PRIĖMIMO Į VALSTYBĖS TARNYBĄ SISTEMOS ES VALSTYBĖSE IR KAI KURIOSE ŠALYSE KANDIDATĖSE

Francisco Cardona Pagrindinis administratorius

Sigma/EBPO

Seminaras „Pasikeitimas geros patirties pavyzdžiais skirtingose ES šalyse narėse vykdant atranką į valstybės tarnautojo pareigas“

2006 m. kovo 21-22 d., Vilnius

Šis dokumentas parengtas finansiškai remiant Europos Sąjungai. Jame išreikštos nuomonės yra autoriaus nuomonės yra negali būti traktuojamos kaip atspindinčios oficialią Europos Sąjungos nuomonę bei nebūtinai atspindi EBPO ir jos valstybių narių arba SIGMA programoje dalyvaujančių šalių naudos gavėjų nuomones.

2

1 Bendrų bruožų ES valstybėse narėse apžvalga

ES valstybėse narėse esančios valstybės tarnybos sistemos siekia laikytis dviejų principų, kurie kartais yra reglamentuojami šalies konstitucijos. Vienas iš šių principų yra vienoda kiekvieno kompetentingo piliečio teisė į valstybės tarnybą. Kiekvienas pilietis turi teisę į valstybės tarnybą, jei jis/ ji atitinka bendruosius įstatymais numatytus reikalavimus, o taip pat specialiuosius reikalavimus, kurie yra nurodyti skelbime pareigybei užimti. Kitas principas remiasi tuo, kad viešasis administravimas siekia priimti į tarnybą geriausius iš esamų kandidatų į valstybės tarnybą (privalumų/ pasiekimų principas).

Vienos šalys labiau pabrėžia vieną principą, o kitos – kitą. Šalis, kurias labiau įtakojo prancūziškoji viešojo administravimo samprata (Ispanija, Portugalija, Italija ir, žinoma, Prancūzija) labiau pabrėžia vienodos prieigos principą, tuo tarpu Nyderlandai, bei Šiaurės šalys didesnį dėmesį skiria labiausiai tai pareigybei tinkamų kandidatų atrankai. Tokie skirtumai iškyla dėl įvairių sistemų skirtingų bruožų, karjeros ir pareigybių (postų) sistemos. Reikėtų pabrėžti, kad šiuo metu abiejų šių paminėtų principų daugiau ar mažiau yra laikomasi beveik visose ES valstybėse narėse. Tiesiog kai kuriose sistemose labiau vyrauja vienas, o ne kitas principas kaip pagrindinis sistemos bruožas.

Verta paminėti, kad šalys, kuriose ilgą istorijos tarpsnį vyravo absoliutizmas ir despotiškas politinis režimas, kaip atsvarą jam stengėsi stipriai pabrėžti lygios prieigos principą, kuris remiasi kandidato privalumais. Taigi, jos tai įgyvendino įdiegdamos gana formalius, pastovius reikalavimus. Tokia reakcija buvo siekiama išgyvendinti anksčiau gyvavusią favoritizmo, politinio patronažo praktiką bei pažaboti vietos valstybės tarnyboje pirkimą.

Šiaip ar taip, ES valstybės narės nepriklausomai nuo to, ar jų valstybės tarnybos sistemos remiasi karjera ar postais, įdiegė priėmimo į tarnybą sistemas, kuriose įgyvendinti abu principai bei nustatė procedūras, kuriomis siekiama atrinkti tiek geriausius iš esamų kandidatų, tiek užtikrinti, kiekvienam piliečiui galimybę pretenduoti į valstybės tarnybą. Šios sistemos yra dažniausiai vadinamos privalumais paremtos priėmimo į tarnybą per atvirą konkursą sistemos.

Politinis paskyrimas bei politizacija

Tačiau yra išimčių, kai kalbame apie atviro konkurso taikymą, kaip pavyzdžiui Nyderlanduose, kur kai kurios laisvos vietos valstybės tarnyboje yra paprastai užpildomos to departamento vadovui paskyrus asmenį. Tačiau departamento vadovo sprendimas, nors ir yra laisvas, negali būti savavališkas, departamento vadovas privalo atrinkti geriausiai tinkamą kandidatą toms pareigybėms užimti. Tam tikri nuostatai leidžia apeiti atviro konkurso taisyklę taip pat Prancūzijoje ir Vokietijoje. Tokia galimybė taip pat egzistuoja ir Danijoje (panašiai kaip ir Nyderlanduose) be jokių atskirų nuostatų, dėl didelio lankstumo bendrose priėmimo į tarnybą nuostatuose. Belgijos atvejis yra ypač įdomus: 1937 m. Valstybės tarnybos statutas leido vyriausybei priimti į tarnybą nusipelniusius asmenis be bendros priėmimo į tarnybą procedūros , kuri remiasi concours. Praktiškai ši Vyriausybės kompetencija leido masiškai įdarbinti politinio pasitikėjimo asmenis, ypač tuos, kurie pretendavo į aukštesnes pareigas. Vėliau įvykę skandalai privertė vyriausybę pakeisti teisės aktą, kuris tapo griežtesniu. Panaši išimtis yra Jungtinėje karalystėje, kur karalienė gali tiesiogiai skirti asmenis valstybės tarnautojais be jokio Valstybės tarnybos komisijos įsikišimo, arba Prancūzijoje, kur sprendimas dėl į aukščiausias pareigas pretenduojančių kandidatų sąrašo yra diskrecijos keliu paliekamas vyriausybei, nors šią procedūrą turi peržiūrėti Conseil d'État. Kaip ir Vokietijoje, Italijoje, Portugalijoje ir Ispanijoje, bei kitose šalyse yra galimybė priimti į tarnybą asmenis tiesiogiai be concours, kurie tampa politinio paskyrimo tarnautojais (politinio pasitikėjimo). Nei Prancūzijoje, nei Vokietijoje ar Ispanijoje, politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojai negali įgyti pastovaus valstybės tarnautojo statuso. Iš esmės, tokiose šalyse kaip Belgija, Prancūzija, Italija, Ispanija ar Portugalija ministrai dažniausiai įdarbina savo nuožiūra daug politinių ar asmeninių bendradarbių, o kitose šalyse, tokiose kaip Vokietija, Jungtinė karalystė, tas skaičius yra labai mažas.

Priklausymas partijai, nors niekam nėra jokia paslaptis, dažniausiai nėra viešinamas, politinės pažiūros yra teisėta ir net konstitucijos ginama individų teisė, kai kuriose šalyse niekas negali būti priverstas atskleisti savo politinių įsitikinimų. Pavyzdžiui, visi galėtų sutikti, kad priėmimas į tarnybą Belgijoje yra gana objektyvus procesas ir remiasi privalumais, tačiau paaukštinimas

3

pareigose arba karjeros sistema čia yra beveik neįsivaizduojama be priklausymo kokiai nors politinei partijai. Tokia situacija gali būti ir Italijoje, Ispanijoje ir Portugalijoje. Politinio patronažo mažinimas valstybės tarnautojų priėmimo į tarnybą procese yra gana sunkus bet kur. Valstybės tarnyba Belgijoje, Danijoje, Liuksemburge, Airijoje ir Portugalijoje yra beveik nepolitizuota dėl jų politinių partijų sistemos (daugiapartinė sistema su ribotu skaičiumi partijų koalicinėje vyriausybėje). Prancūzijos, Vokietijos, Austrijos, Graikijos ir Ispanijos valstybės tarnybos sistemos tapo politizuotos dėl politinių partijų poliarizacijos, o vyriausybėje dažniausiai yra ne daugiau nei dvi partijos. Italijoje taip atsitiko dėl vienos partijos ilgai buvusios valdžioje hegemonijos. Tačiau kitos patronažo rūšys, skirtingai nuo politinių partijų, taip pat yra pastebimos kai kuriose šalyse (Valstybės tarnybos sąjungos, bažnyčios, ir tt). Galbūt mažiausiai politizuotos valstybės tarnybos sistemos iš ES valstybių narių yra Jungtinėje karalystėje, Švedijoje ir Suomijoje (visose skirtingai), nes čia vyrauja stiprios nacionalinės tradicijos, kad valstybės administracijos turi būti politiškai neutralios. Tačiau net ir kai kuriose iš šių šalių administracijos politizacijos apraiškos buvo neseniai pastebėtos, kai politinio pasitikėjimo asmenys (kurie turėjo dirbti kaip patarėjai) siekė valdovų valstybės tarnyboje pareigų. JK Valstybės tarnybos pareigūnų tarnyba 2006 m. sausio mėn. 30 d. atsakė į Parlamentinės viešosios administracijos paskirto komiteto klausimus dėl to, ar turi valstybės tarnautojai tapti labiau „politiškais”, o tai reiškia, labiau palaikyti neseniai išrinktos vyriausybės programą, ir ar turėtų politikai turėti didesnę galią skirdami valstybės tarnautojus. Komitetas atsakė, kad jei valstybės tarnyba taptų labiau politizuota, iškiltų grėsmė ir todėl ministrai turi laikytis atokiau nuo bet kokios priėmimo į valstybės tarnybą procedūros. Tuo pat metu komitetas pabrėžė, kad svarbu atskirti politinių patarėjų ir tikrųjų valstybės tarnautojų pareigas. Politiniai patarėjai neturėtų turėti vadovaujančiųjų ar vykdančiųjų galių ar funkcijų. Pagrindiniai tikslai, pasak Parlamentinės viešosios administracijos paskirto komiteto, yra išlaikyti pagrindines valstybės tarnybos vertybes, kurios yra sąžiningumas, dorumas, nešališkumas ir objektyvumas, o kad jos būtų išlaikytos, skyrimas į tarnybą privalo remtis privalumais.

Institucijos vadovų priėmimas į tarnybą

Daugelyje ES valstybių narių institucijų aukščiausiame administracijos lygmenyje vadovauja vadovai (valstybės tarnautojai), jie skirtingai vadinasi, tačiau yra priimami į tarnybą pagal tam tikras atrankos procedūras. Prancūzijoje į aukštas vadovaujančias pareigas yra atrenkami asmenys iš ENA (École Nationale d'Administratation), į kurią įstoti reikia laimėti konkursą bei taip pat dalyvauti konkurse užimti aukščiausias pareigas. Nyderlanduose, kur valstybės tarnyba buvo įdiegta prieš keletą metų, asmenys į aukštas vadovaujančias pareigas valstybės tarnyboje yra atrenkami taip pat kaip ir privačiame sektoriuje (tai reiškia be egzaminų, laikraštyje yra spausdinamas skelbimas, nagrinėjamos kandidatų CV (gyvenimo aprašymai), organizuojami pokalbiai kartu su atrankos komisija ir tt.). Bet kuris asmuo, atitinkantis reikalavimus, gali dalyvauti (tiek iš administracijos vidaus, tiek iš išorės). Jungtinėje karalystėje, nuolatiniai sekretoriai, jų pavaduotojai bei padėjėjai ir tt. (kategorijos nuo 1 iki 5) dažniausiai yra priimami iš valstybės tarnybos vidaus sistemos, nors šiuo metu kategorijose nuo 1 iki 3 pareigybėms užimti konkursas vykdomas su kandidatais iš išorės, dažniausiai per vadinamas Administracijos stažuotojo ar Vyresniojo administratoriaus pareigūno programą. Ši programa reiškia, kad paraiškų formos bei kvalifikaciniai egzaminai yra gana sunkūs ir vertinami griežtai,. Geriausi kandidatai vėliau laiko kitus papildomus egzaminus, testus bei yra kviečiami į pokalbius Valstybės tarnybos atrankos komisijos, kuri rekomenduoja kandidatus Galutinei atrankos komisijai, o ši savo ruožtu organizuoja tolesnius pokalbius. Taip pat JK buvo įdiegta taip vadinamoji “fast stream” priėmimo į tarnybą sistema prieš keletą metų. Ši sistema reiškia priėmimo į valstybės tarnybą baigusiųjų aukštąją mokyklą procesą, o taip pat galimybę juos greitai apmokyti bei greitą paaukštinimą pareigose. Baigusieji yra centralizuotai įdarbinami per Priėmimo į tarnybą ir vertinimo tarnybą, kuri organizuoja egzaminus, pokalbius, o Valstybės tarnybos atrankos komisijos specialistai peržiūri kandidatus. Valstybės tarnautojai-vadovai dažniausiai yra atrenkami dabar iš tokių žmonių. Ispanijoje kai kurias pareigybes, kurios yra laikomos vadovaujančiomis, užimama valstybės tarnautojai (į kai kurias pareigybes gali pretenduoti ir ne valstybės tarnautojai turintys reikiamas kvalifikacijas ir patirtį) per atrankos procesą, kuris remiasi viešu laisvos vietos skelbimu bei ministro, tačiau pagrįsta, nuožiūra skirti į ją žmogų. Tokie paskyrimai yra visada laikini, o asmuo grįžta į savo ankstesnes valstybės tarnybos pareigybes (ar panašias), kai yra nušalinamas.

4

Priėmimas į tarnybą pagal darbo sutartis

Dažniausiai valstybės institucijų darbuotojų, kurie nėra valstybės tarnautojai (dirbantys pagal sutartį), priėmimas į tarnybą remiasi gana laisvu institucijos pasirinkimu, tačiau ji turi garantuoti priėmimo į tarnybą procedūros skaidrumą ir teisingumą. Tačiau yra nemažai šalių, tokių kaip Ispanija ir Italija, kuriose dėl konstitucinės teisės reikalavimų kiekvienas darbuotojas, dirbantis valstybinėje įstaigoje, nesvarbu ar priimtas į tarnybą kaip valstybės tarnautojas ar pagal darbo sutartį, privalo būti priimtas pagal atviro konkurso procedūras, kurios remiasi kandidato privalumų vertinimu.

Skundai

Daugelyje ES valstybių narių egzistuoja gana pažangi skundų (apeliacijų) prieš atrankos procesą sistema, šie dalykai yra susiję su teise darbą valstybės institucijose laikyti kaip viena sričių, kurioje vyrauja griežta teisės viršenybė. Iš tiesų, šių iššūkių rezultatai sudaro labai svarbią administracinių teismų bylų dalį tokiose šalyse kaip Prancūzija, Ispanija ir Italija. Iš kitos pusės, Europos teisės aktai įtakoja šią sritį, nes priėmimas į tarnybą daugeliui pareigybių valstybės tarnyboje vienoje ES valstybėje narėje privalo būti prieinamas visoms kitoms valstybėms narėms. Europos Teisingumo teismas reikalauja, kad ES valstybės narės įgyvendintų tokias teisinės peržiūros sistemas, kurios būtų prieinamos visiems valstybės tarnybos kandidatams, kurie vėliau būtų informuojami apie galutinio jų kandidatūros atmetimo motyvus.

