Johanas Volfgangas Gėtė

Jaunojo Verterio kančios Iš vokiečių kalbos vertė EUGENIJA VENG-

RIENĖ

Ką tik galėjau, viską kruopščiai surinkau apie

vargšą Verterį, pateikiu čia jo istoriją ir ţinau,

kad būsite man uţ ją dėkingi. Jo protas ir būdas

sukels jūsų meilę ir susiţavėjimą, o jo likimas ne

vienam išspaus ašarą. O tu, jautrioji siela, kurią

slegia tie patys vargai, pasisemk iš jo kančių pa-

guodos, ir tebūnie ši knygelė tau draugas, jeigu

tu dėl nedalios ar savo paties kaltės negali rasti

artimesnio bičiulio.

Pirmoji knyga 1771 m. gegužės 4 d.

Kaip aš dţiaugiuosi, kad išvaţiavau! Brangusis

drauge, štai kokia ţmogaus širdis! Palikau tave,

kurį taip myliu, be kurio negalėjau gyventi, ir

dţiaugiuos! Ţinau, kad tu man atleisi. Argi kitos

mano paţintys nebuvo lyg tyčia taip likimo pa-

rinktos, kad uţduotų man rūpesčių? Vargšelė

Leonora! O vis dėlto aš čia niekuo dėtas. Argi aš

kaltas, kad, maloniai leisdamas laiką su jos ţavia

sesute, sukėliau jos vargšėj širdy aistrą? O vis

dėlto — ar visai nekaltas? Ar nekursčiau jos

jausmų? Ar nesismaginau tikrai natūraliomis jos

atviros širdies apraiškomis, kurios daţnai sukel-

davo mums juoką, nors nieko juokinga jose ne-

būdavo, ar aš... O, tas ţmogus! Kokią jis turi tei-

sę krimstis? Mielas drauge, aš pasitaisysiu, pri-

ţadu tau, aš nebegromuliuosiu, kaip anksčiau, tų

menkų blogybių, kurias mums atneša likimas. Aš

dţiaugiuos dabartimi, o praeitis tegu ir lieka pra-

eitimi. Ţinoma, tavo teisybė, brangusis: ţmonės

daug maţiau kentėtų, jeigu savo vaizduotės galia

— dievai ţino, kodėl jie tokie, — negrįţtų nuolat

prie buvusių blogybių ir verčiau stengtųsi gyven-

ti abejinga dabartimi.

Būk malonus ir pasakyk mano motinai, kad aš

kuo geriausiai sutvarkysiu jos reikalą ir artimiau-

siu laiku duosiu jai ţinią. Aš kalbėjausi su savo

teta ir įsitikinau, kad ji anaiptol ne tokia nedorė-

lė, kokia ją laiko mūsiškiai. Ji yra guvi, smarki,

geros širdies moteris. Aš išdėsčiau jai savo moti-

nos skundą dėl neišmokėtos paveldėjimo dalies;

ji išklojo man savo motyvus, prieţastis ir sąly-

gas, kuriomis ji tuoj pat viską atiduotų, ir net

daugiau, negu mes reikalaujame. Vienu ţodţiu,

dabar apie tai nenoriu rašyti, pasakyk mano mo-

tinai, kad viskas bus gerai. Tvarkydamas šį reika-

lą aš dar kartą įsitikinau, mielasis, kad nesusipra-

timas ir tinginystė sukelia daugiau painiavos pa-

saulyje negu klasta ir piktybė. Šios pastarosios

bent jau rečiau sutinkamos.

Apskritai man čia gera, vienuma veikia mano

širdį kaip stebuklingas balzamas šiame rojaus

kampely, o pavasaris, jaunystės metas, visa jėga

šildo mano daţnai krūpčiojančią širdį. Kiekvie-

nas medis, kiekviena ţalitvorė apsipylę ţiedais,

gera būtų kaip tam karkvabaliui nardyti kvapų

jūroje ir vien iš jų traukti maistą.

Pats miestelis nekoks, bet apylinkės neapsako-

mai graţios. Tas paskatino velionį grafą fon M.

uţveisti sodą ant vienos iš kalvų, kurios čia nuo-

stabiai kryţiuojasi ir sudaro ţavius slėnius. Sodas

visiškai paprastas, ir vos įkėlęs koją pajunti, kad

jo planą piešė ne mokytas sodininkas, o jautri

širdis, kuri norėjo čia būti laiminga. Prisiminęs

velionį, jau išliejau ne vieną ašarą sukrypusioj

lapinėj, kuri buvo jo, o dabar yra ir mano mėgs-

tamiausia vietelė. Greit aš būsiu šio sodo šeimi-

ninkas; sodininkas man palankus, — nors dar tik

kelios dienos, kai mes paţįstami, bet mūsų paţin-

ties jam neteks gailėtis.

Gegužės 10 d.

Mano siela kupina palaimingos giedros, kaip ir

tie nuostabūs pavasario rytai, kuriais aš visa šir-

dimi gėriuosi. Esu vienas ir dţiaugiuosi, patekęs

į šį kraštą, kuris tartum tyčia sukurtas tokiai sie-

lai kaip mano. Esu toks laimingas, brangusis, taip

paskendęs ramumoj, kad dėl to kenčia mano me-

nas. Aš dabar negalėčiau piešti, negalėčiau išves-

ti nė vieno brūkšnelio, tačiau niekada nebuvau

didesnis menininkas kaip šiuo metu. Kai aplink

mane garuoja ţavusis slėnis, kai vidudienio saulė

uţlieja tamsias mano miško viršūnes ir tik vienas

kitas spindulėlis teįsiskverbia į tos šventovės

gelmes, kai guliu aukštoj ţolėj prie almančio

upelio ir prie pat ţemės stebiu tūkstančius viso-

kiausių ţolyčių, kai arčiau širdies jaučiu tarp

stiebelių knibţdant tą maţąjį pasaulėlį, tuos mili-

jonus neištirtų kirminėlių ir vabalėlių ir jaučiu

buvimą visagalio, kuris mus sukūrė pagal savo

paveikslą, visa mylinčiojo dvelksmą, kuris mus

laiko ir globoja amţinoj palaimoj, mano drauge,

kai man apraibsta akys, kai visas pasaulis aplink

ir dangus persikelia į mano sielą kaip mylimosios

paveikslas, — tada mane daţnai pagauna ilgesys

ir aš galvoju: „Ak, kad galėčiau tai išreikšti, kad

galėčiau įkvėpti piešiniui tą plazdančią gyvybę,

kurios pilna mano širdis, kad popierius atspindė-

tų mano sielą, kuri yra begalinio dievo atspin-

dys!“ Mano drauge! Bet viso to akivaizdoj aš

jaučiuosi niekas, aš ţūstu, priblokštas didingo tų

reiškinių groţio.

Gegužės 12 d.

Aš neţinau, ar šioj apylinkėj gyvena burtinin-

kės dvasios, ar dangiška mano širdies fantazija

viską aplinkui verčia rojumi. Prie pat miestelio

yra šulinys, nuo to šulinio aš negaliu atsitraukti

kaip Meluzina su savo seserimis. Nusileidęs nuo

kalnelio, atsiduri prie skliauto, kur gal dvidešimt

laiptelių veda ţemyn, o apačioj iš marmuro uolų

trykšta skaidriausias šaltinis. Viršuj ţema mūrinė

sienelė, juosianti šią vietą, ţemai tankus išlakių

medţių guotas, vėsos dvelkimas — visa tai kaţ-

kuo vilioja, traukia, kelia jaudinantį šiurpą. Nė

vienos dienos nepraleidţiu ten nenuėjęs ir visada

išsėdţiu gerą valandą. Iš miesto čia ateina mergi-

nos ir semia vandenį: nekalčiausias darbas ir la-

bai reikalingas, kadaise juo nesibodėdavo net ka-

ralaitės. Ten sėdėdamas aiškiai įsivaizduoju pat-

riarchalinį gyvenimą, kada protėviai prie šulinio

susipaţindavo, piršdavosi ir apie šulinius ir šalti-

nius skrajodavo gerosios dvasios. O, to nesuge-

bės pajusti tas, kurs niekada po ilgos kelionės

karštą vasaros dieną nesigaivino šaltinio vėsa.

Gegužės 13 d.

Tu klausi, ar atsiųsti man knygas. Mielasis, dėl

dievo meilės, tik neuţkrauk man tos naštos! Aš

nebenoriu, kad mane kas mokytų, drąsintų, ska-

tintų, mano širdis ir taip liejasi per kraštus; man

reikia lopšinės, bet geresnės kaip savo Homero

aš niekur nerasiu. Kaip daţnai aš stengiuosi nu-

raminti savo maištaujantį kraują, juk tu ţinai,

kokia nerami, kokia nepastovi mano širdis. Mie-

lasis! Ar reikia tau tai sakyti? Kam, jei ne tau,

tiek kartų teko kęsti mano staigius perėjimus nuo

sielvarto į dţiūgavimą, nuo švelnios melancholi-

jos į praţūtingą aistrą? Todėl aš ir ţiūriu į savo

širdelę kaip į sergantį vaiką, tenkinu kiekvieną

jos norą. Nepasakok to kitiems: yra ţmonių, ku-

rie mane uţ tai pasmerks.

Gegužės 15 d.

Paprasti miestelio ţmonės mane jau paţįsta ir

myli, ypač vaikai. Iš pradţių, kai aš prie jų priei-

davau ir maloniai uţkalbindavau, kai kurie ma-

nydavo, kad noriu iš jų pasijuokti, ir atšaudavo

man gana šiurkščiai. Aš neėmiau to į širdį, tik

aiškiai pajutau, ką jau anksčiau buvau pastebėjęs:

aukštėlesnio luomo ţmonės visada laikosi atokiai

nuo paprastų ţmonių, lyg bijodami, kad suartė-

jimas juos paţemins; be to, pasitaiko tokių leng-

vabūdţių ir nedorų pokštininkų, kurie tartum nu-

sileidţia iš savo aukštybių, bet tik tam, kad savo

išdykumu dar labiau įskaudintų vargšus.

Aš gerai ţinau, kad mes nesam ir negalim būti

lygūs; bet esu tos nuomonės, kad tas, kuris, no-

rėdamas išsaugoti savo orumą, šalinasi vadina-

mosios minios, taip pat vertas paniekos, kaip ir

bailys, kuris bijodamas pralaimėti slepiasi nuo

priešo.

Neseniai, atėjęs prie šulinio, radau jauną tarnai-

tę, pasistačiusią savo indą ant apatinio laiptelio ir

besidairančią, ar nepasirodys kokia draugė ir ne-

padės jai uţkelti ąsočio ant galvos. Aš nulipau

ţemyn ir paţvelgiau į ją. „Gal jums padėti, pane-

le?“ — paklausiau. Ji nuraudo kaip ţarija ir atsa-

kė: „O ne, pone!“ — „Nesivarţykit.“ Ji pasitaisė

ant galvos lankelį, ir aš jai padėjau. Padėkojusi ji

uţlipo laiptais aukštyn.

Gegužės 17 d.

Aš jau turiu visokių paţįstamų, bet draugijos

dar neradau. Neţinau, kuo aš ţmonėms patrauk-

lus: daugelis mane mėgsta, prisiriša prie manęs,

ir man visada gaila, kad mūsų keliai taip greit iš-

siskiria. Jeigu tu manęs paklaustum, kokie čia

ţmonės, tai pasakyčiau: kaip visur. Tokia vieno-

da ta ţmonių padermė!

Dauguma didţiąją laiko dalį dirba, kad pragy-

ventų, o tas truputis laisvės, kuris atlieka nuo

darbo, juos taip baugina, kad jie griebiasi bet ko-

kių priemonių, stengdamiesi ja nusikratyti. O ta

ţmogaus lemtis!

Bet čia ţmonės tikrai geri! Kai aš kartais uţsi-

mirštu ir dţiaugiuosi su jais tais dţiaugsmais, ku-

rie ţmonėms dar yra leisti, — atvirai ir nuošir-

dţiai pajuokauti prie dailiai padengto stalo, tin-

kamu laiku surengti kokią iškylą, šokius ar kitką,

— man tada gera, jei tik neprisimenu, kad many-

je glūdi dar daugybė kitų jėgų, kurios trūnija ne-

naudojamos ir kurias aš turiu rūpestingai slėpti.

O tas taip spaudţia širdį! Ką padarysi! Būti ne-

suprastam — tokių kaip aš dalia.

Ak, kodėl nebegyvena mano jaunystės draugė!

Kam aš ją sutikau! Galėčiau sau pasakyti: „Esi

kvailys! Ieškai to, ko ţemėje negalima rasti.“ Bet

aš ją turėjau, jutau tą širdį, tą didelę sielą, šalia

kurios jaučiausi didesnis, negu buvau, nes buvau

viskuo, kuo tik galėjau būti. Dieve mano! Argi

nors viena manyje slypinti jėga buvo tada nenau-

dojama? Ar aš negalėjau atskleisti jai viso to

nuostabaus jausmo, kuriuo mano širdis suvokia

gamtą? Ar visa mūsų draugystė nebuvo amţinas

subtiliausių jausmų, aštriausių sąmojų audimas,

kurio visi atspalviai, net išdykumas, rodė genia-

lumo ţymes? O dabar?.. Metai, kuriais ji mane

pralenkė, paguldė ją į kapą anksčiau negu mane.

Niekada jos neuţmiršiu, niekada neuţmiršiu jos

aiškaus proto, jos dieviško pakantumo.

Prieš kelias dienas susipaţinau su V., nuošir-

dţiu jaunu vaikinu gana malonaus veido. Jis ką

tik baigęs universitetą, nelaiko savęs gudruoliu,

bet vis dėlto dedasi ţinąs daugiau uţ kitus;

sprendţiant iš visko, jis buvo uolus studentas,

ţodţiu, turi ţinių. Suţinojęs, kad aš daug piešiu

ir moku graikų kalbą (dvi retenybės šiuose kraš-

tuose), jis mane uţkalbino ir pademonstravo visą

savo ţinių bagaţą, nuo Bato iki Vudo, nuo Pilio

iki Vinkelmano, be to, sakėsi perskaitęs Zulcerio

teoriją, visą pirmąją dalį, ir turįs Heinės (Kristijanas

Gotlobas Heinė (Heyne) (1729-1812), Getingeno universiteto profe-

sorius, filologas ir archeologas) rankraštį apie antikos stu-

dijavimą. Aš nesileidau su juo į kalbas.

Sutikau dar vieną dorą, nuoširdų ţmogų, kuni-

gaikščio amtmaną. Sako, kad vienas dţiaugsmas

matyti jį su vaikais, kurių jis turi devynetą; ypač

visi giria jo vyriausiąją dukterį. Kvietė mane ap-

silankyti, ir kurią dieną ketinu pas jį nueiti. Jis

gyvena pusantros valandos kelio nuo čia, kuni-

gaikščio medţioklės namuose, kur jam buvo leis-

ta persikraustyti po ţmonos mirties, mat liktis

mieste, valdiškame bute, jam tada buvo per daug

skaudu. Be to, susidūriau su dar keliais preten-

zingais tipais, kurių kiekvienas krustelėjimas er-

zina, o labiausiai piršimasis su draugyste.

Lik sveikas. Tas laiškas tau patiks, jis perdėm

aprašomojo pobūdţio.

Gegužės 22 d.

Jau ne vienas yra pastebėjęs, kad ţmogaus gy-

venimas tėra sapnas, šitas jausmas ir mane visur

lydi. Kai pamatau, kokios ribotos yra kūrybinės

ir tiriamosios ţmogaus jėgos, kai įsitikinu, kad

visa veikla siekiama vien patenkinti poreikius,

kurie vėlgi neturi jokio kito tikslo, kaip tik prail-

ginti mūsų varganą egzistenciją, ir dar, kad bet

kaip guostis tam tikrais tyrinėjimais tėra svajinga

rezignacija, margų paveikslėlių ir šviesių vaizde-

lių piešimas ant savo kalėjimo sienų, — visa tai

man atima ţadą, Vilhelmai. Aš grįţtu į save ir

randu visą pasaulį. Bet ir jis tėra daugiau nuojau-

ta, neaiškūs troškimai, o ne tikri, gyvybe trykš-

tantys vaizdai. Tada man viskas susilieja akyse,

ir aš vėl svajingai šypsausi pasauliui.

Visi didţiai mokyti auklėtojai ir mokytojai su-

tinka, kad vaikai neţino, kodėl jie to ar kito nori;

bet kad ir dideli kaip vaikai krapinėja šioj ţemėj

ir taip pat kaip ir anie neţino, iš kur jie atėjo ir

kur eina, lygiai taip pat neţiūri tikrųjų tikslų, taip

pat yrą valdomi biskvitų, pyragaičių ir berţinės

rykštės — tuo niekas nenori tikėti, o man rodos,

kad tai aišku kaip dieną. Ţinau, katu man atsaky-

si, ir mielai sutinku, kad patys laimingiausi yra

tie, kurie kaip vaikai gyvena šia diena, nešiojasi

savo lėles, jas nurenginėja ir aprenginėja ir su di-

dele pagarba slankioja apie stalčių, kur mama

laiko skanėstus, o kai gauna, ko norėjo, šlamščia

pilna burna ir šaukia: „Dar!“ Tai laimingi pada-

rai. Gera ir tiems, kurie savo menkiems darbe-

liams ir gal net aistroms sugalvoja skambius pa-

vadinimus ir paskiria juos ţmonijai kaip didelius

ţygius jos labui ir gerovei. Gera tam, kas taip ga-

li! Bet kas nuolankia širdim supranta, ką visa tai

duoda, kas mato, kaip graţiai kiekvienas mies-

čionis, kuriam sekasi, sugeba apkarpyti savo so-

delį, paversdamas jį rojumi, kaip kantriai net

skurdţius sulinkęs po našta pūškuoja savo keliu

ir kaip visiems rūpi šios saulės šviesą matyti bent

vieną minutę ilgiau, — tas nutyla ir kuria pasaulį

savo širdy, ir taip pat yra laimingas, nes ir jis yra

ţmogus. Ir pagaliau, kad ir kaip prislėgtas, jis ne-

šiojasi širdy saldų laisvės jausmą ir ţino, kad ga-

lės palikti šį kalėjimą, kada tik panorės.

Gegužės 26 d.

Tu jau seniai ţinai mano įprotį patogiai kur

nors įsitaisyti, nusiţiūrėti kokią jaukią vietelę ir

ten paprastoj aplinkoj leisti laiką. Aš ir čia radau

tokį kampelį, kuris mane patraukė. Maţdaug va-

landa kelio nuo miesto yra Valheimo kaimas. Jis

graţiai stovi ant kalvos, ir kai tenai uţlipęs eini

taku kaimo link, prieš tave atsiveria visas slėnis.

Maloni smuklininkė, nors nebe jauna, bet pa-

slaugi ir ţvali, vaišina kava, vynu, alumi; o svar-

biausia čia auga dvi liepos, savo kupliomis ša-

komis gaubiančios visą nedidelę baţnyčios aikš-

tę, kurią supa pirkios, darţinės ir kiemai. Kitą to-

kią ramią, tokią jaukią vietelę sunku rasti, ir aš

paprašiau atnešti čia iš smuklės stalelį ir kėdę,

čia geriu kavą, skaitau Homerą. Kai vieną graţią

popietę aš pirmą kartą atsitiktinai atėjau po lie-

pomis, aikštę radau tuščią. Visi buvo laukuose;

tik kaţkoks berniūkštis, ne daugiau kaip ketverių

metų, sėdėjo ant ţemės ir laikė abiem rankom

prisiglaudęs prie krūtinės kitą, gal pusės metų

kūdikį, kuris kaip krėsle sėdėjo jam tarp kojų;

vyresnysis labai guviai dairėsi aplink save juo-

dom akytėm, bet buvo visai ramus. Tas vaizdas

krito man į širdį; atsisėdau ant priešais stovinčio

arklo ir su dideliu malonumu ėmiau piešti šią

brolišką sceną. Dar nupiešiau artimiausią tvorą,

darţinės duris ir kelis sulūţusius tekinius, viską

kaip buvo ir po valandos pamačiau, kad sukūriau

gerai sukomponuotą, labai įdomų piešinį, ničnie-

ko savo nepridedamas. Tai sustiprino mano pasi-

ryţimą ateityje laikytis tik gamtos. Ji viena neap-

sakomai turtinga, ji viena tegali išauginti didelį

menininką. Taisyklių naudai daug ką galima pa-

sakyti, maţdaug tą patį ką ir visuomeninės tvar-

kos labui. Ţmogus, kuris mokosi kurti pagal tai-

sykles, niekada nesukurs nieko neskoninga ar

bloga, kaip ir tas, kuris moka gerbti įstatymus ir

padorumą, niekada nebus nepakenčiamas kaimy-

nas ar visiškas niekšas; o vis dėlto, sakyk, ką no-

ri, visos taisyklės griauna tikrą gamtos suvokimą

ir neleidţia jos teisingai išreikšti! Tu pasakysi,

kad tai grieţta! Kad taisyklės tik apriboja, apkar-

po laukines ataugas ir t. t. Mielas drauge, gal tau

duoti palyginimą? Čia tas pats kaip ir meilėje.

Jauno vaikino širdis verţiasi prie merginos, jis

kiauras dienas praleidţia pas ją, eikvoja visas sa-

vo jėgas, visą turtą, kas minutę rodydamas jai vi-

sišką atsidavimą. Ir štai ateina koks filisteris,

valdţios ţmogus, ir sako: „Dailusis pone! Mylėti

yra ţmogiška, tik reikia mylėti ţmoniškai! Pa-

skirstykit savo valandas, vienas darbui, o kitas,

poilsio valandas, skirkit merginai. Apskaičiuoki-

te savo turtą, ir iš to, kas atliks nuo jūsų poreikių,

aš nedraudţiu nunešti jai kokią dovanėlę, tik ne

per daţnai, na, gimimo, vardo dieną ir t. t. ...“

Jeigu ţmogus paklausys, jis taps naudingu jau-

nuoliu, ir aš pats kiekvienam kunigaikščiui patar-

siu skirti jį į kolegiją; bet jo meilei bus galas, o

jei jis menininkas, — tai ir jo menui. O, mano

draugai! Kodėl taip retai teprasiverţia genijaus

šaltinis, kodėl jis taip retai teišsilieja milţiniška

srove ir taip retai sukrečia jūsų nustebintas šir-

dis? Mieli draugai, ant abiejų krantų gyvena sai-

kingi ponai, bangos uţlietų jų lapines, tulpių lys-

ves ir kopūstus, todėl jie laiku pasirūpina pyli-

mais ir kanalais apsiginti nuo gresiančio pavo-

jaus.

Gegužės 27 d.

Kaip matau, mane pagavo susiţavėjimas, įsi-

leidau į palyginimus ir deklamaciją ir uţmiršau

tau papasakoti, kaip su tais vaikais buvo toliau.

Pasinėręs į kūrybinę nuotaiką, kurią tau padrikai

apsakys vakarykštis laiškas, išsėdėjau kokias dvi

valandas ant arklo. Vakarop atbėga jauna moteris

su pintinėle rankoj ir dar iš tolo šaukia vaikams,

kurie per tą laiką nepajudėjo iš vietos: „Filipsai,

koks tu geras!“ Ji pasveikino mane, aš atsakiau,

atsistojau ir priėjęs arčiau paklausiau, ar čia jos

vaikučiai. Ji atsakė „taip“, padavė vyresniajam

pusę bandelės, maţylį paėmė ant rankų ir su mo-

tiniška meile pabučiavo. „Aš palikau Filipsui

maţiuką, — tarė ji, — o pati su vyresniuoju išė-

jau į miestą duonos, cukraus ir molinio puodţiu-

ko nusipirkti.“ Visa tai pamačiau jos pintinėj, ku-

rios dangtelis buvo nuslinkęs. „Hansui (tuo vardu

buvo maţylis) reikia vakarienei išvirti sriubutės.

Tas padauţa dičkis, besivarţydamas su Filipsu

dėl košės pagrandų, sudauţė man vakar puodţiu-

ką.“ Aš pasiteiravau, kur dabar vyresnysis, ir vos

tik ji spėjo pasakyti, kad gainioja pievoj ţąsis,

pastriuokomis atlėkė ir pats, atnešė viduriniajam

broliui lazdyno vytelę. Aš kalbėjausi toliau su

motina ir suţinojau, kad ji mokytojo duktė, kad

jos vyras išvaţiavęs į Šveicariją pusbrolio pali-

kimo atsiimti. „Jie norėjo jį apgauti, — tarė ji, —

ir neatsakinėjo į laiškus; tada jis pats išvaţiavo

ţiūrėti. Kad tik nebūtų atsitikusi jam kokia ne-

laimė, negaunu jokios ţinios.“ Man buvo sunku

atsitraukti nuo tos moters, daviau vaikams po

kreicerį, maţiuko dalį atidaviau motinai ir papra-

šiau nupirkti jam bandelę prie sriubos, kai ji vėl

nueis į miestą, ir taip išsiskyrėme.

Aš sakau tau, mielasis, kai mano jausmai įsi-

siūbuoja, tai visą jų audrą geriausiai apmalšina

toks padaras, kuris laimingas ir ramus gyvena

ankštame savo buities rate, šiaip taip stumia die-

nas ir ţiūrėdamas į krintančius lapus tik tiek te-

galvoja, kad artinasi ţiema.

Nuo to laiko daţnai nueinu į tą kaimą. Vaikai

visai prie manęs priprato, kai geriu kavą, jie gau-

na cukraus, o vakare valgom kartu sumuštinius

su rūgusiu pienu. Sekmadieniais duodu jiem po

kreicerį, o jeigu po pamaldų manęs nėra, tai

smuklės šeimininkei įsakyta atiduoti jiems, kas

priklauso. Vaikai manim pasitiki, viską pasakoja,

ir man labai smagu ţiūrėti, su kokia aistra ir kaip

naiviai ir karštai jie reiškia savo norus, kai susi-

renka daugiau vaikų iš kaimo. Turėjau nemaţa

vargo, kol įtikinau motiną, kad jie man nekliudo.

Gegužės 30 d.

Ką aš tau aną kartą rašiau apie tapybą, tą patį

galima pasakyti ir apie poeziją; svarbu tik atrasti

groţį ir turėti drąsos jį išreikšti; čia, ţinoma, ke-

liais ţodţiais daug kas pasakyta. Šiandien ma-

čiau vieną vaizdą, kurį reikia tik aprašyti, ir bus

graţiausia pasauly idilė. Bet kam čia poezija,

vaizdai, idilė? Argi ţmogus, sujaudintas gamtos

reiškinio, tuojau turi ir pats ką nors regzti? Jeigu

tu po tokios įţangos lauki ko nors didingo ir pra-

kilnaus, tai vėl labai apsivilsi; mane taip labai

sudomino paprastas kaimo vaikinas — aš, kaip

visada, pasakosiu paprastai, ir tu tikriausiai, kaip

visada, sakysi, kad perdedu. Ir vėl Valheime, tik

Valheime dedasi tokie stebuklai.

Po liepomis buvo susimetusi kaţkokia kompa-

nija gerti kavos. Man ji nepatiko, ir aš, radęs

dingstį, pasišalinau. Iš gretimo namo atėjo jaunas

kaimietis ir ėmė taisyti arklą, ant kurio aš andai

sėdėjau. Man patiko jo išvaizda, tad uţkalbinau jį

ir paklausiau, kaip jis gyvena; mes greit susipa-

ţinom ir, kaip man visada būna su tokiais ţmo-

nėmis, ėmėm kalbėtis atvirai ir nuoširdţiai. Jis

sakėsi tarnaująs pas vieną našlę, kuri esanti jam

labai gera. Jis tiek daug apie ją kalbėjo ir taip ją

liaupsino, jog aš greitai pajutau, kad visa širdimi

jai atsidavęs. Ji esanti nebejauna, pirmasis vyras

buvęs jai negeras, ir ji nebenorinti tekėti, ir iš jo

kalbos aiškiai buvo matyti, kokia ji jam graţi,

kokia ţavi ir kaip jis norėtų būti jos išrinktasis ir

išdildyti jai iš atminties pirmojo vyro ydas. No-

rėdamas atvaizduoti to ţmogaus skaisčius jaus-

mus, meilę ir ištikimybę, turėčiau pakartoti tau

kiekvieną jo ţodį. Dar daugiau, turėčiau būti di-

dţiausias poetas, kad galėčiau tau atpasakoti jo

išraiškingus mostus, jo harmoningą balsą, jo

slaptingą akių ugnį. Ne, jokie ţodţiai neišreikš to

švelnumo, kuris sklido iš visos jo būtybės; ką be-

sakyčiau, viskas būtų banalu. Ypač mane su-

jaudino jo baimė, kad aš blogai nepagalvočiau

apie jų santykius ir nesuabejočiau jos dorumu.

Kaip jis ţaviai pasakojo apie jos figūrą, jos kūną,

kuris ir be jaunystės kerų galingai jį traukia ir

ţavi, tai aš galiu pakartoti tik savo širdies gilu-

moj. Niekada savo gyvenime nemačiau, nė sap-

nuoti nesapnavau tokio galingo geismo, tokio

karšto, nesulaikomo troškimo ir kartu tokio

skaistumo. Nesibark, jei pasakysiu, kad prisimi-

nus šią nekaltybę ir nuoširdumą man liepsnoja

širdis, kad tas ištikimybės ir švelnumo paveikslas

visur mane persekioja ir aš, lyg būčiau pats uţsi-

degęs, trokštu ir ilgiuos.

Dabar pasistengsiu ir ją ko greičiausiai pamaty-

ti, o gal geriau to nedarysiu. Verčiau ţiūrėsiu į ją

jos garbintojo akimis; gal mano paties akims ji

neatrodys tokia, kokia ji dabar stovi prieš mane,

tai kam gadinti tą graţų paveikslą?

Birželio 16 d.

Kodėl tau nerašau? Klausi, nors esi mokslo

ţmogus. O juk galėtum atspėti, kad man gera ir...

vienu ţodţiu, nauja paţintis įstrigo man į širdį.

Aš... kaip čia pasakius... Papasakoti tau viską iš

eilės, kaip ten buvo, kaip susipaţinau su labai

miela būtybe, vargiai pavyks. Aš linksmas ir

laimingas, taigi prastas pasakotojas. Angelas? Fe,

taip sako kiekvienas apie savo merginą, tiesa? Ir

vis dėlto neįstengiu tau apsakyti, kokia ji tobula,

kodėl ji tobula; uţtenka to, kad ji visai mane pa-

vergė. Tiek paprastumo šalia tokio proto, tiek ge-

rumo šalia tokios tvirtybės, tokia sielos ramybė

šalia tokio gyvumo ir veiklumo. Visa tai tušti

plepalai, ką aš čia apie ją sakau, niekingos abs-

trakcijos, kurios neišreiškia nė vieno jos esybės

bruoţelio. Kitą kartą... Ne, ne kitą kartą, dabar

tuojau viską tau apsakysiu. Jei ne dabar, tai jau ir

niekada. Juk, tarp mūsų kalbant, pradėjęs rašyti

aš jau tris kartus buvau bemetąs plunksną ir be-

liepiąs balnoti ţirgą joti pas ją. O juk šiandien ry-

tą prisiekiau nejoti ir vis dėlto kas minutė bėgu

prie lango ţiūrėti, ar dar aukštai saulė...

Niekaip negalėjau savęs įveikti, turėjau ją ap-

lankyti. Štai aš vėl namie, Vilhelmai, suvalgysiu

vakarienei sumuštinį ir rašysiu tau. Koks

dţiaugsmas mano sielai matyti ją tarp meilių,

judrių vaikelių, jos aštuonių broliukų ir sesučių.

Jeigu ir toliau taip rašysiu, tu niekada nieko ne-

suţinosi. Tai klausyk, aš prisiversiu ir apsakysiu

tau visas smulkmenas. Aną kartą tau rašiau, kad

susipaţinau su amtmanu S. ir kad jis kvietė mane

kurią dieną apsilankyti jo nuošalioj buveinėj, ge-

riau sakant, jo maţoj karalystėj. Aš uţmiršau ir

tikriausiai niekada nebūčiau ten nuėjęs, jei atsi-

tiktinumas nebūtų parodęs man to lobio, kuris

slepiasi tam ramiam kampely. Mūsų jaunimas

ruošė uţmiesty balių, kuriame ir aš mielai suti-

kau dalyvauti. Aš pasisiūliau vienai gerai, gra-

ţiai, bet šiaip neţymiai merginai uţ kavalierių, ir

mes sutarėm, kad aš pasamdysiu karietą, nuvešiu

savo šokėją ir jos pusseserę į pasilinksminimo

vietą, o pakeliui paimsime dar Šarlotą S. „Jūs su-

sipaţinsite su graţia mergina“, — tarė mano šo-

kėja, kai mes per didelį, graţiai išretintą mišką

vaţiavom į medţioklės namus. „Ţiūrėkit, kad ne-

įsimylėtumėt!“ — pridūrė jos pusseserė. „O ko-

dėl?“, — paklausiau aš. „Ji jau suţadėta, — atsa-

kė ši, — su puikiu ţmogumi, kuris po tėvo mir-

ties išvaţiavo tvarkyti savo reikalų ir gauti pa-

skyrimo į aukštą vietą.“ Tą ţinią išklausiau gana

abejingai.

Kai privaţiavom prie amtmano sodybos vartų,

saulė dar buvo per ketvirtį valandos nuo kalnų

viršūnių. Buvo tvanku, ir merginos susirūpino,

kad tik nekiltų audra, nes aplink dangaus pakraš-

čiuose tvenkėsi pilkšvi grėsmingi debesėliai. Aš

išsklaidţiau jų baimę, dėdamasis gerai išmanąs

apie orą, nors iš tikrųjų man ir pačiam dingtelėjo,

kad mūsų pramoga gali būti sudrumsta.

Aš išlipau, prie vartų priėjo tarnaitė ir paprašė

valandėlę luktelti, panelė Lota tuojau ateisianti.

Aš nuėjau per kiemą prie graţių namų ir, kai uţ-

lipęs laipteliais įţengiau pro duris vidun, pama-

čiau tokį ţavų reginį, kokio niekada nebuvau ma-

tęs. Prieangy koks šešetas vaikų nuo vienuolikos

iki dvejų metų amţiaus kirbėjo apie grakščią vi-

dutinio ūgio merginą su paprasta balta suknele ir

rausvais kaspinais prie krūtinės ir rankovių. Ji

laikė rankose kepalėlį juodos duonos ir raikė ją

maţyliams, kiekvienam pagal amţių ir apetitą, ir

darė tai taip meiliai, taip nuoširdţiai kiekvienas

šaukė „ačiū“, iš anksto keldamas rankeles ir

laukdamas savo riekės, o paskui vieni patenkinti

daviniu nėrė šalin, kiti, ramesnio būdo, palengva

traukė prie vartų paspoksoti į atvykėlius ir karie-

tą, kuria išvaţiuos jų Lota. „Prašom atleisti, —

tarė ji, — kad priverčiau jus uţeiti vidun, o da-

mas laukti. Rengdamasi ir aiškindama, ką reikės

padaryti namuose, kol manęs nebus, uţmiršau iš-

dalinti vaikams pavakarius, o jie nenori, kad kas

kitas jiems raikytų duoną.“ Aš pasakiau kaţkokį

komplimentą, o pats visa siela gėrėjausi jos iš-

vaizda, balsu, judesiais, ir tik kai ji įbėgo į kam-

barį pasiimti vėduoklės ir pirštinių, galėjau atsi-

peikėti nuo netikėto įspūdţio. Vaikai iš tolo sker-

savo į mane, ir aš priėjau prie maţiausio, labai

malonaus veido vaikiuko. Jis atsitraukė atbulas,

bet tuo metu įėjo Lota ir tarė: „Lui, duok dėdei

rankutę!“ Vaikutis tuoj paklausė; aš nesusilaikiau

ir, nepaisydamas jo šlapios panosėlės, širdingai jį

pabučiavau. „Dėdei? — paklausiau aš, paduo-

damas jai ranką. — Ar jūs laikote mane vertu

laimės būti jūsų giminaičiu?“ — „O, mūsų gimi-

nė plati, — atsakė ji su padykėlės šypsena, — ir

man būtų gaila, jeigu jūs būtumėt blogiausias jos

narys.“ Išeidama ji prisakė Sofijai, vyriausiajai

seseriai po jos, kokių vienuolikos metų mergytei,

gerai priţiūrėti vaikus ir pasveikinti tėvelį, kai šis

grįš iš pasijodinėjimo. Maţyliams ji liepė klausy-

ti sesutės kaip ir jos pačios, ir kai kurie aiškiai

pasiţadėjo. Tik viena baltaplaukė gudruolė, ko-

kių šešerių metų amţiaus, pasakė: „Bet ji tai ne

tu, Lota, tave mes labiau mylim.“ Du vyresnieji

berniūkščiai buvo uţlipę ant karietos galo, ir,

man paprašius, Lota leido jiems pasivėţinti ligi

pamiškės, tik jie turėjo priţadėti, kad neišdykaus

ir tvirtai laikysis. Vos tik mes susėdom, vos tik

merginos pasisveikino ir persimetė pastabomis

apie drabuţius ir ypač apie skrybėlaites, vos tik

jos perkratė draugiją, kurią tikėjosi pamatyti, Lo-

ta paprašė veţėją sustoti ir liepė vaikams nulipti;

jie panoro dar kartą pabučiuoti jai ranką, vyres-

nysis atliko tai švelniai, kaip ir tinka penkiolikos

metų jaunuoliui, o antrasis — smarkiai ir nerū-

pestingai. Ji liepė dar kartą pasveikinti maţiukus,

ir mes nuvaţiavom toliau.

