GeriauSių rašTo darbų almanachas - tspmi.vu.lt · Įvadas Lietuvos dešiniųjų intelektualų sluoksniuose Michaelas Oakeshottas be-veik vieningai laikomas konservatyviu mąstytoju

Vilniaus universitetas

Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutoStudentų mokslinė draugija

G e r i a u S i ų r a š T o d a r b ų almanachas

2009–2010 m.

Vilniaus universiteto leidyklaVilnius

2010

Studentų raš to darbus rekomendavo:

Prof. dr. Jonas Čičinskasdėst. Liutauras Gudžinskasdoc. dr. dovilė Jakniūnaitėdoc. dr. algimantas JankauskasProf. dr. alvydas Jokubaitisdoc. dr. alvidas Lukošaitisdėst. Žilvinas Martinaitisdoc. dr. inga Vinogradnaitė

redaktorėJustina Juodišiūtė

ISSN 1822–5195

© Vilniaus universitetas, 2010

Simas Če lutkaoakeshotto liberalizmo metmenys, arba Leviatanas minus Leviatanas / 5

Romualdas Bakut i sNaujųjų viduramžių link? Kosmopolitinės demokratijos modelio paieškos / 27

Vita l i j VeklenkoMultikultūrinės visuomenės moralės teorijos paieškos / 43

Santa KančytėKylančių galybių (indijos, brazilijos) nuolatinės narystės JT Saugumo taryboje klausimas. o kas klausia? / 66

Mantas Pupini seuropos Sąjungos ir rusijos prekybos santykiai: } kaip ekonominiam monstrui kalbėtis su politiniu gigantu? / 76

Jus t ina Raižy tėKorupcijos baubo medžioklė: lietuviški skalikai ir sovietiniai varovai / 104

Gabrie l ė Amir zian, Agnė Bendorai ty t ė , Augus ta Kaval iauskai t ė , Simona Raguckai t ė , Aus tė ja Vi lke ly t ėProstitucija Naujojoje Zelandijoje ir Nyderlanduose / 121

Algirdas Acus , Romualdas Bakut i s , Ju l i ta Mažuoly t ė , Vytauta s Mikulėnas , Ju s t ina SlėnytėKariuomenės transformacijos ir visuomenės vertybinės orientacijos sankirtos / 165

Romualdas Bakut i s , I eva Masy tė ,Vytauta s Mita la sVilniaus miesto viešojo transporto keleivių kontrolės sistemų analizė / 187

Tu r i n y s

5

oaKeShoTTo LiberaLiZMo MeTMeNyS, arba LeVIAtAnAS MiNuS LeViaTaNaS

SimaS Čelutka

Įvadas

Lietuvos dešiniųjų intelektualų sluoksniuose Michaelas Oakeshottas be-veik vieningai laikomas konservatyviu mąstytoju. Alvydas Jokubaitis dar 1997 metais rašė, jog konservatoriai apskritai turėjo tik du tikrai didelius autorius – Edmundą Burke’ą bei Michaelą Oakeshottą. Burke’as net nebu-vo filosofas tikrąja šio žodžio prasme, tuo tarpu Oakeshottas „taip netikėtai pakėlė teorinį konservatizmo politinės filosofijos lygį, kad lig šiol, kaip at-rodo, į tai dar nespėta tinkamai sureaguoti.“1 Anot Jokubaičio, Oakeshottas ištikimai seka Burke’o pėdomis: „Net ir siūlydamas naujas konservatizmo politinės filosofijos idėjų interpretacijas, Oakeshottas dažniausiai likdavo ištikimas pagrindinėms savo didžiojo pirmtako intencijoms.“2 Vėlesnia-me straipsnyje Jokubaitis jau šiek tiek keičia savo poziciją: Oakeshottas vertinamas kaip konservatizmą su liberalizmu suartinęs autorius („pradė-jęs nuo konservatizmo, Oakeshottas baigia liberalia politine koncepcija“); jo požiūris į moralę traktuojamas kaip per siauras, o pilietinės asociacijos idėja pozityviai lyginama su Rawlso politinio liberalizmo koncepcija.3 Oa-keshottas šiame straipsnyje jau statomas pusiaukelėje tarp konservatizmo ir liberalizmo.

Apskritai Tradicijos likime faktiškai visi lietuvių autoriai mini Oakes-hottą: Virgis Valentinavičius vadina jį „konservatizmo klasiku“, Vytautas

1 Alvydas Jokubaitis, „Konservatizmo fenomenas“. Kn. Mantas Adomėnas (sud.), Lietuviškasis konservatizmas. Antologija 1993–2010. Vilnius: Eugrimas, 2010, 114.

2 Ibid.3 Alvydas Jokubaitis, „Moralės ir politikos ribų problema: konservatyvus požiūris“.

Kn. Vladimiras Laučius (sud.), Tradicijos likimas. Konservatyvios minties metme-nys, Vilnius: Aidai, 2001, 15–43.

6 Geriausių rašto darbų almanachas ▪ 2010 m.

Radžvilas Oakeshotto filosofiją įvardija kaip „idealųjį“ britų konservatiz-mą, o Vladimiras Laučius pastarąjį priešpriešina JAV neokonservatizmui, kurio krikštatėvis Irvingas Kristolas aštriai kritikavo Oakeshottą.4 Turbūt plačiausiai iš lietuvių Oakeshotto konservatizmą nagrinėjo Vladimiras Laučius knygoje Konservatizmo takoskyros, lygindamas jį su Leo Straus-so „klasikiniu konservatizmu“ ir parodydamas jųdviejų nesuderinamumą.5

Laučiaus straipsnis vertintinas kaip lig šiol skeptiškiausias lietuvių konser-vatyvaus autoriaus požiūris į Oakeshotto filosofiją.

Užsienio mokslinėje literatūroje Oakeshotto pažiūrų aptarimas yra pakankamai populiarus. Vertinimų yra įvairiausių. Ilgą laiką vyravo veik nepajudinamas įsitikinimas, jog Oakeshottas esąs Burke’o tipo konserva-torius. Tokiam požiūriui atstovauja Davidas Spitzas, Perry Andersonas, Hanna Pitkin, Nigelas Ashfordas ir kt. Pastaraisiais metais viena po kitos pasirodė publikacijos, skelbiančios Oakeshotto priklausomybę liberaliajai minčiai. Šį argumentą įtikinamiausiai išdėstė Paulas Franco, Wendellas Coatsas, Jeremy Rayneris, Efraimas Podoksikas bei Johnas Gray’us. Pas-tarasis Oakeshottą ir Berliną priskyrė vadinamajam modus vivendi libera-lizmui, priešpriešinamam įtakingiausiai liberalizmo srovei, kurią geriau-siai įkūnija Rawlso liberalizmas.6 (Alvydas Jokubaitis taikliai nurodo, jog Gray’us nemato kantizmo pėdsakų Oakeshotto filosofijoje7) Galiausiai yra postmodernistinė Oakeshotto interpretacija, kurią galima aptikti Richardo Rorty tekstuose (straipsnis „Postmodernist Bourgeois Liberalism“). Pos-tmodernistai pabrėžia Oakeshotto šnekamąją (conversational) politikos prigimtį ir specifinį požiūrį į filosofiją, kuris angliškai vadinamas anti-foundationalism. Vis dėlto yra ir tokių, kurie teigia, jog bandymai įsprausti Oakeshotto filosofines pažiūras į tam tikrus konceptualinius rėmus prieš-

4 Vladimiras Laučius (sud.), Tradicijos likimas. Konservatyvios minties metmenys, Vilnius: Aidai, 2001.

5 Vladimiras Laučius, „Konservatizmo minties tradicijos pagrindai ir idėjiniai prieš-taravimai.“ Kn. Vladimiras Laučius (sud.), Konservatizmo takoskyros, Vilnius: DPI, 2006, 93–131.

6 John Gray, Two Faces of Liberalism. Cambridge: Polity, 2000, 2.7 Jokubaitis, „Moralės ir politikos ribų problema“, 34.

7

tarautų jo paties filosofinėms intencijoms. Aiškiausiai tokį požiūrį išdėstė Kennethas McIntyre’as: „Visos šios Oakeshotto interpretacijos vadovaujasi fundamentalia, tačiau klaidinga prielaida. Pagal šias interpretacijas, Oakes-hottas, kaip ir kiti šiuolaikiniai politikos teoretikai, pateikia ne tik politikos filosofiją, bet ir politinės veiklos programą. Visgi Oakeshotto politikos kaip praktinio veikimo samprata ir jo praktikos kaip modališkai atskiro pasaulio koncepcija yra nepreskriptyvios politinės filosofijos sandai. Oakeshottas pabrėžia absoliutų skirtumą tarp skirtingų patirties modusų. [...] Šis skir-tumas tik sustiprina Oakeshotto tvirtinimą, jog filosofinis supratimas yra nesvarbus politinei veiklai.“8 Kad ir kaip ten būtų, šis rašto darbas skirtas bandymui įvardyti ir apibrėžti Oakeshotto liberalizmo metmenis. Tai nėra politinės programos kūrimas, kaip teigia McIntyre’as, o bandymas nusaky-ti Oakeshotto liberalizmo pobūdį, tuo pačiu parodant šio autoriaus filosofi-nių nuostatų nekonservatyvumą.

Racionalizmas

Vieningai sutariama, jog konservatyviausias Oakeshotto politinės filoso-fijos komponentas – racionalizmo kritika, kurią jis dėsto savo žymiajame straipsnyje Rationalism in Politics, taip pat straipsniuose Political Educati-on ir Rational Conduct. Racionalizmas, Oakeshotto požiūriu, yra pavojin-gas tuo, jog vieninteliu autoritetu pripažįsta protą, ir atmeta viską, kas su-siję su tradicija, papročiais bei įpročiais. Viename laiške Karlui Raimundui Popperiui britas aiškino, jog yra nusistatęs ne prieš protą kaip tokį, bet prieš racionalistų polinkį nematyti nieko daugiau. Protas galįs būti kasdienių pa-sirinkimų ir elgesio modelių kritikas, bet ne pagrindas. Popperis su tuo sutiko.9 Oakeshottui nepriimtinas racionalistų siekis primesti racionalius teorinius principus politinei tikrovei ir praktikai. Racionalizmo įsigalėjimo pasekmė – politika virto administracija ir paprasčiausia kalkuliacija; nuo

8 Kenneth B. McIntyre, The Limits of Political Theory. Oakeshott’s Philosophy of Civil Association. Imprint Academic, 2004, 156.

9 Susirašinėjimą tarp Oakeshotto ir Popperio galima rasti Michaelo Oakeshotto Aso-ciacijos tinklalapyje www.michael-oakeshott-association.com .

S. Čelutka. oaKeShoTTo LiberaLiZMo MeTMeNyS, arba LeVIAtAnAS MiNuS LeViaTaNaS


šiol viskas politikoje turi stoti prieš proto teismą.10 Kennethas Minogue’as pabrėžia, jog racionalizmas įsiveržė ir į religijos sferą. Jis atkreipia dėme-sį į Markso teiginį „religija – tai opiumas liaudžiai“. Pasak Minogue’o, marksizmas, niekinęs ir atmetęs krikščionybę, pats to nereflektuodamas virto sekuliarizuota racionalistine religija: „ [...] sekuliarus racionalistas yra tas, kuris ieško atpirkimo nuo klaidos pasaulyje vis labiau skatindamas proto ir mokslo pažangą. Šiame atpirkimo procese politikas, teisininkas ir administratorius atlieka savo vaidmenį, tačiau mokslininkas ir technologas yra didžiausi autoritetai.“11 Racionalizmas yra pernelyg atitrūkęs nuo kon-kretybių ir lokalumo, ir pernelyg pasitiki abstrakčių principų galia. Negana to, tuos principus racionalistas nori tiesiogiai ir vienodai taikyti visoms vi-suomenėms ir bet kuriuo laiku, neatsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes. Racionalistai tiki, kad politikoje viską galima pradėti iš naujo. Jų manymu, visuomenėje galima ir siektina radikali socialinė transformacija, paremta griežtus proto reikalavimus atitinkančiais moksliniais metodais ir instruk-cijomis. Alvydas Jokubaitis, pristatydamas alternatyvų Oakeshotto požiūrį į politiką, teigia: „ [...] politinis veiksmas pagrįstas ne ideologinių principų žinojimu, bet tam tikromis nusistovėjusiomis politinio elgesio tradicijomis. Politinės ideologijos geriausiu atveju esti politinio elgesio tradicijų apiben-drinimai ir sutrumpinimai. Blogiausiu atveju jos tampa vien tik politine prievarta realizuojamomis utopijomis.“12 Jam antrina Nigelas Ashfordas: „Tikslai, kurių siekia individai, kyla iš patirties, o racionalizmas tegali pa-dėti rasti tinkamas priemones šiems tikslams pasiekti. Politika yra tradi-cinė veikla, kylanti iš istorinių aplinkybių, kuriomis priimami konkretūs politiniai sprendimai.“13 Nesunku pastebėti, jog Oakeshotto racionalizmo

10 Michael Oakeshott, „Rationalism in politics“, in: Rationalism and politics and ot-her essays. Indianapolis: Liberty Fund, 1991, 7–8.

11 Kenneth Minogue, „Rationalism Revisited“. Society, January/February, 2006, 84.12 Alvydas Jokubaitis, „Konservatizmo fenomenas“, 122. Toje pačioje antologijoje

publikuojamas kitas Alvydo Jokubaičio straipsnis Mistiniai politikos elementai pa-vaizdžiai atskleidžia racionalizmo ir mistikos priešpriešą moralės, proto bei meilės sferose.

13 Nigel Ashford, „Michael Oakeshott and the Conservative Disposition.“ The Inter-collegiate Review, Spring 1990, 44.

9

kritika primena klasikine tapusią Edmundo Burke’o racionalizmo kritiką, nukreiptą prieš prancūzų švietėjus. Išvardinti aspektai iš tiesų atspindi Oa-keshotto požiūrio konservatyvumą bei jo laikmečiui būdingą kultūrinio pesimizmo pajautą.

Vis dėlto kyla abejonių dėl tokio tiesmuko racionalizmo ir liberalizmo sutapatinimo. Paulas Franco yra įsitikinęs, kad Oakeshotto racionalizmo kritika automatiškai nereiškia liberalizmo kritikos: „Nėra įrodymų įsiti-kinimui, jog Oakeshottas racionalistines tendencijas vertina kaip bet ko-kiu atveju būtinas ir savybingas liberalizmui.“14 Šį požiūrį yra išsakęs ir pats Oakeshottas.15 Savo ruožtu Vladimiras Laučius užčiuopia dar vieną svarbią įtampą. Anot jo, racionalizmas toli gražu ne visais atvejais prieš-tarauja pačiam konservatizmui. Pavyzdžiui, tokiems konservatoriams kaip Leo Straussas klasikinis racionalizmas buvo pamatinė politinės tikrovės vertinimo prielaida. Klasikinis racionalizmas, be abejo, nėra modernusis racionalizmas, prieš kurį tiesiogiai nukreipta Oakeshotto kritika, tačiau savo esme jie abu yra tokie pat universalūs ir antlaikiški. Klasikinis raci-onalizmas, kurio žymiausi atstovai yra klasikiniam konservatizmui priski-riami Platonas bei Aristotelis, prieštarauja tradicionalistinio konservatizmo prisirišimui prie senų papročių ir įpročių. Straussas ir jo pasekėjai nepri-tarė minčiai, jog „tai, kas gera ir puoselėtina, sutampa su tuo, kas sena ir socialiai paveldėta iš protėvių.“16 Tedas McAllisteris pastebi: „ [...] kon-servatorių tradicionalistų pabrėžiamos aplinkybės ir papročiai gali kirstis su jų pačių lyg ir pripažįstamais normatyviniais klasikinės bei krikščioniš-kosios tradicijos principais. Nes universalus ir antlaikiškas gėrio, tiesos ir teisingumo standartas sunkiai dera su tam tikroje visuomenėje vyraujan-čių papročių autoritetu, kurio esmė yra laikiška, kultūrinė ir istoriška.“17 Čia užkoduotas konservatyviosios minties tradicijai būdingas istorijos ir filosofijos ginčas. Britiškajam konservatizmui, kaip ir tradicionalizmui,

14 Paul Franco, „Michael Oakeshott as Liberal Theorist.“ Political Theory, 18(3), 1990, 412.

15 Michael Oakeshott, Rationalism in Politics and other essays, 283.16 Vladimiras Laučius, „Konservatizmo minties tradicijos pagrindai ir idėjiniai prieš-

taravimai“, 118. 17 Ibid.



svarbesnė istorija, tačiau tai savaime nereiškia, jog racionalizmas yra sve-timas visai konservatizmo tradicijai. Laučius šitaip apibendrina Strausso ir Oakeshotto pažiūrų priešpriešą: „Suvokti, kas yra gėris iš prigimties jo siekiančiai sielai – klasikinio racionalizmo iškeltas uždavinys, kadai-se tapęs svarbiausiu iššūkiu ir akstinu rastis politinei filosofijai. Strausso konservatizmas šį normatyvinį iššūkį priima; Oakeshotto modernusis kon-servatizmas jį atmeta kaip neprimtino politinio racionalizmo pagundą.“18 Ši įtampa rodo, jog racionalizmo kritika nebūtinai yra vienareiškmiškai konservatyvi kritika. Jei konservatoriai remtųsi vien tradicija ir įpročiais, jie negalėtų kritikuoti konkrečiose valstybėse ar visuomenėse pasirodančių blogio apraiškų, pavyzdžiui, fašizmo Italijoje ar kraštutinio antisemitizmo ir totalitarizmo Vokietijoje.

„On being conservative“

Kalbant apie, atrodytų, labiausiai su šio darbo tema susijusį Oakeshotto straipsnį – On being conservative – pirmiausia reikia pabrėžti, jog Oakes-hottas kalba ne apie konservatizmo doktriną ar credo, tačiau apie konser-vatyviąją dispoziciją, arba būdą, nuostatą.19 Oakeshottui rūpi pristatyti ne konservatizmo kaip ideologijos bendruosius principus, bet konservaty-viosios dispozicijos kaip tam tikro požiūrio į kasdienius dalykus pobūdį. Skirtingai nuo Rogerio Scrutono, kurio tikslas yra pateikti konservatizmo dogmatikos kontūrus20, ar nuo Roberto Nisbeto, bandančio susisteminti konservatyviosios minties principus į vieną sąvadą21, Oakeshottas pristato individualizuotą konservatyviosios pajautos paveikslą, apeliuojantį į kie-kvieno iš mūsų kasdienius pasirinkimus ir įpročius, o ne į konservatizmą kaip politinio veikimo programą.

Anot Oakeshotto, konservatyviosios dispozicijos esminė nuostata yra ypatingas dabarties vertinimas, palyginus su praeitimi ir ateitimi. Praeitis

18 Ibid., 124.19 Michael Oakeshott, „On being conservative“, in: Rationalism in politics and other

essays. Indianapolis: Liberty Press, 1991, 407. 20 Roger Scruton, The Meaning of Conservatism. Penguin: Harmondsworth, 1980.21 Robert Nisbet, Konservatizmas. Vilnius: Pradai, 1993.

11

svarbi tiek, kiek iš jos paveldima vertingų dalykų, tačiau Oakeshotto va-riante nelieka vietos praeities idealizavimui ir garbinimui.22 Viena vertus, anot Nisbeto, dabartis neatsietina nuo praeities ir tarp jų reikėtų ieškoti dialektinės vienybės: „Tikrasis istoriškumas – tai ne nuolatinis dairymasis į praeities įvykius ir tuo labiau ne istorijų pasakojimas, o metodiškas dabar-ties studijavimas, iškeliant į paviršių visa, kas glūdi dabartyje, tai tikra be-galybė elgsenos ir mąstymo būdų, kuriuos gerai suprasti galima tik aptikus jų gaires praeityje.“23 Antra vertus, Oakeshotto dispozicija gerokai skiriasi ne tik nuo praeitį idealizuojančių tradicionalistų, arba paleokonservatorių, bet ir nuo JAV neokonservatorių. Jų patriarchas Irvingas Kristolas labai aiškiai atsiribojo nuo Oakeshotto konservatizmo.24 Pasak Kristolo, perne-lyg didelis Oakeshotto dėmesys dabarčiai yra svetimas JAV konservatiz-mui dėl to, jog nuvertina religinę dimensiją. Religinei tradicijai būdinga atodaira praeitin bei viltingas žvilgsnis į ateitį, į būsimą atpirkimą ir po-mirtinį gyvenimą. Dabartyje neišsitenka visa žmogiškoji būtis, ji nuolatos susijusi su ją praturtinančiais praeities bei ateities sandais. Kristolą nera-mina ir žymioji Oakeshotto London School of Economics inauguracinėje kalboje nuskambėjusi ištara: „Šis pasaulis yra geriausias iš visų įmanomų, ir viskas jame yra neišvengiamas blogis.“25 Toks požiūris yra nepakan-kamas ir net pavojingas, nes nenurodo kelrodžių, kuriais vadovaudamiesi galėtumėme kovoti su kasdienybėje pasirodančiu blogiu. Apie šį Oakes-hotto filosofijos trūkumą yra rašę tokie autoriai kaip Gertrude Himmelfarb ir kt. JAV neokonservatorių nuomone, Oakeshotto siūlomas neideologinis ad hoc problemų sprendimas nėra savipakankamas tam, kad suteiktų į ateitį nukreipto tvirtumo, pasitikėjimo savimi ir vilties. Vladimiras Laučius Oa-keshottui pagrįstai klijuoja Richardo M. Weaverio nukaltą „dabartizmo“ (presentism) terminą, reiškiantį perdėtą prisirišimą prie dabar egzistuojan-

22 „On being conservative“, 408. 23 Nisbet, 34. 24 Irving Kristol, „America’s „Exceptional“ „Conservatism“, in: Neoconservatism.

New York: Free Press, 1995, 375. 25 Ibid.



čių kultūrinių ir politinių formų.26 „Bet nejau tų dalykų – moralės, estetikos ar politikos – atžvilgiu prisirišimas prie dabarties turi reikšti, jog dora, gra-žu ir teisinga konservatoriui pirmiausia bus tai, kas šiuolaikiška?“ – klausia V. Laučius.27

Oakeshotto požiūris į viešąją politiką ir valdžios paskirtį nėra konser-vatyvus. Oakeshottas atmeta bet kokį religijos (plačiąja prasme – moralės) ir politikos sąryšį. Anot jo, konservatyvi dispozicija politikoje neturi nieko bendra su:

Prigimtinės teisės tradicija28;Įsitikinimu, kad Apvaizda kuria tvarką, atliepiančią dieviškąjį tikslą

gamtoje ir žmogiškojoje istorijoje, ir požiūriu, kad žmonijos pareiga yra paklusti šiai tvarkai;

Organine valstybės idėja;Tikėjimu absoliučia žmogaus asmenybės verte;Tikėjimu prigimtiniu žmogaus polinkiu į nuodėmę.29

Paties Oakeshotto žodžiais tariant: „Nemanau, kad ji (konservatyvi dis-pozicija – S.Č.) yra neišvengiamai susijusi su kokiu nors konkrečiu įsiti-kinimu apie visatą, apie pasaulį ar apie žmogaus elgseną apskritai. Ji susi-jusi su valdymo veikla ir valdžios instrumentais, ir tik šių temų kontekste konservatyvi dispozicija gali būti suprasta. <...> Kas daro konservatyvią dispoziciją politikoje suprantamą, neturi nieko bendra su prigimtine teise ar dieviškąja tvarka, nieko bendra su morale ar religija; ji susijusi su mūsų dabartinio gyvenimo būdo stebėjimu, kurį papildo įsitikinimas, jog valdy-

26 Vladimiras Laučius, „Konservatizmo minties tradicijos pagrindai ir idėjiniai prieš-Vladimiras Laučius, „Konservatizmo minties tradicijos pagrindai ir idėjiniai prieš-taravimai“, 116.

27 Ibid.28 Klasikiniai konservatoriai paprastai remiasi būtent prigimtinės teisės tradicija. Vie-

nas svarbiausių prigimtinės teisės tradicijos tęsėjų ir puoselėtojų – konservatizmo pradininkas Edmundas Burke’as. Nors britų utilitaristai stengėsi įrodyti priešingai ir pabandė Burke’ą priskirti utilitarizmo krypčiai, tačiau 6-ojo dešimtmečio pabaigoje JAV konservatoriai įtaigiai atmetė tokius bandymus ir įrodė Burke’o priklausomybę natural law filosofinei orientacijai. Plačiau žr.: Peter J. Stanlis, Edmund Burke and the Natural Law, New Jersey: Transaction Publishers, 2003; Will Herberg, „Natural Law and History in Burke’s Thought“. Modern Age, 3, 1959, 325–328.

29 „On being conservative“, 423.

13

mas yra specifinė ir ribota veikla, t. y. bendrųjų elgesio taisyklių kūrimas ir puoselėjimas; šios taisyklės suvoktinos ne kaip substantyvių veiklos pro-gramų primetimo planai, bet kaip instrumentai, įgalinantys piliečius siekti savų tikslų mažiausia frustracijos kaina.“30

Cituojamas pasažas labai iškalbingas tuo, jog jame faktiškai užkoduota būsimo veikalo On Human Conduct (1975) antrajame skyriuje išdėstyta Oakeshotto pilietinės asociacijos idėja. Šios idėjos užuomazgų atsiradimas jau 1950 metais (tais metais Oakeshottas parašė „On being conservative“) simbolizuoja šio autoriaus politinio mąstymo nuoseklumą, besitęsiantį net 25 metus (o gal ir dar ilgiau). Toks nuoseklumas byloja konservatizmo ne-naudai. Prigimtinės teisės, religijos ir moralės nunykimas viešojoje politi-nėje sferoje istoriškai žvelgiant yra tradicinis liberalų siekis. Šiame pasaže jau galime įžvelgti Oakeshotto polinkį į procedūrizmą ir instrumentiškumą; apribotų (limited) valdžios funkcijų siekis taip pat sietinas su liberaliąja mintimi. Tuo tarpu piliečiams užtikrinamos galimybės siekti savo asmeni-nių tikslų „mažiausia frustracijos kaina“ apskritai pakvimpa utilitarizmu.

Kai kurios „On being conservative“ nuostatos yra liberalų svajonė: val-džia neturi primetinėti jokių įsitikinimų jos subjektams, neturi jų moky-ti, neturi stengtis jų padaryti geresniais ar laimingesniais, neturi jų vesti ar nukreipti, neturi jų įkvėpti kokiam nors veiksmui. Vienintelė valdžios funkcija – užtikrinti taiką ir užkirsti kelią fiziniams konfliktams. Oakes-hottas atvirai išsako savo minimalistinį požiūrį: „Valdovas – tai arbitras, administruojantis žaidimo taisykles, arba pirmininkaujantysis, kuris kon-troliuoja debatą atsižvelgdamas į žinomas taisykles, tačiau pats jame nedalyvauja.“31 Oakeshottas liberalams (ypač J. S. Milliui) būdingu tonu skelbia, jog mes jau nesame maži vaikai, ir esą nėra pagrindo manyti, kad valdžioje esantys atstovai yra išmintingesni ar protingesni ir dėl to gali mums primetinėti savo vertybes ar gyvenimo būdą. Kaip ir J. S. Milliui, Oakeshottui nelygstamos vertės yra nuomonių įvairovė – jos nevalia riboti ar drausti. Oakeshotto požiūriu, žmonės turi tokias pat „svajones“ kaip ir jų atstovai parlamente, ir dėl to turi teisę puoselėti savąsias svajones. Jiems

30 Ibid., 423–424. 31 Ibid., 427.



negalima primetinėti svetimų „svajonių“. Summa summarum, svarbiausia valdžios funkcija yra išsaugoti taiką, sukuriant ir užtikrinant bendrąsias procedūrines taisykles, o ne draudžiant skirtingas nuomones ar skirtingus gyvenimo būdus ir neprimetant „substantyvaus vienodumo“.32 „Valdžios užuominas randame ritualuose, o ne religijoje ar filosofijoje; ramaus ir tai-kaus elgesio džiaugsmuose, o ne tiesos ar tobulumo paieškose.“33 Visiškai akivaizdu, jog bet kokios nuorodos į bendrąjį gėrį ir transcendenciją Oa-keshotto politinės valdžios sampratoje yra ne tik ištrinamos, bet ir griežtai metodologiškai draudžiamos.

Oakeshottas, panašiai kaip ir Hobbesas, valdžią ir suverenitetą grindžia besąlygišku dabartinių „žmogiškųjų aplinkybių“ (human circumstances) pripažinimu34. Tai visai kitokia valstybės konstravimo strategija nei seno-vės graikų filosofų. Hobbeso-Oakeshotto linijai trūksta graikams itin svar-bios telos sampratos. Iš čia ir visai skirtingos graikų ir modernistų žmogaus prigimties sampratos: pastarieji paprasčiausiai priima žmogų tokį, koks jis „yra“, tuo tarpu graikų teleologiškumas numatė tam tikrų universalių žmo-giškųjų standartų bei dorybių etiką, be kurios žmogus nėra žmogus. Kal-bant kiek supaprastintai, graikiškąją prigimties sampratą sudaro trys modu-sai: gamtinis (gyvuliškasis), visuomeninis („žmogus – politinis gyvūnas“) bei transcendetinis. Moderniajai prigimties sampratai ypač stinga trečiojo komponento, o visuomeninis kildinamas iš grynai atomistinių paskatų. Di-džioji dauguma šiuolaikinei konservatyviajai minčiai priskiriamų filosofų grįžta prie graikiškosios mąstymo logikos – tai ypač pasakytina apie tokius autorius, kaip Leo Strauss, Alasdair MacIntyre ir kt. Oakeshotto niekaip neįstatysi į šių autorių galeriją. Tai patvirtina dar ir tas faktas, jog Oakes-hotto Introduction to Leviathan pakankamai aštriai polemizavo su Strausso The Political Philosophy of Hobbes.

Galiausiai Oakeshottas atvirai pasako, iš ko reikėtų pasimokyti konser-vatyvios dispozicijos: ne iš Burke’o, bet Montaigne’io, Pascalio, Hobbeso

32 Ibid., 428.33 Ibid.34 Ibid., 427.

15

ir Hume’o.35 Tai yra labai savotiškas požiūris į konservatyviosios minties tradicijos šaltinius.

Požiūris į Hobbesą

Michaelas Oakeshottas yra pripažįstamas kaip labai svarbus Thomaso Hobbeso – vieno iš liberaliosios minties pradininkų – interpretatorius. Jo Introduction to Leviathan laikomas vienu įdomiausių ir įtakingiausių įvadų į pagrindinį Hobbeso veikalą (Oakeshotto žodžiais, „politinės filosofijos šedevrą“). Oakeshotto kaip filosofo reputacija iki šių dienų didžia dali-mi priklauso nuo Hobbeso interpretacijos. Vis dėlto mums svarbiausia ne Hobbeso politinės filosofijos interpretacijos validumas, bet jos įtaka paties Oakeshotto politinei filosofijai, konkrečiai jo individualizmui ir pilietinės asociacijos idėjai. Ne mažiau svarbu ir tai, kaip Oakeshottas gina Hob-besą – per šios gynybos prizmę galėsime aiškiau pamatyti abiejų filosofų sąsajas.

Pirmiausia, Oakeshottas kitaip nei daugelis interpretuoja Hobbeso laisvės sampratą. Skaitant Leviataną dažnam gali visai pagrįstai atrody-ti, kad individų laisvė yra apribojama, kai visuomeninė sutartis įsigalioja ir įsteigiama pilietinė asociacija. Vis dėlto Oakeshottas randa gynybinių argumentų. Jo požiūriu, pilietinis būvis yra pačių individų pasirinktas; jis galėjo būti pasirinktas dėl baimės likti prigimtinėje būklėje, tačiau tai neda-ro visuomeninės sutarties pasirašymo akto mažiau laisvo. Visi apribojimai, išplaukiantys iš šio akto, yra pačių subjektų apspręsti. Be to, susitarimas tarnauja subjektų laisvei ta prasme, kad pašalina išorinius apribojimus, egzistavusius prigimtinėje būklėje, siekti asmeninės laimės. Oakeshottas pastebi, jog pilietinėje asociacijoje visuomet yra ir bus ta elgesio erdvė, ku-rioje subjektai galės elgtis laisvai, pagal savo pačių nustatytas sąlygas. Kai įstatymai „tyli“, individai mėgaujasi aukščiausia įmanoma laisve.36 Kitais žodžiais tariant, didžiausia laisvė pasiekiama tuomet, kai pilietiniame bū-

35 Ibid., 435.36 Michael Oakeshott, Introduction to Leviathan, in: Hobbes on Civil Association:

Indianapolis: Liberty Fund, 1975, 65.



vyje mėgaujamasi tomis teisėmis ir laisvėmis, kurios nebuvo perduotos su-vereno jurisdikcijai sutarties pasirašymo metu. Praktiškai identišką laisvės sampratą Oakeshottas dėsto savo knygoje On Human Conduct.

Oakeshottas ištikimai gina Hobbeso individualizmą ir atmeta dažnai Hobbesui lipdomą „absoliutisto“ etiketę.37 Hobbeso individualizmo idėji-nis šaltinis – vėlyvųjų viduramžių scholastinis nominalizmas. Nominalistų teigimu, daikto prigimtis yra jo individualumas, kuris jį daro šiuo daiktu; pasak jų, valia Dieve ir žmoguje yra pirmesnė už protą. Žvelgiant isto-riškai, Hobbesas tęsė romantinę, o ne karteziškąją, individualizmo kryptį, pabrėžiančią valios pirmenybę ir iškeliančią atsiskyrusį, nekomunikabi-lų, ekscentrišką ar net iracionalų individą. Hobbesas perėmė nominalistų mąstyseną ir jos pagrindu sukūrė savo teoriją, išvengusią tiek kraštutinio atomizmo, tiek kraštutinio universalizmo spąstų. Žmogus yra pilnavertis individas ne dėl savo sąmoningumo, tačiau dėl gebėjimo valioti (willing). Individo „aš“ kaip vaizduotės ir valios vienis yra absoliutus ir nesunaiki-namas. Jo santykiai su kitais individais yra tik išoriški. Individai gali būti sumesti krūvon, pridėti vienas šalia kito, pakeisti vienas kitu, gali reprezen-tuoti vienas kitą, tačiau jokiu atveju negali prarasti savo individualumo.38

Nei prieš, nei po pilietinės asociacijos įsteigimo nėra tokios substancijos kaip Liaudis, arba Tauta. Bendroji valia neįmanoma, įmanomas tik bendras daugelio valių sumos objektas. Kaip nėra bendrosios valios, taip nėra ir bendrojo gėrio. Piliečių vienybę laiduoja vienintelis dalykas – Suverenas.

Oakeshottas atmeta populiarią nuomonę, jog Hobbesas pradeda indivi-dualizmu, o baigia absoliutizmu. Oakeshotto požiūriu, laisvė ne ribojama, o kaip tik išpildoma per Suvereno įgalinimą daryti tam tikrus sprendimus. Hobbeso individualizmas esąs per stiprus, kad leistų atsirasti nors mažiau-siai bendrosios valios užuomazgai. Oakeshottas mano, jog Suvereną abso-liučiu galima vadinti tik dviem aspektais. Pirma, jis absoliutus ta prasme, kad mes savo absoliučią teisę siekti asmeninės laimės, kurią turėjome ab-soliučiu pavidalu prigimtinėje būklėje, absoliučiai perduodame Suverenui.

37 Ibid., 64.38 Ibid., 65.

17

Absoliuti teisė, anot Oakeshotto, turi būti perduota absoliučiai.39 Antra, perdavę šią teisę, mes pripažįstame absoliutų Suvereno legitimumą.

Pasak Oakeshotto, Suverenas valdo ne vadovaudamasis egoistinėmis asmeninėmis ambicijomis (tokių negali būti pagal apibrėžimą), bet įstaty-mo viršenybe (rule of law). Kai įstatymai tyli, individai yra patys sau suve-renūs. Oakeshottas ramia sąžine konstatuoja, jog Hobbeso pilietinio būvio koncepcijoje pašalinamas ne individualizmas, o neteisėtų „autoritetų“ ir kolektyvų (pavyzdžiui, bažnyčių) teisės. Dar ramesne sąžine Oakeshottas teigia: „Hobbesas nėra absoliutistas būtent dėl to, kad yra autoritaras.“40 Britų filosofas mano, jog Hobbesas, „pats nebūdamas liberalas, savo filo-sofija įkūnijo daugiau liberalizmo nei dauguma ištikimiausių jo gynėjų.“ Oakeshotto nuomone, Hobbeso pilietinio būvio teorija iškyla kaip tarpinis variantas tarp dviejų kraštutinumų: Autoriteto ir Laisvės, arba tarp autori-tarų ir libertarų.

Oakeshottas yra prieštaravęs Straussui, teigusiam, kad Hobbeso filo-sofija yra lūžinis momentas Vakarų politinės filosofijos istorijoje; Straus-so manymu, Hobbesas yra moderniosios politinės filosofijos pradininkas. Oakeshottas sutinka, kad Hobbesas nutraukė ilgai vyravusią prigimtinės teisės teoriją, tačiau nemato tame kažkokio dramatiško posūkio. Straus-sas, anot Oakeshotto, neįžvelgia, jog Hobbeso individualizmas yra artimas radikaliam epikūriškajam individualizmui, todėl šia prasme Hobbesas tę-sia, ar net atgaivina, konkrečią filosofinę tradiciją.41 Vis dėlto, Oakeshotto nuomone, Hobbesui trūksta vieno filosofinio ypatumo, be kurio neįsivaiz-duojama modernioji politinė mintis – išplėtotos valiojimo (volition) teori-jos42. Šią spragą pajėgi užpildyti Hegelio racionalios valios (Rational Will) teorija. Apskritai hegelizmas ir iš jo plaukiantis istoricizmas stipriai veikia Oakeshotto filosofinę vaizduotę. Savo Introduction to Leviathan Oakes-hottas suskirsto politinės filosofijos istoriją į tris sub-tradicijas: Proto ir

39 Ibid., 66.40 Ibid., 67. 41 Michael Oakeshott, Hobbes on Civil Association. Indianapolis: Liberty Fund,

1975, ix. 42 Ibid., 147–148.



Gamtos, Valios ir Dirbtinumo bei Racionalios valios. Pirmajai atstovauja tokie grandai kaip Platonas, Aristotelis bei Šv. Tomas Akvinietis, antrajai – Hobbesas (įdomu, kad, skirtingai nei kiti Hobbeso interpretatoriai, Oakes-hottas Hobbeso išpuoselėtą mąstymo tradiciją įvardija Valios ir Dirbtinu-mo, o ne tradiciškai minimomis egoizmo/hedonizmo kategorijomis), tre-čiajai – Hegelis. Oakeshottui pirmoji tradicija yra tezė, antroji – antitezė, trečioji – sintezė. Šiuo atžvilgiu Oakeshottas tęsia britų idealistams posthe-gelininkams, ypač Collingwoodui, būdingą dialektinį politinės filosofijos istorijos skaitymą bei triadinę filosofavimo schemą.43

Be išplėtotos valiojimo teorijos, Oakeshottas kritikuoja Hobbesą ir dėl jo teisės sampratos, pagal kurią teisė yra tai, ką įsako Suverenas.44 Kad ir kaip būtų, tai pernelyg retai pasitaikančios ir summa summarum ne tokios reikšmingos kritikos strėlės, palyginti su įtaka, kurią Oakeshottui padarė Hobbesas. Šis filosofas, be abejonės, yra svarbiausias autorius Oakeshot-tui. Jis ypač vertinamas dėl to, jog nutraukė klasikinio racionalizmo bei prigimtinės teisės tradiciją (Platono-Aristotelio linija), ir politinės filoso-fijos centran iškėlė valios konceptą, išstūmusį protą ir racionalumą. Hob-besas yra pirmas filosofas, valstybės pagrindu padaręs individualią valią. Anot jo, politinis autoritetas negali būti grindžiamas protu, nes protas yra tik hipotetinis, o ne kategorinis; toks protas nepajėgus primesti pareigų ir įsipareigojimų. Legitimus politinis autoritetas gali būti išvestas tik iš indi-vidualaus sutikimo, t. y. individualaus valios akto. Glaudus ir neatsiejamas autoriteto ir laisvės santykis yra vienas iš pagrindinių Hobbeso politinės filosofijos ypatumų, kurį sėkmingai perėmė ir savo teorijoje adaptavo Oa-keshottas.45

Oakeshottui ne mažiau svarbus Hobbeso voliuntarizmas ir individua-lizmas. Oakeshottas, skirtingai nei dauguma kitų britų idealistų (Colerid-ge, Green, Collingwood), Hobbeso individualizmo nevertina kaip godumo

43 Ian Tregenza, „The Life of Hobbes in the Writings of Michael Oakeshott“. History of Political Thought, 18(3), 1997, 533–534.

44 Plačiau šią kritiką žr.: Michael Oakeshott, „The Vocabulary of the Modern Europe-an State.“ Political Studies, 23, 1975, 323.

45 Paul Franco, „Michael Oakeshott as Liberal Theorist.“ Political Theory, 18(3), 1990, 414.

19

(selfishness) filosofijos, bet įvardija kaip epistemologinį solipsizmą (tikė-jimas visiška žmogaus izoliacija nuo kitų žmonių). Solipsizmas esąs Hob-beso pažinimo teorijos stuburas. Kaltinimus godumu Oakeshottas atmeta teigdamas, jog „nėra prasmės jį (Hobbesą – S.Č.) įvardyti kaip godų lygiai taip pat, kaip nėra prasmės kaip godų įvardyti bet ką monadiškai vieneti-nį – ar tai būtų visata, ar elektronas.“46 Hobbeso voliuntarizmas, kaip ir individualizmas, Oakeshotto skaityme kildinamas ne iš individo morali-nio šventumo, bet iš radikalaus epistemologinio nominalizmo, anot kurio „pasaulis yra sudarytas iš individuae substantiae.“47 Toks epistemologinis atomizmas Oakeshotto vertinamas teigiamai. Anot jo, ia teorija Hobbesas atveria kelią trečiai, šalia bendruomeninių saitų (communal ties) moralės ir bendrojo gėrio moralės, moralinio mąstymo krypčiai – moraliniam indi-vidualizmui. Straipsnyje „The Masses in Representative Democracy“ bei paskutinėje On Human Conduct dalyje Oakeshottas atvirai reiškia prielan-kumą Hobbes’iškojo moralinio individualizmo postulatams.

Tai ypač ryšku pirmajame tekste. Kalbėdamas apie masių atsiradimą, Oakeshottas joms priskiria „anti-individualizmą“ ir kolektyvizmą, pastarie-siems priešpriešindamas minėtąją moralinio individualizmo nuostatą kaip etiniu požiūriu vertingesnę bei adekvatesnę. Aptardamas šių dviejų morali-nių tradicijų kilmę, britų filosofas neslepia savo neigiamo požiūrio į vidu-ramžių socialinę sanklodą suformavusį „kolektyvistinį“ susisluoksniavimą. Viduramžių visuomenėje individų nebuvo, ir žmonės vienas kitą suvokė kaip tam tikrų socialinių-kultūrinių kontekstų dalis, bet ne kaip indivudalią valią ir laisvę turinčius subjektus. Oakeshottas, skirtingai negu dauguma konservatorių, nereiškia ypatingų simpatijų tokiai socialinei sanklodai ir ieško ne žmones jungiančių, bet žmones skiriančių charakteristikų: „Tai, kas [viduramžiais] skyrė vieną žmogų nuo kito, buvo nesvarbu palyginti su tuo, kuo buvo mėgaujamasi bendrai kaip tam tikros grupės narių.“48 Tai akivaizdžiai liberali nuostata, siekianti perkelti prasminį akcentą nuo ben-

46 Michael Oakeshott, „Thomas Hobbes.“ Scrutiny, 4, 275. 47 Tregenza, 541.48 Michael Oakeshott, „The Masses in Representative Democracy,“ in: Rationalism

and politics and other essays, 365.



drojo gėrio ir bendrųjų tikslų ant individų tarpusavio skirtumų. Nūdienos kontekste tai dar mažiau konservatyvu – šiuolaikiniai konservatoriai kaip tik ilgisi žmones jugiančių bei solidarizuojančių veiklų, simbolių, tikslų bei vizijų. JAV neokonservatoriai, pamatę visuomenę fiziškai ir dvasiškai niokojančio moralinio individualizmo pasekmes, ėmė iš naujo akcentuoti ir propaguoti bendruomeniškumą – vieną iš kertinių konservatizmo ver-tybių.49 Bendruomeniškumo, o ne individualizmo, dvasia po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos rašė ir žymūs Anglijos bei Prancūzijos konserva-toriai: Burke’as, Bonaldas, de Maistre’as, Chateaubriandas ir kt.

Trumpai paminėtinas ir labai svarbus Oakeshotto požiūris į kitą libera-lizmo atstovą – Johną Locke’ą. Locke’o tipo liberalizmas (viena žymiausių ir įtakingiausių liberalizmo krypčių) Oakeshottui aiškiai ne prie širdies. „[Locke’as] buvo liberalizmo, kuris yra konservatyvesnis už patį konser-vatizmą, šalininkas; tai liberalizmas, kurį charakterizuoja ne nejautrumas, bet grėslus ir destruktyvus jautrumas bet kokioms naujovėms, liberaliz-mas, kuris žino savo ribas, kuris nemėgsta kraštutinumų, kuris uždeda savo paralyžiuojančią respektabilumo ranką ant bet ko, kas pavojinga ir revoliucinga.“50 Anot Oakeshotto, Locke’o liberalizmas tapo nuobodus ir todėl nebepritraukia daug pasekėjų: „Locke’o nuosaikusis individualizmas nepatrauklus tiems, kurie vadovaujasi radikaliu, epikūriškuoju individua-lizmu. Locke’o „stabili meilė laisvei“ yra blogiau nei vergystė tiems, kurie, kaip Montaigne’is, yra „apsvaigę nuo laisvės“. Demokratija, parlamentariz-mas, pažanga, diskusija ir „patikima produktyvimo etika“ yra sąvokos – vi-sos jos neatskiriamos nuo Locke’o liberalizmo, – kurios šiandien nesugeba iššaukti net opozicijos; jos ne tik absurdiškos ir išsikvėpusios – jos yra neįdomios.“51 Šis netikėtas pasažas atspindi ne vien Oakeshotto panieką Locke’o tipo liberalizmui, bet ir prielankumą Hobbesui, kuris, kartu su Montaigne’iu, įkūnija radikaliojo, arba epikūriškojo, individualizmo filo-sofiją. Kitoje vietoje Oakeshottas jau atvirai sako, kad Hobbesas sėkmin-

49 Plačiau žr.: Andrius Navickas (sud.), Moralė ir politika: neokonservatyvusis požiū-ris. Vilnius: Demokratinės politikos institutas, 2005.

50 Michael Oakeshott, „John Locke“, Cambridge Review, 54, 72–73. 51 Ibid., 73.

21

giau įkūnija liberalizmą nei Locke’as.52 Paulo Franco nuomone, šie as-pektai leidžia teigti, kad Oakeshottas savo filosofija pabandė reformuluoti liberalizmą ant labiau Hobbes’iškų pagrindų.53

Pilietinė asociacija

Svarbiausiame Michaelo Oakeshotto socialinės filosofijos traktate On Hu-man Conduct išdėstyta daugiausia akademinio dėmesio sulaukusi idėja – pi-lietinė asociacija. Kaip jau buvo minėta, Oakeshottas šiame veikale į vieną tvirtą lydinį sulydo tas mintis, kurias išdėstė paskiruose straipsniuose „On being conservative“, „The Masses in Representative Democracy“ bei sub-tilioje Hobbeso interpretacijoje. Britų filosofas tarsi nutolsta nuo mecha-nistinės pilietinio būvio sampratos, būdingos procedūriniam liberalizmui, kalbėdamas apie piliečių (cives) charakteristikas: „Piliečiai yra ne neurop-sichologiniai organizmai, genetiniai tipai, psichologiniai ego ar „socialinio proceso“ komponentai, bet laisvi agentai, kurių tarpusavio santykiai grin-džiami supratimu.“54 Tačiau, antra vertus, čia pat jis teigia, jog „pilietinėje asociacijoje nėra organiškų, evoliucinių, teleologiškų, funkcionalių ar sin-drominių ryšių; tai yra suvoktas racionalių agentų santykis.“55 Kaip žinia, konservatizmas, ypač hegeliškoji jo atmaina, pabrėžia organišką visuome-nės pobūdį; savo ruožtu antikinė tradicija nurodo į polio teleologiškumą. Šiuo požiūriu Oakeshottas, nors ir atmesdamas mechanistinį požiūrį į pilie-tinės asociacijos agentus, vis dėlto nutolsta ir nuo konservatizmui būdingų dviejų (organiškumo ir teleologiškumo) nuostatų.

Oakeshottas skiria dvi skirtingo pobūdžio asociacijas – verslo (enter-prise) ir pilietinę. Verslo asociaciją sieja bendras tikslas, kuriam pajungtos visos priemonės ir kurį apibrėžia instrumentinės taisyklės. Tokia asociacija yra savanoriška, ji gali būti išardyta vos bus pasiektas nusistatytas tikslas;

52 Hobbes on Civil Association, 63. 53 Franco, 416. 54 Michael Oakeshott, On Human Conduct. New York: Oxford University Press,

1975, 112. 55 Ibid.



individai gali savanoriškai ją palikti, jei tik panorėsią; vienu metu galima priklausyti kelioms verslo asociacijoms.

Visai kitoks yra pilietinės (civil) asociacijos pobūdis. Ją konstituoja ne bendrų tikslų siekimas, o bendrų sambūvio taisyklių pripažinimas ir griež-tas procedūrinis laikymasis. Liberalūs „saugumo“ ir „taikos“ siekiai Oa-keshotto teorijoje yra ne bendrieji tikslai, o sąlygos, kurioms esant įmano-ma siekti substantyvių tikslų. Pilietinė būklė nepasirenkama, ji absoliučiai privaloma. Pilietinėje būklėje visi individai yra lygūs. Oakeshottas pilietinę asociaciją vadina „moraline asociacija“, kurią apibūdina specifinė morali-nė praktika. Ši moralinė praktika visiškai atitinka liberaliosios demokrati-jos standartus, nes ją „išimtinai sudaro taisyklės; pilietinių santykių kalba yra taisyklių kalba; civitas yra taisyklėmis artikuliuota asociacija.“56 Šioje vietoje itin skaudų smūgį Oakeshottui suduoda Efraimas Podoksikas, kuris taikliai užčiuopia, jog taip stipriai taisykles akcentuojanti pilietinės asocia-cijos samprata iš esmės yra racionalistinė.57 Racionalizmas šiuo atveju glū-di būtent taisyklėse. Tai toli gražu nėra Oakeshotto ankstesniuose tekstuose (pvz., „The Tower of Babel“) apdainuota moralės kaip „gyvosios tradici-jos“ tėkmė, kurios šerdį sudaro spontaniškai ir organiškai kintantys įpročiai bei papročiai. Šiuo atveju sustabarėjusi ir akmeninė yra būtent taisyklėmis ir procedūromis paremta „pilietinė būklė“. Vienintelis Oakeshotto raciona-lizmo skirtumas nuo to, kurį jis pats kritikavo 1947-aisiais, yra tas, jog On Human Conduct variante racionalizmas yra griežtai neinstrumentiškas, nes neorientuotas į jokių substantyvių tikslų siekimą. Racionalizmas šiuo atve-ju glūdi tame, jog trokštamas procedūrizmas įsteigiamas tradicinės mora-lės ir tokių jausmų, kaip meilė ir garbingumas, sąskaita. Visi žmogiškieji santykiai suvedami ir sutraukiami iki svarstymų apie teisingumą. Vokiečių socialiniai konservatoriai (konkrečiai Ferdinandas Tönnies) be gailesčio sukritikuotų tokį požiūrį kaip šaltą ir mechanistinį.58

Alvydas Jokubaitis randa priekaištų Oakeshotto moralės sampratai, ku-rios pastarasis visai neišplėtoja ir tuo atitolsta nuo konservatizmui būdingo

56 Ibid., 124. 57 Efraim Podoksik, „Overcoming the Conservative Disposition. Oakeshott vs. Tön-

nies.“ Political Studies, 56, 2008, 875. 58 Ibid.

23

plataus požiūrio į moralę: „Perskaičius On Human Conduct, tikrai nelen-gva suprasti, kokią moralinio mąstymo tradiciją gina jos autorius. Burke’as prieš du amžius turėjo daug aiškesnį moralinės tradicijos supratimą.“59 Vi-sai neatsitiktinai Oakeshotto pilietinės asociacijos koncepcija lyginama su Rawlso politinio liberalizmo vizija.

Pažymėtina, kad Oakeshottas ne tik moralę, bet ir politiką supranta la-bai siaurai. Tai pastebi tiek Kennethas McIntyre’as, pasak kurio, politika pilietinėje asociacijoje yra labai apribota veikla60; tiek Janas-Werneris Mül-leris, kurio žodžiais, pilietinėje asociacijoje politikos apskritai nėra61; tiek ir Jeremy Rayneris, kuris brėžia labai reikšmingą perskyrą tarp pilietinės ir politinės asociacijų – pastaroji Oakeshotto teorijoje išvis negalima.62 Poli-tiko pagrindinės funkcijos yra užtikrinti valdžios autoritetą, procedūrų bei bendrųjų taisyklių laikymąsi, teisės viršenybę ir taiką. Anot V. Laučiaus, pilietinėje asociacijoje valstybės „vaidmuo – procedūrinė priežiūra sąlygų, leidžiančių žmonėms saugiai sąveikauti užsiimant privačiais reikalais. [...] Oakeshottas grindžia savo pilietinės asociacijos modelį procedūriniu impe-ratyvumu, teisiniu pozityvizmu bei aukščiausiojo valstybės legislatyvinio organo autonomija ir autoritetu.“63 Taisyklės, kurios konstituoja pilietinį būvį, gali būti geros arba blogos, – svarbiausia, kad jos būtų žinomos ir pripažintos įpareigojančiomis.64 Tai liberalios nuostatos, identiškos Hob-beso Leviatane išdėstytoms. Kitas į akis krentantis panašumas su Hobbeso teorija – tai laisvės ir autoriteto santykis. Oakeshotto požiūriu, pilietinis įsi-pareigojimas (civil obligation) yra būtina piliečio laisvės prielaida. Tokią laisvę Oakeshottas vadina „pilietine laisve“. Ji susijusi ne su laisvu piliečio apsisprendimu (tai yra verslo asociacijos, arba „žmogaus laisvė“), bet su įstatymų – lex – pripažinimu. Paulo Franco nuomone, ši Oakeshotto dia-

59 Jokubaitis, „Moralės ir politikos ribų problema“, 37. 60 McIntyre, Limits of Political Theory, 183.61 Jan-Werner Müller, „Re-imagining Leviathan: Schmitt and Oakeshott on Hobbes

and Political Order“, 31. Cituota iš www.michael-oakeshott-association.com 62 Jeremy Rayner, „The Legend of Oakeshott’s Conservatism: Sceptical Philosophy

and Limited Politics.“ Canadian Journal of Political Science, 18(2), 1985, 336. 63 Laučius, 111. 64 On Human Conduct, 154–155.



lektika sėkmingai peržengia tradicines antinomijas, tokias kaip individas vs. valdžia, valia vs. įstatymas, laisvė vs. autoritetas, kurios nuo pat Hob-beso laikų kelia didžiulių problemų liberalams.65 Tokiam požiūriui pritaria ir Wendellas Coatsas, kuris konkrečiai šiuo atžvilgiu Oakeshottą pozityviai lygina su Hegeliu.66

„Paradoksalu, bet liberalas Rawlsas į „tarpininkaujančias struktūras“ – šeimą, mokyklą, bendruomenę, bažnyčią ir kitas pilietines asociacijas – žiūri daug palankiau, negu konservatorius Oakeshottas. Tai neabejotinas nuto-limas nuo Burke’o.“ – teigia Alvydas Jokubaitis.67 Jam antrina Kennethas McIntyre’as, kuris pažymi, jog Oakeshottas, kitaip nei Hegelis Teisės filo-sofijoje, nekalba ir netgi neužsimena apie šeimos vaidmenį valstybės gy-venime.68 Šis aspektas sužlugdo galimybes Oakeshottą priskirti net ir prie nuosaikesnių, Tocqueville’io tipo konservatorių, kuriems tarpinės struktū-ros ir laisvi piliečių susivienijimai yra svarbiausios socialinės sanklodos ląstelės. Vladimiras Laučius taikliai atveria Oakeshotto pažiūrų nekonser-vatyvumą viešosios politikos požiūriu: „Oakeshotto pilietinėje asociacijoje valstybė neskatina vadovautis kuriais nors gyvenimo idealais, neteikia vie-šosios veiklos orientyrų ir nededa pastangų, kad jos piliečiai taptų geres-ni. [...] Pilietinė būklė, pagal Oakeshottą, nesuponuoja nei bendrojo gėrio principo, nei normatyvinio požiūrio į siektiną santvarką.“69 Savo ruožtu Efraimas Podoksikas kitame savo straipsnyje aiškiai parodo, jog Oakeshot-to laisvės samprata yra artima negatyviajai laisvės sampratai, kurią išimti-nai propaguoja liberalai. „Žmogaus laisvė“ Oakeshotto teorijoje reiškiasi kaip pasirinkimo laisvė (freedom of choice), ir šiuo atžvilgiu priartėja prie empiricistinės laisvės sampratos. Tuo tarpu „pilietinė laisvė“ atliepia išo-rinių suvaržymų nebuvimą, o tai ir yra negatyvi laisvė.70 Negatyvi laisvės

65 Franco, 423. 66 Wendell John Coats, „Michael Oakeshott as Liberal Theorist.“ Canadian Journal

of Political Science, 18(4), 1985, 777.67 Jokubaitis, 38. 68 McIntyre, 174.69 Laučius, op.cit.70 Efraim Podoksik, „Oakeshott’s Theory of Freedom as Recognized Contingency“.

European Journal of Political Theory, 57(2), 2003, 73–74.

25

samprata atsiskleidžia ir viename iš ankstesnių Oakeshotto tekstų, kuriame dėstomos atvirai libertarinės nuostatos.71

Išvados

Šiuo rašto darbu norėta atskleisti Michaelo Oakeshotto politinės filosofi-jos nekonservatyvumą ir tuo pačiu liberalumą. Buvo galima įsitikinti, jog Oakeshottas atmeta visą prigimtinės teisės tradiciją, organinės valstybės idėją ir viešą religijos vaidmenį. Ypatingas dabarties akcentavimas vertin-tinas kaip nuokrypis nuo fundamentalios konservatorių pagarbos praeičiai. Oakeshotto liberalizmas pasisako už apribotą valdžią ir apribotą politiką, t. y. valdžios ir politikos minimalizmą, kuris veikale On Human Conduct apskritai balansuoja ant politiškumo išnykimo ribos. Šalia valdžios mini-malizmo pabrėžiamas ir politinis nešališkumas. Oakeshotto liberalizmui savybingas polinkis į procedūras ir instrumentiškumą, netgi savotišką politinį sterilumą. Pilietinės asociacijos idėja daugiau kalba apie teisinio pozityvizmo principus, o ne apie konservatizmui artimą substancialios po-litikos sampratą. Pilietinės asociacijos subjektų neriša nei bendrojo gėrio siekinys, nei jokie kiti bendri tikslai; pilietinė būklė paprasčiausiai užti-krina taikaus sambūvio sąlygas, kurioms esant racionalūs subjektai gali ramiai siekti savo egoistinių tikslų. Kaip ir priklauso liberalui, Oakeshottas pabrėžia nuomonių įvairovės reikšmę. Tuo pačiu britų filosofas atmeta bet kokias pretenzijas į bendrąjį gėrį, dorybių ugdymą ir hierarchiją. Oakeshot-tas smarkiai nutolsta nuo konservatyviosios minties tuo, jog neakcentuoja ir apskritai nemini tarpinių struktūrų, ypač šeimos, svarbos valstybės gyve-nimui. Galiausiai net ir iš pažiūros konservatyviausia Oakeshotto filosofi-nės sistemos dalis – racionalizmo kritika – pasirodė ne tokia vienaprasmė. Klasikinio racionalizmo ir tradicionalizmo perskyra atveria naujus hori-zontus apmąstymams.

Rašto darbas taip pat atskleidė Thomaso Hobbeso reikšmę Oakeshotto filosofinei vaizduotei bei pagrindinėms jo politinės filosofijos schemoms.

71 Michael Oakeshott, „Political Economy of Freedom“, in: Rationalism in politics and other essays, 384–407.



Hobbeso epikūriškasis individualizmas, grindžiamas individualia valia, pi-lietinės asociacijos koncepto teorinis karkasas, su autoritetu bei pilietiniu įsipareigojimu susieta laisvės samprata ir pagrindinės žmogiškosios elgse-nos premisos – visi šie aspektai rodo abiejų mąstytojų idėjinį giminingumą. Oakeshotto pilietinės asociacijos teorija nuo Hobbes’iškosios versijos ski-riasi iš esmės tik tuo, jog joje pašalinta visagalio Suvereno, arba Leviatano, samprata ir vaizdinys. Kitos esminės Leviatane dėstomos idėjos paimtos ir adaptuotos moderniems laikams. Tai tik patvirtina Oakeshotto minties liberalumą.

Prof. dr. Alvydo JokubAičio komentArAs:

Simas Čelutka rodo pavyzdį, kaip reikia rašyti politinės filosofijos darbus. Jis ge-rai pažįsta nagrinėjamų autorių darbus, juos supranta ir svarbiausia – pats nebi-jo būti autoriumi. Jo erudicija yra suaugusi su minties savarankiškumu. Daugelis studentų apsiriboja referatais ir svetimų tekstais atpasakojimais. Simas siekia daugiau – jis ieško atsakymo į jam rūpimus klausimus. Politikos mokslininkams nebūtina rodyti savo „aš“. Jie gali paslėpti po empirinių duomenų kaupimu ir visuotinai pripažintais tyrinėjimo metodais. Politikos filosofas tokios prabangos neturi. Jis turi rodyti savo asmenybę. Jo uždavinys – kovoti prieš mūsų proto pa-kerėjimą kasdienio gyvenimo tauškalais. Simas Čelutka tenkina šias dvi svarbias filosofinio tyrinėjimo sąlygas.