Kai kuriose šalyse yra skirtumas tarp vidaus ir išorės priėmimo į tarnybą. Išorės yra atviras kiekvienam asmeniui, kuris atitinka bendrus reikalavimus, kurie yra nustatyti įstatymo, ir nurodyti skelbime apie laisvas pareigybes. Taip vadinama vidaus priėmimo į tarnybą sistema dažniausiai apsiriboja esamais valstybės tarnautojais ir yra naudojama dažniausiai paaukštinimui pareigose, ypač karjeros sistemose.

2 Karjeros sistema

Dominuojanti valstybės tarnybos sistema šalyje įtakoja priėmimo į tarnybą procedūrą. Karjeros sistemose, tokias procedūras dažniausiai sudaro egzaminas, kurio tikslas – patikrinti kandidato žinias, kandidatai privalo turėti atitinkamą universiteto išsilavinimą bei akademines kvalifikacijas. Tokios žinios yra dažniausiai iš valstybės teisės (konstitucinės, administracinės, mokesčių ir biudžetinės šalies teisės sistemos). Tokie dalykai yra papildomi specialiaisiais dalykais, kurie yra susiję su tam tikra sritimi, kuriose yra laisvų vietų ir kurias reikia užpildyti (pvz., darbo ir socialinės apsaugos įstatymai darbo inspektoriams, muitinės ir tarptautinės prekybos nuostatai muitinės inspektoriams, organizacinė teorija bei apskaita administratoriams).

Tokie egzaminai yra rengiami karjeros pradžioje. Vėliau, mobilumo bei paaukštinimo mechanizmai gali būti pritaikomi. Jie suteikia asmeniui galimybę pakeisti postus, ir tai sudaro tam tikrą asmens užimančio tam tikrą postą karjeros dalį. Kandidatai yra skirstomi pagal jų egzaminų rezultatus, o laisvos vietos yra pasiūlomos geriausiems kandidatams.

Karjeros sistemose, dažniausiai bandomasis periodas yra po priėmimo į tarnybą. Šio laikotarpio metu, kuris tęsiasi nuo keleto mėnesių iki keleto metų, priklausomai nuo tam tikrų šalyje galiojančių teisės aktų, nuo pareigybių rūšies, naujai priimtas valstybės tarnautojas turi dalyvauti bendrose bei specialiose mokymo veiklose ir tuo pat metu gali būti apmokomas darbe vyresniojo valstybės tarnautojo. Bandomojo laikotarpio pabaigoje, valstybės tarnautojas gali būti atleidžiamas iš valstybės tarnybos dėl netinkamos veiklos, arba gali būti patvirtintas kaip nuolatinis darbuotojas, karjeros valstybės tarnautojas.

Kadangi karjeros ir postų sistemos gana greitai persipynė tarpusavyje, viena sistema perėmė kitos tam tikrus elementus, todėl atsirado įvairios šių sistemų kombinacijos. Pavyzdžiui, naujos demokratijos šalyse, tokiose kaip Ispanija, asmuo gali tapti valstybės tarnautoju ar valstybinės institucijos darbuotoju sėkmingai išlaikęs karjeros sistemos klasikinius egzaminus (vadinamus oposición), arba tiesiog peržiūrėjus kandidato gyvenimo aprašymą (CV), o vėliau surengus pokalbį su laikinąja komisija (vadinama concurso), nors pagal įstatymą ši procedūra yra išskirtinė ir naudojama tik ribotais atvejais. Galų gale, taip pat kai kuriose šalyse egzistuoja abiejų sistemų kombinacija (vadinama concurso-oposición). Šioje mišrioje sistemoje visų pirma yra laikomas bendras egzaminas, kuris yra vertinamas balais. Tik geriausiai išlaikiusiems pirmąją egzaminų dalį (oposición) yra leidžiama dalyvauti concurso dalyje, kurioje yra vertinamas gyvenimo aprašymas pagal iš anksto nustatytus privalumus, kurie yra nurodyti skelbime dėl laisvos vietos. Šie privalumai dažniausiai yra susiję su kandidato esama profesine

5

patirtimi, tuo tarpu kai papildomi diplomai, akademinės kvalifikacijos ar mokymas, nors ir naudingos toms pareigybėms, nėra vertinamos kaip pagrindinės. Galutinis visų egzaminų įvertinimas yra gautų balų suma, kai egzaminų bei gyvenimo aprašymo įvertinimai turi nevienodą reikšmę, daugiausia reikšmės turi oposición (egzaminų) dalies rezultatai. Concurso dalies rezultatai kartais yra naudojami siekiant išspręsti problemą, kai keli kandidatai surenka vienodą balų skaičių. Kiekvienu atveju kandidatai yra vertinami nepriklausomos komisijos, kurią sudaro sukviesti administracijos (ministerijos ar kitos institucijos), universitetų, valstybės administracijos ministerijos, valstybės tarnybos sąjungų atstovai. Šių komisijų sprendimai, ar jie būtų procedūriniai ar nepriklausomi, gali būti apskundžiami teismui. Kartais tai būna labai ilgas ir sudėtingas procesas, tačiau jis tuo pat metu suteikė teismams galimybę išplėsti precedentų teisę.

3 Postų sistema

Pareigybių (postų) sistemoje labiausiai pabrėžiamas yra labiausiai tinkamo kandidato atrinkimas reikiamai pareigybei užimti. Tai reiškia, kad be esamo kandidatų akademinių kvalifikacijų švietimo ar mokymo veiklos, priėmimo į tarnybą procedūra taip pat siekia įvertinti asmeninę patirtį, ankstesnius asmeninius pasiekimus ir net psichologinius kandidato asmenybės bruožus tam, kad būtų galima užtikrinti priimtiną veiklos standartą pareigybėse nuo pat pradžių. Atrankos procedūrą sudaro tiek egzaminai, gyvenimo aprašymo (CV) vertinimas bei pokalbiai. Galutinį sprendimą priima priėmimo į tarnybą komisija, arba jis gali būti patikėtas departamento vadovui. Taip pat egzistuoja atrankos procedūros teisminės peržiūros teisė, kurią atlieka specializuoti administraciniai ar darbo teismai. Postų sistemoje taip pat yra pirminis bandomasis laikotarpis, kurio metu siekiama įvertinti kaip naujai įdarbintas valstybės tarnautojas dirba naujose pareigybėse.

4 Išvados: pagrindinė atrankos struktūra ES valstybėse narėse

Visose ES valstybėse narėse esančios atrankos į tarnybą sistemose yra siekiama, kad:

1) Priėmimo į tarnybą sistema siektų atrinkti labiausiai tinkančius kandidatus valstybės tarnybos esamai pareigybei;

2) Šalies teisinė bazė pripažintų teisę į lygių galimybių, privalumais besiremiančią prieigą dirbti valstybės tarnyboje ar valstybės institucijose, nepaisant, rasės, etninės grupės, lyties, šeimyninės kilmės, religinių ar politinių įsitikinimų.

Esant tokioms aplinkybėms, priėmimo į tarnybą struktūrą sudaro taisyklės, įgyvendinančios šiuos principus ir užtikrinančios jų efektyvų praktinį įgyvendinimą realiame gyvenime. Tuo atveju, minimalūs struktūriniai priimtinos priėmimo į tarnybą procedūros elementai atitinkantys dažniausiai pasitaikančius standartus ES valstybėse narėse yra šie:

1) taisyklės, reglamentuojančios priėmimo į tarnybą procedūras, remiasi atviru konkursu tarp tų kandidatų, kurie atitinka tam tikru bendrus reikalavimus, kurie dažniausiai yra: pilietybė, pilnametystė, tinkamas universitetinis išsilavinimas ar akademinės kvalifikacijos, išrašas apie neteistumą ir fizinės galimybės eiti atitinkamas pareigas.

2) kandidatai privalo atitikti tam tikrus specifinius reikalavimus, kurie yra būtini tam tikram darbui atlikti, t.y. žinios bei profesinė patirtis. Tam, kad šie kriterijai būtų įvertinti reikalinga surengti tam tikrus egzaminus bei įvertinti gyvenimo aprašymą.

3) Konkursas turi būti paskelbtas bei turi būti užtikrinta, kad skelbimas apie laisvą vietą yra išplatintas visoje šalyje kaip galima plačiau. Dažniausiai tam yra naudojamas oficialus leidinys. Kitos priemonės, tokios kaip elektroninės publikacijos ir komerciniai laikraščiai, taip pat yra naudojami.

4) Skelbime apie konkursą laisvai vietai užimti turi būti išdėstyti visi šios procedūros reikalavimai, o ypač egzamino, jei toks bus, temų sąrašas, paskutinė paraiškų bei patvirtinančių dokumentų pateikimo diena, bei kiti papildomi privalumai į kuriuos reikia atsižvelgti vertinimo komisijai (pavyzdžiui, vertinga profesinė patirtis, papildomos kvalifikacijos įgytos mokymuose, dokumentai patvirtinantys užsienio kalbų žinias, tam tikros kompiuterinio raštingumo žinios, ir tt.). Kandidatams turi būti suteikiama pakankamai laiko surinkti reikiamus dokumentus bei pasirengti egzaminui.

6

5) Vėliau, nepriklausoma komisija, kuri įvertina kandidatus turi būti sudaryta. Teisingumas, objektyvumas bei tinkamos procedūros turi būti pagrindiniai šios komisijos darbo principai. Bet kuris komisijos narys, kuris turi giminystės ar draugiškus ryšius su kandidatu ar jo/jos šeima, privalo pasitraukti iš komisijos. Komisija vadovaujasi principu, kai egzaminui yra parenkamos atsitiktinės užduotys iš tam tikro sąrašo ar klausimai, kai pateikiami keli variantai.

6) Kandidatai gali apskųsti komisijos sprendimą teismui per tam tikrą nustatytą laiką. Jei tesimo sprendimas yra kitoks nei vertinimo komisijos sprendimas, teismo sprendimui yra teikiama pirmenybė ir jis turi būti nedelsiant vykdomas.

5. Priėmimo į tarnybą ir paaukštinimo tarnyboje visose ES valstybėse narėse, įstojusiose 2004 m., bei trijose šalyse kandidatėse trumpas aprašymas

Daugelyje naujų ES valstybių narių, įstojusių 2004 m., bei šalių kandidačių teisinė bazė moderniai, politiškai neįtakotai ir profesionaliai valstybės tarnybai kurti yra nepakankama. Dėlto šiose šalyse jaučiama, kad valstybės tarnyba yra gana politizuota bei naudojamasi patronažu skiriant į vadovaujančius postus, o tai neigiamai įtakoja profesionalumą, teisinį tikrumą bei nuspėjamumą sprendimų priėmime. Šalyse, kuriose yra geriau išvystyta teisinė bazė, tokių procesų įgyvendinimas yra gana lėtas, o kai kuriose jis yra iš esmės silpnas. Politinės klasės daugelyje praktiškai nesuvokia autonomiškos valstybės tarnybos poreikio . Tose šalyse yra stengiamasi pagerinti atrankos ir paaukštinimo pareigose procedūras, kurios šiuo metu nėra iš esmės paremtos atviru privalumais grįstu konkursu. Ten, kur egzistuoja konkurso procedūros, yra daug išimčių bei trūksta nuoseklumo taikant jas. Kitais atvejais, jos yra paprastai apeinamos. Nuopelnais besiremiančios sistemos iš esmės egzistuoja, bet yra labiau taikomos pirminėje atrankoje ir yra mažiau naudojamos paaukštinimui pareigose, kuris yra labiau sutartinis, nes vertinimo sistemos yra netobulos.

Daugelyje naujųjų ES valstybių narių bei šalių kandidačių priėmimo į tarnybą procesas, kuris remtųsi privalumais ir būtų rengiamas konkurso būdu dar visai neseniai nebuvo teisiškai privalomas. Jis ir iki šiol yra neprivalomas Bulgarijoje, Vengrijoje ir Slovėnijoje (išskyrus tam tikrus aukštus vadovaujančius postus dviejose paskutinėse šalyse). Nors yra tam tikrų skirtumų, kitose šalyse jis yra privalomas. Tačiau problema yra ta, kad jei net teisės aktais yra privaloma vykdyti priėmimą į tarnybą, kuri remiasi kandidato privalumais ir konkursu, yra tik keletas šalių, kurios daugiau ar mažiau laikosi tokių nuostatų. Įdomu yra tai, kad kuo labiau šalis laikosi atrankos į valstybės tarnybą nuostatų, kurios remiasi privalumais ir konkursu, tuo labiau apčiuopiama yra pažanga stengiantis tobulinti valstybės tarnybą tose šalyse ir tuo labiau valstybės tarnyba tampa patraukli jauniems profesionalams.

Be mokymo, trūksta nepiniginių paskatinimų skirtų skatinti ir išlaikyti personalo motyvaciją. Tai atspindi, inter alia, beveik visai nesantį mobilumą organizacijos viduje ir už jos ribų kaip priemonę gerinti įgūdžius bei karjeros perspektyvas bei konkurencingo paaukštinimo pareigose trūkumą. Iš esmės motyvacinės paskatos yra gana silpnos ir kartu egzistuojanti politizacija bei patronažas skiriant vadovaujantį personalą sudaro situaciją, kuri tampa nepalanki gerai kvalifikuotam ir talentingam jaunam personalui pritraukti valstybės tarnyboje ar jį išlaikyti tarnyboje vidutinį laikotarpį ar ilgą.

Todėl susidaro bendra situacija, kuri neišvengiamai sukuria kliūčių pritraukiant bei stengiantis išlaikyti geros kvalifikacijos personalą bei plėsti aukštus profesionalumo standartus, o taip pat neigiamai įtakoja vidutinį bei ilgalaikį profesionalesnės valstybės tarnybos bei patikimesnės viešosios administracijos vystymąsi.

Toliau trumpai bus papasakota apie priėmimo į tarnybą ir paaukštinimo pareigose sistemas aštuoniose naujose valstybėse narėse, kurios įstojo į ES 2004 metais, bei trijose šalyse kandidatėse. Šie faktai atspindi situaciją iki 2003 m. pabaigos, nes jie remiasi Sigma valstybės tarnybos 2003 metų vertinimais, parengtais EB Glaustoje stebėsenos ataskaitoje bei tų pačių metų pažangos ataskaitoje. Turkijos atvejis atspindi laikotarpį iki 2005 m. Kiti pasiekimai čia nėra įtraukti.

