ILZĖ BUTKUTĖ

ILZĖ BUTKU

TĖK

ara

va

nų

lop

šinė

s

Serijoje „Nauji vardai“ išleista:

Elžbieta Latėnaitė. APSICHĖ, romanas ir novelės, 2009

Aidas Kelionis. SMĖLYNŲ VANDUO, romanas, 2009

Rasa Aškinytė. RŪKO NESUGADINTI, romanas, 2009

Aušra Matulevičiūtė. ILGESIO KOJOS, novelių romanas, 2010

Ilzė Butkutė gimė 1984 metais Vilniuje. Baigė fotogra�jos studijas,dirba reklamos srityje.

Ilzės Butkutės eilėraščiai šneka gryna poezijos kalba ir ištaria tai, kasnepasakoma kitaip, ką gali ištarti būtent poezija. Įžvalgos ir atvertysčia randasi iš vaizdinių, kuriuos sukelia tarsi nevaržomas, tačiau vidi-nės formos tiksliai suvaldytas metaforų srautas. Galingas srautasžodžių, praaugančių savo reikšmes. Itin intensyvi, prisodrinta, daiktiš-ka ir konkreti kalba yra pavydėtinai skaidri ir tiksli. Grakšti, tykojantipoetinio žodžio eigastis leidžia užklupti skaitytoją nepasiruošusį – jisjuk labiausiai ir laukia būti apgautas ir pagautas.

Antanas A. Jonynas

Ilgėtis – tai vaikščioti rankomis

Atleisk, nepasakiau – užaugau cirke. Mane paliko mokytis pas magą, kaip iš nakties ištraukti saują triušių.

Ten bilieto kažkas nenusipirkęs mane išmokė, sutemas prasegęs: išdrįsk įskilti – niekad nesuduši.

Mane augino dešimt liliputų. Padėdavau jiems rengtis bei grimuotis ir pasilenkusi klausiau lopšinių –

praaugau juos ir savo laiką būti. Kartojo man: keliauti – tai vėluoti į tas vietas, kurios tavęs nežino.

Mane augino aklas akrobatas – įpratino pamiršti Žemės trauką ir eiti rankomis per slėnio miestus –

batus prisemdavau dangaus. Iš ratų mažėjimo tvarka sudėjęs lauką, mane paliko taikiniu, ir liestis

tada nebuvo galima prie nieko – prie sienų, svetimų balsų ir baimės, – kol mokė išstovėti, skriejant peiliams:

kas ašmenis prisijaukina – lieka. Ir jie įsiminė mane savaime. Prašau, tik pasakyk, kad tau negaila.

ILZĖ BUTKUTĖ

Karavanų lopšinėsKaravanų lopšinės

Vilnius 2011

Eilėraščiai

ISBN 978-9986-16-808-9 © Ilzė Butkutė, 2011 © marija jure., viršelio dizainas, 2011 © „Tyto alba“, 2011

UDK 888.2-1 Bu399

Knyga išleista Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai parėmus

Serija „Nauji vardai“

Moterys

6

Regresinė hipnozė

Ta mergaitė – jos vardo neištaria suolo draugai, – kad ir kuo ji vardu – man vardai nebesvarbūs, –

aš matau, jai atrodo, kad plyštame kartais, dažniausiai iš gėdos, kartu sutrupėdami, – arba

ji sustoja ties nebaigtu sakiniu – bijo pabaigti ne taip, kaip geriau, ir nesako iš viso,

lyg žiūrėtų pro žalzganus akinius – dienos kaip vandenys bėga, ir jau niekas nekviečia biso.

Tos mergaitės veide – tik preliudija. Akys kaip mažo stirniuko uoslė. Neatšylantys pirštai.

Jos tėvai jau iš anksto apliūdi ją: auga ne moteris, auga pelė. Ji greičiausiai pamirš tai,

ir kaip meldėsi: Viešpatie mylimas, Viešpatie, saugok mane nuo manęs, visa kita praeisiu,

kaip praeina atoslūgiai pylimus – einantys žino, kad kelio neras, tad žemėlapius taiso.

7

Paryčių grafystė

Bet kuris tavo žodis išgelbėtų mano žemyną. Migruojančių paukščių sukeltas dangaus judesys neišsineša mano nakties. Į krantinę per lyną iš uosto vandens išsirango sapnai. Neprašvis –

neprašvis iki galo, ir mano bekraštė grafystė šią dieną – ir daugelį tavo dienų – bus toliau, nei prasideda rytas, arčiau, nei nuo sodų nuslysti suspėja tamsa. Aš nuo prieblandos kantriai valau

paskutinį nepaliktą pėdsaką, laukiantį žingsnio – terasos grindis, apdangstytas vijoklių tinklais. Tavo vardas – kaip niekam nežinomas fenikso linksnis. Nebūsimo linksnis. Ir laikas daugiau neateis –

jis nevaikšto, nebuvo, nebus, mano laiko nebūna – nesensta žirgai ir alėjos, o vyno rūsys netuštėja, ir vynas vis jaunas. Čia tylūs perkūnai netampa tikra liūtimi. Jeigu būtum liūtis,

negalėtum išlyti, nes laiko nėra, – kaip negãli raudonmedžio lakas tamsėti ar medžiai kieme paūgėti per sprindį. Čia parkuose – visžalis spalis, gyvatvorės lygios nekarpomos. Tai ne mane

tebesaugo nemiegantys dogai tarp vario fontanų, tarp marmuro nimfų ir žalio vandens tvenkinių, tarp narvelių be paukščių ir aikštes apaugusių kanų, – jie tyko tavęs. Gal praeisi. Juk aš praeinu.

