabarèiai ir þiûrëdami tie-siai á kamerà, gausiausiai kalba irtëvystës dþiaugsmais dalinasi bûtentjie („paþaidus nuotaika pasitaiso irvaikeliui, ir tëveliui“), ðiuolaikinësmotinos filme daþniau þiûri ne á ka-merà, o á vaikus arba dainuoja, þo-dþiu, vieðaisiais ryðiais neuþsiiminë-ja. Todël gal nebûtø didelë klaida„Ûcia lylia“ pavadinti vaikø augini-mo tradicijø puoselëjimo reklama,ypaè vyrams (kuriø seanse, be abe-

jo, buvo maþai). Ðià nuomonæ pa-remtø ir reþisieriaus reakcija á þiû-rovës pastabà, esà filme pritrûko ki-tos, tamsesnës realybës pusës, galbûtgalëjusios dar labiau iðryðkinti vai-kø auginimo laimæ: „Tai propagan-dinis filmas, todël ir nebuvo socia-liniø problemø.“

Projekto sumanytojai ir scena-rijaus autorei Jûratei Ðemetaiteisvarbiausia buvo „sudaryti áspûdáapie nepaprastà santyká su vaikais“.Reþisierius sakësi kurdamas filmàsuvokæs, kad didþiausia vertybë – pa-ðnekovai, todël atsisakë uþkadriniobalso ir stengësi kuo maþiau kiðtis. At-sargus, pagarbus santykis iðties jauèia-mas – kadre neatsiranda ir kalbë-

tojø pavardþiø, þiûrovo dëmesys ne-blaðkomas, leidþiama ásiþiûrëti á vei-dus, klausytis þodþiø. Vytauto Valiû-no muzika neuþgoþia, neiliustruoja,kuria meditatyvià nuotaikà.

Vis dëlto ðiame trumpuèiame fil-me („Jau baigësi? Nesàmonë!“, –uþsidegus ðviesoms iðkart sureaga-vo vienas penkiametis þiûrovas) bu-vo ir nereikðmingø kadrø, vadina-møjø televiziniø „dengimø“, kuriereiðkë per maþai, kad ir pasikarto-jantys tradiciniø namø fasadai, me-dþiai (net jei medþiai lietuviams yrasvarbûs). Kai kuriø vaizdø prasmëtiesiog neaiðki: ant liepto, prie upësdainuoja moterys, kamera nusisu-ka á upës tëkmæ, joje iðryðkëja van-dens èiuoþikai ir ties èiuoþikais il-gam sustingstama. Po filmo unisonupasipylæ klausimai, kà turëjo reikð-ti ðie èiuoþikai, parodë, kad þiûro-vø (vaizduose ieðkanèiø prasmës)pasitikëjimà uþsitarnauti kûrëjamspavyko, taèiau praþiopsota galimy-bë kalbëti simboliðkiau, konceptu-aliau ir tokiu bûdu propagandinæmintá nuskaidrinti, sustiprinti. Kitaspavyzdys – pirmàjà, vaiko laukimo,temà lydëjo áspûdingas visu ûgiu fil-muojamos, besiðypsanèios, besilau-kianèios, trumpa suknele vilkinèiosjaunos moters kadras, tarsi teigian-tis, kad „viskas gerai, dabar kitokiedrabuþiai, taèiau prasmingo gyveni-

mo tradicijos tæsiamos“. Todël darësiádomu, kaip vizualiai bus iðspræstos(jei apskritai bus sprendþiamos) ki-tos temos. Taèiau ðia galimybe taippat nebuvo pasinaudota, nes vëles-nës „uþsklandëlës“ stilistiðkai nesu-sijusios, o kartais net truputá nevy-kusios (gimimo temà lydëjo stambuskûdikio veidas, þaidinimà iliustravokadrui kiek nejaukiai sustojusios ðei-mos portretas, þaislø temà – su vai-kais bëginëjantis reþisieriaus asis-tentas). Matyt, jaunas reþisieriusgeba uþmegzti santyká su þiûrovu,sudominti, taèiau dar gerai nesuvo-kia savo galiø, todël jomis nepasi-naudoja.