Bulgarija

Bendri priėmimui dirbti į valstybės tarnybą reikalavimai yra reglamentuojami Valstybės tarnybos įstatymo 7 straipsnyje. Bet kuris asmuo, kuris atitinka šiuos reikalavimus gali būti

7

paskirtas dirbti valstybės tarnautoju. Kiekviena institucija gali pagal atskirus reikalavimus (statutas bei vidaus darbo taisykles) nustatyti papildomus reikalavimus, tokius kaip patirties administracijos viduje ar kitur, tam tikrus išsilavinimo reikalavimus. Konkurso procedūros nėra privalomos, bet jas galima taikyti. Jei institucija nusprendžia naudotis konkursu priimdama kandidatus į tarnybą, ji turi laikytis tam tikrų pagrindinių įstatyme numatytų principų. Šešių mėnesių bandomasis laikotarpis taip pat yra numatomas tiems asmenims, kurie yra pirmą kartą įdarbinami administracijoje. Skyrimas į tarnybą apmokymui, kurio metu yra mokamas atlygis, taip pat yra galimas, kandidatas turi dalyvauti administracijos teoriniame bei praktiniame mokyme, kurio trukmę nustato institucijos vadovas.

Nors konkursas nėra privalomas, kai kurie institucijų vadovai organizuoja konkursus priimti pradedantiesiems į tarnybą. Konkursas yra retai organizuojamas priimti į tarnybą patyrusius valstybės tarnautojus. 2001 m. lapkričio mėn. Parlamentas pakeitė 7 Valstybės tarnybos įstatymo straipsnį, pagal kurį buvo reikalaujama, kad kandidatas į vadovaujančias pareigas turėtų universitetinį išsilavinimą. Šis reikalavimas buvo panaikintas. Tuo pat metu Administracijos įstatymo 14 straipsnis buvo pakeistas ir reglamentuoja, kad pagrindiniai reikalavimai administracinei pareigybei užimti yra minimalus išsilavinimas bei bendra, o taip pat ir specialybės, patirtis.

2001 m. lapkričio mėn. Administracijos įstatymas buvo papildytas nauju straipsniu 19a, taip pat buvo pataisytas to paties įstatymo 14 straipsnis. Pagal 19a straipsnį aukštas pareigas užimantys pareigūnai bei jų pavaduotojai gali būti atleidžiami iš pareigų institucijos nuožiūra. Tokie pareigūnai galėtų būti valstybinių įstaigų vadovai, bei bet kurių institucijų „dirbančių vykdomosios valdžios valiai įgyvendinti” vadovai. Tokie postai apima labai daug įvairios atsakomybės rūšių. Kai kurios iš jų yra visiškai politinės bei remiasi valdančiosios daugumos pasitikėjimu, tačiau kiti yra visiškai profesiniai ir turi būti vienareikšmiškai ginami valstybės tarnybos įstatymo nuo atleidimo skiriančios institucijos nuožiūra. 2001-2005 metais vyriausybė išplėtė politinių patikėtinių sąvoką tam, kad galėtų laisviau atleisti iš pareigų kai kuriuos vadovaujančias pareigas užimančius valstybės tarnautojų sluoksnius.

Valstybės tarnybos įstatymo 36,37 ir 73-76 straipsniuose yra reglamentuojama paaukštinimo pareigose struktūra. Įgavęs šiek tiek patirties, valstybės tarnautojas gali būti paaukštinamas pareigose į aukštesnes pareigas ar kategoriją. Tarnybos trukmė, iki paaukštinimo, kuri turi būti nurodoma (nuo 3 iki 5 metų) gali būti sutrumpinama, jei valstybės tarnautojas pagerina savo profesinius pasiekimus. Paaukštinimui pareigose yra keliamas laisvos vietos reikalavimas. Bendrai, konkursas yra privalomas, kai valstybės tarnautojas prašo būti paaukštinamas į aukštesnes pareigas (straipsnis 76-2) į kurias taip pat yra kitas kandidatas. Vadovai gali nuspręsti paaukštinti valstybės tarnautoją, jei užimantis pareigas asmuo atitinka išsilavinimo bei kategorijos reikalavimus. Paaukštinimo pareigose organizavimas nėra labai skaidrus kalbant apie procesus bei rezultatus, valstybės tarnautojai yra labai priklausomi nuo politikų bei vyresniųjų biurokratų norėdami būti paaukštinti tarnyboje.

Čekijos respublika

Pagal dabartinius nuostatus priėmimas į tarnybą bei paaukštinimas pareigose yra reglamentuojamas 1965 metų Darbo kodekse, kuriame nėra atskirų nuostatų valstybės tarnautojams, tik tie, kurie yra taikomi bet kokiam šalies darbuotojui. Atskiros ministerijos bei kitos institucijos turi platesnius įgaliojimus vykdydamos atranką bei priėmimą į tarnybą. Atrankos kriterijai remiasi pareigybių aprašymais. Atviras konkursas nėra privalomas ir paprastai nėra organizuojamas, tačiau kai kurios institucijos skelbia atsiradusias laisvas vietas komerciniuose laikraščiuose bei naudoja tam tikrą konkursu besiremiančią priėmimo į tarnybą sistemą, pagal kurią yra sudaromas geriausių kandidatų sąrašas, ir tie kandidatai yra kviečiami į pokalbį, kurį organizuoja komisija, sudaryta iš personalo narių (dažniausiai nuo trijų iki penkių ) iš įdarbinančios institucijos. Komisija siūlo ministrui vieną ar kelis kandidatus, tačiau toks patarimas nėra privalomas. Parlamento nariai taip pat dažnai yra kviečiami dalyvauti atrankos komisijose, ypač tada, kai yra įdarbinami kandidatai į pareigybes, kurios yra politiškai svarbios.

Priimant naujus darbuotojus taip pat gali būti atsižvelgiama į ne viešojo administravimo patirtį, jei tai yra susiję su pareigybių aprašymu. Pareigybėms keliami reikalavimai turi būti patvirtinti atitinkamais dokumentais. Bandomasis laikotarpis gali tęstis daugiausiai tris mėnesius, tačiau skiriančiosios institucijos vadovas tą laikotarpį gali nustatyti savo nuožiūra, po bandomojo laikotarpio yra vykdomas „tarnybos įvertinimas”. Nėra jokios procedūros pagal kurią būtų

8

galima apskųsti atrankos procedūrą, nebent dėl tariamos diskriminacijos. Šiuo atveju nuo 2001 m. sausio mėn. 1 d. darbo administracija bei paprasti teismai gali įsikišti. Pagal esamą atrankos praktiką nėra garantuojamas priėmimas į tarnybą, kuris remiasi privalumais bei yra vykdomas atviro konkurso būdu. Priėmimui į tarnybą kyla šališkumo bei patronažo rizika, nes nėra jokių nustatytų paaukštinimo pareigose procedūrų, kurios yra vykdomos vadovų nuožiūra.

Pagal naują sistemą, kuri numatyta taikyti nuo 2004 m. (vėliau atidėta iki 2005 m., o dar vėliau iki 2007 m.), kai įsigalios naujas Valstybės tarnybos įstatymas (įstatymas 218/2002, įsigalios 2007 m.), visa priėmimo į tarnybą procedūra bus koordinuojama bendrai Valstybės tarnybos generalinio direktoriaus tarnybos nuostatomis. Tuo tarpu skyrimas į tarnybą politiniais pagrindais bus leidžiamas tik vadovaujančiuose postuose, vadovo nuožiūra vykdoma atranka bei paaukštinimas gali paskatinti politinę priklausomybę. Tokia situacija, o be to dar ir valstybinėse institucijose dirbančių darbuotojų neribojimas dalyvauti politinių partijų veikloje, gali pakenkti profesiniam nepriklausomumui.

218/2002 įstatymu siekiama sumažinti politinę įtaką bei pagerinti valstybės administracijos profesionalumą, o 312/2002 įstatymu vietos ir regionų administraciją. Kalbant apie valstybės administraciją, nauja numatoma priėmimo į tarnybą sistema turi trūkumų, net jei iš esmės ji gali prisidėti pagerindama esamą situaciją. Priėmimas į tarnybą remsis Personalo planu (straipsniai14-16), kuris bus rengiamas kasmet valstybės tarnybos generalinio direktorato kartu su Finansų ministerija bei patvirtinamas Vyriausybės. Tame plane bus nurodomos laisvos vietos skirtingose institucijų tarnybos srityse. Kai kalbama apie priėmimą į tarnybą, įstatyme yra nurodomi du etapai: pasirengimas valstybės tarnybai bei valstybės tarnybos santykiai per se.

Pasirengimas tarnybai yra reglamentuojamas darbo teise ir trunka 12 mėnesių. Šis laikotarpis gali būti pratęstas kandidatui sutikus. Priėmimas į tarnybą „tarnybos pasirengimui” yra organizuojamas per atvirą konkursą, kuris yra skelbiamas tam tikros srities tarnybos vadovybės. Skelbimas apie konkursą turi būti viešinamas. Bendri reikalavimai yra pilietybė, pilnametystė, neteistumas, ir tt. Atrankos komitetą sudaro trys valstybės tarnautojai. Stebėtojų iš šalies nėra numatyta. Konkursą sudaro pokalbis su atrankos komisija. Pokalbį Valstybės tarnybos generalinio direktoriaus sprendimu galima pakeisti ar papildyti egzaminas. Kandidatai yra suskirstomi pagal jų pasiektus rezultatus. Tik tie kandidatai, kurie surenka daugiausiai balų, gali būti priimti „pasirengimui tarnybai” bei tapti kandidatais į valstybės tarnybą (tačiau tik toje srityje). „Pasirengimo tarnybai” metu asmuo atsiskaito jam paskirtam koordinatoriui. „Pasirengimą tarnybai” sudaro atliktas darbas. Nors nėra numatomo jokio specialaus apmokymo, kandidatas privalo „sutelkti dėmesį bei stengtis tobulėti tarnyboje tam tikroje jos srityje” (straipsniai 22-1). Iš esmės, kandidatų rengimas valstybės tarnybai neapima jų mokymo. Pasibaigus tam laikotarpiui, yra rengiamas egzaminas žodžiu ir raštu („pareigūno egzaminas”), kurį vertina egzaminų komitetas iš penkių narių (trys valstybės tarnautojai iš atitinkamų tarnybos sričių bei du išorės ekspertai), taip pat yra atsižvelgiama į koordinatoriaus vertinimą. Jei kandidatas neišlaiko egzamino, jis gali dar kartą jį perlaikyti. Šis egzaminas nėra vertinamas balais, jį kandidatas arba išlaiko, arba ne. Pasirengimo tarnybai laikui pasibaigus, kandidatas arba tampa valstybės tarnautoju, arba yra atleidžiamas, nes baigiasi jo darbo sutarties terminas. Įstatyme neminima jokia teisminė tokios procedūros peržiūra.

Valstybės tarnybos santykiai dažniausiai nėra ribojami laiko. Iš esmės, kadencija yra garantuojama. Jei yra laisvų vietų numatytų kasmetiniame „personalo plane” pastovus valstybės tarnautojas gali būti priimtas į tas pareigybes. Pagal naujojo įstatymo 218/2002 30 straipsnį yra suteikiama galimybė įdarbinančiam vadovui nepriimti kandidato į valstybės tarnybą, jei yra manoma, kad šis kandidatas nesilaikys Čekijos respublikos konstitucinės teisės demokratinių principų ar tinkamai nevykdys pareigų tarnyboje. Ši nuostata atveria duris savavališkumui.

Įsakymas užpildyti laisvas vietas konkurso būdu trimis etapais (31 straipsnis): pirmojo etapo dalyviai yra tie, kurie: grįžta į tarnybą ir kurie yra dirbę panašiose pareigose (atlygis, kategorija); yra aktyvūs tarnyboje, kurioje yra laisva vieta (horizontalus vidaus laisvanoriškas pervedimas); yra žemesnėse pareigose tarnyboje, kur yra laisva vieta (vertikalus vidaus paaikštinimas pareigose konkurso būdu); ir tie, kurie yra baigę „pasirengimą tarnybai”. Trečiojo etapo dalyviai yra kitų departamentų valstybės tarnautojai , dirbantys toje pačioje srityje arba valstybės tarnautojai iš kitų sričių. Trečiojo etapo dalyviai gali būti bet kurie asmenys, kurie išlaikė pareigūnų egzaminus. Ši sistema yra perdaug uždara bei protekcionistinė esantiems valstybės tarnautojams ir gali rimtai pakenkti Čekijos administracijos atsinaujinimui. Galbūt

9

reikėtų daugiau dėmesio skirti atviriems konkursams, kurie padėtų atsinaujinimo procese, jei nauja atrankos sistema bus tinkamai reglamentuojama.

Iš esmės, priėmimo į tarnybą sistema gali garantuoti konkursą, kuris remiasi privalumais priėmime į valstybės tarnybą, jei tai bus sąmoningai įgyvendinama praktikoje. Šia prasme nauja sistema atitinka ES valstybių narių standartus, nors šie dalykai turi būti tinkamai sutvarkyti: kandidato į valstybės tarnybą privalumų ar vertinimo balų poreikis; teisminės peržiūros priėmimo į tarnybą procedūrose nebuvimas; bei savavališkas kandidatų atmetimas dėl to, kad jie ateityje nesilaikys Konstitucijoje numatytų demokratinių principų ar ateityje nepakankamai gerai dirbs.

Estija

Vadovaujančias pareigas užimančių valstybės tarnautojų priėmimas į pareigas remiasi privalumais, bet ne visada konkurso procedūromis. Priimant į tarnybą kitus valstybės tarnautojus konkursas paremtas privalumais nėra privalomas. Be to, yra keletas institucijų, kurios neprivalo organizuoti konkurso priimdamos į tarnybą darbuotojus. Tokie darbuotojai yra prezidentūros darbuotojai, parlamento kanceliarija, Teisės kanceliarija, Aukščiausiasis teismas bei valstybės audito institucija.

