ĮSISTEIGIMO LAISVĖ

ĮSISTEIGIMO LAISVĖ

ĮŽANGA (1)

Steigimosi laisvę reglamentuoja Sutarties 49-55 straipsniai; Vadovaujantis Sutarties 49 str., vienos valstybės narės nacionalinių subjektų įsisteigimo

kitos valstybės narės teritorijoje apribojimai uždraudžiami; taip pat draudžiami apribojimai vienos valstybės narės nacionaliniams subjektams, įsisteigusiems kitos valstybės narės teritorijoje, steigti atstovybes, padalinius ar dukterines bendroves;

Taigi įsisteigimo laisvė yra garantuojama tiek savarankiškai dirbantiems (fiziniams) asmenims, tiek įmonėms (juridiniams asmenims).

ĮŽANGA (2)Įsisteigimo laisvės atribojimas nuo kitų laisvių:

1. Atribojimas nuo laisvo darbuotojų judėjimo: atribojama pagal subjektą – darbuotojų judėjimo laisvės subjektas yra darbuotojas (asmuo, kuris dirba vadovaujant kitam asmeniui), įsisteigimo laisvės subjektas – savarankiškai dirbantis asmuo;

2. Atribojimas nuo paslaugų teikimo laisvės: paslaugos yra teikiamos laikinai, tokia komercinė-ūkinė veikla neturi būti tęstinio pobūdžio, o tai nustatant, turi būti atsižvelgiama į reguliarumą, periodiškumą, nepertraukiamumą; paslaugos teikėjas paprastai yra įsikūręs kitoje valstybėje narėje nei paslaugos gavėjas; paslaugos teikėjas nesisteigia (neketina steigtis) kitoje nei kilmės valstybėje narėje nuolatinei veiklai.

ĮSISTEIGIMO LAISVĖS SĄVOKA (1) Sutartis nepateikia įsisteigimo laisvės sąvokos; Ši sąvoka buvo pateikta Teismo praktikoje: Teismas byloje C-

268/99, Jany nurodė, kad įsisteigimo laisvė suteikiama savarankiškai dirbantiems asmenims, kurie, kitaip nei darbuotojai, neturi pavaldumu paremtų santykių bei dirba savo sąskaita ir savo rizika;

Savarankiškai dirbantis asmuo gali užsiimti labai įvairia veikla: pramoninio ar komercinio pobūdžio, amatininko veikla, dalyvauti steigiant bendroves kitose valstybėse narėse (pavyzdžiui, tapdamas bendrovės akcininku) ir pan. (byla C-257/99, Barkoci and Malik, byla C-55/94, Gebhard, byla 182/83, Fearon, byla C-251/98, Baars).

ĮSISTEIGIMO LAISVĖS SĄVOKA (2)

Steigimosi laisvė apima tris etapus:1. Teisę išvykti iš vienos valstybės narės į kitą valstybę narę su

tikslu įgyvendinti steigimąsi;2. Teisę atvykti – įgyvendinti pirminį ar antrinį steigimąsi kitoje

valstybėje narėje (tai suprantama kaip teisė atvykti), teisę turėti daugiau nei vieną verslo vietą Europos Sąjungoje;

3. Teisę vykdyti ūkinę-komercinę veiklą valstybėje narėje, kurioje yra įsisteigiama, pagal taisykles, kurios nustatytos tos valstybės narės piliečiams ir, kurios neapriboja ir nedaro mažiau patraukliu įsisteigimo laisvės įgyvendinimo.

STEIGIMOSI LAISVĖS SUBJEKTAI Steigimosi laisvės subjektai – fiziniai asmenys ir įmonės; Fizinių asmenų steigimosi teisė garantuojama Sutarties 49 str.; Juridinių asmenų steigimosi teisė apibrėžta Sutarties 54 str.,

kuris numato, kad bendrovės arba firmos, įkurtos pagal valstybės narės teisę ir ES turinčios savo registruotas buveines, centrinę administraciją ar pagrindinę verslo vietą, prilyginamos tos valstybės narės pilietybę turintiems fiziniams asmenims;

Bendrovės arba firmos apibrėžiamos kaip juridiniai asmenys, kurie yra įsteigti pagal civilinę ar komercinę teisę, įskaitant kooperatyvus ir kitus pagal viešąją ar privatinę teisę veikiančius juridinius asmenis, išskyrus nesiekiančius pelno.

STEIGIMOSI LAISVĖS RŪŠYSSkiriamas pirminis ir antrinis steigimasis:

Fizinis asmuo įgyvendina pirminį steigimąsi, jei jis išvyksta iš savo pilietybės valstybės į kitą valstybę tam, kad ten pradėtų savarankišką veiklą;

Fizinis asmuo įgyvendina antrinį steigimąsi, jei jis savo pilietybės valstybėje jau verčiasi savarankiškai vykdoma veikla, bet taip pat įsteigia antrą profesinės veiklos vietą (biurą, kontorą) kitoje valstybėje narėje;

Pirminis įmonės steigimasis suprantamas kaip teisė pradėti ir vykdyti savarankišką įmonės veiklą kitoje valstybėje narėje (centrinės vadovybės perkėlimas);

Antrinio įmonių steigimosi teisė – tai teisė steigti filialus, atstovybes, dukterines įmones kitoje valstybėje narėje.

FIZINIŲ ASMENŲ STEIGIMASIS (1) Sutartis suteikia teisę imtis savarankiškai dirbančio asmens

veiklos; Pagrindinės teisės, kurios yra suteikiamos fiziniams

asmenims, norintiems įsisteigti, reglamentuojamos Direktyvoje 2004/38 dėl ES piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje ir Sutartyje;

Direktyva 2004/38 suteikia tokias pagrindines teises savarankiškai dirbantiems asmenims: teisę išvykti, atvykti ir apsigyventi; nuolatinio gyvenimo valstybėje narėje teisę, jei toje valstybėje gyvenama ne trumpiau kaip penkerius metus.