Pusseserė paklausė, ar Lota perskaičiusi knygą,

kurią ji andai atsiuntusi. „Ne, — atsakė ši, — ji

man nepatinka. Galėsiu jums grąţinti. Ta, kur

seniau davėte, irgi ne geresnė.“ Aš nustebau, kai

paklausęs išgirdau, kokios tai knygos. Visa, ką ji

sakė, buvo taip tvirta, sulig kiekvienu ţodţiu

mačiau naują ţavesį, naujus proto spindulius

trykštant iš jos veido, kuris it ţiedas skleidėsi

mano akyse, nes ji juto, kad aš ją suprantu. „Kai

buvau jaunesnė, — kalbėjo ji, — labiausiai mė-

gau romanus. Negaliu apsakyti, kaip man būdavo

gera sekmadieniais atsisėsti kur kamputy ir visa

širdimi pagyventi kokios nors mis Dţenės

dţiaugsmais ir vargais. Nesiginsiu, tokios knygos

dar ir dabar mane šiek tiek ţavi. Bet kad aš taip

retai prisėdu prie knygos, tai noriu, kad ji būtų

visai pagal mano skonį. Todėl mieliausias man

yra tas autorius, kur randu savo pačios pasaulį,

kuris jaučia tą pat ką ir aš, ir jo knyga man įdomi

ir artima kaip mano pačios namai, jie, tiesa, ne

rojus, bet vis dėlto man jie neapsakomos laimės

šaltinis.“ Aš stengiausi neparodyti, kaip mane

jaudina jos ţodţiai. Tai, beje, neilgai man sekėsi,

nes kai tik išgirdau, kaip teisingai ji keliais saki-

niais apibūdino „Veikfildo kleboną“... aš neišlai-

kiau, išliejau jai viską, kas verţėsi man iš širdies,

ir tik po geros valandėlės, kai Lota įtraukė į po-

kalbį ir merginas, pastebėjau, kad jos visą tą lai-

ką sėdėjo išplėtusios akis, lyg paskendusios savo

mintyse. Pusseserė kelis kartus nuţvelgė mane,

pašaipiai suraukusi nosytę, bet man tas nerūpėjo.

Kalba nukrypo į šokius. „Jei ši aistra smerktina,

— tarė Lota, — tai atvirai prisipaţįstu — nieko

taip nemėgstu kaip šokių. Ir jeigu turiu kokį rū-

pestį, tai pakliunkinu savo išklerusiu fortepijonu

kontrdansą, ir vėl man linksma.“ Kaip aš gėrė-

jausi jos juodomis akimis! Kaip tos sodrios lūpos

ir skaistūs rausvi skruostai traukte traukė mano

sielą! Kaip suţavėtas jos puikių minčių daţnai nė

pačių ţodţių negirdėdavau! Tu gali tai įsivaiz-

duoti, nes mane paţįsti. Vienu ţodţiu, kai su-

stojom prie baliaus namų, aš išlipau iš karietos

kaip sapne ir taip pasinėręs į svajones prieblan-

doj skęstančiam pasauly, kad nė muzikos negir-

dėjau, kuri liejosi iš apšviestos salės antrame

aukšte.

Du ponai, Odranas ir kaţkoks N. N., — kas ten

atsimins visas pavardes, — pusseserės ir Lotos

šokėjai, sutiko mus prie karietos durelių ir pasi-

ėmė savo damas, o aš nusivedţiau į viršų savąją.

Mes sukinėjomės apie kits kitą šokdami menu-

etus, aš kviečiau visas damas iš eilės, ir kaip ty-

čia pačios neįdomiausios vis delsdavo paduoti

ranką ir baigti šokį. Lota su savo šokėju pradėjo

anglų šokį, ir gali įsivaizduoti, kaip man buvo

malonu, kai ji iš eilės suėjo į figūrą su mumis.

Reikia pamatyti, kaip ji šoka! Matai, ji taip visa

širdimi ir visa siela atsiduoda šokiui, jos visas

kūnas — viena harmonija, judesiai tokie nerū-

pestingi, tokie laisvi, lyg šokis būtų jai viskas,

lyg ji nieko daugiau negalvotų, nieko nejaustų; ir

tikriausiai tuo metu ji visą pasaulį uţmiršta. Aš

paprašiau ją antrojo kontrdanso; ji paţadėjo man

tretįjį ir su ţaviu atvirumu pareiškė labai mėgs-

tanti vokiškąjį valsą. „Čia tokia mada, — kalbėjo

ji, — kad vokiškąjį reikia šokti su savuoju, bet

mano kavalierius menkai moka suktis ir bus man

dėkingas, jeigu aš jį nuo to darbo atleisiu. Jūsų

dama irgi nemoka ir nemėgsta, o aš jau per ang-

liškąjį pastebėjau, kad jūs puikiai sukatės. Taigi,

jei norite šokti su manim vokiškąjį, tai eikite ir

prašykit mano šokėją sutikimo, o aš nueisiu pas

jūsų damą.“ Aš paspaudţiau jai ranką, ir mes su-

tarėm, kad jos kavalierius tuo metu uţims mano

damą.

Ir šokis prasidėjo! Kurį laiką smaginomės, vi-

saip narstydami rankas. Kaip ţaviai, kaip lengvai

ji skraidė! O kai pradėjom suktis ir skrieti vieni

apie kitus kaip dangaus kūnai, tai iš pradţių, tie-

sa, buvo nekas, nes nedaug kas moka tikrąjį val-

są. Mes buvome protingi ir palaukėm, kol kiti iš-

sidūko, ir kai nevykėliai pasitraukė, leidomės

šokti ir dar su viena pora — Odranu ir jo šokėja

— narsiai laikėmės iki galo. Niekada taip manęs

nenešė kojos. Aš nebejaučiau savęs. Laikyti ran-

kose mieliausią pasauly būtybę ir skristi su ja vė-

ju, kol viskas aplink išnyksta, — Vilhelmai, pri-

sipaţįstu tau, aš prisiekiau, kad merginai, kurią

mylėsiu, į kurią turėsiu teisių, niekada neleisiu

šokti valso su kitu, nors ir galvą reiktų palydėti.

Tu mane supranti! Norėdami atsikvėpti, apsukom

kelis ratus apie salę ţingsniu. Paskui ji atsisėdo,

ir mano iš anksto atidėti apelsinai, dabar vienin-

teliai likę, puikiai ją atgaivino, tik kiekvieną kar-

tą, kai ji iš mandagumo paduodavo skiltelę savo

nekukliai kaimynei, pajusdavau širdy dygtelėji-

mą.

Šokant trečią anglų šokį, mes buvom antroji

pora. Kai iš eilės pasileidom šokti ir aš — nemo-

ku pasakyti, su kokia palaima, — laikiau jos ran-

ką, ţvelgiau jai į akis, iš kurių tryško atviriausias,

gryniausias pasitenkinimas, mes prisiartinom

prie vienos damos, kurios malonus nebejaunas

veidas man krito į akis. Ji ţvilgteli su šypsena į

Lotą, pagrasina pirštu ir, skrisdama pro šalį, du-

kart reikšmingai pamini Alberto vardą.

„Kas tas Albertas, — tariau, — jei galima pa-

klausti?“ Ji buvo beatsakanti, bet mes išsiskyrėm,

nes atėjo eilė didţiajai aštuoniukei, o kai sukio-

jomės prieš vienas kitą, pastebėjau jos veide lyg

susimąstymo šešėlį. „Kodėl turėčiau nuo jūsų

slėpti, — tarė ji, paduodama man ranką prome-

nadai. — Albertas geras ţmogus, su kuriuo aš

beveik suţadėta.“ Man tai nebuvo naujiena (va-

ţiuojant merginos buvo tai sakiusios), o vis dėlto

dabar tai buvo visiškai nauja, nes tada girdėda-

mas tą ţinią negalvojau apie ją, kuri per tas ke-

lias valandas tapo man tokia brangi. Vienu ţo-

dţiu, aš sumišau, uţmiršau, ką darąs, prisijungiau

ne prie tos poros, viskas susipainiojo, ir prireikė

viso Lotos sumanumo, daug tampymo bei stum-

dymo, kad tvarka būtų grąţinta.

Šokiui dar nesibaigus ėmė stiprėti ţaibai, kurių

tvyksčiojimą aš jau seniai mačiau dangaus pa-

krašty, bet vis laikiau amalu: driokstelėjo perkū-

nija, nustelbdama muzikos garsus. Trys damos

pabėgo iš šokėjų eilės, jas pasekė jų kavalieriai;

kilo sąmyšis, ir muzika nutilo. Kai linksminantis

mus netikėtai ištinka nelaimė ar kas nors baisu,

tai suprantama, kad poveikis yra stipresnis negu

kitu metu, taip yra dėl kontrasto, kurį skaudţiai

pajuntame, o dar labiau dėl to, kad mūsų pojūčiai

tada atviresni įspūdţiams ir greičiau juos priima.

Tokios prieţastys, matyt, sukėlė tą keistą mai-

vymąsi, kuris dabar apėmė moteris. Protingiausia

atsisėdo kampe nugara į langą ir uţsiėmė ausis.

Kita atsiklaupė ir įsikniaubė jai į kelius. Trečia

įsispraudė tarp jų, apsikabino savo seseles ir davė

valią ašaroms. Vienos verţėsi namo, kitos visiš-

kai neteko galvos ir neturėjo nė tiek nuovokos

sudrausti įţūliems smaliţiams, kurie, rodos, nie-

ko daugiau ir neveikė, tik rinko nuo jų lūpų visas

tas baimingas maldas, kurios buvo skirtos dan-

gui. Keletas vyrų nulipo ţemyn ramiai parūkyti

pypkelės, o visi kiti sutiko su protingu šeiminin-

kės pasiūlymu pereiti į kambarį, kuriame buvo

langinės ir uţuolaidos. Vos tik šokėjai jame susi-

rinko, Lota ėmė statyti ratu kėdes, pakvietė visus

sėstis ir pasiūlė ţaidimą.

Aš mačiau, kad vienas kitas, tikėdamasis sal-

daus fanto, jau čepsėjo lūpom ir rąţėsi. „Ţaisime

skaičius, — tarė Lota. — Dėmesio! Aš eisiu ratu

iš dešinės į kairę, o jūs skaičiuosit, kiekvienas sa-

kys sekantį skaičių, bet ţaibo greitumu, o kas uţ-

sikirs ar suklys, gaus antausį; ir taip ligi tūkstan-

čio.“ Na ir graţu buvo ţiūrėti. Ji ėjo ratu ištiesusi

ranką. „Viens“, pradėjo pirmas, kaimynas tarė

„du“, kitas „trys“ ir taip toliau. Paskui ji ėmė eiti

vis greičiau ir greičiau; vienas apsiriko, —

pliaukšt! antausis, o besijuokiant ir kitas —

pliaukšt! O ji vis greičiau. Aš pats gavau du ant-

ausius ir labai patenkintas tariausi pastebėjęs,

kad man ji smogė stipriau negu kitiems. Bendras

juokas ir klegesys uţbaigė ţaidimą, dar nepri-

skaičiavus ligi tūkstančio. Artimesnieji draugai

išsiskirstė poromis, audra praėjo, aš nuėjau pas-

kui Lotą į salę. Eidama ji tarė: „Per antausius visi

uţmiršo audrą ir visa kita!“ Aš nieko neįstengiau

jai atsakyti. „Aš pati labiausiai bijojau, — kalbė-

jo ji toliau, — bet norėdama kitas padrąsinti, dė-

jausi drąsi ir nugalėjau baimę.“ Priėjome prie

lango. Kaţkur šone griaudė, lauke ošė ramus lie-

tutis, šiltame ore nuo ţemės dvelkė į mus gai-

viausi kvapai. Ji stovėjo, pasirėmusi alkūne,

įsmeigusi akis į apylinkę, paskui paţvelgė į dan-

gų, į mane, ir aš pamačiau jos akyse ašaras, ji

uţdėjo savo ranką ant manosios ir tarė: „Klopš-

tokas!“ Aš tuojau prisiminiau tą puikiąją odę, at-

ėjusią jai į galvą, ir nugrimzdau jausmų sraute,

kuris uţplūdo mane sulig šiuo jos šūksniu. Aš

neišlaikiau, pasilenkiau ir su dţiaugsmo ašaromis

pabučiavau jai ranką. Paskui vėl paţvelgiau jai į

akis. Kilnusis poete! Jeigu tu būtum matęs, kokia

šventa pagarba tau spindėjo šiose akyse, aš nie-

kada negirdėčiau tavo vardo, taip daţnai tariamo

su panieka.

Birželio 19 d.

Nebeatsimenu, kur baigiau anąkart savo pasa-

kojimą; ţinau tik, kad buvo antra valanda nak-

ties, kai atsiguliau, ir jeigu, uţuot rašęs, būčiau

galėjęs šnekėtis, tai būčiau nepaleidęs tavęs ligi

ryto.

Aš dar nepasakojau, kas nutiko grįţtant iš ba-

liaus, šiandien irgi neturiu tam laiko.

Buvo nuostabiausias saulėtekis. Aplink rasotas

miškas ir atsigavę laukai! Mūsų bendrakeleivės

uţsnūdo. Ji paklausė, ar nenorėčiau ir aš pasekti

jų pavyzdţiu. Jos man nesą ko varţytis. „Kol ma-

tau šias akis atviras, — atsakiau ţiūrėdamas tie-

siai į ją, — miegas man negresia.“ Taip abu lai-

kėmės ligi pat jos vartų, kuriuos atkėlė tarnaitė ir

į jos klausimą atsakė, kad tėvas ir maţyliai sveiki

ir dar tebemiega. Čia aš su ja išsiskyriau, pra-

šydamas leisti ją dar šiandien aplankyti, ir ji suti-

ko; aš atėjau, ir nuo tos dienos saulė, mėnulis ir

ţvaigţdės gali sau keliauti dangumi, kaip jiems

patinka, aš nebeskiriu dienos nuo nakties, ir visas

pasaulis nyksta man iš akių.

Birželio 21 d.

Aš gyvenu tokias laimingas dienas, kokias

Dievas yra parengęs savo šventiesiems; kad ir

kaţin kas mane ištiktų, niekada negalėsiu pasa-

kyti, kad nepatyriau dţiaugsmų, tyriausių gyve-

nimo dţiaugsmų.

Tu ţinai mano Valheimą; ten aš esu tvirtai įsi-

kūręs, nuo ten man tik pusvalandis kelio iki Lo-

tos, ten aš jaučiuosi pats savimi, ten išgyvenu di-

dţiausią laimę, kokia tik duota ţmogui. Ar pasi-

rinkdamas Valheimą savo pasivaikščiojimų vieta

galėjau nujausti, kad jis taip arti dangaus! Kiek

kartų, išėjęs toliau pasivaikščioti, čia nuo kalno,

čia iš lygumos kitapus upės matydavau medţiok-

lės namus, kur dabar slypi visi mano troškimai.

Mielas Vilhelmai, aš daug galvojau apie ţmo-

gaus verţimąsi į tolį, troškimą rasti ką nauja, kla-

joti; o antra vertus, apie jo vidinį polinkį lengvai

uţsidaryti siauram rate, plaukti įprastine vaga,

nesidairant nei į dešinę, nei į kairę. Kaip keista:

kai čia atvykau ir nuo kalvos paţvelgiau į graţųjį

slėnį, viskas mane traukė. Štai miškelis! Ak, kad

galėčiau nerti jo paunksmėn! Ten kalno viršūnė!

Ak, kad galėčiau iš ten apţvelgti plačią apylinkę!

Tos kalvų grandinės, tie jaukūs slėniai! O, kad

galėčiau juose paklajoti! Aš skubėjau tenai ir grį-

ţau atgal, neradęs, ko tikėjausi. O, toluma tas

pat, kas ir ateitis! Didelė, miglota platybė dunkso

prieš mūsų sielą, visi pojūčiai susilieja joje kaip

daiktai mūsų akyse, ir mes trokštam, ak, kaip

trokštam atiduoti visą save, palaimingai prisipil-

dyti vieno vienintelio didelio, puikaus jausmo.

Deja! Kai nubėgame, kai „tenai“ tampa „čia“,

viskas lieka po senovei, stovime tokie pat varg-

šai, tokie pat riboti, ir mūsų siela trokšta atgajos,

kuri išslydo iš rankų.

Taip galų gale pats neramiausias klajūnas vėl

pasiilgsta tėvynės ir savo pirkelėj, prie savo

ţmonos širdies, tarp savų vaikučių, rūpindamasis

juos išmaitinti, randa tą palaimą, kurios veltui

ieškojo tolimuose kraštuose.

Kai rytais su saule išeinu į savo Valheimą ir

tenai smuklės darţe pats prisiskinu cukrinių ţir-

nių, pats atsisėdęs juos nuplaišioju, kartu skaity-

damas Homerą, kai maţoje virtuvėlėj išsirenku

puodţiuką, atsiskverbiu sviesto, uţkaičiu ankštis,

uţdengiu ir čia pat atsisėdęs jas kartkartėmis pa-

kratau, tada aš kaip gyvas matau įţūlius Penelo-

pės jaunikius, kaip jie skerdţia, darinėja ir kepa

jaučius ir kiaules. Niekas kitas nepripildo manęs

tokio tykaus, nemeluoto jausmo kaip patriarcha-

linio gyvenimo smulkmenos, kurias, ačiū dievui,

be jokio dirbtinumo galiu įpinti į savo buitį.

Kokia laimė, kad mano širdis gali pajusti pa-

prastą, nekaltą dţiaugsmą ţmogaus, kuris pasi-

deda ant stalo paties uţaugintą kopūstą; valgy-

damas jis ne tik dţiaugiasi jo skoniu, bet kartu

darsyk pergyvena visas tas graţias dienas, tuos

giedrus rytus, kada jį sodino, tykius vakarus, ka-

da jį laistė, ir visą malonumą, kurį patyrė, stebė-

damas, kaip jis auga.

Birželio 29 d.

Uţvakar pas amtmaną atėjo miestelio gydytojas

ir rado mane ant ţemės tarp Lotos vaikų: vieni

korėsi man ant kupros, kiti erzino, aš juos kute-

nau, ir visi kėlėm didţiausią triukšmą. Tas dakta-

ras yra dogmų prikimšta marionetė, kalbėdamas

jis vis dėlioja klostėmis savo rankogalius ir be

perstojo tampo jų mezginėtus kraštus; iš jo no-

sies pamačiau, kad mano elgesį jis laiko nepri-

tinkančiu rimtam ţmogui. Bet aš nekreipiau į jį

dėmesio, leidau jam dėstyti savo išmintį ir sta-

čiau vaikams iš kortų namelius, kuriuos jie buvo

sugriovę. Paskui jis vaikščiojo po miestą ir visur

dejavo: amtmano vaikai jau ir taip esą išdykę, o

dabar Verterio draugijoj visiškai pasileisią. Taip,

mielas Vilhelmai, vaikai yra šioj ţemėj artimiau-

si mano širdţiai. Kai ţiūriu į juos ir tokiam ma-

ţam padarėly matau daigus tų dorybių, tų jėgų,

kurių jam ateity labai prireiks, kai jam uţsispyrus

matau būsimą atkaklumą ir valios tvirtumą, išdy-

kaujant gerą nuotaiką ir lengvumą, kurie padės

jam išsisukti iš gyvenimo pavojų, — ir visa tai

taip nesugadinta, taip išbaigta, — aš visada visa-

da kartoju ţmonių mokytojo aukso ţodţius: „Jei

nebūsite kaip tie maţutėliai!“ O mes, brangusis,

su jais, kurie mums lygūs, į kuriuos mes turėtu-

me ţiūrėti kaip į pavyzdį, elgiamės kaip su val-

diniais. Nereikia duoti jiems valios! Argi mums

ji neduota? Ir kur tas mūsų pranašumas? Kad

mes vyresni ir gudresni! Švenčiausias dieve dan-

guje, tu matai senus vaikus ir maţus vaikus —

daugiau nieko; ir kurie tau meilesni, tą jau seniai

paskelbė tavo sūnus. Bet ţmonės tiki juo, o ne-

klauso jo ţodţių — tai irgi sena tiesa! — jie au-

gina vaikus tokius kaip jie patys ir... Sudie, Vil-

helmai! Nebenoriu daugiau apie tai svaičioti.

Liepos 1 d.

Kas Lota gali būti ligoniui, tai aš jaučiu savo

paties vargše širdimi, kuri daug labiau kenčia ne-

gu tūlas kankinys ligos patale. Ji išbus kelias

dienas mieste pas vieną dorą moteriškę, kuri, pa-

sak gydytojų, galuojasi su mirtimi ir šiomis pas-

kutinėmis valandomis nori matyti prie savęs Lo-

tą. Aną savaitę buvau su ja pas maţo kalnų mies-

telio Št. pastorių, uţ valandos kelio nuo čia. Mes

tenai atvykome apie ketvirtą. Lota veţėsi kartu

jaunesniąją sesutę. Kai įţengėme į pastoriaus

kiemą, uţklėstą dviejų aukštų riešutmedţių, ge-

rasis senukas sėdėjo ant suolelio prie namų ir vos

tik pamatęs Lotą tuojau atgijo, uţmiršo ir savo

gumbuotą lazdą ir pakilo jos sutikti. Ji pribėgo

prie jo, privertė jį sėstis, atsisėsdama šalia pati,

perdavė daugybę linkėjimų nuo savo tėvo, pa-

glamonėjo jo pagranduką — murziną bjaurų

bamblį, jo senatvės paguodą. Kad tu būtum ma-

tęs, kaip ji stengėsi senuką prablaivinti, kaip ji

kėlė balsą, kad išgirstų jo apykurtės ausys, kaip

pasakojo apie jaunus stiprius ţmones, kurie ne-

lauktai pasimirę, kaip ji gyrė Karlsbadą bei senu-

ko ketinimą kitą vasarą tenai pasigydyti ir tikino,

kad dabar jis atrodąs daug sveikesnis ir ţvalesnis

negu tada, kai paskutinį kartą jį mačiusi. Aš tuo

metu mandagiai pasisveikinau su ponia pastorie-

ne. Senukas visiškai atkuto, ir kadangi aš negalė-

jau nepagirti jo graţių riešutmedţių, kurie teikė

tokį malonų pavėsį, jis, nors ir uţsikirsdamas,

ėmė pasakoti jų istoriją. „Kas pasodino tą senąjį,

— pradėjo jis, — mes neţinom: vieni sako tas

pastorius, kiti anas. Bet jaunesnysis, kur toliau,

yra tokio pat amţiaus kaip mano ţmona, spalio

mėnesį jam sukaks penkiasdešimt. Jos tėvelis pa-

sodino tą medį rytą, o jinai gimė vakarop. Ţmo-

nos tėvas buvo mano pirmtakas šioj parapijoj, o

kaip jis mylėjo tą medį, sunku apsakyti. Man jis

irgi ne maţiau brangus. Mano ţmona sėdėjo po

juo ant rąsto ir mezgė, kai aš, vargšas studentas,

prieš dvidešimt septynerius metus pirmą kartą

įţengiau į šį kiemą.“ Lota pasiteiravo apie jo

dukterį ir išgirdo, kad ji išėjusi su ponu Šmitų į

pievą pas darbininkus, paskui senukas pasakojo

toliau: kaip jo pirmtakas jį pamilęs, duktė taip

pat, kaip jis iš pradţių tapęs jo vikaru, o paskui

įpėdiniu. Jis vos tik baigė savo pasakojimą, per

sodą sugrįţo panelė pastoriūtė su minėtu ponu

Šmitu. Ji labai širdingai pasisveikino su Lota, ir

turiu prisipaţinti, man ji patiko. Judri, graţiai nu-

augusi juodukė, su kuria malonu būtų praleisti

laiką, trumpam apsistojus kaime. Jos mieliausia-

sis (pono Šmito vaidmuo iš pat pirmo ţvilgsnio

nekėlė jokių abejonių), mandagus, bet tylus

ţmogelis, nenorėjo prisidėti prie mūsų kalbos,

nors Lota kelis kartus mėgino jį kalbinti. Labiau-

siai mane nuliūdino tai, kad iš jo veido aiškiai iš-

skaičiau, jog mūsų kalboj jis nedalyvauja dau-

giau iš uţsispyrimo ir prastos nuotaikos negu dėl

savo proto ribotumo.

Paskui tas, deja, pasidarė per daug aišku; mat,

kai mums bevaikščiojant Friderikė ėjo su Lota, o

tarpais ir su manim, jau ir šiaip rudas to pono

veidas taip apsiniaukė, kad vienu metu Lota

timptelėjo mane uţ rankovės, įspėdama, jog aš

per daug meilinuos Friderikei. Niekas manęs taip

neerzina, kaip ţmonių įprotis vienas kitą kankin-

ti, ypač kai jauni ţmonės pačiame ţydėjime, ka-

da jų širdys turėtų būti ko plačiausiai atvertos vi-

siems dţiaugsmams, tas kelias graţias dienas

nuodija vieni kitiems kaprizais ir tik po laiko su-

pranta, kad iššvaistytas lobis nebegrįš. Mane tai

pykino, ir kai vakarop sugrįţom ir susėdom prie

stalo valgyti rūgusio pieno ir kalba nukrypo apie

pasaulio dţiaugsmus ir vargus, aš neiškentęs nu-

sitvėriau tų ţodţių ir gana karštai ėmiau kalbėti

prieš prastą nuotaiką. „Mes, ţmonės, daţnai

skundţiamės, — pradėjau aš, — kad tiek maţa

tėra šviesių dienų ir tiek daug juodų, bet, kaip

man atrodo, daţniausiai be reikalo. Jei mes visa-

da atvira širdim priimtume gėrį, kurį mums die-

vas kasdien siunčia, tai turėtume gana jėgų ir

blogiui pakelti, kai jis ištinka.“ — „Bet nuotaika

nepareina nuo mūsų valios, — atsakė pastorienė.

— Kiek daug nulemia kūnas! Kai ţmogus nega-

luoja, niekas jam neįtiks.“ Sutikau. „Na, laiky-

kime tai liga, — kalbėjau aš, — ir paklauskime,

argi nėra nuo jos vaistų?“ — „Teisybė, — tarė

Lota, — aš bent manau, kad daug kas pareina

nuo mūsų pačių. Ţinau tai iš savo patyrimo. Jei

mane kas erzina ir veda iš kantrybės, aš šoku ir

bėgu į sodą, kur vaikščiodama sudainuoju keletą

melodijų, ir pyktis išgaruoja.“ — „Aš tą ir norė-

jau pasakyti, — pritariau jai, — prasta nuotaika

vis tiek kaip tinginystė, tam tikra tinginystės rū-

šis. Mūsų prigimtis itin į ją linkusi, o vis dėlto,

jei tik turime jėgos prisiversti, darbas mums deg-

te dega rankose, ir dirbdami mes randame tikrą

dţiaugsmą.“ Friderikė klausėsi labai atidţiai, o

jaunuolis man atsakė, kad ţmogui ne taip lengva

save įveikti, ypač jis negalįs įsakinėti savo jaus-

mams. „Čia mes kalbame apie nemalonų jausmą,

— atrėmiau aš, — kuriuo kiekvienas mielai nori

atsikratyti, tik niekas neţino savo jėgų, kol jų ne-

išmėgina. Juk, kas serga, tas tariasi su visais dak-

tarais, atsisako visų malonumų ir geria karčiau-

sius vaistus, kad tik atgautų trokštamą sveikatą.“

Aš pastebėjau, kad garbusis senelis klausosi iš-

tempęs ausis, norėdamas dalyvauti mūsų pokal-

by, todėl pakėliau balsą ir kreipiausi į jį. „Pa-

moksluose smerkiamos visokiausios ydos, — ta-

riau aš, — bet niekada negirdėjau iš sakyklos ţo-

dţio prieš prastą nuotaiką.“ — „Apie tai turėtų

kalbėti miesto kunigai, — atsakė jis, — kaimie-

čiai neţino prastos nuotaikos. Bet retkarčiais ne-

pakenktų ir čia, bent būtų gera pamoka mano

ţmonai ir ponui amtmanui.“ Visa draugija ėmė

juoktis, o jis širdingai juokėsi kartu, kol uţsiko-

sėjo, ir mūsų ginčas valandėlę nutrūko; paskui

jaunuolis vėl paėmė ţodį: „Jūs pavadinote prastą

nuotaiką yda; aš manau, kad tai perdėta.“ — „Nė

kiek, — atsakiau aš, — jeigu tuo vardu vadiname

tai, kas kenkia man pačiam ir mano artimui. Ar

negana, kad mes negalime padaryti vienas kito

laimingo, argi turime atimti iš kito ir tą dţiaugs-

mą, kurį ţmogaus širdis kartais pati susikuria? Ir

parodykit man prastai nusiteikusį ţmogų, kuris

narsiai slėptų savo nuotaiką, pats vienas ją kęstų,

nedrumsdamas dţiaugsmo kitiems! Dar daugiau,

argi tai nėra apmaudas dėl savo paties menkumo,

nepasitenkinimas savimi, visada susijęs su pavy-

du, kurstomu kvailos tuštybės? Mes matome

laimingus ţmones, kuriuos ne mes padarėme

laimingus, ir negalime to pakęsti.“ Lota nusišyp-

sojo, matydama, su kokiu susijaudinimu aš kal-

bu, o ašarėlė Friderikės akyse paskatino mane

kalbėti toliau. „Vargas tiems, — tariau, — kurie,

naudodamiesi savo galia kito širdţiai, sutrypia

tuos kuklius dţiaugsmus, kuriuos ji pati išsiugdo.

Jokios dovanos pasauly, joks garbstymas neat-

pirks pasitenkinimo savimi akimirkos, kurią uţ-

nuodijo pavydus mūsų tirono niūrumas.“ Šią va-

landėlę mano širdį uţplūdo jausmai, į sielą ver-

ţėsi praeities prisiminimai, ir akys pritvinko aša-

rų. „O, kad ţmogus kas dieną sau kartotų, — su-

šukau, — visa, ką tu gali duoti draugams, tai ne-

atimti iš jų dţiaugsmo ir didinti jų laimę, dţiaug-

damasis kartu su jais. Argi tu gali jiems bent per

nago juodymą palengvinti, kai jų sielą kankina

baugi aistra, kai grauţia rūpestis?

O kai paskutinioji kraupi liga ištinka būtybę,

kurią tu pakirtai pačiame ţydėjime, ir ji guli, ny-

kiai išsekusi, bejausmės akys įbestos į dangų,

blyški kakta sudrėkusi nuo prakaito, o tu stovi

prie jos lovos it pasmerktas ir visa širdimi jauti,

kad visas tavo turtas nieko negali jai padėti, ir

baimė tave smaugia, rodos, viską atiduotum, kad

tik galėtum įkvėpti tai mirštančiai būtybei bent

lašelį stiprybės, bent kibirkštėlę vilties.“ Prisimi-

nimas tokios scenos, kurią pats kadaise mačiau,

visa jėga uţgriuvo mane. Aš uţsidengiau nosine

akis ir nuėjau nuo stalo, tik Lotos šūksnis: „Me-

tas namo“ padėjo man atsitokėti. Ir kaip ji mane

grįţtant barė, kad aš per daug viską imąs į širdį,

kad mane tai praţudysią. Ir kad aš turįs saugotis!

O angele! Dėl tavęs turiu gyventi!

Liepos 6 d.

Ji vis dar slaugo savo mirštančią bičiulę, vis

tokia pat visada budri, miela būtybė: kur tik ji

ţvelgia, visur malšina skausmą, skleidţia laimę.

Vakar vakare ji ėjo pasivaikščioti su Mariana ir

maţąja Malchen, aš ţinojau tai, pasitikau jas, ir

mes ėjome kartu. Po kokios pusantros valandos

grįţome į miestą pro šulinį, kuris man toks bran-

gus, o dabar dar tūkstantį kartų brangesnis. Lota

atsisėdo ant mūrelio, mes stovėjome priešais. Aš

apsidairiau, ir ak! Atmintyje vėl atgijo tas laikas,

kai mano širdis buvo tokia vieniša. „Brangusis

šuliny, — tariau, — nuo anų dienų aš nė karto

nerymojau tavo vėsoj, skubėdamas pro šalį kar-

tais net akių nepakeldavau į tave.“ Aš paţvelgiau

ţemyn ir pamačiau, kaip Malchen atsargiai lipa

aukštyn su stikline vandens. Pakėliau akis į Lotą

ir pajutau, kas ji man yra. Priėjo Malchen su

vandeniu. Mariana norėjo paimti iš jos stiklinę.

„Ne! — sušuko mergytė švelnučiu balseliu. —

Ne, Lota, pirma tu atsigerk!“ Tas nuoširdus, tas

meilus jos balsas mane taip suţavėjo, kad aš ne-

galėjau įveikti savo jausmų, pakėliau mergytę

nuo ţemės ir karštai išbučiavau, bet ji tuojau

pradėjo rėkti ir verkti. „Negerai padarėt“, — tarė

Lota. Aš sumišau. „Eikš, Malchen, — pasakė ji,

imdama mergytę uţ rankos ir vesdama laipteliais

ţemyn. — Nusiprausk švariam šaltinėly, greit

greit, ir nieko nebus.“ Aš stovėjau ir ţiūrėjau,

kaip uoliai maţytė trynė skruostelius šlapiais

delniukais, kaip ji tikėjo, kad stebuklingasis šal-

tinis nuplaus visus nešvarumus ir nereikės bijoti,

kad jai išaugs bjauri barzda. Lota pasakė „gana“,

bet ji dar uoliau darbavosi — juk geriau daugiau

negu per maţai. Aš tau sakau, Vilhelmai, į jokias

krikšto apeigas aš neţiūrėjau su didesne pagarba.

Ir kai Lota sugrįţo, aš vos nepuoliau prieš ją ant

kelių kaip prieš kokį pranašą, kuris nuplovė

ţmonių kaltes.

Vakare nesusilaikiau ir savo didelį širdies

dţiaugsmą apsakiau vienam ţmogui, kurį laikiau

jautriu, nes buvo nekvailas. Bet kur pataikiau! Jis

pasakė, kad Lota pasielgė labai blogai, nereikią

vaikų apgaudinėti; tai veda prie daugybės pakly-

dimų ir prietarų, nuo kurių vaikus reikia iš ma-

ţumės saugoti. Tik dabar man dingtelėjo, kad

prieš savaitę tas ţmogus krikštijo savo vaiką, to-

dėl nutylėjau, o širdy likau ištikimas tiesai: mes

turime taip elgtis su vaikais, kaip su mumis el-

giasi dievas, kuris teikia mums didţiausią laimę,

leisdamas klajoti po pasaulį su maloniomis iliuzi-

jomis.

Liepos 8 d.