Priėmimo į valstybės tarnybą į aukštesnes pareigas procedūra buvo išspręsta gana pažangiai, nors reikia dar kai ką pakeisti. Šie valstybės tarnautojai yra vadinami valstybės tarnautojais užimančiais aukštesnes (vadovaujančias) pareigas: departamento vadovas, ministerijos generalinio sekretoriaus pavaduotojas, komisijos ar inspekcijos generalinis direktorius, apygardos sekretorius. Valstybės kanceliarija centralizuotai vykdo šių pareigūnų priėmimo į tarnybą procedūrą bei yra įdiegusi procedūrą, kuri užtikrina, kad būtų taikomi tie patys standartai, tokie kaip laisvų vietų viešinimas bei tam tikros standartinės prieigos sąlygos bei priėmimo į tarnybą egzaminai, taip pat kandidatų vertinimą vykdytų centrinė priėmimo į tarnybą komisija. Komitete, kuris yra nuolatinis, yra aštuoni nariai ir jį sudaro ministerijų atstovai bei privataus sektoriaus atstovai, jam vadovauja Valstybės kanceliarijos vadovas. Ši iniciatyva atspindi vieną iš nedaugelio atvejų, kai viena iš valstybės tarnybos valdymo institucijų ėmėsi aktyvaus ministerijų koordinuojančio vaidmens. Skelbimas apie laisvą vietą yra spausdinamas Oficialiajame leidinyje bei komerciniuose laikraščiuose, jame būna nurodytos kompetencijos, pareigybių aprašymas, kurį parengia konkursą skelbianti institucija. Tačiau ministerijos bei institucijų vadovai vis dar turi per daug veiksmų laisvės priimti į tarnybą kandidatus į aukštesnes pareigybes savo nuožiūra, nes atrankos komitetas neskirsto kandidatų pagal kategorijas pagal jų surinktą balų skaičių, tačiau tik „patvirtina” arba „atmeta” kandidatą. Ši praktika pažeidžia konkurso suvokimą ir yra kritikuotina dėl politinės įtakos priimant darbuotojus į aukštesnes valstybės tarnybos pareigas.

Kalbant apie vidutinės bei žemesnės kategorijos valstybės tarnautojų priėmimą į tarnybą, jokia konkurso besiremiančio privalumais procedūra nėra privaloma, nors daugelis institucijų naudojasi tam tikra priėmimo į tarnybą sistema skelbdami apie laisvą vietą viešai. Tokiu atveju jie vadovaujasi kiekvienos įdarbinančios institucijos nustatytomis procedūromis, kai dažniausiai yra sudaromas ekspertų komitetas, kuriame dalyvauja profesinės sąjungos atstovas. Bandomojo laikotarpio nustatymas priklauso nuo institucijos vadovo sprendimo.

Nėra aiškių taisyklių pagal kurias yra vykdomas paaukštinimas pareigose bei veiklos įvertinimas, mokymas taip pat nėra labai svarbus paaukštinant pareigose. Paaukštinimas pareigose dažniausiai priklauso nuo institucijos vadovų laisvo sprendimo, nors institucijų vadovai mano, kad esamo paaukštinimo pareigose taisyklės yra vis dar perdaug nelanksčios. Nėra daug galimybių kilti pareigose, nes valstybės tarnyba yra maža, o kategorijų skaičius joje labai ribotas (trys pagrindinės postų kategorijos). Todėl paaukštinimas pareigose vyksta dviem būdais: paaukštinimas esamoje kategorijoje parekomendavus vadovams, ir paaukštinimas pareigose, kad būtų užpildyta laisva vieta aukštesnėje kategorijoje. Kalbant apie pirmąją, vadovai gali gana laisvai elgtis savo nuožiūra. Naudojami kriterijai yra skirtingi skirtingose institucijose, nors jie iš esmės remiasi veiklos pasiekimais, bendravimo bei vadovavimo įgūdžiais, įsipareigojimais bei kvalifikacijomis. Mokymas nėra privalomas norint kilti karjeros laiptais. Veiklos vertinimas nėra glaudžiai susijęs su paaukštinimo pareigose sprendimu. Paaukštinimas į aukštesnes pareigas dažniausiai vyksta per atvirą konkursą, tačiau praktikoje visose institucijose tai nėra visiškai įgyvendinta. Nepaisant šių trūkumų personalo kokybė pastaraisiais metais pagerėjo, valstybės tarnyba tapo patrauklesnė, nors vis dar yra problemų

10

pritraukiant pakankamai kandidatų valstybės tarnybos pareigybėms užimti, galbūt todėl, kad Estijos darbo rinka nėra didelė.

Vengrija

Valstybės tarnybos statusas yra teisiškai vadinamas „ypatingais sutartiniais santykiais” tarp valstybės ar vietos valdžios bei valstybės tarnautojo, nors valstybės tarnautojai yra skiriami, o ne priimami pagal sutartį. Įstatymas reglamentuoja bendruosius reikalavimus keliamus darbui valstybės tarnyboje (Vengrijos pilietybė, asmuo turi būti neteistas, išsilavinimas, tinkama sveikatos būklė ir tt.). Priėmimas į tarnybą yra reglamentuojamas skirtingai priklausomai nuo pareigybių.

Departamentų vadovai: priimant į tarnybą departamentų vadovus, viešai skelbiamas konkursas yra teisiškai privalomas, po jo gali būti rengiamas stojamasis egzaminas, tačiau jis nėra privalomas. Priėmimo į tarnybą procedūros yra nustatomos kiekvienos ministerijos. Skelbimas yra dažniausiai spausdinamas komerciniuose laikraščiuose. Atrankos komitetas (dažniausiai iš trijų narių) gali būti sukviestas įdarbinančios institucijos nuožiūra, kad įvertintų kandidatų gyvenimo aprašymus (CV) bei paraiškas. Psichologinių gebėjimų testas taip pat gali būti vienas iš reikalavimų. Nors komitetas suskirsto kandidatus, pagal jų surinktą balų skaičių, dėl priėmimo į tarnybą ministras sprendžia savo nuožiūra ir neturi nurodyti priežasčių, kodėl jis nesiklausė komiteto patarimo. Nėra specialių procedūrų reglamentuojančių atmestųjų kandidatų skundų procedūrą, yra tariamai manoma, kad tokia procedūra pakenks asmens duomenų apsaugai. Taip pat yra nurodoma kita priežastis, kad darbo arbitražo teismai gali tik peržiūrėti ginčus tarp darbuotojų bei darbdavių, o kandidatas nėra darbuotojas, nes dar nėra nustatytų darbo santykių. Pagal šią priėmimo į tarnybą departamentų vadovų sistemą, nėra visiškai užtikrinami vienodos prieigos prie valstybės tarnybos ir konkurso besiremiančio privalumais principai, nes kiekviena ministerija nustato savo priėmimo į tarnybą procedūras, o priėmimo į tarnybą sprendimų nepriklausoma peržiūra yra gana sudėtinga.

Kiti valstybės tarnautojai: kitiems valstybės tarnautojams atviras konkursas nėra privalomas, tačiau kiekvienas, kuris atitinka 7 straipsnio bendruosius reikalavimus gali teikti paraišką dažniausiai „pakvietus” skiriančiajai institucijai (tam tikrai ministerijai ar vietos savivaldos tarybai). Praktiškai viešas paskelbimas apie laisvą vietą buvo naudojamas iki 2001 metų priėmimo į tarnybą sistemoje daugeliu atvejų, tačiau tai nebuvo privaloma įdarbinančiai institucijai. Kadangi neseniai vidutinis atlygis už darbą gana išaugo, valstybės tarnyba turi tapti patrauklesne. Todėl ministerijos daugiau neskelbia priėmimo į tarnybą viešai, tačiau pasikliauja perspektyvių kandidatų asmeniniu kvietimu arba kandidatų, kurie reguliariai atsiunčia paraiškas, sąrašu (pvz., Švietimo ministerija teigia gaunanti 30 tokių paraiškų per mėnesį, o Sveikatos ministerija apie 10 per dieną). Keliose ministerijose pareigūnai teigia, kad jie visų pirma pasikliauja savo pažįstamais ir jei tokiu būdu nepavyksta pritraukti kandidatų, tuomet jie spausdina skelbimą laikraščiuose. Taip pat jie gali naudotis švietimo institucijomis, dažniausiai universitetais, ir ieškoti „pakviestųjų”. Priimant į valstybės tarnybą yra vertinami tik bendrieji reikalavimai (Vengrijos pilietybė, valstybės saugumo įrašai, ir tt.) bei akademinės kvalifikacijos (tai yra vienintelė sąlyga priėmimui į valstybės tarnybą). Toks personalas yra priimamas į tarnybą administracijos valstybės sekretorių arba departamento vadovų. Iš esmės, atmestieji kandidatai gali apskųsti priėmimo į tarnybą sprendimus tik labai ypatingais atvejais. Priėmimo į tarnybą sistema pagrindinėms valstybės tarnybos pareigybėms, kaip jau buvo aprašyta, neužtikrina pagrindinių valstybės tarnybos principų, kurie yra taikomi ES valstybėse narėse, o tai yra vienoda prieiga ir konkursas pagrįstas privalumais. Dėl šių priežasčių Vengrijos valstybės tarnybos personalo kokybė bei profesionalumas gali būti kvestionuojami. Vengrijos priėmimo į tarnybą sistema yra labai pažeidžiama bet kokiems politiniams įdarbinimo sprendimams bei patronažiškiems skyrimams į tarnybą.

Bandomasis laikotarpis yra taikomas, skiriančiosios institucijos nuožiūra, jis daugiausiai trunka šešis mėnesius. Bandomasis laikotarpis nėra teisiškai galimas, kai kandidatai dalyvauja atvirame konkurse, t.y., departamentų vadovai.

Nors yra daug išimčių, bendra taisyklė yra tokia, kad tie, kurie yra skiriami pareigoms ir nėra departamentų vadovai, yra įdarbinami bei jiems yra mokamas minimalus atlygis. Po vienerių metų mokymo bei išlaikę pagrindinius valstybės administracijos egzaminus, jie galės pradėti savo valstybės tarnybos karjerą pagrindinėje kategorijoje (pradedantysis - tie, kurie turi universitetinį išsilavinimą) arba klerko (tie, kurie turi vidurinį išsilavinimą), nors klerkams

11

reikia išlaikyti egzaminus per dvejus metus nuo paskyrimo. Jei apmokomas asmuo (vadinamas jaunesniuoju valstybės tarnautoju) neišlaiko egzamino, valstybės tarnybos santykiai yra nutraukiami. Nacionalinis valstybės administracijos egzaminų komitetas (OKV vengrų kalba) rengia tokius egzaminus, o Valstybės administravimo institutas siūlo tinkamą parengiamąjį mokymą. 2001 m. Valstybės tarnybos įstatyme buvo padaryta pakeitimų pagal kuriuos privalomas (su išimtimis) specialisto egzaminas paaukštinimui pareigose buvo numatytas tiems asmenims, kurie turi universitetinį teisės išsilavinimą. Vadovų paaukštinimui pareigose specialisto egzaminas buvo privalomas nuo 1995 metų. Tokia pagrindinių valstybės administracijos egzaminų sistema atsveria tinkamo konkurso bei egzaminų sistemos priimant kandidatą į tarnybą trūkumą, tačiau to nepakanka, kad būtų užtikrinti privalumų ir vienodos prieigos principai Vengrijos priėmimo į valstybės tarnybą sistemoje.

Paaukštinimas pareigose vyksta keliais būdais, taip pat yra keletas skirtingų jį reglamentuojančių nuostatų, paaukštinimas iš dalies priklauso nuo tarnybos trukmės. Pagal 2001 metų pakeitimus buvo įdiegta nauja valstybės tarnautojo profesinės karjeros sistema. Pagal ankstesnę sistemą paaukštinimas vykdavo kas trejus metus automatiškai. Pagal naująją sistemą, paaukštinimas gali vykti daug greičiau karjeros pradžioje (siekiant pritraukti naujus žmones). Taip pat yra įmanoma būti paaukštintiems paskutiniaisiais tarnybos metais prieš išeinant į pensiją teikiant paraišką dėl atlygio padidinimo, bet nebūtinai kylant karjeros laiptais. Ankstesnėje sistemoje tai nebuvo numatyta. Nauja paaukštinimo sistema yra sudaryta pagal gana sudėtingą atlygio didinimo sistemą.

Galima teigti, kad šiuo metu yra du paaukštinimo pareigose būdai. Dažniausiai naudojamą sudaro atlygio paaukštinimas nekeičiant pareigybės, tačiau keičiant titulą. Tokio tipo paaukštinimas turi atitikti tam tikrus bendruosius reikalavimus, kurie yra reglamentuojami teisės aktuose: Valstybės administracijos instituto rengiamo viešojo administravimo egzaminas, reikalaujama tarnybos trukmė bei geras darbas. Paaukštinimui pareigose kiekvienoje ministerijoje yra įsteigti du komitetai, vienas nustato paaukštinimo pareigose kriterijus, o kitas administruoja atitinkamą vidaus egzaminą. Tokiu atveju, komiteto pasiūlymai yra privalomi įdarbinančiai institucijai. Profsąjungos gali dalyvauti kandidato įvertinimo procedūroje, jos dažniausiai taip ir daro. Kreipimasis į darbo arbitražo teismą yra įmanomas paaukštinime pareigose. Pagal tokią procedūrą dažniausiai valstybės tarnautojas lieka dirbti tą patį darbą , bet turi aukštesnio pareigūno vardą bei uždirba daugiau. Antrasis paaukštinimo būdas yra lipant organizacijos karjeros laiptais, tačiau šiuo metu vadovų skaičiui yra taikomas apribojimas, o tokia paaukštinimo forma yra retai naudojama. Antrojo tipo paaukštinime pareigose dirbantieji turi varžytis dėl vadovų pareigų su kandidatais iš išorės. Be šių dviejų paaukštinimo būdų, yra ir trečiasis, kurį sudaro paaukštinimas pareigose atitinkamam vadovui pasiūlius, iš esmės įvertinus asmens veiklą. Tačiau yra manoma, kad tokia paaukštinimo forma yra labai subjektyvi bei mažai formalizuota. Nors paaukštinimo pareigose sistemos bendrai labiau atitinka lygybės bei privalumų principus nei priėmimo į pareigas procedūros, šią sritį reikėtų labiau reglamentuoti, kad paaukštinimo pareigose sistema taptų paprastesnė bei labiau nuspėjama.