8

Bet kuris tavo žingsnis išgelbėtų mano grafystę. Tu moteris, laiką nešiojanti taip paprastai, lyg nešiotum sidabrą. Ateitum – galėčiau išdrįsti tave apkabinti. Bet tu niekada nebuvai.

9

Tikra tyla ir netikra undinė

Ji atėjo. Pabaidė paukščius (bet netyčia). Padėjo kuprinę. Išsikratė pakrančių takus iš pavargusių sportbačių. Žino,

kad ilgai čia nebus. Pasėdės. Pamėgins prisidegt cigaretę (žiebtuvėlį paliko – ugnies teks prašyt iš degtukų). Galėtų

kilt į kopas (ten vėjo nėra). Bet nenori. Vis tiek paskutinė abiejų dialogo diena: jūra šneka ir tyli undinė

(jai tas žodis patinka. Kodėl? Iliustracija vaikiškos knygos ir šlapi jos plaukai – taip ir vėl sentimentai iš skausmo sudygo).

Na, gerai, ne undinė. Jau eis. Tik su dūmais išpūs patiklumą ir išvers kišenes – su visais vakar mirusių nuotykių kūnais

(bet nugludintus jūros stiklus pasilieka). Kietai užsimerkia. Smėly šildosi kojų pirštus. Tyliai orui niūniuoja. Gal verkia.

10

Sklandymas

Tai rankos kaip nuodėmės dar tebeieško nakvynės, kur langas užvertas, bet paliktos praviros durys. Iš tirščių nakties neišskaitomą žodį išbūręs, šešėlių piemuo savo bandą nuo sienų nuskynė.

Ir veda per grindinį, veda ir groja, per tvorą braukydamas laiko raktikauliu, vakar nuskeltu nuo rytmečio griaučių, kai kėlėsi stovinčiu keltu per upę išdžiūvusią, dugno nuglostytą šuorais.

Tai rankos kaip nuodėmės gula ir gula į skreitą – vien delno šešėlį piemuo pakeliui susirinko. Galėtų nurimti, tačiau – kol nubus šeimininkas – dar tūkstantį kartų norės paskui naktį išeiti.

Į pievą pasruvo liūdnai atsidususios dausos, ir klūpančius kūnus patvinęs pasaulis apsėmė. Dabar mes tik dvi iš viršaus tebematomos dėmės – nepyk, jau prašvito, nes tai nuo manęs nepriklausė.

ILZĖ BUTKUTĖ

ILZĖ BUTKU

TĖK

ara

va

nų

lop

šinė

s

Serijoje „Nauji vardai“ išleista:

Elžbieta Latėnaitė. APSICHĖ, romanas ir novelės, 2009

Aidas Kelionis. SMĖLYNŲ VANDUO, romanas, 2009

Rasa Aškinytė. RŪKO NESUGADINTI, romanas, 2009

Aušra Matulevičiūtė. ILGESIO KOJOS, novelių romanas, 2010

Ilzė Butkutė gimė 1984 metais Vilniuje. Baigė fotogra�jos studijas,dirba reklamos srityje.

Ilzės Butkutės eilėraščiai šneka gryna poezijos kalba ir ištaria tai, kasnepasakoma kitaip, ką gali ištarti būtent poezija. Įžvalgos ir atvertysčia randasi iš vaizdinių, kuriuos sukelia tarsi nevaržomas, tačiau vidi-nės formos tiksliai suvaldytas metaforų srautas. Galingas srautasžodžių, praaugančių savo reikšmes. Itin intensyvi, prisodrinta, daiktiš-ka ir konkreti kalba yra pavydėtinai skaidri ir tiksli. Grakšti, tykojantipoetinio žodžio eigastis leidžia užklupti skaitytoją nepasiruošusį – jisjuk labiausiai ir laukia būti apgautas ir pagautas.

Antanas A. Jonynas

Ilgėtis – tai vaikščioti rankomis

Atleisk, nepasakiau – užaugau cirke. Mane paliko mokytis pas magą, kaip iš nakties ištraukti saują triušių.

Ten bilieto kažkas nenusipirkęs mane išmokė, sutemas prasegęs: išdrįsk įskilti – niekad nesuduši.

Mane augino dešimt liliputų. Padėdavau jiems rengtis bei grimuotis ir pasilenkusi klausiau lopšinių –

praaugau juos ir savo laiką būti. Kartojo man: keliauti – tai vėluoti į tas vietas, kurios tavęs nežino.

Mane augino aklas akrobatas – įpratino pamiršti Žemės trauką ir eiti rankomis per slėnio miestus –

batus prisemdavau dangaus. Iš ratų mažėjimo tvarka sudėjęs lauką, mane paliko taikiniu, ir liestis

tada nebuvo galima prie nieko – prie sienų, svetimų balsų ir baimės, – kol mokė išstovėti, skriejant peiliams:

kas ašmenis prisijaukina – lieka. Ir jie įsiminė mane savaime. Prašau, tik pasakyk, kad tau negaila.