Jaunystės godų poetė - VDU...poezija įgauna ir tamsesnių atspalvių: itin jaučiama praėjusių dienų nostalgija. Apie Grigaitytės kūrybą rašyta gana daug ir ganėtinai skirtingai

ISSN 1392-0588DARBAI ir DIENOS 2005.43

Deimantė JUOZILAITYTĖ

ĮVADAS

Šiame darbe siekiama monografiškai at-skleisti svarbiausius poetės, prozininkės Kotrynos Grigaitytės gyvenimo įvykius ir patyrinėti gana gausų jos literatūrinį palikimą. Būsima rašytoja gimė 1910 m. Būdežerių kaime (Vilkaviškio apskr.), mokėsi Kauno Aušros ir Šv. Kazimiero seserų kongregacijos mergaičių gimna-zijose, buvo pradėjusi studijuoti Kauno Vytauto Didžiojo universitete. 1944 m. su vyru, sūnumi ir dar pasaulio neiš-vydusia dukrele emigravo į Vokietiją, o nuo 1949-ųjų pradėjo naują gyvenimą Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Pirmieji Grigaitytės literatūriniai ban-dymai pasirodė 1928 m. pradžioje. Ji gausiai reiškėsi kaip poetė 1930–1931 metais. Nemažai Grigaitytės eilėraščių galima rasti 1950–1983 metų periodikoje. Net sunkiausiais gyvenimo tarpsniais rašytoja stengėsi kurti. Ji išleido septynis poezijos rinkinius. 1937 m. Grigaitytė buvo priimta į Lietuvių rašytojų draugiją ir dabar yra viena iš Lietuvos rašytojų sąjungai priklausančių išeivių.

Traukiantis iš Lietuvos, nemažai Gri-gaitytės prozos kūrinių žuvo. Rašytojos novelių, apsakymų bei apysakų randame 1929–1932 metų leidiniuose. Maironio lietuvių literatūros muziejaus fonduose yra daugiau nei du šimtai nespausdintų poetės eilėraščių.

Knygoje Lietuvių egzodo literatūra teigia-ma, kad dažnai autorius skaitytojų sąmo-nėje vienu ar keliais išskirtiniais eilėraščiais įgauna tokį pavidalą, tokį kūrybinį portretą,

kurio vėliau jokiais naujais bruožais nebe-įmanoma pakeisti (17). Šie žodžiai skirti kaip tik Grigaitytei apibūdinti. Kone visa jos jaunystės kūryba yra žaisminga, žavi giedru pasaulėvaizdžiu, o išeivijoje kurta poezija įgauna ir tamsesnių atspalvių: itin jaučiama praėjusių dienų nostalgija.

Apie Grigaitytės kūrybą rašyta gana daug ir ganėtinai skirtingai. Pirmąjį poe-zijos rinkinį recenzavo B.Brazdžionis, H.Radauskas, A.Vaičiulaitis, R.Dargytė, vėliau išleistus kūrinius – A.Jurgutienė, R.Šerelytė ir kiti. Susidarė tarsi dvi kriti-kų grupės: palaikančios paprastą, naivų, sentimentalų kalbėjimą ir nusiteikusios prieš eilėraščius, kurių nesinori skaityti antrą kartą (42). Tačiau visi kritikai pa-brėžia tiesioginį romantiškų jausmų reiš-kimą, eilėraščių artumą liaudies dainoms, formos įvairovę. Vieniems vertintojams tai – saviti bruožai, o kitiems – silpnoji vieta, kur atsiranda originalumo stoka ir neturtingas stilius. Literatūros tyrinėtojai ir pati rašytoja pažymi tokias kūrybos temas: poezijoje – meilę Dievui, tėvynei, jaunystei, gamtai; prozoje taip pat ryškus meilės jausmas, daug gamtos vaizdų, sprendžiamos šeimyniniame gyvenime kylančios problemos. Ankstyvuosiuo-se eilėraščiuose galima pastebėti tam tikrų feminizmo literatūrai priskirtinų bruožų.

Jaunystėje parašytuose Grigaitytės eilė-raščiuose yra dainuojamosios tautosakos stilizavimo bruožų. Todėl jos kūriniais domėjosi ne vienas kompozitorius: V.Ja-kubėnas, B.Budriūnas, A.Mikulskis, K.Ka-veckas ir kiti. Kavecko operai „Nijolė“

Jaunystės godų poetėKOTRYNA GRIGAITYTĖ

154 IŠEIVIJOS RAŠYTOJAI

Grigaitytė buvo parašiusi libretą, tačiau dėl politinių permainų trečiajai daliai muzikos nespėta sukurti, o vėliau visa medžiaga dingo.

K.Grigaitytės asmenybė ir jos literatū-rinis palikimas dar nesusilaukė didesnio tyrinėtojų dėmesio, todėl šiame darbe pamėginta atidžiau pažvelgti į tai, kas šiuolaikiniam skaitytojui ir literatūros kritikai dar mažai pažįstama.

GRAŽIAUSI GYVENIMO METAI

Kotryna Grigaitytė gimė 1910 m. liepos 26 d. Vilkaviškio apskrities Būdežerių kaime. Ji buvo viena iš penkių Petro Grigaičio ir Jonieškos (kituose šaltiniuose dar Agnieškos arba Agnetės) Kudirkaitės šeimoje užaugusių vaikų. Dar trys vaikai mirė labai anksti. Dvejų metukų Kotrynos broliukas žuvo dėl auklės neatsargumo, Jonieškai Grigaitienei trumpam išėjus iš namų.

Labai daug reikšmės Grigaičių šeimoje buvo teikiama lietuvių tautinės kultūros žadintojui Vincui Kudirkai. Vyriausio Kotrynos mamos brolio patarimų Gri-gaitienė visada klausė ir stengėsi juos vykdyti. Ji galėjo lengviau atsikvėpti įgyvendinusi šį Kudirkos priesaką: Nors ir namus nugyventumėt, bet leiskit vaikus į mokslą (13).

K.Grigaitytės tėvas Petras Grigaitis paveldėjo ūkį iš senos Būdežeriuose gyvenusios Grigaičių giminės. Jis kartu su Kudirka lankė tas pačias mokyklas, kuriose pamokos vyko rusų kalba, o bai-gusiųjų žinios buvo tolygios gimnazijos šešių klasių programai. Grigaitis įsižiūrėjo dar labai jauną Kudirkos seserį Joniešką ir ją vedė.

Jonieška Kudirkaitė gimė Paežerių kai-me. Darbšti, ūkininkauti mėgstanti mer-gina, ištekėjusi už Petro Grigaičio, tapo tikra šeimos galva, tačiau dėl daugybės darbų ir rūpesčių niekada niekam neprie-

kaištavo ir niekuo nesiskundė. Grigaitienė buvusi uždaro būdo: net artimiesiems nepavykdavo nuspėti jos tikrųjų jausmų. Jos rankų visur būdavo pilna – ir namie, ir laukuose. Bažnyčion ar į svečius eidama, vilkdavosi drabužius, pas gerą Vilkaviškio siuvėją pasiūtus. Mat tekdavo kartais ir pas miesto ponus su tėveliu pasisvečiuoti. (...) mėgdavo ir teatran užeiti (13) – prisiminė mamą Kotryna. Grigaitienė visuomet pritarė savo Kotrynos norui rašyti, ne-vertė sunkiai dirbti, nes ji, kaip ir tėvas, Vilkaviškio notaro sekretorius, buvo silpnos sveikatos. Anot Kotrynos, tėvelis nerūkė ir negėrė. Jis buvo ramaus, taikaus būdo, žmonių mėgstamas (13).

Po karo nuniokotą Grigaičių ketu-riasdešimties hektarų ūkį J.Grigaitienė net tik atgaivino, bet ir sumodernino: buvo perplanuota sodyba, priauginta dar daugiau vaismedžių, darželiuose gausiai žydėjo gėlės. Vien tik bijūnų krūmų buvo apie septynios dešimtys! Galbūt todėl bijūnai tapo viena mėgstamiausių gėlių K.Grigaitytės poezijoje. Įspūdingi tėviškėje buvo platūs takai aplink sodą, vienur kitur – suoliukai bei raudonųjų serbentų alėja.

Tačiau gražią sodybą ir darnią šeimą netrukus ima lankyti nesėkmės. 1920 metais džiova miršta P.Grigaitis, savo pageidavimu palaidojamas jau niekieno nelaidojamose lauko kapinaitėse. Jo kapas dingo tarp vešlių drebulių ir tarp vietoj tvoros augančių alyvų. Dėl pasaulinės ekonominės krizės padarinių ir gaisro ūkyje Grigaičių šeima įsibrido į skolas. Tokiu sunkiu laikotarpiu sodybą padėjo išlaikyti vienintelis sūnus Jonas, kuris, baigęs Vilkaviškio gimnaziją, ėmė Vytauto Didžiojo universitete studijuoti ekono-mikos mokslus,susirado darbą Finansų ministerijoje, kur ėjo net vyresniojo re-vizoriaus pareigas. Kaip buvo Kudirkos prisakyta, visi Grigaičių vaikai – brolis ir keturios seserys – mokėsi, tad Grigaitienei dirbti padėjo samdyta šeimyna.

155Deimantė Juozilaitytė JAUNYSTĖS GODŲ POETĖ

Kotryna nuo mažens dažnai sirgo. Kai mergaitei buvo tik trys mėnesiai, jos visą kūnelį išbėrė votimis. Gydyto-jų prognozės neteikė jokios vilties, bet neišsenkančios mamos meilės, geros priežiūros ir nuoširdžios maldos dėka būsima rašytoja pasveiko. Paaugusi ji niekada nemėgo žaisti su lėlytėmis, bet jų turėjo, o kadangi buvo mažutė ir lieknutė, jos pirmoji suknelė – raudona su baltais nėriniais – buvo nuvilkta nuo sulūžusios lėlės.

Pradinėse klasėse Kotryna iš kitų savo amžiaus vaikų skyrėsi sumanumu. Nors viena mokykla buvo prie pat namų, ta-čiau mama savo dukrą vežė į geresnę. Tiek mokykloje, tiek vėliau gimnazijose Grigaitytei sunkiai sekėsi matematika. Tik iš gailesčio jai rašydavo trejetą. Kiti dalykai sekėsi neblogai, ypač lietuvių ir vokiečių kalbos.

Rašyti eiles Grigaitytė pamėgino pra-dinėje mokykloje. Poetė prisimena:

Mano kūrybos pradžia buvo netikėta net man pačiai. Kartą įsispoksojusi į pavasario mėnesieną, kitą dieną buvau apimta kažko-kio nerimo. Buvau tada pradžios mokyklos antrame skyriuje. Pamokos metu parašiau eilėraštį apie mėnesieną ir skraidantį angelą, kuris sapnus dalina. Mokytojo pričiupta ir prie visų, kad ir nepiktai, pabarta, daugiau rašyti nemėginau. (1 a, l. 1)

Nuo 1924 metų Kotryna gyvena Kau-ne, sesers Marijos ir jos vyro – leidėjo ir vertėjo Jono Strazdo – namuose. Iki 1929-ųjų ji lanko Aušros gimnaziją. Tre-čioje gimnazijos klasėje su pirmąja meile, skaisčia kaip malda, prasimušė tikras poezijos šaltinėlis (1 a, l. 2). Grigaitytė tada sukūrė nemažai eilėraščių, pasirašinėdama tik-ruoju vardu bei pavarde ir prisidengdama M.Svyriūtės slapyvardžiu. Pirmasis poe-tės eilėraštis, kaip teigiama ne viename šaltinyje, buvo išspausdintas 1927 metais Ateityje, Lietuvos universiteto studentų ateitininkų žurnale moksleiviams, tačiau iš tikro jis pasirodė tik 1928 m. vasa-rio–kovo mėnesių numeryje.

Egzistuoja ne viena Grigaitytės poetinio debiuto versija. Pirmoji: keletą savo kūri-nių pradedančioji literatė davė paskaityti vaikystės draugei Gražinai Gustaitytei, o ši juos perdavė jau bendradarbiaujančiam spaudoje bendramoksliui A. Miškiniui, kuris ir nunešęs juos į Ateitį. Antroji: pati poetė savo eilėraščių bloknotėlį davusi Miškiniui, kuris atrinkęs kūrinėlį. Šiaip ar taip, aišku, kad Grigaitytės poezijos krikštatėvis – A. Miškinis, o eilėraštis į redakciją nukeliavo be poetės žinios.

Tuo metu populiarų jaunimo leidinį Ateitis redagavęs būsimas profesorius, literatūros tyrinėtojas, kritikas Juozas Ambrazevičius dirbo ir lietuvių kalbos mokytoju Aušros gimnazijoje. Pamatęs žurnale savo mokinės eilėraštį, jis nuo-širdžiai pasikalbėjo su debiutante ir paskatino ją tobulinti savo gabumus. Rašytoja pasakojo:

Nemažai tada buvau prirašiusi, net ir il-gokų novelių. Kiekvieną kūrinėlį atidžiai patikrino, pataisė, išaiškino. Prozoje skatino kurti personažus ne perdaug atitrūkusius nuo gyvenimo, daugiau juos išryškinti, o ne dailinti (1 c, l. 2).

Ambrazevičius eilėraščių beveik ne-taisė – jam viskas patiko. Jis netgi pra-našavo literatei žaismingos poezijos kūrėjos vietą. Grigaitytė vėliau rašė: Nebus per daug, jei pasakysiu, jog (...) profesorius J.Brazaitis atvėrė man vartus į kūrybos pasaulį (41, p. 8).

Nuo 1928 metų jos kūrybos ėmė rodytis leidiniuose Naujojoje Vaidilutėje, vėliau – Ateities Spinduliuose ir kitur. 1929–1932 metais K.Grigaitytė mokosi kazimierie-čių (vėliau – Kauno Saulės) gimnazijoje. Apie tenai Grigaitytės praleistus metus, išsamesnių žinių neaptikta.

