REFERATAS

“Didieji geografiniai atradimai”

Įvadas

Geografinio Žemės pažinimo istorija yra neatskiriama visuomenės istorijos dalis, glaudžiai susijusi su bendra žmonijos riba. Todėl nei atskiros kelionės,nei naujų žemių atradimai, nei naujos kartografinės bei geologinės sąvokos nėra atsitiktinės. Ne visai teisingair vienašališka būtų teigti, jog geografiniai žygdarbiai buvo tarsi “stumiami”, vien tik civilizacijos raidos ir socialinių aplinkybių skatinami. Anaiptol. Nauji geografiniai atradimai turėjo ir grįžtamąjį poveikį:skatino transporto vystymą, pagyvino prekybą, o dėl to didėjo prekių paklausa, tobulėjo gamyba. Itin didžiulę įtaką geografiniai atradimai turėjo žmonių pasaulėžiūrai. Jie ne tik skatino pažinimą, mokslinius tyrimus, bet ir padėjo formuotis naujiems politiniams reiškiniams. Kelionių tikslai įvairiais laikais buvo skirtingi, vis kitos priežastys jas skatino.Tai neblogai atspindi prekybinių kelių pavadinimai: „Šiko keliai”, „nefrito keliai”, „prieskonių keliai”,„juodųjų vergų keliai”,ir kt. Geografinių kelionių ir atradimų istorijoje nemaža viliojančių, fantastiškų ir netgi romantiškų įvykių. Geografijos istorija, kaip ir kitų mokslų istorija, kuriama ir mūsų dienomis. Nors geografijos mokslo raidoje ir yra laikotarpis, vadinamas „Didžiųjų geografinių atradimų“ vardu, bet šiandien manoma, jog tikrai dideli geografiniai atradimai dar bus padaryti.

Didžiaisiais geografiniais atradimais vadinami geografiniai atradimai XV ir XVI a. sandūroje:

Gerosios Vilties kyšulio atradimas (1488m. Diasas)º; Amerikos atradimas ( 1492m. K.Kolumbas)¹; Jūrų kelio į Indiją atradimas (1497-1498m. V. de Gama)²; Pirmoji kelionė aplink pasaulį (1519-1522m. F.Magelanas)³;

Didieji geografiniai atradimai prisidejo prie kartografijos plėtros - pradeti braižyti nauji žemėlapiai. Per daugelį šimtmečių druska buvo vienintelis Europoje žinomas prieskonis ir konservavimo priemonė. Romos imperijos laikais Europoje atsirado ir naujų prieskonių: cinamonas, gvazdikėliai, pipirai. Visi jie buvo vežami iš tolimų Azijos šalių – Indijos ir Indokinijos.. 1453m. žlugus Bizantijai prekybos prieskoniais monopolis atiteko arabams. Per trumpą laikotarpį milžiniškai išaugo prieskonių kaina - tarp auginimo vietų, pavyzdžiui, Molukų salose ir galutinio pardavimo vietų Europoje prieskonių kaina išaugdavo daugiau nei šimtą kartų. Kadangi pagrindinius sausumos kelius kontroliavo arabai atrasti jūros kelią į Indiją atrodė labai viliojanti perspektyva. Taigi, prieskoniai tapo viena iš pagrindinių didžiųjų geografinių atradimų paskatų. Be to didžiuosius geografinius atradimus skatino ir šios priežastys:

Išmokta statyti tobulesnius burlaivius-karaveles; Tikėta, kad kažkur Rytuose ar Afrikos gilumoje yra krikščioniškų valstybių; Musulmonai kontroliavo pagrindinius sausumos kelius; Karą prieš krikščionis pradėjo osmanai; Portugalija, XIII a. išsivadavusi iš arabų valdžios - pirmoji pasaulyje tautinė

valstybė.Daugiausia ekspedicijų rengė Portugalija ir Ispanija.

Geografinių atradimų padariniai:³ Krito pinigų vertė,nes buvo atrasta aukso ir sidabro Amerikoje; Sumažėjo prekybinių miestų Genujos ir Venecijos reikšmė; Iškilo Portugalija, Ispanija; Iš Amerikos į Europą atvežti nauji augalai (bulvės, kakava, kukurūzai, tabakas,

cukranendrės), iš Europos į Ameriką - naminiai gyvuliai (arklys, avys, kiaulės, ožkos, jaučiai),

Susidarė sąlygos krikščionybei ir Europos kultūrai plisti; Spartėjo geografijos ir kitų mokslų raida, pasidarė platesnis ir atviresnis tautų

bendravimas; Europiečių skverbimasis atnešė nelaimes Amerikos, Azijos ir Afrikos tautoms,

griovė jų kultūrą, iškreipę natūralią jų visuomenės ir ūkio raidą. Skatino kolonijinius grobimus, stiprino Amerikos, Azijos, Afrikos tautų

priespaudą,sunaikino actekų, majų, inkų civilizacijas.

Vėliau atradimai tapo užkariavimais, o ispanai ir portugalai- varžovais kovoje dėl pasaulio pasidalijimo.

Į naujai atrastas žemes ieškoti turtų ir platinti krikščionybės vyko portugalai ir ispanai. Portugalai įsitvirtino Afrikos ir Indostano pusiasalio pakrantėse bei gretimose jūrose, prasiveržė į Pietų Amerikos rytinę pakrantę ir veržėsi tolyn. Ispanai apsigyveno Karibų jūros salose. Jie išnaikino vietinius indėnus ir ėmė vežti negrus iš Afrikos. Daugiausia negrų prekyba vertėsi portugalai.