27

NauJųJų ViduraMŽių LiNK? KoSMoPoLiTiNėS deMoKraTiJoS ModeLio PaiešKoS

RomualdaS BakutiS

Įvadas

Viename politinių traktatų I. Kantas išreiškė mintį, jog „tobulos pilietinės santvarkos įsteigimo problema priklauso nuo įstatyminio išorinio valsty-bių santykio problemos ir be pastarosios negali būti išspręsta.“72 Ch. Mon-tesquieu nuomone, „monarchijos dvasia yra karas ir didybės troškimas, o respublikos – taika ir nuosaikumas.“ Taip yra todėl, kad respublika, prisi-jungdama svetimas teritorijas, sukeltų grėsmę savo pačios laisvei, kadangi ji būtų priversta skaitytis su savo naujųjų gyventojų galimai priešiška pozi-cija naujosios santvarkos atžvilgiu.73 Kitaip kalbant, abu filosofai kelią pa-prastą mintį: viena vertus, jokia valstybė negali būti iki galo laisva, jei tarp-tautiniuose santykiuose vadovaujamasi nedemokratinėmis tradicijomis, o, kita vertus, tarptautinė arena niekada nebus demokratinė, jei ją sudarančių valstybių santvarkos yra nedemokratinės.

Ženklai, suteikiantys viltį įgyvendint šią „abipusę demokratizaciją“ atsirado sulig komunistinio pasaulio žlugimu XX a. paskutiniajame de-šimtmetyje. Teoriniu lygmeniu, bene ryškiausiai tai apmąstė F. Fukuyama esė „Istorijos pabaiga?“ postuluodamas ideologinio konflikto pabaigą, t. y. galutinį liberaliosios demokratijos ir ekonominio liberalizmo triumfą prieš visas kitas įmanomas idėjines sistemas.74 Tačiau jau netrukus S. Hunting-

72 Immanuel Kant, „Visuotinės istorijos idėja pasaulio pilietijos požiūriu.“ Kn. Im-Immanuel Kant, „Visuotinės istorijos idėja pasaulio pilietijos požiūriu.“ Kn. Im-manuel Kant, Politiniai traktatai, Vilnius: aidai, 1996, 37.

73 Norberto Bobbio, „Democracy and the International System.“ Kn. Daniele Archi-bugi, David Held (sud.), Cosmopolitan democracy: An agenda for a New World Order, Cambridge: Polity Press, 1995, 20–21.

74 David Held, Demokratijos modeliai. Vilnius: Eugrimas, 2002, 319–320.


tonas veikale „The clash of civilizations: the remaking of world order“ pastebėjo, kad demokratinių idėjų teorinis triumfas išties nėra nei įvykęs faktas, nei tuo labiau neišvengiamas istorijos raidos dėsnis. Ekonomikos ir socialinių sąlygų modernizacija anaiptol nereiškia politinio gyvenimo ves-ternizacijos (t. y. simpatijų liberaliajai demokratijai augimo); greičiau esti priešingai: ekonomiškai stiprėjančios tautos apibrėš savo tapatybę per savo neigiamą santykį su priešiškomis jų kultūriniam gyvenimo būdui jėgomis, t. y. Vakarų pasauliu.75 Vadinasi, kultūriniai skirtumai, o ne liberaliosios demokratijos konsensusas veikiausiai brėš ateities tarptautinės bei iš dalies vidaus politikos darbotvarkę.

Taigi, šiame darbe bus siekiama apsvarstyti, kokias formas demokratija turėtų įgauti globalaus ateities pasaulio kontekste, idant leistų užtikrinti maksimalų įmanomą demokratijos lygmenį tiek demokratinių valstybių viduje, tiek tarptautinių santykių sferoje, tačiau kartu gerbtų ir jau minėtą kultūrų heterogeniškumo viziją. Pirma, tyrime bus apžvelgiami vadinamo-sios modernios demokratinio valstybinio suvereniteto sampratos trūkumai, tuomet bus nagrinėjama naują situaciją labiau atitinkanti kosmopolitinės demokratijos samprata, galų gale bus pasiūlyti kai kurie praktiniai patari-mai, kaip turėtų atrodyti bei veikti Jungtinių Tautų Organizacija globalaus pasaulio perspektyvoje.

1. Chaosas ir kosmosas: modernaus demokratinio suvereniteto sampratos kritika

D. Heldas, aptardamas XIX–XX a. liberaliųjų demokratijų koncepciją, pa-žymi, jog ji iš esmės savyje talpino 2 dalykus: a) atskaitomybės ryšį tarp piliečių ir jų deleguotų atstovų; b) išeigos ryšį tarp atstovų ir jų inicijuotų programų, sprendimų, teisės aktų, kurių poveikis nukreiptas į juos delega-vusius piliečius, gyvenančius apibrėžtoje teritorijoje.76 Konkrečios terito-

75 Samuel Huntington, The clash of civilizations: Remaking of World Order. New York: A Touchstone Book, 1997, 67–78.

76 David Held, Democracy and the Global Order: From the Modern State to Cosmo-politan Governance. Stanford: Standford University Press, 1995, 224.

29

rijos nubrėžimas reiškė tai, kad tam tikri piliečiai, gyvenantys toje erdvėje, bus įtraukti į juos liesiančių sprendimų priėmimą (t. y. turės balsavimo teisę), o piliečiai, negyvenantys toje srityje, to daryti negalės.77 Apskri-tai, kaip pažymi Z.Baumanas, visą modernybės laikotarpį „garbingiausia vieta“ priklausė teritorinei valstybei, kuri, pasak M.Weberio, disponuoja prievartos monopoliu, ir kurdama tam tikras taisykles toje erdvėje sukuria apibrėžtumą bei reguliarumą,78 t. y., kalbant senovės graikų filosofų termi-nija, iš pirmykščio neabiprėžtumo (chaoso) sukuria apibrėžtą, racionalią, taisyklėms paklūstančią tvarką – kosmosą. Taigi, modernus demokratinis suverenitetas yra doktrina, teigianti, jog grupė piliečių gali visiškai ir sa-varankiškai kontroliuoti jų gyvenamą teritoriją per savo išrinktus atstovus, suteikiant jiems galimybę priimti sprendimus, o paprastai laimi tie spren-dimai, kurie gauna daugiausiai balsų.

Kaip pažymi D. Heldas, ši samprata iš esmės suteikė viziją, jog valsty-bės pačios esančios savo likimo kalvės, paklūstančios suvaržymams, kurie kyla nebent dėl vidinės įvairių veikėjų bei institucijų sąveikos, o tuo tarpu išorinis pasaulis suvoktas tiesiog kaip duotybė, menkai nulemiantį valsty-bių ekonominę bei politinę raidą.79

Tačiau XX a. II pusėje, o ypač paskutinįjį dešimtmetį galime paste-bėti pokyčių, radikaliai kvestionuojančių senąją suvereniteto sampratą. Šie pokyčiai siejami su vadinamuoju globalizacijos reiškiniu, kuris, anot D. Heldo, žymi 2 svarbius procesus: pirma, didžioji dalis politinės, ekono-minės ir socialinės veiklos grandinių tampa pasaulinėmis, antra, vis labiau stiprėja valstybių ir visuomenių tarpusavio sąveika.80 Kitaip kalbant, glo-balizacija reiškia tai, kad ekonominė, socialinė ir politinė veikla vis labiau plečiasi po Žemės rutulį, be to, ji jau yra nebeorganizuota pagal teritorinį

77 David Held, „Democracy and Globalization.“ Kn. Daniele Archibugi, David Held, Martin Kohler (sud.), Re-imagining Political Community: Studies in Cosmopoli-tan Democracy, Stanford: Stanford University Press, 1998, 22.

78 Zygmunt Bauman, Globalizacija: pasekmės žmogui. Vilnius: strofa, 2002, 95.79 Held, Demokratijos modeliai, 380-381,80 David Held, „Democracy and the New International Order.“ Kn. Daniele Archi-

bugi, David Held (sud.), Cosmopolitan democracy: An agenda for a New World Order, Cambridge: Polity Press, 1995, 100.

R. Bakutis. NauJųJų ViduraMŽių LiNK? KoSMoPoLiTiNėS deMoKraTiJoS ModeLio PaiešKoS


principą81, taigi, netgi įprasta kasdienė veikla tampa stipriai determinuota kitame pasaulio gale vykstančių įvykių, kita vertus, lokalių bendruomenių sprendimai gali turėti įtakos pasaulinio masto reiškiniams.82

Tačiau globalizacijos jokiu būdu nereikėtų suprasti kaip universaliza-cijos, t. y. vieningos tvarkos modelio paskleidimo pasauliniu mastu. Esti priešingai: globalizacija susieja visuomenes bei valstybes saitais, tačiau nesukuria bendros tvarkos.83 Naujų komunikacinių technologijų bei pasau-linių korporacijų atsiradimas jau išeina iš už nacionalinės valstybės kon-trolės ribų. Šios naujosios institucijos ištrina teritorines sienas, anksčiau apribojusias socioekonominę veiklą, tačiau išsprūsdamos iš valstybinės kontrolės kartu jos sukuria ir globalų politinį neužtikrintumą.84 D. Heldas mato 4 veiksnius, sukuriančius atotrūkį tarp realybės bei nacionalinės vals-tybės gebėjimo ją efektyviai kontroliuoti:

Pasaulinės ekonomikos atsiradimas, sietinas su daugianacionalinių 1. korporacijų, siekiančių pelno globaliu mastu bei gebančių greitai permesti kapitalą ten, kur gamybos kaštai mažesni (pvz., Kinijoje), išaugusių tarptautinės prekybos mastų bei jau minėtų naujų komu-nikacinių technologijų atsiradimu, akimirksniu ištirpdančiu bet kokį erdvinį atstumą bei įgalinančių nuolatinį visuotinį ryšio palaikymą;Didėjanti tarptautinių politinių sprendimų priėmimo reikšmė, sieti-2. na su aplinkosaugos, branduolinio nusiginklavimo, epidemijų, karo pabėgėlių klausimais, kurių nacionalinės valstybės, veikdamos pa-vieniui, nėra pajėgios išspręsti;Tarptautinės teisės išplitimo reikšmė, sietina su globalių tarptautinių 3. institucijų (visų pirma JTO), tarptautinių karinių tribunolų, didėjan-čių tarptautinių įsipareigojimų atsiradimu.Kultūrinių veiksnių išplitimo svarba, sietina su masinės žiniasklai-4. dos, komunikacijos priemonių (visų pirma interneto) išplitimu, įga-

81 David Held et al., Globaliniai pokyčiai: politika, ekonomika ir kultūra. Vilnius: Margi Raštai, 2002, 51.

82 Held, „Democracy and Globalization.“, 13.83 Bauman, 93–94.84 Held, „Democracy and the New International Order.“ 101.

31

linančiu individus savarankiškai be valstybės priežiūros konstruoti savo tapatybę.85

Šie pokyčiai kardinaliai pakeičia nacionalinės valstybės koncepciją bei vaidmenį. Jei ikiglobalizacinėje epochoje valstybė buvo pagrindinis socia-linės tikrovės konstravimo mechanizmas, tai šiandien valstybė šia funkcija priversta dalintis su daugybe kitų teritoriniu požiūriu tiek plačiau (tarptau-tinės organizacijos, transnacionalinės korporacijos), tiek siauriau (etninės, religinės bendruomenės) veikiančių institucijų plačiąja prasme. Apskritai šią globalizacinę epochą galima įvardyti kaip naujųjų viduramžių (neo-medievalism) pasaulį, pasižymintį multilateraliniais santykiais, gausybe fragmentuotų ir nuolat perkuriamų tapatybių, persipynusių institucijų, iš-nykusių sienų taip pat pilkųjų zonų, nekontroliuojamų lokalinių konfliktų bei globalių problemų didėjimu.86 Iš esmės svarbiausia globalizacijos pa-sekme galėtume vadinti modernaus kosmoso transformaciją į postmodernų chaosą.

Taigi, šių radikalių pokyčių konteksto bendra implikacija esti ta, kad nacionalinė valstybė nėra ir nebegali būti laikoma vieninteliu uždaru save reguliuojančiu tvarkos šaltiniu, kadangi, viena vertus, jos priimami spren-dimai (pvz., palūkanų normos pakeitimas) gali turėti globalinių pasekmių visoms kitoms valstybėms, o, kita vertus, globalizacija, paskleisdama nau-jas komunikacijos technologijas, atima iš valstybės tiek kultūrinio individų disciplinavimo monopolį, tiek ir galimybes nepriklausomai spręsti ekono-mines problemas (jų sprendimui ne ką mažesnę įtaką turi ir tarptautinės organizacijos bei daugianacionalinės korporacijos, kurių valstybės negali tiesiogiai kontroliuoti). Kartu tai iš esmės keičia ir demokratijos sampratą, kadangi individai, galėdami atlikti sprendimus tik nacionalinės valstybės ribose, negali pasisakyti tais klausimais, kurie išeina už nacionalinės vals-tybės ribų, tad būtina iš naujo permąstyti demokratijos sampratą šiuolaiki-niame pasaulyje.

85 Held, Demokratijos modeliai, 388–397.86 Philip G. Cerny, „Terrorism and the new security dilemma.“ Naval War College

Review, 58(1), 2005, 11–33.



2. Nauja demokratijos samprata: autonomijos principas

Ką turėtų reikšti demokratija kultūriškai, politiškai ir ekonomiškai diferen-cijuotoje erdvėje? Anot D. Heldo, demokratijos koncepcija kyla iš idėjos, postuluojančios tai, kad individas geba savarankiškai apsispręsti įvairių dalykų (tarp jų ir politinių) atžvilgiu. Kitaip kalbant, teisingas ir legitimus yra toks individo politinis pasirinkimas, kuris visų pirma yra laisvas. Tai-gi, Heldo nuomone, pagrindinis demokratijos principas yra autonomijos principas, reiškiantis galimybę individams patiems sąmoningai apspręsti esamų dalykų padėtis. Asmenys privalo turėti lygias teises ir pareigas, ga-limybę apibrėžti savo gyvenimo sąlygas, kol nesinaudoja šiomis galimy-bėmis kitų teisėms neigti.87 Šis principas postuluoja dvi pagrindines idėjas: pirma, individai turi būti savarankiški sprendėjai, antra, bet kuri valdžia turi būti visų pirma apribota valdžia, t. y. turi turėti griežtai teisiškai apribo-tą savo veiksmų struktūrą.88 Taigi, norint, kad demokratija atitiktų minėtą savarankiškai savo likimą tvarkančio individo sąlygą, būtina vykdyti dvi-gubos demokratizacijos procesą, t. y. transformuoti tiek valstybinę valdžią, tiek pakeisti pilietinėje visuomenėje nusistovėjusias represyvias normas89. Tuo norima pasakyti, jog nepakanka vien apriboti valstybės funkcijas ar, tarkime, sukurti piliečiams daugiau galimybių dalyvauti svarstant juos lie-siančius sprendimus (t. y. vykdyti reformas de jure), tačiau kartu būtina įtvirtinti „demokratinę dvasią“ ir pačioje visuomenėje, idant ji nesukur-tų represyvių institutų, eliminuojančių tam tikras grupes iš demokratinio sprendimo priėmimų procedūrų (t. y. būtina reformuoti ir de facto vyrau-jančius santykius, kurie nepaiso teisinių normų).

Taigi, iš to seka, kad autonomijos principas turi būti suprantamas, kaip teorija, nustatanti, kokio masto viešojo diskurso padiktuojama galia indivi-do atžvilgiu gali būti pateisinama. Iš esmės ši viešoji erdvė neturi trukdyti individui daryti to, ką R. Nozickas vadino galimybe įgyvendinti savo gyve-

87 Held, Demokratijos modeliai, 344,88 Held, Democracy and the global order, 145–147.89 Held, Demokratijos modeliai, 359.

33

nimo utopiją90, t. y. kūrybiškai realizuoti savo asmenybę. Tačiau atsižvel-giant į jau minėtą visuomenės galimybę primesti individui tam tikrą repre-syvų diskursą, galimybes realizuoti gyvenimo utopiją būtina išplėsti. Tą ir pasiūlo D. Heldas, sukurdamas demokratinės viešosios teisės (democratic public law) koncepciją, kuri teigia, kad galia (kaip galimybė taip išdėstyti resursus, jog individas būtų priverstas pakeisti savo elgesį91) kyla iš 7 skir-tingų šaltinių: fiziologinių (pvz., nešvari aplinka), socialinių (nemokamo ugdymo nebuvimas), kultūrinių (netolerancija), pilietinių (asociacijų drau-dimas), ekonominių (minimalaus atlyginimo neužtikrinimas), saugumo (tarpt. teisę pažeidžianti užsienio politika) ir politinių veiksnių (rinkimų teisės varžymas).92 Šių galios šaltinių neeliminavimas sukuria galimybes atsirasti tam, ką D. Heldas vadina „nautonomija“, t. y. tokią situaciją, kai galios santykiai generuoja asimetrines gyvenimo galimybes, sudarančias kliūtis efektyviam politiniam dalyvavimui.93 Apibendrinant, galima pasa-kyti, kad autonomijos principas siekia iki logiškos pabaigos realizuoti dar I. Kanto bei kitų švietėjų svarstytą mintį, jog didžiausių žmonijos nuo-puolių priežastis yra žmogaus nesugebėjimas naudotis savo protu, o tam, kad tai būtų galima daryti, būtina sukurti atitinkamas sąlygas,94 t. y. ne tik individui suteikti veiksmų laisvę, bet ir garantuoti tam tikras struktūrines sąlygas, eliminuosiančias represyvius galios diskursus ir taip leisiančias individui nevaržomai apsispręsti.

3. Autonomijos principas naujųjų viduramžių pasaulyje: kosmopolitinė demokratija

Taigi, metas kelti klausimą, kaip autonomijos principas gali būti realizuo-tas šiuolaikiniame globaliame pasaulyje, kuriame valstybė nėra vienintelis

90 Robert Nozick, Anarchy, State and Utopia. Oxford: Blackwell, 1974, 312.91 Held, Democracy and the global order, 170.92 Ten pat, 192–194.93 Ten pat, 171.94 Immanuel Kant, „Atsakymas į klausimą: „Kas yra švietimas?“ Kn. Immanuel

Kant, Politiniai traktatai, Vilnius: Aidai, 1996, 48–57.



galią struktūruojantis šaltinis. Iš principo tai implikuoja teoriškai paprastą sprendimą: būtina identifikuoti ir demokratizuoti visas galią generuojan-čias institucijas. Kadangi, kaip jau minėta, tokios institucijos egzistuoja tiek „aukščiau“, tiek „žemiau“ valstybės, todėl ir demokratizacija nereiškia tam tikrų reformų išplėtimo vien į tarptautinę erdvę, tačiau būtina pripa-žinti ir smulkesnių lokalinių vienetų dalinę kompetenciją sprendžiant tam tikrus klausimus. Būtent todėl naujasis demokratijos modelis ir yra vadina-mas kosmopolitiniu: tai esti bandymas sukurti demokratinėmis taisyklėmis pagrįstą pasaulio miestą tiesiogine šio žodžio prasme, t. y. tiek anapus vals-tybių, tiek santykiuose tarp jų bei kitų subjektų, tiek pačių valstybių viduje. Kartu svarbu suprasti, jog tai nėra mėginimas sukurti pasaulinę valstybę, paklūstančią vienam centrui, greičiau tiesiog noras pritaikyti demokratines „žaidimo taisykles“ visiems įmanomiems subjektams.

Norint atsakyti į klausimą, kokiais bruožais turėtų pasižymėti naujoji pasaulinė politinė sistema, naudinga pasinaudoti N. Bobbio atlikta racio-nalia modernaus demokratinio mąstymo rekonstrukcija. N. Bobbio išskiria trejus modernios filosofijos, aiškinančios valstybės atsiradimą, mąstymo etapus: poleminę, agonistinę bei taikią būkles. Poleminę būklę atitinka pri-gimtinė visų karo prieš visus būklė, joje nėra jokių taisyklių, todėl čia vy-rauja nenuspėjamumas bei smurtas. Norėdami pereiti iš poleminės būklės individai sudaro vadinamąjį neagresijos paktą, kuriuo pasižada atsisakyti smurtinių veiksmų vienas kito atžvilgiu. Šio pakto priežiūra paliekama neutraliam arbitrui, kuris atlieka tarpininko vaidmenį. Tačiau šioje būklėje sunku užtikrinti neagresijos pakto įgyvendinimą, kadangi arbitras neturi efektyvių galių užtikrinti jo laikymąsi, todėl stipresni individai gali naudoti prievartą. Galų gale pereinama į taikos būklę, kurioje arbitrui suteikiamos aiškios teisės ginti pilietinę visuomenę nuo individų, pažeidinėjančių ne-agresyvumo paktą.95 Taigi, pritaikius šią schemą jau aptartai šiuolaikinei naujųjų viduramžių epochai galėtume teigti, jog ją apibūdina minėta ago-nistinė būklė: t. y. egzistuoja daugybė tarptautinės teisės sutarčių, apribo-jančių subjektų veiklą, tačiau, kita vertus, nėra efektyvios institucijos, kuri užtikrintų šių principų laikymąsi. Todėl iš esmės norint demokratizuoti

95 Bobbio, „Democracy and the International System.“ 21–25.

35

tarptautinę visuomenę visų pirma būtina užtikrinti tam tikrą atsakingumo už savo veiksmus lygį, t. y. subjektai turi suprasti, jog, jei jie nesilaikys tam tikrų teisės normų, egzistuos efektyvios institucijos, kurios privers juos tai daryti.

Taigi, kokia turėtų būti šiuolaikinio pasaulio sąranga? Kaip jau minėta, tai neturėtų būti konfederacinis modelis, užkertantis kelią efektyviai tram-dyti tarptautinių normų pažeidėjus, tačiau, antra vertus, nereikėtų pulti ir kitą kraštutinumą, t.y pasaulinį Leviataną arba federalinę valstybę. Pastaro-jo varianto būtina išvengti dėl kelių priežasčių: pirma, federalinė valstybė, disponuodama visu įmanomu valdžios monopoliu (kadangi jos nevaržytų išorinių institucijų primetami suvaržymai), turėtų visas galimybes sužlug-dyti demokratinius procesus ir neegzistuotų joks subjektas, galintis tam pasipriešinti; antra, federalinis modelis būtų universalistinis, t. y. jis siektų primesti homogenišką tvarką ir taip nesiskaitytų su darbo pradžioje minėta kultūrinio heterogeniškumo prielaida.96

Vadinasi, iš vienos pusės būtina išvengti pernelyg didelio galios kon-centravimo viename viršiausiame subjekte, kita vertus, negalima leisti pernelyg didelės galios diseminacijos po daugelį subjektų. Taigi, būtina atskirai aptarti du aspektus: a) paties centrinio arbitro sąrangą (kuris, kaip parodė N. Bobbio racionali rekonstrukcija, visgi būtinas tvarkai palaikyti); b) galios ir atskaitomybės sudėtį kituose sektoriuose. Į centrinio arbitro vaidmenį dėl turimų institucinių struktūrų pretenduoja Jungtinių Tautų Or-ganizacija. Ji bus aptarta vėliau, o dabar bus išdėstyta kokiais kitais mecha-nizmais apskritai turėtų būti grindžiama kosmopolitinė demokratija. Šių mechanizmų kertiniu tašku turėtų būti tai, ką D. Heldas vadina kosmopoli-tine demokratine teise, t. y. demokratinės viešosios teisės taikymo išplėti-mas (autonomijos principo realizavimas) už nacionalinės valstybės ribų.97

Tai apima kelius aspektus. Visų pirma būtina pažymėti, kad narystė kosmopolitinėje pasaulio bendruomenėje grindžiama autonomijos prielai-

96 Daniele Archibugi, „From the United Nations to Cosmopolitan Democracy.“ Kn. Daniele Archibugi, David Held (sud.), Cosmopolitan democracy: An agenda for a New World Order, Cambridge: Polity Press, 1995, 130–135.

97 Held, Democracy and the global order, 227.



da, taigi, jokiu būdu negali būti prievartinė, ji turi būti grindžiama konsen-susu.98 Iš esmės kosmopolitinė demokratija gali plėstis iš pradžių keliuose regionuose vėliau įtraukiant vis daugiau naujų narių: t. y. plėtros pagrindu gali tapti ES, Amerikos žemynų valstybės, Japonija, Australija, Indija, vė-liau integruojant kitas nares. Taigi, kosmopolitinės demokratijos pagrindas iš pradžių galėtų būtų nacionalinės valstybės (dėl labiausiai išvystytos inf-rastruktūros), tačiau ilgalaikėje perspektyvoje jos pasidalintų savo juris-dikcija tiek su regioninėmis, tiek lokalinėmis bendruomenėmis.

Pagrindinis kosmopolitinės demokratijos siekis – suteikti galimybę pi-liečiams priimti juos liečiančius sprendimus, kurie negali būti išspręsti vien pasitelkiant nacionalinę valstybę. Šiuo atveju, galėtų pagelbėti siūlymas suteikti piliečiams kelias pilietybes (pvz., pasaulio, regiono, lokalinės ben-druomenės), kurios koegzistuotų su jų turimomis valstybių pilietybėmis. Tokiu būdu būtų galima sukurti globalias, regionines ir vietines institucijas ir parlamentus, atskaitingus nebe tam tikrų valstybių vyriausybėms, tačiau būtent jų piliečiams, bei turinčias savas teisiškai apribotas jurisdikcijas. Tokiu būdu galima būtų optimaliausiai užtikrinti tai, jog būtų maksimaliai atstovaujamos visos galios diskursus produkuojančios bendruomenės.99 Šitaip būtų užtikrinta globali padalinta valdžių struktūra kartu nesukoncen-truojant valdžios viename globaliame organe.

Taipogi, norint užtikrinti demokratinę individų autonomiją, būtina už-tikrinti daugianacionalinių verslo korporacijų didesnę kontrolę. Kadangi kapitalas globaliame pasaulyje esti mobilus ir apskritai turi didesnes ga-limybes daryti įtaką politiniams sprendimams tuo požiūriu, kad nuo esa-mos verslo situacijos (kadangi jis kuria darbo vietas) priklauso visuomenės gerovė. Nacionalinė valstybė paprastai gali reguliuoti vietinių kompanijų investicijų srautus ar palūkanų normas, tačiau tai keblu padaryti kalbant apie tarptautines kompanijas, todėl būtina sukurti naujas kapitalo regulia-vimo institucijas (arba reformuoti esamas) suderinant jas su demokratine pasaulio piliečių priežiūra, idant būtų galima nukreipti pasaulinio lygmens investicijas į skurdesnius regionus.100

98 Ten pat, 231.99 Ten pat, 233.100 Ten pat, 252–260.

37

4. Pasaulinės visuomenės sutartis: Jungtinių Tautų Organizacijos reforma

Kaip jau minėta, siekiant užtikrinti kosmopolitinės demokratijos stabilumą būtinas centrinis vienetas, kuris priverstų subjektus laikytis jų nusistatytų normų. Tačiau tokiu atveju JT turėtų veikti kaip autonomiškas sprendimų priėmimo centras, sugebantis generuoti politinius resursus ir atstovaujantis jungtines tautas tiesiogine šio žodžio prasme, o ne vien Šiaurės-Vakarų zoną.101 Taigi, kaip pažymi D. Archibugi, būtina vystyti du paralelinius veiksmus: perinterpretuoti jau esamas JT normas bei sukurti naujas institu-cijas. Iš esmės tai reiškia 3 sekančius principus: a) Generalinės Asamblėjos reformą suteikiant balsą ne vien valstybėms, bet ir piliečiams; b) Tarptau-tinio Teisingumo Teismo jurisdikcijos plėtimą; c) vykdomųjų institucijų (ypač Saugumo Tarybos) reformą.102 Būdama politinių struktūrų pirami-dės viršūnėje reformuota JTO sudarytų prielaidas pereiti iš agonistinės į taikią būklę, t. y. reforma neišvengiamai paskleistų naujo pobūdžio galios santykius po visą Žemės rutulį, todėl visai pagrįsta šias JT reformos gaires laikyti naująja pasaulinės visuomenės sutartimi, t. y. iš principo naujomis taisyklėmis, kuriomis savo veiksmus grįs subjektai.

4.1. Generalinės Asamblėjos reforma

Generalinę Asamblėją visų pirma reikia suprasti kaip pasaulinę įstaty-mų leidybos instituciją, t. y. pasaulinį parlamentą. Tačiau skirtumas nuo įprastų parlamento funkcijų turėtų būti tas, kad Generalinės Asamblėjos aktai turėtų nustatyti pagrindinius pasaulinės politikos rėmus, principus, o ne leisti tiesioginius įsakus.103 Išimtimi galėtų būti tie klausimai, kurie negali būti išspręsti žemesniu nei globalinis lygmuo (pvz., aplinkosaugos klausimai).104 Be to, Generalinė Asamblėja turėtų turėti išimtinę teisę kištis

101 Held, „Democracy and the New International Order.“ 107.102 Archibugi, „From the United Nations to Cosmopolitan Democracy.“ 123.103 Held, „Democracy and the New International Order.“ 109.104 Ten pat, 113.



į kiekvienos valstybės vidaus procesus siekiant apsaugoti žmogaus teises, taip pat prižiūrėti kitų subjektų jurisdikcijos neliečiamumą.105 Taip būtų užtikrintas kosmopolitinės demokratinės sistemos stabilumas bei apsauga.

Aptariant Generalinės Asamblėjos struktūrą verta pastebėti, jog egzis-tuoja labai įvairūs jos reformos siūlymai, o jų visų aptarti neleidžia ribota darbo apimtis, todėl čia bus pateikta tik menka jų dalis. Apskritai vyrauja nuomonė Generalinę Asamblėją dalinti į dvejus rūmus, iš kurių į pirmuo-sius savo atstovus deleguotų valstybės, o į antruosius būtų siunčiami pa-saulio piliečių atstovai galbūt paskirstant kvotas kiekvienai valstybei pagal tam tikras rinkimines formules, palankias mažesnėms valstybėms. Pirmieji rūmai galėtų apimti tam tikrą skaičių asmenų, kuriuos deleguotų naciona-linės valstybės, tačiau dalį šių asmenų turėtų sudaryti opozicijos atstovai (taip skatinant demokratizacijos procesus autoritariniuose kraštuose), o bent vienas delegacijos atstovas galėtų būti renkamas tiesiogiai.106 Šiuose rūmuose turėtų būti gerbiamas valstybių politinis, socialinis ir kultūrinis lygiateisiškumas taikant principą „viena šalis – vienas balsas“. Tuo tarpu antrieji rūmai, kuriuose būtų renkami piliečių atstovai vadovautųsi princi-pu „vienas asmuo (atstovas) – vienas balsas“.107 Tačiau čia svarbu išvengti pernelyg didelio antrųjų rūmų dydžio, kas trukdytų efektyviam darbui, be to, kaip jau minėta būtina sukurti efektyvią rinkiminę formulę, kuri suteik-tų galimybę deleguoti savo atstovus net ir pačioms mažiausioms valsty-bėms, o tuo tarpu gyventojų skaičiumi didelės valstybės savo delegatais negalėtų uzurpuoti šių rūmų. Įvykdžius Generalinės Asamblėjos reformą, JT taptų labiau atskaitingesnės, įtrauktų platesnį dalyvių ratą, o tai suteiktų galimybes įgyvendinti legitimius sprendimus.

105 Archibugi, „From the United Nations to Cosmopolitan Democracy.“ 139.106 Ten pat, 142–143.107 Derk Bienen, Volker Rittberger, Wolfgang Wagner, „Democracy in the United

Nations System: Cosmopolitan and Communitarian Principles.“ Kn. Daniele Archibugi, David Held, Martin Kohler (sud.), Re-imagining Political Commu-nity: Studies in Cosmopolitan Democracy, Stanford: Stanford University Press, 1998, 297.

39

4.2. Tarptautinio Teisingumo Teismo reforma

D. Archibugi nurodo 2 pagrindines šiandieninio Teismo problemas: pir-ma, jo jurisdikcija yra apribota tik tų atvejų nagrinėjimu, dėl kurių krei-piasi tarptautiniai subjektai, o, be to, Teismo sprendimas turi tik arbitražinį poveikį, t. y. nėra įpareigojantis, ir, antra, jo kompetencijai priskirta tik tarpvalstybinių santykių sritis. Vadinasi, norint suteikti Teismui svarbesnį vaidmenį globalios politikos lygmenyje būtina pakeisti jo sprendimus ta prasme, jog šie taptų privalomi visiems subjektams, o jų nevykdant eg-zistuotų efektyvūs mechanizmai, užtikrinantys sprendimų įgyvendinimą. Antra, Teismo kompetencija turi apimti ne tik tarpvalstybines problemas, tačiau ir valstybių-piliečių santykius taip užtikrinant efektyvesnę žmogaus teisių apsaugą. Žinoma, tokiu atveju Teismas gali tiesiog fiziškai nepajėg-ti išnagrinėti visų besikreipiančiųjų skundų ir todėl ši institucija iš esmės galiotų nebent tik de jure, neturėdama jokio realaus poveikio. Siekiant iš-vengti tokios situacijos galimos kelios išeitys: a) žmogaus teisių apsauga galėtų būti patikėta tam tikroms supranacionalinėms organizacijoms (pvz., Amnesty International), kurios turėtų kreipimosi į Teismą iniciatyvos tei-sę; b) piliečiai galėtų kreiptis į Teismą tik išnaudoję visas kreipimosi ga-limybes lokaliniu, nacionaliniu bei regioniniu lygmenimis; c) kreipimosi teisė turėtų būti ne individuali, bet kolektyvinė. Trečia, reikėtų įtvirtinti vadinamąjį individualios atsakomybės principą, t. y. įkurti nuolatinius Niurnbergo, Tokijo ar Jugoslavijos karinių tribunolų analogus, kurie teistų vadovaujančius asmenis, o ne valstybes.108 Be to, būtina užtikrinti, kad Teismas taptų tikrąją teismine valdžia, t. y. jo sprendimų negalėtų užginčyti Generalinė Asamblėja, Saugumo Taryba ar kitos institucijos.

4.3. Saugumo Tarybos reforma

Saugumo Taryba turinti būti ta institucija, kuri atspindėtų esamų geopo-litinių jėgų išsidėstymą. Tai būtina, idant svarbiausių politinių sprendimų aptarimas bei priėmimas išliktų po JT „skėčiu“, o ne persikeltų į kitas insti-

108 Archibugi, „From the United Nations to Cosmopolitan Democracy.“ 144–149.



tucijas (pvz., G7 susitikimus). Šis faktas implikuoja, jog Saugumo Tarybos struktūra turi būti pakankamai lanksti, kad sugebėtų efektyviai reaguoti į geopolitinius pasaulio pokyčius. Taigi, siekiant užtikrinti potencialius įvai-rių regionų politinius interesus, visų pirma būtina praplėsti Tarybos narių sudėtį įtraukiant stipriausias kiekvieno regiono valstybes (potencialiai prie esamų narių galėtų prisidėti Brazilija, Indija, Japonija, Vokietija, PAR) kaip nuolatines nares, taip pat padidinant renkamų narių skaičių. Kartu rei-kia pabrėžti, jog būtina pertvarkyti esamas sprendimų priėmimo procedū-ras, kad jos taptų efektyvios, o viena valstybė neturėtų galimybių blokuoti sprendimo. Žinoma, kaip jau minėta, būtina gerbti esamą geopolitinių jėgų pasiskirstymą, todėl sprendimai Taryboje turėtų būti priimami ne papras-tąja, bet kvalifikuota balsų dauguma, kartu užtikrinant, kad, pavyzdžiui, trys nuolatiniai nariai galėtų vetuoti sprendimo priėmimą. Taip pat būtina pastebėti, jog norėdama geriau artikuliuoti pasaulinio lygmens problemas bei realiai atspindėti jau minėtą diferencijuotą galios pasiskirstymą Taryba galėtų į savo sudėtį įtraukti ir tokius regioninius politinius vienetus kaip Europos Sąjunga, Arabų lyga ir pan.109 Taip pat, siekiant užtikrinti pilietinę Tarybos kontrolę, būtina suteikti galimybes piliečiams rinkti atstovus į Ta-rybą, kurie, tiesa, turėtų tik patariamąjį balsą.110 Žinoma, ši funkcija galėtų būti patikėta ir Asamblėjos antriesiems rūmams.

Be to, būtina apsvarstyti ir pagrindinį instrumentą, užtikrinantį efektyvų JT organų kompetencijos realizavimą, t. y. pasaulinę kariuomenę. Kitaip kalbant, būtina prisiminti T. Hobbeso mintį, jog susitarimai be kardo tėra tušti žodžiai. Tai nereiškia, kad kariuomenė yra vienintelis JT nustatytos tvarkos stabilumo garantas, daug svarbesni esti ekonominiai ar socialiniai veiksniai, tačiau, kita vertus, siekiant išvengti, pavyzdžiui, genocido vyk-dymo kartais nekarinių priemonių gali tiesiog nepakakti. Kitaip kalbant, kol nebus aiškių priemonių, reikalingų užtikrinti jau minėtąjį neagresijos paktą, pasaulyje ir toliau kils įvairūs konfliktai.

109 Ten pat, 153–155.110 Daniele Archibugi, „Principles of Cosmopolitan Democracy.“ Kn. Daniele

Archibugi, David Held, Martin Kohler (sud.), Re-imagining Political Commu-nity: Studies in Cosmopolitan Democracy, Stanford: Stanford University Press, 1998, 221.

41

Svarstant JT atskaitingos kariuomenės modelį, galimi keli variantai. Viena vertus, kiekviena valstybė galėtų deleguoti dalį savo kariuomenės JT jurisdikcijai, antra vertus, galima kurti postmodernų profesionalų samdi-nių kariuomenės modelį, pagrįstą savanoriškumu.111 JT kariuomenė galėtų būti apmokoma valstybių narių, tačiau atskaitinga išskirtinai Saugumo Ta-rybai, kadangi šioje institucijoje būtų sukoncentruotas pasaulinis geopoli-tinių jėgų balansas, tad tai galėtų tapti tam tikru užtikrinimu, jog pasaulinės kariuomenės įsikišimas į tam tikrus regionus bus visuotinai pripažįstamas ir toleruojamas.

Išvados

Apžvelgus kosmopolitinės demokratijos idėjas reikėtų išryškinti, kas visgi sudaro kosmopolitinės demokratijos „substanciją“, t. y., kokie yra pagrin-diniai šios idėjų sistemos elementai, išskiriantys šią demokratijos teoriją kaip „kosmopolitinę“ ir kaip „demokratiją“.

Pirma, ši demokratijos teorija esti kosmopolitinė todėl, kad ji kritikuo-ja modernią suvereniteto sampratą, suprantančią valstybę kaip absoliučią galią tam tikroje teritorijoje turintį vienetą. Kosmopolitinės demokratijos teoretikai pripažįsta galią produkuojančių institutų egzistavimą tiek glo-baliniu ir regioniniu, tiek nacionaliniu ir lokaliniu lygmenimis. Be to, šios galią viena kitos atžvilgiu generuojančios institucijos dėl komunikacinių technologijų plėtros tarpusavyje yra labai susietos, todėl įvykiai vienoje Žemės rutulio dalyje gali turi pasekmių gyvenantiems kitoje jo pusėje.

Antra, šios pastabos skatina permąstyti esamą demokratijos sampratą. Kadangi demokratiją implikuoja lygiai laisvų individų lygias galimybes paveikti politinius procesus, tai demokratiją būtina išplėsti jau minėtais 4 lygmenimis, idant būtų užtikrintas individo autonomijos principas ir pi-liečiai turėtų realią galimybę paveikti pasaulinius procesus. Nacionalinė valstybė čia yra svarbus, tačiau, toli gražu, ne vienintelis sprendimų priė-mimą kuruojantis elementas, kadangi sprendimai gali būti priimami ir ki-tais lygmenimis.

111 Held, Democracy and the global order, 276.



Trečia, norint užtikrinti autonomijos principo stabilumą visų lygmenų mastu, būtina centrinė koordinuojanti institucija, kuri, baiminantis despo-tizmo grėsmės, neturėtų disponuoti pernelyg didele galia, tačiau, kita ver-tus, turėtų turėti galimybę užtikrinti žmogaus teises bet kurioje pasaulio dalyje. Norint tai įgyvendinti būtina reformuoti: a) JT Generalinę Asam-blėją, suteikiant jai didesnę veikimo laisvę bei atskaitomybę tiek prieš valstybes, tiek prieš piliečius; b) JT Tarptautinį Teisingumo Teismą, idant jis turėtų realias galimybes patraukti atsakomybėn demokratinių principų nesilaikančius asmenis ar institucijas; c) JT Saugumo Tarybą, siekiant, jog ši labiau atspindėtų geopolitinį pasaulio jėgų balansą, bei kartu suteikiant Tarybai galimybę kontroliuoti pasaulinę kariuomenę, kuri, esant reikalui, gebėtų užtikrinti taiką bei orų individų gyvenimą.

Apibendrinant reikėtų konstatuoti, kad kosmopolitinės demokratijos jokiu būdu nereikėtų suprasti kaip teorijos, siekiančios globaliu mastu pri-mesti vienintelę pasaulio viziją, greičiau tai esti bandymas įveikti anarchiš-kam ir heterogeniškam pasauliui potencialiai gresiantį nestabilumo pavojų taip suteikiant galimybę kiekvienai institucijai pasirinkti tokį gyvenimo būdą, koks jai patinka.

doc. dr. AlgimAnto JAnkAusko komentArAs:

Romualdas Bakutis darbe analizuoja šiuolaikinės demokratijos perspektyvas. Ar galima demokratija didesnėje nei nacionalinė valstybė politinėje bendrijoje? Ar gali demokratija padėti įveikti šiuolaikinio pasaulio anarchiškumą bei heterogeniš-kumą ir pasukti link vieningesnio ir stabilesnio, „naujųjų viduramžių“ pasaulio?

Pasiremdamas plačia erudicija, gilia globalių problemų pajauta Romualdas ieško atsakymų į šiuos aktualius klausimus.

43

MuLTiKuLTŪriNėS ViSuoMeNėS MoraLėS TeoriJoS PaiešKoS

Vitalij Veklenko

Įvadas

Nuo XX a. antros pusės teisingumo problema politikos filosofijoje vėl tam-pa aktuali. Už tai reikia būti dėkingam J. Rawlso veikalui „Teisingumo teorija“ ir jo iššauktai diskusijai tarp analitine filosofija besiremiančių libe-ralų (paties J. Rawlso, R. Nozicko, M. Rothbardo, F. von Hayeko) ir konti-nentine hermeneutika besiremiančių anglosaksų komunitarų (Ch. Tayloro, M. Sandelo, M. Walzerio, A. MacIntyre’o) bei tautinės valstybės teoretikų (P. Manent, P. Rosanvallono).

Pagrindinė šios diskusijos ypatybė yra ta, jog ji remiasi dviem vienas kitam priešingais valstybės ir visuomenės modeliais. Liberalai gina kantiš-kojo pobūdžio kosmopolitinės visuomenės ir procedūrinės valstybės idea-lą. Tuo tarpu komunitarai ir tautinės valstybės teoretikai pabrėžia kultūri-nės bendruomenės ir tautinės valstybės idėjas.

Būtent šios dvi visiškai viena kitai priešingos pozicijos neleido (ir iki šiol neleidžia) atkreipti pakankamo teorinio dėmesio į žmonijos istorijos atžvilgiu ganėtinai naują socialinį darinį – multikultūrinę visuomenę. Tokio tipo visuomenių pasaulyje dėl globalizacijos procesų vis daugėja. Tačiau šių dviejų pozicijų atžvilgiu galimybė apmąstyti multikultūrinę visuomenę kaip universalios moralės ir skirtingų bendrųjų gėrių derinį buvo ganėtinai ignoruojama. Todėl galima teigti, jog multikultūrinė visuomenė yra tarsi „pilkoji zona“ šiandieninėje minėtoje diskusijoje, ir šios „pilkosios zonos“ atskirai neuždengia nė viena iš diskusijos stovyklų.

Šiuo darbu kaip tik ir siekiama užpildyti šią susidariusią spragą, kal-bant apie multikultūrinės visuomenės moralės teorijos sukūrimo galimybę. Pirmoji darbo dalis skirta įvesti į teisingumo problemą XX a. politikos fi-losofijoje, supažindinant su sistemine J. Rawlso mintimi. Antrojoje darbo


dalyje pateikiami pagrindinių J. Rawlso kritikų iš komunitarų stovy-klos – A. MacIntyre’o ir M. Sandelo – argumentai; siekiama parodyti, jog tiek J. Rawlso, tiek komunitarų teisingumo sampratos netinkamos filoso-fiškai spręsti multikultūrinės visuomenės problemas. Trečiojoje dalyje pa-teikiamos galimo teorinio varianto, kurį siūlo K.-O. Apelio diskurso etikos teorija, spręsti šias problemas gairės.

Paskutinė darbo dalis skirta multikultūrinės visuomenės moralės teo-rijos pateikimui. Kaip matysime, šios teorijos kūrimo būdas grindžiamas hėgeliškąja teze, jog A ir B sintezė yra pranašesnė negu A ir jai priešinga B atskirai paėmus, tuo tarpu pati multikultūrinės visuomenės moralės teorija bus grindžiama vadinamuoju K.-O.Apelio transcendentaliniu-pragmatiniu argumentu.

1. J. Rawlso politinė teorija

1.1. Ankstyvasis J. Rawlsas: „Teisingumo teorija“

Pirmosios J. Rawlso teisingumo teorijos idėjos pasirodė straipsnyje „Tei-singumas kaip nešališkumas“ (1958)112. Jame J. Rawlsas bandė parodyti, jog nešališkumas yra pagrindinė idėja teisingumo sąvokoje, o utilitarizmas neatsižvelgia į šį pamatinį teisingumo aspektą, kuomet nešališkumo prin-cipą galima įžvelgti socialinės sutarties idėjoje. Dar prieš pradėdamas ana-lizuoti teisingumo sąvoką, J. Rawlsas įspėja, jog apsiribos tik teisingumu kaip socialinių institucijų, arba, kaip jis vadina, „praktikų“, vertybe. Tei-singumo principai autoriaus suprantami kaip tam tikri apribojimai, taikomi galių, teisių ir pareigų, postų ir pareigybių nustatymui, jie nėra suprantami kaip konkrečių veiksmų ar veikėjų vertybės.113

Teisingumo negalima sutapatinti su visa apimančia geros visuome-nės idėja, teisingumo sąvoka gali būti tik dalis tokios idėjos. Šią sąvoką J.Rawlsas pateikia dviejų teisingumo principų pavidalu. Pirmuoju kiekvie-

112 John Rawls, „Justice as Fairness.“ Kn. Samuel Freeman (sud.), John Rawls: Collected Papers. Cambridge, Mass., London: Harvard University Press, 1999.

113 Ten pat, 47–48.

45

nas asmuo turi vienodas teises į didžiausią įmanomą laisvę pagal Millio ža-los nedarymo principą114. Sąvoka „asmuo“ gali apimti ne tik individus, bet ir juridinius asmenis, valstybes, ar provincijas. Antrasis teisingumo princi-pas skelbia, jog nelygybė yra nepateisinama, išskyrus tuos atvejus, kuomet ji gali pasitarnauti visų naudai, laikant, jog naudos šaltiniai yra prieinami visiems. Antrojo principo sąvoka „nelygybė“ turi būti suprantama ne kaip skirtumai tarp postų ar pareigybių, bet skirtumai tarp jų (tiesiogiai arba ne-tiesiogiai) nešamos naudos ir nuostolių (prestižo, turto, atsakomybės mo-kėti mokesčius ar atlikti privalomą veiklą laipsnio). Šiuo principu, kaip tei-gia J. Rawlsas, išvengiamas utilitaristinės situacijos, kuomet vieno asmens patirtus nuostolius atsveria kito asmens gauta nauda, pateisinimas.115

Norėdamas pagrįsti šių teisingumo principų egzistavimo būtinumą ir visuotinumą, J. Rawlsas pateikia tokią hipotetinę situaciją, kurioje egzis-tuoja lygių (galimybių prasme) asmenų grupė, sprendžianti savo būsimų „praktikų“ ir kiekvieno asmens vietos visuomenėje teisingumą. Remiantis prielaida, jog asmenys yra racionalūs ta prasme, jog potencialiai sugeba numatyti savo elgesio pasekmes ir nustatyti geriausias priemones konkre-čiam tikslui pasiekti, šie asmenys susitars dėl teisingumo kaip bendrųjų taisyklių, kurios padės vertinti kiekvieno iš jų konkrečios padėties visuo-menėje teisingumą. Kaip jie tai padarys? Norėdamas perteikti šios Rawlso tezės pagrindimą, naudosiuosi I. Kanto „elgesio maksimos“ sąvoka.

Individas X konkrečioje situacijoje vadovaujasi elgesio maksima A, jis padaro minties eksperimentą ir tikrina, ar jo maksima negalėtų remtis ir kiti. Būdamas racionalus, jis numato, jog jo maksima gali kirstis su raci-onalaus individo Y galimybe praktikuoti elgesio maksimą B, tad apriboja savo elgesio maksimos A veikimo lauką taip, kad būtų išvengta A ir B konflikto; to paties imasi ir individas Y, kadangi ir jam galioja ta pati ra-cionalumo prielaida. Vadinasi, bet kuris iš šių individų, mažindamas savo

114 „[...] vienintelis individualiu arba kolektyviniu požiūriu pateisinamas žmonijos tikslas kištis į bet kurio jos nario ar narių veikimo laisvę yra savisauga. [...] Vienin-telis tikslas, kuriuo galima teisėtai panaudoti jėgą prieš bet kurį civilizuotos ben-druomenės narį, jam nesutinkant, yra neleisti padaryti žalos kitiems.“ [išskirta mano – V.V.] John Stuart Mill, Apie laisvę. Vilnius: Pradai, 1995, 27–28.

115 Rawls, „Justice as Fairness“, 48–50.

V. Veklenko. MuLTiKuLTŪriNėS ViSuoMeNėS MoraLėS TeoriJoS PaiešKoS


elgesio maksimos veikimo lauką, pritaikys bendrą moralės normų išvedi-mo taisyklę, kuri tinkama visiems, ir kuri neišvengiamai savyje turės abu teisingumo principus.116

1971 m. pasirodo Teisingumo teorija, veikalas, kuriame Rawlsas iš-plėtoja savo iki tol parašytų darbų idėjas. Šios knygos tikslas, kaip teigia autorius – susisteminti ir pakelti į aukštesnį abstrakcijos lygį socialinės sutarties teoriją, plėtotą Dž.Loko, Ž. Ž. Ruso ir I. Kanto darbuose.117 Es-minės naujovės, kuo „Teisingumo teorija“ skiriasi nuo „Teisingumo kaip nešališkumo“ (1958), yra šios:

1) nustatoma teisingumo principų tarpusavio svarba: pirmajam princi-pui teikiamas prioritetas antrojo atžvilgiu, kadangi išplėstas pirmasis prin-cipas nuo šiol skelbia, jog „kiekvienas asmuo turi lygias teises į plačiausią pamatinių laisvių sistemą, suderinamą su kitų asmenų pamatinių laisvių sistemomis“ ir todėl „laisvė gali būti suvaržyta tik vardan laisvės“.118 J. Rawlsas pamatinėmis laisvėmis laiko politines teises rinkti ir būti iš-rinktam bei žodžio ir susirinkimų laisves, taip pat minties ir sąžinės laisvę, asmens ir nuosavybės laisvę bei laisvę nebūti nepagrįstai sulaikytam.119 Antruoju principu „socialinė ir ekonominė nelygybė pateisinama tik tuo atveju, jei kartu a) ji pasitarnauja didžiausiai naudai esantiems blogiausioje padėtyje, ir b) lygių galimybių sąlygomis susijusi su postais ir pareigy-bėmis“, tam, kad bet kuriam asmeniui (asmenims) egzistuotų galimybė prisidėti prie nelygybės situacijos keitimo.120 Šių principų pagrindu patei-kiama pagrindinė knygos tezė: „Visos pirminės socialinės gėrybės – laisvė ir galimybė, pelnas ir turtas bei sąlygos asmens orumui palaikyti – turi būti paskirstytos po lygiai, nebent nelygus bet kokios iš šių gėrybių paskirsty-mas teikia naudą esantiems blogiausioje padėtyje.“121

2) išankstinio susitarimo idėja grindžiama dviem naujais argumentais:

116 Ten pat, 52–59.117 John Rawls, A Theory of Justice. Cambridge: The Belknap Press of Harvard Univ.

Press, 1971, 11.118 Ten pat, 302.119 Ten pat, 61.120 Ten pat, 302.121 Ten pat, 303.

47

„gerai sutvarkytos visuomenės“ idėja ir hipotetine „nežinojimo uždangos“ situacija. Pastarąja situacija J. Rawlsas bando perteikti mintį, jog pradinėje pozicijoje asmenys neturi jokios informacijos apie tai, kokia padėtis visuo-menėje jų laukia, taip pat neturi psichologinių, kultūrinių, filosofinių mo-tyvų, kurie darytų įtaką jų racionaliam visų galimų padėčių visuomenėje vertinimui122 ir trukdytų pasiekti vadinamąją „refleksyviąją pusiausvyrą“, arba situaciją, kuomet asmenys išveda du teisingumo principus hipotetinėje pradinės pozicijos situacijoje ir jais besąlygiškai remiasi.123 Tuo tarpu „gerai sutvarkytos visuomenės“ idėja primena I. Kanto tikslų viešpatiją. J. Rawlso teigimu, pradinėje pozicijoje esantys individai turėtų pasirinkti tokius teisin-gumo principus, kurie galėtų būti stabilūs ir išlikti gerai sutvarkytoje visuo-menėje. Teisingumo principas yra stabilus tada ir tik tada, kuomet susitarimo sąlygomis asmenys jaučia, jog principas yra teisingas, ir nori jį išlaikyti. To-dėl gerai sutvarkytoje visuomenėje kiekvienas dėka žodžio laisvės disponuo-ja vienoda viešo teisingumo samprata, kuri nuolat palaikoma ir įkūnijama socialinėse institucijose, ir kiekvienas nori elgtis taip, kaip teisingumas iš jo reikalauja.124 Tokios visuomenės idėją J. Rawlsas grindžia konkrečia gėrio samprata – gėris įvardijamas kaip tai, kas yra racionalu konkrečiam individui norėti, turint omeny tai, jog jis disponuoja visa reikiama informacija ir yra kritiškai apsvarstęs, kokie yra jo tikslai, susidėliojęs savo tikslus į vientisą neprieštaringą sistemą ir pasirinkęs priemones tiems tikslams pasiekti. Todėl gėris suprantamas kaip tam tikras gyvenimo planas, kurį asmuo pasirinktų tokiomis idealiomis „svarstomojo racionalumo“ sąlygomis.125

1.2. Vėlyvasis J. Rawlsas: „Politinis Liberalizmas“

Tam, kad du bet kokie asmenys galėtų betarpiškai vienas kitą suprasti, taigi ir susitarti, be empirinio-istorinio pasaulio situacijos, reikalinga kantiškoji prielaida, jog asmens sąmonės struktūra yra įgyta a priori ir nieko nesi-

122 Ten pat, 137.123 Ten pat, 20, 48–49.124 Ten pat, 4–5, 453–455.125 Ten pat, 418–419.



skiria nuo bet kokio kito pažinimo subjekto sąmonės struktūros (t. y., jog aš savo pažinimo, suvokimo ir mąstymo sugebėjimais niekuo nesiskiriu nuo praeityje gyvenusio vergo Romos imperijoje ar valstiečio viduramžių Prancūzijoje, šiuo metu vaikštančių praeivių Vokiečių gatvėje ar gyven-siančių ateityje žmonių). Tik dėl tokio pobūdžio prielaidos tampa pagrįsta J. Rawlso hipotetinė situacija po nežinojimo uždanga jo knygoje „Teisin-gumo teorija“126. Juk kadangi empirinis pasaulis nebūtinai turi egzistuoti subjektų betarpiškam tarpusavio supratimui, tokio pobūdžio individų tar-pusavio susitarimui tinka ir nulinis istorijos taškas.

Tačiau „Politiniame liberalizme“ J. Rawlsas atsisako nuoseklaus kan-tiškojo argumentavimo ir problemų tarp skirtingas pasaulėžiūras turinčių individų sprendimo situacijose įveda empirinio susikertančio susitarimo (angl. „overlapping consensus“) idėją. Šią idėją J. Rawlsas sukonstruoja, norėdamas išspręsti stabilių moralinių normų visuomenėje, kurios nariai vadovaujasi tarpusavyje konfliktuojančiomis, arba nebendramatėmis, gė-rio sampratomis, problemą. Jis ją formuluoja tokio klausimo forma: „Kaip galima tvari ir teisinga laisvų ir lygių piliečių visuomenė, jeigu jos piliečius skiria protingos, tačiau tarpusavyje nesuderinamos religinės, filosofinės ir moralinės doktrinos?“127

J. Rawlso susikertančio susitarimo idėją galima tinkamai suprasti tik per ryšį su trim kitomis naujomis idėjomis – politine teisingumo koncepci-ja, viešojo proto idėja ir politine asmens koncepcija.

Skirtingai nuo Teisingumo teorijoje pateikiamos kantiškos teisingumo sampratos, pagal kurią teisingumas yra pagrindinis siekiamas racionalus gėris gerai sutvarkytoje visuomenėje, politinė teisingumo koncepcija pa-teikiama kaip nepriklausoma nuo konkrečios gėrio sampratos pozicija, kurią, cituojant J. Rawlsą, „[...] galima įkomponuoti į įvairias visumines doktrinas, egzistuojančias jos reguliuojamoje visuomenėje“128. Tokio po-

126 Mano manymu, šita prielaida J. Rawlsas remiasi ir pateikdamas kantiškąją asmens sampratą, pagal kurią asmuo disponuoja dviem pagrindiniais sugebėjimais: kon-krečia gėrio samprata, realizuojama tam tikro racionalaus gyvenimo plano forma, ir konkrečiu teisingumo jausmu, išreiškiamu noru elgtis pagal tam tikrus teisės principus. Žr. J. Rawls, Theory of Justice, 561.

127 John, Rawls, Politinis Liberalizmas. Vilnius: Eugrimas/ALK, 2002, 15.128 Ten pat, 67.

49

būdžio teisingumas pasiekiamas per demokratines formaliąsias ir nefor-maliąsias institucijas129, kritiškos ir argumentuotos diskusijos tarp piliečių arba „viešojo proto“130 pagalba. Viešojo proto ribose piliečiai kaip poli-tiniai asmenys privalo apriboti savo gėrio sampratas, jeigu jos diskusijos metu konfliktuoja tarpusavyje131, tam, kad būtų pasiektas „susikertantis susitarimas“, arba situacija, kuomet nebendramačių pasaulėžiūrų atstovai prieina prie vieningos politinės koncepcijos.132

2. Komunitarų atsako nepakankamumas. „Susikertančio susitarimo“ idėjos problema

A. MacIntyre’as knygoje Po dorybės (1984) kritikuoja J. Rawlso Teisingu-mo teorijos idėjas už tai, jog pastarasis, pateikdamas kantiškąją racionalaus asmens sampratą, pateikia paradoksalią išvadą, jog individo pasirinkimų faktiškumas eina pirmiau visuomenės egzistavimo, tik dėka kurios indi-vidas yra įsteigtas.133 Vadovaudamasis panašiu argumentu, M. Sandelas knygoje Liberalizmas ir teisingumo ribos (1998) teigia, jog ant-istorinis J. Rawlso subjektas pradinės pozicijos situacijoje savo pasirinkimais iš principo neturi jokių sąlyčio taškų su konkrečiu laiku ir konkrečioje vietoje egzistuojančia tautine-kultūrine bendruomene, vadinasi, J. Rawlso bandy-mas pateikti nemetafizinį teisingumo pagrindimą pasmerktas žlugti.134

Vis dėlto komunitarai, mano galva, nesugebėjo filosofiškai paneigti J. Rawlso postuluojamos individo laisvių prioriteto bendruomenės atžvil-giu būtinybės. To priežastimi gali būti laikoma tai, jog šie autoriai savo ar-gumentus konstruoja, remdamiesi H.-G. Gadamerio ir vėlyvojo L. Vitgenš-teino įžvalgomis apie tradicijas. Pasak pastarųjų mąstytojų, tarp taisyklės

129 Ten pat, 68.130 Ten pat, 249–250.131 Ten pat, 252.132 Ten pat, 172.133 Alasdair MacIntyre, After Virtue. 2 leid. Notre Dame, Indiana: University of Notre

Dame Press, 1984, 247–251.134 Michael Sandel, Liberalism and the Limits of Justice. 2 leid. Cambridge: Cambri-

dge University Press, 1998, 15.



ir jos taikymo nėra nieko kito, išskyrus paprotį (t. y., nėra taisyklės, kaip sekti taisykle; taisyklės supratimas yra sekimas taisykle. Sekimas taisykle yra empirinis, vadinasi, priklauso nuo konkretaus sociokultūrinio konteks-to). Kitaip tariant, skirtingi kalbos žaidimai sąlygoja, arba įsteigia, skirtingas gyvenimo formas (skirtingus būdus sekti taisykle), taigi ir skirtingas Lebens-welt (pasaulėžiūras). Tačiau, jeigu ir toliau nuosekliai laikomasi vėlyvojo Vitgenšteino argumentacinės linijos, taigi teigiama, jog šių skirtingų kalbos žaidimų nesieja niekas daugiau, nei giminiški panašumai, tenka konstatuo-ti, jog, pavyzdžiui, dėl pasaulėžiūrų nebendramatiškumo skirtingų kultūrų atstovai multikultūrinėje visuomenėje, nagrinėdami bendrą juos liečiančią problemą, iš principo negali prieiti prie abiems pusėms geriausiai tinkamo sprendimo.135 Kodėl? Pateiksiu pavyzdį pastarojo teiginio suvokimui. Tarki-me, egzistuoja tokia „Politinio liberalizmo“ santvarkos valstybė, tenkinanti vėlyvojo J. Rawlso teorines universalios politinės santvarkos sąlygas, kurio-je nemažą visuomenės dalį sudaro nebendramatiškos, arba visiškai priešingų ir konfliktuojančių su didžiosios visuomenės dalies moralinėmis normomis, kultūros bendruomenė. Ši bendruomenė ilgus šimtmečius praktikuoja vadi-namąsias garbės žmogžudystes: pagal joje palaikomas tradicijas, ta moteris, kuri išteka už kitatikio, nusipelno būti nužudyta. Dabar tarkime, kad tos vals-tybės teisėsaugos pareigūnai atsisako tirti tokio pobūdžio žmogžudystes, ar-gumentuodami tuo, jog tyrimu būtų kišamasi į bendruomenės bendrąjį gėrį, ir kad taip ši bendruomenė būtų diskriminuojama, o jos „visuminė doktrina“, jos kultūrinis tapatumas – keičiamas, taigi ir naikinamas.