1934 metais K.Grigaitytė įstoja į Vytau-to Didžiojo universitetą ir iki 1936-ųjų studijuoja lietuvių filologiją. Tėra ži-noma, kad ji kaip laisvoji klausytoja lankė profesoriaus Vinco Krėvės-Mic-kevičiaus pasaulinės literatūros istorijos paskaitas.


Laisvalaikiu Grigaitytė, kaip ir visi jauni žmonės, mėgo pasilinksminti. Draugai ją prisimena kaip energingą, išradingą merginą. Deja, dėl pablogėjusios sveikatos (suserga džiova) studijas tenka nutraukti. Grigaitytė įsidarbina Draudimo nuo ne-laimingų atsitikimų kasoje (1936–1940), tačiau kūrybos neapleidžia.

Baigusш gimnaziją, Grigaitytė toliau bendradarbiavo su Ambrazevičiumi: jis ir toliau redagavo jos tekstus. Eilėraštį Na tai kas, kuris tapo mėgstama daina, buvęs rašytojos lietuvių kalbos mokytojas išgelbėjo, nes pati autorė buvo jį atmetu-si. Grigaitytė atsižvelgė į šio literatūros tyrinėtojo pastabas, bet nemėgo taisyti to, kas jau parašyta, jai buvo lengviau sukurti naują eilėraštį. Kadangi jau susikaupė

nemažai eilėraščių, 1937 metais Spindulio spaustuvė išleido pirmąjį Grigaitytės poe-zijos rinkinį Akys pro vėduoklę. Šios knygos tiražas – 800 egzempliorių, iš jų 25 nu-meruoti. Taip pat Ambrazevičius atrinko ir sugrupavo kitą Grigaitytės (tikėtina, kad prozos) knygą. Rašytojos teigimu, ji buvo nunešta į Sakalo leidyklą. Prasidėjus karui, rankraščiai ten ir pasiliko.

Grigaitytė ne vien kūrė, bet ir akty-viai reiškėsi kultūriniame gyvenime. Ji dalyvavo ir žymiuosiuose moterų lite-ratūros ir muzikos vakaruose. Pirmasis toks vakaras, kurį organizavo studentės ateitininkės, įvyko 1930 m. gruodžio 7 d. Ateitininkų rūmų salėje. Kitus du surengė Naujosios Vaidilutės redakcija. Būtent 1935 m. ir 1938 m. gruodžio 8 dieną

Kotryna Grigaitytė


moterų literatūros vakaruose dalyvavo Grigaitytė. Trečiajame renginyje, kuris vyko Karininkų ramovėje, beveik visos dalyvės buvo apsivilkusios tautiniais drabužiais. K.Grigaitytei teko bendrauti ir su Salomėja Nėrimi, mėgstamiausia savo poete. Atidžiau pažvelgus į jų abiejų gyvenimą ir kūrybą, galima atrasti tam tikrų bendrybių: jos abi gimė Vilkaviškio rajone, studijavo Vytauto Didžiojo univer-sitete; jų ankstyvojoje kūryboje vyrauja išpažintinė lyrika, autorės maištingumas, dažni kelio, pavasario motyvai, meilės temos įvaizdžiai. Kai kurios K.Grigaity-tės eilėraščių eilutės yra tarsi S.Nėries kūrinių atgarsiai.

MAIŠTINGOSIOS PAVEIKSLAS AKYSE PRO VĖDUOKLĘ

Ankstyvojoje Kotrynos Grigaitytės poezijoje vyrauja maištingos merginos tipas. Mergina laužo nusistovėjusias normas; ji yra kito-kio nei įprasta lietuvaitei būdo. Eilėraščių rinkinyje Akys pro vėduoklę galima pastebėti tam tikrų feminizmo bruožų, kurie išryš-kėjo ir kitų nepriklausomybės laikotarpiu pradėjusių kurti moterų kūryboje.

Remdamasi feminizmo teoretikių Julios Kristevos, Avu Koivunen, Marianne Lil-jeström, Toril Moi studijomis ir medžiaga iš Interneto svetainių http://www.moterys.lt, http://hardcore.lt/feminizmas/indexgeras.htm, pamėginau aptarti svarbius, dažnai feminizmui priskiriamus atvejus: laisvės ir naujovių troškimą, vyriškų savybių tu-rėjimą ir kitokią maišto formą – ypatingą moteriškumo demonstravimą.

LAISVĖS IR NAUJOVIŲ TROŠKIMAS

Rinkinyje Akys pro vėduoklę lyrinis sub-jektas – mergina – laisvai bendrauja su aplinka, nevaržomai išsako savo mintis. Ji neprisirišusi prie vieno mylimojo. Nors

eilėraštyje „Kai skleidės žibuoklės“ tei-giama, kad Ašai pažadėjau/ Būt jo amžinai, tačiau žodžio nesilaikoma: topolių alėja einama su kitu ir mąstoma, kad po kiek laiko kitas vėl atjos. Mergina gyvena tarsi šia diena, konkrečių įsipareigojimų my-limajam stengiamasi vengti: Aš nežinau savos širdies/ Beribių plotų./ Ir kiek dar ten paklys vardų.../ Tegu neklausia mielas, mylimas,/ Ar meile jau paskutine pas jį aš ateinu. („Maža bus“).

Žmonių santykiai, kaip ir viskas ap-linkui, yra laikina, tad neverta prisirišti, ieškoti kažko tikro ir ilgalaikio. Kitimas, nepastovumas, laisvė atneša nežinomybės jauseną, o vėliau – naujoves. Visokeriopai pabrėžiama „naujo“ reiškinio, daikto svarba. Akcentuojamas naujas meilės posmas, naujų žiedų auginimas, nauja buitis, naujos kamanėlės, naujas vardas ir dar daugelis kitų reiškinių ir daiktų. Horizontai su nauja diena irgi nušvinta naujai. Laisvės pojūtis, naujovių troškimas teikia kalbančiajai pasitikėjimo sunkiu metu. Mergina tuomet mąsto itin raciona-liai ir nepasiduoda gyvenimo negandoms, liūdesiui: Ašarą užspaudus/ Permąsčiau ne kartą:/ Juodą kortą traukus/ Nusimint ar verta? („Širdim žaisti sekės“).

Tačiau kartais optimistiškas žvilgsnis į pasaulį dingsta. Nusivylus meilės sri-tyje, bandoma perspėti, apsaugoti ir kitą moteriškos lyties atstovę: Žydraakis iš tolimo krašto/ Pabučiuos ir užmirš... Taigi daugeliu atveju mergina rodo savo nepri-klausymą tiek dvasia, tiek išore. Ji nieko dėl nesėkmių nekaltina, nes esamą situa-ciją dažniausiai valdo pati. Kalbančioji poetės eilėraščiuose reiškia savo mintis neabejodama, ji puikiai suvokia ir aiškiai vertina savo veiksmus.

Mergina jaučiasi visažine ir drįsta pri-imti net jai nepavaldžius ar tik kraštutiniu atveju pavaldžius sprendimus. Eilėraštyje „Numirsiu tik pavasarį“ ji lyg žino, kokiu metų laiku ateis jos paskutinioji valanda. Ji tarsi griežtai atsisako numirti ne pa-


vasarį ir teigia, kad bus laidojama ne tik ji, bet ir jaunystė. Tokia pozicija yra lyg maištas: juk kalbančioji žada numirti tik tada, kai pradės atgimti gamta.

Taigi poetės eilėse išryškėja laisvės ir naujovių troškimas – kitoks požiūris į aplinką, į santykius su žmonėmis. Viskas šiame pasaulyje yra nepatvaru, laikina, tad iš gyvenimo reikia imti viską, ką jis sugeba duoti. Įvairūs pokyčiai atneša naują dvelksmą ir naikina nesėkmių šešėlius.

MOTERIS - VYRAS

Vienas pagrindinių feminizmo tikslų yra panaikinti binarines opozicijas, kurios atskiria moterų ir vyrų pasaulius. Femi-nizmo atstovai nuolat pabrėžia, kad ir jie, ir jos gali turėti vienodas charakterio savybes. Pirmajame Grigaitytės rinkinyje šis žmogiškųjų savybių suvienodinimas yra labai ryškus. Poetės kalbančioji savo elgesiu parodo, kad moteris gali būti tokia pat, kaip ir vyras. Peržengiamos nuo senų senovės ir mąstymo, ir poelgių srityse nubrėžtos ribos. Mergina spren-džia apie realybėje vykstančius dalykus racionaliai. Ji mato, jaučia, kad viskas yra laikina, viskas keičiasi, atsinaujina, tad jai savaime suprantama mintis, kad privalo keistis ir mylimieji.

Analizuojant šiuo aspektu, gana akivaiz-du tai, kad mergina paneigia tradicinio mąstymo suformuluotą idėją – moters pasaulyje dominuoja emocijos, jausmai ir bendradarbiavimas. Grigaitytės kal-bančioji yra individuali, nepriklausoma mergina ir gana dažnai vadovaujasi ne jausmais, bet protu, kas, anot tradicinių normų kūrėjų, yra vyriška. Merginos racionalumas puikiai atsispindi eilėraš-tyje „Mielojo belaukiant“. Ji laukia prie lango savo bernelio; galvoja, kas galėjo jam sutrukdyti einant per girią; nori, kad vėjas garsiai „šlamėtų“, „žvangėtų“ ir

motutė neišgirstų, kai bus praveriamas langas; sulaukia bernelio; aistra nepa-naikina blaivaus mąstymo – jaučiamas laikas, kada reikia išsiskirti; svarstoma, ką pasakyti motulei, kodėl nulūžo mirta. Taigi viskas iki menkiausios smulkmenos apgalvota.

Kitas vyraujantis bruožas eilėraščių rinkinyje Akys pro vėduoklę yra tarsi „vyriško“ elgesio kopijavimas. Kalban-čioji vertina visas savybes, kurios galėtų būti priskirtinos tik vyrui. Mergina yra neištikima ir tai atvirai, drąsiai, be jo-kios sąžinės graužaties ar gėdos jausmo visiems skelbia. Ji – dažniausiai neįsi-pareigoja, o jei taip atsitinka – priesaiką lengvai sulaužo. Poetės kalbančioji saugo kiekvieną gyvenimo akimirksnį, tad ne-gaišta laiko laukdama. Vyriškosios lyties atstovai, rodos, neverti merginos, moters laukimo, pasiaukojimo, atsidavimo. To-kią tiesą suvokia Grigaitytės mergina ir ja vadovaujasi. Kalbančiajai vyras yra tartum kažkokia dalis, fragmentas, dėl kurio neverta stabtelti. Jis nepalieka gilių žymių merginos pasaulėjautoje ir atneša jai tik laikiną jausmą – trumpą susižavėjimą. Konkretus meilės objektas pasidaro lyg taikinys, lyg užsibrėžtas tikslas, kurį būtinai reikia įveikti, ta-čiau – be įsipareigojimų: Nesakyk man savo vardo, / Jo žinot nenoriu aš. / (...) / Nesakyk man savo vardo – / – Mums tik vasara ža-lia... („Nesakyk“). Taigi nenorima jokio konkretumo, asmeniškumo. Gyvenama čia ir dabar – mėgaujamasi vasara ir rimtai nežiūrima į ateitį. Šis nenorėjimas sužinoti vardo galėtų atspindėti ir dar vieną vyrišką savybę – nesmalsumą, paviršutiniškumą.

Poetės kalbančioji nevengia rodyti vyrui ir didesnio dėmesio. Ji perima vyro inicia-tyvumą. Tarsi susikeičiama vietomis: mer-gina skina ir dovanoja vyrui baltas astras. Taip pat ji drąsi, koketiška, nevengianti kalbų apie meilę ir atvirai, jausmingai atsakanti į klausimus: O kaip meilė? – jei


paklausi,/ Nepakeldamas akių, –/ Pasakysiu tau į ausį:/ Mylimasis, – jei paklausi –/ Jai meldžiuosi, jai tikiu... („Atvažiavus pasa-kysiu“). Iš šio posmo aiškėja, kad mergina nevengia meilių žodžių (o šiaip dažniau-siai tokia yra vyrų strategija), kūniško artumo tarsi netyčia (trečia eilutė). Vyras Grigaitytės eilėraštyje yra gana kuklus. Juk jis lyg klausia merginos, bet nepa-keldamas akių. Kalbančioji nevengia imtis iniciatyvos ir bendraudama su donžuanu: (...) – esi tu donžuanas paskutinis./ Greičiau pradėkim tango. („Donžuanui“). Mergina vadovaujasi savo jausmais ir sprendžia, nulemia tolesnius veiksmus.

Kai kur atsiranda archetipinio sūnaus palaidūno motyvo atspindys. Kūrinyje „Pasižadėjimas motinai“ iškyla dukros palaidūnės išpažintis: Palaiminus Kryžium/ Su riedančia ašara/ Vartus į gyvenimą platų atkėlei,/ Palikus rymoti su lūkesiu pilku,/ Į tėviškę žalią, kol grįšiu aš vėlei – – – / Iš-bučiuoti Tau rankų nedrąsiai grįžtu.

Taigi Grigaitytės mergina nevengia nusistovėjusių taisyklių griovimo formų. Ji – moteris-vyras – gali būti neištikima, pažadus laužanti, iniciatyvos besiimanti, drąsumu stebinanti moteris bei namo norinti sugrįžti dukra paklydėlė.

EROTIKOS BLYKSNIAI

Normų laužymas, kitokios moters įvaiz-džio kūrimas visuomenėje nuo seniausių laikų buvo drąsus žingsnis į priekį. Mote-ris, keičianti nusistovėjusią tvarką, judi-nanti lyg ir buvusius tvirtus vyriškosios valdžios pasaulyje pamatus, dažniausiai visada įgydavo „blogos mergaitės“ vardą. XIX a. antroje pusėje Vokietijoje atsirado naujos feminizmo rūšies judėjimas – ero-tinis feminizmas. Šalyje vyravo patriar-chalinė valdžia, todėl kai kurios moterys maištavo, tapdamos itin moteriškomis. Erotiškumas tapo gyvenimą kuriančia vertybe.

