KINTAMIEJI:VERTYBĖS IR VERTES

Istorija, o ir kultūra bendrąja prasme, paprastai suvokiama kaip trilypislaikiškumas, kurį sudaro kaita, tvarumas ir pasikartojimai. Skubrios šiandienosrealybė neišvengiamai akcentuoja vieną šių dėmenų - nuolatinę kaitą, kurisavo dinamika, be abejonės, yra gyvenimo turinio kūrėja, tačiau sykiu - irplaukimo pasroviui, niveliacijos, išsibarstymo, užmaršties palydovė. Kaitoskultūrinė dviprasmybė verčia suklusti. Verčia „sirgti" kultūriniu rūpesčiu -nuolat gręžiotis atgal, žvalgytis senovės istorijos atodangose, įsiklausyti įsavo krašto šnektos čiulbesį, skverbtis gilyn į savo ir kitų atmintį, stebėti iranalizuoti šiandienos kultūros įvykius bei reiškinius. Gyvenimo kaita neiš-vengiamai atveria ir kuria kintamuosius - vieną ar kitą vietovę apibrėžiančiusfaktus, įvairių sričių istorinius duomenis, kalbos ir gamtos išskirtinumo ap-raiškas, tradicijomis virstančius kultūros judesius, prisiminimų blyksnius apiesavo žiniomis ir darbais išskirtines asmenybes, pagaliau ir žmogaus dvasiosšvaros ritualus - kūrėjų refleksijas, jų meninės žiūros punktyrus. Neužrašyti,neišsaugoti, jie netenka galios išlikti, pasikartoti, daryti poveikį. Neišsaugotijie netenka galimybės tapti kultūros žinia. O kartu nustoja vertės ir postūmioilgainiui tapti vertybe. O be verčių ir vertybių užuovėjos netektume ir lygsvarosnuolatinėje kaitoje, kuri šiandieninėje visuomenėje mums dažniausiai brukatik ryškų, vienadienį, tuštuma dvelkiantį triuką.

Kintamieji, kuriuose glūdi istorija, visada yra sandūroje tarp verčių irvertybių. Budėjimas ties kintamaisiais, jų kaupimas ir rekonstravimas, siekiantišsaugoti, ir yra krašto kultūros tvarumo perspektyva. Tvarumas - sukauptųžinių apie nuolat augančią praeitį pavidalai, įženklinti tekstais. Tik įtekstintikintamieji tampa atsvara nesibaigiančiai kaitai, kurioje visada esama savasties,savitumo ir tapatumo praradimo pavojaus.

Šio žurnalo numerio temos itin atspindi mūsų krašto kultūros kintamųjųbalansavimą nuo verčių iki vertybių. XVIII a. turtingų Joniškio miestelėnųtestamentai jau nekalba apie asmeninę jų turto ir įtakos vertę, o liudijapasikartojančius istorijos dėsningumus, taip iš kasdienių verčių išlukštenavertybes. Lankaičiuose surastas lobis, kažkada turėjęs elementarią perkamąjągalią, šiandien žymi kitokią- paveldo, istorijos, fakto, žinios vertę. Netikėtaiistoriko atrasta, iki tol laikyta nunykusia, trečioji Joniškio žydų sinagoga,sukauptais faktais atkurta Didžiosios Melgužės dvaro dvasia, Joniškio gimna-zijos į šimtmetį žingsniuojančios istorijos archyvai, žmogiškumą ir brolystęmumyse skleidžiančių skautų gyvensenos ir veiklos akiračiai įgauna iki tolužmiršto, bet iš naujo atrandamo, primenamo materialaus ir dvasinio pavel-do gyvastingumo tekste vertę. Neįkainojama žurnale pristatomo „Joniškiošnektų žodyno" darbščiųjų kalbininkių patirtis, o juolab pats darbo rezultatas.Prasmingo gyvenimo verte alsuoja šviesaus atminimo kraštietės ValerijosRamonaitės, kuklios, kruopščios mokslininkės, tylios ir įstabios asmenybės,pavyzdys bei nuveikti darbai, kuriuos tik dabar atrandame ir iš esmės įver-tiname. Kiek daug reiškia įkvepianti, gyvastinga kultūros paveldo aplinkašiandienos dailininkų kūrybai, kokia skaudžiai trapi jauno kūrėjo eilėraščioistorija, telpanti į nenusakomą laiko matą- „tūkstantį žiogo alsavimų", kokianeprijaukinta ir unikali gali būti jauno mąstytojo pasaulėžiūra, sutelpanti į„negudrias", o išties tokias išmintingas tekstines ir vaizdines pasakaites, - taišio žurnalo kintamųjų vertės.

Taigi kintamųjų įtekstinimas, juos išsaugant, permąstant ir interpretuojant,yra mūsų kultūros išlikimo kelias, vedantis nuo verčių iki vertybių. Tai nea-bejotina krašto kultūrinės savisaugos refleksija. Žmogus jaučiasi saugesnis,turėdamas savo krašto istoriją, savo aplinkos kultūros įrėžąs, kuriose atpažįstair savo individualias patirtis, ir bendrą, vienijantį, buriantį gentišką tapatu-mą. Todėl krašto istorija niekada nebus užrašytąjį yra ir bus rašoma nuolat.Tai skatins kasdieniniai kintamieji, šaukiantys iš gilios praeities, stabtelėjędabartyje, nuolat laukiantys ateities perspektyvoje. Nuolatinėje gyvenimokaitoje, savo valia ar prieš jąeidami bėgčių, to nepamirškime. Kiek turėsimegalių atsispirti gyvenimo kaitai kurdami šiandienos kultūrines vertes, kieksukaupsime ir atkursime praeities istorijos, kiek pasėsime jos sėklų tekstuose,kiek turėsime jėgų ir valios jas auginti, tiek ir būsime turtingi paveldu, kurisir maitina pamatinės mūsų vertybės - kalbos, istorijos, kultūros savitumą.

Tad ateities kintamuosius, jų nuolatinės slinkties nuo verčių iki vertybiųtąsą, pasak erdvios dvasinės žiūros literato Augusto Bylenšteino, „palikimekitai plunksnai"...