1487 m. portuglas Bartolomėjus Diasas apiplaukė vakarinę Afrikos pakrantę atrado Gerosios Vilties kyšulį. 1497 m. Vaskas da Gama apiplaukė Afriką ir rado vandens kelią į IndijąKristupas Kolumbas priėjo išvadą, kad žemė apvali ir plaukiant į vakarus galima pasiekti Indiją. 1492 m. Ispanijos karalienė davė jam tris laivus. Plaukdamas jis atrado Ameriką. Dar po kelių kelionių, neatveždamas nei aukso, nei brangenybių, nei prieskonių, jis pakliuvo Ispanijos valdovų nemalonėn 1501 - 1502 ekspedicijose į Vakarų pusrutulio pietinio žemyno pakrantę dalyvavo italas Amerigas Vespučis. Jis suprato, kad jo aplankytos žemės – ne Azija ir pasiūlė jas vadinti Naujuoju pasauliu, o vėliau naują žemyną pasiūlyta vadinti Amerika. 1519 m. Fernandas Magelanas, palaikomas Ispanijos karaliaus pradėjo kelionę aplink pasaulį. Magelanas buvo nužudytas Filipinuose bet jo ekspedicija apiplaukė aplink pasaulį.

Vasko da Gama

(Jūrų kelio į Indiją atradimas 1497-1498m.)

1497 metais buvo parengta laivų eskadra ieškoti jūrų kelio iš Portugalijos aplink Afriką į Indiją. Ekspedicijos vadovu buvo paskirtas Vaskas da Gama. Jo žinioje buvo trys laivai ir vienas transporto laivas su maisto atsargomis. Iš viso ekspedicijoje dalyvavo 170 žmonių. 1497 metų birželio 8 dieną laivai išplaukė iš Lisabonos ir nuplaukė iki Siera Leonės. Iš ten pasuko į pietvakarius, o už pusiaujo - į pietryčius. 1497 metų gruodžio pabaigoje laivai plaukė jau rytinėmis Afrikos pakrantėmis. Vietiniai gyventojai portugalus sutiko palankiai. Mozambiko krante V. da Gama savo karaliaus pavedimu pastatė kelis akmeninius stulpus, vadinamus padranais. Tokie stulpai buvo statomi aiškiai iš jūros matomose vietose kaip orientyrai. Vienoje padrano pusėje buvo iškaltas Portugalijos herbas ir karaliaus vardas, kitoje - statytojo vardas ir padrano pastatymo data. 1498 m. gegužės 18 d., portugalai išvydo Indijos krantus, o po dviejų dienų nuleido inkarus Kapokatės įlankos uoste, kuris buvo už kelių kilometrų į šiaurę nuo Kalikuto miesto. Tik mėnesio pabaigoje vietinis Kalikuto valdovas priėmė kapitoną. Dovanos, kurias atnešė V. da Gama, nepadarė reikiamo įspūdžio. Bet laiškai, atvežti nuo Portugalijos karaliaus, buvo aukštai įvertinti. Taip buvo užmegzti diplomatiniai ir prekybos ryšiai. Tačiau prekyba Indijoje sekėsi sunkiai, todėl nedaug pavyko įsigyti gvazdikų, cinamono ir brangakmenių. Iš išlikusių V. da Gamos dienoraščių galima spręsti, kad kelionė atgal buvo labai sunki. Laivuose buvo daug sunkiai sergančių jūreivių. 1499 metų vasario 1 dieną du laivai pasiekė Mozambiką ir tik rugpjūčio pabaigoje V. da Gamos laivas įplaukė į Lisabonos uostą. Iš keturių laivų sugrįžo du, kuriuose buvo ne daugiau kaip pusė įgulos narių. Sugrįžusį jūrų keliautoją V. da Gamą Portugalijos karalius Manuelis I (1495-1521) apdovanojo Vidigeiros grafo ir Rytų Indijos admirolo titulais. Vėliau V. da Gama suorganizavo dar dvi keliones į Indiją. Vaskas da Gama suorganizavo dar dvi keliones į naujai atrastas žemes.1502-1503 m. admirolas V. da Gama vadovavo į Indiją plaukiančiai 20 laivų eskadrai. Įkūrė Portugalijos faktorijas Mozambike ir Indijoje. Malšino vietinės valdžios pasipriešinimą ir įtvirtino Portugalijos valdžią Indijoje. Iki šiol prisimenamas V. da Gamos jūrininkų atsakymas, kai indai klausinėjo, kas

paskatino portugalus vykti į tokias tolimas keliones. Atsakymas buvo: „Krikščionybė ir prieskoniai”.1524 m. V. da Gama buvo paskirtas Portugalijos valdų Indijoje vicekaraliumi. Trečią kartą atplaukęs į Indiją mirė Kočino uoste. V. da Gamos ekspedicija nebuvo labai sėkminga, tačiau išsiaiškinta, kokios pelningos prekybos galima tikėtis ateityje. Jūrų kelio į Indiją atradimas buvo vienas didžiausių įvykių pasaulinės prekybos istorijoje. Nuo tada prekybos laivai į Indijos vandenyno šalis ir Kiniją plaukdavo aplink Gerosios Vilties kyšulį. Portugalija XVI a. tapo viena stipriausių pasaulio jūrinių valstybių. 1898 metais, minint jūrų kelio į Indiją atradimo 400-ąsias metines, V. da Gamos palaikai buvo perlaidoti Jeronimo ordino vienuolyne Belene, Portugalijoje. Balto marmuro sarkofagą, kuris ilsisi ant šešių marmurinių liūtų nugarų, puošia herbų ir burlaivių reljefai. Sarkofago autorius - Simonas Žuzė da Lušas Surianu.

Kristupas Kolumbas(Amerikos atradimas 1492m.)