FIZINIŲ ASMENŲ STEIGIMASIS (2) Byla 2/74, Reyners: Olandijos pilietis išvyksta į Belgiją, čia įgyja

išsilavinimą ir nori būti advokatu; Belgijos valdžios institucijos tai uždraudžia nurodydamos, kad advokatu gali būti tik Belgijos piliečiai; Teismas nustato, kad tai tiesioginė diskriminacija;

Byla 71/76, Thieffry: Belgijos pilietis įgijo teisininko diplomą Belgijoje, išvyksta į Paryžių ir nori čia pradėti verstis advokato praktika; jis pateikia dokumentus, kurie patvirtina, jog jo išsilavinimas – analogiškas įgytam Paryžiaus universitetuose; tačiau Prancūzijos institucijos atsisako suteikti jam šią teisę, motyvuodamos tuo, kad jo išsilavinimas neatitinka Prancūzijoje įgyto išsilavinimo reikalavimų; Teismas pripažįsta, kad tai netiesioginė diskriminacija, nes paprastai asmuo įgyja išsilavinimą savo valstybėje, o tik po to vyksta į kitą valstybę narę su tikslu įgyvendinti steigimosi laisvę.

FIZINIŲ ASMENŲ STEIGIMASIS (3) Byla 107/83, Klopp: Vokietijos advokatas norėjo užsiimti

advokato praktika Prancūzijoje; Prancūzijos advokatų taryba priėmė neigiamą sprendimą motyvuodama tuo, jog Vokietijoje jis jau turi biurą, o pagal Prancūzijos įstatymus asmuo gali turėti tik vieną advokato biurą; Teismas tiesiogiai nepasakė, kad tai – diskriminacija, tačiau nurodė, jog tokia nacionalinė taisyklė yra nesuderinama su steigimosi laisve;

Byla C-19/92, Kraus: Vokietijos studentui Kraus nebuvo leista Vokietijoje be išankstinio Vokietijos valdžios institucijų leidimo pasinaudoti Didžiojoje Britanijoje įgytu teisės mokslų magistro laipsniu; jei jis šį laipsnį būtų gavęs Vokietijoje, tokio leidimo nebūtų reikėję; Teismas nustatė, jog tai buvo steigimosi laisvės ribojimas (nors šio ribojimo nepripažino diskriminaciniu).

FIZINIŲ ASMENŲ STEIGIMASIS (4)Byla 55/94, Gebhard: Vokietijos pilietis buvo advokatas Vokietijoje, tačiau vėliau persikėlė į Italiją, kurioje vertėsi teisininko praktika su kitais advokatais įvairiuose biuruose; jam atidarius savo advokatų kontorą, Milano advokatų asociacija uždraudė jam naudoti pavadinimą avvocato, nes jis pažeidė Italijos įstatymus – vertėsi advokato veikla nebūdamas advokatų asociacijos nariu (šios asociacijos nariu jis bandė ne kartą tapti, bet nesėkmingai); Teismas pripažino, kad asmuo turi turėti teisę įsisteigti daugiau nei vienoje valstybėje narėje; Teismas nurodė, kad valstybės narės pilietis, kuris nuolat ir tęstinai užsiima profesine veikla kitoje valstybėje narėje, traktuojamas kaip vykdantis įsisteigimą, o ne paslaugų teikimą.

FIZINIŲ ASMENŲ STEIGIMASIS (5)

Gebhard byloje Teismas atskyrė įsisteigimo laisvę nuo laisvo paslaugų teikimo nurodydamas, kad laisvė teikti paslaugas apima tokius atvejus, kai paslaugų teikėjas išvyksta į kitą valstybę narę teikti paslaugų neketindamas čia įsisteigti, bet ketindamas užsiimti savo veikla laikinai; veiklos laikinumas vertinamas pagal trukmę, reguliarumą, periodiškumą ir tęstinumą; jei pagal nacionalines taisykles konkrečiai veiklai nekeliami jokie specialūs reikalavimai, asmuo gali laisvai įsisteigti (jei tokie reikalavimai yra keliami, asmuo turi juos atitikti ir tik tada pradėti veiklą).


Tokie specialūs reikalavimai gali būti diplomo turėjimas, priklausymas tam tikrai profesinei organizacijai, atitikimas profesinio elgesio taisyklėms, šie reikalavimai turi atitikti šiuos kriterijus: būti taikomi nediskriminuojant, pateisinami imperatyviais reikalavimais, tinkami ir neperžengti būtinumo ribų – antraip jie pažeis ar padarys mažiau patrauklią įsisteigimo laisvę; valstybės narės turi suderinti diplomus ir, jei reikia, palyginti žinias ir kvalifikaciją pagal savo nacionalines taisykles su tomis asmens žiniomis ir kvalifikacija, kurias asmuo turi.


Vidaus situacijos: ES valstybės narės piliečiai, ketinantys imtis savarankiškos

veiklos savo valstybėje, gali būti diskriminuojami, jei kitoje valstybėje narėje jų įgyta kvalifikacija nepripažįstama jų pilietybės valstybėje;

Byla 136/78, Auer: Austrijos pilietis įgijo veterinarijos chirurgo kvalifikaciją Austrijoje, Italijoje ir Prancūzijoje; išvykęs į Prancūziją, gauna pilietybę ir kreipiasi dėl veterinaro veiklos vykdymo šioje valstybėje; Teismas pripažįsta, kad šiuo atveju įsisteigimo teisės normos netaikomos, nes asmuo steigiasi savo pilietybės valstybėje (jam šiuo atveju taikytina tik nacionalinė teisė).

