LIETUVOS VETETINARIJOS AKADEMIJA

VETERINARIJOS FAKULTETAS

NEUŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDRA

Ernesta Kibildait÷

Hormonų ir anaboliškai veikiančių medžiagų likučiai, jų

poveikis ir steb÷sena maisto gyvūnuose ir jų produktuose

Magistro darbas

Darbo vadovas:

Prof. Vytautas Špakauskas

Kaunas, 2010 m.

LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJA

VETERINARIJOS FAKULTETAS

NEUŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDRA

Magistro darbas atliktas 2008 – 2010 metais Lietuvos veterinarijos akademijos

Neužkrečiamųjų ligų katedroje.

Magistro darbą paruoš÷ : Ernesta Kibildait÷ _____________________ (parašas)

Magistro darbo vadovas : prof. Vytautas Špakauskas

(LVA Neužkrečiamųjų ligų katedra) _____________________ (parašas)

Recenzentas: _____________________ (parašas)

TURINYS

1. ĮVADAS ..............................................................................................................................................4

2. LITERATŪROS APŽVALGA .........................................................................................................6

2.1. HORMONAI ....................................................................................................................................6

2.2. HORMONŲ VARTOJIMO APRIBOJIMAI ............................................................................................7

2.3. SINTETINIAI NESTEROIDINIAI ESTROGENAI – STILBENAI ..............................................................9

2.4. TIREOSTATIKAI............................................................................................................................10

2.5. STEROIDAI ...................................................................................................................................11

2.5.1. Gliukokortikoidai ................................................................................................................11

2.5.2. Lytiniai hormonai ................................................................................................................27

2.5.3. Estrogenai ............................................................................................................................28

2.5.4. Progesteronas ir jo sinetiniai dariniai ..................................................................................33

2.5.5. Gestagenai (progestinai, progestagenai)..............................................................................35

2.6. ANABOLINIAI STEROIDAI. ...........................................................................................................41

2.7. REZORCILO RŪGŠTIES LAKTONAI ................................................................................................48

2.8. BETA-AGONISTAI.........................................................................................................................53

3. DARBO ATLIKIMO VIETA IR METODIKA ............................................................................61

4. TYRIMŲ REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ...........................................................................63

4.1. LIEKANŲ STEBöSENOS ANALIZö LIETUVOJE 2004 – 2008 METAIS..............................................63

4.2. LIEKANŲ STEBöSENOS ANALIZö EUROPOS SĄJUNGOJE 2004 – 2008 METAIS .............................65

4.3. MEDŽIAGŲ LIEKANŲ STEBöSENOS ANALIZö PAGAL GYVŪNŲ RŪŠIS IR PRODUKTUS ..................70

IŠVADOS..............................................................................................................................................77

LITERATŪRA .....................................................................................................................................80

1 PRIEDAS. 2004M. EUROPOS SĄJUNGOS TYRIMŲ REZULTATAI ...................................104

2 PRIEDAS. 2005 M EUROPOS SĄJUNGOS TYRIMŲ REZULTATAI ...................................106

3 PRIEDAS. 2006M. EUROPOS SĄJUNGOS TYRIMŲ REZULTATAI ...................................108

4 PRIEDAS. 2007M. EUROPOS SĄJUNGOS TYRRIMŲ REZULTATAI ................................110

5 PRIEDAS. 2008M.EUROPOS SĄJUNGOS TYRIMŲ REZULTATAI ....................................112

6 PRIEDAS. EUROPOS SĄJUNGOJE IŠTIRTŲ MöGINIŲ SKAIČIUS ..................................114

4

1. ĮVADAS

Lietuvoje kaip ir visame pasaulyje did÷ja d÷mesys maisto produktų kokybei. Tai

sąlygoja naujas pirk÷jų požiūris į maistą bei žmonių susirūpinimas did÷jančia aplinkos tarša

bei įtaka sveikatai. Saugūs produktai – tai ne tik visaverčiai produktai, bet ir produktai,

kuriuose n÷ra medžiagų, galinčių neigiamai veikti žmonių sveikatą. Vienomis iš tokių

medžiagų gali būti veterinariniai vaistai ar jų liekanos, su maisto produktais patekę į žmonių

maistą netinkamai gydžius maistinius gyvūnus ar naudojus juos profilaktiškai. Norint

apsaugoti žmones, vartojančius gyvulin÷s kilm÷s maistą, pirmiausia laikomasi principo, kad

maisto produktai, gauti iš gyvulių, gydytų veterinariniais vaistais neturi tur÷ti veterinarinių

vaistų ar jų metabolitų liekanų, kurios gali sukelti didelį pavojų vartotojų sveikatai.

Gyvulių augintojai stengiasi visais įmanomais būdais sumažinti išlaidas auginant

gyvulius ir naudoja papildomas augimą skatinančias chemines medžiagas. Gyvuliams gydyti

naudojami vis efektyvesni veterinariniai vaistai, kurie iš organizmo pasišalina tik po tam tikro

laiko. Kai kurios medžiagos yra nekenksmingos žmogaus, vartojančio gydyto gyvulio

produktus, sveikatai, tačiau dauguma jų netur÷tų būti maisto produktuose.

Kad maisto produktuose nebūtų vaistų ar kitokių nepageidaujamų medžiagų likučių,

augintojai informuojami apie tokių medžiagų žalą, kokiomis priemon÷mis galima to išvengti.

Radus gyvulininkyst÷s produkcijoje vaistų likučių ar hormoninių medžiagų, produkcijos

gamintojams taikomos pinigin÷s baudos. Vartotojų apsaugos užtikrinimui, ES buvo priimti

teis÷s aktai, reglamentuojantys medžiagų liekanų didžiausią leidžiamą kiekį gyvūniniuose

maisto produktuose bei veterinarinių vaistų išlauka.

Neseniai priimtas Europos Parlamento ir tarybos reglamentas (EB) Nr. 470/2009 (2009

m. geguž÷s 6 d.) nustatantis Bendrijos farmakologiškai aktyvių medžiagų leistinų liekanų

kiekių nustatymo gyvūnin÷s kilm÷s maisto produktuose tvarką, panaikinantis Tarybos

reglamentą (EEB) Nr. 2377/90 ir iš dalies keičiantis Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą

2001/82/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 726/2004.

Siekiant apsaugoti visuomen÷s sveikatą didžiausi leistini liekanų kiekiai tur÷tų būti

nustatomi remiantis bendrai pripažintais saugos vertinimo principais, atsižvelgiant į

toksikologinį pavojų, aplinkos užterštumą ir mikrobiologinį bei farmakologinį liekanų

poveikį.

Veterinariniais vaistais gydant gyvūnus, gyvūniniuose maisto produktuose gali būti

nustatomos farmakologiškai aktyvių medžiagų liekanos. 1996 m. balandžio 29 d. Tarybos

5

direktyva 96/23/EB „D÷l kai kurių medžiagų ir jų liekanų gyvuose gyvūnuose ir gyvūniniuose

produktuose steb÷senos reikalavimų“ įpareigoja valstybes nares parengti ir vykdyti

nacionalinius liekanų steb÷senos planus. Pagal min÷tos direktyvos reikalavimus ES valstyb÷s

liekanų steb÷sena vykdo nuo 1997 metų, Lietuvoje liekanų steb÷sena prad÷ta vykdyti 1998 m.

2004 – 2008 m. Lietuvos Respublikoje vykdant liekanų steb÷seną, neatitikimai buvo nustatyti

0,5% - 1,0 % m÷ginių. 2004 – 2007 m. ES neatitikimai buvo nustatyti 0,3% m÷ginių.

Lietuvos medžiagų liekanų gyvūnuose ir gyvūniniuose produktuose steb÷senos planas

užtikrina maisto saugos kontrolę d÷l kenksmingų medžiagų liekanų gyvūnuose ir

gyvūniniuose produktuose. Dabartiniais tyrimų metodais liekanų koncentracija produktuose

gali būti nustatoma nanogramais kilograme.

Anaboliškai veikiančios medžiagos (gliukokortikoidai, lytiniai hormonai) vartojami

veterinarijoje kaip vaistai arba padidinus dozę gali būti vartojami kaip augimo stimuliatoriai.

Kadangi anaboliškai veikiančios medžiagos sukelia daug šalutinių efektų, kai kurios veikia

kancerogeniškai, jų vartojimas Europos Sąjungos šalyse yra griežtai reglamentuojamas (kai

kurios draudžiamos vartoti maistiniams gyvūnams, kitos leidžiamos vartoti veterinarijoje tik

konkretiems gydymo ar reprodukcijos reguliavimo tikslais). Mokslo ir technologijų progresas

bei vis griežtesni įstatymai turi užtikrinti, kad šiandienos žem÷s ūkio produktai atitiktų vis

reiklesnius standartus ir jiems būtų taikoma vis kruopštesn÷ kontrol÷ bei steb÷senos

procedūros (Stonyt÷, 2003).

Darbo tikslas ir uždaviniai – apžvelgti anaboliškai veikiančių medžiagų (A grup÷)

savybes, vartojimo ypatumus maistiniams gyvūnams, jų liekanas gyvūnuose ir gyvūniniuose

maisto produktuose bei poveikį vartotojams;

Atlikti anaboliškai veikiančių medžiagų liekanų steb÷senos analizę Europos Sąjungos

šalyse ir Lietuvoje pagal medžiagų grupes;

Atlikti anaboliškai veikiančių medžiagų liekanų steb÷senos analizę Europos Sąjungos

šalyse ir Lietuvoje pagal gyvūnų rūšis ir gyvūninius produktus.

6

2. LITERATŪROS APŽVALGA

Anaboliškai veikiančios medžiagos ir hormonai yra A grup÷je. Šioms medžiagoms

priklauso:

A1 – stilbenai, stilbeno dariniai bei jų druskos ir esteriai,

A2 – tireostatikai,

A3 – steroidai,

A4 – rezorcilo rūgšties laktonai, įskaitant zeranolį,

A5 – beta agonistai.

2.1. HORMONAI

Gyvose ląstel÷se privalo būti preciziškai reguliuojama daugybę jose vykstančių procesų,

kontroliuojamas jų turinys, temperatūra, vandenilio jonų koncentracija ir t.t. Nervų ir

endokrinin÷ sistemos kaip tik ir yra valdymo sistemos, kurios veikia reguliuojančiai

organizmo ląsteles. Endokrinin÷ sistema reguliuoja specifines ląstelines funkcijas per

chemines medžiagas vadinamas hormonais (gr. horman - sukelti, sužadinti). Šiuo metu

terminu hormonas apibūdinamas bet koks junginys organizme, kuris yra signalas, galintis

sukelti pokyčius ląstel÷se. Hormonus gamina vidaus sekrecijos (endokrinin÷s) liaukos. Jie

išskiriami į kraują, audinių skysčius. Kraujyje yra apie 50 hormonų, kurie specifiškai veikia

audinių biocheminius procesus, turi įtakos ląstelių ir audinių struktūrai, morfogenezei, viso

organizmo vystymuisi, t.y. visam organizmui. Kraujas perneša hormonus iš jų sintez÷s vietos

į fiziologinio veikimo vietą. Įvairūs stresoriai bei normalūs dirgikliai, veikdami endokrinines

liaukas, skatina hormonų sintezę ir išsiskyrimą į kraują. Kai kada dirgikliai veikia priešingai

ir, sumažindami hormonų išsiskyrimą, normalizuoja bendrąją organizmo būklę. Padid÷jus bet

kokio hormono kiekiui kraujyje, veikia grįžtamojo ryšio principas ir atitinkamos endokrinin÷s

liaukos veikla slopinama. Endokrininių liaukų funkcijos pokyčiai labai priklauso nuo kraujo

biochemin÷s sud÷ties. Daug priklauso ir nuo atskirų hormonų tarpusavio sąveikos. Vieno

hormono su kitu bei su visu organizmu integracija sąlygoja endokrinin÷s sistemos veiklos

pusiausvyrą. Endokrininių liaukų veiklos integravimo procesui kraujas turi labai didelę

reikšmę.

Pagal veikimo mechanizmą hormonai skirstomi į nesteroidinius ir steroidinius.

Kiekvienas nesteroidinis hormonas turi specifinį receptorių ląstel÷s membranoje.

Nesteroidiniai hormonai sąveikaudami su receptoriais, esančiais ląstelių citoplazmin÷se

7

membranose, sužadina cheminių junginių – antrinių tarpininkų (cAMP, pav.) susidarymą. Jie

keičia fermentų aktyvumą ir reguliuoja įvairias ląstelių funkcijas. Steroidinių hormonų

receptorių yra ląstelių viduje ir jie vadinami citoplazminiais. Jie yra baltymai ir gali reaguoti

tik su tam tikrais hormonais, patenkančiais į ląstel÷s vidų (Galbraith, 2002).

Hormonai reguliuoja svarbiausias organizmo funkcijas: medžiagų apykaitą, augimą,

lytinių liaukų vystymąsi. Jie dalyvauja biochemin÷se reakcijose, aktyvina arba slopina

fermentus. Vieni hormonai veikia tik tam tikrus organus, kiti – visą organizmą. Sutrikus

endokrininių liaukų veiklai, pakinta įvairių vidaus organų veikla. Dažnai pasikeičia ir gyvūno

išvaizda, išduodanti tam tikrą hormoninį sutrikimą. Endokrinin÷s ligos yra mažiau paplitusios

už kitų sistemų ligas, tačiau labai svarbu jas anksti pasteb÷ti, nes hormonų pusiausvyrą

organizme pakankamai sunku koreguoti.

Hormonų poveikis yra skirtingas: jie gali skatinti arba slopinti augimą, ląstelių mirimą

(apoptozę), imuninę sistemą, medžiagų apykaitą organizme, taip pat jie gali paruošti

organizmą tam tikrai veiklai (pvz., b÷gti, kovoti ar poruotis) ar gyvenimo tarpsniui (pvz.,

lytinei brandai). Kai kurie hormonai stipriai reguliuoja kitų hormonų sekreciją (išskyrimą į

kraują). Hormonai taip pat reguliuoja beveik visų organizmų dauginimosi funkciją. Yra

daugiau kaip 1000 cheminių kancerogeninių medžiagų, tačiau tik 70 iš jų kancerogeniškumas

žmogui įrodytas, pvz.: 17β-oestradiolio kancerogeninis poveikis: padažn÷ja endometriumo

karcinomų, krūtų auglių atvejų. Tačiau kai kurie steroidiniai vaistai, kaip prednizonas ir

deksametazonas kartais vartojami v÷žiui gydyti. Įrodyta, kad hormonų likučiai sutrikdo

hormonų pusiausvyrą organizme, pakinta medžiagų apykaita,lytinių liaukų veikla.

Hormonų preparatai gaminami iš gyvulin÷s kilm÷s audinių arba chemin÷s sintez÷s bei

biosintez÷s metodais. Chemiškai dauguma jų yra sud÷tingos struktūros ir dozuojami

biologiniais aktyvumo vienetais. Chemiškai paprastesni ir sintetiniai hormonų preparatai

(stilbenai) dozuojami mas÷s vienetais. Aliejiniai tirpalai švirkščiami į raumenis po oda,

tablet÷s duodamos oraliai.

2.2. HORMONŲ VARTOJIMO APRIBOJIMAI

Pagal Valstybin÷s maisto ir veterinarijos tarnybos 1997 m. įsakymu Nr. 4-31 bei 4-142,

Lietuvoje draudžiama vartoti žmonių maistui auginamiems gyvuliams, paukščiams ir žuvims

šiuos hormoninius preparatus: stilbeną ir jo darinius (dietilstilbestrolį, sinestrolį) ir

tireostatinio poveikio preparatus (tiouracilą, propiltiouracilą, feniltiouracilą, metiltiouracilą,

dimetiltiouracilą).

8

Melžiamoms karv÷ms draudžiama vartoti galvijų somatotropinį hormoną. Draudžiama

vartoti gyvūnams, kurie auginami žmonių maistui, estrogeninio, gestageninio ir androgeninio

poveikio hormonus (išskyrus lyties organų sutrikusioms funkcijoms atstatyti – lytiniam ciklui

stimuliuoti, rujai sinchronizuoti, embrionų transplantacijos metu).Estradiolį, testosteroną,

progesteroną galima vartoti tik kaip vaistą lyties organų ligomis sergantiems gyvūnams

gydyti.

Kitus hormoninius preparatus, maistui auginamiems gyvuliams, draudžiama vartoti

gyvulių augimui ir produktyvumui skatinti: a) jei jie kumuliuojasi organizme, b) po kurių

vartojimo išlaukos laikas maistui ilgesnis kaip 15 dienų, c) kurių likučiams nustatyti n÷ra

reagentų ar analitin÷s įrangos, d) kurių vartojimo sąlygos nežinomos. Hormoniniai preparatai

parduodami tik veterinarijos gydytojui pagal receptą arba paraiškas, patvirtintas parašu ir

spaudu. Hormoninių preparatų panaudojimą privaloma registruoti žurnale, turinčias šias

skiltis: eil÷s numeris, gyvulio savininkas, gyvulio rūšis, identifikavimo numeris, amžius,

diagnoz÷, gydymui vartoti preparatai ir kiti vaistai, jų doz÷s ir gydymo kursas.

1999 m. balandžio 30 d. Veterinarinių priemonių, susijusių su visuomen÷s sveikata,

mokslinis komitetas (VPVSMK) paskelb÷ nuomonę d÷l hormonų likučių galvijienoje ir jos

produktuose galimo neigiamo poveikio žmonių sveikatai įvertinimo. Pagrindines tos

nuomon÷s išvadas sudar÷ tai, kad kalbant apie normą viršijančio hormonų likučių ir jų

metabolitų kiekio patekimą į organizmą bei atsižvelgiant į būdingas hormonų savybes ir

epidemiologinių tyrimų rezultatus, pavojus vartotojo sveikatai buvo nustatytas remiantis šešių

įvertintų hormonų skirtingo lygio įtikinamais įrodymais. Antra, būtų galima numatyti šešių

hormonų endokrininį, dinaminį, imunologinį, neurobiologinį, imunotoksinį, genotoksinį ir

kancerogeninį poveikį bei tai, kad lytiškai bręstantys vaikai iš skirtingų galimos rizikos grupių

kelia didžiausią susirūpinimą; ir trečia, atsižvelgiant į būdingas hormonų savybes bei

epidemiologinių tyrimų rezultatus, neįmanoma nustatyti n÷ vieno iš šešių hormonų, įvertintų

skiriant juos galvijams, kad skatintų augimą, leistinų kiekių ribų, taigi, ir rekomenduojamos jų

kiekio patekimo į organizmą dienos normos.

Kai kurių medžiagų, turinčių hormoninį ar tireostatinį poveikį, bei beta agonistų

draudimo naudoti gyvulininkyst÷je nurodymai VMVT 2003 m. liepos 25 d. Įsak. Nr. B1-656

Lietuvos Respublikoje uždrausta:

3.1. tiekti į rinką stilbenus, stilbenų darinius, jų druskas bei esterius ir tireostatines

medžiagas, skirtus naudoti visų rūšių gyvūnams;

3.2. tiekti į rinką beta-agonistus, skirtus naudoti gyvūnams, kurių m÷sa ir produkcija

naudojama žmonių maistui, kitaip nei nurodyta šių Nurodymų 6–9 punktuose;

9

3.3. bet kokiu būdu skirti ūkin÷s paskirties ar vandens gyvūnams medžiagų, turinčių

tireostatinį, estrogeninį, androgeninį ar gestageninį poveikį, ir beta agonistų;

3.4. laikyti ūkyje, tiekti į rinką arba skersti žmonių maistui ūkin÷s paskirties ar vandens

gyvūnus, kurių organizme yra 3.3 punkte nurodytų medžiagų arba tų medžiagų buvimas yra

nustatytas, išskyrus atvejus, kai galima įrodyti, kad min÷ti gyvūnai buvo gydomi pagal šių

Nurodymų 4–14 punktus;

3.5. tiekti į rinką žmonių maistui vandens gyvūnus, kuriems buvo skiriamos 3.3 punkte

nurodytos medžiagos, ir šių gyvūnų produktus;

3.6. tiekti į rinką 3.4 punkte nurodytų gyvūnų m÷są;

3.7. perdirbti 3.6 punkte nurodytą m÷są.

4. Kaip išimtį 3 punkto reikalavimams, VMVT gali leisti skirti ūkin÷s paskirties

gyvūnams gydymo tikslais 17beta estradiolį, testosteroną, progesteroną ir jų darinius, kurie

greitai suskyla hidroliz÷s būdu po absorbcijos injekcijos vietoje.

2.3. SINTETINIAI NESTEROIDINIAI ESTROGENAI – STILBENAI

Stilbeno junginiams priklauso sinestrolis, dietilstilbestrolis (DES), heksoestrolis,

dienoestrolis, dimestrolis, oktestrolis ir kiti. Stilbenai dažniausiai naudojami

paukštininkyst÷je. Sintetiniai hormonai patvaresni ir ilgiau išlieka kūno ląstel÷se.

Dietilstilbestrolio dipropionatas (DES). Sintetinis, nesteroidinis estrogenas, stilbeno

darinys. Oraliai duodamas tik m÷s÷džiams, draudžiamas naudoti produkcijos gyvūnams.

Stilbeno dariniai mažina pašarų sunaudojimą, didina priesvorius, tačiau veikia

kancerogeniškai (gimdos karcenoma). ES produkcijos gyvūnams augimui skatinti draudžiami

vartoti.

Manoma, kad dietilstilbestrolis ir kiti stilbeno dariniai pasižymi teratogeniniu ir

kancerogeniniu veikimu. (Xu et al., 2006)

Mokslininkai tyrin÷ję dietilstilbestrolį (DES) nustat÷ toksinius poveikius

eksperimentiniams gyvūnams. Pelių patel÷ms, kurioms buvo duodama DES vaikingumo

metu, histologiškai nustatyti makšties ir gimdos kaklelio epitelio, gimdos, kiaušidžių,

s÷klidžių pokyčiai (Hong et al., 2010).

Yra pakankamai įrodymų, kad dietilstilbestrolis veikia kancerogeniškai

eksperimentiniams gyvūnams. Žiurk÷nams buvo nustatyti makšties, gimdos kaklelio, gimdos,

prielipo, s÷klid÷s, navikai. Įrodytas panašus kancerogeniškumas žmon÷ms (Serratosa, 2006;

Tournaire, 2009). DES – yra sintetinis estogeninis junginys, turintis kancerogeninį ir

anabolinį efektą.

10

ES tiriami GC-MS ar IFA metodu (nustatymo limitas 2 µg/kg) šių stilbenų likučiai

šlapime, kepenyse ir raumenyse: dietilstilbestrolis, dienoestrolis, heksoestrolis. DLK

nenustatyti, kadangi tai draudžiamos naudoti medžiagos.

2.4. TIREOSTATIKAI

Skydliauk÷s pagrindin÷ funkcija – gaminti, kaupti ir išskirti hormonus - tironinus:

tiroksiną (T4) ir trijodotironiną (T3). Jie reguliuoja medžiagų apykaitą visuose audiniuose.

Abu hormonai didina deguonies naudojimą audiniuose, skatina energetinius procesus,

augimą, veikia nervų ir širdies – kraujagyslių sistemos, kepenų, inkstų ir kitų organų funkcinę

būklę, didina gliukoz÷s rezorbciją ir glikolizę.

Tireostatikai – (antitiroidin÷s medžiagos – skydliauk÷s antihormonai). Antitiroidiniai

preparatai vartojami skydliauk÷s hiperfunkcijai gydyti. Tai medžiagos, kurios trukdo jodui

patekti į skydliauk÷s audinį. Joms veikiant, sumaž÷ja peroksidaz÷s aktyvumas, tod÷l mažiau

jodo patenka į skydliaukę, pablog÷ja skydliauk÷s hormonų sintez÷.

Sintetinis antitireoidinis preparatas metiltiuracilas (propiltiuracilas), tapazolis

(metimazolis). slopina tiroksino gamybą, stabdomas skydliauk÷s augimas ir vystymasis.

Penint galvijus gali būti taikomi skydliauk÷s funkciją veikiantys junginiai. Jie sul÷tina

gyvulių medžiagų apykaitą, d÷l to padid÷ja jų kūno svoris (padaug÷ja raumenų ir riebalinio

audinio), pager÷ja m÷sos kokyb÷. Dažniausiai naudojami tiouracilo dariniai, kurie Europos

Sąjungos šalyse 1981 metais uždrausti vartoti maistiniams gyvūnams, nes nustatytas jų

kancerogeninis ir teratogeninis poveikis(Pinel et al, 2005).

Propiltiouracilas, metimazolis ir tiamizolis yra greitai rezorbuojami iš

virškinimo trakto. Propiltiouracilas susijungia su plazmos baltymais, o metimazolis ir

tiamizolis – ne. Tireostatikai prasiskverbia per placentą, patenka į motinos pieną ir žindomam

kūdikiui gali sukelti nepageidaujamą poveikį – hipotiroidizmą Jie kaupiasi skydliauk÷je,

kurioje metabolizuojami l÷tai. Tireostatikai eliminuojami su šlapimu ir tulžimi nepakitę ir

metabolitų pavidalu (Cooper, 2005). Bandymų metu karv÷ms sudavus metiltiouracilą

nustatyta, kad vaisto liekanos randamos kraujo plazmoje, šlapime, piene ir skydliauk÷je

(Heeremans et al., 1998).

Tireostatikų (tapazolio, merkaptobenzimidazolo, tiouracilo, metiltiouracilo,

propiltiouracilo ir feniltiouracilo) liekanoms nustatyti galvijų, arklių, avių ir kiaulių

skydliauk÷je ir raumenyse chromatografijos ir masių spektrometrijos metodai (LC/MS/MS)

(Asea et al., 2006). Tireostatinio poveikio preparatus (tiouracilą, propiltiouracilą,

metiltiouracilą, metimazolį) draudžiama įvežti į Lietuvą. Pagal Valstybin÷s veterinarijos

11

tarnybos 1997 m. įsakymu Nr.4-31, 4-142, Lietuvoje draudžiama vartoti žmonių maistui

auginamiems gyvuliams, paukščiams ir žuvims šiuos hormoninius preparatus: stilbeną ir jo

darinius (dietilstilbestrolį, sinestrolį) ir tireostatinio poveikio preparatus (tiouracilą,

propiltiouracilą, feniltiouracilą, metiltiouracilą, dimetiltiouracilą). VMVT direktoriaus 2003

m. liepos 25 d. įsakymu Nr. B1-656 ir Tarybos direktyvos 96/22/EB reikalavimu medžiagos,

turinčios tireostatinį poveikį, uždraustos naudoti gyvulininkyst÷je (2003 m. liepos 25 d. Nr.

B1-656 Vilnius).

2.5. STEROIDAI

Antinksčių žievin÷je dalyje gaminami steroidin÷s struktūros hormonai kortikosteroidai,

kurie skirstomi į gliukokortikoidus, mineralokortikoidus ir lytines liaukas veikiančius

steroidus.

2.5.1. Gliukokortikoidai

Gliukokortikoidai dažniausiai naudojami uždegimui, alergijai gydyti. Jie gali būti

natūralūs: kortizonas, kortikosteronas ir hidrokortizonas, bei sintetiniai: hidrokortizonas,

kortizonas, prednizolonas, prednizonas, betametazonas, deksametazonas. Gliukokortikoidai

svarbūs ne tik uždegiminiams ir imuniniams procesams, bet ir angliavandenių, baltymų bei

riebalų apykaitai. Be to, jie veikia širdies ir kraujagyslių sistemą, skeleto raumenis bei

centrinę nervų sistemą. Gliukokortikoidai didina natrio ir vandens reabsorbciją distaliniuose

inkstų kanal÷liuose ir l÷tina jų išsiskyrimą iš organizmo. Kalio išsiskyrimą iš organizmo

daugiausia skatina natūralūs gliukokortikoidai, mažiau – pusiau sintetiniai (prednizolonas,

prednizonas, metilprednizolonas). Fluorinti gliukokortikoidai (triamcinolonas,

deksametazonas, betametazonas) mineralkortikoidiškai neveikia (Nagalski, Kiersztan, 2010).

Gliukokortikoidai stimuliuoja kepenyse gliukoneogenezę, mažina gliukoz÷s pralaidumą per

membranas, skatina hiperglikemiją, gliukozuriją, steroidinį diabetą. Jie slopina baltymų

sintezę, skatina katabolinius procesus, ypač odoje, raumenyse ir kauluose. Gyvūnai gali

lies÷ti, jų raumenys silpn÷ja, atrofuojasi oda ir raumenys, l÷čiau gyja žaizdos, vystosi

osteoporoz÷ (slopinama kalcio rezorbcija iš virškinimo trakto, sumaž÷ja kalcio kauluose).

Hormonų veikiami riebalai pasiskirsto netolygiai – daugiau riebalų susikaupia krūtin÷s, kaklo,

snukio audiniuose, mažiau – galūnių audiniuose (Nagalski, Kiersztan, 2010).

Žmon÷ms gliukokortikoidai gali pasunkinti l÷tines infekcijas ar maskuoti infekcijų

požymius. Jie taip pat gali l÷tinti žaizdų gijimą ir rando formavimąsi. Gali pasireikšti kraujo ir

limfin÷s sistemos sutrikimai, sumaž÷ti limfinio audinio tūris. Kraujo krešumas gali padid÷ti,

12

tod÷l gali did÷ti trombozių rizika. D÷l ilgalaikio gliukokortikoidų patekimo į žmogaus

organizmą galimi endokrininiai ir metabolizmo sutrikimai, antinksčių slopinimas ir atrofija.

Gliukokortikoidai l÷tina vaikų augimą. Dažni neryškūs, paprastai savaime praeinantys

psichikos pokyčiai, pavyzdžiui, pager÷jusi nuotaika ir d÷mesio sutelkimas, nemiga, kiti

nuotaikos pokyčiai. Psichikos sutrikimų gali pasireikšti ir nutraukus gydymą.

Gliukokortikoidai patys rečiau sukelia virškinimo trakto sutrikimų, dažniau jie didina

komplikacijų (pvz., kraujavimo ar perforacijos) pacientams, sergantiems įvairiomis l÷tin÷mis

ar kitomis ligomis, pavyzdžiui, pepsine opa, pankreatitu ar opiniu kolitu, riziką. Daugelis

nepageidaujamų reakcijų atsiranda tik nuo ilgai vartojamų gliukokortikoidų, bet kartais – ir po

7–10 d. gydymo. Slopindami antikūnų susidarymą, gliukokortikoidai silpnina imuninius

procesus. Jie slopina limfocitus bei plazmines ląsteles, mažina leukocitų fagocitinį aktyvumą,

gama globulino kiekį. Kadangi gliukokortikoidai slopina organizmo imunines ypatybes, tai

vakcinavimas tą m÷nesį, kai buvo vartojami šie hormonai, yra neveiksmingas ir turi būti v÷l

kartojamas tik ne ankščiau kaip pra÷jus dviem m÷nesiams po visiško pasveikimo (Henzen,

2003; Ma et al., 2003). Ilgai vartojami gliukokortikoidai gali nuslopinti antinksčių žiev÷s

funkciją. Vandens ir mineralinių medžiagų apykaita dažniau sutrinka, kai gydoma preparatais,

kurie veikia stipriau mineralkortikoidiškai (kortizonu ir hidrokortizonu). Vartojant šiuos

hormonus organizme kaupiasi natris, chloras ir vanduo. D÷l to gali atsirasti tynių.

Gliukokortikoidais gydomo gyvūno organizme gali sumaž÷ti kalcio, prasid÷ti osteoporoz÷,

nes dekalcinuojasi kaulai ir daugiau kalcio išsiskiria su šlapimu. Gliukokortikoidai didina

gliukoz÷s kiekį kraujyje, vystosi glikozurija, nes trukdoma gliukozei patekti į ląsteles,

baltymai ir riebalai skatinami virsti angliavandeniais. Gliukokortikoidai yra insulino

antagonistai, tod÷l juos ilgai vartojant gali prasid÷ti cukrinis diabetas. Vartojant

gliukokortikoidus, iš poodinio sluoksnio mobilizuojami riebalai, tod÷l jų maž÷ja galūn÷se, o

kaupiasi ant galvos, sprando, pilvo. Gliukokortikoidai veikia kataboliškai (skatina irti

baltymus) bei antianaboliškai (stabdo baltymų sintezę). Gydomų gyvūnų kraujyje maž÷ja

baltymo, daugiau azoto išsiskiria su šlapimu (Ungemach, 2003).

Metilprednizolonas (1 pav.) neryškiai padidina druskų ir vandens susilaikymą, taip pat

aprašyta alerginių, iš jų ir anafilaksinių , reakcijų, pasibaigusių mirtimi .

13

1 pav.Metilprednizolono struktūrin÷ formul÷ (Ungemach, 2003).

1 lentel÷.Hormonų struktūrin÷ sandara (Van den Hauwe, 2002)

Radikalai Hormonas

R1 R2 R3 R4 R5 R6 Deksametazonas F H OH OH CH3 H Betametazonas F H OH OH H CH3 Flumetazonas F F OH OH CH3 H Prednizonas H H O OH H H Prednizolonas H H OH OH H H Metilprednizolonas H CH3 OH OH H H Fludrokortizonas F H OH OH H H Beklometazonas Cl H OH OH H CH3 Triamzinolonas F H OH OH OH H Triamcinolono acetonidas F H OH OC(CH3)2 O H Kortizonas H H O OH H H Izoflupredonas F H OH OH H H

2 lentel÷. Hormonų liekanos kepenyse (tirta LC–MS/MS) po veršelių gydymo gliukokortikoidais

(Van den Hauwe, 2003)

Veršelio Nr.

Hormonas Doz÷, mg/50kg

svorio Skerdimo dienos

po gydymo Liekanų kiekis,

µg/kg 1. Deksametazonas 2 3 1,86 2. Deksametazonas 10 6 0,32 3. Deksametazonas 5 10 * 4. Deksametazonas 10 3 3,21 5. Metilprednizolonas 5 3 0,45 6. Metilprednizolonas 10 6 * 7. Metilprednizolonas 2 10 * 8. Triamcinolonas 10 3 7,36 9. Triamcinolonas 2 6 *

10. Triamcinolonas 5 10 * 11. Betametazonas 10 3 14,6

14

12. Prednizolonas 10 3 0,06 13. Flumetazonas 10 3 19,6

14. Triamcinolono acetonidas

10 3 4,54

* - mažiau nei nustatymo limitas

Sugirdyti gliukokortikoidai iš virškinimo trakto greitai rezorbuojasi (Hogger, 2003;

Ungemach, 2003). Iš virškinimo trakto rezorbuoti hormonai patenka į įvairius organus ir

audinius, praeina smegenų ir placentos barjerus. Daugiausia jų kraujo plazmoje randama po

0,5–1,5 val. Vandenyje tirpūs gliukokortikoidų esteriai (sukcinatai, hemisukcinatai, fosfatai)

sušvirkšti į veną pradeda veikti greitai ir veikia trumpai. Sušvirkštus į raumenis, didžiausias

poveikis pasireiškia po 1–2 val. Gliukokortikoidų vandenyje netirpios esterių suspensijos

(acetatai, acetonidai) pradeda veikti po kelių valandų ir veikia ilgai (kelias sav.). Didžiausias

jų poveikis pasireiškia po 4–8 d. Kraujo plazmoje 90 % natūralių ir 40–70 % sintetinių

gliukokortikoidų susijungia su baltymais (transkortinu ir albuminu).

Šie hormonai kepenyse veikiami fermentų biotransformuojami į neaktyvius metabolitus

(gliukuronidus ir sulfatus). Kortizonas ir prednizonas metabolizuojami į aktyvius metabolitus

– hidrokortizoną ir prednizoloną. 80–95 % fluorintų gliukokortikoidų su kraujo plazmos

baltymais (globulinu ir transkortinu) susijungia stipriai ir veikia ilgai (Ferguson et al., 2001;

Kietzmann et al., 2002). Jų afinitetas gliukokortikoidų receptoriams yra skirtingas, tod÷l

vienodos steroidų doz÷s veikia skirtingai. Susijungęs steroidas yra biologiškai neveiksnus

(Kietzmann et al., 2002).