Atsakingoji redaktorė

ZEMYGALA 2008 m. Nr. 2(6)-2009 m. Nr. 2(8)JONIŠKIO KRAŠTO ISTORIJOS IR KULTŪROS ŽURNALAS

TURINYSKintamieji: vertybės ir vertės

Summary

1

2

KRAŠTO ISTORIJA, KALBA,GAMTA, JUNGTYS

A. Mickevičius Joniškio miestosavivaldos pareigūnų turtinė padėtisXVIII a. I pusėje 3

E. Vasiliauskas, S. Bieliauskas Lankaičių lobis(1700/2009) 14

G. Piličiauskienė Sidabrės žemėsgyventojų gyvuliai ir mityba IX-XIII a.bei XVII-XVIII a 18

E. Vasiliauskas Ar išliko trečioji Joniškiosinagoga? 23

D. Vičas, A. Šimoliūnas IŠ Joniškio kraštodvarų istorijos. Malgūžių dvaras 26

J. Švambarytė-Valužienė „Joniškiošnektų žodynas": rengėjų žvilgsnis įdarbo eigą 34

G. Lastauskienė Joniškio gimnazijosistorija Lietuvos centrinio archyvodokumentuose 36

R. Šimkuvienė Joniškio vidurinė mokyklanuo 1940 m. iki šiandien 64

D. K. Galvydytė Žagarės apylinkiųkraštovaizdžio ypatumai 69

E. Vasiliauskas A. Bylenšteinas ir Joniškiokraštas 78

A. Bylenšteinas Ekspedicija į Rakte irŽagarę 80

E. Karoblytė Diagnozė: skautas 82

K. Bačionis Prisiminimai iš Joniškiomuziejaus istorijos 93

KRAŠTO ASMENYBĖS, KŪRĖJAI,KŪRYBA

D. Maskuliūnienė Valerija Ramonaitė -svarbus Šiaulių universiteto vardas . . .101

S. Laurinavičius, R. Daužvardis Vieta, kurgyvenama ir kuriama 110

V. Ramonas Pasaulis vabalų ir adatųakimis. Pasakėlės 122

M. Vilkelis Devyni eilėraščiai 127

Leidiniai apie Joniškio kraštą ir joniškiečius(parengė V. Kuprevičienė) 130

Leidžiamas nuo 2006 metų du kartus per metus

ŽEMYGALA 2008 M. NR. 2(6) - 2009 M. NR. 2(8) • KRAŠTO ASMENYBĖS, KŪRĖJAI, KŪRYBA

110

VIETA, KUR GYVENAMA IR KURIAMASIGITAS LAURINAVIČIUS, RIMVYDAS DAUZVARDIS

Atrodo, kad apibrėžti ir papasakotimetų senumo įvykius, visai nesunku:tereikia pradėti ir tam tikra tvarka išdės-tyti. Objektyviausia, žinoma, čia turėtųbūti faktų seka. Tačiau faktų vertė yrapriklausoma nuo konteksto ir visumosinterpretacijos, tad neišvengiamai svoriocentras pasislenka subjektyvumo pu-sėn, o kartu pasakotojui tenka didesnėapsisprendimo laisvė ir atsakomybėatsirenkant detales, apibūdinant, kaiptai prasidėjo, buvo ir kas iš viso to išė-jo. Todėl apie Jakiškiuose (Joniškio r.)vykusio Žiemgalos krašto dailininkųplenero esminius faktus pasakojimągalima būtų pradėti ne nuo pleneropradžios, bet apibrėžiant kontekstą.Gal taip ir šio reiškinio prasmė, ir vietakrašto kultūrinėje plotmėje atsiskleisdar plačiau ir giliau. Taigi apie viskąnuo pradžios.

Atsiradimas

Dvaro kolonojeįrėžtos datos ir vardaibyloja, kad ne vienkarai ir okupacijosniokojo kraštopaveldą. 2009 m.R. Daužvardžio nuotr.

Jakiškiai Lietuvos žemėlapyje at-sirado daug anksčiau nei Žiemgaloskrašto dailininkai Lietuvos kultūrosžemėlapyje. Daug anksčiau. Ir reiškėgal daugiau . Bet į Žiemgalos kraštodailininkų akiratį tie patys Jakiškiai pa-teko gerokai vėliau nei kiti šio regionomiesteliai, kaimeliai ar vienkiemiai. Irnieko stebėtino, nes visi atsiradimai turikažkaip prasidėti. Tad jeigu ne vokiečiųbarono Koškolio kitados įkurtas dvaras ,visai galimas dalykas, kad tokios įvykių

sekos, apie kurią dabar kalbame, iš visonebūtų buvę.

Bet dvaras atsirado. Maža to, iškentėkarų negandas ir sovietmečio išbandy-mus, kurie pačiam dvarui padarė ne kąmažiau žalos nei karo audros. O kur darlaikas, kada viskas nustojo būti kažkienoir tapo niekieno... Nepagarbos nesuvok-tiems dalykams žymės, ko gero, dar nekartą ženklins savotiškų atsiradimų, okartu ir praradimų metą. Bet, matyt, kadviskam turi ateiti savas laikas.

Galiausiai Jakiškių dvare atsiradoMeilė. Meilė Zaleckienė. Taigi dvaroreikalai pradėjo klostytis į gera. Gal irne taip sparčiai, kaip tai padarytų vaiz-duotė, nesigilinant, kiek kainuoja nunio-koto dvaro atstatymas, bet visgi reikalaipajudėjo teisinga linkme. Teisinga darir todėl, kad dvaro šeimininkė puikiaisuvokė, jog dvaras visų pirma yra kul-tūros židinys. Štai tada Jakiškiai, kaipgalima vasaros plenero vieta, ir atsiradoŽiemgalos dailininkų mintyse. Nors

Turima omenyje Jakiškių dvaro reikšmė bendrame to meto istoriniame, kultūriniame ir ekonominiame kontekste.Dvaras istoriniuose šaltiniuose pradedamas minėti jau 1578 m. Vienas iš paskutiniųjų dvaro šeimininkų buvo vokietis Koškolis. Jis1898 m. ir pastatė naujuosius, mūsų dienų sulaukusius dvaro rūmus. Šaltinis: Zemgale tourism / pilys ir dvarai. Prieiga per internetą:http://www.zemgaletourism.lv/joniskis_lt?id=20&x=15; (žiūrėta: 2010-03-17, 11.55).

111SIGITAS LAURINAVIČIUS, RIMVYDAS DAUZVARDIS • VIETA, KUR GYVENAMA IR KURIAMA

Vėliavoje pasirašošiauliečiai -pro f. V. Rimkus ir jodukra R. Daukšienė.2009 m.R. Daužvardžio nuotr.

Pagal seną plenerųtradiciją naujokaikrikštijami alumi irvandeniu, iškilmingaipasižadant gerbtikraštą, kūrybingaidirbti ir sąžiningaitarnauti doriemsįsitikinimams.A. Znojevokrikštas prie trijųšaltinių. 2009 m.R. Daužvardžionuotr.

Prof. V. Trušysapžiūrinėja jįsudominusį akmenį.Pasirodo, tvirtaiįmontuotas dvaropamatuose akmuoišsiskyrė labiausiaimozaikai tinkamomissavybėmis. 2009 m.R. Daužvardžio nuotr.

Grafikas R. Čarnaprie ištrupėjusiosdvaro sienos.Daugelyje pastatovietų atskiros jo dalysatrodo kaip beveikbaigti kūriniai, - tokieįtaigūs, kad beveiknieko nebereikiakeisti! 2009 m.R. Daužvardžio nuotr.

irgi ne iš karto ir ne staiga. Dar kažkieklaiko buvo tik žvalgomasi, tariamasi, betpradžia jau buvo padaryta.