FIZINIŲ ASMENŲ STEIGIMASIS (8) Byla 115/78, Knoors: Olandijos pilietis, įgijęs santechniko

kvalifikaciją Belgijoje, sugrįžta į Olandiją norėdamas čia imtis savarankiškai vykdomos veiklos; Olandija atsisako taikyti ES teisėje įtvirtintas įsisteigimo laisvės nuostatas dėl to, jog jis yra jos pilietis ir motyvuodama, kad tai yra vidaus situacija; Teismas atmetė šį argumentą ir pripažino, kad, jei valstybės narės pilietis gali būti prilygintas kitos valstybės narės piliečiui, jis gali pasinaudoti ES teisės garantuojama įsisteigimo laisve ir prieš savo valstybę;

Byla C-61/89, Bouchoucha: Prancūzijos pilietis ketino verstis gydytojo veikla, tačiau Prancūzijoje nebuvo pripažinta jo kvalifikacija, įgyta Didžiojoje Britanijoje; Teismas pripažino, kad tai buvo įsisteigimo laisvės ribojimas, todėl Prancūzija turėjo pripažinti jo Didžiojoje Britanijoje įgytą diplomą.

FIZINIŲ ASMENŲ STEIGIMASIS (9) Byla C-112/91, Werner: Teismas pripažino, jog, jei vienos

valstybės narės pilietis gyveno kitoje valstybėje narėje, tačiau buvo įsisteigęs savo pilietybės valstybėje, jam negalėjo būti taikomos ES teisės nuostatos dėl įsisteigimo;

Byla C-107/94, Asscher: Olandijos pilietis, gyvenantis Belgijoje, buvo kelių Belgijos ir Olandijos įmonių direktorius, todėl Olandijoje jis turėjo mokėti didesnius mokesčius nei Olandijos rezidentai; Teismas pripažino, kad tai nebuvo vidaus situacija, kadangi Olandijos pilietis vykdė veiklą tiek savo pilietybės, tiek kitoje valstybėje narėje;

Taigi, jeigu konkrečioje situacijoje galima įžvelgti ES elementą, asmenys gali remtis Sutarties nuostatomis dėl įsisteigimo laisvės.

ĮMONIŲ STEIGIMASIS (1)

Įmonių steigimosi laisvę reglamentuoja Sutarties 49 ir 54 str.; Steigimosi teisė suteikiama tiek viešiesiems, tiek privatiems

juridiniams asmenims, kurie siekia pelno; Įmonė turi būti įkurta pagal valstybės narės teisę – tik įmonės,

tiesiogiai susijusios su vienos iš valstybių narių teise, gali pasinaudoti ES steigimosi teisės nuostatomis;

Įmonė taip pat turi atitikti vieną iš alternatyvių kriterijų – ES turėti savo registruotą buveinę, centrinę administraciją ar pagrindinę verslo vietą; Sutarties 54 str. nesuteikia prioriteto nei vienam iš paminėtų kriterijų.

ĮMONIŲ STEIGIMASIS (2) Įmonių steigimosi požymiai:1. Vykdo faktinę ekonominę veiklą;2. Ūkinė-komercinė veikla turi būti tęstinio pobūdžio, nuolatinė;3. Turi būti steigiamasi arba siekiama steigtis kitoje nei kilmės

valstybėje nuolatinei veiklai; Įmonių steigimosi teisė suteikia ES įmonei šias teises: steigti

įmonę bet kurioje ES valstybėje narėje; pasirinkti įmonės ar jos padalinio steigimo formą; vykdyti veiklą per toje kitoje valstybėje įsteigtą įmonę ar padalinį; po įsisteigimo kitoje valstybėje narėje naudotis tomis pačiomis teisėmis kaip ir vietinės tos valstybės įmonės; būti akcininku ir turėti tas pačias teises, kaip ir vietiniai akcininkai.

ĮMONIŲ STEIGIMASIS (3) Įmonė yra prilyginama fiziniam asmeniui steigimosi laisvės

prasme – suteikiama teisė pradėti ir vykdyti savarankišką įmonės veiklą kitoje valstybėje narėje, taip pat steigti įmones ir vadovauti joms, steigti atstovybes, filialus ir dukterines įmones;

Įmonėms suteikiama pirminio ir antrinio steigimosi teisė; Pirminis steigimasis – vadovybės ar įmonės kontrolės

(centrinės administracijos) perkėlimas į kitą valstybę narę (teisė vykdyti ūkinę-komercinę veiklą bei turėti savo administracinį centrą kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje įmonė yra įsteigta);

Antrinis steigimasis – filialo, atstovybės, dukterinės įmonės steigimas kitoje valstybėje narėje.


Įmonėms taikytinos teisės nustatymo problema: Nustatant įmonėms taikytiną teisę, ES teisėje vadovaujamasi

dviejomis teorijomis: inkorporacijos ir realios buveinės; Inkorporacijos teorija – įmonei taikytina teisė nustatoma

pagal tos valstybės, kurioje įmonė yra registruota, teisę; esminis šios teorijos principas yra tas, jog įmonės registruota buveinė nebūtinai turi sutapti su įmonės realia buveine, t. y. centrinės administracijos buvimo vieta;

Realios buveinės teorija – įmonei taikytina teisė nustatoma pagal tos valstybės, kurioje įmonė vykdo savo veiklą (kur yra jos centrinė administracija), teisę; ši teorija remiasi principu, kad įmonės buveinė turi būti reali.