Kokie mes vaikai! Kaip mes trokštame bent

vieno ţvilgsnio! Kokie mes vaikai! Mes buvom

Valheime. Damos nuvaţiavo pirma, o per pasi-

vaikščiojimą man pasirodė, kad Lotos juodos

akys... aš kvailys, atleisk! Tu turėtum jas pama-

tyti, tas akis! Rašysiu trumpai (nes iš nuovargio

limpa akys), taigi damos susėdo, o aplink karietą

stovėjo jaunasis V., Zelštatas, Odranas ir aš. Jos

plepėjo per karietos dureles su vyrukais, kurie,

beje, visi buvo laisvai ir linksmai nusiteikę. Aš

gaudţiau Lotos ţvilgsnį, jis skraidė nuo vieno

prie kito. Bet mane, mane, mane, visiškai jai vie-

nai atsidavusį, jis aplenkė! Mano širdis sakė jai

tūkstantį sudie, o ji neţiūrėjo į mane! Karieta pa-

judėjo, mano akys prisipildė ašarų. Aš ţiūrėjau

jai iš paskos ir pamačiau, kaip iš karietos pasiro-

dė Lotos skrybėlaitė, Lota atsigręţė. Ak, ar į ma-

ne? Brangusis! Taip ir neţinau. Tai mano paguo-

da: gal ji atsigręţė į mane! Gal! Labanakt! Koks

aš vaikas!

Liepos 10 d.

Kad tu matytum, kokia kvaila būna mano mina,

kai draugijoje kalbama apie ją! O jeigu dar kas

paklausia, kaip ji man patinka! Patinka! Mirtinai

neapkenčiu to ţodţio. Koks turi būti ţmogus, ku-

riam Lota tik patinka, kuriam ji neuţpildo visų

minčių, visų jausmų! Patinka! Neseniai vienas

ţmogus manęs klausė, kaip man patinka Osia-

nas!

Liepos 11 d.

Ponia M. labai silpna; aš meldţiuos uţ ją, nes

kenčiu kartu su Lota. Retkarčiais matau ją pas

draugę, o šiandien ji man papasakojo nuostabų

dalyką. Senis M. yra godus, šiurkštus šykštuolis,

per gyvenimą visaip engęs ir varţęs savo ţmoną.

Bet ši vis kaţkaip rasdavo išeitį! Prieš kelias die-

nas, kai gydytojas pasakė, kad jos gyvenimas

baigiasi, ji pasišaukė vyrą (Lota buvo kambary)

ir taip jam tarė: „Turiu tau išpaţinti vieną kaltę,

dėl kurios po mano mirties galėtų kilti vaidų ir

nemalonumų. Ligi šiol šeimininkavau taip apdai-

riai ir taupiai, kaip tik galėjau, bet tu man atleisk,

kad per tuos trisdešimt metų aš tave apgaudinė-

jau. Mūsų gyvenimo pradţioj tu paskyrei menką

sumelę virtuvės reikalams ir kitoms namų išlai-

doms. Kai mūsų ūkis išaugo, verslas padidėjo, tu

nieku gyvu nesutikai atitinkamai padidinti savai-

tei skirtų pinigų, vienu ţodţiu, pats ţinai, kad

tais laikais, kada išlaidos buvo didţiausios, tu

reikalavai, kad aš išsiversčiau su septyniais gul-

denais per savaitę. Aš juos paimdavau nesiprie-

šindama, o trūkstamus prisidurdavau iš įplaukų,

juk niekam negalėjo ateiti į galvą, kad šeiminin-

kė ims apvaginėti kasą. Aš nieko neiššvaisčiau ir

ramiai galėčiau iškeliauti į amţinybę, nieko tau

nesakydama, jei ne mintis, kad ta, kuri šeiminin-

kaus po manęs, nemokės suvesti galo su galu, o

tu jai prikaišiosi, kad pirmoji ţmona išsiversda-

vo.“

Aš kalbėjau su Lota apie neįtikėtiną ţmogaus

proto aptemimą, kaipgi jis nenumano, kad kaţkur

turi būti apgaulė, jeigu išsiverčiama su septyniais

guldenais ten, kur reikia dukart didesnės sumos.

Bet aš pats paţinojau ţmonių, kurie nė kiek ne-

būtų nustebę, jei jų namuose būtų atsiradęs pra-

našo ąsotis su nesibaigiančia alyva.

Liepos 13 d.

Ne, aš neapgaudinėju savęs! Aš skaitau jos

juodose akyse tikrą uţuojautą man ir mano liki-

mui. Taip, jaučiu, o šiuo atţvilgiu galiu pasitikėti

savo širdim, kad ji — ar turiu teisę, ar galiu šiais

ţodţiais išreikšti dangišką laimę, — kad ji mane

myli! Mane myli! Kaip aš kylu paties akyse,

kaip... tau galiu tai pasakyti, tu supranti mane...

kaip aš garbinu save nuo to laiko, kai ji mane

myli!

Ar tai per didelis pasitikėjimas savimi, ar tikros

padėties nejautimas? Aš nepaţįstu tokio, kuris

man būtų pavojingas varţovas Lotos širdyje. O

vis dėlto, kai ji kalba apie savo suţadėtinį, ir taip

nuoširdţiai, su tokia meile, — tada jaučiuosi kaip

ţmogus, kuris neteko visų nuopelnų ir rangų ir

kuriam kaţkas atėmė špagą.

Liepos 16 d.

Ak, kokia ugnis perbėga gyslomis, kai mano

pirštas netyčia prisiliečia prie jos piršto, kai mūsų

kojos susiduria po stalu! Aš atšoku lyg nudegęs,

o kaţkokia slapta jėga traukia mane vėl pirmyn

— man apsvaigsta galva. O! jos nekaltumas, jos

rami siela nejaučia, kaip baisiai mane kankina

menkiausias intymumas! Kai ji kalbėdama uţde-

da savo ranką ant manosios arba, susidomėjusi

pokalbiu, pasislenka arčiau manęs ir dangiškas

jos lūpų kvapas gali pasiekti manąsias, — tada

man rodos, kad aš krintu it ţaibo ištiktas. Vil-

helmai! Jeigu aš kada išdrįsiu šitą dangų, šitą pa-

sitikėjimą!.. Tu supranti mane. Ne, mano širdis

nėra tokia sugedusi! Silpna! Itin silpna! O argi tai

nėra sugedimas?

Ji man šventa. Kai ji su manim, tyli visi geis-

mai. Aš neţinau, kas dedasi, kai esu šalia jos;

toks jausmas, tartum būtų pasikeitusi kiekviena

mano sielos dalelė. Ji moka vieną dainelę, kurią

kaip angelas skambina fortepijonu, taip papras-

tai, tačiau taip įspūdingai! Tai jos mėgstamiausia

daina, man praeina visos kančios, nerimas ir blo-

gas ūpas, kai tik ji uţgauna pirmąją gaidą. Nė

kiek neabejoju padavimais apie senąją muzikos

burtų galią, jei paprasta dainelė mane taip veikia!

Ir kaip ji moka ją panaudoti daţnai tokiu metu,

kai man norisi paleisti sau į kaktą kulką! Svaigu-

lys ir tamsa mano sieloje išsisklaido, ir aš vėl al-

suoju laisviau.

Liepos 18 d.

Vilhelmai, kas mūsų širdţiai pasaulis be mei-

lės! Kas magiškoji lempa be šviesos! Vos tik

įstatai vidun lemputę, ir ant tavo baltos sienos

sušvinta spalvingi paveikslėliai! Ir jeigu tai tėra

tik laikinas miraţas, vis tiek mes laimingi, kai

stovime prieš ją kaip vaikai ir ţavimės stebuklin-

gais vaizdais. Šiandien negalėjau nueiti pas Lotą,

svečiai, kurių negalėjau išvengti, sulaikė mane.

Ką turėjau daryti? Nusiunčiau pas ją savo tarną,

kad turėčiau bent vieną ţmogų, kuris šiandien

buvo arti jos. Kaip nekantriai laukiau jo grįţtant,

su kokiu dţiaugsmu jį sutikau! Jei nebūčiau pa-

sidrovėjęs, būčiau apkabinęs ir pabučiavęs.

Apie Bononijos akmenį pasakojama, kad jis,

padėtas saulėje, sutraukia jos spindulius ir kurį

laiką šviečia naktį. Toks man dabar atrodė mano

tarnas. Mintis, kad jos akys ţvelgė į jo veidą, jo

skruostus, jo švarko sagas, jo surduto apykaklę,

padarė man jį tokį šventą, tokį brangų! Tą aki-

mirksnį nebūčiau atidavęs to vaikino ir uţ tūks-

tantį talerių! Man taip buvo gera, kad jis su ma-

nim. Dėl dievo meilės, nesijuok iš to, Vilhelmai.

Argi tai miraţas, kad mums gera?

Liepos 19 d.

„Aš ją pamatysiu! — sušunku rytą atsibusda-

mas ir dţiaugsmingai ţvelgdamas į skaisčią sau-

lutę. — Aš ją pamatysiu!“ Ir daugiau visą dieną

neturiu jokių troškimų. Viskas viskas susilieja to-

je viltyje.

Liepos 20 d.

Jūsų sumanymas, kad aš su pasiuntiniu vykčiau

į xxx, kol kas manęs neţavi. Aš ne per daug mėgs-

tu turėti viršininką ant savo galvos, o juk visi ţi-

nom, kad tas ponas, be to, itin bjauraus būdo.

Sakai, mano motina nori, kad imčiausi kokio

darbo. Mane tik pagavo juokas. Argi dabar aš

nedirbu? Galų gale ar ne vis tiek: ar ţirnius skai-

čiuoti, ar lęšius? Juk viskas pasauly tik akių dū-

mimas, ir kvailys yra tas, kas kitų verčiamas, o

ne iš aistros ar būtino poreikio dirba, siekdamas

pinigų, garbės ar dar ko nors.

Liepos 24 d.

Tau, matyt, labai rūpi, kad aš neuţmesčiau pie-

šimo, bet man maloniau būtų neliesti šio klausi-

mo, negu pasakyti tau, kad per šį laiką maţai ką

tenuveikiau.

Niekada nebuvau toks laimingas, niekada neju-

tau gamtos, kiekvieno akmenėlio, kiekvienos ţo-

lelės geriau ir pilniau, ir vis dėlto... Neţinau, kaip

tai išreikšti, mano vaizduotės jėga tokia silpna,

viskas mirguliuoja ir raibsta akyse, negaliu ap-

čiuopti jokių kontūrų, bet įsikaliau, kad jeigu tu-

rėčiau molio arba vaško, kai ką sukurčiau. Jeigu

toliau taip bus, tai ir imsiuos molio, lipdysiu —

kad ir pyragėlius!

Lotos portretą pradėjau tris kartus ir tris kartus

apsijuokiau; tai mane juo labiau erzina, juk se-

niau visai gerai pagaudavau panašumą. Paskui

nupiešiau jos siluetą ir tuo tenkinuos.

Liepos 26 d.

Taip, brangioji Lota, viską atliksiu ir sutvarky-

siu, duokite man tik daugiau uţdavinių, ir kuo

daţniau. Tik vieno prašau: nebarstykite ant laiš-

kučio, kurį man rašote, smėlio. Šiandien aš sku-

biai pakėliau laišką prie lūpų, ir dantyse sugirgţ-

dėjo smėlis.

Liepos 26 d.

Jau tiek kartų ryţausi nesimatyti su ja taip daţ-

nai. Taigi, bet kaip ištverti? Kiekvieną dieną ma-

ne nugali pagunda, ir aš šventai ţaduos: rytoj

neisiu. Bet kai ateina rytas, aš vėl randu svarbią

prieţastį ir nė apsiţiūrėti nespėju, kaip vėl esu

pas ją. Arba ji vakare pasako: „Juk rytoj ateisit?“

Tai kaipgi neisi? Arba ji mane paprašo ką nors

atlikti, ir aš manau, kad mandagumas reikalauja

pačiam nunešti atsakymą; arba diena itin graţi,

aš einu į Valheimą, o iš ten jau tik pusvalandis

iki jos! Esu taip arti jos — šast, ir aš jau ten. Ma-

no senelė mokėjo pasaką apie magneto kalną:

laivai, per arti priplaukę priėjo, staiga netekdavo

visų savo geleţinių dalių, vinys nulėkdavo prie to

kalno, ir vargšai nelaimingieji ţūdavo po griū-

vančiomis lentomis.

Liepos 30 d.

Atvaţiavo Albertas, ir man reikia trauktis; jeigu

jis būtų ir geriausias, tauriausias ţmogus, kuriam

aš visais atţvilgiais turėčiau nusilenkti, vis tiek

man nepakeliama kančia būtų matyti, kad jam

priklauso tokia tobulybė! Priklauso! Ţodţiu, at-

vaţiavo suţadėtinis, Vilhelmai! Šaunus, mielas

vaikinas, kurio negalima nemėgti. Mano laimė,

kad nebuvau per sutikimą! Man būtų plyšusi šir-

dis. Bet jis toks taktiškas, kad mano akyse nė

karto nepabučiavo Lotos. Tegu dievas jam uţ tai

atlygina! Uţ tą pagarbą, kurią jis rodo merginai,

turiu jį mylėti. Jis man palankus, ir aš numanau,

kad tai daugiau Lotos nuopelnas negu jo paties

jausmas; tokiais atvejais moterys būna subtilios,

ir visai teisingai: jeigu jos gali išlaikyti santaikoj

du gerbėjus, tai iš to tik joms nauda, — bet toks

dalykas retai pasitaiko.

Vis dėlto turiu pripaţinti, kad Albertas vertas

pagarbos. Jo santūri laikysena labai skiriasi nuo

mano neramaus būdo, kurio aš negaliu paslėpti.

Jis moka jausti ir ţino, koks turtas jam yra Lota.

Jis, matyt, retai pasiduoda blogom nuotaikom. O

tu ţinai, kad tos ţmogaus ydos labiau nekenčiu

negu kurios kitos.

Jis laiko mane protingu, ir mano prisirišimas

prie Lotos, mano nuoširdus gėrėjimasis visais jos

veiksmais didina jo triumfą, ir dėl to jis myli ją

dar labiau. Nenoriu tvirtinti, kad jis jos retkar-

čiais nekankina smulkiu pavyduliavimu, bent jau

aš, juo dėtas, tikrai neapsiginčiau nuo šito kipšo.

Kad ir ką sakytum, o mano dţiaugsmas būti

kartu su Lota baigėsi. Ar tai kvailystė, ar apaki-

mas? Kam pavadinimas! Ir taip viskas aišku. Juk

prieš Alberto atvaţiavimą aš ţinojau viską, ką

ţinau dabar: ţinojau, kad neturiu teisės jos siekti,

ir nesiekiau, — tai yra, kiek įmanoma negeisti

tokios ţavios būtybės. O štai dabar tas mulkis

stebisi, kad ateina kitas ir atima iš jo merginą.

Sukandu dantis ir šaipausi iš savo bėdos ir trigu-

bai daugiau iš tų, kurie pasakytų, kad reikia atsi-

ţadėti, jei jau kitaip negalima. Nenoriu nė girdėti

apie tokias marionetes! Aš bastausi po miškus, o

kai ateinu pas Lotą ir Albertas sėdi jos sodelio

lapinėj, ir aš negaliu pasitraukti, tada darausi

kvailai linksmas ir tauškiu visokias nesąmones.

„Dėl dievo meilės, — tarė man šiandien Lota, —

nebekvailiokit kaip vakar vakare! Jūs mane bau-

ginat, kai esat toks linksmas.“ Tarp mūsų kal-

bant, tykau progos, kada jis uţsiėmęs: tada pas-

triuokt! Ir aš jau tenai, ir kai randu ją vieną, man

visada būna gera.

Rugpjūčio 8 d.

Susimildamas, Vilhelmai, aš visai ne tau tai-

kiau, plūsdamas ţmones, kurie reikalauja nusi-

lenkti neišvengiamam likimui. Man nė į galvą

neatėjo, kad ir tu galėtum taip manyti. Iš esmės

tu teisus. Tik viena, brangusis! Pasauly retai bū-

na „arba — arba“. Jausmai ir poelgiai tokie įvai-

rūs, kokios įvairios nosies formos tarp kumpos ir

riestos.

Taigi nepyk, jei aš sutiksiu su tavo argumen-

tais, betgi mėginsiu prasmukti tarp „arba — ar-

ba“.

Sakai, arba turiu viltį gauti Lotą, arba ne. Ge-

rai, pirmuoju atveju, sakai, mėgink tą viltį įgy-

vendinti, stenkis, kad tavo troškimai išsipildytų;

antruoju atveju paimk save į nagą ir stenkis atsi-

kratyti nelemto jausmo, kuris sekina visas tavo

jėgas. Brangusis! Gera tau kalbėti ir — lengva

pasakyti, sunku padaryti. Ar tu gali reikalauti iš

nelaimingojo, kurio gyvybė pamaţu nesulaiko-

mai gęsta nuo neišgydomos ligos, ar gali iš jo

reikalauti, kad jis vienu durklo smūgiu uţbaigtų

savo kančią? Argi liga, kuri čiulpia jo jėgas, ne-

atima jam ir ryţto nuo jos išsivaduoti? Ţinoma,

tu man gali atsakyti kitu panašiu palyginimu: kas

nesutiks atiduoti rankos, jeigu delsdamas ir svy-

ruodamas gali netekti gyvybės? Aš neţinau! Ir

nesikapokim palyginimais. Gana. Taip, Vilhel-

mai, būna tokių drąsos akimirkų, kada, rodos,

pašokčiau, visko atsikratyčiau ir bėgčiau — jei

tik ţinočiau kur.

Vakare

Mano dienoraštis, kurio jau ilgesnį laiką nera-

šiau, šiandien man vėl pateko į rankas. Nuostabu,

kaip aš taip sąmoningai ţingsnis po ţingsnio į vi-

sa tai įklimpau! Taip aiškiai mačiau savo padėtį,

o elgiausi kaip vaikas, ir šiandien ją taip aiškiai

matau, bet visiškai nesistengiu pasitaisyti.

Rugpjūčio 10 d.

Jei nebūčiau kvailys, mano gyvenimas galėtų

būti visų graţiausias ir laimingiausias. Nedaţnai

susideda tokios graţios aplinkybės ţmogaus šir-

dţiai dţiuginti, kaip dabar man. Ak, šventa teisy-

bė, kad mūsų laimė mūsų pačių širdyse. Esu ma-

loniausios šeimos narys, senuko mylimas kaip

tikras sūnus, maţiukų kaip tėvas, o Lotos!.. Ir dar

dorasis Albertas, kuris nedrumsčia mano laimės

jokiomis uţgauliomis nuotaikomis, kuris globoja

mane kaip nuoširdus draugas, kuriam aš po Lotos

mieliausias pasauly! Vilhelmai, vienas malonu-

mas pasiklausyti, kaip mes vaikščiodami kalba-

mės apie Lotą: nieko juokingesnio uţ tokius san-

tykius ţmonės dar nėra išgalvoję, o mane dėl to

daţnai smaugia ašaros.

Albertas man pasakoja apie jos dorovingąją

motiną: kaip ji mirdama Lotai pavedusi namus ir

vaikus, o jį prašiusi globoti Lotą, kaip nuo to lai-

ko Lota ėmusi gyventi visai kitaip, kaip rūpin-

damasi namais surimtėjusi ir tapusi tikra motina,

kaip visas jos dienas uţpildanti veikli meilė ir

darbas, o vis dėlto ji išlikusi linksma ir giedra.

Aš einu šalia jo, skainioju pakelėse gėles, dedu

jas rūpestingai į puokštę, paskui metu į šalia te-

kantį upokšnį ir stebiu, kaip jos sūpuojasi ir pa-

maţu slenka tolyn. Nebeatsimenu, ar rašiau tau,

kad Albertas čia pasiliks ir gaus dvare, kur jis la-

bai mėgstamas, tarnybą su padoria alga. Maţai

tesu matęs tokių tvarkingų ir darbe uolių ţmonių

kaip jis.

Rugpjūčio 12 d.

Ţinoma, Albertas geriausias ţmogus pasauly.

Vakar tarp jo ir manęs įvyko įdomi scena. Uţė-

jau pas jį atsisveikinti, nes sumaniau joti į kalnus,

iš kur dabar tau ir rašau: vaikščiojant po kambarį,

man krito į akis jo pistoletai. „Paskolink man į

kelionę savo pistoletus“, — tariau jam. „Imk, kad

nori, — atsakė jis, — jei tik netingėsi uţtaisyti,

pas mane jie kabo vien pro forma.“ Aš vieną nu-

sikabinau, o jis pridūrė: „Nuo to laiko, kai atsar-

gumas iškrėtė man piktą pokštą, nieko nenoriu

apie juos ţinoti.“ Pasiteiravau, kaip ten buvo.

„Aš gyvenau, — ėmė jis pasakoti, — kokius tris

mėnesius kaime pas draugą, turėjau keletą neuţ-

taisytų kišeninių pistoletų ir jaučiausi visai ra-

mus. Kartą vieną lietingą popietę sėdėjau nieko

neveikdamas ir pats neţinau, kaip man dingtelėjo

mintis: o jeigu mus kas uţpultų ir prireiktų pisto-

letų, ir... na, ţinai, kaip kartais būna. Aš padaviau

juos tarnui išvalyti ir uţtaisyti; o tas kirkina mer-

ginas, nori jas pagąsdinti, ir dievai ţino kokiu

būdu ginklas iššauna, vamzdy dar tebebuvo grūs-

tuvas, tas pataiko vienai merginai į dešinio delno

minkštimą ir sutrupina nykštį. Prisiklausiau de-

jonių ir, be to, gavau sumokėti uţ gydymą: nuo

tos dienos visus savo ginklus laikau neuţtaisytus.

Mano mielas, ką padės atsargumas? Pavojaus

negalima numatyti, nors...“ Tu ţinai, kad aš jį la-

bai myliu, tik negaliu pakęsti jo „nors“. Juk sa-

vaime aišku, kad kiekviena taisyklė turi išimčių?

Bet kas to vaikino sąţiningumas! Jeigu jis mano,

kad pasakė ką nors skubota, bendra, tik pusiau

teisinga, tai pradeda be galo siaurinti, tikslinti, at-

iminėti, pridūrinėti, kol iš viso pasakymo ničnie-

ko nebelieka. Šia proga jis irgi įsileido į svarsty-

mus, ir pagaliau aš visai nustojau jo klausyti, ap-

siblausiau ir įspūdingu mostu prisidėjau pisto-

leto vamzdį prie kaktos, viršum dešiniosios

akies. „Fui, — sušuko Albertas, atitraukdamas

pistoletą man nuo kaktos, — kokie čia pokštai?“

— „Juk neuţtaisytas“, — atsakiau aš. „Vis tiek

nereikia, — atšovė jis nekantriai, — negaliu su-

prasti, kaip ţmogus gali būti toks kvailas ţudytis,

jau viena ta mintis kelia man pasibjaurėjimą.“ —

„Ak jūs, ţmonės! — sušukau aš. — Apie ką tik

kalbate, tuojau turite pasakyti: tas kvaila, tas pro-

tinga, tas gera, o anas bloga! Ką gi tai reiškia? Ar

taip sakydami jūs esate ištyrę vidines veiksmo

aplinkybes? Ar jūs tikrai galite atskleisti prieţas-

tis, kodėl taip įvyko, kodėl taip turėjo įvykti?

Jeigu būtumėt ištyrę, niekada taip skubotai nesp-

ręstumėt.“ „Tu turi su manim sutikti, — atsakė

Albertas, — kad kai kurie veiksmai visada bus

nedori, vis tiek kokios prieţastys juos būtų sukė-

lusios.“

Aš truktelėjau pečiais ir sutikau. „O vis dėlto,

— kalbėjau aš, — ir čia yra išimčių. Teisybė, va-

gystė yra nusikaltimas; bet ar ţmogus, kuris gel-

bėdamas save ir savo šeimą nuo neišvengiamos

bado mirties eina plėšti, vertas pasigailėjimo ar

bausmės? Kas pirmas svies akmenį į vyrą, kuris,

teisėto pykčio pagautas, ţudo savo neištikimą

pačią ir jos niekšą suvedţiotoją? Į merginą, kuri

apsvaigimo valandą atsiduoda nesulaikomam

meilės dţiaugsmui? Net mūsų įstatymai, tokie

šalti ir pedantiški, atsileidţia ir susilaiko nuo

bausmės.“

„Tai visai kas kita, — atšovė Albertas. — Aist-

ros pagautas, ţmogus netenka nuovokos, į jį rei-

kia ţiūrėti kaip į girtą ar pamišusį.“

„Ak jūs, išminčiai! — sušukau šypsodamas. —

Aistra! Girtumas! Pamišimas! Jūs tokie ramūs,

tokie abejingi, jūs, dorieji ţmonės! Jūs smerkiat

girtuoklį, bjauritės pamišėliu, einate pro šalį kaip

tas levitas ir dėkojate dievui kaip tas fariziejus,

kad jis nepadarė jūsų tokiais kaip vienas iš jų. Aš

ne kartą buvau girtas, mano aistros visada buvo

netoli pamišimo, ir aš nesigrauţiu nei dėl vieno,

nei dėl kito, nes, kiek leido mano protas, suvo-

kiau, kodėl visi nepaprasti ţmonės, kurie nuvei-

kia didelius, iš paţiūros neįmanomus darbus, nuo

seniausių laikų apšaukiami girtuokliais ir pami-

šėliais.

Bet ir kasdieniniame gyvenime nepakenčiama,

kai sulig kiekvienu bent šiek tiek laisvesniu, kil-

nesniu, neįprastesniu darbu išgirsti šaukiant: jis

girtas, jis iš proto išsikraustė! Gėdykitės, blaivie-

ji! Gėdykitės, išminčiai!“

„Vėl tavo svaičiojimai, — atsakė Albertas. —

Viską perdedi, ir bent čia esi visai neteisus, kad

lygini saviţudybę, apie kurią kalbame, su dide-

liais darbais, nes ją kaip tik reikia laikyti silpny-

be ... Aišku, kad lengviau numirti, negu narsiai

kęsti gyvenimo kančias.“

Jau norėjau mesti šią temą, nes joks argumen-

tas taip manęs neerzina, kaip deklamavimas nu-

valkiotų tiesų, kada aš kalbu iš visos širdies. Bet

tą jau daug kartų buvau girdėjęs ir daţnai dėl to

niršdavau, todėl susivaldţiau ir smarkokai atšo-

viau: „Tu vadini tai silpnybe? Ţiūrėk, kad išori-

nis įspūdis tavęs nesuklaidintų. Ar tautą, aima-

nuojančią po nepakeliamu tirono jungu, gali pa-

vadinti silpna, kai ji pagaliau sukyla ir sutrauko

savo pančius? Ţmogų, kuris, pamatęs savo namą

liepsnose, iš išgąsčio pajunta, jėgų antplūdį ir

lengvai pakelia nešulius, kurių, būdamas ramus,

nė iš vietos negalėtų pajudinti; arba vyrą, kuris,

įsiutęs dėl įţeidimo, puola šešis ir juos įveikia,

— ar juos galima pavadinti silpnais? Ir mano

mielas, jeigu įtampa yra jėga, tai kodėl per didelė

įtampa turėtų būti jos priešingybė?“ Albertas pa-

ţvelgė į mane ir atsakė: „Nepyk, bet tavo pavyz-

dţiai, man rodos, čia visai netinka.“ — „Gal ir

taip, — sutikau, — jau ne kartą girdėjau, kad

mano argumentacija kai kada panaši į kliedesį.

Na, tai paţiūrėkim, ar negalėsim kitu būdu įsi-

vaizduoti, kaip jaučiasi ţmogus, kuris ryţtasi nu-

simesti šiaip jau malonią gyvenimo naštą. Juk tik

apie tai turime teisę spręsti, į ką patys esame įsi-

jautę.

Ţmogaus prigimtis, — kalbėjau toliau, — turi

savo ribas: dţiaugsmą, kančią, skausmus ji gali

pakelti tik iki tam tikro laipsnio, ir vos tik ši riba

perţengiama, ţmogus ţūva. Taigi čia ne tas

svarbu, ar ţmogus silpnas, ar stiprus, bet ar jis

gali pakelti savo kančios saiką — vis tiek, mora-

linės ar fizinės. Todėl man visada keista girdėti,

kai bailiu vadinamas tas, kuris atima sau gyvybę,

— tolygu būtų bailiu pavadinti ligonį, mirštantį

nuo piktybinio drugio.“

„Paradoksai! Vieni paradoksai!“ — sušuko Al-

bertas. „Ne tokie jau paradoksai, kaip tu manai,

— atrėmiau aš. — Tu sutinki, kad mirtina liga

vadiname tokią, kuri iščiulpia ţmogaus jėgas ir

taip paralyţiuoja bet kokį veiklumą, kad orga-

nizmas nebegali atsitiesti ir joks laimingas sukrė-

timas nebegali grąţinti normalios gyvenimo ei-

gos.

Dabar, mano mielas, perkelkim tai į dvasios

sritį. Paţvelk į ţmogų su visu jo ribotumu, kaip jį

veikia įspūdţiai, kaip jame įsitvirtina idėjos, kol

galiausiai kokia nors kylanti aistra atima jam bet

kokią ramią protavimo galią ir jį praţudo. Kas iš

to, kad koks nors ramus, protingas ţmogus mato

tokio nelaimingojo būklę, kas iš to, kad jį įtikinė-

ja! Lygiai taip pat sveikasis, stovintis prie ligonio

lovos, negali jam įlieti nė lašelio savo sveikatos.“

Albertui tai atrodė per daug bendra. Aš jam

priminiau merginą, kurios kūnas neseniai buvo

rastas upėj, ir dar kartą papasakojau jos istoriją.

„Gera mergaitė, išaugusi siaurame namų ruošos,

įprastinių savaitės darbų rate, neturi jokių kitų

pramogų, kaip sekmadieniais apsivilkti per ilgą

laiką susitaisytus pašvaitus ir su draugėmis pasi-

vaikščioti po miestą, kada ne kada per didţiąsias

šventes pašokti, o šiokiadieniais gyvai, iš visos

širdies paplepėti valandą kitą su kaimyne apie

kokius barnius ar piktas paskalas. Pagaliau jos

karšta prigimtis pajunta didesnių poreikių, ku-

riuos padidina vyrų meilikavimai; ankstesnieji

dţiaugsmai jai pamaţu atsipyksta, ir pagaliau ji

sutinka ţmogų, prie kurio ją nesulaikomai trau-

kia neţinomas jausmas, į kurį ji sudeda visas vil-

tis, uţmiršta visą pasaulį, nieko daugiau negirdi,

nieko nemato, nieko nejaučia, kaip tik jį, vienin-

telį, tik jo, vienintelio, ilgisi. Nesugadinta pavir-

šutiniškais nepastovios tuštybės malonumais, ji

verţiasi tiesiai prie tikslo, ji nori tapti jo, ji nori,

amţinai susijungusi su juo, rasti tą laimę, kurios

jai trūksta, iš karto patirti visus dţiaugsmus, ku-

rių ilgėjosi. Nuolat kartojami paţadai, kurie su-

tvirtina jos viltis, drąsūs glamonėjimai, kurie

įkaitina jos geismus, visai pavergia jos sielą: ji

vaikšto lyg apkvaišusi, laukdama visų ţemės

dţiaugsmų, ji gyvena aukščiausioj įtampoj. Paga-

liau ji išskečia rankas, norėdama apglėbti visus

savo lūkesčius, — ir mylimasis ją palieka. Su-

stingusi, bejausmė stovi ji ant bedugnės krašto;

aplink tamsa, jokios vilties, jokios paguodos, jo-

kios prošvaistės, nes ją paliko tas, kuris buvo vi-

sas jos gyvenimas. Ji nemato plačiojo pasaulio

prieš save, nemato tų kitų, kurie jai galėtų atstoti

tą, kurio neteko, ji jaučiasi viena, viso pasaulio

apleista, — ir aklai, baisios širdgėlos apimta, šo-

ka ţemyn visa supančioj mirtyje nuslopinti savo

kančių. Štai, Albertai, ne vieno ţmogaus istorija!

Sakyk, argi čia ne liga? Prigimtis neranda išeities

iš susipainiojusių ir prieštaringų jėgų labirinto, ir

ţmogus turi mirti.

Vargas tam, kas matydamas tai pasakytų:

„Kvailė! Jeigu būtų palaukusi, pasikliovusi laiku,

sielvartas būtų aprimęs, būtų atsiradęs kitas my-

limasis ir ją paguodęs.“ Tai būtų tas pats, jei kas

pasakytų: „Kvailys, miršta drugiu! Jei būtų pa-

laukęs, kol atgaus jėgas, jo syvai būtų atsitaisę,

kraujo audra nurimusi: viskas būtų buvę gerai, jis

dar ir šiandien tebegyventų!“ Albertas, kuriam

šis palyginimas neatrodė įtikinamas, dar priešta-

ravo ir, beje, pasakė, kad aš kalbėjęs apie papras-

tą merginą, bet kaip galima pateisinti protingą

ţmogų, ne tokį ribotą, turintį platesnį akiratį, to

jis negalįs suprasti. „Drauguţi, — sušukau aš, —

ţmogus yra ţmogus, ir tas trupinėlis proto, kurį

jis turi, maţa ką arba visiškai nieko nereiškia, kai

siaučia aistra ir tave suspaudţia ţmogiškosios ri-

bos. Priešingai... bet apie tai kitą kartą“, — tariau

aš ir stvėriau skrybėlę. O, visa mano širdis kun-

kuliavo! Ir mes išsiskyrėm, vienas kito nesupratę.

Šiame pasaulyje ne taip lengva suprasti kitą.

Rugpjūčio 15 d.

Tikra teisybė, kad pasauly tik meilė daro ţmo-

gų reikalingą. Aš tai jaučiu iš Lotos; ji nenorėtų

manęs netekti, o vaikai irgi šventai įsitikinę, kad

rytoj aš vėl ateisiu. Šiandien nuėjau pas juos su-

derinti Lotai fortepijono, bet nieko iš to neišėjo,

nes maţyliai prisispyrę reikalavo pasakos, ir Lota

pati pageidavo, kad jiems nusileisčiau. Aš surai-

kiau jiems vakarienei duoną, kurią jie dabar taip

pat noriai priima iš manęs kaip ir iš Lotos, ir pa-

sekiau jų mėgstamą pasaką apie karalaitę, kuriai

tarnauja uţburtos rankos. Patikėk, kad taip aš

daug ko išmokstu, ir tiesiog nuostabu, kokį įspū-

dį jiems daro pasakojimas. Jei kartais sugalvoju

įterpti kokį epizodą, kurį kitą kartą uţmirštu, jie

tuojau pareiškia, jog anądien buvo ne taip, ir da-

bar aš pratinuos pasakoti vienodai, dainos ritmu,

be jokių pauzių ir sutrikimų. Šitaip patyriau, kad

autorius, antroj laidoj keisdamas pasakojimą, vi-

sada pakenkia savo knygai, tegu poetiniu atţvil-

giu ji ir pasidaro geresnė. Pirmam įspūdţiui

ţmogus lengvai pasiduoda, mat jis taip sudarytas,

kad jam galima įkalbėti fantastiškiausius daiktus,

ir šie taip įsitvirtina, kad vargas tam, kurs mėgin-

tų juos išdildyti ir pašalinti.

Rugpjūčio 18 d.

Argi taip jau turi būti, kad tas, kuris duoda

ţmogui laimę, tampa ir jo kančių šaltiniu?

Didelis karštas jausmas gyvajai gamtai, kuris

uţliedavo mane kaip didţiausia palaima, visą pa-

saulį paversdavo rojum, dabar man kelia vien

aštrų skausmą, it piktas demonas persekioja ma-

ne visuose keliuose. Kai seniau ţvelgdavau nuo

uolos į derlingą slėnį uţ upės ligi anų kalnų ir

matydavau, kaip viskas ţelia ir klesti, kai ţiūrė-

davau į anuos kalnus, nuo papėdės ligi pat viršū-

nių apsidariusius aukštais tankiais medţiais, į

anuos slėnius, visaip išsirangiusius ţavių miškų

pavėsy, o rami upė tekėjo tarp šnarančių nendrių,

atspindėdama grakščius debesėlius, švelnaus va-

kario vėsa nešamus dangaus mėlyne; kai tada

paukšteliai aplink mane pripildydavo mišką gy-

vybės, tiršti uodų spiečiai sukdavosi raudonuose

besileidţiančios saulės spinduliuose ir jos pasku-

tinis blykstelėjimas keldavo iš ţolių dūzgiantį

vabalėlį, o zvimbimas ir bruzdėjimas aplink pri-

versdavo mane paţvelgti į ţemę, ir samanos,

traukiančios sau maistą iš kietos uolos, ir krū-

mokšniai, ţaliuojantys ant sausų smėlio kalvų,

atskleisdavo man ţėrintį, šventą vidinį gamtos

gyvenimą, — aš tada viską sugerdavau savo

karšta širdimi, jausdavausi kaip dievas šioj trykš-

tančioj gausybėj, ir puikios beribio pasaulio for-

mos, visa gaivindamos, virpėdavo mano sieloje.