Latvija

Priėmimo į tarnybą procedūros, kaip reglamentuoja valstybės tarnybos įstatymas užtikrina priėmimą į Latvijos valstybės tarnybą per atvirą konkursą, kuris remiasi privalumais. Priėmimas į tarnybą yra kiekvienos ministerijos bei institucijos atsakomybė ir gali būti peržiūrima valstybės tarnybos administracijos. Skelbimas apie konkursą dėl laisvų vietų yra spausdinamas oficialiame leidinyje ir dažniausiai taip pat komerciniame laikraštyje, kuris yra populiarus šalyje. Praktikoje konkurso procedūra ne visada užtikrina skaidrumą, o rezultatai retai gali būti apskundžiami išorės priežiūros institucijoms, nors kreipimasis į teismą yra reglamentuojamas įstatymo. Atrankos komitetas, kurį sudaro trys ar keturi nariai – dažniausiai visi jų yra vidaus darbuotojai – yra sušaukiamas kaip laikinas komitetas, kuris vertina kandidatus. Priėmimo į tarnybą procesą sudaro gyvenimo aprašymo (CV) vertinimas, vėliau pokalbis arba egzaminas raštu (jis nėra privalomas). Atrankos komisijos vertinimai nėra viešinami, jie yra asmens duomenys, kuriuos saugo įstatymas. Kandidatas gali gauti tik savo asmens bylos rezultatus jam to paprašius. Tiek valstybės sekretorius, tiek „paprasti valstybės tarnautojai”, ministrai/ ministras pirmininkas ar aukštesnes pareigas užimantys valstybės tarnautojai gali neatsižvelgti į atrankos komisijos siūlymą ir neturi pateikti jokių priežasčių dėl savo sprendimo. Todėl priėmimo į tarnybą sistema yra neaiški. Norint apskųsti priėmimo į tarnybą sprendimą galima kreipiantis į Valstybės tarnybos administraciją (nors ji turi ribotas galias), o po to į darbo

12

arbitražo teismą. Buvo užregistruoti keli skundai dėl priėmimo į tarnybą sistemos, tikriausiai dėl to, kad pati sistema nėra aiški, ir yra sunku gerai pagrįsti skundą. Kandidatas ieškovas prieš valstybės tarnybą yra beveik beginklis tokioje situacijoje.

Tiems, kurie į valstybės tarnybą yra priimami pirmą kartą, yra taikomas privalomas bandomasis šešių mėnesių laikotarpis. Bandomojo laikotarpio metu kandidatas privalo dalyvauti pirminiame specializuotame mokyme Valstybės administracijos mokykloje, to mokymo pabaigoje kandidatas yra vertinamas. Pagal rezultatus, kandidatui gali būti pasiūlomas Valstybės tarnybos administracijos valstybės tarnautojo statusas arba jis gali būti atleidžiamas.

2002 metais Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimai įtvirtino paaukštinimo pareigose bei konkurso galimybes. Pagal ankstesnius 8-4 straipsnius vidaus paaukštinimas buvo įmanomas kaip alternatyva priėmimui į tarnybą konkurso būdu. Šis straipsnis buvo pakeistas ir dabar teigia, kad „atviras konkursas laisvai valstybės tarnybos pareigybei nėra privalomas šio įstatymo numatytais atvejais”. Pagal 37 straipsnį, kuris taip pat buvo pakeistas, dabar yra lengviau (straipsnis 37-1) skirti valstybės tarnautoją bet kuriai pareigybei be konkurso paaukštinant pareigose savo nuožiūra ribotam ar neribotam laikotarpiui. Valstybės tarnautojai gali būti pažeminti pareigose tokiu pačiu būdu. Pagal šią procedūrą valstybės sekretoriai bei institucijų vadovai yra skiriami be konkurso ir atleidžiami ministro nuožiūra. Prieš įgyvendinant šiuos pakeitimus, jie buvo skiriami valstybės tarnybos administracijos vidaus konkurso tvarka bei galėjo būti atleidžiami tik už drausminius nusižengimus. Politinės įtakos rizika aukštesnėse valstybės tarnybos pareigybėse, kuri ir taip egzistavo, po šių pakeitimų tik dar labiau padidėjo.

Lietuva

1999 m. Valstybės tarnybos įstatyme nustatyta priėmimo į tarnybą sistema, pagrįsta nuopelnais ir įgyvendinama atviro konkurso būdu užtikrinant teisėtumą, skaidrumą ir lygias galimybes. Kiekviena institucija pati kontroliavo savo priėmimo į tarnybą procesus ir skyrė laimėjusius kandidatus. Priėmimo į tarnybą procesą kiekvienoje institucijoje valdė komisijos. Šios komisijos buvo sudarytos iš karjeros valstybės tarnautojų ir ekspertų, nors kartais jų veikloje taip pat dalyvavo politiniai paskirtieji asmenys (ministerijų sekretoriai arba valstybės sekretoriai). Kandidatai buvo vertinami rengiant egzaminą raštu. Sprendimus dėl paskyrimo buvo ir tebėra galima apskųsti administracine tvarka administraciniuose teismuose.

Pagal 1999 m. Valstybės tarnybos įstatymą karjeros valstybės tarnautojams buvo taikomas iki dvejų metų trukęs bandomasis ir stažuotės laikotarpis, kuriam pasibaigus buvo vertinama jų veikla. Tokio įvertinimo pagrindu asmuo galėjo būti paskirtas karjeros valstybės tarnautoju arba atleistas iš valstybės tarnybos. Bandomojo laikotarpio metu valstybės tarnautojas buvo stebimas vyresniojo valstybės tarnautojo, ir jam buvo mokama 70 procentų nustatyto atlyginimo. Ši nuostata buvo panaikinta 2002 m. įvedus Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimus, ir tai gali pakenkti priėmimo į tarnybą schemos kokybei.

1999 m. Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos, susijusios su priėmimu į tarnybą, buvo griežčiausiai įgyvendinamos. Daugelis laikosi nuomonės, kad dėl to padidėjo valstybės tarnybos profesionalumas ir sumažėjo jos politizavimas, nors patronažo praktika vis dar kartais pasireiškia valstybės tarnybos vadovybėje, ypač vietos valdžios lygmeniu. Tačiau, kadangi atlyginimai palyginti maži, dažnai būna taip, kad universitetą baigę jauni žmonės dirba valstybės tarnyboje apie dvejus bandomojo ir stažuotės laikotarpio metus ir po to išeina iš administravimo srities į privatųjį sektorių, kur atlyginimai yra konkurencingesni.

Įstatymo pakeitimais, įsigaliojusiais nuo 2002 m. liepos 1 d., įvesti svarbūs teigiami turimų priėmimo į tarnybą procedūrų pokyčiai. Kandidatai rungtyniauja dėl karjeros valstybės tarnautojo pareigybių laikydami egzaminą ir dalyvaudami pokalbyje.

Standartinė priėmimo į tarnybą tvarka buvo nustatyta įvedus 2002 m. Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimus, kurie su nežymiais skirtumais taikomi visiems priėmimo į valstybės tarnybą procesams. Kiekviena laisva darbo vieta skelbiama „Valstybės žiniose“ ir internete pirmadieniais ir penktadieniais. Skelbimai taip pat kartais spausdinami komerciniuose laikraščiuose. Pasibaigus paraiškų teikimo laikotarpiui, daugelis institucijų rengia susirinkimą su visais kandidatais norint jiems paaiškinti ir su jais aptarti pareigybės turinį, pareigas, atlyginimą ir pan. Kai kurie kandidatai paprastai nebedalyvauja konkurse po tokio susirinkimo. Nustatytą dieną rengiamas pirmas egzaminas, kurio metu vyksta pokalbis žodžiu su priėmimo komisija. Toks pokalbis vyksta kiekvienoje įstaigoje decentralizuotu būdu. Pirmo egzamino

13

rezultatas vertinamas balais nuo 1 iki 10. Iš anksto nustatytą dieną organizuojamas antras egzaminas, kuris vyksta jau raštu ir centralizuotai kontroliuojamas Valstybės tarnybos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos. Egzaminai raštu susidaro iš 100 klausimų su siūlomais atsakymų variantais, kuriuos atsitiktiniu būdu išrenka kompiuteris iš nuolat atnaujinamos 1000 klausimų duomenų bazės. Egzaminai raštu skelbiami 13.00 val., ir kandidatai gali parsisiųsti klausimus ir laikyti egzaminą. Egzamino rezultatai skelbiami tos pačios dienos 15.00 val. internete. Egzaminas raštu taip pat vertinamas balais nuo 1 iki 10. Kandidatai turi surinkti daugiau kaip 5 balus, kad galėtų būti svarstomi laisvai darbo vietai užimti. Galutinį rezultatą sudaro abiejų egzaminų balų suma, ir kandidatų eilė sudaroma pagal balų skaičių. Egzaminai žodžiu yra vieši, o egzaminai raštu viešai stebimi internetu.

Atrankos komisijas sudaro nuo penkių iki septynių narių: vienas priimančiosios institucijos personalo skyriaus atstovas; skyriaus, kuriame yra laisva darbo vieta, vadovas; du papildomi priimančiosios institucijos atstovai; valstybės tarnautojai, kurie yra su laisva darbo vieta susijusios srities ekspertai; tos pačios srities ekspertai iš išorės; profesinių sąjungų atstovai (jei jos yra). Komisijos narių sąrašas skelbiamas pirmo egzamino dieną. Visi kandidato pateikti dokumentai jam prieinami. Galima teikti apeliacijas pirmiausia Valstybės tarnybos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos ir po to administraciniam teismui. Kandidatai, kurie yra geri, bet nesurenka pakankamai balų, kad galėtų būti priimti į tarnybą, įtraukiami į dokumentaciją ir asmeniškai kviečiami dalyvauti naujai skelbiamuose konkursuose.

Nors tokia reformuota priėmimo į tarnybą procedūra taikoma tik vienerius metus, jau galima įvertinti jos poveikį. Visuomenė ir priėmimo į tarnybą konkursuose pagal naują sistemą dalyvavę kandidatai ją įvertina palankiai ir laiko patikima bei teisėta. Vidutiniškai apie 40 kandidatų teikia paraiškas paskelbus naują konkursą. Siekiant dar pagerinti priėmimo į tarnybą procesus, svarstomi kai kurie patobulinimai: 1) sukurti visiškai nepriklausomas komisijas, pakeisiančias dabartines atrankos komisijas; ir 2) patobulinti šiuo metu naudojamus pareigybių aprašymus.

Tos pačios procedūros taikomos priimant į tarnybą paprastus valstybės tarnautojus ir įstaigų vadovus, įskaitant ministerijų valstybės sekretorius. Įstaigų vadovai priimami į tarnybą „konkurso būdu ar politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu“ (13 straipsnis). Nepaisant klaidinančios įstatymo nuostatų formuluotės, įstaigų vadovai egzaminuojami raštu ir žodžiu. Vienintelis skirtumas yra tai, kad pretendentai užimti vadovaujančiąsias pozicijas rengia veiklos programą institucijai ir pokalbio metu vertinami atsižvelgiant į tą programą. Iš tiesų, tik kai kurie įstaigų vadovai priimami į tarnybą asmeninio ar politinio pasitikėjimo pagrindu, pavyzdžiui, apskričių viršininkai, savivaldybių administratoriai ir jų pavaduotojai.

Pagal 2002 m. įsigaliojusius pakeitimus laikinai priimant dirbančiuosius valstybės tarnautojus konkursas nebėra privalomas. Šiais pakeitimais buvo siekiama supaprastinti priėmimo į tarnybą tvarką, bet jie gali turėti neigiamos įtakos mažindami nuopelnais pagrįsto priėmimo į tarnybą objektyvumą, kalbant apie priėmimą laikinam darbui. Tačiau dirbančiųjų valstybės tarnautojų priėmimo į tarnybą sąlygos yra iš tikrųjų pakankamai griežtos. Pagal jas leidžiama užimti darbe nesančio karjeros valstybės tarnautojo vietą tik jo nebuvimo laikotarpiui, kuris negali viršyti trejų metų.

Paaukštinimas pareigose ir horizontalus perkėlimas galimi, ir dėl paaukštinimo pareigose nebūtina dalyvauti konkurse, bet turi būti vertinama individuali postą užimančio asmens veikla. Kiekvienoje įstaigoje sudaroma vertinimo komisija, kuri vertina veiklą ir teikia kai kurias atvejais privalomus vykdyti pasiūlymus institucijos vadovui. Pažymėjimų išdavimo valstybės tarnautojams kriterijai ir tvarka nustatyti vyriausybės teisės aktuose. Tačiau kriterijai nėra aiškūs ir pasižymi subjektyvizmu, o tvarka atrodo pernelyg sudėtinga ir ilga. Vyriausybės teisės aktuose numatytos tik keturios diskusijų temos, nėra jokių realių kriterijų, ir sprendimai dėl kvalifikacinės kategorijos suteikimo vis dar dažnai priimami vadovybės nuožiūra. Galiojančių įstatymų trūkumas yra tai, kad sprendimas dėl paaukštinimo pareigose priimamas remiantis beveik išskirtinai tik veiklos vertinimu, net jeigu yra du veiklos vertinimo etapai – vienas vykdomas tiesioginio vadovo, o kitas – vidaus vertinimo komisijos. Objektyvesnė konkurso tvarka reikalinga siekiant geriau užtikrinti sistemos teisingumą ir skaidrumą.

Tačiau paaukštinimas pareigose konkurso būdu yra irgi įmanomas ir taikomas, kai ieškoma kandidato aukštesnio lygio pareigybėms užimti. Kandidatai iš vidaus šiuo atveju privalo dalyvauti konkurse kartu su kandidatais iš išorės priėmimo į tarnybą tvarka. Tokios

14

paaukštinimo pareigose procedūros yra iš esmės priėmimo į tarnybą procedūros, kuriose gali dalyvauti tiek jau dirbantys valstybės tarnautojai, tiek kandidatai iš išorės, ir tokiu atveju konkursas turi būti vykdomas užtikrinant lygias galimybes visiems.

Lenkija

Lenkijoje egzistuoja kelios priėmimo į tarnybą sistemos ir procedūros, priklausančios nuo konkrečios valstybės tarnybos kategorijos. Pagal 1982 m. rugsėjo 6 d. Valstybės tarnautojų įstatymą darbuotojams netaikomos jokios priėmimo į tarnybą taisyklės. Tas pats pasakytina ir apie savivaldos įstaigų darbuotojus pagal 1990 m. balandžio 6 d. įstatymą, nors kai kurių vietos valdžios padalinių statutuose gali būti numatytos su šiais klausimais susijusios nuostatos.

Kalbant apie valstybės tarnautojus pagal 1998 m. Valstybės tarnybos įstatymą, du priėmimo į tarnybą reikalavimai yra tokie (5 straipsnis): 1) atvirumas — laisvos darbo vietos viešai skelbiamos skelbimų lentoje ir valstybės tarnybos informaciniame leidinyje (22 straipsnis); ir 2) vykdymas konkurso būdu — tam tikro skyriaus vadovas renka geriausią kandidatą postui užimti (21 straipsnis). Suinteresuotasis asmuo teikia paraišką dalyvavimui kvalifikacinėje procedūroje ir institucijos, kurioje yra laisva darbo vieta, vadovo sprendimu su tokiu asmeniu sudaroma darbo sutartis iki trejų metų laikotarpiui. To laikotarpio metu pagal sutartį dirbantis asmuo vykdo „parengiamąją tarnybą“ siekdamas įgyti teorinių žinių ir praktinių įgūdžių, reikiamų tam tikroms funkcijoms vykdyti. Tokio parengiamojo laikotarpio trukmė yra šeši mėnesiai, ir jis turi būti atliktas per pirmuosius 18 mėnesių po priėmimo į tarnybą. Po parengiamosios tarnybos laikotarpio organizuojamas egzaminas, ir, jeigu egzamino rezultatas yra teigiamas, su kandidatu pasirašoma neterminuota darbo sutartis. Nacionalinę viešojo administravimo mokyklą baigę asmenys atleidžiami nuo parengiamosios tarnybos. Institucijos vadovas gali sutrumpinti parengiamosios tarnybos laikotarpį, jeigu kandidatas pasižymi žiniomis ir patirtimi, paprastai įgyjamomis pagal parengiamosios tarnybos schemą.