Hormonai išskiriami su šlapimu. Sintetiniai gliukokortikoidai, ypač fluorinti steroidai,

organizme metabolizuojami l÷čiau nei natūralūs. Pakeitus steroido radikalus metilo ir

hidroksilo grup÷mis gliukokortikoidas tampa atsparesnis reduktazių poveikiui ir pasidaro

metaboliškai stabilesnis (Diederich et al., 2002; Hogger, 2003). Gliukokortikoidai iš pradžių

biotransformuojami iki aktyvių metabolitų, v÷liau iki neaktyvių. Prednizonas tik kepenyse

biotransformuojami į aktyvų prednizoloną, tod÷l vartojamas girdomas arba švirkščiamas

(Ferguson et al., 2001). Arkliams sergantiems kepenų ir plaučių ligomis, prednizolono

tablet÷s yra mažai efektyvios (Robinson et al., 2002).

Tik maža nepakitusi patekusių į sisteminę kraujotaką gliukokortikoidų dalis išsiskiria su

šlapimu. Apie 99 % hormonų biotransformuojami ir išsiskiria su šlapimu gliukoronidų, mažai

– sulfatų pavidalu (Ungemach, 2003). Su plazmos baltymais nesusijungę hormonai patenka į

tešmenį ir išsiskiria su pienu. Skyrus deksametazono izosukcinatą, galvijų piene jo nustatyta

jau po 15 min., o po 30 min. nustatyta jo didžiausia koncentracija (20,6 ng/ml), o likučiai

piene buvo randami 8 val. (Plumb, 2002). Glikokortikoidų farmakokinetin÷s savyb÷s

15

priklauso nuo vaisto formos. Eliminacijos pusperiodis priklauso nuo hormono ir gyvūnų

savybių. Iš galvijų organizmo deksametazonas išsiskiria ilgiausiai. Fluorintų gliukokortikoidų

(deksametazono, betametazono, triamcinolono, flumetazono) eliminacijos pusperiodis yra 2–3

kartus ilgesnis (daugiau nei 6 val.) nei nefluorintų steroidų (Ungemach, 2003).

Trumpai veikiantys gliukokortikosteroidai: kortizolis, hidrokortizonas, kortizonas.

Vidutiniškai ilgai veikiantys: prednizolonas, prednizonas, metilprednizonas. Ilgai veikiantys:

triamcinolonas, deksametazonas, betametazonas, flumetazonas.

Gliukokortikoidų gliukokortikoidinis veikimas priklauso nuo hidroksilo grupių, kurios

yra prie C11 ir C17 atomų. Keičiant steroidų struktūrą (2 pav.) gauta daug sintetinių

gliukokortikoidų.

A B

C D1

2

3

45

6

7

8910

11

1213

14 15

16

17

2pav. Steroidų sandara

Gliukokortikoidų savyb÷s žymiai ger÷ja keičiant C6, C9 ir C16 jungtis. Metilinant C6

jungtį, gaunamas metilprednizolonas, kuris pasižymi didesniu gliukokordiniu veikimu.

Steroidų žiede metilinant ar hidrolizinant C16 jungtį, kartu fluorinant C6 ar C9 jungtį, visiškai

išnyksta mineralkortikoidinis veikimas.

Fluorintų darinių gliukokortikoidinis veikimas 40 kartų viršija kortizolio veikimą.

Stipriausiai (700 kartų stipriau už kortizolį) veikia flumetazonas, kurio metilprednizolono

steroidų žiede C6 ar C9 jungtys yra fluorintos.

Dermatologijoje naudojami gliukokortikoidų tepalai, linimentai, kremai, geliai.

Vietiniam naudojimui tinka betametazono valeratas, hidrokortizono butiratas (acetatas),

deksametazonas, triamcinolono acetonidas, flumetazono pivalatas, fluocinolono acetonidas,

prednizolonas. Stipriausiai veikia fluorinti gliukokortikoidai, kurie blogai rezorbuojasi per

odą. Prednizolonas ir hidrokortizono acetatas per odą rezorbuoasi gerai. Gliukokortikoidai

naudojami esant dermatitui, ekzemai.Be gliukokortikoidų daugelis preparatų turi antibiotikų,

antigrybinių medžiagų, antiseptikų, vietinių anestetikų, vitaminų, salicilo rūgšties ir

antihistaminių medžiagų.

Kadangi steroidiniai hormonai blogai tirpsta vandenyje, gaminami jų vandenyje tirpūs

esteriai (hidrogenfosfatas, hidrogensukcinatas, hemosukcinatas, natrio sukcinatas ir kt.). Kiti

esteriai mažai tirpūs vandenyje, tod÷l gaminamos jų suspensijos (acetatas, diacetatas,

16

izonikotinatas, pivalatas, acetonidas, dipropionatas), kurie veikia ilgai. Švirkštimui pritaikyti

gliukokortikoidai gaminami sukcinatų, hemisukcinatų, fosfatų, acetatų ir jų esterių pavidale.

Sukcinatai, hemisukcinatai ir fosfatai yra tirpūs vandenyje, parenteraliai sušvirkšti (į veną)

veikia greitai, tačiau trumpai. Sušvirkštus į raumenis šių preparatų, maksimalus veikimas

pasireiškia po 1-2 valandų. Tuo tarpu acetatai ir acetonidai yra suspensijos, kurių kristal÷liai

netirpsta vandenyje. Jų negalima švirkšti į veną, jie švirkščiami į raumenis, į sąnarius. Jie

veikia l÷tai, jų veikimas ilgas (kelios savait÷s). Sušvirkštus į raumenis vandenyje netirpius

esterius, jie pradeda veikti po 24-48 valandų, didžiausias poveikis pasireiškia po 4-8 dienų,

veikimas trunka iki 4 savaičių.

3 lentel÷. Gliukokortikoidų poveikis (lyginimas su hidrokortizonu)(Kietzmann, 2002).

Veikimo pusperiodis Gliukokortikoidas

Doz÷ šuniui, mg

GP MP PA plazmoje, min. audiniuose, paros

Hidrokortizonas 2 1 1 1 90 0,5 Kortizonas 2,5 0,8 0,8 0,8 30 0,5 Prednizolonas 0,5 4–5 0,8 4 200 0,5–1,5 Metilprednizonas 0,4 5 0,5 5 200 0,5–1,5 Prednizonas 0,5 3–4 0,8 3,5 60 0,5–1,5 Triamcinolonas 0,4 5 0 5 >200 1,0–2,0 Deksametazonas 0,1 30 0 30 >300 1,5–3,0 Betametazonas 0,07 30–40 0 25 >300 1,5–3,0 Beklometazonas 30–40 0 40 >300 1,5–3,0 Flumetazonas 0,01 700 0 500 >300 1,5-3

Žyminiai: GP– gliukokortikoidinis poveikis, MP– mineralkortikoidinis poveikis, PA–priešuždegiminis aktyvumas

4 lentel÷. Gliukokortikoidų vartojimo būdai(Kietzmann, 2002)

Vartojimo būdas, koncentracija Gliukokortikoidas

Parenteraliai Inhaliaciniai Vietiškai Į akis Koncentracija, % Betametazonas + + + 0,025–0,1 Bunezonidas + + Kortizonas + + 0,25–5,0 Deksametazonas + (+) + + 0,012–0,1 Flumetazonas + 0,02 Fluocinolonas + 0,01–0,025 Fluocinonidas + 0,01–0,05 Fluokortolonas + + 0,2–0,5 Hidrokortizonas + + + 0,05–1,0 Metilprednizolonas + + 0,1 Prednizolonas + + + 0,25–0,4 Prednizonas + 0,25–0,4 Triamcinolonas + + 0,0018–0,2

5 lentel÷. Fluorintų gliukokortikoidų poveikis lyginant su hidrokortizonu (Kietzmann, 2002).

17

Veiklioji medžiaga

Uždegimą slopinantis poveikis arkliui ir šuniui

Gliukoneogenezinis poveikis galvijui

Deksametazonas 29 25 Flumetazonas 30 25

Triamcinolonas 3 3 Betametazonas 30 Nenustatytas

Gliukokortikoidai slopina visas uždegimo fazes: alteraciją, eksudaciją ir proliferaciją.

Uždegimas slopinamas daugiausia fosfolipaz÷s A2 slopinimo (d÷l pagaus÷jusio lipomodulino

sintez÷s). Fosfolipaz÷ neleidžia membranos membranos fosfolipidams virsti arachidono

rūgštimi, veiksmingai blokuoja ciklooksigenazę bei lipoksigenazę ir slopina šios rūgšties

metabolitų (prostaglandinų bei leikotrienų) sintezę. Šie hormonai stabilizuoja ląstelių

membranas, mažina eksudaciją ir kapiliarų pralaidumą (skatina hialurono rūgšties sintezę),

neutrofilų ir makrofagų migraciją į uždegimo židinį, slopina fibroblastų proliferaciją ir

kolageno sintezę. Taip pat slopinamas ląstelinis imunitetas, T limfocitų susidarymas ir jų

citotoksinis aktyvumas. Didel÷s doz÷s mažina taip pat ir imunoglobulinų kiekį.

Gliukokortikosteroidai veikia visas alerginio uždegimo patogenez÷s grandis: gleivin÷s

paburkimą, liaukų hipersekreciją, kv÷pavimo takų praeinamumo sutrikimus, lygiųjų raumenų

spazmus, beta receptorių hiperjautrumą, antigeno ir antikūno reakciją ir kt (pav.).

Gliukokortikoidai turi svarbios įtakos ne tik uždegiminiams ir imuniniams procesams,

bet taip pat angliavandenių, baltymų ir riebalų metabolizmui. Be to, jie veikia širdies ir

kraujagyslių sistemą, skeleto raumenis bei centrinę nervų sistemą. Gliukokortikoidai didina

natrio ir vandens reabsorbciją distaliniuose inkstų kanal÷liuose ir l÷tina jų išsiskyrimą iš

organizmo. Kalio išsiskyrimą iš organizmo daugiausia skatina natūralūs gliukokortikoidai,

mažiau pusiau sintetiniai (prednizolonas, prednizonas, metilprednizolonas). Fluorinti

gliukokortikoidai (triamcinolonas, deksametazonas, betametazonas) mineralkortikoidiškai

neveikia.

Gliukokortikoidai stimuliuoja kepenyse gliukoneogenezę, mažina gliukoz÷s pralaidumą

per membranas, skatina hiperglikemiją, gliukozuriją, steroidinį diabetą.

Gliukokortikoidai slopina baltymų sintezę, skatina katabolinius procesus, ypač odoje,

raumenyse ir kauluose. Gyvūnai gali lies÷ti, jų raumenys silpn÷ja, atrofuojasi oda ir

raumenys, l÷čiau gyja žaizdos, vystosi osteoporoz÷ (slopinama kalcio rezorbcija iš virškinimo

trakto, sumaž÷ja kalcio kauluose).

Hormonų poveikyje riebalai pasiskirsto netolygiai – daugiau riebalų susikaupia krūtin÷s,

kaklo, snukio audiniuose, mažiau – galūnių audiniuose.

18

Suduoti oraliai gliukokortikoidai iš virškinimo trakto greitai rezorbuojasi (Hogger,

2003, Ungemach, 2003). Iš virškinimo trakto rezorbuoti hormonai patenka į įvairius organus

ir audinius, praeina pro smegenų ir placentos barjerus.

Daugiausia jų kraujo plazmoje randama po 0,5–1,5 valandų. Vandenyje tirpūs

gliukokortikoidų esteriai (sukcinatai, hemisukcinatai, fosfatai) sušvirkšti į veną, pradeda

veikti greitai ir veikia trumpai. Sušvirkštus juos į raumenis, didžiausias poveikis pasireiškia

po 1–2 valandų. Gliukokortikoidų vandenyje netirpios esterių suspensijos (acetatai,

acetonidai) pradeda veikti po kelių valandų ir veikia ilgai (kelias savaites). Jų didžiausias

poveikis pasireiškia po 4-8 dienų.

6 lentel÷. Gliukokortikoidų farmakokinetin÷s savyb÷s (Nagalski, Kiersztan, 2010)

Rodikliai Kortizolis Prednizolonas Deksametazonas Rezorbcija iš virškinimo trakto (%) 80 85 80 Susijungimas su baltymais % 95 75 70 Pusin÷s eliminacijos laikas (min.) šuo 80-120 80-180 110-150 galvijas 80-120 150-210 290-390 arklys 80-120 100 180-200

Kraujo plazmoje 90% natūralių ir 40–60% sintetinių gliukokortikoidų susijungia su

baltymais (transkortinu ir albuminu). Šie hormonai kepenyse veikiami fermentų metabolinami

į neaktyvius metabolitus (gliukuronidus ir sulfatus). Kortizonas ir prednizonas

metabolizuojami į aktyvius metabolitus – hidrokortizoną ir prednizoloną. 80–95% fluorintų

gliukokortikoidų su kraujo plazmos baltymais (globulinu ir transkortinu) susijungia stipriai ir

veikia ilgai (Ferguson et al., 2001; Kietzmann, 2002). Jų afinitetas gliukokortikoidų

receptoriams yra skirtingas, tod÷l vienodos steroidų doz÷s veikia skirtingai. Susijungęs

steroidas yra biologiškai neveiksnus.

Hormonai išskiriami su šlapimu. Sintetiniai gliukokortikoidai, ypač fluorinti steroidai,

organizme metabolizuojami l÷čiau nei natūralūs. Pakeitus steroido radikalus metilo ir

hidroksilo grup÷mis gliukokortikoidas tampa atsparesnis reduktazių poveikiui ir pasidaro

metaboliškai stabilesnis (Diederich, 2002; Hogger, 2003). Gliukokortikoidai iš pradžių

metabolizuojami iki aktyvių metabolitų, v÷liau iki neaktyvių. Prednizonas tik kepenyse

metabolizuojamas į aktyvų prednizoloną, tod÷l vartojamas oraliai arba parenteraliai (Ferguson

et al., 2001). Arkliams sergantiems kepenų ir plaučių ligomis, prednizolono tablet÷s yra mažai

efektyvios (Robinson et al., 2002).

19

Tik maža nepakitusi sistemiškai vartojamų gliukokortikoidų dalis išsiskiria su šlapimu.

Apie 99% hormono metabolizuojami ir išsiskiria su šlapimu gliukoronidų, mažai – sulfatų

pavidalu (Ungemach, 2003). Su plazmos baltymais nesusijungęs hormonas patenka į tešmenį

ir išsiskiria su pienu. Pavartojus deksametazono izosukcinatą, galvijų piene jo nustatyta jau po

15 minučių, o po 30 min. nustatyta jo didžiausia koncentacija (20,6 ng 1 ml), o likučiai piene

buvo randami 8 valandas (Plumb, 2002). Glikokortikoidų farmakokinetin÷s savyb÷s priklauso

nuo vaisto formos. Eliminacijos pusperiodis priklauso nuo hormono ir gyvūnų savybių. Iš

galvijų organizmo deksametazonas išsiskiria ilgiausiai. Fluorintų gliukokortikoidų

(deksametazono, betametazono, triamcinolono, flumetazono) eliminacijos pusperiodis yra 2–3

kartus ilgesnis (daugiau nei 6 val.) nei nefluorintų steroidų (Ungemach, 2003).

Daugelis nepageidaujamų reakcijų atsiranda tik nuo ilgai vartojamų gliukokortikoidų,

bet kartais – ir po 7–10 dienų gydymo. Slopindami antikūnų susidarymą, gliukokortikoidai

silpnina ir imuninius procesus. Jie slopina taip pat limfocitus bei plazmines ląsteles, mažina

leukocitų fagocitinį aktyvumą, gama globulino kiekį. Kadangi gliukokortikoidai slopina

organizmo imunines ypatybes, tai vakcinavimas tą m÷nesį, kai buvo vartojami šie hormonai,

yra neveiksmingas ir turi būti v÷l kartojamas tik ne ankščiau kaip pra÷jus dviems m÷nesiams

po visiško pasveikimo. Ilgai vartojami gliukokortikoidai gali nuslopinti antinksčių žiev÷s

funkciją. Vandens ir mineralinių medžiagų apykaita dažniau sutrinka, kai gydoma preparatais,

kurie veikia stipriau mineralkortikoidiškai (kortizonu ir hidrokortizonu). Vartojant šiuos

hormonus organizme kaupiasi natris, chloras ir vanduo. D÷l to gali atsirasti patinimų, edemų.

Gliukokortikoidais gydomo gyvūno organizme gali sumaž÷ti kalcio, gali prasid÷ti

osteoporoz÷, nes dekalcinuojasi kaulai ir daugiau kalcio išsiskiria su šlapimu.

Gliukokortikoidai didina gliukoz÷s kiekį kraujyje, vystosi glikozurija, nes trukdoma gliukozei

patekti į ląsteles, skatinama baltymus ir riebalus virsti angliavandeniais. Gliukokortikoidai yra

insulino antagonistai, tod÷l juos ilgai vartojant gali prasid÷ti cukrinis diabetas. Vartojant

gliukokortikoidus, iš poodinio sluoksnio mobilizuojami riebalai, tod÷l jų maž÷ja galūn÷se, o

kaupiasi ant galvos, sprando, pilvo. Gliukokortikoidai veikia kataboliškai (skatina irti

baltymus) bei antianaboliškai (stabdo baltymų sintezę). Gydomų gyvūnų kraujyje maž÷ja

baltymo, daugiau azoto išsiskiria su šlapimu.

Skiriant gliukokortikoidus parenteraliai, reikia atsižvelgti į tokius veiksnius: a)

antiuždegiminį, antialerginį, imunosupresyvinį, antišokinį veikimą, b) gliukokortikoidai

neveikia etiotropiškai.

20

Hidrokortizonas (kortizolis). Formul÷s: chemin÷ – C21H30O5, struktūrin÷ – 3 pav. Mol.

sv. – 362,5, lydymosi temperatūra – 215–220°C. Balti vandenyje mažai tirpūs milteliai

(Plumb, 2002).

3 pav. Hidrokortizono struktūrin÷

formul÷

4 pav. Hidrokortizono natrio fosfatas

Veterinarijoje vartojami hidrokortizono acetato, natrio sukcinato (hemisukcinato), natrio

fosfato (4 pav.), cipionato, valerato tirpalai, tepalai arba suspensijos.

Hormonas vartojamas sergantiems gyvūnams, kuriems pasireiškia uždegimas, alergija,

anafilaksin÷s reakcijos, niežulys, gydyti. Hidrokortizonas greitai rezorbuojamas, veikia

trumpai. Hidrokortizonas ir jo esteriai daugiausia naudojami išoriškai odos, akių, ausų

ūmioms ligoms gydyti. Netinka jie ilgam gydymui ir antinksčių nepakankamumu sergantiems

gyvūnams gydyti.

Hidrokortizonas (kortizolis) sudaro 75 – 90% visų kraujo kortikosteroidų. Kraujyje apie

80% hormono būna susijungusio su albuminu ir transkortinu (Kietzmann, 2002). Mažiau, nei

5% viso kraujyje esančio hormono pasižymi biologiniu aktyvumu. Šie preparatai gerai

rezorbuojasi iš virškinimo trakto, maksimalus kiekis kraujo plazmoje pasiekiamas po 1

valandos (Derendorf, 1991). Hormono bioprieinamumas iš virškinimo trakto apie 80%

(Hogger, 2003). Gliukokortikoido natrio sukcinato druska sušvirkšta į veną pradeda veikti po

1–2 minučių (Behrend, 1997; Hinz, 2000). Didel÷s hormono doz÷s veikia greičiau nei mažos.

Vaistas veikia palyginti trumpai – tik 8–12 valandas (Ferguson et al., 2001; Plumb 2002).

Hidrokortizonas metabolizuojamas kepenyse, inkstuose, virškinimo trakte (Gregory, 2000), jo

skilimo pusperiodis iš galvijo organizmo yra 29,2±3,2 minut÷s, iš šuns – 52–57 minut÷s

(Plumb, 2002). Eliminacija hormono iš gyvūnų organizmo vyksta daugiausia su šlapimu, o

kat÷s su išmatomis (Schatz, 2001). Svarbu tai, kad kortizolio koncentracija labai priklauso

nuo kitų hormonų funkcin÷s būkl÷s. Jeigu d÷l kokių nors priežasčių organizme sutinka

kortizolio sintez÷, tai netrukus padid÷ja AKTH koncentracija kraujyje.

21

Naudojant hidrokortizoną gali pasireikšti edemos, hipernatremija ir hipokalemija. LD50

žiurkei švirkščiant į pilvo ertmę yra 1150 mg/kg, po oda – 1800 mg/kg (Gregory, 2000).

Hormono didel÷s doz÷s gali veikti teratogeniškai (Ferguson et al., 2001; Gregory, 2000),

vaikingos patel÷s gali abortuoti (Aurich, 2002).

Hidrokortizonas maistiniams gyvūnams leidžiamas vartoti visoms maistui skirtoms

gyvūnų rūšims tik vietiškai. Taip vartojant DLK nebūtini

Prednizolonas. Formul÷s: chemin÷ – C21H28O5; struktūrin÷ –5 pav. M. sv. – 360,45,

lydymosi temperatūra – 240°C (Barth, 1994; Plumb, 2002). Balti vandenyje mažai tirpūs

milteliai. Gliukokortikoidas, sintetinis natūralių antinksčių žiev÷s hormonų (11,17-

oksisteroidų) hidrokortizono ir kortizono pakaitalas (Plumb, 2002).

5 pav. Prednizolono struktūrin÷ formul÷ (Plumb, 2002)

Yra tokie prednizolono dariniai: 21–acetatas, 21–tert–butilacetatas, 21–

hidrogensukcinatas, 21–Na-sukcinatas, 21–stearoilglikolatas, 21–m–Na–sulfobenzoatas, 21-

pivalatas, tebutatas ir kt. (O'Neil, 2001).

Dauguma atvejų vartojamas d÷l antiuždegiminių, imunosupresinių ir antialerginių

savybių. Jis slopina visas 3 uždegimo fazes: alteraciją, eksudaciją ir proliferfaciją.

Stabilizuodamas lizosomų membranas, hormonas slopina proteolizinių fermentų veiklą,

alteraciją ir patologinius procesus audiniuose (Buttgereit et al., 2002; Löscher et al, 1994;

Plumb, 2002).

Prednizolonas veikia smarkiai antialergiškai. – mažina tiek greitąsias, tiek l÷tąsias

alergines reakcijas, slopina leukocitų, limfocitų ir makrofagų bei fibroblastų veiklą,

fagocitozę, mažina kapiliarų pralaidumą. Antiuždegiminis veikimas priklauso nuo daugelio

veiksnių. Svarbiausias iš jų yra fosfalipaz÷s - A2 slopinimas, prostaglandinų ir leukotrieno

sintez÷s sutrikimas (Buttgereit et al., 2002; Löscher et al, 1994; Plumb, 2002).

Prednizolonas slopina limfinio audinio proliferaciją ir ląstelinį imunitetą

(imunosupresyvinis veikimas svarbus persodinant organus ir audinius), T limfocitų sintezę,

mažina jų citotoksinį veikimą. Didel÷s gliukokortikoidų doz÷s mažina imunoglobulinų kiekį,

22

trukdo imunoglobulinams sąveikauti su makrofagais, slopina biologiškai aktyvių medžiagų,

citokininų, kurie svarbūs reumatinių ligų patogenez÷je, išsiskyrimą. Hormonų poveikyje

maž÷ja limfocitų, monocitų, eozinofilų, bazofilų kiekis, skatinama eritrocitų ir trombocitų

gamyba, maž÷ja lytinių hormonų sintez÷ (Löscher et al, 1994; Muto et al., 2000).

Prednizolono gliukokortikoidinis poveikis 4 kartus stipresnis už hidrokortizono ir

ilgesnis. Preparatas mažiau veikia vandens ir mineralų apykaitą organizme. Tai dažniausiai

naudojamas preparatas klinikin÷je praktikoje (Löscher et al, 1994).

Prednizolonas naudojamas gyvūnams, sergantiems acetonemija, alergin÷mis ligomis

(taip pat anafilaksiniu šoku), intoksikacijomis, pareze, įvairiais uždegimais (artritais, bursitais,

tendovaginitais, dermatitais), gydyti. Hormono suspensija švirkščiama į raumenis, sąnarius,

bursas ar stuburo kanalą, tablet÷s ir dražet÷s suduodamos oraliai (Löscher et al, 1994;

MacDonald, 2000; Plumb, 2002).

Hormonas iš virškinimo trakto, per odą rezorbuojasi gerai, lengvai prasiskverbia pro

membranas ir patenka į visus organus. Prednizolono bioprieinamumas po oralinio vartojimo

yra 80–82% (Hogger, 2003). Didžiausia jo koncentracija įvairių gyvūnų kraujo plazmoje yra

po 30– 120 minučių (Peroni, 2002). Veikimo pradžia priklauso nuo doz÷s. Vartojant dideles

hormono dozes, veikimo pradžia pasireiškia jau po minut÷s (Niedner, 2001; Reinhold, 2000).

Vaistas veikia 12–36 valandas (Behrend, 1995). Kraujyje 60–95% prednizolono susijungia su

baltymu transkortinu (Barth, 1994; Lew, 1993; Kietzmann, 2002), inaktyvuojamas kepenyse,

išsiskiria su šlapimu. Eliminacijos pusperiodis iš galvijo organizmo yra 3,6±1,7 valandos, iš

arklio – 99,5 minut÷s, iš šuns – 166 minut÷s (Barth et al., 1994; Hogger, 2003; Schimmer,

Parker, 2001).

Sudavus intramamariniu būdu karv÷ms 11 mg prednizolono ketvirčiui ir gydymą

pakartojus po 24 valandų, didžiausias hormono kiekis kraujo plazmoje nustatytas 1–2 val. po

gydymo (23,2–40,2 µg/l). Per 12 valandų su šlapimu išsiskyrę 0,46 proc. prednizolono

(EMEA, 1999).

LD50 pelei oraliai yra 1680 mg/kg, žiurkei po oda – 223 (161 - 337) mg/kg (EMEA,

1999). Duodant 368 µg/kg/per dieną prednizono oraliai žiurk÷ms 104 savaites, dažniau

paiseišk÷ kepenų ligos (Ryrfeldt 1992). Kadangi ilgai vartojant prednizoloną vaikingos

patel÷s gali abortuoti, tod÷l joms hormonai neskiriami (Aurich, 2002). Laboratoriniams

gyvūnams ir šunims retai nustatytas teratogeninis poveikis (Ferguson et al., 2001).

23

7 lentel÷. Prednizolono DLK maistiniams gyvūnams(Komisijos reglamentas (ES) Nr. 37/2010)

Farmakologiškai aktyvi medžiaga

Žymeklio likutis

Gyvūnų rūšis

DLK Tiksliniai audiniai

Prednizolonas Prednizolonas Galvijai

4 µg/kg 4 µg/kg

10 µg/kg

10 µg/kg

6 µg/kg

Raumenys Riebalai Kepenys Inkstai Pienas

Gliukokortikoidų liekanos biologiniuose skysčiuose nustatomos įvairiais

chromatografiniais, masių spekrometrijos, chemiliuminescenciniu, voltametriniu ir kitais

metodais (Iglesias et al., 2002; Van den hauwe et al., 2002; Lemus Gallego, Perez Arroyo,

2003; Balaji et al., 2008).

Metilprednizolonas. Formul÷s: chemin÷ – C22H30O5; struktūrin÷ – 6 pav. Mol. sv. –

374,48, lydymosi temperatūra – 228–237°C. Balti vandenyje mažai tirpūs milteliai. Sintetinis

gliukokortikoidas, hidrokortizono darinys (Plumb, 2002). Gaminamas taip pat

metilprednizolono natrio sukcinatas, natrio fosfatas ir acetatas, kuris l÷čiau metabolizuojamas,

tod÷l veikia ilgiau.

6 pav. Metilprednizolono struktūrin÷

formul÷ (Plumb,2002)

7pav. Metilprednizolono acetato struktūrin÷

formul÷ (Plumb, 2002)

Metilprednizolonas mažina uždegimą, alergiją, veikia imunosupresyviai, kataboliškai.

Antiuždegimiškai jis veikia apie 5 kartus stipriau nei hidrokortizonas ir neveikia mineralinių

medžiagų ir vandens apykaitos. Gliukoz÷s kiekį kraujyje jis didina mažiau už prednizoloną.

Rečiau sukelia skrandžio opą, 10 kartų silpniau slopina hipofizę nei ilgai veikiantys

gliukokortikoidai (Banik et al., 1997; Behrend, 1997).

Metilprednizolonas lyginant su prednizolonu, gliukokortikoidiškai veikia 20 % stipriau,

o mineralkortikoidiškai veikia silpnai. Preparatas vartojamas gyvūnams sergant kaulų, sąnarių

24

ir raiščių, uždegimin÷mis ir alergin÷mis (egzema, astma) ligomis. Hormonas švirkščiamas į

raumenis, po oda ir sąnarių arba sausgyslių makštų ertmes.

Farmakokinetin÷s metilprednizolono savyb÷s panašios kaip prednizolono, tik pusin÷s

eliminacijos laikas 3 valandomis ilgesnis (EMEA, 1999). Didžiausia koncentracija arklių

kraujo plazmoje susidaro po 24 val., šunų – po 2–10 val. (Faurebet al, 1998).

Metabolizuojamas kepenyse. Pagrindiniai metabolitai yra 20-b-hidroksimetilprednizolonas ir

20-b-hidroksi-6-a-metilprednizonas. Šie metabolitai daugiausia išsiskiria su šlapimu

gliukuronidų, sulfatų ir nekonjuguotų junginių pavidalu. Šios konjugacijos reakcijos

daugiausia vyksta kepenyse, šiek tiek jų vyksta inkstuose. Iš organizmo išsiskiria su šlapimu

ir išmatomis aktyvios formos ir metabolitų pavidalo (EMEA, 1999).

LD50 žiurkei yra apie 2000 mg/kg svorio (EMEA, 1999). Nerekomenduojama preparato

vartoti vaikingoms patel÷ms, nes gali sukelti vaisiaus vystymosi sutrikimus, ankstyvą

atsivedimą arba abortą (Aurich, 2002). Laboratoriniams gyvūnams ir šunims retai nustatytas

teratogeninis poveikis (Ferguson et al., 2001).

8 lentel÷. Metilprednizolono DLK maistiniams gyvūnams (Komisijos reglamentas (ES) Nr.

37/2010)

Farmakologiškai aktyvi medžiaga

Žymeklio likutis Gyvūnų rūšis DLK Tiksliniai audiniai

Metilprednizolonas Metilprednizolonas Galvijai

10 µg/kg 10 µg/kg 10 µg/kg 10 µg/kg

Raumenys Riebalai Kepenys Inkstai

Nevartotinas gyvūnams, kurių pienas skirtas žmon÷ms vartoti.

Deksametazonas. Formul÷s: chemin÷ – C22H29FO5; struktūrin÷ – 8pav. M. sv. –

392,47, lydymosi temperatūra – 262–264°C (Plumb, 2002). Balti mažai vandenyje tirpūs

milteliai. Sintetinis gliukokortikoidas turintys fluoro.

8pav. Deksametazono struktūrin÷ formul÷ (Plumb, 2002)

25

Yra šie deksametazono dariniai: acetatas, dimetilbutiratas, izonikotinatas, natrio

fosfatas, fenilpropionatas, Na – sulfobenzoatas ((Plumb, 2002).

Deksametazonas – dažniausiai naudojamas ilgai veikiantis gliukokortikoidas.

Veterinarijoje naudojamas laisvas ar įvairių esterių formoje, tirpalai švirkščiami į raumenis,

veną, po oda, o tablet÷s – oraliai. Deksametazono gliukokortikoidinis aktyvumas yra apie 30

kartų stipresnis už kortizolio, 7–10 kartų nei prednizolono ir praktiškai neveikia

mineralkortikoidiškai. Be to, jis veikia antialergiškai, gliukogeniškai ir slopina stresą

(Leguillette, 2003).

Deksametazono preparatai vartojami esant neinfekcin÷s kilm÷s gyvūnų uždegiminiams

procesams (artritui, tendovaginitui, bursitui, išnirimui, miozitui, sausgyslių pertempimui),

alergijai (astmai, odos alergijoms, egzemai, urtikarijai, įkandus gyvatei) ar kaip pagalbin÷

priemon÷ sergant kai kuriomis ligomis (ketoze, mastitu, metritu, pneumonija). Hormonas taip

pat gali vartojamas streso ar šoko atvejais (Sternbauer et al., 1998; Ungemach, 2003).

Hormonas gerai rezorbuojasi iš patekimo vietos, jo bioprieinamumas yra daugiau nei

80% (Behrend, 1995; Hogger, 2003). Sušvirkštus į raumenis, didžiausia koncentracija

kraujyje susidaro po 20–30 min. Su kraujo plazmos baltymais susijungia apie 80% hormono.

Kristalin÷s suspensijos pradeda veikti po 24 h, preparatas rezorbuojamas l÷tai (iki kelių

savaičių), antialerginis veikimas trunka iki 2 savaičių ir ilgiau, imunosupresyvinis veikimas

galvijui trunka nuo 30 iki 45 dienų. Spiritiniai hormono tirpalai pradeda veikti greičiau ir

veikia apie 72 valandas. Deksametazonas metabolizuojamas kepenyse l÷tai iki

hidroksimetazono ir gliukuronido darinių. Iš galvijo organizmo išsiskiria su šlapimu per 72

val., iš avių – per 48 val., iš arklių – per 50 min. Preparato pusin÷s eliminacijos laikas iš arklio

arklio organizmo yra 1 val. iš galvijo – 5–6 val. ( EMEA, 1999; Hogger, 2003; 1997;

Ungemach, 2003; Van Den Hauwe et al., 2003). Veršeliams į raumenis sušvirkšta

deksametazono ir paskerdus po 72 valandų hormonų kiekis nustatytas kepenyse, raumenyse,

inkstuose ir šlapime (Van Den Hauwe, 2003). Daugiausia hormone nustatyta kepenyse (2

µg/kg), bei raumenyse ir inkstuose (0,75 µg/kg).

LD50žiurkei po oda yra 14–43 mg/kg (EMEA, 1997). Nepageidaujami poveikiai:

osteoporoz÷, imunosupresyvinis veikimas. Hormonas veikia gimdos susitraukimus ir

vaikingos patel÷s gali abortuoti (Aurich 2002; Behrend, 1997). Didel÷s vaisto doz÷s gali

veikti ir teratogeniškai (Ferguson et al., 2001).

Deksametazono įvairių esterių išlaukos laikas skirtingas (skerdienos – 3-22 dienos,

pieno – 3 dienos).

26

Sušvirkštus melžiamoms karv÷ms į raumenis 60 µg hormono 1 kg svorio, pra÷jus 12 val

po gydymo piene nustatyta 8,4 ng/ml deksametazono (Reding et al., 2007). Hormono kiekis

per tris dienas sumaž÷jo iki 1,0 ng/ml pieno. Šlapime nustatyta 5-50 kartų daugiau hormono

nei piene. Hormono kiekis raumenyse, kepenyse ir plaukuose nustatomas imunofermentiniu

metodu, skysčių chromatografu ar kombinuotu skysčių chromatografu ir masių spektrometru

(Van den Hauwe et al., 2003, 2005).

9 lentel÷. Deksametazono DLK maistiniams gyvūnams (Komisijos reglamentas (ES) Nr. 37/2010)

Farmakologiškai aktyvi medžiaga

Žymeklio likutis Gyvūnų rūšis DLK Tiksliniai audiniai

Deksametazonas Deksametazonas

Galvijai, ožkos,

kiaul÷s, arkliniai

0,75 µg/kg 2 µg/kg

0,75 µg/kg

Raumenys Kepenys Inkstai

Betametazonas. Formul÷s: chemin÷ – C22H29FO5, struktūrin÷ – 9pav. Mol. sv. – 392,4,

lydymosi temperatūra – 190 °C. Balti vandenyje mažai tirpūs (išskyrus fosfatą) milteliai.

Betametazonas yra deksametazono analogas (beta izomeras), turintis metilo grupę (Plumb,

2002; Ungemach, 2003).

17

CH3

CO

OCH

3HO

F

O

CH3

CH2OH

COC4H9

16β

9pav.Betametazono struktūrin÷ formul÷ (Plumb, 2002)

Veterinarijoje naudojami dinatrio fosfato, dinatrio propionato, valerato ir acetato esterių

tirpalai, kurie švirkščiami į raumenis ar į sąnario ertmę, dažnai vartojami išoriškai

(Ungemach, 2003). Betametazono preparatai vartojami esant neinfekcinn÷s kilm÷s gyvūnų

uždegiminiams procesams (artritui, tendovaginitui, bursitui, išnirimui, miozitui, sausgyslių

pertempimui), alergijai (astmai, odos alergijoms, egzemai, urtikarijai, įkandus gyvatei).