Tiesa, reikia pripažinti, kad ta pra-džia priklauso išskirtinai moterims:dabartinei Žiemgalos draugijos pre-zidentei, Joniškio istorijos ir kultūrosmuziejaus direktorei Rasai Ališauskie-nei, Joniškio Garbės pilietei, Vilniauskraštiečių draugijos „Sidabrą" vadoveiir sielai dr. Giedrei Lastauskienei, jauminėtai dvaro savininkei Meilei Zalec-kienei ir šviesaus atminimo kraštietei,žinomai dailininkei Marijai TereseiRožanskaitei, deja, nebesulaukusiaišio renginio. Taip jau susiklostė, kadJoniškyje vykusios Žiemgalos kraštiečiųdraugijos konferencijos metu prelimi-nariai buvo apsitarta ir dėl galimybėssurengti plenerą Joniškio rajone . To-liau reikalai jau klostėsi sava vaga. KolMeilė su visa savo šeima ir ištikimųbičiulių būriu su meile „žadino" dvarą ,dailininkai dirbo savo darbus. Ir tuos, užkuriuos alga mokama, ir tuos, už kuriuosdvasiniu pasitenkinimu atlyginama. Vis

Ripskytė L. Šalies dailininkai nori pleneroJoniškyje. // Šiaulių kraštas / Joniškis.2006-11-30. Nr. 275(4551).

Per ketverius metus įsigytame dvare at-likta daugybė darbų: iškuopti kambariai,nuo šiukšlių ir krūmynų išvalyta teritorija,perdengti stogai, įvesta elektra ir kt, gretaviso to suorganizuota įvairių renginių,koncertų ir pan.

ZEMYGALA 2008 M. NR. 2(6) - 2009 M. NR. 2(8) • KRAŠTO ASMENYBĖS, KŪRĖJAI, KŪRYBA

112

Dvaro interjeras. Erdvės, spalvų, šviesų ir ritmų polifonija. 2009 m. R. Daužvardžio nuotr.

dėlto dailininkui gyvenimo pilnatvė-taigalimybė kurti. Per tuos keletą metų įvy-kių netrūko: spėta dalyvauti bendruosepleneruose Žagarėje , Pušalote , kitoseLietuvos vietovėse; darbai eksponuotine vienoje rimtoje dailės parodoje. Pa-tirta daug įspūdingų akimirkų, maloniųišgyvenimų, sutikta be galo šviesių irsavo kraštui atsidavusių žmonių. Na, oJakiškiuose pleneras prasidėjo praėjusbeveik trejiems metams nuo pirmųjųteorinių pasvarstymų.

Vėliava ir kiti plenero simboliai

Tapo jau įprasta, kad kiekvienasrimtas renginys turi savo atpažinimoženklus. Naudojama simbolika ir atri-butai, tokie kaip vėliavos, emblemos irkt, leidžia lengvai identifikuoti ženklosavininką arba tam tikrą kontekstą. Ta-čiau sąmoningas simbolikos ir kontekstojungimas į viena visada išduoda norąbūti atpažintiems ne tik čia ir dabar, betir vėliau. Leisti suprasti, kad vienokia arkitokia veikla turėtų būti matoma ir sie-

Dvaro interjero irkūrinio dialogas:ritmų, spalvų,funkcijų bei reikšmiųkontrastai suteikianetikėtumo efektąir paryškina galimąįvairių dimensijųkaitą, jų slinktįsąmonėje. 2009 m.S. Laurinavičiausnuotr.

jama su apgalvotai prisiimta atsakomybeuž jos rezultatus, sėkmes ir nesėkmes.Žiemgalos krašto dailininkai, be visųkitų savo krašto ženklų ir simbolių, taippat turi dar ir savo plenerų vėliavas, taip

pat ir savitą jų istoriją.Ta istorija prasidėjo dar 2001-aisiais

Kreivakiškiuose, Pakruojo rajone.Tada pirmoji iš visų šiuo metu esančiųplenerų vėliavų buvo sukurta labai

Plačiau apie plenerą Žagarėje: Laurinavičius S. Besitęsianti Žiemgalos tradicija. // Zemygala. 2007. Nr. 2(4)-2008. Nr. 1(5), p. 110-116;Mockutė A. Dailininkus subūrė pleneras. // Šiaulių kraštas / Kultūra. 2007-08-06. Nr. 177(4752), p. 6; Rimkus V. Žiemgalos erdvėse.II Žiemgala 2008/1; Rudnickienė L. Paliko prisiminimus ir geismą tapyti. // Sidabre. 2007-08-08. Nr. 63; Literatų ir dailininkų popietė.Šiaulių krašto inf. // Šiaulių kraštas /Joniškis. 2007-08-09. Nr. 180(4755), p. 7.Plačiau apie plenerą Pušalote: Bitinaitė A. Pušalote dailininkas prisiminė vieno paveikslo istoriją. // Darbas 2008-08-09.Nr. 90(8317).

113SIGITAS LAURINAVIČIUS, RIMVYDAS DAUŽVARDIS • VIETA, KUR GYVENAMA IR KURIAMA

Jakiškių kapinaitės.A. Vasiliauskopiešinys. 2009 m.JIKMnuotr.

spontaniškai: nupiešta ant pusiau juo-kais, pusiau rimtai Pakruojo turgelyjenupirktos medžiagos gabalo, ten patvietoj nutarus, kad vėliava turėtų būtišviesi, gerai matoma. „Reikia, kad visiiš tolo galėtų matyti, kad čia ne šiaip sau,o rimti dalykai darosi," - juokavo tadasusirinkusieji. Audeklo centre didelėmisraidėmis buvo įrašyta ŽIEMGALA, kiekžemiau nurodyta vieta ir data, o aplinkper visą vėliavos perimetrą sudėliotidalyvių parašai. Taip lyg ir įtvirtinantreikalo rimtumą. Galima tik pasidžiaug-ti, kad su šia vėliava, kuri atplazdėjonet penkis plenerus, pasisekė: pasitaikėvisai tvirtas ir kokybiškas audinys, tadpuikiai išlaikė agresyvų saulės, lietaus irvėjo išbandymą ir dabar dar visai gerosbūklės yra saugoma gero dailininkųbičiulio Vidmanto Palujansko dvarelyje,savo „gimimo" ir nuolatinio buvimovietoje.