Reikðmingas pasirodë vienos pa-sakotojos aiðkinimas apie gyvulá ne-raliuotà: „Tai toks gyvulys, kuriampiemenys ganydami nedainavo, todëljis liko truputá nenuovokus, durnas.Dainos reikia gyvuliui, o vaikeliui –tuo labiau.“ Lopðinës pavadinimàpasiskolinæs filmas „Ûcia lylia“ taippat atlieka raliavimo, edukacinæfunkcijà. Todël norëtøsi LLKC pa-linkëti ir toliau rengti vieðus leidþia-mø DVD pristatymus (ðis buvo pir-masis), kad á perþiûras uþklystødaugiau raliavimo reikalingø þiûro-vø ir filmai atsidurtø ne tik asmeninë-se piemenø folkloristø bibliotekose,bet pasklistø plaèiau, nes yra kà pa-matyti.

Gediminas Kukta

Ispanø reþisierius Danielis Sãn-chezas Arévalo „Vestuviø èempiona-te“ („La gran familia espa¹ola“, Is-panija, 2013) pasakoja ne vienà kartàkituose filmuose, daþniausiai – Ho-livudo, matytà istorijà. Didelæ gra-þià ðeimà á vienà vietà suburia koksnors ávykis. Vestuvës, laidotuvës, ju-biliejus, krikðtynos – progos gali va-rijuoti. Kurá laikà viskas klojasi ra-miai, taikiai ir pagal planà. Taèiaugreitai pradeda aiðkëti, kad uþ pa-vyzdingos ðeimos fasado dedasi ne-labai graþûs dalykai. Prasiverþia na-miðkiø nuoskaudos, pyktis, pavydas,neapykanta, slopinti troðkimai araistros, á dienos ðviesà iðkyla ilgaislëptos paslaptys ir melagystës.Ðventë visiems tampa dideliu iðban-dymu. Sukreèianèiu terapijos sean-su, po kurio nebebûna taip, kaip bu-vo anksèiau, arba atvirkðèiai – viskasgráþta á senas, tik ðiek tiek kitaip nu-ðviestas vëþes. Taèiau svarbiausia,namiðkiai (dar kartà) supranta, kadgyvenime svarbiausias dalykas – ðei-ma. Tokià fundamentalià, bet daþ-nai iki saldaus sentimentalumo su-paprastintà iðtarmæ mums bandoárodyti holivudinës romantinës ko-medijos.

„Vestuviø èempionate“ tokia

proga tampa jauniausio ið penkiøbroliø – aðtuoniolikmeèio Efraimo –vestuvës. Á tëvo ranèà, kur vyks ce-remonija, atvaþiuoja keturi jauno-jo broliai. Vyriausiasis Adamas –prislëgtas, nuo depresijos ir nepa-sitikëjimo kenèiantis vieniðas tëvas,augina paauglæ dukrà, filmo pra-dþioje jam tiesiai ðviesiai pasakan-èià, kad mano esanti lesbietë. Ada-mas nutars iðduoti ðeimà ir pabëgtisu tëvo auksu. Antrasis ið broliø –nuoðirdus, jautrus ir protiðkai atsi-likæs Bendþaminas. Jam labiausiaipatinka sûrio kvapas, skonis ir pa-sakojimai apie já. Didelæ filmo dalájis neturës kà veikti, bet vëliau pa-aiðkës, kad Bendþaminas vieninte-lis þino visas ðeimos paslaptis. Kitidu broliai – graþuoliukai Kalebas irDanielis – atrodo bene artimiausi,taèiau tarpusavyje konkuruojantys.Kalebas kadaise mylëjo merginà, sukuria dabar draugauja Danielis. Potruputá tarp broliø bræs átampa, ku-ri, aiðku, prasiverð santykiø aiðkini-musi kumðèiais. Spalvingà kompa-nijà papildo visus mylintis ir visømylimas tëvas. Ne paèios geriausiossveikatos, jis vis dar svajoja, kad ðei-ma vël bus kartu, tereikia, kad gráþ-tø já seniai palikusi þmona. Ásimin-tinø tipaþø netrûksta, komiðkumasuþtikrintas.