Betametazono doz÷s atitinka deksametazono dozes (0,03–0,08 mg/kg svorio).

Hormonas gerai rezorbuojasi iš virškinimo trakto, iš injekcijos vietos (bioprieinamumas

80%), su kraujo plazmos baltymais susijungia apie 64–80% preparato (Behrend, 1995).

Vartojant terapines vaisto dozes, hormono poveikis pasireiškia greitai (po 12–24 h), veikimas

27

trunka 3 savaites ir ilgiau (Behrend, 1995). Jis metabolizuojamas kepenyse, išsiskiria

daugiausiai su šlapimu, eliminacijos pusperiodis yra daugiau nei 6 valandos (EMEA, 1999).

LD50 oraliai pelei ir žiurkei – 1 g/kg svorio. Hormono didel÷s doz÷s veikia

teratogeniškai, vaikingoms patel÷ms sukelia abortus (Aurich, 2002).

Išlaukos laikas skerdienos yra 8 dienos, pieno – 1 diena.

10 lentel÷. Betametazono DLK masitiniams gyvūnams (Komisijos reglamentas (ES) Nr. 37/2010)

Farmakologiškai aktyvi medžiaga

Žymeklio likutis Gyvūnų rūšis DLK Tiksliniai audiniai

Betametazonas Betametazonas Galvijai, kiaul÷s

0,75 µg/kg 2,0 µg/kg

0,75 µg/kg

Raumenys Kepenys Inkstai

Įvairių gliukokortikoidų liekanų kiekis po gydymo nurodytas 11 lentel÷je. Daugiausia

betametazono nustatyta kepenyse ir inkstuose.

11 lentel÷. Gliukokortikoidų liekanų kiekis po gyvūnų gydymo (Van den Hauwe et al., 2002)

Liekanų koncentracija, mg/kg svorio Gliukokortikoidas

Doz÷, mg/50 kg

Gyvūno skerdimo diena po gydymo

Kepenys Inkstai Raumenys Deksametazonas 2 3 1,86 2,4 0,1 Deksametazonas 10 6 0,32 0,44 * Deksametazonas 5 10 * 0,18 * Deksametazonas 10 3 3,21 4,01 0,15 Metilprednizolonas 5 3 0,45 * * Metilprednizolonas 10 6 * * * Metilprednizolonas 2 10 * * * Triamzinolonas 10 3 7,36 16,19 1,1 Triamzinolonas 2 6 * * * Triamzinolonas 5 10 * * * Betametazonas 10 3 14,60 11,33 0,85 Prednizolonas 10 3 0,06 0,19 0,1 Flumetazonas 10 3 19,60 13,59 1,5 Triamcinolono acetonidas

10 3 4,54 1,98 0,35

*-mažiau nei nustatymo limitas

2.5.2. Lytiniai hormonai

Lytiniai hormonai stimuliuoja ir reguliuoja lytinę diferenciaciją ankstyvose n÷štumo

stadijose, pirminių ir antrinių lytinių požymių susidarymą, lytinių organų veiklą, specifinį, su

lytimi susijusį elgesį, taip pat turi įtakos bendrai medžiagų apykaitai organizme. Pagal

biologinį poveikį skirstomi į androgenus, estrogenus ir gestagenus. Kadangi tai steroidiniai

28

hormonai, jie gaminami iš cholesterino. S÷klid÷se daugiausia gaminamas testosteronas, o

kiaušid÷se – taip pat testosteronas, kuris bręstančio folikulo ląstel÷se paverčiamas estrogenais.

Geltonkūnis daugiausia gamina moteriškąjį lytinį hormoną progesteroną. Lytinių hormonų

biosintezę reguliuoja hipofiz÷s gonadotropiniai hormonai.

Pagrindinis s÷klidžių ir kiaušidžių steroidinių ląstelių stimuliatorius yra liuteinizuojantis

hormonas. Šiame procese taip pat būtinai turi dalyvauti ir folikulinas, kadangi tik normaliai

vystantis folikului, vykstant ovuliacijai ir susiformuojant geltonkūniui kiaušid÷s tinkamai

atlieka savo endokrininę funkciją. Esant folikulo subrendimo sutrikimams ir nesant

ovuliacijos, kiaušid÷s nepakankamai testosterono paverčia estrogenais. Kai n÷ra ovuliacijos,

geltonkūnis nesusidaro ir organizme stinga progesterono. Savo ruožtu antinksčiai irgi gamina

lytinius hormonus, tačiau nedideliais kiekiais, ir daugiausia – androgenus. N÷štumo metu

motinos ir vaisiaus organizmai reikalingus hormonus gauna iš placentos. Lytinių hormonų

biologinis poveikis remiasi tuo, kad organai, į kuriuos turi patekti hormonai (organai -

taikiniai) turi specifinius receptorius, kurie užtikrina hormonų pernešimą į audinio ląsteles.

Androgenų organai - taikiniai yra vyro lytiniai organai, plaukų folikulai (šie hormonai

sąlygoja vyriško tipo plaukuotumą), raumeninis audinys, o estrogenų ir gestagenų taikiniai –

moters lytiniai organai ir pieno liaukos. Ypatingas vaidmuo reguliuojant lytinę funkciją tenka

pogumburio ląstel÷se esantiems lytinių hormonų receptoriams.

2.5.3. http://www-vetpharm.unizh.ch/tak/04000000/00049870.01Estrogenai

Estrogenai ir progestinai priklauso steroidiniams hormonams. Steroidai – gausi

gamtinių junginių klas÷, kurių struktūros pagrindą sudaro keturių kondensuotų žiedų

angliavandenilio sterano (ciklopentanperhidrofenantreno) struktūra (10 pav.).

A B

C D1

2

3

45

6

7

8910

11

1213

14 15

16

17

10pav.Steroidų struktūrin÷ formul÷ (Ungemach,2003)

Moteriškuosius lytinius hormonus (estradiolį, estroną, estriolį) gamina folikulai

kiaušid÷se, placenta, o nedideliais kiekiais – antinksčių žiev÷ bei s÷klid÷s. Estrogenai lemia

antrinių lytinių požymių atsiradimą, paruošia patel÷s dauginimosi sistemą n÷štumui, užtikrina

kiaušialąst÷s iš÷jimą į lytinius takus, šitaip suteikiant jos apvaisinimo galimybę po

ovuliacijos, taip pat jie sąlygoja struktūrinius pokyčius lytin÷s sistemos audiniuose (makšties

29

gleivin÷s epitelio proliferaciją, tinkamos pH palaikymą, gimdos hipertrofiją ir ritmingus

susitraukimus), pieno liaukų formavimąsi, poodinio riebalų sluoksnio pasiskirstymą, lytinio

potraukio atsiradimą. Estrogenai labai svarbūs ne tik reguliuojant lytinį ciklą bei ruošiant

patel÷s organizmą n÷štumui, bet ir normaliai daugumos organų veiklai, t.y. kraujagysl÷ms,

smegenims, kaulams, šlapimo takams, odai ir plaukams.

Estrogenai kartu su progesteronu atsakingi už n÷štumo palaikymą ir gimdymą. Kaip ir

androgenai, jie turi daug įtakos bendrai medžiagų apykaitai organizme. Estrogenai reguliuoja

hipofiz÷s gonadotropinę funkciją. Patel÷s organizme estrogenai gaminasi nedideliais kiekiais

iki pat lytin÷s brandos, tačiau paskui kiaušid÷s ima žymiai daugiau gaminti šių hormonų.

Estrogenai būna trijų rūšių, kurios skiriasi stiprumu.Pagrindinis ir stipriausias kiaušid÷se

gaminamas patelių estrogenas yra estradiolis. Gydymui skirti sintetiniu būdu gaminami

estrogenai yra labai panašūs į natūralų estradiolį, tod÷l organizme veikia panašiai kaip

natūralūs.

Mažos estrogenų doz÷s skatina hipofiz÷s gonadotropinų sekreciją ir ovuliaciją.

Estrogenų perteklius veikia priešingai.

Estronai yra estrogeniniai kiaušidžių gaminami hormonai. Jie sintetinami iš

progesterono darinio adrostenediono (11 pav.).

Adrostenedionas Estronas

11pav. Estronų sintez÷.(Ungemach,2003)

Estradiolis. Estradiolum. Formul÷s: chemin÷– C18H24O2, struktūrin÷ – 12 pav. M. sv.

– 272,39 daltonų, lydymosi temperatūra – 149-179°C. Balti arba gelsvi, vandenyje netirpūs,

organiniuose tirpikliuose, aliejuje tirpūs milteliai. Gaminamos šios sintetin÷s hormono esterių

druskos: etinilas, benzoatas, heksahidrobenzoatas, cipionatas, dipropionatas, valeratas

((Edquist, Forsberg, 1997; Neumann, 1992; Plumb, 1995). Ilgiausiai veikia estradiolio

cipionatas.

30

12pav. Estradiolio struktūrin÷ formul÷ (Plumb, 1995)

Estradiolis (17 alfa, 17 beta), estronas ir estriolis kiaušid÷se natūraliai gaminami

estrogenai. Estradiolis yra pagrindinis estrogenas ir aktyviausias kiaušidžių hormonas.

Endogeniniai estrogenai dalyvauja tam tikrose gimdos ir jos pried÷lių funkcijose, tame tarpe

gimdos gleivin÷s proliferacijoje, cikliniuose makšties ir gimdos kaklelio kitimuose. Žinoma,

kad estrogenai svarbūs kaulų, odos ir riebalų metabolizmui. Be to, estrogenai taip pat veikia

autonominę nervų sistemą (Kroker, 1997; Plumb, 1995). Estradiolio vaikų organizme yra

mažai (2,6 – 4,5 pg/ml) lyginant su jo kiekiu moterų organizme (40 – 400 pg/ml) (Doyle,

2000). Veršelių raumenyse randama apie 5–7 ng/kg, serume – 0,02 ng/ml, šlapime – 0,2

ng/ml hormono. Hormono kiekis telyčių ir karvių kraujo plazmoje priklauso nuo lytinio ciklo

ir veršingumo ir kinta nuo 0,3 iki 277 pg/ml (Doyle, 2000). Vartojant hormonų implantus

estradiolio kiekis kraujo plazmoje (lyginant su kontroline grupe) padid÷ja 3–9 kartus (12

lentel÷.).Kiek gauna žmogus papildomai hormonų su maistu parodyta 13 lentel÷je.

Į kraują patekęs estradiolis susijungia su kiaušidžių, hipofiz÷s ir placentos ląstelių

receptoriais. Stimuliuojant RNR polimerazei veikiama genų transkripcija ląstel÷s branduolyje,

ribosomose sintezuojami baltymai ir fermentai, pasireiškia hormonų veikimas (Edquist,

Forsberg, 1995; Neumann, 1992).

12 lentel÷. Estradiolio kiekis galvijų (po implantų vartojimo) raumenyse (ng/kg) ir plazmoje

(ng/ml)

Tirti audiniai

Galvijai Implantas Raumenys, kontrolin÷ gr.

Raumenys, bandoma gr.

Plazma, kontrolin÷

gr.

Plazma, bandoma

gr.

Literatūros šaltiniai

Veršiai Synovex-S 2,8 3

Veršiai Synovex-S 2,5 9 Fritsche et al., 1999

Veršiai Tren/Estra 1,8 18,2 Henderson, Feigelson,

2000

Buliai Tren/Estra 3,3 23 Hunt et al., 1991

Telyčios Estradiolis 2,2 13,1 Hunt et al., 1991

31

1x

Telyčios Estradiolis

2x 2,2 16,8 Moran et al.,

1991

Telyčios Tren/Estra 2,2 18,3 Moran et al., 1991

Telyčios Compudose 0,46 0,95 Lammers et al., 1999

Tren/Estra = 120 mg trenbolono + 24 mg estradiolio

Estradiolis 1x = 19 mg estradiolio; 2x = 38 mg estradiolio

13 lentel÷. Estrogeno suvartojimo apytikriai apskaičiavimai įvairiame maiste (Doyle,2000)

Maistas Porcijos svoris (g) Estrogeno kiekis (ng) Negydytų buliukų m÷sa 200 2,4-3,0 Buliukų m÷sa (vartotas estrogenų implantas) 200 1,0-4,0 Buliukų m÷sa (vartotas zeranolio implantas 200 2,8 Karvių m÷sa (veršingų) 200 120 Telyčių m÷sa (veršingų) 200 170 Vištų kiaušiniai 50-60 1750 Kopūstai 100 2400 Kviečio gemalai 10 200 Sojų pupel÷s 10 ml 20 000 Pienas 200 ml 30

Estradiolio druskos (etilo, valerato, benzoato) vartojami rujai ir lytiniam aktyvumui

stimuliuoti, sergant endometritu, piometra, prostatos hiperplazija. Kartu su progestagenais

arba jų analogais estradiolis tinka rujai kontroliuoti bei sinchronizuoti, lytiniam aktyvumui

slopinti. Kartu su ergometrinu hormonas skatina gimdos susitraukimus, stabdo kraujavimą.

Išgertas mikronizuotas estradiolis yra greitai absorbuojamas, susijungia su baltymais,

kaupiasi riebaluose ir ilgai kepenyse metabolizuojamas (Neumann, 1992; Plumb, 1995).

Sušvirkštus karvei į raumenis 3 mg estradiolio, didžiausia koncentracija kraujo plazmoje

susidaro pra÷jus 12 valandų. Pagrindiniai nekonjuguoti ir konjuguoti metabolitai yra estronas,

estrono sulfatas ir estriolis. Šie metabolitai gali tiek tiesiogiai, tiek virsdami estradioliu

prisid÷ti prie estrogenų aktyvumo. Estrono sulfatas gali patekti į enterohepatinę cirkuliaciją

(Kroker, 1997, Neumann, 1992). Šlapime pagrindiniai estrono ir estradiolio junginiai yra

gliukuronidai. Estrogenai išsiskiria su tulžimi, patenka į patel÷s pieną. Hormono išsiskyrimo

iš organizmo pusperiodis – 1,5–16 valandų (Kroker, 1997).

Labai didel÷s, žymiai viršijančios fiziologines estradiolio doz÷s (ilgalaikis

perdozavimas) sukelia nuo estrogenų priklausomų organų – taikinių navikus visoms tirtų

graužikų rūšims. M÷sedžiams estrogenas gali toksiškai veikti kaulų čiulpus bei trikdyti

kraujodarą, mažinti vaisingumą (Allen, England, 1996; Feldmann, Nelson, 1996; Thompson,

32

1995; Verstegen, 2000). Estrogenams jautriems šunims šalutinis poveikis gali pasireikšti jau

vartojant terapinę dozę, o perdozavus jie dažnai gaišta (Plumb, 1995). Didel÷s hormono doz÷s

mažina karvių kaulų mineralizaciją ir silpnina jų stiprumą (Grunert, Berchtold, 1995).

Estrogenas veikia vaisiaus kaulų čiulpus, gali sukelti abortą (Feldmann, 1996; Plumb, 1995)

Ostradiolio propionatas toksiškai veikia vartojant po 0,9 mg/kg svorio (Barsanti, Finco,

1995).

Estronas (folikulinas, folitropinas, FSH). Estronum. Formul÷s: chemin÷ – C18H22O2;

struktūrin÷ – 16pav. M. sv. – 270,37. Lydymosi temperatūra – 254–256°C. Balti, vandenyje

netirpūs, organiniuose tirpikliuose tirpūs milteliai. Išskiriamas iš n÷ščių moterų arba vaikingų

patelių šlapimo, sintezuojamas. 17 betaestradiolio metabolitas. 1 mg estrogeno yra 10 000

TV.

13pav. Estrono struktūrin÷ formul÷ (Plumb, 1995)

Veikia kaip estradiolis tik žymiai silpniau: sukelia gimdos gleivin÷s proliferaciją,

skatina kiaušidžių veiklą, folikulų brendimą, lytinį aktyvumą, rują, didina gimdos

susitraukimus. Vartojamas esant kiaušidžių nepakankamumui, lytiniam ciklui aktyvinti, rujai

sukelti. Švirkščiamas į raumenis kumelei ir karvei po 1,5–3 mg, kiaulei – 0,3–0,6 mg, kalei –

0,15–0,3 mg.

Dietilstilbestrolio dipropionatas (DES), Diethylstilbestrolum dipropionas.

Formul÷s: chemin÷ – C18H20O2; struktūrin÷ – 14 pav. M. sv. – 268,3 daltonų. Lydymosi

temperatūra – 169–175°C. Balti, vandenyje netirpūs, spirite ir aliejuje tirpūs milteliai.

Sintetinis, nesteroidinis estrogenas, stilbeno darinys (Plumb, 1995).

14pav. Dietilstilbestrolio dipropionato struktūrin÷ formul÷ (Plumb, 1995)

33

Organizme sintetinis estrogenas veikia kaip estradiolis. Į kraują patekęs DES susijungia

su kiaušidžių, hipofiz÷s ir placentos ląstelių receptoriais. Stimuliuojant RNR polimerazei

veikiama genų transkripcija ląstel÷s branduolyje, ribosomose sintezuojami baltymai ir

fermentai, pasireškia hormonų veikimas (Edquist,Forsberg, 1995; Neumann, 1992).

Suduotas oraliai gerai rezorbuojasi iš virškinimo trakto, ilgai metabolizuojamas

kepenyse. Iš gyvūno organizmo išsiskiria su tulžimi ir šlapimu (Plumb, 1995).

M÷s÷džiams estrogenas gali toksiškai veikti kaulų čiulpus bei trikdyti kraujodarą,

mažinti vaisingumą (Allen, England, 1996; Feldmann,Nelson, 1996;

http://www.vetpharm.unizh.ch/lit/00000076/00007614.htmVerstegen, 2000). Estrogenams

jautriems šunims šalutinis poveikis gali pasireikšti jau vartojant terapinę dozę, o perdozavus

jie dažnai gaišta (Plumb, 1995). Didel÷s hormono doz÷s mažina karvių kaulų mineralizaciją ir

silpnina jų stiprumą (Grunert, Berchtold, 1995). Estogenas veikia vaisiaus kaulų čiulpus, gali

sukelti abortą (Feldmann, 1996; Plumb, 1995). Didel÷s, žymiai viršijančios fiziologines

estradiolio doz÷s (ilgalaikis perdozavimas) sukelia nuo estrogenų priklausomų organų –

taikinių navikus visoms tirtų graužikų rūšims (Plumb, 1995). Duodant oraliai 5 mg hormono

per dieną 2 m÷nesius gyvūnai gaišta.

2.5.4. Progesteronas ir jo sintetiniai dariniai

Tai steroidiniai, kuriuos gamina geltonkūnis, placenta ir antinksčių žiev÷. Sulaukus

patelei lytin÷s brandos, progesterono sekrecija suintensyv÷ja antrojoje lytinio ciklo faz÷je, kai

po ovuliacijos ima formuotis geltonkūnis, kuris gamina didelius progesterono kiekius, ir tik

ciklo pabaigoje hormono gamyba sumaž÷ja. Patelei apsivaisinus geltonkūnio veikla

nenutrūksta, progesterono gamyba suintensyv÷ja. Nuo 4-ojo vaikingumo m÷nesio

progesteroną gaminti ima placenta, ir jo gamyba sumaž÷ja tik n÷štumo pabaigoje.

Progesteronas skatina mažų liuteinizuojančio hormono dozių sekreciją ir slopina didelių dozių

sekreciją.

Progesteroną pirmą kartą susintetino A. Butenandt 1935 metais. Organizme

progesteronas sintezuojamas iš cholesterolio darinio pregnenolono. Natūralus gestagenas

progesteronas slopina gimdos gleivin÷s proliferaciją, skatina endometriumo liaukų sekreciją,

ruošia gleivinę apvaisinto kiaušin÷lio implantacijai. Progesteronas skatina gimdos gleivin÷je

kauptis maisto medžiagas, priimti ir maitinti gemalą, v÷liau užtikrina normalų vaisiaus

vystymąsi, slopina gimdos susitraukimus. Hormonas mažina gimdos gleivin÷s jautrumą

oksitocinui. Vaikingoms patel÷ms slopina folikulus stimuliuojančio hormono sintezę ir naujų

folikulų augimą, palaiko gimdos gleivin÷s sekreciją ir slopina raumenų jaudrumą.

34

Progesteronas naudojamas patelių lytinio ciklo sutrikimams gydyti, rujai slopinti arba

sinchronizuoti, jis įeina į kontraceptinių preparatų sud÷tį. Panašiu į progesterono biologiniu

poveikiu pasižymi hormonai gestagenai.

Progesteronas. Progesteronum. Formul÷s: chemin÷ – C21H30O2; struktūrin÷ – 15pav .

M. sv. 314,5. Lydymosi temperatūra 127–131 °C. Balsvi vandenyje netirpūs, spirite ir

augaliniuose aliejuose tirpūs kristaliniai milteliai. Gestagenas, natūralus geltonkūnio

hormonas, C21 steroidas. Yra alfa ir beta biologiškai aktyvios progesterono formos (Edquist,

1997; Grunert, 1995; Kroker, 1997).

15pav. Progesterono struktūrin÷ formul÷ (Kroker, 1997)

Grynas, kristalinis progesteronas gaunamas iš sojos sterolių arba sintezuojamas iš kitų

sterinų (Grunert, 1995).

Patelių organizme progesteroną iš cholesterolio gamina kiaušidžių geltonkūnis, o

vaikingoms patel÷ms – placenta (Edquist, 1997; Squires, 1993). Progesterono gamyba

kiaušid÷se did÷ja po ovuliacijos ir trunka iki 12 n÷štumo savait÷s, kai šį hormoną pradeda

gaminti placenta ir gamina iki n÷štumo pabaigos. Jei apvaisinimas neįvyksta, intensyvi

progesterono gamyba kiaušid÷se trunka maždaug 14 dienų.

Hormonas įvairius organus patenka pasyvios difuzijos būdu, susijungia su specifiniais

ląstelių branduolių receptoriais. Hormono ir receptoriaus darinys stimuliuoja RNR–

polimerazę, vyksta RNR grandin÷s transkripcija ir ribosomose sintezuojami nauji baltymai,

fermentai, pasireiškia hormono poveikis (Edquist, 1997; Neuman, 1992).

Progesteronas slopina ovuliaciją, veikia antiandrogeniškai, mažina insulino ir

gonadotropino veikimą (Grunert, 1995; Plumb, 1995). Progesteronas gimdą veikia priešingai

nei estrogenai: sustabdo gimdos gleivin÷s stor÷jimą bei skatina joje gemalui būtinų maisto

medžiagų kaupimąsi, gleiv÷s sutiršt÷ja, padid÷ja klampumas, gimdos kaklelyje susidaro

spermatozoidams neįveikiamas kamštis. Gyvūnų progesterono sekrecijos lygis yra

nevienodas, ir ypač priklauso nuo lyties, amžiaus, rūšies ir lytinio ciklo (Kroker, 1997;

Selman 1997).

35

Progesteronas Europos Sąjungos šalyse leistas produkcijos gyvūnų patel÷ms vartoti tik

intravaginaliniu būdu arba zootechniniam naudojimui pagal Direktyvos 96/22/EB nuostatas.

Gestagenas suduotas oraliai yra suskaldomas ir veikia silpnai, tod÷l jo kristalin÷s suspensijos

švirkščiamos parenteraliai ir intravaginaliai (Younes, 1991; Grunert, 1995).

Sušvirkštas į raumenis progesteronas su plazmos baltymais susijungia patvariai ir

patenka į įvairius organus, kaupiasi riebaluose (Edquist, 1997; Nagelfeld, 1996). Įvairiems

gyvūnams hormono rezorbcija yra skirtinga. Sušvirkštus į raumenis 500 mg hormono,

terapin÷ koncentracija kraujyje karv÷ms nustatoma apie 5 valandas (Squires, 1993). Kepenyse

hormonas metabolizuojamas į pregnandiolį ir neaktyvius, vandenyje tirpius, metabolitus:

gliukoronidus ir sulfatus (Edquist, 1997). Metabolitai iš galvijų ir kačių organizmo išsiskiria

su tulžimi, iš kitų gyvūnų – su šlapimu ir (Edquist, 1997; Kroker, 1997). Eliminacijos

pusperiodis galvijui, aviai, arkliui yra 5 minut÷s (Grunert, 1995; Kroker, 1997).

Progesteronas yra insulino antagonistas, tod÷l nevartojamas sutrikus gliukoz÷s

metabolizmui.

Skerdienos išlauka yra 4 dienos, pieno 0 dienų.

2.5.5.Gestagenai (progestinai, progestagenai)

Progestinai – sintetiniai hormonai, organizme veikiantys panašiai kaip

natūralusmoteriškas hormonas progesteronas. Neapvaisintoms patel÷ms progesteroną sintetina

geltonkūnis, apvaisintoms patel÷ms – geltonkūnio veiklą palaiko ir progesterono sintezę

stimuliuoja placentos choriono gonadotropinas. Nuo 8–10 vaikingumo savait÷s progesteroną

pradeda gaminti placenta, nedidelį hormono kiekį gamina taip pat antinksčių žiev÷.

Progestinai įvairius organus patenka pasyvios difuzijos būdu, kraujyje susijungia su

albuminu ir transkortinu, ląstel÷se – su specifiniais ląstelių branduolių receptoriais. Hormono

ir receptoriaus darinys stimuliuoja RNR–polimerazę, vyksta RNR grandin÷s transkripcija ir

ribosomose sintezuojami nauji baltymai, fermentai, pasireiškia hormono poveikis (Edquist,

1997; Neuman, 1992). Hormonai metabolizuojami kepenyse į metabolitus ir išsiskiria su

šlapimu.

Gestagenams priklauso progesterono ir testosterono dariniai. Gestagenai veikia tuos

pačius receptorius kaip estrogenai. Gestagenai būna dviejų rūšių – kilę iš vyriškų hormonų

androgenų arba iš moteriško hormono progesterono. Pasižymi stipriu ovuliaciją slopinančiu

bei gimdos gleivin÷s veš÷jimą stabdančiu poveikiu, tod÷l derinyje su estrogenais vartojami

kontraceptinių tablečių sud÷tyje. Yra gaminami natūralūs ir sintetiniai progesterono

preparatai.

36

1984–1988 metais susintetinti naujos kartos progestogenai: desogestrelis, gestodenas ir

norgestimatas. Jie yra žymiai veiklesni ir mažai veikia metabolinius procesus. Veterinarijoje

dažniausia vartojami medroksiprogesterono acetatas, megestrolio acetatas ir proligestonas,

rečiau delmadinono acetatas, chlormadinono acetatas ir noretisterono acetatas.

Pagal cheminę struktūrą jie klasifikuojami taip: C21 progesteronus – ciproterono

acetatas, didrogesteronas, medroksiprogesterono acetatas, chlormadinono acetatas,

megestrolis, promegestonas ir C19 progestagenus – noretisteronas, norgestrelis, linestrenolis,

dezogestrelis, norgestimatas, gestodenas ir kt. Progestinų klasifikacija pavaizduota 16 pav.

16 pav. Progestinų klasifikacija (Schindler et al, 2003)

Dabartiniu metu gestagenai vartojami išveš÷jus gimdos gleivinei, lytiniam ciklui

reguliuoti, rujai ir ovuliacijai slopinti, abortui išvengti, vaisingumui pagerinti, kiaušidžių

cistoms šalinti, endometriozei gydyti, estrogenų kiekiui mažinti (vartojant gonadotropiną

atpalaiduojančio hormono agonistus). Sintetiniai gestagenai kepenyse metabolizuojami ilgiau

nei progesteronas.

Medroksiprogesterono acetatas. Medroxyprogesteroni acetatas. Formul÷s: chemin÷

– C24H34O4; struktūrin÷ – 17 pav. M. sv. – 382,5. Lydymosi temperatūra 220-223,5 oC. Balsvi

vandenyje netirpūs, spirite mažai tirpūs kristaliniai milteliai. Sintetinis prosgestagenas

(McEvoy, 1992; Plumb, 1995).

37

17pav. Medroksiprogesterono acetato struktūrin÷ formul÷ (Plumb, 1995)

Progestinas susijungia su specifiniais ląstelių receptoriais, RNR plimeraz÷s poveikyje

ribosomose sintezuojami baltymai ir fermentai, kurie veikia kaip hormonai (Edquist, 1997;

Neumann, 1992).

Medroksiprogesterono acetatas veikia stipriai progestageniškai ir slopina gonadotropinų

išsiskirimą hipofiz÷je (Arnold 1994; Kroker, 1997). Jis taip pat veikia antiestrogeniškai ir

slopina testosterono sintezę (Plumb, 1995). Hormonas panašus į natūralų progesteroną, kurį

sintezuoja geltonkūnis, tačiau apie 20 kartų aktyvesnis už pastarąjį (Selman, 1997).

Jis stabdo kiaušialąst÷s ovuliaciją ir rują. Sušvirkštus kalei į raumenis, didžiausia

koncentracija kraujyje susidaro 8-tą dieną po injekcijos. Skilimo pusperiodis yra 12 dienų.

Dar 90-tą dieną kal÷s kraujyje randami jo likučiai. Išsiskiria su išmatomis ir apie 20% su

šlapimu.

Hormonas vartojamas patelių rujai slopinti anoestrus faz÷je, rujai sinchronizuoti,

pseudovaikingumui išvengti, prostatos hiperplazijai gydyti, kiaušidžių cistoms šalinti

(Barsanti, 1995; England, 1998; Grunert, 1995; Kroker, 1997; Plumb, 1995). Progestinas

švirkščiamas po oda, į raumenis, duodamas oraliai arba vartojamas intrvaginaliai.

Ilgai vartojant medroksiprogesteroną m÷s÷džiams gali sutrikti gliukoz÷s apykaita ir

pasireikšti cukrinis diabetas (Diabetes mellitus) (Concannon, 1995; Selman, 1997).

Vartojant hormoną vaikingoms patel÷ms gali pakenkti vaisiui (nepilnai išsivysto

šlapimo takai) (Plumb, 1995)

Megestrolio acetatas. Megestroli acetats. Formul÷s: chemin÷ – C24H32O4, struktūrin÷

– 18 pav. M. sv. – 384,5 Daltonų. Lydymosi temperatūra – 213 – 219 °C (Plumb, 1995).

Balsvi vandenyje netirpūs, spirite mažai tirpūs milteliai. Sintetinis gestagenas, progesterono

darinys. Megestrolio acetato darinys yra progestinas

38

18 pav. Megestrolio acetato struktūrin÷ formul÷ (Plumb, 1995)

Megestrolio acetatas veikia analogiškai progesteronui. Jis veikia pogumburio liauką ir

slopina gonadotropinų (folikulus stimuliuojantį ir liutenizuojantį hormoną) sekreciją.

Gestagenas veikia antioestrogeniškai (slopina 5 alfa–reduktazę) ir gliukokortikoidiškai. Iki

rujos vartojamas hormonas patel÷ms slopina ovuliaciją, o vartojamas 2–3 rujos dieną –

slopina rują. Patinams hormonas slopina lytinę potenciją (Plumb, 1995; Schmeitzel, 1990).

Gestagenas gerai rezorbuojasi iš virškinimo trakto, kepenyse metabolizuojamas į laisvus

steroidus ir išsiskiria su šlapimu per 1–2 dienas (Grunert, 1995; Plumb, 1995).

Jo pusinis eliminacijos pusperiodis šuniui yra 8 dienos (Plumb, 1995).

Kal÷ms ir kat÷ms hormonas rujai išvengti vartojamas Anoestrus lytinio ciklo metu, rujai

slopinti – Prooestrus lytinio ciklo metu (Allen, 1996; Feldmann, 1996; Plumb, 1995).

Gestagenas tinka esant pseudovaikingumui ir prostatos hiperplazijai (Klausner, 1995; Plumb,

1995). Kadangi hormonas veikia gliukokortikoidiškai, jis gali būti naudojamas sergant odos

ligomis (Gruffydd-Jones, 1996; Plumb, 1995).

Kat÷ms megestrolio acetatas Oestrus lytiniam ciklui slopinti vartojamas skiriant 0,6 mg

dozę per savaitę 1 arba 2 kartus (Gruffydd-Jones, 1996; Plumb, 1995).

Megestrolio acetatas yra mažai toksiškas preparatas. Ūmaus ir l÷tinio toksiškumo

bandymų metu nenustatyta hormono šalutinio arba toksinio poveikio (Plumb, 1995).

Vartojant hormoną po 0,5 mg/kg svorio 5 m÷nesius kal÷ms ir kat÷ms pasireiškia gimdos

hiperplazija. Gestagenas neveikia teratogeniškai, tačiau jį vartojant antroje šuningumo pus÷je

sumaž÷ja vados dydis ir šuniukų bei kačiukų gyvybingumas, kartais pažeidžiami jų šlapimo

takai (Plumb, 1995). Tod÷l hormono nereikia naudoti patel÷ms likus 60 ir mažiau dienų iki

atsivedimo (Arnold, 1994).

Medroksiprogesterono acetato, megestrolio acetato, melengestrolio acetato,

chlormadinono acetato ir delmadinono acetato liekanoms gyvulių inkstuose nustatyti

paruoštas chromatografijos-masių spektrometrijos metodas (LC-MS/MS) (Malone et al.,

2009).

39

Melengestrolio acetatas (MGA) yra sintetinis progestinas, kuris 0,25–0,50 mg per

dieną 9-150 dienų dedamas į galvijų pašarus augimui stimuliuoti, pašarų sąnaudoms mažinti,

taip pat rujai sinchronizuoti ir telyčių lytiniam ciklui slopinti (Schiffer et al., 2001). Apie 12

proc. MGA nesirezorbuojasi iš virškinimo trakto ir pašalina su išmatomis (Schiffer et al.,

2001). Išmatose randama 0,3-8 ng/kg hormono (Schiffer et al., 2001). MGA buvo taip pat

nustatytas fermų nutekamuose vandenyse (Kolok et al., 2007). I. Lange su bendradarbiais

(2002) apskaičiavo, kad jei 1,65 milijonams telyčių buvo duodami priedai su pašarais (0,5 mg

MGA kiekvieną dieną 120 dienų), su išskyromis į aplinką patenka apie 10 kilogramų

melengestrolio. Duodant karv÷ms trigubą hormono kiekį su pašarais, MGA kiekis riebaluose

padid÷ja iki 29 ng/g (Daxenberger et al., 1999). MGA veikia progestogeniškai ir

gliukokortikoidiškai (WHO, 2002). MGA, palaikydamas liuteinizuojančio ir folikulus

stimuliuojančio hormonų kiekius, slopina telyčių rują ir stimuliuoja galvijų augimą

(Galbraith, 2002). Telyčioms buvo duodama 0,5, 1,5 ir 5 mg MGA per dieną 8 savaites,

paskerdus skysčių chromatografija-masių spektrometrija hormono kiekis nustatytas inkstuose,

raumenyse ir riebaluose. Paaišk÷jo, kad melengestrolis kaupiasi riebaluose (buvo 200 kartų

daugiau nei kraujo plazmoje, jo kiekis atitinka buvo 8,4 µg/kg, 33,9 µg/kg ir 60,9 µg/kg).

Kepenyse hormono nustatyta atitinkamai 1,0 µg/kg, 7,7 µg/kg ir 7,6 µg/kg, inkstuose ir

raumenyse – mažiau nei 2 µg/kg (Daxenberger et al., 1999; Hageleit et al., 2001; Pfaffl et al.,

2002). Hormono per÷jimas per placentą tirtas su triušių patel÷ms, kurioms duota 0,5 mg/kg

svorio melengestrolio acetato 14-27 vaikingumo dieną. Paskerdus MGA nustatyta triušių

raumenyse 0,29–0,70 µg/kg, 160–190 160 µg/kg kepenyse, 2,50–2,80 µg/kg inkstuose ir 28–

72 µg/kg riebaluose. Vaisiaus audiniuose rasta toks hormono kiekis: raumenyse 0,88–0,10

µg/kg; kepenyse 5,10–7,10 µg/kg; inkstuose 0,60–1,10 µg/kg ir riebaluose 3,10–7,10 µg/kg.

MGA koncentracija placentoje buvo 0,69–0,95 µg/kg (Lange et al., 2002). Tyrimų rezultatai

rodo, kad melengestrolis praeina placentos barjerą ir patenka į vaisiaus organizmą.