Antroji vėliava atsirado Joniškėlyje2005 metais. Jos atsiradimo priežastysir aplinkybės beveik tokios pačios kaip

ir pirmosios, tik tuokart turėto audekloforma ir autorių polinkis į improvizacijąlėmė, kad vietoje užrašo centre atsiradoŽiemgalos emblema, o apie ją netaisy-klingos spiralės puslankiu užrašyti liau-dies dainos žodžiai: „ALUTĮ GĖRIAU,GRAŽIAI DAINAVAU...". Be kita ko,tai yra neoficialus Žiemgalos dailininkųplenerų himnas, savaip simboliškas,nes gilias savo tradicijas turintis alusyra sudėtinė šio regiono kultūros dalis.O kad būtų aišku, kas taip „gražiai dai-navo", vėl ratu aplink vėliavą pasirašėvisi plenero dalyviai . Skirtingai nuopirmosios, ši pabuvo įvairiose vietose:pleneruose Joniškėlyje ir Žagarėje, taippat kituose renginiuose Jauniūnuose beiKreivakiškiuose. Galima sakyti, kad ap-važiavo visus lietuviškosios Žiemgalosrajonus. Tačiau per atsitiktinumą pamir-šus ją atsivežti į Jakiškius ir nebenorintnutraukti užsimezgusios tradicijos, buvosukurta dar viena - jau trečioji žiem-galių dailininkų plenero vėliava, skirtaspecialiai Jakiškiams. Tai visai tiko dar

ir todėl, kad 2009-ieji metai ženklinoapvalią dviejų dešimtmečių ribą nuošių plenerų pradžios . Šiojejubiliejinėjevėliavoje buvo savaip sujungti anksčiaujau panaudoti elementai: centre liko em-blema, virš jos atsirado užrašas ŽIEM-GALA, šonuose - žodžiai PLENERASir 20 METŲ, o apačioje - JAKIŠKIAI.Žiūrint iš šalies, išėjo visai neblogaskūrinys. Visą plenero laiką naujojivėliava plazdėjo dvaro rytinėje pusėjeesančiame portike virš įėjimo, tiesiaipriešais pagrindinį įvažiavimą į dvaroteritoriją, pasitikdama kiekvieną at-vykstantį ir pavymui vėjyje lengvu šilkupamodama kiekvienam išvykstančiam.Šioje dvaro vietoje vyko neabejotinaidaugiausia veiksmo, tad plenero dalyviaiir svečiai visą laiką buvo su vėliava, oši žaismingai plevėsuodama „judino"mintį: ko čia daugiau - rimto požiūrioar vis dėlto žaidimo?

Žinoma, kad tai tik žaidimas. Sa-votiškas džiazas. Bet ne beprasmis.Rimties ir solidumo atsiranda suvokus,

Abiejų šių vėliavų nuotraukos išspausdintos 2008 m. „Žemygaloje": Laurinavičius S. Besitęsianti Žiemgalos tradicija. // Žemygala.2007. Nr. 2(4) - 2008. Nr. 1(5), p. 110-111, l,4pav.Apie Žiemgalos krašto dailininkų grupės atsiradimą, ryškiausias personalijas ir veiklą yra rašyta daug kartų, pvz.: Rimkus V., NilytėN., Kalibatas K., Nekrašas J., Šimkus A., Gimbutas J., Galkus J., Vasnauskienė J., Rudnickienė L., Bitinaitė A. ir kiti.

ŽEMYGALA 2008 M. NR. 2(6) - 2009 M. NR. 2(8) • KRAŠTO ASMENYBĖS, KŪRĖJAI, KŪRYBA

114

kiek daug visame tame gludi prasmės irnetiesioginės simbolikos. Tai gal todėlvisi jauni ir vyresni taip sąžiningai iratsakingai jį žaidžia. O kuo labiau įsi-jaučia, tuo rimtesni dalykai išeina. Visaikaip mene.

Jakiškių dvaras dailininkų akimis

Į Jakiškius susirinko kaip niekadgausus dalyvių būrys. Iš Vilniaus atva-žiavo profesoriai Vitolis Trušys ir JuozasGalkus, iš Kauno — Romualdas Carna,Arvydas Martinaitis bei ValentinasVarnas (dalyvavo pirmąkart), iš Šiauliųatvyko profesorius Vytenis Rimkus,Arūnas Vasiliauskas, Raimondas Trušys,Rimvydas Daužvardis, Janina Budrienė,Rasa Daukšienė ir Gintaras Daukša,iš Panevėžio - Sigitas Laurinavičius,iš Dusetų - Romualdas Pučekas, išRygos - Kristine Krastinia-Indanė irInga Bruklė iš Valmieros (Latvija).Nuolatinių plenerų dalyvių gretas darpapildė joniškietė tautodailininkė DaliaSutkuvienė, Joniškio meno mokyklosdailės mokytojas Andrius Znojevas susavo mokiniais Rūta Kardušaite, Nerin-ga Keturakyte, Aiva Krupelyte, AivaruKrupeliu, Simona Skyrute ir OrintaZnojevaite, kurie dalyvavo specialiaiparengtame projekte „Joniškio kraštodvarų paveldas vaikų akimis" . Prie jųdar prisijungė du šio rajono savivaldybėsstipendininkai Vilniaus dailės akademi-jos studentai Joana Gelažytė ir DonatasGrinius. Žodžiu, dalyvių gausa, amžiausir kūrybinės patirties įvairove plenerasišsiskyrė iš visų iki tol buvusių.

Tačiau erdvės ir kūrybinės laisvės vi-siems pakako į valias. Kiekvienas buvolaisvas būti ten, kur patinka, ir mąstytibei veikti, kaip tinkamas. Pavyzdžiui,prof. Vitolis Trušys tuojau pat nusi-žiūrėjo šalia buvusią akmenų krūvą irėmėsi ieškoti savo mozaikoms tinkamosstruktūros ir atspalvių akmenų. Klasiki-nė mozaika - išties sudėtinga technika,o tinkamos medžiagos, pasirodo, ne taiplengva rasti. Šiais laikais dėl gerokai

Projekto rengėjas Joniškio kultūros iristorijos muziejus. Projektą iš daliesfinansavo LR Švietimo ir mokslo minis-terija.

Trumpam taitiesiog dirbtuvė.Tapytojui svarbiausiatinkamas apšvietimas(A. Martinaičiodarbai). 2009 m.JIKMnuotr.

Kokia graži emocinėvertikalė! 2009 m.R. Daužvardžio nuotr.

Gyvenimas dvare profotoaparato objektyvąatrodo ne mažiaukerintis ir uždegantis.A. Martinaitisfotografuoja. 2009 m.R. Daužvardžio nuotr.

115SIGITAS LAURINAVIČIUS, RIMVYDAS DAUZVARDIS • VIETA, KUR GYVENAMA IR KURIAMA

Žiemgalos dailininkaiIvoškiuose,dailininkėsM. Katiliūtėstėviškėje. 2009 m.R. Daužvardžio nuotr.

Plenero uždarymo dieną Gyčio atliekamas dainas susirinkusiejidainavo kartu, o nuoširdi padėka galėjo reikšti tik vieną: tai buvopuiku. 2009 m. JIKMnuotr.

Modestas Jukna savo charizma ir meistriškumu buvo tiesiognepralenkiamas. 2009 m. JIKMnuotr.

pasikeitusių kūrybos technologijų irgranito mozaikos sudėtingumo, pasta-roji retai tebenaudojama ir beveik visaipraradusi savo populiarumą. Na, o prof.Vitolis Trušys, kaip tik priešingai, - grį-žo prie jos ir jau keletą metų sėkmingaikuria bei plėtoja kadaise intensyviaieksploatuotą techniką, todėl plenerometu nemažai keliavo po apylinkes,daugiau laiko skyrė darbui reikalingosmedžiagos paieškoms.