Kristupas Kolumbas - Amerikos atradėjas. K.Kolumbas žymiausias tuo, kad su Ispanijos vėliava 1492 metais perplaukė Atlanto vandenyną ir pasiekė Amerikos krantus, nors tuo metu tikėjo, kad priplaukė Tolimuosius Rytus. Išplaukęs trimis laivais "Niňa", "Pinta" ir "Santa Maria" Kolumbas tikėjosi įrodyti, kad Žemė yra apvali ir Indiją galima pasiekti plaukiant į priešingą pusę. Tuo metu idėja, kad Žemė yra sferinės formos jau buvo gana paplitusi ir Kolumbo idėjai prieštarauta daugiau dėl to, kad manyta, jog vandenynas esantis tarp Indijos ir Europos yra per didelis, kad jį būtų galima perplaukti. K. Kolumbas jau seniai rinko žinias apie žemes, esančias už Atlanto vandenyno. Jis neabejojo, kad Žemė yra rutulio formos, bet jam atrodė, kad tas rutulys žymiai mažesnis. Štai kodėl jis galvojo, kad Indija yra palyginti netoli nuo Azorų salų, ir plaukiant į vakarus galima ją pasiekti. K. Kolumbas nusprendė nusigauti į Indiją vakarų keliu, ir jau 1484 metais pateikė

planą Portugalijos karaliui. Tačiau negavęs pritarimo jis pabėga į Ispaniją, kad pasiūlytų savo projektą karaliui Ferdinandui. Po ilgų pastangų projektas buvo patvirtintas. K. Kolumbas gavo tris nedidelius laivus: "Santa Marija", "Ninja", "Pinta"; sukomplektavo komandą ir 1492 metų rugpjūčio 3 dieną išplaukė iš Ispanijos Paloso uosto ieškoti Indijos. Eskadra plaukė ramiu ir tuščiu vandenynu ilgiau kaip mėnesį.Rugsėjo 15 dieną K. Kolumbas ir jo bendrakeleiviai išvydo tolumoje žalią ruožą. Tačiau jų džiaugsmą pakeitė liūdesys. Tai nebuvo ilgai lauktoji žemė, o tik Sargaso jūra - milžiniškas dumblių telkinys. Plaukdamas K. Kolumbas vedė du laivo žurnalus. Viename - sumažindamas nuplauktus atstumus, o antrame žymėjo tikruosius. Pirmąjį žurnalą matydavo ir jūreiviai. Ilgai plaukiant ir neatrandant žemės jūreiviai buvo sukilę, tačiau K. Kolumbui maištą pavyko numalšinti. Spalio 11 dieną dešimtą valandą ryto K. Kolumbas, įdėmiai įsižiūrėjęs į nakties miglą, pastebėjo tolumoje mirgančią šviesą, o 1492 metais spalio 12 dieną paryčiu, dar tebešviečiant mėnuliui, vienas priešakinio laivo jūreivis sušuko: „Žemė!”. Laivuose nuėmė bures, ir rytą keliautojai pamatė nedidelę salą, apaugusią palmėmis. Tai buvo Bahamų grupės sala. Vietiniai gyventojai ją vadino Guanahaniu, o K. Kolumbas pavadino San - Salvadoru. Taip buvo atrasta Amerika! Tačiau pats K. Kolumbas iki gyvenimo pabaigos buvo įsitikinęs, kad naujos žemės jis neatrado, o tik surado kelią į Indiją. Tad ir vietinius gyventojus, kuriuos jie rado saloje pavadino indėnais. K. Kolumbas greitai įsitikino, kad atrasta sala ne viena - tai buvo ištisas salynas. Plaukdamas į pietus, K. Kolumbas kitas salas pavadino Santa Marija ir Ferdinandu (dabar Long Ailendas). Spalio 28 dieną K. Kolumbas pasiekė Kubą. Kubos gyventojai buvo kultūringesni už Bahamų salų gyventojus. Ten K. Kolumbas rado statulų, namų, suręstų iš šakų ir nendrių, krūvas medvilnės ir pirmą kartą pamatė kultūrinius augalus - tabaką, kukurūzus ir bulves, vėliau paplitusius po visą pasaulį. Vietiniai gyventojai taip pat turėjo ir aukso, kurį ispanai įvairiausiais būdais pasisavindavo. Lapkričio 20 dieną paslaptingai dingo „Pintos” laivas. Kolumbas įtarė išdavystę. 1492 metų gruodžio 4 dieną K. Kolumbas atrado Haičio salą (tada ispanai ją pavadino Espanjola). Gruodžio 25 dieną didžiausias jo laivas „Santa Marija” sudužo užplaukęs ant rifų. Visas jos ekipažas negalėjo tilpti į „Ninjos” laivą, todėl šioje saloje K. Kolumbas pastatė La Navidada fortą ir, palikęs ten keturiasdešimties vyrų įgulą, 1493 metų sausio 16 dieną pasuko atgal į Europą (tuo metu jis jau buvo susitikęs „Pintos” laivą). Tačiau kilusi audra išblaškė laivus. Tik 1493 metų vasario 18 dieną iškankinti jūrininkai išvydo Azorų salas, o kovo 15 dieną įplaukė į Paloso uostą. 1493 metų rugsėjo 25 dieną skubiai buvo organizuota antroji ekspedicija. Šį kartą K. Kolumbas vedė 17 laivų. Su juo išplaukė daugiau kaip tūkstantis penki šimtai žmonių. Lapkričio 3 dieną po labai varginančio plaukimo jūreiviai pamatė tolumoje aukštą kalną. Tai buvo Dominikos sala. Kitą dieną buvo atrasta kita kalnuota sala, Gvadelupa. Čia ispanai vietoj taikių ir malonių Bahamų salų gyventojų sutiko karingus ir žiaurius žmogėdras, karibų genties indėnus. Įvyko kautynės.

