Tapkite Knygų klubo nariu!• Nemokamas knygų katalogas kiekvieną ketvirtį• Naujausios ir populiariausios knygos• Ypatingi pasiūlymai• Knygų pristatymas į namus, darbovietę ar paštąwww.knyguklubas.lt

www.almalittera.lt

Anita Amirrezvani – lietuvių, iraniečių ir amerikiečių kilmės autorė. Ji devynerius metus rašė „Gėlių kraują“, tačiau ne veltui. Romanas iškart tapo tarptautiniu bestseleriu daugiau kaip 22 pasaulio šalyse. „Gėlių kraujas“ dukart nominuotas prestižiniams apdovanojimams – 2008 m. Orange Prize ir Boeke Prize.

Graži istorija apie gyvenimą, meilę, pasiaukojimą ir garbę. Skaityti nepaprastai malonu. Pradėjus neįmanoma atsitraukti. Bent jau aš nepajėgiau.Dawn Mosher

Romano puslapiuose atgyja XVII a. Persija: tarsi iš pasakos nužengia miestas, jo turgūs, lindynės ir prabangūs namai. Tai laikas, kai klestėjo kultūra ir prietarai, laikas, kai moterims nebuvo leidžiama gyventi savarankiškai. Netikėtai mirus mylimam tėvui, anksti dūžta keturiolikmetės mergaitės viltys ištekėti. Ji tampa tarnaite pas turtingą dėdę, nuostabių šacho kilimų kūrėją. Dėdė padeda jai perprasti puikiųjų kilimų amatą, meną ir verslą. Nors mergina priversta priimti visiškai nepageidautiną laikinų vedybų sutartį, tačiau atsiskleidžia jos gabumai piešti ir kurti. Tviskėte tviskantį pasakojimą puošia su siužetu susipinančios Irano liaudies pasakos ir įstabaus persiškų kilimų meno elementų gausa. Istorija sumegzta taip pat išmoningai, kaip ir merginos audžiami kilimai. Romano tekstas žavi poetiškais vaizdiniais ir kupinais gyvybės personažais. Gėl i ų

K raujas

a n i t a a m i r r e z va n i

Gėl

iųK

ra

uja

s

Gėl ių krauja s

13

1 skyrius

Tais metais, kai mane ruošėsi leisti už vyro, pavasarį dangu-je virš mūsų kaimo pasirodė kometa. Ji žibėjo ryškiau negu visos kitos mūsų anksčiau matytos kometos ir atrodė piktes-nė. Kas naktį ji šliaužė dangumi, bėrė savo baltas stingdan-čias sielvarto sėklas, ir mes vis mėginome spėti žvaigždžių siunčiamą baugią lemtį. Hadž Ali, mokyčiausias žmogus kaime, nukeliavo į Isfahaną ir gavo vyriausiojo astronomo knygos nuorašą, kad žinotume, kokių bėdų galima tikėtis.

Jam grįžus, vakare kaimo žmonės pradėjo rinktis lauke, rengdamiesi klausytis pranašavimo ateinantiems mėnesiams. Mano tėvai ir aš stovėjome šalia seno kipariso, vienintelio medžio mūsų kaime, išpuošto žmonių įžadus žyminčiomis audeklo juostelėmis. Visi susirūpinusiais veidais žiūrėjo į žvaigždes, smakrus užvertę į dangų. Buvau nedidukė ir ga-lėjau pažvelgti po didele balta Hadž Ali barzda, atrodančia tarsi dykumos stagarų kuokštas. Mano motina Mahin paro-dė į Galvų Kirtiką, raudonai degantį nakties danguje.

– Žiūrėk, kaip Marsas liepsnoja! – tarė ji. – Tai dar padi-dins kometos piktumą.

Daugelis kaimiečių jau buvo regėję paslaptingų ženklų ar girdėję apie kometos sukeltas nelaimes. Irano šiaurėje kilo maras, nusinešęs tūkstančius žmonių. Dugabade žemės drebėjimas įkalino jaunąją jos namuose, ji ir į svečius atėju-

Anita Amir rezvani

14

sios moterys užduso, nors vos po akimirkos turėjo susitikti su jaunikiu. Mūsų kaime anksčiau niekada nematyti raudoni vabalai apipuolė pasėlius.

Goli, mano artimiausia draugė, atėjo su vyru Hasanu Ali, jis buvo už mus gerokai vyresnis. Pasisveikino, pabu-čiuodama mane į abu skruostus.

– Kaip jautiesi? – paklausiau. Jos ranka nusileido ant pilvo.– Apsunkusi, – atsakė ji, jaučiau, kad tikriausiai neri-

mauja, koks likimas laukia tos naujos gyvybės jos viduje.Netrukus jau susirinko visi kaimo gyventojai, išskyrus

senius ir silpnuosius. Dauguma moterų vilkėjo šviesias var-po pavidalo palaidines, po jomis plonas kelnes, plaukus dengė kutais puoštomis skaromis, vyrai buvo apsirengę ilgomis baltomis tunikomis, kelnėmis ir turbanais. Tačiau Hadž Ali išsiskyrė juodu turbanu, tai ženklas, kad jis kilęs iš pranašo Mahometo, ir visada, kad ir kur eitų, nešiojosi su savimi astroliabiją.

– Gerieji kaimo žmonės, – prabilo jis tokiu balsu, tarsi ratas dardėtų per akmenis, – labiausiai pagarbinkime pir-muosius Pranašo sekėjus, o ypač jo sūnėną Ali, visų tikin-čiųjų karalių.