Ir dar. Jakiškiuose profesorius nuo-širdžiai pasistengė bendraudamas sujauniausia plenero dalyvių karta. Didele

savo patirtimi ne tik žodžiu dalinosi, bettarsi istorinėse meno meistrų mokyklosealiejinės tapybos technikos niuansųpamokė praktiškai, kartu su visais moki-niais sukurdamas vienąbendrą paveiks-lą, vaizduojantį prie pat dvaro rūmųvėsėjusį didžiulį klevą. Toks paveikslas(turint omenyje sukūrimo aplinkybes)krašto kultūros istorijos požiūriu yragana įdomus ir savaip vertingas. Rudenįpraūžusios galingos audros išvertė medįir taip nebegrįžtamai pakeitė dvarvietėspeizažą. Taigi kūrinys tapo savotiškuistoriniu dokumentu.

Tas matomos realybės laikinumojausmas kirbėjo nuolat. Vienas iš plenerųpatriarchų Romualdas Carna neslėpėsavo susižavėjimo dvaro autentika. Jopaties kūryboje itin svarbi ženklų kalba,o jautri pasaulėjauta archetipiškų formųkodais, taupiais, bet iškalbingais siluetaisatsiskleidžia subtilaus, tapybiško kolo-rito daugiasluoksnės grafikos lakštuose.Kaip tik tokius motyvus jam ir pavykoaptikti polichrominėse senų dvaro sienųatodangose, lubų tinko ištrupėjimuose,durų fragmentuose. Nėra abejonės, kadšie laiko ženklai, taip stipriai patraukę

ŽEMYGALA 2008 M. NR. 2(6) - 2009 M. NR. 2(8) • KRAŠTO ASMENYBĖS, KŪRĖJAI, KŪRYBA

116

itin patyrusio grafiko dėmesį, surassavo vietą ir laikui atspariais meniniaispavidalais įsitvirtins jo darbuose.

Latvė dailininkė Inga Bruklė, kartuapžiūrinėdama vieną iš tokių nuo lubųnukritusių tinko gabalų, taip pat svarstė,kokių įspūdingų grafikos, tekstilės, ta-pybos darbų būtų galima sukurti panau-dojant tokius motyvus. Tikriausiai taipir bus. Tačiau tą kartą dvare liko kitasdailininkės kūrinys - jos įsivaizduotosMėtos Koškolytės (paskutiniosios dva-rininkės) portretas.

Nuo pat rūmų pastatymo vidinė er-dvė nebuvo keista ir išliko tokia, kokiąją paliko statytojai ir, žinoma, laikas.Pirmiausia į akis krenta ir užvaldopatalpų dydis ir jau minėtas jų tapybiš-kumas, kurį dar labiau sustiprina nuolatkintantis apšvietimas. Tai kažkoksypatingas derinys: pro didelių medžiųlapiją prasiskverbę saulės spinduliaislysta įvairiaspalvėmis dažų faktūromisapkrešėjusiomis sienomis, sušvisdamisidabru balto tinko lopuose peršoka antgrindų ir, nučiuožę jomis iki pat sienosar kokio baldo, grįžta įvairiaspalve ref-leksų polifonija. Atrodo, kad toji šviesair pro atvirus langus bei duris ataidintis,rugpjūčio kvapu nešinas ošimas yra

Nuotraukaprisiminimui. Politeratūrinės vakaronėsant dvaro laiptųsu literatų klubo„Audruvė" nariais.2009 m.JIKMnuotr.

MBwsyi Jį£m

Jtb:

1iiSenų dvaro sienų,tapybos paveikslųir žvakių liepsnųsukurtas koloritas,tarsi meistriškaiapgalvotos teatrodekoracijos,„suskambo" sunaujuoju rašytojos,o kartu ir dailininkėsJ. Skablauskaitėsskaitomu literatūroskūriniu. 2009 m.R. Daužvardžio nuotr.

Puikus savitarpiosupratimas - vienaiš būtiniausių sąlygųkūrybai. Panašu, kaddvaro šeimininkėM. Zaleckienė irdailininkė iš LatvijosI. Bruklė šį kartątikrai ne apie meną,dalykinius darboklausimus ar buitįmintį rezga... 2009 m.R. Daužvardžio nuotr.

117SIGITAS LAURINAVIČIUS, RIMVYDAS DAUŽVARDIS • VIETA, KUR GYVENAMA IR KURIAMA

Pleneras tai ne tikkūrybinis darbas, betir prasmingi pokalbiai.Pavėsy draugiškaišnekučiuojasi skirtingųkartų dailininkai, iškairės: D. Grinius,R. Trušys, R. Čarna,J. Gelažytė irR. Pučekas. 2009 m.R. Daužvardžio nuotr.

Daug bendrų temųturi du patyręmeistrai, dailininkaiprof. J. Galkus irA. Vasiliauskas.Taip rimtai abuįsijautę, kaddiskusija savotiškaivizualizavosi netsienoje, išryškėjusipašnekovų spalvomsartimų atspalviųdėmėmis. 2009 m.R. Daužvardžio nuotr.

Spalvų kontrastais irsubtiliais atspalviųpustoniais prisodrintavakaro ramybėdvare atsispindi irpašnekovų veiduose.Kalbasi R. Čarnair S. Laurinavičius.2009 m.R. Daužvardžio nuotr.

-

r*iI

\ ] ^\ v

n

W -V

p ...§, Ji

m

j

Jmm

viena nedaloma būtis. Pasibaigus die-nai, galingus saulės akordus pakeičiakamerinė žvakių šviesos melodija, įkitus registrus perjungdama ir dalyviųnuotaikas. Tačiau šviesos, spalvų irgarsų magija tęsiasi.

Tie vaizdai išties išsiskiria didele pa-gava ir milžiniška įtaiga, tad retą kurį ga-lėtų palikti abejingą. Nors, kalbant apiekūrybą tokioje aplinkoje, jokiu būdunetinka sakyti, kad jausminis pradasčia svarbesnis nei, tarkim, racionaliaiapgalvotas loginis konstruktas.

Rimvydas Daužvardis daugiadimen-sinę ribų sankirtą, kuri Jakiškių dvaroaplinkoje savaip ryški, pamėginoperteikti sukurdamas savotiškus ribo-ženklius primenančius objektus. Tai lygir obeliskai, ženklinantys reikšmingusįvykius, lyg ir pasienio ženklai, žymin-tys skirtingų žemių teritoriją, kartu lygir žynių galios ir valios simboliai, viršu-tinėje jų dalyje įmontuotose veidrodžiųšukėse atspindintys kiekvieną, kuris tikryžtasi bent kiek arčiau priartėti.

