ISSN 0258-0802

Literatūra

VILNIUS UNIVERSITY

ISSN 0258-0802

Vilnius 2012

L i t e r a tū raPublished since 1958

Research Papers54(1)

2O12

VILNIAUS UNIVERSITETAS

ISSN 0258-0802

Vilnius 2012

L i t e r a tū raLeidžiama nuo 1958 metų

mokslo darbai54(1)

2O12

© Vilniaus universitetas, 2012

Redaktorių kolegija (Editorial Board)

Vyriausioji redaktorė (Editor-in-Chief)Prof. habil. dr. Regina Rudaitytė – Vilniausuniversitetas,filologija(anglųliteratūra) VilniusUniversity,Philology(EnglishLiterature)

Vyriausiosios redaktorės pavaduotoja (Deputy Editor-in-Chief)

Doc. dr. Nijolė Juchnevičienė –Vilniausuniversitetas,filologija(klasikinėfilologija) VilniusUniversity,Philology(ClassicalPhilology)

Atsakingoji sekretorė (Executive Secretary)Doc. dr. Genovaitė Dručkutė –Vilniausuniversitetas,filologija(prancūzųliteratūra) VilniusUniversity,Philology(FrenshLiterature)Nariai (Editors):Prof. habil. dr. Viktorija Daujotytė-Pakerienė – Vilniausuniversitetas,filologija(lietuviųliteratūra) VilniusUniversity,Philology(LithuanianLiterature)Dr. Phil. Valentina Brio – Jeruzalėshebrajųuniversitetas,filologija(rusųliteratūra) TheHebrewUniversityofJerusalem,Philology (Russian Literature)Doc. dr. Nijolė Kašelionienė – Lietuvosedukologijosuniversitetas,filologija(prancūzųliteratūra) Lithuanian University of Educational Sciences, Philology(FrenshLiterature)Prof. dr. Galina Michailova –Vilniausuniversitetas,filologija(rusųliteratūra) VilniusUniversity,Philology(RussianLiterature)Prof. habil. dr. Dainora Pociūtė-Abukevičienė – Vilniausuniversitetas,filologija(lietuviųliteratūra) VilniusUniversity,Philology(LithuanianLiterature)Habil. dr. Jūratė Sprindytė – Lietuviųliteratūrosirtautosakosinstitutas,filologija (lietuviųliteratūra) InstituteofLithuanianLiteratureandFolklore,Philology (Lithuanian Literature)Dr. Phil. Vaidas Šeferis – Masarykouniversitetas(ČekijosRespublika),filologija (lietuviųliteratūra) MasarykUniversity(CzechRepublic),Philology (Lithuanian Literature)Prof. PhD Jan Borm – VersalioSen-Kentin-an-Yvlinuniversitetas(Prancūzija), filologija(anglųliteratūra) VersailleSaint-Quentin-enYvelinesUniversity(France) Philology(EnglishLiterature)Prof. PhD Herbert Grabes – GysenoJustusLiebiguniversitetas(Vokietija),filologija (anglų–amerikiečiųliteratūra) GiessenJustusLiebigUniversity(Germany),Philology (English–AmericanLiterature)

Redakcijos adresas (Address):VilniausuniversitetoLietuviųliteratūroskatedraDepartment of Lithuanian Literature of Vilnius UniversityUniversitetog.5,LT-01513VilniusTel.(3705)2687216El.paštas:martyna.razmaite@flf.vu.lthttp://www.literatura.flf.vu.lt/

5

TURINYS • CONTENTS

STRAIPSNIAI

Ūla Ambrasaitė.IkonoklastinėpolemikaLDK.Vienoveikaloistorijospinklės ........ 7Iconoclastic Controversy in the Grand Duchy of Lithuania. The Tangled Story of One Work

Gintarė Petuchovaitė. Andriaus Volano polemikos su antitrinitoriais raštai ............ 19Andreus Volanus’ works of polemics with non-trinitarianists

Vaidas Šeferis. KristijonoDonelaičioMetųkompozicijosproblemos ...................... 39On Composition of Kristijonas Donelaitis’ Metai – Selected problems

Tomas Andriukonis. BaranauskųSilva rerum .......................................................... 56Silva rerum of the Baranauskas family

Vaiva Narušienė. IstorinėsatmintiesfenomenaspirmosiosXXa.pusėsrašytojųkūryboje:FabijonoNeveravičiausistoriniairomanailietuviųirlenkųliteratūroskontekste ............................................................................................................. 75The phenomenon of historical memory in a work of the first half of the 20th century writers: Fabijonas Neveravičius’ historical novels in the context of the lithunian and polish literature

Erika Malažinskaitė. Daimonionoįvaizdisirsubjektoraiškosformos CzesławoMiłoszopoezijoje ............................................................................. 103The concept of daemonion and forms of subject expression in the poetry of Czesław Miłosz

Laurynas Katkus. Linksmaspragaras:groteskopoetikatrijuose vėlyvojotarybmečioprozoskūriniuose ........................................................... 124Merry hell: poetics of the grotesque in three works of fiction of the late soviet period

Akvilė Rėklaitytė. MarcelijausMartinaičiopoezijosantropologiškumas .............. 140Anthropological poetry of Marcelijus Martinaitis

Gediminas Mikelaitis. Stačiatikybėsliteratūrosteologija:idėjosirproblemika ... 164The theology of orthodox literature: ideas and problems

Dalia Čiočytė. Teodicėjiniaimotyvailietuviųliteratūroje:universalumas irspecifika ........................................................................................................ 173Theodic motifs in Lithuanian literature: the universal and the specific

RECENZIJOS

Arūnas Sverdiolas.Išpažintatapatybė. (Parengė/EditedbyDainoraPociūtė,Abraomas Kulvietis: Pirmasis Lietuvos reformacijos paminklas / The First Recorded Text of the Lithuanian Reformation. ConfessiofideibyAbraomas Kulvietis and Oratio funebris by Johann Hoppe (1547).Studija,faksimilė,komentuotasleidimas,vertimasįlietuviųkalbą/ AStudy,Facsimile,aNewEditionwithCommentariesandTranslation into Lithuanian (Monumenta Reformationis Lithuanicae, t. 1), Vilnius:Lietuviųliteratūrosirtautosakosinstitutas,2011 ................................ 209

KRONIKA

VilniausuniversitetoLietuviųliteratūroskatedra2012metais (DainoraPociūtė-Abukevičienė,ErnestaJuknytė) ............................................ 223

XVIstudentųlituanistųkonferencijos„Laimei,Maironis“apžvalga (DeimantėDaugintytė,SimonaDiržinauskaitė) ................................................ 227

VilniausuniversitetoKaunohumanitariniofakultetoLietuviųfilologijoskatedros literatūrologųveikla2012metais (DaivaAliūkaitė) ................................................................................................ 231

2011metaiLietuvosedukologijosuniversitetoLietuviųirlyginamosios literatūroskatedroje (LEULietuviųirlyginamosiosliteratūroskatedrosinformacija) ...................... 233

KlaipėdosuniversitetoLiteratūroskatedra (KULiteratūroskatedrosinformacija) ............................................................... 236

ŠiauliųuniversitetoLiteratūrosistorijosirteorijoskatedra2011metais (DžiuljetaMaskuliūnienė) .................................................................................. 238

Informacija autoriams .............................................................................................. 242

7

ISSN0258-0802.LITERATŪRA201254(1)

Stra ipsnia i

IKONOKLASTINĖ POLEMIKA LDK. VIENO VEIKALO ISTORIJOS PINKLĖS

Ūla AmbrasaitėVilniaus universitetoLietuvių literatūros katedros doktorantė

Straipsnyje pateikiamos įvadinės pastabos apie ikonoklastinės polemikos LDK tyrimus ir pagrin­džiamas jų aktualumas. Apžvelgiami XVI a. pradžios ir vidurio tekstai, kuriuose pastebima ikono­klastinio mąstymo užuominų ir pristatomi iki šiol paskiri istoriografų aprašyti faktai apie svarbiausią ikonoklastinės polemikos LDK veikalą – 1583 m. išspausdintą Andriaus Volano Vilniaus lojolininkų stabmeldystės pasmerkimą. Faktus siejant į rišlų pasakojimą nustatomos istorijos „baltosios dė­mės“ ir įvardijamos tolesnių tyrimų gairės.

PagrindąginčuidėlatvaizdųdavėSe­najameTestamenteįrašytosdviDekalogovariacijos. DievasMozei žodžiu, slėpda­mas savo veidą, padiktavo pagrindiniusįsakymus,kuriaisjotautaturivadovautis.Viename jų aiškiai uždraudžiama darytisatvaizdusirjuosgarbinti.IšėjimoknygosDekalogovariantetamyraatskiras,tačiaupagaleilęantrasįsakymas(Iš20,2–17),oPakartotoĮstatymoknygoje–kaippirmojoįsakymodalis(Įst5,7–21).

Nedirbsisaudrožinioneijokiopaveikslo,pa­našausįtai,kasyraaukštaidanguje,čiažemė­je ir vandenysepo žeme.Nesilenksi jiems irnegarbinsijų,nesaš,VIEŠPATS,tavoDievas,esupavydulingasDievas,skiriantisbausmęužtėvųkaltęvaikamsikitrečiosirketvirtoskar­tos tų,kuriemaneatmeta,bet rodantis ištiki­mąmeilęikitūkstantosioskartostiems,kurie

manemyliirlaikosimanoįsakymų(Iš20,4–6,Įst5,8–10)1.

Pirmasis ikonoklastinis sąjūdis prasi­veržėVIII a.Bizantijos imperijoje.Maž­daugtuometuteologinėpolemikadėlat­vaizdųprasidėjoirVakarųEuropoje,tačiaujibuvobeveikvientikrašytinėirstambes­niais pasauliečių išpuoliais prieš religinįmeną nepasireiškė. Antrąkart kaip sava­rankiškassąjūdis,lydimasfiziniųveiksmų,ikonoklazmas prasiveržė Reformacijoslaikotarpiu,kuometviduramžiško,perdėm

1 Pateikiamas Antano Rubšio vertimas: Šventasis raštas: Senasis ir Naujasis Testamentas, SenąjįTesta­mentąvertėišhebrajų,aramėjųirgraikųkalbų,pratar­mę,įvadusirSTsąvokųžodynąbeipaaiškinimusparašėAntanasRubšys;NaująjįTestamentąvertėišgraikųkal­bos,įvadusirNTsąvokųžodynąparašėČeslovasKava­liauskas.Vilnius:Katalikųpasaulis,1998,http://biblija.lt/index.aspx?cmp=toc(žiūrėta2012-04-05).

materialauspamaldumokritikai siekėap­valyti tikėjimąnuobereikalingų išraiškospriemonių. Šventųjų atvaizdų garbinimo,elgimosi su jais ir laikymo bažnyčioseklausimastapointegruota tikėjimoatnau­jinimoprogramosdalimi.

Teologiškai grįsdami kritikuoti religi­nius atvaizdus ir inicijuoti jų šalinimą išbažnyčiųXVIa.pradžiojepradėjoAndreasBodensteinas von Karlstadtas2Vokietijojeir Ludwigas Hätzeris3 Šveicarijoje. Dėlįvairiųistoriniųaplinkybiųsusiklostė,kadį Vitenbergą sugrįžęs Martinas Lutherisužėmėnuosaikiąpozicijąreliginiųatvaiz­dųklausimuir1531m.PhillipoMelanch­tonosurašytameAugsburgotikėjimoišpa­žinime nėra užsimenama apie kitokį neiRomos katalikų Bažnyčios deklaruojamąreliginių atvaizdų vaidmenį. ŠveicarijojeLudwigoHätzeriopradėtas,UlrichoZwin­glioišplėtotas4irJeanoCalvinoišbaigtas5 mokymas prieš religinių atvaizdų naudo­jimą buvo įrašytasHeinrichoBullingerioAntrajamešveicariškajame tikėjimo išpa­žinime1566metais.

2 Andreas Bodenstein von Karlstadt, Von abtuhung der Bylder Vnd das keyn Betdler vnther den Christen seyn soll, in: http://de.wikisource.org/wiki/Von_ab­tuhung_der_Bylder(žr.2012-03-04).

3LudwigHätzer,Einurteilgottesunserseegema­helswiemansichmitallengötzenundBildnussenhaltesoll uss der heiligengschrifft, in: http://daten.digitale-sammlungen.de/~db/0002/bsb00026128/images/index.html?id=00026128&fip=193.174.98.30&no=&seite=6(žiūrėta2012-03-08).

4 Ulricho Zwinglio argumentai sklandžiausiai pa­teikti1525m.kovo27d.atsakymeUrokontonoparei­gūnui–Eine Antwort, Valentin Compar gegeben.

5 Jean Calvin, Institutio Christianae religionis, 1536.Atvaizdųklausimui skirti11 ir12skyriai.Nau­dotasivertimuįanglųkalbą:JeanCalvin,The Institutes of the Christian Faith, translatedbyHenryBeveridge,ChristianClassicsEtherealLibrary,e-book(pdf).

Maždaug nuo XVI a. vidurio įvykiųikonoklazmo tyrėjai sutelkiadėmesį į re­gionuose,pokuriuos išplitoReformacija,vykusiąpolemikądėlreliginiųatvaizdųirveiksmusprieš juos–DidžiojojeBritani­joje, Nyderlanduose, Prancūzijoje. ApieLDK vykusią ikonoklastinę polemikądaug liudijimų nėra. Pagrindinis išlikęstekstas yra Andriaus Volano veikalas Vil-niaus lojolininkų stabmeldystės pasmerki-mas (Idololatriae Loiolitarum Vilnensium oppugnatio)6,kurisišspausdintastik1583metais, pora dešimtmečių vėliau nei mi­nėtuosekraštuose,tadgalimamanyti,kadatvaizdų kritika nebuvo iš svarbesnių re­liginėspolemikostarpprotestantųirkata­likų aspektų.Tai buvusperiferiniu tekstupagrindžiairmenkibeipainūsmokslinėjeliteratūrojepateikiamiistoriniaifaktaiapiejį.Todėlšiamestraipsnyjepateiksimeįva­dines pastabas apie ikonoklastinės prob-lematikosužuominasLDK ikipasirodantminėtamA.Volanotekstuiirišanalizuosi­mežinomusistoriniusfaktusapieStabmel-dystės pasmerkimą – spėjamus parašymomotyvusirlaikąbeirezonansą–siekdaminurodytiistorijos„baltąsiasdėmes“.

Ikonoklastinės problematikos užuominos iki Andriaus Volano

Pradėjus sklisti protestantiškoms idėjomsLDK,tarppirmosiosReformacijosbangos

6 [Andrius Volanas] Idololatriae Loiolitarum Vil-nensium oppugnatio: itemque ad nova illorum obiecta responsio, nunc primum in lucem aedita. Authore An­dreaVolano.VilnaeTypis&sumptibuseiusdemAndre­aeVolani.PerIoannemKartzanumVelicen[sem].AnnoM.D.I.XXX.III [=1583]. Teksto perrašas ir vertimaspublikuotas: Andrius Volanas, Rinktiniai raštai, Vilnius: Moksloirenciklopedijųleidykla,1996,p.197–241.

9

aktyvistų nekilo poreikis išskirtinai imtisatvaizdų garbinimo klausimo.Galbūt ne­buvokritinėsmasėstekstų,skirtųsvarbes­niems tikėjimo reformavimo aspektams.Tačiau ir kituose regionuose (Anglijoje,Prancūzijoje,Nyderlanduose)apie ikono­klastinępolemikąirveiksmuspradedamakalbėti tik nuo antrosios XVI a. pusės.LDKreformuotaiBažnyčiaimėginantap­sibrėžtisavokonfesiją,atvaizdųproblemanebuvolabaisvarbi,jidaugiausiapolemi­zavodėlEucharistijossakramentoirmišiųirtuorūpinosi.ApieatvaizdusnekalbamaneipirmuosiuoseVilniausreformatųBaž­nyčiossinoduose(1557,1558)irjųpagrin­du suformuotame Vilniaus tikėjimo išpaži-nime (1559)7, kur evangelikai reformataiformulavo savo nuostatas, nei Sandomiro susitarime8, kuriame liuteronai su reforma­toriaismėginovienytis.VisursvarbiausiasklausimasyraEucharistija.Pagrindiniaiirgiluminiai atvaizdų neigimo argumentaisutampasuargumentais,kuriaisneigiamaskūniškasiresmiškasKristausdalyvavimasEucharistijossakramente–arjojeDievasegzistuoja,artaiyratiksimbolis,ženklas.Tačiau nuoseklioje teologinėje sistemojeatvaizdų atsisakoma išsprendus šventųjųkultoproblemąirpaneigusjoreikšmę.Musdomina minties raida apmąstant būtentmenokūriniųirkitosvaizdinijosvaidme­

7 Apie Vilniaus tikėjimo išpažinimo turinį:DainoraPociūtė,Maištininkų katedros. Ankstyvoji Reformacija ir lietuvių–italų evangelikų ryšiai, Vilnius: Versus au­reus,2008,p.342.

8 Tekstas anglų ir lotynų kalbomis publikuotasstraipsnyje Darius Petkūnas, „Consensus of Sando­mierz–aUniqueEcumenicalDocument in16thCen­tury Polish-Lithuanian Protestant Christianity“, in:Tiltai=Bridges=Brücken, Klaipėda: Klaipėdos univer­sitetoleidykla,2005,t.1(30),p.99–103.

nį Bažnyčioje. Norsmėginant ją įžvelgtiankstesniuosiuose LDK protestantiškuose tekstuosesunkuapsieitibepirmųjųdviejųpolemikos aspektų – Eucharistijos sakra­mentoiršventųjųkulto.

Jau trečiajame XVI a. dešimtmetyje,kai tiesioginės informacijos apie Refor­macijos idėjų paplitimą LDK dar nėra,katalikų „intelektualai jau kaltino naujaibesiformuojančią protestantizmo veikėjųpropaguojamąpasaulėžiūrądėlnaujoviųirteigėarchaizuojančias,konservatyvių tra­dicijųvertybeskaipsavotiesospamatą“9. Štai Mikalojus Husovianas (1480–po1533) 1525 metais išleistame kūrinėlyjeApie Šventojo Hiacinto gyvenimą ir dar-bus (De vita et gestis Divi Hyacinthi car-men)jaumini„Liuterioereziją“,kurituriir ikonoklastinį atspalvį. M. Husovianuiatvaizdųšalinimasišbažnyčiųregisikaipbažnyčių apiplėšimas: „Naujas tikėjimasšis,taipLiuteriuikurstantirvedant,/Įsta­tussvaidąspiktus,bedieviškus,kadišbaž­nyčių /Aukso išplėštų, kiek turi.“10 Taip pat pateikia ir pagrindinius ikonoklastųreikalavimus:„Šieįsakonuplėštnuošven­tyklųpašventintąauksą,/Giesmestauriaspanaikintirpašalintižibesįžvakių.[...]Šiešūkaliojakvailai,kadnegalimakęstišven­tųjų / Dievo namuos; ir senas skulptūrasišgabenti šie liepia.“11 Tarsi polemizuo­damassueretikaisM.Husovianasišdėstoikonofilinius nuostatus, kad visa tai esąreikalingatikėjimosilpnųjųsieloms,„[k]ol

9DainoraPociūtė,op. cit.,p.155.10Mikalojus Husovianas,Apie Šventojo Hiacinto

gyvenimą ir darbus, iš lotynųk.vertėTomasVeteikis,in:MikalojusHusovianas,Raštai,Vilnius:Lietuviųlite­ratūrosirtautosakosinstitutas,2007,p.186.

11 Ibid., p. 194.

10

sutvirtėsjoseirDievoskelbiamasžodis“12. Tikėtina,kadjissuM.Lutheriomokymutapatina A. Karlstadto inicijuotus maiš­tusVitenberge1522metųpradžioje, apiekuriuos jis galėjęs sužinoti lankydamasisItalijojeirkeliaudamasatgalnamo13. Pats M.Lutheris,anksčiauganagriežtaipasisa­kydavęspriešatvaizdusbažnyčiose,nieka­dajųnekvietėnaikinti,onuoA.Karlstadtoveiklosatsiribojo.

KetvirčiuamžiausvėliauMykolasLie­tuvis (1490–1560) traktatą Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius (De mori-bus Tartarorum, Lituanorum et Moscorum fragmina X, multiplici historia referta, 1550,išspausdinta1615)rašėkaraliuiŽy­gimantui Augustui, norėdamas atkreiptijo dėmesį, kad kai ko galimapasimokytiiškaimynų.Kadangižvalgomasiįmusul­monus totorius, mūsiškų papročių kriti­kuineprasprūsta ir jųanikoninė tradicija:„Totoriaijuokiasiišmūsųdvasininkųarbapranašų,peikiabažnyčiasužindus,sėdy­nes,altorius,paveikslus iružvaizdavimąDievo,jaulinkstančioįsenatvę,irgrakščiųmalonių moterų, sukeliančių gašlumą.“14 Reformacijos radikaliuosius ikonoklas­tus įkvėpęs Erazmas Roterdamietis savoraštuose taip pat buvo užsiminęs, kaddailininkai pozuotojais dažnai pasirenka

12 Ibid., p. 190.13 Tomas Veteikis mini, kad Mikalojus Husovia­

nasItalijojelankėsinuo1518iki1522(ar1523)metų.TomasVeteikis, „Mikalojus Husovianas epochų ir ta­patybiųsankirtose“, in:MikalojusHusovianas,Raštai, p.223.

14 Mykolas Lietuvis, Apie totorių, lietuvių ir mas-kvėnų papročius: dešimt įvairaus istorinio turinio fra-gmentų,išlotynųk.vertėIgnasJonynas,Vilnius:Vaga,1966,p.68.

„gašliasprostitutes“arba„kokįgirtuoklį“,o tai neskatina pamaldumo, tačiaumanė,kad„daugiaužalosbūtųjuospašalinti,neitoleruoti“15.

TačiaušieabuLDKtekstaidarnesakoniekokonkretausapieikonoklastinęprob-lematiką.M.Husovianas savo poemėlėjetiksupažindinaskaitytojussuVakarųEu­ropos įvykiais. Mykolo Lietuvio traktatepastebimenesąmoningąikonoklastinįpa­reiškimą,oveikiauhumanistokritiką16.

Tikėjimo vizualumo kritikos sąmo­ningai imasi Mikalojus Radvila Juodasis(1515–1565). Ilgame laiške popiežiausnuncijuiAloisijuiLippomanui(Duae epis-tolae,1556)jisišdėstėsavotikėjimonuos­tatas. Čia pastebimos Radvilos Juodojoužmačios formuoti savarankiškąVilniausBažnyčią,kuriturėtųirikonoklastiniųpo­žymių:

Mano altorius nėra šventvagiškas, kaip Tu,Gerbiamasis Pone, manai, bet visiškai šventas ir krikščioniškas, ne išniekintas bedievystėsar popiežiškos stabmeldystės, bet papuoštasKristausirapaštalųnuostatais.Pagaliaujispa­skirtasneRomosarLoretoMarijai,mediniamsjūsųdievamsbeidievybėms,o iš tiesųDelfųvelniams,betpastatytasirpašvęstasamžinamirgyvammūsųDievui.[...][Š]lykščiausiaiai­manuojantaukotiiratnašautiDievuiTėvuiužgyvusirmirusius[...]kaipkamateinaįgalvą,

15Cit.iš:ErwinPanofsky,„ErasmusandtheVisualArts“,in:Journal of the Warburg and Courtauld Institu-tes,t.32,1969,p.208.

16IkonoklazmotyrėjaMargaretAstonpažymi,kadnorsErazmoRoterdamiečiotekstaiirįkvėpėradikaliusikonoklastus,jistebuvokritikashumanistas,kurisbūti­naiturėjoišsakytisavonuomonęiratvaizdųklausimu,oneikonoklastas.Šiuosdalykus,anotjos,reikėtųskirtiiratitinkamaiskaityti joveikalus.Panašiaivertintiga­lėtume ir Mykolo Lietuvio traktatą. Margaret Aston,England’s Iconoclasts, t. 1: „Laws Against Images“,Oxford:ClarendonPress,1988,p.199.

11

prieaukurųirjūsųnegyvųstabų,kuriemsjūspriskiriate gyvo Dievo garbę, mišių, per ku­riasjįnešiojatepošventyklas,gatves,kaimus,apdangstote auksu ir sidabru, tam tikrą laikąsaugoteostijaiskirtosesavotaurėse,–šiosiau­bingoirvisokioprakeiksmovertodalykotaipneapkenčiu,kadnegaliunetikžiūrėti,betnetir pagalvoti be baimės, nusprendęs, kad šiosjūsųstabmeldystėsvisiemsdievobaimingiemskrikščionimsreikiavengtinemažiauneguju­dėjamsreikėjovengtiBabilonostabų,dėlku­riųbuvopranašoįspėti.17

Iš šios pastraipos matyti, kad kaltini­masstabmeldystekatalikamsmetamasdėlEucharistijos sakramento ir šventųjų gar­binimo,ojoargumentacijayraartimaiko­noklastinei – pabrėžiama puošyba irme­džiagiškumas, taip pat probėgšmais, norsnenuosekliaiminimi „mediniai dievai“ ir„negyvistabai“.Galimamanyti,kadjeiguRadvilaJuodasissavokonfesijąbūtųfor­mavęs nuosekliau sekdamasU. ZwinglioarJ.Calvinomokymu,būtųpasmerkęsat­vaizdusatskirupunktuirjįišplėtojęs.

PoRadvilosJuodojotikėjimoišpažini­mepasirodančiųužuominųapieikonoklas­tinęmąstyseną, iškitųkeliųdešimtmečiųkolkasneaptiktaišlikęniekokonkretaus,kasliudytųesantšventųiršventųjųatvaiz­dųlaikymobažnyčioseproblematiką.Tik1583metaispasirodoišsamusirilgaspoli­tiko, visuomenininko ir aktyviausio LDK evangelikų polemisto Andriaus VolanoStabmeldystės pasmerkimas. Šiame vei­kalejisaptarėvisuspagrindiniusatvaizdų

17MikalojusRadvilaJuodasis,„Atsakymaspopie­žiausnuncijuiAloisijuiLippomanui“,išlotynųk.vertėDaliaDilytė, in:Lietuvos ateizmo istorijos chrestoma-tija: Religijos kritika, laisvamanybė ir ateizmas Lie-tuvoje, sudarėLiudaVileitienė,Vilnius:Mintis, 1988, p.47–48.

kritikos aspektus – Dekalogo draudimą,atvaizdo pirmavaizdžio problemą, gerbi­moirgarbinimosampratųskirtumus,kriti­kuojabiblia pauperumkoncepciją,raginanelaikyti bažnyčiose atvaizdų.A.VolanoteksteaptinkameirbrandžiausiąU.Zwin­gliopradėtąformuoti,oJ.Calvinoišbaigtąprotestantiškosios ikonoklastinės polemi­kosargumentą,kadnepatysatvaizdaiyrablogis, o žmogaus sąmonė juos paverčiablogiu,nesjiyraamžinastabųkalvė.

Tačiau šiame straipsnyje mus labiaudomina ne įtakos pirmajam LDK ikono­klastiniamtekstui,ojoistorija.PatsA.Vo­lanasteksteužminanemažaimįslių,kuriasįminus galėtume spręsti apie ikonoklasti­nėsmintiespaplitimąirreliginėsvaizdini­jossvarbąLDK.

Spėjimai apie Stabmeldystės pasmerkimo priešistorę ir aplinkybes

Iš A. Volano teksto galima spręsti, kadpolemikaatvaizdųklausimuvykoiranks­čiau. Jis mini, kad jėzuitai buvo para­šę „apie paveikslų laikymą ir garbinimąbažnyčioje“18.Tikėtina,kadjėzuituspasi­sakyti šiuo klausimu paskatino dar anks­čiaupasirodęskokionorsatvaizdųkritikotekstasarbakilę ikonoklastiniaisambrūz­džiai, nes ginti ar teigti kokį nors dalykąpaprastai imama tada, kai prieš tai jį kasnorspaneigia.Tačiaujokiųpaliudijimųkolkasnėrarasta.Minėtiemsjėzuitams,anotAndriaus Volano, atsakė Stanislovas Su­

18AndriusVolanas,„Vilniauslojolininkųstabmel­dystės pasmerkimas“, iš lotynų k. vertė MarcelinasRočka, in: Idem,Rinktiniai raštai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijųleidykla,1996,p.220.

12

drovijus„draugesužymiuKristausbažny­čiosnariu,garsingudaktaruRupertu“19.

Stanislovas Sudrovijus (Sudrowski,apie 1550–1600) buvo Mikalojaus Ra­dvilos Rudojo aplinkos žmogus, palai­kė artimus ryšius suAndriumiVolanu ir1572–1573metųsandūrojebuvopaskirtasVilniaus evangelikų pamokslininku, nuotada Vilniuje polemizavo su jėzuitais20, kol 1589metais buvo perkeltas įBiržus.Stanisławas Kotas, remdamasis minėtuAndriaus Volano teiginiu, užregistravoStanislovoSudrovijausknygąpavadinimuIdololatriae Loiolitarum Vilnensium oppu-gnatio kaipišleistą1583metaisVilniuje21. KarolisEstreicherissavobibliografijojenu­rodo,kadSudrovijusveikaląapiestabmel­dystę yra išleidęs pavadinimu Idolatriae Loiolistarum Oppugnatio ir kad tai įvykę 1594metais.Tačiaupriduria,kadšiandienjis nežinomas, o tuo metu sukėlė didelįtriukšmą.Jėzuitaireikalavękaraliaus,kadminėtas veikalas būtų viešai sudegintaskartusujoautoriumi22.JeiguremtumėmėsK. Estreicheriu, reikėtų ieškoti dar vieno S. Sudrovijaus veikalo, kurį A. Volanasbūtųskaitęs iki1583metų, tačiaubiblio­grafijosejisneaprašytas.MarcelinasRoč­kaspėja,kadA.VolanominimasS.Sudro­vijaus veikalas galėjo likti rankraštinis23.

19 Ibid., p. 220.20KęstutisDaugirdas,Andreas Volanus und die Re-

formation im Grossfürstentum Litauen,Mainz:VerlagPhilippvonZabern,2008,p.68.

21Pagal:IngėLukšaitė,„Komentarai“,in:AndriusVolanas, Rinktiniai raštai,p.374.

22 Elektroniczna baza bibliografi Estreichera, http://www.estreicher.uj.edu.pl/staropolska/indeks/47897.html(žiūrėta2012-04-24).

23MarcelinasRočka,„AndriusVolanas.Gyvenimasirraštai“,in:AndriusVolanas,Rinktiniai raštai, p. 14.

Arba, remiantis K. Estreicherio spėjimu,galbūtjėzuitaipasiekė,kadbūtųsunaikin­tas bent jau veikalas, tik tai įvykę ne po1594metų,opriešA.Volanoveikalopasi­rodymą.Taivisaiįmanoma,turintgalvoje,kad 1580metais spaudos cenzūros nuos­tatus išleido karalius Steponas Batoras, o 1581metaissavocenzūrosediktąpaskelbėirVilniausvyskupasJurgisRadvila.Beto,yraliudijimų,kadpirmąkartąviešai„ere­tikų“ knygos buvo deginamos 1581 me­tais (nežinoma,kurios),nors jau tųpačiųmetųrugsėjįkaraliusnurodėnubaustikal­tuosius, nes „nepakęs, jog tikėjimas būtųplatinamas jėga,ugnimi irgeležimi,onemokymu ir gerais pavyzdžiais“24. Kad ir kaipbūtų,apieS.Sudrovijausveikaloeg­zistavimąkolkastikspėjama.

„Garsingas daktaras Rupertas“ buvoRupertasFinkas,nuo1558metųminimaskaipŽygimantoAugustogydytojas.Apiejįžinoma,kad1569–1570metaisVilniujediskutavoKristausKūnoirKraujobuvimoklausimusujėzuitųvyresniuojuBaltazaruHostovinu25. Įdomu tai, kad A. Volanasmini,jogjiekartusuS.Sudrovijumiatsa­kėjėzuitams,obibliografaikalbatikapieS.Sudrovijausasmeninįveikalą.Paskuti­nisA.Volano kūrybą tyręsK.Daugirdasnustatė,kadR.Finkasmirėvėliausiai1576

24 IngėLukšaitė,Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje. XVI a. trečiasis dešimtmetis–XVII a. pirmasis dešimtmetis, Vilnius: Bal­tos lankos, 1999, p. 409–410.

25 Arūnas Sverdiolas, „Paveikslas – ne stabas“,in: Gyvas žodis, gyvas atvaizdas: Fabijono Birkows-kio pamokslas apie šventuosius atvaizdus: Pamokslo faksimilė,vertimas ir studija, sudarėTojanaRačiūnai­tė,Vilnius:Vilniausdailės akademijos leidykla, 2009, p.76.Pagal:PauliusRabikauskas,Vilniaus akademija ir Lietuvos jėzuitai,sudarėLiudasJovaiša,Vilnius:Aidai,2002,p.147.

13

metųgegužę.Taippatjisteigia,kadA.Vo­lanas1579m.išspausdintameveikaleGy-nimas tikros ir teisingos senosios bažny-čios nuomonės (Defensio verae, orthodo-xae, veterisqve in ecclesia sententiae)26jaukalba apie planus spausdinti veikalą apiestabmeldystę27.DėlšiųfaktųK.Daugirdasdaroišvadą,kadA.VolanoStabmeldystės pasmerkimasgalėjobūtibentišdaliespa­rašytasapie1575–1576metus28.

A.Volanasyrapalikęsdarvienąnuo­rodą, kuri jo tyrėjus skatina spėlioti.Ne­sutrumpintaveikaloantraštėskambataip:Vilniaus lojolininkų stabmeldystės pa-smerkimas, taip pat atsakymas į jų nau-jus priekaištus, dabar pirmąsyk į dienos šviesą išleistas (Idololatriae Loiolitarum Vilnensium oppugnatio: itemque ad nova illorum obiecta responsio, nunc primum in lucem aedita).Ir tekste,paminėjęsS.Su­drovijausirR.Finkoatsakymąjėzuitams,prideda:„Norsanų[jėzuitų–Ū. A.]pažiū­rosnevykusios,niekingos,mūsiškiųlabaiaiškiais įrodymais paneigtos, tačiau tosslidžiosiosgyvatės randaplyšįkur išlįsti,

26[Andrius Volanas], Defensio verae, orthodoxae, veterisqve in ecclesia sententiae de sacramento corpo-ris & sanguinis Domini nostri IESV Christi, veraque eius in Coena sua praesentia, contra nouum & com[m]entitium transubstantiationis dogma, aliosque errores ex illo natos: Ad Petrum Scargam Iesuitam Vilnensem, vanissimi huius commenti propugnatore[m]. Authore Andrea Volano. Respondetur hic quoque obiter Francis-co Turriano, ex eadem factione Monacho: qui duobus libris, altero Florentiae, altero Romae publicatis, Scar-gam sibi suscepit, contra Volanum, defendendum. Losci Litauorum, in typographia illustris ac magnifici Domini, D. Iohannis Kiscae, Magni Ducatus Lituaniae Incisoris, & coet. eiusdem impensis, per Iohannem Kartzanum Velicensem. Anno a Dei filio nato 1579. mense Aprili. AprašytapagalKęstutisDaugirdas,op. cit.,p.299–300.Taippatžr.Ibid.,p.108.

27KęstutisDaugirdas,op. cit.,p.113.28 Ibid.

ir juo tvirčiau jas spaudi, juosmarkiau irlabiau raitosi, stengiasi išsisukti, kad ne­galėtumei jų pagauti.“29 Ingė Lukšaitė,kaip ir Karolis Estreicheris, mano, kad tie priekaištai greičiausiai buvo išsakytižodinio disputometu30. Jis taip pat mini Antoniaus Possevino leidinį Antoniaus Possevino SJ laiškas Steponui Pirmajam, Šviesiausiajam Lenkijos karaliui, prieš kažkokį Volaną, Lietuvos eretiką (Antonii Possevini, de Societate Iesu, Epistola Ad Stephanum Primum, Poloniae Regem Se-renissimum Adversus Quendam Volanum Haereticum Lituanum), išleistą Ingolštate1583 metais. I. Lukšaitė daro prielaidą,kadšisveikalasvisdėltonegalėjobūtitieminimi „nauji priekaištai“, nes „kažin arA. Volanas galėjo spėti atsakyti kaip tikį šią Possevino knygą, kadangi komen­tuojamąją [Lojolininkų stabmeldystės pa-smerkimą –Ū.A.]jisbaigė,kaipnurodytapratarmėje,1583m.balandžiomėnesį“31. VisdėltoA.PossevinassavoLaišką Len-kijos karaliui išspausdino vėliau, nei A.Volanassavoveikalą,todėlveikiaurei­kėtų ieškoti atvirkštinio ryšio.Laiško pa­baigojenurodyta jo parašymodata: „Vil­naeipsadiePentecostes“32, per Sekmines. TaismetaisVelykosbuvobalandžio10d.,tad bet kuriuo atvejuA. Possevinas savo

29 Andrius Volanas, op. cit., 220. 30 Ingė Lukšaitė, „Komentarai“, p. 374; Elektro-

niczna baza bibliografi Estreichera, http://www.estrei­cher.uj.edu.pl/staropolska/indeks/54619,0263.html.

31IngėLukšaitė,„Komentarai“,374.32 [Antonio Possevino], Antonii Possevini, de So-

cietate Iesu, Epistola ad Stephanum Primum, Poloniae Regem Serenissimum. Adversus Quendam Volanum ha-ereticum Lituanum,Ingolstadt:TypographicaWolegan­gi Ederi, 1583, p. 72, http://www.dbc.wroc.pl/dlibra/doccontent?id=4966&from=FBC(žiūrėta2012-04-25).

14

Laišką parašėgerokaivėliau,nei A. Vola­nasužbaigėsavotraktatą(balandžio1d.).TačiauI.LukšaitėšįA.Possevinoveikaląkaip susijusį su A. Volano Stabmeldystės pasmerkimu mini ne veltui. Jis greičiau­siaibuvoparašytasreaguojantįA.Volanopasisakymą apie stabmeldystę, nes tokiųužuominų rasta.Kita įdomi detalė apie šįA.Possevinolaiškąyrata,kadK.Daugir­das jįminikaipparašytą1579metais33, o tik išspausdintą 1584-aisiais, kuriame A.Possevinas karaliui S. Batorui pasakojaapie A. Volano veikalo Gynimas tikros ir teisingos senosios bažnyčios nuomonės pavojingumą.Taigiiršisfaktastikpatvir­tintųK.Daugirdonuomonę,kadStambel-dystės pasmerkimas parašytasanksčiauneiišspausdintas.

Mįslingi Andriaus Volano veikalo atgarsiai

Po Stabmeldystės pasmerkimo A. Volanas prieatvaizdųklausimonebegrįžo.Praėjusporai metų Vilniuje šiuo klausimu vykosvarbuskolokviumas,įkurįsuvažiavoliu­teronai ir „Šveicarijos bažnyčių išpažini­mąpriimantys teologai“ išKaraliaučiaus,SaksonijosirLDKmiestų,čiavisądisku­sijąsavoaštriakalbavedėA.Volanas,ne­trukusjosprotokolasbuvoišspausdintas34. AnotDariausPetkūno,kolokviumasbuvosvarbus siekiant išsaugoti bendrystę tarpLDKLiuteronųirReformatųBažnyčių35,

33KęstutisDaugirdas,op. cit.,p.108.34 Visas protokolas išverstas ir išspausdintas leidi­

nyjeReliginis kolokviumas Vilniuje (1585 06 14) dėl straipsnio apie Viešpaties Vakarienę,išlotynųk.vertėJolantaGelumbeckaitė,parengėJolantaGelumbeckaitė,SigitasNarbutas,Vilnius:Lietuviųliteratūrosirtautosa­kosinstitutas,2006,p.77–111.

35DariusPetkūnas,„1585metųVilniauskolokviu­

o šiai bendrystei svarbiausia buvo išsiaiš­kintiEucharistijosklausimą.

Tačiau įVilniaus lojolininkų stabmel-dystės pasmerkimą buvo atsakyta. Vilniaus akademijoskontroversinėsteologijosdės­tytojas Emanuelis Vega36 savo studentui Andriui Jurgevičiui pavedė rimtai užsi­imti atsakymu į šį A. Volano veikalą37. A. Jurgevičius savo veikaląApie pamal-dų ir Šventojoje Bažnyčioje nuo apaštalų laikų labai priimtą šventųjų paveikslų nau-dojimą (De pio et in sancta ecclesia iam inde ab apostolis receptissimo sacrarum imaginum usu)38 užbaigė (dedikacijąLu­dovicuiFuligniuipasirašė)1586m.sausio10d.Taipjaunasisjėzuitasįgijoteologijos(magistro?) laipsnįgreta laisvųjųmenųirfilosofijosmagistrolaipsnių39.

A. Jurgevičiaus atsakymas yra išsa­mus ir ilgas – 85 puslapiai. Jo pradžiojeautorius suformuluoja penkis teiginius išA.Volano teksto, kuriuos toliau paneigs:

mas–kunigaikščioKristupoRadvilosPerkūnopastan­gosišsaugotiekleziastinębendrystętarpLDKLiutero­nų irReformatųBažnyčių“, in:Religinis kolokviumas Vilniuje,p.181–204.

36KaipminiPauliusRabikauskas,E.VegaVilniujepradėjodėstytineturėdamasmokslolaipsnio,jamteolo­gijosdoktoratassuteiktastik1587m;PauliusRabikaus­kas, op. cit.,p.274.

37KęstutisDaugirdas,op. cit.,p.117.38[AndriusJurgevičius],De pio et in Sancta Eccle-

sia iam inde ab Apostolis receptissimo sacrarum imagi-num vsu, deq[ue] sacrilega nouorum iconoclastarum, in exterminandis illis, per summam Christi contumeliam, immanitate, itemq[ue] De Sanctorum veneratione, et inuocatione theses, in Academia Vilnensi disputandae, aduersus impium et famosum libellum, a Volano quo-dam recenti iconomachorum archiministro, editum / propugnatore, Andrea Iurgevicio, s. theologiae candi-dato, et artium liberalium ac philosophiae magistro, praeside r. p. Emmanuele a Vega, in eadem Academia ss. theologiae professore ordinario, Vilnius: Typis Aca­demicis S. I.,1586.

39KęstutisDaugirdas,op. cit.,p.117.

15

apie mokymą, kad atvaizdai yra tas patskas stabai; kad be stabmeldystės nuodė­mės Dievas negali būti garbinamas at­vaizduose;kadŠventajameRaštegriežtaiuždraustaatvaizduotiDievą;kadatvaizdaituri būti pašalinti iš bažnyčių ir kad nie­kaipnegalimarodytipagarbosatvaizdamsbestabmeldystėsnusikaltimo40.AtsakymąA.Jurgevičiussuskirstėįšešisskyrius,kaikuriuosjųįdalis,oišvisosunumeravo105tezes.PirmojoskyriauspradžiojeA.Jurge­vičiusteigia,kadA.VolanasbeveikviskąikismulkmenųyranurašęsišJ.Calvino41. Įtokiąamžininkopastabąvertaįsiklausyti.Mums,išanalizavusikonoklastų,tarpjųirJ.Calvino,polemikosbendrąsiasvietasirpalyginussuA.Volanotekstoargumenta­cija,nepasirodė,kadpastarasisdalykądės­totaippatkaipJ.Calvinas.TačiaureikėtųplatesnėsJ.Calvinoveikalųanalizės,kadbūtųgalimagriežtaipatvirtintiA.Jurgevi­čiausteiginįarbajįpaneigti.

Nežinoma,arA.Volanasdalyvavožo­diniame dispute42 dėl šioA. Jurgevičiausatsakymo,tačiauraštuA.Volanaspolemi­kosnetęsė.Irtasnestebina.A.Jurgevičiaustekstas yra labai detalus ir preciziškas,tačiau juntamas jo „studentiškumas“, jisstokojapoleminėsaistros.Beto,veikalasišspausdintaspraėjusbeveiktrejiemsme­tams po Vilniaus lojolininkų stabmeldystės pasmerkimo pasirodymo. Problematika, kaipminėjome,nebuvovienaišaktualiau­sių,ovėlaipasirodęsatsakymasgreičiau­

40AndriusJurgevičius,op. cit., p. [A4r–A4v]. 41 Ibid., p. [Br].42K.Daugirdasmini,kadbūdavę įprastapirmiau

išspausdintipoleminestezes,tadajassvarstytiviešaižo­diniamedispute.KęstutisDaugirdas,op. cit.,p.117.

siai nebebuvo įdomus priešininkui. Tai,kadšiostemosimtisE.Vegapavedėsavostudentui,taippatrodojosantraeiliškumą,tinkamą veikiau studijų objektą retorikailavinti.

Tačiau K. Estreicheris bibliografijojenurodovienąfaktą,kurioneminiA.Volanopolemiką išsamiai išstudijavęsK.Daugir­das.E.Vega1586metais,kaipirjostuden­tas,yraišspausdinęsveikalą,kuriameatsa­koįA.VolanoStabmeldystės pasmerkimą – De cultu et invocatione sanctorum, contra librum Volani de idololatria Jesuitarum (Apie šventųjų kultą ir jų šaukimąsi, prieš Volano knygą apie jėzuitų stabmeldystę). Spaudinys,kaipnurodomabibliografijoje,šiuometusaugomasMaskvosvalstybinėjebibliotekoje43,tadjopatikrintidarneturė­jomegalimybės, tačiauvien jo egzistavi­mofaktasyraįdomusirskatinapamąsty­ti, kodėlE.Vega, tęsti polemikąpavedęssavostudentui,įtąpatįveikaląatsakopats.Sprendžiantišpavadinimo,E.Vegalabiaususitelkėįšventųjųkultopagrindimą.Gal­būtteologasbuvosumanęsišskirtidues­minius klausimus, kuriuos savo veikaluose A.Volanasirkitiikonoklastaisuliedavoįvieną–dieviškusatvaizdusiršventųjųat­vaizdus. Dažnai jie atmesdavo atvaizduskaltindami katalikus stabmeldyste dėl to,kadjuosevaizduojamišventieji,ošventųjųprotestantai nepripažino, tad jų sistemojetokieatvaizdaibeilgopagrindimobūdavotraktuojamikaipstabai.Tačiauneturėdamigalimybėssusipažintisuveikalu,daugiaunebespėliosime.

43 XV–XVI a. Lietuvos lotyniškų knygų sąrašas, su­darėDaivaNarbutienėirSigitasNarbutas,Vilnius:Lie­tuviųliteratūrosirtautosakosinstitutas,2002,p.195.

16

Šioje istorijoje yra daugiau klausimųneiatsakymų,otaipnorisinuoseklauspa­sakojimo.Teisybėsdėleiturimepaminėti,kadtokspasakojimasbuvosukurtas–ku­nigasJuozasVaišnora1958metaisRomo­je išleistoje knygojeMarijos garbinimas Lietuvoje pateikia labai įdomią irkolkasvienintelę nuoseklią lietuviškojo ikono­klazmoistoriją:

Lietuvojekovądėlpaveikslųgarbinimosukė­lėreformacija,ypačiaikalvinistai, kurie iš pat pradžiosgriežtaipasisakėpriešpaveikslųvar­tojimąirjųgerbimą.TojikovaypačbuvoaštriVilniuje,kurspietėsižymiausiejireformacijosvadai,kaičia1568m.atvykojėzuitai.KovospriešpaveikslusvadasbuvoRadvilosRudojosekretoriusirvisųkalvinųbendruomeniųsen­jorasAndriusVolanus(1530–1610),Vilniujeįsisteigęsspaustuvęirsavoraštaisišėjęsįkovąprieškatalikus ir jėzuitus,ginančiuspaveiks­lųgarbinimą.1586m.Vilniujebuvosurengtiviešiginčaiapiepaveikslųgarbinimą. Išvie­nos pusės stojo jėzuitai, o iš antrosVolanusir Sudrovius kalvinistai, ir daktaras Rupertas liuteronas. Dar prieš tą viešą ginčą Volanusatspausdino knygelę „Idololatria [sic] Lojo­listarum[sic]Vilnensium“(Vilnius1583m.),į kurią atsakė Vilniaus kanauninkas, jėzuitųauklėtinis Andrius Jurgevičius (+1604) savoraštu „Depio in sanctaEcclesia iam indeabApostolis receptissimo Sacrarum Imaginumusu... adversus impium et famosum libellum aVolanoquodamrecentiIconomachorumAr­chiministro“ (Vilnius1584).Volanusnepasi­davėirnelikoskolingas:jis1585atspausdino„AdlibellumJurgevitiiresponsio“.Poleminėsliteratūros šiuo klausimu priešVolano raštusgamino ir jėzuitai. Ispanas Emanuelis Vega,darbavęsisVilniuje, 1586m. išleido„DepioSacrarumImaginumusu“ir„Decultuetvene­ratione Sanctorum contraVolanum“.Vėliau,reformacijaigęstant,paveikslųgarbinimorei­kalupoleminėliteratūranebebuvoaktuali.44

44JuozasVaišnora,Marijos garbinimas Lietuvoje, Roma:FaustoFailli,1985,p.240–241.

Pasakojimas atrodo labai rišlus, iš­sprendžiantisvisusneaiškumusirnelogiš­kumuslietuviškojoikonoklazmoistorijojeir juo norėtųsi tikėti, tačiau autorius ne­pateikė nė vieno šaltinio, kuriuo remiasi.Nepaisant neteisingai nurodytų faktų45, vis tiek yra labai įdomu, kad J.VaišnoraminiA.Volano atsakymąA. Jurgevičiui,E.Vegosveikaląapieatvaizdusirtai,kad1586metais vyko viešas disputas dėl at­vaizdųir jamedalyvavoA.Volanas.Pas­tarasis faktas būtų visai logiškas, tačiau K. Daugirdas, ištyręsA. Volano gyveni­mąirveiklą,pagrindimojamnerado.TaippatA. Jurgevičiaus veikalo pasirodymas,datuojamas porąmetų anksčiau, atrodytųlabai natūralus – į poleminį veikalą atsa­koma iškart. Taip pat ir tai, kad A. Vola­nasįjįatsako.DuE.Vegosveikalai–apiešventųatvaizdųnaudojimąiršventųjųkul­tą–patvirtintųmūsųspėjimą,kadjisnorė­joatskirti šiuos ikonoklastinėspolemikosaspektus,tačiau,otailabaisuprantama,jųabiejųėmėsipats.Taigibūtųlabai įdomusužinoti, kuo rėmėsi J. Vaišnora, pateik­damastokiąsklandžią ikonoklazmoLDKminiistorijosversiją.

PoA.JurgevičiausirE.Vegosveikalųapie atvaizdus, pasirodžiusių tais pačiaismetais,apieLDKteritorijojeišleistusvei­

45Rupertas,kaipminėtaDaugirdo,turėjobūtimiręsjauprieš1576m.(KęstutisDaugirdas,op. cit.,p.113);be to, Rupertas buvo kalvinistas (Paulius Rabikaus­kas, op. cit., p.147); Jurgevičiausatsakymaspasirodė1586m.;Vegabuvoportugalas (PauliusRabikauskas,op. cit.,p.204),joveikaloDe cultu et invocatione Sanc-torum contra Volanumpavadinimasbibliografijojepa­teikiamassužodžiu„invocatione“,one„veneratione“(XV–XVI a. Lietuvos lotyniškų knygų sąrašas,p.195);svarbiausia–kadJ.VaišnoranurododuE.Vegosvei­kalus.

17

kalus, skirtus šiai teologinei diskusijai,daugiauduomenųkolkasneaptikome.

Pabaigai

Reformacijos židinių ikonoklastinėsmin­ties raidą galėtume skirstyti į tris etapus.Pirmajam atstovautų radikalieji atvaizdųkritikai,savoraštuosesmerkęatvaizdusirkitąreliginęvaizdinijąirteigęjųšalinimąiš bažnyčių. Jų argumentacija paprastainėranuosekli,apsiribojacitatomisišŠven­tojo Rašto ir aršia retorika (A. Karlstad­tas Vitenberge, L. Hätzeris Šveicarijoje).Antrojo etapo atvaizdų kritikos tekstuosematytianalitinismąstymas,siekiamaapi­brėžti problemą, daugiausia dėmesio tel­kiamaįtiesioginiusatvaizdus(M.Buceris,U.Zwinglis).Trečiuojuprotestantiškosiosikonoklastinėspolemikosetapuvadintumeproblematikos išsprendimą nuoseklioje

teologinėjesistemoje,kaippadarėJ.Cal­vinas,iratvaizdųdraudimoįteisinimąofi­cialiame Bažnyčios tikėjimo išpažinime.Tarsi mintis rutuliotųsi šitaip: abstraktu,platu, neartikuliuota→ konkretu, siaura,artikuliuojama(tikslingaikritikuotiprade­damitikatvaizdai)→abstraktuirartiku­liuota(išsiaiškinus,kuoblogaitiesioginiaiatvaizdai,tampaaiškiau,kokieirkodėlti­kėjimovizualumaidarnetinkami).

Pagalšiąschemągalėtumežvelgti ir įLDK ikonoklastinės minties raidą. Rad-vilos Juodojo laiškasA. Lippomanui čiaatstovautų pirmajam etapui, A. VolanoStabmeldystės pasmerkimas – antrajam.Trečiojoetapo,kaiatvaizdųklausimasiš­sprendžiamasvietinėsBažnyčiosoficialia­metikėjimoišpažinime,LDKskirtinega­lėtume.Tačiau išsamesniminėtųklaidžiųfaktųtyrimaigalėtųatskleistiįdomiųLDKpasireiškusioikonoklazmoaspektų.

IcoNocLASTIc coNTRoVERSy IN ThE GRAND Duchy of LIThuANIA. ThE TANGLED SToRy of oNE WoRK

Ūla Ambrasaitė

S u m m a r y

The article presents some introductory notes on research into the iconoclastic controversy in the GrandDuchyofLithuania,andsuggestsreasonsfortheirrelevance.Writingsfromtheearlyandmid-16thcenturywhichshowtracesoficonoclasticthoughtarepresented. In his poem De vita et gestis Divi Hyacinthi carmen(1525),MykolasHusovianasintroducesthereadertothegrowing‘Lutheranheresy’inWesternEurope, which also had an iconoclastic aspect. In the treatise by Mykolas Lietuvis De moribus Tartarorum, Lituanorum et Moscorum fragmina X, multipli historia referta (written in 1550, and printed in

1615),wecanperceivenotaconsciousiconoclasticstance but rather a humanist criticism.

A more conscious attempt to criticise the visuality of faith was made byMikalojus RadvilaJuodasis.HislonglettertothepapalnuncioAloisioLippomano (Duae epistolae, 1556) explains hisintentions to form a separate Vilnius church, which would also have iconoclastic traits.

Thearticlealsoreviewsthehistoriographically,but only separately, described facts about the most important work of iconoclastic polemics of the Grand Duchy of Lithuania, Andrius Volanas’

18

Gauta: 2012 09 12 Autorės adresasPriimtapublikuoti:20121018 Vilniausuniversiteto

LietuviųliteratūroskatedraUniversitetog.5,LT-01513Vilnius

El.paštas:ula.ambrasaite@gmail.com

Idololatriae Loiolitarum Vilnensium oppugnatio, whichwasprintedin1583.Theauthorhighlightsalotofquestionsposedbythework,thesolutionstowhichmight allow us to judge the extent of iconoclastic

thoughtandtheimportanceofreligiousimageryintheGrandDuchyofLithuania.Byconnectingthefactstoacoherentnarrative,thearticleidentifies‘blankspots’inhistory,andsuggestsareasforfurtherresearch.

19

ISSN0258-0802.LITERATŪRA201254(1)

ANDRIAUS VOLANO POLEMIKOS SU ANTITRINITORIAIS RAŠTAI

Gintarė PetuchovaitėVilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros doktorantė

Straipsnyje pristatomi ir aptariami religinės Andriaus Volano (apie 1531–1610) polemikos su anti­trinitoriais raštai, parašyti antrojoje XVI a. pusėje. Tyrimo šaltiniai – trijose (1566, 1582, 1592 metų) knygose išspausdinti keturi šio autoriaus laiškai: 1565 m. rašytas Mikalojui Pacui, 1589 m. – Jur­giui Šomanui, 1590 ir 1591 m. – Jonui Licinijui Namislovijui, ir du manifestinio pobūdžio traktatai: 1579 m. sukurtas ir visiems Abiejų Tautų Respublikos antitrinitoriams skirtas veikalas ir 1581 m. at­sakymas į pirmojo veikalo išprovokuotas Fausto Socino ir Simono Budno knygas. Straipsnyje teigia­ma, kad šiais poleminiais raštais A. Volanas dekonstravo antitrinitoristinę mokymo sistemą, įrodė radikaliosios Reformacijos krypties antikrikščioniškumą, formulavo evangelikų reformatų trinito­ristinę ir kristologinę dogmatiką, tvirtino Lietuvos evangelikų reformatų tapatumą šveicariškajai (Antrasis helvetų tikėjimo išpažinimas, 1566) doktrinai, ortodoksijos grynumą ir stabilumą.

...tiesa paprasta ir vienalytė, kaip kad tiesi linija irgi būna tik viena,

o kreivių skaičius begalinis1

Andrius Volanas (Andreas Volanus, An­drzejWolan,apie1531–161001062)geraižinomaskaip ilgametisLietuvosdidžiojoetmono ir didžiojo kanclerio MikalojausRadvilos Rudojo (apie 1515–1584) sek-

1 veritas autem simplex et unica, ut potè, cum linea recta sit quoq[ue] una, obliquarum autem infinitus nu-merus ([Andrius Volanas] EPISTOLAE ALIQUOT AD REFELLENDUM DOCTRINAE SAMOSATINIAnae er-rorem, ad astruendam Orthodoxam de Divina Trinitate sententiam, hoc tempore lectu non inutiles. Ab Andreae Volano scriptae. VILNAE, In Officina Coetus Evangelici Vilnensis: Anno, 1592. Impensis, Generosi ac Magnifi-ci Domini, D. Ioannis Schemeti [92 p.], D2r) (vertimo klausimaisautorękonsultavoRamunėMarkevičiūtė).

2 Istoriografijojedominuoja1530metųA.Volanogimimo data, čia ji nurodyta pagal naujausius Kęstu­čioDaugirdo duomenis (K.Daugirdas,Andreas Vola-nus und die Reformation im Grossfürstentum Litauen, Mainz:VerlagPhilippvonZabern,2008,p.19).

retorius, vėliau tapęs karališkuoju sekre­toriumi, reikšmingas viešojo valstybėsgyvenimo asmuo. Tačiau politinė veiklabuvotikvienaišjointeresųsričių.LaisvunuotarnyboslaikuA.Volanasaktyviairū­pinosiXVIa.žmogaussąmoneiypačak­tualiaisreliginiaisreikalais.Norsneturėjojokio specialaus teologinio išsilavinimo,jistapovienaišcentriniųReformacijosfi­gūrųLietuvosDidžiojojeKunigaikštystė­je,evangelikųreformatųtradicijoskūrėju,nuosekliausiai formulavusiu ideologinį3 konfesijosturinį.

3 Ideologijos terminas vartojamas pagal PeterioDinzelbacherioįsitikinimoturinioapibrėžtį(P.Dinzel­bacher,„Mentalitetoistorijosteorijosirpraktikosklau­simu“,Europos mentaliteto istorija: pagrindinių temų apybraižos, sudarė P. Dinzelbacher, vertėA. Gailius, L.Katkus,L.Malakauskaitė,S.B.Vanglikaitė,R.Za­muškevičienė,Vilnius:Aidai,1998,p.xxii).

20

Bene pusę išlikusiųA. Volano veika­lų (bibliografijoje suskaičiuojami net 28veikalai,išspausdinti1566–1608m.)4, pa­sižyminčiųžanrineįvairove,sudaroreligi­niai poleminiai tekstai, skirti dviem tikybi­nių oponentų grupėms– antitrinitoriams5 irkatalikams(išdiskusijossuevangelikaisliuteronais neišsirutuliojo atskiras trakta­tas6). Kaip aktyvus ir produktyvus pole­mistasA.VolanasRomoskatalikųbažny­

4A.Volanobibliografijos:K.Daugirdas,„SchriftendesAndreasVolanus“(K.Daugirdas,2008,p.299–203); I. Lukšaitė, „Andriaus Volano veikalų bibliografija“ (A. Volanas, Rinktiniai raštai,sudarėMarcelinasRoč­ka ir IndrėLukšaitė, iš lotynųkalbosvertėM.Ročka, E.Ulčinaitė,R. Jurgelėnaitė, iš senosios lenkųkalbosvertėI.Lukšaitė,Vilnius:Moksloirenciklopedijųleidy­kla,1996,p.395–411);M.Ročka„AndriusVolanas:gy­venimasirraštai“(A.Volanas,Rinktiniai raštai, 1996,p.6–26;M.Ročka,Rinktiniai raštai, Vilnius:Lietuviųliteratūros ir tautosakos institutas, 2002, p. 205–218); K. Estreicher, „WolanAndrzej“ (K. Estreicher,Bibli-ografia Polska, t. 33,Kraków:wydał StanisławEstrei­cher, nakładem Polskej Akademii Umiejętności, 1939, p.239–255);M.Baliński„AndrzejWolan,jegożycieuc­zoneipubliczne“(M.Baliński,Pisma historyczne,t.3,Warszawa:NakłademG. SennewaldaKsięgarza, przyólicyMiodewéjNr.481,1843,p.1–136);J.łukasze­wicz,Dzieje kościoló wyznanie helweckiego w Litwie, t. 3: Posnań, 1843, p. 274–281); A. Węgerski, Libri quattuor Slavoniae Reformatae, praefatio instruxit Ja-nussius Tazbir, Warszawa: Państwowe WydawnictwoNaukowe,1973,p.452–453);E.Jarra,„AnrewWolanSixteenCentryPolishCalvinistWriterandPhilosopherofLow“(Studies in Polish Comparative Low, London, 1945,p.132–136).

5RadikaliosiosReformacijoskrypčiai ir josatsto­vamsįvardytipasirinktiistoriografiniaiantitrinitarizmoir antitrinitorių terminai kaip patys neutraliausi, taik-liausiai apibendrinantys visas sąjūdžio formas, kuriųvienintelis bendras pagrindas –Švč.Trejybėsdogmosneigimas.

6A.Volanopozicija,priešingaevangelikųliutero­nųnuomonei dėlEucharistijos sakramento, užfiksuota 1585m. Kristupo Radvilos Perkūno (1547–1603) su­rengtameVilniaus kolokviumoprotokole (Colloquium habitum Vilnae die 14 Iunii, anno 1585, super articu-lo de Caena Domini = Religinis kolokviumas Vilniuje (1585 06 14) dėl straipsnio apie Viešpaties Vakarienę, sudarėJ.GelumbeckaitėirS.Narbutas,Vilnius:Lietu­viųliteratūrosirtautosakosinstitutas,2006).

čios pripažintas vienu iš pavojingiausių,vadinasi, irpaveikiausiųautorių:1596m.visi jo raštai (opera omnia) įtraukti į tre­čiąjį Romos katalikų bažnyčios parengtąvisuotinį„Uždraustųknygųsąrašą“(Index librorum prohibitorum), kuriuo Reforma­cijos šalininkai naudojosi kaip skaitytinųraštųregistru.Galimateigti,kadA.Vola­nasdarėįtakąReformacijosprocesamsnetik Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje,betirEuropoje.Joliteratūrinęveikląamži­ninkasHeidelbergouniversitetoteologijosprofesoriusPranciškusJunijus(FranciscusJunius, 1545–1602) įvertino kaip Dievopripažįstamą,tolimųkraštųskaitytojųger­biamą, o Lietuvos ir Lenkijos gyventojųįsisavinamą:Toks tai yra šiuo metu tvir-čiausiasis Kristaus karys ir aršiausiasis Švenčiausiosios Trejybės gynėjas ponas Andrius Volanas, kurio kruopščiausią darbą šiais permainingais laikais Dievas pripažįsta, svetimšaliai aukština, jūsiš-kiai priima, o heterodoksus jis kankina7. Švenčiausios Trejybės gynėju A. Vola­nasP.Junijausvadinamasdėloponavimo XVI a. 6–7 dešimtmetyje Lietuvoje pir­miausiatarpevangelikųreformatų8pradė­

7 Talis etiam est hoc tempore fortissimus ille Christi miles & S. Trinitatis propugnator acerrimus D. Andre-as Volanus, cuius officia in tanta rerum perturbatione diligentissima Deus probat, exteri celebrant, vestri percipiunt, dolent ετεροδοξοι), in: [PranciškusJunijus]DEFENSIO CATHOLICAE DOCTRINAE DE S. TRINI-TATE PERSONARUM IN UNITATE ESSENTIAE DEI, adversus Samosatenicos errores specie inanis philo-sophiae in Polonia exundantes, & libello comprehen-sos, Cuius haec inscriptio: Praecipuarum enumeratio causarum, cur Christiani in multis religionis doctrinis mobiles sint & varii, in Trinitatis tamen retinendo do-gmate sint constantissimi. Opera FRANCISCI IUNII BITURIGIS. HEIDELBERGAE,MDXCII [1592] (cit.iš:K.Daugirdas,2008,p.167).

8 Savarankiškos Lietuvos Evangelikų reformatųbažnyčios kūrimosi pradžią liudijo jau nuo 1557 m.

21

jusiamryškėti,daugelįantitrinitoriųirana­baptistųgrupiųsujungusiamradikaliosiosReformacijos judėjimui9, kurį ankstyvųjųkrikščionybės laikų pavyzdžiu Reforma­cijos periodu atgaivino Migelis Servetas(MiguelServeto,1509/1511–1553),oLie­tuvoje–PetrasGonezijus(PiotrzGonią­dza,apie1530–1573).

Radikalios, teologiniu racionalizmugrįstosidėjosprieštaravopamatineikrikš­čionybėsdogmai–Švč.Trejybėssampra­tai. Radikaliųjų pažiūrų evangelikai nie­kada neturėjo baigtinės bendruomeninės,visą judėjimą vienijančios ir ideologijąapibendrinančios doktrinos. Ši neviena­lytė mąstymo kryptis pasižymėjo ganaintensyviapažiūrųkaita,formuotostriteiz­mo,diteizmoirunitarizmoteorijosidėjos(galiausiai prieita iki nonadorantizmo10). Trinitaristinėje polemikoje antitrinitoriaikvestionavo Kristaus amžinumo, jo gi­mimo prieš amžius išTėvo (įtraukiant irgimimoišMarijostemą)irDievoSūnaus

VilniujepradėtirengtiEvangelikųreformatųbažnyčios(Unitas Lithuaniae) sinodai–kunigų (ministrų) irpa­sauliečiųsusirinkimai.

91563–1565m.antitrinitoriųbendruomenėtiekLie­tuvoje,tiekLenkijojeatsiskyrėnuotradicinėsŠvč.Tre­jybėsdogmosbesilaikančios,savoortodoksiniopavidalotebeieškančiosEvangelikųreformatųbažnyčios–orga­nizavoatskirussinodus.Pirmasisgeneralinisantitrinito­riųsinodasvyko1565m.Bžezinose.

10Nonadorantizmas–išunitarizmokilusimąstymokryptis,kuriosatstovaiKristųlaikėtikžmogumi,jokul­tąvadinostabmeldyste(patysišpažinėjaikitųreliginiųgrupiųvadinti judaizantais,žyduojančiaisiais). Idėjinisnonadorantizmo vadovas – Simonas Budnas, aktyviaibendravęssuTransilvanijosgrupe,ypačsugraikųemi­grantu Jokūbu Paleologu (Giacomo Palaiologo, JacobPalaiologos, Paleolog z Korfu, apie 1520–1585), ku­riamdarėįtakąPranciškusDavidis(FranciscusDávidis,1510–1579).Lietuvosunitoriųbendruomenė„išsivalė“išvarydamanonadorantistus:1582m.(antrąkartą1584m.)ekskomunikuotasS.Budnas,1599m.Naugardukosinode–likęnegarbinantieji.

dieviškumo (jo tarpininkavimo, garbini­mo) klausimus, kurių pagrindinis šaltinisir didžiausias ginčų objektas buvo JonoEvangelija.

Radikalioji,nuoscholastinėsteologijosišsivadavusimintis iš pradžių sklido tarpdialogui religiniais klausimais nusiteiku­sio Lietuvos Didžiosios KunigaikštystėskanclerioirVilniausvaivadoskunigaikščioMikalojausRadvilosJuodojo(1515–1565)globojamųprotestantizmošalininkųjoval­dose.TačiauA.Volanastokiosheterodok­siškossituacijosnetoleravo,poM.Radvi­losJuodojomirties(15650528)Evangeli­kųbažnyčiosdoktrininękryptį suko švei­cariškosios (helvetų) ortodoksijos linkme.VystytavienaišdidžiausiųiraršiausiųLie­tuvoje–trinitoristinė–polemika.

Ši religinėA.Volanopolemikasuan­titrinitoriais Lietuvos mokslininkų nėrapakankamaitirta,dažnaiapsiribotakeliaisenciklopediniais apžvalginiuose straips­niuosekartojamaissakiniais11. Šio straips­nio tikslas – pristatyti ir aptarti polemikai su antitrinitoriais skirtus A. Volano raštus:

11 Religinė A. Volano polemika trumpai prista­tyta 1996 m., išleidus A. Volano Rinktinius raštus (A. Volanas, Rinktiniai raštai, 1996), kuriuose pateik­tas vieno trinitoristinės tematikos laiško (MikalojuiPacui) vertimas. Veikalus, nusakydamas tekstų turi­nį, yra pristatęsM.Ročka įvadiniameRinktinių raštų straipsnyje (M. Ročka, „AndriusVolanas. Gyvenimasir raštai“, A. Volanas, Rinktiniai raštai, 1996, p. 8,12, 19–20.),A.Volano ir J. Licinijaus Namislovijaussusirašinėjimas paminėtas Ingės Lukšaitės studijose (I.Lukšaitė,Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikš-tystėje ir Mažojoje Lietuvoje. XVI a. trečias dešimtmetis – XVII a. pirmas dešimtmetis, Vilnius: Baltos lankos, 1999, 488–489; I. Lukšaitė, Radikalioji Reformacijos kryptis Lietuvoje, Vilnius: Mokslas, 1980). Vertingapastarųjųmetųstudija su išsamiausia,naujausiais fak­taisparemtaA.VolanobiografijayraKęstučioDaugirdodisertacijospagrinduparengtamonografija (K.Daugir­das,2008).

22

trijoseknygoseišspausdintusketuris laiš­kus ir du veikalus, kurių chronologinėsribosapima26-eriųjogyvenimometųlai­kotarpį, intensyviausią prieštaringų Švč.Trejybėsinterpretacijųperiodą.

Visųpirma tai1565m.parašytasvie­šas teologinio pobūdžio Laiškas garbin-giausiajam ponui Mikalojui Pacui, Kije-vo vyskupui, Andriaus Volano parašytas, nagrinėjantis šiuo metu vykstantį ginčą dėl Švč. Trejybės ir teigiantis, kad Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia yra vienos, tos pačios prigimties, arba viena esybė, tiks-liau sakant – idant dievų gausybės būtų išvengta – vienas Dievas12kartusuKijevokatalikų vyskupo, propagavusio reforma­toriškasidėjas,MikalojausPaco(NicolausPac, apie 1527–1585) atsakymu Tikra-sis tikėjimo išpažinimas (Orthodoxa fidei confessio)13beisuJurgioVeigelio(GeorgWeigel, Georgius Wygelius, 1529–1579)

12 [Andrius Volanas] Epistola ad Reverendissi-mum Dominum Nicolaum Pacium Episcopum Kiio-viensem ab Andrea Volano scripta, explicans contro-versiam his temporibus de S[ancta] Trinitate motam, ostendensq[ue] Patrem, Filium et Spiritum sanctum ut unius eiusdemq[ue] naturae sive essentiae, sic recte unum Deum dici, ad evitandam pluralitatem Deorum, in:[MikalojusPacas]ORTHODOXA FIDEI CONFES-SIO DE UNA EADEMQUE DEI PATRIS, FILII, ET SPI-RITUS SANCTI DIVINITATE, AC TRIBUS PERSONIS, tam e Scriptura Sacra, quam vetustissimis Ecclesiae doctoribus summatim collecta, RegiomontiBorussiae:InofficinaIohannisDaubmanni, 1566,V–aʒ.Ikišiųdie­nųyraišlikęsvienintelisžinomasšiolotyniškoA.Vola­noirM.Pacoveikaloegzempliorius,saugomasLietu­vosmokslųakademijosVrublevskiųbibliotekoje,Retųspaudinių skyriuje (L–16 / 1–29). A. Volano laiškasperspausdintassuRasosJurgelėnaitėsvertimuįlietuviųkalbą:A.Volanas,Rinktiniai raštai,1996,p.312–343.

13 [MikalojusPacas]ORTHODOXA FIDEI CON-FESSIO DE UNA EADEMQUE DEI PATRIS, FILII, ET SPIRITUS SANCTI DIVINITATE, AC TRIBUS PERSONIS, tam e Scriptura Sacra, quam vetustissimis Ecclesiae doctoribus summatim collecta,p.Cz–V,1566 [190 p.].

įžangairepigrama1566m.buvoišleistasKaraliaučiuje, JonoDaubmano(JohannesDaubmann,?–1573)oficinoje,spausdinu­siojeevangelikųveikalus.Knygadedikuo­ta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystėsmaršalkai bei Žemaičių seniūnui JonuiChodkevičiui (1537–1579), tuo metu rė­musiam evangelizmą, o 1572 m. perėju­siamįkatalikybę14.

1582m.ŠpejeryjespaustuvininkoBer­nardoAlbino (?–1600?) išleistas antiere­tiškasautoriauspozicijas rodantisplatausmasto manifestas Andriaus Volano atsi-šaukimas į visus Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sa-mosatenitų, arba ebionitų, doktrinos išpa-žinėjus15 ir to paties autoriaus atsakymas į naujuosius ebionitų priekaištus dėl at-sišaukimo16dedikuotasJonuiOstrorogui,

14G.Kirkienė,„DėlChodkevičiųkonfesiniųorien­tacijų“,Lietuvos katalikų mokslų akademijos metraštis, t.12,1998,p.341–347.

15A.Volanas,akcentuodamasryšįsujudėjųerezija,unitarizmo atstovus vadino ebionitais, antitrinitoriams taikė samosatenitų įvardijimą pagal III a. gyvenusįAntiochijos vyskupą Paulių Samosatenitą, nušalintąnuo pareigų dėl monarchianizmo idėjų: Žinoma, kad pirmasis Ebionas šį Švenčiausiosios Bažnyčios mokslą pradėjo statyti į pavojų, po to Paulius Samosatenitas, Antiochijos vyskupas, prislopintą Ebiono ereziją prikėlė iš požemių, taigi kiekvienas, iš jūsiškių, mane puldamas, šiuo vardu Ebioną išliaupsina iki dangaus (Nam quod prior Ebion hanc SanctaeEcclesiae doctrinam in du-bium revocare coeperit, ac deinde Paulus Samasatenus Episcopus Antiochenus, haeresim Ebionis sopitam ex inferis excitaveris, adeò notum est, ut quidam etiam ex vestris me oppugnans, Ebionem hoc nomine laudibus in caelum extulerit) ([Andrius Volanas] Epistolae aliquot, 1592,p.C4v–D1r).

16 PARAENESIS ANDREAE VOLANI, AD OM-NES IN REGNO POLONIAE MAGNOQUE DUCATU LITVANIAE, Samosatenianae vel Ebioniticae doctrinae professores: Eiusdemq[ue] ad nova Ebionitarum contra Paraenesin obiecta, Responsio. Nunc primum in lucem edita: cum Indice. SPIRAE apud Bernardum Albinum, ANNO M. D. LXXXII.[1582][[12]212[9]p.].Naudota­siNacionalinėjebibliotekojeVaršuvojesaugomomikro­

23

sudarytasišdviejųdalių–atskirų(1579ir1581metų) veikalų17. Gale pateikti klai­dingaiantitrinitoriųinterpretuojamųŠven­tojoRašto vietų ir įsimintinų teiginių są­rašai: Elenchus locorum sacrae scripturae ad Ebionitis depravatorum (p.204–205)irIndex rerum memorabilium in hoc scripto And. Vol. (p.206–212).

Žemaičių didikui Jonui Šemetai dedi­kuotas ir jo lėšomisXVI a.Vilniuje vei­kusioje institucinėje evangelikų reforma­tų bendrijos spaustuvėje (officina coetus Evangelici Vilnensis) 1592 m. išleistasveikalas Keletas laiškų, skirtų sugriauti samosatenitų doktrinos klaidingumui ir sutvirtinti tikrajai nuomonei apie dievišką Trejybę18sudarytasištrijųpoleminiųlaiš­kų: 1589m. spalio 15 d. rašyto bičiuliuiJurgiuiŠomanui(GeorgSchoman,1530–1591)(Ponui Jurgiui Šomanui, Chmelniko bažnyčios tarnautojui. Iš širdies tau linkiu

filmo (Mf 72640) kopija. Išlikę egzemplioriai saugomiHercogoAugusto bibliotekojeVolfenbiutelyje, Jogailosuniversiteto bibliotekojeKrokuvoje (defektuotas), Len­kijos mokslų akademijos bibliotekoje Gdanske, Lenki­jos mokslų akademijos bibliotekoje Krokuvoje, Len- kijos nacionalinėje bibliotekoje Varšuvoje, taip pat Lenkijos nacionalinio muziejaus Čartoriskių bibliote­koje, Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje, Osolinskiųnacionalinio instituto bibliotekoje Vroclave, Torūnėsuniversiteto bibliotekoje,Vroclavouniversiteto biblio-tekoje (XV–XVI a. Lietuvos lotyniškų knygų sąrašas, sudarėDaivairSigitasNarbutai,Vilnius:Lietuviųlite­ratūrosirtautosakosinstitutas,2002,p.204).

17 [Andrius Volanas] PARAENESIS ANDREAE VOLANI, AD OMNES IN REGNO POLONIAE, MA-GNOQUE DUCATU Lituaniae, Samosatenianae vel Ebionitae Doctrinae professores (1–35p.);EIUSDEM AD NOVA EBIONITARUM CONTRA PARAENEsin obiecta responsio (37–203p.).

18 [Andrius Volanas] Epistolae aliquot,1592.Nau­dotasi Nacionalinėje bibliotekoje Varšuvoje saugomomikrofilmo (Mf 4402) kopija. Išlikęs egzemplioriussaugomasOsolinskiųnacionalinio institutobiblioteko­je(XV–XVI a. Lietuvos lotyniškų knygų sąrašas, 2002, p. 199).

išsigelbėjimo Viešpatyje Jėzuje19) ir dvie­jų,antitrinitoriųmokyklosYvijoje(Vijoje)rektoriuiJonuiLicinijuiNamislovijui(JanLicinius Namysłowski, apie 1550–prieš1636) adresuotų, 1590 m. vasario 1 d.(Andriaus Volano laiškas Jonui Licinijui, kuriame pareiškiama ortodoksinė nuomo-nė apie Jėzų Kristų, gyvojo Dievo Sūnų, prieštaraujant ebionitų klaidoms, parašy-tas ramiai ir santūriai20)bei1591m.ba­landžio27d.(Andriaus Volano atsakymas į Jono Licinijaus laišką, kuriame [pastara-sis], gindamas samosatenitiškąjį paklydi-mą, neigia Jėzų Kristų esant tikru Dievu ir tik žmogumi pripažįsta21)traktatų.

VisiminėtiejiA.Volanoteologiniotu­rinioliteratūrosveikalaikonfesionalizaci­jos22metubuvoreliginioidentitetoraiškosforma, „teisingo“ tikėjimo kriterijumi irpriemone atsiriboti nuo kitų išpažinimų,bendrijųirBažnyčių.

19 D. GEORGIO SCHOMANO, ECCLESIAE CHMIEL-NICENSIS MINISTRO. Salutem in Domino Iesu ex ani-mo precor(p.A4r–C1v).

20 EPISTOLA ANDREA VOLANI AD IOANNEM LI-CINIUM, IN qua, Orthodoxa sentencia de Jesu Christo viventis Dei Filio, contra errores Ebionitarum asseritur, modeste et sadato animo scripta(p.C2r–F4v).

21 AD EPISTOLAM IOANNIS LICINII, QUA SA-MOSATENICUM defendens errorem, Christum Iesum verum Deum esse negat, solumq[ue] hominem agnoscit (p. G1r–M2v).

22Konfesionalizacijos(vok.Konfessionalisierung) sąvoką1980–1981m.pradėjovartotiWolfgangasRein­hardas ir Heinzas Schillingas, pirmasis – Katalikų, oantrasis – Evangelikų bažnyčios problematikos tyri­muose, siekdami nusakyti krikščionybės šakų teologi­niųdoktrinųsantykį irpoveikįpolitinei, socialineibeikultūrinei sričiai.Konfesinė tapatybė tapo svarbiausia XVIa.asmensidentitetodalimi,konfesionalizacijalai­kytinatapatybiųkūrimoirpaplitimovisuomenėjeprocesu(V.Vaivada, „Kultūrinė atmintis konfesionalizacijos pro­cesųkontekstuoseŽemaitijojeXVIa. IIpusėje,1579m.vyskupijos vizitacijos pavyzdys“, Acta humanitarica universitatis Saulensis,t.9,2009,p.306–313).

24

Toliau šiame straipsnyje paeiliui dės­tomosA.Volanoveikalųparašymoaplin­kybės, pagrindinės idėjos, jų aktualumasliteratūrinėsreliginėspolemikosistorijoje,svarba, formuojantis konfesiniams evan­gelikųreformatųtikybospagrindams.

Laiškas garbingiausiajam ponui Mikalojui Pacui, 1566

A.Volano 1565 m. balandžio 1 d. para­šytas ir 1566m. išspausdintas teologiniopobūdžio laiškas Mikalojui Pacui buvopirmasis autoriaus pasirodymas viešojojeerdvėje, aiškiai išreiškęs vis dar besifor­muojančiosLietuvosevangelikųreformatųbažnyčiospoziciją trinitoristinėjepolemi­koje,davęsatkirtįjaumaždaugdešimtmetįgyvavusiam antitrinitorių bei anabaptistųjudėjimui pačiame Mažosios reformatųbažnyčios (ecclesia reformata minor) at­skilimo nuo Didžiosios – evangelikų re­formatų – bažnyčios (ecclesia reformata maior)įkarštyje.A.Volanolaiškuišsakytąevangelikųreformatųpozicijąstiprinokar­tuišspausdintasAugsburgotikėjimoišpa­žinimui (Confessio Augustana, 1530) pa­lankaus M. Paco atsakymas Tikrasis tikėji-mo išpažinimas apie vieną ir tą patį Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios die-viškumą bei Trejybę, sudarytas iš trumpai išdėstytų Šventojo Rašto ir ankstyvosios Bažnyčios mokytojų [teiginių] (Orthodoxa fidei confessio de una eademque Dei Patris, Filii, et Spiritus Sancti divinitate, ac tribus personis, tam e scriptura sacra, quam ve-tustissmis Ecclesiae doctoribus summatim collecta, 1566). Sutapo, kad tais pačiaisveikalo išspausdinimometaisŠveicarijojepasirodėirortodoksijąstabilizuojantisAn-

trasis helvetų tikėjimo išpažinimas (Con-fessio helvetica posterior), tačiau tai jaubuvo prasilenkiantys reiškiniai. A. Volano tekstas galėjo turėti netiesioginį ryšį suikiortodoksiniam laikotarpiui priklausan­čiuPirmuoju helvetų tikėjimo išpažinimu (Confessio Helvetica prior), parašytu Ulri­choCvinglio(UlrichZwingli,1484–1531)mokinio Hainricho Bulingerio (HeinrichBullinger,1504–1575)1536m.Ciuriche.Reikėtųpažymėti,kadikiA.Volanotikėji­moišpažinimoLietuvosEvangelikųrefor­matųbažnyčianeturėjojokioneioficialausŠvč.Trejybėssampratąnusakančiodoku­mento (1559m.Vilniaus tikėjimo išpaži­nime23)įtrinitoristinępolemikąnesivelta,Šveicarijos ideologų idėjos neišplėtotos),nei panašaus pobūdžio apibendrinamojoindividualausrašto.Evangelikailiuteronai,be Augsburgo tikėjimo išpažinimo, taip pat neturėjoplatesnioaiškinimo.M.Pacaspa­brėžėšįLietuvojepribrendusįporeikį:su-pratau, kad mano pareiga yra, naudojantis kukliai iš Dievo gauta dovana, sutvirtinti klibančią tiesą ir šventųjų Tėvų pavyzdžiu Bažnyčiai pagelbėti, bet ne todėl, kad tam tikra mano [tiesos] apsauga yra pakanka-mai tvirta, bet kad tokia [geriau] nei visiš-kai jokios24.

A. Volanas, rašydamas savo religinėspolemikos veikalą, orientavosi į VakarųEuropos evangelikų dogmatiką, konfe­

23 Wyznanie wiary Zboru Wileńskiego z księdzem Simonem z Proszowic superintententem i ze wszemi mi-nistry wespołek przyjęte i pochwalone,Brześć,1559.

24 muneris mei esse duxi pro mediocritate accepti a’ Deo doni, laboranti succurrere veritati, & sanctoru[m] illoru[m] patrum exemplo pro viribus Ecclesiae opem ƒerre, non quidem ut illa qualicunq[ue] hoc praesidio meo satis ƒirmiter deƒensa, verum ut ne omnino deser-ta esset ([MikalojusPacas]Orthodoxa fidei confessio, 1566,p.Cz).

25

sijas įvardydamas nuo šalių pavadinimųkilusiais terminais – Ecclesiae Saxonicae et Helveticae25, jas išskirdamaskaip visų popiežiaus šalininkų suklydimų atsikra-čiusias, vien tikrąjį tikėjimą ir neiškreiptą Dievo žodį godojančias26.Saksonijos,t.y.Vokietijos, bažnyčios pagrindiniu vadovuA.VolanaslaikėPilypąMelanchtoną(Phi­lippMelanchthon,1497–1560),jįvadinda­mas teologijos ir visų humanistinių menų nepaprasta puošmena ir ramsčiu, o Helve­cijos,t.y.Šveicarijos–JonąKalviną(JeanCauvin, Johannes Calvinus, 1509–1564),neprilygstamą puikiausią teologą. Dėsty­damasŠvč.Trejybėssampratąirgindamasją nuo Arijaus27 (adopcionistinis monar­chianizmas28) ir Sabelijaus29 (modalisti­

25 A. Volanas, Rinktiniai raštai,1996,p.314.26Ibid.,p.330.27Aleksandrijos vyskupasArijus (250–336) Švč.

Trejybės dogmoje, vadovaudamasis proto kriterijais,bandė nustatyti hierarchiją teigdamas, kad Tėvas yraamžinas,patsbūtiesprincipas,SūnusyražemesnisužTėvą, nes Dievo sukurtas laike (pagimdytas) ir kartuJo veikimo įrankis kuriant pasaulį, o Šventoji Dvasiasukurta.Arijusskelbė,kadKristusbuvohomoiousios – „panašus esme“ (iš gr. k.hómoios („panašus“)+ūsía („esme“)), o nehomoousios – „tapatus esme“ (homós („taspats“)+ūsía(„esmė“)).

28 Monarchianizmo sąvoka aptinkama Tertulianoraštuose, vartojama stengiantis suderinti Dievo vie­natinumą su Švč. Trejybės supratimu, teigiant, kadTėvas–vienintelisbeinedalusvisakopradas,ištaka).II a. pabaigoje kilo dviKristaus dieviškumą interpre­tuojančiosmonarchianistinėskryptys:adopcionizmasirmodalizmas.

29Sabelijus–vienasišmodalistinėsmonarchianiz­mokryptiesatstovų,savoidėjaspradėjęsskelbtiRomojeapie215m.Sabelijusteigė,kadDievasreiškiasitrimisbūdais (modus), ant kryžiaus Sūnausmodusu kentėjoDievas Tėvas (pater passus est), modalistus Tertulia­naspašaipiaivadinopatripasianais.Prieš tokias idėjas–sabelianizmą(patripasianizmą)kovota325m.Nikė­josvisuotiniamebažnyčiossusirinkime(H.Vorgrimler,Naujasis teologijos žodynas,Kaunas:Katalikųinternetotarnyba,2003,p.362–363;A.Francenas,Trumpa Baž-nyčios istorija,Marijampolė:Ardor,2004,p.66).

nis monarchianizmas) idėjų gaivintojų irskleidėjų,būsimasLietuvosevangelikųre­formatųideologasrėmėsiP.Melanchtonoveikalu Bendrieji teologijos principai (Loci communes rerum theologicarum, pirmasis leidimas1521)beiJ.KalvinoKrikščionių tikėjimo nuostatais (Institutio Christianae religionis, pirmasisleidimas1536)30. Toks rėmimasisskirtingųkonfesijų(evangelikųliuteronųirevangelikųreformatų)atstovųraštais rodė bendrą evangelikų požiūrį įŠvč.Trejybėsdogmą.Sutarimąpatvirtinairantraštiniameknygoslapeįrašytasevan­gelikų liuteronų teologo Jurgio Veigelio,kurį paskyrė Liuteronų bažnyčios vyres­nybė, rekomendacinio pobūdžio vertini­mas (iudicium): noriai šį rašinį peržiūrė-jau, kruopščiai perskaičiau ir radau, kad jis atitinka tikrąjį mokymą bei krikščionių tikėjimą, todėl jam ypač pritariu ir noriu, kad jis būtų skelbiamas ir taptų daugeliui prieinamas31.

TradicinėsŠvč.Trejybėsdogmosapo­logijabuvoaktualipirmiausiadėlpirmaja­meantitrinitarizmoetapekeliamųdestruk­tyviųtriteizmo32idėjų.J.Veigelioįžangoje

30 A. Volanas, Rinktiniai raštai,1996,p.385–386.31 Iudicium d. Georgii Weigelii theologi de hoc

scripto: Libenter hoc scriptum vidi, studiose perlegi, orthodoxum et fidei Christianae αναλογον depraehen-di, quare maiorem in modum probo, et publicari opto, ut pluribus communicari possit, [Mikalojus Pacas]Orthodoxa fidei confessio, 1566. J. Veigelio vertinimą įlietuvių kalbą vertėD.Narbutienė (D.Narbutienė,Lietu-vos Didžiosios Kunigaikštijos lotyniškoji knyga XV–XVI a., Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas,2004, p. 91).

32 Triteizmas visų pirma reiškė Erazmo Roterda­miečio(ErasmusDesideriusRoterodamus,1469–1536)inspiruotąkovą su scholastineKatalikųbažnyčios ter­minologija, sola scriptura principo suabsoliutinimą irkraštutinį biblicizmą. ItalasValentinasDžentilė, kurioidėjos paplito Lietuvoje ir Lenkijoje, abejojo Dievo

26

taipmąstantieji vadinami trideistais (Tri-deistis33). Omenyje turimos konkrečiosgreičiausiai P. Gonezijaus, evangelikuskaltinusio sabelianizmu, ir Jono JurgioBiandratos (Giovanni Giorgio Biandrata,1516–1588) sekėjo Grigaliaus Pauliausiš Bžezinų (Grzegorz Paweł z Brzezin,apie1525–1591)pažiūros.Pagal aktualiątrinitologinę problematiką skiriamos dvi A.Volanolaiškodalys.Pirmajameskyriu­je De personarum distinctione bandoma nurodytiŠvč.Trejybėsasmenųskirtumą–patvirtinami J. Kalvino ir P. Melanchtono teiginiai,paneigiamasnevamodalistinisjųpobūdis(kadskirtumasnėraatidalijimas).O antrajame skyriuje De trium unitate seu coniunctione, remiantis daugiausia II–III amžių sandūroje Vakaruose priešsabelianizmą (patripasianizmą) kovojusioTertuliano mokymu (daugiausia remtasitrinitologiniu veikalu Adversus Praxe-an34),pagrindžiamadieviškųasmenųvie­novė(viena esybė, iš trijų [asmenų] susi-dedanti35).

Erezijų priežastimisA.Volanas manėesant teologijos paslapčių neišmanymą ir

sampratossąvokomistrinitas, essentia, hypostasis kaip nesančiomisBiblijoje.GrigaliusPauliusišBžezinųsu­formulavotikėjimoišpažinimąapiedieviškųjųasmenųatskirumą:Tres sunt unius naturae seu deitatis et isti tres numquam sunt unus, sed semper tres (Der Brief-wechsel der Schweitzer mit den Polen, von Theodor Wotschke,Leipzig:M.Heinsius,1908,p.198(nr.297)).Triteistinė problematika svarstyta ir Petro Gonezijaus 1570m.VengruveišspausdintameveikaleO Trzech to iest o Bogu, o Synu iego, y o Duchu Św. przeciwko Tróy-cy Sabelliańskiey, – jame tvirtinama, kad dogma apievienąDievątrijuoseasmenyse(o jednym Bogu trojakim w personach albo w przezwiskach a jednakim w istnoś-ci)yrasabelianistinispaklydimas.Tačiautriteizmosis­temadėllabaigreitaiišryškėjusiųsubordinaciniųabejo­niųilgainesilaikė,peraugoįditeizmą,unitarizmą.

33 [Mikalojus Pacas] Orthodoxa fidei confessio, 1566,p.Bʒ.

34K.Daugirdas,2008,p.294.35 A. Volanas, Rinktiniai raštai,1996,p.338.

savavališkustikėjimotiesųsprendimus,to­dėlremdamasistiekŠventuojuRaštu,tieksenaisiais(Tertulianas,AurelijusAugustinas(354–430),Justinas(105–apie165),Irenie­jus,Jeronimas(apie340–420),JonasAuk­saburnis (Chrizostomas, 344/347–407),Gregorijus Nazianzietis (330–389/390))beinaujaisiais(P.Melanchtonas,J.Kalvi­nas)autoriais,raginopasitikėtijųautorite­tu, pritarti bendrai ortodoksinei nuomonei apieŠvč.Trejybę.

1566m.Tikrajame tikėjimo išpažinime apibrėžtasreformuotosiosbažnyčios–tiekliuteroniškosios, tiek reformatoriškosios krypties – konservatyvus požiūris į Švč.Trejybės dogmą, ekumeninių Nikėjos,Konstantinopolio, Chalkedono, Efeso su­sirinkimų nutarimus36 laikant išpažinėjųtapatybės dalimi, o jų pažeidimą – krite­rijumi atpažinti Bažnyčiai nepriklausan­čiuosius.Bažnyčiųpozicijąapibendrinan­tis akcentas ryškesnis M. Paco veikale, kur net parengta triadinė tikėjimo išpažinimoformulė37, galėjusi būti visai Evangelikųbažnyčiai privalomo tikėjimo išpažinimoprojektu. Tekstas vadinamas visuotinės Bažnyčios išpažinimu (Catholicae Eccle-siae fides),pabrėžiant,kadprieštaraujama visiems visų laikų eretikams (contra om-nes omnium temporum haereticos)38 – toks motyvas šio tipo raštijoje Lietuvos Di­džiojoje Kunigaikštystėje pasirodė pir­mąkartą,buvo tęsiamaskituoseA.Vola­no trinitoristinės polemikos veikaluose. M.Pacas savo tikėjimo išpažinimepagalŠvč. Trejybės dogmos supratimo kriteri­

36 [Mikalojus Pacas] Orthodoxa fidei confessio, 1566,p.Lʒ.

37 Ibid., p. S ʒ–T.38 Ibid., p. S ʒ.

27

jųpateikė labaiaiškią tikrojo irnetikrojotikėjimo opoziciją: Evangelikų bažny­čia įvardijama kaip visuotinė, apaštalinė (Catholica39 et Apostolica Ecclesia)40, tikra, teisinga (orthodoxa) švenčiausioji dangiška doktrina (sacrosancta coelestis doctrina)41, Kristaus karalystė (regnum Christi)42, o antitrinitoriai sieti su nauja klasta (strategema nova), pasaulyjeįsikū­rusiu Velniu (Diabolus), stabų garbinimu (cultus Idolorum).

Po pirmojoA.Volano veikalo pasiro­dymo trinitoristinė polemika dar labiauįsiplieskė. Nors Lietuvos Evangelikų re­formatųbažnyčia1570m.išreiškėtapatu­mąšveicariškajaiortodoksijai irnusistatėkonfesinį identitetą (Sandomire patvirtin­tasįlenkųkalbąišverstasAntrasis helvetų tikėjimo išpažinimas)43,tačiaunaujųiššū­kiųkėlėunitarizmoformąįgavusiųradika­liųjųidėjųsistema(norsirnetapusipriva­lomadogmasilpnaiorganizuotaiantitrini­toriųbendruomenei),LietuvosDidžiojojeKunigaikštystėjebeiLenkijosKaralystėjeformuota Lelijaus (Lelio Sozzini, LeliusSocyn, 1525–1562) ir jo sūnėno Fausto(FaustoSozzini,FaustSocyn,1539–1604)

39 Įvardijimas katalikiškas XVI a. raštijoje nebu­vo nuoroda tik į Romos bažnyčios konfesiją, terminąremdamiesi graikiško žodžio katholikos („visuotinis“)reikšme,ganaplačiai sautaikėirevangelikai.Katalikų bažnyčios vardo tapatinimas suRomos tikėjimo išpa­žinėjais labiau išplito kontrreformacijos metais jėzui­tų raštijoje (D.Pociūtė,„Tušti titulai ir tikriejivardai:LDKprotestantųį(si)vardijimassenojojeraštijoje“,Li-teratūra48(7),2006,p.28).

40 [Mikalojus Pacas] Orthodoxa fidei confessio, 1566,p.Ix.

41Ibid.,1566,p.Cz.42Ibid.,1566,p.Sʒ.43 Konfesja Sandomierska, transkrypcja i komen­

tarzjęzykowyKrystinaDługosz-Kutczabowa, Warsza­wa: Semper, 1995,p.40–44.

Socinų.Unitarizmopropaguotojainepails­tamaiieškojo„tikrojo“tikėjimoir„teisin­go“Bažnyčiosreformosbūdo.

Andriaus Volano atsišaukimas, 1582

1578m.apsilankęsLoske ir susidūręssuunitarizmoidėjomis,aktyviaiskleidžiamo­misžodžiu ir raštu,pasinaudojęsvidiniaisjųbendruomenėsnariųnesutarimais,A.Vo-lanas, evangelikų reformatų bendruome­nės telkėjas, parašė antiunitaristinįmani­festąAndriaus Volano atsišaukimas į visus Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės samosatenitų, arba ebio-nitų, doktrinos išpažinėjus, skirtą visiemsAbiejųTautųRespublikosantitrinitoriams,ragindamaspriimti„teisingąjį“Antrąjį hel-vetų tikėjimo išpažinimą.ĮviešąA.Volanokreipimąsiatsakėdidžiausiidėjiniaipriešaiir vieni iš pagrindinių knygos adresatų –SimonasBudnas (SzymonBudny, 1530–1593)šiandiennebeišlikusiuraštuirFaus­tas Socinas veikalu Ad Volani Paraenesin responsio.A.Volanaspasinaudojooponen­tų idėjųprieštaringumais,1581m.parašėAtsakymą į naujuosius ebionitų priekaištus dėl atsišaukimo. Pastaruosius abu veikalus A.Volanas išleido viena knyga kaip pla­tausmastoantieretišką,išesmėsantisoci­niškąmanifestą, ryškinantį vidines unita­rizmo kontroversijas bei dekonstruojantįvisą jų religinęsistemąkaipantikrikščio­nišką. Bandydamas malšinti tarp antitri­nitoriųkilusįsąmyšį,F.Socinas tęsė lite­ratūrinę polemiką, savo kontrargumentus dėstydamasveikaleResponsio ad ea quae omnia quae Volanus superiori responsioni objecit (1583).F.Socinas,remiantŽemai­čių seniūnui Jonui Kiškai (1547–1592),

28

abu savo atsakymus A. Volanui išleido 1588m.Krokuvoje pavadinimuDe Jesu Christi filii Dei Natura44.

A.VolanasknygosdedikacijojeJ.Os­trorogui nurodė savo veikalo sukūrimomotyvus: Taigi, grįždamas prie senųjų klastų, jis [Šėtonas – aut.] prikelia naują Ebioną arba Samosatenitą Serveto ispano asmenyje45. Evangelikų reformatai sietisu tikruoju Kristaus tikėjimu (vera Fi-des Christi), Kristaus karalyste (regnum Christi), tikrąja Dievo bažnyčia (vera Ecclesia Dei), Viešpaties vynuogynais (vi-nea Domini),iškuriųnarsiaivejamipikta­dariai46.AntitrinitoriųiššūkiusA.VolanaslaikėKristaus(t.y.evangelikųreformatų)tikėjimoišbandymu,kurisužpultas sukles-ti dar labiau ir, maišto pakurstytas, dar la-biau sustiprėja47.

1579m.manifesteA.Volanas, įsitiki­nęs savo neklystamumu, propaguojamosteologijos teisingumu, su dideliu polemi­niukaringumu (koks laiškeM.Pacuidarnebuvoišreikštas)skelbėantitrinitoriusat­sidursiantužkrikščionybėsribų,taipsim­

44 DE JESU CHRISTI FILII DEI NATURA SIVE ESSENTIA, Nec non De peccatorum per ipsum expia-tione DISPUTATIO, adversus ANDREAM VOLANUM. In qua & prior ad Paraenesin ejusdem Volani, & ea, quae ipse huic objecit, plenior altera responsio habetur. Paulus 2. ad Corinth. 5. Deus erat in Christo, mundum reconsilians sibi, non reputans illis peccata ipsorum. IRENOPOLI [= Amsterdame] Post annum Domini 1656 (in: Fausti Socini Senensis OPERUM TOMUS ALTER Continens ejusdem SCRIPTA POLEMICA. Quorum Ca-talogum versa pagina exhibet. IRENOPOLI Post annum Domini 1656,p.371–422).

45 Ad antiquas ergo rediens artes, novum Ebionem vel Samosatenum in Serveto Hispano excitat ([Andrius Volanas], Paraenesis Andreae Volani, 1582, p. A5r–A5v).

46Ibid.,p.A6r–A6v.47 Fides Christi oppugnata magis floret, et seditione

agitata maiora sumit encrementa (Ibid.,p.A5r).

boliškaijuoseliminuodamas:aš jums pra-našauju, kad atmetę visus Apaštalų raštus, pagaliau paneigę Kristų, jūs po mažu nu-sirisite į judaizmą ar mahometizmą48. To­dėlšiuoraštusiūlėdvi išeitis–arba liktipasmerktiems, arba priimti apaštališkosios tradicijos, pirminio mokymo tęstinumobesilaikančiųevangelikųreformatųtikybą(galvojeturimasAntrasis helvetų tikėjimo išpažinimas): O kad šiuo savo dievobai-mingu darbu vardan jūsų pasiekčiau tiek, kad jūs imtumėte rūpintis rimtais Tėvų da-lykais ir, sujaudinti tokių nuostabių Rašto liudijimų, skelbiančių Kristų tikru Dievu, kurį reikia garbinti, geriau apsistotumė-te ties šia nuomone, kuri vienbalsiai visų pamaldžiausiųjų sutarimu priimta jau nuo pačių Apaštalų laikų, visomis jėgomis ap-ginta šventųjų Tėvų ir patvirtinta per tiek žymių ir iškilių susirinkimų, visų iškiliausių mūsų amžiaus rašytojų ištyrinėta ant Die-vo žodžio svarstyklių, išliko nepaliesta bei sveika iki šiol ir tvirtai stovės iki pabaigos, nei ties ana, kuri tiek kartų buvo pasmerk-ta su visais savo autoriais, kad niekada negalėjo įleisti gilių šaknų ir, dabar šitaip nykdama, neša nebent kenksmingus ir nuo-dingus vaisius ir tuos, kurie pasigeria nuo šito nuodo, nubloškia į tikrą pasmerkimo prarają49.

48 futurum ego brevi auguror, ut reiecta omni scrip-tura Apostolica, abnegato tandem Christo, in Iudais-mum aut Mahomatismum prolabamini(Ibid.,p.34).

49 Utinam quidem hoc pio meo erga vos studio tantum proficiam, ut seriam tatarum rerum aliquando curam suscipiatis, & tam illustribus sciptur a testimoni-js permoti, quae Christum verum Deum & adorandum praedicant, in hanc potiùs sententiam descendatis, quae unanimi piorum omnium consensu, ab ipsis usque Apos-tolorum temporibus recepta, summis omnibus viribus à Patribus sanctis defensa, & in tot celeberrimis ac pro-batis Concilijs confirmata, ab omnibusque eximijs seculi

29

Antrojojeknygosdalyje–1581m.vie­šame pareiškime – A. Volanas, remdama­sisBiblijabeiBažnyčiosTėvais(šviesiau-siais Dievo įrankiaisAugustinu,Grigaliu­miNazianziečiu,Tertulianu),reagavoįpopirmojo raginimo į „tikrąjį“ tikėjimą taipirneatsivertusių F.Socino, tekstevadintoAnonimu (Anonymus), ir S. Budno, įvar­dyto Priešininku (Adversarius), atsakymus beijųkaltinimus,pranašavoradikaliosiosReformacijosjudėjimobaigtį:Ir išties toks atviras sukilimas prieš Kristų nusipelnė ne kitos bausmės, kaip kad būtų Dievo perver-ti didžiausiu aklumu tie, kurie ieško mazgo melde ir patys prisišaukia sau bedugnę ten, kur viskas yra lygu ir išvaikščiota50. Atsakydamasįneprotingo sprendimo vadų (duces malè sani consilii)51 kaltinimus, A.Volanasdarkartąpatvirtinajųpaklydi­mus esant beprotyste (insania)52,ojųskel­biamąnevaevangeliškąjątapatybęesanttikslapstymusipokrikščionybėspavadinimokauke (sub larva nominis Christiani)53.

A. Volanas šiame tekste antitrinitoriųpaklydimo priežastimi nurodė pirmųjųvisuotinių Bažnyčios nutarimų nesilai­kymą54, klaidos akivaizdoje reiškė savo,

nostri scriptoribus ad trutinam verbi Dei examinata sal-va & incolumis hactenus perstitit, & ad extremum usque perstabit, quàm in illam, quae toties cum omnibus suis autoribus condemnata, ut nullas unqua[m] radices fir-mas agere potuit, ita nunc infeliciter recrescens, nonnisi noxios & venenatos profert fructus, in certamque, qui se hoc toxico ingurgitant, condemnationis voraginem cunctos praecipitat (Ibid.,p.35).

50 Ac profecto tam aperta in Christum rebellio, non aliam poenam meretur, quàm ut extrema caecitate per-cutiantur à Domino, qui nodum in Scyrpo quaerunt, & ubi plana expeditaque sunt omnia, ipsi sibi praecipitia accersunt (Ibid.,p.148).

51Ibid.,p.150.52Ibid.,p.149–150.53Ibid.,p.172.54Ibid.,p.170.

kartu ir evangelikų reformatų, tapatumąpirmųjų amžių mokymui – mes teisėtai laikome šių susirinkimų autoritetą didžiai šventu ir kokia tik dogma yra iškeliama ko-kių nors autorių tiek prieš Dievo Sūnų, tiek prieš Šventąją Dvasią, tą teisėtai smerkia-me kaip šventvagišką ir bedievišką55.

Šiame tekste aršiai kritikuotos antitri­nitoriųsocialinėsutopijos,bandymasvie­ną tokių žemiškosios Kristaus karalystės (regnum Christi mundanum)56 pavyzdžiųįgyvendinti Rakovo mieste su ten įsikū­rusia įvairiausių kraštutinių idėjų antitri­nitorių komuna,A.Volano vadinamapa-sileidimo ir bedievystės teatru (theatrum omnis nequiciae et impietatis), beprotystės pavyzdžiu (exe[m]plum dementiae), įvai-riomis pramanytomis nuomonėmis kun-kuliuojančiu mišalu (variis portentosis opinionibus tota illa colluvies)57, o idėji­niovadoF.Socinomokymąvertinokaipnesąmones (deliramenta) ir kliedesius (somnia)58, piktinosi antiautoritarine, vien tikbiblicizmu(nežabota savivalė niekinti Šventuosius Raštus59)grįstaF.Socinolai­kysena. Šį nesuteršto rakovietiško būsto, kolonijos60kūrimopagalEvangelijosprin­cipą„Dievuivisi lygūs“žingsnįA.Vola­nas laikė neteisingu išganymo siekimo būdu,visiškaipriešiškuevangelikų refor­

55 Horum ergo consiliorum authoritatem, & nos sacrosanctam meritò reputamus, & quodcunque à qui-buscunque autoribus profertur, tam contra Dei Filium, quàm Spiritum Sanctum dogma, id tanqua[m] sacrile-gum & impium meritò condemnamus (Ibid.,p.170).

56Ibid.,p.173.57Ibid.,p.150.58Ibid.,p.172.59 effrenis scripturae sanctae violandae licentia

(Ibid.,p.172).60Ibid.,p.150.

30

matųsąmonei,skatinusiai stropiai vykdyti pareigasBažnyčiaibeivalstybei.

Šis1582m.A.Volanomanifestas,de­konstravęs unitaristinę, evangelikų refor­matųideologosupratimu,antikrikščioniš­ką,sistemą,demonstravovisosEvangelikųreformatųbažnyčiosortodoksiniųprincipųstabilizacijąirįtvirtinimąLietuvosDidžio­jojeKunigaikštystėje.F.SocinasirgreitainuoMažosiosbažnyčiosizoliuotasS.Bu­dnas,bejauminėtųjųatsakymų,suA.Vo­lanukivirčųdaugiaunesprendė.

Keletas laiškų, 1592

Trinitoristinė A. Volano polemika plėto­ta trijų laiškų veikale. Dedikacijoje Jo­nui Šemetai A. Volanas mini, kad laiško J.ŠomanuiirdviejųlaiškųJ.LicinijuiNa­mislovijui pobūdis visųpirma asmeninis,siekiant individualių konversijų: pamėgi-nau juos atvesti į kelią ir sveikesnį protą; Aš norėčiau, kad būtent tai, ką kai kuriems rašiau privačiai, kreipdamasis į juos kaip į draugus, pasiektų tik juos vienus ir iki šiol laikiau visa tai tarp namų sienų. Bet ka-dangi panorėjau tuo su tavimi pasidalinti ir pamaniau, jog tau, kaip Ponui ir labai geram draugui, būtų protinga paklusti, nesipriešinsiu tavo, vienintelio šio mokslo ištobulintam ir išbaigtu įžvalgumu apdo-vanoto žmogaus, valiai, jei tu nuspręstum tai publikuoti61.

61 saniorem revocare mentem tentavi; Ego quidem quae privatim tanqua[m] ad amicos scripsi, ad illos so-los pertinere volui, & intra privatos parietes hactenus retinui: Sed quia haec tecum communicari voluisti, tibi sanè morem gerendum duxi tanquam Domino & amico plurimum observando, ut si vel ea publicare tibi visum fuerit, homini & singulari doctrina exculto, & limato iudicio praedito, voluntati tuae non sim refragaturus ([Andrius Volanas] Epistolae aliquot, 1592, p. A3r–A3v).

Ši1589–1592m.A.Volanokorespon­dencijayravisaikitastrinitoristinėspole­mikosetapas,kaijaunusistovėjuskonfesi­niamsidentitetams(arbentjųkontūrams,kalbant apie antitrinitorius), iš plataus viešojoDidžiosios irMažosiosEvangeli­kųbažnyčiųpolemikoslaukopereitaprieindividualiųdiskusijų, iliustruojančių ire­nizmo62(gr.εἰρήνη (eiréne, eirēnē)„taika,ramybė, sutarimas“) reiškinį – bandymąvaržovuspalenktiirieškotikompromisų.

Išliko ir apologetinis laiškų motyvas:autoriuspripažinoviešumonaudądėlanti­trinitoriškųkontroversijųsusikompromita­vusiai visaiEvangelikų reformatųbažny­čiai,siekiančiaiortodoksiniogrynumo:vis dėlto nebus nenaudinga, jei kuo daugiau žmonių sužinos apie mūsų abipusį sutari-mą šiuo mūsų tikėjimui ypatingu momentu ir pamatys, kad mes nekariaujame su Ka-talikų bažnyčia ir kadaise nuslopintų ere-zijų neiškeliame atgal į šviesą, bet atsisvei-kindami su vienintelėmis naujomis Romos bažnyčios klaidomis ir tuščiomis žmonių tradicijomis, randame ramybę aname gry-name ir tyrame senosios bei apaštališko-sios Bažnyčios požiūryje63. Aktualiausia

62 Irenizmas – krikščioniškoje teologijoje teorijų,teziųirįvairiųmąstymosistemųderinimas,siekiantben­drotikėjimoišpažinimo.TerminasatsiradoReformaci­jos pradžioje, norint suderinti protestantiškų bažnyčiųdoktrinas.Platesnereikšmeirenizmasyrakrikščioniškųišpažinimų sujungimometodas (nuoXIXa. pab. daž­niau apibrėžiamas kaip ekumenizmas) (Encyklopedia katolicka,t.VII,podredakcjąStanisławaWielgusa,Lu­blin:TowarzystwoNaukoweKatolickiegouniwersytetuLubelskiego,1997,p.452–455).

63 non erit inutile tamen, mutuum hunc consensum nostrum in praecipuo religionis nostrae articulo quam plurimis notum esse ut cognoscant nos no[n] cum Cat-holica Ecclesia bellum gerere, aut sopitas ante haereses denuò in luce[m] revocare, sed solis novis Romanae Ecclesiae erroribus, & vanis hominum traditionibus

31

to meto problema A. Volanas pripažino F. Socino skleidžiamą klaidingą JonoEvangelijos interpretaciją, vadindamasjąkvailais prasimanymais (absurda com-menta), iš filosofijos arsenalo paleistais šūviais (ex philosophiae armamentario eiaculati)64,kadbūtųužpultasDievoSū­nausdieviškumas.A.Volanoteologinėpo­zicijašiuosetrijuoselaiškuoseyraChalke­dono65dogmosapiedviKristausprigimtisgynimas.

1589 m. spalio 15 d.A. Volano laiš­kas Ponui Jurgiui Šomanui, Chmelniko bažnyčios tarnautojui. Iš širdies tau lin-kiu išsigelbėjimo Viešpatyje Jėzuje skirtas geram bičiuliui, evangeliškąsias pažiūraspakeitusiam į unitaristines. Tuometu vi­sojeAbiejųTautųRespublikojesusidomė­jimo sulaukėA.Volano jaunystės draugoMendzyžečokunigoJonoKaperio(Johan­nesCaper, ?–1608/1609) konversijos66 iš evangelizmo į unitarizmą pavyzdys, kurįunitoriai naudojo propagandiškai, agi­tuodami kitus evangelikus taip pasielgti. 1589 m. A. Volanas lankėsi Chmelni­

vale discentes, in pura illa ac simplici veteris & Aposto-licae Ecclesiae sententia conquiescere ([Andrius Vola­nas] Epistolae aliquot,1592,p.A3v).

64Ibid.,p.A3r.65 451 m. Chalkedono susirinkime suformuluota

kristologinėdogmateigia,kadJėzusKristus,žmogumitapęsDievožodis–Logos, yra vienas asmuo, turintis dviprigimtis,kuriosšiameasmenyjejungiasinesumai­šytos, nepakitusios, neatskirtos viena nuo kitos – yra hipostatinis vienetas.

66 J. Kaperis buvo linkęs blaškytis tarp skirtingųreliginiųgrupių. Išpradžiųevangelikas liuteronas,ne­trukus perėmėU.Cvinglio pažiūras apieEucharistiją.Apie1565m.perėjopasevangelikusreformatus,oga­liausiaiatsidūrėpasarijonus(L.Szczucki,„JanLiciniusNamysłowski“,Studia nad Arianizmem,pod redakcijąLudwikaChmaja,Warszawa: PaństwoweWydawnict­woNaukowe,1963,p.139).

ke,kur jaumetusunitoriųbendruomenėskunigo pareigas ėjo J. Šomanas. Iš kartopo susitikimoA.VolanasVaršuvojegavo J. Šomano unitaristinių pažiūrų (Kristausdieviškumą neigiantį) laišką su pridėtuveikalu De loco Pauli apostoli in epistola ad Rom. cap. Septimo Socini cum Niemoje-vio disputatio67.Laiškoautoriusapeliavoįjudviejųdraugystębeitikėjosievangelikųreformatų ideologą palenkti į savo pusę.GrįžęsįsavoBijutiškiųdvarelįA.Volanasatsakė su akivaizdžiai dideliu prielanku­mu,otaiišskirtinisjoįtemptųsantykiųsuantitrinitoriaisatvejis:būčiau išties geleži-nis, mano Šomanai, ir stuobrys, jeigu taip pat tavęs nemylėčiau ir neatsakyčiau tuo pačiu sielos prielankumu, kuriuo, kaip pa-stebėjau, tu linksti į mane68,norsneslėpėkonversijos lūkesčio – tokią viltį suteikė man tavo dorumas, kad tikiu, jog parašiau tai ne kurčioms ausims69; norėčiau, kad tavo supratimas tikėjimo klausimais sutaptų su manuoju70,tačiaunesantykiųkaina–neįsi-terpiant jokiam ginčui (nulla sententiarum intercedente pugna).J.Šomanoreakcijaįšįlaiškąnėražinoma.

A. Volanas priešino Kristaus (Christus) ir Antikristo (Antichristus) bendruome­nes – tikrąjąmes (nos) bei suklaidintąją jūs (vos).J.Šomanąlaikėpaklydusiu,betdar nepasmerktu, ragino sugrįžti į palik­tą Evangelikų reformatų bažnyčią: Išties

67K.Daugirdas,2008,p.154–157.68 ferreus profectò mi Schomane, ac stipes essem,

nisi te redamarem, & qua animi inclinatione te in me propendere animadvertero o arpari redderem ([Andrius Volanas] Epistolae aliquot,1592,p.A4r).

69 qua[m] spem tuus candor mihi fecit, ut non surdis haec me scripsisse auribus credam(Ibid.,p.C1v).

70 Vellem quidem, ut tuus in religione sensus cum meo congrueret (Ibid., p. A4r)

32

bijau dėl tavo likimo, doriausias vyre, ir savo ruožtu meldžiu amžino Dievo, kad jis apšviestų savo Šventąja Dvasia tavo proto akis ir aprūpintų anuo senuoju tvirtumu, su kuriuo tu, bebaimis, paskelbei Kristaus karalystę ir pirmiau nei Ochinas suvedžio-jo tave už nosies, drąsiai įtvirtinai Vieš-paties Kristaus ir mūsų Dievo šlovę71. Su dideleneapykantaA.Volanaskalbėjoapieheterodoksiją skleidusius italų emigran­tus (F. Sociną, Bernardiną Ochiną (Ber­nardinoOchinoTommasini, 1487–1564),Valentiną Džentilę (Valentino Gentile,1520/1530–1566))kaipKristausišdavikus:Tokius daugiausiai Italija mums užaugino teologus, kad visiškai nesistebiu, jog An-tikristas įkūrė savo buveinę šioje tautoje, kuri jau tada, nors ir dėjosi esanti palanki Kristui, tačiau savo neapykantos paslėpti neįstengė ir veidmainišku bučiniu įduoda tautoms plakti Kristų72. A. Volanas širdo, kadheterodoksųveiksmai,jųbabilonietiš-ka netvarka (confusio Babylonica)73 ardo Evangelikųreformatųbažnyčią,netgiska­tina konversijas į katalikybę: nestebina, kad tiek žmonių šiandien nukrypsta nuo [saugios] tiesos prie popiežiškų purvų, kai stebi, kaip jūs po Reformacijos priedan-ga ruošiate Kristaus bažnyčios žlugimą ir

71 Tuam profectò vicem doleo, Vir integerrime, & porrò aeternum precor Deum, ut Spiritu Sancto suo mentis tuae illuminet oculos, & robur illud antiquum suppeditet, quo intrepidus Christi regnum nunciasti, & antequam spiritus Ochinianus tibi imponeret, gloriam Christi Domini nostri fortiter afferuisti (Ibid.,p.C1v–C1r).

72 Tales, ut plurimum Italia nobis generat Theolo-gos, ut minimè mirer Antichristum in hac gente fixisse sedem, quae tùm etiam, cu[m] se Christo amicam si-mulat, odium suu[m] dissimulare nequit, & sub fallaci osculo flagellandum gentibus Christum propinat (Ibid., p.C1r).

73 Ibid., p. B4r.

renčiate nežinia kokią naują sinagogą74. Su AntikristuA.Volanas sieja netikro iš­ganymopažadus(Antikristas, be abejonės, yra tas, kuris, pavydėdamas ir nekęsdamas Kristaus šlovės, neapkenčia, kad žmonių giminės išganymas yra priskiriamas tik Jam, [...] pasakoja, kad išganymas įgy-jamas per kažkokius kitus tarpininkus75) beiEucharistijos sampratosmodifikacijas(Prie šito dar prideda mišių aukojimą, ku-riuo amžinosios kunigystės rangas atima-mas iš Kristaus ir jo švenčiausios mirties veikmė yra paverčiama tuščiu žaidimu76), taigreičiausiaialiuzijosįF.Socinoišgany­mo, prieinamo paties žmogausmoralinė­mispastangomis,teorijąbeiEucharistijos,tikkaipsimbolinėsapeigos,interpretaciją.

NorslaiškopabaigojeA.Volanasatsiža­dėjoveltisįvisaspolemikas(nusprendžiau daugiau nebepradėti ginčo nei su jumis [antitrinitoriais – aut.], nei su jėzuitais, ir paskyriau sau tokį amžiną tylos įstatą, ne-bent mane [kalbėti] prispirtų šiurkšti ne-išvengiamybė77),tačiautaneišvengiamybė (necessitas)atsiradolabaigreitai,suanti­trinitoriaisjau1590m.,užsimezgusdisku­sijaisuJonuLicinijumiNamislovijumi.

74 tot homines hodie à veritate cognità ad sordes Papisticas deficere, dum sub praetexto Reformationis, Ecclesiae Christi interitu[m] vos moliri et nescio quam novam synagogam à vobis excitari animaduertu[n]t (Ibid., p. B4v).

75 Antichristus nimirum hic est, qui gloriae Christi aemulus & inimicus, salutem generis humani in solidum tribuere illi non patitur [...] ipse tamen alijs quibusdam medijs salutem acceptam fert(Ibid.,p.A3r).

76 Accedit huc Missae sacrificium, quo quidem aeterni sacerdotij dignitas Christo est erepta, & sacra-tissimae mortis eius efficacia, ad inanem quandam & ludicram actionem translata (Ibid.,p.A3r).

77 ego verò nec vobiscu[m], nec cum Iesuitis ul-lum amplius certamen mihi suscipiendum decrevi, ac perpetuam quandam silentij legem, nisi dura quaedam coëgerit necessitas, mihi indixi(Ibid.,p.C1r).