MGA afinitetas galvijų progestino receptoriams yra didesnis nei progesterono (Bauer et

al., 2000; Corrigan et al., 2007). MGA slopina moterų lytinį ciklą, tačiau neveikia

genotoksiškai (Metzler, Pfeiffer, 2001). MGA liekanos kaupiasi daugiausia riebaliniame

audinyje. Jo liekanoms nustatyti tinka ELISA, LC-MS ir HPLC-UV įranga. MGA kiekiui

telyčių išmatose greitai nustatyti vartojamas imunofermentinis metodas (Lange et al., 2003).

Hormono kiekiui galvijų ir kiaulių kraujo plazmoje nustatyti taip pat paruoštos metodikos

(WHO, 2002; Mortensen, Pedersen, 2007).

Testosteronas, Testosteronum. Formul÷s: chemin÷ – C19H28O2, struktūrin÷ – 19pav.

M. sv. – 288,43, lydymosi temperatūra – 155°C. Balsvi, vandenyje netirpūs, spirite,

40

organiniuose tirpikliuose tirpūs milteliai. Androgeninis steroidas. Gaminamos cipionato,

dekanoato, enantato, metilpentanoato, fenilacetato, propionato, fenilpropionato druskos

(Edquist, 1997; Kroker, 1999; Plumb, 1995; Wilson, 1995).

19pav. Testosterono struktūrin÷ formul÷ (Kroker, 1999)

Testosteronas – tai steroidinis hormonas, priklausantis androgenų grupei ir gaminamas

daugiausia s÷klid÷se, o taip pat – antinksčiuose ir kiaušid÷se. Jis dalyvauja formuojantis

patino lytiniams organams, atsirandant antriniams lytiniams požymiams, reguliuoja

spermatogenezę ir lytinį elgesį, o taip pat turi įtakos azoto ir fosforo apykaitai organizme.

Testosterono biologinis poveikis labiausiai pasireiškia s÷kliniuose latakuose, s÷klid÷s prielipe,

prostatoje, s÷klin÷se pūslel÷se, pogumburyje, gimdoje ir kiaušidžių folikuluose. Jis susijungia

su ląstelių branduolių specifiniais receptoriais, stimuliuojant RNR polimerazei, pakinta genų

transkripcija ir RNR sintez÷, sintezuojami nauji baltymai ir fermentai, pasireiškia hormono

veikimas (Edquist, 1997; Neumann, 1992; Niswender, 1993; Wilson, 1995).

Testosterono gamybą ir sekreciją lemia hipofiz÷je gaminami hormonai –

liuteinizuojantis hormonas ir folikulinas. Patel÷s organizme testosteroną gamina kiaušid÷s,

kur jis folikulo ląstel÷se pavirsta estrogenais, be to, skatina pieno liaukų formavimąsi, tod÷l

vaikingumo metu jo koncentracija padid÷ja, tačiau per didelis testosterono kiekis patel÷ms

slopina kiaušidžių funkciją (Kroker, 1999; Mol, 1997; Plumb, 1995; Schmeitzel, 1990;

Wilson, 1995). Veršelių raumenyse randama 0,078–0,16 µg/kg, inkstuose – 0,58–1,8 µg/kg,

riebaluose – 0,49–3,57 µg/kg ir kraujo plazmoje – 0,1–6,3 µg/kg testosterono (Doyle, 2000).

Bulių kraujo serume testosterono kiekis (1,43–10,2 µg/kg) priklauso nuo amžiaus ir veisl÷s

(Fritsche et al., 1999). Telyčioms sušvirkštus hormonų implanto (200 mg testosterono

propionato ir 20 mg estradiolio benzoato), lyginant su kontrolin÷mis, 30 dieną testosterono

ženkliai padid÷jo raumenyse, riebaluose (5–13 kartų), o pra÷jus 61 dienai po implanto

švirkštimo testosterono buvo ženkliai daugiau tik riebaluose (142,0).

41

14 lentel÷. Telyčių (kontrolinių ir bandomų – Synovex-H implantuose) hormonų koncentracija

audiniuose (Stephany, 2010)

17 beta estradiolis, µg/kg Testosteronas, µg/kg

Pra÷jus dienų po implanto sudavimo

Pra÷jus dienų po implanto sudavimo

Audiniai

Kontrol÷

30 61

Kontrol÷

30 61

5,54 33,2 10,7 19,6 101 46,7 Raumenys

(n=15) (n=20) (n=10) (n=15) (n=20) (n=10)

1,54 23,1 3,2 12,9 34,1 15,7 Kepenys

(n=10) (n=10 (n=10) (n=10) (n=10) (n=10)

2,89 23,5 9,8 189 450,O 228 Inkstai

(n=15) (n=10) (n=15) (n=15) (n=10) (n=15)

13,4 86,7 49,3 25,9 339 142 Riebalai

(n=35 (n=20) (n=25) (n=35) (n=20) (n=25)

Hormonas greitai rezorbuojasi iš injekcijos vietos, patenka į kraują, kepenyse ir

audiniuose metabolizuojamas į silpnai androgeniškai veikiančius metabolitus, kurie išsiskiria

iš organizmo su šlapimu (Petrides, 1997; Wilson, 1995). Testosterono enantatas ir cipionatas

veikia 2–4 savaites (Plumb, 1995).

2.6. ANABOLINIAI STEROIDAI.

Anaboliniai steroidai (anaboliniai hormonai) – tai farmaciniai preparatai, kurie savo

struktūra ir farmakologiniu poveikiu yra artimi testosteronui. Jie yra testosterono

prohormonai, turi susilpnintą androgeninį (poveikis į lytinius požymius) ir sustiprintą

anabolinį (poveikis raumeninio audinio augimui) efektą. Idealių preparatų, kurie visiškai

atitiktų norimus reikalavimus n÷ra – visi anaboliniai steroidai turi nepageidautiną androgeninį

poveikį.Anabolinių steroidų yra virš šimto, tačiau veterinarijoje dažniau vartojami

boldenonas, metilboldenonas, trenbolonas, stanazolis.

Anaboliniai steroidai sustiprina nukleo rūgščių (DNR, informacin÷s, transportin÷s ir

ribosomin÷s RNR) sintezę, baltymo sintezę raumeninių ląstelių ribosomose, fermentų, kaip

baltymų molekulių sintezę, vadinasi, praktiškai veikia visus gyvūnų ir žmogaus organizmo

apykaitos procesus. Tai, galiausiai sąlygoja naudingos kūno mas÷s padid÷jimą, riebalinio

audinio sumaž÷jimą, fizinio darbingumo prieaugį: j÷gos-greitumo savybių ir ištverm÷s.

Anaboliniai (androgeniniai) steroidai – natūralūs ar sintetiniai steroidiniai hormonai,

spartinantys anabolinius procesus (ląstelių augimą, dalijimąsi, baltymų sintezę), kurie

42

ypatingai pasireiškia raumeniniame ir kauliniame audiniuose. Skirtingi anaboliniai steroidai

turi skirtingus anabolinių ir androgeninių efektų kombinacijas. Anabolizmas yra metabolinis

procesas, kurio metu iš mažesnių molekulių susidaro didesn÷s. Anabolinio efektu metu gali

paspart÷ti baltymų sintez÷; pad÷ti raumenų mas÷ ir paj÷gumas; pager÷ti apetitas; paspart÷ti

kaulinio audinio atsinaujinimas ir augimas; stimuliuojama eritrocitų gamyba kaulų čiulpuose.

Androgeninio efekto metu Spart÷ja androgenams jautrių plaukų augimas (gaktos, barzdos,

krūtin÷s ir galūnių); padid÷ja lytinis potraukis; Slopinama lytinių liaukų veikla ir lytinių

hormonų sekrecija; slopinama sprematogenez÷.Taip pat gali pasireikšti kitas poveikis, kai

organizme anaboliniai steroidai skyla į junginius, kurie sąveikauja ne tik su androgenų, bet ir

su kitų rūšių steroidinių hormonų receptoriais pvz.: estrogeno, progesterono, gliukokortikoidų.

Vartojant didelius kiekius steroidų išsivysto specifinių receptorių deficitas: surišti receptoriai

nebegali surišti papildomą kiekį hormonų. To pas÷koje anaboliniai steroidai veikia ne tik

specifinius organus bet ir kitus organus, kurie n÷ra specializuoti testosterono ir anabolinių

steroidų veikimui. Vadinasi farmakologinio poveikio spektras žymiai išsiplečia ir praktiškai

tampa toksišku. Tačiau, skirtingai nuo kitų farmakologinių priemonių, jokie steroidai

nepasižymi dideliu toksiškumu ir vienkartin÷s didel÷s doz÷s nesukelia gr÷sm÷s gyvybei. Apie

jų toksiškumą sprendžiama pagal poveikį į vidaus organų augimą ir svorį, kraujo bei limfos

vaizdą, kai kurių vitaminų koncentraciją, endokrininę sistemą ir kitas reakcijas. Tod÷l, kad

steroidai nepasižymi tiesioginiu toksiniu poveikiu ilga laiką nebuvo žinoma apie jų šalutinius

poveikius. Šiuo metu yra žinoma, kad ilgalaikiai didelių dozių anabolinių steroidų kursai

sukelia didelius patologinius pakitimus ir netgi, kai kuriais atvejais yra mirtinai pavojingi.

Visus šalutinius poveikius galima suskirstyti į grįžtamus ir negrįžtamus (funkcinius ir

organinius) pagal poveikį į konkrečias sistemas, organus ir ląsteles. Dažniausiai

pasireiškiantis papildomas (paprastai nepageidaujamas) anabolinių steroidų

poveikis:hipertonija, rizika susirgti širdies ligomis, d÷l padid÷jusio mažo tankio lipoproteinų

ir sumaž÷jusių didelio tankio lipoproteinų kiekio, spuogai, d÷l padid÷jusios riebalų liaukų

stimuliacijos, ankstyvas nuplikimas ir prostatos v÷žys, d÷l anabolinių steroidų virtimo

dihidrotestosteronu, pakitimai dešiniojo skilvelio morfologijoje; dešinysis skilvelis sukiet÷ja

ir padid÷ja, d÷l to sutrinka jo diastolin÷ funkcija, hepatotoksiškumas ypatingai pasireiškia

vartojant geriamus anabolinius steroidus.

Ženklūs sintetinių ir natūralių hormonų ir jų metabolitų kiekiai yra išskiriami su gyvūnų

išskyromis (Kolok, Sellin, 2008; Stephany, 2010). Karv÷s ir telyčios išskiria estrogenus,

buliai androgenus (Durhan et al., 2006). Gyvūnų išskiriami sintetiniai hormonai su srutomis

ir m÷šlu patenka į dirvas ir vandens telkinius ir ant žol÷s (Soto et al., 2004; Khan et al., 2008).

43

I. Lange su bendradarbiais (2002) apskaičiavo, kad jei 62 milijonams galvijų buvo vartoti

implantai (20 miligramų estrogenų ir 200 miligramų androgenų ar progesterono), su

išskyromis į aplinką patenka apie 100 kilogramų estrogenų ir 1000 kg androgenų ir

progesterono. Bendras į aplinką išskiriamų estrogenų kiekis padid÷ja apie 0,2 proc.,

androgenų ar progesterono kiekis 20% (Lange et al., 2002). Auginant galvijus steroidiniai

hormonai randami regioniniame gruntiniame vandenyje (Peterson ir al., 2000) ir atviruose

vandens šaltiniuose (Henricks et al., 2001; Kolodziej ir al., 2004). Hormonų liekanos ilgai

išsilaiko gyvūnų organizme (15 lentel÷).

15 lentel÷. Anabolinių steroidų išsilaikymas organizme (Klotz et al, 2007)

Anabolinis steroidas Steroidų išsilaikymas organizme Nandrolono dekanoatas 17–18 m÷nesių Nandrolono fenilpropionatas 11–12 m÷nesių Boldenono undecilenatas 4–5 m÷nesiai Testosterono cipionatas 3 m÷nesiai Testosterono enantatas 3 m÷nesiai Oksimetolonas 2 m÷nesiai Fluoksimesteronas 2 m÷nesiai Noretandrolonas 5–6 savait÷s Mesterolonas 5–6 savait÷s Trenbolono heksahidrobenzilkarbonatas 4–5 savait÷s Trenbolono acetatas 4–5 savait÷s Oksandrolonas 3 savait÷s Testosterono propionatas 2 savait÷s Testosterono undekonoatas 1 savait÷ Klenbuterolis 4–5 dienos

Šios hormonų liekanos veikia kancerogeniškai, sukelia endokrininius ir reprodukcinius

pokyčius. Trenbolonas, zeranolis ir melengestrolis pereina per placentos barjerą ir yra

nustatomi triušių embrioniniuose audiniuose (Lohne et al., 1997; Lange et al., 2002). Taip pat

yra įrodyta, kad šie hormonai ir jų metabolitai gali veikti genotoksiškai (Metzler, Pfeiffer,

2001). Kadangi hormonų kiekis žmonių organizme reguliuojamas grįžtamuoju būdu ir

priklauso nuo daugelio veiksnių, tod÷l hormonų liekanų poveikio nustatymas yra sud÷tingas.

Su gyvūniniais maisto produktais gaunamų hormonų liekanoms nustatyti sukurti įvairūs

jautrūs metodai (van Bennekom et al., 2002; Buiarelli et al., 2003, Launay et al., 2004, Aman

et al., 2006; Yang et al., 2009).

Veterinarijoje neprodukcijos gyvūnams dažniausiai naudojami testosterono dariniai:

boldenono, metandrostenolono, nandrolono, stanozololio, trenbolono, 19-nor-testosterono

44

aliejiniai preparatai. Anaboliniai steroidai (140 mg trenbolono implantas ir kt.) ne ES šalyse

vartojami kaip augimo stimuliatoriai.

Lietuvoje kontroliuojami šie anaboliniai steroidai: nor-testosteronas šlapime ir m÷soje

imunofermentiniu metodu ar dujų chromatografu-masių spektrometru – GC-MC, nustatomas

limitas – 2 µg/kg; trenbolonas šlapime imunofermentiniu metodu (nustatomas limitas – 2

µg/kg), zeranolis šlapime imunofermentiniu ar GC-MS metodu (nustatomas limitas 2 µg/kg).

DLK nenustatyti, tai draudžiamos medžiagos.

Large su bendradarbiais (2001) atliko bandymą su galvijais, kuriems vartojo augimo

stimuliatorius. Telyčioms buvo sušvirkšta (vienkartin÷, triskartin÷ ir dešimtkartin÷ doz÷)

Finaplix-H (200 mg trenbolono acetato), Ralgro (36 mg zeranolio) ir Synovex-H (200 mg

testosterono propionato + 20 mg estradiolio benzoato) implantai. Veršeliams buvo sušvirkšta

Synovex-H. Paskerdus galvijus, estradiolio-17beta, estradiolio-17alfa, estrono, testosterono,

trenbolono-17beta, trenbolono-17alfa ir zeranolio liekanos skysčių chromatografu raumenyse,

kepenyse, inkstuose, riebaluose. Hormono liekanų keikis priklaus÷ nuo doz÷s ir viršijo vertes

kepenyse ir inkstuose.

Anaboliniai steroidai pašarų pasisavinimą padidina 2–25 proc., o kūno svorį padidina 2–

35 proc. (16 lentel÷.)

16 lentel÷. Priesvorių ir pašarų sąnaudų kitimas vartojant galvijams steroidinius hormonus

(Serratosa et al., 2006)

Galvijai Hormonai Svorio padid÷jimas

(%) Pašarų pasisavinimas,

(%)

Androgenai 5–10 -2–4

Estrogenai 4–8 2–6

Estrogenai + progestinai

10–20 5–10

Androgenai + estrogenai

15–30 15–25

Buliai

Kortikoidai -2–8 +5–-8

Androgenai 10–20 5–15

Estrogenai 10–15 5–10

Estrogenai + progestinai

10–25 10–15

Androgenai + estrogenai

15–35 10–25

Veršiai

Kortikoidai - -

45

Androgenai 15–25 10–15

Estrogenai 2–6 0–2

Estrogenai + progestinai

5–10 2–8

Androgenai + estrogenai

10–15 5–15

Telyčios ir karv÷s

Kortikoidai - -

Androgenai 0–5 -5–5

Estrogenai 5–10 0–5

Estrogenai + progestinai

10–15 10–15

Androgenai + estrogenai

5–15 5–15

Veršeliai

Kortikoidai 2–5 -2–3

Anaboliškai veikiančioms medžiagoms nustatyti vartojami metodai parodyti 17 ir 18

lentel÷se.

17 lentel÷. Anaboliškai veikiančioms medžiagoms nustatyti vartojamų metodai(Doyle, 2000)

Anaboliškai veikiančios medžiagos

Tyrimo objektas Nustatymo metodas

Nustatymo limitas (µg/kg)

Cituojami mokslininkai

Estrogenai, gestagenai

Skerdena, riebalai GC–IT-MSn 0,5–5 Impens et al., 2002

Anaboliniai steroidai Skerdena GC–HRMS 0,005–0,1 Marchand eta l., 2000

Anaboliniai steroidai Skerdena GC–EI-MS 0.5 Daeseleire et al., 1998

Anaboliniai steroidai Riebalai GC–IT-MSn 1–6 Impens et al., 2003

Anaboliniai steroidai Šlapimas LC–ESI(+)-QqQ-MS 0.2–0.4 Van Poucke, 2002

Anaboliniai steroidai

Raumenys, šlapimas GC–EI-MS 0.1–4.6 Stolker et al., 2004

Gestagenai Riebalai LC–ESI(+)-QqQ-MS 0.3–0.9 Hooijerink et al., 2003 Boldenonas Riebalai LC–ESI(+)-QqQ-MS 0.3–0.9 Hooijerink et al., 2003

Boldenonas Išmatos, šlapimas GC–IT-MSn 1 Van Puymbroeck et al., 1998

Boldenonas Šlapimas LC–APCI(+)-QqQ-MS 0.2–0.5c Draisci et al., 2003 Boldenonas Plaukai GC–EI-MS–MS 1 Popot et al., 2003

46

Trenbolonas Šlapimas, serumas LC–APCI(+)-QqQ-MS 0.3 Buiarelli et al., 2003

Trenbolonas, zeranolis Raumenys LC–ESI(+/−)-MS 0.5 Horie, Nakazawa, 2000

Zeranolis Kepenys LC–ESI(–)-QqQ-MS 1c Fang et al., 2002

16β-OH-stanolozolis

Išmatos, šlapimas LC–APCI(+)-IT-MSn 0.03–0.07 Van de Wiele et al., 2000

Stanolozolis ir jo

metabolitai Įlapimas LC–APCI(+)-QqQ-MS 1c Draisci ety al., 2001

Stanolozolis Skerdena LC–APCI(+)-IT-MSn 0,2 Stolker et al., 2003

18 lentel÷. Metodai vartojami hormonų kiekiui nustatyti audiniuose (Doyle, 2000)

Hormonas Nustatymo metodas Nustatymo limitas

17 beta estradiolis

TLC CC/MS LC/MS

RIA RCBA

DELFIA ELISA

20 µg/kg 1-1,1 µg/kg

30 µg/kg 10 µg/kg 1 µg/kg

10 µg/kg 0,2 µg/kg

Progesteronas

CC/MS HPLC/MS/MS

GC/MS DELFIA ELISA

0,1 µg/kg 7 pg

1,3 µg/kg 314 µg/kg 71 µg/kg

Testosteronas

LC/MS HPLC/MS/MS

GC/MS DELFIA ELISA

0,1 ppm 7 pg

1,3 µg/kg 314 µg/kg 71 µg/kg

Trenbolonas

TLC/HPTLC LC/HPLC HPLC/MS

GC/MS RIA

ELISA

0,5-5 µg/kg 0,1-5 µg/kg 0,5 µg/kg

0,06-4,1 µg/kg Mažiau nei 1 µg/kg

0,2-3 µg/kg

Zeranolis

HPLC TLC

GC/MS RIA

ELISA

- 10-25 µg/kg 0,15-5 µg/kg

2,5 µg/kg 10 pg

pg-pikogramas-10-12 g

RIA – radioimuninis analizatorius

ELISA – imunofermentinis analizatorius

TLC – plonasluoksn÷ chromatografija

HPLC – didelio sl÷gio skysčių chromatografas

GC/MS – dujų chromatografas/masių spektrometras

47

DELFIA – fluorescencinis analizatorius

RCBA – biologinis metodas

Trenbolono acetatas (TBA) yra sintetinis androgenas, kurio 300 mg implantai yra

švirkščiami galvijams po ausies oda augimui stimuliuoti. TBA yra hidrolizinams į androgenų

receptorių agonistą 17β-trenboloną, kuris oksidacijos ir redukcijos reakcijų metu pakinta į

trendioną ir į 17-α trenboloną (Schiffer et al., 2001). Maždaug 95 procentai TBA išsiskiria iš

organizmo 17α–trenbolono pavidalu (Schiffer et al., 2001; Ankley et al., 2003). Fermų

nutekamuose vandenyse gali būti nustatomos tik 17α-trenbolono ir 17β-trenbolono liekanos

(Layton et al., 2000; Durhan et al., 2006). TBA metabolitų 1700 pikogramų (pg)/kg liekanos

nustatytos srutose ir 5-75 ng/kg galvijų m÷šle (Schiffer et al., 2001). Ištyrus 497 bandinius, tik

2 m÷giniuose (0.01%) buvo nustatyti TBA likučiai (Lamming, 2004).

Iš fermų nutekamųjų vandenų nustatyti TBA metabolitai, išskaitant ir 17α-trenboloną ir

17β-trenboloną, in vitro veik÷ androgeniškai (Jegou et al., 2001; Johnson et al., 2006) ir tur÷jo

įtaką vandens telkiniuose gyvenančioms žuvims (Jegou et al., 2001, Orlando et al., 2004).17β-

trenbolono afinitetas testerono receptoriams yra didesnis nei endogeninio testosterono. Jo

anabolinis poveikis yra kelis kartus stipresnis nei testosterono (Khan et al., 2008), tod÷l

liekanos nepalankai veikia androgenų kiekį ir galvijų reprodukcinę sistemą (Ankley et al.,

2003, Gray et al., 2006, Hotchkiss et al., 2007, Wilson et al., 2002). Žmogaus androgenų

receptoriams 17β- ir 17α-trenbolono afinitetas yra taip pat artimas (Bauer et al., 2000, Wilson

et al., 2002). 17α-trenbolonas, d÷l metabolizmo į 17β-trenboloną, turi stiprų nepalankų

poveikį žuvų reproduktyvumai (Jensen et al., 2006). Vaikingoms patel÷ms trenbolonas gali

pereiti per placentos barjerą (Lange et al., 2001). Tiriant TBA ir jo metabolitų genotoksinį

poveikį nustatyti neigiami rezultatai (Metzler, Pfeiffer, 2001). Iš žmonių organizmo 17β-

trenbolonas daugiausia išsiskiria su šlapimu 17α-trenbolono; 17β-trenbolono ir trendiono

pavidalu (Spranger, Metzler 1991; Thevis et al., 2008 ).

TBA ir jo metabolitams nustatyti žmonių organizme s÷kmingai vartojama

imunofermentinis metodas ir skysčių chromatografija su masių spektrometrija (LC-MS/MS)

(O’Keeffe, 1999; Nazli et al., 2005; Rúbies et al., 2007; Thevis et al., 2008). Lietuvoje

trenbolono kiekis nustatomas šlapime ir m÷soje IFA metodu.Anaboliniai steroidai yra

kontroliuojami Europos Sąjungos šalyse, Australijoje, Argentinoje, Braziloje, Kanadoje, JAV.

Kai kuriose šalyse anaboliniai steroidai vartojami ne vien terapijai, bet ir gyvulių augimui

stimuliuoti (Blasco et al., 2007; Yang et al., 2009).

48

2.7. REZORCILO RŪGŠTIES LAKTONAI

20 pav.Zeranolio struktūrin÷ formul÷ (Schmidt et al, 2008)

Zeranolis yra mikotoksino zearalenono darinys, veikiantis estrogeniškai ir anaboliškai.

Zeranolis (pav. 20) yra natūralus mikoestrogeno derivatas, kuris yra gaunamas iš mikotoksino

zearalenono. Zeranolis gali būti gaminamas sintetiškai, veikia estrogeniškai 3 kartus stipriau

nei zearalenonas. Amerikos žemyne naudojamas galvijų priesvoriams didinti. ES šiems

tikslams draudžiamas naudoti (Schmidt et al., 2008). Zenanolis. Mikotoksino zearalenono

darinys (rezorcilo r. laktonas), veikiantis estrogeniškai ir anaboliškai. Amerikos žemyne

naudojamas galvijų priesvoriams didinti (gyvulių augimui stimuliuoti ir pašarų sąnaudoms

mažinti). Zeranolio pagrindinis metabolitas yra taleranolis. ES produkcijos gyvuliams

zeranolis ir taleranolis draudžiamas naudoti. Tačiau, abu mišiniai gali būti nustatyti įvairių

gyvūnų šlapime, jei jų pašarai yra užkr÷sti grybelių gaminamu zearalenonu.

Zeranolio kiekis nustatomas šlapime imunofermentiniu metodu (nustatymo limitas 2

µg/kg). Likučiams nustatyti šlapime naudojamas chromatografinis, radioimuninis ir

imunofermentinis metodas, GC-MS.

Zeranolis ir jo metabolitai veikia kaip estrogeno receptorių agonistai ir keičia gyvūnų

estrogenų kiekį. Natūralių estrogenų perteklius gali sukelti moterims krūties ir gimdos v÷žį.

Mokslininkai skambina pavojaus varpais: d÷l chemiškai užterštos aplinkos

„išreguliuotų“ hormonų sukeltos feminizacijos visoje planetoje stebimi fiziologiniai vyriškos

lyties stuburinių gyvūnų pokyčiai. Vyriškumo praradimas gresia ir žmon÷ms.

Zeranolio nustatymas n÷ra specifinis, kad įrodytų sintetinio hormono buvimą, kadangi

Fusarium užterštų grūdų patekimas į maistą gali duoti panašius rezultatus. Paruošti

laboratoriniai metodai, kurie atskiria sintetinių hormonų ir Fusarium grybelio produkuojamų

mikotoksinų liekanas. Tam taikomi LC/MS įranga.

Mikotoksinų poveikis žmon÷ms ir gyvuliams gali būti tiesioginis arba netiesioginis.

Tiesioginis pasireiškia tada, kai mitybos grandin÷je dalyvauja produktas, kuriame vyksta

mikotoksinų gamyba: sul÷t÷ja augimas, susilpn÷ja imunitetas, sumaž÷ja atsparumas infekcijai,

sumaž÷ja produktyvumas, randasi augliai ir pan. Netiesioginis mikotoksinų poveikis

49

pasireiškia tada, kai valgoma mikotoksinais užkr÷stą maistą (pieną, kiaušinius, m÷są), t.y., kai

mikotoksinai gaunami per tarpinius organizmus. Įvairus zearalenono (ZON) kiekis randamas

beveik kiekviename žem÷s ūkio produkte, pašarų žaliavose ir paruoštuose pašaruose. ZON

mikotoksino dažniausiai ir didžiausia koncentracija nustatoma Vidurio Europos šalyse

(Austrijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, buv. Jugoslavijoje) (Bakutis, 2004). Kontrastingomis

Lietuvos meteorologin÷mis sąlygomis javų grūdai dar kietosios brandos periodu yra gausiai

užkr÷sti Fusarium, Pencillium, Aspergillus,Cladosporium, Alternaria ir kitų genčių įvairių

rūšių grybais(Lugauskas, 2006 ).

Didžiausia šio mikotoksino koncentracija aptinkama ant supel÷jusių grūdų,(kviečių ir

kukurūzų) sukelia gyvulių ir paukščių apsinuodijimus (Masteikien÷, 2002; Lugauskas, 2006;

Bakutis, 2007).

Pagrindinis zearalenono biologinis poveikis – sutrikdo reprodukcinę organizmo sistemą,

veikdamas specifinius estrogeninius receptorius, vystosi lytinių organų augliai. Zearalenono

poveikiui jautrios yra kiaul÷s, ypač paršaved÷s ir jaunos kiaulait÷s. D÷l jo poveikio pakitimai

genitaliniame trakte sukelia kiaul÷ms vadinamąją netikrą rują. Net ir maža ZON koncentracija

pašare (250mg/kg) paršavedei paršingumo metu daro įtaką. Įvairūs tyrin÷tojai pažymi, kad

zearalenonas neišsiskiria ūmiu toksiniu poveikiu. Nuo peroralin÷s 200 mg/kg svorio

zearalenono doz÷s pel÷s ir žiurk÷s nestimpa. Tačiau toksinas suk÷l÷ embriopatinius

simptomus – žiurkių gemalo (embriono) skeleto anomalijas. Taip pat buvo patvirtintas

reikšmingas jo estrogeninis agentas. Zearalenono poveikis organizmui – aktuali problema, nes

Europoje užaugintuose pašaruose jo koncentracija dažnai viršija leistinas normas. Daugelio

mokslininkų ir praktikų pasteb÷ta, kad ne visi žem÷s ūkio gyvuliai ir paukščiai vienodai

jautrūs įvairioms mikotoksinų koncentracijoms. Žinoma, kad jautriausi yra monogastriniai

gyvūnai (pvz., kiaul÷s), o ypač jų prieauglis. Gyvuliai, turintys sud÷tingą virškinimo traktą

(pvz., galvijai) sugeba patys detoksikuoti ženklų mikotoksinų kiekį. Jeigu kiaul÷ms 0,05

mg/kg. ZON pašare jau sukelia kiaušidžių pakitimus, tai galvijams ir paukščiams toks kiekis

visiškai nepavojingas.

Daugelyje šalių pašarų užterštumas mikotoksinais yra reglamentuojamas ir

kontroliuojamas. ZON reglamentuojamas ne visose Europos valstyb÷se. Žinant šio

mikotoksino poveikį, dažniausiai nustatomos rekomendacin÷s normos. Šeriant galvijus

rekomenduojama, kad į karv÷s organizmą su pašaru patektų ne daugiau kaip 1,6 mg/kg (ppb)

ZON. Leistinos ir rekomenduojamos ZON koncentracijos galvijų pašaruose n÷ra nustatomos,

kadangi galvijai šeriami įvairiais pašarais ir šio mikotoksino gali būti ne tik koncentruotuose

50

pašaruose, bet ir stambiuose bei sultinguose (Bakutis, 2004). Nustatyta, kad grūduose min÷tų

toksinų randama 20-30 proc. mažiau nei paruoštuose pašaruose (Bakutis, 2007).

Rezorcilo rūgšties laktonai gyvūnin÷s kilm÷s produktuose gali būti nustatyti kai yra

naudojami gyvūnų augimui skatinti. Juos taip pat galima nustatyti šeriant gyvūnus

mikotoksinais užterštais pašarais. Esant tam tikroms sąlygoms, pašaruose gali buti nustatomas

mikotoksinas zearalenonas, kuri gamina keli Fusarium genties grybai.Užteršti zearalenonu

pašarai gali būti rezorcilo rūgšties laktono zeranolio nustatymo priežastis. Tačiau nustačius

gyvūnuose ir gyvūniniuose produktuose zeranolį ir tyrimais nepatvirtinus, kad būtent pašarai

yra taršos šaltinis, įtariama, kad gyvūnui buvo taikytas neteis÷tas gydymas.

ES 2007 m. rezorcilo rūgšties laktonai dažniausiai buvo nustatyti galvijų m÷giniuose.

Visais atvejais pašarai buvo užkr÷sti grybeliais.

Zeranoli (α-zearalanolis) yra nesteroidinis, sintetinis estrogenas. Jo 12-36 mg implantai

galvijų augimui stimuliuoti suleidžiami po ausies oda. Zeranolis organizme metabolizuojamas

į β-zearalanolį (taleranolį) ir nedidelis kiekis į zearalanoną (Kleinova et al., 2002). Zeranolis ir

jo metabolitai yra resorcilo rūgšties laktonai. Zearalenoną taip pat gamina Fusarium

grybeliai, kurias dažnai yra užkr÷sti javai.Tod÷l į žmonių organizmą zeranolio metabolitai gali

patekti vartojant sintetinį zeranolį kaip augimo stimuliatorių ir šeriant galvijus grybeliais

apkr÷stais javais (Kleinova et al., 2002).

Zeranolis dideliais kiekiais retai naudojamas gyvūnams (Kolok, Sellin, 2008), tod÷l

audiniuose randami tik nedideli jo liekanų kiekiai nanogramais (Laganá et al., 2001). Daugelis

tyr÷jų (Nazli et al., 2005; Dickson et al., 2009), ištyrę 300 bandinių, zeranolio liekanų

nenustat÷.

Zeranolis ir jo metabolitai veikia kaip estrogenų receptorių agonistai, jiems veikiant

gyvūnams pasireiškia estrogeninis poveikis (Le Guevel, Pakdel 2001, Leffers et al., 2001,

Nikaido et al. 2005, Galbraith 2002). Vengrijos mergait÷ms, kurių kraujo serume nustatytas

zearalanonas, pasireišk÷ ankstyvas lytinis brendimas ir mastopatija (Szuets et al., 1997;

Massart et al., 2008). Kadangi padidintas estrogenų kiekis žmon÷ms veikia kancerogeniškai,

tod÷l zeranolis taip pat gali sukelti v÷žinius susirgimus (Pillay et al., 2002). Atlikus zeranolio

ir jo metabolitų mutageninius tyrimus buvo gauti neigiami rezultatai (Metzler, Pfeiffer, 2001).

Zeranolis ir jo metabolitai nustatomi imunofermentiniu, dujų ar skysčių chromatografijos su

masių spektrometrija metodu (Tuomola et al., 2002; Sorensen, Elbaek, 2005; Wang S., Wang

H., 2007; Yang et al., 2009). Lietuvoje buvo pripažinti taršos šaltiniu, gydymas neteis÷tomis

medžiagomis nebuvo nustatytas.

51

Zearalenonas nustatomas augalin÷s kilm÷s maisto produktuose, pašaruose, aukšto

efektyvumo skysčiu chromatografijos metodu (AESCh), grūduose, pašaruose

imunofermentin÷s analiz÷s (IFA) metodu, zeranolis ir taleranolis nustatomas šlapime, dujų

chromatografijos- masių spektrometrijos (DCh-MS) metodu, zeranolio kiekis m÷soje

nustatomas IFA metodu.

52

19 lentel÷.Metodai naudojami vaistų likučiams nustatyti (Stolker, Brinkman, 2005)

Medžiagos grup÷ Veiklioji medžiaga Laboratorinis

metodas Nustatymo limitas

Dietilstilbestrolis 1 µg/kg Heksoestrolis 1 µg/kg A 1 Stilbenai Dienoestrolis

GC-MS 2 µg/kg

Metiltiouracilas Propiltiouracilas A 2 Tireostatikai

Tiamazolis HPLC 100 µg/kg

Imunofermentinis (ELISA) 1 µg/kg

GC-MS Trenbolonas

2 µg/kg

A 3 Medžiagos veikiančios

androgeniškai

19-nortestosteronas GC-MS 2 µg/kg

Medroksiprogesteronas

Chlormalidonas

A 3 Medžiagos veikiančios

gestageniškai

Megestrolis

Imunofermentinis (ELISA) 5 µg/kg

A 4 Oestrogeniškai

veikiančios medžiagos

Zeranolis GC-MS 2 µg/kg

Klenbuterolis Imunofermentinis

Salbutamolis GC-MS A 5 Beta agonistai

mabuterolis

1 µg/kg

IFA (ELISA) - imunofermentin÷s analiz÷s metodas;

DCh (GC) - dujų chromatografijos metodas;

DCh-MS (GC-MC)- dujų chromatografijos – masių spektrometru metodas;

AESCh (HPLC)- aukšto efektyvumo skysčių chromatografijos metodas;

PSCh (TLC) - plonasluoksn÷s chromatografijos metodas;

SCh-MS/MS (LC-MC)- skysčių chromat. su dvigubu masių spektrometru.

ES tiriant steroidus, daugiausia neatitikimų nustatyta galviju m÷giniuose. Nuo 2005 m.

neatitikimų skaičius d÷l hormonu ir hormoniniu poveikiu pasižyminčių medžiagų galvijų

m÷giniuose tolygiai maž÷jo. 2007 m. padaug÷jo neatitikimu d÷l tireostatikų (tiouracilo).