Grigaitytės eilėraščiuose erotinio fe-minizmo atšvaitų yra gana daug ir labai akivaizdžių. Moteriškumas kartais net itin sureikšminamas. Poetė drąsiai piešia moteriško pasaulio vaizdą. Jis – paslap-tingas, aistringas, tiesiog liepsnojantis. Drąsa parodyti savo erotiškumą Grigaity-tės eilėraščiuose tarsi turi du atspalvius: žiūrint iš vienos pusės, kalbančioji yra lyg nekalta gundytoja, bet žvelgiant iš kitos – jos elgesys kruopščiai moteriškai apgalvotas. Pirmu atveju moteriškumas atsiskleidžia per aplinkos detales ir per pačią moterį. Ji – labai jautri, jausminga: Tyli naktis…/ Aitrus kraujas degs, liepsnos…/ Liks ir jis čia, ir jo žirgas/ Paklausyt širdies dainos… („Tyli naktis“). Kitas šio eilėraščio posmas yra aiški aliuzija, kad moteris yra ne viena: Dobilai, sapne nualpę,/ Lenkia galvas ties mumis. („Tyli naktis“).

Dalijimasis meile, nuolat liepsnojantys jausmai, rodos, yra natūralus ir būtinas reiškinys jaunos merginos pasaulėvaiz-dyje. Džiaugiamasi šia akimirka ir atvirai skelbiama: Ak, tai gera, šiandien gera,/ My-limąja būti. („Laimė ši trumputė“). Meilės jausmas tyras, kartais net idealizuotas. Poetės kalbančioji, laukdama bernelio, naiviai ieško atsakymų gamtoje – ramu-nių lapeliuose.

Žiūrint į merginos elgesį kitu aspektu, tuomet jis – žaismingai viliokiškas, tačiau gerai apgalvotas. Poetės kalbančioji ir šiuo atžvilgiu yra drąsi, nesigėdijanti kūniš-ko artumo su vyru. Ji kviečia donžuaną šokiui, kužda berneliui į ausį, nevengia atviro pašnekesio: Žinau gerai,/ Tu savo lūpom/ Mane taip užmigdyt galėtum greit. / Tik pasakyk,/ Išpindamas kasas:/ Kaip aš turiu/ Po sapno to gyvent, nebepareit? („Ne-žinomais keliais“).

Įsimylėjusioji net gali sąmoningai per-žengti moralės, savigarbos ribas, gali ir išsižadėti savo artimųjų. Meilės jausmas, mylimas žmogus yra svarbiau už viską, tačiau nuo skaudžios kitiems realybės norima pabėgti į kalnus: Ten, gal būt, aš


neišgirsčiau/ mielos motinos raudos,/ Jei spindės žiedai ant pirštų/ Be bažnyčios, be maldos… („Mano kelias“).

Kas verčia rinktis tokį gyvenimo būdą, ar kalbančioji taikosi prie vyro norų, ar pati viską sprendžia, konkrečiai nėra aišku. Bet galima numanyti, kad šią asmenybę valdo stiprūs jausmai, tad ji netgi išdrįsta būti bloga. Aistringo polėkio, žaismingos meilės temos vyrauja Grigaitytės eilėraš-čiuose. Merginai rūpi pasivaikščiojimai, bučiniai, svajingi vakarai ir tylios naktys. Kalbančioji dažniausiai nesikuklina ir mėgsta koketuoti su vyriškos lyties at-stovais. Nors kartais savigarba, moralės normos paminamos, mylinčioji visada teikia pirmenybę jausmams. Jei mergina ką nors tvirtai nusprendžia, tai jau, rodos, niekas nesugebės jos sprendimo pakeisti. Kalbančioji palieka vyrui kaip prisimi-nimą įvairių „ženklų“ ir pasitraukia iš jų bendro gyvenimo kelio: Vos tik duris praversi,/ Prabils tau kvepalai./ Ir kaltinsi save,/ Kam grįžęs per vėlai. („Pabėgau kaip vagilka“). Mergina nori, kad paliktasis jaustų kaltės jausmą, sąžinės priekaištus, tad ji lyg tyčia elgiasi taip, kad jis jaustųsi kuo blogiau.

Taigi poetės eilėse išryškėja stiprus ne-priklausomybės pojūtis, naujovių troški-mas, kitoks požiūris į aplinką, santykius su žmonėmis. Mergina atsiskleidžia kaip itin moteriška asmenybė. Ji savo elgesiu parodo, kad moteris gali būti tokia pat, kaip ir vyras: neištikima, pažadus lau-žanti, iniciatyvos besiimanti, drąsumu stebinanti moteris.

DAINUOJAMOSIOS TAUTOSAKOS STILIZACIJA

Skaitant ankstyvąją Grigaitytės poeziją, rodos, net nekyla klausimas, ar ši poezija folkloriška. Eilėraščiuose daug pakartoji-mų, paralelizmų, gausu deminutyvų. Čia jau galima pamatyti ir kitokį kalbančio-

sios tipą. Išryškėja tradicinės lietuvaitės paveikslo kontūrai. Ne viename poeti-niame tekste vyrauja lietuviška kaimo pasaulėžiūra, svarbūs folklorinių veikėjų santykiai. Nagrinėjamoje poezijoje ryš-kus ir vienas svarbiausių liaudies dainų bruožų – lyrizmas. Šie paminėti bruožai ir net eilėraščių pavadinimai – „Mielojo belaukiant“, „Svetimi jam mano vartai“, „Pro kaimo ūlytėlę“, „Mylimas atjojo“ ir t.t. – tarsi neabejojant leidžia teigti, kad poetės kūriniai imituoja liaudies dai-nas, kurios nuo kitų dainų skiriasi savo natūralumu, nevaržomu paprastumu, atmetančiu bet kokį pasakymų, vaizdų ir palyginimų dailinimą. Būtent dėl to ir poetės eilėraščiai, bent jau iš pirmo žvilgsnio, atrodo kaip iš pačios liaudies kilę kūriniai.

Be jau paminėtų tiek poetės, tiek liau-dies kūrybai bendrų bruožų, pastebėtina, kad nemažai Grigaitytės eilėraščių yra virtę dainomis: „Na tai kas“ (muzika V.Jakubėno, K.Kavecko), „Rūta“ (muzika A.Kaulinytės), „Daug turėta mylimųjų“ (muzika V.Jakubėno), „Pro kaimo ūlytė-lę“ (muzika J.Beinorio), „Nenuženk nuo akmens“ (muzika A.Mikulskio, Lietuvo-je – L.Lapkauskaitės) ir kitos.

Kompozitorius K.Kaveckas 1966 metais net Lietuvoje išleido dainų su natomis knygelę K.Grigaitytės eilėraščio „Na tai kas“ pavadinimu. Pati pirmoji daina knygoje yra Grigaitytės, nors šių dainos žodžių autorė nenurodyta. Tuomet ne-buvo leidžiama minėti tų žmonių, kurie sunkiu laikotarpiu pasitraukė iš tėvynės. Bet kompozitorius, prieš perduodamas per patikimus pažįstamus rašytojai šią knygą, savo ranka įrašė dainos žodžių autorę. Knygos pavadinimas ir publika-vimo vieta knygoje rodo kompozitoriaus pagarbą Grigaitytei ir jos eilėms.

Taigi šioje dalyje bus mėginama nusta-tyti, kiek ankstyvoji poetės kūryba artima liaudies dainoms, kokios temos ir įvaizdžiai bei situacijos vyrauja eilėraščiuose.


LIAUDIES DAINOS POETIKA

Liaudiškumu dvelkiantys Kotrynos Gri-gaitytės eilėraščiai yra dvejopi: vieni dai-nuojamosios tautosakos bruožų daugiau turi žvelgiant į kūrinio formą, kiti – į turinį. Čia į poetės kūrinius bus pažvelgta labiau formos aspektu. Itin dažni poetės ankstyvuosiuose kūriniuose ir liaudies dainoms būdingi yra deminutyvai, epi-tetai, pakartojimai. Deminutyvai Grigai-tytės tekstuose ypač stiprina liaudies dainų stilizacijos įspūdį. Ne viename eilėraštyje galima rasti tokių žodžių kaip mergelė, bernelis, žirgelis, juodbėrėlis, žiedeliai, rasužė, saulužėlė, žąselės, berže-lis, vėjužėlis ir t.t. Reikšmingi, žiūrint į poetės kūrinius tautosakos stilizavimo aspektu, yra epitetai: skambios rasos, pilka dalužė, laimė pilnažiedė ir t.t.

Ypač svarbūs yra pakartojimai. Jie su-kuria ritmą, kuris yra eiliavimo sistemos bei melodijos pagrindas. Tai taip pat būdas atkreipti skaitytojo/ klausytojo dėmesį į kartojamus žodžius. Pagal pakartojimo būdą skiriamos kelios kom-pozicijos formos. Kone visas jas galima pastebėti Grigaitytės eilėraščiuose. Juose dažnai pasitaiko anaforinės („Atsiliepė pavasariui“) ir žiedinės („Jūrą paliekant“, „Tyli naktis“) kompozicijos. Vyraujanti yra žiedinė kompozicija – pirmųjų eilučių ar pirmo posmo pakartojimas kūrinio pabaigoje. Vienas įdomesnių pakartojimo pavyzdžių yra eilėraštyje „Mėlynos akys jos“: Motule, ar žinai,/ Ką įdainuos širdin pavasaris?/ Kam sūnų auginai,/ Motule, ar žinai? Šis posmas pakartojamas eilėraščio pradžioje ir pabaigoje.

Grigaitytės eilėraštis „Na tai kas“ dainuojamosios tautosakos kūrinį pri-mena ir dėl formos, kurioje vyrauja pakartojimas, ir dėl turinio. Tai vienas folkloriškiausių poetės eilėraščių. Čia ypač išryškėja liaudies kūrybai būdingas tikslas – sudaryti tapatumo ir skirtingu-mo žaismą. Eilėraštyje vyksta lyg ir tas

pats veiksmas – atjoja jaunikis, bet pa-teikiami trys galimi variantai – laukiama ne seno, ne turtingo, o mylimojo.

Poetės eilėraščiuose gan dažnai žodžiai pakartojami ir posmo pabaigoje: O dabar vis tiek man,/ rojus ar giria,/ lauksiu ta-vęs rytą,/ lauksiu vakare („Fragmentas“) arba eilėraštyje „Sūnui“: Skrieji metų laiptais/ vis tolyn tolyn.../ Skęsta ryto saulė – / Skęsta debesin. Pakartojimas poe-tės kūriniuose, kaip ir liaudies dainose, pabrėžia kartojamų žodžių reikšmę, sustiprina įspūdį. Pastarajame posme pabrėžiamas tarsi praradimas, neiš-vengiama netektis.

TRADICINĖS DAINŲ FORMULĖS

Liaudies kūrybai būdinga tam tikra įvykių seka, priklausanti nuo kūrinio paskirties, temos ir t.t. Grigaitytės ei-lėraščiuose taip pat galima aptikti tokią pačią įvykių seką kaip jaunimo, meilės ar vestuvinėse dainose. Remiantis ves-tuvinių dainų klasifikacijos sistema, Grigaitytės eilėraščius būtų galima priskirti pažintuvių ir piršlybų dainų grupėms. Piršlybų dainą apie mergelę, kuri tekės tik už mylimo bernelio, tartum atkartotų jau minėtas poetės eilėraštis „Na tai kas“ (jo pradžioje pranešama, kad Štai gegutė iškukuoja tris piršlius, ir populiariausi piršlių – jaunikių tipai išvardijami akcentuojant vienokį ar kitokį mergelės atsakymą), o jaunimo ir meilės dainas su tam tikrais piršlybų dainų fragmentais, rodos, atkuria eilė-raščiai „Pro kaimo ūlytėlę“ ir „Mylimas atjojo“.

Pirmajame eilėraštyje žvelgiama iš bernelio pozicijų: jis atjoja ankstų rytą, mylimoji praveria klėties langą, prašoma juodbėrėlio, kad neprižadintų tėvelio, kol jaunieji nepasidžiaugs vienas kitu. Eilėraštyje „Mylimas atjojo“ žvelgiama iš mergelės pozicijų: vėlų vakarą iš toli

11


atjoja bernelis; jis nori pasiteirauti, ar dar ne vėlu prašyti mylimosios rankos; mergelė atsako, kad viską sprendžia motinėlė, kurios valiai be išlygų pa-klūstama. Kituose tautosakos stilizacijos bruožų pripildytuose poetės eilėraš-čiuose pabrėžiami panašūs tradiciniai liaudies motyvai: rasa ant žiedų tviska, mergelei ilgu laukti prie lango berne-lio; ji nekantrauja, kamuojasi dėl savo mylimojo ir bijo, kad nesužinotų apie slaptus pasimatymus motutė („Mielojo belaukiant“).

Grigaitytės eilėraščiuose pastebima liaudies dainoms būdingų klausimų be atsakymų bei dialogų imitacija: Siauras takas tarp serbentų,/ Kekės jų nusvirę.../ Ar tai mieląjį sulaikė/ Skubantį per girią?/ (...)/Rytuose dangus ružavas,/ Laikas išsi-skirti./ Ką sakysiu aš motulei,/ Kad palūžo mirta? („Mielojo belaukiant“). Arba: – Ko žirgelis taip sušilęs/ tarsi po rekrūtų?/ – At-skubėjau mylių mylias,/ Kad vėlu nebūtų... („Mylimas atjojo“).