33

1590m.vasario1dienosAndriaus Vo-lano laiškas Jonui Licinijui, kuriame pa-reiškiama ortodoksinė nuomonė apie Jėzų Kristų, gyvojo Dievo Sūnų, prieštaraujant ebionitų klaidoms, parašytas ramiai ir santūriaisukurtasatsakantįduYvijosrek­toriausJ.LicinijausNamislovijausįteiktuslaiškus, metų pradžioje A. Volanui lan­kantisYvijoje pas unitoriumi tapusį seną bičiulį ir bendramokslį LaurynąKriskovi­jų (LaurentiusCriscovius, antrojiXVI a.pusė)(Laurentio Criscovio vetere amico et condiscipulo meo78).JožentasJ.LicinijusNamislovijus tarpininkavo, perduodamas1588m.įunitarizmąpasukusioJ.Kaperio(kaip įkvepiančio konversijos pavyzdžio)iraršaustuometuunitoriųpolemistoGri­galiausPauliausišBžezinųtekstus,nuty­lintpastarojoautorystę.BuvopridėtasikišiųdienųneišlikęsGrigaliausPauliaus išBžezinųveikalasContra hos, qui praeexis-tentiam Filii Dei propugnabant (1578)79. Visi šieunitorių raštai,kaip ir apsilanky­moYvijojemetukilusidiskusija,kritikavomokymą apie dvejopą Kristaus prigimtį:jie [unitoriai – aut.] pastoviai tvirtina, Jė-zus Kristus neva buvęs niekas kitas, kaip tik žmogus, tik Dievo apipiltas visokiomis dovanomis bei malonėmis ir tik dėl to pa-vadintas Dievu, kaip ir dėl to, kad Švento-sios Dvasios galia buvo pradėtas Mergelės Marijos įsčiose ir todėl skelbiamas Dievo Sūnumi80.A.Volano atsakymas iš esmės

78 Ibid., p. G1r.79L.Szczucki,1963,p.139.80 constanter affirment, Iesum nempe Christum non-

nisi hominem esse merum, sed omnibus donis & benefi-cijs à Deo Patre cumulatum, ob idq[ue] Deum dictum, & quia virtute Spiritus Sa[n]cti in utero Virginis matris est conceptus, ideò Filium Dei nuncupatum ([Andrius Volanas] Epistolae aliquot,1592,p.C2r).

buvoGrigaliausPauliausišBžezinųidėjųir visos unitarizmo sistemos paneigimas:Bet kadangi mūsų iš tikrųjų negali apgauti nei dieviškasis Raštas, nei gali mus apvilti Dievo Sūnus – pati tiesa, – veikiau apsi-gauna pats Grigalius, kuris šviesoje ieško patamsių ir pats savo valia užmerkia akis, kad jo neapšviestų spindinti Dievo Bažny-čios saulė81.

J. Licinijui Namislovijui adresuotaslaiškas jį patį mažai lietė, triuškindamasGrigaliaus Pauliaus iš Bžezinų argumen­tus,A.Volanasneabejojosavosugebėjimurektorių atversti į evangelikų reformatųtikybą. Pasitelkdamas vaizdingus palygi­nimus,A.Volanaspalankiaiirsupratingaikreipėsi į J. Licinijų Namislovijų: Taigi, brangus Licinijau, kadangi esi dar tik pu-siaukelėje, sutrauki bures ir, priešais ma-tydamas pavojingą jūros siautimą, kuris daugelį panašių į tave jau prarijo ir įstūmė į baisiausią bedieviškumo bedugnę, apsuk savo laivą ir apsistoki tame išganingame ir ramiame uoste, iš kurio anksčiau išplau-kei. Tai padarė daugelis kitų, kuriuos kar-tu su tavimi sumėtė ta pati audra ir kurie burėmis bei irklais sugrįžo į pirmą savo priep lauką, kad neįpultų į pavojingąją Charibdę; Meldžiu amžinojo Dievo, kad apšviestų tave ir visus taviškius savo tikro-sios tiesos šviesa ir užlietų jūsų širdis savo Šventąja Dvasia, kuri įdiegtų jūsų protuo-se tikrą Kristaus pažinimą82.

81 At verò quia nec scriptura Divina nos potest fal-lere, nec Filius Dei ipsa veritas nos decipere, fallitur potiùs ipse Gregorius, qui in luce tenebras quaerit, & ne splendidum Ecclesiae Dei iubar ipsum irradiet, ultrò oculos claudit(Ibid.,p.C2v–C3r).

82 Fac ergo, chare Licini, ut cum in medio adhuc es cursu, vela contrahas, & periculosum maris propiciens

34

Šisgeraisurežisuotasunitarizmovado­vų irenistinis bandymas korespondencijapalenktievangelikųreformatųideologąarbentsurastigalimąbendrąpoziciją(numa­nomaišA.Volanoreakcijos:Koks šventų-jų ir tikinčiųjų subūrimas, skelbiant Kristų vieninteliu vadovu, jei jame nepaisomas nei pats Kristus, nei Dievas Tėvas?83) buvopasmerktasnesėkmei,oponentai tikdar kartą turėjo įsitikintiA.Volano orto­doksinių doktrinos principų stabilumu irnepaveikiamumu.Prašydamas laišką per­duoti autoriams, kurių reakcija šiandiennėra žinoma, A. Volanas teigė: Bet taip pat sąžiningai, kaip tu man atidavei Gri-galiaus Pauliaus ir Jono Kaprino laiškus, taip pat norėčiau, kad pasirūpintum ir šį mano laišką, prieš tai tavo perskaitytą, jiems perduoti, kad pažintų mano tvirtumą saugant sykį priimtą tiesą ir nustotų erzinti tokiais savo raštais, prieš kuriuos šiaušiasi visa mano sąmonė84.

Be Kristaus dievystės gynimo (prieš­

aestum, qui multos tui similes absorpsit, ac in ultimu[m] impietatis barathrum praecipitavit, navim tuam reflectas, in illoq[ue] salutari & quieto portu, unde primum so-luisti, co[n]stituas. Fecerunt hoc multi alij, quos eadem tecum iactavit tempestas, & ne in periculosam inciderent Charybdim, velis ac remis primam stationem suam re-petierunt; Deum aeternum precor, ut te omnesq[ue] tuos verae veritatis suae luce collustret, Spirituq[ue] Sancto suo corda vestra perfundat, qui quide[m] veram Christi notitiam in mentibus vestris generet ([Andrius Volanas] Epistolae aliquot,1592,p.F4v).

83 quae Sanctorum ac fidelium sub uno capite Christo collectio, in quà tam Christus ipse, quàm Deus Pater ignoratur?(Ibid.,p.C2v).

84 Quà autem fide tu mihi literas Gregorij Pauli, & Ioannis Caprini reddidisti, eadem hoc scriptum meu[m], abs te prius perlectum, illis velim perferendum cures, ut & constantiam meam in tuendà recepta semel veri-tate agnoscant, neq[ue] talibus scriptis suis, à quibus o[m]nes mei abhorrent sensus, lacessere pergant (Ibid., p.F4v).

taravimoantitrinitoriams,klaidingaiinter­pretavusiemsJonoEvangeliją),A.Volanolaiškeplačiausiai(istoriškaiirteologiškai)aiškinamairginamaankstyvosiosBažny­čios tradicija,BažnyčiosTėvų ir pirmųjųvisuotiniųsusirinkimųautoritetas–temos,kuriasdiktavoGrigaliausPauliausišBže­zinųabejonėsJ.LicinijausNamislovijausįteiktuoseraštuose(pasakA.Volano,Gri­galius Bažnyčios Tėvus vadina menkais ir paikais žmonėmis (eos homines viles & ineptos Gregorius vocat); apkvailintais Antikristo (ab Antichristo dementatos))85. TradicijąA.Volanaslaikėortodoksinėstri­nitologijosir„teisingosios“krikščionybėspagrindu:Manyčiau, kad tai yra vieninte-lė tyra tiesa, kurią nuo pat Apaštalų laikų pripažino visos Katalikų bažnyčios bendru sutarimu ir bendra visa šventųjų nuomone, o prieštaraujantis mokslas, kurį jam, t. y. Grigaliui, iškėlė tam tikru metu tam tikri žmonės, visada buvo suprastas kaip tik be-dievis ir eretiškas86. Grigalius Paulius išBžezinų „teisingosios“ Bažnyčios princi­pų ieškojo„apaštališkojoskaidrumo“ lai­kuoseikiNikėjossusirinkimo(jis per tris šimtus metų nuo Evangelijos pasireiškimo vis dėlto pripažįsta kažkokią Dievo bažny-čią87).A.Volanasįtaiatsakė:Bet nors ir kokį jis galiausiai Bažnyčios laikotarpį api-

85Ibid.,p.C2v,C3v.86 Hanc enim solam puram esse veritate[m], quam

universae Ecclesiae Catholicae, ab ipsa usq[ue] Apos-tolorum aetate communis consensus, & concors om-nium Sanctorum sententia approbavit, quae verò certis temporibus, & à certis hominibus doctrina huic repu-gnans est aliquando proposita, nonnisi impia & haere-sica semper est iudicata(Ibid.,p.C4v).

87 aliquam tame[n] Ecclesiam Dei per annos tre-centos ab exortu Evangelij agnoscere videatur (Ibid., p. C3r).

35

brėžtų, kol jis išpažįsta, kad ji neamžina, o buvo pertraukta kažkokios amžių eigos, jis įklimpsta tose pačiose nesąmonėse ir jam atsitinka kaip tame priežodyje – vengda-mas keptuvės, į pusnį įkrenta [t. y. iš vieno kraštutinumometasi į kitą]88. Antitrinito­riškoserezijosištakomisA.VolanaslaikėEbiono ir Pauliaus Samosatenito klaidas89, vėliaukilusiąArijausabejonę,šiaigrupeipriskyrėirMahometą,didžiausiaissuRe­formacija iškilusiais klaidatikiais vadinoM.ServetąirB.Ochiną90, veikalo Dialo-gai (Dialogi91)autorių.

Tačiau šisA. Volano laiškas, kaip jispats tikėjosi, J. Licinijaus Namislovijausneįtikinoiratsiverstinepaskatino,oišpro­vokavoYvijos rektoriaus atsakymą,kurisiki šių dienų neišliko (parašytas tais pa­čiaisarbajau1591metais).

Evangelikųreformatųvadovas1591m.balandžio 27 d. J. Licinijui NamislovijuiatsakėantrulaiškuAndriaus Volano atsa-kymas į Jono Licinijaus laišką, kuriame, gindamas samosatenitiškąjį paklydimą, neigia Jėzų Kristų esant tikru Dievu ir tik žmogumi pripažįsta, nors suprato, kad jų

88 Verùm quodcunq[ue] tandem Ecclesiae tempus definiat, dùm non perpetuam, & aliqua seculorum serie interruptam agnoscit, in eandem ábsurditatem impingit, & quod in proverbio est, dum sartaginem evitat, in pru-inas incidit(Ibid.,p.C3r).

89Ibid.,p.C4v–D1r.90A.Volanas gerai išmanė situaciją ir literatūrinį

kontekstą:patysantitrinitoriaipabrėžėB.Ochinoveika­lųsvarbą,pavyzdžiui,S.Budnaspatvirtino,kad mums Ochinas savo dialogais padėjo prieiti prie tiesos ([Si­monas Budnas] O przedniejszych wiary chrystyjańskiej artykulech,łosk,1576,f.4v,cit.iš:L.Szczucki,1963,p. 140).

91Vertimasįlotynųkalbą:BERNARDINI OCHINI SENENSIS DIALOGORUM liber secundus, cùm alijs de rebus varijs, tum potissimum de Trinitate. Quorum ar-gumenta in proxima pagina invenies,Basileae,1563.

pozicijosdiametraliai priešingos:Visiškai negalvojau, brangus Licinijau, kad leisiuo-si su tavimi į šitą ginčą, kuriame tu remiesi teiginiu, kad Viešpats Kristus – tik žmogus, o aš kartu su visa Kristaus bažnyčia jau nuo Apaštalų laikų iki pat mūsų dienų, pri-pažįstu jį tiek kaip tikrą Dievą, tiek kaip tik rą žmogų92.ŠiamelaiškepožiūrisįYvi­josrektoriųjauradikaliaipakitęs,kritikuo­tasjoįžūlumasirpaviršutiniškassvarbiau­siųkrikščionybėsdogmųinterpretavimas. A.Volanaskratėsitolesnėsbergždžiosdis­kusijos:man reikia nurimti, kad veltui ne-eikvočiau [lempų] alyvos bei darbo ir ne-švaistyčiau laisvo laiko gydydamas tuos, kurie patys sau atrodo esantys puikiausios sveikatos93. Nusivylęs skelbė J. LicinijuiNamislovijui negailestingą nuosprendį,matė jo ateitį tarp pasmerktųjų: O tu – jaunuolis, kadangi sudarei sutartį su mir-timi, kad ji tau grėsti negalės, jei pats to nenorėsi, trauk per visas erezijas ir pereik laisvai visas sektas, kad pagaliau įgautum tą tobulumą, kurį yra įgavusi dauguma iš tavo kaimenės, garbinančios vieną izraeli-tų Dievą ir netiriančios, kaip Sūnus gimė iš Dievo ar kaip Šventoji Dvasia iš jo paki-lo, lyg tai būtų dalykas, kuris, jų nuomone, nereikalingas išganymui94.

92 Nihil minus cogitabam, chare Licini, quàm ut in hoc certamen tecum descenderem, quo tu Christum Dominum nonnisi hominem merum afferere niteris, ego verò tam verum Deum, quàm hominem verum cum universá Ecclesia Christi, iam inde ab Apostolorum tem-poribus ad nostra usq[ue] tempora decurrente, profiteor ([Andrius Volanas] Epistolae aliquot,1592,p.G1r).

93 ne frustrà oleum & operam perderem, & in sa-nandis his, qui sibi optimè valentes videntur, otio abute-rer (Ibid., p. G1r).

94 Tu vero iuvenis, quia pactum cum morte fecisti, ut si nolis ipse, illa tibi imminere nequeat, agé per omnes haereses & sectas liberè divagare, ut tandem aliquando

36

Laiškeplėtotatapatitematika–tradi­cijosirJonoEvangelijosprologo(Kristausamžinumo) apologija. A. Volanas pabrė­žė, kad reiškia ne tik savo, bet ir visosBažnyčios (Ecclesia universa) nuomonęir dar kartą akcentavo jos neatsisakysiąs(turėčiau būti visiškai netekęs proto ir nuovokos, jei sugalvočiau atsižadėti šitos nuomonės95). Tokius teiginius provokavoJ.LicinijausNamislovijausrėmimasisire­nistinesmintiskėlusiųsocinistųAndriausFričoModževskio96(AndrzejFryczModr­zewski,apie1503–1572)irAndriausDu­dičo (AndrzejDudycz,1533–1589)auto­ritetais97,šieautoriaievangelikųreformatųatžvilgiupuoselėjosantarvėsidėjas.TačiaupirmajamA.Volanasprikišoneryžtingumąirneturinttvirtospozicijos,oantrąjįverti­no palankiau (protingas ir išsilavinęs vy-ras, mano bičiulis – vir prudens et erudi-

ad eam perfectionem pervenias, quá ex gregalibus tuis plurimi sunt adepti, unicum scilicet Deum Israelis co-lentes, neq[ue] laboriosè, quomodo Filius ex Patre Deo sit genitus, aut Spiritus Sanctus ab eo procedat, tanqu-am rem ad salutem iudicio eorum non necessariam in-dagantes (Ibid., p. M2v).

95 omni prorsus mente & iudicio cererem, si temerè mihi deserendam putarem (Ibid., p. G1r).

96A. FričoModževskio irenizmo koncepcija per­žengėliberaliausiųprotestantųsiekiųribas:jisstengėsisurasti susikalbėjimo pagrindą (ne teologinį, veikiauetinį)ne tikevangelikams,bet irRomoskatalikųbaž­nyčios išpažinėjams, o vėliau netgi antitrinitoriams.Iš Evangelikų reformatų bažnyčios irenistines mintisdaugiausiai kėlė Pranciškus Junijus („Irenizm“, Myśł ariańska w Polsce XVII wieku,antologiatekstów,teks­tywybrał, opracował,wstępem i notem opatrzył Zbi­gniew Ogonowski, Wrocław i in.: Zakład NarodowyimieniaOssolińskich,WydawnictwoPolskiejAkademiiNauk,1991,p.35;Encyklopedia katolicka,t.VII,1997, p.453).

97J.LicinijusNamislovijusrėmėsi1590m.Rako­ve išleistaisA.FričoModževskioSalvae quattuor bei A.DudičoEpistola Andreae Dudithii... ad Joannem La-sicium... in que de divina Triade disputatur(L.Szczuc­ki,1963,p.141).

tus, mihiq[ue] amicissimus)98, nors kaltino nepastovumu(žinoma,kadgyvenimopa­baigojejisatitolonuoantitrinitarizmo).

Po A. Volano atsakymo J. LicinijusNamislovijus laiškų jam daugiau nerašė,tačiau dar kelerius metus brandino savą­ją irenizmo koncepciją 1597 m. veikaluiTrumpas ir paprastas paskatinimas bro-liams evangelikams ministrams sudary-ti santarvę (AD FRATRES MINISTROS EVANGELICOS Pro ineunda concordia, brevis et simplex ΠΑΡΑΙΝΕΣΙΣ / Do Bra-ciej Ministrow Ewangelikow, ku przyięciu zgody, krotkie y proste Upomnienie)99, ku­rio pavadinimas sąmoningai suformuluo­tasmėgdžiojant1582m.A.Volanoantitri­nitoristiniomanifestoantraštę (Paraenesis Andreae Volani)100.ŠįJ.LicinijausNamis­lovijausveikaląreikėtųvertintibendrameMažosios bažnyčios unijinių tendencijųkontekste.AbiejųTautųRespublikojevy­ravo du požiūriai: lenkiškasis GrigaliausPauliausišBžezinųiritališkasisJonoJur­gioBiandratos,vėliauperimtasF.Socino.Pirmasis buvo antiirenistinis, neturintis jokiųunijiniųambicijų,oantrasis–propa­guojantislaipsniškąkonsolidaciją.Pastaro­jopožiūrio(socinistiniovienijimosi)plėtotėirbuvoJ.LicinijausNamislovijausveikaloatsiradimas. Yvijos rektorius siūlė keletą

98 [Andrius Volanas] Epistolae aliquot, 1592, p. L4r.

99 [Jonas Licinijus Namislovijus] AD FRATRES MINISTROS EVANGELICOS Pro ineunda concordia, brevis et simplex ΠΑΡΑΙΝΕΣΙΣ. 1. Corinth. 13. V. 7. Charitas omnia suffert, omnia credit, omnia sperant, omnia sustinet. / Jana Liciniusza Namysłowskiego Do Braciej Ministrow Ewangelikow, ku przyięciu zgody, krotkie y proste Upomnienie. 1. Corinth. 13. V. 7. Mi-lość wszytko znośi, wszytkiemu wierzy, wszytkiego sie nàdźiewa, wszytko cierpi (Nacionalinėbiblioteka,Var­šuva,Mf5886).

100L.Szczucki,1963,p.149.

37

vienijimosivariantų:nuoDidžiosiosirMa­žosiosbažnyčiossusijungimoikiskirtingųpažiūrųvienamesusirinkimetoleravimoarnettiesiogerzinančiųdalykųnutylėjimo.

TačiauA.Volanasįraginimusvienytisnereagavo, į ginčus nebesivėlė. AntrasislaiškasJ.LicinijuiNamislovijuibuvopa­skutinis A. Volano trinitaristinei polemikai skirtasveikalas, sužlugdęsbetkokiasan­titrinitoriųviltispasiektitikybinįkompro­misą ar suartėti su Lietuvos evangelikaisreformatais,kurieamžiauspabaigojeįrodėšveicariškosiosdoktrinosgrynumąirorto­doksijosstabilumą.

Galiausiai galima daryti išvadas, kadA. Volano tikėjimo išpažinimų proble­matika buvo trinitaristinė ir kristologinė,jo veikalai žymėjovisą akistatos su anti­trinitorių ideologija raidą. Viešas laiškasMikalojuiPacui(1566)buvopirmasrim­tas evangelikų reformatų lyderio atsakasį šalyje kilusį radikaliosios Reformacijos(pirmiausia pasireiškusios destruktyvia trinitaristine forma (Valentino Džentilės,PetroGonezijaus idėjos) judėjimą,žymė­jęsbendrąsuliuteroniškuojuevangelizmu(MikalojausPaco)poziciją–tradiciniųtri­nitaristinėsirkristologinėsdogmųgynybą.ManifestopobūdžioAndriausVolanoatsi­šaukimas(1582)buvoadresuotasvisiemsAbiejųTautųRespublikosantitrinitoriams,daugiausia dėmesio skirta antitrinitorių teoretikoFaustoSocinoLietuvojeirLen­kijoje susiformavusioms unitaristinėmsidėjomsbeiSimonoBudnoteorijaiatremti,radikaliosiossrovėsšalininkamspalenktiį„teisingąjį“ evangelikų reformatų tikėji­mą,priimti1566m.Antrąjį helvetų tikėji-

mo išpažinimą,AbiejųTautųRespublikosevangelikų reformatųpatvirtintą 1570m.Sandomire. Keletu laiškų (1592) toliauplėtotapirmųjųveikalųtematikabeitęstagriežta unitorių – adorantistų101 (Griga­liausPauliausišBžezinų,JurgioŠomano)beinonadorantistų(SimonoBudno)–kri­tika,ypačdėlnaujausiųJonoEvangelijosinterpretacijųirBažnyčiostradicijossam­pratų(antitrinitoriainepripažinovisuotiniųNikėjos ir vėlesnių susirinkimų nuostatų,laikydami juos žmonių išsigalvojimais),siekta individualių (Jurgio Šomano, JonoLicinijausNamislovijaus) konversijų, su­žlugdytos bet kokios unitarizmo vadovųirenistinių bandymų viltys (Jono JurgioBiandratos laipsniškos konsolidacijosidėjos perimtos Fausto Socino, plėtotos J. Licinijaus Namislovijaus). Neteisingo­mis Dievo sampratos interpretacijomis A.Volanasnaudojosikaiptamtikrukodunusakytivienintelę„tikrąją“tikėjimo„tie­są“. Visi A. Volano radikaliosios refor­macijoskryptiesatstovamsskirtiveikalailaipsniškaiformulavotrinitaristinęirkris­tologinędogmatiką,Šveicarijosbažnyčios(Heinricho Bulingerio) pavyzdžiu gryni­no ortodoksinius principus, brėžė aiškiastarpkonfesiniųsantykiųribas,dekonstravoantitrinitaristinę mokymo sistemą, įrodėradikaliosios Reformacijos krypties anti­krikščioniškumą.

101Adorantistai–unitarizmokryptiesatstovai,pa­sisakęužKristausgarbinimą,propagavo:MartynasČe­chovičius(MarcinCzechowic,1532–1613),JonasNe­mojevskis(JanNiemojewski,1526/1530–1598),JurgisŠomanas,GrigaliusPauliusišBžezinų.

38

The article analyzes the religious polemics of theevangelical reformerAndreasVolanus (about 1531–1610)withnon-Trinitariansinthesecondhalfofthesixteenthcentury.ThreeofA.Volanus’writings:Epis-tola ad reverendissimum dominum Nicolaum Pacium Episcopum Kiioviensem ab Andrea Volano scripta, explicans controversiam his temporibus de S[ancta] Trinitate motam, ostendensq[ue] Patrem, Filium et Spiritum sanctum ut unius eiusdemq[ue] naturae sive essentiae, sic recte unum Deum dici, ad evitan-dam pluralitatem Deorum (1566), PARAENESIS ANDREAE VOLANI, AD OMNES IN REGNO PO-LONIAE MAGNOQUE DUCATU LITUANIAE, Sa-

Gauta:20120906 Autorės adresas:Priimta publikuoti: 2012 10 21 Vilniaus universiteto

LietuviųliteratūroskatedraUniversitetog.5,LT-01513Vilnius

El.paštas:gire.pet@gmail.com

mosatenianae vel Ebioniticae doctrinae professores: Eiusdemq[ue] ad nova Ebionitarum contra Paraenesin obiecta, Responsio (1582)andEPISTOLAE ALIQUOT AD REFELLENDUM DOCTRINAE SAMOSATINI-Anae errorem, ad astruendam Orthodoxam de Divina Trinitate sententiam, hoc tempore lectu non inutiles (1592) have been chosen as the working material.The author concludes that A. Volanus deconstructed the non­Trinitarian concept and substantiated the anti­Christianityof the radicalReformation tendency.HealsocontendedthattheLithuanianEvangelicalReformis identical to the Swiss doctrine (Confessio helvetica posterior, 1566)andstrengthenedorthodoxy.

ANDREuS VoLANuS’ WoRKS of PoLEMIcS WITh NoN-TRINITARIANISTS

Gintarė Petuchovaitė

S u m m a r y

39

Straipsnio sumanymas, tyrimo objektas ir tikslai

Šiame straipsnyje aptarsime svarbiausiusKristijono Donelaičio Metų bendrosios kompozicijos klausimus. Bendrąja kom­pozicijavadinametokiusMetųtekstojung-lumo aspektus, kuriemums leidžiaMetus suvoktikaippoetinęvisumą,onemecha­ninęketuriųmetųlaikųsamplaiką.Bendro­siospoemoskompozicijosproblemasreikiaskirtinuoatskirųjosdaliųvidinėssandarosklausimų.Norsmakrokompoziciniaiirmi­krokompoziciniaiMetųaspektaiyrasusiję,šiuos lygmenis būtina analizuoti atskirai.Straipsnyje susitelksime į Metų visumos dalykus, o mikrokompoziciniams aspek­tamsšįkartskirsimekurkasmažiaudėme­sio.KonkretusmūsųanalizėsobjektasyraDonelaičioMetai–pasakėčios ir kiti raštai įsvarstymųakiratįįtraukiamitikten,kurjiereikalingiMetųinterpretacijomsparemti.

Lietuvių literatūrinėje savimonėje įsi­tvirtinusią Donelaičio kūrybos sampra­tą galima apibendrinti tokiais teiginiais:a) didžiausias ir svarbiausias DonelaičiokūrinysvadinasiMetai; b) Metus suvokia­mekaipvieną irvientisą literatūroskūri­nį; c) skaitome juos pradėdami „Pavasa­rio linksmybėmis“, o baigdami „Žiemosrūpesčiais“. Šiame straipsnyje norėtumeparodyti,kadšieteiginiainėrasavaimesu­prantami–jųgaliojimomastąbūtinaaptartiišnaujo.Pirmiausiakritiškaipersvarstysi­mepagrindiniusMetųtekstokompozicijosbruožus,aptarsimesvarbiausias interpreta­cines ištarmes apie šio tekstostruktūrą,otadapasiūlysimesavopožiūrįįMetų visu­moskompoziciją, tikėdamiesipapildytiiratnaujintisenąsiasinterpretacijas.

Bendrieji Donelaičio kūrybos tekstologiniai bruožai

Prisiminkime svarbiausius faktus, susiju­siussuDonelaičiokūryba.Tiksliainežino­

ISSN0258-0802.LITERATŪRA201254(1)

KRISTIJONO DONELAIčIO Metų KOMPOzICIJOS PRObLEMOS

Vaidas ŠeferisBrno Masaryko universitetoFilosofijos fakultetas,Kalbotyros ir baltistikos institutas

Straipsnyje analizuojamos Kristijono Donelaičio Metų kompozicijos problemos: svarstoma, ar turė­tume Metus laikyti vienu ir vientisu kūriniu, ar keturias jo dalis derėtų suvokti kaip nepriklausomus poetinius vienetus. Pristatomos svarbiausios filologų nuomonės šiuo klausimu ir siūloma nauja Metų kompozicijos interpretacija.

40

me,kadajokūriniaibuvoparašyti–beveikvisosfilologųnurodomosdatosyra hipote­tinės, nustatytos lyginantbiografinius, is­torinius ir stilistiniusDonelaičio kūrybosaspektus. Šitaip svarstant teigiama, kadpasakėčiosyraankstyviejiDonelaičiokū­riniai, o Metai parašyti vėliau (Gineitis,1977, 7–8; Girdenis, 1993, 96). LeonasGineitis, apibendrinęs visus turimusduo­menis,leidžiančiusbentapytiksliaidatuotiDonelaičiokūrybą,teigia,kadMetaigalėjobūtisukurtiapie1765–1775m.(Gineitis,1977,8–13)SvarstantMetųkompoziciją,svarbu tai, kad šis kūrinys buvo rašomasilgąlaiką:jisnegimėvienuprisėdimu,betbuvo tobulinamas apytikriai dešimtmetųarnetilgiau.

Teturime dalį autentiško Metų teks­to – „Pavasario linksmybes“ ir „Vasarosdarbus“1. Jų neįkainojamos vertės auto­grafaisaugomiLietuviųliteratūrosirtau­tosakos institute. „Rudenio gėrybės“ ir„Žiemosrūpesčiai“dingodarXIXa.,vei­kiausiaiNapoleono karų laikais – pirma­sisDonelaičiokūrybosleidėjasLiudvikasMartynas Gediminas Rėza šių autografųrašytojo palikime jau nerado2. Rėza,Au­gustasŠleicherisirGeorgasHansasFerdi­nandasNeselmanas„Rudeniogėrybių“ ir„Žiemosrūpesčių“tekstąėmėišvad.Hol­feltonuorašo,tačiauiršisrankraštisdingoAntrojo pasaulinio karo audrose. Mumsbeliko iki jo išspausdintieji šiųMetų da­liųvariantai.Patikimiausiuišjųlaikomas1869m.NeselmanoišleistuoseDonelaičio

1IšsamiauapieDonelaičioautografusžr.Gineitis,1977,15–31.

2 Žr. Rėzos prakalbą pirmajam Donelaičio Metų leidimui:Rhesa,1818,XVI.Vertimasį lietuviųkalbą:Gineitis, 2002, 24.

raštuoseesantistekstas(Donelaitis,1869,32–116). Paskutinė svarbi tekstologinėgrandis – tai 1977m. Lietuvių kalbos irliteratūrosinstitutodarbuotojų(LeonoGi­neičio,KazimieroUlvydo,KazimieroDo­veikos ir kt.) kolektyviaiparengtiirišleistiDonelaičioRaštai. Juose„Pavasariolinks­mybės“ ir „Vasaros darbai“ pateikiamipagal turimus autografus, o likę dumetųlaikai perimami iš Neselmano leidimo.

Nors tekstologinis atstumas, skiriantisdingusiusDonelaičioautografusnuoHol­feltonuorašo,jį–nuoNeselmanoleidimo,o šį – nuo 1977 m. leidimo veikiausiainėradidelis, jonegalima laikytivisaine­reikšmingu3. Svarstant Metų kompozicijąsvarbu tai, kad išsibarsčiusiameDonelai­čio rankraštiniame palikime nėra jokiųdokumentų, kurie tiesiogiai nušviestų šiokūriniosumanymą,daliųeiliškumąirtiks­liainusakytų jo literatūrinįadresatą.Gal­būt šio pobūdžio žinių būta dingusiuoseDonelaičio laiškuoseirkūrybosfragmen­tuose,kuriuosdarminiRėza(Rhesa,1818,VIII–IX,XVI;Gineitis,2002,18–19,24).Tačiau šiandienvisusMetų kompozicijosir šio teksto funkcionavimo aspektus te­galimebandyti nustatyti netiesiogiai, ieš­kodaminuorodųpačiamekūrinyjebeire­konstruodamijokultūrinįkontekstą.

Viena poema ar keturi savarankiški kūriniai?

Iš turimų rankraščių sunku aiškiai nu­spręsti,arDonelaitissukūrėvienądidelėsapimties keturių dalių literatūrinį kūrinį,

3 Žr. Nesselmann, 1869, III–IV. Lyginamąją visųDonelaičio kūrybos leidimų analizę žr.Krištopaitienė,2007.

41

ar kiekvieną metų laiką turėtume laikytisavarankišku poetiniu vienetu, nepriklau­somunuolikusiųtrijų.Patsautoriusdavėantraštes tik atskiroms dalims, o į mūsųkultūrinę savimonęaugte įaugusįpavadi­nimąMetaiparinkoirįtvirtinoRėza.Žiū­rėdamiobjektyviai,privalomekonstatuoti,kad Metuskaipkoherentiškąpoetinęvisu­mąįliteratūrinęapyvartąpaleidoRėza,oneDonelaitis.ApieDonelaičio intencijasšiuoatvejuniekotikranežinome.

Kitavertus,negalimapaneigtiiresmi­nėsketuriųDonelaičiometųlaikųsąsajos.Juos jungia daug elementų visais tekstolygmenimis. Eilėdara, stilistika, pasikar­tojantys moralinių konfliktų branduoliai,personažai, pagaliau vieningas erdvėlai­kisirvertybinėpasauliosistema–visatairodo,kadskaityti„Pavasariolinksmybes“,„Vasaros darbus“, „Rudenio gėrybes“ ir„Žiemos rūpesčius“kaipnesusijusiuskū­riniusbūtųneteisinga4.Tačiautarpšiųda­liųnusidriekiančios sąsajųgijosvisdėltonėratokiostvirtos,kadMetusneabejodamilaikytume vientisu ir nuosekliu tekstu. Šio kūriniotekstomaterija–nevisaikoheren­tiška,biri.Donelaitikasvyruojatarpdviejųžiūrostaškų,nerasdamagalutiniosprendi­mo: neįmanoma visiškai izoliuoti atskirųkūriniodalių,betsunkuatpažintiirtvirtes­nęMetųvisumoskompoziciją.

Rėzaketuriųmetųdalių ir jųvisumossantykioplačiaunekomentavo.KadMetai yra vienas ir vientisas kūrinys, jam atro­dė savaime suprantamas dalykas. Savo

4 Toliau tekste vartosime tradicines Metųdaliųsan­trumpasPL,VD,RGirŽR.Metaicituojamiiš1977m.DonelaičioRaštų leidimo, nurodant cituojamos daliessantrumpąirtekstoeilutėsnumerį.

prakalboje 1818 m. Donelaičio poemosleidimuiirtekstokomentaruoseRėzanuo­sekliai kalba apie Metus kaip apie kohe­rentišką poetinę visumą, kuriai nusakytivartoja tik vienaskaitos formas „das Ge­dicht“ (eilėraštis), „das Nationalgedicht“(tautiniseilėraštis),„dasWerk“(kūrinys),„eineVolksidylle“(liaudiškaidilė),„länd-lichesGedicht“ (kaimiškas eilėraštis)5.Ohierarchiškai žemesneskūrinio struktūrosdalis –metų laikus – jis nuosekliai įvar­dija žodžiu „das Gesang“ (giesmė, dgs.„dieGesänge“).Maža to, skaitant Rėzosprakalbąsusidaroįspūdis,kadbendrąpa­vadinimąsavokūriniuisuteikėpatsDone­laitis:

Ichmache demnach denAnfangmit diesemDonaleitischenWerk:dasJahrinvierGesän­gen[...](Rhesa,1818,VI)6

NachdemTodedesVerfassersimJahr1780,brachtedieWittwedieMusicalien,Briefschaf­ften und andere Papiere ihres Gatten, worunter auch dasGedicht: die vier Jahreszeiten, sichbefand,zuseinemjüngerenFreunde,demSu­perintendent Jordan [...] (Ten pat,XXI)7

Taippatirjoleidimeesančiąmetųlai­kųsekąnuopavasarioikižiemosRėzapri­statokaipfaktą,įvestąpatiesautoriaus:

Die innereEinrichtungdesGedichtsundderGang,welchenderVerfasser,beiAnordnungder einzelnen Gesänge nimmt, ist folgender:Gewöhnlich eröffnet einen jeglichen Gesang

5Rhesa,1818,V(Gedicht ir Nationalgedicht), VI (Werk),X(Volksidylle, ländliches Gedicht).

6„TaigiašpradedušiuoDonelaičiokūriniu:Metaiketuriomisgiesmėmis“.Vertimas–LeonoGineičio,žr. Gineitis,2002,16.

7 „Po autoriausmirties 1780m. našlė natas, laiš­kusirkitussavosutuoktiniopopierius,tarpkuriųbuvoir eilėraštisKeturimetų laikai, perdavė jo jaunesniambičiuliui, superintendentui Jordanui [...]“ Vertimas –straipsnioautoriaus.Plg.Gineitis,2002,27.

42

die Schilderung derjenigen Jahreszeit, wel­cher das Lied geweihet ist.DieVeränderun­genwelchemitdemPflanzenreichundmitderthierischenSchöpfung,beiderAbwechselungvon Frühling, Sommer, Herbst und Wintervorgehen, werdenmit kurzen Zügen darges­tellt. (Ten pat,X)8

Vėlesni tyrimai ir turima archyvinėmedžiagarodo,kadčia,kaipirdaugelyjekitųvietų,Rėzasavopatieskompoziciniussprendimus pridengė Donelaičio vardu.Nei turimuose autografuose, neiHolfeltonuoraše9 nėra (nebuvo) bendrojo kūriniopavadinimo,nežinomenėpatiesautoriausištarmiųapietai,kokiatvarkaderėtųskai­tytiatskiraskūriniodalis.

Šleicheris ir Neselmanas, 1865 m. ir1869 m. išleidę naujas Donelaičio raštųlaidas ir savo rankose turėję tuos pačiusrankraščius,sukuriaisdirboRėza,negai­lėjo Karaliaučiaus profesoriui kritikos.ŠleicherisišlaikėRėzosįvestąmetųlaikųseką, bet atsisakė bendrojo pavadinimoMetai.Vietojjoviršautentiškųdaliųpava­dinimų jis įrašėsavosugalvotasantraštes„MetasI,II,III,IV“.DėlMetųkompozici­josvisumosŠleicherisbuvotosnuomonės,kad keturiosDonelaičio giesmės atsiradobe išankstinio plano – autoriui improvi­zuojant ir plečiant pirminį, kuklesnį poe­mos sumanymą, kurį galima atpažinti iš„Pričkauspasakosapielietuviškąsvotbą“.

8 „Vidinė eilėraščio sąranga ir tvarka, pagalkuriąautoriussurikiuojaatskirasgiesmes,yratokia.Kiekvie­na giesmė paprastai pradedamanupasakojant tąmetųlaiką,kuriamjiskirta.Trumpainupiešiamiaugalųkara­lijosirgyvūnųpasauliopokyčiai,kurievykstakeičian­tispavasariui,vasarai,rudeniuiiržiemai.“Vertimas–straipsnioautoriaus.Plg.Gineitis,2002,20.

9DingusiųHolfeltonuorašųtekstologiniusaprašuspateikėŠleicheris irNeselmanas,žr.Schleicher,1865,17–19;Nesselmann,1869,III–IV.

TodėlMetų jis nelaikė koherentiška lite­ratūrinevisuma.Savoprakalboje1865m.Donelaičioraštųleidimuijisrašė:

Ichvermute,daßdieerzählungvonderlitau-ischen hochzeit eine art vorstudie zu denjahreszeiten ist, und villeicht den dichter aufdengedankengebrachthat,auchandereseitendeslandlebensdarzustellen,dieerzuletztzueinemgrößerenganzenzusammenfügte.Denndaßdieeinzelnenstückeoftnursehr loseaneinandergereihtsindundderinhaltoftingarkeinerbeziehungzurjahreszeitsteht,sihtjederlesersofort.(Schleicher,1865,14–15)10

Griežčiausias vientisosios Metų kon­cepcijoskritikasbuvoNeselmanas.Rėzostaisymusir tekstokeitimusjisvadinatie­siogsavivale(Nesselmann,1869,IV),at­meta jo sugalvotąbendrąjį pavadinimą iratsisakojoįvestosmetųlaikųsekos:

Sodann hat Rhesa die vier Idyllen als eine Ein­heitzusammengefasstund„dasJahr“betitelt,wasdurchdieHandschriftennichtbegründetist; Hohlfeld läßt die elf Gedichte ohne alleGruppirunghintereinandermitderjedenein­zelnen angehörigen Ueberschrift folgen, undauchinderOriginalhandschriftsinddieNum­mernXundXIinkeinerWeisealsTheileei­nergrößernEinheitbezeichnet.FernerändertRhesadieReihenfolgederGedichteum,undstelltsie,wahrscheinlichumherkömmlichdasJahrmitdemFrühlingzubeginnen,indieOr­dnungX.XI.VIII.IX.(Ten pat, IV)11

10„Ašspėju,kadpasakojimasapielietuviškasves­tuvesyra savotiškasmetų laikųeskizas irgalbūtdavėpoetuimintį pavaizduoti dar ir kitas kaimo gyvenimopuses;visa tai jisgaliausiaisujungė įdidesnęvisumą.Juk kiekvienas skaitytojas tučtuojaumato, kad atskirifragmentai dažnai tik labai laisvai rikiuojami greta, irkadturinysdažnaiyravisiškainesusijęssumetųlaiku.“Vertimas–straipsnioautoriaus.Plg.Gineitis,2002,45.

11„PaskuiRėzaketuriasidilessusiejoįvienąvisu­mąirpavadinojąMetais,otainepagrįstarankraščiais;Holfeltaspateikiavienuolika eilėraščių sukiekvienamjųpriklausančiaantraštevienąpokito,niekaipjųnegru­puodamas,oiroriginalorankraštyjeniekurnenurodoma,

43

Neselmanas keturis Donelaičio metųlaikus mano buvus savarankiškais kūri­niais irpriskiria juos idilės žanrui.Tiesa,savoparengtameDonelaičioraštųleidimejisgriežtailaikosiHolfeltonuorašebuvu­sio metų laikų išdėstymo (RG, ŽR, PL,VD)irnetgibandojįpagrįstitamtikraDo­nelaičiokūrybinioprocesologika(Ten pat, IX–XI;Gineitis,2002,54–55).Betšiosse­kosjisnetapatinasukūriniokompoziciniusumanymu: remdamasis Holfelto nuorašu, Neselmanas tik spekuliuoja apie atskirųdalių sukūrimo chronologiją, nesiedamasjų į vieną didesnės apimties kūrinį.Anotjo–Metusgalimapradėtiskaitytinuobetkurios dalies: „Wem trotz alldem meineAnordnungnicht zusagt, nun, dembleibtes unbenommen, die einzelnen Gedichtein jeder ihm beliebendenReihenfolge zulesen.“(Nesselmann,1869,IX–XI)12

Rėzos ir Neselmano požiūris įMetus yra diametraliai priešingas, o jų filolo­ginis konfliktas iki šiol tebelieka aktua­lus13.NorsNeselmanas išRėzos leidimonepaliko akmens ant akmens, vėlesnioji

kadnumeriaiXirXIyrakokiosdidesnėsvisumosdalys.Beto,Rėzapakeičiaeilėraščiųsekąir,turbūtnorėdamasmetuskaipįprastapradėtinuopavasario,išdėliojajuostokiatvarka–X.XI.VIII.IX.“Vertimas–straipsnioau­toriaus.Plg.Gineitis,2002,51.Neselmanaseilėraščiaisvadina visus Donelaičio kūrinius (šešias pasakėčias,keturismetųlaikusir„Pričkauspasakąapie lietuviškąsvodbą“,taigiišviso11eilėraščių),oprakalbojevartojasavąjąDonelaičiokūriniųnumeraciją:nr.VIII–„Rude­niogėrybės“,nr.IX–„Žiemosrūpesčiai“,nr.X–„Pa­vasariolinksmybės“,nr.XI–„Vasarosdarbai“.

12 „Jeigukam,nepaisant viso šito,mano išdėsty­masnebūtųpriimtinas,kągi–niekas jamnedraudžiaskaitytiatskiruseilėraščiuskokiatiknorieilėstvarka.“Vertimas–straipsnioautoriaus.Plg.Gineitis,2002,55.

13ŠleicheriopasiūlytatekstologinėirkompozicinėDonelaičiokūrybosversijafilologinėjetradicijojeneįsi­tvirtino,todėltoliaujosnebesvarstysime.

donelaitika sugrįžo prie pirmojo Done­laičiokūrybos leidimokoncepcijos.Rėzachronologiniu požiūriu stovi arčiausiaiDonelaičio,be to, savo rankose jis turėjodaugiau rankraščių irdokumentųneiNe­selmanas–visataisuteikiajokompozici­niams sprendimams tam tikro svorio.Ži­nodami,kaipnekorektiškaiRėzaelgėsisuautoriniutekstu,nebegalimepirmuojuDo­nelaičioleidėjunaiviaipasitikėti,tačiautaidarnereiškia,kadjoįvestaMetų samprata yraklaidinga.Tiesiogjąreikėtųpatikrintikitaismetodais.Iratvirkščiai,–triuškina­mojeNeselmanokritikoje įdėmiaupažiū­rėjusgalimarastirimtųtrūkumų(Gineitis,1977, 13–15). Skrupulingai laikydamasisHolfelto nuorašo, jis daro dvi klaidingasprielaidas. Pirma, Holfelto nuoraše pateik­tą dalių eiliškumą jis laiko relevantišku,tartumtaipjasbūtųrikiavęspatsDonelai­tis.BetjukHolfeltasgalėjoDonelaičiokū­rinius nusirašyti atsitiktine tvarka. Antra, rankraščiuoseneradęsbendropavadinimoMetai ar kitokių užuominų apie bendrąjąkūriniokompoziciją,Neselmanaspernelygskubotaikonstatuoja,kadketuriDonelai­čiometųlaikainesudaro„kokiosdidesnėsvisumos“.Tačiauliteratūroskūriniokohe­rentiškumą lemiane tikpavadinimas– jįįliteratūrinęvisumąsiejairkitokietekstoryšiai.O tokių ryšių tarp PL,VD,RG irŽR tikrai esama. Pagaliau, net ir bendrupavadinimunesiejamitekstaigalisudarytivientisąpoetinęstruktūrą.TaigiNeselma­nas nepateikė argumentų, kurie sugriautųRėzosįvestąbendrąjąMetųkompoziciją.

Metų kompozicines problemas pasku­tinįkartąišesmėssprendė1977m.Done­laičioraštųleidėjai.JieatmetėNeselmano

44

siūlomąpožiūrįirgrįžoprieRėzos,pripa­žindamiMetusesantvieningameninevi­sumairpalikdamibendrąjįpirmojoleidėjoįvestąpavadinimą,kurisesąstekstologiniupožiūriunetikslus,bet„išreiškiapačiąpo­etinio sumanymo esmę“ (Gineitis, 1977,15). Šis autoritetingas leidimas galutinaiįtvirtino rėziškąjąMetų sampratą lietuviųliteratūros istorijoje14, todėlbūtinapažiū­rėti įdėmiau, kokiais argumentais jamegrindžiamakūriniokoherencijairjodaliųseka:

Tuo tarpu visa poeto literatūrinėmokyklasu­gestijavokaiptiksukurtivieningąketuriųmetųlaikų ciklą.MinėtameG.Pisanskio liudijimetaippatkalbamaapie trumpąjį„keturiųmetųlaikų“ variantą kaip apie vientisą kūrinį. Pa­galiautąpatįpatvirtinairDonelaičiopoemosturinys.Jojenėrakokiųesminiųpasikartojimųar siužeto nenuoseklumų. Visose keturiosegiesmėsefigūruojatiepatysveikėjai.Pričkausmirtis ŽR parengiama per visas ankstesnesgiesmes,atskleidžiantnedėkingątarpinęšalty­šiaus(seniūno)padėtįtarpkaimoirdvaro.Beto,siužetinįMetųnuoseklumągeraipagrindžiair jungiamosios giesmių pabaigos: kiekvienapoemos giesmė baigiama raginimu reikiamaipasiruošussutiktisekantįmetųlaiką.[...]TuotarpuŽRpabaigaišskirtinė:jojeskambaapskri­taigreitprabėgančiolaikomotyvai(607–609),aiškiaikalbamaapiepraėjusįištisąmetųlaikųciklą(648–652).Visišieargumentaipakanka­maiparemiaL.RėzosirA.ŠleicherioįvestąjąMetųgiesmiųseką,kurios laikomasi ir šiameleidinyje.(Gineitis,1977,14)

Pažvelkimeįdėmiauįčiapateiktusar­gumentus. Sunku pasakyti, arDonelaičio

14Daugumareferenciniųlietuviųliteratūrosistori­josleidiniųkalbaapieMetuskaipapievientisąkūrinį.Atskirųdaliųsekosirjųtarpusaviosantykiųklausimaiarbavisaineliečiami,arbaapiejuosteužsimenamavie­nukitužodžiu.Plg.Jovaišas,1992,37–38;Dilytė,2011,356–357;Kuolys,2011,330.Ulčinaitė;Jovaišas,2003,449–450.

literatūrinė mokykla aiškiai sugestijavoMetus kaip vientisą kūrinį.Remiantis tu­rimomis šio pobūdžio žiniomis, galimatvirčiau spręsti apie Donelaičio literatū­rinį išsilavinimą, svarstyti kūrybos in­tencijas (dominuojanti didaktinė funkci­ja) bei žanrinę jos struktūrą (pasakėčiossvarba) (Ročka,1965,155–167;Gineitis,1998, 91–108; Ulčinaitė; Jovaišas, 2003,431–433).Tačiauperdrąsuteigti,kadko­herentiška Metų kompozicija išplaukia išDonelaičio epochos literatūrinio konteks­to. Verifikacinis tokio teiginio svoris yramenkas.BetkuriuoatvejuMetų vientisu­mąarnevientisumąprivalomepirmiausiaatpažintiišpatiespoemosteksto,olitera­tūrinėsmokyklossugestijastegalimenau­dotikaippapildomąargumentą.

Georgo Kristupo Pisanskio (GeorgChristoph Pisanski) pastaba apie mįslin­gąjį trumpąjįMetų variantą skamba taip:„Kristijonas Donelaitis, Tolminkiemiopastorius, kuris 659 eilučių nerimuotohegzametro eilėraščiu, paskui išverstu įvokiečių kalbą, apdainavo keturis metųlaikus, šiuo savo darbu pelnęs didelį lie­tuviųkalbosirpoezijosžinovųpritarimą.“(Gineitis,2002,11)ŠisPrūsijosliteratūrosistorikosakinysleidžiamanyti,kadtrum­pasis Metųvariantasbuvovienaskūrinys,temiškaiapimantisvisąmetųciklą. JeigupilniejiMetaiyratamtikrastrumpojova­riantoplėtinys15–taiirjuosturimelaiky­tivienukūriniu(plg.Gineitis,2002,245;Gineitis, 1977, 13; Uličinaitė; Jovaišas,

15 Tokia prielaida priimtina: Pisanskio pastabojeminimi nežinomo Donelaičio kūrinio bruožai – neri­muotas hegzametras ir keturių metų laikų tematika –leidžiamanyti,kadtrumpasisirpilnasisMetų variantai yragenetiškaisusiję.

45

2003, 443; Jovaišas, 1992, 37). Tačiauobjektyviai vertinant Pisanskio liudijimą,būtinaatkreiptidėmesįnetikįtrumpojoirpilnojoMetųvariantoryšį,betirįesminiusskirtumus: 1) trumpasis poemos variantas keturgubai trumpesnis nei pilnieji Metai; 2)apietrumpąjįvariantąkalbamakaipapievienątekstą,opilnuosiusMetus sudaro ke­turiosdalys,surašytosatskiruosesąsiuviniuo­se. Tai rodo, kad Metųsumanymasrašytojosąmonėjeilgainiuismarkiaikito–plėtėsijoapimtisirkristalizavosinaujastruktūra.To­dėlremiantisPisanskioteiginiuapietrum­puosius Metusbūtųneatsargudarytitiesio­gines išvadas apie pilnojo Metų varianto kompoziciją. Mūsų nuomone, Pisanskiopastabaleidžiamanyti,kadMetus Donelai­tissumanėkaiptamtikrąliteratūrinęvisu­mą–tačiaunebūtinaikaipvienąliteratūroskūrinį. Įgyvendindamas šį sumanymąDo­nelaitis judėjonuovienoirvientiso tekstoikiketurių savarankiškųdaliųciklo, suda­rančioaukštesniorangoliteratūrinęvisumą.Šįteiginįpasistengsimepapildomaipagrįstitolesniuose straipsnio puslapiuose.

Ne visaiįtikinamiyraircitatojepatei­kiami vidinėsMetų koherencijos ir daliųeiliškumoargumentai.Ypač teiginys apietai,kadpoemojenėrakokiųesminiųpasi­kartojimųar siužetonenuoseklumų.Kaiptik atvirkščiai –Metuose esama nemažaišabloniškų,pagaltąpačiąstilistinęmatri­cąkartojamųfigūrų:taimintysapiegreitaiprabėgantįžmogausamžių,apiegyvenimotrapumą,apienykstantįdievobaimingumą,apiedarbųnaštąirpan.Beveikidentiškaikuriami ir kai kurie siužeto fragmentai16.

16DukartusgirtuoklystėmisvirstaPlaučiūnovaišės(VD505–529irRG695–746),RGpasikartojapeštynių

Gausiai galima pateikti nenuoseklaus pa­sakojimo pavyzdžių17. Metuose apskritai nėrapagrindokalbėtiapiesiužetą:galimaatpažinti tam tikrus veiksmo branduo­lius18, tačiau jų nesieja vieninga siužetolinija (Jovaišas, 1992, 137–138; Dilytė,2011,360–361;Ulčinaitė;Jovaišas,2003,450).TadargumentuotisiužetukaipMetų vidinio rišlumo garantu – su Donelaičiotekstuprasilenkiantisteiginys.

Galima diskutuoti ir dėl argumento,kadvisoseketuriosegiesmėsefigūruojatiepatysveikėjai.Ištiesų,vardaitekstekarto­jasi,tačiauMetųpersonažaimažaiindivi­dualizuoti,jųcharakteriaiganaschemiški,piešiami ne visada nuosekliai19. Žinoma,mesatpažįstamedoruosiusbūrus(Pričkų,Laurą,Selmą,Krizą,Enskį) irnedorėlius(Slunkių, Pelėdą, Plaučiūną, Dočį). Šieveikėjai scenojepasirodopokeliskartus,

ir karčemos baisybių vaizdai (RG688–694,RG809–813).

17 Pričkus du kartus ateina į tą pačią krivūlę(VD 10–11,VD 136–137), Plaučiūnas pasigenda dal­gio šienapjūtei, bet čia pat kalbama apie rugiapjūtę(VD446–472);esamadviejųidentiškųvestuviųpabaigų(RG339,RG651);„ubagaisišėjęs“Dočysvėliaukulažirnius savo „skūnėje“ (RG 399–401, RG 651–687);Krizas VD giriasi gerai valdomu ūkiu, bet ŽR sako­ma,kad jonamaipernaisudegę,o jispatsesąselgeta(VD314–433,ŽR255–278).Prietokiųnenuoseklumųreikiapriskirti irvisosedalysesunkiaiidentifikuojamąbendrąjąkomunikacinęsituaciją:kurpersonažaikalba?Koks jųsantykissupasakotoju?Kurpokalbiopradžiairpabaiga?

18 Pvz.,Pričkausnuotykiai dvarovirtuvėje,Krizoduktersvestuvės,Plaučiūnokeliamoskrikštynosirkt.

19 Pvz., Pričkus VD drąsiai kritikuoja nenaudė­lius ponus, oŽRnemažiau įtaigiai skelbia paklusnu­moetiką(VD278–299;ŽR402–410).VakmistrasVDpradžiojeyrakeikūnasirbedievis,ošiosdaliespabai­goje – dievobaimingas pamokslininkas (VD 96–135,VD649–714).Nevisai aišku, ar esamadviejųLaurų,arvieno(VD46–95,RG739–744);DočiožmonaRGpradžiojevadinamaAste,otospačiosdaliespabaigoje–Pime(RG80,RG747).

46

tačiau netiesa, kad jie visi veiktų visoseMetųdalyse.Beto,jųpasirodymaipirma­jameplaneyranesusiję–negalimakalbėtiapiedraminęarpsichologinęjųraidą:

„Metų“herojaineturitaisyklingųbiografijųir[...]netnegalijųturėti.Jieegzistuoja,jeitaipgalimapasakyti,neindividualiaiirnechrono­logiškai.Taitartumkaukės,atliekančiosarche­tipiniusgestus(Venclova,1991,265–266).

PanašiirSauliausŽukonuomonėšiuoklausimu:„Nelabaitesirūpinamairesamųpersonažų charakteristikų vientisumu; tąpačią nuomonę gali reikšti skirtingi vei­kėjai,bedideliųargumentavimųtuopačiuvardu vadinamas veikiantysis asmuo galikeisti savopozicijas.“ (Žukas, 1993, 28.)Tačiauyravienaišimtis–pagrindinisMetų veikėjasseniūnasPričkus.Šispersonažasaktyviai veikia visose kūrinio dalyse irmirštažiemą.Todėljogyvenimolinijasu­teikia MetamsvientisopasakojimobruožųirskatinaŽRlaikytipaskutinetekstodali­mi,neskitoks jų išdėstymasatrodytųne­logiškas.Tačiauiršiuoatvejugalimarastipriešingųargumentų:kodėlPričkaus liki­molinijaisuteikiametiekreikšmės?Sim­boliškai „ištiesindami“ ją nuo pavasarioikižiemos,išsprendžiametikvienąsiuže­tinio Metųnenuoseklumoatvejį,tačiauiš­liekakitipanašūslūžiai,kuriuoskažkodėlignoruojame(tarkim,prieštaringąKrizoli­kimą,plg.Venclova,1991,264).Pripažin­dami,kadPričkausmirtisžiemąyrabenestipriausias argumentas skaityti Metus įprastine tvarka, kartunorėtumepriminti,kadšispersonažasvisųtekstosintagminių„sutrikimų“neišsprendžia.

Atskirai aptarti reikia paskutinįjį1977 m. Raštų „Įvade“ pateiktą teiginį

apiespecifinęŽRpabaigą.ČianurodomosŽReilutės607–609,kurioseskamba„aps­kritai greit prabėgančio laikomotyvai“ –kitaip nei kitose Metų dalyse, kuriose do­minuojasuaktualiuojumetųlaikususijusilaikoproblematika.Tačiaupanašiųreflek­sijųapiegreitprabėgantįgyvenimąyrairkitose Metųvietose.Taiišryškėjalyginantne pavienes eilutes, bet pilnus poetinius periodus,įkuriuosjosyraįkomponuotos.„Įvade“minimoseilutėsŽR607–609įeinaįplatesnįpalyginimąŽR596–609,kuria­mebrėžiamažmogausiraugalogyvenimoparalelė.Tačiau ji labaipanašiai suskam­ba Metuose dar du kartus, žr.VD 68–95irRG22–44.Taigi„apskritaigreitprabė­gančio laikomotyvai“nėra specifinisŽRpabaigosbruožas.

Antrasis ten pat nurodomas ŽR frag-mentas ypatingas tuo, kad jame kalbamaapievisąprabėgusįmetųciklą:

Taip,kaipžinom,irjauvėlpasibaigusįmetąTuopoVelykų,maistodėl,trūsinėtipradėjomIrdaugprakaitopervisąvasarąmieląDirbdaminuokarštųveideliųmūsųnušluostėm,Ikzopostėliuikąsusirinkomirpakavojom.Taipgidabar,jaurudenįsusvodbomsnulydėjęIrkaimyniškaibeiviežlybaipasidžiaugę,Rūpinkimėszopostądarpasilikusįčėdyt[...](ŽR648–655)

ŽRtekstasčiaištiesųreflektuojavisąmetųciklą,t.y.žiemosdabartyjeprisime­namitrysankstesnimetųlaikai20.Panašiųretrogradiniųnuorodųyrairkitosepoemosdalyse, tačiau ten prisimenami tik vienasarbaduprieštaiėjęmetųlaikai–taigine­

20 Plg. kitą panašų atsigręžimą į visus praėjusiusmetusŽR579–582.

47

pilnasmetųciklas21.TadšiuoatžvilgiuŽRištiesųskiriasinuolikusiųpoemosdalių.Tačiautam,kadŽRnedvejodamilaikytu­me Metų pabaiga, priešinasi kitos tekstovietos, kurios sukomplikuoja galutinę iš­tarmę dėl bendrosios kūrinio kompozici­jos.

Įdėmiau peržvelgę chronologiniusmintiesšuoliusišvienometųlaikoįkitą,pamatytume,kadjųpasitaikovisosepoe­mosdalyse,netikŽR.Beto,išsąlyginiodabartiestaškomintimiskeliaujamanetikatgal,betirpirmyn.Tokieatsigręžimaiat­galbeižvilgsniaipirmynnėrakompoziciš­kaifiksuoti,jųesamairdaliųpradžioje,irviduryje,irpabaigoje.Štairyškesniųtokiųšuoliųsąrašas:

Atsigręžimasatgal ŽvilgsnispirmynPL9–12,88–92,398–399

PL143–145,336–337,402–408,659–660

VD1–2,46–67,665–679

VD555–568,577–578,628–638,709–714

RG22–27,55–61,354–370

RG348–351, 389–392,904–912

ŽR17–39, 560–562,579–582,610–611,635–641,648–652

ŽR612–614,620–623,653–665,680–682

Vadinasi,metųciklorefleksijosvisoseMetųdalysepasiskirstopanašiai–ŽRšiuoatžvilgiu nesiskiria nuo kitų dalių.Nuro­dyti chronologinės dinamikos atvejai yra

21Pavasarįprisimenamažiemairruduo(PL9–12,398–399),vasarą–pavasariogrožybės(VD46–63),ru­denį–pavasarisirvasara(RG22–27,55–61).

cikliniolaikorealizacija tekste–amžino­siosmetų laikųkaitos išraiška.Subjektas(pasakotojas ar kuris veikėjas) iš nara­tyvinio dabarties taško dairosi į praėjusįir ateinantį metų laiką, savo egzistencijąįrašydamas įnesiliaujančią jųkaitą.Nėrapagrindošiųrefleksijųlaikytisintagminioepizodų jungimo nuorodomis – iš jų ne­išplaukia privalomametų laikų skaitymotvarka(plg.Venclova,1991,265).

Šį teiginį galima paremti papildomuargumentu. Palyginkime du akivaizdžiaisusijusiusPLirRGfragmentus:

Vislab, kas rudensbjaurybėjnumirėverkdams,Vislab,kasežeregyvendamsperžiemavojoArposavokeruperžiemąbuvomiegojęs,Vislabtuopulkaisišlindovasarąsveikint.(PL 9–12)

Vislab,kaspasmuslakstydamsvasarąšventėArplezdendamsantlaukųlinksmaišokinėjo,Vislab,kaslinguodamsikdebesųpasikėlėIr,pasidžiaugęstaip,grūdeliussuvabaluvalgė,Vislabjauprastojomusirnulėkėslėptis.(RG30–34)

Abu poetiniai periodai sukurti tartum veidrodinis atspindys, jų sąšaukabendra­jameMetųplanenekeliaabejonių.Tačiaupabandykimešiuosfragmentusskaitytibeišankstinėsnuostatos,kurisišjųeina„pir­miau“,okuris–„vėliau“.Turėtumekons­tatuoti, kad abi citatos yra poetine prasme išbaigtos,josbūtųsuprantamosirbesavoveidrodinio ekvivalento, jose piešiamasvaizdas– savarankiškas ir kompoziciškaiuždaras.Vaizdųparalelė jųeiliškumone­nusako: PL irRG papildo viena kitą po­etinėmis asociacijomis, varijuoja tą pačiątemą,betkažinarčiabūtina įžvelgtisin­tagminįvienakryptįjųsantykį.KodėlRG

48

fragmentas turėtų eiti „vėliau“ ir pratęstiPL?OcituojamasPLepizodasneprarastųsavoprasmės,skaitomaspoRG.Donelaitisbrėžiatobuląuždarąratą.TokioješviesojegriežtassintagminisMetųdaliųišdėstymasima atrodyti ne visai adekvatus.

LabiausiaiabejotibaigiamąjaŽRvietaMetų struktūrojeverčia tikroji šiosdaliespabaiga.MatŽRnesibaigia1977m. Raštų „Įvade“ aptariamu fragmentu (ŽR 648–652)–pojoteksteyradar30eilučių.Josedaroma chronologinė digresija į pavasarįirvasarąbeiprašomadievomalonės,pra­dedant šiltojo metų laiko darbus. Būtentžvilgsnisįpavasarįirvasarąsmarkiaiker­tasisubaigiamąjaŽRsamprata:

RūpinkimėszopostądarpasilikusįčėdytIrkadkągardžiaipasikepsimarišsivirsim,Visrytojausirkitųdienųpaminėkim.Nėsadarilgspažygys,ikivėlvasarėlęsulauksimIršviežiusvalgiusįpuoduskraudamivirsim.NugidabarvėlskirkimėsirsupadėjimudievoSkubinkimėssavopadarynespamažipasipro-

vyt;NėssaulelėvėlpusnynuspradedagandintIrjauvieversiailinksmailakstydamičypsi.Vei,vasarėlėjaupamažiprisiartinamielaIr,kasmūsųzopostamsreik,vėlžadaparūpint.(ŽR655–665)

Šiomis eilutėmis paruošiamas pasa­kojimas apie ateinantį pavasarį – dvieilis662–663 tiesiogiai susišaukia su pirmo­siomis PL eilutėmis, kurias turbūt visimokamemintinai.Tadjeigu,anot„Įvade“pasitelkiamos argumentacijos, kiekvienapoemosgiesmėbaigiamaraginimureikia­maipasiruošussutiktikitąmetųlaiką, taiŽRšiuoaspektuvisainesiskirianuokitųdalių.Šiosdaliespabaigamumsneatrodoypatinga – tekstas joje komponuojamas

panašiai kaip kitose dalyse. Šį įspūdį su­stiprinapasikartojimaifigūratyviniupasa­kojimo lygmeniu – aukščiau cituotosŽRpabaigoseilutės648–661atliepiaPLesan­tįfragmentąPL406–410:

Ak!kiektrūsoreiks,ikįskūnessugabensim,Kasantaukštodararklėtyjgulibediego;Irkiekdarpalūkėtreikės,ikišiupinįvirsim.Nugidabar,įdieviškąžiūrėdamiranką,Judinkimėspamažinuolatainusitvertsavo

darbus [...](PL406–410)

KartojasiŽRirPLeilutėsapiekantrųlaukimą, nesibaigiančius darbus, gražų„zopostą“ ir būtiną Dievo pagalbą. O irtoliau einančios ŽR pabaigos eilutės taippatturisavoekvivalentąkitojeMetų vieto­je.Josekalbamaapiepavasarioirvasarosdarbusirkreipiamasiįdievąpagalbosbeimalonės:

Betbetavęs,tudangiškasismūsųtėtuti,Nieksnegalmumstekt,kąmielavasaražada.Kąmumsmačyspriprovos,kąmūsųtrūseliai?Arkad,sėtuvesirnaujusnoragusnusipirkę,Artišsitrauksimirgrūdeliuskaipreikpasi­sėsim?Vislab bus niekai,kąveiksimargipradėsim,Kadžegnojantirankelėtavonegelbės.(ŽR666–672)

PanašauspasažoesamaVD,kuriųpa­baigojeVakmistras būrus dievobaimingaigraudena:

Ale,žmogau,žmogau!saugokistoneminėtiKurstauantlaukųbėginėjantirtrūsinėjantSusavodangiškaissargaiskribždėtipadėjo.[...]ArgidabartaunereikėsaukštynpažiūrėtiIrkasdiendaugsyktąšlovintirgipagarbint,Kurstaipdaugelvėlišnaujotaudovanojo?Tai,kaimynai!taivyriausireikmenėjūsų;(VD683–693)

49

TaigiŽRpabaigojeįkomponuotipasa­kojimoelementaiyraatpažįstamiirkitoseMetų vietose, kur jiems tenka identiškosfunkcijos: jais atveriamas pasakojimasapie ateinantį metų laiką ir stengiamasiužsitikrinti Dievo – semiotinio lėmėjo –palankumą.Tai smarkiai paplauna teiginįapieypatingąŽRpabaigą.

Atsidūrėme interpretacinėje kryž­kelėje. Viena vertus, Pričkaus mirtis irspecifinis – pilnesnis – metų ciklo re­miniscencijų pobūdis skatina ŽR laikytibaigiamąja Metų dalimi, suponuodamas ir rėziškąją sintagminępoemoskompozi­cijąPL→VD→RG→ŽR.Kitavertus,ŽResamagausiųparaleliųsukitomisdalimis,kuriųšviesojebaigiamojiŽRpozicijaatro­doneįtikinama,oMetųvisumoskontūrainetenkasintagminioaiškumo.

Reikia ieškoti kompromiso. Jį galėtųpasiūlytiRimvydoŠilbajorio,TomoVenc-lovosirSauliusŽukostudijosapieDone­laičio kūrybą. Šilbajoris bandė atpažintitamtikrąvienijantįkompozicinįprincipą,kurisleistųsuvoktiMetus kaip koherentiš­kąvisumą:

Šitaipžiūrint,iškylaklausimas,arišvisoMe-tai turi kokį nors vienijantį principą, organi­zaciją,arne–kitaipsakant,arčiapriešmustikrastruktūra,artikagregatas,paskirų„faktųkrūva“.JeiguMetusnorimevadintistruktūra,taiturėtųbūtiįmanomataipaprašytijųsudėti­nesdalis,kadištokiltųjųtarpusaviosantykia­vimosistema,koksnorsdėsningumasarbentjaupagrindiniaitokiossistemosprincipai.[...]Lengviausiai įžiūrimas visų šių plotmių tar­pusavio santykis yra binarinis­priešpriešinis. (Šilbajoris,2001,403–404)

Anot Šilbajorio, kiekvienas poemoselementasįgaunasavoprasmętiklygina­

mas su savo struktūrine atsvarabendrojo­jeMetųkompozicijoje:gamtosaprašymastampa suprantamas didaktinio moraliza­vimošviesoje,odidaktizmas įgaunasvorįįkūnytas gamtos vaizduose; veikėjų dialo­gaipriešinamisumonologiniaispasažais,ogamtosaprašymaikontrastuojasu„pasako­jimoeiga“ (Ten pat,404).NorsŠilbajoriopateikiami Donelaičio binarinių struktūrųpavyzdžiaimumsatrodonevisadaįtikina­mi,tačiaukertinisjosiūlomasprincipasyratikslus. Donelaičio tekstuose aiškiai atpa­žįstamasimetrija:kaiįtekstąįvedamastamtikras elementas, visada reikia dairytis jokontrastinioatitikmens.Paukščiųkuklumaspriešinamassužmoniųapsirijimu(PL145–244),Pričkaus raginimasdirbti – su Slun­kiaus tingėjimo filosofija (PL 409–454),VakmistrokeikimąsiatsveriaSelmomora­lizuojantikritika(VD96–135),džiaugsmągausiomis mėsiškomis gėrybėmis tramdoLauropamokslasapiesaiką(RG371–423)irt.t.Binarinėsopozicijosryškiosiraukš­tesniaiskūriniostruktūroslygmenimis,ku­rie apima visus Metus:viežlybuosiusbūrusatsveria nedorėliai; nedoriesiems ponamspriešinamas gerasis amtsrotas; prigimtinėžmonių lygybė priešinama su paveldimaluominenelygybeirt.t.

TomasVenclovaatkreipėdėmesįį tai,kadDonelaičiobinarinėsopozicijossuda­roaksiologinęvertikalę:

Benepirmiausiakrintaįakisgriežtaspoemospasaulio hierarichiškumas ir vertikalumas. ŠiuopožiūriuDonelaitismažai tesiskirianuoDantėsirapskritainuoviduramžiųliteratūros,kurios„vertikaliąjąorientaciją“žinomojekny­goje apieRabelais išanalizavoM.Bachtinas.Semantinė opozicija „viršus / apačia“ nuolat

50

pabrėžiamaDonelaičio. [...] „Metų“persona­žaitaippatestisavotiškoje„moralinėjeverti­kalėje“–nuopagirtinoSelmo,atsikreipusioįdangų, ligi tų, net vardais nepažymėtų, kurie„peklontiktbėga,tiktbėga.“(Venclova,1991,261–262)

ŠiąmintįišplėtojoirtiesiogiaisuMetų kompozicijasusiejoŽukas:

Norėtųsiiškeltihipotezę,kadpagrindinėįtam­pa Metuose formuojasi ne tarp laiko ašyjeišdėstytųepizodų–personažųpoelgių,kurierišasi į siužetu (ar fabula) vadinamųpoelgiųseką–bettarpsavotiškojevertikalėjeišsidės­čiusių dviejų žmogiško gyvenimo pavidalų:koks jis yra ir koks jis turėtųbūti. Poema, oypač„Pavasario linksmybių“dalis,nesunkiaigali būti suskaidyta į didesnius armažesniussantykiškai autonomiškus epizodus, kuriųribose abu šiegyvenimovariantaiyravieno­kiuarkitokiubūduįvardijami.(Žukas,1995,76–77)

Anot Venclovos ir Žuko, esminis, išarchajiškosioskultūrosepistemos ateinan­tis Donelaičio kūrybos bruožas yra pasi­tikėjimas Dievo duotąja pasaulio tvarkair įsitikinimas, kad žmogusgali savogy­venimąsutvarkytipagaldieviškąjį idealą.Metuosegalimaatpažintiidealųjįpasauliopolių,kuriošviesojevertinamasocialinėiretinėgyvenimorealybė(Ten pat,74–75).Ji arba atliepiadieviškąją tvarką (gamtospasaulis,dorųjųbūrųelgesys irkt.), arbająpažeidžia(ponaiengiabūrus,samdiniaineklauso šeimininkų ir kt.). Taigi Metų struktūrąsudarobinarinėsopozicijos,ku­riosskirtingaispavidalaisrealizuojatąpa­čiądieviškojoidealoiržmogiškosiosrea­lybėspriešpriešą.

Šilbajorio,VenclovosirŽukosiūlomoshipotezėspadedageriausuvoktimūsųin­terpretacinių sunkumų priežastis. Metų

epizodųkaitaneturiryškesnėssintagminėsfunkcijos–keičiasikraštovaizdis,kalban­tysasmenys,aptariamosproblemos,tačiauidealusis pasaulio matmuo ir žmogiškojirealybėišesmėsnekinta,episteminiaigy­venimo pamatai yra neišjudinami. JudrusirdaugiabalsisMetų pasaulis yra paradok­saliai stabilus – jis sukasi kaip didžiuliskaleidoskopas apie simbolinę dieviškąjąpasaulio ašį, tačiau pati ašis niekur neju­da.Šiuolaikinisskaitytojastikisi,kadtarptekstopradžiosirpabaigosliteratūroskūri­nyjevaizduojamaspasaulispasikeis,jameįvykskažkasesminga.OMetuose šio po­būdžioraidosnėra:priešmūsųakisvis išnaujosimetriškaispavidalaiskeičiasiidea­lasirrealybė,tačiaujųkonfliktaiplaukiabeaiškesnėspradžiosirpabaigos,sukdamiesiamžinajamemetųrateirnevesdamiįgalu­tinįišrišimą.Būtinapabrėžti,kadnuotonėkieknemažėjaDonelaičiopoetiniopasau­liodramatiškumasirdvasinėįtampa,tačiauMetuose jieyrakitokiopobūdžioneimo­derniuosiuose tekstuose. Anot Venclovos, vertikalioji simbolinėDonelaičiopasaulioašisirgriežtaihierarchiškijoelementųsan­tykiai priklauso archajiškosios, „primity­viosios“kultūrostipuiiryrasietinisumitopoetika(Venclova,1991,263–264).

Išplėsdami Venclovos, Šilbajorio irŽuko suformuluotas hipotezes, galimeteigti, kad sintagminiai santykiai Done­laičio tekste yra silpni, tartumnustumti įantrąjįplaną–Metuose kur kas svarbesni yraparadigminiaisantykiai,kuriųplotmė­jekaiptikirįforminamadidžiojiidealoirrealybėsdialektika.Su tam tikromis išly­gomisgalėtumekaikuriuosMetųepizodussukeisti vietomis, o teksto visuma išliktų

51

nepažeista.Panašusparadigmatikosirsin­tagmatikos santykis veikia irmakrokom­poziciniu lygmeniu, kuriame metų laikųseka nėra privalomai fiksuota. Paprastaimetųpradžiątapatinamesupavasariu–to­dėltradiciškaiirDonelaičiopoemąlinks­tame pradėti nuo PL. Tačiau toks tekstoskaitymasišplaukiane išpačiųMetų, bet iš laiko suvokimomūsųkultūroje, kurio­jepavasaris laikomasmetųciklopradžia,ožiema–pabaiga.Tai–kultūrinėnorma,kuri mus verčia sunkiai apčiuopiamojeMetųvisumojeatpažintitamtikrąkompo­zicinę struktūrą. Venclova bene pirmasissuabejojo tokio skaitymo adekvatumu –anotjo,„tatvarkateikiaDonelaičiotekstuichronologinį kryptingumą ten, kur auto­rius ir jo amžininkaiveikiaumatė achro­niškąarchetipųpasikartojimą“(Venclova,1991,266).

Griežtai laikantisvienMetų teksto, jomakrokompoziciniu lygmeniunėraaiškiųsintagminio junglumo nuorodų. Kalbantvaizdžiai, pavasaris mums ir Donelaičiuiyrametųpradžia,žiema–jųpabaiga,betiš Donelaičio teksto niekur neišplaukia,kad„Pavasaris“yraMetųpradžia,o„Žie­ma“–pabaiga.

Esminiai Donelaičio kūrybos bruožaiišryškėja, kai išsiveržiame iš tradiciniosintagminioskaitymovaržtų.Tipologiškaipanašūstekstofragmentaigalibūtivienasnuokitolabainutolę,tačiaujuoreikšmin­gesni. Pvz., skaitant Metų dalis paeiliui, sunku įžvelgti ryškesnę saiko izotopijosliniją, tačiau lygindami PL ir RG jąma­tome itin ryškiai22. Tik paradigminėje

22Didelęjųtekstodalįsudarosvarstymaiapiesaikąirnesaikingumą.Pvz.,PLBlėkiusmaitinasivienmėsa,

plotmėje išryškėja tipologinis panašumastokiųpersonažų,kuriųpaprastaipanašiaisnelaikome23.Tipologinislyginimasleidžiatiksliau įvardyti kai kurių reiškinių vietąepisteminėje Metų pasaulio sąrangoje24. Visa tai veda prie išvados, kad tradicinėMetų samprata su aiškia kūrinio pradžiair pabaiga yra neadekvati. Komplikuotaipoemostekstomaterijaireikiasubtilesniųinterpretaciniųpjūvių.

Keturių dalių poetinis ciklas ir poetinis Donelaičio universumas

Iš visko, kas iki šiol buvo pasakyta apie Metus, aiškėja, kad būtų sunku apie juoskalbėtikaipapietobuloskompozicijoskū­rinį.Tiekatskirųmetųlaikųvidausstruk­tūroje, tiekmakrokompoziciniu lygmeniuesamadaugženklų,kadMetai kaip poeti­nėvisumanebuvoDonelaičiogriežtaipla­nuojami. Taip pat nėra pagrindo manyti,kadpoetaspradėjoMetus nuosekliai rašyti nuo pavasario ir užbaigė, sukūręs žiemą.Priimtinesnisatrodopožiūris,kadjieaugo

oPričkusraginabūrusnepamirštiirdaržovių(PL553–598).RGmėsiškųgardumynųgausadžiaugiasiBleberiotarnassupasakotoju,ojuodusudraudžiaLauras,ragin­damasatsargas„čėrauti“saikingaiirderintimėsąsune­mėsiškaisvalgiais(RG339–437).

23 Pvz., tarp Milkaus, kurį PL iškeikia Lauras(PL 245–293), ir Pričkaus (žr. RG 485–531).Abu jievalstiečiai,abupertarnybąpakilosocialinėjehierarchi­joje.TikMilkus yra įžūlus, oPričkus – doras.Tačiauabiematvejais jiemsnedovanojamaužsavosocialiniostatusopažeidimą– iš abiejų tyčiojamasi, abu jiekei­kiami.Įdomutai,kad„Pričkauspasakojeapielietuviškąsvodbą“jįužmušapatysbūrai.

24Pvz.,RG548–590EnskysPričkuidėsto „viež-Pvz.,RG548–590EnskysPričkuidėsto „viež­lybovogimo“teorijąirpraktiką.Tikžinodamitai,kasapievogimąkalbamakitojevietoje–ŽR144–207–pa­tikimaisprendžiame, jog„viežlybasvogimas“ taippatyra nuodėmė ir nepriklauso idealiojo pasaulio poliausreiškiniams.

52

organiškai,kaipsavitas literatūrinisorga­nizmas. Todėl skaitydami juos neabejo­jame, kad prieš mūsų akis – literatūrinisvienis,betnesistebimeirtamtikrakūriniostruktūros asimetrija, pasikartojančių ele­mentų gausa ir improvizaciniu, griežtaineplanuojamutekstoplėtojimusi.Tokįpo­žiūrįparemiairprielaida,kadMetai buvo rašomi ilgą laiką – su pertraukomis, pra­tęsiant tekstą tojevietoje,kur jisnutrūkoanksčiau.Visų kompozicinių ir struktūri­nių smulkmenų nebuvo įmanoma tiksliaiišlaikytiatmintyje.ŠitaipgalėtumeaiškintiminėtuosiusMetų siužetinio lygmens ne­nuoseklumusirkitus„neapsižiūrėjimus“.

Panašu,kadDonelaičiopoetinėjesąmo­nėjeMetųvisumoskompoziciniaikontūraiapsiribojo bendriausiomis intencijomis: a)aprašytivisąmetųciklą,b)baigiantvie­nądalį,atvertipasakojimąapiekitąmetųlaiką; c) pateikti didaktiškai įtikinamusdorųjų ir nedorėlių šaržus. Griežtesniokompozicinio visumos planoMetų tekste neatpažįstame.

Šitaip svarstydami teigiame, kad PL,VD,RGirŽRsudaroaiškiąpoetinęvisu­mą,betnevienąkoherentiškątekstą.Siū­lytume Metus vadintiketuriųdaliųpoeti­niu ciklu.

RėzosįvestaspavadinimasMetaigeraiatitinka šio ciklo literatūrinę esmę. Nėrareikalo jo keisti – literatūrinė tradicijašiuo atveju svarbesnė, nei skrupulingastekstologinistikslumas,kuriotaipgriežtaireikalavoNeselmanas.Beto,atmetępava­dinimąMetai, neturėtume žodžio, kuriuoįvardytume poetinįDonelaičio ciklą kaipvisumą,otai–didelistrūkumas.

Donelaitika ikišiolstengėsibendrosiosMetų kompozicijos problemas spręsti ra­dikaliai.Rėzosmokykla, kuriai priklausoir1977m.DonelaičioRaštai,stengėsibetkuriakainaįrodytiMetų tekstorišlumąirpaaiškintivisuskompozicinioplanonesu­sipratimus25.ONeselmanasirjomokiniaivisiškai nepripažinoMetų kaip literatūri­nėsvisumosiratskirųDonelaičiokūriniųnesiejojokiaiskompoziciniaissaitais(Ne­sselmann,1869,X–XI).Mumsatrodo,kadMetų tekstas priešinasi abiems radikaliems sprendimams. Negalima nei paneigti jųkompoziciniobirumo,neipoetinioDone­laičio pasaulio vienovės bei gausių siste­miniųryšiųtarpketuriųmetųlaikų.Tiesiogtieryšiai–irjųsuteikiamasMetų poetinio rišlumopojūtis–kylaneiškompoziciniosumanymo,betišepisteminiųvisosDone­laičiokūrybospamatų.Metai mums atrodo vientisitodėl,kadvientisasyraDonelaičiokultūrinisuniversumas.Abujuospersmel­kiasudėtingadieviškojoidealoiržmogiš­kosios realybės dialektika, kuri ir yra di­džiojiDonelaičiokūrybostema.

25Pvz.,1977m.Raštų komentaruose bandoma pa­aiškinti Krizo atvejį. Krizo namus „pernai“ sudeginoDočys (ŽR 255–269). Tačiau Krizas „šiemet“ giriasisavoklestinčiuūkiu(VD314–433),orudenįkeliaduk­tersvestuves(RG109–141).Beto,ŽRkrivūlėprasideda„paskūmąKrizą“(ŽR165),ojospabaigojevisibūraiišvirstalaukjauišPlaučiūnotrobos(ŽR307).Raštų ko­mentaruoseargumentuojama,kadDonelaitisKrizovar­dąkaikurvartojabendrineprasme,kaip„būro“sinoni­mą–taigiūkiugiriasiirvestuveskeliatikrasisKrizas,oDočys„susvilina“kažkurioanoniminiobūrotrobas.Kaidėl krivūlės, tai būrai kalbasi pasPlaučiūną, kuris čiašmaikščiaivadinamas„kūmuKrizu“(Donelaitis,1977,356, 385, 386).Mūsų nuomone, tekstas ŽR 255–269aiškiai rodo,kadvisurkalbamaapie tąpatįgerąjįVDKrizą,oprieštaringasjolikimas–vienasišDonelaičiokompozicinių neapsižiūrėjimų, kurių nebūtina stengtisišaiškinti bet kuria kaina.

53

Tačiaureikiapabrėžti,kadidealoirre­alybėsopozicijanegalibūtilaikomaMetų kompoziciniuprincipu.Šiosdvipamatinėssemantinėsizotopijosyraatpažįstamosvi­sojejolietuviškojeirvokiškojekūryboje,įskaitant ir pasakėčias. Juk ir jose visųpirma matyti poeto aistra pasakoti apie pa­saulį, koks jis turėtųbūtiDievo šviesoje,irkoksjisyradorovinionuopoliošešėlyje.ŠilbajorioirŽukosiūlomiskaitymoprinci­painusakoDonelaičiopasaulėvokosesmę,betnekompozicinįMetųspecifiškumą.Beto, Metų analizė, grindžiama šiuo giliuo­jukodu,turirimtątrūkumą:jisusitelkiaįparadigminiųtekstosantykiųplotmę.Bet­gi Metus skaitome epizodą po epizodo,ir būtų neteisinga teigti, kad jų seka yraarbitrali. Nors Metus laikome organiškai,be griežto plano besiplėtojančiu poetiniuciklu,visdėltoDonelaitisepizodųnesiejoatsitiktinai,bejokiostvarkos.

Mikrokompoziciniu lygmeniu atskirųMetų dalių sintagminė struktūra nekeliaabejonių – ji yra duota paties autoriaus.Tačiau ne visada suprantama logika, pa­galkuriąepizodasjungiamasprieepizodo.Esamailgųpasažų,kuriųsintagminisjung-lumasnekeliajokiųabejonių26, bet esama ir tokių greta esančių teksto atkarpų, ku­riossusijusioslabaisilpnai27. Panašu, kad iršiuoatvejuMetainėraneiamorfiški,neitobulai junglūs. SintagminėMetų plėtotėdarlaukiakruopštesniųtyrimų.

Makrokompozicinėjeplotmėje,kuriojesintagminisMetųdaliųeiliškumasnežino­

26 Pvz., VD mėšlavežio epizodas (VD 136–304)arbaRGvestuviųaprašymas(RG82–256).

27 Ryškesni sintagminiai lūžiai: PL244/245;VD135/136;RG437/438.

mas,tenkagrįžtiprieRėzos.Josiūlomatra­dicinėskaitymosekamumsatrodopriim­tiniausia.Tačiau keturisDonelaičiometųlaikus turėtume įsivaizduoti ne kaip fik­suotąsintagminęeilęPL→VD→RG→ŽRsuaiškiapradžiairpabaiga,betišrikiuotijas kaip keturis savarankiškus paveikslusdvimatėjeerdvėje, ir suvokti jaskaipuž­darąciklą:

ŽR PL

RG VD

Tokio ciklo nė viena dalis nelaikyti­napirmąjaarpaskutine–jųsudaromameratemūsųinterpretuojantisąmonėjudabesustojimo. Žinoma, sintagminėje plotmė­je suksime vis tą patį skaitymo ratą nuopavasarioikižiemos–kaiptikčiaveikiaminėtoji (mums ir Donelaičiui bendra)kultūrinė norma, skatinanti kalendorinįcikląsuvoktibūtenttaip.Tačiaubandyda­mi pasakyti apie Metus kąnors esminga,neišvengiamai turėsime iššokti iš įprasti­nėsmetųlaikųsekosirieškotitipologiniųparaleliųtarpsintagmiškainesusijusiųepi­zodų.Svarbu suvoktiparadigminioplanoprimatąpriešsintagminiųsantykiųplotmęMetų poetiniame cikle.Nors esame įpra­tę „Vasaros darbus“ skaityti po „Pavasa­rio linksmybių“, tačiau „Vasaros darbai“kompoziciniupožiūriuneišplaukiaiš„Pa­vasariolinksmybių“:VDtekstenėratokiųvietų, kurių nesuprastume be PL. Todėlabiejų dalių nederėtų sieti vienakrypčiusantykiu kaip pradžios ir tęsinio. Lygiaitaippat„Rudeniogėrybės“neišplaukiaiš„Vasaros darbų“, o „Žiemos rūpesčiai“ –

54

iš„Rudeniogėrybių“.Visosketuriosdalysyrahierarchiškailygiavertėsirpapildovienakitą:skaitydamivieną,turimeatmintyjepri­sišaukti likusias tris – o ne tik prieš tai esan­čiąją.TiktaipgalimetikėtisatpažinsiąvisąDonelaičiopoetiniopasaulioturtingumą.

Visa, ką čia pasakėme, norėtume api­bendrintišitaip:Donelaitissukūrėketuriųdaliųpoetinįciklą,kuriamprigijobendrasMetų pavadinimas. Kiekviena ciklo dalis yra poetiniu požiūriu savarankiška, o vi­sumosatžvilgiuvisosjosyralygiavertėsir

sudarokompozicinįratąbeaiškiospradžiosirpabaigos.Metuskaippoetinęvisumą,di­desnę nei mechaninė keturių dalių suma,atpažįstamegiliosios–episteminės–Done­laičio poetiniopasaulio vienovės šviesoje.Jojeišryškėjaproblemosirtemos,varijuo­jamosvisoseciklodalyse–tačiauadekva­čiaisuvoktiMetuosevaizduojamusnutiki­mus ir konfliktus tegalime atsižvelgdamiįvisąciklą,vienosdaliestamnepakanka.Metai–vieningaspoetinispasaulis,betnegriežtoskompozicijostekstas.

LITERATŪRA

Dilytė,Dalia,2011:„KristijonasDonelaitis“,Se-nosios Lietuvos literatūra 1253–1795, sudarėSigitasNarbutas,Vilnius:Lietuviųliteratūrosir tautosakosinstitutas,356–363.

[Donelaitis,Kristijonas],1818:Das Jahr in vier Gesängen, ein ländliches Epos, aus dem Litthau-ischen des Christian Donaleitis, genannt Donalitius, in gleichem Versmaaß ins Deutsche übertragen von D.[octor] L.[udwig] J.[edemin] Rhesa, Prof. d. The-ologie, Königsberg 1818, gedruckt in der Königl.HartungschenHoffbuchdruckerei.

[Donelaitis, Kristijonas], 1865: Christian Do-naleitis Litauische Dichtungen. Erste voll ständige Ausgabe mit Glossar.VonAug.Schleicher.St.Pe­tersburg.

[Donelaitis,Kristijonas],1869:Christian Dona-litius Littauische Dichtungen nach den Königsberger Handschriften mit metrischer Uebersetzung, kriti-schen An merkungen und genauem Glossar heraus­gegebenvonG.H.F.Nesselmann,Königsberg.Ver­lagvonHübner&Matz.

Donelaitis, Kristijonas, 1977: Raštai, Vilnius: Vaga.

Gineitis, Leonas, 1977: „Įvadas“, Kristijonas Donelaitis, Raštai,Vilnius:Vaga,5–33.

Gineitis, Leonas, 1998: Kristijono Donelaičio aplinka, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakosinstitutas(serija„SenojiLietuvosliteratūra“,9kny­ga).

[Gineitis, Leonas], 2002: Iš vokiškųjų raštų apie Kristijoną Donelaitį, parengėLeonasGineitis,Vil­nius:Lietuviųliteratūrosirtautosakosinstitutas(se­rija„SenojiLietuvosliteratūra“,13knyga).

Girdenis,Aleksas, 1993: „Metų hegzametras“,Darbai apie Kristijoną Donelaitį,sudarėLeonasGi­neitisirAlgisSamulionis,Vilnius:Vaga,60–96.

Jovaišas, Albinas, 1992: Kristijonas Donelaitis, Kaunas: Šviesa.

Krištopaitienė,Daiva,2007:Kristijono Donelai-čio raštų leidimai: tekstologinės problemos, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas (serija„Lietuviųtekstologijosstudijos“,I).

Kuolys,Darius,2011:„KristijonasDonelaitis“,Literatūra 11 klasei. Chrestomatija, I dalis. Renesan-sas. Barokas. Apšvieta,sudarytojaAušraMartišiūtė-Linartienė,Vilnius:Lietuviųliteratūrosirtautosakosinstitutas,325–336.

Nesselmann, Georg Hans Ferdinand, 1869:„Vorrede“, Christian Donalitius Littauische Dich-tungen nach den Königsberger Handschriften mit metrischer Uebersetzung, kritischen An merkungen und genauem Glossar herausgegeben von G. H.F.Nesselmann,Königsberg.Verlag vonHübner&Matz,III–XIV.

Rhesa, Liudwig Jedemin, 1818: „Vorbericht“,Das Jahr in vier Gesängen, ein ländliches Epos, aus dem Litthauischen des Christian Donaleitis, genannt Donalitius, in gleichem Versmaaß ins Deutsche

55

übertragen von D.[octor] L.[udwig] J.[edemin] Rhe-sa, Prof. d. Theologie,Königsberg,gedruckt inderKönigl.HartungschenHoffbuchdruckerei,III–XXI.

Ročka,Marcelinas,1965:„DėlK.Donelaičioli­teratūriniųstudijų“,Kristijonas Donelaitis. Praneši-mai. Straipsniai. Archyvinė medžiaga,Vilnius:Vaga(serija„Literatūrairkalba“,VII),155–167.

Schleicher,August, 1865: [Įvadasbepavadini­mo], Christian Donaleitis Litauische Dichtungen. Erste voll ständige Ausgabe mit Glossar.VonAug.Schleicher.St.Petersburg,1–21.

Šilbajoris, Rimvydas, 2001: „Teksto plotmiųsantykiaiDonelaičioMetuose“,Egzodo Donelaitis. Lietuvių išeivių tekstai apie Kristijoną Donelaitį, su­darėirparengėMikasVaicekauskas,Vilnius:Aidai,403–425.

Ulčinaitė,Eugenija;AlbinasJovaišas,2003:Lie-tuvių literatūros istorija. XIII–XVIII amžius. Vilnius: Lietuviųliteratūrosirtautosakosinstitutas.

Venclova,Tomas,1991:„ErdvėirlaikasKristi­jonoDonelaičioMetuose“,Tomas Venclova, Vilties formos,Vilnius:Lietuvosrašytojųsąjungosleidykla,p.261–266.

Žukas, Saulius, 1993: „K. Donelaičio „Metų“pasakotojas ir personažai“,Darbai apie Kristijoną Donelaitį,sudarėirredagavoLeonasGineitisirAl­gisSamulionis,Vilnius:Vaga,28–35.

Žukas,Saulius,1995:„IdealusisKristijonoDo­nelaičioMetųpolius“,Saulius Žukas, Žmogaus vaiz-davimas lietuvių literatūroje, Vilnius: Baltos lankos, 73–91.

The article deals with the crucial question ofKristijonas Donelaitis’ literary work: is his Metai (The Seasons)asingleandcoherentliterarytextoragroupoffourindependentpoems?Thefirstpublisherof Donelaitis’ work Liudwig Rhesa (LiudvikasRėza) introduced in1818 for thefirst time the titleMetai(whichwasnotgivenbyDonelaitishimself),presentedfourseasonsasasinglepoemandheldonthe traditional seasons-sequence,beginning the textwithspringandendingitwithwinter.NextpublishersAugustSchleicher(1865)andGeorgHansFerdinandNesselmann (1869) acceptedneither the titleMetai nor the idea of four seasons as a single poem.EspeciallyNesselmannwasstronglyagainstRhesa’sconceptandpointedoutitstextologicalandhistorical“inaccuracy”.ModernLithuanianphilology,however,came back to the concept of Rhesa. In this paper, the analysis of The Seasons shows that we need a more accurateapproachtothequestionofitscomposition.According to the studies of Rimvydas Šilbajoris,TomasVenclova,andSauliusŽukas,thereisnosingleplot in The Seasons, which could serve as a basis for a poetic coherence of the poem. The structure

ofDonelaitis’work is based on binary oppositionsbetween an “ideal world” and “real world” – twosemioticparadigmsexistinginthedialecticrelationtoeachother.Thus,theparadigmaticlevelofthetext,on which both opposite semiotic worlds unfold, has a dominantpositionoverthesyntagmatictextrelations.That iswhy the syntagmatic reading ofDonelaitis’work is inaccurate: four Donelaitian seasons build a coherent semiotic universe (which we traditionally call the seasons),but arenot composedasa strongsyntagmatic structure.Thearticle suggests thatThe Seasons should be understood as a poetic cycle of four parts (seasons). In this circular composition, there is noreasontotalkabout“thebeginning”or“theend”of thetext.Allfourpartsareequal inthehierarchyto the poetic whole and should be interpreted simultaneously (for example, as four pictures in an art exhibition). There is no reason to deny the traditional sequenceofreadingofThe Seasonsfromthespringtothe winter, but this should not imply any interpretative conclusions. The Seasons of Donelaitis is a coherent poetic universe, but not a coherent literary text with a strongcomposition.

oN coMPoSITIoN of KRISTIjoNAS DoNELAITIS’ METAi – SELEcTED PRoBLEMS

Vaidas ŠeferisS u m m a r y

Gauta:20120906 Autoriaus adresas:Priimtapublikuoti:20121021 ArnaNováka1

60200Brno,ČekijosRespublikaTel.:+420549497122.El.paštas:seferis@phil.muni.cz

56

ISSN0258-0802.LITERATŪRA201254(1)

bARANAUSKŲ SILVA ReRUM1

Tomas AndriukonisVilniaus universitetoLietuvių literatūros katedros doktorantas

Straipsnyje pristatoma Antano Baranausko šeimos rankraštinė knyga Ułamki... (1855 m.), kuri nag­rinėjama XIX a. rankraštinės literatūros kontekste bei priskiriama prie silva rerum pobūdžio knygų. Knygos pobūdis, atsiradimo aplinkybės bei adresatai aptariami pasitelkus tekstinės bendrijos kon­ceptą. Nagrinėjant Ułamki... struktūrą, jos sudarymo principus bei knygos siūlomą skaitymo speci­fiką, siekiama atrasti naratyvą, jungiantį skirtingus ir iš pirmo žvilgsnio nesusijusius šios silva rerum tekstus ir piešinius.

I1

Kone visus ankstyvuosius Antano Bara­nauskoeilėraščius2–otaidaugiauneiaš­tuoniosdešimtystekstų–žinomeišdviejųšaltinių: eilių seksternoWiersze bei namųknygosUłamki moich uczuć... ŠieXIXa.viduryje rašyti ir plačiau nežinoti kūriniai(išimtįsudarytųeilėraštis„DoKarolinyP.“,kuriokupiūruotasvariantaspublikuotasan­trajame1857m.Teka Wileńskanumeryje),poBaranauskomirtiesilgąlaikąfunkciona­

1 TomasAndriukonisdėkojaužLietuvosmokslotarybos projekto „Studentųmokslinės veiklos skatini­mas“ (VP1-3.1-ŠMM-01-V-02-003) paramą. Projektasyra finansuojamas pagal Žmogiškųjų išteklių plėtrosveiksmųprogramos3prioritetą„Tyrėjųgebėjimųstipri­nimas“išEuropossocialiniofondoirLietuvosRespu­blikosvalstybėsbiudžetolėšų.

2Ankstyvaisiaisčiavadinamitekstai,kurtiikiBa­ranauskoapsisprendimorašytilietuviškaistudijųVarniųseminarijojemetu(jie,beje,sudarodidžiąjąvisųeiliuo­tųBaranauskokūriniųdalį).Pažymėtina,kadširibayrasąlyginė,mat lietuviškus kūriniusBaranauskas rašė iranksčiau,kaipkadrašėirlenkiškusvėliau,tačiaumini­masisperėjimassusijęssuesmingesnėmis,tačiaušiametekstenenagrinėsimomiseilėraščiųpermainomis.

votikkaipmedžiagajobiografijai. Norsapielenkiškuosiustekstusžinota3, publika­vimususirūpintagerokaivėliau–visasjųkorpusaspirmąsykpaskelbiamas1970m.,ReginosMikšytėsparengtųRaštų pirmaja­me tome4,t.y.praėjusmažiausiai120metųnuoeilėraščiųparašymo.Tokįneskubrumąlėmėkeliospriežastys.Viena iš jų sietinasueilėraščiųpobūdžiu–dažno jųprogiš­kumas,orientacijaįlabaiaiškiąirapribotą(dažniausiai vienkartinę) komunikacinęsituaciją bei priklausymas rankraštiniųtekstųkultūraiilgąlaikąminimuskūriniussergėjonuospaustuvėspreso.Smarkiaisu­saistyti sukonkrečiu įvykiu (pvz.,1852m.patarėjienės Višnevskos vardadieniu) beineturėdami didesnės estetinės įtaigos, šie

3 Pirmojoje Baranausko rinktinėje, Seinuose iš­leistųVyskupo Baranausko raštų„Prakalboje“rašoma:„Šiojeknygelėjeskaitytojas[...]taip-patneraskąparašėvyskupas lenkų kalboje“ (Vyskupo Baranausko raštai, Seinai: Laukaičio, Dvaranausko, Narjausko ir B-vėsspaustuvėje,1912,4.)

4 Antanas Baranauskas, Raštai I, Vilnius: Vaga,1970.

57

tekstai,norsirsudarantysdidžiąjąpoetinioBaranausko palikimo dalį,tyrėjamsdides­nės intrigos nekėlė.Net ir publikuoti, jiebuvo daugiau kaip eilėraščiai, liudijantys ankstyvąją Baranausko kūrybinę veiklą –tai savotiškas pre­Baranauskas ar Bara­nauskas­iki­Baranausko.

Tačiaususidūrussuminėtaisankstyvų­jųBaranauskotekstųšaltiniais,saugomaisLietuvių literatūros ir tautosakos institutorankraštyne (LLTR), tampa aišku, kad, nepaisantdideliodarbo,atliktošifruojant,komentuojant ir ruošiant leidybai anksty­vuosiusBaranauskoeilėraščius,jiemsdarreikalinga papildoma aiškinimo pastanga,nukreiptaįpačiusšaltinius.Šiamestraips­nyjesiekiamapristatytivienąištųšaltinių–Baranauskųsilva rerum.Kadangišiknyganeturipavadinimo,toliaujibusvadinamapagalsavo incipit, t. y. pirmąjįpirmosiosjosdaliesantraštėsžodį–Ułamki...5

II

Iki šiol Ułamki... vadinta rankraštiniu Bara­nauskoeilėraščiųrinkinėliu6,tačiaušisap­rašomojopobūdžioapibūdinimasneatrodotinkamas,mattainėraneivien tik Antano Baranausko, nei vien tikeiliųrinkinėlis.Beto,taipišakiųpametamašiossilva rerum kultūrinė forma.ŠtaikaipMariaZacharaapibrėžiasilva rerum:

[Jos]buvorašomosjųsavininkųasmeniniamsarbanedideliošeimyninioarkaimynųratopo­reikiams.Atsižvelgiantįknygoskūrėjointere­

5 Visas antraštės pavadinimas yra toks: Ułamki moich uczuć czyli okruszyny żywiołów karmiąncych się w mojej duszy w pobycie w Rossiejniach. Tam i w Kowne złona wydobyte, w gruby rym spowite i rodzicom ofiarowane.

6Antanas Baranauskas, Raštai I, Vilnius: Baltos lankos,1995,391.

sus,užsiėmimusarporeikius,čiabuvoįrašomiįvairiausi(taippatirliteratūriniai)tekstai.[...]Silva rerumautoriai,kaippriežastis,paskatinu­siasjuosrašytišiasknygas,dažnaipateikdavoreligines, visuomenines (nauda ateinančiomskartoms),taippatirasmeninespriežastis(no­rasišgarsintisavoarsavogiminėsvardą).7

Tad silva rerum galime vadinti (1) užoficialiųjųinstitucijųribųsukurtąrankrašti­nęknygą,(2)skirtąnaudotiprivačiojear/irartimiausiojeaplinkoje,čia(3)sudėtiteks­taipasižymiįvairumubeinevienalytišku­mu (šis bruožas galioja ne visoms silva rerum).Kaipbusmatytivėliau,Ułamki... išsitenkatokiosapibrėžtiesribose.

Norint kontekstualizuoti Ułamki..., reikėtų bent trumpai aptarti bendresnius XIX a. rankraštinės knygos kontekstus.Visų pirma pažymėtina, kad šiame šimt-metyjeapierankraštinesknygaskalbėtinakaipapieatsirandančiasirfunkcionuojan­čias privačioje aplinkoje ar apibrėžtamežmonių rate. Institucijos tokių knygų jaunerengė.Čiapirmiausiaiminėtinaamžiauspradžioje dar gyvuojanti išAbiejų TautųRespublikos (ATR) paveldėta bajoriško­sios raštijos tradicija, kurią aiškiausiaiir reprezentuoja silva rerum (nors silvas dažniausiai rašė bajorai, tačiau tai nebu­vo tik bajorams būdinga praktika).Vienaiš žinomiausių XIX a. Lietuvoje rašytųsilva rerumyraDionizoPoškosPsczółka w Baublu (nusistovėjo nuomonė, kad iš­likusiknyga–tikpirmasisdvitomėsPoš­kosrankraštinėsknygostomas8).Visdėlto

7MariaZachara,„SilvaRerum“,in:Słownik litera-tury staropolskiej,Wrocław-Warszawa-Kraków:ZakładNarodowy imienia OssolińskichWydawnictwo, 1998,872–873.

8Žr.:MichałBrensztejn,Dionizy Paszkiewicz, pi-sarz polsko-litewski na Żmudzi w pierwszej połowie XIX

58

XIX a. yra bajoriškosios raštijos tradicijos(kuriintensyviausiaireiškėsiXVII–XVIIIa.)blėsmo laikas, nulemtas tiek plintančiosbei pingančios spaudos, tiek nuosmukio,kurįpoRespublikospadalijimopatiriašisluomas.Taimatytinetikišmąžtančioto­kiųknygų skaičiaus–pasikeitusį santykįrodo ir prasidėjęs senesniųjų silva rerum spausdinimas(pvz.,1836m.išleidžiamiirišpopuliarėjaXVIIa.pabaigojerašytiJanoChryzostomo Paseko Pamiętniki). Beje,net blėstanti tradicija tam tikrais atvejaisišsilaikoikiXIXa.pabaigos–čiagalimapaminėti Kajetano Kraszewskio (IgnacoKraszewskio brolio) rašytą Kronika do-mowa Silva rerum: wspomnienia i zapiski dzienne z lat 1830–1881.Tačiausilva re-rum,kaipminėta,nebuvotikbajorųprakti­kuojamasraštijosžanras,beto,nykdamostarpbajorų,tokiosknygosišsilaikokituosevisuomenėssluoksniuose(pvz.,visraštin­gesniaistampančiųvalstiečių)ir,transfor­muodamosiįnaujuspavidalus,tokiuskaipiškarpųarreceptųknygosirkt.,išliekaikidabartiniųlaikų(palankiąterpęšiaikultū­rineiformaiegzistuotisuteikiainternetas).

Silva rerum – nėra tikATR teritorijaibūdingasreiškinys,tikkitosešalysetokiosknygosvadintoscommonplace books, les livres de raison, Hausbuch, notizie della famiglia, chatniaja kniga9 ir kt. Rogero

wieku, Wilno, 1934, 27 (beje, Brensztejnas pirmasisPsczółka w Baubluidentifikavokaipsilva rerum,tačiaušiame kontekste Poškos knyga išsamiau nenagrinėta);Vytautas Vanagas, Dionizas Poška, Vilnius: Pradai, 1994,40;PawełBukowiec,Dwujęzyczne początki no-woczesnej literatury litewskiej, Kraków: Universitas,2008,104.

9 StanisławRoszak,Archiwa sarmackiej pamięci. Funkcje i znaczenie rękopiśmiennych ksiąg silva rerum w kulturze Rzeczypospolitej XVIII wieku, Toruń:Wy­

Chartiermanymu,toksrankraštiniųknygųtipasbuvolabiausiaiišplitęs:

Išties, vyraujanti rankraštinės knygos formayra registras (arba,kaip sako italai,Libro zi-baldone –knyga-mišinys).Šiose,pačių skai­tytojųperrašytose,vidutinioarmažoformatoknygose naudojami įvairūs kursyvo variantaibeinėrajokiųpapuošimų.Taiišpažiūrosne­tvarkingi įvairiausių tekstų rinkiniai, kuriuo­se rašomaproza ireilės,maldos ir techniniaiaprašymai,dokumentaiirišgalvotosistorijos.Šios kompiliacijos atsirasdavo už tradiciniųrankraštines knygas gaminančių institucijųribų, josbuvokuriamospasauliečių,kuriemskopijos gamyba buvo būtina parengiamojiskaitymosąlyga.Būdingastokiųknygųpožy­mis–visiškainėraautorinėsfunkcijos.Tokiaiknygai suteikia vientisumo tiktai tapatumasžmogaus, kuriam ji skirta ir kuris ją paruošėsavo rankomis10

Citatoje Chartier „knygų-mišinių“vientisumą sieja su jas rašančiojo tapaty­be.Tačiau,kaipbusmatytivėliau,Ułam-ki... yra ne asmens sau rašoma knyga, okolektyvinisšeimynosnariųtekstas.Todėlšios, iš pažiūros padrikos, knygos vieni­jantisveiksnysyrabendrašeimynostapa­tybė, kuri formuoja rašymą ir yra jo for­muojama.Tadšiaitapatybeipriklausantyspasakojimai Baranauskų silva rerum yra ryškesni ir aiškiau artikuliuoti bei tekstu­alizuoti.

Pažymėtina,kad,kalbantapierankraš­tinesknygas,parašytasužtradiciniųkny­gas leidusių institucijų ribų, neišvengia­mai atsiranda nesklandumų, mat, nesantaiškesnio reglamentavimo, rankraštinėstradicijostekstųrinkiniųapibūdinimasyra

dawnictwo Uniwersytetu Mikołaja Kopernika, 2004,12.

10 Pоже Шартье, Письменная культура и общес тво, перевод: Ирина Стаф, Москва: Новоeиздательство,2006,68.

59

komplikuotas ir priklausomas nuodaliniųsprendimų. Didžiausia painiava kyla, kaimėginamaspaudostechnologijųsuformu­luotas sąvokas pritaikyti rankraštiniamstekstams.Širankraščioirspaudiniomedi­jųsąveikosproblemamūsųliteratūrologi­joje,regis,nėratematizuojama,norssujanuolatossusiduriama.Dėltotekstųnomi­nacijosįvairuoja,omokslininkaipasitelkianeutralesnius aprašomuosius, kultūrinėsrankraščioformosneatliepiančiusįvardiji­mus.Tad,tarkim,vietoj„knyga“,rašoma:„rinkinys“,„rinkinėlis“,„pluoštas“irpan.Antai Psczółka w Baublu vienur vadina­marankraščiųrinkiniu11, kitur rankraštine knyga12; ruoštas išleisti, bet dėl cenzūrosrankraščiu likęs Valerijono Ažukalnioveikalas Rasztej Letuwiszki tikras runkas, Ižguldimey ir Siekioimey tiek eilėraščiųrinkiniu13,tiekeilėraščiųrinkiniorankraš­čiu14; anksčiauminėtas Baranausko eiliųseskternas Wiersze vadinamas lenkiškų­jųeiliavimųrankraštiniu rinkiniu15 ir t. t. Paminėtiatvejainėraišskirtiniai–jierodobendresnįtokiųtekstųnominacijųsumiši­mą.

III

Jauminėta,kadsilva rerum paprastai ski­riamosribotamskaitytojųratui,kuris„už­siverdavo ties pavieto ribomis ar tiesiog

11DionizasPoška,Raštai,Vilnius:Valstybinėgro­žinėsliteratūrosleidykla,1959,7.

12VytautasVanagas,Dionizas Poška, Vilnius: Pra­dai, 1994, 40.

13JuozasGirdzijauskas,„Laikoskola“,in:Valerijo­nasAžukalnis,Raštai lietuviški,Vilnius:Vaga,1968,6.

14ValerijonasAžukalnis,Raštai lietuviški, Vilnius: Vaga,1968,307.

15Antanas Baranauskas, Raštai I, Vilnius: Baltos lankos,1995,391.

giminių-kaimynųratu“16.Čiaesamaspeci­finėskomunikacinės struktūros,kuriąge­rainusakoZbigniewoMorsztyno,Radvilųgloboto, garsaus Baroko poeto rankrašti­nės knygos pavadinimas –Naminė mūza (Muza domowa). Ułamki... „mūza“sietinasuBaranauskųnamais (tai nereiškia, kadjaisbuvoapribota17). Tad aptariant rankraš­tiniųknygųfunkcionavimą,galimakalbėtiapie tam tikras bendruomenes, kuriose šie tekstai atsirasdavo ir funkcionavo. Šiame straipsnyjejosbusvadinamostekstinėmisbendruomenėmis.

Tekstinėsbendruomenės(textual com-munity) terminą – savitą Stanley Fisho„interpretacinėsbendruomenės“(interpre-tive community)18modifikaciją–pirmąsykpasiūlė Brainas Stockas, aprašinėdamasXI–XII a. eretikų bendruomenes19. Nors Stockas tyrė specifines viduramžių ben­druomenes,jopasiūlytasterminasgalibūtitaikomasirkalbantapieXIXa.rankraštinęliteratūrą.Kadterminaschronologiškaine­įrėmintas,nurodoirRichardasFirthGree­

16HannaDziechzińska,Kultura literatcka w Polsce XVI i XVII wieku,Warszawa:Semper,1994,38.

17„Žinoma,‚dainuotisau‘nereiškėdainuoti tiktaisau.Taip veikiau pabrėžiamas asmeninis, intymus tospoezijos tonas. Dėl to ir mūza apibrėžiama kaip ‚na­minė‘[...]poezijosgyvavimasrankraščiaisyra‚viešasprivatumas‘.“(KryzysztofMrociewicz,„Drukarzwwi­rydarzu.Czylicopisaliautorzystaropolskichrękopisówoswoichwierszach“,in:Staropolska kultura rękopisu, Warszawa,IBLPAN,1990,10–11).

18„Interpretacinesbendruomenessudarotie,kurieturi bendras interpretacines strategijas ne tik tekstamsskaityti, bet ir rašyti, tekstų savybėms nustatyti.“ (Je­remy Hawthorn, Moderniosios literatūros teorijos ži-nynas, vertė:DaliaČiočytė,Vilnius:TytoAlba,1998,135–136.)

19 Žr.: Brian Stock,The Implications of Literacy. Written Language and Models of Interpretation in the Eleventh and Twelfth Centuries, Princeton: Princeton UniversityPress,1983.

60

nas, kurio nuomone, tekstine bendruomene galibūtivadinamairBloomsburygrupė20. Kadangikiekvienostekstinėsbendruome­nės specifika varijuoja priklausomai nuojos pobūdžio ir laikotarpio, šiame tekstebusremiamasiabstrahuotu,žodyniniuPe­terioBealoapibrėžimu:

Terminas „tekstinė bendruomenė“ yra nauja­daras,žymintisvietąarsocialinęsferą,kurio­je rankraštiniai tekstaibuvo rašomi, skaitomibeicirkuliuodavotamtikroježmoniųgrupėje.Viduramžiais tai buvo skriptoriumus turintysvyrų ir moterų vienuolynai bei abatijos, kuruždaram bendruomeniniam naudojimui buvoruošiamosreliginiųtekstųkopijos.Kiti,jauirNaujųjų laikų epochą apimantys pavyzdžiai,būtų atskiri namųūkiai, paprastai aristokratųardvarininkų,kurrankraščiaibuvorašomiri­botamšeimosardraugųratui;universitetai irkolegijos, kur studentųgrupės rašė, kopijavoirkeitėsiįvairiųrūšiųtekstais[...].Tokiosben­druomenėsnebūtinai turėjopriklausytivienaivietaiardidesniamgeografiniamplotui.21

Ułamki... taip pat galime matyti kaiptekstą,atsiradusįirfunkcionavusįBaranaus­kųtekstinėjebendruomenėje.Tiesa,apiejągalimakalbėti remiantisdaugiausiaivienojosnario–AntanoBaranausko– tekstais,betjųužtenkabendruomenėsapybraižomsnužymėti.Otaireikėtųpadarytinorintsu­prasti, kaip ir kur atsiranda Ułamki...

ŠtailaiškoHugoWeberiuifragmentas,priklausantis neretai cituojamampasažui,savotiškam Baranausko lietuviškumo išpa­žinimui,tačiaušiuoatvejureikėtųatkreip­

20RichardFirthGreen,„Textualproductionandte­xtualcommunities“,in:The Cambridge Companion to Medieval English Literature 1100–1500, edited by Larry Scanlon,NewYork:CambridgeUniversityPress,30.

21 Peter Beal, A Dictionary of English Manuscript Terminology 1450–2000, Oxford University Press,2009,414–415.

ti dėmesį į citatoje nurodomą literatūrosfunkcionavimo būdą: „Wáikszczodamasmókslnyczon, ką tiktaĩ nů mókytoju arrúsiszkai ar lénkiszkai girdе̇́dawau, arbà patsaĩ po knįgàs skaitýdawau, wis taĩsãwo tewẽlams potãm lёtùwiszkai apsa-kinе̇́dawau.“22

Jono Vailokaičio23 užrašų knygelėje,kuria jis naudojosi 1905 m. rinkdamasmedžiagą Baranausko biografijai, esa­ma panašių fragmentų: „Vakarais būda­vo verpdami gieda. Antanas neduodavęsgiedoti, bet prisikišęs prie balanos skai­tydavo su balsu“24; „Darbas nesisekda­vęs. Labai mėkdavęs pasakoti. Pasako­davo, pasakodavo, ką tik skaitęs budavoir kitus nuo darbo atitraukdavo.“25 Iš čiapateiktų citatų, dar negalima kalbėti apietekstinę bendruomenę (nors Stockas pa­žymi,kadjaibūdinganetikrašytinių,betir oralinių tekstų apykaita), veikiau apiejos užuomazgas, kurios aiškesnį pavidaląįgyja,kaiįjąpradedamiorientuotiatskirikūriniai.Otai–bentAntanoBaranauskoatveju – prasideda nuo pirmų mėginimųeiliuoti (sakinys iš jo dienoraščio: „Eilesrašyti pradėjau po truputį 1849 metais.Rašydamastėvams,nevykusiaisueiliavauGelvonuose gauto jų laiškomintis.“26) ir sutamtikraispakitimaistęsiasiikijokaippoetokarjerospabaigos.Taigalimamatytitiek iš Wiersze bei Ułamki... dedikacinių

22 Antanas Baranauskas, Raštai VII/2, Vilnius: Bal­toslankos,2003,35.

23 Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ran­kraštynas(LLTIR)–F1560(puslapiainenumeruoti).

24 Ten pat.25 Ten pat.26 Antanas Baranauskas, Raštai VII/1, Vilnius: Bal­

toslankos,2003,268.

61

eilėraščių, kuriais abu rinkiniai skiriami tėvui, tiek iš, tarkim, „Kelionės Petabur­kan“ komunikacinės struktūros. Kadangibendruomenės pokyčių aprašymas nėrašiotekstouždavinys,galimatikpaminėti,kadvienasišsvarbiausiųjospokyčiųsieti­nassuBaranauskostojimuįVarniųsemi­nariją.Tačiau tai įvyko1856m.rugpjūtį,o Ułamki...tėvuiįteikiamapusantrųmetųanksčiau – 1855m. kovą.Todėl, kalbantapiešįlaikotarpį,galimasakyti,kadBara­nauskotekstaiesmingaisusijęsujošeimosaplinka,kuriojebūtanekonfliktiškotekstųrecepcijosirprodukcijoslauko.

Baranauskų tekstinė bendruomenė iš­kylairsusiformuojaremdamasišeimynosstruktūriniumodeliu.O taiyrapirmosiosXIX a. pusės patriarchalinė karališkųjųvalstiečių šeimyna, kurios galva, JonasBaranauskas„Neidamsneikokionmoky­klon, pats išmoko skaityti ir rašyti lenkiš­kai, rusiškai,o ir lotiniškaidaugsuprato.Paskuiirvisussavovaikusmokėrašto“27. Beto,jisdirboirAnykščiųvalsčiausval­dybojemokesčiųrinkėju28.Tadgebėjimasskaitytiirrašytiyranetai,kąvaikaiįšei­mą kaip naujovę atsineša išmokyklos, otai,ko išmokstama iš tėvo.Šiuopožiūriuraštas,bentjauvyriškojlinijoj,yranemo­dernumo, o normalumo ženklas. Raštasįveda (ar atkuria29) ir kitokį šeimyninės

27Anupras Baranauskas, „Jaunos Vyskupo Bara­nauskodienos“,Draugija,1907,nr.2,104.

28ReginaMikšytė,Antanas Baranauskas, Vilnius: Vaga,1993,7–10.

29 „Baranauskai sakėsikilę išbajorų,netnuoVa­luinės Lietuvon atkilusių, kurie betgi, caro vyriausy­bei ėmus bajorus varyti nuo karališkos žemės, įsirašękarališkaisiais ir likę prie žemės.“ (MykolasBiržiška,„AntanasBaranauskas“, in:Lietuviškoji enciklopedija, t.2,Kaunas:Kooperacijossąjunga„Spaudos fondas“,1934,1158.)

atmintiestipą.Tiesa,jadisponuojatikvy­rai, mat vienokia ar kitokia forma dar kone 150metų išlieka vyriškos linijos ir raštosampyna. Antai Antano Baranausko bio­grafinį tekstąBaranauskųgiminėjekuria:brolis Anupras30,brolioJonoanūkasAnta­nas Vienuolis31beipastarojoseserssūnusRapolas Šaltenis32.

Antraštiniame Ułamki... puslapyjenu­rodoma,kadknygosadresataiyraabutė­vai,tačiaudedikaciniameeilėraštyjekrei­piamasitikįtėvą(kuriamtaippatskiriamiir Wiersze).Apskritai Baranauskų teksti­nėjebendruomenėjeneimotinaTeklė,neisesuoRozalija nepasirodo kaip rašančios(netjeigujostaiirgebėjo).Pirmojigalbūt rašantimoterisčiayraAntanoBaranauskoseserėčiaRozalijaBaranauskaitė-Žukaus­kienė (Antano Vienuolio motina) – yraišlikęs jai adresuotas Antano Baranaus­ko laiškas.Apskritai daugeliui valstiečiųmoterųmokėjimas rašyti (kaipgebėjimasveiktiviešai)nebuvoreikalingas,matpa­triarchalinėtvarkajasnuošios,vyrųprisi­skirtos,sritiesatskyrė.Bendresniulygme­niu tokie paskirstymai pasirodo ir kaip per­skyratarpbalso(„motinoskalbos“)irrašto(„tėvų(arprotėvių)rašto“).PastarojiraiškiaipasirodoMaironio poemos „Lietuva“ dedi­kaciniame eilėraštyje, skirtame „JoMylistaiŠviesiausiam Vyskupui Antanui Baranaus­kui“:„Tenaigiedalietuvė/DūmàsTavo,Tėveli! / Kelias broliai pražuvę / Skaito

30 Anupras Baranauskas, „Jaunos vyskupo Bara­nauskodienos“,Draugija,1907,nr.2,103–109.

31 Antanas Vienuolis, Iš mano atsiminimų, Kaunas: Šviesa,1982,150–213.

32 Rapolas Šaltenis, Mūsų Baranauskas, Vilnius: Vaga,1985.

62

T a v o‚ Šilelį‘!“33ŠiosMaironio eilutėsleidžia niuansuoti ankstesnį kalbėjimą,matjosparodo,jogčiasvarbiperskyranetarp (ne)mokėjimo skaityti / rašyti, o tarp veikimo būdų34.

Remiantis išlikusiais tekstais, galimasakyti, kad Baranauskų tekstinėje ben­druomenėjebuvoketurios rašančiosfigū­ros, tėvas ir tryssūnūs: Jonas,Antanas irAnupras.Būtairketvirtojo,šeimoskores­pondencijojeneminimo,sūnaus–JuozapoBaranausko, apie kurio gebėjimus rašytikolkasniekonežinome.