– Tebūnie jam ramybė, – atsakėme.– Šių metų pranašystės prasideda nuo blogų žinių mūsų

priešams. Šiaurės rytuose ozbakus nusiaubs vabzdžių ant-puoliai, tokie baisūs, kad sunaikins jų kviečius. Šiaurės vaka-ruose otomanai vargs dėl sprunkančios kariuomenės, ir net toli vakaruose, krikščionių karalystėse, nesuprantamos ligos iškreips karalių lūpas.

Mano tėvas Ismailas pasilenkė prie manęs ir sušnibždėjo:– Visada gera žinoti, kad tos šalys, su kuriomis kariauja-

me, patirs nelaimių.

Gėl ių krauja s

15

Mes abu nusijuokėme, nes taip būdavo visuomet, ir mo-tina rūsčiai pažvelgė į mus.

Hadž Ali toliau skaitė iš knygos, o man širdis daužėsi, tartum kopčiau į kalną. Netvėriau smalsumu, ką jis pasakys apie vedybas šiais metais, tai man rūpėjo labiausiai. Nejučia ėmiau žaisti su savo skaros spurgais, motina visada ragino atsikratyti šito įpročio, tuo tarpu Hadž Ali patikino, kad nieko bloga nenutiks popieriui, knygoms, rašymo menui, kad pietuose bus žemės drebėjimų, tačiau nestiprių, ir vyks tokie dideli mūšiai, kad Kaspijos jūros vanduo nusidažys raudonai.

Hadž Ali mostelėjo knyga į minios pusę, taip jis dary-davo, kai rengdavosi skaityti nerimą keliančią pranašystę. Jo padėjėjas, laikantis aliejinę lempą, atšoko, kad jam nekliūtų.

– Turbūt visų blogiausias dalykas, kad šiais metais di-džiai ir nesuprantamai smuks dorovė, – skaitė jis, – ir tokį nuosmukį paaiškinti įmanoma tik kometos įtaka.

Per minią nuslinko tylus murmesys, žmonės ėmė apta-rinėti jau pirmomis Naujųjų metų dienomis patirtą nedoro-vingą elgesį.

– Ji pasisėmė vandens iš šulinio daugiau, negu derėjo... – išgirdau sakant Zainab. Ji buvo Golamo žmona ir nė apie vieną žmogų nerasdavo gero žodžio.

Pagaliau Hadž Ali prabilo apie tai, kas manęs laukė ateityje.

– O dėl vedybų, tai ateinantys metai atneš visko, – šne-kėjo jis, – knyga nieko nesako apie tas, kur įvyks per arti-miausius kelis mėnesius, tačiau numatytos vėlesniam laikui bus kupinos aistrų ir kivirčų.

Neramiai žvilgtelėjau į motiną, juk tuo metu turėjau iš-tekėti, nes jau buvau beveik keturiolikos. Jos akyse mačiau susirūpinimą, jai nepatiko tai, ką išgirdo.

Anita Amir rezvani

16

Hadž Ali atvertė paskutinį knygos puslapį, pakėlė akis ir patylėjo, kad labiau patrauktų minios dėmesį.

– Paskutinioji pranašystė kalba apie moterų elgesį, ir ji visų labiausiai kelia nerimą, – tarė jis. – Per visus metus Ira-no moterys bus nepaklusnios.

– Kada gi jos būna kitokios? – išgirdau sakant Golamą, ir aplink jį suošė juokas.

Mano tėvas nusišypsojo motinai, ir ji iš vidaus nu-švito, nes jis mylėjo ją tokią, kokia yra. Žmonės visada kalbėdavo, kad tėvas elgiasi su ja taip švelniai, lyg ji būtų ant roji žmona.

– Moterys pačios kentės nuo savo ydingo elgesio, – įspėjo Hadž Ali, – daugelį ištiks nevaisingumo prakeiks-mas, o kurioms pasiseks gimdyti, tos klyks kęsdamos di-delį skausmą.

Akimis susiradau Goli ir išvydau, kaip jos vyzdžiuose atsispindėjo manoji baimė. Goli nerimavo dėl gimdymo, o man buvo baisu pagalvoti apie nedarnią santuoką. Pasimel-džiau, kad kometa nuskrietų per dangaus skliautą ir netrik-dytų mūsų.

Pajutęs, kaip suvirpėjau, tėvas apsiautė man pečius avių vilnos apklotu, o motina abiem rankom suėmė plaštaką ir patrynė, kad sušilčiau. Stovėjau kaimo viduryje, viskas ap-linkui buvo pažįstama ir sava. Netoliese kyšojo mūsų ne-didukė mečetė, jos kupolas žybčiojo plytelėmis; šalia ha-mamas, kur maudydavausi kas savaitę, viduje pilnas garų ir blykčiojantis šviesomis; subraižyti mediniai prekystaliai, ten ketvirtadieniais atsirasdavo mažutis turgus, kaimiečiai atei-davo čionai parduoti vaisių, daržovių, vaistų, kilimų, įrankių. Nuo bendrųjų pastatų keliukas vingiavo pro susispietusius plūkto molio namus, juose glaudėsi visi pora šimtų kaimo gyventojų; kelias vedė iki kalno papėdės ir toliau virsdavo

Gėl ių krauja s

17

stačiais kalnų takais, kur ganydavosi mano ožkos. Žvelgda-ma į visa tai, pasijutau ramiau ir saugiau, tad kai motina suspaudė man ranką žiūrėdama, kaip jaučiuosi, atsakydama spustelėjau ir aš. Tačiau tuojau ištraukiau delną, nenorėjau atrodyti lyg maža mergaitė.