Panašiai, tik gal kiek kitokiu aspek-tu, daugiadimensinę būties paradigmągvildeno Joana Gelažytė. Plenero metujos su aistra kurtas (taip pat ir tiesiogineprasme kūrentas) Aukuras - tai mintysapie sunkiai apčiuopiamągiją, skiriančiąauką nuo aukojimo, aukuro statybą nuopačios aukos, galiausiai pasiaukojimąnuo susiaukojimo, kada „spiegiantis"juodo ir balto skirtumas „pagimdo"masę pilkos - krūvą pelenų, kurie ramiaidulkėdami anų dviejų antagonizmą su-jungia į romią, bet iškalbingą visumą.

O štai Raimondas Trušys tokią patpilką spalvą savo drobėje pavertė įtaigiutapybinės plastikos instrumentu, suma-niai apjungdamas simbolinį matymąir didelę tapytojo patirtį. Jis ŠiaurėsLietuvos lygumas tarsi vietovaizdžioarchitektas, planuojantis teritoriją, pa-vaizdavo pasitelkęs geometrinę abstrak-ciją. Nedaugžodžiaudamas, neleisdamasįsišėlti žaismingai vaizduotei, lygumasužkodavęs jau minėta pelenų pilkuma,o per vidurį nubrėžęs horizontalę, ties

Turima omenyje kultūrinė dvaro praeitisir dabartis, valstybių (Lietuvos ir Latvijos)sienų, įvairių etninių-kultūrinių tradicijų,tautinių papročių ir kt. sąveika.

ŽEMYGALA 2008 M. NR. 2(6) - 2009 M. NR. 2(8) • KRAŠTO ASMENYBĖS, KŪRĖJAI, KŪRYBA

118

Plenero uždarymodieną svečių gausosbūtų galėję pavydėtiir didmiesčio galerijųšeimininkai. Parodąžiūrovams pristatoS. Laurinavičius.2009 m.JIKM nuotr.

kuria atsargiai susitelkia keli spalviniaiakcentai, priverčiantys patikėti tos pilkosvisumos polichromija, jis liko ištikimastiek sau, tiek ir kontekstui.

Tuo metu Arūnas Vasiliauskas visaikitaip perteikė savo individualų santykįsu vietos autentika. Jis beveik visą ple-nero laiką klaidžioj o po Jakiškių kaimelįtiesiogiai iš natūros eskizuodamas la-biausiai įsimintinas vietoves ar atskirasįdomesnes detales. Beje, šitaip eskizuo-jantį, o juo labiau sistemingai piešiantįiš natūros dailininką, šiais laikais labairetai besutiksi. Tiesiog keičiasi laikai,mados ir darbo metodai, nors pleneraigalbūt kaip tik ir yra ta vieta ir tas me-tas, kada darbas iš natūros ir su natūraįgauna ypatingą prasmę. Anot RičardoJakučio: „Piešiniai išsaugo dailininkoautentiškumą ir yra lyg jo dienoraštiniaipasakojimai - intymioji menininko kū-rybos dalis" . Todėl tokį reiškinį kaippiešimas iš natūros jau savaime galimabūtų laikyti autentišku, sukuriančiupapildomą vertę tam, kas užfiksuojamapopieriuje.

Panašiu principu vadovaudamasisprof. Vytenis Rimkus Jakiškių apylin-kėse savu stiliumi taip pat sukūrė keletąeskizų ir akvarelių. Nors profesorius nekartą yra užsiminęs, kad svarbiausia jokūrybos dalis - tai rašytinis menotyrinisdarbas, tačiau akivaizdu, kad gyvas kū-rybos procesas ir patiriamas džiaugsmasyra pernelyg didelė pagunda, kuriaipriešintis nėra jokio reikalo.

Gintaras Daukša (savaip reflektuo-damas) savo drobėse vienąpo kito guldėlygumų motyvus, juos stilizuodamas irtransformuodamas į sudėtingas ritminesstruktūras, o tuo metu Valentinas Varnastas pačias apylinkes fiksavo impresionis-tiškai, įsijautęs, užvaldytas momentinėspagavos.

Šiaurės vidurio Lietuvos lygumos ištiesų atrodo labai tapybiškos, išsiskirian-čios joms būdingu santūriu, tačiau ypačturtingos spalvinės struktūros koloritu.Kuo labiau pažįsti šį kraštą, tuo plačiauatsiveria poetiškas jo grožis ir talpi filo-sofinė gelmė. Čia nėra „nerūpestingos"formų kaitos, „lengvo džiugesio" akims,

o pastovumo ir formų monumentalumodrausminama mintis visada palydimalink horizonto. Už jo dar toliau - linkramios gyvenimiškos išminties. Čia nie-kas nestabdo nei žvilgsnio, nei mintiespolėkio. Pleneras tokioje erdvėje yrasavaip ypatingas, apvalantis jausmus irprotą, nelyginant dvasinis krikštas.

Tačiau nėra pagrindo perdėtai eska-luoti erdvės ar santykio su ja sakralumo.Todėl visiškai sveikai atrodo ValentinoVarno mestelėta frazė: „Mes kontem-pliuojameir„kontepliojame," - turintomenyje tiek puikias sąlygas rimtes-niems apmąstymams, tiek ir progą atsi-palaiduoti ir nevaržomai kurti.

Kad liktum arti to, kur esi, kartaisvisai pakanka būti pačiu savimi ir nevar-žomai atsiduoti natūraliam kūrybiniamimpulsui, kaip tai darė Kristine Kras-tinia-Indanė, Rasa Daukšienė, JaninaBudrienė, Romualdas Pučekas ar Ar-vydas Martinaitis. Dailininkės moterysšilkuose bei drobėse kūrė savo gėlėtosir skaisčios tarsi kūdikis vasaros pasa-kojimą, pavyzdžiui, Arvydas Martinaitis

11 Jakutis R. Piešinys - menas sau ir kitam. Arūno Vasiliausko piešinių paroda „Laiptų galerijoje" // Šiauliai plius. Prieiga per internetą:http://www.siauliaipliusJt/articIe/articlearchiveview/254/200m5/%7Bartkfe

12 Ripskytė L. Jakiškių dvare susibėgo menai. // Krašto žinios. /Joniškis. 2009-08-11. Nr. 59, p. 6.

119SIGITAS LAURINAVIČIUS, RIMVYDAS DAUŽVARDIS # VIETA, KUR GYVENAMA IR KURIAMA

Dar keletas detaliųir skulptūra busbaigta. NuotraukojeR. Daužvardis,R. Trušys irG. Daukša. 2009 m.S. Laurinavičiaus nuotr.

žaismingai atskleidė kitokio pasaulio re-alybę, savaip interpretuodamas įvykius,žmones, tikras ir netikras istorijas. Kaipvisada su dideliu užsidegimu ir kaipvisada - labai produktyviai. Kol tapo,rodos, nekreipia dėmesio nei į natūrą,nei į kontekstą. Atsiskyręs kokioje norsnuošalioje vietelėje, giliai paniręs į tuometu savo paties susigalvotą siužetą.Tačiau po tuo išoriniu nerūpestingumuvisada tvyro daugiasluoksniai ir be galonuoširdūs pasakojimai... apie žmogiš-kąją prigimtį, paklydimus ir draugystę,apie vasarą, apie didelius tolius už topaties horizonto.