Valstybės tarnautojams pagal 1998 m. Valstybės tarnybos įstatymą 28 straipsnyje numatyti keli bendri reikalavimai. Priėmimas į tarnybą valstybės tarnautoju reiškia paaukštinimą pareigose tiems asmenims, kurie jau yra valstybės tarnybos pareigybių rūšių nariai. Pretendentai gauti valstybės tarnautojo statusą turi turėti valstybės tarnybos darbuotojo statusą mažiausiai dvejus metus, turi būti atlikę parengiamąją tarnybą (arba pagal įstatymus atleisti nuo jos), turėti aukšto lygio universiteto laipsnį ir mokėti vieną užsienio kalbą. Priėmimo į tarnybą procedūra prasideda paskelbus pranešimą apie laisvą darbo vietą valstybės tarnybos informaciniame leidinyje, po to vyksta kvalifikacinė procedūra, aprašyta 1999 m. rugsėjo 28 d. ministro pirmininko dekrete, ir egzaminas dalyvaujant valstybės tarnybos vadovo skiriamų penkių narių atrankos komisijai. Daugiausia balų surinkę kandidatai skiriami valstybės tarnautojais pagal administracinius teisės aktus valstybės tarnybos vadovo administraciniu sprendimu. 1999 m. spalio 29 d. dekretu ministras pirmininkas nustatė valstybės tarnautojams atviras pareigybes. 2003 m. gegužės mėnesį paskirtų valstybės tarnautojų buvo tik 1111.

Kiekvienos institucijos vadovas vadovauja priėmimo į tarnybą procesui valstybės tarnybos pareigybių rūšių atveju (valstybės tarnybos darbuotojai ir valstybės tarnautojai). Valstybės tarnybos vadovas kontroliuoja įstatymų laikymąsi, bet negali atšaukti paskyrimo, nors įstaigos vadovui gali būti taikomos drausminės sankcijos, jeigu priėmimas į tarnybą (arba paaukštinimas pareigose) buvo neteisėtas. Valstybės tarnybos vadovas turi patariamąjį vaidmenį priėmimo į tarnybą procese, bet jis neturi teisės taikyti bendruosius standartus viso administravimo proceso metu. Taip yra dėl to, kad pagal įstatymus yra tik dvi priėmimo į tarnybą sąlygos: jis turi būti atviras ir vykdomas konkurso būdu. Jeigu formaliai šios sąlygos įgyvendintos, valstybės tarnybos vadovas negali teisėtai užginčyti priėmimo į tarnybą proceso. Bendrojo priėmimo į tarnybą vadovo kūrimas buvo svarstytas administracijos, bet vėliau šios idėjos atsisakyta. Vadovas buvo pagaliau priimtas 2002 m. pabaigoje, bet tai yra tiesiog geros praktikos pavyzdžiai, neturintys teisinės galios.

Priėmimo į tarnybą procesas nėra išsamiai dokumentuotas. Dėl to sudėtinga sekti priimančiosios institucijos vykdomus veiksmus. Daugeliu atvejų valstybės tarnybos vadovo prašymai pateikti informaciją institucijų ignoruojami, ypač jeigu yra rimtų pagrindų įtarti politinį šališkumą tam tikroje priėmimo į tarnybą procedūroje. Valstybės tarnybos vadovas yra siūlęs teisės aktų pakeitimus, kuriais būtų įgyvendinti griežtesni įsipareigojimai teikti ataskaitas. Be to, valstybės tarnybos vadovas neturi pakankamai teisinių priemonių, pagal kurias būtų galima taikyti bendruosius priėmimo į tarnybą standartus valstybės tarnybos pareigybių rūšims, ir neturi

15

teisinių įgaliojimų tinkamai stebėti priėmimo į tarnybą procesą, nepaisant to, kad atrankos procesą prižiūri Valstybės tarnybos taryba. Be to, priėmimo į tarnybą procesas negali būti užginčijamas teisme, kadangi kandidato išrinkimas nelaikomas administraciniu sprendimu.

Priėmimas į vyresniųjų valstybės tarnautojų pareigas pagal 1998 m. Valstybės tarnybos įstatymą teisiškai laikomas paaukštinimu pareigose valstybės tarnyboje, išskyrus įstatymo 144a straipsnyje minėtus atvejus, kaip aprašyta pirmiau (sutartis ne konkurso tvarka pagal darbo įstatymus ne daugiau kaip šešių mėnesių laikotarpiui) arba „veikiančių vadovų“ atveju (dabar jų yra apie 700). Konstitucinis tribunolas (2002 m. gruodžio 12 d.) paskelbė 144a straipsnį nekonstituciniu, kadangi jis prieštaravo lygių prieigos prie valstybės tarnybos prieigos principui.

Aukštesniojo lygio valstybės tarnybos pareigybės (41 straipsnis) yra tokios: vadovas, generalinis vidaus auditorius, skyriaus vadovas ir jų pavaduotojai ministerijose ir centrinėse būstinėse bei padalinių vadovai ir jų pavaduotojai vaivadijų skyriuose. Iš viso 2003 m. balandžio 1 d. valstybės administracijoje buvo 1515 aukštesniojo lygio valstybės tarnautojų darbo vietų. Dalis jų buvo laisvos. Kandidatai toms darbo vietoms turi turėti valstybės tarnautojo statusą. Pagal teisės aktus valstybės tarnybos vadovas tiesiogiai vadovauja priėmimo į tarnybą procesui, o ministras pirmininkas skiria vyresniuosius valstybės tarnautojus. Kandidatus egzaminuoja šešių profesionalų (universitetų profesorių, ekspertų žmogiškųjų išteklių srityje ir valstybės tarnautojų) komisija. Procedūra prasideda suderinant pareigybės aprašymą su atitinkama institucija (o tai ne visada lengva), vėliau skelbiant laisvą darbo vietą valstybės tarnybos informaciniame leidinyje. Valstybės tarnybos Priėmimo į tarnybą ir atrankos departamentas parengia trumpą kandidatų sąrašą. Šis departamentas atlieka ekspertų komisijos sekretoriato funkciją. Komisija peržiūri trumpąjį sąrašą, ir atrinkti kandidatai laiko egzaminą raštu, susidedantį iš trijų dalių, vertinant žinias, psichologinę būklę ir praktinius problemų sprendimo gebėjimus. Kitas žingsnis – struktūrizuotas pokalbis su komisija. Geriausio rezultato pasiekęs kandidatas gaus pasiūlymą, bet atitinkamas ministras gali atsisakyti priimti geriausią rezultatą turintį kandidatą nepateikdamas jokių priežasčių. Atmesti kandidatai gali skųsti komisijos sprendimą valstybės tarnybos vadovui, o po to administraciniam teismui, bet teismas gali nagrinėti tik formalius procedūrinius aspektus, bet ne sprendimo turinį. Visas priėmimo į tarnybą procesas paprastai užimdavo nuo šešių iki dvylikos mėnesių. Valstybės tarnybos Priėmimo į tarnybą departamento sustiprinimas ir geresnio standarto procedūrų taikymas paspartino procesą, ir dabar jis trunka apie tris mėnesius.

Dauguma šiuo metu dirbančiųjų aukštesnėse pareigose, tačiau, nėra valstybės tarnautojai. Jie buvo priimti į tarnybą kaip „veikiantys vadovai“, ne konkurso tvarka, taikant teisinę nuostatą dėl „skubaus poreikio“. Bendroji privalomo konkurso taisyklė dar susilpnėjo 2002 metais įvedus Valstybės tarnybos įstatymo 144a straipsnį (žr. pirmiau). Jeigu valstybės tarnautojai nesėkmingai praeina atitinkamą atranką konkurso metu, gali būti skiriami kitų valstybės tarnybos pareigybių rūšių atstovai, t.y. valstybės tarnybos darbuotojai, jeigu jie atitinka 1999 m. lapkričio 3 d. ministro pirmininko dekrete nustatytus kvalifikacinius ir patirties reikalavimus. Valstybės tarnybos duomenimis, 2003 m. balandžio 1 d. buvo lygiai 705 „veikiantys vadovai“, paskirti ne konkurso tvarka, ir 304 vadovai, paskirti (100 jų – 2003 m.) teisės aktuose numatyta tvarka. Kitos vadovaujančiosios darbo vietos buvo laisvos.

Pagal Valstybės tarnybos įstatymą ministerijų ir valstybės administravimo institucijų viduje bei tarp jų leidžiamas horizontalus judėjimas, ir skelbimai apie laisvas darbo vietas viešinami valstybės tarnybos informaciniame leidinyje. Perkėlimai taip pat gali būti privalomi ir gali būti taikomi valstybės tarnautojams tam tikromis sąlygomis, jeigu jie pagrįsti tarnybos interesais. Tačiau, paprastai horizontalus judėjimas nepraktikuojamas ir neskatinamas.

Atsižvelgiant į tai, kad priėmimo į tarnybą konkurso tvarka procedūros yra privalomos tik palyginti nedideliam pareigybių skaičiui, kelios priėmimo į tarnybą schemos kaip visuma neužtikrina valstybės tarnybos profesionalumo ir nesugeba pakankamai sumažinti patronažo ir politizacijos riziką. Tai pasakytina ne tik apie vietos valdžios įstaigas ir vaivadijas, bet ir apie centrinę valstybės administraciją. Valstybės tarnautojų apklausa, kurią 2001 m. rugpjūčio mėnesį atliko Valstybės tarnyba, parodė, kad „priėmimo į tarnybą patikimumas kėlė nerimą dėl tendencijos viešojo administravimo struktūrose įdarbinti draugus arba šeimos narius“. Tos apklausos metu taip pat buvo pažymėta, kad „darbuotojų atranka ir kruopštus parinkimas apsiriboja tik vadovybės struktūromis ir valstybės tarnybos pareigybių rūšims vadovaujančiais asmenimis“.

16

Subnacionalinėse valdžios institucijose politiškai šališkų paskyrimų dažnumas laikomas problema daugelio stebėtojų ir įstaigų, įskaitant Valstybės tarnybą. Būtent tose administracijose po 1999 m. decentralizacijos vyksta daugelis viešosios valdžios veiksmų, tokių kaip išsilavinimo ir aplinkos patikrinimai, leidimų statyboms išdavimas ir panašiai. Kai kurie aušto lygio pareigūnai mano, kad tas administracijas būtina ištraukti „iš dabartinės politinių grobių sistemos“ ir patronažo.

Nuopelnais pagrįstas priėmimas į tarnybą konkurso tvarka negarantuojamas ir paprastiems ministerijų valstybės tarnautojams. Standartai skiriasi skirtingose ministerijose, ir Valstybės tarnyba neturi pakankamai teisinių įgaliojimų, kad galėtų efektyviai demaskuoti įstatymų pažeidimus. Pagal įstatymus tik atranka (paaukštinimas) aukštesnėms valstybės tarnybos pareigybėms aiškiai pagrįsta skaidriomis konkurso procedūromis ir nuopelnais, bet netgi ši teisinė sistema neužtikrinti nuopelnais pagrįsto priėmimo į tarnybą konkurso tvarka. Daugelis dirbančių vadovų buvo priimti į tarnybą kaip „veikiantys vadovai“ pasinaudojant spragomis teisės sistemoje. Nuo 2004 m. liepos 1 d. tik valstybės tarnautojai galės teikti paraiškas dalyvauti konkurse tokioms pareigoms užimti, bet daugelis jau einančiųjų tas pareigas buvo priimti į tarnybą taikant schemas, nepagrįstas aiškiai nuopelnais, ir šiuo metu jiems taikomas „įteisinimo“ procesas. Išimtį, galbūt, sudaro tie, kas yra baigę Nacionalinę viešojo administravimo mokyklą. Jiems suteikiama galimybė tiesiogiai užimti valstybės tarnybos pareigybių rūšis, ir nors 2002 m. šiai grupei buvo taikomi priėmimo apribojimai, 2003 m. jų paskyrimas vėl buvo vykdomas normalia tvarka. Tokią sistemą daugelis vertina kaip prieštaraujančią lygių prieigos prie administravimo srities galimybių principui. Kai kur ji kritikuojama, kitur vertinama teigiamai.

Rumunija

Pagal 1999 m. Valstybės tarnybos statutą konkursas buvo nustatytas kaip būdas pradėti valstybės tarnybą numatant privalomą egzaminą. Naujai priimtiems valstybės tarnautojams buvo taikomas bandomasis laikotarpis (Statute jie vadinami „debutante“). Pasibaigus bandomajam laikotarpiui, kuris trūko nuo šešių iki dvylikos mėnesių priklausomai nuo valstybės tarnautojo kategorijos, „debutante“ įgydavo nuolatinio valstybės tarnautojo statusą. 2001 m. spalio mėnesio vyriausybės sprendimu nustatytos konkrečios priėmimo į tarnybą procedūrų vykdymo taisyklės. Daugeliu atvejų skiriant darbuotojus tos taisyklės nebuvo taikomos. Kitu vyriausybės sprendimu, priimtu taip pat 2001 m. spalio mėnesį, buvo reglamentuojamas bandomasis laikotarpis ir bandomąjį laikotarpį dirbančiųjų įvertinimo būdas. Kiekviena institucija pati priimdavo į tarnybą savo darbuotojus. Nacionalinė valstybės tarnybos agentūra (NVTA) negalėjo taikyti bendrųjų priėmimo į tarnybą standartų arba užtikrinti priėmimo į tarnybą proceso skaidrumo ir vykdymo konkurso tvarka, nepaisant pirmiau minėtuose vyriausybės sprendimuose nustatytų taisyklių. NVTA buvo nuolat ignoruojama vykdant priėmimo į tarnybą procesus.