Atradęs Puerto - Riko salą, K. Kolumbas 1493 metų lapkričio 22 dieną priplaukė prie Espanjolos. Naktį laivai pasiekė tą vietą, kur buvo fortas. Aplinkui buvo tylu, ant kranto nesimatė nė vieno žiburėlio. Atvykusieji iššovė, bet tik aidas atliepė tolumoje… Rytą K. Kolumbas sužinojo, kad savo žiaurumu ir godumu ispanai taip sukiršino prieš save indėnus, kad vieną naktį jie netikėtai užpuolė tvirtovę ir, išžudę ispanus, ją sudegino. Antroji K. Kolumbo kelionė buvo ne tokia sėkminga. Buvo atrastos Mažosios Antilų salos, Puerto - Rikas, pietinis Kubos krantas, tačiau ieškomo aukso buvo labai mažai. K. Kolumbui išplaukus ieškoti naujų žemių (tos kelionės metu jis atrado Jamaikos salą), indėnai Espanjoloje, pasipiktinę ispanų priespauda, sukilo. Tačiau jie pralaimėjo: šimtai jų tapo vergais, buvo išsiųsti į Ispaniją ir priversti dirbti labai sunkius darbus. 1496 metų birželio 11 dieną K. Kolumbas sugrįžo į Ispaniją. Po Antrosios kelionės K. Kolumbas buvo sutiktas ne tik labai šaltai, bet ir neteko daugelio privilegijų. Tik po ilgų vargų jam pavyko 1498 metų vasarą paruošti šešis laivus trečiajai kelionei. Nors jau buvo žinomas V. da Gamos kelias į Indiją, K. Kolumbas norėjo atrasti dar vieną kelią nuo savo naujų žemių į Pietų Aziją. Todėl jis jau 1501 metų rudenį pradėjo ruošti keturis laivus (150 žmonių) ekspedicijai. 1502 metų balandžio 3 dieną K. Kolumbas išplaukė į savo ketvirtąją, paskutinę kelionę. Šį kartą praplaukė išilgai Centrinės Amerikos krantų, nuo Hondūro ligi Panamos. Panamoje iš indėnų K. Kolumbas sužinojo, kad jo laivai yra siauroje žemės juostoje tarp dviejų vandenynų, bet kelią tarp jų pastoja aukšti kalnai. K. Kolumbą nuo Ramiojo vandenyno skyrė tik 65 km, tačiau jis to nežinojo. Taip ir neradęs ieškomo sąsiaurio, kuriuo būtų galima nuplaukti į Pietryčių Aziją, K. Kolumbas pasuko į Jamaiką. 1504 metais birželio 29 dieną jis visam laikui paliko Jamaiką. Dėl stiprių ir nepalankių vėjų tik po 1,5 mėnesio jis pasiekė Espanjolą, o lapkričio 7 d. parplaukė į Ispaniją. Sunkiai sergantis jis buvo parvežtas į Seviliją. 1506 metais mirė Valjadolide (Ispanijoje), neaukštame name dulkėtoje gatvėje, dabar vadinamoje jo vardu. Tik XVI amžiuje buvo įvertinti K. Kolumbo atradimai, kai auksas ir sidabras iš Meksikos ir Peru ėmė plaukti į Europą.

Džonas Kabotas

Džono Kaboto statula Bonavistoje

Nors tikrasis jo vardas Giovanni Caboto, tačiau labiau žinomas kaip Džonas Kabotas - dėl savo kelionių ir tyrinėjimų po Anglijos vėliava .1497 išplaukė iš Bristolio, ieškodamas jūrų kelio į Aziją. Kelionę pabaigė Šiaurės Amerikos žemyne. Jis ir jo vyrai buvo pirmieji europiečiai, neskaitant vikingų, iš tiesų patekę į Šiaurės Ameriką - Kristupas Kolumbas jos net nebuvo matęs. Greičiausiai išgirdęs apie Kolumbo atradimus, Kabotas nusprendė ir pats atrasti kelią į vakarus. Jis nuvyko su savo planais į Angliją. Anglijos karalius Henrikas VII suteikė jam "Pilnus įgaliojimus, leidimą ir galią plaukioti po visus mums priklausančius kraštus ir jūras Rytuose, Vakaruose ir Šiaurėje su mūsų vėliavomis ir herbais su penkiais laivais... ir tiek vyrų ir jūreivių, kiek prireiks anksčiau minėtiems laivams, savo pačių lėšomis ieškoti, atrasti pagonių ir bedievių, anksčiau nežinomų krikščionims, kraštus ir regionus, kad ir kas jie bebūtų ir kokioje pasaulio dalyje jie bebūtų.". Kabotas išvyko į Bristolį pasiruošti pirmajai savo kelionei. Tuo metu Bristolis buvo antras didžiausias Anglijos jūrų uostas. Kabotas išvyko su vieninteliu laivu, pavadintu Matthew - mažu (50 tonų), tačiau greitu ir pajėgiu. Įgulą sudarė tik 18 žmonių. Kelionė prasidėjo 1497 gegužės 2 arba 20, tiksliai nėra žinoma. Iš pradžių išplaukė į Airiją, iš kur planavo plaukti į vakarus, Aziją. Tuo metu dar buvo nežinoma, kad Amerika yra atskiras žemynas. 1497 birželio 24 Džonas Kabotas išsilaipino Niufaundlende. Tiksli vieta nežinoma, manoma, kad tai galėjo būti arba St.John, arba Bonavista. Skyręs kažkiek laiko ištyrinėti žemėms, tikriausiai apie liepos 20 keliautojas pasuko atgal į Angliją ir rugpjūčio 20 grįžo į Bristolį. Anglijoje Kabotas buvo apdovanotas 10 svarų sterlingų, vėliau jam paskirta pastovi 20 svarų sterlingų pensija. Kitais metais, 1498, jis vėl išplaukė - šį kart jau su 5 laivais. Vienas tų laivų beveik skęsdamas netrukus pasirodė Airijos uoste. Apie kitus nuo to laiko niekas nieko negirdėjo. Džono sūnus Sebastian Cabot vėliau pats išvyko į Šiaurės Ameriką, 1508 metais ieškodamas šiaurvakarinio kelio. Bristolyje Džono Kaboto atminimui stovi 30 metrų aukščio Kaboto Bokštas (Cabot Tower), pastatytas 1897 (400 šimtų metų jo atvykimo į Njufaundlendą,

sukakčiai). Bristolio uoste pastatyta jo laivo Matthew reprodukcija, taip pat - keliautojo statula.

Amerigas VespučisPo K.Kolumbo į naujai atrastas. Į naujai atrastas žemes ėmė plaukti vis daugiau užkariautojų iš Ispanijos ir Portugalijos. Kelis kartus ekspedicijose į Ameriką dalyvavo italų kilmė jūrininkas Amerigas Vespučis. Kelionėse jis įsitikino, kad K.Kolumbo atrastos žemės yra ne Azija, bet iki šiol europiečiams nežinomas žemynas. A.Vespučio garbei naujas žemynas pradėtas vadinti Amerika: pradžioje tik pietinis žemynas, o vėliau ir šiaurinis. 1499, 1502, 1505 ir 1509 m. Alonsas Ocheda ir Amerigas Vespučis tyrinėjo šiaurinę Pietų Amerikos pakrantę nuo Marakaibo įlankos iki dabartinės Prancūzijos Gvianos. Netoli Marakaibo įlankos jie matė namus ant polių, dėl to pavadino žemę „Mažąja Venecija“ - ispaniškai Venezuela.