– Baba, – tyliai sušnibždėjau tėvui. – O kas, jei... jei Hadž Ali pranašystės apie vedybas išsipildys?

Tėvo akyse regėjau rūpestį, tačiau jo balsas skambėjo tvirtai.

– Tavo vyras bers rožių žiedlapius tau po kojomis, – at-sakė jis. – Jei kada nors jis pasielgtų su tavim negarbingai...

Jis truputį patylėjo, ir jo tamsios akys pažvelgė nuož-miai, tarsi per daug baisu įsivaizduoti tai, ką jis padarytų. Norėjo kažką sakyti, bet nutilo.

– ...visada galėsi sugrįžti pas mus, – užbaigė jis.Gėda ir kaltė kristų ant žmonos, kuri grįžtų pas tėvus,

tačiau tėvui tai, atrodo, nerūpėjo. Kai nusišypsojo man, jo malonių akių kampučiuose nuvinguriavo raukšlelės.

Hadž Ali baigė susirinkimą trumpa malda. Kai kurie kaimo žmonės pasklido šeimomis ir aptarinėjo pranašystes, kiti patraukė namų link. Goli tarsi norėjo pasikalbėti, tačiau jos vyras pareiškė, kad laikas namo. Ji pašnibždėjo, kad nuo pilvo svorio jai skauda pėdas, ir palinkėjo labos nakties.

Mes su tėvais žingsniavome žemyn vienintele dulkėta gatve, kuri kirto visą kaimą. Abiejose pusėse visi namai glaudėsi vienas prie kito, kad būtų šilčiau ir saugiau. Žinojau tą kelią taip gerai, kad būčiau galėjusi eiti užrištomis akimis ir pasukti kaip tik reikiamoje vietoje ties mūsų namu, ku-ris stovėjo paskutinis, už jo jau plytėjo smėlio ir brūzgy-nų valdos. Tėvas pečiu stumtelėjo raižytas medines duris, ir įžengėme į savo vieno kambario namą. Jo sienos buvo drėbtos iš molio su šiaudais, baltai nutinkuotos, jas motina

Anita Amir rezvani

18

šveisdavo iki tviskėjimo. Mažos durys vedė į uždarą kiemą, kur džiaugdavomės saule nestebimi svetimų akių.

Su motina nusimetėme skaras, pakabinome jas ant ka-bliukų prie durų ir nusiavėme batus. Papurčiau savo plau-kus, jie siekė man iki juosmens. Paliečiau, kad sektųsi, ries-tus kalnų ožio ragus, švytinčius ant žemo stovo greta durų. Tą kalnų ožį tėvas nudobė per vieną iš mudviejų penktadie-nio pasivaikščiojimų. Nuo tada šitie ragai užėmė garbingą vietą mūsų namuose, ir tėvo draugai dažnai jį girdavo, kad esąs vikrus kaip kalnų ožys.

Sėdėjome su tėvu ant raudonai rudo kilimo, kurį suri-šau, kai man buvo dešimt metų. Jis trumpam užsimerkė, ir pagalvojau, kad atrodo labai pavargęs.

– Ar eisime rytoj? – paklausiau.Jis tuoj pat plačiai atsimerkė.– Žinoma, mano mažyte, – atsakė.Rytą jis turėjo dirbti laukuose, tačiau tikino, kad nė už ką

nepraleistų mūsų pasivaikščiojimo, nebent Dievas palieptų.– Juk tu greitai būsi labai užimta nuotaka, – tarė jis, ir jo

balsas sudrebėjo.Žvelgiau į šalį, nes nepajėgiau įsivaizduoti, kaip galėsiu

išsiskirti su juo.Motina įmetė į krosnį išdžiūvusio mėšlo, kad užvirtų

vanduo arbatai.– Turiu jums staigmeną, – tarė ji, paduodama mums

lėkštę šviežių avinžirnių sausainių. Jie gardžiai kvepėjo ro-žių aromatu.

– Tegu tavo rankos nepažįsta skausmo! – tarė tėvas.Tai buvo mano mėgstami saldėsiai, ir suvalgiau jų tikrai

per daug. Neilgai trukus pasijutau nuvargusi ir ištiesiau savo čiužinį prie durų, kaip visada. Užmigau tėvams bekalbant, tie garsai priminė man balandžių burkavimą, ir, atrodo, net mačiau, kaip tėvas apkabino motiną ir pabučiavo.

Gėl ių krauja s

19

* * *Kitą popietę stovėjau tarpduryje ir laukiau savo Baba,

jau mačiau kitus vyrus grįžtant iš laukų. Visada mėgau įpilti jam arbatos, kol dar neįžengė pro duris. Motina, atsitūpusi prie krosnies, kepė mums vakarienei duoną.

Tėvas nepasirodė, grįžau vidun, išlukštenau kelis graiki-nius riešutus, sudėjau į nedidelį dubenėlį, į indą su vandeniu pamerkiau irisų, kurių priskyniau anksčiau. Tada vėl išėjau pažiūrėti, nes labai troškau eiti pasivaikščioti. Kurgi jis? Daugelis kitų vyrų jau grįžo iš laukų ir tikriausiai kiemuose plauna nuo savęs dienos dulkes.

