Eric Klinenberg „Gyvenimas po vieną“

Ši knyga pakeis jūsų gyvenimą. Ji tokia svarbi, kad gali tapti tiek laisvalaikio skaitiniu, tiek socialinių mokslų klasikos veikalu.

ERIC KLINENBERG (Erikas Klinenbergas; g. 1970 m.) – JAV sociologijos profesorius ir Viešosios informacijos ins-tituto prie Niujorko universiteto direktorius. Jis aktyviai bendradarbiauja su The New Yorker, The New York Times Magazine, Time Magazine, Fortune, The Wall Street Jour-nal, The Washington Post ir kitais leidiniais, dalyvauja ra-dijo laidose. „Gyvenimas po vieną“ – trečioji jo knyga.

„Gyvenimas po vieną“ pasakoja apie didžiausią mūsų laikų socialinį pasikeiti-mą: nepaprastai padaugėjo žmonių, kurie renkasi gyventi vieni. Baigę studi-jas jaunuoliai siekia gyventi atskirai nuo tėvų; nesėkmingą santuoką išgyvenę žmonės nebenori ieškoti pastovaus partnerio; net vyresnio amžiaus žmonės dažnai mieliau gyvena vieni nei drauge su kuo nors. Kodėl? Ir kaip į tai reaguo-ti? Nerimauti, kad dukra „nieko nesusiranda“ ar kad išsiskyręs tėvas net nesi-stengia ieškoti kitos partnerės? O gal jus pačius kamuoja aplinkiniai, klausinė-dami, ar dar neturite draugo, ir gąsdindami, kad, nutikus nelaimei, pragulėsite namie tol, kol policija išlauš buto duris?

Beveik 31 milijonas amerikiečių šiuo metu gyvena vieni. Vienas iš septynių žmonių mėgaujasi savo paties draugija ir neketina nieko keisti. Tačiau 1950 m. tokių žmonių JAV buvo tik 4 milijonai. Tas pats vyksta ir Europoje bei Japonijo-je. Kas atsitiko, kodėl mūsų visuomenė taip pasikeitė? Ir galiausiai – gal gyventi vienam nėra taip jau baisu?

Erico Klinenbergo studija ne tik atsako į šiuos klausimus, bet ir pavyzdžiais įro-do: gyvenimas po vieną turi daugybę privalumų, o taip gyvenantys ne visi yra nelaimingi. Jie turi savo aplinką, kurią patys susikūrė, – bendravimą elektro-ninėje erdvėje, aktyvų socialinį gyvenimą, darbą, kolegų, draugų ir gyvūnų. Šių laikų vienišiai – nebe visuomenės atstumti susiraukę nevykėliai, o laisvę pasirinkę ir ja besimėgaujantys individai. Ši knyga raminamai teigia: jūs, gyve-nantys vieni, esate visai ne vieniši – jūsų daugybė.

ISBN 978 9986 16 979 6

9 789986 169796

ERIC KLINENBERG

ERIC

KLIN

ENBER

G

ERIC KLINENBERG

Iš anglų kalbos vertė Vilija Vitkūnienė

VILNIUS 2013

Copyright © Eric Klinenberg, 2012All rights reserved

© Vilija Vitkūnienė, vertimas į lietuvių kalbą, 2013© Asta Puikienė, viršelio dizainas, 2013© „Tyto alba“, 2013

ISBN 978-9986-16-979-6

UDK 316.346-058.832 Kl-116

Eric KLINENBERGGOING SOLO: THE EXTRAORDINARY RISE AND SURPRISING APPEAL OF LIVING ALONEPenguin Books, 2013

Turinys

Įvadas / 7

1 skyrius. Gyvenu vienas / 33

2 skyrius. Gebėjimas gyventi vienam / 60

3 skyrius. Išsiskyrimas / 87

4 skyrius. Apginti save / 111

5 skyrius. Vienatvė kartu / 132

6 skyrius. Vieniša senatvė / 158

7 skyrius. Kaip persitvarkyti gyventi vienam / 186

Išvados / 212

Priedas: tyrimo ir analizės metodai / 233

Padėka / 237

Pastabos / 239

6 G y v e n i m a s p o v i e n ą

7Į v a d a s

Įvadas

senojo TesTamenTo pradžioje rašoma, kad Dievas pasaulį kūrė po vieną dieną. Dangus ir žemė. Vanduo. Šviesa. Diena ir naktis. Įvai-

riausi gyvūnai. Kas kartą ką nors sukūręs Dievas matė, kad tai gera. Bet sukūrus Adomą Dievo balsas pasikeitė. Staiga Dievas pirmą kar-tą pareiškė, kad kai kas negerai – lo tov: „Negera žmogui būti vienam. Padarysiu jam tinkamą bendrininką.“1 Tad Dievas sukuria Ievą, ir Adomas jau nebe vienas.

Ilgainiui draudimai gyventi vienam iš teologijos persikėlė į filo-sofiją ir literatūrą. Savo veikale „Politika“ Aristotelis rašė, kad „žmo-gus, būdamas atskirtas, [...] kuris negali įsijungti į bendriją ar yra sau pakankamas ir nieko nestokoja, nėra ir valstybės dalis, taigi yra arba gyvulys, arba dievas“.2 Antikos poetas Teokritas atkakliai tvir-tino, kad „žmogui visada reikės žmogaus“, o Romos imperatorius ir stoikų filosofas Markas Aurelijus skelbė, kad „žmonės yra socialūs gyvūnai“.

Tokie yra ir kiti gyvūnai. (Deja, Aristotelis buvo tik pusiau tei-sus.) Gyvūnai iš tiesų noriai gyvena pavieniui, jei tam yra palankios sąlygos, ypač jei trūksta maisto. Priešingu atveju dauguma rūšių mieliau buriasi į grupes. Bendras būvis turi savo kainą: varžymasis dėl padėties, atsitiktiniai smurto proveržiai ir panašiai. Bet nauda – apsauga nuo plėšrūnų, bendra medžioklė, nekliudomas veisimasis


ir kiti privalumai – lengvai nusveria į savo pusę. Tarp gyvūnų arti-miausiems mūsų giminaičiams, žmogbeždžionėms, būdingas bend-ruomeniškumas, jos gyvena nuolatinėmis grupėmis. Net oranguta-nai, pagarsėję vienišiai, savo pirmuosius septynerius ar aštuonerius metus gyvena su motinomis. Beje, Duke’o universiteto primatologas Carelas van Schaikas išsiaiškino, kad Sumatros miškapelkėse, kur daug kaloringo maisto, orangutanai nė kiek ne mažiau socialūs nei jų pusseserės šimpanzės.3

Orangutanai – ne vieninteliai klaidingai pristatomi gyvūnai. Pa- aiškėjo, kad krabai atsiskyrėliai iš tiesų yra ganėtinai socialūs ir gy-vena iki šimto narių turinčiais būriais, nes vieni netarptų. Viename vadove būsimiems naminių gyvūnėlių šeimininkams patariama ak- variume visuomet laikyti bent du krabus, geriausia tos pačios rūšies. Ne dėl to, kad jiems reikėtų apsaugos ar padėti susirasti maisto. Dėl paprastesnės priežasties: būdami vieni krabai atsiskyrėliai jaučia įtampą ir suserga. Silpsta jų kūnai. Jie net gali netekti kurios nors ga-lūnės ar žnyplių.

Skirtingomis istorinėmis epochomis politikos kūrėjai pripažino, kad atskirtis žmonėms gali sukelti nepakeliamą įtampą. Antikiniame pasaulyje tremtis buvo laikoma viena griežčiausių bausmių, griežtes-nė buvo tik mirties bausmė. (Nors kai kurie tremtį vadino lemtimi, blogesne už mirtį.) Aštuoniolikto amžiaus pabaigoje ir devyniolikta-me amžiuje naujoviškos kalėjimo sistemos išpopuliarino įkalinimą vienutėse, nes, kaip rašė anglų teisininkas Williamas Paley, atskyri-mas „padidins bausmės baimę“ ir atgrasys nuo nusikaltimo.4 Šiandien vien Jungtinėse Valstijose Supermax kalėjimuose laikoma apytikriai 25 000 žmonių. Garsus psichologas rašo, kad juose kaliniai „patiria įvairaus lygio izoliaciją... kuri yra labiau apimanti, visiška ir tiesiogine prasme nužmoginta, nei buvo įmanoma anksčiau“.5 Įprasta frazė, nu-sakanti šią būseną, perteikia plačiai paplitusį įsitikinimą apie izoliaci-ją: tiek jos kritikai, tiek šalininkai teigia, kad tai – mirtis esant gyvam.