Tuo metu Romualdas Pučekas, trum-pam atidėjęs kaltus, pjūklus ir reples,ramiai komponavo savus siurrealisti-nius siužetus. Trumpam, nes sumaniussukurti ir dvaro teritorijoje palikti vienąbendrąplenero dalyvių kūrinį, su kaupuatsiskleidė ilgametė jo patirtis kuriantasambliažus.

Pirmasis toks kūrinys ekspromtuatsirado dar 2003 m. Kreivakiškiuose,Aldonos ir Vidmanto Palujanskų puo-selėjamo dvaro sode. Nuo tada, jei tiktam yra tinkamos sąlygos, visada pa-sistengiama sukurti ir palikti po vienąbendrą kūrinį. Tos skulptūros „gimsta"

iš vietoje rastų rakandų, statybinių me-džiagų likučių, metalo laužo ar kitų tamtinkamų medžiagų ir bendru sutarimuįkurdinamos kokioje nors priimtinoje,gerai matomoje vietoje. Taigi toks kū-rinys buvo sukurtas ir Jakiškiuose. Visaigerai tiko šalia drybsojęs rąstas, skirtasramiam poilsiui medžių pavėsyje, vienaskitas vamzdis, skardos gabalas bei darkeli mažmožiai, atlikę nuo dvaro remon-to darbų. Žodžiu, vienas suoliukas, šiektiek metalo laužo, dar kažkiek intuicijossu meninės įžvalgos priespalviu, pus-dienis kolegialių pastangų ir pagal Ro-mualdo Pučeko viziją Jakiškių šviesą irlygumas išvydo naujas kūrinys. Iškalussvarbiausius įrašus, jis buvo pastatytasprie pagrindinių vartų kaip koks rimtasmemorialinis paminklas, priminsiantisvisiems užsukantiems, kad čia ta vieta,kur gyvenama ir kuriama.

Vakarai, vakaronės, koncertai

Visą savaitę vyko įspūdingi kūry-biniai vakarai, praleisti kartu su dvarolankytojais ir gausiu plenero bičiuliųbūriu. Prisiminti ir gražiai pagerbti kraš-to šviesuoliai: lietuviško žodžio nešėjas,knygnešys, tautosakininkas Matas Slan-

čiauskas ir dailininkas bei pedagogas,prof. Juozo Galkaus pirmasis dailės(arba kaip anuomet vadino - piešimo)mokytojas Juozas Vainauskas. Jakiškiųkapinaitėse aplankytas jo kapas. Kartusu viešniomis iš Latvijos Ivoškių kaime(Joniškio r.) aplankyta kraštietės daili-ninkės Marcės Katiliūtės tėviškė.

Nuo pat pirmos iki paskutinės die-nos čia skambėjo dainos, aidėjo įvairiinstrumentinė muzika. Susirinkusiųjųausis ir širdis malonino Meilės brolioGyčio Skirmanto, Simono Kiliaus, Do-nato Kaikario, Eglės Ancevičiūtės ir kitųtalentingųjaunųjų kraštiečių atliekamosdainos, lydimos puikaus gitarų ir seno-vinio pianino skambesio. Įspūdingas irjaudinantis, skleidžiantis jaunatviškąenergiją akordeono virtuozo ModestoJuknos rečitalis kerėjo klausytojus, odaugiau nei pusšimčio susirinkusiųžmonių ovacijos bei pasitenkinimo šūks-niai trumpam priminė didžiųjų miestųkoncertų sales.

Dvaro erdvės pačios „liejosi" įkūrybos kontekstą, vienus įkvėpdamostapybai ar instaliacijai, kitų įspūdžiussurimuodamos į eilėraščius, o daugumątiesiog suburdamos į dainininkų beiliteratų vakarones. Plenerų metu jos

ŽEMYGALA 2008 M. NR. 2(6) - 2009 M. NR. 2(8) • KRAŠTO ASMENYBĖS, KŪRĖJAI, KŪRYBA

120

jau tapo įprastos, tad ir vėl prasmingaipraleistas vakaras drauge su Joniškioliteratų klubo „Audruvė" nariais. Savodar visai naujas poezijos knygas pristatėLoreta Ripskytė („Matyk ne akimis")bei Jonas Ivanauskas („Baltaliemenėdiena"). Kartu su vyresniaisiais meniniožodžio puoselėtojais poezijos skaitymudžiugino gausus būrys jaunųjų audru-viečių. Prisidėjo ir dailininkai.

Nuolat skubančiame kasdienybėssraute turbūt nė nebesusimąstome, kieklaiko turime surikiuoti savo mintims,apgalvoti darbus ar poelgius. Ką jaukalbėti apie literatūros kūrinių skaity-mą kitiems, garsiai, išraiškingai. Tokiapatirtis tikrai nekasdienė, todėl darįspūdingesnė, svarbesnė ir vertingesnė.O žvakių šviesoje didelėse erdviosemenėse aidintis žodis tampa emociškailabai įtaigus.

Vienoje tokių vakaronių su rašytojaJolita Skablauskaite užsimezgė kūrybinėdiskusija, plačiai apimdama tiek bendrusliteratūros ir dailės sąlyčio taškus, tiekbendrą menininko santykį su jo aplinka.Rašytoja pati yra profesionali tapytoja,jai puikiai pažįstama dailininko kūry-bos „virtuvė", tad pokalbis iš esmėssusiklostė profesionalus, įdomus irintriguojantis.

Toks ir yra šitų plenerų tikslas -visų pirma bendrauti. Žinoma, kalbėtisgalima skirtingai. Anot vienos indėnųpatarlės, -jei jau kalbi, pasakyti žodžiaituri būti svaresni už tylą. Gyvenimekur kas svarbiau yra mokėti išklausytibei išgirsti kitą. Tad pokalbių (rimtų irnelabai rimtų, apie gyvenimą, meną,bičiulystę, gyvenimo vingius ir išdaigas,rimtus darbus ir ateities ketinimus) tarpdraugų bei kolegų visada yra ir bus. Na,o plenero dalyvių amžiaus, patirties irindividualybių skirtumai, pasirodo,nėra esminiai. Jie tik paįvairina, savaippraturtina ir pagyvina susiklosčiusiusartimus ir šiltus tarpusavio santykius.

Vasaros atgarsiai parodose

Plenero metu Joniškio kultūroscentre jau veikė Žiemgalos dailininkųparoda, tačiau dar viena buvo surengtapačiame dvare. Taigi svečiai, užsukdamiį dvarą, jau nuo pirmosios dienos turėjogerą progą susipažinti su čia susibūru-siais ir kuriančiais dailininkais, stebėtiir sekti jų kūrybą. Be to, ir patiemsdailininkams visai įdomu pamatyti, kaipdirba kolegos, kaip skiriasi arba kinta jųbraižas, pasikeitus įprastoms kūrybossąlygoms. Tai gera patirtis.