ĮMONIŲ STEIGIMASIS (5) ES teisėje ryškėja inkorporacijos teorijos pranašumas: įmonės

gali keisti savo veiklos, centrinės administracijos vietą, neprarasdamos teisinio subjektiškumo; pagal šią teoriją įmonei taikoma tos valstybės teisė, kurioje yra registruoti įmonės įstatai; todėl įmonė gali keisti savo administracinį centrą iš vienos valstybės narės į kitą neprarasdama savo teisinio subjektiškumo;

Priešinga situacija yra tose valstybėse, kurios taiko realios buveinės teoriją: kai įmonė perkelia savo buveinę iš vienos valstybės narės į kitą, pasikeičia ir tai įmonei taikytina teisė; todėl kyla problema – ne visos valstybės leidžia įmonei perkelti buveinę į kitą valstybę narę išlaikant įmonės teisinį subjektiškumą; yra reikalaujama, kad įmonės registracijos valstybė sutaptų su valstybe, kurioje įmonė vykdo savo veiklą.

ĮMONIŲ STEIGIMASIS (6)Pirminis steigimasis (teisė išvykti):

Byla 81/87, Daily Mail: Didžiosios Britanijos įmonė norėjo išvengti mokesčių Didžiojoje Britanijoje, todėl siekė perkelti savo centrinę vadovybę į Olandiją; Didžiosios Britanijos teisė reikalavo, kad įmonės, kurios mokesčių tikslais yra Didžiosios Britanijos rezidentės, prieš perkeldamos savo centrinę vadovybę, gautų tam tikrų institucijų sutikimą (Didžioji Britanija taiko inkorporacijos teoriją, pagal kurią įmonė turi teisę perkelti savo centrinę vadovybę į kitą valstybę narę neprarasdama savo teisinio subjektiškumo); Teismas pripažino, šiame etape ES teisės išsivystymo etape įmonės, įsteigtos pagal vienos valstybės narės teisę, negalėjo perkelti centrinės vadovybės ir valdymo kontrolės į kitą valstybę narę, išlaikydamos teisinį subjektiškumą.


Pirminis steigimasis (teisė atvykti):Byla 208/00, Überseering: Olandijos įmonė nusipirko žemės sklypą su pastatais Vokietijoje ir pasamdė kitą Vokietijos įmonę atnaujinti pastatus, esančius šiame sklype; baigus darbus, Olandijos įmonė liko nepatenkinta darbų kokybe; vėliau visos šios įmonės akcijos buvo perleistos Vokietijos piliečiams ir rezidentams; po kelių metų įmonė kreipėsi į Vokietijos teismus prašydama, kad įmonė, atnaujinusi pastatus, atlygintų dėl netinkamos darbo kokybės padarytus nuostolius.


Überseering byloje ieškinį nacionalinis teismas atmetė pažymėdamas, jog įmonė neturėjo teisinio subjektiškumo, kadangi perkėlė savo centrinę administraciją iš Olandijos į Vokietiją dėl ko jos reali buveinė buvo Vokietijoje (nors ir nebuvo perregistruota Vokietijoje); Teismas nustatė, kad įsisteigimo laisvės būtina sąlyga yra įmonės pripažinimas bet kurioje valstybėje narėje, kurioje ji siekia įsisteigti; atsisakymas pripažinti įmonę yra įsisteigimo laisvės ribojimas, todėl nacionalinė teisės norma, įtvirtinanti įmonės nepripažinimą, negali būti pateisinama.


Antrinis steigimasis (teisė išvykti):Byla C-200/98, X AB and Y AB: Švedijos teisės norma nustatė palankesnes apmokestinimo taisykles tuo atveju, jei įmonės akcijos parduodamos Švedijos rezidentams ir mažiau palankias tais atvejais, kai akcijos parduodamos užsienio juridiniam asmeniui arba nors ir Švedijos rezidentui, tačiau, kuris yra užsienio įmonės dukterinė įmonė arba užsienio įmonės padalinys; Teismas patvirtino, kad mažiau palankių taisyklių nustatymas yra steigimosi laisvės ribojimas, kuris negalėjo būti pateisinamas; anot Teismo, toks nelygus užsienio ir Švedijos juridinių asmenų vertinimas gali atgrasinti nuo steigimosi laisvės kitoje valstybėje narėje įgyvendinimo.


Byla C-212/97, Centros: Ponai Bryde, kurie buvo Danijos piliečiai ir rezidentai, Anglijoje ir Velse įkūrė įmonę Centros, kuri nuo įsteigimo pradžios Didžiojoje Britanijoje nevykdė jokios veiklos; įmonės buveinė buvo Didžiojoje Britanijoje; įmonės savininkai p. Bryde norėjo įkurti šios įmonės filialą Danijoje, tačiau Danijos prekybos ir įmonių valdyba atsisakė registruoti įmonės filialą dėl to, kad įmonė, nevykdydama jokios veiklos Didžiojoje Britanijoje, Danijoje siekė įkurti ne filialą, o pagrindinę veiklos vietą; Teismas nustatė, kad tai buvo įsisteigimo laisvės ribojimas, kuris negalėjo būti pateisinamas; taigi įmonei buvo suteikta teisė išvykti iš vienos valstybės narės į kitą valstybę narę su tikslu įkurti įmonės veiklos padalinį (įgyvendinti antrinį steigimąsi).

ĮMONIŲ STEIGIMASIS (11)Teisė vykdyti ūkinę-komercinę veiklą valstybėje narėje, kurioje įsisteigiama: Byla 79/85, Segers: įmonė, kurios registruota buveinė buvo Londone, buvo įkurta remiantis Anglijos teise, ji buvo nupirkta ponų Segers; visa šios įmonės veikla buvo vykdoma Olandijoje, nors registruota buveinė buvo Anglijoje; p. Segers norėjo gauti socialinio draudimo išmoką, tačiau jam buvo atsakyta, kad tokia išmoka galima tik tuo atveju, jei įmonės registruota buveinė yra Olandijoje, o ne užsienio valstybėje; Teismas nusprendė, kad toks apribojimas pažeidė ES teisę, todėl valstybės narės institucijos negali nesuteikti įmonės direktoriui teisės dalyvauti gyventojų socialiniame sveikatos draudime vien tuo pagrindu, kad įmonės registruota buveinė yra kitoje valstybėje narėje, net ir tais atvejais, jei įmonė nevykdo jokios veiklos valstybėje, kurios socialinio sveikatos draudimo siekiama.