Didţiuliai kalnai supo mane, bedugnės ţiojėjo

prieš mane, sraunūs upokšniai krito ţemyn, upės

tekėjo po mano kojomis, miškai ir kalnai skam-

bėjo; ir aš mačiau, kaip visos tos nesuvokiamos

jėgos viena kitą veikia ir kuria ţemės gelmėse, o

ţemės paviršiuj ir danguje knibţda įvairiausių

padarų rūšys. Visur visur plazda visokių viso-

kiausių formų gyvybė; o ţmonės lenda krūvelė-

mis į pastoges, sukasi gūţtas ir įsivaizduoja, kad

jie valdo visą platųjį pasaulį! Vargšas kvaily!

Tau viskas atrodo menka, nes pats esi maţas.

Nuo neprieinamų kalnynų, per tyrus, kur nebuvo

įţengusi ţmogaus koja, ligi neţinomo okeano

krantų dvelkia amţinojo kūrėjo dvasia ir dţiau-

giasi kiekviena dulkele, kuri jį girdi ir yra gyva.

O kaip aš tada trokšdavau turėti tokius sparnus,

kaip tos gervės, kur skrido virš mano galvos, pa-

siekti neišmatuojamų marių kraštą, iš putojančio

begalybės rago atsigerti svaigaus gyvenimo

dţiaugsmo ir bent vieną akimirką ribota savo šir-

dies jėga pajusti lašelį tos palaimos, kurią jaučia

būtybė, visa kuriančioji savyje ir iš savęs.

Brolau, tik anų valandų prisiminimas guodţia

mane. Jau pačios pastangos susigrąţinti anuos

neapsakomus jausmus, juos vėl išreikšti iškelia

mano sielą aukščiau uţ ją pačią, o paskui verčia

mane dvigubai sunkiau pajusti tą baugią padėtį,

kurioj dabar esu.

Prieš mano sielą tartum atitraukė kas uţdangą,

ir nesibaigiančio gyvenimo vaizdas mano akyse

virsta amţinai atviro kapo praraja. Ar tu gali pa-

sakyti: „Tai yra“, jei viskas praeina, jei viskas

viesulo greičiu dumia pro šalį ir būties jėga daţ-

nai lieka neišnaudota, ak, viską nuneša srovė, nu-

traukia į dugną ir sudauţo į uolas? Nėra nė vieno

mirksnio, kuris nenaikintų tavęs ir tavųjų aplink

tave, nė vieno mirksnio, kada tu pats nebūtum

naikintojas, nors ir prieš savo norą: nekalčiausias

pasivaikščiojimas atima gyvybę tūkstančiams

vargšų kirminėlių, vienas kojos spyris sugriauna

sunkiai pastatytus skruzdėlių namus ir paverčia

visą maţą pasaulį negarbingu kapu. Ne! Ne dide-

lės retos pasaulio katastrofos jaudina mane, ne

potvyniai, praryjantys kaimus, ne ţemės drebė-

jimai, nušluojantys miestus; širdį man drasko

naikinanti jėga, kuri slypi gamtos visatoj, kuri

nieko nesukūrė, kas nenaikintų savo kaimyno,

savęs paties. Ir taip aš blaškausi kankinamas

baimės. Dangus ir ţemė ir jų kuriamosios galios

supa mane: aš nieko nematau, tik amţinai ryjan-

čią, amţinai atrajojančią pabaisą.

Rugpjūčio 21 d.

Veltui tiesiu į ją rankas, pakirdęs rytą iš sunkių

sapnų, veltui dairausi jos naktį lovoje, apviltas

palaimingo, nekalto sapno, kad sėdėjau prie jos

šono pievoj, laikiau jos ranką ir bučiavau ją tūks-

tančius kartų. Ak, kai ieškau jos dar apkvaitęs

nuo miego ir visai nubundu, ašaros paplūsta iš

mano prislėgtos širdies, ir aš verkiu be vilties

ţvelgdamas į juodą ateitį.

Rugpjūčio 22 d.

Tikra nelaimė, Vilhelmai, mano aktyviosios ga-

lios apimtos kaţkokios neramios, nykios apati-

jos, negaliu sėdėti be darbo, o dirbti irgi negaliu.

Nebeturiu vaizduotės, nebejaučiu gamtos, o kny-

gos man kelia pasibjaurėjimą. Kai nebeturime

savęs, tada mums visko trūksta. Prisiekiu, kartais

norėčiau būti padienis darbininkas, kad tik rytais

atbudęs turėčiau ko laukti iš auštančios dienos,

kad būtų bent koks akstinas, bent kokia viltis.

Daţnai pavydţiu Albertui, kai matau jį iki ausų

paskendusį bylose, ir įsivaizduoju, kad man būtų

gera, jei būčiau jo vietoj. Jau keliskart man buvo

atėjusi tokia mintis, norėjau rašyti tau ir ministrui

ir prašyti pasiuntinybėj vietos, kurios, kaip tvirti-

ni, man neatsakytų. Aš ir pats taip manau. Mi-

nistras myli mane iš seno, jis vis įkalbinėdavo

mane atsidėti kokiai profesijai; valandą kitą ta

mintis man atrodo nebloga. Bet paskui, kai vėl

apie tai pagalvoju ir prisimenu pasakėčią apie

arklį, kuriam atsibodo laisvė ir jis davėsi pabal-

nojamas ir paţabojamas, o paskui buvo mirtinai

nuvarytas, tada nebeţinau, ką daryti. Mano mie-

las, o gal tas mano troškimas permainos kyla iš

vidinės baugios nekantros, kuri niekur nesiliaus

mane persekiojusi?

Rugpjūčio 28 d.

Tikrai, jei mano liga būtų išgydoma, šie ţmo-

nės ją išgydytų. Šiandien mano gimimo diena, ir

štai anksti rytą gaunu siuntinėlį nuo Alberto. Jį

atplėšus, man tuojau krinta į akis rausvas kaspi-

nas, vienas iš tų, kuriais buvo pasipuošusi Lota,

kai ją pirmą kartą pamačiau, ir kurio kelis kartus

ją prašiau. Be to, jame buvo dvi knygelės in duo-

decimo — maţytis Vetšteino Homeras, leidinys,

kurio seniai troškau, kad nereikėtų visuos keliuos

tampyti sunkaus Ernesto leidinio. Matai! Taip jie

atspėja mano norus, taip išreiškia savo draugystę

smulkiomis paslaugomis, tūkstantį kartų bran-

gesnėmis uţ anas akinančias dovanas, kurios

vien tenkina davėjo tuštybę ir mus ţemina. Tūks-

tantį kartų bučiuoju kaspiną ir su kiekvienu atsi-

kvėpimu geriu prisiminimą tos palaimos, kurią

man su kaupu teikė anos trumpos, laimingos, ne-

sugrąţinamos dienos. Taip yra, Vilhelmai, ir aš

nemurmu, gyvenimo ţiedai tik miraţas. Kiek jų

praeina nepalikdami pėdsako, kiek maţai uţ-

mezga vaisių ir kiek nedaug tų vaisių teprinoks-

ta! O vis dėlto jų yra ganėtinai, o vis dėlto... O,

brolau! Argi galima į prinokusius vaisius ne-

kreipti dėmesio, juos paniekinti, neparagavus

leisti jiems supūti? Lik sveikas! Čia puiki vasara,

aš daţnai laipioju po medţius Lotos sode ir ilga

vaiskarte skinu nuo viršūnių kriaušes. Ji stovi

apačioj ir priima jas iš manęs.

Rugpjūčio 30 d.

Nelaimingasis! Argi tu ne kvailys? Ar neap-

gaudinėji pats savęs? Kam ta šėlstanti, begalinė

aistra? Mano visos maldos skirtos jai; mano

vaizduotėj neiškyla joks kitas paveikslas kaip tik

jos, ir visą pasaulį aplink matau tik per ją. Ir tai

man suteikia kitą laimingą valandą — kol vėl tu-

riu ją palikti! Ak, Vilhelmai! Kur mane daţnai

stumia širdis! Kai pasėdţiu pas ją dvi tris valan-

das, dţiugindamas akis jos stotu, jos judesiais,

dangišku jos ţodţių skambėjimu, kai pamaţu įsi-

tempia visi mano jutimai, kai akyse pasidaro

tamsu, kai beveik nieko nebegirdţiu ir kaţkas it

ţudiko ranka sugniauţia man gerklę, kai širdis

ima klaikiai dauţytis, norėdama atpalaiduoti

įaudrintus jausmus, o sukelia tik dar didesnį są-

myšį, — Vilhelmai, aš daţnai nebeţinau, kas

man darosi! Ir jeigu kartais Lotos neįveikia gai-

lestis ir ji man nesuteikia menkos paguodos, leis-

dama išverkti prislėgtą širdį ant savo rankų, — aš

turiu bėgti, bėgti iš jos namų! Klaidţioju tada po

plačius laukus, su dţiaugsmu kopiu į statų kalną,

skinuosi taką per miško tankynę, per ţalitvores,

kurios mane drasko, per dyglius, kurie mane ba-

do. Tada man truputį palengvėja. Truputį! O jei

kada pavargęs ir ištroškęs kur nors nugriūvu arba

kartais vidurnaktį, kai aukštai virš manęs plaukia

pilnatis, atsisėdu miško gūdumoj ant palinkusio

medţio, norėdamas bent kiek pailsinti skaudamas

kojas, o paskui uţsnūstu brėkštant sunkiu mie-

gu!.. O, Vilhelmai! Ašutinė ir dygliuotas dirţas

vienuolio celėj būtų man atgaiva, kurios trokšta

mano siela! Sudie! Tik kapas padarys galą šioms

kančioms, kito kelio nematau.

Rugsėjo 3 d.

Turiu išvaţiuoti! Ačiū tau, Vilhelmai, kad pa-

darei galą mano svyravimams. Jau dvi savaitės

gyvenu mintimi ją palikti. Turiu išvaţiuoti. Ji vėl

vieši pas draugę mieste. Ir Albertas... ir ... turiu

išvaţiuoti.

Rugsėjo 10 d.

Kokia tai buvo naktis! Vilhelmai, dabar aš vis-

ką iškentėsiu. Aš jos daugiau nematysiu! O kodėl

negaliu pulti tau ant kaklo, su ašarom ją šlovinti

ir išlieti jausmus, kurie drasko man krūtinę. Sė-

dţiu dabar čia ir, vos atgaudamas kvapą, mėginu

apsiraminti, laukiu ryto, nes saulei tekant bus

man paduoti arkliai.

Ak, ji miega ramiai ir negalvoja, kad manęs

niekada nematys. Ištrūkau, buvau toks stiprus,

kad per dviejų valandų pokalbį neprasitariau apie

savo ketinimą. Viešpatie, koks pokalbis!

Albertas man buvo paţadėjęs tuojau po vaka-

rienės ateiti su Lota į sodą. Aš stovėjau terasoj po

aukštais kaštonais ir ţiūrėjau į saulę, kuri pasku-

tinį kartą leidosi mano akyse uţ šio ţavaus slė-

nio, uţ ramios upės. Kiek kartų aš čia stovėjau su

ja ir stebėjau tą patį didingą reginį, ir štai...

Ėmiau vaikščioti alėja, kuri man buvo tokia

brangi; kaţkokia slapta jėga traukė mane čionai

jau tada, kai dar nepaţinau Lotos, ir kaip mes

dţiaugėmės, kai savo paţinties pradţioje paty-

rėm, kad abu mėgstam šią vietelę, kuri iš tikrųjų

yra vienas iš romantiškiausių ţmogaus rankos

kūrinių, kokį tik esu matęs.

Pirmiausia tarp kaštonų eilių atsiveria tolimas

reginys... Ak, prisimenu, esu tau, rodos, daug

apie tai rašęs, kaip pagaliau tave apsupa aukštos

bukų sienos, nuo gretimos giraitės alėja darosi

vis gūdesnė ir galų gale baigiasi uţdara aikštele,

kuri dvelkia kraupia vienuma. Dar prisimenu,

kaip šiurpulys mane nukratė, kai pirmą kartą čia

įţengiau pačiam dienovidy, matyt, nujaučiau,

kokią palaimą ir kokį skausmą čia patirsiu. Gal

pusvalandį išbuvau pasinėręs ilgesingose sal-

dţiose svajonėse apie išsiskyrimą, apie pasima-

tymą, paskui išgirdau juos kopiant į terasą. Puo-

liau jų sutikti, virpėdamas paėmiau jos ranką ir

pabučiavau. Vos tik uţlipome, iš anapus krūmuo-

tos kalvos išplaukė mėnuo; apie šį bei tą kalbė-

dami nejučiomis prisiartinom prie tamsios lapi-

nės. Lota įėjo vidun ir atsisėdo, Albertas atsisėdo

šalia jos, aš irgi, bet nerimas neleido man ilgai

sėdėti; aš pakilau, pastovėjau prieš juos, pavaikš-

čiojau, vėl atsisėdau; niekur neradau sau vietos.

Ji atkreipė mūsų dėmesį į ţavų mėnesienos ţais-

mą: bukų sienos pakrašty visa terasa buvo nu-

plieksta šviesos — puikus reginys, juolab kad

viskas aplink skendėjo juodoj tamsoj. Mes tylė-

jome, ir po valandėlės ji prabilo: „Kai tik vaikš-

tau mėnesienoj, man visada ateina mintis apie

mūsų mirusiuosius, pradedu galvoti apie mirtį,

apie ateitį. Mes neišnyksime! — kalbėjo ji kupi-

nu graţiausių jausmų balsu. — Bet ar surasime

vienas kitą, Verteri? Ar atpaţinsime? Ką sako

jums nuojauta? Kaip manote?“ „Lota, — tariau

aš pilnomis ašarų akimis ir atkišau jai ranką. —

Mes susitiksime! Susitiksime ir čia, ir tenai!“

Nebegalėjau kalbėti. Vilhelmai, juk ji paklausė

šito, kai mano širdį slėgė mintis apie išsiskyrimą!

„Ir kaţin, ar brangieji velionys ţino ką apie mus,

— kalbėjo ji toliau, — ar jaučia, kad mes minim

juos su meile širdyje, kada mums gera? O! Mano

motinos paveikslas visada prieš mane, kai aš ra-

miais vakarais sėdţiu tarp jos vaikų, tarp savo

vaikų, kai jie glaudţiasi prie manęs, kaip glaus-

davosi prie jos. Aš tada su ilgesio ašara ţvelgiu į

dangų ir trokštu, kad ji bent akimirksnį galėtų

pamatyti, kaip aš laikausi ţodţio, duoto jai mir-

ties valandą, kad būsiu jos vaikų motina. Su ko-

kiu jausmu aš tada sušunku: „Atleisk man, bran-

giausioji, kad nesu jiems tas, kas buvai tu! Ak!

Juk darau visa, ką galiu, jie aptaisyti, pavalgydin-

ti, o svarbiausia priţiūrimi ir mylimi. O kad galė-

tum matyti mūsų santarvę, brangi šventoji! Tu

karštai dėkodama garbintum dievą, kurį su pas-

kutinėmis karčiomis ašaromis maldavai neapleis-

ti tavo vaikų!“

Taip ji kalbėjo. O Vilhelmai, kas gali pakartoti,

ką ji kalbėjo! Kaip gali šalta negyva raidė atvaiz-

duoti tą dangišką sielos ţiedą. Albertas ją švel-

niai nutraukė: „Jūs per daug jaudinatės, brangioji

Lota! Aš ţinau, jūsų širdis labai linkusi į tokias

mintis, bet prašau jus...“ — „O Albertai, —

atsakė ji, — aš ţinau, tu neuţmirši tų vakarų, ka-

da mes abu sėdėdavome prie maţo apskrito stale-

lio, kai tėtė būdavo išvaţiavęs, o vaikai suguldy-

ti. Tu daţnai turėdavai gerą knygą, bet retai kada

į ją tepaţvelgdavai. Argi bendravimas su šia pui-

kia siela nebuvo vertesnis uţ visa kita? Graţi,

švelni, guvi ir niekada rankų nesudedanti mote-

ris! Dievas ţino, kiek kartų aš su ašaromis klūpo-

jau prieš jį ant kelių lovoje, maldaudama, kad

padarytų mane panašią į ją!“ „Lota! — sušukau

puldamas prieš ją ant kelių ir laistydamas ašaro-

mis jos ranką. — Lota! Dievo palaima ir tavo

motinos dvasia lydi tave!“ — „Kad jūs būtumėt

ją paţinęs, — tarė ji, spusteldama man ranką. —

Ji buvo verta jūsų paţinties!“ Maniau, kad apalp-

siu. Niekas nėra ištaręs man didesnio, aukštesnio

pagyrimo. Ji kalbėjo toliau: „Ir ši moteris turėjo

skirtis su šiuo pasauliu pačiame ţydėjime, kada

jos jauniausiam sūnui nebuvo nė pusės metų! Ji

neilgai sirgo; buvo rami, nuolanki, tik vaikų gai-

lėjosi, ypač maţojo. Artinantis paskutinei valan-

dai, ji tarė man: „Atvesk juos čionai.“ O kai juos

atvedţiau, nieko nesuprantančius maţiukus ir di-

dţiuosius, kurie buvo lyg nesavi, kai visi sustojo

prie lovos, ji pakėlė aukštyn rankas, pasimeldė

uţ juos, visus iš eilės išbučiavo ir išsiuntė, o man

tarė: „Būk jiems motina!“ Aš jai priţadėjau.

„Daug ţadi, dukrele, — tarė ji, — motinos širdį

ir motinos akį. Aš ne kartą iš tavo dėkingumo

ašarų mačiau, kad tu supranti, ką tai reiškia. Ro-

dyk tai savo broliukams ir sesutėms, o tėvui būk

ištikima ir klusni kaip ţmona. Tu turėsi jį pa-

guosti.“ Ji paklausė, kur tėvas, jis buvo išėjęs,

slėpdamas nuo jos savo nepakeliamą gėlą; jis

buvo visiškai palauţtas.

Albertai, tu buvai kambary. Ji išgirdo kaţkieno

ţingsnius, paklausė, kas ten, ir pasišaukė tave,

paskui paţvelgė į tave ir mane ramiu ţvilgsniu, ir

jos akyse sušvito paguoda, kad mes būsime lai-

mingi, laimingi kartu... Albertas puolė jai ant

kaklo, pabučiavo ją ir sušuko: „Mes laimingi! Ir

būsime laimingi!“ Santūrusis Albertas visai ne-

teko galvos, o aš nebevaldţiau savęs.“

„Verteri, — pradėjo ji vėl, — ir ši moteris turė-

jo mirti! Dieve! Kai pagalvoju kartais, kaip mes

leidţiam išnešti brangiausią pasauly ţmogų, ir

niekas to nejaučia taip stipriai kaip vaikai, kurie

dar ilgai skundėsi, kad juodi vyrai išnešę jų ma-

mytę.“

Ji pakilo, o aš, paţadintas iš svajonių ir sukrės-

tas, sėdėjau ir laikiau jos ranką. „Eime, — tarė ji,

— jau vėlu.“ Ji norėjo ištraukti ranką, bet aš su-

spaudţiau ją tvirčiau. „Mes susitiksime, — sušu-

kau, — mes susirasim, tarp įvairiausių pavidalų

atpaţinsim vienas kitą. Aš išeinu, — kalbėjau, —

išeinu norom, bet jei pasakyčiau išeinu amţinai,

netesėčiau. Sudie, Lota! Sudie, Albertai! Mes pa-

simatysime!“ — „Rytoj, tikiuosi“, — pajuokavo

ji. Pajutau tą rytoj! Ak, ištraukdama savo ranką iš

manosios ji neţinojo... Jie nuėjo alėja tolyn, aš

stovėjau ir mėnesienoj lydėjau juos akimis, pas-

kui kritau ant ţemės, išsiverkiau, vėl pašokau, iš-

bėgau į terasą ir apačioj, aukštų liepų šešėly, pa-

mačiau jos baltą suknelę, tolstančią sodo vartų

link, ištiesiau rankas, ir ji dingo.

Antroji knyga 1771 m. spalio 20 d.

Vakar atvykome čionai. Pasiuntinys jaučiasi ne

visai sveikas, todėl keletą dienų sėdės namie.

Viskas būtų gerai, jei jis nebūtų toks nemalonus.

Aš jaučiu, kad likimas ruošia man sunkių išban-

dymų. Bet drąsos! Reikia lengviau ţiūrėti į gy-

venimą, ir viskas bus gerai! Net juokas ima, kaip

tokie ţodţiai išeina iš po mano plunksnos! O,

jeigu bent kiek lengviau ţiūrėčiau į gyvenimą,

būčiau laimingiausias ţmogus pasaulyje. Kaipgi?

Kiti su savo trupučiu jėgų ir talentų puikuojasi

prieš mane, tokie smagūs ir patenkinti, o aš nepa-

sitikiu savo jėgomis, savo sugebėjimais? Dieve

mano, kurs visa tai man suteikei, kodėl pusės to

nepasilikai ir nedavei man pasitikėjimo savimi ir

pasitenkinimo tuo, ką turiu!

Kantrybės! Kantrybės! Bus geriau. Ir pasakysiu

tau, mielasai, tavo teisybė. Nuo to laiko, kai mai-

šausi tarp ţmonių ir matau, ką jie veikia ir kaip

jie verčiasi, aš jaučiuosi daug geriau. Ţinoma,

mes tokie jau esam, kad viską lyginame su savi-

mi ir save su visu kuo, tad laimė ir nedalia glūdi

tuose dalykuose, su kuriais mes save lyginame,

todėl nieko nėra pavojingiau uţ vienišumą. Mūsų

vaizduotė, iš prigimties linkusi aukštai kilti fan-

tastinių poezijos vaizdų maitinama, mato daug

aukštyn kylančių būtybių, tarp kurių mes esame

ţemiausi, ir viskas, tik ne mes, atrodo puikiau,

visi kiti uţ mus tobulesni. Ir tai visiškai natūralu.

Taip daţnai jaučiame, kad mums kaţko trūksta,

ir mums atrodo, kad kaip tik tai, ko mums stinga,

turi kas kitas, kuriam taip pat priskiriame viską,

ką turime mes, ir dar tam tikrą idealų pasitenki-

nimą. Ir štai laimingasis — mūsų pačių kūrinys

— visiškai gatavas.

O vis dėlto, jei mes šiaip taip, vien tik savo sil-

pnomis jėgomis varomės pirmyn, daţnai įsitiki-

name, kad klaidţiodami ir vingiuodami daugiau

pasiekiame kaip kiti, plaukdami visom burėm ir

irklais, ir... juk tada tikrai pajunti savo vertę, kai

susilygini su kitais, arba net juos pralenki.

1777 m. lapkričio 26 d.

Aš beveik pradedu čia apsiprasti. Geriausia,

kad yra kas veikti; be to, ta daugybė ţmonių, tie

nauji veidai it spalvingas spektaklis plaukia prieš

mane. Susipaţinau su grafu K..., kurį kasdien vis

labiau gerbiu; tai didelis, šviesus protas ir nesau-

sas, nes toli mato; jo elgesys tiesiog spindi jaut-

rumu draugystei ir meilei. Jis susidomėjo mani-

mi, kai aplankiau jį su tarnybiniu reikalu, ir iš

pirmų ţodţių pajuto, kad mes vienas kitą supran-

tame, kad jis gali su manim pasikalbėti kitaip ne-

gu su kitais. Aš taip pat negaliu atsidţiaugti jo

nuoširdumu man. Nėra pasaulyje didesnio, tik-

resnio dţiaugsmo, kaip matyti atsiveriant prieš

tave didelę sielą.

Gruodžio 24 d.

Pasiuntinys daro man daug nemalonumų, aš ir

ţinojau, kad taip bus. Tai pedantiškiausias kvai-

lys, koks tik gali būti; atsargus ir smulkmeniškas

kaip sena tetulė; ţmogus, kuris niekad nepaten-

kintas savimi ir kuriam dėl to niekaip neįtiksi.

Dirbti man sekasi, ir viskas išeina neblogai; o jis

daţnai grąţina man kokį raštą ir sako: „Neblogai,

bet dar perţiūrėkit, vis dar galima rasti kokį ge-

resnį posakį, kokį taiklesnį ţodį.“ Tada mane ima

velniai. Nepraleisi jam nė vieno „ir“, nė vieno

jungtuko, jis mirtinas priešas bet kokių inversijų,

kurios kartais ima man ir prasmunka; jeigu kokio

periodo neišgiedosi pagal nusistovėjusią melodi-

ją, tai jis nieko nesupras. Tikra kančia turėti rei-

kalą su tokiu ţmogumi.

Vienintelė mano paguoda — grafo K. palan-

kumas. Andai jis man atvirai pasakė esąs nepa-

tenkintas pasiuntinio nepaslankumu ir pedantiš-

kumu. Ţmonės apsunkina gyvenimą sau ir ki-

tiems, bet, sako jis, reikia su tuo taikytis, kaip

tam keleiviui, kuris turi perkopti kalną; ţinoma,

jei kalno nebūtų, kelias būtų patogesnis ir trum-

pesnis; bet jis yra, ir jį reikia perkopti! Mano se-

nis jaučia, kad grafas mane labiau vertina negu jį,

ir tas jį pykina, todėl nepraleidţia progos neap-

kalbėjęs grafo man girdint; aš, ţinoma, priešta-

rauju, ir tas tik blogina padėtį. Vakar net supy-

kau, nes uţkabino ir mane. Diduomenės gyveni-

mo reikaluose grafui nieko nesą galima prikišti,

dirbąs jis lengvai, gerai valdąs plunksną, tačiau

stokojąs nuodugnesnio išsimokslinimo, kaip ir

visi beletristai. Ir dar nutaisė tokią miną, tartum

norėdamas pasakyti: jauti, kad tau čia kliuvo?

Bet manęs tai nė kiek nesujaudino, aš su panieka

ţiūriu į tokį ţmogų, kuris gali taip galvoti ir ši-

taip elgtis. Aš jam pasipriešinau gana karštai. Pa-

sakiau, kad grafas yra vertas pagarbos ţmogus ir

dėl savo charakterio, ir dėl ţinių. Neţinau kito

tokio, sakau, kuriam būtų taip pavykę išlavinti

savo protą, aprėpti juo tokią daugybę dalykų ir

kartu išlikti tokiam veikliam kasdieniniuose rei-

kaluose. Jam tai buvo neįkandamas riešutas, ir

aš, nenorėdamas daugiau klausyti jo absurdiškų

argumentų ir kaitinti sau tulţies, atsisveikinau.

Tai jūsų visų kaltė, kad prikalbėjote mane kišti

galvą į tą jungą ir tiek pričiulbėjote apie veiklą!

Veikla! Jei ţmogus, kurs sodina bulves ir joja į

miestą parduoti javų, nėra veiklesnis uţ mane, tai

aš sutinku dar dešimtį metų vergauti galerose,

kur esu dabar prikaustytas.

O kokia blizganti menkystė, koks nuobodumas

tų bjaurių ţmogėnų, kurie šlaistosi aplinkui! O ta

pirmenybės aistra tarp jų, — tik ir ţiūri, tik ir ty-

ko, kaip bent per ţingsnį pralenkti kitą; niekin-

gos, pasigailėjimo vertos, nuogut nuogiausios

aistros. Yra čia, pavyzdţiui, tokia moteris, kuri

nė vieno nepraleidţia, nepapasakojusi apie savo

kilmingumą ir savo ţemę, todėl kiekvienas paša-

linis ţmogus nenorom pagalvoja: kvaila boba,

dievaiţin ką įsivaizduoja su savo bajoryste ir sa-

vo garbinga ţeme. Bet dar pikčiau, kad ta mote-

riškė yra vietinio raštininkėlio duktė. Negaliu su-

prasti, kaip ţmonės neturi proto taip patys save

niekinti ir ţeminti.

Taigi aš kasdien vis labiau įsitikinu, mano mie-

las, kad kvaila vertinti kitus pagal save. Ir kadan-

gi aš tiek daug darbo turiu pats su savimi, o ta

mano širdis tokia audringa, tai, ak, leidţiu ki-

tiems eiti savo keliu, kad tik jie man leistų ţengti

savuoju.

Labiausiai mane erzina nelemti miestelėnų san-

tykiai. Nors aš kaip ir kiekvienas gerai ţinau,

koks reikalingas yra luomų skirtumas ir kiek jie

duoda naudos man pačiam, bet tegu jis neuţstoja

man kelio kaip tik ten, kur aš dar galiu patirti

bent kiek dţiaugsmo, pasigėrėti bent vienu lai-

mės blykstelėjimu šioje ţemėje. Neseniai per pa-

sivaikščiojimą susipaţinau su panele fon B., ma-

lonia mergina, kuri išsaugojo daug natūralumo

tame sukaustytame gyvenime. Mes išsikalbėjome

ir vienas kitam patikome, o atsisveikinant aš pa-

prašiau leisti man ją aplankyti. Ji sutiko taip nuo-

širdţiai, kad aš vos sulaukiau tinkamo meto pas

ją nueiti. Ji nečionykštė ir gyvena tetos namuose.

Senės fizionomija man nepatiko. Aš jai buvau

labai atidus, su ja daugiausia ir kalbėjau ir per

nepilną pusvalandį beveik viską suţinojau, ką

panelė man paskui ir patvirtino, o būtent: kad

mieloji tetulė senatvėje kenčia visokį nepriteklių,

neturi nei didesnio turto, nei proto, nei kitokios

atramos kaip tik daugybę senolių, neturi kitokios

apsaugos kaip tik savo luomą, kuriame ji uţsiba-

rikadavo, ir kitokių pramogų kaip tik iš savo na-

mų aukšto su panieka ţiūrėti į miestelėnų minią.

Jaunystėje, sako, ji buvo graţi ir tuščiai leido

dieneles, iš pradţių savo įnoringumu uţkankino

ne vieną vargšą jaunuolį, o sumitusi pakluso seno

karininko komandai, ir tas uţ šitą kainą ir paken-

čiamą išlaikymą pragyveno su ja savo vario am-

ţių ir numirė. Dabar ji savo geleţies amţiuje jau-

čiasi vieniša, ir niekas apie ją nė ţinoti neţinotų,

jei ne jos meili seserėčia.

1772 m. sausio 8 d.

Kas tai per ţmonės, kurių visas gyvenimas re-

miasi etiketu, visos mintys ir pastangos metų me-

tais teturi vieną tikslą: kaip čia per vieną kėdę to-

liau pasistūmėjus prie stalo! Ir ne todėl, kad netu-

rėtų ko veikti; priešingai, daugybė darbų uţsiguli

kaip tik todėl, kad ėdantis dėl smulkmenų nelieka

laiko svarbiems dalykams. Aną savaitę vaţinė-

jantis rogėmis kilo rietenos ir nuotaika buvo su-

gadinta.

Kvailiai, nemato, kad vieta visai nieko nereiš-

kia, kad tas, kuris turi pirmąją vietą, retai kada

vaidina ir pirmąjį vaidmenį! Kiek karalių valdo

jų ministrai, kiek ministrų klauso savo sekreto-

rių! Tai kas tada pirmutinis? Man rodos, tas, ku-

ris permato kitą ir turi pakankamai galios ir gud-

rumo įkinkyti jo aistras ir jėgas savo planams

įgyvendinti.

Sausio 20 d.

Turiu jums rašyti, brangioji Lota, čia, skurdţios

kaimo uţeigos kamarėlėj, kur prisiglaudţiau nuo

smarkios pūgos. Per visą tą laiką, kai aš klaikinė-

ju tame pasigailėtinam D. uţkampy tarp svetimų,

visiškai svetimų mano širdţiai ţmonių, nebuvo

tokios valandėlės, kad mano širdis būtų liepusi

jums rašyti; o dabar, šioj nuošalioj ir ankštoj lūš-

nelėj, kur sniegas ir kruša čaiţo mano langutį, čia

jūs mano pirmoji mintis. Kai tik įėjau, prieš ma-

ne stojo jūsų paveikslas, jūsų prisiminimas, o Lo-

ta! toks šventas, toks gyvas! Gerasis dieve! Pir-

moji laiminga akimirka po tiek laiko.

Kad jūs, brangioji, matytumėt mane tame pra-

mogų sūkury! Kaip dţiūsta mano jausmai! Nė

vienos akimirkos, kad širdis būtų pilna, nė vienos

laimės valandos. Nieko! Nieko! Stoviu kaip mu-

gėj prie kaleidoskopo ir matau priešais beskrie-

jančius ţmogiukus ir arkliukus ir daţnai klausiu

save: ar tai ne optinė apgaulė? Aš ţaidţiu kartu,

geriau sakant, su manim kiti ţaidţia kaip su ma-

rionete, kartais pačiumpu savo kaimyną uţ me-

dinės rankos ir nukrėstas šiurpo šoku atgal. Va-

kare ryţtuosi pasigėrėti saulėtekiu, o rytą nesike-

liu iš lovos; dieną tikiuosi pasidţiaugti mėnesie-

na, o paskui neišeinu iš kambario. Nebeţinau, nei

kam keliuos, nei kam gulu.

Nėra raugo, kuris versdavo mane gyventi ir ju-

dėti, dingo akstinas, kuris neduodavo man uţ-

migti naktimis, rytais prikeldavo iš miego.

Vienintelė moteris, kurią čia suradau, yra pane-

lė fon B., ji panaši į jus, Lota, jeigu kas gali būti į

jus panašus. O! pasakysit, išmoko berti kompli-

mentus. Yra čia krislelis teisybės. Kuris laikas

esu labai mandagus, nes kitoks būti negaliu, turiu

daug sąmojo, ir damos sako, kad niekas nemoka

taip rafinuotai girti kaip aš (ir meluoti, pridursit

jūs, nes be to juk neapsieisi, tiesa?). Norėjau pa-

pasakoti apie panelę B. Ji turi graţių jausmų, ku-

rie spinduliuoja iš jos mėlynų akių. Jos luomas

yra jai našta ir nepatenkina nė vieno širdies troš-

kimo. Ji mielai bėga nuo viso to bruzdėlyno, ir

mes ne vieną valandą prasvajojame kaimo aplin-

koj apie tyrą laimę, — ak! Ir apie jus! Kaip daţ-

nai ji turi jus garbinti, ne, ne turi, ji tai daro savo

noru, mielai klausosi mano pasakojimų apie jus,

myli jus. O kad sėdėčiau prie jūsų kojų mielame

jaukiame kambarėlyje ir mūsų brangūs maţyliai

raičiotųsi aplink mane, o kai jums būtų per daug

triukšmo, aš juos nuraminčiau, pasekdamas šiur-

pią pasaką.

Saulė puikiai leidţiasi uţ sniegu ţėrinčių laukų,

pūga praslinko, ir aš... turiu vėl grįţti į savo nar-

vą. Sudie! Ar Albertas su jumis? Ir kaip?.. Dieve,

atleisk man šį klausimą.

Vasario 8 d.

Jau visa savaitė labai bjaurus oras, o aš tik

dţiaugiuos. Man nuo to laiko, kai čia gyvenu,

nebuvo nė vienos graţios dienos, kurios kas nors

nebūtų sugadinęs ar apkartinęs. O kai lyja, pusto,

šąla ir leidţia, galvoju: na, juk viduj negali būti

blogiau kaip lauke, arba atvirkščiai, ir gerai. Kai

rytą teka saulė ir ţada graţią dieną, negaliu susi-

turėti nesušukęs: štai jiems dar viena dangaus

dovana, kurią galės vienas kitam uţnuodyti. Jie

viską vieni kitiems nuodija: sveikatą, gerą vardą,

dţiaugsmą, poilsį! Ir vis iš kvailumo, nesuprati-

mo ir ribotumo, o paklausyk jų, tai vis su geriau-

sia intencija! Kitą kartą, rodos, ant kelių parpuo-

lęs prašyčiau, kad jie taip įnirtingai nedraskytų

patys sau širdies.

Vasario 17 d.

Matyt, kad mudu su pasiuntiniu nebeilgai iš-

tversim kartu. Senis visiškai nepakenčiamas.

Juokas ima matant, kaip jis dirba ir tvarko reika-

lus, aš daţnai negaliu susilaikyti jam nepasiprie-

šinęs ir vieną kitą darbą atlieku pats, kaip išma-

nau, saviškai, ir, ţinoma, jam niekad neįtinku.