Naujo valstybės tarnybos įstatymo su pakeitimais, padarytais įstatymu 161/2003, 49–52 straipsniuose numatytos labiau susistemintos ir tobulesnės priėmimo į valstybės tarnybą taisyklės. 18 ir paskesniuose straipsniuose nustatytos priėmimo į vadovaujančias pareigas sąlygos. Remiantis nauju įstatymu, visos valstybės tarnybos darbo vietos turi būti užimamos konkurso tvarka atsižvelgiant į nuopelnus, vertinant atrankos komisijai. Naujame įstatyme taip pat įvirtinti principai, kuriais turi būti pagrįstas priėmimas į tarnybą: atviras konkursas, skaidrumas, profesiniai nuopelnai ir kompetencija ir lygios galimybės prieiti prie valstybės tarnybos visiems Rumunijos piliečiams, atitinkantiems įstatymuose numatytus reikalavimus. Pirminiuose teisės aktuose taip pat numatytos tam tikros procedūrinės sąlygos, tokios kaip laisvų darbo vietų skelbimo būdas (Oficialusis leidinys), o antriniuose teisės aktuose išsamiau reglamentuojama bendrųjų teisinių principų laikymosi tvarka. NVTA turi patvirtinti priėmimo į bendras administracines valstybės tarnybos vietas sąlygas ir pareikšti savo nuomonę dėl ypatingų administracinių darbo vietų. Abiem atvejais NVTA turi stebėti priėmimo į tarnybą procesą. Visas priėmimo į tarnybą procesas turi būti vykdomas remiantis metiniu darbuotojų planu (22 straipsnis), parengtu NVTA ir patvirtintu vyriausybės, kuriame pažymimos laisvos vietos, užpildytinos priėmimo į tarnybą ir paaukštinimo pareigose būdu.

Nors taikomi tie patys priėmimo į tarnybą principai, įstatyme 161/2003 numatyti kitokie priėmimo į tarnybą būdai, priklausantys nuo užpildytinos valstybės tarnybos vietos kategorijos (aukšto lygio valstybės tarnautojai, vidutinės grandies vadovai arba paprasti valstybės

17

tarnautojai). Skiriantysis asmuo taip pat skiriasi atsižvelgiant į pareigybės kategoriją ir į tai, ar pareigybė yra bendro ar ypatingo administravimo srities.

Siekiant skatinti atnaujinimą valstybės tarnyboje, įstatymu 161/2003 nustatytas naujas įstojimo į valstybės tarnybą būdas per konkrečias mokymo programas, ypač vidutinės grandies vadovaujančiosioms pareigybėms (vadinamas „greitasis kelias jauniems profesionalams“). Tokios programos nustatomos kartu NVTA ir Nacionalinio administravimo instituto (NAI). Šioje srityje taip pat priimti ir antriniai teisės aktai, ir NAI ir NVTA bendradarbiaudamos su atitinkamomis ministerijomis ir institucijomis nustatė apie 100 pareigybių, kurias reikia užpildyti 2003 m. taikant tokią ypatingąją tvarką. Šis priėmimo į tarnybą procesas turi būti baigtas iki šių metų rugsėjo mėnesio. Pirmiau minėtos konkrečios mokymo programos susidarys iš dvejų metų mokymo, vienerius metus studijuojant ES valstybėje narėje ir vienerius metus – Rumunijoje.

Naujame įstatyme (50 ir 51 straipsniuose) numatyta nauja nuostata dėl bandomojo laikotarpio (dabar vadinamo „stažuote“) nustatant aiškesnius stažuotės laikotarpio tikslus ir sąlygas, apimančias įgūdžių tikrinimo ir mokymosi dimensijas. Ilgiausia stažuotės trukmė yra 12 mėnesių pirmosios klasės valstybės tarnautojams, aštuoni mėnesiai – antrosios klasės valstybės tarnautojams ir šeši mėnesiai – trečiosios klasės valstybės tarnautojams. Dalyvavimo specialiai sukurtoje mokymo programoje laikas įtraukiamas į stažuotės laikotarpį. Pasibaigus stažuotės laikotarpiui, darbuotojas skiriamas nuolatiniu valstybės tarnautoju arba atleidžiamas iš valstybės tarnybos neigiamo įvertinimo atveju.

Remiantis 1999 m. Valstybės tarnybos įstatymo 51-1 straipsniu, į politinį postą („viešosios garbės pareigybės“) skiriamiems asmenims leidžiama dalyvauti konkurse priėmimui į valstybės tarnybą atsižvelgiant į patirtį, įgytą einant politines pareigas. Ši privilegija nebuvo pagrįsta ir prieštaravo konstituciniam lygybės prieš įstatymą principui ir Valstybės tarnybos statuto 4 straipsnio b ir c dalyse įtvirtintiems principams. Ši privilegija buvo panaikinta įstatymu 161/2003.

1999 m. įstatymo 63 straipsnyje pripažinta valstybės tarnautojo teisė į paaukštinimą pareigose pereinant į aukštesnį lygį, klasę ir kategoriją, jeigu jis turi reikiamas akademines kvalifikacijas ir reikalaujamos trukmės darbo patirtį tarnyboje, su sąlyga, kad yra laisva darbo vieta. Visais atvejais, norėdami būti įtraukti į pretendentų paaukštinimui pareigose sąrašą, valstybės tarnautojai turėjo gauti „gerą“ arba „išskirtinį“ įvertinimą veiklos vertinimo proceso metu. Vykdant tokį vertinimą vadovai dažnai rėmėsi savo nuožiūra, nepaisant to, kad 2001 m. spalio mėnesio vyriausybės sprendimu buvo nustatyto sudėtingos ir nepraktiškos vertinimo vykdymo procedūros. Paaukštinimui nebūtina rengti konkursą, išskyrus tuos atvejus, kai jis organizuojamas vadinamoms vadovavimo pareigybėms užimti (68 straipsnis). Paaukštinimas į vadovavimo pareigas (pvz., vyriausybės generalinio sekretoriaus, vadovų, skyriaus vadovų ir įstaigų vadovų) turi būti vykdomas konkurso tvarka. Tačiau praktikoje konkursas buvo beveik netaikomas. Tas pats pasakytina apie veiklos vertinimą. Nuostatose dėl veiklos vertinimo nebuvo atsižvelgiama į tai, kad veiklos vertinimui vykdyti būtinos pakankamai gerai išvystyti vadovavimo gebėjimai. Tokių gebėjimų Rumunijos viešojo administravimo sektoriuje trūko ir vis trūksta. Todėl beveik visais atvejais sprendimas dėl paaukštinimo pareigose buvo priimamas vadovo nuožiūra. Tokios aplinkybės trukdė įgyvendinti šias 1999 m. įstatymo nuostatas.

Naujame įstatyme aiškiau apibrėžiamos paaukštinimo pareigose taisyklės (53–58 straipsniai) ir ribojama vadovo veiksmų laisvė. Jame nustatyta, kad paaukštinimas pareigose vykdomas konkurso tvarka arba organizuojant egzaminą. Tam tikrus vyresnumo arba darbo stažo kriterijus (dveji metai pradedant tarnybą arba ketveri metai einant bet kokias valstybės tarnybos pareigas vienoje ar keliose darbo vietose) atitinkantys valstybės tarnautojai gali dalyvauti tokiose paaukštinimo pareigose procedūrose ir teigiamai vertinami vykdant kasmetinį veiklos vertinimą. Kalbant apie paaukštinimą pareigose teisės aktuose nustatyti griežtesni reikalavimai dėl darbo stažo (penkeri metai einant vidutinės grandies vadovavimo pareigas). Tai, kad valstybės tarnautojai gali dalyvauti konkurse dėl paaukštinimo pareigose siekdami eiti pareigas, kurioms reikalingas aukštesnio lygio išsilavinimas, jeigu jie įgijo tokias akademines kvalifikacijas dirbdami valstybės tarnyboje, skatina valstybės tarnautojus tobulinti savo išsilavinimą. Antriniai vyriausybės teisės aktai detaliau reglamentuos paaukštinimo pareigose procedūras remiantis pirminiuose teisės aktuose nustatytomis sąlygomis.

18

Slovakija

Anksčiau paaukštinimas pareigose buvo dažnai naudojamas kaip būdas padidinti atlyginimą be jokio tikro pasikeitimo pareigose arba funkcijose, ir nei priėmimas į tarnybą, nei paaukštinimas pareigose nebuvo vykdomi aiškiai remiantis nuopelnais. Pagal naują Valstybės tarnybos įstatymą priėmimas į tarnybą ir paaukštinimas pareigose turi būti vykdomi atviro konkurso būdu ir remiantis atrankos procedūros rezultatais. Tiesioginis paskyrimas ne konkurso tvarka galimas tik politines pareigas einančių aukščiausios grandies pareigūnų ir kai kurių kitų aukščiausios grandies pareigūnų atveju (pvz., ministrai, vienas valstybės sekretorius kiekvienoje ministerijoje ir ambasadoriai). Laisvos darbo vietos turi būti skelbiamos valstybės tarnybos informaciniame leidinyje ir komerciniuose laikraščiuose. Visos valstybės tarnybos pareigybės atviros kandidatams iš išorės, jeigu jie atitinka tai pareigybei nustatytus reikalavimus. Į ne valstybės tarnyboje įgytą profesinę patirtį taip pat gali būti atsižvelgiama. Visas atrankos komisijas turi sudaryti Valstybės tarnybos (VT) pirmininkas. Šios komisijos turi susidaryti iš penkių narių, iš kurių mažiausiai trys dirba atitinkamoje valstybės tarnybos srityje. Atrankos komisija vertina kandidatus atsižvelgdama į jų įgūdžius, profesines žinias ir kitus laisvai darbo vietai svarbius veiksnius, tokius kaip psichologiniai gabumai.

Kalbant apie profesinę valstybės tarnybą, Valstybės tarnybos įstatyme (2002 m.) numatytas visų dabartinių valstybės tarnautojų tikrinimo procesas pereinamuoju laikotarpiu iki 2004 m. kovo 31 d. Šis procesas tam tikra prasme yra sudėtingas ir reikalauja daug pastangų iš VT, kuri šiuo metu yra užvaldyta tų procedūrų. Pagal 2002 m. priimtą įstatymo 15-15 straipsnio pakeitimą VT pirmininkas gali pavesti šios užduoties vykdymą atitinkamoms ministerijoms ir institucijoms, kaip paaiškinta pirmiau. Patikrinimo ir priėmimo į tarnybą procedūros, jeigu jos atliktos tinkamai, gali sudaryti geriausias įmanomas priemones sumažinti aukštą valstybės tarnybos politizacijos lygį ir panaikinti paskyrimus asmeninių arba politinių santykių pagrindu. Laikinosiose nuostatose numatyta tvarka, pagal kuri1 visi valstybės tarnybos pareigas einantys asmenys įsigaliojus įstatymui turės vėl teikti paraiškas savo pareigoms. Visi pateikusieji paraiškas turės dalyvauti teisinėje priėmimo į tarnybą procedūroje. Jeigu jie atitinka pareigybei keliamus reikalavimus, jie bus paskirti laikinai (bandomajai) valstybės tarnybai ir turės atlikti privalomą penkių dienų mokymą, po kurio bus atrankos komisijos organizuojamas egzaminas. Valstybės tarnautojų „laisvas atleidimas“ galimas tik tokio pereinamojo laikotarpio metu restruktūrizacijos būdu. Daugelis ministerijų ir institucijų vykdo reorganizaciją siekdamos atsikratyti tam tikrų valstybės tarnautojų prieš pasibaigiant pereinamajam laikotarpiui 2004 m. kovo mėnesį. Tuo pačiu jos daro spaudimą siekdamos pakeisti įstatymus, kad valstybės tarnautojų samdymui ir atleidimui iš darbo būtų taikomi ne tokios ribojančios teisės nuostatos.

Pasibaigus bandomajam laikotarpiui visi kandidatai turi išlaikyti kvalifikacinį egzaminą. Tam 2003 m. kovo 15 d. Valstybės tarnybos reglamentu Nr. 3/2003 sudarytos kvalifikacinės komisijos ir patvirtintos priėmimo į tarnybą procedūros. Kvalifikacinė komisija sudaryta Aukščiausiojoje tarnyboje (paprastai ministerijoje) visoms jos jurisdikcijai priklausančioms tarnyboms. Egzaminas turi būti laikomas per dvejus metus įsigaliojus įstatymui, ir, jeigu kandidatas jį išlaiko, jis bus paskirtas nuolatiniu valstybės tarnautoju. Paskyrimas į nuolatinę valstybės tarnybą yra VT pirmininko kompetencijoje. Priėmimo į tarnybą procedūros taikomos pagal naują teisinę sistemą (iki 2003 m. gegužės mėnesio apie 1600 darbuotojų jau buvo patikrinti ir paskirti nuolatiniais valstybės tarnautojais 374 tarnybose centrinės vyriausybės ir regionų lygmeniu). Buvo nustatyti kai kurie disfunkcijų atvejai, ir VT pasiūlė tam tikrus Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimus, turinčius įtakos priėmimo į tarnybą tvarkai jos vyriausybės pateiktoje Pirmojoje metinėje ataskaitoje (2002 m. balandis–2003 m. balandis).

Pirmaisiais metais pagal naująjį įstatymą vykdomas priėmimas į tarnybą vyko pagal tokią schemą: skelbimas komerciniuose laikraščiuose, po to egzaminas raštu, kuriuo siekiama patikrinti kandidatų profesines technines žinias, atrankos komiteto (penkių narių) vykdomas pokalbis ir tam tikrais atvejais psichologinis testas, atliekamas naudojantis standartine kompiuterine programine įranga. Visiems kandidatams prieš egzaminus pranešami „sėkmės kriterijai“. Atrankos komisijai leidžiama tik pateikti kandidatams tam tikrus standartizuotus klausimus. Atrankos komisija sudaro kandidatų sąrašą jų surinktų balų skaičiaus eilės tvarka, ir priimančioji ministerija priima sprendimą dėl paskyrimo. Ministras negali nesilaikyti atrankos komisijos nuomonės. Pagaliau, daugiausia balų surinkę kandidatai įgyja valstybės tarnybos statusą, suteikiamą Valstybės tarnybos, kuri tuo pačiu atlieka ir atrankos komisijos sekretoriato funkciją. Skundai dėl priėmimo į tarnybą proceso gali būti teikiami Valstybės tarnybai, bet

19

atgręžtinio reikalavimo teisė gali būti įgyvendinta tik teisme (iki šiol skundų nebuvo pateikta). Priėmimo į tarnybą procedūra trunka nuo trijų savaičių iki dviejų mėnesių. Tačiau priėmimo į tarnybą procesą varžo ekspertinių žinių trūkumas priėmimą vykdančiose ministerijose.