Atsakymai į tokio pobūdžio klausimus savaime aiškūs. Tartum klausiama tam, kad tiesiog vyktų dialogas, kurio metu būtų galima sužinoti mergelės ar bernelio, motinėlės ar tėvelio jausmus. Lietuvių meilės dainose vyrauja panaši tematika ir tokie pat elementarūs dialogai: Per mišką jojau,/ Dūmelę dūmojau:/ Kur nujosiu, kur sustosiu,/ Nakvynėlę gausiu? („Gale tėvo lauko“). Arba: Vai, barė barė/ Tėvas sūnelį:/ – Ka nuilsei žirgelį?/ – Vai, cit, nebarki/ Mani, tėveli,/ Už juodbėrį žirgelį. („Akmuo be kraujo“).

Poetės eilėraščiuose taip pat galima pa-stebėti ir liaudiškumui artimą kalbėjimą paneigiant: Tai ne vėjas, vėjužėlis/ vyšnių žiedus barsto./ Krinta, byra ašarėlės/ ant motulės karsto. („Motinai“)

Taigi paminėtuose poetės eilėraščiuose neabejotinai išryškėja įprastos, liaudies kūryboje dažnos dainų formulės.

ĮVAIZDŽIŲ IR SITUACIJŲ PARALELĖS

Ganėtinai drąsias Grigaitytės ankstyvosios poezijos sąsajas su liaudies, tiksliau – mei-lės, jaunimo ir vestuvinėmis – dainomis leidžia daryti įvaizdžių bei situacijų paralelės.

Pirmiausia – pagrindiniai eilėraščių veikėjai yra mergelė ir bernelis. Kaip mergina didžiuojasi savo skaistybe ir rūpinasi rūtų vainikėliu, darželiu, taip vaikinas – savo šaunumu ir žirgu. Mer-gelė dažnai mėgsta parymoti, pasvajoti prie savo žolynų, jaučia džiaugsmingą nerimą. Tiek vienuose, tiek kituose kūri-niuose akivaizdu, kad dukterimi daugiau rūpinasi motinėlė, o sūnumi – tėvelis. Šis, atėjus laikui, dovanoja sūnui žirgelį. Bernelio santykis su žirgeliu labai artimas. Žirgas ne tik palydovas, bet ir draugas, tarsi patarėjas. Jaunuolį ypač traukia joti aplankyti išrinktosios. Kelionė žirgu uoš-vijos link – ne tik liaudies dainose, bet ir Grigaitytės poezijoje pamėgtas motyvas. Mergina sutinka svečią įvairiai: tai pri-klauso nuo to, ar jai patinka atvykėlis.

Meilės dainose ir nagrinėjamuose poe-tės eilėraščiuose svarbios yra susitikimo, lankymo situacijos. Jos – paraleliškos: bernelis ruošiasi mylimąją aplankyti tik sutemus; dažniausiai jis atjoja žirgu; taip pat keliaudamas jaunuolis patiria įvairių kliūčių: kelią pastoja ant tako užaugę augalai. Berneliui ir mergelei susitikus, vyksta dialogas, kurio metu atskleidžia-mas prielankumas ar net meilės jausmai. Jaunuolių tėvų sprendimas neretai nule-mia tolesnius santykius. Grigaitytės kū-riniuose mergelė taip pat liepia berneliui klausti jos motinėlės nuomonės, prašyti leidimo. Tačiau mylinčioji nėra visiškai nuolanki: jei bernelis patinka, mergelė jį siunčia kalbėtis su motule („Mylimas atjojo“), o jeigu jokių jausmų nėra at-jojusiajam, mergelė pati sprendžia, kaip viskas klostysis toliau („Na tai kas“).


Baimė, kad tėvai nesužinotų apie su-sitikimus naktį, rodo tėvų griežtumą ir rūpinimąsi vaikų dora. Dažnai tėvams meilės dainose bernelio ar mergelės pa-simatymus išduoda pavargęs žirgelis arba rasa. Būtent rasos motyvas kar-tojasi daugelyje liaudies dainų ir įgyja simbolinę prasmę. Šis motyvas vyrauja ir Grigaitytės poezijoje.

Grigaitytė savo eilėraščiuose lyg pa-sisavina liaudies dainų savitumą: meilę ir kitus jausmus vaizduoti šiuo atveju ne atvirai, bet per tam tikrus pamėgtus tautosakinius simbolius, įvaizdžius. Eilė-raščių „Na tai kas“, „Pro kaimo ūlytėlę“, „Mielojo belaukiant“, „Mylimas atjojo“ fragmentus net būtų galima pavadinti meilės, jaunimo ar vestuvinių dainų variantais. Poetės kalbančioji džiaugiasi savo jaunystės dienomis, nori išlikti am-žinai jauna, patraukli, beieškanti savojo išrinktojo, tad ir eilėraščiuose ryškios troškimus atitinkančios temos.

Taigi Grigaitytės eilėraščiai yra folklo-riški, tačiau taip galima teigti tik kalbant apie nedidelę kūrybos dalį. Neginčytinų liaudies kūrybos stilizacijos fragmentų eilėraščiuose nėra labai daug, tačiau, kad ir kaip būtų keista, jų vis dėlto pakanka, kad skaitytojui susidarytų įspūdis, jog beveik visa ankstyvoji Grigaitytės poezija yra folkloriška.

NAUJAIS KELIAIS

1940–1941 metais Grigaitytė dirba Miškų komisariate Vilniuje. Ten ji ir susipažįsta su savo būsimu vyru Mykolu Fredu Graudu-šiu, kilusiu iš Klaipėdos krašto. Jis, baigęs Valstybinę Vytauto Didžiojo gimnaziją Klaipėdoje, atitarnavęs kariuomenėje ir gavęs jaunesniojo leitenanto laipsnį, įgyvendino savo norą studijuoti miški-

ninkystę ir, dar neturėdamas Vilniaus universiteto diplomo, tapo Grigaitytės bendradarbiu*. Jaunuoliai suartėja, su-situokia. Gimsta sūnus Raimundas.

Tačiau šeimos idilę sudrumsčia politinė situacija Lietuvoje: tenka palikti namus ir trauktis į Vokietiją. Pasitraukimas iš tėvynės buvo įvairiapusiškai sunkus. Važiuota apleistoje sodyboje rastu vežimu su arkliuku, geležinkelio stotyje patiria-mas bombonešių antskrydis. Tie vargai atsispindi eilėraštyje be pavadinimo, bet su paantrašte „Karui stumiant į svetimus kraštus“.

Pasiekus lietuvių miškininkų susirin-kimo centrą Bastei vietovėje, 1944 metų lapkritį Graudušis gauna darbą Iphofene, Markt Bibarto miškų urėdijoje. Čia gimsta dukrelė Rūta. Pasibaigus karui, Graudušis su žmona ir vaikais išvyko į tremtinių stovyklą netoli Štutgarto. Vėliau ji buvo likviduota, ir tremtiniai buvo perkelti kitur. Kaip teigia rašytojos dukra Rūta, viena paskutinių įsikūrimo vietų Vokie-tijoje buvo Felbacho miestas. Čia išaugo didelė lietuvių tremtinių stovykla, kurioje gyveno apie pusantro tūkstančio žmonių. Graudušis vėl greitai gavo darbą pagal specialybę – jis rūpinosi kuro atsargomis stovyklose.

Netrukus Vokietijoje prasidėjo lietu-vių kultūrinė ir kitokia veikla. Įvairiose stovyklose vyko literatūros, muzikos vakarai. 1946 metais viena pirmųjų po-piečių įvyko Tiūbingene. Čia kartu su Antanu Škėma, Kaziu Bradūnu, Bernardu Brazdžioniu ir kitais rašytojais dalyvavo, savo eiles skaitė K.Grigaitytė. Ji tapo ir Vokietijoje įkurtos Lietuvių rašytojų trem-tinių draugijos nare. Išeiviai iš tėvynės neprarado vilties į ją sugrįžti, leido lite-ratūros antologijas, metraščius. Viename jų – Tremties metai – buvo išspausdinta Grigaitytės kūrinių.

* Plačiau žr. K. Grigaitytės atsiminimus kn. Girios aidas: Lietuvos miškininkų išeivių vardynas. Chicago, 1989, p. 51–57.


1947 m. rugsėjo mėnesį prasidėjus tremtinių emigracijai, Graudušis pra-dėjo dirbti sekretoriumi Ludvigsburgo emigraciniame centre ir, kaip dauguma, ruošėsi su šeima palikti Vokietiją. Jis nu-siuntė duomenis apie save ir šeimą bei prašymą dėl darbo Nacionalinei katalikų paramos asociacijai – NCWC (National Catholic Welfare Conference), įsikūrusiai Jungtinėse Amerikos Valstijose. Graudu-šis sulaukė uolaus kataliko, medelyno savininko Leo Van Erto pasiūlymo pa-dėti šeimai atvykti į Jungtines Amerikos Valstijas, Maršfildo miestelį Viskonsino valstijoje.

Gavę reikalingus dokumentus, 1949 metų birželį Graudušiai amerikiečių kariniu laivu perplaukė Atlantą, išlipo Niujorke ir sėkmingai pasiekė Maršfildą. Jauna keturių asmenų šeima buvo labai šiltai sutikta. Graudušiai iš pradžių ap-sistojo Leo Van Erto namuose, vėliau jiems buvo suteikta galimybė įsikurti at-skirai – Rytų devintojoje gatvėje. Vietovė buvo labai graži, žmonės nuoširdūs, tačiau darbų miestelyje nebuvo. Iš atlyginimo, kurį Graudušis gaudavo už darbą me-delyne, pragyventi buvo sunku. Tad jau 1950 metų žiemą, rėmėjui sutikus, šeima persikelia į fabrikų ir jų suodžių pilną Nevarko miestą Niū Džersio valstijoje. Graudušis ima dirbti plastikinius daik-tus gaminančiame fabrike, nes Lietuvoje įgyto aukštojo mokslo diplomo ameri-kiečiai darbdaviai nepripažino. Ten pat įsidarbina ir rašytoja Grigaitytė, bet dėl dukrelės ligos netrukus jai tenka palikti darbą. Į fabriką ji nebegrįžta, nes aplinka augti vaikams be tėvų priežiūros nebuvo tinkama. Apie niūrią jų gyvenimo tikrovę ji rašo ir savo eilėraštyje „Tu nepražūsi“ (Širdis pergamente, p. 41).

Dauguma atžalų, kurių tėvai negalėjo skirti jiems pakankamai laiko, neišmoko kalbėti arba tik silpnai kalbėjo lietuviškai. Grigaitytė, jausdama riziką nutautėti, stengėsi puoselėti šeimoje lietuvių kalbą

bei kultūrą. Ji rado laiko ir savo kūrybai. 1950–1968 metų laikotarpis – produkty-viausias rašytojos gyvenime.

Graudušis, ruošdamas dokumentus Jungtinių Amerikos Valstijų pilietybei gauti, patogumo dėlei nusprendė savo pavardę sutrumpinti. Taigi dokumentai buvo išduoti Fredui Graudžiui. Pavardes sutrumpino ir K.Grigaitytė bei jos sūnus, o dukra Rūta griežtai atsisakė: Aš norė-jau palikti ir palikau Rūta Graudušytė (su paukščiuku virš „s“) (2, 2004 09 14).

Ir darbo, ir gyvenimo sąlygos buvo nepalankios – oras užterštas, vasaros karštos ir drėgnos, todėl visų šeimos narių sveikata tik blogėjo. Kai rašytoja su šeima persikėlė į kitą vietovę, Graudžio sveikata jau buvo itin silpna. 1969 metais jis mirė nuo vėžio. Skausmo prislėgtą šeimą užgriuvo finansiniai sunkumai. Grigaitytės gaunamos pensijos neužteko pragyvenimui. Dukrai Rūtai teko palikti mokslus Vokietijoje ir, grįžus į Jungtines Amerikos Valstijas, ieškoti darbo. Tačiau 1975 metais ji, kaip ir svajojo, vėl pradėjo studijuoti medicinos mokslus.

Rašytojos sūnus Raimundas kurį laiką buvo toli nuo savo artimųjų: po nelaimingo atsitikimo stengėsi kuo greičiau pasveik-ti, gyvendamas netoli Kalifornijos. 1971 metais jam grįžus į namus, gyvenimas pradėjo tekėti ramia, regis, kasdienine vaga. Tačiau Grigaitytės poetinis žodis nutilo ilgam. Moteris užsisklendė savyje ir viešai išdrįso prabilti tik po dvylikos metų tylos. Kaip ir jaunystėje, jai vėl reikėjo palaikymo. Dukra, sužinojusi, kad mama turi naujų eilėraščių, pradėjo ją raginti leisti dar vieną poezijos knygą ir pasisiūlė finansiškai paremti jos leidybą. Taigi po truputį Grigaitytė vėl pradėjo rašyti ir sugrįžo į literatūrinę erdvę.

Gyvendama Jungtinėse Amerikos Vals-tijose, poetė dalyvavo įvairiuose lietuvių renginiuose, bendravo su kitais rašytojais. Ypač artimi draugai buvo Paulius Jurkus, Nelė Mazalaitė, Leonardas Andriekus, Alė


Rūta, Bernardas Brazdžionis. Šis dažnai skraidė į Lietuvą ir kvietė Grigaitytę keliauti kartu, tačiau ji jautėsi nepakan-kamai stipri.

Dabar Kotryna Grigaitytė gyvena su savo sūnumi Raimundu Niū Džersio valstijoje. Rašytoja yra gana silpnos sveikatos: pra-stai mato ir girdi, tačiau humoro jausmas, kaip teigia duktė, nemąžta. Su rašytoja kasdien bendrauja iš Lietuvos atvykusi Eugenija Dragūnienė, kuri, dar prieš su-sipažindama su poete, buvo jos eilėraščių gerbėja. Atvykusi į Grigaitytės namus ir pabandžiusi kalbinti rašytoją, moteris iš-girdo ne itin draugišką atsakymą: Manęs bovyti nereikia. Dragūnienei susidarė iš-didžios, užsidariusios asmenybės įspūdis. Tad teko Grigaitytę prakalbinti jos pačios eilėmis: „Kai skleidės žibuoklės“, „Laimė ši trumputė“, „Iškeliaujant“ ir kitomis. Dabar moterys sutaria puikiai: Dragū-nienė džiaugiasi Grigaitytės linksmumu, tolerantiškumu; jos abi šnekučiuojasi apie prabėgusias dienas, eina pasivaikščioti.