Taèiau vestuvës – ne vienintelëðventë. Tà paèià dienà ispanø rink-tinë þaidþia Pasaulio futbolo èem-pionato finale. Futbolas ispanams,kaip lietuviams krepðinis, – ðventasdalykas, todël rengti vestuves tà pa-èià dienà – ne pats geriausias spren-dimas. Taèiau ið pradþiø Efraimasnepaiso nei atkalbinëjimø, nei liki-mo þenklø, sakanèiø viena – nevesk.Vis dëlto jaunëlis greit ásitikins, kadþenklø reikia paisyti. Vestuviø ce-remonija þlugs. Efraimas supras vi-sà laikà mylëjæs nuotakos seserá,sveèiai þiûrës futbolà, du broliai aið-kinsis santykius, o vyriausiasis ban-dys apðvarinti tëvà ir dingti.

Þodþiu, vyks komiðka suirutë, ku-rioje, kaip dera panaðioms komedi-joms, laiko kiekvienam paskirstytapo lygiai. Be to, kartkartëmis ásiter-pia trumpi epizodai, kuriuose vei-kia privalomieji antraplaniai per-sonaþai. Jie gali nekalbëti, kaipnegrabus, gërimus laistantis pada-vëjas, kurá suvaidino paskutiniaja-me Pedro Almodóvaro filme „Aðtokia susijaudinusi“ þaviai maivæ-sis Raúlis Arévalo. Arba iðberti perkelias sekundes monologà ir dingtiið ekrano, kaip koketiðka broliø pus-seserë. Galø gale viskas tvarkingaiiðriðama. Kiekvienas susitaiko su li-kimu, savimi ir aplinkiniais. Tokia

þanro taisyklë, ir reþisierius jos lai-kosi, kartkartëmis pernelyg skolin-damasis holivudiniø filmø situaci-jas, kurios nekelia juoko, tik erzina,nes yra ðabloniðkos. Pavyzdþiui,kaip filmas apie vestuves iðsivers bevestuvinio þiedo dingimo!

Taèiau Holivudas apie save pri-mena ne tik panaðiu siuþetu ir kli-ðëmis. Jis daro átakà herojø gyveni-mams. „Vestuviø èempionatas“prasideda scena, kai maþiukas Ef-raimas þiûri mylimiausià tëvø filmà –1954 m. Stanley Doneno miuziklà„Septynios nuotakos septyniemsbroliams“. Tëvams jis taip patiko,jog gimusius sûnus nutarë pavadin-ti septyniø miuziklo broliø vardais,tai yra – pagal abëcëlæ. Taèiau su-laukë tik penkiø atþalø. Kad eilið-kumas bûtø atitaisytas, vyriausiasisAdamas dukrai iðrinko Fran vardà(nuo vyriðko vardo – Frankas). Taipnetiesiogiai paaiðkinamas ir jos ber-niukiðkumas.

Þanro diktatûraNauji filmai – „Vestuviø èempionatas“

Arévalo rodo, kad ðeimos gyve-nimas – ne Holivudo scenarijus, pa-gal kurá galima gyventi ir kuriamegarantuojama „ilgai ir laimingai“akimirka. Jaunëlio vestuvës þlunga,broliai vos nesusipyksta amþiams,visus sukreèia pablogëjusi tëvo svei-kata. Komiðkø ir dramatiðkø situa-cijø serijoje, kuo ðis filmas ið tiesøir tëra, iðvada apie nesureþisuoja-mà, neholivudinæ realybæ visai gra-þi. Visa kita, deja, diktuoja þanras,kuriam reþisierius, man rodos, perlengvai pasiduoda.

Vis dëlto vestuvës ávyksta, taèiaujau ne herojø tikrovëje, o televizo-riaus ekrane. Pabaigoje visi sueinakrûvon (kaip ir tauta po futbolinin-kø pergalës), susitaiko ir suprantajau minëtà tiesà. Namiðkiai þiûri„Septynias nuotakas septyniems bro-liams“, kur finale skamba: „Skelbiujus vyru ir þmona.“ Taip baigiasi abufilmai. Tvarka sugráþta.

„Vestuviø èempionate“

7 meno dienos | 2014 m. geguþës 23 d. | Nr. 20 (1081) 9 psl.