Manoma, kad tiouracilas pateko į gyvūnų organizmą juos šeriant kryžmažiedžiais augalais.

53

2.8. BETA-AGONISTAI

Beta-agonistams priklauso brombuterolis, klenbuterolis, metilklenbuterolis,

hidroksimetilklenbuterolis, klenproperolis, salbutamolis, salmeterolis, cimaterolis,

mabuterolis, raktopaminas, ritodrinas, terbutalinas, isoksuprinas, zilpaterolis. Jie veikia nervų

ganglijų sinaps÷se noradrenalinui ir dopaminui jautrius adrenerginius receptorius. Agonistai

stimuliuoja beta adrenerginius gimdos ir plaučių receptorius, tačiau vartojami terapin÷mis

doz÷mis beveik arba ir visai neveikia širdyje esančių receptorių. Dažniau vartojami

klenbuterolis, izoksuprinas, salbutamolis, terbutalinas, raktopaminas. Padidinus preparatų

dozes 5–10 kartų, beta agonistai jau veikia anabolikai (Pleadin et al., 2009). Pavojingi

šalutiniai efektai: jauniems žmon÷ms augimo l÷t÷jimas, skysčių sulaikymas, aukštas

kraujospūdis, širdies veiklos sutrikimai, kepenų ir inkstų pažeidimai, plaukų slinkimas,

impotencija (vyrams), moterims gali padid÷ti veido ir kūno plaukuotumas; žem÷ja balso

tembras. Pagal ES steb÷senos programą nuo 2005 m. pastebimas neatitikimų d÷l beta agonistų

maž÷jimas.

Salbutamolis(C13H21NO3) yra selektyvus (beta2 adrenerginių receptorių agonistas, tai

sintetinis beta-2 simpatomimetikas, tiesiogiai veikiantis lygiuosius bronchų raumenis ir

slopinantis uždegimo mediatorių išsiskyrimą iš ląstelių. Salbutamolis greitai (per 5 minutes) ir

efektyviai bei ilgai (4–6 valandoms) išplečia bronchus. Tai lemia selektyvus vaisto poveikis

beta-2 adrenoreceptoriams, esantiems lygiuosiuose bronchų raumenyse.

Švirkščiant salbutamolį į veną, jo pusin÷s eliminacijos periodas trunka 4-6 valandas.

Dalis vaisto išskiriama su šlapimu, o kita dalis virsta neaktyviu 4-O-sulfatu (fenolio sulfatu),

kuris taip pat daugiausia išskiriamas su šlapimu (su šlapimu išsiskiria 5 dienas; (Soriano-

Ursúa et al., 2010). Nedidelis vaisto kiekis išskiriamas su išmatomis.

Nedidelis vaisto kiekis išskiriamas su išmatomis. Didel÷ dalis skirto į veną, išgerto arba

inhaliuoto salbutamolio išskiriama per 72 valandas. 10 proc. salbutamolio susijungia su kraujo

plazmos baltymais. Salbutamolis gerai rezorbuojamas iš virškinimo trakto, tačiau vaisto

poveikiui svarbus jo pirmasis prasiskverbimas per kepenis.

Vaistą geriant, maždaug pus÷ absorbuotos doz÷s pasišalina su šlapimu neaktyvių

metabolitų pavidalo, kita dalis - nepakitusi. Vaistą geriant, didžiausia koncentracija kraujo

serume susidaro po 1-2 valandų.

Beta 2 adrenoreceptorių agonistai turi teratogeninį poveikį pel÷ms, švirkščiant jį į poodį.

Vieno tyrimo duomenimis, duodant pel÷ms 2,5 mg/kg salbutamolio dozes (4 kartus didesnes

negu maksimali vaisto doz÷ žmon÷ms), 9,3 proc. jų naujagimių buvo nesuaugęs gomurys.

54

Kito tyrimo metu duodant žiurk÷ms gerti 0,5, 2,32, 10,75 ir 50 mg/kg salbutamolio paros

dozes per visą vaisingumo laikotarpį nesteb÷ta jokių ryškesnių apsigimimų. Vienintel÷

neigiama pasekm÷, atsiradusi žiurk÷ms skiriant didžiausias vaisto dozes, buvo didesnis

naujagimių mirtingumas (d÷l nepakankamos globos). Tiriant triušių vaisingumą ir skiriant

jiems 50 mg/kg salbutamolio paros dozes (78 kartus viršijančią didžiausią žmogui skiriamas

dozę), 37 proc. vaisių atsirado galvos anatominių anomalijų

Visus beta-2 agonistus, įskaitant jų D- ir L- izomerus, naudoti kaip augimo

stimuliatorius yra draudžiama.

20 lentel÷. Salbutamolio ir terbutalino liekanos kepenyse, inkstuose ir akies tinklain÷je (Williams

et al., 2004)

Koncentracija, µg/kg Doz÷, trukm÷

Gyvūnų skaičius

Išlauka, dienos Kepenys Inkstai

Akies tinklain÷

Literatūros šaltiniai

Salbutamoliu gydyti viščiukai 5 0 334 110 85 5 1 118 16 N 5 2 47 10 N 5 3 19 5 N 5 7 44 9 N 5 14 4 <1 19

10 mg/kg pašaro, 14

dienų

5 43 <1 <1 4

Malucelli et al., 1994

Salbutamoliu gydyti galvijai

1 0 3 920 130 N 1 mg/kg svorio, 7 dienas 1 7 110 10 N

Montrade et al., 1995

Terbutalinu gydyti viščiukai 5 0 165 55 22 5 1 98 18 N 5 2 48 5 N 5 3 37 4 N 5 7 18 4 N 5 14 7 <2 <2

10 mg/kg pašaro, 14

dienų

5 43 <2 <2 <2

Malucelli et al., 1994

Terbutalinu gydytos kiaul÷s 6 1 15 32 N 6 2 4 8 N

20 mg/kg pašaro, 4

dienas 9 3 2 3 N

Dalidowicz et al., 1992

N- n÷ra duomenų

55

21 pav.Klenbuterolio struktūrin÷ formul÷ (Plumb, 1999)

Klenbuterolis. Vartojama hidrochlorido druska. Chemin÷ formul÷ –C12H19OCl3.Pav 21,

Klenbuterolis yra selektyviai beta-2–adrenoreceptorių agonistas ( Plumb, 1999). Jis veikia

kv÷pavimo takų ir gimdos beta receptorius, išplečia bronchioles, silpnina gimdos raumenų

veiklą. Europos Sąjungos šalyse klenbuterolis veterinarijoje vartojamas kaip

bronchospazmolitikas ir tokolitikas duodant 0,8 mg/kg svorio. Padidinus preparato dozę 5–10

kartų, klenbuterolis jau veikia anaboliškai (Pleadin et al., 2009).

Vaistas taip pat mažina uždegimą, alergiją, veikia anaboliškai. Šie agonistai priklauso

stimuliatorių klasei ir buvo sukurti l÷tiniam bronchitui, emfizemai ir astmai gydyti.

Veterinarin÷je medicinoje klenbuterolis yra vartojamas veršeliams bei arkliams nuo peršalimo

ir kosulio gydyti.

Klenbuterolis galvijams, avims vartojamas gimdos raumenų susitraukimams

(sąr÷miams) slopinti, lytiniams takams išpl÷sti ir kaip bronchodilatorius (Plumb, 1999).

Žmon÷s pasteb÷jo, kad veršelių, gydomų klenbuteroliu, riebalų kiekis greitai maž÷ja, o

raumenų kiekis did÷ja, tod÷l prad÷jo naudoti augimui skatinti.

Yra manoma, kad remdamiesi šiais pasteb÷jimais sportininkai taip pat prad÷jo vartoti

klenbuterolį. Neabejotinai žalingas anabolinis poveikis žmon÷ms yra moksliškai įrodytas.

Anabolinių preparatų veikimas pasireiškia drebuliu, neramumu, jaudinimusi, nerimu, širdies

ritmo sutrikimais, raumenų spazmais.

Vartojant kartu su širdį veikiančiais glikozidais, did÷ja toksinis pastarųjų medikamentų

poveikis, gali sutrikti širdies ritmas. Tokių sutrikimų atsiranda ir klenbuterolio vartojant kartu

su MAO inhibitoriais. Šio medikamento vartojant kartu su simpatikomimetin÷mis

medžiagomis, did÷ja ir vienų ir kitų vaistų toksinis poveikis. Klenbuterolis, kaip ir kiti vaistai,

gali sukelti šalutinį poveikį.

Daugiausia preparato kaupiasi kepenyse ir inkstuose, mažai raumenyse ir riebaluose.

Klenbuterolis patenka į placentą ir laktuojančių patelių pieną (Pleadin et al., 2009). Vaistas

metabolizuojamas kepenyse į sulfatus ir gliukuronido junginius (Dave et al., 1998). Pagal ES

Tarybos direktyvą 96/22/EB draudžiama vartoti gyvulininkyst÷je tam tikras medžiagas,

turinčias hormoninį arba tirostatinį poveikį, bei beta antagonistus, draudžiama vartoti

klenbuterolį visuose gyvulininkyst÷s ūkiuose, išskyrus tam tikrus specialius arklių ir karvių

56

gydymo tikslus. Leistina paros doz÷ (LPD) – 0,04 mg/kg svorio (EMEA, 2000). Likučiai gali

būti nustatomi plazmoje, šlapime, raumenyse, kepenyse, akies tinklain÷je, plaukuose.

Lietuvoje klenbuterolio kiekis nustatomas šlapime ir kepenyse imunofermentins

analiz÷s metodu.

21 lentel÷. Klenbuterolio liekanos kepenyse, inkstuose ir akies tinklain÷je (Fesser et al., 2005)

Koncentracija, µg/kg Doz÷, trukm÷

Gyvūnų skaičius

Išlauka, dienos Kepenys Inkstai

Akies tinklain÷

Literatūros šaltiniai

Klenbuteroliu gydyti viščiukai 5 0 66,6 24,3 89,9 5 1 22,2 2,6 N 5 2 13,1 2 N 5 3 7,1 1,2 N 5 7 10,8 1,5 N 5 14 2,3 0,2 6,6

1 mg/kg pašaro, 14 dienų

5 43 <0,1 <0,1 2,6

Malucelli et al., 1994

Klenbuteroliu gydytos avys 3 0 20,2 16,4 N 3 5 2,1 1,2 N 3 10 0,7 0,1 N

1,6 mg/kg svorio, 14

dienas 3 15 0,6 0,1 N

Elliot et al., 1993

3 0 162 83,9 N 3 5 24,6 2,8 N 3 10 4,9 0,4 N

16 mg/kg svorio, 14

dienas 3 15 3,2 0,4 N

Elliot et al., 1993

0 302,4 267,2 N 5 51,4 4,8 N 10 14,8 0,5 N

39,2 mg/kg svorio, 14

dienas 15 3,6 1 N

Elliot et al., 1993

Klenbuteroliu gydyti kalakutai 14 dienų 5 0 440 N N 15 dienų 5 0 320 N N

5 6 290 N N 5 mg/kg pašaro 5 9 205 N N

5 15 128 N N 5 21 78 N N 5 30 24 N N

Brambilla et al., 1994

Klenbuteroliu gydyti galvijai 2 0 85,9 N 1 671 2 16 3 N 181 2 39 0,7 N 116

16 µg/kg, 30 dienų

2 56 0,4 N 89

Elliot et al., 1993

3 mg/kg, 1 diena

2 2 2 200 3 700 84 500 Smith,

Paulson, 1997 N- n÷ra duomenų

57

22 lentel÷. Beta adrenerginių agonistų išsiskyrimas iš įvairių gyvūnų organizmo po šių junginių

sudavimo (Smith, 1998).

Junginys, gyvūnas

Doz÷ Davimo būdas

Laikas, val.

Išskyros Absorbcija,

proc. Literatūros

šaltiniai Klenbuterolis

Galvijai 3

mg/kg Oraliai 48 Šlapimas 76

Triušis 2,5

mg/kg Oraliai 96 Šlapimas 92

Žmogus 20 mg Oraliai 96 Šlapimas 80

Smith, Paulson, 1997

Raktopaminas Kiaul÷ 40 mg Oraliai 168 Šlapimas 88

Kalakutai 6,7 mg Oraliai 48 Šlapimas 52 Smith,

Paulson, 1994 Salbutamolis

Triušis 50

mg/kg Oraliai 48 Šlapimas 63

Žmogus 10 mg Oraliai 24 Šlapimas 76

Galvijas 25

mg/kg Oraliai 48 Šlapimas 79

Kiaul÷ 25

mg/kg Oraliai 48 Šlapimas 85

Smith, 1998

Salmeterolis

Triušis 2

mg/kg Oraliai 48 Šlapimas 60

Žmogus 10

µg/kg Oraliai 72 Šlapimas 23

Galvijas 2

mg/kg Oraliai 48 Šlapimas 43

Kiaul÷ 2

mg/kg Oraliai 48 Šlapimas 54

Manchee et al., 1993

Terbutalinas

Triušis 1

mg/kg Oraliai 72 Šlapimas 75

Žmogus 10

µg/kg Oraliai 72 Šlapimas 40

Galvijas 1

mg/kg Oraliai 72 Šlapimas 69

Kiaul÷ 1

mg/kg Oraliai 72 Šlapimas 71

Smith, 1998

A. Malucelli su bendradarbiais (1994) tyr÷ beta agonistų (klenbuterolio, salbutamolio ir

terbutalino) pasiskirstymą ir liekanas 160 broilerių organizme. Bandymo metu viščiukams 2

savaites su pašaru buvo duodami beta agonistai (klenbuterolio1 mg/kg svorio, salbutamolio

10 mg/kg svorio, terbutalino 10 mg/kg svorio). Viščiukus paskerdus 0, 1, 2, 3, 7, 14 ir 43

58

dieną po beta agonistų davimo, jų audiniuose imunofermentin÷s analiz÷s metodu nustatytos

cheminių medžiagų liekanos. Daugiausia beta agonistų rasta paukščių plunksnose

(klenbuterolio 224 ng/g, salbutamol 1140 ng/g, ir terbutalino 1159 ng/g). Klenbuterolio,

salbutamolio ir terbutalino taip pat daug rasta kepenyse, inkstuose, akyse. Per 2 savaites beta

agonistų kiekiai sumaž÷ja ir daugelyje audinių jų yra mažiau nei įrangos nustatymo limitas.

23 lentel÷. Klenbuterolio liekanos (ng/g svorio) broilerių, kurie 2 savaites su pašaru gavo 1 mg/kg

svorio klenbuterolio, organizme (Malucelli et al., 1994).

Laikas po klenbuterolio vartojimo, paros Audiniai

0 1 2 3 7 14 43 Kepenys 27,3 22,2 6,6 2,3 1,6 0,8 <0,07 Inkstai 10,9 2,6 0,3 0,4 0,9 0,6 <0,07

Skrandis 0,7 0,4 0,3 0,2 0,2 <0,07 <0,07 Raumenys 0,8 <0,08 <0,08 <0,08 <0,08 <0,08 netirta Riebalai 2,5 0,7 0,5 0,3 0,2 <0,08 netirta

Plunksnos 224 250 162 155 142 115 44 Akys 70,5 netirta netirta netirta netirta 1,8 0,4

Plazma 0,59 <0,06 <0,05 <0,05 <0,05 <0,05 netirta

Sudavus oraliai klenbuterolio 10 mg/kg svorio veršeliams jų kraujo plazmoje daugiausia

šios medžiagos nustatyta pra÷jus 10 d. po gydymo (Sauer et al., 1995).Dvi dienas davus

oraliai 78 mg/kg svorio salbutamolio melžiamoms karv÷ms, jų plazmoje daugiausia vaisto

(4,8 ir 4,0 ng/ml) nustatyta pra÷jus 3 ir 4 valandoms po gydymo(Pou et al., 1992). Dvi dienas

davus oraliai 50 mg/kg svorio salbutamolio melžiamoms karv÷ms, jų plazmoje daugiausia

vaisto (6,0 ng/ml) nustatyta pirmą parą (Von Ahnen, 1994).Terbutalino koncentracija

melžiamų karvių plazmoje, po dukartinio šios medžiagos davimo 50 mg/kg, šešių dienų

laikotarpyje kito nuo 0,5 iki iki 4 ng/ml (Von Ahnen, 1994).

Negausūs tyrimai atlikti apie klenbuterolio ir raktopamino absorbciją iš gyvūnų

virškinimo trakto. Raktopaminas gerai absorbuojamas iš kalakutų ir kiaulių virškinimo trakto

(Dalidowicz et al., 1992; Smith et al., 1993), klenbuterolis – iš veršelių virškinimo trakto

(Smith, Paulson, 1997). Pra÷jus 48 valandoms po klenbuterolio davimo mažiau nei 50 proc.

chemin÷s medžiagos išsiskiria su veršelių šlapimu ir mažiau nei 2 proc. su išmatomis (Smith,

Paulson, 1997). Su tulžimi daugiausia raktopamino išsiskiria su žiurkių ir kalakutų organizme

(Smith, Paulson, 1997). Iš kiaulių organizmo daugiausia (88 proc.) raktopamino išsiskiria su

šlapimu (Dalidowicz et al., 1992).Salbutamolis, klenbuterolis ir terbutalinas patenka į karvių

pieną (Stoffel, Meyer, 1993; Von Ahnen, 1994) Davus 10 mg/kg svorio, klenbuterolio

59

koncentracija karvių piene kinta nuo 5,5 iki 22,5 ng/ml (Stoffel, Meyer, 1993), davus du

kartus po 5 mg klenbuterolio/kg svorio – 3–9 ng/ml (Von Ahnen,1994).

Halogenintų beta agonistų plazmos pusinis periodas yra ilgesnis lyginat su hidroksilo

grupę turinčiais beta agonistais. Išsiskyrimo su šlapimo iš galvijų organizmo klenbuterolio

pusperiodis yra 18–65 valandos (Meyer, Rinke, 1991). 28 dienas oraliai duodant

klenbuterolio, daugiausia jo paršų šlapime (88,54±50,54) ng/ml) nustatyta pra÷jus 21 dienai

(Pleadin et al., 2009).

Portugalijoje nustatyti keturi 50 žmonių, kurie valg÷ veršelių ir veršių klenbuterolio

liekanų turinčią m÷są, ūmūs apsinuodijimo klenbuteroliu atvejai. Jiems pasireišk÷ drebulys,

tachikardija, pykinimas, galvos svaigimas ir skausmas (Barbosa et al., 2005).Italijoje

apsinuodijo 15 žmonių, kurie valg÷ klenbuterolio liekanų m÷są. Apsinuodijimo simptomai

pasireišk÷ po 0,5–3 valandų ir tęs÷si 3–5 dienas. Pra÷jus 36 valandoms po m÷sos valgymo,

susirgusių žmonių šlapime nustatyta 28 ng/ml klenbuterolio. Perskaičiavus nustatyta, kad

m÷soje gal÷jo būti 1140–1480 ng/g klenbuterolio (Brambilla et al., 2000).Ispanijoje

apsinuodijo 15 žmonių, kurie valg÷ klenbuteroliu gydytų veršelių kepenis. Apsinuodijimo

simptomai prasid÷jo pra÷jus 30 minučių–2 valandoms ir tęs÷si 6 dienas. Apsinuodijusių

žmonių šlapime nustatyta 50 ± 42 ng/ml klenbuterolio. Klenbuterolio kiekis kepenyse buvo

500 ng/g (Bilbao Garay et al., 1997).

Augimo hormonas (somatotropinas) – tai baltymas, gaminamas gyvūnų ir žmogaus

posmegenin÷je liaukoje (hipofiz÷je. Augimo hormonas padeda raumenims įsisavinti amino

rūgštis, įtakoja baltymų sintezę. Jo d÷ka pasisavinamas azotas, be ko neįmanoma baltymo

biosintez÷ – pagrindinis procesas, lemiantis raumenin÷s mas÷s augimą. Anabolinis peptidas,

sudarytas iš 191 amino rūgšties Šis hormonas skatina augimą po subrendimo periodo,

stimuliuoja epifizinių kremzlių augimą, stimuliuoja baltymų apykaitos anabolinius procesus,

aktyvina baltymų sintezę daugelyje kūno audinių ir organų, ypač kaulo, kremzl÷s, skeleto

raumenų. Gali būti vartojamas norint padidinti raumenų kiekį. Somatotropinas sukelia lipidų

mobilizaciją, mažina riebalų atsargas organizme, didina riebiųjų rūgščių koncentraciją

plazmoje.Kaip kinta somatotropino kiekis karvių audiniuose po somatotropino vartojimo

parodyta 24 lentel÷je

60

24 lentel÷. Somatotropino koncentracija karvių audiniuose po hormono vartojimo (n=5) (Larrea

F., Chirinos, 2007)

Somatotropino kiekis (ng/g) pogydymo įvairiomis somatotropino doz÷mis Audiniai Kontrol÷

250 mg 500 mg 1000 mg Raumuo 3,4 ± 1,5 4,9 ± 1,5 3,8 ± 2,0 5,5 ± 1,86 Riebalai 5,1 ± 1,7 9,3 ± 5,2 9,8 ± 1,9 11,0 ± 12,0 Kepenys 5,2 ± 0,59 5,6 ± 1,7 6,4 ± 1,2 8,6 ± 2,0 Inkstai 3,6 ± 1,1 4,5 ± 1,6 5,5 ± 1,8 6,9 ± 0,94

Galvijų augimo hormonas somatotropinas (BST), kurį naudojant apie 10 proc. padid÷ja pieno

primilžiai (Stephany, 2010). Patekęs su pienu šis hormonas nesunyksta net pasterizavus pieną.

Žmogaus virškinimo trakte jis taip pat nesuskaidomas, o patenka į kraujotakos sistemą. Dideli

jo kiekiai žmogaus kraujyje didina žarnų ar prostatos v÷žio atsiradimo tikimybę, kai kurių

tyrimų duomenimis – ir krūties v÷žio metastazes. rBGH hormonų gavusių karvių pienas ypač

pavojingas vaikams, kadangi jie itin jautrūs hormoniniams pokyčiams. Vartojant pieną su

hormonu galimas cukraus kiekio sumaž÷jimas kraujyje ir antra, skydliauk÷s hipofunkcija.

Širdies raumuo ir inkstai gali padid÷ti, tai gali privesti prie diabeto ir širdies ligų.

Tyrimai rodo, kad naudojant BST, melžiamos karv÷s dažniau serga mastitu ir kanopų

ligomis, atsiranda uždegimai injekcijų vietose.Taip pat pagamintas ir kiaulių bei paukščių

somatotropinas. Lietuvos Respublikoje draudžiama galvijų somatotropiną parduoti ir jį skirti

bet kuriuo būdu melžiamoms karv÷ms.

61

3. DARBO ATLIKIMO VIETA IR METODIKA

Tyrimai atlikti 2008–2010 metais Neužkrečiamųjų ligų katedroje ir Nacionaliniame maisto ir

veterinarijos rizikos vertinimo instituteremiantis 2004–2008m. Europos Sąjungos bei

Lietuvos veterinarijos tarnybos ataskaitomis ir literatūros šaltiniais apie anaboliškai veikiančių

medžiagų liekanų steb÷senos analizę Europos Sąjungoje ir Lietuvoje. Darbo metu

išanalizuotos Europos Sąjungoje ir Lietuvoje 2004 – 2008 metų medžiagų likučių steb÷senos

planai ir ataskaitos ir atitinkami teisiniai normatyviniai dokumentai: 1990 m. birželio 26 d.

Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2377/90, nustatantis veterinarinių vaistų likučių gyvūnin÷s

kilm÷s maisto produktuose didžiausių leistinų kiekių nustatymo tvarką Bendrijoje (OL 2004

m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 10 tomas, p. 111), 2003 m. rugs÷jo 22 d. Europos

Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1831/2003 d÷l priedų, skirtų gyvūnų mityboje

(OL 2004 m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 40 tomas, p. 238), su paskutiniais pakeitimais,

padarytais 2006 m. kovo 20 d. 2006 m. gruodžio 19 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr.

1881/2006, nustatantis didžiausias leistinas tam tikrų teršalų maisto produktuose

koncentracijas (OL 2006 L 364, p. 5), 2008 m. liepos 31 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr.

839/2008, kuriuo iš dalies keičiamos Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr.

396/2005 II, III ir IV priedų nuostatos d÷l didžiausių pesticidų likučių kiekių tam tikruose

produktuose arba ant jų (OL 2008 L 234, p. 1), 1997 m. spalio 27 d. Komisijos sprendimas

97/747/EB, nustatantis m÷ginių kiekį ir jų ÷mimo dažnumą, numatytą Tarybos direktyvoje

96/23/EB d÷l kai kurių medžiagų ir jų likučių tam tikruose gyvūnin÷s kilm÷s produktuose

kontroliavimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 22 tomas, p. 76), 1998 m. vasario

23 d. Komisijos sprendimas 98/179/EB, nustatantis išsamias m÷ginių, skirtų tam tikrų

medžiagų ir jų likučių gyvuose gyvūnuose ir gyvūnin÷s kilm÷s produktuose monitoringui

vykdyti, oficialaus ÷mimo taisykles (OL 2004 m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 22 tomas, p.

312), Lietuvos Respublikos veterinarijos įstatymas (Žin., 1992, Nr. 2-15; 2000, Nr. 61-1804),

Lietuvos Respublikos farmacijos įstatymas (Žin., 2006, Nr. 78-3056; 2008, Nr. 149-

5991),Valstybin÷s maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2002 m. lapkričio 13 d.

Įsakymas Nr. 510 „D÷l Kenksmingų medžiagų ir jų likučių steb÷senos gyvūnuose ir

gyvūniniuose produktuose nurodymų patvirtinimo“ (Žin., 2002, Nr. 111-4952), Valstybin÷s

maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2003 m. balandžio 7 d. įsakymu Nr. B1-356 „D÷l

M÷ginių ÷mimo tam tikrų medžiagų ir jų likučių steb÷senai gyvūniniuose produktuose

reikalavimų patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr. 67-3049), Valstybin÷s maisto ir veterinarijos

62

tarnybos direktoriaus 2008 m. gruodžio 30 d. įsakymas Nr. B1-665 „D÷l Kai kurių medžiagų,

turinčių hormoninį ir tirostatinį poveikį ir beta agonistų draudimo naudoti gyvulininkyst÷je

reikalavimų“ patvirtinimo (Žin., 2009, Nr. 8-288).

63

4. TYRIMŲ REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS

4.1. LIEKANŲ STEBöSENOS ANALIZö LIETUVOJE 2004 – 2008 METAIS

Lietuvoje liekanų steb÷sena vykdoma nuo 1998 m. Metiniai liekanų steb÷senos planai

yra sudaromi pagal Valstybin÷s maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2003 m. liepos 22

d. įsakymą Nr. B1-646 „D÷l Medžiagų ir medžiagų likučių gyvūnuose ir gyvūniniuose

produktuose steb÷senos taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr. 76-3514; 2008, Nr. 83-3332).

Medžiagų liekanų steb÷senos planą VMVT nurodymu rengia Nacionalinis maisto ir

veterinarijos rizikos vertinimo institutas (Institutas), kuris taip pat yra paskirtas nacionaline

referentine laboratorija medžiagų liekanų gyvūnuose ir gyvūniniuose produktuose tyrimui.

Medžiagų ir medžiagų likučių gyvūnuose ir gyvūniniuose produktuose steb÷senos taisykl÷se

yra nustatytas privalomas paimti ir ištirti m÷ginių skaičius pagal gyvūnų rūšis ir gyvūninius

produktus, taip pat pagal farmakologiškai aktyvių medžiagų liekanų ir teršalų pobūdį. Metinis

liekanų steb÷senos planas yra ruošiamas metų pradžioje, pagal pra÷jusių metų gyvūnų

skerdimo ir produkcijos duomenis. Ruošiant planą taip pat yra atsižvelgiama į: ankstesnių

metų liekanų steb÷senos analizę ir rezultatus, registruotų veterinarinių vaistų naudojimo

duomenis, Europos Komisijos pastabas ir rekomendacijas, Centrinių referentinių laboratorijų

pastabas ir rekomendacijas, skubių pranešimų d÷l nesaugaus maisto ir pašarų duomenis,

laboratorijų paj÷gumą.Metiniai rezultatai perduodami Europos Sąjungos bendrijoje, kuri

Lietuvoje gautus rezultatus įtraukia į bendras Europos Sąjungos šalių ataskaitas.

25 lentel÷. M÷giniai, imami atskiroms medžiagų grup÷ms tirti (Medžiagų liekanų steb÷sena ES ir

Lietuvoje, 2009).

Gyvūnų rūšis

Medžiagų grup÷ Gal

vija

i

Kia

ul÷s

Avy

s ir

ož

kos

Ark

liai

Tri

ušia

i

Lau

kini

ai

gyvū

nai

Pau

kšči

ai

A1 Stilbenai Šl Šl Šl Šl Šl Rm

A2 Tireostatikai Pl, Šl Pl, Šl Pl, Šl Pl, Šl Pl, Šl Pl

A3 Steroidai Pl, Šl Pl, Šl Šl Pl, Šl Šl Pl, Rm

A4 Rezorcilo rūgšties laktonai Šl Šl Šl Šl Šl Rm

A5 G: Šl, Va G: Šl, Va G: Va Beta-agonistai S: Šl, Kp S: Kp, Šl

G: Šl Šl, Va Šl, Va Šl, Va S: Kp

64

Šl – šlapimas, Pl – plazma, Rb – riebalai, Rm – raumuo, In – inkstas, Kp – kepenys, Pš

– pašarai, Va – vanduo. G: m÷ginys, imamas ūkyje iš gyvo gyvūno, pašaro ar geriamojo

vandens; S: – m÷ginys, imamas skerdykloje.

Lietuvos Respublikoje vykdant liekanų steb÷seną 2004 – 2008 m.planuotas tirti m÷ginių

skaičius parodytas22 paveiksle. M÷ginių, kuriuose nustatyti neatitikimai, procentas nuo ištirtų

m÷ginių skaičiaus kito nuo 0,478% iki 0,997%. Daugiausia neatitikimų nustatyta 2006 m.,

mažiausia – 2005 m. Daugiausia neatitikimų 2004 – 2008 m. Lietuvoje nustatyta d÷l

antimikrobinių medžiagų (B1grup÷). Šie neatitikimai sudar÷ nuo 48,8% (2006 m.) iki 90%

(2005 m.) nuo bendro neatitikimų skaičiaus. 2004 – 2008 m. nenustatyta nei vieno neatitikimo

d÷l stilbenų (A1 grup÷), tireostatikų (A2 grup÷) ir rezorcilo rūgšties laktonų (A4 grup÷).

Numatytas m÷ginių skaičius

4315

4185

4069

39473982

3700

3800

3900

4000

4100

4200

4300

4400

2004m. 2005 m. 2006 m. 2007 m. 2008 m.

22pav. Numatytas m÷ginių skaičius 2004 – 2008 metais.

2006 m. Lietuvoje vykdant liekanų steb÷seną, galvijų m÷ginyje (karvių kraujo plazmoje) buvo

nustatytas estradiolis. Daugiau steroidų 2004 – 2008 m. tiriant steb÷senos m÷ginius

nenustatyta. Lietuvoje yra tiriami visi Centrin÷s referentin÷s laboratorijos rekomenduojami

tirti steroidai, išskyrus medroksiprogesteroną. 2007 m. tiriant steb÷senos m÷ginius ES,

medroksiprogesteronas buvo nustatytas 7 galvijų m÷giniuose.

Lietuvoje medžiagų liekanų gyvūnuose ir gyvūniniuose produktuose steb÷senos planus

užtikrina maisto saugos kontrolę d÷l kenksmingų medžiagų liekanų gyvūnuose ir

gyvūniniuose produktuose.2008 m. pagal steb÷senos planą atlikti 4000 m÷ginių tyrimai, 21 jų

buvo nepatenkinami (0,53% medžiagų liekanų steb÷senos plano) (23pav.)

65

0,120,18

1

0,5 0,53

0

0,1

0,2

0,3

0,4

0,5

0,6

0,7

0,8

0,9

1

2004 m. 2005 m. 2006 m. 2007 m. 2008 m.

27 pav. Nepatenkinamų rezultatų medžiagų liekanų gyvūnuose ir jų produktuose 2004 – 2008 m.

palyginimas (procentais)

4.2. LIEKANŲ STEBöSENOS ANALIZö EUROPOS SĄJUNGOJE 2004 – 2008

METAIS

2004 – 2008 m. vykdant liekanų steb÷seną Europos Sąjungoje, nustatyti neatikimai

pagal medžiagų grupes išlieka panašūs (24pav). Visi 2004 – 2008 metų duomenys yra pateikti

1 – 6 prieduose. Juose parengti m÷ginių kiekiai paimti tyrimams atlikti, bei teigiamų m÷ginių

skaičius atitinkamose Europos Sąjungos valstyb÷se.

232

322339

359

303

0

50

100

150

200

250

300

350

400

2004 2005 2006 2007 2008

vie

neta

i

24 pav. 2004 – 2008 m. ES teigiamų m÷ginių kiekiai

ES tiriant steroidus, daugiausia neatitikimų nustatyta galvijų m÷giniuose. Nuo 2005 m.

neatitikimų skaičius d÷l hormonų ir hormoniniu poveikiu pasižyminčių medžiagų galvijų

m÷giniuose tolygiai sumaž÷jo. 2007 m. padaug÷jo neatitikimų d÷l tireostatikų (tiouracilo).

66

Manoma, kad tiouracilas pateko į gyvūnų organizmą juos šeriant kryžmažiedžiais augalais.

Nuo 2005 m. pastebimas neatitikimų d÷l beta agonistų maž÷jimas.2004 – 2008 m. neatitikimų

d÷l stilbenų ES nenustatyta.Europos Sąjungos šalyse 2004–2007 metais d÷l hormonų neatitiko

10–15 proc. m÷ginių, d÷l beta agonistų neatitiko 2–3 m÷giniai (25pav.).

10

14

11

15

3

2 2 2

0

2

4

6

8

10

12

14

16

proc.

2004 2005 2006 2007 2004 2005 2006 2006

Hormonai Beta agonistai 25

pav. 2004 – 2007 m. ES neatitikimų skaičius (%) pagal medžiagų grupes

Veterinarijoje neprodukcijos gyvūnams dažniausiai naudojami testosterono dariniai:

boldenono, metandrostenolono, nandrolono, stanozololio, trenbolono, 19-nor-testosterono

aliejiniai preparatai. Anaboliniai steroidai (140 mg trenbolono implantas ir kt.) ne ES šalyse

vartojami kaip augimo stimuliatoriai.

Lietuvoje kontroliuojami šie anaboliniai steroidai: nor-testosteronas šlapime ir m÷soje

imunofermentiniu metodu ar dujų chromatografu-masių spektrometru – GC-MC, nustatomas

limitas – 2 µg/kg; trenbolonas šlapime imunofermentiniu metodu (nustatomas limitas – 2

µg/kg), zeranolis šlapime imunofermentiniu ar GC-MS metodu (nustatomas limitas 2 µg/kg).

DLK nenustatyti, tai draudžiamos medžiagos.

2005m. 8 m÷giniuose buvo nustatyti tireostatikai (medžiagos, slopinancios skydliauk÷s

hormonu gamybą – tiouracilas, metiltiouracilas, propiltiouracilas, tapazolas). 2007 m.

tireostatikai buvo nustatyti 41 m÷ginyje. Daugiausia tireostatikų buvo nustatyta Prancūzijoje

(40 m÷giniu), nes Prancūzija įdieg÷ labai jautrų tyrimo metodą, kuriuo galima nustatyti

ypatingai mažą tiouracilo kiekį, daug mažesnį nei Centrin÷s referentin÷s laboratorijos

rekomenduojama nustatymo koncentracija (10 ng/g). Visais atvejais nustatytas tiouracilo

67

kiekis buvo gerokai mažesnis nei 10 ng/g. Manoma, kad tiouracilas pateko į gyvunų

organizmą juos šeriant kryžmažiedžiais augalais (rapsais, kopustais, griežciais).

Atliekant liekanų steb÷sena buvo nustatyti:egzogeniniai hormonai,endogeniniai

hormonai, būdingi kelioms gyvūnų rūšims ar vienai gyvūnų lyčiai (nortestosteronas,

boldenonas),endogeniniai hormonai, būdingi visoms gyvūnų rūšims (estradiolis,

testosteronas, progesteronas).