Tiek vėlyvojo J. Rawlso, tiek A. MacIntyre’o ir M. Sandelo filosofijos, atrodytų, palaikytų tokio sprendimo teisingumą: J. Rawlsas – dėl to, kad, sutariant bendruomenės nariams ir valstybės pareigūnams, pasiekiamas „susikertantis susitarimas“, komunitarai – dėl to, jog bendruomenės gėriui teikiamas prioritetas individo atžvilgiu. Tačiau ar galima tokiais argumen-tais pateisinti moters, kuri visos visuomenės atžvilgiu vis dėlto nėra laiko-ma kalta, sunaikinimą?

135 Šią vėlyvojo L.Vitgenšteino giminiškų panašumų tarp kalbos žaidimų idėją, mano gal-va, teorinio proto lygmenyje tęsia Th.Kuhnas savo mokslinių paradigmų nebendrama-tiškumo idėja. Žr. Th.Kuhn, Mokslo revoliucijų struktūra. Vilnius: Pradai, 2003.

51

Šis pavyzdys iliustruoja bendrąją problemą, jog nei hermeneutinio su-pratimo teorija ir vėlyvojo Vitgenšteino įžvalgomis grindžiama teleologinė ir istorinė-kontekstinė aristoteliškoji etika, nei deontologinė ir universalis-tinė-formalistinė kantiškoji etika, nei išskirtinai empirinio „susikertančio susitarimo“ procedūrinės normos negali galutinai išspręsti (A) teorinių tei-singumo multikultūrinėje visuomenėje problemų, (B) teorinių universalių moralinių principų ir tautinės valstybės sąlygojamo bendrojo gėrio santy-kio/tarpusavio reguliavimo problemų. Mano galva, išspręsti šią problemą įmanoma tik atsakant į klausimą, ar įmanoma filosofiškai pagrįsta etika, kuomet filosofinis tos etikos pagrindimas yra ant-istorinis (etika negrin-džiama sociokultūriniais kontekstais), bet etikos pritaikymas – istorinis? Kitaip tariant, ar įmanoma filosofiškai pagrįsta Aristotelio ir I. Kanto etikos teorijų sintezė?

Norint atsakyti į šį klausimą, mums reikia rasti vidurio tašką tarp I. Kanto formalaus universalizmo ir vėlyvojo L. Vitgenšteino bei herme-neutinės supratimo teorijos suponuojamo konvencionalizmo. Vienas iš to-kio pobūdžio vidurio taško radimo būdų būtų G. W. Hėgelio dialektika, t. y. dviejų vienas kitam prieštaraujančių teiginių įtraukimas į platesnę filo-sofinę sistemą kaip savyje neprieštaringą tų teiginių sintezę.136 Karlas-Otto Apelis, atrodo, siūlo kaip tik tokį sprendimą.

136 Ch. Tayloras, pristatydamas pokartezijinės filosofijos siekius politinės teorijos lygmenyje, teigia, jog individo autonomijos, arba moralės laisvės negatyviąja prasme, ir holistinės ontologijos santykio problema tam tikra prasme davė pradžią vokiečių idealizmo laikotarpiui. Daugelis to laikotarpio (XVIIIa. pab. – XIX a. pr.) mąstytojų konstravo savo filosofines teorijas taip, jog visuomet reikėdavo atsi-sakyti vieno elemento: ar laisvės labui – holizmo (žmogiškosios raiškos vienovės su Visata) principo, ar holizmo principo labui – laisvės [žr. Ch.Taylor, Hegel. 10 leid. Cambridge: Cambridge University Press, 1993, 36–50.].

G. W. Hėgelis buvo pirmasis, kuriam pavyko susintetinti šiuos du elementus. Tam, kad tokia sintezė būtų savyje neprieštaringa, jis turėjo įvesti Geist, arba Absoliuto, sąvoką (trumpai pristatant Geist idėją, Visatos egzistavimo pagrindas – organinis kismas, kurio metu Absoliutas kaip save mąstantis mąstymas realizuoja imanen-tiškai pats save, arba laiko tėkmėje pažįsta pats save, per žmogų ir gamtą. Iš čia seka ekvivalencijos formos teiginys: „Visata yra, nes yra Geist; Geist yra, nes yra Visata“, o iš pastarojo galop logiškai prieinama prie Hėgelio teiginio: „Kas protin-ga, tas tikra; kas tikra, tas protinga“, kuriuo kantiškoji ant-istorinė moralė (Mora-lität) ištirpdoma istoriškojoje dorovėje (Sittlichkeit).).



3. K.-O. Apelio moralės teorija

K.-O. Apelio teigimu, pamatiniai nesutarimai šiuolaikinėje teorinėje ir praktinėje filosofijoje kyla dėl to, kad tebesiremiama dedukcine filosofinio pagrindimo procedūra. Kodėl tokio pobūdžio samprotavimai nevaisingi? Žiūrint iš dedukcinės „teiginių išvedimo iš teiginių“ procedūros perspek-tyvos, bet koks mėginimas pateikti galutinį filosofinį pagrindimą veda į vadinamąją Miunchauzeno trilemą, arba būtinybę rinktis vieną iš šių al-ternatyvų: 1) begalinio regreso situaciją, kuomet ieškant galutinio ir ne-nuginčijamo principo nuolat keliaujama priežastimis-argumentais atgal; 2) loginio rato situaciją, kuomet priežasčių-argumentų pateikimas rei-kalauja remtis teiginiais, kurie grindžiami tais pačiais priežastimis-argu-mentais; 3) situaciją, kuomet nutraukiamas argumentavimas tam tikroje vietoje, sutartinai nusprendus atsisakyti pretenzijų į galutinį ir nenuginčija-mą filosofinį pagrindimą.137 Ankstyvasis J. Rawlsas, bandydamas pagrįsti teisingumo principų būtinumą ir visuotinumą asmens ir gėrio sampratomis patenka į pirmąją situaciją, komunitarai – į trečiąją (Amy Gutmann teigi-mu, Sandelas ir MacIntyre’as atsisako filosofiškai pagrįsti bendruomeninių vertybių prioritetą individualioms vertybėmis, argumentuodami tuo, kad ir J. Rawlsas nepateikia pamatinių individo laisvių prioriteto filosofinio pagrindimo138). Todėl, pasak K.-O. Apelio, tam, kad būtų išvengta Miun-chauzeno trilemos, būtina loginį pagrindimą pakeisti transcendentaliniu-pragmatiniu pagrindimu.139

Ką tai reiškia? Norint suvokti K.-O. Apelio sprendimo specifiškumą, būtina atsakyti į klausimą, kuo transcendentalinis pagrindimas skiriasi nuo kitų pagrindimo būdų (empirinio, loginio, transcendentinio-metafizinio).

Empirinio pagrindimo atveju pakanka patyrimo pagalba nurodyti būti-

137 Karl-Otto Apel, „The Problem of Philosophical Foundations in Light of a Trans-Karl-Otto Apel, „The Problem of Philosophical Foundations in Light of a Trans-cendental Pragmatics of Language.“ Kn. Kenneth Baynes (sud.), After Philosophy: End or Transformation? Cambridge, Mass. London: The MIT Press, 1991, 251.

138 Amy Gutmann, „Communitarian Critics of Liberalism.“ Philosophy and Public Affairs, 14(3), 1985, 310–314.

139 Apel, „The Problem of Philosophical Foundations in Light of a Transcendental Pragmatics of Language.“, 260.

53

nąją priežastį A, dėl kurios kyla įvykis B. Metafizinio pagrindimo atveju apeliuojama į iš patyrimo neišvedamas antjuslines sąvokas. Loginio pa-grindimo atveju pakanka pateikti teisingą logikos dėsnių atžvilgiu sam-protavimą, t. y. teisingą dedukcinį vienų teiginių išvedimą iš kitų teiginių. Kaip jau buvo minėta, dėl Miunchauzeno trilemos loginis pagrindimas nie-kuomet nebus galutinis.

Dabar norėdami suprasti, kas yra transcendentalinis pagrindimas/argu-mentas, turime nukrypti šiek tiek į šalį. Atsispirkime nuo šio argumento pradininko, I. Kanto, filosofijos ir apibrėžkime jį kaip tokį, kuris (1) nurodo ikipatyrimines („a priori“) objekto X pažinimo galimybės sąlygas140 ir kuris (2) kartu parodo, jog nesant šioms būtinoms ir universaliomis, arba visuotinėms, sąlygoms objekto pažinimas nėra įmanomas141. Kadangi ter-minas pažinimas gali turėti ne vieną reikšmę, apibrėžkime jį kaip suside-dantį iš dviejų proto operacijų:

Viena vertus, pažinimas yra (A) jusliniu patyrimu grindžiamas tvirti-nimas apie objektą X (M≡„Aš matau X→X egzistuoja“). Jį kitaip vadinsime empiriniu argumentu. Kita vertus, pažinimas yra ir (B) supratimu/dedukciniu samprotavimu (loginiu ankstesnės juslinio patyrimo grandinės apdorojimu) grin-džiamas tvirtinimas apie objektą X („Teiginys M teisingas objektui „X“→Teiginys M teisingas objektų grupei „visi““). Jį kitaip vadin-sime loginiu argumentu.

Čia iš karto reikia pažymėti, jog tvirtinimas apie objektą X, nepaten-kantis į kategorijas (A) ir (B), bus laikomas metafiziniu argumentu: tokiu argumentu apeliuojama į kažką už mūsų patyrimo ir suvokimo ribų, grin-džiant tuščios (įrodymo atžvilgiu), tačiau prasmingos (tikėjimo atžvilgiu) sąvokos egzistavimu ir jos refleksijos galimybe. (Pavyzdžiui, jeigu mąs-toma, kad žmogus yra ribota būtybė, tai, remiantis priešybių egzistavimo

140 „Aš vadinu transcendentaliniu kiekvieną pažinimą, kuriam apskritai labiau rūpi ne objektai, bet būdas, kuriuo mes pažįstame objektus, kiek šis būdas turi būti galimas a priori.“ I.Kantas, Grynojo Proto Kritika, Vilnius: Mintis, 1982, 69.

141 Ch. Tayloras tezės (2) dalį vadina „regresiniu argumentu“. Žr. jo „The Validity of Transcendental Arguments.“ Philosophical Arguments. Cambridge, London: Har-vard University Press, 1995, 20.



būtinumo argumentavimu („be juodos nėra baltos“, „be visuotinybės nėra ypatingybės“), „ribotam“ turi būti kažkas „neriboto“, ir tas kažkas neri-boto, kas neišvedama iš patyrimo, yra žymima sąvoka „Dievas“. Sąvoka tuščia, nes neturime sąvokos patyrimo, čia, aišku, laikydamiesi idėjos, jog negalima tvirtai žinoti, kad mistinės patirtys nėra juslinės patirtys, dėl to sąvoka „Dievas“ yra prasminga ne iš žinojimo, o veikiau iš tikėjimo pers-pektyvos.) Dabar kadangi laikysimės kantiškosios prarajos tarp žinojimo ir tikėjimo142, metafizinis argumentas bus laikomas kaip išeinantis už žmo-gaus proto kritinių sugebėjimų ribų, todėl nepatenkantis į mūsų pirminiame transcendentalinio argumento apibrėžime naudojamą „pažinimo“ terminą.

Turėdami visa tai galvoje, pamėginkime pateikti tikslesnį tokio argu-mento apibrėžimą. Transcendentalinis argumentas – tai atsakymas į klau-simą, kokioms būtinoms ir visuotinėms sąlygoms esant įmanomos proto operacijos (A) ir (B)? Kokiomis sąlygomis įmanomi empiriniai ir loginiai argumentai?143

142 Žr. I. Kanto pateikiamą antinomiją, bandant teorinio proto lygmenyje pagrįsti/pa-Žr. I. Kanto pateikiamą antinomiją, bandant teorinio proto lygmenyje pagrįsti/pa-neigti Dievo kaip transcendentinės pasaulio priežasties egzistavimo tezę. Kantas, Grynojo Proto Kritika, 339–344.

143 Vieną įdomiausių transcendentalinių argumentų galima aptikti prancūzų fenome-nologo Maurice’o Merleau-Ponty filosofijoje. Šio mąstytojo pagrindinę idėją gali-ma pateikti tokia teze: kūniškas suvokimas, arba „percepcija“, turi savo struktūrą, jis įformina patyrimą, o kartu ir sąmonės refleksijos sugebėjimą (Ch.Taylor teigia minėtame straipsnyje, jog, pavyzdžiui, kalbant apie orientavimąsi erdvėje, mes žinome, kur yra viršus, o kur apačia, dar prieš pagalvodami apie tai. [„The Validity Of Transcendental Arguments“, 23–25]), ir būtent dėl to tarp kūno, sąmonės ir pasaulio egzistuoja nesuskaidomas tarpusavio ryšys. Dabar bandyti paneigti šią tezę galima teigiant, jog tarp kūno ir sąmonės, arba proto, vis dėlto egzistuoja priežastinis ryšys. Tačiau jeigu protas būtų priklausomas nuo kūno, tuomet tai, ką aš mąstau, būtų biocheminių reakcijų mano smegenyse pasekmė, ir aš neturėčiau laisvos nuo šių reakcijų valios; bet jeigu taip, ar aš galėčiau iškelti teiginį: „tai, ką aš mąstau, yra biocheminių reakcijų mano smegenyse pasekmė“? Ir, atitinkamai, jeigu kūnas būtų priklausomas nuo proto, mes, norėdami pajudinti savo kūną, turė-tumėme mąstyti apie tai, kaip pajudinti savo kūną, bet jeigu taip, tai negalėtumėme judinti savo kūno, nes tuo metu mąstytumėme, kaip tai padaryti. (plačiau žr. Mau-rice Merleau-Ponty, Structure of Behavior. 2 leid. Boston: Beacon Press, 1966; taip pat jo Phenomenology of Perception. 10 leid. Suffolk: St Edmunsdbury Press Ltd, 2000.)

55

Kalbant apie šio argumento istorines implikacijas praktinio proto lygme-nyje, transcendentalinė moralės teorija nėra naujas filosofinis konstruktas. Pirmasis sukūręs tokio pobūdžio teoriją buvo I. Kantas. Vis dėlto jo teorija buvo griežtai transcendentalinė, t. y. tenkinanti sąlygą „ikipatyriminės bet kokio patyrimo egzistavimo sąlygos yra ikipatyriminės patyrimo objektų egzistavimo sąlygos“144, tik apriorinio sintetinio praktinio sprendinio, kurį I. Kantas įvardijo kaip „kategorinį imperatyvą“, apimtimi.145 Taip pat, nors šis dekartiškosios metodinio solipsizmo tradicijos146 mąstytojas ir pateikia tokios teisingos visuomenės - „tikslų viešpatijos“147 idėją, kuri nesiremia konkrečiu istoriniu kontekstu, visgi atitrūkimas nuo istorijos kelia daugybę problemų, kurių ši moralės teorija kartu su ankstyvojo J.Rawlso liberaliz-mu negali išspręsti, tokių kaip teisių pirmenybės pareigų atžvilgiu proble-mą148, tautinio-kultūrinio tapatumo bei bendrojo gėrio teorinio pagrindimo problemą ir pagaliau tautinės valstybės modelio problemą.

Šioje vietoje natūraliai gali kilti klausimas, kuo tokiu atveju K.-O. Ape-lio moralės teorija skiriasi nuo I.Kanto teorijos. Juk jeigu taikomas toks pat metodas, vadinasi, abu mąstytojai turėtų prieiti prie identiškų išvadų. Vis dėlto K.-O. Apelio siūlomo sprendimo naujovė yra ta, jog transcendenta-

144 Žr. Kantas, Grynojo proto kritika, 69.145 I. Kantas, Dorovės metafizikos pagrindai. Vilnius: Mintis, 1980, 83.146 I. Kanto tvirtinimas, jog egzistuoja daiktas savyje, arba substancija, kuri yra ne-

pažini ir galimà mąstyti tik savo egzistavimo būtinumo atžvilgiu, bet visgi deter-minuoja subjekto pasaulio supratimą [Kantas, Grynojo Proto Kritika, 44–45], gali būti pagrįstas tada ir tik tada, kuomet remiamasi R.Dekarto cogito, ergo sum, arba mąstymo pirmenybės būties atžvilgiu, principu. Dėl šios priežasties I.Kantą gali-ma priskirti prie dekartiškosios metodinio solipsizmo (idėjos, jog pavienis žmogus pajėgus suprasti save ir jį supantį pasaulį, be prielaidos, jog žmogus yra įsteigtas bendruomenės) tradicijos.

147 Kantas, Dorovės metafizikos pagrindai, 68.148 Ar aš, laikydamasis I.Kanto principo „elkis taip, kad nei savo asmenyje, nei kieno

nors kito asmenyje žmogaus niekada netraktuotum vien kaip priemonės, bet visada ir kaip tikslą“ [I.Kantas, Dorovės metafizikos pagrindai, 62], galėsiu priversti kitą asmenį siekti „tikslų viešpatijos“ idėjos praktinio realizavimo? Ar tokiu atveju aš nepanaudoju to asmens kaip priemonės ir todėl nepažeidžiu minėto principo? Ar filosofinis moralės pozicijos P pagrindimas, kurio išeities taškas – individas sole ipso, gali pateisinti P visuotinio taikymo būtinumą?



linis pagrindimas yra taikomas kalbai. Čia būtina patikslinti, kas turima omenyje, vartojant sąvoką „kalba“.

„Kalbą“ galima apimti trimis idėjomis: 1) kalbos dėka kiekvieno mūsų turimu sugebėjimu kurti tiesiogiai su jusline tikrove nesusijusius, tačiau turinčius prasmę kalbinius objektus, tokius kaip sąvokas „daiktavardis“ ar „taksonomija“; 2) kalbos dėka kiekvieno mūsų turimu sugebėjimu įvardyti ir dėl to pažinti daiktus arba reiškinius, ir 3) kalba kaip kalbos vartojimo praktika. Šios trys idėjos, sekant XX a. kalbos filosofo C. W. Morriso ter-minija149, bus vadinamos atitinkamai sintaksiniu, semantiniu ir pragmati-niu kalbos santykiais.

Sintaksinis santykis parodo ryšį tarp kelių ženklų, semantinis san-tykis – ryšį tarp ženklo ir objekto, kurį tas ženklas žymi, pragmatinis santykis – ryšį tarp ženklo ir vartotojo/subjekto, kuris tuo ženklu naudo-jasi. Šiuos santykius galima apibūdinti kaip kategorijų, arba grynųjų inte-lektinių sąvokų150, triadą, kuri, dėl galimybės būti apibrėžta dėka kalbos, a priori priklauso intersubjektyviajam lygmeniui, todėl nesuredukuojama į pavienio individo sąmonę, kadangi, sekant vėlyvuoju L. Vitgenšteinu, pri-vati kalba neegzistuoja; kalba yra nesuskaidomai socialinis darinys.

Pagrindinis būdas taikyti kažkam transcendentalinį pagrindimą, t. y. nu-rodyti ikipatyrimines X-o pažinimo galimybės sąlygas, yra bandymas atsa-kyti į klausimą, kaip ir kodėl egzistuoja aprioriniai sintetiniai sprendiniai. Vadinasi, jeigu mes norime pritaikyti transcendentalinį pagrindimą kalbai, mes turime atsakyti į klausimą, kaip ir kodėl kalboje egzistuoja aprioriniai sintetiniai sprendiniai. Pamėginkime atsakyti į šį klausimą, nagrinėdami vieną labai seną kalbinį paradoksą – teiginį „aš visada meluoju“, dar žino-mą kaip „melagio paradoksą“.

Jeigu aš dabar teigiu „aš visada meluoju“, ir jeigu yra vadovaujamasi prielaida, jog jūs galite suprasti mano mintį iš to, ką ir kaip aš pasakau, vadinasi: (A) su šio teiginio ištarimu aš padarau prielaidą, jog yra tiesa, kad aš visada meluoju; (B) kadangi yra tiesa, jog aš visada meluoju, sau

149 Šia tema žr. C.W. Morris, Foundations of the Theory of Signs. London: University of Chicago Press, 1966.

150 I.Kanto terminas. Žr. jo Grynojo proto kritika, 115–124.

57

pačiam priskirdamas savybę „visada meluoju“, aš pakeičiu teiginio „aš visada meluoju“ teisingumo reikšmę; vadinasi, nėra tiesa, kad aš visada meluoju, todėl aš pats sau prieštarauju. Formalizuotas šis samprotavimas atrodytų taip:

M1. A MA ≡ „Aš visada meluoju“

M2. A → ~MA /... MA ∙ ~MA Kas negerai su šiuo samprotavimu? Formaliosios logikos kontekste jis

laikomas klaidingu pagal implikacijos ir konjunkcijos apibrėžimus (bei pagal kontradikcijos draudimo principą151, išplaukiantį iš konjunkcijos apibrėžimo). Kita vertus, toks samprotavimas tampa neišvengiamas, jei-gu mes laikomės mano pragmatiškai suponuojamos prielaidos (A) ir kartu įprastinės „melo“ reikšmės kaip ištariamų teiginių teisingumo reikšmės pakeitimo reikšmės (B):

(MA ∙ (MA → ~MA)) ≡ [MI] ≡ (MA ∙ (~MA ~MA)) ≡ [Dup] ≡ MA ∙ ~MA

Vadinasi, formalioji logika šioje vietoje susiduria su problema, kurios, atrodo, ji pati išspręsti negali. Ji negali išspręsti šio klaidingo ir kartu neiš-vengiamo samprotavimo paradokso.

Šį paradoksą galima pažymėti K.-O. Apelio „kalbos veiksmo suponuo-jamo prieštaravimo pačiam sau“ arba „pragmatinio savi-prieštaravimo“ (angl. „performative self-contradiction“) sąvoka.152 Pragmatinis savi-

151 Kontradikcijos draudimo principą pirmasis suformulavo Aristotelis, siekdamas ap-Kontradikcijos draudimo principą pirmasis suformulavo Aristotelis, siekdamas ap-siginti nuo sofistų samprotavimo technikos, kuria naudojantis buvo galima įrodyti bet kokį teiginį. Dunsas Škotas vėliau išplėtojo Aristotelio kontradikcijos draudimą tokia formuluote: du vienas kitam prieštaraujančius teiginius laikant teisingais, logiškai įmanoma prieiti prie bet kokio teiginio. Pavyzdžiui, laikant, kad „obuo-lys yra raudonas“ ir „obuolys nėra raudonas“ yra abu teisingi teiginiai, „obuolys nėra raudonas arba Dievas egzistuoja“ taip pat yra teisingas teiginys; tada likusių logikos dėsnių atžvilgiu teisinga bus ir tai, kad teisingas teiginys „obuolys yra raudonas“ pastarąją disjunkciją (pagal disjunktyviojo silogizmo dėsnį) išsprendžia taip pat teisingu teiginiu „Dievas neegzistuoja“.

152 K.-O.Apel, „The Cartesian Paradigm of First Philosophy: A Critical Appreciati-on from the Perspective of Another (the Next?) Paradigm.“ International Journal of Philosophical Studies, 6(1), 1998, 6. Įdomu tai, kad jau Aristotelio pateiktame argumentavime už kontradikcijos draudimo būtinumą ir neišvengiamumą galima aptikti pragmatinio savi-prieštaravimo pavyzdį: neįmanoma pagrįstai užginčyti



prieštaravimas atsiranda tada, kuomet subjekto A teiginio X ištarimas kaip teiginio X teisingumo reikšmės pateikimas prieštarauja sintaksinei-semantinei teiginio X teisingumo reikšmei, kurią priima subjektas B.153

Tokio pobūdžio prieštaravimai pačiam sau nurodo vidines kalbos ribas, kurių a priori negalima peržengti, kartu laikantis intersubjektyviai pagrįsto samprotavimo principo. Taip yra todėl, kad bet koks samprotavimo pagrįs-tumo sprendinys yra įmanomas tik dėl aprioriškai priimamų normatyvinių teisingo argumentavimo prielaidų. Tokios prielaidos yra normatyvinės kaip tik todėl, kad jų būtina laikytis, norint išvengti pragmatinio savi-prieštara-vimo.

Šias prielaidas, tiesa, empirinių sąlygų pavidalu, suformulavo K.-O. Apelio mokinys ir bičiulis J.Habermasas. J.Habermaso teigimu, bet kokia argumentuota diskusija turi tenkinti keturias sąlygas: prasmės (me-aning), tiesos (truth), tikrumo (veracity) ir korektiškumo/minties aiškumo (correctness). K.-O. Apelis žengia toliau už J.Habermasą ir šias sąlygas paverčia bet kokios minties, siekiančios intersubjektyvaus pagrįstumo, transcendentalinėmis sąlygomis154, kadangi, jo teigimu, pati sąvoka „argu-mentuota diskusija“ remiasi universalaus sutarimo dėl teisingumo kriterijų idėja.155 Šioje vietoje daugiau neišsiplėsiu, tik paminėsiu, kad ką tik pa-

kontradikcijos draudimo principo, savo ginčijimo aktu kartu nesilaikant paties kontradikcijos draudimo – žr. Aristotelis, Metafizika, 4 knyga, 1006a. prieiga in-ternete < http://www.perseus.tufts.edu/hopper/text?doc=Perseus%3Atext%3A1999.01.0052%3Abook%3D4%3Asection%3D1006a > [žiūrėta 2010-04-26]

153 Plg. J. Habermaso pateikiamą pragmatinio savi-prieštaravimo apibrėžimą: „A per-formative contradiction occurs when a constative speech act k(p) rests on non-contingent presuppositions whose propositional content contradicts the asserted proposition p.“ J.Habermas, Moral Consciousness and Communicative Action (Studies in Contemporary German Social Thought). Cambrige, Massachusetts: The MIT Press, 1990, 80.

154 Karl-Otto Apel, „Limits of Discourse Ethics? An Attempst at a Provisional Asses-sment.“ Kn. Eduardo Mendieta (sud.), Karl-Otto Apel: Selected Essays. T. 2. New Jersey: Humanities Press, 1996, 196.

155 Karl-Otto Apel, „Universal Principles and Particular (Incommensurable?) Decisi-ons and Forms of Life – A Problem of Ethics that is both post-Kantian and post-Wittgensteinian.“ Kn. R.Gaita (sud), Value and Understanding. Essays for Peter Winch. London/New York: Routledge, 1990, 81.

59

teiktas melagio paradoksas patenka į pragmatinio savi-prieštaravimo situa-ciją kaip tik dėl to, kad nesilaikoma tiesos prielaidos kaip būtinos a priori samprotavimo sąlygos.

Taigi, tokiu būdu parodoma, jog kalboje egzistuoja ikipatyriminė nor-matyvinė argumentavimo forma. Kartu yra išsaugomas ir kalbos prasmių ir reikšmių istoriškumo principas156. Ką tai duoda? Tokia dviguba kalbos istoriškumo ir ant-istoriškumo (ikipatyriminių intersubjektyvaus argumen-tavimo pagrįstumo sąlygų egzistavimo atžvilgiu) savybė K.-O. Apeliui leidžia konstruoti sintetinę Aristotelio-I. Kanto moralės teoriją, kurią jis vadina „diskurso etika“ (angl. discourse ethics).

Ši moralės teorija susideda iš dviejų principų. Pirmasis, procedūrinis ir deontologinis principas yra I.Kanto kategorinio imperatyvo pritaikymas intersubjektyviam racionalumui, arba diskusijai:

I. „Elkis pagal tokią valios maksimą, apie kurią minties eksperimento pagalba galėtum teigti, jog jos pasekmės, kurias įmanoma numatyti kie-kvieno elgesio liečiamo veikėjo interesų labui, be prievartos galėtų būti priimtos visų elgesio liečiamų veikėjų realiame diskurse, jeigu visi, ku-riuos liečia valios maksimos pasekmės, galėtų patys elgtis pagal ją.“157

Antruoju, teleologiniu ir papildančiuoju pirmąjį, principu, skelbiama:II. Argumentuojantis subjektas privalo atsižvelgti į tris dalykus:Pirma, reikia tikėtis idealios argumentavimo situacijos, arba, kaip pats

Apelis vadina, „idealios komunikuojančiųjų bendruomenės“, kurią pra-gmatiškai (aukščiau nurodyta prasme) suponuoja visi rimtai diskutuojan-tys, net jeigu jie teigia priešingai;

Antra, dėl to, kad yra įsteigtas konkrečiu laiku ir konkrečioje erdvė-je egzistuojančios bendruomenės, argumentuojantis subjektas privalo at-sižvelgti į empirines istorines realaus diskurso sąlygas. Kadangi realaus diskurso sąlygos niekuomet nesutaps su idealaus diskurso sąlygomis, su-

156 Žodžių vartojimas yra praktika, kurios žmogus išmoksta savo vystymosi metu. Žodžio X reikšmę aš suvokiu ir todėl galiu juo įvardyti objektą Y tada, kuomet, būdamas konkrečiame erdvės ir laiko taške, savo sąmonėje susieju ženklą „X“ su objektu Y. Todėl žodžio vartojimas yra istorinis.

157 Apel, „Limits of Discourse Ethics? An Attempt at a Provisional Assessment“, 206.



bjektas privalo laikytis pamatinio šių dviejų diskursų skirtumo prielaidos;Trečia, kadangi pirma ir antra, subjektas, be kita ko, priima ir moralinę

pareigą įveikti šį skirtumą ilguoju laikotarpiu realių diskursų transforma-cijos pagalba.158

Taigi, nors, kaip galima matyti, K.-O. Apelio siūloma moralės teorija yra neišbaigta, tačiau, nepaisant to, mano manymu, ji teikia realią galimy-bę filosofiškai išspręsti multikultūrinės visuomenės problemas. Šiam tiks-lui ir skirta tolesnė darbo dalis.

4. Multikultūrinės visuomenės moralės teorija

Kaip galima suvokti iš praėjusio skyriaus, multikultūrinės visuomenės mo-ralės teorija reikalauja dvigubos refleksijos: bandant pateikti nebendrama-čių kultūrų moralės normų konfliktų sprendimo būdą, neišvengiamai reikia apmąstyti patį refleksijos ir argumentavimo aktą.

Dabar prisiminkime probleminę ankstyvojo J. Rawlso poziciją ir ne-pakankamą komunitarų kritiką jo atžvilgiu. Pirmuoju atveju kantiškasis J. Rawlso „moralinis politikas“159, norėdamas pritaikyti idealias moralės normas – teisingumo principus, ir atsižvelgdamas į tai, kad individas dis-ponuoja laisva valia, turi du pasirinkimus: arba (1) ignoruoti tai, jog kiti ne-būtinai elgsis pagal šias normas, ir jas taikyti, tarsi idealios sąlygos tokioms normos įtvirtinti realiai egzistuotų, arba, kaip teigia K.-O. Apelis, (2) tapti „politiniu moralistu“, laikytis Makiavelio-Kisindžerio politinio veikimo tradicijos ir šias normas apskritai nustumti į šalį vardan Realpolitik, arba galios santykių politikos.160

Tuo tarpu kultūrinio-istorinio reliatyvizmo šalininkai komunitarai tei-gia, jog asmens gėris priklauso tik nuo istorinių tam tikros bendruomenės tradicijų ir vertybių, ir bet koks mėginimas kalbėti apie ant-istorines gė-

158 Ten pat, 208.159 „Galiu įsivaizduoti moralinį politiką, t. y. tokį, kuris valstybinio protingumo prin-

cipus derina su morale, bet ne politinį moralistą, kuris pajungia moralę valsty-bės vyro interesams.“ Iš I.Kantas, „Į amžinąją taiką.“ Politiniai traktatai, Vilnius, 1996, 149.

160 Karl-Otto Apel, The Response of Discourse Ethics. Leuven: Peeters, 2001, 87.

61

rio implikacijas (arba universalaus istorinių „gėrių“ vertinimo kriterijus) yra nepagrįstas. Kaip buvo minėta aukščiau, ši pozicija remiasi vėlyvojo L. Vitgenšteino ir kontinentinės hermeneutikos gyvenimo formų ir kalbi-nių žaidimų nebendramatės įvairovės argumentavimu.

Vis dėlto kalbėjimas apie pasaulėžiūrų nebendramatiškumą negali rem-tis konkrečia pasaulėžiūra X, nes tokiu atveju patenkama į pragmatinio sa-vi-prieštaravimo situaciją. (Suvokti pastarąjį teiginį gali padėti vadinamojo „Manheimo paradokso“ pavyzdys: jeigu teigiama, kad (A) visos teorijos ir kalbinės konstrukcijos yra nuolat veikiamos tam tikros ideologijos, tuo-met neįmanomas teiginio (A) pagrįstumas, nes, kalbant predikatų logikos terminais, teiginio predikato dalis sunaikina viso teiginio teisingumo reikš-mės nustatymo galimybę, t. y. neįmanoma nustatyti, ar teiginys teisingas, ar klaidingas.161 Panašaus pobūdžio „melagio paradoksą“ galima aptikti ir vėlyvojo L. Vitgenšteino „Filosofiniuose tyrinėjimuose“, kur savo teze, jog (B) egzistuoja kalbos žaidimų įvairovė, ir jų niekas tarpusavyje nesieja, iš-skyrus giminiškus panašumus, mąstytojas iš principo peržengia lokalinius kalbos žaidimus ir tokiu būdu paneigia (B).) Jeigu taip, tai konkrečios kul-tūrinės bendruomenės istorinis gėris jau yra savaime susijęs su universalia ant-istorinio gėrio162 (deontologinio K.-O. Apelio diskurso etikos principo pavidalu) samprata, kuri savo ruožtu dėl kalbos ant-istoriškumo savybės remiasi peržengiančiu erdvę ir laiką diskursyviu racionalumu.

Dabar kalbant konkrečiai apie nebendramačių kultūrų moralės normų konflikto situaciją, tai tokiu atveju, be keturių transcendentalinių inter-subjektyviai pagrįstos diskusijos sąlygų ir deontologinio bei teleologinio principų, visi asmenys, kuriuos liečia ar ateityje lies minėtas konfliktas ir jo išsprendimo būdas, pragmatiškai (aukščiau nurodyta prasme) suponuoja ir dviejų papildomų principų – lygių teisių ir bendrų įsipareigojimų – eg-zistavimą ir jų laikymąsi.

161 Plačiau žr. Willard A. Mullins, „Truth and Ideology: Reflections on Manheim’s Paradox.“ History and Theory, 18(2), 1979.

162 Sąvoka „gėris“ šiame sakinyje vartojama ne konkrečios istorinės gėrio sampratos nurodymui, o veikiau formalistine-kantiška prasme kaip „būtinas sugebėjimo no-rėti objektas“. I. Kantas, Praktinio Proto Kritika, Vilnius: Mintis, 1987, 76.



Lygių teisių principas skelbia, jog „visi potencialūs diskurso daly-viai turi pripažinti vienas kito lygias teises pateikti argumentais paremtus interesus.“163 Tuo tarpu pagal antrąjį principą „visi potencialūs diskurso dalyviai turi įsipareigoti kartu nustatyti ir spręsti problemas argumentaci-nio diskurso pagalba.“164

Viena vertus, su lygių teisių principu bet kuriame istorijos taške yra apsaugomas individas – „Politinio liberalizmo“ valstybės egzistavimo pa-vyzdyje moteris turėtų teorinę apsaugos nuo mirties galimybę. Kita vertus, su bendrų įsipareigojimų principu yra apsaugomas ir tam tikro bendrojo gėrio aktualumas, tiesa, jis šiuo atveju nebūtų traktuojamas kaip neliečia-moji vėlyvojo J. Rawlso „visuminė doktrina“ ar komunitarų „dorovinė substancija“165.

Šioje vietoje gali kilti klausimas: ar įmanoma taikyti šią moralės teo-riją, kartu išvengiant moralinio politiko/politinio moralisto dilemos? Į jį atsakyti būtų galima taip. Dėl žmogaus valios laisvės šios dilemos praktiš-kai išvengti sudėtinga, tačiau teoriniu aspektu, veikdamas multikultūrinės visuomenės moralės teorijos rėmuose, politikas turi turėti moralinių įsipa-reigojimų dviem lygmenimis. Viena vertus, nacionaliniu lygmeniu jis ats-tovauja savo valstybės strateginiams-moraliniams interesams. Antra ver-tus, tarptautinių santykių lygmeniu politikas turi įsipareigoti veikti visos žmonijos (kaip „idealios komunikuojančiųjų bendruomenės“ egzistavimo pagrindinės sąlygos) palaikomos kritinio diskutavimo tradicijos rėmuose ir stengtis į diskusiją įtraukti visus ją liečiančiuosiuos.166 Būtent pastarojo lygmens moralinis įsipareigojimas, mano manymu, verstų valstybės parei-

163 Apel, The Response of Discourse Ethics, 48.164 Ten pat.165 Ch.Tayloras, kalbėdamas apie individo ir bendruomenės santykį G.W. Hėgelio fi-

losofijoje, šį santykį įvardija „dorovinės substancijos“, arba tautinės bendruome-nės kaip absoliučios asmens moralinės savirealizacijos sąlygos, terminu (plačiau žr. Taylor, Hegel, 378-388.). Mano galva, komunitarai, kalbėdami apie bendrojo gėrio prioritetą individualistinių vertybių atžvilgiu, kaip tik ir remiasi pastarąja hėgeliška teze.

166 Apel, The Response of Discourse Ethics, 107.

63

gūnus kritiškai vertinti gyvenimo formų įvairovę ir nesikišimo į konkretų bendrąjį gėrį strategiją „Politinio liberalizmo“ valstybėje.

Reikia pažymėti, jog pritaikymo atžvilgiu multikultūrinės moralės te-orijai vis dėlto gali būti keliamas ne vienas prieštaravimas. Pavyzdžiui, galima paprieštarauti, kad tokia teorija yra utopinė ir jos įgyvendinti neį-manoma iš principo, kadangi vargu ar kas sieks idealaus argumentavimo situacijos, arba „idealios komunikuojančiųjų bendruomenės“, praktinio realizavimo167. Atsakant į šį prieštaravimą, reikia prisiminti jau daugiau negu septynis dešimtmečius trunkantį valstybių siekį bet kokius kylančius nacionalinius ir tarptautinius konfliktus spręsti komunikavimo, o ne kari-nės galios priemonėmis, taip pat vis didėjantį tarptautinių institucijų, tokių kaip JTO, kaip pasaulinių forumų vaidmenį; galiausiai oficialius aukščiau-siųjų valstybės pareigūnų pareiškimus apie tai, jog sprendžiant tam tikras problemas, būtina atsižvelgti į kiekvieno problemos liečiamojo esamą ir būsimą padėtį. Tad bent šia apimtimi galima teigti, jog jau egzistuoja tam tikros empirinės teleologinio ir bendrų įsipareigojimų principų įgyvendini-mo sąlygos, vadinasi, kalbėjimas apie utopines diskurso etika besiremian-čios multikultūrinės visuomenės moralės teorijos intencijas nėra pagrįstas.

Galiausiai skaitytojas galėtų paprieštarauti, jog tokios multikultūrinės visuomenės moralės teorijos pateikimas tereiškia naujo metanaratyvo pa-leidimą į kalbinę apyvartą, ir šiuo filosofiniu konstruktu iš principo sie-kiama robespjeriškos prievartos maniera perkonstruoti tikrovę, naikinant logines priešstatas „reali situacija – ideali situacija“. Prisipažinsiu, jog pas-tarąją tezę dėl žmogaus valios laisvės teoriškai įveikti sunkiai įmanoma, kaip kad neįmanoma, pavyzdžiui, filosofiškai pagrįsti teigiamą atsakymą į R. Nozicko klausimą, ar remiantis vėlyvojo L. Vitgenšteino teze, jog in-dividas yra įsteigtas bendruomenės, jau galima teigti, jog jis privalo būti besąlygiškai jai įsipareigojęs.168 Vis dėlto, ši multikultūrinės visuomenės moralės teorija pateikia minimalias procedūrines moralės normas, kaip tu-

167 Panašų argumentą buvau iškėlęs, kalbėdamas apie kantiškąją teisių pirmenybės pareigų atžvilgiu problemą, žr. 37 nuorodą.

168 Žr. Robert Nozick, Anarchija, valstybė ir utopija. Vilnius: Eugrimas/ALK, 2003, 110.



rėtų būti sprendžiami nebendramačių moralės normų konfliktai. Tai yra, ja nesiekiama filosofiškai pagrįsti krikščioniškosios, musulmoniškosios ar kokios kitos kultūros „dorovinės substancijos“ ar moralės normos. Tad bent šia apimtimi galima paneigti prieštaravimą, esą šia teorija siekiama primesti konkretaus istorinio gėrio sampratą.

Išvados

J. Rawlso ir komunitarų argumentų analizė perša mintį, jog filosofinių tei-singumo teorijų dedukcinis konstravimas, atsispiriant nuo vieno elemento, sunaikina galimybę pritaikyti komunitarų ir liberalų teisingumo teorijas multikultūrinei visuomenei. Pavyzdžiui, J. Rawlso atveju, dėl holizmo at-sisakymo vardan laisvės pakliūnama į sau paspęstus spąstus: tampa neiš-vengiamas bendrojo gėrio suplakimas su individualiuoju gėriu, sukuria-mas nenutraukiamas ryšys tarp atomizmo ir individualizmo, ir bet kokio mėginimo kalbėti apie holizmą apkaltinimas kolektyvizmo, arba gėrybių lygiavos individų atžvilgiu prieš jų pačių valią, grėsme. Analogiška vidinė prieštara jaučiama ir komunitarų argumentavime, kuomet teigiama, kad in-dividas kaip laisvas moralės subjektas gali egzistuoti tik būdamas bendruo-menėje, kuri yra yra jo tapatumo šaltinis, ir vis dėlto, iškylant konfliktui tarp universalių moralinių principų ir bendrojo gėrio, prioritetas teikiamas pastarajam, taigi, individas, atrodytų, nėra laisvas moralės subjektas.

Kaip filosofinė išeitis iš šios dilemos pasirinkta hėgeliškoji dialektika ir K.-O. Apelio transcendentaliniais argumentais grindžiama diskurso etika kelia savų problemų, kurios atsispindi ir multikultūrinės visuomenės mo-ralės teorijoje. Ši teorija veikiausiai veiktų tik komunikaciniame lygme-nyje ir tik tada, kuomet diskusijos dalyvio valia būtų nukreipta į raciona-lų argumentavimą, o ne prievartos skatinimą ir galios siekimą. Vis dėlto, nepaisant šių trūkumų, multikultūrinės visuomenės moralės teorija, kad ir kokia neišbaigta ji atrodytų, yra mėginimas pateikti sisteminį teorinį atsaką į naujo tipo visuomenių ir valstybių laukiančias problemas, ir, mano nuo-mone, būtent į šią sritį šiuo metu turėtų būti nukreiptas politikos teoretikų dėmesys.

65

Prof. dr. Alvydo JokubAičio komentArAs:

Vitalijaus Veklenko filosofinė mintis išsiskiria aiškiu nagrinėjamos problemos su-vokimu, analizės nuoseklumu ir sprendimų savarankiškumu. Daugelio studentų rašto darbai sukelia asociacijas apie McDonalds greito maisto restoraną – sku-biai parašomas paviršutiniškomis žiniomis grindžiamas ir formalius apimties rei-kalavimus atitinkantis rašto darbas. Tai nebūdinga Vitalijaus minčiai. Jis neskuba rašyti teksto, bet stengiasi kuo giliau ir plačiau pažinti nagrinėjamą problemą. Bū-tina pasakyti, kad jo antrojo bakalaurinių studijų semestro „Šiuolaikinių politinių teorijų“ rašto darbo rašymas užtruko net tris metus. Viską buvo galima „išspręsti“ daug greičiau, kaip tai padarė dauguma jo draugų. Tačiau Vitalijui rūpi ne pažy-mys, bet tyrinėjamos problemos pažinimas. Jis jau kelis metus nuosekliai daro tai, ką turi daryti kiekvienas filosofas – kantriai ieško tiesos, ir suklydęs nebijo viską pradėti iš naujo.


66

KyLaNČių GaLybių (iNdiJoS, braZiLiJoS) NuoLaTiNėS NarySTėS JT SauGuMo TaryboJe KLauSiMaS. o KaS KLauSia?

Santa kanČytė

Įvadas

Ar kylančioms pasaulio galybėms – Indijai, Brazilijai – turėtų būti suteikta nuolatinės narystės Jungtinių Tautų Organizacijos Saugumo Taryboje [to-liau tekste – JTO ST] teisė? Antrajame BRIK viršūnių susitikime, kuris įvyko šių metų balandžio menėsį Brazilijoje, buvo pasirašytas baigiamasis susitikime dalyvavusių šalių vadovų pareiškimas. Jame teigiama:

„Mes reiškiame tvirtą pasiryžimą kovoje prieš globalius iššūkius ir grėsmes remti daugiašalę diplomatiją, išsaugant centrinį JTO vaidme-nį. Todėl patvirtiname būtinybę visapusiškai reformuoti JTO, suteikti jai didesnį efektyvumą, rezultatyvumą bei atstovavimą, kad ji galėtų efek-tyviai įveikti dabarties globalius iššūkius. Mes dar kartą patvirtiname tą reikšmę, kurią teikiame Indijos ir Brazilijos statusui tarptautiniuose reikaluose, suprantame ir remiame jų siekį JTO atlikti žymiai svaresnį vaidmenį.“169

Tačiau, nors jau ir ne taip drąsiai, vis dar pasigirsta tradicinių ironiškų pastebėjimų, tokių kaip, pavyzdžiui, „Brazilija – ateities šalis ir visada to-kia pasiliks“.170 Kyla abejonių ir dėl šių šalių ekonominio stabilumo: nors jos gana gerai atlaikė finansų krizę, tačiau ar sugebės šalių vyriausybės

169 „II BRIC Summit – Joint Statement.“, 2010. <www.unaoc.org/docs/II-BRIC-Sum-„II BRIC Summit – Joint Statement.“, 2010. <www.unaoc.org/docs/II-BRIC-Sum-mit.pdf>, [Žiūrėta 2010 06 07].

170 Cristovam Buarque, „Brazil Is a Prisoner of Now with No Consideration for To-morrow.“ 2010. [Žiūrėta 2010 06 07].

67

atlaikyti esamą tempą?171 Galiausiai nėra užmiršti ir klausimai, ar nėra ver-tesnių šalių (Vokietija, Japonija ar PAR?) pirmiau patekti į klubą?

Nuo ko pradėti, bandant atsakyti į šį klausimą? O kaip į jį atsakytų Aristotelis? Tenka daryti prielaidą, kad jis nežinotų, kas yra JTO, jau ne-kalbant apie vieną svarbiausių jų organų – Saugumo Tarybą. Vis dėlto, jei būtų gerai nusiteikęs ir norėtų man padėti, jis, matyt, pasiūlytų pradėti nuo to, kas sudaro kiekvieną įtikinamą atsakymą – ethos, pathos, logos.172 Tai trys argumentų konstravimo rūšys: pathos reiškia apeliavimą į klausytojo/skaitytojo emocijas, kai norima įtikinti sukeliant kokius nors jausmus, pa-vyzdžiui, gailestį, logos – tai argumentavimas, naudojant logikos ryšiais grįstus argumentus, ethos bandymas įtikinti pasitelkiant autoriteto statusą. Nors pirmieji du argumentavimo būdai yra svarbiausi gerai kalbai, jie grei-čiausiai bus nesėkmingi, jei nepradėsime nuo trečiojo – ethos. Kaip jį reik-tų suprasti? Žmonės linkę tikėti tuo, ką jie gerbia.173 Todėl prieš pradedant atsakinėti, jei nori, kad tavim patikėtų, reikia suprasti, kam tu atsakinėji. Kokie argumentai įtikintų klausiantįjį? Kas yra jo autoritetai, kuriais tu galėtum remtis? Trumpai tariant, privalai gerai pažinoti ir suprasti tą, į kurį kreipiesi, ir, remdamasis jo autoritetais, pats tokiu tapti. Tada jau galima dėlioti loginius argumentus ar bandyti sukelti emocijas. Įtikinimo sėkmė labai priklauso nuo to, kaip gerai pažinosi savo publiką. Todėl šiame darbe bus bandoma atsakyti į pirmoje pastraipoje iškeltą klausimą, užduodant kitą, ne mažiau svarbų klausimą: o kas klausia?

171 Markus Jaeger, „Rising Brazil may be passing up an opportunity“, 2010. <https://www.dws-investments.com/EN/docs/insight/Rising_Brazil.pdf+Brasil+India+ris-ing%3F&hl=lt&gl=lt&pid=bl&srcid=ADGEESgUNyc1bPx4rHsc1THgCxJOb5oh2cWFN76IXvd6nZ10RNhFHQE2jB7u7vXZ34vE6Uc6hfZa4Na_1KJVyYu-nEMMVBDK6YMThKqROs2c545UlGKOXV0rZRFiSgkcS1adNoItXh7zP&sig=AHIEtbSFvQcQntWdisdj1s7jsiy1noJyoQ> [Žiūrėta 2010 06 07].

172 „A General Summary of Aristotle’s Appeals“, <http://courses.durhamtech.edu/per-kins/aris.html>, [Žiūrėta 2010 06 07].

173 Ten pat.

S. Kančytė. KyLaNČių GaLybių (iNdiJoS, braZiLiJoS) NuoLaTiNėS NarySTėS JT SauGuMo TaryboJe KLauSiMaS. o KaS KLauSia?


1. Apie ką kalbame?

1.1. JTO ir jos Saugumo Taryba

Ginčai dėl to, kieno idėja buvo steigti naują universalią tarptautinę orga-nizaciją, kitaip tariant, kam būtų galima priskirti JTO idėjos tėvystę, tebe-vyksta iki šiol: Rusijos istorikai teigia, kad ši idėja pirmą kartą nuskam-bėjo 1941m. gruodžio 4d. SSRS ir Lenkijos deklaracijoje dėl draugystės ir savitarpio pagalbos, tuo metu Vakarų istorikai idėjos autorystę priskirtų Atlanto chartijai, pasirašytai 1941m. rugpjūčio 14 d. Viena aišku, termi-nas Jungtinės Tautos pirmą kartą iš tiesų užfiksuotas 1942m. sausio 1 d. Jungtinių Tautų deklaracijoje.174 Derybos, konferencijos, įstatų juodraščių rengimas užtruko dar trejus metus iki 1945m.spalio 24d., kai JTO įstatus ratifikavo didžiosios valstybės175 – JAV, Kinija, Didžioji Britanija, SSRS ir Prancūzija. Šios valstybės tapo ST nuolatinėmis narėmis.176 JTO Įstatuose buvo apibrėžti pagrindiniai organizacijos tikslai: palaikyti tarptautinę tai-ką bei saugumą; plėtoti draugiškus valstybių santykius, pagrįstus pagarba tautų lygiateisiškumo ir apsisprendimo principui; įgyvendinti tarptautinį bendradarbiavimą sprendžiant ekonomines, socialines, kultūrines ir huma-nitarines problemas bei skatinant ir plėtojant pagarbą žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms; būti centru derinant valstybių veiksmus ir siekiant minėtų bendrų tikslų.177 Galima ginčytis, kiek JTO pavyko/pavyksta pri-sidėti prie šių tikslų įgyvendinimo, tačiau reikia grįžti prie pagrindinio šio darbo klausimo – Saugumo Tarybos.

Saugumo Taryba pirmą kartą susirinko 1946m. sausio 17d. Vestminste-rio rūmuose. Ją sudarė jau minėtos penkios didžiosios valstybės – nuolati-

174 Dainius Žalimas et al. Tarptautinės organizacijos. Vilnius: Justitia. 2001, 270–271.175 Terminas „didžiosios valstybės“ šioms valstybėms priskiriamas ta prasme, kuria

jis buvo naudojamas kuriantis JTO. Darbe remiamasi prielaida, kad nuolatinės na-rystės ir veto teisės priskyrimas šioms valstybėms buvo paremtas jų kaip „didžiųjų valstybių“, laimėjusių II-ąjį pasaulinį karą, suvokimu.

176 „The UN Security Council“. < http://www.unfoundation.org/global-issues/united-nations/the-un-security-council.html>, [Žiūrėta 2010 06 07].

177 „The Charter of the United Nations“, <http://www.un.org/en/documents/charter/intro.shtml>, [Žiūrėta 2010 06 07].

69

nės narės, turinčios veto teisę – ir šešios nenuolatinės narės, kurios rotacijos būdu keisdavosi kas dveji metai. 1965m. nenuolatinių narių skaičius buvo padidintas iki dešimties (trys vietos Afrikai, po dvi – Lotynų Amerikai ir Karibų regionui, Azijai ir Vakarų Europai, viena – Rytų Europai).178 Visi ST nariai turi po vieną balsą. ST sprendimams dėl procedūros klausimų priimti reikia devynių Tarybos narių balsų, kitiems sprendimams – devy-nių balsų, įskaitant sutampančius nuolatinių Tarybos narių balsus (t. y. nė vienas nuolatinis narys neturi vetuoti sprendimo).

JTO ST tenka pagrindinė atsakomybė už tarptautinės taikos ir saugumo palaikymą. Tai pagrindinė JTO vykdomoji institucija ir daugelis jos spren-dimų, kitaip nei Generalinės Asamblėjos (GA) sprendimai, yra teisiškai privalomi, nes visos JTO narės yra sutikusios paklusti šiems sprendimams ir juos vykdyti. ST taryba gali imtis savarankiškų veiksmų ir veikti visų JTO sudarančių valstybių vardu. ST pagrindinės funkcijos ir galios apima ginčų, keliančių grėsmę tarptautinei taikai ir saugumui, taikaus sprendimo būdo užtikrinimą; veiksmus grėsmės taikai, taikos pažeidimo ar agresi-jos atvejais; globos funkcijų strateginiams rajonams vykdymą (šiuo metu tokių rajonų nėra) ir išskirtines galias JTO veiklos organizavimo srityje, pavyzdžiui, rekomenduojant kandidatūrą į JTO Generalinio Sekretoriaus postą ar rekomenduojant Generalinei Asamblėjai priimti į JTO naujus na-rius, pašalinti ar suspenduoti narystę JTO.179

1.2. Plyta

Brazilijai suteikta teisė rengti jubiliejines – 50-ąsias – olimpines žaidynes ir pasaulio futbolo čempionatą. Olimpines žaidynes Brazilija rengs 2016 metais. Dar anksčiau, 2014-aisiais, Brazilijoje vyks pasaulio futbolo čem-pionatas.180 Ar pakankamai įtikinamai nuskambėjo, kad įrodyčiau, jog Bra-

178 „The UN Security Council“.179 Žalimas, 289–294.180 Algimanatas Čekuolis, „Brazilija: milžinas pabudo ir vėl sapnuoja.” A-ZET, 2010,

<http://www.alfa.lt/straipsnis/10359256/?Brazilija..milzinas.pabudo.ir.vel.sa-pnuoja= 2010-05-23_09-00>, [Žiūrėta 2010 05 23].



zilija yra kylanti pasaulio galybė? Ne? O jei dar paminėsiu, kad olimpinės žaidynės pirmą kartą įvyks Pietų Amerikoje? Vis tiek neskamba iki galo įtikinamai. Įtakinga pasaulio investicinių bankų grupė „Goldman Sachs“ padrąsino savo investuotojus ieškoti galimybių investuoti Brazilijoje, pa-skelbdami, kad iki 2027m. Brazilija bus 5-ta pasaulyje pagal ekonomikos dydį.181 Dabar ji yra 5-ta pagal plotą valstybė, kurios BVP, nepaisant net smuktelėjimo finansų krizės metu toliau auga maždaug 2 proc. per metus tempu ir šiuo metu sudaro 2.6 proc. visos pasaulio ekonomikos.182 Indijos BVP augimo tempai po finansų krizės buvo šiek tiek smuktelėję, dabar jie jau atsigauna ir siekia 8.6 proc. paskutinįjį ketvirtį. Prieš krizę šie tempai viršijo 10 proc. Jos BVP sudaro beveik 2 proc. pasaulio ekonomikos.183

Pagal GFP indeksą, kuris vertina šalių karinę galią, Brazilijai skiriama aštunta vieta pasaulyje.184 Ji stipriausia valstybė Pietų Amerikoje, turinti didžiulę armiją ir gana stiprų laivyną. Tuo tarpu Indijai skiriama ketvirto-ji vieta.185 Tiesa, šis indeksas neatsižvelgia į branduolinę šalių galią, ver-tindamas tik finansus, kurie skiriami karinėms išlaidoms, egzistuojančių armijos, laivyno, oro pajėgų dydį ir jų apginklavimą karine technika bei naftos atsargas.

Galbūt, dėliojant argumentus dėl Indijos ir Brazilijos pavadinimo „ky-lančiomis pasaulio galybėmis“186, derėtų prisiminti jų dalyvavimą BRIK’e. Kaip jau minėta, paskutiniame BRIK viršūnių susitikime buvo dar sykį pri-simintas ir pabrėžtas Brazilijos ir Indijos nuolatinės narystės JTO ST klau-simas. BRIK – Brazilijos, Rusijos, Indijos ir Kinijos valstybių grupė, kurios

181 Jaylan Boyle, „Brazil as 5th Largest Economy By 2026.“ The Rio Times, Brazil, 2010. <http://riotimesonline.com/news/rio-business/brazil-as-5th-largest-econo-my-by-2026/>, [Žiūrėta 2010 05 23].

182 „Brazil GDP Growth Rate“, <http://www.tradingeconomics.com/Economics/GDP-Growth.aspx?Symbol=BRL>, [Žiūrėta 2010 05 23].

183 „India GDP Growth Rate“, <http://www.tradingeconomics.com/Economics/GDP-Growth.aspx?Symbol=INR>, [Žiūrėta 2010 05 23].

184 „Strength in Numbers“, <http://www.globalfirepower.com/>, [Žiūrėta 2010 05 23].185 Ten pat.186 Žr. Tarptautinių santykių istorijos ir teorijos kurso programą – rekomenduojamas

rašto darbo temas, 12 temą.

71

sukuriama pasaulio BVP dalis nuo 16 proc. (2000m.) pakilo iki 22 proc. (2008 m.) Šioms šalims priklauso 42 proc. pasaulio gyventojų ir trečdalis pasaulinio ekonomikos augimo per pastaruosius dešimt metų.187 Ar galima žiūrėti į šių šalių bendradarbiavimą kaip rimtą grėsmę Vakarų pasauliui, pirmiausia, žinoma, JAV? Yra abejojančių ar iš šio bendradarbiavimo gali išsivystyti kas nors pastovaus ir rimto: Rusija turi daugiau bėdų nei laimės su savo ekonomika, tad vis sunkiau tinka į sparčiai augančių ekonomikų kategoriją, dar daugiau, ji vis dažniau įvardijama nebe kaip kylanti, o kaip besileidžianti pasaulio galybė. Brazilija irgi išsiskiria iš bendro konteksto: ne taip, kaip Kinija, ji yra demokratija, ir, priešingai nei Indija, nėra įsipai-niojusi nei į etninius, nei į religinius konfliktus ir neturi priešiškų kaimynų, galiausiai, kitaip nei Rusija, eksportuoja daugiau naftos ir ginklų bei pasi-tinka užsienio investuotojus pagarbiai.188 Tačiau ta pati Brazilija sunkiai kapanojasi kovodama su korupcijos ir skurdo problemomis šalies viduje ir vis dar kybančiu klausimu, ar jau atėjo Brazilijos rytojus. Galiausiai, reikia turėti omenyje, kad Indija, Kinija ir Rusija kovoja dėl galios Azijoje. Tai-gi ilgalaikis glaudus BRIK’o bendradarbiavimas, galintis it plyta priploti JAV, yra daugiau drąsi svajonė nei būtinai išsipildysianti tikrovė.189

Apžvelgus statistiką, tenka pripažinti, kad joks skaičių, reitingų ir indeksų dėliojimas niekada neįtikins, kad valstybė turi būti laikoma di-džiąja ar bent jau kylančia pasaulio galybe, nes svarbiausia pati galybės samprata – kokie kriterijai leidžia teigti, kad valstybė gali būti priskiria-ma didžiųjų klubui? Karinė jėga? Ekonomikos stiprumas ir stabilumas? Įsitraukimas į svarbiausių tarptautinių sprendimų priėmimą? Esminis klau-simas: ar apskirtai šiandien dar galim kalbėti apie Didžiąsias valstybes.

187 Joseph S. Nye, „What’s in a BRIC?“ 2010m. <http://www.project-syndicate.org/commentary/nye82/English>, [Žiūrėta 2010 05 23].

188 „Latin America’s big success story.“ The Economist, 2009. < http://www.econo-mist.com/displayStory.cfm?story_id=14845197 >, [Žiūrėta 2010 05 23].