– Mums reikia vandens, – pasakė motina, tad stvėriau molinį asotį ir patraukiau šulinio link. Pakeliui sutikau dažų gamintoją Ibrahimą, jis į mane keistai pažiūrėjo.

– Eik namo, – tarė jis, – tavo motinai tavęs reikia. Nustebau.– Bet ji ką tik liepė man atnešti vandens, – atsakiau.– Nesvarbu, – atsiliepė Ibrahimas, – pasakyk jai, kad

liepiau tau grįžti.Tekina nubėgau namo, ąsotis daužėsi man apie kelius.

Artėdama prie namų, pastebėjau keturis vyrus, kurie nešė kažkokį minkštą ryšulį. Tikriausiai laukuose atsitiko nelai-mė. Retkarčiais tėvas pasakodavo, kaip žmogus susižeidė kuldamas, ar jam įspyrė mulas, ar grįžo kruvinas po muš-tynių. Žinojau, kad prie arbatos jis papasakos, kas nutiko.

Vyrai su savo našta žengė sunkiai. Žmogaus veido nesi-matė, galva gulėjo ant vieno iš nešikų peties. Pasimeldžiau, kad jis greitai pasveiktų, nes šeimai bus sunku, jei paliegęs vyras negalės dirbti. Būreliui artėjant, pastebėjau, kad aukos turbanas apvyniotas labai panašiai kaip mano tėvo. Tačiau tai nieko nereiškia, skubiai tariau sau. Daugelis vyrų taip vynioja turbanus.

Anita Amir rezvani

20

Priekiniai nešikai akimirkai pakeitė žingsnį, ir jie vos ne-pametė nešamo vyro. Jo galva nusviro, tartum vos laikytųsi ant kūno, galūnės atrodė kaip negyvos. Molinis ąsotis man išsprūdo ir sudužo prie kojų.

– Bibi, – suinkščiau, – gelbėkit!Motina išėjo laukan, purtydama miltus nuo drabužių.

Pamačiusi tėvą, ji veriamai sukliko. Netoliese gyvenančios moterys puolė iš namų ir apsupo motiną glaudžiu ratu, jos sielvartinga rauda aidėjo aplinkui. Motina raitėsi ir blaškėsi, kaimynės ją švelniai laikė, braukė jai plaukus nuo veido.

Vyrai įnešė tėvą vidun ir paguldė ant čiužinio. Jo oda buvo nesveikai geltona, iš burnos kampučio nutįso seilių siūlas. Motina pridėjo pirštus jam prie šnervių.

– Garbė Dievui, jis dar kvėpuoja! – pasakė ji.Nagi, dirbęs su tėvu laukuose, nežinojo, kur dėti akis,

kol pasakojo, kas atsitiko.– Jis atrodė pavargęs, tačiau iki šios popietės jautėsi

gerai, – kalbėjo Nagi. – Staiga suspaudė rankomis galvą ir griuvo ant žemės, gaudydamas burna orą. Ir nebejudėjo.

– Tegu Dievas būna gailestingas jūsų vyrui, – tarė žmo-gus, kurio nepažinojau.

Kai padarė viską, kad tėvui būtų patogu, visi išėjo, pus-balsiu kalbėdami maldas už gerą sveikatą.

Motinos kaktoje įsirėžė gili raukšlė, kol ji nuavė tėvui medvilninius batus, išlygino tuniką ir pataisė pagalvę. Pa-lietė jo rankas ir kaktą, pasakė, kad temperatūra normali, tačiau liepė man surasti antklodę ir apkloti, kad nesušaltų.

Žinia apie tėvą pasklido greitai, ir netrukus ėmė rinktis draugai, siūlydami pagalbą. Kolsūm atnešė mulos palaimin-tų lietaus lašų, kuriuos ji rinko per pirmąsias pavasario liūtis, apšlakstė jais mūsų namus, kad padėtų savo gydomąja galia. Ibrahimas įsitaisė kieme ir pradėjo skaityti Koraną. Su karšta

Gėl ių krauja s

21

duona ir troškintais lęšiais atėjo Goli, nešina savo berniuku, jis miegojo jai ant rankų. Užkaičiau arbatos, kad visi sušiltų. Atsiklaupiau prie tėvo ir žvelgiau jam į veidą, melsdamasi, kad krusteltų akių vokai, gal švysteltų kokia išraiška – bet kas, tegu tik patvirtintų, kad jo kūne tebėra gyvybė.

Rabi, kaimo gydytojas, atėjo jau sutemus, ant pečių už-simetęs žolių pilnus drobinius maišus. Pasidėjo juos prie durų, atsiklaupė ir apžiūrėjo tėvą pasišviesdamas nelygiai mirkčiojančia aliejine lempa. Kai iš arti pažvelgė tėvui į vei-dą, jo akys susiaurėjo.

– Man reikia daugiau šviesos, – pasakė.Pasiskolinau iš kaimynų dvi lempas ir pastačiau jas šalia

čiužinio. Gydytojas pakėlė tėvo galvą ir atsargiai nuvyniojo baltą turbaną. Galva atrodė sunki ir ištinusi. Lempos švie-soje veidas buvo pelenų spalvos, tankūs, kai kur žilės palies-ti plaukai taip pat atrodė standūs ir lyg nubarstyti pelenais.