Fernandas Magelanas(Pirmoji kelionė aplink pasaulį 1519-1522m.)

1493 metų gegužės 3 dieną popiežius išleidžia bulę „Intercaotera”, kuria pirmą kartą padalintas pasaulis. Šiuo pagrindu 1494 metų birželio 7 dieną prasidėjo Portugalijos ir Ispanijos valstybių derybos. Po ilgų ginčų linija buvo nubrėžta vakariau Žaliojo Kyšulio salų. Į rytus nuo šios linijos visos teritorijos turėjo būti Portugalijos įtakoje, o į vakarus - Ispanijos. Tačiau demarkacinė linija kitoje pusrutulio pusėje buvo nenustatyta. Todėl, kai portugalai keliaudami į vakarus pasiekė Molukų salas - sienų klausimas vėl iškilo į viešumą.

Tuomet F. Magelanas pasiūlo planą, pagal kurį, jis nuplauks į Molukų salas ir išsiaiškins ar tos žemės neturi priklausyti Ispanijai. Jo nuomone, kelionėms į Molukus reikėjo atrasti sąsiaurį, jungiantį Atlanto vandenyną su Ramiuoju. F. Magelanui pavyko įrodyti karaliui Karlui I, kad kelionė bus sėkminga ir duos didelę naudą Ispanijai. Buvo paruošti penki laivai ir aprūpinti maisto produktais dvejiems metams. F. Magelanas plaukė „Trinidado” laivu, o kiti laivai buvo pavadinti „San Antonio”, „Konsepsjon”, „Viktorija” ir „Santjago”. Kelionė prasidėjo 1519 metų rugsėjo 20 dieną. 1519 metų rugsėjo 20 dieną flotilė išplaukė iš San Lukaro uosto, esančio Gvadalkviviro žiotyse. Po dviejų mėnesių jie pasiekė Brazilijos krantus. Niekas nežinojo ar sąsiauris, kurio ieško iš vis egzistuoja. F. Magelanas manė, kad jo reikia ieškoti 35° p.pl. Tačiau, jų didžiam nusivylimui, po beveik du mėnesius trukusių tyrinėjimų paaiškėjo, kad tai La Platos upės žiotys. Toliau buvo plaukiama tik dieną ir labai arti pakrantės. Taip juos užklupo ir žiema. Kovo 31 dieną vienoje iš įlankų, kurioje buvo gausu žuvies, šaltinių, nusprendė žiemotiBeveik penkis mėnesius šaltis išlaikė flotilę niūrioje, nelemtoje San Chuliano įlankoje. Tačiau vos tik aprimus žiemos audroms, F. Magelanas išsiuntė mažiausią, bet greičiausią laivą „Santjagą” į žvalgybą. Kapitonui Seranui buvo liepta plaukiant į pietus ištyrinėti visus užutekius ir praėjus tam tikram laikui - sugrįžti su pranešimu. Tačiau sutartam laikui prabėgus F. Magelanas nesulaukė laivo. Žinia jį pasiekė ne iš jūros, o iš sausumos. Kartą nuo vienos pakrantės kalvos, svyruodamos ir vos besilaikydamos ant kojų, leidosi žemyn kažkokios dvi keistos žmogystos. Nuogi, pusiau sušalę, bado iškamuoti ir sulaukėję žmonės - vaiduokliai, buvo du jūreiviai iš „Santjago”. Jie atnešė blogą žinią. Laivas sudužęs, o jūreiviai laukia jo pagalbos vienoje iš įlankų. Tai buvo didelis praradimas - nors žmonės ir grįžo, tačiau vienas iš greičiausių laivų buvo prarastas. 1520 metais spalio 18 dieną, po dviejų mėnesių nuobodaus, nereikalingo laukimo, F. Magelanas įsakė pakelti inkarus. 1520 metų spalio 18 dieną F. Magelanas išplaukė toliau ieškoti sąsiaurio. Po kelių dienų jie priplaukė niūrų iškyšulį - stačios kalvos, kalnai su snieguotomis viršūnėmis, jokios gyvos būtybės ir tik nenutylantis vėjas. F. Magelanas vylėsi, kad tai ir bus ieškomas sąsiauris. Su apmaudu jūreiviai vykdė F. Magelano įsakymus: jie visi manė, kad tai iš visų pusių uždara įlanka. Du laivai liko vietoje, kad ištirtų su atvira jūra besiribojančią įlankos dalį, dviem kitiems - „San Antonio” ir „Konsepsjon” - buvo įsakyta kiek galima toliau nusigauti į įlankos gilumą, bet grįžti ne vėliau kaip po penkių dienų. Laikas jiems buvo labai brangus, be to seko ir maisto atsargos. Šį kartą F. Magelano viltys pasiteisino. Grįžę laivai pranešė, jog tai iš tikrųjų sąsiauris. Keturi laivai, pirmą kartą žmonijos istorijoje, lėtai ir tyliai įplaukė į negyvenamą, niūrų sąsiaurį, kur nuo amžių nebuvo patekę europiečiai. Aplinkui nebuvo matyti nė vienos gyvos būtybės, ir vis dėlto aplinkui turėjo būti žmonės, nes nakties tamsoje tvyksčiojo ugnys, todėl F. Magelanas ir pavadino šį kraštą Tierra del Fuego (Ugnies Žeme). Šias negęstančias ugnis matė ir vėlesni keliautojai. Tai aiškinama tuo, kad Ugnies Žemės gyventojai, būdami žemiausioje kultūros pakopoje, nežinojo ugnies gavimo meno, todėl jie ir dieną, ir naktį degindavo savo būstuose sausą žolę ir šakas. F. Magelano laivai plaukdami sąsiauriu visą laiką turėjo saugotis seklumų, aplenkti uolas.