Slovėnija

Pagal iki 2003 m. birželio mėnesio galiojusį Valstybės įstaigų darbuotojų įstatymą buvo reikalaujama viešai skelbti laisvas darbo vietas. Paprastai skelbimas buvo spausdinamas komerciniuose laikraščiuose. 1997 m. Valstybės darbuotojų įstatymo pakeitimu ir 1998 m. vyriausybės dekretu buvo reglamentuotos įstojimo į valstybės tarnybą procedūros viešojo skelbimo būdu ir nustatyta kandidatų atrankos tvarka: komisijos vykdomas pokalbis, preliminarus patikrinimas ir egzaminai. Atsižvelgiant į ministeriją, kandidatų buvo prašoma laikyti egzaminą raštu, kurio rezultatas buvo trumpasis sąrašas. Trumpasis sąrašas nebuvo skelbiamas. Trijų narių (žmogiškųjų išteklių vadovas, valstybės sekretorius ir generalinis sekretorius) komisija teikė pasiūlymą dėl priėmimo į tarnybą ministrui, kuris pareikšdavo savo sprendimą dekretu paprastai nurodydamas priežastis. Vyriausybė priimdavo sprendimą dėl aukščiausios grandies pareigūnų paskyrimo, o ministrai ir administracinių institucijų vadovai turėjo šią teisę kitais atvejais. Buvo galima teikti skundą darbo teismui, jeigu nebuvo atitikta formalių priėmimo į tarnybą reikalavimų. Niekas nebuvo baudžiamas, jeigu paskyrimas buvo vykdomas ne konkurso tvarka. Buvo įmanoma įstoti į tarnybą iš išorės, bet reglamentais ir praktika buvo skatinamas priėmimas į darbo vietas paaukštinimo pareigose ir perkėlimo tarnybos viduje būdu.

Bandomasis iki šešių mėnesių trukęs laikotarpis buvo privalomas naujiems darbuotojams, pradedantiems eiti pareigas, kurioms buvo reikalaujama turėti aukštąjį išsilavinimą. Sėkmingas bandomasis laikotarpis buvo nuolatinės tarnybos sąlyga. Konkretus mokymas buvo privalomas pagal įstatymus reikalaujamo bandomojo laikotarpio metu. Nuostatose dėl perkėlimų taip pat buvo numatyta laikinos komandiruotės galimybė. Priėmimo į tarnybą srityje nebuvo jokių bendrų standartų, kurie būtų taikomi visoje administracijoje.

Naujame nuo 2003 m. įsigaliojusiame Valstybės tarnautojų įstatyme numatytas geresnis teisins pagrindas priėmimui į tarnybą ir paaukštinimui pareigose, kalbant apie pareigūnus (pačius valstybės tarnautojus). Viešasis konkursas bus pagal įstatymus privalomas priimant juos į tarnybą, ir naujai suformuota Valstybės tarnybos taryba nustatys bendruosius standartus, paskirs atrankos komitetus ir prižiūrės procedūras. Ji bus tiesiogiai atsakinga už aukščiausiosios grandies vadovų (vadovų, generalinių sekretorių, agentūrų vadovų) priėmimą į tarnybą. Naujose nuostatose dėl konkursų nustatyta, kad priėmimas į tarnybą gali būti vykdomas remiantis kandidato gyvenimo aprašymu, egzaminų raštu ir pokalbių rezultatais. Pakankamai valstybės tarnautojų turinčiose institucijose institucijos vadovas gali sudaryti atrankos komitetą arba gali nuspręsti surengti konkursą asmeniškai vykdant jį individualiai. Be to, įstatyme siūlomas profesinis egzaminas viešojo administravimo srityje, kuris tam tikrais, bet ne visais, atvejais būtų privalomas. Administravimo akademija prie Vidaus reikalų ministerijos administruotų tuos egzaminus. Ne pareigūnų atveju būtų taikomas Darbo įstatymas, ir konkursas nebūtų privalomas.

Nors dėl naujo įstatymo pagerės dabartinė padėtis priėmimo į tarnybą požiūriu, juo negali būti išspręstos visos problemos, kurias galėtų išspręsti protingai sukurta priėmimo į tarnybą sistema (pvz., priėmimas į tarnybą konkurso tvarka nebus privalomas visoms pareigybėms), ir jis prieštarauja konstitucijos nuostatoms. Iš esmės, pagal naująjį įstatymą viešasis konkursas yra privalomas tik pareigūnams. Ne pareigūnų priėmimas į tarnybą bus vykdomas remiantis darbo teise ir kolektyvinėmis sutartimis, t.y. ne konkurso tvarka. Jeigu, remiantis Konstitucijos 122 straipsniu, visi paskyrimai viešojo administravimo srityje turi būti vykdomi viešosios atrankos tvarka, tai, kad viešasis konkursas yra neprivalomas priimant į tarnybą ne pareigūnus, prieštarauja konstitucijos nuostatoms. Tuo pačiu naujuoju įstatymu suteikiama pernelyg plati veiksmų laisvė institucijos vadovui sudarant atrankos komitetus. Šiomis nuostatomis kenkiama priėmimo į tarnybą procedūros skaidrumui ir lygių galimybių prieiti prie valstybės tarnybos pareigybių principui. Tačiau dėl naujo teisinio reikalavimo dėl skaidraus priėmimo į tarnybą ir teisminių teisės gynimo priemonių įvedimo gali sumažėti neigiamas tokios plačios veiksmų laisvės poveikis. Dar yra per anksti vertinti šias priemones; viskas priklausys nuo tikros praktikos, kuri gali būti įvesta į sistemą naujuoju įstatymu. Nuo 2003 m. birželio mėnesio ir iki kitų bendrų politinių rinkimų dabartiniai vadovai ir generaliniai sekretoriai bus „veikiantys

20

vadovai“. Po to jie turės teisę būti paskirti dar penkerių metų laikotarpiui remiantis naujame Valstybės tarnautojų įstatyme nustatyta tvarka.

Šiuo metu paaukštinimas pareigose pagrįstas darbo stažu. Jį sudaro savaiminis atlyginimo didinimas kas trejus metus ir „taškų kaupimas“ dalyvaujant mokymuose. Egzistuoja oficiali postų klasifikacija, bet sistema nėra skaidri ir yra labai iškreipta. Naujojoje sistemoje postai ir lygiai bus atskirti, ir paaukštinama pareigose bus remiantis beveik išskirtinai veiklos vertinimu. Paaukštinimo pareigose atžvilgiu nenumatoma jokių konkursų, bet valstybės tarnautojai (pareigūnai) bus paaukštinami pareigose vyriausybės sprendimu, o ne valstybės tarnautojai – ministerijos sprendimu.

Turkija

Kiekvienas Turkijos pilietis turi teisę įstoti į valstybės tarnybą, ir priimant jį į tarnybą neatsižvelgiama į jokius kriterijus, išskyrus tam tikrai pareigybei būtinas kvalifikacijas (Konstitucijos 70 straipsnis). Priėmimas į valstybės tarnybą turi būti vykdomas konkurso tvarka remiantis nuopelnais, bet yra išimčių, pavyzdžiui, priimant į tarnybą ambasadorius, valstybės teisininkus, visuomenės sveikatos techninius darbuotojus ir pan. Įstatymo Nr. 657 48–50 straipsniuose nustatyti bendrieji ir specialieji reikalavimai valstybės tarnyboje norintiems dirbti asmenims. Dabar taikoma priėmimo į tarnybą ir paaukštinimo pareigose tvarka buvo įvesta 1999 m., ir 2002 m. gegužės 3 d. vyriausybės dekretu Nr. 24744 buvo įsteigtas bendras priėmimo į tarnybą centras ir nustatyta priėmimo į tarnybą tvarka visai centrinei administracijai. Iki to dekreto įsigaliojimo kiekviena ministerija ir institucija pati priimdavo savo darbuotojus, ir taip buvo skatinamas patronažas.

Bendras priėmimo į tarnybą centras, vadinamas Studentų atrankos ir paskyrimo centru (sutrumpinimas turkų kalba – ÖSYM), įkurtas prie Nepriklausomos aukštojo mokslo tarybos ir veikia glaudžiai bendradarbiaudamas su Valstybės personalo pirmininkaujančiąja įstaiga (ministru pirmininku). Centras organizuoja – paprastai du kartus per metus – bendrą priėmimo į valstybės tarnybą egzaminą, vadinamą Atrankos į valstybės tarnybą egzaminu (KPSS). Yra du bendrųjų egzaminų tipai: A tipo egzaminas ekspertams (reikalauja aukštojo išsilavinimo) B tipo egzaminas – žemesnio lygio valstybės tarnautojams (reikalauja vidurinės mokyklos išsilavinimo). Kalbant apie pastarąją grupę, šie valstybės tarnautojai priimami į tarnybą be tolesnių egzaminų remiantis jų bendrojo egzamino metu surinktų balų skaičiumi ir atsižvelgiant į turimas laisvas vietas.

Paprastai sėkmingai išlaikiusieji ÖSYM egzaminą ekspertų pareigoms užimti (A grupė, kaip nurodyta pirmiau) turi po to laikyti kitus egzaminus arba dalyvauti tolesnėse atrankos procedūrose, organizuotose atskirtų administracinių padalinių ministerijų ir institucijų viduje. Šios procedūros yra privalomos, jeigu kandidatas pageidauja pasirinkti tam tikrą ministeriją arba instituciją. Ministerijos lygmeniu turi būti įgyvendinami du etapai: pirmas – egzaminas, antras – pokalbis. Šiuos du etapus paprastai vykdo atskira atrankos komisija kiekvienai laisvai darbo vietai užpildyti, kurią sudaro mažiausiai penki nariai, atstovaujantys visas ministerijos funkcijas. Tokia ministerijos vidaus procedūra – konkrečiau, pokalbis – neužtikrina priėmimo į tarnybą proceso objektyvumo ir vienodų kokybės standartų, ir dažnai skatina patronažo praktiką. Toks objektyvumo trūkumas yra netgi ryškesnis dėl to, kad pokalbis vertinamas daug daugiau negu bet koks kitas kriterijus, sudarantis bendrą kandidatų į valstybės tarnybą balų skaičių. Visų šių priėmimo į tarnybą procedūrų rezultatai pranešami Valstybės personalo pirmininkaujančiajai įstaigai. Procedūros vertinamos kaip pilnos patronažo apraiškų, nors į šį aspektą dabartinės vyriausybės šalininkai žiūri kaip į istorinį palikimą, o ne šios dienos problemą. Ministerijos konkuruoja stengdamosi pritraukti kandidatus, paprastai siūlydamos jiems didesnius atlyginimus negu gali pasiūlyti kitos ministerijos. Tokia situacija sukelia problemų, ir jos bus nagrinėjamos toliau šioje ataskaitoje.

Pasibaigus priėmimo į tarnybą procedūroms, kandidatai turi atlikti bandomąjį laikotarpį, kurio metu vykdomas specialusis mokymas tam tikroje atitinkamos ministerijos arba institucijos srityje. Kandidatams baigus bandomąjį laikotarpį, jie skiriami arba atmetami kaip valstybės tarnautojai kompetentingos institucijos. Institucijos, kompetentingos galutinai paskirti asmenis centrinėje administracijoje, nurodytos 1981 m. balandžio 23 d. įstatyme Nr. 2451 ir kituose įstatymuose savivaldybių arba kitų institucijų atveju. Tokie kompetentingi asmenys gali būti valstybės sekretoriai, vadovai, viršininkai arba ministrų taryba kaip kolegialus organas.

21

Pirmiau aprašyta priėmimo į tarnybą procedūra yra įprastas valstybės tarnautojų priėmimo į tarnybą būdas, taikomas ministerijos ir centrinėse valdžios institucijose, provincijose ir savivaldybėse.

Įstatyme Nr. 657 taip pat numatyta, kad neįgaliesiems asmenims priimti į tarnybą turi būti palikta 3 procentų kvota nuo visų valstybės tarnybos darbo vietų. Kokią nors negalią turintys asmenys, pageidaujantys įstoti į valstybės tarnybą, turi sėkmingai dalyvauti konkursuose, kuriuos šiam tikslui rengia įvairios institucijos. Taip pat galimas pakartotinis įdarbinimas ne konkurso tvarka, taikomas asmenims, ne daugiau kaip du kartus išėjusiems iš valstybės tarnybos, jeigu yra tinkamų laisvų darbo vietų. Sprendimai dėl tokio pakartotinio įdarbinimo priimami institucijų ir įstaigų, kurioms pateiktas prašymas dėl pakartotinio įdarbinimo, nuožiūra. Iš darbo išėję darbuotojai gali taip pat būti įdarbinami pakartotinai esant tam tikroms įstatymuose numatytoms sąlygoms.

Nepaisant tam tikros pagrįstos kritikos, apskritai, įgyvendinus 2002 m. reformas, priėmimo į valstybės tarnybą pirmą kartą procedūros paprastai pagrįstos nuopelnais. Tačiau dabartinių procedūrų objektyvumas ir nešališkumas turi būti stiprinami siekiant atsikratyti patronažo sistemoje. Visiems sprendimams dėl priėmimo į tarnybą ir paaukštinimo pareigose gali būti taikoma administracinių teismų atliekama teisminė peržiūra, ir paprastai daugelis tokiems teismams perduotų bylų yra susijusios su valstybės tarnybos klausimais.

Paaukštinimas pareigose: Turkijos sistemoje egzistuoja pagrindinis ir pakankamai ryškus paaukštinimo pareigose ir pažangos skirtumas. Pažanga yra savaiminė ir priklauso tik nuo darbo stažo (pažanga lygiu kas trejus metus – jeigu aukštesniuose lygiuose yra laisvų darbo vietų – ir laipsniu kasmet). Pažanga gali būti sustabdyta tik vieneriems metams dėl neigiamo ankstesnių metų veiklos įvertinimo.

Paaukštinimas pareigose suprantamas kaip judėjimas į viršų užimant hierarchiškai aukštesnes pareigas. Nuo 1999 m. paaukštinimui būtinas kvalifikacijos kėlimas ir sėkmingas egzamino išlaikymas. Egzaminą, kaip ir priėmimo į tarnybą atveju, organizuoja ÖSYM. Tačiau kai kurie nepriklausomi šaltiniai skeptiškai vertina paaukštinimo pareigose schemos objektyvumą, kadangi į atranką paaukštinimui (paskyrimą kandidatu) žiūrima kaip į veiksmą, priklausantį nuo vadovų ir politikų savo nuožiūra priimamų sprendimų. Teisiniu požiūriu paaukštinimas iki skyriaus vadovo lygio vis dėlto pagrįstas tik nuopelnais. Tik dėl paaukštinimo iki aukštesnės grandies pareigybių formaliai priimami politiniai sprendimai.