Tačiau nors Baranauskų tekstinėjebendruomenėje motina nedalyvauja kaiprašanti, tai nereiškia, kad ji iš jos elimi­nuojama. Rašydamas laiškus namo, An­tanasBaranauskasvartojadaugiskaitiniuskreipinius, neišskiriančius nei tėvo, neimotinos,tačiaupatsjisgaunalaiškus,ku­riuosvienaskaitospirmuojuasmeniurašoirpasirašotiktėvas(vienuatvejuesamairvyresniojobrolioJonoprierašo35).Ištėvorašyto laiško (1853 m. gruodžio 12 d.):„Tairašydamas,pasiliekusveikasirlinks­mas, taip pat ir motina sveika, ir Jonas, ir Juozapas,irAnupras,ireinaįmokyklą.“36 TačiauBaranauskasmotinosfigūrąišskai­toištėvovienasmeniškumo(neatrodo,kadBaranauskųtekstinėsbendruomenėsvidu­

33 Maironis, Raštai II,Vilnius:Vaga,1988,292.34Šiame užrašytametekstevyraiveikiaperraštą–

jisjuosaktyvina,judina,keliabeiskatinaveiktiirtaipleidžia realizuoti savo mobilumo potencialą. Moteryspastarąjįišsemiadainuodamos.

35Iššiolaiškorankraščio(LLTIR,f.1-604)galimamatyti,kadvyriausiojoBaranauskobroliorašysenayragerokaidailesnėbeibėglesnėužsunkųirlėtątėvobrai­žą.TačiauBaranauskųšeimynojelaiškusrašoautorite­tingiausias,onetas,kurisrašodailiausiaiirgeriausiai.

36 Literatūra ir kalba,t.XIX,Vilnius:Vaga,1986,281.

jetoksinterpretacinisveiksmasbuvonele­galus)–eiliuodamaskątikcituotąlaišką,Baranauskas jį pavadina „List od Rodzi­ców“(„Laiškasnuotėvų“).

IV

Ułamki... turėjobūtinevienintelisatvejis,kai sūnus tėvui perrašinėjo savo eilėraš­čius.Antai1853m.kovo20d.data(Ułam-ki...busįteiktadartikpodvejųmetų)pa­žymėtą dienoraščio įrašą Baranauskasbaigia sakiniu: „Ir nurašinėju eiles į tėvoseksterną.“37 Taigi tekstai, parašyti užnamų ribų, į tekstinę bendruomenę įtrau­kiamijuosperrašantcentrineiBaranauskųšeimynosfigūrai – tėvui.TodėlUłamki... įteikimątėvuigalimavadintinusistovėju­sios tvarkos patvirtinimu.

37 Antanas Baranauskas, Raštai VII/1, Vilnius: Bal­toslankos,2003,264.

Antraštinis Ułamki puslapis

63

Taigi namuosebūtanevieno rankraš­tiniųtekstųpluošto.BeUłamki... irtikkąminėto seksterno, veikiausiai buvo bentviena, nuosava, tačiau neišlikusi šeimosgalvossilva rerum.Taipgalimaspręsti išLLTIRsaugomoMykoloBiržiškosdarytooracijosnuorašo,pokuriuoužrašomapas­taba:„AnykščiaiOkmergėspav.pasBaro­nusvyskupogiminę–ištėvo38Jonoužra­šųknygosapieastrologijosirūkėsdalykuslenkiškai rašytos1836m.,bet tosiosora­cijoslietuviškairašytosrodosjoranka.“39 Kaipminėta,šiosknygosneliko,tačiauti­kėtina,kadbūtentjosviršeliaivėliautaposavituaplanku,kuriameįLLTIR(tuome­tęLietuviųmokslodraugiją)patekodalisBaranauskokorespondencijos,sukuriajiedabarirsaugomi.KadtaiJonuiBaranaus­kuipriklausiusiosknygosviršeliai,galimaspręsti iš proveniencijų. Tarp lotyniškų,lietuviškųirlenkiškųinskripcijųesamairsavitokolofono–keturiųeilučiųlietuviš­kosmaldos,pokuriayralenkiškasįrašas:„Jan Baranowski własciciel tey Księgi1833podpisanoWłasnąręko.“40

V

PagaldedikacinįeilėraštįUłamki... datuo­jama1855m. kovo31d.41 – su šia data siejamasirįteikimotėvuilaikas.Taiyra48puslapių22x17,5cmformatorankraštinėneįrišta knyga, sudaryta iš dviejų susiūtų

38Rankraštyjeneaišku,ar šis žodisbuvo taisytas,ar – nubrauktas.

39LLTIR–f.1–620.40 LLTIR – f. 1– 604. Tiesa, Biržiška nurodo ne

1833m.,o1836m.datą,tadarbajispriešsaveturėjęskitąknygą,arbasuklydorašydamas.

41 Antanas Baranauskas, Raštai I, Vilnius: Baltos lankos,1995,391.

sąsiuvinių – kiekvienas jų turi dvi dalis.Vienąsudarolapaiišrašymui,kitą–pie­šimui skirto popieriaus. Kaip bus matyti vėliau,šispadalijimasįsąsiuvinius,osą­siuvinių į dalis atitinka ir knygos turiniopadalijimus.

Nėra aišku, ar Ułamki... tėvui buvoįteiktadabartiniupavidalu, ar atskiros kny­gos dalys daiktan susiūtos vėliau. Bara­nauskodienoraštyje–vienintelėjevietoje,kurioje kalbama apie šio teksto ruošimą,minimatikAntanoBaranauskodalis– joseksternas. Tad belieka konstatuoti, kad galimas tarpas tarpankstesnės irmuspa­siekusios Ułamki...formos.Tačiaukadan­gičiasiekiamapristatytineAntanoBara­nauskodalį,ovisąknygą,kuriosatskirosdalys į vienąbuvo sujungtosBaranauskųtekstinėsbendruomenėsviduje,šigalimy­bėdidesniųkomplikacijųnekelia.

Knygaparuoštaišketuriųdalių.Taiyrapirmajamesąsiuvinyjeesantys:(1)AntanoBaranauskoeilėraščiaibei(2)geometriniųfigūrų,veidodaliųeskizaibeiportretasirantrajamesąsiuvinyjeesantys(3)pieštiže­mėlapiai(jie,beje,įsiūtiaukštynkojomis)ir (4) įvairų tekstų nuorašai. Pažymėtina,kad abu sąsiuviniai sudaromiveidrodiniuprincipu–pirmajame į eilėraščiųpluoštovidurįdedamiirsusiuvamipiešiniai,antra­jame–įpiešiniųpluoštovidurįdedamiirsiuvaminuorašai.Sąsiuviniaisiuvamivie­nas su kitu,pluoštaisąsiuviniuose–vienasį kitą.Tad iš viso esamaketurių pluoštų,kuriekomponuojamimišriatvarka.Liniji­nę knygos struktūrą būtų galima aprašytitaip (E – Antano Baranausko eilėraščiai,P–piešiniai,Ž–žemėlapiai,N–nuora­

64

šai42):1–8psl.E;8–16psl.P;16–24psl.E;24–30psl.Ž;30–42psl.N;42–48psl.Ž.Ištomatyti,kadUłamki...būtųnetiks­lu vadinti tik Antano Baranausko rinkiniu, kaipkaddarytaligišiol43.

Pirmosios dalies piešiniai priskirtini šešeriaismetaisjaunesniamAntanoBara­nausko broliui – Anuprui, kuris pasirašo po portretu („Oн.Бapaнoвcкийpиcoвaлъ“).Jis veikiausiai piešė ir žemėlapius, matabiematvejaisnaudotasitokiupačiupopie­riumi suMarievo fabriko įspaudu.Kienorankarašytitekstaiantrajamesąsiuvinyje,pasakytisunkiau,matyralikętikAnuprobei Jono rašysenos pavyzdžiai, tuo metunei brolio Juozapo, nei sesers Rozalijosrašytųtekstų(jeigujierašė)neliko.Braižopanašumai siūlytųmanyti, kad antrajamesąsiuvinyjerašyta(anuometketuriolikme­čio)Anupro ranka, tačiau tam patvirtintireikėtų grafologinės analizės, mat kitasišlikęs jo ranka rašytas tekstasdatuotinasjau 1906–1907 m. 44, t. y. praėjus puseiamžiausnuoUłamki... įteikimo.

42Kadangiknyganeįrišta, puslapiainumeruojaminuo antraštinio puslapio.

43Plg.AntanasBaranauskas,Raštai I, Vilnius: Bal­toslankos,1995,391.IkišiolįUłamki...žiūrėtakaiptikįAntanoBaranausko tekstą.Taipbuvoeliminuojamoskitosdalys–tokspožiūrismatomasir iš jauarchyvanpatekusio Ułamki...skaitytojopaliktųpėdsakų–knygo­jepieštukusunumeruoti tik tiepuslapiai,kuriuoseyraAntanoBaranausko tekstai. Į numeraciją neįtraukiaminetirįšiuoseilėraščius„įsiterpiantys“puslapiaisupie­šiniais. Ir nors su tokiu sintetiniu Antano Baranausko daliesišskyrimusunkusutikti,tačiaunegalimanematytiirto,kadjiknygojeatrodosvarbiausia–jipateikiamapirmoji,jojerandameadresatąirpaskyrimą.

44 Tai laiškas Draugijos redakcijai, kuris pakore­guotasbuvoišspausdintasantrajame1907m.šioleidi­nionumeryje.DabarjissaugomasLLTIRF1–562.

VI

Darsyk grįžkime prie anksčiau pateiktosChartiercitatos,priejojeesančioteiginio,kad silva rerumpobūdžioknygomsvien­tisumą dažniausiai suteikia tik rašančiojotapatybė.Tainereiškia,kadUłamki... vien­tisumasmumsnebeprieinamas.Mat,jeiguišpažiūrospadrikamtekstųrinkiniuitapa­tybėgalisuteiktivientisumo,tadaįmanusiratvirkštinisveiksmas–ištekstųrinkiniųgalima išskaityti tapatybėskaippasakoji­mofragmentus.Tuopatmetuvientisumągalimamėgintiatrastiirimanentiškai,matpati knygos kompozicija, jos tekstų sekair santykiai formuoja tam tikrus siužetus.Šiame straipsnyje mėginama derinti abuskaitymobūdus.

Esama ir dar vienos Ułamki... skaitymo problemos, kuri sietina su jos paruošimoprincipais bei rankraštine specifika. Pa­prastaiknygąskaitomekaipvientisątekstą,pradėdaminuoparatekstųirpereidamipriepagrindinioteksto.Nereikšmingipaprastailieka tik keli tušti paskutinio lanko lapai (jeijųbūna)knygospabaigoje.TuometuUłamki..., tiksliau, Anupro Baranausko dalis, provokuoja kitokį skaitymą,mat jiparuoštabrikoliažoprincipu–įknygąsu­dedama tai, kas rašyta ir piešta mokymosi metu.Anuprasmokėsi Panevėžio gimna­zijoje45,tadjopiešiniaiiržemėlapiaiatke­liaujaišgeografijosirpiešimopamokų,orašytiniai tekstai –mokyklinio sąsiuvinioar / ir nuosavo seksterno46. Tačiau šiuo

45ReginaMikšytė,Antanas Baranauskas, Vilnius: Vaga,1993,11.

46Kaddvilapiaipriklausėkitamsąsiuviniui,matytiišankstesniosusiuvimožymių,kaidvilapiaibuvosiūtineperlenkimoliniją,oiššonopersulenktusdvilapius.

65

atvejusvarbune tiek tai, iškokiosaplin­kos atkeliauja piešiniai ir nuorašai, kiek tai,kadjuossiuvantirkomponuojantkny­gojeatsirandaužrašytos,betneskaitytinos,pieštos,betnežiūrėtinosvietos–knygoje„prasišviečia“ ankstesnis jos dalių funk­cionavimas.TodėlčiavienojelapopusėjegalimarastiArabijospusiasaliožemėlapį,kitoje – plunksnos bandymus bei parašųprojektus,arbakartusudvilapiu,kuriameyraAntanoStrazdo„Strazdo“nuorašas, įknygąpatenka tekstas, kuriopradžia likokitamesąsiuvinyje.Tadkassyktenkaapsi­spręsti,artokiasvietaspraleisti,arįtrauktiįUłamki... skaitymą.Apsisprendimaspri­klausonuotyrimotikslų,okadangišįkartUłamki... siekiama pristatyti kaip rankraš­tinėsXIXa.literatūrospavyzdį,šiossilva rerum dalysbuspraleidžiamos47.

Jauminėta,kadfizinėknygosstruktūraatitinka ir jos turinio struktūravimą, kurįgalimaatskirtiįdvidalis–dusąsiuvinius,dupasakojimus.

Autorystėnurodomatikpirmojosąsiu­vinio tekstuose (AntanoBaranauskoeilė­raščiai ir Anupro Baranausko piešiniai).Žemėlapiai ir nuorašai lieka nepasirašyti,nenurodomasirperrašinėtojas.Tekstųau­torizacijašįsykrodoirjųhierarchiją–pa­sirašytikūriniaiyrasvarbesni,pozicionuo­

Tvarkingaspuslapiųsuliniavimaspieštukusiūlytųma­nyti,kadjiepaimtiišmokykliniosąsiuvinio,tačiaučiaatsirandairStrazdo„Strazdo“nuorašas,kurisneturėjobūtiužsirašytaspamokųmetu.

47 Praleidimas šiuo atveju nereiškia ignoravimo,matšiųpuslapiųnegalimapraleistitaip,kaipkadpralei­džiami jauminėti tuštipuslapiaispaudinyje, juolabnevisuomet aišku, ar Ułamki... esantis nuorašas yra visas tekstas,artikjopradžia.Šiaiproblemaireikėtųatskiroaptarimo,įkurįčialeidžiamasinebus.

jamipirmosioseUłamki...dalyse.Antrojosąsiuviniotekstusgalimasietisuatlikimuirkartojimu,t.y.atskirųtekstųperrašymu aržemėlapioperpiešimu.Taiatliekančiamasmeniui priskiriama tarpininko pozicija.Tuo metu autoriniams tekstams teikiamas pirmumas, čia teksto perkėlėjas ir perkė­limoturinysbeiformasusiejamiperauto­riausfigūrą.Šietekstainėraįtarpintispau­dinio–vienkartinėbeiautoriauspatvirtin­ta (o ne spausdinimo proceso išgrynintasubendrintairįtarpinta)jųforma,ar,kitaiptariant,– rankraštiškumas, tiesiogiai siejasukurtą-užrašytą tekstą su užrašiusiuoju,piešinį supiešusiuoju.Knygosadresa(n)-tai turėjo žinoti, kas rengė nepasirašytasdalis, tačiau tai nebuvo taip svarbu, kadbūtųiškeltaįtekstinįlygmenį.

Pirmojo sąsiuvinio tekstai komponuo­jami pagal sukaupimo, antrojo – išskai­dymo, kontekstualizavimo logiką, kuriągeriausiaiparodožemėlapiųpiešiniai.ČiarasimeBritųsalų,pradėtąArabijospusia­salio,nebaigtąPirėnųpusiasalio,ArabijospusiasalioirTurkijos,nebaigtąSkandina­vijos, Prancūzijos bei Korsikos ir Sardi­nijos salų geografinius žemėlapius. Norsdalis jų tarpusavyje gali jungtis, pratęstivienas kitą, tačiau žemėlapiai nesusijun­gia įvienąmasyvą,„kontinentinįpasako­jimą“.Šiųžemėlapiųpažintinė-orientacinėfunkcijayraprislopinta,matčianeįrašytacentrinėdalis–stebinčiojovieta,šiuoatve­ju – Anykščiai. Šios dalys išsimėčiusiosapienumanomą,tačiaunenurodytącentrą,sudaro jo konteksto dalis – galima sakytikontekstualizuojapirmojosąsiuviniopasa­kojimus – tiek jame pasirodančią asmensfigūrą,tiekBaranauskųgyvenamąjąvietą–

66

Užupiečius(jiaktualizuojamaAntanoBa­ranauskoeilėraščiu„Saułatekis“48).

Šis išsibarstymo apie centrą principasatsikartoja ir antrajame sąsiuvinyje esan­čiuose keturių tekstų nuorašuose49. Kaip minėta,nėvienojųautoriusnenurodomas.Pirmasiskūrinys–taididesniotekstodalisbepradžiosirgalbūtbepabaigos50 (toliau jisbusvadinamaspagalpirmosioseilutėspirmąjąfrazę–„Lubjakpuchmarny...“).Pastarasisfragmentasveikiausiaiatsirandadėl to,kad reikia įrišti kitus šiamedvila­

48Mikšytėsteigimu,ankstesnisšioeilėraščiopava­dinimas buvęs „Švęntupis“ (žr.:Antanas BaranauskasRaštai I,Vilnius:Baltos lankos, 1995, 431 irAntanasBaranauskas, Raštai VII/1,Vilnius:Baltoslankos,2003,281),t.y.Šventoji–upė,kuriskyrėdešiniajamekranteesančiusUžupiečius (juose gyvenoBaranauskai), nuokitųAnykščiųmiesteliodalių.

49Nuorašaisjievadinamisąlygiškai,nesnėraaišku,arjiebuvonusirašyti,užrašytidiktuojantarpan.

50Apie tekstų pabaigas sudėtinga kalbėti,mat jiešiojesilva rerum užimavisąpuslapioplotą, todėlnėraaišku,armokykliniamesąsiuvinyjejiedarbuvotęsiami.Aiškesniųatsakymųduotineleidžiajauminėtassąsiuvi­niosiuvimobūdas,matnežinia,ardvilapiaisiūtisudė­jusvienąšaliakito,ardalįjųsudėjusįvienaskitą.

pyje51 esančius tekstus. Antrasis nuora­šas pavadintas „HISTORYA Cudownegoz jawienia Najszwiętszej Panny MarijyDwumPasztuszkomnaGórzeSalettewefranciji,dnia12września.1846.Roku“52, trečiasis–AntanoStrazdo„Strazdo“nuo­rašas53,ketvirtasis–„Mróz,SłońceIwiater(PodanieGminne[a?])“.Nėra aišku, ar irpastarasistekstasnurašomasištisai,tačiaupavadinimasirpirmadalis(jeitainepilnastekstas)darojįnebeatsitiktinįirskaitytiną.Nepilnumasyradažnasnuorašaisplintan­čiųtekstųbruožas.Tiesa,šįtekstokriteri­jųpaprastaiišryškinatikspaudinys,kurisper daugybę vienodų tekstų, nekintančiųsulig kiekvienu perrašymu, sukuria dau­gmažpastovųmatą,leidžiantįpamatytiir

51 Pastarojo dvilapio popierius yramelsvas ir tuoišsiskiria„baltame“visosknygoskontekste.

52Kad tokiopobūdžio tekstaibuvosvarbūsBara­nauskamsirvėliau,rodoAntanoBaranauskolaiškastė­vamsišRomos(žr.AntanasBaranauskas,Raštai VII/1, Vilnius:Baltoslankos,2003,105–108).

53Jisneturėjobūtiužrašytaspamokųmetu.

Eilėraščio „Sauła tekis“ pabaiga bei Britų salų žemėlapis

67

pamatuotikūrinio(ne)pilnumą.Taimatytiir„Strazdo“atveju–Ułamki... be pavadi­nimo perrašytas tekstas maždaug perpustrumpesnisneiatspaustas„Giesmiesswie­tiszkas ir szwintas“.Rašybos irkaikuriųžodžių skirtumai rodo, kad į Baranauskųsilva rerum Strazdo tekstas atkeliauja nekaip sutrumpintas knygos išrašas.Tai tu­rėtųbūtinuorašonuorašas.Kaipžinoma,„Strazdas“buvone tikrašytinis tekstas–labiausiaijisplitodainuojamas.Oralinęjogyvavimoplotmęgalimaužčiuoptiirnuo­raše–jąrodonetiektekstotrumpumasarpavadinimonebuvimas,kiek„užsidainavi­mas“pirmosioseeilutėse,kuriossurašytospagal atlikimo balsu logiką: „Ej tu tu tustraszdeli,tumundriausisPaukszteli/Kurtutupejaj,łasżdinukrumelij“,plg.:„Eytutu tuStrazdielis, /Tuieymundruspauks­ztielis,/Kurtutupieieyłazdinukrumi.“54 Šiuoatveju„Strazdas“funkcionuojamiš­riose–rankraštinėjebeioralinėjeplotmėse,kuriosnetiksutirpdospaudiniamssvarbiąautorystę,betirautorinętekstoformą.TadStrazdo kūrinio nepilnumas Baranauskųsilvoje yra sąlyginis, mat jis fiksuojamasplotmėje,kurautoriniotekstoirjovarian­toatitiktieskriterijaibūdavo(jeigubūdavoapskritai) labai silpni. Be to, neaišku, koks yrapirminisšiuonuorašošaltinis–jukda­lisStrazdo tekstųbuvožinomadar iki joknygosišspausdinimo.

Kadangi „Lub jak puchmarny...“ yrabepradžiosirpabaigos,galimasakyti,kadnuorašų dalyje esama trijų kūrinių. Juosįmanuišdėstytitaip:pasakojimasapieMa­

54AntanasStrazdas,Giesmės svietiškos ir šventos. Faksimilinis leidinys,Vilnius:Vaga,1991,49.

rijosapsireiškimą,kurisfunkcionuojakaiptikroįvykio aprašymas (taip susydamas su Prancūzijosžemėlapiu);šalia joatsirandaliaudiškasis padavimas („Podanie Gmin­ne“), kurio pasakojimas (priešingai neipirmajametekste)siejamasnesuerdviniuatstumu,osuneapibrėžtulaikonuotoliu–čiasvarbunepats įvykis,o teksteartiku­liuojamaspasauliotvarkosmodelis.Tadiratstumas,irnuotolissteigianesvetimumą,otapatumą,matįvykiai,tiekneapibrėžto­jepraeityje,tiekSalette,tiktaipatvirtinairužtvirtinavertybinesdabartieslaikysenas.Strazdotekstasyraarčiausiai–tiekerdvi­niue, tiek laiko, tiek kalbos, tiek pasisavini­mopožiūriu,mattainėratikužrašytas,betir klausytas, o gal ir dainuotas kūrinys55. Visus tris tekstus akivaizdžiausiai siejaDievofigūra–nuo (1) joveikląpatvirti­nančiotikropasakojimoiki(2)didaktinionaratyvo,siejančiojoveikląirišmintingąpraktinę laikyseną, bei (3) „pramoginio“teksto, kuriame strazdas šlovina Dievą.Kaip minėta, šių tekstų autoriai nepatei­kiami – tai rodo ne tiek vardo-pavardės„pametimą“ perrašant, o specifinį tekstųrecepcijosbūdą,kaieilėraščio,dainos,etc.persirašymas artimas išmokimui atminti­nai (Poška Psczółka w Baublu pratarmėjerašo: „Ši knyga nėra joks originalus dar­bas, o tik rinkinys įvairių autorių gražiųištraukų beiminčių, kurias,negalėdamas atsiminti, stengiausi nusirašyti ir turėti

55 Apskritai silva rerum knygos dažnai turi stiprųryšįsufolkloru.JanuszasMaciejewskisyranagrinėjęssilva rerum kaip bajoriškojo folkloro dalį (žr. JanuszMaciejewski,Obszary i konteksty literatury,Warszawa:„DiG“,1998).

68

pramogai ir pasiskaitymui senatvėje.“56 [kursyvas – T. A.]). Persirašymas, panašiai kaipišmokimasatmintinaiirvėlesnisatli­kimas,yrasusijęssunusavinimoveiksmu.Tokiuatvejupagarbosautorinei formai irautoriuiliekamažiau,nestekstaspasiima­mas tiksau– tainėra tavieta,kur (kaip,tarkim, įstatymo atveju) bendrija turi su­tarti.

VII

Antrojo Ułamki... sąsiuvinio tekstus(nuorašus ir žemėlapius) galima sieti suišskaidymo, išbarstymo apie centrą lo­gika, o pirmajame sąsiuvinyje esančiųpiešinių siužetą galima skaityti kaip su­kaupimą,kaiatskirųveidodalių irfigūrųpiešiniai57sujungiamiir išpildomi11psl.esančiameportrete. Šį išpildymą įtvirtinaparašas: „Oн. Бapaнoвcкий pиcoвaлъ“.Tiesa, portreto formavimosi siužetas nevisaisutampasuknygosfabula,nesirpoportreto yra dar trys puslapiai su veido dalių eskizais. Prieš portretą tokių pusla­piųyraketuri.Visdėlto lapassuportretuiš kitų išsiskiria tuo, kad antroji jo pusė(12psl.)yra tuščia,okituose lapuosees­kizaisdengiamosabijųpusės.Švarilapopusė pabrėžia portreto reprezentatyvumą,atskirumą,jokaipvienetoribasbeiatskirąpateikimobūdą–visa tai jungia irpapil­do piešinio baigtumas bei tą baigtumą irvienetiškumą patvirtinantis parašas. Dėl

56DionizasPoška,Raštai,Vilnius:Valstybinėgro­žinėsliteratūrosleidykla,1959,257.

57Tiekpirmojosąsiuviniotekstai,tiekpiešiniai(ki­taipneidalisantrojosąsiuviniotekstųirpiešinių)nėraatsitiktiniai–visieilėraščiaiturisavopradžiąirpabaigą,visipiešiniailiekabebraukymų.

toportretasgalibūtiinterpretuojamaskaipdailės pamokų piešinių siužeto atomazgaircentras.Žinoma,laikantisknygosfabu­loslogikos,galimasakyti,kadčiamatomeportretosukaupimoirišskaidymosiužetą,tačiau tokia interpretacijanebūtuadekva­ti.Beto,taireikštųlabaigriežtąUłamki... fabulospaisymąirprimetimąjainebūdin­gos spausdinimo praktikos įtvirtintos (neišrastos)kietos,statiškosirbaigtosknygosstruktūros, kurią formavo mechanizuotosjosgamybosišryškintaloginėtvarka.Silva rerumbūdingesnė„minkšta“,dinamiškairneišbaigta struktūra, mat panašių knygųatsiradimaspaprastaisusijęssuaugaline,onemechaninelogika.Silva rerumdažniau­siaipildomosbe išankstinioprojekto,yranetolydžios,priešingaineipagališankstinįpavyzdįparuoštosbei logiškai suformuo­tosspausdintinėsknygos.

AntanoBaranauskoeilėraščiaitaippatsudėstomi į tam tikrą pasakojimą, kurisnetiesiogiai nurodomas jo rengtos daliespavadinime – „sukauptos nuolaužos“.Knygojeyradevynitekstai–dalisjųkar­tojasiWiersze(pastariejiišskirtikursyvu):(1) „Papo! uczuć okruszyy...“, (2) „Hołd wdzięczności Do Zwierzchności“,(3)„Do P. M.M.“,(4)„DoS.p.AntoniegoDobiła­sa“,(5)„Rzeczywistośćpomarzeniu“,(6)„Powinszowanie Imienin JW Pani Olimpii CZYŻ Naczelnikowéj okręngu Radczyni Dworu. 17 Grudnia“, (7) „Do JW Pana Tonio CZYŻ Pułkownikowicza. Obraz Wiosny“, (8) „Do P. Lucyny H*** wImionniku“,(9)„Saułatekis“.Pasakojimostuburą sudaro eilėraščiai nuo antrojo ikiseptintojo,dedikacinistekstasir„Saułate­kis“čiadalyvaujakiekkitaip.Išpasakoji­

69

mo konteksto labiausiai iškrenta aštuntasis eilėraštis–„DoP.LucynyH***wImion­niku“. Šis „iškritimas“ fizinėje plotmėjepasirodo kaip prirašytumas, atskleidžian­tis,kadtekstasišpradžiųnebuvoįtrauktasįknygosstruktūrąirprirašomasvėliau.Šiskūrinys rašomas kone dvigubai smulkes­nėmis raidėmis, eilutės gerokai tankes­nės – taip įsispraudžiama į likusią laisvąerdvępuslapioapačiojepoeilėraščiu„DoJWPanaTonioCZYŻ Pułkownikowicza.ObrazWiosny“.Kadangieilėraštisvostel­pa, nelieka vietos nei po kiekvienu tekstu esančiamparašui,neidatai.

Teksto prirašytumas taip pat rodo josvarbąirneatsitiktinępoziciją,matdėljokoreguojamarašymotvarka,ergo šio teks­tostokojo.Tačiaunėraaišku,kaipjisdaly­vaujašiamepasakojime,taippatneaišku,kasyraeilėraščioadresatė.Beje,LiucinosHpalikimasbepavardėsyranebūdingas,nes Ułamki..., palyginti su Wiersze, yra kur kasmažiau reglamentuota erdvė.Tai

matyti palyginus dviejų besikartojančiųeilėraščių pavadinimus. Seksterne jie yratokie: „Do JWP.* O. C. Z powinszowa­niemImienin“;„D.P.TonioC.***Obrazpoczątku Wiosny“58. Ułamki... tų pačiųtekstų pavadinimai gerokai išsamesni:„PowinszowanieImieninJWPaniOlimpiiCZYŻ Naczelnikowéj okręngu RadczyniDworu.17Grudnia“,„DoJWPanaTonioCZYŻPułkownikowicza.ObrazWiosny“.Taigikūriniųpavadinimaikintapriklauso­mainuoto,įkokiątekstinębendruomenęorientuotamepluoštejieįrašomi.Ułamki... skirtanamųaplinkai(tainereiškia,kadjosnegaliskaitytinenamiškiai).OseksternasfunkcionuojaBaranauskokolegų,pažįsta­

58Pirminiamevarianteadresatųtapatybėsbuvodarlabiaupridengtos– žvaigždutepirmojo tekstopavadi­nimežymimaautorinėišnaša,kuriojenurodoma,kadPdidžioji reiškia „Pani“ (taip,matyt, daroma, tikslinantabreviatūrosskaitymą,t.y.kadvietojJWnebūtųskai­tomaPJW).Antrajametekstevardas„Tonio“žymimastikpirmąjaraideirtikvėliauprie„T“prirašoma„onio“,kurisišsitenkatikįrašomaspoC.***.

Eilėraščio „Do JW Pana Tonio CZYŻ Pułkownikowicza. Obraz Wiosny“ pabaiga ir (kitame puslapyje) eilėraščio „Sauła tekis“ pradžia. Tarp jų įspraustas „Do P. Lucyny H*** w imionniku“

70

mų irdraugųaplinkoje,kuriojeyraadre­satuspažįstančiųasmenų.Tadtokiepava­dinimai išsaugo diskretiškumą (o tai yravienaišviešoselgsenosnormų),tačiautuopatmetuneužkertakelioišsišifruotiabre­viatūras.Beto, tai įtakingiemsBaranaus­koaplinkosžmonėmsskirtitekstai,kuriaisveikiausiaisiektaįgytigalimybiųpaveiktisavosituaciją.Tokiųgalimybiųdaugėjanetik adresatams gavus jiems skirtus kūri­nius,betirpastariesiemsplačiaupaplitus.Matyt,dėl toWiersze esantį„D.P.TonioC.***ObrazpoczątkuWiosny“pasirašęs„Autor“, Baranauskas nubraukia šį saunebūdingą parašą (kuris, tikriausiai, atsi­randadėlkalbėjimopozicijos,kuriągali­manusakytikaipkalbėjimąvaikuijotėvųakivaizdoje)irrašojamįprastąabreviatūrąAB59.

KokįgipasakojimądėliojaBaranauskaslikusiaissavoeilėraščiais?Visijie,išskyrusdedikacinįtekstąir„Saułatekį“,yrasusi­jęsuraštininkavimu.„HołdwdzięcznościDo Zwierzchności“ – padėka vyresnybeiužraštininkovietą;„DoP.M.M.“–tekstoadresatasraginamasparašytiraštelį,galin­tįpakeistiBaranauskolikimą.Iškontekstogalima spėti, kad ši permaina galėtų būtiperkėlimasįkitąvietą;„DoS.p.Antonie­goDobiłasa“ – tekstasmirusiam raštinėskolegai; „Rzeczywistość po marzeniu“ –kalbama apie neišsipildžiusius lūkesčius(apie kuriuos, matyt, kalbama eilėraštyje„DoP.M.M.“);„PowinszowanieImieninJW Pani Olimpii CZYŻ Naczelnikowéjokręngu Radczyni Dworu. 17 Grudnia“

59Beje,Ułamki... abu šie pavadinimai suderinami – „poświęnczaAB.autor.“

bei„DoJWPanaTonioCZYŻ Pułkowni­kowicza.ObrazWiosny“skirtišeimai,tu­rėjusiaigalimybiųpakeistijosituaciją.

Taigi dėliojasi pasakojimas apie Ba­ranauskopastangasgautidarbovietąkuoarčiau namų60. Šie eilėraščiai yra ne tikpasakojimas apie minėtas pastangas, betirpatysyrašiosiekio„įrankiai“,veikimopriemonės. Baranausko aplinkoje (ir netik joje), eilėraščių rašymas buvo ne tikvienas iš saviraiškos būdų, bet ir specifi­nė dalyvavimo socialinėje komunikacijo­je forma, leidusi akumuliuoti papildomą,kadirnedidelį,betdėlkilmėsbeitarnybosapribųkitaipnepasiekiamą socialinėsga­liosrezervą.Kadjisgalėjopadėtišįbeitąnuveikti, galimamatyti iš eilėraščio „DoJWPanaTonioCZYŻ Pułkownikowicza.ObrazWiosny“istorijos.

VIII

Kaipminėta, pastarasis eilėraštis įrašytastiek Wiersze, tiek Ułamki... Tačiau Bara­nauskodienoraštyjeesamadarvienolabaipanašaus teksto, kuris nuo pirmų dviejųlabiausiai skiriasi tuo, kad neturi pavadi­nimo ir yra trimis strofomis trumpesnis. Šiosstrofossvarbios,matbūtentjostekstoadresatupadarojaunąjįČyžą.Todėl teks­tas dienoraštyje lieka gamtos vaizdo, otiksliau – netikėtai šalto kovo aprašymu.Taigi turime tris tekstus (dienoraštyje,seksterne bei silva rerum),kuriepažymėtitapačia1855m.kovo1d.data.Palyginusvisus triseilėraščius(kadangipalyginimoirapsisprendimųpristatymasraštuužimtų

60Tuometė jo darbovietė buvoVainute –Prūsijospasienyje.

71

nemažaivietos,tadčiapateikiamostikjoišvados)matyti,kadankstyviausiasturėtųbūti dienoraštin įrašytas variantas. Iš šioturėtų būti padaromasČyžui skirtas eilė­raštis, kuris vėliau įrašomas į Ułamki..., paskui – Wiersze.Įrašytasdienoraštyješiskūrinysfunkcionuojakaipsavitaužsklan­da tarpdviejųmėnesiųužrašų.TačiaupotrijųstrofųprirašymoirpaskyrimoČyžuitekstas iš privačios ir kitiems veikiausiainežinomos dienoraščio erdvės perkelia­masįviešumąirjojepapildomaiįtvirtina­mas įrašant įUłamki.... bei Wiersze. Nuo tadakūrinysįtraukiamasirpradedaveiktisociume. Ši veikla matoma dienoraščioįraše,pažymėtame1855m.balandžio3d., t.y.praėjusmaždaugmėnesiuipoeilėraš­čiopulkininkaičiui,irketuriemssupuse–nuoeilėraščiopulkininkieneiparašymo:

Nors Lorensas suKričinskiu dėjo pastangas,kadskirtųmaneįSkirsnemunęirįsavopusępalenkėponiąČyžienę;norsponasČyžas iš­prašė Rūmų Prezidento Tatarinovo pažadąpaliktimaneRaseiniųapygardoje,norspaga­liaubalandžio3d.AriogalojeRūmųpatarėjasPonas Lepešinskis pažadėjo mane paskirti įKvėdarną,oP.Buvenisnorėjo,kadsujaisne­atsisveikinčiau,tačiauvisatainiekonepadėjo,galutinis griežtas Rūmų potvarkis išsprendėmanonetikrumąir įsakėmaneneatšaukiamaiišsiųstiįTelšius,įViešvėnusarbaįkitąlaisvąvietą.61

Nereikėtų manyti, kad BaranauskasČyžų palankumą gavo tik eilėraščiais irviendėljųmėgintajampagelbėti.Tačiaueilėraščiaibuvovienasišveikimoirsocia­linioprestižokaupimobūdų.Kalbantapieankstyvuosius Baranausko eilėraščius,

61Antanas Baranauskas, Raštai VII/1, Vilnius: Bal­toslankos,2003,303–304.

kuriais mėginta veikti, reikia pripažinti,kad bene tiesiausiai (bet ne tiesiai) ban­dyta veikti antruoju Ułamki... eilėraščiu„Hołd wdzięczności Do Zwierzchności“.Tai Baranauskui nebūdingas tekstas, matčia ne tik dėkojama vyresnybei už rašti­ninkovietąbeižadamastropiaidirbti,betirreiškiamaspasiryžimasnegailėtikraujoirgalvosdėlimperatoriausirtėvynės(šiežodžiai rankraštyje grafiškai išskiriami),kuričiareiškiaRusijosimperiją.Šįtekstąrašožmogus,kuriokūriniaivėliautapsan­ticarinio pasipriešinimomanifestais, o jispats atvirai priešinsis carinei politikai. Ne­aišku,kamadresuojamasminėtaseilėraš­tis, tačiaukabėjimo situacija–padėkaužraštininkovietąbeiuolumoirryžtodekla­ravimas – rodo, kad kalbama vyresnybėsakivaizdoje.Eilėraštisdatuojamas1854m.rugsėjo21d.,Kaune–tenaiBaranauskastrumpam komandiruojamas iš Vainuto.Dienoraštyješiosdienosįrašonėra,tačiauesamarugsėjo22-osios:

ĮteikiuprašymąJoMalonybeiPrezidentui,kadman skirtų Raštininko vietą Panevėžio apy­gardoje. Gaunu rezoliuciją: ‚Назначить въПоневњжцкiйокругъилиТельшевскiй‘.Beto,PrezidentasžodžiupažadėjovietąViešvė­nuose,Telšiųapskrityje.Nors tenirnepagei­dauju, negalėjau prieštarauti ‚predloženiju‘.Dar rūmų Asesorius Ponas Lobočenka rašorekomendacinįlaiškąTelšiųapygardosVirši­ninkui.62

Galima tikspėlioti,ar /kiekeilėraštisprisidėjo prie rezoliucijos gavimo, tačiaujisuteikiailgailauktągalimybępersikeltiarčiaunamų,oaplinkybėmspalankiaisu­

62Antanas Baranauskas, Raštai VII/1, Vilnius: Bal­toslankos,2003,297.

72

siklosčius–galnet ir įAnykščius.Tiesa,viskątuojaupatsujaukiarūmųprezidentoiniciatyva – fonetinė rusų kalbos žodžiotranskripcija čia iškyla ne tik kaip prie­monė parodyti situacijos dvilypumą, kaipasiūlymasvirstaįsakymu,šiskitobalsas(bachtiniškąjaprasme)čiapasirodoirkaiplikimąveikianti(irtuojpatraštutampanti),užnuosavąbalsąirpoezijąstipresnėgalia.Eilėraščiaičianebepadeda,kitaipneipriešpusantrųmetų,kaiBaranauskassavoteks­tais įgijo dalies kanceliarijos darbuotojųKaunesimpatijas:

[1853rugsėjo]18.Iždininkasvakarepareika­lavomanoeiliųirjasperskaitęsgyrė,irnetne­patikėjo,kadvisosištikrųjųmano.[...]Manoeilės buvo skaitomos dalyvaujant visiemsvaldininkams ir Raštininkams, ir visi Rūmaigriaudėjonuojųpagyrimų. NečiajevasnorėjoišsiųstimaneRaštininku,betatsisakiauteisin­damasis nedidele patirtimi šiai vietai. 20. Penktadienis. JoMalonybė Ponas RūmųSekretorius Sopucka mano eilės išsinešėnamo,omandavėpaskaitytiduKrasickioraš­tųtomus.Visakanceliarijamanęsgailisi,kadtokstalentingasturėsiuliktiraštininku.63 [kur­syvas – T. A.]

Kursyvuišskirta jungtisrodo,kaipei­liavimaiBaranauskuisuteikiaprogą,užuotdirbusraštininkopadėjėju,iškarttaptiraš­tininku(proganepasinaudojęsjisįklimpstaVainute).Tadgalimasakyti,kadeilėraščiųrašymas irdarbas raštinėjene tikkonflik­tavo, bet ir papildė vienas kitą – visa šiveikla vyko platesnėje rašto ir jo tvarkossistemoje.

Apie Antano Baranausko pastangasgautivietąkuoarčiaunamųšeimynykščiainetikžinojo,betirtamskatino.Kaipminė­

63 Ten pat,262.

ta Ułamki...datuojami1855m.kovo31d.,otųpačiųmetųvasario24d.dienoraštyjeįrašoma:„BroliuiJonui rašiau iršiandienpat raštu išsiunčiau laišką, kuriame pla­čiai išdėsčiausavoreikalusirvisasmanolikimą liečiančias aplinkybes ir lemian­čias arba bent galinčias nulemti ateitį.“64 ŠiosaplinkybėskontekstualizuojaAntanoBaranauskodalį ir leidžia jąskaitytikaippasakojimą apie grįžimą, ar, tiksliau, pa­stangasgrįžti.Ovisąšįpasakojimą(turintįir savitą archetipą, kuris bene aiškiausiaiprasišviečiaOdisėjoje) vainikuoja „Saułatekis“, su jamepateikiamuekstatiškupa­saulio vienybės irDievo galybės išgyve­nimu,kurio „Niagoli leżuvis iszwiest ąntajszkibes/Niasniaturiżodżiutéjpdidżiosgalibes“65. Kaip jauminėta, šis eilėraštissietinas suBaranauskų gyvenamąja vieta–būtentčia juntamapasauliodermėir jąkuriančiobeipalaikančioDievobuvimas,būtentįšiąvietąarkuoarčiaujosirmėgi­nagrįžtiBaranauskas.

Apskritai Baranauskų tekstinėje ben­druomenėjeUłamki... galimamatyti kaipgrįžtamąjį gestą, savitą bendruomenę pa­tvirtinantį ir tvirtinantį saugos veiksmą.Piešiniai, nuorašai ir eilėraščiai rodo ats­kirų bendruomenės narių išsklidimą er­dvėje,tačiautuopatmetujietvirtina,kad,nepaisanterdviniųnuotolių,ryšiaiišlieka.Jie patvirtinami ir išlaikomi raštu, kuris jungiamasįvienąknygą.

64 Ten pat, 299.65Antanas Baranauskas, Raštai I, Vilnius: Baltos

lankos,1995,55.

73

Išvados

1855 m. datuojama rankraštinė knygaUłamki... priklauso silva rerum pobūdžioraštijai. Tai privačiai naudoti skirta ir užoficialių institucijų ribų parengta knyga,kurisavitaipratęsiaprivačiosrankraštinėsliteratūros (populiarumopiką pasiekusiosXVII–XVIIIa.) tradiciją.TodėlUłamki... (kaip ir didžioji Antano Baranausko kū­rinių dalis) skaitytina neperžengiant šiostradicijosribų,t.y.atsižvelgiantįrankraš­tinės kultūros specifiką. Jos nepaisymasneleidžiaadekvačiaisuprastitiekšiokny­gos,tiekkomunikacinėssituacijos,kuriojeatsiranda ši silva rerum, tiek jojeesančiųkūriniųirjųfunkcionavimo.

Ułamki... yra kolektyvinis kūrinys,kurį Jonui Baranauskui paruošė jo sūnūsAntanas ir Anupras Baranauskai. Dėl tojąįmanumatytikaipBaranauskųtekstinėsbendruomenės viduje atsirandantį tekstą.ŠibendruomenėapimaBaranauskųšeimy­ną,ojosstruktūraatkartojapatriarchalinėsšeimos modelį. Orientacija (nevienodubūdubeinevienodaiintensyviai)įšiąben­druomenęišlaikomadidžiojojedalyjetiek

lenkiškai,tieklietuviškairašytųBaranaus­kotekstų,otai(potencialiai)atverianau­juskeliusadekvačiausuprastiBaranauskokūrinius.

Anuprui Baranauskui priklausanti Ułamki... dalissudaromabrikoliažoprinci­pu(taiišmokyklinėsaplinkosatkeliavędai­lėspamokųeskizai,žemėlapiųpiešiniaibeinuorašai),kuriamreikiaspecifinio,spaudi­niamsnebūdingošiosilva rerum skaitymo būdo.Antano Baranausko rengtą dalį su­daro autoriniai eilėraščiai, kuriuos galimaskaityti kaip pasakojimą apie pastangasgautiraštininkovietąkuoarčiaunamų(taipsykiu pasirodo ir specifiniai rankraštiniųtekstųapykaitosirrecepcijosaspektai).

Šioje rankraštinėje knygoje varijuoja­mi nutolimo ir tapatumo įtamposmotyvai.Ułamki... galimamatytiirkaippastangąšiąpriešstatąįveiktiperraštą(balsobetarpišku­mą,situatyvumąirakustiškumą,pakeičiantįrašmensfiksuotumąirvizualumą)irtaippa­tvirtintiišliekančiustekstinėsbendruomenės,okartuirvisosšeimynosryšiusbeitapatumą.Minėtojipastangairsuteikiavientisumąšiaiišpažiūrospadrikaiknygai.

SiLVA rErUM of ThE BARANAuSKAS fAMILy

Tomas Andriukonis

S u m m a r yThis article describes a manuscript book Ułamki..., dated to 1855.This silva rerum, created in a rural environment, continues in a peculiar way the traditi­on of manuscripts prepared outside the limits of of­ficialinstitutions.Ułamki... was prepared within the textual community of the Baranauskas family. This community encompasses the Baranauskas family, and its structure repeats the patriarchic model of a family. Antanas and Anupras Baranauskas – authors of Ułamki... – dedicate this silva rerum to Jonas Ba­

ranauskas–thecentralfigureofthistextualcommu­nity as well as the head of the family.

The part prepared by Anupras Baranauskas is composed of texts and drawings (sketches for artlessons and maps) which come from his school ye­ars. The part by Antanas Baranauskas is composed of poemsauthoredbyhimself,whichmightbereadasa story of his attempts to secure a position of a scri­be as close to home as possible. Both parts include variationsonthethemeoftensionbetweenestrange­

74

Gauta:20120516 Autoriaus adresas:Priimtapublikuoti:20120612 Vilniausuniversiteto

LietuviųliteratūroskatedraUniversitetog.5,LT-01513Vilnius

El.paštas:tomas.andriukonis@gmail.com

ment and identity. The book itself is understood as an effort to overcome this opposition by means of a written text as well as to vindicate identity and extant

links within the textual community and at the same time the family. It is this effort that provides unity to this book, which prima facie seems rather diffuse.

75

ISSN0258-0802.LITERATŪRA201254(1)

ISTORINĖS ATMINTIES FENOMENAS PIRMOSIOS XX A. PUSĖS RAŠYTOJŲ KŪRYbOJE: FAbIJONO NEVERAVIčIAUS ISTORINIAI ROMANAI LIETUVIŲ IR LENKŲ LITERATŪROS KONTEKSTE1

Vaiva NarušienėLietuvos istorijos institutas

Straipsnyje analizuojami Fabijono Neveravičiaus istoriniai romanai Blaškomos liepsnos (1936) ir Erškėčiai (1937) pirmosios XX amžiaus pusės lietuvių ir lenkų istorinės literatūros (prozos ir dramatur­gijos) kontekste, susitelkiant į istorinės atminties problemą. Pasitelkiant kolektyvinės atminties teoriją, mėginama atskleisti rašytojo požiūrį į istoriją, jo atstovaujamas idėjas ir vertybes, taip pat stengiama­si paaiškinti jo pateikiamų idėjų ir vertinimų kilmę bei nustatyti, kuriai istorinei atminčiai – lenkiškai ar lietuviškai – šios idėjos ir vertinimai priskirtini.

Įvadas1

Pastaruoju metu Lietuvoje vis daugiaudėmesio sulaukia istorinės (kolektyvinės)atminties tyrimai, tiesa, daugiausiai atlie­kami istorikų2, o ne literatūrologų3, nors

1 Šisstraipsnisparašytasvykdantpodoktorantūrosstažuotę, finansuojamą pagalEuroposSąjungos struk­tūriniųfondųįgyvendinamąprojektą„Podoktorantūros(postdoc)stažuočiųįgyvendinimasLietuvoje“.

2Čiapaminėsime tikkeletąperpastaruosiusporametų išleistų darbų: Naujasis Vilniaus perskaitymas: didieji Lietuvos istoriniai pasakojimai ir daugiakultū-ris miesto paveldas, red. A. Bumblauskas, Š. Liekis, G. Potašenko, Vilnius: VU leidykla, 2009; Kultūro-logija 18: Istorinės vietos, atmintys, tapatumai, sud. V. Berenis, Vilnius: LKTI, 2010; D. Baronas, D. Ma­čiulis,Pilėnai ir Margiris: istorija ir legenda, Vilnius: VDA leidykla, 2010; Nuo Basanavičiaus, Vytauto Di-džiojo iki Molotovo ir Ribbentropo: atminties ir atmi-nimo kultūrų transformacijos XX–XXI amžiuje, red. A.Nikžentaitis,Vilnius:LIIleidykla,2011.

3IšpastarųjųgalimanurodytiRūtosEidukevičienėsatliekamusvokiečiųiraustrųliteratūrostyrimus:„(Re)konstruktionderVergangenheitimneuendeutschenFa­milienroman (unter besonderer Berücksichtigung des

literatūra, būdamaviena iš šios atmintiesperdavimoformų4,kaiptikatskleidžianetikrašytojo,betirvisuomenėsturimąpra­eitiesįsivaizdavimą,okartuirjosvertybesbeitapatybėsapibrėžtį.Taipnutinkatodėl,kad literatūros kūrinyje perteikiamą indi­vidualią rašytojo istorinę atmintį visadalemiavisuomenės,kuriaitasrašytojaspri­klauso,kolektyvinėatmintis,kitaiptariant,

Romans“Diemittagsfrau”VonJuliaFranck)”,Literatū-ra: mokslo darbai50,2008,35–46;„Die Dialektik von Vergessen und Erinnern inArno Geigers Roman “Esgehtunsgut”“,Triangulum: Germanistisches Jahrbuch 2008 für Estland, Lettland und Litauen, 2009, 57–75;„Lietuvosistorijosir istorinėsatmintiestematizavimasnaujausiojeAustrų literatūroje“,Darbai ir dienos 56,2011,9–33. Iš lietuvių literatūraiskirtų tyrinėjimųpa­minėtina Gitanos Notrimaitės monografija Atminties imperatyvai. Lietuvos istorijos mitologinimas Juditos Vaičiūnaitės ir Sigito Gedos poezijoje, Vilnius: LLTI leidykla, 2010.

4J.Assmann,„Pamięćzbiorowaitożsamośćkultu­rowa”,Borussia29,2003,13–14.

76

visuomenėsatmintiesrėmai5.Kolektyvinėatmintis–tainuolatkintantisvisuomenėsarjosgrupėspraeitiesįsivaizdavimas,kurįindividaikuria išsavoįsimintosinforma­cijos, kuri yra suprantama, atrenkama irperkuriamapagaltosvisuomenėskultūrosstandartus ir pasaulėžiūros įsitikinimus6. Kolektyvinėatmintisyraneatsiejamanuokolektyvinės tapatybės ir politinės legiti­macijos:jireiškianetikpanašųvisuome­nėsnariųpraeitiessuvokimą,tačiauteikiavienybėsirsavitumopojūtį,perduodatamtikrasvisuomeneisvarbiasvertybesirelg­senospavyzdžius7,taippatleidžiapagrįstiir įtvirtinti esamąvisuomeninę irpolitinęsantvarką. Anot kolektyvinės atmintiesteorijos kūrėjo Maurice’o Halbwachso,visuomenė gali gyvuoti tik tada, jei josinstitucijosremiasistipriaiskolektyviniaistikėjimais8, todėl istorinė atmintis tampasvarbia visuomeninės ideologijos kūrimopriemone.Kiekviena valstybė kuria savoatmintiespolitiką,kuriasiekiakonsoliduo­tisavovisuomenę,sustiprintijostapatybęirnukreiptijąnorimalinkme.

Visuomenėnetikrenkasi,kąatsiminti,bet ir stengiasi išstumti iš savo atmintiesviską,kasgalėtųskirtiindividus,atitolin­tigrupesvienąnuokitos, irkiekvienamelaikotarpyje vis iš naujo pertvarko savo

5M. Halbwachs, Les cadres sociaux de la mémoire, Paris:FélixAlcan,1925,63.

6 B.Szacka,Czas przeszły, pamięć, mit,Warszawa:Scholar,2006,44.

7Perkolektyvinęatmintįperduodamosgrupėsgy-Perkolektyvinęatmintįperduodamosgrupėsgy­venimuibūtinosvertybėsirpavyzdžiai,todėlkolektyvi­nėjeatmintyjeesančiosistorinėsasmenybėsyralabiausuvokiamos kaip tam tikrų vertybių nešėjos. Tas patspasakytinairapieįvykius,kurietampalaikysenųirelg­senųpavyzdžiais,visuomenei svarbiųvertybių simbo­liais. Ten pat, 94.

8 M. Halbwachs, 210.

atsiminimus,kadjuospriderintųpriekin­tančiųsąlygų9.Kadangiatmintiespavidaląlemianepraeitis,betdabartisirorientacijaįateitį10,išpraeitiesiškeliamatai,kasbū­tent tuo metu visuomenei yra svarbu. Is­torinėspraeitiessudabartinimasgaliįgauti„didžiojonaratyvo“statusą.Taipatsitinkatuomet,kainustojamaabejotijoautoritetu,jisimavyrautivisuomenėjeirkartusufor­muoja traukos lauką, kuris pajėgus inte­gruoti skirtingus istorinio sudabartinimoelementus11. Socialinę galią įkūnijantysvisuomenėje dominuojantys istoriniai pa­sakojimai,vadinami„didžiaisiaispasako­jimais“,arbametanaratyvais,panašiaikaipirmitiniaipasakojimai,siedamipraeitįsudabartimi,skatinakultūrinėspriklausomy­bėsirtapatybėsjausmą12. Šie istoriniai pa­sakojimaijungiamoksliniustyrimussuvi­suomenėsistorinėssąmonėsvaizdiniaisirvisuometturiemocinįir ideologinįkrūvį.Kitaip tariant, metanaratyvai yra tam tik­ros ideologinės paradigmos, padedančioskurtikolektyvinętapatybę.Rašytojai,kaipirdaugumavisuomenėsnarių,dažniausiaipatenka į „didžiųjų pasakojimų“ įtakoslauką,perimdamijųidėjasirvertybes,ku­riasperteikiairsavokūryboje.Tačiaugre­

9 Ten pat,206.10PasakPierreNora,istorijavisuometyrarašoma,

žvelgiantįateitį.P.Nora,„CommentécrirehistoiredeFrance?“,Les lieux de mémoire 2, sous la direction de PierreNora,Paris:QuartoGallimard,1997,2231.

11 A. Bumblauskas, „Lietuvos didieji istoriniaipasakojimai ir Vilniaus paveldas“, Naujasis Vilniaus perskaitymas: didieji Lietuvos istoriniai pasakojimai ir daugiaukultūris miesto paveldas, 21.

12 J. Assmann, Pamięć kulturowa. Pismo, zapa-miętywanie i polityczna tożsamość w cywilizacjach starożytnych, przekł.A.Kryczyńska-Pham,Warszawa:WUW,2008,33;J.Assmann,„Pamięćzbiorowaitoż­samośćkulturowa“,Borussia29,2003,16.

77

ta dominuojantiems atminties diskursamspadedančiųmeniniųtekstųkartaispasitai­komėginimų pateikti alternatyvią atmin­tiesversiją,kvestionuojančiąnusistovėjusįpožiūrį į praeitį13.Dviejų skirtingų pasa­kojimųapiepraeitį susidūrimasvisuometreiškianetikskirtingųistorijosinterpreta­cijų,bet ir idėjųbeivertybių,kuriasatsi­nešatiepasakojimai,priešpriešą.Čiaatsi­randaerdvėlyginimui,atskleidžiančiamtometo visuomenės turimą savo istorijos irtapatybėssuvokimą,vertybinesiridėjinesnuostatas,politinesorientacijas,valstybėsatminties politiką, „didžiuosius pasakoji­mus“,literatūrinęirkultūrinętradiciją,taippat individopastangaspasipriešintišiemsatmintiesrėmamsirkurtisavopasakojimąapiepraeitį,kartuteigiantsavasvertybesirtapatybėssampratą.

Žvelgiantįlietuviųliteratūrą,kaipvie­nasišįdomiausiųbandymųkitaippažvelg­tiįLietuvosistoriją,iškylamažaižinomatarpukariorašytojoFabijonoNeveravičiaus(1900–1981)kūryba,kuriojejispamėginopateikti skirtingą nuo „didžiojo pasakoji­mo“istorinėsatmintiesversiją,apiekuriąbuskalbamašiamestraipsnyje.

Pirmiausia derėtų kelis žodžius pasa­kyti apie patį Neveravičių, kuris iš kitųtometoautoriųišsiskiriavisųpirmasavobajoriška kilme ir neįprasta literatūrinėskarjerospradžia,kaiponepavykusio1934metųbirželio7dienosperversmoprivers­taspaliktikarinętarnybąLietuvoskariuo­menėskapitonasNeveravičiusatsidėjoli­teratūriniamdarbui.1938metaisįstojimoį

13J.Kalążny,„Kategoriapamięcizbiorowejwba-J.Kalążny,„Kategoriapamięcizbiorowejwba­daniach literaturoznawczych“,Kultura współczesna 3,2007,98.

Lietuvosrašytojųsąjungąproga„Literatū­ros naujienose“ prisistatydamas skaityto­jams,jispabrėžėsavokariniuspasiekimusir bajoriškumą, sujungiantį buvusiosLie­tuvosDidžiosiosKunigaikštystės piliečiosavimonėsirmoderniosios lietuvybėsdė­menis:

Gimiau 1900m. lieposmėn. 19 d. Raseiniųapskr.,Nemakščiųv.Pužųdvare,pasiturinčio­ježemaičiųbajorųšeimoje.Pirmiejikylančiossąmonės metai bėgo keistame atbundančioslietuviškos dvasios ir mickevičiškai senkevi­čiškosideologijoskratinyjesugerokupolinkiuįjaunosiosLietuvospusę.14

Rašytojobajoriškasavimonėirjovai­kystėje bei jaunystėje patirta lenkiškoskultūros bei literatūros įtaka, kartu peri­mantirtamtikruslenkųistorinėsatmintiesmomentus,yravienasišraktųįjokūryboskitoniškumą.

NeatsitiktinaiNeveravičiaus literatūri­niodarbopradžiataippatsusijusisulenkųliteratūra: 1935 metais jis debiutavo žy­mauslenkųprozininkoStefanoŻeromskioromano Nuodėmės istorija vertimu. Tais pačiaismetais išėjo ir jopatiesplunksnaipriklausantis psichologinis romanas Die-nos ir naktys, kurio pavadinimas taip pat siejamas su tuometu itin garsiuMarijosDąbrowskos romanu Naktys ir dienos (1931–1934).Persavoliteratūrinękarjerąrašytojas išleidopenkias prozosknygas15 ir septynis užsienio autorių, daugiausia

14 F. Neveravičius, „Autobiografija“, Literatūros naujienos 1,1938,5.

15 Dienos ir naktys,Kaunas:Sakalas,1935;Blaš-komos liepsnos 1–2,Kaunas:Pažanga,1936;Erškėčiai 1–2,Kaunas:Spaudos fondas, 1937;Palaimintas juo-kas,Kaunas:Spaudosfondas,1938;Dienovidžio sute-mos,Kassel-Mattenberg,Aistia,1949.

78

lenkų,romanųvertimus16.Iššioskūrybosmus labiausiai domina vertingiausią josdalįsudarantysistoriniairomanaiBlaško-mos liepsnos (1936) irErškėčiai (1937),sulaukęplatausatgarsioanometospaudo­je.PokaroNeveravičiaus,kaipirdaugelioemigracijonpasitraukusiųrašytojų,kūrybaLietuvojebuvopamiršta irvėlprisimintatikatgavusnepriklausomybę,kaiišnaujobuvoatrandamiišeivijoskūrėjai.1990m.pasirodė Blaškomų liepsnų fotografuoti­nis leidimas, Literatūroje ir mene buvo išspausdintas nebaigto istorinio romanoGulbių salafragmentas17.RecenzuodamasBlaškomas liepsnas, Rimantas Skeivys pasidžiaugė rašytojo sugrįžimu į lietuviųliteratūrąirparaginoišleistijoraštus,pla­čiau supažindinsiančius skaitytojus su jokūryba18,tačiaušispasiūlymaslikobeat­sako,oNeveravičiauskūriniainetaponeilabiaužinomi,neiskaitomi.Nesusidomėjojaisnėliteratūrologai.VienintelisGiedriusViliūnas ėmėsi rimtesnių Neveravičiausistorinėsprozostyrimų,susitelkdamastiesneįprastulietuviųliteratūrojebajorųgyve­nimovaizdavimuirrašytojobajoriškosiossavimonėsklausimais19,tačiaupalikdamas

16S.Žeromski,Nuodėmės istorija 1–3,Kaunas:Sa­kalas,1935;W.Reymont,Kaimiečiai 1, Kaunas: Saka­las,1937, t.2,1938;L.Wallace,Ben Huras, Kaunas: Sakalas, 1938; J. Kurek, Gripas siaučia Napravoje, Kaunas, 1938;W. Reymont 1794 metai: Paskutinysis Respublikos seimas, Kaunas: Žinija, 1939; L. Tolsto­jus,Ana Karenina 1, Kaunas: Valstybinė grožinės li­teratūros leidykla, 1941 (antrąjį romano tomą, išleistą 1943m.,išvertėPranasPovilaitis);G.Orwell,Gyvulių ūkis,Londonas:Nida,1952.

17F.Neveravičius,„Gulbiųsala“,Literatūra ir me-nas 6,1990,1,8–10.

18R. Skeivys, „Nenuneštas vėjo“,Metai 5, 1991,179.

19G.Viliūnas,Lietuvių istorinis romanas, Vilnius: Mokslas, 1992, 78–89; 196; To paties, „Paslaptinga

nuošalėjemums rūpimas istorinės atmin­ties problemas. Be to, aptardamas Neve­ravičiaus kūrinius, Viliūnas iš esmės ap­siribojolietuviųprozoskontekstu,tikšiektiek paliesdamas Blaškomų liepsnų pana­šumosuŻeromskioromanuPelenai klau­simą.Neveravičiaus romanai yra įdomūsbūtent tuo, kad remiasi tiek lietuviškąja,tieklenkiškąjaliteratūrinetradicijairisto­rineatmintimi,savitaijungdamiskirtingoskilmėsidėjas.Todėlnorintgeriausuvoktiidėjiniusirteminiusrašytojopasirinkimus,jopatirtasįtakas,taippatjokūriniųvertęiroriginalumą,būtinasnetiklietuviškas,betir lenkiškas kontekstas.

TaigišiostraipsniotikslasyrapristatytiNeveravičiaus istorinę kūrybą pirmosiosXX amžiaus pusės lietuvių ir lenkų isto­rinės literatūros (prozos ir dramaturgijos)kontekste,susitelkiantįistorinėsatmintiesproblemą, atskleidžiant rašytojo požiūrį įistoriją,joatstovaujamasidėjasirvertybes,taippatpamėgintipaaiškintijopateikiamųidėjųirvertinimųkilmę,stengiantisnusta­tyti, kuriai istorinei atminčiai – lenkiškaiarlietuviškai–šiosidėjosirvertinimaipri­skirtini.Tiriantistorinėsatmintiesproble­mą šio rašytojo kūryboje, bus remiamasilietuviųirlenkųistorikų,literatūrostyrėjų,taip pat kolektyvinės atminties teoretikųMaurice’o Halbwachs’o20, Jano Assman­

sala“,Literatūra ir menas 6, 1990, 8;To paties, „Fa­bijonuiNeveravičiuiišužmarštiessugrįžtant“,Aitvarai 2, 1991, 83;To paties, „Bajoras tarpukarioLietuvoje.FabijonoNeveravičiausgyvenimasirkūryba“,Lietuvių atgimimo istorijos studijos8,Vilnius:Moksloirencik-lopedijųleidykla,1996,365–384.

20 M. Halbwachs, Les cadres sociaux de la mémoi-re,Paris:FélixAlcan,1925.

79

no21, Pierre Nora22 bei atminties proble­matikątiriančiųlenkųsociologųBarbarosSzackos23,TadeuszoKwiatkowskio24, An­drzejausSzpocińskio25,LechoNijakows­kio26,SławomiroKapralskio27, literatūro­logėsLidijosBurskos28irkitųmokslininkųnaujausiaisdarbais.Atliekanttokįtyrimą,itin svarbus tarpdiscipliniškumas, sujun­giantisliteratūrologijos,istorijos,politinėsmintiesistorijosirsociologijosmokslųži­niasirleidžiantisplačiaupažvelgtiįtiria­musreiškiniusirgeriauatskleistipriežas­tiniusjųryšius.

Istorinė atmintis tarpukario lietuvių istorinėje literatūroje

FabijonoNeveravičiausistoriniairomanaipasirodė ketvirtajame XX a. dešimtme­tyje, kurį galime laikyti lietuvių istorinėsliteratūrosauksoamžiumi. Iki tolmenkai

21 J. Assmann, Pamięć kulturowa. Pismo, zapa-miętywanie i polityczna tożsamość w cywilizacjach starożytnych.Przekł.A.Kryczyńska-Pham,Warszawa:WUW,2008;AssmannJ.Pamięćzbiorowaitożsamośćkulturowa Borussia, 2003,Nr.29,11–16.

22 Les lieux de mémoire, sous la direction de Pierre Nora,Paris:QuartoGallimard,1997,3 tomes:La Ré-publique (1vol.,1984),La Nation (3vol.,1987),Les France(3vol.,1992).

23 B.Szacka,Czas przeszły, pamięć, mit,Warszawa:Scholar,2006.

24 P. T. Kwiatkowski, Pamięć zbiorowa społeczeń-stwa polskiego w okresie transformacji, Warszawa:Scholar,2008.

25 A. Szpociński, P. T. Kwiatkowski, Przeszłość jako przedmiot przekazu, Warszawa: Scholar, 2006;A.Szpociński,„Miejscapamięci“,Borussia 29,2003,17–23.

26 L.M.Nijakowski,Polska polityka pamięci,War­szawa: Wydawnictwo Akademickie i Profesjonalne,2008.

27 S. Kapralski, „Pamięć, przestrzeń, tożsamość.Próbarefleksjiteoretycznej“,Pamięć, przestrzeń, tożsa-mość,Warszawa:Scholar,2010,9–46.

28L. Burska, Kłopotliwe dziedzictwo. Szkice o lite-raturze i historii,Warszawa:IBL,1998.

tesidomėję šiuo žanru, per šį laikotarpįrašytojai sukūrėdaugiaunei tris dešimtisistorinių romanų, apysakų ir dramų.Tokįdidelį istorinių kūrinių derlių pirmiausiagalimasietisutuometuišgyvenamubend-ru kultūrinio bei literatūrinio gyvenimopakilimuirpadidėjusiuvisuomenėslitera­tūrosporeikiu29.

Kitąsvarbųakstinąrašytiistoriniuskū­rinius davė Vytauto Didžiojo jubiliejinių1930metų kampanija, paskatinusi visuo­menėsdomėjimąsisavopraeitimi.Šikam­panija tapo reikšminga Smetonos režimovykdomos atminties politikos dalimi, ku­riostikslasbuvoperbendrągarbingospra­eities prisiminimą suvienyti visuomenę,sustiprintijoskolektyvinėstapatybėsjaus­mą,pateiktijaisiektinasvertybesirpavyz­džius,kartuįtvirtintiesamąpolitinętvarkąirvisuomenės lojalumą jai30. Atliekant šįdarbą,atsakingasvaidmuotekonetikisto­rikams,betirmenokūrėjams,kuriųistori­nėstematikoskūriniaidėlsavoemociniųirestetiniųsavybiųbuvogerokaipaveikesniistorinėsatmintiesnešėjaineiistorikųdar­bai. Norėdamas paskatinti dailiosios lite­ratūros kūrėjus imtis istorinių temų, taispačiaismetaisVytautoDidžiojokomitetaspaskelbė šiamkunigaikščiui skirto litera­tūrinio kūrinio konkursą, kuriampasibai­gus, 1932 metais komiteto lėšomis buvoišleistiketurikomisijosatrinktikūriniai31,

29G.Viliūnas,Literatūrinis gyvenimas Nepriklau-somoje Lietuvoje,Vilnius:Almalittera,1998,68.

30 L.M.Nijakowski,Polska polityka pamięci, 49.31Norsnėvienamišvienuolikospateiktųjųkonkur­

suikūriniųkomisijapremijosneskyrė,tačiaupripažinovertais išleistiAntanoVienuolioromanąKryžkelės bei SergijausMinclovoDaina apie sakalą, taip pat Vlado BičiūnopjesęŽalgirisirStasioLauciauspoemąVytauto karžygiai.Žr.Viliūnas,73.

80

okomisijosatmestaBalioSruogosdramaMilžino paunksmė išspausdinta už priva­čiaslėšas.Atliepdamipadidėjusįistorinėsliteratūros poreikį, rašytojai ir vėlesniaismetais pateikdavo skaitytojams po kelisprozosirdramoskūrinius.

Savo istoriniuose kūriniuose autoriaiatspindėjo lietuvių istorijos „didžiajamepasakojime“ pateikiamą požiūrį į Lietu­vosistorijąirjostarpsnius,paremtądviemkolektyvinės atmintiesprojekcijomis, ku­riųvienabuvonukreiptaįvalstybingumoistoriją ir akcentavo ikiunijinį LDK isto­rijos tarpsnį. Anot Antano Kulakausko,1918 metais atkurta „Lietuvos valstybėidėjiškai buvo siejama su LDK istorijaiki Liublino unijos, pabrėžiant LDK lie­tuviškąsias šaknis, ieškant lietuviškumoLDK istorijoje, t. y. remiantis faktu, kad LDK politinį branduolį sudarė etniškailietuviškos žemės, o jos elito daugumą–lietuvių kilmės žmonės“32. Kita istorinėprojekcijaorientavosiįlietuviųtautosisto­riją, susitelkdama ties atgimimo laikotar­piuirjoasmenybėmis.Paklusdamišiomsistorinėsatmintiesprojekcijoms,rašytojaisavo kūriniams dažniausiai rinkosi LDKistoriją iki kunigaikščio Vytauto mirties,pokurios,kaiptikėta,prasidėjęsvalstybėsirimoirtautoslenkėjimolaikotarpis,Mai­ronio pavadintas „penketu amžių naktiesbeaušros“33.Pasakojimaiapiegalingąlie­tuvių valstybę ir didvyriškas jų kovas sukryžiuočiais turėjo skatinti tautinės savi­

32A.Kulakauskas,„NuoDidžiosiosKunigaikštys­tėsikirespublikos:LietuvosetnopolitinėsraidosXIXa.bruožai“,Kultūros barai 1,1995,59.

33 Maironis, Jaunoji Lietuva,Kaunas:S.Banaičiospaustuvė,67.

garbos jausmą, pasididžiavimą savo gar­binga istorija ir žadinti patriotiškumą34. Kita nemaža kūrinių grupė, priklausantidaugiausiai kairiosios pakraipos rašytojųplunksnai, vaizdavo 1863 metų sukilimąir po jo sekusius jau tautinio atgimimoepochai priskiriamus įvykius: knygnešiųžygius,Kražiųžudynes,1905metųrevo­liuciją.Taigi lietuvių istorinė literatūra išesmėsiliustravoXIXa.pabaigoje–XXa.pradžiojesusiformavusįistorinįmetanara­tyvą,todėljojesusiklostėselektyvusLie­tuvos istorijos vaizdas, kuriam būdingas„lietuviškų“viduramžiųišaukštinimas,pojožiojėjantisbemažketuriųsupusešimt-mečio„užmaršties“tarpas,apimantisįvy­raujančiasistorinesparadigmasnetelpantįLietuvos irLenkijosvalstybių suartėjimoirbendrosvalstybėsgyvavimolaikotarpį,pokuriobuvopersikeliama jau į lietuviųtautinioatgimimolaikus.

Būta itinmažai literatūrinių bandymųvaizduoti laikotarpį, įsiterpiantį tarp ku­nigaikščio Vytauto mirties ir 1863 metųsukilimo. Iš tokiųgalimapaminėtiKazioPlačenio biografinį romaną apie AntanąStrazdąPulkim ant kelių (1936),AntanoVienuoliodramą1831 metai(1937)irke­liasBalioSruogosdramas,kuriųdaugumaparašytos jau penktajame dešimtmetyje:Radvila Perkūnas(1935),Apyaušrio dalia (1941), vaizduojanti Šiaulių ekonomijosvalstiečių 1769 metų sukilimo įvykius,taip pat 1944 metais parašyta ir po karo iš­leista drama Kazimieras Sapiega(1947)irnebaigtaBarbora Radvilaitė(1946).Balys

34J.Keliuotis,„VytautoDidžiojovardupaženklintaliteratūra“,Naujoji Romuva 34–35,1932,721.

81

Sruoga buvo vienas iš nedaugelio tarpu­kario rašytojų, pamėginusių kvestionuoti„didįjį istorijos pasakojimą“, kuriame išesmės buvo atsisakoma XVI–XVIII am­žiausLietuvosistorijos.Perimdamasiššiopasakojimoneigiamąminėtojolaikotarpiovertinimą,Sruogaiškėlėbūtinybęįsisąmo­nintivisąsavotautosistorijąsujospakili­mųirnuopuoliųmomentais,kuriųkiekvie­nasyrasavaipvertingas:

Šešioliktojo šimtmečio pabaiga, septyniolik­tojo pradžia – tarytum žmonių užmirštas irDievoapleistas istorijoskampelis. (...)Lietu­vosistorijosskirsnispoLiublinounijos(1569)ikimūsųtautosatgimimo–nemėgstamaspasmustoksai.Liūdnairpiktamumsdėljo.Nu­mojameįjįranka.Mūsųvisaspasididžiavimaspasibaigia Vytautu Didžiuoju. Ir taip savo,pasakytume, istorinįdžiaugsmąnutraukdami,mesnegalimedidžiuotissavopanašumuįsu­brendusius...Teisybė,nuoLiublinounijosikiLietuviųtautosatgimimomesvalstybiniumastumažatežino­jomestebinamųlaimėjimų.Tačiaunegivienilaimėjimaipagrindžia istoriją;nepaliaujamas,nedalomasgyvenimas–štai jospagrindas.Oheroizmu,pasiryžimu,ištverme,tėvynėsmeilepersunktasiršisūkanotasismūsųkrašto,mūsųtautosistorijoslaikotarpis.Iršiamelaikotarpy­jeLietuvapatyrėne tikpralaimėjimus,bet irpakilimoblykstelėjimų.Lietuvairšįlaikotarpįturėjodaugįžymių,garbingųvyrų,kuriųmy­lėtiirgerbtimesdarneišmokome.35

Sruogos pastanga ieškoti šiame laiko­tarpyjepatrauklių,patriotiškųirherojiškųasmenybių, siekiant jas grąžinti į tautosistorinę atmintį, atliepė Adolfo Šapokos1932metaissuformuluotąlietuviųistorio-grafijosprogramą„raskime lietuviusLie­

35B.Sruoga,Radvila Perkūnas,B.Sruoga,Raštai 2, parengėA. Samulionis, Vilnius: LLTI, 1996, 141–142.

tuvosistorijoj“,kuriosvienasišpagrindi­niųtikslųbuvoišplėstiistorinėsatmintiesrėmus, įsisavinant po Vytauto valdymosekusiusamžius36.Tačiaulietuviųrašytojųtarpe,beSruogos,atsiradonedaugpanoru­siųapmąstyti įkolektyvinėsatminties rė­musneįtelpančiusirliteratūrosnepaliestusistorijosplotus.

Neveravičiaus Šešių kartų romanų ciklas lietuvių ir lenkų literatūrų kontekste

VienasištokiųirbuvoFabijonasNevera­vičius, kurio 1936 ir 1937metais išleistidvitomiai romanai Blaškomos liepsnos ir Erškėčiai savo tematika įsiterpia į „ūka­notąjį“,Sruogosžodžiaistariant,Lietuvosistorijos laikotarpį. Abu šie kūriniai pri­klauso autoriaus sumanytam Šešių kartų ciklui, kuris taip ir likonebaigtas.Šiamecikle rašytojas ketino pristatyti „tragiš­kiausius mūsų tautos gyvenimo laikotar­pius: nuo Nepriklausomybės praradimoligijosatgavimo“,atskleistiistorinioprie­žastingumodėsnius,„objektyviaiparody­ti,kaipmūsųtautosviršūnės,bajorija,pa­laipsniuiatsižadėdamagimtoskalbos,Di­džiosiosLietuvosKunigaikštijostradicijų,per separatistinį XVII amžiaus pabaigosjudėjimą,unijinį1831metųirprolenkišką 1863 metų sukilimus, nušvitus lietuviš­

36„Jeišiandiemūsųjaunepatenkinatėvusgaivinusilegendaapieamžinąherojiškąkovąsugeležinsnapiaiskryžiuočiais,apiegražiąjąmiškųidiliją,ypatingaiaukš­tasmūsųprotėviųmoralinesvertybes,taituolabiaune­galimemestisįkitąpusęirsutiktisusvetimšaliųpastan­gomisnuginčytimūsų tautos reikšmę (NB) jospačiosgyvenimo.Rastiją–uždavinysmūsųpačių.Kitimumsjosneparodys“.A.Šapoka,„RaskimlietuviusLietuvosistorijoj“,Naujoji Romuva21,1932,481.

82

kai Aušrai ir atgimstant Nepriklausomy­bei, atsidūrė tosnepriklausomybėspriešųeilėje“, taip pat nušviesti „raidą lietu­viškosios sąmonės, kylant jai iš tautosgelmių, iš amžiais prispaustos liaudies,ir atvedus ligi patriotiškos apoteozės –Nepriklausomybės“37.Pirmajameiššiųro­manųaprašomasmaždaug1770–1797lai­ko tarpsnis, apimantis visus tris Respubli­kospadalijimus,Barokonfederatųkovas,Ketverių metų seimą, gegužės trečiosiosKonstitucijospriėmimą,GardinoseimąirTadoKosciuškossukilimą,oantrajame–1831metųsukilimas.1938metaisįstojimoįLietuvosrašytojųsąjungąprogaLiteratū-ros naujienosepristatydamasskaitytojamssavo kūrybą, Neveravičius teigė rašąsdarvienąšiocikloromanąapietolimesnį1831–1856metų laikotarpį ir svarstąs, arnevertėtų tarp pirmojo ir antrojo romanųpasakojimų įterpti romano apie Napole­ono epochą38. Tame pačiame straipsnyjesavo Šešias kartas rašytojas pavadino neistoriniųromanųciklu,bet„dviejųšeimų–bajoriškosirbaudžiauninkųšeimoskroni­ka“,tuoparodydamassavoužmojįprozoskūriniaispapasakotiLietuvosistoriją.

Neveravičiaus romanų ciklas dėl su­manymo platumo – siekio nuosekliai pa­vaizduotiilgąirdramatiškąXVIIIamžiauspabaigos–XXamžiauspradžiosLietuvosistorijostarpsnį–yraišskirtinislietuviųis­torinėjeliteratūroje.GiedriusViliūnassavomonografijojeapielietuviųistorinįromanąŠešias kartasgretinasukitobajoriškoskil­mėsrašytojoVladoButleriopenkiųdalių

37 F. Neveravičius, „Autobiografija“, Literatūros naujienos 1,1938,5.

38 Ten pat.

Serija romanų iš lietuvio gyvenimo 1863 metais į Sibirą ištremto(1929–1939)39. Ta­čiauButlerio romanusvargiaigalima lai­kytiistoriniais, todėltoksgretinimasšiuoatveju nėra pakankamai pagrįstas, o kitųpanašių romanų ciklų pirmosiosXX am­žiaus pusės lietuvių istorinėje literatūrojenėra. Tokie istoriniai ciklai, atskleidžian­tys ištisosepochospaveikslą,buvoneretilenkų literatūroje. Šešios kartos teminiu požiūriutaippatpritampaprielenkųistori­nėsatmintiesirjąatspindinčiosliteratūros,kuriojenuoXIXamžiausbuvointensyviaiapmąstomasvalstybėsžlugimoirbandymųjąatkurtilaikotarpis.AnotJacekoKocha­nowicziaus,„sukilimai irkovosbuvobe­veikpagrindinėmedžiaga, iškuriosbuvokuriamas tautinės tapatybėsmitas“40.Čiagalima išvardytibentkelisNeveravičiausaprašomą laikotarpį atitinkančius romanųciklus: visųpirmapagal šeimoskronikosprincipą parašytą Jozefo Ignaco Kras­zewskio romaną Klajūnai (1868–1870),kuriame vaizduojamas bajoriškos PlutųšeimosgyvenimasBarokonfederatųkovų,Kosciuškossukilimo,Dąbrowskiolegionųbei1831metųsukilimolaikais,parodant,kaip kiekviena šios šeimos karta aukoja­si tėvynės labui41. Kraszewskio romanassavo aprašomu laikotarpiu visiškai atitinka Blaškomose liepsnose ir Erškėčiuosevaiz­duojamusįvykius,išskyrustarpšiųdviejų

39G.Viliūnas,Lietuvių istorinis romanas,87–88.40 J. Kochanowicz, „Powstanie i chłopi. Cztery

interpretacje“,Kościuszko – powstanie 1794 r. – trady-cja,red.J.Kowecki.Warszawa:BibliotekaNarodowa,1997,81.

41Cz.Kłak,„Karieratematulistopadowegowpol­skiejproziefabularnej“,Dziedzictwo powstania listopa-dowego w literaturze polskiej,red.Z.Sudolski,Warsza­wa:WydawnictwoUW,1986,430.

83

romanų žiojėjantį laiko tarpą, kurįNeve­ravičius taip pat žadėjo užpildyti.Didelį,betneikigaloįgyvendintąciklą,apimantįepochą nuoNapoleono karų iki 1863m.sukilimo,XIXirXXamžiųsandūrojebuvosumanęsirNeveravičiausverstasautoriusStefanasŻeromskis.Savoistoriniuosekū­riniuose jis siekėparodyti,kaipXIXam­žiaus kovose užgimė vertybės ir idėjos,leidusiosišliktivalstybępraradusiailenkųtautai42.Kalbantapie tarpukario lenkų li­teratūrą,paminėtinaTadeuszoKudlińskiodilogijaLaisvės raudonis (1937) irKerai (1938) apie Kosciuškos sukilimą ir Na­poleono karus, Stanisławo Szpotańskiošešių romanų ciklasBe saulės, apimantis 1830–1864metus, taip patWacławoBe­rento trilogijaSrovė (1934),Diogenas su kontušu(1937)irVadų saulėlydis(1939),pristatantiperiodąnuoStanislovoAugustoepochosiki1830–1831m.sukilimo.

LietuviųistorinėsliteratūroskonteksteNeveravičiausromanųciklas išsiskirianetik savo aprašoma epocha, bet ir tuo, kad jame daugiausia dėmesio skiriama bajo­rijos gyvenimui, o valstiečių personažailieka antrame plane. Galima numanyti, kad tolesnėse suplanuotose romanų ciklodalysevalstiečiamsbūtų tekęs svarbesnisvaidmuo, parodant po baudžiavos panai­kinimopasikeitusįjųstatusąvisuomenėje,padidėjusį tautinį ir visuomeninį sąmo­ningumąbei aktyvumą, tačiau išleistuoseromanuosedominuojabajorai.Šiuoatžvil­giu Neveravičiaus romanai vėlgi atitinkalenkųliteratūrinėjetradicijojesusiklosčiu­sįbajorųirvalstiečiųpasiskirstymą,kurį,

42Burska,47.

anotJanuszoTazbiro,nulėmėlemiamoba­jorijosluomovaidmenstometoistoriniuo­seįvykiuoseirvisuomeniniamegyvenimesuvokimas:

Istorinioromanoherojusvisųpirmabuvoba­joriškoji tauta. (...)Savaime suprantama,kadromanas kaipo literatūros žanras, atsigręžęsį bajoriškos valstybės praeitį, turėjo parodytibūtentšioluomoreikšmę.Jispasakojoapiedi­džiuosiusistorijosįvykus,kuriuosebūtentba­jorijavaidinoblogąarbagerą,tačiaulemiamąvaidmenį. Dar svarbesnė priežastis buvo ta,jograšymasapiebajorijąsuteikėgalimybępa­vaizduotiginkluotaskovas,kuriomstiekpriešvalstybės padalijimus, tiek tautinių sukilimųmetutaippatvadovavobajorija.43

TikXIX–XXamžiųsandūrojepo tru­putį imta išryškinti valstiečių vaidmenįlenkųtautoskovojeužlaisvę44, kaip antai StefanoŻeromskioapysakojeApie klajūną kareivį (1898), romanePelenai (1902) ar WładysławoReymonto romane1794 me-tai.TokiatendencijapastebimairNevera­vičiausromanuose,ypačantrajameišjų.

Lietuvių istorinėje prozoje bajoriškojitradicija, be Neveravičiaus, bemaž netu­rėjo savo sekėjų, tik dramaturgijoje būtanegausiųbandymų į pagrindiniusherojusiškelti bajorus, kaip kad Balio Sruogosdramose Radvila Perkūnas, Kazimieras Sapiega, Barbora Radvilaitė arba Antano Vienuolio dramoje 1831 metai. Tačiau ir

43J.Tazbir,„Historiawpowieści.“,Słownik litera-tury polskiej XIX wieku,red.J.BachórziA.Kowalczy­kowa,Wrocław:Ossolineum,2002,339. (Vert. V. N.)

44 J. Detko, „Świadomość społeczno-narodowachłopówwświetlepowieścilat1864-1939.Zarysprob­lematyki“,J.Detko,K.Dunin-Wąsowicz,Współuczest-nicy narodowej sprawy. Proza polska o udziale chłopa w powstaniu styczniowym i dojrzewaniu jego narodowej świadomości,Warszawa:LudowaSpółdzielniaWydaw­nicza,1973,217–218,230–232.

84

joje greta pagrindinės herojės bajoraitėsEmilijos Pliateraitės lygiai svarbų vaid-menį atlieka jos mylimasis valstietiškoskilmėssukilėlisAntanasStauskas,nenusi­leidžiantis jaisavoasmenybės jėga iržy­giais.Kituoselietuviųautoriųistoriniuosekūriniuose,aprašančiuosejausausiosuki­limą, svarbiausią vietą užima valstietiškipersonažaiirjųkovasubajorija,parodantšiąkaipsavokilme,kalba,kultūrairinte­resais priešišką lietuvių valstietijai. Tokįvalstiečiųirbajorųtraktavimąlietuviųlite­ratūrojenulėmėišdominuojančioistorinionaratyvo perimta etnolingvistiniu kriteri­jumipagrįsta lietuviškumo samprata ir išjosišplaukiantislietuviškumotapatinimassuvalstietiškumu,kartusuvokiantbajorijąkaip luominiu, kalbiniu, tautiniu ir poli­tiniu požiūriu atskilusią nuo lietuvių tau­tos45.AntaiNeveravičiausErškėčių recen­zentas šitaip aiškinobajorų ir jų istorijosnepopuliarumąbei valstietiškų personažųdominavimąlietuviųliteratūroje:

Laikotarpis po Liublino unijos iki šiolmūsųliteratūraitemųmažaitebuvodavęs.Mat,anosepochos bajorai vis labiau ėmė lenkėti ir dėltoLietuvaimirė.DabartinėLietuvaatgimėišapačios, iš liaudies. Todėl Lietuvos rašytojaidaugiausia vaizdavo baudžiauninkus, valstie­čius.46

45AnotAntanoAleknos,lietuviųbajorija,dalyvau­damapolitiniameAbiejųTautųRespublikosgyvenime,atskilonuolietuviųtautosirprisišliejoprielenkųtautos:„Bajoriškai-lenkiškojipolitikaprivedėlietuviųtautąpriesuskilimo.Bajoraiatsiskyrėnuosavotautosnetiktaitei­sėmis,betirkalba.Daugelisjųvisaiužmiršosavotėvųkalbą,ėmėgyventivienlenkųidealais.Bendrosvalsty­bės griuvimo nelaimės, pastangos atgauti nepriklauso­mybę,stipinolietuviųbajoruoselenkiškąjįpatriotizmą“.A. Alekna, Lietuvos istorija. Antroji praplatintoji laida, Tilžė:J.Reylenderiospaustuvė,1923,200.

46A.Kr., „F.Neveravičius,Erškėčiai“,Židinys 2, 1938,274.

Tad Šešių kartųcikloromanuosevaiz­duodamas lietuviusbajorus ir iškeldamasjų reikšmę bei nuopelnus savo kraštui,Neveravičius kartu siūlė etnolingvistiniotautinėstapatybėsapibrėžimoalternatyvą,artimąLDKpiliečio ar krajovco sampra­tai. Kitaip tariant, pateikdamas „nekon­vencionalią“ Lietuvos istorijos versiją47, rašytojas kartu pateikė ir ją atitinkančiasvertybes ir tapatybės apibrėžtį, kuri, kaipmatysime, buvo sutikta nepalankiai.

Paskutinysis LDK gyvavimo laikotarpis Blaškomose liepsnose

AptaruspagrindiniusNeveravičiaussuma­nyto Šešių kartų ciklobruožus lietuvių irlenkųliteratūrųkontekste,vertėtųapsisto­titieskiekvienuiššiųromanųirpamėgin­tiatskleistiautoriauspožiūrįįpateikiamusistoriniusįvykiusbeijosantykįsuistori­ne atmintimi. Pirmiausia reikia pasakyti, kad Blaškomose liepsnose vaizduojamiįvykiai–Barokonfederatųkovos,AbiejųTautųRespublikospadalijimaiirKosciuš­kos sukilimas – lietuvių istorinėje litera­tūroje, priešingai nei lenkų, nebuvo įlite­ratūrinti. Čia tik iš dalies tiktų paminėtiBalioSruogosdramąApyaušrio dalia apie 1769metų Šiaulių ekonomijos valstiečiųsukilimą,kuriojeminimos,betnevaizduo­jamosBarokonfederatųkovos.Žvelgiantį lenkų literatūrą, tiek teminiu, tiekstilis­tiniupožiūriuNeveravičiausromanasgre­tintinassuStanisławoReymonto trilogija1794 metai (1913–1918), kurios pirmąją

47E.Domańska,Historie niekonwencjonalne. Re-fleksja o przeszłości w nowej humanistyce,Poznań:Wy­dawnictwoPoznańskie,2006,13.

85

dalį Paskutinysis Respublikos seimas jisbuvo išvertęs į lietuviųkalbą, tad šiskū­rinys jambuvogeraižinomas, tai rodo irnemažaipanašumų,apiekuriuosnetrukuskalbėsime.

Rašydamassavoromaną,Neveravičiussiekėkuotiksliauatkurtiepochospaveiks­lą,todėlgilinosiįistoriniusveikalus,anuo­metiniųįvykiųliudininkųlaiškus,knygojepanaudojo autentiškų ano meto dainų48. Ištikimybė istoriniams šaltiniams ir pasi­tikėjimas istoriografijos darbais, traktuo­jantjuoskaippagrindinęgrožiniokūriniomedžiagą, būdingas XIX amžiaus lenkųistorineiliteratūrai,kurikūrėvaizduojamopraeitiespasauliorealumoiliuziją,smulk-meniškai atkurdama istorinį koloritą49. AnotMarijosOlszewskos,„savokūriniuo­serašytojaimėginoperteiktichronologinesįvykiųsekas.(...)stengėsiatkurti„didžio­siosistorijos“esmę,konstruodamilinijinį,vientisą,koherentišką,tvarkingąpasakoji­mą, pagrįstą visuminiu, vientisu pasauliomatymuirsusijusįsu istorijoskaip inter­pretuojančio pasakojimo koncepcija“50. Todėljųistoriniuosekūriniuosevaizduoja­mapraeitisyrastruktūrizuota,susistemintairideologizuota.Būtenttoksstruktūruotas,

48PatsNeveravičiusišvardijašiuosskaitytusveika-PatsNeveravičiusišvardijašiuosskaitytusveika­lus:JózefGrabiec,Dzieje narodu polskiego,EugeniuszStarczewski, Możnowładztwo polskie na tle dziejów, Szlachta na Litwie (Wilno, 1872),Listy Klementyny z Tańskich Hoffmanowej, Sprawa Dominika Pileckiego, Pieśni ziemianina, Marczewski Pieśni konfederatów Barskich. „P. Neveravičiaus pasiaiškinimo žodis: perdaug skubus sprendimas“, Lietuvos žinios 132, 1936,5,7.

49M.J.Olszewska,Drogi nadziei. Polska powieść historyczna z lat 1876–1939 wobec kryzysu kultury, Warszawa: Wydział Polonistyki Uniwersytetu War­szawskiego,2009,91.

50 Ten pat.

nuoseklusirideologizuotaspraeitiesvaiz­davimasbūdingasirNeveravičiui.

Blaškomų liepsnų centre yra Žemai­tijos bajorų Skirgailų šeimos gyvenimasdramatiškųistoriniųįvykiųfone.Daugiau­sia vietos kūrinyje užima bajorų gyveni­mokasdienybė, jų tarpusaviosantykiai irvienapokitospinamosmeilėslinijos.Ra­šytojasdaugdėmesioskiriabajorųbuitiesdetalėms ir jų papročiams, stengdamasistiksliaiperteiktitosepochosbajoriškopa­sauliokoloritą irdvasią.Šisdėmesysba­jorųkasdieniamgyvenimuiirpapročiamsBlaškomas liepsnas suartina suXIX am­žiaus lenkų gavendomis, kuriose, be kitako,buvomėgiamavaizduotibūtentSaksųirBarokonfederatųkovųepochą51.

Tačiaugreta jaukausSkirgailų šeimospasaulėlio yra nuolat jaučiami irmatomivalstybėje vykstantys pokyčiai ir svarbūsįvykiai, verčiantys personažus juos ap­mąstyti, vertinti, apibrėžti savo pažiūrasirpriimtisprendimus.Šie įvykiai išplėšiaherojusišjųkasdienybės,priversdamipa­miršti asmeninius rūpesčius ir įsitraukti įbendrą tėvynės gaivinimo ir išlaisvinimoreikalą. Neveravičius mėgsta kurti pano­raminius istorinių įvykiųpaveikslus,daž­nai perteikiamus jų dalyvių akimis: pvz.,Stolovičiųmūšį,gegužėstrečiosiosKons­titucijospriėmimoposėdį,Gardinoseimoposėdį, kuriame buvo pasirašytas antrojoRespublikos padalijimo aktas, SimonoKosakovskioegzekuciją,Vilniaus išvada­vimąirkt.Svarbiąvietąromaneužimapu­blicistinio stiliaus intarpai, kuriuose prista­

51T.Bujnicki,Polska powieść historyczna XIX wie-ku,Warszawa:PAN,1990,17.

86

tomairvertinamabendratuometėistorinėirpolitinėsituacija.

Blaškomose liepsnose piešiamas tiek lietuvių, tiek lenkų istorinėje atmintyjeįsitvirtinęsniūrusXVIIIamžiauspabaigosAbiejųTautųRespublikospaveikslas:že­mosmoralėsžmoniųvaldomasirsvetimųvalstybių besidalijamas kraštas, kuriameviešpataujachaosasirpolitinėanarchija:

Kraštas skendėjo chaose, blaškėsi, beviltiškaispurdėjo,sielvartingaikiloirvėl,negando,sa­viškiųniekingumoirsvetimosjėgosprislėgtas,gulėjauvisiškaipaslikas,išvisųpusiųdrasko­mas ir plėšiamas. Buvo parblokštas, kraujaisnutekėjęs,bemirštąs.(...)Oviduje–šaliesvir­šūnėstarpusavyjvaidijosi,savęsžiūrėjo,sve­timiemspataikavo,„auksolaisvės“saureika­lavo,liaudįišnaudojo,puotavo,lygbeprotybėspagautos,apakusiosirapkurtusios,nematyda­mosprasivėrusiosprarajos...52

Ieškodamas priežasčių, atvedusių priešios tragiškos padėties, rašytojas vado­vaujasi Krokuvos istorine mokykla, kal­tindamasvalstybėsvaldovusirdidikussa­vanaudiškumu, moralumo ir pilietiškumo stoka bei pataikavimu bajorijai, leidusiušiaiįsigalėtivalstybėsgyvenime:

Sotais bajorų pilvais Žečpospolita laikėsi. Irkaraliai tai suprato. Za króla Sasa jedz, pij i popuszczaj pasa! Bajorų pilvus prikimšęs, irsostetvirčiaubesėdįspasijuto.Buvotaip!So­tusbuvobajorųgyvenimas.(...)Iratvedė.Artužinai,jaunuoli,priekoatvedė?PriecarienėsmeilužioLenkųsosteirprieRiepnino!53

Anot Neveravičiaus, Lietuvos ir Len­kijos valstybę sužlugdė „...valdovai, di­dikiškikaraliukai, girtiRadvilai, parsida­

52 F. Neveravičius, Blaškomos liepsnos 1, 278–279.

53 Ten pat,1,136.

vėliai Branickiai, Čartoriskiai, Ževuskiaiir ištisas legionas kitų, kiekvienas traukėį savo pusę, kiekvienas savaip „gelbėjo“„tėvynę“,vulgo–savovaldas“54. Toks pat kritiškaspožiūrisįpragaištingąXVIIIam­žiausdidikų irbajorųvaidmenįvalstybėsgyvenime būdingas ir lietuvių istoriogra­fijai55.Ypatingos rašytojo nemalonės nu­sipelno paskutinysis valstybės valdovasStanislovas Augustas Poniatovskis, kurį,nešykštėdamas sarkazmo, apibūdina kaipsukvailėjusį, godų, parsidavusį Rusijai,gašlų senį, kurio silpnumu be skrupulųnaudojasisavanaudžiaidvariškiai:

Tuotarpususenęskaraliusvisdardžiaugsmin­gaišypsodavosi,išgirdęsdvariškiųjamtaiko­mą: Il aime toutes les femmes! ir, prisiekęsseimenaujaikonstitucijai,godžiaitiesėrankąįrusųambasadoriųskambiemsrubliamsgau­ti, kad turėtų lėšų nesuskaičiuojamiems savo

54 Ten pat,2,253–254.55AnotAntanoAleknos, „pamatinėvalstybėsyda

buvopernelygdidelisvienoluomo,bajorijos,įsigalėji­mas.Jipasisavinosauvisasteises,išgavosaudaugybęvisokių laisvių,atėmėvaldžią iškaraliaus irvyriausy­bės.(...)ištikrųjųvalstybęvaldėnevisibajorai,kaipjiemanė,betdidiejiponai,kurietarpsavęsvaidydamiesi,visosvalstybės tvarkąardė“.A.Alekna,Lietuvos isto-rija,178.TąpatįpožiūrįrandameirŠapokosredaguo­tojeLietuvos istorijoje: „Nebuvo iš viso jokios centrovaldžios,sukuriakasnorsbūtųskaitęsis.Teoriškaičiavisą valdžią turėjo patys piliečiai, t. y. bajorija, bet ištikro ji ničniekonegalėjo. Ji buvo susibūrusi apie tar­pusavykovojančius didikus, kuriemsnesutariant ir nėvienaipartijaineįsigalint,seimaiirteiro,irkraštenelikojokiosvaldžios;tuobūdusvetimųjųpapirkimamsirdi­dikų savivalei kelias buvo laisvas.Visuomenėsmasėsgyvenimoklausimaisnėnesirūpino“.Lietuvos istorija, red.A.Šapoka,Kaunas:Knygųleidimokomisijosleidi­nys,1936,398.Šįpožiūrįperėmėirlietuviųrašytojai.Pavyzdžiui,BalysSruogadramosApyaušrio daliaįžan­gojeteigia:„Dvejetąšimtmečiųsiautėjusianarchistiškainusiteikusibajorijapavertėkraštąnetvarkosjovalu.(...)Savanaudė,gobšiirplėšribajorija,beatodairosengusivargožmones,valstybępateikėkaimynampriešpiečių“.B.Sruoga,Apyaušrio dalia, To paties, Raštai3,parengėA.Tamulionis,Vilnius:LLTI,1997,11.

87

haremams išlaikyti, tuo tarpu,kai supuvęs jodvaras tikdairėsi,arnegulikurblogaipadėtivalstybėspinigai, ir reiškė savosusižavėjimą„tautos dievinamokaraliaus“ išmintimi, tikė­damasisgautipasižymėjimoordinąarpelnin­gąstorastiją,irbalsiaisakydamas:après nous le déluge!56

Panašus, tik ne toks sarkastiškas, šio valdovo paveikslas piešiamas ir Reymon­to romane 1794 metai, kur vaizduojamaslaisvos moralės, silpnadvasis, neturintisvaliospasipriešintiRusijoscarienėsirjospareigūnųįsakymamsvaldovas,silpnumomomentaisbesiskundžiantisdėljamuždė­tos per sunkios vadovavimo naštos57.

Neveravičius piktinasi, kad didžiosiosdaliesvaldančiojoelitoneprivertėatsipei­kėti nei pirmasis Abiejų Tautų Respub-likospadalijimas,neiLenkijos irRusijoskaras, nei galiausiai antrasis valstybėspadalijimas.Svaiguliopagauta, tarsi apa­kusi ir apkurtusi tam, kas vyksta aplinkui, diduomenė linksminosi nesibaigiančiuosepokyliuose,neretai rengiamuoseužRusi­josatstovųpinigus:

NuoSaksoniečiųlaikųnematytospuotosvijo­sipokylius,girtovynoputomisapdrėbtosvai­šėsplaukėsiautulingaupe,jogatrodė,tarytumkraštas švenčia džiaugsmingą pergalę ir yraviskopertekęs.Tuotarpu,kaisaujelėapdriskusių,pusalkaniųkareiviųbeginklo,beaprūpinimo,netikusiaivadovaujama, sielvartingai kovojo, liedamapaskutiniuskraujolašusMiro,GardinoirLie­tuvos Brastos laukuose, tuo tarpu, kai liaudis vaitojo po dygia, nepakeliama baudžiavosnašta ir niekad negalėjo užgydyti rečių nuoprievaizdiškų rimbų, tuometu, kai sužvėrėjękazokaikonfiskuotuosedvaruoseirkaimuose

56Neveravičius,2,253.57W.Reymont,Rok 17942,Warszawa:PIW,1980,

218.

rengėmedžiokles,šunimispjudydaminuogasmoteris po girias, prievartavo, plėšė ir degi­no,tuometu,kaineskaitlingipatriotaiaukojosavogyvybęirturtusžūstančiaitėvyneigelbė­ti–ponaiPoninskiaipriešišvykdamimedžiotipudravo savo šunis, o išmintingojo karaliausStasiaus šambelionai nakčiai apdėdavo sauveidus šviežia veršiena, kad būtų skaistūs, irprasimanydavo vis naujas liemenes, išsiuvi­nėtas žaliomis, skėčius rankose laikančiomisbeždžionėmis.58

Panašūs „šokių ant tėvynėskapo“pa­veikslai iškyla ir minėtajame Reymontoromane, kurio pirmajame tome įtaigiaivaizduojamos aukštuomenės nuotaikosGardino seimo metu, kuomet atšaukiant gegužės trečiosios Konstituciją ir Ketve­rių metų seimo nutarimus bei pasirašantantrojo valstybės padalijimo aktą, vykonuolatinėspuotosirlinksmybės.

Blaškomose liepsnose parodoma, kad nedidikų,betbūtentvidutinėsirsmulkio­siosbajorijostarpeatsiradotikrųpatriotų,suvokusių tragišką savo krašto situaci­ją, jam gresiančius pavojus ir pakilusių įkovą už jo atgaivinimą, sustiprinimą irsavarankiškumoišsaugojimą.ŠisNevera­vičiauspožiūrisyraartimasXIXamžiauslenkųliteratūrai.Kaippavyzdįčiagalimanurodyti IgnacąKraszewskį, kuris, „savoromanuose vaizduodamas smulkiąją ba­joriją – garbingą, pasišventusią ir patrio­tišką–jąpateikiakaippriešingybęegois­tiškiems,nutautėjusiemsirpasileidusiemsmagnatams“59.Prietokiųpatriotųpriskir­tinas ir pagrindinis romano herojus bajo­

58Neveravičius,2,252–253.59 B. Gołębiowska, „Próba zarysu rozwoju pol-B. Gołębiowska, „Próba zarysu rozwoju pol-Gołębiowska, „Próba zarysu rozwoju pol-ołębiowska, „Próba zarysu rozwoju pol­

skiej powieści historycznej do końca XIX wieku“,Prace polonistyczne seria XXVII, 1971, 102. (Vert. V. N.)

88

raitisGerardasSkirgaila, kuris, paakintasdėdėsIgnaco,įsitraukiaį Baro konfederatųkovą,pasibaigusiąskaudžiupralaimėjimu.Rašytojasteigia,kadtradiciškaididikųva­dovaujamabajorijajaunėrapajėgikovotiužsavokraštolaisvę,nesjaitrūkstapilie­tiniosąmoningumo irvienybės,odidikaidėl atsakomybės ir pagrindinių dorybiųstokos yra visiškai netinkami vadovauti šiaikovai.ŠitaiiliustruojapirmojeromanodalyjeaprašomasBarokonfederatamsLie­tuvoje vadovavusio kunigaikščioMykoloKleopoOginskiodvaras,kuriameperpatįkovųįkarštįkaraliavonerūpestingasgyve­nimas ir linksmybės.Oginskio lengvabū­diškumą ir visišką situacijos nesuvokimądar iškalbingiau perteikia Stolovičiųmū­šio paveikslas, kuomet konfederatams be­viltiškaipralaimint,kunigaikštisOginskis,užsidaręsvienuolyne,rašėoperą,„nesko­vostrenksmasteikėjamįkvėpimo“60.

Rašytojas palankiai vertina po Barokonfederacijos pralaimėjimo ir pirmojovalstybėspadalijimoatsitokėjusiosbajori­jospastangasreformuotivalstybę,suteiktidaugiau teisių miestiečiams ir nusikraty­ti Rusijos protektorato, tačiau kritikuojaKetveriųmetųseimodarbąapvainikavusiągegužės trečiosiosKonstituciją, pasak jo,visiškaisužlugdžiusiąLietuvosnepriklau­somybę.JospriėmimoposėdįstebėjęsGe­rardas jaučia padarytą skriaudą Lietuvai,nes ji, netekusi turėtojo savarankiškosvalstybėsstatuso,nuotoltesudarė„beteisędalįšiossmėlėtosšalies,kuriospašėlusiaitvinksinčiojširdyjjisdabarklajojairjau­čiasi svetimas“61. Reikia pažymėti, kad

60Neveravičius,1,242.61Neveravičius,2,158.

ši Gerardomintis bemaž atitinkaAntanoAleknos Lietuvos istorijosteiginį,jogpa­galnaująkonstituciją„Lietuvaturėjotaptipaprasta bendros valstybės provincija“62. Šioje vietoje Neveravičiaus remiasi nebelenkų istoriniu metanaratyvu, pateikusiuKonstituciją itin palankiai, bet kritiškaijosatžvilgiunusistačiusiu„didžiuojuLie­tuvosistorijospasakojimu“,kuriamatsto­vauja ir tarpukario lietuvių istoriografija,linkusi išryškinti savarankišką Lietuvosstatusą Abiejų Tautų Respublikoje63 ir kritiškaivertinusibetkokįšiosavarankiš­kumonetekimą.Vis dėlto,Neveravičiausnuomone,atsižvelgiant į tuometępolitinęsituaciją,derėjoatidėtiginčusdėlLietuvosstatusoAbiejųTautųRespublikoje,nestuometubuvodaugsvarbiaubendromisjėgo­mis sustiprinti valstybę ir apginti ją nuodidžiausiųjospriešų„maskolių“.TiktadabūtųgalimakalbėtiapieturėtųjųLietuvosDidžiosiosKunigaikštystėsteisiųsusigrą­žinimą.Rašytojo teigimu,XVIIIamžiauspabaigospažangiejiLietuvosbajoraibuvolinkę atsisakyti separatistinių siekių dėlbendros tėvynės išlaisvinimo idėjos, ta­čiau jienetapatinoLietuvossuLenkija irvisuometsuvokėjosatskirumą.ČiagalimaatpažintiLDKpilietiškumoidėją,neprita­pusiąneiprietarpukarioLietuvos,neiprieLenkijosistoriniųmetanaratyvų.

Įdomu,kadapibūdindamas,kasjamyratėvynė,Gerardaskaippriešstatąlenkiškai„smėlėtaišaliai“piešiamiškingąLietuvos

62Alekna,183.63Šapokosteigimu,„irXVIIIamžiujesavarankiš­

kojiLietuvosvalstybėsorganizacijaneišnyko“.A.Ša­poka, Lietuva ir Lenkija po 1569 metų unijos, Kaunas: Spindulys,1938,IX.

89

kraštovaizdį, paremtą lenkų literatūrinėjetradicijoje įsigalėjusiu idilišku giriomisapaugusiokrašto,kuriamegyvenadori irartimigamtaižmonės,paveikslu64:

Su tėvynės vardu jo širdyje siejosi giringiLietuvos plotai, skardžių sukaustyti Lietuvosupokšniai ir žemos smaragdinės lankos, su­smegusios,šiaudiniųstogųgauraisapžėlusiossodybos.Rudinioti, lėti,pareigingi, teisybęirDievąmylintysžmonės.65

Čia vertėtų nuo bajorų pereiti prieBlaškomose liepsnose vaizduojamų vals­tiečių.Romane jieparodomikaippasyvi,savobalsoneturintimasė,užkuriąmąstobajorai.Pažangesniejiišjų,veikiamiišuž­sienioateinančiųidėjų,imakeltivalstiečiųlaisvėsiržmogausteisiųklausimą:

Pasaulis sujudo iš sutrūnijusių pamatų. Visųtautų pažangieji ir taurieji ėmė kelti galvas,reikalaudami žmoniškų teisių ne vien privi­legijuotiems,betiršiaipžmonėms.Laisvėsiržmoniškumošūkiai,sklindąišvakarų,iškru­vinaižėrinčiosPrancūzijos,išAnglijosirnetištolimosišsilaisvinusiosAmerikos,plaukėperpasaulį, gaivindami apsnūdusius, feodalizmošimtmečiaisatbukintusprotus.Išlėtoėmėbustimasiųsąmonė.Beteisiai,atstumtieji,sugalvi­jaissulygintidairėsisunuostaba,sužinoję,kadirjiežmonės.(...)Šviesiausiprotai,tauriausiosasmenybėsėjotonaujojudėjimoprieky,neš­damiesi vėliavas su „žmogaus teisių“ šūkiu.Tačiaužmonijanebuvodarprirengtaprisiimtitai,kąjaipiršogeresniejijosatstovai.Tamsojeskendinčiosmasėstebebuvoinertiškos.66

Toks valstiečių traktavimas yra prie­šingas Sruogos dramai Apyaušrio dalia,

64D.Beauvois,„Mit„KresówWschodnich“,czy-D.Beauvois,„Mit„KresówWschodnich“,czy­li jakmupołożyćkres“,Polskie mity polityczne XIX i XX wieku,red.W.Wrzesiński,Wrocław:WUW,1994,97–98.

65 Neveravičius,2,158.66Neveravičius,2,119.

kurioje sąmoningi ir savo teises žinantysbaudžiauninkaipatyskylaįkovąužsavolaisvę ir žemę, pareiškę, kad su bajoraisBarokonfederataisjiemsnepakeliui67.

Neveravičiaus romane pabrėžiamaspaternalistinis pažangiosios bajorijos irvalstiečiųsantykisirjospastangosįtrauktijuosįpilietinęvisuomenębeikovąužsavokraštolaisvę.Kosciuškossukilimoišvaka­rėse Gerardas Skirgaila teigia nusivylęssavoluomožmonėmisirtiki,kadsukilimągalima laimėti tik su įpilietintos liaudiespagalba:

Netekau pasitikėjimo bajorija. Taip! Aš nuoamžiųperkartųkartasbajoras,praradaupasiti­kėjimąsavoluomu!(...)Mūsųdvasiasupuvu­si...Mesnegalimepakeltitėvynės,nesesamesilpniirsuniekšėję.Turimekviestispagalbonnaujasjėgas,kuriosįgalinstautąkovotiirlai­mėti!Irtomsjėgomstėvynėjeturimesuteiktinaująvietą.Nebevergų,nebeatstumtųjų,betteisėtųvalstybėspiliečiųvietą!68

Išjodamasįsukilimą,Gerardaspasiimairaštuoniolikaapmokytųkovotiirapgink-luotųbaudžiauninkų,kuriemspažada,kadgrįžusbuspaleistinuobaudžiavosirgausžemėsnuosavybėn.Lygiagretaparodomasatsirandantis ir pačių valstiečių pilietinissąmoningumas,kurįrodoirjųpalankumasbeiteikiamaparamasukilėliams.

Panašuspožiūrisįvalstiečiusbūdingasir minėtajam Reymonto romanui. Jamepagrindinis herojus bajoras Seweras Za­rębataippattėviškaielgiasisusavobau­džiauninkais ir yra jų mylimas. Romanenesykįpabrėžiama,kad laisvosLenkijospagrindas yra laisvi valstiečiai, ir be jų

67B.Sruoga,Apyaušrio dalia, 111.68Neveravičius,2,300.

90

bajorai sukilimonelaimės69.Einantiems įsukilimą baudžiauninkams taip pat sutei­kiama laisvė ir pažadama žemė. TačiauReymontokūrinyjevalstiečiamstenkakurkas svarbesnis vaidmuo nei Blaškomo-se liepsnose,kurjie liekabeveiknebylia,pasyvia ir dažniausiai bevardemase.NetirbaudžiauninkasPetras, lydėjęsGerardąBaro konfederatų žygiuose bei išgelbėjęsjįsužeistąStolovičiųmūšyje,nėraplačiauapibūdinamas, neatskleidžiama jo pasau­lėžiūra.Otrilogijoje1794 metaipabrėžia­masreikšmingasvalstiečiųvaidmuosuki­limeirjųherojiškakova.Valstiečiaipatysstoja į sukilėlių gretas, jie suvokia savokovostikslą,drįstapasipriešintiponamsirginamūšiuosepelnytąasmenslaisvę.To­kiaReymonto pozicija atspindiXIX–XXamžių sandūroje svarbiąvietą lenkų isto­rinėjeatmintyjeužėmusiąKosciuškossu­kilimolegendą,iškėlusiąesminįvalstiečiųvaidmenįformuojantistautaiirjoskovojedėllaisvės70.

Nepaisant sukilimo pralaimėjimo,Neveravičius baigia romaną optimistinegaida – viltingu grįžtančio namo iš rusųkalėjimo paleisto Gerardo laišku, kuria­mešisišreiškiasavotikėjimą,kaddarneviskasbaigta, jog ir toliau reikiadirbti irtęstikovąuž tėvynės laisvę.Šisviltingastikėjimas tautosnesunaikinamumu,vedęsį lenkų legionus ir įXIXamžiaus sukili­mus,ryškiaiatsispindilenkųistorinėjeat­mintyje ir ją iliustruojančioje literatūroje.TaspatsReymontassavotrilogijąpabaigia

69Reymont,3,20.70J.Kochanowicz,„Powstanieichłopi.Czteryin­

terpretacje“,Kościuszko – powstanie 1794 r. – tradycja, 81–82.

teigdamas, kad, nepaisant visų skaudžiųpralaimėjimų ir valstybingumo praradi­mo,Lenkija nepražuvo ir tęsė savo kovąužlaisvęikipatjosatgavimo.Beje,šįpo­žiūrį,pabrėžiantįsukilimoidėjinęprasmętolesneikovaiužlaisvę,išsakoirMykolasBiržiška savo knygelėje apie 1794 metųsukilimąLietuvoje.Anotjo,šissukilimassvarbus tuo, kad apgynė Lietuvos garbę,nespriešai„nebedrįsoskelbtiLietuvąpa­čią sutikus svetimą jungą priimti. Antravertus,šispirmassukilimaspraskynėkeliąantrambeitrečiam[sukilimui]irapskritaiatviramirstačiamžmoniųpasipriešinimuiRusųpriespaudai,kurisneleidojaimusvi­siškaipaglemžtiirsurusinti“71.

AptarusNeveravičiauspožiūrįįroma­nepateikiamus istorinius įvykius, vertėtųpereiti prie juose dalyvaujančių herojų irjųatstovaujamųidėjųbeivertybių.Pagrin­dinisromanoherojus–bajoraitisGerardasįkūnijapagrindiniusXIXa. irXXa.pra­džios lenkų literatūroje piešiamo bajoropatrioto paveikslo bruožus.Visų pirma –gilųtikėjimą,kadpirmutinėbajoroparei­gayrapasiaukojamas tarnavimas tėvynėslabuiginklu ir savodarbu. Jambūdingasbajoriškas išdidumas, neleidžiantis pa­miršti savo garbingos kilmės ir asmensvertės, tačiau ir dora, teisingumas, žmo­niškumasirpagarba,rodomairžemesnio­jo luomožmonėms.Taipažangiųpažiūrųbajoras,kuriamartimoslaisvės,lygybėsirbrolybėsidėjos.Neveravičiuspagallenkųliteratūroskanonąkuriaprograminįhero­jų,kuriopaveiksląsavomonografijojeyra

71M.Biržiška,Lietuvos sukilimas 1794 metais, Vil­nius:Bajevskiospaustuvė,1919,3.

91

aptarusiMagdalenaMicińska. Pasak jos,tautos didvyris paprastai yra bajoriškoskilmės, savo vaikystę ir brendimometusleidžiakaimiškojedvaroaplinkoje,ojau­nystėje yra linkęs į pramogas, nuotykiusirbravūras. Jogyvenimo lūžį irperėjimąįsuaugusiųjųpasaulįženklinanelaimingameilė.Šispatirtassukrėtimasjįvienaiparkitaipatveda įkovosužvisuomenėsgėrįkelią72. Šie Micińskos išskirtieji biogra­fijos momentai užima nemažą pirmojoBlaškomų liepsnų tomo dalį, kurioje pa­sakojama apie kasdienį Imbarės dvareliogyvenimą,paįvairinamąvaizdingųiškylosrogėmis,medžioklės ir puotų scenų. Ge­rardasmielaidalyvaujaprovincijosbajorųpasilinksminimuose,ovienopasivažinėji­morogėmismetuįsimylikaimynystėjegy­venančiąbajoraitęAnelę.Slapčiapaėmęsarklį,naktįjojajosaplankyti,tačiaužirgasžūva,onaktinisnuotykisbaigiasimotinosnuosprendžiu atskirti Gerardą nuo gimi­nėsirjopabėgimuišnamųpasdėdę,kurjispradedakovotojoužlaisvękelią.Ane­lę tėvai išsiunčia į nežinomąmiestą. Šiąsiužeto liniją verta atpasakoti todėl, kadbūtentdėl jospanašumoįŻeromskioPe-lenusNeveravičiussulaukėkritikųkaltini­mųdėlplagijavimo73.PagrindinisPelenų herojusRafalasOlbromskistaippatmielai

72M.Micińska,Między Królem Duchem a Miesz-czaninem. Obraz bohatera narodowego w piśmienni-ctwie polskim przełomu XIX i XX wieku (1890-1914), Wrocław:Leopoldinum,1995,275–301.

73 [P. Juodelis] „Plagiatas ar „savarankiška kūry­ba“?“,Literatūra 2,1936,22;S.Kapnys,„Kompiliuo­ta beletristika“,Kultūra 5, 1937, 325–328;A. Puida,„Keistas mūsų literatūros reiškinys: Blaškomos lieps-nos? Popioły?“,Lietuvos žinios 126,1936,5;A.Ven­gris, „F. Neveravičius Blaškomos liepsnos“, Naujoji Romuva 10,1937,238–240.

dalyvauja provincijos bajorų pramogose,panašiosiškylosrogėmismetujamįširdįkrintadailišviesiaplaukėHelena.Jojantišslaptonaktiniopasimatymo,jaunuolioku­melęužpuolairsudraskovilkai,osužino­jęsapietaitėvas,išvarosūnųišnamų.PošioįvykioHelenaišsiunčiamaįdidmiestį,oRafalas,lygiaikaipirGerardas,išvykstaįatkampųgiminaičiodvarelį.Pelenus taip patprimenatrumpos,tragiškaipasibaigu­siosGerardomeilėsMatildai istorija, kaimerginažūvanuoplėšikų(n.b.rusų)ran­kų.TiekPelenams, tiek Blaškomoms lieps-noms būdinga pagrindinių herojų kaita irkaikuriųskyriųpradžiojepateikiamipoe­tiškigamtosaprašymai,sukuriantysatitin­kamą nuotaiką ir padedantys kaip įžangatolesniems įvykiams74. Taigi Żeromskioįtaka čia sunkiai paneigiama, ypač turintgalvoje,kadjokūrybaNeveravičiuibuvožinoma–savorašytojokarjerąjispradėjobūtentnuošioautoriausNuodėmės istori-josvertimo.Neabejotina,kadbuvoskaitęsir Pelenus–vienąišgarsiausiųXXamžiauspradžios lenkųromanų.Tačiau,nepaisantŻeromskioįtakos,Blaškomų liepsnųnega­lima vadinti Pelenųplagiatu.Reikiaturėtigalvoje,kadaburašytojaisavoromanuosekuria tam pačiam literatūriniam kanonuipriklausantį programinį patriotinį herojų,tadčianeišvengiamaiatsirandapanašumųirsutapčių.

Kiti Blaškomų liepsnų personažai taippat dažniausiai atitinka XIX amžiauslenkų literatūroje įsitvirtinusius tipiškusbajorųtipažus:žiauri,despotiška,konser­

74Neveravičius,t.1:33,75–76,122,212,248–249,t.2:36,94–95,186–187,278.

92

vatyvi, baudžiauninkus engianti Gerardomotina (minėtajame Żeromskio romane vaizduojamastironiškaspagrindiniohero­jaustėvas),geraširdė,švelniirgailestingaauklėMarijona,pikta,pagiežingasenmer­gėirdavatkatetaAurelija,linksmas,nuo­širdus,tiesausbūdopatriotasdėdėIgnacasSkirgaila,viskomatęsnarsuskarysJonasPševlockis, sarmatizmo ideologija per­siėmęs konservatyvių pažiūrų kaimynasButleris,švelniiratsidavusimylimojiMa­tilda.Romanepasirodo irkelios istorinėsasmenybės–LietuvossukilėliųvadaiRo­mualdasGiedraitis,JokūbasJasinkis,JanasSuchoževskis irAloyzasSulistrovskis.Jųvaidmuotėraepizodinis,neišplėtotas.Ap­rašydamas šias asmenybes, Neveravičiuslinkęsgerokaiidealizuoti.Pavyzdžiui,mū­šyjedėlVilniauskovojęsJokūbasJasinskislyginamassukaržygiušventuJurgiu:

Jis atrodė tarytum kažkas nerealaus, nelygi­nant koks karo dievaitis, skriejąs per gatvesnepaliečiamas tarp klaikių degėlų liepsnų,tratantšūviamsirskambantginklams.Atrodė,kad jinežinąs,kasyrabaimė,nepaisąs jokiopavojaus.Prietaringirusųkareiviainedrįsoįjįtaikyti.Išlūpųįlūpasskridojųeilėsekupininuostabosirmistiškosbaimėsžodžiai:-SviatojGeorgij!SviatojGeorgij!75

Tokspatsistorijosdidvyriųidealizavi­masbūdingasirkitiemstieklietuvių,tieklenkųautoriams,iškuriųčiavėlgigalimaprisimintiReymontą,savotrilogijojeįkū­nijusį Kosciuškosmitą, kuris šio kūriniorašymometu buvo pasiekęs savo apogė­jų76.