Priešinis vėjas plėšė laivų bures. Po 38 dienų jūreiviai pamatė Ramujį vandenyną. Taip buvo atrastas sąsiauris, kuris buvo pavadintas Magelano vardu. Tačiau ne visi laivai pasiekė Ramųjį vandenyną. „San Antonijo” laivo įgula sukilo, suėmė ir surakino grandinėmis kapitoną, ir 1521 metų kovo mėnesio pabaigoje grįžo į Ispaniją. Dezertyravusio laivo komanda apkaltino Magelaną išdavyste, todėl jo žmona ir du vaikai greitai mirė skurde. Tik išplaukę į Ramųjį vandenyną F. Magelano laivai pasuko į šiaurės vakarus. Tris mėnesius ir 20 dienų laivai plaukė neturėdami nei šviežio maisto, nei tinkamo gerti vandens. Beveik visa įgula sirgo skorbutu, o 19 žmonių mirė. Laimė, kad vandenynas buvo labai ramus, todėl F. Magelanas jį ir pavadino Ramiuoju. Jo vandenimis ekspedicijos dalyviai nuplaukė 17 tūkstančių kilometrų, tačiau neįtikėtina, jog pakeliui nesurado nei vienos salelės. Istorikai iki šiol negali paaiškinti, kodėl F. Magelanas nuplukdė laivus už 10° š. pl., nors žinojo, kad Molukai yra prie pusiaujo. Pagaliau 1521 m. kovo 6 dieną pasirodė salos. 1521 metų kovo 6 dieną F. Magelanas pasiekė dvi gyvenamas salas. Tai buvo Filipinų salų grupė. Laivai plaukė tarp salų, kartas nuo karto sustodami. Būdami labai pamaldūs ir tikri krikščionys, stengėsi pakrikštyti ir čionykščius. Atrodė, kad jiems pradėjo sektis. Tačiau vienos salos valdytojas atsisakė paklusti. Kilo kivirčas, kurio metu 1521 m. balandžio 27 dieną F. Magelanas žuvo. Vėliau žuvo dar keliolika jūreivių. Laivuose liko 115 žmonių. Valdyti tris laivus buvo neįmanoma, todėl „Konsepsjonas” buvo sudegintas. Atradę Lusono salą, pabuvoję Kalimantano saloje, jūreiviai nuplaukė į Molukų salas. Pigiai prisipirko prieskonių ir kitokių gėrybių. Reikėjo galvoti apie grįžimą į Ispaniją. Plaukti toliau į vakarus buvo pavojinga, nes tai jau buvo portugalų žemės, o bet koks susitikimas su portugalais grėsė nelaisve. Buvo nuspręsta, kad „Trinidadas” po remonto išplauks vėliau, o „Viktorija” vakarų keliu plauks aplink Gerosios Vilties kyšulį. „Viktorijos” kapitonu tapo Chuanas Sebastianas El - Kanas. 1522 metų vasario 13 d. laivas išplaukė link Afrikos. Stengdamasis išvengti susitikimų su portugalais, kapitonas įsakė plaukti kuo toliau į pietus, kuo toliau nuo pagrindinių jūrinių kelių. Ispanai, už prieskonius pardavę netgi savo asmeninius drabužius, kentė didžiulį šaltį. Vakarų vėjai trukdė sparčiai irtis į priekį. Gėlo vandens jie turėjo užtektinai - tuo pasirūpino kapitonas. Tačiau maisto trūko. Vienas po kito iš bado ir varginančio darbo mirė jūreiviai. Dalis komandos, netgi siūlė plaukti į Mozambiką ir pasiduoti portugalams į nelaisvę. Tačiau kiti pareiškė, jog geriau prarasti gyvybę, negu garbę. Tad buvo nuspręsta toliau plaukti į Ispaniją. 1522 metų rugsėjo 6 dieną „Viktorija” nuleido inkarą Gvadalkviviro žiotyse. Beveik septynis mėnesius užtruko kelionė iš Molukų į Ispaniją. Iš penkių laivų sugrįžo tik vienas, o iš 265 įgulos narių - tik 18. Tačiau „Viktorija” parvežė tiek prieskonių, kad lėšos, išleistos ekspedicijai, atsipirko. Trinidado” remontas užtruko. Nepalankūs vėjai neleido jam nuplaukti į Panamą. Molukuose jų laivą surado portugalai, kurie atėmė visas navigacijos priemones, instrumentus, žemėlapius. Tik 1526 metais į Ispaniją grįžo keturi jos jūreiviai. F. Magelano kelionė įrodė, kad Žemė yra apvali, kad ją galima apiplaukti vandenynais, kurie užima didesnę mūsų planetos dalį. Taip pat atrado pietinę Amerikos žemyno ribą ir sąsiaurį tarp Atlanto ir Ramiojo vandenynų.

Portugalų kolonijinė imperija

Portugalija Amerikoje pradėjo veikti maždaug kartu su ispanais ir ėmė steigti kolonijas pietų Amerikos rytuose. Kolonizavo dabartinę Braziliją. Tordesiljo sutartis galutinai įtvirtino tokį pietų amerikos pasidalijimą tarp portugalų ir ispanų, nes portugalams atidavė teritorijas, kuriose yra Brazilija. Tiesa, su laiku portugalai paėmė daugiau, nei leido ta sutartis. Portugalijos kolonizuotose žemėse, skirtingai nei kitur, kolonistai laisvai maišėsi su negrais vergais, todėl dabar Brazilijoje daug mulatų. Pradžioje kolonizuotos pakrantės, vėliau imta skverbtis į žemyno gilumą, kur, daugiausiai greta Amazonės ir jos intakų (upė ir jos pagrindiniai intakai iki tam tikrų vietų tinkami laivybai jūriniais laivais), įsteigti miestai. Tačiau Amazonija iš esmės neįsisavinta; dar ir po Brazilijos nepriklausomybės joje ilgai gyveno nuo pasaulio atskirtos ir europiečių neatrastos indėnų gentys. Brazilija tapo nepriklausoma maždaug sykiu su ispanų kolonijomis, tačiau taikiai: Portugalijos princas, užaugęs čia, atsisakė vykti į tėvynę ir pasiliko valdyti Brazilijos, kuri tapo Brazilijos Imperija. Prieš tai dar kurį laiką egzistavo Jungtinė Portugalijos, Algarvės ir Brazilijos karalystė. Dabar portugalų valdytos žemės - mišri rasiniu požiūriu sritis, tačiau absoliuti dauguma žmonių kalba portugalų kalba, etniniai indėnai sudaro mažą procentą gyventojų.