Dėl to jis neseniai apskundė mane dvarui, ir mi-

nistras pareiškė man papeikimą, tiesa, švelnų, bet

vis dėlto papeikimą, ir aš jau ketinau prašytis at-

leidţiamas iš darbo, bet gavau iš jo privatų laiš-

ką, laišką, prieš kurį aš atsiklaupiau, garbinda-

mas aukštą, kilnią ir išmintingą mintį.

Kaip jis bara mane uţ per didelį ambicingumą,

kaip graţiai atsiliepia apie mano egzaltuotas pa-

ţiūras į veiklą, į poveikį kitiems, įsigilinimą į

darbus, mato jose girtiną jaunuolišką drąsą ir nori

ją ne išrauti, o tik sušvelninti, nukreipti ten, kur ji

galėtų tinkamai pasireikšti ir atnešti graţių vai-

sių. Jaučiuosi sustiprintas visai savaitei ir susitai-

kęs su savim. Sielos ramybė ir pasitenkinimas

savimi yra puikus daiktas, mielas drauge, kad tik

brangenybė nebūtų tokia trapi, kokia ji graţi ir

vertinga.

Vasario 20 d.

Telaimina jus dievas, mano brangieji, ir tesu-

teikia jums visas tas graţias dienas, kurias jis at-

ima iš manęs! Ačiū tau, Albertai, kad mane ap-

gavai: aš laukiau ţinos apie jūsų sutuoktuves ir

ketinau tą dieną iškilmingai nukabinti nuo sienos

Lotos siluetą ir palaidoti jį tarp kitų popierių. Štai

jūs jau pora, o paveikslas vis dar čia! Na, tegu jis

čia ir lieka! Ir kodėl ne? Ţinau, kad ir aš esu su

jumis, esu, tau nekenkdamas, Lotos širdyje, netgi

turiu tenai antrąją vietą ir noriu, ir privalau ją iš-

laikyti. O, aš išeičiau iš proto, jei ji mane uţmirš-

tų... Albertai, ta mintis man pragaras. Albertai,

lik sveikas! Lik sveika, dangaus angele! Lik

sveika, Lota!

Kovo 15 d.

Turėjau nemalonumą, kuris mane iš čia išvys.

Grieţiu dantimis! Po velnių! Nieko nebeatitaisy-

si, o juk kalti jūs vieni, jūs mane skatinot ir ragi-

not, ir spyrėt imti tą vietą, kuri man visiškai neti-

ko. Štai dabar atpildas ir man, ir jums! Ir kad tu

vėl nesakytum, jog mano neţabota vaizduotė

viską pagadinusi, tai še tau, mielas pone, visa is-

torija, trumpai ir drūtai, kaip kronikoj. Grafas fon

K. mane myli, išskiria mane iš kitų. Visi tai ţino,

rašiau tau apie tai jau šimtą kartų. Na tai vakar

buvau pas jį pietų, kaip tik tą dieną, kada vaka-

rais pas jį renkasi kilmingieji ponai ir damos,

apie kuriuos aš nė nepagalvojau, ir man niekada

neatėjo į galvą, kad mums, tarnautojams, tarp jų

nėra vietos. Gerai. Aš pietauju pas grafą, po pietų

mes vaikštom didţiajame salone, aš kalbuosi su

juo, su pulkininku B., kuris tuo metu prisideda

prie mūsų, ir štai ateina svečių valanda. Dievas

mato, aš nieko nepagalvojau. Staiga įeina malo-

ningoji ponia fon Z. su savo ponu vyru ir kilmin-

gai išperėta ţąsele dukterim plokščia krūtine ir

graţučiu gorsetėliu ir en passant išplečia savo

paveldėtas didţiai kilmingas akis ir šnerves, ir

kadangi aš tos padermės negaliu pakęsti, norėjau

tuojau atsisveikinti tik laukiau, kad grafas pasi-

trauktų nuo tų bjaurių plepių. Bet štai įėjo mano

paţįstamoji panelė B. Kadangi mano širdis visa-

da truputį nušvinta, kai ją pamatau, tai pasilikau,

atsistojau uţ jos kėdės ir tik po kiek laiko paste-

bėjau, kad ji kalba su manim ne taip atvirai ir

kaţko sumišusi. Tas mane nustebino. „Negi ir ji

tokia pat kaip ši minia“, — pagalvojau įţeistas,

buvau beišeinąs, bet pasilikau, nes vis dar netikė-

jau, norėjau ją pateisinti, laukiau iš jos gero ţo-

dţio ir... na, galvok, ką nori.

Tuo tarpu vis ėjo nauji svečiai. Baronas F. su

visa apranga Pranciškaus I karūnavimo laikų,

dvaro patarėjas R., čia in qualitate vadinamas

ponu fon R., su savo kurčia ţmona ir kiti, įskai-

tant ir driskių J., kuris savo senoviškus drabuţius

lopo madingais lopais, — susirinko visa šutvė, o

aš kalbuosi su keliais paţįstamais, kurie atsakinė-

ja labai lakoniškai. Aš svarsčiau... ir ţiūrėjau tik į

savo B. Nepastebėjau, kad moterys salės gale

kaţką kuţdasi, kad tai persimetė ir vyrams, kad

ponia fon Z. pasikalbėjo su grafu (visa tai man

vėliau papasakojo panelė B.), ir grafas pagaliau

priėjo prie manęs ir pasivedė prie lango. „Jūs ţi-

note, — tarė jis, — mūsų keistus santykius; sve-

čiai nepatenkinti, kad jūs čia esate. Aš nieku gy-

vu nenorėjau...“ — „Jūsų ekscelencija, — nu-

traukiau aš, — tūkstantį kartų atsiprašau, man

reikėjo anksčiau apie tai pagalvoti, ir aš ţinau,

kad jūs atleisite man šį netaktą: aš jau pirma no-

rėjau išeiti, piktas genijus mane sulaikė“, — pri-

dūriau šypsodamas ir nusilenkiau. Grafas pa-

spaudė man ranką su tokiu jausmu, kuris viską

pasakė. Aš nepastebimai pasitraukiau nuo kil-

mingos draugijos, išėjau, sėdau į kabrioletą ir

nuvaţiavau į M. pasiţiūrėti nuo kalvos saulėly-

dţio ir perskaityti puikiosios Homero giesmės

apie Odisėją, kaip jį vaišina šaunusis kiauliaga-

nys. Viskas buvo gerai. Sutemus grįţtu vakarie-

nės, svetainėj randu dar keletą ţmonių, kurie,

atmetę staltiesę, ţaidţia ant stalo kampo kauliu-

kais. Štai įeina dorasis A..., pasideda skrybėlę,

pamatęs mane prieina artyn ir tyliai sako: „Turė-

jai nemalonumą?“ — „Ar aš?“ — klausiu. „Gra-

fas tave pavarė nuo svečių.“ — „Velniai jų ne-

matė, — sakau, — dţiaugiausi išėjęs į gryną

orą.“ — „Gerai, — sako jis, — kad per daug ne-

sidedi į širdį. Tik man pikta, kad visi apie tai kal-

ba.“ Dabar tik pajutau šios istorijos geluonį. Visi,

kurie ateina valgyti ir į mane ţiūri, galvojau, ţiū-

ri dėl to. Tas mane siutino.

Ir kai šiandien, kur tik einu, visi manęs gailisi,

visur girdţiu, kaip mano pavyduoliai triumfuoja

ir sako: „Štai, ţiūrėkit, kaip nutinka išpuikėliams,

kurie dėl savo trupučio gabumų riečia nosį ir

mano, kad jau turi teisę brautis į aukštesnę drau-

giją“, ir kitokiais balsais loja, — tada nors peiliu

persismeik, kalbėk ką nori apie nepaisymą ţmo-

nių kalbų, bet norėčiau matyti tokį, kuris ramiai

kenčia nenaudėlių skalijimą, jeigu tas skalijimas

turi pagrindo; kai jų plepalai tušti, tada galima

nekreipti dėmesio.

Kovo 16 d

Iš visų pusių esu pjudomas. Šiandien susitinku

alėjoj panelę B., negabu susilaikyti jos neuţkal-

binęs ir, kai tik atsitolinam kiek nuo ţmonių, pa-

sakau jai, kad esu uţsigavęs dėl jos elgesio aną

sykį. „O, Verteri, — prabilo ji nuoširdţiu tonu,

— kaip jūs galėjote šitaip suprasti mano sumiši-

mą paţindamas mano širdį? Kiek aš dėl jūsų iš-

kentėjau nuo tos valandėlės, kai įėjau į saloną!

Aš viską permačiau, šimtą kartų buvau besiţio-

janti jums tai pasakyti. Ţinojau, kad fon Z. ir T.

su savo vyrais greičiau išeis iš salono, negu pasi-

liks jūsų draugijoj; ţinojau, kad grafas negali su

jais pyktis, — ir štai kiek triukšmo!“ — „Kaip

tai, panele?“ — paklausiau aš, slėpdamas išgąstį,

nes tą valandėlę viskas, ką man uţvakar pasakojo

Adelinas, perbėgo mano gyslomis kaip verdantis

vanduo. „Kiek man jau visa tai kainavo!“— tarė

ta švelni būtybė su ašarom akyse. Aš nebegalėjau

susivaldyti, norėjau pulti jai po kojų. „Kalbėkit

aiškiau“, — sušukau. Ašaros riedėjo jos skruos-

tais. Aš netekau galvos. Ji šluostėsi akis, neslėp-

dama ašarų. „Jūs paţįstate mano tetą, — pradėjo

ji, — ji irgi ten buvo, ir kokiomis akimis ji į tai

paţiūrėjo! Verteri, vakar naktį ir šiandien rytą aš

turėjau klausytis pamokslų, kam susipaţinau su

jumis, turėjau klausytis, kaip ji jus niekino, ţe-

mino, ir tik puse burnos tegalėjau jus ginti.“

Kiekvienas jos ţodis it kardas smigo man į širdį.

Ji nejuto, kad gailestingiau būtų buvę visa tai nu-

tylėti, ir pasakojo toliau, kiek dar bus apie tai

malama lieţuviais, kaip triumfuos tam tikri ţmo-

nės, kaip jie smaginsis ir dţiaugsis, kad esąs nu-

baustas ir kitų niekinamas mano išpuikimas,

ydos, kurias jie man seniai prikaišioja. Vilhel-

mai, visa tai girdėti iš jos lūpų ir pilnu uţuojautos

balsu... Aš buvau priblokštas ir dabar dar siuntu

širdy. Norėčiau, kad kas nors išdrįstų padaryti

man priekaištą į akis, kad galėčiau suvaryti jam į

gerklę špagą; jei pamatyčiau kraują, man paleng-

vėtų. Ak, šimtą kartų jau griebiausi peilio, kad

atsikvėptų prislėgta širdis. Girdėjau, kad yra to-

kia veislė grynakraujų ţirgų, kurie, galutinai uţ-

varyti ir įsikarščiavę, patys instinktyviai persi-

kanda gyslą, kad galėtų atsikvėpti. Taip ir man

daţnai būna — norėčiau persipjauti gyslą ir pa-

siekti amţinąją laisvę.

Kovo 24 d.

Padaviau prašymą, kad mane atleistų, ir dvaras,

tikiuosi, sutiks. O jūs man atleiskit, kad pirma

nepasiklausiau jūsų. Aš vis tiek turiu išvaţiuoti,

o ką jūs sakysit, norėdami mane perkalbėti, viską

ţinau, taigi... Pranešk apie tai mano motinai kaip

nors švelniau, mano padėtis ne iš linksmųjų, tai

tegul nepyksta, kad ir jos niekuo negaliu paguos-

ti. Sūnelis, graţiai šuoliavęs tiesiai į slaptuosius

tarėjus ir pasiuntinius, staiga suklupo ir nemitęs

grįţta atgal į senąjį tvartelį. Galvokit, ką norit,

apsvarstykit visas kombinacijas, kaip aš būčiau

galėjęs ir turėjęs pasielgti; vienu ţodţiu, išva-

ţiuoju, ir kad ţinotumėt kur, tai čia yra toks ku-

nigaikštis, kuriam labai patinka mano draugystė;

išgirdęs apie mano ketinimą, jis mane pakvietė į

savo dvarus praleisti graţaus pavasario. Aš turė-

siąs visišką laisvę, taip jis man paţadėjo, ir ka-

dangi mes su juo iki tam tikro laipsnio sutinkam,

nutariau surizikuoti ir vaţiuoti su juo.

Balandžio 19 d.

Post scriptum

Ačiū uţ abu laiškus. Nieko neatsakiau, nes šis

laiškas gulėjo neišsiųstas, kol gavau atsakymą iš

dvaro; bijojau, kad mano motina nesikreiptų į

ministrą ir nepasunkintų mano atleidimo. Dabar

jau po visam, esu atleistas. Nepasakosiu, kaip

nenorom tai buvo padaryta ir ką man rašo minist-

ras: vėl pradėtumėt aimanuoti. Sosto įpėdinis at-

siuntė man dvidešimt penkis dukatus ir laiškelį,

kuris sujaudino mane iki ašarų; taigi iš motinos

man nebereikia pinigų, kurių andai buvau prašęs.

Gegužės 5 d.

Rytoj iš čia išvaţiuoju, ir kadangi mano gimti-

nė tik šešios mylios iš kelio, tai noriu ją aplanky-

ti, noriu prisiminti senas laimėj prasvajotas die-

nas. Įvaţiuosiu pro tuos pačius vartus, pro ku-

riuos mano motina mane išsiveţė, kai po tėvo

mirties paliko šią mielą jaukią vietovę ir uţsidarė

mieste. Sudie, Vilhelmai, apie savo kelionę tau

parašysiu.

Gegužės 9 d.

Kelionę į gimtąsias vietas atlikau dievobaimin-

gai, kaip tikras piligrimas, — ir patyriau daug ne-

tikėtų įspūdţių. Prie didţiosios liepos, per ketvir-

tį valandos nuo miesto į Z. pusę, paprašiau veţė-

ją sustoti, išlipau ir, liepęs jam vaţiuoti toliau,

patraukiau pėsčias, norėdamas naujai, gyvai ir iki

soties pasidţiaugti kiekvienu prisiminimu. Pir-

miausia stabtelėjau po liepa, kuri anuomet man,

vaikui, buvo visų pasivaikščiojimų tikslas ir riba.

Koks skirtumas! Anuomet laimingam neţinojime

verţiausi į platų pasaulį, kur tikėjausi rasti tiek

daug peno savo širdţiai, kur tiek dţiaugsmų turė-

jo pripildyti ir patenkinti mano išsiilgusią ir

trokštančią krūtinę. Dabar grįţtu iš to neţinomo

pasaulio — o mano drauge, palydėjęs tiek sudu-

ţusių vilčių, tiek sugriuvusių sumanymų. Mačiau

prieš save kalnus, kurie tūkstančius kartų viliojo

mane prie savęs. Valandų valandas galėdavau čia

sėdėti, visa širdim geisdamas pasinerti miškuose

ir slėniuose, kurie taip maloniai padūmavę dunk-

sojo prieš mano akis; o kai nustatytu laiku vėl tu-

rėdavau grįţti namo, kaip nenorom palikdavau

šią ţavią vietą! Artinausi prie miesto, sveikinau

kiekvieną seną paţįstamą sodo namelį, — naujie-

ji man buvo bjaurūs, kaip ir visos kitos permai-

nos. Ţengiau pro vartus ir tučtuojau pasijutau

kaip namie. Mielasis, nenoriu leistis į smulkme-

nas; kaip man viskas buvo ţavu, taip aprašius

viskas atrodytų nuobodu. Nutariau apsigyventi

prie turgavietės, mūsų senųjų namų pašonėj. Ei-

damas tenai, pastebėjau, kad mokykla, kur sena

dora moterėlė kalino mūsų vaikystę, paversta

krautuve. Prisiminiau, kiek nerimo, ašarų, proto

atbukimo, baimės patyriau šiame narve. Kiek-

vienam ţingsny mačiau ką nors ypatinga. Pilig-

rimas šventojoj ţemėj neranda tiek vietų, susiju-

sių su religiniais prisiminimais, ir vargu ar jo sie-

la patiria tokį šventą susijaudinimą. Dar vienas iš

tūkstančio įspūdţių. Ėjau paupiu iki vienos so-

dybos; tada čia irgi daţnai vaikščiodavau, čia

buvo vietelės, kur mes, berniukai, laidydavom

antis, lenktyniaudami, kieno akmenėlis daugiau

kartų atšoks nuo vandens. Aiškiai prisiminiau,

kiek kartų anuomet stovėjau, ţiūrėdamas į van-

denį, su kokiomis nuostabiomis svajonėmis lydė-

jau jį akimis, kokios pasakiškos man vaidenosi

vietos, pro kurias jis turės plaukti, ir kaip greit

čia vaizduotė išsisemdavo; ir vis dėlto mano

mintys skrisdavo vis tolyn ir tolyn, kol viską uţ-

miršdavau, įsiţiūrėjęs į nematomus tolius. Matai,

brangusis, kokie riboti ir laimingi buvo mūsų

puikieji protėviai! Kokie vaikiški jų jausmai, jų

poezija! Kai Odisėjas kalba apie bekraštę jūrą ir

beribę ţemę, kaip tas tikra, ţmogiška, nuoširdu,

naivu ir paslaptinga. Kas man iš to, kad aš dabar

kaip ir bet kuris mokinukas galiu pakartoti, kad

ţemė apskrita? Nedidelio sklypelio ţmogui ter-

eikia, kad jis būtų ţemėje laimingas, o dar ma-

ţesnio — kad galėtų joje ilsėtis.

Dabar esu čia, kunigaikščio medţioklės rūmuo-

se. Su šeimininku galima sugyventi, jis natūralus

ir paprastas. Tik jį supa keisti ţmonės, kurių aš

nesuprantu. Jie neatrodo sukčiai, o vis dėlto ne-

panašūs į teisingus ţmones. Kartais jie man atro-

do lyg ir teisingi, o pasitikėti jais vis tiek negaliu.

Be to, man dar nemalonu, kad jis daţnai kalba

apie daiktus, apie kuriuos tėra girdėjęs ar skaitęs,

ir ţiūri į juos ne savo, o kitų akimis.

Jis taip pat labiau vertina mano protą ir talentus

negu šią širdį, kuri juk yra ir vienintelis mano pa-

sididţiavimas, ji viena visko šaltinis, visų jėgų,

visos laimės ir visų kančių. Ak, ką aš ţinau, gali

kiekvienas ţinoti, o tokią širdį turiu tik aš vienas.

Gegužės 25 d.

Turėjau vieną sumanymą, apie kurį nieko neno-

rėjau jums sakyti, kol jis nebus įvykdytas; dabar,

kai nieko iš to neišėjo, galiu ir pasakyti. Norėjau

eiti į karą; ilgai puoselėjau šią mintį. Labiausiai

dėl to vaţiavau čionai su kunigaikščiu, kuris yra xxx armijos generolas. Per vieną pasivaikščiojimą

atskleidţiau jam savo ketinimą, ir jis mane atkal-

bėjo: matyt, tai būta uţgaidos, o ne aistros, nes

kitaip būčiau nepaisęs jo argumentų.

Birželio 11 d.

Sakyk, ką nori, ilgiau čia būti nebegaliu. Ką

man čia veikti? Neturiu kur dėti laiko. Kuni-

gaikštis man geras, geresnis nė būti negali, o aš

vis tiek jaučiuos ne savo vietoj. Iš esmės mes ne-

turim nieko bendra. Jis protingas ţmogus, bet jo

protas neoriginalus, bendrauti su juo nė kiek ne

įdomiau, kaip skaityti neblogai parašytą knygą.

Dar pabūsiu savaitę, paskui vėl leisiuos į klajo-

nes. Geriausia, ką čia padariau, tai mano pieši-

niai. Kunigaikštis jaučia meną ir jaustų dar ge-

riau, jeigu jo nevarţytų bjaurus moksliškumas,

sausa terminologija. Kartais grieţiu dantimis, kai

aš jam su įkvėpimu piešiu gamtos ir meno gro-

ţybes, o jis, norėdamas pasirodyti, nei iš šio, nei

iš to lepteli kokį nuvalkiotą terminą.

Birželio 16 d.

Taip, aš iš tikrųjų esu tik keleivis, piligrimas

šioj ţemėj! Kas gi daugiau esate jūs?

Birželio 18 d.

Kur keliausiu? Pasakysiu tau į ausį. Vis dėlto

dvi savaites teks dar čia pabūti, paskui įsikalbė-

jau, kad noriu apţiūrėti kasyklas; bet tai gyvi

niekai, noriu būti tik arčiau Lotos, štai ir viskas.

Juokiuos iš savo širdies... ir jai pataikauju.

Liepos 29 d.

Ne, taip gerai! Viskas gerai! Aš — jos vyras! O

dieve, kurs mane sutvėrei, jei tu man būtum su-

teikęs šią aukščiausią laimę, visas mano gyveni-

mas būtų buvęs nesiliaujanti malda. Aš neburno-

ju, atleisk man šias ašaras, atleisk šiuos tuščius

norus! Ji — mano ţmona! Jeigu šią mieliausią

būtybę pasauly būčiau galėjęs apkabinti ... Šiur-

puliai varsto visą mano kūną, Vilhelmai, kai Al-

bertas apkabina jos liekną liemenį.

Ar pasakyti tau vieną daiktą? Kodėl ne, Vil-

helmai? Su manim ji būtų buvusi laimingesnė

negu su juo! Jis ne tas ţmogus, kuris galėtų pa-

tenkinti visus šios širdies potroškius. Tam tikra

jautrumo stoka, — suprask kaip nori. Tas, kad jo

širdis neplaka išvien, skaitant — o! — skaitant

kokį graţios knygos puslapį, kur mano ir Lotos

širdys susilieja; ir šimtais kitų atvejų, kai pasitai-

ko, kad prabyla mudviejų jausmai dėl kokio tre-

čio asmens poelgio. Mielas Vilhelmai! Tiesa, jis

myli ją visa širdim, ir kokio atpildo nusipelno to-

kia meilė!

Mane pertraukė įkyrus svečias. Mano ašaros

nudţiūvo. Dėmesys išsiblaškė. Sudie, mielasis!

Rugpjūčio 4 d.

Ne mano vieno tokia dalia. Visų ţmonių viltys

sudūţta, visus apvilia lūkesčiai. Aplankiau savo

gerąją moteriškę po liepa. Vyresnysis berniukas

atbėgo manęs pasitikti, išgirdau dţiaugsmingą jo

šūktelėjimą, atskubėjo motina, kuri man pasirodė

labai prislėgta. Jos pirmi ţodţiai buvo: „Gerasis

pone, mano Hansas mirė!“ Tai jos jaunėlis. Aš

tylėjau. „O mano vyras, — kalbėjo ji, — sugrįţo

iš Šveicarijos be nieko, ir jei ne geri ţmonės, jam

būtų tekę šunis lodyti, mat kelionėje gavo drugį.“

Aš jai nieko negalėjau pasakyti, daviau ką ne ką

berniukui; ji prašė priimti keletą obuolių, aš pa-

ėmiau ir palikau šią liūdno atminimo vietą.

Rugpjūčio 21 d.

Nespėjau nė apsidairyti, ir aš vėl nebe tas. Kar-

tais vėl tartum švysteli dţiugus gyvenimo spin-

dulys, ak, tik vieną akimirką! Kai pasineriu į sva-

jones, negaliu atsiginti minties, o jeigu Albertas

mirtų? Tada aš, taip, tada ji... ir tol vaikausi šią

vilionę, kol ji atveda mane prie bedugnės, nuo

kurios drebėdamas šoku atgal. Kai išeinu pro

vartus, tuo keliu, kur pirmą kartą vaţiavau Lotos

paimti į šokius, — kaip tada viskas buvo kitaip!

Viskas, viskas praėjo! Nė ţenklo buvusio pasau-

lio, nė pėdsako anų dienų jausmų. Jaučiuosi kaip

dvasia, sugrįţusi į sudegintą, sugriautą pilį, kurią

kadaise, būdamas jaunas, kunigaikštis statė,

brangiais daiktais išdabino ir mirdamas su viltimi

paliko mylimiausiam sūnui.

Rugsėjo 3 d.

Tarpais nesuvokiu, kaip gali, kokią teisę turi ją

mylėti kitas, kai aš ją vieną vienintelę taip karš-

tai, taip visa širdimi myliu, nieko daugiau nema-

tau, nieko neţinau, nieko neturiu, kaip tik ją!

Rugsėjo 4 d.

Taip, taip yra. Kaip gamta eina rudeniop, taip

rudenėju ir aš pats, ir viskas aplink mane. Mano

lapai gelsta, o aplinkinių medţių lapai jau nukri-

to. Ar aš tau rašiau apie vieną jauną kaimietį, kai

tik čia atvaţiavau? Dabar vėl pasiteiravau apie jį

Valheime; suţinojau, kad šeimininkė jį išvarė, o

kas buvo toliau, niekas man negalėjo pasakyti.

Vakar aš jį netikėtai sutikau kelyje į kitą kaimą,

uţkalbinau, ir jis man apsakė savo istoriją, kuri

mane iki širdies gelmių sujaudino, — tu viską

suprasi, kai ją tau papasakosiu. Bet kam visa tai,

kodėl nelaikau uţdaręs savy, kas mane baugina ir

skaudina? Kam dar tave liūdinti? Kodėl aš vis

duodu tau progą manęs gailėtis, mane barti? Tiek

to, matyt, ir tas man yra lemta!

Su tyliu liūdesiu, po kuriuo, man rodos, slėpėsi

baikštumas, iš pradţių jis tik atsakinėjo į mano

klausimus; bet netrukus, tartum staiga mane ir

save prisiminęs atvirai išpaţino man savo kaltes,

pasiskundė savo nelaime. O, kad tu būtum girdė-

jęs kiekvieną jo ţodį, tada galėtum spręsti! Jis

man prisipaţino, negana to, su pasitenkinimu,

lyg tie prisiminimai jam būtų kokia palaima, pa-

pasakojo, kad jo aistra šeimininkei diena po die-

nos vis augusi, kad į galą jis nebesiţinojęs nei ką

darąs, nei, kaip jis pasakė, kur jo galva. Nebega-

lėjęs nei valgyti, nei gerti, nei miegoti, jam

gniauţdavę gerklę, dirbdavęs ne tą, kas reikia, o

kas būdavo pasakyta dirbti, uţmiršdavęs; jautėsi

lyg piktos dvasios apsėstas. Pagaliau vieną dieną,

ţinodamas, kad ji yra kambary ant aukšto, nuse-

kęs, tikriau sakant, kaţkas jį nutempęs paskui ją;

kadangi ji neklausiusi jo maldavimų, jis mėginęs

ją paimti jėga, jis neţinąs, kaip tai pasidarė, die-

vas mato, kad jo ketinimai visada buvę dori ir

kad nieko jis taip karštai netroškęs, kaip ją vesti

ir su ja nugyventi visą amţių. Kurį laiką pasako-

jęs, jis ėmė mikčioti kaip ţmogus, kuris dar turi

ką pasakyti, bet nedrįsta; pagaliau jis taip pat ne-

drąsiai prisipaţino, kad šeimininkė leisdavusi

jam šiokias tokias menkas glamones ir tam tikrą

artumą. Jis du ar tris kartus pertraukė pats save ir

karštai gynėsi, kad jis nenori jos šmeiţti, kaip jis

pasakė, jis myli ir gerbia ją kaip ir anksčiau, kad

tokie ţodţiai niekada nėra išėję jam iš lūpų ir kad

jis tai sako man tik todėl, kad aš patikėčiau, jog

jis nesąs paskutinis išsigimėlis ar beprotis.

Ir čia, brangusis, aš vėl kartoju savo giesmelę,

kurią giedosiu visą amţių. O, jeigu galėčiau at-

vaizduoti tau tą ţmogų tokį, koks jis stovėjo

prieš mane, koks jis dar tebestovi mano akyse!

O, jeigu galėčiau rasti tokį ţodį, kad tu pajustum,

kaip aš atjaučiu jo likimą, kaip turiu atjausti! Bet

uţteks, tu ţinai mano likimą, paţįsti mane, taigi

puikiausiai ţinai, kas mane traukia prie visų be-

dalių, kas mane ypačiai traukia prie šio nelai-

mingojo.

Perskaitęs šį lapą, pamačiau, kad uţmiršau pa-

pasakoti, kaip ta istorija baigėsi, bet galą lengva

atspėti. Ji gynėsi; atbėgo jos brolis, kurs seniai jo

nekentė, seniai norėjo juo atsikratyti iš baimės,

kad naujos sesers vedybos neatimtų iš jo vaikų

palikimo, kuris, jai esant bevaikei, teikė jiems

graţių vilčių. Tas brolis tuojau išgrūdo jį pro du-

ris ir taip išskalambijo visur apie šį įvykį, kad

šeimininkė ir norėdama nebebūtų galėjus priimti

jo atgal. Dabar ji turi kitą berną, dėl šio, sako, ji

irgi susipykusi su broliu, ir eina tikros kalbos,

kad uţ to jinai ištekėsianti, bet, kaip pasakė tas

jaunas kaimietis, tik per jo lavoną — tam jis tvir-

tai pasiryţęs.

Ką čia tau aprašiau, nėra nei perdėta, nei pa-

graţinta; netgi turiu pasakyti, kad silpnai, silpnai

ir prastai perdaviau tą istoriją, atpasakodamas ją

mūsų tradiciniais ţodţiais.

Taigi tokia meilė, tokia ištikimybė, tokia aistra

nėra poetinis prasimanymas. Ji gyva, kuo tyriau-

siu pavidalu gyvena tarp tų ţmonių, kuriuos mes

vadiname nemokytais, prastais. O mes, mokytie-

ji, iš didelio rašto išėję iš krašto! Susimildamas,

skaityk šią istoriją susikaupęs! Šiandien, ją rašy-

damas, aš esu ramus, tai matyti iš mano rašyse-

nos, nekeverzoju it vištos koja kaip visada. Skai-

tyk, mano mielas, ir ţinok, kad tai ir tavo draugo

istorija. Taip, taip buvo man, taip ir bus, o aš nė

perpus nesu toks geras, toks ryţtingas, kaip tas

vargšas nelaimingasis, su kuriuo beveik nė lygin-

tis nedrįstu.

Rugsėjo 5 d.

Ji parašė laiškelį savo vyrui, kuris išvykęs su

reikalais į kaimą. Laiškelis prasidėjo ţodţiais:

„Brangusis, mielasis, grįţk kuo greičiau, laukiu

tavęs visa širdim.“ Atėjęs draugas jai pranešė,

kad dėl tam tikrų aplinkybių vyras dar kiek uţ-

truks. Laiškelis liko neišsiųstas ir vakare pateko

man į rankas. Aš perskaičiau ir nusišypsojau. Ji

paklausė, ko aš šypsausi. „Kokia dangaus dovana

yra vaizduotė, — sušukau aš, — vieną akimirks-

nį pagalvojau, kad tai man parašyta!“ Ji nutraukė

kalbą, atrodė, kad tas jai nepatiko, ir aš nutilau.

Rugsėjo 6 d.

Ilgai nesiryţau skirtis su savo melsvuoju kas-

dieniniu fraku, kuriuo vilkėjau, kai pirmą kartą

šokau su Lota, bet pastaruoju metu jis visiškai

nučiuro. Uţsisakiau kitą, visai tokį pat, su apy-

kakle ir atlapais, ir tokią pat gelsvą liemenę ir

kelnes. Bet tai ne visiškai tas pats. Neţinau... Gal

ilgainiui priprasiu ir prie jo.

Rugsėjo 12 d.

Kelias dienas jos nebuvo namie, buvo išvaţia-

vusi pas Albertą, norėdama kartu grįţti. Šiandien

įţengiau į jos kambarį, ji mane sutiko, ir aš karš-

tai pabučiavau jai ranką. Nuo veidrodţio pakilo

kanarėlė ir atsitūpė jai ant peties. „Naujas drau-

gas, — tarė ji ir prisiviliojo paukštelį ant delno,

— įsigijau ją dėl maţylių. Ji tokia meilutė! Ţiū-

rėkit! Kai duoda jai duonos, plaka sparneliais ir

taip graţiai lesa. Ji mane ir bučiuoja, matote!“

Kai ji atkišo kanarėlei burną, ši taip meiliai pri-

sispaudė prie jos saldţių lūpų, lyg jausdama visą

tą laimę, kuri buvo jai suteikta.

„Tegul ir jus pabučiuoja“, — tarė ji, paduoda-

ma man paukštelį. Kanarėlė perkėlė snapelį nuo

jos lūpų prie manųjų, ir jo bakstelėjimas padvel-

kė saldţiausios laimės nuojauta. „Jos bučinys, —

tariau, — nėra visai idealus, ji ieško maisto ir

tuščia glamonė jos nepatenkina.“ — „Ji ir lesa

man iš lūpų“, — tarė Lota. Ji padavė kanarėlei

kelis trupinėlius duonos lūpomis, iš kurių tryško

nekaltos abipusės meilės dţiaugsmas. Aš nusi-

gręţiau. Ji neturėjo to daryti! Neturėjo dirginti

mano vaizduotės šiais dangiškos nekaltybės ir

palaimos vaizdais ir ţadinti iš miego mano širdį,

kai ją tarpais uţliūliuoja abejingas gyvenimas. O

kodėl gi ne? Ji taip manim pasitiki! Ji ţino, kaip

aš ją myliu!

Rugsėjo 15 d.

Galima pasiusti, Vilhelmai, kai matai, kad pa-

sauly yra ţmonių, neturinčių jokio jausmo tiems

keliems daiktams, kurie dar turi šioj ţemėj vertę.

Atsimeni tuos riešutmedţius, po kuriais mes su

Lota sėdėjome pas garbųjį Št... pastorių, tuos

puikius medţius, kurie, dievas mato, visada pri-

pildydavo man širdį didţiausio dţiaugsmo! Kokį

jaukumą jie teikė klebonijos kiemui, kaip vėsu

būdavo po jų puikiomis šakomis! O kiek prisi-

minimų susiję su tais garbiaisiais pastoriais, ku-

rie prieš tiek daug metų juos pasodino. Mokyto-

jas mums daţnai minėdavo vieną pavardę, kurią

buvo girdėjęs iš savo senelio, puikus tai buvęs

ţmogus, ir mums visada būdavo šventas jo atmi-

nimas po tais medţiais. Sakau tau, mokytojo

akys buvo pilnos ašarų, kai vakar jis kalbėjo apie

tai, kaip jie buvo nukirsti. Nukirsti! Nors duok

galva į sieną! Uţmuščiau tą šunį, kuris kirto pir-

mą smūgį. Man skaudėtų širdį, jei keli tokie me-

dţiai būtų augę mano kieme ir vienas būtų nu-

dţiūvęs iš senatvės, o čia turiu ţiūrėti į tokią

šventvagystę. Tik viena gerai, drauguţi! Kas yra

ţmogaus jausmai! Visas kaimas pasipiktinęs, ir

aš tikiuosi, kad ponia pastorienė iš kiaušinių ir

sviesto ir kitokių pasitikėjimo ţenklų pajus, ko-

kią sriaudą ji padarė savo kaimui. Juk ji čia kalti-

ninkė, naujojo pastoriaus ţmona (mūsų senukas

irgi pasimirė), liguista sudţiūvėlė, kuri turi pa-

grindo nemėgti pasaulio, nes ir jos niekas ne-

mėgsta. Kvailė, o dedasi mokyta, kišasi į kanonų

nagrinėjimą, plūkiasi su ta dabar madinga mora-

line-kritine krikščionybės reforma ir niekinamai

truksi pečiais, išgirdusi apie Lavaterio svaičioji-

mus, pati visiškai be sveikatos, todėl nemato nė

krislelio dţiaugsmo visame dievo pasauly. Tik

tokia susna ir galėjo nukirsti mano riešutme-

dţius. Matai, niekaip negaliu nurimti! Atseit

krintantys lapai šiukšlina jai kiemą, palaiko

drėgmę, medţiai uţstoja jai dienos šviesą, o kai

riešutai prinoksta, vaikai dauţo juos akmenimis

ir gadina jai nervus, trukdo jos gilius apmąsty-

mus, svarstant, kas vertesnis — Kenikotas, Zem-

leris ar Michaelis. Pamatęs, kad kaimo ţmonės,

ypač senieji, tokie nepatenkinti, paklausiau:

„Kodėl gi jūs tylėjote?“ — „Pas mus taip jau yra,

jei seniūnas ko nori, — atsakė jie, — tai nieko

nepaveiksi.“ Bet vienoj vietoj jiems nenusisekė.

