padavimai ir legendos

domiausi lietuviu, ,i

© Iliustracijos, Giedrė Seniūnienė, 2015© Sudarytoja, Ieva Bukienė, 2015© Leidykla „Ramduva“, 2015

Didvyriška Lietuvos praeitis atsispindi jos padavimuose ir legendose. Jose aukštinama meilė Tėvynei, pasiaukojimas, kilnumas, ištikimybė.

Knygoje sudėti įdomiausi padavimai ir legendos, paimti iš Prano Sasnausko sudarytų rinkinių.

ISBN 978-609-8145-12-0

UDK 087.5:398(474.5) Id-19

padavimai ir legendos

domiausi lietuviu, ,i

SU LAIKINUMO IR AMŽINUMO ŽENKLAIS

Šioje įdomiausių lietuvių padavimų ir legendų knygoje legenda, – realybė fantastikos ir mitologijos erdvėje, ir padavimas – pasakojimas apie nepaprastus praeities atsitikimus, reiškinius drauge su stebinančiais gamtos įvykiais – yra susipynę taip tankiai, kad bet koks bandymas išgryninti vien tik padavimo ar vien tik legendos bruožus sunaikintų žavų pasakojimo audinį.

Beveik visų šioje knygoje esančių padavimų ir legendų turinys skaitytojams yra žinomas savo chrestomatiniais pavidalais.

Čia žinomų padavimų ir legendų turinys atidžiu kūrybiškumu praplečia chrestomatinius rėmus ne tik jautriai perimant kūrinių variantų naujas istorines, mitologines, geografines, stilistines detales, bet ir paryškinant turinio universalumą.

Skaitytojas kiekviename knygos puslapyje turėtų pajusti, kaip ima giedruoti dvasinis aukštis, personažų santykis su būtimi, kur atmintis geba aprėpti ne tik istorinę, bet ir priešistorinę erdvę, visus tris N. Vėliaus pabrėžtus pagrindinius baltų savimonės / kultūros arealus.

Visų pirma – rytų, kur, nelyg Maironio eilėraštyje Šienpjovių žvaigždynas, įsikirtę dangaus ir ugnies ženklai, aukštoji dangiškoji mitologija, karių lemtis, su-tampanti su Gimtinės lemtimi.

Lietuvių legendose ir padavimuose nesunku pastebėti rytų arealo gilumi-nius ryšius su vakarų arealu, kur slūgso senovinės požemio ir gyvojo vandens galios, mitologiniai reiškiniai, apgaubiami tamsos.

Tarp šių arealų egzistavo vidurinysis – žemdirbių, medžiotojų, žvejų pa-sauliai.

Įdomu, kad žemiausiojo lygmens – vergų – tarp šių arealų nepastebėta.

Padavimuose KUNIGAIKŠTIS MARGIRIS, GRAŽINA, GELEŽINIS VIL-KAS, PRŪSŲ DIDVYRIS glūdi ne tik istoriškai muziejinės vertybės. Atidus skai-tytojas padavimuose ir legendose turėtų įžvelgti / pajusti mitinį Lietuvos imago. Arba suprasti, kodėl kai kurios siužeto dalys tampa mitopoetiniu regėjimu.

Lyg aukso smiltim nubarstytas kelias traukiasi kopų juosta, skirianti Baltijos jūrą ir Kuršių marias. Vėjas, pakėlęs gelsvą smėlį, barsto jį į mėlyną jūros vandenį ir kalba seną seną pasaką apie šį kraštą ir milžinę Neringą, kurios atminimas dar gyvas žmonių lūpose ir atmintyje („Neringa – pajūrio milžinė“).

Skaitytojas bus sustabdytas kai kurių padavimų ir legendų fragmentų. Juose,

lyg šaltinis iš skalūno gelmės, prasiveržia priminimas, kokius dvasinius turtus tauta per šimtmečius palieka mums savo kūryboje, ypač tautosakoje, kur prakalba žemė, dangus, akmuo, medis, paukštis. Ir esantys aukštybėse prakalba.

Kalba be archaikos žymių. Didingos prasmės dažnai jau nesulaukia mūsų atgarsio, dvasios krūptelėjimo, įspėjančio, kur slypi pats slaptingiausias protėvių palikimas – dvasiniai ištekliai, be kurių laukia grėsminga dvasinė tremtis. Arba pražūtis.

Dvidešimt tūkstančių prūsų karių žuvo per sukilimą! O dabar kryžiuočiai išžudys jų tėvus, artimuosius, o vaikus pavers vokiečiais. Iškirs šventuosius ąžuolynus, užgesina amžinąją ugnį, užgrobs žemes ir miškus.