9Į v a d a s

Niekas geriau neišreiškia žmogaus suinteresuotumo gyventi kar-tu nei šeimų formavimasis. Per visą istoriją visose kultūrose šeimos, ne pavieniai asmenys, buvo pagrindiniai statybiniai socialinio ir eko-nominio gyvenimo elementai. Ir ne be priežasties. Kaip teigia bio-logai evoliucionistai, pirmykštėse bendruomenėse kartu gyvenantys žmonės įgydavo konkurencinį pranašumą, nes užsitikrindavo sau-gumą, galimybę gauti maisto ir daugintis. Socialinių mokslų atstovai Nicholas Christakis ir Jamesas Fowleris teigia, kad per natūraliąją atranką susiformavo genetinis žmonių polinkis užmegzti glaudžius socialinius ryšius.6

1949 metais Jeilio antropologas George’as Peteris Murdockas paskelbė tyrimą, kuriuo apžvelgė maždaug 250 skirtingais laikotar-piais ir įvairiose pasaulio vietose gyvavusių „tipinių kultūrų“. Jis rašė: „Branduolinė šeima – tai universali žmonių socialinė grupė. Kaip aiški ir tvirta funkcinė grupė, ji egzistuoja kiekvienoje žinomoje visuomenėje kaip vienintelė vyraujanti šeimos forma arba kaip pa-grindinis elementas, iš kurio susidaro sudėtingesnės šeimos formos. Bent nėra žinoma jokių išimčių.“7

Nuo to laiko mokslininkai ginčija Murdocko nuomonę, įvardyda-mi kitus šeiminius darinius (tokius kaip kibucas), neatitinkančius jo branduolinės šeimos modelio. Bet prieštaraudami jie visuomet patei-kia alternatyvių bendros veiklos ir tikslų siejamų grupių, paprastai ap-imančių daugiau žmonių nei įprasta šeima, pavyzdžius. Nors ši disku-sija tebesitęsia, abi šalys sutaria dėl vieno: visur ir visais laikais žmonės kurdavo bendruomenes vedami noro gyventi su kitais, ne po vieną.

Bet dabar taip nėra.Per pastaruosius penkiasdešimt metų žmonių giminė ėmėsi ne-

paprasto socialinio eksperimento. Pirmą kartą per žmonijos istoriją labai daug žmonių – visų amžiaus grupių, gyvenančių įvairiose vieto-


se, visų politinių įsitikinimų – pradėjo kurtis gyventi pavieniui.* Dar visai neseniai dauguma mūsų tuokdavomės jauni ir mus išskirdavo tik mirtis. Jei mirtis ištikdavo anksti, neilgai trukus tuokdavomės dar kartą, jei vėlai – apsigyvendavome su kitais savo šeimos nariais arba jie atsikraustydavo pas mus. Dabar tuokiamės vėliau. (Pew tyrimų centras praneša, kad dabar pirmą kartą besituokiantys vyrai ir mo-terys vidutiniškai būna sulaukę „vyriausio kada nors užregistruoto amžiaus, ir per pastaruosius penkiasdešimt metų prie jo prisidėjo maždaug penkeri metai“.8) Mes skiriamės ir ištisus metus ar dešimt-mečius pragyvename vieni. Gyvename ilgiau nei mūsų sutuoktiniai ir iš paskutiniųjų stengiamės neapsigyventi su kitais – gal net ypač su savo vaikais. Pereiname visą skirtingų gyvenimo aplinkybių ciklą: tai vieni, tai kartu, vėl vieni, vėl kartu.

Dar visai neseniai būtų buvę protinga vienišiaus gyvenimą ver-tinti kaip pereinamąjį etapą tarp ilgiau trunkančių laikotarpių, pa-vyzdžiui, gyvenimo su partneriu ar persikėlimo į globos įstaigą. Da-bar taip vertinti nebetikslinga, nes šiandien, pirmą kartą per daugybę amžių, dauguma visų Amerikos suaugusių gyventojų yra vieniši, tipiškas amerikietis didesnę dalį savo brandaus amžiaus praleidžia nesusituokęs ir didumą šio laiko gyvena vienas. Žinoma, mes prisi-taikome. Mokomės gyventi vieni ir kartu kuriame naują gyvenseną.

Skaičiai niekuomet nepasako visko, bet šiuo atveju statistika stulbina. 1950-aisiais 22 procentai suaugusių amerikiečių buvo vie-niši. Keturi milijonai gyveno vieni, ir tai sudarė 9 procentus visų namų ūkių. Tomis dienomis žmonės po vieną dažniausiai gyvenda-vo retai gyvenamose vakarinių valstijų platybėse – Aliaskoje, Mon-tanoje ir Nevadoje, kurios traukdavo klajojančius vyrus darbinin-

* Šioje knygoje kalbėdamas apie žmones, kurie gyvena vieni, vartoju terminus „pavieniai“ arba „vie-nišiai“. Vienišiai gali gyventi vieni arba ne vieni (kai kurie gyvena su partneriais, kambario draugais arba savo vaikais), taigi ne kiekvienas vienišius gyvena vienas.

11Į v a d a s

kus, ir šis gyvenimo etapas dažniausiai trukdavo neilgai, pereidavo į tradiciškesnę gyvenseną su šeima.

Šiandien per 50 procentų suaugusių amerikiečių yra vieniši, o 31 milijonas – beveik kas septintas suaugęs žmogus – gyvena vie-ni. (Čia įskaičiuoti ir 8 milijonai amerikiečių, savo ar ne savo noru apgyvendintų įvairiose įstaigose – globos ar slaugos namuose bei kalėjimuose.9) Vieni gyvenantys žmonės sudaro 28 procentus visų Jungtinių Valstijų namų ūkių, vadinasi, dabar jie ir bevaikės poros yra labiausiai išryškėjusi gyventojų grupė, jų daugiau nei branduolinių šeimų, šeimų, kurias sudaro kelios kartos, viename bute gyvenančių draugų ar žmonių, gyvenančių globos ar laisvės apribojimo įstaigose. Keista, bet vieno asmens namų ūkis yra ir mažiausiai kintanti namų ūkio forma. Palyginti su visais kitais, išskyrus vaikus auginančias su-situokusias poras, labiau tikėtina, kad vieni gyvenantys žmonės po penkerių metų taip gyvens ir toliau.10

Šiais laikais po vieną dažniausiai gyvena moterys: apie 17 milijo-nų, palyginti su 14 milijonų vyrų. Daugumą, per 15 milijonų, sudaro vidutinio amžiaus žmonės nuo 35 iki 64 metų. Apie 10 milijonų yra pagyvenę žmonės.* Jauni suaugę žmonės nuo 18 iki 34 metų sudaro 5 milijonus, palyginti su 500 000 1950-aisiais, ir tarp pavieniui gyve-nančių asmenų tai sparčiausiai didėjanti amžiaus grupė.11

Kitaip nei jų pirmtakai, šiandien vienišiai buriasi didmiesčių zono-se ir gyvena visuose šalies regionuose. Tarp miestų, kuriuose daugiau-sia pavieniui gyvenančių žmonių, yra Vašingtonas, Siatlas, Denveris, San Fransiskas, Mineapolis, Čikaga, Dalasas, Niujorkas ir Majamis. Daugiau nei pusėje visų Manhatano būstų tėra po vieną gyventoją.

* Šioje knygoje minėdamas 65 ir daugiau metų sulaukusius žmones vartoju terminus „vyresnio am-žiaus“ ir „pagyvenę“. Taip darau labiau dėl senėjimo statistikos, kuri paprastai 65 metų amžių laiko ats-kaitos riba, bet ne dėl senėjimo sociologijos, nes, jos duomenimis, daug 65 metų perkopusių žmonių nei jaučiasi seni, nei taip save apibūdina.


Nors žmonės itin dažnai gyvena vieni, tai vienas iš mažiausiai aptarinėjamų ir todėl menkiausiai suprantamų mūsų laikų klausimų. Suaugę norime turėti savo būstą, bet nuogąstaujame, ar gerai taip gy-venti ir toliau, net jei toks gyvenimas mums patinka. Nerimaujame dėl draugų ir šeimos narių, kurie nesusirado tinkamos poros, net jei šie tvirtina, kad vieni puikiai jaučiasi, o laikui bėgant ką nors susi-ras. Iš paskutiniųjų stengiamės remti pagyvenusius tėvus ir senelius, po sutuoktinio mirties likusius vienus, ir nežinome, ką daryti, jei jie tvirtina norį gyventi namie vieni.

Visais šiais atvejais gyventi vienam – tai pats privačiausias kiek-vieno asmens ar šeimos reikalas, bet iš tikrųjų ši tendencija vis labiau plinta ir turi būti laikoma labai svarbia visuomenei tema. Deja, tais retais atvejais, kai kyla vieša diskusija apie didėjantį vienišių skaičių, komentatoriai šią problemą pateikia kaip visiškai socialinę, kaip nar-cisizmo, susiskaldymo ir sumenkusio visuomeninio gyvenimo po-žymį. Pamokslaudami stengiamės klausti, kodėl tiek daug žmonių dabar gyvena vieni, bet klausimą formuluojame neteisingai, rinkda-miesi tarp romantizuoto „Tėvas žino geriausiai“* idealo ir kerinčių „Sekso ir miesto“ vilionių. Tiesą sakant, kaip vėliau pamatysime, šio didelio socialinio eksperimento – gyventi vienam – tikrovė yra daug įdomesnė ir gerokai mažiau izoliuojanti, nei tie pokalbiai verstų ti-kėti. Didėjantis skaičius po vieną gyvenančių žmonių suteikė daug ką keičiančios socialinės patirties. Ji keičia mūsų supratimą apie save ir pačius asmeniškiausius mūsų savitarpio santykius. Ji daro įtaką mūsų miestų ir ūkio plėtrai. Ji keičia mūsų brandos procesą, mes ki-taip senstame ir kitaip mirštame. Ji neaplenkia nė vienos socialinės grupės ir beveik nė vienos šeimos, kad ir kas būtume, kad ir kaip šiandien gyventume.