Byla C-221/89, Factortame: Didžioji Britanija, norėdama užkirsti kelią užsieniečiams pasinaudoti Didžiosios Britanijos žuvų kvotomis, pakeitė prekybinės žvejybos teisės aktus pakeisdama žvejybinių laivų registravimo sistemą; žvejybinis laivas, siekiantis būti registruotas kaip Didžiosios Britanijos prekybinės žvejybos laivas, turėjo atitikti šiuos kriterijus: tokio laivo savininkas turėjo būti Didžiosios Britanijos pilietis, laivas turėjo būti valdomas ar kontroliuojamas iš Didžiosios Britanijos, laivo valdytojas, vadovas ar kapitonas turėjo būti Didžiosios Britanijos pilietis.



Teismas Factortame byloje nustatė, kad tiek pirmasis, tiek trečiasis reikalavimai prieštarauja ES teisei; antrasis reikalavimas pripažintas kaip suderinamas su ES teise, nebent jis būtų aiškinamas kaip užkertantis kelią registruoti prekybinės žvejybos laivą Didžiojoje Britanijoje, kai joje yra įkuriamas padalinys, kuris veikia pagal įmonės sprendimų priėmimo centro, esančio įmonės pagrindinio steigimosi valstybėje narėje, instrukcijas; taigi šiuo atveju buvo nagrinėjama antrinio steigimosi laisvė valstybėje narėje, kurioje yra įkuriama dukterinė įmonė ar įmonės padalinys.

ĮMONIŲ STEIGIMASIS (14)Byla C-167/01, Inspire Art: Anglijoje įregistruota įmonė Inspire Art turėjo vienintelį direktorių, kuris rezidavo Hagoje; Amsterdame buvo įkurtas įmonės filialas, kurio registracijoje nebuvo pažymėta, kad įmonė yra formaliai užsienio įmonė (tai yra įmonė, kuri įregistruota remiantis užsienio teisės sistema, kuri vykdo veiklą tiktai ar didžiąja dalimi Olandijoje ir nėra susieta realiais ryšiais su ta teisės sistema, pagal kurią ji yra įsteigta); įmonė vykdė savo veiklą išimtinai tik Olandijoje; Teismas pripažino, jog minėtas Olandijos įstatymas apribojo steigimosi laisvę, bei, kad toks apribojimas negalėjo būti pateisinamas; vadinasi, užsienio įmonėms turėjo būti taikomos tokios pačios normos kaip ir pagal Olandijos teisę įsteigtoms įmonėms.

KVALIFIKACIJŲ PRIPAŽINIMAS (1) Priimančiosios valstybės atsisakymas pripažinti kitose ES

valstybėse narėse įgytą kvalifikaciją yra svarbi praktinė įsisteigimo laisvės kliūtis;

Gali būti skiriamas išsilavinimo pripažinimas akademiniais ir profesiniais tikslais:

1. Išsilavinimo pripažinimas akademiniais tikslais – tai kitoje valstybėje narėje įgyto diplomo ar mokslo laipsnio pripažinimas, leidžiantis asmeniui tęsti studijas ar įgyti mokslinį laipsnį pripažįstančioje valstybėje narėje;

2. Išsilavinimo pripažinimas profesiniais tikslais – tai kitoje valstybėje narėje įgyto išsilavinimo pripažinimas leidžiant asmeniui dirbti ar verstis savarankiškai dirbančio asmens veikla išsilavinimą pripažįstančioje valstybėje narėje.

KVALIFIKACIJŲ PRIPAŽINIMAS (2) ES teisėje svarbi reglamentuojamos profesijos sąvoka – tai

profesinės veiklos rūšis arba profesinės veiklos profesijų grupė, kuria verčiantis pagal įstatymų ar kitų teisės aktų nuostatas tiesiogiai ar netiesiogiai reikalaujama turėti specifinę kvalifikaciją; jei profesija yra reglamentuojama, priimančioji valstybė narė turi taikyti atitinkamą kvalifikacijų pripažinimą reguliuojančią direktyvą bei nustatyti, ar asmuo tenkina direktyvoje nustatytas sąlygas;

ES 1965-1994 metais priėmė apie 60 direktyvų, reguliuojančių abipusį savarankiškai dirbančių asmenų, taip pat darbuotojų, diplomų ar atitinkamos kvalifikacijos pripažinimą.

KVALIFIKACIJŲ PRIPAŽINIMAS (3) Jei profesija nėra reglamentuojama arba netenkinamos

direktyvoje nustatytos sąlygos arba direktyva apskritai konkrečios situacijos nereguliuoja, valstybė narė privalo laikytis bendrųjų asmenų judėjimo ir paslaugų teikimo laisvių taisyklių, o tai reiškia laikytis Sutartyje įtvirtinto draudimo riboti pagrindinių laisvių įgyvendinimą, kurio aiškinimo taisyklės buvo suformuluotos Teismo;

Taryba taip pat yra priėmusi nemažai vertikalaus pobūdžio arba taip vadinamų sektorinių direktyvų, taikomų atskirų profesijų kvalifikacijų pripažinimu; šiuo metu kai kurios sektorinės direktyvos jau nebegalioja.