Ūmai išgirdo ginklų žvangėjimą (...) Herkus Mantas pagriebė kardą, bet nepajėgė išlaikyti nusilpusioje rankoje. Jis dar spėjo pamatyti prie jo skubiai jojančius riterius pakeltais kardais. Smūgių nepajuto. Krito ant šventos Prūsijos žemės... („Prūsų didvyris“).

Be archaikos žymių, prakalba lemtingiausiu metu ir žemė. Ir dangus, ir vandenys, ir medžiai lemtingiausioms žmogaus egzistencijos akimirkoms praby-la. Ne už aiškiaregius ar burtininkus prabyla, bet už kilnų dvasios budėjimą įspėja, primena, pataria.

Reti lietuvių padavimuose ir legendose yra nužmogėjimo, žiaurumo reiškiniai, antropologų vadinami zoologine mutacija, zoologiniu individualizmu. Žmonija, net ir stengdamasi užmiršti, brangiai prisimena, kiek tūkstantmečių žmogus žudė žmogų. Žudynių arsenalai vis pasipildydavo naujom priežastim – nuo kanibalizmo iki kruvinos agresijos kuriant imperijas, žmogžudystėm įtvirtinant savo pranašumą.

Šiandien žmonija jau ruošiasi klauptis suvokusi, kad pasiekė naikinimo galią, keliais smūgiais dulkių debesim galinčią paversti mūsų beprotiško godumo Žemę.

Tokio zoologinio individualizmo gūdus šešėlis šmėkšteli „Legendoje apie Šarūną“. Neregima, efemeriška vertybė – žmogiškumas, paliečiamas dieviškumo auros, legendoje nuolat atsiduria aklavietėse, žiauriai parbloškiamas ir trypiamas, ir nuolat išsitiesia, kad vėl būtų svarstomas, vertinamas pasirinkimas – būtis – nebūtis, žmogiškumas – nužmogėjimas, gėris – blogis...

V. Krėvė savo senųjų dienų gyvenimo pasakoje „Šarūnas – Dainavos kunigaikštis“ vaizduoja žmogų, kuris pasitiki vien fizinėmis jėgomis, kalaviju per

kraują ir žiaurumą įgytais turtais. Rašytojas Šarūno žmogiškumo ir sielos gelbėjimui pasitelkia dainių Rainį, kilniadvasę asmenybę, giedančią tėvynės sielos šventąjį kilnumą.

„Legendoje apie Šarūną“ ne Rainis gieda sielos šventąjį kilnumą, bet burtininkas iš Gelovinės ežero salos ką tik gimusio Šarūno tėvui išdėsto rūsčius įspėjimus: tas naujagimis atims iš tavęs šalį ir daug blogo padarys.

Tėvas ryžtasi nužudyti sūnų.

Nė vienas šioje knygoje esantis padavimas, nė viena legenda nepersmelkti to-kios grėsmingos egzistencinės įtampos, tokio nuožmaus negailestingumo. Ir niekur, tik šioje legendoje glūdi tokia slaptinga simbolių gelmė ir tokie aiškūs ar nebylėjantys prasmių klodai.

Tarp viso spiečiaus mirčių ryškėja klausimas: kur šioje legendoje slypi etinis im-peratyvas?

Gal mirtinai sužeisto sūnaus kalaviju tėvo žodžiuose: nei tu kaltas, nei aš. Jau taip lėmė dievai ir mes negalime jų planų pakeisti?

Gal Šarūno aiškinime: jeigu burtininkas nebūtų taip piktai išpranašavęs...?

Gal rūsčioje Dangaus bausmėje visiems – skradžiai žemėn prasmegęs burti-ninkas ir iš tėvo paveldėta Šarūno pilis, iš balno kritęs ir dideliu akmeniu pavirtęs Šarūnas?

Tikėtina, kad perskaitę šiuos padavimus ir legendas pagalvosite, kas slypėjo at-mintyje ir siekiuose tų, kurie neišsekinti, nepažeminti pilkesnės nei pelenai kasdienybės, išsaugojo savo atmintyje per šimtmečius suvoktas ir per šimtmečius negailestingų ar žaismingai gundančių likimų patikrintas tiesas ir netiesas, tikrumą ir netikrumą, paliko mums šį tikėjimą žmogaus būtimi – kaip šventovę.

Kaip Lietuvos istorinės atminties dalį su amžinumo ir laikinumo ženklais.

P. S. Esu užtikęs XXI amžiaus lietuvių padavimo pradžią: mes taip skubam mažėti, kad greit lengvai tilpsim po tolstančio gandro šešėliu.