* Father Knows Best – praeito amžiaus 5-ojo ir 6-ojo dešimtmečio Amerikos radijo ir televizijos situ-acijų komedija. – Vert. past.

13Į v a d a s

Šis „mes“ apima daugiau, nei galite įsivaizduoti. Vis dažnesnius gy-venimo pavieniui atvejus norisi laikyti Amerikai būdingu požymiu, literatūros kritiko Haroldo Bloomo įvardytos „religijos kliautis savo jėgomis“ išraiška. Juk, šiaip ar taip, amerikiečiai seniai didžiuojasi gebėjimu pasirūpinti viskuo patiems. Thomas Jeffersonas individu-alizmą vadino „didžiuoju amerikietiškojo gyvenimo šūkiu“, o isto-rikas Davidas Potteris rašė, kad amerikiečiai jį laiko „šventa sąvoka“. Knygoje „Širdies įpročiai“ (Habits of the Heart) sociologas Robertas Bellahas ir jo bendraautoriai skiria dvi Amerikos individualizmo tra-dicijas. „Utilitarinis individualizmas“, kurį geriausiai iliustruoja Ben-jaminas Franklinas, grindžiamas įsitikinimu, kad visuomenė klesti, kai kiekvienas asmuo pirmiausia siekia savų interesų; šį požiūrį įkvė-pė amerikietiškasis libertarizmas. „Ekspresyvusis individualizmas“, kurio pavyzdys yra Waltas Whitmanas, ragina ugdyti ir „šlovinti“ patį save (kaip rašė didysis poetas pirmojo „Žolės lapų“ leidimo pirmojo-je eilutėje). Šis požiūris įkvėpė Ameriką nesiliauti ieškojus tapatybės ir prasmės. Nors šios dvi individualizmo atmainos palaiko skirtingas vertybes ir programas, kartu jos yra amerikiečių kultūrinis pagrindas kelti save aukščiau už visuomenę. Mes dažnai juo remiamės.

Prisiminkime vieną pirmųjų didžiųjų Amerikos intelektualų Ralphą Waldo Emersoną. Savo galingoje esė „Pasitikėjimas savimi“*

Emersonas perspėjo, kad „Visuomenė visur rengia sąmokslus prieš kiekvieno jos nario vyriškumą“, o ieškantiems paguodos patarė: „At-leisk pats sau ir tau pritars pasaulis.“12 Emersono kaimynas Henry Davidas Thoreau pasitikėjimą savimi dar labiau sudramatino, per-sikėlęs į trobelę, pasistatytą prie Voldeno tvenkinio. „Ši vieta visiš-kai nuošali kaip prerijos, – rašė jis. – Taigi aš turiu savą saulę, savą mėnulį ir žvaigždes, nuosavą mažą pasaulį.“ Thoreau tvirtino, kad tokioje aplinkoje nėra vienatvės: „Negali pasinerti į juodžiausią me-

* Ralph Waldo Emerson, Pasitikėjimas savimi, Kaunas: UAB „Vada“, 2000, p. 13. Vertė Vytautas Dagys.


lancholiją tas, kuris gyvena apsuptas gamtos ir yra nepraradęs gebė-jimo jausti. [...] Aš niekada nesijaučiau vienišas arba bent slegiamas vienatvės jausmo, išskyrus tą kartą, kai [...] valandėlę suabejojau, ar artima žmogaus kaimynystė nėra būtina ramiam ir sveikam gy-venimui. Man buvo nemalonu vienam...“ Bet po akimirkos: „Staiga pajutau tokį mielą ir palaimingą Gamtos artumą [...], kuris [...] paro-dė prasimanytų žmonių kaimynystės privalumų nereikšmingumą ir nuo to laiko aš apie juos nebegalvojau.“*

Emersono ir Thoreau išmintis įkvėpė ne vieną Amerikos indivi-dualistų kartą brėžti savo atsitraukimo nuo visuomenės kelius. Vie-niši vakarinio pasienio klajūnai. Tamsiose miestų gatvėse į apsiaus-tus susisupę detektyvai. Nuotykių ieškotojai, traukiantys „į laukinę gamtą“ atrasti savęs. Visi jie – Amerikos populiariosios kultūros ža-vėjimosi objektai, mūsų romantiškai įsivaizduojamos nevaržomos asmenybės simboliai. Tad būtų nesunku padaryti išvadą, kad šiuo-laikinis miesto vienišius yra tik dar vienas tos pačios temos variantas.

Deja, ji būtų neteisinga.Amerikiečiai niekada nebuvo visiški individualizmo šalinin-

kai, ir mes lig šiol labai skeptiškai vertiname kraštutinius jo atvejus. Tocqueville’is šiame krašte įžvelgė tiek šliaužiantį individualizmą, „kai kiekvienas pilietis nori atsiskirti nuo bičiulių masės ir pasitrauk-ti į šeimos ir draugų ratą“, tiek tvirtą dorovinį kodeksą, susaistantį piliečius vieną su kitu įvairiose pilietinėse organizacijose ir draugi-jose. Transcendentalistai, pavyzdžiui, Emersonas ir Thoreau, skelbė vienatvės privalumus. Bet pabėgę jie visada grįždavo į visuomenę, o vienumoje gimusios įžvalgos turėjo skatinti bendrąjį gėrį.13 Tiesą sakant, pasakojimai apie transcendentalistų individualizmą buvo gerokai perdėti. Dauguma jų lyderių – Emersonas ir Thoreau, kaip

* Henry David Thoreau, Voldenas, arba Gyvenimas miške, Vilnius: Baltos lankos, 1997, p. 123–124. Vertė Rolandas Pavilionis.

15Į v a d a s

ir Bronsonas Alcottas, Elizabeth Peabody bei Margaret Fuller, – ak-tyviai dalyvavo visuomeniniame ir politiniame gyvenime. Dvejus metus (nuo 1845 iki 1847-ųjų), kuriuos praleido retkarčiais gyven-damas prie Voldeno tvenkinio, Thoreau retai kada būdavo vienas ar apsieidavo be pagalbos iš išorės. Jo trobelė, kaip žinoma dabarti-niams lankytojams, stovėjo Emersono žemėje ir buvo arčiau nei už dviejų mylių nuo Konkordo. Thoreau galėjo greičiau nei per trisde-šimt minučių nueiti iki miesto ir jis dažnai grįždavo aplankyti šeimos bei draugų, kartais ilgas valandas praleisdavo vietinėje smuklėje prie taurelės. Žmonių judėjimas vyko abiem kryptimis. Thoreau džiaug-davosi priimdamas lankytojus, ypač motiną, kuri dažnai atnešdavo namie pagaminto maisto.14

Kas galėtų ją kaltinti? Amerikos domesį savarankiškumu visa-da lydėjo rūpestis dėl vienišių likimo, ypač jį jautė šeima ar artimi draugai. Pirmuosiuose kolonijiniuose Naujosios Anglijos miestuose vietos valdžia drausdavo jauniems vyrams gyventi savarankiškai, kad naudodamiesi šia laisve jie nepradėtų gyventi palaidai. Kaip pažymė-jo istorikas Davidas Potteris, „mūsų literatūroje bet kokia žmogaus visiško atsiskyrimo – fizinio ar psichologinio – nuo kitų istorija, pa-vyzdžiui, pasakojimas apie Robinzoną Kruzą, iki jis pakrantėje apti-ko žmogaus pėdsaką, iš esmės laikoma siaubo pasakojimu“.15

Kaip ir pranešimai, patvirtinantys amerikiečių „bendruome- nių“ – dar vienos šventos mūsų sąvokos – nykimą. Jungtinių Valstijų istorijoje populiariausių sociologijos knygų pavadinimai – „Vieniša minia“, „Vienatvės beieškant“, „Visuomeniško žmogaus žlugimas“, „Narcisizmo kultūra“ ir „Širdies įpročiai“ – nepaprastai išplečia indi-vidualizmo spektrą. Kaip ir vienas įtakingiausių dabartinių mokslo darbų – Roberto Putnamo „Boulingą žaidžiam po vieną“ (Bowling Alone), kuriame autorius įrodinėja, kad daugybė šiuolaikinių prob-lemų – bloga sveikata, prastėjančios mokyklos, nepasitikėjimas, net liūdesys – tai žlugusio bendruomeninio gyvenimo padariniai.16


Amerikiečiams tokie argumentai patrauklūs, ypač dėl to, kad širdy-je likome „bendruomeniška šalis“, tokie, kokie buvome, kai prieš beveik du šimtmečius čia lankėsi Tocqueville’is. Amerikos kultūra nėra neįtikėtinai plintančio pavienio gyvenimo varomoji jėga.