75Neveravičius,2,309.76 M.Micińska,„KultTadeuszaKościuszkii jego

rola dla utrzymania świadomości narodowej PolakówwXIX–XXwieku“,Lietuvių atgimimo istorijos studi-

Kaip jau esame minėję, Blaškomose liepsnoseitinreikšmingąvietąužimabajo­riškogyvenimoirbuitiespaveikslai.Rašy­tojastalentingaikuriabajorųbendravimo,puotų,medžioklių,pasivažinėjimųscenas,kurios,nepaisantgausybėstapybiškųdeta­lių,išlaikodinamiškumąirekspresyvumą.Pažymėtinasjogebėjimaskeliaisštrichaisnupiešti ryškias, šmaikščiasmizanscenas,sukurti charakteringus bajorų paveikslus,nepamirštant perteikti jų kalbą, perpintąlotyniškųir lenkiškųposakiųbeidaineliųcitatų. Ši kalbos stilizacija suteikia pasa­kojimui spalvingumo, gyvumo ir komiš­kumo:

Sakau jums, omnibus spectantibus, kad viva exemplačiaturite,kaiptinkasvečiusgarbingaipriimti ir conviviumruošti,–ėmėbalsiaigirtiteisėjas,betjįnutraukėgalestalosėdįsponasGaižauskas,kurs,iškėlęsšakutemarinuotąun­gurį,plonuveriančiubalsususpiegė:Indykzsosem,barszczzbigosem–dawniejjadłypany;dziśrobakiiślimakijedzą,jakbociany!77

Įdomu, kad emigracijoje rengdamasantrąją savo romano laidą, Neveravičiusišvertė lenkiškus posakius ir dainas į lie­tuviųkalbą,tačiauitinnevykę,tiesiogne­mokšiški,komiškųeiliuotųtekstųvertimaitikpakenkėromanui,kaiptaimatytiiššiosdainelėsvertimo:

Kopūstinį,KalakutusSeniauponaivalgė;

jos17:Nacionalizmas ir emocijos. (Lietuva ir Lenkija XIX–XX a.),sud.V.Sirutavičius,D.Staliūnas,Vilnius:LII, 49.

77Neveravičius,2,46.

93

Odabarties,Kaipgužučiai–Kirmėles,gyvates!..78

Kurdamasbajorijosgyvenimovaizdus,paįvairintus anekdotinėmis ir humoristi­nėmis situacijomis, Neveravičius remiasiXIX amžiaus lenkų gavendų tradicija79. Lenkųliteratūros,ypačminėtųjųŻeroms­kio ir Reymonto kūrinių, įtaką galimaįžvelgti ir dinamiškose, ekspresyviosesukilėlių gyvenimo irmūšių scenose, su­dėliotose iš ryškių, greitai besikeičiančiųepizodųirvaizdų80.

LietuviųrecenzentaiišsykįvertinoNe­veravičiausromanoteminįnaujumąirori­ginalumą.EduardasViskantagyrėrašytojąuždrąsą imtis lietuvių literatūroje ir isto­riografijoje mažai tepaliesto laikotarpio,tačiaunumatė,kadbūtentdėlsavotemos–bajorųgyvenimoirvaizduojamosepochosromanasnebuspopuliarustarpskaitytojų:

„Blaškomosliepsnos“jaupačiusavoužsimoji­muyraveikalasįsidėmėtinasirvertingasypačtuo,kadčiapirmąkartąoriginalinėjeliteratūro­jepaliestiligišiolneimūsųbeletristųneinetgimūsų istorikų nejudinamiLietuvos –Lenkijosvalstybiųlaikotarpioįvykiai,tikraivertivisoke­riopo tiekmūsųmenininkų, tiekmokslininkųdėmesio (...) Plačiajai publikai šis Neveravi­čiausromanasgalbusirnelabaipopuliarusjauirdėlto,kadjisaprašo„svetimą“mumsLie­tuvosbajorųaplinkąirišvisotaipnepopulia­rųpasmusligšiolunijinįLietuvosgyvenimolaikotarpį.81

78F.Neveravičius,Blaškomos liepsnos 2, Londo­nas:Nida,1959,43.

79T.Bujnicki,Polska powieść historyczna XIX wie-ku,17.

80Neveravičius,t.1,162–168;t.2,296–308.81 Gražvydas [Edvardas Viskanta], „F. Neveravi­

čiausBlaškomos liepsnos“, Vairas 2,1937,243.

Viskantos nuomonę palaikė VytautasMaciūnas, sukritikavęs Neveravičiaussumanymą pavaizduoti ne valstiečių, betbajorų luomą, kuris tautiniu ir socialiniupožiūriuyrasvetimaslietuviųtautai:

Romano medžiaga būtų įvairi ir įdomi, betlietuviuiskaitytojuitokssvetimasirnemielasyra tasai sulenkėjusių bajorų,mūsų proseno­lius baudžiauninkus engusių, dykaduoniškasgyvenimas.Jispasigendavalstiečiųgyvenimovaizdų...82

Jam pritarė ir Antanas Vengris, teig­damas, kad lietuviui rašytojui visų pirmaturirūpėtivalstiečiųgyvenimas83.Kritikųpasisakymuose galima įžvelgti tam tikrąprieštaringumą: girdami rašytoją už pa­stangas išplėsti lietuvių istorinės atmin­ties rėmus,visdėltokritikavo jįuž šiuosrėmusperžengiančiųbajoriškųvertybiųiridėjųiškėlimą,traktuodamijaskaipsveti­maslietuviųtautai.Neveravičiausistorinispasakojimasvargiaitilpoįdominuojančiąlietuvių tautos istorijos paradigmą, nessiūlėlaikytilenkakalbiusLietuvosbajoruspatriotus lietuviais ir jų istorijąpripažintilietuviųistorijosdalimi.

1831 metų sukilimas Erškėčiuose

Vos metai po Blaškomų liepsnų pasiro­dymo Neveravičius išleido antrąjį Šešių kartųcikloromanąErškėčiai,vaizduojan­tį 1831metų sukilimą. Šis sukilimas dėlsavo bajoriško pobūdžio taip pat nebuvopopuliaruslietuviųliteratūrojeirganakri­tiškaivertinamasistoriografijoje84. Sukili­

82V.Maciūnas,„F.Neveravičius,Blaškomos lieps-nos“,Židinys 1,1937,133.

83A. Vengris „F. Neveravičius, Blaškomos lieps-nos“,Naujoji Romuva 10,1937,238.

84IšistorikųdarbųgalimapaminėtiVilniujeišleistą

94

mošimtmečiuiskirtosstudijos1831 metų sukilimas Lietuvoje įvade Petras Purėnaskonstatuoja, kad „toji bajoriškoji Lietu­vos-Lenkijos valstybė ir toji 1831 metųrevoliucijamums,lietuviams,galdaugiaublogo,kaipgerodavė“85. Panašiai sukili­masapibūdinamasirAdolfoŠapokosreda­guotojeLietuvos istorijoje86.Pabrėždamasšiosukilimosvetimumąlietuviųtautosin­teresams,Maironisjįvadinatiesiog„lenkųmaištu“87.Nenuostabu, kad, dominuojanttokiam istoriniam naratyvui, iš lietuviųrašytojųsukilimotema,beNeveravičiaus,susidomėjo tik TadasAdomonis, parašęsmeniniu požiūriu silpną romaną Bedalių aušra (1933)apie1831 ir1863metų su­kilimus,irAntanasVienuolis,taispačiais1937metais,kaipasirodėErškėčiai, išlei­dęsdramą1831 metai.

Žvelgiant į lenkų istorinę literatūrą,pažymėtina, kad šis sukilimas dėl poli­tinių priežasčių (cenzūros) populiarumutoligražuneprilygoKosciuškossukilimui,Henriko Dąbrowskio legionų žygiams ar1863metųsukilimui88.1830–1831m.su­kilimasįlenkųistorinęatmintįvisudidin­gumusugrįžo tarpukariu, artėjant jo šim­tmečiui,kaibuvoišleistireikšmingiistori­

Augustino Janulaičio studijąLietuvos valstiečiai 1831 metais(1921)irsukilimošimtmečiuiskirtąPetroPurė­nostudiją1831 metų sukilimas Lietuvoje(1931).

85P.Purėnas,1831 metų sukilimas Lietuvoje, Kau­nas:Spindulys,1931,3.

86„Sukilimasnedavėniekamnaudos.Lenkijosau­tonominėkaralystėbuvopanaikinta,LietuvairLenkijabuvonuterliotos,daugžmoniųžuvosukilimomaišaty,odardaugiaubuvoištremtaįRusijosgilumą“.Lietuvos istorija,red.A.Šapoka,464.

87Maironis, Raštai 4: Lietuvos praeitis. Ketvirtoji laida, žymiai perdirbta,Kaunas:Raidė,1926,226.

88Cz.Kłak,„Karieratematulistopadowegowpol­skiejproziefabularnej“,427.

kųSzymonoAskenazioirWacławoTokar­zojamskirtiveikalai,sukėlęvisuomenėjedaugdiskusijų,taippatspaudojepasirodėdaugpopuliariųstraipsniųsukilimotema.AnotistorikoStefanoKieniewicziaus,„išidėjiniosukilimopaveldobuvoišskiriamavienanata:didvyriškasužsidegimassiektinepriklausomybės,nuostabikovasugalin­gu priešu. Pralaimėjimo aplinkybes buvolinkstamaapeiti“89.Šiojegyvosusidomė­jimoatmosferoje išėjo irdaugelis istorinįmetanaratyvą iliustruojančių grožinių kū­rinių:StanisławoSzpotańskioromanasBe saulės (1926), Stefano Krzywoszewskiodrama Kova (1928), Edmundo Jezierskioromanas Lapkričio naktis (1930), Kazi­mierzoGołbosromanasDidžiosios legen-dos šešėlyje (1932),TadeuszoKonczyńs­kio drama Emilija Pliaterytė(1933).Taippatpaminėtinasalternatyviąatmintiesver­sijąpateikiantisLeonoKruczkowskio ro­manas Kordianas ir chamas(1932),kuria­meatskleidžiamassocialinioirpatriotiniosukilimomotyvųkonfliktas.Kaipmatyti,lenkųistorinėjeliteratūroje1831metųsu­kilimasturėjopakankamaistipriątradiciją,sukuriamėginsimegretintiNeveravičiausErškėčius.

Savo romane rašytojas tęsia Blaško-mose liepsnosepradėtąžemaičiųbajorųirvalstiečiųšeimųgyvenimokroniką.Vienoskartos laiko tarpo skiriamuose Erškėčiuo-se veikia tų pačių Skirgailų, Krantauskųir Butvilų šeimų palikuonys, tebėra gyvikai kurie personažai, įterpiami pasakoji­mai apie Blaškomose liepsnose aprašomus

89S.Kieniewicz,„Dziedzictwo ideowepowstanialistopadowego“,Dziedzictwo powstania listopadowego w literaturze polskiej, 19.

95

įvykius ir jų dalyvius. Erškėčiuose, kaip ir Blaškomose liepsnose, daugiausia vie­tosskiriamaXIXamžiauspradžiosbajorųkasdienybei,jųbuičiai,papročiams,tarpu­saviosantykiams.Šiamekūrinyjeyrama­žiauLietuvosistorinęsituacijąpristatančiųpublicistiniųintarpų,jiepakeičiamiherojųpasisakymaisirpasakojimaisbeiatkurtaisįvykių (sukilėlių vadų pasitarimų ir mū­šių)paveikslais.SkirtingaineiBlaškomo-se liepsnose,aprašančioseganailgąporosdešimtmečių laikotarpį, Erškėčių veiks­masapimatikporąmetų,kuriųcentreyrasukilimoįvykiai,įtraukiantysįsavosūkurįromano herojus ir keičiantys jų pažiūrasbei likimus.

Erškėčiuose Neveravičius tamsiomisspalvomispiešiaRusijosvaldžiojeesančiosLietuvos situacijądevyniolikto šimtmečiotrečiojo dešimtmečio pabaigoje – ketvir­tojodešimtmečiopradžioje,paminėdamasirNikolajausNovosilcevo įvykdytus pro­cesus prieš Vilniaus universiteto studen­tų slaptųjų organizacijų veikėjus: „viskaspasmaugta, viskas užgniaužta. Geriausižmonės tremiami, kalinami... pasijudintilaisviau nebegalima. Visos organizacijosuždarytos, išvaikytos.Nebelikoskaisčiųjųpranašų...“90Tačiaupatirtų represijųneiš­sigandęsjaunimasimasi„vaduotitėvynęišpančių“–rengtidarvienąsukilimą.Pana­šiaikaipEdmundoJezierskioromaneLap-kričio naktis91, 1831 metų sukilimas pa­rodomaskaipjaunosdvasiosiridealizmoproveržis, įkvėptasAdomo MickevičiausOdės jaunystei, kurio tikslas yra įgyven­

90F.Neveravičius,Erškėčiai 1, 224. 91E.Jezierski,Noc listopadowa,Warszawa:Biblio­

tekaNowości,1930,165.

dintikilniasfilomatųidėjas:atkurtiAbiejųTautų Respubliką, panaikinti baudžiavą,pakeltikultūrinįirekonominįkraštolygį,taippatįkūnytiPrancūzųrevoliucijosidea-lus–laisvę,lygybęirbrolybę:

Nesileisime smaugiami ir niekinami. Turimeiškilti, turime prikelti tėvynę ir atitaisyti tasklaidas, kuria padarė mūsų protėviai. Pakel­sim savo balsą, pakelsim rankas, kai išmušvalanda,pakelsimirginkląpriešengėjus,pa­laidosimoportunizmąirsutrešusiofeodalizmolikučius,išlaisvinsimvergusirsujaiskaipsubroliais,kaipsulygiais,stosimįkovąužsavoirjųlaisvę.92

Rengiantyssukilimąbajoraiatviraike­liavisųluomųlaisvėsirlygybėsklausimą,suprasdami, kad privalo palaikyti valstie­čiųlaisvėsiržemėssiekį,suteiktijiemsly­giaspilietinesteises,šviestijuosirįtrauktiįbendrąkovą,nestiksusivienijusivisuo­menėsugebėsiškovotilaisvęirsukurtivi­suotinęgerovę:

Norėdamilaimėti, turimeeitivisi, turisukiltivisa tauta, kaip vienas žmogus.Nebajoriškatauta, bet tautos visuma. Kyla liaudis ir rei­kalauja sau teisių. Palaikykim ją, kovokimdrauge su jais, prikelkim seną, galingą vals­tybęnaujaispagrindais!(...)norėdamisukeltiliaudį,turimepažadėtinekokiųlengvatų,betturimepažadėtiišlaisvintivergusirjuospada­ryti teisėtaisatgijusiostėvynėspiliečiais.Pri­sikėlusitėvynėturėsjiemspatikrintižmoniškąbuitį.93

ŠiaiidėjaipritariapagrindinisErškėčių herojusAndriusSkirgaila,kuris,išeidamasį sukilimą, paleidžia iš baudžiavos savovalstiečius irkviečia juos laisvunorueitidraugegintitėvynėsnuopriešų.

92 Neveravičius,1,225.93 Neveravičius,1,248–9.

96

Romanepabrėžiamanetikvisųluomų,bet ir abiejų valstybių konsolidavimosisvarba sukilime, tikint, kad tik sujungusvisų jėgas, galima tikėtis pergalės priešRusiją irAbiejųTautųRespublikos atkū­rimo:

Nutilo vaidai, atšipo neapykantos, asmeniš­kumai. Jųvieton iškilopatriotizmoapoteozė.Betdraugetojjausmų,idėjųirbesiartinančiosaudros maišaty galutinai skendo lietuviškosbajorijosišskirtinumojausmasiratšiporegio­nalinisLietuvospatriotizmas.Atrodė,esąstikbendras priešas ir bendri interesai.Negausūslietuviško žodžio gynėjai ir lietuviškos tauti­nėssąmonėskėlėjaidirbotyliai,nepalankiau­siomis sąlygomis, karščiausi Didžiosios Lie­tuvosKunigaikštystės propagatoriai nuėjo susrove, nes supratovieni neiškovosiąTėvyneilaisvės. Bajorijai užsitrynė sąvokos Lietuvair Lenkija, susidarė sintezė –Tėvynė, kuriosdidybęatgaivintijikilo.Tačiaukiekvienasjųvisa siela jautėesąsdidingos tautos sūnus ir,norslenkiškaikalbėdamas,savelaikėirvadi­no lietuviu.94

Šioje citatoje rašytojas pateikia jo ro­manųherojams tinkantį lenkiškaikalban­čio lietuvio apibrėžimą, kuriame ryškusLDK pilietiškumo momentas, kai suvo­kiantsavokraštoatskirumąirvertę,kartujaučiamipatriotiniaijausmaibendraitėvy­nei–AbiejųTautųRespublikai.

Toje pačioje citatoje duodama užuo­minaįužgimstančiąetnolingvistinęlietu­viškumosampratą,siejamąsu„lietuviškožodžiogynėjais ir lietuviškos tautinėssą­monės kėlėjais“. Erškėčiuose po truputįimamas kelti ir lietuvių kalbos vartojimoklausimas: demokratiškai nusiteikusi ba­jorijanebelaikošioskalbosmužikiška,betpripažįstajosgrožįirturtingumą.Nuočia

94 Neveravičius,2,37.

nebetoliikisuvokimo,joglietuviuibajoruibūtinaišmokti„užmirštą“protėviųkalbą:

...vien tikmes kalti, kad toji sena, garbinga,kitadosdidvyriųvartotakalbamerdi,nykstairgėdingaislapstosigiliausiuosepartikuliarųuž­kampiuose.Kurgijinemerdės,jeižmonėsgė­dijasijakalbėti.(...)Mūsųponai,seniaiužmir­šę savokilmę, užmiršo ir protėviųkalbą.Netik patys paniekino puikią, turtingą sentėviųkalbą, bet ir liaudį verčia kalbėti jai svetimakalba.(...)Lietuviųkalba–labaiturtingakal­ba,daugturtingesnėužkitasiružlenkų.Jituridaugybę žodžių išreikšti kad ir kilniausiomsmintims,tikmesjosnemokam...95

Neveravičius čia truputį paankstinašį bajorijos sąmonės pokytį96. Šiuose josamprotavimuosegalimaatpažintinuolie­tuvių tautinio judėjimo laikų istoriniamemetanaratyve gyvuojantį požiūrį į išorinįLietuvos bajorijos sulenkėjimą, supranta­mą kaip kultūrinę apnašą, kurią nuvaliusgalima pasiekti lietuvišką branduolį, kurįnesugadintąišsaugojotikvalstiečiai,rašy­tojovadinami„tautosšerdimiirdruska“.

Reikiapažymėti,kadvalstiečiaišiameromaneatliekakurkassvarbesnįvaidme­nį nei ankstesniajame. Ir sukilime jiemstenkapirmenybėpriešbajorus,nesjiepir­mieji sukyla, nenorėdami duoti rekrutų.Valstiečiainebėrapasyviirtamsimasė,betmaištingai nusiteikę (ypač jaunimas), pa­sitikintyssavojėgairsavoteisesįnirtingaiginantys žmonės, kurie reikalauja suma­žintilažą,priešinasifizinėmsbausmėmsir

95Neveravičius,1,177–178.96PasakAntanoKulakausko,atsigręžimoį„protė­

vių“kalbąprielaidosėmėryškėtitikapieXIXamžiausvidurį.A. Kulakauskas, „Lietuvos bajorija ir lietuviųtautinisbeivalstybinisatbudimas“,Literatūros teorijos ir ryšių problemos. Etnosocialinė ir kultūrinė situacija XIX a. Lietuvoje,sud.S.Žukas,Vilnius:Mokslas,22.

97

maištaujapriešrekrutųimtiatėjusiuscarokareivius:

Taipšaukė,grasė,kilojokumščius irvisstū­mėsi į priekį, jau įsirito į užpakalinį dvarokiemą, tartumketindami čiapat kąpulti, su­lamdyti,nušluotinuožemės.Tokiagaliajuosapsiautė, tokssavojėgossuvokimasirpasiti­kėjimassavimi...97

Valstiečiai ne tik kviečiami ponų, betirpatysstojaįsukilėliųgretas,visųpirmaviliojamigalimybėsgautiasmeninęlaisvęir žemės. Jie suvokia ir juos su bajoraisvienijantį siekį – išsilaisvinti ir Rusijosvaldžios:

Taip kilo pilkoji Lietuvos liaudis, didvyriš­komis širdimis, antžmogiška drąsa ir kraujuapšlakstytomis pastangomis kraudama naujo,nepriklausomo,laisvoiržmoniškogyvenimopagrindus, įsižiūrėjusi į savo vadus, ponus,kurie jai šiandien neatrodė engėjai ir kan­kintojai ir žadėjopatenkintikarščiausius jostroškimus–suteiktilaisvęirduotižemės.(...)Užmiršęskriaudas,jieėjoišviensubuvusiaisengėjaisnukariautiįsibrovėlįniokotoją...98

Romane idealizuojamas valstiečių su­kilėliųpatriotinisnusiteikimas,jųnarsairryžtas, nepaisant prasto apginklavimo irpasiruošimo,stotiįkovąsupriešu99.

Pažymėtina,kaddaugelislenkųautorių,siekdamipabrėžtilenkųtautosvienybęko­vojedėllaisvės,valstiečiustaippatparodėkaipaktyviusirsąmoningus1830–1831m.sukilimodalyvius,norsbuvoirnemažane­pritariančių šiai istorinei paradigmai, ku­riekaipLeonasKruczkowskismanė,kadvalstiečiai nebuvo suinteresuoti dalyvautisukilime.Visdėltotarpukariuparašytuose

97Neveravičius,1,240–241.98Neveravičius,2,165.99Neveravičius,2,164–165.

šiostematikoskūriniuosedominavovisuo­menęsutelkiantiidėja,kadkovaužlaisvęyra visos visuomenės, o ne tik vieno jossluoksnio reikalas, ir kad pergalei būtinasuvienytivisųjėgas100.

Šią idėją plėtoja ir lietuvių autoriaiAdomonis ir Vienuolis. Tačiau Adomo­nio Bedalių aušrojevienijimosiiniciatyvakyla tik iš bajorų, kai šie dėl idėjinių arsavanaudiškųpaskatųįkovąsuRusijaužAbiejųTautųRespublikos atkūrimą sten­giasiįtrauktiirvalstiečius.Opatysvalstie­čiainėranusiteikęprisidėtipriebajorų irnori sukiltivieni,nelaukdamibajorų,nesjiemsrūpibaudžiavospanaikinimas,onebajorųsiekisatkurtibuvusiąvalstybę.

Vienuoliopožiūris įvalstiečiųdalyva­vimą sukilime yra artimesnis Neveravi­čiui.Savodramojejisiškeliabendrąvisųluomųkovąužlaisvę,šiąvienybępabrėž­damas ir pagrindinių personažų sukilimovadų bajoraitės Pliateraitės ir jos myli­mojoAntanoStauskopora.Pažangiainu­siteikębajoraiskelbiavisųžmonių laisvęir lygybę, paleidžia savo baudžiauninkusir duoda jiems žemės, kviesdami visusdraugestotikovotisupriešais.Valstiečiaidramojeparodomikaipsąmoninga,veikli,savarankiškajėga,savovaidmeniuvisuo­menėje prilygstanti bajorijai. Kitaip neiAdomonis,Vienuolissavodramojepalikonuošalėjepatriotinioirsocialiniosukilimotikslų konfliktą, tačiau išryškino lietuviųirlenkųtikslųbeiidėjųnesuderinamumą.Sukilimopradžiojekvietęssuvienytijėgas

100 M.Dąbrowski, „Pogłosy powstania listopado­wegowliteraturzedwudziestoleciamiędzywojennego“,Dziedzictwo powstania listopadowego w literaturze pol-skiej,547.

98

abu luomus (miestiečiai čia neminimi) irabitautaskovotiužlaisvąLietuvąirLen­kiją101, sukilėlių vadasAntanas Stauskasvėliauvisiškainusivilialenkųsukilėliais,okartuirLietuvosbeiLenkijossąjunga.NetirbajoraitėPliateraitėgaliausiaipripažįsta,jog„šimtą...tūkstantįkartųbuvoteisingasAntanas pasakęs, kad mums su lenkaisnepakeliui“102.Vienuolisnepraleidžiapro­gospabrėžtiLietuvossavarankiškumonuoLenkijos ir jos reikšmės pastarajai, „nesLenkųvalstybėvienapatibeLietuvosma­žai ką reiškia“103, vadina Liublino uniją„senalenkųpasaka“,onorėdamassumen­kintilenkųsukilėliųkariuomenėsreikšmęsukilimo įvykiams Lietuvoje, teigia, joglenkųkariuomenėatbėgoįLietuvą,gelbė­damasi nuo sutriuškinimo. Taip Vienuolio dramoje lenkai greta rusų pamažu tampalietuvių sukilėlių priešais. Lenkų kariuo­meneiverčiamakaltėirdėlsukilimopra­laimėjimo,kaltinantjosvadus,visųpirma,Gedgaudą,dėlsukilėliųdemoralizavimoirrengiamųpuotų,kaisukilėliaineturėjo,kovalgyti.

Tuo tarpu Neveravičius romane ne­konstruoja tokios savo-svetimopriešprie­

101„Šiandienirmums,buvusiemsjūsųvergams,irjums, buvusiemsmūsų ponams, patekėjo nauja saulė.Nuošiosdienosabuluomai,valstiečiaiirbajorai,kaipirabivalstybės,LietuvairLenkija,pradėsnaujądarnaussugyvenimogadynę.Nuošiosdienosmes,LietuvosirLenkųvalstiečiai, eisime su jumis, kaip laisvi su lais­vais, lygūssu lygiais, irpetys įpetįstosimekovonsubendrupriešuirkovosimekaipsąjungininkaiužlaisvasLietuvosirLenkijosvalstybes.Meskovosimeužvisiš­kąišlaisvinimąvalstiečiųišponųvaldžios,užtikėjimolaisvęiržmogausteises“.A.Vienuolis,1831 metai. Is-torinė 1831 m. Lietuvos sukilimo tragedijos 8 paveikslų dramatizuota kronika, A. Vienuolis, Raštai 11, Kaunas: Sakalas,1937,57.

102 A. Vienuolis, 1831 metai,117.103 Ten pat,57.

šos,vieninteliulietuviųpriešulaikydamasrusus. Lietuvių ir lenkų sukilėlių kariuo­menėsneskirstomospagaltautybes,tačiauvertinamos pagal jų nuopelnus. LygiaikaipVienuolis,dėlsukilimopralaimėjimoNeveravičius labiausiaikaltinanetikusiusvadus, prikišdamas jiems kompetencijosirsubordinacijostrūkumąbeinesutarimusdėl svarbiausių klausimų. Ypač aštrioskritikosdėlkarybosneišmanymoirnesio­rientavimosituacijoje susilaukiaGelguduromanevadinamasgenerolasGedgaudas:

Karininkų nepasitikėjimas Gelgudu auga išdienosįdieną.Nusivylęsukilėliaibūriaispa­lieka eiles ir grįžta namo arba savarankiškaivedapartizaniškaskovas.(...)Generolainesu­taria,kiekvienasįsavopusęsuka,oGelgudas,vienakisvėpla,pasiėmėnaštą,kuriosnepajėgiairnesugebakelti.Tai,kasčiadabardarosi,ga­limaapibūdintivienužodžiu:bezhołowie!104

Beje,Gedgaudą dėl šio sukilimo pra­laimėjimokaltinairPetrasVaičiūnassavodramoje Aukso gromata105. Reikia pažy­mėti,kad, įvardydamisukilimopralaimė­jimopriežastis,Neveravičius,VienuolisirVaičiūnassutinkasulietuviųistoriniuna­ratyvu, kritikavusiu sukilėlių vadųnevie­ningumą,nesutarimus, jų rengiamaspuo­tas106. Požiūris, kad lapkričio sukilimas

104 Neveravičius,2,215–216.105P.Vaičiūnas,Aukso gromata, Kaunas: Sakalas,

1938,92.106„Kuršėnuoseįvykopaskutinisvadųpasitarimas,

kurpasirodėdidžiausiatarpjųnesantarvė:vienikitiemsprikaišiojo,kiekvienasnorėjovadovauti,betniekone­veikė,tiktaiparadavoirpuotavo.Kraštobajorijabuvolabai nepatenkinta generolais“. Lietuvos istorija, red. A.Šapoka, 463.PetrasPurėnas savo studijoje nurodosukilėlių vienybės trūkumą, jų vadų, ypač Gedgaudonemoralumą,nekompetencijąirnepasiruošimąeitigau­tąsiaspareigas:„Gedgaudas,neturėdamasgeramkarve­džiuiprivalumų,nėjęsspecialauskaromokslo(...)netgigerainenuvokiąsšiopaskyrimoreikšmės,visaiatsitik­

99

pralaimėjo dėl negabių vadų kaltės, bū­dingasirlenkųistoriniampasakojimui107. Antaivienasišpagrindiniųšįpasakojimąiliustruojančio Szpotańskio romano Be saulės motyvų yra nuolat pabrėžiamasgerų vadų trūkumas108. Šios nuomonėssavotrilogijojelaikėsiirJezierskis109. Taip patirKonczyńskisdramojeEmilija Pliate-rytėnuolatkritikuojaGedgaudąužprastąvadovavimą.

NeveravičiusErškėčiuspabaigiavisiš­ko pralaimėjimo paveikslu, kai „degina­mi, žudomi plakami kaimai buvo apimtipasibaisėjimo ir netekę dvasios. Dvaraitūnojo sielvarte ir raudojo savo žuvusių.(...) Gaisrų pašvaistėmis žėrįs, beginklis,skerdynių siauboprislėgtaskaštaspalūžodvasia irnugrimzdo įnevilties tamsą“110. Matydamas žlungančias savo ir bendra­minčiųviltis ir kilnias idėjas,pagrindinisherojus trokšta mirties, tačiau vis dėltoatgauna dvasią irmėgina nusigauti į kitąNemuno pusę tęsti kovos, tačiau yra su­laikomas caro kareivių. Netikėtu nuoty­kiniam romanui būdingu siužeto posūkiuužbaigdamasErškėčius, rašytojas paliekavilties,jogkovaužlaisvę,nepaisantskau­dauspralaimėjimo,bustęsiamakitamero­mane,kuriotaipirneparašė.

Kalbant apie Erškėčiuose kuriamus he­rojus,pirmiausiareikiapasakyti,kadšiameromane,kaipirankstesniajame,pagrindinis

tinai atsidūrė priešakyje tokios svarbios ekspedicijos“ P.Purėnas,1831 metų sukilimas Lietuvoje,72.

107Kłak,442. 108 G. Ostasz, Stanisław Szpotański jako pisarz

historyczny,Rzeszów:WydawnictwoUczelnianeWyż­szejSzkołyPedagogicznej,1979,46,49.

109E.Jezierski,Noc listopadowa 2,51.110 Neveravičius,2,189.

vaidmuotenkabajorųpersonažams,kuriųpaveikslai idealizuoti, iškeliamos tradici­nėstautosdidvyriosavybės:besąlygiškaspasiaukojimastėvynei,riteriškumas,dora,meilė savo šeimai. Tai pažangių pažiūrųbajorai, pasisakantys už valstiečių išlais­vinimąišbaudžiavos,jųšvietimąirgyve­nimosąlygųpagerinimą.Romanomoterysatitinka XIX amžiaus lenkų literatūrojeįprastą idealizuotą patriotės sesers, my­limosios irmotinos tipažą: josyradoros,morališkai stiprios, švelnios,mylinčios irpasiaukojančios.Erškėčiuose pasirodo kai kurieistoriniaiveikėjai:DeziderijusAdo­mas Chlapovskis, Henrikas Dembinskis,Antanas Gelgaudas, Benediktas Dobros­lavas Kalinauskas, Emilija Plioteraitė,tačiau jųcharakteriainėraplėtojami,o jųvaidmuotėraepizodinis.

Kaip jauminėjome,Erškėčiuose vals­tiečiamsskiriamanepalygintidaugiaudė­mesio nei ankstesniame romane. Pagrin­diniam valstietiškam personažui JuozuiButvilaitenkapanašus„ginklanešio“vaid-muo kaip ir Blaškomose liepsnose–lydėtisavo ponąAndrių Skirgailą sukilėlių žy­giuose.Tačiau Juozas nėra tik nuolankussavo pono šešėlis: jis išdidus, maištaujaprieš neteisybę, nesibijo ponų, suvokiasukilėliųkovos tikslus irgebapriimti sa­varankiškus sprendimus. Po nesėkmingoPalangospuolimosupratęs,kadsukilėliaicaro kariuomenės nenugalės, jis nutariagrįžti namo. Juozo Butvilos paveikslasįkūnija įgavusią sąmoningumo ir ėmusiąkelti savo reikalavimus valstietiją. Vals­tiečiųpersonažaipiešiamišiurkštesni,pri­mityvesni, tačiau dori, atsidavę šeimai irdrąsūskovose.Nuolatpabrėžiamas jaunų

100

vyrųmaištingumas,smarkumas,nusiteiki­maskovotiužsavoteisybę,tuoparodant,jogjauatsiradonaujavalstiečiųkarta,kuriyra pasiryžusi kumščiu išsikovoti nori­mas teises ir susikurti sau geresnį gyve­nimą. Neaštrindamas luominio konflikto,rašytojas teigia,kadvalstiečiai tapo jėga,su kuria bajorija privalo skaitytis, ir kadreikiakuogreičiaujiemssuteiktilaisvęirvienodas pilietines teises, taip pat padėtijiemspakiltiišskurdoirjuosšviesti.JeiguBlaškomose liepsnose valstiečiaisdaryrapasyvūs,taiErškėčiuosejieyraparodomikaipsavaimingajėga,kurigebaformuluotisavotikslusiružjuoskovoti.

Kritika, panašiai kaip ir ankstesnį ro­maną,Erškėčiussutikoganaprieštaringai,girdamaautoriųužmėginimą„užkištispra­gą“„tamsiame,tragiškameirgėdingame“Lietuvos istorijos laikotarpyje111, tačiaunesutikdamasujopateikiamaLietuvosis­torijos interpretacija, o būtent, „bajoriškapažvalga į daugelį dalykų“. Įdomu pažy­mėti,kadkritikaisavorecenzijoselygsu­sitarępateikėtrumpątolaikotarpioistori­jos„pamoką“,atitinkančią„didįjįistorijospasakojimą“.ČiaitiniškalbingasinicialaisJ.B.pasirašiusiorecenzentopasisakymas,kuriame jis nubrėžėgriežtą perskyrą tarplietuvių valstiečių ir sulenkėjusių bajorų,jų idealus, vertybes ir tikslus laikydamassvetimaislietuviųtautaiirjosinteresams.Šioje šviesoje lietuviams tampa svetimasir sukilimas bei jam turėjusios įtakos ro­mantikųidėjos:

Visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo prie­šakyje buvo bajorai. Prasti žmonės arė žemę

111A.Kr.,„F.Neveravičius,Erškėčiai“,Židinys 2, 1938,274.

ir baudžiavą vilko. Dar nebuvo nei Daukan­to, neiValančiaus darbų. JaunosiosLietuvosmastuimant,pasakpoeto,Lietuvojedarbuvo„tamsuirjuoda“.Bajorija,žinoma,turėjosavointeresųirsavoidealų.Bajorijosdvasinisgy­venimassumasiųreikalais,visoslietuviųtau­tos,nesutapo.TataimesgalimepastebėtiirišA. Strazdo poezijos, to tipiško artojų poeto.Tojepoezijojeneisvetimosvaldžios,neisuki­limainefigūruoja.Lietuvisartojas,savobuity­jeužkonservuotas,nuovisapusiškaiplatesniogyvenimo nutolintas. Jam visiškai neįdomu,kuriosvaldžiosklausytis.Bajorus veikė Vilniaus universiteto dvasia,lietuviškai lenkiškas romantizmas, AdomoMickevičiauspoezijospadiktuotasheroizmas,filomatai, filaretai ir tutti quanti. Atitrauktai galvojant,visataibuvokilnuirsavotiškaigra­žu,bet,deja,nevisaigyvenimiška,nevisaire­alu,nestątautosdalį,bajoriją,tolydžiotolinonuovisostautos,kolkonegalutinainutolino.Laikasvertybesperkainoti iraiškiaipabrėžti,kadtasailietuviškailenkiškasromantizmasvi­sai lietuvių tautaibusdaugnetpakenkęs.Tatuometuvadovaujantitautosdalisįsisukopa­mažuįnelietuviškojudėjimoorbitą.Iraišku,kadpirmame irantramesukilime,konkrečiaiimant,nedėlLietuvosnepriklausomybėsirnedėlvisųžmoniųgerovėsbuvokovotairkraujopalieta kaip vandens...112

Recenzentainenorėjopripažintilenka­kalbėsbajorijoslietuviųtautosdalimi.At­mesdamijosidėjas,kultūrąiristorijąkaipsvetimąetniniamslietuviamsvalstiečiams,jie kritikavo Neveravičių už šios persky­rosnesilaikymą,t.y.nutolimąnuolietuviųtautosistorijosparadigmos.Neveravičiauspastangą išplėsti lietuvių istorinę atmintį,įtraukiantįjąbajorijosdominavimovisuo­menėsgyvenimelaikotarpįbeijokultūrinįpaveldą ir taip atkuriant pažeistą istorinįirkultūrinį tęstinumą,benevienintelis jau

112 J. B., „F. Neveravičius, Erškėčiai“, Vairas 9, 1938,572.

101

emigracijojeįvertinoAlgirdasJuliusGrei­mas,siedamastaisurašytojobajoriškumu:

Neveravičius yra žmogus, kuriamnepakankakunigaikščių Lietuvos, kuris suprato kartu irlietuviškosistorinėstradicijosbūtinumą,irtai,kadistorinėtradicijanedaro500metųšuolių.Žemaitiškosiosrasėspalikuonis,kurioseneliaiXVIII-ojoirXIX-ojoamžiaussukilimuoseko­vojo už laisvąLietuvą, jis intuityviai, kraujupajunta tai, ką toks suvalkietisBoruta galėjosuprasti tik pamatęs Vilniaus bonias ir susi­raizgiusias gatveles: kad Lietuva buvo ir poVytautoDidžiojo,kadirmes,kaipvisaEuro­pa,irpojonepavykusiokarūnavimogyveno­me savo istoriją, kad ją reikėjo pasiimti sau,sutapdinti su dabartimi ir ateitimi.113

Galima tik spėlioti, kaip Šešių kartų ciklebūtųtoliauparodomaLietuvosbajo­rųirvalstiečiųsąmonėsraidairkardinalusjų vaidmens visuomeniniame gyvenimepasikeitimas.Plačiaiužsimojęspapasakotiprozalietuviųtautosistorijąnuonepriklau­somybėspraradimoikijosatgavimo,Ne­veravičiusneįvykdėneipusėsto,kąbuvosuplanavęs.Veikiausiaitamsutrukdėnaujiliteratūriniai sumanymai ir didelės apim­tiesprozoskūriniųvertimai.1938metaisrašytojasėmėsidarvienoistorinioromanoGulbių salaapieBarborąRadvilaitę,kuriotaippatnepabaigė,spėjęs„Lietuvosaide“išspausdintitikjoprologą114.Daugiauprie

113A.J.Greimas,„FabijonasNeveravičius“,A.J.Grei-mas, Iš arti ir iš toli,Vilnius:Vaga,1991,268.

114 F. Neveravičius,Barbora Radvilaitė. Romano prologas, Lietuvos aidas 229, 1939, 2. Sprendžiant išLLTIbibliotekojesaugomoromanorankraščio,rašyto­jassustojo,parašęspirmuosiusduskyrius,kurieirbuvoišspausdinti Lietuvos aide.Žr.F.Neveravičius,Gulbių sala,1938(mašinraštisirrankraštis)(39l.)F70-2.Priešiorankraščiopridėtoskeliosrašytojosurinktosstraips­niųapieaprašomąjįistorinįlaikotarpįiškarpos.Emigra­cijojeNeveravičiusteigė,jogruošdamasisrašytiGulbių salą, jis trejusmetus rinkomedžiagąKauno,VilniausirKrokuvosuniversitetųarchyvuose,buvoparašęsvisą

istoriniųkūriniųrašymoNeveravičiusne­grįžo, po karo emigracijoje ėmęsis kurtiistorijąsavopatiesrezistencineveikla.

Išvados

FabijonoNeveravičiaus romanuoseBlaš-komos liepsnos ir Erškėčiai pateikiamas istorinis pasakojimas sudaro alternatyvątarpukariu dominavusiam Lietuvos istori­josnaratyvui,kuriamedaugiausiadėmesiobuvo skiriama LDK tarpsniui iki Liublino unijos, ieškant valstybingumo tradicijos.Šį naratyvą atspindinčioje istorinėje lite­ratūroje susiklostė selektyvus Lietuvosistorijospaveikslas,kuriametrūkoįkolek­tyvinėsatmintiesrėmusdėlvertybiųneati­tiktiesnepatenkančiobendrosLietuvos irLenkijos valstybės gyvavimo laikotarpioirpojobuvusiųbandymųatkurtibuvusiąvalstybę.ApmąstydamasšiamlaikotarpiuitenkančiąAbiejųTautųRespublikosžlugi­moir1831m.sukilimoepochą,Neveravi­čiuspateikia„nekonvencionalią“Lietuvosistorijosversiją,kurioje svarbiausiąvaid-menį atlieka lenkakalbė Lietuvos bajori­ja,oetniniupožiūriulietuviškavalstietijalieka antrame plane. Išryškindamas bajo­rijos nuopelnus Lietuvos istorijoje, paro­dydamasjuosesantlietuviųtautosdalimi,rašytojas siūlo neetnolingvistinę tautossampratą,artimąLDKpolitinėstautossą­vokai:suvokdamisavopolitinįirkultūrinįatskirumąnuolenkųirnetapatindamiLie­tuvossuLenkija,lietuviųbajoraikartu su lenkaiskovojadėlbendrosvalstybėsatkūri­

romaną,tačiaujorankraštispražuvo.Žr.Egzodo rašyto-jai. Autobiografijos. Sud. A. T. Antanaitis ir A. Mickie­nė,Vilnius:Liet.rašyt.sąj.leid.,1994,547.Negalimetvirtai teigti, kad rašytojas melavo, tačiau veikiausiairomanasniekadanebuvopabaigtas.

102

mo. TaigiNeveravičiussiūlosavoistorinionaratyvo variantą, įtraukdamas į jį ne tikamžininkų linkstamos „pamiršti“ epochosįvykius, bet ir grąžindamas lietuvių tautaibajoriją, jos idealus ir vertybes, kartu iš­spręsdamasistoriniotęstinumoirkultūriniopaveldo perimamumo problemas.

Neveravičiaus romanuosepateikiamasistorinis pasakojimas daugiausia remiasidominuojančiulenkųistoriniunaratyvuirjįatspindinčiuistorinėsliteratūroskanonu,kuriameypačsvarbiąvietąužimapasakoji­maiapiebandymusatkurtivalstybingumą.Savo tematika, bajorijos vaidmens tautosistorijojeiškėlimu,požiūriuįtometovals­tiečiuskaipįpasyvųirmažaisąmoningą,betsvarbiąreikšmętautosgyvenimeįgau­nantįluomą,bekurionegalimastautosišsi­

vadavimasišpriespaudosirvalstybingumoatkūrimas,Neveravičiausromanaipritam­paprielenkųistorinėsliteratūrostradicijos.Jų personažus autorius kuria pagal lenkųliteratūros kanone įsitvirtinusį programinįpatriotinioherojauspaveikslą,patriotišku­mą ir jo aktyvų įgyvendinimą veiksmu iržygiulaikydamasdidžiausiavertybe.

Neveravičiaus artimumą lenkiškajai tra­dicijaipaaiškinajobajoriškakilmėirsutuosusijusilenkųkultūrosirliteratūrosįtaka.Ta­čiaujausdamasisesąsLietuvospatriotas,ra­šytojasmėginapritaikytilenkiškąistorinęirliteratūrinętradiciją,jungdamasjąsulietuviš­kąja.Todėljokūrybojenėraesminiokonflik­totarplenkiškosiosirlietuviškosiostradicijų:jossusiliejaįsavitąjunginį,apimantįlenkųirlietuviųistorinėsatmintiesdėmenis.

Gauta:20120703 Autorės adresas:Priimtapublikuoti:20120919 Lietuvosistorijosinstitutas

Kražiųg.5LT-01108Vilnius

El.paštas:vaiva.narusiene@gmail.com

The article analyses the issue of historical memory in Fabijonas Neveravičius’ (1900-1981) historicalnovels Blaškomos liepsnos and Erškėčiai in the context of the Lithuanian and Polish historical literature. On the basis of the theory of collectivememory,thewriter’sattitudetowardshistoryaswellas the ideas and values he represents are revealed, at the same timemakinganattempt to explain theoriginofhisideasandjudgements.

In his novels, F. Neveravičius presents ahistorical representation of the Polish–Lithuanian Commonwealth collapse and the November

Uprising(1831).ItshiftstheboundariesofmemoriesabouttheLithuanianhistorybyintroducingtheeventsand characters of the period which often tends to be forgotten.Hehighlights thedeedsof feudal lords inthe Lithuanian history and states that their realm and culture is an inseparable part of the Lithuanian nation.

F.Neveravičius’ novels partially correspond tothe Polish historical literary tradition due to their subjectmatter, interpretationofhistorical factsandthe developed characters. However, he interlinks the traditionwiththejudgementsrootedinthememoriesof the Lithuanian history.

ThE PhENoMENoN of hISToRIcAL MEMoRy IN A WoRK of ThE fIRST hALf of ThE 20Th cENTuRy WRITERS: fABIjoNAS NEVERAVIČIuS’ hISToRIcAL NoVELS IN ThE coNTEXT of ThE LIThuANIAN AND PoLISh LITERATuRE

Vaiva Narušienė

Summary

103

ISSN0258-0802.LITERATŪRA201254(1)

DAIMONIONO ĮVAIzDIS IR SUbJEKTO RAIŠKOS FORMOS CzESŁAWO MIŁOSzO POEzIJOJE

Erika MalažinskaitėVilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros doktorantė

Remiantis Michailo Bachtino estetikos idėjomis, straipsnyje analizuojama Czesławo Miłoszo poeti­nė kūryba, į kurią žiūrima kaip į intersubjektinių santykių lauką. 1945 m. rinkinyje Ocalenie (Išgel­bėjimas) išryškėja subjekto kaip tarpininko pozicija, vėliau matoma visoje Miłoszo poezijoje. „Aš“ subjekto buvimas tarpininku, įgaunantis vis naujus raiškos būdus, aktualizuoja paties subjekto problemą, taip pat atkreipia dėmesį į intersubjektinius santykius – kalbančio subjekto dialogą su poezijos tekstų herojais. Miłoszo poezijos herojai išsiskiria tuo, kad yra arba mirę, taigi egzistuoja tik subjekto atmintyje ir dažniausiai yra susiję su biografiniu poeto tekstu, arba veikia ne pasau­lio sferoje (Dievas, daimonionas). Balso neturintys anapusiniai herojai ir yra įžodinami subjekto, taip tampančio tarpininku. Daugiausia dėmesio straipsnyje skiriama daimoniono įvaizdžiui – ana­lizuojami atskiri tekstai, kuriuose šis įvaizdis pasirodo, apžvelgiama jo kaita, keliamas klausimas, ar daimonioną galima laikyti tik teksto herojumi, ar jis susijęs su kur kas sudėtingesne turinio ir formos problemika? Toliau trumpai pristatomos subjekto raiškos formos Miłoszo poezijoje (subjek­tas­liudytojas, subjektas­kronikininkas, subjektas­šamanas), susijusios su poetikos kaita, vizualine poezijos herojų raida.

CzesławoMiłoszo poetinė kūryba apimadaugiaukaip70metų–nuo1933-iųjųrin­kinio Poemat o czasie zastygłym (Poema apie sustingusį laiką) iki 2002 m. tomo Druga przestrzeń (Kita erdvė) bei jau popoeto mirties sudaryto ir išleisto Wiersze ostatnie (Paskutinės eilės,2006).1945m.išėjusiame rinkinyjeOcalenie (Išgelbėji-mas) išryškėjair tolesnėjepoezijojenau­jus raiškos būdus įgauna (kartu kintanttekstų poetikai) subjekto užimama tarpi­ninkopozicija,aktualinantinetikkalban­čiojo„aš“problemiką,betatkreipiantidė­mesįirįintersubjektiniussantykius–„aš“subjektodialogą sukitaispoezijostekstųsubjektais, kuriems kalbantysis tarpinin­

kauja, apie kuriuos (beveik visadamiru­sius) perduoda žinią. IntersubjektyvumuišsiskiriančioMiłoszopoezijos „aš“ sub-jekto tyrimas svarbus siekiant atskleistidialoginęšioautoriauspoezijosprigimtį,priartėtipriepoetikosprincipų.Vienas išįdomiausiųpoezijosdialogiškumopavyz­džių yra Miłoszo kūryboje pasirodantisdaimoniono įvaizdis, jo kaita, kuriamosreikšmės – įvaizdis parankus aptariantMiłoszo poezijos subjekto daugialypėstapatybėsklausimą,intersubjektiniussan­tykius,mąstantapieturinioirformosprob-lemiką, kuriai analizuoti tinkamiausiospasirodėrusųteoretikoMichailoBachtinoidėjos, sutelktos studijojeAutorius ir he-

104

rojus estetinėje veikloje1. Bachtinas apie santykįsukitukalbaneišetinės-religinėsperspektyvos(plg.MartinasBuberis,Em­manuelisLévinas ir kt.), bet perkelia jį įdarbuiaktualiąestetinęplotmę.

Subjektas–kalbinėinstancija,kurire­alizuojasitekstoviduje,–yratapatustam,ką Bachtinas (pirmasis suformulavęs irpaskelbęsmintį, kad estetinė sąmonėyradialoginė,arbaintersubjektyvi)vadinahe­rojumi.Herojus,anotBachtino,–betkuristekste pasirodantis veikėjas, taigi ir kal­bantysis, pasakotojas; siekiant aiškumo,herojais šiame straipsnyje bus vadinamipoezijoje pasirodantys kiti, tekstų perso­nažai (taip atsiejant nuo „aš“ subjekto),o subjektu – tekstų kalbantysis. Miłoszopoezijapasižymiryškiunaratyvumu, tarpsubjekto ir herojų akivaizdi distancija,skirtinguose kūrybos etapuose įgaunantiskirtingasformas.Subjektasnevisadayrapagrindinis eilėraščio herojus, o tai pa­prastaibūdingalyrikai,–dėmesyskrypstaįkitą,subjektasdažnaitampaherojausis­torijospasakotoju.

AnotBachtino,herojumikonkretinamaautoriaus sąmonė – tas, kuris kuria, galipasirodytitikpersukurtąjį.Šiskuriantysis,autorius,yra transgredientiškas sukurtajaitikrovei,josąmonėnesutampasuherojaussąmone,autoriusirherojusegzistuojaskir­tingose plotmėse. Bachtinas kalbėjo apieliteratūrostekstodaugiabalsiškumą,t.y.įkiekvienąmeninį tekstą siūlėžiūrėtikaipį autoriaus ir herojaus susitikimo erdvę,taigimažiausiaidviejųbalsų,dviejųnesu­

1Michail Bachtin, „Autorius ir herojus estetinėjeveikloje“, Autorius ir herojus, vertė Darius Kovzan,Vilnius: Aidai, 2002.

tampančių sąmonių sandūrą.Autoriaus irherojaus santykis Bachtino teorijoje pir­miausia yra estetinis, o ne etinis – autorius yraturinįišbaigiantiformairveiksmąap­glėbianti perteklinė žiūra. Šis formos su­teikimasyradialogiškasatsakasįherojausveiksmą. Autorius ir herojus priklausoskirtingomsplotmėmsirtiesioginisjųdia-logasvyktinegali, tačiaupats jųsantykis(autoriausreakcijaįherojų)yradialoginis.Autorius yra dialogiškas kiekvieno savoherojausatžvilgiu,tačiauherojusgalibūtidialogiškas tik bet kuriam kitam herojui,oneautoriui.Autoriųirherojųjungiantisdialoginis santykis nesusijęs su kalbinekomunikacija2.

Bachtino herojaus sąvoka neatrodokomplikuota, o autorius susilaukia prieš­taringųvertinimų3.Straipsnyjepasirenka­mapozicija,kadliteratūrostekstoanalizė,atliekama remiantis Bachtino idėjomis irvartojantjopasiūlytassąvokas,yragalimair aktuali4, jeigu į autorių žiūrima kaip į„įforminimo“principą.SutinkamasuRe­ginosČičinskaitėsmintimi,kadautoriausir herojaus dialogas įmanomas tik kaip„turinio ir formos“5 dialogas, tačiau vis

2Apietai,kadautoriusnegalipolemizuotisuveikė­jukaiptaisuvokiama„sveikuprotu“:

ReginaČičinskaitė,NijolėKeršytė,DariusKovzan,„Pokalbis apie M. Bachtino dialogą“, Baltos lankos, 1999, nr. 11.

3 Daug aktualių ir įdomių klausimų kelia NijolėKeršytė.

NijolėKeršytė,„Mirusioautoriausmetamorfozės:subjektyvybėsproblemaliteratūriniamediskurse“,Nau-jasis Židinys-Aidai, 2000, nr. 9–10, 484–487; NijolėKeršytė,Intersubjektiniai santykiai literatūriniame dis-kurse(daktarodisertacija),Vilnius:Vilniausuniversite­tas,2002,39–47.

4Plg.BrigitaSpeičytė,„Pabaigostekstai:atsisvei­kinimassupoezija“,Colloquia, 2009, nr. 22.

5Čičinskaitė,Keršytė,Kovzan,1999,142.

105

dėlto įmanomas irpasiduodantisanalizei.Bachtiniškasis autorius šiame straipsnyjesuprantamas būtent kaip kūrinio forma;autoriui priklauso tai, kąBachtinas vadi­na formalia reakcija, formalia intonacija,formaliu ritmu, t. y. formos „dalykai“ –autorius labiausiaipasirodokūrinioarchi­tektonikoje.Lygiagretaherojaus sritis yra realistinė reakcija, realistinė intonacija,realistinis ritmas6,ojo „vieta“yrakūrinioturinys.

1946 m. atsakydamas į lenkų kritikoKazimierzo Wykos recenziją7, Miłoszaspaskelbė List półprywatny o poezji (Pu-siau privatų laišką apie poeziją), kuriame išdėstėsvarbųšiamtyrimuipožiūrį.AnotMiłoszo,niekadanevengusiokalbėtiapiepoeto amatą ir poezijos dirbtuves, būtentautoriausirherojaussantykis–taikūrinioprasmė:

Meninės ironijos, kaip aš ją suprantu, esmęsudaroautoriaustalentasįsikūnytiįskirtingusžmones ir gebėjimas rašant pirmu asmeniuprabiltitaip,kadišreikštųnepatssave,betperjįsukurtąasmenį.Esminėkūrinioprasmėglū­diautoriausirherojaussantykyje.[...]Kolpo­etinis métier yra apribotas, kaip kad šiandien, tikžodžiųrikiavimuirnutyliautoriaussanty­kioatspalviussutuo,kąjisskelbiatarsi‚išsie­losgilumos‘,sunkupatikėtigalimybeišeitiiškreidinioratoirtie,kasnemėgstapublicistiniotono,turiįtaivisąteisę.8

Autoriaus ir herojaus „santykio ats­palviai“ pirmiausia skiriasi priklausomai

6Bachtin,2002,95.7 KazimierzWyka, „Ogrody lunatyczne i ogrody

pasterskie“, Rzecz wyobraźni, Warszawa: Państwowyinstytutwydawniczy,1977.

8Czesław Miłosz, „List półprywatny o poezji“,Zaczynając od moich ulic, Kraków: WydawnictwoZnak,2006,110–112.

nuo kūrinio.Bachtinas kalba apie skirtu­muslyrikos,epo,dramosatvejais,taippatpabrėžia, kad herojaus visuma gali būtireiškiama skirtingomis formomis – išski­ria ataskaitą sau-išpažintį, autobiografiją,lyrinį herojų, biografiją, charakterį, tipą,situaciją,personažąiršventojogyvenimą.Lyrikoje,anotBachtino,„autoriusforma­liausias, t. y. jis ištirpsta išorinėje skam­bančiojeirvidinėjetapybinėjeirplastinėjebeiritminėjeformoje,todėlatrodo,kadjonėra, kad jis susilieja su herojumi, arba,atvirkščiai,kadnėraherojaus,o tikauto­rius.Betištiesųirčiaautoriusbeiherojusstovi vienas priešais kitą ir kiekvienamežodyje skamba reakcija į reakciją“9. Ta­čiau ištirpimo,apiekurįkalbaBachtinas,neįmanoma pritaikytimąstant apieMiło-szopoeziją–tai,kadjonėra,irlegitimuojaprozinį poezijosmatmenį.Nuo eilėraščio„Ballada“ („Baladė“) iš1962m. rinkinioKról Popiel i inne wiersze (Karalius Po-pielis ir kiti eilėraščiai)Miłoszopoezijosherojaipradedaryškėtikaipturintyssavobiografinesduotybes:konkretųvardą,pa­vardę, konkrečius išvaizdos, elgesio, gy­venimoistorijosbruožus.Eilėraščiohero­justampapersonažu.

Poetas kaip tarpininkas

Miłoszo poezija taip pat siūlo svarstytibiografinio autoriaus (autoriaus-žmogaus,anot Bachtino) ir poezijos tekstų subjek­tobei jųherojųsantykioproblemiškumą.Šios poezijos subjektas yra autobiogra­finis – turintis atpažįstamų bruožų, kuriesužinomiiškitųpoeto tekstų,ypačeseis­

9Bachtin,2002,98.

106

tikos. Subjekto patirtys dažnai analogiš­kos esė tekstuoseMiłoszo fiksuojamomspatirtims.Eilėraščių herojai dažnai yra irMiłoszo autobiografinio pasakojimo he­rojai,realiamegyvenimesutikti irpažintiasmenys, pavyzdžiui, Varšuvos sukilime1944 m. žuvęs poetas Tadeuszas Gajcyiš eilėraščio„Ballada“,Piórewiczówna išeilėraščio „Koleżanka“ („Kurso draugė“,rinkinys Druga przestrzeń, Kita erdvė, 2002) etc.AnotBachtino, biografija arbaautobiografija (gyvenimo aprašymas) yraprieinamiausia transgredientinė forma,kuria galima meniškai objektyvinti savepatį ir savo gyvenimą10. Tai, ką Miło-szasdaro savoeseistikoje,kaspastebimapokalbiuose su juo, paskaitose ir kt., yrasavęs paties ir savo gyvenimoobjektyvi­nimas.Autobiografijos arba teksto, turin­čioautobiografiniųbruožų, atvejugalimanumanyti biografinio autoriaus ir kūrinioherojausarba,kaipkadanalizuojamuatve­ju,subjektosutaptįanapusmeninioįvykio,tačiaušisutaptisjaupačiosautobiografijosatvejuyradalinis (dėlobjektyviosatmin­tiesneįmanomumo)irjuobatikmenkada­limiįmanomaskalbantapiemeninęauto­biografijąarbaapieautobiografinįromaną,autobiografinępoezijąirpan.Kaiautobio-grafinė linija poezijoje itin ryški, subjek­tas „susilieja“ su autoriumi-žmogumi – įpoeziją tokiu atveju galima žiūrėti kaipį visumą, kurioje veikia tas pats subjek­tas(pasakotojas),kuriaibūdingi tamtikriherojai (karo aukos, konkretūs vaikystėspažįstami,konkretūspoetaietc.)irkuriojefiksuojami įvykiai sutampa su autoriaus-

10 Ten pat,258.

žmogaus gyvenimo įvykiais, pavyzdžiui,pirmąkartą po ilgo laiko apsilankęsLie­tuvoje, Miłoszas sukūrė eilėraščių ciklą„Litwa, po pięćdziesięciu dwóch latach“(„Lietuvapopenkiasdešimt dvejųmetų“,Na brzegu rzeki, Ant upės kranto, 1994).

ŠtaišisautobiografiniųbruožųturintisMiłoszo poezijos subjektas save identifi­kuojakaippoetą.Yra tekstų,kuriuose taiišreiškiama tiesiogiai, pavyzdžiui, eilė­raštis „Biedny poeta“ („Vargšas poetas“,Ocalenie), tačiau taip daroma ne visada.Subjekto-poeto „veiklą“ dažniausiai iš­duodaženklai,judesiai,kitipoetuibūdingibruožai, dažnai ir būtinas žinoti konteks­tas. Subjektas-poetas, kurį galima laikytipagrindiniu Miłoszo poezijos herojumi,savožiūraišskiriakitąkaipturintįindivi­dualiąpatirtį irtaiptekstopasaulyjeužimatarpininko poziciją. Tarpininkavimas nu­rododialoginęsituaciją, turinio lygmeniusubjektaspasirodokaipbalsųklausytojasirjų„užrašytojas“,tačiaušis„užrašymas“nėrabesąlygiškasveiksmas,kaisubjektastiesiog „įžengia į kitą, sakralinį, pasaulį,iškurioturiparneštižinią,taiyraužrašytitekstą“11, ir tą tekstą be didelių diskusijųužrašotokį,kokįgavo.Miłoszosubjektas--tarpininkas dalyvauja šiame „užrašyme“ne tik kaip įrankis, ką savo straipsnyje,skirtame daimoniono įvaizdžiui Miłoszopoezijoje nagrinėti (ko gero, vienintelėješiaitemaiskirtojenuoseklesnėjestudijoje),teigiaJoannaDembińska-Pawelec12, ir au­

11 Eugenijus Ališanka, „Poetas kaip mediumas“,Šiaurės Atėnai,1999.VI.19.Nr.24(465),9.

12 Joanna Dembińska-Pawelec,„Rytmiczneszeptydajmoniona.Omediumicznej funkcjipoezjiCzesławaMiłosza“, Postscriptum polonistyczne,2011,1(7).

107

tobiografinįtekstųmatmenįgalimalaikytiaiškiausiu to įrodymu. Turinio lygmeniuvykstanuolatinis subjekto ir anapusybėjeesančio, įvairiuspavidalus įgyjančiokito, perduodančio žinią, dialogas. Būti tarpi­ninkuleidžiaspecifinėpozicija–buvimasparibyjeirtaippat(Miłoszopoezijosatve­ju)nesutapimas supačiu savimi–vidinėpolifonijasuteikiagalimybęperteiktiskir­tingusbalsus.Tarpininkaujantis subjektasyra tas, kuris mezga dialogą, kuris daly­vaujadialogeirjįįgalina.

Miłoszopoezijossubjektas-tarpininkasveikia ir pats nukreipdamas savo žiūrą įpoezijos teksto kitą, užkalbindamas, ini­cijuodamasdialogą (atvejai, kaikitas yra prisimenamas, siekiamas aprašyti, pvz.,Priscilaištoliaunagrinėsimoeil.„Dodaj­moniona“),irgalibūtikito užkalbinamas–būtentšisituacijaaktualikalbantapiedai-moniono pasirodymą, atveriantį daugiauaktualiųtemų:poetoirpoezijos,estetinėsdistancijos,kalbosproblemosetc.Poezijądiktuojantisirsubjektoprieštaringumąat­skleidžiantisMiłoszodaimonionas pirmąkartą įvardijamas tik 1969 m. rinkinyjeMiasto bez imienia (Miestas be vardo) pub­ likuotame eilėraštyje „Ars poetica?“13, norspats reiškinys– „balsai, kuriemanolūpom kalbėjo“14, – prasideda kartu su Miłoszo poezija ir baigiasi su paskutiniurinkiniu. Daimonioną iš pirmo žvilgsniogalima priskirti ir vienam iš teksto hero­jų, lygiaverčių, sakykim, kitam herojui

13CzesławMiłosz,„Arspoetica“(Miestas be var-do, 1969), vertė Sigitas Geda, Rinktiniai eilėraščiai, sudarėAlgisKalėdairBrigitaSpeičytė,Vilnius:Baltoslankos,2011,132–133.

14 Miłosz, (Tie balsai...) (Kronikos, 1987), vertėLiudas Giraitis, 2011, 225.

ponuiAnusevičiui(eil.„PanAnusewicz“,„PonasAnusevičius“,Kroniki), ir vertinti kaipdalyvaujantį bet kokiamekūrybinia­me procese, bet kurio balsų diktuojamoeilėraščioparašyme.Daugelisapmąstymųdaimoniono tema apsiriboja eilėraščio„Arspoetica?“(įprastailaikomoprogra­miniu15)analizėmis–šiseilėraštislenkųkritikųyra apskritai dažniausiai cituoja­mas. Tačiau pats reiškinys neapsiribojavien„Arspoetica?“,yrakelikitinema­žiausvarbūs,betvėliauparašytitekstai–eilėraščiai„Dodajmoniona“(„Daimonio­nui“)bei„Bezdajmoniona“(„Bedaimo­niono“)–irkiekvienaskoreguojagalimąreiškinioapibrėžtį.Eilėraštis„Dodajmo­niona“(rinkinysNa brzegu rzeki, Ant upės kranto,1994)įlietuviųkalbąnėraverstas.Šiamestraipsnyjepristatomoskeliosjoiš­traukos,naudingosgvildenantįvairialypę daimoniono problemiką. „Bez dajmoni­ona“ publikuotas jau poMiłoszomirtiesišleistamerinkinyjeWiersze ostatnie (Pa-skutinės eilės,2006)iryrapaskutinisteks­tas, kuriame daimonionas pasirodo. Šie tryseilėraščiaiirkeletaskitųtekstųpasi­telkiami siekiant atskleisti, kokias reikš­mes daimoniono įvaizdissiūložvelgiantįjįkaipįtekstoherojų?kokiosdaimoniono sąsajos su poezija, jos kūrimu, su pačiusubjektu-poetu? kokią poeto ir poezijossampratą daimonionas diktuoja? koks jo

15PokalbyjesuRenataGorczyńska(EwaCzarnec­ka)Miłoszaspasisako„Arspoetica?”pavadinimepadė­jęsklaustuką,antraipeilėraštisbūtųpernelygprogrami­nis,ojisnenorįsrašytiniekoprograminio.

Renata Gorczyńska (Ewa Czarnecka), Podróżny świata. Rozmowy z Czesławem Miłoszem,Kraków:Wy­dawnictwoLiterackie,1992,156.

108

ryšys su kalbos problema?kaipjissusijęssu kitais teksto herojais, ypač tais, kurietaippatdaroįtakąkūrybosprocesui?

Daimoniono funkcija ir reikšmės

Žodį „daimonionas“ Miłoszas perima išsokratiškosios tradicijos, tačiau suteikiajamsavitasreikšmes.Sokratodaimoniono problemayrakebliirvertačiatrumpaipri­statyti.

Kaip tiksliai išversti Sokrato to dai-monion (gr.), nėra aišku. Į lietuvių kalbąSokrato apologiją16 vertęs Naglis Kar­delis graikiškąjį δαιμόνιον verčia žodžiu„daimoniška“17, taigikaip savybę,ypaty­bę18.Platonotekste(būtentApologijoje šis įvaizdis paminėtas pirmą kartą) Sokratas taip pristato to daimonion,dėlkurioįvedi­moirmiestodievųnepripažinimoyraMe­letoapkaltintas: „Man taipasireiškianuopat vaikystės – kažin koks pasigirstantisbalsas,kuristada,kaitikpasigirsta,visadanukreipiamanešalinnuoto,kąketinčiaudaryti,betniekadaneragina.Būtentšisbal­sas man priešinasi, drausdamas dirbti vals­tybėsdarbus, ir,man rodos, labaipuikiaidaro,kadpriešinasi.“19 Sokrato to daimo-nion (lygiagretaminimiir„ženklas“arba„balsas“),ne taspatskaipanometoliau­dies religijos daimonai, kuriuos paprastaigalimaapibūdintikaipžemesniusuždie­vus,betaukštesniusužžmonestarpininkus

16 Platonas, Sokrato apologija,vertėNaglisKarde­lis, Vilnius, Aidai: 2009.

17Plg.Ten pat,96–97.18 Tuo tarpu Ksenofonto Prisiminimuose apie So-

kratą daimonion verčiamaskaip„dievybė“. Ksenofontas, Prisiminimai apie Sokratą, vertė

VandaKazanskienė,Vilnius:Pradai,1993,23.19Platonas,2009,97.

tarppirmųjųirantrųjų.Šietarpininkaigalibūti ir geri, ir blogi20. Kalbėdamas apieSokratopatirtį,Platonasniekadanevartojaįprastožodžiodaimōn.

Miłoszo daimonioną šiek tiek palie­čiantyskritikaivisadaprisimenasokratiš­kąją tradiciją, tačiau patį Sokrato to dai-monion dažniausiaipristatokaipdieviškoskilmėsvidinįbalsą,sulaikantįžmogųnuomoraliai neteiktinų veiksmų; įprastai šisbalsas apibrėžiamas kaip sąžinė. Klausi­mas „kaip to daimonion suderinamas su moralėsautonomija?“21 keliamas Sokrato tyrėjųdarbuose.Manoma,kadbūtųlogiš­kiausia ne tapatinti jį su sąžine (kogero,Sokratasnebūtųtaipnaiviaisuliejęsšiuo­du dalykus), o aiškinti remiantis paties filosofo samprata – kaip religinį reiškinį,teguirunikalų,betišsitenkantįgraikųpa­saulėvaizdžioapibrėžtojeerdvėje22.

Štai Ryszardas Matuszewskis23 in­terpretuodamas „Ars poetica?“ pirmąjaMiłoszodaimoniono reikšme taip pat lai­kosąžinę,t.y.etikossritį.Tačiautamepa­čiamestraipsnyjeremdamasispokalbiusuMiłoszuMatuszewskispabrėžiadarvienąreikšmę–daimonionas taippatyražmogųveikiančios įtakos, visa, kas per jį perei­na, priešiškosvienakitai idėjos, skirtingipasauliobalsai.Irčiažmogusveikiakaip

20 Plačiau šią problemąpristatoVytautasAlišaus­kas, komentuodamas ApologijojepateiktąSokratodai­monųapibrėžimą.

VytautasAlišauskas,„Komentaras“,Platonas, So-krato apologija,Vilnius:Aidai,2009,208–212.

21 Ten pat,230.22 Ten pat.23RyszardMatuszewski,„CzesławaMiłoszadąże­

niedoformypojemnej“,Poznawanie Miłosza. Studia i szkice o twórczości poety,podredakcjąnaukowąJerze­goKwiatkowskiego,Kraków–Wrocław:WydawnictwoLiterackie,1985.

109

tarpininkas, įvairių balsų, skirtingų idėjųlaidininkas,taigipasiektiasmenybėsvien­tisumątampabeveikneįmanoma.Daimo-nionas yrairšiebalsai,tospainiosįtakos,kuriosesunkuišgirstisave,„išliktituopa­čiuasmeniu“:

Tenpożytekzpoezji,żenamprzypomina,jaktrudnojestpozostaćtąsamąosobą,bodomnaszjestotwarty,wedrzwiachniemaklucza,aniewidzialnigościewchodząiwychodzą.24

Išpoezijostieknaudos,kadmumsprimenanuolat,kaipsunkuišliktiyratuopačiuasmeniu,nesnamaiatvirimūs,durysejokiorakto,oneregimiejisvečiaiįeinairišeina.

Tuo tarpu Jerzy Szymikas, išsamiaityręs teologinį Miłoszo kūrinių matme­nį,paliečiametafizinįaspektą irbūtent išdaimoniono bei epifanijos kildina Miło szo poetinį žodį. Szymikas polemizuojasu Matuszewskiu, anot jo, „‘daimonio­nas’čiaturišiektiekplatesnęprasmęneivien tik etinę, veikiau, galimas daiktas,metafizinę–estetinę–etinę.Žinoma,bemažvisų epochų ir mokyklų poetams būdin­gasįsitikinimaskažkokia‘aukštesnejėga,vedžiojančia jų ranką’.BetMiłoszui tezėapie demoniškas poetinio žodžio ištakasiškyla stulbinančiai intensyviai ir ypačnuosekliai.Irtaikartusuvisujomąstymoirkūrybos‘racionalumu’“25.

Szymikaskalbaapie„metafizinį–este­tinį–etinį“ daimoniono suvokimą, o Ma­

24 Czesław Miłosz, „Ars poetica?“ (Miasto bez imienia,1969),Wiersze wszystkie,Kraków:Wydawnic­twoZnak,2011,588–589.

25 Jerzy Szymik,Problem teologicznego wymiaru dzieła literackiego Czesława Miłosza,Katowice:Księ­garniaśw.Jacka,1996,166.

tuszewskisatmeta iracionalumą irgalimądaimoniono „realumą“, t. y. nevertina jokaipfikciniamepasaulyjeegzistuojančiosanapusinės „asmenybiškos“ jėgos, dik­tuojančiospoeziją26– jominimipasauliobalsai,aplinkinėsįtakosneturimetafiziniomatmens,neturi irgalimo„asmenybišku­mo“.Galimamanyti,kad toksbalsas turiturėti savomaterialų šaltinį, tačiau nebū­tinai– štaiSokratas„niekurnemėgino to daimonion identifikuoti kaip antropomor­finę (ar kitokią mitu aprėpiamą) būtį tu­rinčią dievybę. [...] Tad lengviau kalbėtiapie Sokrato ‚ženklą‘ ar ‘balsą’ ne kaipapie ‘substanciją’,betkaip įvykį“27. Kal­bant apie Miłoszo poeziją, daimonionas visada yra įvykis tuopožiūriu,kadištinkanetikėtai, staiga – kaip, beje, ir Sokrato„ženklas“, kuriam „būdingas spontaniš­kumas nutraukti pradėtą veiklą tuoj pat,akimirksniu“28.

Matyti, kad (sutinkant su Szymikopasiūlytu „metafiziniu–estetiniu–etiniu“suvokimu) Miłoszo daimonioną galimavertintikaipbesisiejantįsutranscendenci­ja,suetinesritimiirtuopatmetusukūry­binėmisgaliomis,suteikiančiomisestetinę

26Lenkųkritikoje(taippatirMatuszewskiostraips­nyje) minint daimonioną paminima ir krikščioniškojekultūrojeįprastaasociacija–daimonionas primena de­moną,pasižymintįtikneigiamomissavybėmis.Ališaus­kas rašo, kad „ankstyvieji krikščionių autoriai to dai-monion laikė Sokrato protokrikščioniško monoteizmoženklu arba tapatino jį supiktąjadvasia“ (Ališauskas,2009,228).Krikščioniškojesampratojeirpiktojidvasia,ir Dievas suvokiami kaip asmenys (vienas Dievas tri­juoseAsmenyse);turinttaiomeny,„asmenybiškumas“taippatyragalimasMiłoszodaimoniono bruožas.

Žr.Katalikų Bažnyčios katekizmas:apieŠvenčiau­siosTrejybės dogmą – 253 skirsnis; apie Šėtoną kaipasmenį–2851skirsnis.

27Ališauskas,2009,232.28 Ten pat, 230.

110

žiūrą, – daimonionas įformina tekstą, jo„ritmiškišnabždesiaiatimamandrąsą“29. Reiškinio negalima interpretuoti vienpu­siškaitikkaipmetafizinės,tikkaipetinėsarbatikkaipestetinėsprigimties–jisapi­mavisastrissritis.Tačiaubetkokiuatvejudaimonionas suponuojakitybėsatsiradimątekste, tampa teksto herojumi, turi savoatskirąnaratyvą,žvelgiantįjoraidągalimamatytiidėjosgryninimąirkitimą.Siejimassuantikiniaisdaimonais,MiłoszoromanoDolina Issy (Isos slėnis, 1955) velniais gali jam, kaip poezijos herojui, suteiktinettamtikrųindividualiųbruožų.Romanovelniai turigebėjimąkaitalioti savopavi­dalą30, turbūt irkalbėtiskirtingaisbalsaisirnegalėtųbūtiapibūdintikrikščioniškojovelniokategorijomis–savosavybėmisjieveikiauprimenajuokingąjįKazioBorutosBaltaragio malūno Pinčuką, ateinantį išlietuvių tautosakos. „Ars poetica?“ dai-monionas, demonai dar galėtų primintitokį tautosakinį velnią31, tačiau tolesnėje

29Miłosz,„Dodajmoniona“,2011,1064–1065.30CzesławMiłosz,Isos slėnis,vertėAlgisKalėda,

Kaunas:Pasauliolietuviųcentras,2011,9.31Plg.:„Arspoetica?“:Koksprotingasžmogussutiktųdemonamspasiduo­

ti,Kurieelgiasjamekaipnamuos,maladaugybelie­

žuvių,Irlygneužtektųpavogtirankasjobeilūpas,Bandodarsavolabuipalenktjolikimą?Isos slėnis: „Dieve, padaryk, kad aš būčiau toks

kaipkiti,–meldėsiTomas,odemonaiklausėsiištempęausis ir svarstė,kaipelgtis toliau. – Padaryk taip, kad aš mokėčiau gerai šaudyti <...>. Pagydyk mane nuotosbjauriosligos(tojevietojesunkutvirtaipasakyti,ar Isospakrančiųdemonai neprapliuponegirdimu juoku,matreikiaturėtigalvoje,kaddaugumajųžemolygio).“Galimarastidaugpanašiųpavyzdžių,rodančiųdemonųpolinkįįklegesį,išdaigas,piktuspokštusetc.(Pabrauk-ta mano – E. M.)

Ten pat, 290.

kūrybojejoprasminis laukasvisainuotonutolsta, daimonionas tampaneabstrakčiavisuotine, o subjekto-poeto „asmenine“jėga („manodaimonione“,plg. suSokra­to to daimonion32),netrukdančiakūrybosprocesui (kas tarsi pasakoma „Ars poeti­ca?“),oatvirkščiai–kūrybosprocesasbejosneįmanomas.

herojų savarankiškumo problema

Kaip tirti daimonioną kaip kitą,kaipįkū­rybąbesikišančiąautonomiškųbruožųtu­rinčią jėgą-herojų, tuo patmetu apimantįvisuskitusMiłoszopoezijosherojus,taippatirsubjektą-poetą?Raiškiausiasjovaiz­davimopavyzdys:

IProszęciebie,mójdajmonionie,zluzujtrochę.Muszęjeszczezamykaćrachunki,dużopowiedzieć.Twojerytmiczneszeptyonieśmielająmnie.Dziśnaprzykład,czytającostarejwariatce,Znówzobaczyłem–dajmynato,Priscillę,Zdumiony,żemogęjąnazwaćjakkolwiek,Aludziomwszystkojedno.WięctaPriscilla,Dziąsławbardzozłymstanie,starucha,Jesttą,doktórejwracam,żebyodprawićobrzędyIdaćjejwiecznąmłodość.Wprowadzamrzekę,Zielonepagórki,irysy,mokreoddeszczu.Ioczywiścierozmowę.„Wiesz–mówię–nigdyNiemogłemzgadnąć,conaprawdęmyślisz,

Inigdysięniedowiem.MamjednopytanieIżadnejodpowiedzi”.Aty,dajmonionie,Jużmieszaszsię,przerywasznam,niechętnyImionominazwiskom,iwszelkimrealiom,

32Tai,kadjėga„asmeninė“,rodoirMiłoszopasi­rinkta rašyba.LenkųkalbaSokratodaimonionas rašo­mas„daimonion“.Miłoszaskeičiarašybą–jodaimoni-onasyra„dajmonion“.

111

Zanadtoprozaicznym,śmiesznymbezwąt­pienia.IIDajmonionie,napewnoniemógłbymżyćinaczej.Przepadłbymgdybyniety.TwojainkantacjaRozlegasięwmoimuchu,napełniamnieImogęjątylkopowtarzać,zamiastmyślećOmoimzłymcharakterze,opogarszaniusięświataAlboozgubionymrachunkuzpralni.Izdajesię,żekiedyinniKochają,nienawidzą,rozpaczają,dążą,JabyłemtylkozajętywsłuchiwaniemsięWtwojeniejasnenuty,żebyzmieniaćjewsłowa.33

IPrašautavęs,manodaimonione,atlaisvinkvadžias.Darturiusuvestisąskaitas,daugpasakyti.Tavoritmiškišnabždesiaiatimamandrąsą.Šiandien,pavyzdžiui,skaitydamasapiesenąbeprotę,Išnaujopamačiau,sakykime,Priscilą,Nustebintas,kadgaliująbetkaippavadinti,Ožmonėmsvistiek.TaigitaPriscila,Ligotomisdantenomis,senė,Yrata,priekuriosgrįžtu,norėdamasatlaikytiapeigasIrsuteiktijaiamžinąjaunystę.Prideduupę,Žaliaskalveles,irisus,šlapiusnuolietaus.Ir,žinoma,pokalbį.„Žinai,–sakau,–niekadaNegalėjauatspėti,kąištikrųjųgalvoji,

Irniekadatonepatyriau.TuriuvienąklausimąIrjokioatsakymo.“Otu,daimonione,Jau kišiesi, pertrauki mus, priešiškasVardamsirpavardėms,irbetkokiomsreali­jomsPernelygproziškoms,beabejonės,juokin­goms.IIDaimonione,ištiesnegalėčiaugyventikitaip.Prapulčiau,jeigunetu.TavoinkantacijaGaudžiamanoausyse,maneužpildoIrgaliujątikkartotiužuotgalvojęs,

33Miłosz,„Dodajmoniona“,2011,1064–1065.

Apiesavobjaurųcharakterį,apieblogėjantįpasaulįArapiepamestąskalbykloskvitą.Ir atrodo, kad kai kitiMyli,neapkenčia,sielvartauja,trokšta,AšužimtasvienįsiklausymoĮtavoneaiškųtoną,kadpaversčiaujįžo­džiais.34

Atminties išsaugojimas kaip vienas išpagrindinių subjekto-poeto tikslų įvardi­jamasdažnameMiłoszoeilėraštyje,tačiaučiataippatsuformuluojamasiršiosiekioneįmanomumas. Noras aprašyti Prisciląir„suteikti jaiamžiną jaunystę“ liekane­įgyvendintas,nes į rašymoprocesąkišasidaimonionas – tikrovės transformavimobūtinybė, be kurios poezija apskritai neį­manoma. Daimonionas nemėgsta faktų,nemėgsta prozos, jis yra jėga, kuri proząverčiapoezija.Betne ikigalo,nesMiło-szas savo poetinėje kūryboje puikiausiaisulydoprozostekstus,išrašusišmetrikaci­josknygų,enciklopedinęinformaciją–šiuopožiūriuišsiskiriapoema„Gdziewschodzisłońceikędyzapada“ („Kursaulėtekairkur leidžiasi“, 1974), tačiau tai būdingairkitiemspoezijos tekstams.Cituojamojetekstodalyjepasirodotrysherojai:subjek­tas, Priscila ir daimonionas,tačiauPriscilaniekaipneveikia, jainesuteikiamasžodis,jineturiaiškiųkontūrų,tiesiogiškylapo­etoatmintyje,poetas jąkuria,nuo jopri­klauso Priscilos išlikimas, poetinis žodisyra apeigos, kuriomis suteikiama gyvybėir kokios tik nori formos (senei, pavyz­džiui, galima suteikti amžiną jaunystę).Atrodytų, kad esminis dialogas, ginčasvyksta tarpsubjekto irdaimoniono, kuris

34 Laisvas mano vertimas – E. M.

112

pristatomaskaiprealiaiveikiantiskūrybosprocesą, į jį besikišantis, pertraukiantis„pirminį projektą“.Tačiau ar toks ginčastekstolygmeniu,žvelgiantįjįbachtiniško­siomiskategorijomis,apskritaiįmanomas?Kaską apima–daimonionas subjektą arsubjektasdaimonioną?

Kuriamas eilėraštis apie eilėraščio ra­šymą,kuriameaiškiai įvardijama,kadpa­grindinėsubjektoveiklossritisyradaimo-nionošnabždesioklausymasisirbandymas„paverstijįžodžiais“.Jeigutaip,aršisteks­tas apie daimonioną taippatyradiktuoja­mas daimoniono?Eilėraštyjevyrauja,kal­bantBachtinoterminais,realisubjekto-poeto(herojaus)intonacija,odaimoniono (ojuobaPriscilos)intonacijatekstebeveiknejaučia­ma, visa persmelkia subjektas-poetas, jisapima ir įtraukia kitų herojų vertybiniuskontekstus(tiek,kiekherojusgaliapimti).Daimoniono apibrėžimaspriklausosubjek­to-poeto sričiai („kišiesi, pertrauki mus,priešiškas“–t.y.tu, kaip aš tave matau), tačiaubūtentčiairatsiskleidžiatarpininkoporeikis – daimonionas negalėtųišsisakytipats, be kito, jis neegzistuotųbe jį įžodi­nančiopoeto,nes nepriklausožmogiškajaisričiai, neturi balso, skleidžia tik nearti­kuliuotusšnabždesius35. Poeto tikslas yra „transliuoti“tai,kąšisanapusybinishero­

35 Eilėraštyje „Do Allena Ginsberga“ („AllenuiGinsbergui“)sakoma:„Byłeminstrumentem,słuchałem,wyławiającgłosyzbełkotliwegochóru,/tłumaczącnazdaniajasne,zprzecinkamiikropką“.

Miłosz, „DoAllenaGinsberga“ (Na brzegu rzeki, 1994),2011,1073.

„Buvau instrumentas, klausiausi gaudydamas bal­sus /murmesiųchore,versdamas įaiškiussakiniussutaškaisir/kableliais.“

Miłosz, „Allenui Ginsbergui“ (Ant upės kranto, 1994),vertėRolandasRastauskas,2011,280.

jusskleidžia,tačiaudarytitaineprarandantsavo individualumo.

Situacija, kai subjektas-poetas per­smelkia kitus herojus, Miłoszo poezijojeyra tipiška, nes tie, kuriems tarpininkau­jama, arba mirę, t. y. gyvi tik subjektoatminty, arba yra kitokioje neverbalinėjeanapusybėje ir neturi kitų lūpų, išskyrussubjekto (daimonionas, Dievas, angelasetc.).Turintomenyšįdaugiabalsiškumą ir galimybęišsireikštitikvienomis–subjek­to – lūpomis, neabejotinai galimakalbėtiapie subjekto prieštaringumo problemą.Kaipmatyti, subjektas apima visus kitusherojus, tarp jų ir diktuojančiuosius, visišie skirtingi balsai priklauso jo laukui irdėl to neįmanoma sutapti su savimi, pa­siektivienybę.Irminėtameinterviu,išku­rio Matuszewskis išgvildena daimoniono kaip skirtingų pasaulio balsų prielaidą36, ir vėlesniame pokalbyje su literatūrologuRobertu Faggenu (1994) Miłoszas išsa­ko teiginį iliustruojančias mintis: „Manopoezija vadinama polifonine, tai reiškia,kadmanyjevisadakalbadaugybėskirtin­gųbalsų; šia prasme laikau save įrankiu,tarpininku. [...] Dostojevskis, FriedrichasNietzschebuvovienipirmųjųrašytojų,su­vokusių moderniosios civilizacijos krizę:jiepastebėjo,jogkiekvienąišmūsųaplan­kotarpusavyjenesuderinamibalsai,vienaskitamprieštaraujantysinstinktai.Esurašęsapie šį negebėjimą išlikti vieninga asme­nybe,kaimūsųvidujybėnįsiveržiaminė­ti nekviesti svečiai ir pasinaudojamumiskaipsavoįrankiu.Tačiauprivalomeviltis,

36„Pamięćran.ZCzesławemMiłoszemrozmawiaJerzyTurowicz“,Tygodnik Powszechny,1981,nr.3.

113

jog mus įkvėps gerosios, o ne blogosiosdvasios.“37

Miłoszopoezijos subjektas-poetas da­lyvaujakūrybosproceseįvesdamassubio­grafiniupasakojimususijusiąpatirtį.Isto­rinė,biografinėlinija,nuolatinisatmintieseksploatavimas (ryškiausias būtent eseis­tikojeirpokalbiuose)ypačsvarbustampakaiptikdėlto,kadperitinryškųnaratyvąbūtųkuriamaaiški tapatybė ir išlaikomaspoetinis sąmoningumas, ką sudėtingapa­daryti dėl, remiantis Matuszewskiu, as­menybės vientisumo siekį apsunkinančiųskirtingų balsų pasireiškimo, kai „sunkuišliktituopačiuasmeniu“.

„Kiek demonystės prigimtyje kalbos“38

Daimonionas,vertinantjįkaipmetafizinęsubjekto-poetodalį, taippatyra tarpinin­kas, jis padeda tarpininkauti subjektui- -poetui,atliekasavodaimoniškąfunkciją.Vėlesnėjekūryboje subjektas save tiesio­giai įvardija kaip šamaną (netiesioginiųužuominų galima matyti ir anksčiau), t.y. tarpininkątarpžmoniųirdvasių,ku­rioveiksmaigalikeisti tikrovę; taipačiaiparadigmai priklauso ir kunigo bei burti­ninkopozicijos.Analizuotoeilėraščio„Dodajmoniona“ Priscila „yra ta, prie kuriosgrįžtu,norėdamasatlaikytiapeigas/Irsu­teiktijaiamžinąjaunystę“.Poezija,poeti­nisžodisyraapeigos,ritualas,atnaša.Taip

37„CzesławMiłosz:‘Ašpatssauesuvisiškaprieš­tara’“, išanglųkalbosvertėirpagalThe Paris Review parengė Simas Čelutka. Internete http://www.bernar­dinai.lt/straipsnis/2011-12-19-czeslaw-milosz-as-pats-sau-esu-visiska-priestara/73943(žiūrėta2012-02-13).

38CzesławMiłosz,„Kenkiant“,Tai,vertėVyturysJarutis,Vilnius:Strofa,2002,52.

patirinkantacijos–užkalbėjimai,burtažo­džiai.

Ritualas realiame gyvenime gali būtikalbiškas, tačiau tai nėra privaloma sąly­ga, kalbinė forma jambūtina anaiptol nevisada.Opoezijosžodiskaipritualasne­atsiejamasnuokalbossrities,kalbapadaroritualąįmanomą–tikžodžiugalimaatjau­nintiPriscilą,nuožodžiopriklauso,kokiaji išliks. Ritualai, apeigos yra dialoginėsprigimties, tarpinėjesrityjeesantispoetasmezgapokalbį.Savęskaipšamanoreflek­sija intensyvėja„asmenybiškėjant“ tiems,kuriems tarpininkaujama, tačiau taip patšamanizmas aktualiai iškyla būtent mąs­tant apie daimonioną ir demoniškumą.Eilėraščio„Zeszkodą“(„Kenkiant“)sub-jektassako:„Dosyćpołączyćdwasłowa,już biegną, / Chwytają, niosą na obrzędplemienny. / [...]Co zademonizmwna­turzejęzyka,/Żemożnadostaćtylkojegosługą!“(„Vosdužodžiussujungi,žiū,jauskuodžia,/Nešapačiupęįgentiesapeigas./[...]Kiekdemonystėsprigimtyjekalbos,/Jeiteįstengijosiostarnasbūti!“39).Žvel­giant į Miłoszo poezijos visumą galimamatytinevienąlūžinįetapą,tačiauvisadaišlieka aktualus klausimas, kokios jėgos,geros ar blogos, diktuoja poeziją?40 Poe­tasvisadayraparibiožmogus,joerdvėyratarp-erdvė,tuopatmetuapimantidaugybękitųerdvių,niekadaikigalovienojekurio­je nepasiliekant.Menininkas visada liekamoraliai įtartinas, nes neaišku, kokioms

39 Ten pat.40 Tomasz Królak, „‘Czym jest poezja, która nie

ocala...?’PoetairpoezjawwierszachCzesławaMiłos­za“, Roczniki Humanistyczne, Lublin: WydawnictwoTowarzystwa Naukowego Katolickiego UniwersitetuLubelskiego,1989.

114

jėgomspasiduoda,okonkrečiaipoetasvi­sadayraveikiamasdarirkalbos,turinčiosnemaža demoniškumo. Hansas-GeorgasGadamerisstraipsnyje„Apieritualoirkal­bosfenomenologiją“pažymi,kadliteratū­ros dirva yra būtent kulto formos ir ritu­alai, ankstesni užbet kokįpoetinį kalbosirraštoformavimąsi41.Pirmykštėssakmėsradosikaip intarpai į ritualus, taigisenojiliteratūros paskirtis yra paveikti dievybęirtokiubūduveiktitikrovę.Poetinėkalba,anot PaulioRicoeuro, paneigia kasdieniodiskurso referentines žodžių vertes, o taileidžia susidaryti naujoms konfigūraci­joms,kuriomisįkalbąiškeliaminaujibu­vimopasaulyjebūdai,taigikalbinėraiškasuteikiama ir tam, kas yra aptemdyta ar apskritaiišstumtaiškasdienėsžiūroslau­ko42.Būtenttameirslypidemoniškumas,poetinė kalba suteikia galimybę įžengti įuždraustassferas,dalyvauti,kaipMiłoszoatveju,iškviečiantdvasias,jidiktuojanau­jų pasaulių kūrimą, iškelia netikėtas (čiaįmanomos ir gerosios, ir blogosios) for­mas,kalbagalikenkti:„Mójwielkipatronzrobiłdużozłego./Lepiejbyzostałprzyswoich balladach, / No i sonetach. Nikt muniepowiedział:/Jużdosyć,przestań“(„Mano patronas daug pridarė blogio. /Verčiau jau balades terašęs būtų, /Na, irsonetus.Nieksjamnepasakė:/Užteksjau,liaukis“;„Zeszkodą“).

Gadamerioteigimu,„poetinėskalbosirto,kąvadiname literatūra tikrąjaprasme,

41 Hans-GeorgeGadamer, „Apie ritualo ir kalbosfenomenologiją“,Istorija. Menas. Kalba,sudarėirvertėArūnasSverdiolas,Vilnius:Baltoslankos,1999,272.

42 Paul Ricoeur, Interpretacijos teorija. Diskursas ir reikšmės perteklius,vertėRasaKalinauskaitėirGin­tautėLidžiuvienė,Vilnius:Baltoslankos,2000,73–74.

skiriamasisbruožasyra tai,kadčiažmo­gus klauso kalbos. [...] Šiaip ar taip, kąrašytojas iškelia iš savęs irkasgaliausiaiperskaitoma,yrakažkas,kasneišklauso­ma laukiant, kas tuo bus pranešama, bet įkąįsiklausomažiūrint,kątaskažkas,jokalbinės evoliucijos galia leis išvysti“43. Taigi pokalbis sudaimonionu, viena ver­tus, yra pokalbis su pačia kalba. Poetasyrašamanas,tarpininkastuopožiūriu,kadvien dėliodamas žodžius sugeba prikelti,iššaukti mirusius. Tačiau kalba turi savų„kaprizų“, kalbinė tikrovė įtraukia ir patitampa kuriančiąja, nors ir iki galo nepa­kankama–Miłoszastaippatnuolatreflek­tuojakalbosbejėgystę,jossilpnumą:„Na­leżytedypowoli,niedowierzającnikomu,/Wyprowadzaćzniej, ilezdołajęzyk,zasłabyna to“44 („Tad irderėtų lėtai,niekunepasikliaujant,/Ištrauktiišjos[sąmonės]benttiek,kiekjėgiasilpnakalbamūs“45). Tačiau, nepaisant šio silpnumo, pirminisdialogasyradialogassukalba,poezijayranaujųformųsteigimas,kuriamreikalingasįsiklausymasįkalbą,iškeliantisnetikėtusturinius, pertraukiantis „pirminį projek­tą“, – poezijos kūrimas padaro, „kad išnieko atsiranda ištisi pasauliai ir nebūtistampabūtimi“46.

43Hans-GeorgeGadamer,„Tėvynėirkalba“,Isto-rija. Menas. Kalba, sudarė irvertėArūnasSverdiolas,Vilnius:Baltoslankos,1999,225.

44Miłosz,„Świadomość“(Nieobjęta ziemia,1984),2011,836.

45Miłosz, „Sąmonė“ (Neaprėpiama žemė, 1984),vertėAlmisGrybauskas, 2011, 211.

46Hans-GeorgeGadamer,„Žodisirvaizdas–,tokstikras,toksesamas‘“,Istorija. Menas. Kalba,sudarėirvertėArūnasSverdiolas,Vilnius:Baltos lankos,1999,234.

115

Daimonionas ir estetinė distancija

Visi trys tekstai ir pats daimoniono įvaiz­dis kelia estetinės distancijos problemą.Antai„Arspoetica?“sakoma,kadtai,„kasliguista, nūnai turi vertę“. „Do dajmoni­ona“ kalba apie daimoniono kišimąsi įkūrybosprocesą ir trukdymą išreikšti tie­siogines patirtis, o štai trečioje eilėraščio„Dodaimoniona“dalyjeįdaimonioną taip kreipiamasi: „A ty,wędrowiec, /Litujeszsię takmocno, że odwracasz twarz“ („Otu,keliautojas, /Gailiesitaipstipriai,kadnusukiveidą“),tairodobūtinąnuotolįto­liau aptariamomis „riksmo iš skausmo“situacijomis. Dar kitas reikšmes atveriatrumpaseilėraštis „Bezdajmoniona“,kurkasvėlesnistekstas,parašytaspačiojegy­venimopabaigoje(apie2002).

Dajmonionie,oddwóchtygodninienawie­dzaszmnieIstajęsiękimbyłbymzawszebeztwojejpomocy.Patrzęwlustroiniemiłajestmimojatwarz,Pamięćotwierasię,atamstraszno.

Zmąconyinieszczęśliwyjaczłowiek.Zupełnieinnyzostanęwmoichwierszach.Chciałbymostrzecczytelników,prosićwy­baczenia.Cóżkiedynieumiemnawettejskargiułożyć.47

Daimonionai,jaudvisavaitesmanęsnelankai,Irtampu,kuobūčiaubuvęsbetavopagalbos.Žvelgiuįveidrodį,iratrodaunemielassau,Atmintis atsiveria, o ten – vienas siaubas.

Esužmogus,pasimetęsirnelaimingas.Visaikitokspasiliksiueilėraščiuossavo.Norėčiauįspėtiskaitytojusiratsiprašyti.

47Miłosz,„Bezdajmoniona“,2011,1313.

Kasišto,jeinemokunetsurašyti šio skundo.48

„Arspoetica?“subjektassuvokianega­lįs pasirinkti kūrybos be anapusinių jėgųdiktato: „Koks protingas žmogus sutiktųdemonamspasiduoti“,–ironizuojama,ta­čiaušispasidavimasnėra laisvaipasiren­kamas,otaitrikdo.Tačiauštaieilėraščiuo­se„Dodajmoniona“ir„Bezdajmoniona“subjektaskreipiasiįtas,regis,trikdžiusiasjėgas,bekuriųpoetasvisginebūtųpoetas,o poezija nebūtų poezija. Daimonionas, santykissujuorodopatiessubjekto-poetovidinį prieštaringumą, ypač aiškiai atsi­skleidžiantį eilėraštyje „Dodajmoniona“:eilutės „prašau tavęs, mano daimonione,atlaisvinkvadžias“ir„prapulčiau,jeigunetu“puikiaitaiiliustruoja.Daimonionas ir trukdo,irpadeda,t.y.yrairblogas,irge­ras,turiabudaimoniškusbruožus.

Cituojamame eilėraštyje jis vėl pasi­rodo kaip poeto, poezijos galia kalbėti,įkvėpimo momentas, kuriam pats poetasneturiįtakos,negalijovaldytiarprisišauk­ti, ir čia priartinama estetinės distancijosproblema bei daimoniono ryšyssuja.Štai„Ars poetica?“ kalba apie poezijos šalti­nioiracionalumąirtuopatmetukuriamastaisyklingas,ritmiškaimotyvuotaseilėraš­tis. Iracionalumas įforminamas, galutinisrezultatas – savo forma skaidrus poetinistekstas.„Bezdajmoniona“subjektasskun­džiasikūrybosnegalimumu, formos netu-rėjimu;galimaįsivaizduoti,kadatsiverian­ti siaubinga atmintis chaotiškai užgriūva,josneįmanomasuvaldyti,kintasantykissusavimi, subjektas tampažmogumi, „pasi­metusiu irnelaimingu“, t.y.pasiklydusiu

48Miłosz,„Bedaimoniono“,2011,361.

116

tarp balsų ir patirčių. Daimonionas yra tai,kienopasirodymassutvarkopasaulį,irtaippatgaliakurtidistanciją,kuri trukdosubjektuikaipkasdieniamžmogui, tačiaupadeda subjektui kaip menininkui.Miło-szassavotekstuosedažnaicituojaSimoneWeilmintį„distancijayragrožiosiela“,oesė tekste„Niemoralnośćsztuki“(„Menonemoralumas“) kalba apie privalomą (irbauginantį) menininko nehumaniškumą.Rašo: „Svaiginantis kiekis eilėraščių, ku­riepasirodėLenkijojeperpaskutinįkarą,taippatgetuose ir lageriuose,aktualizuo­jaMannokonstatavimą,kad ‚menininkasprivalobūtinehumaniškas,anapushuma­niškumo‘, tuo tarpu tų eilėraščių autoriaidaugiausia ir tebuvo humaniški. Ir tiek,kiek buvo humaniški, pralaimėjo kaipmenininkai, taip, kad jų draugėn paimtieilėraščiaitesudarodidelioformatoįdomųdokumentą, ne daugiau.“49 Kai nėrame­ninės distancijos, dviejų, anot Bachtino,skirtingųsąmonių,negalibūtiirmenokū­rinio:„Žmonėms, įmestiemsįverpetą to­kiųįvykių,kurieišlūpųišplėšiaskausmoriksmą,kebluįgytidistanciją,suteikiančiąmeninėstransformacijosgalimybę.“50

Taigi daimonionas, be kurio buvimo neįmanoma kūryba, yra ir distanciją su­teikianti jėga,menininko žvilgsnis, be jolieka tik„skausmoriksmas“,atsiveriantischaosas–situacija,kaineįmanomarastisautoriui ir herojui51. Poetas, kuris skun­

49CzesławMiłosz,„Niemoralnośćsztuki“,Ogród nauk,Kraków:WydawnictwoZnak,1998,191–192.

50CzesławMiłosz,„Griuvėsiai irpoezija“,Poezi-jos liudijimas,išlenkųkalbosvertėBrigitaSpeičytėirMindaugasKvietkauskas,Vilnius: Lietuvių literatūrosirtautosakosinstitutas,2011,85.

51Bachtin,2002,103.

džiasiesąsapleistasdaimoniono,visdėltoskundąpateikiakaipeilėraštį,norsirsakonemokąs jo surašyti. Kaip ir kitų dviejųtekstų, ir čia galima matyti paradoksą –poezijoskūrimaspriklausonuoneaiškiosjėgos,šioprocesonegalimaracionalizuoti,tačiau jo vaisius yra realus, struktūruotaspoetinis tekstas. Kalbėjimas apie daimo-niono nebuvimą paradoksaliai kaip tikįteisinajobuvimą,minėta,kadpoezijabemilošiškąjaprasmesuvokiamodaimonio-no,estetinėsdistancijosįasmeninimo, aps­kritai neįmanoma. Įmanoma kažkas kita,pavyzdžiui, „skausmo riksmas“, t. y. tai,kasneturijokioestetiniomatmens.

„Tarsi diktuotų tai, ką dabar jis rašo“52

Mąstant apie daimonioną galima iškeltidarkeletąklausimų.Arjis apima kitus he­rojus,t.y.aranapusiniaibalsai,lemiantyskūrybos procesą, besąlygiškai yra susijęir su jo įsikišimu? Ar penkios plunksnąstvarstančiosrankos(eil.„WWarszawie“,„Varšuvoje“) arba panelė, kuri „stebinatokia esimo galybe, / Tarsi diktuotų tai,kądabarjisrašo“(eil.„Dawnoidaleko“,„Seniaiirtoli“)yraautonomiškinuodai-moniono nepriklausantys anapusiniai he­rojai,artiesiogiaisujuosusiję?Arpoezijądiktuojatikdaimonionas ir,jeigune,kokstarpšiųbalsųskirtumas?

Rašyta, kad daimonionas tarsi api­maplačiau, nuo jo pasireiškimo subjektepriklauso pati kūrybos galimybė, dai-monionas ir subjektas-poetas kartu kuriapoeziją. Akivaizdu, kad jis nėra tapatus

52 Miłosz, „Seniai ir toli“ (Tolesnės apylinkės, 1991),vertėTomasVenclova,2011,259.

117

ponuiAnusevičiui(eil.„PanAnusewicz“,„PonasAnusevičius“,Kroniki) arba Prisci­lai, o veikia kaip subjekto-poeto kūrybosbendraautoris,padedantissukurtištaitokįponąAnusevičių ir štai tokiąPriscilą, taitam tikra subjekto-poeto kūrybinė kitybė, turintiatskirumoelementų.Tačiaupateik­tipavyzdžiaiišeilėraščių„WWarszawie“ir„Dawnoidaleko“rodo,kadyradaugiauanapusiniųbalsų,kurielemiakūrybospro­cesą,daugiaupoezijosbendraautorių.PonasAnusevičius, Priscila taip pat yra anapusi­niaibalsai,tačiaukitokiosprigimties–jiemstarpininkaujama,poetasnorijuosišsaugoti,tačiaušiuoatvejunukreiptumaskylaišpa­ties poeto.

AnotBachtino,„analizuotivisadareikiapradėtinuoherojaus,onenuotemos,prie­šinguatvejugalimanepastebėti,kaiptemaįkūnijamaperpotencialųherojų–žmogų,t.y.netektipatiesmeninėsžiūroscentrobeijos konkrečią architektoniką pakeisti pro­ziniu samprotavimu“53.1945m.eilėraštis„WWarszawie“komponuojamasklausimoir atsakymo principu – kaip pokalbis, vyks­tantis sugriautoje Varšuvoje šiltą pavasa­riodieną.Arčiaveikiadugalimiherojai,klausiantysis ir atsakantysis, ar klausimas iratsakymaspriklausotampačiamsubjek­tui­poetui ir yra tik viena, anot Bachtino, emocinė-valinė pozicija? Jeigu eilėraščioklausiantysisbūtųlaikomasatskiruheroju­mi(„Coczynisznagruzachkatedry/Świ­ętegoJana,poeto,/Wtenciepły,wiosennydzień?“54;„Koieškai,poete,/AntŠventoJono katedros griuvėsių / Šią šiltą pava­

53 Ten pat, 109.54Miłosz,„WWarszawie“(Ocalenie,1945),2011,

227–228.

sario dieną?“55), atvejisMiłoszo kūryboskontekstebūtųnetipiškas,nestoksherojusveiktų kaip lygiavertis subjektui-poetui,nepersmelktas subjekto-poeto konteksto.Kogero,apieklausiančiojosubjektoatsi­radimągalimamąstytikaipapiebandymąsukurti estetinę distanciją – klausimas iššalies rodo atsitolinimą, klausiantysis yrakitas„aš“,klaustisavęsapiesave(užsiimtisavirefleksija)galimatiktada,kaisavepa­tiri kaip kitą56.

Herojaus vizualinės raidos Miłoszopoezijoje atžvilgiu eilėraštis „W War-szawie“būdingasetapui,kaieilėraščiohe­rojus,kitas,darnėraišryškėjęs,jisveikiaupotencialusneirealus.Šiuoatvejugalvojeturimos penkios plunksną stvarstančiosrankos nėra baigtinis herojus kaip, pa­vyzdžiui,Priscila.Bachtino teorijoje toksherojusįvardijamaskaippotencialus–kaipasirodo kūno kontūrai, rodosi norintisprabilti herojus57. Išorinis kito kūnas yraaktyviaikuriamas,pačiamžmoguiduotastikvidiniskūnas,taigipoezijosherojaigalitaptikūniški,įgyti kūnovisumątiksubjek­to-poeto žiūroje58. Kito herojaus ryškėji­maspoezijojevizualinapačiąpoeziją,t.y.artina jąprieprozos:anotBachtino,skir­tingosežodžiokūrybosrūšysebeiskirtin­guose kūriniuose vizualinio vaizdiškumolaipsnis yra skirtingas, o pats didžiausiasjisepe59. Štai šios rankos, kaip potencialus herojus,koreguojakūrybosprocesą–su­bjektas-poetas,norintis„opiewaćfestyny,

55Miłosz,„Varšuvoje“(Išgelbėjimas,1945),vertėVytautasBložė,2011,61–62.

56Bachtin,2002,123.57 Ten pat,108.58 Ten pat,158.59 Ten pat, 201.

118

/Radosnegaje,doktórych/Wprowadzałmnie Szekspir“60 („šventes apdainuot. /Džiaugsmingasgiraites, kurvedė /ManeŠekspyras“61),negalivisiškailaisvairink­tiskūryboskrypties.TomaszoKrólakotei­gimu,eilėraščiu„WWarszawie“sakoma,jogdemonstratyvusatsitolinimoirdistan­cijos troškimas atsisakant praeities iš ti­krųjųlemiatai,kadpraeitisįsiurbia,įtrau­kia. Anot Królako, subjektas pripažįsta,kad būtent tada išduotų savo pašaukimą,kaisugriautųatmintiestiltą, jungiantįgy­vuosius su mirusiais62.Visdėltošiuoteks­tu kalbama apie atsitolinimo, užmarštiesporeikį,otaivėliautopatiesrinkinioeilė­raštyje „Przedmowa“ („Įžanga“) pavirstaatsisveikinimo apeigomis. „Penkerių ran­kų“nebūtųgalimaprilygintidaimonionui, taiveikiauistorinįkontekstąatskleidžiantitekstinė figūra, istorinės realybės įtakoskūrybaipasireiškimas,veikiantispoetą.

„Penkerios rankos“ yra realiai teksteveikiantispotencialusherojus,opanelėiš„Dawno ir daleko“ yra „tarsi“ („jakby“)esanti, „tarsi“ diktuojanti.Ši tekstohero­jė daug vizualesnė (moteris, t. y. turintikonkretųkūną),įkurdintakonkrečiojeVil­niauserdvėje,veikiantisubjektoistorijoje(pirmojimeilė).Žvelgiantirįpenkiasran­kas,irįpanelę,irįkituskūrybosprocesąveikiančiusMiłoszopoezijos herojus, tu­rinčiusžmogiškųbruožų,beimąstantapiejuos ir daimonioną, galima kalbėti apiekelis pagrindinius skirtumus. Daimonio-nas nepriklausobiografineisubjekto-poetolinijai, t. y. neveikiakaip istorinis asmuo

60Miłosz,„WWarszawie“,2011,228.61Miłosz,„Varšuvoje“,2011,62.62Królak,1999,30.

(ponas Anusevičius, Priscila, panelė, net­girankos,kuriasgalimasuprastikaipkaroaukųišraišką,meninęsinekdochą,susijęsuistorija,yraatsimenami),nėra tikrasarbapotencialus žmogus; jis nuolatinis kūry­bospalydovas, tamtikruoseeilėraščiuoseveikiantis kaip atskiras poezijos herojus,turintis savo jauaptartusbruožus–veik­damaskaipherojus,jisgalibūtisuprastastranscendentinėmis ar etinėmis kategori­jomis,ožiūrintplačiau,kaipformaliosiosintonacijos „įasmeninimas“. Subjektas- -poetas kuria eilėraštį, tačiau ši kūrybanėraįmanomaneįsiklausantįšnabždesius.Minėta, kaddaimonionui taip pat galimapriskirti estetinės distancijos funkciją, ta­čiau estetinė distancija yra įmanoma tikesant dviem „sąmonėms“, taigi daimoni-onas plačiuoju požiūriu yra pats formosprincipas.Kiti įtakąpoezijaidarantyshe­rojaiveikiatikturiniolygmeniu,tačiauirjų radimasis tekste iš dalies (kaipmatytiPriscilos aprašyme) priklauso nuo daimo-niono.

Subjekto raiškos formos: liudytojas, kronikininkas, šamanas

Minėtasis vizualumas Miłoszo poezijo­je yra kintantis ir susijęs su subjekto už­imamomis pozicijomis. Žvelgiant į visąMiłoszopoezijos korpusą, galima išskirtisubjektą-liudytoją, atsirandantį karo irpokario metų poezijoje, subjektą-kronin­kininką, ryškiausiai pasirodantį rinkinyjeKroniki (Kronikos, 1987), ir subjektą-ša­maną,akivaizdžiausiąvėlyvojojepoezijo­je (nuo rinkinioDalsze okolice, Tolesnės apylinkės, 1991)63. Šios pozicijos, kurias

63Plg.BrigitaSpeičytė,„AdomoMickevičiauspro­filiaiCzesławoMiłoszokūryboje:tapatybiųprovokacija

119

toliau trumpai aptarsiu, atskleidžia inter­subjektiniųsantykiųkaitą,herojausraiškąpoezijostekstuose.

Karo irpokariometųMiłoszoeilėraš­čiuoseįvardijamassiekisužfiksuotiatmin­tį,paliudyti,poetiniužodžiuišsaugotimi­rusiuosiuosius–karoaukas, tačiau iruž­miršti,atsisveikinti(plg.eil.„Przedmowa“,„Įžanga“,Ocalenie).Šiolaikotarpiopoezi­jossubjektuibūdingasdistantyvuspasauliomatymas,atsitolinimas,otailemiairherojųraišką–poezijosherojaineturiindividualiųišvaizdos, charakterio bruožų, konkretausvardo, veikia neapibrėžtoje erdvėje. Jeigutekste atsiranda vardas ar keletas vardų(pavyzdžiui,Felekas ir Janekas išeilėraš­čio„Przedmieście“,„Priemiestis“),taiyratiesiogvardai–tuščiaforma,įkuriągalimaįdėtikokįtiknoriturinį.Herojusneturisavo konkretauspavidalo,jisneapibrėžtas,nėrapasakojama individo, asmens istorija, ką,pavyzdžiui,galimapamatytijauminėtamerinkinio Król Popiel i inne wiersze (1962)eilėraštyje „Ballada“, kuriame konkretusindividas(TadeuszGajcy)irjoistorijare­alizuojamapirmąkartą.RinkinioOcalenie herojų galima laikyti kolektyviniu kitu, karoaukųreprezentantu64,otaipaaiškintųjo neapibrėžtumą.RemiantisBachtino te­

irterapija“,Czesławo Miłoszo kūryba: modernioji LDK tradicijų tąsa,Vilnius:Lietuviųliteratūrosirtautosakosinstitutas,2012,77.

64 Prielaidą galima argumentuoti eilėraščio „Pr­zedmowa“pradžia: „Ty,któregoniemogłemocalić, /Wysłuchajmnie“ („Tu,kurionegalėjau išgelbėti, / Iš­klausykmanęs“; vertė JuozasKėkštas).Čia subjektaskreipiasiįanapusesantįnekonkretizuotąžuvusįjį,kurį,vienavertus,galimavertintikaipatstovaujantįkolekty­vui,kitavertus,kaipkonkretųasmenį,individą.Tačiaueilėraštyje nėra jokių herojaus individualumą atsklei­džiančiųbruožų,šių„tu,kurionegalėjauišgelbėti“,yratiekpat,kiekirkaroaukų.

orija,šiamherojui trūkstaaplinkosiraki­račio.Akiratis,anotBachtino,yratai,kasduotaišžmogausvidaus–erdvėjeirlaikekaipbūtiesįvykiaipriešaisžmogųiškylan­tysobjektai.Pasaulisčiayrapoelgio–min­ties,žodžio,jausmo,veiksmo–pasaulis.Aki­ratisribojamaskonkrečiosvietos,oaplinkayra tai,kas transgredientiškaherojaussą­monei, kas priklauso pasakotojo žiūrai65. Pavyzdžiu galima imti eilėraštį „Walc“(„Valsas“,Ocalenie), rodos,ganavizualųtekstą. Tačiau jame vaizduojama pokyliųsalėgalėjobūtiirLenkijoje,irPrancūzijoje– erdvė labai išsklidusi, neaiški, palygintisu vėlesnėje poezijoje pasirodančia Šete­nių,VilniausarKalifornijoserdve,herojėnėra individualizuota, tai veikiau tipas, onecharakteris.Šitaigalimasietisuatitin­kamusubjektosantykiu–išgyvenamasnekonkretausindividolikimas,kaipkadvė­lesnėjepoezijoje,omasinėkančia,kuriojeasmuosukonkrečiasavopatirtimiiraplin­katiesiognegaliišsikristalizuoti.

Po rinkinio Światło dzienne (Dienos šviesa,1953)Miłoszokūrybojeprasidedanaujasetapas–pamažunykstavisuomeneiliudyti ir tarnauti trokštantis poetas, vis la­biauryškėjafilosofinėsirreliginėstemos,liudijimą ir tarnavimą pradedama suvok­ti eschatologinėje plotmėje, intensyvėjabiografinė linija, kol galiausiai rinkinyjeKroniki subjektas prisistato kaip kroni­kininkas, siekiantis išsaugoti konkrečiųžmonių ir erdvių atmintį. Kronikininkuirūpine tiksavopaties,bet irkitų liudiji­mai, jis pasakoja istoriją iš lokalaus po­žiūriotaško,remiasiiristoriniaisįvykiais,ir vietinės reikšmės pasakojimais, tačiau

65Bachtin,2002,204–205.

120

visą šią informaciją vienija paties kroni­kininkogyventaslaikas.RinkinioKroniki epigrafugalėtųbūtivienojamepublikuotoeilėraščio eilutė „I wracammiędzy daw­nozapomnianychludzi“66(„Irgrįžtutarpseniaiužmirštų žmonių“67), geriausiai at­skleidžianti vieną iš pagrindinių teminiųlinijų. Seniai užmiršti žmonės, poezijoskiti,yrairvisiapskritaigyvenusieji,buvę istorijoje, tačiauniekadanesutikti, ir taippat tie, kurių likimai tiesiogiai siejasi suprisimenančiuoju, – dalyvavę ir iš daliestebedalyvaujantysprisimenančiojobiogra­fijoje.RinkinyjeKroniki skleidžiasiatskirorealiaiegzistavusioasmensistorija68,eilė­raščiuoserandasivizualidetalė,padedan­ti išlaikytidistanciją tarp„aš“subjekto irherojaus,neleidžiantijiemssusilieti,–taipišryškėjakonkretusindividas.

Kroniki eilėraščiuose aktualinama re­ali žemiško gyvenimo akimirka (plg. suOcalenie juntamaiskatastrofistiniomąsty­moatgarsiais, vizijiniumatymu– vizijosnėrarealičia ir dabartikrovė),vaizdasyraskaidrus,subjektomatomasišarti,akivaiz­ditikkonkrečiamasmeniuibūdingadeta­lė,pavyzdžiui,perregimossuraudonomisgyslelėmisAnusevičiausausys(„PanAnu­sewicz“,„PonasAnusevičius“).ŠiosausysarbatopatieseilėraščioherojėsNinossiū­bavimasįšonus,nepaisantto,artaigrynasprisiminimas(ištiesųtokiųausųbūta),arveikiamasprisimenančiosubjektofantazi­

66Miłosz,(Tegłosy...)(Kroniki,1987),2011,931.67 Miłosz, (Tie balsai...) (Kronikos, 1987), vertė

LiudasGiraitis,2011,225.68Plg.dvidialoginessituacijasrinkiniuoseOcale-

nie ir Kroniki:„Tu,kurionegalėjauišgelbėti, / Išklausyk manęs“(„Przedmowa“)ir„Kąradaijoje,pone Anusevi­čiau,/Kadtokssvajingas?“(„PanAnusewicz“).

jos, rodo itin intymųpastarojosantykįsuprisimenamaisdalykais.Herojusmatomasdetaliai, įkurdintas konkrečiose erdvėse,kurios kinta, – kondensuotai atskleidžia­madaugiaujoistorijos:„AnusevičiussavodvarąturėjokažikurprieMinsko,/Irvis­kaspaskuilikoBolševikijoje,taddabarjisvaikštinėjapoVilnių.“69Herojusįkurdina-mas ir gyvenime, savita „detalė“ randasipristatant ir išorinę herojaus formą, ir joprivačius,net intymiuspoelgius: šėlionessušokėjomis,telegramų,pasirašytų„Graf Bobrinskij“ vardu, siuntimą. RinkiniuiKroniki, pasakytų Bachtinas, būdingas„vizualinisakivaizdumas“70.

Vėlyvojoje poezijoje detalės poetika,taigiirkitoasmensvizualumas,biografiš­kumasišlieka,tačiaukintasubjektopozici­jaherojausatžvilgiu.Itinintensyvustampareliginis matmuo, randasi „medituojantis,aš‘“71. Po mirties išleistame rinkinyjeWiersze ostatnie (Paskutiniai eilėraščiai, 2006) subjektas save vadina šamanu.Miłoszuišamanystėpirmiausiasusijusisubuvimupoetuirsupoetiniužodžiu,šama­nasyražinantysis,mokytojas72. Ir poetas, ir šamanas, ir burtininkas yra tarpininkai tarpšiapusybėsiranapusybės,ovienasišgalimųpoezijossuvokimųšiamekonteks­teyragydantisužkeikimas–eilėmis sie­kiamagydytižmoniųatmintiesligas73.

Subjekto-šamano pozicija nesusiju­

69Miłosz,„PonasAnusevičius(1922)“(Kronikos, 1987),vertėAlgisKalėda,2011,231–232.

70 Bachtin, 2002, 202.71 Audinga Peluritytė, „Erozijos tema Czesławo

Miłoszo kūryboje: svarstymai lietuvių literatūros aki­vaizdoje“,Literatūra,2009,nr.51(1),63.

72 CzesławMiłosz, „Nevyriška“,Pakelės šunytis, vertėVyturysJarutis,Vilnius:Strofa,2000,60.

73Miłosz,„Susitelkimas“,Pakelės šunytis, 2000, 19.

121

si sukonkrečiais poetikospokyčiais kaipliudytojo irkronikininkoatveju,be to, jonepavyktųsietiirtiksuvienukuriuonorskūrybosetapu–vėlyvojipoezija išskiria­matikkaipaiškiausiaiatskleidžiantisub-jekto-šamano įvaizdį ir jo veikimo terpę.Subjektas-šamanas reprezentuoja atmintįgydančiospoezijoskūrėją,taippattaitar­pininkas tarp žmonių ir dvasių, galintispalydėti mirusiuosius į pomirtinį pasaulįir sugrįžti su dieviškomis pranašystėmis.Šamanystė yra pašaukimas (buvimas po­etu–taippat),šamanasgebairgydyti,irkeliauti iš vienos erdvės į kitą, taip rastiryšįsuįvairiomisantgamtinėmisgaliomis,kuriosdaroįtakąžmoguiargamtai.ŠitaipsuvoktusšamaniškusbruožusgalimarastivisojeMiłoszopoezijoje,ypačturintome­ny joje akivaizdžią tarpininkavimo tarpšiapusinioiranapusiniopasauliųnuostatą.Tačiaušamanokelionėmsypačsvarbikitaerdvė, kurios egzistavimas aiškiai įvardi­jamas būtent vėlyvojoje poezijoje – į taitiesiogiai nurodo ir rinkinioDruga prze-strzeń (Kita erdvė, 2002) pavadinimas. Poetiškai konceptualizuojama kita erdvė,kuriaitarpininkaujasubjektas,yraanapus,o tai skiriasi nuo liudytojo ir kronikinin­koužimamosbuvimopasaulyjepozicijos(Ocalenie subjektasnorsirišlaikodistan­ciją, vis dėlto žvelgia į šį pasaulį).Vėly­vojojepoezijojelabiaupriartėjamaprietų,kuriemsankstesnėjepoezijojetarpininkau­ta,mirusiejidabarnetikiškviečiami–pasjuoskeliaujama(plg.eil.„Nierozumiem“,„Nesuprantu“,To).