189 Nye.



2. O kas klausia?

2.1. Realizmas

Ką į Brazilijos ir Indijos nuolatinės narystės JTO ST klausimą reiktų atsa-kyti, jei manęs to paklaustų užkietėjęs realistas?190 Jis, nors ir laiko valsty-bių saugumą ir suvereniteto išlaikymą viena iš svarbiausių vertybių, matyt, šiek tiek ironiškai žiūrėtų į pačios Saugumo Tarybos, kaip organo, turinčio užtikrinti visuotinę taiką, perspektyvas, nes tarptautinė erdvė nesikeičia: joje egzistuoja anarchija, nes nėra jokio suvereno, turinčio galią nustatyti tvarką ir taisykles kitiems, bei priverčiančio juos paklūsti.191 Į tokio su-vereno vietą juo labiau negali pretenduoti JTO ST – ji tam per silpna ir gana nereikšminga, nes iš tiesų svarbu tik didžiosios pasaulio valstybės ir jų santykiai. Dėl šios priežasties realistas susidomėtų Brazilijos ir Indijos kaip kylančių galybių idėja, nes kiekvienas naujos galybės pasirodymas, ar buvusios galybės nuėjimas nuo scenos, reiškia, kad tarptautinėje erdvėje greičiausiai bus tam tikrų didžiųjų valstybių persigrupavimo reiškinių. O tokie reiškiniai visada gali atnešti galios balanso suardymą. Žinoma, jis gana nepatikliai žiūrėtų į mano ekonominių rodiklių vardijimą, nes poli-tika ir tarptautiniai santykiai yra savarankiška sritis, o ne ekonomikos da-lis. Tuo labiau, kad ekonomikos augimas ar BVP dydis svarbūs ne kaip absoliutūs dydžiai, o lyginant juos su kitomis valstybėmis. Visgi auganti ekonomika padeda naujų galybių iškilimui, ypač jų karinės galios augimui. Todėl Indija ir Brazilija greičiau kels kitoms valstybėms susirūpinimą negu džiaugsmą dėl savo augimo tempų – juk ekonominės galios augimas veda į didesnes galimybes stiprinant ir karinę savo galią, o tai, net jei daroma ša-lies saugumo užtikrinimo vardan, atrodo grasinančiai kitoms valstybėms.

Bet grįžkime prie nuolatinės narystės JTO ST klausimo. Nors ir su ne-aiškiomis ateities perspektyvomis tarptautinės anarchijos sąlygomis, ST

190 Sutinku, kad egzistuoja daugelis realizmo atšakų, tačiau darbe bus remiamasi ben-Sutinku, kad egzistuoja daugelis realizmo atšakų, tačiau darbe bus remiamasi ben-driausiomis (dažniausiai klasikinio) realizmo prielaidomis.

191 Čia ir toliau šiame poskyryje bus remiamasi R. H. Jackson, ir G. Sųrensen, In-troduction to international relations. Oxford: Oxford University Press, 2007, p. 60–95.

73

vis dėlto yra gana svarbus organas. Ne todėl, kad neštų kokią nors morali-nę pareigą užtikrinti pasaulinę taiką, nes tarptautiniuose santykiuose nėra tokių pačių moralinių prievolių kaip santykiuose tarp individų, ar kad būtų itin patikimas organas (jei taptų nebenaudinga ar nebepadėtų užtikrinti na-cionalinio intereso valstybės gali palikti JTO ir ST), bet todėl, kad tai yra galios balansą bent jau tam tikram laikui užtikrinanti institucija, panašiai, kaip buvo Vienos koncerto laikais. Net ir nuolatinių Saugumo Tarybos na-rių skaičius yra toks pat, kaip Vienos koncerto veikėjų. Stengtis išlaikyti galios balansą (nors realistas ir nepripažintų, kad kalba apie normatyvinius dalykus) yra didžiųjų valstybių lyderių užsiėmimas. Todėl naujų galybių atėjimas į ST visai nėra laukiamas dalykas – realistui iškart kyla klausi-mas, ar sugebėtų išlikti tie patys du poliai tarp Rytų ir Vakarų, ar atsirastų naujos santykių ašys? Daugiapoliariškumas kelia pavojų saugumui, nes jo sąlygomis daug sunkiau išlaikyti galios balansą. Atėjus dvejoms naujoms valstybėms ST nuolatines nares sudarytų D. Britanija, JAV, Prancūzija, Rusija, Kinija, Indija ir Brazilija. Ar galima tikėtis, kad viename polyje bus BRIK, o kitame JAV, Prancūzija ir D. Britanija? Ar šios dvi grupės, sudėtos ant svarstyklių lėkštelių, atsvertų viena kitą? O jei Plyta pasirodys netvirta ir subyrės? Kaip tada dėliosis sąjungininkai? Galiausiai, priėmus šias valstybes į ST nuolatinių narių ratelio duris gali pasibelsti ir Vokietija bei Japonija, ir dar Pietų Afrikos Respublika. Tačiau tarptautinius santy-kius turi tvarkyti iš tiesų didžiosios valstybės, o ne visos didesnės. Be to, susiklosčius tokiai daugiapoliarinei sistemai neaišku, kas diriguotų orkes-trui – juk turi būti galios balansuotojas, kuris padėtų užtikrinti, kad net ir keičiantis sąjungoms, balansas išliktų.

Taigi, nors realistas ir žiūrėtų palankiai į mano kylančių galybių kon-cepcijos naudojimą (kas daugiau žaidžia tarptautinėje erdvėje, jei ne ga-lybės?), jis tikriausiai vis labiau niauktųsi svarstant JTO ST išplėtimo ga-limybes. Jei tarptautiniuose santykiuose nėra progreso ir vyrauja amžina anarchija, o kiekviena valstybė siekia savo intereso įtvirtinimo, taip su-kurdama saugumo dilemą, niaukstytis yra ko – jei nebus išlaikytas galios balansas, pasaulis gali vėl pasukti pasaulinių karų keliu.



2.2. Liberalizmas

Šiuo klausimu daug lengviau kalbėti būtų su liberalizmo atstovu. Visų pir-ma jis nežiūrėtų ironiškai į JTO ST vaidmenį ir perspektyvas. Greičiau atvirkščiai, žiūrėtų į tai su visu deramu rimtumu, nes tarptautinės organiza-cijos yra labai svarbus veiksnys, padedantis užtikrinti stabilumą tarptauti-nėje erdvėje. Jos yra tos institucijos, kurios pažaboja tarptautinę anarchiją ir sukuria forumą, kuriame valstybės gali derinti savo interesus civilizuoto-mis priemonėmis. Todėl sėkmingas ST veikimas, ypač turint omenyje, kad tai universali organizacija, yra išskirtinai svarbus.

Kitas svarbus veiksnys yra ekonomika. Kalbėdami apie ekonomiką ga-lime pavartoti ir galybės sąvoką. Kitaip tariant, kad įrodyčiau liberalui, jog Indija ir Brazilija iš tiesų yra kylančios galybės, reiktų parodyti, kad jų ekonominė galia tikrai labai išaugo ir gali varžytis su likusiomis ekonomiš-kai stipriausiomis valstybėmis. Tačiau, skirtingai nei realistas, liberalas čia neįžvelgtų jokios grėsmės. Atvirkščiai, toks ekonominės galios augimas veda į didesnę ekonominę tarpusavio priklausomybę, o kariauti su tuo, su kuriuo prekiauji neapsimoka. Todėl liberalas tarp, pavyzdžiui, Kinijos ir JAV pirmiau įžvelgs ne didėjančią įtampą, o vis glaudžiau susipinančius ekonominius ryšius. Dėl šios priežasties ir BRIK jam labiau atrodys ne politinis, o ekonominis terminas.192

Taigi liberalizmo atstovas džiaugtųsi abiem dalykais: ir augančia šių šalių ekonomika, ir galimybe joms dalyvauti JTO Saugumo Taryboje. Šitai tik parodytų jam, jog pasaulis juda didesnio stabilumo ir bendradarbiavimo keliu.

Išvados

Žinoma, kad negalima apsiriboti tik realizmo ir liberalizmo atstovais, nes tarptautinių santykių teorijoje yra ir kitų įtakingų srovių. Tačiau atsiminda-ma jau Aristotelio iškeltą apribojimą: prieš kalbant gerai pažinti publiką, kad galėtum remtis jų autoritetais, apsiribojau šiomis klasikinėmis teori-

192 Tokia išvada kaip tik ir padaroma jau cituotame Joseph S. Nye straipsnyje.

75

jomis. Vis dėlto galiu įsivaizduoti, kad sutikus konstruktyvistą, kalbą pra-dėčiau nuo to, jog BRIK iš pradžių buvo vien tik ekonominis terminas, 2001m. sugalvotas „Goldman Sachs“ apibūdinti šalis, kuriose verta inves-tuoti, ir vargu, ar kas nors galėjo įsivaizduoti, kad Brazilija, Rusija, Indija ir Kinija iš tiesų susės derinti bendrų veiksmų bei pareiškimų. 2009m. (praė-jus aštuoneriems metams po akronimo sukūrimo) šių keturių šalių užsienio reikalų ministrai pirmą kartą susirinko Rusijoje, kad BRIK’as taptų tikro-ve.193 O kalbėdama su S. P. Huntington’u tikriausiai svarstyčiau apie tai, jog JTO ST nuolatinės narės turėtų atspindėti egzistuojančias civilizacijas, vadinasi, Indija (kaip hindi civilizacijos atstovė) ir Brazilija (kaip Lotynų Amerikos atstovė) tikriausiai turi teisę būti įtrauktos į Saugumo Tarybos nuolatines nares. Tačiau formuojant ST civilizacijų pagrindu reiktų pagal-voti ir apie japoniškąją bei islamo civilizacijas. Tada kiltų klausimas, kokia civilizacijų klasifikacija mes remiamės? Ar BRIK’ą reiktų suprasti kaip jėgų prieš ekspansyvią Vakarų civilizaciją vienijimąsi?194 Šiaip ar taip, ma-tyti, kad šiai civilizacijai vis sunkiau išlaikyti dominuojančią padėtį.

Taigi, ar turėtų Indijai ir Brazilijai būti suteikta nuolatinės narystės JTO ST teisė? Priklauso nuo to, kas uždavė šį klausimą ir to, kokia tarptautinių santykių samprata vyraus, kai jis bus atsakytas.

doc. dr. dovilės JAkniūnAitės komentArAs:

Santa nagrinėja nenykstančią iš pasaulio politinės dienotvarkės JT Saugumo tary-bos reformos problemą ir demonstruoja svarbų kiekvienam tyrėjui bruožą jautru-mą, ragindama pradėti nuo tų, kurie formuluoja tokią problemą, ir jų argumentų. Pradėjusi Aristoteliu Santa sukūrė puikią intrigą, o baigusi tarptautinių santykių teorijų pritaikymu parodė, kaip gali praversti ir tapti prasmingais, atrodytų, per-nelyg abstraktūs disciplinos teiginiai.

193 Nye.194 Samuel P. Huntington, The clash of civilizations and the remaking of world order.

New York: Free Press, 2002.


76

euroPoS SąJuNGoS ir ruSiJoS PreKyboS SaNTyKiai: KaiP eKoNoMiNiaM MoNSTrui KaLbėTiS Su PoLiTiNiu GiGaNTu?

mantaS PuPiniS

Įvadas

Bendrą Europos Sąjungos (toliau darbe – ES) ir Rusijos prekybos santykių nuotaiką puikiai nusako Konstantin Korobchenko savo straipsnyje apie šių dviejų šalių (čia žodis „šalis“, žinoma, vartojamas ne „country“, o „party“ prasme) ekonominius santykius. Anot jo, ES dažnai yra vadinama „eko-nominiu gigantu“, tuo tarpu Rusija greičiau gali būti vadinama „politiniu gigantu“. Santykiai tarp dviejų „gigantų“ mažame pasaulyje negali būti paprasti ir neproblemiški.195 Ypatingą problemiškumą jiems didele dalimi ir suteikia skirtinga šių „gigantų“ galios prigimtis bei nesugebėjimas kon-kuruoti toje srityje, kur kita šalis yra pranašesnė. Kai ES 2008 metais buvo tiek didžiausia prekių importuotoja, tiek didžiausia prekių eksportuotoja pasaulyje196, ji yra dažnai kritikuojama už politinį silpnumą ir į ją daž-nai apskritai nėra žiūrima kaip į pasaulio politinę galią. Tuo tarpu Rusija, kuri yra laikoma politine ir karine galybe, rodo pagal jos potencialą labai menkus ekonominius rezultatus, kuriuos gerina bene tik gamtinių žaliavų eksportas. Tačiau ekonomistų požiūriai į šiuos santykius yra labai skirtingi. Pavyzdžiui, anot Katinka Barysch, „kasdienėse derybose Briuselis ir Mas-kva retai elgiasi kaip partneriai“. Jos nuomone, ES ir Rusijos santykiai yra

195 Konstantin Korobchenko, „EU-Russia Economic Relations.“ EU-Russia Relations with Special Emphasis on Economic Cooperation (Central European University leidžiamas žurnalas), 3, 2006, 45.

196 Eurostat statistika: <http://epp.eurostat.ec.europa.eu/tgm/refreshTableAction.do?tab=table&plugin=1&pcode=tet00018&language=en> [Žiūrėta 2010 05 10].

77

pagrįsti nepasitikėjimu ir nusivylimu.197 Tuo tarpu kiti ekonomistai teigia, kad paskutiniu metu ES ir Rusijos prekybos santykiai žengė didelį žingsnį į priekį bei abi šalys rodo didelį norą tolimesniam bendradarbiavimui.198

Šio darbo objektas yra ES ir Rusijos prekybos santykiai. Pagrindinis darbo tikslas yra apžvelgti šių dviejų šalių prekybos santykius nuo So-vietų Sąjungos suirimo iki šių dienų. Pagrindinis dėmesys bus skiriamas 1997–2008 metų laikotarpiui. Šio laikotarpio pradžią žymi „Partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimo“ (toliau darbe – PBS) įsigaliojimas 1997 metų gruodžio 1 dieną. 2008 metai kaip analizuojamo laikotarpio pabaiga pasirinkti todėl, kad tuo metu prasidėjo derybos dėl naujo bendradarbia-vimo susitarimo (nes senojo galiojimas buvo numatytas dešimčiai metų). Taip pat 2009 metų prekybos statistika yra stipriai paveikta ekonominės krizės, todėl, kaip bus trumpai pademonstruota vėliau darbe, neatspindi bedrų prekybos santykių raidos tendencijų.

Pirmiausia darbe bus nurodoma bei analizuojama teisinė bazė, regla-mentavusi ES bei Rusijos prekybos santykius tiriamuoju laikotarpiu. To-liau bus apžvelgta šių dviejų šalių prekybos struktūra. Tada bus pereita prie pagrindinių problemų, kylančių plėtojant prekybinius santykius. Pabaigoje bus apžvelgti Lietuvos interesai ES ir Rusijos prekybos santykių atžvilgiu.

1. Teisinė Europos Sąjungos ir Rusijos prekybos santykių bazė bei jos vykdymas

1.1. Partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimas

Prekybos santykiai tarp ES ir Rusijos (bei jos pirmtakės Sovietų Sąjungos) neturi ilgos istorijos. Dvišaliai prekybos santykiai nebuvo niekaip regla-mentuojami iki Michailo Gorbačiovo atėjimo į valdžią. Pirmasis dvišalių santykių reglamentavimas tarp šių šalių atsirado tik 1988 metais, kai jos

197 Katinka Barysch, „EU-Russia Economic Relations.“ Kn. Oksana Antonenko ir Kathryn Pinnick (sud.), Russia and the European Union. New York: Routledge, 2005, 88.

198 Korobchenko, 66.

M. Pupinis. euroPoS SąJuNGoS ir ruSiJoS PreKyboS SaNTyKiai: KaiP eKoNoMiNiaM MoNSTrui KaLbėTiS Su PoLiTiNiu GiGaNTu?


pasirašė ateities bendradarbiavimo deklaraciją. 1989 metais tarp Europos Bendrijų bei Sovietų Sąjungos buvo pasirašyta dešimties metų trukmės Prekybos ir bendradarbiavimo sutartis.199 Tačiau ši sutartis veikė neilgai, nes 1991 metų pabaigoje Sovietų Sąjunga nustojo egzistavusi. Europos Bendrijos gana greitai pripažino naujai susikūrusias valstybes ir pradėjo ieškoti būdų, kaip įvesti tam tikrą tvarką santykiuose su jomis, įskaitant ir prekybos santykius. Būtent tada Europos Bendrijos nusprendė pradėti pasirašinėti Partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimus. Tokių susita-rimų tikslas buvo paskatinti politinį, komercinį, ekonominį bei kultūrinį bendradarbiavimą tarp pasirašančių šalių. Juose taip pat dažniausiai buvo pabrėžiamas ekonominis bendradarbiavimas kaip galutinį tikslą nurodant laisvą prekybą. Pirmieji Partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimai buvo pasirašyti su Ukraina ir Rusija dar 1994 metais.200

1994 metų birželį pasirašytas ES ir Rusijos „Partnerystės ir bendradar-biavimo susitarimas“ įsigaliojo 1997 metų gruodžio mėnesį, kai jį pagaliau ratifikavo Rusijos Dūma bei ES valstybės narės. Ratifikavimo procesas buvo sudėtingas ir ilgas dėl keleto aplinkybių, kurių bene svarbiausia buvo Rusijos karinių pajėgų veiksmai Čečėnijoje, piktinę ES. Tuo laikotarpiu, kol nebuvo ratifikuotas PBS, šalių prekybos santykiai buvo reguliuojami Laikinuoju prekybos susitarimu, kuris buvo pasirašytas 1995 metų birželį. Šis susitarimas buvo paremtas šalių viena kitos traktavimu pagal Pasaulio prekybos organizacijos taisykles. Laikinasis susitarimas panaikino daug apribojimų Rusijos eksportui į ES, garantavo geresnę intelektinės nuosa-vybės teisių apsaugą bei panaikino importo muitų tarifų skirtumus.201

Taigi, 1997 metais įsigaliojęs PBS yra pirmasis svarbus teisės aktas, reglamentuojantis šių dviejų šalių santykius. Šis susitarimas iš ES pusės yra klasikinė mišri sutartis (mixed treaty), kurią turi pasirašyti ne tik ES

199 Flemming Splidsboel Hansen, „Trade and Peace: A Classic Retold in Russian.“ European Foreign Affairs Review, 9, 2004, 6.

200 Christopher Piening, Global Europe: The European Union in World Affairs. Lon-don: Lynne Rienner Publishers, 1997, 58–59.

201 The Delegation of the European Union to Russia, „Partnership and Cooperation Agreement (PCA, 1997)“. <http://www.delrus.ec.europa.eu/en/p_243.htm> [Žiū-rėta 2010 04 28].

79

atstovai bet ir kiekviena šalis narė.202 Susitarimas buvo skirtas ne vien eko-nominiams, tačiau ir teisiniams, politiniams, kultūriniams ir kitiems san-tykiams apibrėžti. Taip pat jame buvo numatyta svarbių nuostatų dėl abie-jų šalių prekybos. Pirmiausia, (1) ES pripažino Rusijos ekonomiką esant perėjimo laikotarpyje (economy in transition). Tai reikšmingai sumažino antidempingo priemonių kiekį iš Europos pusės ir padėjo pamatus tam, kad ES pripažintų Rusiją rinkos ekonomika 2002 metais. Kita labai svarbi susitarimo nuostata nurodė, kad (2) santykiai turi remtis didžiausio palan-kumo režimu (most favored nation)203, tačiau šis režimas neapėmė audinių, anglies ir plieno produktų bei branduolinių medžiagų sektorių. Tai reiškia, kad visuose prekybos sektoriuose, išskyrus paminėtus aukščiau, šalys taiko viena kitai tokius muitų tarifus, kokius taiko tai šaliai ar šalims, kurioms jie yra mažiausi.204 Taip pat buvo numatyta (3) pagerinti kitos šalies kompa-nijų bei dukterinių įmonių sąlygas savo teritorijoje; (4) Rusija pažadėjo po truputį derinti savo įstatymus, reglamentuojančius komercinę veiklą bei jos kontrolę, su ES įprastais įstatymais; (5) Rusija pasižadėjo kurti būtinas są-lygas laisvos prekybos erdvės su Europa sukūrimui; (6) ES pažadėjo padėti Rusijai įstoti į Pasaulio prekybos organizaciją (toliau darbe – PPO); bei (7) buvo nustatyta institucinio bendradarbiavimo sistema.205

Kai kurie mokslininkai pastebi, kad PBS netapo labai sėkmingu ins-trumentu daugiausia dėl savo deklaracinio pobūdžio. Taip pat 2004 me-tais, kai iškilo būtinybė išplėsti susitarimą naujosioms ES narėms, Rusija pradėjo teigti, kad dokumentas tapo atgyvenusiu ir jį yra būtina stipriai pataisyti arba priimti naują. Tuo tarpu Europa laikėsi nuomonės, kad vis dar galima naudotis tuo pačiu dokumentu, ir jis nebuvo pakeistas.206 Nors

202 Allan Rosas, „Mixed Union – Mixed Agreements.“ Kn. Martti Koskenniemi (sud.), International Law Aspects of the European Union. The Hague: Kluwer Law Inter-national, 1998, 24.

203 Korobchenko, 47.204 Dominick Salvatore, International Economics. Hoboken [N.J.]: J. Willey, 2007,

313.205 Korobchenko, 48.206 Tatiana Romanova ir Natalia Zaslavskaya, „EU-Russia: Towards the Four Spa-

ces.“ Baltic Defence Review, 12(2), 2005, 86–87.



Rusija grasino nepritarti susitarimo išplėtimui naujosioms narėms ir buvo pateikusi įvairių reikalavimų ES, galų gale nusileido ir susitarimas pradėjo galioti naujosioms narėms, įskaitant ir Lietuvą.207 Taip pat dažnai galima išgirsti nuomonę, kad Rusija šiam susitarimui neteikia tiek daug reiškmės, kiek Europa, bei ne taip griežtai vykdo jo nuostatas.

Nors girdima nemažai kritikos šio susitarimo atžvilgiu, jis nenustojo veikęs visą dešimties metų laikotarpį, o šiuo metu, 2008 metais prasidėjus deryboms dėl naujos ES ir Rusijos bendradarbiavimo sutarties, jo veikimas yra pratęstas tol, kol bus priimtas naujasis susitarimas.208 Tačiau to gali reikėti ilgai palaukti, nes viena iš sąlygų, kurią ES kelia Rusijai, yra narystė PPO. Ši problema bus analizuojama vėliau darbe.

1.2. Vidinės šalių strategijos

Kalbant apie ES ir Rusijos prekybos santykių reglamentavimą, būtina bent trumpai užsiminti apie ES Bendrąją strategiją santykiams su Rusija bei Rusijos Vidutinio laikotarpio strategiją dėl ES ir Rusijos santykių plėtros.

1999 metais Kelne priimta ES Bendroji strategija santykiams su Ru-sija turėjo sustiprinti egzistuojančią ES ir Rusijos partnerystę, kuri buvo įtvirtinta PBS 1997 metais. Ši strategija yra kritikuojama, nes nepateikė aiškesnių PBS įgyvendinimo kriterijų, kurių visi taip laukė, tačiau grei-čiau nurodė tik bendrus tikslus.209 Tačiau kiti mokslininkai atsako, jog šios strategijos esmė ir buvo ne aiškių kriterijų nustatymas, o „politinio dialogo su Rusija stiprinimas“.210 Kad ir kaip ten bebūtų, šioje strategijoje buvo pirmąkart paminėta labai svarbi koncepcija – Bendroji Europos ekonomi-

207 Graham Timmins, „Coping with the New Neighbours: The Evolution of the Euro-Graham Timmins, „Coping with the New Neighbours: The Evolution of the Euro-pean Union Policy towards Russia.“ Perspectives on European Politics and Socie-ty, 5(2), 2004, 367.

208 Borbála Barnaházi, „EU-Russia Relations in Light of the 2004 Enlargement.“ EU-Russia Relations with Special Emphasis on Economic Cooperation (Central European University leidžiamas žurnalas), 3, 2006, 14.

209 Ten pat, 15.210 Tuomas Forsberg, „The EU-Russia Security Partnership: Why the Opportunity

Was Missed.“ European Foreign Affairs Review. 9(2), 2004, 253.

81

nė erdvė. Ji turėjo jungti ES ir Rusiją bei suteikti Rusijai geresnį priėjimą prie Europos bendrosios rinkos mainais už tai, kad Rusija paspartintų savo vidaus ekonominių standartų ir įstatymų artinimą prie ES standartų.211

Kaip atsaką į šią strategiją, Rusija 1999 metų pabaigoje priėmė Vidutinio laikotarpio strategiją dėl ES ir Rusijos santykių plėtros. Timofei Bordachev ironizuodamas teigia, kad net labiausiai patyrę Rusijos politikos komenta-toriai ir diplomatai, atrodo, nesuprato, kokia bereikšmė yra ta Europos ben-dradarbiavimo strategija ir palaikė tai labai dideliu ES prielankumo ženklu, nes Rusija tapo pirmąja šalimi, su kuria ES pasirašė tokį naujo tipo dvišalį dokumentą.212 Būtent todėl Rusija pasistengė atsakyti sukurdama savąją strategiją ES atžvilgiu. Rusijos priimtoji strategija, kaip ir Europos atiti-kmuo, buvo labai abstrakti. Pagrindinės su tarpusavio prekyba susijusios nuostatos buvo dvi: nutarta prašyti ES užtarimo dėl narystės PPO bei tartis dėl kai kurių antidempingo priemonių prieš Rusijos prekes atšaukimo.213

1.3. Keturios bendros erdvės

2003 metų gegužės mėnesį Sankt Peterburgo susitikime buvo žengtas gana svarbus žingsnis – patvirtintas bendradarbiavimas keturiose bendrose er-dvėse, kurių viena buvo Bendroji ekonominė erdvė, svarbi šiame darbe nagrinėjamai temai. 2005 metų gegužės mėnesį Maskvoje susitikusios ES bei Rusijos delegacijos priėmė konkrečius planus, kaip įgyvendinti Bendrųjų erdvių idėją. Specialus planas buvo priimtas ir Bendrosios eko-nominės erdvės įgyvendinimui (Road Map for the Common Economic Space – Building Blocks for Sustained Economic Growth). Plane nurody-ta, kad pagrindinis Bendros ekonominės erdvės tikslas yra „atviros ir inte-gruotos rinkos tarp ES ir Rusijos sukūrimas“. Kaip visada nebuvo apsieita be visur tinkančių abstrakčių (bet vis dėlto nurodančių tam tikrą kryptį)

211 Barnaházi, 15.212 Timofei Bordachev, „Russia’s European Problem: Eastward Enlargement of the

EU and Moscow’s policy 1993-2003.“ Kn. Oksana Antonenko ir Kathryn Pinnick (sud.), Russia and the European Union. New York: Routledge, 2005, 41–42.

213 The Russian Federation Middle Term Strategy Towards The European Union (2000–2010). <http://www.delrus.ec.europa.eu/en/p_245.htm> [Žiūrėta 2010 05 10].



tikslų formulavimo: „stiprinti bendradarbiavimą energijos, transporto, že-mės ūkio ir aplinkos apsaugos, prekybos sektoriuose; sustiprinti ekono-minį bendradarbiavimą ir reformas bei padidinti ES ir Rusijos ekonomi-kų konkurencingumą; propaguoti nediskriminavimo, skaidrumo bei gero vadovavimo principus“. Tačiau be deklaracinių pareiškimų šį kartą buvo numatytos aiškios veiksmų gairės kiekviename prekybos sektoriuje. Taip pat kaip visada pabrėžta, kad ES parems Rusijos stringantį stojimą į PPO bei padės efektyviai įgyvendinti PPO reikalaujamas reformas. Be to, šiuo susitarimu nustatyta bendradarbiavimo struktūra bei užsibrėžta vertinti Bendrosios ekonominės erdvės plano įgyvendinimą ir teikti ataskaitas apie vykdymą.214 Verta pastebėti, kad 2004 metais ES nebepratęsė Bendrosios strategijos santykiams su Rusija veikimo. Taigi, nuo 2005 metų pagrindi-niais dokumentais, reglamentuojančiai Rusijos ir ES prekybos santykius, liko PBS bei jo ribose veikiantis ir aiškesnius kriterijus nustatantis Bendro-sios ekonominės erdvės įgyvendinimo planas (road map).

Daug ekonomistų ir politikų tiek Rusijoje, tiek ES yra skeptiškai nu-siteikę Bendros ekonominės erdvės idėjos atžvilgiu. Kai kurie iš jų tei-gia, kad pagrindinė jos charakteristika yra jos „tuštumas“ (emptiness). Kiti teigia, kad spraga tarp iškreiptos, daugiausia nuo naftos priklausančios Rusijos ekonomikos ir gerai išvystytos ES ekonomikos yra tokia didelė, jog Bendros ekonominės erdvės sukūrimas atrodo beprasmis ir negalin-tis atnešti teigiamų rezultatų.215 Anot žinomos ES ir Rusijos santykių eks-pertės Katinkos Barysch, „taip vadinamas Bendrosios ekonominės erdvės įgyvendinimo planas nurodo šimtus įmanomų priemonių bei institucijų 52-juose puslapiuose, tačiau jis pateikia tik kelis konkrečius pasiūlymus ir nepateikia nė vieno galutinio termino“.216 Centre for European Policy Studies analitikas Michaelas Emersonas savo straipsnyje pateikia citatą, puikiai apibendrinančią ne tik Bendrųjų erdvių sukūrimą, bet ir visus ES ir

214 „Road Map for the Common Economic Space – Building Blocks for Sustained Economic Growth.“ <http://ec.europa.eu/environment/enlarg/pdf/road_map_ces.pdf> [Žiūrėta 2010 05 10].

215 Korobchenko, 55.216 Katinka Barysch, „The EU and Russia: From Principle to Pragmatism?“, Centre

for European Reform policy brief, 3. <http://www.cer.org.uk/pdf/EU_russia_ba-rysch_final_10nov06.pdf> [Žiūrėta 2010 05 10].

83

Rusijos pasirašytus susitarimus: „The four spaces are another exercise in a reasonably courteous management of ambiguity.“217

1.4. Planų vykdymas

2008, 2009 bei 2010 metais buvo išleisti Europos Komisijos raportai apie Bendrųjų erdvių planuose bei „Partnerystės ir bendradarbiavimo susita-rime“ numatytų nuostatų vykdymą. Juose dažnai vėl buvo apsiribojama deklaratyviomis frazėmis, tačiau kiekvienais metais buvo padaryta ir tam tikrų svarbių įžvalgų bei pastebėjimų, kuriuos verta apžvelgti. 2007 metais pagrindinis nutarimas buvo išplėsti visas šias sutartis dviejoms naujoms ES narėms – Bulgarijai ir Rumunijai.218 2008 metais buvo pabrėžta, jog pra-dedamos derybos dėl naujos ES ir Rusijos sutarties, pakeisiančios „Partne-rystės ir bendradarbiavimo susitarimą“. Pastebėta, kad ypatingai neigiamos įtakos ES ir Rusijos santykiams turėjo dujų tiekimo daliai Europos nutrau-kimas dėl Rusijos ir Ukrainos dujų konflikto bei karas Gruzijoje. Ekono-minį bendradarbiavimą taip pat pradėjo veikti įsibėgėjanti krizė. Apgailes-tauta, kad liko neišspręstos ilgai besitęsiančios problemos – skrydžių per Sibirą apmuitinimas bei dujų tiekimo „Druzhba“ dujotiekiu nutraukimas. Taip pat išreikštas liūdesys, kad Rusija neįvykdė savo tikslo ir nesugebėjo įstoti į PPO iki 2007 metų pabaigos.219 2009 metų raporte pastebėta, kad Rusijos muitų sąjungos sukūrimas su Baltarusija ir Kazachstanu neigiamai atsilieps santykiams su ES bei deryboms dėl naujojo susitarimo. Taip pat tai dar labiau atitolina Rusijos narystę PPO.220 Pastebima ir tai, kad dviša-liai prekybos santykiai buvo „stipriai paveikti“ Rusijos protekcionistinių

217 Michael Emerson, „Four Common Spaces and the Proliferation of the Fuzzy“, Centre for European Policy Studies policy brief, 2005, 4. <http://www.ceps.eu/node/1070> [Žiūrėta 2010 05 10].

218 EU-Russia Common Spaces Progress Report 2007, 2. <http://ec.europa.eu/external_relations/russia/docs/commonspaces_prog_report2007.pdf> [Žiūrėta 2010 05 10].

219 EU-Russia Common Spaces Progress Report 2008, 2. <http://ec.europa.eu/external_re-lations/russia/docs/commonspaces_prog_report_2008_en.pdf> [Žiūrėta 2010 05 10].

220 EU-Russia Common Spaces Progress Report 2009, 2. <http://ec.europa.eu/external_re-lations/russia/docs/commonspaces_prog_report_2009_en.pdf> [Žiūrėta 2010 05 10].



priemonių – pakeltų muitų tarifų kai kuriose pramonės šakose.221 Kaip teigiami pasiekimai paminima tai, kad Rusija ėmėsi žingsnių pagerinti intelektinių teisių apsaugą (per paskutinius du metus žmonių, suimtų už intelektinių teisių pažeidimą, skaičius beveik patrigubėjo; buvo gerinama teisinė bazė)222, bei energijos tiekimo Ankstyvo perspėjimo mechanizmo (Early Warning Mechanism) įkūrimas.223 Tokio mechanizmo poreikis at-sirado po to, kai dėl Rusijos ir Ukrainos konflikto kurį laiką buvo susto-jęs dujų tiekimas daliai Europos. Šis mechanizmas apima naftos, gamtinių dujų bei elektros energijos tiekimą. Jis susideda iš trijų dalių: perspėjimo, konsultacijos bei įgyvendinimo. Praktikoje jis turėtų veikti taip, kad Rusi-ja prieš nutraukdama vienos iš minėtų žaliavų tiekimą pasikonsultuotų su Europos Komisija.224

Iš visų trijų raportų yra akivaizdu, kad Rusija tiksliai nesilaiko Bendro-sios ekonominės erdvės įgyvendinimo plane bei PBS numatytų nuostatų. Gali susidaryti įvaizdis, kad ji laikosi tik jai pačiai naudingų nuostatų. Tuo tarpu Rusija turi žymiai mažiau objektyvių priekaištų ES dėl sutarčių lai-kymosi. Iš tokių duomenų gali atrodyti, kad visi ES susitarimai su Rusija yra mažai veiksmingi.

2. Europos Sąjungos ir Rusijos prekybos struktūra

Iš pateikiamos statistikos galima stebėti, kad ES ir Rusijos bendroji pre-kybos apimtis nuolat augo. Kaip galima matyti iš 1 lentelėje pateikiamų duomenų, nuo 2004 iki 2008 metų ES ir Rusijos prekybos apimtys daugiau nei padvigubėjo – pakilo nuo beveik 130 milijardų eurų iki beveik 279 mi-lijardų eurų. Iš to būtų galima daryti išvadą, kad šių dviejų šalių santykiai plėtojami itin sėkmingai. Tačiau būtina pažvelgti į jų prekybos struktūrą atidžiau.

221 Ten pat, 5.222 Ten pat, 15.223 Ten pat, 22.224 „The EU and Russia reinforce the Early Warning Mechanism to improve preventi-

on and management in case of an energy crisis.“ <http://europa.eu/rapid/pressRe-leasesAction.do?reference=IP/09/1718> [Žiūrėta 2010 05 12].

85

1 lentelė. Europos Sąjungos ir Rusijos bendra prekybos apimtis milijonais eurų 2004–2008 metais225

Period Trade2004 129.6972005 169.2872006 213.1992007 233.6342008 278.770

Anot Carl Hamilton, „du pagrindiniai žodžiai, nusakantys ES ir Rusijos prekybos santykių struktūrą, yra energetika ir asimetrija“.226 Nagrinėjant šių dviejų šalių santykius tiesiog būtina kalbėti apie jų asimetriškumą, nes tai galima laikyti pagrindiniu jų santykių bruožu. Dažnai ekonomistai iš-skiria tris būdus, kuriais pasireiškia šis asimetriškumas.

Pirmasis pabrėžiamas asimetriškumas yra skirtingas ES ir Rusijos eko-nomikų dydis. Apie tai jau buvo trumpai užsiminta darbo įvade. Tuo tarpu, kai Rusija yra pasaulio geopolitinė galybė, jos ekonominė galia yra san-tykinai menka. Pekka Sutela teigia, kad, kalbant apie BVP, „Rusija yra panašaus dydžio ekonomika kaip 2004 metais į ES priimtų šalių grupė“.227 Pagal PPO pateikiamą informaciją, 2008 metais ES BVP sudarė daugiau nei 18 trilijonų JAV dolerių228, tuo tarpu Rusijos BVP nesiekė 2 trilijonų JAV dolerių.229

Kitas asimetriškumo įrodymas yra tai, kad ES yra Rusijos pagrindinis ir pats svarbiausias prekybos partneris, kai Rusija nėra toks svarbus pre-kybos partneris Europos Sąjungai, kalbant apie bendrą prekybos apimtį. Iš žemiau pateiktų duomenų galima matyti, kad Rusija 2008 metais sudarė 9,7% bendros ES prekybos apimties (2 lentelė).

225 Eurostat statistika. <http://epp.eurostat.ec.europa.eu/> [Žiūrėta 2010 05 12].226 Barysch, „EU-Russia Economic Relations“, 90.227 Pekka Sutela, The Russian market economy. Helsinki: Kikimora Publications,

2004, 236.228 Pasaulio prekybos organizacijos statistika. <http://stat.wto.org/CountryProfiles/

E27_e.htm> [Žiūrėta 2010 05 14].229 Pasaulio prekybos organizacijos statistika. <http://stat.wto.org/CountryProfiles/

RU_e.htm> [Žiūrėta 2010 05 14].



2 lentelė. Pagrindiniai ES prekybos partneriai 2008 metais.230

O 3 lentelėje matome, kad tais pačiais 2008 metais ES Rusijai buvo pats svarbiausias prekybos partneris. Net 51,5% visos prekybos Rusija vykdė su ES šalimis.

3 lentelė. Pagrindiniai Rusijos prekybos partneriai 2008 metais.231

230 Eurostat statistika.231 Eurostat statistika.

87M. Pupinis. euroPoS SąJuNGoS ir ruSiJoS PreKyboS SaNTyKiai: KaiP eKoNoMiNiaM MoNSTrui KaLbėTiS Su PoLiTiNiu GiGaNTu?

232

Euro

stat

stat

istik

a.

233

Euro

stat

stat

istik

a.

4 le

ntel

ė. P

agri

ndin

iai E

S ek

spor

to p

artn

eria

i 199

9–20

08 m

etai

s.232

5 le

ntel

ė. P

agri

ndin

iai E

S im

port

o pa

rtne

riai

199

9–20

08 m

etai

s.233


234

Euro

stat

stat

istik

a.

235

Euro

stat

stat

istik

a.

6 le

ntel

ė. E

urop

os S

ąjun

gos e

kspo

rto

į Rus

iją st

rukt

ūra

1999

–200

8 m

etai

s.234

7 le

ntel

ė. E

urop

os S

ąjun

gos i

mpo

rto

iš R

usijo

s str

uktū

ra 1

999–

2008

met

ais.23

5

EXPO

RTS

IMPO

RTS


Tačiau būtina pastebėti, kad Rusijos reikšmė ES prekyboje nuolat auga. Tai rodo 4 ir 5 lentelėse pateikta informacija. Iš 4 lentelės matome, kad Rusija dar 2003 metais buvo penktoje vietoje pagal ES eksporto apimtį, o 2008 metais jau pakilo į antrąją vietą ir nusileidžia tik Jungtinėms Valsti-joms. Tiesa, atotrūkis nuo Jungtinių Valstijų yra labai didelis. Taip pat Ru-sija 2008 metais buvo trečia pagal dydį importuotoja į ES. Šioje vietoje ji pasistūmėjo į priekį šiek tiek mažiau – 2003 metais buvo ketvirtoje vietoje. Šiuo metu ji pagal importo apimtį į ES nusileidžia tik Kinijai ir Jungtinėms valstijoms (5 lentelė). Taip pat galima pastebėti, kad Kinijos ir JAV atotrū-kis nuo Rusijos čia nėra didelis.

Trečiasis dažnai ekonomistų išskiriamas asimetriškumas yra prekybos srautų struktūra, kurią parodo 6 ir 7 lentelės. Iš 6 lentelės matome, kad pagrindinės ES į Rusiją eksportuojamos prekės yra mašinos ir transporto įranga. Jos 2008 metais sudarė net 50,8% viso ES eksporto į Rusiją. Visą laiką nuo 1999 iki 2008 metų šios pramonės šakos eksportuojamų prekių dalis augo. Taip pat nemažą dalį 2008 metų ES eksporte į Rusiją užėmė chemijos produktai (13,2%) bei kiti pramonės gaminiai (24,6%). Tačiau būtina pastebėti, kad dviejų pastarųjų grupių eksporto dalis 2008 metais buvo mažiausia nuo 2003 metų.

Tuo tarpu ES importe iš Rusijos reikšmingiausią dalį (arba greičiau – vienintelę reikšmingą dalį) užima energetikos žaliavų importas (7 lentelė). Jo dalis bendrame ES importe iš Rusijos 2008 metais sudarė net 69,6% viso importo iš Rusijos. Taip pat būtina pastebėti, kad ES energetikos ža-liavų importas iš Rusijos nuolat augo nuo 1999 metų. Nuo 1999 metų šios grupės importo dalis padidėjo beveik 7 kartus.

Labai įdomių įžvalgų suteikia bandymas išanalizuoti, kokią dalį viso energetikos žaliavų importo į ES sudaro Rusijos importas. Įdomu tai, kad nors Rusija neužima įspūdingiausios padėties tarp visų importuotojų į ES (3 lentelė, pateikta anksčiau) – Rusijos importas 2008 metais sudarė 11,2% viso importo į ES – tačiau Rusija yra pagrindinė energetikos žaliavų impor-tuotoja (1 diagrama). Iš diagramos matome, kad Rusija 2008 metais importa-vo 27,1% visų ES energetikos žaliavų. Ji antrą didžiausią energetikos žaliavų importuotoją Norvegiją lenkė daugiau nei dvigubai (ši importavo 12,3%).


1 diagrama. 232Pagrindiniai 233energetikos 234žaliavų 235importuotojai į Europos Sąjungą 2008 metais (%).236

Būtent toks didelis ES energetinių žaliavų importas iš Rusijos suda-ro situaciją, kad ES ir Rusijos prekybos balansas nuolat būna deficitinis (1 grafikas) ES nenaudai. 2009 metais galima stebėti sumažėjusį ES

232 233 234 235 236 Ten pat. NB! Sudėjus visas diagramoje nurodytas procentines dalis, šimtas procen-

tų nesusidaro, nes nėra pateika mažiausiai reikšmingų energetikos žaliavų impor-tuotojų sudaromų dalių.

237 Ten pat.

1 grafikas. Europos Sąjungos prekybos balansas su Rusija (milijonais eurų).237


238

Ten

pat.

2 gr

afika

s. Eu

ropo

s Są

jung

os e

kspo

rto

ir im

port

o ki

ekis

bei

pre

kybo

s ba

lans

as s

u Ru

sija

kie

kvie

noje

pre

kių

grup

ėje

2008

m

etai

s (m

ilijo

nais

eur

ų).23

8


deficitą dėl per krizę susitraukusios prekybos. Kaip buvo galima matyti jau iš anksčiau pateiktų duomenų (4 lentelė), pavyzdžiui, 2008 metais ES eksportavo į Rusiją prekių už 105 milijardus eurų (6 lentelė). O tais pačiais metais vien energetikos žaliavų iš Rusijos importavo už beveik 124 mili-jardus eurų (7 lentelė).

Labai gerai asimetrinį ES ir Rusijos prekybos pobūdį atskleidžia Euros-tat pateikiamas grafikas, kuris parodo eksporto ir importo kiekį bei preky-bos balansą kiekvienoje prekių grupėje 2008 metais (2 grafikas). Galima matyti, kad daugumoje prekių grupių prekyba nėra kažkuo išsiskirianti ir balansai yra nedideli, o kai kuriose grupėse netgi galima stebėti intra-industrinę prekybą (audiniai ir drabužiai). Tačiau labiausiai dėmesį ver-tą atkreipti į energetikos žaliavų (1200) bei mašinų ir transporto įrangos (2400) grupes. Pastarojoje ES turi gana nemažą prekybos balanso perviršį (~52 mlrd. eurų), o pirmojoje – tiesiog milžinišką deficitą (~125 mlrd. eurų).237238

Kaip teigia Katinka Barysch, Rusijos valdžios atstovai yra neramūs dėl augančios Rusijos ekonomikos priklausomybės nuo energetikos žaliavų eksporto bei dėl to kaltina Vakarų valstybių protekcionistinę politiką, dėl kurios Rusijai yra „nepaprastai sunku diversifikuoti savo ekonomiką ir su-mažinti jos priklausomybę nuo naftos ir dujų“. Tačiau tokius kaltinimus ES atmeta ir atsako, kad Rusija pati sukūrė aukštus barjerus ES automo-biliams, alkoholiui ir mėsai. Tuo tarpu ES teigia taikanti nebent antidem-pingo mechanizmus, o iš esmės ji siekianti Rusijos narystės PPO bei dar didesnio prekybos liberalizavimo.239

Kalbant apie prekybą paslaugomis, ES visada turi perviršinį prekybos balansą su Rusija (3 grafikas). Nuo 2006 metų iki 2007 metų ES paslaugų eksportas augo sparčiau nei Rusijos, todėl ES teigiamas prekybos paslau-gomis balansas nuo 2006 iki 2008 metų išaugo daugiau nei dvigubai – nuo 3,6 mlrd. iki 7,5 mlrd. eurų. Tiesa, prekyba paslaugomis nedaro labai dide-lės įtakos bendram ES ir Rusijos prekybos paveikslui, todėl plačiau šiame darbe ji nebus nagrinėjama.

237 238 239 Barysch, „EU-Russia Economic Relations“, 90–91.

93

3 grafikas. Europos Sąjungos ir Rusijos prekybos paslaugomis apimtys (mlrd. eurų).240

3. Pagrindinės Europos Sąjungos ir Rusijos prekybos santykių problemos

Toliau darbe bus apžvelgtos pagrindinės ES ir Rusijos prekybos santykių problemos. Atidžiau nagrinėjant šių dviejų šalių santykius, akivaizdu, kad jos susiduria su nemažai „kasdienių“ problemų, kurios aiškiai matosi ir bet kuriuose kituose dvišaliuose ar daugiašaliuose prekybos santykiuose – ne-susikalbėjimas dėl muitų tarifų, piktnaudžiavimas netarifinėmis prekybos kliūtimis, vieni kitų kaltinimai dempingu bei antidempingo priemonių nau-dojimas ir panašiai. Tačiau šios ES ir Rusijos prekybiniuose santykiuose kylančios problemos jau buvo trumpai minėtos darbe, be to, tai nėra tos problemos, kurios skirtų ES ir Rusijos santykius nuo kitų dvišalių ar dau-giašalių santykių. Todėl toliau darbe minėtoms problemoms ypatingo dė-mesio nebus skiriama. Tačiau bus aptariamos dvi pagrindinės šių šalių pre-kybos santykių problemos – Rusijos narystė PPO bei ES ir Rusijos „Ener-getikos dialogas“. Pirmoji problema yra labai svarbi, nes narystė PPO yra iškelta kaip būtinas kriterijus, kurį Rusija turi įgyvendinti prieš pasirašant naują bendradarbiavimo susitarimą su ES. „Energetikos dialogas“ taip pat yra labai svarbi tema, nes, kaip anksčiau darbe jau buvo parodyta, ES yra labai priklausoma nuo Rusijos energetikos žaliavų importo – energetikos žaliavos sudaro beveik 70% (sic!) viso ES importo iš Rusijos.

240 Eurostat statistika.



3.1. Rusijos narystė Pasaulio prekybos organizacijoje

Rusijos ilgai besitęsiantis bandymas įstoti į PPO ir niekaip nesibaigian-čios dvišalės bei daugiašalės derybos dėl narystės yra viena pagrindinių ES ir Rusijos prekybos santykių problemų. Kiek anksčiau ji nebuvo tokia rimta, tačiau ypatingą svarbą ši problema įgavo pasibaigus PBS galiojimo laikui. Anot Barysch, abi pusės sutinka, kad Rusija turėtų tapti PPO nare ir tik po to bus galima kalbėti apie tolimesnį prekybos liberalizavimą.241 Tačiau, kaip pažymi Jones ir Fallon, kartais atrodo, kad Rusija tik dekla-ruoja norinti įstoti į PPO, o ES iš tiesų labiau stengiasi padėti jai derėtis, nei pati Rusija.242 ES ir Rusijos lyderiai, 2006 metų gegužės mėnesį susi-rinkę Sočyje pasitarti apie naujo susitarimo galimybę, teigė, kad naujasis susitarimas „turėtų sugebėti skatinti ateities bendradarbiavimą, sutvirtinti prekybos santykius bei stiprinti ekonominę integraciją, kai tik Rusija taps PPO nare“.243 Verta pabrėžti, kad paskutiniu metu „kai tik Rusija įstos į Pasaulio prekybos organizaciją“ tapo labai populiaria ES ir Rusijos pasira-šomų dokumentų pabaiga.

Rusijos sunkus ir niekaip nesibaigiantis kelias į PPO oficialiai prasidėjo dar 1994 metų gruodį, kai Oleg Davydov – Rusijos vicepremjeras ir užsie-nio ekonominių santykių ministras – Ženevoje įteikė paraišką pradėti de-rybas dėl stojimo į PPO pastarosios vadovams. Dar 1996 metų straipsnyje Leonid Sabelnikov teigė, kad pagrindinė Rusijos problema šiose derybose yra jos vidinė ekonominė situacija, kuri, norint ją priderinti prie pasaulyje įprastų prekybos taisyklių, reikalauja labai sudėtingų reformų. Tačiau jis taip pat pabrėžė, kad Rusija jos prekybos partnerių neturėtų būti spaudžia-ma reformuotis per greitai, nes tai gali iššaukti „liūdnus ekonomius ir soci-alinius padarinius“.244 Sabelnikov, be kita ko, pažymėjo teigiamus Rusijos

241 Barysch, „EU-Russia Economic Relations“, 91.242 Alan Jones ir Grahame Fallon, „Russian Domestic Economic Policy and the Deve-

lopment of Economic and Trading Relations with EU.“ Kn. Debra Johnson ir Paul Robinson, Perspectives on EU-Russia relations. New York: Routledge, 2005, 143.

243 The Delegation of the European Union to Russia, „EU-Russia summit in Sochi on 25 May.“ <http://www.delrus.ec.europa.eu/en/news_801.htm>

244 Leonid Sabelnikov, „Russia on the Way to the World Trade organization.“ Interna-tional Affairs, 72(2), 1996, 347.

95

vidinių reformų bei to paskatinto laisvesnio priėjimo prie užsienio rinkų efektus, tačiau jo išvada buvo tokia, kad „jei PPO nesumažins savo reika-lavimų Rusijai, kaina už narystę jai gali pasirodyti per didelė“.245

Katinka Barysch pažymi, kad nors Rusija oficialiai pasiprašė priimama į PPO jau 1994 metais, tik 2000 metais, kai Putinas tapo Rusijos Prezi-dentu, narystė PPO tapo Rusijos užsienio politikos prioritetu. Ji taip pat pabrėžia, kad 2001 ir 2002 metais derybose buvo pasiektas progresas. Ru-sija pasiekė susitarimą su PPO dėl tarifų ir įėjimo į užsienio rinkas sąlygų daugumai produktų ir pataisė daugybę teisės aktų pagal PPO reikalavimus. Taip pat labai didelis žingsnis į priekį buvo žengtas, kai ES 2002 metais pripažino Rusiją rinkos ekonomika.246

Tačiau 2002 metais derybos užstrigo. Putinas dėl to apkaltino ES: „Mes vis girdime ES patikinimus, kad ji parems Rusiją stojime į PPO, tačiau, nelaimei, iš tikrųjų mes priversti kentėti perdėtai griežtus reikalavimus, kurie trukdo Rusijos narystei PPO.“247 Tačiau tuometinis ES Prekybos komisaras bei dabartinis generalinis PPO direktorius Pascal Lamy atsakė, kad kiekviena nauja PPO narė prieš įstodama turi įvykdyti senųjų narių reikalavimus.

Naujas impulsas deryboms buvo duotas 2004 metų gegužės mėnesį, kai ES ir Rusija pasirašė susitarimą dėl Rusijos stojimo į PPO. Roman Prodi tada pasakė: „šis susitarimas dar vienu žingsniu priartina Rusiją prie pasau-lio prekybos šeimos, kur jai ir vieta“.248 Šiuo susitarimu Rusija įsipareigojo toliau liberalizuoti savo ekonomiką ir atsisakyti diskriminuojančio kainų nustatymo transporto ir energetikos srityse.249 Taip pat buvo nustatytos

245 Ten pat, 355.246 Barysch, „EU-Russia Economic Relations“, 91–92.247 Nikolai Kaveshnikov, „Three stories about strategic partnership between Russia

and the European Union.“ Pranešimas konferencijoje „Russia and the European Union in a Wider Europe: New Openings and Old Barriers“, Sankt Peterburgas, 2002 rugsėjo 20–21.

248 The Delegation of the European Union to Russia, „Russia-WTO: EU-Russia Deal Brings Russia a Step Closer to WTO Membership.“, <http://www.delrus.ec.europa.eu/en/news_582.htm> [Žiūrėta 2010 05 15].

249 Barnaházi, 31.



tikslios muitų tarifų lubos kiekvienai pramonės šakai, kurių Rusija negalės viršyti po įstojimo į PPO; Rusija pažadėjo pakelti dujų kainas vidaus rin-koje taip užtikrinant efektyvesnį resursų naudojimą pagal Kyoto protoko-lą; taip pat Rusija įsipareigojo peržiūrėti skrydžių virš Sibiro apmuitinimo sistemą.250 Šiuo susitarimu ir 2006 metais pasiektu susitarimu su JAV Ru-sija užbaigė pagrindinę dalį dvišalių susitarimų, reikalingų stojant į PPO, tačiau daugiašalės derybos, atrodo, sunkiai juda į priekį. Įdomu tai, kad viena iš šalių, labiausiai stabdančių daugiašales derybas, yra JAV. Šių metų rugsėjį Dmitrijus Medvedevas vienam Rusijos tinklapiui pareiškė: „jei ne ypatingai atsargi JAV politika Rusijos stojimo į PPO atžvilgiu, o atvirai kalbant, jei ne JAV blokavimas, mes jau ten seniai būtume įstoję.“251

Kaip jau buvo minėta šiame darbe, 2009 metais Rusija, Baltarusija ir Kazachstanas įkūrė muitų sąjungą. Tai, be abejonės, bus nemažas žingsnis atgal derybose dėl narystės PPO, o taip pat ir dar viena juoda dėmė ES ir Rusijos prekybos santykiuose. Atrodo, kad Rusijos sunkus ir vingiuotas kelias į PPO dar kurį laiką tęsis.

3.2. „Energetikos dialogas“

Kaip jau buvo parodyta statistiniais duomenimis kalbant apie ES ir Rusi-jos prekybos santykių struktūrą, ES yra gana akivaizdžiai priklausoma nuo Rusijos energetinių žaliavų importo. Energetikos žaliavos sudaro beveik 70% viso ES importo iš Rusijos vertės (7 lentelė). Jų vertė yra didesnė nei viso ES eksporto į Rusiją vertė (6 ir 7 lentelės). Taigi, net Rusijai impor-tuojant į ES tik energetikos žaliavas, ES prekybos balansas su Rusija būtų deficitinis. Būtina pastebėti, kad Rusijos energetikos žaliavų eksportas ne tik yra didelis, tačiau jis dar ir turi tendenciją nuolat didėti (1 grafikas). Situaciją dar labiau paaštrina tai, kad Rusija yra ir pagrindinė energetikos

250 The Delegation of the European Union to Russia, „Russia-WTO: EU-Russia Deal Brings Russia a Step Closer to WTO Membership“, <http://www.delrus.ec.europa.eu/en/news_582.htm> [Žiūrėta 2010 05 15].

251 Verslo Žinios, „Medvedevas: Rusijai atsibodo sėdėti PPO laukiamajame.“ <http://vz.lt/newsletter/straipsnis/2010/05/25/Medvedevas_Rusijai_atsibodo_sedeti_PPO_laukiamajame> [Žiūrėta 2010 05 26].

97

žaliavų importuotoja į ES. Visame ES energetikos žaliavų importe 2008 metais Rusijos importas sudarė 27,1% ir daugiau nei dvigubai lenkė arti-miausią konkurentę Norvegiją (1 diagrama). Taip pat ES priklausomybę nuo Rusijos energetikos žaliavų dar labiau padidino 2004 metais prisijun-gusios naujos narės. Kai kurios iš jų yra beveik visiškai priklausomos nuo Rusijos energetikos žaliavų importo. Taigi, žinant Rusijos polinkį naudoti ekonomines priemones kaip politinį ginklą (2008 metų konfliktas dėl dujų tiekimo su Ukraina, „Druzhba“ dujotiekio gedimas), galima teigti, kad ES tikrai turi dėl ko nerimauti.

Tačiau ES vadovus turėtų raminti tai, kad Rusija, atrodo, taip pat visai neturi paskatų prarasti savo pagrindinio energetinių žaliavų pirkėjo. Katinka Barysch pastebi, kad dvi trečiosios viso Rusijos dujų ir naftos eksporto tenka ES narėms. Be to, tai yra pagrindinis Rusijos užsienio valiutos šaltinis.252

2009 metais EU-Russia Centre analitikės Marta Conti bei Valeria Ka-samara atliko labai įdomias ekspertų apklausas, kuriose dalyvavo Think-Tank’ų atstovai, akademikai, žiniasklaidos atstovai, europarlamentarai, ES institucijų darbuotojai, šalių vyriausybių atstovai iš ES pusės bei politi-nis elitas iš Rusijos pusės. Jie buvo klausiami labai panašių klausimų apie energetiką. Iš ES respondentų atsakymų galima aiškiai justi nepasitikėjimą Rusijos energetikos žaliavų importuotojais. 60% apklaustųjų manė, kad Rusija nėra patikimas partneris šioje srityje. Taip pat jie teigė, kad Rusija artimiausiu metu stengsis išplėsti savo energetikos žaliavų importą į Kini-ją ir Indiją, nes ES tampa neprotingu (unreasonable) partneriu. Net 69% apklaustųjų pritarė teiginiui, kad Rusija gali panaudoti savo energetikos išteklių eksportą kaip politinį ginklą (autorė pažymi, kad tokią apklaustųjų nuomonę galėjo įtakoti neseniai įvykęs Rusijos ir Ukrainos konfliktas dėl dujų tiekimo).253 Taip pat verta paminėti, jog net 93% respondentų iš ES pusės teigė, jog Rusijos ekonomika yra pernelyg priklausoma nuo energe-tikos žaliavų eksporto ir ją būtina diversifikuoti.254

252 Barysch, „EU-Russia Economic Relations“, 89.253 Marta Conti, „EU: Fears and Expectations of Russia.“ The Eu-Russia Centre Re-

view, 13, 2009, 10.254 Ten pat, 16.



Rusijos politinis elitas, kas galbūt yra gana keista, buvo panašios nuo-monės kaip ir ES respondentai. Jie teigė, kad Rusija nėra stabiliausias ir labiausiai ES vertinamas energetikos žaliavų importo partneris (56%). Jie manė, kad Rusija turėtų pradėti jaudintis dėl to, kad ES ieško alternatyvių energetikos žaliavų importuotojų (49%). Taip pat 66% teigė, kad ES nepa-sitiki Rusija ir greičiausiai ieškos alternatyvių energetikos žaliavų impor-tuotojų, net jeigu jų kainos bus didesnės.255

Kitas EU-Russia Centre analitikas Andrew Monaghan, tiesa, trimis me-tais anksčiau parašytame straipsnyje, teigia, kad abi pusės oficialiai pri-taria, jog Rusija buvo patikima energetikos žaliavų tiekėja net ir būdama Sovietų Sąjungos sudėtyje Šaltojo karo metu bei nuo 1991 metų, o taip pat ir naftos krizės metu. Tačiau jis pabrėžia ir tą patį dalyką, kurį parodo 2009 metais atliktos apklausos – abi pusės atvirai nepasitiki viena kitos veiks-mais.256 Anot Chris Patten ir Pascal Lamy, nors abipusis pasitikėjimas yra žemas, dėl abipusės gaunamos naudos, kurią suteikia bendradarbiavimas energetikos sektoriuje, būtent bendradarbiavimas šioje srityje turėtų paska-tinti didesnį ES ir Rusijos suartėjimą, ko nepavyko padaryti (bet kas buvo bandyta) įkuriant Bendrąją ekonominę erdvę 2003 metais.257 Monaghan taip pat tam pritaria – ES ir Rusijos „Energetikos dialogas“ galėtų tapti raktu į geresnius šalių prekybos santykius.258

Kai 2000 metais ES ir Rusija pradėjo „Energetikos dialogą“ su tiks-lu „iškelti visas energetikos sektoriuje kylančias problemas ir jas spręs-ti“, atrodė, kad santykiai krypsta į gerąją pusę, tačiau vėliau pasirodė, kad tai buvo daugiausia dar viena deklaracija. Greičiausiai pagrindinis ES ir Rusijos ginčų objektas yra Rusijos nenoras liberalizuoti energetikos rinką bei nevienodų standartų taikymas. Nors ES reikalauja, kad Rusija visiškai liberalizuotų prekybą energetikos žaliavomis, Rusija dažniausiai sutinka

255 Valeria Kasamara, „Russia: Fears and Expectations of EU.“ The Eu-Russia Centre Review, 13, 2009, 18.

256 Andrew Monaghan, „EU-Russia Energy Cooperation.“ The Eu-Russia Centre Re-view, 2, 2006, 27.

257 Tim Gould, „The European Economic Area: a Model for the EU’s Neighbourhood Policy?“ Perspectives on European Politics and Society, 5(2), 2004, 25.