K i n a s

Þivilë Pipinytë

Holivudas neatsisako mintiesðviesti liaudies masiø, nesvarbu, ko-kiame þemyne jos gyventø. Pasku-tiniais metais ðiam tikslui daþnai pa-sirenkamos katastrofø, siaubo,apokaliptinio filmo konvencijos. Taisuprantama, nes kalbëdami apiegrësmæ þmonijai tokie filmai pa-prastai aiðkina ekologiðko gyvenimotaisykles. Jauno britø reþisieriausGaretho Edwardso „Godzila“ („Go-dzilla“, JAV, 2014) – ið tokiø ðvietë-jiðkø filmø. Ekologiðkà mintá apiebûtinà gamtos ir þmoniø pusiausvy-rà filme be þodþiø iðdësto gelmiøpabaisa Godzila. Pabaisos elgesáþiûrovams paaiðkina japonø moks-lininkas daktaras Serizava (KenWatanabe). 10-ojo deðimtmeèio pa-baigoje Filipinuose aptikæs neþino-mos pabaisos kiauðiná, mokslininkas15 metø augina tà pabaisà kokone,kuris ákurdintas Japonijoje, sugriau-toje atominëje elektrinëje. Tai nëraatsitiktinumas, nes pabaisa maitina-si atomine energija. Taèiau ateinadiena, kai pabaisa subræsta ir nu-sprendþia keliauti pas patelæ, kuriiðtrûko ið atominiø atsargø saugyk-los Nevadoje.

Kokonas – valstybës saugoma pa-

Kuris esi gelmëjeNauji filmai – „Godzila“

slaptis, taèiau prie jos priartëja ame-rikietis mokslininkas Dþo Brodis(Bryan Cranston). Kadaise jis dir-bo elektrinëje, èia prarado þmonà(jà suvaidinusi Juliette Binoche ek-rane pasirodo tik kelioms minu-tëms) ir net po penkiolikos metønegali patikëti oficialiomis elektri-nës katastrofos prieþastimis. Todëlmokslininkas nuolat paþeidþia sau-gomos zonos ribas. Tëvo gelbëti áJaponijà atvyksta sûnus Fordas(Aaronas Tayloras-Johnsonas su-vaidino Vronská naujausioje britø„Anos Kareninos“ ekranizacijoje).Fordas – profesionalus karys, bombønukenksminimo specialistas, tikrasraumenø kalnas. Galima nujausti,kad netrukus jo profesiniai sugebëji-mai bus labai naudingi.

Edwardsas stengiasi kuo ilgiauatidëti Godzilos pasirodymà. Ðis vie-nas populiariausiø masinës kultûrospersonaþø pirmàkart ekranuose pa-sirodë 1954 metais. Tada japonamsjis buvo atominës bombos metafo-ra. Edwardsas apie tai primena jaupirmuosiuose filmo kadruose Seri-zavai á rankas ádëdamas 1945 m. rug-pjûèio 6 d. sustojusi mokslininko të-vo laikrodá – jis buvo atominiosprogimo Hirosimoje auka.

Godzila iðkart sulaukë populia-

rumo ne tik gimtojoje Japonijoje,bet ir visame pasaulyje ir, galima sa-kyti, nuolat multiplikuojama (fil-muose, komiksuose, reklamoje irpan.) tapo teigiamu masinës kultû-ros personaþu. Manau, kaip tik to-dël suþlugo Rolando Emmericho1998 m. sukurtas filmas „Godzila“,kuriame pabaisa siautëjo Niujorke.Edwardsas pasielgë kitaip. BûtentGodzila jo filme saugo ekologinæÞemës pusiausvyrà ir nori sunaikin-ti grësmæ kelianèias pabaisas. Fina-linë jø trijø kova – tikrai áspûdinga,nors, jei atvirai, visa tie kompiute-riniai triukai atrodo ðimtàkart ma-tyti. Senieji filmai, kuriuose buvonaudojami maketai, vis dëlto liudi-jo ne tik ribotas þmogaus galimybes,bet ir jo fantazijà. Kompiuteriamsribø nëra, bet fantazijos aiðkiai stin-ga. Todël þiûrint ilgà Godzilos ir pa-baisø kovà lieka laiko prisiminti irapie transformerius, ir apie Super-menà, ir dar daugybæ kitø kompiu-teriniø didvyriø kovø. Edwardsasstengiasi kovà parodyti kuo áspûdin-giau, panardindamas jà á tamsos gau-biamus San Fransisko griuvësius.