ROBERTAS KETURAKIS

NERINGA - PAJŪRIO MILŽINĖ

Lyg aukso smiltim nubarstytas kelias traukiasi kopų juos-ta, skirianti Baltijos jūrą ir Kuršių marias. Vėjas, pakėlęs gelsvą smėlį, barsto jį į mėlyną jūros vandenį ir kalba seną seną pasaką apie šį kraštą ir milžinę Neringą, kurios atminimas dar gyvas žmo-nių lūpose ir atmintyje.

Tačiau ne visuomet čia plytėjo kopų smėlis, vėjo šokinamas, bangų liūliuojamas. Seniai seniai čia plytėjo derlingi laukai, žaliavo pievos, augo ja-vai. Netoli jūros, kur dabar po kopomis miega smėliu užpiltas Karvaičių kaimas, stovėjo stipri ir galinga pilis su gynybine siena ir aukštais bokštais, iškilusi virš žaliųjų miškų.

5

Iš storų, sakingų rąstų pastatė ją šio krašto gyventojai skalviai. Sakai sukietėdavo ir net aš-triausias kirvis jų neįkirsdavo. Lyg geležim buvo apkaustytos sienos, už kurių stovėjo pilis − sau-gus prieglobstis jos gynėjams. Per daugelį metų pilies valdovai išgražino jos sales, gintarais iš-puošė kambarius, puikiausiom gėlėm apsodino pilies vidų. Niekur kitur nebuvo tokio skaidraus gintaro, tokių didelių jo gabalų kaip Karvaičių pi-lyje. Žinojo apie pilį ne tik godūs užjūrio pirkliai, bet ir visi prūsų bei žemaičių gyventojai. Žinojo apie jos turtus ir grėsmingą galybę, ir apie malo-nius bei draugingus pilies valdovus. Pilyje daž-nai svečiuodavosi daug žmonių, nes netoli jos, ant aukšto kalno, buvo deivės Laimos šventykla, kurią lankydavo jaunos mergelės ir būsimos nuo-takos, tėvų ir brolių lydimos, kad paprašytų dievų globos ir palaimos namų židiniui. O aplankę Lai-mos šventovę sustodavo pilyje pasisvečiuoti.

6

Pilies valdovas Karvaitis buvo drąsus ir išmintingas karo va-das, sumanus jūreivis. Dažnai su žvejais jis išplaukdavo jūron, o su savo kariais vykdavo į tolimus kraštus prekiauti ir tų kraštų žmonių gyvenimo pasižiūrėti. Iš kelionių parsigabendavo aštrių kardų, puikių papuošalų, gražių drabužių ir kitų prekių, kurias iš-sikeisdavo į gintarą. Jokio užjūrio pirklio širdis neatlaikydavo pa-mačius skaistų saulės akmenį, už auksą ir sidabrą vertesnį. Ne prastesnė buvo ir jo žmona, jauna kunigaikštienė, visiems pasiry-žusi padėti, pagelbėti, nušluostyti ašaras, varge suraminti.

7

Visko pertekę gyveno kunigaikščiai Karvaičiai, bet tikros lai-mės neturėjo. Vis dažniau rūpesčių raukšlė iškildavo kunigaikščio kaktoje, vis dažniau ašaros apniaukdavo gražiąsias kunigaikštie-nės akis. Ir visa todėl, kad juodu neturėjo vaikelio, kuriuo galėtų pasidžiaugti, jam palikti pilį ir visas joje sukrautas gėrybes. Jie dažnai aplankydavo Laimos šventyklą ir aukodavo gausias aukas, bet deivės akys dar nė karto maloningai nepažvelgė jų pusėn. Bet pagaliau jų karšti maldavimai suminkštino deivės širdį. Kai vieną pavasario rytą kunigaikštis Karvaitis pabudo iš nakties miego ir norėjo pažiūrėti pro langą į žydinčias gėles ir paklausyti paukšte-lių garsų, išgirdo balsą, kokio negirdėjo jo pilis: lopšyje krykštavo maža dukrelė. Tėvai neapsakomai džiaugėsi, o visi pilies gyvento-

8

jai jiems laimės linkėjo. Net Laimos šventyklos vaidilutės aplan-kė mažąją kunigaikštytę, kartu su tėvais džiaugdamiesi mergytės grožiu ir gyvumu. O po kurio laiko iš šventojo ąžuolyno atvyko kriviai ir mergaitei šviesią ateitį pažadėjo. Pavadino tėvai mergaitę Neringa, o pavadinę iškėlė didelę puotą ir gausias dovanas deivei Laimai paskyrė.