POEZIJOS KRAITIS LIETUVAI

Kotryna Grigaitytė išeivijoje ne nustojo kurti, o atvirkščiai, ėmė ruošti tėvynei skirtą kraitį. 1950–1968 metais buvo iš-leisti keturi eilėraščių rinkiniai: Paslaptis (1950; čia pateko ir dalis Lietuvoje su-kurtų bei išsaugotų eilėraščių), Širdis pergamente (1956), Rudens sapnai (1963), Trapus vakaras (1968). Po dvylikos metų tylos dienos šviesą išvydo dar dvi poezi-jos knygos – Marių vėjui skambant (1980), Tylos dovana (1983) – ir vėliau Lietuvoje tokiu pat pavadinimu eilėraščių rinktinė Tylos dovana (1991). Už poezijos rinkinį Rudens sapnai poetė pelnė dienraščio Draugas poezijos konkurso premiją, o už Marių vėjui skambant – Lietuvių rašytojų draugijos apdovanojimą.

Bėgant laikui ir keičiantis gyvenimo sąlygoms, Grigaitytės poezijoje vyra-vusios temos nepakito, tik sustiprėjo emocinis krūvis: viskas išgyvenama dar jautriau, skverbiamasi giliau į asmenybės problemas. Rinkiniuose Paslaptis, Širdis pergamente ir Tylos dovana atsiskleidžia tėvynės ilgesys, nerimas, savigrauža. Pa-keitusi įprastą, pažįstamą tėvynės erdvę, svetimoje vietoje poetė jaučiasi nesaugi. Eilėraščiuose iškyla nepasitikėjimo naująja aplinka motyvas. Kalbančioji jau nebe ta pati žaisminga mergina, nusiteikusi nuotykiams.

Eilėraštyje „Tu nepražūsi“ (Širdis per-gamente) piešiamas kontrastingas šių ir praėjusių dienų vaizdas. Dabartis – maža salelė, aplinkui gili praraja, blykčioja gyvatės ir šiepiasi nežinomi nasrai. Pra-eitis – namai taip pat mažoje kaip riešutėlis šalyje, tačiau tik ten galima gyvenimo pilnatvė. Dabartis – tai nerimas, kuris rausiasi giliai po žeme,/ pakanda gyvo medžio šaknį,/ išgraužia duobę lėtam griuvimui. (8, p. 34)*.

Apsipratus su slegiančia kasdienybe, baimės, nesaugumo jausmas nyksta. Ima skleistis stipri tėvynės ilgesio pajauta, kuri buvo užslopinta nemalonių pojūčių. Tėvynės prisiminimas žadina dvejopas emocijas: poetė idealizuotai prisimena tėviškėje praleistas dienas, nori sugrįžti, ilgisi gimtųjų vietų, bet kartais šie jausmai pinasi su neapykantos, skausmo, nevilties proveržiais. Iškyla kruvino veido, kojų, ašaromis pasruvusios širdies įvaizdžiai, kamuoja kaltės jausena: Sukniubus šešėly/ Kolonų puošnių,/ Kankinamų brolių/ Vis skausmą jaučiu. (5, p. 59).

Prabylama net visų pasitraukusiųjų iš tėvynės vardu: Vinys Nukryžiuotojo/ vis labiau degina mums delnus,/ kai glostom ramiai prisnūdusius/ vaikaičius. (8, p. 15). Taigi ramybe džiaugtis neturima teisės, ji lyg nesąžiningai pelnyta, nes slegia mintis,

* Šį eilėraštį Jonas Zdanys išvertė į anglų kalbą.


kad vieni kovojo, o kiti tiesiog traukėsi; pirmieji patyrė tiek fizines, tiek dvasines netektis, daugelis žuvo, o antrieji dabar gali ramiai bendrauti su savo vaikais ir vaikaičiais. Todėl visų nelaimių kaltinin-kams turi ateiti atpildo valanda.

Partizanų kovų tėvynėje vaizdais, kovo-tojų didvyriškumo atskleidimu, tremties, artimųjų netekties motyvais, neapykanta okupantams liejimu priartėjama prie rezistencinės lyrikos. Kovoje priimtinos visos priemonės: O šiandien tą kovą/ tegul Dievas remia,/ taip ryžtingai ginant/ savo šventą žemę… (4 p. 65).

Žmogui, pasitraukusiam iš gimtųjų vietų, vasariška gamta – rugpjūčio nak-tys – seka lietuvišką pasaką. Dažnai galima atpažinti pačios rašytojos gimtųjų namų vaizdus – sodybą, sodo vartelius, šulinį, gėlynus. Aplankius prisiminimams, atgyja liūdesys ir gražiausios jaunystės akimirkos. Tikėjimas iš savos žemės pa-sitraukusiai poetei teikia viltį, paguodą, stiprybę sunkiomis valandomis. Ji dažnai kreipiasi į Dievą, Mariją ar kitus šven-tuosius, nuoširdžiai meldžia apsaugos ir pagalbos. Į maldą įpinami lietuvybės akcentai: Neris, Gedimino kalnas, Vytis ir kiti.

Vienas neskelbtų eilėraščių „Sūnui be manęs gimusiam“ pavadintas malda ir skirtas iš gyvųjų pasaulio pasitraukusiam poetui, kunigui Leonardui Andriekui: Iš-laisvink mane, Viešpatie/ iš abejonių tinklo…/ Tik ne kaip žuvį/ Išmesdamas ant kranto./ Tegul miražai šviesūs,/ Kiekvieno mūs –/ Tvirtove tampa./ Tegul tos gaivios upės neš mus į paskutinį –/ – krantą. („Sūnui be manęs gimusiam“) (1 d, A-48).

Poetė visų vardu apgailestauja, kad Die-vas aprėpia visą žemę, rūpinasi pasauliu, o žmogus dažnai savo širdyje neranda jam vietos. Panašios mintys ryškios ir eilėraštyje „Priekaištas“: Kodėl jie meta pragaišties dulkes/ ant Tavo sukurto pasau-lio,/ ant Tavo širdies?…(8). Ji nori tikėti ir tiki atgimimu: nors neregėjau Prisikėlusio,/

tikėjau ir tikiu,/ kaip tikima žydėjimui ir sausrai,/ ir pabaigai nakties. (9, p. 44–45). Poetė priklauso tiek teisiesiems, tiek klystantiems: Vieni kalame prie kryžiaus,/ Kiti duodame vinis (...);/Vieni plėšiam Tavo rūbą,/ Kiti spjaudome veidan (5, p. 65).

Kai kurie Grigaitytės poetiniai tekstai yra tik lengvai religiški: vyksta pavir-šutiniškas pokalbis su Dievuliu (pvz., 4, p. 35). Tolydžio dialogas su Dievu tampa brandesnis. Viename eilėraštyje kalbančioji susitapatina su svarbiausiu krikščionybės istorijoje įvykių liudyto-ju – erškėčiu: čia įsakmiai bylojama tiems, kurie abejoja Kristaus buvimo reiškiniais žemėje: Atėjau liudyti apie Tą,/ kuris paliko drobėj/ savo mirties ženklus./ Išmintingieji teisėjai,/ atmetę drobulės kalbą,/ raskite kitą karalių. (10, p. 22).

Taigi Grigaitytės poezijoje galima įžvelg-ti aliuzijų į dievobaimingumo, dorumo siekimą, į tikėjimą stebuklais, prisikėlimu bei amžinybe. Kai kurie tekstai pereina į nuoširdžias maldas, skirtas visiems tikintiesiems.

Beveik visos Grigaitytės knygos skirtos artimiems žmonėms. Paklausus pačios poetės, kam ji skyrė daugiausia dedi-kacijų ir kodėl keli rinkiniai jų neturi, ji atsakė: Neatsimenu, bet neatrodo, kad buvau nusiteikusi tą garbę kloti dažnai į tą pačią vietą. Nesilaikau dedikacijų kaip rašymo taisyklių. Knygas be dedikacijos – jas galite laikyti skirtas visiems arba niekam (2, 2004 10 10). Taigi Grigaitytė niekam arba vi-siems paskyrė eilėraščių rinkinius Širdis pergamente, Tylos dovana ir romaną Auksi-nukai. Kitos rašytojos knygos dedikuotos artimiesiems. Eilėraščiai įvairiuose poetės rinkiniuose vis dėlto skirti daugiausia tiems patiems asmenims: vyrui Fredui, savo vaikams, dėdei Vincui Kudirkai, broliui ir seserims.

Laiko sąvoka rašytojos kūryboje yra labai plati. Joje telpa ir Grigaitytės mėgstamiausi metų laikai – vasara, o ypač ruduo; ir gražiausias gyvenimo tarpsnis – jaunystė,


vėliau – brandaus amžiaus našta. Vasaros laikotarpis poetei asocijuojasi su tėviškės gamta. Ruduo reiškia daug daugiau nei vasara: šis metų laikas dažnai personi-fikuojamas, į jį kreipiamasi žaismingai, kaip į artimą bičiulį, bendramintį: Ak, mielas rudenėli,/ Koksai išdykęs tu –/ Sau švilpauji su vėju,/ Su gelstančiu lapu. (5, p.12). Išryškėja ir kitoks poetės žvilgsnis į metų pokyčius: Padėki vasaros spalvas,/ Padėk į šalį./ Jau tau atėjo laikas/ Susiliet su pilkuma. (7, p. 53).

Grigaitytės kūryboje idealizuojama ir ypač akcentuojama jaunystė rinkiniuose Paslaptis, Širdis pergamente bei Rudens sapnai. Nors kalbančiajai jaunystės metai jau prabėgę, tačiau prisiminimai teikia gyvybingumo, energijos, optimizmo. Pa-teikiamas net devizas: Žvali jaunystė/ Kelia galvutę:/ Dainuoti, krykšti –/ – laiminga būti. (4, p. 18). Apleidusi išorę, jaunystė išlieka viduje: Nei tave prarasti,/ Nei tave pamesti,/ (...),/ Niekad negaliu... (7, p. 33). Eilėraštyje „Žodžiai apie neprarastą jau-nystę“ (Rudens sapnai, p. 45) pateiktas lyg receptas, išsaugantis jaunystę: žmogui reikia stiprybės, šypsenos veide ir tikėjimo nepaprastais dalykais.

Eilėraštyje „Laikas“ (7, p.55) atsklei-džiama baisi naikinamoji jo galia. Jis palenkia pečius, nugramzdina saulę, sude-gina sparnus, užmigdo kraują, suspaudžia galvą, paverčia žmogų į pilką dėmę, už-gula blakstienas ir neleidžia praverti akių. Poetė mąsto: Laikas nusileidęs iš erdvių,/ Bespalvis, perregimas,/ O toks sunkus... Rinkiniuose Marių vėjui skambant ir Tylos dovana kasdienybės našta pereina į nusivylimą, užklumpa beprasmybės jausena: stiprėja suvokimas, kad tai, kas praeina, jau negrįžta. Vėlyvojoje nepublikuotoje K. Grigaitytės poezijoje pripažįstama laiko pergalė prieš žmogų: Nėra su juo lenktynių/ nei kalbos./ Geriau į veidą mesti jam/ šilkinę pirštinaitę,/ kai nieko negali prarasti –/ tik save... („Lai-kas“) (1 d, E-16). Taigi laiko samprata

ilgainiui natūraliai keičiasi, ir kalbančioji neslepia vis prastėjančios savijautos dėl praėjusių dienų.

Be dedikacijų žmonėms ir laikui, svar-bi vieta kūryboje tenka poezijai. Poetė kreipiasi į ją, prašydama nepalikti, nes gyvenimo pilnatvė pasiekiama tik jos dėka. Kūryba yra lyg prieglobstis ir nusirami-nimas sunkią valandą: Ar apginsi mane, plunksna,/ Nuo strėlės?/ Juk tai kraujas,/ O ne rašalas tekės (7, p. 28). Kuriant yra vilties išlikti, o tai ir būtų apsauga nuo laikinumo. To paties rinkinio eilėraštyje „Poetui“ (p. 22) iškyla klausimas, kodėl poetas yra mylimas. Atsakymas slypi paskutinėse poetinio teksto eilutėse: kad ir kas atsitiktų, kuriančiojo dainą vėjas neš į nenužydinčius sodus,/ Į neišsenkan-čias upes.

PROZOS KŪRINIAI

Ir Lietuvoje, ir už jos ribų Grigaitytė parašė nemažai prozos kūrinių. Didžioji dalis, kaip minėta, dingo karo metu. Kai kuriuos galima rasti tarpukario spaudoje. Dienos šviesą išvydo du Grigaitytės už-baigti darbai: išeivijoje – novelių rinkinys Veidu prie žemės (1962), o Lietuvoje – ro-manas Auksinukai (1995). Pastarasis buvo rašomas ir taisomas net dvidešimt metų, o išleistas dar po dvylikos. Rašytoja išlaukė, kol Lietuva atgaus nepriklausomybę ir šis jos kūrinys galės pasiekti skaitytojus tėvynėje.

IDĖJINIAI MOTYVAI

Kotrynos Grigaitytės prozos kūriniai nuo pat pirmųjų sakinių intriguoja skai-tytoją. Tarytum savaime kyla klausimai: o kas bus toliau? Intriga dažniausiai slypi tekstų pavadinimuose, kurie, nors ir skamba elementariai, bet sužadina smalsumą.