KVALIFIKACIJŲ PRIPAŽINIMAS (4) Sektorinės direktyvos paprastai reguliuoja dvi sritis: dalykinio

rengimo turinio ir trukmės reikalavimus, taip pat klausimus, kaip asmuo, turintis diplomą, gali pradėti verstis tam tikra reglamentuojama profesija; šių direktyvų pranašumas yra tas, kad asmens įgytą kvalifikaciją valstybė narė turi pripažinti automatiškai, jei asmuo atitinka direktyvoje numatytus reikalavimus;

Horizontalus derinimas – kvalifikacijos pripažinimas taikomas visoms profesijoms, kurioms būtinas atitinkamos trukmės išsilavinimas; vadinamoji bendrojo pripažinimo sistema buvo pradėta priėmus pirmąją direktyvą – Direktyvą 89/48 dėl aukštojo išsilavinimo diplomų pripažinimo bendros sistemos.

KVALIFIKACIJŲ PRIPAŽINIMAS (5) Direktyva 89/48 taikoma visoms profesijoms, kurios įgyjamos

baigus studijų programą, trunkančią ne trumpiau nei trejus metus baigus vidurinę mokyklą arba lygiavertės trukmės vakarinius ar neakivaizdinius kursus universitete, aukštojo mokslo įstaigoje arba kitoje panašaus lygio įstaigoje;

Antroji bendrosios pripažinimo sistemos Tarybos direktyva 92/51 buvo priimta 1992 m.; ši direktyva taikoma profesijoms, kurios įgyjamos baigus ne trumpesnius nei vienerių metų ar lygiavertės trukmės vakarinius ar neakivaizdinius kursus baigus vidurinę mokyklą arba vieną iš kursų, nurodytų direktyvos priede.

KVALIFIKACIJŲ PRIPAŽINIMAS (6) Abi minėtos direktyvos buvo grindžiamos abipusiu pripažinimu: jei

vienoje valstybėje narėje asmuo gali užsiimti profesine veikla pagal toje valstybėje narėje įgytą kvalifikaciją, tai toks asmuo turi galėti užsiimti ta veikla pagal įgytą kvalifikaciją ir kitoje valstybėje narėje; jei palyginus paaiškėja esminiai rengimo ar trukmės skirtumai, priimančioji valstybė turi teisę nustatyti arba adaptacijos laikotarpį, arba kvalifikacijos patikrinimo testą;

Trečioji bendrosios sistemos Direktyva 1999/42 papildė pirmąsias dvi ir panaikino pereinamojo laikotarpio direktyvas, nustatydama vienodą profesijos pripažinimo sistemą;

Visos trys direktyvos netaikomos toms profesijoms, kurios buvo reglamentuotos sektorinėmis direktyvomis (šiuo metu sektorinės direktyvos reglamentuoja septynias profesijas): gydytojo, bendrosios praktikos slaugytojo, akušerio, veterinarijos gydytojo, odontologo, vaistininko ir architekto.

KVALIFIKACIJŲ PRIPAŽINIMAS (7)Atskirai reguliuojama teisininko profesija:

Direktyva 77/249 taikoma teisinių paslaugų kitoje valstybėje narėje teikimui, ši direktyva leido teisininkams paslaugas kitose valstybėse narėse teikti su jų buveinės valstybės priežiūra ir naudojant jų buveinės valstybėje suteiktą profesinį vardą, bet laikantis priimančiojoje valstybėje teisininkams nustatytų sąlygų;

Direktyva 98/5 nustatė steigimosi kitoje valstybėje narėje reikalavimus; šioje direktyvoje aiškiai nurodyta, jog priimančioji valstybė turi atsižvelgti į asmens turimą teisę verstis praktika savo buveinės valstybėje narėje; teisininkams, turintiems pakankamą kvalifikaciją vienoje valstybėje narėje, tereikia priimančiosios valstybės advokatūroje ar kitoje institucijoje užsiregistruoti remiantis tuo, kad jie yra registruoti savo buveinės valstybėje, ir nereikalaujama nei testo, nei adaptacijos laikotarpio; direktyva taip pat leidžia lengviau įgyti priimančiosios valstybės profesinį vardą.

KVALIFIKACIJŲ PRIPAŽINIMAS (8)

2005 m. įsigaliojo Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/36 dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo, ši direktyva panaikino visas tris minėtas bendrojo pripažinimo direktyvas, taip pat 12 sektorinių direktyvų taip apimdama tiek bendrosios sistemos, tiek sektorines direktyvas;

Šiuo metu tebegalioja advokatams taikomos specialios teisės normos, specialios taisyklės taikomos auditoriams, transporto ir draudimo tarpininkams, valstybės narės išlaiko teisę taikyti valstybės tarnybos išimtį, ypač notarams.


Naujoji direktyva suskirstyta į pripažinimo reikalavimus paslaugų teikimo laisvei ir įsisteigimo laisvei, kuri skirstoma į bendrąją pripažinimo sistemą ir pripažinimą remiantis būtiniausių rengimo reikalavimų derinimą, t. y. sektorinį atskiroms profesijoms būdingą diplomų pripažinimo reguliavimą;

Ši direktyva taip pat reguliuoja atskirų profesijų profesinės kvalifikacijos pripažinimą;

Direktyva taikoma visiems ES piliečiams, dirbantiems savarankiškai arba pagal darbo sutartį kitoje valstybėje narėje.


Direktyvoje 2005/36 įtvirtintas laisvo paslaugų teikimo principas – asmuo turi būti įsisteigęs norėdamas užsiimti ta pačia profesine veikla kitoje valstybėje narėje (įgyvendinamas Teismo sprendimas Gebhard byloje);

Direktyva nustato, kad jei valstybė narė, kurioje yra įsisteigęs paslaugos teikėjas, nereglamentuoja šios profesijos, valstybė narė, kurioje ketinama teikti paslaugas, turi teisę pareikalauti įrodyti profesinę patirtį; paslaugos teikiamos naudojantis įsisteigimo valstybės narės suteiktu profesiniu vardu.