Seniūnas ir pastorius, kuris dėl pačios išmonių

riebesnio kąsnio nemato ir čia tikėjosi kiek pasi-

pelnyti, sutarė dalintis. Bet apie tai išgirdo iţdas

ir pasakė: prašom čionai! Mat valdţia seniai

reiškė pretenzijas į tą klebonijos kiemo dalį, kur

augo medţiai, ir dabar pardavė juos iš varţyty-

nių. Nebėra jų! O, kad aš būčiau valdovas! Tada

tą pastorienę, seniūną ir iţdą... Valdovas! Taigi,

jei būčiau valdovas, argi man rūpėtų mano šalies

medţiai?

Spalio 10 d.

Kai tik pamatau jos juodas akis, man jau ir ge-

ra. Ţinai, man apmaudu, kad Albertas neatrodo

toks laimingas, kaip... tikėjosi... kaip tikėjausi

būti aš... jei... Nelabai mėgstu daugtaškius, bet šį

kartą negaliu kitaip pasakyti... ir tikiuosi, kad pa-

kankamai aišku.

Spalio 12 d.

Osianas išstūmė iš mano širdies Homerą. Į kokį

pasaulį įveda mane tas puikus poetas! Klajoti po

tyrlaukį staugiant viesului, kuris su rūko kamuo-

liais neša protėvių dvasias blankioj mėnesienoj.

Nuo kalnų pro miško upokšnių šniokštimą aidi

vos girdimas dvasių dejavimas olose ir gaili

mergelės rauda prie keturių samanotų, ţole ap-

augusių akmenų, po kuriais guli jos didvyriškai

ţuvęs mylimasis. Kai jį sutinku, tą ţilą klaidţio-

jantį dainių, kuris plačiame tyrlauky šilainėj ieš-

ko senolių pėdų, bet, ak, atranda tik kapus ir de-

juodamas pakelia akis į mielą vakarinę ţvaigţdę,

kuri slepiasi audringoj jūroj, ir karţygio sieloj at-

gyja praeitis, kada malonus spindulys dar švietė

narsuolių ţygiams, o mėnuo ţėrė savo šviesą ant

apkaišyto, su pergale grįţtančio laivo. Kai jo

veide įţiūriu didį skausmą, kai pamatau, kad pas-

kutinis iš didvyrių visai nusilpęs artinas prie ka-

po ir iš draugystės su bejėgiais protėvių šešėliais

semiasi naujų, širdį draskančių dţiaugsmų, pa-

ţvelgia į šaltą ţemę, į aukštą, vėjo gairinamą ţolę

ir sušunka: „Ateis, ateis keleivis, kuris mane pa-

ţino pačioj groţybėj, ir paklaus: kur yra dainius,

šaunusis Fingalio sūnus? Jo koja ţengia per ma-

no kapą, ir veltui ieško jis manęs šioj ţemėj.“ O,

drauge, aš tuojau ištraukčiau kalaviją, kaip išti-

kimas ginklanešys bematant išvaduočiau savo

poną nuo lėtai gęstančios gyvybės sopulių ir iš-

vaduoto pusdievio įkandin pasiųsčiau savo sielą.

Spalio 19 d.

Ak, kokia tuštuma! Kokia siaubinga tuštuma,

kurią jaučiu savo krūtinėj! Daţnai galvoju, kad

nors kartą, nors vieną kartą galėčiau ją prispausti

prie širdies, visa ši tuštuma uţsipildytų.

Spalio 26 d.

Taip, man aiškėja, mielasis, man vis labiau aiš-

kėja, kad vieno ţmogaus gyvenimas maţai ką

reiškia, visiškai maţai. Pas Lotą atėjo draugė, ir

aš išėjau į gretimą kambarį, pasiėmiau knygą, bet

skaityti negalėjau, tada griebiausi plunksnos ra-

šyti. Girdėjau jas tyliai kalbant; jos šnekėjo apie

nereikšmingus daiktus, pasakojosi miesto naujie-

nas: šita išteka, ana serga, sunkiai serga. „Ji sau-

sai kosti, skruostikauliai atsikišę, daţnai alpsta,

nė skatiko neduočiau uţ jos gyvybę“, — sakė

viena. „N. V. taip pat labai serga“, — tarė Lota.

„Jis visas sutinęs“, — pridūrė jos draugė. Ir ma-

no laki vaizduotė nunešė mane prie šių vargšų

lovos; mačiau, kaip nenorom jie skiriasi su gyve-

nimu, kaip jie... ak Vilhelmai, o mano kūmutės

kalbėjo apie tai, kaip visada kalbama... apie sve-

timo ţmogaus mirtį. O kai apsidairiau ir apţvel-

giau kambarį, pamačiau aplink išmėtytas Lotos

sukneles, Alberto raštus ir tuos gerai paţįstamus

baldus, net tą rašalinę, pagalvojau: „Ţiūrėk, kas

tu esi šiems namams! Viską sudėjus. Tavo drau-

gai gerbia tave! Tu jiems daţnai suteiki

dţiaugsmo, ir tavo širdţiai atrodo, kad be jų ji

negalėtų gyventi; o vis dėlto — jeigu dabar išei-

tum, jeigu paliktum šiuos namus, ar ilgai šie

ţmonės justų tuštumą, kuri atsirastų jų gyvenime

tavęs netekus? Ar ilgai? O, koks laikinas yra

ţmogus, kad net ir ten, kur jis tikrai ţinosi esąs,

ten, kur jo buvimas turi vienintelį tikrą poveikį,

savo mylimųjų sieloj ir atminty, kad jis ir ten turi

išblėsti, išnykti ir taip greit!“

Spalio 27 d.

Imtum, rodos, ir persiplėštum krūtinę, prasi-

skeltum galvą, kad tiek maţai tegalim duoti vieni

kitiems. Juk meilės, dţiaugsmo, šilumos ir sma-

gumo, prie kurių aš pats neprisidedu, kitas man

neduos, ir visa mano laimės kupina širdis nepa-

darys kito laimingo, jeigu jis stovės šalia manęs

šaltas ir bejėgis.

Spalio 27 d. Vakare

Aš tiek daug turiu, o jausmas jai viską praryja;

aš tiek daug turiu, o be jos viskas virsta nieku.

Spalio 30 d.

Gal jau šimtą kartų norėjau pulti jai ant kaklo!

Didis dievas teţino, kas darosi ţmogui, kai apie

jį sukasi tokia saldybė, o jis neturi teisės jos pa-

imti; juk imti yra natūraliausias ţmogaus polin-

kis. Argi vaikai negriebia visko, ką tik pamato?

O aš?

Lapkričio 3 d.

Dievas mato, daţnai einu gulti trokšdamas, kar-

tais net vildamasis nebeatbusti; o rytą praveriu

akis, vėl matau saulę ir esu nelaimingas. O, kad

būčiau nuotaikos ţmogus, kad galėčiau suversti

bėdą orui, kam nors trečiam, kokiam suţlugu-

siam sumanymui, tada ši sunki apatijos našta tik

perpus slėgtų man pečius. Deja! Per daug gerai

jaučiu, kad kaltas tik aš vienas, ne, tai ne kaltė!

Gana to, kad aš pats dabar esu visų kančių šalti-

nis, kaip andai buvau laimės ir dţiaugsmų šalti-

nis. Argi aš nebe tas, kuris vaikščiojo po ţemę

kupinas jausmų, kurio visus ţingsnius lydėjo ro-

jus, kuris turėjo galios mylėti visą pasaulį? O da-

bar ta mylinti širdis nebegyva, lieti dţiaugsmo

nebemoka, mano akys sausos, o mintys, kurių

nebeplauna gausios ašaros, baimingai raukia man

kaktą. Aš labai kenčiu, nes netekau to, kas buvo

vienintelis mano gyvenimo dţiaugsmas, šventa

gaivinanti jėga, kurios padedamas kūriau aplink

save pasaulius. Nebėra jos! Kai ţiūriu pro langą į

tolimą kalvą, kada pro jos viršūnę kyla saulė ir

išbridusi iš miglų apšviečia tykią pievą, ir rami

upė vingiuoja į mane pro nuogus gluosnius, — o!

kai ši puiki gamta stovi prieš mane sustingusi

kaip nulakuotas paveiksliukas ir visa ta groţybė

negali iš mano širdies išspausti ir perlieti į sme-

genis nė vieno lašo laimės, stoviu nuskurdęs

prieš dievo veidą kaip išsekęs šaltinis, kaip kiau-

ras indas. Kiek kartų puoliau ant ţemės ir malda-

vau dievą ašarų kaip artojas lietaus, kai dangus

virš jo ţėruoja, o ţemė ištroškusi drėgmės.

Bet ak! Jaučiu, dievas siunčia lietų ir giedrą ne

dėl mūsų karštų maldų; anie laikai, kurių prisi-

minimas manę kankina, dėl to ir buvo tokie lai-

mingi, kad anuomet kantriai laukdavau jo dva-

sios atėjimo ir palaimą, kurią jis ant manęs išlie-

davo, priimdavau visa dėkinga širdimi!

Lapkričio 8 d.

Ji man prikišo nesivaldymą, ak, kaip meiliai!

Nesivaldymą, kad aš kartais, pradėjęs nuo taurės,

išgeriu visą butelį. „Nedarykite taip! — pasakė

ji, — prisiminkit Lotą!“— „Prisiminti! — atsa-

kiau. — Argi reikia man tai įsakyti? Prisimenu ar

neprisimenu! Jūs visada mano širdy. Šiandien

sėdėjau toj vietoj, kur jūs anąsyk išlipot iš karie-

tos...“ Ji pradėjo kalbėti apie ką kita, kad aš per

daug neįsileisčiau į šią temą. Brangusis, aš ţu-

vęs! Ji gali daryti su manim visa, ką tik nori.

Lapkričio 15 d.

Ačiū tau, Vilhelmai, uţ nuoširdţią uţuojautą ir

draugišką patarimą, ir prašau tave tik vieno —

būk ramus. Leisk man viską iškentėti iki galo,

kad ir toks suvargęs, aš dar turiu pakankamai jė-

gų tam pakelti. Aš gerbiu religiją, tu tą ţinai, jau-

čiu, kad ne vienam pailsusiam ji yra atrama, ne

vienam nusikankinusiam atsigaivinimas. Bet... ar

ji gali, ar turi būti kiekvienam? Ţvilgtelk į visą

didį pasaulį ir pamatysi tūkstančius, kuriems ji

tuo nebuvo, tūkstančius, kuriems ji tuo nebus, ar

jiems skelbsi ją, ar neskelbsi, tai ar ji turi būti at-

rama man? Argi pats dievo sūnus nesako, kad tie

bus su juo, kuriuos tėvas jam davė? O jeigu aš

nesu jam duotas? Jei tėvas nori pasilikti mane

sau, kaip man sako širdis? Susimildamas, nesu-

prask to klaidingai, nepagalvok, ko gero, kad šie

nekalti ţodţiai patyčios; aš atveriu tau visą savo

sielą; jeigu taip pagalvotum, verčiau būčiau tylė-

jęs : nemėgstu aušinti burnos ir kalbėti apie daik-

tus, apie kuriuos nei aš, nei kas kitas nieko neţi-

nom. Argi ne ţmogaus dalia iškęsti, kas jam skir-

ta, iki dugno išgerti taurę? O jei taurė buvo karti

ţmogiškosioms dangaus dievo lūpoms, kodėl aš

turėčiau neštis didţiu ir tvirtinti, kad ji man sal-

di? Ir kodėl turėčiau gėdintis tokią valandą, kada

visa mano būtybė virpa tarp būties ir nebūties,

kada praeitis it ţaibas blyksi virš juodos ateities

pragarmės, kada viskas aplink griūva ir kartu su

manim ţlunga pasaulis... Argi tai nėra balsas nu-

varginto, savęs nerandančio ir nesulaikomai pra-

rajon krintančio padaro, kuris veltui mėgina pa-

kilti ir iš gilumos šaukiasi: „Mano dieve, mano

dieve, kam mane apleidai?“ Kodėl turėčiau gė-

dintis to šauksmo, kodėl bijoti valandos, kurios

neišvengė nė tas, kuris vynioja dangų kaip skepe-

tą?

Lapkričio 21 d.

Ji nemato, ji nejaučia, kad taiso nuodus, kurie

praţudys ir mane, ir ją; o aš pasigardţiuodamas

geriu iš taurės, kurią ji man duoda mano praţū-

čiai. Ką gi reiškia tas meilus ţvilgsnis, kuriuo ji į

mane daţnai — ar daţnai? — ne, nedaţnai, bet

vis dėlto retkarčiais paţiūri, tas palankumas, su

kuriuo ji priima mano netyčia prasiverţusius

jausmus, tas mano kančių uţjautimas, kuris ma-

tyti jos veide?

Vakar, man išeinant, ji padavė ranką ir pasakė:

„Sudie, mielasis Verteri!“ Mielasis Verteri! Pir-

mą kartą ji mane pavadino „mieluoju“, ir tas ţo-

dis sukrėtė mane nuo galvos iki kojų.

Kartojau jį sau vienas kokį šimtą kartų, ir vakar

vakare, kai eidamas gulti plepėjau pats su savimi,

staiga tariau: „Labanakt, mielasis Verteri!“ — ir

pradėjau iš savęs juoktis.

Lapkričio 22 d.

Negaliu melstis: „Palik man ją!“ — tačiau daţ-

nai man rodos, kad ji yra mano. Negaliu melstis:

„Duok man ją!“ — nes ji yra kito. Gudravimais

malšinu savo skausmus; jei paleisčiau vadţias,

sudėčiau visą litaniją antitezių.

Lapkričio 24 d.

Ji jaučia, kaip aš kenčiu. Šiandien jos ţvilgsnis

pervėrė man pačią širdį. Radau ją vieną; aš nieko

nesakiau, ir ji paţvelgė į mane. Ir nebemačiau jos

ţaviojo groţio, nebemačiau jos šviesaus proto

spindulių, viskas išnyko man akyse. Mane uţbū-

rė kur kas puikesnis ţvilgsnis, kupinas širdin-

giausios uţuojautos, švelniausio gailesčio. Kodėl

nevalia man buvo pulti jai po kojų? Kodėl neiš-

drįsau jos apkabinti ir karštai išbučiuoti? Gelbė-

dama padėtį, ji atsisėdo prie fortepijono ir pagal

savo muziką ėmė niūniuoti švelnią, harmoningą

melodiją. Niekada jos lūpos nebuvo tokios ţa-

vios; atrodė, tartum jos vertųsi, ištroškusios su-

gerti tuos stebuklingus garsus, kurie liejasi iš

instrumento, ir tik dangiškas jų aidas plaukia iš

jos tyros burnos. Taigi, kad galėčiau tau apsaky-

ti! Aš nebeišturėjau, nusilenkiau ir prisiekiau:

niekada nedrįsiu jūsų pabučiuoti, lūpos, kurias

lanko dangiškosios dvasios!.. O vis dėlto... no-

riu... A, matai, prieš mano sielą lyg kokia uţtvara

... ta palaima... o paskui — praţūti, atkentėti uţ

nuodėmę... Argi nuodėmę?

Lapkričio 26 d.

Kartais sau tvirtinu: toks likimas tik tavo vieno;

vadink kitus laimingais — šitaip dar niekas ne-

kentėjo. O paskaitau kokį senovės poetą, ir man

rodos, kad matau savo paties širdį. Kokios kan-

čios manęs dar laukia? Ak, nejaugi ir prieš mane

buvo tokių nelaimingų ţmonių?

Lapkričio 30 d.

Man neskirta, man neskirta atgauti proto! Kur

tik einu, visur susiduriu su reiškiniais, kurie ma-

ne sukrečia iki širdies gelmių. Šiandien! O liki-

me! O ţmonija!

Vaikščiojau per pietus paupiu, valgyti neturė-

jau noro. Visur buvo nyku, drėgnas šaltas vakaris

pūtė nuo kalnų ir slėnį gaubė pilki lietaus debe-

sys. Iš tolo pamačiau ţmogų su ţaliu prastu švar-

ku goglinėjantį tarp uolų ir tartum renkantį ţoles.

Kai priėjau arčiau ir jis, išgirdęs mano ţingsnius,

atsigręţė, pamačiau įdomų veidą, kurio pagrindi-

nis bruoţas buvo tylus liūdesys; šiaip jame nesi-

matė nieko daugiau, tik tiesumas ir gerumas; jo

juodi plaukai iš priešakio buvo susukti į du vele-

nėlius ir prismeigti, o uţpakaly supinti į storą ka-

są kadaravo ant pečių. Iš drabuţių jis man pasi-

rodė ţemesniojo luomo ţmogus, todėl pagalvo-

jau, kad nesupyks, jei pasidomėsiu jo darbu, ir

paklausiau, ko jis ieško. „Ieškau gėlių, — atsakė

jis giliai atsidusdamas, — ir nė vienos nerandu.“

— „Ne toks dabar ir laikas“, — tariau šypsoda-

mas. „Tiek daug yra gėlių, — kalbėjo jis lipda-

mas ţemyn, — mano sode yra roţių ir dviejų rū-

šių sausmedţių, vieną man davė tėvas, jie auga

kaip piktţolės, jau antrą dieną ieškau jų ir nega-

liu rasti. Laukuose irgi visur pilna gėlių, geltonų,

mėlynų, raudonų, ir širdaţolės graţiai ţydi. Nė

vienos nerandu.“ Man toptelėjo kaţkas negera,

todėl atsargiai paklausiau: „Kam jums tos gė-

lės?“ Keista, trūksminga šypsena iškreipė jo vei-

dą. „Tik niekam nesakykit, — tarė jis pridėjęs

prie lūpų pirštą, — priţadėjau puokštę savo my-

limajai.“ — „Tai labai graţu“, — tariau aš. „O,

— kalbėjo jis, — ji turi daugybę kitokių daiktų,

ji turtinga.“ — „O vis dėlto brangina jūsų gėles“,

— atsakiau aš. „O, ji turi brangiųjų akmenų ir

karūną.“ — „O kuo ji vardu?“ — „Kad Genera-

linės Valstijos man uţmokėtų, — atsakė jis, —

būčiau kitas ţmogus. Taip, buvo laikai, kada bu-

vau laimingas! Dabar jau baigta. Dabar aš...“—

Drėgnas ţvilgsnis į dangų viską pasakė. „Tai bu-

vote laimingas?“ — paklausiau aš. „Ak, kad ga-

lėčiau vėl toks būti. Tada man buvo taip gera,

linksma, lengva kaip tai ţuvelei vandeny!“ —

„Heinrichai! — pašaukė kaţkokia senutė, pasiro-

dţiusi kelyje. — Heinrichai, kur tu? Visur tavęs

ieškom, eikš valgyti!“ — „Ar tai jūsų sūnus?“ —

paklausiau priėjęs prie jos. „Taip, mano vargšas

sūnus, — atsakė ji. — Dievas man davė sunkų

kryţelį.“ — „Ar seniai jis toks?“ — paklausiau.

„Toks ramus, — tarė ji, — dabar jau bus pusė

metų. Ačiū dievui, kad bent tiek pasitaisė, prieš

tai visus metus draskėsi, surakintas sėdėjo be-

protnamy. Dabar jis niekam nieko nedaro, tik vis

gyvena su karaliais ir imperatoriais. Buvo toks

geras, tykus, padėjo man gyventi, labai graţiai

rašė ir staiga paniuro, ėmė karščiuoti, paskui

dūkti, dabar matote koks. Kad viską jums apsa-

kyčiau, pone...“ Aš pertraukiau jos ţodţių srautą

ir paklausiau: „O koks tai buvo laikas, kuriuo jis

taip dţiaugiasi, kad jam tada buvo gera ir sma-

gu?“ — „Kvailutis! — sušuko moteriškė su gai-

lestinga šypsena. — Jis kalba apie tą laiką, kada

buvo be proto, jis visada juo dţiaugiasi; tai lai-

kas, kada jis buvo beprotnamy, kada nieko apie

save neţinojo.“ Tie ţodţiai trenkė mane kaip

griausmas, aš įspaudţiau jai į delną pinigą ir

skubiai pasišalinau.

„Štai kada tu buvai laimingas! — sušukau sau

vienas, eidamas miesto link, — kada tau buvo

taip gera kaip tai ţuvelei vandeny! Dangaus die-

ve! Argi tokį likimą nuskyrei ţmogui, kad jis

laimingas tik tada, kol dar neatėjęs į protą arba

kada jo vėl netenka? Nelaimingasis! Ir kaip aš

tau pavydţiu — tavo pamišimo, tavo proto apte-

mimo, kuriame tu skursti! Pilnas vilties tu išeini

ieškoti gėlių savo karalienei... ţiemą... ir liūdi,

kad negali jų rasti, ir nesupranti, kodėl jų neran-

di. O aš... aš išeinu be vilties, be tikslo ir grįţtu

namo toks pat koks išėjau. Tu svajoji, kas būtum,

jei Generalinės Valstijos tau uţmokėtų. Laimin-

gas tas, kas tiki, kad laimės jis neturi dėl ţemiškų

kliūčių. Tu nejauti, tu nejauti, kad tavo vargo

prieţastis — tavo palauţta širdis, tavo aptemusi

galva, ir kad joks ţemės karalius negali tau padė-

ti. Tegu prasmenga tas, kas šaiposi iš ligonio, ke-

liaujančio prie tolimo šaltinio, kuris jo ligą tik

paaštrins, atneš skaudesnę mirtį! Tegu prasmen-

ga, kas iš aukšto ţiūri į iškankintą širdį, traukian-

čią su maldininkais prie Kristaus grabo išsiva-

duoti nuo sąţinės grauţimo ir sielos kančių.

Kiekvienas ţingsnis, kur nelygiam kely jam ţei-

dţia kojas, neša lašelį paguodos jo nukamuotai

sielai, po kiekvienos sunkios dienos jis gula

lengvesne širdim, uţmiršęs daugelį vargų. Ir jūs

drįstate vadinti tai pamišimu, jūs išlepę plepiai!

Pamišimas! Dieve, kurs matai mano ašaras! Su-

kūręs ţmogų tokį vargšą, kam dar davei jam bro-

lius, kurie atima iš jo ir lazdą, ir tą kruopelę pasi-

tikėjimo tavim, tavim, o visa mylintis dieve! Juk

tikėjimas gydančia šaknele, vynuogių ašarom,

argi tai nėra tikėjimas tavim, tikėjimas, kad tu į

visa, kas mus supa, esi įpylęs gydančių ir skaus-

mą maldančių jėgų, kurių mums taip labai reikia!

Tėve, kurio aš nepaţįstu! Tėve, kuris seniau uţ-

pildydavai visą mano sielą, o dabar nugręţei nuo

manęs savo veidą! Pasišauk mane pas save! Ne-

betylėk daugiau! Tavo tylėjimas nesulaikys šios

trokštančios sielos... Argi ţmogus, tėvas supyktų,

jei netikėtai grįţęs namo sūnus pultų jam ant

kaklo ir sušuktų: „Štai sugrįţau, tėve! Nepyk,

kad nutraukiau kelionę, kurioj pagal tavo valią

turėjau išbūti ilgiau! Pasaulis visur vienodas, vi-

sur po vargų ir triūso ateina uţmokestis ir

dţiaugsmai. Bet kas man iš to? Man tik ten gera,

kur tu esi, prieš tave noriu kentėti ir dţiaugtis.“

Nejaugi tu, mieliausias dangaus tėve, jį atstum-

tum?

Gruodžio 1 d.

Vilhelmai, tas ţmogus, apie kurį tau rašiau, tas

laimingas nelaimingasis dirbo raštininku pas Lo-

tos tėvą, ir aistrą jai, kurią jis puoselėjo, slėpė,

bet neįstengė paslėpti, ir dėl kurios buvo atleistas

iš darbo, išvarė jį iš proto. Pasistenk iš šių sausų

ţodţių pajusti, kaip mane sukrėtė ši istorija, kai

Albertas man ją taip abejingai papasakojo, kaip

gal tu ją perskaitysi.

Gruodžio 4 d.

Paklausyk... Matai, aš jau ţuvęs, ilgiau nebeišt-

versiu! Šiandien sėdėjau pas ją... sėdėjau, ji

skambino fortepijonu visokias melodijas, ir su

tokiu jausmu... neapsakomu! Ką tau pasakyti?

Jos sesytė puošė lėlę ant mano kelių. Akys man

pasruvo ašaromis. Aš pasilenkiau, ir jos sutuok-

tuvių ţiedas krito man į akis... man pasipylė aša-

ros... Ir staiga ji ėmė skambinti aną dangiškai

švelnią melodiją, taip staiga, ir mano sielą uţliejo

paguodos jausmas, prisiminiau praeitį, anuos lai-

kus, kada klausydavau tos dainos, paskui niūrius

laikotarpius, grauţatį, suduţusias viltis ir tada...

Ėmiau vaikščioti po kambarį, širdis duso nuo uţ-

plūdusių jausmų. „Dėl dievo meilės, — staiga

pratrūkau puldamas prie jos, — dėl dievo meilės,

nustokit!“ Ji nutilo ir įbedė į mane akis. „Verteri,

— tarė ji su šypsena, kuri pervėrė man širdį, —

Verteri, jūs labai sergate, jūsų mėgstamiausi val-

giai jums nebemalonūs. Eikite! Ir susimildamas

nusiraminkite.“ Aš atsitraukiau nuo jos ir išbė-

gau... Dieve, tu matai mano kančią ir tu padarysi

jai galą!

Kaip mane persekioja jos paveikslas! Dieną ir

naktį jos vienos pilna mano siela. Kai uţmerkiu

akis, štai čia, mano kaktoj, kur susikaupia vidinis

regėjimas, stovi jos juodos akys. Čia! Negaliu

tau išreikšti. Kai uţsimerkiu, jos čia; kaip jūra,

kaip bedugnė atsiveria jos prieš mane, manyje,

uţpildo visas mano mintis. Ko vertas ţmogus, tas

išgarbintas pusdievis! Argi nepristinga jam jėgų

kaip tik ten, kur jų labiausiai reikia! O kai jis iš-

kyla dţiaugsmo sparnais aukštyn arba paskęsta

sielvarte, ar jis nesulaikomas, negrąţinamas kaip

tik tada į buką, šaltą protą, kai labiausiai troško

susilieti su visata?

Leidėjo žodis skaitytojui Kaip norėčiau, kad apie paskutines įsidėmėti-

nas mūsų draugo dienas būtų išlikę tiek jo paties

liudijimų, kad man nereikėtų jo paliktų laiškų ei-

lės nutraukti ir pasakoti pačiam.

Aš stengiausi surinkti tikras ţinias iš tų ţmonių

lūpų, kurie galėjo gerai ţinoti jo istoriją. Ji labai

paprasta, ir visi pasakojimai apie jo gyvenimą,

išskyrus kelis maţmoţius, sutampa; tik apie vei-

kėjų mąstyseną nuomonės skiriasi ir vertinimai

nevienodi. Taigi mums nieko kito nelieka, kaip

sąţiningai atpasakoti tai, ką nesigailėdami vargo

suţinojome, ir pridėti likusius velionio laiškus,

neniekinant nė menkiausio surasto lapelio; tuo

labiau kad itin sunku teisingai atskleisti tikrąsias

kad ir vieno poelgio prieţastis, jeigu veikėjas nė-

ra eilinis ţmogus. Apmaudas ir nepasitenkinimas

vis giliau leido šaknis į Verterio sielą, vis labiau

pynėsi tarpusavy ir pamaţu uţvaldė jį visą. Jo

dvasios harmonija buvo galutinai suardyta, vidi-

nis karštis ir staigumas sujaukė visą jo prigimtį,

davė nemaloniausių padarinių, pagaliau jį visiš-

kai išsekino, ir su šiuo silpnumu jis kovojo dar

baimingiau negu su visais negandais ligi šiol. Jo

širdies nerimas grauţė kitas jo dvasios jėgas, jo

gyvumą, proto lakumą, jo draugystė ėmė slėgti

kitus, jis darėsi vis nelaimingesnis, ir juo nelai-

mingesnis, tuo neteisingesnis. Taip bent sako Al-

berto draugai. Jie tvirtina, kad Verteris nemokė-

jęs suprasti tyro, ramaus ţmogaus, pasiekusio iš-

svajotą laimę, ir jo pastangų tą laimę išsaugoti ir

ateity, nes jis pats buvęs iš tokių, kurie kasdien

iššvaisto visą savo turtą, o vakare alksta ir ken-

čia. Albertas, sako jie, per tokį trumpą laiką ne-

pasikeitęs, jis pasilikęs toks pat, kokį Verteris jį

nuo pat pradţios paţino, taip labai vertino ir ger-

bė. Jis be galo mylėjo Lotą, didţiavosi ja ir norė-

jo, kad ir visi laikytų ją tobuliausia būtybe. Kas

gi čia bloga, kad jis stengėsi nukreipti bet kokį

įtarimo šešėlį, kad šiuo metu nė su kuo nenorėjo

net ir nekalčiausiu būdu dalintis savo brangiausiu

turtu. Jie sutinka, kad Albertas daţnai išeidavęs

iš ţmonos kambario, kai pas ją būdavęs Verteris,

bet visai ne iš neapykantos ar nepalankumo savo

draugui, tik todėl, kad jautęs, jog jo buvimas sle-

gia Verterį.

Lotos tėvas sunegalavo ir, nebegalėdamas išeiti

iš namų, atsiuntė dukrai savo karietą, ir ji išva-

ţiavo jo lankyti. Buvo graţi ţiemos diena, pir-

masis sniegas storai dengė laukus. Kitą rytą Ver-

teris išėjo tuo pačiu keliu, ketindamas, jei Alber-

tas neatvyks ţmonos pasitikti, parlydėti ją namo.

Giedra diena maţai paveikė jo niūrią nuotaiką, jo

sielą slėgė sunkus akmuo, liūdni vaizdai visur jį

persekiojo, ir vis tos pačios mintys, viena skau-

desnė uţ kitą, sukosi jo galvoj. Jis pats gyveno

amţinoj nesantaikoj su savim, todėl ir kitų būse-

na jam atrodė įtartina ir apniukus, jis tarėsi su-

drumstęs gerus Alberto ir jo ţmonos santykius,

kaltino save ir jautė slaptą apmaudą vyrui.

Kelyje jo mintys ir šį kartą apsistojo prie šios

temos. „Taip, taip, — kalbėjo jis sau patyliukais

grieţdamas dantimis. — Štai kokie tie intymūs,

malonūs, švelnūs santykiai, koks jautrumas, ko-

kia rami, pastovi ištikimybė! Tai prisisotinimas ir

abejingumas, daugiau nieko! Argi bet koks nie-

kingas reikalas nerūpi jam labiau, kaip jo miela,

ţavi ţmona? Argi jis moka įvertinti savo laimę?

Ar gerbia ją tiek, kiek ji to verta? Jis ją turi, na

gerai, turi... Ag tai ţinau, visa kita irgi ţinau, ro-

dos, su ta mintim jau apsipratau, bet ji mane dar

išvarys iš proto, pribaigs mane... Na, o draugystė

man ar išliko? Ar mano prisirišimo prie Lotos jis

jau dabar nelaiko kėsinimusi į jo teises, o mano

paslaugose jai ar neįţiūri tylaus priekaišto sau?

Ţinau, gerai jaučiu, kad jis nenori manęs matyti,

norėtų, kad pasišalinčiau, mano buvimas jam

nemalonus.“

Daţnai jis sulėtindavo savo greitus ţingsnius,

daţnai stabteldavo, tartum norėdamas grįţti at-

gal, bet vis ėjo į priekį ir pagaliau su šiomis min-

timis, kalbėdamas pats su savim, lyg ir prieš savo

norą atsidūrė prie medţioklės namų.

Jis įţengė pro duris, pasiteiravo apie senuką ir

Lotą ir pastebėjo namuose kaţkokį sujudimą.

Vyresnysis berniukas pasakė jam, kad Valheime

įvykusi nelaimė, nuţudytas kaţkoks kaimietis!

Tai nepadarė jam didesnio įspūdţio. Jis įėjo į

kambarį ir rado Lotą, mėginančią perkalbėti tėvą,

kuris nepaisydamas ligos norėjo vaţiuoti į nusi-

kaltimo vietą ir ištirti įvykį. Ţudikas dar nebuvo

ţinomas, lavoną ţmonės rado rytą prie pirkios

durų, įtarimai buvo tokie: nuţudytasis tarnavo

pas vieną našlę, ši anksčiau turėjo kitą berną, su

kuriuo išsiskyrė piktuoju. Tai išgirdęs Verteris

pašoko it nudiegtas. „Negali būti! — sušuko jis,

— aš tuojau pat bėgu tenai, nelaukiu nė minu-

tės.“ Jis išskubėjo į Valheimą, jo galvoj atgijo

prisiminimai, jis nė valandėlės neabejojo, kad

nusikaltimą įvykdė tas vaikinas, su kuriuo jis ne

kartą kalbėjo ir kuris jam buvo pasidaręs toks ar-

timas. Norint patekti į smuklę, kur buvo paguldy-

tas negyvėlis, reikėjo eiti pro liepas, ir jis pasi-

baisėjo šia visada tokia malonia vietele. Slenks-

tis, kur daţnai ţaisdavo kaimynų vaikai, buvo

aptaškytas krauju. Meilė ir ištikimybė, graţiausi

ţmogaus jausmai, pavirto smurtu ir ţmogţudys-

te. Galingos liepos styrojo be lapų, apšerkšniju-

sios, graţiosios gyvatvorės, skliautais kylančios

virš ţemos kapinių tvorelės, buvo plikos, pro tar-

pus matėsi apsnigti antkapiai.

Dar jam nepriėjus prie smuklės, kur buvo susi-

rinkęs visas kaimas, staiga pakilo riksmas. To-

lumoj pasirodė būrys ginkluotų vyrų, ir visi ėmė

šaukti, kad atveda nusikaltėlį. Verteris paţvelgė į

tą pusę, ir jam neliko jokių abejonių. Taip, tai

buvo tas pats bernas, kuris taip mylėjo aną našlę,

kurį jis neseniai buvo sutikęs slankiojantį po apy-

linkę ir matė jo tylų įniršį ir slaptą neviltį.

„Ką tu padarei, nelaimingasis!“ — sušuko Ver-

teris, eidamas prie suimtojo. Šis paţvelgė į jį, pa-

tylėjo ir paskui ramiai tarė: „Niekas kitas jos ne-

gaus, ir ji uţ kito neištekės.“ Suimtąjį įvedė į

smuklę, ir Verteris skubiai paliko šią vietą.

Nuo šio baisaus, didelio sukrėtimo viskas jo

sieloje apsivertė. Vieną valandėlę jis nusikratė

savo liūdesiu, nepasitenkinimu, abejingu plauki-

mu pasroviui: jį uţplūdo nenugalima uţuojauta,

pagavo neapsakomas troškimas išgelbėti tą ţmo-

gų. Jis taip kentėjo dėl jo nelaimės, net ir ţmog-

ţudţiu tapusį laikė jį tokiu nekaltu, taip įsijautė į

jo padėtį, kad tvirtai tikėjo ir kitus tuo įtikinsiąs.

Jis jau troško būti jo gynėju, iš jo lūpų jau verţė-

si karšti ţodţiai, jis bėgo į medţioklės namus ir

bėgdamas negalėjo susilaikyti pusbalsiu nekalbė-

jęs to, ką ketino pasakyti amtmanui.

Įėjęs į kambarį, rado atvykusį Albertą, tas jį

truputį suerzino, bet jis čia pat susivaldė ir lieps-

ningai išdėstė amtmanui savo nuomonę. Šis

klausydamas purtė galvą; ir kad ir kaip gyvai,

aistringai ir teisingai Verteris dėstė visa, ką ţmo-

gus gali pasakyti, trokšdamas išteisinti kitą ţmo-

gų, amtmano tas, savaime suprantama, nė kiek

nesujaudino. Priešingai, jis nutraukė mūsų drau-

go kalbą, grieţtai jam pasipriešino ir papeikė uţ

tai, kad jis ginąs ţudiką. Jis nurodė, kad tokiu ke-

liu einant būtų paminti visi įstatymai, pakirstas

valstybės saugumas, ir dar pridūrė, kad šiuo atve-

ju nieko negalįs padaryti, neuţsikraudamas di-

dţiausios atsakomybės, visas reikalas turįs eiti

nustatyta tvarka, kaip parašyta nurodymuose.