Rašytoja siekė parodyti, iškelti tam tikrus įvykius, faktus, kurie visiškai pakeičia veikėjų gyvenimus. Novelėse iš rinkinio Veidu prie žemės pagrindinė mintis atskleidžiama nuosekliai, pamažu einant prie esmės, arba pasakojimas pra-dedamas nuo pabaigos ir pateikiamas jo rezultatas, kurio nebeįmanoma pakeisti. Tačiau kūrinių veikėjos yra labai stiprios asmenybės ir dažniausiai sugeba nors šiek tiek ištaisyti savo klaidas. Vyrams to padaryti, deja, nepavyksta, nors pa-klydimus išprovokuoja pačios moterys. Tad prozos kūriniuose, kaip ir ankstyvo-joje rašytojos poezijoje, galima įžvelgti feminizmo bruožų.

Grigaitytės prozoje įvykių atomazga beveik visada netikėta. Ji skaitytoją ne-palieka be emocijų – susižavėjimo, nuo-stabos, kritiškumo, susimąstymo ar tiesiog netikėtai veide atsiradusios šypsenos. Į tokių jausmų žadinančių kūrinių sąrašą galėtų patekti novelės „Veni, Creator“, „Erškėtrožės“, „Neįspėta mįslė“, „Pir-mosios Kalėdos“, „Senelė“, „Paskutinis šokis“ ir kiti.

Novelėje „Veni, Creator“ pasakojama apie paprastą kaimo merginą Anicetą ir Henriką Smilgą – įmonės direkto-rių, važinėjantį limuzinu. Jo žingsnis vestuvių dieną yra negailestingas: iš būsimų uošvių pareikalaujama didesnio kraičio – priešingu atveju vestuvės ne-įvyks, ir nuotakos šeimai bus gėda prieš visą kaimą. Sužinojusi tokius jaunikio planus, Aniceta išlieka rami ir įstengia sukurti greitą bei veiksmingą keršto pla-ną nesąžiningam, godžiam vyrui. Tarsi patenkinusi Henriko sąlygas, mergina bažnyčioje pasako „ne!“ ir palieka jį prie altoriaus.

Kūrinio „Erškėtrožės“ kulminacija pa-siekiama, kai pagrindinė veikėja Zita savo mylimojo artimųjų nuomonę apie save ir kraupią paslaptį apie savo šeimą sužino laukdama prie dantų gydytojo kabineto durų. Dviejų kartu laukiančių ir paskalas

skleidžiančių moteriškių netyčia išsakyta tiesa sugriauna jaunos merginos gyveni-mą. Novelėje „Neįspėta mįslė“ veikėjų gyvenimas tarytum grįžta į savas vėžes: vienai moteriai grąžinamas džiaugsmas, o kitai – numalšinami sąžinės priekaištai. „Pirmosios Kalėdos“ atskleidžia žiaurų praeities įvykį: mylintis ir pavydus vyras nueina Kaino keliu. Novelės „Senelė“ pavadinimas – aliuzija į pasakojimą apie senyvą moteriškę. Tačiau rašytoja, prie-šingai, pateikia kontrastą, lyg norėdama parodyti, kad ne viskas yra taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Taigi Grigaitytės kūryboje keliamos ir svarstomos tam tikros idėjos, nulemian-čios tolesnį veikėjų likimą. Išryškinamos tiek žmonių ydos, tiek teigiami bruožai, negrįžtamai pakeičiantys kasdienybę. Rašytoja savo veikėjų poelgiais tik-riausiai nori pabrėžti, kokia svarbi yra jausmų pusiausvyra. Žmogus privalo valdyti savo emocijas ir nuolat mąstyti, kokią žalą kitam gali padaryti jo darbas ar net žodis. Už vienokius ar kitokius poelgius Grigaitytės veikėjus visuomet aplanko atpildo valanda. Autorė rodo, kas laukia tų, kuriuos užvaldo kerštas, stiprios aistros; kokia vieta gyvenime tenka žmogaus savigarbai, pasiaukojimui, nuoširdumui, meilei. Už gera visuomet atsilyginama geru.

Tai akivaizdu novelėje „Veidu prie žemės“, kaip kontrastą karo žiaurumui išaukštinančioje moterį-motiną, atsklei-džiančioje veikėjų atvirumą, gilius jaus-mus. Žmonės čia moka suprasti ir atleisti, suklydęs per išpažintį artimam žmogui gali išpirkti savo klaidą.

Taip atleidžiama: vyrui, pasmerkusiam savo brolį mirčiai, kad šis nepasiliktų su jo žmona („Pirmosios Kalėdos“); merginai, sukeitusiai mylimo vyro vaiką su sveti-mos moters kūdikiu („Neįspėta mįslė“); motinai, palikusiai savo nesantuokinę dukrą prie bažnyčios durų („Žuvėdra ant uolos“).


Romane Auksinukai iškelta tiek daug idėjų, kad atrodo, jog jis susideda iš kelių skirtingų kūrinių. Kaip ir novelėse, at-skleidžiami kilnūs ir nepadorūs veikėjų poelgiai. Pagrindinės veikėjos Aldonos laukia sunkūs gyvenimo išbandymai, ne-tikėti likimo posūkiai. Autorė vėl tikina, kad už gera dažniausiai atsilyginama geru. Bet aplinkui yra labai daug ne-draugiškų ir pikta linkinčių žmonių, kurie tik laukia akimirkos, kada jų blogis galės prasiveržti į viešumą. Tokie yra Ksaveras Balkis, Ričardas Laukaitis, taip pat minios dalyviai. Pastarieji, nežinodami tiesos, pasmerkia Aldoną kaip laisvo elgesio merginą, nors šios „nuodėmė“ – įsivaikinti sesers vaikai.

Taigi Grigaitytei svarbu išryškinti pačią kūrinio idėją, parodyti, kad ir smulk-menos lemia tolesnio gyvenimo tėkmę. Klystantys veikėjai suvokia, kur buvo žengtas neteisingas žingsnis, dauguma jų atgailauja ir kitaip stengiasi atpirkti savo kaltę, atgauti dvasios ramybę. Veikėjų norą pasitaisyti, žmoguje esančio gėrio pranašumus prieš blogį novelių rinkinyje Veidu prie žemės pastebėjo Bernardas Braz-džionis, kuris viename laiške Grigaitytei rašė: Yra ko skaityti ir pamąstyti. Žavi tos žmonių pastangos nelikti žemumose. Pasaulis ir taip biaurus. Reikia prošvaisčių. Ačiū už jas (1 e, 2).

Prozos idėjos nėra visiškai naujos, ori-ginalios, bet jos skaitytojui pateikiamos gana netikėtai ir intriguojančiai.

MOTERS IR VYRO SĄJUNGA

Pati autorė prisipažino, kad ji tiek nesirū-pino savo veikėjų charakteriais, kiek pačia kūrinio idėja. Tačiau per veikėjų poelgius išryškėjo labai spalvingi psichologiniai portretai. Rašytojos prozoje pagrindinė veikėja ar reikšmingus įvykius nulemianti asmenybė visada yra moteris. Kaip jau minėta, čia būtų galima įžvelgti feminiz-

mo atspalvių. Tačiau anaiptol ne visos veikėjos yra ir nori būti nepriklausomos, laisvos, situaciją valdančios ir šalia vyrų stovinčios. Kai kurios būtų tiesiog prieš-prieša tarpukariu Petronėlės Orintaitės propaguojamam moters tipui. P.Orintaitė knygoje Kviečiai ir raugės teigė:

(...) pirmutinė mūsų mergaičių yda, kada jos mokosi ir rengiasi į būsimąjį gyvenimą, tai yra jų užsibrėžiamas perdaug siauras tikslas – by tiktai ištekėti. (...) Žinoma, nėra ko kalbėti iš viso apie tas, kurios ieško turtingo ar gerą (pelningą) vietą užimančio vyro, kad paskui galėtų nieko neveikiamos ištaigingai gyventi (...). Iš viso, jei kuri moteris išteka dėl pinigų ar karjeros, tai ji nėra verta žmogaus vardo, nes vistiek ji save parduoda lygiai kaip gatvės moteris. Ji yra beveik dar blogesnė, nes su tartiufiška kauke nuduoda esanti padori vyro žmona ir aukštai gerbtina dama. (26)

Grigaitytė nevengia savo kūriniuose tokių moterų paveikslų. Novelėje „Veni, Creator“ Aniceta, baigusi gimnaziją, apie universitetą net nesvajojo: Maloni pažintis su Henriku Smilga ją kitaip nuteikė. (...) Argi geresnio žento gali tikėtis jos tėvai, turėdami daug skolų (6, p.7). Būsimas jaunikis buvo visiems gerai žinomos įmonės direktorius, važinėjantis limuzinu ir dažnai pabrė-žiantis savo aukštą padėtį visuomenėje. Taigi Anicetos tėvai džiaugiasi žadamu savo dukters gyvenimo pagerėjimu.

Rašytoja dažnai išryškina vyro padė-ties visuomenėje svarbą ir pinigų reikš-mę. Novelėje „Erškėtrožės“ profesoriaus dukra Zita įsimyli Justą. Lyg tarp kitko užsimenama, kad jis jau nebuvo vienas iš tų geltonsnapių, kurie apie vedybas vien svajoti tegali. Jis buvo jaunas, baigęs mokslus architektas ir gražiai, pasiturinčiai gyvenąs (6, p.21), o kūrinio „Radybos“ neturtinga veikėja, už sąžiningumą nusipelniusi prabangių atostogų Ocean viešbutyje, susiranda galintį sau leisti prie vande-nyno poilsiauti vyriškį. Čia iškeliami kiti prioritetai nei gera materialinė padėtis, tačiau pinigai nėra paskutinėje vietoje. Jie atveria kelius ir keičia aplinkinių požiūrį į žmogų: viešbučio savininkė, pa-


vyzdžiui, vartoja dvi kalbas: vieną svečiams, kitą viešbučio tarnams (6, p. 145). Bet pa-dėtis ir turtas ne viską gyvenime lemia. Labai reikšminga yra moters savigarba: Aš buvau savimi pasitikinti kiekviename žingsnyje, lyg turėčiau banke ne mažiau kaip pusę milijono (6, p. 146). Pirmosios rinkinio novelės veikėja, sužinojusi bū-simo vyro kėslus, taip pat išlieka išdidi ir paskutinę akimirką nutraukia šviesios ateities neturinčius santykius.

Vyrų paveikslai tapomi daugiau nei-giamomis spalvomis. Jie linkę į egoizmą, išdavystę, neturi savos nuomonės. Tad materialinė gerovė moteriai yra tarsi kompensacija už visas nuoskaudas.

Išdavystę rašytojos prozoje įstengia atleisti tik labai stipri, šeimą sukūrusi, bet nuvilta moteris, kuri sunkią valandą lieka prie savo vyro („Pasimatymas“). Jauna mergina savo mylimojo paklydimų nepateisina: ji laiku pastebi neištikimybės ženklus ir vyrą palieka staiga, be jokių paaiškinimų („Kelias atgal“).

Priešingai nei moterys, vyrai lengvabūdę moterį toleruoja. Vyriškos lyties atstovas saugo savo mylimąją, kuri mėgsta flirtuoti su kitais ir net išprovokuoja nusikaltimą. Abiejų pusių pozicijos atvirai išsakomos novelės „Pirmosios Kalėdos“ dialoge:

– Kaip gražiai čia pasitinkama Kalėdos. Koks puošnumas visur ir tas gaivalingas „Jingle bells“...– Gerai, Loreta, kad gali džiaugtis tokiais menkais dalykais, kaip blizgučiai ir „Jingle bells“, – atsidūsta jis.– Na, o ko gi daugiau, žmogui daug nerei-kia, – šypsosi ji.– Blizgučiai ir moterys tai labai panašūs da-lykai, mano nuomone.– Gerai, tegul ir taip. Bet ar ne dėl jų kartais karaliai virsta nuo sosto, ar ne dėl jų žudosi ir kaunasi net išmintingieji?– Čia tai pataikei, pataikei, mano mieloji. Kaip tik dėl to ir man krūtinėj oro per maža. (6, p. 114)

Tvirtos šeimos pavyzdžių Grigaitytės prozoje beveik nėra. Užgimęs meilės jausmas dažniausiai baigiasi tragiškai – iš-

davyste ar mirtimi. Novelėse nevengiama ir šeimos skyrybų temos; iniciatoriai visada būna vyrai, o pagrindinė prie-žastis – kita moteris.

Romane Auksinukai vaizduojama ir tradi-cinė kaimo žmonių šeima, ir pažvelgiama į miestiečių šeimos gyvenimą, kuriame suderinti jau anksčiau rašytojos minėti materialiniai prioritetai, tačiau situacija visai kitokia. Romano veikėja Aldona gy-vena tėvo brolio, medicinos daktaro Prano Augūno namuose. Jo žmona Sabina yra turtingo statybininko dukra. Šios poros sąjunga atnešė abiem veikėjams naudą ir kartu laimę. Daktaras, baigęs mokslus, ne-turėjo pinigų nuosavam kabinetui, bet

(...) pasimaišė viena pacientė, suskaudusia gerkle, kurią jis pagydė. Dėkingumo vardan atsiuntė panelė Sabina daktarui gėlių, paskui pakvietė kavutės. Puošnus butas, puikūs gė-rimai, elegantiška ir išsilavinusi mergina pa-traukė daktaro dėmesį. (...). Drauge su santuoka atsirado ne tik kabinetas, bet netrukus išaugo ir nuosavi namai Trakų gatvėje. (12, p. 6–7)

Taigi Pranui Augūnui pasitaikė galimybė įgyvendinti su darbu susijusias svajones, o Sabina tapo gerbiamo daktaro žmona, kurią visur mielai į draugiją priimdavo Kauno damos.

Grigaitytės kūryboje noras gyventi ge-riau yra vertinamas palankiai. Dažniausiai jos veikėja yra atitolusi nuo žemės darbų tėviškėje. Vaizduojama šiuolaikiška, tiek savo išoriniu, tiek vidiniu grožiu besido-minti mergina. Tikrosios vertybės – meilė, savigarba bei rūpinimasis artimaisiais, pasiaukojimas – visada išlieka, bet ir materialiniai dalykai neatmetami.