2007 m. 160 m÷giniu buvo nustatyti steroidai (A3 grup÷), net 127 m÷giniais mažiau

lyginant su 2006 m.

Neatitikimai nustatyti d÷l egzogeninių hormonų naudojimo: deksametazono (41 atvejis),

prednizolono (10 atvejų), metilprednizolono (2 atvejai), trenbolono (1 atvejis). Steroidų

kiekiai per penkis metus išlieka panašūs (26 pav.).

58,19

66,7761,65 61,84

72,94

0,00

10,00

20,00

30,00

40,00

50,00

60,00

70,00

80,00

2004 2005 2006 2007 2008

pro

c.

26 pav. 2004 – 2008 metų teigiamų steroidų m÷ginių proc. nuo bendro teigiamų m÷ginių kiekio

Siekiant įvertinti nortestosterono ir boldenono liekanas, reikia surinkti papildomą informaciją.

Nustačius 17–alfanortestosteroną galviju m÷giniuose galima įtarti, kad gyvūnas buvo gydytas

17–betanortestosteronu. Vaikingų patelių ar traumuotų gyvunų organizme šis hormonas gali

būti endogenin÷s kilm÷s. Nustačius 17–betanortestosteroną galvijų m÷giniuose taip pat galima

įtarti, kad galvijas buvo gydytas. Šis hormonas nustatomas galvijo organizme traumos atveju.

Nustačius nortestosterono cipionatą avių ir ožkų m÷giniuose galima įtarti, kad gyvūnai buvo

gydyti. 17–betanortestosterons bei 17–betaboldenonas nekastruotų kuilių ir 17-alfaboldenonas

galvijų šlapimo m÷giniuose gali būti endogenin÷s kilm÷s. Gydytų hormonais gyvūnų

organizme nustatomas 17–betaboldenono gliukuronidas. Hormonų naudojimą gyvūnams

gydyti įrodyti yra labai sud÷tinga.

68

2007 m. m÷giniuose buvo nustatyti endogeniniai hormonai: progesteronas (7 atvejai),

estradiolis (3 atvejai) ir testosteronas (2 atvejai). 2007 m. neatitikimai nustatyti d÷l hormonų ir

hormoninių medžiagų sudar÷ 16%. Ši situacija beveik nesikeičia nuo 2004 m.

2007 m. tiriant steroidus (A3 grup÷), daugiausia neatitikimų nustatyta galvijų

m÷giniuose (27 pav.). Tačiau galvijų m÷giniai d÷l steroidų tirti 1,5 karto dažniau nei kitų

gyvūnų rūšių m÷giniai kartu sud÷jus. Didžiausias m÷giniu, kuriuose nustatyti neatitikimai,

procentas lyginant su ištirtų m÷ginių skaičiumi buvo avių ir ožkų m÷giniuose. Nuo 2005 m.

neatitikimų skaičius d÷l hormonų ir hormoniniu poveikiu pasižyminčių medžiagų galvijų

m÷giniuose tolygiai maž÷jo.

75

14

9

1 1

0

10

20

30

40

50

60

70

80

pro

c.

Galvijai Kiaul÷s Avys ir ožkos Arkliai Paukščiai

27 pav. 2007 m. ES m÷ginių, kuriuose nustatyti steroidai, skaičius (%)

Rezorcilo rūgšties laktonai (A4 grup÷) gyvūnin÷s kilm÷s produktuose gali būti nustatyti

kai yra naudojami gyvunų augimui skatinti. Juos taip pat galima nustatyti šeriant gyvunus

mikotoksinais užterštais pašarais. Esant tam tikroms sąlygoms, pašaruose gali būti nustatomas

mikotoksinas zearalenonas, kurį gamina keli Fusarium genties grybai. Užteršti zearalenonu

pašarai gali būti rezorcilo rūgšties laktono zeranolio nustatymo priežastis. Tačiau nustačius

gyvūnuose ir gyvūniniuose produktuose zeranolį ir tyrimais nepatvirtinus, kad butent pašarai

yra taršos šaltinis, įtariama, kad gyvūnui buvo taikytas neteis÷tas gydymas. 2007 m. rezorcilo

rūgšties laktonai dažniausiai buvonustatyti galvijų m÷giniuose (28 pav.). Visais atvejais

pašarai buvo pripažinti taršos šaltiniu, gydymas neteis÷tomis medžiagomis nebuvo nustatytas.

69

28 pav. 2007 m. ES m÷ginių, kuriuose nustatyti rezorcilo rūgšties laktonai, skaičius (%)

Beta agonistai (A5 medžiagų grup÷). Beta agonistai pasižymi augimą skatinančiomis

savyb÷mis. 1996 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyva 96/22/EB d÷l draudimo vartoti

gyvulininkyst÷je tam tikras medžiagas, turinčias hormonį ar tirostatinįpoveikį, bei beta

antagonistus draudžia naudoti beta agonistus produkcijos gyvūnams (išskyrus konkrečiai

nurodytus gydymo tikslus ir prižiūrint veterinarijos gydytojui).

Nuo 2005 m. pastebimas neatitikimų d÷l beta agonistų maž÷jimas. 2005 m. buvo

nustatyti 44 neatitikimai, 2006 m. – 32, 2007 m. – 9. 2007 m. buvo ištirta 2,6% mažiau

m÷giniu d÷l beta agonistų nei 2006 metais. Neatitikimų sumaž÷jo 71,8%. 2007 m. m÷giniuose

buvo nustatyti klenbuterolis, salbutamolis, cimaterolis, mapenterolis ir tulobuterolis.

Dažniausiai nustatomas beta agonistas buvo klenbuterolis. Beta agonistai nustatyti galvijų (3

atvejai), paukščių (3 atvejai) ir kiaulių (2 atvejai) m÷giniuose. 2007 m. beta agonistai pirmą

kartą nustatyti ūkiuose auginamų laukinių gyvunų m÷ginyje (salbutamolis). Daugiausia

neatitikimų nustatyta paukščiu m÷giniuose. Galvijų m÷giniuose neatitikimų nustatyta 4,5

karto mažiau (29 pav.).

84

9 4 3 0

0

10

20

30

40

50

60

70

80

90 p

roc.

Galvijai Kiaul÷s Avys ir ožkos Arkliai Paukščiai

70

0,012

0,016

0 0

0,054

0

0,01

0,02

0,03

0,04

0,05

0,06

proc.

1 2 3 4 5

29pav. 2007 m. ES gyvunų m÷giniu, kuriuose nustatyti neatitikimai d÷l beta agonistu, skaičius

procentais

4.3. MEDŽIAGŲ LIEKANŲ STEBöSENOS ANALIZö PAGAL GYVŪNŲ RŪŠIS IR

PRODUKTUS

2007 m. ES medžiagų liekanų steb÷senai buvo paimti 704440 tiksliniai m÷giniai (toliau

–m÷giniai), iš jų Lietuvoje paimti 3987 m÷giniai (0,57% ES m÷ginių).

Medžiagųliekanųsteb÷sena galvijuose. 2008 m. ES šalyse ištirta 57 826 galvijų

m÷giniai. Neatitiko 193 neatitikimai (0,33 proc. m÷ginių).

Lietuvoje 2007 m. buvo paimti 1086 galvijų m÷giniai, juose nustatytas vienas

neatitikimas (0,092% m÷ginių). Nors m÷ginių, kuriuose nustatyti neatitikimai, procentas

lyginant su bendra ES situacija buvo labai nedidelis, tačiau 2008 m. Lietuvoje šis procentas

išaugo iki 0,6.

Hormonų ir hormoniniu poveikiu pasižyminčių medžiagų (A1–A4 grup÷s) atžvilgiu

2007 m. ištirti 57933 m÷giniai, juose nustatyti 195 neatitikimai (0,337% m÷ginių). Daugiausia

neatitikimų nustatyta d÷l deksametazono, taleranolio, tiouracilo, boldenono, nandrolono

(30pav.). Įdomu tai, kad 2006 m. ES nebuvo nustatyta nei vieno teigiamo tiouracilo ar kitos

A2 grup÷s medžiagos atvejo.

2007 m. beveik visi teigiami tiouracilo atvejai buvo nustatyti Prancūzijoje, kuri įdieg÷

žymiai jautresnį metodą A2 grup÷s medžiagų tyrimui. Nustatyti tiouracilo kiekiai buvo labai

maži ir manoma, kad pateko į gyvunų organizmą juos šeriant kryžmažiedžiais augalais.

M÷giniuose nustatyto taleranolio (A4 grup÷) kilm÷ siejama su gyvunų š÷rimu mikotoksinais

71

užterštais pašarais, neteis÷tas taleranolio, kaip augimą skatinančios medžiagos, naudojimas

neįrodytas.

41

33 32

24

20

17

8 7

42 2 2 2 1

0

5

10

15

20

25

30

35

40

45

M÷

gin

ių k

iekis

1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14

Žyminiai: 1– deksametazonas, 2– taleranolis, 3– tiouracilas, metiltiouracilas, 4 – boldenonas, 5 –

zeranolis, 6 – nandrolonas, 7– prednizolonas, 8 – progesteronas, 9 – zearalenonas, 10 –

epinandrolonas, 11 – estradiolis, 12 – estradiolis, 13 – metilprednizolonas, 14 – trenbolonas

30 pav.2007 m. galvijų m÷ginių skaičius, kuriuose nustatyti hormonai ir hormoniniu poveikiu

pasižyminčios medžiagos

Beta agonistų (A5 grup÷) atžvilgiu ištirti 24907 m÷giniai, juose nustatyti 3 neatitikimai

(0,012% m÷giniu). 2 atvejais nustatytas klenbuterolis ir 1 atveju nustatytas cimaterolis. 2007

m. tiriant hormonus ir hormonines medžiagas galvijų mginiuose buvo nustatytas plačiausias

šių medžiagų spektras. Skirtingai nei kitų gyvunų rūšių m÷giniuose, daugiausia neatitikimų

nustatyta d÷l deksametazono ir boldenono. Deksametazonas tiriant kitų rūšių gyvūnų

m÷ginius nustatytas nebuvo, o boldenonas dar buvo nustatytas kiaulių m÷giniuose. Kitų

gyvūnų rūšių m÷giniuose vyravo neatitikimai d÷l nandrolono (kiaulių, arklių) ir

nortestosterono (avių ir ožkų). Šios abi medžiagos buvo nustatytos ir galvijų m÷giniuose.

Lyginant neatitikimus, nustatytus galvijų m÷giniuose 2006m. ir 2007m. ES, sumaž÷jo

neatitikimų d÷l A5 grup÷s medžiagų. Neatitikimų d÷l A2 ir A4 grupių medžiagų padaug÷jo,

tačiau nustatyti atvejai siejami su naturalios kilm÷s tarša, o ne su neleistinu medžiagų

naudojimu (31 pav.).

72

Lyginant su kitais gyvūnais, galvijų m÷giniuose nustatytų neatitikimų procentas nuo

ištirtų m÷giniu skaičiaus yra nedidelis (0,37%). Mažesnis neatitikimų procentas nustatytas tik

paukščių m÷giniuose (0,302%).

0 00

0,597

0,4 0,392

0,463

0,0420,067

0,012

0,060,083

0

0,1

0,2

0,3

0,4

0,5

0,6

pro

c.

A1 A2 A3 A4 A5 A6

2006 m.

2007 m.

31

pav. 2006 – 2007 m. ES galvijų m÷ginių, neatitinkančių teis÷s aktų reikalavimų, skaičius

procentais pagal medžiagų grupes

Medžiagų liekanų steb÷sena kiaul÷se.2008 metais ES buvo ištirti 25 601 kiaulių

m÷giniai. Šiuose m÷giniuose buvo nustatyti 24 neatitikimai (0,09 proc. m÷ginių) Lietuvoje

2007 m. buvo paimti 804 kiaulių m÷giniai, juose nustatytas vienas neatitikimas (0,124%

m÷ginių). Lyginant su ES, Lietuvoje kiaulių m÷giniuose nustatyta mažiau neatitikimų. 2008

m. Lietuvoje taip pat nustatytas tik vienas neatitikimas kiaulių m÷giniuose.

2007metais ES hormonų ir hormoniniu poveikiu pasižyminčių medžiagų (A1–A4

grup÷s) atžvilgiu ištirti 27907 m÷giniai, juose nustatyta 30 neatitikimų (0,108% m÷ginių).

Daugiausia neatitikimų nustatyta d÷l nandrolono, tiouracilo ir zeranolio (33 pav.). Tačiau,

kaip ir tiriant galvijų m÷ginius, nustatyti tiouracilo ir zeranolio atvejai siejami su naturalios

kilm÷s tarša, o ne su neleistinu medžiagų naudojimu.

Lyginant neatitikimus, nustatytus kiauliu m÷giniuose 2006 m. ir 2007 m. ES, sumaž÷jo

neatitikimų d÷l A3 ir A5 grupių medžiagų. Padaug÷jo neatitikimų d÷l A2 ir A4 grupių

medžiagų, tačiau nustatyti atvejai siejami su naturalios kilm÷s tarša, o ne su neleistinu

medžiagų naudojimu.

73

0 0 0

0,13

0,222

0,165

0

0,097

0,074

0,016

0,08 0,081

0

0,05

0,1

0,15

0,2

0,25p

roc.

A1 A2 A3 A4 A5 A6

2006 m.

2007 m.

3

2 pav. 2006 – 2007 m. ES kiaulių m÷ginių, neatitinkančių teis÷s aktų reikalavimų, skaičius

procentais pagal medžiagų grupes

16

4 4

2 2 2

0

2

4

6

8

10

12

14

16

M÷

gin

ių s

ka

ičiu

s

Nandrolonas Tiouracilas Zeranolis Boldenonas Taleranolis Prednizolonas 33 pav. 2007 m. kiaulių m÷ginių skaičius, kuriuose nustatyti hormonai ir hormoniniu poveikiu

pasižyminčios medžiagos

Beta agonistu (A5 grup÷) atžvilgiu ištirti 12753 m÷giniai, juose nustatyti 2 neatitikimai

(0,016% m÷ginių): mapenterolis (1 atvejis) ir tulobuterolis (1 atvejis).

Medžiagųliekanųsteb÷sena avyse ir ožkose. 2008 metais ištyrus 2 183 avių ir ožkų

m÷giniuose hormonų kiekį, 54 (2,0proc.) m÷giniai neatitiko reikalavimų. Lietuvoje 2007 m.

buvo paimta 20 avių m÷giniu, neatitikimų nenustatyta. 2007 metais ES hormonų ir

hormoniniu poveikiu pasižyminčių medžiagų (A1–A4 grup÷s) atžvilgiu ištirti 2562 m÷giniai,

74

juose nustatyta 20 neatitikimų (0,781% m÷ginių). Daugiausia neatitikimų nustatyta d÷l nor-

testosterono (12 atvejų). Beta agonistų (A5 grup÷) atžvilgiu ištirti 1553 m÷giniai, neatitikimų

nenustatyta. Neatitikimų d÷l beta agonistų nenustatyta 2006 m.

Lyginant neatitikimus, nustatytus avių ir ožkų m÷giniuose 2006 m. ir 2007 m.,

sumaž÷jo neatitikimų d÷l A3, A6 medžiagu (34 pav.). Padaug÷jo neatitikimų d÷l A2 ir A4

grupių medžiagų, tačiau nustatyti atvejai siejami su naturalios kilm÷s tarša, o ne su neleistinu

medžiagų naudojimu.

0 0 0

1,4 1,384

1,046

0

0,553

0 0

0,15

0,052

0

0,2

0,4

0,6

0,8

1

1,2

1,4

pro

c.

A1 A2 A3 A4 A5 A6

2006 m.

2007 m.

34 pav. 2006 – 2007 m. ES avių ir ožkų m÷ginių, neatitinkančių teis÷s aktų reikalavimų, skaičius

procentais, pagal medžiagų grupes

Lyginant su kitais gyvūnais, 2007 m. avių ir ožkų m÷giniuose nustatytas didžiausias

neatitikimų d÷l A3 grup÷s medžiagų procentas (1,046%). Antroje vietoje esančių arklių

m÷giniuose neatitikimų nustatyta daug mažiau (0,658%). Skirtingai nei kitų gyvūnų avių ir

ožkų m÷giniuose visi nustatyti neatitikimai buvo d÷l nor-testosterono. Kaip ir arklių

m÷giniuose, avių ir ožkų m÷giniuose nenustatyta neatitikimų d÷l A5 grup÷s medžiagų.

Medžiagų liekanų steb÷sena paukščiuose. 2007 metaisES buvo paimta 62101 paukščių

m÷ginys ir nustatyti 187 neatitikimai (0,3% m÷ginių)o 2008 metais 2 n÷giniai neatitiko

reikalavimų. Lietuvoje 2007 m. buvo paimtas 181 paukščių m÷ginys, neatitikimų nenustatyta.

2007 m. ES hormonų ir hormoniniu poveikiu pasižyminčių medžiagų (A1–A4 grup÷s)

atžvilgiu ištirta 11080 m÷ginių, viename m÷ginyje nustatytas estradiolis ir viename m÷ginyje

buvo nandrolonas (0,018% m÷ginių). Beta agonistų (A5 grup÷) atžvilgiu ištirti 5562 m÷giniai,

3 m÷giniuose nustatytas klenbuterolis

75

(0,054% m÷giniu). Lyginant neatitikimus, nustatytus paukščių m÷giniuose 2007 m. ir

2006 m., išaugo neatitikimų d÷l A5 grup÷s medžiagų.

0 0 0 0 0

0,026

0 0

0,054

0

0,089

0,079

0

0,01

0,02

0,03

0,04

0,05

0,06

0,07

0,08

0,09

pro

c.

A1 A2 A3 A4 A5 A6

2006 m.

2007 m.

35 pav. 2006 – 2007 m. ES paukščių m÷ginių, neatitinkančių teis÷s aktų reikalavimų, skaičius

procentais, pagal medžiagų grupes

Lyginant su kitais gyvūnais, paukščių m÷giniuose nustatytas mažiausias neatitikimų

procentas nuo ištirtų m÷ginių skaičiaus (0,302%). Tiriant atskiras medžiagų grupes, paukščių

m÷giniuose nustatyta mažiausia neatitikimų d÷l A3 ir B3 grupių medžiagų. Nenustatyta

neatitikimų d÷l A2 ir A4 grupių medžiagų.

Medžiagų liekanų steb÷sena žuvyse. 2007 m. ES buvo paimti 9257 žuvų m÷giniai, juose

nustatyti 69 neatitikimai (0,745% m÷ginių). Lietuvoje ištirti 37 m÷giniai, juose nustatyti 2

neatitikimai (5,405% m÷ginių) tik d÷l dioksinų.

Medžiagų liekanų steb÷sena piene. 2007 m. ES buvo paimta 51571 pieno m÷ginys,

juose nustatyta 140 neatitikimų (0,271% m÷ginių). Lietuvoje 2007 m. ištirti 1496 pieno

m÷giniai, juose nustatyta 17 neatitikimų tik d÷l antibiotikų (1,136% m÷ginių).

Medžiagų liekanų steb÷sena kiaušiniuose. 2007 m. ES buvo paimti 13685 kiaušinių

m÷giniai, juose nustatyti 82 neatitikimai (0,599% m÷ginių). Lietuvoje 2007 m. ištirti 202

m÷giniai, neatitikimų nenustatyta.

Medžiagų liekanų steb÷sena triušiuose. 2007 m. ES buvo paimta 4480 triušių m÷ginių,

juose nustatyti 28 neatitikimai (0,625% m÷ginių). Lietuvoje 2007 m. ištirta 14 m÷giniu,

neatitikimų nenustatyta.

Medžiagų liekanų steb÷sena laukiniuose gyvūnuose. 2007 m. ES buvo paimta 2360

laukinių gyvūnų m÷ginių, juose nustatyti 143 neatitikimai (6,059% m÷ginių). 2007 m.

76

Lietuvoje ištirta 110 laukinių gyvūnų m÷ginių, juose nustatyti 3 neatitikimai (2,727%).

Lyginant su ES, Lietuvoje laukinių gyvūnų m÷giniuose nustatytų neatitikimų procentas nuo

ištirtų m÷ginių skaičiaus buvo dvigubai mažesnis, tačiau 2006 m. Lietuvoje šis procentas

buvo d÷l švino net 13,208 %. 2008 m. duomenis sulyginti būtų sunku, nes paimtų ir ištirtų

m÷ginių skaičius buvo penkis kartus mažesnis nei 2006 m. ir 2007 m.

Medžiagų liekanų steb÷sena meduje. 2007 m. ES buvo paimta 5850 medaus m÷ginių,

juose nustatyti 39 neatitikimai (0,667% m÷ginių). 2007 m. Lietuvoje ištirta 10 medaus

m÷ginių, neatitikimų nenustatyta.

77

IŠVADOS

1. A grup÷s hormonai linkę kauptis raumenyse, inkstuose, kepenyse. Šie hormonai

gyvuliams šeriami didesniems priesvoriams išgauti, lytiniai brandai stimuliuoti, bei gydymo

tikslams.

2. A grup÷s hormonų vartojimas gyvuliams griežtai reglamentuojamas, nes

mokslininkai įrod÷kancerogeninį, toksikologinį poveikį žmonių sveikatai.

3. 2006 m. Lietuvoje vykdant liekanų steb÷seną, galvijų m÷ginyje (karvių kraujo

plazmoje) buvo nustatytas estradiolis. Daugiau steroidų 2004 – 2008 m. tiriant steb÷senos

m÷ginius nenustatyta.

4. Daugiausia tiriama galvijiena, bei m÷giniai d÷l steroidų.

5. Lietuvoje anaboliškai veikiančių medžiagų liekanų nustatoma labai mažai. 2004 –

2008 m. nenustatyta nei vieno neatitikimo d÷l stilbenų (A1 grup÷), tireostatikų (A2 grup÷) ir

rezorcilo rūgšties laktonų.

6. ES tiriant steroidus, daugiausia neatitikimų nustatyta galvijų m÷giniuose. Nuo 2005

m. neatitikimų skaičius d÷l hormonų ir hormoniniu poveikiu pasižyminčių medžiagų galvijų

m÷giniuose tolygiai maž÷jo. 2007 m. padaug÷jo neatitikimų d÷l tireostatikų (tiouracilo).

7. Nuo 2005 m. pastebimas neatitikimų d÷l beta agonistų maž÷jimas.

8. Lyginant su kitais gyvūnais, galvijų m÷giniuose nustatytų neatitikimų procentas nuo

ištirtų m÷ginių skaičiaus yra nedidelis (0,37%). Mažesnis neatitikimų procentas nustatytas tik

paukščių m÷giniuose (0,302%).

9. Lyginant su kitais gyvūnais, paukščių m÷giniuose nustatytas mažiausias neatitikimų

procentas nuo ištirtų m÷ginių skaičiaus (0,302%). Tiriant atskiras medžiagų grupes, paukščių

m÷giniuose nustatyta mažiausia neatitikimų d÷l A3 ir B3 grupių medžiagų. Nenustatyta

neatitikimų d÷l A2 ir A4 grupių medžiagų.

10. Medžiagų liekanų gyvūnuose ir gyvūniniuose produktuose steb÷senos planai

Lietuvoje ir Europos Sąjungoje užtikrina maisto saugos kontrolę gyvūnuose ir gyvūniniuose

produktuose.

78

Kibildait÷ E. Hormonų ir anaboliškai veikiančių medžiagų likučiai, jų poveikis ir steb÷sena

maisto gyvūnuose ir jų produktuose: Veterinarin÷s maisto saugos magistrantūros studijų

magistro darbas, mokslinis vadovas prof. V. Špakauskas; Lietuvos veterinarijos akademija,

Veterinarijos fakultetas, Neužkrečiamųjų ligų katedra; Kaunas 2008 – 2010m.; 77p. Pav. 35,

lentelių 25.

SANTRAUKA

Darbo tikslas ir uždaviniai - apžvelgti anaboliškai veikiančių medžiagų (A grup÷)

savybes, vartojimo ypatumus maistiniams gyvūnams, jų liekanas 2004 – 2008 metų

laikotarpyje gyvūnuose ir gyvūniniuose maisto produktuose bei poveikį vartotojams.

Tyrimų objektas. 2004 – 2008m. Lietuvos ir Europos Sąjungos steb÷senos planų analiz÷

pagal A grup÷s hormonų grupes. Tyrimų medžiaga gauta iš Europos Sąjungos tinklalapio ir

Valstybin÷s maisto ir veterinarijos tarnybos, statistin÷ analiz÷ atlikta Microsoft Excel

programa.

Analizuojant 2004 - 2008 metų A grup÷s farmakologiškai aktyvių medžiagų steb÷senos

aprašomosios statistikos rezultatus nustatyta, kad 2006 m. Lietuvoje vykdant liekanų

steb÷seną, galvijų m÷ginyje (karvių kraujo plazmoje) buvo rastas estradiolis. 2004 – 2008 m.

nenustatyta nei vieno neatitikimo d÷l stilbenų (A1 grup÷), tireostatikų (A2 grup÷) ir rezorcilo

rūgšties laktonų. ES tiriant steroidus, daugiausia neatitikimų rasta galvijų m÷giniuose. Nuo

2005 m. neatitikimų skaičius d÷l hormonų ir hormoniniu poveikiu pasižyminčių medžiagų

galvijų m÷giniuose tolygiai maž÷jo. 2007 m. padaug÷jo neatitikimų d÷l tireostatikų

(tiouracilo). Nuo 2005 m. pastebimas neatitikimų d÷l beta agonistų maž÷jimas. Lyginant su

kitais gyvūnais, galvijų m÷giniuose nustatytų neatitikimų procentas nuo ištirtų m÷ginių

skaičiaus yra nedidelis (0,37%). Mažesnis neatitikimų procentas nustatytas tik paukščių

m÷giniuose (0,302%).Lietuvos medžiagų liekanų gyvūnuose ir gyvūniniuose produktuose

steb÷senos planas užtikrina maisto saugos kontrolę d÷l kenksmingų medžiagų liekanų

gyvūnuose ir gyvūniniuose produktuose.

79

Kibildait÷. E. Hormones and anabolic material balances and their impact on food and

monitoring of animals and their products: Veterinary food safety master’s studies master’s

paper/adviser prof. V. Špakauskas; Lithuanian Veterinary Academy, Veterinary Faculty,

Department of Non-infectious Diseases. – Kaunas, 2008 – 2010. – 77 p. 35 images, 25 tables.

SUMMARY

The aim and tasks of this study: to review the characteristics of anabolic material

balances (group A) and the peculiarities of their use on animals, also the remains of these

materials at animals and their products on 2004-2008 period, as well as the impact to

consumers

Subject of the study: analysis by groups of A group hormones of Lithuanian and

European Union monitoring plans on 2004-2008. The material of this research was taken

from European Union and Lithuanian State Food and Veterinary Service webpages. Statistical

analysis was made using MS Excel.

After analysing 2004-2008 statistical data of A group’s pharmacologically active

materials research results, it was determined that at the time of remains monitoring in

Lithuania on 2006 y. there was found estradiol in cattle sample (in cow’s blood plasma). No

other steroids were found in the samples at 2004-2008 years period. There were no

inadequacies of stilbenes (A1 group), thyrostatics (A2 group) and resorcinol lactic acid. In

European Union steroids analysis, most inadequacies are found in cattle’s samples. Since

2005 the number of inadequacies because of hormones and materials with hormonal effects in

cattle samples gradually decreased. On 2007 increased inadequacies because of thyrostatics

(tiouracile). The decreasing inadequacies of beta agonists were noticed since 2005. The

percent of inadequacies in the analysed cattle’s samples, is minor (0,37%) compared to other

animals. Lesser percent of inadequacies was determined only in birds’ samples (0,302%).

Lithuanian monitoring plan of materials’ remains in animals and their products assures food

control of unhealthy and harmful materials in animals and their products.

80

LITERATŪRA

1. Allen D. B. Growth suppression by glucocorticoid therapy. Endocrinol Metab

Clin North Am. 1996. 25 (3). P. 699–717.

2. Allen D. G., Pringle J. K., Smith D. Handbook of Veterinary Drugs. JB Lippincott

Company, Philadelphia (USA). 1993. P. 678.

3. Allen E. W., England G. C. Kapitel 7: Endokrinologie der Fortpflanzung bei der

Hündin. In: Kompendium der Endokrinologie - Hund und Katze (M Hutchison, ed),

Schlütersche Verlagsanstalt, Hannover (D), 1996. P. 124-137.

4. Allen W. R., Stewart F. Equine Chorionic Gonadotropin. In: Equine Reproduction

(A. O. McKinnon, J. L. Voss, eds), Lea & Febiger, Philadelphia (USA). 1993. P. 81-93.

5. Aman C. S., Pastor A., Cighetti G.,de la Guardia M. Development of a

multianalyte method for the determination of anabolic hormones in bovine urine by isotope-

dilution GC-MS/MS. Anal Bioanal Chem. 2006. 386. P. 869–1879.

6. Ankley G. T., Jensen K. M., Makynen E. A., Kahl M. D., Korte J. J., Hornung M.

W. Effects of the androgenic growth promoter 17-beta-trenbolone on fecundity and

reproductive endocrinology of the fathead minnow. Environ Toxicol Chem. 2003. 22. P.

1350–1360.

7. Armstrong D.T., Hansel W. Alteration of the bovine estrous cycle with oxytocin.

J.Dairy Sci. 1959. 42. P. 34–40.

8. Arnold S. Weiblicher Geschlechtsapparat. In: Praktikum der Hundeklinik (H. G.

Niemand, P. F. Suter, eds), Parey, Berlin (D). 1994. P. 611-656.

9. Asea P. E., MacNeil J. D., Boison J. O. An analytical method to screen for six

thyreostatic drug residues in the thyroid gland and muscle tissues of food producing animals

by liquid chromatography with ultraviolet absorption detection and liquid

chromatography/mass spectrometry. J AOAC Int. 2006. 89 (2). P. 567-575.

10. Aurich J. E. Endokrinpharmakologie. In: Lehrbuch der Pharmakologie und

Toxikologie für die Veterinärmedizin (H. H. Frey, W. Löscher, eds), Enke Verlag, Stuttgart.

2002. 2. P. 280–317.

11. Balaji K., Raghunadha Reddy G. V., Madhusudana Reddy T., Jayarama Reddy

S.Determination of prednisolone, dexamethasone and hydrocortisone in pharmaceutical

formulations and biological fluid samples by voltammetric techniques using β-cyclodextrin

81

modified carbon paste electrode. African Journal of Pharmacy and Pharmacology. 2008. Vol.

2(8). P. 157-166.

12. Bakutis B. Mikotoksinai gyvulių pašaruose. Lietuvos veterinarijos

akademija.Kaunas. 2004.P. 19-75.

13. Banik N. L., Matzelle D., Terry E., Hogan E. L. A new mechanism of

methylprednisolone and other corticosteroids action demonstrated in vitro: inhibition of a

proteinase (calpain) prevents myelin and cytoskeletal protein degradation. Brain Res. 1997.

748 (1-2). P. 205–210

14. Barbosa J., Cruz C., Martins J., Silva J. M., Neves C., Alves C., Ramos F., Da

Silveira M. I. Food poisoning by clenbuterol in Portugal. Food Addit. Contam. 2005. 22 (6).

P. 563-566.

15. Barsanti J. A., Finco D. R. Chapter 128: Prostatic Diseases. In: Textbook of

Veterinary Internal Medicine, Volume II (SJ Ettinger & EC Feldman, eds), WB Saunders

Company, Philadelphia (USA),1995. P. 1662-1685.

16. Barth J., Mollmann H. W., Wagner T., Hochhaus G., Derendorf H. Problems of

equivalency points during therapy with glucocorticoids. A comparison of the clinical

pharmacokinetics and pharmacodynamics of prednisolone and methylprednisolone. Dtsch

Med Wochenschr. 1994. 119 (48). P. 1671–1676.

17. Bauer E. R, Daxenberger A., Petri T., Sauerwein H., Meyer H. H.

Characterisation of the affinity for different anabolics and synthetic hormones to the human

androgen receptor, human sex hormone binding globulin and to the bovine progestin receptor.

Acta Pathologica, Microbiologica et Immunologica Scandinavica. 2000. 108 (12). P. 838-846.

18. Behrend E. N., Greco D. S. Clinical applications of glucocorticoid therapy in

nonendocrine disease. In: Kirk's Current Veterinary Therapy XII - Small Animal Practice (J.

D. Bonagura, ed), WB Saunders Company, Philadelphia (USA). 1995. 12. P. 406–413.

19. Behrend E. N., Kemppainen R. J. Glucocorticoid therapy. Pharmacology,

indications, and complications. Vet Clin North Am Small Anim Pract. 1997. 27 (2). P. 187–

213.

20. Bilbao Garay J., Hoyo Jiménez J. F., López Jiménez M., Vinuesa Sebastián M.,

Perianes Matesanz J., Muñoz Moreno P., Ruiz Galiana J. Clenbuterol poisoning. Clinical and

analytical data on an outbreak in Móstoles, Madrid.Rev Clin Esp. 1997. 197 (2). P. 92-95.

21. Blasco C., Van Poucke C., Van Peteghem C. Analysis of meat samples for

anabolic steroids residues by liquid chromatography/tandem mass spectrometry. J

Chromatogr A. 2007. 1154 (1-2). P. 230-239.

82

22. Brambilla G, Cenci T, Franconi F, Galarini R, Macrì A, Rondoni F, Strozzi M,

Loizzo A. Clinical and pharmacological profile in a clenbuterol epidemic poisoning of

contaminated beef meat in Italy. Toxicol Lett. 2000. 114 (1-3). P. 47-53.

23. Brambilla G., Bocca A., Delise M., Guandalini E. Residues of clenbuterol in

tissues of the rainbow trout (Oncorhynchus mykiss) . Vet. Res. Commun. 1994. 18. P. 37-42.

24. Brambilla G., LoizzoA., Strozzi M., Fontana L., Guarino A., Soprano V. Food

poisoning following consumption of clenbuterol. J. Am. Med. Assoc. 1997. P. 278. P. 635-

640.

25. Buckingham J. C. Fifteenth Gaddum Memorial Lecture December 1994. Stress

and the neuroendocrine-immune axis: the pivotal role of glucocorticoids and lipocortin 1. Br J

Pharmacol. 1996. 118 (1). P. 1–19.

26. Buckingham J. C., Flower R. J. Lipocortin 1: a second messenger of

glucocorticoid action in the hypothalamo-pituitary-adrenocortical axis. Mol Med Today.

1997. 3 (7). P. 296–302.

27. Buiarelli F., Cartoni G. P., Coccioli F., De Rossi A., Neri B. Determination of

trenbolone and its metabolite in bovine fluids by liquid chromatography-tandem mass

spectrometry. J. Chromatogr B. 2003. 784. P. 1-15.

28. Buiarelli F., Cartoni G.P., Coccioli F., De Rossi A., Neri B. J. Chromatogr. B.

2003. Vol. 784. P. 1–9.

29. Burke J.M., De la Sota R.L., Risco C.A., Staples C.R., Schmitt E.J., Thatcher

W.W., Cain J. L. The Use of Reproductive Hormones in Canine Reproduction. Probl Vet

Med. 1992. 4. P. 453-470.

30. Buttgereit F. Scheffold A. Rapid glucocorticoid effects on immune cells. Steroids.

2002. 67 (6). P. 529–534.

31. Buttgereit F., Dimmeler S., Neugebauer E., Burmester G. R.

Wirkungsmechanismen der hochdosierten Glukokortikoidtherapie. Dtsch Med Wochenschr.

1996. 121 (8). P. 248–252.

32. Buttgereit F., Wehling M., Burmester G. R. A new hypothesis of modular

glucocorticoid actions: steroid treatment of rheumatic diseases revisited. Arthritis Rheum.

1998. 41 (5). P. 761–767.

33. Commission of the European Communities. Commission staff working document

on the implementation of national residue monitoring plans in the member states in 2004

(Council Directive 96/23/EC).

http://ec.europa.eu/food/food/chemicalsafety/residues/control_en.htm.

83

34. Commission of the European Communities. Commission staff working document

on the implementation of national residue monitoring plans in the member states in 2005

(Council Directive 96/23/EC).

http://ec.europa.eu/food/food/chemicalsafety/residues/control_en.htm.