Ispanų kolonijinė imperija Ispanai Amerikoje pasirodė pirmieji, Kristupas Kolumbas jų vardu, po Tordesiljo sutarties gavo teisę pretenduoti į vakarinę Amerikos dalį. Pradžioje užiminėjo Karibų salas, po to ėmėsi Centrinės ir Pietų Amerikos. Buvo įsteigtos keturios kolonijos: Naujoji Granada, Naujoji Ispanija, La Plata bei Peru. Ispanų konkistadorai nukariavo pagrindines ikikolumbines indėnų civilizacijas: actekus, majus, inkus. Indėnai buvo atverčiami į krikščionybę, imami vergais, medžiojami pramogai. Kita vertus, ispanai savo kalbos nepiršo taip aktyviai kaip krikščionybės ir evangelizacija taip pat vyko vietinėmis kalbomis - kečujų, nahuatl ir gvaranių. Viena iš pirmųjų indėnų mokyklų buvo įkurta 1523 m. Fray Pedro de Gante.Išskyrus pietinę La Platos dalį (dab. Argentina ir Urugvajus) ispanų kolonistai gana laisvai maišėsi su vietiniais indėnais, dėl to metisai sudaro nemenką dalį visų buvusių Ispanijos kolonijų populiacijų. Toks maišymasis ir faktas, kad kolonijoms valdyti vietiniai metisai nebuvo skiriami, o buvo atsiunčiami ispanai iš ispanijos, ėmė formuoti tautų identiteta. Napoleonui užėmus Ispaniją XIX amžiaus pradžioje šios tautos pasinaudojo proga paskelbti nepriklausomybę. Vyko karai tarp jų ir stipriausių ispanų įtvirtinimų, ypač Peru, tačiau galiausiai ispanai pralaimėjo, ir bandymai atkovoti kolonijas nepasisekė.Ispanijos valdžioje liko tik kolonijos karibuose, jos nepriklausomybę gavo vėliau. Dabar buvusiose ispanų kolonijose vyrauja ispanų kalba, tačiau skirtingai nei kitų šalių buvusiose kolonijose, kai kuriose indėnų bendruomenės vis dar vartoja ir savo kalbas.

Bolivijoje, pavyzdžiui, dviejų bendruomenių kalbos - Kečujų ir Aimarų turi ir oficialių kalbų statusą greta ispanų. Nors gyventojų daugumą sudaro metisai, etninių indėnų taip pat kai kur yra išlikę. Negrų yra daug Karibų salose, tačiau jų beveik nėra visose kitose kolonijose, skirtingai nei anglų .Dabartinėje Meksikos teritorijoje, Centrinėje ir Pietų Amerikoje gyveno civilizuotos indėnų bendruomenės - actekai, majai, inkai. Jie turėjo savo valstybes, didelių miestų, aukso. Majai turėjo savo raštą, literatūrą, tobulą matematikos ir astronomijos sistemą, vartojo pinigus (kavos pupeles).XVI a. ispanų užkariautojai (konkistadorai) užėmė didžiausius indėnų civilizacijos centrus ir juos apiplėšė. Žymiausi konkistadorai E.Kortesas ir F.Pisaras

Ernanas Kortesas Ernanas Kortesas (isp. Hernán Cortés, Valle de Oaxaca markizas (1485- 1547 m. gruodžio 2 d.) - konkistadoras, užkariavęs Meksiką, kuri tapo Ispanijos kolonija. Kortesas atvyko į Naująjį pasaulį 1506 m. Jis dalyvavo Kubos ir Espanjolos užkariavime, už tai gavo didelę žemės valdą ir indėnų vergų. Ūkis buvo tvarkomas pagal enkomjendos sistemą, kuri puikiai veikė ispanams užkariavus Kanarų salas (kur buvo išnaikinti vietiniai gvančiai), tačiau Naujajame pasaulyje ji pasirodė pražūtinga vietiniams gyventojams. Kubos kampanijos brutalumas, ir po to sekęs masinė indėnų žūtis (nuo užkrečiamųjų ligų, sunkaus darbo ir nevilties) įtakojo E. Korteso požiūrį į indėnus. Dėl vėliau, jau tapęs Naujosios Ispanijos generalkapitonu jis švelniau elgėsi su meksikiečiais (tai tapo viena iš priežasčių, kodėl Meksikoje iki šiol išliko daug grynakraujų indėnų).1517 m. Francisco Hernández de Córdoba ir 1518 Juan de Grijalva ekspedicijos link Jukatano krantų grįžo aptikusios labai mažai aukso, tačiau jos išgirdo pasakojimus apie tolimesnę šalį, kurioje esą labai daug aukso. E. Kortesas skubiai pardavė arba išnuomojo savo žemes, o už gautus pinigus įsigijo laivų ir atsargų, bei Kubos gubernatoriaus Diego Velázquez de Cuéllar (kuris buvo tolimas E. Korteso giminaitis) buvo paskirtas ekspedicijos vadu. Oficialus kelionės tikslas buvo ištirti tariamas žemes vakaruose ir prekiauti su jomis. E. Kortesui buvo uždrausta imtis kolonizacijos, tačiau jis (anksčiau studijavęs teisę) įtikino gubernatorių įtraukti nuostatą dėl nenumatytų priemonių, kurių galima imtis be leidimo iš aukčiau, vadovaujantis „tikraisiais karūnos interesais“. Tačiau paskutinę minutę gubernatorius, laikęs E. Kortesą per daug ambicingu, apsigalvojo. 1519 m. Kortesas išplaukė iš Kubos su 11 laivų, 500 vyrų ir 15 žirgų. Ekspedicija trumpam sustojo prie Jukatano krantų. Nors ten buvo labai mažai aukso, bet ekspediciją papildė 2 vertėjai - iš sudužusio ispanų laivo išsigelbėjęs ir 7 metus tarp majų gyvenęs jūreivis (mokėjęs majų kalbą), bei vergė, vėliau tapusi E. Korteso meiluže, La Malinche (mokėjusi nahuatlių ir majų kalbas).