Direktyva 2005/36 išlaiko tiek sektorinį atskirų profesijų pripažinimą, tiek bendrąją pripažinimo sistemą; asmuo, kurio profesija yra pripažinta, naudoja įsisteigimo valstybės narės reglamentuojamos profesijos vardą;

Pagal bendrąją pripažinimo sistemą Direktyvoje nacionaliniai reikalavimai profesinei kvalifikacijai skirstomi į penkis skirtingus lygius: bendrasis pradinis arba vidurinis išsilavinimas, vidurinis bendrasis išsilavinimas, ne trumpesni nei vienerių metų kursai, trejų, bet ne ilgesnis nei ketverių metų studijų kursas universitete ar kitoje aukštojo mokslo institucijoje, ketverių metų studijų kursas universitete ar aukštojo mokslo institucijoje, taip pat profesinis rengimas.

KVALIFIKACIJŲ PRIPAŽINIMAS (12) Direktyva 2005/36 nedraudžia valstybei narei taikyti vieną iš dviejų

kompensacinių priemonių: ne ilgesnį nei trejų metų adaptacijos laikotarpį ar tinkamumo testą;

Byla C-340/89, Vlassopoulou: Graikijos teisininkė dirbo Vokietijoje – konsultuodavo Graikijos ir ES teisės klausimais; jos prašymas įstoti į vietos advokatūrą Vokietijoje buvo atmestas remiantis tuo, kad ji nebuvo studijavusi Vokietijoje, išlaikiusi dviejų Vokietijos valstybinių teisės egzaminų ir nebuvo atlikusi parengiamosios praktikos, nors ir turėjo Vokietijoje suteiktą daktaro laipsnį; Teismas suformulavo abipusio pripažinimo principą nurodydamas, kad nacionaliniai kvalifikacijos reikalavimai gali trukdyti kitų valstybių narių piliečiams įgyvendinti steigimosi laisvę; todėl Vokietija turėjo palyginti jos kvalifikaciją ir sugebėjimus su tais, kurių reikalaujama Vokietijoje.

KVALIFIKACIJŲ PRIPAŽINIMAS (13) Byla C-154/93, Tawil Albertini: Teismas nagrinėjo, ar Libane įgyta

dantų chirurgo kvalifikacija turi būti pripažįstama kitose valstybėse narėse, jei tokią kvalifikaciją pripažino Belgija ir suteikė teisę Belgijoje užsiimti šia veikla; Teismas pažymėjo, kad sektorinė dantų gydytojo specialybei taikoma direktyva nenumato ne ES valstybėje narėje įgytos kvalifikacijos pripažinimo;

Byla C-238/98, Hocsman: ne ES valstybės narės piliečiui buvo suteiktas medicinos daktaro diplomas Argentinoje, vėliau jis buvo pripažintas Ispanijoje; šiam asmeniu tapus Prancūzijos piliečiu, jam nebuvo leista praktikuoti Prancūzijoje, nes Argentinos medicinos daktaro diplomas nesuteikia teisės praktikuoti Prancūzijoje; Teismas nurodė, kad tais atvejais, kai situacija nėra reguliuojama direktyvomis dėl kvalifikacijų pripažinimo, valstybė narė privalo atsižvelgti į visus asmens turimus diplomus.


Byla C-234/98, Bobadila: Ispanijos pilietė baigė meno kursus Didžiojoje Britanijoje; ji įsidarbino Ispanijos muziejuje, tačiau negalėjo gauti nuolatinio darbo muziejuje dėl to, kad jos diplomas nebuvo pripažintas kaip lygiavertis Ispanijos diplomui; Teismas nurodė, kad minėta profesija nebuvo reglamentuojama kvalifikacijos pripažinimo direktyvomis, tačiau Ispanija turėjo palyginti žinias ir gebėjimus, kuriuos patvirtina asmens turimi diplomai; nustačius, kad žinios ir kvalifikacijos atitinka reikalavimus priimančiojoje valstybėje, šios valstybės institucijos turi pripažinti diplomą.

STEIGIMOSI LAISVĖS RIBOJIMAI (1) Įgyvendinant steigimosi laisvę, draudžiama tiesioginė ir

netiesioginė diskriminacija ir nediskriminaciniai ribojimai; Tiesioginė diskriminacija – tai diskriminacija dėl pilietybės

(Reyners byla); Netiesioginė diskriminacija – kai diskriminuojama ne dėl

pilietybės, o teisės normoje yra įtvirtintos kitos taisyklės, kurias taikant kitų valstybių narių piliečiai dažniausiai atsiduria blogesnėje padėtyje nei vietos piliečiai (Thieffry byla);

Nediskriminuojantys ribojimai – tokios nacionalinės taisyklės, kurios nėra diskriminacinės, bet kurios apriboja ar daro mažiau patrauklų įsisteigimo laisvės įgyvendinimą (Klopp, Gebhard bylos).

STEIGIMOSI LAISVĖS RIBOJIMAI (2) Tiesioginę diskriminaciją galima pateisinti tik Sutarties 52 str.

numatytomis išimtimis – viešąja tvarka, visuomenės saugumu ir visuomenės sveikata;

Netiesioginę diskriminaciją ir nediskriminacinius ribojimus galima pateisinti tiek Sutartyje įvardintomis išimtimis, tiek Teismo praktikoje suformuluotomis nerašytinėmis išimtimis – būtinais imperatyviaisiais reikalavimais;

Nediskriminuojantys ribojimai: ankstyvojoje praktikoje Teismas laikėsi pozicijos, kad tokie ribojimai nepažeidžia steigimosi laisvės (byla 221/85, Komisija prieš Belgiją, byla 182/83, Fearon); tačiau vėliau, atsižvelgdamas į savo praktiką laisvame darbuotojų ir prekių judėjime, Teismas pripažino, kad ir nediskriminuojantys ribojimai gali užkirsti kelią įsisteigimo laisvės įgyvendinimui.