35. Commission of the European Communities. Commission staff working document

on the implementation of national residue monitoring plans in the member states in 2006

(Council Directive 96/23/EC).

http://ec.europa.eu/food/food/chemicalsafety/residues/control_en.htm.

36. Commission of the European Communities. Commission staff working document

on the implementation of national residue monitoring plans in the member states in 2007

(Council Directive 96/23/EC).

http://ec.europa.eu/food/food/chemicalsafety/residues/control_en.htm.

37. Commission of the European Communities. Commission staff working document

on the implementation of national residue monitoring plans in the member states in 2008

(Council Directive 96/23/EC).

http://ec.europa.eu/food/food/chemicalsafety/residues/control_en.htm

38. Concannon P. W., Meyers-Wallen V. N. Current and proposed methods for

contraception and termination of pregnancy in dogs and cats. J Am Vet Med Assoc 1991. 198.

P. 1214-1225.

39. Concannon P. W., Spraker T. R., Casey H. W. Gross and histopathologic effects

of medroxyprogesterone acetate and progesterone on the mammary glands of adult beagle

bitches. Fertil Steril 1981. 36. P. 373-387.

40. Concannon P. W. Chapter 124: Reproductive Endocrinology, Contraception and

Pregnancy Termination in Dogs. In: Textbook of Veterinary Internal Medicine, Volume II

(S.J. Ettinger, E.C. Feldman, eds), WB Saunders Company, Philadelphia (USA); 1995.

P.1625-1636.

41. Concannon P. W. Contraception in the dog. In: The Veterinary Annual, No. 35,

Blackwell Scientific, Oxford, 1995; 35: 177-187.

42. Concannon P. W. Methods for rapid induction of fertile estrus in dogs. In: Current

Veterinary Therapy XI, Small Animal Practice (RW Kirk & JD Bonagura, eds), WB

Saunders, Philadelphia (USA), 1992. P. 960-963.

43. Corrigan M. E., Drouillard J. S., Spire M. F., Mosier D. A., Minton J. E., Higgins

J. J., Loe E. R., Depenbusch B. E., Fox J. T. Effect of melengestrol acetate on the

84

inflammatory response in heifers challenged with Mannheimia haemolytica. J. Anim.

Sci.2007. 85. P. 1770–1779.

44. Cooper D. S. Antithyroid Drugs. N Engl J Med. 2005. 352 (9). P. 905-917.

45. Daeseleire E., Vandeputte R., van Peteghem C. Analyst. 1998. Vol. 123. P. 2595–

2599.

46. Dalidowicz J. E., Thomson T. D., Babbitt G. E. Ractopamine hydrochloride, a

phenethanolamine repartitioning agent: Metabolism and residues. In: D. H. Hutson, D. R.

Hawkins, G. D. Paulson, and C. B. Struble (Ed.) Xenobiotics and Food-Producing Animals.

Washington, DC. 1992. P. 234-243.

47. Dave M., Sauer M. J., Fallon R. J. Clenbuterol plasma pharmacokinetics in cattle.

Analyst. 1998. 123(12). P. 2697-2699.

48. Davies T. H., Ning Y.M., Sanchez E. R. A new first step in activation of steroid

receptors: hormone-induced switching of FKBP51 and FKBP52 immunophilins. J Biol Chem.

2002. 277 (7). P. 4597–4600.

49. Daxenberger A., Meyer K., Hageleit M., Meyer H. H. Detection of melengestrol

acetate residues in plasma and edible tissues of heifers. Vet Quart. 1999. 21. P. 154-158.

50. Derendorf H., Mollmann H., Barth J., Mollmann C., Tunn S., Krieg M.

Pharmacokinetics and oral bioavailability of hydrocortisone. J Clin Pharmacol. 1991. 31 (5).

P. 473–476.

51. Diederich S., Eigendorff E., Burkhardt P., Quinkler M., Bumke-Vogt C., Rochel

M. 11β-hydroxysteroid dehydrogenase types 1 and 2: an important pharmacokinetic

determinant for the activity of synthetic mineralo- and glucocorticoids. J Clin Endocrinol

Metab. 2002. 87 (12). P. 5695–5701.

52. Dickson L. C., Costain R., McKenzie D., Fesser A. C., MacNeil J. D.Quantitative

Screening of Stilbenes and Zeranol and Its Related Residues and Natural Precursors in Veal

Liver by Gas Chromatography−Mass Spectrometry.J. Agric. Food Chem. 2009. 57(15). P.

6536–6542.

53. Doyle E. Human safety of hormone implants used to promote growth in cattle. A

review of the scientific literature. Food Research Institute, U. Wisconsin, Madison, 2000. P.

1–22.

54. Draisci R., Palleschi L., Ferretti E., Lucentini L., Quadri F.D. J. Chromatogr. B.

2003. 789. P. 219–224.

55. Draisci R., Palleschi L., Marchiafava C., Ferretti E., Quadri F.D. J. Chromatogr.

A. 2001. 926. P. 69–75.

85

56. Durhan E. J, Lambright C. S., Makynen E. A., Lazorchak J., Jartig P. C., Wilson

V. S., Gray L.E., Ankley G. T. Identification of metabolites of trenbolone acetate in

androgenic runoff from a beef feedlot. Environ Health Perspect. 2006. 114 (suppl 1). P. 65-

68.

57. Edquist L. E., Forsberg M. Clinical Reproductive Endocrinology. In: Clinical

Biochemistry of Domestic Animals (J.J. Kaneko, J.W. Harvey & M.L. Bruss, eds), Academic

Press, San Diego (USA); 1997. P. 589-561.

58. Edquist L. E., Forsberg M. Clinical Reproductive Endocrinology. In: Clinical

Biochemistry of Edqvist, L-E., Stabenfeldt, G.H. The hormones of reproduction. In:

“Reproduction in Domestic Animals”, B, 9, Ed. G.J. King, Elsevier, 1993. P. 55-73.

59. Elliott C. T., Crooks S. R., McEvoy J. G., McCaughey W. J., Hewitt S. A.,

Patterson D., Kilpatrick D. Observations on the effects of long term withdrawal on carcass

composition and residue concentrations in clenbuterol medicated cattle. Vet. Res. Commun.

1993. 17. P. 459-468.

60. Elliott C. T., McEvoy J. D., McCaughey W. J., Shortt D. H., Crooks S. R.

Effective laboratory monitoring for the abuse of the beta-agonist clenbuterol in cattle.

Analyst. 1993. 118. P. 447-448.

61. EMEA, Committe for Veterinary Medicinal Products. Carbetocin - Summary

Report. European Agency for the Evaluation of Medicinal Products, London (GB). 1996.

62. EMEA, Committe for Veterinary Medicinal Products: Methylprednisolone -

Summary Report (1). European Agency for the Evaluation of Medicinal Products, London

(GB). 2002.

63. EMEA, Committe for Veterinary Medicinal Products: Prednisolone (as free

alcohol) - Summary Report. European Agency for the Evaluation of Medicinal Products,

London (GB). 1999. 4 p.

64. EMEA, Committee for veterinary medical products. Altrenogest - Summary

report (2). European Agency for the Evaluation of Medicinal Products, London (GB). 1999.

3 p.

65. EMEA. European Medicines Agency. The Committee for Medicinal Products for

Veterinary Use (CVMP). Clenbuterol hydrochloride, summary report. London, 2000. 7 p.

66. Enterprise Directorate-General Health and Consumer Protection Directorate-

General. Reflection Paper on Residues in foodstuffs of animal origin.

http://ec.europa.eu/food/food/chemicalsafety/residues/residues_paper_2003_en.pdf.

86

67. Epstein S. S. Unlabeled milk from cows treated with biosynthetic growth hormones:

A case of regulatory abdication. Int. J. Health Serv. 1996.26. P. 173-185.

68. EU Community Reference Laboratory for Chemical Elements in Food of Animal

Origin (CRL-ISS), Rome, Italy. Evaluation of 2008 National Residues Monitoring Plans and

2007 Results.(Group B3C, Chemical Elements).

69. EU Community Reference Laboratory, RIVM-Bilthoven. CRL document 310309/

022/2009, February 2009. Evaluation results 2007/ANPs 2008 for Groups A1, A2, A3, and

A4.

70. European Unijon. Council Directive 96/22/EC of 29 April 1996 concerning the

prohibition on the use in stockfarming of certain substances having a hormonal or thyrostatic

action and of _-agonists, and repealing Directives 81/602/EEC, 88/146/EEC and 88/299/EEC.

Off. J. Eur. Union, 1996. L 125. P. 3-9.

71. European Unijon. Council Directive 96/23/EC of 29 April 1996 on measures to

monitor certain substances and residues thereof in live animals and animal products and

repealing Directives 85/358/EEC and 86/469/EEC and Decisions 89/187/EEC and

91/664/EEC. Off. J. Eur. Union, 1996. L 125. P. 10-32.

72. Europos Bendrija. 1990 m. birželio 26 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2377/90,

nustatantis veterinarinių vaistų likučių gyvūnin÷s kilm÷s maisto produktuose didžiausių

leistinų kiekių nustatymo tvarka Bendrijoje (OL 2004 m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 10

tomas, p. 111).

73. Europos Bendrija. 1996 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyva 96/23/EB d÷l kai

kurių medžiagų ir jų likučių gyvuose gyvūnuose ir gyvūnin÷s kilm÷s produktuose

monitoringo priemonių, panaikinanti Direktyvas 85/358/EEB ir 86/469/EEB bei Sprendimus

89/187/EEB ir 91/664/EEB (OL specialusis leidimas 3 tomas 19 p. 71 – 93).

74. Europos Bendrija. 1997 m. spalio 27 d. Komisijos sprendimas 97/747/EB,

nustatantis m÷ginių kiekį ir jų ÷mimo dažnumą, numatytą Tarybos direktyvoje 96/23/EB d÷l

kai kurių medžiagų ir jų likučių tam tikruose gyvunin÷s kilm÷s produktuose kontroliavimo

(OL 2004 m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 22 tomas, p. 76).

75. Europos Bendrija. 1998 m. vasario 23 d. Komisijos sprendimas 98/179/EB,

nustatantis išsamias m÷ginių, skirtų tam tikrų medžiagų ir jų likučių gyvuose gyvūnuose ir

gyvūnin÷s kilm÷s produktuose monitoringui vykdyti, oficialaus ÷mimo taisykles (OL 2004 m.

specialusis leidimas, 3 skyrius, 22 tomas, p. 312).

76. Europos Bendrija. 2009 m. gruodžio 22 d. Komisijos reglamentas (ES) Nr.

37/2010 d÷l farmakologiškai aktyvių medžiagų, jų klasifikacijos ir didžiausios leidžiamosios

87

koncentracijos gyvūniniuose maisto produktuose. Europos Sąjungos oficialusis leidinys L

15/1. 2010. P. 1–51.

77. Fang X., Chen J.H., Guo D.H. J. Assoc. Off. Anal. Chem. Intern. 2002. 85. P.

841–845.

78. Faure C.,. Andre J., Pelatan C., Munck A., Giraud M., Cezard J. P., Jacqz-Aigrain

E.Pharmacokinetics of intravenous methylprednisolone and oral prednisone in paediatric

patients with inflammatory bowel disease during the acute phase and in remission. Eur J Clin

Pharmacol. 1998. 54. P. 555–560.

79. Feldmann E. C., Nelson R. W. Canine and Feline Endocrinology and

Reproduction WB Saunders Company, Philadelphia, USA; 1996. P. 785.

80. Ferguson D. C., Katakam P., Hoenig M. Hypothalamic and Pituitary Hormones.

In: Veterinary Pharmacology and Therapeutics (HR Adams, ed), Iowa State University Press,

Ames (USA). 1995. P. 567-583.

81. Ferguson D. C., Hoenig M. Glucocorticoids, Mineralocorticoids, and Steroid

Synthesis Inhibitors. In: Veterinary Pharmacology and Therapeutics (H. R. Adams, ed.) Iowa

State University Press, Ames (USA). 2001. 8. P. 649–671.

82. Ferguson D. C., Katakam P., Hoenig M. Hypothalamic and Pituitary Hormones.

In: Veterinary Pharmacology and Therapeutics (H. R. Adams, ed), Iowa State University

Press, Ames (USA). 1995. P. 567–583.

83. Fesser A. C., Dickson L. C., MacNeil J. D., Patterson J. R., Lee S., Gedir R.

Determination of beta-agonists in liver and retina by liquid chromatography-tandem mass

spectrometry. J AOAC Int. 2005. 88 (1). P. 61-69.

84. Fritsche S., Rumsey T. S., Meyer H. H., Schmidt G., Steinhart H. Profiles of

steroid hormones in beef from steers implanted with synovex-s (estradiol benzoate and

progesterone) in comparison to control steers. Zeit. Lebensmittel-Unters. Forsch. A-Food

Research & Technology. 1999. 208(5-6). P. 328-331.

85. Galbraith H. Hormones in international meat production: biological, sociological

and consumer issues. Nutrition Research Reviews. 2002. Vol. 15. P. 293–314.

86. Gray L. E., Wilson V. S., Stoker T., Lambright C., Furr J., Noriega N.,

Howdeshell K., Ankley G. T., Guillette L., Lyons G., Gray E., Mclachlan J. Adverse effects

of environmental antiandrogens and androgens on reproductive development in mammals. Int

J Androl. 2006. 29. P. 96–104.

88

87. Gregory C. Immunosuppressive Agents. In: Kirk's Current Veterinary Therapy

XIII - Small Animal Practice (J. D. Bonagura, ed), WB Saunders Company, Philadelphia

(USA). 2000. P. 509–513.

88. Gruffydd-Jones T. J. Krankheiten des Magen-Darm-Traktes. In: Krankheiten der

Katze (Horzinek C. , Schmidt V. & Lutz H., eds.) Enke Verlag, Stuttgart (D). 2003. 3. P. 333–

355.

89. Gruffydd-Jones T. J. Kapitel 8: Endokrinologie der Fortpflanzung bei der Katze

In: Kompendium der Endokrinologie - Hund und Katze (M Hutchison, ed), Schlütersche

Verlagsanstalt, Hannover (D); 1996. pp 139-147.

90. Grunert E., Berchtold M. Fertilitätsstörungen beim weiblichen Rind. Blackwell

Wissenschafts-Verlag, Berlin (D). 1995. 522 p.

91. Hageleit M., Daxenberger A., Kraetzl W.-D., Kettler A., Meyer H.H.

Dosedependent effects of melengestrol acetate (MGA) on plasma levels of estradiol,

progesterone and luteinising hormone in cycling heifers and influences on estrogen residues

in edible tissues. APMIS.2000. 108. P. 847–854.

92. Hageleit M., Daxenberger A., Meyer H.H. A sensitive immunoassay (EIA) for the

determination of melengestrol acetate (MGA) in adipose and muscle tissues. Food Addit.

Contam. 2001. 18. P. 285–291.

93. Henderson B. E., Feigelson H. S. Hormonal carcinogenesis. Carcinogenesis.

2000. 21(3). P. 427-433.

94. Heeremans A., Ermens A., De Wasch K. K., Van Peteghem C., De Brabander H.

F. Elimination profile of methylthiouracil in cows after oral administration. Analyst. 1998.

123 (12). P. 2629-2632.

95. Henricks D. M., Gray S. L., Owenby J. J., Lackey B. R. Residues from anabolic

preparations after good veterinary practice. Acta Pathologica, Microbiologica et

Immunologica Scandinavica. 2001. 109. P. 273-283.

96. Henzen C. Therapie mit Glukokortikoiden: Risiken und Nebenwirkungen.

Schweiz Med Forum. 2003. 19. P. 442–446.

97. Hinz B., Hirschelmann R. Dexamethasone Megadoses Stabilize Rat Liver

Lysosomal Membranes by Non-Genomic and Genomic Effects. Pharm Res. 2000. 17 (12). P.

1489–1493.

98. Hogger P. What happens in the body with glucocorticoids? Pharmacokinetics and

pharmacodynamics. Pharm Unserer Zeit. 2003. 32 (4). P. 296–301.

89

99. Hong Y., Wang J., Zhang P., Yang S., Song K., Yu F., Liu W. Histopathological

and gene expression analysis of mice exposed to diethylstilbestrol. Toxicol Mech Methods.

2010. 20 (3). P. 105-11.

100. Hooijerink H., van Bennekom E.O., Nielen M.W. Anal. Chim. Acta. 2003. 483. P.

51–56.

101. Horie M., Nakazawa H. J. Determination of trenbolone and zeranol in bovine

muscle and liver by liquid chromatography-electrospray mass spectrometry.Chromatogr. A.

2000. Vol. 882. P. 53–57.

102. Hotchkiss A. K., Furr K., Makynen E. A., Ankley G. T., Gray L. E. In utero

exposure to the environmental androgen trenbolone masculinizes female Sprague-Dawley

rats. Toxicology Letters. 2007. 174. P. 31-41.

103. Hotchkiss A. K., Nelson R. J. An environmental androgen, 17beta-trenbolone,

affect delayed-type hypersensitivity and reproductive tissues in male mice. J. Toxicol

Environ. Health. 2007. 70(2). P. 138-140.

104. Hunt D. W., Henricks D. M., Skelley G. C., Grimes L. W. Use of trenbolone

acetate and estradiol in intact and castrate male cattle: effects on growth, serum hormones,

and carcass characteristics. J. Anim. Sci. 1991. 69(6). P. 2452-2462.

105. Iglesias Y., Fente C., Vazquez B. I, Franco C., Cepeda A., Mayo S. Application of

the luminol chemiluminesence reaction for the determination of nine corticosteroids. J.

Anal.Chem. Acta. 2002. P. 43-52.

106. Impens S., Courtheyn D., de Wasch K., de Brabander H. F. Anal. Chim. Acta.

2003. Vol. 483. P. 269–274.

107. Impens S., de Wasch K., Cornelis M., de Brabander H. F. Analysis on residues of

estrogens, gestagens and androgens in kidney fat and meat with gas chromatography-tandem

mass spectrometry.J. Chromatogr. A. 2002. 970. P. 281–287.

108. Jegou B. Hormones and endocrine disrupters in food and water: possible impact

on human health. Basic aspects. Acta Pathologica, Microbiologica et Immunologica

Scandinavica Suppl. 2001. 103. P. 563-565.

109. Jégou B., Soto A., Sundlof S., Stephany R, Meyer H., Leffers H. Existing

guidelines for the use of meat hormones and other food additives in Europe and USA. Acta

Pathologica, Microbiologica et Immunologica Scandinavica Suppl. 2001. 103. P. 551-556.

110. Jensen K. M., Korte J. J., Kahl M. D., Ankley G. T. Aspects of basic reproductive

biology and endocrinology in the fathead minnow (Pimephales promelas). Comp. Biochem.

Physiol. C. 2001. 128. P. 127-141.

90

111. Jensen K. M., Makynen E. A., Kahl M. D., Ankley G. T. Effects of the feedlot

contaminant 17 α-trenbolone on reproductive endocrinology of the fathead minnow. Environ

Sci Technol. 2006. 40. P. 3112–3117.

112. Johnson A. C., Williams R. J., Matthiessen P. The potential steroid hormone

contribution of farm animals to freshwaters, the United Kingdom as a case study. Sci Total

Environ. 2006. 362. P. 166–178.

113. Khan B., Lee L. S., Sassman S.A. Degradation of synthetic androgens 17α- and

17β-trenbolone and trendione in agricultural soils. Envrion. Sci. Technol. 2008. 42. P. 570-

3574.

114. Khan S. J., Roser D. J., Davies C. M., Peters G. M., Stuetz R. M., Tucker R.,

Ashbolt N. J.. Chemical contaminants in feedlot wastes: Concentrations, effects and

attenuation. Environment International. 2008. 34. P. 839-859.

115. Kietzmann M., Scherkl R., Schulz R. Pharmakologie der Entzündung und der

Allergie. In: Lehrbuch der Pharmakologie und Toxikologie für die Veterinärmedizin (H. H.

Frey, W. Löscher, eds), Enke Verlag, Stuttgart. 2002. 2. P. 318–344.

116. Klausner J. S., Johnston S. D., Bell F. W. Canine Prostatic Disorders. In: Kirk's

Current Veterinary Therapy XII - Small Animal Practice (JD Bonagura, ed), WB Saunders

Company, Philadelphia (USA), 1995. P. 1103-1108.

117. Kleber J. J., Zilker T. Adder bites in humans. Tierärztl Prax. 1998. 26 (2). P. 95–

100.

118. Kleinova M., Zollner P., Kahlbacher H. Metabolic profiles of the mycotoxin

zearalenone and of the growth promoter zeranol in urine, liver, and muscle of heifers. J.

Agric. Food Chem. 2002. 50. P. 4769-4776.

119. Klotz F., Petersson A., Isacson D., Thiblin I. Violent crime and substance abuse: a

medico-legal comparison between deceased users of anabolic androgenic steroids and abusers

of illicit drugs. Forensic Sci Int. 2007;173:57–63.

120. Kolodziej E. P., Gray J. L., Sedlak D. L. Quantification of steroid hormones with

pheromonal properties in municipal wastewater effluent. Environ Toxicol Chem. 2003. 22. P.

2622–2629.

121. Kolodziej E. P., Harter T., Sedlak D. L. Dairy wastewater, aquaculture, and

spawning fish as sources of steroid hormones in the aquatic environment. Environ Sci

Technol. 2004. 38. P. 6377–6384.

122. Kolok A. S., Sellin M. K. The environmental impact of growth-promoting

compounds employed by the United States beef cattle industry: history, current knowledge,

91

and future directions. Reviews of Environmental Contamination and Toxicology. 2008. 195.

P. 1-30.

123. Kolok A. S., Snow D. D., Kohno S., Sellin M. K., Guillette L. J. Occurrence and

biological effect of exogenous steroids in the Elkhorn River, Nebraska. Sci. Total Environ.

2007. 388. P. 104-115.

124. Komisijos reglamentas (ES) Nr. 37/2010. D÷l farmakologiškai aktyvių medžiagų,

jų klasifikacijos ir didžiausios leidžiamosios koncentracijos gyvūniniuose maisto produktuose.

2009 m. gruodžio 22 d., Briuselis. 75 p.

125. Kroker R. Hormone und hormonell wirksame Pharmaka. In: Pharmakotherapie

bei Haus- und Nutztieren (W. Löscher, F. R. Ungemach, R. Kroker, eds), Parey, Berlin (D).

1997. P. 308–318.

126. Kroker R: Anhang 2: Hinweise zu Arzneimittelkombinationen. In:

Pharmakotherapie bei Haus- und Nutztieren (W. Löscher, F. R. Ungemach, R Kroker, eds.),

6. Auflage, Parey Buchverlag, im Blackwell Verlag GmBH, Berlin. 2003. 6. P. 451–452.

127. Laganá A., Bacaloni A., De Leva I., Faberi A., Fago G., Marino A. Analytical

methodologies for determining the occurrence of endocrine disrupting chemicals in sewage

treatment plants and natural waters. Anal Chim Acta. 2001. 501:79–88.

128. Laganá A., Fago G., Marino A., Santarelli D. Development of an analytical

system for the simultaneous determination of anabolic macrocyclic lactones in aquatic

environmental samples. Rapid Commun. Mass Spectrom. 2001. 15. P. 304–310.

129. Lammers B. P., Heinrichs A. J., Kensinger R. S. The effects of accelerated growth

rates and estrogen implants in prepubertal holstein heifers on growth, feed efficiency, and

blood parameters. J. Dairy Sci. 1999. 82 (8). P. 1746-1752.

130. Lamming G. E. Scientific report on anabolic agents in animal production.

Veterinary Record. 2004. 121. P. 389–392.

131. Lange I. G., Daxenberger A., Hageleit M., Pfaffl M. W., Meyer H. H. Non-

invasive screening for treatment of heifers with the anabolic steroid melengestrol acetate

(MGA) by feces analysis. J Immunoassay Immunochem. 2003. 24(3). P. 265-272.

132. Lange I. G., Daxenberger A., Meyer H. H. Hormone contents in peripheral tissues

after correct and off-label use of growth promoting hormones in cattle: effect of the implant

preparations Filaplix-H, Raglo, Synovex-H and Synovex Plus.APMIS. 2001. 109 (1). P.53-

65.

133. Lange I. G., Daxenberger A., Meyer H. H., Meyts E., Rajpert-De., Skakkebaek N.

E., Veeramachaneni D. N. Quantitative assessment of foetal exposure to trenbolone acetate,

92

zeranol and melengestrol acetate, following maternal dosing in rabbits. Xenobiotica. 2002. 32

(8). P. 641-651.

134. Lange I. G.., Daxenberger A.., Schiffer B., Witters H., Ibarreta D., Meyer H. H.

Sex hormones originating from different livestock production systems: fate and potential

disrupting activity in the environment. Anal Chim Acta. 2002. 473. P. 27–37.

135. Larrea F., Chirinos M. Impact on human health of hormonal additives used in

animal production. Rev Invest Clin. 2007. 59 (3). P. 206-211.

136. Launay F. M., Young P. B., Sterk S., Blokland M., Kennedy D. Confirmatory

assay for zeranol, taleranol and the Fusarium spp. toxins in bovine urine using liquid

chromatography-tandem mass spectrometry. Food Addit Contam. 2004. 21. P. 52–62.

137. Layton A. C., Gregory B. W., Seward J. R., Schultz T. W., Sayler G. S.

Mineralization of steroidal hormones by biosolids in wastewater treatment systems in

Tennessee USA, Environ Sci Technol. 2000. 34. P. 3925–3931.

138. Le Guevel R., Pakdel F. Assessment of oestrogenic potency of chemicals used as

growth promoter by in-vitro methods. Hum Reprod. 2001. 16. P. 1030–1036.

139. Leffers H., Naesby M., Vendelbo B., Skakkebae N. E., Jorgensen A. Oestrogenic

potencies of Zeranol, oestradiol, diethylstilboestrol, Bisphenol-A and genistein: implications

for exposure assessment of potential endocrine disrupters. Hum Reprod. 2001. 16. P. 1037–

1045.

140. Leguillette R. Recurrent airway obstruction - heaves. Vet Clin North Am Equine

Pract. 2003. 19 (1). P. 63–86.

141. Lemus Gallego J. M., Perez Arroyo J. Determination of prednisolone acetate,

sulfacetamide and phenylefrine in local pharmaceutical preparations by micellar electrokinetic

chromatography. J. Pharma.Biomed.Anal. 2003. 31. P. 873-884.

142. Lew K. H., Ludwig E. A., Milad M. A., Donovan K., Middleton E., Ferry J.,

Jusko W. J. Gender-based effects on methylprednisolone pharmacokinetics and

pharmacodynamics. Clin Pharmacol Ther. 1993. 54 (4). P. 402–414.

143. Lohne K. P. Natural sex steroids and their xenobiotic analogs in animal

production. Crit Rev Fd Sci Nutr. 1997. 37. P. 193-209.

144. Lugauskas A. Mikotoksinų kaupimosi maiste d÷sningumai ir prevencinių saugos

priemonių paieška. Maisto chemija ir technologija.. 2006. 40 (2). P. 16-27.

145. MacDonald J. M. Glucocorticoid Therapy. In: Textbook of Veterinary Internal

Medicine, Volume I (S. J. Ettinger, E. C. Feldman, eds), WB Saunders Company,

Philadelphia (USA). 2000. 5. P. 307–317.

93

146. Malone E, Dowling G, Elliott C, Kennedy G, Regan L. Confirmatory method for

the determination of various acetylgestagens in animal kidney fat using liquid

chromatography-tandem mass spectrometry. Food Addit Contam Part A Chem Anal Control

Expo Risk Assess. 2009. 26 (5). P. 672-682.

147. Malucelli A., Ellendorff F., Meyer H. H. Tissue distribution and residues of

clenbuterol, salbutamol, and terbutaline in tissues of treated broiler chickens.J. Anim. Sci.

1994. 72(6). P. 1555-1560.

148. Manchee G. R., Barrow A., Kulkarni S., Palmer E., Oxford J., Colthup P. V.,

Maconochie J. G., Tarbit M. H. Disposition of salmeterol xinafoate in laboratory animals and

humans. Drug Metab. Dispos. 1993. 21. P. 1022–1028.

149. Marchand P., Le Bizec B., Gade C., Monteau F., Andr´e F. J. Chromatogr. A.

2000. 867. P. 219–225.

150. Massart F, Meucci V, Saggese G, Soldani G. High growth rate of girls with

precocious puberty exposed to estrogenic mycotoxins. J. Pediatr. 2008. 152(5). P. 690-695.

151. Masteikien÷ R. R. Maisto produktų mikrobiologija. 1 knyga). Kaunas:

Technologija, 2002. 512 p.

152. McDonald R. K., Langston V. C. Use of Corticosteroids and Nonsteroidal

Antiinflammatory Agents. In: Textbook of Veterinary Internal Medicine, Volume I (S. J.

Ettinger, E. C. Feldman, eds), WB Saunders Company, Philadelphia (USA). 1995. P. 284–

293.

153. McEvoy G. K. AHFS Drug Information. American Society of Hospital

Pharmacists Inc, Bethesda (USA), 1992. 2363 p.

154. Metzler M., Pfeiffer E. Genotoxic potential of xenobiotic growth promoters and

their metabolites. Acta Pathologica, Microbiologica et Immunologica Scandinavica. 2001.

109. P. 89-95.

155. Meyer H. H., Rinke L. M. The pharmacokinetics and residues of clenbuterol in

veal calves. J. Anim. Sci. 1991. 69. P. 4538-4544.

156. Moran C., Quirke J. F., Prendiville D. J., Bourke S., Roche J. F. The effect of

estradiol, trenbolone acetate, or zeranol on growth rate, mammary development, carcass traits,

and plasma estradiol concentrations of beef heifers. J. Anim. Sci. 1991. 69(11). P. 4249-4258.

157. Mortensen S. K., Pedersen M. Confirmatory analysis of acetylgestagens in plasma

using liquid chromatography-tandem mass spectrometry. Anal Chim Acta. 2007. 586(1-2). P.

217-222.

94

158. Muto S., Ebata S., Okada K., Saito T., Asano Y. Glucocorticoid modulates

Na+/H+ exchange activity in vascular smooth muscle cells by nongenomic and genomic

mechanisms. Kidney Int. 2000. 57 (6). P. 2319–2333.

159. Nagalski A, Kiersztan A. Physiology and molecular mechanism of glucocorticoid

action. Postepy Hig Med Dosw (Online). 2010. 18 (64). P. 133-45.

160. Nagelfeld H. Brunstsynchronisation und Zyklusinduktion mit Gestagenen beim

Rind. Vet Med Diss, Hannover (D), 1996. P. 91.

161. Nazli B., Olak H., Aydin A., Hampükyan H.. The Presence of Some Anabolic

Residues in Meat and Meat Products Sold in Üstanbul.Turk J Vet Anim Sci. 2005. 29. P. 691-

699.

162. Neumann F., Schenck B., Schleusener H., Schweikert H. U.

Endokrinopharmakologie. In: Allgemeine und spezielle Pharmakologie und Toxikologie (W.

Forth, D. Henscheler, W. Rummel, eds), BI Wissenschaftsverlag, Mannheim (D). 1992. P.

528-579.

163. Neumann F., Schenck B., Schleusener H., Schweikert H. U.

Endokrinpharmakologie: Pharmakotherapie mit Hormonen. In: Allgemeine und spezielle

Pharmakologie und Toxikologie (W Forth), 7 Auflage, Spektrum akademischer Verlag,

Heidelberg. 1998. P. 528-579, 581–637.

164. Niedner R. Therapie mit systemischen Glukokortikoiden. Hautarzt. 2001. 52 (11).

P. 1062–1071.

165. Nikaido Y, Danbara N, Tsujita-Kyutoku M, Yuri T, Uehara N, Tsubura A. Effects

of prepubertal exposure to xenoestrogen on development of estrogen target organs in female

CD-1 mice. In Vivo. 2005. 19(3). P. 487-494.

166. Niswender G. D. Mechanism of Hormone Action In: Equine Reproduction (AO

McKinnon & JL Voss, eds), Lea & Febiger, Philadelphia (USA), 1993. P. 27-36.

167. O’Keeffe M. Methods for veterinary drug residue analysis in food. Final Report

Project ARMIS No. 4033 Dublin. 1999. P. 1–26.

168. O'Neil M. J., Smith A., Heckelman P. E., Obenchain J. R., Gallipeau J. A.,

D'Arecca M. A. The Merck Index. Merck & Co Inc, Whitehouse Station, NJ (USA). 2001. P.

2562.

169. Orlando E. F., Kolok A. S., Binzcik G. A., Gates J. L., Horton M. K., Lambright

C. S., Gray L. E., Soto A. M., Guillette L. J. Endocrine-disrupting effects of cattle feedlot

effluent on an aquatic sentinel species, the fathead minnow. Environ Health Persp. 2004. 112.

P. 353–358.

95

170. Peterson E. W., Davis R. K., Orndorff H. A. 17β–estradiol as an indicator of

animal waste contamination in mantled karst aquifers. J Environ Qual. 2000. 29. P. 826–834.

171. Petrides P. E. Endokrine Gewebe III: Hypothalamisch-hypophysäres System und

Zielgewebe. In: Biochemie und Pathobiochemie (G Löffler & PE Petrides, eds), Springer

Verlag, Berlin (D). 1997. P. 812-854.

172. Pfaffl M.W., Daxenberger A., Hageleit M., Meyer H.H. Effects of synthetic

progestagens on the mRNA expression of androgen receptor, progesterone receptor, estrogen

receptor α and β insulin-like growth factor-1 (IGF-1) and IGF-1 receptor in heifer tissues. J.

Vet. Med. A.2002. 49. P. 57–64.

173. Pillay D., Chuturgoon A. A., Nevines E., Manickum T., Deppe W., Dutton M. F.

The quantitative analysis of zearalenone and its derivatives in plasma of patients with breast

and cervical cancer. Clin Chem Lab Med. 2002. 40 (9). P. 946-951.

174. Pinel G., Bichon E., Pouponneau K., Maume D., André F., Le Bizec B. Multi-

residue method for the determination of thyreostats in urine samples using liquid

chromatography coupled to tandem mass spectrometry after derivatisation with 3-

iodobenzylbromide. J. Chromatogr. A. 2005. 1085 (2). P. 247-52.

175. Pleadin J., Gojmerac T., Bratoš I., Lipej Z., Novosel D., Vulić A.Clenbuterol

Residues in Plasma and Urine Samples of Food-Producing Pigs During and After Subchronic

Exposure to a Growth-Promoting Dose, Food Technol. Biotechnol.2009. 47 (1). P. 67–74.

176. Plumb D. C. Veterinary Drug Handbook. PharmaVet Publishing, White Bear

Lake (USA). 1995. P. 790.

177. Plumb D. C. Veterinary Drug Handbook. PharmaVet Publishing, White Bear

Lake (USA). 1999. P. 853.

178. Plumb D.C. Veterinary Drug Handbook. PharmaVet Publishing, White Bear

Lake, Minnesota. 2002. 4. P. 960.

179. Popot M.A., Stojiljkovic N., Garcia P., Bonnaire Y., Tabet J.C. Chromatographia.

2003. Vol. 57. P. 255–260.

180. Pou K., Adam A., Lamothe P., Gravel P., Messier J., Gravel A., Ong H. Serum

and urinary levels of salbutamol after chronic oral administration in a calf. Can. Vet. J. 1992.

33. P. 467-468.

181. Pranškevičius A., Lukoševičius L., Burneckien÷ J., Rodovičius H., Dūd÷nas H.

Hormonai. Kaunas. Kauno medicinos universitetas. Biochemijos katedra. 2002. P .9–27.

96

182. Reding J., Sahin A., Schlatter J., Naegeli H. Dexamethasone and flumethasone

residues in milk of intramuscularly dosed cows. J. Vet. Pharm. Ther. 2007. 20 (3). P. 198 -

203.

183. Reinhold U., Buttgereit F. High dosage steroid pulse therapy. Is there an

indication in dermatology? Hautarzt. 2000. 51 (10). P. 738–745.

184. Robinson N. E. Appendix 1: Table of Drugs, Approximate Doses. In: Current

Therapy in Equine Medicine (N. E. Robinson et al., ed), WB Saunders Company,

Philadelphia (USA). 1997. P. 753–760.

185. Robinson N. E., Jackson C., Jefcoat A., Berney C., Peroni D., Derksen F. J.

Efficacy of three corticosteroids for the treatment of heaves. Equine Vet J. 2002. 34 (1). P.