1519 m. kovo 4 d. E. Kortesas išsilaipino Meksikos pakrantės vietovėje, kurią pavadino Vera Cruz („Tikrasis kryžius“; dabar toje vietoje yra Verakruso miestas). Įkurdamas miestą, jo gyventojų (t.y. savo kareivių) vardu jis galėjo skelbti tą žemę

Ispanijos karaliaus Karolio V valda. Vietiniai Sempoalos miesto gyventojai totonakai sutiko atvykėlius su dovanomis, maistu ir auksu, o taip pat moterimis, kurios pirmiausia būdavo pakrikštijamos, o tik tuomet prie jų buvo prileidžiami ispanų kareiviai. Iš totonakų E. Kortesas sužinojo, kad ši šalis valdoma Tenočtitlano miesto valdovo. Netrukus atvyko actekų (mešikų) imperatoriaus Moktesumos II (kitaip - Montesumos) atstovai, atvežę daugiau dovanų - tikriausiai, buvo tikimasi išlaikyti ispanus atokiau nuo šalies, patenkinant juos auksu. Tačiau efektas buvo priešingas - tai dar labiau pakurstė ispanų troškimą žengti toliau. E. Kortesas taip pat sužinojo, kad jis yra laikomas dievu Kecalkoatliu arba Kecalkoatlio atstovu (pagal actekų mitologiją, šis dievas išvyko į rytus, bet buvo pažadėjęs sugrįžti. Sutapimo dėka, 1519 m. buvo metai, kuriais, pagal actekų ciklinį kalendorių, tas sugrįžimas ir turėjo įvykti). E. Kortesas pilnai išnaudojo šį actekų tikėjimą savo naudai. Nors kai kurie ekspedicijos dalyviai norėjo kuo greičiau (prekybos arba vagystės būdu) gauti kuo daugiau aukso ir grįžti į Kubą, E. Kortesas tokius rezultatus laikė per mažais, ir siekė sukurti imperiją ir tapti jos valdovu. Jis įsakė nuskandinti visus laivus (išskyrus vieną mažą laivą susisiekti su Ispanija), taip atkirsdamas galimybes atsitraukti ir panaikindamas dvejones tarp lojalumo jam ir Kubos gubernatoriui. Tuomet E. Korteso armija pradėjo žygį link legendomis apipinto Tenočtitlano. Kortesui atvykus į Tlaskalą (mažą nepriklausomą valstybė actekų imperijos įtakoje), tlaskaliečiai sutiko ispanus su ginklu, tačiau ispanai, ginkluoti šaunamaisiais bei plieniniais ginklais bei turėję žirgus, tlaskaliečius nugalėjo. E. Kortesas tlaskaliečiaims pažadėjo, kad jei jie apsikrikštys, taps jo pavadiniais ir Ispanijos karaliaus vasalais, jis atleis jiems už jų pasipriešinimą ir nuvers pagrindinį jų priešą, imperatorių Moktesumą. Kitu atveju, visi tlaskaliečiai būsią išžudyti. Tlaskaliečiai sutiko su ultimatumu, tuomet E. Kortesas tęsė savo žygį, papildęs armiją maždaug 2000 tlaskaliečių karių bei nešikais. Taip pat buvo įsigyta medvilninių šarvų, kurie pasirodė besą efektyvesni prieš strėles nei ispanų turimi grandininiai šarvai.1519 m. lapkričio 8 d. ekspedicija pasiekė Meksiko slėnį ir jame stovinčią actekų imperijos sostinę Tenočtitlaną. Moktesuma pasitiko E. Kortesą ant pylimo, vedusio į sostinę, (kuri buvo įsikūrusi ežero, apsupto ugnikalnių, saloje). Šis susitikimas kartais vadinamas tikruoju Naujojo pasaulio atradimu - čia susitiko civilizacijos, kurios tūkstančius metų vystėsi be jokio tarpusavio kontakto. E. Korteso gyvenimą sunku apibūdinti vienareikšmiškai. Jo veikla apėmė tiek sunkiai įsivaizduojamus žiaurumus, tiek ir puikią karo strategiją, stengimąsi, kad Meksika netaptų plantacijų šalimi, atsidėkojimą savo sąjungininkams tlaskaliečiams, palaikomus santykius su vietos diduomene (Ispanijoje tebestovi viena Moktesumos palikuonių pilis), požiūrį į indėnus kaip pagarbos vertus priešininkus (ir šeimos narius taip pat). Tuo pat metu, šiuolaikinėje Meksikoje E. Kortesas yra smerkiamas (jam pastatytas tik vienas paminklas).

Išvados:

Viskas prasidėjo dėl aukso ir kitų vertybių ieškojimo. Tokių valstybių kaip Ispanijos, Portugalijos, Prancūzijos ar Anglijos valdovai siekė naujų žemių, kad plėsti savo kaip tokios valstybės teritoriją. Nauji geografiniai atradimai turėjo ir grįžtamąjį poveikį:skatino transporto vystymą, pagyvino prekybą, o dėl to didėjo prekių paklausa, tobulėjo gamyba. Didieji geografiniai atradimai praplėtė žmogaus akiratį, sparčiai vystėsi gamtos ir kiti mokslai, atsirado pirmosios spausdintos knygos. Formavosi naujas žmogus su kitokiu pasaulio suvokimu, su didesniais ir subtilesniais dvasiniais poreikiais.