Jei tai jūsų neįtikina, imkime kitą įrodymą: iš tikrųjų šiandien ame-rikiečiai rečiau renkasi gyventi vieni nei daugybės kitų šalių gyvento-jai, taip pat ir tų, kurias paprastai laikome bendruomeniškesnėmis. Keturios šalys, kuriose vienišių daugiausia, yra Švedija, Norvegija, Suomija ir Danija; jose beveik 40 procentų visų namų ūkių tėra tik po vieną gyventoją. Investuodami į vienas kito socialinę gerovę ir įsi-pareigodami padėti vienas kitam skandinavai suteikė sau laisvę gy-venti atskirai.

Jie ne vieni tokie. Japonijoje, kur socialinis gyvenimas istoriškai sukosi aplink šeimą, maždaug 30 procentų visų namų ūkių dabar turi po vieną gyventoją, o miestuose šis rodiklis daug didesnis. Vokieti-ja, Prancūzija ir Jungtinė Karalystė garsėja skirtingomis tradicijomis, bet vieno asmens namų ūkių jose daugiau nei Jungtinėse Valstijo-se. Kaip ir Australijoje bei Kanadoje. O kuriose šalyse vieno asmens namų ūkių daugėja sparčiausiai? Kinijoje, Indijoje ir Brazilijoje.17 Pasak rinkos tyrimų bendrovės Euromonitor International, pasauly-je pavieniui gyvenančių žmonių skaičius didėja labai sparčiai: nuo maždaug 153 milijonų 1996 metais iki 202 milijonų 2006 metais – 33 procentais per vieną dešimtmetį.18

Tad kas verčia vis daugiau žmonių gyventi vienus? Be abejo, ir ekonominės plėtros sukurta gerovė, ir šiuolaikinių gerovės valstybių teikiama socialinė apsauga. Paprastai kalbant, viena priežasčių, kodėl šiandien kaip niekad daug žmonių gyvena vieni, yra ta, kad daugiau žmonių išgali taip gyventi. Vis dėlto yra daug dalykų, kuriuos įsteng-tume daryti, bet verčiau nedarome, vadinasi, ekonominės priežas-

17Į v a d a s

tys – tik viena dėlionės dalis. Nesuprasime, kodėl tiek daug žmonių visame pasaulyje dabar gyvena vieni, jei neužduosime sunkaus klau-simo: daugmaž privilegijuoti labiausiai išsivysčiusių šalių piliečiai savo neregėtais turtais ir saugumu galėtų naudotis įvairiai, bet kodėl jie panaudoja juos įsikurdami gyventi atskirai vienas nuo kito?

Tai, kad vis daugiau žmonių gyvena vieni, lemia ne vien ekonominė gerovė bei socialinė apsauga, bet ir pasaulio istoriniai bei kultūriniai pokyčiai, kuriuos Émile’is Durkheimas, vienas sociologijos pradinin-kų, pavadino „individo kultu“. Pasak Durkheimo, individo kultas atsi-rado pereinant nuo tradicinių kaimo bendruomenių prie šiuolaikinių pramoninių miestų, individui palengva tampant „savotišku religijos objektu“, šventesniam nei grupė. Prancūzas Durkheimas, svarbiau-sius savo veikalus parašęs devyniolikto amžiaus pabaigoje, neįžvelgė radikalaus ekonominio individualizmo, kuriam pritarė tokios asme-nybės kaip Miltonas Friedmanas, Ayn Rand ar Margaret Thatcher (gerai žinomas jos pareiškimas, kad „visuomenė neegzistuoja“); jis nebuvo ir toks įsitikinęs kaip jie, kad individų išlaisvinimas iš valsty-bės – pats veiksmingiausias būdas kurti gerovę ir bendrąjį gėrį. Bet jis nebuvo ir visiškas pesimistas. Durkheimas teigė, kad šiuolaikinis dar-bo pasidalijimas natūraliai susaistys gyventojus. Juk individai „nepri-klausomybę“ ir „laisvę“ pasiekia tik remiami svarbiausių šiuolaikinių socialinių institutų: šeimos, ekonomikos ir valstybės; vadinasi, jiems aiškiai naudinga vienytis ir prisidėti prie bendrojo gėrio.

Austrų ekonomistas Josephas Schumpeteris nemanė, kad indivi-dams būtent taip ir atrodys. Savo knygoje „Kapitalizmas, socializmas ir demokratija“, išleistoje 1942 metais, Schumpeteris pareiškė, kad šiuolaikinis kapitalizmas skatina „visa apimančią gyvenimo raciona-lizaciją“ ir kad šalta, apskaičiuojanti kultūra galiausiai „suardys“ ko-lektyvinį elementą: „Kai tik vyrai ir moterys išmoksta utilitarizmo


ir nustoja pripažinti tradicinę savo socialinės aplinkos tvarką, kai tik jie įpranta kiekvieną elgesio schemą vertinti naudingumo sau požiū-riu... jie negali nesuvokti sunkios pasiaukojimo naštos, kurią šiuolai-kinėmis sąlygomis užkrauna šeima ir ypač vaikai...“ Schumpeteris numatė laipsnišką „buržuazinės šeimos suirimą“, nes laisvai mąstan-tys vyrai ir moterys rinksis „komfortą, nerūpestingumą, mėgavimąsi naujais, tolydžio patrauklesniais ir įvairesniais malonumais – visas tas alternatyvas [...]“.19

Bet perėjimui prireikė šiek tiek laiko, nes individualizmo kultui dar teko varžytis su giliai įsišaknijusia kultūrine ištikimybe įsipa-reigojimams. Didžiąją dalį dvidešimto amžiaus net pačios šiuolai-kiškiausios visuomenės tikėjosi, kad individai tuoksis, ir griežtai smerkdavo tuos, kuriems tai „nepavykdavo“. Schumpeteris gal ir laikė viengungius racionaliais, bet 1957 metais Amerikoje atlikto-je apklausoje daugiau nei pusė respondentų teigė, kad nesusituo-kę žmonės yra „ligoniai“, „amoralūs“ arba „neurotikai“, o maždaug trečdalis apklaustųjų juos vertino „neutraliai“. Tokia padėtis truko neilgai. 1976-aisiais, užaugus vienai kartai, tik trečdalis amerikiečių prisipažino neigiamai vertiną viengungius, pusė apklaustųjų netu-rėjo nuomonės ir kas septintas, tiesą sakant, jiems pritarė. Šiandien, kai nesusituokusių suaugusių žmonių daugiau nei susituokusiųjų, viešąją nuomonę tiriantys žmonės nė nesivargina klausti, ar pritaria amerikiečiai viengungystei. Nors gėda gyventi vienam nėra visiškai išnykusi, mūsų kultūrinis požiūris į viengungystę ir šeimos gyveni-mą, be abejo, pasikeitė.20

Šiuolaikinė išmintis byloja, kad sėkmę ir laimę labiau tikėtina surasti ne susisaisčius su kitu žmogumi, bet atvėrus duris į galimy-bių pasaulį – tuomet visada galima siekti geriausio varianto. Laisvė. Lankstumas. Asmeninis pasirinkimas. Tai labiausiai branginamos šių laikų vertybės. Kaip rašo šeimos žinovas Andrew Cherlinas, šiandien „svarbiausias žmogaus įsipareigojimas yra sau, ne savo partneriui ar

19Į v a d a s

vaikams“, vadinasi, šiuolaikinis individo kultas sustiprėjo gerokai la-biau, nei įsivaizdavo Durkheimas.21

Visai neseniai, jei kas nors būdavo nepatenkintas savo sutuok-tiniu ir norėdavo skirtis, turėdavo šį sprendimą pagrįsti. Šiandien yra priešingai: jei kas nors nepatenkintas savo santuoka, turi ieškoti priežasties jos nenutraukti, nes jaučia milžinišką kultūrinį spaudimą nekenkti sau.

Mūsų įsipareigojimai kokiai nors vietovei dar menkesni. Kraus-tomės taip dažnai, kad sociologai šiuolaikines kaimynijas vadina „ribotos atsakomybės bendruomenėmis“, vietomis, kur žmonės užmezga ryšius nesitikėdami, kad jie bus stiprūs ir ilgalaikiai.22 Tas pats pasakytina ir apie darbovietes: už našų darbą darbdaviai savo darbuotojams nebeatsilygina pareigomis, kurias šie eitų iki savo pro-fesinės veiklos pabaigos, ir visi žinome, kad vienintelis būdas išsilai-kyti – save gerbti, pačiam save motyvuoti ir būti versliam. „Pirmą kartą istorijoje, – rašė vokiečių sociologai Ulrichas Beckas ir Elisa-beth Beck-Gernsheim, – individas tampa pagrindiniu socialinės re-produkcijos elementu.“23 Viskas sukasi apie jį.

Devynioliktame amžiuje ir dvidešimto amžiaus pradžioje Vakarų pa-saulyje palengva paplito individo kultas. Bet didžiausią poveikį šiuolai-kinėms Vakarų visuomenėms ir ne vien joms jis padarė tik dvidešimto amžiaus antroje pusėje, kai kiti keturi esminiai pokyčiai – moterų sa-varankiškumo padidėjimas, komunikacijų revoliucija, masinė urbani-zacija ir ilgaamžiškumo revoliucija – sukūrė sąlygas individui klestėti.