Subjekto kelionės į kitą erdvę vykstadviembūdais–persapnąarbapermaldą.Būtent vėlyvojoje poezijoje atsiranda ei­

lėraščiai-sapnai ir eilėraščiai-maldos, ku­rių herojus,kitas, neretai yranežemiškoskilmės, pvz., angelas (eil. „Anioł stróż“,„Angelassargas“,Druga przestreń), Die­vas.Kitoserdvėsgyventojai turikitokiuskūnus– štai rinkinioWiersze ostatnie ei­lėraštyje„Niebiańskie“(„Dangiška“)apiepoetąWilliamąBlake’ąsakoma:„Bowie­dział,żeprzenosisiętylkodoinnej/kraj­ny,niewidzialnejdooczu śmiertelnych. /Jejmieszkańcyotrzymująciałaniemateri­alne / ale substancjalne, takie, jakiemiałJezus / zmartwychwstały, kiedy ukazał sięuczniom / i Tomaszmógł dotknąć palcemjegorany“74(„Žinojotikpersikeliąsįkitą/šalį, kurios neregi mirtingųjų akys. / Josgyventojai įgyja ne materialius kūnus,o substancialius, tokius, kaip prisikėlu­sio / Jėzaus, kai pasirodėmokiniams / irleido Tomui pirštais paliesti žaizdas“75). Anapusinės erdvės patyrimas intensyvėjasilpstant paties subjekto kūniškiems po­jūčiams(plg.eil.„Oczy“,„Akys“,Druga prestrzeń).

Miłoszas savo kūryboje nuo kolek­tyvinio individo prieina prie konkretaus biografiją turinčio asmens, o vėlyvojojepoezijoje tekstų herojumi tampa Dievas.Šitai priartina vieną iš pamatinių dialogąapmąsčiusio Emmanuelio Lévino min­čių: „Prieigojeprieveido,matyt,glūdi irprieiga prie Dievo idėjos.“76 Dievas yra ten,kuryrakonkretusžmogus,kitas, kur

74Miłosz, „Niebiańsky“ (Wiersze ostatnie, 2006),2011,1327.

75 Miłosz, „Dangiška“ (Paskutinės eilės, 2006),vertėVytasDekšnys,2011,369.

76 Emmanuel Lévinas, Etika ir begalybė, iš pran­cūzų kalbos vertė Arūnas Sverdiolas, Vilnius: Baltoslankos,1994,93.

122

žmogus ir jo gyvenimas įgyja vertę (plg.eil.„Historieludzkie“,„Žmoniųistorijos“,Wiersze ostatnie).

Šamanas, anot šamanistines kultūrastyrusio Mircea Eliade‘s, nėra dvasių ap­sėstas, jis pats valdo savo dvasias. Sten­giasi užmegzti kontaktą su mirusiaisiais,demonaisirgamtosdvasiomis,betnetam­pajųinstrumentu77.1945m.rinkinioOca-lenie eilėraštyje„WWarszawie“mirusiejistvarstosubjektoplunksną,1987m.rinki­nio Kroniki eilėraštyje „PanAnusewicz“subjektas atlieka apeigas, o vėlyvojojepoezijojemirusieji priklauso nuo subjek­to-šamano valios (plg. eil. „Piękna niez­najoma“, „Graži nepažįstamoji“, Druga prestrzeń).Mokytoju, vedliu gali būti tiktas,kurispatsturilaisvopasirinkimogali­mybę,kurisžinodaugiau–kadirapienuo­latpatiriamų(neslankomų)SkaistyklosirPragaro,XXamžiausišmestųišžmonijosvaizduotės,egzistavimą.

Išvados

Remiantis rusų teoretikoMichailoBach­tino idėjomis, straipsnyje analizuojamiCzesławoMiłoszopoezijos„aš“subjektosantykiai su poezijos tekstų kitais: sub­jekto santykį su kitu apimantis ir herojųsavarankiškumoproblemąišryškintisdai-moniono įvaizdis, intersubjektinių santy­kių formos, herojųvizualinė raiška ir joskitimas. Miłoszopoezijosherojaiyraarbamirę iregzistuojantys tiksubjektoatmin­tyje, arba veikiantys ne pasaulio sferoje,

77 Mircea Eliade, Szamanizm i archaiczne techniki ekstazy, przełożył Krzysztof Kocjan, Warszawa: Wy­dawnictwoNaukowePWN,17.

taigineturintysbalsoirįžodinamisubjek­to-poeto,taiptampančiotarpininku.

Pasitelkus minėtas prieigas, Miłoszopoezijoje netikėtu požiūriu iškyla daimo-niono įvaizdis – kaip formos „šnabžde­siai“,kuriųsąveikojesuturiniosritimigaliįvyktiestetinėtransformacijairgimtimenokūrinys. Daimonionas, pasirodantis auto­teminiuoseeilėraščiuose, trukdosubjektuikaip kasdienybėje veikiančiam žmogui,tačiau padeda subjektui kaip menininkui,poetui,bešiokūrybosprinciponeįmanomapoezija, taigidviejų „sąmonių“ (autoriausirherojaus),reikalingųestetineidistancijaiatsirasti, egzistavimas. Nuo daimoniono bendradarbiavimo su subjektu-poetu pri­klausoirkitųpoezijosherojųatsiradimas,kas paaiškėjo analizuojant eilėraščius „WWarszawie“ir„Dawnoidaleko“.Autobio-grafinissubjektassavoakiratyjegaliišlai­kyti herojus, nes jis iš dalies užima auto­riaus-žmogauspoziciją,t.y.veikiaanapuskūrybosmedžiagos,irtuopatmetupatsyrapoezijosherojus.Daimoniono įvaizdis at­skleidžiairsubjekto-poetovidinįprieštarin­gumą,rodopastarojoautonomiškumobūti­nybęgalinčiųužvaldytidemoniškųformos„šnabždesių“akivaizdoje;autonomiškumąišlaikytipadedatekstuoseakivaizdibiogra­finėlinija,nuolatinisatmintieseksploatavi­mas, t. y. pastangos kurti aiškią tapatybę.Kaipturinioplotmėjeveikiančiamherojui,daimonionui nėraklaidingapriskirtiireti­nes(RyszardoMatuszewskioirkitųtyrėjųminima sąžinė) armetafizines (sąsajos sudemonais, Isos pakrančių velniais) reikš­mes,tačiaudaimonionas susijęsneviensuturiniu,taiherojumitapęspatsformosprin­cipas–unikalusreiškinyspoezijoje.

123

Herojų anapusiškumas būdingas visaiMiłoszo poezijai ir pirmiausia siejasi sukaro, holokausto patirtimis ir siekiu iš­saugoti individą. Individo išsaugojimobūdaikintakartu su subjekto-tarpininkoturimųpozicijųkaita,tačiauvisuosepo­ezijos tekstuose subjektas yra tas, kuriokontekstas apglėbia herojų vertybiniuskontekstus,taigiherojainėralygiaverčiaisubjektui,apiegalimąlygiavertiškumąišdalies įmanomakalbėti tikmąstant apievėlyvąjąpoeziją,kuriojesubjektąirhero­jusskiriantiribaitinsusiaurėja.MąstantapieMiłoszopoezijosvisumą,straipsny­jeišskirtostryspagrindinėssubjektokaiptarpininko turimos pozicijos: liudytojo,kronikininko ir šamano. Subjektas-liu­dytojaspasaulio,taigiirherojųatžvilgiu

yra atsitolinęs stebėtojas – šis atsitoli­nimas lemia herojų neapibrėžtumą, jųakiračio ir aplinkos nebuvimą. Nesantsukonkretintoherojaus,kaippagrindinisto laikotarpio poezijos herojus pasirodopats subjektas. Subjektas-kronikininkas,susijęssu1987m.rinkiniuKroniki, pats veikia vaizduojamame pasaulyje, ryškitekste tampa detalė, herojus įgyja kon­krečiųbruožų,veikiakonkrečiojeaplin­koje–epiškėjantipoezijaišryškinakitą. Subjektas-šamanasnetikiškviečiamiru­sius,bet irpatspas juoskeliauja,be to,vėlyvojoje poezijoje mirusieji priklausoišimtinai nuo subjekto valios. Pakitusisubjektopozicijalemiairsupasauliune­susijusių herojų radimąsi poezijos teks­tuose–angelo,Dievo.

Gauta:20120829 Autorės adresas:Priimta publikuoti: 2012 10 10 Vilniaus universiteto

LietuviųliteratūroskatedraUniversitetog.5,LT-01513Vilnius

El.paštas:erika.malazinskaite@gmail.com

ThepaperanalysesthepoetryofCzesławMiłoszasafieldofintersubjectiverelationships,referringtotheaestheticsofMikhailBakhtin.Inthecollection“Oca­lenie”(1945),thesubjectisviewedasamediator,andthis is more fully elaborated in the later poetical works ofMiłosz.Variouswaysofexpressingthesubject“I”as themediator actualize itsproblematic status andintersubjectiverelationships,itsdialoguewiththeot­her characters of other poetical texts. Poetical charac­tersdifferineitherbeingdead(andthusexistingonlyinmemoryrelatedwithbiographicaltexts)oractinginanotherworld(GodandDaemonion).Thesubject

ThE coNcEPT of DAEMoNIoN AND foRMS of SuBjEcT EXPRESSIoN IN ThE PoETRy of cZESŁAW MIŁoSZ

Erika MalažinskaitėS u m m a r y

gives voice to characters of the otherworld and inthiswaybecomesamediator.AspecificemphasisisgiventotheconceptofDaemonion.Thepaperana­lysesdifferenttextsinwhichthisimageappears,andmorphs.Aquestion ariseswhetherDaemonion is acharacter, or whether it is related to the complicated issue of form and content. To conclude, Daemonion appearinginpoetryistheformitself.Alsopresentedarevariousformsoftheexpressedsubject(subject-witness, subject-chronicler, subject-shaman), whichare related to the changing poetry, and the visual development of the characters.

124

ISSN0258-0802.LITERATŪRA201254(1)

LINKSMAS PRAGARAS: GROTESKO POETIKA TRIJUOSE VĖLYVOJO TARYbMEčIO PROzOS KŪRINIUOSE

Šis straipsnis parengtas podoktorantūros stažuotės, finansuojamos pagal Europos Sąjungos struktūrinių fondų įgyvendinamą projektą „Podoktorantūros (post doc) stažuočių įgyvendinimas Lietuvoje“, metu

Laurynas KatkusLietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Tiek tarybinė ideologija, tiek tarybinės visuomenės tikrovė, oficialiai logiškos, racionalios ir progre­syvios, buvo kupinos didžiulės įtampos ir konfliktų. Viena iš originaliausių literatūrinių priemonių pakirsti oficialų diskursą, parodyti sistemos prieštaravimus buvo pasinaudoti groteskine poetika, kuri leido perteikti ir grėsmingą, ir komišką santvarkos puses. Straipsnyje šiuo požiūriu analizuojami trys stambiosios prozos kūriniai, parašyti vadinamuoju sąstingio laikotarpiu tarp aštuntojo dešim­tmečio pradžios ir devintojo pabaigos – tai rusų rašytojo Venedikto Jerofejevo Maskva-Petuškai (Moskva-Petuški, 1969–1970), lenkų rašytojo ir kino režisieriaus Tadeuszo Konwickio Mažoji Apo-kalipsė (Mala Apokalypsa, 1979) ir Ričardo Gavelio Vilniaus Pokeris (1989). Remiantis Michailo Bachtino, Wernerio von Koppenfelso, Peterio Fußo grotesko ir menipėjinės satyros tyrimais, susitel­kiama ties trimis groteskinės kilmės topais: nykimo ir agonijos motyvu, socialinio ir politinio gyveni­mo satyra iš ekscentriškos perspektyvos, ir klaidinančios, falsifikuotos tikrovės koncepcija. Pastaroji laikoma ne tik literatūrine tema, bet ir ideokratinės totalitarizmo prigimties suformuotu mentalite­to bruožu, kuris išlieka ir pokomunistiniais laikais. Atidžiai skaitant tekstus, bandoma taip pat re­konstruoti „elgesio programas“, kuriuos rašytojai iškelia kaip alternatyvą ideologiniam monolitui.

Rusų rašytojo Venedikto Jerofejevo apy­sakai Maskva-Petuškai einant į pabaigą,pagrindinisherojusVeničkaišvystamilži­niškusDarbininkąirKolūkietę.AtgijusiosžinomosMuchinosskulptūrosfigūrospri­siartinapriejoirimamuštikūjuirpjautu­vu1.Košmariškassapnasnutrūksta,tačiaudrebulys nepraeina ir herojui prabudus.Be abejo, tai blogas ženklas, užsimenan­tis apie artėjančią Veničkos mirtį. Antravertus, šis epizodas, kaip ir kitiMaskva-

1Jerofejev2011,p.122.

-Petuškai puslapiai,žibasąmojumi,kuris,perteikdamas totalitarinės valstybės agre­sijąjospiliečiųatžvilgiu,kartupratęsiająad absurdum.

Tarybinė sistema buvo kupina aštriųprieštaravimų.Oficialus„geriausioišvisųpasaulių“savivaizdiskirtosisurepresijųirpriespaudos realybe, beprasmės ideologi­nėsformulėsirritualaikoegzistavosuišra­dingomis išgyvenimo strategijomis.Šiojesistemojedaugelisindividųbuvopriverstigriebtismimikrijos,ilgainiuinulemiančios

125

asmenybėssusidvejinimą(šisreiškinyssu­laukėnevienokonceptualizacijosbandy­mo,iškuriųbenežinomiausiasyraCzesła­wo Miloszo Pavergtame prote išskleista ketmanokategorija).

Ypač stipriai tai pasireiškė paviršinėsstabilizacijos,betgelminėskrizėslaikais–sąstingio laikotarpiu.Anot istoriko TonyJudto,„IrRytuose,irVakaruoseaštuntasisir devintasis dešimtmečiai buvo cinizmolaikotarpis. Septintojo dešimtmečio ener­gija išsisklaidė, politiniai idealai netekomoralinio įtikimumo, rūpestis dėl viešų­jų idealų užleido vietą privačios naudosišskaičiavimui“2. Tuo „prarastu laiku“3, anot VDR literatūros istorijos autoriaus W. Emmericho, „didėjo plyšys tarp uto­pijos ir istorijos“4.Nuo1973metų„RytųEuropos ekonomikos ėmė sparčiai ristisžemyn“, egzistuojanti sistema skatino„nuolatinękorupciją“,abejingumąirgirta­vimą5.VytautasKubilius,kalbėdamasapiešį laikotarpįtarybinėjeLietuvoje,taippatkonstatuoja rimtą moralinę krizę: „Kon­formistinė laikysena (tik nepabloginkimeesamos padėties), pridengianti nelegalųbiznį, kyšininkavimą ir karjerizmą, įsiga­lėjokaippragmatinioelgesionorma.Nau­josvisuomeninėsklasės,jaumokyklojeat­skirtosnuoLietuvosistorijosirideologiš­kaiapdorotos(religija–liaudiesopiumas,partizanai – kruvini banditai), vis giliaubuvo sovietizuojamos.Dviveidiškumas irbaimė,pilietinisabejingumasirrezignaci­ja(niekočianepadarysi),chaltūriškasdar­

2 Judt2011,p.610.3Emmerich2005,p.515.4Ibid.,p.271.5Judt2011,p.611,612,614.

basirvienadieniškumas(gerkim,kolžemėapsivers), moralinis kurtumas ir žiaurilaikysena,perimtaišsovietinėskariuome­nėsbeilagerių,išlaikytiniopsichologijairmenkavertiškumokompleksas–šiebūdin­gi„homosovieticus“bruožai– įaugoir įlietuviopsichiką.“6

Ne vienas literatūros istorikas siejogroteskinėspoetikosatsiradimąsupaaštrė­jusiaissocialiniaiskonfliktais irkrizėmis.Estų kritikas Jurijus Talvetas, remdama­sis Jurijaus Lotmano semiosferos teorija,teigia, kad groteskas atsiranda tada, kaikultūrinėje sistemoje bręsta „sprogimas“ir centro ir periferijos santykiai yra ypačįtemptitieksinchroninėje,tieklaikoplot-mėje7.Anglų literatūrosmokslininkoLeeByronoJenningsopožiūriu,groteskasyrasavita„slaptojikalba“,kuriaišreiškiamosnegatyvios laiko tendencijos8. VokiečiųkritikasCarlasPietzekeris taippat teigia,kadgroteskas„galipasirodytitikten,kursuyra sistemos – arba pradeda irti – lig­tolinės pasaulėžiūrinės orientacijos, kursu jomis kovojama, bet jų dar nepakeitėnaujos“9.

Studijojeapiegroteskotendencijąsep­tintojo dešimtmečio literatūroje vengrųkomparatistasTamasas Berkesas pažymi,kad postalininėje epochoje, viena vertus,susilpnėjoišorinisteroras,„padidėjospau­dos laisvė ir iš daliesbuvoatkurtasvidi­nis literatūros tęstinumas“, antra vertus,„daliniai socialinių problemų sprendimaisukėlėlaikinumo,sąlygiškumopojūtį“.O

6Kubilius1996,p.511.7Talvet1992,p.52,54.8 Tewordt, p. 12.9 Sinic2003,p.96.

126

kadangi„mūsųregionoliteratūraglaudžiaisusijusisupolitika,lenkųirčekųliteratūra,oilgainiuiirkitųšaliųliteratūrapasidavėgrotesko tendencijai“10. Šiai pastabai ga­limatikpritarti;tačiauBerkesobandymaiapibūdintigroteskoliteratūrąkaipvienin­gąsrovęirįžvelgtijossuirimąaštuntajamedešimtmetyjeneatrodopagrįsti11.Visųpir­ma, toksplastiškas,daugiaformis,antika­noninisreiškinyskaipgroteskasitinnepa­rankusklasifikacijai.Antra,akivaizdu,kadVidurio irRytųEuropojegroteskinėpoe­tikaišliekagyvapervisussąstingiometusiki pat Tarybų Sąjungos žlugimo. Apiefantastiką ir groteską aproprijavusį „pra­plėstąrealizmą“kaipvienąišneoficialiosVDRliteratūroskrypčiųkalbaWolfgangasEmmerichas12.Nors1975metaisperiodi­koje išspausdintame straipsnyje VytautasKubilius, apgailestauja, kad lietuvių lite­ratūroje grotesko plotai dar „vos pradėjožaliuoti“13, tačiau iš esmės tuo pat metuneakivaizdinisjoraginimasjauvirtotikro­ve:ImeldaVedrickaitėirRimantasKmitagroteskoaspektuskaitoaštuntajamedevin­tajamedešimtmetyjesukurtasMarcelijausMartinaičio „Kukučio balades“, VytautoMartinkaus, Ričardo Gavelio ir SauliausTomoKondrotoprozą14(priejųgalėtumepridurtidarnevienąautorių).Okąkalbėtiapieopozicinęrusų literatūrą,kuriatradogroteskądarikiAntrojopasauliniokarosuAndrejausPlatonovoStatybų duobe ir Mi­chailoBulgakovoŠuns širdimi bei Meistru

10Berkes2006,11,p.81.11Ibid.,200612,p.79.12Emmerich2005,p.288.13Kubilius1975(1986),p.186.14Vedrickaitė2009,p68–83;Kmita2008,p.95–

109.

ir Margarita. Šiuo atradimu kūrybiškaipasinaudotaantrojojeamžiauspusėje–bekitako,tokiosereikšmingoseknygosekaipVasilijausAksionovoromanasNudegimas arJuzoAleškovskioKengūra15.

Šiame straipsnyje bandysiu parodyti,kad groteskas įgalina išradingą tarybinėssistemos politinių, socialinių, moraliniųįtampų reprezentaciją, kuri vienu metuperteikia ir grėsmingą sistemos pusę, iryraaštrijossatyra.Taippatnorėčiauišryš­kinti keletą svarbių groteskinės poetikossavybių.Pirmiausia–kad,pagalvokiečiųliteratūros teoretiko Peterio Fußo formu­luotę, „Groteskas yra dalis tos sistemos,kurios (imanentiška) dekompozicija jisužsiima“16–kitaiptariant,jisparodosiste­mosbeprasmybęnestodamasįatvirąopo­ziciją, bet neva priimdamas oficialią kal­bąirvaizdiniją.Antra,kaipstudijojeapieDostojevskį tvirtinaMichailasBachtinas,menipėjinei satyrai, nepaisant šokiruo­jančių, avantiūrinių, humoristinių arpub-licistinių elementų, yra būdingas „tiesosišbandymo“impulsas,autentiškassusido­mėjimas„svarbiausiaisklausimais“17.Dėltogroteskųkūrėjaineapsiribojapolitiniųirsocialinių problemų atskleidimu – kad irkokiosjosbūtųdidelėsirskaudžios–betnepamirštairjųgiliausio,filosofinioarmi­tiniopagrindo.

Dėl šių ypatybių groteskiniai kūriniaivis dar skaitomi kaip švieži ir aktualūs,skirtingai nuo daugelio kitų opozicinėstarybinių laikų literatūros pavyzdžių, ku­riuossendinapernelygsmulkifaktografija

15Simmons1993,p.5–15,40–50.16Fuß2001,p.14. 17Bachtin1996,p.134–135.

127

ar per daug plati polemika su oficialiąjaideologija – ir, savaime suprantama, nuosocrealistinėsraštijos.Tam,beabejo, turiįtakosiržanruibūdingasžaismėsirhumo­ropradas.Todėl,interpretuojant„ironiškųfantazijų“18 viražus, nurodoma įmenipė­jinės satyros tradiciją (daugiausia remia­masi Bachtino ir vokiečių mokslininkoWernerio vonKoppenfelso studijomis19). Stambiosios prozos tekstai pasirinkti są­moningai: norima pasiginčyti suBerkesoteiginiu, kad grotesko poetikai tarybinėjeepochojegeriausiaiatstovaujatrumpome­tražokūriniai,apsakymaiirpjesės20.

II

Trys kūriniai, kurie bus nagrinėjami, pa­rašyti skirtingomis kalbomis ir maždaugdešimtmečio atstumu vienas po kito: bejauminėtosJerofejevoapysakosMaskva-Petuškai,tailenkųrašytojoirkinorežisie­riausTadeuszoKonwickioromanasMažoji apokalipsė (Mala Apokałypsa) irRičardoGavelio Vilniaus Pokeris. Pirmiausia šiuos kūrinius sieja atsiradimo būdas: jie nera­šyti oficialiam, valstybės sankcionuotam

18vonKoppenfels2007,p.9.19 Teorinėje literatūroje grotesko ir menipėjinės

satyros terminus randame greta. Reikšminga Geor­goKayserio studijaDas Groteske in der Malerei und Dichtung(1957)lėmė,kadgroteskasyramoderniojojekritikojelabiaupaplitusisąvoka.JąstudijojeapieRabe­laisnaudojairMichailasBachtinas.MenipėjinęsatyrąXXamžiuje„atranda“NorthropasFrye.VonKoppen­felsaspagrįstaispėja(vonKoppenfels2007,p.21),kadįBachtinostudijosapieDostojevskįantrąjąredakcijąšisąvokaatkeliaujabūtent išFryeveikalų(kaipžinoma,Bachtinasnelabaimėgo (ir nevisadagalėjo) nurodytisavo veikalų šaltinius). Šiame straipsnyje groteskastraktuojamas kaip bendresnis estetinis fenomenas, omenipėja – kaip groteskinės estetikos inkarnacija lite­ratūrinėjesferoje.

20Berkes200611,p.84.

publikavimui. Jerofejevo apysaka, baigta1970-aisiais, ilgai plito tik pogrindiniaisnuorašais.Aštuntojodešimtmečiovidury­jejiišleistaVakaruose,oTarybųSąjungojejospasirodymoreikėjolauktiikidevinto­jodešimtmečiopabaigos:kurioziška,kadpirmasis ją išspausdino blaivybės klausi­mamsskirtasžurnalas21. Konwickis buvo vienas iš pirmųjų socialistinės Lenkijosautorių, kurie septintojo dešimtmečio vi­duryjepradėjorašytikūrinius,skirtusleistipogrindyje (nepriklausomo žurnaloZapis bibliotekojeMažoji apokalipsė pažymėta10 numeriu 22). Galiausiai Vilniaus Po-kerio istorija, kuri gerai žinoma:Gavelisslapta darbavosi prie savo opus magnum beveik dešimtmetų, o kai 1987-aisiais jįužbaigė, Gorbačiovo pertvarka jau buvopažengusi tiek, kad rašytojas galėjo iš­traukti romaną „iš stalčiaus“. Todėl šiekūriniai adekvačiau reprezentuojaepochąneioficialiai išspausdintieji: šiaip ar taip,pastariesiems svarbūs, o neretai esminiaiklausimai,kiek išorinės ir vidinės cenzū­rosjiepatyrė,kokiumastuirintencijomisjuosepanaudotaalegorinėirezopinėkalbaJerofejevo,KonwickioirGaveliotekstamsyra nerelevantiški.

Netikėtųparalelių irpanašumųkupiniirpatystekstai.Šiamestraipsnyjenuodug-niaubustiriamitiktikkeliišjų–trisgro­teskinės prigimties topai, kurie vaidinasvarbų vaidmenį visuose trijuose prozoskūriniuose: nykimo ir agonijos motyvas,socialinio ir politinio gyvenimo satyra išekscentriškos perspektyvos ir falsifikuo­tos,klaidinančiostikrovėstema.

21Simmons1993,p.177.22Zechentner2007,p.23,197.

128

***

Maskva-PetuškaiprotagonistasVeničkastebipriemiestiniotraukiniokeleiviųakis.Jis ironiškai palygina jas su akimis žmo­nių iš ten, „kur viskas perkama ir viskasparduodama“–kitaiptariant,iškapitalis­tinio pasaulio. Kapitalistiniuose kraštuose žmoniųakys„žvelgia išpadilbų,kupinoskančios ir amžinai susirūpinusios“, o čia„jos nuolatos išverstos, bet – nė krislelioįtampos.Nė šešėliominties“23.Čia glūdimano tautos jėga, sušunka protagonistas,bet jo žodžiuose juntame ne tik pašaipą,betirnerimą.

Idėją,kad„realaussocializmo“sąlygo­misgyvenantysžmonės išsivystė į speci­finį antropologinį tipą, plėtoja irGavelis,irKonwickis.Vaizduodamišįtipą,jiepa­sitelkiagroteskiškashiperboles.ŠtaikaipMažojoje apokalipsėje aprašoma socialis­tinėsšventėsprogasusirinkusiminia:

„Štai plaukia į vieną ir į kitą pusękažkokios terlės, piktos, apsileidusios,paženklintos prigimtine ir neišvengiamabjaurumožyme.Retkarčiaistarpjųšmės­teliapvaluskaiparbūzasvalstybinioarbapartinio aparatčiko snukis. Iš kitų jie iš­siskiria alkoholiniu pabrinkimu, bjauriaisretaisplaukais,šlykščiomisgarbanėlėmis,susiraičiusiomis ant prakaituoto kiaušo.Juospažinsi išmažųžvitrių ir įtariųaku­čių,putlių,akytųskruostų, iš to,kad tojevietoje,kurturėtųbūtilūpos,žiojėjatiktaiangapranešimamsskaityti.JėzauKristau,kada tainutiko,kada iružkokiasnuodė­mespiktojiraganapavertėšiąvisuomenębandaurviniųžmonių?“24

23Jerofejev2011,p.29.24 Konwicki 2001, p. 120.

Gavelisšįvaizdąpapildopaslapties ir siaubo elementais: Vilniaus pokerio pro­tagonistasVargalysyraįsitikinęs,kadpa­saulyje, o ypač – jo gyvenamamemiesteaktyviaiveikiablogioemisaraiJIE,kuriestengiasi paversti žmones paklusniais,besieliais automatais. Vienas ryškiausiųženklų, rodantis, jogžmogus tapo„kanu­ku“,taippatyra„tuštumosžvilgsnis“,akyskaip „skylės skylėje“25. Pasikeičia ir JŲpavergtųžmoniųkūnai:Vargalyssupranta,kadjožmona„iškanuota“tada,kainaktį,liesdamasjoskūną,pajunta,jogšispasida­ręsstoras,šlykštus,deformuotas.Žmonoskvaponebeatpažįstairjųšuo26.

Kitame skyriuje Gavelis pateikia dis­kursyvinį šių vaizdinių atitikmenį: savo„martiraštyje“MartynasPoškasamprotau­ja apie homo lituanicus, esantį tam tikrahomo sovieticus(šiotermino,kurįcituoto­je ištraukojevartoja irVytautasKubilius,autorius– rusų rašytojasAleksandrasZi­novjevas27) atmaina. Konvickio romane taippatužsimenamaapie„išsekusiąkartą,gimusią socializme“, naujai, socialistineirasei„biologiškaisvetimą“grožį28.

Keisti dalykai nutinka ne tik žmoniųišvaizdaiirmentalitetui,betirjųgyvena­mamgyvenimui,laikui. Mažojoje Apoka-lipsėje niekasnegalipasakyti,kokiadabaryramėnesio diena,metų laikas (tą pačiądieną Varšuvoje tai sninga, tai alina va­saros kaitra29)arnetgimetai:greičiausiaitai1979-ieji,trisdešimtpenktiejiLenkijos

25Gavelis1989,p.40,89.26Ibid.,p.85–87.27žr.Зиновьев,1991.28Konwicki2001,p.58,15029Arlt1997,p.384–385.

129

LiaudiesRespublikosgyvavimometai,betpasakojimuirutuliojantis,matomešūkius,šlovinančiusšaliesketuriasdešimtmetį(taibūtų 1984-ieji, aiški aliuzija į žinomąjįGeorge’oOrwellodistopinįromaną),pen­kiasdešimtmetį ir net šešiasdešimtmetį30. Nukriošęspartijos funkcionieriusKobial­kaaiškina,kad,varžydamasisuVakarais,Partijanusprendė, jog„jeimesnepasivy­sime kapitalizmo, tai kapitalizmas mūsųpalauks“31, todėl visi kalendoriai buvoįslaptinti irsupainioti.Odabar irVakarainebežinotiksliųdatųiryrademoralizuoti,džiugiaipareiškiaKobialka32.

JerofejevoVenička vaizduojasiorgani­zuojantis girtuoklių sukilimą. Pirmiausia,kąpadarorevoliucinėvaldžia,–naciona­lizuojavisasalkoholioatsargas irpaskel­bia karą Norvegijai. Ruošdami tolesniusveiksmus ir revoliuciniusdekretusVenič­kair jodraugassvarsto,arnereikėtųpra­dėtiskaičiuotimetusišnaujo(taiužuomi­na į Prancūzų revoliuciją), bet galiausiainusprendžia palikti senąją tvarką, moty­vuodami tuo, kad: „juksakoma:nejudinkšūdo, tai jis ir nedvoks.“33 Kitaip tariant, laikas neneša jokių naujovių, ką jau kal­bėtiapiepažangą;jisyranekaskitakaiptuštumos ir beprasmybės sinonimas. Įdo­mu, kad šimintis užkoduota ir naratyvi­niu Maskva-Petuškai lygmeniu, žiedinėjekūrinio struktūroje: nors skyreliai pava­dintiatkarpomistarpgeležinkeliostotelių(įveiktoserdvės,okartuirprabėgusiolai­koženklais),pasakojimuieinantįpabaigą,

30Konwicki2001p.378–38031Ibid.,p.14532Ibid.,p.144–145.33Jerofejev2011,p.135

skaitytojassupranta,kadPetuškai,kurtaiptroškonukaktiherojusirkuratvykusskel­biaskyriauspavadinimas,ištikrųjųyratapatiMaskvos vieta, iš kuriosVenička iš­keliavo.

Gavelio romane sustojusio ar sustab­dyto laiko idėja išreiškiama išplėtotaisplastiškaisįvaizdžiais:klajodamaspoVil­nių,VytautasVargalysstaigapajunta,kadvisasmiestas–gyvūnaiiržmonės,upėireismas,skonisirkvapas–sustingo.„Prieaukščiausiojo kryžiaus ore kybo du kar­veliai.Neplasnojasparnais,visiškaineju­da,kybobejėgiai lyg įkliuvę įmilžiniškąneregimą voratinklį“34. Vargalys užsukaį pirmą pasitaikiusį namą, kur pro rak­to skylutę į besimylinčius spokso „plikainukirptas pirmokėlis, suspaudęs šlaunis,primynęsvienakojąkitą.Nuoiškišto,pri­kąsto iš įtamposberniuko liežuvionutįsoilgasseiliųsiūlas“35.ĮsidrąsinęsjisužeinaįSaugumobūstinęirprasibrovęspro„sto­rąkanukėlįišpurtusiuveidu“,stebikurio-ziškus įkalintuosius: „išvystu prakaulųžilą vyriškį, jis jogiškai stovi ant galvos,rodos,išstovėjošitaipšimtąmetųirstovėsligiamžiųpabaigos. [...]Didelėjkamerojsustingosusikaupęžaislusdėliojantysvai­kai.Kaipjiečiaatsirado?Kąveikia?“36

Senamiestyje išgirdęs širdiesplakimą,Vargalyssupranta,kad tai tegalibūtiVil­niųnekropoliupavertusiobazilisko„nuo­dingaširdis“37.Betkaiptiktuomet,kaijispasiryžtažengtiįbaziliskobuveinę,viskasvėlatgyja.

34Gavelis1989,p.226.35Ibid.,p.229–230.36Ibid.,p.231–232.37Ibid.,p.234.

130

Taigi pro politinės sistemos poveikioišvaizdaiirelgsenaistebėjimąprasišviečiamitinis naratyvas – kelionės į mirusiųjųkaralystę topas,kuris,kaip tvirtinaBach­tinas,oįkandinjoirKoppenfelsas,užimasvarbiąvietąmenipėjinėssatyrosistorijo­je38.Jiskiekskiriasinuopožemiokaralys­tėsvaizdinių,kuriuosrandameįvairiųtau­tųepuose(benežinomiausipavyzdžiaičiabusOrfėjomitasirvienuoliktojiOdisėjos giesmė), taip pat nuo romantiniame dis­kursepaplitusio„atgijusiųmirusiųjų“mo­tyvo – pirmiausia tuo, kad neišlaiko rimto arbauginamotono,oyrabentišdaliessa­tyrinis.Antravertus,akivaizdu,kadturimareikalonesuarchajiškąja(ararchajiškąjąimituojančia), o su modernia vaizduote:skirtingainuotradiciniųpasakojimų,„nor­malus“ pasaulis, iš kurio iškeliaujama įmirusiųjųkaralystę,neegzistuoja;abisfe­rosčia sumišusiosarnetgi,kaipVilniaus Pokeryje, nekropolis yra ne kas kita kaip šis pasaulis.

Kūrinių herojai perpranta šią mirtinątiesąnedėlto,kadbūtųdoroviškaitobuliarapdovanotiypačskvarbioskontemplia­cijosdovana.Atvirkščiai, jiegiliaipaniręįesamąsituaciją,kuri ir jiemsreiškiaar­tėjančiąmirtį. Bene taikliausia linksmos,betneišvengiamosagonijosmetaforatary­biniamekonteksteyragirtuoklystė.Girta­vimastematizuojamasirVilniaus Pokery-je, ir Mažojoje Apokalipsėje,oJerofejevoapysakojejisįgyjaleitmotyvostatusą.

Be abejo, girtuoklystės tema kyla išsocialinės tikrovės: ne tik Tarybų Sąjun­

38 Bachtin 1996, p.136; von Koppenfels 2007, p.67–101.

goje, bet ir kituoseRytų bloko kraštuosenesaikingas alkoholio vartojimas buvolabai plačiai paplitęs reiškinys (neatsi­tiktinaiGorbačiovobandymaireformuotisocialistinę santvarką prasidėjo nuo an­tialkoholinės kampanijos). Jo paskatosžinomos–reikšmingabuvotai,kadalko­holisne tiknutolindavoasmeninesbėdas,betirįstengdavopraskaidrintiniūriąirre­presyviądabartį.Panoptinėjevisuomenėjejis leisdavoužmegztinevaržomąkontaktątarp žmonių, nepaisant socialinio jų sta­tuso. Kaip vaizdžiai sako kultūrinės isto­rijos „Septintasis dešimtmetis: tarybiniožmogaus pasaulis“ autoriai Piotras VajlisirAleksandrasGenis, „alkoholisgalutinaipanaikindavo dogmatiškos pasaulėjautosliekanas. [...]Alkoholis– taikarnavalinėspasaulėjautospaaštrinimopriemonė.Suligkiekviena taurele pranyksta eilinė pareigavisuomenei–užstalėlaikosugėrovątiesiogžmogumi–žmogumi,praradusiubetkokįsocialinį vaidmenį“39. Ir priemiestinia­me traukinyje į Petuškus labai skirtingusžmones į draugę suburia Veničkos laga­minėlis40.Galiausiaialkoholinissvaigulyssustabdomodernųjįpasaulio„atkerėjimą“,kaip taipavadinoMaxasWeberis–kitaipsakant, racionalistinę pasaulėžiūrą, kuritarybinėjesistemojebuvovienintelė irvi­siemsprivaloma,irbentlaikinaisugrąžinanenuspėjamą,stebuklingąpasaulį,kuriameįmanomaviskas(vienasišbesikartojančiųVeničkos pokalbio su savimimotyvų yranuostabadėlkeisčiausiųdalykų,kuriejamnutinka).

39ВайльirГенис1998,p.7140Jerofejev2011,p.85.

131

Antra vertus, visi trys autoriai nenu­tyli, kad alkoholis veikia ne vien kaip vi­suotinės brolystės ir „pasaulinės puotos“agentas, bet turi destruktyvių padarinių.PrisimenameMartynoPoškosarVargaliogėrimo protrūkius, kuriais jis „naikinda­massave“41,ieškojęsatsakymo(bettaipirneradęs);Konwickioprotagonistobūseną,apibūdinamąkaip „sausos pagirios, pagi­riosbepriežasties,pagiriosapskritai“42. Ir Maskva-Petuškai nedidaktiškai, bet ganaakivaizdžiai rodo, kaip girtuoklystė žlug­do žmogų fiziniu, socialiniu ir moraliniupožiūriu.Dėlgėrimo talentingas ir išsila­vinęsVenička dirba padieniu darbininku;dėlalkoholiojisprisiverčiaiškęstiįvairiaspatyčiasirpažeminimus;dėlalkoholiojisne tik patiria pagirias ir košmarus, bet irnepatenkaįPetuškuspasmylimąjąirsūnų,ogrįžtaįnemėgstamąMaskvą,kurjįuž­puolaketurinepažįstamieji.

KonwickioirGavelioherojųpasmerk­tumas – pažymėtina, įsisąmonintas – pa­brėžiamasirkitaisbūdais.Mažosios Apo-kalipsės herojus pats sutinka dalyvautisavižudiškojeprotestoakcijoje–Varšuvoscentreapsipiltibenzinuirsusideginti;Var­galys ir visi kiti pagrindiniaiGavelio ro­mano personažai, nesutikę gyventi pagalJŲtaisykles,mirštaarbanusižudo43.Mažato, visų trijų kūrinių pabaigoje randametai,kągalimapavadintinaratyviniuoksi­moronu–pasirodo,kad istorijaspirmuo­ju asmeniu pasakojantys personažai yra

41Gavelis1989,p.79.42Konwicki2001,p.52.43Vienintelė išimtis čiayraStefanija, bet romane

jossvarbiausiafunkcijayraatspindėtiirparyškintikituspersonažus.

mirę. Tokiam sveiko proto požiūriu neį­manomam ėjimui nepritaria „įcentrinės“prozos šalininkai (VladimirasNabokovasnetgi sukūrė anglišką kalambūrą:The I in the book / can not die in the book 44). Kita vertus,taiįsirašoįgroteskoirmenipėjostra­diciją,kuriaibūdingas„stebėjimasiškokionorsneįprasto taško,pavyzdžiui, išaukš­tai,dėltolabaikeičiasistebimųgyvenimoreiškiniųdydžiai“45. Von Koppenfelso tei­gimu,„anapusinispoint of vantage“ laiky­tinas ekscentriškiausia perspektyva, kuri „lemia,kad‘normalybės’masteliaisąmo­jingaiirdrastiškaiperkeičiami“46.

Iš tokios perspektyvos trijų prozoskūrinių protagonistai komentuoja tarybi­nę civilizaciją, ir skaitytojo vaizduotėjeima klostytis, anot Bachtino, „linksmopragaro“47vaizdinys.

Negailestingos pašaipos sulaukia pro­pagandinės legendos ir politinės figūros.MinėtaSpaliorevoliucijostravestijaMas-kva-Petuškai; Mažojoje Apokalipsėje„pa­sikartojantispokštas“yrabevardisPirma­sisSekretoriusišCentro,kurįperiodiškaiišvystame televizoriaus ekrane, aistringaibučiuojantįvisus,pradedantkolegalenkuirbaigiantjaunaisiaispionieriais.Ironiškužvilgsniužvelgiamaįoficialiąkultūrą.Ve­ničkanuolatosjuokiasiišpatetiškųpopu­liariosiostarybinėsliteratūrosirkitųmenųįvaizdžių; jo ironija, ko gero, aštriausiaigeliamelųpasakoseapiesavokelionespoVakarus,kuriasjissekaįkaušusiemstrau­

44Nabokov1975,p.237.Pažodžiui: „KnygosAšnegalimirtiknygoje“.

45Bachtin1996,p.137.46Koppenfels2007,p.67.47Bachtin1996,p.158.

132

kiniobendrakeleiviams:pavyzdžiui,Ame­rikojejisneradęsnėvienonegro,nesvisijie dabar gyvena Sibire, o Paryžiuje visitiksiuva„išviešnamio įkliniką, išklini­kosvėl įviešnamį48.Taisąmojingaparo­dijaoficialiųjųrašytojųkelioniųpoVaka­rusreportažų49irkartufantastiniųliaudiesvaizdinių,kasgiyratojeviliojančioje,betnepasiekiamojepasauliodalyje.

Neišsenkamassąmojųšaltinisyratary­binėekonomika,kurnuolatsimuliuojamasdarbas, kur trūksta paprasčiausių prekių,bet užtat pilna absurdiškų nurodymų irdraudimų. Todėl ne visada galima tvirtaipasakyti,kur faktas,okurhiperbolė: štaiVytautas Vargalys Nacionalinėje biblio­tekoje dirba skyriuje, kuris turi sukurtielektroninįknygųkatalogą;tačiauskyriusneturi kompiuterių, nes „jokia bibliotekanegali kompiuterizuotis, kol to nepadarėLeninobibliotekaMaskvoje“50;Veničkosvadovaujamos ryšininkų brigados veiklapasižymituo,kadišrytojiepatiesiakabe­lį,ovakare,visądienąpražaidękortomisirpragėrę,iškasapatiestąkabelįirjįišme­ta51.Varšuvoje dėl trūkinėjančio elektrostiekimo net tramvajus negali nuvažiuotiiki galinės stotelės, o restorane invalidųorkestrasgrojapopuliariasamerikietiškasmelodijas,betiškitogalo–„kadnereikėtųmokėtihonorarovaliuta“52.

48Jerofejev2011,p.110,114.49AnotJerofejevotyrėjoEduardoVlasovo(Ryan-

Hayes1997,p.201),pirminiaiparodijostaikiniaibuvoIljosErenburgoirpoetoJevgenijausJevtušenkoskūri­niai.Lietuviųskaitytojasčiagalėtųprisimintianalogiš­kusEduardoMieželaičioarJuozoBaltušiogrožiniusaržurnalistiniusįspūdžius.

50Gavelis1989,p.254.51Jerofejev2011,p.36.52Konwicki2001,p.183.

Tačiau satyriškai narstoma ne tik ko­munistinė ideologija ir politika; autoriaidaugdėmesio skiria savųjų tautų charak­terio problemoms. Ištikimas savo temai, Jerofejevas juokiasi iš populiaraus įsiti­kinimo,kadrusaituriypatingąmisijąpa­saulyje, pareikšdamas, kad „mūsų pašau­kimas“yranustatytigirtožagsėjimodės­ningumus,kuriųištirtinetpatsMarksassuEngelsu nesugebėjo53. Gavelio romanas kupinas kandžių išpuolių prieš bestuburęlietuvių visuomenę, kuri nebesipriešinasovietizacijai ir rusifikacijai. Jis išjuokiapasiteisinimus, jog režimo įsakymus jivykdotiktodėl,kadparodytųjųabsurdiš­kumą, „nes jeigu kiekvienas taip elgtųsi,sistema bemat subyrėtų“54. Apie oficia­liai kotiruojamusmenininkus ir rašytojusMartynas Poška atsiliepia – „jie dūsauja,nesjuossmaugiacenzūrosrėmai.Dūsau­ja jienustatančiųjųcenzūros rėmusparū­pintam bute su specvirtuve, specvonia ir spectualetu“55.Panašią aštriągaidągirdi­me ir Konwickio romane: protagonistaspuolanetiknevaliberaliusnomenklatūrosir meninio elito atstovus (buvęs kultūrosministras, „visą savo darbingą gyvenimąpūdė menininkus ir persekiojo suvargusįmeną, o dabar, išėjęs į pensiją, iš pavy­do savo buvusioms aukoms ėmė tapytipats“56), atidaro gašlių paveikslų parodą,įkuriąsuplaukiavisasžvaigždynas,betirdisidentinįjudėjimą,kaltindamasjįfanatiz­muirsiauraprotiškumu(norsjissutinkasutųpačiųdisidentųpasiūlymususideginti).

53Jerofejev2011,p.69,71.54Gavelis1989,p.259.55Ibid.,p.6256Konwicki2001,p.96

133

Be to, Konwickiui su Gaveliu rūpi irne­paprastaiprieštaringi,deformuotijųtautųsantykiai su rusais. Lenkų ir rusų ryšiųistoriją Konwickis perteikia Nadzieždospersonažu.JaunaegzotiškogrožiorusėyraLeninomeilužėsanūkė57;Lenkijojejipa­sigendapaprastumoiratvirumo,nepasitiki„poniška“lenkųdvasiairkviečiavisussla­vusgeravaliaprisidėtiprie„bogonosiec“58 (dievnešio) ruso; kita vertus, ji iš pirmožvilgsnioįsimyliprotagonistą,suartėjasujuo,paskutinėatsisveikinapriešsusidegi­nimą.Vilniaus Pokeriopožiūrįįrususge­riausiai apibūdinaMartyno Poškos pasa­kymas„yrarusaiirrusai“59.ŠaliasadistųenkavedistųirpartijosvadukųrandameirStepanąKreivaakį,vadinamąKarosu,ku­riolageryjenesugebėjopalaužtinetirsiau­bingasiszonosviršininkas.Gėdydamasis,kadyrarusas,Karosasprašosipriimamasįlietuviųtarpą,išmokstalietuviškaiirišėjęsįlaisvęapsigyvenaVilniuje60.

Kaipmatytiišpateiktųpavyzdžių,trijųautoriųkomizmasnėraidentiškas.Jerofe­jevas komišką efektą dažniausiai sukeliaparodijomis ir mistifikacijomis, aukšto iržemostilių, tauraus(menas) iržemo(gė­rimas) fenomenų sugretinimu. Konwic­kio humoras reiškiasi konkrečiais, kine­matografiniais vaizdais ir besirungiančiųšmaikštumupašnekovųdialogais.Gavelioironijayralinkusivirstisarkastiška,vieto­mis pikta pašaipa. Matyt, tai viena iš prie­žasčių,kodėlVilniaus Pokeryjenėvienas

57Ibid.,p.63.58Ibid.,p.70.59Gavelis1989,p.283.60Ibid.,p.157.

iš keturiųherojųnedemonstruoja saviiro­nijos, palygintinos su Maskva-Petuškai epizodu,kurVeničkašaiposiišsavožalin­go įpročio,kai bet koks įvykis,mintis arbūsenatampapretekstuišgerti(„Tukilnia­širdis,Venia.IšgerkvisąlikusiąKubanę – užtai,kadesikilniaširdis“61) ar Mažosios Apokalipsėsepizodais,kurabejotinasper­sonažassusižavėjęscituojapatetiškasfra­zesišankstesniųjųKonwickioveikalų.

Visdėltosąmojus irsatyrapajėgiaat­likti tiknegatyvųvaidmenį–parodyti ta­rybinės santvarkos absurdą ir ideologijosmelagingumą. Tačiau jie nepajėgia per­keistiesamossituacijos,nustelbtivisuoti­nėsentropijosirmirtiesartumosuvokimo.ProzininkaineakivaizdžiaipolemizuojasuBachtinoteiginiu,jogkarnavalinisgrotes­kassuponuojaoptimistinęirbebaimęko­lektyvinępasaulėžiūrą62–pragaras,kadirlinksmas, liekapragaru.Šiuopožiūriu jieprisijungiaprieBachtinoteorijosinterpre­tatorių, kuriems ši vieta kelia bene dau­giausiaabejonių63.

Be to, ir lenko, ir lietuvio, ir rusokū­riniuose aptinkame bandymus nusakyti etiką ir, pasinaudojant Jurijaus Lotmanoterminu,„elgesioprogramą“,kurisukurtųindividualią atsvarą esamai situacijai. Beabejo,iršiuoatvejustrategijosyraskirtin­gos:Jerofejevasmodeliuojasavoprotago­nistoelgesįpagalrusųstačiatikybėjeran­damą „šventpaikšio“ (jurodivyj) figūrą64;

61Jerofejev2011,p.154.62Бахтин1990,p.56ir285.63Plačiaužr.Katkus211,ypačp.139–143,taippat

žr.Talvet1992,p.54–55.64 Mark Lipoveckij, (Ryan-Heyes 1997, p. 84)

Plačiau apie tai žr.NataliaOttovordemgentschenfelde2004.

134

„urvinei“ dabartinei visuomeneiKonwic­kispriešpriešina riteriškągarbės ir etikoskodeksą, kurį randa Lenkijos sukilimų irpasipriešinimo okupacijoms tradicijoje(„Dairausivyrų.Tikrųvyrų,garbingų,kil­nių.Santūrių,vyriškų,asketiškų,riteriškų.Očiaaplinkvienkelnėtosmoterytės“,sako protagonistas, kitoje vietoje disidentų at­stovuirėždamas:„pasistenkitebūtipanašūsį senuosius pogrindininkus.Tuos archeti­pusprisimenavisuomenėspasąmonė“65). Gaveliopersonažųpozicijossvyruojatarpvisiškos paraštės (Martynas Poška), ban­dymogyventitaip,tarsisuvaržymaineeg­zistuotų(GediminasRiauba)irpastangos,pasitelkus visas fizines ir intelektualinesgalias,perprasti režimoprigimtį irgalbūtjį įveikti (Vytautas Vargalys) – pastarojipozicija autoriui svarbiausia. Autoriamsprakalbus apie šiuos dalykus, komizmasprigestaarvisai išnyksta,ovėlsustiprėjamitiniųirreliginiųnaratyvųvaidmuo.Ga­velisnaudojasipabaisiškąžvėrįnugalinčioherojaus(Jasonas,šv.Jurgis)mitu,pasku­tinėKonwickio romanoprotagonistodie­nakupinaaliuzijųįKristauskeliąGolgo­ton66, ir netgi JerofejevoVenička kalbasisuDievuirangelaisirlyginasavopagiriųkančiassušv.Teresėsstigmomis67.

Herojų istorijos rodo, kad alternaty­vą sistemaigali kurti tik atskiri, izoliuotiindividai. Ir tai nenuostabu, prisiminus, kadplačiojivisuomenėvaizduojamakaipapmarinta ir „iškanuota“. Gavelis duodailgą sąrašą istorinių asmenybių, kuriosbandėįspėtižmonijąapieJŲegzistavimą

65Konwicki2001,p.112,161.66Arlt1997,p.396–409.67Jerofejev2001,p.14–15,26.

(pavyzdžiui,Sokratas,NietzschearRoma­nasPolanskis),betbuvožiauriausiaisbū­daisnutildytosirsukompromituotos.Taigijiemsįkandineinantisnegalipasitikėtijo­kiais kolektyviniais dariniais. Netgi liau­diško karnavalo dvasią, sakytum, tobulaiįkūnijantis Venička vienoje reikšmingojevietoje atskleidžia savo atskirtumą nuobachtiniškokolektyvinio„liaudieskūno“,tardamas,jognetgibūdamaslabiausiaiap­svaigęsnegaliatsikratytiintymumoirgė­dosjausmų68.

Herojųvienišumąirizoliuotumąišreiš­kiamotyvas,kurįgalimapavadintisūnystėsarįpėdinystėsmotyvu.AnotfilosofoEma­nuelioLevino,sūnystėyravienaišesminiųautentiškotarpasmeninioryšiometaforų69; mūsųkontekstesvarbiyrairkitamindivi­duiperduodamosirjotęsiamosalternaty­vostema.VeničkąįPetuškustraukianetikmylimoji,betirtrimetissūnus,kuriamjissuteikia angeliškų bruožų – „visa, ką jiekalba – amžinai gyvi angelai ir mirštan­tys vaikai – visa tai taip reikšminga, kadašjųžodžiusrašauilgukursyvu“70,tačiautaip su juo ir nepasimato.Mažojoje Apo-kalipsėje susideginti pasiryžusio herojausdraugėn pasisiūlo jo kūryba besižavintisvaikinukasišprovincijos,kurisdievagoja­si,kadsekdamasjopėdomisparašysgene­alųkūrinįiružbaigs„jūsųpradėtądarbą“,atkeršys„užmusabu“71.Tačiaupaaiškėja,kadTadziusSkurkoyranetikbeviltiškasgrafomanas, bet ir senas saugumo agen­tas, kuris išduoda ir protagonistą72. Jero­

68Ibid.,p.33.69Levinas1994,p.70.70Jerofejev2001,p.33.71Konwicki2001,p.230,231.72Ibid.,p.205.

135

fejevasnemažiauradikaliaidekonstruojaangeliškąvaikų(norsirnesūnaus)įvaizdįpaskutiniame epizode, kuriame herojausapleistumą ir siaubą priešmirtį išryškinaangelųjuokas,prilyginamasžiauriamvai­kų pasityčiojimui iš traukinio pervažiuo­to negyvėlio („daugelis negalėjo žiūrėti,nusisukdavo, išbalę irmirtinai alpstančiaširdimi. O vaikai pribėgo arčiau, trys arketuri vaikai, kažkur nugriebė smilkstan­čiąnuorūkųirįkišojąįnegyvąpusiaupra­vertąburną.Irnuorūkavissmilko,ovaikaišokinėjo aplinkui ir juokėsi...73). Gavelio romanekeliskartuskartojasi įsakmus ra­ginimas:neturėkitevaikų,nesjuos„bematpraris JIE“74. Martynas Poška vienintelis turi sūnų, kuris viešajame gyvenime yrakomjaunimoaktyvistas,oprivačiame–sa­distiškasprievartautojas.

Žiūrint plačiau, tokie netikėti pasikei­timai, melagingos, dvigubos tapatybėsyrasvarbusnetikpersonažų,betirtekstųdramaturgijosbruožas.Veničkossugėrovųkompaniją traukinyje sudaro vieni antri­ninkai:„bukasnukis(tupoi-tupoi)“ir„gu­drutis (umnyi-umnyi)“,„surudaberete irūsuotas“vyrasir„ūsuotairsurudaberete“moteris, senelis ir anūkas, abu silpnapro­čiaiir,kaiptuojaupaaiškės,abuMitričiai(„Laaaaabaiįtartina,pagalvojaudarkartą.Ir, kilstelėjęs nuo suolo, pamojau jiemspirštu“75). Ir netgi angelai, kuriemshero­jusišpažįstasavovargusirkuriųpatarimųklauso, galiausiai nusimeta kaukes ir pa­sirodoesądemoniškosbūtybės.Mažojoje

73Jerofejev2011,p.118.74Gavelis1989,p.60,160,190.75Jerofejev2011,p.81–82.Plačiauapietaižr.Sim­

mons1993,76–81.

Apokalipsėje herojų sučiupę ir prisipa­žinti privertę saugumiečiai tvirtina, kadjie irgi yra opozicija, tik pozityvesnė irgudresnė,kuriaipavykopergudrautinetgirusus–todėljiemušjįlabaišvelniai,fo­tografijai,nesjuostaippatgalitikrinti76. Dunesutaikomipriešininkai,simbolizuo­jantyssocialistinėslenkųvisuomenėssu­sipriešinimą–disidentasrašytojasRysiusirfilosofasmarksistasEdekasyrabroliai;maža to, Rysius (anot brolio) gyvena išprocentų už jaunystėje parašytą tarybinęknygą, o Edekas (anot brolio) yra uoluskatalikas77.

Vilniaus Pokeryješistikrovėspriešta­ringumasdaraiškiausiejamassutotalitari­niuvalstybėsaparatu.VienameišnaujųjųVilniaus kvartalų Vargalys ir Poška ne­lauktaipatenkaįsavitąPotiomkinokaime­lį,suruoštąSuslovovizitoproga:aikštėjevaikštinėja laimingos šeimos, o parduo­tuvė lūžtanuoneregėtųmaistoproduktų.Tačiau vos pasibaigus apsilankymui, vis­kas tučtuojaupanaikinama, atimamasnetir Poškos nusipirktas ananasas78. Savo esė„Antidemiurgas,arbakasyraVilniausPokeris“Gavelismini,kadvienas iš šiosistorijosakstinųbuvo įvykisVilniuje,kailūžus pontoniniam tiltui, žuvo dešimtysžmonių–tačiaušiavarijabuvonuslėptairnutylėta, užrašius žuvusius kaipmirusiusnuoplaučiųuždegimo79.

Tikrovės reliatyvumo idėja gula ir įromanokompozicijospamatus–Vilniaus Pokerį sudaro keturių asmenų pasako­

76Konwicki2001,p.136–139.77Ibid.,p.185,187.78Gavelis1989,p.146–151.79Gavelienė2007,p.185.

136

jamos istorijos apie tuos pačius įvykius,kuriosesminėsevietoseprieštaraujavienakitai. Gavelis turbūt pirmą kartą lietuviųliteratūrojetaipplačiaipanaudoja„nepati­kimopasakotojo“naratyvinępriemonę;bekitako,jileidžiasušvelnintidrąsiusVarga­lioteiginiusapieJŲ„valdomąistoriją“80, paliekantgalimybę,kadtaiyratiesiogpa­ranojiškosvaizduotėsvaisiai.

Nepasitikėjimas apsimetančiais ir iš­duodančiaisžmonėmis,netikėjimasapskri­tai žmonių bendruomenės ateitimi verčiagręžtisįnežmogiškasgyvybėsformas.Vy­tautasVargalyspomirtiesvirstabalandžiu;paskutinis skyrius parašytas iš Gedimino Riaubos, kuris taip pat po mirties virto šu­nimi,požiūriotaško.Įdomu,kadšunsfigū­rąrandameirKonwickioromane:benamisšuopriklystaprieherojaus ir sekapaskuijį ikipatsusideginimokaipištikimas,betnebylusliudytojas.Būtentjįprotagonistaspalieka Nadzieždai kaip savo priminimąir net savitą įpėdinį: „Ne, tu pasilik.Kasnorsturipasilikti.PaimsiPikutį.Šunįke­liauninką.Apiemanejisžino.“81Regis,taitaippatneatsitiktinumas–antikoskinikųfilosofinėsmokyklos,stovėjusiosprieme­nipėjinėssatyrosištakų,pavadinimaskilęsiš graikiško žodžio „šuo“; tad „kiniška“perspektyva yra nuo seno menipėjos pa­mėgtanaracijosperspektyva82.

III

Apibendrinantgalimapasakyti, kad skep­tiškas, reliatyvistinis diskursas, kuris

80Vedrickaitė2009,p.76.81Konwicki2001,p.263.82vonKoppenfels2007,p.101.

stipriaureiškiasivėliauparašytuoseteks­tuose (Konwickio labiau nei Jerofejevo,Gavelio labiau nei Konwickio), perteikia reikšmingą tarybiniomentalitetobruožą.Santvarkoje, kur valdžia savo nuožiū­ra tvarkė dabartį ir praeitį, čia sufabri­kuodama „faktus“, čia juos ištrindama,viena dažniausių jausenų buvo įtarimas,kadniekasnėratai,kaipatrodoišpirmožvilgsnio,kadkažkasyranuslėptaar iš­kreipta. Propagandos ir smegenų plovi­mo, visuotinio nepasitikėjimo ir sekimosituacijoje kiekvienas faktas ar interpre­tacija buvo suvokiami kaip klaidingi irprimesti, ir mąstantys individai savaimelinko prie tikrovės reliatyvumo pripaži­nimo.Politikosfilosofės,vienosišįžval­giausių totalitarizmo mąstytojų HannahArendt nuomone, tai yra ideokratinėstotalitarizmo sandaros pasekmė: „virštotalitarinės visuomenės beprasmybėsdidingame soste įkurdinama absurdiškaideologiniųjosprietarųsuperprasmė.[...]Tokių[ideologinių–L.K.]sistemųbepro­tybė glūdi ne tik pirmoje jų prielaidoje,betirpačiamelogiškume,kuriuoremian­tisjossudarytos.Keistasvisų„izmų“lo­giškumas,jiemsbūdingassilpnaprotiškastikėjimasišganinguatkaklausatsidavimovertingumu, nepaisantis konkrečių kin­tančių veiksnių, jau brandina pirmąsiastotalitarinėspaniekos tikrovei ir faktamsužuomazgas. Sveikas protas, išauklėtasutilitariniogalvojimobūdo,bejėgisprieššiąideologinęsuperprasmę,nestotalitari­niai režimai sukuria funkcionuojantį be­prasmybėspasaulį‘.83

83Arendt 2001, p. 440.

137

Taip pat pažymėtina, kad Vidurio irRytųEuropoješipasaulėžiūraišliekagyvair pokomunistiniais laikais, reikšdamasi ne tik literatūroje, bet ir socialinėje srityje.Bentjaukultūrinėjeplotmėjetaidažniau­siai aiškinama vakarietiško postmoder­nizmo idėjų įtaka. Tačiau turint omenyjetai, kas aptarta šiame straipsnyje, galimateigti,kadVidurioirRytųEuroposkultū­rose interpretacijųpliuralumui ir realybėsnepažinumą postuluojantiems diskursamsatsirastinemažiaureikšmėsturėjovidinėkultūrinėirpolitinėraida.

Vienįtakairskolinimusinegalimapa­aiškinti ir nagrinėtų kūrinių panašumų irparalelių. Nors ir negalima atmesti, kadKonwickis irGavelis buvo skaitę Jerofe­jevopoemą,kaippatsautoriusapibūdinoMaskva-Petuškai, o Gavelis tikrai žinojoirdomėjosiKonwickiokūryba84 – many­tume,kadsvarbesnįvaidmenįčiavaidina

84 Konwickį Gavelis mini tame pačiame romane(Gavelis1989,p.96);taippatlabaitikėtina,kadJŲme­taforą jis pasiskolino išKonwickio romanoŽengimas dangun ( Wniebowstąpienie, 1967) (Zechentner 2007,p.175).

bendra grotesko „žanro atmintis“, ir, ži­noma, panašūs sociokultūriniai iššūkiai.Maskva-Petuškai, Mažoji Apokalipsė, Vil-niaus Pokeris įsitraukia į istorinės irkul­tūrinės vaizduotės procesą, kurįWalterisBenjaminasžinomojestudijoje„Paryžius,devynioliktojo amžiaus sostinė“ nusakėtaip: „Kiekviena epocha ne tik sapnuojaateisiančią,betirpatibundasapnuodama.Savopabaigą ji turi savyje ir, kaip suvo­kė jau Hėgelis, atskleidžia ją ne atvirai,o gudraudama. Prekinei ekonomikai pa­tyrus sukrėtimą, mes imame buržuazijospaminklus suvokti kaip griuvėsius, jiemsdar nepradėjus irti.“85 Šie ikonoklastiški tekstai geriausiuose epizoduose realizavotai,apiekąkalbaBenjaminas:mirtiname,bet ir mirtinai juokingame košmare jiepavaizdavo tarybinės epochos paminkluskaipgriuvėsiusdarpriešjiemssuyrant.

85Benjamin2005,p.259.

LITERATŪRA

Arendt, Hannah, Totalitarizmo ištakos, Vilnius: Tyto alba, 2001.

Arlt, Judith, Tadeusz Konwickis Prosawerk von Rojsty bis Bohiń,Bern:Lang,1997

Bachtin, Michail, Dostojevskio poetikos proble-mos,Vilnius:Baltoslankos,1996

Бахтин,Михаил,Творчество Франсуа Рабле и народная култура cредневековья и Ренесанса, Moсквa:Художественнаялитература,1990.

Benjamin, Walter, Nušvitimai, Vilnius: Vaga,2005.

Berkes,Tamas, „Grotesko tendencija septintojo

dešimtmečio Vidurio ir Rytų Europos literatūroje“in: Kultūros barai2006,Nr.11–12.

Emmerich,Wolfgang,Kleine Literaturgeschich-te der DDR, Berlin: Aufbau,2005.

Fuß,Peter, Das Groteske: ein Medium des kultu-rellen Wandels,Köln:Böhlau,2001.

Gavelis, Ričardas, Vilniaus pokeris, Vilnius: Vaga,1989.

Gavelienė, Nijolė (sudarytoja, kartu su kitais),Bliuzas Ričardui Gaveliui,Vilnius:Tytoalba,2007.

Judt, Tony, Pokaris: Europos istorija nuo 1945, Vilnius: Baltos lankos, 2011.

138

Thegrotesqueasameansofrepresentinghighsocialtensions and contradictions and as a tool of aesthetic subversion played an important role in the Soviet literaturefromitsstart.AftertheSecondWorldWar,the genre flourished throughout the Eastern Bloc.Thatitremainedcurrentthroughouttheregionuntilthe 1990s is shown by a comparison of three novels from that period, – one from Russia, one from Poland, andonefromLithuania:thephantasmagoricalworksof fiction Moskva-Petushki by Venedikt Erofeev,Mala Apokalipsa by Tadeusz Konwicki, and

Jerofejev,Venedikt, Maskva-Petuškai, Kaunas: Kitosknygos,2011.

Katkus, Laurynas. „Groteskinis realizmas:„tūkstantmetė liaudies pasaulėjauta“ ar stalinizmoalegorija?“,in:Colloquia25,Vilnius:Lietuviųlite­ratūrosirtautosakosinstitutas,2011.

Kmita,Rimantas,„GroteskaskaipmodernėjimoveiksnysMarcelijausMartinaičio Kukučio baladė­se“, in:Archaika ir modernybė: Marcelijus Marti-naitis laikų sąvartose, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla,2008.

Konwicki,Tadeusz,Mažoji apokalipsė, Vilnius: Lietuvosrašytojųsąjungosleidykla,2001.

vonKoppenfels,Werner,Der andere Blick oder Das Vermächtnis des Menippos: paradoxe Perspek-tiven in der europäischen Literatur,München:Beck,2007.

Kubilius, Vytautas, XX amžiaus literatūra: lietu-vių literatūros istorija,Vilnius:Lietuviųliteratūrosirtautosakosinstitutas,1996.

Kubilius,Vytautas, „Groteskas– tragiškas juo­kas“,in:Žanrų kaita ir sintezė,Vilnius:Vaga,1986.

Levinas, Emmanuelis, Etika ir begalybė, Vil­nius: Baltos lankos, 1994.

Ottovordemgentschenfelde, Natalia, Jurodstvo: eine Studie zur Phänomenologie und Typologie des “Narren in Christo”: Jurodivyj in der postmoder-nen russischen Kunst; Venedikt Erofeevs “Die Reise nach Petuški”, Aktionismus Aleksandr Breners und Oleg Kuliks,Frankfurt/M.:Lang,2004.

Nabokov, Vladimir, Look at the Harlequins, Worthing:LittlehamptonBookServicesLtd,1975.

Ryan-Hayes, Karen L. (sudarytoja), Venedikt Erofeevs Moscow-Petushki: critical perspectives, New York­Berlin: Lang,1997.

Simmons,Cynthia,Their Father‘s Voice, Vassi-ly Aksyonov, Venedikt Erofeev, Eduard Limonov, and Sasha Sokolov, NewYork-Bern -Berlin-Frankfurt/M.-Paris-Wien:LangVerlag,1993.

Sinic, Barbara, Die sozialkritische Funktion des Grotesken: analysiert anhand der Romane von Vonnegut, Irving, Boyle, Grass, Rosendorfer und Widmer,Frankfurt/M.-Wien:Lang,2003.

Talvet,Yuri,„ThePolyglotGrotesque“,in:In-terlitteraria, 1992, Nr. 2, Tartu: Tartu University Press

Tewordt, Maria E., Das Groteske im Roman-werk Saul Bellows,Hamburg:Univ.,Diss1984.

Вайль, Петр, Генис, Александр, 60-e: мир советского человека, Moskva: Novoe literaturnoe obozrenije,1998.

Vedrickaitė, Imelda, „Harmoniją sapnuojantisgroteskas“, in: Lituanistica 2009, t. 1–2, Vilnius: Lietuvosmokslųakademija.

Zechentner,KatarzinaAnna,The fiction of Ta-deusz Konwicki: coming to terms with a postwar Polish history and politics, New York­Queenston­Lampeter:TheEdwinMellenPress,2007.

Зиновьев, Алексанр, Гомо Советикус, Mos­kva: Kur­Inf., 1991.

MERRy hELL: PoETIcS of ThE GRoTESquE IN ThREE WoRKS of fIcTIoN of ThE LATE SoVIET PERIoD

Laurynas KatkusS u m m a r y

VilniausPokerisbyRičardasGavelis.Itrytoshowthatgrotesquesucceededinbeingasatireofthelatesocialist world and at the same time conveyed the menacingaspectofit.Theyrevealitasanabsurdagethat carries the seeds of its demise within itself.

I analyze indepth three interconnected themesofagrotesqueorigin.Firstly,Ipickoutthethemeofentropy and (self) destruction. The writers make use ofthetoposofthejourneytothelandofthedead,inwhich the contemporary society is revealed as in the novels; the motive of self­destruction is conveyed

139

Gauta: 2012 09 10 Autoriaus adresas:Priimtapublikuoti:20121108 Lietuviųliteratūrosirtautosakosinstitutas

Antakalniog.6,LT-10308VilniusEl.paštas:katkus72@gmail.com

by the alcoholism of the isolated protagonists,mostbrilliantlyinErofeev’sstory.Thus,thewritersargueindirectlywith thenotionofM.Bakhtin thatgrotesque is a product of the collective optimistic“body of the people”. Secondly, it is the eccentricnarrative perspective sub specie morti, represented by what one can call a narrative oxymoron: all three texts are narrated in the first person by charactersthat are already dead. This otherworldly point of view enables authors to transpose the dimensions of normality and to produce a harsh satire of the

socialist state and society. Thirdly, it is the theme of the elusive identity and distorted reality. I maintain thatthisnotionisnotsomuchaninfluenceofWesternpostmodernism as it is commonly explained, but, on the one hand, it is a traditional menippean motif, and, on the other hand, results from the ideocratic nature oftheSovietregime.Inconditionsoftheideologicalmonopoly, every fact and interpretation came to be understoodasfallaciousandusurping,andtheonlypossible position was clinging to the relativity oftruth and absurdity of reality.

140

ISSN0258-0802.LITERATŪRA201254(1)

MARCELIJAUS MARTINAIčIO POEzIJOS ANTROPOLOGIŠKUMAS

Akvilė RėklaitytėLietuvių literatūros ir tautosakos institutoŠiuolaikinės literatūros skyriaus doktorantė

Straipsnyje į vieno iš žymiausių lietuvių poeto, „išeinančiųjų genties“ atstovo, nykstančio etninės bendruomenės palikuonio ir kultūros paveldėtojo Marcelijaus Martinaičio kūrybą žvelgiama iš tarpdisciplininės literatūros antropologijos perspektyvos. Remiamasi Cliffordo Geertzo, Wolfgan­go Iserio, Paulio Ricoeuro, Michailo Bachtino ir kitų darbais. Taip pat pristatomas eksperimentinės antroplogijos, vadinamosios antropologinės poetikos (anthropological poetics), modelis, poeziją laikantis ambivalentiškos, komplikuotos antropologo patirties interpretacija. Straipsnyje Martinai­tis traktuojamas kaip savitas kultūros antropologas, patirties liudytojas, tarpininkas, o jo poezija skaitoma kaip Geertzo „tirštasis aprašymas“.

Įžanginės pastabos

Kultūra,kaipirmūsųpasaulis,nėrasterili,hermetiškakamera.Jiįaugusiįlaiką,erd-vę,otrečiuojumatmeniu–irįkolektyvi­nęžmonijos,bendruomenėsirkonkretausasmens patirtį. Laikas yra geras patirtiesiridėjųlaidininkas:tiesepistemologiniaisslenksčiais idėjos transformuojasi, ener­gija silpsta, išsisklaido, išsibarsto pake­liui,tačiau,kadirnedideliaiskiekiais,betsmulkiosioskultūros„dalelės“pasiekia irdabartį,atitekaikimūsų.Atsigręžusįjas,užsimezgadialogassuistorija,sukultūro­mis, kultūriniuKitu, kuris gali pasirodytikybąstamepačiameMaxoWeberiomini­mame„reikšmiųvoratinklyje“1.

1CliffordGeertz,„Tirštasisaprašymas:interpreta­cinės kultūros teorijos link“,Kultūrų interpretavimas, Vilnius:Baltoslankos,2005,5.

Akivaizdiyrapoeto,vertėjo ir eseistoMarcelijausTeodoroMartinaičio(g.1936)pastanga suvesti pokalbiui dvi skirtingaskultūras, liudyti, pasakoti savogyvenimopatirtį, pranešti šiuolaikiniam pasauliuiapiemažą,išbaidytą,nykstančiąkultūrinębendruomenę.„[T]ikrųjųsavobuvusiogy­venimoženklųjaunematau,nesjųbeveikirneliko“2,–taiyraMartinaičiovisuminiopasakojimopradžiairprielaida.Sugriuvusžmogaus gyvenimą palaikiusiai reikšmiųsistemai,prarastatiesioginiopatirtiesper­davimogalimybė,nutrūkoperamžiustvė­rusikomunikacijostarpsenoirjauno,tarppatirties ir gyvybės energijos grandinė.Kaip kalbėti apie buvusį gyvenimą šian­dieniamadresatui,kuriopatirtiesžodynas

2 Marcelijus Martinaitis,Mes gyvenome, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010, 6. (Toliaucituojantiššiosknygos,skliausteliuosenurodomasan­trumpa MG ir po kablelio puslapio numeris.)

141

nebeatpažįstakertiniųKito reikšmių?Mar­tinaitisįvairiaisbūdais–poezija,eseistika,moksline ir simboliška visuomenine vei­kla–pasakojavientisąistoriją,sekatoly­dų patirties pasakojimą, kuriuo stengiasisukabinti nutrauktas gijas, sulopyti reikš­miųvoratinklį,kadjuoirtoliauįdabartįirateitįtekėtųkultūrinėatmintis–benttiek.Jo pasakojimas tarpininkauja šiuolaikineiinterpretacinei auditorijai ir nykstančiaikultūrinei bendrijai, „išėjusiųjų / išeinan­čiųjų“genčiai(„gentimi“poetogimtinėjetradiciškaibūdavovadinamakraujogimi­nė,tačiaušiamestraipsnyjeautentiškažo­džio reikšmėyrapapildomaPierroBour­dieusociologinekonotacija,tadgentisčiasuprantamanetikkaippoetokraujošeima,betkaipvisagimtojo,irapskritailietuviš­ko, archajinio kaimo kultūrinė bendruo­menė).Savo literatūrologinioesėromanoįvadeMartinaitisrašo:

Svarbiausia – gimiau ir augau autentiškojekalbinėjeirfolklorinėjeaplinkoje,buvausavo­tiškas jos „personažas“. Sąmoningai rinkausiJuozoApučioirRomualdoGranauskoapsaky­mus,nesgalėjauirgaliubūtijųveikėjas.3 Suprantu, kad mano „romano“ veikėjai yraišeinantieji,daugiauniekastaipnegyvens,ne­žiūrėsvienasįkitą,negirdėsvienaskitomin­čių,nesižudysdėltokiųdalykųkaip„Pasken­duolė“Veronika(LSK,12).

Poetas jaučia,kadkultūrinėsreikšmėsper labai trumpą laiką (vos per trečdalįžmogaus amžiaus) kardinaliai pasikei­tė. Daugiau niekas taip „negirdės vienaskito minčių, nesižudys dėl tokių dalykųkaip Paskenduolė Veronika“, nes reikš­

3MarcelijusMartinaitis,Laiškai Sabos karalienei: esė romanas, Vilnius: Tyto alba, 2002, 10. (Toliau – LSK ir po kablelio puslapio numeris.)

mės transformavosi, prasmękūrę dalykaidevalvavo kelis kartus, o buvusias ir da­bartinesreikšmesskiriantistarpasžiojilygneperžengiama praraja, kurią Martinaitisbando įveikti, susiekti lyg du tolstančiuskrantus:

Jeiguašmedis,kurįkadanorsnukirs,išmanęsnedarykittvorų,nesupjaukitemalkoms.

Išmanęspadarykitelieptą,durisarbaslenkstį,ties kuriuo pasisveikina (DL, 41) 4

Sugriuvus paveldėtai gyvenimo tvar­kai,Martinaitis prisiėmė atsakomybę už­rašytinuovaikystėsgirdėtusbalsusirsavoreikšmę turėjusią tylą.Tarpininkauti reiš­kiane tiketnografiškaiaprašyti,betypačinterpretuoti,suprasti,kasbuvo, įvyko, irkartusuprastisave.Taijaunevienlitera­tūrinė problema. Tokia poeto programa,nesunkiaiatpažįstamaiškūrybosvisumos,žadina nuojautą apie savitą Martinaičiokultūros antropologiją kaip tą lieptą, tieskuriuo pasisveikina „išeinantieji“ ir „at­einantieji“, ir nuo kurio žvelgdamas į dukrantus skiriančią upę poetas pamato irsavoatspindį.

Apie Martinaitį kaip kultūros antro­pologą leidžia kalbėti keli jo kūrybinėsveiklosaspektai.Visųpirma,tai–jaupa­viršiniu jo poezijos lygmeniu pastebimaspoetiniųįvaizdžiųetniškumas,„gyvasry­

4 Čiair toliauvisieilėraščiaicituojamiišMarceli­jaus Martinaičio eilėraščių rinktinės Sugrįžimas (Vil­nius:Tytoalba,1998),kurisudarytaišdevyniųatskirųpoezijosknygų,kuriųpavadinimaisutampasurinktinėsdaliųpavadinimais.Priecitatosskliaustuosenurodomarinktinėsdaliespavadinimosantrumpa(pvz.:DB–De­besų lieptais;SG–Saulėsgrąža ir t. t.) irpokableliopuslapio numeris.

142

šyssupraeitieskultūra“5 ir kartu buvimas už jos ribų. Joeseistikos temos ir akade­minės bei visuomeninės veiklos kryptys:Vilniausuniversitete jodėstyti literatūrosirtautosakoskursai,ekspedicijosįetniniuskaimus(„laukotyrimus“),aktyvusdalyva­vimas etnopoetiniame ir paminklosaugossąjūdžiuose, apsisprendimas parsivežtitėvųnamąįVilniųirjįautentiškaiatstatyti,tėvokapuipaminkląnukaltiišvienintelioišlikusio Kalnujų Jorudo dvaro akmens,jomėgstamomargučiųmarginimoritualosimbolika6irpan.–taippatgalibūtiper­skaitomoskaipreikšmingastekstas.

Aiškindamas kintamas kultūros reikš­mes Martinaitis tarsi taiko skirtingus an­tropologijos „metodus“: lauko tyrimą(dalyvavimas tautosakos ekspedicijose, olabiausiai–gimimasirgyvenimasautentiš­kojenatūraliojekaimoaplinkoje);mokslinįirpublicistinįeseistinįpasakojimą(joesė);dienoraščiorašymą(pirminėjopatirtiesref­leksijaišsiskleidėpoezijoje,vėliau–eseis­tikoje,autobiografijoje).Betdarosiįspūdis,kad Martinaičio sąmonei artimiausias yra„tirštasis“ aprašymas – specialus tikrovėsaiškinimo būdas, giliųjų lygmenų, subti­lausreikšmiųsantykiųtinkloatpažinimas.Tokią galimybę teikia tik poezija, kurioskiekvienas ženklas jau savaimeyra „tirš­tas“ reikšmių koncentratas. Šią poezijosgalimybę XX a. aštuntajame devintaja­me dešimtmečiais išnaudojo amerikiečiųmokslininkai antropologai, ėmę kurti ei­lėraščiuskaip savo lauko tyrimųpatirties

5KęstutisNastopka,„Poezijosšviesa“,Išsprūstanti prasmė, Vilnius:Vaga,1991,57.

6 Marcelijus Martinaitis, Marcelijaus margučiai, Vilnius: LRSL, 2012.

aiškinimą,subtilųirtikpoezijaiprieinamątikrovėsreflektavimobūdą.

Antropologija ir literatūra savo infor­macijąpateikiapirmiausiai per teksto ra­šymą,abiemsrūpiKito reikšmiųpasaulisirprasmėsgenezė, todėl tarpdisciplininėsmetodologinėsprieigosleidžia tirti tokiasantropologijaisvarbiaskultūrospraktikas,kaipperformansas,sakytinėpoezija,ritua­lai,kuriekartuapimairesminespasaulė­žiūrosstudijasnuogentiniųbendruomeniųikimodernausteatroirjųsantykiųsukalbabei kultūra.Plati antropologinės poetikosteritorija pagal interesų sritis skirstoma įtrispagrindinesdažnaisusipinančiassub­kategorijas: etnopoetiką, literatūrinę an-tropologiją ir antropologinę poeziją.

Etnopoetika7 domisi pasakojamuojufolkloru,sakytineirritualinepoezija,taippatperformansaiskaipavangardineetno­poetikos praktika. Etnopoetikos studijos,sureikšmindamos tam tikrus modernaus gyvenimo ir natūralių bendruomenių pa­našumus,„siekiasumažintidistanciją,ku­riąmodernusmąstymas yra linkęs įterptitarp mūsų ir jų“8, t.y.„primityvių“ritua­linių kultūrų atstovų. Britų kultūros an­tropologas Victoras Turneris, domėjęsissimboliais,ritualaisirįvairiomisperėjimo,iniciacijosapeigomis,tvirtino,kadetnopo­etika suteikiagalimybę iš naujo atpažintimūsų„giliuosiusryšiustarpkūnoirmen­

7 Pagrindinė etnopoetikos tyrimų platforma buvo1970–1980m. ėjęs žurnalasAlcheringa / Ethnopoeti-cs, kurio redaktoriai antropologai-etnografai DennisasTedlockasirJerome’asRothenbergasbuvopagrindiniaišioseksperimentinėsdisciplinostyrėjai.

8 IvanBrady, „Anthropological Poetics“,Norman K. Denzin, Yvonna S. Lincoln, editors, Handbook of qu-alitative research, 2ndedition,ThousandOaks,Califor­nia:SagePublications,2000,951.

143

taliteto,pasąmonės ir sąmoningogalvoji­mo,tarpgiminėsirsavęs“9.

Kitaeksperimentinėstudijųkryptisva­dinamojiliteratūrinė antropologija domisi tyrėjopatirtiesaprašymais.Tekstoautoriuslaikomas tikru, biografiniu asmeniu, o jopateikiamas pasakojimas apie susidūrimąsu kita kultūra traktuojamas kaip fikcija,subjektyviusautoriaus,t.y.dalyvaujančiostebėtojo, jausmusatskleidžiantisetiudas.Literatūrinėantropologijadažniausiaiįgy­japublicistinėsesėžanrinįpavidalą,nesle­piadokumentikos,faktų,rašymoprocesoirpan.(LietuviųliteratūrojepavyzdysgalėtųbūtiMartinaičio biografiniai užrašaiMes gyvenome,jaunospoetėsVaivosGrainytėsesėromanasPekino dienoraščiai). Antro­pologaiGeorgasE.MarcusasirMichaelasM. J. Fischeris savo studijojeAntropolo-gija kaip kultūros kritika ypač pabrėžiatrečiojopasaulio,„primityvesnių“kultūrųtekstusnetikkaipsvarbųetnografinįšal­tinį,betirkaipkultūroskritikosmetodąirkartukaippatiestyrėjosavirefleksiją10.

Ypatingaantropologinėspoetikossritisyravadinamojiantropologinė poezija. Tai mokslininkųantropologųkuriamieilėraš­čiaikaipjųmoksliniotyrimoišraiška.An­tropologinėpoezijaorientuojasiįskirtingųkultūrųtemas,paslaptingąkultūrinęinfor­maciją,laukotyrimų,atliekamųsvetimojekultūrinėjeaplinkoje,patirtįirpan.Poezi­ja šiometodologinioeksperimento ribosetraktuojama kaip nepakeičiama patirtiesforma,ypačsusidūrussukitakultūra,kita

9 Ten pat, 952.10 GeorgeE.Marcus,MichaelM. J.Fischer,Ant-

hropology As Cultural Critique – An Experimental Mo-ment in the Human Sciences,TheUniversityofChicagoPress,1986,74.

reikšmiųsistema,nestikvienintelėpoezi­jagalintiadekvačiaiperteiktipatirtį. Anot Ivano Brady, tokia poezija neatsiejamanuo sociokultūrinių aplinkybių, konteks­to ir tam tikrai kultūrai būdingųpoezijospavidalų – tokiu požiūriu remiasi ir kul­tūrospoetikos(naujojoistorizmo)teorija.Antropologinės poezijos fenomenas savoruožtu įtraukia tapatybės ribų, mokslinėsbei kūrybinėsmimezės problemą.Tokiostarpdisciplininės praktikos fone galimadrąsiaukalbėtiirapieMartinaičiopoezijosantropologiškumą.

Kita vertus, pats Martinaitis kaip tam tikrosetninėsgentiesatstovasgalibūtilai­komas antropologinio tyrimo informantu(daugelyjepokalbių,interviuįjįirkreipia­masisupanašiomisintencijomis11).Todėljokūrybagalibūtiinterpretuojamairkaipsavita, tam tikrų istorinių ir sociokultūri­niųaplinkybiųnulemta reikšmiųsistema,susijusi tiek su subjektyvia „informanto“patirtimi, tiek su kolektyvine sąmone irvaizduote. Gyvenimo pasakojimas kartuyra ir patirties interpretavimas, gyveni­mokūrimas.Poetomintis,kad„[p]oezija,menasatgamina tai,kąpatyrei, išsaugojažmogųkaipvientisąidėją,norsjisirdaugką iš savo gyvenimo išbraukia“12, nuolat kartojasijoeseistikoje,teikdamanuorodaskūrybosinterpretacijoms.

11YpačViktorijosDaujotytėsirMarcelijausMarti­naičiosusirašinėjimųknygaPrilenktas prie savo gyve­nimo(Vilnius:Vaga,1996),kuriojeDaujotytėužduodaklausimusMartinaičiuikaiptamtikraprasmeantropo­logo informantui.Taippat žr.MarcelijausMartinaičiostraipsniųirinterviu,pokalbiųrinktinęLietuviškos uto-pijos (Vilnius:Tyroalba,2003).

12MarcelijusMartinaitis,Poezija ir žodis, Vilnius: Vaga,1977,55.(Toliauskliausteliuose–PIŽirpokab-lelio puslapio numeris).

144

Stipri nuojauta apie Martinaitį kaipkultūros antropologą ir kartu informan­tąleidžiaįjokūrybąžvelgtiišliteratūrosantropologijosperspektyvos.Poezijakaiptikrovės interpretavimasmedžiagą ima išrealybės patirties, įvairiai atrinkdama irkombinuodamarealijas.Šieįsivaizdavimoveiksmai,pagalWolfgangąIserį, tąpatir­ties elementų koliažą sufikcina ir padaro universalų13.Tainėranaujamintisliteratū­rologijoje:apiepoezijossąsajassutikrove,poeto„įkvėpimus“kalbėjodarAristotelisir ištisa fenomenologijos tradicija.Tačiauantropologinėžiūra tuossubjektyviospa­tirtiesfenomenus,iškylančiusindividosą­monėje,pakylėjaikiuniversalauslygmensirleidžiakalbėtinevienapiesubjektyvią,bet ir „objektyvią“ tikrovę – tai yra apiekonkrečios kultūrinės bendruomenės so­cialinįkontekstą,jametvyrančiąreikšmiųįtampą ir energiją. Todėl vaizduotė kaiptam tikra pasaulio interpretavimo ir repre­zentavimopriemonėyravienaišpagrindi­niųantropologiniųkategorijų.Vaizduotėjesaugomasvienintelis„tikrasis“,nessuvok­tasirįgavęsformą,žmogausgyvenimas.

Vaizduotėssritisapimairatmintį,kuridažnai netikėtai, nevalingai perkuria pa­tirtį:

Prisiminimai yra labiau gyvenimo filosofijaneikonkrečiųįvykiųdokumentaliaitikslūsap­rašymai,norstotikroviškumovisokiaisbūdaissiekiamaarbajisimituojamas.[...]Kaipbesi­suktum, tasprisiminimųrašymasvis tiekyrakūryba,apmąstymaiapietai,kaipkažkadasu­prataiarbadabarsuprantiprabėgusįgyvenimą,įvykius,žmones,patssave(MG,6)

13WolfgangIser,Fiktyvumas ir įsivaizdavimas, Vil­nius:Aidai/ALK,2002,52–53.

VisaMartinaičiokūrybayrapersmelk­taatminties,taigiprisodrintatikrovės.To­dėl reikšminga yra kiekviena pasirinktapriemonė tai tikrovei interpretuoti.Šiamestraipsnyje ir stengiamasi suprastiMarti­naičio patirties interpretavimo „strategi­jas“.Apsispręsta remtis ne konkrečiomiseilėraščių knygomis, žyminčiomis poetokūrybiniokelio raidą irbrandą,betvienapatiesautoriaussudarytapoezijosrinktineSugrįžimas, apimančiadevyniasjoeilėraš­čiųknygasnuo sąmoningokūrybinioke­liopradžios,t.y.antrosiosknygosDebesų lieptais1966m.(patiesautoriausneįtrauk­tapirmojiknygaBalandžio sniegas(1964)kaip atsijusi nuo visos kūrybos), iki tamtikro kūrybinio etapo pabaigos (1996 m.rinkinys Atrakinta).PagrindiniuMartinai­čio prozos pasakojimo šaltiniu pasirinktaknygaMes gyvenome / biografiniai užra-šai (2010), tačiau daugeliu atvejų remia­masiliteratūrologiniuesėromanuLaiškai Sabos karalienei(2003).

Poezijos liudijimas

Walteris Benjaminas rašydamas XX am­žiauspradžiojeatkreipėdėmesį į tai,kadmodernusis pasaulis, vos per vienos kartos egzistenciją, prarado patirties perdavimogalimybę.Anotjo,anksčiau„buvovisiškaiaišku,kasyrapatirtis:vyresnieji jąvisadperduodavo jaunesniems. Kitaip tariant,patarlėmis ir žodingomis istorijomis, okartaiskaippasakojimusištolimųkraštų,su amžiaus teikiamuautoritetu,prie židi­nio, apsupti sūnų ir anūkų“14.Tačiau už­

14WalterBenjamin, „Patirtis ir skurdas“,Nušviti-mai, vertėLaurynasKatkus,Vilnius:Vaga/ALK,2005,

145

tekoPirmojopasauliniokaro,kadkariaiiškovoslaukogrįžtųtylėdami,nemokėdamipapasakoti,kasįvyko,„neturtingesni,betnuskurdę“,netekętiesioginėspatirtiesper­teikimogalimybės:

Karta,įmokykląvažiavusiarkliniutramvaju­mi,atsidūrėvietovėjepoatvirudangumi,ku­riojeviskaspakitę,išskyrusdebesisir–pačiamcentre,tarpnaikinančiųjėgųirsprogimų–tra­pųmažytįžmogauskūną.15

Bandymas tiesiogiai nupasakoti naujątechniniokaropatirtįnebūtųbuvęssėkmin­gas,nespatyrusįpasakotojąirjopatirtiesneturinčią interpretacinę bendruomenęBenjamino pavyzdyje sieja tik nepakitęsdangusir,nepaisantvisųniokojančiųspro­gimų ir brutalios techninės jėgos, vis dartokspatspažeidžiamasžmogus.Permažaibendrųženklų,kadbūtųgalimasusikalbė­ti. Ir tik patirties aiškinimas metaforomis, asociacijomis,kitaisįvaizdžiais,subjekty­viusantykiuiremociniukrūviu,„tirštas“,„sodrus“,anotGeertzo16, aprašymas teikia vilties, kad patirtis bus paliudyta, suprasta irgalnet įsimintakaipmirštančiojopali­kimas arba kaip Benjamino akcentuotas patarimasbūsimomskartoms17.

209.ŠimintisprimenairJurijausLotmanoįžvalgąapietai, kad autorius turi galią pakeisti „skaitytojo atmin­tiesapimtį,nes,gaudamakūriniotekstą,auditorijadėlžmogausatmintieskonstrukcijosgaliatsiminti tai, ko ji nežinojo“. (Jurij Lotman,Kultūros semiotika, Vilnius: Baltoslankos,2004,159.)

15 Ten pat.16CliffordGeertz,„Tirštasisaprašymas:interpreta­

cinėskultūros teorijos link“,vertė AntanasDanielius,Clifford Geertz, Kultūrų interpretavimas, straipsniųrinktinė,sudarėArūnasSverdiolas,Vilnius:Baltoslan­kos,2005,3–33.

17WalterBenjamin,„TheStoryteller“,David Lod-ge, Nigel Wood, Modern Criticism & Theory: A Reader, New York, 2000, 14.

Apie tokįpatirties liudijimą, „poeziją,įmanomąpoAuštvico“,kalbairetnopoeti­kospraktikuotojasantropologasJerome’asRothenbergas(g.1931),savitaiprieštarau­damasgarsiajamAdornopareiškimui.Rot­henbergasgimėiraugoAmerikoje,poAn­trojopasauliniokarokeleriusmetustarna­voJAVarmijojeVokietijoje,bet,sužinojęsapiesavogiminaičiųtragiškąlikimąnaciųTreblinkosnaikinimostovyklojeLenkijo­je,nusprendėaplankytitąvietą,kur,kaipjis sako, „išgirsta“ poezija buvo aiškiau­siaskadanorssutiktaspaaiškinimas,kodėljisrašoeilėraščius18.Rothenbergas,kalbė­damas su moderniosios poetikos žurnalo2JacketredaktoriumiAluFilreisu,aiškina,kad tada Treblinkoje jis girdėjęs poezijąne ausimis, bet tai buvusi „patirtis pliuskažkas daugiau“19: tai yra „sukrėtimas irkartunesuvokiamas impulsas“,holokaus­toįsisąmoninimas,pirmiausiaijįatvedęsįpoeziją. Rothenbergas poeziją, net lyriką(kuriAdornoatrodėbarbariška holokaus­toužnugaryje)suprantakaip„rezistencijosformą“ ir savo darbuose konstatuoja, jog„po Auštvico yra galimà tiktai poezija“.Jislaikosipozicijos,kadtyla,kadirkokiabūtųiškalbinga,nėraišeitis20.Patirtįbūtinaperduotitaip,kadjirezonuotųsuadresatu,kad įtrauktų savąjį „aš“ į patirties reflek­siją,neįmanomąperteikti,artikuliuotikitu

18 Jerome’o Rothenbergo irAlo Filreiso pokalbisKellyWritersnamuose,Pensilvanijosuniversitete,JAV,2008m.balandžio29d.Pokalbiotranskripcijapaskelb­taPensilvanijosuniversitetoelektroniniamemoderniosbei šiandieninės poetikos žurnale2Jacket (redaktorius Al Filreis). Prieiga internete: http://jacket2.org/inter­views/jerome-rothenberg-kelly-writers-house-april-29-2008 [tikrinta 2012­11­12].

19 Ten pat.20 Ten pat.

146

būdu kaip tiktai metafora, asociacijomis,intuicija,kuriprieinamamenui,poezijai.

Taigijeigu,pagalGeertzą,„tirštasisap­rašymas“yrasubtiliausias ir išsamiausiastikrovės supratimas, arba, kaip pasakytųRothenbergas, „patirtis plius kažkas dau­giau“, tadapoezijayrapats„tirščiausias“tikrovėsaprašymobūdas.Poezijaperteikiane faktų kroniką, bet patirtį, „nušvitusį“tikrovės suvokimą. Martinaitis savo esėknygojePoezija ir žodis,kaip irdaugeliskitų rašytojų, patvirtina mintį, kad įkvė­pimas, „kūrybos būsena nėra kokia norsegzaltacija.Nevienaspoetasyrakalbėjęs,kadtokiąvalandąmenininkasneatitrūkstanuotikrovės;priešingai–taiyranepapras­tasrealybėsregėjimas,gilesnisprasmėssu­vokimas,kartaislabairyškusirnetikėtas“(PIŽ, 61). Martinaičio pavartota poezijąapibūdinantisąvoka„gilesnissuvokimas“atitinka Geertzo formuluotą etnografijosuždavinįpažintikultūrinėsbendruomenės„vaizduotėsvisatą,kurioje [jos]veiksmaiyraženklai“21.Vadinasi,poezija,turėdamagalią atskleisti „vaizduotės visatą“, kartugali paaiškinti ir kultūros ženklus, kuriųsąveikos kuria prasmes ir lemia, moty­vuoja tam tikrą kultūrinės bendruomenėselgesį, reakcijas, suaktyvina „socialinęenergiją“22–ašarasarbajuoką.

Šiuo požiūriu Martinaičio poezijaunikali tuo, kad, kaip ir Rothenbergui, jibuvo pirminis impulsas, kilęs apmąstantsavogyvenimopatirtį staigaprarastoje ir

21Geertz,14.22 Stephen Greenblatt, Shakespearean Negotiati-

ons: The Circuliation of Social Energy in Renaissance England, Berkeley,LosAngeles:UniversityofCalifor­niaPress,1988,6.

sunaikintoje gimtinėje ir bendruomenėje.Poezija buvo pirminė Martinaičio antro­pologinėsvaizduotėsišraiška,ojo„eseis­tinėsavirefleksija,–kaippažymiSpeičytė,–išryškėjatikvėliau,jaususiformavusjopoetinės antropologijos kontūrams ir re­prezentacijoms kūryboje“23. Tokią chro­nologiją veikusios ir sovietmečio aplin­kybės,bettuolabiau,anotliteratūrologės,„josskatintųžiūrėtiįpoezijąkaipįpirmąjįtarpininkavimo veiklos lauką, kuriameišryškėja ir susikuriaMartinaičiobalsas, naujaimodeliuojamas, varijuojamas pro­zos pasakojimuose“24. Taigi todėl į poe­ziją verta gilintis kaip į ypač autentišką,intuityvų, impulsyvų, todėl labiausiai suemocinevaizduote,onesumoksliniupa­žinimususijusįpasakojimą.

Poezija,kalbėdamaišskirtinaiautentiš­kubalsu,fiksuojanebūtinai tai, kąužfik­suotųprofesionalusetnografas, rengiantis„skystuosius“, t. y. vien faktinius, statis­tikos duomenis registruojančius kultūrosaprašymus25. Anot Martinaičio, „poezijavis ištraukia iš atminties tai, kas, rodos, buvovisainesvarbu:koksnorsžvilgsnis,sodeaugęsmedis,kiemožolenubėgantisvėjas, gyvulio akys, gražiai į savo lizdąbesileidžiantis gandras“ (MG, 6) – ir taiatsiskleidžia kaip koncentruotas prasmėsmazgas,esmėspagava,kuripanašiareikš­miųsistemabesinaudojančiamžmoguigalisukeltiakimirksninįužčiuoptospaslapties,nušvitusios prasmėsmalonumą.Toks ge­

23 Iš asmeninio pokalbio.24 Ten pat.25Tainereiškia,kadtiesioginiaietnografiniaiapra­

šymainegalibūti„tiršti“–pvz.,garsiojiGeertzostudijaGilusis lošimas (The Deep Play) apieBalio salosgai­džiųkapotynes.

147

bėjimas atskleisti subtilius emocinius su-fikcintųtikrovėsdetaliųryšius,artikuliuotitikrovės „aurą“ (V. Crapanzano)26 ypačbūdingaspoezijai.

Kad perteiktų santykį, esmę, poezijai„daugžodžiauti“nereikia:

Tenmotinailiūdna.Jityliskaraprisidengusiveidą.Irslenkstistenperskiriažmones,ir verkia vaikai, kad tylu. („Slenkstis,SG,47)

Buitiesvaizdassavokompozicija,Ise­ris sakytų – atrinktų tikrovės elementųkombinacija,irsakymotonu(trumpisaki­niai,intervalai,keliskartuspasikartojantysjungtukai „ir“ sakinio pradžioje, paprastąkasdienį kalbėjimą ar dainuojamosiostautosakos tradiciją menanti nerimuotaposmopaskutinė eilutė)keliametafiziniograudumo įspūdį.Motina po skara slepiasavoliūdesį, ji tyliaiviskąlaikosavošir­dyje.Tokiosbaugiostylosakivaizdojeei­lėraščiosubjektasparadoksaliaispriežasti­niais ryšiais susijusius sakinius (slenkstisperskiriažmonesnulemdamasbaugiątylą,irtodėlverkiavaikai)pateikiakaipsudėti­niussudedamojosujungimosakinius,ku­riepaprastaiyralygiaverčiai,turiprasminįsavarankiškumą. Tokia loginė neatitiktis(joprielaidastaippatgalimasietisusocio-istorinetikrove),kaipriežastisirpasekmėpateikiamikaiplygiaverčiaiirvienasnuokitonepriklausomidėmenys(„Irslenkstisten perskiria žmones, / ir verkia vaikai,kad tylu“), sukuria semantinį paradoksą,nuojautą,kadkažkasčianetaip,kadšimi­

26VincentCrapanzano, Imaginative horizons– an essay in literary-philosophical anthropology, The uni­versityofChicagoPress,2004,18.

norinėintonacijanėranatūralusirramybęteikiantisdalykas.Tylašiame„aprašyme“reiškianerimą:pirmojeeilutėjemotinatyli,paskutinėjeposmoeilutėje„verkiavaikai,kadtylu“.Tylossiaubąvaikaijuntaintui­tyviai,one racionaliai suvokiaarsugebapaaiškinti.Tokiabaugitylaįsitvyrodėlpa­žeistospasauliotvarkos,kuriąsavoruožtulemiažmonesperskiriantisslenkstis.Eilė­raščiomotinainebūtų taip liūdna,nebūtųtaipbaugiai tylu irneverktųvaikai, jeigužmonėsvisadakartugyventų,jeigunebūtųpriverstiskirtis,jeigunebūtųpažeidžiamasprigimtosbendruomenėsvientisumas.Taitradicinėsarchajiniokaimobendruomenėsvertybės,išgrynintosgyvenimopatirtiesirgilių šeimyniškumo tradicijų. Tokią eilė­raščioprasmępatvirtinairautobiografinisprozospasakojimas:

TačiauvienądienąmumsvokiečiųbuvolieptasusikrautivisąmantąirtrauktilinkVokietijos.[...]Kaidabarpagalvoju, juk taipvaruevakuoja­miturėjomeatsidurtiVakaruose,kaipatsitikonevienaišeimai.Oirsuaugętadasvarstė,kądaryti:artrauktisįVakarussu vokiečiu ar likti po rusu, kurio klastingos užmačios jau buvopažįstamos išpirmosiosokupacijos?Manat­rodo, kad nugalėjo moterys, kurios imdavoverkšlenti: kaip čia paliksi gimines, namus,žemę,senustėvus,gyvulėlius?Kiekžinau,ro­dos,niekasišmanotėviškėskaimųneišvykoįVakarus,norsgrįžępoevakuacijosdažniausiainerasdavoneitrobesių,neimaisto,neikuožie­maiapsirengti(MG,58)

Taitikvienaišvisųtojekultūrojeįma­nomųslenksčioperskyrimogalimybių,ta­čiaunetektiessiaubas,baugi,nejaukityla,ašaros ir liūdesys visą laiką yra tas pats.Kitavertus,ramybėsneteikiairsąmonin­gas apsisprendimas peržengti slenkstį,

148

tiesiogiai,netdramatiškai,suvoktaskitameeilėraštyje:„Kasnorsmankojasapkabinkit,kadiščia/ išeitinegalėčiau,neišleiskit–/[...] / Kai paskutinis išeinu nusukdamas akis“ (TNR, 311). Minėto eilėraščio se­mantika įtraukia ir tokią „savanoriško“išėjimosituaciją.Savobiografiniuoseuž­rašuose Martinaitis sako:

Kelionėišsavopasauliobuvosuvokiamakaipprievarta,nelaimė,netektis, svetimybės įsiki­šimas į šiųžmoniųgyvenimą.Grįžęs iškiturjaubūdavolygirnetoks,nesavas.Paserbentyirašbuvauvienaspirmųjųsavovaliavisiškaipalikęsšįkraštą, įkurįgrįžti jaunegalėjauirnebūčiau galėjęs, tapęs nesavas. [...] Kažkurgiliaipasąmonėjveikiašijauniekonebereiš­kianti trauma [...] (MG, 114)Prisimenu,kaipskaudėjotėvamstasmanoiš­ėjimas,norsjieirpatysužsimindavo,kadčialiktimanbūtųsunku(MG,115)

Įvaizdžių daugiareikšmiškumui, se­mantiniamjų„tirštumui“galimybiųteikiapoezijos artimumas metaforai. PasitelkusRicoeurą,galimateigti,kad,tiekmetafora,tiekirpoezijaniekadanebusgalutinai iš­versta,redukuota,nespoezijanėratikrovės„pagražinimas“.AnotRicoeuro,metafora„perteikia naują informaciją, [...] mumspasakokąnorsnaujaapie tikrovę“27. Ly­giaitaippatirpoezijasuteikiapapildomųduomenų,priartinamuspriesubtiliųjų ti­krovės lygmenų. Martinaitis Poezijoje ir žodyjetaipatvirtina:„Tikrovėspažinimasnėratiesioginisaktas–žiūriuirmatau.Taiyra ir vidinių tikrovės formų pažinimas[...]“(PIŽ,90).Metaforakaiptikiraiškinatas„vidinesformas“,kuriosleidžiapriar­tėtiprieKito patirties.

27 Paul Ricoeur, Interpretacijos teorija, Vilnius: Baltoslankos,2000,66.

Martinaičiui svarbus atrodo ir išorinisžvilgsnis,distancija,norintįvertinti,pama­tyti „aprašomą“ tikrovękaip fenomeną irsugebėtijastebėtis.Anotjo,išsamustikro­vės pažinimas „neįmanomas be subtilausišsilavinimo,bežinių,kultūrosir idėjinionusistatymo“(PIŽ,90).BūtenttokiairyraMartinaičiopozicijasavoaprašomoskul­tūrinėsbendruomenėsatžvilgiu: jisyra irjosdalis,irkartujoskritikas,teisėjas,kaipsakoRimantasKmita,„tosbendruomenėsmaištininkas, išsišokėlis“28. Kmita primi­nėirvienąpokalbįsupoetuJonuStrielkū­nu(kalbinoGražinaRamoškaitė),kuriamejis įvardijatometopoetųsantykįsusavoprarastaisgimtaisiaiskaimais:

[M]an atrodo, labai teisingai yra pastebėjęs M. Martinaitis, kad mes rašome ne apie da­bartinįkaimą,o apie tą,kuris jaugyvena tikmumyse,pavirtęsmūsųsielossavastimi.Ne­įsivaizduoju, kad galėčiau parašyti eilėraštį,dieną ar savaitę pabuvojęs kokiame kolūky­je ar gamykloje. Tokių išvykų gali pakaktitik reportažui ar apybraižai (beje, aš įtartinaižiūriu į eiliuotus ar eilių prismaigstytus re­portažus). Tačiau, aišku, tenka buvoti kaimeirkonkrečiaigimtinėje.Štai tadairprasidedatai,apiekąrašomeeilėraščiuose.Išvienospu­sės,taitaspatskraštas,kurįnuolatosnešiojiessavyje,kurįdienąnaktmataiatmintiesakimis,kuriomedžius ir akmenis aprašinėji. Iš kitospusės–taijauvisaikitokiažemė,pasikeitęnetpeizažai,nekalbantapiežmones,kuriųdarbaiir rūpesčiai tau jau nebe visada suprantami,kaipirjiemstaviejisvetimi.Nettarmę,kuriostaveišmokėmotina,girditarytumiššalies,nesįjąvisaisugrįžtinebeįmanoma...29

Taigipoetassavotyrimųlaukeyrada­lyvaujantis stebėtojas.Martinaičio ir kitųjo kartos poetų atveju tas tyrimų laukas

28 Iš asmeninio pokalbio.29 Pokalbiai apie poeziją, kalbėjosi Gražina Ra­

moškaitė,Vilnius:Vaga,1984,117–118.

149

egzistuoja jau tik atmintyje, neturi jokiųapčiuopiamų parametrų, išskyrus vienąkitątėvodrožtąšaukštąarkirvį,šiaipkokįparsivežtąrakandą:„Anksti,netperanksti,nesulaukus„atsiminimųamžiaus“,tėviškėtapo vien prisiminimais, literatūrine vizi­ja.Kadarenkamoskultuvės,netšaukštai,tai kaip nepradėsi rinkti žmonių judesių,kalbėjimo būdų, pozų?“30 Tiesa, Marti­naitisgaliausiaiparsivežėirnamą,betne„tątradicinęsanklodą,kurtaubuvoviskasparuoštairreglamentuotanuogimimoikimirties“31, ne tą kraštovaizdį, kuris neat­siejamas nuo dar vaikystėje įsisąmonintonamų, gimtojo kaimo vaizdinio. „Kaipsaulei–belango–šviesti?“,–klausiamaeilėraštyje„Laiptairugiųlauke“(DL,48).Atsiplėšimas nuo gimtojo kraštovaizdžioir kartu nuo savos kultūrinės genties pa­žeidė pasaulio harmoniją, vientisumą. Šineatitiktis tarp patirtos, įsisąmonintos iresamos,gyvenamosbūties(kuriturėtųbūtivientisa,nedali)greičiausiaiirlemiaMar­tinaičiokūrybaibūdingąparadoksą:

[...]Sode o sode balta o balta obelismanantrankųsupasi pakirsta.

Supasi pakirsta, bežiedų–balta.

Sidabrava – antrankųnusvirus,–darvisgyva,ojaumirus. (TPŽ,158)

30„Užliepsnojančiųdurų“,suMarcelijumiMarti­naičiukalbasiliteratūroskritikasStasysLipskis,Perga-lė,1980,Nr.5,126.

31 Ten pat,128.

Martinaitis jaučia poreikį „tirštai“ ap­rašytitąatmintyjedar vis gyvą, bet jau mi-rusiąkaimokultūrinępatirtįnetodėl,kadpraeities kaimo gyvenimas būtų savaimevertybėirsiekiamybė(jopoezijojenema­žaidėmesioskiriamakritineitogyvenimorefleksijai), bet todėl, kad, kaip ir Rot­henbergas, Martinaitis jaučia poreikį įsi­sąmoninti, suvokti patirtį, kuri pranokstaasmeninįžmogausgyvenimąirkreipiasiįdabartiesirateitiesinterpretacinębendruo­menę,kuriospatirtis,galibūti,vienądienąimsrezonuotisuperskaitytapoezija.

Rezonuojančios reikšmės

Martinaičio antropologinėmimezė apimanetikvizualųakimirkosgeštaltą,betirin­tonaciją,toną,sakymostilių,kuris,kalbantapiearchajinękultūrinębendruomenę,yraneatsiejamas nuo folkloro. Tautosakos irliteratūros sąveiką tyręs Saulius Žukas,remdamasisdaugiausiairusųmokslininkųformalistų darbais, teigia, kad tautosaki­nis,kaipirliteratūrinis,pasauliosuvokimobūdas remiasi panašiais simbolizavimoprincipais,norssimboliniųformųprasmėsšiose skirtingose „estetinėse sistemose“nesutampa32.Vienasišryškiausiųskirtumųyratas,kadtautosakanaudojasimbolinesschemas,oliteratūrojesimboliškostampakaskart naujos, originalios kombinacijos,beje, galinčios cituoti ir nusistovėjusiasschemas.

Kalbantapietųnusistovėjusiųschemųcitavimą,jųpanaudojimąoriginaliamekū­rinyje,pakankanetirminimalausakustinio

32 Saulius Žukas, Tautosaka dabartinėje lietuvių poezijoje, Vilnius:Vaga,1983,66.

150

ar semantinio sąlyčio, kad priartėtų visasplatustautosakoskontekstas,suponuojan­tis per amžius išsigryninusius archajinėsbendruomenės pasaulėjautos konceptus– galima sakyti filosofines abstrakcijas,išreikštas konkrečiu simboliniu pavidalu.Žukas savo knygoje pateikia literatūro­logo Vytauto Kubiliaus nurodomas trispagrindines tautosakos panaudojimo lite­ratūroje pakopas: „stilizacija (dominuojatautosakos stilius), psichologinė folkloromedžiagos interpretacija (dominuoja in­dividualus autoriaus stilius) ir literatūrosmitologizavimas.“33Žukastaippatprime­naC.Lévi-Straussąirmitologijostyrimus,kurie atskleidė, kad abstraktusmąstymasžmogui niekada nebuvo svetimas, kad ir„konkrečiais vaizdais galima abstrakčiaimąstyti (C. Lévi-Straussas tai pavadinobrikloliažu)“34. Tokia mintimi remiasi ir antropologas V. Crapanzano, teigdamas,kadvaizduotėshorizontasvisadaapsiribo­jagyvenamupasauliuirpatirtimi35.

Liaudies dainoms būdingas paraleliz­mas,–pabrėžiaŽukas,–sujungiaduna­rius:gamtospeizažąir„žmogiškąjį“narį.Bendruomenėyrataipsusigyvenusisutau­tosakiškupasaulėvaizdžiu,kadkartaisnetignoruojatopasaulėvaizdžiosąlygiškumąirtautosakosvaizdąlaikorealistiniu,ypačkai „praleidžiamas „gamtiškasis“ parale­lizmonarysirdainoje„veikia“tikmergelėbei bernelis. Šio žmogiškojo paralelizmonario kažkodėl nevadiname simboliu armetafora,norsgamtiškojiparalelėyravi­

33Žukas,75.34 Ten pat,67.35V.Crapanzano,14.

siškai greta, tiesa, neišsakyta.“36 Žukasremdamasis rusų kalbininko AndriejausPotebnios darbais, atkreipia dėmesį, kadliaudies daina nėra realistiška šiandienerealizmoprasme, nesvisi jos personažai,situacijos ir intrigos yra simboliškos37. Todėl poezijoje pasitelkiama tautosakosstilistika pirmiausiai pritraukia ne dainin­gas intonacijas irkontekstus (raudų,karodainų ir t. t.), bet tą simbolinį pasauliovaizdavimo būdą, neatsiejamą gamtos iržmoniųparalelizmą,situacijųirpersonažųschemiškumą.Martinaičio poezijoje tokstautosakossimboliniųschemųirindividu­aliosmintiespersidengimasyra išraiškin­gas kultūros interpretavimo, jos „tirštojoaprašymo“būdas.Todėlakivaizdžiai tau­tosakiškiMartinaičioeilėraščių„siužetai“irpersonažai,vienavertus,yraautentiškosantropologinėsvaizduotėsartefaktai,inter­pretuotinikaipetninėskultūrosmikroteks­tai, kita vertus, jie implikuoja tautosakosišgrynintassimbolines reikšmes, santykiųschemas,kuriosrezonuojasuindividualiapoetokaipantropologopatirtimi.

DainingosMartinaičio eilėraščių into­nacijos, lietuvių tautosakaibūdingidemi­nutyvai(„savosaulęjauuždirbot,/baltiejižmoneliai / [...] /kur tamanopaskutinė/saulelėraudona?“,SG,107;„išjojobrole-lis/įmėnesį“,DL,65),spalvųsimbolika(„ašneturiu/baltųžirgų“;„baltųtėvų/bal­tivargai“–SG,90),„gamtiško“ir„žmo­giško“nariųparalelė(„Saulė–prodebesį,/motina–prolangą“,SG,96),tradiciniųfolklorinių siužetų užuominos (brolelis

36Žukas, 66.37Ten pat.

151

pasibalnoja žirgą ir išjoja; žiūrėjimas prolangą,motinos laukimas, rauda ir pan.) yra tiedviejųatskirųestetiniųsistemųsąlyčiotaškai, pritraukiantys ir savus vienas su kitu rezonuojančius kontekstus: erdvės irkraštovaizdžio poetiką; tradicinę patriar­chalinę bendruomenės sanklodą; gamtosir žmogaus paralelę; skausmo, netektiespatirtįirpan.

Martinaitis, rašydamas apie „Medinįlietuviųepą“,konkrečiaiapiemedinęRū­pintojėlioskulptūrąirjosplastinesvariaci­jas,pabrėžėjos„nesugadinamumą“:

[F]igūrą galima didinti arba mažinti, įkelti įstogastulpį ar koplytėlę, polichromuoti arbapaliktimedienosfaktūrą,stebėtiištoliarbaišarti. Rūpintojėliai išraiškingi net ir tada, kaidrožėjasneturididesniųgabumųarbayrane­įgudęsvaldytiįrankio.Žodžiu,blogaipadarytifigūrąbeveikneįmanoma,nespatsvaizdinyskultūrojeirvaizduotėje,onejomedžiaginėjeišraiškojeyrasavaiptobulas,panašiaikaippa­sakų,dainųveikėjaiarsakmiųmitinėsbūtybėsniekaip„nesugadinami“,kąapiejaskalbėtumarkaipvaizduotum(LSK,57)

Taiyraesminėtautosakinės(irapskri­tai)mimezėssavybė:tautosakiniųmotyvų(intonacijų, siužetų, įvaizdžių, simboliniovaizdavimo)neįmanoma„sugadinti“.Juosgalimavarijuotikaipnori,kaipintuityviaijauti, ir jie nepraras savo simboliškumo,visadasiesissuarchetipiniukultūrosklo­du.Martinaičiopoezijojefolkloromotyvaiyra naudojami visais Vytauto Kubiliausišskirtais būdais (stilizacija, psichologinėinterpretacija ir mitologizavimas), tačiauvisaisatvejaisišlaikomasautentiškasauto-riaus balsas, o tautosakos simboliškumas tiksustiprinaindividualųliudijimą:

Ant rudenio laukųjuodųaš neturiu baltųžirgų.

Anttųlaukųbaltųseniaijausudegėmano namai

ir kamanos – sujomžirgai,baltųtėvųbaltivargai. (SG, 90)

Iš tautosakos perimtas tikslus rimavi­mas(„AntanoVienžindžiorauda“,ATŠŠ,116; „Žemaičių plentas“,TPŽ, 182) arbakaip tik, atvirkščiai, nerimuota paskutinėposmo eilutė, palyginti negausus žody­nas, išskirtinai – stilizuotai – susijęs sušnekamąja, buitine, patirties kalba, kuriMartinaičiopoezijojeyrairsavosgentiesliudijimas,rezonuojantissuliaudiesdainųsimbolizmu:

Savosaulęjauuždirbot,baltiejižmoneliai.Verkdami mane sutiksit podangumraudonu.

Ugnįglostysiu–daršiltą,prolangusžiūrėsiu:kurtamano–paskutinėsaulelėraudona?

Tenkeliųkeliaikryžiuosis,busnuplautislenksčiai,irberžaisbusapkaišytasjuodasrankųvargas. (ATŠŠ,107)

Martinaičiosantykissupraeitieskaimokultūra yra skausmingas, ir neįmanomaapsimesti, kad žiojinčias tuštumas būtų

152

galima užpildyti simuliakriniais tautinėskultūrosatributais:„Menkiatramostaškaivisostosetnografijos,senukai,romantiškaagrarinėskultūros simbolika,kuripuikiaitinkasudarytiįspūdžiui,kadjokiųproble­mųnėra,kadsunaujovėmpuikiaisusigy­veno tai, „kas buvo geriausio praeityje“,–be skausmo,bemoraliniųnuostolių.“38 Martinaičiui svarbi patirties refleksija,interpretacija,oneautomatiškas tradicio­nalizmaskaip savaiminėvertybė.Poezijapersmelktaskausmingoilgesioirkartusu­vokimo,kadkaimasuždusintųgyvenimą.Neatitikimastarpprigimties,pašaukimoirgyvenimo („Niekur nepabėgsi nuo keistojausmo:prigimtimesisusenu,protu–sunauju“39)pažadinakitokiaskultūrosženk-lų reikšmes nei literatūroje įprastą praei­ties idealizavimą. Akivaizdi Martinaičiopastanga suvokti, įsisąmoninti praeitį irperjąatpažintisavedabartyje:

[...]Manomirtingažemėšvelniaialsavoįveidą.Ašišdžiaugsmoverkiau,kadšiąnaktįsuvokiautai,ko niekad nebuvo ir niekad, ir niekad nebus, okadgyvas–tik tiek teturiu. [...] („Rasosnaktis,TPŽ,157)

Apibendrintaikalbant,Martinaičiopoe-zijospasaulėvaizdisyrapažymėtasnetek­ties,praradimo,neturėjimoženklu:„Netu­riukuoatsiteist/šitokiaivasarosnakčiai:/nepripjoviaujaišieno,/įobelįneįkabinaudalgio,/netlangas,atvertasįmėnesieną–

38„Užliepsnojančiųdurų“,128.39 Ten pat.

/nemano.“(TNR,305);arba:„Norėčiauturėti langą, / pro kurį matyčiau rugius“(TNR,304); taippat:„Neturiuneturiuašakių /žiūrėti į tamsą, / irkalbos /kalbosneturiu / prakalbinti melą ir užmarštį.“(TPŽ, 179) Būties nepilnatvę, metafizinįtrūkumą,stygiųpoezijojelemiaMartinai­čioišgyventasnamųpraradimas,paveldė­tos bendruomenės sunaikinimas, skaudusneteisybės jausmas (politinė prievarta,apgaulė, naujo gyvenimo sterilumas, šal­tumas, nepatikimumas, žodžio nesilaiky­mas):

Manouždirbtamdangujmanliūdnairnesmagu.

Šventadieniųtenneturiu,gaisruojančiųežerų.

Visa, kas mano – ne man,ne mano laukai ir namai.

Visa,kąrankojlaikau,priimdamas – atsisakau.

Irdvelkianuosaulėsšalčiu,–jitekaišrankųtuščių. (ATŠŠ,126)

IškalbingasyraMartinaičioepitetiškaivartojamas įvardis „mano“. Tai ne viennuoroda į daiktų priklausymo santykius,bet semantiškai daug sodresnė kultūri­nė referencija. „Mano“ yra vienaskaitinėįprasto, „paveldėto“ epiteto mūsų, supo­nuojančiobendruomenę,gentį,kurios jaunebėra (todėlmūsų virto įmano), forma. Kaip poetas liudija savo prisiminimuose,kalbant apie tada supusį pasaulį, žemę,įvardismūsųreiškėintymų,beveikkūniš­ką ryšį:mūsų žeme tapdavo tik ta, kuriąsavorankomisžmonėsįdirbdavo,tarsipri­sijaukindavo,dėl to jibuvobrangi–pats tvirčiausiasžmoniųvisogyvenimopagrin­

153

das (Martinaičiokraštegyvenimu ir buvo vadinamossodybos,ūkiai–MG,18):

Tėvaspodarbo,šventomisdienomisžiūrėda­masprolangą,apeidamaslaukusaratsirėmęsįvartelius, sakydavo panašiai kaip Juras Tarutis išP.Svirkos„Žemėsmaitintojos“:Žiūrėk, mo-tin, mūsų žemė. Darvaikaspatyriaujosderlu­mąkasdamasravėdamas,talkindamastėvamsšienapjūtėje ar rugiapjūtėje. Ta mūsų visažemėbuvoperleistapertėvųirmanorankas,jąravint,purenant,sodinant.Paskui sovietų subendrinta ji pasidarė nebemūsų.Numelioruota,išverstatraktorių,prigir­dyta chemikalų pakeitė savo spalvą, suaušo,tapo kieta nors kirviu kirsk (MG, 19).