Taèiau tai tik sudedamoji ðios pa-sakos dalis, o pasakojimo taisyklesEdwardsas iðmano puikiai. „Godzi-la“ skirta visai ðeimai, todël kita pa-

grindinë filmo mintis susieta bûtentsu ja. Fordui didþiausia vertybë yraþmona ir sûnelis, todël uþ juos jiskausis iki galo. Sentimentali ir begalo idiliðka ðeimos susijungimoscena pabaisø sugriautame SanFransiske visai logiðka. Ji atitinkadaugumos paskutiniø metø ameri-kieèiø filmø apie Þemei grasinan-èias katastrofas mintá, kad svarbiau-sia visuomenës atspara yra meilëðeimai ir tëvynei. Tëvynæ „Godzi-loje“ ákûnija kariuomenë ir genero-lai, bandantys apsaugoti ðalies gy-ventojus nuo iðkilusiø pavojø. Beje,kaip tik kariuomenës vadai ið pra-dþiø ir nesuvokia, kad Gozila – jøsàjungininkas. Bet tai suprantama,nes kariuomenë – konservatyviau-sia bet kokios visuomenës dalis. Netik amerikieèiø.

Edwardsas árodo, kad gali apgintine tik gerà Godzilos, bet ir StevenoSpielbergo, George’o Lucaso iðau-

ginto kino vardà. Kartais jis, þino-ma, nesusilaiko nepacitavæs kad irHitchcocko „Paukðèiø“, taèiau lie-ka iðtikimas savo mokytojø pamëg-tai perspektyvai – rodyti pabaisàvaiko (arba gyvûno, pavyzdþiui,ðuns) akimis. Todël daugumà svar-biausiø filmo epizodø, susijusiø sugrësmës ar Godzilos pasirodymuekrane, matome vaiko akimis: ma-þa mergaitë Havajø paplûdimyjepirmoji atsigræþia á vandenynà ir pa-stebi artëjantá cunamá, atsitiktinaigreitajame traukinyje ástrigæs japo-nø berniukas, kurá globoja Fordas,pirmasis pamato Havajus siaubian-èià pabaisà, Fordo sûnus atsiduriaant garsiojo San Fransisko tilto (tik-rai áspûdinga dekoracija ir visa sce-na), kai ið vandens iðnyra Godzila...Vaiko þvilgsnis, kuriame atsispindine tik siaubas, bet ir susiþavëjimas,nuostaba, atvirumas viskam, kas ne-áprasta, visada átikina geriau.

Rodo TV

Apie kartojimø naudàÐiemet lenkiðkai pasirodþiusios

Romano Polanskio biografijos au-torius Paulas Werneris iðsamiai ap-raðo filmo „Klaikus iðbandymas“(TV1, ðávakar, 23 d. 23.05) atsiradi-mo aplinkybes, neslëpdamas, kadðis ne pats sëkmingiausias reþisie-riaus filmas pirmiausia buvo bandy-mas iðbristi ið kûrybinës krizës, á ku-rià ástûmë prieð tai sukurti „Piratai“.Penkiasdeðimtmetis Polanskis „Pi-ratais“ bandë ne tik atkurti paðliju-sià karjerà, bet ir atgaivinti pamirð-tà þanrà, taèiau filmas finansiðkaisuþlugo. Pasiûlymas kurti filmà Pa-ryþiuje ið Holivudo buvo nelauktas,tai tas retas atvejis, kai Polanskiuinereikëjo ieðkoti nei studijos, neibiudþeto, taèiau jis neturëjo scena-rijaus. Gavæs pasiûlymà, reþisieriuskartu su Gérard’u Brachu sëdo ra-ðyti scenarijaus, kuris ið pradþiø vadi-nosi „The Paris Project“. Tai pasako-jimas apie amerikietá kardiologà,kuris kartu su þmona atvyksta á sim-poziumà Paryþiuje – èia prieð dvi-deðimt metø abu leido medaus më-nesá. Taèiau oro uoste sukeistaslagaminas ðià kelionæ paverèia ið-bandymu, mat svetimame lagamine,kuris atsidûrë gydytojo rankose, yraatominis uþtaisas. Já medþioja ara-bai ir Izraelio þvalgyba. Nusikaltëliøákaite tampa amerikieèio þmona irðis, nesulaukæs oficialiø institucijøpagalbos, nusprendþia pats jà suras-ti. Pakeliui gydytojas susipaþásta sugraþuole sukeisto lagamino savinin-ke, kurià suvaidino bûsimoji Polans-kio þmona Emmanuelle Seigner. KadHarrisonas Fordas ákûnys kardiolo-gà, nesitikëjo në pats Polanskis: ak-

torius atlydëjo á Paryþiø savo nëðèiàþmonà – scenaristæ Melissà Mathi-son, kuriai Stevenas Spielbergas bu-vo pavedæs aptarti su Polanskiu„Tintino nuotykiø“ ekranizacijà.„Klaikaus iðbandymo“ scenarijausdar nebuvo, bet Polanskis per dvivalandas suvaidino Fordui visà bû-simà filmà. Aktoriui tai padarë mil-þiniðkà áspûdá.