Pradėkime nuo moterų: jų pažanga apima ne tik lavinimosi tei-kiamus privalumus, masinį įsiliejimą į mokamo darbo rinką, bet ir teisę tvarkyti savo šeiminį, lytinį bei reprodukcinį gyvenimą. Imkime, pavyzdžiui, Amerikos koledžų studentų miestelius, kur 1950 metais kiekvienai merginai tekdavo du vyrai, o šiandien dauguma paskutinių


kursų studentų, gaunančių bakalauro laipsnius, yra merginos.24 Arba faktą, kad, Jungtinių Valstijų darbo statistikos biuro duomenimis, nuo 1950 iki 2000 metų dirbančių moterų skaičius padidėjo nuo 18 iki 66 milijonų, o dirbančių moterų dalis šoktelėjo nuo 33 iki 60 pro-centų.25 Per pastaruosius penkiasdešimt metų panašių pokyčių patyrė dauguma kitų pažangių šalių, tad šiandien aukštąjį išsilavinimą įgiju-sių bei mokamą darbą dirbančių vyrų ir moterų santykis labiau suba-lansuotas nei kada nors anksčiau.

Ryžtingas moterų pareiškimas, kad jos yra savo kūno šeiminin-kės, taip pat pakeitė šiuolaikinių vyrų ir moterų santykius: tuokiama-si vėliau, ilgiau trunka branda, daugėja atskirai gyvenančių ir išsituo-kusių porų. Nuo devyniolikto amžiaus vidurio Jungtinėse Valstijose skyrybų skaičius nuolat didėjo, bet dvidešimto amžiaus septintaja-me dešimtmetyje jis ypač šoktelėjo, ir 2000-aisiais santuokos dukart dažniau galėjo baigtis skyrybomis nei 1950-aisiais.26 Šiandien nei skyrybos, nei viengungystė nereiškia, kad teks gyventi taikstantis su nepageidaujamu susilaikymu. Užuot susituokę ir surimtėję, daugy-bė jaunų suaugusių žmonių ištrūkę iš šeimos priežiūros mėgaujasi lengvai prieinamos kontracepcijos teikiamomis galimybėmis. Stan-fordo sociologas Michaelas Rosenfeldas įrodinėja, kad per dvide-šimt ir trisdešimt metų perkopę vidurinės klasės žmonės dabar lau-kia „antros paauglystės“, kurioje ieško naujų patyrimų, pradedant vis naujomis pažintimis ir baigiant santykiais tarp skirtingų rasių ar tos pačios lyties asmenų. Jie neprisiima įsipareigojimų, nebent sutiktų savo „tikrąją romantišką meilę“. „Naujasis liberalumas“ seksualinių eksperimentų atžvilgiu – svarbus mūsų „nepriklausomybės am-žiaus“, kaip jį vadina Rosenfeldas, požymis. Gyvendami vieni turime laiko ir erdvės atrasti malonumus, kuriuos teikia buvimas su kitais.27

Antroji individo kulto varomoji jėga yra komunikacijų revoliuci-ja, leidžianti žmonėms visame pasaulyje patirti socialinio gyvenimo malonumus – ką ir kalbėti apie gausias pramogas – net kai jie namie

21Į v a d a s

vieni. Pavyzdžiui, telefonas yra labiausiai paplitęs prietaisas ryšiui palaikyti. Namų telefonai JAV atsirado devyniolikto amžiaus pabai-goje, bet dauguma amerikiečių nenorėjo arba negalėjo naudotis šia paslauga. 1940 metais tik vienas iš trijų Amerikos namų ūkių turė-jo telefoną, bet po Antrojo pasaulinio karo paklausa labai padidėjo ir 1950-aisiais juos turėjo 62 procentai namų ūkių, o šiandien šia paslauga naudojasi apytikriai 95 procentai.28 Televizija į Amerikos namų ūkius įsiskverbė daug sparčiau. Knygoje „Boulingą žaidžiam po vieną“ Robertas Putnamas rašo, kad nuo 1948-ųjų, kai rinkoje pasirodė televizorius, iki 1959-ųjų televiziją turinčių namų ūkių pa-daugėjo nuo 1 iki 90 procentų – tokiam skvarbos tempui neprilygo jokios kitos pagrindinės ryšių technologijos: nei radijas, nei vaiz-do leistuvai ar asmeniniai kompiuteriai, nei mobilieji telefonai. Per pastarąjį dešimtmetį internetas dar labiau pakeitė mūsų ryšių siste-mą, sujungęs telefonui būdingo aktyvesnio, tiesioginio bendravimo bruožus su televizijai būdingomis pasyvesnės masinės komunikaci-jos funkcijomis. Individualūs vartotojai su draugais ar nepažįstamai-siais gali ne tik bendrauti iškart, bet kuriuo laiku, bet ir išreikšti save beveik neribotai auditorijai per tinklaraščius, YouTube skelbiamais namų vaizdo įrašais arba socialiniame tinkle. Tiems, kurie nori gy-venti vieni, internetas suteikia daug naujų galimybių palaikyti ryšius.

Šiuolaikiniame pasaulyje dauguma vienišių turi dar vieną būdą bendrauti su kitais: tiesiog peržengti namų slenkstį ir įsilieti į verž-lų socialinį savo miesto gyvenimą. Masinė urbanizacija yra trečia sąlyga vienišių visuomenei plėstis; iš dalies dėl to, kad ji sukūrė klestinčią vienišių, pritariančių panašioms vertybėms, orientacijai ir gyvensenai, subkultūrą. Subkultūros tarpsta miestuose, traukian-čiuose autoritetų nepripažįstančius žmones – miesto gyvenimo margumyne jie gali susirasti panašių į save. (Štai kodėl subkultūras linkstame sieti su tam tikromis vietovėmis – nuo Grenič Vilidžo bo-hemos atstovų iki Malibu banglentininkų.) Kai subkultūra susifor-


muoja ir tampa matoma, ji gali taip išplisti, kad paveikia ar net pa-keičia kultūrą apskritai. Istorikas Howardas Chudacoffas teigia, kad devyniolikto amžiaus pabaigoje ir dvidešimto amžiaus pradžioje to-kiuose miestuose kaip Čikaga ir Niujorkas vieniši vyrai sukūrė nau-ją kolektyvinį gyvenimo būdą, kuris formavosi svaigalus pardavinė-jančiuose klubuose, pilietinėse draugijose, nuomojamuose butuose ir buvo grindžiamas gana laisvais seksualiniais papročiais. Dvide-šimto amžiaus pabaigoje toji kadaise savita viengungių subkultūra tapo tokia didele bendrosios miestų kultūros dalimi, kad ši sąvoka prarado savo išskirtinumą. Vienišiems žmonėms, taip pat ir tiems, kurie gyveno vieni, nebereikėjo apsiriboti kokiais nors pastatais, klubais, rajonais ar miestais. Daugėjo vietų (sporto salių, kavinių, klubų, gyvenamųjų kompleksų) ir paslaugų (valymo, maisto ruo-šimo, pristatymo į namus), pritaikytų jų poreikiams ir interesams. Su tam tikromis išimtimis jie beveik visur galėjo rasti žmonių, su-prantančių jų patirtį ir išmanančių jų rūpesčius. Kaip teigia Ethanas Wattersas knygoje „Miesto gentys“ (Urban Tribes), jie galėjo padėti vienas kitam gyventi vieniems.29

Ketvirtasis pokytis, sustiprinęs individo kultą, taip pat yra ko-lektyvinis laimėjimas, bet jis retai taip patiriamas. Kadangi žmonės gyvena ilgiau, nei gyvendavo lig šiol – arba, tiksliau, kadangi mote-rys dažnai gyvena netgi ne metais, bet dešimtmečiais ilgiau nei jų sutuoktiniai, jos vis dažniau sensta vienos. 1900 metais maždaug 10 procentų pagyvenusių našlių Jungtinėse Valstijose gyveno vieni; 2000-aisiais vieni gyveno 62 procentai.30 Mūsų dienomis moterims įprasta ketvirtį ar trečdalį gyvenimo praleisti vienoms, o vyrai taip pat didesnę dalį savo brandaus amžiaus nugyvena vieni.

Vienam senti nėra lengva. Įprasti senatvės sunkumai – prisitaiky-ti prie išėjimo į pensiją, susitvarkyti sergant ir silpstant, matyti, kaip miršta draugai ir šeimos nariai – gali tapti ypač sunkiais išmėgini-mais, jei žmogus daugiausia laiko praleidžia vienas. Bet ne visada tai

23Į v a d a s

liūdina. Pavyzdžiui, Anglijoje atlikta apklausa parodė, kad senyvi vie-ni gyvenantys žmonės jaučiasi labiau patenkinti gyvenimu, dažniau bendrauja su paslaugų teikėjais ir ne daugiau kenčia nuo elgsenos ar psichikos sutrikimų nei žmonės, gyvenantys su kitais. Literatūroje apie senėjimo problemas rašoma, kad vyresnio amžiaus gyventojų tyrimai parodė, jog „vienišiai yra sveikesni už asmenis, gyvenančius su kitais suaugusiais žmonėmis, ne sutuoktiniais; kai kuriais atvejais sveikesni net už tuos, kurie gyvena su sutuoktiniais“.31 Išties pastarai-siais dešimtmečiais seni žmonės aiškiai parodė mieliau norintys gy-venti vieni, nei keltis gyventi su šeima, draugais ar į globos įstaigą.32 Ir vėl tai ne vien amerikietiškas reiškinys. Japonijoje ir Vokietijoje, Italijoje ir Australijoje tapo įprasta senti vienam net tose etninėse grupėse, kurios nuo seno stengdavosi išsaugoti namus su keliomis kartomis po vienu stogu.33 Šiandien nedaug žmonių mano, kad senti vienam – tobula išeitis, bet dauguma vienišų žmonių sendami iš pa-skutiniųjų stengiasi išlaikyti savo būstą.