Autentiška įvardžiomano/mūsų ir že-mės reikšmė iš gyvenimo persikėlė ir įpoeziją–pirmiausiaiįpoeziją:„Tumanožemdirbedvasia,/pūslėtųrankųvarguose“(ATŠŠ,89).Žemėyravienasišarchajiniožmogauspojūčiųšaliaregos,klausos,lytė­jimo,netdvasiniojausmo,intuicijos:

Jeimanširdįišims–svetimosneįdėk:ten,kurjibuvo,saująžemiųįberk,kadgirdėčiau,kaipkalasgyvybė. („Jeiguakismanišplėš“,ATŠŠ,93)

Martinaitis savo biografiniuose užra-šuose prisimena, kaip per karą būdamasvaikas priglausdavo ausį prie žemės arsukasto kelio ir klausydavo, ar nesiartina kokianelaimė,neatidundafrontotanketėsardžipai.

Poezijoježemėsįvaizdisyrasugėręsnetik žmonių darbo prakaitą, rankų šilumą,bet ir visą archajinės (ne vien agrarinės)kultūros tradiciją:„GuližemėjDonelaitis/tarpsenųkardųirbūrų/[...]/Donelaitisbūrosaujoj/laikožemępožeme...“(DL,

14).Donelaitiškapasaulėjauta,nuolankausžmogaus gyvenimą įrašanti į gamtos, že­mėstvarkąirritmą,sutampasuMartinai­čiopatirtimi,opoezijojeaktualizuojaveiknepakitusiastradicinėsnatūrinėsbendruo­menės reikšmes, kurių pastovumas teikiažmogaus gyvenimui tikrumo, saugumojausmą,ramybę,kadviskasbustaip,kaipanksčiau,kaip„turibūti“:

Vakar ir visados viršžydinčiosgluosniolazdos,viršupiųirpievųspalvos,viršmedžių,sodybų,kalbos...

Virškelio,kurguliakmuo,viršsugrįžimonamo,vakar ir visados, vakar ir visados...<...> (SG,45)

Kitagyvenimotvarkosirramybėssąly­ga–taivienybėssugamta,sužemejutimas,saulėskalbosmokėjimas(„Riedėk,riedėk,saule,/visadsmagiirlaiminga/irsupran­tama visiems / kaip kalba“ –TPŽ, 163).Martinaičio liudijamame pasaulėvaizdyježmogus nėra hierarchiškai aukštesnis užgamtą, nėra gamtos valdovas. Savo pra­kaituįdirbamažemėnėratosžemėspaver­gimas, bet kaip tik klusnus nusilenkimasjai,kuriišsavo(išDievo)malonėsduodavaisių. Žmogus derlių susirenka ne kaip jam savaime priklausančias gėrybes, betkaipdovanas(todėlpoemoje„Šienapjūtė“vaizduojami du kaimiečiai žemaičiai taip piktinasi ir nesupranta iš miesto atvažia­vusiosovietinėsvaldžiosprievaizdoKas­pučio,kurisūkininkamsviskartoja:„Nu, ševelisj, davaijte! / Kiekvienas darbas turi teiktidžiaugsmą!/[...]/Mesišgamtosne­

154

lauksimemalonių!/Mespatysturimejaspasiimti! Patys!“ (GR, 386–387).Archa­jiniame pasaulėvaizdyje žmogus, kaip iravelė,mažiausiaboružė,priklausovienti­sai gyvybėsvisatai, todėl negėlės lenkiagalvasten,kuržmogusžengia,betpriešin­gai–žolė laisvaigalipraaugti irvisiškaiuždengti žmogų, užmarštin nugramzdintijovardą:„Iržolėsperaugsmane/lygpie­vojepaliktą laikraštį. / [...] /Kaip lengvaužmirštimane, / šitaipgulintį / išmestomrankom!“ („Sekmadienio baladė“, DL,28).Tokiagamtosgaliapriešžmogųmenaromantizmo tradiciją, kurios temas Mar­tinaičio poezijoje yra išgirdusi ViktorijaDaujotytė. Anot jos, „Legenda, vienišu-mas, daina irgi priklauso romantiniamsatpažinimoženklams.Poetuiyraartimasirliaudiškasis,baladiškasisromantizmas,at­gaivintaskaroirpokariodainų,„atminčių“(pvz.,„Senadaina“).“40

Archajinis kaimas taip pat neatsieja­mas nuo daiktų: to kaimo prisiminimaiyra tokie buitiški, koks buitinis, daiktiškas buvotoskultūrinėsbendruomenėsžmoniųgyvenimas. Daiktų kūniškumas riboja irfilosofinę-religinętosbendruomenėsvaiz­duotę:

Ryšys su daiktais būdavo savaip filosofinis,jukfilosofuojamairmąstomanevienžodžiais,bet ir daiktais, nes jie – savotiški amžinybėsir laikotvarumoženklai.Jukįnagis,pastatas,apyvokosdaiktas turėdavo įveikti laiką,o taidabar mums ne visai suprantama ir primityvu. Ar čia nesama šiokio tokio ryšio su Egiptofaraonų piramidėmis, kurios būdavo kimšteprikimštos įvairiausių mirusiojo daiktų, kaiplaido,užtikrinančio jųamžinąjįpomirtinįgy­

40ViktorijaDaujotytė,Lyrikos būtis, Vilnius:Vaga,1987,208.

venimą.Perdaiktusirsudaiktaisvykdavoko­munikacija tarpgyvųjų irmirusiųjųarnetsudievais (MG, 149).

Iškalbingas Martinaičio vienas iš vė­lesniųjųeilėraščiųpavadinimas„Rūšiuojuprisiminimus“, eilėraštyje subjektas juosvarto, dėlioja, stumdo kaip daiktus, spė­liodamas,ardarjųpriteiks,arjaugalimaišmesti: „Štai šių turbūt niekam daugiauneprireiks./Iršitų.Jųvaizdasneryškus./Spalvos išbluko, todėlneįmanomoskopi­jos.“ (Atr, 463). Panašiai, kaip su tokiaisdaiktais, elgiamasi suvisaisnamų,gimtokaimo,kuriųjaunebėra,prisiminimais:

Gimtiejinamai,važiuosimįVilnių–[...]Laikas mano namai, – pasiimkitestogąirlangus,įrietimąsusukitetaką–paskutiniai man bus marškiniai.[...]Gimtiejinamai,pasiimkiteskrynią,sudėkitįjąmūsųvargoatodūsius,mūsųraudasirmūsųgiesmes,nuokaro,bado,ugniesirmaro.

AtsargiaisuvyniokitįstaltiesęSerbentą,Kalnujųkalvas,kadnesudužtųjųvaizdas.[...] (GR,345)

Prisiminimaiįsismelkęįgimtąkrašto­vaizdį,suaugęsujamestovėjusiaisnamais,bažnyčia,dvaru,netvieškeliueinančiomisžmonių figūromis. Atrodo, kad praeitiesgyvenimas,kažkadabuvęsgyvasirvisdarpalaikantiseilėraščiųsubjektogyvybę,patspagaliau„atidavėdvasią“–likotikpamažuyrantiskūnas,kaiptietėvopagamintisenimeistravimo įrankiai,visokieįnagiai,kuriųvismažėja. Prisiminimus jis dėlioja kaip

155

dekoracijas ir drožinius, bando sukurti,atgaivinti įtikinamas praėjusio gyvenimoscenas, kurias tarytum legitimuoja būtenttautosakossimbolinislygmuo.Sukurtipo­etiniaieskizaiyrakaipskulptūros,liaudiesmenodrožiniai–statiški,nelankstūs:

Ateis sekmadienis irpaukščiaiskrissparnaisnemojuodami.Veidailygbusapšviesti. (ATŠŠ,130)

Arba:

ViršKalnujųbažnytėlėseinasaulėpriešaisvėją–vis ant vietos.

(„RaudaprieDavainioSilvestraičiotvenki­nio“,TPŽ,171)

Poetiniai personažai yra ne dinamiš­ki,beteilėraščio„siužete“dalyvaujavisusavo būdingiausių savybių korpusu, kaipnelanksčiosmedinėslėlėsarskulptūros:

Ojūsten,bobosvarnos–anttvorų,gūžiusatstačiusios,kasklaupsisprieugnies,apskalbsirlopys?Kalbasvisokiaskalbate,okarvėsnemelžtosnuoVarniųligiEuropos.

(„Pamokymai,rogėmisvažiuojantpro Varnius“,ATŠŠ,118)

Tačiau net ir stokodami lankstumo, dinamikos poetiniai įvaizdžiai, kaip tiemediniai drožiniai, yra pakankamai iš­raiškingi, kad perteiktų žinią, papasakotųistoriją. Pirminis antropologinis impulsas(bandymassuvokti,„kasčiaapskritainu­tiko“(MG,77),Geertzassakytų:„kas,povelnių,čiadedasi?“)Martinaičiopoezijojemimetiškaiišsiliejokaip„Mediniolietuviųepo“apmatai,vėliau išplėtotiesėromaneLaiškai Sabos karalienei:

Rodos, kad čia susirinko visa medinė tauta,persirengusi pranašų, šventųjų bei kankinių

drabužiais,irlaukiatikženklo–irprakalbės,sujudės... Panašų įspūdį daro didieji epiniaiveikalai, kuriuose tarsi susirenka to paties laiko tipai, herojai, panašiai kaip „Iliadoje“,„Dieviškojoje komedijoje“, „Fauste“, mūsų„Metuose“.Galmedyjeiryratasvisnesuran­damas lietuviškas epas, galmedyje ir yra iš­reikštamūsųepinėmąstysena?(LSK,15)

Martinaitis savoesėmedžiomeistrys­tę, dievdirbystę, visus dievukus, šventųjųskulptūrėles aiškina kaip kultūroje galio­jančių reikšmių įkūnijimą,epifaniją, sim­bolį–gentiespranešimąmums:„Kąnorimums pasakyti ši keista bendruomenė?“(LSK,16).Poetaspažymi,kadskulptūrosbeveikvisadayrapanašiosįsavoautorių,meistrą–jeineiškarto,taijuossuvieno­dinalaikas,lietūs,kerpės,medžioįtrūkiainelyginantraukšlėsžmogausveide:

Gamtatarsiveikėtapačiakryptimi:dūlėdamišventukainepraradosavoartimumotųžmoniųgalvojimui,jųpasaulėjautai,darėsitipiškesni,išraiškingesni, psichologiškai tikslesni. Pana­šiaiirliaudiesdaina,išskridusiišvienųlūpų,gludindavosi ir gražėdavo vėjuose... (LSK,17)

Būdingą archajinio kaimo patirties irsavotėvoprisiminimointerpretacijąMar­tinaitis pateikia eilėraštyje „Prisiminimas(Tėvas)“(TNR,307):

Kirsiumiškemedį,išsidrošiusautėvą,atsupsiukvėpavimą,koplytėlėjšventiejiišgiedosjamIzidoriausvardą–irtaipišauginsiujįišmažomedinioIzidoriaus.Paskuijamišdrošiuvežimą,prievežimo–šunelį,rytąišdrošiu,kadbūtųarkliaipakinkyti,akisjamgražiaiišrašysiu,

156

kadbūtųšviesu,kadrytasvisauštųirauštųirkadišpokojųarkliamspaukštisankstyvaspakiltų,džiaugsmingaisuklikęsgyvenimą.

Natūriniokaimožmogus,nepaisantto,kad, kaip ir Donelaičio poemos herojai, visą laiką stoviDievo akivaizdoje, gyve­nimąsusikuriapats,savorankomisjįtve­ria:drožia,meistrauja,galipasigamintinetikvežimą,bet ir šunelį, rytą,pakinkytusarklius,akisgaligražiaiišsidrožinėti,„kadbūtųšviesu,/kadrytasvisauštųirauštų“.Archajiniožmogausdarnasupasauliupri­klauso ne nuo gyvenimo lengvumo, betnuo „akių gražumo“: kokios akys – taipjosirmato.MartinaitissavoknygojeMes gyvenomenevienojevietojesvarsto,kaip,kodėltiekaimožmonės,patyręsiaubingaskaro negandas, jiems virš galvų šaudantugnies lėktuvams, sugeba dainuoti arbajuoktis,nesiskųsti,Martinaitis stebisi, kad sunkiausiaisnelaisvėsmetais,partizaniniokarometu,ypačsuklestėjoromantinėmer­ginimokultūra,romansai.

Minėtame eilėraštyje svarbu tai, kadeilėraščio subjektas ketina kirsti medį irišsidrožti sau tėvą.Vadinasi,žmogusele­mentariomispriemonėmisgalipasigamin­ti būtiniausių dalykų, tai, ko gyvybiškaikiekvienamreikia.Tėvasžmoguiyrasto­rojigyvenimomedžiošaka,einantiiška­mieno–jįišsidrožti reikia pirmiausiai, nes jisužtikrinažmogauspriklausymągiminei,genčiai,kuri,savoruožtu„būdavoirsavo­tiškasbendruomeninisatrankos,žmogausvertinimobei joorumosaugojimobūdas,kartaisgananegailestingas,kaipsakysime,tiemsvargšams „benkartukams“, neturin­

tiems tėvo ar net ir švento vardo“ (MG,77–78).

Ypačsvarbiyramedžioreikšmėtradi­cineilietuviųpasaulėjautai:Martinaitispa­brėžia senųjų lietuviųmedžio garbinimą,gyvenimomedžio reikšmę, jos įtraukimąnetikįliaudiesdainas,tautosaką,betirįvizualiąjąornamentiką.Poetuireikšmingaatrodo,kad„mūsųmeistraimieliaunaudo­jomedį, o ne akmenį,metalą ar kerami­ką,nes„jametikriausiaireiškėsipaveldė­ta baltų amžinybės samprata, siejama sušventomis giraitėmis, alkais“ (LSK, 17).Dievdirbiai savo amate asimiliavo ir se­nąjį lietuvių tikėjimą, irkrikščioniškąsiasvertybes,irsavogyvensenosmodelius,pa­saulėjautosypatybes:

Taigimedinęskulptūrąturėtumesuvoktinevienkaipkanoniškustikėjimosimbolius,betirkaipžmoniųgalvojimą,susijusįsugyvensena,patriarchalinės šeimos sankloda, kaip trans­formuotą jų nusistatymą dangaus, žemės irgamtosreiškiniųatžvilgiu.Ojukneatsitiktinaidaliskanoniškųjųtikėjimosiužetųtapoirtau­tosakossavastimi.Taireiškė,kadjuosvisameplotepasisavinovalstiečiųkultūra.

Tokiamekontekstešventojofigūrasuvokia­manevienkaiptikėjimo,betirkaiptradicinėskultūros vaizdinys, veikiantis žmonių elgesį,skatinantisišreikštisavoryšįsupraeitimi(sa­kraliniaistatiniaikapinėse),šeima(ŠventosiosŠeimosmotyvai),pasauliokūrimoaktu(LSK,21)

TaigiMartinaičiopaveldėtaskultūrinėsbendruomenės pasaulėvaizdis jo eilėraš­čiuose paliudijamas ne vien tiesiogiai suautoriausbiografija susijusiais įvaizdžiais(Kalnujai, Serbenta, Davainis-Silvestrai-tis, Palendrės) ir perimta tautosakos tra­dicija.Jeigueilėraščiuoselyrinissubjektaspasitelkiatokiastiesioginesnuorodas,va­

157

dinasi,esamairbendriniopatirtiesžodyno.Eilėraščio semantiką kuriantys poetiniaiįvaizdžiai, tropai ir konkrečioje kultūrojecirkuliuojančios reikšmės: folkloro, mitodiskursas, tam tikros kultūros simbolika,panašiomspasaulėjautoms(pvz.,Donelai­čio,Valančiaus, kt.) reikšmingi agrarinėskultūros ženklai – sukuria tokį prasminįlauką,kurisįtraukdamaskonkretųistorinįkontekstą(šiuoatvejugalimakalbėtiapieMartinaičiopatirtąAntrojopasauliniokarosiaubą,išartimatytąmirtįirbiografiniuo­seužrašuosepapasakotągyvenimą)sutei­kiaapiejįemocinėsinformacijos.Otaijauyra „reikšmės perteklius“, kaip pasakytųRicoeuras,pridėtinė„tirštojo“tikrovėsap­rašymo,kaipirvisospoezijos,vertė.

Balso teisė

Antropologija siekia išgirsti autentiškus„čiabuvio“,taiyrakonkrečioskultūrosat­stovo, atsakymus. Kiekvienam suteikdama balso teisę antropologija plečia pasako­mumo galimybę. Omenas, fikcija plečiapasakomumo funkciją – pasakymo būdųįvairovę. Dviprasmė Martinaičio pozici­ja, jo poezijos polifoniškumas, daugybeipoetiniųpersonažųsuteiktabalso teisė, irkartuišlaikytas,pagalBachtiną,autoriaus balsas41 kaip kritinė distancija tarp mo­

41 Neatsitiktinai pasitelkiamos Bachtino sąvokos,nurodančios dialoginę pasakojimo, literatūros kūrinio,kuriame visada susitinka autorius ir herojus, situaciją.Bachtinasypačjautriaipastebėjotariamo(parinkto)žo­džiosąskambius,kuriųkiekvienasatstovaujaskirtingambalsui,skirtingaisąmonei. Kitaip tariant, pasirinkta pa­sakojimo forma, t. y. stilius, intonacija, reprezentuojaautoriaus požiūrį į pasaulį, jo vertinimą, nors tas patsžodis, ištartas herojaus lūpomis, gali turėti priešingąreikšmę.Taigižodisgalibūtidaugiabalsis, kai kiekvie­nasatbalsispriklausokitaisąmonei,kitamvertybiniam

dernausrecipiento ir„čiabuvių“, leidžia įMartinaitįpažvelgtikaipįantropologinės poezijoskūrėją,ojopoezijąišbandytikaipautentiškąantropologijosmetodą.

Kaip minėta, antropologinė poezijasuponuoja autoriaus kaip dalyvaujančiostebėtojo poziciją, todėlautoriaus balsas visada bus antropologiškai angažuotas,kryps įKito patirtį.Tačiaunekaip siekispristatyti Kitą kaip objektą, bet išplėstisavo sąmonę, kad joje natūraliai įsikurtųKitas tarsi veidrodis – tiksliau, kaip tam­sintas stiklas, pro kurį matome Kitą, bet kartu–irjameatsispindintįsavoatvaizdą.Tokia nuostata remiasi antropologinė po­etika, anot Speičytės, siekianti „suderintiskirtingas (modernaus kultūros tyrėjo irarchajinės bendruomenės asmenų) tapa­tybes individualaus (t. y. poetinio) atsako būdu“42.Martinaičiopoezijojebalsoteisėsuteikiamapoetiniamspersonažams,kurienėra tiesioginiai biografinių žmonių, ku­riuos autorius prisimena, atitikmenys, bet yratųarchajiniogyvenimoformųinterpre­tacija, kaippasakytųJamesasCliffordas,–„melas,sakantistiesą“.

Legendiniais tapę eilėraščių herojai: žuvusiosūnauspirštinęadantimotina,priemotinos kapo raudantis Justinas, Kvailu­tė Onulė, Sigutė, Kvaiša Juzas, ŽuvelisŽvejys, Severiutė, Senas Smuikininkas irKukutis, be to, kad, kaip pažymi Žukas,rezonuoja su konkrečiomis stebuklinėmispasakomis arba kokiu nors kitu aspektu

centrui (Bachtinas, Autorius ir herojus,2002,95).Žodisyra persmelktas prasmių, nulemtas sakymo situacijosirniekadanėraneutralus.Savarankiškibalsaikalbaužsave,irtaiyrapatikorektiškiausiaetinėirantropologinėnuostata.

42 Iš asmeninio pokalbio.

158

siejasi su folkloro tradicija (pvz., trečio­jo brolio statusu)43, yra tarsi tradicinėskaimo genties metonimai, išryškinantysbūdingiausias tų žmonių savybes, jų pa­saulėžiūrosbranduolį–naivumą,patiklu­mą,pasaulioribotumąirdėltojųypatingąjautrumąaplinkai:Onulėverkiaprie takoraudonosiūloišvaikiškoskojinės,nesjaigaila tosiūlo,gailavyturio lizdo, į kūdrą įkritusios bitės ir smėlyje vaiko pėdos (SG, 62);Sigutėpatikliaiperdienasžiūriįvan­denį,rizikuodamaviskąužmiršti,nepareitinamo (SG, 63); Žuvelis Žvejys (SG, 69)pragmatiškaitvarkosavogyvenimą:einaįmiestelįparduotižuvies,užgautuspinigusperkavelvetokepurę,oužlikusius–alaus.Betnemažiaugyvenimejamsvarbieste­tika: galvoja apie lanksčią katę jam pri­menančiąmergaitę;išsirenkanebetkokiąvelvetokepurę,bet„susnapeliu irsaga“;uždainuojairnetsusigraudina„gailėdamasbaisiaisavęs,/dainuojančiošitaipgražiai“.Visišiebruožaiapibūdinatradicinįkaimožmogų,jopasaulėjautą,vertybes.

Martinaitis suteikia balsą savo poeti­niams personažams, kurie, kaip minėta,labiau panašėja ne į gyvus žmones, bet įliaudies meno drožinius ar primityviuspiešinius–neproporcingaiskūnais,su iš­ryškintomisdetalėmis irneadekvačiais jųsantykiais:„Einaperlietųkuprelis,–/lygpaukštis,/didelęgalvąįtraukęs/įjuodussparnus“(110)arba:„Tokiadaina,kaduž­simerkia/dainuodamilygmirdami“(TPŽ,185) – žmonės palyginami su kitokiosbūties formomis: būtent su sustingusiaisdrožiniais, užfiksavusiais vieną ypatingą

43Žukas,175.

bruožą (užsimerkia lyg mirdami), arba su paukščiais–kitagyvosiosgamtosrūšimi,kuritarsiniekuonesiskirianuožmogiškosbūties,neslygiaitaippatpriklausotaipa­čiaigyvybėsvisatai.

Apiežmoneskaipliaudiesmenodirbi­nius,išsiritusius,išskaptuotus,išdrožtusišetninės kaimo kultūrinės bendruomenės,skatina galvoti pasikartojantys drožinių,dievdirbystės, raižybos, piešinių įvaiz­džiai:„Lazdaliepine/parašysmanesmėly/ peiliais išpjaustys šaukštuos. / Išdeginsmane/antskrynios,/išdrošlazdoje.“(SG,57).Taippat:

Buvogražiainupaišytoslanginėsirišraižytižirgai.Tekėjomergaitė–kaiprytąpatekasaulė“(„Nežinomadaina“,TPŽ,170).

Arba:

[...]IrtėvasėmėstatyttrobąSumočiute,stovinčiaasloj,suseneliokosėjimoseklyčiojir dirbti visokius darbus – vis su mano akim.

Paskuitašėsuolus,apsėstusžmonių,stalui lentas obliavovis su motina, plaunančiastalą–(TPŽ,138).

Herojų-drožiniųkūnoepitetaidažniau­siainusakodvasinesjųsavybes,apibūdinažmonių mentalitetą, santykį su pasauliu:„Tupaukšti,paukšti, tužmogelimažas, /tikbūkkantrusirlauk,beraštitu“(ATŠŠ,118);arba:„–Vaikeli,paukščioširdy/yralabaimažižmonės./[...]/Kartaisjiever­kia/priesavomažyčiųstalų./[...]/Vaike­

159

li,/tiežmonėslabaijaumaži:/jeidarnorskiek sumažėtų,/ taijųvisiškaiirnebūtų“(ATŠŠ, 124). Epitetas„mažas“,implikuo­jantisirnetobulumo,pažeistumo,menku­mo,paprastumosemantiką,metonimiškaiapibūdinavisąįgamtosirkosmosotvarkąnuolankiai įsirašantį žmogaus gyvenimą:„Tai maži žmonių gyvenimai / priplaktilietauspriežemės.“ (TPŽ,171)Kitaver­tus, tokios poetinių personažų savybės,kaipirtrečiojobrolioluošumasarbakvai­lumas stebuklinėse pasakose, sakralinėjesrityjeyrakonvertuojamos įdvasinįgėrį,išmintį, taiyrakūnomažumassuponuojadvasios didybę, gerumą, jautrumą ir pan.(pvz.,„KvailutėsOnulėsrauda“,SG,62).

Lyrinis subjektas (savarankiškai arbatapatindamasis su kokiu nors personažu,pvz.,ŽvejuŽuveliuarypačKukučiu)kal­ba,jaučiapasaulįirvertęmatuojavientik­taidaiktiškais,kūniškais,buitiniais įvaiz­džiais,nesdaiktaiarchajinėjebendruome­nėje,kaipminėta,buvętarsisavarankiškųabstrakčių kultūros reikšmių įkūnijimai,simboliniaipavidalai,gyvenęirgyvenan­tys, kaip sakoMartinaitis, „kažkokį savonepriklausomą, o kartais ir nesuprantamągyvenimą“(MG,142).Neatsitiktinisatro­do irbūties-buities sąskambis,neskaimobendruomenėsgyvenimąribojokonkretūsdaiktai ir darbai:

Koksašnereikalingasdideliamvasarosdangui:nesupadaręsnetliepto–todėlneturiukogalvot,pasirėmęsturėklų,irneturiudėlkoatsidusttokiąaukštąvasarosnaktį.(TNR,305)Arba:

Kurugnies nupirksi kirviui,

ką,Kukuti,malsižiemą?Kurgrandinęgausikarvei,kadpriejospririštumžemę? (KB, 200)

Toks kalbos „daiktiškumas“ tiesiogiaikreipiamintį link archajinio kaimo žmo­nių vaizduotės horizonto, kuris riboja jųpasaulį, susijusį su gyvenama teritorija,jos kraštovaizdžiu, kasdieniais darbais,daiktais ir net panašaus daiktinio pavidalo sakralumoženklais:

Kurdėsimišniekintądangų?JisaisuglamžytasirnumestasAntrudensalyvuotųlaukų,[...](GR,372)

Ypač daiktiškas, figūriškas, kūniškasšventųjųiršventenybiųkultasatsiskleidžiaeilėraštyje„Prisiminimas(Paserbentygie­dantmojovas)“:

TikiukvepiantįDievąištavomaldaknygėsiškritusiampaveikslėly.[...]TikiutėvąirmotinąŠventosios Šeimynos paveiksle, pasmilkytusžolelėm. (Atr,507)

Nemažiaunei daiktai, buitis, archaji­nės kultūrinės bendruomenės vaizduotęveikia ir kultūrinisKitas. Poemoje „Šie­napjūtė“(GR,382–392)pateikiamakaimovyrųreakcijaįkitą, kitokį, kuris, kaip pa­aiškinamaįžangoje,yraautorius:

[...] šnairavoįmane.Potoūsočiusmažam,pageltusiamkaipžebenkštis kaimy­nui parodėakimis:–perpačiąšienapjūtę!Perpatįšieną–skaito!–Tasbarzdukas?

160

–Tikpažiūrėk–galmeldžias?Panašu,kadgiesmės...[...]–Kaišienaspūva!SkaitydamasJukniekonepadirbsi!Žė,nemūsųraidės!–Tikrai,irpatsnemūsiškas.GališMaskvosjisArbaAmerikos?Tokiadailibarzdikė–lygprezidentokadantdolerio...–Išsigalvoji!KoišAmerikosvažiuotųįRietavąperpačiąšienapjūtę!?Kąčiaveikti,kadakiekvienasužsiėmęssavodarbu![…]Jistyčiaskaito!Tyčia!Norimuspaerzint!Matai,kaipžmoneserzinatasskaitymas!..Kadsiausčiaujampriėjęs!..

Martinaitis,kaipautorius,žvelgiatarsidvigubužvilgsniu:vienavertus,jisužrašo„čiabuvių“požiūrį,fiksuojajiemsprasmękuriančius dalykus, vertes, pateikia Kito aprašymą „čiabuvių“ akimis; kita vertus,juntamaaiškidistancija,autoriauspožiū­rio skirtingumas, lyrinis subjektas kaipdalyvaujantis stebėtojas, aprašydamas„čiabuvių“ požiūrį į jį, pats juos aprašo.Antropologinė nuostaba dėlKito kitoniš­kumojuntamabeveikvisuoseeilėraščiuo­se,kuriuose lyrinissubjektaskalbakokionors poetinio personažo balsu arba apiekitus poetinius personažus. Taip išryški­namas kiekvieno poetinio herojaus feno­meniškumas, poetinis portretas yra tarsi šklovskiškas sukeistinamas, į jį žiūrimatarsi „grynuoju žvilgsniu“, t. y. atribotainuokontekstosąlygų,kaipį išbaigtą,saupakankamąesinįirtodėlpastebimostokiosdetalės,kokiųkasdienisarbabedistancijosžvilgsnisnefiksuoja.

Kukučiokaukėyraypačantropologiš­ka, jis – tikras dalyvaujantis stebėtojas,

derinantis,betnesuliejantis,skirtinguspo­žiūrius,sugebantisirnutolti,žvelgti„gry­nuojužvilgsniu“ irkartupriklausantis taikeistai kultūros sistemai, suprantantis josreikšmes:„KlausoKukutis–/girdiKuku­tį. / KalbaKukutis – / ir supranta, / kadkalbaKukutis./SėdiantsuoloKukutis–irjaučia,/kadsėdiantsuoloKukutis./[...]“(„Kukučiogalybė“,KB,228).Literatūro­logasRegimantasTamošaitispažymi,kad„[K]aime tasai veikėjas [Kukutis] būtųnepastebimas, tiesiog susiliejęs su pilkabuitimi.[...]Poetas„išmetašįpersonažąįmiestoaikšteskaipkokįetnologinįbuitiesrakandą–irčiajispasimatolabaiaiškiai.Labairyškiai„fotografuojasi“44. Tamošai­tispabrėžia,kadir„patspoetaskaipuni­kalusmenininkas išryškėjomieste,civili­zacijoskontekste,nestikmiestasapibrėžėjoetnografiškąindividualybęir išskyrėišcivilizacijos aplinkos“45. Pasikeitęs kul­tūriniskontekstas, išsilavinimas,kitakul­tūrinėpatirtis sukūrėdistanciją,perkuriąįmanoma palaikyti nuostabą, stimuliuotiantropologinį interesą ir kartu pamatytisave.TaigiparadoksalusKukučiopersona­žasryškiaiatskleidžiaMartinaičiokultūri­nėssavivokosdilemas.Kritikaiirpatsau­toriuspabrėžiamitinęKukučioprigimtį:

Kukučiofigūra kilo, kaip vėliau suvokiau, išlabaistipriosmitinėsirfolklorinėssavokraštožmonių patirties, jų savotiškos elgsenos, pa­sakojimų,baimių,įtikėjimų,neįprastųįvykių,kažkokių atsibasčiusių prašalaičių. Daug kąvėliauatpažinau,perskaitęsmanogimtosiosevietoseMečislovoDavainio-Silvestraičio už­rašytaskeistaspasakasirsakmes(LSK,13).

44 RegimantasTamošaitis,„MarcelijusMartinaitis–tolstantilegenda“,Metai,2003,Nr.2,102.

45 Ten pat.

161

Kukučio personažas yra sutraukęs vi­sus būdingiausius archajinės kultūrinėsbendruomenėsbruožus, suderinęsskirtin­gus pradus, veikia kaip koncentruotami­tologema.Martinaitis tiki, kad tokio tipoveikėjaiarbafigūrosnetnėrasukuriamos,o jos tarsi pačios pasirodo, išlenda, susi­klosčius palankioms aplinkybėms: „Atei­nalaikas,kaitarsipačiomsreikiasusirasti,kasjasišleisįgyvenimą.Josatsiskirianetnuo autoriaus, pačios ima kalbėti, veikti,keliauti nešiodamos savotiškas, keistas žinias,kurios iškartogalibūtinesupran­tamos.“ (LSK, 13) Tačiau svarbiausiasmomentas čia yra tų keistųmitinių figū­rų, prasimušusių pro autorinę vaizduotę,„intencija“.Jospasirodonetikkaipsavitipersonažai,atstovaujantystamtikrampa­saulėvokosklodui,netikišryškinamoder­niosinterpretacinėsbendruomenėsmąsty­moribas,bet,anotMartinaičio,josveikiakaip „pasiuntiniai, kurie gali būti siųstineviengalingų ir išmintingųasmenybių,bet ir tautos, etninės grupės, kokios norsvienos vietovės žmonių, įsigyvenusių,įsijautusių į patirtį, gamtą, gyvensenos irpasąmonės vaizdinius.“ (LSK, 13). TokspožiūrisprimenaBenjaminopabrėžtąpa­tirties, net kaip savitos paslapties ar patari­mo,perdavimąkitiems–nebūtinaiateitiesskaitytojams, gal net ir praeičiai. Tačiauryšiųkanalai tarpkultūrosženklų,komu­nikacija tarp dabarties ir praeities reikš­mių, kurias fiksuoja ir perduoda kultūra,menas,yraesminė.Juolabiaukadpraeitis,anot Martinaičio, dažnai būna „stipresnėuž nepastovią, nuolat savo reikšmes kei­čiančiądabartį“(LSK,12).

Išvados

ŽvelgiantįMartinaičiokūrybosvisumąirlaikyseną, sunku nepastebėti pagrindinėsjo temos dominantės – archajinio kaimopasaulėjautos istorinio lūžio ir savanoriš­koskultūrinėsemigracijosperspektyvoje.Joliteratūrinėfikcijastipriairemiasisavoasmenineirbendruomeninepatirtimi,kuriąMartinaitis savo kūryboje liudija ne kaipmuziejinįeksponatą,betkaipgautąpaliki­mą,testamentą;poetasjaučiaatsakomybęperduotijįdabarties/ateitieskartomskaippatirtį, reikšmę, žinią išpraeities.Kritinėsąmoningo paveldėtojo distancija leidžianeidealizuotiistoriją,betatsakingaiįsisą­moninti,suvoktijosreikšmes,įtrauktijasįvisplonėjantį,retėjantįpatirčiųžodyną.

Taigi ryškėja Martinaičio kaip tarpi­ninko pozicija, kurią ypač sustiprina jopoetine sąmone lyg mediumu pasinau­dojęs mitinis personažas Kukutis – anotpaties poeto, savarankiška, nuo autoriaus nepriklausoma figūra, atėjus laikui, patisusiradusi,„kasjąišleisįgyvenimą“,kadperduotųmumsamžiųišmintį.Martinaitissiekiasuteiktibalsoteisętiems,kuriekaipmitinės vaizduotės figūros savarankiškaitopadarytinegali,arbatiems,kuriejaune­bekalba,nesyra„išėję/išeinantieji“(taipMartinaitisapibūdino„žemdirbiųciviliza­cijos“ bendruomenę, kuriai, būdamas jospalikuonis irpaveldėtojas,yra įsipareigo­jęstarpininkauti).

Martinaičio buvimas kultūroje ir kar­tuuž„tyrimolauko“ribųsukuriaypatin­gą antropologinio žvilgsnio perspektyvą.Martinaičio„tyrimolaukas“–jogimtasiskaimasirkultūrinėgentis–jaunutolęslai­

162

ke(praeitinjįnustūmėkeliospasikeitusiossantvarkos), erdvėje (dabar ten „[t]uščiakiek tik užmatai. Net ir buvusių dideliųmūsųkaimųpavadinimųtokraštožemėla­pyjejaunėra,sunkuįžiūrėtijaužolėmisirkrūmokšniaisapaugusiustakusirkeliukus,sodybvietes“46)irreikšmiųlygmeniu(benttris kartus pertvarkyta kultūros reikšmiųsistema: archajika, sovietinė komunistinėideologija,komercinispostmodernizmas).Šių laikų žmogui tai jau per tolimas ats­tumas, tad Martinaitis veikia kartu ir kaip atmintieskasinėtojas,irkaipradinys–kar­tuirantropologas,ir„čiabuvis“.Todėljisgalinetikkritiškaivertintikultūrą,lygintijąsukitomiskultūrinėmispatirtimis,betirpuikiai suprasti savo genties „vaizduotėsvisatą“.

Martinaitis daugybę etnografinių etiu­dųpateikiaįvairiuoseinterviu,esė.Tačiaupirminisjokūrybosimpulsasbuvopoezija,kuriąjispasitelkėkaipvienintelįįmanomąir ypač subtilų būdą reflektuoti patirtį irdrastiškai pakitusias kultūrines reikšmes.Toks poezijos pobūdis leidžia ją vertin­ti kaip antrojojeXXa. pusėjeAmerikojeišpopuliarėjusį eksperimentinį antropolo­gijos metodą – mokslininkų antropologųrašomąantropologinę poeziją. Tokia spe­cifinėpatirtiesinterpretavimopoetikaref­lektuoja ir„tyrimolauką“, irantropologopatirtįjame.

Poezija, kaip ir antropologoCliffordoGeertzopasiūlytaskultūrosinterpretavimometodas„tirštasisaprašymas“,orientuoja­

46MarcelijusMartinaitis,Mes gyvenome / biografi-niai užrašai,Vilnius:Lietuvosrašytojųsąjungosleidy­kla, 2010, 19.

si ne į scientistinį faktų registravimą,betsiekia suprasti „pačią esmę“, t. y. pažintiaprašomos kultūros reikšmes, užčiuoptisubtilųjųsantykiųtinklą,priartėtipriekul­tūrinioKito nekaippriediskretausstebėji­mųobjekto,betkaipprievertybinio centro (Michail Bachtin) ir savo veidrodžio, taiyrapriegalimybėsKitoperspektyvojepa­matytisave.Todėlpoezijagalimapasitikė­tikaip„tirštuoju“kultūrosaprašymu.

„Tirštai“ skaitant poeziją, iškalbingitampa visi autoriaus pasirinkimai (anot Wolfgango Iserio, autoriusatrenka, kom-binuojairtokiubūdusufikcinatikrovėsre­alijas).Atsižvelgiantįsociokultūrinį,isto­rinįirpolitinįeilėraščiųrašymokontekstą,ypatingą reikšmę įgyja jau seniau kritikųpastebėtas Martinaičio poezijos tautosa­kiškumas.

Žmogaus kūrybinės veiklos produktaiyraiškalbingosjoreikšmiųpasauliorepre­zentacijos, etnografinis (plačiuoju požiū­riu) pasakojimas, nelyginant informanto„parodymai“ lauko tyrimą atliekančiamantropologui. Martinaičio kūryboje toksypač iškalbingas liudytojas yra medinėliaudies skulptūra, drožinio, medžio dir­binio įvaizdis, apibūdinantis beveik visąarchajinės bendruomenės pasaulėjautą.Žvalgantis į Geertzo fragmentiškus (nes,anotjo,visumosaprėptineįmanoma)kul­tūrųtyrimus,kuriųpagrindinėstezėsskel­bia „Sveikąprotąkaipkultūros sistemą“,„Meną kaip kultūros sistemą“, „Religijąkaipkultūrossistemą“irpan.,būtųgalimasurizikuotiirteigti,kadirMartinaitisliau­diesmedžiodrožinįskaitokaiparchajinėskultūrossistemosmetonimiją.

163

Gauta:20120906 Autorės adresas:Priimtapublikuoti:20121009 Lietuviųliteratūrosirtautosakosinstitutas

Antakalniog.6LT-10308,Vilnius

El.paštas:akvile.rekla@gmail.com

Artists, philosophers, and cultural anthropologistsclaim that a human being is defined by the innateability and aptitude to represent the world and oneself symbolically; this opens up an exclusive possibility of self-reflection, perception of theworld, and creation of meanings. Clifford Geertzdraws attention to the fact how a human beinghimself explicates and comments his culture – a net of meanings and their relationships spun byhimself, where, as if suspended in a web, a man lives,speaks,bleeds,wageswars,loves,jokes,andcreates poems. The method of the interpretation of culture“thickdescription”byGeertz“isfocusednotontherecordingofexternalparameters,butnamelyon that far more sophisticated net of relationships of meanings and perceptive structures upon thegrasping whereof one could approximate to the“essence”–i.e.asystemofmeanings,worldoutlook,

ANThRoPoLoGIcAL PoETRy of MARcELIjuS MARTINAITIS

Akvilė RėklaitytėS u m m a r y

and culture of the other. This article analyses the creationofMarcelijusMartinaitis,anarrator,oneofthemostfamousLithuanianpoetsofthe“outgoinggeneration”,descendantandsuccessorofthedecliningethnic community culture, increasingly distancingfrom the experience of a modern man in terms of cross-disciplinary literature anthropology. Also, amodel of experimental anthropology, the so-calledanthropologicalpoeticsthathasnotyetbeendiscussedin Lithuanian, is presented. It treats poetry as an interpretation of ambivalent, complicated experience of ananthropologist.Thearticlestatesthatheisapeculiarculturalanthropologist,awitness,anintermediaryofexperience,whereashispoetryactsasGeertz’s“thickdescription”.EssayisticworksofMartinaitisarereadas an articulation of his ethnographic self-creationcoveringpersonalityformation,testimony,andtransferofculturalmeanings.

164

ISSN0258-0802.LITERATŪRA201254(1)

STAčIATIKYbĖS LITERATŪROS TEOLOGIJA: IDĖJOS IR PRObLEMIKA

Gediminas MikelaitisLietuvos dailės muziejus

Straipsnyje apžvelgiami pirmieji po Sovietų Sąjungos žlugimo rusų literatūros mokslininkų bandy­mai įvertinti stačiatikybės idėjų ir literatūros ryšį. Stengiamasi apibrėžti ne tik rusų kultūros krikš­čioniškąjį substratą, bet ieškoma ir tyrimo metodologijos. Pabrėžiamas stačiatikybės literatūros teologijos savitumas, paremtas daugiausia rusų religijos filosofijos idėjomis, atsispindinčiomis rusų mąstytojų ir rašytojų Vladimiro Solovjovo, Nikolajaus Berdiajevo, Dmitrijaus Merežkovskio, Fiodo­ro Dostojevskio, Andrejaus Belo ir kt. kūriniuose. Straipsnyje aptariamos stačiatikybės literatūros teologijai būdingos teologemos: Sofijos vaizdavimas, teurgiškumas, kūrybos ontologiškumas, performatyvumas, Dostojevskio religinė antropologija. Apibūdinamas stačiatikybės ir literatūros santykio specifiškumas: sąsaja su religijos filosofija, estetinis būties matmuo, religinių idėjų reikšmė literatūroje, teurginės estetikos svarba.

Dabartiniuose literatūros tyrimuose neiš­skiriama katalikiška ar protestantiška lite­ratūros teologija, tačiau pabrėžiamas sta­čiatikybėsliteratūrosteologijossavitumas,paremtasdaugiausiarusųreligijosfilosofi­jos idėjomis, atsispindinčiomis rusųmąs­tytojų bei rašytojų Vladimiro Solovjovo,NikolajausBerdiajevo,DmitrijausMerež­kovskio,FiodoroDostojevskio,AndrejausBeloirkt.kūriniuose.Straipsnyjeaptaria­mosstačiatikybėsliteratūrosteologijaibū­dingos teologemos: Sofijos vaizdavimas,teurgiškumas, kūrybos ontologiškumas,performatyvumas, Dostojevskio religinėantropologija.Apibūdinamasstačiatikybėsir literatūros santykio specifiškumas: są­saja su religijosfilosofija, estetinisbūtiesmatmuo,religiniųidėjųreikšmėliteratūro­je,teurginėsestetikossvarba.

Įvadas

Šiuolaikiniuose tyrimuose apie rusų lite­ratūros ir religijos santykius daugiausiaremiamasiXIXa.pab.–XXa.pr.laiko­tarpiodarbais, tačiaunevartojamas litera­tūros teologijos terminas. Dažniausiai tiesantykiai apibūdinami kaip literatūros irkrikščionybės sąveika, krikščioniški mo­tyvailiteratūrojearbatiesiogkrikščioniškaliteratūra.Tačiaunagrinėjamaproblemikair stačiatikybės bei literatūros santykiųspecifika būdinga šiuolaikinei literatūrosteologijai, kaip susiformavusiai tarpdaly­kinei disciplinai.

Dabartiniuose rusų literatūros tyri­muose literatūros ir krikščionybės aki­vaizdžiausiomis grandimis įvardijamosreliginė etika ir estetika. Nagrinėjamulaikotarpiu Rusijoje krikščioniška etika

165

irmoralinė teologijapranokometafizinestemasirtapofilosofiniomąstymošerdimi.Imta ieškoti dorovinio dogmų aiškinimo,o pati dogmatika buvo pertvarkoma do­roviniu požiūriu1. Rusų religinė estetika XIX a. pab. – XX a. pr. išplaukia iš tometo „religinio renesanso“, „dvasinio at­gimimo“Rusijoje.Jįlėmėnetikdėmesysmetafizinėms,ontologinėmsproblemoms,Šv. Rašto motyvų naudojimas tragiškaikovai su pasaulio blogiu vaizduoti2, bet ir religinės etikos atgimimas, visų pirmaetinio idealizmo proveržis. Jau nuo 1890m. ryškus rusųmąstytojųetinis entuziaz­mas, ypač religinis dorovinių problemųpabrėžimas.Etinio idealizmogairesžymiBerdiajevostraipsnis„Kovaužidealizmą“(1901), straipsnių rinkinys „Idealizmoproblemos“(1902).Tradicinėsrusųpasau­lėžiūrosetiniopervertinimoesmė–hedo­nizmo kritika, istorijos tikslu laikoma neasmens ar žmonių bendruomenės laimė,odorovinistobulėjimas.Etinisidealizmaskėlėuždavinįidealųdorovinįturinįįlietiįpažangias socialines formas. Etinio idea­lizmoprincipai–metafizikospateisinimas,metafizinispareigosirprivalėjimokatego­rijos,kaipsavarankiškosbūtiessferos,pa­grindimas,doroviniopasaulėvaizdžio,kaipobjektyviųdoroviniųdėsniųpasaulio,pri­pažinimas–išesmėsvedėįreliginęetiką (XX a. pr. susiformavusiam judėjimui„Naujoji religinėsąmonė“vadovavoMe­režkovskis,VladimirasRozanovas)3. Ja iš

1 BладимирНазаров,Введение в теологию, Мос­ква: Гардарики,2004,122.

2АлександрМень,„Би�лияирусскаялитерату-АлександрМень,„Би�лияирусскаялитерату-,„Би�лияирусскаялитерату-„Би�лияирусскаялитерату-„Би�лияирусскаялитерату-Би�лияирусскаялитерату­ра“,АлександрМень, Культура и духовное восхож-дение,Москва: Искусство, 1992, 200.

3Ten pat,142–143.

esmėsgrindžiamareliginė,arbaneostačia­tikybės,estetika.Nagrinėjamupasaulėžiū­rųpliuralizmoperiodu,pasižymėjusiufilo­sofinių,religinių,meninių,literatūriniųieš­kojimųįvairove,rašytojai,visųpirmasim­bolistai (Merežkovskis, Andrejus Belas,ViačeslavasIvanovas,ValerijusBriusovas,AleksandrasBlokas, JurgisBaltrušaitis irkt.),domėjosifilosofijairreliginemintimi,orusųmąstytojai(Solovjovas,Berdiajevas,Pavelas Florenskis, Sergejus Bulgakovas,Levas Šestovas, Levas Karsavinas ir kt.) buvo rašytojai, poetai, publicistai, svarstętaippat literatūrosklausimus.Todėl tvirti­nama,kad„rusųfilosofijaįgijopaveikumątikdėl joskalbinio aparato artimumome­niniam arba literatūriniam aparatui“4. „Fi­losofijaėmė literatūrėti, literatūra– labiaufilosofuoti“5.Religijosfilosofijairteologijasavo temas pateikdavo menine forma, o li­teratūraatspindėdavoirspręsdavofilosofi­nesbeiteologinesproblemas.

Estetinis būties vertinimas

Analizuojamu laikotarpiu tyrėjai išskiriarusų religijosfilosofijai bei teologijai bū­dingąestetinįbūtiesmatmenį.Rusųstačia­tikybės teologijai būdingos kelios teolo­gemos,persmelkiančios ir rusų literatūrą.Visųpirmabeveikvisižymiausirusųreli­gijosfilosofaivienaiparkitaipyraaptaręSofijosteologemą.RusųfilosofijojeSofijąįtvirtinęs Solovjovas ją priskyrė antrajai

4 СветланаКлимова,Феноменология святости и страстности в русской философии кулътуры, Санкт-Петер�ург:Алетейя,2004,207.

5 История русской литературы конца XIX – на- XIX – на- – на-чала XX века, ред. В. Келдыш,Москва: Прогресс,2007,34.

166

Dievohipostazei–dieviškajamlogui,ku­ris lemiantis kuriamąją pasaulio vienybę.KaipvisakovienybėpastarojiyraesminėDievoišmintis,arbaSofija.ApieSolovjo­vofilosofijądisertacijasparašęStasysŠal­kauskis ir Vincas Mykolaitis­Putinas pri­pažįstamenoidealą–išabsoliutoišvestągrožįkaipjuslinęidėjosformą,kritikuojarusųmąstytoją,kadjistiksliaineapibrėžėdieviškosios išminties ir pasaulio sielos santykių,ganadažnaijuospainiojo;išes­mės neskyrė filosofijos ir teologijos. Visdėltojųkritikuotišiofilosofodarbųbruo­žaikaiptikrodoestetinįSofijospritaikymopobūdį,josvartojimąmetaforiškaprasme.

„Kai jis įsileidžia į pasaulio sielos žygiavi­moklausimą ir vaizduoja ją tai kaipo blogiokaltininkę,taikaipotaikintojąkūriniųsuDie­vu, negalima nepastebėti, kad turima tokiuatveju reikalo su vaizdžia pasaulinės dramospersonifikacija“6.

Mykolaitis-Putinas Solovjovo menoteorijąvadinasimbolistiniurealizmu:

čia „visi realiojo pasaulio reiškiniai yra me­ninės kūrybos pagrindas ir medžiaga; (...)idealusispasaulislaikomasaukščiausiumenotikslu; (...)simbolistinis realizmas turi taikytimeninespriemonestaip,kadidealiąsiasbūty­besbūtųgalimapažintiiškonkrečiųreiškinių,realesniųužmūsųreiškiniųpasaulį.“7

Viktoras Byčkovas sofiologiją laikoneostačiatikybėsestetikosirkultūrologijosteoriniu credo8. JipersmelkusiSolovjovofilosofijąirpoezijąkaipintymiAmžinojo

6 Stasys Šalkauskis, Raštai 3,Vilnius:Mintis,1993,329.

7 Vincas Mykolaitis­Putinas, Raštai. Estetika, Vil­nius:Mintis,1989,88–89.

8 ВикторБычков, 2000 лет христианской куль-туры. Sub specie aesthetica 2,Москва:�ниверситет-�ниверситет­скаякнига,1999,331.

Moteriškumo koncepcija. Sofija pasireiš­kia intymiu­romantiniu aspektu ir kaip dangausžydruma,irkaipmylimosmotersveidas:kaipmylimoji,kaipamžinojidrau­gė,kaippoetoirfilosofointymaussiekimoobjektas.Solovjovo teigimu,Logosassu­daroKristaus esmę, o Sofija – jo idealiąišraišką,jorealizuotąpaveikslą.Sofijayradievybėsmaterija.DažnaimąstytojasSo­fijąvaizduojaApreiškimoJonuiįvaizdžiukaip„moterį,apsisiautusiąsaule“(Apr 12, 1).Šįįvaizdįjisaiškinakaipkosminiogro­žio principą, kurio negali nugalėti jokiosblogio jėgos ir kuris išgelbės visą pasau­lį.TaigiSofijaibūdingasnetikteologinis,eschatologinis, bet estetinis-kūrybinis as­pektas. Aleksejaus Losevo pastebėjimu,Solovjovaskartaisbūdavoapimtassofijiš­kumopatoso, todėlSofijoskoncepcijanevisadayralogiška,betmąstytojasja„nau­dojasi kaip tam tikru ginklu kovai priešbūtiesjėgasirkadpritrauktųjasįmaldosakciją“9.

DaugXIXa.pabaigos–XXa.pradžiosrusų poetų, įkvėptų Solovjovo poetiniopaveikslo, apdainavo Sofijos įvaizdį kaipamžinojomoteriškumoidealą(AleksandroBloko„EilėsapiePuikiąjąDamą“,Andre­jaus Belo „Pūgos taurė“). Po SolovjovoSofijai daug dėmesio skyrė filosofai Pa­velas Florenskis ir Sergejus Bulgakovas,ieškoję taip pat estetinio grožio apibrėži­mo,taippatEugenijusTrubeckojus,LevasKarsavinas.IšesmėsSofijąjielaikėkūry­bine Dievo meile, kosmine visuotinybe, jungiančiasukurtąjįpasaulįsuDievu.Tai

9 АлексейЛосев, Владимир Соловьев, Москва: Молодаягвардия, 2000, 212.

167

sunkiai apibrėžiama perėjimo nuo Dievoprie kūrinio būsena. Ji jau ne dieviškojišviesa,betdarnematerialuskūrinys.Dau­giaaspektėsSofijossukurtajamepasaulyjevienintelė šaknis – nenykstantis pirminiskūrimo grožis, dvasinis grožis. GrožiopasireiškimasiryraSofijosšvytėjimas,išvidausnušviečiantismateriją irkartu liu­dijantisišoriniopasauliorealumą.

Antra svarbi – teurgijos teologema.Teurginę estetiką, kaip Sidabro amžiausrusųkultūrosspecifinįreiškinį,suformavorusųmąstytojai ir simbolistai. JieperėmėSolovjovo diegtą estetinį būties matme­nį, kur grožis – „adekvačiausia tiesos at­vėrimo forma“10.Tai „dvasinio pobūdžioimplicitinė estetika, skirta aktyviai pa­keisti visą žmogaus gyvenimą ypatingosmeninėskūrybosprocesepagalestetiniusir religinius-etinius dėsnius“11. „Laisvąjąteurgiją“ arba „pilnutinę kūrybą“ į rusųkultūrąįskiepijęsSolovjovasapiejąmąstėkaip apie gyvenimo pakeitimą „nežemiš­komisjėgomis“,siekiantDievokaralystės.Rusų simbolizmas, kaip dvasinis-meni­nis fenomenas, ateitiesmeną regėjo kaipteurgiją – meno ir religijos susiliejimą.Žymiausi jo atstovaiBelas, Ivanovas tei­gė,kadmenininkaituritaptižyniaisirpra­našais – teurgais, dieviškojo apreiškimoreiškėjais.Teurginėveikla įkvėpsmateri­jaitikrąjįgyvenimą.MenininkasvirstikruDievo žodžio įrankiu realiai pertvarkantpasaulį. Simbolistai teurgijos pirmtakaislaikė Nietzsche ir Ibseną, numačiusiusidealus, parodžiusius svajonių įgyvendi­

10 ПимаГайденко,Владимир Соловъев и филосо-фия Серебряного века, Москва: Прогресс,2001,13.

11 ВикторБычков, Русская теургическая эсте-тика, Москва:Ладомир,2007,9.

nimo būdus, o evangelistą Joną – davusįreliginįregėjimą.Teurgija,kaipaukščiau­siažmogauskūrybosforma,vykstantitri­mis aktais: 1) meno pasaulio sukūrimas; 2) savo aš tobulinimas per vidines koli­zijas; 3) asmenybės įsijungimas į laisvėskaralystę, o tai ir yra teurginės kūrybosetapas, kur grožis neatskiriamai susiliejasudorove.VertindamasvėlesniusfilosofoBerdiajevo simbolizmo apibendrinimusByčkovas teigia, kadXIXa. pabaigoje –XX a. pradžioje rusų religinio renesansoatstovai išeities iš kultūroskrizės ieškojokūrybaiperžengiantmenoribasirkylantįnaujosbūtieslygmenį.Pripažindamas,kadteurgijakurianekultūrą,onaująbūtį,nau­jągyvenimąirgrožįkaipesmę,jogteurgi­jojebaigiasitradicinismenasbeiliteratūra,tyrėjasBerdiajevo teurgiją apibrėžia kaipbūties „priauginimą“ perkeičiančiu menoaktu. Berdiajevo kūrybos sampratą Byč­kovasvadinaantropodicėja–žmogauspa­teisinimukelyje į teodicėją,kuržmogauskūryba yra pagrindinis pateisinimo argu­mentas12.Teurgijaturėtųįveiktitradicinėsoficialiosioskrikščionybėsribotumąirtra­gizmą, nes žmonijai neužtenka religiniu- -doroviniutobulėjimusiekiamošventumoidealo;būtinadievažmogiškojikūrybavi­sosekultūrossrityse–svarbiteurgija,t.y.gyvenimokūrybapergrožį.PanašiairusųliteratūrostyrėjaivertinaSidabroamžiausnaują, religinę sintezę: meno ir religijos,poezijos ir prozos, muzikos ir literatūrossampyną,paverčiantmenąmagiškųveiks­mųinstrumentarijumi13.

12 Ten pat, 684–685.13 ИринаМинералова,Русская литература Се-

ребряного века, Москва: Флинта-Наука,2004,52.

168

Šiuolaikinių krikščionybės ir literatū­ros santykių tyrėjųRusijoje akiratyje yraXIXa.pabaigos–XXa.pradžios religi­nėbeiliteratūrinėproblemika(dažniausiaianalizuojamiNikolajaus Gogolio,Afana­sijausFeto,FiodoroTiutčevo,NikolajausLeskovo, Ivano Bunino, rusų simbolistųkūriniai),o josašis–FiodoroDostojevs­kiokūryba.Tyrėjųpažymima,kadkaiptiktuolaikotarpiuintensyviausiainaudojamakrikščioniškoji topika, literatūrinė kalbajungiasisuCerkvėskalba,literatūrojepa­sireiškiavertybinėįtampatarp„išorinioirvidiniožmogaus“(kaiptaitraktuojakrikš­čioniškoji antropologija), tarp Įstatymoetikosirmalonėsetikos14.

Svarbus literatūros ir krikščionybėssantykių aspektas – religinis ontologiniskūrybos pagrindimas (Viačeslavo Ivano­vo,Berdiajevo,SergejausBulgakovo,Pa­veloFlorenskio,IvanoIljino,Losevo,Mi­chailoBachtinodarbai).Patysmąstytojai,remdamiesi krikščionybės tradicija, ieško„prasmės įvykio“, Žodžio-Logoso ištakųkultūroje. Iš Gerosios Naujienos išplau­kiantis žodis kaip tik yra intensyviausiasprasminisaktas,absoliučiostiesosįsikūni­jimasžodyje.

Po Sovietų Sąjungos žlugimoRusijoshumanitariniai mokslai ypatingą dėmesįskiria krikščioniškam literatūros pobū­džiui. Teologinės poetikos nagrinėjimasstačiatikių kultūros kontekste laikomaviena iš literatūrologijos krypčių15. Ban­

14 Христианство и русская литература 2,отв.ред.В.Котельников,С.-Петер�ург: Наука,1996,6.

15 Игор �саулов, „Литературоведческая акси-Игор �саулов, „Литературоведческая акси­ология: опыт становления понятия“, Евангельский текст в русской литературе XVIII–XX веков,Петро­заводск:ИздателъствоПетрозаводскогоуниверсите­та,1994,380.

domaapibrėžtinetikrusųkultūroskrikš­čioniškąjįsubstratą,betir ieškoma tyrimo metodologijos.Nusakomareliginėžodžiofunkcija,jąstengiamasiatskirtinuopažin­tinės-refleksinėsirkomunikacinėsfunkci­jų.Tokiareliginėžodžiofunkcijabūdingadvasinei literatūrai. Čia žodis mažiausiaiatlieka instrumentinę funkciją, t. y. nėrakonvencinė nominatyvi priemonė. „Gro­žinėje literatūroje žodis – vaizdo kūrimopriemonė, t. y. instrumentas; dvasinėjeliteratūroje žodis – tiesos saugotojas“16. Dvasinėjeliteratūroježodisatskleidžianetiksocialiniusirkultūriniussantykius,betir religinę prasmę. Žodis atlieka taip patkumuliatyvinę(religinįpatyrimąkaupian­čiąirsaugančią)funkciją.Ryškėjanaujastyrimo aspektas – performatyvumas.Žodisgalibūtitikrasveiksmas,būtipoelgio,do­rinio įvykio ekvivalentas.Tokiai kalbineifunkcijai būdingas maginis, perkeičiantispobūdis.TaiypačryškuEvangelijosskel­bimo, religinėje kalboje, pasakojime, kurpasireiškiarealusLogosoįsikūnijimoaktasžmogaus kalboje. „Tai absoliučios tiesosnužengimoįžodįįvykis“17, kuriuo nuolat patvirtinamas kenotinis logoso aktas. Pa­brėžiamasmintiestapsmasžodyje,mintisneišreiškiama,tačiauužbaigiamažodžiu.Taikoma specialifilologijos sritis psicho­poetika, aptarianti minties ir žodžio san­tykį,kurmintisyra„netikloginėišvada,ne tik racionalus supratimo procesas, bet ir vidinio žmogaus gyvenimo visuma“18.

16ДмитрийДемидов, „Язык современной рус­ской духовной литературы“,Христианство и рус-ская литература 3,отв.ред.В.Котельников,С.-Пе­тер�ург:Наука,1999,31.

17 Ten pat,8.18 �фимЭткинд,Внутренний человек и внешняя

речь,Москва:Наука,1998,12.

169

ĮsidėmėtinaSergejausAverincevobrėžia­ma Jėzaus vardo kaip dvasinio slėpinioparadigma stačiatikybės tradicijoje. Jė­zausvardomeditacijaįžiebiantidieviškąjąenergiją.Jėzausvardasyramaldosformu­lės„ViešpatieJėzauKristau,DievoSūnau,pasigailėk manęs nusidėjėlio“ centre irderinamassuasketinekvėpavimokontrolebeikartukuriamapozityvireliginėemoci­nėatmosfera19.

Vietoj apskritai grožinei literatūraibūdingos komunikacinės žodžio plotmėsdvasinėje literatūroje ryškinamas onto­loginis žodžio turinys. Dvasinė literatūrasaugoiratskleidžiareliginęprasmę.

fiodoro Dostojevskio religinių idėjų aktualumas

Ypač reikšmingas krikščioniškosios min­tiesirliteratūrossantykiųaspektas–Dos­tojevskiokūrybostyrimas.Galimaišskirtidvi šio analizavimo puses: paties Dosto­jevskio kūrybos nagrinėjimas literatūrosteologijospožiūriuirgilinimasisįšiorašy­tojoatgimimąrusųreliginiame-filosofinia­merenesanseXXa.pradžioje.Abiematve­jaisbūdingafilosofinė-religinė-literatūrinėsampyna. Beveik visi žymiausi nagrinė­jamo laikotarpio rusųmąstytojai yra rašęapieDostojevskio kūrybą, o šiuolaikiniailiteratūrologaigvildenarašytojokūriniuo­se atsispindinčias religinesbeifilosofinesidėjas.Dostojevskioaktualumaspabrėžia­mas dėl jo grožinėje kūryboje reiškiamųreliginių idėjų kaip paradoksalaus Dievo

19 СергейАверинцев, „О�разИисусаХриставправославнойтрадиции“,СергейАверинцев, Связь времен,Киев: Духiлiтера,2005,152–153.

ieškojimo fenomenų. Ryškinama nihilis­tinių-antinihilistinių, demoniškų-dieviškųtendencijų įtampa kaip vertybinių-pasau­lėžiūriniųpozicijųsusidūrimas.IškeliamaegzistencinėKristausirAntikristo,gėrioirblogiokova.Dostojevskis įvardijamas li­teratūrinėsantropologijospradininkurusųkultūroje, gebėjęs socialinę problemikąpervesti į buitinę plotmę, o idėjos likimąpaverstipasauliolikimoproblema.Jokūri­niuose„etikaontologizuojama,ontologijatampapoelgiofilosofija, pažinimo teorijakrypsta į antropologiją“20. Šiuolaikiniai krikščionybės ir rusų literatūros santykiųinterpretuotojai ne tiek gilinasi į nihiliz­mo, demoniškumo apraiškas, o susitelkia priedemonizmo religinės įveikosproble­mų. Nihilistų Dievo ieškojimo įtampa irtragiškumas kyla dėl aistringų pastangųprotu,racionaliaiužmegztiryšįsuDievu.AtkreipiamasdėmesysįDostojevskiohe­rojų(Stavrogino,IvanoKaramazovo)kaipantžmogių„žlugusįtitanizmą“,neparemtąreliginiais idealais. Antžmogiškumas jokūryboje neturi perspektyvos21. Tyrėjaiįžvelgia dar vieną rašytojo teminį siuže­tą:herojųkaukes–kaipnetikrostikrovėsemblemas. Idėjos nežmogiškumas (pvz.,„žmogžudystėpagalsąžinę“)galiužvaldy­tiveikėjąirjisvirstagyvenimoteatroma­rionete. Idėja, iššokdama kaip spyruoklė,judinaRaskolnikovokūnokarkasą.PagalDostojevskio poetiką kaukė priauga prie

20КонстантинИсупов,„ВозрождениеДостоев-КонстантинИсупов,„ВозрождениеДостоев­скоговрусскомрелигиозно-философскомренессан­се“,Христианство и русская литература 2, 1996, 315.

21 Новые аспекты в изучении Достоевского, отв.ред.В.Захаров,Петрозаводск:ИздателъствоПетро-.Захаров,Петрозаводск:ИздателъствоПетро-Захаров,Петрозаводск:ИздателъствоПетро-:ИздателъствоПетро-ИздателъствоПетро­заводскогоуниверситета,1994,322.

170

veido,deformuodamasąmonę.Sergančiossąmonėsžmogusnustojapasitikėti tiesio­gine gyvenimo intuicija: kaukė ne tik iš­kreipia sąmonę, bet ir pertraukia religinįryšį.StavroginoarchetipasXXa.estetinė­jeantropologijojeperskėlėetikąirestetikąveidoirkaukėsįvaizdžiais.

Pastebima tendencija atrasti Dosto­jevskioherojamsbūdingąmetafizinėsvil­ties(pasireiškiančiosmalone,išgelbėjimu,atpirkimu) perspektyvą. Net labiausiaismukęspersonažasnėrapažymėtasįprastumoraliniuatspaudu,jamvisadapaliekamaišsigelbėjimo galimybė. Tai nėra gėrio irblogioreliatyvizmas,oEvangelijospriesa­ko„neteiskite“skelbimas.„Kūnonuosmu­kisirdvasiospakilimas–būdingasDosto­jevskio literatūrinismechanizmas“22. Ra­šytojaskaiptiknedaugvaizduojakūną,odėmesįsutelkiaįdvasiosperipetijas.Dos­tojevskiokūriniaiapibrėžiamiirstačiatiky­bėssavimonėskonstantomis–aistringumuir šventumu, kur aistringumas – poetinisreligingumas, „valia pasikeisti“. Aprašy­damasidėjųvirtimąaistromisrašytojasjaspakėlė į religinį rangą, pavertė religinioidėjų išgyvenimo sritimi23. Dostojevskioteiginys „grožis išgelbės pasaulį“ pagrįs­tas Kristaus mokymu. Kristaus ir grožiosąveikos principas išvedamas į moralėssritį.Toks grožis išvaduoja iš dvilypumoir organiškai jungiasi su gėriu bei tiesa.Atsakymasįklausimą,ar„grožisišgelbėspasaulį“,dabarįgaunaneabstraktųteorinį,oKristausasmenybėspobūdį.Jeiištikrųjų

22 ВалерийПодорога,Мимесис. Материалы по аналитической антропологии литературы 1,Моск-,Моск­ва:Logos-altera, 2006,455.

23 Климова,2004, 112.

grožis,kaipminėta,išgelbėspasaulį,taitikturintomenyjesąlygą,kadKristusyraneidėja,betįsikūnijęsDievas.

Vienasparadoksalustokiogrožiosim­bolisaprašytasDostojevskioromane„Idi­otas“ – tai Hanso Holbeino Jaunesniojopaveikslo „Miręs Kristus“ apibūdinimas.Dostojevskis patsmatė šį paveikslą ir jisjam padarė įspūdį: „Išvydęs šį paveiksląkaikasgaliprarastitikėjimą!“Joparadok­salumas yra tas, kad čia Kristus netenkasavo grožio. Jis pavaizduotas „ką tik nu­imtasnuokryžiaus.Man rodos, tapytojaipaprastaimėgsta vaizduotiKristų, ir priekryžiaus,irnuimtąnuokryžiaus,visdarsunepaprastogrožioatspalviuveide;tągro­žį jie stengiasi palikti jamnet per pačiasbaisiausiaskančias.ORogožinopaveiksleapie grožį nėra nė kalbos; tai tikriausiasžmogauslavonas,–žmogus,kurisbegalodaug iškentėjo,darpriešnumirdamasantkryžiaus, kuris buvo žaizdotas, kankina­mas,sargybosmušamas,žmoniųmušamas[...].Užtatveidonepasigailėtanėkiek;čiatikragamta,irištikrųjųtoksirturibūtila­vonas, kad ir koksbūtų žmogus, ištvėręstokiaskančias. [...]Čianejučiomisateinamintis, kad jeigu jau tokia baisimirtis irtokietvirtigamtosdėsniai,taikaipgijuosgalima nugalėti?“24 Todėl šiuolaikinistyrėjas teigia, kad „mirusiame Kristuje“glūdisavinieka,griaunantikrikščioniškąjąikonografiją.Jukjeigujismiręsiržiūrovasmatolavoną,taikaipgijisgalėjoprisikelti?Tarpkūno,paveiktoprievartosbeiirstančio,irdvasiniovaizdonėraryšio.Dostojevskiui

24 Fiodoras Dostojevskis, Idiotas, Vilnius: Margiraštai,2003,449–450.

171

mirtis neaprašoma ir nepavaizduojama –„mirusio Kristaus paveikslas tarsi susi­dvejina: jisyrairprisikėlimoįvykiosim­bolis, ir realistinis tikrovės veidrodis“25. Veidrodis, kaip negatyvi priemonė, rodoaiškiąsielosvidinioirišoriniovaizdonea­titiktį.Kaiptikišsugriuvusioidentiškumoišplaukia netikėjimas.Mirusio kūno kaippažeminto vaizdavimas nėra natūralaussuirimopaveikslas–dabartaikitaskūnas,liudijantisprisikėlimą,nemirties,opaže­minto,paniekintokūnosudvasinimas.Tairusų rašytojui būdinga religinio pokyčiovaizdavimo priemonė – „sąmonės inver­sijosmeninėdeskripcija“26,kai įveikiamiegzistenciniai slenksčiai ir pereinama išgyvuliškosįsakralinęsferą27.

TadDostojevskiopavaizduotassubjau­rotasKristustampatikėjimopergaleirsim­boliutogrožio,kurisišgelbėspasaulį.Kasmirėantkryžiaus,tasbuvovisiškasžmo­gus,nėkieknepaneigęsgamtosdėsnių28. Akivaizdu,kadišgelbėjimasneprievartavožmogausprigimties,obuvolaisvassutiki­masnumirtiužkitusžmones.Grožis,kurisišgelbėspasaulį,neneigiažmogauskančiųirgyvenimodramatizmo.TaigiDostojevs­kisvisdėltomąstokaipmenininkas,norsjo kūryba taip pat sutelkta apie religijos

25 Подорога,2006,318.26 Климова,2004, 158.27 Подорога, 2006, 378; žr. taip pat: GeorgeA.

Panichas,„TheWorldofDostojevsky“,Modern Age 4, 1978,355;РайнхардЛаут, Философия Достоевского в систематическом изложении,Москва:Респу�ли­ка, 1996, 401;Wolfgang Kasack, „Wege zu Gott beiDostojewskij undTolstoj“,Stimmen der Zeit 3, 2003,177.

28АстаделлА.,„КрасотаиспасениевмиреДо-АстаделлА.,„КрасотаиспасениевмиреДо­стоевского“,Христианство и русская литература 3, отв. ред. Котельников В., С-Петер�ург: Наука,1999,256–257.

klausimus. Tačiau ne Kristaus mokymasišgelbės pasaulį, bet tikėjimas, jog Žodistapokūnu–įsikūnijusiuDievu.Taiptikintpasiekiamasžmogaussudievinimas.„Tei­giamaigražausžmogaus“,t.y.krikščionio,paveikslasDostojevskio kūriniuose sieja­mas su dramatišku Kristaus vaizdavimu:meilėturipereitiperkančiąirmirtį.Kris­tausirgrožiosąveikosprincipasišvedamasį moralės sritį. Toks grožis išvaduoja išdvilypumo irorganiškai jungiasi sugėriuir tiesa.Atsakymas įklausimą,ar„grožisišgelbėspasaulį“,įgaunaneabstraktųteo-rinį, oKristaus asmenybės pobūdį. Jei ištikrųjųgrožisišgelbėspasaulį,taitikturintomenyjesąlygą,kadKristusyraneidėja,betįsikūnijęsDievas.

Išvados

StraipsnyjeapžvelgiamipirmiejipoSovie­tųSąjungosžlugimorusųliteratūrosmoks­lininkų bandymai įvertinti stačiatikybėsidėjųirliteratūrosryšius.Stengiamasiapi­brėžtine tik rusųkultūroskrikščioniškąjįsubstratą,betieškomairtyrimometodolo­gijos. Šiuolaikiniai stačiatikybės literatū­rosteologijostyrėjaiišskiriasavitasteolo­gemas: Sofijos vaizdavimą, teurgiškumą,kūrybosontologiškumą,performatyvumą,Dostojevskio religinę antropologiją. Pa­žymėtini Vladimiro Nazarovo, ViktoroByčkovo, Igorio Jesaulovo, KonstantinoIsupovo, Svetlanos Klimovos, ValerijausPodorogos, Sergejaus Averincevo ir kt.darbai.Jieglaudžiaisiejaestetinįteologi­josmatmenį irmeninėskūrybosreliginesidėjas. Literatūros ir krikščionybės svar­biomis grandimis laikoma religinė etikair estetika.Religijosfilosofija ir teologija

172

savo temas pateikdavo menine forma, o literatūraatspindėdavofilosofinesirreligi­nes problemas. Pripažįstamas Dostojevs­kio kūrybos antinomiškų religinių idėjų

aktualumas šiuolaikinei literatūros teolo­gijai.Pažymima,kadsavitosstačiatikybėsteologemosyrairpraktiniopobūdžio:skir­toskeistiirsudvasintikasdienybę.

The articlespresents anoverviewof thefirst post-Soviet attempts by the Russian literature scholars to consider the links between the ideas of theOrtho­doxyandliterature.Attemptsareput,besidesdefin­ing theChristianstratumof theRussianculture, toestablish themethodology of the research.The ar­ticlehighlightstheuniquecharacterofthetheologyof theOrthodox literature,mainly anchored to theideas of theRussian religious philosophy reflectedin the works of the Russian thinkers and writers as Vladimir Solovyov, Nikolai Berdyaev, Dmitri Mer­

ezhkovski, Fyodor Dostoyevsky, Andrei Bely andothers.Thearticlediscusses the theologemeschar­acteristicoftheOrthodoxliterature:thedepictionofSophia,theurgicparameter,theontologicalcharacterof creation, performativeness, religious anthropol­ogyofDostoyevsky.Theuniquenessoftherelation­shipbetweentheOrthodoxyandliteratureisdefinedbydemonstratingitslinkwithreligiousphilosophy,the aesthetic parameter of the existence, the role of religious ideas in literature,and thesignificanceoftheurgicaesthetics.

ThE ThEoLoGy of oRThoDoX LITERATuRE: IDEAS AND PRoBLEMS

Gediminas Mikelaitis S u m m a r y

Gauta: 2012 09 10 Autoriaus adresas: Priimtapublikuoti:20121113 Lietuvosdailėsmuziejus

Bokštog.5,LT-01126VilniusEl. paštas: leidyba@ldm.lt

173

ISSN0258-0802.LITERATŪRA201254(1)

TEODICĖJINIAI MOTYVAI LIETUVIŲ LITERATŪROJE: UNIVERSALUMAS IR SPECIFIKA

Dalia čiočytėVilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros docentė

Tyrimą finansuoja Lietuvos mokslo taryba (sutarties Nr. LIT­4­12).This research is funded by a grant (Nr. LIT­4­12) from the Research Council of Lithuania.

Straipsnis sutelktas ties komplikuotu teodicėjos terminu ir aktualizuoja jį literatūros kontekstuose. Kaip literatūrinės teodicėjos aukštumos analizuojami Fiodoro Dostojevskio ir Alberto Camus kūri­niai. Skiriamos trys lietuvių literatūros teodicėjinio mąstymo kryptys: laisvos valios interpretacija (Kristijonas Donelaitis, Vincas Krėvė ir kt.), tautos kentėjimų (okupacijos, tremties) apmąstymas dvasinio tobulėjimo idėjos erdvėje (Antanas Baranauskas), Dievo slėpiningumo refleksija (Šatrijos Ragana, Bernardas Brazdžionis, Antanas Škėma).

1. Teodicėjos sąvokos sklaida

Teodicėja–filosofinėirteologinėpastangaderintimylinčio,visagalioirvisažinioDie­vosampratąsublogio(nelaimės,kančios,kaltės,mirties…)egzistavimožmogausirgamtos pasaulyje patirtimi. Etimologinėtermino reikšmė ir yra „Dievo pateisini­mas“ (gr. theos, dievas, ir dikē, dikaia – teisė,teisingumas).

Prieštaravimas tarpDievovisagalybėsirblogioegzistavimopasaulyjeyrapagrin­dinis filosofinės Dievo refleksijos klausi­mas.FilosofiškaisvarstantDievobuvimogalimybę, esminiskeblumasyranegam­tamokslinio pasaulėvaizdžio duomenys(gamtamokslinis pasaulėvaizdis gali būtiinterpretuojamasirateizmo,irteizmofilo­sofinėjeperspektyvoje),–oblogio,nekal­toskančiosegzistavimas.GraikųfilosofasEpikūras (341–270) yra formulavęs: jei

egzistuoja visagalis ir tobulai geras Die­vas, tai neegzistuojablogis; tačiaublogisegzistuojapasaulyje;vadinasi,visagalisirtobulaigerasDievasneegzistuoja1. Pana­šusDavidoHume’o,XVIIIa.škotųempi­risto,silogizmas:mylintidievybėneleistųreikštisblogiui;visažinė,visagalėdievybėgalėtųapsaugotipasaulįnuoblogio;blogisegzistuoja pasaulyje, – vadinasi, Dievasnėramylintisarbajisnėraneivisažinis,neivisagalis2.FilosofoegzistencialistoNiko­lajausBerdiajevo(1874–1948)žodžiaista­riant,„blogioegzistavimasyradidžiausias

1 LiucijusCecilijusFirmianasLaktancijus(III–IVa.),krikščionių rašytojas, traktateDe ira Dei („ApieDie­vopyktį“) pristato ir kritikuoja šįEpikūro argumentą,vadinamąEpikūroparadoksu,Epikūromįsle.Epikūras,kaipžinomaišLaktancijausveikalo,savuojuargumentugrindėdievųabejingumožmoguiidėją.

2 David Hume, Dialogues Concerning Natural Re-ligion, in God and Evil / Edited by Nelson Pike, En­gelwoodCliffs,NJ:PrenticeHall,1964.

174

buvojimopasaulyje slėpinys, gluminantisteologinędoktriną“3.ProtestantųfilosofasirteologasRonaldasNashas(1936–2006)yra radikaliai formulavęs: „Blogio prob-lemabuvo,yra ir bus rimčiausias iššūkisteizmui.“4Blogio irkančiosegzistavimasnetgivadinamasateizmoįrodymu(DavidElton Trueblood)5.Todėlteodicėjostermi­nasturiirplatesnęreikšmę:nurodofiloso­finęteologijosprieigą,filosofinįDievopa­žinimo,egzistavimo,josavybiųirsantykiosu pasauliu apmąstymą. Krikščionybėjeteodicėjiniaisvarstymaiglaudžiaisusijęsutomistine natūraliąja teologija (theologia naturalis)–filosofiniaisDievobuvimoirsavybiųįrodymais.

Teodicėjos terminą bene pirmasis pa­vartojo vokiečių filosofas GottfriedasLeibnizasprancūzųkalbaparašytamevei­kaleTeodicėjinėsesėapieDievogerumą,žmogauslaisvęirblogiokilmę(Essais de Théodicée sur la bonté de Dieu, la liber-té de l’homme et l’origine du mal,1710),oponuodamas protestantų filosofo skepti­ko Pierre’oBayle’oIstorijosirkritikosžo­dyno (Dictionnaire Historique et Critique, 1695) mintims apie tai, jog neįmanomaracionaliai paaiškinti blogio irDievo ko­egzistencijos.LeibnizasDievoteisingumąaiškinoteorijaapieoptimalų(geriausiąišvisų įmanomų) gėrio ir blogio elementųderinį žmogaus patiriamame pasaulyje6.

3 Nicolas Berdyaev, The Divine and the Human, London:GeoffreyBles,1949,86.

4 Ronald Nash, Faith and Reason, Grand Rapids, Mich.:Zondervan,1988,177(„Themostseriouschal­lengetotheismwas,is,andwillcontinuetobetheprob­lemofevil“).

5David Elton Trueblood, Philosophy of Religion, NewYork:HarpersandBrothers,1957,231.

6 Šią teodicėjinę Leibnizo teoriją ironizavo

Terminasprigijo, irvėliaunevienasfilo­sofinis traktatas, skirtas Dievo samprataiblogio kontekste, vadintas teodicėjiniu.Filosofinėsminties istorijoje teodicėjiniaiklausimai,–itingiliosirsudėtingosblogioproblemosaspektas,–nekartąįvairiaiin­terpretuoti, teigiant irkvestionuojantmy­linčioDievoegzistavimogalimybę.

Norsteodicėjosterminaspradėtasvar­totitikXVIIIa.,kančiosirblogiosantykissudievyberūpėjoįvairiomsfilosofinėmsirreliginėms tradicijoms nuo seniausių lai­kų.Klausimas,kodėlDievas leidžiasavokūriniams kentėti, reflektuojamasmitolo­giniuosesiužetuoseapiedievybėskovąsuchaosu,senovėsEgiptosarkofagųepitafi­jose (motyvai apie kūrinijosmaištą priešdievybękaipjosatsitolinimonuopasauliopriežastį), antikinės filosofijos tekstuose,judaizmo raštuose7, Senajame ir Nauja­jame Testamentuose. Nekaltos kančiosproblemą artikuliuoja Jobo knyga – vie­naspopuliariausiųVakarųkultūros tekstųapieblogioegzistavimoslėpinį.Koheletoknygoje kančia traktuojama kaip neįma­nomasuvoktižmogiškojoprotogaliomis.Biblinis teisėjasGideonas tiksliai formu­luojateodicėjinįklausimą:„JeiViešpatssumumis,taikodėlmusvisataiištiko?(Ts 6, 13).PranašasHabakukas išryškinaegzis­tencinę tylinčioDievo problemą, nužymiįtampą tarp biblinės Dievo sampratos ir

Voltaire’ofilosofinė apysakaKandidas, arba Optimiz-mas (Candide, ou l’Optimisme,1759).

7Žr. JanAssmann,The Search of God in Ancient Egypt,TranslatedbyDavidLorton,Ithaca:CornellUni­versityPress,2001;AnttiLaato,JohannesC.DeMoor(editors), Theodicy in the World of the Bible, Leiden: BrillAcademicPub,2003;JamesL.Crenshaw,Defen-ding God: Biblical Responses to the Problem of Evil, NewYork:OxfordUniversityPress,2005.

175

egzistencinėsneteisingumopatirties,kuriasavitąžvilgsniošventumo,žiūrėjimoįblo­gįdieviškuojužvilgsniumetonimiją:

Tavo akys per šventosžvelgtiįpikta,tunegaližiūrėtiįnusikaltimus.Tadkodėlžiūriįklastūnusirtyli,kainedorėliairyjateisesniusužsave?(Hab 1, 13)

Krikščionybėskontekstenekaltoskan­čios problema itin aktuali. Krikščionybėtranscendencijosapsireiškimoplotme lai­ko ne gamtą (kaip, pavyzdžiui, biblinė­je Nojaus situacijoje), ne tautos istoriją(BiblijojeperizraelitųtautosistorijąDie­vas žmogui reiškiasi iki Jėzaus Kristausįsikūnijimo), o dievažmogiškąjį JėzausKristausasmenį8.KrikščioniškojireligijossamprataakcentuojatarpasmeninįdialogątarpDievoiržmogaus,todėlkrikščioniui,kaip religinio aš – Tu santykio dalyviui, galimybėpasitikėtidieviškuojuTu yra ne­palyginti reikšmingesnė negu abstraktūs,racionalūsDievoegzistavimoįrodymai.

Krikščioniškosios teodicėjos mintiskrypstašiomislinkmėmis:

1.Reflektuojamastranscendencijosslė­piningumas. Išryškinamas skirtumas tarpsukurtosiosbūtybėsribotumo,baigtinumoirdieviškosiosbegalybėspripažįstant,kadDievasyrabegalinėpaslaptisvisaisatžvil­giais,įskaitantirblogioproblemą.

8„Krikščionybė jaupačiu savobuvimuyranuos­tabus pasaulio sekuliarizacijos veiksnys. Juo labiau jisklindapasaulyje, juo labiau ji jį nusakralina arba su­pasaulina,nesEvangelijosdėsnis,kadKristusyravie­nintelis,perkurįDievas reiškiasi irkalba,nepakenčiašalia savęs jokios kitos Dievo apsireiškimo vietos“;krikščionybėjeDievasiržmogussusitinkanepranoksta­moje„asmeninėjevienybėje“(AntanasMaceina,Didie-ji dabarties klausimai,Chicago:Krikščionisgyvenime,1971,81,78).

2.Mąstomaapieblogiovaidmenįsielostobulėjimoprocese.PlėtojamosIreniejausLioniečio(IIa.)idėjosapiemoralinįtobu­lėjimąperišbandymųpatirtį9.Ireniejiškąjąteodicėją protestantų filosofas ir teologasJohn Hick (1922–2012) praminė „sieloskūrimo“ teodicėja (soul-making defense): Dievas sukuria episteminį atstumą (kaineįmanomaDievopažinti tiesiogiai),kadžmogussiektųjįpažintiirpertaitaptųiš­tiesmoralus.Kūrėjasleidžiakančiątodėl,kadžmoniųsielosgalėtųaugtiirtobulėti,tadkančiayrane tikblogis,bet irdvasi­niotobulėjimosąlyga:perkančiąžmogustampamoraliniusubjektu10.

3.Pabrėžiamaspasirinkimolaisvėsreikš-mingumas: negalėdamas pasirinkti blogio,žmogus negalėtų pasirinkti ir gėrio, netu­rėtų laisvos valios, – o be laisvės nebūtųįmanomameilė.AtsiremiamaįAurelijausAugustino(354–430)teodicėją:blogissu­vokiamaskaipnuokrypisnuogėrio,žmo­nijos nuopuolio pasekmė. Pasak Augus­tino, „Jeigu žmogus yra kažkoks gėris irjeigu jis gali teisingai elgtis tik tada, kaipatsnori,– jisnusipelnė turėti laisvąva­lią,bekuriosnegalėtųteisingaielgtis.Jukreikia tikėti, kadDievas ją davė ne tam,kadnusidėtume.Tadpakankamapriežas­tis,dėlkuriosprivalėjojąduoti,–kadangibe jos žmogus negali teisingai gyventi“.Laisvąvaliąprivalu„pripažinti irgera, irDievo duota, ir [...] veikiau reikia smerkti blogusšiosgėrybėsnaudotojus,negukal­

9Žr.Šv. IreniejusLeonietis, „Prieš erezijas“,Da-rius Alekna, Vytautas Ališauskas (sud.), Bažnyčios tėvai, Vilnius:Aidai,2003,258–259.

10 Stephen T. Davis (ed.), Encountering Evil: Live Options in Theodicy,Louisville,KY:WestminsterJohnKnoxPress,2001,38–72.

176

tintijosdavėją,esąšisneturėjęsduoti“11. ŠiąAugustino koncepciją plėtojo TomasAkvinietis(1225–1274),mokydamasapiefizinį, metafizinį ir moralinį (kylantį išpiktnaudžiavimo laisva valia) blogį kaipgėriostoką,neturinčiąpozityvausšaltinio:„Dorinis gerumas ar blogumas pirmiauatsiranda valioje“; „Kiekvienas valingasveiksmas yra blogas dėl to, kad nutolstanuo proto ir amžinojo įstatymo tvarkos,o kiekvienas geras veiksmas derinasi suprotu ir amžinuoju įstatymu“; „Nuodėmėir blogis visada atsiranda dėl nukrypimonuoprotonurodytoskryptiesaukščiausio­jožmogausgyvenimotikslolink.“12 Lais­vos valios teodicėjąmatome ImmanuelioKanto Praktinio proto kritikoje(1781):jei,pasakveikaloautoriaus,galėtumevisiškaiįrodytiDievoegzistavimą,moralėsdėsniopažeidimų nebūtų; tačiau „dauguma dės­nįatitinkančiųpoelgiųbūtųatlikti išbai­mės,tiknedaugelis–puoselėjantviltįirnėvienas– išpareigos,opoelgiųmoralinėsvertės,kuritikvienalemiaasmensvertęirnetgipasauliovertęaukščiausiosišmintiesakyse, visai neliktų“13.Amerikiečių ana­

11 Aurelijus Augustinas, Dialogai: Apie laisvąjį sprendimą/VertėOnaDaukšienė,Vilnius:Katalikųpa­saulis,2001,235,117.

12 Tomas Akvinietis, Teologijos suma I–II, 18–21 klausimai,Vilnius:Logos,1998,127,161,167.

13 Immanuelis Kantas pateikia išlygą: „Jei kar­tu nepakistų visa mūsų prigimtis“; „kol žmonių pri­gimtis išliktų tokia pati, kokia yra dabar“ (ImmanuelKant, Praktinio proto kritika, Vilnius: Mintis, 1987,172–173). Krikščioniškoji teodicėja žmogaus prigimtįsuvokia kaip gimtosios nuodėmės pažeistą dėl laisvosvaliosreiškimosi.EsėOber das Mifilingen aller philo-sophischen Yersuche in der Theodizee (1791)Kantas teigė, kadblogis – asmeninis iššūkis žmogui, galimasįveiktitiktikėjimu,irkadturimesuvoktisavogalimy­biųribotumąreflektuojantdalykus,esančiusužžmogiš­kojopatyrimoribų(ImmanuelKant,„Oniepowodzeniuwszelkichpróbfilozoficznychwprzedmiocieteodycei“,

litinis filosofas Alvinas Carlas Plantinga (g. 1932), akcentuodamas laisvos valiossąvokąirpasitelkdamassilogistinęlogiką,parodo, jog blogio egzistavimas logiškaidera su visagalio, visažinio ir mylinčioKūrėjosamprata:blogisprivaloegzistuotitam,kadžmogusturėtųlaisvąvalią;blogiopašalintiišpasaulioneįmanomanepašali­nantlaisvosvalios.Nelogiškamanyti,kadžmogiškosiosbūtybės, turinčiosmoralinęlaisvę,visadapasirinktų tikgėrį; logiška,jog moralinės laisvės egzistavimas yrasvarbesnisnegujosreiškimosipasekmė–blogis14. Richardas Swinburne (g. 1934),Oksfordo universiteto filosofijos profeso­riusemeritas,teigia,kadjeiDievasnori,jogžmoguspatsaispręstų,kas jamirkitiemsgera ir kas bloga, patsai pasirinktų būdą,kaipformuotisavocharakterįirbūtinau­dingam kitiems, – tai žemiškajame žmo­gaus gyvenime neišvengiamai egzistuoskančia15.Dievasnegalisauprieštarauti:jeijissukurtajaibūtybeisuteikialaisvąvalią,taiturileistiegzistuotiblogiui,kylančiamišsukurtosiosbūtybėspasirinkimų16.

4.Akcentuojamapasaulio raida ir pa­saulio tobulėjimo galimybė, žmogui šali­nantkančiospriežastis.

5.Aiškinama,kadžmogus,kaipnemir­tingabūtybė,negalitikėtistobuloegzista­vimožemiškojojeerdvėlaikiotikrovėje.

tłum.IrenaKrońska,Tadeusz Kroński, Kant,Warszawa:Wiedzapowszechna,1966,194–214).

14Žr.AlvinC.Plantinga,God, Freedom, and Evil, GrandRapids:WilliamB.EerdmansPublishingCom­pany,1978.

15 Richard G. Swinburne, Providence and the Problem of Evil,NewYork:OxfordUniversity Press,1998.

16RichardG.Swinburne,„TheVocationofaNa­tural Theologian“, Philosophers Who Believe, Kelly JamesClark(ed.),DownersGrove:InterVarsityPress,1993,179–202.

177

6.Viršvisųteodicėjiniųargumentųteo-logija iškeliaviltį,kadDievo įsikūnijimoirJėzausKristausprisikėlimoslėpiniaiyrablogiopasaulyjeįveika.

Teodicėjiniai svarstymai pagrįsti au­gustiniškuojuCredo ut intelligam(„Tikiu,kadsuprasčiau“)principuiryragairėseg­zistencinę patirtį ir tikėjimą derinančiaiminčiai,onenegalimikontrargumentuotiįrodymai.Vakarųfilosofijosistorijojeteo­dicėjainekartąsvariaiprieštarauta–irlo­ginėjeplotmėje,ir(labiausiai)–reflektuo­jantXXa.vykusįtautųgenocidą.Šmaikštibritųfilosofo,analitinėsfilosofijossteigėjoBertrando Russello (1872–1970) ironijažemiškąjįgyvenimątraktuojakaipvisumosmėginį ir teigia, kad racionaliai mąstantneteisingapasikliautipomirtinežemiškųjųkentėjimų atasvara: „Tarkime, jūs gavoteapelsinų dėžę, kurią atidarius paaiškėjo,kad visi viršutiniojo sluoksnio apelsinaisugedę.Tokiuatvejujuknepasakytumėte:‚Giliau esantys apelsinai tikriausiai geri,kadbūtųatkurtapusiausvyra‘.Jūspasaky­tumėte:‚Tikriausiaivisašisiuntayrablo­ga‘,–irišesmėstaimoksliškaimąstantisasmuo turėtų pasakyti apie visatą.“17 Tai yra,Russelložodžiais,moralinisargumen­taspriešdievybę:šiamepasaulyjematomasneteisingumasskatinadarytiprielaidą,kadpasaulis nėra valdomas teisingumo (esė„Kodėlašnesukrikščionis“,1927).Min­

17 Bertrand Russell, Why I Am Not a Christian and Other Essays on Religion and Related Subjects, London: RationalistPressAssociation,1983,6(„Supposingyougotacrateoforangesthatyouopened,andyoufoundallthetoplayeroforangesbad,youwouldnotargue:‘Theunderneathonesmustbegood,soastoredresstheba­lance’.Youwouldsay:‘Probablythewholelotisabadconsignment’;andthatisreallywhatascientificpersonwouldargueabouttheuniverse“).

tis, jog blogio pasaulyje perversyvumasyra iššūkis krikščioniškajai Dievo sam­pratai,intensyviaivarijuotaXXa.masiniųžudynių kontekstuose (pvz., AuschwitzopatirtiesrefleksijaTheodoroAdorno,Em­manuelio Lévino ir kt. raštuose18), akcen­tuojantžmogausžmoguidaromąskriaudą(plg. Carlo Gustavo Jungo repliką, jog„pagrindinėirišesmėsvienintelėblogybėpasaulyjeyražmogus“19).

KarloRahnerio teigimu, teodicėjos at­metimasneišsprendžiaegzistencijosmįslės:pateikiamas nemįslės įminimas, o antiat­sakymas, skelbiant, kad tikroji gyvenimoprasmė yra absoliuti beprasmybė. Tačiau„žmogus savo atvirybėje patiria pernelygdaug šviesos, kad galėtų daryti prielaidą,jogabsoliutitamsayratikrojiirpirmapradėjogyvenimoprasmė“20.Atmetantteodicėjąneišvengiamaipriartėjamapriedarkebles­nio antropodicėjosklausimo.Antropodicė­ja–pastangapagrįstižmogausprigimtiespamatiniogerumogalimybęžmogausvyk­domoblogioakivaizdoje,pateisintitikėji­mąžmonijakaipistorijossubjektuistorijąpersmelkiančiųkentėjimųkontekste21.

18Žr.TheodorAdorno,Negative Dialectics, Transla­tedbyE.B.Ashton,NewYork:ContinuumPublishingGroup,1983;EmmanuelLévinas,„UselessSuffering“,Emmanuel Levinas, Entre Nous: Thinking-of-the-Other, Translated by Michael B. Smith and Barbara Harshav, NewYork:ColumbiaUniversityPress,1998,78–87.

19CarlGustavJung,„AftertheCatastrophe“,Col-lected Works10,Princeton,N.J.:Bollingen,1970,216(„Theprincipalandindeedtheonlythingthatiswrongwiththeworldisman“).

20 KarlRahner,HerbertVorgrimler,Mały słownik teologiczny, Warszawa, Instytut Wydawniczy Pax,1987,466.

21Plg.kosmodicėją,FriedrichoNietzschefilosofi­jos temą,–pastangąpateisintipamatiniovisatosgėriogalimybęblogioakivaizdoje.

178

Giliojiteodicėjiniųargumentųreikšmėyra ne tik blogio problemos aiškinimas(josgalutinaineišsprendžiant),bet irblo­gio,nekaltoskančiosproblemosiškėlimas į dėmesio centrą, apsaugojimas nuo supa-prastinimo22.

2. Literatūrinės teodicėjos aukštumos: fiodoras Dostojevskis, Albert camus

Literatūrinė teodicėja yra egzistencinėsdievoieškosforma:literatūrinismąstymasapiefilosofinęDievoegzistavimoirtikėji­mo (ne)galimybę,Dievomeilės / visaga­lybės ir egzistencinio blogio paradoksą,Dievo pateisinimą nekaltos kančios aki­vaizdoje.

Išskirtinę teodicėjinio klausimo reikš­mę religiniam tikėjimui įtaigiai išryškinakatalikų rašytojas, hagiografinių romanųautorius Louis de Wohlis (1903–1961)kūrinyje apie šventąjį Tomą AkvinietįRamioji šviesa (The Quiet Light, 1950).Romano personažas Pirsas Rudis, anglųriteris,pasakojašventajamTomuiapiere­gėtuskentėjimus ir skundžiasi suabejojęsgyvenimoprasmeirDievobuvimu.Atsa­kydamas Pirsui, šventasis Tomas pateikia Dievo buvimo įrodymą, autoriui darantaliuzijų į Anzelmo Kenterberiečio onto­loginįargumentą23.Pirsaspriimaįrodymą

22 Žr.JosephA.Komonchak,MaryCollins,DermotA. Lane (ed.), The New Dictionary of Theology,Wilm­ington:MichaelGlazier,1987,1009;KarlRahner,Her­bertVorgrimler,Mały słownik teologiczny,Warszawa,InstytutWydawniczyPax,1987,465–466.

23 Ontologinį Dievo buvimo įrodymo argumentąsuformulavo Anzelmas Kenterberietis (1033–1109),remdamasisAurelijausAugustino idėja, jogmąstymasper prisiminimą (anamnezę) susijęs su Absoliutu, irteigdamas,kadDievosąvoka–aliquid quo nihil maius

suvokdamasesminįsavąjįklausimą:išes­mėsjamrūpineracionalifilosofinėDievoegzistavimo logika, o Dievo pateisinimokančioskontekstuoseproblema:

– Man nebūtina egzistuoti, – ramiai atsakėTomas.–Taunebūtinaegzistuoti.TačiauDie­vasprivaloegzistuoti,neskitaipniekaskitasegzistuotinegalėtų.Varguargalėtumabejotisavopatiesegzistavim,nestoneleistųpriešta­ravimodėsnis:jeitupatsneegzistuoji,taikasyratasai,kuristavoegzistavimuabejoja?Tad tuegzistuoji, tačiaunesavopatiesdėka.Buvimą esi gavęs iš tėvų ir protėvių, iš oro,kuriuokvėpuoji, išmaisto,kurįvalgai.Buvi­mąyra gavę kalnai ir upė, ir visa kas ne tikžemėje,betirvisojevisatoje.Tačiaujeivisa­tayragavėjųsistema, tai turibūti irdavėjas.Ir jeidavėjasyragavęssavąjįbuvimą, tai jisvisai nėra davėjas.Tad galutinis davėjas turiegzistuotisavopatiesdėka,jisturibūtibūtis,iršįDavėjąmesvadinameDievu.Argalitampaprieštarauti?–Negaliu,–atsiliepėPirsas,–tačiautaimanęsnetenkina.Irtainetenkintųnėvienokenčian­čiojo.[...]KodėlDievas leidžiakančiosprie­žastį? 24

Atsakydamas šventojoTomopersona­žas plėtoja archetipinę kančios sampratą:„Visa žmogiškoji kančia [...] susijusi sužmogausatskyrimunuoDievo.[...]Arpa­meni žalčio žodžius: ‘Valgykite, ir būsitekaipdievai’?MesvalgėmeiršiuomaištoaktuatskyrėmesavenuoDievo.Nutraukė­meryšįtarpgamtosirantgamtės.Taitoksbuvo atskyrimas.“25 Pirsas priekaištingaiklausia,arkančiayraDievobausmė,–„ar

cogitari possit („užkąniekodidesnionegalimasugal­voti“)–negaliegzistuotivientikmąstyme(„egzistuojairprote,irištikrųjų“;žr.ArnoAnzenbacher,Filosofijos įvadas,Vilnius:Katalikųpasaulis,1992,320–323).

24 LouisdeWohl,The Quiet Light,SanFrancisco:IgnatiusPress,1996,274–276.

25 Ibidem.

179

DievoatsakasbuvožmogausišvarymasišRojaus,pasmerkimaskentėtiirmirti“.Kur­damasšventojoTomokomentarą,autoriusinterpretuoja teologinį Dievo įsikūnijimoslėpinį: kančia – ne bausmė, ne „Dievoatsakas“, o „neišvengiama mūsų pačiųveiksmo pasekmė.TačiauDievas suteikėatsaką, ir tasai atsakas buvoKristus. [...]MūsųViešpatspatsaiprisiėmėvisą toat­skyrimoskausmą.ŽmogausirDievosusi­jungimasyrakryžius.[...]PerKristųbuvoatkurtasžmoguiamžinasisgyvenimas“26.

Krikščioniškajai literatūrai svarstantblogio / kančiosproblemą, teodicėjos se­mantinėskalėplati:nuodidaktiniopirmo­sios/gimtosiosnuodėmėsakcentoikieg­zistencinėsKristaus ir žmogaus sąjungosreflektavimo. Paradoksalu, bet meniniupožiūriu įtaigiausius teodicėjiniusatsaky­musmatometuoseVakarųliteratūroskūri­niuose,kuriųdėmesiocentras–priekaištastranscendencijai,topriekaištogelmėirbe­atodairiškadrąsa.

Vienas iš reikšmingiausių literatūrinėsteodicėjos kūrinių yra fiodoro Dosto-jevskio (1821–1881) filosofinis romanasBroliai Karamazovai (1880). Dostojevs­kis, egzistencinėje tikrovėje patyręs irsusižavėjimą bei nusivylimą socializmoidėjomis,irnuteistojomirtibeiSibiroka­torgininko dalią, intensyviai svarstė Die­vo buvimo klausimą, tikėjo Dievą giliaiapmąstydamassavąjį tikėjimą,nevengda­masreliginiųabejoniųneiiššūkių.Dosto­jevskioužrašuoseišpažįstama:„AšjuknekaipberniūkštistikiuKristųirJįišpažįstu:

26 LouisdeWohl,The Quiet Light,SanFrancisco:IgnatiusPress,1996,274–276.

manoji osana27 atėjo per didelį abejoniųžaizdrą.“28IvanoKaramazovomaištavimąpriešDievąDostojevsisgretinosuJohan­noWolfgangoGoethe’sFaustu,Voltaire’oKandidu, o ivaniškojomaištavimogelmęir įtaigą romano autorius laikėneprilygs­tama: „Europoje tokios galingos ateizmoraiškosnėrairnebuvo.“29 Pasak autoriaus, jis niekada nesutikęs tokio stipraus tikė­jimo oponento, kokį patsai sukūrė IvanoKaramazovopaveikslu.

DostojevskiosukurtaIvanoKaramazo­vo literatūrinė savimonė ateistinius (tiks­liau, antiteistinius30) argumentus plėtojadialoguodama su nuoširdžiai religingujauniausiubroliuAleksejumiKaramazovu(Alioša).Dialogovietayrasmuklė(„Sos­tinės“ traktierius), mitologinė gundymo,demoniškų galių reiškimosi erdvė. Alio­šos, siekiančio tapti stačiatikiųvienuoliu,tikėjimas šiame dialoge patiria ypatingąišbandymą.

Esminis kaltinimas, kurį Ivanas pa­reiškia Dievui, yra nekaltos kančios eg­zistavimas.Ivanobalsukuriamasnekaltoskančiosvaizdasyraitinekspresyvus:me­

27Osana–krikščioniųliturgijojevartojamashebra­jiškasDievogarbinimošūkis,etimologiškai susijęs suJėzausvardu.

28„НекакмальчикжеяверуювоХристаи�гоисповедую,ачерез�ольшоегорнило сомнениймояосанна прошла“; cit. iš: СергейНиколаевич Булга-“; cit. iš: СергейНиколаевич Булга-. iš: СергейНиколаевич Булга-iš: СергейНиколаевич Булга-š: СергейНиколаевич Булга­ков, ИВАН КАРАМАЗОВ (в романе ДостоевскогоБратья Карамазовы) как философский тип, http://www.vehi.net/bulgakov/karamaz.html.

29 „B �вропе такой силы атеистических выра-жений нет и не �ыло“; cit. iš: Сергей НиколаевичБулгаков,ИВАНКАРАМАЗОВ(вроманеДостоев­ского Братья Карамазовы) как философский тип,http://www.vehi.net/bulgakov/karamaz.html.

30 Ateizmo sąvoka bendrąja prasme nurodo trans­cendencijos neigimą; kalbant apie kovojimą suDievuneneigiantjobuvimo,tikslesnėbūtųantiteizmosąvoka.

180

toniminismąstymas (kuris romano tekstemetanaratyviai įvardijamas kaip maži­nantis „argumentacijos apimtį“, „tyčiasusiaurinantis[...]temą“,betišryškinantisesmę31) daugelio kentėjimus atskleidžiaper konkrečias, individualias skausmo irpraradimų istorijas (o individuali dramavisada nepalyginti įtaigesnė nei abstra­huoti kenčiančiųjų vaizdai) ir išryškinapačiąnekalčiausią–vaikokančią.Vaikai,sako Ivanas, „kol kas dar niekuo nenusi­kalto“;jeijieDievobaudžiami,tainebent„už savo tėvus“; tačiau tai „žmogaus šir­džiainesuprantama“:„Negalimanekaltamkentėtiužkitą,irdartokiam [paryškinta – D. Č.]nekaltam!“(t.1,p.253).Ivanastei­gia,kadjeikančiayralaisvosvalios,gėrioirblogiopažinimokaina,taišikainakate­goriškaiperdidelė:„Kamgireikiapažin­ti šitąvelniškągėrį irblogį, jeigu jis tiekatsieina?Betjukvisaspasauliopažinimasnevertas tųkūdikėlioašarų,skirtųDievu-liui.“(t.1,p.258)

Alioša,vienąpokitosgirdėdamasIva­no suregistruotas kūdikių, vaikų kanki­nimo istorijas, sukrėstas („su baisia šird­gėla“) klausia: „Kam tu mane bandai?“Ivanasatsako, jognenoriAliošosnetekti,nenori, kadAlioša taptų vienuoliu: „nea­tiduosiutavęstavoZosimai“(t.1,p.259;Zosima – vienuolyno vyresnysis).TačiauIvanokalbėjimasturiirgilesnįmotyvąneitikpaklibinti,susilpnintiAliošostikėjimą.ŠįmotyvąpokalbiopradžiojeIvanasįvar­dijakaipnorąsusipažintisubroliu–liki­

31 FiodorasDostojevskis,Broliai Karamazovai 1, Iš rusųkalbosvertėMotiejusMiškinis,Vilnius:Vaga,1986, 253, 259.Toliau cituojant iš šio leidinio, tekstenurodomas tomas ir puslapis.

miškai, išsiskyrimosituacijoje:„Ašnoriusutavimivisamlaikuisusipažintiirtavesusavimisupažindinti,otadairatsisveikinti.Manomanymu,geriausiasusipažintipriešišsiskiriant“ (t. 1, p. 244; frazėje „Manomanymu, geriausia susipažinti prieš išsi­skiriant“ girdėti ir Ivano balsui būdingaironija,žr.personažorepliką, jog„artimo[...] negalimamylėti, nebent jau tolimą,“t. 1, p. 252, – plg. garsiąją Jeano-PaulioSartre’oištarą„Pragaras–taikiti“32). Au­torius suponuojamintį, kad tikrasis susi­pažinimasgalibūtineįvykęsnettarplabaiartimaisgiminystėssaitaissusietųasmenų:IvanasirAliošabiologiniupožiūriuyraar­timiausitarpvisųketuriųromanobrolių,tųpačiųtėvoirmotinossūnūs(Dmitrijusyratėvo Fiodoro Karamazovo sūnus iš kitossantuokos, Pavelas Smerdiakovas – pavai­nikissūnus).Ivanobalsuautoriuspateikiatikrojo susipažinimo sampratą: supažin­dinti kitą su savimi – tai kitampaaiškin­ti save, atskleisti savo esmę („Uždavinystoks:ašturiu[...]išaiškintitausavoesmę,taiyrapasakyti,kasperžmogusašesuirį kądeduviltis“, t. 1, p. 250), –o IvanoirAliošos dialogo visuma teigia, kad pa­aiškinti kitam savo esmę – tai paaiškintikitamsavopozicijąDievoklausimu.Iva­nas apibendrina: „Ne apieDievą tau rei­kėjo,otikreikėjotausužinoti,kuogyvenatavomylimasbrolis.Aširpasakiau.“(t.1, p. 251) Antiteodicėjiniai ir antiteistiniaisamprotavimai, išsakomi dialogiškai at­veriantkitamsavastį,yranepalygintiįtai­gesninegu tiesioginiai įtikinėjimaiDievo

32 Jean-Paul Sartre, „Užsklęstos durys“,Karalius miršta: prancūzų pjesės, Vilnius:Amžius,1993,49.

181

neteisingumu.IvanoKaramazovoišpažįs­tamas metafizinis apmaudas yra ryškus,efektingas,žaižaruojantisįvaizdžių(„fak­tų“)konkretumu,sklidinas intymausatsi­vėrimoįtaigos.

Žvelgiant į Ivano Karamazovo pa­veikslą iš teologinės perspektyvos ypačreikšmingatai,kadpersonažotekstaiapieDievo tvarkos atmetimą pabrėžia valiosaktą. Travestiškai perfrazuodamas teodi­cėjiniusteiginiusapieamžinąjąlaimękaipatlygį už žemiškuosius kentėjimus (iro­niškai kartodamas kančiomis „patręštos“būsimosios harmonijos motyvą), Ivanaspareiškia, kad jei dėl kokių nors ligšiolnežinomų priežasčių amžinoji harmonijataptųįmanoma(„busapvainikuotasmūsųpažinimas ir viskas bus aišku“; ironiškassakinio tonas priekaištauja tikintiesiemsdėl simplistiniųeschatologijossampratų),jei aukos susitaikytų su savo kankinto­jais irpripažintųDievoteisumą,– tai jis,Ivanas, net ir tokiu atvejuDievo teisumąpripažinti atsisakąs (t. 1, p. 260). Ivanasiš anksto atsisako amžinosios harmoni­jos, nesnepripažįsta jokiosgalimybės jaiatkurti: kūdikio ašarų neįmanoma atpirk­ti (ironija perauga į sarkazmą: „Per daugjaubrangiaiįvertintaharmonija,mūsųki­šenėneišnešatiekmokėtiužįėjimą“,t.1, p.261).IvanasnetjaučiabaimępomirtiesapsvaigtikažkokiojevisuotinėjeeuforijojeirbrėžiaskirtumątarptokionesąmoningoDievo tvarkos pripažinimo ir jos (ne)pri­pažinimolaisvavalia:„Matai,Alioša,jukgalištikrųjųtaipbus,kadjeiguašsulauk­siu to momento arba prisikelsiu iš numi­rusių,kadjįpamatyčiau,taiiraš,kogero,sušuksiu su visais, žiūrėdamas į motiną,

apsikabinusią su jos kūdikio kankintoju:‚Teisus esi, Viešpatie!‘ – bet aš nenoriu tadasušukti.Koldarnevėlu,ašskubuap-sidrausti, todėl nuo aukščiausios harmo­nijosvisaiatsisakau [paryškinta – D. Č.]“ (t.1,p.260).Šiąromanovietąyrakomen­tavęs popiežius Benediktas XVI encikli­koje apie krikščioniškąją viltį Spe Salvi (2007), 44 skiltyje: „Malonė teisingumonepanaikina.Neteisybėsjinepaverčiatei­se. Ji nėrakempinė,kuriaviskasnuvalo­ma taip, kad visa, kas padaroma žemėje,galiausiai praranda bet kokią vertę. Prieštokį dangų ir tokią malonę, pavyzdžiui,savo Broliuose Karamazovuose pagrįstaiprotestavoDostojevskis.Amžinajamepo­kylyjepiktadariaigaliausiainesėdėsgretaaukųbejokioskirtumo,tarsiniekonebuvoįvykę.“33 Benediktas XVI argumentuojapasitelkdamasteologinespragaroirskais­tyklos būsenų sampratas, jas korektiškaikomentuojasaugodamasnuosupaprastin­tostraktuotės.TačiauDostojevskioIvanasvarguarpriimtųtokįkomentarąapiepra­garą, Ivano pozicija kitokia: „Kam manpragaras kankintojams, ką čia gali atitai­syti pragaras, jeigu anie jau nukankinti?Irkokiagiharmonija,jeipragaras...“(t.1, p.261).Ivanopaveiksluakcentuojamasva-lios (noro)momentasnurodogiliąjąteisti­nės/antiteistinėslaikysenosesmę:Ivanastaip sukrėstas nekaltos kančios apraiškų,kadatsisakopriimtitranscendencijospa(si)aiškinimus, net jei tokie ir būtų. Nenori priimti,apsisprendžianepriimti.BūtentpošiųbroliožodžiųAliošaištariareikšmingą

33 Popiežius Benediktas XVI, Spe Salvi (2007),http://www.katalikai.lt/index.php?id=6&nid=5021.

182

frazę „Taimaištas“ (t. 1, p. 261).Teolo­giniu požiūriumaištas kaip nusigręžimas nuo Dievo ir yra valios sprendimas, o ne skundimasisdėlkitų ir savokančios.Ar­chetipinėmaišto kaip religinio skundofi­gūrayrabiblinisJobas,kuriopriekaištingąmaldątojepačiojeknygojeDievaskaiptikišaukština, laikydamas atviros, autentiš­kosmaldospavyzdžiu„mandagiai“apiejįkalbėjusiemsJobodraugams:„nekalbėjoteapiemaneteisingai,kaipdarėmanotarnasJobas“(Job 42, 7).IvanasKaramazovasirskundžiasidėlnekaltoskančios,irvalingainuo Dievo nusigręžia. Romano autoriusnepritaria Ivano Karamazovo ateizmui /antiteizmui, tačiau religinio skundoakor­daineatsiejaminuogiliosiosDostojevskiokūriniųprasmės.„PopirmosdukrelėsSo­nečkosmirties(1868pavasaris)[...]įvisusDostojevskio tekstus įsiveržia kenčiančioJoboaimana“34.

Romanoautoriausteodicėją(autoriauspateikiamąivaniškojoantiteizmotraktuo­tę)matome trijuose pokalbį smuklėje se­kančiuose romano struktūros epizoduose:taiIvanoKaramazovopasakojamalegenda„Didysisinkvizitorius“(IIdalis,5knyga,5skyrius),senuolioZosimosgyvenimoirpamokymų aprašymas (II dalis, 6 knyga, 2ir3skyriai)irZosimosšermenųepizodai(IIIdalis,7knyga,1ir4skyriai).

Mįslingojidaugiaprasmė„Didžiojoin­kvizitoriaus“ legenda religijos filosofijosirteologijosperspektyvojeyratalentingaiinterpretuota Vladimiro Šilkarskio, Roma­

34DagnėBeržaitė,„Apiekaikuriuosdarvienodi­alogosuDostojevskiuypatumus“,Respectus Philologi-cus9(14),2006,56.

no Guardini, Antano Maceinos35.Daugia­prasmis legendos tekstas greta KatalikųBažnyčios istorijos kritikos, greta bolše­vikinio/komunistiniorežimoliteratūrinėspranašystės turi ryškią teodicėjinę mintį:tailaisvės/laimėsdilema.Laimės„porci­jų“,kuriasžmonėmsdalijakūrinioinkvizi­torius, kaina yra laisvos valios praradimas, ir visi inkvizitoriaus kaltinimai Kristui„yra atremti į Kristaus pagarbą žmogauslaisvei,kuriąinkvizitoriuskaiptiknorėtųsumažinti“36.Laisvėsvertinimasgiliajame„Didžiojoinkvizitoriaus“semantikosplaneyranetiesioginis, laipsniškai išryškėjantiskaipinkvizitoriauspropaguojamos„palai­mingos“nelaisvėsnegatyvas.PasakAnta­noMaceinos,legenda,kaipmenokūrinys,pranoko Ivano, kaip autoriaus, intenciją:„Sąmoningai jis norėjoAliošai parodyti,kad išsivystydama Kristaus tvarka prieina savopriešingybę[nesji,anotIvano,esantinesuderinama su žmogaus prigimtimi, – D. Č.].Tačiau,pasirinkęspoetiniosimbo­liokelią,jispatspriėjosavonoropriešin­gybę:jokritikavirtoapologija“,irlegen­dos Kristaus vaizdas yra toks, kokį ma­tome krikščionybėje (Maceinos žodžiais,„kokįjįmumsyrapalikęsApreiškimas“)37. Remdamiesi Michailo Bachtino daugia­balsio žodžio samprata38 sakytume, kad

35Žr.Žr.VladimirasŠilkarskis,„SolovjovasirDos­tojevskis“,Aidai7,1950,289–296;RomanoGuardini,Religiöse Gestalten in Dostojewskijs Werk, Munich: Kösel,1964;AntanasMaceina,„Didysisinkvizitorius“,Antanas Maceina, Raštai3,Vilnius:Mintis,1990,29–205.

36 Antanas Maceina, Raštai 3, Vilnius: Mintis,1990, 109.

37 Ten pat, 53,204.38Žr.MichailBachtin,Dostojevskio poetikos prob-

lemos,Vilnius:Baltoslankos,1996.

183

Ivano sukurta ir pasakojama legenda yradvikryptis kalbėjimas, kuriame girdėti irpersonažo siekis kvestionuoti krikščiony­bėsmokymą,irromanoautoriausįtekstąįaustakrikščionybėsapologetika.

Brolių Karamazovų rašymo kontekste FiodorasDostojevskis,gedėdamas1898m.mirusiotrejųmetųsūnelioAliošos,lankėsiOptinaPustynj vienuolyne (religijos filo­sofo Vladimiro Solovjovo (1853–1900)lydimas39). Šiame vienuolyne rašytojasatrado tekstą apie vienuolio Leonido gy­venimą,kurįįpynėįsenuolioZosimosgy­venimo aprašymą romane40. Teodicėjinisšio teksto leitmotyvasyragimtosiosnuo­dėmės dogmos interpretacija: visų kaltė dėl visų ir dėl visko. Kartojami Zosimosžodžiai:„Kiekvienas išmūsųvisiemsdėlvisųyrakaltas,tikžmonėstonesupranta,o jei suprastų – tuojau būtų rojus“; „...ištikrųjųgalbūtašvisiemsesukaltas,galbūtlabiauneikiti,galašesupatsblogiausiasžmogus“; „...jei aš pats būčiau teisus, taigal ir nusikaltėlio, stovinčio prieš mane,visainebūtų“(t.1,p.316,339).PanašiaiGrigaliusNarekietis (Gregorius Narecen-sis, 951–1003), armėnų poetas, filosofas,mistikas, šventasis, – religinės poezijosšedevre Sielvartingų giedojimų knygos kreipiasi į Dievą iš sunkiausių nusidėji­mų gelmių. Mistinės žmonių bendrystėsrefleksija suponuoja meilės nusidėjėliui,neteisimo prasmes. Zosimosminčių apievisų kaltumą denotacija yra ne pažodinėprasmė (plg. ivaniškąjį vaiko nekaltumo

39 Antanas Maceina, Raštai 3, Vilnius: Mintis,1990, 42.

40OrlandoFiges,Natasha’s Dance, A Cultural His-tory of Russia.NewYork:Picador,2002,325.

akcentą:tiksuaugusiejiyra„suvalgęobuo­lį“, t.1,p.253,– irnetiesioginįZosimospritarimą, evangelinių tekstų parafrazę:„Vaikučiusmylėkite labiausiai,nes ir jie,kaip angelai, yra be nuodėmės“; „Vargastam,kasnuskriaudėkūdikį“,t.1,p.337),–ointersubjektyvumas.Intersubjektyvumasšiame tekstemotyvuojakrikščioniškosiosmeilės sampratą: žmogus, kaip artimas,yramylėtinasirjamatleistina,nesžmonėssusijęglaudžiaisžemiškaisirmetafiziniaissaitais.NetiesiogiaidialoguojantsuIvanu,implikuojama egzistencialistinė mintis,jog mylėti „artimą artimą“ yra nelengvaužduotis(irpokalbyjesuIvanuAliošaci­tuojaZosimą:„Žmogausveidasdaugeliuidarneprityrusiųmeilėjedažnaitrukdomy­lėti“, t. 1, p. 252).DostojevskisZosimosbalsuskelbia,kadneapykantanegalinuga­lėtineapykantos,o„nuolankimeilė–baisijėga,patigalingiausia,kitostokiosnėbūtinėra“ (t. 1,p.338).Krikščioniškojodva­singumogairesryškinantisZosimosbalsasmoduliuojamastolygiomis išminties into­nacijomis, tačiau įsklandžiųformuluočiųkartojimo struktūras įterpta reikšmingaZosimos personažo replika: „Gailiuosi,mano broliai ir draugai, kad nemoku topasakyti aiškiai“ (t. 1, p. 342). Signalasimplikuotamskaitytojui,kadtai,kąištie­sųnorimapasakyti,yragilūsdvasinės ti­krovės slėpiniai, nesileidžiantys galutinaisuformuluojami.Zosimostariamisakiniaiyranuolankiišgyvenimorefleksija,krikš­čionybėstiesųaiškinimas;jieyrateisingi,tačiaujietėranetobulasnorimosnurodytimetafizinėsprasmėsženklas.