STEIGIMOSI LAISVĖS RIBOJIMAI (3) Byla 107/83, Klopp: Vokietijos teisininkas nebuvo priimtas į

Paryžiaus advokatūrą, nes jis turėjo advokato kontorą kitoje valstybėje narėje (Vokietijoje); Teismas pripažino, kad Sutarties 49 str. suteikia teisę turėti daugiau nei vieną veiklos vietą ES, todėl toks Prancūzijos taikytas apribojimas pažeidė steigimosi laisvę ir negalėjo būti pateisinamas (buvo galima nustatyti mažiau ribojančias priemones, užtikrinančias tinkamą teisininkų klientų atstovavimą ES teritorijoje); taigi toks apribojimas nebuvo diskriminacinis, bet vis tiek apribojo steigimosi laisvę;

Kitose bylose Teismas pripažino, jog konkrečios socialinę apsaugą reglamentuojančios taisyklės buvo draudžiamos, nes užkirto kelią vykdyti savarankišką veiklą ES (byla 143/87, Stanton, byla C-53/95, Kemmler).

STEIGIMOSI LAISVĖS RIBOJIMAI (4)Byla C-55/94, Gebhard: Vokietijos pilietis norėjo tapti Milano advokatūros nariu; jis buvo apkaltintas tuo, jog savo veikloje neteisėtai (nebūdamas Milano advokatūros, į kurią jį buvo atsisakyta priimti, nariu) naudojo profesinį pavadinimą avvocato; taigi ginčas kilo ne dėl tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos, bet dėl nediskriminacinio ribojimo; Teismas pripažino, kad toks apribojimas (profesinio elgesio taisyklės) gali būti pateisinamas, jei jis atitinka šiuos reikalavimus: jis turi būti taikomas nediskriminuojant, pateisinamas imperatyviais reikalavimais, yra tinkamas ir neperžengia būtinumo ribų – antraip jis pažeis ar padarys mažiau patrauklią įsisteigimo laisvę.

STEIGIMOSI LAISVĖS RIBOJIMAI (5) Iš Teismo sprendimo Gebhard byloje tapo aišku, kad

apribojimų draudimo principas yra visų keturių laisvių – laisvo darbuotojų, prekių judėjimo, įsisteigimo laisvės ir laisvo paslaugų teikimo, pagrindas;

Taigi diskriminacinis apribojimas visada pažeis Sutartį; nediskriminacinis apribojimas, savo ruožtu, ne visais atvejais pažeis Sutarties nuostatas (Sutarties pažeidimas bus tuo atveju, jei nebus tenkinami Gebhard byloje išvardinti kriterijai).

ĮSISTEIGIMO LAISVĖS IŠIMTYS (1) Įsisteigimo laisvės išimtys skirstomos į dvi rūšis:1. Išimtys, nustatytos Sutartyje: Sutarties 52 str. – viešoji tvarka,

visuomenės saugumas ir visuomenės sveikata, ir Sutarties 53 str. – viešosios valdžios funkcijų vykdymas;

2. Nerašytinės išimtys (būtini imperatyvūs reikalavimai), suformuluotos Teismo praktikoje;

Rašytinėms viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir visuomenės sveikatos išimtims fizinių asmenų atžvilgiu taikomos sąlygos, nustatytos Direktyvoje 2004/38 (analogiškos sąlygos, kaip ir laisvame darbuotojų judėjime);

Viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir visuomenės sveikatos išimčių taikymo sąlygos įmonių atžvilgiu nėra įtvirtintos antrinėje ES teisėje, jos taikomos vadovaujantis Sutartimi bei Teismo praktikoje suformuluotais principais.

ĮSISTEIGIMO LAISVĖS IŠIMTYS (2) Viešosios tvarkos išimtis apima esminius etinius, politinius,

ekonominius valstybės gyvenimo principus, ši išimtis taip pat gali būti taikoma įmonių atžvilgiu (byla 79/85, Segers);

Valstybės narės turi galimybę nustatyti šios išimties turinį, tačiau atsižvelgdamos į ES teisę;

Nerašytinės išimtys buvo suformuluotos Teismo praktikoje, tai paprastai įvairios profesinės taisyklės, kurios yra skirtos paslaugos gavėjams apsaugoti: reikalavimas turėti tam tikrą diplomą, kvalifikacijos pažymėjimą, sertifikatą, priklausymas konkrečiai profesinei organizacijai, reikalavimas dėl profesijos pavadinimo ir pan. (byla C-55/94, Gebhard, byla 76/90, Säger);

Tiek rašytinės, tiek nerašytinės išimtys turi būti taikomos atsižvelgiant į proporcingumo principą: byla C-171/96, Pereira Roque, byla C-496/01, Komisija prieš Prancūziją.

ĮSISTEIGIMO LAISVĖS IŠIMTYS (3) Viešosios valdžios funkcijų vykdymo išimtis aiškinama panašiai,

kaip suprantama valstybės tarnybos išimtis laisvame darbuotojų judėjime;

Tačiau įsisteigimo laisvėje viešosios valdžios funkcijų vykdymo išimtis neapima veiklos, susijusios su netiesioginiu viešosios valdžios įgyvendinimu, tokia veikla negali būti vien pagalbinė, parengiamoji (byla 2/74, Reyners, byla C-42/92, Thijssen, byla C-306/89, Komisija prieš Graikiją);

Advokato profesija nėra susijusi su viešosios valdžios funkcijų vykdymu, nors kai kurios advokato atliekamos funkcijos ir yra susijusios su viešųjų funkcijų atlikimu (pvz., atstovavimas teisme, ieškinio rengimas): byla Reyners.

Documents

ĮSISTEIGIMO LAISVĖ