Prašvito ir pralinksmėjo pilis nuo mergaitės juoko bei krykš-tavimo, o tėvai ir dvariškiai ja atsidžiaugti negalėjo. Bet praėjo keli mėnesiai, ir visi nustebę ėmė šnibždėti, kad mergaitė kažkokia keista: jau labai didelė ir nepaprastai greitai auga. Net pati sti-priausia auklė nepajėgė mergytės ant rankų išlaikyti. Po kelių mė-nesių ji bėgiojo kaip didelė.

9

Ir pasklido tarp žmonių gandas, kad kunigaikščiui Karvaičiui piktosios pajūrio laumės pakeitė vaiką. Pagriebė kunigaikščio dukterį ir vietoj jos pakišo savąjį. Tai padarė pirmąją naktį, kai mo-tina nusilpus gulėjo ir piktų laumių užmačių nematė. Susirūpino ir tėvai į Neringą žiūrėdami ir kreipėsi į išmintinguosius krivius patarimo bei paguodos ieškodami.

Ir vėl atvyko kriviai iš šventojo ąžuolyno pasižiūrėti mergaitės ir tarti savo žodžio. Pažiūrėjo į jos nuostabiai gražų veidelį, žydras akis ir geltonas kasas, kurios vos žemės nesiekė. Pakalbėjo su ja ir, sužavėti mergaitės grožio bei proto, tėvams pasakė: „Nenusi-minkit ir rūpesčiais nekankinkit sau širdies. Jūsų duktė Neringa yra deivės Laimos stebuklinga dovana. Ji niekam blogo nedarys, bet priešingai − visiems stengsis padėti, pagelbėti, užtarti. Žmo-nės gėrėsis šia mergele ir garsas apie ją toli pasklis. Parūpinkit jai naujus namus, dešimt kartų aukštesnius nei pilies salės, tegul ji ten gyvena ir auga. Ateis laikas, kai visi džiaugsis jos buvimu.

10

Pralinksmėjo tėvai. Kunigaikštis liepė jai naujus namus pa-statyti, tokius, kokius nurodė kriviai.

Praslinko aštuoniolika metų, ir viskas išsipildė, ką kriviai pranašavo: tėvai negalėjo atsidžiaugti gražuole dukterim, o visi žmonės jos gerus darbus minėjo. Visi vargdieniai ir gyvenimo nu-skriaustieji ją lankydavo ir pagalbos sulaukdavo. Jei laivas atsi-durdavo pavojuje jūroje ar Kuršių mariose, ji brisdavo per įnirtu-sias bangas ir traukdavo už inkaro laivą į saugų krantą, o nusigan-dusius, šlapius ir sušalusius jūrininkus susidėdavo į prijuostę ir parsinešdavo namo. Jei kas miške paklysdavo, žinojo, kad reikia tik pašaukti, ir Neringa ateis jam kelio parodyti. Keliautojai, kurie seniau su vežimais prasmegdavo smėlyje, dabar visuomet Nerin-gos būdavo išgelbstimi.

11

Neringos grožis ir gerumas žavėjo žmones ir aplinkiniuose kaimuose, ir pilyse, ir tolimose prūsų bei žemaičių žemėse. Visi apie ją kalbėjo ir vien geru žodžiu minėjo. Daug kas iš garbingųjų karžygių norėjo ją vesti, bet, deja, Neringa mylėjo laisvę ir apie vedybas dar negalvojo. Tada pilių valdovų sūnūs, aukšti ir tvirta-pečiai milžinai, susitarė visi kartu nujoti pas Neringą ir paprašyti, kad ji vieną kurį iš jų išsirinktų ir savo sužadėtiniu paskelbtų.

12

Kaip tarė, taip padarė. Sėdo vieną rytą ant žirgų ir išjojo į ke-lionę. Netrukus linksmų ir šaunių jaunikaičių būrys atsirado Ne-ringos pilyje ir sugužėjo į pilies sales. Tai buvo puikiausi karžy-giai, pasipuošę ir viskam pasiryžę. Žirgai jų buvo patys eikliausi, o ginklai blizgėjo prieš saulę kaip brangūs akmenys. Stojo jie prieš Neringą ir sutartinai ją pasveikino.

− Būk sveika, gražiausioji iš visų mergelių. Mes, žemaičių ir prūsų žemių valdovų sūnūs, negalim be tavęs gyventi. Pasirink vieną kurį iš mūsų ir savo sužadėtiniu pavadinki. Mes visi nusi-lenksim tavo valiai, tave gerbsim ir tavo draugais būsim. Bet jeigu visiems atsakysi, draugystės negali tikėtis.

13