Rabi pačiupinėjo tėvo riešus ir kaklą, neradęs, ko ieško-jo, priglaudė ausį prie krūtinės. Tuo metu Kolsūm pašnibž-domis paklausė motinos, ar nenorinti dar arbatos. Gydyto-jas pakėlė galvą ir paprašė, kad visi tylėtų, dar pasiklausęs, niūriu veidu atsistojo ir paskelbė:

– Jo širdis plaka, tačiau labai silpnai.– Ali, karaliau tarp žmonių, suteik jėgų mano vyrui, –

pravirko motina.Rabi siektelėjo savo krepšių ir ištraukė kelis pluoštus žo-

lių, paaiškinęs Kolsūm, kaip iš jų virti širdį stiprinančius vais-tus. Dar jis pažadėjo ateiti rytą pažiūrėti, kaip tėvas laikosi.

– Tegu Dievas apipila jus malonėmis! – tarė jis išeida-mas. Kolsūm skabė žoles nuo stiebelių ir metė į puodą, vis įpildama motinos užvirinto vandens.

Už durų Rabi stabtelėjo pakalbėti su Ibrahimu, šis tebe-buvo kieme.

Anita Amir rezvani

22

– Nesiliauk meldęsis, – įspėjo jis, ir nugirdau, kaip jis sušnibždėjo: – Dievas gali šiąnakt jį pasiimti.

Ant liežuvio pajutau tarsi rūdis. Puoliau prie motinos, kritau jai į glėbį, ir valandėlę laikėme viena kitą, mūsų akyse atsispindėjo sielvartas.

Staiga iš tėvo burnos pasigirdo švokštimas. Jo burna te-bebuvo apmirusi, lūpos šiek tiek pravertos, alsavo gergž-damas, lyg vėjas žarstytų sausus lapus. Motina prišoko nuo krosnies, jos pirštai buvo žali nuo žolių. Ji pasilenkė virš tėvo ir sukliko:

– Vai, mano mylimasai! Vai!Kolsūm atskubėjo žvilgtelėti į tėvą ir nuvedė motiną at-

gal prie krosnies, nes nebuvo ką daryti.– Pabaikime tuos vaistus, jie jam padės, – kalbėjo Kol-

sūm, jos visada švytinčios akys ir granatų raudonumo skruostai liudijo, kad ji išmano žolininkės amatą.

Kai žolės išvirė ir ataušo, Kolsūm supylė skystį į ne-gilų dubenį ir pastatė šalia tėvo. Motina pakėlė jo galvą, o Kolsūm atsargiai šaukšteliu pylė vaistą jam į burną. Didžioji dalis nutekėjo per lūpas ir sutepė čiužinį. Kolsūm pamėgino dar kartą, šįsyk pataikė supilti į burną, tačiau tėvas kostelėjo, užspringo ir akimirką, atrodė, liovėsi kvėpavęs.

Kolsūm, paprastai tokia rami, drebančiomis rankomis padėjo dubenį ir pažvelgė motinai į akis.

– Turime palaukti, kol jis atsimerks, tik tuomet vėl ban-dyti, – patarė ji.

Motinos skara nuslydo įkypai, tačiau ji nepastebėjo.– Jam reikia vaisto, – prabilo ji, tačiau Kolsūm pasakė,

kad labiau jam reikia kvėpuoti.Ibrahimo balsas jau skambėjo kimiai, ir Kolsūm papra-

šė, kad pasirūpinčiau juo. Įpyliau karštos arbatos, paėmiau datulių ir nunešiau jam į kiemą. Ibrahimas akimis padėkojo

Gėl ių krauja s

23

man, tačiau nesiliovė skaitęs, tarsi jo žodžių galia būtų bu-vus pajėgi išsaugoti mano tėvą gyvą.

Grįždama į kambarį, išvydau tėvo lazdą, su kuria vaikš-čiodavo, ji kabėjo ant kablio prie durų į kiemą. Prisiminiau, kaip per paskutinį mūsų pasivaikščiojimą jis nusivedė mane pažiūrėti senovės deivės atvaizdo, išraižyto po kriokliu. At-sargiai slinkome atbraila, kol už vandens srauto radome rai-žinį. Deivei ant galvos buvo aukšta karūna, atrodytų, pilna debesų. Jos dailią krūtinę dengė plona skraistė, kaklą puošė didelių brangakmenių vėrinys. Kojų nesimatė, jos drabužis lyg sūkuriu leidosi į bangas ir sroves. Ji laikė ištiesusi galin-gas rankas, dideles tarsi vyro, atrodė, kad jos valdo krioklį.

Tėvas tą dieną buvo pavargęs, tačiau jis dusdamas kopė stačiais takais iki krioklio, kad parodytų man tą nuostabų vaizdą. Dabar jis alsavo dar sunkiau, iš kūno besiveržiantis oras švokštė. Rankos taip pat ėmė krutėti, lyg mažos ne-nuoramos pelės. Jos šliaužė aukštyn ant krūtinės ir draskė tuniką. Ilgi tėvo pirštai buvo įrudę nuo darbo laukuose, pa-nagėse juodavo purvo ruožas, būtų jį išsivalęs prieš žengda-mas į namus, jei būtų buvęs sveikas.

– Pasižadu atsidavusi jį slaugyti, jeigu teiktumeis palikti jį su mumis, – sušnibždėjau Dievui. – Kiekvieną dieną kal-bėsiu maldas ir per Ramadano pasninką niekada nesiskųsiu, net tyliai, kad esu alkana.