Verteris dar nepasidavė, jis tik prašė, kad amt-

manas paţiūrėtų pro pirštus, jei kas padėtų tam

ţmogui pabėgti! Ir tą jo prašymą amtmanas at-

metė. Albertas pagaliau irgi įsikišo į kalbą ir sto-

jo uošvio pusėn; Verteris buvo nugalėtas ir, kai

senis jam keliskart pakartojo „ne, niekas jo neiš-

gelbės“, baisiai kentėdamas išėjo namo.

Kaip šie ţodţiai įstrigo jam į galvą, matome iš

lapelio, surasto tarp jo popierių, kur jis tikriausiai

tą pačią dieną parašė:

„Niekas tavęs neišgelbės, nelaimingasis! Aiš-

kiai matau, niekas mudviejų nebeišgelbės.“

Alberto ţodţiai, kuriuos jis į galą pasakė prie

amtmano apie suimtąjį, Verteriui buvo itin nema-

lonūs; jam pasirodė, kad jie iš dalies taikomi ir

jam pačiam, ir nors ilgiau pagalvojęs suprato,

kad abu vyrai teisūs, vis tiek jautė, kad jeigu tu-

rėtų su jais sutikti ir nusileisti, tai būtų atsiţadė-

jimas savo švenčiausių jausmų. Tarp jo popierių

randame lapelį, kur apie tai kalbama ir kur galbūt

geriausiai išreikšta jo paţiūra į Albertą: „Kas iš

to, kad aš sau nuolat kartoju: jis doras ir geras, jei

mane tas draskyte drasko; aš negaliu būti teisin-

gas.“

Vakaras buvo šiltas, oras kvepėjo atlydţiu, to-

dėl Lota su Albertu grįţo namo pėsti. Eidama ji

vis ţvalgėsi į šalis, lyg pasigesdama Verterio

draugystės. Albertas pradėjo apie jį kalbėti,

smerkė jį, čia pat mėgindamas pateisinti. Uţsi-

minė apie jo nelemtą aistrą ir pareiškė, kad būtų

gerai, jeigu jis kur išvaţiuotų. „Aš to norėčiau ir

dėl mūsų pačių, — tarė jis, — ir susimildama, —

kalbėjo toliau, — pasistenk nukreipti savo santy-

kius su juo kita linkme, padaryk, kad taip daţnai

jis pas mus nesilankytų. Ţmonės stebisi, ir aš ţi-

nau, kad kai kur jau sklinda kalbos.“ Lota tylėjo,

ir tas, matyt, Albertą įţeidė, nes nuo to karto jis

niekada jai daugiau nebeuţsiminė apie Verterį, o

jeigu ji uţsimindavo, jis nutraukdavo kalbą arba

nukreipdavo ją kitur.

Bergţdţios Verterio pastangos išgelbėti nelai-

mingąjį buvo paskutinis gęstančios ţvakės blyks-

telėjimas; dabar jis dar giliau nugrimzdo į savo

skausmą ir visiškai nieko neveikė; jis bemaţ ne-

teko galvos, išgirdęs, kad gali būti pašauktas liu-

dininku prieš tą ţmogų, kuris dabar ėmė gintis.

Visos bėdos, kokios tik jį kada buvo ištikusios

tarnyboj, nemalonumas pasiuntinybėj, visa, kas

tik jam kada nepasisekė, kas jį uţgavo, be palio-

vos varstė jo sielą. Jam atrodė, kad visa tai lyg ir

davė jam teisę nieko neveikti, jis jautėsi netekęs

jokios vilties, nesugebąs rasti sau vietos ir įsi-

jungti į kasdieninio gyvenimo reikalus, ir paga-

liau, visiškai pasidavęs savo įstabiam jausmui,

savo mintims ir bekraštei aistrai, vis taip pat mo-

notoniškai ir liūdnai bendraudamas su ţavia ir

mylima moterim, drumsdamas jos ramybę, jis

sekino savo jėgas, be tikslo ir prasmės jas nioko-

damas, ir pamaţu artėjo prie savo liūdno galo.

Apie jo pakrikimą, aistrą ir nesiliaujantį blašky-

mąsi, apie jo bodėjimąsi gyvenimu geriausiai

liudija keli išlikę laiškai, kuriuos čia dedame.

Gruodžio 12 d.

Brangus Vilhelmai, tokioj padėty, kaip aš da-

bar, tikriausiai būdavo tie nelaimingieji, kuriuos

seniau ţmonės vadindavo velnio apsėstaisiais.

Kartais mane pagauna — ne baimė, ne aisra —

kaţkoks vidinis nesuprantamas šėlas, kurs dras-

kyte drasko man krūtinę, smaugia mane! Vargas!

Vargas man! Tada bastausi naktimis po klaikias

apylinkes šiuo nemielu ţmonėms metų laiku.

Vakar vakare turėjau išeiti iš namų. Ūmai stojo

polaidis, suţinojau, kad upė išsiliejo, visi upokš-

niai pakilo ir prie Valheimo uţtvindė mano mie-

ląjį slėnį! Naktį po vienuoliktos nubėgau tenai.

Kraupus reginys atsivėrė nuo uolos; mėnesienoje

kriokė, putojo vandenys; dirvos, pievos, gyvatvo-

rės ir visas platus slėnis, kiek akys uţmato, buvo

virtę audringa jūra, blaškoma staugiančio vėjo. O

kai vėl išlindo mėnulis ir pakibo virš juodų de-

besų, ţiūrint, kaip baisiuose ir didinguose jo at-

švaituose šniokštė bangos, mane nukratė šiurpas

ir vėl pagavo ilgesys! Ak, aš stovėjau išskėtęs

rankas ant bedugnės krašto ir verţiausi ţemyn,

ţemyn! Ak, kokia saldi palaima būtų nuskandinti

tenai savo kančias, savo skausmus! Nuūţti tolyn

su bangomis! O vis dėlto negalėjau atplėšti nuo

ţemės kojos ir pabaigti visų savo kančių! Mano

valanda dar neatėjo, jaučiu tai! O, Vilhelmai! Su

kokiu dţiaugsmu būčiau atidavęs gyvybę uţ tai,

kad su viesulais galėčiau draskyti debesis, naršyti

bangas. O nejaugi kalinys nesulauks vienąkart ši-

tos palaimos?

Ir kai graudţiai ţvelgiau į vieną vietelę po

gluosniu, kur pasivaikščioję kadais slėpėmės su

Lota nuo kaitros, — ji irgi buvo uţlieta, vos at-

paţinau tą gluosnį! Vilhelmai! O jos pievos, pa-

galvojau, laukai apie jos namus! Kaip suniokojo

kliokiantis vanduo mūsų lapinę! Ir blykstelėjo

šviesus praeities spindulys kaip kaliniui sapnas

apie bandas, pievas ir garbingą vietą. O aš stovė-

jau! Nekaltinu savęs, aš turiu drąsos mirti. Turė-

čiau... O va sėdţiu kaip tas senas elgeta, kur pat-

voriais renka ţabus ir pakiemiais duoną, kad dar

vieną valandėlę pratęstų savo merdėjimą, pa-

lengvintų savo liūdną buitį.

Gruodžio 14 d.

Kas gi tai, brangusis? Baisiuosi pats savimi!

Argi mano meilė jai nėra švenčiausia, tyriausia

brolio meilė? Argi jutau kada širdyje smerktiną

geismą? Nenoriu tvirtinti... Ir va, sapnai! Kokie

teisūs buvo ţmonės, kai tokiuose prieštaravimuo-

se matė antgamtinių jėgų veikimą! Šiąnakt! Bai-

su ir pasakyti, laikiau ją glėbyje, stipriai glau-

dţiau prie širdies ir tūkstančius kartų bučiavau

meilės ţodţius šnabţdančias jos lūpas; mano

akys skendo jos aptemusiam iš laimės ţvilgsny.

Dieve! Ar vertas esu bausmės, kad ir dabar dar

jaučiu palaimą, vis širdim prisimindamas tuos

liepsningus dţiaugsmus? Lota! Lota! Aš ţuvęs!

Mano protas drumsčiasi, jau visa savaitė vaikštau

apkvaišęs, akys visada pilnos ašarų. Visur man

bloga, ir visur gera. Nieko nenoriu, nieko net-

rokštu. Būtų geriau, jei išvykčiau.

Pasiryţimas palikti pasaulį šiuo metu, šitokio-

mis aplinkybėmis vis labiau stiprėjo Verterio sie-

loje. Nuo to laiko, kai jis sugrįţo pas Lotą, ta

mintis visą laiką buvo jo paskutinė paguoda,

paskutinė viltis; tačiau jis davė sau ţodį, kad tai

nebus skubotas, staigus ţingsnis, jis ketino pada-

ryti jį visiškai įsitikinęs, kiek galima ramiau vis-

ką apsvarstęs.

Jo abejonės, jo kova su savimi gerai matyti iš

lapelio, tikriausiai nebaigto laiško Vilhelmui, ku-

ris be datos buvo rastas tarp jo popierių:

„Jos buvimas, jos dalia ir uţuojauta mano da-

liai dar spaudţia paskutines ašaras iš mano suke-

pusių smegenų. Pakelti uţdangą ir ţengti anapus!

Ir viskas! Kam delsti ir svyruoti? Kad neţinai,

kaip ten yra? Kad negrįši? Ir dar, kad tokia jau

mūsų dvasios savybė laikyti chaosu ir tamsybe

tai, apie ką nieko tikro neţinome.“

Galiausiai jis visiškai susigyveno ir apsiprato

su šia liūdna mintimi ir tvirtai, galutinai pasiryţo,

apie tai liudija šis dviprasmiškas laiškas, kurį jis

parašė savo draugui.

Gruodžio 20 d.

Ačiū tau, Vilhelmai, tik tavo mylinti širdis ga-

lėjo taip suprasti mano ţodį. Taip, tavo teisybė:

man geriau išvykti. Tavo pasiūlymas grįţti pas

jus nelabai mane vilioja, bent jau nenorėčiau va-

ţiuoti tiesiai, juo labiau kad galima tikėtis pasto-

vaus šalčio ir gero kelio. Man taip pat labai ma-

lonu, kad ţadi atvaţiuoti manęs paimti, tik luk-

telk dar kokias dvi savaites, kol gausi mano laiš-

ką su tolesniais planais. Nereikia raškyti vaisiaus,

kol jis neprinokęs. O dvi savaitės šen ar ten daug

reiškia. Pasakyk mano motinai, kad melstųsi uţ

savo sūnų ir kad atleistų man uţ visą širdgėlą,

kurią ji dėl manęs patyrė. Matyt, mano lemtis

buvo skaudinti tuos, kuriems turėjau nešti

dţiaugsmą. Lik sveikas, brangusis! Telaimina ta-

ve dangus! Lik sveikas!

Kas tuo metu dėjosi Lotos sieloje, ką ji galvojo

apie savo vyrą, apie savo nelaimingąjį draugą,

nedrįstame išreikšti ţodţiais, nors, ţinodami jos

būdą, galime šį tą numanyti, o graţi moters siela

mokės ją suprasti ir atjausti.

Viena yra tikra, — ji buvo tvirtai pasiryţusi pa-

sakyti Verteriui, kad taip daţnai nesilankytų, o

jeigu delsė, tai tik todėl, kad nuoširdţiai jo gailė-

josi, ţinodama, koks jam tai bus sunkus, vargu ar

pakeliamas smūgis. Tačiau šiuo metu ji buvo

priversta ryţtis; vyras apie tuos santykius visiškai

nebekalbėjo, ir ji pati niekada nieko nesakydavo,

reikėjo jam dabar veiksmais įrodyti, kad jos keti-

nimai verti jo pasitikėjimo.

Tą pačią dieną, parašęs pastarąjį laišką savo

draugui, tai buvo sekmadienį prieš Kalėdas, Ver-

teris atėjo vakare pas Lotą ir rado ją vieną. Ji

tvarkė ţaislus, kuriuos buvo paruošusi savo ma-

ţiesiems broliukams ir sesutėms kaip kalėdinę

dovaną. Jis ėmė kalbėti apie tai, kaip vaikai

dţiaugsis, ir apie tuos laikus, kada netikėtai ati-

darytos durys ir papuošta eglaitė su ţvakutėmis,

saldainiais ir obuoliais jį patį nukeldavo į devintą

dangų. „Jūs irgi gausit dovaną, — tarė Lota po

meilia šypsena slėpdama sumišimą. — Jeigu bū-

site geras, gausite ţvakutę ir dar kai ką.“ — „Ką

reiškia geras? — sušuko jis. — Koks aš turiu bū-

ti? Kaip būti geram? Lota, brangioji!“ — „Ket-

virtadienio vakare Kūčios, tada ateis vaikai, ateis

mano tėvelis, visi gaus dovanų, jūs irgi tada atei-

sit... ne anksčiau.“ Verteris suglumo. „Aš jus

prašau, — kalbėjo ji, — taip jau yra, aš jus pra-

šau dėl savo pačios ramybės, taip toliau negali-

ma, tikrai negalima.“ Jis nukreipė nuo jos akis ir

ėmė vaikščioti po kambarį murmėdamas pro su-

kąstus dantis: „Taip toliau negalima.“ Lota, nu-

jausdama, į kokią baisią padėtį įstūmė jį savo ţo-

dţiais, visaip mėgino nukreipti jo mintis kitur,

bet veltui. „Ne, Lota, — sušuko jis, — aš dau-

giau jūsų nematysiu.“ — „Kodėl gi? — nesutiko

ji. — Verteri, jūs galit, turit pas mus lankytis, tik

būkit santūresnis. Ak, kodėl jūs gimėt toks karš-

tas, su tokia atkaklia, nesuvaldoma aistra visam,

ko tik imatės! Aš jus prašau, — kalbėjo ji toliau

imdama jį uţ rankos, — būkit santūresnis. Jūsų

protas, jūsų ţinios, jūsų talentai — kiek jie siūlo

jums įvairiausių dţiaugsmų! Būkit vyras! Meskit

tą liūdną prisirišimą prie moters, kuri nieko kito

jums negali duoti, kaip tik gailestį.“ Jis sugrieţė

dantimis ir įbedė į ją niūrų ţvilgsnį. Ji nepaleido

jo rankos. „Tik vieną valandėlę ramybės, Verteri!

— tarė ji. — Argi jūs nejaučiat, kad pats save

apgaudinėjat, tyčia save ţudot? Kodėl gi būtinai

aš, Verteri, kito ţmona? Kodėl? Bijau, bijau, kad

šis troškimas jums atrodo toks viliojantis tik to-

dėl, kad negalit manęs gauti.“ Jis ištraukė iš Lo-

tos rankų savąją, ţiūrėdamas į ją pastėrusiu, ap-

maudţiu ţvilgsniu. „Gudriai! — sušuko jis. —

Labai gudriai! Ar tik ne Albertas bus taip išsita-

ręs! Diplomatiškai, labai diplomatiškai!“ —

„Kiekvienas galėtų taip pasakyti, — tarė ji. —

Argi nebėra visam pasauly merginos, kuri galėtų

patenkinti jūsų širdies troškimus? Tik daugiau

valios, paieškokit, ir uţtikrinu, kad ją rasit; man

jau seniai neramu ir dėl jūsų, ir dėl mūsų, kad

pastaruoju metu gyvenate tokiam siauram rate.

Daugiau valios! Kelionė jus išblaškytų! Paieško-

kit, susiraskit vertą savo meilės būtybę, tada su-

grįţkit pas mus, ir visi kartu dţiaugsimės tikros

draugystės laime.“ — „Tai vertėtų išspausdinti,

— atšovė jis su šalta šypsena, — ir rekomenduoti

visiems auklėtojams. Mieloji Lota! Duokit man

dar truputėlį laiko, ir viskas bus gerai.“ — „Tik

su sąlyga, Verteri, kad iki Kūčių neateisite!“ Jis

norėjo kaţką sakyti, bet į kambarį įėjo Albertas.

Juodu šaltai pasisveikino ir kurį laiką abu nes-

magiai vaikščiojo po kambarį. Verteris buvo be-

pradedąs kaţką kalbėti, bet greit nutilo. Albertui

irgi nepasisekė uţmegzti pokalbio, paskui jis pa-

klausė ţmoną apie kaţkokius darbus ir, išgirdęs,

kad jie dar nepadaryti, tarė jai kelis ţodţius, ku-

rie Verteriui pasirodė šalti, netgi šiurkštūs. Jis

norėjo išeiti, bet negalėjo; vis labiau niršdamas ir

širsdamas išlūkuriavo ligi aštuonių ir pasiėmė

lazdą ir skrybėlę tik tada, kai buvo padengtas sta-

las. Albertas kvietė jį pasilikti, bet jis palaikė tai

tuščiu mandagumu, šaltai padėkojo ir išėjo.

Jis parėjo namo, paėmė ţvakę iš tarno, kuris

norėjo jam pašviesti, ir nuėjo į savo kambarį, ten

jis balsu verkė, piktai kalbėjo pats su savimi,

blaškėsi iš kampo į kampą, pagaliau nenusiren-

gęs krito į lovą, kur jį rado tarnas, apie vienuolik-

tą išdrįsęs įeiti ir paklausti, ar nereikia ponui nu-

traukti batų. Jis nesipriešino, bet uţdraudė tarnui

rytą įeiti į kambarį, kol nebus pašauktas.

Pirmadienio rytą, dvidešimt pirmą gruodţio, jis

parašė Lotai laišką, kuris po jo mirties buvo ras-

tas uţantspauduotas ant jo rašomojo stalo ir jai

įteiktas ir kurį aš pateikiu dalimis, kaip, spren-

dţiant iš aplinkybių, jis buvo rašomas.

Viskas baigta, Lota, pasiryţau mirti ir rašau tau

apie tai be jokio romantiško patoso, ramiai tos

dienos rytą, kada paskutinį kartą tave matysiu.

Kai skaitysi šias eilutes, brangioji, šaltas kapas

jau bus priglaudęs sustingusius palaikus nera-

maus, nelaimingo ţmogaus, kuris paskutinę savo

gyvenimo valandą neţino didesnės palaimos,

kaip kalbėtis su tavimi. Praleidau baisią naktį, ir

ak, gailestingą naktį. Ji sutvirtino, nulėmė mano

pasiryţimą: turiu mirti. Kai vakar išbėgau iš ta-

vęs šiurpiai sukilus jausmams, kai visa tai uţgulė

mano širdį, o mano beviltiškas, nelinksmas gy-

venimas šalia tavęs padvelkė lediniu šalčiu, — aš

vos parsigavau namo, kritau be nuovokos ant ke-

lių ir, o dieve! Tu suteikei man paskutinę paguo-

dą — karčias ašaras! Mano sieloj siautėjo tūks-

tančiai sumanymų, tūkstančiai vilčių, ir pagaliau

visiškai aiškiai iškilo paskutinė vienintelė mintis:

turiu mirti! Atsiguliau, ir rytą, kai pabudau nuri-

męs, tokia pat aiški, tvirta mintis tebėra mano

širdyje: turiu mirti! Tai ne desperacija, tai ţino-

jimas, kad ši mintis iki galo subrandinta ir kad

aukojuos dėl tavęs. Taip, Lota, kodėl turėčiau

slėpti? Vienas iš mūsų trijų turi trauktis, ir tas

būsiu aš! O brangioji! Šioj iškankintoj širdy daţ-

nai šmėkščiojo klaiki mintis — nuţudyti tavo vy-

rą... tave... save! Taigi tebūnie! Kai tu uţkopsi

ant kalno graţų vasaros vakarą, prisimink mane,

kaip aš daţnai ateidavau iš slėnio, paţvelk į ka-

pines, į mano kapą, kur nuo vėjo siūruos aukšta

ţolė besileidţiančios saulės spinduliuose... Kai

pradėjau, buvau ramus, o dabar, kai viskas taip

gyvai atsistojo prieš akis, verkiu kaip vaikas.

Apie dešimtą Verteris pasišaukė tarną ir vilk-

damasis pasakė jam po kelių dienų ketinąs išva-

ţiuoti, liepė išvalyti drabuţius ir viską sutaisyti

kelionei; be to, įsakė visur paprašyti sąskaitų, pa-

rnešti išskolintas knygas ir keliems vargšams,

kuriuos kas savaitę šelpdavo, iš anksto atiduoti

paskirtą sumą uţ du mėnesius. Pietus liepė atneš-

ti į kambarį ir pavalgęs išjojo pas amtmaną, bet

jo nerado namie. Tad susimąstęs vaikščiojo po

sodą, lyg dar paskutinį kartą norėdamas uţsi-

krauti ant pečių visą liūdnų prisiminimų naštą.

Vaikai neleido jam ilgai svajoti, apspito jį, šo-

kinėjo aplink ir čiauškėjo: kai praeisiąs rytojus,

kitas rytojus ir dar viena diena, jie gausią iš Lo-

tos kalėdinių dovanų, ir tikėjosi stebuklų, kuriuos

jiems piešė jų vaikiška vaizduotė. „Rytojus, kitas

rytojus ir dar viena diena!“ — sušuko jis, karštai

juos išbučiavo ir buvo beišeinąs, bet vienas ma-

ţylis norėjo dar kaţką pasakyti jam į ausį. Jis iš-

davė paslaptį, kad vyresnieji broliai parašę gra-

ţius naujametinius linkėjimus, tokius didelius!

Vieną tėtei, kitą Albertui ir Lotai ir dar vieną po-

nui Verteriui; jie įteiksią juos Naujųjų Metų rytą.

Tai sukrėtė jį iki sielos gelmių, jis padovanojo

vaikams po pinigėlį, uţšoko ant ţirgo, paprašė

perduoti sveikinimus tėvui ir su ašaromis akyse

išjojo. Apie penktą sugrįţo namo, liepė tarnaitei

pakurstyti ţidinį ir priţiūrėti, kad neuţgestų iki

vėlios nakties. Tarnams įsakė sudėti į lagamino

dugną knygas ir skalbinius, o drabuţius apsiūti.

Paskui, matyt, parašė šias savo paskutinio laiško

Lotai eilutes:

Tu manęs nelauki! Manai, kad paklausysiu ir

ateisiu tik Kūčių vakare? O Lota! Šiandien arba

jau niekada. Kūčių vakare tu laikysi šį popierių

rankose, drebėsi ir laistysi jį savo brangiomis

ašaromis. Aš noriu ir turiu! O, kaip gera, kad esu

pasiryţęs!

Lota tuo metu buvo ypatingoj būklėj. Po pasku-

tinio pasikalbėjimo su Verteriu ji pajuto, kaip

sunku jai bus jo netekti ir kaip kentės jis, jei ne-

begalės pas juos lankytis. Lyg tarp kitko ji prasi-

tarė Albertui girdint, kad Verteris ligi Kūčių va-

karo nebeateis, ir Albertas išjojo pas vieną kai-

myną valdininką uţbaigti kaţkokių reikalų ir ten

ketino nakvoti. Lota liko namie viena, nebuvo su

ja nė vieno iš jos broliukų ir sesučių; ji sėdėjo

paskendusi mintyse, kurios tyliai sukosi apie jos

gyvenimą. Štai ji amţinai surišta su ţmogum, ku-

rio meile ir ištikimybe neabejoja, kurį visa širdim

myli, kurio ramus ir tvirtas būdas, rodos, paties

dangaus skirti tam, kad dorai moteriai uţtikrintų

gyvenimo laimę; ji nujautė, kas jis visada bus jai

ir jos vaikams. Antra vertus, Verteris buvo jai

toks brangus, nuo pat pirmosios jų paţinties die-

nos taip graţiai atsiskleidė jų sielų giminystė, o

ilga draugystė, bendri įspūdţiai paliko jos steloj

neišdildomą pėdsaką. Ji įprato dalintis su juo

kiekviena įdomesne mintim ar įspūdţiu, ir jam

išvykus širdyje liks skaudi tuštuma, kurios niekas

nebeuţpildys. O, kad ji galėtų šią akimirką pa-

versti jį broliu! Kokia ji būtų laiminga!.. Kad bū-

tų galima apvesdinti jį su kuria iš draugių, tada

gal ir jo santykiai su Albertu atsitaisytų.

Ji perbėgo mintimis visas savo drauges, ir

kiekvienai vis kaţko trūko, nerado nė vienos, ku-

riai būtų norėjusi jį atiduoti. Taip svarstydama ji

pirmą kartą kaţkur giliai, nors ir nė visai sąmo-

ningai, pajuto, kad iš tikrųjų trokšta pasilikti jį

sau, ir kartu suprato, kad negali, neturi teisės to

daryti. Jos tyra, graţi siela, visada šviesi ir leng-

vai randanti išeitį, liūdnai pajuto tą, kad kelias į

laimę uţkirstas. Jos širdis buvo suspausta, juodas

debesis temdė akis.

Taip atėjo pusė septynių, ir laiptuose pasigirdo

ţingsniai, ji tuojau paţino Verterio eiseną ir jo

balsą, klausiantį apie ją. Jos širdis ėmė smarkiai

plakti, ir turbūt nesuklysim pasakę, kad pirmą

kartą dėl jo atvykimo. Jei būtų galėjusi, būtų lie-

pusi pranešti, kad jos nėra namie, o kai jis įėjo,

sušuko sumišusi ir susijaudinusi: „Jūs neišlaikėt

ţodţio!“ — „Aš nieko neţadėjau“, — atsakė jis.

„Tai bent galėjot atsiţvelgti į mano prašymą, —

kalbėjo ji, — aš juk prašiau jus dėl mūsų abiejų

ramybės.“ Ji nebeţinojo, ką sako, nė ką daro, ir

išsiuntė tarnaitę pakviesti draugių, kad tik nereik-

tų būti vienai su Verteriu. Jis padėjo ant stalo ke-

lias atneštas knygas, pasiteiravo apie kitas, o Lo-

ta čia troško, kad draugės ateitų, čia vėl, kad ne-

ateitų. Tarnaitė sugrįţo ir pranešė, kad nei viena,

nei kita ateiti negalinčios. Lota buvo beliepianti

tarnaitei sėdėti su darbeliu gretimam kambary,

bet apsigalvojo. Verteris vaikštinėjo po kambarį,

ji priėjo prie fortepijono ir pradėjo skambinti

menuetą, bet pirštai neklausė. Ji susitvardė ir ra-

miai atsisėdo šalia Verterio, kuris jau sėdėjo savo

įprastinėj vietoj ant sofos.

„Ar nieko neturit paskaityti?“ — paklausė ji.

Jis atsakė, kad nieko. „Štai ten, mano stalčiuj, —

pradėjo ji, — guli kelios jūsų išverstos Osiano

giesmės; aš jų dar neskaičiau, vis tikėjausi, kad

jūs pats man perskaitysit; bet ligi šiol kaţkaip

nebuvo progos.“ Jis nusišypsojo ir nuėjo atnešti

giesmių; jį nukrėtė šiurpas, kai paėmė jas į ran-

kas, o kai paţvelgė į tekstą, akys pasruvo ašaro-

mis. Jis atsisėdo ir pradėjo skaityti:

Temstančio dangaus ţvaigţdele, graţiai tu mir-

gi vakaruos, keli iš debesų auksinę savo galvą,

didingai plauki savo kalnais. Ko tu ţvalgaisi ty-

ruose? Nurimo pikti vėjai; kaţkur toli girdėt kal-

nų upokšnis; kaţkur toli skalauja bangos uolą;

dūzgia laukuos vakarių vabzdţių spiečiai. Ko tu

ţvalgais, graţusis šviesuly? Bet tu šypsaisi ir

plauki sau, dţiaugsmingai supama bangų, kurios

myluoja tavo šilko plaukus. Sudie, ramusis spin-

duly! Ateik, puikioji Osiano sielos saule!

Ir ji ateina su visa savo galybe. Aš matau savo

išmirusius draugus, jie renkasi prie Loros, kaip

tomis dienomis, kurios praėjo. Ateina Fingalis ta-

rytum drėgnas rūko stulpas; jį supa jo didvyriai,

o štai su jais ir bardai giesmininkai: ţilagalvis

Ulinas, stotingasis Rinas, ţavusis dainius Alpi-

nas, ir tu, taip švelniai raudanti Minona! Kaip jūs

pasikeitėt, draugai manieji, nuo tų dienų, kada

puotavom šeimoj, kada rungėmės savo dainomis,

siekdami šlovės, nelyginant pavasario vėjeliai,

lankstantys ant kalvos tyliai šlamančią ţolę.

Į priekį ţengė Minona spindėdama visa savo

groţybe, nuleidusi ašarų pilnas akis; jos sunkius

plaukus draikė vėjas, atūţęs nuo kalvų. Aptemo

karţygių veidai, kai ji prabilo savo švelniu balsu;

juk tiek kartų jie buvo matę Salgaro kapą, niūrų

šviesiosios Kolmos būstą. Kolma, švelniabalsė

Kolma, vienui viena palikta ant kalvos. Salgaras

ţadėjo ateiti; bet aplinkui tvyro naktis. Klausykit,

ką dainuoja Kolma, vienui viena sėdėdama ant

kalvos.

Kolma

Aplink naktis! O aš vienui viena ant vėtrų čai-

ţomos kalvos. Vėjas staugia kalnuose. Kriokia

vanduo, griūdamas nuo uolos. Nėra lūšnelės, ku-

rioj galėčiau pasislėpti nuo lietaus, vienui viena

ant šios audringos kalvos.

Išplauk, mėnuli, iš savo debesų! Išeikit, nakties

ţvaigţdės! Tegu koks vienas jūsų spindulėlis nu-

veda mane tenai, kur po sunkios medţioklės ilsis

mano meilė, kur šalia guli jo atleistas lankas, ap-

link lekuoja šunys! O aš turiu sėdėti vienui viena

ant apţėlusios upės uolų. Šniokščia vėtra ir van-

duo, aš negirdţiu savo mylimojo balso.

Ko delsia mano Salgaras? Ar jis uţmiršo duotą

ţodį? Štai uola ir medis, štai ošiantis upelis! Su

nakties tamsa ţadėjai čia ateiti; ak, kur nuklydo

mano Salgaras? Norėjau bėgti su tavim, palikti

tėvą, brolį! Išdidţiuosius! Nuo seno priešai mūsų

giminės, bet mes ne priešai, o Salgarai!

Paliauki staugęs, vėjau! Bent vieną mirksnį pa-

tylėkit, vandenys! Kad mano balsas nuskambėtų

slėniu, kad mano keleivis mane išgirstų! Salga-

rai! Tai aš šaukiu! Štai medis ir uola! Salgarai!

Brangusis! Štai aš! Ko tu delsi?

Ţiūrėk, išplaukia mėnuo, klony ţiburiuoja upė,

pilkos uolos remia kalvą, bet aš jo nematau vir-

šūnėj, jo šunys neatbėga, skelbdami, kad jis atei-

na. Aš turiu čia sėdėti viena. Bet kas gi ten guli

tyrlauky? Mano mylimasis? Mano brolis? Kal-

bėkit, o mano draugai! Jie neatsako. O, kokia

baimė gniauţia mano sielą! Ak, jie negyvi! Jų

kardai kruvini nuo kovos! O broli, mano broli!

Kam tu nukovei mano Salgarą? O mano Salga-

rai! Kam tu nukovei mano brolį? Aš jus abu taip

mylėjau! O, tu buvai graţiausias iš tūkstančių

prie šios kalvos! Jis buvo baisus kovoje. Atsaky-

kite man! Išgirskit mano balsą, mylimieji! Bet

aiman! Jie amţinai nutilo, jų širdys šaltos kaip ta

ţemė! Nuo uolėtos kalvos, nuo audringojo kalno

viršūnės kalbėkit, mirusiųjų dvasios! Kalbėkit!

Aš nebijosiu! Kur jūsų poilsio vieta? Kokioj kal-

nų oloj jūsų ieškoti? Negirdėti vėjyje menkiausio

šnabţdesio, neatneša atsakymo vėtros nuo kalnų..

Aš sėdţiu viena su savo gėla, ašarom paplūdusi,

ir laukiu aušros. Ruoškite duobę, mirusiųjų drau-

gai, bet neuţkaskite jos, kol aš pareisiu. Mano

gyvenimas nyksta kaip sapnas, tai ko gi man pa-

silikti. Čia aš gyvensiu su savo draugais prie

skambančių upės uolų. Kai ant kalvos nusileis

naktis ir tyrlauky ūţaus vėjas, mano dvasia sto-

vės pagairėje ir raudos savo mirusių draugų!

Medţiotojas pašiūrėje išgirs mano balsą, bijos ir

gėrėsis juo: mano balsas, raudantis draugų, bus

saldus, nes aš taip juos abudu mylėjau!

Taip tu dainavai, švelnioji Minona, drovioji

Tormano dukra. Mes liejom ašaras dėl Kolmos,

ir niaukėsi mūsų sielos.

Į priekį ţengė Ulinas su arfa ir padainavo

mums Alpino dainą. Alpino balsas buvo malo-

nus, Rino siela — ugnies strėlė. Bet juodu jau il-

sėjosi ankštam namelyje, ir jų balsas seniai jau

nuaidėjo šeimoj. Kartą, dar prieš karţygių ţuvi-

mą, Ulinas grįţo iš medţioklės. Jis išgirdo, kaip

jie rungiasi, dainuodami ant kalvos. Švelnios bu-

vo jų dainos, bet liūdnos. Jie apraudojo ţuvusį

Morarą, pirmąjį iš karţygių. Jo siela buvo kaip

Fingalio siela, jo kardas prilygo Oskaro kardui.

Bet jis ţuvo, ir jo tėvas raudojo, o sesers akys

buvo pilnos ašarų. Minonos, šauniojo Moraro se-

sers, akys buvo pilnos ašarų. Išgirdusi Ulino dai-

ną, ji ţengė atgal kaip mėnulis vakaruos, nujaus-

damas lietų ir audrą, slepia savo šviesią galvą uţ

debesų. Aš uţgavau arfą, pritardamas Ulino rau-

dai.

Rinas

Nutilo vėjas, ir liovėsi lietus, vidudienis toks

giedras, debesys nuslinko. Probėgšmais nušvie-

čia kalvą nepastovi saulė. Rausvas kalnų upokš-

nis verţiasi per slėnį. Saldus tavo čiurlenimas,

upeli; bet dar saldesnį balsą aš girdţiu. Tai Alpi-

no balsas, kuris aprauda mirusį. Nusvirusi jo se-

na galva, ir akys nuo ašarų paraudusios. Alpinai!

Puikusis dainiau! Ko tu rymai vienui vienas ant

tylinčios kalvos? Ko raudi kaip vėjo gūsiai girio-

je, kaip bangos tolimoj pakrantėj?

Alpinas

Mano ašaros, Rinai, skirtos mirusiam, mano

balsas kapo gyventojams. Grakštus tu stovi ant

kalvos, graţus tarp tyrlaukio sūnų. Bet ir tu ţūsi

kaip Moraras, ir prie tavo kapo skambės rauda.

Kalvos tave uţmirš, tavo lankas gulės priemenėj

neįtemptas.

Greitas tu buvai, Morarai, kaip stirna ant kal-

vos, baisus kaip nakties pašvaistė danguje. Tavo

pyktis buvo audra, tavo kardas mūšyje kaip ţai-

bai viršum tyrų. Tavo balsas griaudėjo kaip miš-

kų upokšnis po lietaus, kaip perkūnija uţ tolimų

kalvų. Ne vienas krito nuo tavo rankos, tavo

pykčio liepsna juos prarijo. Bet kai grįţdavai

namo iš karo, kokia giedra tada būdavo tavo kak-

ta! Tavo veidas švytėdavo kaip saulė po audros,

kaip mėnulis tykią naktį, tavo krūtinė kilnodavos

ramiai kaip eţeras, nurimus piktam vėjui.

Ankštas dabar tavo rūmas! Tamsus tavo būstas!

Trys ţingsniai tavo kapo, tavo, kuris buvai toks

didis! Keturi apsamanoję akmens prie galvos —

tavo vienintelis paminklas, belapis medis, aukšta

ţolė, kur šnabţda vėjyj, rodo medţioklio akiai

galingojo Moraro kapą. Nėra motušės, kuri tave

apraudotų, nėra mergelės, kuri čia lietų meilės

ašaras. Mirė ta, kur tave pagimdė, ţuvo Morg-

lano duktė.