Iš pradžių didžiulės dvaro erdvėsbuvo užpildytos atsivežtais darbais, betpalaipsniui ekspozicija vis pildėsi ką tiksukurtais, po truputį vienus darbus keitėkiti. Galiausiai žiūrovai galėjo išvysti išesmės atsinaujinusią ir visiškai pasikei-tusią parodą. O svečių, taigi ir žiūrovų,tikrai netrūko.

Nurimus plenero šurmuliui, jaugalima apžvelgti ir kai kuriuos pleneroatgarsius. Kaip įprasta, pagrindinę infor-maciją straipsniais atspindėjo spauda,įvairūs vieši susitikimai, knygų prista-tymai, na ir, žinoma, parodos.

Netrukus po plenero, rugsėjį, suautorine savo darbų paroda į Joniškįsugrįžo Inga Bruklė, lydima kuopelėsbičiulių iš Latvijos. Lapkritį galerijojeXX (Panevėžys) vyko bendra Žiemga-los krašto dailininkų kūrybos paroda,sąlyginai pavadinta „Žiemgalai - 20".Tuoj po Naujųjų, sausio mėnesį, Kaunofilharmonijoje vyko knygos „RomualdasČarna: grafika, piešiniai" pristatymas.Kovo mėnesį Tarptautinėje dailės dėsty-tojųparodoje Panevėžio dailės galerijojebendroje ekspozicijoje parodyti ir dukauniečių tapybos darbai iš Jakiškių.Šiauliuose, „Laiptų" galerijoje, atida-ryta Arūno Vasiliausko autorinė pieši-nių paroda. Vilniaus įgulos karininkųramovėje surengtas prof. Juozo Galkaus

knygos „Lietuvos Vytis" pristatymas, oten pat balandį - vėl bendra Žiemgaloskrašto dailininkų paroda „Žiemgala:abipus horizonto".

Taigi gyvenimas nestovi vietoje, oparodinė veikla neapsiriboja tik pavie-niais epizodais. Įvairūs kultūros rengi-niai vyksta nuolatos, o juose susirinku-siesiems visada noriai pasakojama apiedaugiametę tradiciją turinčius plenerus,jų istoriją ir, žinoma, žmones.

Baigiamosios mintys

Kaip jau minėta, Jakiškiuose įvykojubiliejinis pleneras, žymintis ištisądvidešimtmetį. Jam pasibaigus, pradėtasskaičiuoti jau trečias Žiemgalos daili-ninkų plenerų dešimtmetis. Naujojojenepriklausomos Lietuvos istorijoje taiyra seniausias nenutrūkstamas tradici-jas turintis pleneras. Deja, tuo pat metutenka pripažinti, kad iki šiol jis vis dartebėra tik nedidelių vietos bendruome-nių bei regioninės kultūros aistruoliųvertinamas ir palaikomas. Bendroješalies dailės panoramoje oficialus jostatusas vis dar gana kuklus, todėl jorėmėjus tam tikra prasme būtų galimapalyginti su sporto aistruoliais, nes ir jie,panašiai kaip kokiose sporto varžybose,visada aistringai ir visomis išgalėmisstengiasi palaikyti saviškius . Šį kartątuos, kurie nelyginant kokios lašišosneršto metu iš tolimų vietų „suplaukia"į savo gimtąsias vietas tam, kad kartugalėtų būti, bendrauti ir kurti.

Nejučia peršasi mintis apie pačiąkūrybos prigimtį bei prigimtines josfunkcijas. Kiek ji (kūryba) svarbi, tar-kim, kasdieniame žmonių gyvenime?Arba kiek vieno ar kito žmogaus nuos-tatos yra svarbios kitų žmonių kūrybai?Pavyzdžiu galėtų būti kad ir Jakiškiai,Kreivakiškiai ar dar kuri nors kita vie-tovė, kurios šeimininkai sąmoningaiprisiima atsakomybę ir, žinoma, nemen-

13 Taip jau yra, kad regioninė kultūra, jeigu tik ji nekelia sau tikslo įsibrauti į didžiųjų Lietuvos kultūros centrų politikos orbitą, liekagyvuoti vien savo iniciatyva ir vietos gyventojų palaikymu. Tuo įsitikinta ne kartą: Kreivakiškiuose, Žagarėje, Pušalote, Jakiškiuose.

121SIGITAS LAURINAVIČIUS, RIMVYDAS DAUZVARDIS • VIETA, KUR GYVENAMA IR KURIAMA

ką vargą kurti ne vien tik savo namus,bet kartu ir savo krašto bendruomenėskultūros židinį. Apie tokius žmonespagalvojama - keistuoliai!

Vertinant pragmatiniu požiūriu, taigal ir keistuoliai tie, kurie nuolatos sva-joja ir nepaliauja kurti vizijų, siekiančiųtoli už visų vargų, nepriteklių ar tiesiogracionalių paaiškinimų. Tačiau iraciona-lumo sąvoka, kalbant apie kūrybą, kultūrąar meną, neturėtų būti suprantama nega-tyviai. Priešingai: tai greičiau privalomasąlyga, įgalinanti atsiriboti nuo buitiniokasdieniškumo, rutinos ir abejingumo.

Šiuo požiūriu kiekvienas toks „keistuo-lis", kultūros entuziastas ir rėmėjas, kartuyra ir jos kūrėjas.

Šį kartą tikrai puikių ir nuostabiųžmonių aplinkui netrūko. Už paramą ren-giant plenerą norisi nuoširdžiai padėkotiJoniškio istorijos ir kultūros muziejauskolektyvui, Joniškio kultūros centrožmonėms, menui neabejingiems joniškie-čiams ir kitiems kraštiečiams, svečiams irbičiuliams. Kad buvo kartu, kad serga tapačia - savo krašto meilės liga.

Tai nėra tik šiaip sau žaidimas.Tai kur kas rimtesni ir gerokai toliau

siekiantys sveikos ir gyvybingos visuo-menės ženklai. Šiame plenerų konteksteišryškėja ne vien tik lokalūs kultūrosrenginiai. Juose gyvai paliečiami ganagilūs krašto istorijos klodai, leidžiantysobjektyviai suvokti ir vertinti savosioskultūros ištakas, raidą, istorinį paveldą.Atsiranda realus pagrindas natūraliemsjos vystimosi procesams, savaip ir gy-vai pratęsiant tai, kas jau buvo sukurtaiki mūsų. Tiesiog geriau pagalvojus,aišku, kad savo kultūrą kiekvienas ku-riame nuolat ir tokią, kokiai jaučiameporeikį.

Šurmulys baigėsi.Viskas nurimo.Vakaro ūkanoslygumas kvėpinarudeniu. Iki kitoplenero Žiemgaloje...2009 m.R. Daužvardžionuotr.