Tėvas ėmė stvarstyti rankomis orą, tarsi kovotų su ne-galia vienintele kūno dalimi, kurioje dar liko jėgos. Kolsūm atėjo prie mūsų šalia guolio ir vedė maldas, o mes žiūrėjome į tėvo rankas ir klausėmės jo skausmingo kvėpavimo. Pa-pasakojau motinai, koks pavargęs jis atrodė, kai vaikščiojo-me po kalnus, ir paklausiau, ar tai jo nenukamavo. Ji suėmė abiem rankom man veidą ir atsakė:

– Mano akių šviesa, tai tikriausiai jį sustiprino.

Anita Amir rezvani

24

Juodžiausią nakties valandą tėvo alsavimas aprimo ir rankos liovėsi kovojusios. Motina jį apklostė, jos veidas at-rodė ramesnis.

– Dabar jis pailsės, – patenkinta tarė ji.Išėjau į kiemą paduoti Ibrahimui dar arbatos. Jis per-

sikėlė ant minkštasuolio prie mano turkio kilimo, šis tebe-buvo nebaigtas staklėse. Motina neseniai pardavė tą kilimą keliaujančiam šilko pirkliui, vardu Hasanas, jis ketino vėliau grįžti ir pasiimti jį. Tačiau turkio dažų, taip tikusių Hasano akiai, paslaptis vis dar liko keblus klausimas tarp manęs ir tėvo, ir mane išpylė raudonis iš gėdos prisiminus, kaip jį prislėgė tai, kad viena ėjau į Ibrahimo dažų dirbtuvę.

Grįžau budėti šalia tėvo. Tikriausiai šita siaubinga naktis greitai baigsis, ir dienos šviesoje mūsų laukia džiaugsminga staigmena, išvysime, kaip tėvas atsimerkia arba pajėgia nu-ryti vaistus. Tuomet vieną dieną, kai jausis geriau, mes vėl eisime pasivaikščioti į kalnus ir drauge dainuosime. Nieko nebūtų man malonesnio negu išgirsti jį dainuojant ir nepa-taikant teisingos gaidos.

Artėjo rytas, nebeliko jokių garsų, išskyrus Ibrahimo mal-dų upę, ir pajutau, kaip apsunko akių vokai. Nežinau, kiek laiko praėjo, kol nubudau, pamačiau, kad tėvo veidas tebėra ramus, ir vėl užmigau. Auštant man ausį paglostė žvirbliai, ardą tylą triukšmingais garsais. Jie čirškė kaip tie paukščiai, kuriuos girdėjome vaikščiodami su tėvu, ir susapnavau, kaip sustoję stebėjome juos, renkančius šapus lizdams.

Lauke girgžtelėjo vežimo ratai, ir išsigandusi pabudau. Žmonės jau judėjo. Ibrahimas tebesimeldė, tačiau jo balsas skambėjo sausai ir kimiai. Motina degė aliejinę lempą, pa-stačiusi šalia čiužinio. Tėvas nebuvo pajudėjęs nuo tada, kai užmigo. Motina pažvelgė jam į veidą ir prikišo pirštus prie šnervių, kad patikrintų kvėpavimą. Jie ten valandėlę padelsė

Gėl ių krauja s

25

virpėdami, tada nuslinko žemyn prie nejudrios burnos. Vis dar ieškodami, grįžo prie nosies ir laukė. Stebėjau motinos veidą ir laukiau pasitenkinimo išraiškos, kuri rodytų, kad ji jaučia tėvo kvėpavimą. Motina nežiūrėjo į mane. Tyloje ji atlošė galvą, ir pasigirdo jos klaiki aimana. Ibrahimo mal-dos nutilo, jis prišoko prie tėvo ir tokiu pat būdu patikrino kvėpavimą, tada susmuko šalia ir suėmė sau galvą rankomis.

Motina ėmė aimanuoti garsiau, ji kuokštais rovėsi plau-kus. Jos skara nukrito ir pamiršta gulėjo šalia tėvo. Tebebu-vo surišta ir išlaikiusi motinos galvos pavidalą.

Sugriebiau tėvo delną ir suspaudžiau, tačiau jis buvo šal-tas ir ramus. Kai pakėliau jo sunkią ranką, plaštaka pakibo tarsi nulūžusi. Veido bruožai atrodė giliai įrėžti, išraiška rūs-ti, tarytum jam būtų tekę kautis su piktu džinu.

Suklikau veriančiu balsu ir kritau šalia tėvo. Kolsūm ir motina leido man taip šiek tiek pabūti, tačiau paskui Kol-sūm mane švelniai patraukė į šalį.

Ir tėvas, ir aš žinojome, kad mūsų laikas drauge turi grei-tai baigtis, tačiau visuomet maniau, kad išvykti teks man, pasipuošusiai nuotakos sidabru, ausyse tebeskambant jo palaiminimams.

Dienos po tėvo mirties buvo juodos, bet netrukus tapo dar juodesnės.

Tą vasarą nebeturėjome vyro, kuris nuimtų derlių lau-kuose, todėl mažai tegavome grūdų už tėvo dalį javų lau-kuose, nors kaimynai stengėsi būti kilnūs. Turėdamos mažai grūdų, ne kažin ką galėjome išsikeisti į kurą, batus ar dažus vilnai. Į grūdus teko keisti mūsų ožkas, tad nebeliko sūrio. Kiekvienąkart, kai atiduodavome ožką, motina verkdavo.