KULTŪRŲ KONTRASTAI

Kotrynos Grigaitytės prozoje aiškiai ma-tomi miesto-kaimo ir savos-svetimos erdvės kultūrų skirtumai.

Kūrinyje „Senelė“ nekonkretizuojama vietovė, veikėjų vardai – Jurgiukas, Stasys ir aplinkos vaizdas yra nuo-


rodos į lietuviškumą. Tačiau į veikėjų dialogus įsipynę žodžiai sudrumsčia pirminį vaizdą:

– Sakyk, kaip tavo tėvelis laikosi, Jurgi, ar sveikas? – klausia Stasys.– Sveikas, bet šiandien tėvelis sakė grįš, kai aš jau miegosiu. Jis išėjo beisbolo žiūrėti. (12, p. 65)

O septynmetis nevaikiškai ir gan dirb-tinai pasako: Mačiau mama jau pudruoja nosį. Taigi toks tėvo ar motinos elgesys nebūdingas kaimo žmogui ir, žvelgiant dar plačiau, tautiškumą pabrėžiančiam lietuviui.

Novelėje „Veni, Creator“ itin išryškėja nesuderinami dalykai: skurdi tėvų trobelė ir jaunikio limuzinas. Gyvenama skur-džiai, o svajojama apie pokylio rūbus. Kertasi du pasaulėvaizdžiai, kurių ribos gali kisti. Pastebėtina, kad veikėją stipriai veikia aplinka, nuo kurios priklauso jo elgesys ir kalba: įmonės direktorius Hen-rikas Smilga, atvažiavęs į kaimą, ne tik parenka tinkamus šiai aplinkai žodžius, bet ir laikosi papročių: sprendžia kraičio klausimą, derasi dėl jaunosios.

Romane Auksinukai situacija panaši: veikėjas taikosi prie kitokios erdvės, kurioje privalo būti, ir įneša į ją kažką savo – priešingo. Miestietė Sabina kaime nenori ir nemoka dirbti įvairių darbų, bet jaučiasi nejaukiai, kai dirba kiti. Kaimo žmonės svečiui pasiūlo tradicines vaišes – rūkyto kumpio, dešros, sūrio su medum, o miestiečiai atsilygina irgi įprastiniu būdu: dovanomis – drabužiais ir prabangiomis medžiagomis.

Vienas iš ryškesnių veikėjų kaunietis Valentinas nuvykęs į kaimą taip pat sten-giasi pritapti prie aplinkos bei papročių. Pagrindinė veikėja Aldona blaškosi tarp šių dviejų – miesto-kaimo – kultūrų. Kaime užaugusi, bet mintimis gyvenanti mieste lietuvaitė ryžtasi įgyvendinti savo troškimus: nusprendžia mokytis ir būti kosmetologė, kuri gali iš negražios moters padaryti gražuolę. Pagrindinę veikėją

traukia kitokios vertybės nei yra kaime. Daug fragmentų kūrinyje rodo miesto pranašumą. Lyg ir netyčia akcentuojami skirtumai:

Jaunesnioji Augūnaitė Aldona negalėjo pamirš-ti to žydro blizgančio šilko, kuris tekėjo per baltas kvepiančias dėdienės rankas ir mėlynu upeliu vingiavo ant kilimėlio ties lova. O kai Aldona jį palietė savo atšerpetojusiais, suskilu-siais pirštais, šilkas kliuvo ir pašėsi, nemaloniai užgaudamas jos pačios ausį. (12, p.7)

Taigi kaimo aplinka siejasi su grubu-mu, netgi tamsuoliškumu, nes merginos tėvas draudžia jai skaityti knygas ar laikraščius. Kaimas – uždara erdvė. Ji per maža laisvai, turinčiai įvairių tikslų asmenybei. Aldona kartais net gėdijasi kaimiškumo. Kavinėje dėl savo kuklių drabužių ji pasijunta nejaukiai.

Tačiau abi kultūros turi savų pliusų ir minusų. Aldona brangina gimtąją žemę, artimuosius. Miestas tarsi siejamas su kultūra, o kaime pabrėžiamas gamtos grožis. Romano veikėjai Aldonai estetinį susižavėjimą kelia darbo nemačiusi ranka. Kaime grožis yra natūralus, bet tik mieste gali atsiverti tikras moters žavesys, mo-teriškumas. Miestietės – išsilavinusios, mokančios ir galinčios rūpintis savo išvaizda bei kitomis išorės detalėmis. Tokie prioritetai Grigaitytės prozoje ne-smerkiami. Dvasinės vertybės – gėris, pasiaukojimas, moralės normų paisymas ir kitos – yra savaime suprantami dalykai. Tad lieka pasirūpinti išore, nes visiems matomas grožis – neamžinas, juo reikia skubėti džiaugtis, jį puoselėti. Aldona mieste įgyvendina ankstesnes ateities vizijas, tačiau prireikia ir aukų: mergi-nai nukerpamos ilgos kasos. Taip ji tarsi visiškai atplėšiama nuo kaimo erdvės, nors ją tebekankina gimtųjų vietų, artimų žmonių ilgesys. Ji gyvena tarp dviejų priešingų pasaulių.

Grigaitytės kūriniuose dažnai tapomi Kauno vaizdai. Romane veikėja vaikšto Laisvės alėja, eina Putvinskio gatve, Vytauto prospektu, lipa į Parodos kalną,


stebi bohemišką Konrado kavinės aplinką ir nuolatinius jos svečius. Kai romano pagrindinę veikėją aplanko liūdesys, ji grožisi iš Vytauto parko matoma miesto panorama. Novelių veiksmas dažniausiai vyksta Žaliakalnyje(„Neįspėta mįslė“), netoli Mickevičiaus slėnio („Pabudimas“) bei kitose kauniečiams gerai žinomose vietose.

Žvelgiant į rašytojos kūrybą antruo-ju – savos-svetimos erdvės – aspektu, kultūrų kontrastas ne toks ryškus. Veikėjai, palikę gimtąją erdvę, kitur jaučiasi sve-timi. Tiktai atsiradęs artimas, su Lietuva susijęs žmogus gali sukurti prarastiems namams tolygią aplinką.

AŠ NORIU GYVENTI AMŽINAI

Kūryba tikriausiai atspindi rašančiojo išgyvenimus, požiūrį į gyvenimą, at-skleidžia dvasinių bei žemiškojo pasaulio vertybių prioritetus. Skaitytojas, kuris atranda kūrinyje dalelę savęs, pajunta rašytojo artumą ir kiekvieną žodį pri-ima kaip savo kūrybą, slypinčią vidinio pasaulio gelmėse.

Nejaučiantys bendrumo tarp savęs ir tekstų autoriaus, aišku, gali objektyviau įvertinti kūrinį. Tačiau svarbu žinoti ne tik skaitytojo, bet ir rašytojo nuomonę, jo kūrybos tikslą, adresatą.

Paskelbta nedaug interviu su Kotryna Grigaityte. Ją kalbino Algirdas Gustaitis, Draugo, Darbininko redakcijų žurnalistai. Lietuvos radijo darbuotojas Valentinas Strazdelis inicijavo autorės skaitomų eilėraščių įrašymus. Susirašinėdama savo atsakymus į klausimus rašytoja pateikė literatūros tyrinėtojai Aušrai Jurgutienei ir šio darbo autorei. Tačiau 95-erių rašy-tojos mintys yra pernelyg lakoniškos. Jas užrašyti padėjo Grigaitytės dukra Rūta, sūnus Raimundas ir šeimoje gyvenanti Eugenija Dragūnienė.

Rašytoja visada stengėsi pabrėžti tik šviesiąją savo gyvenimo pusę, (…) liū-desio, skausmo ir ašarų dėmes pasilikdama tik sau (…), nes (…) kai verki, verki vienas, kai juokies – pasaulis juokiasi su tavimi (36, p. 4).

Svarbiausiai Grigaitytės gyvenime buvo religija ir šeima. Dievas poetei yra viso ko Tėvas ir Autorius, o religija – žmogaus gyvenimo šviesa, prasmė ir tikslas. (…) Moralė be religijos yra nesusipratimas, nes religija yra moralinis ryšys su Dievu (24, p. 93–94). Todėl ji rašė eilėraščius, ku-rie virto maldomis ar giesmėmis. Poetei ypač brangus iš giliausių jausmų gimęs Šiluvos Marijai skirtas eilėraštis „Nenu-ženk nuo akmens“.

Paklausta, kokie charakterio bruožai stipriausiai pasireiškė gyvenime ir kū-ryboje, rašytoja atsakė: Visada mylėjau gyvenimą ir žmogų. Tačiau pajėgiau būti viena, pasitenkindama ramia aplinka, gamta ir savo svajonėmis (2, 2004 10 10). Grigai-tytė ypač saugo savo asmeniškumą. Ji tarsi nieko neslepia, bet jos prisiminimai visuomet lieka su paslaptimi. Dukra laiške apie savo mamą rašė, kad ji gilių moralinių, religinių įsitikinimų moteris, ir jos gyvenimas gražus savo dosnumu, šiluma, dorumu, ištikimybe ir …humoru (2, 2004 09 14). Jos pasisakymai netikėti, taiklūs, neužgaulingai juokingi.

Rašytojai poezija visada buvo artimesnė: ji veržiasi taip, kad jos negali sulaikyti, o prozą kuriant, jau reikia pastangų (2, 2004 10 10). Versti tekstus iš kitų kalbų arba kurti vaikams poetė nepradėjo. Rašyti kūrinėlius vaikams, anot Grigaitytės, buvo noro, bet nesisekė: rašymas be įkvėpimo tai kaip rašymas pagal užsakymą – daugiau protinis darbas negu sielos atsivėrimas (2, 2004 10 10). A. Jurgutienei K. Grigaitytė rašė:

(...) neieškojau grupuočių ir esu vienatvės poetė. Bet tos vienatvės niekad nejaučiau. Pirmiausia – šiluma kūrybai savo pačios šeimoje. Su dideliu džiaugsmu buvo sutikta savųjų kiekviena naujai pasirodžiusi mano


knyga. Be to, turėjau keletą labai gerų drau-gų, kurie visais galimais būdais rėmė mano kūrybą. Pirmiausiai, įsiklausę iš tolo, jie rado kontaktą su mano poezija ir tik po to – su manimi. Todėl niekada nesijaučiau viena ar neįvertinta. (1 a, l. 4)

Poetė ir prozininkė teigė neturinti ypa-tingo įkvėpimo šaltinio: kartais žmogus, gamtos reiškinys ar tiesiog įspūdžiai skaitant paskatindavę ją stverti rašiklį. Tėviškėje jai neišdildomą įspūdį palik-davęs rytinis paukščių čiulbesys. Taip pat svarbus buvo ir ežerėlis prie namų: tas ežerėlis man labai daug davė (2, 2005 04 19). Viename interviu Grigaitytė at-skleidė daugiau detalių: kūrybai

(...) reikia tik laiko ir pakenčiamų gyveni-mo sąlygų. Gerai gyvendama ir apie vargą mokėčiau rašyti, bet varge būdama – nieko neparašyčiau. Rašydama nejaučiu nuovargio ir esu savotiškai laiminga. Daugiausia rašau naktimis. Lietuvoje rašydavau prie dobilų ar rugių lauko ir tėviškės klėties pastogėje, kur turėjau mažą kambariuką šalia kregždžių lizdų (41, p. 8).

Grigaitytės kūriniuose, ypač prozoje, rodos, gausu faktų iš rašytojos gyvenimo. Auksinukų autorė neigia, kad šis romanas autobiografinis, tačiau pripažįsta, kad dažnai jos kūriniuose galima aptikti pa-žįstamus asmenis ar pačios išgyvenimus, bet jie turi daugiau ar mažiau fantazijos elementų. Pats pasaulio matymas iš Grigaitytės veikėjų – moterų – pozicijų su rašytojos gyvenimo realybe, anot jos pačios, nesisieja.

A.Gustaitis, pokalbyje su rašytoja ne-gailėdamas gražiausių žodžių,rašė: (...) ji tikrai gimusi poetė. Kai kurie kritikai, ieškodami aptarimo, ją pavadino „mergau-tinių godų“ poete. Tokia ji išliko per visą savo kūrybinį kelią (36, p.8). Amžinai jauna Grigaitytė liko ir kitų poetų min-tyse: Bernardas Brazdžionis sukūrė jai net eilėraštį „Nepraeinančios jaunystės poetei“.

Apie konkrečius savo eilėraščių rinki-nius Grigaitytė rašė laiške Jurgutienei ir komentavo ką tik minėtam Gustaičiui.

Tad čia pamėginsiu sugrupuoti pačios autorės nuomones apie beveik visas savo knygas.

Rinkinio Akys pro vėduoklę pasirodymu poetė, be abejo, labai džiaugėsi, nes jis buvo gerai įvertintas spaudoje.

Gana skurdžiai atrodantis antrasis rin-kinys Paslaptis gimė sunkiomis sąlygomis Vokietijos pabėgėlių stovyklose. Joje nuty-lėti daugiau ar mažiau sunkūs pergyvenimai. Tai žiaurios arba nuostabiai humaniškos pa-tirtys su nepažįstamais žmonėmis svetimuos kraštuos (1 a, l. 3). Šio rinkinio, kuriame autorė mėgina suasmeninti ir gamtą, ir poeziją, pavadinimas turi daugialypę prasmę. Dievo sukurtas pasaulis yra di-džiausia paslaptis. Neatsitiktinai kunigas Stasys Yla atsiliepime-laiške poetei apie šią knygą rašė:

(...) Jūsų poezijoje prabyla ne tik talentas, bet ir žmogus. (...) Poezijoj pasigendi pirmiausia žmogaus – tikro, gyvo, nuoširdaus. Tuo Jūs pa-vergiate. Ir man džiugu, kai sutinku kunigus, kurie Jūsų šio rinkinio gabalus įpina į savo pamokslus (...). (2)

Eilėraščių knyga Širdis pergamente kalba apie kūrinio išliekamosios vertės svarbą. Poetė, dažnai širdimi grįždama į Lietuvą, teigia, kad be širdies nėra kūrybos. Tad ir reikia ją vyniot į pergamentą (36, p.7). Rudens sapnuose Grigaitytė tapatina žmogaus ir gamtos išgyvenimus. Rinkinyje Trapus vakaras yra nemažai asmeniškumo, nes prie knygos išleidimo prisidėjo beveik visa šeima: dukra Rūta rūpinosi leidyba, sūnus Raimundas sukūrė viršelį, o eilėraščiuose esame įaugę visi keturi (36, p.7).