258 Monaghan, 27.

99

tiekti energetikos žaliavas ES tik pasirašydama ilgo laikotarpio susitari-mus, kuriuose yra nurodoma išlyga, kad ES valstybės negali perparduoti gaunamų žaliavų net jeigu jų gauna per daug. O tokios išlygos neatitinka ES vieningos rinkos taisyklių. Jos taip pat leidžia Gazprom’ui pardavinėti dujas šalims skirtingomis kainomis ir jis tai sėkmingai daro. Taip pat Ru-sija neprileidžia kitų naftos kompanijų, išskyrus Gazprom, prie dujotiekių į Europą, todėl ES dėl kainų tartis turi tik su vienu pardavėju. Panašius apribojimus Rusija taiko ES šalims ir dujų bei elektros rinkose.259

Dar viena reikšminga problema ES yra tai, kad beveik visos Rytų Eu-ropos valstybės turi Sovietų Sąjungoje pastatytas elektrines, kurioms rei-kalingas branduolinis kuras iš Rusijos. Taigi, kai kurios 2004 metais į ES įstojusios valstybės yra priklausomos nuo Rusijos branduolinio kuro im-porto. Tai gali kirstis su ES taisykle, kad Rusijos urano importas negali viršyti 20% visame ES urano importe.260

Taigi, pagrindinėmis problemomis ES ir Rusijos „Energetikos dialo-ge“ yra rinkos liberalizavimo bei konkurencingumo didinimo klausimas ir energetinio saugumo klausimas. O po 2008 metų Rusijos ir Ukrainos dujų konflikto neabejotina, kad ramybė į ES ir Rusijos energetikos santykius dar kurį laiką neateis.

4. Lietuvos interesai

Kaip savo knygoje pažymi Algirdas Miškinis, Lietuva nuo 2004 metų ge-gužės 1 dienos neturi nepriklausomos užsienio prekybos politikos, tačiau turi užsienio prekybos interesus, kuriuos daugiau ar mažiau gali įgyvendinti bendrosios ES prekybos politikos rėmuose. Tai padaryti galima nuosekliai dalyvaujant ES prekybos politikos formavime, keliant Lietuvos pozicijas įvairiais lygiais, t. y. atstovaujant ES institucijų komitetų ir darbo grupių posėdžiuose, stiprinant dvišalius kontaktus su Europos Komisija ir šalimis narėmis, sudarinėjant aljansus.261

259 Barysch, „EU-Russia Economic Relations“, 96-97.260 Ten pat, 98.261 Algirdas Miškinis, Tarptautinė Prekybos Politika. Vilnius: Vilniaus universiteto

leidykla, 2008, 187.



Oficialūs Lietuvos interesai yra nurodyti 2007 metų vasario 1 dieną LR Užsienio reikalų ministro patvirtintuose Užsienio prekybos politikos me-tmenyse. Verta apžvelgti paminėtus interesus, kurie yra reikšmingi šiam darbui, t. y. liečia Lietuvos interesus prekybos su Rusija atžvilgiu. Kaip vie-nas iš strateginių tikslų yra nurodomas „prekybinių ekonominių santykių su kaimyninėmis šalimis ir kitais prekybiniais partneriais stiprinimas, maži-nant dvišalių prekybinių santykių neapibrėžtumą, liberalizuojant tarpusavio prekybą ir išnaudojant aiškesnį reguliavimą prekybos ir su ja susijusiose srityse“. Taip pat nurodoma „daugiašalių ir dvišalių derybų metu ypatingą dėmesį skirti tam, kad Lietuvos eksportui būtų atvertos potencialiai patrau-kliausios Rusijos, Ukrainos ir kitų NVS šalių rinkos“. Nurodomas būtinu-mas „aktyviai atstovauti Lietuvos interesams potencialių eksporto partnerių stojimo į PPO procese. Siekti, kad Rusija, Ukraina ir kitos šalys kuo grei-čiau įstotų į PPO, remiantis objektyviais kriterijais“. Taip pat numatoma „siekti laisvosios prekybos sąlygomis pagrįstų ir įvairias sritis apimančių sutarčių su Rusija ir Ukraina ir kitomis regiono šalimis. Ypatingą dėmesį skirti netradiciniams prekybos klausimams (įskaitant energetiką).“262

Užsienio prekybos politikos metmenyse pateikiami Lietuvos interesai Rusijos atžvilgiu atrodo stebėtinai panašūs į visos ES interesus Rusijos atžvilgiu. Kaip ir ES, Lietuva pabrėžia reikiamybę liberalizuoti prekybos santykius su kaimynėmis ir kitomis pagrindinėmis prekybos partnerėmis, tarp jų ir Rusija. LR Užsienio Reikalų ministras Audronius Ažubalis gegu-žės 11 dieną vykusiame susitikime su Europos Komisijos Prekybos direk-torato generalinio direktoriaus pavaduotoju Peteriu Balasu teigė: „Europos Komisija derybose su Rusija dėl naujojo partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimo turi atkakliai siekti aiškių Rusijos įsipareigojimų užsienio pre-kybos srityje, atitinkančių Pasaulio prekybos organizacijos taisykles, nes tai itin svarbu ES ekonomikai“.263 Taip pat Lietuva pabrėžia būtinumą pa-

262 Lietuvos Respublikos Užsienio prekybos politikos metmenys. <http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=292098&p_query=U%FEsienio%20pre-kybos%20politikos%20metmenys&p_tr2=2> [Žiūrėta 2010 05 26].

263 „A.Ažubalis: ES interesas – taisyklėmis pagrįsti prekybos santykiai su Rytų kai-mynėmis.“ <http://politika.atn.lt/straipsnis/55000/aazubalis-es-interesas---taisykle-mis- pagristi-prekybos-santykiai-su-rytu-kaimynemis> [Žiūrėta 2010 05 26].

101

dėti Rusijai kuo greičiau prisijungti prie PPO. Metmenyse nurodomas ir ypatingo dėmesio skyrimas prekybos energetikos žaliavomis klau-simui.

Nors mažoms valstybėms dažnai gali būti gana sunku įtakoti bendrus ES sprendimus, tačiau iš šiame darbe pateikto bendro ES požiūrio į preky-bos santykius su Rusija bei Užsienio prekybos politikos metmenyse patei-kiamų Lietuvos interesų galima matyti, kad Lietuvai neprireiks ypatingų pastangų bandant ginti savuosius interesus. Europos Sąjungos ir Lietuvos prekybos santykiuose su Rusija kylančios problemos ir požiūriai, kaip tas problemas spręsti, yra labai panašūs.

Išvados

Apžvelgus Rusijos ir Europos Sąjungos prekybos santykių teisinę bazę, jų struktūrą bei pagrindines juose kylančias problemas, galima gana aiš-kiai matyti bendrą šių santykių paveikslą. Atrodo, kad dar darbo įvade mi-nėtoje citatoje išsakoma mintis, jog šių šalių santykiai yra santykiai tarp „ekonominio giganto“ (ES) bei „politinio giganto“ (Rusija), būtent ir yra pagrindinė šio paveikslo charakteristika. ES yra racionalus biurokratinis-ekonominis darinys, tuo tarpu Rusija – galybė, dažnai iškeičianti ekonomi-nius interesus į politinius. Dėl tokios charakteristikos šie santykiai tampa visiškai išskirtiniais. Šį santykių pobūdį atskleidžia visos trys pirmosios darbo dalys.

Pradžioje buvo apžvelgta ES ir Rusijos prekybos santykių teisinė bazė. Buvo nurodyta, kad jie yra reglamentuojami pagal 1997 metais įsigaliojusį „Partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimą“, kuriuo remiantis (bei jį šiek tiek papildant) 2003 metais buvo pradėtas bendradarbiavimas Bendrojoje ekonominėje erdvėje, o 2005 metais buvo sukurtas planas, kaip vykdy-ti šį bendradarbiavimą (Road Map for the Common Economic Space – Building Blocks for Sustained Economic Growth). Europos Komisija taip pat kasmet teikia ataskaitas apie plano vykdymą. Jose buvo pastebėta, kad Rusija politiniais sumetimais gana dažnai nesilaikė plano nuostatų. 2007 metais prasidėjo derybos dėl naujo susitarimo. Tačiau kaip būtina sąlyga



šiam susitarimui atsirasti buvo nurodyta Rusijos narystė PPO, kurios Rusi-jai niekaip nepavyksta pasiekti.

Antrojoje darbo dalyje buvo kalbama apie ES ir Rusijos prekybos san-tykių struktūrą. Kaip esminė prekybos struktūros charakteristika buvo nu-rodytas šių šalių santykių asimetriškumas, pasireiškiantis trejopai. Pirma, Rusijos ekonomika yra apie devynis kartus mažesnė už ES ekonomiką (BVP, atitinkamai, apie 18 trln. ir apie 2 trln. JAV dolerių). Antra, Rusijai Europos Sąjunga yra pagrindinis prekybos partneris – su ja Rusija 2008 metais vykdė net 51,5% visos savo prekybos. Tuo tarpu Europos Sąjungai Rusija yra trečias pagal dydį prekybos partneris – ES vykdo 9,7% visos prekybos su Rusija. Trečias, ir bene svarbiausias, asimetriškumas pasireiš-kia ES ir Rusijos prekybos srautų struktūroje – mašinų ir transporto įrangos eksportas ES bendrame eksporte užėmė net 50,8%, o Rusijos eksporte į ES energetikos žaliavų eksportas užėmė net 69,6%. Turbūt būtų sunku rasti geresnį realų pavyzdį pasakojimui apie Adamo Smitho absoliutų pranašu-mą – atrodo, kad šios šalys prekiauja tik dviem gėrybėm.

Trečiojoje dalyje buvo nagrinėjamos pagrindinės šių šalių prekybos santykių problemos. Kaip tokios buvo išskirtos „Energetikos dialogas“ bei Rusijos narystė PPO. Parodžius, kad ES yra neginčijamai priklauso-ma nuo Rusijos energetikos žaliavų importo, buvo nurodyti du keliai link šios problemos sprendimo ar bent sušvelninimo: 1) rinkos liberalizavimas bei konkurencijos joje sukūrimas (pirmiausia, sudarant galimybes visoms dujas, naftą išgaunančioms bei elektrą gaminančioms bendrovėms prieiti prie jungčių su ES); 2) energetinio saugumo didinimas (tai vyktų ir spren-džiant pirmąją problemą). Taip pat buvo pastebėta, kad Rusija nevengia naudoti energetikos žaliavų eksporto kaip politinio ginklo (2008 konflik-tas su Ukraina; „Druzhba“ dujotiekis). Tai atspindi jau minėtą bendrą ES ir Rusijos prekybos santykių charakteristiką. Taip pat pastebėta, kad dėl Rusijos nesugebėjimo įvykdyti PPO narių reikalavimų, nuolatinių politi-nio pobūdžio išsišokimų bei sutarčių nevykdymo jai niekaip nepasiseka pasiekti derybų dėl narystės PPO finišo linijos.

Paskutinėje darbo dalyje buvo trumpai apžvelgti Lietuvos interesai šių dviejų šalių santykiuose. Padaryta gana įdomi išvada – Lietuvos oficialiai

103

formuluojami interesai yra bene tokie patys, kaip ir visos ES: liberalizuoti prekybos santykius su Rusija, padėti jai įstoti į PPO bei ypatingą dėmesį skirti prekybos energetikos žalivomis klausimui. Taigi, Lietuvos interesai turėtų nepranykti iš bendro paveikslo šiems dviems skirtingos prigimties „gigantams“ besiaiškinant savo santykius.

Prof. dr. Jono čičinsko komentArAs:

Manto Pupinio rašto darbas „Europos Sąjungos ir Rusijos prekybos santykiai: kaip ekonominiam monstrui kalbėtis su politiniu gigantu?“ parašytas su tikru ana-litiko interesu, turi logišką struktūrą, remiasi gausiais šaltiniais.

ES ir Rusijos prekybai būdingi ne tik didžiuliai mastai, bet ir rimtas politinis krū-vis – Rusija neatsisako siekio pasinaudoti ja savo išorės politikos tikslams, ES vardan jos stabilumo modifikuoja savo tarptautinę politiką. M. Pupinio darbe pa-liečiami šie svarbūs momentai. Jame taip pat dirstelta ir į Lietuvos interesus, Eu-ropos Sąjungai projektuojant gaires tolesnei prekybinių santykių su Rusija raidai, daroma išvada apie Lietuvos interesų sutapimą su ES siekiais.


104

KoruPciJoS baubo MedŽioKLė: LieTuVišKi SKaLiKai ir SoVieTiNiai VaroVai

juStina Raižytė

Įvadas

Korupcija – neabejotinai vienas baugiausių šiandienos Lietuvos politinės sistemos reiškinių, kuris, atsižvelgiant tiek į žiniasklaidoje pasirodančius skandalingus pranešimus, tiek į eilinių visuomenės apklausų rezultatus, nepaisydamas nuolat atidaryto korupcijos medžioklės sezono, sėkmingai mūsų kraštuose randa prieglobstį ir nerodo jokių emigracijos ženklų. Tad kyla klausimas, kodėl lietuviai, paveldėję dar Didžiosios Kunigaikštystės laikais išpuoselėtas bajoriškas medžioklės tradicijas ir visad pasižymėję gebėjimu spęsti išradingas žabangas savo priešams tiek atvirame kovos lauke tiek gūdžiuose pelkynuose, nesugeba įvilioti į spąstus korupcijos – šiandieninio „socialinio blogio“264.

Akivaizdu, kad pastarojo klausimo problematiškumas ir nuolat kylanti grėsmė paversti jį vien tuščia retorika verčia ieškoti ne paprasčiausiai pa-siekiamo, o sudėtinio korupcijos reiškinio visuomenėje paaiškinimo. Čia verta pradėti būtent nuo tariamo korupcijos „baubiškumo“265 ir informa-cinėje medijoje nuolat pabrėžiamo jos „šiurpinančio efekto“. Tokiose fra-zėse galima įžvelgti ir pirmąjį paradoksą, nes baubai baisūs būna tik tol, kol tūno neatidaromoje palėpėje ir bijomasi ištarti jų vardą, tačiau matant korupcijos inicialus kone kasdien, ši metaforos kuriama mistika išnyks-ta, o korupcija iš terra incognito, hiperbolizuotai tariant, tampa savotiškos parodos eksponatu. Parodos, į kurios atidarymą susirenka daug sensaciją

264 “Tranparency International“ Lietuvos skyrius, Tracking Corruption in Lithuania. Egrimas: Vilnius, 2009, 14.

265 Alvidas Lukošaitis, “Seimo vieta korupcijos žemėlapyje: klaidinančios paieškos?”, < http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2008-01-02-alvidas-lukosaitis-seimo-vieta-korupcijos-zemelapyje-klaidinancios-paieskos/27302 >, [Žiūrėta 2010 05 05]

105

skalijančios žiniasklaidos ir politine kultūra nusivylusios visuomenes. Vis-gi vos po kelių savaičių susidomėjimas, rodos, dingsta, o į eksponatus lieka žiūrėti tik vieniša galerijos prižiūrėtoja, kuriai neilgai trukus nelieka kitos išeities, kaip užspęstą medžioklės grobį tylutėliai paleisti į laisvę, o į jo vietą pakabinti naują eksponatą. Toks nesibaigiantis medžiojimo ratas veda prie pagrindinės šio darbo problemos: kam velkame kamufliažinę unifor-mą – medžiokliams ar pačiam kovos procesui?

Vakaruose korupcijos kaip galingo politinės kovos ginklo ir vieno ryš-kiausių skandalo industrijos atributų fenomenas – plačiai demokratinės tra-dicijos kontekste nagrinėta politologijos tema, kuroje teisinis ir moralinis diskursai vieningai eina drauge, dėdami aiškią skirtį tarp politinio kliente-lizmo ir akivaizdžios korupcijos266. Tuo tarpu, kalbant apie naująsias Rytų Europos demokratijas, pirmas argumentas, kuriuo iš dalies pateisinamas toks sunkus kovos su korupcija strategijos kūrimas – įsišaknijusi sovietinė patirtis ir jos suardytos politinės struktūros267 Tačiau ar iš tiesų vadinama-sis „post-komunistinis sindromas“ yra pagrindinė problema, kovoje su šiuo neabejotinai valstybę ir visuomenę skaldančiu reiškiniu? O jei taip, tai kokį medžioklės būdą reikia rinktis, norint jį įveikti?

Akivaizdu, kad siekiant sistemiškai atsakyti į šiuos klausimus būtina pradėti nuo teorinės korupcijos termino genezės bei veikimo modelių ana-lizės. Taigi pirmojoje šio darbo dalyje bus kryptingai apžvelgtos akademi-nės diskusijos, susijusios su konkretaus korupcijos termino sampratos pa-sirinkimu ir iš jo išplaukiančiu korupcijos atsiradimo priežasčių aiškinimu. Vėlesnėje darbo dalyje iš universalizuoto priežasčių konteksto bus pereita prie konkretaus Lietuvos atvejo ir analizuojamos galimos šalies korupcijos lygio prielaidos bei visuomenės ir politinių veikėjų reakcija. Galiausiai bus keliamos ilgalaikės nesėkmingos korupcijos medžioklės priežasčių teorijos, taip ieškant atsakymo ir į pagrindinį probleminį darbo klausimą.

266 Erhard Blankenburg, “From Political Clientelism to Outright Corruption – The Rise of the Scandal Industry”,// Kn. Stephen Kotkin ir Andras Sajo (sud.) Political corruption in transition: a skeptic’s handbook. Central European University Press: Budapest, Hungary 2002, 149–167.

267 Michael Johnston, Syndromes of corruption: wealth, power, and democracy. Cam-bridge University Press: UK, Cambridge, 2005, 131–132

J. Raižytė. KoruPciJoS baubo MedŽioKLė: LieTuVišKi SKaLiKai ir SoVieTiNiai VaroVai


1. Vieningos korupcijos sampratos paieškos

Žvelgiant į žiniasklaidos pranešimus, galima nesunkiai prieiti prie išvados, kad korupcija yra bene dažniausiai linksniuojamas politologinis terminas. Ir nors teorinėse akademinėse diskusijose varijuoja keletas priimtinų ko-rupcijos reiškinio apibrėžimų, visgi pamatiniu dažniausiai laikoma vieno šio reiškinio tyrinėtojo-klasiko J.S. Nye definicija, teigianti, jog korupcija tai elgesys, nukrypstantis nuo normalių viešojo asmens pareigybių, siekiant įgyti privačios-asmeninės, piniginės ar su socialiniu statusu susijusios nau-dos; arba taisyklių pažeidimai, susiję su naudojimusi statuso suteikiama įtaka268. Akivaizdu, kad toks platus korupcijos traktavimas ne tik atveria daugybę galimų jos aiškinimo krypčių, bet įneša ir nemenkos sumaišties institucijų, suformuotų kovai su korupcija, darbotvarkėje. Jis iškart iškelia ir kitą – sąvokos „normalu“ – problemą, kuri pirmiausiai pasireiškia per skirtingų tautų valdymo tradicijas, arba, kaip dažnai tenka girdėti, skirtin-gos politinės kultūros sampratos suponuojamą „normalumo etiketę”269.

Šioje vietoje, viena vertus, galime pasitelkti pirmąjį ateinantį logišką paaiškinimą, kad „normalu“ yra tai, ką konkrečioje šalyje leidžia įstatymai. Tačiau taip anuliuotume ir iš žiūros lauko visiškai pašalintume normatyvi-nę dimensiją, t. y. nebegalėtume kalbėti apie atvejus, kai korupcija tampa „sistemiška“270, taigi ir valstybes, kur korupcijos galimybės yra „įteisin-tos“ įstatymų spragomis (dažnu atveju sukurtomis sąmoningai). Antrasis būdas, padedantis išvengti prielaidos, kad tai, kas teisėta būtinai yra etiš-ka, – skirstyti politinių veikėjų veiksmus „normalumo“ skalėje remiantis visuomenėje vyraujančia viešojo gėrio samprata. Taigi veiksmai, nusve-riantys svarstykles į privataus intereso pusę vietoj viešojo būtų laikomi ko-rupcija. Šio, iš pirmo žvilgsnio universaliai pritaikomo skirstymo trūkumas slypi tame, kad jis veikia tik tuomet, kai viešąjį interesą (t. y. viešąjį gėrį)

268 Joseph S. Nye, “Corruption and Political Development: A Cost-Benefit Analysis”, The American Political Science Review. Vol. 61, No. 2, 1967, 417–427.

269 John Gardiner,“Defining Corruption”, Kn. Arnold J.Heidenheimer ir Michael Johnston (sud.), Political corruption: a handbook. Transaction Publishers: New Brunswick, New Jersey, 2002, 25–41.

270 James C.Scott, Comparative Political Corruption. Prentice-Hall, 1972, 5.

107

suprantame kaip visuotinę gerovę – visą bendruomenę vienijantį vienodą gėrio idealą. Tuo tarpu individualistinėje koncepcijoje, kuomet viešasis in-teresas suprantamas kaip tarpusavyje menkai derančių, visų galimų priva-čių interesų išvestinė271, toks atskyrimas neįsivaizduojamas.

1.1. Visuomenės veidrodžio teorija

Taigi galiausiai tenka vadovautis trečiąja, universaliausia, bet kartu soci-aliai jautriausia ir trapiausia „normalumo“ skirstymo kategorija, geriau-siai aprėpiančia ir šiame darbe keliamą probleminį klausimą. Tai – viešoji nuomonė, kuri iškart atlieka oficialiųjų įstatyminių normų bei visuomenę vienijančių vertybinių nuostatų sintezę ir todėl siūlo tiek formaliais tiek normatyviniais kriterijais paremtą „normalumo“, taigi ir korupcijos sam-pratą. Šalia nevienaplanio vertinimo, galima išskirti ir kitus visuomenės nuomonės teikiamus privalumus, kaip gebėjimą išskaidyti korupcijos kate-goriją, atsižvelgiant į smulkesnes deviacijas. A.Heidenheimer tokį niuan-savimą vadina „juodąja“, „pilkąja“ ir „baltąja“ korupcija272, atitinkamai reiškiančius didžiausią visuomenės pasipiktinimą ir norą bausti pažeidėjus keliančius, tik siaurai grupei rūpimus ir galiausiai tyliai toleruojamus pa-reigūnų veiksmus.

Žinoma toks „mimoziškumas“ ir reagavimas į menkiausius faktorius lemia ir silpnąsias šio skirstymo vietas. Viena jų – didelis nepastovumas ir priklausomybė tiek nuo visuomenės apklausų suformuluotų rezultatų, tiek nuo konkrečių viešąją erdvę krečiančių politinių skandalų273. Kitaip tariant, visuomenės nuomonės ir požiūrio į korupciją santykį šiuo atveju galima vertinti kaip riziką pereiti nuo veidrodinio atspindžio prie „kreivų veidrodžių“ kambario, kuomet pernelyg dominuojant vienam iš atsitikti-

271 James Q.Wilson ir Edward C.Banfield, Political Influence. 3rd ed. Transaction Publishers: New Brunswick, New Jersey, 2009; xxvii, 295.

272 Arnold Heidenheimer “Perspectives on the Perception of Corruption”, Kn. Arnold Heidenheimer, ir Michael Johnston (sud.), Political corruption: a handbook. Tran-saction Publishers: New Brunswick, New Jersey, 2002, 161.

273 Hazel Erskine, “The Polls: Corruption in Government”, Public Opinion Quaterly. Vol. 37, Nr.4, 1974, 628–644.



nių veiksnių bendras atvaizdas gali tapti iškreiptas. Taip pat, kalbant apie visuomenės nuomonę, visad būtina tiksliai įvertinti analizuojamos visuo-menės ribas, t. y. suprasti, kas laikoma visuomene: visi gyventojai, tik balsavimo teisę turintys piliečiai, apklaustos specifinių interesų vienijamos žmonių grupės ir kita274. Kitaip tariant, būtina aiškiai suvokti kurios iš dau-gybės egzistuojančių pliuralistinių visuomenių nuomonė yra vertinama.

Visgi nepaisant minėtųjų jautriųjų tokio aiškinimo taškų, šiame darbe bus remiamasi būtent pastarąja korupcijos termino susiformavimo ir po-žiūrio į jį logika, kaip geriausiai pasitarnaujančia tiriant korupcijos Lietu-voje atvejį.

2. Korupcijos priežasčių genezė: nuo formalizmo prie unikalumo

Vieningai aptarus korupcijos apibrėžimą, logiška toliau pereiti prie jo kil-mės ir priežasčių aiškinimo. Čia egzistuoja trys pagrindiniai studijų kryp-čių tipai: istorinės, teisinės ir socialinės studijos, iš kurių būtent pastarosios dabartiniu metu sulaukia vis daugiau dėmesio, o kartu ir vis didesnio ko-rupcijos kaip moralinio klausimo tyrinėjimo275.

Toks, iš pažiūros stebinantis ir daugiau filosofijos ir etikos disciplinoms priskiriamas tyrimo rakursas iš tiesų įsitvirtina ir politologijoje, nes pagrin-dinės ir visuotinai pripažįstamos korupcijos priežastys - psichokultūrinis elgesio normų priimtinumas visuomenėje, pereinamasis valdymo režimo periodas, socioekonominiai netolygumai, organizacinių susitarimų ir pro-cedūrų kliūtys bei modernizacijos procesas276 – akivaizdžiai apima ne tik institucines politologijos kategorijas, bet pereina ir į kitų socialinių moks-lų, kaip visuomenės psichologijos, sferas.

Šią tendenciją geriausiai geba pailiustruoti paskutiniųjų mokslinių tyrimų išvados. Kaip vieną iš daugelio pavyzdžių galima paminėti W. Sandholtz ir

274 Michael Johnston, Political corruption and public policy in America. Brooks/Cole Publishers Company, 1982, 7.

275 Colin Leys, „What Is the Problem about Corruption?“, Journal of Modern African Studies. Nr. 3:2, 1965, 215–218.

276 Kate Gillespie ir Gwenn Okruhlik, “The Political Dimensions of Corruption Cle-anups: A Framework for Analysis”, Comparative Politics. Vol. 24, No. 1, 1991, 77–95.

109

W. Koetzle tyrimą, kuriame pabrėžtinai vyravo ekonominius veiksnius ir korupcijos lygį siejančios hipotezės (buvo ieškoma tiesioginės koreliaci-jos tarp žemo korupcijos lygio ir 1) aukšto vidutinio pragyvenimo lygio; 2) liberalios, t. y. valstybės mažai kontroliuojamos, ekonomikos; 3) vals-tybės integravimosi į tarptautinę ekonomiką; 4) ilgalaikio ir tęstinio demo-kratinio valdymo; ir galiausiai 5) vyraujančių protestantiškų vertybių277), tačiau baigiamosiose pastabose, net pateikę daugybę statistikos lentelių ir diagramų bei patvirtinę daugelį savo spėjimų, mokslininkai buvo priversti pripažinti, kad egzistuojančios ir pagal sudarytus modelius nepaaiškinamos išimtys (konkrečiu atveju Belgija ir Italija), verčia į korupcijos problemą žiūrėti platesniu kampu ir pripažinti, kad matuojant jos įsigalėjimo mas-tą visad išlieka savotiška „atvejo studijos uždarumo“ dilema, kuri reiškia, kad nors konkretaus tyrimo išvados ir iš jų sekančios interpretacijos gali būti visiškai teisingos ir patikimos, jos negali būti universalizuotos, nes atskiros šalies kultūroje visad egzistuoja unikalūs tik jai būdingi socialiniai veiksniai.

2.1. Socializacijos mediatorių reikšmė

Šie veiksniai, kaip liudija kultūralistinė politikos teorija, lemia tai, jog vei-kėjai nereaguoja į susidariusią situaciją tiesiogiai (kaip, tarkime, stai-giai smukusį metinį šalies BVP), bet atsako į ją per tarpininkaujančius „orientacinius veiksnius“278. Ilgainiui tokie veiksniai formuoja savo-tiškus reakcijos modelius, „šablonus“, kurie savo ruožtu lemia tai, jog biheivioralistiniai „vienaplaniai“ modeliai (kurie veikia pagal seką: situacija – veikėjas – reakcija) tampa nepajėgūs paaiškinti socialinius reiškinius ir yra keičiami „stimulo“ arba „tarpininkavimo“ modeliais, kuriuose svarbi vieta skiriama išankstinai subjekto turimoms vertinimo kategorijoms, kurias ga-

277 Wayne Sandholtz ir William Koetzle, “Accounting for Corruption: Economic Structure, Democracy, and Trade”, International Studies Quarterly. Vol. 44, Nr. 1, 2000, 47–48.

278 Harry Eckstein, “A Culturalist Theory of Political Change”, The American Politi-cal Science Review. Vol. 82, Nr. 3, 1988, 789–804, 790



lima sieti su psichologo I.M. Bentley taikytu „mąstymo užpildo“ („mind-stuff“)279 matricos terminu.

Savaime suprantama, kad tokios mąstymo matricos neatsiranda plyna-me lauke. Jos formuojasi per ilgą laiką konkrečioje istorinėje socialinėje terpėje ir skildamos į tam tikras grupes galiausiai padeda išskirti tai, ką konkrečioje visuomenėje galima pavadinti jos „kultūrine tema“280, arba „kumuliatyvinės socializacijos“281 ženklu.

Taigi apibendrinant ir kartu grįžtant prie korupcijos temos galima daryti keletą išvadų. Visų pirma tai, jog nagrinėjant korupcijos priežastis neįma-noma vadovautis vien ekonominiu požiūriu į politiką, neleidžiančiu paaiš-kinti konkrečios visuomenės narių palaikomos politinės kultūros ir mo-ralinių apribojimų, suveikiančių pirmiau racionalaus savanaudiškumo282. Antra, minėtųjų „kultūrinių temų“ dėka atsiveriantis korupcijos priežasčių pliuralizmas verčia ieškoti unikalių tyrinėjamoje šalyje veikiančių aplinky-bių, o ne remtis lyginamuoju metodu suformuotais šablonais. Galiausiai, trečia, pati žodžio „korupcija“ (lot. corruptio – gadinimas) morfologija reiškia jo kaip reiškinio atsiradimą – gerą dalyką iškreipiant ir taip paver-čiant blogu – kas suponuoja požiūrį į korupciją ne kaip į „absoliutų blogį“, o kaip į nuolatinį procesą, kurio sąlygoms kintant, keičiasi ir jis pats.

Remiantis pastarųjų išvadų diktuojama logika tolesnėje darbo dalyje bus pereita prie konkretaus Lietuvos korupcijos priežasčių klausimo, pir-miausia analizuojant „nacionalinę terpę“, t. y. politinę kultūrą ir ją forma-vusius veiksnius. Kitaip tariant, atsakant į klausimą, kas ir kodėl tapo ta ranka, paleidusia tuomet dar nedidelę korupcijos sniego gniūžtę riedėti nuo kalno283, stebint neišvengiamą jos virtimą lavina.

279 Madison I. Bentley, “The Synthetic Experiment”, The American Journal of Psy-chology. Vol. 11, Nr. 3, 1900, 405–425, 413.

280 Margaret Mead ir Rhoda Metraux, Themes from French Culture. Stanford: Stan-ford University Press, 1954, xii-xiiii.

281 H.Eckstein, 791282 Susan Rose-Ackerman, Corruption: a study in political economy. Academic Press:

New York, 1978, 216.283 Pagal Charles Caleb Colton: “Corruption is like a ball of snow, once it’s set a

rolling it must increase.”// Kn. George Brewster (sud.) The Western literary ma-

111

3. Sovietinis damoklo kardas

Po 1999 metais Pasaulio Banko pateiktos korupcijos skirtinguose pasaulio regionuose lyginamosios analizės, kurioje, kitaip nei tikėtasi, dominavo ne Afrikos, Lotynų Amerikos ar Rytų Azijos šalys, o Nepriklausomos Valsty-bių Sandraugos ir pokomunistinės Rytų Europos valstybės284, korupcijos terminas tapo praktiškai neatsiejamas nuo bet kokių šių kraštų politinės kultūros studijų, ir atvirkščiai – korupcijos reiškinio tyrinėjimas neapsiei-davo be iliustratyvių postsovietinių valstybių pavyzdžių.

Tokios tendencijos, žinoma, atsirado ne be reikalo ir davė daug peno ne tik korupcijos tyrinėtojams, bet ir vadinamiesiems tranzitologams, taigi toliau darbe bus trumpai aptariamos pagrindinės jų iškeltos vadinamojo „sovietinio palikimo“ ir teorijos bei idėjos.

Per du dešimtmečius po Sovietų Sąjungos griūties Europoje įvyko daugybė struktūrinių pokyčių: tiek fiksuojant žemėlapio kaitą, tiek, dar svarbiau, nematomus socialinius poslinkius, kuriuos išgyveno kone pusę amžiaus geležine uždanga buvęs padalintas senasis žemynas. Visgi nea-bejotina, kad radikalesni pasikeitimai įvyko būtent Rytų bloko valstybėse, atgavusiose laisvę, o su ja ir pareigą pačioms savarankiškai tvarkyti vals-tybės gyvenimą. Vienas iš didžiausių tokio „tvarkymosi“ uždavinių iš pat pradžių tapo valstybės aparato kaita ir modernizavimas. Paradoksalu, ta-čiau būtent čia, atsiradusiose jėgose ir turto šaltiniuose bei naujų socialinių klasių, pateikiančių jau kitus reikalavimus „savai“ valdžia, iškilime285, ir slypėjo pokomunistinių šalių korupcijos užuomazgos.

L. Holmes kalbėdamas apie korupcijos atsinaujinimą, mastą ir įvairo-vę Centrinėje ir Rytų Europoje bene tiksliausiai sugeba susisteminti visą egzistuojantį platų priežasčių lauką ir struktūriškai suskirstyti jį į keturias

gazine, and journal of education, science, arts, and morals, Volume 1. Columbus: Published by the Editor, 1858, 53.

284 Daniel Kaufmann, et al., “Governance Matters”, Policy Research Working Paper. The World Bank Development Research Group Macroeconomics and Growth and World Bank Institute Governance, Regulation, and Finance, 1999

285 Samuel P.Huntington, “Modernization and Corruption”, Political order in chan-ging societies. Yale University Press: New Haven, 1968, 39–41.



kategorijas286, aiškinančias korupcijos ir komunistinės praeities priklauso-mybę. Pirmąją, plačiausią, jis tiesiogiai vadina sovietinio palikimo arba priklausomybės („soviet legacy“, „path-dependency“) efektu ir išskiria dar šešias jo sudedamąsias dalis; tai: moralinės atsakomybės nebuvimas, „interesų konfliktų“ termino naujumas, lėtas „iškrovos“ (valstybės aparato mažėjimo) procesas, mentalitetinis „jie“ ir „mes“ išsišakojimas arba susve-timėjimas tarp valdžios ir visuomenės, aukštas patronažo kultūros lygis ir veiksmų grindimas per tikslo, o ne įstatymo racionalumą („goal vs. legal rationality“). Kiti nurodomi efektai: daugialypis perėjimo procesas (t. y. ne tik režimo, bet ir ekonominėje, švietimo ir kitose srityse); nomenklatūros įsigalėjimas (kuris palaipsniui veda į galimai pražūtingą situaciją, kurią galima pavadinti „valstybės užgrobimu“ („state capture“), kuomet siaura asmenų grupė geba savo naudai pakeisti net įstatymų leidybos „žaidimo taisykles“287) ir „buržua“ sluoksnio piliečių nebuvimas (kas ypač atsiliepė privatizacijos procesuose288); o galiausiai – tarptautinė situacija, kurioje dominuojančia ideologija buvo tampantis neo-liberalizmas, paneigiantis „Wėberiškos valstybės“ modelį, taigi ir stiprų valdžios vaidmenį, o į jo vietą iškeliantis laisvą rinką.

Akivaizdus minėtų argumentų realumas ir sutinkamumas praktiniame valstybės valdyme neleidžia ginčytis su neabejotinu sovietinio palikimo egzistavimu korupcijos priežasčių lauke. Problema čia iškyla tuomet, kai pačios visuomenės t. y. terpės, kurioje ir gimsta korupcija, paklausiama, kokią reikšmę ji teikia post-sovietiniam kontekstui. Čia akivaizdžiausią at-sakymą, rodos, siūlo „Transparency International“ Lietuvoje atlikti tyrimai ir apklausos289, kuriose vos trečdalis visuomenės mano, jog komunistinė patirtis lemia dabartinį korupcijos lygį. Tad kyla natūralus klausimas, ko-

286 Leslie Holmes, „Political corruption in Central and Eastern Europe“, Kn. Martin J.Bull ir James Newell (sud.), Corruption in contemporary politics. Palgrave Ma-cmillan: New York, 2003, 191–207

287 James H.Anderson ir Cheryl W.Gray, Anticorruption in Transition 3. The World Bank: Washington, 2006, 17–18

288 Rasma Karklins, “Typology of Post-Communist Corruption”, Problems of Post-Communism. Vol. 49, 2002, 26–27

289 “Tranparency International“, 66–67.

113

kią poziciją šioje akivaizdžioje akademikų ir paprastų piliečių nuomonių kolizijoje užima visuomenės nariai.

3.1. Visuomenės nuomonės paradoksai

Remiantis tų pačių tyrimų duomenimis galima teigti, kad piliečiai pakan-kamai refleksyviai sugeba pažiūrėti į visuomenėje vykstančius procesus ir kaip didžiausias korupcijos priežastis įvardinti ne „likimo nulemtą“ korup-cinę kultūrą ir net ne atotrūkį tarp valdžios ir pareigūnų, bet demokratijos tradicijų ir praktikos valdyme stoką bei pačios visuomenės moralinį nuos-mukį290.

Taigi iš pažiūros atrodo, kad vertinant Rose-Ackerman sukurtais „Ko-rupcinės valdžios modeliais“291 Lietuvos atvejis įsiterptų tarp vadinamo-sios kleptokratijos (kai kyšių gavėjai susitelkę išimtinai valdžios viršūnė-se) ir konkurencinio kyšininkavimo (kai vyksta plataus masto kyšininkavi-mas žemesniuose viešosios sferos lygmenyse). Ir visgi, nors optimistiškai galima galvoti, kad toks korupcijos pliuralizmas yra geresnis už išskirtinai galingą vienatinę korumpuotą grupuotę, tačiau būtent čia ir slypi potencia-lus pavojus tapti vientisos korupcinės kultūros šalimi, nes mūsų valstybės atveju, panašu, jog vis dažniau yra prarandama viena svarbiausių laikoma korupcijos, kaip nelegalios veiklos, savybė – jos slaptumas292, o natūralu, kad korupcijos reiškiniui galutinai tapus „vieša paslaptimi“ jis bus ir galu-tinai legitimizuotas.

Paskutinioji, neabejotinai grėsminga pastaba verčia atsižvelgti ir į kitą tyrimų metu išryškėjusį rodiklį – faktą, kad absoliuti dauguma piliečių ne tik sutinka, kad kyšio davimas padeda išspręsti atitinkamą problemą, bet konkrečioje sprendimo reikalaujančioje situacijoje patys duotų kyšį293.

290 Ten pat, 66–67291 Susan Rose-Ackerman, Korupcija ir valdžia: priežastys, padariniai ir reforma.

Vaga: Vilnius, 2001, 156–158292 Andrei Shleifer ir Robert W. Vishny ,“Corruption “,The Quarterly Journal of Eco-

nomics, Vol. 108, Nr. 3,1993, 599–617, 616 293 “Tranparency International“, 73–75



Toks dažnai žiniasklaidoje pastebimas nuomonių nesutapimas verčia ana-lizuoti ir dar vieną neatskiriamą korupcijos visuomenėje rodiklį – jos pa-sekmes.

3.2. Korupcijos pasekmės: žala versus nauda

Norint išsamiai aptarti korupcijos sukeliamas pasekmes ir 1960 metais pra-sidėjusius vadinamųjų moralistų-tradicionalistų ir revizionistų-funkciona-listų debatus dėl negatyvios ir pozityvios korupcijos reikšmės, neabejotinai prireiktų atskiros nuodugnios analizės. Šiame darbe bus apsiribota kon-centruotais svarbiausių abiejų pusių argumentų išskyrimais, būtinais norint atsakyti į probleminį darbo klausimą.

Taigi akademikai, pasisakę prieš korupcijos laikymą absoliučia blogy-be, savo poziciją rėmė įrodymais, kad dėka korupcijos privatus sektorius efektyviau susidoroja su resursų ir išteklių stoka bei garantuoja verslui sa-votišką autonomiją nuo valdžios veiksmų294. Kiti mokslininkai ypač pa-brėžia korupcijos svarbą demokratizacijos procesuose ir teigia, jog tai – vienintelė priimtina alternatyva smurtiniams jėgos veiksmams. Iš tolesnių argumentų dar galima minėti korupcijos nelanksčiuose biurokratijos pro-cesuose atliekamą „lubrikanto“ vaidmenį bei itin paradoksaliai skambantį lygybės didinimą, suprantamą, kaip kyšio pagalba tam tikrai visuomenės grupei suteikiamą priėjimą prie atitinkamų resursų295.

Visgi griežtų korupcijos kritikų argumentai, smerkiantys reiškinio „krikštatėvizmą“ („Godfatherism“)296 skamba įtikinamiau. Be empiriniais argumentais įrodomos ekonominės žalos297, čia visų pirma pabrėžiamas netikslingas resursų, galinčių pasitarnauti kitose srityse naudojimas. Kaip viena iš didžiausių grėsmių nurodomas ir neigiamas tokiu būdu privile-

294 David H. Bayley, “The Effects of Corruption in a Developing Nation”, The Wes-tern Political Quarterly. Vol. 19, Nr. 4, 1966, 719–732, 728–729.

295 K.Gillespie ir G.Okruhlik, 78–79296 J. R. Shackleton, “Corruption: An Essay in Economic Analysis,” Political Quar-

terly. Vol.49, Nr.1, 1978, 25.297 Paolo Mauro, “Corruption and Growth”, The Quarterly Journal of Economics.

Vol. 110, Nr. 3, 1995, 681–712 , 705–706.

115

gijuojamų verslo grupių vaidmuo politikoje, pasireiškiantis vadinamuoju „abipusiu nugaros kasymu“ („mutual back-scratching“)298, politikams už atlygį priimant palankius vienai grupuotei sprendimus ir taip, visų pirma, didinant susipriešinimą visuomenėje. Apibendrintai tariat, visų analogiš-kai mąstančių politologų mintis galima apibūdinti korupcijos inspiruojamu reiškiniu – „parazitine simbioze299“, atsirandančia tarp viešojo ir privataus sektoriaus. Ji pasireiškia parazituojančios klasės susikūrimu ir jos sukuria-mu asimetrišku viešųjų gėrybių skirstymu visuomenėje.

Tad, nors politologinėse diskusijose vis atgyja klausimai dėl korupci-jos teikiamos naudos visuomenei, tačiau objektyviai vertinant, visgi būtina konstatuoti kad ilgalaikės korumpuotos šalies perspektyvos visomis pras-mėmis yra labai liūdnos. Tai dar sykį verčia sugrįžti prie anksčiau darbe minėto neatitikimo tarp medžioklinių korupcijos nuotaikų ir realių piliečių veiksmų ar bent ketinimų konkrečiai susidūrus su korupcija. Taigi pasku-tiniame darbo skyriuje bus bandoma išspręsti šios (ne)unikalios Lietuvos visuomenės laikysenos galvosūkį.

4. Psichologinis korupcijos aiškinimas

Tokio aiškinimo pamatu neabejotinai galima laikyti psichologinę prisky-rimo teoriją („attribution theory“), kuri kalba apie tai, jog žmonės siekia suskirstyti savo gyvenime vykstančius įvykius į sėkmes ir nesėkmes, dėl pastarųjų kaltindami išorės veiksnius, o pasisekimus siedami su savo vidi-nėmis savybėmis – protu, ryžtingumu, atkaklumu ir panašiomis300.

Nors nemalonu pripažinti, bet čia būtina pažymėti, kad tokį elgesį ga-lima laikyti savotišku individų veidmainiavimu, o pereinant į platesnį so-

298 Morris Szeftel, “Corruption and the Spoils System in Zambia,” Kn. Micha-Morris Szeftel, “Corruption and the Spoils System in Zambia,” Kn. Micha-el Clark (sud.) Corruption: Causes, Consequences and Control. Frances Pinter:London,1983, 184.

299 John Waterbury, „Corruption, Political Stability, and Development: Comparative Evidence from Egypt and Marocco“, Government and Opposition. Vol.11, Nr.4, 1976, 426–445, 439.

300 Fritz Heider, The psychology of interpersonal relations. 2ed. Psychology Press: New Jersey, USA, 1982, 89–90



cialinį lauką – visuomenės veidmainiavimu, arba priklausymu nuo dviejų tipų pasipelnytojų. Siejant tokius pastebėjimus su korupcijos reiškiniu, iš-vados, kurias galima daryti apibendrinant daugelį visuomenės psichologiją analizavusių tyrėjų, remiasi į tai, kam konkretus sukčiavimo atvejis atneša naudą. Jei neteisėtai pasipelno viešasis asmuo ar organizacija, kitaip tariant „kitas“, tas, su kuriuo nejaučiame emocinio ryšio, būsime linkę į skandalo publikavimą ir viešą pasmerkimą; tuo tarpu, jei tokiu pat neteisėtu būdu „mes“ ar mums artimi asmenys įgavo naudos – šį faktą tiesiog ištrinsime iš žiūros lauko tiek viešojoje erdvėje, tiek, dar svarbiau, asmeninėje sferoje, pateisindami jį ir taip sukurdami sau patogų, savigarbą ginantį ir psicholo-giškai apsaugantį „legitimizavimo mitą“301.

4.1 Legitimizavimo mitai

Tokią visuomenės savi-mitologizaciją tyrinėję mokslininkai nurodė, kad ji neišvengiamai veda į labai skirtingų, kitaip tariant, atomizmuotų, požiūrių, vertybių, įsitikinimų ar ideologijų, kurios formuoja moralinį ir intelektua-linį pateisinimą, susikūrimą, o kartu ir vienos grupės dominavimu grįstų socialinių hierarchinių struktūrų išsiskyrimą visuomenėje302. Ir nors kon-krečiai nekalbėję ir nesieję korupcijos reiškinio su minėtomis politinės psi-chologijos veikimo schemomis, tyrėjai „legitimizavimo mitus“ skirstė į tris pagrindines kategorijas: paternalistinius, atsakomuosius ir neliečiamuosius (šventuosius)303, kurie savo esme labai primena korupcijos rūšis. Juolab, kad ir bendriausia prasme – kaip ideologijos, skatinančios ir palaikančios

301 Emmeline S.Chen ir Tom R.Tyler, “Cloaking power”// Kn. Annette Y.Lee-Chai ir John A.Bargh (sud), The use and abuse of Power: multiple perspectives on the sauses of corruption“. 2ed., Psychology Press: USA, 2002, 241–263.

302 James H. Sidanius, „The Psychology of Group Conflict and the Dynamics of Oppression: A Social Dominance Perspective”, Kn. Shanto Iyengar ir William J. McGuire (sud.) Explorations in Political Psychology. Duke University Press: Dur-ham, NC, 183–219, 1993

303 Ten pat, 207–208

117

nelygybę visuomenėje per kvazi-akivaizdžias („self-apparent“) tiesas304 – šie mitai gali veikti kaip labai įtikinamas ir daugelį anksčiau šiame darbe ap-tartų paradoksų, iškylančių vertinant korupciją, išsklaidantis paaiškinimas.

Visuomenės ir kiekvieno atskirai vertinamo individo nenoras būti „me-džiojamuoju“, o dažnai ir nepageidaujama „medžiotojo“ dalia bei atsako-mybė skatina savotiškos „apsiausto priedangos“ ir po ja slepiamos galios atsiradimą („cloaking power“)305. Ši turima galia, paprastai tariant, būtų suvokiama tiesiog kaip potencialas neteisėtai korupcinei veiklai, tačiau dėka „legitimizacijos mitų“, galia disponuojantis asmuo jos panaudojimą motyvuoja kaip savo turimų išskirtinių savybių ir pastangų produktą, taigi ją pateisina ir, nenusižengdamas savigarbai, naudoja.

Šis paaiškinimas atlieka dvi pagrindines funkcijas. Pirma: tampa univer-salizuojančiu veiksniu, leidžiančiu atrasti bendrumą net tarp tų šalių, kurių istorinė patirtis, valdymo praktika, ekonominė situacija ir socialiniai papro-čiai yra tokie skirtingi, kad kokio nors pobūdžio koreliacija yra praktiškai neįsivaizduojama. Ir antra: atveria kelią tolesniems tyrimams, t. y. tyrimams, kas tapo katalizatoriais „legitimizacijos mitų“ sklaidai vienose šalyse ir ko-kie mechanizmai suveikė pažabojant „galios apsiaustų“ plitimą kitose.

4.2. Strategijos pasirinkimas ir Mėlynbarzdžio baimė

Taigi grįžtant prie Lietuvos atvejo ir atsižvelgiant į anksčiau darbe nagrinė-tas „sovietinio palikimo“ teorijas, galima inkorporuoti jas į legitimizacijos mitų kontekstą teigiant, jog būtent istoriškai besiformavę visuomenės ir politikos mechanizmai (ar sąmoningas jų ardymas) šiandien leidžia kalbėti apie piliečių susikuriamus psichologinius savisaugos barjerus, ne tik ke-liančius grėsmę visos šalies politikos skaidrumui, bet ir galimų kovos būdų su tokia tendencija klausimą.

Įsigilinus į kompleksiškas korupcijos gajumo Lietuvoje priežastis vis daugiau abejonių kelia pavienių anti-korupcinių reidų ir politinių priešinin-

304 Felicia Pratto, et al., „Social dominance orientation: A personality variable predic-Felicia Pratto, et al., „Social dominance orientation: A personality variable predic-ting social and political attitudes”, Journal of Personality and Social Psychology. Nr. 67, 1994, 741–763.

305 E.S.Chen, 242–247.



kų šešėlį turinčių tyrimų efektyvumas bei deklaratyvūs žiniasklaidos pra-nešimai. Stengdamasi sukurti korupcijos tinklo naikinimo planą Lietuva dažniausiai atsigręžia į tarptautinių organizacijų siūlymus ir ekspertų išva-das, tačiau, panašu, kad neretai tokie fatalistiškai ir abstrahuotai skamban-tys konstatavimai, kad korupciją sumažins laiko atotrūkis nuo sovietinės praeities, švietimo sklaida, viešosios nuomonės evoliucija, ekonominis ir komercinis augimas ir t. t.306 tik dar labiau smukdo išties originalias vieti-nes iniciatyvas ir dėl to pasisekimo potencialą turinčias praktines kovos su korupcija idėjas.

Kaip pozityvų pavyzdį čia būtina paminėti Indijos atvejį ir nevyriausy-binės organizacijos „5-osios kolonos“ („5th pillar”) pateiktą antikorupcinį planą307, kurio idėja – labai konkrečiomis priemonėmis - spausdinamais ir vietoj kyšio, savotiško grasinimo forma, valdininkams pateikiamais „0 rupijų“ banknotais pasiekti vieno tikslo – padrąsinti, įgalinti ir įgalioti kie-kvieną Indijos pilietį panaikinti korupciją visuose visuomenės lygiuose. Ir nors apie galutinį projekto veiksmingumą kalbėti dar anksti, o turint ome-nyje Indijos korupcijos mastą, nesinori tapti naiviais optimistais, tačiau jau pastebimi pirmieji teigiami pokyčiai308 leidžia teigti, jog transformacijos vi-suomenėje yra įmanomos... Su viena išlyga – besąlygišku jų visuotinumu.

Iškylanti korupcijos kaip politikų nuodėmių parodos koncepcija Lietu-vos visuomenėje sąlygoja ir iškreiptą požiūrį į kovą su ja. Kitaip tariant: visi su pasibaisėjimu šnabždasi apie tai, kas slepiama paslaptingoje Mėlyn-barzdžio celėje, bet nenorėdami prarasti galingiausio šių kraštų žemvaldžio prielankumo sutartinai gerbia jo prašymą neliesti rakto. Toks elgesys lemia tai, jog klausimas, ar Lietuvos piliečiai, dažnai liekantys pasyvių korupci-jos peikėjų pozicijoje, yra pasirengę netinkamą, bet patogų ir greitą reikalų „tvarkymo“ būdą iškeisti į ginklą ir imtis realių, permainas politinėje siste-moje galinčių atnešti žygių, deja, bet išlieka labai opus.

306 Robert Klitgaard, Controlling Corruption. University of California Press: Los An-geles, California, 1991, 68.

307 <http://zerocurrency.org/ >, [Žiūrėta 2010 04 23]308 <http://www.cnngo.com/mumbai/none/zero-rupee-833044>, [Žiūrėta 2010 04 23]

119

Išvados

Ištyrus korupcijos situaciją Lietuvoje ir bandant apibūdinti kovos su šiuo socialiniu reiškiniu planą, apibendrint galima teigti, jog Lietuvos strategija, reaguojant į korupcijos mastą, – loti. Loti garsiai ir triukšmingai taip signa-lizuojant eilinio korupcinio skandalo lokalinę vietą.

Toks, be abejonės ironiškas apibūdinimas reiškia ne ką kitą, o žemiau-sios medžioklės proceso grandies – skaliko vaidmens pasirinkimą. Jis kartu suponuoja ir tai, jog šioje kovoje nelieka kitos perspektyvos kaip tik laukti, kur ir kada kris nauja korupcinės veiklos nepajėgusi nuslėpti auka ir tikėtis galimybės pirmiesiems pranešti apie šį įvykį taip ištraukiant jį į viešumą.

Akademinėje diskusijoje keliant Lietuvos korupcijos paplitimo proble-mą pirmiausia yra minima post-komunistinė politinė kultūra ir „sovietinis palikimas“, tačiau ar nėra taip, kad sovietinė patirtis korupcijos medžio-klėje tampanti savotišku varovu, turinčiu įstumti korupciją į kampą šalies modernizavimosi ir demokratijos plėtros kelyje (kitaip tariant, natūraliai transformuotis ir palaipsniui išblėsti) tėra tik patogiausias pasiteisinimas, kuriant realią kovos strategiją. Taip istoriją, nuo mūsų veiksmų tiesiogiai nepriklausantį ir todėl nepakeičiamą veiksnį, mes paverčiamu lemiamu, todėl patys galime saugiai jaustis stebėtojo pozicijoje, veidmainiškai sau nutylėdami faktą, kad viena iš korupcijos, viešai apšaukiamos „socialiniu blogiu“ vešėjimo priežasčių – jos kuriama tvarka. Tačiau klausimas, ar tvarkos buvimas reiškia jos teisingumą niekur nedingta.

Šiuo darbu nebuvo mėginama užstoti pozityvių korupcijos visuome-nėje galimai sukuriamų efektų; priešingai, buvo parodyta, kad visi tokie požiūriai susiduria su rimta kontr-argumentacija ir veda tik prie neigiamų pasekmių. Visgi analizuojant korupcijos įsigalėjimo priežastis Lietuvoje, problema, ar tinkamai pasirenkame žodžius ir sąžiningai apibrėžiame savo intencijas, išlieka nepaprastai svarbi. Čia tampa panašu, kad tariamas „ko-rupcijos baubas“, jau seniai įleistas į politinių pasitarimų kambarį ir tapęs tuo, kuriam paliekama laisva kėdė, iš vaiduoklių medžiotojų taikinio pats tampa aktyviu medžiotoju. Ir medžioja jis tuos, kurie nepritampa prie mi-nėtosios tvarkos. Tvarkos, kuri trukdo dirbti visiems, esantiems kambaryje,



bet kol tie visi savanaudiškai tiki asmenine nauda ir sėkme naudojantis korupcijos agento paslaugomis – niekas nenori jo išprašyti iš pasitarimo.

Tokia situacija į visą korupcijos medžioklę verčia žiūrėti refleksyviai ir šiame, nežinia kur varančio sovietinio palikimo ir skalijamo lietuviško pasipiktinimo kontekste konstatuoti faktą, kad kuriant kovos su korupcija strategiją svarbiausia aiškiai suprasti, prieš ką tiksliai ši kova yra nukreipta. Jei išties nesiruošiama apleisti idėjos, kad korupciją reikia medžioti tik kaip „jų“ – kitų – tarpe egzistuojantį vaiduoklį ar baubą, galime susitaikyti su mistiška ir neišvengiamai ilga medžiokle, kurios rezultatyvumas, tikėtina, dar ilgai išliks kvestionuojamas. Kita taktika – pradėti suvokti korupciją ne kaip „absoliutų socialinį“ blogį, o kaip sugedusį „socialinės inžinerijos“ instrumentą ir ilgomis, tačiau visuotinomis ir efektyviomis priemonėmis siekti jį pakeisti. Atsižvelgiant į jau išmėgintus spąstus ir pinkles, antroji strategija atrodo tinkamesnė Lietuvos „politinėms girioms“.

doc. dr. Alvido lukošAičio komentArAs:

Justinos Raižytės darbas geras – aktualus, problemiškas, konceptualus, kritiškai/ironiškai šmaikšus, verčiantis kai ką atsistoti prieš veidrodį ir įdėmiau apžiūrėti save.

121

ProSTiTuciJa NauJoJoJe ZeLaNdiJoJe ir NyderLaNduoSe

GaBRielė amiRzian

aGnė BendoRaitytė

auGuSta kaValiauSkaitė

Simona RaGuckaitė

auStėja Vilkelytė

Įvadas

Nors prostitucija rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą buvo paminėta prieš daugiau nei 4000 metų, tačiau iki šiol šios „seniausios profesijos“ verti-nimas yra itin kontraversiškas. Pasaulyje laikomasi skirtingos politikos klausimu leisti ar drausti prostituciją; feminizmo atstovės (ir atstovai) ne-sutaria, ar prostitucija yra moterų emancipacijos išraiška, ar patriarchalinės moterų vergystės įtvirtinimas; galų gale, net pats prostitucijos apibrėžimas kelia problemų – ar tai yra amatas (sekso darbas), ar amorali veikla? Klau-simo daugialypiškumą atspindi ir tai, jog prostitucijos reglamentavimas net ir panašiose valstybėse ar vienos valstybės regionuose gali ženkliai skirtis. Kas tai lemia? Kodėl vienose valstybėse atsižvelgiama į medicinines studi-jas, įrodinėjančias siaubingas prostitucijos pasekmes tiek fizinei, tiek psi-chinei sveikatai, tuo tarpu kitose tikimasi, jog prostitucijos legalizavimas pagerins pačių prostitučių padėtį? Kokie yra esminiai veiksniai, lemiantys vienokią ar kitokią valstybės politiką šiuo daugiaprasmiu klausimu?

Šiame darbe analizuosime dviejų valstybių – Naujosios Zelandijos bei Nyderlandų – atvejus. Pastarosios valstybės pasižymi bene liberaliausia pasaulyje prostitucijos politika. Sieksime išsiaiškinti, kokie veiksniai lėmė, kad daugeliu aspektų skirtingose valstybėse, kurias skiria 18 000 kilometrų, susiklostė itin panaši praktika reglamentuojant prekybą seksu. Išsiaiškinus lemiamus veiksnius, galima prognozuoti prostitucijos ateitį pasaulyje – ar


ši veikla turi perspektyvų tapti visuotinai pripažįstama, legalia profesija, ar jos atstovėms lemta likti visuomenės atstumtosiomis, amoralaus elgesio įkūnytojomis.

Šiame tyrime sieksime nustatyti, kuris (kurie) iš šešių išskirtų kriterijų yra lemiamas (lemiami) valstybei legalizuojant prostituciją. Nors prostitu-cijos tema yra viena opiausių problemų daugumoje valstybių, neišskiriant ir Lietuvos, ji nėra plačiai nagrinėta lyginamosios politikos darbuose. To-dėl aptarsime ir teorinį šios problemos pagrindą, pateiksime feministinį po-žiūrį į prostituciją bei pateiksime terminų, svarbių analizei, apibrėžimus.

Kadangi prostitucijos tema neišvengiamai paliečia moralės, vertybių temas, nemaža dalis net ir mokslinių darbų, analizuojančių reiškinį, yra tendencingi, „įkrauti“ išankstinių nuostatų. Visgi analizuodamos reiškinį stengiamės išlikti objektyvios ir nesiekiame įrodyti, jog prostitucija turėtų būti legalizuota arba draudžiama, netiriame teigiamų ar neigiamų legali-zacijos pasekmių ir, kiek tai įmanoma, apskritai stengiamės atsiriboti nuo normatyvinių reiškinio vertinimų.

1. Istorinė prostitucijos apžvalga

Norint suprasti, kodėl prostitucija, kaip joks kitas socialinis reiškinys, vertinama taip kontraversiškai, būtina bent minimali šio „kultūrinio feno-meno“ istorinės raidos apžvalga. Nors prekyba kūnu minima dar Egipto, Senovės Graikijos ir Tarpupio civilizacijų rašytiniuose šaltiniuose, labiau koncentruosimės ties prostitucijos bei ypač – požiūrio į ją raida Europoje, nes išsami analizė reikalautų atskiro istorinio darbo, o be to, būtent šis kon-tinentas abiem nagrinėjamoms valstybėms – tiek Nyderlandų karalystei, tiek Naujajai Zelandijai – darė didžiausią įtaką socialiniame bei politinia-me gyvenime. Pirmoji pati Viduramžiais bei vėliau buvo viena labiausiai pažengusių ir ekonomiškai klestinčių Europos valstybių, o antroji kurį lai-ką buvo Didžiosios Britanijos kolonija ir net neabejotina, kad europiečiai atvykėliai (beje, ne tik anglai, bet ir olandai) jos politinei bei socialinei pažangai turėjo didesnę reikšmę nei vietinės maorių gentys.

Vakarų Europoje galima išskirti keturis ryškesnius prostitucijos socia-

123

linės raidos laikotarpius, kurių metu tiek valdžia, tiek pati visuomenė skir-tingai traktavo šį reiškinį.