Ilgos ir šiltos dienos artėjo į pabaigą, ir mūsų atsargos pradėjo tirpti. Rytais valgydavome duoną su pačių pasiga-

Anita Amir rezvani

26

mintu sūriu ar jogurtu, bet vakarais maisto netrukus jau būdavo visai mažai. Greitai nebebuvo nė kalbos net apie menkiausią kąsnelį mėsos. Motina ėmė keisti į maistą tėvo daiktus. Pirmiau drabužius, paskui batus, tada turbanus ir pagaliau jo brangiąją lazdą.

Kiti būtų ieškoję pagalbos savo giminėje, tačiau mums su motina nepasisekė, neturėjome jokių vyresnių giminaičių. Visi mano seneliai mirė anksti, kai dar buvau per maža, kad juos atsiminčiau. Du motinos broliai žuvo kare su otoma-nais. Težinojome apie vienintelį tėvo giminaitį, tolimą pus-brolį Gostahamą, tėvo tėvo ir jo pirmosios žmonos sūnų. Gostahamas dar jaunystėje persikėlė į Isfahaną, ir daugybę metų nieko apie jį negirdėjome.

Kai orai smarkiai atšalo, laikėmės gyvos plona riekele duonos ir raugintomis morkomis, kurių užsiliko nuo praė-jusių metų. Alkis kamavo kasdien, tačiau žinojau, kad mo-tina neturi ką daryti, tad stengiausi nekalbėti apie sopulius pilve. Visą laiką jaučiausi pavargusi, ir darbai, anksčiau buvę lengvi, tarkim, parnešti vandens iš šulinio, dabar atrodė sunkūs ir nepakeliami.

Paskutinis mūsų turimas vertingas daiktas buvo manasis turkio kilimas. Baigiau rišti jo kutus, ir netrukus šilko pirklys Hasanas grįžo jo pasiimti ir sumokėti likusius pinigus. Jis apstulbo, pamatęs mūsų juodas tunikas ir juodas skaras; su-žinojęs, ko gedime, Hasanas paklausė motinos, ar galįs kuo padėti. Motina baiminosi, kad neišgyvensime per žiemą, tad ji paprašė, kad gal Hasanas, kai sugrįš į Isfahaną, galėtų su-rasti mūsų vienintelį giminaitį Gostahamą ir papasakoti apie mūsų bėdas.

Maždaug po mėnesio iš sostinės mus pasiekė laiškas, jį atnešė asilų pirklys, užsukęs pakeliui į Širazą. Motina papra-

Gėl ių krauja s

27

šė Hadž Ali perskaityti jį garsiai, nes rašto nė viena neišma-nėme. Laišką atsiuntė Gostahamas, jis rašė didžiai sielvar-taująs dėl mus ištikusios netekties ir kviečiąs pagyventi su juo sostinėje, kol laimė vėl sugrįš pas mus.

Štai taip vieną šaltą žiemos rytą sužinojau, kad pirmą kartą gyvenime paliksiu savo vaikystės namus. Jeigu moti-na būtų pasakiusi, kad mus siunčia į krikščionių žemes, kur barbarų moterys visiems atvirai rodo krūtines, valgo svilintą kiaulių mėsą ir maudosi tik vieną kartą per metus, ir tuomet kelionė nebūtų atrodžiusi tolimesnė.

Žinia apie mūsų būsimą išvykimą kaime pasklido grei-tai. Pavakare pas mus ėmė rinktis moterys su mažiausiais vaikais. Nusitraukusios skaras, jos paleisdavo plaukus ir, dar nesusėdusios būreliais ant kilimo, sveikindavosi su kitomis kambaryje. Vyresnieji vaikai, jau galintys žaisti vieni, susirin-ko savame kampe.

– Tebūnie tai paskutinis jūsų sielvartas! – tarė Kolsūm įeidama ir bučiuodama motiną į abu skruostus.

Motinos akyse sublizgo ašaros. – Tai kometa, – užjausdama pridūrė Kolsūm. – Net

šventas vanduo nepajėgė įveikti tokios didžios galios.– Mano vyre, – prabilo motina, tarsi tėvas tebebūtų gy-

vas, – kam sakei, kad gyvenimas klostosi taip gražiai? Kam šaukeisi kometos rūstybės?

Zainab susiraukė.– Mahin, ar atsimenate musulmoną, kuris iš Isfahano

traukė net iki Tabrizo, mėgindamas aplenkti mirties ange-lą? Kai atkeliavo, Azrailis jam padėkojo, kad atvyko pačiu laiku. Jūsų vyras nieko klaidinga nepadarė, jis tik atsišaukė į Dievo paliepimą.

Motina šiek tiek susikūprino, sielvartaudama ji taip da-rydavo visada.

Anita Amir rezvani

28

– Niekada nemaniau, kad turėsiu palikti savo vieninte-lius namus, – atsiliepė ji.

– Su Dievo malone Isfahane jūsų laimė sugrįš, – tarė Kolsūm, paduodama mums laukinę rūtą, kurią atnešė, kad apsaugotų mus nuo blogos lemties. Paėmusi žariją iš krosnies, ji uždegė žolę, ir tuojau pasklido orą apvalantis gailus kvapas.

Mes su motina padavėme svečiams arbatos ir pasiūlėme Kolsūm atneštų datulių, nes savo vaišių neturėjome. Nu-nešiau puodelį arbatos Safai, vyriausiajai kaimo gyventojai, kuri sėdėjo kambario kampe su kaljanu. Jai traukiant dūmą, šis burbuliavo.

– Ką žinote apie savo naująją šeimą? – paklausė ji, iš-kvėpdama dūmus.