Apie dar dvi pasirodžiusias poezijos knygas Grigaitytė apibendrintai užbai-gia:

Perbėgus kaip stirna per jaunystės plotus, gyvenimo skaudžios patirties prisirinkus, jau kitokiomis dovanomis ėmiau dalintis su skaitytojais. Netektys, skausmai, nusivylimai, apipinti meile žmogui… Nevilty sukurtus viltingus eilėraščius tektų paaiškinti gal taip: religija, mokėjimas džiaugtis mažais dalykais, tikėjimas rytojumi ir labai stipri intuicija. (1 a, l. 4)


Nuo 1990 metų, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, jausdama metų naštą, Grigaitytė stengėsi viską, ką turinti ver-tingo, persiųsti į Lietuvą, bendradarbiavo su A.Jurgutiene, R.Pakalniškiu. Eksponatų perdavimu į Maironio lietuvių literatūros muziejų rūpinosi D.Kuizinienė. Darbų perdavimo į Lietuvą procesas Grigaitytei buvo labai svarbus – ji net trumpai sve-čiuodavosi dukros Rūtos namuose – manė, kad tie kūriniai, kurie nepateks į tėvynę, svetimoje šalyje pražus. Kartą paprašyta dukters pasilikti ilgiau, rašytoja atsakė: Aš noriu gyventi amžinai (2, 2005 04 15).

Grigaitytė niekada nepataikavo savo skaitytojui, nelabai reaguodavo į kritiką, nes žinojo, kad gali rašyti ir rašys tik taip, kaip rašo, ir nesistengs tenkinti kitų įgei-džių. Anot pačios knygų autorės, ji niekada neieškojo savo publikos: Rašiau savo mintis, svajones ir jausmus. Galima sakyti, rašiau sau (2, 2004 10 10).

Taigi Grigaitytės kūrybinis kraitis į lie-tuvių literatūrą buvo reikšmingas pačiai rašytojai. Eilėraščių rinktinės Tylos dovana pratarmėje poetė rašė:

Kas galėtų ryškiau kalbėti mano balsu, jei ne mano eilės, susiglaudę „Tylos dovanoje“. Joje atsišaukia visa Lietuva. Toji Lietuva buvo likusi toli už vandenų, bet nenutolo nuo mano širdies. „Tylos dovanoje“ susibėgę mano gyvenimo pavasariai... Mano ateities panorama išpuošta tėvynės pievų gėlėmis.Ar aš buvau kada iš čia išėjus? Ne. Tik sapnavau ilgą, ilgą sapną, kad buvau toli nuo savo namų. Dabar aš vėl su Jumis. (11, p.6)

Kotryna Grigaitytė negalėjo fiziškai sugrįžti ten, kur visada ją traukė širdis ir dažnai skriedavo mintys, bet įgyven-dinti didžiausią norą pavyko – rašytojos kūryba ir ji pati per savo kūrinius grįžo į Lietuvą.

IŠVADOS

Gražiausia Kotrynos Grigaitytės gyvenimo dalis prabėgo Lietuvoje. Nuo 1928 metų jos kūrinių jau galima rasti katalikiškoje spaudoje. Rašyti ją skatino J.Ambraze-vičius, A.Miškinis, vėliau N.Mazalaitė, P.Jurkus, B.Brazdžionis, L.Andriekus.

Pirmojoje eilėraščių knygoje Akys pro vėduoklę išryškėja jaunatviškas žaismingu-mas, iškyla tam tikrų feminizmo apraiš-kų – maištinga mergina trokšta naujovių, pokyčių; iš vyro perima iniciatyvumą arba, priešingai, demonstruoja išskirti-nį moteriškumą. Atsiranda tautosakos stilizacijos fragmentų. Poetė nori išlikti amžinai jauna, mylima ir mylinti, bet nepriklausoma.

Emigracijoje keičiasi temos bei nuo-taikos. Pasitvirtina išeivės dalia: iškyla amžini tėvynės ilgesio, kaltės motyvai, jaučiamas glaudus ryšys su religija. Ne-mažai kūrinių skiriama konkretiems žmonėms, laikui ir poezijai. Eilėraščių rinkiniai Marių vėjui skambant, Tylos dovana, išleisti po dvylikos metų tylos, pasižymi didesne branda, metų ir viso gyvenimo įvykių jausena.

Novelėse ir romane labiausiai rašytoja susitelkia į kūrinio idėją, o ne į veikėjų charakterius. Svarbi vieta tenka dviejų žmonių santykiams. Aukštinamos dvasi-nės vertybės, bet neapeinami ir žemiški dalykai: žmogaus padėtis visuomenėje, grožis ir kt. Stiprėja miesto-kaimo ir savos-svetimos erdvės kontrastai.

Nepajėgusi sugrįžti į tėvynę Grigaitytė stengėsi, kad jos kūrybinis palikimas pa-siektų Lietuvą. Kūrybos išsaugojimas jai reiškia gyvenimą amžinai.


ŠALTINIAI

1. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvas

a) Grigaitytė K. Biografijos fragmentai // K.Gri-gaitytės fondas. R 60400. 5 l.;

b) Grigaitytė K. Grįžtant į tolimą praeitį... // Ten pat. R³ P43609. 5 l.;

c) Grigaitytė K. Pamokų dėstymo būdas ir san-tykiai su mokinėm // Ten pat. R 60396. 2 l.;

d) Nepublikuoti K.Grigaitytė eilėraščiai ar jų fragmentai // Ten pat. RP43667.

e) B.Brazdžionio laiškai K.Grigaitytei // Ten pat. ER² P43764; ER² P44172.

2. K.Grigaitytės dukters Rūtos Graudušytės-Andries laiškai šio darbo autorei 2004 05 14; 2004 09 14; 2004 10 10; 2005 12 04; 2005 01 19; 2005 02 15; 2005 02 19; 2005 03 05; 2005 03 07; 2005 03 14; 2005 04 04; 2005 04 05; 2005 04 06; 2004 04 12; 2005 04 14; 2005 04 15; 2005 04 18; 2005 04 20; 2005 05 05.

3. Grigaitytė K. Akys pro vėduoklę. Kaunas, Spindulys, 1937.

4. Grigaitytė K. Paslaptis. Bielefeld, Venta, 1950.5. Grigaitytė K. Širdis pergamente. Schongau,

Venta, 1956.6. Grigaitytė K. Veidu prie žemės. Chicago,

1962.7. Grigaitytė K. Rudens sapnai. Chicago, Draugo

spaustuvė, 1963.8. Grigaitytė K. Trapus vakaras. Putnam, Imma-

culata Press, 1968.9. Grigaitytė K. Marių vėjui skambant. Brooklyn,

Pranciškonų spaustuvė, 1980.10. Grigaitytė K. Tylos dovana. Brooklyn, Pranciš-

konų spaustuvė, 1983.11. Grigaitytė K. Tylos dovana. Vilnius, Vaga,

1991.12. Grigaitytė K. Auksinukai. Vilnius, Alma littera,

1995.

KNYGOS13. Egzodo rašytojai: Autobiografijos. Vilnius,

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994. P.283–290.

14. Girios Aidas: Lietuvių miškininkų išeivių var-dynas. Chicago, Lietuvių miškininkų sąjunga išeivijoje, 1989. P. 51–57.

15. Koivunen A., Liljeström M. Sprendžiamieji žodžiai: 10 žingsnių feminizmo link. Vilnius, Tyto alba, 1998.

16. Literatūra ir kalba. Vilnius, Vaga, 1968. T. 9.17. Lietuvių egzodo literatūra 1945– 1990. Vilnius,

Vaga, 1997. P.169–171.18. Lietuvių literatūros enciklopedija. Vilnius,

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001.

19. Lietuvių liaudies dainynas: Jaunimo dainos. Meilės dainos. Vilnius, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1979. T. 10. Kn. 1.

20. Lietuvių liaudies dainynas: Vestuvinės dainos. Vilnius, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1979. T. 2. Kn. 1.

21. Lietuvių rašytojai: bibliografinis žodynas. Vilnius, Vaga, 1979. T.I. P. 586.

22. Lietuvių tautosakos stilius ir žanrai. Vilnius, Vaga, 1971.

23. Lomsargytė-Pukienė S. Dita: paralelės. Kaunas, UAB Jotema, 2004. P.112–118.

24. Mano pasaulėžiūra: kultūrininkų pasisaky-mų rinkinys. Chicago, Draugo spaustuvė, P.93–94.

25. Moi T. Lyties / teksto politika: feministinė literatūros teorija. Kaunas, Spindulys, 2001.

26. Orintaitė P. Kviečiai ir raugės. Kaunas, 1938.27. Paplauskienė V. Gražina Tulauskaitė. Kaunas,

Morkūnas ir Ko, 1999.28. Žukas S. Literatūros teorija. Vilnius, Baltos

lankos, 2001.

PERIODINĖ SPAUDA29. Aug.Raginis [A.Vaičiulaitis]. Knygos // Židinys.

1937. Nr.8–9. P.237–238.30. Aug.Raginis [A.Vaičiulaitis]. Knygos // Židinys.

1937. Nr.8–9. P.237–238.31. Brazaitis J. [B.Brazdžionis]. Akys pro vėduoklę

// Studentų Dienos. 1937. Nr.7. P.6.32. Dargytė R. Knygos // Naujoji Vaidilutė. 1937.

Nr.10. P.508–510.

33. Grigaitytė K. Kai korta traukiama // Tėviškės žiburiai. 1985. Nr.14. P.7–8.

34. Grigaitytė-Graudienė K. Keletas pastabėlių dėl „Trečiosios moters“ // Moteris. 1967. Kovas-balandis. P.7.

35. Grigaitytė K. Po kritikas pasižvalgius // Dirva. 1971. Nr.87. P.5–6.

36. Gustaitis A. Kad žemė neseikėtų laiko... // Lietuvių dienos. 1981. Spalis. P. 4–8.


37. Jurgutienė A. Eilėraštis – sielos pei-zažas // Naujasis Židinys. 1991. Nr.11–12. P.84–86.

38. Kęstas Reikalas [A.T.Antanaitis]. Kotrynos Gri-gaitytės prozinis debiutas // Margutis. 1962. Nr.9. P.22–24.

39. Laurenčikaitė S. Tylūs poezijos sentimentai // Literatūra ir menas. 1992. Sausio 25. P.4.

40. Naujokaitis P. Kotrynos Grigaitytės artėjančio saulėlydžio poezija // Moteris. 1980. Lapkritis-gruodis. P.17.

41. Pasikalbėjimas su Kotryna Grigaityte // Drau-gas. 1950 liepos 22. P.7–8.

42. Radauskas H. Knygos // Vairas. 1937. Nr.10. P.223–225.

43. Rutkauskas B. A. Grigaitytės kūrybinė sukak-tis // Darbininkas. 1955. Nr.13. P.4–6.

44. Šerelytė R. Širdį – ant spyglio, o ne į lėkštę // 7 Meno Dienos. 1996. Sausio 26. P.4.

45. Vengris A. Knygos // Naujoji Romuva. 1937. Nr.41. P.751.

46. Žarėnas V. Rašytoja Kotryna Grigaitytė-Grau-dušienė // Draugas. 1949. Birželio 15.

47. http://hardcore.lt/feminizmas/indexgeras.htm48.http://day.lt/sventes/straipsniai/kazimieras

INTERNETO SVETAINĖS49.http://www.efn.org/~valdas/grigaityte.html

Gauta 2005 06 05Parengta 2005 07 25

Kotryna Grigaitytė spent her most beautiful years in Lithuania. Since 1928 she started publishing her works in the Lithuanian Catholic press. Juozas Ambrazevičius, Antanas Miškinis, and later Nijolė Mazalaitė, Paulius Jurkus, Bernardas Brazdžionis, and Leonardas Andriekus had encouraged her to take up writing.

Her first book of poetry Akys pro vėduoklę (Eyes Through the Fan) reveals a youthful playfulness and even a manifestation of feminism. A young rebellious girl yearns for novelty and change; she takes the lead from the man, or on the contrary, demonstrates exceptional femininity. Elements of folklore and pastiche are also apparent. The poetess wants to remain forever young, she wants to love and be loved, yet independent.

In emigration the mood and the themes change. The fate of an immigrant calls for other themes: longing

Deimantė JUOZILAITYTĖ

A POETESS OF YOUTHFUL REVERIESKotryna GrigaitytėA b s t r a c t

for the homeland, guilt, and a close relationship with religion. Many poems are dedicated to particular people, time and poetry itself. After twelve years of silence she published the collections of poems Marių vėjui skambant (When Sea Wind Rings) and Tylos dovana (Gift of Silence). They are more mature, reflecting the sense of passing time.

In her short stories and the novel the writer fo-cuses on the main idea rather than the characters. An important place is given to the relationship between two people. She speaks about the inner world, yet she does not forget man’s social position, beauty and others topics. The spatial contrasts of town-country and own-strange become stronger.

Not able to return to her fatherland, Grigaitytė tried to reach Lithuania with her creative herit-age. To preserve her creative work for her meant to live forever.

Documents

Jaunystės godų poetė - VDU...poezija įgauna ir tamsesnių atspalvių: itin jaučiama praėjusių dienų nostalgija. Apie Grigaitytės kūrybą rašyta gana daug ir ganėtinai skirtingai