„Klaikus iðbandymas“ filmuotasne tik Paryþiuje, bet ir „Studios DeBoulogne“ paviljonuose, kur buvopastatytos Polanskio pamëgtos dis-kotekos dekoracijos. 1987 metai,kai buvo kuriamas filmas, – keistaskino istorijos tarpsnis. Tais metaisdaugiausia „Oskarø“ gavo Bernar-do Bertolucci „Paskutinis impera-torius“, kuris netrukus bus paskelb-tas vienu postmodernistinio kinopranaðø, bet ði kryptis dar tik for-mavosi, o þiûrovai mëgavosi „Mir-tinu ginklu“, Kanai apdovanojoMaurice’o Pialat „Po ðëtono saule“,Venecija – Alaino Resnais filmà „Ikipasimatymo, vaikai“, Berlynas – Gle-bo Panfilovo „Temà“, liudijusià ða-lyje prasidëjusià „perestroikà“.

Taèiau jau buvo baigtas netrukusvisus priversiantis diskutuoti Adria-no Lyne’o „Fataliðkas potraukis“.Kaþkuo panaðiu á pastaràjá filmà ga-lëjo tapti ir „Klaikus iðbandymas“,jei Polanskis bûtø surizikavæs, pa-bandæs nustebinti ar net ðokiruoti sa-vo þiûrovus. Taèiau jis pasirinko Al-fredo Hitchcocko „iðrasto“ trileriostilizacijà. Originalus filmo pavadini-mas „Frantic“ – nuoroda á prieðpas-kutiná Hitchcocko filmà „Frenzy“,nors siuþetas labiau primena anks-tesnius meistro filmus „Vyras, ku-ris þinojo per daug“ ir „Á Ðiauræ perÐiaurës Vakarus“. Esant tokiai aliu-

zijø gausai, suprantama, kad epizo-de turëjo pasirodyti ir pats Polans-kis: jis suvaidino taksistà, kuris naktáduoda gydytojui degtukus. Kita ver-tus, aliuzijos ir citatos vëliau leidoir „Klaikø iðbandymà“ vadinti post-modernistiniu, nors pats Polanskisnetrukus suprato, kad jo trileris pra-silenkë su laiko dvasia.

Tiksliai perteikta laiko dvasia, kogero, ir yra tai, ko laukiame ið di-dþiøjø meistrø. Kad jie áþvelgs,áprasmins, pavers matoma tai, kasdar tik tvyro ore, netapo pasakoji-mu, stiliumi ar apibendrinimu. To-kiø filmø negali bûti daug, todëldaþniausiai lieka tenkintis gausio-mis imitacijomis. Dabar didþiojidauguma filmø vadinami trileriais.Tad trumpai apie kelis, dar televizi-jø „nenugrotus“. 2012 m. Craigo Vi-veiroso sukurto „Skolininko“ (BTV,23 d. 21.30) herojus yra devyniolik-metis Adamas, kuriam darbà pasiû-lo gudrus patëvis ir gangsteris. Vai-kino laukia dvideðimt keturiøvalandø kelionë á þmogþudysèiø,prekybos seksu ir kerðto pasaulákartu su samdomu þudiku Rojumi.Mane ði kelionë sudomino tuo, kadþudikà vaidina puikus britø aktoriusTimas Rothas.

Kitokias dvideðimt keturias va-landas siûlo Billy O’Brienas filme„Izoliacija“ (BTV, 24 d. 23.15). Ðioherojus – apleistos fermos Airijojesavininkas – sutinka dalyvauti gene-tiniame eksperimente ir leidþia at-likti bandymus su savo karvëmis.Eksperimentas, þinoma, nepavyks-ta ir penki fermoje esantys þmonëstampa situacijos ákaitais.