Kyla klausimas kodėl. Arba, tiksliau: kodėl tiek daug mūsų mieliau renkasi gyventi vieni nei kitas galimybes? Kodėl šis reiškinys toks dažnas turtingiausiose pasaulio visuomenėse? Kodėl jis toks pa-trauklus jauniems, vidutinio amžiaus ir seniems žmonėms?

Pradėjome šį masinį socialinį eksperimentą – gyventi pavieniui, nes tikime, kad tai praverčia tam tikram tikslui: gyvendami vieni galime siekti šventų šiuolaikinių vertybių – turėti asmeninę lais-vę, tvarkytis patys ir išreikšti save. Šios vertybės lieka svarbios nuo paauglystės iki paskutinių dienų. Taip gyvendami galime daryti, ką norime, kada norime ir kaip norime. Išsivaduojame nuo partnerio poreikių ir reikalavimų, galime sutelkti dėmesį į save. Šiandien, mūsų skaitmeninės žiniasklaidos ir besiplečiančių socialinių tinklų amžiu-je, gyventi vienam dar naudingiau: atsiranda laiko ir erdvės jėgas


atkuriančiai vienatvei. Vadinasi, gyvendami vieni galime atrasti, kas esame, taip pat išsiaiškinti, kas mums suteikia prasmę ir tikslą.

Paradoksalu, bet gal mums reikia pagyventi vieniems, kad galė-tume vėl užmegzti ryšius. Juk dauguma žmonių vieni gyvena cikliš-kai, ne nuolatos. Daugelis, bet jokiu būdu ne visi, gyvenantys vieni, galiausiai nusprendžia, kad namie jiems reikia partnerio artumo: meilužio, šeimos nario ar draugo. Bet jie taip pat žino, kad šiandien nė vienas iš mūsų susitarimų nėra nei privalomas, nei ilgalaikis. Mes atsišvartavome nuo tradicijos, bet dar nežinome, kaip pertvarkyti savo gyvenimą, ir šiuolaikinės visuomenės žmonės vis dažniau išgy-vena įvairią patirtį: būna viengungiai, gyvena pavieniui, susituokę, išsiskyrę, paskui tampa partneriais ir vėl pradeda nuo pradžios, bet visa tai vyksta inkaru prisitvirtinus tik prie savęs.

Vadinasi, kiekvienas asmuo, gyvenantis vienas, patiria ypatingą spaudimą ir kartais jam sunku nuvyti abejonę, ar gyvena taip, kaip tu-rėtų. Bet tai nereiškia, kad vieni gyvenantys žmonės pasmerkti jaustis vieniši ar būti izoliuoti nei kad, kaip pranešė Associated Press ir USA Today, Manhatanas, kur vienišių gyvena labai daug, „gali būti ir vieni-šiausias šalies metropolis“.34 Priešingai, duomenys rodo, kad vieni gy-venantys žmonės tampa socialiai aktyvesni nei gyvenantys su kitais ir kad miestuose, kuriuose gyvena daug vienišių, klesti viešoji kultūra.35

Vis dėlto mums svarbu, netgi būtina rasti naujų ir geresnių būdų pa-dėti tiems, kurie kenčia socialinę vienatvę. Bet sklindančios dejonės, kad gyvenimas pavieniui reiškia bendruomenių pabaigą ir socialinį nuosmukį, nukreipia dėmesį nuo šio tikslo ir niekuo nepadeda žmo-nėms nei vietovėms, kurioms labiausiai reikia pagalbos.

Vargu ar tas pats gyventi vienam ir būti vienišam, tačiau pasta-raisiais metais žurnalistai, profesoriai ir žinovai nuolat painiodavo šias sąvokas nuogąstaudami, kad šis vis labiau plintantis reiškinys

25Į v a d a s

liudija galutinį šiuolaikinio pasaulio išsiskaidymą. Geriausias įrody-mas – knyga „Vienišas amerikietis“ (The Lonely American), kurios autoriai Jacquelyne Olds ir Richardas Schwartzas, sutuoktinių pora, Harvardo medicinos mokykloje dėstantys psichiatriją, perspėja, kad „didėjanti vienatvė“ ir „besiplečianti socialinė atskirtis mūsų šalyje“ griauna mūsų sveikatą ir laimę. Knyga pradedama dviem įspūdin-gais teiginiais, kurie turėtų paremti šią išvadą. Pirmasis, paimtas iš straipsnio, išspausdinto moksliniame žurnale, konstatuoja, kad nuo 1985 iki 2004 metų amerikiečių, teigiančių, kad jie neturi nė vieno žmogaus, su kuriuo galėtų aptarti svarbius reikalus, tapo triskart dau-giau ir jie sudaro beveik ketvirtadalį visų gyventojų.

Ketvirtadalis gyventojų! Ši statistika neįtikėtina, ir „Vienišo ame-rikiečio“ autoriai ne pirmieji ją pastebėjo. Išvada, kurią atlikę tyrimą padarė Duke’o universiteto mokslininkai sociologai, ne vieną savaitę po jos paskelbimo buvo minima spaudos antraštėse, apie ją sukosi po-kalbių laidos. Ir ji išties keltų nerimą, netgi didelį, jei būtų patikima. Tiesą sakant, originalaus straipsnio autoriai mokslininkai sociolo-gai patys skeptiškai vertino savo duomenis ir perspėjo skaitytojus – deja, nesėkmingai, – kad tikriausiai bus išpūtę socialinės atskirties paplitimą. Berklio sociologas Claude’as Fischeris abejoja dar labiau. Išnagrinėjęs duomenis, jis paskelbė, kad atlikto darbo teiginiai apie amerikiečių izoliuotumą yra neįtikimi, anomalūs ir prieštaraujantys visiems kitiems tyrimams; šią problemą jis priskiria taikytos sociali-nės apklausos trūkumams. „Tiek mokslininkai, tiek paprasti skaityto-jai neturėtų [iš tyrimo] daryti išvados, kad tarp 1985 ir 2004 metų iš esmės pasikeitė amerikiečių socialiniai ryšiai, – baigia Fischeris. – Tikriausiai jie nepasikeitė.“36

Antrasis svarbus knygos „Vienišas amerikietis“ teiginys dar ne-atsargesnis: iki 2000 metų maždaug ketvirtadalyje visų Amerikos namų ūkių gyveno tik vienas asmuo, ir tai parodo, kokie mes tapome vieniši ir išsisklaidę. Iš tikrųjų nedaug įrodymų, kad dažniau gyven-


dami pavieniui amerikiečiai tapo vienišesni. Daug paskelbtų tyrimų liudija, kad vienišumą geriausiai nusako ne socialinės sąveikos kie-kybė, bet kokybė. Svarbu ne tai, ar gyvename vieni, bet ar jaučiamės vieni. Daug šią išvadą patvirtinančių pavyzdžių rasime už laboratori-jos sienų. Kaip dažnai teigia išsiskyrę ar atskirai gyvenantys žmonės, nėra nieko vienišiau, nei gyventi su netinkamu žmogumi.37

Ši aplinkybė prasprūdo pro ausis ir tų žinovų, kurie dažnai ži-niasklaidoje aukština santuoką ir smerkia vienišių kultūrą. Imkime knygą „Argumentai už santuoką“ (The Case for Marriage), kurios autorės Linda Waite ir Maggie Gallagher rašo, kad labiau tikėtina, jog vieni gyvenantys žmonės (įskaitant išsiskyrusius, našlius bei viengungius) nebus tokie laimingi, sveiki ir turtingi kaip susituokę. „Santuoka naudinga visiems“, skelbia jos, o viengungiškas gyveni-mas „atima beveik dešimt metų iš vyro gyvenimo“ ir „moters gy-venimą sutrumpina labiau nei tuo atveju, jei ji būdama susituokusi susirgtų vėžiu ar kęstų skurdą“.38

Gal šie perspėjimai kyla iš gerų ketinimų, bet jie gerokai išpučia esamų tyrimų duomenis. Pavyzdžiui, pakanka įrodymų, kad nieka-da nesituokę žmonės yra beveik tokie pat laimingi kaip gyvenantys susituokę ir gerokai laimingesni bei mažiau vieniši nei našliai arba išsiskyrę žmonės. Taip pat turime pakankamai įrodymų, kad nepa-vykusios santuokos pernelyg slegia, sukelia įtampą ir ligas besikanki-nantiems sutuoktiniams, o vienas neseniai atliktas tyrimas atskleidė, kad „nekokybiškos santuokos sutuoktinių sveikatai kelia net didesnį pavojų nei skyrybos“.39 Be to, kaip teigė keli knygos „Argumentai už santuoką“ kritikai, lyginamieji susituokusių ir vienišų žmonių likimų tyrimai turi didelį trūkumą, kuris perša intuityvią (ką ir kalbėti apie statistinę) išvadą: psichinė, fizinė ir finansinė susituokusių žmonių būklė gali būti jų ilgalaikės santuokos priežastis, ne pasekmė.