17–22.

186. Rohrer C. R., Hill R. C., Fischer A., Fox L. E., Schaer M., Ginn P. E., Casanova J.

M., Burrows C. F. Gastric hemorrhage in dogs given high doses of methylprednisolone

sodium succinate. Am J Vet Res. 1999. 60 (8). P. 977–981.

187. Roosje P. J., Willemse T. Krankheiten der Haut. In: Krankheiten der Katze

(Horzinek C., Schmidt V. & Lutz H., eds.) Enke Verlag, Stuttgart (D). 2003. 3. P. 285–311.

188. Rosenberg M., Chun S.Y., Kaim M., Herz Z. & Folman Y. The effect of GRH

administered to dairy cows during oestrus on plasma LH and conception in relation to the

time of treatment and insemination. Animal Reproduction Science. 1991. 24. P. 13-24.

189. Rosser E. J. Antipruritic drugs. Vet Clin North Am Small Anim Pract. 1988 18

(5). P. 1093–1099

190. Rosychuk R., Luttgen P. Diseases of the Ear. In: Textbook of Veterinary Internal

Medicine: Diseases of the Dog and Cat (S. J. Ettinger, ed), WB Saunders Company,

Philadelphia (USA). 1989. P. 533–550.

191. Rúbies A., Cabrera A., Centrich F. Determination of synthetic hormones in animal

urine by high-performance liquid chromatography/mass spectrometry. J AOAC Int. 2007.

90(2). P. 626-632.

192. Ryrfeldt A., Squire R., Ekman L. Liver tumors in male rats following treatment

with glucocorticosteroids. Toxicol Pathol. 1992. 20 (1). P. 115–117.

193. Sawyer G. J., Barker D. J. Growth promotants in cattle in Australia. Aust Vet J.

1988. 65 (4). P. 101-108.

194. Schatz S., Palme R. Measurement of faecal cortisol metabolites in cats and dogs: a

non-invasive method for evaluating adrenocortical function. Vet Res Commun. 2001. 25 (4).

P. 271–287.

97

195. Schiffer B, Daxenberger A, Meyer K, Meyer H. H. The fate of trenbolone acetate

and melengestrol acetate after application as growth promoters in cattle: environmental

studies. Environ Health Perspect. 2001. 109. P. 1145-1151.

196. Schiffer B., Totsche K. U., Jann S., Kogel-Knabner I., Meyer K., Meyer H. H.

Mobility of the growth promoters trenbolone and melengestrol acetate in agricultural soil:

column studies. Science of the Total Environment. 2004. 326. P. 225-237.

197. Schimmer B. P. Parker K. L. Adrenocorticotropic Hormone; Adrenocortical

Steroids and their synthetic Analogs; Inhibitors of the Synthesis and Actions of

Adrenocortical Hormones. In: Goodman and Gilman's the pharmacological basis of

therapeutics (J. G. Hardman, L. E. Limbrid, A. G. Gilman, eds.), McGraw-Hill, Medical

Publishing Division, New York. 2001. P. 1649–1677.

198. Schindler A. S., Campagnoli C., Drukmann R., Hubert J., Pasqualini J. R.,

Schweppe K. W., Thijssen H. H. Classification and pharmacology of progestins. Maturitas.

2003. 46. S. 7–16.

199. Schmeitzel LP. Sex Hormone-Related and Growth Hormone-Related Alopecias.

Vet Clin North Am Small Anim Pract. 1990. 20 (6). P. 1579-1600.

200. Schmidt B. Untersuchungen zum Einsatz des GNRH-Analogs Buserelin

(Receptal) zur Ovulationsauslösung bei der Hündin. Vet Med Diss, Hannover (D). 1996. P.

93.

201. Schmidt K., Stachel C., Gowik P. Development and in-house validation of an LC-

MS/MS method for the determination of stilbenes and resorcylic acid lactones in bovine

urine. Anal Bioanal Chem. 2008. 391(4). P. 1199-210.

202. Schmidt P. M. Feline Breeding Management. Vet Clin North Am Small Anim

Pract. 1986. 16 (3). P. 435-450.

203. Schmitt E. J. Diaz T., Barros C. M., de la Sota R. L., Drost M. Differential

Response of the Luteal Phase and Fertility in Cattle Following Ovulation of the Firt-Wave

Follicle with Human Chorionic Gonadotropin or an Agonist of Gonadotropin-Releasing

Hormone. J Anim Sci. 1996. 74. P. 1074-1083.

204. Schmitt E. J., Diaz T., Drost M., Thatcher W.W. Use of a gonadotropin-releasing

hormone agonist or human chorionic gonadotropin for timed insemination in cattle. J. Anim.

Sci. 1996. 74. P. 1084-1091.

205. Schubert C. Durch GnRH und FSH induzierte Hormonprofile im gestörten

Puerperium beim Rind. Inaugural – Dissertation, 1997. P. 9–11.

98

206. Selman P. J., Mol A., Ruttenman G. R., Van Garderen E., Van den Ingh T. S.

Effects of progestin administration on the hypothalamic-pituitary-adrenal axis and glucose

homeostasis in dogs. J Reprod Fertil. 1997. Suppl 51. P. 345-354.

207. Selman P. J., Mol J. A., Rutteman G. R. Progestin treatment in the dog. I. Effects

on growth hormone, insulin-like growht factor and glucose homeostasis. Eur J Endocr 1994.

131. P. 413-421.

208. Selman P. J., Mol J. A., Rutteman G. R. Progestin-induced growth hormone

excess in the dog originates in the mammary gland. Endocrinology 1994. 34. P. 287-292.

209. Selman P. J., van Garderen E., Mol J. A., van den Ingh. Comparison of the

histological changes in the dog after treatment with the progestins medroxyprogesterone

acetate and proligestone. Vet Q. 1995. 17 (4). P. 128-133.

210. Serratosa J., Blass A., Rigau B., MongrellB., Rigau T., Tortadès M., Tolosa E.,

Aguilar C., Ribó O., Balagué J. Residues from veterinary medicinal products, growth

promoters and performance enhancers in food-producing animals: a European Union

perspective.Rev. sci. tech. Off. int. Epiz. 2006. 25 (2). P. 637-653.

211. Smith D. A., Burgmann P. M. Formulary. In: Ferrets, Rabbits and Rodents:

Clinical Medicine and Surgery (E. V. Hillyer, K. E. Quesenberry, eds), WB Saunders,

Philadelphia (USA). 1997. P. 392–403.

212. Smith D. J. Stereochemical composition of clenbuterol residues in edible tissues

of swine. J. Agr. Food Chem. 2000. 48. P. 6036-6043.

213. Smith D. J. The pharmacokinetics, metabolism, and tissue residues of beta-

adrenergic agonists in livestock. J Anim Sci. 1998. 76(1). P. 173-194.

214. Smith D. J., Paulson G. D. Distribution, elimination, and residues of

[14C]clenbuterol HCl in Holstein calves. J. Anim. Sci. 1997. 75. P. 454-461.

215. Smith D. J., Paulson G. D. Growth characteristics of rats receiving ractopamine

hydrochloride and the metabolic disposition of ractopamine hydrochloride after oral or

intraperitoneal administration. J. Anim. Sci. 1994. 72. P. 404-414.

216. Smith D. J., Shelver W. L. Tissue residues of ractopamine and urinary excretion

of ractopamine and metabolites in animals treated for 7 days with dietary ractopamine. J

Anim Sci. 2002. 80 (5). P. 240-249.

217. Sorensen L. K., Elbaek T. H. Determination of mycotoxins in bovine milk by

liquid chromatography tandem mass spectrometry. J Chromatogr B Analyt Technol Biomed

Life Sci. 2005. 820(2). P. 1183-96.

99

218. Soriano-Ursúa M. A., Correa-Basurto J., Romero-Huerta J., Elizalde-Solis O.,

Galicia-Luna L. A., Trujillo-Ferrara J. G. Pharmacokinetic parameters and a theoretical study

about metabolism of BR-AEA (a salbutamol derivative) in rabbit. J Enzyme Inhib Med

Chem. 2010. 25 (3). P. 340-346.

219. Soto A. M., Calabro J. M., Prechtl N. V, Yau A.Y., Orlando E. F., Daxenberger

A., Kolok A. S., Guillette L. J., le Bizec B., Lange I. G. Androgenic and estrogenic activity in

cattle feedlot effluent receiving water bodies of eastern Nebraska, USA. Environ Health

Perspect. 2004. 112. P. 346-352.

220. Spranger B., Metzler M. Disposition of 17β-trenbolone in humans. J Chromatogr.

1991. 564(2). P. 485-492.

221. Squires E. L. Progestin. In: Equine Reproduction (A.O. McKinnon, J.L. Voss,

eds), Lea & Febiger, Philadelphia (USA), 1993. P. 311–318.

222. Stephany R. W. Hormonal growth promoting agents in food producing animals.

Handb Exp Pharmacol. 2010. 195. P. 355-367.

223. Sternbauer K., Luthman J., Jacobsson S. O. Flumethasone-induced insulin

resistance in calves. J Vet Med A. 1998. 45 (6-7). P. 441–443.

224. Stevenson J. S. Reproductive Management of Dairy Cows in High Milk –

Producing Herds. Journal of Dairy Science. 2001. 84. P. 128-143.

225. Stöber M., Gründer H. D. Krankheiten von Leber und Gallenblase: Ketose,

Lipomobilisationssyndrom. In: Innere Medizin und Chirurgie des Rindes (G. Dirksen, H.

Gründer, M. Stöber, eds), Parey, Berlin (D). 2002. 4. P. 649–664.

226. Stoffel B., Meyer H. H. Effects of the b-adrenergic agonist clenbuterol in cows:

Lipid metabolism, milk production, pharmacokinetics, and residues. J. Anim. Sci. 1993. 71.

P.1875-1881.

227. Stolker A. A., Linders S. H., van Ginkel L.A., Th. Brinkman U.A. Anal. Bioanal.

Chem. 2004. 378. P. 1313–1316.

228. Stolker A. A., van Tricht E. F., Zoontjes P. W., van Ginkel L. A., Stephany R. W.

Rapid method for the determination of stanozolol in meat with supercritical fluid extraction

and liquid chromatography-mass spectrometry.Anal. Chim. Acta. 2003. 483. P. 1–9.

229. Stolker A. A., Brinkman U. A. Analytical strategies for residue analysis of

veterinary drugs and growth-promoting agents in food-producing animals-a review. J

Chromatogr A. 2005 1067 (1-2). P. 15-53.

230. Stonyt÷ J. Maisto kokyb÷ ir sauga 6- oje bendrojoje programoje. Maisto chemija ir

technologija. 2003. 37 (3). P. 1–76.

100

231. Szuets P., Mesterhazy A., Falkay G. Y., Bartok T. Early telarche symptoms in

children and their relations to zearalenone contamination in foodstuffs. Cereal Research

Communications. 1997. 25 (3I). P. 429-436.

232. Thevis M., Guddat S., Schänzer W. Doping control analysis of trenbolone and

related compounds using liquid chromatography-tandem mass spectrometry. Steroids. 2008.

74(3). P. 315-321

233. Thompson F. N. Chapter 30: Hormones Affecting Reproduction. In: Veterinary

Pharmacology and Therapeutics (H. R. Adams, ed), Iowa State University Press, Ames

(USA). 1995. P. 584-598.

234. Thompson F. N. Hormons affecting reproduction. In: Veterinary Pharmacology

and Therapeutics (HR Adams, ed.) Iowa State University Press, Ames (USA). 2001. 8. P.

612-625.

235. Tuomola M., Cooper K. M., Lahdenpera S. A specificity enhanced time-resolved

fluoroimmunoassay for zeranol employing the dry reagent all-in-one-well principle. Analyst.

2002. 127. P. 83–86.

236. Tournaire M. Diethylstilbestrol exposure and breast cancer. J Gynecol Obstet Biol

Reprod (Paris). 2009. 38(8). P. 696-697.

237. Ungemach F. R. Evaluation of fixed glucocorticoid-antibiotic combinations.

Dtsch Tierarztl Wochenschrift. 1992. 99 (6). P. 249–254.

238. Ungemach F. R. Pharmaka zur Beeinflussung von Entzündungen. In:

Pharmakotherapie bei Haus- und Nutztieren (W. Löscher, F. R. Ungemach & R. Kroker,

eds.), 6. Auflage, Parey Buchverlag, im Blackwell Verlag GmBH, Berlin (D). 2003. 6. P.

323–357.

239. Valstybin÷s maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2003 m. liepos 22 d.

įsakymas Nr. B1–646 „D÷l Medžiagų ir medžiagų likučių gyvūnuose ir gyvūniniuose

produktuose steb÷senos taisyklių patvirtinimo“. Žin., 2003, Nr. 76–3514; 2008, Nr. 83–3332.

240. Valstybin÷s maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2008 m. gruodžio 30 d.

įsakymas Nr. B1–665 „D÷l Kai kurių medžiagų, turinčių hormoninį ir tirostatinį poveikį ir

beta agonistų draudimo naudoti gyvulininkyst÷je reikalavimų“ patvirtinimo. Žin., 2009, Nr.

8–288.

241. van Bennekom E. O., Brouwer L., Laurant E. H., Hooijerink H., . Nielen.M. W.

Confirmatory analysis method for zeranol, its metabolites and related mycotoxins in urine by

liquid chromatography-negative ion electrospray tandem mass spectrometry. Anal Chim Acta.

2002. 473. P. 151–160.

101

242. Van den Hauwe O., Dumoulin F, Elliott C., Van Peteghem C. H. Detection of

synthetic glucocorticoid residues in cattle tissue and hair samples after a single dose

administration using LC-MS/MS. J. chromatography B Analyt .Technol.Biomed. Life Sci.

2005. 817 (2). P. 215-223.

243. Van den Hauwe O., Schneider M., Sahin A., Van Peteghem C. H., Naegeli H.

Immunochemical screening and liquid chromatographic-tandem mass spectrometric

confirmation of drug residues in edible tissues of calves injected with a therapeutic dose of the

synthetic glucocorticoids dexamethasone and flumethasone. J. Agric. Food. Chem. 2003. Vol.

51(1). P. 326-330.

244. Van den Hauwe O., Dumoulin F., Antignac J. P., Bouche M. P., Elliott C., Van

Peteghem C. Liquid chromatographic-mass spectrometric analysis of 11 glucocorticoid

residues and an optimization of enzymatic hydrolysis conditions in bovine live. Analytica

Chimica Acta. 2002. 473 (1-2). P. 127-134.

245. Van der Velden V. H. Glucocorticoids: mechanisms of action and anti-

inflammatory potential in asthma. Mediat Infl. 1998. 7 (4). P. 229–237.

246. Van Puymbroeck M., Kuilman M.E., Maas R.F., Witkamp R.F., Leyssens L.,

Vanderzande D., Gelan J., Raus J. Analyst. 1998. Vol. 123. P. 2681–2688.

247. Verstegen J. P. Overview of Mismating Regimens for the Bitch. In: Kirk's Current

Veterinary Therapy XIII - Small Animal Practice (J.D. Bonagura, ed), WB Saunders

Company, Philadelphia (USA). 2000. P. 947-954.

248. Von Ahnen S. Analytische untersuchungen über nährstoffumverteilende

wachstumspromotoren beim rind. Ph. D. Dissertation. Universität München, Germany. 1994.

P. 1–86.

249. Wang S., Wang X. H. Analytical methods for the determination of zeranol

residues in animal products: a review. Food Addit Contam. 2007. 24(6). P. 573-582.

250. WHO food additives series: 61. Melengestrol acetate (addendum). Toxicological

evaluation of certain veterinary drug residues in food. Seventieth meeting of the Joint

FAO/WHO Expert Committee on Food Additives (JECFA). World Health Organization,

Geneva, 2009. P. 69-93.

251. WHO Technical Report Series 911. Evaluation of certain veterinary drug residues

in food. Fifty-eighth report of the Joint FAO / WHO Expert Committee on Food Additives.

World Health Organization, Geneva, 2002. P. 1–50.

102

252. Williams C L., Stancel G. M.. Estrogens and Progestins. In: Goodman & Gilman's

The Pharmacological Basis of Therapeutics (J.G. Hareman, L.E. Limbird, eds), McGraw-Hill,

New York. 1995. P. 1411-1439.

253. Williams L. D., Churchwell M. I., Doerge D. R. Multiresidue confirmation of b-

agonists in bovine retina and liver using LC-ES/MS/MS. J. Chromatogr. B. 2004. 813. P. 35–

45.

254. Wilson J. D. Androgens. In: Goodman & Gilman's The Pharmacological Basis of

Therapeutics (J.G. Hareman, L.E. Limbird, eds), McGraw-Hill, New York, 1995. P. 1441-

1456.

255. Wilson V. S., Lambright C., Ostby J., Gray L. E. In vitro and in vivo effects of

17β-Trenbolone: a feedlot effluent contaminant. Toxicol Sci. 2002. 70. P. 202–211.

256. World Health Organization (WHO). Evaluation of certain food additives and

contaminants: 53rd report of the Joint FAO/WHO Expert Committee on Food Additives

(JECFA). WHO Technical Report Series No. 896. WHO, Geneva. 2000. P. 10–56.

257. World Health Organization (WHO). Evaluation of certain veterinary drug residues

in food: 52nd report of the Joint FAO/WHO Expert Committee on Food Additives (JECFA).

WHO Technical Report Series No. 893. WHO, Geneva. 2000. P. 16–45.

258. World Health Organization (WHO). Evaluation of certain veterinary drug residues

in food: 32nd report of the Joint FAO/WHO Expert Committee on Food Additives (JECFA).

WHO Technical Report Series No. 763. WHO, Geneva. 1988. P. 10–25.

259. Yang M. Y., Rajamahendran R. Morphological and Biochemical Identification of

Apoptosis in Small, Medium, and Large Bovine Follicles and the Effects of Follicle-

Stimulating Hormone and insulin-Like Growth Factor-I on Spontaneous Apoptosis in

Cultured Bovine Granulosa Cells. Biology of Reproduction. 2000. N. 62. P. 1209-1217.

260. Yang Y., Shao B., Zhang J., Wu Y., Duan H. Determination of the residues of 50

anabolic hormones in muscle, milk and liver by very-high-pressure liquid chromatography–

electrospray ionization tandem mass spectrometry. Journal of Chromatography B. 2009. 877

(5-6). P. 489-496.

261. Younes M., Goll M. Biliary excretion of hormones. Prog Pharm Clin Pharm.

1991. 8 (4). P. 271-282.

262. Zhang W. Nakao C. T., Moriyoshi M., Nakada K., Ohtaki T., Ribadu A. Y.,

Tanaka Y. The relationship between plasma oestrone sulphate concentrations in pregnant

dairy cattle and calf birth weight, calf viability, placental weight and placental expulsion.

Anim. Reprod. Sci. 1999. 54. P. 169–178.

103

263. Xu C., Chu X., Peng C., Liu L., Wang L., Jin Z. Comparison of enzyme-linked

immunosorbent assay with liquid chromatography-tandem mass spectrometry for the

determination of diethylstilbesterol residues in chicken and liver tissues. Biomed Chromatogr.

2006. 20 (10). P. 1056-1064.

104

1 priedas. 2004m. Europos Sąjungos tyrimų rezultatai

Gyvūnai Medžiaga Šalis M÷ginių, kuriuose nustatyti likučiai, skaičius, vnt.

Steroidai (A3) Austria 2

Alfa Boldenonas Olandija 12 Prancūzija 1

Beta Boldenonas Italija 2 Belgija 1 Kipras 1

Epinandrolonas (17alfa-19 Nortestosteronas)

Italija 2 Anglija 1

Estradiolis Lenkija 2

Metiltestosteronas Prancūzija 3 Nandrolonas Anglija 2

Anglija 7 Progesteronas

Malta 1 Malta 1 Olandija 3 Lenkija 1

Galvijai (pagal planą ištirti m÷giniai)

Testosteronas

Slovenija 1 Beta-Boldenonas Italija 16 Metiltestosteronas Ispanija 2 Papildomai paimti

m÷giniai Nandrolonas Ispanija 1

Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas steroidų, kiekis galvijuose 62 17-Beta Estradiolis Ispanija 25

Čekija 2 Ispanija 24 Italija 2 Malta 1 Prancūzija 1

Nandrolonas

Lenkija 1 Testosteronas Malta 1

Kiaul÷s

Progesteronas Malta 1 Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas steroidų, kiekis kiaul÷se 58

Paukščiai 17-Beta estradiolis Olandija 1 Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas steroidų, kiekis paukščiuose 1

Avys ir ožkos Nandrolonas Anglija 14 Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas steroidų, kiekis avyse ir ožkose 14

Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas steroidų, kiekis 135 Rezorcilin÷s rūgštys (A4)

Galvijai Alfa zearalanolis (Zeranolis), planuoti m÷giniai Anglija 4

Kiaul÷s Zearalanolis Ispanija 26 Avys ir ožkos Alfa zearalanolis (Zeranolis) Anglija 6

Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas rezorcilinių rūgščių, kiekis 36 A5 beta-agonistai

Italija 2 Klenbuterolis

Portugalija 14 Galvijų planuoti tyrimai

Isoksuprinas Prancūzija 1 Isoksuprinas Belgija 1 Galvijų papildomi

tyrimai Klenbuterolis Portugalija 27

105

Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas beta-agonistų kiekis galvijuose 45 Portugalija 10 Kiaulių planuoti

tyrimai Klenbuterolis Slov÷nija 1

Paukščių planuoti tyrimai Salbutamolis Anglija 1

Avių - ožkų planuoti tyrimai Klenbuterolis Portugalija 4

Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas beta-agonistų kiekis 61 2004 m teigiamų m÷ginių skaičius: 232

106

2 PRIEDAS. 2005 M EUROPOS SĄJUNGOS TYRIMŲ REZULTATAI

Gyvūnai Medžiaga Šalis M÷ginių, kuriuose nustatyti likučiai, skaičius, vnt.

Tireostatin÷s medžiagos (A2) Galvijų numatyti

tyrimai Tiouracilas Prancūzija 8

Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas tireostainių medžiagų, kiekis 8

Steroidai (A3) Alfa-Boldenonas Belgija 1 Beta boldenonas Belgija 1 Deksametazonas Italija 45 Epinandrolonas Italija 4

Anglija 4 Nandrolonas

Italija 1 Progesteronas Anglija 10

17 alfa testosteronas Belgija 1

Galvijai numatyti m÷giniai

17 beta testosteronas Vokietija 1 Deksametazonas Italija 9

17-alfa-Estradiolis Ispanija 8 Galvijų papildomi tyrimai

17-Beta-Testosteronas Ispanija 24 Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas steroidų, kiekis galvijuose 109

17 Beta Estradiolis Ispanija 19 Vokietija 1

Prancūzija 16 Lenkija 3 Čekija 7

Ispanija 18

Kiaul÷s Nandrolonas

Italija 7 Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas steroidų, kiekis kiaul÷se 71

Paukščiai Beta estradiolis Prancūzija 1 Avys ir ožkos Nandrolonas Anglija 34 Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas steroidų, kiekis 215

Rezorcil÷s rūgštys(A4) Taleranolis Prancūzija 1

Prancūzija 1 Galvijai Zeranolis

Anglija 5 Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas rezorcilinių rūgščių,

kiekis galvijuose 7

Kiaul÷s Zearalanonas Ispanija 48 Avys ir ožkos Zearalanonas Ispanija 1

Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas rezorcilinių rūgščių, kiekis 56

A5 Beta agonistai Prancūzija 1

Italija 5 Galvijai Klenbuterolis Portugalija 22

Italija 1 Galvijų papildomi tyrimai Klenbuterolis

Portugalija 3 Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas beta-agonistų, kiekis 32

107

galvijuose Kiaul÷s Klenbuterolis Portugalija 8

Avys ir ožkos Klenbuterolis Portugalija 3 Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas beta-agonistų, kiekis 43

2005 m. teigiamų m÷ginių skaičius: 314

108

3 priedas. 2006m. Europos Sąjungos tyrimų rezultatai

Gyvūnai Medžiaga Šalis M÷ginių, kuriuose nustatyti likučiai, skaičius, vnt.

Steroidai (A3) Boldenonas Vokietija 1 Betametazonas Italija 1 Alfa boldenonas Vokietija 3

Italija 59 Deksametazonas

Olandija 2 19-Norepitestosteronas Estija 1

Austrija 2 Vokietija 2 Alfa-Boldenonas Olandija 1 Prancūzija 2

Nandrolonas Anglija 2

Epinandrolonas Italija 1 17-alfa-Estradiolis Lietuva 1

Vokietija 1 Prancūzija 1 17-beta-Estradiolis Lenkija 1

Prednizolonas Italija 2 Progesteronas Anglija 20

Galvijų numatyti tyrimai

17 beta testosteronas Slov÷nija 1 Deksametazonas Italija 54 Estradioliobenzoatas Belgija 1 Prednizolonas Italija 5 Progesteronas Belgija 1

Galvijų papildomai m÷giniai

Testosteronocypionatas Belgija 1 Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas steroidų, kiekis

galvijuose 166

17-beta-Estradiolis Prancūzija 1 Vokietija 9 Prancūzija 2 Čekija 2

Nandrolonas

Lenkija 11

Kiaulių numatyti tyrimai

Progesteronas Slov÷nija 1 Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas steroidų, kiekis kiaul÷se 26 Paukščiai etenylestradiolis Italija 1 Avys ir ožkos Nandrolonas Anglija 16

Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas steroidų, kiekis 209 Rezorcilin÷s rūgštys (A4)

Vokietija 9 Alfa zearalanolis (Zeranolis) Anglija 2

Vokietija 1 Galvijai planuoti m÷giniai Beta zearalanolis

(Zeranolis) Italija 1 Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas rezorcilinių rūgščių,

kiekis 13

Beta-agonistai (A5) Ispanija 1 Italija 6 Galvijų numatyti

tyrimai Klenbuterolis Portugalija 10

Klenbuterolis Portugalija 1 Galvijų papildomi tyrimai Salbutamolis Belgija 1

109

Salmeterolis Olandija 85 Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas beta-agonistų, kiekis

galvijuose 104

Kiaulių numatyti tyrimai Klenbuterolis Portugalija 10

Kiaulių papildomi tyrimai Klenbuterolis Portugalija 3

Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas beta-agonistų, kiekis kiaul÷se 13

Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas beta-agonistų, kiekis 117 2006m. Teigiamų m÷ginių skaičius 339

110

4 priedas. 2007m. Europos Sąjungos tyrrimų rezultatai

Gyvūnai Medžiaga Šalis M÷ginių, kuriuose nustatyti likučiai,

skaičius, vnt. Tireostatikai A2

5-metil-2-tiouracilas Ispanija 1 Galvijai

Tiouracilas Prancūzija 31 Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas tireostatikų kiekis galvijuose 32

Kiaul÷s Tiouracilas Prancūzija 4 Avys ir ožkos Tiouracilas Prancūzija 5

Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas tireostatikų, kiekis 41 Steroidai A3

Anglija 2 Boldenonas

Vokietija 1 Alfa boldenonas Vokietija 21

Italija 23 Deksametazonas

Olandija 6 Epinandrolonas Austija 2 17-alfa-Estradiolis Prancūzija 1 17-beta-Estradiolis Prancūzija 1

Prancūzija 2 Vokietija 2 Nandrolonas Anglija 13

Prednizolonas Italija 2 Progesteronas Anglija 7

Austrija 1 17 beta testosteronas

Olandija 1

Galvijai (pagal planą ištirti m÷giniai)

Trenbolonas Ispanija 1 Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas steroidų kiekis galvijuose 86

alfa-Boldenonas Vokietija 1 Deksametazonas Italija 7 17-alfa-Estradiolis Anglija 1 17-beta-Estradiolis Belgija 20 Estradiolio benzoatas Belgija 1 Nortestosterono cipionatas Anglija 3 Nortestosterono dekanoatas Anglija 43 Prednizolonas Italija 7 17-alfa-testosteronas Belgija 20

Galvijų papildomai paimti m÷giniai

Testosterono fenilpropionatas Belgija 1 Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas steroidų, kiekis galvijuose 104

Boldenonas Vokietija 2 Vokietija 3 Prancūzija 12

Kiaul÷s Nandrolonas

Čekija 1 Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas steroidų, kiekis kiaul÷se 18

Beta estradiolis Olandija 1 Paukščiai

Nandrolonas Prancūzija 1 Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas steroidų, kiekis paukščiuose 2

Avys ir ožkos, (pagal planą ištirti m÷giniai) Nortestosterono cipionatas Anglija 12

Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas steroidų, kiekis avyse ir ožkose 12 Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas steroidų, kiekis 222

Rezorcilin÷s rūgštys (A4)

111

Vokietija 9 Prancūzija 9 Alfa zearalanolis (Zeranolis) Anglija 2 Vokietija 23 Estija 1 Beta zearalanolis (Zeranolis) Prancūzija 9

Galvijų planuoti tyrimai

Zearalanonas Ispanija 1 Papildomi m÷giniai Zearalanonas Ispanija 1

Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas rezorcilinių rūgščių, kiekis galvijuose 55

Alfa zearalanolis (Zeranolis), planuoti m÷giniai Vokietija 4

Kiaulių planuoti m÷giniai Beta zearalanolis (Taleranolis),

planuoti m÷giniai Vokietija 2

Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas rezorcilinių rūgščių, kiekis kiaul÷se 6

Alfa zearalanolis (Zeranolis) Graikija 1 Vokietija 1 Avys - ožkos

Beta zearalanolis (Taleranolis) Graikija 1

Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas rezorcilinių rūgščių, kiekis avyse ir ožkose 3

Bendras m÷ginių, kuriuose nustatyras rezorcilinių rūgščių kiekis 64 A5 beta-agonistai

Cimaterolis Graikija 1 Olandija 1 Galvijai, planuoti

m÷giniai Klenbuterolis Portugalija 1

Klenbuterolis Italija 22 Belgija 1 Papildomi m÷giniai

Salbutamolis Ispanija 1

Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas beta -agonistų kiekis galvijuose 27 Mapenterolis Graikija 1 Kiaulių planuoti

m÷giniai Tulobuterolis Graikija 1 Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas beta -agonistų kiekis kiaul÷se 2

Paukškčių planuoti m÷giniai Klenbuterolis Graikija 3

Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas beta -agonistų kiekis paukščiuose 3 Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas beta -agonistų kiekis 32

2007m teigiamų m÷ginių kiekis 318

112

5 priedas. 2008m.Europos Sąjungos tyrimų rezultatai

Medžiaga Šalis

Ištirtų m÷ginių skaičius,

vnt.

M÷ginių, kuriuose nustatyti steroidai,

skaičius, vnt.

Gyvūnai

Steroidai Boldenonas Anglija 205 1

Vokietija 600 3 Anglija 204 10 Alfa boldenonas Olandija 890 1 Italija 2 360 22

Deksametazonas Olandija 1 488 4

Epinandrolonas (19- Norepitestosteronas)

Vokietija 411 5

Etinilestradiolis Vokietija 184 1 Nandrolonas Prancūzija 3 969 4 Nortestosterono cipionatas Anglija 1 154 10 Prednizolonas Italija 2 360 8 Prednizonas Italija 1 029 3 Progesteronas Anglija 355 10 17 alfa testosteronas Anglija 510 3 17 beta testosteronas Austrija 24 1

Galvijai (pagal planą ištirti m÷giniai)

Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas steroidai, kiekis 89 Deksametazonas Italija 779 13 Medroksiprogesterono acetatas Belgija 965 1

Nortestosterono cipionatas Anglija 15 1 Prednizolonas Italija 779 22 Prednizonas Italija 703 18

Belgija 965 3 Progesterone

Anglija 10 2

Papildomai paimti m÷giniai

Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas steroidai, kiekis 60 Boldenonas Vokietija 518 2

Vokietija 518 5 Prancūzija 624 6 Nandrolonas Lenkija 809 1

Kiaul÷s

Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas steroidai, kiekis 14 Beta estradiolis Olandija 88 2

Paukščiai Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas steroidai, kiekis 2

Alfa boldenonas Anglija 206 23 Nortestosterono cipionatas Anglija 240 27

Avys ir ožkos, (pagal planą ištirti m÷giniai) Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas steroidai, kiekis 50

Anglija 7 6 Papildomai paimti m÷giniai Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas steroidai, kiekis 6

Rezorcilo rūgšties laktonai Vokietija 557 4 Prancūzija 3 968 22 Anglija 693 12

Alfa zearalanolis (Zeranolis), planuoti m÷giniai

Italija 310 1 Vokietija 519 6 Ispanija 380 1

Galvijai

Beta zearalanolis (Zeranolis), planuoti m÷giniai

Prancūzija 3 968 22

113

Italija 310 1 Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas rezorcilin÷s rūgšties

laktonų, kiekis 69

Papildomi m÷giniai Alfa zearalanolis (Zeranolis) Anglija 11 5

Beta zearalanolis (Taleranolis) Vokietija 1 1

Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas rezorcilin÷s rūgšties laktonų, kiekis 6 Vokietija 56 2 Prancūzija 624 1 Alfa zearalanolis (Zeranolis),

planuoti m÷giniai Anglija 247 1 Kiaul÷s

Beta zearalanolis (Taleranolis), planuoti m÷giniai

Vokietija 52 1

Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas rezorcilin÷s rūgšties laktonų, kiekis: 5 Planuoti m÷giniai Alfa zearalanolis (Zeranolis)

Ispanija 97 1 Paukščiai

Beta zearalanolis (Taleranolis) Ispanija 68 1

Bendras m÷ginių, kuriuose nustatytas rezorcilin÷s rūgšties laktonų, kiekis 2

114

6 priedas. europos Sąjungoje ištirtų m÷ginių skaičius 2004 – 2008 metais

Ištirta planuotų m÷ginių Ištirta papildomai m÷ginių Gyvūnai 2004 2005 2006 2007 2008 2004 2005 2006 2007 2008

Stilbenai (A1 grup÷) Galvijai 12378 13216 13093 13182 12539 1507 1474 951 1241 1572 Kiaul÷s 6350 6473 6502 6431 5741 137 127 38 22 232 Avys ir ožkos 609 579 565 514 450 0 4 0 0 0 Arkliai 46 46 111 79 73 0 0 0 8 0 Paukščiai 2867 3077 3095 3205 2861 0 42 11 0 0 Ištirta viso m÷ginių: 22250 23391 23366 23411 21664 1644 1647 1000 1271 1804

Antitiroidin÷s medžiagos (A2 grup÷) Galvijai 4665 4966 5638 5361 4802 14 85 185 62 179 Kiaul÷s 2842 2783 2954 3075 3185 0 62 4 4 6 Avys ir ožkos 471 493 363 357 222 0 6 5 0 1 Arkliai 100 85 69 73 46 0 1 2 0 0 Paukščiai 1076 1183 1022 910 913 0 36 0 0 4 Ištirta viso m÷ginių: 9154 9510 10046 9776 9168 14 190 196 66 190

Steroidai (A3 grup÷) Galvijai 32782 28018 28009 27073 28171 2104 2408 2350 2793 2842 Kiaul÷s 11812 11229 11751 12167 11081 253 440 83 68 283 Avys ir ožkos 1211 1161 1156 1148 1058 0 21 10 0 13 Arkliai 104 157 193 152 139 8 6 3 8 3 Paukščiai 3346 3613 3912 3827 3610 1 21 3 3 1 Ištirta viso m÷ginių: 49255 44178 45021 44367 44059 2366 2896 2449 2872 3142

Rezorcilo rūgšties laktonai (A4 grup÷) Galvijai 12258 13087 12140 12317 12314 1523 512 953 2541 621 Kiaul÷s 6705 6558 6233 6234 5594 144 139 50 45 262 Avys ir ožkos 660 615 588 543 453 0 10 7 0 0 Arkliai 66 86 95 98 75 0 1 2 8 0 Paukščiai 3207 3207 3112 3138 2742 0 0 2 1 0 Ištirta viso m÷ginių: 22896 23553 22168 22330 21178 1667 662 1014 2595 883

Beta agonistai (A5 grup÷) Galvijai 31260 25600 24907 22518 2510 1944 1113 1448 Kiaul÷s 14924 13561 12753 11486 399 262 52 250 Avys ir ožkos 2068 1688 1553 1274 29 27 6 0 Arkliai 290 342 149 151 2 6 5 0 Paukščiai 6261 5594 5562 4613 58 45 4 0 Ištirta viso m÷ginių: 54803 46785 44924 40042 2998 2284 1180 1698