Stevenas Frearsas, kaip ir Polans-kis, nekuria tik ðedevrø. 2012 m. josukurtas „Statyk uþ mëgstamiausià“

(LNK, 23 d. 22.15) liko nepastebë-tas, man regis, net reþisieriaus ger-bëjø. Tie, kuriems Frearsas sukeliaasociacijø su meistriðka ir ðimtuprocentø angliðka „Karaliene“, beabejo, nusivils suþinojæ, kad „Sta-tyk uþ mëgstamiausià“ veiksmasvyksta Las Vegase, kur atsiduria jau-na filmo herojë. Ji gauna darbà ne-legalioje bukmekeriø kontoroje.Sukèiai dar ir genialûs matematikai,vienà ðios faunos atstovø suvaidinoBruce’as Willisas, bet filmas ne apiejuos, o apie jaunà optimizmu trykð-tanèià merginà Bet (Rebecca Hall),kuri nusprendë ið esmës pakeisti gy-venimà. Norite tikëkite, norite ne,bet jai pasiseks.

Man atrodo, kad televizijos rodotiek daug senø filmø ir juos nuolatkartoja ne todël, kad nesugeba nu-sipirkti naujø. Ne, jos rûpinasi mû-sø psichine sveikata, nes þino, kadtokie kartojimai átvirtina pasitikëji-mà realybe ir skatina kartais visaisveikatai palankià nostalgijà. Kiekkartø jau tik Lietuvoje uþaugo ir su-brendo su vokieèiø serialu „Senis“?

Net neabejoju, kad kiekvienàsyk ek-rane pamatæ paþástamus veidus ðieþiûrovai nusiramina supratæ, jogchaotiðkame pasaulyje dar liko ðistas pastovaus.

Ateinanèià savaitæ ir að atsiduo-siu nostalgijai, mat BTV (26 d. 21.30)rodys Jameso Foley filmà „Korum-puotasis“(1999), o LNK (29 d. 22.10) –Antoine’o Fuqua „Sukeistus þudi-kus“ (1998). Juose pagrindiniusvaidmenis sukûrë kinø aktoriusChow Yun-Fat. Beje, „Sukeisti þu-dikai“, kur jis suvaidino samdomàþudikà, neávykdþiusá uþduoties – nu-þudyti policininkà, yra pirmasis ak-toriaus vaidmuo JAV. „Korumpuo-tame“ jis jau vaidino policininkà.

Kai atradau Honkongo kinà irpradëjau þavëtis Johno Woo filmais,Chow Yun-Fat man tapo ryðkiausiato kino þvaigþde. Kiek vëliau supra-tau, kad nesu toks vienintelis. Kitàsavo talento gerbëjà Quentinà Ta-rantino aktorius ákvëpë sukurti „Pa-siutusius ðunis“.

Jûsø –

JONAS ÛB IS

„Klaikus iðbandymas“

„Godzila“

10 psl. 7 meno dienos | 2014 m. geguþës 23 d. | Nr. 20 (1081)

G e g u þ ë s 2 3 – B i r þ e l i o 1

P a r o d o s

V I L N I U S

Nacionalinë dailës galerijaKonstitucijos pr. 22

XX a. Lietuvos dailës ekspozicija

iki VI. 1 d. — Kæstuèio Zapkaus (Niujorkas)

retrospektyva

Paroda „Ðviesos“ (Aidas Bareikis, Patricija

Jurkðaitytë ir Þilvinas Kempinas)

Vilniaus paveikslø galerijaDidþioji g. 4

Chodkevièiø rûmø klasicistiniai interjerai

Lietuvos dailë XVI—XIX a.

Jurgio Baltruðaièio memorialiniai baldai

Orðos mûðio 500-øjø metiniø minëjimo

paroda „Orðos mûðis“

Stasës Mièelytës (1925–2011) dailës kolekci-

jos paroda „Pilnaties langai“

Radvilø rûmaiVilniaus g. 24

Europos dailë XVI—XIX a.

Dubingiø ir Birþø kunigaikðèiai Radvilos

Rytø Azijos, Naujosios Gvinëjos ir Australijos

aborigenø menas

iki VI. 1 d. — paroda „Senøjø ikonø paslap-

tys. Andrejaus Balyko ikonø kolekcija:

pagrobta, gràþinta, papildyta“

Taikomosios dailës muziejusArsenalo g. 3A

Leonardo Tuleikio paroda „Tapybos

atspindþiai“