Pirmasis mūsų skiriamas etapas – tai protekcionistinė valstybės po-litika prostitucijos atžvilgiu Viduramžių antrojoje pusėje, maždaug XIV–XV a., kuomet prostitucija buvo toleruojama ir netgi palaikoma ats-kirų miestų valdžios elito, o ja užsiimančios moterys buvo laikomos visa-verčiais bendruomenės nariais. Kaip teigia Karras, prostitucijos istorijos tyrinėtoja, šis reiškinys dėl palankaus visuomenės ir netgi Bažnyčios po-žiūrio bei didžiulio paplitimo masto galėtų būti laikomas centrine to lai-kotarpio kultūros dalimi309. Tuo metu buvo tikima, kad nenumalšinti vyrų seksualiniai poreikiai gali sugriauti socialinę struktūrą, sukelti smurto ir prievartos skaisčių ar ištekėjusių moterų atžvilgiu protrūkius, todėl nau-dojimasis prostitučių paslaugomis buvo laikomas ne neištikimybės faktu, o savotišku būdu palaikyti šeimoje vyraujančią tvarką. Daugelyje didžiųjų Europos miestų veikė pelningi viešnamiai, neretai municipalitetui priklau-santys ir jo administruojami. Taigi, šiuo laikotarpiu prostitucija, vaizdžiai tariant, buvo „po valdžios sparnu“: jei ne draudžiama, tai institucionalizuo-ta atspindint vyraujančias visuomenės moralines nuostatas.

Vėliau, maždaug XV a. pab., požiūris į prostituciją radikaliai pasikeitė ir prasidėjo jos kriminalizavimo, t. y. prilyginimo nusikaltimui, tuo pačiu – ir viešnamių uždarinėjimo, etapas. Tam išskiriamos trys priežastys. Pirma, tai sietina su Didžiųjų geografinių atradimų laikotarpiu Europą užklupusia sifilio epidemija. Antra, prasidėjusios religinės permainos pakeitė ir vy-raujantį visuomenės požiūrį. Pavyzdžiui, reformatoriaus Martino Luther’io pozicija prostitucijos atžvilgiu buvo itin griežta: savo kūnu prekiaujančias moteris jis apibūdino kaip „bjaurias, šašuotas, dvokiančias, atstumiančias sifilio nešiotojas“ – žmogžudes, baisesnes net už kalinius, nes galinčias užkrėsti „šimtus dorų vyrų“310. Maždaug tuo metu paplito prostitutės, kaip „velnio vietininkės žemėje“ ar viso blogio įkūnytojos, įvaizdis. Pasikeitė ir

309 Ruth Mazo Karras, Common Women – Prostitution and Sexuality in Medieval Eu-rope. Oxford, New York: Oxford University Press, 5.

310 Lyndal Roper, „Luther: Sex, Marriage and Motherhood“. <http://www.warwick.ac.uk/fac/arts/History/teaching/ protref/women/WR0911.htm>,[Žiūrėta 2010-05-18].

G. Amirzian, A. Bendoraitytė, A. Kavaliauskaitė, S. Raguckaitė, A. Vilkelytė. ProSTiTuciJa NauJoJoJe ZeLaNdiJoJe ir NyderLaNduoSe


katalikų bažnyčios pozicija: popiežiaus Pijaus V valia 1566 m. prostitutės išvarytos iš Romos (buvo juokaujama, kad prostitučių mieste yra tiek daug, kad jas išvarius Roma liks tuščia, o šis potvarkis iš tiesų atvedė miestą į ekonominę krizę311), įsivyravo doros standartai, prostitucija pradėta laiky-ti nuodėme. Ir galiausiai, trečia, prostitucijos verslas, dėl anksčiau minėtų priežasčių, pasidarė mažiau pelningas, todėl jo mastas savaime pradėjo ma-žėti. Kita vertus, nors oficialiai prostitucija Vakarų Europoje ir pradėta ribo-ti, ji visiškai neišnyko, o pradėjo reikštis užmaskuota kitų veiklų pavidalu, pvz. kaip prekyba „apelsinais“ Londono teatruose ar „gėlėmis“ – Paryžiuje. Pasikeitė klientų – elito atstovų – pageidavimai: kurtizanė turėjo būti rafi-nuota, elegantiška moteris, todėl prostitučių skaičius gatvėse sumažėjo, jas pasidarė sunku atskirti nuo aukštuomenės damų312.

Pradėjusi formuotis modernioji kariuomenė smarkiai paveikė prosti-tuciją kaip socialinį reiškinį – pastaroji tapo neatsiejamu karinių dalinių palydos „padaliniu“. Iš vienos pusės, prostitutės, greta alkoholio ir kitų svaigalų, padėdavo pavargusiems kariams atgauti „kovinę dvasią“. Vienu metu Didžiosios Britanijos puskarininkiams netgi buvo uždrausta tuoktis, nes buvo vadovaujamasi nuostata, kad „profesionali viengungių kariuome-nė be šeiminių saitų“313 galėtų būti paklusnesnė ir geografiškai mobilesnė, todėl prostitucija liko vieninteliu būdu kariškiams patenkinti savo lytinius poreikius. Kita vertus, prostitutės griovė kariuomenę iš vidaus, platinda-mos įvairias venerines ligas. Be to, prostitučių būrių, sekiojusių karinius dalinius per visą Europą, negalėjo suvaldyti nei miesto valdžia, nei karinė disciplina.

Iki 1720 m. beveik visuose Europos miestuose priimti teisės aktai, smerkiantys prostituciją ir leidžiantys įkalinti moteris314. Tai gerokai pa-

311 „St. Pius V“. <http://www.olrl.org/lives/piusv.shtml>, [žiūrėta 2010-05-18].312 Kathryn Norberg, „Prostitution“. <http://www.novelguide.com/a/discover/

eemw_05/eemw_05_00930.html>, [Žiūrėta 2010-05-18].313 Judith R. Walkowitz, Prostitution and Victorian Society – Women, Class and the

State. Cambridge: Cambridge University Press, 1980, 74.314 Liutauras Kraniauskas, „Prostitucija kaip kultūrinis fenomenas, arba Tas saldus žo-

dis seksas“. <http://klaipeda.diena.lt/dienrastis/priedai/pasaulis/prostitucija-kaip-kul turinis-fenomenas-arba-tas-saldus-zodis-seksas-110545>, [ŽIŪRĖTA 2010- 05-19].

125

blogino prostitučių sluoksnio padėtį: slaptydamosi jos pasitelkė sąvadauto-jus ir tarpininkus, kurie siekė tik pasipelnyti. Vis dėlto, kova su prostitucija buvo skirtinga ir ne vienodai drastiška. Radikaliausias atvejis – Prūsija, kurioje, imperatoriaus Frydricho I įsakymu, 1690 m. liepta uždaryti visus viešnamius, o prostitutes – viešai išplakti. Tuo tarpu Prancūzijoje bausmė buvo „tik“ nuo trijų mėnesių iki trejų metų kalėjime arba venerinių ligų gy-dymo įstaigoje. Tuo metu prostitucijos mastai Paryžiuje smarkiai sumažėjo – tai susiję su tuo, kad 1670 m. ten įsteigta policija, kuriai karalius suteikė dideles galias. Didžiojoje Britanijoje išvis buvo vengiama sulaikyti prosti-tutes už valkatavimą, tačiau situacija pasikeitė atsiradus įvairioms su pros-titucija kovojusioms visuomeninėms organizacijoms. Pavyzdžiui, 1691 m. įkurta Britų elgesio manierų reformavimo draugija (The Society for the Reformation of Manners), aktyviai kovojusi prieš gašlumą bei amoralumą, persekiodavusi prostitutes, uždarydavusi jas specialiuose kalėjimuose ar bausdavusi fiziniu darbu.

Vėliau kova su prostitucija pradėjo slopti, miestuose atsirado atskiri „raudonųjų žibintų“ kvartalai. Moterys gavo ir daugiau teisių, pvz. rinktis viešose vietose. Drastišką kovą su šia „profesija“ pakeitė kontrolė, turėjusi užtikrinti higienos normas, stabdyti venerinių ligų plitimą. Viešnamius ir prostitutes pradėta registruoti, jų skaičius vėl išaugo. Taip prasidėjo trečia-sis etapas mūsų aptariamoje prostitucijos istorijoje – XIX a., kuomet ji daž-niau buvo ne draudžiama, o griežtai kontroliuojama. Kontrolė pasireiškė policijos priežiūra bei priverstine medicinine apžiūra savo kūnu prekiau-jančioms moterims. Pagrindine socialinės kontrolės vieta tapo viešnamiai, už kuriuos pasisakė tiek gydytojai, tiek policija, nes tai leido sustiprinti šių institucijų kontrolės galią. Daugelyje šalių prostitučių veikla ir toliau buvo ribojama: Italijoje, Rusijoje, Anglijoje priimti teisiniai aktai, pagal kuriuos lytiniu būdu plintančių ligų profilaktikai taikomas priverstinis registravi-mas, įkalinimas ir gydymas315.

Ketvirtasis etapas prasidėjo baigiantis XIX a. ir, galima sakyti, tebesi-tęsia iki šiol. Jo metu pradėta siekti reformuoti prostitucijos kontrolės ir re-guliavimo sistemą, visų pirma atsisakant priverstinio medicininio patikri-

315 Ten pat.



nimo. Prostitucija viešajame diskurse prilyginta „baltajai vergystei“ – tam tikrai naujai vergystės formai, suintensyvėjo venerinių ligų profilaktika (ypač tarpukariu, kuomet kilo vadinamoji „socialinė sifilio isterija“ – ma-sinis nerimas dėl galimo venerinių ligų protrūkio). Praėjusio šimtmečio šeštąjį dešimtmetį įvykusi seksualinė revoliucija turėjo įtakos ir požiūriui į prostituciją – ji pradėta laikyti profesija, atskira verslo šaka. Keičiasi ir po-žiūris į pačią sąvoką „prostitucija“ – ji nebevartojama kaip „visa apimančio blogio“ sinonimas.

Vis dėlto, net ir dabar pasaulyje nėra prieita vieningos nuomonės pros-titucijos klausimu. Vienose šalyse priimtas ryžtingas sprendimas ją legali-zuoti, kitose ji yra draudžiama, tačiau net ir tai nėra efektyviausia priemonė kovai su sekso verslu – daug kur linkstama „nesilaikyti įstatymo raidės“ ir prekyba žmonėmis toliau klesti (ryškiausias pavyzdys – Afrikos valsty-bės). Kitur, pvz. Švedijoje ir Norvegijoje, neseniai prostitucija vėl uždraus-ta, tačiau tai padaryta remiantis ne konservatyvios moralės nuostatomis, o atvirkščiai – moterų išlaisvinimo idėjos rėmuose. Tai rodo, kad prostitu-cijos reiškinys ir toliau išlieka vienu spalvingiausių ir kontraversiškiausių kiekvienos visuomenės klausimų.

2. Feministinis požiūris į prostituciją

Turint omenyje, kad prostitucija yra kone išimtinai moterų veikla, skir-ta patenkinti vyrų paklausai, ir reguliuojama taip pat daugiausiai vyrų316, reiškinio analizė neįmanoma be feministinio požiūrio į jį apžvalgos.

Feminizmo atstovai sutaria, jog pasaulio istorijoje moterys buvo (kai kurių atstovų nuomone, ir yra) subtilios ir tiesioginės vyrų priespaudos au-kos317. Tačiau nėra vieningo feministinio požiūrio, kaip reikėtų užbaigti šią priespaudą. Požiūrių skirtumai itin ryškiai atsispindi ir analizuojant prosti-tucijos klausimą. Ar prostitucija palaiko ir netgi skatina moterų priespaudą,

316 Karen Peterson-Iyer, „Prostitution: A Feminist Ethical Analysis“ Journal of Femi-nist Studies in Religion, 14 (2), 2008, 19;

317 Sarah Bromberg, „Feminist Issues In Prostitution“, 1997. <http://www.feministis-sues.com/>, [žiūrėta 2010-05-24].

127

ar atvirkščiai – suteikia moterims laisvę pasirinkti profesiją? Vertėtų pla-čiau aptarti dvi feminizmo kryptis, pateikiančias itin aiškią nuomonę sekso darbo klausimu – radikalųjį bei liberalųjį feminizmą.

Radikaliojo feminizmo atstovės kovą prieš prostituciją pradėjo dar XIX a. Prieštaraudamos valstybės reguliuojamai prostitucijai, feministės iškėlė naują prostitutės-aukos įvaizdį, turėjusį pakeisti įprastą prostitutės-puolusios moters sampratą318. Šis feministinis judėjimas buvo viena iš priežasčių, kodėl XIX a. prasidėjo prostitucijos kriminalizavimas, prilygi-nimas vergystei.

Pripažindami, jog žmogaus seksualumas yra socialinis konstruktas, o ne biologinė duotybė319, radikalai pagrindine moterų priespaudos priežas-timi laiko socializaciją: vyrams turėti seksualinių troškimų laikoma nor-ma, tuo tarpu moterys pratinamos būti nuolankios, paklusnios. Prostitucija yra viena iš kultūriškai suformuotų į moteris nukreiptos vyrų prievartos, priespaudos ir išnaudojimo formų. Radikalai dėl to prostituciją prilygina prievartavimui. Pakeisti esamą situaciją, radikalų nuomone, galima tik ska-tinant lyčių lygybę ir keičiant visuomenėje susiformavusias nuostatas. Ra-dikaliojo feminizmo atstovų nuomone, pasiekus lyčių lygybę, prostitucija turėtų savaime išnykti320.

Kol tai nutiks, radikalai siūlo prostituciją drausti. Anot jų, prostitucija žaloja ne tik sekso pardavėjas, bet ir apskritai visas moteris. Nei prostituci-jos legalizavimas, nei dekriminalizavimas nėra problemos sprendimo bū-dai, nes taip būtų įtvirtinta moterį žeminanti praktika, kuri toliau palaikytų egzistuojantį neigiamą socializacijos efektą321. Laurie Shrage straipsnyje „Should feminists oppose prostitution?“ gerai atspindimos radikaliojo fe-minizmo nuostatos: „Taip kaip dėdė Tomas [knygoje „Dėdės Tomo tro-belė“ – aut. pastaba] išnaudoja bjaurius įsitikinimus apie juodaodžius, ir

318 Judith R. Walkowitz, „Politics of Prostitution“. Signs. Women: Sex and Sexuality 2, 6 (1), 1980, 125.

319 Laurie Shrage, „Should Feminists Oppose Prostitution“. Ethics, 99 (2), 1989, 347.320 Bromberg, 1997.321 „The Feminist Position on Prostitution“. <http://www.feministissues.com/chart.

pdf>, [žiūrėta 2010-05-24].



savo veiksmais parodo, kad juodaodžiai gali gauti naudos iš baltaodžių viršenybės, prostitutė ir jos klientai duoda suprasti, jog moterys gali turėti ekonominės naudos iš patriarchato“322.

Taigi radikalistinė feminizmo teorija prostitutę mato kaip nuasmenin-tą sistemos, kurioje dominuoja vyrai, auką. Auka pati nėra kalta dėl savo žeminančios padėties. Tačiau net ir nesuvokdama, jog yra žeminančioje padėtyje, prostitutė, „duodama suprasti“, kad išnaudodamos savo žemes-nę padėtį moterys gali gauti naudos iš patriarchato, „bendradarbiauja“ su sistema323.

Aštuntajame praeito amžiaus dešimtmetyje prasidėjus antrajai femi-nizmo bangai, prostitucija, kaip ir XIX a., vėl atsidūrė dėmesio centre324. Tuomet kilusio judėjimo, siekusio užtikrinti sekso darbuotojų teises, idėjas geriausiai atspindi liberalistinė feminizmo kryptis.

Liberalistinis feminizmas požiūriu į prostituciją kone kardinaliai prieš-tarauja radikaliajam. Savanoriška prostitucija liberalų matoma ne kaip že-minanti ir moterų priespaudą įtvirtinanti vyrų prievartos forma, bet visų pirma kaip ekonominė veikla. Radikaliuoju požiūriu, prostitucija yra ne-atsiejama nuo moters „sudaiktinimo“, jos traktavimo kaip prekės. Tuo tar-pu liberaliuoju požiūriu, prostituciją galima traktuoti kaip vieną iš moterų emancipacijos formų – laisvę pasirinkti profesiją. Požiūris į prostitutes taip pat skiriasi nuo radikaliojo: jos matomos nebe kaip aukos, o kaip verslinin-kės, parduodančios savo darbą, šiuo atveju – seksą325.

Kadangi prostitucija suvokiama kaip verslo rūšis, valstybė turi teisę reguliuoti tam tikrus šio amato aspektus: nustatyti atitinkamas higienos normas, ligų kontrolės mechanizmą, darbo sąlygas, taip pat užtikrinti so-cialines garantijas, rinkti mokesčius ir pan326. Tuo tarpu siekis uždrausti prostituciją liberalų požiūriu tolygus pilietinių teisių pažeidimui327.

322 Shrage, 1989, 357.323 Lynn Sharon Chancer, „Prostitution, Feminist Theory and Ambivalence: Notes

from the Sociological Underground“. Social Text, 37, 1993, 154–155.324 Kelly D. Weisberg, Applications of Feminist Legal Theory to Women’s Lives. Phi-

ladelphia: Temple University Press, 1996, 188325 „The Feminist Position on Prostitution“.326 Weisberg, 1996, 190.327 „The Feminist Position on Prostitution“.

129

Apžvelgus radikaliojo ir liberaliojo feminizmo atstovų požiūrį į pros-tituciją, nesunku suprasti, kodėl prostitucijos reglamentavimas sukelia tiek nesutarimų ir kodėl jos reguliavimas įvairiose šalyse yra toks skirtin-gas. Liberalizmas ir radikalizmas suteikia prostitucijai visiškai priešingus vaidmenis kovoje už lyčių lygybę. Feminizmo teorija iki šiol turėjo labai didelę įtaką valstybių vykdomai politikai prostitucijos atžvilgiu, taigi tai, jog šiuo metu feminizmo atstovai yra pasidalinę į dvi priešingas stovy-klas, prisideda prie itin įvairaus prostitucijos reglamentavimo pasaulyje. Taip pat drįstume teigti, jog prostitučių judėjimai, atstovaujantys vieną ar kitą feminizmo kryptį, gali daryti nemažą įtaką tiek viešajame diskurse vyraujančiam požiūriui į prostituciją, tiek valstybių pasirenkamai politikai prostitucijos reguliavimo klausimu. Dėl to tyrime atsižvelgsime į tai, kokią įtaką prostitucijos legalizavimo įstatymų priėmimui Naujojoje Zelandijoje ir Nyderlanduose turėjo visuomeniniai moterų judėjimai ir kokias feminis-tines vertybes – liberalias ar radikalias – jie atstovavo.

3. Sąvokų apibrėžimai

Kalbant apie prostituciją, svarbu apibrėžti tikslias vartojamų terminų reikš-mes. Viena vertus, dalis, rodos, sinonimiškai vartojamų žodžių, turi ne-vienodą reikšmę (pavyzdžiui, dekriminalizacija ir legalizacija), kita vertus tarp sinoniminių terminų gali egzistuoti plati ideologinė praraja (pavyz-džiui, prostitucija ir sekso darbas).

Visų pirma, kuo prostitucija skiriasi nuo sekso darbo? Šie du terminai savo praktine reikšme yra identiški – abiem apibūdinamas seksualinių pas-laugų teikimas mainais už pinigus. Tačiau šiuo atveju skirtingi apibrėžimai implikuoja priešingus požiūrio į reiškinį polius.

Prostitucija – iš lotynų kalbos kilęs žodis, reiškiantis „pasirodymą“, „išstatymą“328. Turint omenyje ilgą termino istoriją ir paplitimą tarp daugelio Europos kalbų, nenuostabu, jog šis žodis neretai turi neigiamų asociacijų. Ir lietuvių kalbos žodyne pateikiamas apibrėžimas – „lytinis

328 „Scarlet Alliance“, 2007. <http://www.scarletalliance.org.au/issues/terminology/>, [žiūrėta 2010-05-25].



parsidavinėjimas, paleistuvystė“329 – turi gana aiškiai išreikštą negatyvią prasmę. Aštuntajame praeito amžiaus dešimtmetyje prasidėjus judėjimui už prostitučių teises, atsirado morališkai neutralaus, menkinančių asoci-acijų nekeliančio termino poreikis. Terminą „sekso darbas“ (sex labour/sex work) pradėjo vartoti pačios prostitutės tam, kad „naujai apibrėžtų ko-mercinį seksą nebe kaip socialinę ar psichologinę tam tikros moterų klasės charakteristiką, bet kaip pajamas teikiančią veiklą, vieną iš darbo rūšių“330. Nors šiuo metu terminai dažniausiai vartojami paraleliai, kaip sinonimai, tačiau diskusija dėl tinkamiausio apibrėžimo dar nebaigta. Net ir akademi-nėje literatūroje „prostitucija“ dažniau vartojama, kai reiškinys siejamas su socialinėmis visuomenės problemomis, neigiamais reiškinio aspektais, tuo tarpu „sekso darbas“ – neutralioje analizėje, kalbant apie valstybes, kuriose komercinis seksas yra legalizuotas bei diskurse, liečiančiame sekso pramonės darbuotojų teises. Apskritai terminas „sekso darbas“ yra poli-tiškai kontraversiškas. Jei prostitucija įvardijama kaip sekso darbas, seka natūrali išvada, jog kaip ir bet kuri kita darbo rūšis, prostitucija taip pat turi būti reglamentuojama įstatymiškai. Lygiai taip pat ir prostitutės, įvardytos kaip sekso darbuotojos, įgyja darbuotojams garantuojamas teises. Papras-tumo dėlei ir neimplikuodamos jokių savo moralinių nusistatymų terminus „prostitucija“, „komercinis seksas“ bei „sekso darbas“ šiame darbe varto-jame kaip sinonimus, taip pat kaip ir „prostitutė“ bei „sekso darbuotoja“.

Kalbant apie prostitucijos reglamentavimą, reikia išskirti keturias pa-grindines galimas reguliavimo formas: prostitucijos draudimą, legalizaciją, dekriminalizaciją bei abolicionistinę politiką. Nors terminai „legalizacija“ bei „dekriminalizacija“ dažnai vartojami kaip sinonimai, tačiau jie taip pat atspindi gana skirtingą požiūrį į prostituciją ir jos reguliavimą. Tuo tarpu abolicionizmą galima apibūdinti kaip dekriminalizacijos bei draudi-mo kombinaciją. Šiame darbe analizuojame valstybes, kuriose prostitucija buvo legalizuota, tačiau dėl paminėto plačiai paplitusio termino netikslaus

329 „Prostitucija“. <http://www.lkz.lt/startas.htm>, [žiūrėta 2010-05-24].330 Jo Bindman, „Redefining Prostitution as Sex Work on the International Agenda“.

<http://www.walnet.org/csis/papers/redefining.html#text1>, [žiūrėta 2010-05-24].

131

vartojimo manome, kad reikėtų aptarti, ką jis iš tiesų reiškia, ir kuo toks reguliavimo būdas skiriasi nuo kitų.

Prostitucijos legalizavimas reiškia šios veiklos pripažinimą teisėta, ta-čiau tik jos reguliavimui skirtų įstatymų rėmuose. Tai reiškia, jog valstybė nustato, kokios yra leistinos prostitucijos rūšys, kas gali ja užsiiminėti, kur galima vykdyti sekso prekybą, kokios yra higienos normos, kokias teises ir pareigas turi sekso darbuotojos, kokio dydžio mokesčius jos turi mokėti ir t. t. 331 Trumpiau tariant, legalizavus prostituciją, ši tampa viena teisiškai reguliuojamų verslo rūšių.

Dekriminalizacija – tai tam tikros veiklos pripažinimas nesančia už įstatymo ribų, taigi nesančia nelegalia. Dekriminalizacija taip pat nėra sie-jama su jokiu valstybiniu įsikišimu į šią veiklą, jos reguliavimu. Prostituci-jos atžvilgiu dekriminalizacija yra suprantama kaip panaikinimas įstatymų, draudžiančių sutartinį (t. y., neprievartinį) komercinį suaugusiųjų seksą332. Dekriminalizacija taip pat reiškia, jog bet koks valstybės ar įstatymų lai-kymąsi prižiūrinčių pareigūnų įsikišimas į sekso darbuotojų veiklą yra ne-legalus333.

Abolicionizmas – trečiasis terminas, apibūdinantis prostitucijos regla-mentavimo pobūdį. Abolicionistai dažniausiai sutinka su radikaliojo fe-minizmo atstovais ir nemato skirtumo tarp priverstinės bei savanoriškos prostitucijos. Anot jų, prostitutės yra aukos, šią veiklą pasirenkančios iš desperatiško reikalo ir išnaudojamos tiek klientų, tiek sutenerių. Dėl to abolicionistinė politika yra nukreipta ne prieš prostitutes, o prieš visus kitus asmenis, dalyvaujančius sekso darbe – klientus, sutenerius, nelega-lių viešnamių savininkus ir kt.334 Geriausias tokios politikos pavyzdys – 1999 m. Švedijoje priimtas įstatymas, kuriuo sekso pardavimas, t. y., pros-titučių veikla, buvo dekriminalizuota, tuo tarpu sekso pirkimas liko nele-

331 Donna M. Hughes, „Women’s Wrongs: Repealing prostitution laws won’t help any-Donna M. Hughes, „Women’s Wrongs: Repealing prostitution laws won’t help any-one“, 2004. <http://article.nationalreview.com/274038/womens-wrongs/donna-m-hughes>, [žiūrėta 2010-05-24].

332 „Prostitution Law Reform: Defining Terms“. <http://www.bayswan.org/defining.html>, [žiūrėta 2010-05-24].

333 Hughes, 2004.334 Barbara G. Brents, Kathryn Hausbeck, „Violence and Legalized Brothel Prostitu-

tion in Nevada“. Journal of Impersonal Violence, 20 (3), 2005, 272 – 273.



galus. Taip valstybė oficialiai įtvirtino nuostatą, jog prostitutės, kaip smurto aukos, neturi būti baudžiamos335.

Taigi, kaip matyti iš apibrėžimų, dekriminalizacija yra daug liberalesnis reglamentavimo būdas. Tačiau reikia pažymėti, jog dauguma valstybių tai-ko ne „idealiuosius“ tipus, o vienokią ar kitokią jų kombinaciją, o absoliuti dekriminalizacija nėra įtvirtinta niekur336. Sekso darbuotojų organizaci-jos daugiausiai pasisako už dekriminalizaciją, o ne legalizaciją, pastarą-ją laikydamos „vienos išnaudotojiškos sistemos pakeitimu kita“337. Anot liberaliųjų feminisčių ir dalies prostitučių, valstybės taikomi reguliavimo metodai (pavyzdžiui, periodiniai sveikatos patikrinimai) dažnai ne gerina, o blogina prostitučių darbo sąlygas suvaržydami jų teises bei dažniau iš-reikšdami rūpestį ne sekso darbuotojos, o kliento ar sąvadautojo gerove ir sveikata338.

Nors skirtumas tarp aptartų terminų yra didelis, daugeliu atvejų netgi esminis, tačiau viešajame diskurse terminas „legalizacija“ dažnai vartoja-mas kaip bet kokia alternatyva absoliučiam prostitucijos draudimui. Tokiu atveju žodis įgyja labai plačią prasmę ir jo interpretacijų gausa apsunkina diskusiją apie reformas prostitucijos reglamentavimo srityje339. Šiame dar-be dekriminalizacijos bei legalizacijos terminus stengiamės naudoti atsi-žvelgdamos į aukščiau išdėstytus jų apibrėžimus.

4. Prostitucijos rūšys

Prostitucija yra platus terminas, apibrėžiantis bet kokių seksualinių pas-laugų teikimą už pinigus ar jų ekvivalentą340. Tačiau nepaisant to, kad bet

335 Scott A. Anderson, „Sexual autonomy“. Ethics, 112 (4), 2002, 772.336 Jackie West, „Prostitution: Collectives and the Politics of Regulation“. Gender,

Work and Organization, 7 (2), 2000, 106.337 „Decriminalization Vs. Legalization“. <http://www.freedomusa.org/coyotela/

decrim. html> [žiūrėta 2010-05-24].338 „Legalization Vs. Decriminalization of Private Sexwork“. <http://www.sexwork.

com/coalition/derimvslegal.html>, [žiūrėta 2010-05-24].339 „Prostitution Law Reform: Defining Terms“.340 Christine Harcourt, Basil Donovan, „Many faces of sex work“. Sexually Transmit-

ted Infections, 81, 2005, 201.

133

kurios prostitucijos rūšies principas yra toks pats, egzistuoja daugybė pros-titucijos tipų, dažniausiai klasifikuojamų pagal darbo vietą. Kadangi skir-tingi tipai vertinami nevienodai (pavyzdžiui, gatvės prostitucija laikoma pavojingiausiu tiek smurto tikimybės, tiek sveikatos atžvilgiu prostitucijos tipu, tuo tarpu erotinis masažas dažnai teikiamas net valstybėse, kuriose prostitucija nėra legalizuota, tarkime, Lietuvoje), bet kuri diskusija apie prostitucijos legalizavimą prasideda nuo klausimo kokios prostitucijos rūšys būtų legalizuojamos. Nors išskiriama net iki 25 prostitucijos rūšių, skirstomų į tiesiogines (seksualinės paslaugos už finansinį atlygį) ir ne-tiesiogines (mažesnė finansinio atlygio už seksualines paslaugas reikšmė ar jo nebuvimas/seksualinių poreikių tenkinimas be paties lytinio akto)341 manome, jog šioje darbo dalyje būtina aptarti tris mūsų analizuojamose valstybėse labiausiai paplitusias ir įstatymiškai reglamentuojamas prostitu-cijos rūšis: gatvės prostituciją, viešnamius bei eskorto paslaugas.

4.1. Gatvės prostitucija

Gatvės prostitucija yra bene labiausiai pasaulyje paplitusi prostitucijos rū-šis, itin dažnai sutinkama tose valstybėse, kur sekso darbas yra nelegalus ir komercinio sekso darbuotojos neturi galimybių dirbti kitokioje aplin-koje342. Tačiau prostitutės, dirbančios gatvėje, visgi užima „žemiausią“ statusą, sekso industrijoje dėl sunkių ir pavojingų darbo sąlygų, palyginti menko finansinio atlygio, dažnesnės priklausomybės nuo alkoholio ir ypač narkotinių medžiagų343. Gatvės prostitucija užsiimančios moterys susidu-ria su didžiausia tikimybe patirti smurtą, nes paprastai dirba klientų auto-mobiliuose ar viešosiose erdvėse, kur jų saugumas nėra niekaip užtikrina-mas, priešingai nei viešnamiuose.

Gatvės prostitucija dėl akivaizdžių priežasčių taip pat yra „matomiau-sia“ prostitucijos rūšis, dėl to valstybėse, kuriose sekso darbas yra nelega-

341 Ten pat, 202–203.342 Ten pat, 202–203.343 Michael S. Scott, „Street Prostitution“. Problem-Oriented Guide for Police Series,

2. <http://www.cops.usdoj.gov/ pdf/e05021552.pdf>, [žiūrėta 2010-05-24].



lus, šia prostitucijos rūšimi užsiimančios moterys yra dažniausiai baudžia-mos už savo veiklą344. Dėl to paties „matomumo“ gatvės prostitucija taip pat yra plačiausiai analizuojama tiek mokslinėje literatūroje, tiek publi-cistikoje. Tai sukelia patikimumo problemų – ar priklausomybė nuo nar-kotinių medžiagų, vaikystėje patirta seksualinė prievarta bei kitos cha-rakteristikos, kurios tyrimuose priskiriamos prostitucija užsiimančioms moterims, yra būdingos tik dažniausiai tyrimuose dalyvaujančioms ga-tvės prostitutėms, ar visoms bet kuria prostitucijos forma užsiimančioms moterims?345 Reikia pažymėti, kad analizuodamos literatūrą susidūrėme su šia problema – dauguma kritiškai sekso darbą vertinančių autorių kaip pavyzdžius savo argumentams pagrįsti pateikia vaizdingas gatvės prosti-tučių istorijas, tačiau stokoja tokių pačių sukrečiančių pavyzdžių, pateiktų viešnamiuose ar eskorto agentūrose dirbančių moterų.

Tai, kad iš visų sekso darbo rūšių gatvės prostitucija yra „akivaizdžiau-sia“, jos neigiami aspektai plačiausiai išanalizuoti, o jos reguliavimas – sunkiausiai įgyvendinamas, lemia jog ši komercinio sekso rūšis yra daug rečiau legalizuojama nei, pavyzdžiui, eskorto paslaugos346. Mūsų nagrinė-jamos valstybės išsiskiria tuo, kad jose gatvės prostitucija yra legalizuota ir nėra laikoma viešosios tvarkos pažeidimu.

4.2. Viešnamiai

Aukštesnis prostitucijos „rangas“ – sekso paslaugos, teikiamos ne lauke ar kliento automobilyje, o tam specialiai skirtose patalpose – viešnamiuose. Tokios įstaigos tiek interjeru, tiek administracija gali labai smarkiai skirtis. Šalyse, kur šios rūšies prostitucija yra legali, galima rasti itin prabangių, „teminių“ viešnamių, tuo tarpu valstybėse, kur viešnamių veikla nėra įtei-sinta, viešnamis gali būti viso labo eilinis gyvenamosios paskirties pas-

344 Ten pat.345 Gennaro F. Vito et al. (sud.), Criminology: Theory, Research, and Policy. Sudbury:

Jones and Bartlett Publishers, 2006, 364.346 „100 Countries and Their Prostitution Policies“. <http://prostitution.procon.org/

view.resource.php? resourceID=000772>, [žiūrėta 2010-05-24].

135

tatas, nepasižymintis jokiais išskirtiniais ženklais347. Viešnamio adminis-travimas taip pat gali įgyti labai skirtingas formas – nuo kelių kambarių, nuomojamų atskiroms sekso darbuotojoms, iki didelių „įmonių“, kurios aktyviai reklamuojasi, yra įdarbinusios ne tik didelį skaičių sekso darbuo-tojų, bet ir įsteigusios pagalbinius etatus, pavyzdžiui, valytojų348. Kaip jau minėta, istorijoje netgi yra buvę „valstybinių“ viešnamių349.

Viešnamių legalizacija dažnai siejama su siekiu užtikrinti didesnį tiek prostitučių, tiek jų klientų saugumą. Argumentuojama, jog prostitutės gali tikėtis didesnės apsaugos nuo smurtaujančių klientų, o šie gali nesibaimin-ti, jog bus apiplėšti. Taip pat svarbus ir sveikatos faktorius – valstybėse, kur viešnamiai legalizuoti, nesudėtinga „priversti“ sekso darbuotojas re-guliariai (paprastai kas savaitę) tikrintis sveikatą kitaip joms nesuteikiant licencijų darbui, taigi taip užtikrinama, jog nebus skleidžiamos venerinės ligos. Be to, viešnamiuose taip pat yra palankesnės sąlygos užtikrinti ele-mentarias higienos sąlygas (pavyzdžiui, keičiant paklodes), priešingai nei gatvės prostitucijoje.

Visgi reikia pažymėti, jog paminėti savotiški legalių viešnamių pri-valumai neretai susilaukia oponentų kritikos. Visų pirma, teigiama, jog legalizuojant viešnamius jų savininkai tiesiog tampa legaliais prostitučių išnaudotojais, nes didžiausią pelną iš sekso darbo gauna būtent jie350. Ka-dangi viešnamių savininkai yra visų pirma suinteresuoti pelno didinimu, teigiama, jog visos saugumo priemonės, neva skirtos sekso darbuotojoms apsaugoti, iš tiesų tarnauja saugumo jausmui tarp klientų sukurti351. Opo-nentai neretai argumentuoja šį teiginį tyrimais, kuriais nustatyta, jog nors viešnamiuose dirbančios moterys rečiau (bet vis vien) susiduria su fiziniu

347 Harcourt, 2005, 202.348 Ten pat;349 Timothy J. Gilfoyle, „Prostitutes in History: From Parables of Pornography to Me-

taphors of Modernity“. The American Historical Revew, 104 (1), 136.350 West, 2000, 107.351 Sheila Jeffreys, „The Legalisation of Prostitution: A failed social experiment“,

2003. <http://catwa.org.au/files/ images/Legalisation_-_a_failed_social_experi-ment.pdf>, [žiūrėta 2010-05-24].



smurtu nei gatvės darbuotojos, psichologinio smurto lygis yra toks pats352. Tuo tarpu privalomi sveikatos patikrinimai taip pat suteikia saugumo jaus-mą tik klientams, o prostitutės nėra apsaugotos nuo klientų pernešamų ligų, nes pastarieji neprivalo pateikti jokių medicininių pažymų353.

Taigi, viešnamiuose teikiamos seksualinės paslaugos taip pat vertina-mos nevienareikšmiškai, nors ir šiek tiek palankiau nei gatvės prostitucija. Naujojoje Zelandijoje bei Nyderlanduose viešnamių veikla yra legali ir re-guliuojama valstybės.

4.3. Eskorto paslaugos

Dar viena prostitucijos rūšis – iškviečiamos merginos (call-girls). Klientas, paskambinęs į eskorto agentūrą, teikiančią prostitucijos paslaugas, telefo-nu ar per internetą užsisako „pasimatymą“ su prostitute, kuri tuomet at-vyksta į kliento pageidaujamas patalpas (paprastai viešbučio kambarį arba namus). Rečiau pasitaikantis yra call-out tipas, kuomet klientas, susitaręs dėl susitikimo su prostitute, atvyksta į jos pasiūlytas patalpas. Tiesa, šio po-rūšio negalima painioti su viešnamine prostitucija, mat call-out merginos paprastai veikia vienos savo ar nuomojamose patalpose, kurių „laikymui“ nereikia gauti licencijų ir jos paprastai nėra reguliuojamos valstybės354. Eskorto agentūros paprastai yra geriausiai „užmaskuotas“ seksualinių pas-laugų teikimo tipas, kurį linkę praleisti pro akis ir teisėsaugos pareigūnai. Dėl to toks seksualinių paslaugų teikimo pobūdis neretai yra plačiai pa-plitęs netgi valstybėse, kuriose sekso darbas nėra legalus355 (pavyzdžiui, Manheteno geltonuosiuose puslapiuose „Eskorto paslaugos“ užima apie 30 lapų, daugiau nei dvigubai lenkdamos psichologus ar nekilnojamojo turto agentus356). Eskorto paslaugos taip pat yra bene geriausiai apmoka-

352 Melissa Farley, „Prostitution Harms Women Even if Indoors: reply to Weitzer“. Violence Against Women, 11, 2005, 955.

353 Jeffreys, 2003.354 Harcourt, 2005, 202.355 Ten pat, 203.356 Andrew Jacobs, „Call Girls, Updated“, 2004. <http://www.nytimes.com/2004/10/12/

nyregion/12madam.html? pagewanted=1&_r=1&ei=1&en=20de55812ce4a4a7&ex=1098599063>, [žiūrėta 2010-05-24].

137

ma prostitucijos rūšis, iš dalies dėl konfidencialumo, garantuojamo klien-tams357. Tačiau dėl „užslėptumo“ prostitučių darbas yra kartu ir sunkiau reguliuojamas, sunkiau užtikrinti jų saugumą tiek smurto, tiek sveikatos atžvilgiu kliento pasirinktose patalpose. Visgi kai kuriose valstybėse būtent ši prostitucijos rūšis pasirenkama kaip legalizacijos objektas dėl to, kad dėl savo „nematomumo“ sukelia mažiausią visuomenės nepasitenkinimą tiek priimant patį legalizavimo aktą, tiek vėliau yra menkiau linkusi patraukti publikos dėmesį358.

*****Visos aukščiau aptartos prostitucijos rūšys yra vienaip ar kitaip kontra-

versiškos ir dauguma valstybių, kurios ryžtasi legalizuoti (ar dekriminali-zuoti) prostituciją, paprastai apsiriboja viena iš aptartųjų rūšių, nedrįsdamos įteisinti platesnio spektro seksualinių paslaugų, baimindamosi visuomenės nepasitenkinimo, nusikalstamumo ar ligų protrūkių. Naujoji Zelandija ir Nyderlandai išsiskiria tuo, kad šiose valstybėse prostituciją įvardijus kaip darbą, buvo legalizuotos visos šios darbo formos neskirstant jo į „sauges-nį“, „mažiau rėžiantį akį“ ar pagal kitokiu kriterijus, taikomus valstybėse, toleruojančiose vienokią prostituciją, ir draudžiančiose kitokią.

5. Literatūros apžvalga

Nors prostitucija apibūdinama kaip „amžina“ žmonijos problema, moks-linės literatūros šia tema ne tiek ir daug. Vyrauja vienpusiški socialiniai tyrimai, nagrinėjantys gatvės prostituciją, ir iškreipiantys bendrą šio reiški-nio vaizdą – mažai dėmesio skiriama viešnamių, prostitucijos klientų (tiek vyrų, tiek moterų), prostitucijos darbuotojų (vyrų bei transseksualų) bei vadybininkų socialiniams tyrinėjimams359. Tai galima vadinti „teorinėmis spragomis“.

Daugiau literatūros yra apie prostitucijos istorinę raidą (kuri jau aptarta anksčiau) bei fizinį ir emocinį prostitucijos poveikį ja užsiimantiems as-

357 Vito, 2006, 364.358 West, 2000, 111.359 Ronald Weitzer, „New directions in research on prostitution“. Crime, Law & Social

Change, 43, 2005, 229.



menims (daugiausia – moterims). Įdomus yra Farley tyrimas „Bad for the Body, bad for the Heart“, kuriame siekiama atsakyti į klausimą, ar galima fi-zinę, socialinę bei psichologinę prostitucijos žalą sumažinti dekriminalizuo-jant ar valstybiniu lygmeniu reguliuojant šį reiškinį. Šios autorės teigimu, sekso verslo legalizavimas ne tik nesumažina prostitucijos keliamų pavojų, bet kaip tik padaro seksualinį priekabiavimą, išnaudojimą ir smurtą prieš moteris (bei vaikus) nebaudžiamu reiškiniu. Farley mano, kad prostitučių klientai (angl. „johns“), legalią prostituciją propaguojančios grupės bei vy-riausybės, remiančios sekso industriją, sudaro trišalę partnerystę, kuri kelia pavojų visoms be išimties moterims: tokiu būdu neva paneigiamas buitinis smurtas bei pavojai prostitucija užsiimančių asmenų sveikatai360.

Prostituciją iš labiau politologinės perspektyvos nagrinėja Outshoorn ir kitų autorių kolektyvas. Jų teigimu, prostitucijos problema yra akivaizdžiai politologinė, tačiau politikos tyrinėtojams ji yra ir labai „nepatraukli“. Iš vienos pusės, ji daugiausia apima moterų savęs pardavinėjimą vyrų kli-entūrai, todėl tai yra feminizmo teorijos sritis (siekiama išnagrinėti nely-gius galios santykius). Iš kitos pusės, prostitucija politikos mokslininkų yra atmetama kaip visuomenės sveikatos problema. Abu šie aspektai pa-skatino nagrinėti prostituciją žvelgiant į ją pro moterų socialinių judėjimų demokratinėse šalyse prizmę, kartu atsižvelgiant į tai, kokią įtaką moterų asociacijos turi vyriausybei gerinant moterų padėtį visuomenėje. Pasitel-kiant įvairias lyginamosios politikos teorijas, buvo atlikta dvylikos Vakarų demokratinių valstybių empirinė analizė, kurioje nagrinėtas politinis dis-kursas prostitucijos klausimu bei institucijų vaidmuo siekiant užtikrinti moterų teisų apsaugą361.

Tačiau tyrinėjimų, kuriuose būtų mėginama atsakyti, kodėl prostitucija buvo įteisinta vienose ar kitose šalyse, besiskiriančiose savo kultūra, is-torine patirtimi bei kitais aspektais, praktiškai nėra. Todėl mūsų tyrimas, kuriame lyginamos prostitucijos legalizavimo priežastys dviejose įvairiais

360 Melissa Farley, „’Bad for the Body, Bad for the Heart’: Prostitution Harms Women Even if Legalized or Decriminalized“. Violence Against Women, 10, 2004, 1116.

361 Joyce Outshoorn (sud.), The Politics of Prostitution: Women’s Movement, Demo-cratic States and the Globalisation of Sex Commerce. Cambridge: Cambridge Uni-versity Press, 2004, 1–6.

139

aspektais skirtingose valstybėse – Nyderlandų karalystėje ir Naujojoje Ze-landijoje – turėtų būti vertingas ir įdomus.

6. Metodologinis tyrimo pagrindas

Kadangi analogiškų tyrimų, kuriuose būtų lyginami veiksniai, lėmę pros-titucijos legalizavimą skirtingose valstybėse, nėra, šiuos veiksnius teko išskirti pačioms. Pasirinkome šiuos du atvejus – Naująją Zelandiją ir Ny-derlandus – kadangi jos yra labai skirtingos tiek savo geopolitine padėtimi, tiek istorine patirtimi, tiek kitais aspektais, tačiau joms abiems būdinga itin liberali politika prostitucijos klausimu. Todėl taikant vienintelio panašu-mo metodą sieksime išsiaiškinti, koks lemiamas veiksnys lėmė, kad šiose šalyse buvo legalizuotas sekso darbas. Remiantis literatūros apžvalga ir bendrais pastebėjimais, išskyrėme šiuos kriterijus, pagal kuriuos lyginsime Naująją Zelandiją ir Nyderlandus:

Istorinė šalių patirtis prostitucijos klausimu (kaip prostitucija buvo 1. reguliuojama iki jos legalizavimo?);Prostitucijos legalizavimo aplinkybės (kas lėmė, kad legalizavimo 2. įstatymas buvo priimtas?);Visuomeninių judėjimų įtaka prostitucijos legalizavimui (ar kokie 3. nors visuomeniniai judėjimai aktyviai skatino legalizuoti prostituci-ją? Kokie buvo jų motyvai?);Bažnyčios ir prostitucijos legalizavimo santykis (kokia šalyje vy-4. rauja religija? Koks jos požiūris į prostituciją? Koks procentas žmo-nių laiko save religingais?);Kitų kontraversiškų reiškinių legalizavimas (ar šalyje legalizuotos 5. tos pačios lyties asmenų santuokos, abortai, eutanazija ir lengvieji narkotikai);Ekonominis prostitucijos legalizavimo veiksnys (ar prostitucija le-6. galizuota siekiant gauti papildomų lėšų į valstybės biudžetą?).

Norint palyginti nagrinėjamas valstybes išvardintais kriterijais, sieksi-me patikrinti šias mūsų sukonstruotas hipotezes:

Tai, kad istorinė patirtis draudžiant prostituciją buvo nesėkminga, 1. lėmė, kad nagrinėjamose šalyse ji buvo legalizuota;



Prostitucijos legalizavimą lemia tam palankių partijų atėjimas į 2. valdžią;Aktyvios visuomeninės organizacijos, pasisakančios už prostituci-3. jos legalizavimą, lėmė šio įstatymo „prastūmimą“;Maža religijos reikšmė visuomenėje lemia prostitucijos legaliza-4. vimą;Kuo daugiau šalyje legalizuota kitų kontraversiškais laikomų reiški-5. nių (homoseksualų santuokos, abortai, eutanazija, lengvieji narkoti-kai), tuo didesnė tikimybė, kad bus legalizuota ir prostitucija;Prostitucijos legalizavimą lėmė valstybės siekis finansiškai pasi-6. pelnyti.

7. Trumpa valstybių apžvalga

Naujoji Zelandija yra nedidelė, urbanizuota valstybė, turinti 4 milijonus gyventojų. Gyventojų etninę populiaciją Naujojoje Zelandijoje sudaro ne-mažas skaičius įvairių skirtingų etninių grupių. Didžiausios jų yra olandų, kinų bei indų362. Maoriai sudaro mažą populiacijos dalį: 72% Naujosios Zelandijos gyventojų sudaro europiečiai, o tik 15% – vietiniai gyventojai. Prostitucija Naujojoje Zelandijoje buvo legalizuota 2003 metais. Atlikus tyrimą buvo pastebėta, kad 6000 šios valstybės piliečių reguliariai ar kartais prekiauja seksu. Statistiškai apie 65% jų dirba viešnamiuose, 10% gatvėse ir apie 25% dirba savo namuose arba mažomis grupelėmis išsinuomotose patalpose. 90% visų lytines paslaugas teikiančių asmenų yra moterys363.

Nyderlandai yra federacinė valstybė, turinti daugiau nei 16,5 mln. gy-ventojų. Ši šalis dažnai pavadinama Olandija, bet tai nėra visiškai teisinga, kadangi žodžiu “Holland” vadinamos tik dvi iš 12 iš Nyderlandų karalys-tės provincijų (Noord-Holland ir Zuid-Holland). Kita vertus, tose dalyse

362 Barbara Thomson, „Ethnic Diversity in New Zealand: A statitic profile“, 1999. <http://www.ethnicaffairs.govt.nz/ oeawebsite.nsf/wpg_url/Resources-Research-Index/$file/EthnicDiversity.pdf>, [žiūrėta 2010-05-24].

363 Tim Barnett, „Decriminalising Prostitution in New Zealand – the campaign and the outcome“, 2007. <http://myweb.dal.ca/mgoodyea/Documents/New%20Zealand/Decriminalising%20Prostitution%20in%20NZ.pdf>, [žiūrėta 2010-05-24].

141

koncentruojasi pagrindinis valstybinis ir ekonominis gyvenimas. Nyder-landų visuomenė pasižymi liberalumu: ten legalizuoti lengvos formos nar-kotikai, homoseksualų santuokos (2001 m.), eutanazija (2002 m.), o taip pat ir prostitucija (2000 m.). 2010 m. šaltinio duomenimis, Nyderlanduose yra nuo 20,000 iki 30,000 nuolatinių sekso darbuotojų364.

8. Prostitucijos istorija Naujojoje Zelandijoje ir Nyderlanduose

Nors ankstesnėje darbo dalyje jau apžvelgėme Europos prostitucijos isto-riją, dabar derėtų plačiau aptarti šio reiškinio raidą konkrečiose valstybė-se. Ieškosime istorinių panašumų, kurie galėjo lemti, kad abiejose valsty-bėse prostitucija buvo įtvirtinta kaip viena iš darbo rūšių, o ne kriminalinė veikla.

8.1. Naujoji Zelandija

Senieji Naujosios Zelandijos gyventojai (Maori bendruomenė) nebuvo pažįstami su prostitucijos reiškiniu, tačiau europiečiai imigrantai bei pir-kliai XVIII amžiuje importavo prostituciją į šią šalį. Tuometinė prostitucija buvo seksualinių paslaugų teikimas už atgabentas gėrybes. Istorijoje buvo užfiksuoti faktai, kaip tėvai ir vyrai vertė savo moteris parsiduoti jūrei-viams už vertingus daiktus. Prostitucijai ėmus plisti, pradėti taikyti pirmieji ją reguliuojantys įstatymai365.

Senieji įstatymai, reguliuojantys šią seksualinę veiklą, veikė tuometinės Anglijos analogiškų įstatymų pagrindu. Pirmasis aktas, kontroliuojantis ankstyvąją sekso industriją, buvo 1824 m. Anglijos Valkatavimo (English Vagrancy Act) aktas, kuris draudė prostitutėms vaikščioti gatvėmis ir būti kitose viešose vietose bei iššaukiančiai elgtis. Senuosius, prostituciją kon-troliuojančius įstatymus, galima apibūdinti, kaip taikančius dvigubus stan-

364 „Minimum age for Dutch prostitutes raised to 21“. <http://www.rnw.nl/english/ar-ticle/minimum-age-dutch-prostitutes-raised-21>, [žiūrėta 2010-05-24].

365 Peter Davis, Intimate Details & Vital Statistics: AIDS, Security and the Social Or-der in New Zealand. Auckland: Auckland University Press, 1996, 136–137.



dartus, nes sekso darbuotojai buvo baudžiami, o klientams jokių sankcijų taikyta nebuvo. Vienas iš tokių įstatymų pavyzdžių bei didžiausią įtaką prostitucijos kontrolei turėjęs aktas – 1869 m. Naujojoje Zelandijoje priim-tas Ligų aktas (Disease Act). Šiuo aktu policininkams buvo suteiktos teisės prievarta kiekvieną moterį, kurią jie įtarė esant prostitute, priversti atlikti sveikatos apžiūrą, kitu atveju ji būdavo suimama. Be to, prostitutėms, ser-gančioms venerinėmis ligomis, nebuvo leidžiama nuomotis kambarių. Tuo tarpu klientai nebuvo verčiami atlikti sveikatos patikros. Kitas aktas priim-tas 1884 m. – juo buvo kontroliuojamos „bendrosios prostitutės“ (common prostitute). Istorikų nuomone, svarbu yra suvokti šios sąvokos vartojimą tuometinėje Naujosios Zelandijos visuomenėje. „Bendrosios prostitutės“ nebuvo suprantamos kaip įprastos, kasdienės prostitutės, jos buvo traktuo-jamos kaip bendra valstybės turto dalis, kaip tam tikra viešoji gėrybė.

Prostitucijos mastai pradėjo smarkiai augti ankstyvaisiais naujųjų kolo-nijų ir aukso karštligės laikais (XIX a.). Apie 1860 metus Naujoje Zelan-dijoje esančiose Otago kasyklose smarkiai išaugo prostitucijos poreikis, todėl buvo pradėti leisti įstatymai, draudžiantys viešbučiuose lankytis šo-kėjoms. Tuometiniai Naujosios Zelandijos gyventojai netgi pradėjo steigti reabilitacijos namus specialiai prostitutėms. Tačiau prostitucijos reiškinį kontroliuoti buvo sunku: didžiuosiuose kolonijos miestuose veikė raudo-nųjų žibintų kvartalai.

Toliau sekę XX a. priimti prostituciją reguliuojantys įstatymai buvo dar labiau prieštaringi. Jais buvo siekta surasti, koks aptariamojo reiški-nio reguliavimo būdas būtų efektyviausias bei turėtų mažiausiai neigiamų padarinių. Todėl buvo teisės aktų, kurie ne tik papildo, pataiso vienas kitą, tačiau nustato visiškai priešingą reguliavimą nei anksčiau buvę. Norint su-prasti tokių pasikeitimų priežastis bei kuo remiasi 2003 m. priimta Prosti-tucijos Reforma, reikia susipažinti su anksčiau galiojusiais teisės aktais.

1961 m. buvo priimtas Nusikaltimų aktas (The Crimes Act). Šiuo aktu buvo drausta bet kokia su prostitucija susijusi veikla, taip pat ir viešna-mių turėjimas. Aktas draudė nelegalią prekybą žmonėmis ir nustatė už tai bausmę – 14 metų laisvės atėmimo. Taip pat buvo draudžiami šie ir pana-šūs veiksmai: ėmimas vergijon už įsiskolinimą, moterų pardavinėjimas už finansinį atlygį ir moters vertimas užsiimti lytiniais santykiais su vyrais

143

prieš jos pačios valią. 1995 m. buvo priimtas Nusikaltimų akto pakeiti-mas, kuriuo, be kitų nuostatų, buvo uždraustas sekso turizmas ir įtvirtinta didelė bauda pažeidėjams366. Tačiau Nusikaltimų aktas nebuvo efektyvus, nes nuostata, draudžianti turėti viešnamius, buvo apeinama: seksualinių paslaugų teikimas buvo perkeltas į legaliai veikiančias įmones – masažų salonus367. Todėl, norint efektyviau reguliuoti prostituciją, reikėjo priimti naują aktą, kuris užpildytų buvusiojo akto paliktas spragas.

1978 m. buvo priimtas Masažo salonų aktas (Massage Parlours Act), kuris nustatė, kad masažo salonų savininkai privalo gauti licenciją, lei-džiančią jiems užsiimti šia veikla. Licencijos nebuvo suteikiamos asme-nims, kurie buvo teisti už veiklą, susijusią su narkotikais bei prostitucija, taip pat tokie asmenys negalėjo dirbti salonuose ir teikti paslaugas. Šiuo aktu uždrausta asmenims, neturintiems 18 metų, dirbti tokiuose salonuose. Masažo salonų kontrolė buvo bandoma užtikrinti reikalavimu, jog infor-macija apie darbuotojus būtų registruojama ir prieinama galimų policijos patikrinimų metu368. Po Prostitucijos Reformos priėmimo, šis aktas buvo panaikintas.

1978 m. Masažo Salonų aktas išsprendė vieną iš Nusikaltimo akto spra-gų – masažo salonuose nebebuvo teikiamos seksualinės paslaugos už pi-nigus, taigi Naujojoje Zelandijoje galutinai pašalinti viešnamiai. Tačiau tai sukėlė dar didesnes problemas. Sekso darbuotojai buvo priversti dirbti ne-legaliai ir slaptai, todėl smarkiai išaugo jų pažeidžiamumas. Kadangi sekso darbuotojams teko slėptis, kad nebūtų surasti ir suimti, jiems tapo sunku rūpintis savo sveikata ir saugumu369.

366 Academy for Educational Development, „New Zealand Best Practices“. <http://www.humantrafficking.org/ countries/new_zealand/best_practices>, [žiūrėta 2010-05-24].

367 Gillian Abel, „The Impact of the Prostitution Reform Act on the Health and Safety Practices of Sex Workers“. 2010. <http://www.justice.govt.nz/policy-and-consul-tation/legislation/prostitution-law-review-committee/ publications/impact-health-safety>, [žiūrėta 2010-05-24].

368 „The Nature and Extent of the Sex Industry in New Zealand: An Estimation“. <http://www.justice.govt.nz/publications/global-publications/t/the-nature-and-ex-tent-of-the-sex-industry-in-new-zealand-an-estimation/executive-summary>, [žiū-rėta 2010-05-24].

369 Abel, 2010.



1981 m. buvo priimtas Nusižengimų Santraukos įstatymas (Summary Offences Act). Šiuo aktu buvo įtvirtinta, jog asmuo, viešose vietose siūlantis sekso paslaugas, yra baudžiamas iki 200 $ pinigine bauda. Taip pat buvo išaiškinta, jog į viešosios vietos kategoriją yra įtraukiami viešnamiai. To-dėl buvo baudžiami asmenys, užsiiminėjantys prostitucija tiek gatvėse, tiek patalpose, taip pat draudžiami viešnamiai, taikomos sankcijos sąvadauto-jams370. Tačiau asmenys, perkantys seksualines paslaugas, baudžiami nebu-vo, nes mokėjimas ar siūlymas sumokėti už seksą nebuvo traktuojami kaip nusikalstamos veikos. Šis aktas tiesiog atkartojo anksčiau buvusiuosius, tik dar nustatė pinigines baudas už nusikaltimus. Esminės problemos: sekso industrijos masto mažinimas arba saugumo bei sveikatos užtikrinimas as-menims, susijusiems su prostitucija, nebuvo sprendžiamos. Todėl pradėta ieškoti alternatyvių būdų, kaip susitvarkyti su susiklosčiusia padėtimi.

Nuo 2000 m. iki 2003 m. buvo rengiamas bei svarstomas Prostituci-jos Reformos įstatymo projektas, kurio tikslas buvo prostitucijos legaliza-vimas. Anksčiau buvę įstatymai varžė prostitucijos veiklą, tačiau realios naudos nepasiekė: sekso industrijos apimtis nebuvo sumažinta, o su pros-titucija susijusių asmenų sveikata tapo didele problema. Todėl naujuoju prostitucijos reguliavimo įstatymu prioritetiniais buvo pasirinkti kitokie tikslai: vienas iš jų – lygių teisių visiems darbuotojams užtikrinimas.

8.2. Nyderlandai

Amsterdamo uostas jau nuo seno garsėjo savo naktinėmis pramogomis ir sąsajomis su prostitucija, kurias ypač mėgo atplaukę jūreiviai. Dar 1500 metais teritorija už „Dam“ aikštės oficialiai buvo “prostitucijos zona”371.

Viduramžiais prostitucija Nyderlanduose buvo leidžiama dėl pragma-tinių/religinių priežasčių, pvz. siekiant apsaugoti nekaltas mergeles nuo

370 Nina Hagenauer, „Prostitution in Austria and New Zealand: Comparisipn and im-Nina Hagenauer, „Prostitution in Austria and New Zealand: Comparisipn and im-portant facts“, 2009, 16. <http://www.ecpat.org.nz/ProstitutioninAustriaandNew-ZealandNinaApril09Final.pdf.pdf>, [žiūrėta 2010-05-24].

371 Cor Snabel, „Life in 16th and 17th Century Amsterdam, Holland: Prostitution“. <http://www.olivetreegenealogy. com/nn/amst_prost.shtml>, [žiūrėta 2010-05-24].

145

prievartavimų ir išniekinimų372. Prostitučių tuo metu nesaugojo jokie įstatymai, tai nebuvo laikoma garbinga profesija, joms ir klientams buvo taikomi tam tikri apribojimai: negalėjo būti ištekėjusiomis, santykiauti su vedusiais vyrais bei žydais. Nors prostitucijos leidimas atrodė privalomas, miestų valdžios iki XV amžiaus siekė prostituciją atskirti nuo „garbingo“ pasaulio bei miesto sienų. Tik vėliau buvo paskirtos specialios teritorijos miestų pasieniuose bei gatvėse. XVI amžiuje, dėl Ispanijos okupacijos bei plintančių protestantizmo idėjų įtakos, bet kokia seksualinė veikla buvo toleruojama tik tarp santuokoje gyvenančių asmenų. Kitais atvejais, tokia veikla bažnyčios buvo smerkiama kaip nuodėmė, o valstybės - kaip nu-sikaltimas. Vieninteliame Amsterdame šiuo laikotarpiu prostitucija regu-liuota dalinai. Tik policija ir tuometinis šerifas su padėjėjais galėjo turėti viešnamį373.