Klausimas taip suglumino, kad kambaryje valandėlei tapo tylu. Visi žinojo, kad mano senelis prieš daug metų vedė mano tėvo motiną, kai svečiavosi pas draugus mūsų kaime. Jis jau turėjo vieną žmoną ir gyveno Širaze su ja ir Gostahamu. Kai mano senelė pagimdė mano tėvą, jis kar-tais apsilankydavo ir atsiųsdavo pinigų, tačiau, savaime su-prantama, šeimos liko tolimos.

– Žinau labai mažai, – atsiliepė motina. – Nemačiau Gostahamo daugiau nei dvidešimt penkerius metus. Tik vieną kartą buvau jį sutikusi, kai jis keliavo lankyti savo tėvų į Širazą. Jau tada jis sostinėje garsėjo kaip vienas žymiausių kilimų meistrų.

– O jo žmona? – paklausė Safa, jos balsas nuo dūmų plaučiuose skambėjo sausai.

– Nieko apie ją nežinau, tik tai, kad ji Gostahamui pa-gimdė dvi dukteris.

Safa patenkinta išpūtė dūmus.

Gėl ių krauja s

29

– Jeigu jos vyrui sekasi, tikriausiai ji tvarko didžiulį namų ūkį, – tarė ji, – turėkim vilties, kad ji skirsto darbus kilniai ir teisingai.

Iš jos žodžių supratau, kad savo gyvenimo šeimininkė-mis daugiau nebebūsime. Jeigu mums patinka kepti tamsią ir traškią duoną, o jai ne, teks valgyti taip, kaip nori ji. Ir nesvarbu, kaip jausimės, turėsime garbinti jos vardą. Ti-kriausiai Safa pastebėjo mano susikrimtimą, nes ji trumpam liovėsi rūkiusi ir ėmė mane guosti.

– Tavo tėvo netikras brolis turbūt geros širdies, kitaip nebūtų siuntęs kvietimo, – kalbėjo ji, – tik pasistenkite pel-nyti jo žmonos malonę, ir jie jumis pasirūpins.

– Inš’ala, – atsiliepė motina, tačiau neatrodė, kad būtų įtikinta.

Apsidairiau, pažvelgiau į tuos pažįstamus malonius vei-dus, savo ir motinos drauges, moteris, kurios man augant atstojo tetas ir seneles. Negalėjau įsivaizduoti, kaip bus, kai jų nebematysiu – Safos susiraukšlėjusiu tarsi senas obuolys veidu, grakščios ir greitos Kolsūm, garsėjančios žolių išma-nymu, ir pagaliau savo geriausios draugės Goli.

Ji sėdėjo šalia manęs, laikydama ant rankų naujagimę dukterį. Kai mergytė pravirko, Goli atpalaidavo tuniką ir priglaudė vaiką prie krūties. Goli skruostai nušvito raudo-niu tarsi kūdikio, jos abi atrodė sveikos ir laimingos. Iš visos širdies troškau, kad mano gyvenimas būtų toks kaip jos.

Kūdikis liovėsi žindęs, ir Goli padavė mergaitę man. Traukiau į save jos naujagimio kvapą, gaivų tarsi kviečio daigas, ir šnibždėjau:

– Nepamiršk manęs.Glosčiau tą mažutį skruostelį ir galvojau, kaip man trūks

jos pirmųjų žodžių ir pirmų nedrąsių žingsnių.

Anita Amir rezvani

30

Goli apsivijo mane rankomis.– Tik pagalvok, koks Isfahanas didelis! – tarė ji. – Vaikš-

tinėsi po didžiausią pasaulyje miesto aikštę, ir tavo motina galės rinkti tau vyrą iš daugybės tūkstančių!

Akimirką nušvitau, tarsi vėl būtų atgijusios mano seno-sios viltys, bet tuojau prisiminiau savo vargą.

– Bet dabar nebeturiu kraičio, – atsakiau. – Koks vyras ims mane, nieko neturinčią?

Visos kambaryje vėl nutilo. Motina pamojavo rūtos ša-kele, raukšlės jos kaktoje vis gilėjo. Kitos moterys prašneko vienu metu:

– Nesijaudinkite, Mahin-džun! Jūsų naujoji šeima jums padės!

– Jie neleis tokiai puikiai jaunai merginai sunykti!– Kiekvienai kumelei atsiras sveikas eržilas, kiekvienai

gražuolei – aistringas kareivis!– Šachas Abasas tikriausiai pageidaus jūsų dukters į savo

haremą, – tarė Kolsūm motinai. – Jis atpenės ją sūriu ir cukrum, ir tada jos krūtys bus didesnės, o pilvas apvalesnis negu visų mūsų!

Neseniai hamame pamačiau savo atspindį metaliniame veidrodyje. Nė iš tolo nebuvau tokia prisirpusi kaip Goli ir kitos žindančios motinos, kuriomis visos hamame šitaip žavėjosi. Ant mano dilbių ryškiai buvo matyti raumenys, veidas atrodė suvargęs. Neabejojau, kad niekam negalėčiau priminti mėnulio, tačiau nusišypsojau pagalvojusi apie savo liesą, kaulėtą kūną tokiu moterišku pavidalu. Kai Zainab pastebėjo mano išraišką, jos veidas persikreipė nuo links-mumo. Ji kvatojo net susiriesdama, ir jos lūpos užsiraitė virš dantų tarsi žąslus įsikandusio arklio. Supratau, kad Kolsūm tik stengėsi pasakyti man ką nors gera, ir paraudau iki pat plaukų šaknų.