Santuokos gynėjai ne vieninteliai, kuriems agitavimas kliudo analizuoti. Kitoje spektro pusėje viengungių šalininkai – arba, kaip

27Į v a d a s

dažnai būna, jų gynėjai – taip įnirtingai stengiasi sugriauti mitus ir ste-reotipus apie šeimos nesukūrusius žmones, kad neturi nei laiko, nei noro atkreipti dėmesio į vienišiams kylančius sunkumus.40 Nes nors, kaip rašo Bella DePaulo knygoje „Išskirtiniai“ (Singled Out), vienišiai patiria įvairiausių išankstinių nuostatų bei diskriminavimą ir „vis tiek gyvena ilgai ir laimingai“, jiems nėra visuomet taip lengva. (O kam lengva?) Svarbu suprasti kodėl.

Gyventi vienam gal ir nėra tokia socialinė problema, kokia pa-prastai vaizduojama, bet ir vieniems gyvenantiems, ir juos prižiū-rintiems žmonėms kyla įvairiausių sunkumų. Tiesa ta, kad jokia ankstesnė žmonių visuomenė nerėmė tokios daugybės pavieniui gyvenančių žmonių, vadinasi, neturime istorinių pavyzdžių, iš kurių galėtume mokytis, neturime precedento, kurį galėtume pamėgdžioti arba jo vengti. Todėl dar svarbiau suprasti, ką reiškia gyventi vienišių visuomenėje, ir mums pirmiausia reikia išsiaiškinti, kaip tai atsitiko.

Ši knyga pradedama trumpa apžvalga, kaip šiuolaikinių miestų kultūroje, o ne tarp vienuolių ir transcendentalistų, kaip dažnai ma-nome, išsirutuliojo kolektyvinis projektas gyventi pavieniui. Miestai leido pasireikšti individualioms keistybėms ir išbandyti naują, ma-žuose miesteliuose slopinamą gyvenseną. Miestų aplinka, pradedant viešbučiais ir baigiant daugiabučiais namais bei socialiniais klubais, sukūrė terpę, kurioje jaunimas, norintis pailginti perėjimo į suaugu-siųjų pasaulį tarpsnį, galėjo mėgautis įvairiausia nauja patirtimi, gy-vendami atskiruose būstuose. Ilgainiui vidutinio amžiaus ir vyresni žmonės ėmė naudotis tais pačiais miesto patogumais ir net padėjo atsirasti kitiems. Dvidešimto amžiaus pabaigoje miestų centrai iš-sivysčiusiame pasaulyje virto suaugusiųjų žaidimų aikštelėmis, kur barai, restoranai, pramogų zonos ir klestinti prekybinė gatvių kultūra skatino vienišius verčiau burtis draugėn nei tupėti namie.

Miestai sukūrė sąlygas, kuriomis vienišiaus gyvenimas tampa so-cialesnis, bet neatsakė į sunkius klausimus, su kuriais susidūrė nau-


josios gyvensenos pionieriai. Pagrindiniai šios knygos skyriai tuos sunkumus nagrinėja chronologine tvarka, kuria jie dažniausiai ir kyla. (Vadinasi, pirmieji knygos skyriai nagrinėja jaunesnių ir finansiš-kai saugesnių vienišių patirtį, o tolesniuose skyriuose kalbama apie vyresnius ir labiau pažeidžiamus žmones.) Remiantis išsamiais po-kalbiais ir stebėjimais, kiekviename skyriuje aiškinamasi, kaip vieni gyvenantys žmonės susidoroja su dažniausiai iškylančiais sunku-mais: vaikystę praleidę šeimose, jie mokosi gyventi vieni ir stengiasi subalansuoti investicijas profesiniam tobulėjimui ir savo socialinius ir asmeninius poreikius. Persitvarko gyventi vieni, prieš tai ne vienus metus gyvenę susituokę arba su partneriu, menkai teišmanydami, kaip jausis išsiskyrę. Buriasi draugėn su kitais rūpindamiesi vienišių, kaip grupės, gerove ir padėtimi. Ginasi nuo darbe keliamų reikala-vimų, socialinės žiniasklaidos, susirūpinusių draugų ar šeimos narių arba, kai kuriais atvejais, nuo nevaldomo bendrabūvio spaudimo. Sensta vieni, netekę ilgamečio partnerio. Tiesa ta, kad bet kuris iš mūsų vieną dieną galime likti vienas, todėl visi esame suinteresuoti, kad ši patirtis būtų sveikesnė, laimingesnė, socialiai aktyvesnė. Ir šį išbandymą įveikti galime tik drauge.

Gana daug rašiau ir viešai kalbėjau apie plintantį gyvenimą pavie-niui, tad žinau, kad jums gal jau kirba klausimas, kodėl man rūpi ši problema ir kodėl aš ja domiuosi. Juk daugybėje bibliotekų ir kny-gynų pilna poleminių veikalų, kuriuose susituokę žmonės pateikia argumentus santuokos naudai, vieniši žmonės pasisako už gyvenimą pavieniui, o cinikai įrodinėja, kad meilės apskritai nėra. Mano susi-domėjimas pavieniui gyvenančiais žmonėmis kyla ne tiek dėl asme-ninės patirties (dabar esu vedęs ir auginu du mažus vaikus, bet ka-daise visai patenkintas gyvenau vienas), kiek dėl savo reakcijos į kai kuriuos dalykus, su kuriais susidūriau dirbdamas savo darbą. Dvide-

29Į v a d a s

šimto amžiaus paskutinio dešimtmečio pabaigoje, rašydamas knygą apie mirtį sėjusią karščio bangą, nuniokojusią Čikagą 1995 metais, sužinojau, kad šimtai žmonių, gyvenančių Amerikos „kaimynijų mieste“, mirė namie vieni, savivaldybės apsaugos priemonių tinklas jiems buvo nepasiekiamas. Jie mirė ne tik dėl oro sąlygų, bet ir todėl, kad gyveno pavojingai atsiskyrę nuo kitų, o miestas nuo jų nusigręžė. Tyliai ir nepastebimai jie sukūrė „slaptą draugiją žmonių, kurie gyve-na ir miršta vieni“, kaip taikliai pavadino vienas nuolat su jais dirbęs miesto tyrėjas. Karščio banga šiurpiai pranešė apie šios draugijos at-siradimą, tad kai Čikagos centre buvo aptikta keli šimtai lavonų ir viešąją sąmonę pasiekė šis faktas, kilo klausimas, kaip turėtume elgtis su išgyvenusiais vienišais žmonėmis.

Tuoj po knygos „Karščio banga“ (Heat Wave) išleidimo kai kas iš Roberto Woodo Johnsono fondo (Robert Wood Johnson Foundation) paklausė, ar man nebūtų įdomu tęsti šį tyrimą ir jį išplėtoti, tyrinėjant vienišių gyvenimą Amerikoje. Iš pradžių nenorėjau to imtis, nes su šia tema susipažinau tokiomis niūriomis ir sunkiomis aplinkybėmis. Bet pripažinau, kad nagrinėjau ją tamsiausiu požiūriu, tad nuspren-džiau: aiškindamasis, kaip ir kodėl tiek daug mūsų ėmėme gyventi vieni, gal atrasiu ir ką nors fundamentalaus apie tai, kas esame ir ką šiandien vertiname. Priėmiau fondo pasiūlymą, pasamdžiau padėjė-jų komandą ir ėmiausi tyrimo.41

Pradėjome Manhatane, labiausiai vienišių pamėgtoje šalies vie-toje, ir ilgainiui išsiplėtėme, aprėpdami kitus pagrindinius Amerikos miestus: Los Andželą, Čikagą, Vašingtoną, Ostiną ir San Fransisko įlankos regioną; taip pat ir kitas šalis, kuriose daug žmonių gyvena vieni: Švediją, Angliją, Prancūziją, Australiją ir Japoniją. Baigiantis šiam septynerių metų tyrimui buvome apklausę per 300 visų socia-linių sluoksnių ir visų amžiaus tarpsnių vienišių, nors svarbu pažy-mėti, kad dauguma jų yra pakankamai finansiškai apsirūpinę, kad galėtų taip gyventi, vadinasi, mūsų pokalbiai, taip pat čia pateikiama


mano analizė daugiausia atskleidžia vidurinės klasės patirtį. Norė-dami per pokalbius surinktus duomenis papildyti, taip pat stebėjo-me būstus, kuriuose vienišiai gyvena kartu: gyvenamuosius namus pasiturintiems jauniems profesionalams, bendrabučius* ir gyve-nimą palengvinančios aplinkos kompleksus pagyvenusiems žmo-nėms; rausėmės archyvuose, ieškodami istorinių tyrimų, socialinių apklausų ir rinkos tyrimų apie vienišus ir pavienius gyventojus (ka-dangi ne visi tyrimai juos išskiria, aptardami kai kurias problemas taip turėjome pasielgti ir mes), ir kalbėjomės su dešimtimis kitų žmonių, tarp jų ir slaugytojais, valstybės tarnautojais, architektais bei dirbtinio intelekto kūrėjais, kuriems rūpi vis gausėjančių pavie-niui gyvenančių amerikiečių likimas.