1578 m., Amsterdamą palikus ispanų okupantams ir katalikybę pakei-tus kalvinizmui, nustota reguliuoti prostituciją. XVII a. kalvinizmo mora-linės nuostatos atsispindėjo valstybės valdyme – prostitucija, net šokiai ir prekyba, pripažintos veiklomis už įstatymo ribų. Tačiau visuomenėje vy-ravo liberalesnis požiūris, ypač mene seksualumas buvo vaizduojamas itin atvirai. XVIII a. valdžios ir bažnyčios politiką lėmė tai, kad pradėjo ryškėti skirtis tarp augančios viduriniosios dirbančiųjų klasės ir taip vadinamos že-mesnės, neturtingųjų klasės. Pirmieji laikėsi griežtesnių moralinių ir etinių normų, savo luomo moteris laikė garbingomis, o žemesnės klasės – laisvo elgesio ir potencialiomis prostitutėmis. Joms nebuvo skiriamas dėmesys, apsauga iš valdžios pusės, tad tuo metu prostitučių darbo sąlygos buvo apgailėtinos, ypač paplito venerinės ligos, persileidimai, nevaisingumas ir situacija mažai keitėsi iki XX amžiaus.

1810 m. prostituciją ėmėsi reguliuoti Napoleono armija tam, kad ap-saugotų savo karius nuo venerinių ligų. Prostitutės buvo priverstinai regis-truojamos ir tikrinamos, o iš užsikrėtusių buvo atimamos anksčiau išduotos

372 „Prostitution in Netherlands“. <http://en.wikipedia.org/wiki/Prostitution_in_the_Netherlands>, [žiūrėta 2010-05-24].

373 Ten pat.



kortelės, leidžiančios verstis šiuo amatu. Po prancūzų okupacijos, olandų valdžia kelis dešimtmečius nereguliavo prostitucijos, o vėliau tęsė Napole-ono armijos pradėtą darbą. XIX amžius išsiskiria dar ir tuo, kad tuometiniai mokslininkai teigė, jog seksualinis susilaikymas vyrams yra nesveikas, to-dėl dalis moterų buvo priverstos aukotis ir „gelbėti vyrų sveikatą“. Deja, jos vis tiek nebuvo laikomos garbingomis moterimis, net tarp žemosios klasės žmonių jos buvo engiamos. Tame pačiame amžiuje pradėjo ryškėti judėjimai prieš reguliuojamą prostituciją – tokią poziciją reiškė pasiturin-tys ortodoksai-krikščionys, katalikai, socialistai ir feminizmo šalininkai. Daugiausiai dėl to nuo 1911 iki 1980 metų galiojo įstatymas, draudžiantis steigti ir turėti viešnamius bei tretiems asmenims pelnytis iš prostitucijos. Šiuo įstatymu stengtasi apsaugoti prostitutes nuo išnaudotojų, bet prakti-koje tai pasirodė sunkiai įgyvendinama. 1988 m. sausį prostitucija buvo pripažinta kaip legali profesija374. 1990-aisiais olandų požiūris į prostitu-cijos legalizavimą buvo palankus, o 1997 m. apklausos duomenimis, 73% piliečių pasisakė už viešnamių legalizavimą, 74% teigė, jog prostitucija yra priimtinas darbas. 1999 m. 78 procentams atrodė, jog tai lygiai toks pat darbas, kaip ir kiti375.

2000 m. spalio 1-ąją olandų parlamentas įteisino prostituciją ir nusta-tė jos reguliavimą. Šis įvykis tapo 20-ties metų teisės srities tyrinėtojų, feminisčių, prostitucijos aktyvistų ir mažos grupelės prostituciją aktyviai palaikančių parlamentarų diskusijų kulminacija376.

Balsuojant dėl šio įstatymo abiejuose parlamentuose (Senate ir Atstovų Rūmuose) išsiskyrė dvi pagrindinės opozicinės pažiūros: religinė ir pasau-lietinė. Visgi, nepaisant skirtingų nuomonių ir pažiūrų, parlamentarai suta-rė, kad seksas už pinigus tarp dviejų suaugusių žmonių neįžeidžia nė vieno iš jų orumo.

374 „Prostitution in Amsterdam“. <http://www.amsterdam.info/prostitution/>, [žiūrėta 2010-05-24].

375 „Prostitution in Netherlands“. 376 Hendrik Wagenaar, „Democracy and Prostitution: Deliberating the Legalization of

Brothels in the Netherlands“. Administration & Society, 38 (2), 2006, 198–235.

147

9. Prostitucijos legalizavimo aplinkybės

Šioje dalyje aptarsime, koks buvo prostitucijos legalizavimo įstatymo pri-ėmimo procesas, kokios partijos priėmė įstatymą, kokios šių partijų pažiū-ros, tikslai, nuostatos kitų kontraversiškų reiškinių legalizavimo klausimu.


Galima teigti, kad, viena vertus, prostitucijos legalizavimas nebuvo ryžtin-gas, valdžios sprendimas, nes viską nulėmė tik vieno balso persvara par-lamente: 60 parlamentarų balsavo už, 59 prieš ir vienas susilaikė. Taip pat buvo parlamentarų, kurie dėl Naujosios Zelandijos Darbo partijos (New Zealand Labour Party) atstovės – Georginos Beyer, pasakytos kalbos prieš balsavimą, pakeitė savo poziciją. Ši kalba buvo paveiki, nes parlamentarė, kaip buvusi prostitutė, išsakydama savo poziciją rėmėsi asmenine patir-timi377. Kita vertus, Naujojoje Zelandijoje vis dėlto egzistavo tam tikros aplinkybės, kurios leido tokį įstatymą iškelti į viešumą, vėliau į valstybinį lygmenį ir galiausiai priimti. Viena tokių aplinkybių buvo tam tikrų partijų buvimas vadžioje tuo metu bei aktyvi suinteresuotos organizacijos – Nau-josios Zelandijos Prostitučių kolektyvo veikla.

Naujosios Zelandijos Darbo partija yra viena iš dviejų svarbiausių par-tijų Naujoje Zelandijoje. Ši partija save identifikuoja kaip esančią centro kairėje, socialiai liberalią ir progresyvią. Pagrindiniai šios partijos tikslai yra: socialinio teisingumo, saugumo bei lygių galimybių užtikrinimas, atotrūkio tarp turtingųjų ir skurdžiųjų visuomenės klasių mažinimas, kva-lifikuotos bei įdarbintos visuomenės kūrimas378. Naujosios Zelandijos Darbo partija pateko į penktąją vyriausybę (1999 – 2008 m.) ir turėjo dau-

377 „Prostitution Reform Bill – Second Reading“. <http://www.parliament.nz/en-NZ/PB/Debates/Debates/a/9/a/47 HansD_20030219_00001132-Prostitution-Reform-Bill-Second-Reading.htm>, [žiūrėta 2010-05-24].

378 New Zealand Parliament, „Labour Party“. <http://www.parliament.nz/en-NZ/MPP/Parties/Labour/2/4/2/00Plib MPPLabour1-Labour-Party.htm>, [žiūrėta 2010- 05-24].



gumą – 52 atstovus. Balsuojant dėl prostitucijos legalizavimo, 40 Darbo partijos atstovų balsavo už. Kita partija, smarkiai palaikiusi šio įstatymo priėmimą, buvo Žaliųjų partija (Green Party). Pastarosios partijos visi 9 atstovai taip pat balsavo už. Iš kitų partijų tik keli atstovai pritarė šiai re-formai, o didžioji dalis balsavo prieš379. Žaliųjų partija savo ideologija visiškai skiriasi nuo Darbo partijos. Ji savo pagrindinėmis veiklos sritimis laiko: ekologiją, socialinę atsakomybę, laisvę nuo smurto. Nors šios abi partijos skiriasi ir savo įtaka visuomenėje, ir ideologija, tačiau jos abi pa-našiai vertino prostitucijos legalizacijos būtinumą. Žaliųjų partija traktavo prostituciją, kaip tam tikrą darbo šaką, o pačias prostitutes kaip darbuo-tojas. Jos atstovų teigimu, prostitucijos legalizavimas leido užtikrinti tuo užsiimantiems asmenims tokias pat teises, kokias turi kiti darbuotojai380. Taip pat buvo teigiama, kad prostitucijos legalizavimas yra pati efekty-viausia priemonė apsauganti sekso darbuotojas nuo pavojingų klientų, nes kitu atveju, jos yra traktuojamos kaip nusikaltėlės, todėl nėra linkusios ieš-koti pagalbos. Žaliųjų partijos atstovai įsitikinę: prostituciją draudžiantys įstatymai nesugebėjo ir nesugebės sustabdyti sekso industrijos masto381. Naujosios Zelandijos Darbo partija laikėsi nuomonės, kad draudimas užsi-imti prostitucija yra žmogaus pilietinių teisių varžymas ar net pažeidimas. Jų teigimu, visiems darbuotojams turi būti suteiktos vienodos teisės, nes „darbas yra darbas“.

Naujajai Zelandijai yra būdingos gana silpnos bei neįtakingos krikščio-niškosios partijos, puoselėjančios šeimos, krikščioniškąsias vertybes bei didelį dėmesį skiriančios socialinėms problemoms. 1995 m. buvo įsteigta Krikščionių Demokratų (the Christian Democrat Party) partija, kuri po metų sudarė sąjungą su Krikščioniško Palikimo (the Christian Heritage Party) partija ir pasivadino Ateities Naująja Zelandija (Future New Zea-land). 1999 m. Ateities Naujoji Zelandija sudarė sąjungą su Jungtine par-

379 CommoNZ Parliamentary Database, „Prostitution Reform Act“. <http://commonz.wotfun.com/bill/2>, [žiūrėta 2010-05-24].

380 Farley, 2004, 1090.381 Green Party, „Conference votes on sex industry liberalisation“. <http://www.green-

party.org.uk/news-archive/ 32.html>, [žiūrėta 2010-05-24].

149

tija382. 2003 m., balsuojant dėl Prostitucijos Reformos ši sąjunga turėjo vieningai nubalsavo prieš. Tačiau ji turėjo nepakankamai vietų – 8383, kad galėtų pakeisti sprendimą. Buvo atvejų, kai konservatoriškų pažiūrų krikš-čioniškosios partijos bandė pakeisti priimtus liberalius sprendimus, tačiau joms nepasisekdavo to padaryti.

9.2. Nyderlandai

1998 m. rugpjūtį vykusius rinkimus laimėjo Darbo partija (Dutch Labour Party (PvdA)), gavusi 45 vietas parlamente ir koaliciją sudarė su liberalais (People’s Party for Freedom and Democracy (VVD)), gavusiais 38 vietas parlamente bei demokratais (Democrats 66 (D66)), gavusiais 14 mandatų. Ši koalicija buvo vadinama antrąja violetine, nes joje buvo socialdemokra-tai (PvdA) (jų spalva raudona) ir liberalai (VVD) (mėlyna) (pirmoji viole-tinė koalicija buvo suformuota 1994 m.)384 Pagrindinės opozicinės partijos 2000 m. buvo Krikščionys Demokratai (The Christian Democratic Appeal (CDD)), turėję 29 mandatus ir Žalieji, turėję 13 vietų parlamente. Tam, kad būtų galima geriau suprasti, kodėl buvo legalizuota prostitucija, verta aptarti pagrindines violetinę koaliciją sudariusių partijų nuostatas.

Olandų Darbo partija buvo įkurta 1946 m. Ji buvo tradicinė socialde-mokratinė partija, pagrindiniu uždaviniu laikiusi gerovės valstybės kūrimą. 1970-aisias ji kiek radikalizavo savo programą, atkreipdama dėmesį į tokias klausimus, kaip moterų padėties visuomenėje liberalizavimas, aplinkosau-gos problemos, Trečiojo Pasaulio šalių vystymasis. Per 1990-uosius, PvdA savo programą padarė kiek nuosaikesnę: įtraukė gerovės valstybės reformą ir viešųjų įmonių privatizavimą385. Darbo partijos dėmesio atkreipimą į moterų padėtį visuomenėje galima laikyti prostitucijos legalizavimo, kurio

382 United Future New Zealand. <http://www.unitedfuture.org.nz/> [žiūrėta 2010-05-24].

383 CommoNZ Parliamentary Database.384 „Netherlands: Constitution, Government & Legislation“. <http://jurist.law.pitt.edu/

world/netherlands.htm> [žiūrėta 2010-05-24].385 „Dutch Labour Party“. <http://en.wikipedia.org/wiki/Dutch_Labour_Party#> [žiū-

rėta 2010-05-24].



vienas iš pagrindinių tikslų buvo prostitučių teisių gynimas darbo rinkoje pagrindu.

Žmonių Partija už Laisvę ir demokratiją buvo įkurta 1948 m. ir išreiškė liberalios filosofijos principus, tradiciškai daug dėmesio skirdama „libera-lioms rinkoms“. Pasisakė už: fiskalinį konservatizmą, ekonominį liberaliz-mą, demokratiją ir tarptautinį bendradarbiavimą – taigi galima teigti, kad siekė kurti gerovės valstybę. Po 1971 m. VVD tapo kiek labiau populistinė, nors liberalios ideologijos elementai vis dar gana ryškūs. Pagrindinis parti-jos principas visuomet buvo ir yra individo laisvė. Liberalai savo manifes-te teigia, kad: ne-diskriminacijai turėtų būti teikiama daugiau svarbos nei religijai; eutanazija yra kiekvieno asmens apsisprendimo teisė386. Galima teigti, jog šios nuostatos tiesiogiai siejasi su prostitucijos įteisinimu.

Demokratų partija buvo įkurta 1966 m. Pagrindinis partijos tikslas tuo metu buvo demokratizuoti politinę sistemą. Dabartinė partija susideda iš dviejų srovių: social-liberalų ir radikalių demokratų. D66 pasisako už miš-rią ekonominę sistemą, darbo rinkos lankstumo didinimą, mokesčių maži-nimą žemesniajai ir viduriniajai klasėms, konkurencijos mokslo srityje di-dinimą, aplinkos apsaugą, rinkimų reformą (privalomuosius referendumus, Senato panaikinimą, tiesioginius ministro pirmininko ir merų rinkimus). Beje, ši partija buvo pirmo violetinio ministrų kabineto nare, kuris įteisino homoseksualių asmenų santuokas ir eutanaziją.

Dauguma „violetinių“ įstatymų nebūtų buvę priimti, jei Krikščionys Demokratai būtų dalyvavę koalicijoje. Homoseksualų santuokos buvo įtei-sintos 2001 m., o eutanazija – 2002 m. Violetinių koalicijų patirtis rodo, kad Nyderlandų parlamente vyrauja dvi ideologinės dimensijos: religinė ir pasaulietinė. 1984 m. buvo legalizuoti abortai, o šį įstatymą priėmė ir skirtingų ideologijų atstovų įmanomą kompromisą parodė parlamentas, kuriame daugumą turėjo būtent Krikščionys Demokratai (CDD) ir Libera-lai (VVD)387. Kontraversiškų įstatymų priėmimas Nyderlandų parlamente neretai politikos tyrinėtojų pavadinamas kaip demokratijos pavyzdžiu.

386 „People’s Party for Freedom and Democracy“. <http://en.wikipedia.org/wiki/People’s_Party_for_ Freedom_and_Democracy#> [žiūrėta 2010-05-24].

387 Rudy B. Andeweg, Galen A. Irwin, „Governance and Politics of the Netherlands.“ Great Britain: Creative Print and Design, 2002, 112.

151

Taigi didelę reikšmę prostitucijos legalizavimui turėjo ne vien istoriškai susiklosčiusios aplinkybės, olandų liberali ir tolerantiška visuomenė, bet ir partijos, turėjusios daugumą parlamente 2000 m. Nors vienoms jų la-biau rūpėjo žmogaus teisės ir laisvės (PvdA, VVD), kitoms – lanksti darbo rinka (D66), tačiau prostitucijos įteisinimas tapo visų šių partijų požiūrių konsensusu.

10. Visuomeninių judėjimų įtaka prostitucijos legalizavimui

Visuomeninės organizacijos, aktyviai pasisakančios už prostitucijos legali-zavimą bei ginančios sekso darbuotojų teises, gali paveikti viešąjį diskursą taip iškeldamos prostitucijos legalizavimo klausimą į aukščiausią politinį lygmenį ir paskatindamos tam reikalingo įstatymo priėmimą.


Kalbant apie visuomeninius judėjimus Naujojoje Zelandijoje, labiausiai verta išskirti 1987 m. sekso darbuotojų įkurtą Naujosios Zelandijos Pros-titučių Kolektyvą (NZPC), kuris davė pradžią ir kitiems panašiems judėji-mams šioje šalyje. Pagrindinis šio kolektyvo tikslas – lygių teisių su kitais darbuotojais siekis, puoselėjamos vertybės – pripažinti, kad prostitucija yra darbas, pripažinti, kad sekso darbuotojai neturi būti diskriminuojami ar išskiriami iš visuomenės, kad sekso darbuotojai yra savo gyvenimo ži-novai, sukurti aplinką, kurioje jie galėtų aktyviai dalyvauti NZPC veikloje, tačiau išlikti anonimiški.

1988 m. NZPC pasirašė sutartį su sveikatos ministerija ir įsipareigojo teikti paslaugas, susijusias su ŽIV ir AIDS prevencija. sekso darbuotojams. Taip pat kolektyvas įkūrė bendruomeninius centrus, kad sekso industrijoje dirbantys žmonės galėtų išsakyti savo problemas, gauti reikiamos informa-cijos ar paramą. Nuo pat įsikūrimo NZPC aktyviai pasisakė už prostitucijos legalizaciją. Nuo 2000 iki 2003 m. NZPC viešai palaikė prostitucijos lega-lizacijos idėją, teikė pasiūlymus parlamentui bei užsiiminėjo aktyvia lobis-tine veikla. Kad Naujosios Zelandijos Prostitučių kolektyvas užsiiminėja



aktyvia ir netrumpalaike veikla, galime spręsti iš to, kad nors 2003 m. buvo priimtas Prostitucijos Reformos aktas, taigi ir pasiektas kolektyvo tikslas, tačiau NZPC toliau veikia ne tik vadovaudamas savo bendruomenėms, bet ir siekdamas dar labiau patobulinti priimtą aktą.

10.2. Nyderlandai

Nyderlanduose prostitucijos legalizavimo klausimo iškėlimui parlamenti-niu lygmeniu įtaką darė organizacija, pavadinimu „Raudonoji gija“ (Red Thread). Ši organizacija buvo įkurta 1985 m. buvusių sekso darbuotojų388. Raudonoji gija siekė legitimizuoti prostitucijos industriją, įteisinant jos re-guliavimą įstatymais. Organizacijos narės teigė, kad prostitucija yra pro-fesija ir valdžios atstovai į šį reiškinį turėtų žiūrėti pragmatiškai. Sekso darbas, jų nuomone, yra kiekvieno asmens laisvai pasirenkama profesija, todėl Raudonoji gija siekė panaikinti prostitučių stigmatizavimą visuome-nėje389. Pagrindinės Raudonosios gijos veiklos kryptys yra prostitucija už-siimančių moterų teisės, darbo sąlygos ir sveikatos priežiūra, taigi, kaip padedanti kovoti su ŽIV/AIDS plitimu, ši organizacija yra subsidijuojama olandų vyriausybės

Nors Raudonosios gijos narės savęs nelaiko feministėmis, tačiau jų pažiūros atitinka liberalių feminisčių požiūrį, aptartą anksčiau. Tiek Rau-donajai gijai priklausančios moterys, tiek liberalios pakraipos feministės teigia, kad prostitucija yra ekonominė veikla, skatinanti moterų emancipa-ciją, pasireiškiančią laisve pasirinkti profesiją. Todėl ši organizacija akty-viai skatino Nyderlandų parlamentą legalizuoti prostituciją.

11. Bažnyčios ir prostitucijos legalizavimo santykis

Kadangi krikščionių Bažnyčia apskritai išreiškia neigiamą nuomonę pros-titucijos klausimu, svarbu, kokią vietą nagrinėjamose valstybėse užima

388 „The Red Thread. General Information“. <http://rodedraad.nl/other-languages/en-„The Red Thread. General Information“. <http://rodedraad.nl/other-languages/en-glish.html>, [žiūrėta 2010-05-25].

389 Ten pat.

153

religija. Darome prielaidą, kad aukštas skaičius tikinčiųjų gali daryti nei-giamą įtaką iniciatyvoms legalizuoti prostituciją.


Prieš Europos kolonizaciją Naujojoje Zelandijoje vyravo pagoniškas Maori tikėjimas, tačiau misionieriai iš Europos šioje valstybėje išplatino krikščio-nybę, kuri ir dabar yra dominuojanti religija: 1991 m. 71% gyventojų teigė ją išpažįstantys, o 2006 m. – 54,2%. Didžiausią krikščionių dalį sudaro an-glikonai ir katalikai. Bet taip pat šioje šalyje yra pakankamai aukštas asme-nų, savęs nepriskiriančių jokiai religijai skaičius: 34,6%390. Norint suprasti galimą bažnyčios įtaką sprendžiant prostitucijos legalizavimo klausimą, visų pirma verta aptarti, koks yra teisinis bažnyčios ir valstybės atskyri-mas. Vertinant šių dviejų sferų atskyrimą, remiamasi anglikonų bažnyčios statusu Naujojoje Zelandijoje.

1990 m. Naujojoje Zelandijoje buvo priimtas Naujosios Zelandijos Tei-sių Bilio aktas (The New Zealand Bill of Rights Act), kuriame buvo įtvirtintos sąžinės, minties, įsitikinimų laisvės taip pat ir teisė nekliudant reikšti savo nuomonę. Akte buvo teigiama, kad kiekvienas žmogus turi teisę išpažinti religiją ir tikėjimą viešai arba privačiai, vienas arba bendruomenėje. Buvo nustatyta, jog bažnyčios teisės nuostatos nėra teismingos civilinėje teisėje, išskyrus klausimus, susijusius su bažnyčios nuosavybe, kuri yra valdoma įstatais. Tačiau yra ir daug įstatų, leidžiančių valstybei reguliuoti bažnyčios veiklą, didžioji dalis jų yra susijusi su XIX a. įgyta bažnyčios nuosavybe. Taip pat bažnyčia privalo paklusti bendram valstybės teisiniam reguliavimui. Tarkime, numatyta, kad dvasininkams yra draudžiama atskleisti išpažinties metu gautą informaciją, nebent tam pritaria išpažintį atlikęs asmuo. Numaty-ta, kad informacija apie nusikaltimus nėra laikoma konfidencialia391.

390 Todd Nachowitz, „New Zealand as a Multireligious Society: Recent Census Fi-Todd Nachowitz, „New Zealand as a Multireligious Society: Recent Census Fi-gures and Some Relevant Implications“. <http://www.aen.org.nz/journal/2/2/AENJ.2.2.Nachowitz.pdf>, [žiūrėta 2010-05-31].

391 Noel Cox, „Ecclesiastical Jurisdiction in the Church of the Province of Aotea-roa, New Zealand and Polynesia“, 2001, 13. < http://papers.ssrn.com/sol3/papers.cfm?abstract_id=420746>, [žiūrėta 2010-05-31].



Nors Naujojoje Zelandijoje nėra įtvirtinta valstybinė religija, tačiau an-glikonų bažnyčiai bei kai kurioms kitoms bažnyčioms yra suteiktas juridi-nis statusas. Šis statusas valstybės pripažintoms bažnyčioms suteikia tam tikrų privilegijų, kurių neturi kitos organizuotos bendruomenės ir taip yra įtvirtintas pakankamai artimas ryšys tarp valstybės ir bažnyčios392. Todėl, galime teigti, kad pagal teisinį reguliavimą, Naujojoje Zelandijoje domi-nuojanti, anglikonų bažnyčia yra tik dalinai atskirta nuo valstybės.

Visgi, pačių krikščioniškųjų vertybių svarba Naujosios Zelandijos vi-suomenėje nėra didelė. Vis mažiau žmonių išpažįsta krikščionybę. Tokie procesai vyksta todėl, kad visuomenė darosi vis heterogeniškesnė. Kuo daugiau etninių grupių sudaro populiaciją, tuo įvairesnis tikėjimas yra iš-pažįstamas. Taip pat krikščioniškas vertybes propaguojančios partijos ne-sulaukia visuomenės palaikymo. O ir apskritai tikinčiųjų procentas Naujo-je Zelandijoje ženkliai mažėja.

11.2. Nyderlandai

XVI a. vykusios Reformacijos metu Nyderlanduose atsiskyrė Katalikų ir Protestantų bažnyčios. Protestantų bažnyčia dar skilo į Reformatų ir dauge-lį kitų tipų (pvz. ortodoksų, liberalų ir t. t.). XVII a. Nyderlandai tapo žydų prieglobsčiu, todėl atsirado dar viena išpažįstama religija – judaizmas. Taip pat šalyje įsikūrė Prancūzijos pabėgėliai hugenotai. XX a. pr. į Nyderlan-dus atvyko induizmą ir islamą išpažįstantieji iš buvusių Olandijos kolonijų, o kiek vėliau ir musulmonai iš Turkijos. Taigi XX a. pab. pagrindinės Ny-derlandų bažnyčios – Protestantų ir Katalikų – prarado savo įtaką393.

Religijos laisvė Nyderlandų Konstitucijoje buvo įtvirtinta dar 1884 m., atskiriant Bažnyčią nuo valstybės. Valstybė negali kištis į bažnyčių ir kitų religinių organizacijų vidaus reikalus ir atitinkamai religinės organizacijos bei valstybės nesikiša į valstybės kompetencijos sritis. Visi Nyderlandų gy-

392 Ten pat.393 Embassy of the Kingdom of the Netherlands in Vilnius. <http://www.mfa.nl/vil/

about_the#a5>, [žiūrėta 2010-05-25].

155

ventojai turi teisę į religijos ir saviraiškos laisvę, visi yra lygūs, nepaisant religinių ar politinių preferencijų394.

2006 m. atlikto tyrimo duomenimis, 2000 m. net 62% olandų savęs nepriskiria jokiai religinei konfesijai; Romos Katalikai – 17%; protestan-tai – 12%; musulmonai – 5%. To paties tyrimo autoriai teigė, kad 2010 m. netikinčiųjų padaugės iki 68%, o 2020 m. jų bus jau 72%395.

Taigi akivaizdu, jog tai, kad ypač daug Nyderlandų gyventojų neišpa-žįsta jokios religijos, prisideda prie visuomenės liberalumo. Liberalioje aplinkoje, kuriai bažnyčios ir religinės organizacijos nedaro didelės įtakos, lengviau priimti kontraversiškus įstatymus, tokius kaip prostitucijos lega-lizavimas.

12. Kitų kontraversiškų reiškinių legalizavimas

Prostitucijos legalizavimas – drąsus bei liberalus valstybės žingsnis. Verta išsiaiškinti, kaip yra reguliuojamos kitas prieštaringai vertinamos veiklos, tokios kaip: lengvųjų narkotikų legalizacija, abortų, lošimų bei tos pačios lyties asmenų santuokų įteisinimai. Tuomet bus aišku, ar valstybė vykdo pakankamai anti–konservatyvią politiką, ar Prostitucijos Reforma buvo labiau išimtis. Šioje dalyje palyginsime Naujosios Zelandijos ir Nyderlan-dų vykdomą politiką kitų prieštaringai vertinamų klausimų atžvilgiu. Taip sieksime įvertinti šių valstybių visuomenių „liberalumo“ laipsnį.


Priešingai nei Olandijoje, Naujoje Zelandijoje legaliomis narkotinėmis me-džiagomis yra laikomi tik tabakas ir alkoholis. 1975 m. Narkotikų Klasifi-kacijos Pagal Daromą Žalą Narkotikų aktas (Drug Classification under the Misuse of Drugs Act) sugrupavo narkotines medžiagas į tris tipus, pagal jų

394 Ten pat.395 Jon Becker, Joep de Hart, „Godsdientige veranderingen in Nederland“, 2006.

<http://web.archive.org/web/ 20070125142251/http://www.scp.nl/publicaties/bo-eken/ 9037702597/Godsdienstige_veranderingen.pdf>, [žiūrėta 2010-05-31].



žalą bei nustatė baudas už disponavimą šiomis nelegaliomis narkotinėmis medžiagomis. Kanapės buvo įtrauktos į C klasės kategoriją, kaip vienas iš silpniausių narkotikų396. Nors esama tam tikrų organizacijų, tokių kaip Nacionalinė Organizacija už Marichuanos Įstatymų Reformą (National Organization for the Reform of Marijuana Laws), aktyviai pasisakančių už lengvųjų narkotikų legalizavimą bei kritikuojančių valdžią už dideles bausmes ją vartojantiems asmenims397, tačiau Naujosios Zelandijos val-džia kol kas nėra linkusi rengti ir svarstyti pataisų, susijusių su kai kurių lengvųjų narkotikų legalizavimu.

1977 m. Naujojoje Zelandijoje buvo priimtas Kontracepcijos, Sterili-zacijos ir Abortų aktas (Contraception, Sterilisation, and Abortion Act) ir kartu su juo buvo įkurtas Abortų Priežiūros komitetas, kuris kasmet atsi-skaitinėja parlamentui už savo veiklą. Šiuo aktu buvo įtvirtinta, kur turi būti atliekamos aborto procedūros priklausomai nuo nėštumo laiko. Buvo nustatytos licencijos, kurias turėjo gauti klinikos ar ligoninės, norinčios užsiimti tokia veikla. Aktas įtvirtino, kad moterims, norinčioms pasidaryti abortą, reikia gauti sutikimą iš dviejų, reikiamus sertifikatus turinčių, gy-dytojų, kurių vienas privalo turėti akušerio patirties. Taip pat buvo nusta-tyta, kad jei moteris darosi abortą pati, tai yra nusikalstama veikla. Taip pat išdėstyti atvejai, kuriais abortas irgi yra draudžiamas: jei gali stipriai pakenkti moters fiziniai ar psichiniai sveikatai ir pan. Po šio akto priėmimo sekė ir daugiau aktų, kontroliuojančių aborto vykdymą šalyje398.

Daugelyje valstybių aborto klausimas yra ypač jautrus, keliantis visuo-menės susipriešinimą, dominuojančios bažnyčios nepasitenkinimą, todėl

396 „Drug Classification under the Misuse of Drugs Act 1975“. <http://www.parlia-ment.nz/NR/rdonlyres/2AE01057-E733-49B1-8500-BA6F4D8F6917/9045/0310DrugClassification3.pdf>, [žiūrėta 2010-05-25].

397 „Public Comments of the National Organization for the Reform of Marijuana Laws (NORML) In Response to teh Recommendations of the Jamaican National Commision on Ganja.“ <http://www.norml.com/pdf_files/NORML_Testimony_Jamaican_2003.pdf>, [žiūrėta 2010-05-25].

398 Abortion Services in New Zealand, „A summanry of laws relating to abortion“. <http://www.abortion.gen.nz/ legal/index.html>, [žiūrėta 2010-05-24].

157

yra vengiamas. Tuo tarpu Naujojoje Zelandijoje seniai yra sėkmingai regu-liuojamos ir kontroliuojamos abortų paslaugos.

Nors Naujojoje Zelandijoje nėra įteisintos tos pačios lyties asmenų san-tuokos, tačiau pagal 2004 m. Pilietinės Sąjungos Aktą (Civil Union Act), valstybė pripažįsta tokias santuokas, atliktas tai leidžiančioje valstybėje ir pagal minėtojo akto nuostatus399. 2005m. Jungtinė Ateities Naujosios Ze-landijos partija (krikščioniškų pažiūrų) siekė pakeisti šį aktą ir įtvirtinti teisinę santuokos registraciją tik skirtingos lyties atstovams. Tačiau toks jų siūlymas buvo atmestas didele balsų persvara.

2003 m. Naujojoje Zelandijoje buvo priimtas Lošimų aktas (Gambling Act). Juo buvo įtvirtinta, kad lošimas yra nelegalus, išskyrus tuos atvejus, kai jis yra sankcionuojamas pagal šį aktą. Buvo įvardintos lošimo formos, kurios yra specifiškai draudžiamos: nuotoliniai interaktyvūs azartiniai lo-šimai bei lažybos. Lošimų aktas išskyrė keturias kategorijas. Trys iš jų iš-skiriamos pagal tai, kokio dydžio yra laimėjimas, kas kontroliuoja lošimą ir kokios licencijos yra reikalingos. Ketvirtoji kategorija išskiriama kontro-liuoti lošimų automatų panaudojimą400.

Savanoriška eutanazija Naujoje Zelandijoje nėra legali. Nors šis klau-simas politiniame lygmenyje buvo svarstomas keletą kartų: 1995m. vyko balsavimas parlamente dėl Orios Mirties akto (Death with Dignity Bill), kuris didžiąja balsų dauguma buvo atmestas, o 1996 m. buvo renkami piliečių parašai siekiant surengti referendumą ir persvarstyti eutanazijos klausimą, bet ir šis veiksmas buvo nesėkmingas. Nors 2000 m. buvo atlikta apklausa dėl šio prieštaringo klausimo ir daugelis apklaustųjų pasisakė už eutanazijos įteisinimą, tačiau 2003 m. parlamente vykęs balsavimas dėl Orios Mirties akto vėl nebuvo priimtas401.

399 The Department of International Affairs of New Zealand, „Overseas Relations-The Department of International Affairs of New Zealand, „Overseas Relations-hips“. <http://www.dia.govt.nz/ diawebsite.nsf/wpg_URL/Services-Births-Deaths-and-Marriages-Overseas-Relationships>, [žiūrėta 2010-05-24].

400 The Department of Internal Affairs of New Zealand, <http://www.dia.govt.nz/diawebsite.nsf/wpg_URL/Services-Casino-and-Non-Casino-Gaming-Prohibited-Gambling?OpenDocument>, [žiūrėta 2010-05-24].

401 „Voluntary Euthanasia and New Zealand“, 2003, 4–5. <http://www.parliament.nz/NR/rdonlyres/1CA87108-6437-49DC-8BD1-4A1565A3A3F2/328/0307VoluntaryEuthanasia1.pdf>, [žiūrėta 2010-05-25].



Negalima teigti, kad Naujojoje Zelandijoje, palyginus su Nyderlandais, yra vykdoma drąsi politika. Kai kurie kontraversiški reiškiniai jau turi ga-nėtinai seną patirtį valstybėje, kiti yra leidžiami, tačiau griežtai kontroliuo-jami, o lengvieji narkotikai, eutanazija bei tos pačios lyties santuokos iš viso yra griežtai draudžiamos.

12.2. Nyderlandai

Nyderlandai pasaulyje garsėja savo liberaliomis nuostatomis. 2001 m. le-galizuota eutanazija – lengvas ir neskausmingas gyvybės nutraukimas. Ji skirstoma į savo noru pasirinktą (dažniausiai sunkiai sergantieji ir kentėti nenorintys asmenys) ir ne savo noru pasirinktą (pvz. išgyventi galimybių neturintys naujagimiai). Nyderlanduose eutanazija reguliariai praktikuoja-ma nuo 1973 m, nors tuo metu galiojusio Baudžiamojo kodekso 293 str. draudė kito žmogaus gyvybės atėmimą ar padėjimą numirti, net jei asmuo pats to prašo.

Kadangi diskusijos Nyderlanduose tęsėsi kelis dešimtmečius, eutana-zija buvo praktikuojama, tik slepiama, didžioji visuomenės dalis, teisės ir etikos specialistai bei nacionalinis parlamentas jai pritarė, legalizuota eu-tanazija buvo 2001 m. pradžioje ir yra griežtai reguliuojama402. Pacientas gali prašyti nutraukti savo gyvybę dėl nepakeliamo skausmo, pažeminimo ar noro mirti oriai. Esant tokioms sąlygoms olandų įstatymai leidžia gydy-tojams vykdyti tokią žmonių valią, bet apie tai turi būti pranešę, jog įvykdė remiantis įstatymų nurodytais kriterijais – kitaip eutanazija laikoma teisės pažeidimu403.

Kitas kontraversiškas reiškinys – abortai - tapo visuomenės diskusijų objektu Nyderlanduose antroje 1960-ųjų pusėje. Tokias diskusijas skatino tai, kad padidėjo kontraceptinių tablečių bei sterilizacijos prieinamumas,

402 Brian Pollard, „Current euthanasia law in the Netherlands“. <http://www.catholice-Brian Pollard, „Current euthanasia law in the Netherlands“. <http://www.catholice-ducation.org/articles/euthanasia/ eu0021.html>, [žiūrėta 2010-05-31].

403 „The Termination of Life on Request and Assisted Suicide (Review Procedures) Act in practice“, 2010. <http://www.netherlandsembassy.org.pk/You_and_the_Nether-lands/About_the_Netherlands/Ethical_issues/FAQ_Euthanasia>, [žiūrėta 2010- 05-24].

159

kuris grindė kelią šeimos planavimui, keitėsi žmonių požiūris į seksą, baž-nyčios įtaka mažėjo, o abortai buvo legalizuoti Didžiojoje Britanijoje. Be to, ekonominis augimas Nyderlanduose kėlė gyvenimo lygį, visuomenė vis labiau lavėjo. Visgi abortų įstatymo liberalizavimas buvo sudėtingas procesas, kurį vainikavo 1981 m. priimtas „Nėštumo nutraukimo aktas„ (Termination of Pregnancy Act). Jis įsigaliojo 1984 m.

Aktas siekia padėti moterims, atsidūrusioms keblioje padėtyje dėl nepa-geidaujamo nėštumo. Pagal šį aktą, nėštumas gali būti nutrauktas ne vėliau kaip 24-tą nėštumo savaitę ir tik licencijuotose ligoninėse ar klinikose404.

Nuo 2001 m. balandžio olandų civilinė teisė pasipildė nuostata, jog tos pačios lyties asmenys gali registruoti savo santuokas praktiškai tokiomis pat sąlygomis, kaip ir įprastos poros bei įsivaikinti vaikus405. Priešingai nei yra manoma visame pasaulyje, visi narkotikai iš esmės yra draudžiami Nyderlanduose. Tik ten sunkieji narkotikai yra atskirti nuo kanapių, kurių pardavinėjimas kavinėse (coffee shops), nors ir laikomas nusižengimu, bet už tai nėra baudžiama, jei kavinės atitinka tam tikras griežtas sąlygas. Pa-vyzdžiui, nedraudžiama parduoti penkis gramus kanapių asmeniui. Asme-niniam naudojimui nedraudžiama turėti kanapių mažais kiekiais. Tokia po-litika yra vykdoma siekiant asmenis apsaugoti nuo kontakto su nelegaliais prekeiviais bei priėjimu prie sunkiųjų narkotikų. Pažeidimu yra laikomos šios veiklos: gaminimas, turėjimas, pardavinėjimas, importas ar eksportas, ir tai galioja tiek sunkiesiems, tiek lengviesiems narkotikams406.

Lošimų istorija ir praktika Nyderlanduose yra labai sena. Jau 1726 m. buvo įkurta valstybinė Nyderlandų loterija. 1948 m. priimtas Totalizato-riaus aktas (Totalisator Act), kuris valstybės monopoliu pripažino lega-lius statymus žirgų varžybose. 1961m. toks aktas priimtas dėl visų sporto varžybų. 1975 m. buvo legalizuoti kazino, siekiant neutralizuoti nelegalų

404 Netherlands Ministry of Foreign Affairs, „Q&A Abortion in the netherlands“, 2003. <http://www.mfa.nl/contents/ pages/742/abort.pdf>, [žiūrėta 2010-05-31].

405 „Marriage between two men or two women“, 2008. <http://www.netherlandsem-bassy.org.pk/dsresource? objectid=buzabeheer:58800&type=pdf>, [žiūrėta 2010-05-24].

406 „FAQ Drugs“, 2008. <http://www.netherlandsembassy.org.pk/dsresource?objectid=buzabeheer:58788&type =pdf>, [žiūrėta 2010-05-24].



jų veikimą407. 1996 m. buvo įkurta nepriklausoma patariamoji komisija, kurios tikslas – nacionalinių lošimų monopolijų priežiūra. Šiuo metu Ny-derlanduose įvairios valdžios institucijos yra atsakingos už lošimų kontro-liavimą bei licencijavimą. Valstybiniu lygiu Teisės, Ekonomikos, Finansų, Sveikatos priežiūros bei Socialinio aprūpinimo bei Sporto departamentai atlieką lošimų priežiūrą408.

13. Ekonominis prostitucijos legalizavimo veiksnys

Analizuosime, ar finansinis pelnas, kurį būtų galima gauti apmokestinus sekso industrijos darbuotojus, buvo vienas lemiamų faktorių valstybei pri-imant sprendimą prostitucijos legalizavimo klausimu.


Per pastaruosius dvidešimt metų Naujoji Zelandija perėjo nuo agrarinės valstybės, priklausančios nuo Didžiosios Britanijos teikiamų lengvatų, į labiau industrializuotą, laisva rinka grindžiamą ekonomiką. Remiantis Pa-saulio banko duomenimis, Naujosios Zelandijos bendrasis vidaus produk-tas yra vertas 130 bilijonų dolerių ir sudaro 0,21% pasaulinės ekonomikos dalies. Nedarbo lygis – 4,1%409.

Legalizuodama prostituciją, valstybė nesiekė surinkti daugiau pinigų į savo biudžetą, kadangi prostitucijos kontrolė yra itin laisva: sekso dar-buotojai neprivalo užsiregistruoti arba pranešti policijai, jog užsiiminėja prostitucija, todėl sudėtinga juos apmokestinti. Valstybė įplaukas iš sekso industrijos gali gauti nebent iš asmenų, užsiimančiais sekso vadyba, nes jiems reikia įsigyti tai leidžiančius sertifikatus410.

407 Roger Munting, An Economic and Social History of Gambling in Britain and the USA. Oxford Road, Manchester: Manchester University Press, 1996, 156.

408 Rob Van Der Gaast, Franka Pals, „Novamedia Gaming & Lottery Files. The Nether-lands“. <http://www.gamingandlotteryfiles.com/novamediafile.php?file=The%20Netherlands.htm>, [žiūrėta 2010-05-25].

409 The World Bank. <http://data.worldbank.org/country/new-zealand>, [žiūrėta 2010-05-24].

410 „FAQ – Prostitution Law Reform“. <http://prostitution.procon.org/sourcefiles/NewZealandFAQProstitution LawReform.pdf>, [žiūrėta 2010-05-24].

161

13.2. Nyderlandai

Tai, kad Nyderlandų valdžia traktuoja prostituciją kaip verslą, kuriam tai-komi mokesčiai, o prostitutės yra registruojamos savivaldybėse, leidžia daryti prielaidą, kad ekonominis faktorius legalizuojant prostituciją buvo gan svarbus. 2010 m. šaltinis teigia, kad yra nuo 20,000 iki 30,000 nuola-tinių sekso darbuotojų411. Jie, kaip nepriklausomi darbuotojai, turi pildy-ti pajamų mokesčio deklaracijas ir mokėti mokesčius. Įdomus faktas, jog 2007 m. buvo nuspręsta striptizo šokėjoms taikyti ne standartinį PVM 19%, kaip kitose paslaugose, o 6%, kuris taikomas menui ir artistų pasiro-dymams412. 2005m. duomenimis413, prostitucijos industrija sudarė 5% Ny-derlandų bendrojo vidaus produkto. Teigiama, kad valdžia kasmet surenka apie 1 bilijoną, 202 milijonus mokesčių JAV doleriais, tapdama viena “di-džiausių sąvadautojų” Europoje414.

Nors dėl darbo specifikos, nuslepiamų klientų skaičiaus, viešnamių skaidrumo trūkumo, valdžia greitai susidūrė su sunkumais surenkant tikė-tus mokesčius415, bet panašu, jog legalizuodami prostituciją, tuomet val-džioje buvę socialistai ir dešiniosios partijos416 siekė ne tik kontroliuoti šią veiklą, o ir pritraukti papildomų pinigų į valstybės biudžetą.

411 Minimum age for Dutch prostitutes raised to 21“.412 „Prostitution in Amsterdam“.413 Richard Poulin, „The legalization of prostitution and its impacts on trafficking in wo-

men and children“. <http://sisyphe.org/spip.php?article1596>, [žiūrėta 2010-05-24].414 Suzanne Daley, „New Rights for Dutch Prostitutes, but No Gain“. <http://www.

walnet.org/csis/news/world_2001/nytimes-010812.html>, [žiūrėta 2010-05-24].415 Jason Bennetto, „Licensed brothels created problems for Dutch officials“, 2001.

<http://www.independent.co.uk/ news/uk/this-britain/licensed-brothels-created-problems-for-dutch-officials-680851.html>, [žiūrėta 2010-05-24].

416 Yumi Wijers-Hasegawa, „Dutch approach prostitution with pragmatism“, 2002. <http://search.japantimes.co.jp /cgi-bin/nn20020316b3.html>, [žiūrėta 2010-05-24].



Išvados

Tyrime „Prostitucija Naujojoje Zelan1. dijoje ir Nyderlanduose“ sie-kėme atrasti priežastis, kurios lėmė, kad būtent šiose, iš pažiūros labai skirtingose, valstybėse, buvo legalizuotas vienas kontraversiš-kiausių reiškinių žmonijos istorijoje – prostitucija. Išskyrėme šešis faktorius, galėjusius tai nulemti, bei tikrinome šių kriterijų pagrindu sukonstruotas hipotezes.Pirmoji hipotezė, kad nesėkminga šių šalių istorinė patirtis kovojant 2. su prostitucija lėmė jos legalizavimą (galima sakyti, „pasidavimą“ kovojant su šiuo reiškiniu) nepasitvirtino. Nyderlanduose prostitu-cija niekada nebuvo kategoriškai draudžiama, tuo tarpu Naujojoje Zelandijoje buvo ne vienas bandymas pažaboti sekso darbuotojų veiklą, tačiau tokie įstatymai neprigijo. Taigi, Nyderlanduose pros-titucijos legalizavimas buvo ilgametės valstybės politikos tąsa, o Naujojoje Zelandijoje – išskirtinis, netikėtas posūkis.Antroji hipotezė, kad prostitucijos legalizavimą lemia tam palankių 3. partijų atėjimas į valdžią, pasitvirtino. Abiejose valstybėse prostitu-cijos legalizavimo įstatymas buvo priimtas partijų, kurios prostitu-cijos klausimu laikėsi, galima sakyti, liberaliojo feminizmo teorijos atstovų požiūrio.Trečioji hipotezė, kad aktyvios visuomeninės organizacijos, pasi-4. sakančios už prostitucijos legalizavimą bei ginančios sekso dar-buotojų teises, turėjo didelę reikšmę įstatymo priėmimui, taip pat pasitvirtino. Prostitutes vienijančios organizacijos aktyviai veikė tiek visuomeniniame, tiek politiniame lygmenyje propaguodamos įstatymo reikiamybę. Ketvirtoji hipotezė, kad prostitucijos legalizavimą lėmė itin maža 5. religijos reikšmė aptariamose visuomenėse, taip pat nepasitvirtino. Nors tiek Nyderlandai, tiek Naujoji Zelandija yra sekuliarios vals-tybės, tačiau Naujojoje Zelandijoje religija yra išlaikiusi žymiai di-desnę įtaką nei Nyderlanduose, pasižyminčioje itin mažu piliečių religingumu.

163

Penktoji hipotezė, kad valstybė, kurioje įteisinti ir kiti prieštarin-6. gai vertinami klausimai (tos pačios lyties asmenų santuokos ir kt.), labiau linkusi įteisinti ir dar vieną jų – prostituciją, nepasitvirtino. Nyderlandų karalystė šiuo atžvilgiu yra žymiai liberalesnė – joje įteisinti visi mūsų aptarti kontraversiški reiškiniai. Tuo tarpu Nau-joji Zelandija šiais klausimais išreiškia žymiai konservatyvesnę po-ziciją – joje legalizuoti tik abortai bei prostitucija, o kitų reiškinių legalizavimo klausimas net nekeliamas į viešąją erdvę. Be to, net ir azartiniai lošimai yra itin griežtai reguliuojami.Paskutinė hipotezė, kad prostitucijos legalizavimą lėmė valstybės sie-7. kis finansiškai pasipelnyti, nepasitvirtino. Nors Nyderlanduose tai ir buvo viena paskatų įteisinti sekso verslą, tačiau Naujojoje Zelandijoje šis motyvas neturėjo jokios reikšmės, nes iš sekso paslaugų indus-trijos valstybės gaunamos pajamos yra minimalios. Todėl negalima teigti, kad tai buvo abi nagrinėjamas valstybes siejantis veiksnys.Taigi, įrodėme, kad prostitucijos legalizavimą aptariamose valstybė-8. se lėmė du veiksniai: aktyvi visuomeninių organizacijų veikla bei už legalizavimą pasisakančių partijų atėjimas į valdžią. Panašu, kad net ir labai skirtingose įvairiais aspektais valstybėse prostitucija gali būti legalizuota, jei jose susiformuoja stiprios už prostitučių teises kovo-jančios organizacijos, kurios problemą kelia „į viešumą“, o valdžioje esančios partijos yra palankiai nusiteikusios prostitucijos legaliza-vimo klausimu. Pripažįstame, kad šių įstatymų priėmimui svarbūs galėjo būti ir tokie veiksniai, kurių šiame darbe neaptariame, tačiau tikimės, jog mūsų analizė bent šiek tiek užpildo prostitucijos tyrimų spragą lyginamosios politikos disciplinoje ir kad ji bus naudingas atspirties taškas kitiems tyrimams, analizuosiantiems šį reiškinį.

dėst. liutAuro gudžinsko komentArAs:

Gabrielės Amirzian, Agnės Bendoraitytės, Augustos Kavaliauskaitės, Simonos Ra-guckaitės ir Austėjos Vilkelytės paruoštas darbas išsiskiria ne tik originalia tema.



Tai ir kokybiškai atlikta lyginamoji analizė. Ji pasižymi giliu istorinių procesų iš-dėstymu ir įvairių požiūrių į prostitucijos reiškinį pristatymu. Nors tema tikrai su-dėtinga ir politologiniu požiūriu menkai nagrinėta, autorėms pavyko pateikti gana įtikinančias išvadas, kodėl prostitucija legalizuota tarpusavyje gana skirtingose valstybėse – Nyderlanduose ir Naujoje Zelandijoje. Sykiu sėkmingai atsiribota nuo bet kokių normatyvinių šio klausimo aspektų. Kertinės tyrimo įžvalgos, kad prosti-tucijos legalizavimą pirmiausia lėmė ne istoriniai, kultūriniai ar kiti struktūriniai veiksniai, o iš esmės tam tikrų politinių partijų atėjimas į valdžią ir liberalųjį fe-ministinį požiūrį remiančių visuomeninių organizacijų veikla, skatina susimąstyti apie prielaidas ir mechanizmus, kaip iš tikrųjų keičiasi tam tikros visuomenės mo-ralės sistemos mūsų laikais.

165

KariuoMeNėS TraNSForMaciJoS ir ViSuoMeNėS VerTybiNėS orieNTaciJoS SaNKirToS

alGiRdaS acuS

RomualdaS BakutiS

julita mažuolytė

VytautaS mikulėnaS

juStina Slėnytė

Įvadas

Pastaruoju metu Lietuvos viešajame diskurse galima išgirsti nemažai dis-kusijų dėl Lietuvos kariuomenės ateities. Polemika vyksta tarp karo prie-volės gynėjų ir profesionalios kariuomenės šalininkų. Atrodo, kad Lietuva pasirinko pastarųjų siūlomą kelią: šaukimas į privalomąją pradinę karo tar-nybą buvo sustabdytas.417

Šis įvykis simbolizuoja milžiniškus pokyčius ne tik Lietuvoje, bet ir daugiau ar mažiau visame Vakarų pasaulyje. Ginkluotųjų pajėgų studijos išgyvena tikrą renesansą, analizuojant kariuomenių transformaciją demo-kratinėse valstybėse, nulemtą vidaus ir tarptautinės aplinkos pokyčių, se-kusių po šaltojo karo. Ch. Moskos teigimu, senasis kariuomenės įvaizdis, paremtas visuotine karo prievole, vyriškomis vertybėmis bei nacionaliniu patriotizmu, netenka savo pagrindo, o jį pakeičia aukšto techninio lygio ginkluotosios pajėgos, skirtos tolimoms kolektyvinėms tarptautinėms mi-sijoms.418 Šie pokyčiai įvardijami kaip perėjimas nuo modernios prie pos-tmodernios kariuomenės.

417 Krašto apsaugos ministro įsakymas Nr. V-868 “Dėl privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimo”, 2008 metai, rugsėjo 15 diena, Vilnius.

418 Moskos, Ch., Burk, J., “The Postmodern Military” in Burk J.,ed., The Military in New Times. Adapting Armed Forces to a Turbulent World, Boulder: West View Press, 1994, p. 145.


Lietuvos kariuomenė taip pat patyrė minėtąją transformaciją. Vos atsi-kūrusi po nepriklausomybės atgavimo ji buvo orientuota į tautinės valsty-bės savarankišką gynybos modelį, iškeliant visuotiną ir besąlygišką gyny-bos principą.419 Tačiau įstojusi į NATO Lietuva turėjo prisiderinti prie ko-lektyvinių gynybos reikalavimų. J. Novagrockienės teigimu, kariuomenės skirstymas į modernią bei postmodernią esti pagrįstas ir Lietuvos atveju: akcentuojama tai, kad per du pastaruosius dešimtmečius Lietuvos ginkluo-tosios pajėgos iš esmės transformavosi į postmodernios kariuomenės mo-delį atitinkančias pajėgas.420 Jos tapo pritaikytos terorizmo sukeltoms pro-blemoms spręsti bet kurioje pasaulio vietoje. Tampa aišku, kad Lietuvos gynyba visų pirma prasideda Afganistane, o ne Lietuvos teritorijoje.421

„Tačiau sunkiausia yra pakeisti visuomenės mąstymą: pradėti galvo-ti apie Aljanso, o ne tik apie Lietuvos kolektyvinę gynybą“.422 Tad tenka konstatuoti, jog tokios sąvokos kaip „taikos palaikymo misijos“ sunkiai skinasi kelią į Lietuvos viešąją nuomonę. Pagal 2007 metų „Spinter tyri-mų“ duomenis net pusė Lietuvos gyventojų neigiamai vertino dalyvavimą misijose.423 Kita vertus, žvelgiant į teorinį Moskos modelį, postmoderni kariuomenė postmodernioje visuomenėje ir turėtų būti laikoma savotišku svetimkūniu. Iš vienos pusės ji nereikalinga, nes visuomenės sąmonėje iš-orinės grėsmės suvokimas silpnas. Iš kitos pusės – kariai tarnauja ne savo šaliai, o siunčiami į tolimus kraštus. Tad atrodo, jog pasikeitusi globalinės grėsmės samprata (plačiau „1 lentelėje“) neišvengiamai turėtų determinuo-ti ir kariuomenės-visuomenės santykius424. Tuo tarpu Lietuvos visuomenė

419 Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas, Valstybės žinios, 2, 1997, p.2-20.420 J. Novagrockienė, „Kariuomenės transformacija XXI amžiuje: Lietuvos atvejis“,

Lietuvos metinė strateginė apžvalga 2004, Vilnius: Lietuvos karo akademija, 2005, p.197–214.

421 Žr.: Norkus R., „Defense Transformation: A Lithuanian Perspective“, 11 April 2006, Garmisch-Partenkirchen, Germany. http://www.kam.lt/index.php/lt/96062/, 2008- 09-15.

422 Ten pat.423 Žr.: “Spinter tyrimai”, www.delfi.lt/07/04/14 http://search.delfi.lt/cache.php?id=

F55643E2C4B28568, 2008-10-25424 J.A.Williams, “The Military and Society Beyond the Postmodern Era” Orbis: A

Journal of World Affairs. 52, No. 2 (Spring 2008), pp.199–216.

167

atrodo vis dar stipriai susitapatinusi su savo kariuomene, nes Lietuvos ka-riuomenės reitingai vieni iš aukščiausių. Apibendrinus galima teigti, kad „gyventojų nuomonė negali būti laikoma kariuomenės raidos link postmo-derniosios kriterijumi“.425

Šios aplinkybės kelia abejonę dėl Lietuvos visuomenėje vyraujančių įsivaizduojamų kariuomenės modelių tipų. Vertinga juos panagrinėti ir įvertinti, ar tarp realaus naujo kariuomenės modelio ir visuomenės sąmo-nėje vyraujančio kariuomenės įsivaizdavimo, esama „plyšio“ (angliškai „gap“). Per daug plačiai atsivėręs „plyšys“ tarp šių dviejų tikrovių gresia sukelti kariuomenės legitimumo krizę.426 Be visuomenės paramos esminė pažanga yra neįmanoma.

Ar postmoderni kariuomenės samprata išsikovos užnugarį viešojoje nuomonėje? O gal priešingai – ginkluotųjų pajėgų transformacija buvo tik dirbtinai „nuleista iš viršaus“. Atsakymai į šiuos klausimus reikalauja iš-samesnio visuomenės vertybinių orientacijų tyrimo. Tai – mūsų tiriamojo darbo tikslas.

1. Teorinis pagrindas: modernizmo ir postmodernizmo skirties samprata kariuomenės analizės kontekste

Kariuomenių lyginamieji tyrimai tyrimai palaipsniui atskleidė, kad kari-nės pajėgos – tai nuolat kintanti organizacija, jautriai reaguojanti į vidaus ir tarptautinės aplinkos pokyčius.427 Šie tyrimai atvedė prie teorinės prie-laidos, kad 1989–1990 metai yra takoskyra, žyminti moderniųjų karinių pajėgų transformaciją į postmoderniąsias. Skirties pagrindą sudaro naujai suvokiamos grėsmės, karinių pajėgų funkcijos, struktūrinė kaita, žmogiš-kųjų išteklių peržiūrėjimas, santykio su visuomene pokytis.

425 J. Novagrockienė, „Kariuomenės transformacija XXI amžiuje: Lietuvos atvejis“, Lietuvos metinė strateginė apžvalga 2004, Vilnius: Lietuvos karo akademija, 2005, p.197–214, 212.

426 P. D. Feaver, R. H. Kohn Soldiers and civilians: The Civil-Military Gap and Ame-rican National Security. Cambridge [Mass]; London: MIT Press, 2001.

427 J. Novagrockienė, „Kariuomenės transformacija XXI amžiuje: Lietuvos atvejis“, Lietuvos metinė strateginė apžvalga 2004, Vilnius: Lietuvos karo akademija, 2005, p.197–214, 198.

A. Acus, R. Bakutis, J. Mažuolytė, V. Mikulėnas, J. Slėnytė. KariuoMeNėS TraNSForMaciJoS ir ViSuoMeNėS VerTybiNėS orieNTaciJoS SaNKirToS


Minėtos idėjos pagrindinis autorius – C. C. Moskos. Jis pamėgino su-kurti lyginamajai karo sociologijai tinkamą modelį. Mūsų tyrimas remsis supaprastintu ir šiek tiek adaptuotu Moskos lyginamuoju modeliu. Modelis ir jo kriterijai detaliau apibrėžti „1 lentelėje“.428

1 lentelė.

Kintamieji Modernioji orientacija

Postmodernioji orientacija

Pagrindiniai: Techniniai1. Grėsmės samprata Tiesioginė invazija Subnacionalinės: etninės,

terorizmas2. Ginkluotojų pajėgų struktūros samprata

Masinė šauktinių kariuomenė

Maža profesionali kariuomenė

3. Kariuomenės funkcijų samprata

Nuolatinė parengtis besąlygiškai ginti valstybę

Taikos misijos, humanitarinės misijos, tvarkos palaikymas.

4. Kario įvaizdžio samprata

Karys – šauktinis.Karys – tautos gynėjas.

Karys – profesionalas (savanoris)Karys – mokslininkas

Tarpiniai: Santykio 5. Kariuomenės vertinimas

Teigiamas. Stiprus palaikymas.

Indeferentiškas. Ar net neigiamas.

6. Kariuomenės ir visuomenės santykio samprata

Savotiškai „garbinamas“ – atskiras kario luomas.

Kario profesija – tik viena iš daugelio visuomenės profesijų.

7. Karo tarnybos ir pilietybės santykis

Stiprus pilietybės ir karo tarnybos ryšys

Pilietybė ir karo tarnyba atsieti

Papildomi: Vertybiniai8. Moterų vaidmuo kariuomenėje

Sunkiai įsivaizduojamas Pripažintas

9. Kitataučių vaidmuo kariuomenėje

Sunkiai įsivaizduojamas Toleruotinas

10. Homoseksualų vaidmuo kariuomenėje

Vertinama neigiamai Toleruotinas

428 C. C. Moskos, “Toward a Postmodern Military: The United States as a Paradigm” in Moscos C.C., Williams J. A., Segal D. R., eds., The Postmodern Military, New York, Oxford: Oxford University Press, 2000, 15.

169

Moskoso modelis pirmiausia grindžiamas JAV istoriniu patyrimu. Ta-čiau vargu ar tai didelis minusas. Modelyje figūruojančios modernizmo ir postmodernizmo sąvokos – idealūs tipai. Jie leidžia pagal daugelį kintamų-jų nustatyti pagrindines tendencijas, skiriančias modernią orientaciją nuo postmodernios.429

Lentelėje įvardinti kriterijai išskaidyti į tris grupes, pagal tai kaip jie susiję loginiu bei sisteminiu požiūriu. Pirmąją, mūsų manymu esminę kintamųjų grupę, pavadinome „techniniais“. Toks pavadinimas parinktas norint išryškinti šios grupės nepriklausomybę nuo filosofinių vertybinių modernizmo/postmodernizmo spekuliacijų. „Techninė“ kintamų grupė akcentuoja tik „techninius“ su kariuomene susijusius požiūrius. Pirmiau-sia – grėsmių suvokimą. Iš šio kriterijaus sistemiškai išvedami likę trys: kariuomenės funkcijos, struktūra, kario įvaizdis. Minėtų kriterijų suvoki-mas priklauso nuo to, kaip suvokiamos grėsmės. Moderniame modelyje bijoma tiesioginio kitos valstybės užpuolimo, todėl pirmenybė teikiama masinei šauktinių kariuomenei. Jos funkcija – „besąlygiška savo valstybės gynyba“. Kario įvaizdis – šauktinis. Postmoderniame modelyje akcentuo-jamos kitos grėsmės: lokaliniai karai, terorizmas. Atitinkamai keičiasi gynybos politika – maža profesionali kariuomenė, skirta tvarkos palai-kymui, tolimoms taikos palaikymo misijoms. Kario įvaizdis – savanoris profesionalas.