Kas ten eina, pasiramstydamas lazda? Kieno

ten galva pabalus nuo senatvės, kieno akys pa-

raudusios nuo ašarų? Tai tavo tėvas, Morarai!

Vieną sūnų jis teturėjo. Jis girdėjo apie tavo gar-

są mūšyje, girdėjo apie išblaškytus priešus; jis

girdėjo apie Moraro šlovę! Ak! nieko negirdėjo

apie jo ţaizdas. Verk, Moraro tėve! Verk, bet ta-

vo sūnus tavęs negirdi. Kietas mirusiųjų miegas,

ţema jų pagalvė iš dulkių. Nebegirdės jis tavo

balso, nebeatbus tavo šaukiamas. O, kada gi ateis

į kapą rytas ir įsakys miegančiajam: „Kelkis!“

Sudie, kilniausias iš ţmonių, nugalėtojau karo

lauke! Bet niekada nebematys tavęs laukai! Nie-

kada nebeţybčios niūriam miške tavo šveitrus

plienas. Tu nepalikai sūnaus, bet tavo vardas iš-

liks dainoje, būsimos kartos išgirs apie tave, iš-

girs apie Moraro ţuvimą.

Garsiai raudojo karţygiai, bet garsiausi buvo

širdį draskantys Armino atodūsiai. Jis prisiminė

mirtį savo sūnaus, kuris ţuvo pačiam ţydėjime.

Šalia karţygio sėdėjo Karmoras, plačiojo Galma-

lo valdovas. „Ko dūsauji taip gailiai, Arminai?

— prabilo jis. — Ko gi čia verkti? Argi dainos ir

giesmės ne tam dainuojamos, kad jaudintų ir

guostų širdį? Jos ir švelni migla, pakilusi iš eţe-

ro, kuri drėgme nudvelkia slėnį ir ţydinčias gėles

pripildo rasos; bet saulė vėlei greit parodo savo

galią, ir miglos išsisklaido. Tai ko gi tu toks nu-

liūdęs, Arminai, bangų skalaujamos Gormos val-

dove?“

„Nuliūdęs! Taip, esu nuliūdęs, ir didi mano

skausmo prieţastis. Neţuvo tau sūnus, o Karmo-

rai, neţuvo ţydinti dukra; narsusis Kolgaras te-

bėra gyvas, gyva Anira, graţiausia iš mergelių.

Tavo namų šakos ţydi, Karmorai; o Arminas

paskutinis giminėj. Niūrus tavo patalas, o Daura!

Slogus tavo miegas kape. Kada gi atsikelsi su

daina, kada išgirsiu tavo skambų balsą? Pakilkit,

rudens vėjai! Pakilkit! Siauskite juodame tyrlau-

ky! Ūţkite, upeliai, kaukite, vėtros, ąţuolų viršū-

nėse! Keliauk, mėnuli, per debesų properšas, pa-

rodyk tarpais savo blyškų veidą! Primink man tą

baisią naktį, kada ţuvo mano vaikai, kada krito

stiprusis Arindalas, nusikankino meilioji Daura.

Daura, dukrele mano, tu buvai graţi! Graţi

kaip mėnuo viršum Furos kalvų, balta kaip ką tik

iškritęs sniegas, švelni kaip vėjelio dvelkimas!

Arindali, stiprus buvo tavo lankas, greita tavo ie-

tis mūšio lauke, tavo ţvilgsnis kaip rūkas ant

vandenų, tavo skydas — ugnies kamuolys audro-

je!

Garsus karuose Armaras atvyko ir meldė Dau-

ros meilės; ji neilgai priešinosi. Graţios buvo jų

draugų viltys. Eratas, Odgalo sūnus, nešiojo pyk-

tį širdyje, nes jo brolis krito nuo Armaro rankos.

Atvyko jis, persirengęs jūreivio drabuţiais. Gra-

ţus paţiūrėti buvo jo laivas, sidabruoti nuo am-

ţiaus jo plaukai, ramus jo grieţtas veidas. „Gra-

ţiausioji mergele, — tarė jis, — meilioji Armino

dukra, prie anos uolos, netoli kranto, kur ant me-

dţio raudonuoja uogos, laukia Dauros Armaras:

aš atplaukiau nuveţti jo mielosios per banguo-

jančias marias.“ Ji išplaukė su juo ir ėmė šaukti

Armarą, Niekas neatsiliepė, tik aidas nuo uolų.

„Armarai! Brangusis! Mylimasis! Kam mane

baugini? Klausyki, Arnato sūnau! Daura tave

šaukia!“ Klastingas Eratas kvatodamas yrėsi at-

gal į krantą. Ji šaukė vis garsiau, ji šaukė savo

tėvą, brolį: „Arindali! Arminai! Argi niekas ne-

ateis gelbėti Dauros?“

Jos šauksmas perskrido marias. Arindalis, ma-

no sūnus, nulipo nuo kalvos, jis grįţo rūstus iš

medţioklės, prie šono jam ţvangėjo strėlės, ran-

koje nešėsi lanką, penki juosvi dogai lydėjo jį. Jis

pamatė ant kranto drąsųjį Eratą, sučiupo jį ir pri-

rišo prie ąţuolo, stipriai suverţdamas per strėnas;

belaisvio aimanas nešiojo vėjas.

Arindalis sėdo į valtį ir išplaukė parveţti Dau-

ros. Atėjo Armaras ir, pykčiu uţsidegęs, paleido

pilkaplunksnę strėlę, ji suzvimbė ir pervėrė tau

širdį, Arindali, mano sūnau! Ne išdavikas Eratas

ţuvo, bet tu, valtis pasiekė uolą, jis krito ant ţe-

mės ir mirė. Prie tavo kojų krauju paplūdo tavo

brolis, koks didis buvo tavo skausmas, Daura!

Bangos sudauţė valtį. Armaras puolė į jūrą

gelbėti savo Dauros arba ţūti. Vėjas, atūţęs nuo

kalvos, susuko vandenis, plaukikas pasinėrė ir

jau nebeiškilo.

Aš girdėjau, kaip ant bangų skalaujamos uolos

viena raudojo mano Daura. Ji ilgai ir garsiai šau-

kė, bet aš, jos tėvas, negalėjau jai padėti. Visą

naktį išstovėjau prie vandens, mačiau ją blausioj

mėnesienoj, visą naktį girdėjau jos šauksmą, vė-

jas kaukė, lietūs čaiţė kalną iš tos pusės. Dar ne-

išaušus dienai jos balsas nusilpo, nuščiuvo, kaip

vakaris vėjelis tarp uolos ţolių. Skausmo prislėg-

ta ji mirė ir paliko Arminą vieną! Dingo mano

narsas kare, nebeturiu kuo didţiuotis tarp mergi-

nų.

Kai nuo kalnų atūţia vėtros, kai šiaurys vėjas

naršo vandenį, aš sėdţiu prie šniokščiančio kran-

to ir ţvelgiu į baisiąją uolą. Daţnai, kai leidţiasi

mėnuo, matau ūkuos savo vaikų dvasias, klajo-

jančias liūdnoj draugystėj.“

Iš Lotos akių pasipylusios ašaros atnešė pa-

lengvėjimą jos prislėgtai širdţiai ir nutraukė Ver-

terio giesmę. Jis numetė rankraštį, pagavo jos

ranką ir pravirko karčiomis ašaromis. Kita ranka

Lota pasirėmė galvą ir uţsidengė akis nosine.

Abudu buvo neţmoniškai susijaudinę. Karţygių

likimas priminė jiems jų pačių nedalią, jie pajuto

tai abu, ir jų ašaros susiliejo. Verterio lūpos ir

akys liepsnojo prie Lotos peties; ją ėmė krėsti

drebulys; ji norėjo atsikelti, bet skausmas ir gai-

lestis prislėgė ją it švinas ir neleido pajudėti. Ji

atsikvėpė ir tramdydama ašaras paprašė jį skaity-

ti toliau, paprašė tikrai neţemišku balsu! Verteris

drebėjo, jo širdis vos neplyšo iš skausmo, jis pa-

ėmė popierių ir palauţtu balsu skaitė toliau:

„Kam mane ţadini, pavasario vėjeli? Tu gla-

monėji mane ir sakai: „Aš apšlakstysiu tave dan-

gaus rasa! Bet mano ţydėjimo laikas baigiasi, jau

artėja audra, kuri nuplėšys man lapus! Rytoj ateis

klajūnas, ateis, kurs matė mane visoj groţybėj, jo

akys ieškos manęs laukuos ir neberas...“

Šie ţodţiai pribloškė nelaimingąjį Verterį visa

jėga. Juodţiausios nevilties prislėgtas, jis puolė

prieš Lotą ant kelių, pagavo jos rankas, spaudė

jas sau prie akių, kaktos, ir jos sieloj tartum švys-

telėjo kaţkoks baisus nujautimas. Jos jausmai

pakriko, ji spaudė jam rankas, glaudė jas prie

krūtinės, graudulio įveikta palinko prie jo, ir jų

degantys skruostai susilietė. Viskas aplink išny-

ko. Jis pagavo ją į glėbį, prisispaudė prie krūtinės

ir apipylė jos drebančias, kaţką šnabţdančias lū-

pas beprotiškais bučiniais. „Verteri! — sušuko ji,

dusdama ir gręţdamasi nuo jo. — Verteri! — ir

pamėgino atstumti jį nuo savęs. — Verteri!“ —

sušuko ji ryţtingu, kilniausio jausmo kupinu bal-

su. Jis paklausė, paleido ją ir apsvaigęs puolė ant

kelių. Ji pašoko sumišusi ir išsigandusi ir, drebė-

dama iš meilės ir pykčio, tarė: „Tai paskutinis

kartas, Verteri. Daugiau jūs manęs nebematysit.“

Ir, paţvelgusi į nelaimingąjį kupinu meilės

ţvilgsniu, išbėgo į kitą kambarį ir uţsirakino.

Verteris ištiesė rankas, nedrįsdamas jos sulaikyti.

Jis klūpojo ant ţemės, galva įsikniaubęs į kana-

pą, ir taip išbuvo gerą pusvalandį, kol atitoko iš-

girdęs bruzdesį. Tai buvo mergina, įėjusi dengti

stalo. Jis ėmė vaikščioti po kambarį ir, kai tik vėl

liko vienas, priėjo prie kabineto durų ir tyliai pa-

šaukė: „Lota! Lota! Tik vieną ţodelį, noriu tik

sudie pasakyti!“ Ji neatsiliepė. Jis laukė, maldavo

ir laukė; paskui atsiplėšė nuo durų ir sušuko:

„Sudie, Lota! Sudie amţinai!“ Jis atklydo prie

miesto vartų. Sargai jį paţino ir nieko nesakę iš-

leido į laukus. Krito šlapdriba, ir tik apie vienuo-

liktą jis vėl pasibeldė į vartus. Kai Verteris sugrį-

ţo namo, tarnas pastebėjo, kad jo ponas be skry-

bėlės. Nedrįsdamas klausinėti, tarnas nurengė jį,

visi drabuţiai buvo kiaurai permirkę. Skrybėlė

vėliau buvo rasta ant uolos, kuri stūkso išsikišusi

nuo kalvos į slėnį; niekas negalėjo suprasti, kaip

jis ten per tamsą ir lietų uţkopė ir nenukrito. Jis

atsigulė ir ilgai miegojo. Kai rytą pašauktas tar-

nas atnešė kavą, Verterį rado berašantį. Laiške

Lotai jis parašė šias eilutes:

Ir štai paskutinį kartą, paskutinį kartą atmerkiu

šias akis. Ak, jos daugiau nebematys saulės, ją

dengia niūri, ūkanota diena. Tad liūdėk, gamta!

Tavo sūnus, tavo draugas, tavo mylimasis artėja

prie savo galo. Lota, to jausmo su nieku nepaly-

ginsi, rodos, sapnuoji slogų sapną, kai sau tari:

tai paskutinis rytas. Paskutinis! Lota, aš negaliu

suvokti šio ţodţio: paskutinis! Argi aš nestoviu

čia pilnas jėgų, o rytoj gulėsiu susmukęs ant ţe-

mės. Mirti! Kas tai yra? Ţiūrėk, kalbėdami apie

mirtį, mes sapnuojame. Aš ne sykį esu matęs

ţmones mirštant; bet ţmonės yra tokie riboti, kad

negali suvokti nei savo būties pradţios, nei pa-

baigos. Šiandien aš dar tavo, tavo, tavo, mylimo-

ji! Akimirka — ir mudu išskirti, nublokšti į dvi

šalis... nejaugi amţinai? Ne, Lota, ne. Kaipgi aš

galiu išnykti? Kaip tu gali išnykti? Juk mes esa-

me! Išnykti! Kas tai yra? Tai vėl tik ţodis! Tuš-

čias garsas! Mano širdis jo nejaučia! Miręs, Lota!

Uţkastas šaltoj ţemėj, kur taip ankšta, taip tam-

su! Aš turėjau bičiulę, mano bejėgės jaunystės

dienomis ji buvo man viskas; ji mirė, aš lydėjau

jos kūną, stovėjau prie duobės, kai buvo leidţia-

mas karstas, girdėjau, kaip subrūkšėjo virvės,

traukiamos aukštyn, paskui nukrito pirmasis kas-

tuvas ţemių, gūdţiai sudundėjo baugi dėţė, kas-

kart vis dusliau, dusliau, kol iškilo kauburys. Aš

susmukau šalia kapo — sukrėstas, sujaudintas,

išsigandęs, plyštančia širdim, bet nesuvokiau, kas

man darėsi... kas darysis. Mirtis! Kapas! Aš tų

ţodţių nesuprantu.

O atleisk! Atleisk man! Vakar! Ta akimirka tu-

rėjo man būti paskutinė šiam pasauly. O angele!

Pirmąkart, pirmąkart be jokių abejonių mano šir-

dy suliepsnojo palaimos jausmas: ji mane myli,

myli mane! Ant mano lūpų tebedega šventoji ug-

nis, kuri verţės iš tavųjų; mano širdį gaivina nau-

jas dţiugus jausmas. Atleisk! Atleisk man!

Ak, aš ţinojau, kad tu mane myli, ţinojau nuo

pirmų širdingų ţvilgsnių, nuo pirmo rankos pa-

spaudimo, o vis dėlto, kai išeidavau, kai matyda-

vau šalia tavęs Albertą, mane vėl kankindavo li-

guistos abejonės.

Ar prisimeni gėles, kurias man atsiuntei tada,

kai anoj nelemtoj draugijoj negalėjai man nė vie-

no ţodţio pasakyti, net rankos paduoti? O, aš pu-

sę nakties išklūpojau prieš jas ant kelių, jos pat-

virtino man tavo meilę. Bet ak! Tie įspūdţiai nu-

blanko, kaip iš tikinčiojo sielos pamaţu išnyksta

pajautimas dievo malonės, kuri jam dangiška

gausybe teikiama šventais, matomais ţenklais.

Visa tai praeina, bet jokia amţinybė neuţgesins

tos liepsningos gyvybės, kurią vakar gėriau iš ta-

vo lūpų, kurią jutau savy! Ji mane myli! Ši ranka

buvo ją apkabinusi, šios lūpos virpėjo ant jos lū-

pų, kuţdėjo prie jos lūpų. Ji mano! Tu mano!

Taip, Lota, amţinai. Kas iš to, kad Albertas tavo

vyras? Vyras! Tai tik šiam pasauly... o šiam pa-

sauly nuodėmė, kad aš tave myliu, nuodėmė, kad

trokštu išplėšti tave iš jo rankų į savo glėbį?

Nuodėmė? Tegu ir taip, aš save uţ ją baudţiu; tą

nuodėmę aš ragavau su dangišku dţiaugsmu, pa-

girdţiau savo širdį gyvybės vandeniu ir įgavau

jėgų. Nuo tos akimirkos tu mano! Mano, Lota!

Aš išeinu pirmas. Einu pas savo tėvą, pas tavo

tėvą. Jam aš pasiskųsiu, jis mane paguos, kol tu

ateisi, ir aš atbėgsiu tavęs pasitikti, apglėbsiu ta-

ve ir liksiu su tavim, amţinai apsikabinęs prieš

amţinojo veidą. Aš nesapnuoju, neinu iš proto!

Artėjant prie kapo darosi šviesiau. Mes neišnyk-

sim! Mes susitiksim! Pamatysim tavo motiną! Aš

ją pamatysiu, ją rasiu, ir, ak, jai išliesiu savo šir-

dį! Tavo motina, antroji tu...

Apie vienuoliktą Verteris paklausė tarną, ar

Albertas jau galėtų būti grįţęs. Tarnas atsakė,

kad taip, matęs vedant jo ţirgą. Tada jo ponas

padavė tokio turinio neuţlipintą laiškelį:

„Ar nepaskolintumėt man į kelionę savo pisto-

letų? Likite sveiki, linkiu viso geriausio!“

Geroji Lota paskutinę naktį maţai miegojo:

atomazga, kurios ji su nerimu laukė, atėjo, bet ji

nė nenujautė, nė įtarti negalėjo, kad ji bus tokia.

Toks skaistus ir ramiai tekantis jos kraujas dabar

karštligiškai sukilo, tūkstančiai jausmų siautėjo

jos taurioj sieloj. Ar jos širdį degino Verterio

glamonių ugnis? Ar pyktis dėl jo įţūlumo? O gal

jai kėlė apmaudą palyginimas savo dabartinės

būklės su anomis dienomis, kada jautėsi tokia

vaikiškai rami, be jokios kaltės, ir niekas ne-

drumstė jos pasitikėjimo savimi? Kaip dabar ji

paţiūrės vyrui į akis? Kaip apsakys jam tą sceną,

kurią drąsiai galėjo prisipaţinti ir vis dėlto nedrį-

so prisipaţinti? Jie abu taip ilgai tylėjo, nejaugi ji

turės pirmoji nutraukti tylą ir tokiu netinkamu

metu atskleisti jam šią nelemtą naujieną? Ji bai-

minosi, kad jau pati ţinia apie Verterio apsilan-

kymą sukels jam apmaudą, o ką besakyti apie to-

kią netikėtą katastrofą! Ar ji galėjo tikėtis, kad

jos vyras paţiūrės į tai teisingai, nepasmerks jos?

Ir vėl, ar ji galėjo norėti, kad jis paţvelgtų į slap-

čiausius jos širdies kampelius? Antra vertus, kaip

ji galėjo veidmainiauti prieš vyrą, kuriam visada

buvo atvira ir tyra kaip krištolas, nuo kurio nie-

kada neslėpė ir negalėjo slėpti nė vieno savo

jausmo? Ir viena, ir kita kėlė jai nerimą, varţė ją.

Ir jos mintys tolydţio grįţdavo prie Verterio, ku-

rio ji neteko, su kuriuo nenorėjo skirtis, kurį, de-

ja, turėjo palikti jo paties likimui, ţinodama, kad

jos netekęs jis nieko nebeturės. Šią valandą ji ir

pati nenumanė, kaip sunkiai ją slegia ta siena, iš-

kilusi tarp jos ir vyro! Tokie protingi, tokie geri

ţmonės dėl tam tikrų slaptų nesutarimų nustojo

kalbėtis, kiekvienas jautėsi teisus ir mintyse pri-

kaišiojo kitam neteisumą; jų santykiai taip susi-

painiojo ir susikomplikavo, kad šią kritišką va-

landą, nuo kurios viskas priklausė, neįmanoma

buvo atnarplioti mazgo. Jei laimingas atvirumas

būtų juos anksčiau suartinęs, jei atgijusi abipusė

meilė ir atlaidumas būtų atvėrę jų širdis, gal dar

jie būtų galėję išgelbėti mūsų draugą.

Prisidėjo dar viena savotiška aplinkybė. Kaip

ţinome iš Verterio laiškų, jis niekada neslėpė,

kad trokšta palikti šį pasaulį. Albertas daţnai jį

dėl to puldavo. Lota su vyru taip pat retkarčiais

apie tai pasikalbėdavo. Albertas atvirai bjaurėda-

vosi tokia pabaiga ir daţnai su kaţkokiu jam vi-

sai nebūdingu irzlumu tvirtindavo turįs pagrindo

abejoti tokių ketinimų nuoširdumu, net leisdavo

sau pasijuokti iš jų, ir savo netikėjimą įteigė Lo-

tai. Tas ją nuramindavo, kai jos mintyse iškilda-

vo šis liūdnas paveikslas, bet kaip tik dėl to ji

negalėjo pasidalinti su vyru nerimu, kuris ją šią

akimirką kankino.

Albertas grįţo namo, ir Lota nervingai skubė-

dama išbėgo jo pasitikti. Jis grįţo surūgęs, neuţ-

baigęs reikalo; kaimynas amtmanas pasirodė esąs

nesukalbamas, smulkmeniškas ţmogėnas. Pras-

tas kelias jį irgi suerzino.

Jis paklausė, kas naujo, ji pernelyg skubiai at-

sakė, kad vakar vakare buvęs Verteris. Jis pasi-

teiravo, ar nėra laiškų, ir išgirdo, kad jo kambary

guli laiškai ir paketai. Jis nuėjo į savo kambarį, ir

Lota liko viena. Artumas ţmogaus, kurį ji mylėjo

ir gerbė, sukėlė jos širdy naują jausmą. Prisimi-

nusi jo kilnumą, jo meilę ir gerumą, ji aprimo,

kaţkoks slaptas jausmas traukė ją pas vyrą, ji pa-

siėmė rankdarbį ir senu įpročiu nuėjo į jo kamba-

rį. Vyrą ji rado dirbantį, jis atplėšinėjo paketus ir

skaitė. Kai kurios naujienos, matyt, buvo neko-

kios. Jinai porą kartų pakalbino jį, jis trumpai at-

sakė ir, atsistojęs prie pulto, ėmė rašyti. Šitaip jie

išbuvo gerą valandą kartu, ir Lotos sieloje darėsi

vis tamsiau. Ji nujautė, kaip sunku jai būtų atverti

širdį vyrui net ir tada, jeigu jis būtų linksmesnis;

ją uţplūdo graudulys, nenorėdama jo rodyti ji ri-

jo ašaras ir dar labiau kentėjo.

Kai atėjo Verterio tarnas, ji neapsakomai sumi-

šo; šis padavė Albertui laiškelį, Albertas ramiai

atsigręţė į ţmoną ir tarė: „Paduok jam pistoletus.

Linkiu tavo ponui laimingos kelionės“,— pridūrė

jis, atsisukęs į vaikiną. Tai trenkė ją it perkūnas,

ji nesiryţo keltis, nebejuto savęs. Pamaţu ji priė-

jo prie sienos, nukabino pistoletus, nušluostė

dulkes ir delsė ir būtų dar ilgiau delsus, jei klau-

siamas Alberto ţvilgsnis nebūtų jos paraginęs.

Negalėdama ištarti nė ţodţio, ji padavė nelemtus

ginklus tarnui ir, vos tik jis išėjo iš namų, susidė-

jo rankdarbį, ir neišpasakytos baimės pagauta

nuėjo į savo kambarį. Širdis pranašavo jai viso-

kius baisumus. Čia ji norėjo pulti vyrui po kojų,

viską jam išpaţinti — vakarykštį įvykį, savo kal-

tę ir baimę. Čia ji vėl matė, kad tai bergţdţios

viltys, ji niekaip neįprašys vyrą nueiti pas Verte-

rį. Dengiant stalą, atėjo gera draugė, ketindama

tik kaţko pasiklausti ir tuojau išeiti, bet pasiliko,

ir jos dėka nuotaika per pietus buvo pakenčiama,

abu turėjo valdytis, kalbėti, pasakoti ir bent kiek

uţsimiršo.

Tarnas parnešė ginklus Verteriui, ir šis, išgir-

dęs, kad pistoletus padavė Lota, čiupo juos su di-

dţiausiu dţiaugsmu. Jis liepė atnešti duonos ir

vyno, išsiuntė tarną pietauti ir sėdo rašyti:

Aš juos gavau iš tavo rankų, tu nušluostei nuo

jų dulkes, aš juos bučiuoju tūkstančius kartų, tu

juos lietei, tu, dangaus angele, pritari mano su-

manymui! Tu, Lota, duodi man ginklą, tu, iš ku-

rios rankų aš troškau mirties, ir ak, štai ją gaunu!

Aš išklausinėjau savo tarną. Tu drebėjai juos pa-

duodama, tu nepasakei sudie! Kaip graudu! Ne-

pasakei man sudie! Negi tu būtum uţdariusi man

savo širdį dėl tos akimirkos, kuri mane amţinai

prie tavęs pririšo? Lota, nė tūkstantis metų neiš-

dildys šio įspūdţio! Ir aš jaučiu, tu negali nekęsti

to, kuris taip karštai tave myli.

Po pietų jis liepė tarnui sudėti visus daiktus,

suplėšė daug popierių, išėjo į miestą ir apmokėjo

dar kelias smulkias skolas. Grįţo namo, dar kartą

išėjo, nepaisydamas lietaus aplankė grafo sodą,

paklaidţiojo po apylinkę ir tik vakarop parsiradęs

vėl sėdo rašyti:

Kai atėjo Verterio tarnas, ji neapsakomai sumi-

šo; šis padavė Albertui laiškelį, Albertas ramiai

atsigręţė į ţmoną ir tarė: „Paduok jam pistoletus.

Linkiu tavo ponui laimingos kelionės",— pridūrė

jis, atsisukęs į vaikiną. Tai trenkė ją it perkūnas,

ji nesiryţo keltis, nebejuto savęs. Pamaţu ji priė-

jo prie sienos, nukabino pistoletus, nušluostė

dulkes ir delsė ir būtų dar ilgiau delsus, jei klau-

siamas Alberto ţvilgsnis nebūtų jos paraginęs.

Negalėdama ištarti nė ţodţio, ji padavė nelemtus

ginklus tarnui ir, vos tik jis išėjo iš namų, susidė-

jo rankdarbį, ir neišpasakytos baimės pagauta

nuėjo į savo kambarį. Širdis pranašavo jai viso-

kius baisumus. Čia ji norėjo pulti vyrui po kojų,

viską jam išpaţinti — vakarykštį įvykį, savo kal-

tę ir baimę. Čia ji vėl matė, kad tai bergţdţios

viltys, ji niekaip neįprašys vyrą nueiti pas Verte-

rį. Dengiant stalą, atėjo gera draugė, ketindama

tik kaţko pasiklausti ir tuojau išeiti, bet pasiliko,

ir jos dėka nuotaika per pietus buvo pakenčiama,

abu turėjo valdytis, kalbėti, pasakoti ir bent kiek

uţsimiršo.

Tarnas parnešė ginklus Verteriui, ir šis, išgir-

dęs, kad pistoletus padavė Lota, čiupo juos su di-

dţiausiu dţiaugsmu. Jis liepė atnešti duonos ir

vyno, išsiuntė tarną pietauti ir sėdo rašyti:

Aš juos gavau iš tavo rankų, tu nušluostei nuo

jų dulkes, aš juos bučiuoju tūkstančius kartų, tu

juos lietei, tu, dangaus angele, pritari mano su-

manymui! Tu, Lota, duodi man ginklą, tu, iš ku-

rios rankų aš troškau mirties, ir ak, štai ją gaunu!

Aš išklausinėjau savo tarną. Tu drebėjai juos pa-

duodama, tu nepasakei sudie! Kaip graudu! Ne-

pasakei man sudie! Negi tu būtum uţdariusi man

savo širdį dėl tos akimirkos, kuri mane amţinai

prie tavęs pririšo? Lota, nė tūkstantis metų neiš-

dildys šio įspūdţio! Ir aš jaučiu, tu negali nekęsti

to, kuris taip karštai tave myli.

Po pietų jis liepė tarnui sudėti visus daiktus,

suplėšė daug popierių, išėjo į miestą ir apmokėjo

dar kelias smulkias skolas. Grįţo namo, dar kartą

išėjo, nepaisydamas lietaus aplankė grafo sodą,

paklaidţiojo po apylinkę ir tik vakarop parsiradęs

vėl sėdo rašyti:

Vilhelmai, paskutinį kartą mačiau mišką, lauką

ir dangų. Sudie ir tau! Brangioji motina, atleisk

man! Paguosk ją, Vilhelmai! Tegu dievas jus

laimina! Visi mano daiktai sutvarkyti. Likite

sveiki! Susitiksim vėl ir linksmesni.

Tau, Albertai, aš atsilyginau piktu, bet tu atleisi

man. Aš sudrumsčiau tavo namų ramybę, pasėjau

tarp jūsų nepasitikėjimą. Lik sveikas! Daugiau

taip nebus. O, kad mano mirtis atneštų jums lai-

mę! Albertai, Albertai, padaryk tą angelą laimin-

gą! Ir tegu lydi tave dievo palaima!

Vakare jis dar ilgai rausėsi savo popieriuose,

daug ką sudraskė ir sumetė į krosnį, uţantspau-

davo keletą paketų, adresuotų Vilhelmui. Juose

buvo trumpi rašinėliai, pabiros mintys, kurių

daugelį aš mačiau. Dešimtą jis liepė pakurstyti

ugnį ir atnešti butelį vyno, paskui išsiuntė tarną

gulti, ir šis išėjo į savo kamarėlę uţpakalinėj na-

mo pusėj, kur miegojo ir namiškiai; jis atsigulė

nenusirengęs, kad anksti rytą galėtų greičiau pa-

šokti, mat ponas buvo sakęs, jog pašto arkliai bus

paduoti prieš šešias.

Po vienuoliktos

Aplinkui taip tylu, ir mano siela tokia rami.

Ačiū tau, dieve, kad paskutinėmis akimirkomis

suteikei man šią šilumą, šią jėgą. Ţengiu prie

lango, brangioji! Ir matau, matau pro audringai

skriejančius debesis amţinojo dangaus ţvaigţ-

des. Ne, jūs nenukrisit. Praamţius laiko jus ir

mane savo širdy. Aš matau Grigo Ratų, graţiau-

sio iš visų ţvaigţdynų, grąţulo ţvaigţdes. Kai

vakarais išeidavau iš tavęs, pro tavo vartus, jie

šviesdavo tiesiai prieš mane. Su kokiu apsvaigi-

mu aš ţvelgdavau tada į juos! Kaip daţnai iškė-

lęs rankas laikiau juos savo anuometinės laimės

ţenklu ir simboliu! Ir dar... O Lota, argi ne vis-

kas man primena tave! Argi tu nesupi manęs iš

visų pusių! Argi aš negriebiau kaip nepasotina-

mas vaikas visų niekniekių, kuriuos tu, šventoji,

paliesdavai!

Brangusis siluete! Aš jį palieku tau, Lota, ir

prašau jį gerbti. Aš jį tūkstančius kartų bučiavau,

tūkstančius kartų mojavau jam išeidamas ir pa-

reidamas.

Parašiau tavo tėvui laiškelį, prašydamas pasi-

rūpinti mano palaikais. Kapinėse yra dvi liepos

nuošaliam kampe prie laukų; ten aš noriu ilsėtis.

Jis gali, jis tai padarys savo draugui. Tu jį irgi

paprašyk. Aš ţinau, kad pamaldiems krikščio-

nims būtų nemaloni vargšo nelaimingojo kaimy-

nystė. Ak, norėčiau, kad palaidotumėte mane ša-

lia kelio ar nuošaliam slėny, kur, praeidamas pro

kapo akmenį, kunigas ir levitas palaimintų jį, o

samarietis išlietų ašarą.

Metas, Lota! Man nebaisu paimti tą šaltą baisią

taurę, iš kurios turiu išgerti mirties svaigulį! Tu

man ją davei, ir aš nesvyruoju. Viskas, viskas!

Taip išsipildė visi mano gyvenimo troškimai, vi-

sos viltys! Toks šaltas, toks sustiręs beldţiuos į

geleţinius mirties vartus.

O, kad dievas man būtų suteikęs laimę mirti uţ

tave! Atiduoti gyvybę uţ tave, Lota! Aš mirčiau

drąsiai, su dţiaugsmu, jei tuo galėčiau grąţinti

tau gyvenimo ramybę ir dţiaugsmą! Bet ar man!

Tik nedaugeliui kilniųjų buvo lemta pralieti krau-

ją uţ artimuosius, savo mirtim įkvėpti naują,

šimteriopą gyvybę savo draugams!

Aš noriu, kad mane palaidotumėte su šiais dra-

buţiais, Lota, tu juos lytėjai, pašventinai, to pra-

šiau ir tavo tėvą. Mano siela plevena virš mano

karsto. Tegu niekas nekrato mano kišenių. Šis

rausvas kaspinas buvo ant tavo krūtinės, kai pir-

mą kartą tave radau tarp vaikų... O, išbučiuok

juos tūkstantį kartų ir apsakyk jiems jų nelaimin-

gojo draugo likimą. Meilučiai! Jie ir dabar

bruzda aplink mane. Ak, kaip aš prie tavęs prisi-

rišau, nuo pat pirmos akimirkos nebegalėjau be

tavęs būti!.. Šis kaspinas tebūnie palaidotas su

manim. Tu man jį padovanojai gimimo dieną!

Kaip godţiai aš viską griebiau! Ak, negalvojau

tada, kad mano kelias atves mane čionai!.. Būk

rami! Prašau tave, būk rami!

Jie uţtaisyti... Muša dvyliktą! Tai tebūnie!.. Lo-

ta! Lota! Sudie, sudie!

Kaţkuris kaimynas matė ugnies blykstelėjimą

ir girdėjo šūvį, bet toliau visa buvo tylu, ir jis ne-

bekreipė į tai dėmesio. Šeštą valandą ryto ateina

tarnas su ţiburiu. Jis randa savo poną ant ţemės,

randa pistoletą ir kraują. Jis šaukia, purto jį; atsa-

kymo nesulaukia, išgirsta tik gargėjimą. Jis bėga

pas gydytoją, pas Albertą. Lota išgirsta skambutį,

pradeda visa drebėti. Ji paţadina vyrą, abu kelia-

si, tarnas raudodamas ir mikčiodamas praneša,

kas įvyko, ir Lota be sąmonės krinta prie Alberto

kojų. Atėjęs pas nelaimingąjį, gydytojas rado jį

ant ţemės beviltiškoj padėty, pulsas dar tvinksė-

jo, bet visas kūnas jau buvo paralyţiuotas. Jis šo-

vėsi į galvą virš dešiniosios akies, kulka išnešė

smegenis. Jam buvo atverta vena, kraujas bėgo,

jis vis dar kvėpavo. Krėslo atlošas buvo aptiškęs

krauju, tad galėjai spėti, kad jis šovėsi, sėdėda-

mas prie rašomojo stalo, paskui nusmuko ant

ţemės ir konvulsijų tampomas raičiojos apie kė-

dę. Jis gulėjo bejėgis ant nugaros, galva į langą,

visiškai apsirengęs, su batais, mėlynu fraku ir

gelsva liemene.

Visas namas, visi kaimynai, visas miestas suju-

do. Atėjo Albertas. Verterį paguldė ant lovos, ap-

rišo kaktą, jo veide jau matėsi mirtis, jis visiškai

nebejudėjo. Plaučiai dar šiurpulingai švokštė, čia

silpniau, čia stipriau; artinosi galas. Vyno jis bu-

vo išgėręs tik vieną stiklą. Ant pulto gulėjo at-

versta „Emilija Galoti“.

Koks pritrenktas buvo Albertas, kokias kančias

kentėjo Lota, nesiimu apsakinėti.

Vos tik gavęs ţinią, atjojo senukas amtmanas

ir, liedamas graudţias ašaras, bučiavo mirštantį.

Netrukus jam iš paskos atbėgo jo vyresnieji sū-

nūs; neapsakomo skausmo priblokšti, jie krito

prie lovos ant kelių, bučiavo jam rankas ir burną,

o vyriausias, kurį jis labiausiai mylėjo, be palio-

vos bučiavo jo lūpas, ir kai jo gyvybė uţgeso,

berniuką reikėjo plėšte atplėšti nuo velionio. Jis

mirė dvyliktą valandą dienos. Amtmano buvimas

ir jo potvarkiai sulaikė smalsuolių antplūdį. Apie

vienuoliktą valandą vakaro jo paliepimu velionis

buvo palaidotas toj vietoj, kurią jis pats buvo pa-

sirinkęs. Paskui karstą sekė senukas ir jo sūnūs.

Albertas negalėjo ateiti — Lotos gyvybė buvo

pavojuj. Karstą nešė amatininkai. Joks dvasinin-

kas jo nepalydėjo.