Į šį projektą visi atėjome jau turėdami nuomonę apie tai, ką at-rasime. Kai kurie būdami dvidešimtmečiai ar trisdešimtmečiai pa-tys gyvenome vieni ir atskirą būstą laikėme išskirtinumo požymiu ar atlygiu už profesinę sėkmę. Vienam kėlė nerimą našliai seneliai, gyvenantys toli kituose miestuose ir nesuskaičiuojamas valandas praleidžiantys vieni. Kitam palengvėjo sužinojus, kad pagaliau išsi-skyrė ir tapo nepriklausomi nesugyvenantys tėvai. Trečia rūpinosi vienišomis draugėmis ir nerimavo, ar jos kada susilauks vaikų. Dar kitą įkyriai persekiojo mintis apie sunkią ligonių ir vienišų vargšų dalią.

Pagrindinis socialinio tyrimo principas – pripažįstant savo iš-ankstines nuostatas siekti jas peržengti. Kiek įstengėme, laikėmės šios taisyklės ir, skaitant šią knygą, jūsų prašau to paties. Žinau, kad tai ne taip paprasta. Nes jūs taip pat šį tą žinote apie problemas, ky-lančias gyvenant vienam, ir taip pat galite turėti savo tvirtą nuomonę.

* Kalbama apie single room occupancy dwellings, arba SRO. Tai bendrabučio tipo būstai, JAV sutei-kiantys laikiną prieglobstį studentams, vienišiems žmonėms, sezoniniams darbininkams ir pan., todėl čia ir toliau jie lietuviškai vadinami bendrabučiais. – Vert. past.

31Į v a d a s

Renkant tyrimo duomenis, daugybę kartų draugai ir kolegos, karštai besidomintys šia problema, ragino mane atkreipti dėmesį į juos sle-giančius klausimus.

Kai kurie jų klausimai yra labai asmeniški. Ar vis daugiau žmonių gyvena vieni dėl to, kad tarp žmonių didėja nepasitikėjimas, o gal atvirkščiai – nepasitikėdami kitais, artimais santykiais ar įsipareigo-jimais apskritai, tą nepasitikėjimą stiprina? Ar tai savigynos strategi-ja, pasirinkta žmonių, kurie bijo būti atstumti ir patirti išsiskyrimo skausmą? O gal toks gyvenimo būdas žada daugiau pavojų bei nuo-tykių ir geriausiai tinka norintiems nuolat rizikuoti?

Kai kurie klausimai yra sociologiniai. Ar dabar, kai mus itin jun-gia mobilieji telefonai, socialiniai tinklai ir panašūs dalykai, gyventi vienam reiškia visai ką kita? Ar pavieniui gyvenančių jaunų suaugu-sių žmonių sparčiai daugėja todėl, kad jie pirmenybę teikia asme-niniam tobulėjimui ir vengia burtis į bendruomenes bei grupes? O gal buvo nutiestas kelias naujoms „miesto gentims“, pakeisiančioms tradicines šeimas, kurios, kaip patyrė daugelis mūsų, dažnai suyra? Ar socialiniai tinklai, kuriuos sudaro šiuolaikiniai vienišiai, išlieka jų dalyviams susituokus, persikėlus kitur, senstant ar susirgus? Jei ne, kas nutinka tiems, kurie gyvena vieni?

Kai kurie klausimai politiniai. Ar gausėjant vienišių atsiras kolek-tyvinė tapatybė, ir, kaip mano kai kurie garsūs strategai, jie įsitvirtins kaip lobistinė grupė ar balsuotojų blokas? O gal gyvenant pavieniui įvyks politinis susiskaidymas kiekvienam asmeniui remiant savo in-teresus arba žiūrint tik savo poreikių? Ar šalys, kuriose daug sens-tančių žmonių, investuos į socialines programas, padedančias tiems, kurie tapo izoliuoti, silpni ir nedarbingi? Koks likimas laukia mūsų, jei to nepadarysime?

Daugelį vien mintis apie gyvenimą vienam verčia nerimauti, kad atsiskirsime nuo kitų, ir tam yra priežastis. Be abejo, kai kurie žmo-nės tam tikromis aplinkybėmis gyvendami vieni gali tapti vieniši, ne-


laimingi, kamuojami ligų ar dar blogesnių dalykų, bet taip pat aišku, kad pasekmės nebūtinai turi būti tokios pražūtingos.

Šiandien vis daugiau žmonių stengiasi kuo prašmatniau gyventi, nors namie patiria vienatvę. O gal būtent todėl? Jauni profesionalai, išgalintys turėti atskirą būstą ir norintys nepriklausyti nuo kambario draugų; vieniši vyrai ir moterys, perkopę per trisdešimt ir keturias-dešimt, kurie nenori išsižadėti savo principų ieškodami partnerio dar ir dėl to, kad pripažįsta vienišiaus gyvenimo naudą (asmeninę, socialinę ir seksualinę) ir ja mėgaujasi; išsiskyrę vyrai ir moterys, kurių ankstesnių santykių patirtis išsklaidė svajones, kad romantiš-ka meilė gali būti patikimas laimės ir stabilumo šaltinis; pagyvenę žmonės, kurie, sutuoktiniui mirus, pertvarko savo gyvenimą derin-damiesi prie naujų draugų, socialinių grupių bei veiklos ir didžiuoja-si galėdami gyventi vieni.

Nors visi šie atvejai skirtingi, su jais susiduriančius žmones sieja viena bendra užduotis: jie turi išspręsti galvosūkį ne tik kaip gyventi vieniems, bet ir kaip gyventi gerai. Šiuo požiūriu jie atsidūrė puikioje draugijoje, o mes visi – nesvarbu, kur esame ir ar šiuo metu gyvena-me su kuo nors, – galime pasimokyti iš jų atsakymų.

Ši knyga pakeis jūsų gyvenimą. Ji tokia svarbi, kad gali tapti tiek laisvalaikio skaitiniu, tiek socialinių mokslų klasikos veikalu.

ERIC KLINENBERG (Erikas Klinenbergas; g. 1970 m.) – JAV sociologijos profesorius ir Viešosios informacijos ins-tituto prie Niujorko universiteto direktorius. Jis aktyviai bendradarbiauja su The New Yorker, The New York Times Magazine, Time Magazine, Fortune, The Wall Street Jour-nal, The Washington Post ir kitais leidiniais, dalyvauja ra-dijo laidose. „Gyvenimas po vieną“ – trečioji jo knyga.

„Gyvenimas po vieną“ pasakoja apie didžiausią mūsų laikų socialinį pasikeiti-mą: nepaprastai padaugėjo žmonių, kurie renkasi gyventi vieni. Baigę studi-jas jaunuoliai siekia gyventi atskirai nuo tėvų; nesėkmingą santuoką išgyvenę žmonės nebenori ieškoti pastovaus partnerio; net vyresnio amžiaus žmonės dažnai mieliau gyvena vieni nei drauge su kuo nors. Kodėl? Ir kaip į tai reaguo-ti? Nerimauti, kad dukra „nieko nesusiranda“ ar kad išsiskyręs tėvas net nesi-stengia ieškoti kitos partnerės? O gal jus pačius kamuoja aplinkiniai, klausinė-dami, ar dar neturite draugo, ir gąsdindami, kad, nutikus nelaimei, pragulėsite namie tol, kol policija išlauš buto duris?

Beveik 31 milijonas amerikiečių šiuo metu gyvena vieni. Vienas iš septynių žmonių mėgaujasi savo paties draugija ir neketina nieko keisti. Tačiau 1950 m. tokių žmonių JAV buvo tik 4 milijonai. Tas pats vyksta ir Europoje bei Japonijo-je. Kas atsitiko, kodėl mūsų visuomenė taip pasikeitė? Ir galiausiai – gal gyventi vienam nėra taip jau baisu?

Erico Klinenbergo studija ne tik atsako į šiuos klausimus, bet ir pavyzdžiais įro-do: gyvenimas po vieną turi daugybę privalumų, o taip gyvenantys ne visi yra nelaimingi. Jie turi savo aplinką, kurią patys susikūrė, – bendravimą elektro-ninėje erdvėje, aktyvų socialinį gyvenimą, darbą, kolegų, draugų ir gyvūnų. Šių laikų vienišiai – nebe visuomenės atstumti susiraukę nevykėliai, o laisvę pasirinkę ir ja besimėgaujantys individai. Ši knyga raminamai teigia: jūs, gyve-nantys vieni, esate visai ne vieniši – jūsų daugybė.

ISBN 978 9986 16 979 6

9 789986 169796

ERIC KLINENBERG

ERIC

KLIN

ENBER

G

Documents

Eric Klinenberg „Gyvenimas po vieną“