Trečiojeromanoteodicėjosdalyje,Zo­simos šermenų kontekste, įkomponuotas

184

efektingasakibrokštas.Sudrumstaspokal­biosuIvanuirišgyvendamasdėlsenuolioZosimos (kurį laiko šventuoju) mirties,AliošaprašoDievąženklo–prašostebu­klo šventojo palaikų artumoje, kaip bū­dingahagiografiniamssiužetams.Jeitoksstebuklas įvyktų, abejojusieji Zosimosteisumu suvoktų klydę („Mat nors velio­nis senolis daugelį patraukė į save, ir netiekstebuklais,kiekmeile,irsukūrėaplinksavetartumištisąjįmylinčiųjųpasaulį,visdėlto,irnetkaiptikdėltoįsigijoirpavy­duolių,opotoirįnirtingųpriešų,irviešų,irslaptų,irnetikvienuolių,betirpasau­liečių tarpe“41), oAlioša atgautų dvasiosramybę.Tačiau įvyksta priešingai: ne tikstebuklų nepatiria šermenų dalyviai, betpalaikai ima skleisti itin nemalonų ir itinstiprųkvapą.

Atrodytų, tai turėtųbūti antras stiprussukrėtimasAliošostikėjimui.Išdaliestaipiryra,nespersonažasimamaištingaiprie­kaištauti: „KurgiApvaizda ir jos pirštas?Kodėl ji neparodė savo piršto ‚reikalin­giausiąakimirką‘(galvojoAlioša)irtartumpati panoro nusilenkti akliems, nebyliems, negailestingiemsgamtosdėsniams?“(t.2,p.20)–irnetpritariamaicituojaIvanožo­džius:„AšpriešDievąmaištonekeliu,aštik‘jopasaulionepripažįstu’“(t.2,p.22).Tačiau būtent šis laukto stebuklo neįvy­kimas išryškina laisvosvalios ir tikėjimolaisvės akcentą. Reikšmingas tiesioginispasakotojokomentaras:pagreitintopalaikųirimoepizodastekstenebūtųnėpaminėtas,

41 FiodorasDostojevskis,Broliai Karamazovai I1, Iš rusųkalbosvertėMotiejusMiškinis,Vilnius:Vaga,1986, 11. Toliau cituojant tekste nurodomas tomas irpuslapis.

jeigujisnebūtųitinpaveikęs„svarbiausio­jo,norsirbūsimojo,manoapysakoshero­jaus,Aliošos, sielos ir širdies,nebūtųpa­daręsjosielojetartumlūžioirperversmo,nebūtųsukrėtęs,odraugegalutinaisutvir­tinęsjoprotovisamjogyvenimui...“(t.2,p.9).PasitikėjimąDievu„galutinaisutvir­tina“neDievomeilėsirgaliosįrodymai,opriešingai, pabrėžtinismetafizinio ženklonebuvimas, – suponuojantis religinio ap­sisprendimolaisvėsvaizdą.Aliošajaučiasiprarandąs tikėjimą panašiai kaip Ivanas,tačiauabejoniųirmaištokontekstejovaliakrypstapriešingakryptimineiIvanovalia.Aliošagrįžtaįvienuolyną,irtaisimboliniogrįžimoveiksmas,kurįnetiesiogiaipabrė­žiaironiškasRakitinobalsas:„Eikvienas,štaitavokelias!“(t.2,p.40).

NorastikėtiyrasuabejojusioAliošosti­kėjimoforma.Kartutaiyrateologinėtikė­jimomalonės sąlyga: teologiškai supran­tamas tikėjimasyramalonė,Dievodova­na, teikiama tik jos prašančiam žmogui.Grįžęsįvienuolyną,suklupęsmelstispriemirusiojo karsto ir klausydamasis Nau­jojo Testamento skaitinio apie vestuvesGalilėjos Kanoje, Alioša patiria malonę.Sapno forma jis regi metafizinės puotosviziją, kurioje Zosima apibūdina Kristų:„Baisussavodidybepriešmus,siaubingassavo aukštybe, bet gailestingas be galo, iš meilės pasidarė panašus į mus [paryškin­ta – D. Č.]...“ (t. 2, p. 43).EgzistencinisDievoįsikūnijimoatsakasįžmogauskan­čią–reikšmingasteodicėjinisargumentas.NubudęsišsapnoAliošakartojaZosimosmintis apie mistinę žmonių bendrystę,taippat turinčias teodicėjinęprasmę:„Jisnorėjo atleisti visiems už viską ir prašyti

185

atleidimo,o,nesau,betužvisusiružvis­ką...“(t.2,p.44).Personažobalsuautoriusparyškinamalonėsvaizdokontūrusroma­no laike: „‘Kažkas aplankė mano sielątuometu’,–sakydavojis[Alioša–D. Č.] vėliau, tvirtai tikėdamas savo žodžiais...“ (t. 2, p. 44).

Tad Fiodoro Dostojevskio literatūrinėteodicėjayraįtaigilaisvėsapoteozė,valiossprendimo likiminės reikšmės poetizavi­masiržmoniųbendrystėsvizijakaipgai­lestingumonuostatosmotyvacija.

Reikšmingas literatūrinės teodicėjostekstas yra Alberto camus(1913–1960),Fiodoro Dostojevskio interpretuotojo42, romanas Maras (La peste, 1947), – ypačkad šiokūrinioautoriusblogio irkančiosproblemąsvarstoneteizmo,oateistinioeg­zistencializmoperspektyvoje.Romanema­tomasblogio/kančiosproblemossprendi­mas yra kilni sekuliarizuota humanistinėlaikysena (kūrinio pasakotojo – daktaro BernaroRijė,ŽanoTarupersonažai).Gre­ta to romanas pateikia įdomią krikščioniš­kosios teodicėjos kritiką ir interpretaciją, – atskleidžiamą per kunigo jėzuito Panlupersonažą,kūrinyjepasakantįdupamoks­lus.PasakotojasapibūdinaPanlukaip in­telektualų modernaus mąstymo kunigą:„Karštas gynėjas reikliosios krikščiony­bės, kuriai svetimas tiek praėjusių amžiųobskurantizmas,tiekšiuolaikinėlaisvama­nybė.“ 43

Pirmasis Panlu pamokslas, įkompo­nuotas antroje romano dalyje, yra labai

42Žr.RayDavison,Camus: The Challenge of Dos-tojevsky, Exeter:UniversityofExeterPress,1997.

43Albert Camus,Maras, Vilnius: Valstybinis lei­dyboscentras,1994,91.Toliaucituojantiššioleidiniotekste nurodomas puslapis.

subtili, rafinuota krikščioniškosios teodi­cėjosparodija.Pamokslovaizdasprimenavienoaktoriausteatrą:Panlulaikysenaim­pozantiška („Jisbuvonedidelis,betkres­nas. Kai atsirėmė stambiom plaštakom įsakykloskraštą,matėsivienstorasjuodaspavidalas sudviemraudonomdėmėmpoplieniniais akiniais“, p. 93), Panlu kalbaįsiaudrindamas, net sakyklą sudrebinda­mas(p.96),dinamiškasjobalsasskambatolygiu crescendo (kalbėjo „vis labiau irlabiaukeldamasbalsą“,p.94),vartojamosiškalbiospauzės(keliskartusreikšmingainutylama), patetika derinama su ramiu, įtaigiu asmenišku kreipimusi. Autoriusironizuoja retorinę bažnytinių pamokslųįtaigą: įsakmaus Panlu tono paveikti, išpradžiųkeletasklausytojų,opaskuijuosirvisaBažnyčiasuklumpaantkelių(p.94).

PamokslotezėvarijuojatradicinęDie­vobausmėsdidaktiką:miestąištikusikan­čia–taibausmėužjogyventojųnuodėmes(„Manobroliai,jusištikonelaimė,irpelny­taiištiko,manobroliai“,p.93),tačiaušiojikančiagalintibūtipalaiminga,jeijipaska­tinsžmonesatsiversti.Panlupabrėžia,kad„Dievas nenorėjo šios nelaimės“ (p. 94).Anot pamokslininko, Orano gyventojųnuodėmėsperpildėDievokantrybėsribas:„IlgaižiūrėjoDievas,palenkęsatjautingąveidą,įšiomiestogyventojus,bet,nebe­sulaukdamasišsipildantsavoamžinojolū­kesčio,kątiknugręžėsavoakį.IrštaibeDievošviesosmesilgampasmerktitūnotimarotamsybėse“(p.94).Pamoksloteks­tegirdėtiironiškaužuominaapieAtgailossakramento praktikos profanavimą, kaidarantnuodėmęišankstoapskaičiuojama,jogužjąbusatleistaperišpažintį:„Peril­

186

gaipasaulisdarėsandėriussublogiu,perilgai pasikliovė dieviškuoju gailestingu­mu.Užtekoatgailos,viskasbuvoleista.Irdėl tos atgailos kiekvienas jautėsi tvirtai.Kadanors,žinoma,irjaiprieislaikas.Oikitolužvislengviausiagyventi,kaipgyvena­si,kitakuodieviškasisgailestingumaspa­sirūpins.Kągi!Šitainegalėjoilgaitverti“ (p. 94). Pamokslas interpretuoja biblinępjūties kaippasauliopabaigos alegoriją (žr.Mt 13, 39irkt.),Dievobausmėsmetafora–spragilas, rykštė – yra groteskiškai retu­šuota: Dievas „iššaukėmilžiniškąmedinįspragilą, besisukantį viršum miesto: jisdaužė,kąužkliudęs,irvėlkilovisaskrau­juotas,irtaškėkraująbeižmoniųskausmą“(p.95).Antrojepamokslodalyjeplėtojamakrikščioniškojikančiosišganomosiospras­mėssamprata:„Rykštė,kurijusplaka,[...]rodojumskelią“(p.97).Kiekvienoskan­čiosgilumojerusenanti„tobulaamžinybėsšviesa“, kuri „nušviečia dumsius kelius įišsivadavimą. Apreiškia dieviškąją valią,kuri nuosekliai blogį paverčia gėriu. Iršiandienjivedamuspromirtį,baisųneri­mąiršauksmusįesminętylą,įvisogyve­nimopagrindą“(p.97).

Silpniausia pamokslo vieta yra tai, kad klausytojųauditorijanesijaučianusipelniu­siišskirtinėsDievobausmės.PanluOranągretina su bibliniais ypatingo amoralumomiestais Sodoma ir Gomora, tačiau Ora­no gyventojams jis tegali papriekaištautidėltokiųkvestionuotinų„nuodėmių“kaipnepakankamas religinis uolumas: „Ma­nėt, užteks sekmadieniais aplankyti Die­vą, idant nebūtumėt varžomi savo dienų.Manėt, kad priklaupimai bus jam pakan­kamas atpildas už jūsų nusikalstamą ne­

rūpestingumą.BetDievasnėradrungnas.Tų retų aplankymų neužtenka jo godžiaimeilei. Jis nori ilgiau jus matyti, šitoksyrajobūdasjusmylėti,ir,teisybęsakant,vienintelis.Štaikodėl,jūsųnebesulaukda­mas,jisužleidorykštęantjūsų,kaipbuvoužleidęs ant visų nuodėmės miestų, kieksiekia žmonijos istorija“ (p. 96).Todėl irauditorija, nors pamokslo metu paveiktajoįtaigosirsuklupusi,vėliaupamoksląin­terpretuojapriešingaineinorėjoadresatas:pamoksloklausytojaimąstoneapiekančiąkaipDievoraginimądrungnątikėjimąpa­verstigyvu,oapiekančiąkaipabsurdiškainepelnytąbausmę(„Kaikuriemspamoks­lastiesiogišryškinomintį,ikitolmiglotą,kadnežiniaužkąjiepasmerktineapsako­mamįkalinimui“,p.99).Nekaltoskančiosproblema išnyra visu ryškumu.

Ironiškąromanoautoriauspožiūrįįpir­mojopamoksloteodicėją(įaiškinimą,jogkančianaudingasielostobulėjimui)artiku­liuojaRijė irTarupokalbisapiepamoks­lą. Daktaras Rijė pamokslininko plėtotaikančiossamprataiprisegapolitizuotą„ko­lektyvinės bausmės“ etiketę („Man, tiekmetų praleidusiam ligoninėse, kolektyvi­nės bausmės idėja nepriimtina“, p. 124).Rijė pabrėžia kančios konkretumą, kurioakivaizdoje,pasakpersonažoirautoriaus,ironiškasamprotautiapiegalimąabstrak­čiąkančiosprasmę:„Panlu–mokslovy­ras.Mirštančiųmažaimatė, užtat ir pos­tringauja kažkokios tiesos vardu. Tačiaukiekvienaskaimokunigėlis,ganantissavoparapijiečius ir girdėjęsmirštančiojo ato­dūsį,galvojalygiaikaipaš.Jiskuogalėda­maspadėsbėdoje,oneįrodinės,kągerojiduodažmogui“(p.125).

187

Orano epidemijai įsisiautėjus, „mirš­tančių mažai matęs“ kunigas Panlu įstojaįmaroaukųgelbėjimogretas ir darbuoja­si daug laiko praleisdamas ligoninėse. Jispatiria gilų sukrėtimą stebėdamas šiurpiąmerdinčiovaikoagoniją.Šiojeketvirtosro­manodaliesscenojePanlujaunebegalvojaapie kančios naudą siekiant šventumo, –jismeldžiasi prašydamasDievą pagydytivaiką (p. 211).Vaikasmiršta, ir daktarasRijėprimenakuniguijopamokslotezęsuskaudžiu irpiktupriekaištu: „Ak, jūsge­raižinot,kadšitasbentjaubuvonekaltas“ (p.212).KalbėdamassuPanlu,Rijėinter­tekstualiaidialoguojairsuIvanuKarama­zovu:„Ikigrabolentosatsisakaumylėtšitąkūriniją,kurkankinamivaikai“(p.213).

Tolesnis romanoepizodasyraantrasiskunigo Panlu pamokslas. Šis pamokslasjauaprašymopradžiojeapibūdinamaskaipkontrastingas pirmajam: pamokslinin­ko balsas ne kategoriškas, o švelnesnis,mąslesnis, netgi neryžtingas; reikšmingasskirtumas (pamaldų dalyvių iškart paste­bėtas)–solidarumosuklausytojaistonas:užuotkreipęsisišaukštosakydamas„jūs“(kaippirmajamepamoksle),Panlupradėjokreiptispirmuojuasmeniu„mes“(p.217).Pakito irklausytojų reakcija: jiekaippo­kalbio dalyviai „kiek įmanoma patogiauįsitaisė tarp savo suolo alkūnramsčių“ (p.218).

Pamokslo pradžioje Panlu pareiškėlaikantis pirmojo pamokslomintis teisin­gomis, tačiau pripažino, kad pirmojo pa­mokslometujisgalbūt„galvojoirkalbė­jo be gailestingumo“ (p. 218). Centrinisantrojo pamokslo įvaizdis yra nekaltaikenčiantisvaikas,suvokiamaskaipDievo

atžvilgiu neįmanomų paaiškintikentėjimųkvintesencija.Antrojopamoksloteodicėjągrindžia transcendencijos slėpiningumoidėja: „Vienus dalykus Dievo atžvilgiugalimapaaiškinti,okitųdalykų–negali­ma.Gėris ir blogis tikrai yra, ir bendraisbruožaislengvaigalimišsiaiškinti,kuojieskiriasi. Bet sunkumas prasideda blogioviduj.Pavyzdžiui,yrablogis,pažiūrėtibū­tinas,irblogis,pažiūrėtinereikalingas.YraDonŽuanas, įmestas į pragarus, ir vaikomirtis.Nesjeiteisinga,kadpaleistuvįnu­trenktų perkūnas, tai visai nesuprantama,kam turi kentėti vaikas. O iš tiesų niekonėra svarbiau žemėje už vaiko kentėjimąirsiaubą,kurįtaskentėjimasvelkasusa­vim,iružkentėjimomotyvus,kuriuosrei­kiarasti.VisakitagyvenimeDievasmumspalengvina,irikitopunktoreligijaneturinuopelnų.Čia,priešingai,Dievasmuspri­remiapriesienos“(p.218).Vadovaujantispamokslo logika, iki sandūros su vaikokančia (su Dievo atžvilgiu neįmanomupateisinti blogiu) Dievą suprasti ir tikėtilengva,todėlneiasmenstikėjimas,neijoreligija(kaipsantykissuDievu)nepatiriaišbandymų. Tikėjimo tvirtumas atsisklei­džia tik per kenčiančio vaiko patirtį, taiyra tik tuomet, kaiDievo, leidusioblogį,suprasti neįmanoma ir todėl tikėti sunku.IšskirtinęmaropatirtįPanlusuvokiakaipmalonę: kaip šansągyventi tikruoju tikė­jimu (kai tik tikima, kad Dievas žmoguinesuprantamu būdu yra mylintis ir visa­galis;kaitikima,kadlaikųpabaigoje„protariamą neteisingumą prasimuš šviesa“, p.223) ir tikraimylėti artimą,drąsiai ikigalo neapleidžiant jo kančioje („būti tuo,kuris lieka“, p. 221). Pastarąją pamokslo

188

idėją tiksliai perfrazuoja Taru: „Kai ne­kaltybeiyraišdurtosakys,krikščionisturiarbaprarasti tikėjimą, arba sutikti, kad irjambūtųišdurtosakys“(p.224).Pasako­tojasnetiesioginemenamąjakalbaatkrei­pia dėmesį į trafaretinių teodicėjinių for­mulių nebuvimą antrojo Panlu pamokslotekste:„Jambūtųbuvępigupasakyti,jogvaiko laukianti amžinapalaimagali atly­ginti jo kentėjimą, bet, atvirai sakant, jisniekoapietainežinojo.Ištieskasgalitvir­tinti,kadamžinasdžiaugsmasgaliatlygin­ti vieną žmogaus skausmo valandą? Tikjaunekrikščionis,kurioMokytojaspaty­rė skausmą savo kūno sąnariais ir siela“ (p.219).Frazėje„krikščionis,kurioMoky­tojaspatyrėskausmąsavokūnosąnariaisirsiela“matytisubtilidviprasmybė:tyliiro­niškaužuomina, kad jei dėl amžinojo at­lygioviltiesnureikšmintumekančią,taiirDievokančiąturėtumenureikšminti;kitaįšį pasakymą įpintamintis yra teodicėjinėrefleksija:kaipžmogusgalineapleistiar­timo jo kančioje, taip irDievas žmogauskančiojeneapleidžiažmogaus,kartusujuokentėdamasirpasilikdamasikipabaigos.

Stojiško („žiauraus žmonių akyse, le­miamo Dievo akyse“, p. 222–223) tikė­jimo ir „sunkios“ (p. 222) Dievo meilėspoetinėvizijaįtaigiaiaktualizuojateodicė­jiniusDievo slėpiningumo ir įsikūnijusioDievo solidarumo su žmogaus kančia ar­gumentus.

Panlu pamokslo dilemos viskas arba nieko (mylėtiDievąarbajoneapkęsti)fi­losofinę prasmę yra giliai interpretavęsteologas ir rašytojasVytautasBagdanavi­čiusMIC(1908–2000):„Panluatsakymasyrabūtiesatsakymas.Panluatsakymasyra

tas,kadnorėdamiatmestimirtį,mesturi­meatmestiirbuvimą.Arbaturimepriim­timirtįkaiptrūkumą,arbaturimeatmestiviską.[...]Priimdamasviską,žmogusmir­ties apraiškojepriima tikbūties trūkumą,onesavaiminęrealybę.Mesmirštametikdėl to, kad esame ir suprantame buvimą.Jeinebūtumeirnesuprastume,mirtieskaiptragedijosnebūtų.[...]Mirtisyratikparaš­tės reiškinysžmogausbuvimui.“44Egzis­tencialistiškai perfrazuotume, kad išdidi,ori laikysenaarbapriimabuvimodovanąnepriekaištaudama dėl jos savybių (kadžemiškasis gyvenimas turi ribą), arba tosdovanos nepriima apskritai.

NeiFiodoroDostojevskioBroliai Ka-ramazovai,neiAlbertoCamusMaras ne­kaltoskančiosproblemosneišsprendžiairgalutinio teodicėjinio atsakymoneformu­luoja.Tačiaukaipriekaištastranscendenci­jaiformuluojamassutokiamenineįtaiga,taipintencionaliaikaipDostojevskioirCa­muskūriniuose,taipatiesklausimoartiku­liacijosfoneišryškėjaypatingasemantinėįtampatarpatsakymonesatiesiratsakymogalimybės, ir šios įtamposerdvėjematytiįtaigiausiteodicėjiniaiargumentai.

3. Teodicėjiniai laisvos valios motyvai lietuvių literatūroje

Nevienas lietuvių literatūroskūrinys, in­terpretuodamaskančiospriežastį, išryški­nateologinęlaisvosvaliossampratą.

Kristijonas Donelaitis (1714–1780)poemojeMetai (1765–1775), dalyje „Pa­vasariolinksmybės“interpretuojatradicinį

44VytautasBagdanavičiusMIC,„BūtiesproblemaAlbertoCamusveikaleLa peste“,rankraštis,autorėsas-,rankraštis,autorėsas­meninisarchyvas,3.

189

krikščionybėsmokymąapiepirmąjąnuodė­mę, įvykdytą žmogausvalia, sudrumstusiąvisą žmogaus prigimtį ir atvėrusią žmogųkančios,kaipnuodėmėspasekmės,patirčiai.Tėviško pamokslininko intonacijomis Do­nelaitis aiškina germanizacijos ir baudžia­vos slegiamambūriškajamadresatui,kodėl„[mums] reik vargt“, kurdamas keliabalsį(pirmiausia Pričkaus personažo, bet ir pa­sakotojo, ir implikuotų klausytojų) pokalbįsubibliniupirmuojužmogumi–Adomu45. Adomui priekaištaujama dėl pirmosios(tapusios gimtąja) nuodėmės: dėl Ado­mokaltės žmogusyra „išdykusio svieto“žmogus(„išdykusiosvieto“įvaizdisgretapagrindinėsnuodėmingumoprasmėsturiirkarnavalinęišdykavimo, pokštavimo kono­taciją,darniairezonuojančiąsu„Pavasariolinksmybių“ nuotaikos giedrumu). Done­laitisįAdomąžvelgianetikkaipįpoemospersonažų ir adresatų vargo kaltininką,bet ir skatina gerbtiAdomą kaip šventąjį(„Tau,tėtatgarbings!“),oypač–jįatjausti:prasmėsintensyvinimoparalelizmas„Sauirmumsnabagėliamsdaugpadareivarge­lių“;„Sauirmumspadareivargusirdidelębėdą“kartojamas įgauna iratvirkščiąko­notaciją: ne tikmums, bet ir sau. Aktua­lizuojama biblinėAdomo ir visų žmoniųbendrystės idėja (leitmotyvas „žinom jukir mes“; „kaip mūsų žiopliai [vaikai, – D. Č.]“;„mes,kaiptu“),turintiiršvietėjiš­kąprigimtinėsžmoniųlygybėstemą.

MeniniupožiūriuįtaigiausiasDonelai­čioteodicėjosaspektasyraneAdomokaipatpirkimo ožio figūra, ne liuteroniškojo

45 Kristijonas Donelaitis, Raštai, Vilnius: Vaga,1977, 111–113. Toliau cituojant iš šio leidinio tekstenurodomas puslapis.

pietizmo didaktika, skatinanti būti kan­triems irdoriems,–okvietimasvargamsatlėgus sugebėti džiaugtis, „širdingai vėlpasidžiaugti“ (p. 113).Artimasis literatū­rinis kontekstas, kuriame įkomponuotasPričkauspokalbissubibliniuAdomu,yrapasakotojostebėjimasisdžiaugsmoapraiš­komisgamtoje:

Ale kokie dyvai [paryškinta – D. Č.], nei viens iš didelio pulkoVerkdamsardūsaudamsmuslankytnesugrįžo;Ne, ne verkt, bet linksmintis visi susirinko...[...]Oštaiirtaipoparvargęsnieksnedejavo,Betvisivisursumišaišokinėdamidžiaugės.[...]Viensstorai,kitslaibaidainuotimokėdamsIrlinksmailakstydamsikdebesųkopinėjo,OkitsantšakųkopinėdamsgarbinoDievą (p.93–94).

Nuostaba, filosofinio ir poetinio mąs­tymo šaltinis, yra dominuojantiMetų nuo­taika.Nuostabayražvilgsniodefamiliari­zacija:daugiaprasmis„dyvų“leitmotyvaskviečiaskaitytojąneautomatizuotu,budriužvilgsniuišvystikūriniotikrovę.Adresataskviečiamas stebėtisgamta irgamtosžen­klinama Kūrėjo išmintimi: „Dievo didėgalybė/Irpaukšteliųbalsuosyrdideiste­buklinga“; „Ak šlovings Dieve, kaip dy­vinsTavosutaikyms!“(p.95);„Jukvisur,kuržiūrimtikt,dyvaipasirodo./PulkąšįSutvertojisįvandenįsiuntė,/Oanamantorų plaukt sparnus dovanojo...“ (p. 101).Krikščioniškajaipasaulėvokaibūdingaperkūrinijąstengtispažintijosautorių–Dievą(Plg.Rom 1, 20:„Joneregimosiosypaty­bės–joamžinojigalybėirdievystė–nuopatpasauliosukūrimoaiškiaisuvokiamosprotuišjokūrinių“).

190

Tačiaustebėtistuo,kadpavasarįgamtasudarodžiaugsmo įspūdį,yra tarsi absur­das:juknatūralu,kadgyvastingabundantigamtažmoguiatrodolinksma.Metų adre­santaspasitelkiašįtarsiabsurdąnetiktam,kad antropomorfizuodamas gamtos būty­biųvargus(plg.pagadintusgandronamus, trobą)kviestųžmogųdžiaugtisgyvenimunepaisantžmogiškųjųvargų,–betir,svar­biausia,tam,kadformuotųmintį, joggy­venimodžiaugsmasyramoralinėužduotis,reikalingaypatingųpastangų.Išryškinamaopozicija:pabrėžtinaikeista(„dyvai“ypa­tingi: „Ale kokie dyvai...“), kad niekaspavasarį nesugrįžo „verkdams ar dūsau­dams“,kadvisi susirinko iš tiesų„ne,neverkt“(patikinamaikartojantdalelytęne), kad „nieks nedejavo, / Bet [paryškinta – D.Č.]visi[...]džiaugės“.Vadinasi,nusi­minimas nestebintų, stebina, kad jo nėra.Nusimintilengva,džiaugtissunku.Šviesosir optimizmo sklidinameMetų pasaulyjedžiaugsmas suvokiamas kaip nelengva,stebėtina dorybė, – „dyvas“, stebuklas.Džiaugsmas,kuriuo stebisi Donelaitis, yra Dievogarbinimoekvivalentas:prieštaici­tuojamofragmentoeilučiųpabaigoskuriavertikaliassemantinessąsajastarpsusirin-kimo46, džiaugsmo ir garbinimo motyvų

46 Galima matyti tolimą kontekstinę sąsają tarpDievą garbinančios kūrinijos susirinkimo vaizdo „Pa­vasario linksmybėse“ irMažosiosLietuvos surinkimi­ninkų(Dievosurinktųjų)sąjūdžio,svarbausKristijonoDonelaičiokūryboskonteksto.Metų rašymo laikotarpiu tarpMažosiosLietuvos lietuvių, evangelikų liuteronų,buvopaplitęevangeliški surinkimai,–asketiniopobū­džiomaldos draugijėlės suDievo žodžiu gimtąja kal­ba,formavusiospsichologinįlietuviotipą:„maldingas,nuolankus,savyjeužsidaręs,doras,garbingasirkilnusžmogus,įsitikinęs,jogbeDievovaliosnėvienasplau­kasnuogalvosnenukrintąs“.Surinkimųvadovai–žo-džio sakytojai–kreipdavosiįsurinktuosius„kaiptėvasį savovaikus“ (žr.PetronėlėŽostautaitė, „Evangeliški

(„susirinko“–„džiaugės“–„garbinoDie­vą“). „Pavasario linksmybių“ kūrinijojematomas džiaugsmas, dėkojimas Dievuiuž gyvenimo dovaną, autoriaus interpre­tuojamaskaipreliginėsištikimybėsraiška:„[poemosgandrai]Dievui išširdiesvisosviernai dėkavojo [paryškinta – D. Č.]“ (p. 94). Garbinimo ir dėkojimo motyvai siejami ir „Vasaros darbų“ dalyje: „Argidabar tau nereikės aukštyn pažiūrėti / Irkasdiendaugsyk tąšlovint irgipagarbint,/Kurstaipdaugelvėlišnaujotaudovano­jo?“(p.167–168).

Kai religinio dėkingumo ir garbinimoraiška – džiaugsmas traktuojamas kaipstebėtina dorybė, tai kvietimas tikėti, jogKūrėjasmylipasaulįirrūpestingaiapgal­vojakiekvienožmogauslikimą(„sudava­dijakiekvienąreikaląmūsų“,p.257,–plg.protestantiškąlemties,predestinacijos,te­ologiją), – apsaugomas nuo primityvauspamokslavimo. Didaktinėmintis kompli­kuojamairgilėjajosprasmė.

Laisvos valios sampratą šmaikščiai(ambivalentiškai: ironiškai ir kartu teodi­cėjiškai)yra interpretavęsVincas Kudir-ka (1858–1899). Eseistinėje improviza­cijoje Dievo valios tema 1890 m. Varpe Nr.3Kudirkapabrėžėpasaulietinėsveik-los autonomiją ir teigė, kadviską aiškin­dami vien tik Dievo valia liudijame neištikimybę Dievui, o formuluojame jamnepelnytų priekaištų: „Žmogus, nuolatgirdėdamas aiškinimus priepuolių, ypač

surinkimai Mažojoje Lietuvoje“, Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis11,Vilnius:LKMA,1997,47–58). Surinkimininkų nuotaikos galėjo turėti įtakosMetųaskezei,adresantobalsotėviškumui,poemojema­tomai Dievo sampratai.

191

nelaimingų,tokia valia Dievo,galėtųkar­tais rūgoti antDievo. Juk tas pats tikėji­mas duoda žmogui liuosą valią ir liepiapusėtinąnelaimiųnaštąpriimti antdaliesaiškinimo tokia valia žmogaus, o neversti arčiausiųpriežasčiųnelaimėsevientikant valios Dievo“47. Įdomi teologinė skirtistarp arčiausių(dažnainuožmogausvaliospriklausančių)ir(pagalimplikaciją)gilių-jų(susijusiųsudieviškąjakūryba)priežas­čių. Interpretuojant laisvosvaliosdogmą,subtiliaiirteologiniupožiūriutaisyklingainužymimadalinė žmogiškosios laisvės irveiklosautonomija, išryškinantmokslo iršvietimovertę,erdvęirribas.

Gabrielė Petkevičaitė-Bitė (1861–1943) apsakyme „Beždžionaitė“ (1910)užmena teodicėjinę mintį, ironizuodamažmogaus piktnaudžiavimą savąja laisve:„didelis,protingasirdarbštusžmogus“tie­sia kelius savo „galingiausiamviešpačiuiVargui.“48

Apsakyme„Dievuiatkišus“(1905)ra­šytojaformuojažmogausvaliosefektyvu­mo prasmę.Kūrinio siužetas, atvirkščiai,daugiausia lemiamasaplinkybių (Magdėsirjoskūdikiolikimąlemiasocialinisvargasirkultūrinisvyrodominavimas).Pagrindi­nei kūrinio veikėjai Marcelei išgyvenantdėl nuskriaustųjų likimo („...Kiekvienastavo nusišypsojimas yra nuoskauda [as­meniškas skausmas ir skriauda vargstan­čiajam,–D. Č.],kol tiekašarų,niekienonešluostomų,sruvena...Irkiekvienastavo

47Vincas Kudirka. Raštai 2.Vilnius:Vaga, 1989,433.

48GabrielėPetkevičaitė-Bitė,Iš gyvenimo verpetų, Kaunas: „Šviesa“, 1990, 80.Toliau tekste nurodomas puslapis.

poilsisyranuoskauda...kolmilijonairan­kųpoilsionežino!.. Ir tavopasigėrėjimasdaile... Ir tavo mokslo, prakilnumo troš­kimas yra nuoskauda!.. Ir tavo dvasios skrajojimai, idealus pasiekiantieji, yranuoskauda,kolmilijonaiakiųteisybėsne­regėjo!“,p.66),socialinisirpsichologiniskovosužbūvįkontekstasatrodokonevisa­valdis.EstetizuotasMarcelėsžvilgsnis ti­kisi„nusiraminimoprigimtiesgrožybėje“.TačiauirgamtojeMarcelėmato„mažesnįmedį,didesniostelbiamą“,„menkesnęžo­lelę,stambesnėsapgožtą...“,–irsupranta,kadįdėmiauįsižiūrėjusįgamtąaptinkamavis ta pati kova dėl išlikimo. Darvinisti­nissilpnųjųpralaimėjimofonaskontrastoprincipuartikuliuojakūrinioprasmę,kurinėra filosofinis determinizmas. Ne visayra determinuota, aplinkybių nulemta;egzistuoja nepaaiškinama laisvos valiosliekana: „Vienas tik dalykas čia priešta­ravoprigimtiesįstatymamsirvisopasau­lio tvarkai: buvo tatai gili svetimo vargoužuojauta,užverta jospačioskrūtinėje...“(p.67).Empatija,matomaBitėstekstuose,išdaliesyradvasinėpatirtis:daugiaunegunatūraliemocijaarsentimentas,–plg.Al­bertoCamusMarodaktarąBernarąRijė49. Ribinėjesituacijoje,„Karometųdienoraš­tyje“Bitėįrašė:„ManoDievas,jeijisyra...

49IntertekstualiųsąsajųtarpBitėsvertybiniųnuos­tatųirCamuspersonažoRijėmatytiir1900m.sukur­tameapsakyme„Žemaitė“(žodžiųžaismasišganymas / išgydymas),ir„Karometųdienoraštyje“:rašytojostėvasJonasLeonasPetkevičius,–gydytojas, keturiasdešimtseptynerius metus dirbęs Puziniškyje ir Joniškėlyje,gyvupavyzdžiu liudijęs šviesuolio atsidavimąpapras­tiemsžmonėms,–apibūdinamaskaip„Vienintelisžmo­gus,apiekurįgaliupasakyti,kadartimomeilėsniekuo­metneturėjolūpose,betkasdienjąvykdėsavodarbe“(19161013,p.238;plg.VincoKudirkosmaksimąelg-tis tyloms pagal Dievo būdąeilėraštyje).

192

Jisbūtinaituribūti!..norsmanoprotaspermenkasjįapimti...ManoDievasturibūtididžiausioji Meilė ir Teisybė... Kitaip ašjojonetiknesuprasčiau,betiratstumčiaunuosavęs...“(19150827,p.216).Vargoirkančios(„gyvenimobedugnės“)patirtissuvokiama ne kaip tolinanti nuo Dievo, o artinantipriejo:„Betžinaugerai,jogprietokio nusistatymo neprieina nei vaikai, nei jaunuomenė:jiemsgyvenimobedugnėdarvisaiuždengta,arbadarjaunatvėssparnaijuos praneša pro tą bedugnę“; empatijasiejamasureliginiuįsipareigojimu:veiktitaip, kad būtų galima jaustis „Didžiosiospasaulį valdančios Meilės nors smulkiųsmulkiausiukrisleliu“(p.244).

VincąKudirką irGabrielęPetkevičai­tę-Bitę sieja ypatingas reiklumas asme­ninei žmogaus, pirmiausia savo paties,atsakomybei už pasaulyje tvyrantį blogį.Šis reiklumasyrapaveikęsabiejųautoriųteodicėjinęmintį.

Vincas Krėvė (1882–1954) epopėji­niomastobiblinėjeapysakojeDangaus ir žemės sūnūs (1949;kūrinyspradėtasapie1907 m. ir rašytas iki gyvenimo pabai­gos)plėtojagiliąbūtiesesmėsiržmogausgyvenimo prasmės refleksiją. Kurdamaspanoraminį Kristaus laikų istorijos vaiz­dą, perfrazuodamas krikščionybės ir josradimosikontekstofilosofinius, religiniusmokymus, stilizuodamas biblinę etiką,autoriusartikuliuojasavosiospasaulėvoki­nėskoncepcijospaiešką.PanašiaiThomasoManno tetralogijoje Juozapas ir jo broliai(Joseph und seine Brüder,1927–1943)tarsikartojami, varijuojami Senojo Testamentoepizodai,–oištiesųatskleidžiamasXXa.intelektualo dievoieškos dramatizmas, in­

terpretuojama žmonijos istorijos drama(plg.sudėtingąšuliniometaforikąMannoromane).

Dangaus ir žemės sūnūsatskleidžianevieningąDievosampratą,onenutrūkstamąpastangą suvokti Dievą. Ilgus dešimtme­čiuskurtaskūrinysįgavęsbūtinojonebaig­tumožymę:maksimaliasuvokimopastan­gaautoriuslaikopatįklausimųformulavi­mą,vengdamasabsoliutintikurįvienąat­sakymą.Pervisąapysakąplėtojamaįtam­patarppasitikėjimoDievomeile(teigiant,kad „Viena yra nuodėmė [...] – netikėtiJogerumuiratlaidumu“50)irminties,joggalbūttranscendentinisžmogausvaldovasyraabejingasarnetgižiaurus,argalbūtjoapskritainėra(žydųkaraliausErodo,apaš­talo Judo – Jehudos iš Kerioto, Jehudos iš Hamalos religinės abejonės). Konteksti­niuose autoriaus užrašuose implikuojamaantropodicėjosproblemika:formuluojamamintisapierūsčiostranscendencijosįvaiz­dįkaipžmogiškumoprojekciją:„Tusavodievąsukūrei,kurispanašusįtave:keršto,neapykantos ir pavydo. Kitokio dievo tavo sielanesugebasuprasti“(p.416).

Savitas teodicėjinis Krėvės sprendi­mas yra sielų preegzistencijos idėjos in­terpretavimas. Teologinė preegzistencijos(išankstinio egzistavimo) doktrina teigia,kad žmonių sielos sukurtos anksčiau neijų žemiškasis gyvenimas: arba iš ankstožemiškajamgyvenimuiskirtos,arbatapu­sios žmonėmis dėl metafizinėje plotmėjeįvykdytųnuodėmių(pastaruojuatvejukūniš­kojibūtisyrabausmėužnuodėmes,kūnas–

50VincasKrėvė,Raštai6,Boston:Lietuviųencik-lopedijos leidykla, 1961, 303. Toliau cituojant iš šiotomo tekste nurodomas puslapis.

193

nuodėmingumomanifestacija,dvasiainu­žengiantįžemesnęplotmę).Bažnyčiapre­egzistencijosdoktrinąlaikoklaidinga,pa­brėždama žmogiškosios būtybės sielos irkūnovienovę,materialiosiostikrovėsver­tingumąirlikiminęlaisvosvaliosžmogausvienkartinio gyvenimo žemėje reikšmę51. Krėvėpreegzistencijos sampratą įkompo­nuojaprologiniameapysakosskyriuje.

Misterinis Dangaus ir žemės sūnų pro­logas„Anksčiau,neguamžiaigimė“kuriaperspektyvą,leidžiančiąaprėptierdvėlaikįmetafiziniu žvilgsniu.VaizduojamasDie­vovidinispolilogasapiesukurtųjųbūtybiųišganymo galimybes; šio polilogo figū­ros–dieviškųjųsavybiųpersonifikacijos:Teisingasis,Gailestingasis,Rūstusis,Nar­susis, Išmintingasis. Pagrindinė prologoveiksmointrigayrabūtinybėsukurtosiomsdvasiomsapsispręstiužarpriešDievą(užmeilę ar egoizmą). Tačiau ne visos dva­sios apsisprendžia, randasi abejojančiųjų:„Tavotiesamumsjauneatrodotiesa[...].Skaudi abejojimo kančia kankina mūsųširdis...“ (p. 13). Autorius savitai inter­pretuoja preegzistencijos idėją: Dievas,užuot abejojančiuosius pasmerkęs (kaipsiekia Rūstusis ir Narsusis), Gailestingo­jo prašomas suteikia jiems dar vieną ga­limybę apsispręsti: jie tampa žmonėmisir gimsta žemėje. Vaizduojamas Dievo(IBalsas) iršėtono(IIBalsas)ginčasdėlžmogaus apsisprendimo. Tad žemės gy­venimas interpretuojamas kaip dieviško­jo gailestingumo duota papildomo šansodovana,ožemėjepatiriamoskančios–tai

51 Žr. Karl Rahner, Herbert Vorgrimler, Mały słownik teologiczny, Warszawa, Instytut WydawniczyPax,1987,361–362.

sąlygos ir paskatos apsispręsti: „Patirsitesielvarto ir skausmo, išgersite iki dugnokartybėstaurę“,–„todėl“,kadyraabejo­jama, ir tol, „kol“ bus pasirinkta (p. 13).Archetipinėšioskūriniodaliesatramayrabiblinės Jobo knygos prologas, kuriamešėtonas prašoDievą leisti išbandyti Jobotikėjimą(Job 1, 6–12).Reikšmingalitera­tūrinėvariacijaJobo knygosprologotemayra JohannoWolfgangoGoethe’sFausto (1 d. 1797–1806; 2 d. 1824–1831) „Pro­logas danguje“: Mefistofelis prašo Die­vą leidimo gundyti Faustą. Visi šie trysprologai interpretuoja Dievo santykį sužmogaus kančia (demoniškumo / blogiopatirtimi). Jobo knygoje ir Fauste Dievas leidžia gundyti žmogų jį išbandydamas.Jobo knygoje išbandomas Dievui ištikimo žmogaus tikėjimas (ir Krėvės apysakojeJobo situacija interpretuojama kaip tei­siojo išbandymas:Hannahas, vyriausiasisžydųkunigas,sakokaraliuiErodui:„Am­žinasis dažnai skausmais ir nelaimėmisbando ištikimuosius. Prisimink, meleche, Hiobą, kuris buvo Amžinojo mylimas“,p.126,274).FaustąMefistofelisnoriati­traukti nuo aukštų siekių, ir kūrinioDie­vas leidžia išbandyti Fausto idealizmą:„Taurižmogausdvasiapatisavaime/Visvien tiesos ir gėrio sieks“52.Krėvė, vari­juodamas preegzistencijos idėją, Dievoleisto išbandymo sampratai suteikia teo­dicėjinės prasmės: išbandymas apysakojeyrapatsaižemiškasisgyvenimas,irDievasišbando būtent abejojančiuosius, kad ikigalobūtų išnaudota laisvoapsisprendimo

52 JohannWolfgangGoethe,Faustas/VertėAlek­sysChurginas,Vilnius:Vaga,1978,16.

194

galimybė; jei abejojantieji apsispręstų užDievą,išvengtųamžinosiospražūties.Šia­mekonteksteKrėvėinterpretuojaĮsikūni­jimodogmą:Gailestingasis,krikščionybėsKristausmetafora, leidžiasiįžemępadėtižmonėms,gintijuosnuošėtonoiratpirktijųkaltę(derindamaskrikščionybęsuRytųdvasiniais mokymais, autorius dualistiškai retušuojaKristausiršėtonokovosvaizdą).Palyginkime Dievo sampratą JohnoMil­tonoteologinėjepoemojePrarastas Rojus (Paradise Lost,1667):DievasTėvasžmo­gaus laisvę vertina net savoSūnaus kan­čiosirmirtieskaina,kreipdamasisįKristų:„OTu,kursduodidanguiiržemeiliuosy­bę, / Tu, kurs žadi nukentėt už žmogauskaltybę... “; žmogaus laisvė prarandamapernuodėmęiratgaunamakaipdieviškojoatpirkimo tikslas: „Apsūdys ir užmuš, irnumirtiturėsi,/Betužtaibroliussavogel­bėtusregėsi./Oliuosais palikę per kraujo praliejimą [paryškinta – D. Č.], / Paveiks smertį, sulauks išmirusių kėlimą“ (vertėLaurynas Ivinskis)53.

Krėviškoji preegzistencijos traktuotėimplikuoja filosofinę žmogaus sampra­tą: žmogus yra abejojantysis – ieškan­tysis atsakymų į giliuosius metafiziniusklausimus. Pasaulėvokinė abejonė kūri­nyje vertinama kaip žmogaus gyvenimodalia ir prasmė, kaip būdas patirti laisvąir asmenišką tikro kelio (p. 185) paiešką(apysakoje plėtojamas archetipinis kelio, keleivio, klaidžiojimo, pasiklydimo leitmo­tyvas, abejonės ekvivalentas). AutoriauspozicijaiartimigraikoNikalojausžodžiai,

53 John Milton, „Rojus pragaišintas“, Laurynas Ivinskis, Raštai,Vilnius:Vaga,1995,150–151.

ženklinantys antikinę išmintį: „Siauras irbukasprotasvisadosmano,kad jis viskąžino,irnepakenčia,kadtuokasabejotų...“(p.133).AbejonėsprincipasgrindžiavisoDangaus ir žemės sūnų veikalo vidaus struktūrą.

Zinaida Nagytė-Katiliškienė – Liūnė Sutema(g.1927)moderniaiperkuriatra­dicinesmoteriškąsias saugojimo, globoji­moreikšmes.Karų,okupacijųirlemtingųasmeniškų netekčių kontekstuose LiūnėsSutemoseilėssiekiaatsispirtidesperacijai,sudužusių vilčių pasaulyje atrasti naujųviltingumo galimybių. Viltis ir tikėjimasinterpretuojamikaipgintini per žūtbūtinękovą. Liūnės Sutemos moteris grumiasimetafizinėje koliziejiškoje arenoje ir de­moniškojoŽvėries akivaizdoje ir išpažįs­ta tikėjimą.Taiantropodicėjinis tikėjimas„ŽmogumiirGyvenimu“54.Blogissuvo­kiamaskaipturintisdemoniškąsiasištakas(apokaliptinio Žvėries įvaizdis) ir kartuesantis asmeniškos valios padarinys: „Jiežinojokądarė[...]žinaukądarau...“ (eil. „Vendeta“, p. 145). Transformuojamasmaldos žanras, kuriama savita antimalda („Nenoriubūt atpirkta“, „Viešpatie, neat­leisk“,p.85,145):egzistencialistiškaitei­giama absoliuti pasirinkimo laisvės gali­mybėirabsoliutiasmeniškaatsakomybė.

ViltisLiūnėsSutemospasaulyjeegzis­tuojakaipsiekiamybė,kaiptekstonesatis.Tai saugojimas žinant, kad „neišsaugo­siu juk“ (eil. „Paskutinė vasaros naktis“, p.11),kadneįmanomapasaulio„uždary­tidegtukųdėžutėje/irsaugiaipaslėpti–/

54 LiūnėSutema.Poezijos rinktinė,Vilnius:Vaga,1992,72.

195

kaipvaikystėje“(eil.„Bijau“,p.156).Poe­tinėjemoderniojopasauliointerpretacijojesaugojimoužduotiesneatliekanetangelassargas(„Nesaugojojismanęs...“,eil.„An­gelas sargas“); eilėraščiomoteris keičiasivaidmenimis, pati saugo angelą – „atsar­gų[...]sargą“(p.61).TaiLiūnėsSutemosteodicėjiniopriekaišto tonas: nuslopintas,nutildytas skaudus ironiškas prasitarimas. Pasaulyje, kuris atrodo Dievo apleistas,LiūnėsSutemospoetinis„aš“imasiužpil­dytimeilėsspragas.

LiūnėsSutemoseilėssaugančiosioslai­kysenąinterpretuojaarchetipiniųsituacijųkontekste,individualiaipatirčiaisuteikda­mosvisuotinumodimensiją.Kuriamossą­sajostarpeilėraščiųmotersirmitologinėslaumės(„gerosioslaumėsveidas/sekairsaugo tave“, „gerosios laumės plaukai /nuovėjoirpaukščiųdengiatave“,p.139),Antigonės („laidoju ir laidoju artimiau­siussavus...‘,eil.„Mirtisneateina,jičia“, p. 152). Liūnės Sutemos subjekto laiky­senai tvirtybės, – gebėjimo būti atramakitam,teiktiramybės,vaduotiišegzisten­cinės baimės („nebijok“, „nekrūpčiok“, p.124),–suteikiaintensyvussavastiesribųpraplėtimas(eil.„Nebėraniekosvetimo“,p. 35), dėmesio sutelkimas ne į savo, okitokančią,krikščioniškassavęsužmirši­mas.GretašiodėmesingumokitamLiūnėsSutemos moteris pasilieka itin laisvūniš­ka,atskira,„šiauriausiaišlietuviųpoečių,šiauriųjųbaltųgenčiųpalikuonė“55.

55Žr.ViktorijaDaujotytė,„LiūnėSutema“,Vikto-rija Daujotytė, Parašyta moterų, Vilnius: Alma littera, 2001,465–485.

4. Tautos kentėjimai dvasinio tobulėjimo idėjos erdvėje: Antanas Baranauskas

Antanas Baranauskas (1835–1902) teo­dicėjinį klausimą implikuojaLietuvos is­torijoskontekstuose:kaipgalimasuprasti,pateisintiDievątautosistorijosdramųaki­vaizdoje?

Struktūruodamas ir aiškindamas Lie­tuvos istoriją, Baranauskas pasitelkia ap­reiškimo šaltiniuose(ŠventajameRašte irBažnyčios Tradicijoje) glūdinčius mąsty­moapieistorijąmodelius.Pasaulioistorija(Weltgeschichte)siejamasušventąjaisto­rija (Heilsgeschichte): su laike besisklei­džiančiu išganomuoju Dievo veikimu.Tautos istorijos įvykių slinktyje įžvelgia­masapvaizdosinicijuojamaskrypsmas.

Poema Kelionė Petaburkan (Peterbur­gas, 1858–1859), sukurta žanriniuose li­teratūriniolaiškorėmuose,turikelioninėsmeditacijos ir mąstomosios maldos ele­mentų (metanaratyviškai įvardijamų kaip„dūmojimai“, malda): keliautojo patirtisBaranauskui įkvepia tautos istorijos ref­leksijąirgilinatautinęsavimonę.

KeliąišLietuvosįRusijąpoemos„aš“suvokia kaip turintį tremties konotacijų.Pasakotojas vyksta į Peterburgą aukštųjųteologijos studijų, tačiaukūriniodabarty­jekelias įPeterburgąyrakelias įLietuvąokupavusiosimperijossostinę.Tremtįnu­rodo Žieminių Gudų, Cibirijos įvaizdžiai.Poemaištiesųpasakojanetiekapiekelio­nę į Peterburgą, kiek apie iškeliavimą iš Lietuvos.UždelstanaracijaUtenosbeiZa­rasųepizoduoseefektingaiparyškinaatsis­veikinimodramatizmąiremocinęsubjektoreakcijąį išvykimą.Kartojamaslikiminio

196

atsisveikinimo su tėvyne motyvas: „Su­diev, Lietuva, man linksma buvo / Savo gyventšalelėj,/Širdįmanskaudžia, skau-džia ir griaudžia /Svetimojonvažiuojant[paryškintasintertekstualusepizodas:poe­tinęemocijąaštrinakontrastingasAnykščių šileliomotyvas„širdisneskaudžia,/Ėtik[…]labairamiaigriaudžia“,–D. Č“],„Nu,Lietuva,nu,Dauguva,pasilikitsveikos.“56 Kelio ženklai (pravažiuojamos vietovės,sutinkami žmonės…) perskaitomi kaipLietuvos istorijos skriaudųnuorodos.Po­litinęLietuvospavergtįinterpretuojatradi­cinėkraštometonimija–upė (teka„platiNevadidžioja“irtekaįją„mūsųverksmo,prakaitoirkraujo“vanduo,p.48),opozi­cija svetimas spindesys / savas kuklumas (p.48), tautosakiniskelio,kuriuovažiuo­jama,„vargų“paralelizmas(p.52).

Gretindamas šventąją ir tautos istori­jas,Rusiją implikuotas autorius traktuojakaipdieviškąjį„botagą“:„KadužgriekusmumusMaskva pakorotų / Ir kad Dievolabiaužmonelėsbijotų“(p.60);Dievobai­mėšiamekontekstenurodoklusnumąmo­ralėsįstatymui(Dekalogui).Tautosistori­josdramųakivaizdojeDievassuvokiamaskaiptėviškaišmintis:jisleidęsLietuvąpa­vergti ją„auklėdamas“irateityje įgyven­dinsiąsteisingumą.

Didžiausia įmanoma grėsme LietuvaipoemosautoriusmanoesantnutolimąnuoDievo.NutolimunuoDievokūrinyje lai­

56 Nors Kelionė Petaburkanyramažiausiaipubli­kuotasAntanoBaranauskokūrinys (ištraukos skelbtosXIX a. periodikoje, pagrindinės publikacijos – 1912,1921ir1924m.kupiūruotos,irpilnastekstaspirmąkartspausdintas tik 1989 m.), tačiau poema buvo plačiaipaplitusi rankraščiais, ir jos tekstai tapo įvairiųSibirotremtiniųkartųgiesmėmis.

koma ir stačiatikystė. GretindamasKata­likųBažnyčios ir tautos istorijas,Lietuvą(išpažįstančią katalikų tikėjimą) poemosautorius alegoriškai regi plaukiančią „el­dijojPetro“,oRusiją–tik„atskaloj“.Ka­talikų tikėjimassuvokiamaskaip tikrasis;Lietuvatikinti„tikrąDievą“(p.60),todėljos viešpatavimas kaimyninėse žemėse(ypačBresto bažnytinė unija) buvęs pas­tarosioms palaimingas („Visi gudai ūmaipojossparnaisglaudės, /Kasatlikosky­rium,tasnemažaigriaudės“,p.57;„Mūsųlaisvevisidraugsumumlaimėjo“,p.58).Stačiatikių rusų („maskolių“) valdžia,atvirkščiai, reiškianti„vierospražuvimą“.Baranauskiškoji miško poetika varijuo­ja evangelinį palyginimą apie vynmedį ir šakas(„Ašesuvynmedis,ojūsšakelės./Kaspasiliekamanyjeirašjame,/tasduo­da daug vaisių; / nuo manęs atsiskyrę, /jūs negalite niekonuveikti“,Jn 15, 5; čiavynmedis simbolizuoja dieviškąją malo­nę). Baranausko interpretacijoje medis – Katalikų Bažnyčia, šakos – kitos krikš­čionybėsdenominacijos:„NuoBažnyčiosŠventosvisidraugatskilo/Ir,lygmedžiošaka nuo liemenio kirsta, / Kabaldžiuojažemyn,svyra,puola,virsta / Ir,nupuolusžemyn, žagaran sudžiūsta, / Ir sudžiūvuspaskuitrainelės’supūsta,/Nebeturisulos,kaikelmoneturi, /Nebesprogstadaugiauirdangunnebžiūri“(p.59).Poetaskviečiamelstis,kad„prašvistųdėlMaskvosgiedrivierosdiena“(p.65). Ištikimybėkatalikųtikėjimuilaikomapagrindiniutautosišliki­mogarantu;jįparyškinagrasikontrastingavizija,kuriojelietuviaieina„blūdųkeliū­tėmsubedieviais“ ir išnyksta išpasaulio (p.63).Tokiastačiatikybėstraktuotėprieš­

197

tarautų ekumenizmo (krikščionių vieny­bės)nuostatoms, jei jąatsietumenuopo­emos konteksto: katalikiška Lietuva, pati­riantistačiatikiškosRusijosagresiją.Kata­likųtikėjimaspasakotojuiyratojepačiojeparadigmojekaipirdidinga„senobė“,tėvųkalba ir papročiai.Tainėrakorektiška ti­kėjimo samprata, žvelgiant iš teologinėsperspektyvos: tikrasis tikėjimas yra galu­tinistikslas,jisnegalibūtilaikomasprie­mone jokiam kitam tikslui siekti, net jeitas kitas tikslas toksai kilnus kaip tautos išlikimasirlaisvė.TačiausociopolitiniameXIX a. Lietuvos kontekste instrumentinėtikėjimotraktuotėbuvolabaisvarbitauti­neisavimonei:priklausydamaRusijaipo­litineprasme,bažnytinėsstruktūrospožiū­riuLietuvapriklausėRomai(Baranauskaspabrėžia:„IrvisurmesnepamesmavierosšventosRymo“,p.51;panašiaisovietinėsokupacijos laikotarpiu tautinei savimoneibuvosvarbiskirtiskatalikybės irateizmokaipsvetimos„religijos“).

Poema Dievo rykštė ir malonė (Anykš­čiai, 1859), sumanyta kaip proginis kūri­nys, apdainuojantis vyskupo MotiejausValančiaus blaivybės draugijų plitimą,pradinęintencijąyraplačiaipranokusi.Duepigrafai, dvi Senojo Testamento citatos,abi iš Pakartoto Įstatymoknygos,nurodopuolimoirpakilimotaškusbiblinėjeizraeli­tųistorijojeirkoduojapoemospasakojimostruktūrą: imituodamas Senojo Testamen­to istorijos sampratą, puolimų–pakilimųkreivėjeautoriusišdėstoLietuvospraeitiesįvykius.Teologiniu žvilgsniu žydų tautosistorija laikotarpiu nuo gamtinės Nojausreligijos iki asmeninės Kristaus religijosyra Dievo apsireiškimo plotmė, Dievo

atsiskleidimo žmogui gramatika, – todėlbiblinių izraelitų ištikimybė sandorai suDievu lemia jų žemiškąją gerovę, o san­doroslaužymas–vergystę,kančias.Dievo rykštės ir malonės autorius šią dieviško„už rankos vedžiojimo“ privilegiją sutei­kiairlietuviųtautosistorijai.Lietuviųvar­gai(karaisukryžiuočiais,valstybėsvidausvaidai, turkų, totorių, švedų antpuoliaiir kt.) interpretuojami kaip Dievo baus­mė, nurodoma ekspresyviuDievo rykštės įvaizdžiu: tai rūstybės šluota, pasirodanti „parvisądangų“irpranašaujantineatšau­kiamą, išskirtinę nelaimę: „bėdą paskuti­nę“,„bėdą[...]pirmarako“(pirmaDievoplanuose numatyto laiko). Girtuoklystėšiojestruktūroje–vienas tautos nuopuolio taškų.Groteskinistradicinėsmoralėssmu­kimovaizdas(„Irjaunosmergiotėspame­tė sarmatą, /Už smarvės čerkelę vainikąir cnatą /Dažnai su žaunieriaiskarčemojpragėrė“) aiškinaAbiejųTautųRespubli­kosnuosmukį(„Seimansuvažiavęšlėktosgirtuokliavo“).

PolitinėLietuvosnelaisvėinterpretuo­jama kaip dieviškoji pedagogika – „sto­jokas“, įtvaras vaikui stovėti – priemonėbrandintitautąjospačioslaisvei:

Vaikeliuiišaugusnereikiastojoko:–Jeiišsižadėjępapročioledoko,SudužėsmaDievomalonėjirbaimėj:IrmumišstojokoištrauksPonasDievas,IšželdysmumlaiksvęlygvasarapievasIrkaiptaukuosinkstuslaikysmumuslaimėj.

Kaiptikišvysmeilękožnammūsųdarbe,Sugrąžinsmumlengvaisenobinęgarbę,Kuriąmumištraukėdarbaimūsųblogi.Iškelsmumgalybėn,sutrupinęsjungą,Irpatsaimumsergėsnuovelniožabangų,Irbusmūsųbuitisramiirpatogi(p.105).

198

Baranauskuireflektuojanttautoskentė­jimus,jomintisskleidžiasibiblinėsišmin­ties„Dievasgriežtaiauklėja,kąmyli“(Žyd 12, 6)erdvėje.Poetasieškolietuviškųkan­čiosproblemosformuluočių,interpretuojaetnografinįlino kančiosmotyvą,kurdamasalegorinįparalelizmą:

Žmonėslinusmirkiairžemėnpakloja,Bet,pluoštąpametę,gražiaisudoroja,Irdrobęišaudępatiesiaantstalo,ĖišmestispaliaiantšelmeniopūstaArbakurpeludėnsuverstisudžiūsta,Jaujospečiunkemšas–sudegaantgalo.

IrmumDievasmirkėpoašaras,kraują;Išklojopovargus,davėpluoštąnaują:Meskimsenąspalį–ištiesmumantstalo...(p.105)

Reikšmingoji Antano Baranausko te­odicėjinio mąstymo žymė yra tautinioorumo,savigarbos,savarankiškumoidėja.Tobulėjimo per kančiąmotyvai formuojapoetinęmintįapievadavimąsiišpolitinėspavergtiespermoralinįirdvasinįaugimą,vidinės laisvės saviugdą. Panašią tautosnelaisvėstraktuotęmatomeirJonoMačiu­lio-Maironio (1862–1932) kūryboje: Lie­tuvatapslaisvatuomet,kaijipati„atbus“;„atbus“ todėl, kad „tiek iškentėjo“ ir kad„Kryžiusgyvatąžadėjo“(JaunojiLietuva,1907)57.Nekrypstama į nacionalcentristi­nętautoskentėjimųinterpretaciją,įlenkųromantizmuibūdingąmesianizmą(Lenki­jakaipnekaltaauka,kenčiantiužžmoni­josnuodėmes,–plg.mesianistinękunigoPetro viziją trečiojoje Adomo Mickevi­čiausVėliniųdalyje,AugustoCieszkows­kio,1814–1894,BronisławoTrentowskio,1808–1896,filosofinęprozą).

57 Maironis, Raštai 2,Vilnius:Vaga,1988,6–7.

5. Teodicėjinė Dievo slėpiningumo refleksija: Šatrijos Ragana, Bernardas Brazdžionis, Antanas Škėma

Marija Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana (1877–1930) neoromantinėje apysakojeSename dvare (1922) interpretuoja bibli­nį prarasto Rojaus archetipą. Rašytojossukurtame dvare buvojama ir bendrauja­ma palaimingai, poetinė intuicija siekiagelminį buvimo namie semantikos klodą(būti namie–būtitarpusaviomeilėserdvė­je), – tačiau pasakotojos dabartyje dvaro(„įsigiedojusio, įsikvepėjusio, įsisvajoju­siosodno“,„senodvaromediniorūmo“58) nebėra, jis – prarastas („Praėjo, pražuvo,išsiblaškė be pėdsako“, p. 351), o jo gy­ventojai matomi retrospektyviai, jie yramirusieji ir biografinėje autorės plotmėjeturijosmirusiųartimųjųprototipus.

Sename dvare–idilėmirtiesrėmuose.Taiprarastųlaimėsnamųpaieška:literatū­rinė anamnezė – sugrįžimo į juos forma.Senojodvarogyvenimasišnyraišpasako­tojospraeities lygtolimapasakiškavizija(„užmiškų,užupių...“,p.233),lygrožiųžvilgsnių audžiamas „senas senas auksosapnas“ (p. 233)59. Ypatingas šios idilėsgrožiskalbaapiepraradimųsielvartąįtai­giau nei kalbėtų tiesioginiai netekčių ap­mąstymai.

KodėlDievasleidžiapernelyganksty­vasmylimiausiųžmoniųmirtis?Įšįklau­

58ŠatrijosRagana,Sename dvare: Apysakos, Vil­nius:Vaga,1969,233.Toliaucituojantapysaką,tekstenurodomas puslapis.

59Plačiaužr.DaliaČiočytė,„Dosnūsliteratūrosirteologijosparibiai“,Aistė Birgerė, Dalia Čiočytė (sud.), Sambalsiai: studijos, esė, pokalbis / Skiriama profesorės Viktorijos Daujotytės-Pakerienės 60-mečiui, Vilnius: Vilniausdailėsakademijosleidykla,2005,407–411.

199

simą Šatrijos Ragana atsako interpretuo­damakrikščionybėstikėjimoaspektus,sudrąsiapoetine laisvenušviesdamagiliuo­siusjųprasmėsklodus.

Sename dvare autorėmoderniai kom­plikuoja tikrovės sampratą klausdama,kas yra tikroji tikrovė. Irusmaterialumastikrąja tikrove nelaikomas: tai „tik iriosformos“,platoniškai įvardijami„nykstan­tieji[būties]šešėliai“(p.365),tiktaiblės­tantis tikros tikrovės atvaizdas, „silpnas,netikras“ jos atbalsis (p. 258). Praeinamidalykai suvokiami kaip nevertingi, – pa­galklasikinęsampratą,joglaimėyravisųgėrybiųturėjimaskartuirtobulai,t.y.ne­prarandamai: „Kad žmonija, žengdamapirmyn, taip ištobulintų visas gyvenimosąlygas ir žmonių santykius, kad žemėjerastųsirojus–kasišto,jeipasiliktųmirtis?Kas iš to rojaus, jei kiekvieną valandėlęgaliunustotimylimųjųasmenų?“(p.362).ŠatrijosRaganasuromantikėspasijosįtai­ga atsisako praeinamybės ir ilgisi to, kasamžina.Apysaka užsklendžiama poetiniuintarpu, kurio centre – naujų namų, arche­tipinio naujo lizdomotyvas:„Dabarjūsvėlvisidrauge– lizdelį / susisukę ten,kamejaunieksneirsta“ (p. 422).Ten – ne vie­ta,betantgamtinėpalaimosbūsena,kuriąBiblijojenurodoprarastoRojausantitipasnaujas Dangus.Antgamtėsuvokiamakaiptikriejinamai,tikrojitėvynėnetikrealumoprasme („pasimatysimenebe sapne, nebešio gyvenimo pussapnyje, bet tikrai [pa­ryškinta – D.Č.], budėdami...“ – p. 364),bet ir teologine žmogaus kilmės bei pa­šauktumoprasme(grįžtama„atgal“:„atgalmėlynojon,beribėntėvynėn“,p.258;mė-lynumasčia–nematerialumo,dieviškumo

simbolis;krikščioniųtapybojemėlynumas yradangaus,Marijosspalva,–plg.apsa­kymo„Mėlynojimergelė“Miriam).

Tikratikrovėyrairartimųjųtarpusaviomeilė, jisuvokiamakaipnepavaldipraei­namybei. Romantiškai vertinama širdies logika:širdisregidvasinėsbūtiesslėpinius(„Oširdisįžvelgiaįtąneįžvelgiamąjąšalį,oširdisžino,kodėlirkaip“)ir„žino[...],kadmeilės ryšiai netrūkstamirus“. Inter­pretuojamagyvųjų irmirusiųjųbendravi­moidėja:„Siela,išerdvėsirlaikodėsniųišsivadavusi, nuregi dabartį ir ateitį, – irkaimaterijaapmiršta,osielosgaliosnesą­moningaiveikiajosgelmėse,–nusileidžiaišantžemiškųsričių,mylintiirrūpestinga“(p. 364). Šventųjų bendravimo dogmosinterpretacijayrakūrinioteodicėjinėsmin­tiesaspektas:Dievoleistamirtismylinčių­jųneišskiria.

Irvisdėltomirtisyramirtis,pagrindi­nisegzistencijospriešas.KūrinioMamatėsmistinissapnas(poetinėamžinojogyveni­mosuteikimomirusiųjųsielomsalegorija,p. 349–351) interpretuoja krikščioniškąjąišganymo sampratą: išganymas kaip ap­saugojimas nuo (amžinosios) mirties, iš­gelbėjimasišmirties.IšganomojiKristausmisija populiariai vadinama išgelbėjimuiš nuodėmės, tačiau teologiniu požiūriunuodėmė ir mirtis yra ekvivalentės sąvo­kos.VisaBiblijasutelktatiesmirtiesvieš­patavimožmogauspasaulyjeįveika,visasBiblijosknygasvienijapamatinėnaratyvi­nė linija, nuo gyvybės medžio praradimo pirmojoje (Pradžios) knygoje iki naujo gyvybės medžio atgavimo paskutiniojoje(Apreiškimo Jonui) knygoje plėtojant in­trigą:kaip,nepažeidžiantžmogauslaisvos

200

valios,išspręstijomarumoproblemą,grą­žinti jam amžinojo gyvenimo galimybę.Apaštalo Pauliaus laiškai skelbia: „Kaippaskutinis priešas bus sunaikinta mirtis“(1 Kor 15, 26), „Mirtis jam [Kristui] ne­beturi galios“ (Rom 6, 9). Sename dvare autorė kartoja žemaitišku knygnešio Le­vanardos balsu: „Ir toumet ateis viešpatsJiezusKristusir,visusprikielįs,sunaikinspaskutinį vargą – smertį“ (p. 357). Šiosapaštalo Pauliaus frazės yra intensyviaiprovokavusios literatūrinęmintį.1933m.Dylan Thomas (1914–1953) parašė stip-rios įtaigos eilėraštį „Ir mirtis nebeturėsgalios“ (And death shall have no domi-nion);eilėraštįyravertęsTomasVenclova(„Irnebusmirtieskaralijos“60).Algiman­toMackaus(1932–1964) lyrikosrinkinysChapel B (išl. 1965) tragiškąmirtį inter­pretuoja kaip katastrofiškos egzistencijosmetonimiją; poetas kuria intertekstualųdialogą su bibliniu mirties įveikos skel­bimu, su Dylano Thomaso interpretacijair formuoja iššūkį krikščionybės vilčiai:„Ir mirtis nebus nugalėta“ (rink. Chapel B, „Triumfališkoji“)61.Metafizinį skundądėl egzistencijos pamatinio apleistumo irnužeminimoMackusdrastiškaiartikuliuo­ja avarijos sutraiškyto kūno įvaizdžiu irmirties omnipotencijos vaizdu. Mackausfrazė„mirtisnebusnugalėta“yrametafizi­nėprovokacija,motyvuojamamaksimaliaiatviroreliginiodialogo.

ŠatrijosRaganospasaulėvokayragiluskrikščionėstikėjimas,tampantisbeveikži­

60 Žr. Tomas Venclova, Balsai / Vertimai iš pasaulinės poezijos, Southfield, Mich.: Ateitiesliteratūrosfondas,1979.

61Algimantas Mackus, Ir mirtis nebus nugalėta, Vilnius,1994,164.

nojimu („žino širdis“).Tačiau net beveikžinojimasnėražinojimas.Tikėjimo/žino­jimo skirtį reflektuoja Sename dvare pa­sakotoja:viliasi,kadamžinybėje įsitikinstikėjimoteisingumu:„kaipTomasViešpa­tiesžaizdaskaipalytėjo,/sušuksiu,laimėjskęsdama:Mamate mano!“ (p. 423; plg.Jn 20, 19–29).Senamedvareteodicėjayraviltis,kaderdvėlaikis,kaipnykimasirpra­radimas,–taidarneviskas,o„tikmomen­tas“(p.363),amžinybėskonteksteturintisslėpiningąprasmę.

Apsakyme „Ant Uetlibergo“ (1914)Šatrijos Ragana cituoja Julijų Slovackį(1809–1849): žemiškojoje būtyje žmo­nės „siuva kilimą, iš blogosios pusės į jįžiūrėdami“62. Slovackio mistinis kilimas, egzistencijos ir transcendencijos ribosalegorija varijuoja barokinę metafizinėsteatrouždangosmetaforąirplėtojamintį,kad žmonijos istorija regi blogąją kilimopusę, kurioje siūlai netvarkingai išsidrai­kę.Tačiau kitoje pusėje visa susiklosto įharmoningą raštą: Dievas „pagal vienin­telįKristauspavyzdį /visažemėjeriša irrašo“;originaloteksteesamareikšmingosdviprasmybės:daiktavardiswzόr nurodo ir pavyzdį,irraštą,–tadKristusyrapavyz­dys ir raštas63. Šatrijos Ragana kontrastątarpkalnoviršūnėsirnuojosmatomųže­mumų interpretuoja kaip dvipusio kilimoekvivalentą: „O aš čia, tose aukštybėse,jautaiparti‚gerosiospusės‘.Vaidinasjaumangražių gražiausias kilimo raštas, au­

62 Šatrijos Ragana, Irkos tragedija: Novelės.Vaizdeliai.DramaPančiai,Vilnius:Vaga,1969,301.

63 „Podług jednego Chrystusa wzoru /Wszystkona ziemi wiąże i pisze“, – eil. „O Lenkija mano! Tupirmoji pasauliui…“ („O Polsko moja! Tyś pierwszaświatu…“).

201

sysjaugaudostebuklingąsimfoniją,dan­gaus spalvų dainuojamą.Matau jau, kadkiekvienastųtolimųjųpakalniųskausmaspražystakilimepuikiausiapurpurinerože,suskamba simfonijoje stebuklingiausiuakordu.“ Gyvenimo – audeklo alegorijaŠatrijos Raganai yra kančios refleksijosatrama.Gyvenimopabaigoje,1929m.ba­landžio13d.,jirašėlaiškeJaninaiTumė­nienei: „Mes, menki padarėliai, matomešioje žemėje tikvieną,blogąjągyvenimoaudeklopusę.Rodos,visitiesiūlaitaipbeprasmės ir be tikslo painiojas. Čia skau­dūs raudoni, čiamalonūsmėlyni, čia vėlnuobodūs pilki... čia laimingi auksiniai...Bet pamatysime gerąją pusę anoje pusė­jeatsistoję,visąraštotikslumą,prasmęirgrožį.“64Kaipbiblinėse Išmintiesknygo­se,atpažįstamaapvaizda,mylintisDievas,prisidengęs anoniminės įvykių slinktieskauke.Tikima,kadgyvenimas tik atrodoesąs„beprasmėsirbetikslo“.

Dėmesingumas Slovackio mistiniokilimo alegorijai yra Šatrijos Raganos irCzesławoMiłoszo(1911–2004)tekstųsu­sitikimoerdvė.Miłoszopoezijojematomemodernų Slovackio alegorijos variantą:beprasmį žmonijosknibždėjimąmetafori­zuojajudrausorouostokoridoriausvaizdas;jofonereflektuojamateologinėprasmėsdi­mensija: „Grubi i chudzi, starzy imłodzi,oniione/Niosącswojetorbyisakidefilująkorytarzem lotniska. / Inagleczuję, że toniemożliwe,/Żetotylkozłastronajakiegośgobelinu/Iżezaniąjestdruga,wyjaśniają­cawszystko“(„Storiirploni,seniirjauni,

64 Šatrijos Ragana, Laiškai, Vilnius: Vaga, 1986,476.

jieirjos/Nešdamisavokrepšiusirrankinesdefiliuojaorouostokoridoriumi./Irstaigaimujausti,kadtaineįmanoma,/Kadtaitikblogoji pusė kažkokio gobeleno, / Ir kadesama kitos, kuri paaiškina viską“, – eil.„Suvokimas“).65 VėlyvojiMiłoszo lyrikagerosios gobeleno pusės įvaizdį transfor­muoja įpamušalą: po paviršiniu audeklu slypintį gilesnįjį sluoksnį, transcendenti­nėssferosmetaforą:„Kainumirsiu, išvy­siupasauliopamušalą./Išvirkščiąjąpusę,esančiąužpaukščioskrydžio,kalnoirsau­lėlydžio, / Kviečiančią perskaityti tikrąjąprasmę. / Kas nesutapo – sutaps. / Kasbuvonesuprantama–bus įminta.“Pasiti­kėjimas būties prasmingumu išbandomasjį provokuojančia abejone: „–O jei nėrapasauliopamušalo?/Jeistrazdasantšakosvisaineženklas, /Tikstrazdasantšakos,jeidienairnaktis/Keičiavienakitą,nesirū­pindamosprasme,/Irnėraniekožemėje,tikšižemė?“(eil.„Prasmė“).66

Pasaulį, kuris neturėtų „pamušalo“,Šatrijos Ragana kategoriškai atmestų:„Kaipgyventisutokiutikėjimu?Nesjuktai taip pat tikėjimas, tik atvirkščias.Ka­dangi mūsų pojūčiai neduoda įrodymų,jog dvasia egzistuoja be kūno, tai tikimeją žūvant drauge su juo.Kas per košma­ras toks gyvenimas! Žinoti, kad kiekvie­nastavoširdiesplakterėjimas–taižings­nis į tąniekybę irpuvėsius,kuriuosežustavo intelektas, tavo valia, tavo jausmai.Irnėrapasaulyjegalios tiemsžingsniams

65 CzesławMiłosz,Nieobjęta ziemia,Paryż:Insty­tutLiteracki,1984,73.

66 CzesławasMiłoszas, „Prasmė“ /VertėDanutaBalašaitienė, Literatūra ir menas 3318, 2011 02 11, http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=17686.

202

sustabdyti. Jei taip, taigeriau sako tiebegalokoktūsmanžodžiai, kadgeriaubūtigyvušunimi,negupadvėsusiuliūtu.Kaipman gaila, kaip gaila taip tikinčių žmo­nių! Nėra pasaulyje nelaimingesnių užjuos.Nesnors irnelaimiųkalnaiprislėg­tųžmogų,jeijistiki,kadvisosjosatsverskažinkamekažkokiąsvarstykliųlėkštęirkadtasjožemėsgyvenimastėrajobūviovienas momentas, – tai juk jis negalibūti galutinai, be vilties, nelaimingas.Viena žinau: kad aš netikėčiau, jog taitiktai momentas, niekados nesutikčiautaip merdėti kas valandą per ilgus me­tus,taiptekinabėgtiįniekybę,bettuojaunutraukčiautobeprasmiogyvenimosiūlą“ (p. 362–363).Miłoszas eilėraštyje „Pras­mė“ ateizmą traktuoja panašiai: iškalbiadalelyte jei implikuoja ateistinio tikėjimo sampratą:„jeiirtaipbūtų“,–niekasišgy­vųjųnegaližinoti,kaipyra.TačiauMiłoszosubjektoreakcijaįbūtiesbeDievogalimy­bęyranedesperacija,otikėjimaspoetiniožodžiogalia:„Jei ir taipbūtų, taivis tiekišliks/Nedrąsiųlūpųkartąpažadintasžo­dis– /Nepavargstantispasiuntinys,kurisbėgairbėga/Įžvaigždynųlankas,įgalak­tikųsūkurius/Irpriešinasi,kviečia,šaukia.“67 ŽvaigždynaiVakarųliteratūroje–archetipinėdieviškumoplotmė.Poetinisžodis,nenuils­tamaiieškantisprasmės,siunčiamas/adre­suojamaspliusoarminusoženklupažymė­tai transcendencijai, yra metafizinis iššū­kis, protestas prieš beprasmybę. Trapaus žmogiškumo ir transcendencijos jungtispersmelkiavisąŠatrijosRaganoskūrybostikrovę:„Iškurmanyje,peleneirdulkėje

67 CzesławasMiłoszas, „Prasmė“ /VertėDanutaBalašaitienė, Literatūra ir menas 3318, 2011 02 11, http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=17686.

tarppelenųirdulkių,tasamžinybėsjaus­mas?“(p.365).

Bernardo Brazdžionio (1907–2002)poezija, plėtodama individualios, asme­niškosdievoieškosmotyvus, aktualizuojateologinį žmogiškosios kančios dalyvavi­mo išganingoje Kristaus kančioje slėpinį(plg.Kol 1, 24: „Savokūnepapildau,kodartrūkstaKristausvargamsdėljoKūno,kurisyraBažnyčia“):

Irvienąmaldąbetariasustingęlūpos:–AveCrux!..“68

Lietuviųtautoskentėjimai,patirtikaroirokupacijosmetais,Brazdžionioįvardija­mikaipnekaltakančia,implikuojantgeo­politinęprasmę:„Nuimkšiąlemtįrūsčią/Irmūsmažųužsvetimasdidžiųkaltesne­bausk…“(eil.„Tremtiniomalda“,p.211).Sovietinio tautos genocido („komunizmodiktatūros“, p. 509) kontekstuose teodi­cėjiniai klausimai formuluojami atvirai irkonkrečiai. „Nuoskaudų psalmės“ (rink.Vaidila Valiūnas, 1982) strofos kompo­nuojamos kontrasto principu. KiekvienosstrofospradžiojemetaforiškaiįvardijamasDievosavybiųaspektas,varijuojantbibli­nių psalmių poetiką („tau nėra užtvankųcementoirplieno,kuriųtuneperžengtum“,„tuneleidi,kadbetavožiniosnukristųne­nuvytęsputinožiedas“,„tuapgaubiteisųjįmalone“...).ŠiaiDievovisagalybės,visa­žinystės ir meilės temai oponuoja tautosnekaltųkentėjimųtema.JiartikuliuojamaSibirotremtiniųirkankinių,laisvėskovo­tojųbalsais:

68 Bernardas Brazdžionis,Poezijos pilnatis, Viln­ius:Sietynas,1989,p.245.Toliaucituojant iš šio lei­dinio, tekste nurodomas puslapis.

203

Betkurtubuvai,Dieve,kaimirtieslavaužlie­joLietuvos vieškelius ir takus, kaip raukšlesant motinos veido?[...]Betkurtubuvai,Dieve,kaikalėjimusužpildėtavoištikimaisirtavetikinčiaisiais?[...]Bet kur tu buvai, Dieve, kad neužkopei antŠatrijoskalno,kadneperplaukeiNemuno,Ne­ries,Nevėžio,kaitavęsšaukiausi,maneimantnuožagrės?[...]Betkurtubuvai,Dieve,kadmūsųpasėlįsutry­pėtankaisvetimųjų?[...]Betkurtubuvai,Dieve,kadmūsųnekaltasšei­mas,motinas ir kūdikiuspravirkdė anąnaktįsiaubingą?[...]Bet kur tu buvai, Dieve, kad šaukdamies tavo vardosprogdinamuosbunkeriuosmirėlaisvėskovųpartizanai?[...]Betkurtubuvai,Dieve,kaijiemuspersekiojo,gaudė,teisė,kankinoirįmirtiesnasrustrėmėtuos,kurietavovardąantlūpųnešiojo?[...]Bet kur tu buvai, Dieve, kai tavo tarnus ku­niguspersekiojo,kaisuėmėvyskupusTeofilįMatulionį,Bučį,Ramanauską...

Psalmėspabaigojevisibalsaisujungia­miįDievogarbinimoirpagalbosprašymochorą. Anaforiškai išryškintasis skundas„Betkurtubuvai,Dieve..?“transformuo­jamasįtikėjimoišpažinimą:„Tuesi,kursesi, dangausDieve, tu buvai, kurs buvai,žmogausDieve,tubūsi,kursbūsi,VisatosDieve...“(p.525–527).Tarpabiejųfrazių(„Bet kur tu buvai“ ir „Tu esi“) kūrinyježiojielipsė,iršiosemantiniošuolioerdvė­jekuriamasteodicėjinisatsakymas:tikėji­masyrabūtenttikėjimas,tikimanesuradusteologiniustautoskentėjimųpaaiškinimus,o nepaisant paaiškinimų neradimo. Eilė­

raštyje„Tikėjimas“ (rink.Po aukštaisiais skliautais,1989)pernelaimėseirkančio­seišpažįstamą(pasi)tikėjimąDievovaliosteisingumu nurodoma tikėjimo esmė (ti­kėti–taitikėtiišbandymuose ir nepaisant išbandymų):

Irkaižemędengiadebesys,kaimirtimiŽiežulažiemavisasgėlesapsninga,–Tikimtėviškėsdienųateitimi,TikimViešpatiesvaliateisinga(p.597).

Dievo valia suvokiama kaip persmel­kiantipasaulyje tvyrantįblogį irpasaulioistorijąkreipiantigėriolinkme.Šiojivizijaneoromantiniopoeto–pranašoregimaproją neigiančius pasaulio istorijos ženklus,proarchetipinęmetafizinęuždangą, kurios prasmėintensyvinamaikiužtvaros:

IrproužtvarązenitiniųpatrankųAšregiuJoTaikaitiesiančiąJoranką,Jopalaimaikadsukluptųvisosšalys,Kadateitųjolėmimasvisagalis!..(rink.Iš sudužusio laivo,1943,eil.„Griūvasostai“,p.176)

Neotomistinis Brazdžionio mąstymasturi ir agnosticizmo bruožų: ryški Dievokaip neišsemiamo slėpinio, gelmės sam­prata. Dievą metaforizuoja „nežinomossielos“įvaizdis(eil.„Nežinomasiela“,rink.Krintančios žvaigždės, p. 100): daroma aliuzija į biblinį apaštalų laikų kontekstą,kaiAtėnųauditorijaiKristus skelbtaskaip„nežinomas Dievas“ (Apd 17, 22–24), – formuojant užuominą, kad moderniamžmogui krikščionybės Dievas yra nema­žiau„nežinomas“.Religinio kontakto ne­pavykstaverifikuoti,religinėsavivokagalibūtiklaidinga,omalda–klaidžiojantiša­liaDievo:„Galkalbinukažinkąnepažįsta­mą,neKristų?..“(eil.„Numesiupaskutinę

204

nuodėmę“,p.66).Implikuotasautoriussu­klūstatiestikėjimo/žinojimoskirtimi,nu­rodydamas tikėjimo sampratoje glūdinčiąsubtiliąneperžengiamąribątarpklausimoirgalimoatsakymo.

Antano Škėmos (1911–1961) kūry­boje Dievo samprata rekonstruojama išegzistencinėspatirtiesduomenų,ryškėjantmodernizmo pasaulėvokos dominantei –gnoseologijai:kągalimesuvoktiapieDie­vą,patirdamitokią,onekitokiąegzisten­cinętikrovę?

Škėmos kūriniai egzistencinę tikrovęinterpretuojafilosofinėjemoderniojopesi­mizmoperspektyvoje.Klasikinistriaukštispasaulėvaizdis–pragaras,žemiškojibūtisirdangus–Škėmoskūriniuoseteturivienąaukštą, abiejų žemutinių aukštų (pragaroiregzistencinėstikrovės)junginį.Varijuo­jamaegzistenciniopragarosamprata:tarpmetafizinės tikrovės ir šiapusybės nėraaiškios ribos („Apokaliptinės variacijos“,rink. Šventoji Inga,1952).Pragarosampra­tąkonkretinareinkarnacijosleitmotyvas,–reinkarnaciniai ratainaratyvostruktūroje,ironiška reinkarnacinės amebos metafora (Izaokas,1961,irkt.).ReinkarnacijaŠkė­mos kūriniuose neturi viltingos „gyveni­mopogyvenimo“prasmės:atvirkščiai, jiplėtojametafizinėsneviltiestemą.Škėmosteologijoskontekstemetafizinęneviltįpa­radoksaliai sudaro mirties kaip nebūtiesnebuvimas: negalimybė numirti ir liau­tis egzistavus. Egzistenciją patiriant kaippragarą,mirtis atrodokaip išsivadavimasiš pragaro kančios, tačiaumirties „nėra“,tadnėraišėjimoišpragaro.Metafizinėvil­tisŠkėmospersonažųparadoksaliaisuvo­kiamanekaipamžinojogyvenimo,okaip

mirties(visiškoišnykimo,grįžimoįnebū­tį) viltis. Ši mirties viltis laikoma Dievopažadėta ir netesėta: „metafizinismelas“,kaip priekaištingai teigiama apysakoje Izaokas69.Keliaprasmismirtiesnegalimy­bės leitmotyvas pirmiausia yra ne pasau­lėvaizdžiolygmenų,oegzistencinėspatir­ties komentaras, potekstėje formuojantisretorinįklausimą:kokiayratojipatirtis,jeijos kontekste galutinė mirtis atrodo kaipgeidžiamybė.GyvenamąjąepochąŠkėmayraapibūdinęskaip„košmarišką“,kuripa­sireiškia„pergalutinįžmogausnuvertini­mą,iršiosepochosbūdingiausiojiapraiška–rusiškasiskomunizmas“70.

Svyruojant tradicinio pasaulėvaizdžiokontūrams, abejojama metafizine harmo­nijosatkūrimogalimybe(„Kokiomissiūlė­misbussusiūtosvisosskylės“,–Izaokas, t.1,p.457;plg.IvanoKaramazovoteodi­cėjiniuspriekaištus)irradikaliaitikrinamatradicinėDievo samprata.Novelės„Nak­ties tyla“ (rink.Nuodėguliai ir kibirkštys, 1947)pasakotojasspėja:galbūties lėmė­jasyra„Tas,kurisprakeikia“(irdrastiškaižuvusieji klaidžioja nakties vaiduokliais,„neramūs irpomirties“, „prakeikti irpa­tys nežino už ką“). Prakeikia tasai, kuris„mėgstakančią“,– ironiškaiapverčiamasKristauskančiosmotyvas,travestijakurianekenčiančiojo,okankinančiojoDievoko­notaciją.GalpasaulįvaldoRytųdualizmotamsusis dievas, keršijantis žmogui, kaipšviesiojoatspindžiui.Dievas„sėdiaukštai,

69 Antanas Škėma, Rinktiniai raštai 1, Vilnius: Vaga,1994,457.Toliaucituojantiššioleidinio,tekstenurodomas tomas ir puslapis.

70 Antanas Škėma, Rinktiniai raštai 2, Vilnius: Vaga,1994,477.

205

aukštai, aukščiauužblankias žvaigždes“,jis „didelis ir galingas“, tačiau jis netginėra abejingas žmogui, kaip deistinis de­miurgas:ŠkėmoskūrinioDievasneabejin­gaipašaipiaistebižmogauskentėjimus irjaismėgaujasi.Virtinėmotyvųartikuliuojaokupuotos šalies žmonių kančią: nekaltaikenčia vaikas (atskiriamas nuo motinosperbombardavimą),Sibirotremtinys(ne­tenka rankų „tolimoje šiaurėje“), partiza­nas(merdi„tavošaliesmiške“po„lieknakaip septyniolikmetė egle“). Universaliteodicėjinė nekaltos kančios problemikanovelėje įgaunakonkretųpolitinį aspektą(t.1,p.30–33).

Metafizinės valios tikrovė Škėmospersonažųsuvokiamakaipdemoniškapo­litinėdiktatūrasulakoniškaisnemotyvuo­tais ir neaiškinamais nuosprendžiais, sutvarkingais, nepriekaištingos elegantiškosišvaizdosparankiniais.Vienavelnio trak­tuotėsformųVakarųfolkloreirliteratūrojeyra džentelmeniškovelniofigūra,ironizuo­jantinuodėmėspatrauklumovaizdinį71, ir šiaivelniosampratosparadigmaipriklausoskrybėliuotas vakaruškų šokėjas lietuviųliaudies pasakose. Demoniškųjų Škėmospersonažų nuglaistyta elegancija šmaikš­čiai varijuoja džentelmeniško velnio ar­chetipą(skrybėlėtasVyras, kuris ilgai tyli pjesėje„ŠventojiInga“;„džentelmeniški“ir„inteligentiški“beprotnamioprižiūrėto­jai apysakoje Izaokas: „Trys sagos, siau­roskelnėsirkaklaraiščiai,batųsmaigaliai,trumpa šukuosena,odiniai laikrodžiųdir­želiai“, t. 1, p. 486).Kurdamas piktavalį

71 Žr.J.C.Hallmanirkt. tyrimus(J.C.Hallman,The Devil is a Gentelman: Exploring America’s Reli-gious Fringe,NewYork:RandomHouse,2006).

valdovą bei tvarkingai kostiumuotus jotarnus, autorius kuria egzistencinį „galu­tinio žmogaus nuvertinimo“ komentarą:žmogusnuvertintastaip,tarsijuomanipu­liuotųmetafizinistotalitaristas.

Novelių triptikas „Olofernas“ (1950–1951) interpretuoja biblinį pasakojimąapie senovės žydų drąsuolę Juditą, kuri,asiramsapgulusBetuliją,sudrausminatau­tiečiųpaniką,nueinaįasirųstovykląirjųvadoOloferno(arbaHoloferno)akivaizdo­jeapsimetanorintipadėtiasiramsgreičiauįveikti žydus; vėliau, asirams puotaujant,JuditaliekavienasunusigėrusiuOlofernuir nukerta priešui galvą. Juditos paveiks­lasnekartąinterpretuotasmene:tapyboje(Alessandro Botticelli, 1470; Giorgione,1504;Titian,1515;VicenzoCatena,1520;LucasCranach, 1530; Caravaggio, 1599;CristofanoAllori,1613,irkt.),architektū­roje(Chartreskatedrosfasadas),muzikoje(WolfgangAmadeusMozart,LudwigvanBeethoven), literatūroje (Dante,GeoffreyChaucerirkt.).

Škėmą domina ne herojiškoji Judita,o neigiamas personažas Olofernas. Mo­derniosioms biblinių antagonistų inter­pretacijoms būdinga pabrėžti tradiciškaineigiamo personažo nevienprasmiškumą,kvestionuoti biblinę gėrio / blogio per­skyrą72.ArchetipinisOlofernasyra tripti­koautoriaus identifikacija. Išryškindamasbeviltiškus Oloferno siekius užkariautisvetimą šalį, bėglį nuo sovietų agresijosŠkėma su skaudžia autoironija traktuojakaip emigrantą, besikėsinantį į svetimą

72 Plg. Vinco Krėvės dėmesingumą Erodo, Judopersonažamsapysakoje„Dangausiržemėssūnūs“.

206

žemę (groteskinėbežemio savimonėsva­riacija).Autoriui utriruojant žingsnių lei­tmotyvą (novelės „Žingsniai ir laiptai“,„Pasivaikščiojimas“), išeivio iš tėvynėsfigūraįgaunaplatesnęmetoniminęžemiš­kosiosegzistencijos(homo viator)prasmę.ReikšmingaVytautoKavolioįžvalga,kadmodernioje civilizacijoje politinė tremtissimboliškai sutelkia, išryškina bendrąjį,koneuniversalųjįžmogaus„nužeminimą“,todėl konkreti tremties patirtis bendresneprasme yra svarbi kiekvienam73.Pastebė­kime,kadanglųkalbaembasement–„nu­žeminimas“–dviprasmiškaireiškiairnu­žeminimąkaippaniekinimą,iratplėštumąnuo žemės, prigimties, t. y. nužeminimąkaiptremtį.

Olofernas–personažas,kuriotykomir­tis.Triptiko novelėje „Nostalgija“ kurda­masmirtiesvaizdą,Škėmaįpirmąjįplanąiškeliaklastosaspektą.Dožo žudiko perso­nažas(Juditosfigūrosekvivalentas)slepiaveidąpokauke.Filosofiniamesusvetimė­jimo / vienišumo kontekste kaukė meta­forizuoja klastą. Originali Škėmos varia­cija: tojikaukėyradomino.Kūrinio„aš“įžudikopersonažąkreipiasimetonimiškaisakydamas„Domino“,ošiskreipinys,at­sidūręsgretabibliniovardo(„Esupatsti­kriausiasOlofernas,Domino!“),įgaunare­liginiokreipinioDomine(lot.„Viešpatie“)konotaciją.TadDievoįvaizdistravestina­mas iki žudiko personažui ekvivalentinioįvaizdžio. Novelės žmogaus tyko ne tikveidmainiška Judita („Nuplėšk vienintelįkartą savo kaukę, mano Judit...“), ne tik

73 Vytautas Kavolis, Žmogus istorijoje, Vilnius: Vaga,1994,p.70.

kaukėtasžudikas,betirmetafizinisvaldo­vas,pasislėpęspoklastingakaukeirasoci­juojamassumirtimi(„Pabučiuokirsunai­kinkmane,Domino!“).Apiemirtįkūrinyjekalbama atsainiai, šlagerio stiliumi, vėlgisuironija,varijuojantžmogausgyvenimoirmirties nuvertinimo temą; nuvertintojosavimonei transcendencijaatrodoklastin­gairezgantipikta(t.1,p.247,250).

KrikščioniškojiDievoapvaizdos idėjaŠkėmos apibūdinama kaip „Geometrinisfokusas. Apskritimas trikampy. Neišspren­džiamas uždavinys“ („Alter Postweg Nr.16“, t. 1, p. 213).Teodicėjinis klausimasžaismingai improvizuojamas: trikampį(dieviškosios trejybės simbolį) ir trikam­pės akies apskritą vyzdį (trikampė akissimbolizuojaapvaizdą,apskritimas–iko­nografinėtobulumonuoroda)Škėmainter­pretuoja kaipmetaforinį neišsprendžiamągalvosūkį,teigdamas,kadmylinčioirglo­bojančioDievosampratosniekaipneįma­noma „išspręsti“, t. y. suderinti su egzis­tencine patirtimi.

ApvaizdosrebusometaforaŠkėmosli­teratūriniomąstymoplotmėjegretaironiš­kosiosturiirtiesioginę,pažodinę(literatū­roskritikaivisadaaktualią)prasmę:Dievosamprata–ištiesgalvosūkis:jisudėtingairtodėlvengtinajossimplistinioredukavimopavojaus. Apysakos Izaokas fragmentasgretina dvejetą religinės prasmės vaizdų:televizijos laidą apie biblines giesmes irvirštelevizoriausekranokabančiąlitogra­fiją, kurią personažas interpretuoja kaipvilko maldą, – ir intertekstualiai komen­tuojasupaprastintąreliginįmąstymą:

Ašlabaimėgstuteleviziją.Manvisainesvar­bu,kasrodomairkaiprodoma.Svarbu–ga­

207

liuramiaikvėpuotiįlitografiją,kurikyboviršjuodoaparato.Tenjuodasvilkaskaukia,žiū­rėdamas į baltą delčią, dryžuotomis kojomispasiglemžęsbaltą, švarutėlį kaulą. Jis kaukiadelčiai,DangiškajamKaului,VisųVilkųSim­boliui. Jis kaukia: tik tas yra Šventasis Kaulas, kurionegraužiau,kurioniekadnegraušiu!Šį rytą gulėjau studijoje kurį laiką, gal apiepusvalandį, negatyviniamegalvojime ir sten­giausisuprasti,kadantimaterijapriešpastatytamaterijai, kad antipodai tėra skirtingais + –ženklaispaženklinti.Šįsvarstymąiššaukėrie­bi,negraži,nebejauna,švarutėlegerklenegrėiršvarutėlėsišvaizdosbebalsispastorius,kurisaiškinobiblijiniųgiesmiųreikšmęnegrėsinter­pretacijoje.Manbuvoaišku:šieantimateriniaipastoriauspasirodymai tebuvo reikalingidai­nininkėspoilsiui.Irašnukreipiauakisįvilkolitografijąantsienosir,kolpastoriusaiškino,kas buvo tobulai giesmininkės neišaiškinta, klausiausiaiškiainegirdimo,tobulainupaišytovilko kaukimo įDangiškąjįKaulą: neapleiskmus,Viešpatie,priglausk!(t.1,p.455).

Negatyvo metaforos plėtotė (juodasaparatas,juodasvilkas,baltadelčia,baltaskaulas...)artikuliuojanegatyvinio galvoji-movaizdą(žodžiųžaismaskuriaprasmėsnetikėtumą: negatyvinis galvojimas – nenihilistinis, o supaprastintas). Ironizuoja­mas polinkis mąstyti kategoriškai, abso­liutiniaisdydžiais:pliusas–minusas,ma­terija–antimaterija,–autoriuinetiesiogiaiįspėjant,jognebėraaiškiaijuodosneibal­tosspalvos.Ironiškaikartojamastobulumo motyvas(Škėmaibūdingaglotniųpaviršių,elegantiškosišvaizdos,prieveiksmiolabai, aukščiausiojolaipsniobūdvardžiųirbūdoprieveiksmiųtravestinėtraktuotė):tobulas(ne)išaiškinimas, tobulas nupaišymas su­ponuojamintį,kadteologiniųslėpiniųneį­manomaneiišaiškinti,neiatvaizduoti.

Ir kitur apysakoje Izaokas nurodomas Dievosampratosišsprūstamumas.Grotes­

kiškai varijuojamas evangelinis pasako­jimas apie apaštaląTomą, norėjusį empi­riškai įsitikintiprisikėlusiojoKristauseg­zistavimu(anotŠkėmospersonažo,„įkištiranką“ į Viešpaties „didžiulę žaizdą“ irtuomet jį tikėti, vadinti „Tėvu ir Valdo­vu“,t.1,p.468).NetikėtaKristausvardodaugiskaitaironizuojatiražuojamąreliginįkičą kaip žmogiškumo projekciją: „ne taišventieji,netaiKristūs,baisiaižmogiški...“(t. 1, p. 459).Autorius netiesiogiai dėstoreikšmingus teologinius akcentus: siekda­masDievąapčiuopiamaiįsivaizduoti,žmo­gustolstanuoDievoirsusiduriasustabu.Apysakojematytinegatyviosios literatūri­nės teologijos apraiškų: vengiama kalbėtiapie Dievą tokiais žodžiais, kurie siektųnusakytijoesmę.Škėmosironijaatitolinametafizinį slėpinį, apsaugonuo redukavi­mo, nuo konkretaus sąvokinio apibūdini­mo, paryškindama tarpą tarp subjekto irpatiriamojoslėpinio.

Izaoko autorius implikuojamoderniosreliginės askezės ir žmogaus, kaip religi­nio santykio dalyvio, orumo prasmes. Am­bivalentinėAndriausGluosniofrazė„Ka­daiseašžinojau[...]gerąjįDievulįvisuosepavidaluoseirvisaisatvejais“(t.1,p.454)netikužmenanusivylimątradicinekrikš­čionybės Dievo samprata, ironizuodamatautostradiciniotikėjimovaizdinius,–betir (auto)ironiškai traktuoja instrumentinįreligingumą,kaiišDievo„visaisatvejais“tikimasitarsikokios„greitosiospagalbos“.Groteskinistokioprašytojiškoreligingumošaržasyralitografijosvilkomalda.

Škėmoskūriniųradimosimetutradici­nio religingumokvestionavimas šokiravodaugelįskaitytojų.Žvelgiantišliteratūros

208

teologijosperspektyvos,skvarbiegzisten­cinėintrospekcijayrareikšmingaliteratū­rinėsdievoieškosforma.

Pasaulioneteisingumoįspūdįinterpre­tuojantys literatūros kūriniai nepateikiapakankamo teodicėjinio paaiškinimo. Jonėra ir teologijoje. Tačiau esama įvairiųfilosofinių ir teologinių aiškinimų, kuriejei ir nesuderina galutinaiKūrėjomeilės,teisingumo, visagalybės su egzistencinepasauliopatirtimi,–taibentjauišryškinatą aplinkybę, kad ne tik teodicėja, bet irantiteodicėjayragilioji tikėjimoakto ap­raiška.Arba„atmestiviską“(perfrazuojantCamuspersonažožodžius),arbatikėti,kadprieštaringi pasaulio (ne)tvarkos aspektaitokietikatrodo,stingantduomenųsuvok­

ti visumą ir jos teleologinį sąryšingumą.Literatūros teologija, pasaulėvokinius iš­šūkius reflektuodama egzistencinės patir­ties perspektyvoje, išryškina dievoieškosdramatizmąirpasirinkimolaisvėssvarumą.Lietuviųliteratūrosteologija,universaliuo­sius teodicėjinius laisvos valios ir Dievoslėpiningumo apmąstymus derindama suistorine tautinės bendruomenės patirtimi,Lietuvosokupacijųirtautosgenocidokon­tekstuosepabrėžiaindividoirtautosvidinės(moralinės ir dvasinės) srities primatą. Iš­orinė tautoskentėjimųpriežastis (užsieniovalstybiųagresija)įvardijamakaipakivaiz­di,tačiauieškomagilesniųjųlaisvėsprara­dimo priežasčių (baranauskiškasis „stojo­kas“)irbrandesniųreligingumoformų.

Gauta:20120719 Autorės adresas:Priimtapublikuoti:20120928 Vilniausuniversiteto

LietuviųliteratūroskatedraUniversitetog.5,LT-01513Vilnius

El.paštas:daliadal13@takas.lt

Theodicyisaphilosophicalandtheologicalattemptto reconcile the traditional divine characteristics of omnibenevolence, omnipotence, and omniscience withtheoccurrenceofevilandsufferinginthehu­man and natural world. The contradiction between the omnipotence of God and the evil that exists in theworldis themainquestionofthephilosophicalreflectionofGod.Thearticleconcentratesuponthecomplicatedtermoftheodicyandactualizesitinthecontexts of literature. Literary theodicy is a form ofexistential search forGod: it is literary thinkingabout the philosophical possibility and impossibility

ofGod’sexistence,abouttheparadoxofGod’sloveandexistentialevil,aboutthejustificationofGodinthefaceofinnocentsuffering.TheworksofFyodorDostoyevskyandAlbertCamusareanalyzedasthehighlandsofliterarytheodicy.Inthetheodicthoughtof Lithuanian literature, three main directions are distinguished.Theyare(1)interpretationoffreewill(Kristijonas Donelaitis, Vincas Krėvė and others),(2)linkingthenation’ssufferings(occupation,exile)withtheideaofspiritualgrowth,and(3)thereflecti­onofthemysteryofGod(ŠatrijosRagana,Bernar­dasBrazdžionis,AntanasŠkėma).

ThEoDIc MoTIfS IN LIThuANIAN LITERATuRE: ThE uNIVERSAL AND ThE SPEcIfIc

Dalia Čiočytė

S u m m a r y

209

ISSN0258-0802.LITERATŪRA201254(1)

Recenzi jos

IŠPAžINTA TAPATYbĖ

Parengė/EditedbyDainoraPociūtė,Abraomas Kulvietis: Pirmasis Lietuvos re-formacijos paminklas / The First Recorded Text of the Lithuanian Reformation. Confessiofideiby Abraomas Kulvietis and Oratio funebris by Johann Hoppe (1547). Studija, faksimilė, komentuotas leidimas, vertimas į lietuvių kalbą / A Study, Facsimile, a New Edition with Commentaries and Translation into Lithuanian (Monumenta Reformationis Lithuanicae,t.1),Vilnius:Lietuviųlitera­tūrosirtautosakosinstitutas,2011.

Knygos sumanymas pratarmėje aptaria­maskonkrečiai,kartulabaiplačiaiužbrė­žiant perspektyvą „pradėti […] LietuvosDidžiosiosKunigaikštystės evangeliškųjųReformacijos tikėjimo išpažinimų serijospublikavimą“. Ši serija, savo ruožtu, turitaptididesnės–Lietuvosreformacijospa­minklų–serijosdalimi.Įspūdingas–sis­temiškas ir visumą apimantis – sumany­masremiasijaunuveiktaismūsųkultūrosistorikųdarbais:išleistaiskeliaisLietuvosDidžiosios Kunigaikštystės protestantiz­mošaltiniaisiratliktaiskeliaisjoistorijostyrimais.

Nesu tekstologijos specialistas, tikšiaip visokių tekstų mėgėjas. Vis dėlto,mano manymu, tai puikus leidinys. Pir­miausia dėl originalo nepaprasto retumo:pasaulyje žinomasvienintelis jo egzemp-liorius. Beje, knygoje keliskart paminė­ta, kad ankstesniemsAbraomoKulviečiotyrėjams jis buvo nežinomas ir naujai

aptiktas Anglijoje, Durhamo universitetobibliotekoje.Parašytanetgikadataiįvyko–2004metais,bet taipirnesužinome,kamgi pavyko tai padaryti, kas tas laiminga­sis.Tadpublikavimas svarbusnetgi šiamtekstui išsaugoti – tiražasužtikrinafizinęjobūtį.Jukspaustuvė,kaipbuvosakomabeneXVIIIamžiuje,kovojasulaiku.Ir,ži­noma,publikavimasužtikrinatekstoduotįskaitytojui, leisdamas jam įveikti istorinęužmarštį.Betapietaikiekvėliau.

Lotyniškas Išpažinimo tekstas leidžia­masįdedantfaksimilę,JohannoHoppijausAbraomui Kulviečiui skirtą Laidotuvių pamokslą, su kuriuo kartu jis pirmą­kart ir buvo išspausdintas Karaliaučiuje 1547 metais, taip pat kelis ten tilpusiussmulkius savarankiškus tekstus: Epitap-hium. Eodem autore ir Aliquid, kritiškai komentuotusvisųšių tekstųperrašus,pa­teikiant lietuviškus jų vertimus, analitinįstraipsnį, komentarus, rodykles ir biblio­

210

grafiją–sakyčiu,viską,kotikgaliprireiktiskaitytojui.

Visioriginalolydimiejianalitiniaiteks­tai ir komentarai spausdinami ne tiktai lie­tuviškai,betirangliškai,taigileidinys–irpublikacija,iratliktastyrimas–tapspriei­namasLietuvosreformacijosarpasaulinėsreformacijosistorijabesidominčiaitarptau­tineiakademineibendruomenei,įsitrauksįpasaulinę idėjųapykaitą.Beje,kaip labaiaiškiai parodė ankstesni Ingės Lukšaitėsir ypačDainoros Pociūtės atlikti tyrimai,toks universalus buvo ir paties LDK anks­tyvojoprotestantizmoakiratis1.

Pagaliau–labaiapgalvotas,dalykiškasir elegantiškas knygosmaketas.Ne praš­matnus,kaippasmusbūnadažniausiai,jeitikturimapinigų,oelegantiškas;pakankapaliestijopopierių.Išpradžiųmanpasiro­dė, kad knyga galėtų būti kiekmažesnioformato,betkaiatsiverčiautuospuslapius,kuriuose aplink tekstą sudėlioti komenta­rai,supratau,kadkitaipbuvoneįmanoma.Oplačioseparaštėsepatogurašinėtispas­tabas.

Vienintelis trūkumėlis, kurį paste­bėjau, – kiek miglota knygos antraštė.„Abraomas Kulvietis: Pirmasis Lietuvosreformacijos paminklas“ juk nėra publi­kuojamo teksto pavadinimas, veikiau jauapibūdinimas, beje, panašus į MartynoMažvydo Pirmoji lietuviška knyga. Bet tada,TarybųLietuvoje, šitaip buvo eufe­mistiškai slepiamas Katekizmas, o šiuo

1 IngėLukšaitė,Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje, Vilnius: Baltos lankos, 1999; Dainora Pociūtė,Maištininkų katedros. Ankstyvoji reformacija ir lietuvių – italų evangelikų ry-šiai,Vilnius:VersusAureus,2008.

atveju pervadinimo motyvas lieka ne­aiškus. Kadangi tai pirmasis numatytos„Lietuvos reformacijos paminklų“ serijostomas, tai kaip reikės pavadinti antrąjį –Antrasis … paminklas?Opaskui–Trečia-sis?Tikriejipavadinimaiyradu:JohannoHoppijaus ir Oratio funebris Abraomo KulviečioConfessio fidei, neskaitant ma­žųjų.Bettaismulkmena.

Šioleidimotikraireikėtųtęsinio:jameminimiircituojamikitiAbraomąKulvietįliečiantysrašytiniaišaltiniai,tiesa,neori­ginalūs,oXIXa.pab.–XXa.pr.vokiškaipublikuoti Theodoro Wotschke’s ir Pau­liausTschackerto.Aišku,kadjuostaippatkažkadareikėsperspausdinti ir išversti,ojeigubusatrastiatitinkamioriginalai,da­barlaikomidingusiais,ogalirneieškoti–tainaujaiišspausdintituosoriginalus.Gal­būtšiknygapaskatinsirkitųLietuvosreli­gijųbeikonfesijųatstovųoriginaliųtekstųleidybą. Kelis labai įdomius pavyzdžiusjauturime.Senųjų,oirnaujesniųLietuvostekstų publikavimas, panašu, šiuo metuapskritailenkiagilesnįjųtyrimą.

Šaltinio publikacijos reikšmė, saky­čiau,būnadvejopa. Istorikui,kurissiekianustatyti faktus, ji svarbi kaip tam tikrosbendrijosirinstitucijos–šiuoatvejuLDKreformatųbažnyčiosarbažnyčių–atsiradi­moirraidosliudijimas.Vadovaujantistie­sioginėmistekstųnuorodomis,juosemini­momisistorinėmisrealijomis,gretinantjassu duomenimis iš kitokio pobūdžio šalti­nių,galimaidentifikuotiirdatuotiįvykius,dėlioti jųmozaikas ir daugiau armažiaudetaliairekonstruotijųeigą.Bekitako,išknygojespausdinamų tekstųpasirodoke­liosankstyvųjųprotestantųfigūros–Kul­

211

viečiomotinaElžbietaJodautaitė-Kulvie­tienėirbevardistėvas,jopusbrolis,Kaunoteisėjas Mykolas Juškevičius Kulvietis,„vienasmagistras“,dalyvavęsdisputeVil­niuje, istorikai rekonstruoja ir patikslinaKulviečio gyvenimo ir veiklos taškus irlinijas.Daugybękartųkritikuotas irnetgiišjuoktas.LeopoldovonRanke’ėsiškeltasprincipas – išsiaiškinti, wie es eigentlich gewesen, „kaip iš tiesųbuvo“–visdėltoišlieka istoriko darbo siekiamybe. Ši publi­kacija remiasi anksčiau tyrėjų nustatytaisfaktais ir leidžia toliau juos nagrinėti beikonkretinti.

Istorikas taip pat siekia nustatyti teksto atsiradimo aplinkybes, provaizdžius, ku­riais remiantis jis buvo parašytas, tolesnįjogyvavimąir įtaką istorinioreiškinioarištisojųkompleksoraidai.DainorosPociū­tėsaptiktasAbraomoKulviečioIšpažinimui daugeliu atžvilgių labai artimas tekstas – italoevangelikoBernardinoOchinoTikė-jimo išpažinimas, veikiausiai turėjęs tie­sioginęįtakąKulviečiui,reikiamanyti,yrasėkmingapradžia,pinantankstyvojoLDKprotestantizmotekstųirjųsąsajųtinklą.

Tačiaunustatytifaktusirištisusjųtink-lusnepakanka,nesžmogiškojitikrovėyraprasminė tikrovė, o prasmių neįmanomasučiuopti taip, kaip sučiuopiami gamtosarbairistorijosfaktai–datos,aplinkybės,priežasčiųirpasekmiųryšiaiirkita.Pras­mėsapeliuojaįsupratimą,josturibūtisu­prastos,oprireikus– ir išsiaiškintos.Dėltogalimekalbėtiapiekitąšiospublikacijosreikšmę–apietai,kadjisvarbinetiktaiis­torikams,betirdidesniamskaitytojųratui.Žinoma,nemasiniamskaitytojui,neslabaiabejotina,kaddaugkasperskaitys,juolab

įdėmiai,Kulviečio irHoppijaus tekstus.Tačiaudvasinėskultūros,mąstymo,mąs­tysenos, jausenos, vaizduotės ir veikse­nosįvairauspobūdžiotyrėjamsartiesiogšiais dalykais besidomintiems praeities tekstas – ne tiktai svarbus, bet ir visiškai nepakeičiamas dalykas. Knygoje spaus­dinami tekstai papildo Lietuvos dvasinėskultūrosšaltiniųapimtį,pagausinajosište­klius.Jiefiksuoja,kaipbuvomąstytaapietamtikrusdalykus1543–1947metais.Taisąmonės paliktas pėdsakas, kone vienin­telis pėdsakas, kurio einant gali būti su­grįžta,nekartąirnevienubūdugrįžtamapriebuvusiossąmonėsar„sąmoningumo“,kaipmėgdavosakytiVytautasKavolis.

Ši teksto ypatybė – kad per jį galimasugrįžti prie buvusios sąmonės, buvusiomąstymo–esmingaikeičiapatieskultūri­nioistoriniovyksmopobūdį:tekstasleidžiaaktualizuoti,atgaivintiprasmes,apmąstytijas iš naujo čia ir dabar, pakartoti, kaipšiandienmėgstama sakyti. Palikdama ra­šytiniusarkaipkitaipfiksuojamusženklus,sąmonė visada tiesiogiai ar netiesiogiai,ketindamaarne,kreipiasiįkitąsąmonę,opublikacijaužtikrinašiamkreipimuisirea­lųpagrindą,bekuriojisliktųneįmanomas.Kas buvo pasakyta, nuskambėjo (pavyz­džiui,Hoppijaus rašytinėje, ir, reikiama­nyti,sakytinėjelaidotuviųkalbojepaminė­tasbentkeliųmagistrųdisputasteologijosklausimaisVilniuje)–niekadnebesugrįš.Jeigutai,kastamedisputebuvopasakytairišgirsta,įstrigogyvojeamžininkųsąmo­nėje,turėjobentkiekženkliaspasekmesjųmintims ar veiksmams, galbūt buvo per­duota gyvu žodžiu kitiems, norėjusiemsklausyti–gerai.Bettaiirviskas.Otai,kas

212

buvo užrašyta ar aprašyta, patikėta dirb­tineiraštoatminčiai,apeliuojaįvisnaująskaitymą,prasmiųkartotę,jųatgaivinimą.Tekstodėkabuvusisąmonėgalisugrįžtiįesamą,gyvąsąmonę,jąpraturtinti,išplės­ti jos akiratį, atverti josužakusią istorinęgelmę.

Tačiautai,jogšitaivadinameprasmėskartote, anaiptol nereiškia, kad, skaitant kažkada buvusios mintys atgyja tokios,kokiosjostadabuvo.Suprastitekstągali­matiktaiiškeliantjamklausimus,oklau­simai visada keliami iš savosios dabarties, remiantis savaisiais supratimo ištekliais ir prielaidomis. Skaitant galima kelti ir ki­tus klausimus, negu tie, kuriuos sprendėautorius,kreipdamasisįsavoamžininkus,ir išgirsti sau, bet nebūtinai jam ir jiemsprasmingusatsakymus.Galbūtnetgivisa­dabūnakaiptikšitaip.Išlikęstekstasšiuopožiūriu užmezgia dialogą su vis naujadabartimi ir šitaip pasako tai, ko autorius rašydamasgalbūtvisiškaineturėjoomeny­je.Jukirpokalbyjebūna,kadžmogussakotai, ką jis nori pasakyti, bet kartupasakoirtai,kojispatsneturiomenyje,tačiaukągalisuprastipašnekovas,kuriamšitairūpiirkuriskreipiadėmesį į tai,kasapie jamrūpimą dalyką pasakoma.Dialogas, ypačrašytinis dialogas, yra sudėtingas – jamedalyvaujairpaslėptidalykai,kuriegalibūtiiškeltiįdienosšviesąpakartotinaiskaitanttekstą. Šitaip galima užčiuopti gelminętam tikro laikmečio sąmonės problema­tiką,kuri jaipačiaianaiptolnebuvotokiaaiški.Dabartinė hermeneutika teigia, kadtekstoprasmėlaikuibėgantvisaugairvė­lesniaisiaislaikaisjisperskaitomaskitaip,negubuvoparašytas,taippatperskaitomasnevienubūdu.

Sunkiau pastebima kas kita – kad skai­tomas tekstas savo ruožtu užklausiamus,skaitytojus,šiaipjaumumssavaimesupran­tamasdabartiniomūsųmąstymoprielaidas,verčiastotijoakivaizdoje,paklaustiirsavepačius:okaipšiuoatžvilgiuyrasumumis?Tam,kad iš tiesųsuprastum,kassakoma,turikartupasverti ir save,savąjį topatiesdalykosupratimą.Skaitantpraeitiestekstą,užsimezgasavitasanachroniškas–neida­barčiai,neipraeičiaiištisainepriklausantis,nėvienojeiššiųistoriniolaikoatmainųne­sutelpantis,o tiktaiypatingojeprasmės irjossvarstymųerdvėjetarpstantispokalbis.Beje,tiktaitokspokalbis,oneformulinisbuvusių ištarų kartojimas sudaro gyvąjąmąstymotradiciją.

Pasinaudodamasšiosknygossuteikia­ma dialogo galimybe, norėčiau trumpaipasvarstytivienątada,XVIamžiausvidu­ryjeLDKaštriaiiškilusįsavosiosreliginėsbendrijos tapatybės klausimą. Taip pat irdabarbendrijos (šiuokart– tautinės irpi­lietinės) tapatybėsklausimasmūsuose la­bai aktualus, dažnaikeliamas.Sugretinusabi šios tapatybės istorinės situacijos nu­šviečiavienakitą.

Šiandienkeliantklausimąapietapaty­bę ir jos pagrindą, kone automatiškai at­sigręžiamaįpraeitį:klausiama,kaipjąiš­saugoti,kaipsugrįžtiprieto,kobūta,kaipjąperduotidabarčiai irateičiai, jaunimui,kad ją išsaugotų. Taip orientuojama visavalstybės remiama lituanistinė programa.Palieku nuošalyje klausimą, kurio galėtųimtispostkolonijinėteorija–kaipatsitiko,ką reiškia irkokiųpasekmių turi tai, kadlituanistika II Lietuvos Respublikoje už­ėmėcentrinęideologinęvietą,paliktąva­

213

dinamojomokslinio komunizmo?Huma­nitariniamsmokslamsišesmėsnekeliamijokiekitiuždaviniai,tiktaisugrąžintipra­rastąpraeitį,sutampančiąsusavastimi.Šispaseizmas, siekiantis daug plačiau, neguvalstybinishumanitariniųmokslųorienta­vimas, liekaniekaipneapmąstomas,nevasavaime suprantamas. Jis reiškiasi kuo keisčiausiais būdais, pavyzdžiui, namusleidžiantstatyti ten,kurkažkadabūtaso­dybų.Pirmyneinameatatupsti,žvelgdamiatgal. Sakyčiau, šį paseizmą lemia pato­loginis nerimas, aštri socialinė neurozė,mąstantapie savosiosbendrijos tapatybę.Mūsųdabartiniametapatybėsdiskursesly­pibaimėnetektiarnetgipasirodytiapskri­taineturinttvirtostapatybės,nesantniekuoar, tiksliau sakant, esant nei šiuo, nei tuo, kažkuonereikšminguirkitiems,irsaupa­tiems.

Mūsųpačiųkalbėjimoirmąstymokon­tekste pažymėtina, kadAbraomoKulvie­čio ir kitų ankstyvųjų protestantų padėtisšiuoatžvilgiubuvovisiškaikitokia,konepriešinga, negu dabar yra mūsų: gatavostapatybėsnetiktainebuvo,tadnebuvonėpriekosugrįžti,betjąreikėjosukurti,ar­tikuliuoti, netgi išpažinti vien tiktai savorizika, remiantis savo spontanišku supra­timu.Beje,confessio pirmiausia ir yra iš­pažinimas, žodinis veiksmas ir vyksmas,o ne substancija, ne „konfesija“ kaip jauapibrėžtas ir nuolatinis dalykas. Kaip tiktokiu veiksmu ir, žinoma, prisiimdami jopasekmes, ankstyvieji protestantai turėjoartikuliuotiirįtvirtintisavąjątapatybę.

Tikėjimoišpažinimaskaipžanrasdau­giausia yra susijęs su protestantizmu, joatmainomis,norsjiskyladarišankstyvo­

sioskrikščionybės,apaštalųlaikų,išcredo. YpačgausūsbuvoXVI–XVIIa.asmeniš­ki, krikščioniškųjų konfesijų ar bažnyčiųtikėjimams išpažinti, tačiau jų pasitaiky­davoirdaugvėliau,pasitaiko irdabar. Ištiesų knygoje randame net trisKulviečiotikėjimo išpažinimus: pirmasis išdėstytaslaiškekaralieneiBonaiSforzai,betskirtasviešumaiirkaiptiktodėlišspausdintasKa­raliaučiujekartusulaidotuviųkalba,antra­sis,žodžiudėstytas„kažkokiamužsienie­čiui“ ir atpasakotasHoppijaus2, trečiasis,trumputis, sutampantis su apaštalų tikėji­mo išpažinimo (credo) pabaiga. PastarąjįKulvietis prašęs iškalti jo antkapyje epi­tafijosvietoje,otairodoypatingą,galimasakyti,reziumuojančiąjosvarbą.Istoriniaiduomenysliudija,kadtaipirbuvopadary­ta,įsteigiantatminimolentąKaraliaučiauskatedroje3.

Radikaliai formuluojant, ankstyvųjųprotestantųperspektyvabuvonepaseisti­nė,ofutūristinėirprezentistinė:tapatybėsieškotanepraeityje,oateityjeirapsispren­dimo bei poelgio dabartyje. Nietzsche’sžodžiais sakant, jiems reikėjo galvoti neapie tėvynę, tai yra tėvų, o apie vaikųžemę.Zaratustrosskyrelyjelabaiderančiupriemūsųtemospavadinimu–„Senosiosirnaujosios[įstatymų]lentelės“–Nietzs­cherašė:„Jumstremtiniaispasidarytirei­kiaišžemių,kurtėvaiirprotėviaigyveno[allen Vater- und Urväterländer]! Jumsbūtina savų vaikų mylėti žemę [Kinder

2 Parengė /EditedbyDainoraPociūtė,Abraomas Kulvietis: Pirmasis Lietuvos reformacijos paminklas / The First Recorded Text of the Lithuanian Reformation (…),p.183–184.