Antroji kintamųjų grupė jau neseka taip sistemiškai iš „grėsmių suvoki-mo“. Čia akcentuojamas visuomenės ir kariuomenės santykis, todėl grupę pavadinome „santykio“. Moderniame modelyje tauta ir kariuomenė neats-kiriamai susijusios. Kariuomenės palaikymas teigiamas ir stiprus. Visuo-menės akyse „kariška garbė“ – tai atskira garbės rūšis. Kariai itin gerbiami. Jų vertybėmis laikomos meilė Tėvynei bei patriotizmas. Kariai suvokiami kaip pavyzdinis elitas – „esantys aukščiau visuomenės“.430 Pilietybė (tiks-liau būtų sakyti tautybė) laikoma neatskiriama nuo pareigos ginti Tėvy-nę – nuo karo tarnybos. Postmoderniame modelyje priešingai – esama

429 Ten pat, 14.430 G. Miniotaitė, „Kariuomenės modelio konstravimas Lietuvos politiniame diskur-

se”, Lietuvos metinė strateginė apžvalga 2008, Vilnius: Lietuvos karo akademija, 2009, p.197–214, 203–204.



didelio atotrūkio tarp visuomenės ir kariuomenės. Todėl karinių pajėgų vertinimas – indeferentiškas ar net neigiamas. Kario profesija traktuojama kaip viena iš daugelio visuomenės profesijų, nekeliant jokių „elitinių“ rei-kalavimų. Nemanoma, kad tautybė įpareigoja atlikti karo tarnybą.

Trečioji kintamųjų grupė pavadinta „vertybine“ grupe, nes šioje grupė-je ryškus „tradicinių“ (t. y. tokių vertybių, kurios individus traktuoja pagal jų užimamą lyties, lytinės orientacijos, tautybės, konfesijos, turtinės padė-ties ir pan. statusą) ir „postmodernių“ vertybių (t. y. tokių vertybių, kurios į individų statusą nekreipia dėmesio) santykis. Moderniame modelyje tokie kintamieji kaip moters, kitataučių ar homoseksualų vaidmenys kariuome-nėje – sunkiai įsivaizduojami dėl jų nesuderinamumo su „tradicinėmis ver-tybėmis“. Tuo tarpu postmoderniame – toleruojami ir pripažįstami.

Verta paminėti, kad savo modelyje neįtraukėme tam tikrų Moskos kri-terijų, o įtrauktus – šiek tiek performulavome. Pagrindinė priežastis ta, kad Moskos kriterijai pritaikyti nustatyti kariuomenės priklausymą moderniam arba postmoderniam modeliui. Tuo tarpu mūsų tikslas panagrinėti visuo-menės vertybinę orientacija kariuomenės atžvilgiu. Todėl tokie kriterijai, kaip „santykis su žiniasklaida“ netenka prasmės, nes jų teisingumo nesie-kiame patikrinti. Tuo tarpu pasirinkti kriterijai nežymiai performuluoti, kad įgalintų atskleisti respondento požiūrį ir tokiu būdu tipizuoti visuome-nės vertybinę orientaciją, linkstančią prie modernios arba postmodernios kariuomenės sampratos.

Remdamiesi šiuo teoriniu pagrindu sudarėme klausimyną (žiūrėti į „Priedai“).

2. Tyrimo metodologija

Pagrindinis šio tyrimo tikslas – visuomenės vertybinių nuostatų kariuome-nės atžvilgiu analizė. Kadangi tokio pobūdžio tyrimai Lietuvoje praktiškai nebuvo atliekami431, tad optimaliausias variantas, kuris ir buvo pasirink-

431 Kas, savo ruožtu, nulemia ir tai, jog tyrimo pradžioje neįmanoma iškelti jokių konkrečių apriorinių hipotezių, tinkančių mūsų valstybės atvejui, o remtis Vakarų pasaulio šalyse atliktais mokslinių tyrimų rezultatais, nagrinėjant ši klausimą po-sovietinės valstybės perspektyvoje, yra gana pavojinga patikimumo atžvilgiu.

171

tas – kokybinė tyrimo strategija. Norint geriau suprasti socialinę tikrovę ir atskleisti mums rūpimus galimus „plyšius“ tarp oficialios valstybės pozici-jos ir visuomenės nuomonės, pradinėje tyrimo stadijoje, siekiant maksima-laus objektyvumo, nusprendėme vengti hipotezių generavimo ar konkrečių uždarų klausimų klausimyne formulavimo, kas turėjo padėti žvelgti į pro-blemą be jokio didelio išankstinio nusistatymo ir šališkumo.

Tyrimo pagrindą sudarė pusiau struktūruoti giluminiai interviu su res-pondentais, kurių metu buvo uždavinėjami iš anksto paruošti preliminarūs, bendresnio pobūdžio klausimai. Tyrimo respondentai buvo atrinkti pasi-telkus atsitiktinės netikimybinės atrankos principą, taikant maksimalios variacijos metodą. „Sniego gniūžtės“ metodas taikytas labai minimaliai siekiant maksimaliai išvengti galimos prielaidos, kad tam tikram giminių ar pažįstamų ratui priklausantys asmenys atsakinės į pateiktus klausimus vienodai. Tyrimo pradžioje planavome taikyti ir vadinamąją „prisotinimo“ taisyklę, tačiau vėliau, tapus aišku, kad respondentų atsakymai yra labai skirtingi, šio metodo buvo atsisakyta. Tyrimo metu apklausėme 25 respon-dentus. Pagilinti interviu vidutiniškai truko apie 35 minutes. Pokalbis užra-šomas diktofonu. Vėliau interviu perrašyti ir išanalizuoti.

Kaip jau minėjome, stengėmės įtraukti į apklausą kuo įvairesnio am-žiaus, lyties, išsilavinimo, tautybės, socialinės padėties, netgi skirtingos gyvenamosios vietos respondentus. Visgi suprantame, kad toks menkas respondentų skaičius nesudaro galimybių generalizuoti tyrimo išvadų vi-sos populiacijos mastu. Tačiau, kita vertus, tokiu būdu, taikydami vadina-mosios „grindžiamosios teorijos“ (grounded theory) prieigą bei atlikę duo-menų analizę, turėjome galimybę įžvelgti tam tikras tendencijas, kas, savo ruožtu, leistų sudaryti tam tikras tipizacijas-hipotezes, kurias ateityje būtų galima patikrinti vadovaujantis platesnį respondentų skaičių aprėpiančiais kiekybiniais metodais.



2 lentelė. Respondentų aprašymas

Nr. Lytis Amžius Tautybė Užsiėmimas Išsilavi-nimas

Gyvenamoji vieta

1. Vyras 42 metai lietuvis mokslo darbuotojas

aukštasis Kaunas

2. Vyras 75 metai lietuvis pensininkas aukštesnysis Vilnius3. Vyras 19 metų lietuvis studentas vidurinis Kaunas4. Moteris 57 metai lietuvis fizkė aukštasis Vilnius5. Vyras 45 metai lietuvis elektrikas aukštasis Vilnius6. Vyras 61 metai lietuvis bedarbis aukštasis Vilnius7. Moteris 18 metų lietuvė moksleivė pagrindinis Vilnius8. Moteris 49 metai lietuvė drabužių

pardavėjaaukštasis Kaunas

9. Moteris 58 metai lietuvė vadybininkė aukštasis Vilnius10. Vyras 31 metai lietuvis įmonės vadovas aukštasis Vilnius11. Moteris 26 metai lietuvė bedarbė aukštasis Vilnius12. Moteris 20 metų lenkė studentė nebaigtas

aukštasisVilnius

13. Vyras 44 metai lenkas įmonės direktorius

aukštasis Vilnius

14. Moteris 22 metai lietuvė vadybininkė nebaigtas aukštasis

Vilnius

15. Vyras 67 metai lietuvis pensininkas aukštesnysis Trakai16. Vyras 25 metai lietuvis statybininkas vidurinis Panevėžys17. Moteris 26 metai lietuvė vadybininkė aukštasis Panevėžys18. Vyras 62 metai lietuvis pensininkas vidurinis Panevėžys19. Vyras 71 metai lietuvis pensininkas aukštesnysis Panevėžys20. Vyras 20 metų lietuvis studentas vidurinis Naujoji Akmenė21. Moteris 81 metas lietuvė pensininkė aukštesnysis Panevėžys22. Vyras 59 metai lietuvis inžinierius aukštasis Panevėžio r.23. Moteris 50 metų lietuvė gydytoja aukštasis Panevėžys24. Vyras 53 metai lietuvis verslininkas aukštesnysis Panevėžio r.25. Moteris 22 metai lietuvė studentė vidurinis Vilnius

173

3. Visuomenės orientacija: tarp modernizmo ir postmodernizmo

Nuodugniai išanalizavus giluminių interviu metu gautus respondentų at-sakymus, išryškėjo keletas gan įdomių tendencijų. Pirmiausia reikėtų pa-brėžti, kad kaip ir tikėtasi, nė vieno respondento pozicija negali būti įvar-dinta kaip vienareikšmiška ir kategoriška, galinti būti priskirta tik vienam (moderniajam arba postmoderniajam) vertybinės orientacijos kariuomenės atžvilgiu modeliui. Dažniausiai respondentų išreikštos nuomonės pasižy-mėjo įvairiapusiškumu, tad atsižvelgiant į gautus rezultatus, mūsų idėja suskirstyti kriterijus į tris grupes pasirodė patogi analizei. Šiose kriterijų grupėse kaip parodysime toliau, buvo atrasta gan įdomių tendencijų ir pa-našumų, leidžiančių sudaryti tam tikrus žmonių nuostatų tipus.

3.1. Orientacijos tipai: Techninis lygmuo

Nagrinėjant pirmąją kintamųjų grupę, respondentus galima suskirstyti į dvi pagrindines kategorijas:

Teigiantieji, jog Lietuva, kaip ir kiekviena moderni valstybė, turi 1. išlaikyti (nors ir mažą), bet veiksmingą ir veikti pasiruošusią ka-riuomenę, kuri esant būtinybei galėtų būti mobilizuota ir panaudota valstybės reikmių labui;Asmenys, apskritai skeptiškai nusiteikę mūsų kariuomenės atžvil-2. giu; manantys, kad XXI amžiaus kontekste Lietuvos kariuomenės išlaikymas gali būti traktuojamas kaip tam tikras sovietmečio ru-dimentas arba net prabangos dalykas, kitaip tariant, kaip visiškai nereikalingas darinys, realiai neturintis jokios svarbos.

3.1.1. Grėsmės samprata: nuo tikėtinos iki nulinės

Skirtumą tarp šių dviejų kategorijų bene ryškiausiai galima užčiuopti ana-lizuojant su grėsmės samprata susijusius atsakymus. Respondentai, savo nuostatomis artimi pirmajai kategorijai, buvo linkę manyti, jog karo grės-mė šiais laikais (tame tarpe ir Lietuvoje) yra visai tikėtina ir net daugiau negu įmanoma. Tą atskleidžia tokie žmonių pasisakymai, kaip „Vis tiek



laikai neramūs, nors ir ką besakytų ... Taip, tikriausiai tikimybė egzistuo-ja ir net nemaža“ (pensininkas, 67 m.) ar „ (...) karo tikimybė nėra tokia maža, kaip įsivaizduoja daugelis“ (vadybininkė, 22 m.). Antrai kategorijai priklausantys žmonės dažniausiai tvirtino, kad „karų, praktiškai ir nenu-simato“ (mokslo darbuotojas, 42 m.) arba tokia tikimybė yra minimali, ta-čiau dauguma iš jų (net neklausti) pabrėždavo, jog „Lietuva – per maža ir niekam neįdomi šalis“ (bedarbė, 26 m.), o net ir kilus karui, mūsų šalies kariuomenė nebūtų pajėgi apsaugoti valstybę nuo tiesioginės priešo invazi-jos. Pažymėtina, jog abiems kategorijoms priklausantys respondentai pačią karo grėsmę dažniausiai suvokia kaip tiesioginę invaziją ir tik nedaugeliui (dažniausiai antrai kategorijai priklausančių) žmonių šis terminas asocijuo-jasi su platesniu kontekstu, į kurį įeina ir terorizmas, kibernetinės atakos, ekonominės sankcijos bei kitokie pavojai. Kitas įdomus pastebėjimas – di-džiosios dalies žmonių, prisilaikančių subnacionalinės grėsmės sampratos, amžius neviršija 35 metų, kas savo ruožtu leidžia manyti, kad jaunesni žmonės karą suvokia visiškai kitaip, nei senosios kartos atstovai.

3.1.2. Kariuomenės struktūra: pagrindas – profesionalai

Analizuojant antrą kriterijų – kariuomenės struktūrą, pastebėta, kad tiek pirmos tiek antros kategorijos atstovai labiau linksta prie profesionalios, „šiuolaikinės“ kariuomenės modelio, pabrėždami mažos, tačiau gerai apmokytos ir apmokamos, kariuomenės privalumus. Visgi tarp pirmąją kategoriją atstovaujančių žmonių galima būtų išskirti mažytį pogrupį res-pondentų, su nostalgija prisimenančių senus laikus ir siūlančius bandyti derinti šias dvi alternatyvas (profesionalių karių ir šauktinių armiją), palai-kančių savo pozicija tokiais racionaliais argumentais, kaip dideli valstybės kaštai mažos ir faktiškai, bejėgės (nors ir gerai ištreniruotos) kariuomenės išlaikymui. Savo ruožtu, antros kategorijos atstovai, nors ir akcentuodami mūsų kariuomenės bejėgiškumą ir nereikalingumą globaliame kontekste, dažniausiai buvo itin kategoriški ir šauktinių armiją vertino ypač neigia-mai, ką atskleidžia tokie žmonių pasisakymai, kaip „šauktiniai – fiziškai nepasiruošę būtų, tik atlėkę iš namų, (...) neužsigrūdinę, avelių banda būtų“ (pensininkas, 62 m.) bei „šauktinių (...) šeštadieniais pilna autobusų stotis.

175

Velniam mums tokia kariuomenė, jei ją savaitgaliais paleidžia? (...) O su profesionalais būtų kitaip“ (gydytoja, 50 m.)

3.1.3. Kariuomenės funkcijų spektras: nuo siauro iki plataus

Kitas įdomus aspektas – kariuomenės atliekamų funkcijų supratimas. As-menys, savo nuostatomis artimi pirmajai kategorijai, dažniausiai būdavo linkę priskirti kariuomenei daugybę funkcijų, tarp kurių – „Dalyvavimas kokiose nors misijose. Vidinių agresijų malšinimas“ (studentas, 19 m.). Taip pat buvo minima tai, kad kariuomenė „galėtų daugiau palaikyti vie-šąją tvarką, kuri sukrauta ant policijos pečių“ (elektrikas, 45 m.) ar net „(...) galbūt kažkiek skatinti patriotizmą“ (statybininkas, 25 m.). Antrajai kategorijai priklausantys skeptikai susiskaldė į dvi grupes – vieni kariuo-menės funkcijas apribojo vien tarptautinių isipareigojimų vykdymu bei dalyvavimu taikos palaikymo misijose įvairiuose pasaulio kampeliuose, kiti, priešingai, buvo linkę palaikyti kariuomenės neutralumą kitų valsty-bių atžvilgiu, argumentuodami tuo, jog „valstybė privalo pati susitvarkyti su savo problemomis“ (įmonės direktorius, 44 m.) ir kariuomenei palik-dami „tiesiog „fasadines funkcijas“ – įvairius mokymus, dalyvavimus paraduose ...“ ir t. t. (įmonės direktorius, 44 m.). Abejuose kategorijose pasitaikė individų, teigiančių, kad „valstybės gynyba čia pirmiausia“ (be-darbis, 61 m.), tačiau pokalbiui tęsiantis, beveik visi respondentai papil-dydavo savo atsakymus ir sakydavo, jog tai – ne vienintelis kariuomenės išlaikymo tikslas.

Labai svarbus apsektas yra tas, kad praktiškai visi respondentai, pa-klausti ko kariuomenė neturėtų daryti, paminėjo, jog jai nedera kištis į jokią politiką. „Kariuomenė iš vis neturėtų kištis į politiką. Pirmiausia.“ (elektrikas, 45 m.). „Aišku ji neturėtų kištis į politiką, tai pirmas dalykas. Nors to, kaip rodo mūsų istorinė patirtis, yra labai sunku išvengti. Nes mažoj valstybėj kariškiam yra nemažas spaudimas. (...) Tai pirmas dalykas turi būti depolitizuota.“ (mokslo darbuotojas, 42 m.). Tokie atsakymai gali būti interpretuojami kaip visuomenės orientacijos posūkis nuo moderniz-mo (tautiškumo politikos užtikrinimo naudojantis kariuomene) prie pos-tmodernizmo (kariuomenė kaip neutrali agentūra saugumui užtikrinti).



Apskritai galima teigti, kad gauti duomenys leidžia manyti, jog po ne-priklausomybės atkūrimo kariuomenės funkcijų sąvoką žymiai išsiplėtė ir nėra siejama vien tik su tiesiogine teritorine valstybės gynyba, bet kartu ir nekelia pretenzijų į tokias sritis kaip tautiškumo gaivinimas.

3.1.4. Kario įvaizdis – gynėjo profesija

Kalbant apie ketvirtąją – karo įvaizdžio sampratą, buvo susidurta su tam tikrais keblumais, kadangi skirtumai tarp mūsų nagrinėjamų kategorijų ne-buvo ryškūs. Abejose grupėse buvo žmonių, tvirtinančių, jog šiuolaikinis karininkas – tai karys-specialistas, išmanantis savo amatą, gerai parengtas (tiek fiziškai, tiek morališkai) savo veiklai ir gaunantis už ją atitinkamą algą. Taip pat abejose grupėse buvo asmenų, teigiančių, kad svarbiausias kario bruožas – tai noras ir sugebėjimas ginti savo Tėvynę. Visgi pastebėta tendencija, kad pirmajai kategorijai priklausantys individai buvo linkę žy-miai dažniau pabrėžti, kad Lietuvos kariuomenėje gali tarnauti tik Lietuvos piliečiai, pasižymintis itin giliu patriotizmo jausmu bei suvokiantys savo veiklos svarbą. Tuo tarpu antroje kategorijoje pasitaikė nemažai žmonių, akcentuojančių tai, kad karys privalo būti puikiai pasiruošęs tarnybai ir išmokytas elgtis bet kokio tipo situacijose, o vien tik patriotizmas nesutei-kia kariams reikiamų įgūdžių, apie ką galime spręsti iš tokių respondentų pasisakymų, kaip „patriotinės vertybės svarbu, bet kai atsisuki, viskas su-triuškinimu baigiasi. Neužtenka vien tik jo“ (gydytoja, 50 m.). Pažymėtina, kad respondentai, paklausti apie tai, ar šiuolaikinis karys asocijuojasi jiems su partizano arba Pilėnų karžygio įvaizdžiais, atsakydavo neigiamai, tačiau paklausti apie pagrindines kario savybes ir vertybines orientacijas, daž-niausiai atsakydavo, jog kariuomenėje tarnaujantis žmogus turi pasižymėti drąsa, protu bei ištvermingumu, taip pat, „kad būtų pasirengęs fiziškai, kad nebūtų kaip lapas, papūti ir nukrenta“ (vadybininkė, 26 m.), taigi galima įžvelgti tam tikrų prieštaravimų – atrodytų, kad žmonės mano, kad partiza-nai ar senovės karžygiai neturėjo visų aukščiau išvardytų savybių. Galbūt šį faktą galima būtų paaiškinti vyraujančių mūsų visuomenėje stereotipų pagalba arba tiesiog tuo, jog žmonės nėra linkę gilintis į kitų žmonių (ypač gyvenusių kitoje istorinėje ir kultūrinėje plotmėje) mąstymą.

177

3.2. Orientacijos tipai: Santykio lygmuo

Antras klausimų blokas buvo skirtas paanalizuoti respondentų santykį su Lietuvos kariuomene: kokio esama ryšio tarp visuomenės ir kariuomenės, kaip jis įsivaizduojamas ir galiausiai – kaip vertinama pilietybės ir karo tarnybos tarpusavio priklausomybė.

3.2.1. Kariuomenės vertinimas: svyruoja abejingumo rėmuose

Pirmiausia svarbu paminėti, kad nemažai respondentų susidurdavo su in-formacijos apie kariuomenę trūkumu. Kildavo natūralus klausimas, kaip galima vertinti ką nors, apie ką neturi jokių žinių. Tai vienas iš veiksnių, lė-musių vyraujančią indiferentišką respondentų nuomonę. Pavyzdžiui: „Nei ką nors gero galiu apie ją pasakyti, nei ką nors blogo, praktiškai nieko apie ją ir nežinau...“ (pensininkas, 67 m.). Dauguma respondentų buvo abejingi ir dėl klausimo, ar patys norėtų tarnauti dabartinėje kariuomenėje: „Galbūt tarnauti galbūt ir norėčiau, jeigu būtų sudarytos sąlygos tarnauti normaliai, tai taip, aš norėčiau, o esant dabartinei situacijai...“ (statybininkas, 25 m.). Šie atsakymai iliustruoja abejingumą Lietuvos kariuomenei.

Prasta kariuomenės technika, abejotina motyvacija – veiksniai, lėmę neigiamus atsiliepimus. Pastebėtina, kad savo nuomonę pagrįsti ar argu-mentuoti pašnekovams buvo nelengva. Tai galima paaiškinti tuo, kad su kariuomene paprastas civilis nesusiduria kasdien. Apie ją ir jos veiklą visuomenė nėra suinteresuota pati domėtis, todėl natūralu, kad priešišką poziciją galėjo suformuoti tiesiog keli išgirsti neigiami atsiliepimai. Įtaką darė ir pažįstamų tarnavusių arba tarnaujančių kariuomenėje atsiliepimai, kurių, respondentų nuomone, esti įvairių, be to neretai jie tampa per daug suasmeninti, todėl gali formuoti neigiamą nuomonę.

Įdomu tai, kad teigiamą nuomonę daugeliu atvejų nulėmė, tai jog vals-tybė sustabdė karių šaukimą. „Kiek žinau, jau nebėra šaukiami šauktiniai, yra linkstama link profesionalios kariuomenės, todėl, manyčiau, būklė yra gerėjanti.“ (vadybininkė, 22 m.). Kitas aspektas: paprašius palyginti su SSRS kariuomene, beveik visi respondentai, nepriklausomai nuo jų am-žiaus, nedvejodami palaikė Lietuvos kariuomenę. Bet šis palaikymas – są-



lyginis dalykas, kadangi motyvai dažniausiai remdavosi prasta nuomone apie Sovietų kariuomenę. Pavyzdžiui: „Sovietų armijoje žmonės tiesiog buvo išnaudojami“ (bedarbė, 26 m.) ar „Nu tai Lietuvos! Sovietų ten iš-siųsdavo kur, neduok Dieve...“ (pensininkė, 81 m.). Šie palyginimai at-skleidė, kad esama aiškios skirties tarp SSRS ir Lietuvos kariuomenės ir kad prastam mūsų valstybės kariuomenės vertinimui sovietinė karinė patir-tis neturi lemiamos reikšmės.

3.2.2. Kariuomenės vertinimas tarpautinėje arenoje

Manome, kad respondentų atsakymai, liečiantys Lietuvos kariuomenės dalyvavimą tarpautinėse misijose, leis daug tiksliau įvertinti kariuomenės legitimumą visuomenės akyse apskritai. Čia reikia pažymėti, kad vertini-mas iš esmės nesiskyrė. Respondentų orientaciją galima tipizuoti tuose pačiuose rėmuose – nuo daugiau teigiamos prie mažiau teigiamos, tačiau neperžengiant abejingumo ir skeptiškumo ribų.

Lietuvos narystei NATO iš esmės pritariama, tačiau tvirtos, vienareikš-miškos nuomonės nėra. Atsakymuose dažniau vyravo stereotipiniai išsi-reiškimai, kaip „taip saugiau“, „taip reikia“ arba, kaip pavyzdžiui, „Gal ir pravers kada nors ateityje, kas žino.“ (Įmonės direktorius, 44 m.).

Galima daryti prielaidą, kad ir čia stinga įvairiapusės informacijos apie NATO, kad būtų galima susidaryti tvirtą, ne tipiškomis nuogirdomis grįstą nuomonę. Dar daugiau – iš susidaro įspūdis, kad respondentai NATO mato kaip kitokią, moderniąją karo tarnybos prievolę. Tik šį kartą ne individo ly-gmeniu, o visos valstybės. Pagalbai kitai NATO narei respondentai dažniau-siai pritarė, teigdami, kad reikia, nes esam nariai: „Jeigu tu esi sąžiningas. Nori nenori. Jeigu tu esi sąžiningas Jeigu tu tik šiaip toj sutartį dalyvauji ale „va mane apgins“ „nu tada kitas klausimas“ (elektrikas, 45 m.). Tokios at-sakymų iliustracijos tarytum patvirtina, kad griežtai neigiamos antipatijos NATO visuomenė nejaučia.

Kategoriškesnės nuomonės išreiškiamos dėl karių siuntimo į karštuo-sius pasaulio taškus. Respondentai argumentuoja gana paprastai: ten vy-rauja visiškai skirtinga kultūra, socialiniai santykiai, ekonominės, klimato sąlygos, kitokio pobūdžio konfliktai, taigi įžvelgiama kur kas daugiau pa-

179

vojų. „Čia gryna nesąmonė. Siųst savo kariuomenę. Mes ir taip jos nedaug turim. Ir dar ten siuntinėt.“ (pensininkas, 75 m.). Visgi, ir šiuo atveju narys-tė NATO ir kiti tarptautiniai įsipareigojimai vaidina gana svarbų vaidmenį ir neretai priverčia bent jau iš dalies pripažinti jų svarbą. Nepriklausomai nuo to, ar palaiko karių siuntimą ar ne, daugelis nematė būtinybės nutraukti jį ir žūnant kariams: „Jei yra susitarimas, tai ir reikia jo laikytis, nepaisant jokių aukų“ (bedarbė, 26 m.).

Taigi, vykstant pokalbiams neretai išaiškėdavo, kad Lietuvos karių siuntimas į karštuosius pasaulio taškus ir galimas atsakas į tai – dar viena dabartinei visuomenei galima grėsmė, kadangi tai neprisideda (arba prisi-deda labai nežymiai) prie Lietuvos saugumo. Apibendrinant kariuomenės tarptautinį vaidmenį, pašnekovai buvo linkę jį vertinti kaip priverstinį, pri-mestą įsipareigojimų, keliantį kur kas daugiau pavojų nei galbūt naudos, kovojant prieš abstraktų blogį ir padedant kitoms valstybėms.

3.2.3. Karys visuomenėje

Kitas aspektas – kariuomenės ir visuomenės santykis. Pagrindinis klau-simas: kokia kario vieta visuomenėje. Pastebėtina, kad šiuo klausimu nuomonės ir argumentai dažnai išsiskyrė. Tai priklausė nuo respondentų požiūrio. Vieni buvo linkę žiūrėti abstrakčiau: „visi darbai savotiškai iš-skirtiniai. Statybininkas ar buhalteris, ar karys...kažkuom ypatingas, kaž-kuom geras“. (Statybininkas, 25 m.), kiti – konkrečiau. Pastarasis požiūris akcentuoja, kad karys skiriasi (ir turėtų skirtis) nuo civilio: tiek visų pirma fiziškai, tiek savo elgesiu, tiek ir moralinėm savybėm. Respondentai buvo linkę pripažinti tam tikras privilegijas kareiviams. „Atostogas, paskui pas-kui sanatorijos, viską...<...> jiems jau pirmoj eilėj turėtų būti“ (Pensininkas, 62 m.). Pagrindinis argumentas – karys rizikuoja savo gyvybe ir sveikata. Tačiau šių skirtumų nereikėtų suprasti kaip modernaus modelio požymių. Moderniame modelyje akcentuojamas ne tik profesijos specifiškumas, bet greičiau – savotiškai garbinamas elitinis kario luomas. Tuo tarpu čia res-pondentai įvardija grynai techninius profesijos išskirtinumus, kas reiškia, jog tipizacija dėl kario išskirtinumo iš esmės sutelpa į postmodernaus mo-



delio rėmus. Buvo tik pavienių pasisakymų, jog karys iš principo turėtų būti kaip tam tikras elitinis pavyzdys.

Abstrakčiai kalbant apie kariuomenės ir visuomenės santykį bendra-darbiavimo lygmenyje galima išskirti du respondentų orientacijos tipus. Pirmas, vyraujantis tipas, apima manančius, kad kariuomenė turi palaikyti ryšį su visuomene: „turi būti pasitikėjimas. Tai kitaip nebus pasitikėjimo, jeigu to ryšio nebus“ (Mokslo darbuotojas, 42 m.). Pritariama savotiškai kariuomenės integracijai į visuomenę per švietėjišką veiklą, kuri skatin-tų abipusį bendradarbiavimą, o kartu ir pasitikėjimą. Dera paminėti, kad vyrauja tendencija neatsiriboti nuo kariuomenės. Priešingai – visuomenę domina pastarosios veikla. Antras tipas apima linkusius kariuomenę atskir-ti nuo visuomenės: „Nors šiaip, prie ko čia tas bendradarbiavimas? Ka-riuomenė – tai kariuomenė. Jos funkcija – tai ne bendravimas ir ne viešųjų ryšių palaikymas...“ (Įmonės direktorius, 44 m.).

3.2.4. Karo tarnyba ir pilietybė

Pastebėtina, kad karo tarnybą apibūdinti vienareikšmiškai ir konkrečiai respondentams nebuvo lengva. Vyraujanti nuomonė šiuo klausimu buvo normatyvinis požiūris, kad visgi karo tarnyba yra piliečio pareiga. Ji turėtų remtis kiekvieno asmens siekiu atlikti pareigą tėvynei, būti pasiruošusiam: „Ne, čia yra kaip pareiga. Ir konstitucijoj yra toks straipsnis, kad privaloma ginti tėvynę. Kiekvienas turi atlikti“ (Pensininkas, 71 m.).

Tarp jaunesnės kartos atstovų esama priešingo požiūrio. Jaunesnių res-pondentų atsakymuose ryšys tarp karo tarnybos ir pilietybės pastebimai trūkinėja. „Iš tikrųjų tai buvo anksčiau taip. Dabar yra kiti laikai. To gy-venimo patirties galima kitur gauti. Tautiškumo galima išmokti ir kitur. Ir mokykloj.“ (Studentas, 19 m.).

Nagrinėdama karo tarnybos ir pilietybės ryšį mūsų grupė nesiryžta vi-suomenės orientaciją įvardinti kaip atitinkančią modernų modelį, kuriame šis ryšis labai stiprus. Apskritai atsiribojome nuo detalesnės analizės šiuo klausimu ir pateikėme tik paviršutinišką respondentų įsivaizdavimo tipiza-ciją. Užimti tokią poziciją mus privertė respondentų svarstymai apie kita-

181

taučius ir kariuomenę. Pastebėjome ypač stiprią tendenciją karo tarnybos pagrindu laikyti pilietybę. „Juk taip valstybės ir veikia. Niekur nėra pasau-ly praktikos, arba aš jos nežinau, kad tarkim vienos valstybės karininkai vadovautų kitos valstybės kareiviams. (...) Valstybės sudarytos tautiškumo pagrindu. Iki šiol buvo bent jau. Tai manau, tai yra natūralu, kad armiją sudaro piliečiai tos valstybės.“ (Mokslo darbuotojas, 42 m.)

Reikalas tas, kad pilietybės ir karo tarnybos ryšio kriterijus reikalauja kur kas platesnės filosofinės interpretacijos. Ji neišvengiamai susidurtų su būtinybę apsvarstyti ar šiuolaikinių Vakarų valstybių pagrindas vis dar yra tauta, ar visuotinės žmogaus teisės. Šis uždavinys mums pasirodė per sudė-tingas, kadangi turėtų apimti labai plačios srities pokyčių visumos analizę. Todėl nagrinėdami kariuomenės įsivaizdavimą stengėmės remtis konkre-čiau apčiuopiamais kriterijais.

3.3. Orientacijos tipai: Vertybinis lygmuo

Nors mūsų tiriamasis darbas daugiausiai rėmėsi vadinamaisiais techniniais ir santykio aspektais, tačiau Moskos modelyje skirta vietos ir grynai verty-biniams kintamiesiems. Jie tiesiogiai neišvedami iš kintančios tarptautinės aplinkos, darančios įtaką kariuomenės modeliui, bet akcentuoja postmo-dernias vertybes. Šių kriterijų vaidmuo – akivaizdžiai šalutinis. Tačiau norint suprasti, kokią kariuomenės viziją regi Lietuvos gyventojai ir kur link pasuks pati kariuomenės transformacija, galima į tai pažvelgti ir apta-riant kiek šalutinius aspektus. Konkrečiai šiuo atveju tiriami respondentų įsitikinimai, arba stereotipai, apie Lietuvos kariuomenės sudėtį. Kadangi keičiantis epochoms kariuomenės sudėtis atitinka tos epochos kultūrinę dvasią, galima pamėginti įžvelgti, ar šiuo metu esama prielaidų (kad ir iš šių šalutinių požymių) vykti virsmui, tarkime, iš tradicinių modernaus mo-delio vertybių prie postmodernios kariuomenės sudėties sampratos.

3.3.1. Moterys kariuomenėje

Pirmasis kriterijus yra moters vaidmuo kariuomenėje. Moterų teisės pa-tyrė tikrą plėtros bumą XX-ajame amžiuje, kuris labiausiai pasižymėjo



lygiomis lyčių galimybėmis. Jų klausimas pritaikomas bene visur, todėl aktualus ir tradiciškai vyrų dominuojančiame kario įvaizdyje. Tačiau gauti atsakymai rodo, kad vieningos dabartinės sampratos Lietuvoje nėra. Pagal gautus duomenis galima išskirti bent tris didesnius tipus.

Pirmąjį tipą galima pavadinti „tradicinio vyro, kaip kovotojo, suprati-mo“ šalininkais. Tai reiškia, kad tokie respondentai vienaip ar kitaip ne-mato moters kariuomenėje. Įdomu, kad tokią nuomonės reikšmę galima priskirti tiek vyrams, tiek ir moterims. Vyrams labiau būdingas pašaipesnis požiūris. Tai yra, vartojami posakiai „mergaičių kariuomenė“, „bobelės“ ar atsargiai įrodinėjama, kad moterims iš prigimties labiau artima švarai, namų aplinka nei lauko apkasams. Apskritai tikima, kad pagrindinės pasi-ruošimo kliūtys yra fizinės-biologinės ir psichologinės. Respondentų, pri-skirtų šiam tipui, amžius varijuoja plačiai.

Antras tipas gali būti pavadintas „lyčių lygiateisiškumo arba liberalu-mo“ šalininkais. Tiesiog įvardijama palitusi frazė apie lyčių lygybę. Ar-gumentai „už“ yra asmeninis moterų pašaukimas, nes jis, sakoma, lemia moters galimybę įsijungti į kariuomenę. Šio tipo respondentams būdingas būdingas jaunas ir vidutinis amžius. Pensijinio amžiaus respondentai nebu-vo linkę išsakyti tokių liberalių idėjų.

Paskutinis tipas – „kompromisinis“ tipas. Jis apima didžiausią tyrimo imties dalį. Jo esmė yra ta, kad moterims laiduojama teisė veikti karinėse struktūrose. Bet keliama sąlyga, kad joms prieinama tik ribota veiklos ap-imtis. Tipas kiek primena „tradicinio vyro-kovotojo“ tipą, kadangi neretai išreiškiamas nepritarimas, įvardijamos panašios moterų problemos. Tik dėl jų moterys, šiuo atveju, nėra visiškai atskirtos nuo kariuomenės, bet ir ne-gali visavertiškai dalyvauti kariniuose manevruose ir kitose pavojingose veiklose. Moterų darbas čia suprantamas slaugės, saugios nuo susirėmimų ryšininkės, aprūpinimo, veiksmų koordinavimo ar štabo darbuotojos. Ka-dangi respondentų nei amžius, nei profesijos pobūdis nėra dėsningi, todėl „kompromisinio“ tipo sunku priskirti kokiai nors visuomenės grupei.

3.3.2. Kitataučiai kariuomenėje

Keliamas klausimas dėl kitataučių Lietuvos kariuomenės sudėtyje. Dau-guma respondentų žiūri teigiamai arba neprieštarauja tokiam kariuomenės

183

spektrui. Tačiau kiekvienas žmogus paminėjo tam tikras sąlygas. Svarbiau-sia sąlyga – pilietybės turėjimas. Pilietybė yra vienas garantų, laiduojančių ryšį, tarpusavio atsakingumą tarp kario ir valstybės. Toliau pritariančiuo-sius galima suskirstyti pagal jų, pritarimo argumentus. Vieni atsižvelgia į moralines vertybes siekiant tarnauti Lietuvai: patriotiškumą, viešo noro pareiškimą, sąžiningumą, meilę tėvynei (nors ir galbūt ne etninei), taip pat galimą diskriminacijos dėl tautybės problemą. Kita dalis apklaustųjų nuro-dė techninius ar procesinius aspektus – t. y., karys turi atlikti savo funkciją. Žiūrima į rezultatą, išsilavinimą ir profesionalumą, o ne į patriotiškumą ir kitas sunkiau „apčiuopiamas“ idėjas. Tiesa, šiam palaikančiųjų tipui ga-lioja „apčiuopiama“ pilietybės sąlyga – ji ir turėtų susieti karį ir valstybę. Pastebėtina, kad vertybiniam tipui artimesni jaunesni respondentai. Funk-cionalumą ir pasirengimą (labiau nei vidines vertybes) akcentuoja senjorai, remdamiesi ilgalaike patirtimi.

3.3.3. Homoseksualai kariuomenėje

Kalbant apie netradicinės orientacijos asmenis respondentai dažnai sutrin-ka, pradeda rinkti žodžius. Kelti klausimą ar tuo labiau gilinti diskusiją sunku, nes atsakymai santykinai trumpesni. Šiuo atveju vienos krypties vertinimo tendencija ryškesnė nei kitataučių problemoje, tik yra priešinga. Beveik visi apklaustieji atskleidė nepalankią nuomonę apie homoseksualiz-mą arba tokios orientacijos atstovų tarnavimą kariuomenėje. Atsižvelgiant į tai, galima išskirti du nepritariančių netradicinėms orientacijoms tipus. Vienas jų yra nuosaikus nepritarimas. Atsargiai pareiškiamas nepalanku-mas tokiai kariuomenės sudėčiai, nors neretai priduriama, kad pats asmuo nėra kaltintinas ar persekiotinas. Beveik visi taip teigę yra jaunuoliai ar vidutinio amžiaus žmonės. Kitas tipas – kategorinis nepritarimas. Nesutin-kama ne tik su tokių asmenų rekrutavimu, bet ir jaučiamas nepalankumas apskritai tokios orientacijos atstovams. Tipiškai tokią nuomonę turėjo vy-resnio ir ypač pensijinio amžiaus apklaustieji.



Išvados

Dėl metodologijos specifiškumo mūsų tyrimo išvados nepretenduoja į užti-krintą pagrįstumą, tačiau mėgina tipizuoti visuomenės orientacijas kariuo-menės atžvilgiu. Ši tipizacija pasiūlo bendro pobūdžio apmąstymus apie tai, kaip kariuomenės modelį įsivaizduoja dabartinė visuomenė. Manome, kad remiantis mūsų pasiūlyta tipizacija, galima atlikti reprezentatyvų tyri-mą ir suformuoti daug griežtesnes išvadas.

Lietuvos visuomenės orientacija kariuomenės atžvilgiu negali būti pri-skirta nė vienam iš idealių tipų: nei moderniam, nei postmoderniam. Tačiau trejuose skirtingose lygmenyse ši orientacija linksta tai prie vieno, tai prie kito modelio. Atsakymų įvairiapusiškumas leido mums kiekviename ly-gmenyje įžvelgti vis kitokias tipizacijas.

Techniniame lygmenyje požiūriai į kariuomenę koncentravosi iš es-mės postmodernaus modelio rėmuose. Dvi pagrindinės šių požiūrių šakos: 1. Kolektyvinei gynybai parengta kariuomenė. 2. Fasadinė kariuomenė ne-turinti ambicijų apginti šalį. Abu požiūriai remiasi įsitikinimu, kad Lietu-vos atominis karas ar postmodernios grėsmės (teroro aktai) neturėtų ištikti, o jeigu ištiktų – tai fatališkai, be jokių šansų pasipriešinti. Todėl gynybai ir kariuomenės parengimui šios grėsmės neaktualios. Aktuali gali būti tik tiesioginė invazija, tačiau ir jos šansai – minimalūs. Nors toks grėsmės suvokimas yra moderznimo bruožas, tačiau orientaciją pavadinome susi-koncentravusią postmodernizmo rėmuose, kadangi pati tikimybė vertina-ma žemai, o kariuomenės organizavimo formos iš esmės postmodernios. Visuomenė linksta prie tokios kariuomenės, kuri remiasi profesionalais. Tačiau čia esama takoskyros, leidžiančios suskirstyti požiūrius vėl į dvi grupes: 1. Profesionalios pajėgos, kurios apsiima trumpais piliečių ap-mokymais, kad, reikalui esant, kariuomenė būtų mobilizuota gynybai. 2. Profesionali kariuomenė neturinti jokių tikslų apmokyti šauktinių. Šių tipų rėmuose skirtingai suvokiamos ir kariuomenės funkcijos: 1. Platesnis spektras: nuo aktyvaus dalyvavimo tarptautinėse misijose ar pratybose iki vidaus neramumų likvidavimo. 2. Siauresnis spektras: iš esmės tik fasa-dinės funkcijos ir būtiniausių tarptautinių įsipareigojimų vykdymas. Abu tipai susilieja svarstant šiuolaikinio kario įvaizdį – tai karys profesionalas,

185

gerai pasirengęs savo profesijos rėmuose ir nesikišantis į politiką. Patrio-tizmo reikšmė akcentuojama, tačiau labai nežymiai. Pirmenybė teikiama profesiniam pasirengimui.

Santykio lygmenyje visuomenės orientaciją taipogi galima tipizuoti postmodernaus modelio ribose. Mūsų tyrimas stokoja reprezentatyvumo, tad tiksliai apžvelgti kariuomenės vertinimo negalime. Tačiau tendencijos atitinka postmodernų modelį: kariuomenė vertinama abejingai. Vertinimas nežymiai svyruoja nuo neigiamo, prie teigiamo, tačiau neišsivaduojant iš abejingumo pančių. Panašiai mąstoma ir apie mūsų kariuomenės veiksmus tarptautinėje arenoje. Narystė NATO nebyliai palaikoma. Taikos misijos kritikuojamos, tačiau iš esmės pripažįstamas jų legitimumas. Dar viena svarbi aplinkybė – informacijos stoka. Visuomenė praktiškai nežino realios kariuomenės padėties. Ši atskirtis labiausiai ir įtakoja orientacijos poslinkį link postmodernaus modelio. Kario profesija iš esmės traktuojama kaip profesija tarp profesijų. Karys neidealizuojamas kaip elitinis tautos narys, kas būdinga moderniam modeliui. Pabrėžiamas tik techninis profesijos iš-skirtinumas. Panašiai kaip policininko ar gaisrininko. Tai leidžia tipizuoti požiūrius neišeinant iš postmodernaus modelio rėmų: 1. Teigiantieji, kad kario profesija lygi tarp visų profesijų, nes visos jos skiriasi. 2. Teigiantie-ji, kad karys labiau specifiškesnė profesija negu kitos. Vienintelė išimtis šiame kontekste – karo tarnybos ir pilietybės ryšis. Vyraujanti respondentų grupė linkusį laikyti karo tarnybą kaip iš pilietybės išplaukiančią pareigą. Mažesnė grupė – šį ryšį kvestionuoja. Nesiryžome čia daryti griežtų išva-dų. Gali atrodyti, kad pagal šį kriterijų Lietuva, kur karo tarnybos pagrindu laikoma pilietybė, yra modernaus modelio valstybė. Tačiau argi pasaulyje valstybių pagrindas nėra pilietybė? Atsakymas reikalauja platesnės filoso-finės diskusijos.

Vertybinis lygmuo – tai lygmuo pagal kurio kriterijus Lietuvos visuo-menės orientacijos negalime priskirti postmoderniam modeliui. Responden-tų atsakymų tipizacija svyruoja ir prie modernizimo, ir prie postmoderniz-mo. Galima teigti, kad palankiausiai žmonės žiūri į kitų tautybių asmenis Lietuvos kariuomenėje (postmodernu?). Tačiau keliama sąlyga – pilietybės turėjimas. Nepalankiausiai įvertinti netradicinės orientacijos kariai (moder-nu?). Manoma, kad jie neturėtų tarnauti. Tarpinę ir sudėtingiausią situaciją



užima moterys. Čia išskirta daugiausia respondentų tipų: 1. Nepritarimas moterų vaidmeniui kariuomenėje 2. Sąlyginis palankumas 3. Visiškas pa-laikymas. Visos šios tipizacijos parodė tam tikrą prieštaringumą kuriam modeliui priskirti visuomenės vertybinę orientaciją. Pereinant prie pos-tmodernistinės orientacijos nebėra taip svarbu, kas konkrečiai kaunasi jos gretose. Tai patvirtina lyčių lygybe grįstas didėjantis moters vaidmuo ka-riuomenėje pripažinimas bei plačiai palankus būtent kitataučių piliečių (ki-taip tariant, tautinių mažumų) priėmimas. Kita vertus, žmonių (ypač pensi-ninkų) emocionalios ir nepalankios reakcijos į seksualines mažumas rodo, kad postmodernistinės orientacijos virsmas šiuo apsektu vis dar vėluoja.

Apibendrinus galima teigti, kad tyrimo pradžioje kelti nuogąstavimai, jog visuomenės įsivaizdavimas prasilenkia su realiu naujos Lietuvos ka-riuomenės modeliu – nepasitvirtino. Techniniame lygmenyje visuomenės orientaciją galima tipizuoti postmodernizmo rėmuose – visuomenė supran-ta Lietuvos kariuomenėje vykstančius pokyčius ir legitimumo krizė čia ne-turėtų grėsti. Žmonių sąmonėje vyraujantis kariuomenės ir visuomenės tar-pusavio santykių įsivaizdavimas taipogi priskirtinas postmoderniam tipui. Probleminiai aspektai slypi vertybiniame lygmenyje. Tokios postmoder-nios vertybės kaip lyčių lygybė bei kitataučių ar homoseksualų tolerancija įvairiai suprantamos individų sąmonėje. Šiame lygmenyje orientacija yra pereinamojoje stadijoje.

doc. dr. ingos vinogrAdnAitės komentArAs:

Šis tiriamasis darbas siekia rekonstruoti kariuomenės vaizdinių spektrą Lietuvos visuomenėje, kad išsiaiškintų, kokią atramą visuomenėje turi kintanti, „postmo-dernėjanti“ kariuomenė. Atliktas tyrimas išsiskiria puikiai apgalvotu teoriniu pagrindu, kuris padėjo tyrimo autoriams surinkti įdomią, relevantišką empirinę medžiagą. Tačiau ypatingo dėmesio verta atlikta surinktos medžiagos analizė, pa-siūlanti taiklių, įdomių įžvalgų. Darbą verta perskaityti ne tik tiems, kurie domisi kariuomenės ir jos vaizdinių transformacijomis, bet ir tiems, kurie nori suvokti vieno iš politikos tyrimo metodų – kokybinio interviu – galimybes.

187

ViLNiauS MieSTo ViešoJo TraNSPorTo KeLeiVių KoNTroLėS SiSTeMų aNaLiZė

RomualdaS BakutiS

ieVa maSytė

VytautaS mitalaS

Įvadas

Šiame tyrime Vilniaus miesto kontekste siekiama įvertinti 2 viešojo trans-porto keleivių kontrolės sistemų alternatyvas. Probleminę darbo situaciją sudaro 2 tokių potencialių sistemų egzistavimas:

Šiuo metu Vilniaus mieste veikiančios mokesčio už važiavimą 1. kontrolės savitarnos būdu (self-service fare control, SSFC) siste-ma, kuriai būdinga: a) keleiviai gali laisvai įlipti į ir išlipti iš vie-šojo transporto priemonės; b) viešajame transporte keleiviai patys turi pasižymėti bilietą, jie negali mokėti už važiavimą vairuotojui; c) egzistuoja mobili keleivių kontrolė.432

Alternatyvi mokėjimo įlipant (2. pay on boarding, POB) sistema, esan-ti pirmosios sistemos antipodu, nes: a) keleiviai gali išlipti pro visas viešojo transporto priemonės duris, tačiau įlipti tik pro priekines; b) keleiviai gali važiuoti tik parodę bilietą vairuotojui; c) nėra kelei-vių kontrolės (ją atlieka vairuotojas).433

Problemą sudaro ribotų išteklių dilema: resursai, prarandami pasiren-kant kaštų prasme brangesnę sistemą, negali būti panaudoti kitose vie-šosios politikos srityse, todėl iš principo naudinga yra sutaupyti. Todėl šiame tyrime, taikant kaštų ir naudos analizės metodą, norima atsakyti į klausimą: ar Vilniaus miesto viešajame transporte verta įdiegti mokėjimo įlipant sistemą?

432 Daniel Fleishman et al. (sud.), TCRP Report 80: A Toolkit for Self-Service, Barrie-Free Fare Collection. Washington D.C.: National Academy Press, 2002, 1–2.

433 Ten pat, 2–2 – 2–5.


1. Teorinis analizės pagrindas

Abejas keleivių kontrolės sistemas galima nagrinėti 3 dimensijomis: Mokesčių už važiavimą vengimo galimybė: POB sistemoje ji neį-1. manoma, kadangi keleiviai negali patekti į autobusą neparodę bilie-to vairuotojui; SSFC sistemoje mobili keleivių kontrolė nepajėgia patikrinti visų viešojo transporto priemonių, todėl, šiuo atveju, pra-randamos potencialios lėšos už parduotus bilietus. Sistemos eksploatacijos išlaidos: POB sistemoje vairuotojams atlie-2. kant keleivių kontrolės funkciją išlaidos darbo jėgai mažesnės nei SSFC sistemoje, kuri reikalauja mobilios keleivių kontrolės išlai-kymo.Keleivių įlipimo laikas: POB sistemoje keleiviai gali įlipti tik pro 3. priekines duris, todėl laikas pailgėja, SSFC sistemoje galima įlip-ti pro visas duris, tai sutrumpina laiką.434 Pailgėjęs laukimo laikas, savo ruožtu, reiškia padidėjusią laiko vertę.

POB sistema esti pranašesnė pirmų 2 dimensijų atžvilgiu, SSFC, šali-ninkų nuomone, pirmuosius 2 SSFC trūkumus nusveria POB pralaimėji-mas 3 dimensijoje. Pranašumai šiose dimensijose determinuoja priklau-somą kintamąjį – keleivių kontrolės sistemos kaštų bei naudos variacijas. Toliau siekiama įvertinti, kurio teorinio modelio pateikiami argumentai yra relevantiški Vilniaus miesto viešojo transporto sistemos atžvilgiu.

2. Metodinis problemos sprendimo pagrindimas

Siekiant kiekybiškai įvertinti minėtų sistemų privalumus bei trūkumus taikomas kaštų ir naudos analizės metodas, kurio tikslas – padėti priimti sprendimus, efektyviau paskirstysiančius visuomenės disponuojamus re-sursus.435 Kaštų ir naudos analizės atlikimą sudaro šie 9 etapai: perspek-

434 Teorija sukonstruota remiantis pateiktu modeliu: Ten pat, 2–2.435 Anthony E. Boardman, David H. Greenenberg, Aidan R. Vining, David L. Wei-

mer: Cost-Benefit Analysis: Concepts and Practice. New Jersey: Prentice Hall, 1996, 2.

189

tyvos pasirinkimas; alternatyvių projektų pasirinkimas; fizinių poveikių ir matavimo indikatorių nustatymas; projekto ilgojo laikotarpio poveikio įvertinimas; monetarizavimas; diskontavimas; kaštų ir naudos apskaičiavi-mas; jautrumo analizė; alternatyvos rekomendavimas.436

3. Alternatyvų analizė: kintamųjų išskyrimas

Išskiriant tyrimo kintamuosius atsižvelgiama į kaštus ir naudą Vilniaus miesto rėmuose. Tarpusavyje lyginama SSFC ir POB sistemų poveikis 10 metų perspektyvoje, kartu atsižvelgiant ir į sistemos pakeitimo kaštus ar jų nebuvimą (SSFC atveju). Remiantis anksčiau minėtomis teorinėmis dimensijomis, toliau galima išskirti tokius kintamųjų pogrupius bei juos sudarančius empirinius aspektus:

Sistemų produkuojama nauda:I. Pajamos, gautos už keleivių pirktus viešojo transporto bilietus: ka-a) dangi, anot POB sistemos teorijos, pastaroji sistema turėtų padidinti už važiavimą mokančių keleivių skaičių, tai remsimės prielaida, kad šis skaičius padidės 3 proc., kadangi analogiškos sistemos įvedimas Klaipėdos mieste būtent tiek padidino įplaukas, gautas už parduotus bilietus.437

Monetarizavimas: SSFC: pajamos, gautos už bilietų pardavimą 2009 m.; POB: pajamos x 1,03.

Pajamos, gautos už baudų surinkimą: POB sistemoje jos lygios 0, b) nes, tokiu atveju, neegzistuoja baudų sistema.

Monetarizavimas: pajamos, gautos už baudų surinkimą 2009 m. Pajamos, gautos už keleivių kontrolės transporto priemonių parda-c) vimą POB sistemoje: nauda, ganama tik pirmus metus perėjus iš SSFC į POB sistemą.

436 Ten pat, 7–11.437 Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos aiškinamasis raštas „Dėl klaipėdos miesto

savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 15 d. sprendimo nr. t. 2–41 „dėl keleivių vežimo autobusais ir maršrutiniais taksi klaipėdoje tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo ir papildymo“, 2009 m.

R. Bakutis, I. Masytė, V. Mitalas. ViLNiauS MieSTo ViešoJo TraNSPorTo KeLeiVių KoNTroLėS SiSTeMų aNaLiZė


Monetarizavimas: mikroautobuso rinkos vertė x kiekis.Sistemų produkuojami kaštai:II.

Kontrolierių atlyginimai: POB sistemoje, nesant keleivių kontrolės, a) suma lygi 0.

Monetarizavimas: kontrolierių skaičius x (atlyginimas + vidutinis prie-do dydis).

Išeitinių kompensacijų suma atleidžiamiems kontrolieriams: skai-b) čiuojama tik pirmus metus pereinant iš SSFC į POB (POB dalyje).

Monetarizavimas: kontrolierių skaičius x kompensacijos dysis (priklau-sant nuo darbo stažo; daroma prielaida, kad dirba toks pats visų darbo stažo lygių kontrolierių skaičius).

Laiko vertė (c) value of time): kadangi POB sistemoje pailgėja kelei-vių įlipimo į autobusą laikas, vadinasi, kiekvienas individas sugaiš-ta daugiau laiko keliaudamas į darbą. Šiuo atveju, individas, užuot leidęs laiką keliaudamas į darbo vietą, galėtų dalyvauti rinkoje dirbdamas,438 todėl laiko vertė skaičiuojama turint omenyje vidutinį atlyginimą Vilniaus mieste to laiko, kuris yra papildomai sugaištas laukiant. Darome prielaidą, jog darbinio pobūdžio kelionės vyksta piko valandomis (t. y. 6-9; 16-18h), nedarbinio pobūdžio kelionės šiame tyrime neaktualios, kadangi jų metu nėra prarandamos lėšos darbo rinkoje.

Monetarizavimas: keleivių skaičius piko valandomis x pailgėjęs lauki-mo laikas x sekundinis darbo užmokestis Vilniaus mieste.439

Diskonto norma: 0.05 proc.

438 „Transport Analysis Guidance – WebTAG“, „TAG unit 3.5.6: Values of Time and Operating Costs.“ <http://www.dft.gov.uk/webtag/documents/expert/unit3.5.6. php> Žiūrėta [2010 05 20].

439 Norėdami sužinoti tikslius skaičius, žr. Priedą Nr. 1.

191

4. Alternatyvų analizė: kaštų ir naudos analizė

SSFC sistema POB sistemaProjektų nauda (Lt):

Pajamos, gautos už keleivių pirktus viešojo transporto bilietus

937 152 562.31 965 267 139.18

Pajamos, gautos už baudų surinkimą 13 899 122.87 -Pajamos, gautos už keleivių kontrolės

transporto priemonių pardavimą- 104 761.90

Bendra nauda: 951 051 685.18 965 537 190.08Projektų kaštai (Lt):

Kontrolierių išlaikymo išlaidos: 12 898 386.03 -Išeitinių kompensacijų suma: - 230 857.14

Laiko vertė: - 55 615 344,45Bendri kaštai: 12 898 386.03 55 846 201.60

Grynoji socialinė nauda (Lt): 938 153 299.16 909 525 699.5Grynoji socialinė nauda atlikus jautrumo

analizę440 938 153 299.16 937 640 276.36

Išvados ir rekomendacijos440

POB sistemos įdiegimas leistų padidinti finansinių įplaukų skaičių, tačiau to kaštai, atsižvelgiant į padidėjusią keleivių laukimo vertę, esti pernelyg neproporcingi. Vadinasi, Vilniaus miesto kontekste teisinga yra SSFC teo-rija, teigianti, jog padidėjusios įplaukos už bilietų pardavimą bei keleivių kontrolės atsisakymas vis dėlto nekompensuoja kaštų, kylančių dėl pail-gėjusio įlipimo į viešojo transporto priemones laiko. Jautrumo analizė pa-rodė, kad net pakeitus pamatinę darbo prielaidą apie padidėjusių įplaukų skaičių (t. y. padidinus ją 2 kartus), POB nauda vis vien nenusveria jos kaštų. Tyrime nebuvo nagrinėjami papildomų viešojo transporto priemonių išleidimo kaštai, kadangi laiko vertės kaštų dydžio pakanka atmesti POB sistemos variantui.

440 Pajamų, gautų už keleivių pirktus viešojo transporto bilietus POB sistemoje padi-dinimas nuo 3 iki 6 proc. (t.y. 2 kartus).



Rekomenduojame sprendimų priėmėjams nesekti Klaipėdos miesto pa-vyzdžiu ir Vilniaus viešajame transporte netaikyti POB sistemos keleivių kontrolės metodų. Pagrindinis keleivių krūvis Vilniaus mieste tenka auto-busams bei troleibusams, tokiu atveju, nesant kam perimti keleivių srautų, padidėjusi laiko vertė tampa pernelyg brangi kaštų prasme ir nusveria pa-didėjusias įplaukas už bilietų pardavimą.

Priedai:Priedas Nr.1:441

Diskonto norma 0,05Metų skaičius 10Kontrolierių skaičius 87Kontrolierio atlyginimas be priedų 800Kontrolierių atlyginimas su vidutiniu priedu 800Kontrolės transporto priemonių skaičius 2Kontrolės transporto priemonių rinkos vertė 55000Pajamos už baudų surinkimą 1800000Pajamos, gautos už keleivių bilietus 121365544Proc., kiek padidėja pajamos už bilietus pakeitus sistemą iš SSFC į POB 3Kontrolierių skaičius pagal darbo stažą (pgl. LR Darbo kodeksą): iki 12 mėn. (reikia 1 mėn. užmok.) 1512-36 mėn.(reikia 2 mėn. užmok.) 1436-60 mėn.(reikia 3 mėn. užmok.) 1560-120 mėn.(reikia 4 mėn. užmok.) 14120-240 mėn.(reikia 5 mėn. užmok.) 15>240 mėn. (reikia 6 mėn. užmok.) 14Vidut. sekundinis darbo užmokestis Vilniaus mieste (Lt.)442 0,00319537Per dieną troleibusai perveža keleivių 313130Per dieną autobusai perveža keleivių 275380Per dieną pervežama keleivių iš viso 588510

441 Paryškintieji duomenys gauti iš tiesioginių pokalbių bei elektroninio susirašinėji-Paryškintieji duomenys gauti iš tiesioginių pokalbių bei elektroninio susirašinėji-mo su Vilniaus m. SĮ „Susisiekimo paslaugos“ darbuotojais bei randami įmonės svetainėje http://www.vilniustransport.lt.

442 Apskaičiuotas pagal valandinį bruto darbo užmokestį Vilniaus mieste 2005–2007 m. Duomenys randami: http://www.stat.gov.lt

193

443 Kadangi paprastai viešojo transporto priemonėse keleiviai įleidžiami pro 4 duris, tai POB sistemos atveju šis skaičius sumažėja iki 1 durų transporto priemonių priekyje, todėl keleivių srautas atitinkamai turi lipti 3 kartus ilgiau.

Valandų skaičius per parą, kai vežami keleiviai 19Piko valandų skaičius (6-9; 16-18) 5Darbo dienų skaičius metuose (2010 m.) 254Koeficientas – kiek daugiau kelevių per val. pervežama piko metu nei paprastą valandą 1,91Keleivių skaičius piko metu darbo dienomis per metus 75134142,47Įlipimo trukmė (sekundėmis) 15Kiek kartų padidėja įlipimo trukmė443 3Laikas, kurį keleiviai sugaišta įlipimo metu dėl padidėjusios eilės 30Laiko vertė (keleivių sk.piko val. per m. x atlyginimas x pailgejes laikas (LT)) 7202441,545

dėst. žilvino mArtinAičio komentArAs:

Manau, kad Romualdo Bakučio, Ievos Masytės ir Vytauto Mitalo darbas – tai yra įdomus bandymas parodyti, kaip politikos analizės instrumentai leidžia spręsti praktines problemas.


GeriauSių rašTo darbų aLMaNachaS

2009–2010 m.

redaktorė Justina JuodišiūtėViršelio dailininkas Gediminas Markauskas

Maketavo Ilona Švedovaitė

9,8 aut. l. 12,13 sp. l. Tiražas 200 egz.

išleido VšĮ Vilniaus universiteto leidyklauniversiteto g. 1, LT-01122 Vilnius

el. paštas: [email protected]

Spausdino uab ciKLoNaS J. Jasinskio g. 15, LT–01111 Vilnius