3Žr.DainorosPociūtėskomentarą,ibid.,p.188.

214

Land]:šimeilė tegubusdiduomenėnau­joji jūsų – neatrastoji žemė tolimiausiamvandenyne!“4Būsimųjųtapatybęlemstai,kurjieįsikurs,kąjiepaverssavažeme.ŠiNietzschesištaralabaidaugpasakoirapiemūsųdabartį,tiktaibijomešitaipripažinti,slepiamės nuo šios negailestingos tiesos.Tainejaukiosmintys,mumsanaiptolnesve­timos,betvengiamešitaipgalvoti.Tėvynė,suprasta nyčiškai, kaip tėvų žemės antiti­pas–taiateitiesžemė,kurioješiandiendarniekonėra,taiginėrairniekogarantuoto.Jibustai,kąpadarysimemespatysarmūsųvaikai, kad ir kas tai būtų – nei daugiau,neimažiau.Šitaipgalvotilabaisunku,ta­čiaugalibūti,kadneišvengiama:jeigutoir nedarysime, tikrovė vis tiek pasirodystokia.Vadinasi, tapatybė – tai ne buvusi,obūsimojitapatybė,jinesusigrąžintina,osukurtina.

Taip pasirodo, labai užaštrinant, žvel­giant nyčiškai radikaliai. Šio užaštrinimoreikia, kad, mėgindami suvokti, kas esa­me,galėtumepasvertiorientacijasįpraeitįarįateitį,paklausti,kąjosreiškia.Tačiauankstyvieji Lietuvos protestantai nebuvotokie radikalūs, nors radikalumo jiemstikrainestigo.Jieformulavosavouždavi­nį nuosaikiau, mėgino artikuliuoti savąjątapatybę visų pirma brėždami skirtį nuokitos, tuo metu jau seniai įsitvirtinusiosreliginėsbendrijostapatybės,kuriąsuvokėkaipvienuarkituatžvilgiunetinkamą,tai­sytiną,keistiną,tačiau,šiaipartaip,savą.

Tai,kadsavojitapatybėaptariamaperšitokiąskirtį,yraesminisdalykas.Kaisun­

4FriedrichNietzsche,Štai taip Zaratustra kalbėjo, vertė Alfonsas Tekorius, Vilnius: Alma littera, 2002, p.215.

kiai,kaipvėliaupasirodė,mirtinaisusirgęsAbraomas Kulvietis buvo paklaustas, kur jisnorėtųbūtipalaidotas,jis,kaippapasa­kojoHoppijus,„[a]tsakė trokštąsbūtipa­laidotasįprastinėjevietoje,tarpkitųkrikš­čioniųirsavoprotėvių,betneabejojąs,jogpriešjįnuožmiaiirnegailestingainusitei­kępriešininkaitoneleis[...]“5.Taipištiesųir atsitiko: ekskomunikuotas kaip eretikas, jisnegalėjobūtipalaidotaskapinėse.Pažy­mėtina,kadjukbūtastačiatikių,žydų,ka­raimų irmusulmonųkapinių, tačiauKul­viečiuinet tokiamintisnekilo,visos šiosbendrijos jam savaime suprantamai buvokitos,svetimos.Nepalygintisvarbiaubuvotai,kadjisnegalėjobūtipalaidotas„įpras­tinėjevietoje“,tarptų,kuriuoslaikėsavai­siais ir kuriems jautėsi priklausąs („tarpkitųkrikščioniųirsavoprotėvių“),nesšiejonepripažinosavu,pašalinoišbendrijoskaipsvetimą.Būtiekskomunikuotu–kaiptikirreiškiabūtipašalintamiškomunika­cijos,bendravimo,išbendrijos.

Kulviečiui teko pasinaudoti ypatingatranscendentinės,visurkuresančiosirvisakąreginčiosdievybėssampratossuteikia­mamąstymogalimybe.Kulvietis„liepėjįpalaidotikalnelyjegretasavonamųtarda­mas:sielai,kuriąKristusatpirko,visiškainesvarbu,kurkūnasdulkėmispavirsta,ta­čiaugeriaujamilsėtisšvaresnėjeirrames­nėjevietojeikišlovingaiateinantamžina­jam teisėjui, kuris ištirs jo ir priešininkųbyląiratkeršysužtąskriaudą“6.„Atpirkta

5 Parengė /EditedbyDainoraPociūtė,Abraomas Kulvietis: Pirmasis Lietuvos reformacijos paminklas / The First Recorded Text of the Lithuanian Reformation (…), op. cit., p. 182–183.

6Ibid.,p.183.

215

siela“nurodogrynaiindividualiątikinčio­jotapatybę–esitas,kasesivientiktaivisareginčioDievoakivaizdoje,kadirkurbū­tumirkampriklausytumsocialiniuatžvil­giu.„Švarivieta“archajiškareliginekalbaišreiškia šventybės vietą7. Atpirkta siela Dievoakivaizdoje irbent jau„švaresnė“,„ramesnė“ vieta kūnui – šitaip Kulvietisimprovizavo, pasitelkdamas tuoskoncep­tualiniusišteklius,kuriuosturėjo.

VisdėltojomotinaElžbietaJodautaitė- -KulvietienėparašėPrūsijoskunigaikščiuiAlbrechtuiBrandenburgiečiuivisaikitaip,dramatiškai: bažnyčios vyresnybė „nelei­domirusiojopalaidotibažnyčioje,oišme­tė į laukus, idant šitaip irmano skausmąpadidintų, ir jamnešlovęparuoštų, ir tie­sosmylėtojus įbaugintų [...]Budeliai ne­pasitenkinotuo,kadsiautėjimudegėmanomylimam sūnui gyvam esant, bet ir perpačiaslaidotuvesnorėjopasimėgauti.“8OirpatiesAbraomoKulviečiožodžiai,kadpaskutiniajameteismeteisėjas„ištirsjoirpriešininkų bylą ir atkeršys už tą skriau­dą“,rodo,kadirjamšitaianaiptolnebuvonereikšminga.

Tačiau tai nereiškia, kad AbraomasKulvietissiekėtikto,kadjoišpažįstamastikėjimas būtų toleruojamas. Ankstyvie­siems Lietuvos protestantams patiems taip patbuvoneabejotinasortodoksijos, tikra­

7 Arūnas Sverdiolas, „Paulio Ricoeuro užuolan­kos“ in: Paul Ricoeur, Egzistencija ir hermeneutika. Interpretacijų konfliktas, Vilnius: Baltos lankos, 2001, p.XXV–XXVI.

8Cit. išDainora Pociūtė, „AbraomasKulvietis irpirmasis evangelikų tikėjimo išpažinimas Lietuvoje“,in:Parengė/EditedbyDainoraPociūtė,Abraomas Kul-vietis: Pirmasis Lietuvos reformacijos paminklas / The First Recorded Text of the Lithuanian Reformation (…) op. cit., p.26.

tikystėsimperatyvas.Radikaliaiatstumtas,savo ruožtu, ir Kulvietis vadino prieši­ninkais [adversarii] dabartinius atstovus tosbendrijos,kuriaijisjautėsipriklausąs.Tikratikystės klausimas atsekamas konenuo pat krikščionybės istorijos pradžios.Bažnyčios tėvai, šventasis Augustinas irkiti,nuolatkovojosuerezijomis,svarsty­dami tikėjimodoktrinos subtilumus, taigiirBažnyčiostapatybėsklausimą.Kulvietistaippatanaiptolnemanė,kadjisgalitikėtikaiptinkamas,visiškaipripažinoortodok­sijosirerezijossąvokasbeijomisrėmėsi.

Voskeliaismetaisvėlesniame„Disputedėlbažnyčiosirjospožymių“(1545)kitaslietuvis protestantas Stanislovas Rapolio­nispirmąjatezeskelbė:„Kadangidaugelislaikosi nuomonės, jog Dievas be skirtu­mo pripažįsta visas religijas, tai tikintie­siems reikia priminti, kad yra vienintelė,po visą pasaulį išsplėtusi bendrija, kurią[D]ievas, išskyręs ir atmetęs visas kitas,pripažįsta, globoja ir amžinu gyvenimuapdovanoja.“9 Ir kiek toliaukategoriškai:„[B]e jos, [tai yra vienintelės bendrijos,Bažnyčios,] kaip teisingaimokoma, nėrajokio išsigelbėjimo.“10 Apie „mes“, taiyrasavuosius,kuriųvardukalbėjo,Rapo­lionis sakė:„visaskitaspasaulio religijasžodžiuirširdimi,kaipprivalome,atmeta­meirsmerkiame.“11Beje,šisišskirtinumosuvokimas irortodoksinėgalvosena,kaipmatome išpirmosiosRapolionio tezės, irtais laikais nebuvo vienintelė. Juolab vė­

9StanislovasRapolionis,„Disputasdėlbažnyčiosirjospožymių[…]“,in:EugenijaUlčinaitėirJuozasTu­melis, sud., Stanislovas Rapolionis, Vilnius: Mokslas, 1986,p.169.Vertimas kiek pakeistas.

10 Ibid., p. 170.11 Ibid., p. 170.

216

liau:atėjolaikas,kaireliginęsąmonęgiliaiperskverbė pliuralizmas ir ekumenizmas.Pamenu, kai Vašingtono Katalikiškojouniversiteto filosofijos profesorius, kuni­gasGeorge’asMcLeanasvežėmaneauto­mobiliuišorouosto,pravažiavomekažinkokios „Antrosios Siono evangelikų baž­nyčios“pastatą.Kieknustebęs,atkreipiauįtaiprofesoriausdėmesį.„Well,ašmanau,kadDievuitaipatinka,“–pasakėjis.

Taigi iškilo besirandančiai religineibendrijai esminis tapatybės, jos apsibrė­žimo klausimas: kas yra esmingai vie­naskaitinėirišskirtinė,visaskitasšalinantibendrija –Bažnyčia?Šis klausimas ypačsvarbus ir jautrus, suvokiant savo skirtu­musnuobuvusių savųjų.Kaip tik šiomisaplinkybėmisklausiama:kasašesu?,koksmano tikėjimas?, kokia mano tapatybė?,kurjosribos?

Jei siekiame iškelti sau tuos pačiusklausimus, kuriuos tekstas kėlė savo am­žininkams, turime atsižvelgti į tai, kadapibrėžimo,taigiirribųproblemanetiktaiatsiranda,betilgainiuiirpradingstaarbentjau darosi miglota. Neseniai vienoje dis­kusijojemantekopažymėti,kadleidžiantdaugiatomįleidinįLietuvos sakralinė dai-lė,sakralinėdailėtapatinamasukatalikiš­kadailetaiptiesiogiai,kadjotomainetgisudaromipagalKatalikųbažnyčiosadmi­nistracinįpadalijimą–vyskupijasirdeka­natus.Taigisakralumasintuityviaiapribo­jamaskatalikiškuojusakralumu,paliekantnuošalyjene tiktaikitų istoriniųLietuvosreligijų:judaizmo,islamo,karaizmo,betirkitųkrikščioniškųjųkonfesijų–stačiatikių,sentikių,protestantų,netgiunitų–sakrali­nędailę,apiepagonybęnėnekalbant.Visi

šiemenokūriniaitartumsavaimenesakra­liniai,nesneįeina įkatalikiškąjį teritorinįpadalijimą.Kartoju–apsiribojamaintuity­viai, spontaniškai, naiviai, nė nesvarstantir nemėginant apibrėžti sakralinės dailėssampratosapimties.Veikiakultūrospasą­monė,kaipsakoantropologai:esiperarti,kad matytum.

Tapatybėsklausimastada,XVIamžiausviduryje, buvo ganėtinai neaiškus, neapi­brėžtas. Tai buvo labai kūrybiškas kris­talizacijos taškas, kai aktyviai formavosiprotestantiškoji tapatybė ir jos apibrėžtis.KaiprašėHoppijus,Kulvietismokėsituometu,kai„Dievovaliaplačiaisklidodan­giškasis mokymas apie grynąją KristausEvangeliją,nukreiptaspriešakivaizdžiaiįDievoBažnyčiąįsiskverbusiąstabmeldys­tęirsiaubinguspiktnaudžiavimus“12.

Dabarapietaigalvodami,turimeome­nyjevėlesnįprotestantizmoirkatalikybėskonfesijųišsiskyrimą(omesgalimejįtu­rėtiargalnetginegalimeneturėtiomenyjetodėl,kadgyvenamevėliauiržinometai,kastadabuvoneįžvelgiamaateitis),kuriskryptingainušviečia ir šįankstesnį laiko­tarpį. Tačiau savoMaištininkų katedrose DainoraPociūtėlabaiatsargiaiaptarėanks­tyvosiosreformacijos(evangelikų)tapaty­bę,rūpestingaivengdamatokiųretrospek­ciniųapibūdinimų.Šiaipartaip,šisaiškusirkategoriškasišsiskyrimasiratitinkamastapatybės aptarimasyrabūtent retrospek­cijos, vėlesnės sąmonės darbas. Kai pro­testantizmas dar tiktai kristalizavosi, kai

12 Parengė/EditedbyDainoraPociūtė,Abraomas Kulvietis: Pirmasis Lietuvos reformacijos paminklas / The First Recorded Text of the Lithuanian Reformation (...), op. cit., p.169.

217

rašėRapolionisirKulvietis,amžininkamsBažnyčiostapatybėanaiptolneatrodėtokiaišskaidytairpolemiškaiapibrėžtakaipvė­liau. ŠventajamAugustinui yra priskiria­mas,oištiesųjįparafrazuojantisposakis:Roma locuta, causa finita. Bet tada apie tai dar nebuvo pasisakyta taip kategoriškai.Vormso(1540)irRegensburgo(1541)su­sirinkimuose buvo siekiama suderinti besi­skiriančiasBažnyčiossampratas.ErazmasRoterdamietis ilgusmetusbalansavo tarpprotestantizmoirkatalikybės,užtaibuvosmerkiamas Martino Lutherio. SusirgęsAbraomas Kulvietis dar važiavo įVilniųį disputą „padėti vienam magistrui [aiš­ku, „protestantizmo“ šalininkui. –A. S.], tensukitaisdvasiniaismagistrais[matyt,„katalikais“.–A. S.]besiginčijančiamapieevangeliškąją teisybę“13. Dėl tų tikėjimoišpažinimo straipsnių, kuriuos Kulvietisatsisakė pripažinti, pasak jo, „buvo dis­kutuota tiekdaugelyjeBažnyčiossusirin­kimų, tiek ir paskutiniajame, dalyvaujantJoImperatoriškajaididenybeiirImperijosluomams, taip pat popiežiaus legatui, irbuvo prieita prie beveik tokios pat nuo­monės[,kaipmano].Jeiguiraštokiogar­bingo susirinkimonurodymo laikausi, tainegalibūtilaikomanusikaltimu“14.

AbraomasKulvietis dargi ketino ape­liuotiįbūsimąjįvisuotinįBažnyčiossusi­rinkimą, kad šis išspręstų jo bylą. Dabar

13 Elžbietos Jodautaitės-Kulvietienės laiškas Prū­sijoskunigaikščiuiAlbrechtuiBrandenburgiečiuicit.išDainoraPociūtė,„AbraomasKulvietisirpirmasisevan­gelikųtikėjimoišpažinimasLietuvoje“,op.cit.,p.25.

14 Parengė/EditedbyDainoraPociūtė,Abraomas Kulvietis: Pirmasis Lietuvos reformacijos paminklas / The First Recorded Text of the Lithuanian Reformation (…), op. cit., p.195.

žinome, kad tas būsimasis susirinkimas,kurionetpradžiosKulvietisnebesulaukė,Tridento susirinkimas, truko beveik dvi­dešimtį metų (1545–1563) ir kuriame išpradžių dalyvavo ir protestantai, galiau­siai nubrėžė griežtas ribas, kategoriškaiišstumdamasprotestantizmąišBažnyčios.Bettaiįvykovėliau.

Šiojeneapibrėžtiessituacijojekaip tikstengtasiįveiktitąneapibrėžtį.Rapolionisrašė,kad„reikiastropiai tyrinėti tosben­drijospožymius,pagalkuriuos jiatpažįs­tama,kad,užuotžavėjęsiesme,nesižavė­tume šešėliais“15. Sąmoningas žingsnis,kuris siejosi su teologiniais svarstymais.Rapolionio nuomonė apie Bažnyčios ta­patybę, atrodo, buvo kategoriškesnė užKulviečio.„Šisginčas,kurįreikiaišspręs­ti, tarpmūsų ir vyskupų nelaikytinas ne­reikšmingu.Mat kadangi ir jie sako, jogpripažįstaKristų,omustarsimaištininkussmerkia, kyla klausimas, kuri pusė yra [D]ievo bendrija.Abimat negali būti“16. Taigivienaišdviejų:teisūsarbajie,arbames,arbajų,arbamūsųbendrijayratikro­ji.Tačiau ir nuosaikesnisAbraomasKul­vietis savo Išpažinimo pabaigoje rašėka­ralieneiBonaiSforzai:„Taiyramanotikė­jimas[...],dėlkurioesupaskelbtaseretiku,atskirtunuoBažnyčiosirpiktžodžiautoju.Ištėvynėsįtremtįbuvaupriešininkųišva­rytas,nesnenorėjaupritartijųklaidingomsdogmomsirneteisingomspažiūroms.“17

15StanislovasRapolionis,„Disputasdėlbažnyčiosirjospožymių“,op.cit.,p.169.

16 Ibid., p. 170.17 Parengė/EditedbyDainoraPociūtė,Abraomas

Kulvietis: Pirmasis Lietuvos reformacijos paminklas / The First Recorded Text of the Lithuanian Reformation (…), op. cit., p.184–185.

218

Šis Kulviečio pasmerkimas buvo pa­skelbtas šiaipjau neįprastai – karaliausŽygimantoSenojodekretu.Išdekretopra­džios aišku, kad jo iniciatorius ir mumsdabarrūpimoteologiniopoleminioturinioautorius buvo Vilniaus vyskupas Povilas Alšėniškis:„Šiuoraštuskelbiamevisiems,kam dera žinoti, kad didžiai gerbiamasKristuje tėvas ponas Povilas, Vilniausvyskupas, sužinojo, kad kažkoks lietu­visAbraomas iš Kulvos, mūsų valdinys,netikpatsnesilaikovienybėssušventąjaRomos katalikų Bažnyčia, bet ir daugelįkitų naujais mokslais suklaidina. Suvok­damas, kad jo ganytojiškoms pareigomspriklauso rūpintis, kad jam patikėta kai­menė nuodingų [pabulis] dogmų pašarunebūtų netikėtai nuodijama [inficiatur], nutarėkuorūpestingiausiaiirkruopščiau­siaiišsiaiškintiviskąapieAbraomogyve­nimą,papročius,moksląirišsiaiškinobeiišpatikimųirpasitikėjimovertų,priesaikądavusiųžmoniųliudijimųpatyrė,kadanastiekžodžiais,tiekdarbaissąmoningaiišpa­žįsta svetimą,Romos katalikųBažnyčiospasmerktąmokslą, taippat stengiasi,kadkartu su juo ir visi kitiDidžiosiosKuni­gaikštystėsžmonėstiemsbedieviškiemsjoįtikinėjimamspaklustų.Taippatsužinojo,kad daugybe baisių kalbų piktžodžiavoprieš šventos katalikų Bažnyčios papro­čius,priešpasninką,mišias,Eucharistijospriėmimąiršventąjosnaudojimą,priešvi­sasbažnytinesapeigas,kunigųšventinimą,šventoves,šventes, taigipriešvisąkatali­kų[Bažnyčios]valdymą[administrationis politiam], irdaugdaug lengvatikių irpa­prastųžmoniųįsavepalenkė.“18

18 „Karaliaus Žygimanto Senojo privilegija prieš

TačiauvyskupasPovilasAlšėniškis,ku­riamirpagalkanoninę,irpagalpasaulietinęteisępriklausėteistiAbraomąKulvietį,visdėltoperdavėsprendimąkaraliui,tuometubuvusiam LDK. Dekrete jau ŽygimantoSenojovardurašoma:„Mes,susipažinęsušiaisaiškiais irneabejotinaisponovysku­po surinktais faktais, su dideliu skausmu ir liūdesiu įsitikinome, kadmūsų valdoseišdrįsopasirodytižmogus,mūsųvaldinys,kuris pasmerkė katalikų Bažnyčios seną­siasapeigas,kuriasmūsųprotėviaiirmesvisada švenčiausiai puoselėjome, kurisnauju ir bedievišku, katalikų Bažnyčiossmerkiamutikėjimupaprastųžmoniųsie­lassuviliojo,kurisšventosiosDvasiosnu­statytųapeigųmetuniekinoaukščiausiojoDievovardą,kuris,palikęsgyvovandensšaltinį,kasėšulinį,pagaliaukurisdabar,potūkstantiesirdaugiaumetų,saveišaukšti­na prieš visus mūsų protėvius, iš kuriųmesšį šventą, iki šiolnepaliestą tikėjimągavome, prieš visus vyrus, pagarsėjusiusgyvenimo šventumu ir išsimokslinimu, irteigia, kad visi, prieš jį buvę, klydo, visibuvo apgauti, visi bedieviškai gyveno,visi skendėjo tamsybėse.“19 Beje, nuoro­da įdaugiaukaip tūkstančiometųpraeitįįdomituo,kad nuo Lietuvos krikšto iki šio dekretopaskelbimotebuvopraėję155-erimetai.KrikštuprisiimtojireliginėtapatybėpadarėsavavisąBažnyčiosistorijąnuopatjospradžios.

Dekretu karalius patvirtino vyskupo pasaulietinę teisinę valdžią: jeigu asmuobūtų iškviestas stoti prieš dvasinį teismą,

eretikus,duotaVilniausvyskupui1542metais“,in:My­kolas Balinskis, Vilniaus miesto istorija, Vilnius: Min­tis,2007,p.317–319.Vertimaskiekpakeistas.

19Ibid.,p.319.

219

kuriojurisdikcijaipriklausobylosdėlere­zijų,bettampriešintųsi,jisturibūtiatves­dintas jėga. „Norime ir įgaliojame, kaddidžiaigerbiamasKristujeponasVilniausvyskupas[…]turėtųgaliątardytiirpagalkanonusbaustivisuseretikus.Ir,žinoma,ne jamvienam tąvaldžią suteikiame,betirvisiemsLietuvosDidžiosiosKunigaikš­tystės ponamsvyskupams leidžiame, kadsavovyskupijoseirdiecezijosevisus,įta­riamuserezija,taippatgaliišsikviestipassave ir, jei paklusti nenorėtų, pasinaudo­damimūsųpasaulietinevaldžiaper teisė­jųpadėjėjusatvesti,kadgautųįstatymųirkanonųskiriamąbausmę“20.

KoksgibuvoAbraomoKulviečiosan­tykissutometoBažnyčia,kaipjisjįaptarėsavo Tikėjimo išpažinime? Kulvietis suti­kosutrimisdalykais:suapaštalųtikėjimoišpažinimu, taigi su seniausia bažnyčiostradicija, pačiu jos branduoliu, ir su sak-ramentais, taippat tiesiogiai siejamais suEvangelija. Trečiąjį punktą verčiau paci­tuoti: „Tikiu […], kad Evangelijos skel­bimas, sakramentų teikimas, Bažnyčiosraktai pirmiausia priklauso Dievo tarnams, arbakunigams.“21

Tačiau „[s]u tolesniais straipsniais“, –rašėKulvietis,–„nesutinku“22. Tuos nesu­tikimusreikėtųrūpestingainarstyti,betčiašitonedarysiu.Manrūpikaskita:kaipjisįvardijatuometubuvusiąBažnyčią?„Dėlšitų[taiyratųtrijųpirmųjų]straipsniųsupriešais [cum adversariis]sutinku“23. Kiek

20Ibid.,2007,p.319.21„Parengė/EditedbyDainoraPociūtė,Abraomas

Kulvietis: Pirmasis Lietuvos reformacijos paminklas / The First Recorded Text of the Lithuanian Reforma-tion(…), op. cit., p.193.

22Ibid.,p.193.23Ibid.,p.193.

toliau–„manopriešininkai“[adversarii]24. Irdarkartą–apie„priešųšauksmus“[quod vero adversarii mei clamitant]“25. Taip įvairuojant verčiamas adversarius, kurio žodyninės prasmės yra „priešininkas“,„varžovas“,„priešas“,„ginčooponentas“.Beje,vienaišmūsųdabartiniovisuomeni­niogyvenimobėdų,galimasakyti,yrata,kad nemokame tiksliai išversti ir suvokti, kasgiyraadversarius. Mat, ne visada su­gebameaiškiaiskirti,kadamuspersekiojairskriaudžiapriešas,kadavaržovassiekianurungti,okadaoponentasargumentuojasavotiesą.Todėltikrosdiskusijospapras­tainėnebūna.

Kulvietis skyrė save nuo priešininkų,oRapolionis savuosius („tikinčiuosius“)–nuovyskupų irvienuolių.Rapolionispa­žymėjo,kad„dėlšitosbendrijosdaugelionuomonės skiriasi. Mat vyskupai sako,kadtikjieirjiemspaklūstantyssudarošitąbendriją, omus smerkia kaip eretikus ir,kurtikgali,jėga,kalavijuirugnimiverčia,kadjiemspritartume“26.

VienaRapolioniodaromaperskyračia,man regis, ypač svarbi: jis diferencijuojaBažnyčiostapatybę,įvesdamasdviejųlai­koatmainų–praeities irdabarties–cha­rakteristikas.„Taippriešmūsųlaikusbuvotikrų[bažnyčios]nariųvyskupųvaldžioje,ir netgi tarp pačių vyskupų ir vienuoliųbuvodauggerųžmonių,kuriebuvotrau­kiamiįsavopusębedieviškosminiostol,kol[D]ievastaileido.Betvėliau,įsižiebus[protestantizmo.– A. S.] šviesai, tie patys

24 Ibid., p. 194.25Ibid.,p.195.26StanislovasRapolionis,„Disputasdėlbažnyčios

irjospožymių“,op.cit.,p.170.

220

bažnyčiosnariai,prispaustitų,kurienešio­jobažnyčiosvardą,ėmėpriešintistiesiogi­nei įpėdinystei – bedieviškai ir niekinan­čiai[D]ievožodįbeisakramentus“27.

Ši, pasak Rapolionio, laikui bėgantpačios Bažnyčios viduje susidariusi skir­tis esanti lemtinga. „Po to, kai vyskupaiir vienuoliai buvo įspėti tikinčiųjų [t. y.protestantų.–A. S.]dėltųklaidų,betne­susiprato, neigiame, kad jie yra [D]ievobažnyčia […B]et skelbiame, kad jie yratikrosios bažnyčios priešininkai“28. Mat nesąmoningaiklystiyravienasdalykas,obūti įspėtamirvisdėltolaikytisklaidos–kitas.Atsakomybėvienuirkituatvejubūnalabaiskirtinga.Todėl„sakome,kadpopie­žiausbažnyčia,buvusianksčiau,labaiski­riasinuotos,kokiajiyrapasidariusiprieštrisdešimtmetų“29.Šitaipkonkrečiaiisto­riškai fiksuojamas, protestantų nuomone,Bažnyčiailemtingasįvykis–protestantiz­moatsiradimas.Mattuometu(„prieštris­dešimtmetų“)MartinasLutherispaskelbėsavogarsiąsiastezes.

Taigi per šimtmečius nuo pačių apaš­talųBažnyčiabuvusitikra,bet„dabar,kaijau tiesa žinoma, jiems neatleistina“30. Protestantizmo skelbiami dalykai pasida­ro bandomasis akmuo, kuriuo išbandoma Bažnyčios tapatybė, nusprendžiama, kasyratikrojiBažnyčia,okas–netikroji.Pro­testantairemiasiseniausiakrikščioniškąjasenove, pačia tikinčiųjų bendrijos išpaži­nimopradžia – apaštalųcredo –, o kartu atveriaateitiesakiratįirsavesuvokiakaip

27 Ibid.,p.172.28 Ibid.,p.173.29 Ibid.,p.173.30 Ibid.,p.173.

slenkstįįateitį.Mažato–kaiptiktai,kasrandasi nauja, nustumia į praeitį, „pada­ro“ sena. Beje, šis radikalaus retrospek­tyvumo, grįžimo prie pačios pradžios, irprospektyvumo,dabartinioateitieskūrimodvilypumasapskritaibūdingasRenesansosavimonei.

Teologinę problematiką išmanantis tometoskaitytojasnegalėjonematytiaiškiosanalogijos: apaštalas Paulius, o paskui jįirapologetaibeiBažnyčios tėvaikaip tikšitaip aptarė judaizmo ir krikščionybės,SenojoirNaujojoįstatymųsantykį:Sina­goga,judėjųtikėjimobendrijabuvusiteisitol,kolKristausskelbimasnepareikalavęs,kad tikrieji tikintieji iš naujo apsispręstų,kasjieyra,įgytųirapsibrėžtųsavotapaty­bęperskirtįnuoanksčiaubeituopatmetubuvusios ir jiems savos religinės bendri­jos31.

„Laiške romėnams“ Paulius užbrėžėiškilusią dilemą universaliame istorinia­me teologiniame akiratyje: „Nuodėmėbuvopasaulyjeirikiįstatymo[taiyraikiToros, – A. S.],bet,nesantįstatymo,nuo­dėmė negalėjo būti įskaitoma“ (Rom 5,13).Jeiguįstatymonormosnėra,tainegalibūtiirpažeidimo,taigiirkaltės.IkiAbra­omuisudarantsandorąsuDievuarMozeigaunantSinajauskalneįstatymųlentas(dudieviškosiosteisėssteigtiesvariantaiBib-lijoje), žmonės negalėjo būti kaltinami,arba, kaip rašė Paulius, nuodėmė jiemsnegalėjo būti įskaityta. Paulius išskleidėpamatinęįstatymoirnuodėmėsdialektiką:

31Žr.ArūnasSverdiolas,„Trysbendrijospolicen­triniamelauke:ApaštalasPaulius“ir„Policentrijairvi­dujybė“,Steigtis ir sauga. Kultūros filosofijos etiudai, Vilnius:Baltoslankos,1996.

221

„Ašnebūčiaupažinęsnuodėmės,jeinebū­tų įstatymo. Ir nebūčiau suvokęsgeismo,jeiįstatymasnebūtųpasakęs:Negeisk! [...] Nuodėmėper įsakymuspažadinomanyjevisokiusgeismus,obeįstatymonuodėmėnegyva“ (Rom 7, 7–9). Pauliaus aš šiuo atveju išreiškia universalų žmogiškumą,apimantįpagonis,žydusirkrikščionis.

Tačiau šis dialektinis įstatymo ir nuo­dėmės santykis anaiptol nereiškia, kadįstatymas yra nuodėmės šaltinis. Įstaty­mas tiktai apnuogina, leidžia suvokti tai,kasjauyraikiįstatymo,norsirnegalibūtiinkriminuota. Įstatymo pagalba vykstaypatingas pažinimas – saviprata: ką norsdrausdamas, įstatymaskvalifikuojaatitin­kamusgalimusžmogausveiksmusiršiuopožiūriu leidžia jį pažinti: kuris įstatymąpažeidžia, yra nusikaltėlis.Kaip tik tada,kai buvo paskelbta Evangelija, Naujasisįstatymas, atsiradobandomasis akmuo ti­kinčiojo, Dievo valiai paklūstančiojo as­mens tapatybei išmėginti. Kartu naujojiinstancija„padaro“tai,kasbuvo,senu.

ŠitaipPauliusįvedėdvilemtingaslai­ko atmainas – praeitį ir dabartį. Papras­čiausiai sakant, žydai „buvo anksčiau“,o krikščionys „yra dabar“. Pažymėtina,kadtaineempirinės,oistorijosteologijoslaikoatmainos.Empirinio laikopožiūriu,Pauliausgyvenamuojumetu abi religinėsbendrijos – žydai ir krikščionys – buvokartu, dabar.Pavadinantempiriniusamži­ninkus„buvusiais“pasakoma,kadjiegy­venakitoje– „atgyvenusioje“prasminėjevisumoje,kitameįpraeitįnuslenkančiamepasaulyje.Policentriniokultūroslaukosi­tuacijojevienaišgalimybiųsuvoktiamži­ninkus,įtrauktijuosįsavoprasmiųsistemąyrajuosnustumtiįbūtojolaikomatmenį.

Beje,Pauliauslaikoirkaltėssąsajossuįstatymusampratomisrėmėsiirjaspritaikėgretutineierdvėsirkaltėssantykioproble­matikai popiežius Inocentas III, pirmasisišpopiežiųatkreipęsveiklųdėmesįįmūsųregiono pagonis. 1204 metais išleistojebulėjegrįsdamaskrikščioniškojopasaulioplėtrosprojektą–kryžiausžygį įLivoni­ją, popiežius pradėjo nuo besiplečiančiokrikščioniškojo normatyvumo sampratos,priešinamos pagonių mąstysenai ir veik­senai,kuriąjisapibūdinokaipegocentriš­ką ir, jei taip galima pasakyti, lokocen­trišką: „Nors taikos [E]vangeliją ir gėrio [E]vangelijąskelbiančiųjųžodžiaipasklispovisąžemęirnetikipasauliopakraščių,kad pagrįsčiau būtų galima pasaulį kaltin-ti dėl teisybės ir nusidėjimų [mano kurs. – A. S.],tačiau[kaip]nendriųpavėsyjemie­gančiam begemotui, kuris, siurbdamas išupės, nesistebi, o yra visiškai tikras, kadJordanastekajamįnasrus,taipkaikuriemsteisybės spindesys lieka svetimas ir neti­kinčiųjųprotasapakintas,oKristausgarbės [E]vangelijos šviesa negali jiems šviesti,irjie,valdominedorųjausmų,nebepajėgiapažintito,kuristamsybėseįžiebėspindin­čiąšviesą[...].“32

Judaizmopagrindubesisteigiantikrikš­čionybėsuvokėsavekaipnaująžmonijosistorijos, traktuojamos kaip išganymoistorija, tarpsnį. Kaip tik tada ir kaip tikNaujojotestamentoatžvilgiužydųBiblijavirtoSenuojutestamentu.Tarpsenumoirnaujumoatsiradoįtampairkrikščioniško­ji tapatybėbuvoapibrėžtavisųpirmaper

32 Popiežių bulės dėl kryžiaus žygių prieš prūsus ir lietuvius XIII a., sud. Povilas Pakarklis, Vilnius: Mintis, 1987,p.29.

222

naujumą,pokytį,uždavinį,onepertai,kobūta,nepertradicijąirtęstinumą.XVIa.viduryje protestantai mėgino analogiškaiaptarti savo santykį su katalikybe, sava­jaidabarčiaibrėždaminaująateitiespers­pektyvą. Susidarė numanoma proporcija:protestantizmoirkatalikybėssantykisesąstoks pat kaip krikščionybės ir judaizmosantykis (protestantizmas : katalikybė ::krikščionybė : judaizmas). Katalikų baž­nyčia ilgus amžius buvusi tikra ir veiks­minga, bet dabar, su reformacija, ji nu­stojusitokiabūti,joslaikaspraėjęs.Tokia

yragimstančioprotestantizmosavimonėirjo ateities apmatas.Apaštalo Pauliaus te­ologiniuistorizmu,naujoirsenoperskyrapagrįstas dialektinis istorinis argumentasnurodė į savąjądabartį, onetiesiogiai ir įateitį–įistorinįreformacijosirkontrrefor­macijossusidūrimą,apsisprendžiantdėlsa­vosiostapatybės.Nėvienaišmonoteistiniųreligijųneišnyko,dargiatsiradoiratsirandanaujųjųatmainų.Išlikotaippatpoliteistaiirateistai.Kiekvienabendrijainterpretuojakitas,visostarpstaesmingaipolicentrinia­meirpolichroniniamežmonijoslauke.

Arūnas Sverdiolas

223

ISSN0258-0802.LITERATŪRA201254(1)

K ronik a

VILNIAUS UNIVERSITETO LIETUVIŲ LITERATŪROS KATEDRA 2012 METAIS

2012 m. gegužės 10–11 dienomis VilniausuniversitetevykoLietuviųliteratūroskatedrosorganizuota XVI respublikinė studentų litua­nistų konferencija „Laimei, Maironis“, skirtaMaironio 150-osioms gimimo metinėms pa­minėti.Turiningakonferencijosmokslinėpro­gramabuvopalydėtairspecialiaikonferencijaiparengta teatrine premjera. Dr. Neringa Kli­šienėkartusuVUstudentaispastatėspektaklį„Gyvenimas–kažinkokssudėtingasrašmuo“,kurio scenarijų vaidinimo režisierė parengėMaironioprisiminimų,laiškųirgyvenimonuo­trupųmotyvais.

Lietuvių literatūros katedroje gyvuojagraži tradicija kiekvienais metais išleisti vie­ną katedros mokslininką kūrybinių atostogų. 2012–2013mokslometaisatostogosbuvosu­teiktosdr.B.Speičytei,kurijųmetuįsipareigo­jobaigtikeletąmetųtęsiamąkatedrosprojektąirbaigtirengtiXIXa.lietuviųliteratūroschres­tomatiją studentams.Nuo 2012m. rugsėjo iškūrybinių atostogų grįžo doc. dr.D.Čiočytė.Šiųatostogųmetumokslininkėparengėdidžią­jądalį (10autorinių lankų)monografijosapieteologiniuslietuviųliteratūrosaspektus.

Nuo2012m.spalioįkatedrąbuvopriimtiketuri nauji doktorantai:ŪlaAmbrasaitė (va­dovė – prof. D. Pociūtė-Abukevičienė), Gin­tarė Petuchovaitė-Majauskė (vadovė – prof. D.Pociūtė-Abukevičienė), ErikaMalažinskaitė(vadovė doc. dr. D. Čiočytė) ir Julius Keleras(vadovėdoc.dr.AudingaPeluritytė-Tikuišienė).

StudijosDoc.dr.A.Peluritytė-Tikuišienė2012m.lap­kritįirgruodįskaitėpaskaitaskituoseLietuvosuniversitetuose:Lietuvosedukologijosuniver­sitetolituanistikosbakalauraiklausėsipaskai­tos „Naujausioji lietuvių literatūra“; VytautoDidžiojo universiteto lituanistikosmagistran­tai–„NaujojoklasicizmoiššūkiaiRytų irVi­durioEuropoje“.

2012 m. lapkričio 6–8 d. Filologijos fa­kultetostudentamspaskaitųciklą„DonelaičioMetai–epizodųvirtinėarvientisastekstas.Po­kalbiaiapieDonelaičiokūrybosrišlumą“skaitėBrnoMasaryko(Čekija)universitetodėstytojasdr.Vaidas Šeferis.NaujaDonelaičioMetų in­terpretacija – pagrindinė šiuometu baigiamosrašytišiomokslininkomonografijosužduotis.

Dr.E.Juknytėparengėnaująkursą„Teks­topoetika“bakalaurostudijųprogramosantrokursostudentams,odr.N.Klišienėnuorugsėjoskaito naują kursą „Drama: tarp literatūros irteatro“ intermedialiųjų literatūros studijųpro­gramosmagistrantams.

Tyrimai: studijos, monografijos, reikšmingiausios publikacijosDoc.dr.D.ČiočytėkolektyvineimonografijaiAntanas Škėma ir slinktys lietuvių literatūroje (sud.LoretaMačianskaitė)parašėskyrių„San­tykiosureliginetradicijagalimybės“(Vilnius:Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas,

224

2012) ir paskelbė straipsnį „Literary Inter­pretation of Society in the Period of Soviet Occupation“prof.ReginosRudaitytėssudary­tametarptautiniamemoksloleidinyjeLiteratu-re in Society(NewcastleuponTyne:Cambrid­geScholarsPublishing,2012).Prof.D.Pociū­tė-Abukevičienė paskelbė straipsnį „MathiasFlaciusandtheReformationintheGrandDu­chy of Lithuania“ Kroatijoje pasirodžiusiamemokslostraipsniųrinkinyjeMatija Vlačić Ilirik (Labin: Grad Labin, 2012).

2012m. išėjodr.B.Speičytėsmonografi­jaAnapus ribos: Maironis ir istorinė Lietuva (LLTI leidykla).

Doc.dr.R.Tamošaitis,doc.dr.R.TūtlytėkartusubuvusiaisLiteratūroskatedrosnariaisprof.V.Daujotyte bei doc. dr.G.Viliūnu at­naujinosavoparengtąvadovėlįXI–XIIklasei„Literatūroserdvės.Pirmojiknyga.Literatūraamžiųkaitoje:nuoraštijospradžiosikiXXam­žiaus“ (Kaunas:Šviesa, 2012).Redaktorius –R. Tamošaitis.

Akademiniai seminaraiŠįmetLietuvių literatūroskatedrasuLietuviųliteratūros ir tautosakos institutu surengėkas­metį lituanistų studentų ir dėstytojų vasaros se­minarą „Literatūros salos-2012“ (liepos25–27d. prieAriogalos,Raseinių raj.)Pirmoji semina­ro diena buvo skirtaMaironio kūrybos prob-lematikai svarstyti, pranešimus skaitė prof.Viktorija Daujotytė ir lekt. Brigita Speičytė;tradicinės kultūros klausimams skirtoje sesi­joje Gervėčių lauko tyrimų patirtimi dalijosilekt. Saulė Matulevičienė. „Studentų pievos“sesijose pranešimus skaitė irVilniaus univer­siteto absolventės lituanistės, dabartinės dok­torantėsAistėKučinskienė,AkvilėRėklaitytė, ŪlaAmbrasaitė, magistrantės Ramunė Brun­dzaitė, EmilijaVisockaitė, bakalaurantaiGie­drius Genys ir Vilius Arlauskas. Doc. Darius Kuolys vedė baigiamąją diskusiją, kuriojestudentaisvarstėgalimusirsiektinuslituanistovaidmenis šiuolaikinėjevisuomenėje.

StažuotėsDoc.dr.A.Peluritytė-Tikuišienėnuo2012m.rugsėjo25d.iki2012m.spalio25d.stažavosiKarolio universitetePrahoje,kurgilinoteorineskomparatyvistikosžinias,čekųXXa.literatū­rosistorijosirteorijoskontekstus,konsultavosisutenykšteprofesūra.Savoruožtumokslinin­kėkonsultavočekųstudentuslituanistus(pagalRytųEuroposkatedrosporeikius).

Pranešimai Lietuvos ir tarptautinėse mokslinėse konferencijose, mokslo ir kultūros sklaidos renginiuoseProf. D. Pociūtė-Abukevičienė dalyvavo Ita­lijoje, Florencijos universitete 2012 m. kovo28–30dienomisvykusiojekonferencijoje„TheImpactofLatinHeritageontheDevelopmentofIdentitiesintheLandsofthePolishCrownand the Grand Duchy of Lithuania: History, Language, Literature, Modeling Patterns ofCulture andMentality“, kur skaitė pranešimą„Abraomas Kulvietis: Humanistic Origins ofthe Early Reformation in the Grand Duchy of Lithuania“. Profesorė taip pat dalyvavo Lietu­vos reformacijos draugijos 20-mečiui paminėtiskirtoje jubiliejinėje konferencijoje, vykusiojeVilniausuniversitete2012m. spalio27d., kurskaitėpranešimą„MikalojusRadvilasJuodasis–LietuvosEvangelikųBažnyčioskūrėjas“.

2012 m. sausio 30 d. Lietuvių literatūrosir tautosakos institutevykusiojekonferencijo­je „Metlaikių atabradai:Albinui Žukauskui –100“ doc. dr.KęstutisUrba skaitė pranešimą„AlbinoŽukauskokūrybavaikams“.

Birželio1d.Vilniausmiestosavivaldybė­jevykusiojetarptautinėjeSkaitymoskatinimokonferencijoje doc. dr. Kęstutis Urba skaitėpranešimą„KąskaitytiLietuvosvaikeliams“.

Balandžio25d.ŠiauliųapskritiesP.Višins­kiobibliotekojevykusiojekonferencijoje„Vai­kųliteratūroskritikaiirskaitytojai:dialogasarpriešprieša“doc.dr.K.Urbapristatėiraptarėper pastaruosius du dešimtmečius pasirodžiu­

225

siasliteratūrosmoksloirkritikosknygas,skir­tasvaikųliteratūrosproblemoms.

Rugpjūčio23–26d.doc.dr.KęstutisUrbadalyvavoLondonevykusiame33-ajameTarp­tautinėsvaikųknygostarybos(IBBY)kongre­se,kuriotemabuvo„Vertimaiirmigracija:per­žengiantsienas“.Kongresometumokslininkasperskaitė pranešimą „Beatrix Potter pasakųtikriniųvardųlietuvinimas“.

2012m.lapkričio15–16d.doc.dr.D.Čio­čytėdalyvavo tarptautinėjemokslinėjekonfe­rencijoje „Maironis ir jo epocha“, surengtojeLietuvių literatūros ir tautosakos instituto,minint Jono Mačiulio-Maironio (1862–1932) 150 gimimo sukaktį. Konferencijos metumokslininkė skaitė pranešimą „Poeto kunigosavimonėMaironiolyrikoje“.Tojepačiojekon­ferencijojedalyvavoirdoc.dr.R.Tamošaitis,skaitęspranešimą„Maironiotekstoontologinėgelmė“,beidr.B.Speičytė,skaičiusipraneši­mą„Maironis–literatūrostradicijosvertėjas“.

Doc.dr.R.Tūtlytė2012m.rugsėjo13–16d.dalyvavo Mykolo Romerio universitete vyku­sioje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje„Pasaulis sudėtas iš pasakų: tarpdisciplininio diskursosąsajosirpokyčiai“,kurskaitėprane­šimą„Jugendopasakojimailietuviųliteratūro­je:rangas,svarba,degradavimas“.Doc.R.Ta­mošaitis šioje konferencijoje skaitė pranešimą„Gyvenimopavidalaipasakojimostruktūrose“.

Abuminėti mokslininkai taip pat dalyva­vo 2012m. lapkričio 29 d.VytautoDidžiojouniversitete vykusioje konferencijoje „Manonamai–kultūra“, skirtoje JonoMeko90-me­čiui. Doc. dr. R.Tamošaitis skaitė pranešimą „JonoMekoarchajiškumasiravangardizmas“,o doc.dr.R.Tūtlytėpranešimą„Gyvenimoapo­logija:JonoMekoankstyvojikūryba“.

Doc. dr. R. Tamošaitisskaitėnemažapra­nešimųkonferencijoseirkultūrosrenginiuose:2012 m. spalio 26 d. Vincui Krėvei skirtojetarptautinėje konferencijoje, vykusioje Lie­tuvos Respublikos Seime, skaitė pranešimą

„Krėvės palikimas: šventraščiai, kurie vienijatautas“.2012m.kovo25d.Vilniausmokyto­jų namuose vykusiame renginyje „ŽemaičiųdienosVilniuje“,skirtame150-osiomsMairo­nio gimimo metinėms, – pranešimą „Mairo­niokūrybosakiračiai“;2012m.birželio14d.Zelvospoilsiavietėje(Trakųrajonas)vykusiojeneregių literatų ir muzikos kūrėjų kūrybinėjestovykloje–seminarepranešimą„Kūrybakaipžmogiškas bendravimo būdas“. 2012m. rug­pjūčio28ir30d.MykoloRomeriouniversitetoorganizuotamedalykiniamemetodiniamesemi­nare lietuviųkalbosmokytojams,dirbantiemsmokyklosetautinėsmažumoskalbairlietuviųkalba daugiakalbėje aplinkoje, perskaitė pra­nešimą„Literatūrakaipžmogaus,visuomenėsir tautos laisvėsmokytoja“. 2012m. rugsėjo14d.Vyžuonosevykusiameatminimovakare„NacionalinėspremijoslaureatąBroniųRadze­vičiųprisimenant“skaitėpranešimą„BroniausRadzevičiaus asmenybė ir kūryba“. 2012 m.spalio11–12d.Maironiuiskirtojejubiliejinėješventėje„BūtisuMaironiu“,vykusiojeMažei­kiuose, skaitė pranešimą „Maironio gelmė“.2012m. spalio18d.Verslovadovųmokymocentreperskaitėpranešimą„Maironiometai“.

Katedros nariai aktyviai bendradarbiavo su Lietuvosšvietimoįstaigomis,dalyvavosemina­ruose,skirtuoseLietuvosbendrojolavinimomo­kyklųlituanistams,skaitėpaskaitasmokyklose.

Doc. dr. R. Tamošaitis dalyvavo mokyto­jamslituanistamsskirtuoseseminaruose.2012m. sausio 26 d. Gargžduose, Klaipėdos rajonoŠvietimo centre mokslininkas skaitė pranešimą„JurgosIvanauskaitėskūrybosapžvalga“.2012m.kovo 14 d. Lietuvos rašytojų sąjungos klubemokslininkas skaitė paskaitą Ukmergės rajo­no lituanistams apie programinius lietuvių li­teratūros autorius: „Naujas požiūris į klasiką (J.Biliūnas,ŠatrijosRagana,Vaižgantas,Krėvė, I.Šeinius,Putinas)“.2012m.spalioirlapkričiomėnesįdoc.dr.R.Tamošaitisvedėseminarus

226

ElektrėnųirTrakųmokytojamstema„Naciona­linėspremijosautoriai:VandaJuknaitėirBitėVilimaitė“bei„Nacionalinėspremijosautoriai:AidasMarčėnasirDonaldasKajokas“.

Dalyvavimas moksliniuose ir kultūros bei švietimo sklaidos projektuoseDr.SaulėMatulevičienėbaigė2010–2012me­tais vykdytą mokslinį projektą „Gervėčiai: is­torinė atmintis ir kultūrinis tapatumas“, kurįfinansavoLietuvosmokslotaryba.

Doc.dr.A.Peluritytė-TikuišienėdalyvavoLituanistinių studijų katedros organizuojama­jame tarptautiniame Lietuvos universitetų irbaltistikos centrų bendradarbiavimo projekte,kurisvykdomas2012–2013m.m.

Doc.dr.K.UrbaparengėprojektąirgavoLietuvosmokslotarybosfinansinęparamąsu­rengtitarptautinęmokslinękonferenciją„Vaikųliteratūra– laisvė irkontrolė“ („FreedomandControl in/of Children’s Literature“). Konfe­rencijavyko2012m.gruodžio13–14d.Prane­šėjai–iš13pasauliošalių,taippatišLietuvos.Sukurtas specialus konferencijos tinklalapis:www.clconference.flf.vu.lt/lt/index.html

Doc. dr. R. Tamošaitis dalyvavo Lietuvos menokūrėjųasociacijosneformaliojošvietimopaslaugųplėtrosprojekte „Aukštosioskultū­rosimpulsaimokykloms(AKIM)“, remtameLietuvos Respublikos švietimo ir mokslo tary­bos.Pagalšįprojektąspalioirlapkričiomėnesįmokslininkasvedėpamokastema:„Detektyvožanroklasikairdabartis“Eitminiškiųvidurinė­je,Šilavotopagrindinėjemokykloje,VilniausBarborosRadvilaitės pagrindinėjemokyklojeirKazlųRūdos„Elmos“progimnazijoje.

2012 m. vasario 10–11 d. doc. dr. R. Tamo­šaitis dalyvavo bendrame Vilniaus universite­to irVšĮNacionalinėsmoksleiviųakademijosprojekte,skirtamelietuviųkalbosmokytojams:„Nusikaltimoirbausmėstemaliteratūroje:Bi­

liūnas,Vaižgantas,Dostojevskis“.Šiamprojek­tuimokslininkasparengėpranešimą„Detekty­vožanras:jokilmė,reikšmėirvietaliteratūrosžanrųsistemoje“.

2012m.dr.B.Speičytėpradėjomoksliniustyrimustarptautiniameprojekte„Nuobajorijosikidvarininkijos.Genezėirtvermėetniškaine­vienalyčiame senosios Respublikos regione“(finansuojaLenkijosRespublikos„Humanisti­kosplėtrosnacionalinėprograma“).

2012m.kovo23–24d.Vilniausuniversite­toLietuviųliteratūroskatedrajautrečiusmetusorganizavoLietuviųgimtosioskalbosirlitera­tūrosolimpiadąLietuvosiružsieniolietuviškųmokyklųmokiniams,kurivykoAnykščiuose,Antano Baranausko vidurinėje mokykloje.Olimpiadosorganizaciniokomitetopirmininkėiružduočiųkūrėja–prof.D.Pociūtė-Abukevi­čienė.Vertinimokomisijojedalyvavodoc.dr. R. Tamošaitis, dr. N. Klišinė, dr. E. Juknytė,dokt.J.Žasinaitė-Gedminienė,dokt.Ū.Abra­saitė.

Literatūriniai renginiai2012m.vasario8d.Rašytojųsąjungosklubevyko Algimanto Zurbos jubiliejinis vakaras,kuriometu doc. dr.KęstutisUrba aptarė šiorašytojokūrybąpaaugliamsirjaunimui.

Vasario23–26d.vykusiojeVilniausknygųmugėjedoc.dr.K.Urbapristatėukrainiečiųra­šytojosLesiosVoroninosknygą„Superagentas000“,RenatosŠerelytėsapysakąpasaką„Kra­katukaikosmose“irDžiuljetosMaskuliūnienėsmonografiją„Peldųtakais“.

Balandžio2d.doc.dr.KęstutisUrbaorga­nizavoTarptautinėsvaikųknygosšventę,kurivykoVilniaus„Lėlės“teatre.Įvykoseminaras,kurio metu diskutuota apie vaikų literatūrosraidostendencijas,šventinėjepopietėjeįteiktospremijosužgeriausias2011metųknygas.

2012m.rugsėjo21d.DaliaČiočytėdaly­vavo Kelmės Žemaitės viešojoje bibliotekoje

227

2012-ųjų gegužę Vilniaus universitete vykostudentų lituanistų konferencija „Laimei,Maironis“, skirta, kaip nurodo konferencijospavadinimas, didžiajam lietuvių literatūrosklasikui paminėti. Konferencijos įžanginėjedalyjefakultetodekanasdoc.AntanasSmetonapažymėjo,kadkonferencija atspindi fakultetosiekįorientuotisbūtentį lituanistinesstudijas. Dr. Brigita Speičytė pabrėžė, kad studentųkonferencijos embleminės figūros, Maironio,pasirinkimas neatsitiktinis: pats autorius savo 1895m.poemos„Tarpskausmų įgarbę“pra­tarmėjerašė,kadtikisisupratimoneišvyresnėskartos, o būtent iš jaunimo. ParafrazuodamaTomąVenclovą,daktarėpažymėjo,kadMairo­nionegalimaneiapeiti,neipakartoti,tačiaupo­etokūrybairtoliauprovokuojakūrybingumui.

Pirmasiskonferencijosposėdisbuvosuda­rytasišpranešimųMaironiokūrybostematika.Vilniaus universiteto trečiakursė Elžbieta Ba­nytėsavopranešime„Erotinismoters-tėvynėsmotyvas“:nuoHoracijausikiMaironio“ryški­noMaironiopoezijosintertekstualiusryšiussuklasikinepoezija–Horacijumi,M.K.Sarbie­vijumi. Erotinis moters-tėvynės motyvas stu­dentėsbuvointerpretuojamaskaipturintisdaugsąsajų suklasikineparadigma, tokiąprielaidąbakalaurantėgrindžiaHoracijaustekstolygini­musuM.K.Sarbievijaus,A.Vienažindžio irMaironioeilėraščiais.A.Mickūnoeroso,kaipenergijos,siekiančiospačiossavęs,sampratosįtraukimasleidostudenteivisųminėtųautoriųkūryboje pasirodantį erotinį moters-tėvynės

motyvą perskaityti kaip daugiaplanį vaizdinį,kurisdažnai transformuojamas į religinį jaus­mą.Studentėspranešimebuvopabrėžiamatai,kadMaironio poezijoje susipina tiek klasiki­nės, tiek romantinės paradigmos. E. Banytėspristatymasbuvoįvertintaskaipgeriausiaspra­nešimas Maironio tema.

Vilniaus universiteto studento Vainiaus Bako pranešimas „Būties paraštės ir paribiai:vakaras tarpsapnoirpabudimo“buvosukon­centruotas tiesMaironio eilėraščio „Vakaras“(„Ant ežeroKeturiųKantonų“) interpretacija,kuriai rutulioti buvo naudojamasi CharlesoE. Bresslerio septynių imanentinės analizėspakopų schema. Studentas savo pranešimeaktualizavo šio teksto ryšius suA.Baranaus­ko „Anykščių šileliu“, V. Mykolaičio-Putino„Tarpdviejųaušrų“.Stengiamasiišryškintiei­lėraštyjevyraujančiasdvipagrindinesįtampas,pasireiškiančias ribinės situacijos suvokimu,linijos tarpsvajų-prisiminimųir tikrovės, tarpdabarties ir praeities atsiradimu. Ketvirtakur­sio pranešimo centre atsiduria Maironio teksto dvipoliškumas, ribos, subjekto tarpinės būse­nosaktualizavimas.

Lietuvos edukologijos universiteto ma­gistrantė Sigita Sipavičiūtė pranešime „SigitoGedos improvizacijaMaironiopoezijos įvaiz­džiais“analizavoSigitoGedoseilėraščiųciklą„Maironio mirtis“. Studentė skyrė dėmesį netikšiųdviejųpoetųtekstųryšiams,bet irGe­dos tekstųkompozicijai: teigiama,kadGedosciklas yra komponuojamas muzikiniu fugos

XVI STUDENTŲ LITUANISTŲ KONFERENCIJOS „LAIMEI, MAIRONIS“ APžVALGA

vykusiuose Žemaitės skaitymuose, kur per­skaitėpranešimą„Žemaitėsfeminizmas“.

2012 metus paskelbus Maironio me­tais, minint 150-ąją poeto gimimo sukaktį,

dr.B.Speičytė dalyvavodaugelyje kultūriniųrenginių,viešųjųpaskaitų,radijoirtelevizijoslaidose, skirtose Maironiui.

Dainora Pociūtė-Abukevičienė, Ernesta Juknytė

228

principu. Tokia interpretacija leido studenteiabiejųautoriųkūrybąmatytikaipartimąmuzi­kineiimprovizacijai.

Likętrysposėdžiopranešimaibuvosukon­centruotitiesMaironiokūrybosrecepcija.Var­šuvosuniversitetomagistrantėKatarzynaNity­choruk,skaitydamapranešimą„TomasVenclo­va–Maironiokūrybiniopalikimoirkultūrinėsįtakos vertintojas“, pažymėjo T. Venclovos,kaipkritiko,vaidmenį,vertinantMaironiopo­eziją. Studentė pabrėžė, kad Maironis Venc-lovos yra matomas kaip poetas, kurio tekstųsimbolinisplanasidealiaiatitikotiekjometo,tieksovietmečioistorinęsituaciją,todėlpoetotekstaitapodaugiauneipoezija.Taigistuden­tėspranešimasdarkartąparodė,kokssvarbusMaironiovardasapskritaikalbantapiepoezijąLietuvoje.

VytautoDidžiojouniversitetostudentėsNe­ringosButnoriūtėspranešimas„PoetųpožiūrisįMaironį2000–2011m.literatūrinėjespaudoje“buvobūtentapieT.Venclovosišsakytąpožiūrį,kadMaironiopoezijamūsųsąmonėjeyrakaipnorma, nuo kurios atsispiriama, bet kuri yra būtina.Studentės pranešimas susikoncentravotiesMaironiopoezijossocialumoiraktualumoproblemomis ir leido Maironio tekstus matyti kaippoezijosideologiją.Vyresniųkartųpoetųir jaunųjųpožiūrių analizė kaip tik ir parodė,kadsantykiaisuMaironiokūrybayraneviena­reikšmiški.Apibendrindama studentė pabrėžėMaironiokūrybosvisuomeniškumą.

Benedaugiausiadiskusijųpirmajamekon­ferencijos posėdyje sukėlęs Vilniaus univer­siteto studento Vaidoto Montrimo pranešimas „Anti-Maironis“,kuriamebandytaįpoetofigūrąpažvelgti iš kitos, realistinės, pusės. Toks po­žiūris į poetą yra tarsi bandantis išsivaduoti ištautinėsmitologijosstereotipų.Pranešimometustudentas, remdamasis Vaižganto, Matulaičio,Paparoniopožiūriais,darkartąatskleidžia,kokiasudėtingairnevienareikšmiškayraautoriauskūry­bosrecepcija.

Antrąjį konferencijos posėdį sudarė pra­nešimai tautosakos, kalbos ir vaikų literatū­

ros temomis.Vilniausuniversiteto trečiakursėSimona Diržinauskaitė, trumpai pristačiusiGervėčių regiono savitumą ir to krašto tauto­sakosypatumus,ryškinolietuvybėsirtautiniosavitumobeižemdirbiškoskultūrosirsakralu­mo paralelę. Studentė, skaitydama pranešimątema „Kultūrinės atminties raiška Gervėčiųkrašto sakmiškuosenaratyvuose“, daugiausiaidėmesio skyrė gausiems chtoniškiesiems siu­žetams,kurieatskleidžia šiokraštogyventojųsuvokimąapie skirtingųsričiųdarną,moralėsiretikosmodelį.Remdamasisurinktamedžia­gapranešėjateigė,kadGervėčiųkraštožmonėssusidūrimąsuanapusybevertinonevienkaiplemtingąįvykį,betpriėmėtaikaipjųgyvenimąnuolatlydinčiąantgamtiškąjąsferą.

KitaVilniaus universiteto studentė ketvir­takursėAstaSkujytėpristatėpranešimą„‘Dru­giuikrečiant,išjokžarstekliu’:raitelioirdrugioligosparalelė lietuvių sakmėse ir etnomedici­noje“. Aptarusi mokslininkų komentarus šiatema,įtaigiaipristatėdrugioligospožymiusirsurinktus liudijimus tautosakoje.Tyrusi lietu­viųsakmes,kuriosepažymimiišoriniaidrugiopožymiai,lietuviųliaudiestikėjimusiretnome­dicinosužrašymus,bakalaurantėaptarėšiosli­gosantropomorfiniuspavidalus.Gausiaiilius­travusi pavyzdžiais, raiškiai pristačiusi savotemą,A.Skujytėkonferencijospabaigojebuvoapdovanotaužgeriausiąpranešimą.

Pranešimus tautosakos tema pakeitė kal­bėjimas apie literatūrines pasakas. Vilniausuniversiteto ketvirtakursė Eglė Baliutavičiūtėskaitėpranešimą„GintarėsAdomaitytėspasa­kųveikėjai“,kuriamekalbamaapiedupagrin­diniusautorėspasakųmotyvus:veikėjovardąkaiptapatybęirveikėjųdraugystękaipesminįgyvenimosiekį.E.BaliutavičiūtėpažymišvedųrašytojosMarijosGripėsįtakąlietuviųautorėskūrybai, teigdama,kadabiejųkūrėjųknygosevaikams sutampa skiepijamos vertybės: drau­gystė,žmogiškašiluma,atjauta.

ViešniaišKlaipėdosuniversiteto–ketvir­takursė Rūta Kuizinaitė – perskaitė praneši­

229

mą „Grybų pavadinimai Pakruojo apylinkiųgyventojų kalboje“. Pati surinkusi medžiagątyrimui,fiksavoPakruojo tarmėsgrybųpava­dinimus. Nustačiusi grybų semantinės grupėsstruktūrą,formaliąjąpavadinimųstruktūrą,pa­vadinimųmotyvaciją,pranešėjapadarėišvadas,kadmokslinėgrybųklasifikacijanesutampasuliaudies,nustatė,kaddaugiausiaiyrapriesagi­nių,sudurtiniųpavadinimų,vyraujamoteriškosgiminėspavadinimai,pavadinimaidažniausiaimotyvuojamipagalspalvą,augimovietą.

Po šio pristatymo Vilniaus universiteto bakalaurantas Mindaugas Karaciejus skaitėpranešimą „Dūrinių su antruoju veiksmažo­diniu dėmeniu akcentuacija F. Kuršaičio lie­tuvių-vokiečių kalbų žodyne“. Vieną iš žy­miausių antrosios XIX a. pusės kalbininkų – F.Kuršaičio–žodyną,pranešėjastyrėakcento­loginiupožiūriu.Pranešimeaptartasudurtiniųžodžių su antruoju veiksmažodiniu dėmeniuakcentuacija,išryškintišiotipodūriniai,turin­tyspastovųjįpirmojodėmenskirtį,jungiamojobalsio kirtį, antrojo dėmens kirtį bei turinčiųšokinėjantįkirtįišgalūnėsįpirmąjįdėmenįbū­dingiausiakcentuacijosbruožai.

Po šio nuoseklaus tyrimo apžvalgos pra­nešimąpristatėpirmokursomagistrantėAgnėPukevičiūtė iš Vytauto Didžiojo universiteto.Josaptartatema–„Sakytinėskalbosritmika“–naujiena lietuviųkalbos tyrimųbaruose.Anotautorės,būtentsakytinės,oneeiliuotoskalbosritmasbeveiknetirtas,todėlsiektanustatyti,arlietuviųkalbojekirčiuotiirnekirčiuotiskieme­nyspasiskirstodėsningai.Tyrimometunusta­tyta,kadsakytinėjekalbojedominuojanuliniai,vienskiemeniai ir dviskiemeniai tarpkirtiniai intervalai, sakytinėje kalboje dažniausiai kir­čiuojamaspriešpaskutinisžodžiųskiemuo.

Trečiąją konferencijos sesiją sudarė lite­ratūrologiniai pranešimai. Varšuvos univer­siteto magistrantė Olga Moskalewicz skaitėpranešimą„PoetinėsvariacijosŠarlioBodlerotemomisVincoMykolaičio-Putino irAlfonsoNykos-Niliūno kūryboje“. Magistrantė savo

pranešime akcentavo tiek tiesioginius inter­tekstinius šių trijų poetų ryšius, tiek ryšiustemų ir motyvų lygmenimis.Anot studentės, V.Mykolaičio-PutinokūrybojeCh.Baudelaireįtakayra ryškesnėneiA.Nykos-Niliūnopoe­zijoje. Visus poetus, pasak O. Moskalewicz,vienijapanašiostemos(skausmas,netektis,pe­simizmas),stilius.

VilniausuniversitetotrečiakursėsDeiman­tės Daugintytės pranešimas „Ribinės situaci­jos:individoegzistencijosbergždumas(DviejųAlfonso Nykos-Niliūno eilėraščių analizė)“per dviejų eilėraščių analizę ((„Der cherubi­nischeWandersmann“ir„Somasema“)bandėatskleisti ribinių situacijų patirtį poetiniamevyksme siejant jas tiek su egzistencializmofilosofijaipriskiriamaM.Heideggerfilosofija,tiek su viduramžiųfilosofomistikoEckharto irmistinio poetoAngelus Silesius kūryba. Vienaiš esminių D. Daugintytės, besiremiančios fe­nomenologinėsanalizėsžiūra,pranešimoašių– žvilgsnis į tekstą kaip sąmonės ir atmintiesvyksmą, kuriame įtekstinamas egzistencijossiekisišsiveržtiiškūno.

VilniausuniversitetostudentėKarolinaRe­pečkaitėsavopranešime„LiūnėSutema:san­tykio su transcendencija variantai“ analizavobiblinių ir tautosakinių įvaizdžių susipynimąautorės poezijoje. Studentė teigė, kad, žvel­giant į juos iškrikščioniškomokymoirmito­logijosperspektyvos,galimapamatytikuriamosantykiosu transcendencijavariantus.Moder­nios poetės kūryboje bakalaurantė pažymėjosantykio su transcendencija kismą, maldos iranti-maldospoetiką.

Lietuvosedukologijosuniversitetoketvirta­kursėRimaKasperionytė,skaitydamasavopra­nešimą„JudėjimoįpriekįmotyvasA.Ambraso‘Maratone’irK.Sajos‘Mamutųmedžioklėje’“,aptarėdvipanašiumetuparašytasdramas:Ka­zioSajos„Mamutųmedžioklę“(1968m.)irAr­vydoAmbraso „Maratoną“ (1971m.), kuriaslygina beprasmio judėjimo į priekį aspektu.Pranešime laikomasi nuomonės, kad lygina­

230

momsdramomsbūdingaVakarųabsurdoteatroestetika, tačiaunuoVakarųabsurdo teatro josskiriasi politiškumu, paliečiami sovietmečiupasireiškusio gyvenimo absurdo klausimai.Taigipranešimepaliečiamatiekabsurdoteatrotradicija, tiek sovietmečio retorikos ir indivi­do sąmonės susidūrimoproblemos.Studentėspranešimaskomisijos įvertintaskaipvienas išgeriausių.

Kitopranešimo,SigitosGaudinskaitės„Ar­tūroImbraso‘Klajūnas’kaipmagiškojorealiz­moromanas“,probleminis laukasnuoVakarųabsurdo nukreipė Pietų Amerikos magiškojorealizmo romano modelio link. Magistrantėsavo pranešimeA. Imbraso romaną nagrinėjakaipmagiškojorealizmoromanąirjamepaste­bi fantastikos elementų, tikrovės ir fantazijossusipynimo motyvų. Anot studentės, „Klajū­nas“pagrįstaigalėtųbūti laikomasmagiškojorealizmoromanu,praturtinančiujolietuviškąjątradiciją.

Klaipėdos universiteto magistrantė Ele­na Trečiokaitė pranešime „Naujas žvilgsnisį baltų mitologiją: baltų mitologinės būtybės G.K.Ivanickoromane‘Laumėsmėnuo’“ap­tarėšiuolaikinėslietuviųfantastinėsliteratūrossąsajassulietuviųmitologijairtautosaka.Stu­dentė, lygindamaromanematomąmitologijosinterpretaciją su šios srities tyrėjų išvadomis,daroišvadą,kadG.K.Ivanickassavoromanelaisvai varijuoja baltųmitologine tematika, otaibūdingafantastineiliteratūrai.

Paskutinę konferencijos pranešimų sesijąpradėjoŠiauliųuniversitetomagistrantasMin­daugas Malcevičius, pristatęs temą „Poezijosrefleksija Alfonso Nykos-Niliūno dienoraš­čiuose: ap(s)ibrėžtys ir vertinimo kriterijai“.Remdamasis trimis poeto dienoraščių tomaisstudentas išryškino svarbiausią aspektą, nule­miantį gerą poeziją – autentiką. Pasak poeto,žodisturitaptiautoriausnuosavybe,kadteks­tastaptųoriginalusir išliktų.M.Malcevičius,plačiaipristatęsA.Nykos-Niliūnopoezijoskri­terijus,tapokonferencijoslaureatu.

Vilniausuniversitetoantrokursomagistran­tėAkvilėRėklaitytėpristatėtemą„Poezijakaip‘tirštasisaprašymas’(MarcelijusMartinaitis)“.Remdamasi kultūros antropologo C. Geertzoteorija, ji teigė, kad individas yra linkęs savesuvoktiperpasaulį,tokiubūduerdveiirobjek­tamspriskiriamosnaujosreikšmės.C.Geertzopasiūlytą„tirštojoaprašymo“sąvokąpranešėjapritaikėpoezijai–esątaipatstirščiausiaskul­tūros aprašymo būdas. Laikydamasi šios idė­jos analizavo daugiasluoksnę M. Martinaičiokūrybą. Išsamus irmotyvuotasA.Rėklaitytėspranešimaskomisijosbuvoįvertintasprizu.

KitapranešėjaišVilniausuniversitetoKau­nohumanitariniofakulteto–antrokursomagis­trantėLinaBuividavičiūtė–pristatėtemą„Di­alogiškumasRičardoGavelioromane‘Vilniauspokeris’ irViljamoFolknerio romane ‘Triukš­mas ir įniršis’. Pasirinkusi du modernius ro­manusstudentėišryškinojųnaratyvųspecifikąteigdama,kad šiepuikiai iliustruoja tradiciniopasakojimokismą,nespereinamaišmonologiš­kovisažinionaratoriausįdaugiabalsioromanopoziciją.Polifoniškumąsuvokdamakaipdialo­gą,pranešėjateigė,kaddubalsai–pasąmonėssrautasirvidinismonologas–yrapriemonėro­manųveikėjųdaugiaplaneikomunikacijai.

KonferencijąbaigėRitosGudėnaitės-Špo­kauskienės, Šiaulių universiteto magistran­tės, pranešimas tema „Rašytojo vardas kaipprekės ženklas“. Dviem skirtingomis teorinė­mis prieigomis studentė itin išsamiai ir vaiz­džiai pristatė keturių lietuvių autorių vardus (Z.Čepaitė,V.V.Landsbergis,J.Ivanauskaitė, S.Parulskis)kaipprekėsženklus.RemdamasiženklodarosspecialistoW.Olinsoirnaratologo G. Genetto siūlomomis teorijomis, pranešė­ja teigė apie rašytojų populiarumą, jų knygųpardavimus,susidarytąvisuomenėsįspūdį.Šisnovatoriškas, aktualus ir provokuojantis pra­nešimassulaukėbenedaugiausiaauditorijosirkomisijossusidomėjimo.

Studentams grįžus iš ekskursijos po Vil­niaus universiteto architektūrinį ansamblį,

231

prasidėjo komisijos vertinimai ir apdovanoji­mai. Dr. Rimantas Kmita, prisimindamas, kad ši konferencijaskirtaMaironiometinėms,provo­kavo,kadpoetastaippattapoprekėsženklu– portretasireilėraščiaikabomieste,dvidešim­tieslitųbanknotąpuošiajoatvaizdas.Apiben­drindamas, kadMaironio figūroje susijungia

ir mokslas, ir menas, studentams palinkėjoliktikultūrojeirtaptiateitieskūrėjais.AldonaRuseckaitė,Maironiolietuviųliteratūrosmu­ziejaus direktorė, tardama sveikinimo žodį,džiaugėsikonferencijossėkmeirteigėtikinti,kadtokierenginiaiauginabūsimąakademikų,profesoriųkartą.

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto

Lietuvių literatūros specialybės iV kurso studentės

Deimantė Daugintytė irSimona Diržinauskaitė

Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fa­kulteto Lietuvių filologijos katedros literatū­rologai 2012m. toliau tęsėmokslo tiriamojodarbo„Literatūrinėssavimonėsstruktūrairjosraida“veiklą.Pagrindiniai tyrėjų siekiaibuvotirtimeniniųtekstųirviešojodiskursopoetikąir retoriką sinchroniniu bei diachroniniu as­pektu.Tyrimaiatliktitaikantfenomenologijos,hermeneutikos, naujojo istorizmo, modernio­siosliteratūrossociologijosirkt.metodus.

Svarbiausios 2012 m. mokslinės publikacijosŠiais metais prof. dr. Aleksandras Krasnovas tyrė literatūrinį Mikalojaus Konstatino Čiur­lionio paveldą ir parengė mokslinį straipsnį„LiteraryHeritageofM.K.Čiurlionis“,kurispublikuotas bendrame Vilniaus universiteto ir Krokuvos Jogailaičių universiteto leidinyje„StanisławWyspiański –MikalojusKonstan­tinasČiurlionisTheNeighbouringofCultures,theBorderlinesofArts“.

Jaukelintimetaiprof.dr.GabijosBankaus­kaitės-Sereikienės tiriamasis laikotarpis yra

tarpukaris.Šiaismetaistyrėjaparengėmokslinįstraipsnį „Moters įvaizdis pirmosiosLietuvosRespublikos periodikoje“. Straipsnis išspaus­dintastarptautiniomoksložurnalo„RespectusPhilologicus“pavasariniamenumeryje.Daug­pilio universiteto leidinyje „Kultūras studi­jas“(T.4) išspausdintasmokslininkėsstraips­nis «Неоромантическая литовская поэзия:сим�оликацвета».

Retorikos specialistės doc. dr. Skirman­tė Šarkauskienė ir dr. Skirmantė Biržietienėšiais metais daugiausia dėmesio skyrė viešo­jodiskurso retorikai ir kognityviajai poetikai. Doc. dr. S. Šarkauskienė (su bendrautorėmisdoc.dr.S.JuzelėnieneirV.Seredžiūte)paren­gėstraipsnį„Antropomorfinėslaikometaforosšiuolaikinėjelietuviųpoezijoje“,dr.S.Biržie­tienėviešojodiskurso,t.y. reklamos, retorikos tyrimusapibendrinopublikacijoje„Lietuviškossocialinėsreklamosretorika:įtikinimobūdai“.Abu tekstai publikuoti leidinyje „RespectusPhilologicus“(rudeniniamenumeryje).

Dokt. Mindaugas Grigaitis parengė pub-likaciją „Jurgio Kunčino „Glisono kilpa“:

VILNIAUS UNIVERSITETO KAUNO hUMANITARINIO FAKULTETO LIETUVIŲ FILOLOGIJOS KATEDROS LITERATŪROLOGŲ VEIKLA 2012 METAIS

232

pasakaapietroškiniuvirtusįromaną“, kuri iš­spausdintaleidinyje„Inter-studiahumanitatis“.Tarptautinio mokslo žurnalo „Respectus Phi­lologicus“ rudeniniame numeryje publikuotaskitas doktoranto straipsnis „TransgrediencijosraiškaBroniausRadzevičiausnoveliųrinktinė­je „LinkDebesijos“. Tame pačiame leidinyjeišspausdintasirdarvienosLietuviųfilologijoskatedros dokt. LinosBuividavičiūtėsstraipsnis„Egzistencijos tipai Ričardo Gavelio romane„Vilniauspokeris““.

Moksliniai tyrimai, pristatyti tarptautinėse ir respublikinėse konferencijose2012m.gegužės17–18d.dr.SkirmantėBir­žietienė ir dr. Eglė Klimaitė-Keturakienė da­lyvavoŠiaulių universitetoHumanitarinio fa­kultetoLiteratūrosistorijosirteorijoskatedrosorganizuotoje tarptautinėje interdisciplininėjekonferencijoje „Kavinės fenomenas kultūro­je“.Dr.S.Biržietienėskaitėpranešimą„Ia.ro­mėnųpuota:kulinarinisgidaspagalMarcialį“,dr. E. Klimaitė-Keturakienė skaitė pranešimą„GintaroPatackopoezijaapieKaunokavines,„kavamaniją“ir„kaviniųgėles“,arbaironiškaižaismingaskalbėjimasapiepoetąirpoeziją“.

2012m.gegužės18–19d.prof.dr.GabijaBankauskaitė-Sereikienė, dr. Eglė Klimaitė- -Keturakienėirdokt.RomaBlėkienėdalyvavoVilniaus universiteto Kauno humanitarinio fa­kultetoUžsieniokalbųkatedrostyrėjųsureng­tojetarptautinėjekonferencijoje„Žmoguskal­boserdvėje“.Prof.dr.G.Bankauskaitė-Serei­kienėkartususavovadovautaLietuviųfilolo­gijosirreklamosbakalaurosstudijųprogramosbakalaure Egle Petrauskaite skaitė pranešimą„Visuomenės vertinimas žurnale „Vapsva“(1928–1932)“. Dr. E. Klimaitės-Keturakienėspranešimas buvo skirtas Jurgio Savickio irAntanoVaičiulaičio novelistikai – „Vardas irbevardiškumasJurgioSavickioirAntanoVai­čiulaičionovelistikoje“.Dokt.R.Blėkienėpri­

statė pranešimą „„Giesmių giesmės“ motyvųanalizėBernardoBrazdžioniolyrikoje“.

2012m.rugsėjo13–16d.prof.dr.GabijaBankauskaitė-Sereikienė dalyvavo tarptauti­nėje tarpdalykinėjemokslinėje konferencijojeMykoloRomerio universitete.Konferencijoje„Pasaulis sudėtas iš pasakų: tarpdisciplininiodiskursosąsajosirpokyčiai“prof.dr.G.Ban­kauskaitė-Sereikienė skaitė pranešimą „Virs­masAntanoVaičiulaičiopasakose“(pranešimobendraautorėJustinaGataveckaitė).

2012m.rugsėjo26d.E.Klimaitė-Ketura­kienėdalyvavoLietuvosedukologijosuniver­sitetoLituanistikosfakultetesurengtojerespub-likinėjemokslinėjekonferencijoje„KostoOs­trauskoprovokacijos“.Tyrėjaskaitėpranešimą„KostoOstrauskoliteratūrinėkritika“.

Pagalba studentamsDr. EglėKlimaitė-Keturakienė šįmet parengėmetodinęmokomąjąknygą„XXamžiauspir­mosios pusės moderniosios lietuvių novelėsskaitymai: teksto interpretavimo linkmės“.Kaip leidinio pratarmėje pažymi patimoksli­ninkė: „Šie tekstai „išaugo“ iš trečiojo kurso [turima omenyje Lietuvių filologijos ir rekla­mosstudijųprogramosstudentai–D.A.]stu­dentamsdėstomokurso„Tekstointerpretacija.XXamžiauspradžia“,susitelkiantįvienožan­ro–moderniosioslietuviųnovelės–konkrečiųtekstų skaitymus (iki ketvirtojo dešimtmečiopabaigos), įmažiau tirtas interpretavimo erd-ves“(p.4).

Dalytasi akademine patirtimi2012m.rugsėjomėn.prof.dr.GabijaBankaus­kaitė-Sereikienė ir dr. Skirmantė BiržietienėpagaldėstytojųmainųprogramąvykoskaitytipaskaitųįDicleuniversitetą(Turkija).

Artėja doktorantūros studijų finišas2012m.spalio2d.vykusiamekatedrosposė­dyjedokt.MindaugasGrigaitispristatėpareng­

233

tą disertaciją „Rašymų įvairovėBroniausRa­dzevičiaus, Ričardo Gavelio, Jurgio Kunčinoromanuose“.Viešasdisertacijosgynimasįvyks2012m. gruodžio 10 d.Vilniaus universitetoKauno humanitariniame fakultete.

Studentų veikla2012 m. vasario–balandžio mėn. internetodienraštyjeBernardinai.lt bendradarbiavo trysLietuviųfilologijos irreklamosstudentės(da­barjauabsolventėsirkartuLietuviųliteratūrosmagistrostudijųpogramosstudentės)LinaSta­

ponaitė,SimonaSiderevičiūtė irLoretaVara­niūtė.JaunosiostyrėjosrengėstraipsniusKul­tūros,Lux/jauniem,Atminties rubrikoms.Darviena Lietuvių filologijos ir reklamos ketvir­takursėEglėKuktoraitė trisprofesinėsprakti­kosmėnesiustalkinokultūriniamsavaitraščiui„Nemunas“.

2012m.kovo23d.jauniejifakultetotyrė­jailituanistaisavomažuosiusliteratūrologiniustyrimuspristatėfakulteteorganizuojamojekas­metėje konferencijoje „Jaunųjų filologų tyri­mai“.

Daiva Aliūkaitė

2011 METAI LIETUVOS EDUKOLOGIJOS UNIVERSITETO LIETUVIŲ IR LYGINAMOSIOS LITERATŪROS KATEDROJE

Literatūrinisgyvenimastiesiog„verda“.2011 metais katedros dėstytojai aktyviai

bendradarbiavo su Lietuvos rašytojųsąjungosklubu, kitomis kultūros institucijomis. Sausio7d.RašytojųklubeįvykoprofesoriausP.Bra­žėno knygos „Amžininkai ir bendraamžiai“pristatymas.

2011m.vasario18d.tarptautinėjeVilniausknygųmugėjebuvopristatomaprofesorėsSi­gutėsRadzevičienėsmonografija„NeatrastasisIgnasŠeinius:gyvenimasirkūrybaŠvedijoje“.Vasario 19 d. profesorius Vytautas Martinkus perLRTVkomentavoJustinoMarcinkevičiauslaidotuves – paskutinę jo kelionę iš MokslųakademijosrūmųįAntakalniokapines.

Vasario23d.vykoprofesorėsVandosJuk-naitėspjesiųknygos„PoniosAlisosgimtadie­nis“pristatymas.Vasario24d.docentėŽydro­nė Kolevinskienė skaitė radijo paskaitą, perekspozicijos„Sugrįžimai“atidarymąMaironiolietuviųliteratūrosmuziejujeskaitėpranešimą„Literatūrinis-kultūrinis gyvenimas VokietijosDPstovyklose“.

Lietuvių lyginamosios literatūros katedraaktyviaidalyvavoorganizuojantmokslorengi­

nius. Universitetekovo17d.surengtajungtinėvyresniųjųirjaunesniųjųmokslininkų,dėstyto­jų,studentųirmoksleiviųmokslinėkonferenci­ja„ŽemėsinterpretacijosLietuvoje:tarpvakariršiandien“.Konferencijosmetubuvoieškomagyvosantykiosužemesnemokymograndimi,siekta geriau suvokti mokytojų ir moksleiviųlūkesčiusirproblemas.

Balandžio 5 d.V.Martinkus, N.Kašelio­nienė, K. Nastopka dalyvavo Humanitariniųir socialinių mokslų skyriaus ir Mokslininkųrūmųrengiamojepopietėje„Unikalaustalentoorbita:SigitoGedosfenomenas“.

VykdantLietuvosmokslotarybosfinansuoja­mąmokslininkų grupės projektąTAUVERLITALietuvos edukologijos universiteto Lituanis­tikos fakultete vyko vieši seminarai, buvo skaitomi pranešimai. Lituanistikos fakultetas pasirašėbendradarbiavimosutartįsuLietuvoskinematografininkų sąjunga; balandžio 20 d.vyko susitikimas su režisieriumi, Kinemato­grafininkų sąjungos pirmininkuGyčiuLukšu.Universitetobendruomenėgalėjomėgautisfil­mo„Duburys“peržiūra.

234

Balandžio21d.dalyvaujantUPCprojekte„Mokymosikryptiespasirinkimogalimybiųdi­dinimas14–9metųmokiniams,IIetapas:giles­nismokymosidiferencijavimas ir individuali­zavimassiekiantugdymokokybės,reikalingosšiuolaikiniam darbo pasauliui“ Nacionalinėjedailėsgalerijojesurengtaekskursija-seminarasmokytojams lituanistams „Sovietmečio me­nas“.Doc.DainiusVaitiekūnas irdoc.LoretaMačianskaitėyrašioprojektodalyviai.L.Ma­čianskaitė skaitė paskaitą „Istorijos refleksijadabartyje“, vedė pratybas „Kaip dirbti pagalmodulįŽmogus istorijoje.

Birželio 13 d. atestuojamas profesoriauspareigomsV.Martinkus skaitė viešą paskaitą„Vertybinė šiuolaikinės lietuvių prozos sam­prata“,obirželio29d.–pranešimą„Lietuviš­kiejinelietuviųkalbarašančioautoriaustapaty­bėskontekstai“.

Liepos19d.Lietuvosužsienioreikalųmi­nisterijoje,dalyvaujantLietuvosdiplomatiniamkorpusuiiružsieniodiplomatams,reziduojan­tiems Lietuvoje, buvo perduodamas istorinisdiplomatinisarchyvas,kurį išŠvedijosLietu­vai atgabeno ir padovanojo buvusio Lietuvosdiplomato rašytojo IgnoŠeiniaus sūnus IgnasScheynius. Ceremonijoje pakviesta dalyvavoSigutė Radzevičienė, 1994–2004m. Švedijo­je tyrusiminėtąmedžiagą,prisidėjusiprie josviešinimo,šaliųtarpininkavimoirdiplomatinioarchyvopargabenimo.

Rugpjūčio22–26d.S.Radzevičienėskaitėpaskaitųciklą„LietuvosšviesuoliaiirSkandi­navijosšalys“Nidojevykstančiuose„Naciona­linės moksleivių akademijos“ vasaros sesijoskursuose.

Rugsėjo 22–23 d. Stokholme (Švedijoje),tęsiantLietuvosdiplomatinių santykių atkūri­mo20-mečiominėjimą,LietuvosRespublikosambasada Švedijoje visuomenei ir lietuviųbendruomeneipristatėS.Radzevičienėsmono­grafiją„NeatrastasisIgnasŠeinius:gyvenimasirkūrybaŠvedijoje“.

RugsėjomėnesįprofesorėVirginijaŠlekie­nėskaitėpranešimąmokytojams„VladoŠlaitokūryba“UkmergėsA.Smetonosgimnazijoje.

DocentėEglėPatiejūnienėspalio25d.vedėparodomąjąpamokąmugėje„Mokykla2011“.

Spalio 21–23 d. Anykščių Antano Bara­nauskovidurinėjemokyklojesvečiavosiVandaJuknaitė,kuridalyvavodiskusijose„Asmeny­bėsmokykloje– asmenybėskultūroje“ ir „Armokydamikalbosmokometikkalbos?“,Lietu­vosiružsieniomokyklųlituanistųkonferencijoje„Mokyklinei lituanistikai aktualūs klausimai irįžvalgos“.Rugsėjo30–spalio2dienomisTarp­tautiniame literatūriniame-dalykiniame vertėjųseminare pristatydama moterų prozos rinktinę„Nomen,nocry“skaitėpranešimą„Naujausio­jimoterųproza“(Birštonas,2011m.)

Lapkričio3d.vykopokalbis„Konepasako­meapiešiandieninęprozą?“pristatantVytautoMartinkausnoveliųknygą„Dvylika lieptų“ irmonografiją„Estetinėliteratūrosgyvybė“(da­lyvavo autorius V. Martinkus, literatūrologaiP.Bražėnas,D.Vaitiekūnas).

Lapkričio9d.RašytojųsąjungojeŽydronėKolevinskienė autoriniame Renatos Šerelytėsvakarepristatėjosnaująknygą„Vėjoraitelis“.

Lapkričio22d.V.JuknaitėskaitėLietuvosradijopaskaitą„Žinomasirnežinomasdr.Jo­nasBasanavičius“.

Lapkričio 16 d. seminare „Tautinių ver­tybių metodologiniai ir analitiniai aspektai“ V. Martinkus skaitė pranešimą „Metodolo­giniai tautinio tapatumo vertybių struktūrosklausimai“,G.Vanagaitė–„Akistatasutauti­nėmisvertybėmisAmerikojegimusių lietuviųautobiografijose“.

Kiekvienais metais studentai ir dėstyto­jai aktyviai dalyvauja įvairiuose renginiuose.Fakultete vyko skaitovų konkursas, kuriame J. Čižauskaitė-Rašimienė, L. Mačianskaitė, V. Juknaitė padėjo studentams pasirengti ir L.NoreikosskaitovųkonkursuiŠiauliuose.

235

Lapkričio22d.vykodarvienassusitikimassu režisiere. Šį kartą su JaninaLapinskaite irjosfilmopagalV.JuknaitėsapysakąStiklo šalis peržiūra.

L.Mačianskaitės iniciatyva pradėtas vyk­dytiedukacinisprojektas-konkursas„LEUsve­čiuojasiteatras“,lapkričio29d.surengtaspek­taklio „...Jiemanepaliko“ (B.Pūkelevičiūtėsromano „Devintas lapas“ motyvais, Jurbarko KonstantinoGlinskioteatras,režisierėDanutėSamienė)peržiūrairaptarimas, inicijuotasre­cenzijoskonkursas.

VykdantLietuvosmokslotarybosfinansuo­jamą mokslininkų grupės projektą „Tautinėsvertybės1990–2009metųlietuviųišeivijosli­teratūroje“2011m.lapkričio23d.universitete(TAUVERLITA)surengtatarptautinėmokslinėkonferencija„Aksiologinis tapatybėsaspektasnaujausiojeišeivijosliteratūroje“.

V.Martinkuslapkričio29d.Maironiomu­ziejuje vykusiame Juozo Grušo 110-mečiominėjimeskaitėpranešimą,,JuozasGrušas:bemūsųirtarpmūsų“.

DalyvaujantLietuvos lyginamosios litera­tūros asociacijosveikloje surengta tarptautinėkonferencija „Baltijos regiono tapatybė: lygi­namiejiliteratūrostyrimai“,kurivykouniver­sitete 2011 m. gruodžio 2 d. Gauta Lietuvosmokslo tarybos parama kviestinių užsieniopranešėjų kelionei į Lietuvą leido į katedrosrengiamą tarptautinę konferenciją „Europosklasika ir lietuvių literatūra“ (gruodžio 3 d.)pasikviesti pranešėjus išVokietijos,Prancūzi­josirVengrijos.

Gruodžio28d.RašytojųklubeV.MartinkuibuvoįteiktaLietuvosmenokūrėjųasociacijospremija už monografiją ,,Estetinė literatūrosgyvybė“irnoveliųknygą,,Dvylikalieptų“.

Dalyvautadiskusijose internetinėjesvetai­nėje„Lituanistųmiestelis“,socialinioportalofacebook puslapiuose „Mokytojai ir jų bi­čiuliai“, VPU Lituanistikos fakultetas: http://www.facebook.com/groups/184913964915808/; http://www.facebook.com/groups/mokytojai/?notif_t=group_activity; http://www.facebook.com/groups/326935387konsultuotimokytojaiwww.kalbam.lt

Katedros profesoriairašytojaiV.Martinkusir V. Juknaitė surengė po keletą kūrybosvakarų (susitikimų su skaitytojais) įvairioseinstitucijose (bibliotekose, mokyklose),davė interviu spaudai ir Lietuvos radijui,dalyvavo diskusijose (http://www.lam.lt/lt/naujienos/2011/03/01/kovo-4-dien-15-val-vytauto­martinkaus­krybos­popiet­su­is to­riniu-romanu-emaiio-garlkys-.html, http://galerija.kvb.lt/index.php?q=galerija&g2_itemId=8057, http://www.bernar dinai.lt/straips­ nis/2011-11-10-lieptai-neluzta-bet-sakykit- kaip-nesulauzyti-prozos-pokalbis-su-v-mar­tinkum/71838, http://193.219.47.10/moks-lo­lietuva/node/3976, http://www.youtube.com/watch?v=rQuLyCB5bkY, http://www.ber nardinai.lt/straipsnis/2011­01­11­savaites­pokalbis-vanda-juknaite-pamatinis-lietuvos-laisves-klausimas/55883, http://www.voruta.lt/ministerijoje-bus-iteiktos-jono-varno-pre-mijos/ ir kt.)

L.Mačianskaitė,Ž.Kolevinskienėvadova­vosėkmingaiįvykdytiemsstudentųindividua­liemsmoksliniams projektams. Negalima pa­mirštito,kadkatedraglobojastudentųmoksli­nękonferenciją,vykstančiąbalandžiomėnesį,kasmetį renginį „Literatūrinis pavasaris“, jaune vienerius metus vykstančius „pož(i)emi­nius“skaitymus,kuriesuburianetikmūsų,betirkitųuniversitetųdėstytojusbeistudentus.

236

Klaipėdosuniversiteto (KU)Literatūroskate­dra – svarbus lituanistinių tyrimų centrasVa­karųLietuvosregione,skiriantisdaugdėmesiolietuviųliteratūrosistorijos,MažosiosLietuvosliteratūros ir kultūros studijoms, taip patmo­kyklinio teatro mokymo problemoms. Nors kaipatskiraspadalinyskatedraįkurta1991m.,bet jos ištakos siekia 1971m., kai iš ŠiauliųK. Preikšo pedagoginio instituto į Klaipėdąbuvoperkeltadalislituanistiniųstudijų,kuriosnuo1975m.ikiKlaipėdosuniversitetoįkūrimosėkmingai gyvavo ir plėtojosi tuometiniuoseLietuvoskonservatorijosKlaipėdos fakultetuo­se,vėliaureorganizuotuoseįKU.Todėl2011m.rugsėjo–spaliomėn.Literatūros katedra drau­ge su kitomis KU lituanistinėmis katedromissvariaipaminėjoaukštųjų lituanistikosstudijųKlaipėdoje 40-metį. Šiai sukakčiai parengtasleidinys „Lituanistikos studijų 40-metis Klai­pėdoje“,kurioautoriaisyrairLiteratūroskate­drospradininkaidoc.J.Mališauskas,ilgametisMažosiosLietuvosliteratūrosirkultūrostyrė­jas,doc.L.Ruseckienė,garsiLietuvojelitera­tūrospedagogikosstudijųautorė.TaprogaHu­manitariniųmokslų fakulteteveikė ryškiausiųlituanistųmokslininkų portretų galerija, buvosukurtasfilmasapieaukštojomokslolituanisti­kosstudijasKlaipėdosuniversitete.Literatūroskatedrojedirbaaštuonidėstytojai(duprofeso­riai, trys docentai, du lektoriai ir vienas asis­tentas).

2011 metais katedros mokslininkai aktyviai dalyvavo įvairiose mokslinėse konferencijo­se. Literatūros katedros iniciatyva (organiza­cinio komiteto nariai: prof. P. Bielskis, prof. R. Bončkutė, doc. M. Šidlauskas) Klaipėdosuniversitete gegužės 27–29 dienomis vykorespublikinė mokslinė konferencija Kunigas Jonas Katelė ir mūsų laikai. Joje pranešimusskaitė prof. P. Bielskis –„Kunigas Lietuviųkultūroje(J.Katelei–180)“,doc.M.Šidlaus­

kas–„JonoKatelėskultūrinėspamokos“,lekt.J.Grigaitienė–„KunigoJonoKatelėsteatrinėpedagogika“.Beto,doc.M.Šidlauskasdalyva­vodarkelioserespublikinėsemokslinėsekon­ferencijose:kovo18d.konferencijoje,skirtojeG.Petkevičaitės-Bitės150-mečiui,skaitėpra­nešimą„Bitėsbūdas“,balandžio13d.M.Va­lančiaus210-osiomsgimimometinėmsskirta­jaikonferencijaiparengėpranešimą„PalangosJuzė:klasikiniotekstogyvybė“.Lapkričio5d.M. Šidlauskas dalyvavo Lietuvių literatūrosir tautosakos instituto surengtoje mokslinėjekonferencijoje A. Jakštas ir kritinės minties horizontai irskaitėpranešimą„AdomoJakštosocialumotūris“.

Prof. Roma Bončkutė 2011 m. rugsėjo29–30 d. gegužės 1 d. dalyvavo tarptautinė­je konferencijoje Lietuvos egodokumentinis paveldas Europoje: tyrimai, interpretacijos, sklaida, organizuotoje Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Bibliotekininkys­tės ir informacijos mokslų instituto, Torunės M. Koperniko universiteto Istorijos fakultetoIstorijos ir archyvistikos instituto. Joje skaitėpranešimą „Lietuvos rašytojų ir kultūros vei­kėjųlaiškaiKlaipėdosuniversitetobibliotekosKazio Pemkaus fonde“. Pranešime analizavoKlaipėdosuniversitetobibliotekosKazioPem­kaus fondesaugomusSofijosPšibiliauskienės(Lazdynų Pelėdos), Gabrielės Petkevičaitės--Bitės, Vilhelmo Storostos (Vydūno) laiškusJurgiuiŠauliui.Šielaiškaipateikiadaugnaujųduomenųapiejųgyvenimą,asmenybę,kūrybą.LaiškuoseatsispindiJ.Šauliovaidmuojųgy­venime,joįtakarašytojųkūrybai.Laiškųtyri­masparodo,kadJ.ŠaulįgalimalaikytivienuišautoritetingiausiųXXa. pradžios literatūriniogyvenimo organizatorių (greta P. Višinskio),veikusių to meto rašytojų kūrybos, pasaulė­žiūros, apskritai literatūros, publicistinio lau­ko formavimą. Gruodžio 2 d. respublikinėje

KLAIPĖDOS UNIVERSITETO LITERATŪROS KATEDRA

237

konferencijojeBiržiškos skaitymai 2011: Bib-liotekininkystės mokslas ir praktika: vakar ir šiandien (VU) R. Bončkutė skaitė pranešimą„VaclovoBiržiškos irPetroJonikoepistolinisdialogas(1948–1955)“.Tarpininkaujantprane­šėjai,Mykolo Biržiškos anūkasVytautas Ba­rauskas KU bibliotekai padovanojo Petro Jo­nikoVaclovuiBiržiškai rašytus laiškus, kuriekonferencijoje ir buvoaptariami.Šis epistoli­nis dialogas atskleidžia dviejų skirtingųkartųmokslininkų draugystės ir bendradarbiavimoistoriją,naujaisfaktaispapildoišeivijosistori­jospuslapius.

Doc.ŽavintaSidabraitė rugsėjo9d. tarp­tautinėje konferencijoje Liuteroniškieji gies-mynai praeityje ir dabartyje skaitėpranešimą„NežinomasXIXamžiauspradžios lietuviškogiesmyno egzempliorius: identifikavimo gali­mybės“.PranešimebuvopristatytaspranešėjosstažuotėsMiuncheno universitetemetu rastasikitolnežinotasXIXamžiauslietuviškogies­mynoegzempliorius.Spalio20d.Ž.Sidabraitėskaitėpranešimą„KristijonoDonelaičiodidak­tikoskontekstas“kitojetarptautinėjekonferen­cijoje–Kristijono Donelaičio epochos kultūri-nės inovacijos.

Lektorė JūratėGrigaitienė 2011m. gegu­žės 20 d. mokslinėje konferencijojePasikar-tojimai: atmintis ir tapatybė postsovietiniame Lietuvos teatre skaitė pranešimą „Keistuolių“ir teatro laboratorijos „Atviras ratas“ kūrybosprincipai“(Kaunas,VDU).

2011 m. gruodį pasirodė naujas rašytojoNacionalinės kultūros ir meno premijos lau­reato doc. Rolando Rastausko teatrologiniųstraipsnių, esė, scenarijų rinkinys-albumas„HotelEuropa“(Vilnius:Kultūrosprojektai).

Katedros dėstytojai 2011 metais aktyviaidarbavosipedagoginėjeiredukacinėjeveikloje:rengėnaujusmokymosandus,skaitėpaskaitasKlaipėdosmiestobendruomenei,dalyvavoedu­kaciniuoseprojektuose ir seminaruose,knygųpristatymuoseKlaipėdojebeiregionošvietimoirkultūrosinstitucijose.R.Bončkutėparengė

studentams penkis naujus studijų sandus:Lo-tynų kalbos istorijaKalbotyrosmagistrantūrosstudijųprogramai;Kultūrosirmedijųfilosofi­jai–Lotynų kalba, Mokslinio darbo pagrindai, Drama nuo Aristotelio iki Lessingo, Retorika. Lekt.J.Grigaitienėlietuviųliteratūrosirreži­sūrosbakalauramsparengėtrisstudijųsandus:Performanso teorija ir praktika, Socialinio tea-tro pedagogika, Praktika.Teatrologijosmagis­trantams doc.R.Rastauskas parengė du nau­juskursus:XX a. Vakarų drama, XX a. pab. – XXI a. lenkų teatras.

2011m.sausio2–6d.paskaitųciklą„Nau­jausiklasikosskaitymai“Nacionalinėjemoks­leivių akademijoje Palangoje skaitė katedrosdėstytojaiR.Bončkutė,M.Šidlauskas.

Pranešimus mokslinėje-praktinėje konfe­rencijoje lituanistams Vidurinio ugdymo pro-gramos įgyvendinimas ugdymo procese spalio 14 d. skaitė Literatūros katedros pedagogai: R.Bončkutė –„M. Mažvydo „Katekizmo“ irM. Daukšos „Postilės“ prakalbų kontekstai“, M.Šidlauskas–„KristijonasDonelaitis“.Lap­kričio4d.šieabulektoriaidalyvavoKlaipėdosmiestomokytojamssurengtameseminareNau-jas požiūris į lietuvių kalbą ir literatūrą ugdy-mo procese, kuriame skaitė pranešimus tema„Epochosirepochąreprezentuojančiųasmeny­biųpristatymaslietuviųliteratūrospamokose“.

Ž.Sidabraitėgegužės12d.skaitėpaskaitą„«Кристионас Донелайтис: от традиции ксовременности» tarptautiniame moksliniamemetodiniamemokytojųseminareKaliningradeДуховный мир Кристионаса Донелайтиса и его творчество.R.BončkutėirŽ.Sidabraitėdalyvavoprogramoje„Rengiamės įgyvendintiatnaujintą lietuvių kalbos vidurinio ugdymoprogramą“, parengė ir skaitė seminarusKlai­pėdos miesto pedagogų švietimo ir kultūroscentre.

2011m. rugsėjo–spaliomėn.paskaitas iš­ėjusiųjųklaipėdiškiųrašytojųatminimuiKlai­pėdosmiestosavivaldybėsetnokultūroscentreirI.Simonaitytėsviešojojebibliotekojeskaitė

238

M. Šidlauskas ir R. Skunčikas, kurio straips­nis „Rimantas Černiauskas. Šiapus ir anapusdebesų“ pasirodė literatūriniame-kultūriniamealmanache Baltija.

R. Bončkutė dalyvavo knygos „Auszros“ archyvas. Martyno Jankaus rinkinys(sudarėirparengėDomasKaunasirAudronėMatijošie­nė)pristatymePagėgiuoseirŠilutėje2011m.gruodžio 16 d., Ievos Simonaitytės viešojojebibliotekojegruodžio17dieną.

J.Grigaitienė2011m.surengtojerespubli­kinėjevaikųirjaunimoteatrųšventėje„Šimta­kojis“buvovertinimokomisijosnarė.

Ž.Sidabraitėlapkričio21d.IevosSimonai­tytės bibliotekoje Klaipėdoje dalyvavo naujoKristijonoDonelaičio kūrybos vertimo į rusųkalbą „Кристийонас Донелайтис Времена. Поэма,�асни,письма,стихи,переводсли-,�асни,письма,стихи,переводсли­товскогоинемецкогоСергеяИсаева,Кали­нинград:РусскийПЭНцентр,2011“prista-РусскийПЭНцентр,2011“prista­tymeirskaitėpranešimąapievertimosėkmesirnesėkmes.

Katedrosdėstytojaiaktyviaidalyvavopro­jektinėjeirleidybosveikloje.M.Šidlauskas–leidybosprojektepagalNacionalinęlituanisti­kosplėtros2009–2015m.programąirparengėstraipsnį apie 1900–1945m. poeziją leidiniuiLietuvių literatūros istorija. XX amžiaus pir-

moji pusė. Pirmoji knyga. M. Šidlauskas taip patpristatėV.KudirkąvadovėlyjeLiteratūra 11 klasei. Romantizmas, realizmas, neoromantiz-mas,chrestomatijosIIdalis.R.Bončkutėdaly­vavoprojekteLietuvos egodokumentinis pavel-das(projektovadovas – ArvydasPacevičius).

JūratėGrigaitienė2006–2011m.buvores­publikinioteatrožurnaloLietuvos scena redak­torė. Mokslo žurnalų redakcinėse kolegijoseaktyviaidalyvaujaR.Bončkutė–Archivum Li-thuanicum,Ž.Sidabraitė–Res humanitariae, M. Šidlauskas – Sociologija. Mintis ir veiks-mas.

2011m. pabaigoje vyko tradicinis Litera­tūros katedros organizuojamas studentų lite­ratūrinėskūryboskonkursas.Joaptarimassu­rengtaskonkursomecenatoverslininko JuozoPetrošiausviešbutyje„Lūgnė“.Renginyspra­sidėjoMaironioeilėmis,kuriasskaitėLiteratū­roskatedrosdėstytojai.StudentųpoezijąaptarėM.Šidlauskas,prozą–R.Skunčikas,oeseisti­kąirdramaturgiją–R.Rastauskas.Literatūri­niokonkursolaureataistapolietuviųfilologijosstudentai:R.Lukauskaitė(Ivieta),A.Laurutis(II vieta) ir dvi III vietas pasidalijoM. Palu­binskaitėirS.Kancevyčius.NugalėtojaibuvoapdovanotimecenatopiniginiaisprizaisirLite­ratūroskatedrosdėstytojųleidiniais.

KU Literatūros katedros informacija

ŠIAULIŲ UNIVERSITETO LITERATŪROS ISTORIJOS IR TEORIJOS KATEDRA 2011 METAIS

Penkiasdešimt penktaisiais Šiaulių uni­versiteto (ŠU) Humanitarinio fakulteto metais Literatūrosistorijosirteorijoskatedranuveikėnemažaiįvairiųprasmingųdarbų.Vertakroni­kąpradėtinuoreikšmingiausiųjų.

Gegužės 12–13 d. įvyko jau penkioliktojiinterdisciplininė konferencija, kurios tema šįkartą buvo „Medis kultūroje“. Sukaktuvinės

konferencijos proga buvo išleistas specialusbukletas(leidėjas–„ŠiaurėsLietuvos“leidyk-la, kurios vadovas yra doc. StasysTumėnas),primenantisvisasikišiolvykusiastokiopobū­džiokonferencijasnuo„Raganoslietuviųkul­tūroje“(1997m.).Dabartaijaupasikeitusios,gerokaiišaugusioskonferencijos.Iršiojedaly­vavodaugpranešėjųišsvečiųšalių,perskaityti

239

78pranešimai.Tradiciškai dominavo literatū­rologiniaipasisakymai,pavyzdžiui,MaijosBu­rimospranešimas„MedžiosemantikaRūdolfoBlaumanio dramoje Indranai“, Fiodoro Fio­dorovo pranešimas „Ilja Erenburgas: medžioistorija ir mitologija“, Kęstučio Urbos „Me­diniai personažai vaikų literatūroje“,Manfre­do Žvirgždo „Medis Henriko Nagio poezijospeizaže“irkiti.Daugiametėpraktikarodo,kadprasminga pasirinktą fenomeną tirti įvairiaisaspektais, atskleisti pasikartojančias reikšmėsstruktūrasirkt.Jautapogražiatradicijasudary­tiirspecialiąkonferencijoskultūrosprogramą,kuriai sumanymų šiauliečiai literatai niekadanepritrūksta.Konferencijos„Mediskultūroje“metubuvoorganizuotaišvykaįŠiauliųmiškųurėdijosmedelynąKelmėsrajone,čiagrožėta­siŠUBotanikossodomiškeužveistueksperi­mentiniurododendrariumu.Žagarėsregioninioparkoveisiamamevyšnyne,kurisplanuojamaateityje būsiąs kultūros renginių vieta, konfe­rencijosprogabuvopasodintosdviHumanita­riniofakultetovyšnaitės.Pasakytinairtai,kadkonferencijavykoJungtiniųTautųGeneralinėsAsamblėjos paskelbtais Tarptautiniais miškųmetais.Konferencijostyrimaiatskleidėmedžioįvaizdžiodaugiareikšmiškumą, didelį literatū­rinį,tautosakinįproduktyvumą,žinoma,viskonebuvoįmanomaaprėpti.Neveltuisakoma,–kuotoliauįmišką,tuodaugiaumedžių.

Dar viena reikšminga Šiaulių universitetokonferencija–„Nuoatgimimoikivalstybingu­mo: sociokultūriniai aspektai“, skirtadr. JonoŠliūpo 150-osioms metinėms, vykusi kovo17–18d.ŠiaurėsLietuvosAlma mater turi kuo pasidžiaugti–gaususirturtingasdr.JonoŠliū­po archyvas buvo pargabentas išAmerikos irperduotasmūsųuniversitetobibliotekai.Kon­ferencijoje dalyvavo ir dr. Jono Šliūpo sūnusVytautas Šliūpas. Prie konferencijos rengimoprisidėjoirLiteratųkatedra,odujosnariaipa­rengėirpranešimus(doc.GintarasLazdynas–„Anykščių šilelis Stanislovo Dagilio akimis“,Dž. Maskuliūnienė – „Jonas Šliūpas lietuvių

literatūrostyrimųbaruose“).Įdomųirintriguo­jantį pranešimą pateikė Jonas Šlekys (LLTI)„JonasŠliūpasirJonasŽilius:santykiųraidosmetmenys“, perskaityta nemažai reikšmingųistorijos mokslo pranešimų. IšleistoActa hu-manitarica universitatis Saulensis 12­to tomo, dedikuoto Jonui Šliūpui, viršelį puošia JonoLiukaičiosukurta irVytautoŠliūposavo tėvovardoarchyvuipadovanotosJonoŠliūpoginta­rinėsmozaikosreprodukcija.

Įvyko ir konferencija „Šiuolaikinės vi­suotinės literatūros problemos“. Šiauliečiaiištikimaitęsiašiųkonferencijų,viskeičiančiųrengimovietą,ciklą.Šįkartkonferencijospote­misbuvo„Komparatyvistikoserdvės“.Konfe­rencija buvo kamerinio pobūdžio (perskaityta13 pranešimų), tačiau naudinga. Pranešimusskaitė mūsų katedros dėstytojai (pavyzdžiui,prof.VytautasBikulčiusskaitėpranešimą„Vil­nius Arthuro de Gobineau romane Plejados“irkt.)beibūrelissvečiųiškitųLietuvosaukštųjųmokyklų(doc.GenovaitėDručkutė(VU),prof.MildaDanytė(VDU),doc.IngridaŽindžiuvie­nė(VDU)irkt.).

Mūsųkatedrosdėstytojaidalyvavoirįvai­riuose mokslo forumuose, vykusiuose svertur. Antai doc. IrenaBaliulėMaskvosmiesto pe­dagoginiame universitete vykusioje konferen­cijoje„Tekstas,kontekstas,intertekstas“skaitėpranešimą„JonoAvyžiausromanaisovietinėsliteratūros pervertinimo kontekste“,Dž.Mas­kuliūnienė – Vilniuje Lietuvių literatūros irtautosakos institute vykusioje konferencijoje„Gabrielė Petkevičaitė-Bitė: privatūs ir viešikultūrinio gyvenimo modeliai“ dalyvavo supranešimu „Vaiko tema Gabrielės Petkevi­čaitės-Bitės kūryboje‘, asist. Monika Grusly­tė apie populiariąją (Chick-Lit) moterų pro­zą skaitė pranešimą Daugpilio universiteto XXImoksliniuoseskaitymuose.Visdėlto2011metais daugiausia katedros narių pranešimųpateikta Šiaulių universitete organizuotosekonferencijose.

Pasirodėkatedrosdėstytojų leidinių.Ypačužderėjo straipsnių rinkinių.AntaiVigmantas

240

Butkus išleido net dvi iš anksčiau spausdintųtekstų sudarytas knygas: publicistinį-eseisti­nį rinkinį Šiaulių auto/topografija ir straips­nių rinkinį Literatūros žvalgymai. DžiuljetaMaskuliūnienė išleidostraipsnių rinkinįPeldų takais. Lietuvių vaikų literatūros tyrinėjimai. Pastaroji knyga Tarptautinės vaikų ir jaunimoliteratūrosasociacijos(IBBY)Lietuvosskyriausbuvopripažintareikšmingiausiavaikųliteratūrostyrinėjimųirsklaidosknyga2011metais.Peldai buvo pristatyti irVilniaus knygųmugėje. Išė­jo ir tryliktasActa humanitarica universitatis Saulensis tomas Medis kultūroje (sudarytoja– doc.Dž.Maskuliūnienė).

Toliauvyko„Tekstųskaitymų“tęstiniosemi­narosusitikimai.2011metaisįvykovienuolikatokiųseminarų.Vienijųskirtisvarbiemsrašyto­jųjubiliejamspaminėti(prof.OnaDanutėKlum­bytėskaitėpaskaitą„LietuvosmotyvasČeslovoMilošokūryboje“),kiti–įdomiomskultūrinėmspažintims(seminare„Teatroerdvėje“,skirtameTeatrodienai,kūrybospaslaptisatskleidėŠiauliųdramos teatro režisierėReginaSteponavičiūtė,aktoriaiskaitėeiles),treti–naujiemsleidiniamspristatyti(pavyzdžiui,prof.SkirmantasValentaspristatėparengtąirįbalsintąleidinįAnykčių šile-lis (Anykszcũ szilẽlys),seminaroklausytojams pats deklamavo Antano Baranausko Anykščių šilelio ištraukas), ketvirti – naujiemsmokslo tyrimamspristatyti(pavyzdžiui,doktorantėGintarėGalinie­nė kalbėjo aktualia tema „Universitetų leidybosspecifika Lietuvos kontekste“), dar kiti – ka­tedrosnarių jubiliejams ( seminaras „Aš,Tu irHomeras“buvoskirtalekt.VydosBajarūnienės 50-mečiuiirasist.D.Šakavičiūtės60-mečiui)irkt.

Apie Literatūros istorijos ir teorijos kate­droskuruojamą„Mūzyną“pasakojajovadovėdoc. Dalia Jakaitė: „2011 m. rudenį pradėjoveikti LITK literatų klubo Mūzynas interne­tinis puslapis (www.muzynas.blogspot.com), kurį įsteigė tuometinė literatūrologijos ma­gistrantė Rita Gudėnaitė-Špokauskienė. Tiekpraėjusiųmetųpabaigoje,tiekirdabarsvetainė

vispasipildonaujaispoezijos,prozos,dramostekstais.Įšiosliteratūrinėsbendruomenėsgy­venimąįsitraukiairnetikHFkuriantieji.Inter­netiniamepuslapyjegalima rasti informacijosapie praėjusių metų rudenį ir žiemą vykusiųkelių mūzyniečių kūrybos vakarus, kur buvoskaitomabeiaptariamajųkūryba. Išdidesniųviešųskaitymų(klausytojųkonepilnaŠUbib-liotekoskonferencijųsalė)minėtinapoezijosirmuzikospopietė2011m.gruodžio1-ąją:Hu­manitarinio fakulteto sukaktuvėms skirtamerenginyjeNaisiųvasaros teatroaktoriaiskaitėMūzyno literatų kūrybą. Ir tai ne vienintelisdraugystėssušiuoteatruįvykis.Praėjusiųmetųgruodžio20d. ŠiauliųapskritiesPoviloVišins­kiobibliotekossalėjeįvykošioteatrospektak-lis „Tykusvakars“, kurio tekstą veiksmui pa­rašėmūzynietėsEditaPuskunigytėirRamunėDambrauskaitė (rež. Regina Steponavičiūtė).Mūzynoliterataipublikuojasavokūrybąkultū­rossavaitraščiuose,ŠUlaikraštyje.“

Darkeletasfaktų.Galimepasidžiaugti,kadkatedraturipirmąjąsavoistorijojedoktorantę–Bernadetą Ramanauskienę. Jos doktorantūrosstudijomsvadovauja doc.Dalia Jakaitė, rašo­mos disertacijos tema – „Moderniosios pran­cūzųdramosakiratisJuozoGlinskiodramose“(bendraVDU,ŠU,KUirLKIdoktorantūra).

Lekt. Nerijus Brazauskas 2011 m. vasarąsu studentais lituanistais vyko į tautosakos iretnokultūros praktiką Stačiūnuose (Pakruojoraj.).Džiaugiamės,kadikišiolišsaugojomeiš­važiuojamąjąpraktiką,kuriojestudentai,jaunižmonės,įgyjaunikaliospatirties.Vėlvykotra­dicinisŠUBotanikossodorenginys„Odėpa­vasariodžiaugsmui“. Jaukeletąmetų lietuviųfilogijos ir komunikacijos studijų programosantrakursiai parengia literatūrines programas.Šį kartą pasirinkta tema – „Medžio stebuklaspoezijoje“(vadovė–doc.Dž.Maskuliūnienė).ŠU bibliotekoje Nacionalinės bibliotekų sa­vaitėsmetubuvoatidarytaparoda„Skaitymaspaveikslėliuose ir gyvenime“, kurią parengėbūtentLiteratūrosistorijosirteorijoskatedra.

241

Įteiktos literatus studentus paskatinančiosstipendijos. 2011metais PoviloVišinskio sti­pendijąpelnėminėtoji lituanistėEditaPusku­nigytė, o PranėsMasiokaitės-Visockienės sti­pendiją – lituanistės LauraArnotaitė ir EditaZalupaitė.LauraArnotaitė studijuojaŠU lite­ratūrologijosmagistrantūroje.

Ir dar daug visko būta: dalyvautamoksloprojektuose, skaitytos paskaitos pagal vykdo­mąErasmus programą,talkintamiestoiraps­kritieskultūrosrenginiuose.

Birželį patraukėme į Rytų Lietuvą. ĮspūdįpadarėEtnokosmologijosmuziejausbokštai,ne­tolieseesantisŽvaigždžiųlaukas.Tačiaunuosta­biausiasšioskelionėsatsiminimas–proMolė­tų observatorijos teleskopą pamatytos tolimospaslaptingos žvaigždės, ūkai: dvinarė žvaigždėAlbireo, Heraklio pažasties spiečius... Matėmeir Saturną, ir jo žiedus!Tikrai suprantama, ko­dėltiekdaugpoetųįkvėptairašėirteberašoapiežvaigždėtądangų...„Užmigožemė.Tikdangaus/Negęstaakyssidabrinės“(Maironis).

Džiuljeta Maskuliūnienė

242

1.PagrindinėsLiteratūros kalbos yra lie­tuvių, anglų, rusų, vokiečių, prancūzų.Išimtiniais atvejais publikacijos galibūtiskelbiamosirkitomiskalbomis.

2. Literatūroje skelbiami mokslo straipsniai, archyvinėmedžiaga,vertimai,recenzijos,diskusijos,mokslinėsveiklosapžvalgos.Straipsnių,archyviniųpublikacijųapim­tis – iki 1 autorinio lanko (40 000 spau­dos ženklų), apžvalgos, recenzijos – iki 0,5autoriniolanko(20000spaudosžen­klų).TekstuspageidautumegautidviemA4formatopopieriauslapųegzemplio­riais,spausdintuskompiuteriu,geriausiaWindows 98 versija, 12 punktų Times New Romanšriftu,1,5eilutėsintervalu.Prie spausdinto teksto prašome pridė­ti ir elektroninę teksto versiją (galimasiųsti elektroniniu paštu). Tekstai turibūtisutvarkytipagalLiteratūrostekstųrengimo principus (žr. internetinę sve­tainę www.leidykla.eu/mokslo-darbai/literatura/).

3.Literatūros numerių turinys planuo­jamas 1–2 metus į priekį. Informacijąapienumatomųnumeriųtematikągali­marastiinternetinėježurnalosvetainėjearbagautiredakcijoje.

Informacija autoriams

4. Literatūrai teikiami mokslo straips­niai turi atitikti tokiomspublikacijomskeliamus reikalavimus. Juose turi būtisuformuluotasmoksliniųtyrimųtikslasbeimetodologija,aptartanagrinėjamosproblemostyrimųbūklė,pateiktiirpa­grįsti tyrimųrezultatai,padarytos išva­dos, nurodyta naudota literatūra. Prielietuviškai skelbiamo mokslinio straips­nio turi būti pridėta anotacija lietuviųkalba ir ne mažiau kaip 600 spaudosženklųapimtiessantraukaanglų,vokie­čių,rusųarprancūzųkalba,oprieskel­biamonelietuviškai–anotacijaužsieniokalba ir ne mažiau kaip 600 spaudosženklųapimtiessantrauka lietuviųkal­ba.Priearchyvinėsmedžiagospublika­cijos, recenzijos, diskusijos, apžvalgospridedamostikanotacijoslietuviųiruž­sienio kalbomis.

5.Literatūrai teikiami mokslo straipsniai yravertinaminemažiaukaipdviejųre­daktoriųkolegijospaskirtų recenzentų,iš kurių bent vienas yra ne redaktoriųkolegijos narys. Recenzentų pavardėsneskelbiamos. Straipsnio pabaigoje re­dakcijanurododatas,kadajisgautasirkada priimtas publikuoti.

Išsamesnęinformacijąapietekstųtvarkymoreikalavimusgalimarastiirankstesniuo­sežurnalonumeriuose:Literatūra38(1),2000;Literatūra39–42(1),2000.

LITERATŪRA 2012 54(1)Moks lo da rba i

VyriausiojiredaktorėRegina Rudaitytė Atsakingojiredaktorė Genovaitė Dručkutė Lietuviųkalbosredaktorė Danutė PetrauskienėAnglųkalbosredaktorė Aurelija JuškaitėViršeliodailininkėAudronė UzielaitėMaketavo Ilona Švedovaitė

Užstraipsniųturinįatsakoautoriai

18,90aut.l.15,25sp.l.Tiražas100egz.Išleido Vilniaus universitetas, Vilniaus universiteto leidykla Universitetog.3,LT-01513Vilnius

SpausdinoUAB„Baltijoskopija“ Kareiviųg.13B,LT-09109Vilnius